Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Matthew Turner Kovo 27, 2022, 09:14:53 pm
-
Londono pramogų parkas - vieta, kurioje pramogų ras kiekvienas. Visus metus veikiantis kino teatras, pramoginis jodinėjimas arkliais, virtualios realybės kambariai, labirintas, apžvalgos ratas, karuselės, veidrodžių kambarys, amerikietiški kalneliai, daugybė įvairaus maisto kioskelių.
Parkas yra įsikūręs miesto centre, tad jį lengva pasiekti tiek pėsčiomis, tiek viešuoju ar nuosavu transportu. Užima didelę teritoriją, yra itin ryškiaspalvis, sutemus - šviečia įvairiausiomis spalvomis, dėl to jo nepastebėti yra tiesiog neįmanoma.
Kiekvienas lankytojas kartu su bilietu gauna ir žemėlapį, kad nepasiklystų tarp daugybės pramogų. Parkas dažnai lankomas tiek šeimų su vaikais, tiek paauglių, tiek jaunų suaugusiųjų. Bilietai nėra pigūs, tačiau čia galima praleisti kad ir visą dieną. Kalėdiniu laikotarpiu būna tiesiog užkištas, tad bilietus tenka rezervuoti gerokai iš anksto.
Nedirba pirmą Kalėdų, Naujų metų ir Velykų dieną.
-
Aukštaūgis stypčiojo prie pramogų parko įėjimo, pro jį plaukiant kalėdiškai nusiteikusiai žmonių miniai. Joms nė kiek nerūpėjo prie jų nepritapusi nepažįstama žmogysta, kurios veidą dengė gobtuvo šešėlis. Laimei, kad niekas nematė to, ką jis slėpė, nes tas vaizdas neabejotinai būtų nupūtęs džiaugsmingą nuotaiką lyg uraganas karvę.
Sigurdo veide keistai pynėsi laimė bei skausmas. Tas pats gaivališkai siautė ir sieloje. Jis negalėjo atsigauti po šįryt sukrėtusios žinios apie tėvo mirtį. Ji trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus; kiekvieną kartą pagalvojus apie tai, kūną iš naujo supurtydavo širdgėla. Kiekvieną sykį tuštuma sieloje padidėdavo - rodos, niekad negalės susitaikyti su tuo. Juk neseniai santykiai pradėjo žymiai gerėti, o vasarą praleido net kelias malonias savaites namuose. Per trumpą laiką tėvas ir sūnus ėmė bendrauti taip, tartum motinos žūtis nebūtų turėjusi jokios įtakos. Buvo galima tikėti, kad viskas taip toliau vystysis. Bet... Islandas sunkiai atsiduso ir užmerkė akis.
Jis nesuprato, iš kur savyje atrado jėgų neatšaukti susitikimo su Deoiridh. Tokiais momentais gyvenime norisi būti vienam, o ne trintis mieste. Bet kažkas sulaikė ir štai - vaikinas jau laukė draugės. Netroško sugadinti antrosios Kalėdų dienos savo problemomis, tačiau nežinojo, kaip išties elgtųsi pamatęs ją. Gal... škotė bus vienintelė priežastis, leidžianti jaustis geriau nei pritrėkštas vabalas? Todėl veide švietė viltis. Pamažu ši laukimo kaukė uždengė liūdnas emocijas, bet jų nepanaikino. Jos liko, kad vieną lemtingą akimirką būtų išlaisvintos. Akys nejučia sudrėko, bet Sigurdas pyktelėjęs rankove perbraukė veidą ir nukreipė žvilgsnį tolyn.
-
Deoiridh nebijojo sau pripažinti: šito susitikimo be galo laukė, tad pirma Kalėdų diena, kurią praleido Londono hostelyje, žvėriškai prailgo. Širdis norėjo šokti iš krūtinės ir leistis tiesiai į Londono pramogų parką. Ech, tarsi tai būtų galėję paspartinti laiką, likusį iki susitikimo su Sigurdu...
Nors dabar bendravo daug laisviau ir dažniau, ką jau kalbėti apie palyginus dažnus susitikimus, šis, kalėdinis, turėjo būti kažkoks ypatingas. Kodėl? Šito mergina nebūtų galėjusi pasakyti, bet žinojo: šiandien bus ypatingai smagu, jie pasišnekės ir turės vertingo laiko kartu. Dėl šito Deoiridh buvo daugiau nei tikra.
Keliaujant pramogų parko link, žinoma, jaudulio netrūko, tačiau tai nesutrukdė žingsniams spartėti, tad reikiamą vietą škotė pasiekė vos ne bėgte. Iš karto pamatė Sigurdą ir pripuolusi prie jo norėjo apkabinti, bet tuoj pat pajuto, kad kažkas yra negerai. Akimirkai sustingusi įdėmiai pažvelgė į vaikiną. Atrodė, kad jis stengiasi būti linksmas, bet jam nelabai sekasi. Visą atsipalaidavimą ir linksmumą it vėjas nupūtė. Deoiridh pasijuto sutrikusi. Ar ji suklydo? Gal nereikėjo pirkti to kvailo bilieto? Ką gali žinoti, galbūt Sigurdas sutiko tik iš mandagumo, o dieną mielai praleistų kur nors kitur? Teliko viltis, kad jis neprieštaraus šį laiką būti čia su ja.
- Labas, - galiausiai pratarė ir nelabai užtikrintai apkabino draugą. Mielai būtų taip pastovėjusi ilgiau, bet kažkas nedavė ramybės ir tik paleidusi Sigurdą iš glėbio pagaliau suprato, kas. Reikėjo paklausti, kas jam negerai. Deoiridh tiesiog juto vidumi, kad kažkas atsitiko, tik kaip tą išsiaiškinti? Ar ne itin plepus vaikinas norės pasakoti? O jeigu tai susiję su ja? Atrodė, kad visa diena jau nuėjo šuniui ant uodegos, tad buvo kiek skaudu, tačiau mergina neketino to parodyti.
- Ar kažkas atsitiko? - galiausiai pratarė škotė. Juto, kad nėra prasmės apsimesti ar vaidinti, kad nepastebėjo. Ne, geriau jau eiti tiesiai prie reikalo. Įdėmiai pažvelgė į Sigurdą, tada - ne itin drąsiai į vartus, prie kurių buvo tikrinami bilietai. Labai norėjo keliauti ten, bet juto: reikia kažkokiu būdu išsiaiškinti, kas atsitiko. Jeigu tai išties susiję būtent su ja, reikės tai ištaisyti...
-
Šviesios akys beveik iškart pastebėjo besiartinančią Deoiridh, bet tas džiaugsmas negalėjo nustelbti viską persmelkiančio liūdesio. Lūpos bandė šypsotis, tačiau mergina bematant pajuto, kad kažkas ne taip. Rodos, iš visų jėgų stengėsi paslėpti jausmus. Veltui. Dabar visas susitikimas buvo sugadintas ir tai - tik jo kaltė. Šūdas, šūdas, šūdas... Mintyse islandas keikė save - draugė nenusipelnė tokios dienos. Rankos jau buvo pakilusios apkabinimui, tad kai jis neįvyko, jos liko keistai pakibusios ore, kol bejėgiškai nukaro prie šonų. Vengė susidurti su įdėmiu žvilgsniu, tačiau apsimetinėti jau buvo per vėlu. Vis dėlto ilgai lauktas apsikabinimas įvyko. Trumpas, neteikiantis jokios tvirtybės, kurios taip troško šią akimirką.
-Labas... - sumurmėjo atsitraukęs. Stojusi tyla priminė tuos laikus, kai ji būdavo beprotiškai nejauki. Ir dabar buvo panaši, nemaloni situacija. Be to, jis nedrįso pakelti akių. Kodėl? Kodėl? Aidėjo Sigurdo galvoje. Kodėl negalėjau labiau pasistengti? Negi tapau toks atviras ? Jis nesuvokė, kad valandos, praleistos kartu, išugdė kažkokį ypatingą pojūtį, leidžiantį pajusti artimo žmogaus nuotaikas. Greičiausiai to pojūčio vedama Deoiridh uždavė klausimą, kurio šiaurietis bijojo, tačiau kartu ir troško išgirsti.
-Taip. - be užuolankų atsakė. Kiti žodžiai skausmingai strigo gerklėje, aštrūs bei žeidžiantys tarsi stiklo šukės. Jų kol kas neištarė, lyg nenorėdamas užgauti draugės, lyg nebūdamas tikras savo veiksmų teisingumu. Nors beveik neabejojo, kad ji buvo girdėjusi baisesnių dalykų. Pasekęs škotės žvilgsnį vaikinas prabilo:
-Čia nėra tinkama vieta tam. Gal eime į parką? Ten bus ramesnių vietų. - balsas skambėjo keistai, tartum mažai naudotas surūdijęs prietaisas. Bet gerai įsiklausius galėjai pajusti švelnių gaidelių, raginančių neteisti nežinant visos situacijos. Sigurdas neryžtingai pasuko link įėjimo - pusiaukelėje atsigrįžo. Viduje stebėjosi geležine ramybe, kuri vis dėlto pamažu paslapčiomis pradėjo byrėti į šipulius. Todėl paskutinis sakinys buvo užbaigtas nelauktu virptelėjimu:
-Tai... nesusiję su tavimi.
-
Argi tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo Deoiridh jautė tą neįtikėtiną artumą? Tas pats vaikinas, prie kurio ji galėjo būti savimi, su kuriuo galėjo šnekėti taip atvirai kaip su niekuo kitu? Tiesą sakant, škotė buvo beveik tikra, kad kažkas sugalvojo iš jos pasityčioti ir išgėręs multisulčių eliksyro apsimeta esąs Sigurdas. Mergina atkakliai vijo tokias absurdiškas mintis į šoną. Kažkas išties buvo nutikę, ir ji suprato - islandas yra beprotiškai jai svarbus.
Jam išdrįsus pripažinti, kad mergina buvo teisi, pastaroji pasijuto keistai. Širdyje bandė kelti galvą džiaugsmas, kad sugebėjo pajusti prastą Sigurdo nuotaiką, tačiau sąmonė atkakliai stūmė tą kvailą jausmą šalin. Kaip ji gali džiaugtis, jeigu draugui kažkas nutiko? Ar visai neturi sąžinės? Viduje pradėjo plisti pasibjaurėjimas savimi, bet Deoiridh nuoširdžiai vylėsi, kad Sigurdas jausmų audros nepastebės. Ne, dabar svarbiau buvo išsiaiškinti, ar jis nori kalbėti. Jeigu nori, bent bandyti kažkuo padėti.
- Ar tikrai nori pramogauti? - kiek liūdnai paklausė škotė, tačiau leidimas ar prašymas keliauti į parką paskatino padaryti būtent taip. Šiaip ar taip, bilietai nebuvo labai pigūs, tad tikrai norėjosi juos išnaudoti tinkamai. Be to, Deoiridh vylėsi, kad pramogos pradės prasiblaškyti.
Sutrikusi rudaplaukė žvelgė į atsisukusį Sigurdą tarsi laukdama... Kažko. Ištarti žodžiai šiek tiek praskaidrino nuotaiką, tačiau viduje tarpo liūdesys: Deoiridh nuoširdžiai vylėsi, kad šitas susitikimas bus vienas iš tų, kurie yra pilni džiaugsmo ir nedrąsių, bet mielai dovanojamų šypsenų. Deja, buvo aišku, kad tokios viltys buvo vaikiškai naivios. Ką gi, būtent tokia Deoiridh ir buvo - vaikiškai naivi. Ji tikrai nebuvo pasiruošusi žengti į suaugusiųjų pasaulį...
Nežinodama, ar ką nors reikėtų atsakyti į tuos žodžius, rudaplaukė tiesiog priėjo prie vaikino ir nelabai drąsiai paėmė jį už rankos. Norėjo, kad jis žinotų: ji liks šalia. Dabar jau buvo galima tai parodyti. Kažkodėl Deoiridh prisiminė, kaip paspruko nuo Sigurdo, kai jie susitiko kažkur prie ežero. Širdį persmelkė kaltė. Mergina jau norėjo atsiprašyti, bet laiku susiprato, kad dabar tai daryti būtų tiesiog kvaila.
Ištraukusi iš striukės kišenės bilietus ištiesė juos maloniai besišypsančiai merginai ir galiausiai įėjo pro vartus. Akį iš karto patraukė pasijodinėjimą arkliais reklamuojantis ženklas. Deoiridh entuziastingai žengė jo link, bet staiga sustojo: Sigurdas ką tik pasakė, kad kažkas atsitiko, o ji skuba prie pramogų? Ne, tai nebuvo gerai, tad škotė neryžtingai atsisuko į draugą.
- Aš tave išklausysiu, - ryžtingai pratarė ji, tačiau ir pati juto, kad balse buvo nebylus prašymas bent šiek tiek laiko praleisti ir pramogaujant. Tai privertė vėl pasijusti prastai, bet Deoiridh atkakliai stūmė tokius jausmus kuo toliau nuo savęs.
-
Sigurdas sąmoningai neatsakė į paskutinįjį klausimą. Rodės, kad niekas pasaulyje negalės priversti užmiršti fakto, kas kelias sekundes vis traiškančio smegenis savo sunkumu. O kažkokios pramogos tuo labiau nepadės. Vis dėlto jis patraukė įėjimo link, nenorėdamas galutinai nuvilti Deoiridh. Jau užteko to, kad pakitusi islando nuotaika buvo kaipmat pastebėta. Pajutęs, jog ji neina iš paskos, atsisuko. Kur dingo tos ašaros, kurios neseniai grasino išsiveržti? Negi jų neliko? Užliūliuotas atklydusios ramybės vylėsi, kad taip ir yra, nors išties bet kada galėjo išlieti susikaupusius jausmus it užtvenkta upė. Todėl balsas kiek virptelėjo, bandydamas įspėti, o gal paruošti škotę laukiančiai žiniai.
Sutrikimas jos veide buvo aiškiai matomas, priešingai nei jo paslapčiomis byranti akmeninė kaukė. Tačiau nei tada, nei dabar nežvelgė tiesiai į akis - nedrįso išvysti nenuoširdumo, pasibjaurėjimo, ar, visų baisiausia, atstūmimo. Juk pastaruoju metu jų santykiai nepatyrė jokių išbandymų. Žinoma, išskyrus atsitikimą metro, kur vaikinas suvokė, kokia svarbi yra Deoiridh ir ką dėl jos galėtų padaryti. Tik... ar pati mergina taip elgsis? Toks klausimas nedavė ramybės ūmai drąsos stokojančiose mintyse. Todėl Sigurdas kiek nustebo pajutęs šiltą delną, švelniai suspaudžiantį jo sušalusius pirštus. Tai reiškia, kad... Į tikrą audrą viduje sukėlusį gestą jis atsakė tvirtu spustelėjimu ir drauge įžengė į pramogų parką.
Čia akys iš karto pradėjo raibti nuo veiklų, spalvų bei garsų gausos. Tačiau jie buvo it lengvas vėjas, keliantis ežero bangeles - dugnas liko tamsus, liūdnas ir susimąstęs. Islandas nė nepajuto, kaip draugė atsitraukė, susidomėjusi kažkokia iškaba. Padvelkęs šaltis privertė kilstelėjus galvą susidurti su ryžtingai ištartu teiginiu. Ar tai reiškia, kad... Ji liks. Užplūdo palengvėjimas, o kartu su juo - tie patys aštrūs žodžiai, virpinantys sielos gelmes. Jie išsiverš, lydimi kai ko daugiau.
Šiaurietis greitai apsidairė ir pamatė apžvalgos ratą, išdidžiai kylantį aukštyn virš kitų statinių:
-Einam ten. - parodęs pirštu jis nužingsniavo prie norimo objekto, kažkodėl nedrįsdamas paimti Deoiridh rankos. Tusčion kabinon įšoko pirmas, o po to padėjo jai, mat būdelė nuolat judėjo.
Tik jiems atsisėdus ir nusistovėjus trapiai tylai Sigurdas giliai trūkčiojamai įkvėpė. Galiausiai dusliai pratarė:
-Aš... netekau tėvo.
Pečiai nusviro, o keistai blizgančios akys pamažu nukrypo į greta esantį žmogų.
-
Deoiridh buvo visiškai susipainiojusi savo jausmuose. Viena vertus, jautėsi įsitempusi, kas kiek gadino nuotaiką, kuri turėjo būti tiesiog puiki. Kita vertus, juste juto, kad Sigurdui reikia žmogaus šalia, o ji galės būti tuo žmogumi. Tai pakėlė pasitikėjimą savimi ir, atrodo, privertė draugystę suliepsnoti dar aiškiau. Mergina pirmą kartą pajuto, kad gali būti svarbi. Ir kad tai yra beprotiškai smagu.
Vis dėlto dabar reikėjo susitelkti ties tuo, ką pasakys Sigurdas. Kojos jau beveik nešė arklių link, tačiau teko staigiai sustoti: islandas pasirinko gerokai nuobodesnę, tačiau tikriausiai tylesnę vietą. Būtent pastaroji priežasties privertė Deoiridh neprieštarauti, o tiesiog nusekti iš paskos.
Drebanti būdelė nenuteikė labai raminančiai, tačiau tvirta Sigurdo ranka paskatino nebijoti. Škotė pakankamai drąsiai įlipo vidun. Norėjo pasakyti kažką prasmingo, galbūt pasidžiaugti laiku kartu, tačiau iš galvos niekaip nedingo suvokimas, kad pirmasis turi pasisakyti vaikinas. Jis turėjo kažkuo pasidalinti, ir Deoiridh su nerimu laukė, kas gi tai bus.
Pagaliau išgirdusi tyliai ištartus žodžius sustingo. Neįsivaizdavo, kaip reaguoti, nes nežinojo, koks jausmas yra prarasti artimą žmogų. Pažvelgti į akis kažkodėl buvo baisu, tačiau Deoiridh pasislinko arčiau islando ir jį apkabino. Galvoje sukosi įvairios mintys, ką dabar reikėtų pasakyti, bet niekas neatrodė tinkama. Bandė įsivaizduoti, ką norėtųsi išgirsti, jeigu kas nors nutiktų Matthew, tačiau ir tai nepadėjo. Galbūt Sigurdui užteks tiesiog buvimo šalia?
- Užjaučiu... - galiausiai vos girdimai sumurmėjo Deoiridh, nors atrodė, kad to daryti nereikėjo. Vis dėlto dabar jau buvo per vėlu. Norėjo, kad islandas žinotų: jeigu ji būtų labiau patyrusi, galbūt suteiktų kur kas tinkamesnę pagalba. Dabar viskas klojosi būtent taip tik dėl to, kad ji neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti ar daryti.
- Ar vyksi į Islandiją? - galiausiai įsidrąsino paklausti. Išties, galbūt Sigurdui teks grįžti namo? Ar nenutiks taip, kad jis Islandijoje liks ilgam? Tai labai gąsdino: tikėtina, kad būtent dabar jam reikia kažko, kas būtų šalia, tačiau vykti kartu Deoiridh tikrai negalėjo. Širdį užplūdo liūdesys, mergina netgi pamiršo, kad šiandien yra antra Kalėdų diena, kad jiedu yra pramogų parke. Ne, dabar mintys sukosi tik apie šalia sėdintį vaikiną.
- Noriu tau padėti... - lygiai taip pat tyliai pridūrė rudaplaukė ir galiausiai paleidusi Sigurdą tvirtai suėmė jo delną. Jis privalėjo patikėti, kad ji liks šalia ir palaikys tiek, kiek reikės.
-
Kai taip ilgai mintis kankinę žodžiai buvo ištarti, gerklę lyg kažkas sugniaužė. Bet Sigurdas stengėsi to nejusti, kaip ir akis grasinančių suvilgyti ašarų. Tos žinios atskleidimas atnešė nežymų palengvėjimą, kuris leido dirstelėti į Deoiridh. Jis tikėjosi bent sugauti žvilgsnį, užtikrinsiantį ramybę, tad nepavykus to padaryti plykstelėjo nuoskauda. Tiesa, ji net nespėjo kaip reikiant išsikeroti, kai islandas pajuto apkabinimą. Tokį, kokio troško nuo pat nelinksmo susitikimo pradžios - teikiančio tvirtybę bei supratimą. Jis giliai atsiduso ir užsimerkė, pasiduodamas atplūstančių emocijų bangai. Vos girdimai išreikšta užuojauta ją tik įaudrino, nes priminė būsimus kaimynų žvilgsnius, kai grįš į Akureyri. Nebuvo pasiruošęs smalsiam, bet tuo pačiu metu ir nuolat jaunuolį teisiančiam spoksojimui. Bent truputėlį gera buvo tik dabar, šalia sėdint škotei, kuri jau suprato keisto elgesio priežastį bei, regis, nė kiek nekaltino jo sugadinus šventinę dieną. Tai patvirtino ir girgždančios būdelės monotonijoje nuskambėjęs klausimas.
-Mhm. - patvirtino vaikinas, visai nepasitikėdamas savo balsu. Akys įsidrąsino skrosti miesto panoramą, bet iš tikro jos nematė - tik gimtojo miestelio vaizdus. Nostalgija... Tačiau iš paskos slinko ir tuštuma, kurią paliko išėjęs tėvas. Jūra... Niekada negalės pažvelgti į ją be skaudžių prisiminimų. Namai... Kurgi jie dabar, jei senųjų nesusigrąžinsi be tvirtos tėvo rankos? O dabartinio ankšto būsto taip nepavadinsi. Iš niekur nevedančių, bet jautrių apmąstymų pažadino Deoiridh, šiomis akimirkomis buvusi greta bei nejučia teikusi jėgų išgyventi patį baisiausią momentą dar kartą. O po jo - supratimą, kad reikia kažkokiu būdu judėti toliau. Todėl ištartas sakinys privertė ištrūkti iš minčių pasaulio ir žvilgtelėti į atsitraukusią merginą.
