Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Andrew Elijah Roux Kovo 01, 2022, 03:10:37 pm
-
Pamokos tema: Runkelinė transifgūracija
Rodos, Andrew šitoje vietoje buvo vos prieš keletą metų, tačiau prabėgo jų daugiau... Roux nustebo gavęs laišką iš Hogvartso, kuris kvietė dėstyti ten. Ilgai negalvojęs, jis žinoma sutiko. Taip ir ėjo savaitės, mėnesiai, dienos, valandos bei minutės ir dabar Andrew sėdėjo Transfigūracijos kabinete ir laukė pamokos pradžią skelbiančio varpo. Ant stalo stovėjo porcelianinis puodelis, su tamsaus gintaro spalvos skysčiu. (Ne, ten ne viskis, ten juoda arbata su viskiu.) Plieniniai dūžiai skelbė pamokos pradžią, į klasę supuolė mokiniai, Andrew kreivai šyptelėjo ir leido sueiti visiems. Nekenčiu vaikų, ką aš išvis čia darau. Visi maži ir didesni mokiniai sėdėjo savo vietose. Pakėlęs akis nuo popierių, jis nužvelgė visą klasę, atsistojo ir nusišypsojo. Kabinete tvyrojo klaiki tyla.
- Labas rytas. Malonu su visais susipažinti. Norėčiau prisistatyti, aš esu Andrew Elijah Roux, naujasis jūsų transfigūracijos profesorius, labai noriu tikėti, kad visi labai puikiai ir gerai sutarsime. Visus šiuos mokslo metus bandysime pasinerti į nuostabų transfigūracijos meną į kurį įsilieti ir suprasti gali tikrai ne visi. - Sumalė viską labai greitai ir sunkiai alsuodamas praėjo pro visą klasę, nužiūrėjo kiekvieną mokinį ir grįžęs į klasės priekį tesė toliau:
- Labai nemalonu pranešti, tačiau šiandien teorija bus, tikiu, kad ne visiems jums ji patinka, tačiau yra kaip yra. Taigi, šiandien kalbėsime apie transfigūracijos tipus ir savybes. Teorinis klausimas jums, kokius žinote transfigūracijos būdus ir kokios jų savybės? Taipogi, norėčiau, kad atsistoję pasakytumėte ir pilną savo vardą, kursą bei koledžą. - Giliai įkvėpęs nutilo ir prisėdo.
Norėčiau, kad kiekvienas sugalvotumėte atsakymą ir nesiremtumėte internetiniais šaltiniais, būkite originalūs ir linkiu visokeriopos sėkmės. Teorija iki: 03-03.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Po tuo stalu sėdėjo susigūžusi mergaitė ir baisiausiai pyko. Tą rytą ji pastebėjo neLiuciją, kuri, savaime suprantama, kaip visada trukdė jai gyventi. Taigi dabar Elliw, kuri ir buvo po stalu sėdinti mergaitė, buvo labai nepatenkinta. Tokia nepatenkinta, kad netgi vis dar prisiminė kvailą susitikimą. Reikėtų tą mergiūkštę gerai pamokyti! Taip, kad ji pamirštų apie Elliw egzistavimą ir pagaliau nustotų griauti jos gyvenimą. Deja, velsietė nežinojo jokio gudraus būdo, kaip galėtų greitai ir išties veiksmingai tą bjaurią mergiūkštę pamokyti. Vis dėlto dabar sėdėdama po stalu mąstė būtent apie tai. Buvo tokia susimąsčiusi, kad pamiršo netgi virš jos galvos ant stalo stovintį astronomijos prietaisą.
Kažkoks neaiškus žmogus pradėjo pliurpti. Elliw buvo visiškai tikra, kad jo nepažįsta, tad nė nesivargino klausytis. Ji, žinoma, yra gera mergaitė, bet kam bandyti išgirsti tai, ko vis tiek neprisiminsi? Ši klastuolė nebuvo pasipūtusi ar pernelyg gerai mąstanti apie save - ji žinojo, kad turi šiokių tokių trūkumų. Ir nelabai gera atmintis buvo vienas iš jų.
Neįsivaizduodama, kodėl, ši gera mergaitė bandė atsistoti, tačiau tik kaukštelėjo galvą į stalo apačią. Baldas sudrebėjo taip, kad ant jo stovėjęs teleskopas žnektelėjo ant grindų ir garsiai trakštelėjo. Elliw kuo puikiausiai suprato, kas čia atsitiko, tad liūdnai ir viltingai kreipėsi:
- Liucija?..
Vis dėlto tikimybė, kad geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje staiga atsiras šalia jos, buvo labai jau menka. Tai dar labiau skaudino.
- Teleskopinė transfigūracija! - garsiai suriko velsietė, nutarusi, kad kažkodėl reikia pavartoti tą sudėtingą žodį “transfigūracija”. - Iš įvairių daiktų galima gauti teleskopą!
Taip protingai pašnekėjusi klastuolė dar nesijautė niekada gyvenime (arba to neprisiminė), tad nuotaika šiek tiek pasitaisė. Ji nežinojo, kodėl tai pasakė, nebuvo tikra, ar ko nors nepamiršo, tačiau dabar net ir sudužęs astronomijos prietaisas nebuvo labai didelė problema - Elliw didžiavosi savimi (kol vis dar prisiminė ką daranti).
-
Buvo gražus rudens rytas. Giedrame danguje plieskiančios saulės spinduliai nudažė spalvingus medžių lapus. Oras dvelkė gaiva, pilyje tvyrojo maloni šiluma.
Alisa skubėjo į pirmąją gyvenime pamoką - Transfigūraciją. Ji vis dar neįsiminė kelio į reikiamus kabinetus, todėl po pusryčių išsiskubino kur kas anksčiau, nei kiti mokiniai.
Kiek laiko paklydinėjusi visuose aukštuose, mergaitė pagaliau aptiko Transfigūracijos klasę. Tačiau dabar, kai ji pagaliau rado vietą, kur vyks pamoka, pirmosios dienos mokykloje kelią pastojo kita bėda. Alisos kojos ėmė drebėti, veidas išraudo, širdis skausmingai daužėsi, aidėdama galvoje. Mergaitė taip ir nesugebėjo įveikti nežmoniškos baimės. Visai neseniai ji sužinojo, kad yra burtininkė, o štai dabar turi vaikštinėti klaidžioje pilyje, dalyvauti pamokose ir trintis koridoriuose aplinkui ūžiant tokiai daugybei mokinių.
Pagaliau skambantis varpas pabudino Alisą iš baimės sukelto transo. Ji smarkiai papurtė baltaplaukę galvą, atsikratydama netikėtai užplūdusio liūdesio ir žengė vidun.
Kabinetas buvo nedidelis, bet jaukus ir šiltas. Visur stovėjo mažesni ar didesni staliukai ir krėslai. Pirmakursė išsirinko stalą pačiame priekyje, atsisėdo ir užsimerkė, mintyse keikdama mažą ūgį. Dabar, tam, kad matytų mokytoją per kitų vaikų galvas, jei reikia sėdėti pačiame priekyje. Galima sakyti, Alisa ką tik nebyliai pareiškė norą gauti kuo daugiau dėmesio. O juk kaip tik šito ji stengėsi išvengti!
Ir vėl visas mintis išsklaidė mokytojo balsas. Alisa atsimerkė, pakreipė galvą ir, gaudydama kiekvieną garsą, įsistebeilijo į jauną vaikiną priešais. Jis atrodė nematytas, tačiau visai draugiškas. Sulig ta mintimi, pirmakursės nerimas visiškai išgaravo ir ji ėmė klausytis kiekvieno mokytojo žodžio.
