Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Britta Hailey Lawrenz Kovo 01, 2022, 03:43:05 pm
-
[Tema-priklijavimo kerai]
Ruduo dabar tikriausiai buvo mylimiausias jos metų laikas. Viskas taip estetiška, gražu, jauku. Gerti kavutę ir valgyti kruasaną, žiūrint pro didžiulį langą kavinukėje, buvo nuostabus užsiėmimas tokiai, kaip Britta. Tačiau rudaplaukė rudenį pamėgo ne taip jau ir senai. Visgi, anksčiau šis spalvotais medžių lapais pasidabinęs metų laikas reikšdavo ne ką kitą, kaip mokyklą. Aišku kaip dieną, kad mokyklą tikrai mėgo retas, ir į mėgstančiųjų sąrašą škotė tikrai neįėjo. Siaubingas triukšmas ir galybė žmonių vienoje vietoje net ir tokiai ekstravertei, kaip Britta, atrodė tikra kankynė. Namų darbus ji ruošdavo atsakingai, atsiskaitymus parašydavo puikiai. Tačiau psichologiškai mokykloje mergina jautėsi ne geriausiai.
Ir kaip pasisuko stalai-argi ne ji dabar drebina kinkas, bandant apsiprasti su mintimi, jog vos už kelių minučių reikės vesti pamoką? Po nepasisekusio bandymo įsidarbinti kažkokio lopetos mados namuose, aukštaūgei teko griebtis paskutinio šiaudo-profesoriavimo, kurio ji taip kratėsi visus metus. Na, bet kas žino, gal jai ims ir pradės patikti dėstyti? Vis dėl to, kerėjimą ji tikrai labai mylėjo ne tik mokyklos laikais, bet ir dabar. Tik neturėjo progų parodyti savo sugebėjimų, o štai, dabar ji atsirado.
Mokiniai supuolė į klasę, ir Lawrenz, kuri nuolatos plepėjo ir kalbino kiekvieną, jautė, kaip gerklėje kyla gumulas. Taigi, čia ne šiaip sau, išdėstyti temą, hahah.. Ji stebėjo kiekvieną mokinį ir lėtai atsistojo iš už stalo. Tvirtai atsistojusi ant abiejų kojų, pasitaisiusi savo mylimiausią, stiprybės suteikiantį kreminės spalvos švarkelį, ji pradėjo kalbėti:
-Sveiki,-pasakė ir padarė pauzę.-Esu nauja jūsų kerėjimo profesorė, mano vardas Britta. Malonu susipažinti su visais. Tikiuosi, jog bendrausime gražiai ir man nereikės kreiptis į mokyklos vadovybę dėl to, jog jūs žaidžiate su kerais pamokos metu, ar nedarote namų darbų,-su lengva šypsena veide užbaigė.
Negąsdink jų, moterie.
-Taip pat tikiuosi, jog jums bent kruopelytę įdomus kerėjimo mokslas! Stengsiuosi mūsų pamokas paversti kuo įdomesnėmis ir aktualesnėmis jums,-vėl paliko pauzę, per kurią pajuto, jog darosi vis drąsiau.
-O dabar galbūt eikime prie šios pamokos temos. Taigi, šiandienos kerai-feruto. Tai paaugliams labai aktualūs kerai, kurių paskirtis-kažką priklijuoti. Na, pavyzdžiui, plakatus prie sienos. Nebent šiais laikais jūs nebeišklijuojate savo kambario sienų gausybe plakatų,-nežinia, ar linksmai nusijuokė mergina, netikėtai pasijutusi sena.-Judesys štai toks,-parodė pamosuodama lazdele ore, tačiau netardama burtažodžio.-Teorijos nebus, bet praktika jūs turėsi tokią-prie šios ilgos klasės sienos, nuo kurios pašalinau visus daiktus, priklijuoti po du plakatus. Jie sudėti ant vidurinio suolo pirmoje eilėje.
Patenkinta, kad sugebėjo visiškai be jokio drebėjimo balse išdėstyti pamokos užduotį, ji nužvelgė klasę.
-Jeigu kažkas nepavyksta, kreipkitės į mane-būtent tam čia aš ir esu. Kerai nėra super sudėtingi, bet ir ne patys lengviausi, tad prašau jūsų kantrybės. Tikriausiai ir su prieš tai dėsčiusia profesore supratote, jog ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Taigi, sėkmės darbe!
Baigusi savo ne pačią trumpiausią kalbą, mergina grįžo į savo kėdę ir laukė, kol mokiniai pradės darbą.
Tikiuosi, jog pamokos darbas aiškus. Personažas nueina prie vidurinio stalo pirmoje eilėje, pasiima du plakatus ir naudojantis kerais juos priklijuoja prie sienos. Kaip ir minėjau post'e-kerai nėra patys sudėtingiausi, bet ir ne lengviausi. Bus nenormalu (nevisai realu), jeigu jūsų personažui kerai pavyks iš pirmo karto. Jeigu priklijuoti visai nesiseka, ar kažkas vyksta ne taip ir reikia Brittos pagalbos-brūkštelėkite į pm čia, arba dc. Norėčiau sulaukti iš kiekvieno po tris post'us. Pamoka iki 03-11 (pratęsiau iki 03-14). Sėkmės:)
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia stalo gulėjo lentgalių krūva. Tai buvo kėdės, ant kurios visai neseniai sėdėjo Elliw, liekanos. Pati mergaitė tupėjo prie tų lentų ir bandė prisiminti, kas čia atsitiko. Kaip ji atsidūrė ant grindų? Juk ji ne teleskopas, kad nukristų nuo stalo! Kas tuomet galėjo čia atsitikti? Tai šiek tiek gąsdino. Laimei, klastuolė netrukus pamiršo, kas jai kėlė baimę, tad jautėsi visai patenkinta gyvenimu. Kol kas nepastebėjo nė vienos iš trijų bjaurių mergiūkščių. Žinoma, nepastebėjo ir nė vienos iš penkių draugių, bet jų taip seniai nematė, kad jau beveik prarado viltį kurią nors susitikti. Tokia mintis šiek tiek liūdino, bet teleskopas vis dar buvo sveikas, tad pernelyg nusiminti nebuvo prasmės.
Elliw netrukus pamiršo, ką daryti ar nedaryti prasmės nematė, tad apie tai ir nebegalvojo. Tiksliau, turbūt niekada apie tai ir negalvojo, nes neprisiminė, apie ką čia būtų reikėję mąstyti. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Išgirdusi kažkokią mergiūkštę plepant, velsietė piktai pakėlė akis. Argi būtina trukdyti?! Kiek galima plepėti! Tai siaubingai erzino, ir velsietė atsistojo. Čiupusi teleskopą norėjo nužygiuoti prie tos neužsičiaupiančios mergiūkštės, bet pamiršo, kur ketino eiti, tad atsidūrė prie kažkokios neaiškios sienos. Prie jos nieko nebuvo, tad galima jaustis saugiai. Viskas buvo tiesiog nuostabu. Elliw sugebėjo prisiminti, kad ta plepanti mergiūkštė minėjo kažkokį žodį. Feruto? mąstė klastuolė ir galiausiai nutarė, kad taip ir yra. Toks tas žodis buvo. Ji nė neįsivaizdavo, ką tai reiškė, bet dėl visa ko pakartojo garsiai. Kadangi nieko nenutiko, pasidarė nuobodu, ir mergaitė išsitraukė burtų lazdelę. Neprisiminė, kodėl nešiojasi tą lazdą su savimi, bet pamakalavusi ja ore dar kelis kartus ištarė:
- Feruto.
Iš pradžių nieko neatsitiko, bet galiausiai teleskopas paėmė ir prilipo prie sienos. Elliw atkakliai bandė jį nulupti, tačiau nesisekė: prietaisas be galo tvirtai laikėsi prilipęs.
- Mano teleskopas! - baisiausiai išsigandusi suriko Elliw, nė nesusimąsčiusi apie tai, kad dabar prietaisas bent jau apsaugotas nuo nukritimo ant žemės ir sudužimo.
-
Manau kerėjimas buvo pati pirmoji dėstoma pamoka Hogvartse. Pamanė Alicia sėdėdama pirmojoje kerėjimo pamokoje viduriniame suole. Tokios mintys mergaitę aplankė, kad ji pati suprastų kokia svarbi yra kerėjimo pamoka ir tuo labiau pats kerėjimas magijos pasaulyje. Nes praeitais metais dvylikametė nelabai mokinosi kerėjimo ar dar kažkokios pamokos. Pagrindinė jos veiklą tada buvo - apžiūrėti Hogvartso vietas ir kuo daugiau sužinoti apie magijos pasaulį. O pamokos būdavo papildomas užsiemimas prie kurio ji prisėsdavo gana retai. Dėl to suprantama grifiukė žinojo tik porą burtažodžių, o ir tie nelabai kokie. Dėl šitų praeities klaidų žaliaakė norėjo pasitempti ir pasivyti savo bendraamžius kurie iš tikrųjų daug mokėsi. Kai profesorė pradėjo šnekėti jaunoji Visser labai atidžiai klausėsi, bet vėliau kai kerėjimo profesorė užsiminė apie plakatus. Antrakursė daugiau nieko nebegirdėjo, nes vėl buvo savo namuose savo kambaryje kuriame visos sienos buvo apklijuotos visokiausiais plakatais. Alicia atsikelk ! Pamoka ! Pašaukė save iš fantazijų aukštaūgė ir toliau klausėsi. Kai profesorė baigė šnekėti rausvaplaukė nuėjo prie vidurinio stalo ir pasiėmė porą plakatų. Vėliau nuėjo ir prie ilgosios sienos.
-
Na štai, atėjo tie ilgai laukti ir nelaukti naujieji mokslo metai. Tas startas, kurio Nikolė taip laukė, nuo tada kai išsivadavo iš depresijos gniaužtų. Tai buvo nauja pradžia, ženklas, kad visas spragas, kurias paliko jos depresija, metas ištaisyti. Jau bala žino kelintą kartą davusi sau tvirtą pažadą, kad šiais metais nei jokia depresija, nei dar kas nors nesutrukdys pamokų lankomumo, o rožinių plaukų savininkė kaip ir pirmaisiais metais Hogvartse, noriai lankys visas pamokas ir nepraleis nė vienos, palikusi poros metų brolį Varno Nago bokšte, Nikolė įžengė į kerėjimo kabinetą. Šiemet už profesoriaus stalo stovėjo jauna profesorė, kurios Nikolei iki šiol niekada neteko regėti. Iš pirmo žvilgsnio šioji profesorė atrodė draugiška, tačiau kas žino, kas iš tikrųjų yra ši moteris - gal tokia kaip Clarke? Sėsdamasi į suolą antroje eilėje, Nikolė bergždžiai mėgino prisiminti šios profesorės pavardę, kurią dar vakar perskaitė naujajame pamokų tvarkaraštyje. Laimei, profesorė bent jau pati prisistatė. Aišku, ne pavardė, bet bent jau vardas. Profesorė Britta, kas taip sako? Bet šiaip, tau tinka vardas Britta. Profesorei Brittai - Ak, nekaip skamba. Iki kitos pamokos tikrai reikės įsidėmėti jos pavardę. - ėmus aiškinti pamokos temą, Parker tiesiog nudžiugo - priklijavimo kerus mergina mokėjo nuo ankstyvos vaikystės, kai pradėjo kolekcionuoti kvidičo plakatus ir klijuoti juos ant savo kambario sienų. Šių kerų ją buvo išmokinusi jos motina Žana, taip pat buvusi kerėjimo profesorė. Netramdomos metamorfmagijos galios, paveiktos to džiaugsmo, nudažė šešiolikmetės plaukus oranžiniai, po to gelsvai, bet taip ryškiai, kad akis paskausti galėjo nuo ilgo žiūrėjimo. Geltonplaukė su didžiuliu noru parodyti ką sugeba, nuskubėjo prie stalo su plakatais ir nežiūrėdama pasiėmė porą. Pasiėmusi plakatus Nikolė nuskubėjo prie sienos ir išsirinkusi plotelį, ant kurio norės klijuoti plakatus, išskleidė pirmąjį. Ir, o stebukle!, šis buvo su viena iš populiariausių kvidičo komandų, kurios ne vienas plakatas kaba pas merginą kambaryje. Jaunosios kvidičininkės plaukai sutrumpėjo iki ausų galiukų - tokiais trumpučiais plaukais patogiausia žaisti - ir nusidažė melsva spalva, kokia dažniausiai būna nudažytas dangus, Nikolei žaidžiant kvidičą.
