Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Alanas Senkleris Vasario 08, 2022, 07:05:06 pm
-
Viename iš Londono priemiesčių stovi senas dvaras. Jis turi ilgą istoriją ir čia nugyveno daugybė grynakraujų burtininkų šeimų. Per daugelį metų dvare virė intrigos, nesutarimai ir dvikovos. Bet žinoma, jo senos sienos mena ir daug smagių istorijų.
Pastatą supa miškelis. O jame stovi mažytė trobelė. Jeigu ją pasiekia koks nors žiobaras, vidun eiti nė nekyla noro. Namelis atrodo apgriuvęs ir vos besilaikantis. Bet įėjus pro senas duris ir perėjus trumpu koridoriumi reikia atverti dar vienas duris ir pro jas patenkama į dvarą.
Vestibiulis erdvus ir šviesus. Grindys užklotos kilimu. Ant sienų kabo paveikslai, kuriuos nutapė Anabelė Senkler. Ji gyveno dvare prieš porą šimtų metų ir garsėjo kaip gera dailininkė. Tų paveikslų čia kabo trys. Vienas vaizduoja didingą ir gražią Hogvartso pilį. Antrajame nutapytas apsnigtas miškas, matyti žvaigždės. O per sniegą joje raitelis. Puikiai apsitaisęs, su šarvais. Atrodo ryžtingas ir kažkur labai skubantis. Trečiajame paveiksle Nutapytas Salazaras Klastuolis. Ir įėjus į dvarą atrodo, kad jo akys seka ir mato viską, kas vyksta vestibiulyje.
Paėjus į priekį galima užeiti į laiptų aikštelę. Ir arba leistis žemyn, kur yra sandėliai ir virtuvė. Bei raizgosi įvairūs koridoriai. Arba kilti aukštyn. Taip pat Iš vestibiulio galima nueiti į didelę biblioteką, kuri užima beveik visą pirmąjį aukštą. Bibliotekoje driekėsi eilės lentynų. Stovi staliukai ir kėdės. Yra ir darbo kambarių, kuriuose netrukdomai galima užsiimti savo reikalais. Taip pat bibliotekoje kabo gobelenas, kuriame pavaizduotas Senklerių šeimos giminės medis.
Iš bibliotekos galima patekti į dar vieną kambarį. Jame saugoma didelė įvairiausių ginklų kolekcija. Čia galima išvysti senovinius kalavijus, lankus bei ietis. Taip pat yra durklų, mėtomųjų diskų, medžioklinių peilių ir dar visokių kitokių dalykų. Ginklai nenaudojami, kambarys paliktas kaip muziejus.
Užlipus laiptais į antrą aukštą Kairėje esančios durys veda į didelį valgomąjį, veikiau pokylių salę. Dažniausiai čia niekas nepietauja, nebent būna kokios nors iškilmės. Salėje yra scena muzikantams, galima šokti. Paėjėjus toliau tuo pačiu koridoriumi į kairę galima užeiti į mažąjį valgomąjį. Čia priimami svečiai, geriama kava ar tiesiog šeima renkasi valgyti pusryčių, pietų ar vakarienės. Kambarys gražus ir erdvus. Stovi apvalus stalas. O aplinkui jį žinoma kėdės. Grindys čia medinės, ant sienos kabo keli Anabelės piešti Natiurmortai. Yra židinys. Pro kambario langą matyti puikus išpuoselėtas sodas. Išėjus iš valgomojo koridoriumi galima nueiti į kambarį, kuris irgi panašus į muziejaus salę, nes čia sudėti įvairūs seni daiktai. Rinkti nuo tada, kai buvo pastatytas šis dvaras. Čia yra Senovinių kerėjimui skirtų įnagių, vazų, indų, papuošalų, statulėlių. Viskas išdėliota lentynose. Kambaryje yra žemų staliukų, patogių krėslų. Čia galima ateiti paskaityti ar šiaip pabūti.
Grįžus prie laiptų ir pasukus dešinėn prasideda miegamieji kambariai skirti svečiams. Jų yra keli. Trečiajame aukšte yra gyvenamieji kambariai.
Dvare daug paveikslų, bei visokių užkaborių. Taip pat negyvenamų kambarių, kuriuose stovi senoviniai baldai. Be to antrame ir trečiame aukštuose yra balkonėlių
Iš dvaro veda pora išėjimų. Vienas veda į mišką, kitas į gražų sodą. Sodas gerai prižiūrimas. Vasarą čia tikras rojaus kampelis. Sode kabo supuoklės ir yra pastatytos kelios pavėsinės. Driekiasi takeliai, kuriais smagu pasivaikščioti. Auga seni medžiai. Tai veikiau parkelis, o ne sodas.
Dvare nėra namų elfų, jį prižiūri pasamdyti žmonės, kurie čia ir gyvena.
Dvarą supa gynybiniai kerai. Trobelė, pro kurią patenkama į pastatą užkerėta žiobarų nubaidomaisiais kerais. Todėl tie, kurie nežino apie dvarą pamatę ją niekada nebando įeiti vidun.
Štai ir atėjo tos be galo lauktos pavasario atostogos. Dori ir Alanas smagiai dardėjo traukiniu į Londoną. O paskui atvykę į stotį paėjėjo tolėliau, kur atokiau ir išsikvietę reaktyvinį autobusą nurūko į dvarą.
Jis kaip visuomet lėkė baisiu greičiu, namai ir kiti pastatai atšokdavo jam skriejant priekin. Kėdės siaubingai slidinėjo po autobusą ir šis daiktas visai nepatiko Dingui. Tas negalėjo suprasti, kodėl jie yra čia. Šuo nerado vietos. Gringo blaškėsi narvelyje, o žiurkiukas kaip visada miegojo.
Galop juos paleido pamiškėje ir abudu nukeliavo keliuku į jį.
Alanas jaudinosi. Kaip čia viskas bus? Ar dvare yra kiti jo pusbroliai? O ar tėvas ras laiko? O gal bus darbuose. Tai jam labai patiktų.
Pagaliau jie priėjo trobelę. Berniuką apėmė puiki nuotaika ir jis norėjo truputį pakvailioti.
- Žinai, dėl dvaro truputį persistengiau. - Pasakė.
- Tiesą sakant... - Jis nutilo.
- Išties, mes čia... Na matai. - Jis mostelėjo ranka į tą griuveną.
- Bet sutilpsim, yra keli kambariukai. Užeik. - Jis atidarė duris ir praleido Dori pirmą.
- Tik atsargiai, kai kur grindys nelygios, eik kuo atsargiau, kad neįlūžtum.
-
Kokia Dori buvo laiminga! Žiemos atostogas ji praleido pas Deoiridh ir Matthew, o pavasarį atostogaus Senklerių dvare. Žinoma, širdis stipriai spurdėjo. Juk Aberdine nebuvo nepažįstamų žmonių, o pas Alaną, na... nežinia, kas laukia. Kita vertus, dabar Dori jautėsi pakankamai drąsiai, nes juk vis dėlto yra kilusi iš senos ir grynakraujiškos giminės, kas vertė ne taip stipriai baimintis susitikimo su draugo tėvais.
Kelionė buvo nuostabi. Grifas iškvietė reaktyvinį autobusą, kuriuo važiuoti buvo kažkas nerealaus. Nauja, smagi patirtis, tik kad Dingui ta kelionė, regis, labai nepatiko.
Alanas, Dori ir gyvūnai jau artėjo raudonplaukio namų link. Širdyje spurdėjo jauduliukas ne tik dėl to, kad Mendel susipažins su Alano šeima, bet ir todėl, jog pirmą kartą pamatys didelį, prabangų grynakraujų burtininkų dvarą.
O bet tačiau... draugai priėjo... lūšnelę. Alanas emė kažką skiesti. O trylikmetė neteko žado. Kurių galų Alanas melavo?! Dar būtų supratusi, kad Dori būtų kokia nors turtuolė, o ši gi net padoriai apsirengti rudenį ir dalį žiemos negalėjo.
- Kodėl tu... kurių galų melavai, Alanai? - piktai paklausė Dori. - Ta prasme... Dėl Merlino, man tikrai tas pats, ar tu gyveni mažame namelyje, ar dvare. Tikrai, - balsas sušvelnėjo. - Bet kam reikėjo visus metus meluoti? Tu esi vis tiek man toks pats draugas ir man visiškai nesvarbu, ar turtingas tu, ar ne. Tačiau šitas tavo poelgis, melas, na, žinai... Aš supykau.
Sukryžiavusi rankas mergaitė įėjo į lūšną. Ji negalėjo patikėti, kad Alanas šitaip melavo. Mendel sustojo mažulyčiame koridoriuje. Vis dar piktai dėbsojo į Alaną. Ką mergaitė pamatys už kitų durų? Ar ten lauks Alano tėvai? Galbūt jie visai negrynakraujai? Bet kaip tada dėl Aurio... Iš tikrųjų Dori nebuvo svarbu nei Alano kilmė, nei turtai, bet ji norėjo tinkamai pasiruošti pirmą kartą susitikdama jo tėvus.
- Ko man tikėtis? - tyliai sušnabždėjo. - Aš nebežinau, - prikando lūpą. - Ne, aš negaliu patikėti! Dėl to melo. Vardan išrinktojo Poterio, pasirodo, aš tavęs visai nepažįstu! O kaip ta knyga? Apie grynakraujus. Nejau pavogei?
-
Jau kad užsiplieskė. Alanas stovėjo prie lūšnos durų ir šypsojosi.
- Tai supranti, na tai nusigyvenom per laiką. O knyga tai tikrai mūsų, kaip Gontai saugojo Klastuolio medalioną, taip mano tėvas tą knygą. - Skiedė jis toliau.
- Tu geriau nestovėk ir atidaryk duris. Nieko nepadarysi, nepyk...
Jam bekalbant Dingas piktas dėl tos kelionės veržėsi vidun. Jis norėjo kuo greičiau įlėkti į namą, o paskui į parką. Net sulojo kelis kartus.
Staiga, antrosios durys atsidarė ir pro jas išėjo žmogus. Jie visi ten vos sutilpo tame mažame koridorėlyje.
- O, ką aš matau. Jau pargrįžai Alanai? Laaabai džiugu tave matyti. - Prabilo pasirodęs jaunuolis. Jo šypsena atrodė dirbtinoka, o akių ji net nepasiekė. Tuo tarpu Dingas nėrė jam pro kojas ir nudūmė sau.
- O man visai ne Alfredai. - Gera nuotaika dingo lyg vėjui nupūtus.
- Kur Auris Alanai? Kada po galais jis pasirodys namuose? Man reikia su juo pasikalbėti, jo jau laukia.
- Kas laukia?
- Šįryt atvyko Simonas ir Grėtė Dolohovai.
- Kaip?
- Taip.
- Aš nežinau, jis man savo reikalų nepasakoja.
- Maniau grįš su jumis.
- Kaip matai jo nėra.
Alanas visai apniuko. Kodėl dabar? Kodėl, kai sugalvojau pasikviesti Dori į svečius sumąstė atvykti ir tie du... Kodėl manęs niekas neįspėjo? Net nebūčiau namo sugrįžęs. Pyko ir ant Aurio. Jeigu jis žinojo, galėjo pasakyti.
- Gerai, gal jau eikit į vidų? Kiek čia stovėsit? Tėvai tavęs laukia. Iki pasimatymo. - Alfredas Senkleris išėjo iš namelio ir nutolo miško takeliu. Tėvai. Vadinasi tėvas irgi namie. Dolohovai atvyko. Puiku. Alanas užėjo į Koridorėlį.
- Einam. - Pasakė Dori jau be jokio džiaugsmo ir atidaręs duris įėjo į vestibiulį.
Tuo tarpu laiptais nusileido du žmonės. Tai buvo Elija ir Rolandas. Kad Alanas jau namie sužinojo todėl, jog pamatė šunį, kuris pirma jų jau seniai buvo dvare.
- Labas mama. - Pasakė berniukas, o ji puolė artyn ir jį apkabino.
- Aš gi tau sakiau, kad mes galėjome jus pasiimti iš stoties.
- Mama. Taigi mes autobusu atvažiavom. Gi smagu buvo.
- Bet gi jau vakaras.
- Na tai kas?
Tuo tarpu Rolandas stovėjo kiek atokiau. Alanas buvo be galo panašus į savo tėvą. Tik kad tas vilkėjo puošnų apsiaustą ir jo plaukai nebuvo tokie susišiaušę. Nes tai gadintų rimtą išvaizdą.
Jis įdėmiai nužvelgė Dori. Jam visai nepatiko tos mergaitės įvaizdis. Bet kol kas nieko nesakė. Elija paleidusi sūnų atsisuko į Dori.
- Sveikutė Dori, malonu tave čia matyti. Aš esu Elija, O čia Rolandas. - Ji piktai nužvelgė besiraukantį vyrą.
- Na gi, eime viršun. Parodysiu tau tavo kambarį. Pasidėsi savo daiktus. Tikriausiai išalkai? Kai pasidėsi daiktus Eisime vakarieniauti. - Kalbėjo ji maloniai žvelgdama į atvykėlę.
-
- Ką reiškia nusigyvenot? - vartė akis mergaitė. - Juk tu buvai tas, kuris sakydavo, kad ne turtuose esmė, - toliau burbuliavo. - Tai kurių galų apsimetei turtuoliu? Nejau manei, kad man tai rūpi? Man nusispjaut, Alanai, kiek tavo šeima turi pinigų! Ir tu ką, įtraukei į visa tai ir Aurį? Juk jis ne kartą yra minėjęs Senklerių dvarą. Aš tik dabar... aš jaučiuosi pasimetusi, supranti? Negaliu nepykt. Ir atmink, kad pykstu ne dėl to, jog čia ne dvaras, o todėl, kad melavai.
Tačiau draugų pašnekesį kažkas pertraukė. Į koridoriuką atėjo jaunuolis, kuris vaizdavosi, kad Dori čia net nėra. Tačiau kai jis ištarė Dolohovų pavardę, Mendel akys sublizgo. Ar yra tikimybė, kad trylikmetė susipažins su juodaisiais magais?
Mendel nieko nesakė, tik įžengė pro duris ir norėjo aiktelėti. Antrą kartą liko šokiruota, tačiau prieš nosį atsirado Alano tėvai, todėl reikėjo vaidinti visišką neutralumą.
- Labas vakaras, - neva droviai šyptelėjo klastuolė ir linktelėjo berniuko tėvams.
Dori pastebėjo, kad Alano tėtis viską stebi iš kiek tolėliau. Bet juk jis jau turėtų žinoti, kad Mendel grynakraujė, ar ne? Mergaitė įtarė, jog Alano tėvui gali pasirodyti kaip visiška mažvaikė. Auskaras antakyje, o dar tie plaukai... Plaukai, beje, jau buvo gerokai nublukę. Viršugalvyje juodi, o žalia spalva nebe ryški ir labiau matėsi plaukų galų link. Tačiau vis tiek. Spalvota. Mažvaikiška. Gal reikėjo persidažyti, mintyse pagalvojo trylikmetė. Ir nagai Mendel buvo juodai nulakuoti. Kodėl ji nepagalvojo jų nusivalyti?! Ir dar tas makiažas - Dori buvo gerokai pasiryškinusi akis ir lūpas, vaidino panelę. Gerai, kad bent drabužiai atrodė paprastai, nes Matthew pankiškų nepripirko.