Po sekundės profesorius Andrew ėmė vaikštinėti po klasę, priekabiai nužiūrinėdamas kiekvieną mokinį. Alisą susigūžė, bet nenuleido galvos. Visiškai netroško parodyti mokytojui savo baimės. Andrew pražingsiavus, mergaitė lengviau atsikvėpė. Rodos, tas vienas oro gurkšnis prašviesino galvą ir pirmakursė pagaliau galėjo mąstyti apie užduotą teorinį klausimą.
Po kiek laiko ji pakėlė ranką. Matydama, kad niekas nedraudžia kalbėti, atsistojo, mandagiu krenkštelėjimu pasitikrino, ar gavo kitų leidimą ir išpoškino:
-Labas rytas, profesoriau. Aš esu Alisa Luna Bergman, pirmakursė iš Švilpynės. Žinau tokį būdą - perkeliamoji transfigūracija. Tai įvairūs kerai, leidžiantys burtininkui ar raganai perkelti bet kokį objektą. Nesvarbu, kur - ar į kitą dimensiją, ar į kosmosą, ar tiesiog ant stalo priešais. Tam, kad atliktum šiam tipui priklausančius kerus, reikia didelės tvirtybės ir atidumo, nes kitaip gali priklijuoti antakius kam nors nat nosies.
Baigusi kalbėti, Alisa ir vėl atsisėdo ir nusišypsojo. Nebuvo tikra, bet iš visos širdies vylėsi, kad atsakė teisingai.
-
Teorija artėjo į pabaigą, Andrew baiginėjo gerti savo arbatą (ar ten tikrai buvo arbata vienas Dievas težinojo). Pirmoji mokymo diena buvo labai įdomi, paslaptinga bei kerinti. Vyras atsikrenkštė ir atsistojo:
- Labai malonu, kad nepasididžiavote ir nemaža dalis atsakėte į teorijos klausimus. Metas skelbti rezultatus. Taigi, neprisistačiusi panele su teleskopu, atsakymas teisingas ir Klastūnynas pelno du taškus. Panele Bergman, širdingai dėkoju, kad prisistatėte, atsakymas taip pat teisingas, Švilpynės koledžas pelno du taškus. - Pasakęs rezultatus, akimirkai nutilo ir pasiėmė dėžė esančia po stalu.
- Taigi, šiandien kalbėsime apie Runkelinę transfigūraciją. Norėčiau supažindinti visus jus su šio tipo transfigūracijos istorija. Runkelinė transfigūracija - visai nesenai atrastas transfigūracijos būdas, tiesa, atradėjas iki šiol nėra žinomas. Šis būdas atrastas buvo maždaug prieš 500 metų, tačiau pradėtas naudoti visai nesenai, maždaug prieš 80 metų, kuomet buvo pradėta derinti herbologiją ir transfigūracija bei kiti panašūs magiški dalykai ir mokslai. Runkelinė transfigūracija yra vienas iš lengviausių transfigūracijos kerų ir būdų, nes transfigūruojami yra ne kas kitas, o runkeliai! Taip, mane išgirdote teisingai, tai yra žemės ūkio transfigūracijos būdas. Burtininkai užsiimantys žemės ūkiu šiuos kerus naudoja norėdami gauti įvarių daiktų ir niekučių iš dažniausiai nereikalingo augalo - runkelių. Panaudojus tam tikrą burtažodį teisingai, iš runkelio, ropės ar buroko galima gauti įvariausių dalykų, pradedant plunksnomis baigiant paprastomis skraidymo šluotomis. - Visiškai uždusęs bekalbėdamas, nutilo, išgėrė paskutinius lašus arbatos ir nusišypsojo. Išsitraukęs lazdelę, jis nukreipė ją ant mokytojo stalo stovinčią dėžę su runkeliais, burokais bei ropėmis ir magišku būdu padalino visiems po atsitiktinę daržovę.
- Ką gi, laikas praktikai brangieji. Jūsų užduotis bus panaudojus Runkelisimmo burtažodį kažką išsitransfigūruoti, tai galit būti bet kas, priklausys nuo jūsų sugebėjimų lygio ir noro. Neteisingai panaudojus šį burtažodį, jūsų daržovė susprogs, pavirs mažu gyviu ir pabėgs arba transfigūruosis į visai kitą daržovę. Tokiu atveju, prieikite prie manęs, gausite dar vieną daržovę. Taigi, linkiu jums sėkmės.
Baigęs savo ilgą kalbą, Andrew atsiduso ir prisėdo prie savo garbingo ir jau spėto pamilti stalo. Viduje Andrew klykė, bet čia iš džiaugsmo matyt. Jam patiko matyti mokinius ir jaustis svarbiam. Akyse kaupėsi ašaros prisiminus gyvenimą Hogvartse. Čia buvo klaikiai nuostabu, džiaugiuosi, kad čia grįžau. Nustūmęs šalin visus graudžius dalykus, jis galvoje jau kūrė planus kaip penktadienio vakarą gers kokiam miške ir eis vemdamas pakampiais nuo arkliško kiekio vyno, nes kai Roux pradeda gerti, gėrimas trunka dvi dienas. Vyras žinojo, kad galimai dėl alkoholizmo bus išmestas iš Hogvartso ir savo dienas baigs priklausomybės centre, bet kas žino, kur gyvenimas paleis, nuleis ir apglėbs. Atsipalaidavęs, jis pažvelgė į langą ir labai tikėjosi, kad ta mergiūkštė su teleskopu nieko nepridirbs, nes tikrai atrodė įtartinai. Dar ims ir suvalgys tą runkelį, ką ten žinai, kas tam vaikui į galvą šaus, dar nusinuodys, kaltas liksiu. VIEŠPATIE, UŽ KĄ TU MANE TAIP BAUDI.
Kiekvienas mokinys ant stalo turi ropę, runkelį arba buroką, kas ten tiksliai bus nuspręsite jūs. Turite panaudoti Runkelisimmo burtažodį ir kažką išsitransfigūruoti, atminkite, kad tai negali būti kažkas labai nuostabaus ar gero, tai viso labo tik paprasta daržovė, o ne koks deimantas. Jeigu būtų klausimų, drąsiai rašykite, atsakysiu. Sėkmės!
Klausimus taip pat galite rašyti ir į Discord, rašydami ten, žinosite kad pamatysiu greičiau. Mano slapyvardis serveryje: Vegard.
Pamoką uždarysiu 2022-03-16, orientuokitės kažkur apie vakarą.
-
Elliw tikrai neprisiminė, kur esanti ir kaip čia atsidūrė. Nežinojo netgi, kur galėtų rasti savo teleskopą. Tai gerokai gąsdino, tačiau velsietė netruko pamiršti, ko čia bijo, tad liovėsi. Ji lyg ir kažką neseniai šnekėjo, bet dėl šito nebebuvo tikra. Kurį laiką bandė prisiminti, bet tada akys užkliuvo už teleskopo liekanų, gulinčių ant grindų.
- Mano teleskopas! - baisiausiai persigando klastuolė ir išlindo iš po stalo. Atidžiai apžiūrėjo savo brangenybę ir suprato, kad viskas žlugo: ji teleskopo nebesutaisys... Akyse sužibo ašaros, o Elliw dar kartą viltingai suriko:
- Liucija! Sabrina! Joana trečioji! Vėtratrūne! Sarah!