-
Klastuolė atėjo į pirmą nuobodžią pamoką. Ji tokia tikrai buvo. Erka nužvelgė profesorę. Negi šita ko nors mus išmokys? Klausė savęs klastuolė, bet tuo netikėjo. Tad iškart patraukė prie suolo ant kurio buvo plakatai. Klastuolė ilgai į juos nežiūrėjo. Tiesiog ištraukė bet kuriuos. Vienas jų buvo su hogvartsu, o kitas su nundu. Klastūnyno trečiakursei jie buvo gražūs. Netgi labai. Nuėjusi atgal į savo vietą klastuolė atsisėdo.
- Profesore, o kam mes to mokomės? Juk šiais laikas niekas plakatų nebenaudoja. Na nebent jūs juk elgiatės kaip šiašiametė jei jums tai atrodo gera tema. - garsiai pasakė klastuolė.
Jai ši tema visiškai nepatiko, bet nebuvo ką daryt. Tad klastuolė dar kartą pažvelgė į plakatus.
- Ką man su jumis daryt? - vos girdimai paklausė klastuolė, nes jai dirbt visai nesinorėjo.
-
Pamačiusi visą būrį naujų žmonių prie mokytojų stalo, Alrisa neabejotinai susidomėjo. Žinoma, ne mokslų prasme. Buvo smalsu, kaip kiekvienas reaguotų susidūręs su jos išdaigomis ar, dar geriau, mieluoju augintiniu. Vis dėlto jo šiandien neatsivedė - kišenėse slėpėsi tik žiurkių pora. Šios tikriausiai saldžiai miegojo, kol klastuolė nekantriai klausėsi jaunosios profesorės kalbos. Negalėjo sulaukti jos pabaigos, mat žvitrios akys neseniai pastebėjo seną pažįstamą. Vienintelę bei nepakartojamą Elliw. Nuotaiką į neįtikėtinas aukštumas iškėlė ir kerai, su kuriais tikrai buvo galima smagiai pašėlioti. Tad vos tik moteris nutilo, juodaplaukė atsargiai išėmusi Zitą ir Lotą švelniai paguldė ant stalo. Ko jau ko, bet penktakursė nenorėjo, kad jos nukentėtų nuo šiurkščios mergiotės rankos.
Visą tą laiką tingi šypsena be perstojo žaidė jos lūpose, lyg iš anksto mėgautųsi nuostabiu reginiu. O jis išties turėjo būti kerintis, mat kvaiša jau spėjo prilipinti savo teleskopą prie sienos.
-Aaa... - linksmai atsiduso Alrisa, čiupdama vieną plakatą. - Trūksta originalumo.
Žvaliai nužingsniavusi prie Elliw tvojo popieriaus lapu per galvą. Jis perplyšo ir netvarkingų plaukų kuokštas išlindo it kailinio žvėrelio užpakaliukas per atlydį, tikrindamas, ar jau galima džiaugtis pavasariu.
-Feruto. - piktdžiugiškai sušnibždėjo mosikuodama lazdele. Nebuvo tikra, ar pavyko, bet reikėjo laukti sėkmės. Priešingu atveju klastuolė galėjo stipriai nukentėti.
-
Erka pasiėmusi tuos abu plakatus nuėjo prie sienos. Greit susirado laisvą vietą. Tad klastuolė pasiėmusi lazdelę ja mostelėjo.
- Feruto! - ištarė klastuolė, bet nieko nenutiko.
Kas čia dabar? Sutrikusi galvojo klastuolė. Juk profesorė sakė, kad kerai nesunkūs. Tai kodėl man nepasisekė? Mąstė toliau klastuolė. Erkai negalėjo nepavykti. Tad ji vėl mostelėjo lazdele.
- Feruto! - šįkart gerokai garsiau ištarė klastuolė, bet vėl visiškai nieko nenutiko.
Nesąmonė. Galvojo klastuolė. Tokie kerai kurie net nepavyksta. Vėl supykusi galvojo klastuolė.
- Profesore, o jūs gerai pasakėte burtažodį? - paklausė klastuolė tuo abejodama.
Kaip galima pasitikėti tokia kaip ji? Mintyse (kaip visada) klausė savęs klastuolė. Nors Erka tikrai labai tuo abejojo.
-
Meghan, visiškai paskendusi savo mintyse, sėdėjo kerėjimo pamokoje. Įdomu, koks asilas dėstys šiemet. niūriai pamanė mergaitė. Iš tiesų, nors kerėti švilpiukė mėgo, su kerėjimo profesoriais jai nesisekė. Pirmus du metus kerėjimo pamokos buvo iš viso ne pamokos, o kažkokia kepinių mugė, kuriai dirigavo Višta Sabrina, trečiaisiais metais šio meno mokė Quentin, tačiau neatlaikęs išėjo po poros mėnesių. Žodžiu, vietos pasireikšti naujam klounui buvo tikrai į valias. Tiesą pasakius, Meghan net iškėlė teoriją, kad užkeikta vieta yra net ne apsigynimo nuo juodosios magijos, o kerėjimo profesoriaus. Kaip kitaip paaiškinsi, kad šį dalyką dėsto bukapročiai, o normalūs žmonės jame neištempia?
Prie profesoriaus stalo stovėjo mergina. Jauna, maždaug dvidešimt penkerių. Rudaplaukė. Atrodė, kiek nervinosi. Aišku, kas nesinervintų būdamas naujokas ir dar kerėjimo profesorius? Ši mergina, kuri, pasirodo, buvo vardu Britta, atrodė kažkuo panaši į Sabriną ir Meghan labai tikėjosi, kad tai tik atsitiktinumas, keistas sutapimas ar panašiai. Dar vienos Sabrinos šios pasaulis neištvertų.
Klijavimo kerai? Plakatų nekabinu, tačiau suklijuoti kam nors pirštus arba lūpas nepamaišytų. Gal ir visai nieko.
Švilpiukė žinojo, kad šių kerų paskirtis ne tokia, tačiau, ei, argi įdomu būtų gyventi, jei viską darytum pagal taisykles? Rudaplaukė labai norėjo palikti šiai profesorei kokią nors dovanėlę atminimui, tačiau kol kas dar nesugalvojo kokią, tad pradžiai nusprendė pasipraktikuoti kerus. Čiupusi kelis plakatus nužingsniavo prie sienos ir išsitraukė lazdelę. Pažįstamas svoris maloniai nugulė rankoje ir Meg, linksmai nusišypsojusi, kibo į darbą.
-
Kerėjimas - pamoka kuri Kloją domino labiausiai. Ne tik dėl to, kad jie padeda nuotykiuose, ar dėl to, kad juos mokant galima padėti į bėdą papuolusiam draugui, bet ir dėl to, kad ne per seniausiai gėdingai pralaimėjo kerų kovą prieš klastuolę, tad dabar nori parodyti, kad nėra visiška neišmanėlė ir kerėti moka. Įsiklausiusi mokytojos užduotį kaip mat atsistojo ir priėjo prie stalo paimti plakato.
- Feruto! - sušuko paėmusi plakatą bet suklydo darydama judesį, tad nieko neįvyko. Ji kiek nusiminė, bet giliai įkvėpė ir nusprendė pabandyti dar kartą. Kad tik ranka nesudrebėtų. Šįkart viską padarė teisingai ir plakatas prilipo prie sienos.
Ši liko patenkinta savo sėkme, nors tikėjosi, kad pavyks iš pirmo karto. Antrą plakatą priklijuoti jau pavyko iš pirmo karto.
-
Gruodė sėdėjo klasės gale, pasirinko vietą, kurioje niekas jos nepastebėtų, o ji galėtų stebėti viską. O pažiopsoti tikrai buvo į ką. Tarkim į keistą mergaitę su teleskopu. Arba kitą mergaitę, kurios plaukai keitė spalvą ir ilgį. Bet ji greitai liovėsi spoksoti. Pati žinojo, kaip negera, kai kas nors įkyriai žiopso.
Kerėjimas. Tas žodis žadino mergaitės vaizduotę. Pirštai sukiojo burtų lazdelę, kurios dar gyvenime neteko naudoti. Buvo keista laikyti ją rankoje, nes visą gyvenimą manė, jog burtų lazdelės skirtos tik vaikams žaisti.
Pirmakursė atidžiai išklausė viską, ką pasakojo mokytoja. O ji atrodė draugiška. Tai Gruodei patiko. Bet supratimas, kad dabar turės išeiti iš saugios savo vietos, kad turės eiti prie kažkokios sienos, kur būriuojasi kiti mokiniai kėlė paniką. Gal aš tiesiog pasėdėsiu. Mintyjo ji. Aš negaliu, nenoriu. Ji nenorėjo kristi kam nors į akis. Žinojo, kad suklys, kad tie kerai nepavyks, o tada tikrai kas nors ją pastebės ir ims juoktis. Taip jau buvo seniau, kai ji nieko nežinojo apie magijos pasaulį. Vaikai niekada nepalikdavo Gruodės ramybėje. Ji nusprendė, kad gal paprašys tos mokytojos, kad leistų jai pabandyti tada, kai visi išeis. Negaliu, negaliu taip viešai dabar kerėti. O tai juk pirmas kartas mano gyvenime.
Lazdelę ji padėjo ant stalo. Visas entuziazmas, kurį jautė išgaravo. Noriu namo. Jau ne pirmą kartą pagalvojo Varniukė.
-
Dori sėdėjo pačiame klasės gale galvodama, kada gi Hogvartso profesoriai nustos keistis. Nejaugi šitoje mokykloje buvo taip blogai? Nejau tik Rafaeliui ir Matthew tiko šis darbas? Jie buvo vieninteliai klastuolei žinomi profesoriai, kurie dėstė jai tą patį dalyką nuo pat pirmo kurso.
Kerėjimas buvo ta pamoka, kuri Dori patiko. Juk kerėti Mendel mokėjo iš tiesų neblogai, nors kartais per pamokas ir nepasisekdavo. Geriau eidavosi tada, kada mergina žinojo, jog nebus vertinama. Tačiau kai naujoji profesorė pasakė pamokos temą, Mendel prunkštelėjo. Pirmakursių reikalai, pamanė ji. Kažkokius klijavimo kerus keturiolikmetė kažkada jau buvo naudojusi ir jai puikiai sekėsi. Bet ne šitus.