- Gerai, ačiū, - atsakė Dori Alano mamai ir paskui ją užlipo į viršų.
Mintyse sukosi tik viena: kaži, ar yra šiuose namuose kokia nors atoki vieta, kurioje ji galėtų nudėti Alaną?
-
Alanas žirgliojo mamai ir Dori iš paskos. Jie ėmė lipti laiptais ir užlipo į trečią aukštą. Rolandas pasiliko antrajame ir kažkur nutolo nuo jų. Keista, maniau, jog Dori gyvens antrame aukšte. Svarstė jis. Ai, gi ten matyt įkurdintos kilmingosios personos. Galvoje turėjo Dolohovus.
Galop, jie nuėjo koridoriumi, tada pasuko dar į kairę ir Elija atidarė vienas iš durų.
Dori kambarys nebuvo labai didelis. Galvūgaliu į lango pusę, prie sienos pristumta stovėjo graži medinė lova, šalia jos buvo patiestas kilimėlis. Lova užtiesta puria švelnia lovatiese. Kambarys turėjo balkoną, o jame stovėjo mažas staliukas ir kelios pintos kėdės. Taip pat kambaryje buvo rašomasis stalas su daug stalčių. Stovėjo supamasis krėslas ir spinta drabužiams ar kitiems daiktams. Prie vienos sienos buvo pastatomas veidrodis, kuriame save galėjai matyti visu ūgiu. Taip pat kambarys turėjo dar vienas duris, vedančias į vonią. Šiuo metu, kadangi diena pasitaikė šilta langas buvo truputį praviras ir į kambarį plūdo gaivus miško oras. Pro jį jis ir matėsi, besidriekiantis tolyn. Žodžiu, kambarys nebuvo perkrautas baldais, tiesiog paprastas ir jaukus.
- Jeigu pasidarytų šalta užsidaryk langą. Išsidėliok viską. Jei ko reikės sakyk gerai? Tikrai. - Kalbėjo Alano mama. Tada paliko Alaną ir Dori vienus.
- Aš ateisiu vėliau. - Pasakė jis ir nuėjęs į savo kambarį išsikraustė daiktus.
Jo paties kambarys irgi buvo trečiame aukšte. Sienos, kur tik pasitaikė vietos išpieštos. Piešė tikriausiai nuo penkerių metų, o gal dar seniau. Iš pradžių, piešinėliai atrodė labai vaikiški, visokie gyvūnai, kuriuos buvo sudėtinga atpažinti. Paskui augant jie keitėsi. Dabar, ant vienos sienos bangavo vandenynas, juo plaukė laivas. Buvo matyti ir jūros padarai smagiai nardantys tose bangose. Ant kitos sienos stūksojo kalnai. Gal todėl viskas atrodė kiek chaotiškai. Bet Jo tėvai nenaikino piešinių nuo sienų.
Kambaryje stovėjo stalas, stalčiuose visokie piešimo reikmenys. Čia stovėjo lova, molbertas. Ir didelė knygų lentyna. Spintoje gulėjo drabužiai, prie jos buvo padėta riedlentė, kuria jis jau senokai bevažinėjo. Taip pat stovėjo didelis narvas, į kurį jis dabar įleido žiurkiuką Judį Riešutą. Pastatė ir Gringo narvelį. Tada įbėrė savo augintiniams maisto ir įpylė vandens. Šiaip kambarys buvo tvarkingas, bet vos pasirodė jo šeimininkas, tvarka dingo. Ant lovos atsirado krūva rūbų, ant stalo dar visokio turto. Žodžiu, viskas vyko kaip visada.
Galiausiai, po kokio pusvalandžio Alanas nurūko į Dori kambarį. Pasibeldė ir įėjo vidun.
- Labas. Ar tu jau gali eiti? Einam, aprodysiu tau visą lūšną, nes matei tik mažą dalį. - Nusikvatojo jis.
-
Dori linksėjo, kol kalbėjo Alano mama. Ji pasirodė tokia gera, kaip ir Alanas. Tai jeigu tas tėvas toks bjaurus, kaip pasakojo grifas, kurių galų šitokia miela moteris susidėjo su juo? Dėl statuso? Dėl turtų?
Kai Mendel liko viena kambaryje, ji pagalvojo, kad ir ji galbūt susidėtų su nemielu žmogumi dėl tokio gyvenimo. Šitas kambarys atrodė taip ištaigingai, o vis dėlto jis skirtas svečiams. Tai kaip tuomet atrodo kiti kambariai? Kaip atrodo Alano tėvų miegamasis? Galbūt puoštas net auksu...
Taip, trylikmetei išties nebuvo svarbu, Alanas turtingas ar ne. Bet šią akimirką Mendel turėjo sau pripažinti, kad vis dėlto tai - didžiulis pliusas. Krizendama mergaitė išsikraudinėjo daiktus, o paskui nuėjo į vonią, eina sau, aš turėsiu atskirą vonios kambarį, ir nusiplovė visą makiažą. Tuomet nusivalė nagus, tačiau auskario išsiimti iš antakio negalėjo, nes atrodytų kaip su skylėmis kaktoje.
Po kokio pusvalandžio į kambarį atėjo Alanas.
- Džiaukis, kad negalėjau atsivežti burtų lazdelės, - pakėlė antakį. - Kitaip tikrai tau kažką padaryčiau. Lūšna, matai, atsirado, - Dori bandė atrodyti pikta, tačiau galiausiai lūpose atsirado šypsnis ir trylikmetė pradėjo juoktis. - Gerai, aš pasiruošusi ekskursijai. Labiausiai noriu pamatyti tavo kambarį.
Ir mintyse pridūrė: bei kažką labai prabangaus.
-
- Nepyk. - Pasakė juokdamasis. Po galais tą mano kambarį. Pagalvojo. Ten betvarkė.
Duris jis buvo palikęs truputį praviras ir koridoriumi pasigirdo žingsniai. Jie sustojo kaip tik prie Dori kambario ir galvą vidun įkišo Dominykas Senkleris. Jaunesnysis Augustino sūnus.
- Labukas. - Pasakė jis ir įėjo į kambarį. Tada kuo ramiausiai klestelėjo į krėslą.
- O kodėl tau negalima turėti burtų lazdelės? - Paklausė jis Dori. Vaikinui buvo devyniolika metų. Jis buvo neaukštas, kone vėjo nupučiamas. Juodaplaukis, mėlynakis, kaip ir jo mama. Plaukai garbanojosi ir stiprino vėjavaikišką įvaizdį. Jam šypsantis skruostuose išryškėjo duobutės.
- Dominykai, tu namie. Labas. - Džiugiai pasakė Alanas. Šį žmogų mėgo, mat buvo priešingybė savo broliui Alfredui. Tik labai retai matė. Nes arba tas mokėsi Hogvartse, arba laiką leisdavo Prancūzijoje. Kone visas atostogas vykdavo pas senelius iš savo motinos pusės.
- Aišku namie. Ar aš galėčiau praleisti?
- Ką praleisti?
- Auris man tiek pasakojo visokių dalykų.
- Kokių dar dalykų?
- Tai gal supažindinsi?
- Kokių dalykų?
- Mano vardas Dominykas panele Dori. Malonu susipažinti. Einam Alanuk, juk panelė pageidavo ekskursijos.
- O ką tau sakė Auris?
- Tikrai nori, kad pasakyčiau? Na, kad tu nuo jos akių negali atitraukti.
- Ką? - Vaikinuko skruostus nudažė raudonis.
- Einam. - Pasakė Dominykas ir atsikėlęs nuėjo prie durų.
Tylėdamas Alanas nusileido laiptais į antrą aukštą. Dominykas atidarė duris ir pasakė.
- Prašom Dori. Čia yra šis tas visai įdomaus. - Ir praleido į kambarį su visokiausiais saugomais senais daiktais, išdėliotais lentynose.
- Čia tikriausiai sukaupta visa mūsų istorija. - Pradėjo pasakoti jis. O Alanas galvojo, kad reiktų nudėti Aurį.
-
Kažkoks vaikinas įėjo į kambarį. Jis buvo daug malonesnis nei tas, kurį draugai susitiko koridoriuke. Deja, jis nugirdo, ką Dori sakė Alanui.
- Labas. Ee... aš... na, gavau tokią bausmę. Prisižaidžiau.
Trylikmetė nenorėjo pasakoti apie svarstymą Magijos Ministerijoje. Bijojo, kad Alano giminaičiai nepalaikytų jos kokia nesuvaldoma kvaiša. Kiek čia daug žmonių, mintyse pagalvojo.
- Man taip pat malonu susipažinti, - pasakė ji vaikinui, tačiau jo vardą akimirksniu, deja, pamiršo, kaip ir to, kurį susitiko prieš tai.
O tai, kas įvyko paskui... Mendel turėjo tramdyti šypseną, todėl bandė kandžioti apatinę lūpą, kad tik nepradėtų džiūgauti. Alanas tik užraudo. Deja, Dori neišlaikė ir kažką pakrizeno. Nieko nesakydama grifui ji įėjo į kambarį, kuris atrodė tartum muziejus. Išsižiojusi ji pradėjo dairytis.
-
- Tai va Panele Dori. Čia kaip matai sukauptos visokios senienos nuo... Na, aš to nežinau. Niekada tais reikalais smarkiai nesidomėjau. Čia jei norėsi platesnės istorijos pasiklausk pas Alano tėvą. Jis tai žinos. Žodžiu, čia pavyzdžiui sena statulėlė. - Jis paėmė Atėnę vaizduojančią skulptūrėlę į rankas.
- Ją padovanojo toks Ytanas Traversas savo mylimajai Aleksei Senkler, dar devynioliktame amžiuje. Žinai kodėl tai žinau? - Jis nusijuokė.
- Kažkada aš ją sudaužiau. Ir kaip tik mano mielasis dėdė Rolandas man dėl to skaitė moralą. Tai ir įsidėmėjau. - Alanas klausėsi pusbrolio tirados ir šypsojosi. Dominykas buvo smagus ir nenustygstantis vietoje. Nors tiesa prisiminus ką jis pasakė apie Aurio paistomus dalykus...
Kambarys buvo didelis, lentynose sustatytos statulėlės, vazos, brangūs seni indai, papuošalai, monetos ir dar visokie niekai. Čia buvo ir baldų, patogių pasėdėti ir paskaityti kokią knygą ar panašiai.
- Dingstam iš čia. Nes aš pamiršau pasakyt, kad man čia uždrausta koją kelti. - Nusijuokė jis ir išėjo iš to kambario.
Paskui jie apėjo dar kai ką. Vaikinai parodė Dori didelę biblioteką, ginklų kambarį. Čia Alanui patiko kur kas labiau, nei tame kambaryje antrame aukšte.
Dar jie pasivaikščiojo po koridorius, kur buvo paveikslų gražiuose rėmuose, kurie dar buvo papuošti raižiniais. Paskui priėjo duris, vedančias į parką.
- Čia gal rytoj ateisim? Dori, mėgsti kvidičą? - Paklausė Dominykas.
- Tikiuos mėgsti, galėtume pažaisti. - Gal ir daugiau jie kur būtų nuėję, bet juos pašaukė Rolandas.
- Tai kur jūs bastotės? Eikit valgyt. Jau jūsų tik betrūksta. - Taigi jie visi užlipo į antrą aukštą ir nuėjo į mažąjį valgomąjį. Prie stalo sėdėjo Grėtė ir Simonas, bei Dominyko tėvai ir Alano mama.
Kai jie susėdo prie gražiai padengto stalo, pasirodė keli tarnai su padėklais. Vakarienei buvo patiekta blynelių, prie jų braškių uogienės ir šokoladinio užpilo. Taip pat daržovių troškinio, varškės apkepo, kelių rūšių salotų. Be to lėkštelių su viskuo, ko reikėjo sumuštiniams pasidaryti. Desertui buvo šokoladinio arba obuolių pyrago. Atsigerti vandens, moliūgų sulčių arba arbatos ir kavos. Žodžiu tam gausiam stalui maisto pasirinkti tikrai netrūko. Prie stalo pradėjo ūžti kalbos. Elija kalbėjosi su Augustino žmona Žaneta. Dominykas užkalbino Alaną, klausinėjo apie mokyklą. Simonas atrodė kažkuo nepatenkintas. Veikiausiai todėl, kad Auris bėgo nuo rimtų pokalbių. Jis bandė klausytis kažko, ką jam pasakojo Augustinas. Grėtė atsainiai valgė salotas. Rolandas dėjosi troškinio ir žvelgė į Dori.
- Sveika, taip ir nesusipažinome. - Pasakė jai.
- Girdėjau, jog skaitei vieną iš mano knygų? Ir kaip patiko?
-
- Devynioliktame amžiuje? - išsižiojo mergaitė. - Oho...
Ji stengėsi nieko neliesti. Irgi bijojo ką nors sudaužyti. Juk tik atvyko į Alano namus.
Tada jie aplankė biblioteką ir ginklų kambarį. Pastarasis Dori pasirodė baisokas, o biblioteka - tartum rojus. Būtų gera joje praleisti vieną kitą pusdienį. Tikrai rastum ką paskaityti.
Dvare buvo daug paveikslų ir viskas čia atrodė nepaprastai prabangu. Jau Hogvartsas žaliaplaukei kvepėjo turtais ir paslaptimi, bet Senklerių dvare šitie pojūčiai buvo kur kas stipresni.
- O taip, - atsakė Mendel vaikinukui į klausimą apie kvidičą. - Žaidžiu Klastūnyno komandoje, esu atmušėja, - didžiuodamasi pasakė.
Bent kažkuo galiu pasigirti, mintyse pagalvojo.
Tačiau pokalbiui išsiplėsti nebuvo lemta, nes trijulę pakvietė Alano tėvas.
Kai Dori atsisėdo prie stalo, buvo šiek tiek nejauku. Visi šitie žmonės, jie juk iš aukštuomenės, ar Dori pavyks neapsijuokti?
Mendel apžvelgė maistą, kuris jai irgi pasirodė prabangus. Nusprendusi paragauti salotų su krevetėmis ėmė krautis jas į lėkštę ir tuo pačiu suprato, kad į ją kreipiasi Rolandas, Alano tėvas.
Dori kukliai šyptelėjo ir jam atsakė.
- Sveiki. Taip, skaičiau veikalą „Garsiausi visų laikų grynakraujai burtininkai ir jų šaknys”. Knyga buvo be galo įdomi, radau informacijos ir apie Senklerius, ir apie savo giminę.
Dori svarstė, kiek Alano tėvai žino apie jos gyvenimą ir visus šituos grynakraujiškumo reikalus. Kaip ji prieš čia atvykstant nepaklausė, ką draugas tėvams pasakojo! Reikėjo išsiaiškinti, o ji to nepadarė.
Kad ir kaip ten bebūtų, apie savo šaknis Alano tėvui Dori labai norėjo užsiminti, mat tikėjosi, kad tokiu būdu pelnys jo palankumą.