Deja, nė viena iš penkių draugių nepasirodė ir nesutaisė teleskopo. Arba, žinoma, Elliw to neprisiminė. Galiausiai ji atsistojo ir pamatė ant stalo gulintį kažkokį daiktą. Atsargiai paėmė ir gerai apžiūrėjo. Ne, tai nebuvo teleskopas. Ir netgi visiškai nepanašu į astronomijos prietaisą. Kam toks daiktas yra reikalingas? Supykusi mergaitė šveitė neaiškų apvalų daiktą arčiausiai buvusiai mergaitei į galvą.
- Tai tu kalta! - suriko mintyse turėdama omenyje neLiuciją, ne neLiuciją ir ne ne neLiuciją. Nė vienos iš tų bjaurybių nepastebėjo, bet vis tiek puikiai žinojo: visa tai yra tik jų kaltė.
Pamiršusi, kad neseniai sužinojo apie savo brangenybės mirtį vėl atsisėdo ant grindų. Apsižvalgė ir pamatė netoliese gulintį teleskopą.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw, tačiau netruko pastebėti, kad jis yra sudužęs. Džiaugsmas išnyko kaip dūmas. Velsietė susiraukusi stebėjo prietaisą tarsi tikėdamasi, kad jis paims ir susitaisys pats. Bet ar taip būna? Šito, deja, klastuolė nė neįsivaizdavo. Ji jautėsi esanti visiškai vieniša ir palikta. Nesisekė vargšei Elliw gyvenime. O dėl to kaltos, žinoma, buvo neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija.
-
Ech, tas ketvirtas kursas. Teorijos daugiau, nei buvo per kitus tris kartu sudėjus. Ir visai nesvarbu, kad šis klausimas buvo pirmas teorinis per visas dvi dienas, kurias vyko pamokos.
Meghan nebuvo nusiteikusi sukti savo galvą ir bandyti atsakyti į klausimą, tad sau ramiai ignoravo profesorių, piešdama blankote. Tačiau, kai profesorius atsistojo paskelbti praktiką, teko padėti pieštuką šonan ir susikaupti. Reikėjo kažkaip įsidėmėti, ką sakys ir nepamiršti bent jau iki kol baigsis pamoka, kad galėtų atlikti praktiką. Ar bent apsimesti, kad ją atlieka.
Prisitraukusi arčiau savęs burokėlį, Meghan išsitraukė lazdelę. Tingėjosi iš vis kažką daryti, tačiau niekur nesidėsi - teko.
- Runkelisimmo.
Niekieno nuostabai, burokėlis gulėjo kaip gulėjęs. Ot, bjaurybė. Švilpiukė jau ruošėsi pakartoti burtažodį dar kartą ir priversti tą apgailėtiną daržovę trasfigūruotis, tačiau jai sutrukdė kažkoks į galvą pataikęs daiktas. Rudaplaukė tyliai aiktelėjo, mat daiktas paleistas buvo su jėga. Mergaitei atsisukus paaiškėjo, kad tai - ropė. Ropė. O ją paleido ta keistuolė nevisprotė teleskopų garbintoja Elliw. Tik to ir tetrūko.
Ilgai nesvarsčiusi Meghan griebė savąjį burokėlį, stipriai užsimojo ir paleido tiesiai Elliw į galvą. Pasirinko patikimąjį - žiobarišką - būdą, nes nebuvo laiko terliotis su magija. Tada nusišypsojusi ir nubraukusi plaukus už nugaros ryžtingai nužingsniavo prie profesoriaus.
- Profesoriau, - kreipėsi. - Man reikėtų kitos daržovės. Pirmosios nepavyko transfigūruoti.
Techniškai, tai nebuvo melas - Meghan bandė ir jai nepavyko. Kad tas vargšas burokėlis baigė savo gyvenimą skrisdamas kitai mokinei į galvą, jau buvo kita istorija ir, tiesa, visai nenaudinga švilpiukės reputacijai, tad geriau tai buvo nutylėti. O su kita daržove gal ir pavyks atlikti praktiką, užsidirbti tuos kelis niekingus taškelius ir mauti lauk iš pilies laukan, prie savo numylėto medžio. Tiksliau, į jį ir pasimėgauti šiltomis rudens dienomis.
-
Kaip ir beveik visuomet teorinį klausimą Alanas praleido ir nieko nesakė. Norėjo imtis praktikos. Transfigūracija dar atrodė tamsus miškas ir jis labai norėjo išbandyti savo gebėjimus šioje srityje.
Apie mokytoją kažkokios nuomonės dar nesusidarė. Nors neatrodė, kad jo pamokoje galėtų užsiėminėti niekais.
Kai pagaliau buvo paaiškinta praktinė dalis ant vaikino stalo nusileido burokas. Senkleris ėmė galvoti į ką reiktų pabandyti paversti tą daržovę. Nusprendęs, kad menas artimas daiktas jo sielai nutarė, kad pabandys iš jo padaryti pieštuką. Nutarti tai nutarė, bet klausimas ar iš to kas nors išeis.
- Runkelisimmo. - Ištarė ir pasiekė puikių rezultatų kabutėse.
Staiga ant buroko pasirodė daug plonyčių ilgų čiuptuvų. Kas tai po galais, pieštukinės ataugos? Piktinosi Alanas. Čiuptuvai rangėsi ir vienas jų palietė jam ranką. Ir tada tuojau pat pradėjo vyniotis aplinkui ją.
-
Na štai ir atėjo nauji mokslo metai ,o tai galėjo reikšti tik vieną dalyką. Naujas pamokas ir taip pat naujus profesorius. eidama į šių naujų mokslo metų savo pirmąją Transfiguracijos pamoką jaunoji Luna Evanns tikėjosi tik vieno , kad viskas būtų gerai jai nelaimių pamokose. Vos tik atėjusi į klasę švilpiukė pabandė atsisėsti kaip įmanoma toliau į galą galbūt tokiu būdu nieko blogo nenutiks? Teoriją Luna nusprendė visiškai nuignoruoti jai tai nei kiek nerūpėjo , bet profesorius buvo malonus ir stengėsi viską išdėstyti tvarkingai nors dar ir net nepraėjo visa pamoka mergaitė jau suspėjo susidaryti savo nuomonę. Kaip tik po to kai profesorius Roux viską išdėstė ir pradėjo praktinį darbą jaunoji Evanns pagaliau sutelkė dėmesį į pamoką ir pradėjo darbuotis , bet pirmiausia padarė kai ką kitą. Ji pakėlė ranką , atsistojo ir ištarė:
- Aš esu Luna Evanns iš švilpynės koledžo , antrakursė.- Vos tik tai pasakiusi švilpė šyptelėjo ir vėl atsisėdo į savo vietą. Tikiuosi tas profesorius man nepadarys galo už tokį nemandagumą , tik norėjau prisistatyti , kad žinotų kam skirti taškus jeigu viskas pasisektų. Kiek nuklydusi nuo realybės Evanns greitai apžiūrėjo jai duotą daržovę kuri buvo burokėlis ir mergaitė jau buvo visiškai pasiruošusi dirbti. Išsitraukusi iš kišenės savo lazdelę ir nusitaikiusi į daržovę ji pasakė:
- Na ką gi pirmyn... Runkelisimmo! - Ir viskas taip kaip ir galvojo Evanns ji susimovė. jeigu ne šita daržovė tai profesorius Roux tikrai mane užmuš...
-
Kloja įdėmiai klausėsi profesoriaus Andrew. Hogvartse jai visos be išimties pamokos buvo įdomios. Iš profesoriaus veido įžvelgė, kad šis turi problemų su alkoholiu. Ji pažvelgė į mokytoją su empatija. Visai kaip mamaTačiau ją blaškė klastuolė šūkaujanti kažką apie teleskopą. Gal jai koks alzhaimeris, kad ji nesupranta esanti pamokoje? Tačiau sulaukusi klausimo iš karto atsistojo norėdama pademonstruoti savo žinias. Ne apie teleskopus, o apie transfigūraciją.