Beveik neabejojama, kad jai puikiai seksis, mokinė nutarė nesivarginti ir nekelti savo užpakalio nuo suolo. Galbūt pavyks palikti profesorei gerą pirmąjį įspūdį, jeigu parodys, jog moka normaliai kerėti?
Mendel iškišo savo snapą į tolį ir žiūrėdama į ant pirmo suolo vidurinėje eilėje esančius plakatus nutaikė ten burtų lazdelę ir tarė:
- Winggardium leviosa.
Vienas plakatas klusniai pakilo ir nuskrido prie sienos.
- Feruto, - klastuolė su pasitikėjimu pabandė priklijuoti plakatą.
Tačiau didžiam Dori nustebimui plakatas ėmė ir nukrito žemyn.
-
Nors dabar vyko kerėjimo pamoka, Alanas užsiėminėjo visai ne tais reikalais. Nulindęs kone į klasės galą, kur neturėjo labai kristi profesorei į akis, paskubomis pabaiginėjo namų darbus, kurių prisikaupė per tas porą mokslo metų dienų. Gal ir nebus tai pats geriausias atlikimas, bet vis geriau, nei išvis nieko.
Jis matė, kaip visi eina pasiimti plakatų, tada kažką ten su jais buria. Vaikinas pakėlė akis nuo savo užrašų ir tylomis užklausė šalia sėdinčio kambarioko ką jie visi čia dirba. Gavęs paaiškinimą nutarė, kad turi gi ką nors padaryti.
Bet labai tingėjo eiti iš savo suolo, tada klijuoti. Beveik visą naktį jis nemiegojo, o su draugais prašventė kambarioko gimtadienį. Šventė jie keturiese savo miegamajame, paskui vidurį nakties visa ta jų procesija išėjo prie ežero. Ir išvis buvo keista, kad niekas nesugavo tų keturių naktį klaidžiojančių berniūkščių.
Bet, kadangi atsivilko į pamoką neturėjo kur dėtis, reikėjo daryti užduotį.
Alanas nuėjo prie stalo ir paėmė du plakatus. Tada priėjo prie sienos ir ėmėsi darbo.
- Feruto. - Plakato vidurys prilipo prie sienos, bet visi pakraščiai ne. Todėl reikėjo pakartoti dar kartą.
-
Dėl ištikusios nelaimės apėmusi panika tiesiog sujaukė smegenis. Elliw neprisiminė, kaip tai nutiko, tačiau prie sienos prilipęs teleskopas taip paprastai apie save pamiršti neleido. Velsietė atkakliai bandė nuplėšti brangenybę, bet nesisekė. Prie to, ko gero, stipriai prisidėjo baimė prietaisą sulaužyti.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi klastuolė, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė. Ar ji galėjo pamiršti savo draugę? Juk ji labai gera, tikrai nepaliktų! Vadinasi, ši situacija prisidėjo prie neatsakomų paslapčių sąrašo. Jų, deja, buvo labai daug, ir Elliw jautėsi visiškai pasimetusi. Nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti dabar. Kaip jai padėti teleskopui?
Nespėjus atsakyti į šį klausimą dar kažkas nutiko. Neaiškus daiktas atsidūrė ant galvos, ir klastuolė dar labiau išsigando. Apsižvalgiusi pamatė neLiuciją ir, ko gero, pirmą kartą gyvenime dėl to apsidžiaugė. Dabar bent jau turi ką kaltinti, ką skubiai ir padarė:
- Tai tu kalta!
Taip! Viskas buvo būtent šitos bjaurios mergiūkštės kaltė! Tik per ją Elliw neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Kaip ir nežinojo, kodėl teleskopas vis dar yra prilipęs prie sienos. Kadangi Liucija ir toliau buvo dingusi, reikėjo gelbėtis pačiai. Deja, nepavyko nuo galvos nusiimti to, kas ten buvo. Velsietė stipriai suėmė tą daiktą, tačiau atrodė, kad tuoj nuplėš plaukus. Teko pasiduoti. Elliw piktai pažvelgė į neLiuciją ir pradėjo svarstyti, kaip galėtų ją pamokyti. Suprantama, viskas buvo tik jos kaltė, tačiau kokia iš to nauda, jeigu nepavyksta tuo pasinaudoti? Nekreipdama dėmesio į faktą, kad vaikšto su plakatu ant galvos (tiksliau, tą faktą seniai pamiršusi) klastuolė patraukė link stalo, prie kurio būriavosi kiti bjaurūs ir nebjaurūs mergiūkštės ir berniūkščiai. Griebė vieną daiktą ir netruko jo perplėšti. Pamiršo, ką ketino padaryti, tačiau pamačiusi neLiuciją vėl supyko.
- Feruto. feruto, feruto! - kaip užsukta pradėjo kartoti kažkokį žodį. Jeigu būtų supratusi ką daro, žinotų, kad bando priklijuoti plakatą neLiucijai prie veido snukio. Vis dėlto Elliw to nė neįsivaizdavo.
-
Per anksti apsidžiaugė. Nors ir laikė save gera kerėtoja šį kartą jai ir vėl nepavyko. Plakatas pakabėjęs vos kelias sekundes nukrito. kas per...
- Kodėl man nepavyksta, ką darau ne taip? - burbuliavo apimta nevilties.
Taip burbėdama pastebėjo bendrakursę su kuria dar nėra bendravusi ir prisėdo prie jos. Staiga visa savigaila išgaravo pastebėjusi kaip nedrąsiai mergaitė sėdi savo vietoje. Turbūt bijo atlikti užduoti galvodama, kad jai nepavyks.
- Sveika. Nedrįsti atlikti užduoties? Žinai, nėra ko bijoti, jei ir nepavyks niekas iš tavęs nesijuoks. Net įgudusiems kerėtojams ne visada pavyksta iš karto. Realiai čia klasėje matau tik vieną žmogų kuris mėgsta tyčiotis iš kitų. Tokia klastuolė antrakursė. Iš karto mane užpuolė kerais. Ir esu tikra, kad ji nekenčia visų. Gal nori pabandyti priklijuoti plakatus kartu, kad būtų drąsiau?
-
Staiga Erka pasidairiusi pastebėjo Kloją. Jo... Ne kažką. Galvojo klastuolė. Klastūnyno trečiakursė vėl iškėlė lazdelę prie vieno iš plakatų.
- Feruto! - suriko klastuolė ir jos pačios nuostabai plakatas gražiai prisiklijavo prie sienos.
Geras. Galvojo Erka vis dar negalėdama patikėti tuo ką mato. Tad klastuolė pasižiūrėjo į kitą plakatą.
- Feruto! - vėl suriko klastuolė.
Plakatas ir šį kartą ideliai prilipo prie sienos. Tad klastuolė pažvelgė į juos, o paskui pakėlė ranką.
- Profesore, aš jau! Štai mano darbas! - sušuko klastuolė ranka rodydama prie plakatų kuriuos priklijavo.
Darbas jau buvo atliktas, bet liko dar laiko. Tad klastuolė pažvelgė į Kloją. Ji sėdėjo prie kažkokios mergaitės. Turbūt žada verkti kartu. Galvojo Erka. Tad klastuolė priėjo prie jų.
- Matau nepavyko. - juokėsi iš jų Erka. - Žinoma gi nieko nesugebat.
Klastuolė galvojo gal į ją paleisti kokius nors kerus. Bet į kurią? Negalėjo apsispręsti klastuolė. Erka nusprendė kerus paleisti ne į Kloją, bet į tą kitą mergaitę kuri sėdėjo greta jos.
- Sustink! - garsiai tarė Erka nukreipusi lazdelę į šalia Klojos sėdinčią mergaitę.
-
Kerėjimo pamokoje Eimantas sedėjo pirmajį kartą. Buvo atėjęs ankščiau, nes nenorėjo pradėti veluoti į pamokas nuo pat pirmo kurso. Sedėjo kairiajame suole, o iš profesorė pusės žiūrint - dešinėje. Girdint suprato, kad ši Kerėjimo profesorė vyresniesiems yra nauja. Bet jam tai įprasta profesorė, nes praeitais metais jo dar nebuvo. Pirmiausias žingsis buvo įsiminti mokytojos pavardę, ir neišgirsti jos klaidingai. Antras žingsnis, pagal vaikiną, buvo įsiklausyti pamokos temos ir paskutinis - daryti tai kas paliepta. Pamokos tema buvo priklijavimo kerai, jei gerai suprato berniukas. Jis yra matęs kaip jo tėvai yra tai darę. Mamą, kai ji klijuodavo paveikslėlius ant plikos sienos, kad neatrodytu tuščia. O tėvas yra kvidičo megėjas, o tai turbūt pasako viską. Na, esu matęs kaip tai daro tėvai, turėtu pavykti..
-
Pasičiupusi du plakatus Meghan nukeliavo prie sienos. Per daug nesijaudino, nes žinojo, kad kerėti tikrai moka. Nors Sabrina ir nebuvo tobuliausia mokytoja, švilpiukė daug praktikavosi pati ir su Dori, tad tokius kerus turėtų valioti įveikti. Nebuvo aišku, kur juos bus galima panaudoti (nebent suklijuojant kam nors lūpas ar kojas, nors tokiems atvejams kerai jau lyg ir buvo išrasti), tačiau papildyti saviškį kerų bagažą visada buvo naudinga.
- Feruto. - ramiai tarė, nukreipdama lazdelę į plakatą.
Nieko nenutiko. Tai be galo nustebino Meghan, nes ji laikė save visai nebloga kerėtoja. Nieko nelaukdama pabandė dar kartą. Iš trečio karto, garbė Merlinui, pavyko. Plakatas prilipo prie sienos. Švilpiukė dėl visa ko jį dar pabandė atplėšti, bet veltui - buvo gerai prilipęs. Nudžiugusi dėl savo sėkmės mergaitė prilipino ir kitą plakatą. Tada nusivylusi suprato, kad praktiką jau atliko ir nebėra ką veikti. Aišku, ji galėjo pasiprašyti išleidžiama anksčiau arba atsisėsti ir daryti namų darbus, tačiau ar tai įdomu? Žinoma, kad ne. Tik jau ne Meghan. Reikėjo kokios nors išdaigos... Mažo suvenyro profesorei, kad prisimintų ją. Tik ką padaryti?
Atsakymas trenkė kaip žaibas. Mergaitė pagraibė apsiausto kišenę ir ten lengvai surado netikrą detonatorių. Kaip ir kada jis čia papuolė težino tik vienas Merlinas, tačiau svarbiausia, jis čia buvo ir švilpiukė galėjo jį panaudoti. Patupdžiusi mechanizmą ant žemės Meghan nusisuko į savo prilipintus plakatus neva tikrindama, ar jie gerai prilipę, tačiau visas mergaitės kūnas buvo įsitempęs kaip niekad ir laukė sprogimo.
Ilgai laukti neteko. Driokstelėjo taip, kad langai suvirpėjo. Meg krūptelėjo kartu su visais, apsimesdama labai nustebusi. Aktorė iš jos buvo tikrai nebloga, kitaip jau daug kartų būtų buvusi pagauta. Aišku, dabar reikėjo kažkaip sutramdyti juoką ir apsimesti, kad yra išsigandusi. Nutaisiusi nekalčiausią ir baimingiausią veidą švilpiukė, drauge su visais, paklaikusi dairėsi aplink ir nuskubėjo sprogimo šaltinio link.