-
Savo šaknis? Nustebo Rolandas. Kas ten apie ją gali būti parašyta? Apie Dori jis galima sakyti nieko nežinojo. Alanas apie tokį dalyką kaip jos kilmė nieko neaiškino. Tuo labiau, kad jie nekalbėjo nuo... Rolandas nenorėjo mąstyti apie savo santykius su sūnumi. Elija jam pasakė, kad Alanas atvažiuos ne vienas, kad į svečius atvyks jo draugė iš mokyklos. Štai ir viskas. O paskui prasidėjo tokie dalykai, kad jis net nepagalvojo paklausti Aurio kas ji tokia yra. Jis siaubingai susipyko su žmona. Aišku nieko stebėtino, ji sužinojo apie Durmštrangą. Kas čia dėjosi baisu ir apsakyti.
Tiesą pasakius jis visai nenorėjo išgrūsti Alano į tą mokyklą. Tyčia pradėjo taip kalbėti, dėl Elijos. Po dukters mirties buvo tiesiog siaubinga. Ji tiek sielvartavo, kad porą mėnesių teko praleisti ligoninėje. O ir paskui buvo kažkokia apdujusi, na... Kažko joje nebeliko. Ir Frederikos kambario ji neleido liesti. Viską apleido, o jis niekaip nesugebėjo jos išjudinti. Todėl pasakė Alanui, kad kitais metais jis iškeliaus į kitą mokyklą, kur jam iš galvos pradings visokie vėjai. Rolandas tikėjosi, kad jis pasakys viską Elijai, o tada ji gal pagaliau pabus iš to letargo. Bet kur tau... Rolandas neapskaičiavo, kad Alanas nenorės kelti mamai problemų, kad susitaikys su viskuo ir viskas. Bet tada visą tą istoriją sužinojo Auris. Ir pasakė Elijai ką jai už nugaros daro Rolandas.
Tą dieną jis grįžo namo iš darbo. Ir kilo toks kivirčas... Ji pyko, šaukė ant jo, išvadino visokiausiais žodžiais. Pasakė, kad jis pražudys jų vaiką. Kad jis pabėgs iš namų, nes jam niekados neįtinka. Žodžiu buvo trenksminga kaip niekados. Kai pagaliau jis įsiterpė ir viską jai išaiškino, jie ilgai kalbėjosi. Susitaikė žinoma. Ir po tos dienos viskas atrodo pradėjo eiti geryn. Bet va su Alanu tai kitas reikalas... Tai, ką jis pasakė po Frederikos mirties atvėrė milžinišką bedugnę. Apie tai Rolandas žinoma nepasakojo Elijai. Niekas nežinojo, tik Alanas ir jis pats. Kaip viską ištaisyti Senkleris net neįsivaizdavo. Dar tas Durmštrangas. Jis nepritarė Alano požiūriui, bet tai nereiškė, kad linki jam blogo. Bet tada... Kaip jis galėjo pasakyti jam, kad geriau jis, nei Frederika?
- Savo šaknis sakai. Papasakok apie save. Kas tau patinka, kas tau įdomu? Tu kursu vyresnė už alaną taip? - Tęsė pokalbį su Dori toliau.
-
Regis, Alano tėtis susidomėjo, kas gi tokia per mergaitė sėdi čia, Senklerių dvaro valdose. Akimirką Dori sudvejojo, ką sakyti. Kaip ji galėjo nepaklausti Alano, ką jis yra pasakojęs apie klastuolę savo tėvams? Ar jie žino? Ar žino apie tuos netikrus tėvus žiobarus, apie tai, kad Mendel užaugo nieko nenutuokdama apie burtininkų pasaulį? Ar jie pažįsta mergaitės tėvus?
- Na, aš turiu Delegardžių kraujo. Mano mama yra Delegardi, - prabilo žaliaplaukė. - Tačiau mano pavardė yra Mendel. Tėtis irgi burtininkas, tačiau ne iš tokios senos giminės kaip mama. Aš... na, taip, šiuo metu aš trečiakursė, bet man trylika suėjo rugsėjį, tad su Alanu ne ką ir skiriamės, - metė žvilgsnį į draugą. - Mokausi Klastūnyne, - vis bandė pasakyti kažką, kas draugo tėvą sužavėtų. - Man patinka kerėti, mokytis, skaityti.
Dori šiek tiek melavo. Seniai ji nebemėgsta nei mokytis, nei skaityti. Tačiau juk reikėjo bandyti pelnyti palankumą, ar ne? Gi nesakys šių namų galvai, kad mėgsta slampinėti po pilį, laužyti mokyklos taisykles, apkalbinėti kitus ir kad pradėjo bėgioti iš pamokų.
- Taip pat mėgstu skraidyti ant šluotos, žaidžiu kvidičo komandoje. Esu atmušėja, - toliau pasakojo mergaitė.
Dori paragavo salotų su krevetėmis. Skonis buvo prabangus, kaip ir viskas šiame dvare. Kaži, ar Dori paklausti ko nors Alano tėvo? Ką ji galėtų pasakyti? Kad Alanas daug apie jį pasakojo? Kad paminėjo geru žodžiu? Supras, mintyse pagalvojo, todėl nusprendė apie tai nesakyti nieko.
- Jūsų dvaras labai gražus, - galiausiai ištarė.
-
Mergaitė kalbėjo, kažką jam pasakojo, o Rolandas skendėjo mintyse. Pats užkalbino ją, bet tik todėl, kad norėjo kažkaip per aplinkelius pagaliau prieiti prie sūnaus. Troškinys vėso lėkštėje, aplink jį ūžė kitų žmonių balsai. Jei kas nors rengtų blogiausio tėvo rinkimus, skinčiau pergales. Šaipėsi mintyse iš savęs.
- Tu Delegardi? - Visgi reikėjo klausytis ką ji jam pasakoja. Rolandas įdėmiau nužvelgė Dori. Tikrai turi panašumo kažkokio. Toji šeima buvo kažkokia miglota. Jis ir Elija turėjo ten pažįstamų. Taigi Rolandas paklausė.
- Koks tavo mamos vardas? - Tada ji išbėrė kitus dalykus.
- Tai tau tikriausiai turėtų patikti bibliotekoj. Alanas ten riogso dienų dienas. - Pradėjo sukti kalbą link temos, kuri jam ir rūpėjo. Dar sužinojo, kad mergaitė žaidžia kvidičą. Pats nemėgo to žaidimo, mat kartą, kai buvo paauglys nudribo nuo šluotos ir gerokai susigurino kaulus. O ir šiaip tai buvo veikla, kuri Senkleriui visiškai nesisekė.
- Kaip Klastūnynui einasi? Kaip sezonas? Laimi? - Užklausė, bet tik todėl, kad turėjo gi ką nors pasakyti.
Alanas susipažino su Delegardi. Čia tai bent. Svarstė. Bet net ir tai nubluko. Ką aš padariau? Alanas sėdėjo čia pat, galėjo ranka jį paliesti, o išties buvo be galo toli.
Frederikos mirtis pakeitė daugybę dalykų. Pasikeitė jo žmona. Kažkada įnirtingai siekė karjeros, o dabar... O ir jis pats. Apie mažylę negalvojo, nenorėjo, bandė ją išbraukti, nes galvoti buvo per daug siaubinga. Po jos mirties prišnekėjo tokių dalykų, kad... O paskui, kai pykosi su Elija. Pražudysi mūsų vaiką. Sakė ji. Kad tu žinotum, ką aš jau pridariau...
-
Regis, pasakymas, kad Dori yra labai glaudžiai susijusi su Delegardžiais, gerokai nustebino Alano tėvą. Tik mergaitė negalėjo pasakyti, ar į teigiamą, ar į neigiamą pusę.
- Taip, - atsakė žaliaplaukė. - Mano mamos vardas yra Vanesa. Vanesa Delegardi.
Tada Dori pagalvojo, kad be reikalo užsiminė. O jeigu Senkleriai žinojo, kodėl Dori motina kalėjo Azkabane? O jeigu ji kartu su tėvu ką nors nužudė ir Delegardžiai jau seniai nebe tie, apie kokius Mendel skaitėsi toje knygoje? Juk pati Dori tai nenutuokė, kokius nusikaltimus padarė jos tėvai. Na, bet tu ir kvaiša, mintyse pagalvojo Dori. Negalėjai patylėti? O jeigu Rolandas dabar paklausk, koks jos tėvo vardas? Šito Dori taigi nežino!
Tačiau, žaliaplaukės laimei, Alano tėvas ėmė sukti temą nuo kraujo ryšių. Bet Dori dar pagalvojo apie tai, kad reikės pasikalbėti su Alanu, galbūt šiuose namuose pavyks rasti kokių nors rašliavų apie mergaitės tėvus? Galbūt subtiliai išsiklausinėti vyresniuosius, ką jie apie juos žino?
- O, Klastūnynui einasi puikiai, - gyvai atsakė mergaitė. - Visomis prasmėmis. Kiek čia mokausi, tiek laimėjome mokyklos taurę surinkę daugiausiai taškų, o ir šiais metais panašu, kad taurė atiteks Klastūnynui. Ar ne, Alanai? - draugiškai kumštelėjo draugui į petį. - Kalbant apie kvidičą, žinokite, niekada nepamiršiu, kaip per pirmąsias savo rungtynes praeitais metais sumalėme Varno Nagą į miltus. Labai tikiuosi, kad ateis ir Grifų Gūžtos eilė, - sukikeno.
-
Nors ir sunerimęs dėl Dolohovų ir dėl to, kad Aurio nebuvo dvare, ir dar todėl, jog Dori susipažino su jo tėvais, Alanas kirto su didžiuliu apetitu. Peralko žvėriškai. Prisikrovė blynelių ir tie kaip mat tirpo iš lėkštės. Dominykas jį bandė kalbinti, bet ne kažin kas iš to išėjo. Mat iš pradžių Alanui reikėjo pavalgyti. Bet kai išgirdo tėvą klausinėjant apie Dori šeimą nustojo ryti.
Keista, bet susižavėjimo, kuris turėjo pasklisti nuo jo tėvo nebuvo. Kodėl? Nesuprato Senkleris. Apskritai Rolandas atrodė kažkoks susimąstęs. Alanui pasidarė įdomu kas jau jo tėvui svarbiau už tai, kad Delegardi sėdi prie jo stalo.
- Nereikia gerai? Jūs Klastuoliai šį kartą nelaimėjote taip paprastai. Gal šiais metais jums nuskils dar kartą, bet kitais... Aš įdėsiu didesnį indėlį į Grifų Gūžtos pergalę. Darysiu daugiau namų darbų. Šiais metais truputį.
- Kas negerai su tavo namų darbais Alanai? - Griežtai paklausė mama.
- Viskas, Viskas gerai. Mama aš čia šiaip.
- Aš paklausiu pas Aurį, kaip tavo mokslai.
- Geri tie mokslai. - Sumurmėjo raudonplaukis ir sutelkė dėmesį į blynelius.
- Puikumėlis, vadinasi nusimato puikus žaidimas. - Prabilo Dominykas šypsodamasis Dori. Atrodė, kad tuojau pašoks nuo kėdės iš laimės.
- Jis pamišęs dėl to žaidimo.
- Pasakė Rolandas.
- Aš noriu žaisti šalies rinktinėje. - Toliau kalbėjo Dominykas.
- Net nesvajok. Turi siekti kitokios karjeros. - Griežtai pertarė jį Augustinas, jo tėvas.
- Teisingai. - Antrino jo motina Žaneta.
Pokalbis nukrypo kažkur kitur. Tada Alanas paklausė Dori.
- Ar tu jau pavalgei? Gal galim eiti?
-
Galiausiai į pokalbį įsijungė ir daugiau Senklerių giminės atstovų ir Dori tai padėjo pasijusti ramiau. Mergaitė pabaigė valgyti salotas, o vėliau paragavo deserto. Įsivakarojus pasisėdėjimas tapo visai smagus, tačiau ėmė jaustis kažkoks nuovargis. Šiandien Mendel patyrė nemažai įspūdžių. Todėl Alanui paklausus, ar jiedu gali eiti, mergaitė mandagiai atsiprašė ir kartu su draugu pakilo nuo stalo.
Praėjus porai atostogų dienų Dori visiškai apsiprato prie Senklerių dvaro. Jos netikrų tėvų žiobarų kelių kambarių namelis atrodė kaip kažkoks nesusipratimas palyginus su šia nuostabia vieta. Trylikmetė jau buvo išniukštinėjusi nemažai dvaro vietų, o Alano kambarį mokėjo beveik atmintinai. Klastuolė labai džiaugėsi dėl to, kad pavyko rasti senų laikraščių, kuriuose buvo minimi Delegardžiai. Tačiau paskaityti kada tų laikraščių nebuvo. Dori juos įsidėjo į kuprinę. Išsiaiškins, kas ten parašyta, kai grįš į Hogvartsą.
O šiandien buvo saulėta ir šilta diena, todėl Dori ir Alanas patraukė į dvaro parką. Vaikštinėdami jie pamatė atokiau stovinčius Aurį, kuris jau buvo grįžęs, ir Dolohovus. Dėl pastarųjų Alanas atrodė kiek sunerimęs, kad jie svečiavosi dvare, tačiau draugai apie tai per daug nesikalbėjo.
Dori ir Alanas atsistojo už didelių krūmų. Buvo maža tikimybės, kad trijulė juos pamatys.
-
Auris sugrįžo į dvarą vakar vakare. Net ir tada įžūliai ignoravo tuos du. Bet šiandien jau atėjo metas su jais šnektelėti. Taigi jie stypsojo parke. Auris atrodė visiškai atsipalaidavęs. Kone nuobodžiaujantis. Grėtė pikta. Simonas irgi suirzęs.
- Na, tai kas jus čia atginė?
- Tu dar klausi Senkleri? - Grėsmingai prabilo Grėtė.
- Nesidarkyk Auri gerai? Tu supranti, kad lygiai taip, kaip tave iškėlėme, padarėme kažką iš tavęs, tai va šitaip paprastai nuleisime tave ant žemės.
- Arba po žeme mielas pusbroli. - Simonui antrino Grėtė.
- Ką tu sau galvojai išeidamas mokytojauti ką? Tu suvoki, kad per tave eina visi daiktai? O ką tu? Išėjai ir pasodinai kažkokį žmogėną vietoje savęs.
- Tai kas? Aš nesu krauju pasirašęs amžinai su jumis darbuotis.
- Tu įklimpęs Senkleri ir taškas. Gerai, tarkim šiais metais pažaisi mokytoją bet kitais grįši atgal supratai? - Rėžė Grėtė.
- Klausykit judu. Abu dabar esate mano namuose ir ne jūsų sumautas reikalas ką aš veikiu ir ko neveikiu aišku? Aš padėjau jums sukurti sistemą, Bet aš nepasirašiau su jumis dirbti iki savo dienų galo aišku? Viskas, pabaiga atėjo. Aš nebegrįšiu atgal. Taškas.
- Tavo namuose Auri? - Pašaipiai prašneko Simonas.
- Kokiuose tavo Auri? Tu nulis aišku? Nulis, kaip ir tavo alkoholikas tėvas. Nei vienas tavo giminaitis net piršto dėl tavęs nepakrutins. O jeigu tu toliau darysi šitas nesąmones. - Jis brūkštelėjo sau per gerkle, vaizdingai išreikšdamas Aurio laukiantį likimą.