- Sveiki, mano vardas Kloja. Esu iš Varno Nago. Pirmakursė. Atsakymas į jūsų klausimą - Paslėpianti transfigūracija. Tai tokia transfigūracija naudojama kai žmogus nori, kad priešai nerastų kokio nors jam vertingo daikto. Tada jis panaudoja transfigūraciją paversdamas tą vertingą daiktą kažkuo nekrentančiu į akis, kad vagis net nepagalvotų, kad tai ieškomas daiktas. Taip pat yra transfigūracija kuri padeda pamatyti, koks iš tikrųjų yra žmogų dominantis daiktas.
Nusišypsojusi, nors ir ne visai tikra ar atsakė teisingai atsisėdo į savo vietą. Tačiau ramybės nedavė mergaitė iš Klastūnyno, tad ši priėjo prie klastuolės. Ne visi klastuoliai blogi.
- Pasiklydai? Mes dabar esame transfigūracijos pamokoje. Ar tau koks alzhaimeris tokiame amžiuje? Girdėjau labai baisi liga. Oi... liūdi dėl teleskopo? - susirūpino pamačiusi ašaras vyresnėlės akyse - leisk, padėsiu. Reparo!.
Teleskopas iš karto tapo kaip naujas. Ši apkabino klastuolę ir patikino, kad ji visada gali kreiptis pagalbos.
Grįžusi į vietą pamatė ant stalo padėtą runkelį. Įdomu į ką jis pavirs
- Runkelisimmo! - daržovė kaip mat pavirto į dailią rašymo plunksną. Ši pradėjo su šypsena apžiūrinėti plunksną patenkinta užduoties atlikimu. Tačiau šypsena greitai dingo, kai ji pamatė kaip kitam mokiniui pasisekė mažiau ir jį užpuolė čiuptuvai. Ji visą gyvenimą bijojo čiuptuvų monstro, tad sustingusi žiūrėjo į berniuką ir supanikavusi pravirko nežinodama kaip jam padėti.
-
Dori sėdėjo klasės viduryje. Ji matė, kad klasėje yra ir Alanas, ir Meg, ir dar keli draugai, tačiau eiti plepėtis nenorėjo, nes vis tik transfigūracija - rimtas mokslas, o profesorius naujas, tad reikia pasirodyti labai gerai, kruopščiai ir atsakingai mokinei, ar ne? Tačiau tai buvo sudėtinga, mat jau nuo pirmųjų minučių klasėje keturiolikmetę pradėjo imti miegas. Ir kur dingo ta pamokų metu susikaupusi, susidomėjusi Dori? Jau nuo trečio kurso vidurio ta šauni mokinė buvo kažkur prapuolusi, beliko tik arba kvailiojanti, arba svajojanti kosmonautė.
Profesorius pasirodė rimtas, žinoma, o kaip kitaip tokiai pamokai kaip transfigūracija? Deja, Dori nelabai ką ir tegalėjo pasakyti apie transfigūraciją apart to, kad vieną daiktą galima paverst kitu, todėl nusprendė patylėti, kai šis uždavė klausimą.
Ilgai netruko pastebėti, kad vyras kažką gurkšnojo. O Merline, nejau dar vienas alkoholikas? Ir kas tiems Hogvartso profesoriams negerai?
Galiausiai Mendel rankose atsidūrė ropė. Bet tai juk ne runkelis? Čia ropė? Nelabai ką mergina teišmanė apie šitas daržoves, todėl tik gūžtelėjo pečiais ir tyliai sumurmėjo nutaikiusi burtų lazdelę į daržovę:
- Ropisimmo.
Vienas pokšt ir ropė sprogo apdrabstydama klastuolės drabužius ir plaukus. Nusikeikusi Mendel valėsi nuo savęs daržovės liekanas, o tada pamatė, jog Elliw su Meg pradėjo daržovių karą. Prunkštelėjusi keturiolikmetė nuėjo prie Meg ir profesoriaus.
- Profesoriau, man taip pat reikia naujos daržovės, - pasakė jam.
Pažiūrėjusi į Meg Dori pradėjo maivytis ir draugiškai kumštelėjo švilpiukei į petį. Prisiminė laikus, kai jos siausdavo per herbologiją. Tačiau dabar per herbologiją Mendel siausti nenorėjo. Laukdama kitos daržovės mergina nejučiom ėmė galvoti, ar šitas transfigūracijos profesorius galėtų būti naujasis taikinys. Veikiausiai ne. Burti jis juk puikiai mokės. Kaži, ką darytų, jeigu vaikai pradėtų mėtyti į jį daržoves?
-
Ech, sunkus tas gyvenimas. Teleskopai dūžta, draugės dingsta, o visokios bjaurios mergiūkštės nuolat gadina reikalus. Dėl to buvo siaubingai liūdna, tad velsietė sėdėjo ant žemės ir ruošėsi verkti. Vis dėlto ji pamiršo, kodėl ketino tai daryti, tad ašaros taip ir nepradėjo bėgti iš akių, tik į galvą kažkas pataikė.
- AUČ! - garsiai suriko klastuolė baisiausiai supykusi. Bandė pašokti iš vietos, bet ką kažkas apkabino. Tai gerokai išgąsdino, bet leidimas kreiptis pagalbos sutrikdė.
- Liucija? - viltingai kreipėsi ir pažvelgė į mergaitę. Deja, teko nusivilti: kad ir kas tokia ji buvo, ji nebuvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Bet ar ji išties sutaisė teleskopą? Tuo buvo sunku patikėti, bet apžiūrėjusi savo brangenybę suprato, kad ji išties sveika. - Mano teleskopas!
Šūksnis buvo kupinas nuoširdaus džiaugsmo. Atsargiai paėmusi prietaisą velsietė pastatė jį į buvusią vietą (nors šio fakto ir neprisiminė).
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw stovėjo šalia stalo ir mąstė, ką jai reikėtų daryti dabar. Jeigu ji yra pamokoje, reikėtų dirbti. Šiaip ar taip, Elliw - gera mergaitė. Apsižvalgiusi pamatė, kad visi turi kažkokius neaiškius daiktus, o ant jos stalo tokio nėra. Tai nebuvo gerai.
- Tai tu kalta! - užriko klastuolė. Kurią iš trijų bjaurybių kaltino, nežinojo, tačiau jautėsi esanti visiškai teisi. Vis dėlto iš kažkur tą daiktą gauti reikėjo, tad priėjo prie gretimo stalo ir paėmė iš ten. Grįžusi prie teleskopo pasidėjo neaiškųjį daiktą šalia brangenybės ir kišenės išsitraukė kažkodėl ten esančią lazdą.
- Runkelisimmo! - garsiai išrėkė kažkur girdėtą žodį. Ar turėjo kažkas atsitikti? Galbūt, bet tokiu atveju Eliiw nepasisekė.
-
Kloja pastebėjo, kad klastuolė labai pasimetusi ir net sumaišė vardus. Tada prisiminė, kad pati ji tai neprisistatė. Juokiuosi iš šitos mergaitės, o pati, žioplė net prisistatyti nesugebu.
- Aš ne Liucija, aš Kloja. Pirmakursė iš varno nago. Tu tiesiog atrodei... kitokia... supranti, labai patraukei dėmesį. Atrodei lyg nelabai susigaudytum kur esi, tad nusprendžiau padėti. Oi, turbūt per daug plepu. Pasistenk susikaupti, bent per pamokas. Žinai, kad kiti iš tavęs nesijuoktų.