-
Gruodė vis dar sėdėjo savo suole, nors klasėje seniai vyko darbas. Nagi Mieloji, nėra ko trypčioti vietoje, eik ir padaryk pamokos užduotį. Įsivaizdavo ji savo tėvo balsą galvoje. Bet kažkas viduje pasiutiškai priešinosi ir ji taip ir nenuėjo paimti plakatų.
Tada pamatė nepažįstamą mergaitę, kuri priėjusi atsisėdo šalia ir draugiškai kreipėsi į ją. Gruodė klausėsi ką ji kalba ir pasijuto kur kas laimingesnė ir drąsesnė. Jau norėjo pasakyti, kad eis kartu su ja, bet tada iš kažkur atsirado dar viena mergaitė. Ši atrodė nusiteikusi priešiškai ir dargi paleido kerus. Varniukė pamatė iš jos lazdelės išlėkusį raudoną spindulį ir mitriai nėrė nuo kėdės. Ji buvo įpratusi greitai bėgioti ar išsisukti nuo visokių daiktų, kuriuos žiobariškoje mokykloje į ją mėtydavo klasiokai. Taigi išvengė pasiųsto burtažodžio. Dabar rudaplaukė panoro bėgti iš pamokos, kaip visada buvo pratusi daryti, bet momentas buvo per daug svarbus. Juk čia pat buvo ir ta kita mergaitė, kuri regis norėjo susidraugauti. Gruodė stvėrė nuo stalo savo burtų lazdelę, toji maloniai šildė pirštus ir ji pirmą kartą gyvenime pajuto kažkokį ryšį su ja.
- Einam. - Tyliai pasakė tai draugiškai mergaitei ir nuskubėjo prie stalo, ant kurio gulėjo plakatai. Gruodė galvojo, kad gal jeigu nekreips dėmesio į tą Klastuolę, tai nieko daugiau ir nenutiks. Mergaitė paėmė pirmus du pasitaikiusius plakatus, dabar nusiteikė žūtbūt atlikti užduotį.
-
- Na, labai smagu, kad tau viskas pavyksta iš pirmo karto. - įgėlė klastuolei - nors man atrodo, kad tu nieko nesugebi, tik tyčiotis iš kitų vaikų.
Pamačiusi, kad ši vėl ketina griebtis kerų Kloja metė piktą žvilgsnį į gyvačiukę, lyg sakytų "Nedrįsk". Jau buvo pasirengusi iššokti prieš bendrakoledžę, kad šią apgintų. Buvo pasiryžusi pasiaukoti jei tik prireiktų. Tačiau mergaitė išsisuko pati.
- Šaunuolė - pagyrė bendrakursę. Žinai, aš patyčių negaliu pakęsti. Vieną dieną aš ją sustabdysiu. Jos antras vardas turbūt Merula - nusijuokė prisiminusi kaip mėgo žaisti Hogwarts Mystery žaidimą ir džiaugdavausi kai Merula būdavo nubausta.
Abiems priėjus prie stalo su plakatais Kloja parodė mergaitei kaip laikyti lazdelę ir kokį judesį atlikti tariant burtažodį. Šį kartą jai pagaliau pavyko
- Dabar tu bandyk. Ir nenusimink jei nepavyks iš karto. Man čia buvo trečias bandymas.
-
Ta mergaitė pabėgo nuo kerų.
- Tik tiek ir sugebi. - tarė jai klastuolė, o paskui atsisuko į Kloją. - Kodėl? Gi man pavyko. Ne taip kaip tau.
Jos kartu nuėjo prie plakatų. Turbūt jom vėl nepavyks. Mintyse juokėsi iš jų klastuolė. Bet klastuolės nuostabai Klojai pavyko. Tad ji patraukė prie jų. Klastuolei Kloja nerūpėjo. Nors ji jai jau įgryso, bet klastuolė norėjo paleisti dar kokius kerus į tą kitą mergaitę.
- Scourgify! - suriko Erka nutaikiusi lazdelę į tą mergaitę.
Erka tikėjosi, kad šį kartą jai pavyks, nes jos buvo nusisukusios. Erka pamatė, kad Kloja jai rodo judesį. Taip... Net judesio neįsimena. Galvojo Erka žiūrėdama į jas. Kodėl jos išvis lanko hogvartsą? Juk nieko nemoka. Mąstė Erka žiūrėdama į jas. Erkai pamoka jau įgriso. Nors ši kerėjimo pamoka buvo tik pirma, o Erka jau norėjo skuosti iš jos.
-
Dabar Gruodė jautėsi tvirčiau. Ji stebėjo kaip naujoji draugė priklijuoja savo plakatus. Tada įsidėmėjo judesį, kurį reikėjo atlikti buriant. Jau norėjo pradėti, bet išgirdusi Klastuolės balsą staigiai atsigręžė. Ir pačiu laiku. Ji vėl šastelėjo į šoną ir kerai pataikė į sieną. Gruodė pajuto norą užkerėti tą mergiotę. Bet nežinojo jokių tinkamų kerų. Hogvartse ji leido pirmąją savo savaitę. Visą gyvenimą ji gyveno žiobarų pasaulyje. O ir tą menkai pažinojo, nes didžiąją savo laiko dalį leido ligoninėse kęsdama operacijas ir sunkius skausmingus gyjimus po jų.
- Puiku, tu moki kerėti nuostabu, gal jau gana? Jei nepastebėjai, tau nepavyko manęs užkerėti dar nei vieno karto. Todėl eik šalin. - Balsas nors ir tylus, buvo gana ryžtingas. O tada mergaitė nusisuko į sieną ir pabandė pagaliau priklijuoti tą nelemtą plakatą prie jos.
- Feruto. - Ramiai ištarė ir didžiausiai varniukės nuostabai plakatas prilipo. Gruodė taip nustebo, kad iš laimės net stryktelėjo kelis kart į orą. Tada išraudo. Dabar visi pagalvos, kad aš trenkta. Bet net tokia mintis nenugesino jos linksmumo.
-
Negi ji ir vėl pašoko? Na bet tai reiškia, kad jos pirmi išmokti kerai yra šie priklijavimo. Galvojo Erka žvelgdama kaip jai pavyko priklijuoti plakatą. Na jau ne. Galvojo klastūnyno trečiakursė. Man turi pavykti. Vėl galvojo klastuolė. Erka apsižvalgė. Visi buvo užsiėme tad klastuolė laisvai galėjo į ją paleisti bet kokius kerus. Nors net jai visi žiūrėtų Erka vis tiek būtų kerus paleidusi. Tad klastuolė kai ji vėl nusisuko šį kartą nuėjo, bet tyliai vėl grįžo. Ir ištiesė lazdelę tiesiai į tą mergaitę.
- Rictusempra! - kiek galėdama tyliau tarė klastūnyno trečiakursė.
Gal šįkart pavyks? Mintyse klausė savęs Erka kiek nuo jų nuėjusi. Juk aš taip tyliai ir atsargiai viską dariau. Vėl galvojo klastuolė. Erka nuėjo maždaug penkis metrus ir vėl apsidairė. Tikiuosi greitai nuskambės varpas. Aišku, kad vėl galvojo Erka.
-
Gruodė taip džiaugėsi savo sėkme, kad pamiršo visas priešes Klastuoles. Ji atsisuko į tą draugiškąją mergaitę ir paklausė.
- O koks tavo vardas? Aš esu Gruodė. - Ji norėjo imtis antrojo plakato. Paėmė jį, dabar pasitikėjo savo jėgomis kur kas labiau, nei prieš tai. Gal tai ir laikina, bet Gruodė mėgavosi savo sėkmės akimirka. Ir staiga pajuto siaubingą kutenimą. Susirietė ir ėmė juoktis.
- Kas... Kas čia dabar? Ką man daryti? - Paklausė šalia stovinčios mergaitės. Aišku suprato, kad čia tos Klastuolės darbas, bet iš to supratimo nieko gero nebuvo. Ji ėmė muistytis, galvoj netilpo ką dabar daryti. Profesorės šaukti mergaitė nenorėjo. Kodėl ji turėjo mane užkabinti? Viskas taip gerai sekėsi, bet ne, pasirodė kažkokia bjaurybė... Burnojo Varniukė. Galvoti darėsi vis sunkiau, kutenimas regis vis smarkėjo.
-
Kerėjimas buvo Felissos mėgstamiausia pamoka. Ir ji tuo mėgdavo girtis. Tačiau Nelannai visiškai nebuvo įdomu, kokie kerai sesei sėkmingai pavykdavo iš pirmo karto, o kurie tik iš antro. Mergaitė žinojo, kad niekada neprilygs seseriai ir vylėsi, kad atsiras bent vienas dalykas, kuris jai seksis taip pat gerai, kaip Felissai sekasi kerėjimas. Tuomet galėtų „grąžinti skolą“ ir taip pat retkarčiais patraukti seserį per dantį.
Pirmoji kerėjimo pamoka šiais metais neturėjo būti sudėtinga. Tiems, kuriems sekasi kerėjimas. Bet Nelanna negalėjo tuo pasigirti, todėl jau iškart nusiteikė, kad pamokoje nesiseks. Kad ir kaip besistengtų. Taip, jau buvo sulaukusi nemažai pastabų iš aplinkinių, kad nereikia iš anksto nusiteikti blogiausiam, reikia tikėti minčių galia, tuomet pasiseks. Bla, bla, bla… Patys tegul ir nenusiteikia, atsirado protingi.. Būtų mano vietoj, kitaip sakytų, - prisiminusi nesibaigiančius pamokslus, piktinosi mintyse mergaitė.
Iš minčių pasaulio grįžusi į realybę, Nelanna išgirdo, kaip profesorė vardina, ką reikės padaryti pamokoje. Oi, dar šiek tiek ir būčiau „pramiegojusi“ užduotį, - pagalvojo antrakursė. Mokiniai jau buvo pradėję eiti prie pirmos eilės vidurinio stalo pasiimti plakatų, tad nieko nedelsusi Nelanna padarė tą patį.
-
Kloja nuoširdžiai džiaugėsi, kad naujai draugei pavyko priklijuoti plakatą.
- Malonu susipažinti Gruode, aš Kloja. - draugiškai nusišypsojo bendrakursei. Ji be galo džiaugiasi, kad pamokoje ne tik išmoko naujų dalykų bet ir susirado naujų draugų ir net išdrįso pasipriešinti klastuolei.
Staiga ji pastebėjo, kad Gruodė pradėjo juoktis ir iš karto suprato kas nutiko. Aš jai parodysiu!! Ji nutaikė momentą kai gyvačiukė jos nematė, nukreipė savo lazdelę į ją.
- Filipendo - vos girdimai suburbėjo. Bus jai kabinėtis prie apsiginti negalinčių pirmakursių. Atsargoje turėjo expelariumus bet tikėjosi, kad neprireiks. Ji žinojo, kad rizikuoja netekti savo taškų dėl dvikovos mokykloje, bet tiesiog nebegalėjo stebėti kaip klastuolė švaistosi kerais. Kažin ar ji išdrįstų taip svaidytis kerais prieš patyrusį burtininką.