- Kaip ten su Džamile ką Senkleri? Sakei, kad baigta, o ji Londone, mes žinome. - Toliau tęsė Grėtė. Auriui jie nusibodo. Jis keikė save, kad būdamas jaunas kvailys su jais susidėjo. Kad būdamas penkiolikos ėmė pamažu klimpti. Iš pradžių smulkūs pavedimai o paskui... Dolohovai buvo už jį vyresni visu dešimtmečiu ir kažkada susidėdamas su jais Senkleris padarė didelę klaidą. Ir jie teisūs. Jeigu Auriui kas nutiktų, kas už jį pakeltų vėją? Jau kai buvo mažas vaikas jam buvo aiškiai parodyta ko jis vertas. Jo niekas neieškojo, kai paspruko nuo savo tėvo. Jis atsirado dvare ne dėl karštos šeimyniškos meilės, o tik todėl, kad taip reikėjo.
- Ko tyli ką Senkleri?
- Aš neturiu jums duoti jokių ataskaitų.
- Man atrodo, kad reikia jį pamokyti. - Pasakė Simonas ir išsitraukė lazdelę. Auris staiga pagalvojo, kad parkas keistai tuščias. Kad nesimato nei vieno giminaičio. Ar taip susitarta? Nesąmonė, man paranoja. Dominykas. Į jį Auris galėjo dėti kažkokias viltis, bet pusbrolio nebuvo. Jis iš pat ryto išrūko pas savo draugę. Alano mama ir jo teta Žaneta išvyko į reidą po parduotuves. O jo dėdės. Jie regis namie. Bet toli. Parkas juk didelis. O vaikai. Alanas ir Dori. O, kad jie tik nesugalvotų išeiti pasibastyti. Meldėsi jis mintyse.
- Auri, arba tu padarai savo darbus iki galo ir grįžti į savo vietą, arba pasigailėsi. - Simono lazdelė nukrypo į jo pusę. Auris irgi spaudė saviškę rankoje.
-
Atostogos atrodo skriejo ant sparnų ir prabėgo jau kelios dienos. Viskas klostėsi tikrai gerai. Alano Džiaugsmui Alfredas lyg po žeme prasmego, o jo tėvas... Tas atrodo buvo nusiteikęs kuo maloniausiai. Mama atrodė nepalyginamai geriau. Daug žvalesnė. Dolohovų jis nematė, nebent tada, kai ateidavo laikas sėsti prie stalo. Jų Alanas bijojo. Tikrai. Šie jam atrodė laukiniai, pavojingi. Kartą, kai Dingas buvo dar visai mažas šuniukas, jie svečiavosi pas juos. O gal pas Aurį. Dingas įsmuko į Grėtės kambarį ir kažką ten sugraužė. Alanas lipo laiptais, išgirdo kažkokį triukšmą. To kambario durys buvo praviros. Staiga, sukaukė šuo, o Alanas jau nebe lipo, o lėkė laiptais. Grėtė spyrė šuniui ir Dingas išlėkė iš jos kambario. Paskui jį išėjo ir ji. Kokios tada buvo tos moters akys... Alanas visada atsimins.
- Žiūrėk savo šunį berniūkšti. - Pasakė ji tada.
- Nes jeigu ne... - Alanas apie tą reikalą niekam nepasakojo. Išvis aptildavo, kai tie žmonės apsilankydavo dvare.
O dabar, jie su Dori buvo sode. Stovėjo už tankių krūmų ir matė trijulę, Aurį ir Dolohovus.
Alanas norėjo eiti. Bet bijojo ir krustelėti. Bijojo, kad juos išgirs. Be to tas pokalbis prikaustė berniuko dėmesį. Jo akimis Auris buvo didelis, stiprus ir jam nieko negalėjo nutikti. Bet va dabar... Jis pamatė ištrauktas lazdeles. Širdis pradėjo pašėlusiai trankytis, o galvoje bėgo mintys. Turiu bėgti pakviesti tėtį. Reikia pakviesti ką nors. O jei Auriui kas nutiks? Ne, kol nubėgsiu. Nejučiomis paėmė Dori už rankos ir smarkiai suspaudė. Gal man ją pasiųsti? Staiga pagalvojo. O jeigu mane išgirs, kad kalbu? Viską apmąstęs jau norėjo pats žengti iš už krūmų. Užstoti Aurį. Būtume bent du prieš du. Bet tada pasijuto toks menkas. Vaikas, ką jis gali jam padėti? Dar tik pakenktų tikriausiai. Širdis lipo pro gerklę. Ką daryti?
-
Draugai ėmė klausytis Aurio ir Dolohovų pokalbio. Besiklausant Dori pajuto, kaip pradėjo stipriau plakti jos širdis. Alanas stipriai paėmė mergaitę už rankos. Buvo baisu.
Trylikmetė suprato, kad Auris yra kažko prisidirbęs. Tiesą pasakius, tie Dolohovai, jie Mendel atrodė įdomūs. Ji matė, jog šie nėra geri. Kažkuri mergaitės dalelė labai norėjo su jais pabendrauti, tačiau Dori matė, jog ji jiems yra visiškas nulis, bevertis vaikas.
Mendel prisiminė Aurio pamokslus apie tai, kad Dori nesiveltų ten, kur nereikia. Ar apie tai kalbėdamas Auris šitai turėjo omeny? Ar tai reiškė, kad jis turi nužudyti kažkokią Džamilę, bet to padaryti nenori, ir dabar Dolohovai jį persekioja?
Trylikmetę nukrėtė šiurpas. Ne, į panašias situacijas ji papulti nenorėtų. Bet kas gali atsitikti Auriui čia, Senklerių dvare? Ar tai išties pavojinga? Galbūt Dolohovų grasinimai yra tik beverčiai žodžiai? Ar Auris sugebėtų prieš juos abu apsiginti? Akies krašteliu stebėdama reginį Dori prognozavo, kad tuoj gali prasidėti kerų karas.
-
Auris jau žinojo, kad šiandien tikrai sausas neišlįs iš to reikalo. Kad dabar yra vienut vienutėlis. Kaip visada. Niūriai pagalvojo jis. Ir ką galima kaltinti dėl šito? Pats įsivėliau į tuos reikalus.
- Tai tavo paskutinis žodis? Tu ir toliau laikysiesi savo? - Kokie kvaili klausimai. Auris tylėjo ir tą tylą tie du suprato taip, kaip ir reikėjo.
- Cru...- Vos pamatęs Simono lūpas sujudant jis tuojau puolė pats.
- Sectumsempra. - Bet Grėtė spėjo atmušti Aurio kerus siųstus broliui.
Užvirė kautynės. Iš lazdelių lėkė žaibai. Kol kas Auris puikiai laikėsi prieš tuos du. Jis neabejojo, kad gali tuodu nugalėti. Dvikovos, kautynės burtų lazdelėmis buvo jo kraujyje. Jis dievino tokius dalykus. Bet visgi Senkleris buvo vienas, o jie dviese.
- Crucio. - Šį kartą, Grėtė paleido kerus, Auris nespėjo išsisukti ir parvirto ant žemės. Jį sukaustė siaubingas skausmas. Net nepajuto, kaip suriko. Parko vėjelis tik išnešiojo jo balsą.
- Liaukis mums prieštarauti Senkleri ir viskas bus kaip visuomet. - Niekada nebus. Auris tą žinojo. Niekada daugiau nebus kaip visuomet. Reikia pakilti. Galvojo jis. Turiu atsistoti. Skausmas pradingo ir jis lėtai atsisėdo. Akys buvo sklidinos neapykantos.
-
Alanas klaiko ten iš siaubo. Net kvapą trumpam sulaikė. Stebėjo tas kautynes, kurios berniukui baisiai prailgo. Žiūrėjo, kaip Auris atmušinėje kerus, kaip šokinėja nuo jų išsisukinėdamas. Stebėjo ir galvojo, maldavo, kad tik kas nors ateitų ir viską čia sustabdytų. Prašau Tėti, na prašau, jei tu ateitum aš... Bet niekas taip ir nepasirodė.
O tada pusbrolis susmuko ant žemės, Alanui pasidarė šalta. Ne, jeigu liksiu čia, krūmyne. Nė už ką, niekada! Tą akimirką, kai išgirdo jo šauksmą net baimė kažkur pranyko, gal sutekėjo į žemę.
- Lik čia. Tu be lazdelės. - Vien lūpomis kone negirdimai sušnibždėjo Alanas Dori ir movė iš slėptuvės.
Rankoje tvirtai gniaužė lazdelę. Plaukai liepsnojo, akyse degė ryžtas. Jei galėtų, užsiundytų ant jų gyvates, pasinaudotų savo šnypštūno talentu. Bet jų čia nebuvo nei vienos.
- Expeliarmus, protego, sustink, Petrificus totalus! - Paleido skirtingus kerus į tuos du žmogiūkščius.
-
Dori tyliai aiktelėjo, kai Simonas vos nepasiuntė nedovanotinų kerų į Aurio pusę. Tačiau Auris buvo nepėsčias, jis ėmė kovoti. Bet vienas kerų paleidimas buvo lemtingas ir vyresnįjį Senklerį supančiojo tikriausiai nežmoniškas skausmas. Dori į jį žiūrėjo, o jos kakta raukėsi. Buvo sunku tai matyti. Alanas kažką mergaitei pasakė, bet ji, deja, neužfiksavo ką, tik toliau pro kamputį stebėjo Aurį.
Žinoma, kad draugas šoko iš slėptuvės ir ėmė laidyti kerus į Dolohovus. Trylikmetė, nors ir be burtų lazdelės, negalėjo tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip Dolohovai sumals į miltus Senklerius. Ar sumaltų? Dėl šito Mendel nebuvo tikra, tačiau Auris juk jau gavo į skūrą, o Alanui trylika.
Tad Dori šoko į veiksmo sūkurį ir nubėgo prie Aurio. Šis sėdėjo. Mendel bandė padėti jam atsistoti.
- Kelkis! Kelkis! - traukdama raudonplaukį už rankos ragino ji.
Ir tada Dori padarė kai ką neapgalvoto. Mergaitė pagriebė iš Aurio jo lazdelę, nutaikė ją į Grėtę ir neapykantos kupinu vidumi suriko:
- Crucio!
-
Tai, kas buvo blogiausia žinoma ėmė ir atsitiko. Auris pašiurpo pamatęs kas išlindo iš krūmų. O tai, kas vyko toliau, privertė jį pasijusti labai dvejopai. Ir pyko ant tų dviejų, ir žavėjosi jais. Alano kerai išmušė lazdelę iš Simono rankų ir jis puolė jos gaudyti. Kiti deja prašvilpė pro šalį. Bet Dori...
- Atiduok lazdelę Mendel! - Auris jau stovėjo ant kojų, kai ji paleido nukryžiavimo kerus. Grėtė nudribo ant žemės, bet vietoj klyksmo pasigirdo tik juokas. Tuo tarpu Auris išplėšė savo lazdelę Dori iš rankos.
- Kas čia dabar Auri? Tavo pastiprinimas? - Pasigirdo pašaipos kupinas Simono klausimas.
- Delegardi, anksti pradedi. Bet nemoki. - Tarė Grėtė ir atsistojo. Tada nukreipė lazdelę į Dori.
- Nori, pamokysiu? - Auris neketino laukti kas bus, nes Simonas irgi buvo čia pat. Jis puolė į kovą. Iš vaikino lazdelės šovė auksinės liepsnos ir pataikė Simonui į lazdelę laikančią ranką. Jo odoje pasirodė žaizdos. Kitas pliūpsnis teko Grėtei ir šypsenėlė dingo iš moters veido.
- Senkleri, kasi sau kapą. - Pasakė ir dabar jos dėmesys nukrypo į paauglius.
- Įdomu ką darysi, kai priversiu juos bliauti iš skausmo. - Nusišaipė ji.
-
Beveik visi jo kerai pralėkė pro šalį. Alanas nė nemanė pasiduoti. Nors Auris regis labai baisiai nenukentėjo. Kurį laiką spoksojo ką daro Dori, kuri nepaklausė jo ir nepasiliko slėptuvėje. Išgirdęs Grėtės kalbas jis žengė užstodamas draugę, kuri vėl liko be lazdelės. Dabar Dori buvo jam už nugaros. O tada Alanui atėjo mintis, kuri pasirodė esanti tiesiog nuostabi.
- Serpensortia. - Iš lazdelės galo išniro gyvatė, o Alanas pasijuto kuo puikiausiai. Jis prabilo šnypštūniškai ir toji puolė šliaužti ten, kur stovėjo Dolohovai.
- Tai mano dvaras, mano ir mano šeimos namai. Jūs čia pašaliečiai. - Pasakė jis.
- Tik krustelėkit ir aš liepsiu jai paleisti į darbą iltis. - Nesijautė kaip trylikos metų berniukas. Šnekėjo ramiai ir užtikrintai. Abiejų Dolohovų veiduose pasirodė pašaipios šypsenos.
- Oho, kaip matau bus įdomiau, nei atrodė. - Nusikvatojo Simonas Dolohovas.
-
Dori nuostabai, nukryžiavimo kerų užkeikimas pataikė į Grėtę ir tą akimirką mergaitės akys keistai sublizgo. O bet tačiau, nors moteris ir nukrito, vietoj to, kad raitytųsi iš skausmo, ji ėmė juoktis. Kad tave kur! Dori, kvaiša tu, nesugebėjai, mintyse save peikė trylikmetė. Aplankė nusivylimas, susimaišęs su pykčiu ant savęs.
Auris, žinoma, atsiėmė savo lazdelę. Grėtė ėmė grasinti, kad pamokys mergaitę, kad privers Dori ir Alaną bliauti iš skausmo. Tačiau kažkodėl trylikmetė nebijojo, galbūt dėl to, kad nieko panašaus nebuvo patyrusi ir tiesiog negalėjo suvokti, kad Alano namuose juos gali kas nors nuskriausti, nors tikrai galėjo, nes čia vyko kova.
Alanas užstojo Dori. Mergaitė paėmė berniuką už kairės rankos. Žinojo, jog dėl amžiaus raudonplaukis Dolohovams yra menkas priešininkas, tačiau už jo jautėsi žymiai saugiau. Ypač, kai neturėjo burtų lazdelės. O tada... o tada Alanas iš saviškės paleido gyvatę. Dori išsižiojo. Iškart pasijautė taip, tarsi jų pusė būtų daug pranašesnė už tuos du. Bet blogosios porelės, regis, tai negąsdino ir tada Mendel pagalvojo: galbūt ir jie šnypštūnai?
-
Auriui atrodė, kad sapnuoja. Kad prasidėjo kažkoks košmaras. Ak Alanai, ką tu išdarinėji? Kaip nenorėjau, kad tu patektum į visa tai, bet... O Dori, kuri turėjo būti tik jo mokinė dabar įsipainiojo į visą šitą nelemtą istoriją ir jis neįsivaizdavo kaip tai galėtų atsiliepti vėlesniam jos gyvenimui. Ar Simonas ir Grėtė ją pamirš ir paliks ramybėje? Auris tikėjosi, kad ji jiems mažiausiai rūpės.
Gyvatė rangėsi ir atrodė grėsmingai nusiteikusi. Alanas niekada niekam nerodė, kad yra šnypštūnas. Tą žinojo jo tėvai, aš na ir dar gal keli žmonės. Jeigu Auris teisingai suprato, tai pusbrolis gėdijosi šitos galios, nes jam atrodė, kad tai jį kažkaip sieja su juodąja magija. Ar Alanas galėtų liepti gyvatei rimtai pulti? Nesąmonė. Juokinga. Bet tada menėje statulas taiužleido ant mūsų su Juzefu.