Atlikusi savo užduotį kloją su siaubu stebėjo, kaip runkelis pavirto čiuptuvų monstru ir užpuolė berniuką. Tai buvo didžiausia jos baimė ir ji nė nežinojo, ką daryti ir ar tam vaikui gali kaip nors padėti. Ašaros tiesiog sruvo iš akių, o panika pasidarė nevaldoma. Ji nė negalėjo pasidžiaugti, kad savo pamokos užduotį atliko nepriekaištingai. Tada pastebėjo tą keistą klastuolę kuriai nepavyko atlikti savo užduoties.
Kad tik jos čiuptuvų monstras neužpultų, jau ir taip čia gėdos prisidariau žliumbdama
-
Baigusi atsakinėti, Alisa sėdėjo savo suole ir svajingai žiūrėjo į pilies kiemą, nuauksintą saulės spuindulių. Transfigūracijos kabinetas liko kažkur toli. Mintyse mergaitė plaukė ežere, kojas glostė švelnios bangelės. Ant vandens paviršiaus radosi auksinis takas. Alisa nuplaukė tolyn. Staiga kojos atsiplėšė nuo žemės ir mergaitė ėmė kilti. Jau tuoj pasieks debesis ir galies juos paliesti. Ko dar norėti?
Į tikrąjį pasaulį grąžino mokytojo žodžiai. Pirmakursė papurtė galvą, atsikratydama svajingos ir mieguistos miglelės. Ji įsmeigė į profesorių Roux atidų, veriantį žydrų akių žvilgsnį.
Išgirdusi, kad teisingai atsakė į teorinį klausimą, Alisa labai nudžiugo. Jos veidą nušvietė laiminga šypsena. Pasiryžusi daugiau nenuklysti į svajonių šalį, mergaitė atidžiai išklausė praktinės užduoties. Mokytojui burtais išdalinus vaikams daržoves, pirmakursė savąją sugavo ir ėmė apžiūrinėti. Atrodė panaši į buroką, tačiau, visgi, Alisa nebuvo ūkininkė. Ji labiau mėgo gėles.
Pasidėjusi burokėlį ant stalo, pirmakursė atsikrenkštė, iškėlė lazdelę ir tvirtai tarė:
-Runkelisimmo!
Daržovę apgaubė kažkokia auksinė migla, ji šiek tiek pakilo į orą ir ėmė pašėlusiai suktis ratu. Persigandusi, kad burokėlis sprogs, mergaitė pasislėpė po stalu. Paskui atsargiai iškišo galvą ir žvilgtelėjo į ratais skriejantį plačialapį šakniagumbį.
Burokas nė neketino sprogti. Jis ir toliau skriejo ratu, tačiau netrukus ėmė keistis. Išnyko žalsvi lapai - jų vietoje radosi dailus, raižiniais puoštas dangtelis. Pamažu visa daržovė išnyko, jos vietoje ant dunkstelėjo daili, medinė dėžutė.
Alisa su baime kyštelėjo iš po stalo nosį. Ji apžiūrėjo dėželę nerimo kupinomis akimis. Mergaitei vis dar atrodė, tarsi ji bet kurią akimirką galėtų lūžti ir išlakstyti į visas puses.
Tačiau netrukus Alisa įsitikino, kad dėžutė visiškai saugi. Mergaitė paėmė ją ir atidarė. Nežinojo, ko tikėjosi, tačiau tikrai ne to, ką pamatė. Tai buvo muzikinė dėžutė. Viduje aiškiai matėsi mažulyčiai krumpliaračiai, vamzdeliai ir kitokie daikčiukai, sudarantys sudėtingą mechanizmą. Kurį laiką pirmakursė laukė, kol dėžutė ims groti, tačiau ji tylėjo. Tuomet Alisa palinko į priekį ir švelniai palietė medines sieneles. Nuo tos vietos, kurią palietė ilgi mergaitės pirštai, ėmė plisti keista, aiškiai magiška auksinė šviesa. Dėžutė sušilo tarsi ilgai deginta lemputė, aplink ją ėmė sklisti kažkokios auksinės dulkės. Alisa sulaikė kvapą.
-
Andrew tikrai tikėjo, kad jo pirmoji pamoka praeis be jokių trukdžių, tačiau, taip nebuvo. Keletas mokinių pradėjo mėtytis daržovėmis, viena iš mokinių buvo ta keista mergiūkštė su teleskopu. Gi žinojau, kad kažką pridirbs, va prašom, pridirbo! Kas per kvailas daiktas ta mergiūkštė?!
- Panele Evanns, labai dėkoju, kad nepasididžiavote prisistatyti. - Maloniai tarė profesorius.
Visai netrukus prie Andrew stalo prisistatė dvi mokinės, kurias Andrew bandė atpažinti iš sąrašo.
- Panele Pritz, jeigu nebūtumėte mėčiusi savo darbo priemonės į panelę Goff, galbūt jau būtumėte atlikusi darbą, bet imkite naują daržovę ir žiūrėkite, kad tai daugiau nepasikartotų. - Griežtai tarė profesorius ir mestelėjo naują ropę merginai. - Panele Mendel, taip, žinoma imkite. - Maloniai, bet su griežtumo prieskonių pasakė vyras ir mestelėjo buroką merginai. - O dabar abi eikite dirbti, jeigu norite gauti teigiamą įvertinimą.
Noah atsistojo ir pradėjo vaikščioti po visą klasę, atidžiai stebėdamas kiekvieno kabinete esančio mokinio darbą. Nepaisant kvailų teleskopų aukų, galima čia dirbti ir visai sėkmingai.
-
Laukdama profesoriaus atsakymo Meghan šalimais pastebėjo Dori. Na, negalėjo nepastebėti, nes draugė visaip maivėsi ir kumštelėjo jai į petį. Švilpiukė nusišypsojo jai ir kumštelėjo atgal.
Gal tai būtų pavirtę visiškomis muštynėmis (nors ir draugiškomis), jei ne profesorius, kuris nusprendė pagaliau atkreipti dėmesį į Meghan.
Tik pamanyk, "nebūtumėte mėčiusi savo darbo priemonės".
- Jūsų žiniai, profesoriau, - nusišypsojusi pačia saldžiausia šypsena tarė, - toji "panelė Goff" metė į mane pirma. Be to, šitą runkelį aš bandžiau transifigūruoti ir man nepavyko. Kad jis nukentėjo kitomis aplinkybėmis jau nėra taip svarbu. Beje, patarčiau jums pasisaugoti nekaltosios "panelės Goff", nes galite gauti į makaulę iš teleskopo.
Krestelėjusi plaukus ir pasiėmusi savąjį buroką švilpiukė gracingai grįžo į savo vietą ir vėl išsitraukė lazdelę. Tiesą pasakius, tas profesorius jau buvo bepradedąs ją nervinti. Tačiau mergaitė pasistengė susivaldyti ir nepadaryti kokios nesąmonės, nes jau praeitose pamokose jų pridarė pakankamai. Aišku, kol kas pakankamai.
Gerai, ir ką gi man padaryti iš to runkelio? Gal kokį žiedą? Taaaip, žiedai jai patiko. Atrodė tinkamas variantas. Nėra per daug sunku, nes žiedas mažutis, o iš buroko gi kažkokio stebuklingo nepadarysi. Nukreipusi lazdelę į tą vargšą visų išnaudojamą buroką tarė:
- Runkelisimmo.
Nieko nenutiko. Švilpiukė atsiduso, sukaupė visas valios jėgas ir dar nežinia ką ir pabandė dar kartą.