Suimtas delnas vėl paliudijo jos pasiryžimą palaikyti draugą sunkioje situacijoje. Savo ruožtu islandas spustelėjimu atsakė į nelauktą gestą. Sukrėtė suvokimas, kad ji nepaliks, kitaip nei kadaise. Bet jaunuoliai jau pasikeitė, kaip ir sulig kiekviena kartu praleista minute gilėjantys santykiai. Būtent dėl jų gumulas gerklėje pasidarė nepakenčiamas - Sigurdas ūmai paleido ranką bei stipriai apglėbė Deoiridh, galvą paslėpdamas už jos nugaros. Netroško, kad pamatytų vyrams retą elgesį, nors bergždžiai tikino save, jog visi turi teisę verkti.
-Tu man jau padėjai... - dusliai pratarė jis, kniaubdamasis į merginos striukę. Juto kažką tekant skruostais, kartu su tuo išeinant didžiajai daliai slėgusios tamsos. Likusi susitraukė, pavirto į juodąją skylę ir pradingo sielos užkaboriuose, kad kartais primintų apie savo egzistenciją. Kai viskas viduje nurimo, vaikinas pamažu atsitraukė.
-Ką aš be tavęs daryčiau... - be galo tyliai sumurmėjo, greičiausiai nejučia įgarsindamas savo mintis. - Atleisk, kad taip... išskydau. - kur kas garsiau šniurkštelėjo jis, drįsdamas pakelti kiek paraudusias akis. Jautėsi žymiai geriau nei prieš keliolika minučių ir visa tai - tik Deoiridh dėka.
-
Deoiridh nepažinojo to skausmo, kuris dabar turėjo varstyti Sigurdą. Ji niekada neprarado artimo žmogaus. Negali prarasti to, ko niekada neturėjai, ar ne? Taigi mergina nelabai žinojo, ką reikėtų daryti, kad bent kiek padėtų draugui. Ką sakyti? Ar kaip tik geriau tylėti? Vargana užuojauta, kurią žodžiais šiaip ne taip sugebėjo išreikšti, tikriausiai nebuvo pakankama. Bėda ta, kad škotė neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Norėjosi padėti, o ši nežinia tiesiog pjovė iš vidaus.
Trumpas atsakymas kažkodėl padėjo pasijusti geriau. Tai priminė tą "seną gerą Sigurdą", kuris taip atsakinėjo nuolat. Kažkodėl buvo smagu prisiminti tuos laikus, tad mergina nedrąsiai šyptelėjo, nors vylėsi, kad islandas to nepastebės. Nebuvo galima leisti, kad jis ką nors suprastų ne taip. Ji nuoširdžiai užjautė draugą ir norėjo jam padėti.
Apkabinimas buvo netikėtas, tačiau labai reikalingas. Tai padėjo suprasti, kokia ji svarbi. Šiuo metu to labai reikėjo. Atvėsę santykiai su Matthew pradėjo piršti mintis, kad ji liko viena. Ir vėl. O vis dėlto ne. Visai netoliese egzistavo dar vienas žmogus, kuriam jos reikėjo. Taigi škotė tiesiog sėdėjo ir leido Sigurdui įsikniaubti ir išlieti jausmus. Buvo gera. Ne dėl to, kad draugas prarado tėvą - dėl to, kad nebijojo parodyti savo skausmo. Tokių akimirkų jie tikrai nepatirdavo dažnai, tad be galo vertino tai, kas čia vyko. Žinoma, dabar nebuvo laikas apie tai kalbėti. Galbūt kada nors galės pasakyti, kaip jai svarbu tai, kas čia vyksta. Bet ne šiandien. Dabar reikėjo palaikyti Sigurdą ir įrodyti, kad ji yra verta to pasitikėjimo.
- Nieko nepadariau, - šiek tiek liūdnai pratarė rudaplaukė. Nesinorėjo, kad Sigurdas ją laikytų kažkokia didvyre, kai pati jautėsi nenuveikusi nieko, kas bent kiek padėtų.
Sigurdui atsitraukus Deoiridh nežinojo, ką reikėtų daryti toliau. Ar vėl apkabinti? O galbūt bent pabandyti sugrįžti prie to, ko jie čia atėjo? Visas mintis nutraukė vaikino žodžiai. Jie be galo sutrikdė, tad Deoiridh sustingo. Negali būti, kad ji išties padarė tiek daug. Ne, ji tiesiog... Buvo šalia. Tai padarytų kiekvienas, ar ne? Į galvą neatėjo, kad kas nors tokioje situacijoje galėtų palikti artimą ir brangų žmogų. Tik ką į tai atsakyti?
- Tu man esi labai svarbus, - tyliai sumurmėjo škotė tarsi bandydama paaiškinti, kodėl kažką darė ar nedarė. Atsargiai pažvelgė į vaikiną ir pasijuto sunerimusi. Mažiausiai norėjo susimauti, bet atrodė, kad kažką daryti reikia. Tik ar ji gali būti tikra, kad neįžeis Sigurdo?
- Ar norėtum... - vis dėlto pabandė, nors kalbėti kažkodėl buvo labai sunku. Dar kartą įkvėpusi atsistojo, tačiau neatsitraukė nė per milimetrą. - Pažvelgti į panoramą?
Pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei kvailai, tad Deoiridh skubiai nuleido akis. Atrodė, kad visiškai susimovė, o tai buvo tragiškai skaudu. Liūdnai spoksojo į savo batus ir mintyse meldėsi, kad islandas bent ką nors pasakytų.
-
Jis nenorėjo tikėti, kad tokie žodžiai galėjo palikti Deoiridh lūpas. Bet ausys neapgavo. Troško įtikinti, kad taip nėra, jog jos buvimas šalia buvo itin svarbus. Vis dėlto pakankamai jėgų ir ryžtingumo Sigurdas neturėjo. Gal todėl tik šnibždesiu išreiškė besiblaškančias mintis bei taip kuriam laikui jas nuslopino.
Atėjo laikas pačiam atsiprašyti už nelauktus veiksmus, tad išdrįso pakelti žvilgsnį. Gal ir prabilo kiek nedrąsiai, bet išties nuoširdžiai - greičiausiai draugę sutrikdė ankstesnis jausmų reiškimas. Tą emociją matė jos veide, tad islandas priėmė savas išvadas. Laimei, nespėjo nė pagalvoti, kaip turėtų elgtis tokiomis sąlygomis. Akyse taip pat nespėjo įsispausti nei daugiau skausmo, nei liūdesio pėdsakų. Merginos replika sutrikdė labiau, net jei miestą staiga būtų užplūdusios skraidančios kiaulės. Ką ji nori tuo pasakyti? Silpnas balselis teigė, kad čia nėra jokios paslėptos prasmės, o ji kalba nuoširdžiai. Lyg norėdamas tuo įsitikinti vaikinas pagaliau pažvelgė tiesiai škotei į akis. Tai, ką jose išvydo, privertė prisiminti, kad jiems niekada nesisekė išreikšti balsu svarbiausių dalykų. Gal todėl Sigurdas kiek patylėjęs sukuždėjo, tarsi atsiliepdamas į netikėtą pareiškimą ir netrokšdamas, kad Deoiridh jaustųsi kvailai:
-Tu man irgi svarbi. - vis dėlto žodžiai buvo neapsimestiniai, jie įžiebė kažkokią nedrąsią liepsną, kylančią iš liūdesio pelenų. Minčių įgarsinimas tarsi davė apčiuopiamą pavidalą tam, kas vyko ir tai įtvirtino. Pečiai šiek tiek išsitiesė kantrai laukiant, kol Deoiridh pabaigs klausimą. Jautėsi beveik gerai - viduje laukiantis sielvartas pasirodys jau tik tada, kai liks vienumoje. O dabar buvo galima jį užmiršti, ką pasiūlė ir mergina. Tiesa, neatrodė, jog ji labai žavėtųsi savo sumanymu, tad reikėjo parodyti pritarimą.
-Gera mintis. - pratarė atsistodamas islandas bei paimdamas tą vienišą ranką, liūdnai nuleistą prie šono. Tyloje spustelėjo delną. Buvo įsitikinęs, kad taip yra bandoma ištraukti jį iš pilkos niūrumos, kuri nuolat grasino įsiurbti šviesiaplaukį. Neprieštaravo kiek prasiblaškyti, todėl žvelgdamas į miesto panoramą pasiteiravo:
-Ką nori dar nuveikti parke? - pagaliau juk ir Deoiridh turi būti smagu.
Būdelė pamažu leidosi, artindama akimirką, kai pasieks savo žemiausią tašką. Ir vėl pakils. Pamąstė jis, jausdamasis kaip toji kylanti kabina - budo šviesesnės emocijos, teikiančios ramybę jaunuolio veidui.
-Man dabar jau geriau. - pridūrė kiek patylėjęs. Neįsivaizdavo, ar tai skambėjo įtikinamai, bet vylėsi, jog taip ir buvo.
-
Deoiridh turėjo neeilinį talentą susimauti - dabar tuo įsitikino dar kartą. Tenorėjo parodyti Sigurdui, kaip jai svarbu yra būti šalia, tačiau leptelėjo kažkokią nesąmonę, kuri tikriausiai sutrikdė ne tik ją pačią, bet ir tą, kuriam žodžiai buvo skirti. Akys skubiai nukrypo žemyn ir, regis, nebuvo nusiteikusios dar kada nors susitikti su Sigurdo žvilgsniu. Škotė laukė kokio nors atsakymo ar ko nors, kas įrodys, kad vaikinas neketina iš jos juoktis. Žinoma, šiandien nebuvo ta diena, kai jie galės nerūpestingai šnekučiuotis ar, tuo labiau, kvatotis. Vis dėlto reikėjo bent kažkokio atsakymo. Tikrai nesinorėjo grįžti į tą keblų bendravimą, per kurį jiedu brido bent keletą metų.
Pagaliau pasigirdęs atsakymas pralaužė kažkokius ledus. Atrodė, kad vakaras dar gali būti nesugadintas. Nepaisant to, kad vaikinas patyrė didelę netektį, po išgirstų žodžių Deoiridh patikėjo, kad gali bent šiek tiek pagerinti artimo žmogaus savijautą. Kartais reikėjo tiek nedaug, kad pati pasijustų geriau. Dėl to dabar atrodė, kad kvailas pasiūlymas galbūt nebuvo toks jau nevykęs. Reikėjo, kad Sigurdas suprastų: jai rūpi, ji tikrai nepamiršo, kas atsitiko. Vis dėlto sėdėti ir liūdėti tiesiog nebuvo prasmės. Sigurdui gali pasidaryti smagiau, jeigu jiedu kažką nuveiks, ar ne?
Laimei draugas sutiko ir, maža to, netrukus paėmė jos ranką. Nedrąsi šypsena sužibo Deoiridh veide. Žvilgtelėjo į Sigurdą, o netrukus ir į panoramą. Buvo gražu, bet jiems reikėjo kažko kito. Reikėjo bent šiek tiek prasiblaškyti. Net jeigu nepavyks prisijuokti ir pasišnekėti, visą likusį laiką sėdėti ir liūdėti būtų pernelyg apmaudu.
Tarsi išgirdęs šitas mintis Sigurdas uždavė klausimą. Deoiridh net krūptelėjo. Ji neparodė, kaip jaučiasi, ar ne? Akivaizdžiai nepademonstravo poreikio nuveikti kažką įdomesnio? Atsargiai pažvelgė į draugą, bet nepastebėjo, kad jis būtų supykęs ar įsižeidęs. Vikriai iššokusi ant žemės nedrąsiai šyptelėjo.
- Tikiuosi, kad tau geriau. Bet, jeigu ką, visada išklausysiu. Noriu… Kad tai žinotum. Ir… Visai norėčiau pajodinėti žirgais. Jeigu tu nieko prieš, - skubiai pridūrė ir pagaliau įsidrąsino pakelti akis ir susidurti su draugo žvilgsniu. Tereikėjo, kad jis pažvelgtų į ją ir išskaitytų visą sudėtą susirūpinimą ir nuoširdumą. Taip Deoiridh dar nesijautė niekada gyvenime. Ko gero, jai niekada taip stipriai nerūpėjo kitas žmogus. Ar tai reiškė, kad Sigurdas yra ypatingas? Tikriausiai taip. Mergina seniai tą žinojo, tačiau, atrodo, tik dabar iki galo suprato: neįsivaizdavo, ką darytų, jeigu vaikinas staiga dingtų iš jos gyvenimo.
- Eime? - negarsiai ir nelabai ryžtingai paklausė ji nejučiomis žvilgtelėdama į tą pusę, kurioje buvo arkliai. Kažkodėl buvo gėda ir nejauku dėl šito noro, tačiau nieko negalėjo pakeisti: mielai išbandytų būtent tą pramogą.
-
Sigurdas džiaugėsi, kad susitikimo iki galo nesugadino. Tereikėjo įtikinti save ir ją, jog sėdėti bei liūdėti kiaurą dieną yra prastas užsiėmimas. Regis, Deoiridh buvo linkusi tuo tikėti, o jos žodžiai netikėtai privertė lengvai šyptelėti. Gal entuziazmas ir išblės atėjus panašiai situacijai, bet jis puikiai suvokė, kad draugė tikrai liks šalia sunkią akimirką. Tai šiek tiek pataisė pažeme besivoliojusią nuotaiką ir suteikė jėgų pakelti akis. Jos kaip tik susidūrė su nepaprastai susirūpinusiu žvilgsniu, dar labiau įtvirtinančiu išsakytas mintis. Islandas nedrįso nė kryptelėti galvos, kad tas keistas, nors vos juntamas saugumo jausmas neišnyktų.
-Žinoma, galim pajodinėti. - nejuto jokio noro prieštarauti - tegu tik tai padės užmiršti liūdnus dalykus. Tegu ši diena merginai būna įsimintina ne vien tik dėl tos iš kojų verčiančios žinios. Šiaurietis troško suteikti laimės, nors galbūt pavyks pajusti tik jos šykščius trupinius. - Eime. - sutiko, patraukdamas kartu link kažkokio pastato, greičiausiai maniežo.
Pamažu ėmė ir pats tikėti, kad viskas gali būti gerai. Iš lėto vėrėsi, gijo žaizda. Tačiau reikės nemažai laiko, kol iš jos liks tik randas, kartais vienišumu perversiantis širdį. Dabar Sigurdas nemąstė apie tai - suvokimas, jog ši diena turi galimybę tapti ne tokia jau ir bloga, buvo garsiausia visoje minčių kakofonijoje.
Net įtarinėti linkęs žmogus nebūtų pagalvojęs, kad už paprastos iškabos gali slypėti šis tas daugiau. O tuo labiau du žmonės, besitikintys bent trumpam padėti į šalį skausmingą susitikimo pradžią ir tiesiog prasiblaškyti. Įžengęs vidun islandas pasijuto taip, lyg būtų patekęs ne ten, kur norėjo. Nors nė karto jam neteko lankytis arklidėse ar panašiuose pastatuose, sukirbėjo nerimo kibirkštėlė. Ir ne veltui.
Vaikinas nespėjo net grįžtelėti į Deoiridh, kai tartum iš po žemių išdygo keistos personos su guminėmis arklių galvomis. Jos neatrodė labai realistiškai, bet iš netikėtumo teko krūptelėti. Gal iš lūpų būtų ištrūkęs koks klausimas ar šūksnis, tačiau nieko netarę arkliagalviai ūmai čiupo jaunuolius ir įgrūdo į kažkokį kambarį. Nekilo net mintis priešintis, nes viskas įvyko akimirksniu - vienas širdies dūžis ir jie įkalinti aklinoje tamsoje. Dar nenutilus šiurpiam durų trenksmo aidui, iš viršaus atsklido pranešimas:
-Sveiki atvykę į ,,YHAHA" pabėgimo kambarį! Jums tenka garbė išmėginti naujo tipo kambarį, kurio nerasite niekur kitur šalyje! Spręsdami užduotis iš tikrųjų išsiaiškinsite, kas yra komandinė dvasia ir kuriais jūsų komandos nariais verta pasitikėti! Ištrūkite iš čia greičiau nei per valandą ir gaukite nuostabių prizų!
Balsas dingo, palikdamas sumaištį Sigurdo galvoje. Gal ir tai buvo geras laiko praleidimo būdas, tačiau visų pirma jis troško susirasti draugę. Žengė žingsnį, kitą, kol trūksmingai alsuodamas staiga aptiko ranką. Nejučia apkabino Deoiridh visą, lyg bijotų prarasti ją toje keistoje, kone nežemiškoje tamsoje.
-Viskas gerai, nesijaudink. - sukuždėjo jai, o gal sau. Bendrais bruožais buvo girdėjęs apie tokią pramogą, bet vis tiek reikėjo minutės nusiraminti. - Čia toks žiobarų išmislas. - paaiškino ir atsitraukė, nė akimirkai nepaleisdamas jos delno. Jausdamasis kiek tvirčiau islandas pabandė apsidairyti, kai kažkur apačioje pradėjo žybsėti maža žalia švieselė.
-
Deoiridh nebuvo labai patyrusi bendravime su žmonėmis, tad neabejojo nesugebėsianti perteikti to, ką norėjo. Žinoma, Sigurdas nuolat ją puikiai suprasdavo, bet nežinia, ar smūgis to nepakeis. Vis tik vylėsi, kad ne - ko gero, šitas supratimas ir buvo pagrindinis dalykas, kuris traukė prie islando, kuris parodė, kad jis yra pasitikėjimo vertas žmogus. Būtent tai ir norėjosi pasakyti, tik ar Sigurdas supras ją teisingai?
Laimei, jis sutiko pajodinėti. Ar nuotaika bent kiek pasitaisė, ar tiesiog bandė nesugadinti dienos ir jai, Deoiridh nežinojo, tačiau labai ir nesirūpino. Kad ir kaip ten būtų, jiedu galės bent kiek smagiai praleisti laiką. Net jeigu nesijuoks ir nesišaipys vienas iš kito sugebėjimų (mergina neįsivaizdavo, ar draugas kada yra jodinėjęs), diena dar galėjo pasitaisyti.
Deja, viskas pasidarė dar blogiau. Jokie arkliai jų nelaukė. Na, bent jau ne tokie, kokių škotė tikėjosi. Nespėjo susigaudyti, kas atsitiko. Kažkas aplinkui rėkavo, o netrukus jie atsidūrė visiškoje tamsoje. Tai priminė ankstyvą vaikystę, tad Deoiridh puolė Sigurdui į glėbį ir nė nebandė paslėpti baimės. Jautė, kaip visa dreba, bet nieko negalėjo padaryti. Atrodė, kad netrukus labai nukentės, kad liko visiškai viena.
Sigurdo balsas galbūt būtų padėjęs nurimti, tačiau tai, kad jis atsitraukė, paveikė priešingai. Vos tik pajuto esanti viena škotė pradėjo panikuoti ir tarsi pamiršo, kad artimas žmogus yra visiškai šalia. Staigiai ištraukė delną iš kaip jai atrodė geležinių gniaužtų ir bandė atsitraukti. Panika neleido nieko matyti, tad atsitrenkė į sieną. Baimė baigė visiškai užvaldyti smegenis. Mergina atsisėdo ant žemės ir apsikabinusi kelius susigūžė į kuo mažesnį kamuoliuką. Užmerkusi akis stengėsi likti nepastebėta, atrodė, kad tai yra vienintelis būdas išlikti saugiai. Nenorėjo, kad prie jos kažkas artintųsi, o kažkokia tyli muzika, suskambusi aplinkui, situaciją dar pablogino. Deoiridh gūžėsi vis labiau, tačiau buvo pasiruošusi bet kurią akimirką gintis. Neįsivaizdavo, kas jos laukia, bet taip nebijojo turbūt nuo tada, kai pradėjo mokytis Hogvartse.
Atrodė, kad kažkas prisilietė, tad Deoiridh staiga smūgiavo į tą pusę. Neįsivaizdavo, ar jai nepasirodė, tačiau panika visiškai užvaldė smegeninę. Atrodė, kad iš visų pusių artinasi grėsmė.
- Mama!.. - isteriškas šūksnis paliko merginos lūpas.
-
Baimė sruveno jo venomis. Tik apsikabinęs lygiai taip pat virpančią Deoiridh, šiek tiek nusiramino. Paaiškinęs apie žiobarų mėgiamą pramogą žengė žingsnį atgal, mat neabejojo, kad pakaks rankos, tvirtai gniaužiančios jos delną. Juk jo paties mintys prablaivėjo, nebevaldomos stiprių emocijų. Todėl beveik nenustebo, kai mergina irgi panoro atsitraukti. Tačiau tamsa neleido įžvelgti tikrųjų ketinimų.
Kad ir kaip ten buvo, Sigurdas smalsiai priartėjo prie tos žalios švieselės bei spustelėjo ją. Staiga neįžvelgiama juoduma tapo vos vos šviesesnė, kažkur pradėjo groti tyli muzika, primenanti fleitos garsus. Džiugiai grįžtelėjęs tepamatė neaiškų siluetą apačioje - šypsenos užuomina bematant pranyko. Keistas šaltukas perėjo kūną, bet ignoruodamas jį islandas prabilo:
-Kas...kas atsitiko? - nedrąsiai priėjęs ir tūptelėjęs šalia pabandė išsiaiškinti tai, nors tamsa atkakliai slėpė škotės veidą. Ištiesęs ranką ketino vėl nuraminti, kai staiga gavo skaudų smūgį į petį. - Ei! Ką... - piktokas tonas kaipmat nuslopo, nes netikėtas šūksnis įrodė, kad ji yra be proto išsigandusi. Vaikinas prikando lūpą. Ėmė piktintis tais nesupratingais, žiauriais žiobarais, kurie manė, jog tokia pramoga tiesiog nuostabi. Greičiausiai jie dar stebi mus savo šlykščiomis kameromis. Pats stebėdamasis savimi pagalvojo jis ir giliai įkvėpė, lyg kaupdamas ryžtą.