Jau viso to buvo per daug. Reikėjo viską sutvarkyti. Auris užsimojo lazdele.
- Expecto Patronum. - Iš jos šovė jo gynėjas. Tai buvo lūšis. Ji nusklendė link dvaro.
-
Alanas ramiai stovėjo, jautėsi kažkaip keistai, tarytum būtų įšalęs. Nejautė jokių baimės emocijų, kurios taip neseniai vertė daužytis širdį. Dori jam padavė ranką ir jis dabar pasijuto dar tvirčiau, nei seniau. Dolohovai dar vis nieko nedarė. Užtai Auris iškrėtė kažką keisto. Jis pasiuntė gynėją į dvarą. O po kelių sekundžių į parką nusileido du žmonės. Jo tėvas ir dėdė Augustinas. Jie laikė kavos puodelį. Vadinasi čia atsirado su nešykle. Juk jie buvo parko gilumoje, reikėjo gerokai paėjėti. Alanas pajuto neapykantą jiems. Ar jie žinojo kas čia dedasi? Ir dabar sau ramiai gėrė kavą?
- Einam. - Jį pasiekė tėvo balsas. Rolandas priėjo ir uždėjo ranką jam ant peties. Alanas ją nusipurtė. Jo dėdė Augustinas paėmė Dori už rankos ir norėjo vestis iš čia.
Ar Auris galvoja, kad aš jį paliksiu vieną? Gal iš proto išėjo?
- O tu taip ir nueisi? - Kreipėsi jis į tėvą.
- Daryk ką nors, jeigu jau čia pasirodei.
- O ką aš turiu daryti? Auris pats gali išspręsti savo problemas. O jūs... - Jis nužvelgė Dori ir Alaną. - Eisit į namą ir viskas.
-
Dori norėjo, kad ta gyvatė suėstų Dolohovus, tačiau vietoj to Auris pasiuntė gynėją ir netrukus šalia atsirado Alano tėvas ir Augustinas. Pastarasis paėmė mergaitės ranką norėdamas išsivesti ją iš čia, tačiau Mendel tik piktai ištraukė savo ranką ir kažką tyliai suburbėjo.
Trylikmetė džiaugėsi, kad pasirodė dar du žmonės. Juk tai reiškė, kad jie padės Auriui, ar ne? Tačiau apžvelgusi žmones ir besiklausydama jų pokalbio Dori jau nebebuvo tuo tikra.
- Alanai? Auri? Einam iš čia?
Mergaitė nenorėjo palikti Aurio čia vieno. Pasijuto nei šiaip, nei taip. Negi Alanui ir net Auriui Senklerių dvare gali būti nesaugu? Ne taip Mendel įsivaizdavo gyvenimą grynakraujų burtininkų dvare. Apėmė kažkoks nusivylimas.
-
Savijauta buvo šiaip sau. Ar jis tikėjosi, kad giminaičiai pasakys ką nors jį užstodami? Ne. Tiesą pasakius ne, bet vis tiek buvo gaila. Auris aišku ir kvietė juos tik tam, kad pasiimtų vaikus, bet vis tiek...
- Alanai, Dori, eikit iš čia. Tuojau pat. Alanai, niekada nedrįsk kištis į mano reikalus supratai! - Jis kuo ramiausiai pradangino tą gyvatę. Dar to betrūko, kad jo pusbrolis imtųsi tokių nesąmonių.
- Nežinojom, kad pas jus yra šnypštūnas. - Pasakė Simonas Rolandui.
- Ir dar jis... - Paniekinamai tarė Grėtė.
- O jūs kalbėjot apie civilizuotą pokalbį. - Visgi tarstelėjo Rolandas.
- Mes ir kalbėjomės, bet vaikėzai...
- Vaikus palikit ramybėj Simonai.
- O tu žinai, kad Delegardi yra tikra Delegardi? Jau tokia jauna ir prašau, nedovanotini kerai jos pirmas ginklas.
- Ką tu čia kliedi Grėte? - Į pašnekesį įsikišo Augustinas.
- Gali jos pačios paklausti. - Nusivaipė ji. - Auris pasijuto pavargęs nuo savo gyvenimo.
- Na, tai jūs gal jau eisit? Mes čia dar aptarsime kelis niuansus. - Pašaipiai kalbėjo Simonas.
- Aš neturiu ką su jumis aptarinėt. Iliobelo. - Iš Aurio lazdelės staiga išlindo daugybė plonyčių gijų. Jos mitriai apraizgė brolį ir seserį, susuko lyg į kokį voratinklinį kokoną.
- Viso Gero. - Rėžė Auris ir nuėjo tolyn nė neatsigręždamas.
- Pasigailėsi Senkleri. - Piktai sušnypštė Grėtė jam pavymui. Auris tolo nuo viso to būrelio. Norėjo palikti dvarą, išeiti kažkur, dar nežinojo kur. Viskas buvo blogai. Dar ir vaikai čia įsivėlė. Tas buvo tikriausiai blogiausia.
-
Viskas taip greitai kaitaliojosi. Regis jie taip neseniai tūnojo krūme, o dabar čia jau jo tėvas ir dėdė. Kodėl Auris pyksta ant manęs? Bet aš gi negalėjau jo taip palikti? Gi negalėjau. Alanas tylėjo. O apie jį vyko tas pokalbis. Tėvas paliktų Aurį vieną su tais dviem. Na, bet manęs juk nenusitemtų ar ne? Nors jis ir stipresnis žinoma. Vadinasi, jie viską žinojo apie tą pokalbį ir koks jis turi būti. O mama. Ar ir ji žinojo? Kodėl ir mama taip elgiasi? Auris įsivėlęs į nešvarius reikalus. Įklimpęs iki ausų. Ar tie Dolohovai galėtų jį... Galėtų jį nužudyti? Alanas pašiurpo. O jeigu taip atsitiktų? Kodėl Auriui išvis reikėjo lįsti į tas nesąmones? Jis nepastebėjo kaip pradingo gyvatė, nes pasirodžius tėvui vėl virto tokiu, koks buvo. Trylikamečiu pasimetusiu berniuku.
Viskas vėl žaibiškai pakito. Dabar tie du buvo susukti kaip dvi lėliukės. Alanas išsiviepė. Jo tėvas puolė jiems į pagalbą. Nekenčiu...
- Einam Dori. - Dabar jau nebuvo ko čia pasilikti. Tada jis dar pagalvojo ir apie jos paleistus kerus. Kaip jai išvis atėjo į galvą naudoti būtent šiuos? Alanas negalėjo suprasti.
-
Dori klausėsi, ką visi kalbėjo. Grėtė užsiminė apie nedovanotinus kerus. Tačiau pati mergaitė nesijautė kaip tikra Delegardi. Numanė, jog tikriems Delegardžiams šitie kerai būtų puikiai pavykę. Mendel jautėsi nusivylusi savimi, kad sugebėjo pataikyti kerus, bet jie nesuveikė.
O Auris buvo ne iš kelmo spirtas, jis ėmė ir apraizgė plonomis gijomis Dolohovus ir paskui nuėjo. Dori lūpose atisirado šypsnis. Vis tik Auris nugalėjo. Šaunuolis!
Mergaitė linktelėjo Alanui ir patraukė atgal į dvarą. Ėmė jaustis ramuma, buvo džiugu, kad viskas gerai baigėsi. Tačiau dabar trylikmetė pagalvojo, kad ar neteks aiškintis Alanui, kodėl Mendel pabandė paleisti nedovanotinus kerus? Ar Alanas dėl tokio jos poelgio nenuliūs? Bet juk jie patys kankino Aurį, mintyse pagalvojo dingdama dvaro gilumoje.
-
Nuo to siaubingo įvykio praslinko jau kelios dienos. Dolohovai išvyko iš dvaro, o Auris taip ir nebesugrįžo. Kur jis klajojo Alanas neturėjo supratimo. Senkleris bandė apie viską kalbėtis su mama, bet iš to pokalbio ne kažin kas išėjo. Jam pradėjus mama atrodė liūdna, nenorėjo veltis į šią temą. O su tėvu kalbėtis jis ir pradėti neketino. Po viso to nutikimo Jis ir dėdė Augustinas dar ilgai negrįžo iš parko, matyt kažką su Dolohovais nutarinėjo. Žodžiu, atmosfera nebuvo pati geriausia.
Su Dori apie tai jis nekalbėjo. Nors ypač vakarais, kai likdavo savo kambaryje vienas mąstydavo apie jos pasirinktus kerus. Nukryžiavimo kerų esmė yra mėgautis kito skausmu, tada jie bus stiprus. Alanas tą žinojo, perskaitė vienoje iš bibliotekoje esančių knygų. Bet jai nepavyko. Raminosi jis šia mintimi. O paskui susimąstydavo ir apie save patį. Ar būčiau liepęs gyvatei rimtai pulti? Tada prisimindavo tas statulas mokykloje. Bet aš gyniausi. Na parke gyniausi tik tiek. Bet tos statulos... Alanas prisiminė koks tada piktas jautėsi. Bet ten juk buvo mano pusbrolis. Galima sakyti brolis. Jeigu statula būtų didesnė? Kas tada? Alaną kamavo visokiausios mintys apie save patį, apie Dori, apie tai, kur yra Auris. Dar buvo įdomu ką nutarinėjo jo tėvas ir Dolohovai pasilikę tada parke.
Atostogos prarado visą smagumą. Bet jau liko nedaug laiko iki mokyklos. Reikėjo nuveikti ką nors smagaus. Prasiblaškyti nuo viso to, kas dėjosi dvare.
Buvo rytas, jie tik neseniai po pusryčių. Jis ir Dori sėdėjo jo kambaryje. Kuris buvo daugmaž aptvarkytas. Nors stalas šiuo metu buvo išterliotas dažais, ant jo gulėjo kažkoks nepabaigtas paveikslas, dar keli teptukai, indelis su panaudotu vandeniu į kurį mirkė teptukus ir tuščias puodelis iš kurio jis naktį gėrė arbatą. Na taip, kai Alaną kamuodavo visokios mintys jis imdavosi piešti, taigi, naktis buvo derlinga.
- Klausyk, gal nori susipažinti su mano draugais? Na aišku jie žiobarai, bet vis tiek... Jeigu nori, galim šį vakarą nueiti į mūsų susitikimų vietą. - Pasiūlė jis.
-
Senklerių dvare Dori jautėsi gerai. Jau apsiprato su ta mintimi, kad Senkleriai - nėra ideali šeima, kaip kad iš pradžių atrodė mergaitei. Pasirodo, čia irgi vyksta visokių dalykų ir tas grynas kraujas, Mendel ėmė pripažinti, kartais atneša daugiau žalos, negu naudos, nors nepaisant visko trylikmetė gryną kraują vis tiek gerbė.
Nuotaikos nebuvo pačios linksmiausios, tačiau šiuo metu Dori jautėsi ramiai. Buvo rytas, ji sėdėjo ant Alano lovos ir dairėsi po kambarį. Vadinasi, naktį nemiegojo arba miegojo mažai, pagalvojo mintyse žiūrėdama į paveikslą ir tuščią puodelį. Jai patiko toks Alano meniškumas, nors pati Dori meno nemėgo. Atrodė, kad ji galėtų valandų valandas tiesiog stebėti grifą ir juo žavėtis, kol jis tapytų. Ji įsivaizdavo tai ateityje, tačiau dabar veržtis į jo kambarį vėlais vakarais nedrįso.
Kai Mendel išgirdo Alano pasiūlymą, jos viduje ėmė kažkas virti. Žiobarai, tik pagalvojo ji. Tačiau jokios reakcijos į tai mergaitė neparodė. Nepaisant to, kad jiedu su Alanu buvo pakankamai skirtingi, na, Dori nemėgo nei meno, nei gyvūnų, o juolab žiobarų, o Alanas nuolat taikstėsi su Dori karštu būdu, draugai kažkaip puikiai suėjo ir leisti laiką kartu buvo taip paprasta ir malonu. Tad ji nenorėjo Alano įžeisti, nes žinojo, kad tie draugai jam yra svarbūs. Be to, iš tikrųjų norėjosi su jais susipažinti. Pamatyti, su kokiais žmonėmis ne mokykloje bendrauja grifas.
- Gerai, - atsakė Dori. - Kadangi lazdelės neturiu, tai jų tikrai nenudėsiu, - nesusilaikė nepapokštavusi ir ėmė juoktis. - O jie ar žinos, kad mes burtininkai? - paklausė.
Trylikmetė atsistojo ir nuėjo prie Senklerio stalo. Pradėjo žiūrinėti paveikslą. Jis jau buvo sausas, tad Mendel braukė per jį pirštais.
-
- Ne, apie magiją jie nieko nežino. Apie burtininkų pasaulį pasakojau tik Enrikai. - Pasakė jis. - Ir puiku, galėsim vakare išeiti. Mane čia slegia. - Dori ėmė apžiūrinėti jo piešinį, tas buvo šlamštas. Žiūrint Alano akimis. Nieko gero. Kažkokia terlionė. Paveikslas nieko tikro nevaizdavo, jis tiesiog rinkosi bet kokius dažus ir leido rankai judėti kur papuola, taigi gavosi kažkoks spalvų žaismas.
- Nieko gero. - Pasakė ir paėmęs nuo stalo tą reikalą sugrūdo į šiukšlių dėžę. Tuo tarpu narvelyje kaip pasiutusi ėmė duotis Gringo ir Alanas ją išleido iš ten. Voverė patenkinta įsitaisė jam ant peties. Alanas sugrįžo atgal ant lovos. Laukė vakaro. Norėjo išdumti į žiobarišką rajoną. Tikėjosi, kad ten ras Eriką, Džiordžį ir Nikolą. Ir labai nenorėjo ten susidurti su Trevoru Nikolsonu, su kuriuo beveik visi susitikimai pasibaigdavo muštynėmis.
-
Dori nustebo, kai Alanas sugrūdo savo paveikslą į šiukšlių dėžę. Jis buvo gražus, pamanė trylikmetė. Regis, visa šita situacija su Dolohovais Alaną labai palietė, atsiduso.
- Man buvo gražu, - pasakė mergaitė ir gūžtelėjusi pečiais vėl įsitaisė prie grifo ir ėmė stebėti jo voverę. - Kitą kartą neišmesk, - paprašė. - Aš pasiimsiu.
Diena buvo itin rami ir tyli. Draugai gerą pusdienį plepėjo apie nieką, žaidė sproginėjančiomis kortomis ir bimbinėjo iš kampo į kampą dvare.
Atėjus vakarui Mendel pasipuošė: įsivėrė savo auskarus, kuriuos prie Alano tėvo įprastai išsiveria, pasidažė akis, lūpas, nusilakavo juodai nagus ir įšoko į tamsiausius drabužius, kuriuos turėjo. Norėjo atrodyti kuo pankiškiau prieš tuos žiobarus. Galiausiai paaugliai išėjo iš dvaro.
-
Kai Alanas ir Dori galima sakyti parskuodė namo Senkleris troško tiesiog prasmegti kiaurai žemę. Vakaras siaubingai klaikiai nenusisekė. Ir šios atostogos irgi.