-
Alrisa miegojo. Tiesą sakant, vos atsisėdusi padėjo galvą ir... atsijungė. Praeitą naktį su žiurkėmis klaidžiojo pilies pakampiais, darė visokias nesąmones, kurių tikėjosi, kad niekas neatras. Todėl dabar jautėsi nusipelniusi valandėlės snaudulio. Kodėl atėjo čia, o ne pasiliko požemiuose? Na, juk vis tiek kažkas naudingo turės patekti į smegenis net ir miegant. Klastuolė nieko nesapnavo, bet staiga išplėšta iš švelniu aksomu gaubiančios tamsos kaipmat susierzino. Piktomis, bet apsnūdusiomis akimis apžvelgusi klasę dar labiau paniuro - pastebėjo ne tik Dori, bet ir Elliw. Šioji kūtvėla kažką rėkė, bet, o stebukle, visai negirdėtus žodžius! Sekundę pamanė, kad mergiotė atgavo seniai pradingusį protą, bet šalia stovintis astronomijos prietaisas paliudijo, jog viskas po senovei. Ačiū teleskopų dievams... Lengviau atsidususi ji jau taisėsi grįžti prie nutrauktos veiklos, bet išvydo raudonskruostį burokėlį. Ir ne tik jį, taip gražiai pozuojantį ant gretimo stalo, bet ir daugiau visokių šakninių daržovių.
-Kas čia vyksta... - sumurmėjo juodaplaukė, žvalgydamasi kur kas atidžiau. Miegai kaipmat išlakstė neradus prie savęs tokio drūto draugužio. Ji pasipiktino - negi profesorius ją pamiršo?! O gal kas nors iš mokinės pavogė tą praktikai reikalingą burokėlį? Nė nenumanė, ką iš viso reikėjo daryti pamokoje, bet dabar visų svarbiausia buvo susigrąžinti savo daržovę. Šiek tiek gaila, kad jos nebuvo galima išsyk suvalgyti, tačiau tikslas nepasikeitė.
Akys savaime nukrypo Elliw link. Tai ji. Tuo nė kiek neabejojo, tad ryžtingai pakilusi ir nužingsniavusi prie tos bjaurybės Alrisa be jokių ceremonijų griebė ropę:
-Čia mano! - sušuko. Vis dėlto teko staiga nutilti, mat ji ūmai pasidalino per pusę - išlindo storas raudonas šimtakojis, kuris ėmė keliauti klastuolės ranka aukštyn. Visiškai to nesitikėjusi mergaitė sukliko nesavu balsu. Ranką pradėjo taip pašėlusiai mosuoti, kad kelis kartus pliaukštelėjo kvaišai per veidą. Gal reikėjo tikėtis, kad tas šiurpulingas nariuotakojis ten ir pateko?
-
Velnio burokas, nekenčiu. Prakeikti čiuptuvai. Keiksnojo raudonplaukis vargšę daržovę. Jis mėgino nusiplėšti čiuptuvus, bet jie vis labiau ir labiau rangėsi, vyniojosi ir veržė riešą. Jau net ėmė skaudėti. O dar gi tie prakeiktieji ėmė leisti kažkokį skystį, jis buvo spalvotas ir dažė jam apsiausto rankovę. Taip, tikrai puikiai pasidarbavau. Gavau ne pieštuką, o visą sumautą jų arsenalą. Supratęs, kad nenuplėš aršiųjų čiuptuvų jis nutaikė į juos kitą ginklą, aišku savo burtų lazdelę.
-Relashio. - Piktai pasakė ir čiuptuvai liūdnai nukaro ir visiškai suglebo atsiskyrę jam nuo rankos. vaikinas pasitrynė skaudamą riešą, odoje liko jų palikti ženklai. Šlykštynės, nekenčiu. Siuto Alanas. Bet nemanė pasiduoti ir liautis. Jis atsargiai paėmė sugadintą daržovę ir nunešęs padėjo ant profesoriaus stalo.
- Atsiprašau, bet man reikėtų dar vienos daržovės. - Prabilo jis. Likę sveiki čiuptuvai rangėsi ir bandė ką nors užkabinti, bet nieko neaptikę sustingo.
-
Atrodė, jau viskas, visi dirbo ir labai sėkmingai, bet Andrew klydo ir labai stipriai. Prie stalo prisistatė vaikinas, labai jau stipriai suvargęs su kerų šalutiniu poveikiu. Profesorius vėl bandė spėti mokinio vardą, tačiau žinojo, kad netrukus suklys ir apsikvailins:
- Ponaiti Senkleri? Kaip matau turite problemų. Vieną sekundėlę. - Roux išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į mokinį suriko. - Unrukelisimmus. - Visi ant vaikino buvę čiuptuvai gražiai suskrido į lazdelę, Andrew palindo po stalu, nes norėjo paimti naują daržovę mokinukui, kadangi kvailos mokinės visas išsirinko. Galiausiai radęs ir susitrenkęs galvą į stalą, mestelėjo naują ropę berniukui ir šaltu balsu pasakė:
- Gero darbo.
Vyras labai nuoširdžiai norėjo tikėti, kad daugiau jokiam paikam mokinukui neiškils problemų ir viskas bus gerai.
-
Ta keista mergaitė negalėjo būti neLiucija. Tą bjaurią mergiūkštę Elliw kuo puikiausiai pažįsta. Ne, šita buvo kažkokia keistuolė, nors to priežasties prisiminti nepavyko. Ši situacija gerokai trikdė, tad pasidarė pernelyg sunku atlikti pamokos užduotį, jeigu tik velsietė buvo pamokoje. Tai kiek liūdino. Juk ji - gera mergaitė, kodėl tuomet negali ramiai mokytis? Kodėl visokios bjaurios ir keistos mergiūkštės būtinai turi trukdyti?!
- Tu neneLiucija! - rėžė klastuolė ir nusisuko.
Deja, visai netrukus susidūrė su daug didesne problema: iš kažkur atsirado tikroji neLiucija!
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw, nors neprisiminė, kodėl kaltina bjauriąją mergiūkštę. Bet argi yra skirtumas, kokia to priežastis? Tai, kad ji dėl visko kalta, yra visam pasauliui žinoma tiesa. Ak, tos bjaurios mergiūkštės!
- Atiduok! - garsiai suriko Elliw, nors jau neprisiminė, ką bjaurybė iš jos nugvelbė. Buvo be galo pikta. Kiek ta neįtikėtino bjaurumo mergiūkštė gali trukdyti gyvenimą?! Spoksodama į bjaurybę bandė prisiminti, ką ji padarė, kai kažkodėl gavo į veidą. Ir netgi kelis kartus. Tai velsietei visiškai nepatiko, tad ji skubiai priminė:
- Tai tu kalta!
Norėjo čiupti teleskopą ir gerai pamokyti tą bjaurybę, bet tuo metu ant veido atsirado kažkas. Elliw niekaip negalėjo suprasti, kas ten, tik skubiai perbraukė nuo veidą, ir tas kažkas nukrito. Tiesa, keistas jausmas liko. Jis velsietei visiškai nepatiko. Neapykantos kupinomis akimis žiūrėjo į neLiuciją ir linkėjo jai... Na, neprisiminė, ko tiksliai linkėjo, bet žinojo, kad viskas yra tik tos bjaurybės kaltė.
- Tu neLiucija! - rėžė Elliw ir nusisuko nuo bjauriosios mergiūkštės. Jos egzistavimas pernelyg vargino, tačiau klastuolė neturėjo kur dėtis.