-
Erka su panieka žiūrėjo kaip ta pirmakursė juokiasi. Viena akimi ji pamatė, kad Kloja atsisuko. Klastuolė vis dar žiūrėjo į jas abi vienu metu. Klastuolė išgirdo, kad ji paleido kerus. Tad staigiai pasitraukė. Kerai nuskrido gerokai už Erkos. Bet Erka lazdelės nenuleido ir toliau smagiai žiūrėjo kaip ta varnonagė juokiasi. Erkai tai patiko. Tad ji ir toliau laikė lazdelę nutaikiusi tiesiai į ją. Ir toliau su džiaugsmu žiūrėjo kaip ta neišmanėlė nevaldomai juokiasi. Ji viena akimi stebėjo ir Kloją. Tad jautėsi saugiai.
- Jūs traukiatės bet kada, o aš tik tada kai leidžiu kitus kerus. Skirtumo nematot? - dar labiau paniekinamai tarė Erka vis dar toliau leisdama kerus.
Jai tai be galo patiko. Tad net neketino baigti. Visai neketino.
-
Po transfigūracijos pamokos Alisa nusiskubino į kerėjimą. Prieš šią pamoką jaudinosi šiek tiek mažiau, tačiau artėjant prie klasės durų kojos vėl ėmė stingti. Šį kartą pirmakursė stengėsi nelėtinti žingsnio, kad ir vėl neapimtų keistasis baimės transas.
Atvėrusi duris ji smuko vidun. Laimei ar nelaimei, ir vėl buvo laisvi tik keli iš pirmųjų suolų. Alisa priėjo prie vieno iš jų ir klestelėjo ant patogaus pufo. Įsmeigusi akis į profesorę, mergaitė atidžiai ją nužvelgė. Mergina buvo jauna ir daili - raudonų, vešlių plaukų ir linsmo veido. Žiūrint į ją, mergaitės širdyje įsižiebė kažkokia keista, maloni ugnelė, šildanti neramią sielą. Jausdama taip ilgai lauktą ir taip retai bepasirodantį pasitikėjimą savimi, pirmakursė ėmė atidžiai klausytis mokytojos žodžių.
Po kiek laiko, kai profesorė Lawrenz baigė savo ilgą prakalbą, per kurią, nuo jos malonių šypsnių, Alisai pilve ėmė plazdenti džiaugsmo drugeliai, buvo paskelbta pamokos užduotis. Mergaitė susirado ant stalo kelis plakatus ir juos išlankstė. Viename buvo vaizduojamas kažkoks jaunas burtininkas su ilgu, tamsiu apsiaustu. Kitame pirmakursė išvydo gėles - raudonas ir baltas rožes, apsivijusias tvoros virbus.
Kurį laiką Alisa spoksojo į savo mėgstamiausių gėlių žiedus. Tuomet, atsitokėjusi, nuskubėjo prie vieno iš laisvųjų plotelių, ir pažvelgė į mergaitę greta. Tai buvo Varno Nago šeštakursė. Iš pirmo žvilgsnio atrodė gana draugiška.
-Labas, kaip sekasi? - nedrąsiai paklausė švilpynukė, priėjusi arčiau ir skubiai pasitraukė, jei kartais sulauktų pykčio apraiškų. Tačiau varnė atrodė visai rami, ir Alisa išdįso paklausti:
-Kuo tu vardu? Aš esu Alisa, pirmakursė.
Laukdama pašnekovės atsakymo, mergaitė išsitraukė burtų lazdelę, paėmė plakatą su rožėmis ir sumurmėjo:
-Feruto!
Plakatas pakilo į orą, prisiplojo prie sienos, bet tuoj pat šlumštelėjo žemėn. Kiek nusivylusi, pirmakursė pakėlė jį ir pamėgino dar kartą.
-Feruto! - šįkart balsas nuskambėjo skambiau ir įsakmiau.
Pagaliau plakatas pakilo ir gražiausiai prisiklijavo prie sienos. Be galo patenkinta, kad pavyko įvykdyti pamokos užduotį, Alisa atsisuko į draugę. Išvydusi merginos plaukus, ji taip ir išsižiojo. Mergaitė buvo visiškai tikra, kad prieš tai varnės garbanos buvo nutįsusios iki nugaros ir spigino į akis ryškiai geltona spalva. Dabar plaukai buvo trumpučiai - vos siekiantys pečius, ir akinamai žydri. Negalėdama patikėti savo akimis, pirmakursė priėjo prie merginos. Nuostaba išvijo lauk bet kokį drovumą.
-Vargeli tu mano, ar tu metamorfomagė? Ak, tai buvo nuostabu, tiesiog nuostabu! - pasakė Alisa ir jos veide nušvito draugiška šypsena. Jau antrą kartą per pirmąją dieną mokykloje mergaitė pamiršo baimę, ją pakeitė taip retai beapsilankantys džiaugsmas ir susižavėjimas.
-
Nuėjęs prie vidurinio stalo, pirmoje eilėje pasiėmė po du plakatus, ir į juos net nežvilgtelėjo, nes tai neturėjo įtakos pamokai, bent pagal Eimantą. Tada kaip profesorė Britta buvo paliepusi, nuėjo prie ilgosios sienos. Tik dabar susivokė, kad ši naujoji profesorė nepasisakė savo pavardės, o jam buvo geriausiai kreiptis tik su pavarde. Šį reikalą tik patraukė į patį tamsiausią savo minčių kampą. Išsitraukė iš kišenęs savo Palisandro lazdelę, ir pasiėmė vieną iš pasiskolintų plakatų. Ramiu balsu ištarė:
-Feruto
Nieko neatsitiko. Vaikinas apstulbo. Na, juk niekas nepavyksta iš pirmo karto..Tada giliai įkvėpė ir iškvėpė.
-Feruto,-pamosikavo lazdele.
Ir vėl nieko. Jam darėsi nejauku. Visi gerai daro, o jis vienintelis ne. Ir jam išvis nepatiko daryti užduoties prie tiek daug vaikų.
-
Moteriškėti bepradedanti mergina vis dar jautė jaudulį. Tikėjosi, jog pamokos temą išdėstė kuo aiškiau ir konkrečiau, tačiau sėdint už profesoriaus stalo ji net nebeprisiminė, ką ir kaip tiksliai sakė. Tiesą sakant, Britta net šiek tiek didžiavosi savimi.
Labai gaila, bet ramiai pasėdėti Brittai ilgai neteko. Ji, aišku, stebėjo, kaip vyksta mokinių darbas. Kad ir kaip bebūtų keista, dauguma iš jų noriai klijavo plakatus. Kerėjimo profesorei labai patiko stebėti mokinių veidus, kai jie pamatydavo, su kokiais paveiksliukais plakatai jiems pakliuvo. Taip ir bežiūrint, kaip vienas ar kitas mokinys reaguoja, Lawrenz pamatė, kaip tiesiog įvyko sprogimas. Iš niekur nieko. Ji puolė iš savo vietos, sukliko, greitai nužvelgė klasę. Vaikai, be abejo, irgi siaubingai supanikavo.
-Nutilkite!-sugriaudėjo laibas buvusios Magijos ministerijos darbuotojos balselis. Jos širdis daužėsi, o rankos vis virptelėdavo. Nusiramink, jetau! Kokia tu profesorė, jeigu nesugebi suvaldyti kelių dešimčių vaikėzų??
Garsas nutilo ir jaunoji profesorė pamatė, kame reikalas. Tai buvo ne kas kitas, kaip detonatorius! Jos smulkių bruožų veidas nusidažė vyšnine spalva. Pirma pamoka, ir jau kažkas daro nesąmones! Negana to, kažkokios pirmakursės trypčiojo ir pradėjo svaidytis kerais. Regis, viena klastuolė puolė dvi varnes?..
-Visi sustokite. Man nesvarbu, baigėte atlikti praktiką, ar ne,-drebančiu iš pykčio balsu pareiškė Britta.-Erka, Kloja ir.. Gruode? Nustokite. Dar vienas kerų paleidimas ir iš kiekvienos atimsiu po dvidešimt taškų, o gal ir daugiau.
Ji lėtai nužvelgė visus mokinius ir jų veidus. Kadangi tai buvo tik pirma pamoka, aukštaūgė visai nepažinojo mokinių ir neturėjo žalio supratimo, kas galėjo iškrėsti šią aibę.
-Aš nė nenutuokiu, kas iš jūsų paleido šitą velnio mechanizmą-detonatorių. Bet man yra labai gaila, kad tas, kas taip padarė, negerbia nei manęs, nei kitų bandančių mokytis ir išmokti naujų kerų mokinių. Man gėda už jus.
Heilė visad turėjo kažkokius keistus profesorius. Arba per daug susireikšminę, arba išplaukę į kitą Visatą, arba tingintys vesti pamokas ir atiminėjantys taškus visiems iš eilės. Rudaplaukė, aišku, labai stengėsi ir norėjo nebūti tokia, kaip tie nevykę profesoriai, tačiau ne visada dalykai vyksta taip, kaip tu nori.
-Kad ir kaip gaila man tai sakyti, bet dar tik pirma mūsų pamoka, o aš jau nusivyliau jumis. Iš kiekvieno atimsiu po 10 taškų, jeigu niekas neprisipažins, kas paleido detonatorių. Taigi, iki pamokos galo dar turite šiek tiek laiko. Tikiuosi, kad tas žmogus prisipažins ir dėl jo neturės kentėti visi mokiniai,-su kartėliu ir nusivylimu balse tarė nuosprendį ji.-Ar jūs bent nutuokiate, į kokį nuostolį išeis kiekvienas koledžas, jeigu atimsiu iš kiekvieno po 10 taškų?-tarsi šnabždant uždavė retorinį klausimą mokiniams.
-O dabar galite grįžti prie darbo.
[Tiems, kurie atkreipė dėmesį į taškų atėmimą-kalba eina apie RPG'inius taškus;D]
-
Alanas pabaigė su tuo pirmuoju plakatu, bet antro taip ir nespėjo imtis. Kažkas, Alanas nematė kas susprogdino netikrą detonatorių. Senkleris abejojo, kad tas kažkas prisipažins. Žodžiu jis nutarė, kol pasibaigs visas tas sąmyšis grįžti ir pabaigti savo namų darbus. Taigi kuo ramiausiai patraukė į savo suolą ir ėmėsi rašyti kažkokias transfigūracijos kerų formules. Užteks ir vieno plakato. Nutarė Senkleris. Jei kas sugrįšiu dar paskui ir pabaigsiu. Pamokos dar buvo kažkiek likę. Antrasis plakatas gulėjo šalia jo ant stalo.
Prirašęs pusę puslapio jis atsitiesė nuo darbo ir pasiražė. Norėjosi eiti numigti. Atsiliepė toji bemiegė naktis.
Iš apsiausto kišenės nosytę iškišo Judis Riešutas. Žiurkiukas išlindo visas ir užsikabarojo vaikinui ant peties. Ten ėmė praustis. Alanas švelniai paglostė gyvūnėlį, o tas, matyt nenorėdamas kad jam trukdytų greitai šmurkštelėjo jam po drabužiais.