- Atsiprašau dėl visos šios niekam tikusios viešnagės. Dėl viso to, kas nutiko sode ir šiaip. - Prabilo tik tada, kai abu vėl sėdėjo jo kambaryje. Apie savo paliktus draugus nenorėjo ir galvoti. Kažką mestelėjo jiems, kai Dori nutempė jį šalin. Ar jau viskas? Ką jis galės jiems paaiškinti paskui? Žinoma buvo gerai, kad Dori ėmėsi veiksmų ir išgelbėjo nuo niekam tikusių aiškinimų dabar. Bet juk jam vis tiek teks kada nors su jais pakalbėti. Arba ne. Gali juk ir vengti jų.
Likusios atostogų dienos pralėkė ramiai. Prieš mokyklą žinoma vyko šurmulėlis, kaip visuomet. Mama rūpinosi jų daiktais, ragino viską susimesti ir paskubėti, kad nereikėtų to daryti paskutinę minutę. Tėvas išliko toks pat kaip visuomet. Tik vienas keistas dalykas nutiko su juo tą rytą, kai reikėjo išvykti.
Tada jie su Dori sėdėjo bibliotekoje ir Alanas jai kažką pasakojo. Kai atsivėrė durys ir įėjo Rolandas.
- Man reikia su jumis pasikalbėti. - Ramiai pasakė ir klestelėjo ant kėdės priešais juos. Atrodė kaip visuomet pasitempęs, rimtas ir kažkoks šaltas. O gal Alanui tiesiog taip atrodė, mat buvo nusiteikęs prieš tėvą.
- Labai tikiuosi, kad mokykloje nepasklis kalbos apie viską, ką judu netyčia matėte sode. - Alanas norėjo atrėžti, kad tikrai pasklis. Kad jis tikrai papasakos viską direktorei ar kam nors, kas viską sustabdytų. Bet tylėjo.
- Antra ir svarbiausia nesikiškit kur jums nepriklauso. Auris yra suaugęs žmogus ir pats už save atsakingas. Ir nebandykit nieko aiškintis. Patarčiau nurimti. Viskas susidėlios į savas vietas. - Nejau? Na žinoma, Juk susitarei kažką su Dolohovais sode. Galvojo ir vis tiek tylėjo. Ar aš prisibijau savo tėvo? Jų abiejų akys susitiko ir Alanas greitai nusuko savas.
- Susitelkit į savo mokslus. Tai dabar jūsų svarbiausias reikalas. - Gal norėjo dar ką nors pasakyti. Alanui atrodė, kad tikrai taip. Bet visgi nutylėjo. Tik padavė Alanui kažkokį paketėlį atsikėlė ir išėjo iš bibliotekos. O vėliau jie grįžo į mokyklą. Senkleris taip ir nepažiūrėjo ką jam davė tėvas.
-
Dori jausmai keitėsi kaip pašėlę. Regis, dar visai neseniai ji nieku gyvu nebūtų sutikusi eiti pabendrauti su žiobarais, tačiau vis tik pati norėjo, o galiausiai ta mintis pasirodė esanti bloga. Ūpą draugai buvo susigadinę, nors Mendel turėjo pripažinti, kad to ūpo Alanui nebuvo nuo pat įvykio su Dolohovais.
Šioje situacijoje Dori buvo šiek tiek savanaudė, mat jai visai patiko pamatyti tą burtininkų konfliktą iš šalies. Tą akimirką ir po to - ne, visa tai atnešė tik blogas emocijas ir baimę. Tačiau vėliau, viskam susigulėjus, tai tapo įdomiu prisiminimu.
Vėliau visa tai bent šiek tiek pasimiršo ir Dori su Alanu pradėjo ruoštis grįžti į Hogvartsą. Visumoje mergaitė šias atostogas laikė nuostabiomis, nes pamatė Alano namus, susipažino su jo šeima ir draugais. Buvo gera pirmą kartą pabūti tikrų burtininkų namuose. Na, mergina dar buvo pas Matthew ir Deoiridh, tačiau tie namai, jei ne varlės, iš esmės visai žiobariški. O čia - tikras burtininkų dvaras.
Kai paaugliai sėdėjo bibliotekoje, su jais pasikalbėti atėjo Alano tėvas. Dori tiesiog žinojo, kad Alanui nepatiks tai, ką jis šneka. Tie suaugę tokie naivūs, mintyse pagalvojo trylikametė, tačiau Rolandui šnekant linksėjo ir patikino, kad niekur jie nesikiš bei stengsis mokytis. Nors iš tikrųjų juk buvo kitaip.
- Vis tiek reikės iš Aurio ką nors išsikamantinėti, ar ne? - vos vos šyptelėjo Alano tėvui išėjus. - Ačiū, kad pasikvietei mane pas save į namus, - padėkojo Dori, o Senklerių dvaras ir vėl liko pilnas tik suaugusių žmonių, mat vaikai grįžo į mokyklą.
-
Kelionė mašina klostėsi visai gerai. Normaliai, ramiai. Taigi, Alanas atsipalaidavo ir nutarė, kad tėvo rūstybės už tokį įžūlumą, kad drįso į namus pakviesti žiobarų kilmės raganą nebus. Jis sėdėjo sau kuo ramiausiai ir žvalgėsi pro langą. Pats Alanas irgi. O jo mama kalbėjosi su Dori ir Gruode.
Galiausiai jie sustojo prie trobelės, iškrovė visus daiktus ir Emilis grįžo tuo pačiu miško taku atgal į miestą. Alanas neturėjo supratimo kur yra laikomos Senklerių mašinos.
- Pameni, kaip įžengei į dvarą pirmą kartą? - Šelmiškai paklausė Alanas Dori. Gerai tada ten išėjo ją apmauti.
Dabar jis matė Gruodės veide nuostabą. Tuo tarpu jo mama lazdelės moju nukėlė jų daiktus į jų kambarius, kad nereikėtų ten grūstis su visais narvais bei lagaminais. O tėvas atidarė duris. Ir jie įžengė vidun.
- Dori, jau žinai kur tavo kambarys. Gruodės durys gretimos. Ar gali ją palydėti? Man reikia sutvarkyti šiokius tokius ministerijos popierius, tada pagaliau galėsiu išeiti atostogų. - Pasakė Elija ir dar pridūrė. - Gruode, paskambink savo mamai. Tavo kambaryje yra telefonas. Ji prašė, kad paskambintum, kai atvyksi.
- Mūsų namuose yra telefonas? - Nustebo Alanas.
- Atsirado. Mes juos perrinkom, užkerėjom, kad veiktų net čia, magijos prisotintoje vietoje. - Atsakė jam mama.
- Šit kaip. - Pratarė vaikinas.
- Dori, savo kambaryje rasi Senus mano VML užrašus. Pavartyk, gal tau jie pravers. Tai labai svarbūs egzaminai, galima sakyti nusakantys tavo vėlesnes perspektyvas kažko pasiekti magijos pasaulyje. - Įsikišo Rolandas ir Alanas dar labiau nustebo. Bet paskui nustebo dar labiau. Tiesą pasakius tai, kas dėjosi vėliau jį visai džiugino.
-
Jie važiavo ir kalbėjosi. Gruodei patiko dardėti keliu.
Bet paskui sustojo ir ji visai nustebo.
- Kaip raganos trobelė ant vištos kojelės. Kaip pasakose. - Pratarė ir tada išraudo dėl to, ką ką tik pasakė. Bet gi panašu. Galvojo, kai pagaliau įžengusi į vidų pamatė tą visą ištaigą.
- O gerai, paskambinsiu mamai. Ačiū. - Džiugiai pasakė. Tada nužvelgė tuos paveikslus.
- Vaje, Jis visada toks piktas?
- Kas? - Paklausė jos Alano tėvas.
- Klastuolis, kuris kabo ant sienos.
- Tikriausiai.
- O kodėl?
- Tokia jo veido išraiška.
- O kas yra raitelis, kuris joja mišku? - Paklausė ji vėl apie tą kitą paveikslą.
- Tai sena šeimos istorija.
- Ar galit man papasakoti? - Jos vaizduotė pasileido šuoliais.
- Regis turi paskambinti mamai. - Nusišypsojo jai Rolandas.
- Taip. Bet...
- Gerai, aš tau papasakosiu. Bet paskui, po vakarienės.
- Tikrai? Tai gerai.
- O tu visada toks klausimėlis?
- Nežinau. Man viskas įdomu.
- Gerai, eik dabar į savo kambarį, o paskui pakalbėsim. - Pasakė jis ir pradėjo kilti laiptais aukštyn. Alanas atrodė labai nustebęs. Kas jam yra? Galvojo Gruodė. Mergaitė nutarė, kad jai čia patiks.
- Tu jau čia buvai taip? Alanas sakė, kad čia yra didelė biblioteka. Bus smagu ten panaršyti. - Pradėjo plepėti su Dori.
- Mano bibliotekoje prašyčiau atsargiai. - Nuo laiptų viršaus atsišaukė Alano tėvas.
- O taip, žinoma. - Atsakė ji.
- Po valandos ateikit vakarienės. - Šūktelėjo Elija eidama į savo darbo kambarį.
-
- Aš to niekada neužmiršiu, - nusijuokė Dori, kai Alanas paklausė, ar prisimena pirmą kartą pamačiusi dvarą, na, tiksliau trobelę.
Ji šypsojosi tai prisimindama. Kaip ji ant Alano supyko! Tiesa, jai buvo visiškai vienodai, turtingas jis ar ne, ji tiesiog negalėjo patikėti, kai tas kelias minutes manė, jog grifas jai visą laiką melavo apie savo namus. Bet, deja, pripažinti turėjo, kad visa šita Senklerių prabanga - nemažas pliusas.
Mergina prunkštelėjo, kai Gruodė pasakė apie trobelę ant vištos kojelės. Dėl Merlino, visai nemoka patylėti, mintyse pagalvojo. Kita vertus, gerai. Anksčiau su kitais žmonėmis Gruodė būdavo kur kas tylesnė. Jeigu dabar drįsta daugiau kalbėti, tai didelis žingsnis į priekį. Nors mergaitės smalsumas neretai užknisdavo Dori, bet ji ant Gruodės nepykdavo.
- Palydėsiu, - nusišypsojo Alano mamai. - O, ačiū, - atsakė jo tėčiui.
Kol Gruodė kalbėjosi būtent su Rolandu, Dori nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į Alaną. Ji tarsi nebyliai draugo klausė, kokia musė įgėlė jo tėvui.
- Buvau, klausimėli, - nusijuokė Dori atsakydama Gruodei. - Nagi, eime, - ir nuvedė ją prie durų. - Šitas kambarys mano, - parodė į savo duris. - O štai šitas, - parodė į gretimas duris, - bus tavo. Eee... jeigu kažko reikės, tai būtinai pasibelsk, - pasakė.
Nežinojo, kaip čia Gruodei pasakyti, kad ji vis tik tikisi šiokio tokio privatumo su Alanu. Ėmė kilti klausimai, kada Gruodė eina miegoti. Galbūt pavyks pabūti dviese su raudonplaukiu bent naktį? Juk ir taip aišku, kad visomis dienomis jie bus visi kartu.
- Taigi. Po valandos nulipk į apačią. Dabar paskambink mamai, išsikrauk daiktus, - mergina jautėsi labai keistai tarsi pristatydama Alano namus, kurie juk buvo ne jos, Gruodei. Ir aiškindama ką jai daryti. - Iki pasimatymo, - nusišypsojo ir įėjusi į savo kambarį užtrenkė duris.
Atsiduso. Bet palaimingai. Ji tiesiog griuvo į patogią lovą ir išsitiesė. Pagulėjusi kelias minutes ėmė vaikštinėti po kambarį. Savo kambarį. Ar ji gali vadinti šią vietą savo kambariu? Na, žinoma, kad galiu, kol čia esu, mintyse pasakė sau. Pas Alaną ji lankėsi daugybę kartų, tačiau paskutinį kartą nakvojo tik tada prieš dvejus metus taip pat per pavasario atostogas, kaip ir dabar.
Dori išsikraustė daiktus, tada keletą minučių pasėdėjo balkone galvodama apie tai, kad būtų labai neblogai čia parūkyti, bet laikėsi. Iš visų jėgų laikėsi. Ar norėjo, kad Auris jai lieptų padaryti dar kokią nors ilgalaikę nesąmonę? Ir dar esant jo giminės dvare. Be to, ji neturėjo cigarečių. Vienišas pakelis mėtėsi kažkur Hogvartse po lova.
Vėliau mergina nuėjo persirengti. Norėjo atrodyti gražiai. Ne, ne prieš Alano tėvus ar kitus dvare esančius žmones. Ir, aišku, ne prieš Gruodę. Prieš Alaną. Mergina švelniai pasidažė ir apsirengė ilgą gėlėtą suknelę. Ją jai atidavė viena mergina iš vaikų namų. Stovėdama prieš veidrodį Dori stebėjosi savimi, nes atvaizdas prieš dvejus metus buvo visai kitoks. Ir mažesnis, ir toks kvailai paaugliškas. Taip, Dori ir dabar turėjo krūvą auskarų, nes juos mėgo, bet nebejuto jokio noro nei ryškiai prisidažyti, nei vien tik pankiškai rengtis. Ir juolab - spalvotis plaukų. Dabar jie buvo tokie natūraliai juodi, ilgi ir gražūs, spindintys, o ne nualinti plaukų dažais.
Šitas visas vaizdas merginai patiko. Ji pasijuto graži ir tikrai ne mažvaikė. Bežiūrint net ėmė kilti mintys, kad galbūt kurį nors auskarą iš veido reikėtų išsiverti. Ar jie tikrai tinka prie suknelės? Bet ne šiandien. Nenoriu būti skylėtu veidu, suprunkštė. Tad visus auskariukus pakeitė mažyčiais mažyčiais sidabro spalvos taškeliais, pačiais kukliausiais ir paprasčiausiais auskariukais, kokius turėjo.
Valanda pralėkė labai greitai. Dori dar užmetė akį į tuos užrašus, bet mintyse laukė ir gundė tiek daug veiklos, kad abejojo, jog prisės mokytis. Tačiau pavartyti kada reikės. Ji nusileido į apačią.
-
Gal kartais mano tėvą kas nors užkerėjo supainiojimo kerais? Stebėjosi Alanas vis dar stovėdamas vestibiulyje ir klausydamas to trumpo pokalbio tarp jo ir Gruodės. Net Dori regis tai pastebėjo.
Galop jos nuėjo į savo kambarius, jis irgi.
Keista, bet vaikinas visai pasiilgo savo kambario su išpaišytomis sienomis. Reiktų dar ką nors nupaišyti. Galvojo pamažu iškraudinėdamas daiktus. Dingo niekur nesimatė. Matyt jau lakstė sode. Voverė ir žiurkius miegojo. Bevardė susirangė po jo lova.
Kai jis daugmaž įsikūrė. O tas reiškė, kad kambarys kaip visada atrodė gerokai apjauktas atsivėrė jo durys ir pro jas įėjo abu tėvai.
- Ar vėluoju nusileisti žemyn? - Užklausė. Nutarė su jais bent jau kol kas nesistengti susipykti.
- Mums tiesiog reikia pasikalbėti. Galutinai. - Pareiškė tėvas.
- Sėsk gerai? - Pasakė mama. - Alanas jau jautė iš kur vėjas pučia. Tas Aurio laiškas, kuriame prirašė nežinia ko.