-
Ši pamoka po truputėlį ėmė nervinti Meghan. Pradedant Elliw, besisvaidančia iš runkelių (garbė Merlinui, kad bent jau ne iš teleskopų), baigiant tuo pasipūtusiu profesoriumi. Be to, prie švilpiukės susierzinimo prisidėjo ir faktas, kad nesisekė kerai. Kad ir kiek kartų mergaitė bandė, prakeiktas burokas gulėjo kaip gulėjęs ir atrodė visiškai nenusiteikęs bendradarbiauti. Mergaitė atsiduso. Reikėjo kažkaip priversti tą daržovę pasikeisti, tačiau kaip tai padaryti ji nežinojo.
- Runkelisimmo.
Garbė Alachui! Garbė Merlinui! Garbė visiems dievams! Burokėlis pagaliau teikėsi transfigūruotis ir ant stalo gulėjo dailus nedidukas žiedas su raižiniais. Meghan atsargiai paėmė jį, apžiūrėjo ir užsimovė ant bevardžio piršto. Žiedas tiko kaip nulietas. Ir, reikia pripažinti, buvo tikrai gražus.
Patenkinta pamokos sėkme rudaplaukė atsilošė kėdėje. Tačiau iki pilnos laimės dar kažko trūko.. Mažo suvenyro profesoriui. Pirmajai pamokai atminti.
Švilpiukės mintys dirbo kaip pašėlusios ir generavo naujos išdaigos idėją. Kartotis mergaitė nemėgo. Kiekvienas jos iškrėstas pokštas buvo unikalus ir daugiau niekada nepasikartodavo.
Meghan akys naršė po klasę ieškodamos įkvėpimo. Ir tokį rado. Po profesoriaus stalu. Išsitraukusi lazdelę rudaplaukė tyliai kaip šmėkla nutykino į klasės šoną, kad geriau matytų savo taikinį. O tas taikinys buvo dėžė, kurioje profesorius buvo sukrovęs visas daržoves. Švilpiukė nukreipė lazdelę į dėžę ir tyliai sušnabždėjo:
- Incendio.
Dėžė su visais runkeliais užsiliepsnojo, Meghan lazdelė dingo jos apsiausto klostėse, o ji kaip mat atsirado savo vietoje ir, vienoje rankoje laikydama savo išburtą žiedą, neva labai nustebusi ir išsigandusi spoksojo į liepsnas. Šioje vietoje vėl pasitarnavo aktorystės sugebėjimai ir tik mažytis prunkštelėjimas iš juoko paliko mergaitės lūpas.
-
Profesorius baigė atsipalaiduoti, tačiau tai netruko ilgai. Roux pradėjo uosti dūmų ir degančios medienos kvapą, pažvelgęs po stalu suklykė ir žaibiškai pašoko iš krėslo. Dėžė su daržovėmis užsidegė, tačiau klausimas kaip. Andrew akylai nužvelgė visą klasę, žvilgsnis sustojo ties panele Pritz. Viskas aišku. Vyras išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į dėžę:
- Aguamenti! - Iš lazdelės išsiveržusi vandens srovė užgesino gaisrą, tačiau ugnis padarė savo, daržovės apdegė, grindyse buvo įmatoma didžiulė juoda skylė, Andrew patriko, trenkęs kumščiu į stalą pradėjo rėkti: - PRITZ!!! TU KVAILE, SUPRANTI KĄ PADAREI? TU ATSIIMSI UŽ TAI, PRISIEKIU BUDA. ŠVILPYNĖ NETENKA 20 TAŠKŲ!!! - Išsiliejęs ir nutilęs atsisėdo į krėslą ir piktu žvilgsiu pažvelgė į mergiūkštę. Andrew niršo ir ruošėsi smogti pačios išdaigininkės ginklu, visai netikėtai Andrew, nukreipęs lazdelę į Pritz, per visą kabinetą suriko:
- LEVICORPUS! - Iš lazdelės išskriejusi žalia šviesa lėkė tiesiai į merginą.
-
Pykčio banga, kurios ir tikėjosi Meghan, iš profesoriaus sugrįžo labai greitai, tačiau tik sukėlė juoką. Tie dvidešimt taškų buvo menkniekis, švilpiukė savo koledžui buvo uždirbusi daug daugiau, tad per daug neėmė į galvą. O stebėti ką nors širstantį buvo be galo smagus užsiėmimas.
Deja, profesorius pasirodė esąs kiek kitoks, nei kiti. Nespėjo mergaitė susivokti, o profesoriaus Roux lazdelė jau buvo nukreipta į ją ir net iššovė kerų spindulį. Ko jau ko, o šito iš profesoriaus rudaplaukė tikrai nesitikėjo. Ji staigiai išsitraukė lazdelę.
- Protego!
Sekundėlę per vėlai. Meghan susivokė kybanti žemyn galva. Gerai bent tiek, kad šiandien ji paniekino Hogvartso uniformą ir buvo su paprasčiausiais žiobariškais džinsais, o apsiaustu užmestu tik ant pečių.
- Liberacorpus. - tarė, nukreipdama lazdelę į save.
Akimirksniu nusileido ant žemės, tačiau tuoj pat pašoko ant kojų ir užsilipo ant stalo, kad ūgiu susilygintu su profesoriumi.
- Gerbiamasis profesoriaus Andrew Elijah Roux, - prabilo, žiūrėdama jam tiesiai į akis. - Suprantu, sunku, kai esi naujas mokykloje ir reikia prisitaikyti prie kitų taisyklių, tačiau esu visiškai tikrai, jog jūs buvote supažindintas su pačia pagrindine taisykle - stoti į dvikovas su mokiniais, ypač kai jie nėra pajėgus apsiginti, yra ne tik prieš mokyklos taisykles, bet dar ir apgailėtina bei žema. Jūs galite atimti taškus iš mano koledžo, galite palikti mane po pamokų, skirti bausmes ir taip toliau, tačiau užkerėti manęs negalite. Prašyčiau tai prisiminti.
Žaviai nusišypsojusi Meghan grakščiai nušoko nuo stalo, čiupo savo kuprinę ir išėjo pro duris.
-
Dori linktelėjo profesoriui gavusi iš jo buroką ir nuėjo į savo darbo vietą.
- Runkelisimmo, - tarė ketvirtakursė jau nebebandydama eksperimentuoti žodžiais.
Deja, nieko neįvyko. Mendel susiraukė. Nuo kada jai nesiseka tokie paprasti dalykai? Klastūnyno mokinė jau norėjo pabandyti dar kartą, tačiau kažkas atsitiko: klasėje kilo sumaištis, mat kažkas užsidegė, o to kaltininkė, pasirodo, buvo Meg. Tačiau transfigūracijos profesorius - tai ne Matthew, jis akimirksniu sutvarkė tą reikalą ir... Jis pakabino Meg aukštyn kojomis?! Išsižiojusi Dori stebėjo spektaklį, kol galiausiai draugė išėjo iš klasės. Tai gerai, kad nemečiau į jį daržovės, pagalvojo mergina. Kažkoks šiurpas nukrėtė. Tokia neteisybė. Kaip profesorius gali šitaip elgtis? Dori susiraukė. Tačiau pradėti ginti švilpę arba daryti nesąmones Dori neketino. Transfigūracija jai atrodė tam per rimta pamoka.
-
- Ačiū. - Pasakė Alanas mokytojui ir nuėjo į savo vietą. Ranką vis dar skaudėjo, žymės neketino nykti. Jis pasidėjo ropę ant stalo. Bet darbuotis nepuolė. Nutarė truputį sukaupti mintis ir tada jau pradėti iš naujo.
Bet tai, ką pamatė tik patvirtino išankstinį nusistatymą, kad prie šio profesoriaus kvailioti galima nebus.