-Čia aš. Sigurdas. - šiek tiek drebančiu nuo įtampos delnu siekė uždėti jį ant nugaros, bet nelauktai pajuto liečiantis jos skruostą. Bijojo, kad ir šįkart iš panikos Deoiridh neatstumtų gerų ketinimų, tad sušnibždėjo, nedrįsdamas atitraukti pirštų:
-Viskas gerai. Tu saugi. - Nors širdies kamputyje abejojo tuo, Sigurdas vylėsi, kad viskas pasibaigs laimingai. Mintyse kone pranyko liūdnų emocijų pilna susitikimo pradžia, pašalyje kažkur kirbėjo tėvo mirtis. Viskas buvo nustumta šonan, mat vienas vienintelis žodis palietė ne tik vasaros pabaigoje užkabintą temą, bet ir jo paties gyvenimo stygą, kuria beveik neteko groti. Puikiai žinojo, kokia ji jautri. Vos prisilietus suskambėdavo melodija, geidžianti to, ko jau nebėra, ko nebegalima susigrąžinti. Todėl islandas prislinko artyn ir švelniai, bet tvirtai apkabino draugę.
-Čia aš, tu saugi. - tyliai kartojo tai, kol dingo prasmė. Kol užmiršo, kiek laiko jiedu taip sėdi. Bet šįsyk jis neatsitraukė - noras įsitraukti į žaidimą nejučia išnyko, liko tik troškimas užtikrinti, jog merginai viskas gerai.
-
Baimė niekur nesitraukė. Deoiridh nesuprato, kodėl buvo taip baisu, tačiau negalėjo nieko pakeisti - tiesiog sustingo ir nebegalėjo nė pajudėti. Sveikas protas bandė paaiškinti, kaip visa tai kvaila, bet mergina nieko negalėjo padaryti. Tiesiog drebėjo iš baimės ir laukė kažkokios nelaimės.
Netoliese esantis žmogus kėlė dar didesnį siaubą, tad nenuostabu, kad škotė puolė gintis. Norėjo pašokti ir daužydama viską aplinkui nešdintis iš šitos prakeiktos vietos. Tai, kad kažkas prisilietė, visiškai nepadėjo, tačiau balsas sugebėjo pasiekti smegenis. Pažįstamas ir brangus balsas. Atrodė, kad kažkas tik apsimetinėja, kad ją apgautų, kad užliūliuotų, o tuomet galėtų pasinaudoti. Vis dėlto beprotiškai norėjosi tikėti, kad ji girdi ne ką kitą, o Sigurdą. Leido jam apkabinti, stengėsi nekrūpčioti ir nesišvaistyti rankomis. Raminantis balsas veikė teigiamai, tad pamažu baimė šiek tiek nuslūgo.
- Sigurdai? - tarsi nesitikėdama atsako tyliai kreipėsi ir neryžtingai pati apsivijo draugą rankomis. Buvo be galo dėkinga, kad jis nepuolė šaipytis ir neįsižeidė. Tai, ko gero, dar kartą įrodė, kad islandas yra neeilinis žmogus, juo galima pasitikėti. Labai reikėjo suprasti, kad neliko viena.
Po kiek laiko aprimus emocijoms Deoiridh pasijuto be galo kvailai. Akims apsipratus su tamsa, kurią kartais perskrosdavo švieselės, viskas nebeatrodė taip baisu, tad pasidarė gėda. Mergina nesitraukė nuo Sigurdo, tačiau juto, kad kažkaip pasiteisinti reikia. Tik ką pasakyti?
- Atsiprašau, - galiausiai sumurmėjo vis dar nepaleisdama vaikino. Nepaisant to, kad dabar jautėsi ramiau, atrodė, kad vos paleidus atramą pasaulis ir vėl nugarmės žemyn. - Nežinau, kas čia įvyko, aš…
Pasiteisinti, kai ir pats nesupranti, kas sukėlė isteriją, nebuvo paprasta, tad neryžtingai dėliotas sakinys nutrūko be vilties kada nors būti pratęstas. Reikėjo pradėti kitą - tą, kuris padės išsiaiškinti, kaip jiems iš čia išeiti.
- Kaip manai, ar mus kas nors iš čia išleis? - tyliai paklausė ir tik dabar pagalvojo, kad klyksmus kažkas galėjo girdėti. Pasijuto tik maža mergaitė, kurios vieta Hogvartse, kur gali gyventi be rūpesčių ir tris kartus per dieną sočiai pavalgyti. - Ačiū tau. Ir atsiprašau, - pridūrė leisdama sau šiek tiek atsipalaiduoti. Nežinojo, kiek laiko taip sėdi, bet neketino kažkur trauktis. Bent jau ne iki to laiko, kai sužinos, kad pagaliau galima iš čia nešdintis.
-
Kai jau atrodė, kad draugės niekaip nepavyks nuraminti, staigūs krūpčiojimai pamažu ėmė slopti. Spengiančioje šaltoje tyloje glėbys atrodė vienintelis realus dalykas, kai visa kita - tik vaizduotės vaisiai. Tai sustiprėjo pasigirdus jo vardo šnabždesiui ir atsakius į apkabinimą.
-Aš. - tarstelėjo, nenumanydamas, ką galėtų pridurti. Jautė, kaip širdies ritmas rimo, darėsi panašesnis į jo, o ne į išgąsdinto žvėrelio. Greičiausiai ir pats būtų tokiu pavirtęs, jei nebūtų girdėjęs apie žiobarų laisvalaikio pramogas. Turbūt tokiu atveju Sigurdas manytų, kad jiedu buvo pagrobti ir laikomi užrakintame kambaryje vien tam, kad kas nors sumokėtų išpirką ar paverstų vergais. Laimei, tai vyko tik alternatyvioje visatoje, o čia viso labo tereikėjo nusiraminti ir išdrįsti pakelti akis. Jis tai ir padarė, mat škotė ūmai atsiprašė, taip sudaužydama trapią tylą.
-Viskas g... - islandas bandė sakyti nuvalkiotą frazę, bet beveik iškarto sučiaupė lūpas, suvokęs, kaip kvailai tai skambės. Be to, draugė ėmė teisintis, aiškiai parodydama, kad viskas nėra taip tobula. Gal anksčiau tie paprasti žodžiai padėjo, bet dabar jai reikėjo kažko kito. O tai ir buvo problema, kurią jis karštligiškai mėgino išspręsti. Deja, garsai, skiemenys, o galiausiai sakiniai mintyse visiškai nesidėliojo, versdami jaustis jaunuolį absoliučiu kopūstgalviu. Todėl beliko viena išeitis: daryti tai, ką mokėjo geriausiai - tylėti. Ir, be abejo, laikyti glėbyje Deoiridh taip, lyg paleidus ją nebegalėtų funkcionuoti kaip žmogus. Tokioje būsenoje vaikinas pasitiko gana aktualų klausimą:
-Na... Šiaip mes patys turėtume surasti išėjimą... - abejodamas pratarė. Bijojo ją įbauginti, todėl iš karto įterpė dar vieną repliką. - Bet jei visai nesiseks, turėtų mus paleisti. Gal visai verta pabandyti?
Sigurdas pamėgino paraginti merginą bei netrukus išgirdo dar vieną atsiprašymą. O čia ir vėl nesuveikė jo smegenys, vietoje normalaus pokalbio pratęsimo tarp jų įspraudusios tylos sluoksnį. Absirobojo sumykęs kažką neaiškaus, sukdamas žvilgsnį šonan. Via dėlto viduje pulsavo švelni šviesa - šiaurietis džiaugėsi, kad buvo įvertintas. Ir ne tik dėl to. Regis, draugė jautėsi kur kas geriau.
-Būk šalia manęs ir tau nieko nenutiks. - tarstelėjo, nelauktai prisimindamas susitikimo pradžią. Tuomet būtent jam reikėjo peties, į kurį galėjo atsiremti, tačiau dabar buvo priešingai. Nors sielos gilumoje, žinoma, islandas nespėjo išgyti nuo žeidžiančios žinios, nebeketino rodyti to taip akivaizdžiai. Bene svarbiausia užduotis šią akimirką buvo užtikrinti Deoiridh gerovę. Juk viskas dar tik prasidėjo.
Neaiškioms švieselėms perskrodžiant tamsą Sigurdas pagaliau atsistojo bei kilstelėjo škotę. Tiesa, nė sekundei nepaleido jos rankos. Ne tik bijodamas dar vieno tokio priepuolio, bet ir taip įkvėpdamas sau drąsos. Minutėlę klaidžiojęs akimis jis pastebėjo vieną dalyką: labai trumpam visi margi taškeliai susitelkdavo viename taške. Kadangi daugiau nieko įtartino nepamatė, vaikinas nužingsniavo ten.
Toje vietoje buvo įtaisytas dar vienas mygtukas, bet taip gerai susiliejantis su siena, kad kelias sekundes jis abejojo, ar tiesiog nepasivaideno. Vis dėlto vietoje to, kad jį nuspaustų, atsisuko į draugę:
-Čia yra mygtukas. Gal galėtum jį paspausti?
Šviesiaplaukis nuoširdžiai tikėjosi sudominti ją ir įtraukti į žaidimą.
-
Deoiridh nejučia prisiminė, kaip anksčiau ją erzino ir trikdė tie vienažodžiai Sigurdo atsakymai. Vis dėlto dabar tai buvo kaip tik tai ir reikėjo, nors ji ir pati nesuprato, kodėl. Galbūt dėl to, kad tai tarsi įrodė: su ja išties yra tas žmogus, kurio reikia labiausiai. Norėjosi išsakyti, kaip yra gera žinoti, kad čia yra būtent jis, kokia yra dėkinga už viską, kaip džiaugiasi, kad Sigurdas, regis, žino, ką daryti toliau… Deja, visa tai sudėti į žodžius buvo nepakeliamai sunku. Deoiridh juto jau iššvaisčiusi savo susimovimų rezervą, tad tylėjo. Nenorėjo apsikvailinti dar labiau. Susitikimo pradžioje draugas ryžosi netiesiogiai paprašyti pagalbos. Argi ji gali dabar daryti tą patį? Labai norėjosi palaikyti Sigurdą, parodyti, kad visada bus šalia. Deja, dabar viskas buvo atvirkščiai.
- Esi buvęs tokioje vietoje? - pasmalsavo Deoiridh, nors balsas visai neparodė nė kruopelės entuziazmo. Eilinį kartą suprato, kiek daug prarado neturėdama normalios vaikystės. Galbūt visi šio parko lankytojai žinotų, ką daryti? Visai gali būti, kad tik ji yra kažkokia kvėša, nesuprantanti, ką čia reikia daryti. Tai privertė pasijusti dar blogiau, tačiau škotė tylėjo. Tai buvo labiausiai pasiteisinusi praktika šiandien, tad nebuvo prasmės kažką keisti.
- Žinau, kad nenutiks, - galiausiai ryžosi pratarti - neabejojo, kad Sigurdas jos nenuskriaus.
Islandui atsistojus skausmingą akimirkos dalelę atrodė, kad jis išeina ir paliks ją. Vis dėlto ne - vaikinas padėjo atsistoti ir, kas buvo dar svarbiau, nepaleido rankos. Kad ir kaip nesinorėjo parodyti, kokia ji maža mergaitė, dabar jautėsi būtent taip. Tai situaciją darė dar labiau nepakeliamą. O dar visai neseniai ji atrodė visiškai kitaip…
Mintys sklandė kažkur, ir tik Sigurdo klausimas padėjo prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Visai nesinorėjo žaisti kvailų žaidimų, tačiau nuvilti draugą taip pat nebuvo gera mintis. Reikėjo parodyti bent šiek tiek entuziazmo.
- Žinoma, - sumurmėjo, nors juto, kad balsas neskamba taip, kaip turėtų. Meluoti nesinorėjo, bet ir parodyti, kad nori tik iš čia dingti, taip pat nebuvo viliojanti perspektyva. Taigi Deoiridh priėjo prie mygtuko ir nelabai ryžtingai jį paspaudė.
Tą pačią akimirką viskas nušvito akinamai balta šviesa. Įspūdį padidino tai, kad ką tik buvo beveik visai tamsu. Dabar škotė nieko nematė, bet, reikia pastebėti, nebuvo taip baisu. Žinoma, nesijautė labai jaukiai, tačiau bent jau neliko kankinančios panikos.
- Čia taip ir turėjo būti? - balsu paklausė mergina ir nutarusi, kad draugas pernelyg ilgai neatsako, gąstelėjusi kreipėsi: - Sigurdai?..
-
Sakura per šias vasaros atostogas buvo jau visai neblogai išnaršiusi Londoną. Stengėsi prisipratinti jį visą. Nuo plastmasinio buteliuko, į kurį jai įpylė šviežiai spaustas apelsinų sultis (taip, Sakura geria sultis), iki asfalto, kuriuo mergina dabar ir tipeno.
Tačiau į šią vietą prisiversti nueiti buvo sudėtinga. Ji tiesiog iš tolo švietė, o jau garsų begalybė... Tačiau vis dėlto šviesiaplaukė žengė šį žingsnį. Nusipirko bilietą, gavo žemėlapį ir lėtai vaikštinėdama jį studijavo svarstydama, kur pirmiausia galėtų apsilankyti. Galiausiai suprato, kad jai be žemėlapio turbūt bus paprasčiau, todėl įsidėjo jį į kuprinytę. Tačiau nepastebėjo, kad tuo pačiu metu iš kuprinytės iškrito citrinų eterinio aliejaus buteliukas. Jis nesudužo, tačiau Sakura jo nematė, tad ėjo toliau.
Tiesa, jos kuprinytė šį kartą nebuvo iš natūralaus audinio, ne. Ji buvo sintetinė. Be to, septyniolikmetė vilkėjo visiškai įprastais drabužiais - plėšytais džinsiniais šortais ir balta maikute. Ir nebuvo basa. Avėjo basutes. Pastebėjo, kad kai yra panašiai apsirengusi, žmonės su ja daug maloniau bendrauja. Tad, nors ir buvo baisiai nepatogu, strazdanė pasiryžo atrodyti taip, kaip kitiems įprasta.
-
Rafeal'io sielą kankino neramios mintys. Jo siela buvo vieniša, profesoriavimas Hogvartse atrodė kaip senas prisiminimas, o Ryan buvo užsiėmęs kitais reikalais. Beaumont nebegalėjo būti vienas su savomis mintimis, tad nusprendė išeiti iš savo mažo nuomojamo butuko į pramogų parką esantį Londono širdyje. Ten bus daug žmonių ir jis nesijaus vienas, bet greičiausiai toliau jausis vienišu. Na, bent jau galės išgerti.
Melsvai pilkšvų akių savininkas greitai pasiekė pramogų parką. Sulaukė keletos merginų žvilgsnių mat vilkėjo plėšytus juodus džinsus ir iki pusės prasegtus baltus marškinius, kurių rankovės buvo atraitotos. Tiesa, jis būtų visai norėjęs sutikti kokią gražią merginą, bet ne vienam kartui.
Rudaplaukis vos įėjęs į parką ėmė žvalgytis. Judėjo maisto kioskeliu link, bet būtent tada jam prieš kojas nukrito kažkoks buteliukas. Prancūzas atsiklaupė ir pakėlė buteliuką. Perskaitė jo etiketę ir nužvelgė tai, kas buvo priešais jį. Ten buvo mergina.
- Atleiskite, ar ne jūs pametėte? - paklausė vyra priliesdamas jos petį, jog į jį būtų atkreiptas dėmesys.
-
Nespėjus Sakurai per daug nutolti, kažkas palietė jos petį. Mergina krūptelėjo. Nors po įvykio su Bretu ji ir sugebėjo su savimi susitvarkyti, tačiau visiškai netikėtas prisilietimas šiek tiek išmušė iš vėžių.
Žinoma, po akimirkos ji suprato, kad tarp tokios gausybės žmonių neturėtų nutikti kas nors bloga. Be to, po prisilietimo, kai šviesiaplaukė atsisuko, ji išvydo žavų vyruką, kuris mandagiai pasiteiravo, ar ne ji pametė citrinų eterinio aliejaus buteliuką.
- O! - maloniai nustebo Sakura. - Taip, aš. Ačiū, - nusišypsojo paimdama jį.
Vyrukas buvo aukštas ir jaunas. Visiškai toks, kokie Sakurai ir patinka. Ji nieko negalėjo padaryti. Nors pievoje ir buvo išauklėta visiškai kitaip. Dairytis į vaikinus ir vyrus pievoje buvo tikra gėda! Turėjai ieškoti nebent to vienintelio. Tačiau Sakura nenorėjo vienintelio, nes Londone buvo apstu aukštų ir gražių jaunuolių. O jeigu dar šiek tiek vyresnis, koks ir atrodė šis vyrukas... Ir dar tie iki pusės prasegti marškiniai - baltapūkė turėjo drausti save, kad nežiopsotų. Čia ne pieva. Čia nėra taisyklių, kiek, kaip ir su kuo galiu bendrauti.
- Tikrai labai ačiū, - dar kartelį padėkojo, nes nenorėjo, jog šitas vaikinas tiesiog imtų ir nueitų.
-
Merginai krūptelėjus, Rafael'is kiek nustebo. Ar per stipriai spustelėjo jos petį uždėdamas ranką? Nejaugi po laiko profesoriaujant jis visai nebemokėjo būti švelnus? Nejaugi elgėsi grubiau nei turėtų? Ir nejaugi prarado visą savo žavesį? Ne, taip būti negalėjo. Juk vyro gyslomis tekėjo prancūziškas kraujas, o prancūzai savo žavesio nepraranda. Niekada.
- Nėra už ką, - pasakė prancūzas draugiškai šypteldamas. - O kodėl nešiojiesi tokius dalykus? - pasidomėjo Rafael'is. Ar tai buvo koks nors populiarus dalykas? Kažkas panašaus į alkoholį ir narkotikus? Tiesmukiškai buvęs profesorius, juk negalėjo paklausti. Tai buvo kiek neetiška ir netgi jam pačiam nelabai malonu. Apie tokius dalykus kalbėti su mergina? Tikrai ne.
- Nereikia dėkoti tiek daug. Man nebuvo sunku pakelti ir grąžinti pamestą daiktą, - ištarė buvęs Švilpynės vadovas vėl draugiškai šypteldamas. Jis kiek džiaugėsi, jog mergina pametė savo buteliuką, kadangi taip jis susirado kompaniją, kuri kiek nukreipė jo vienišumo kupinas mintis kitur.
-
- Paprasčiausiai mėgstu įvairius kvapus, - šyptelėjo Sakura. - Turiu ir dar daugiau. Eterinių aliejų yra įvairių rūšių.
Įprastai Sakura siūlydavo žmonėms pauostyti eterinius aliejus. Imdavo apie juos pasakoti. Tačiau pastebėjo, kad ne visiems tai patinka. Ir kad žmonės kartais žiūri keistai į visa tai. Todėl tik įsidėjo buteliuką į kuprinę.
Ir dabar reikėjo apsispręsti. Ar Sakurai tiesiog nusišypsoti dar kartelį ir nueiti, ar bandyti palaikyti pokalbį ir gal net turėti kompanioną šiandienai. Žinoma, merginai prie širdies buvo pastarasis variantas, todėl ji nutarė kalbėti be užuolankų.
- Esu čia pirmą kartą. Tas žemėlapis, jis toks klaidus. Ar ketini su kuo nors susitikti? Nes jei ne, galėtum man aprodyti šitą parką. Galbūt... - dabar jau balsas nuskambėjo ne itin drąsiai, - galėtume kartu pasirinkti, kur nueiti.
-
Supratęs, jog čia eterinių aliejų buteliukai, Rafael susigėdo. Juk jau buvo ėmęs galvoti, kad mergina vartoja narkotikus. Nors gal eterinius aliejus irgi buvo galima vartoti kaip narkotikus? Beaumont tikėjosi, jog ne, kadangi narkotikai buvo blogai. Jis nemėgo žmonių vartojančių narkotikus, kadangi jie dažniausiai būdavo apduję ir nebegebėdavo normaliai bendrauti.
Išgirdęs prašymą, Rafael'is rauktelėjo antakius, kadangi nesumąstė ar turėtų sutikti, ar eiti gerti. Jis labai nenorėjo būti vienišas, tad nusprendė keliauti su mergina.
- Na, su niekuo neplanavau susitikti. Iš tiesų netoli nuo šio tako yra smagūs amerikietiški kalneliai, tad galime nueiti ir nusileisti jais, jei norėtum? - pasi9lė melsvai pilkšvų akių savininkas.
-
Vaikinas šiek tiek susiraukė ir Sakura pasigailėjo, kad pasiūlė pasibūti kartu. Tačiau vis dėlto jis sutiko ir tuomet baltapūkė nusišypsojo.
- Puiku. Eime.
Ir mergina patraukė į priekį. Ji niekada nebuvo leidusis amerikietiškais kalneliais kaip ir nebandžiusi nieko kito pramogų parke. Tačiau jau spėjo paskaityti, kas tai yra.
- Ar kada nors leidaisi šiais ar panašiais kalneliais? - paklausė mėlynakė, kuomet jau jie buvo visai netoli jų. - Beje, kuo tu vardu? Aš Sakura.
Norėjosi paklausti ne tik vardo, bet ir amžiaus. Tačiau pati Sakura nenorėjo sakyti, jog jai - vos septyniolika. Todėl šį klausimą paliko mintyse.
Netrukus naujieji kompanionai atsidūrė ilgoje eilėje. Patekti į šį atrakcioną buvo labai daug norinčių. O kai kurie šiuo metu juo besileidžiantys klykė. Baltapūkė prikando lūpą imdama svarstyti, ar išbandyti šį dalyką tikrai geras sprendimas.
-
Rafael'is tiesiog sekė paskui merginą. Jis nežinojo ar turėtų ką nors, kadangi vis dar buvo išplaukęs. Jo mintys vis nukrypdavo priet to nemalonaus įvykio, sujaukusio jo gyvenimą. Tiesa, jis tikėjosi, kad mergina nukreips jo mintis ir jie gerai pabendraus.
- Taip, kažkada esu buvęs pramogų parke, - sumurmėjo nuleisdamas akis žemyn. Tik tada susiprato, jog reikėtų merginos paklausti to paties. - O tu? - galiausiai pasidomėjo pakeldamas akis į panelę.
- Aš Rafael, - pasakė linkteldamas ir nužvelgdamas eilę, kuri buvo prie amerikietiškų kalnelių. - Nemažai žmonių, - pasakė nežinodamas ką daugiau sakyti, kadangi visai nepažinojo merginos ir nežinojo ko galėtų paklausti, apie ką galėtų su ja kalbėtis ir panašiai.