- Na gerai. - Taikiai pasakė ir klestelėjo ant savo lovos.
- Alanai, kodėl nieko nesakei? Kodėl nesakei apie tai, kas nutiko vasarą? - Pradėjo mama.
- O jūs ir patys žinot, kokia mūsų šeimoje padėtis. Ar ne? Dėl to ir Aurio čia nėra. Iškraustėt jį iš namų. - Pradėjo šiauštis Grifas.
- Dolohovai daro ką nori. Na tai ir susitikome vasarą. Kodėl aš jums turėčiau ką nors pasakoti? Jau mačiau, tada, sode, po tos kovos tu tėti ir Augustinas likote su Dolohovais. Dirbat su jais. Todėl mes neturim apie ką kalbėtis šia tema.
- Ar tu atidarei dėžutę, kurią tau daviau tada, kai pas mus pirmą kartą viešėjo Dori? - Staiga paklausė tėvas. Alanas nustebo. Nes galvojo, kad bent jau Rolandas tai tikrai pasius dėl to, ką jis dabar pasakė.
- Ne. Neatidariau.
- Gaila. - Pasakė jis.
- Turi ją?
- Taip. Bet kuo tai susiję?
- Toje dėžutėje rasi visus atsakymus į tau reikalingus klausimus. - Įsiterpė Elija.
- Ar manai, kad Dolohovai galės siautėti kiek jiems patinka? - Staiga Alaną aplankė nuostabi mintis.
- Ar jūs dengiate Aurį dvigubais apsaugos kerais? - Paklausė.
- Galvok apie tai ką nori. - Miglotai pasakė tėvas. Ar tai reiškia taip? Kodėl mes negalėtume pasikalbėti atvirai?
- Bet ne apie tai mes norėjome su tavimi pasikalbėti. Po to susidūrimo parke. Juk tau sunku. Tu turėjai mums pasakyti viską, kas ten vyko, kas vyko po to. Juk tu mūsų sūnus. Net jei palaikytume Dolohovus, visada sulauktumei iš mūsų pagalbos. - Kalbėjo Elija. Ji pasakė Net jei. Tai vadinasi, kad jie jų nepalaiko?
- Aš tiesiog... - Staiga jis pasijuto toks pasimetęs. Toks jau jautėsi visus metus.
- Aš tiesiog nežinau ką man daryti. Aš tik... Tiesiog noręčiau. - Balsas kažkaip užlūžo. Kaip jis gali pasitikėti tėvais, kurie jo gėdyjasi? Tėvas jam pasakė tada, po sesers laidotuvių. Geriau tu, nei Frederika. Tie žodžiai jo širdyje suleido gilias šaknis. Apie tai niekam nepasakojo, net Auriui ir Dori. O ir mama to nežinojo.
Gal tėvas perskaitė jo mintis. Atsistojo, priėjo prie Alano ir apkabino.
- Aš atsiprašau. Jei tu galėtum man atleisti... - Prabilo. Ar jis žino apie ką dabar galvoju.
- Jei tu galėtum man atleisti, norėčiau ištaisyti savo klaidas, jei tai ne per vėlu. Aš noriu, kad tu žinotum, kad visada tave paremsiu. Bet kokiu atveju. Esi mano sūnus, kurį labai branginu. Praradau tavo pasitikėjimą. Ir man dėl to labai gaila. - Alanas susijaudino. Niekada nemanė, kad ateis tokia akimirka. Jo mama irgi atsikėlė nuo kėdės ir jie apsikabino visi trise. Ar ji viską žino? Ar žino apie mūsų kivirčą po laidotuvių? Gal dabar viskas pradės tvarkytis? Alanas pajuto palengvėjimą, kurio taip seniai nejautė.
- Viskas bus gerai. - Tarė Elija.
Kai jie visi pagaliau nuėjo į valgomąjį ten jau rado Dori ir Gruodę. Stalas buvo mažas, tik penkiems žmonėms. Ant jo jau garavo maistas.
- Kodėl tavo veidas išteptas šokoladu? - Paklausė Alanas Gruodės. Tada pradėjo dėtis maisto.
Alanas įsitaisė Šalia Dori. Kuri atrodė nuostabiai ir jis vis į ją žvilgčiojo.
- Na ar pavartei tuos užrašus? - Paklausė Rolandas Dori.
- Paskambinai mamai? - Pasiteiravo Gruodės Elija Ir jie ėmė vakarieniauti.
-
- Aš ne Klausimėlis. - Pasakė Gruodė Dori. Tada atidariusi savo kambario duris šmurkštelėjo vidun.
Jai čia patiko. Nes buvo balkonas ir ji galėjo matyti mišką. Patiko purus kilimas dengiantis grindis. Mergaitė pradėjo darinėti stalčius, kuriuose aptiko šokolado. Ar aš galiu jį imti? Galvojo. Ant stalo rado telefoną ir iškart paskambino mamai. Su ja paplepėjo ilgai. Ir kai baigė pokalbį neišsikrovusi daiktų ji išėjo iš savo kambario.
Labai jau norėjosi patyrinėti šį dvarą. Pasivaikščioti koridoriais. Taigi ji nusileido žemyn ir pradėjo bastytis.
Dar neėjo į jokius kambarius ar dar kažkur. Šiaip klajojo koridoriais ir apžiūrinėjo paveikslus. Pastebėjusi kažkokius laiptus nulipo žemyn ir atsirado virtuvėje. Kur virėja kažką gamino.
- Atsiprašau, nenorėjau jums trukdyti. - Tai buvo labai neįprasta, kad šiuose namuose yra tarnų.
- Gal tu nori man padėti? - Kuo draugiškiausiai paklausė virėja.
- Aišku. Aš Gruodė. - Prisistatė mergaitė.
- Malonu susipažinti. Aš Džesika. Nusiplauk rankas. Galėsi aptepti šokoladiniu kremu pyragėlius. Tada jau bus viskas baigta ir galėsi eiti valgyti. - Gerai. - Pasakė mergaitė ir ėmėsi darbo. Jos kalbėjosi. Gruodė sužinojo visų čia dirbančių žmonių vardus. Dar sužinojo, kad yra didelis parkas, o jame supynės. Ir jau troško praleisti ten dieną.
Dar ji papasakojo apie savo mėgstamas pamokas ir dar kitus įvairius dalykus.
- Ar žinot, kad Alanas turi merginą? - Paklausė.
- Tikrai? - Nusišypsojo Džesika.
- Aha. Jie bučiavosi, aš mačiau. Prie ežero mokykloje.
- Ir koks jos vardas?
- Tai Dori, ji čia yra. - Žodžiu aptarė tikriausiai viską, kas įmanoma.
Pabaigus tepti pyragėlius kremu jai leido vieną paimti ir suvalgyti. Ir ji nepastebėjo, kad išsiterliojo veidą.
- Išsitepei. - Pasakė Džesika ir Gruodė nuėjo nusiplauti to šokolado. Bet matyt nuplovė ne viską.
Iš virtuvės kelią susirado pati. Užlipusi į viršų pastebėjo Dori ir tiesiog nusekė paskui ją.
Visiems susirinkus Alanas paklausė apie tą nelemtą šokoladą.
- Tepiau pyragėlius kremu ir taip išėjo. - Pasakė kiek nurausdama ir šį kartą jau jį nusivalė.
- Mamai paskambinau, viskas gerai.
- Buvai virtuvėje? - Paklausė Elija.
- Taip.
- Matau laiko veltui neleidai Klausimėli. - Šyptelėjo jai Rolandas.
- Aha. tikrai. - Apie tai, kad pripasakojo apie Alaną ir Dori nutarė nesakyti.
- Na ir gerai.
- Ar Alanas jums pasakojo apie šiuometinę Velykų šventę dvare? - Paklausė Elija Gruodės ir Dori.
- Užsiminė kažką. - Pasakė Gruodė. Dėl šito ji šiek tiek jaudinosi. Nes ten matyt bus daug žmonių. O ir kuo apsirengti nežinojo.
-
Dori nežinojo, kiek šiandien žmonių vakarieniaus dvare. Kaip ir aišku turėjo būti viena: nebus nei Aurio, nei Dolohovų. Mergina pagalvojo, kas būtų, jeigu į svečius prisistatytų Grėtė ir Simonas. Tačiau ji čia jautėsi saugi. Nors Alano tėvas ir nebuvo švelnaus būdo, Dori negalėjo suprasti, kodėl Alanas ant jo visada pyksta. Tarsi laikytų širdyje kokį skaudulį.
Penkiolikmetė jautė, kad grifas į ją vis žvilgčiojo. Reikėjo prikąsti lūpą norint sutramdyti besiveržiančią šypseną. Nusprendusi jį pakankanti nutarė nei sekundėlei į jį neatsisukti, bet galiausiai neištvėrė ir pažiūrėjusi jam į akis nusišypsojo.
Kai Gruodė pasakė buvusi virtuvėje, Mendel gerokai nustebo. Taip, žinojo, kad mergaitė tampa vis drąsesnė, tačiau net Dori nebūtų išdrįsusi viena vaikštinėti po Senklerių dvarą. Kur eidavo, visuomet tik su Alanu. Jei taip ir toliau, tuojau ateis metas, kai teks ją tramdyti, mintyse pagalvojo ir prunkštelėjo.
- Eee... - numykė Dori, kai Alano tėvas paklausė apie užrašus. - Dar ne, kol išsikroviau daiktus... Kol persirengiau, pasiruošiau vakarienei, grožėjausi vaizdu balkone. Dar nespėjau, - ėmė teisintis. - Bet būtinai pavartysiu, - patikino ir ėmė gailėtis, kad to nepadarė.
Vis dėlto reikės tuos užrašus atidžiai peržiūrėti šiandien, mintyse pamanė, nes visada norėjo įsiteigti Rolandui.
Dori įsidėjo į savo lėkštę nemenkai krevečių kokosų pieno padaže. Nors Hogvartse maistas buvo tikrai nuostabus, šituose namuose jis buvo dar nuostabesnis. Kiekvienas patiekalas, kiekvienas kąsnelis tiesiog tirpo burnoje. O Džesika jau žinojo, kad Dori turi sipnybę krevetėms ir merginai atvykus pasibūti pas Alaną visada jų paruošdavo.
- Minėjo, - atsakė Dori Elijai apie šventę. - Ar bus daug žmonių? - pasiteiravo.
Tamsiaplaukė labai norėjo sudalyvauti grynakraujų burtininkų pokylyje. Ji jau buvo pasirūpinusi ir suknele, ir drabužiais, ir atsivežė visą kosmetinę makiažo priemonių bei dėžutę papuošalų. O kur dar tas skaniai kvepiantis eterinio aliejaus buteliukas, greipfrutų, kurį kažkada paauglei įteikė Sakura. Jis atstos kvepalus. Be to, mergina buvo į lagaminą įsimetusi išaugtų savo suknelių. Pasisiūlys papuošti Gruodę.
-
Prie mažojo stalo buvo kaip niekada jauku. Kai pagaliau Dori atkreipė į jį dėmesį ir jis išvydo jos džiugią mielą šypseną užsisvajojo. Norėjo su ja ilgai vakaroti gal būt kur nors sode, ramioje vietoje, kur nezuitų nei Gruodė, nei niekas kitas. Jis ir vėl prisiminė tą rudens popietę ir nepavykusį jų bučinį. Norėjo tai pakartoti, tik žinoma be Dingo ir visų kitų nutikimų.
- Girdi ką sakau? - Paklausė jo mama ir ištraukė iš minčių.
- Ką? - Paklausė Alanas. Kuris tikrai negirdėjo ko iš jo buvo norima.
- Ar tu nematai, kad Alanas dabar kitoje galaktikoje? - Nusivaipė Rolandas.
- Aš tavęs klausiau. - Ji staiga pradėjo šypsotis. - Ar norėsi kaip visada dekoruoti sodą? Juk visada tai darai prieš tokias šventes.
- AAA. Tai gerai. - Atsakė jis.
- Na ir puiku. - Tarė mama.
- Bus daug žmonių Dori. Tokius suėjimus darome kas kelerius metus. Bus ir jūsų amžiaus paauglių, galėsi susipažinti. - Per tas šventes kartais būdavo smagu. Dažniausiai. Kai būdavo Auris, kuris dažnai grodavo per jas. Ir neleisdavo Alfredui ar kam kitam jo gainioti. Alanui tada patikdavo. Bet kaip bus dabar? Oi, dabar mes kartu su Dori. Todėl jeigu Alfredas ar dar koks mulkis pradėtų kokias nesąmones greit to pasigailėtų. Gal tikrai bus smagu.
- Šventė bus per Velykas, laiko jau ne tiek ir daug. - Toliau kalbėjo Elija su Dori ir Gruode.
- Ar sugalvojot kuo norėtumėt pasipuošti? - Va kai jo mama pradėjo šią temą Alanas nebesiklausė ką ten jos toliau kalbasi. Jis pradėjo valgyti. O paskui tėvas užklausė jo apie pamokas ir jie abu įsileido į pokalbį apie pamokas. O paskui išvis apie įvairius senovinius kerus, kuriuos dabar pradėjo studijuoti Rolandas.
-
Gruodė valgė ir galvojo apie tą pokylį. Daug žmonių... O varge. Gal būtų galima tai praleisti kur nors savo kambaryje? Svarstė.
- Net nežinau. - Pasakė ji Alano mamai.
- Nelabai turiu puošnių daiktų. Ar galiu eiti paprastai? - Pasidarė kažkaip neramu.
- Gali eiti ir paprastai. Bet juk smagiau pasipuošti ar ne? Nesijaudink, tikrai rasiu suknelių, kurios tau puikiausiai tiks. - Gruodė galvojo, kad atrodys juokingai. Ir labai drovėsis.
- Ačiū. - Tarstelėjo. Gal tikrai reikės per tą šventę kažkur pasislėpti? Dvaras didelis. Rezgė planą ji. Vienas reikalas būti su savo draugais. Tada ji jausdavosi kuo geriausiai. O kitas būti tarp daugybės nepažįstamų žmonių. Tada sugrįždavo visos baimės. Gal Elija kažką pastebėjo jos veide. Tą nerimastingą žvilgsnį.
- Nesijaudink. Pamatysi, kaip viskas šauniai ir smagiai praeis. - Pasakė ji.
-
- Dekoruoti sodą? - Dori žiūrėjo tai į Alaną, tai į jo mamą. - Aš irgi noriu! - balsas skambėjo entuziastingai.
Gal Dori ir nebuvo meniškos sielos, tačiau labai norėjo pamatyti Alaną puošiant erdvę šventei. Na, o kažką padaryti, ko draugas paprašys, jau šitą dalyką tai ji tikrai sugebės, ar ne?
- Oi, kaip smagu! - išsišiepė paauglė išgirdusi, kad šventėje bus daug žmonių. - O, turiu daug suknelių, - pradėjo kalbą su Elija ir Gruode apie drabužius. - Aš taip pat pasiėmiau suknelių, kurios turėtų tikti Gruodei, - mirktelėjo mergaitei. - Tikrai kažką išsirinksi. Be to, turiu nemažai papuošalų. Ir galėsiu tave padažyti, pameni, kaip tada rudenį? O kaip jūs apsirengsite per šventę? - pasiteiravo Alano mamos. - Aš nežinau, kokią suknelę geriau vilkėti. Ar kokią šviesesnę, pavasariškesnę, ar vakarinę? Beje, ką darote, kad netrintų bateliai?