Tam tikra prasme Alanas galėjo jį suprasti. Mokiniai tikrai kartais elgėsi kaip nuo grandinės nutrūkę. Vien pagalvojus apie Herbologijas jam pasidarydavo gėda už kitus mokinius, o kartais ir už save patį. Bet antra vertus užkerėti mokinį... Pasidarė kažkaip nejauku ir jis pagalvojo, kad nenorėtų su tuo mokytoju turėti kažkokių reikalų. Senkleris paėmė į rankas lazdelę. Norėjo pabaigti darbą ir išeiti.
- Runkelisimmo. - Pasakė. Nutarė, kad pieštukas gal per didelis daiktas, todėl šį kartą galvoje įsivaizdavo mažytį ropės formos trintuką. Nieko nenutiko. Bet bent jau čiuptuvai nepasirodė.
- Runkelisimmo. Runkelisimmo. - Ir jo džiaugsmui daržovė pakito. Rankose raudonplaukis laikė kuo tikriausią trintuką. Tai, kad pavyko jį labai nudžiugino. Džiaugsmas net permušė tą nepasitikėjimo jausmą, kurį pajuto naujajam profesoriui.
-
Dori vis dar galvojo apie tai, kas ką tik įvyko. Ką darys Meg? Ar ji eis kam nors skųstis? O galbūt klastuolė turėtų kažkam pakuždėti šitą viešą paslaptį? Bet kam ji galėtų tai pasakyti? Matthew? Tikrai ne, šiais metais jis visais įmanomais būdais ignoruoja keturiolikmetę. Pačiai direktorei? O jeigu Mendel prisidirbs? Reikės pasikalbėti su Meg. Paklausti, ką ji ketina daryti, nusprendė Dori.
- Runkelisimmo, - ir vėl tarė nusitaikiusi į jai duotą buroką.
Ketvirtakursės nuostabai šį kartą daržovę transfigūruoti pavyko. Žinoma, kad Dori tikėjosi kokio gero daikto. Pavyzdžiui, papuošalo. Bet visa, ką ji gavo, tai buvo...
- Vištos koja?!
Taip, prieš Dori nosį stūkstojo vištos koja. Ir pakankamai didelė. Šlaunelė, blauzdelė. Žodžiu, nupešk ir kepk. Prunkštelėjusi Klastūnyno mokinė pakėlė ranką ir tarė:
- Profesoriau, šį kartą transfigūruoti man pavyko. Reikės nunešti elfams į virtuvę.
-
Alisa visad buvo ne tokia, kaip jos bendraamžiai. Ir ne tik dėl to, kad tapo našlaite ir nuo devynerių metų gyveno našlaičių prieglaudoje. Tai, kaip sakoma, buvo tik žiedeliai. Kartais mergaitė taip įsigilindavo į kokį nors jai rūpimą darbą, kad nematydavo ir negirdėdavo nieko aplinkui. Ji tiesiog išplaukdavo į svajonių pasaulį.
Štai, ir dabar. Klasėje laksto daržovės, kažkam ant veido raitosi čiuptuvai, dega dėžės, žemyn galva kabo mokiniai, o Alisa, nieko aplinkui neregėdama, žiūri į miglos apgaubtą dėžutę.
Pagaliau dėželę visiškai paslėpė keistasis aukso rūkas. Viena dulkelė švelniai palietė svirtelę dėžutės šone. Ji tuoj pat ėmė suktis, o kartu su ja - ir visas mechanizmas. Ant dėželėje įtaisytos medinės plokštelės atsirado grakšti vela su balerinos suknele. Suskambo kerinti muzika, medinė velos figūrėlė ėmė suktis ratu ir mergaitė pamiršo viską pasaulyje.
Melodija buvo nuostabi, tiesiog kerinti. Kiekviena jos nata buvo tokia švari, tyra ir skambi, tarsi rūkas vir ežero, tarsi miškas po lietaus, ar drugelis, šokantys saulėtoje vietoje. Ir visos natos kartu sudarė veiną kerinčią, darnią bei paslaptingą dainą.
Alisa klausėsi išplėtusi akis ir ištempusi akis. Niekas, netgi ką tik pro šalį piktai prapluošusi ketvirtakursė švilpė, berods, pavarde Pritz, negalėjo išsklaidyti jos svajų ir nustelbti susižavėjimo stebuklingąja dėžute.
Pirmakursė būtų klausiusi nors ir visą dieną. Tačiau, staiga ir visiškai netikėtai, priešais sėdintis mokinys alkūne netyčia užvožė dėžutės dangtelį. Muzika nutilo, auksinis rūkas ir transas išsisklaidė. Alisa jautėsi taip, lyg būtų nemaloniai pabudinta iš gilaus miego. Ji papurtė savo baltaplaukę galvą ir įsmeigė akis į muzikinę dėžutę.
Ką gi slepia šis paslaptingas daiktas? - mintyse paklausė savęs pirmakursė.
-
Luna pradėjo nežmoniškai keiktis savo mintyse. Kaip ji galėjo būti tokia nevykusi kerėtoja? Evanns tiesiog neturėjo jokio supratimo kodėl ir kaip tai atsitiko ir ji buvo šimtu procentu tikra , kad per ją jos koledžas neteko kokių dešimties taškų. Jaunoji panelė Evanns jau norėjo eiti paimti kitos daržovės dar vienam bandymui , tačiau gerai , kad tą minutę ji to nepadarė , nes kaip tik tada įvyko kerų svaidymasis tarp profesoriaus Roux ir kažkokios kitos mokinės taip pat iš švilpynės koledžo. Negi ta kvailė Pritz negalėjo tiesiog ramiai pasėdėti kaip ir visi normalūs mokiniai , nes dabar per tą idiotę gali kliūti mums visiems, o be to ir profesorius Roux ne toks jau ir geras kaip pasirodė iš pradžių žodžiu velniop juos abu. Kad ir kaip ten bebūtų ta kvailė paliko kabinetą ,o Luna pagaliau gavo šansą užbaiggti tai ką prieš tai buvo pradėjusi. Iš kitos pusės Evanns nebebuvo tikra ar dar vis galėjo tai padaryti po viso to kas čia įvyko. Kiek laiko jaunoji Evanns mąstė , bet vis tik nusprendė pabandyti dar kartą pabandyti ir gavusi savo daržovę ji vėl pasiėmė savo magiškąją burtų lazdelę ir nusitaikiusi ištarė:
- Runkelisimmo! - Pagaliau! Šį kartą viskas kuo puikiausiai pavyko ir vietoj prakeiktos daržovės ant stalo atsirado kuo paprasčiausia plunksna. Evanns nežymiai šyptelėjo ir be galo savimi didžiavosi.
-
Pamoka, Andrew laimei baiginėjosi, mokiniai baiginėjo savo praktikos užduotis ir skirstėsi. Viskas ėjo tiesiog nuostabiai, jeigu ne keletas incidentų, tačiau Roux bandė tai praleisti pro akis. Mendel ant stalo paliko vištos koją. Gana neblogi transifgūracijos sugebėjimai, tokį daiktą nėra lengva išsitransfigūruoti. Vyras pasiliko koją sau, kas ten žino, gal kitą pamoką ji skries į kokį nepaklusnų mokinį (arba koja su mokiniu pro langą). Andrew susidomėjo Bergman, ta mergaitė tikrai ne iš kelmo spirta, sugebėjo atlikti kerus ir tokį nuostabų daiktą išsitransfiguruoti. Ši pamoka parodė, kad Andrew nesigailėjo tapęs profesoriumi, tačiau ir žinojo, kad viskas gali labai žaibiškai keistis. Plieninis varpo dūžis skelbė pamokos pabaigą, atsidusęs, Andrew akimis išlydėjo paskutinius mokinius ir pradėjo tvarkyti kabinetą.