-
Galvodamas, kad Mayrai ir Eliotui išvykus į JAV bus sunku, neįvertino, kaip blogai jausis. Visą laiką buvo kaip nesavas, negalėjo užmigti, o šį rytą bandydamas iškepti vaikams kiaušinienės vos nepadegė namų. Žinodamas, kad Oliveris jaučiasi neką geriau, prisivertė parašyti Auriui. Vis dar negalėjo juo iki galo pasitikėti (tiksliau, bijojo tai daryti), bet vis tiek paprašė atvykti į Londono pramogų parką. Oliveriui reikėjo prasiblaškyti, o pats buvo toks įsitempęs, kad nuoširdžiai bijojo ką nors pridirbti. Slankiojo po namus beveik nieko nematydamas, tad tikėjosi, kad Oliveriui patikęs draugas sugebės padėti. Ir, žinoma, kad neatsisakys to padaryti. Taigi parašė Auriui ir praėjus vos kelioms dienoms nuo mylimosios ir sūnaus išvykimo, savaitgalį, atvyko į Londoną. Būdamas tokios būsenos net nesvarstė galimybės vairuoti, taigi atvyko traukiniu. Sostinėje teko labai susikaupti, kad nepalįstų po ratais. Pamažu jautė, kaip kraustosi iš proto, ir vylėsi, kad sugrįžę šeimos nariai šią problemą išspręs. O taip nutiks tik tuo atveju, jeigu Eliotui nebus blogiau.
- Smagiai praleisime dieną, - pakeliui iš stoties į parką kalbėjo Dafydd sūnui. - Viskas bus gerai. Nė nepastebėsime, kaip pralėks tas laikas, kai mama ir Eliotas ne namie.
Žinojo, kad tai nėra tiesa, bet negalėjo dar labiau gąsdinti savo mažylio. Viduje suprato, kad turėtų padėti jam pats, be draugo pagalbos. Bet juto, kad tos pagalbos reikia ir jam pačiam. O jeigu Auris buvo bent kiek nuoširdus, atvyks ir pagelbės praskaidrinti dieną.
Keista buvo jau vien tai, kad jam teko susisiekti su Mayros sektantais ir pasikviesti vieną jų padirbėti aukle. Paprastai tą padarydavo pati Mayra. Bet dabar ji buvo labai toli.
- Atėjome, - iškvėpė Dafydd sustojęs prie įėjimo į pramogų parką. Jeigu tik Auris pasirodys, viskas gali būti gerai. Ar bent jau pakenčiama. Bet jeigu draugas neateis, Oliveriui gali dar labiau pablogėti. Bet draugas nenorėtų tokios atsakomybės, ar ne?..
-
Ar mama ir Eliotas dar kada nors grįš? Atrodė, kad jie išvykę jau ištisą amžinybę ir nė neketina grįžti. Oliveriui taip trūko brolio, kad kartais naktimis verkdavo. Buvo tėčiui pažadėjęs, kad į jo kambarį eis tik tada, jei bus baisu. To, ką jautė, nebūtų galėjęs pavadinti baimė. Tai buvo jausmas, tarsi kažko trūktų. Tarsi pusė jo paties būtų tiesiog išnykusi. Ar taip ir turi būti, kai turi brolį dvynį? Net jeigu jis nemyli?
Mokykloje visai nebesisekė - per tas kelias dienas, kai mama ir brolis išvykę, Oliveris nustojo daryti namų darbus ir vakar turėjo parnešti tėčiui gautą papeikimą. Dėl to jautėsi labai blogai, bet argi jo kaltė, kad visai nesiseka susikaupti? Nuoširdžiai sėdėdavo prie matematikos užduočių ar anglų kalbos rašinėlio, bet net ir piešti negalėjo. Taigi nuotaika buvo itin prasta, o tai, kad tėtis pasiūlė nuveikti kažką kartu su jo draugu, viską pataisė tik labai nežymiai. Oliveriui Auris patiko, bet norėjosi užsidaryti kambaryje ir verkti. Vis tik berniukas suprato, kad viskas daroma jo labui, tad neprieštaravo keliauti į Londoną. Visos kelionės metu sėdėjo apkabinęs tėtį ir iš paskutiniųjų stengėsi neklausti, kada gi mama ir Eliotas grįš.
- Tas laikas truks visą amžinybę, - liūdnai sumurmėjo Oliveris, kai tėtis bandė jį paguosti. Buvo taip pasiilgęs mamos ir brolio, kad nė negalvojo apie triukšmą, su kuriuo gali tekti susidurti. - Tėti, ar Auris žino, kad mama ir Eliotas yra labai toli? - dar paklausė, kai jie sustojo prie kažkokių vartų. Ir vėl apkabino patį reikalingiausią žmogų pasaulyje ir stengėsi bent šiek tiek pralinksmėti.
-
Auris iš anksto pasiskaitė apie tą parką ir dabar atėjo čia žinodamas, kad parke yra net amerikietiškieji kalneliai. Tiesiog degė noru jais pralėkti. Bet abejojo, kad šį kartą išeis. Geriau atrodė galvoti apie visokius niekus. tokius, kaip kalneliai, kitos supynės ir panašiai. Nei mąstyti kaip gi jie su Dafydd leis laiką, kaip bendraus. Susitikimo tame kiškių rojuje nenorėjo prisiminti. Buvo nejauku, siaubinga ir pakartoti tokio pokalbio nenorėjo. Bet kaip jie bendraus dabar? Ar viskas bus po senovei? Auris abejojo. Bet žinoma atvyko. Prisidirbo, tai dabar teks viską atstatyti. Norėjo viską atstatyti.
- Sveiki. - Pasakė priėjęs prie jų.
- Čia kartu su bilietais duoda žemėlapius. Tiesiog net nežinau kur reiktų nueiti pirma. - Gal turėjo atrodyti kažkaip kitaip. Gal turėjo atrodyti kaltesnis, rimtesnis, atgailaujantis. Juk šitas susitikimas galimai buvo kaip koks išbandymas. Bet negalėjo nuslėpti linksmumo ir entuziazmo, kad dieną leis pramogų parke ir akyse žybtelėjo džiaugsmas. Kažkodėl tokie dalykai visada jį linksmino. Nors trisdešimtmetis buvo jau ne už kalnų.
- Ar buvot čia kada nors? - Auriui norėjosi, kad eilė slinktų greičiau, kad galėtų nusipirkti bilietus ir kad galėtų mauti pasilinksminti.
-
Nežinia, ar Auris pasirodys, slėgė dar labiau. Pradėjo atrodyti, kad Londonas yra didelė klaida. Gal reikėjo likti namuose ir pabandyti praskaidrinti sūnaus nuotaiką ten? Ko gero, taip. Jis padarė eilinę klaidą, ir dabar kentės abu.
- Sugalvosime smagių veiklų, kad neturėtum kada galvoti apie tai, kad brolio ir mamos nėra, gerai? - kalbėjo nusiminusiam berniukui. - Kad jie išvyks, Auriui pasakiau anksčiau, bet neužsiminiau, koks tu nusiminęs. Tai juk patinka su juo bendrauti, ar ne? Viskas bus gerai.
Glaudė prie savęs sūnų, kai išgirdo pasisveikinimą. Kažkuria prasme palengvėjo, bet pažvelgė į Aurį ir pajuto kažkokį keistą sunkumą. Draugas atrodė labai jau linksmas. Žinoma, jis pats nepasakė, kaip sunkiai abu išgyvena šį laikotarpį, bet apie tai, kad Mayra ir Eliotas išvyko į JAV, tikrai buvo pranešęs. Norėjosi daugiau supratimo, tačiau Dafydd nepriekaištavo. Galbūt kada nors viskas susitvarkys. Galbūt.
- Sveikas, - tarstelėjo nežinodamas, ką sakyti toliau. Tas barjeras, atsiradęs Aurio pageidavimu, nesiruošė taip greitai išnykti. - Nežinau, galim turbūt pradėti nuo apžvalgos rato. Įsivažiuoti.
Kalbėdamas jautėsi keistai ir vis dar nepaleido Oliverio. Norėjo Auriui pasakyti, kas jį ir sūnų slegia, kaip blogai jaučiasi. Deja, neatrodė, kad jam tai itin rūpėtų, o tai, su apmaudu suprato Dafydd, skaudino.
Pagaliau priėjo eilės galą ir įsigijo bilietus. Velsietis jautė norintis pasišnekėti, bet suvokė negalintis to padaryti. Bent jau ne su Auriu.
- Eime? - paklausė konkrečiai negalvodamas apie pasiūlytą pramogą. Reikėjo kažkaip išsijudinti - gal tada visas šis susitikimas pasidarys geresnis? - Oliveri, susitark su Auriu, kur norite eiti pirmiausiai. Aš prisitaikysiu, - dar pridūrė ir vos neįsirėžė į priešais stovėjusią moterį. Gūžtelėjęs pečiais žvilgtelėjo į sūnų ir draugą ir iš paskutiniųjų stengėsi apsimesti esąs bent kiek laimingas.
-
Tėtis bandė raminti, bet Oliveriui vis tiek norėjosi verkti. Labai pasiilgo mamos ir brolio, ir netgi susitikimas su įdomiu tėčio draugu to neišspręs. Jie vis tiek grįš tik po daugybės metų. Jeigu kada nors iš viso grįš. Dar nepasitaikė nakties, kada sektųsi išsimiegoti, taigi viltis buvo visiškai žlugusi.
- Patinka, bet man liūdna, - tyliai ištarė berniukas. Netrukus pasirodė Auris, bet dabar su juo bendrauti buvo sunku. Taigi devynmetis tik sumurmėjo: - Labas.
Daugiau nieko nesakė, bet neprieštaraudamas paėmė žemėlapį. Šį kartą net ir eilė neatrodė tokia ilga - jam tiesiog buvo liūdna.
- Buvome panašiame parke, - atsakė į Aurio klausimą, nes panašu, kad tėtis taip pat nebuvo nusiteikęs kalbėti. Pradėjo tyrinėti, ką čia galima nuveikti. Neįsivaizdavo, kas tie amerikietiški kalneliai, tačiau mama ir Eliotas buvo būtent Amerikoje, tad jie pasirodė itin įdomūs.
- Aš noriu čia, - bakstelėjo minėtą pramogą žemėlapyje. Turbūt turėjo paklausti Aurio, ką jis norėtų nuveikti, bet kadangi tai buvo kažkas, kas galėjo priartinti jie prie mylimų žmonių, nuskubėjo į tą pusę, kur švietė į kalnelius kviečiantis užrašas. Taip elgtis Oliveriui buvo labai nebūdinga, bet jau visai netrukus jis pasileido bėgte.
-
Jau iš pradžių viskas ėjosi kitaip. Auris nebuvo tikras ar dėl to, kad Dafydd galvoja apie Eliotą ir savo žmoną, kurie turėjo išvykti. Ar dėl to, kad dabar tarp jų tvyrojo jo paties prišaukta įtampa.
- Gerai, galim eiti ten. Pakilę galėsime viską apžiūrėti. - Sutiko raudonplaukis. Norėjosi plačiau pakalbėti su Dafydd apie Elioto išvykimą. Bet kita vertus klausinėti atrodė kažkaip nejauku. O kažkada būtų ramiausiai paklausęs ir Dafydd turbūt būtų jam papasakojęs apie visą tai plačiau.
- Dafydd, - Šūktelėjo jį, kad neatsitrenktų į kažkokią moteriškę.
Auris ėmė vytis Oliverį. Jam pasirodė baisiausiai keista, kad berniukas pasirinko šią pramogą. Gal nebūtų stebėjęsis, jei tai būtų Elioto pasirinkimas.
- Gal pirma pažiūrėk kaip viskas vyksta ką? Jie labai greiti ir statūs. - Pasakė prisivijęs berniuką. Norėjo jais pasivažinėti, labai. Bet jam atrodė, kad Oliveriui gal nelabai tai patiktų.
-
Ko, gero, iš viso šito skaudžiausia buvo tai, kad jie aiškiai prarado bendravimo laisvumą. Dafydd nežinojo, kaip kalbėti. Ar iš viso reikia kalbėti. Ir, deja, atrodė, kad ir Auris jaučiasi panašiai. O gal tik šiaip nerado ką pasakyti? Bet paprastai būtent jis būdavo tas, kuris plepa ir inicijuoja pokalbius. Velsietis būdavo tas, kuris mielai išklauso, o pats atsiveria tik gerokai stumtelėtas. Ar verta kovoti dėl šitos draugystės? Vylėsi šituos atsakymus gauti kiškutyje, tačiau ir toliau nieko nežinojo. Tai labai slėgė.
- Ačiū, kad sutikai ateiti, - tyliai pratarė, kai Auris neprieštaravo pakilti į apžvalgos aikštelę. Viduje vylėsi, kad tai padės draugui pradėti šnekėti. Norėjosi kažko. Galbūt kad jis paklaustų, kaip sekasi. Ar pasakytų kažką, kas parodytų, kad jų draugystei viskas dar gali būti gerai.
Moters, į kurią vos neatsitrenkė, nebuvo pastebėjęs, tad Aurio kreipinys kiek nustebino. Galiausiai supratęs, kas čia įvyko, pažvelgė į draugą ir pabandė dar kartą:
- Šiomis dienomis aš labai išsiblaškęs.
Gal bent tai padės pasikalbėti? Gal pavyks padaryti kažką, kad ir Oliveris pasijustų geriau? Jis, tiesa, gerokai nustebino, nes jau skuodė amerikietiškų kalnelių link. Pasidarė smalsu, ar berniuką taip paveikė žodis "amerikietiški", ar kodėl jis tap norėjo būtent šios pramogos, bet kol kas teko tiesiog lėkti iš paskos. Laimei, Auris irgi nesnaudė, o tai Dafydd patiko. Kažkas, kas tarp jų buvo, turbūt tebėra gyva.
- Nueisime čia paskui, gerai? - pratarė sūnui. - Gal tikrai geriau užkilkime į viršų, ten viską apžiūrėsime ir išsirinksime geriausią pramogą. Kaip sakai, Oliveri?
Žinodamas, koks jis pasidarė jautrus, atsitūpė šalia ir atidžiai stebėjo tokį brangų veidą. Anksčiau šis berniukas tikrai nebūtų prieštaravęs, bet kas žino, kas bus dabar? Per tas dienas viskas pernelyg pasikeitė, taip pat ir jis pats.
-
Būtinai aplankys šitą pramogą ir praleis čia visą dieną. Tik taip atsidurs arčiau mamos ir brolio. O tada gal pagaliau nustos taip skaudėti viduje. Tik kažin ar Eliotas jo bent kiek pasiilgo? Ar bent prisimena? Šito būtinai paklaus tėčio, bet padarys tą kitą kartą. Galbūt kai jie bus namie. Arba bent jau negirdės Auris. Prie jo kalbėti apie brolį buvo šiek tiek nejauku.
Bet kažkodėl ir tėtis, ir jo draugas nepritarė pasirinkimui. Tai Oliveriui nepatiko. Negi jie nesupranta, kaip jis pasiilgo savo brolio?
- Bet aš noriu į Ameriką, - pasiskundė, kai Auris pasiūlė paveikti kažką kitką. Priėjęs tėtis kalbėjo tą patį, ir netrukus iš akių pasipylė ašaros. Devynmetis negalvojo, kad neturėtų taip elgtis, kad jau yra per didelis. Tiesiog verkė ir galiausiai puolė tėčiui į glėbį.
- Bet man... Reikia... Elioto, - tarp kūkčiojimų išspaudė berniukas. Apsivijo mylimą žmogų rankomis, tačiau atrodė, kad net ir jis nieko nesupranta. Taip, jam be mamos sunku, bet visai nenori atsidurti pas ją. Kažkas čia buvo ne taip, taigi Oliveris tik sriūbavo ir daugiau nieko nebesakė. Buvo nusivylęs viskuo, taip pat ir tėčiu.
-
- Ačiū, kad pakvietei. - Atsakė jis. Gal visgi reikėjo pagalvoti kaip jie bendraus susitikę. Regis ėmė ir sugrįžo į laikus, kai tik ką susipažino.
- Galvoji apie Eliotą ir Mayra? Sunku dabar. Gaila, kad negalėjot išvykti visi. Bet jie juk sugrįš. Ir gal viskas bus tik geriau. - Pabandė imti kažką kalbėti po to, kai Dafydd vos neatsitrenkė į tą ne vietoje pasipainiojusią moteriškę.
Oliveris labai jautriai sureagavo į savo brolio išvyką. Net atrakcionai jam jį priminė. Auris trumpai pastoviniavo galvodamas ar jam reikia ar gali kištis. Ar dar gali. Juk kažkada turbūt galėtų pabandyti kažką pasakyti. O dabar kaip? Bet jeigu visgi Dafydd nutarė jį pakviesti, tai galima bandyti. Galima vėl bandyti grįžti į tai, ką jie turėjo prieš beveik metus. Taigi jis pritūpė kur stovėjo. Kad visi būtų viename lygyje.
- Oliveri, tie kalneliai labai greiti ir baisūs. Ir nuo jų gali supykinti. Jei pasiilgai brolio, Amerikos galime paieškoti ir kitur. Gal rasime kokių suvenyrų, ir kitokių atrakcionų, kurie kažkaip siejasi su ta šalimi. O paskui galėsime pavalgyti kokių nors tradicinių amerikietiškų patiekalų. Čia tikrai kažką rasime.
-
Auris uždavė klausimą, tačiau nebuvo visai aišku, ar jam tikrai labai rūpi. Gal tai tebuvo iš mandagumo užduotas klausimas? Bet jis čia atvyko, kai galėjo pasakyti neturintis laiko. Norėjosi tikėti, kad draugystė grįš į senas vėžes.
- Galvoju nuolat, - atsiliepė. Sakyti, kad neapkabinęs savo mergaitės negali užmigti, nenorėjo. Tai atrodė pernelyg intymu ir asmeniška. Ko gero, to nebūtų sakęs net ir pasiplaukiojimo toje upėje metu, ką jau kalbėti apie dabar, kai viskas vis dar buvo visai neaišku. - Be to, nesitikėjau tokios Oliverio reakcijos, tad prie visko prisideda ir nuolatinis nerimas dėl jo.
Čia Dafydd staiga sustojo. Norėjo kalbėti toliau, pasisakyti, kad ir pats eina iš proto. Bet nebežinojo, ar gali pasitikėti draugu. Taigi nebesakė nieko. Tuo labiau, kad netrukus teko gelbėti Oliverį. Dėl jo darėsi vis neramiau - argi beveik dešimties metų berniukas tikrai galvoja, kad amerikietiški kalneliai padės jam atsidurti arčiau brolio? Ar tai nėra kažkokia beprotybė?
- Oliveri, tavo brolio ten nėra. Tai tik atrakciono pavadinimas, - bandė nuraminti sūnų Dafydd, neįsivaizduojantis, kodėl kalneliai pavadinti būtent amerikietiškais. Vylėsi, kad Auris tą žinos, tad jo paklausė: - Gal tu žinai, kodėl jie taip vadinami?
Atsistojo pakeldamas sūnui nuo žemės ir tiesiog glaudė jį prie savęs. Tikrai nesijautė esąs pasiruošęs tokiems išbandymams. Ir turėjo tai padaryti vienas, be Mayros. Jautėsi esąs per silpnas. Tiesą sakant, toks ir buvo ir už tai savęs nekentė.
- Ar tikrai nori ten? Gerai Auris sako - nuo to atrakciono gali pasidaryti negera. Ar tikrai nenori pradėti nuo ko nors ramesnio? Jeigu nori, galime iš tiesų paieškoti Amerikos. Ak, Oliveri...
Paskutiniai žodžiai atskleidė didelį skausmą. Dafydd tiesiog plyšo širdis. Matyti tokį sūnų buvo be proto sunku. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad nežinojo, ar gali tuo pasidalinti su šalia esančiu žmogumi.
- Viskas labai sudėtinga... - tiesiog sumurmėjo velsietis ir vylėsi, kad sūnus leis pakilti į apžvalgos aikštelę. Žvilgtelėjo į Aurį bandydamas pasakyti, kad jeigu Oliveris sutiks, nedvejotų ir eitų ten, kur bus galima apsižvalgyti.
-
Pasirodo, jo niekas nesupranta. Tai, kad Eliotas niekada negrįš namo, buvo labai skaudu ir sudėtinga. Visai nesvarbu, kad kartais bijodavo brolio. Dabar Oliveris padarytų bet ką, kad tik Eliotas sugrįžtų. Bet nei tėtis, nei Auris to nesupranta.
- Man nereikia Amerikos. Man reikia brolio, - kūkčiojo tėčio glėbyje. Kodėl visada toks protingas ir smagus jo draugas dabar kalba kažkokius keistus dalykus? Bet pagaliau pavyko šiek tiek atsitokėti, tad pakeltas nuo žemės berniukas atsuko nuo ašarų šlapią veidą į Aurį.
- O ten bus daug triukšmo? - nejaukiai paklausė. Kad ir kaip pasiilgo Elioto ir nuolat galvojo tik apie tai, triukšmo baimė niekur nedingo, tad dabar devynmetis nuoširdžiai bijojo. Pasimuistė prašydamas tėčio nuleisti jį ant žemės.
- Gerai, galime užkilti į tą aikštelę, - dar sumurmėjo berniukas. Garsiai to nepasakė, bet vylėsi, kad pakilus aukštai pavyks pamatyti Eliotą ir mamą. Gal bent tada jis pasijus bent kiek geriau, ir tėčio nesupratimas nustos taip labai skaudinti.
-
- Tai turbūt ilgiausias jūsų išsiskyrimas per daug metų ar ne? Ir dar ta išvykimo priežastis kelia nerimą. Bet reikia pasistengti nusiteikti, kad tai į gerą. Kad kai jie grįš viskas bus geriau. Dabar verta truputį pakentėti dėl to, kad paskui būtų geriau. - Auris nežinojo kaip bus. Niekas nežinojo ar ta išvyka duos kažkokių vaisių. Bet geriau atrodė galvoti, kad Elioto pykčio problema susitvarkys. Ar bent jau jis išmoks tai kontroliuoti.