-
Gruodei visai nepatiko šitaip kvailai muistytis. Kaip nuraminti tuos kvailus kerus. Galvojo mergaitė. Staiga viskas aprimo ir ji pamatė, kad į jas dėmesį atkreipė profesorė. Bet tai, ką ji sakė Gruodei visiškai nepatiko. Už ką iš manęs atims taškų? Ką aš galiu padaryti, kad ta bjauri klastuolė švaistosi kerais? Aš net nemoku kerėti. Iš savo lazdelės per šią pamoką Gruodė paleido tik vienerius kerus, būtent tuos, kurių ir reikėjo pamokos praktikai atlikti. O už ką galėtų atimti taškų Klojai? Ji bandė man padėti ir viskas. Kažkokia nesąmonė. Gruodė nirčiai nužvelgė tą Klastuolę. Galėtų ji skradžiai prasmegt. Pagalvojo mergaitė. Ji suprato, kad tikriausiai tai ne pirmas ir ne paskutinis judviejų susidūrimas. Bet kaip jai įveikti baimę ir apsiginti? O dar reikia ir kerų išmokti. Ji nusprendė apsilankyti bibliotekoje ir susirasti kokį gerą gynybinių kerų vadovą. Varnė manė, kad Geriausia dabar būtų tiesiog išeiti iš klasės ir kartu su naująja drauge patraukti į Varno Nago bendrąjį kambarį. Bet kažin ar galima išeiti iš pamokos jai nepasibaigus? Gruodė atsiduso. Žinojo, kad toji nenuorama mergiotė iš Klastūnyno tikriausiai vėl paleis kokius kerus.
- Žinai, gal kol kas grįžkim į savo vietą? - Paklausė ji Klojos.
-
Kerai pavyko kuo puikiausiai, todėl Alrisa leipo juokais, stebėdama, kaip Elliw bando nusiimti plakatą. Jis buvo panašus į keistoką kepurę, iš kurios kažin kodėl kyšojo plaukų kuokštas. Negana to, nutaisyta veido išraiška, kurią kvaiša adresavo klastuolei, visiškai nederėjo su vaizdu. Ji niekaip negalėjo nustoti kvatotis, kad turėjo net atsisėsti. Lyg tyčia suskaudo šoną ir mokinė sunkiai alsuodama susiėmė už jo, tramdydama šypseną.
-Uf... uf...
Užsiėmusi tokiais reikalais visai užmiršo teleskopininkę, tad iš pradžių net nesusigaudė, kai pasaulis staiga pajuodo. Tik bjauriai pažįstamam balsui pradėjus rėkti burtažodį susivokė. Deja, per vėlai. Puolė lupti plakatą nuo veido, bet odą taip baisiai suskaudo, kad penktakursė tik suinkštė. Laimei, kerai pavyko tik iš dalies, mat staigiu judesiu galėjo nusiplėšti apatinę veido dalį dengusį popierių. Dabar buvo galima nevaržomai rėkti. Tačiau akys ir kakta liko įkalinti, lyg paslėpti po nevykusia kauke.
-ATKLIJUOOOK! - klaikiai sustaugė Alrisa. Tačiau žodžiai nepadarė įspūdžio nei plakatą priklijauvusiems burtams, nei dar kam nors. Profesorės pagalba šiuo atveju būtų buvusi lauktina, bet apie visokius suaugusiuosius dabar ji negalvojo. Kur tau! Daug svarbiau buvo susitvarkyti su ta kvėša, kuri turėjo pakankamai įžūlumo ir smegenų pasinaudoti kerais.
Klastuolė pabandė rankomis užčiuopti mergiotę bei ją gerokai papurtyti, o dar geriau - padaužyti į sieną. Todėl staiga kažką palietusi nepaleido ir stipriai suspaudė. Cha! Nepabėgsi! Sugniaužtas kumštis pasiekė didžiausią greitį - po milisekundės jis atsitrenkė į keistai minkštą objektą.
-
Šiek tiek suirzusi, kad viskas nepavyko taip, kaip mergina norėjo, Dori atsistojo ir nuėjo prie sienos, šalia kurios ant grindų mėtėsi plakatas, kurio ketvirtakursei nepavyko prilipinti. Ji tą plakatą pakėlė, pridėjo prie sienos ir susikaupusi, nutaikiusi į jį burtų lazdelę, tarė:
- Feruto.
Plakatas prisiklijavo, tačiau dešinys jo kampas po akimirkos atlipo. Kaip tai? Kodėl? Spalvotų plaukų savininkės nuotaika bjuro. Kaip jai gali nesisekti tokie vaikiški kerai? Na, nebent jau čia jie užklijuoja taip, kad po to niekaip neatlipinsi. Amžiams.
Mendel atsiduso. Keista, tačiau nebuvo jokio noro pradėti isterijos. Klastuolė prunkštelėjo prisiminusi kaip pirmame kurse siusdavo, jeigu kas nors nepavykdavo.
- Feruto, - ir vėl nusitaikė į plakatą.
-
Jau žadėjo vėl ištarti burtažodį, kai profesorė staiga pradėjo pykti. Jis atsisuko į jos pusę ir ji tikrai atrodė įpikusi. Na, bet jis nieko blogo nepadarė. Galiausiai ji liepė grįžti prie praktikos.
Tada dar kartą pabandė:
-Feruto
Kaip ir tikėjosi, nieko neįvyko. Ilgai žiūrėjo supykęs į plakatą, lyg šis popierius būtų kaltas. O gal šis popierius ir yra kaltas? Kas žino..Pamąstė.
Susikaupęs pakėlė lazdelę:
-Feruto
Plakatas jau atrodė prilipo, ir Eimantas jau žadėjo džiaugtis, bet staiga jis atlipo ir nukrito ant žemės. Vaikinas grėsmingai suspaudė dešinės rankos kumštį, ir jau norėjo trenkti į šalia esantį stalą, bet prisiminė profesorę piktą, ir noras dingo.
Pasiėmė nuo žemės plakatą ir prabilo:
-Feruto
Berniuko laimei plakatas prilipo. Rudaplaukis jau norėjo sušukti iš džiaugsmo. Jam dabar atrodė tai grynas stebuklas. Galu gale pasiėmė antrajį plakatą.
-Feruto,-bet dabar nieko neįvyko.
Rimtai? Gal geriau nesidžiaugsiu, kai prilipinsiu antrajį..
-Fe-ru-to,-suskiemenavo.
Eimantas prilipino plakatą prie sienos. Pagaliau jis atliko užduotį. Apsidžiaugė tai padaręs.
-
Šį kartą plakatas, regis, pilnai prilipo. Tačiau šiandien Mendel savimi nesididžiavo, ji kaip tik jautėsi kaip kokia mažvaikė, kad nesugebėjo iš karto susidoroti su tokiais vaikiškais kerais. Na, bent jau klastuolė galvojo, kad tiek kerai vaikiški. Ką Dori norėtų užklijuoti? Nebent Sofi ar Alrisos burną, prunkštelėjo.
Kerėjimo pamoką vis tik keturiolikmetė laikė labai rimta, todėl norėjo įgyvendinti užduotį iki galo, dėl to pasiėmė dar vieną plakatą.
- Feruto, - pabandė priklijuoti ir jį.
Šis plakatas prisiklijavo be kaprizų ir dabar jau ketvirtakursės veide atsispindėjo šioks toks pranašumas. Iškėlusi galvą Mendel grįžo į savo darbo vietą. Na, o dabar galima ir pasnausti, pagalvojo ir, laukdama pamokos galo, pasinėrė į savo vaizduotės pasaulį.
-
Nusinešusi paimtus plakatus prie sienos, ant kurios jau kabėjo kitų mokinių priklijuoti paveikslėliai, Nelanna pabandė priklijuoti pirmąjį ir pati. Kol kas nereikalingą antrąjį plakatą padėjo ant žemės, o pirmąjį priglaudė prie sienos. Ant jo buvo nupieštas kažkokios burtininkų muzikos grupės vokalistas, besistaipantis scenoje. Tvirtai prispaudusi prie sienos popieriaus lapą, Nelanna išsitraukė iš kišenės lazdelę ir ištarė burtažodį:
- Feruto! - popieriaus lapas šiek tiek subangavo, tarsi gavęs magiškų jėgų gūsį, tačiau nieko nenutiko.
Mergaitė nusivylė savimi, kad kerai nepavyko iš pirmo karto. Tačiau greitai prisiminė, kad minčių galia turi didelį poveikį tam, ar kerai pasiseka, ar ne. Tad išvijusi slogias mintis iš galvos, ji pabandė dar kartą:
- Feruto! - ši kartą tvirčiau ir užtikrinčiau pasakė burtažodį varniukė.
Nelannos džiaugsmui, plakatas prilipo prie sienos. Atitraukusi rankas nuo sienos, ji apžiūrėjo savo darbo rezultatą - jis buvo netobulas, bet, kaip pirmas kartas, visai neblogas.
-
Elliw neprisiminė, kad kartojo kažkokį žodį. Gal būtų pamiršusi ir tą faktą, kad neLiucija trukdo gyventi. Bet ne, ta bjauri mergiūkštė pradėjo kažką klykauti. Ir rėkė taip garsiai, kad net Elliw nesugebėjo to pamiršti. Klastuolė susiraukė. Jau seniai buvo pamiršusi, kad ant galvos turi plakatą, nežinojo, kur esanti. Maža to, Liucija vis dar neatsirado!
- Tai tu kalta! - nė kiek ne tyliau suriko velsietė. Buvo baisiai nepatenkinta: kodėl ta bjauri mergiūkštė turi tiek šūkauti? Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas: nespėjus sugalvoti, kaip reikėtų pamokyti tą bjaurybę (nespėjus netgi pamiršti šio plano), kažkas nutiko - suskaudo ranką.
- AUČ!
Deja, čia nelaimės nesibaigė. Kažkas šniojo tiesiai į pilvą. Skaudėjo taip, kad nepavyko to skausmo netgi pamiršti. Nesuprato, kas čia atsitiko, bet viena buvo aišku: dėl šito kalta neLiucija. Norėjosi jai tą priminti, bet, nelaimei, Elliw pamiršo, ką ten ketino priminti, tad tiesiog tylėjo.
- Mano teleskopas! - po kiek laiko suriko klastuolė, nors nesitikėjo prietaisą dar kada nors pamatyti. Supykusi išplėšė ranką iš neaiškių gniaužtų ir apsižvalgė. Jos brangenybė kažkodėl buvo prilipusi prie sienos! Be galo nepatenkinta viskuo aplinkui Elliw nužygiavo iki teleskopo ir pradėjo plėšti jį nuo sienos. Užtruko ilgokai, bet galiausiai pavyko tai padaryti. Velsietė prisiminė, kad kažkur netoli yra neLiucija, tad nusprendė pagaliau ją pamokyti. Atsargiai laikydama astronomijos prietaisą rankose grįžo prie bjauriosios mergiūkštės ir šniojo jai į galvą.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko pridūrė.
-
Reikėjo priklijuoti ir antrąjį plakatą. Pirmas bandymas nebuvo sėkmingas, bet galiausiai plakatas su muzikos grupės vokalistu įsitvirtino ant kerėjimo klasės sienos. Mergaitė labai tikėjosi, kad taip ir liks ir plakatas nenukris anksčiau laiko. Paėmusi nuo žemės antrą plakatą, priglaudė prie sienos ir jį. Antrasis bandymas turėtų būti sėkmingesnis, kai jau vieną kartą kerai pavyko.
- Feruto! - jau trečią kartą tą patį burtažodį pasakė Nelanna.