- Bet juk Oliveris žino kodėl jie išvykę ar ne? Gal praeis truputis laiko ir jam bus geriau. Turbūt taip toli nuo brolio ir mamos jis dar niekada nebuvo? - Oliveris buvo išties jautraus būdo. Ir dar tos baimės. Auriui atrodė, kad jam reikia laiko, daugiau nei bet kuriam kitam žmogui, kad nuslūgtų ilgesys ir nerimas.
- Ten žmonės klykia. Nes kaip sakiau atrakcionas greitas, staigus. Taigi triukšmo tikrai gali būti nemažai. Einam verčiau pasižvalgyti. - Jam tikrai atrodė, kad toks atrakcionas kaip amerikietiškieji kalneliai išgąsdins Oliverį. O tada jis išvis nenorės kažkur eiti.
- Nežinau kodėl taip yra. - Atsakė jis Dafydd. Auris atsistojo. Pasirengė eiti prie apžvalgos rato.
- Pakilsime aukštai ir galėsime apžvelgti visą šitą puikų parką.
-
Gėdos nejuto. Prie bet kurio kito žmogaus raminti taip verkiantį beveik dešimties metų sūnų būtų gėda, tačiau ne dabar. Tai leido patikėti, kad jo ir Aurio draugystė grįžta į senas vėžes. Kad ir kaip skaudėjo širdį, nes trūko mylimosios ir Elioto, dabar Dafydd pasijuto šiek tiek geriau. Tuo labiau, kad draugas kalbėjo kaip tik tai, ko ir reikėjo.
- Po to, kai... Pradėjome bendrą gyvenimą, tik vieną kartą teko išsiskirti ilgesniam laikui, - paaiškino Dafydd, nors priežasties, kodėl taip buvo nutikę, neaiškino. Ne Aurio tai reikalas, nors ir laiko jį draugu. Be to, Mayros laikas ligoninėje buvo labai seniai. Dabar viskas buvo kitaip. - Kaip žinai, man trūksta pasitikėjimo savimi. Pasirodo, vis dar bijau, kad ji mane tiesiog paliks.
Dabar kalbėjo visai tyliai. Tai, kad galėjo kalbėti, džiugino, bet vis dar buvo nejauku. Bandė save įtikinti, kad viskas gerai - Auris atėjo čia, kad susitiktų su jais. Ir vis tiek kol kas negalėjo kalbėti kaip anksčiau.
- Žino, bet emocijos ima viršų. Kai pasakiau, kad mama ir brolis išvyks, jis reagavo visiškai ramiai, - atsakė į klausimą ir nuleido berniuką ant žemės. Bet vis tiek laikė jį už rankos. Atrodė, kad jeigu jis vėl pasileis lėkti, jo nebesugaus.
Galiausiai visi draugiškai priėmė sprendimą pradėti nuo apžvalgos aikštelės. Gal tai ir gerai - visokiems judriems atrakcionams ar pramogoms Dafydd tiesiog neturėjo energijos. Žinojo, kad čia yra ir arklių, bet bijojo juos ir minėti. Prisiminė tą kartą, kai plaukiojo valtele. Kol draugystė kaba ant plauko, geriau nerizikuoti.
- Ką gi, eime, - ištarė velsietis ir nusivedė sūnų laiptų link. Abu buvo pervargę, bet Oliveriui teks užlipti pačiam. Nešti jau didelio sūnaus nebuvo jėgų. Pradėjo lėtai lipti į viršų, bet spėjo, kad Auriui tai gali būti nuobodu. Jautėsi tarsi koks senelis.
- Jeigu nori, gali mus pralenkti, - kiek susigėdęs sumurmėjo draugui. Kažin ar jis supranta tą siaubingą nuovargį, kurį jaučia abu Llewellyn.
-
Devynmetis berniukas glaudėsi prie tėčio ir, atrodė, niekada jo nepaleis. Tik taip galima ištverti tą baisų laikotarpį, kol mama ir Eliotas yra labai toli. Bet ar jie tikrai grįš? Atrodė, kad Oliveris yra paliktas likimo valiai ir daugiau niekada negalės apkabinti mamos ar pasakyti broliui, koks jis yra reikalingas ir svarbus.
Tėtis ir jo draugas kažką kalbėjosi, bet Oliveris nekreipė dėmesio. Buvo taip liūdna, kad nesinaudojo proga pasidžiaugti tuo, kad leidžia laiką su šiuo šauniu žmogumi. Norėjo tiesiog pasikalbėti su Eliotu. Bet jis buvo siaubingai toli.
- Aš nenoriu klykiančių žmonių, - skubiai pareiškė berniukas ir įsitvėrė tėčio rankos. Mielai liks su juo - gal tada ir brolis atsiras? Taigi šiek tiek aprimęs nuėjo prie reikiamų laiptų ir pradėjo lipti į viršų. Norėjosi užbėgti greičiau, bet kažkodėl visai nebuvo energijos. Taigi kojas kilnojo visai lėta ir galiausiai gailiai ištarė:
- Aš pavargau.
Vis dėlto pavyko užlipti ir prieiti prie krašto. Pavojus nukristi negrėsė, tad galima ramiai žvalgytis.
- Kurioje pusėje yra Amerika? - paklausė tėčio ir jo draugo. Ir vėl vylėsi pamatyti mamą ir brolį.
-
- Tai va. Jei per tiek laiko išsiskyrėt tik vieną kartą. Tai turbūt nekeista, kad dabar jautiesi išsibalansavęs ir kaip nesavas. - Abu jie šiandien atrodė visai ne kaip. Ir tik dabar Auris suvokė, kad šitą išvyka tikrai nebus paprastas pasibuvimas atrakcionų parke. Bet ką gi. Jis jau tikrai pasistengs bent kiek prasklaidyti šitą įtampą.
- Baik jau Dafydd. Ji išvyko su vaiku, dėl jo problemų. Jai tikrai ne tokie dalykai manau galvoje. Neužsileisk šitai minčiai. Prabėgs truputis laiko ir abu sugrįš. - Jie pagaliau pradėjo lipti laiptais. Oliveris ir Dafydd atrodė visai prastai. Žiūrėdamas į juos Auris galvojo apie tai kaip Oliveris keliaus į Hogvartsą. Tai jam išties kėlė klausimą. Pasidarė kažkaip neramu. Oliveris atrodė visiškai priklausomas nuo savo tėvo. Nei nežinojo kaip visu tuo pasidalinti su Dafydd. O norėjo. Ar išvis turi teisę aiškinti jam tokius dalykus. Bet Auriui tikrai buvo neramu.
- Kodėl aš turėčiau jus lenkti? Atėjome čia kartu. - Ne, to daryti neketino.
Jie visgi užsilipo viršun ir sustojo prie krašto.
- Amerikos vis tiek iš čia nepamatysi. Klausykit Oliveri, Dafydd. Eliotas ir Mayra sugrįš. Žmonės kartais išvyksta ir sugrįžta. Dafydd, kiek laiko dar jie turėtų būti išvykę? - Senkleris galvojo ką dar pasakyti. Ką galėtų pasiūlyti.
- Ar susiskambinat su jais? Juk tu Dafydd ir Mayra turit telefonus ar ne? Tai juk galėtumėt susisiekti per kokią žiobarišką programėlę. Juk susiskambinę galėtumėt net matyti vieni kitus per kamerą. Galėtumėt pasikalbėti. Pavyzdžiui, vakarais. Taip ir laikas greičiau praeitų.
-
Auris bandė raminti ir netgi kalbėjo logiškai. Bet buvo dalykų, kurių jis nei žinojo, nei būtų galėjęs suprasti. Kad ir to, kad Mayra jau dešimt metų yra Dafydd atrama gyvenime. Be jos jis išties jaučiasi kaip nesavas, tik nelabai norėjo draugui tą pripažinti. Paprastai žino, kad grįžęs namo galės ją apkabinti ir pabučiuoti. Dabar grįžęs namo turės pasirūpinti dar keturiais vaikais, kurie taip pat nori, kad mama grįžtų namo. Tiesą sakant, Mayrai išvykus vaikų staiga pasidarė labai jau daug.
- Bandau nepasiduoti, - tyliai ištarė Dafydd. - Bet mes su Oliveriu panašūs. Mus valdo ne protas ir racionalumas, o emocijos.
Pagaliau atsidūrė viršuje, ir Oliveris aiškiai vėl tikėjosi pamatyti mamą ir brolį. Nebūdamas itin geras geografas Dafydd negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, bet mostelėjo ten, kur, jo nuomone turėtų būti Amerika.
- Manau, kad ji ten. Bet Auris gerai sako - mama ir Eliotas per toli, kad juos iš čia pamatytum. Bet tai nereiškia, kad jie negrįš, sūnau...
Buvo kiek gėda prieš draugą. Pradėjo atrodyti, kad visa šita užmačia yra klaida. Čia, viršuje, buvo tikrai gražu, tad galima bent pabandyti atsipalaiduoti. Apačioje matėsi gardas, kur jojančiųjų laukė keletas arklių.
- Pažiūrėk, Oliveri, ten arkliai, - parodė sūnui ir prisiminė tą kartą upėje, kai apie tai kalbėjo su Auriu. Dėl to pabijojo paminėti, kad jei berniukas norės, galės pajodinėti. - O štai ten kažkokių augalų labirintas. Kaip manai, ar būtų įdomu įeiti ir surasti išėjimą?
Pasirodė, kad Auris pradėjo šiek tiek nekantrauti. Galbūt jam išties nuobodu su įsitempusiais Llewellyn?
- Dar daugiau nei savaitė. Jeigu viskas gerai, ir jiems neteks užgaišti ten ilgiau, - atsakė į klausimą. - Bet jie negali užgaišti. Jau vien dėl to, kad man daugiau atostogų niekas neduos.
Taip pabandė pajuokauti, bet turbūt tiek jis pats, tiek Auris suprato, kad Mayrai ir Eliotui užtrukti ilgiau nei planuota negalima ne dėl Dafydd atostogų.
- Taip, susiskambiname, ir tai yra tikra palaima, - tęsė. - Bet... Man jos trūksta šalia, jei supranti, ką turiu omenyje.
Dabar dar labiau panoro priglausti savo mergaitę. Bet ji buvo toli, o pačiam reikėjo pagaliau imtis pramogų.
-
Nieko nesinorėjo daugiau nei pamatyti brolį ir pasakyti jam, kad pasiilgo. Tada dar apkabinti mamą ir pasakyti jai, kad ji pati geriausia. Bet dabar jie buvo taip toli, kad nesimatys net nuo šio aukšto bokšto. Tai nuliūdino.
- Bet... - sumurmėjo Oliveris, bet daugiau nieko nepasakė. Buvo tikrai liūdna, tad net ir susitikimas su tėčio draugu nelabai tedžiugino. Tiesa, bent jau arkliai sudomino, tad devynmetis priėjęs įsispoksojo į juos.
- O galėsime pajodinėti? - viltingai paklausė. Žinojo, kad kai kurie žmonės tą mėgsta, bet dar neteko išbandyti pačiam. O jeigu šiandien pajodinės, galės vėliau pasigirti Eliotui. Jeigu tik jis kada nors sugrįš.
- Noriu į labirintą! - staiga entuziastingai sušuko, bet labai greitai nutilo. Kažko išsigando. Vis dėlto suprato norintis kaip tik tos pramogos. Iš viršaus ji atrodė puikiai, tad neabejojo, kad ieškoti išėjimo bus tikrai įdomu. Žinoma, su Eliotu būtų dar geriau, bet kol norėjosi kažką veikti, Oliveris neketino gaišti.
- Eime, - nepaisydamas to, kad tėtis kalbasi su draugu, pasakė ir paėmęs už rankos pradėjo tempti laiptų link. - Eime! - paragino ir Aurį, tačiau staiga sustingo, lyg kas būtų panaudojęs kerus.
- Jie niekada negrįš... - tyliai ir liūdnai sumurmėjo. Vis dar norėjo eiti į labirintą, bet nuotaika ir vėl subjuro.
-
- Jei kartais prireiks ko nors tai parašyk. Juk esi dabar vienas su vaikais. Nei nežinau kaip viską suspėji. - Pasiūlė. Būtų tikrai galėjęs nulėkti į parduotuvę ar nuvežti kurį nors į būrelį ar dar ką padaryti.
- Matai Oliveri, liko savaitė. Turi laiko ribą ir žinai kada jie turėtų grįžti. Ar turi kalendorių namie? Jame gali ženklinti kiekvieną praėjusią dieną. Tada matysi kiek jų liko. Jos greit ištirps. Ir dar gali susigalvoti ką nors, kad greičiau bėgtų laikas. Gali piešti po kokį piešinėlį per dieną. O gal net rašyti dienoraštį. Lyg laišką mamai ir Eliotui. Jei ką nors veiksi tos dienos greitai praeis. - Kas bus, jeigu Oliveris panorės pajodinėti? Jis ir paklausė apie žirgus. Na, jei jau stumiu praeitį šalin. Aš galiu. Aš galiu šitai padaryti. Ryžtingai pagalvojo Senkleris.
- Taip. Čia galima pajodinėti, o tu norėtum? - Aš tikrai galiu šitai padaryti. Dar kartą pagalvojo.
- Bet ji sugrįš Dafydd. O tada turėsi dar daugiau džiaugsmo. Kai Mayra vėl bus šalia. - Abu jie buvo tiesiog perėmę vienas kito nuotaiką.
Galbūt Auris ir išsigelbėjo nuo jodinėjimo. Oliverį sudomino augalų labirintas.
- Einam Paklaidžiosim. - Buvo pasiryžęs pajodinėti pirmą kartą po daugybės metų. Bet jei turėjo progą išsisukti ką gi. Bet berniukas staiga sustojo. Nors atrodė, jog tikrai norėjo greičiau nusileisti ir paklajoti.
- Aišku, kad jie grįš. Ir viskas bus kaip buvo. O gal ir dar geriau.
-
Auris ir vėl pasiūlė pagalbą, o tai vertė jaustis dviprasmiškai. Velniškai norėjosi vėl juo pasitikėti. Vien tai, kad jis čia atėjo, reiškė daug. Ir vis tiek kažkas stabdė. Kažkodėl Dafydd tiesiog negalėjo grįžti į tai, kaip viskas buvo anksčiau tau.
- Ačiū tau. Turime auklę, kuri tikrai padeda, - pratarė, bet suprato, kad tai gali pasirodyti kiek nemandagu. - Bet jeigu ko prireiktų, turėsiu omenyje.
Auris drąsino Oliverį, ir netrukus jis tarsi pagyvėjo. Nebuvo visai aišku, ar tai susiję su žodžiais, bet pasidarė šiek tiek ramiau. Kartais atrodė, kad sūnaus apatija netrukus numarins juos abu.
- Manau, kad galima pajodinėti, - neužtikrintai ištarė. Šiek tiek bijojo išgąsdinti ar suerzinti draugą. Kad ir ką Auris tada sakė, jodinėjimas nebuvo lengva tema, ir Dafydd puikiai tą suprato. Laimei, netrukus viskas tarsi išsisprendė. Velsietis pasijuto tempiamas ir nuėjo paskui sūnų. Girdėjo Aurio žodžius, tad berniukui staiga sustojus atsisuko į jį.
- Taip, dėl šito esi teisus. Bet nieko negaliu padaryti - tiesiog beprotiškai laukiu, kada ji bus namie.
Deja, netrukus teko sutelkti dėmesį į Oliverį. Juo nuotaika ir vėl sugedo, o tai pradėjo vis rimčiau gąsdinti.
- Auris teisus, - pridėjo Dafydd. - Jie būtinai pas mus grįš ir bus pasiilgę. Bus labai smagu. Pamatysi. O dabar eime į labirintą, gerai?
Apkabinęs berniuką leido jam pabūti šalia, tačiau prie Aurio pernelyg ilgai gaišti nenorėjo. Draugui turbūt ir taip čia nelengva. Ko gero, nereikėjo jo kviesti, o pabandyti prablaškyti sūnų vienam.
- Na, eime, - pridūrė ir paėmęs sūnaus ranką nusivedė jį laiptais žemyn. Stengdamasis atrodyti užtikrintas žygiavo labirinto link ir jau netrukus darbuotojas parodė įėjimą.
- Sėkmės mums, - pabandė pajuokauti Dafydd ir žengė vidun.
-
- Bet savaitė yra labai daug! - liūdnai pranešė Oliveris nieko nesuprantančiam Auriui. Jis turbūt niekada nebuvo pasiilgęs jokio žmogaus. Jam niekada netrūko ko nors taip, kaip pačiam Oliveriui trūksta brolio dvynio.
- Ar tu turi brolį dvynį? - staiga paklausė.
Norėjosi ir prie arklių, ir į labirintą. Vis dėlto nutarė, kad jeigu nukris nuo arklio ir susižeis, į labirintą jau nepateks. Dėl to geriau pradėti nuo šios pramogos.
- Labirintas, - nykiai sumurmėjo berniukas, o jau netrukus tiek tėčio draugas, tiek pats tėtis bandė jį paguosti. Akivaizdu, kad jie abu nieko nesupranta. Jeigu pasidarys toks kvailas, jis visai nenori užaugti.
- Pažadi, kad jie grįš? - paklausė su ašaromis akyse žiūrėdamas į tėtį. Prisiglaudė ir tiesiog buvo kartu. Tiesa, jau netrukus reikėjo eiti žemyn, bet berniukas visai neprieštaravo tai padaryti. Kad ir kaip buvo liūdna, viduje tūnojo noras ką nors nuveikti. Taigi jis šiek tiek pralinksmėjęs žingsniavo paskui tėtį. Netrukus atsidūrė prie labirinto, kuris esant visai arti pasirodė esąs gerokai didesnis.
- Oho, - šiek tiek baugiai sumurmėjo berniukas, tačiau nesustojo - žengė žingsnį į priekį ir netrukus jau buvo tarp augalų.
-
- Gerai. Bet jei ką tai rašyk. - Jis suprato, kad viskas taip greitai negali pasikeisti. Pats jei būtų Dafydd vietoje irgi dvejotų.
- Bet jei vien liūdėsi ir galvosi kokia ilga ta savaitė ji tik labiau ilgės. O jei pabandytum ką nors per tą laikotarpį nuveikti laikas eitų greičiau. - Auris neturėjo nei brolių nei seserų. O jau brolio dvynio tuo labiau. Įdomu kaip mes sutartume. Pagalvojo ir šyptelėjo.
- Neturiu dvynio. Neturiu brolio ar sesers. Nebent Alaną. Jis man beveik kaip brolis. - kad jis būtų žinojęs kaip klydo. - Tu ilgiesi Elioto. Tu pirmą kartą išsiskyrei su broliu. Suprantama, kad nerimauji. Bet Oliveri, tai tik išvyka, kuri pasibaigs ir jūs susitiksit. - Kaip jis gyvens Hogvartse? Kai šalia nebus Dafydd ir Mayros. Auriui šovė mintis, kad reiktų Dafydd pasiūlyti, jog kai vaikai bus mokykloje jie kartais atvyktų į miestelį. Iš pradžių kas savaitę, o paskui vis ilgintų laiką. Kol Oliveris įprastų. Nors gal kas pasikeis per tą laiką, kol Oliveriui reikės išvykti.
- Ji grįš namo. - Pakartojo jis Dafydd. Ir nuėjo paskui į labirintą.
Jis buvo didelis. Auris norėjo kažkaip prablaškyti abu. Todėl pasakė.
- Gal norit pažaisti slėpynių? Taip ir kelią gal greičiau rastume. Skaičiuokit iki dvidešimt. - Ir paprasčiausiai greitu tempu patraukė tolyn. Neėjo kažin kur. Pasuko už vieno vingio. Ten kaip tik buvo siauras takelis. Raudonplaukis pritūpė ir Aurį pridengė augalų lapai.
-
Dafydd tik linktelėjo. Žinojo neprašysiantis Aurio pagalbos. Ir ne dėl to, kad vis dar jautėsi šiek tiek nejaukiai. Ar bent jau ne tik dėl to. Bet prašyti pagalbos kito žmogaus, nes nesusitvarkai su savo vaikais, būtų mažų mažiausiai kvaila.
- Ačiū tau, - dar pridėjo, bet netrukus abiejų suaugusiųjų dėmesys tiesiog privalėjo nukrypti prie nusiminusio berniuko.
- Auris gerai sako, - dar kartą paantrino draugui. - Sugalvosime ką veikti ir smagiai praleisime laiką. O kai mama ir Eliotas grįš, viską jiems papasakosime. Ar gerai?
Tiesą sakant, toks berniuko elgesys pradėjo gerokai gąsdinti. Pernelyg greitai šis mažylis turės vykti į Hogvartsą, o dabar net namie sunkiai ištveria, nes šalia nėra brolio. Kas bus, kai jis bus toje mokykloje? Ir kaip reikės neišprotėti pačiam? Susimąstė, ar pažįsta ką nors, kas turi vaikų. Deja, niekas neatėjo į galvą. Dalis kolegų, ko gero, jau leido savo atžalas į Hogvartsą, bet su jais bendravimo nebuvo. Elijah vaikų gal ir turėjo, bet bendravimas jau seniai nutrūkęs. O štai Auris vaikų ne tik neturi, bet dar ir dirba mokykloje. Kaip reikės viską išgyventi?
- Žinau, būtinai grįš, - nusišypsojo Dafydd. Draugas galėjo pagalvoti, kad šypsena skirta jam, tačiau iš tiesų velsietis šypsojosi tai, kuri šiuo metu buvo labai toli. Vis dėlto dabar reikėjo skirti laiką draugui ir sūnui.
- Gerai, pažaiskime, - neprieštaravo pasiūlymui. Vylėsi, kad ir Oliveris nesispyrios. Dabar atsisukęs į jį skaičiavo. Neabejojo, kad Auris sugalvos geriausią būdą pasislėpti, tad jo ieškoti turėtų būti visai smagu. Gal Oliveris pagaliau nustos galvoti, kad jo brolis niekada negrįš namo?..