Plakatas iškart prilipo prie sienos, bet ir šį kartą matėsi, kad rezultatas galėtų būti geresnis - vis dar buvo raukšlių popieriuje ir iškilimų, tarsi tose vietose pasitaikė per daug klijų, kuriems nepavyko pasiskirstyti tolygiai per visą plakato plotą.
Nors ir nepavyko tobulai atlikti darbo, bet vis tiek mergaitė buvo savimi patenkinta. Su ta mintimi ji grįžo į savo vietą ir laukė profesorės įvertinimo.
-
Netikras detonatorius kol kas buvo viena prasčiausių ir nekūrybiškiausių Meghan išdaigų, tačiau, regis, šitai profesorei daug nereikėjo. Užteko vos vienos smulkmenos ir klasė pašėlo, o profesorė neįstengė jos suvaldyti. Aišku, iš karto po to sekė ta nevykusi ir nieko neveikianti (nebent kokius pirmakursius) manipuliacija, netiesioginis kaltinimas ir prisidengimas kitais mokiniais. Jei atmerktum savo gražiąsias akeles, pamatytum, kad niekas netrokšta mokytis šitų kvailų kerų.
Taškai Meghan nerūpėjo, tad ji tikrai neketino prisipažinti. Tiesą pasakius, buvo keista, kaip profesorė jos iš karto neapkaltino. Juk šioje mokykloje ji jau turėjo visai neblogą išdaigininkės reputaciją. Matyt, kerėjimo profesorė buvo dar kvailesnė, nei švilpiukė galvojo iš pradžių.
Rudaplaukė nemanė, kad profesorė iš tiesų atims taškus. Šia taktika ji tik naudojosi, kad rastų kaltininką, kuris, savaime suprantama, neketino sau ramiausiai prisipažinti. Juk ir taip tai buvo aišku. O jei profesorė ir sugalvos atimti taškus iš kiekvieno mokinio, už praktikos atlikimą turės panašiai tiek pat ir skirti, tad Meghan visai nesuko sau galvos.
Ji neketino dar maždaug penkiolika minučių švaistyti savo laiko šioje beprasmėje pamokoje, tad, užsimetusi kuprinę ant vieno peties, ramiai išėjo iš klasės. Mergaitei nerūpėjo, kad gali užsidirbti ir šitos mokytojos rūstybę. Viskas bus gerai, kol ji nepatrauks direktorės dėmesio. Čia kaip su miegančiu slibinu - gali nors ir stovėti ant galvos, svarbu, nepatrauk jo dėmesio. O kadangi direktorė tris metus jos nebaudė, Meghan nematė kaip ji staiga galėtų susidomėti ja ketvirtaisiais metais. Tad buvo visiškai rami.
-
Kai pagaliau žiurkius išlindo vėl jie truputį pažaidė. Senkleris pagainiojo jį. Judis smagiai gaudė pieštuką. Paskui kai jau liko ne daug laiko iki pamokos pabaigos Raudonplaukis su žiurkiuku ant peties nuėjo prie sienos. Rankoj laikė plakatą.
Ištiesinęs jį priglaudė prie sienos ir pamėgino priklijuoti.
- Feruto. - Šį kartą pasisekė kur kas geriau. Plakatas sukėlė jo susidomėjimą, mat jame buvo pavaizduotas kažkokios keistos apgriuvusios pilies paveikslas. Plakatas sukėlė norą jį persipiešti, bet tam žinoma nebuvo laiko.
Alanas grįžo prie savo suolo. Į kuprinę sukišo taip ir nepabaigtus namų darbus, pieštukus ir viską, kas voliojosi ant stalo. Kol jis tvarkėsi Judis Riešutas bėginėjo jam ant peties. Paskui dar pabandė užsikarti ant galvos, bet Alanas jį nuvijo.
Galiausiai viską susidėjęs jis ėmė ramiai laukti pamokos pabaigos.
-
Nikolė išsitraukė iš kišenės savąją burtų lazdelę, pagamintą iš uosio ir testralio uodegos plauko ir, nukreipusi uosinę lazdelę į jau spėtą įsimylėti profesorės pateiktą plakatą, sušuko kerus, kuriuos mokėjo nuo ankstyvos vaikstės, nes mama, buvusi kerėjimo profesorė Hogvartse, pastebėjusi dukros atsidavimą kvidičui ir polinkį į visokiausių kvidičo plakatų kolekcionavimą, nepagailėjo dukrą išmokyti kerų, kurie rožinių plaukų savininkei tikrai praverstų.
- Feruto! - sušuko gerai žinomą burtažodį ir, atlikus reikiamą rankų mostą, plakatas, kaip ankščiau ir visi kiti, Nikolės kambaryje kabantys plakatai, lengvai, vos vos plevesuodamas, pakilo nuo grindų, prisiplojo prie sienos ir tvirtai prilipo. Merginos veide užsidegė pergalės šypsnis, o plaukai, savo ruožtu, vėl pasidengė akinamai gelsva spalva.
Išvyniojusi antrąjį plakatą, šešiolikmetė išvydo pora mirksinčių akių, verainčiu žvilgsniu žvelgiančiu tiesiai į ją. Persigandusi mergina paleido iš rankų plakatą ir nevalingai prisidengė burną rankomis. Plaukams jau spėjus persidažyti į niūrę pilką spalvą, Parker greitai čiupo plakatą nuo žemės ir pakartojusi burtažodį prilipino prie sienos ir šį. Nespėjus atsigęžti pasiimti trečiojo, prie Nikolės priėjo kažkokia pirmakursė. Jai pasilabinus, rožinių plaukų savininkė, mat plaukai jau buvo įgavę nuolatinę spalvą, atsakė merginai šypsniu.
- Sveika, aš Nikolė. O sekasi tikrai neblogai, matai, šiuos kerus mokėjau jau labai seniai. O kaip tau? - dar kartą maloniai šyptelėjo mergina ir nusisuko prikabinti trečiojo plakato, tačiau tuo metu Alisos nukritęs plakatas atsakė vietoj jos pačios į metamorfmagės užduotą klausimą.
- Žiūrėk, per smarkiai moji. Pamėgink švelniau. O rankų mostą nedaryk tokį staigų, pamėgink štai taip, - ir suėmusi Alisos rankytę su lazdele parodė judesį. - Nagi, pamėgink dabar! - padrąsino pirmakursę. Alisa mostelėjo dar kartą ir šį kartą plakatas puikiai prilipo prie sienos. Nikolė nusišypsojo, o jos plaukai paskui - tapo ryškiai oranžiniai. - O ką sakiau!
Nusigręžusi priklijuoti trečiojo plakato, Parker ir vėl jo priklijuoti nespėjo - jos ausis pasiekė kitas Alisos klausimas.
- Ak, eee... Taip. - Keik nedrąsiai prisipažino varnė. - Aš turiu metamorfmagiškų galių. Matai, jos labai sunkiai valdomos... Vos tik kokia nors emocija tave užvaldo, žiūrėk, anos jau bus ko nors pridirbusios, - parodė Nikolė į savo plaukus, kurie jau iš nedrąsumo buvo nusidažę purvinai žalia spalva ir baisiai sutrumpėję. Tačiau netrukus šešiolikmetei šovė puiki mintis, turinti pralinksminti jaunąją Alisą. Susikaupusi Nikolė po truputį, atidžiai žiūrėdama į kiekvieną Alisos išvaizdos detalę, atkopijavo lygiai tokią pačią merginą. Dabar viena priešais kitą stovėjo dvi Alisos. Viena iš jų išsišiepė labai plačiai.
-
Erka baigė leisti kerus. Bet jai taškų nebuvo gaila. Na gal truputį, bet buvo smagu. O dabar norėjo atkeršyti profesorei, kad sutrukdė šiam malonumui. Klastūnyno trečiakursė nesugalvojo nieko geriau kaip paleisti kerus. Bet kokius nežinojo. Erkai buvo sunku apsispręsti. Ji nusipelnė ir, kad į ją paleisčiau nukryžiavimo kerus. Kokius gi pasirinkti? Galvojo klastuolė žiūrėdama į profesorę. Pirmiausia klastuolė galvojo, kad reikia į ją paleisti juokinimo kerus, bet nusprendė, kad reikia ko nors naujo. Tad galiausiai apsisprendė. Erka dar nebuvo nuleidusi lazdelės.
- Scourgify! - tyliai tarė Erka nukreipusi lazdelę tiesiai į profesorę. Nors tas tyliai nebuvo pakankamai tyliai. Erka buvo pratusi tikėtis geriausio tad ir dabar labai tikėjosi ir norėjo, kad kerai pasisektų. Tad tiesiog laukė.
-
Vos Britta atsisėdo, jai ir vėl teko pakilti iš savo patogiosios kėdės. Plyštančia galva nužvelgdama klasę ji pamatė, jog ne pačioje didžiausioje patalpoje vyksta tikrų tikriausias chaosas! Kas snūduriuoja prie stalo, kas kalbasi, kas plaikstosi kerais, kas... kas priklijuoja plakatus prie kažkieno galvos??
Ji skubriai nužingsniavo prie praktikos atlikimo sienos. Ten vyko sambrūzdis. Rudaplaukė prasibrovė iki dviejų jau paūgėjusių mergaičių, kurios buvo iš Klastūnyno. Vienos veidas buvo priblokštas prie sienos ir priklijuotas plakatu. O siaube.. Kita mergaitė stovėjo šalia su teleskopu rankose. TELESKOPU. Kam Kerėjimo pamokose teleskopas?? Profesorė tikrai pradėjo apmąstyti savo gyvenimo pasirinkimus.
-Merginos, kas čia vyksta? Ir kodėl tu rankose turi teleskopą? Čia Kerėjimas!-papriekaištavo ar paklausė ir ėmėsi darbo. Reikėjo kerų pagalba atklijuoti plakatą nuo šiek tiek žemesnės mergaitės. Aišku, Britta tai labai greitai padarė, bet jai ramybės nedavė lyg iš mėnulio iškritusi rudaplaukė su teleskopu rankose.
Trečią dešimtį įpusėjusi mergina atsiduso. Ji jautėsi siaubingai pavargusi.. Norėjo griūti į Tobio glėbį ir ten užsnūsti. Norėjo atsiimti prašymą dirbti Hogvartse.
-
Elliw buvo baisiai nepatenkinta. Ji - gera mergaitė, bet ta bjauri neLiucija būtinai turi viską gadinti! Jeigu tai yra pamoka, velsietė kuo nuoširdžiausiai ketino mokytis, ir visai nesvarbu, kad to neprisiminė. Bet ne! Būtinai atsirado šita ir... Ką ji ten tiksliai padarė? Šitai senokai buvo išnykę iš atminties, tačiau viena buvo visiškai aišku: tai yra tik jos kaltė! Elliw neprisiminė, ar jau pranešė tą svarbią naujieną, bet nerizikavo: jeigu jau sakė, neLiucija tikrai nėra verta, kad ji aušintų burną be reikalo!
Nespėjus prieiti kokio nors sprendimo (arba jo pamiršti, žinoma) prisiartino kažkokia nepažįstama mergiūkštė. Jai kažką pradėjus paisyti apie teleskopus Elliw visai pasiuto. Ką ji išmano?! Tikriausiai yra tokia pati bjauri kaip ir neLiucija! Tiesa, velsietė matė ją pirmą kartą gyvenime, tad nepuolė kaltinti, bet jau negalėjo jos pakęsti.
- Tai mano teleskopas! - nepatenkinta rėžė ji. Norėjo griebti teleskopą keistai mergiūkštei iš rankos, bet tada suprato, kad jis tebėra pas ją. Šis faktas šiek tiek pataisė nuotaiką, tačiau ji netruko ir vėl sugesti: šioje... na, kažkur, kur buvo Elliw, ir toliau egzistavo neLiucija, kuri gyvenime daugiau nieko neveikė, tik griovė gerų mergaičių gyvenimus.
- Tai tu kalta! - suriko klastuolė. Žodžiai buvo skirti bjauriajai mergiūkštei, bet mergaitė tą pamiršo, tad spoksojo į keistuolę, kažką ten pliurpusią apie teleskopus. Ak, kaip ji nieko nežino apie gyvenimą! Net nesupranta, kam yra reikalingas teleskopas!
NeLiucijos riksmai gerokai nusibodo, tad reikėjo eiti kur nors toliau nuo jos. Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas. Elliw susiraukė. Neprisiminė, kur jai reikėtų atsidurti, kad visokios bjaurios mergiūkštės netrukdytų gyventi. Taigi ji tiesiog stovėjo su teleskopu rankose ir mąstė. Visos problemos, suprantama, buvo tik jų kaltė!
-
Šiltiems Nikolės pirštams suėmus Alisos ranką, mergaitė sudrebėjo. Ją apėmė keistas, iki šiol nepatirtas, nuostabus jausmas. Nuo tos vietos, kurią laikė varnės ranka, ėmė sklisti maloni, švytinti šiluma. Visiškai nejausdama, ką daro, pirmakursė apkabino Nikolę gležnomis rankomis ir laikė glėbyje tol, kol ji pasakojo apie metamorfomagiją. Mergaitė stengėsi nepraleisti nei vienos smulkmenos - gal kada prireiks parašyti rašinį apie ypatingus burtininkų sugebėjimus, o tokiu atveju visi žodžiai, išeinantys iš merginos lūpų, verti aukso.
Varnei nutilus, Alisa pamanė, kad jai nepatinka apkabinimai, ir susidrovėjusi tuoj pat atšlijo. Jausdama, kaip dega skruostai, ji įbedė akis į grindis ir drįso jas pakelti tik tada, kai, praėjus kelioms akimirkoms, taip ir nesulaukė jokių priekaištų.
Išvydusi priešais savo antrininkę, tikroji Alisa taip ir išsižiojo. Pritrenkta varnės sugebėjimų,mergaitė nužvelgė savo pačios veidą - blyškius skruostus, melsvas akis ir ilgus šviesius plaukus. Tuomet, šiaip netaip įveikusi vėl užplūdusį drovumą, nusišypsojo. Nikolės Kitos Alisos plaukuose žaidė saulės spinduliai, tačiau ir ji pati atrodė kaip spinduliukas.
Staiga pirmakursė suvokė, kad pagaliau susirado tikrą draugę. Draugę, kuria gali pasitikėti, kuri nuves ją per sunkų pirmųjų metų mokykloje kelią ir visad padės, jei tik toks pagalbos prireiks. Rodos, pati apvaizda lėmė, kad jiedvi šiandien susitiko.
Tvirtai nusprendusi nepraleisti progos, kol dar neišblėso paskutinės drąsos kibirkštys, Alisa tarė:
-Žinai, aš neturiu labai daug draugų, todėl... Todėl gal norėtum... Tapti mano drauge?
Nesulaukusi atsakymo, ji skubiai pridūrė:
- Žinoma, jei nenori, suprantu. Tu juk daug vyresnė, turi rūpintis savimi ir... Ir neturi laiko tokioms kaip aš.
Jausdama, kaip nyksta ta viltis, kaip gesta joje šėlstanti ugnis, Alisa liūdnai panarino galvą ir laukė atsakymo į jai taip rūpimą klausimą. Klausimą, kuris gali pakeisti jos gyvenimą Hogvartse ir padėti užmiršti praeities traumas ir nuoskaudas.
-
Šypsnis iškreipė lūpas. Tikslas buvo pasiektas. Riksmo aidas vis dar ūžė ausyse, bet tai reiškė pagaliau pasiektą pergalę. Deja, neteko ja labai ilgai džiaugtis, mat auka netrukus išsprūdo iš gniaužtų ir buvo bergždžias reikalas surasti besivalkiojančią Elliw. Todėl Alrisa kvailokai stovėjo laukdama kokio nors ženklo. Garso. Judesio sukelto vėjo gūsio. Tuo tarpu smegenys karštligiškai bandė ieškoti kerų, galinčių atlipinti tą prakeiktą popierių nuo veido. Nelaimei, šioje srityje irgi nelabai sekėsi.
Tačiau kad ir kaip klastuolė įdėmiai klausėsi, ji nė nepajuto, kaip kvaiša prislinko. Ji taip davė teleskopu per galvą, jog sekundę pajuto stovinti ant pasaulių slenksčio. Vis dėlto asilišku užsispyrimu apsiginklavusi mokinė sugebėjo žengti kelis žingsnius atgal. Supanti tamsa vėl pasidarė žemiška, bet tai nesutrukdė nutraukti savo riksmo. Ji nekreipė jokio dėmesio į aplinkinį pasaulį - svarbiausia buvo išreikšti susikaupusį pyktį.
Tik tada, kai balsas pradėjo po truputį tilti, akis dengęs plakatas staiga pradingo. Iš nuostabos šauksmas užstrigo gerklėje ir Alrisa užsikosėjo. Kiek atsigavusi nukreipė žvilgsnį aukštyn. Vaizdas, be abejo, nenudžiugino. Kas džiaugtųsi pamatęs baisiai nedraugišką snukį, teleskopą ir siaubingai pavargusią profesorę vienu ypu? Tikrai ne ji būtent šiomis susiklosčiusiomis sąlygomis. Tuo labiau, kad klastuolei visko buvo per daug. It zombis nukerėplinusi prie artimiausios kėdės atsisėdo ant jos ir... garsiai užknarkė. Jau seniai buvo pamiršusi apie savo augintines, kurios greičiausiai tylomis naikino plakatus ar kokio mokinio kišenės turinį.
-
Nikolė, pajutusi netikėtą apkabinimą, kiek sutriko. Tačiau netrukus jos rankos tvirtai apsivijo mergaitės kaklą ir švelniai spustelėjo. Ji norėjo, kad švilpė pajustų palaikymą, tekėte tekantį jos kūnu ir daugiau neprisibijotų šeštakursės.
Netrukus varnė atsitraukė ir nusigręžė į sieną priklijuoti trečiojo plakato. Ji jau ruošėsi tarti gerai žinomą burtažodį, tačiau mergaitė, su kuria neseniai susipažino, uždavė klausimą apie draugystę. Jis kiek sutrikdė Nikolę ir ši sumurmėjo ne tą burtažodį:
- Ferliruto!
Išsiblaškiusi rožinių plaukų savininkė atsisuko į Alisą. Vėl pamačiusi tą mielą veidelį bei gražius, saulės nušviestus plaukus, kuriais šiuo metu ir pati puošėsi, ji panoro vienuolikmetę lydėti per visus jos metus Hogvartse ir padėti jai kai tik prireiks pagalbos. Alisa atrodė tokia tyra ir draugiška...
- Ak, žinoma, kad noriu! Tu jau ir taip esi mano draugė, nereikia prašyti, kad ja taptumei!
Nikolė ir vėl apglėbė Alisą, o jos plaukai nusidažė rausvai oranžine spalva, simbolizuodami draugiškumo ir meilės ženklą baltaplaukei.
-
Alisa nervingai laukė, ką pasakys Nikolė. Staiga ji apglėbė mergaitę ir - ak, ar jos ausys nemelavo?! - sutiko tapti jos drauge. Netikėtai pirmakursė pajuto, kaip jos akys prisipildo džiaugsmo ašarų. Skaidrūs perlų karoliukai ritosi juos skruostais ir gėrėsi Nikolei į drabužius.
-Oj, ajai... At-atsiprašau...-nevalingai kūkčiodama ir mikčiodama ištarė švilpė, - Aš tik... N-Nesu p-p-pratusi, kad kas nors m-manimi rū-rūpintūsi. T-t-tėvai mirė, o nei d-draugų, nei b-b-b-brolių ar sesių neturiu.
Šiaip netaip išmikčojusi kelis sakinukus, Alisa atsitraukė, nusišluostė paraudusius skruostus ir nusibraukė nuo kaktos šviesias garbanas. Jas ir vėl pasigavo saulės spinduliai, keistai primenantys perlo skaidrumo ašaras, neseniai žibėjusias ant mergaitės skruostų.
Po kiek laiko, kai visiškai nusiramino, pirmakursė nužvelgė ant sienos kabančius plakatus ir šyptelėjo.
-Žinai, manau, aš palengva tobulėju. Tikrai nebesu tokia beviltiška, kokia buvau prieš kelerius metus. Ačiū, kad padėjai. Tu...
Tačiau Alisa nespėjo pabaigti sakinio, nes suskambėjo varpas. Mokiniai ėmė virsti į koridorių. Mergaitė, pagauta didžiulės, nenugalimos minios, plaukė link klasės durų. Pakeliui ji dar spėjo šuktelėti:
-Ačiū už viską, Nikole! Buvo labai smagu susipažinti! Parašyk!
Po šių žodžių ji buvo išstumta į koridorių. Ir, nors Nikolės nebematė, pakili nuotaika niekur nedingo.
-
Eidama link savo stalo mergina siaubingai dūsavo. Bandė suprasti, kodėl trumpų rudų plaukų savininkė taip keistai elgėsi. Jai niekaip galvon neatėjo suvokimas, kodėl toji mergaitė atsinešė į kerėjimo pamoką teleskopą.. Na, galbūt buvo astronomija ir nespėjo pasidėti jo prie savo daiktų. Bet vis tiek keista.
Profesorei dedant koją prie kojos, lėtai žengiant sunkius žingsnius, ji pajuto, kaip jos burna pildosi kažkokia neaiškia šlykščia mase. Man jau užtenka problemų.. Jai pasidarė bloga. Staiga iš burnos pradėjo bėgti muilo putos. Pyktis ir vėl užvirė jos veide. Vienintelis išsigelbėjimas toks, kad greitai suskambėjo skambutis ir Britta net nespėjo atsisukti pažiūrėti, kas paleido kerus. Jauną moterį labai nuvylė jos mokiniai. Greitai susitvarkiusi kerų pridarytą žalą, moteris atsisėdo pirmame pasitaikiusiame suole. Jos mėgstamas kostiumėlis buvo apdergtas, ji pati-siaubingai pervargusi ir nusiminusi, o klasė-nusiaubta.
Visai nelauktai apėmęs liūdesys greitai neišsisklaidė, tačiau bandydama jį nuvyti, Lawrenz peržvelgė sieną, kuri prieš valandą buvo tuščia. Dabar ant jos kabėjo daugiau nei tuzinas įvairiausių plakatų. Aišku, keli mėtėsi ir ant žemės. Matyt, kažkam nervai neatlaikė.
Supratusi, kad liūdesys nieko nepakeis, ji griebėsi valymo kerų ir taip labai greitai sutvarkė visai nemažą kabinetą.