- Eime ieškoti? - suskaičiavęs iki dvidešimt paklausė sūnaus ir apkabinęs jį per pečius lėtai nužingsniavo į priekį. Netyčia buvo pastebėjęs, kur draugas pasuko, tačiau norėjo, kad jį surastų Oliveris.
-
- Bet man liūdna. Aš negaliu negalvoti, - nykiai sumurmėjo Oliveris. Visai nenustebo, kad Auris neturi brolio dvynio. Tada jis tikrai nesupranta, kaip viskas sudėtinga. - Aš labai jo ilgiuosi. Man be jo blogai, - sulinksėjo berniukas. Atsisukęs į tėtį paklausė: - O ką galėsime veikti?
Netrukus visi trys jau buvo labirinte. Čia turėjo būti labai įdomu, tačiau vis tiek beprotiškai trūko Elioto. Norėjosi pažiūrėti, kaip jam čia sektųsi, galėtų palenktyniauti, kuris greičiau ras išėjimą... Deja, brolis buvo nepakeliamai toli, todėl tėčio draugo pasiūlymas ne itin viliojo. Deja, tėtis su juo sutiko, tad Oliveris nedrįso prieštarauti.
- Gerai, - abejingai sumurmėjo jis, tačiau Auris jau buvo dingęs. Berniukas neskaičiavo iki dvidešimties. Žinojo, kad tai padarys tėtis. - Gerai, - lygiai taip pat abejingai pritarė ir tėčiui ir patraukė tolyn. Visai neturėjo entuziazmo kažką veikti - noras ištyrinėti labirintą išnyko lyg dūmas. Vis dėlto apsidairęs krūmuose pamatė Aurį. Ar bent jau taip pasirodė.
- Man atrodo, kad jis čia, - šiek tiek gyvybingiau pratarė tėčiui rodydamas į jo draugą. - Auri?
-
- Bet pabandyk įsivaizduoti, kad ta išvyka atneš kažką gero. Galbūt Eliotas grįš linksmesnis nei buvo. - Išties norėjo pasakyti draugiškesnis. - O judu po šiokio tokio išsiskyrimo turėsit apie ką pasikalbėti. - Vaikinas tupėjo krūme. Nelabai ilgai. Nes jį atrado. Auris išlindo. Jis šypsojosi. Pamojo jiems.
- Na gerai jau. Radot mane. Bet čia tik pradžia. Pažiūrėsim kas bus dabar. - Tada stryktelėjo ant kojų ir pasileido bėgte. Tikėjosi, kad jie vysis ir bus galima pasivaikyti po šį labirintą. Arba kad paspruks nuo jų ir šį kartą jau taip pasislėps, kad abudu turėtų ką veikti jo beieškodami. Labai jau norėjosi Dafydd ir Oliverį išvesti iš tos liūdnos būsenos. Bent trumpam. Juk Oliveris vaikas. O atrodo, kad jam koks šimtas metų. Dėl to pasidarė išties liūdna.
Senkleris kūrė sukinėdamasis tame labirinte. Virš galvos šlamėjo lapai. Galop raudonplaukis nėrė į kažkokią siaurą landą ir vėl užsislėpė krūmuose.
-
Tai, kad Auris nuoširdžiai bandė padėti Oliveriui, glostė širdį. Turbūt ši diena bus labai svarbi jų draugystei. Galbūt pavyks pamiršti tuos baisius mėnesius, kai visai nebuvo aišku, kas čia dedasi. O štai dabar jis kalbėjo su nusiminusiu berniuku ir dėl jo stengėsi. Dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras.
- Ačiū tau, Auri, - ir vėl pakartojo velsietis. Svarstė, kaip draugas jaučiasi, ar jam nėra nejauku. Bet viso to neklausinės. Geriau vėliau parašys ir tikėsis sulaukti atsakymo.
Oliveris pastebėjo savo tėvo draugą, tad tas tėvas nusišypsojo. Tiesa, ta šypsena buvo liūdna, mat berniukas visai nerodė entuziazmo užsiimti šita veikla. O juk dar ką tik norėjo ateiti tiek čia, tiek ir pajodinėti. Kaip išgyventi, kai Oliveris, regis, nenori nieko? Baisiausia buvo tai, kad šis laikas gali pridaryti negrįžtamų pokyčių.
- Ar esi čia buvęs? - kiek nustebęs paklausė draugo. Atrodė, kad jis labirintą pažįsta pernelyg jau gerai. Bet tai nedidelė problema - jeigu nutiktų taip, kad jie rimtai paklysta, viskas būtų dar labiau komplikuota.
Tiesa, netrukus teko vytis Aurį. Dafydd nebuvo tikras, ar reikia leistis bėgte, ar vis dėlto leisti jam šiek tiek pasprukti. Oliveris bėgioti tikrai kažin ar norės, taigi ir jo tėvas tiesiog ėjo sparčiu žingsniu. Bandė stebėti, kur draugas eina, tačiau netruko pamesti jo iš akių.
- Nagi, Oliveri. Eime ieškoti Aurio, - ragino sūnų, nors atrodė, kad viskas bus ne taip jau ir smagu. - Man atrodo, jis be mūsų visai pasiklys ir tada bijos. Mes turime būti jo išvaduotojai. Ką manai?
Įdėmiai žvelgė į berniuką ir stengėsi suprasti, ar jis bent kiek pralinksmėjo ir užsimiršo. Deja, atrodė, kad iki geresnės nuotaikos yra toliau nei iki Mėnulio. Ar netgi Amerikos.
-
Tiesą sakant, šiek tiek griuvo pasaulio suvokimas. Oliveris buvo įsitikinęs, kad tėčio draugas yra labai protingas, bet, pasirodo, yra visai ne taip. Jis kaip tik kvailas ir visai nesupranta, ką reiškia taip ilgai būti be brolio dvynio. Taigi Oliveris dabar norėjo keliauti namo, o ne būti su taip jo nesuprantančiu žmogumi.
Bėda ta, kad jie buvo labirinte. Net jeigu berniukas būtų išdrįsęs pasakyti tėčiui, kad nebenori čia būti, jis nežinojo, kur dabar reikėtų eiti. Taigi teko ieškoti Aurio ir dar turbūt apsimesti, kad jam smagu. To daryti devynmetis nemėgo. Tik jau ne prie tėčio. Dėl to kai tėčio draugas pranešė esąs surastas stovėjo liūdnai nuleidęs galvą ir visai nesidžiaugė. Jie rado Aurį, o ne išėjimą ir kelią namo. Be to, tėčio draugas netrukus vėl pabėgo, tad kam reikėjo jo ieškoti? Ar viskas taip ir bus? Kiek laiko tai tęsis? Ar Eliotas kada nors padės surasti tėčio draugą? Gal jis tada nebedingtų?
- Bet ir mes nežinome, kur yra išėjimas, - liūdnai atsakė tėčiui Oliveris. Tik nepaaiškino, kad tai ir yra didžiausia problema. Tiesiog ėjo paskui tėtį ir bandė įsivaizduoti, kur galėjo pasidėti tas kitas suaugęs žmogus. Jis labai didelis, tad kaip jis išnyko?
- Auri?! - kuo garsiau šūktelėjo Oliveris. Ne dėl to, kad jam buvo labai smagu. Tiesiog tėčio draugas buvo kelias namo. Ar bent jau taip atrodė itin nusiminusiam berniukui. - Jis dingo, ir mes jo niekada nerasime, - nebeslėpdamas nusiminimo pridūrė.
-
Dafydd vėl padėkojus liūdnokai šyptelėjo. Galvojo apie tai, kad gal reiktų pasikalbėti su draugu apie artėjantį Hogvartsą. Juk jei nebūtų dingęs ir nutraukęs jų ryšio dabar būtent tą ir padarytų.
- Niekada čia nebuvau. Tiesiog improvizuoju. - Atsakė ir nutolo nuo jų. Dabar tūnojo toje užuoglaudoje. Oliveris, kai matė jį neatrodė labai laimingas. Gal jiems tada reiktų tiesiog pasivaikščioti. Bandė prisiminti ar kada buvo sutikęs žmogų, kurį taip paveiktų ilgesys. Turbūt ne. Tuo labiau, kad Eliotas juk išvykęs ne taip ir ilgai. Ar taip yra todėl, kad jie dvyniai? Bet juk Oliveris turėtų žinoti, kad brolis grįš. Juk užaugę jie turbūt negyvens kartu. Galbūt turės savo šeimas. Išsiskirti kuriam laikui yra normalu. Ar čia viskas dėl mažojo broliuko mirties? Toks padidintas nerimas, apatija. užsigalvojusį Senklerį pasiekė berniuko balsas. Pagal slėpynių taisykles žinoma turėjo neatsišaukti. Bet nebuvo tikras ar jie dar žaidžia. Taigi atsišaukė.
- Aš čia! Radau kažkokį siaurą keliuką. Ateikit, pažiūrėsim kur jis veda! - Tik Dabar Senkleris pastebėjo, kad jo landa eina tolyn. Neįsivaizdavo kaip jis pats prasispraus pro tokį siaurą tarpą. Abipus keliuko augo aukšti augalai. Ir norint praeiti reikėjo praskleisti jų šakas. Bet pašaukė juos ateiti. Ir kad būtų matomas atsistojo ir išlindo iš ten.
-
Aurio gebėjimas atsipalaiduoti tiesiog žavėjo. Ko gero, nesuklydo pakvietęs Aurio susitikti. Galbūt jis bent šiek tiek išblaškys nusiminusius Llewellyn šeimos vyrus. Tiesa, tai atrodė tiesiog neįmanoma užduotis, ir vėl nuotaiką susigadinęs Oliveris tai tik patvirtino.
- Mudu abu ir Auris tikrai sugebėsime surasti išėjimą, - drąsino sūnų Dafydd. Žinojo, kad nėra ko bijoti, tačiau bloga berniuko nuotaika persismelkė ir jo tėvui. Ir pats dabar norėjo kuo greičiau pamatyti draugą. Tik kad namo nelabai norėjosi eiti - ten Oliveris dar labiau užsisklęs. Čia, šiame pramogų parke, bent retkarčiais pasimatydavo mažylio noras kažką veikti.
- Žinoma, rasime, Oliveri, - teko dar kartą pabandyti įtikinti berniuką. Jo būsena tikrai gąsdino. Laimei, kaip tik tuo metu draugas pasirodė, tad Dafydd kiek pagyvėjo ir nusivedė sūnų prie jo. - Eime, - dar paragino.
Pasiekęs Aurį pamatė, kad jis rado itin įdomią vietą. Dafydd nustebęs žiūrėjo į priekį ir tyliai paklausė draugo:
- Ar tikrai esi įsitikinęs, kad šis labirintas ir parkas nėra magiški? Kažkaip labai jau čia viskas keista - ar tau taip neatrodo?
Priėjo arčiau siauros landos. Turbūt aišku, kad Oliveriui teks lįsti pirmam - arba jiems teks grįžti. Kita vertus, ar nebus taip, kad mažylis pralenda, o jiems nepasiseka? Tada berniukas dar labiau persigąs.
- Auri, padėk man palaikyti šitas šakas. Manau, Oliveriui reikėtų eiti pirmam ir patikrinti, kokie nuotykiai mūsų laukia ateityje. Ar bandysi, sūnau? Tik nebijok - nieko tikrai pavojingo ten nebus.
Deja, užtikrinti, kad kalba visišką tiesą, jis negalėjo. Bet gal bent tokiu būdu pavyks šiek tiek išjudinti sūnų? Žinoma, labai gali būti, kad jis tik dar labiau išsigąs, bet ką daryti tokiu atveju, velsietis nė neįsivaizdavo.
-
Tėtis, žinoma, sakė, kad jie būtinai ras Aurį, tačiau Oliveris buvo praradęs viltį. Viskas atrodė labai blogai. Eliotas išvyko ir niekada negrįš, mama taip pat. O dabar dingo ir tėčio draugas, kuris berniukui patiko. Net jeigu dabar visai nieko nesuprato, vis tiek buvo malonus ir draugiškas. Ir netgi nelabai baisus.
- Mes nerasime nei Aurio, nei išėjimo, - nykiai ištarė devynmetis. Kažkur ėjo paskui tėtį, bet viskas atrodė siaubingai beviltiška. Kodėl niekas nesupranta, kad jam reikia Elioto?
Netrukus tėčio draugas pasirodė, bet Oliveris nusprendė, kad tėtis panaudojo magiją, ir iš tiesų tai visai ne tas žmogus. Tėtis tik bando jį paguosti. Kita vertus, vieta, kur jį tas tėtis nusivedė, veikė priešingai. Atrodė labai jau siaura ir baisi. Oliveris išsigandęs žvilgtelėjo į tą, kuris turėtų būti jo saugumo uostas. Kodėl dabar taip gąsdino? Jeigu tai iš tiesų būtų jo draugas, irgi taip nesielgtų.
- Ar rasiu ten Eliotą? - neryžtingai paklausė tėčio ir priėjo prie to siauro plyšio. Tėtis ir jo draugas tikrai nepralįs. Negi nori jį palikti šitame labirinte. Akyse sužibo ašaros - toks vienišas devynmetis nesijautė niekada gyvenime.
- Aš noriu. Bet man baisu, - tyliai ištarė ir žvilgtelėjo į tą žmogų, kuris atrodė kaip Auris. Labai norėjo, kad jis eitų pirmas, bet to paprašyti taip ir neišdrįso. Apkabino tėtį ir liko stovėti su ašaromis akyse.
-
Jie abu pasirodė. Oliverio nuotaika atrodo tik blogėjo.
- Esu įsitikinęs, kad parkas ne magiškas. Žiobarai irgi moka padaryti įvairių triukų. Moka padaryti tokią paslaptingą aplinką. Viskas čia gerai. - Tuo ką sakė buvo tikras.
- Galim žaisti, kad tai lyg džiunglės. Eiti per tankias džiungles irgi taip nelengva kaip čia. Oliveri, tai tik atrakcionų parkas ir paprastas labirintas. Jame nieko blogo nenutiks. Jei mes nepralįstume, tai panaudotume magiją. Žmonių čia vis tiek nėra. - Bandė jį padrąsinti.
- Aš galvoju, kad gal lįsiu pirmas. Jūs palaikykit šakas. Jei jau aš ten pralįsiu, tai judu tikrai ar gerai? - Įsivaizdavo kaip turėtų tai padaryti. Matyt reiktų šliaužti. Kad pasidarytų mažesnis. Jei susiriestų, tai tikrai pralįstų.
-
Ar Oliveris iš tiesų taip nerimauja, ar tai besivystantis polinkis į aukos vaidmenį? Žinoma, berniukui trūko brolio ir mamos. Pačiam Dafydd beprotiškai trūko Mayros ir kiekviena naktis tapdavo tikru košmaru. Vis dėlto net ir jam pradėjo atrodyti, kad sūnus į viską reaguoja pernelyg jautriai. Akivaizdu, kad laukia dar vienas sudėtingas pokalbis su Graham. To visai nesinorėjo, bet sūnui ir jam pačiam reikia pagalbos.
- Žinoma, rasime. Pirmiausia Aurį, o vėliau visi kartu - ir išėjimą. Tik nesijaudink, - ramino sūnų Dafydd, tačiau berniuko klausimas apie brolį sutrikdė. Atrodytų, devynerių berniukas jau turėtų suprasti, kad brolis yra toli. Ką jam vis dėlto daryti?
- Juk žinai, kad Eliotas Amerikoje. Dabar jo nepamatysime, - apkabinęs Oliverį sumurmėjo jo tėvas. Nepaisė to, kad draugui gali būti nuobodu. Ar kas jis pagalvos esą Oliveris jau per didelis būti taip guodžiamas. Draugystė vis dar nebuvo atsistojusi ant kojų, bet svarbiau už viską buvo mažylio gerovė.
- Matai, Auris sako, kad eis pirmas, - dar pridūrė. Džiaugėsi šia draugo savanoryste. Kaip ir jo bandymu nuraminti Oliverį. O dabar suėmė šakas ir šiek tiek paplatino skylę. Pats gal ir būtų pralindęs, bet Auris buvo ir aukštesnis, ir platesnių pečių. Nuolat galvodamas apie žmoną įsivaizdavo, kaip ji lenda pro tas šakas. Vaizdas privertė nusišypsoti, bet netrukus Dafydd atsitokėjo. Mayra, kaip ir Eliotas, yra labai toli.
- Manau, gali bandyti lįsti, - pratarė draugui. - Kaip tą padarysi, jau ne mano rūpestis. Gali atsitūpti ar šliaužti. O tu, Oliveri, eik po Aurio. Ar gerai? Aš įlįsiu paskutinis.
Ar mažylis bent kiek nurimo? Ar jam kada nors dar bus geriau? O kas bus, jeigu Eliotas grįžęs iš Amerikos elgsis dar blogiau? Tai buvo sudėtingi klausimai, į kuriuos atsakymo Dafydd, deja, neturėjo. Stengėsi apie tai negalvoti, tad tik stipriai laikė šakas, kad Auris galėtų pralįsti ir tęsti nuotykį.
-
Keistas tai jausmas. Keistas ir nemalonus. Bet iš tiesų jo niekas nesuprato. Net ir tėtis, kuriuo Oliveris pasitikėjo labiausiai visame pasaulyje. Bet dabar nieko nebesakė. Jis vis tiek tik dar kartą pasakys, kad viskas bus gerai, jie ras Aurį, grįš namo, o kažkada ten atsiras ir Eliotas bei mama. Bet jam brolio ir mamos reikėjo dabar, o ne kada nors. Tik, deja, tą poreikį teks nustumti į šoną, nes jis staiga pasidarė niekam neįdomus.
- Norėčiau į džiungles, - stengdamasis atrodyti bent šiek tiek entuziastingas sumurmėjo berniukas. Žinoma, jam ten būtų baisu, bet jeigu būtų su Eliotų, nė kiek nebijotų ir elgtųsi labai drąsiai. Tik kad brolis labai jau toli...
Paėmė šakas ir išgirdęs apie magiją pažvelgė į tėčio draugą. Jeigu jis iš tiesų parodytų kokį triuką, tai tikrai pataisytų nuotaiką. Žinoma, būtų kiek apmaudu, kad to nemato brolis, bet vis tiek smagu. Dabar laikė šaką, nors neįsivaizdavo, ar tai bent kiek padeda.
- Parodysi magiją? - paklausė šiek tiek pralinksmėjęs. Jau laukė, kada galės lįsti paskui Aurį ir pasižiūrėti, kaip jis padaro kažką labai įdomaus.
-
- Tai įsivaizduok, kad jose ir esame. - Pasakė. Abu jau laikė Auriui šakas. Taigi Senkleris atsiklaupė ir įropojo į plyšį. Kaip keistai dabar turbūt atrodau. Nusivaipė. Bet koks skirtumas.
- Koks gyvūnas norėtum būti, jei gyventum džiunglėse? - Paklausė Oliverio ropodamas pro siaurą takelį.
Šakelės lindo į plaukus. Jis užuodė žemes. Šakelės kibo ir į rūbus.
- Tikrai kaip džiunglės. Net įsivaizduot nereikia. - Kalbėjo skverbdamasis tolyn. Galvojo ar gali dabar rodyti magiją berniukui. Juk kada nors čia gali atklysti koks žmogus. Bet numojo į savo mintis ir nutarė surizikuoti.
- Manau jau gali lįsti ir tu Oliveri. Ateik ir aš parodysiu tau ką nors įdomaus. - Čia buvo siaura ir prietema. Taigi kažką greitai galėjo sumąstyti. Niekas nepamatys ką jis daro.
-
Turėti tokį draugą kaip Auris buvo tiesiog nuostabu. Tiesą sakant, turėti bet kokį draugą yra nuostabu, tačiau Auris šiuo metu puikiai tiko į šį vaidmenį. Tiek Dafydd, tiek Oliveriui reikėjo kažko, kas juos išblaškytų ir bent šiek tiek pralinksmintų. Aurio, regis, visai netrukdė tai, kad abu Llewellyn'ai yra pernelyg įsitempę ir liūdni. Jis tiesiog bendravo ir bandė nuraminti. Ir, svarbiausia, bandė ir pralinksminti. Dafydd pats nesugebėjo taip nerūpestingai bendrauti su nusiminusiu sūnumi, kas vertė jaustis nejaukiai. Ar tai reiškia, kad jis prastas tėvas? Gal Auris būtų geresnis tėvas jo vaikams?
Tokia siaubinga mintis aplankė pirmą kartą gyvenime, ir krūptelėjęs velsietis netyčia paleido šaką. Pasirodė, kad ji pliaukštelėjo Auriui per nugarą, bet pavyko atsitokėti, ir Dafydd greitai vėl ją paėmė. Kaip jis gali taip galvoti? Be galo myli visus savo mažylius, tokių minčių jokiu būdu negalima leisti.
Netrukus draugas sugebėjo dar labiau sudominti Oliverį. Žinoma, namuose magijos vaikai mato nemažai, bet turbūt visada įdomiau, kai ją parodo ne mama ir ne tėvas. Nesvarbu dabar tie žiobarai. Nenuvilk jo mintyse prašė Aurio Dafydd, ir netrukus draugas įrodė to nedarysiantis. Atlėgo širdis, ir velsietis pasistengė nusišypsoti.
- Lįsk, Oliveri, - paragino sūnų. - Aš tau palaikysiu šakas ir atseksiu iš paskos. Girdėjai - Auris tau parodys kai ką įdomaus.
Labai stengėsi negalvoti apie Mayrą ir Eliotą, kurie buvo nepakeliamai toli. Deja, niekaip nesisekė, ir Dafydd vėl paskendo mintyse. Nė nepastebėjo, ar sūnus įlindo į tą siaurą tarpelį, ar ne. Turbūt reikėjo galvoti apie tai, kad grįžus teks jį prausti. Bet ne, Dafydd mintys sukosi tik apie mylimąją, kurios kitą naktį ir vėl negalės apkabinti.
- Ak, Mayra... - tyliai sumurmėjo jis ir nejučia vėl išleido šaką iš rankos.
-
Žaidimas pasidarė kiek smagesnis. Žinoma, čia nebuvo nei smauglių, nei kitokių džiunglių gyvūnų ar augalų, tačiau vis tiek įdomu. Oliveris džiaugėsi, kad jie su tėčiu čia atėjo. Žinoma, su Eliotu būtų smagiau, bet ir dabar visai neblogai. Ypač kai pavyksta bent trumpam užsimiršti ir negalvoti apie tai, kaip labai trūksta brolio.
- Mes džiunglėse, - pranešė tėčiui devynmetis ir norėjo paimti jį už rankos. Taip tokioje vietoje būtų drąsiau. Vis tik teko laikyti krūmus, kad Auris galėtų pralįsti. Paklaustas apie gyvūną susimąstė. Nežinojo daug rūšių, bet galiausiai sugalvojo:
- Būčiau beždžionė ir karstyčiausi po medžius.
Tada pagalvojo, kad Eliotas būtinai taip ir padarytų, ir vėl nusiminė. Tiesa, žiūrėti, kaip tėčio draugas lenda į krūmus, patiko, tad liūdesiui nepasidavė. Netrukus išgirdo kvietimą lįsti iš paskos. Klausiamai žvilgtelėjo į tėtį, bet jis irgi leido. Taigi narsiai pradėjo brautis. Žinoma, buvo mažesnis už Aurį ir dabar dėl to džiaugėsi. Šiek tiek išsitepė drabužius, bet gana nesunkiai įlindo į tą tarpą ir atsidūrė šalia to didelio žmogaus. Dabar reikėjo sulaukti tėčio ir žiūrėti, ką gi Auris parodys. Bet šakos vėl užtvėrė kelią, o tėtis nesirodė. Oliveris niekaip negalėjo apsispręsti, ko nori labiau: ar kad mylimas žmogus greičiau ateitų ir būtų šalia, ar kad Auris ką nors parodytų.
- O ką parodysi? - galiausiai paklausė smalsiai žiūrėdamas į tėčio draugą. Čia vietos nebuvo daug, bet jis būtinai panaudos magiją ir nustebins. Mintis apie tai netgi išstūmė iš galvos Eliotą.
-
- Smagu būtų pasikarstyti po medžius. - Keista, bet Oliverį įsivaizdavo ne kaip beždžionę. Oliveriui tiktų koks ramesnis, toks išmintingas padaras. Tik jis dabar nesumąstė kas tai galėtų būti.
Berniukas atsirado šalia. Auris laikė rankoje burtų lazdelę.
- Pirma, gal praskleisim šakas, kad tėtis galėtų pralįsti gerai? - Krūmai abipus tako prasiskleidė palikdami Dafydd tokį pat kelią, kokį turėjo jie, kai čia įlindo. Tokį, koks buvo kitam žmogui laikant šakas.
- Tai sakai norėtum būti kaip beždžionė? Ar tokia? - Iš lazdelės pradėjo lįsti nedideli spalvoti kamuoliukai ir sruogelės. Jie liejosi vienas su kitu, liejosi ir pamažu formavosi į visumą. Pasidarė kojos, kūnas, galva, rankos. Iš tų sruogelių pasidarė nedidelė bezdžionėlė.
- Tik jos neliesk, nes išnyks. - Perspėjo. Tada ėmė judinti lazdelę ir jo keistas kūrinėlis pradėjo lyg šokinėti aukštyn, žemyn. Aišku kabojo ore. Auris stengėsi, kad beždžionė nepaliestų šakų, bet kad būtų tiek arti, kad atrodytų, jog tikrai straksi ant jų.
-
Joks normalus žmogus taip nesielgtų. Tikrai nepaskęstų mintyse tiek, kad visai pamiršta apie draugą ir, tuo labiau, sūnų, esančius šalia. Bet argi Dafydd galima pavadinti normaliu žmogumi? Jam iki tokio apibūdinimo trūko labai daug. Netgi pernelyg daug. Tai supratęs pastebėjo, kad šakos ir vėl prasiskleidė. Aiškiai Aurio iniciatyva, o kaip laikosi Oliveris, buvo visai neaišku. Slegiamas kaltės, kuri užgulė visu svoriu, Dafydd prasibrovė pro šakas ir netrukus jau buvo kitoje pusėje. Visas apkibo lapeliais ir šakelėmis, tačiau kol kas to nepaisė. Reikėjo kažkaip išstumti bjaurų kaltės jausmą, nors kaip tą padaryti, Dafydd nė neįsivaizdavo.
- Atsiprašau, - sumurmėjo, nors labai gali būti, kad nei Auris, nei Oliveris nesupras, kaip jis jaučiasi. Laimei, draugas ėmėsi magijos, tad galima tiesiog mėgautis tuo, kad sūnui patiks. Būtinai patiks. Apkabinęs berniuką per pečius Dafydd stebėjo beždžionėlę ir stengėsi negalvoti. Žinoma, į galvą lindo klausimai, ar tai patiktų Eliotui, bet velsietis atkakliai stūmė juos į šoną. Žinoma, patiktų, bet jis dabar toli. O išvyko tam, kad viskas būtų geriau.
Kiek pasvarstė, ar nereikėtų ir jam parodyti kokio triuko, bet nutarė palikti šitą džiaugsmą Auriui. Tėvų magijos vaikai prisižiūri ir namie, o štai dabar proga pamatyti kažką visai naujo. Tik kažkodėl pačiam niekaip nesisekė atsipalaiduoti. Žinoma, jam beždžionėlė nebuvo tokia stebuklinga, kokia ji turėjo būti Oliveriui. Ir toliau save peikdamas ir kaltindamas Dafydd užsimerkė ir pasistengė bent šiek tiek nusiraminti.
- Turbūt jau eisime? - po kurio laiko paklausė. Šiaip ar taip, jie buvo žiobarų pilnoje vietoje, tad bet kuriuo metu galėjo ateiti kiti labirinto lankytojai. Tiesą sakant, iš viso norėjosi keliauti namo, bet šito Dafydd neprisipažino - atrodė, kad sūnus pagaliau šiek tiek pralinksmėjo, tad jis tikrai neketino visko griauti.
-
Taip norėjosi pamatyti ką nors stebuklingo, kad Oliveris beveik pamiršo čia esant ir tėtį. Jeigu tik būtų išdrįsęs, kartotų Auriui, kad jis turi greičiau ką nors parodyti. Bet tylus berniukas neturėjo tiek drąsos, tad paragintas padėti tėčiui pralįsti tą ir padarė. Laimei, jis greitai atėjo, tad galima laukti tikrų stebuklų. Šakos iš karto nulinko atgal ir taip paslėpė tris burtininkus nuo tų, kuriems matyti negalima.
Netrukus Oliveris išpūtęs akis stebėjo beždžionėlę. Norėjo ją paliesti, bet tėčio draugas laiku perspėjo to nedaryti. Taigi berniukas tik stovėjo ir atidžiai stebėjo, kaip ji lipa šakomis. Tai šiek tiek priminė judančius gyvūnus iš dailės galerijos, bet buvo daug kartų įdomiau. Dabar Auris atrodė kaip tikras stebukladarys.
- Aš irgi taip mokėsiu? - droviai paklausė Oliveris. Prisiglaudė prie tėčio ir nė akimirkai nenuleido akių nuo beždžionės. Labai apmaudu, kad pats dar neturi lazdelės. Su mielu noru pabandytų ir pats. O gal Auris leis?
- Galiu ir aš pabandyti? - paklausė tėčio draugo. Tėtis savo burtų lazdelės niekada neskolindavo, tad Auris buvo vienintelė viltis. Tuo labiau, kad tėtis pasiūlė kažkur eiti. Ši vieta tarp šakų buvo pati geriausia parke, tad berniukas mielai liktų čia visą dieną. Žinoma, brautis pro šakas kitoje šio kambarėlio ar tunelio pusėje taip pat gali būti smagu, bet tai nė iš tolo neprilygsta kerams.
- Aš noriu panaudoti magiją, - staiga vėl nusiminęs sumurmėjo Oliveris.
-
Dafydd irgi atsirado šioje užuoglaudoje. Auris klausiamai žvilgtelėjo į jį. Už ką tas atsiprašymas ir kam skirtas nežinojo.
Greitai Auris pakliuvo į naują painiavą. Kaip dabar išsisukti? Nenorėjo duoti Oliveriui savo lazdelės, nes jis dar susižeistų.
- Aišku, kad tu irgi taip mokėsi. Hogvartse visko išmoksi. - Atsakė į lengvesnį klausimą. Beždžionė pranyko. Negalėjo juk ilgai jos laikyti. Čia bet kada galėjo užklysti žiobarai.
- Matai Oliveri, lazdelė pati renkasi burtininką. O tu dar nežinai nei vienų kerų. Turbūt nežinai. Su svetima lazdele galėtum susižeisti. Jau visai mažai laiko liko iki tol, kol ir tu turėsi savo lazdelę. Tada tikrai išmoksi kerėti. - Geriausia atrodė bandyti skintis kelią toliau.
- Gal einam ieškoti išėjimo? Toliau irgi galima pralįsti.
-
Labai norėjosi pabandyti sukurti tokią beždžionę. Vėliau galėtų pasigirti mamai, kad išmoko kerėti. Galbūt net ir Eliotui, jeigu tik jis nepavydės. Bet ar jis gali nepavydėti, jeigu taip supyko dėl šluotos? Kodėl brolis toks piktas? Ir vėl apniko liūdesys, ir vienintelis būdas jam išsklaidyti buvo gauti burtų lazdelę. Deja, Auris, nudžiuginęs, kad jis, Oliveris, taip mokės, netruko ir skaudžiai nuvilti. Devynmetis visa širdimi troško pabandyti ką nors užkerėti, bet ir vėl teks laukti. O jam be brolio dvynio ir taip sunku. Tik niekas to nesupranta.
- Bet... - liūdnai sumurmėjo berniukas ir suprato, kad elgiasi beveik kaip Eliotas. Tai jam buvo būdingas toks zyzimas, tad daugiau nieko ir nepasakė. Tik nepajėgė nuslėpti liūdesio ir nusivylimo. Auris labai smagus žmogus, bet vis tiek neduoda lazdelės. Kaip jam tada išmokti kerėti?
- Tai bus dar labai negreit, - dar pridūrė, nors suprato, kad tikėtis kažko kito neverta. Nebent tėtis pasakytų draugui, kad reikia ko nors išmokyti. O kol nesimokė, niekas neberūpėjo. Jeigu suaugusieji nori skintis kelią toliau, gerai. Bet pats berniukas visai nedegė entuziazmu kažką daryti. Taigi tik stovėjo beveik atsirėmęs į gyvatvorės sieną ir į nieką nereagavo. Pasijuto be galo vienišas.
-
Aurio parodyta magija pradžiugino Oliverį, ir tai buvo labai gerai. Liūdesys, kamuojantis abu Llewellyn, tiesiog vedė iš proto. Sunkiausia buvo netgi ne tai, kad naktimis negalėjo apkabinti savo mergaitės, o tai, kad reikėjo matyti kenčiantį sūnų. Dafydd būtų padaręs bet ką, kad tik padėtų savo mažyliui. Deja, neįsivaizdavo, kaip gali tai padaryti, tad situacija atrodė esanti visiškai be išeities. O štai Auriui, regis, užteko tik išsitraukti lazdelę, ir Oliveris pralinksmėjo. Kodėl taip paprastai to nepavyksta padaryti jam, mažylio tėvui?
Viskas labai greitai pasikeitė. Oliveris aiškiai nusivylė, nes Auris nesutiko paskolinti lazdelės. Draugo sprendimas buvo visiškai suprantamas. Priešingai nei sūnaus reakcija. Paprastai jis į neišpildytus prašymus reaguodavo žymiai ramiau nei Eliotas, o dabar... Ar jis bando kopijuoti brolį?
- Oliveri, nenusimink, - tyliai ištarė sūnui Dafydd ir žengęs prie jo tvirtai apkabino. - Esame žiobarų pilnoje vietoje, o tu visai neturi patirties. Negalima žaisti tokiais dalykais. Privalome būti atsargūs. Auris iš viso neturėjo tau rodyti magijos, bet abu norime tave paguosti. Juk supranti mane, ar ne?
Kurį laiką tiesiog stovėjo su sūnumi glėbyje ir stengėsi apie nieką negalvoti. Deja, mintys apie tai, kad jis nesugeba paguosti ir palaikyti berniuko, niekaip nedavė ramybės. Kaip tokiam nevykusiam tėvui ištverti ištisas dvi savaites?
- Aha, gerai sakai, - galiausiai atsitokėjo ir atsakė į Aurio pasiūlymą. Priėjo prie kitoje pusėje esančių šakų. Čia jos buvo kiek retesnės, tad ir prasibrauti lengviau. - Galiu šį kartą pabandyti pirmas, - pridūrė Dafydd ir sulindo į krūmą. Visai nesunkiai atsidūrė kitoje pusėje ir pranešė:
- Viskas labai paprasta, galite eiti.
-
Nelabai ilgam bepadėjo ta beždžionė. Bet Auris tikrai negalėjo duoti lazdelės berniukui. Ką gali žinoti ką iškrės lazdelė net Hogvartsui tinkamo amžiaus nesulaukusio berniuko rankose. Be to labai liūdno, emocijų užvaldyto berniuko.
- Atsiprašau, bet tikrai negaliu tau jos duoti. Geriau eikim. - Ši išvyka buvo labai kupina įtampos. Ne vien dėl Oliverio. Bet ir todėl, kad tai buvo pirmas Aurio ir Dafydd susitikimas po to pokalbio Kiškutyje. Auris nedrįso išsakyti savo minčių apie Oliverį ir gal net patį Dafydd. Jam atrodė, kad jeigu draugas pasistengtų atrodyti geresnės nuotaikos, tai gal ir sūnus taip ja nepersisemtų. Bet tylėjo ir mintys liko tik jam.
Dafydd šį kartą praėjo pirmas ir trumpam jie vėl liko dviese su Oliveriu.
- Nori, padovanosiu tau kai ką magiško? Tą daiktą galima padalinti į dvi dalis. Galėsi vieną dalį atiduoti broliui, kai sugrįš. Nes jis tikrai sugrįš namo. - Mintis į galvą atėjo kaip visada spontaniškai. Tik jis ėmė svarstyti ar tikrai turi tą daikčiuką kuprinėje Ar teks Oliveriui atsiųsti per pelėdą.
- Einam. Galbūt lįsk tu. O aš eisiu paskui?
-
Ir tėtis, ir jo draugas ramino ir guodė. Bet nė vienas iš jų nesuprato, kaip liūdna. Auris sakė iš viso neturintis brolių ir seserų. Apie tėtį, tiesą sakant, Oliveris nežinojo, bet neabejojo, kad dvynio jis irgi neturi. Vadinasi, jie nežino, koks ryšys sieja jį ir Eliotą. Nežino, kaip jis dabar kenčia. Nuotykis su burtų lazdele padėtų, bet akivaizdu, kad niekam tai nerūpi.
- Gerai jau, - nykiai sutiko eiti toliau. Žiūrėjo, kaip tėtis dingsta, bet nepajuto įprastos baimės, kuri ištikdavo pametus mylimą žmogų iš akių. Dabar buvo pernelyg skaudu ir vieniša. Atsargiai pažvelgė į Aurį. Buvo smalsu, ar jis eis pirmas, ar vis dėlto pirmiau teks lįsti pačiam Oliveriui. Norėjo to paklausti, bet tėčio draugas jį pralenkė.
- O kada Eliotas grįš? - liūdnai paklausė. Žinoma, susidomėjo tuo magišku daiktu, tačiau dar magiškesni buvo žodžiai, sakantys, kad brolis kažkada ir vėl bus su juo. Tik tai turbūt įvyks labai negreit. Jis gal ir pražilti spės. Tai liūdino, bet berniukas stengėsi neberodyti. - Jeigu tai magiška, noriu, - droviai pridūrė.
Atsargiai žengė prie šakų, pro kurias ką tik pralindo tėtis. Išgirdo tiek jo žodžius, tiek Aurio pasiūlymą lįsti pirmam.
- Bet jeigu tu lįstum prieš mane, padidintum skylę, - neužtikrintai ištarė devynmetis. Dar pagalvojo, kad jam pralindus labai didelis ir aukštas Auris vis tiek gali užstrigti, bet nedrįso prieštarauti. Priėjo visai prie pat krūmo ir įkišo ranką. Atrodė, kad viskas išties nesudėtinga. Taigi pralindo pro skylę ir netrukus apsikabino tėtį. Nors jis ir nesuprato, kodėl taip trūksta Elioto, vis tiek buvo pats geriausias.
- Aš jau, - pranešė, tačiau turbūt tą padarė pernelyg tyliai, kad kitoje krūmo pusėje esantis tėčio draugas jį išgirstų.
-
Oliverio nusivylimas tiesiog draskė širdį. Šiuo sunkiu laikotarpiu jie turėtų palaikyti vienas kitą. Būti šalia ir padėti. Bet kažkodėl viskas klostėsi taip, kad tėvas tik dar labiau kankino savo berniuką, o jo liūdesys ir skausmas draskė širdį pačiam. Situacija atrodė beviltiška, ir Dafydd jau gailėjosi, kad įtraukė Aurį į šitą reikalą. Jo visai nekaltino, kad nuvylė Oliverį. Pats turėjo pagalvoti, kad jis būtinai norės kerėti. Reikėjo tai apgalvoti iš anksto. Draugas parodė magiją, kuri bent jau trumpam mažylį pradžiugino. O štai tėvas buvo toks niekam tikęs, kad nesugebėjo numatyti, kas bus po to.
Pralindęs į kitą pusę pradėjo svarstyti, kaip sūnus jaučiasi dabar. Kartais jis atrodė esąs pernelyg jautrus ir prisirišęs prie tėvo. Ar dabar neišsigando likęs vienas? Ir iš viso - ar per tuos pusantrų metų, kurie jam liko iki Hogvartso, jis užaugs pakankamai, kad būtų pasiruošęs tokiam ilgam laikui palikti namus? Tai, ko gero, gąsdino labiausiai. Gal net labiau nei neaiški Elioto situacija ir nežinia, koks jis grįš iš Amerikos. Oliveris tikrai dar negalėtų vykti į mokyklą.
Su nerimu stebėdamas krūmą pagaliau pamatė lendantį sūnų. Švelniai nusišypsojo jam ir netrukus gavo apkabinti. Iš karto pasidarė geriau. Kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai tyliai paklausė:
- Kaip nuotaika? Ar ne per daug nusiminei?
Gal klausimai ir buvo pernelyg atviri, bet Dafydd nežinojo, kaip jam reikėtų bendrauti. Ką daryti, kad sūnus pasijustų geriau. Jis tokiai situacijai tragiškai nebuvo pasiruošęs.
- Auri, mes tavęs laukiame, - garsiau pašaukė, kai berniukas tyliai informavo draugą, kad jis jau gali lįsti į tvorą. Auris buvo aukštesnis ir platesnių pečių, bet Dafydd tikėjosi, kad jis tam krūme neužstrigs. Jį traukti iš tvoros dabar visai nebuvo energijos.
-
- Po savaitės. Septynios dienos, ir brolis bus namie Oliveri. - Nejau berniukui tikrai atrodo, kad brolio gyvenime nesulauks. O jei sulauks, tai po nežinia kiek laiko. Bet juk jis žino, kad po savaitės Eliotas grįš. Auriui atrodė, kad apibrėžtas laiko tarpas padės laukti ramiau. Kai žinai kiek laukti, galima ramiai tai ir daryti.
- Magiškas. Yra tokie veidrodėliai. Vieną turi vienas žmogus, kitą kitas. Ir tada jie gali kalbėtis ar matyti vienas kitą net būdami toli. Ir jeigu dar kada nors kitą kartą tektų išsiskirti ilgesniam laikui, galėtum bet kada susisiekti su broliu. - Jis turėjo kiek kitokį veidrodėlį. Dažniausiai jie iškart būna du. O Auris turėjo vieną, kurį reikėjo tam tikrais kerais padalinti. Pirko seniai dar tada, kai nedirbo mokykloje ir kai keliaudavo. Tai buvo nedidelis veidrodėlis senoviškai atrodančiame rėmelyje ir Auriui buvo reikalingas kaip gražus daikčiukas kolekcijai. Bet dabar atsirado kur jį panaudoti.
- Nemanau,kad čia turiu jį. Bet atsiųsiu per pelėdą gerai? - Dabar gailėjosi, kad anksčiau nesugalvojo Oliveriui duoti to veidrodėli. Aišku ir negalėjo, juk buvo nusprendęs dingti iš Dafydd gyvenimo. O ir Eliotas kažin ar būtų ėmęs antrą veidrodėlio ppusę. Juk pyko. O dabar gal bus jam viskas gerai ir norės imti iš Oliverio antrą veidrodėlio dalį.
Auris palaukė, kol Dafydd pasakė, kad gali eiti. Šį kartą paprastai pralindo. Net lengvai.
- Tikrai čia daug plačiau. Einam?
-
Septynios dienos buvo ištisa amžinybė. Suaugusieji gal ir galvoja, kad toks laikas yra trumpas, bet devynerių berniukui savaitė buvo niekada nesibaigsiantis terminas. Brolis jį paliko. Bet apie tai Oliveris nieko nebesakė. Brolių ir seserų neturinčiam tėčio draugui nėra šansų jį suprasti.
- Oho, - sumurmėjo berniukas, kai Auris pradėjo pasakoti apie tą daiktą. Negi tikrai tėčio draugas atiduos jam tokį brangų daiktą? Jis labai domino, bet labai jau drovu sutikti. - Jeigu tėtis leis, - priėmė sprendimą Oliveris, o netrukus jau buvo pas tą tėtį ir galėjo jo atsiklausti. Bet kažkodėl pasidarė nejauku, tad jis tylėjo, tik glaudėsi prie mylimiausio žmogaus.
- Pasiilgau Elioto, - tyliai atsakė į klausimus ir kiek padvejojęs pridūrė: - Ir aš noriu namo...
Žinojo, kad brolio ten neras, tačiau galbūt mažieji broliukai ir sesutė sugebės šiek tiek paguosti. Nors Auris labai patiko, jis buvo suaugęs ir rimtas. Hannah ir David tikrai linksmesni už jį. Bet prašyti tėčio draugo, kad leistų eiti namo, devynmetis pasidrovėjo, tad taip daugiau nieko ir nepasakęs liko stovėti apsikabinęs tėtį.
-
Glausdamas prie savęs sūnų Dafydd stengėsi nuvyti bet kokias blogas mintis į šoną, bet sekėsi labai jau sunkiai. Tiksliau, visai nesisekė. Teko savęs klausti, koks iš jo tėvas, jeigu guosti sūnų tenka pašaliniam žmogui. Net jeigu tai yra vienintelis draugas, Auris vis tiek nėra šeimos narys. Šis darbas priklauso pačiam Dafydd, ir jis neturi teisės galvoti apie tai, kad pernelyg pasiilgo mylimosios.
- Suprantu tave, sūnau. Bet mes čia tam ir atėjome, kad šiek tiek prasiblaškytume, - kalbėjo su berniuku, bet tada išgirdo labiausiai gąsdinantį prašymą. Na, grįš jie namo, bet ar bus geriau? Atrodė, kad tada Oliveris užsidarys kambaryje ir paprasčiausiai verks. Ir ką pasakys Auris? Nebūtų keista, jeigu pareikštų esą jie pernelyg jautrūs? Jis niekada taip nemylėjo mintyse pats save teisino Dafydd, bet Oliveriui kol kas nieko nesakė apie keliavimą namo. Norėjo pirmiau sužinoti draugo nuomonę. Laimei, jis nesunkiai pralindo pro tvorą, tad buvo galima eiti toliau. Vis dar laikydamas apkabinęs Oliverį Dafydd ėjo pirmyn ir gana nesunkiai rado išėjimą iš labirinto. Dabar reikėjo spręsti ką daryti.
- Ar tikrai nori namo? - tyliai paklausė sūnaus, bet neabejojo, kad jis neapsigalvos. Taigi pradėjo ieškoti žodžių, kuriais galėtų tai pranešti Auriui. Ką gali žinoti, gal draugas suplanavo praleisti čia visą dieną. Kita vertus, kažin ar jam labai smagu čia būti, kai abu Llewellyn labai jau aiškiai yra visai be nuotaikos. Et, jeigu Mayra būtų šalia, gyvenimas būtų žymiai paprastesnis...
- Auri... - kiek neryžtingai kreipėsi Dafydd. - Oliveris norėtų grįžti namo. Ar per daug neįsižeisi, jeigu mes keliausime? Abu jaučiamės kaip nesavi...
Kiek nepatogu apie tai kalbėti su draugu, bet nebuvo kitos išeities. Jeigu Auris iš tiesų yra jo draugas, supras.
-
- Gerai. Tai paklausim tėčio. - Auris lengvai atėjo pas juos per tą plyšį. Nuotaika tvyrojo tokia, lyg kas būtų miręs. Ir vėl norėjosi pasakyti Dafydd, kad jis bent galėtų apsimesti linksmu. Nejau nemoka? Kaip Oliveris gali pasidaryti linksmesnis, jeigu ir pats Dafydd atrodo visai depresuotas. Na aišku nerimauja. Normalu. Pasiilgo žmonos, sūnaus. O kas būtų, jei tektų išsiskirti ilgesniam laikui? Kai vaikai žiobarų vaikai suserga kokia rimta liga kartais reikia ilgam išvykti į kitą šalį. Vienas išvyksta, kitas lieka su kitais vaikais ar šiaip dirba. O čia pora savaičių. Jau beveik žiojosi kažką tokio pasakyti, norėjosi Dafydd pažadinti iš tos niūrumos. Bet vėlgi neišdrįso nieko pasakyti. Atrodė, kad taip jie tik susirietų ir viskas tuo pasibaigtų. Tai ar verta?
- Dafydd, ar galiu atsiųsti Oliveriui susisiekiantį veidrodėlį? Paskui galėsi padalinti jį kerais. Surašysiu tuos kerus. Kai Eliotas grįš vienas galės turėti vieną veidrodėlio pusę, o kitas antrą. Ir taip galės bet kada susisiekti. - Jie rado išėjimą iš labirinto. O tada pasidarė aišku, kad tuojau reikės traukti namo.
- Viskas gerai. Tik pasistenkit prisiminti, kad liko savaitė ir vėl visi būsit kartu. - Ar grįžimas namo gera idėja? Bet ir būvimas čia nepadeda.
- Tai iki kito susitikimo. Susirašysim gerai? - Atsisveikino ir visi patraukė link išėjimo.
Auris ėmė įsivaizduoti ką galėtų padaryti, kad ta laukimo savaitė taptų bent kiek linksmesnė. Tą savaitę jis žinoma nusiųs veidrodėlį. O kartu ir visokių kitokių dalykų. Tai ką nors skanaus vaikams. Tai dėlionę su prierašu. Smagiam vakaro ar dienos praleidimui.
Juk Dafydd ir jo vaikai galėtų dėlioti kartu ir galbūt bent kiek užsimiršti. Žodžiu tą savaitę siuntė jiems visokių smulkmenų ir vis ką nors prirašinėdavo.
-
Ne taip ir seniai, prieš geras porą savaičių, prasidėjo atostogos. O Juzefas nemažai galvojo apie tą mergaitę, Leticiją. Na ir kas, kad Auris išsiuntė jos įtėviams grasinantį laišką? O jeigu jie išmetė ją iš namų?
Juzefą slėgė daug nemalonių minčių. Galvojo jis ir apie Walguną. Laukė rugpjūčio galo, kol sūnus, kaip visada, atvažiuos pas jį. Bet kaip bus kitais metais? Ar buvusioji leis Walgunui vasarą praleisti su beplaukiu? Taip juk būtų sąžiningiausia. Tada juk ji galės gyventi su sūnumi visus mokslo metus.
Iš kitos pusės, buvusi neturės teisės Walgunui nieko uždrausti. Juzefas tiesiog negalėjo suvokti, kad jo vaikas žengia į pilnametystę. Buvo baisu. O jeigu jis tiesiog nenorės atvykti ilgesniam laikui pabūti pas tėtį? Dar visi metai. Iki tos akimirkos dar visi metai, stengėsi raminti save mintyse vyras.
Leticijai laišką parašė kur kas anksčiau nei ketino. Plikis žinojo, kad Mendel nėra namuose. Pirmadienis, jie darbe. Profesorius atvyko iki jų namų. Oru perkėlė save ir Leticiją į pramogų parką. Pasirinko šią vietą, nes joje yra veiklos. Iš pradžių galvojo keliauti į tą atrakcionų parką, kuriame buvo su mokiniais rugsėjį. Tačiau nusprendė pasirinkti kitą, nes anas kėlė ne kokius priesiminimus. Vis tik tą kartą Leticija bandė pabėgti. Tad galbūt ir jai nesinorėtų atsidurti toje pačioje vietoje. Be to, šis parkas siūlė įvairesnių pramogų. Galima buvo ir filmą pažiūrėti, ir žirgais pajodinėti. Jie galės pasikalbėti, bet jei pritrūks žodžių, galės sutelkti dėmesį į kažkokią veiklą, ar ne?
- Taigi, - pasakė Juzefas. - Ką pirmiausia norėtum nuveikti? - paklausė žiūrėdamas į gautą žemėlapį, jie abu su Leticija gavo po tokį, kai Levinsas nupirko bilietus.
Nors ir tiesų norėjo paklausti, kaip sekasi namuose. Tačiau nusprendė to taip iškart nedaryti.
-
Letė kosėjo ir trypčiojo po tos keistos kelionės oru. Baisiai nemalonus jausmas. Kai praėjo pasijuto dar nejaukiau. Išvis jautėsi labai keistai. Sutiko vykti kur nors, gautas laiškas pradžiugino. Bet kai atėjo susitikimo diena gėdijosi ir nežinojo nei kur akis dėti.
- Tai, kad nežinau. Jūs rinkitės. - Ar man užteks pinigų? Turėjo tuos, kuriuos taupė. Kuriuos gaudavo per gimtadienius ir Kalėdas ir panašiai. Dabar neliko kam taupyti. Todėl pasiėmė juos į parką. Juk neleis už save mokėti nepažįstamam žmogui. Tai yra jis jau sumokėjo, pirko bilietus. Gal už juos ir pakaks, o jeigu jie eis valgyti ar pirks dar ką papildomo ką ji tada darys?
- Aš jums gražinsiu pinigus. - Pridūrė dar. Dėl šito ketino jei reikės ir pasiginčyti.
Parkas atrodė labai įdomus. Grifiukė ir akimis negalėjo jo aprėpti toks didelis buvo. Norėjo išbandyti milijoną dalykų. Bet negalėjo dabar imti diktuoti kažkokių norų. O dar reikėjo įtilpti į turimą biudžetą.
Ir kodėl sutikau kažkur eiti? Gal reikėjo nesutikti. Dabar visai nežinojo kaip elgtis. Bilietas leis eiti į atrakcionus, bet ar į visus ji nežinojo.
-
Juzefas nepagalvojo, kad galbūt Leticijai keliavimas oru sukels nemalonius pojūčius. Tiesiog pamiršo apie tai.
- Gerai jautiesi? - paklausė. - Pirmą kartą keliaujant oru visko gali pasitaikyti, bet kuo toliau, tuo paprasčiau, - nusišypsojo. - Žinoma, privaloma turėti septyniolika, išlaikyti keliavimo oru egzaminą, o iš Hogvartso bei jo apylinkių persikelti oru yra neįmanoma. Ir dar, aš oru keliauti moku puikiai, bet tie, kurie nemoka, gali nusiplėšti ranką, koją ir net mirti, - gana rimtai pridūrė prisimindamas jos norus pabėgti.
Mergaitė pasakė, kad Juzefas rinktųsi, kur jiems nueiti. Po velnių, o iš kur jam žinoti, kas jai patiktų? Labiausiai jis norėtų nueiti alaus, tačiau tai šią akimirką yra neįmanoma. Galbūt apžvalgos ratas? Bet gal geriau į jį nueiti vėliau? Dabar dar bus per sudėtinga kalbėtis, svarstė mintyse plikis.
- Gal norėtum pajodinėti žirgais arba eiti į labirintą? - pasvarstęs paklausė.
O tuomet Leticija pasakė, kad gražins jam pinigus. Kaip tai nustebino Juzefą. Jis šitiek kartų visur vedėsi Dori. Juk į restoraną vedėsi ir Levandą, po to pirko jai lagaminą. Buvo pripratęs, kad abi jos džiaugdavosi vyruko dosnumu. Apie jokius pinigų gražinimus nebūdavo nei kalbos. Pirmą kartą, kuomet Dori gražino jam pinigus, buvo tą kartą už picas. Bet ji juk jau suaugusi. Dirba. Levinsas tikrai nenorėjo ir neketino imti pinigų iš vaiko, ypač to vaiko, kuris auga pas Mendel.
- Oi, ne, - pasakė Juzefas. - Aš tave pasikviečiau čia, aš ir moku.
-
Pagaliau plaučiai ėmė klausyti. Ji jautėsi normaliai.
- Viskas gerai. O kodėl magijos pasaulyje pilnametystė sukanka metais anksčiau? - Nusiplėšti ranką ar koją? Mirti? Tai nugąsdino, bet nesiruošė to rodyti.
Neabejojo, kad jojimas žirgais bus jai per brangus, atrodė, kad jau už šį dalyką tikrai reiktų mokėti papildomai. Nors labai norėjo pajodinėti. Bet pasakė.
- Gal eikim į labirintą? - Į jį tikrai turėtų patekti su turimu bilietu.
Jis aišku prieštaravo ir Letė atsiduso. Tie suaugusieji visada viską apsunkina. Ginčytis atrodė įžeidu. Bet imti kažko iš jo nenorėjo. Tai atrodė keista. Tai ką dabar turėtų daryti? Galop nusprendė, kad pati irgi galės kažką nupiirkti. Tada nesijus taip nejaukiai.
- Ačiū. - Padėkojo, nors visai nesiruošė dėl to nusileisti.
-
- Net neįsivaizduoju, - gūžtelėjo pečiais atsakydamas į klausimą apie pilnametystę.
Juzefas jau buvo pripratęs, kad vaikai labai daug klausinėja. Ir dar tokių klausimų, į kuriuos profesorius neturi atsakymų.
Mergaitė sutiko eiti į labirintą. Labai gerai. Jie bent jau nutarė, ką veiks. Ir, regis, ji nesiruošė ginčytis dėl pinigų. Dabar Leticija atrodė žymiai paklusnesnė negu mokykloje. Tačiau kas žino, kas dedasi jos viduje?
Jie priėjo labirintą, už kurį papildomai mokėti nereikėjo. Kai Juzefas į jį įžengė, tikėjosi pasijusiąs izoliuotas nuo triukšmo iš aplinkos, kaip kad būna magiškuose labirintuose. Tačiau čia juk buvo žiobarų pramogų parkas, tad šurmulys niekur nedingo. Kita vertus, dar geriau. Bendrauti su Leticija Juzefui bus žymiai paprasčiau ne mirtinoje tyloje, ar ne?
Jie atsidūrė tarsi tarp tujų, eiti galėjo šalia vienas kito, vietos dviems buvo pakankamai. Juzefas nežinojo, ko tikėtis iš žiobariško labirinto. Tiesą pasakius, nebuvo tokiame lankęsis.
- Tai ką gero spėjai nuveikti per atostogas? - paklausė pėdindamas į priekį. - Gal skaitei kokią knygą? - stengėsi leisti suprasti, kad neketina per prievartą kamantinėti apie tėvus.
-
Jie įžengė į labirintą ir pradėjo eiti. Letė greičiausiai būtų tylėjusi ir tiek. Vis dar jautėsi susikausčiusi.
- Užsirašiau į meno stovyklą. Žinau kaip iki tos vietos nuvažiuoti metro, tai nuvažiuoju. Pradėsim kurti spektaklį. Niekada nevaidinau, nežinau ar tai man, bet vis tiek įdomu. - Neaiškino apie tai, kad tuos užsiėmimus veda žmogus jos nuomone absoliučiai nieko neturintis bendro su spektakliais ir muzika. Kuo siejasi apsigynimas nuo juodosios magijos ir menas? Nors jau matė jį ir grojant ir vaidinant, vis tiek buvo keista.
- O kaip jūsų atostogos? Ai o dėl knygų. Tai reikia kelias perskaityti, nes mūsų spektaklis susidarys iš kelių istorijų. Tai dabar skaitau vieną iš tų knygų. Ji vadinas Matilda.
O apie ką jie kalbės, kai pakalbės apie atostogas? O ką ji darys, jeigu vėliau jiedu eis kažkur pavalgyti? Viskam pinigų tikrai nepakaks.
-
- Į meno stovyklą? - kone apstulbo Juzefas.
Ir tikrai ne dėl to, jog jį būtų nustebinę, kad Leticijai galėtų patikti menas. Jis apie tai, ką mėgsta ši mergaitė, nieko nežinojo. Tačiau Eliotas sakė, kad ir Oliveris eina į meno stovyklą. Ir taip aišku, kad stovykla ta pati. O dar aiškiau, kad ten dirba Auris.
Juzefas nutarė apsimesti kvaileliu ir nieko nesakyti apie draugą. Juk beplaukis pažadėjo Leticijai pasikalbėti su Auriu. Pasikalbėjo. Tačiau nieko iš to pokalbio mergaitei sakyti negalėjo. Lai jie aiškinasi patys. Dabar turės daug gražaus laiko kartu, pamanė.
- Matai, girdėjau, kad vienas iš Klastūnyno dvynių, Oliveris, irgi eina į meno stovyklą, - pasakė. - Ar vaidinsite spektaklyje kartu? - paklausė. - Aišku, kad įdomu. Tikiu, tau puikiai seksis, - nusišypsojo. - „Matilda“? Ar tai apie tą žiobarų mergaitę, kuri turėjo stebuklingų galių? Esu matęs filmą. Vaikystėje rodžiau jį Walgunui, - mintimis grįžo į prisiminimus. - Ai, - numojo ranka dėl savo atostogų. - Tiesiog bimbinėju namuose ir viskas.
Ir iš tiesų nieko įdomaus Levinsas neveikė. O apie nešvarius darbelius pasipasakoti Leticijai negalėjo.
- Kur sukam? - paklausė mergaitės, kai jie priėjo kryžkelę.
-
- Aha į meno stovyklą. Reikia kažkuo užpildyti savo dienas. - Plėstis apie tėvus nenorėjo. O draugė, su kuria seniau leido laiką per tuos metus kažkaip atitolo.
- Taip. Oliveris ten eina ir jo sesutė Miriam. Ji ateis į Hogvartsą šiais metais. - Norėjo pasakyti, kad jie abu atrodo tokie tylūs ir drovūs. Dar norėjo pasakyti, kad tai kartais neramina. Mat Oliveris jai visai patiko. Priešingai nei jo brolis dvynys. Kuris tiesiog erzino Letę. Bet mergaitė kažkaip nesiplėtė.
- Taip kartu. Aš turbūt būsiu Ronja. Iš knygos Ronja plėšiko duktė. - Nusišypsojo ji. Neįsivaizdavo kaip gi jai ten seksis. Pasitikėjimo savimi netrūko tikrai ne. Bet vis tiek niekada juk neteko kažko vaidinti. O tai, kad kažkas sakė, jog seksis sušildė Grifiukę.
- Aha taip. Tai ta mergaitė. Lina ją vaidins. Man atrodo jai tiks. Lina Catamans gerai mokos ir šiaip ji pavyzdinga. O kokius filmus jūs šiaip mėgstat žiūrėti? Mes tai seniau su drauge žiūrėdavom siaubo. Paskui būdavo baugoka. - Kokie smagūs tai buvo laikai.
- O ką jūs šiaip mėgstat veikti? Man tai patinka lego. - Jie priėjo kryžkelę. - Gal į dešinę? - Pasiūlė.
-
Reikia kažkuo užpildyti savo dienas, mintyse mergaitės žodžius pakartojo plikis. Palinksėjo. Nes ką daugiau galėjo pasakyti? Turbūt nieko. O gal tiesiog nežinojo, ką reikėtų sakyti. Kad ir kaip ten bebūtų, meno stovykla nėra nemokama. Vadinasi, tie Mendel bent jau finansiškai aprūpina Leticiją. Tikriausiai.
- Net trys vaikai, - nejučiom tarstelėjo Juzefas. - Ir dar panašaus amžiaus.
Jis žinojo, kad tasai Dafydd turi tris vaikus. Tik Levinsui ne itin patiko faktas, jog Eliotas ir Oliveris yra jo sūnūs.
Ronja beplaukiui buvo girdėta, bet vis dėlto jis žinojo daugiau magiškų, o ne žiobariškų istorijų, pasakų, nors ir dėstė žiobarotyrą bei anksčiau buvo vedęs žiobarę. Walgunui skaitydavo visokių istorijų, bet pats labiau įsiminė magiškas, tas, kurias jam pačiam pasakojo vaikystėje.
- Lina iš tiesų labai gera mergaitė. Į drauges, manau, puikiai tinka, - tarė plikis. - Aš pats tai mėgstu veiksmo filmus. Dar smagu pasižiūrėti kokius nors susijusius su magija ir palyginti, kiek juose realybės, - šyptelėjo.
Jie pasuko į dešinę. Paskui į kairę, po to vėl į dešinę. Kelis kartus prasilenkė su žmonėmis. Girdėjosi, kaip kiti šneka, juokiasi. Niekas niekur neiššokdavo, nenustebindavo. Jau kas kas, bet labirintai, Juzefo nuomone, geresni tikrai buvo magiški. Na, bet pokalbiui toks pasivaikščiojimas tikrai tinka.
Leticijai pasakius, kad jai patinka lego, vyruką apėmė liūdesys. Štai, pirmą kursą baigusi mergaitė, kuri galėtų sau smagiai namuos dėlioti lego, susiduria su tokiu spaudimu iš įtėvių ir nežinia, kokia bus jos ateitis...
- O lego reikalauja daug kantrybės, - pasakė. - O kokį nors magišką užsiėmimą ar mėgsti? - paklausė norėdamas sužinoti, ar bent kiek pasikeitė grifiukės nuomonė apie burtininkų gyvenimą. - Pats mėgstu pasikrapšyti prie nešyklių, pavyzdžiui. Arba užburti kokius nors žiobariškus daiktus. Mano namai kartais atrodo kaip dirbtuvės, - nusijuokė. - Dar patinka alutis, pica, - pridūrė, tačiau, aišku, tik mintyse.
-
- Ar jūs čia apie dvynius ir Miriam? Šiaip jie turi dar daugiau brolių ir sesių. Man irgi patiktų. Norėčiau turėti vyresnį brolį ar seserį. Tada būtų... - Ir nutilo. mat norėjo sakyti, kad būtų paprasčiau. Bet tikrai jau nepradės dabar demonstruoti kokia jaučiasi pažeidžiama.
- Būtų smagu žaisti. - Pabaigė, nes reikėjo gi kažkaip pabaigti tą sakinį.
- Aha. Ji tikrai gera ir nėra akiplėša kaip aš. - Nusijuokė. - Ir kaip? Ar dažnai atrandat panašumų į tikrą magijos pasaulį? Fantastinių filmų yra labai daug ir skirtingų. Žmonės tiek visko sugalvoja. - Užsivedė kalbėti.
Jie ėjo ir ėjo ir atrodė, kad išėjimas išvis nežinia kur nutolo. Na, bet nesijautė kažkaip nejaukiai. Nors ir buvo keista, kad nepažįstamas žmogus gaišta čia su ja laiką.
- Aha. Bet įdomu. Nežinau. Turbūt ne. Nelabai domėjausi magiškais užsiėmimais. O ką žaidžia burtininkų vaikai? - Užklausė.
Tos dirbtuvės domino. Būtų norėjusi viską pamatyti ir pažiūrėti kaip užkerėti daiktai. Bet tai ir liko tik mintyse.
- O kokį daiktą užkerėjot paskutinį ir kuo jis skyrėsi nuo paprasto daikto? - Domėjosi visai atgijusi.