Užsimezgė labai moteriškas pokalbis, Dori jautėsi jaukiai ir smagiai. Jie visi valgė ir kalbėjosi. Dori, Elija ir Gruodė apie drabužius ir panašius dalykus, o ką kalbėjo Alanas su tėvu, mergina nelabai girdėjo. Tik spėjo pasidžiaugti, kad juodu bendrauja.
-
Alanas pamiršęs savo maistą ant stalo klausėsi ką pasakojo tėvas apie kažkokius senovinius kerėjimus. Klausėsi ir todėl, kad buvo įdomu. Bet dar dėl to, kad tikėjosi nugirsti kažką, kas padėtų Adrijo prikėlimo reikale. Vaikiną kartais pasiekdavo Dori, Gruodės ir mamos pokalbio nuotrupos.
- Oi kaip gerai. Tai reikės kurį vakarą paskirti drabužių prisimatavimui. - Tai sakė Elija.
- Dar pati neapsisprendžiau kuo geriau vilkėti. Aš tau paskui parodysiu ką išsirinkau. Ir taip, yra tokie kerai. Jais reikia užkerėti batelius. Manau renkis kažką pavasariškesnio. Tu dar labai jauna ir mano nuomone tokie drabužiai tau labiau tiktų.- Žodžiu jam tai nebuvo labai įdomu. Nors aišku visgi norėjosi pamatyti kaip pasipuošusi atrodys Dori.
Ta vakarienė užsitęsė labai jau ilgai. Kaip niekada. Alanas negalėjo prisiminti kada buvo taip gera sugrįžti namo. Bet po kurio laiko, kai pokalbio temos kiek nuseko jis pasakė.
- Dori, nori eiti truputį į sodą? Einam pasitarsim kaip gražiau jį papuošti. - Kažin ar jie apie tai kalbėsis labai daug. Alanas tiesiog norėjo kartu su ja palydėti šį gražų jaukų vakarą.
-
Į pokalbį apie drabužius ji labai nesikišo. Vis dar svarstė apie tą variantą pratūnoti šventę savo kambaryje. Bet kita jos dalis visai to nenorėjo.
- Kaip smagu. Ačiū. - Pasakė Dori, kai ji paminėjo, jog turi Gruodei galbūt tiksiančių suknelių.
Jai patiko čia sėdėti ir apie kažką svajoti. Mergaitė gurkšnojo kakavą ir skendo savo mintyse. Paskui išgirdo, kad Alanas kviečia Dori pasivaikščioti. Pati norėjo eiti su jais, bet bet kam buvo aišku, kad jis nori eiti tik su ja. Todėl pati nutarė sugrįžti į savo kambarį ir pagaliau išsikrauti daiktus.
- Ei Klausimėli,- Išgirdo kreipinį ir atsisuko į Alano tėtį.
- Aš ne Klausimėlis. - Paprieštaravo vėl.
- Regis tau buvo įdomi vieno paveikslo istorija ar ne?
- Aha. - Patvirtino ji.
- Einam aš tau papasakosiu. O gal tu nori pailsėti?
- Ne. Tikrai ne. - Pasakė mergaitė ir atsikėlė nuo kėdės. Norėjosi padėti sutvarkyti stalą, suplauti indus. Bet jau matyta virėja pasirodė valgomajame ir indai gražiai susidėję ant padėklų nuplaukė paskui ją į virtuvę.
- O kur einam?
- Gražus oras. Vakaras atrodo visai šiltas. Einam į lauką. Ar tu moki žaisti šachmatais?
- Aha. Man patinka tas žaidimas.
- Ar jau spėjai pamatyti magiškuosius šachmatus?
- Ne.
- Tai gerai. Einam pažaisti? Ir kaip tik aš tau spėsiu papasakoti tas istorijas. - Gruodė kuo geriausiai nusiteikusi išėjo kartu su Rolandu. Jie išėjo į sodą ir susėdo pavėsinėje. Paskui Rolandą iš kažkur atlėkė ir dėžutė su šachmatais.
Jie pradėjo žaisti. Ir jis jai pasakojo istoriją. Bet paskui žaidimas pasidarė įtemptas. Ir jie visai nutilo. Abu tik įsakinėjo figūrėlėms.
Žaidimas užsitęsė labai ilgai. Bet Gruodė nenorėjo baigti, kol nepaaiškės rezultatas. Galiausiai iš namo išėjo Elija.
- Rolandai, vėlu jau. Gruode, tau reiktų eiti miegoti.
- Palauk Elija, čia rimtas reikalas. - Pradėjo prieštarauti Alano tėvas.
- Bet juk...
- Tuoj.
- Jūs jau žaidžiat kelias valandas. O ji visą dieną važiavo traukiniu ir.
- Man tikrai viskas gerai. - Bandė prieštarauti Gruodė. Šachmatai jai labai patiko. O dabar buvo pats kovos įkarštis.
- Kelintą partiją žaidžiat?
- Pirmą. - Pasakė Gruodė.
- Tik pirmą? Tiek laiko? Tai iki ryto nebaigsit. Po valandos kad man eitum į savo kambarį. - Tai buvo skirta Gruodei.
- Gerai. - Neprieštaravo mergaitė.
Gerai, kad viskas išsisprendė po pusvalandžio.
- Lygiosios. Patas! - Džiugiai šūktelėjo Gruodė.
- Puikiai žaidi. Galėtum kada nors bandyti dalyvauti rimtose varžybose.
- Ačiū. Ar dar galėsime kada nors pažaisti?
- Aišku. Dabar jau gal eik į savo kambarį. Kol Elija nepasiuto. - Nusišypsojo jis.
- Labanakt.
- Labanaktis.
-
Po vakarienės Dori ir Alanas nuėjo sodą. Raudonplaukis minėjo, kad norės apsitarti, kaip geriausia būtų puošti sodą. Tačiau apie tai jie persimetė vos keliais žodžiais, o paskui tiesiog kartu leido laiką. Jiedu matė, kad į sodą žaisti šachmatų atėjo Gruodė ir Alano tėvas. Sodas buvo didžiulis, tad draugai nusliūkino daug tolėliau, kad niekas jiems netrukdytų.
- Nesuprantu, kas atsitiko tavo tėvui, - tarsi su nuostaba tarė Dori. - Juk Gruodė, na, žinai... Jos kraujas. Keista, kad tavo tėvas žaidžia su ja šachmatais. Tai gerai, - pridūrė. - Bet keista, - gūžtelėjo pečiais.
Vėliau juodu plepėjosi paaugliškai ir nerūpestingai. Dori pamiršo visus tuos blogus įvykius, kurie buvo aplankę tiek ją, tiek Alaną. Temstant merginai pasidarė šalta, todėl ji prisiglaudė prie grifo ir juodu sėdėjo apsikabinę. Buvo taip arti vienas kito ir vienu metu Dori nosis ir vėl praktiškai lietė Alano nosį. Kaip tada rudenį, kai jiedu pasibučiavo. Mergina svarstė, ar tai kada nors pasikartos, bet galiausiai kažkaip susigėdo ir padėjo galvą raudonplaukiui ant peties.
Kurį laiką jie tylėjo, bet ta tyla nebuvo nemaloni. Buvo ramu ir gera. Ir tada pasigirdo draugo mamos balsas:
- Alanai! Dori! Kur jūs? Ar matėte laikrodį? Jau turėtumėte gulėti lovose!
Dori nusijuokė ir galiausiai jau gulėjo savo lovoje. Nežinojo, ar miega Gruodė, tačiau buvo beveik tikra, kad Alanas nemiegojo.
Kitą dieną jie visi trys - Gruodė, Dori ir Alanas - šmirinėjo po dvarą.
- Taigi, susidraugavai su Rolandu? - paklausė Mendel mergaitės, kai jie ėjo pro biblioteką.
Tačiau tarp knygų mergina užsibūti neketino - ji nupėdino į ginklų kambarį, į kurį galima patekti būtent per biblioteką. Anksčiau jis jai atrodydavo arba baugus, arba neįdomus. O dabar tamsiaplaukė peržvelgė visus ginklus ir sukrizeno.
-
Ar reikėjo aiškinti, kad tėvo elgesys atrodė be galo neįprastas? Tikrai ne. Ar taip jis bando su manimi susitaikyti? Mąstė vaikinas. Į Dori klausimą tai net nesugalvojo ką protingo atsakyti. Tai tik gūžtelėjo pečiais ir tiek. Kurį laiką užmesdavo akį į tai kaip jie žaidžia. Tėvas tikrai jau neatrodė besiaukojantis vardan jų taikos. O ne. Jis dabar atrodė kuo geriausiai nusiteikęs ir visiškai iki ausų paniręs į tą žaidimą. Paskui Alanas ir Dori nuėjo nuo jų toliau ir Alanas tą reikalą išvis išmetė iš galvos.
Žinoma, jie nieko nenutarė apie tas dekoracijas. Bet dar buvo laiko ir Žinoma rytoj ar poryt jie apie jas būtinai pasikalbės. O dabar abu sėdėjo ir kalbėjosi apie šį bei tą.
Atvėsus orui jie apsikabino ir tai privertė jo širdį tankiau plakti. O mintys iškeliavo į tą rudens popietę ant suoliuko prie ežero. Bet tada visiškai ne laiku pasirodė mama ir teko kraustytis į savo kambarį.
Kambaryje triukšmavo Žiurkius ir voverė. Bevardė išsiprašė, kad jis ją išleistų sodan, tai tą ir padarė. Dingas jau miegojo prie lovos ir kurį laiką Alanas sėdėjo ir svajojo glostydamas šuns kailį.
- Matau smagiai praleidai laiką ar ne? - Pasigirdo pašaipus Volkerio balsas nuo staliuko.
- Atstok. Ne tu man galvoje.
- O taip, kur jau ten man. - Nusivaipė siela. Vėliau Alanas įsitaisė ant savo lovos ir skaitė knygą, kol užsimanė miegoti ir tą naktį praleido be jokių košmarų.
Ryte kurį laiką jie pasibastė trise. Bet paskui atsiskyrė nuo Gruodės ir atėjo į tą ginklų kambarį. Jo manymu Dori dėl to atrodė labai patenkinta.
- Na, ir ką mes čia darysim? - Žvaliai paklausė Alanas.
- Ar toliau lavinsi ranką svaidydama durklą ar nori pabandyti ką kito? Pavyzdžiui... - Jis nusikabino savo mylimiausią lanką. Kuris tikrai buvo tik jo, kurį labai seniai gavo iš tėvo. - Pavyzdžiui, šitą?
-
Rytas pasitiko mergaitę labai puikiai nusiteikusią. Ji atsibudo gana anksti. Nusipraususi įsitaisė balkone ir skaitė Vieną iš savo senųjų knygų. Kaip ir visos jos turimos knygos, ši buvo daug kartų vartyta ir labai mylima. Tai buvo Astridos knyga mes Varnų saloje. Na taip, vaikiška. O jai jau trylika. Bet Gruodė Nenorėjo dar su tomis knygomis skirtis.
Vėliau jau po pusryčių kartu su Dori ir Alanu atsidūrė dvaro bibliotekoje. Dori užduotas klausimas Gruodei pasirodė keistas. Regis ji stebėjosi tuo, kad ji gerai sutarė su Alano tėvu.
- Na. Atrodo sutariu su abiem Alano tėvais. - Šyptelėjo mergaitė.
- Labai džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. - Pasakė.
- Apie biblioteką tai Alanai pasakodamas tikrai neperdėjai. - Balse skambėjo džiaugsmas. Norėjosi pasivaikščioti ir paskaityti. Tik ar ji gali tas knygas imti? Kai kurios atrodė labai senos.
Trumpam mergaitė kyštelėjo nosį į tą ginklų pilną kambarį. Rudaplaukei šis visai nepatiko. Ir ji sugrįžo atgal į biblioteką. Į kurią kaip tik įėjo Alano mama.
- Tai jau dairaisi? - Šyptelėjo ji.
- Atėjau čia kartu su Dori ir Alanu. Bet jie jau turi užsiėmimą. Man ten visai nepatinka.
- O kur jie yra?
- Tame keistame kambaryje su ginklais. Kam jis reikalingas?
- Jis čia labai seniai. Viskas rinkta tikriausiai nuo dvaro įsikūrimo.
- O knygos? Irgi?
- Manau taip. Senklerių giminė seniai jau saugo ir puoselėja visus senus savo daiktus. Knygas irgi. Labai ypatingai nesidomėjau šio dvaro istorija. Nors čia ir persikėliau po vestuvių. - Gruodė norėjo užklausti kaip Alano mama susipažino su Rolandu. Bet šito klausimo neuždavė.
- Smagu turėti tiek knygų. Ir paveikslų ir taip toliau.
- Nežinau. Kartais tokie daiktai labai apkrauna. - Kažin ar tie žodžiai buvo skirti jai. Elija atrodė susimąsčiusi.
- O kas tave domina? Kas tau patinka? - Paklausė kur kas žvalesniu tonu.
- Eliksyrai ir skraidymas. Bet šiaip mane domina viskas. Magijos pasaulis man dar toks svetimas.
- Tikriausiai pasiilgsti namų ar ne? Kai būni mokykloje.
- Buvo labai keista pirmais metais. Dabar įprantu.
- Na einam pasivaikščiosim. Parodysiu tau ką nors įdomaus. - Jos nuėjo ten, kur buvo sudėti senoviniai rankraščiai ir kurį laiką ten užtruko besikalbėdamos.
-
Gruodė atsakė, kad sutaria su abiem Alano tėvais. Žinoma, tamsiaplaukė dėl to džiaugėsi. Be to, ji negalėtų pasakyti, kad pati nesutarė su Alano tėvu. Tiesiog... tiesiog Dori žinojo, koks iš tiesų yra draugo tėvo požiūris į negrynakraujus burtininkus. Jo elgesys stebino.
Mergaitė liko bibliotekoje, o Dori su Alanu stovėjo ginklų kambaryje. Mendel išgirdo, kad Gruodė kalbasi su Alano mama. Visi čia maišosi ne vietoj, mintyse pagalvojo Mendel ir prunkštelėjo. Galėtų dvare nieko nebūti, tik aš ir Alanas. Na, ir dar keli tarnai, galvoje užbaigė mintį.
Klastuolė buvo smalsi, tad ji klausėsi Gruodės ir Elijos pokalbio. Išgirdusi apie vestuves penkiolikmetė susimąstė.
- Kaip susipažino tavo tėvai? - tyliai tyliai paklausė Alano. - Niekada neteko šaudyti iš lanko, - nusišypsojo. - Žinoma, kad noriu pabandyti. - O kur mes šaudysime? - ėmė dairytis.
-
Gruodė plepėjo su mama bibliotekoj. Todėl Alanas uždarė biblioteką ir ginklinę skiriančias duris ir jos visai nutilo.
- Mokykloj žinoma. Mama iškvietė tėvą į dvikovą. Nežinau kodėl. Ji labai nemėgo mano tėvo ir prieš jį laimėjo toje dvikovoje. Tada viskas ir prasidėjo. - Pasakė. Tada nusivedė Dori į kambario toluma ir pravėrė kitas duris. Jie pateko į terasą, tik ji buvo uždara. Ten kabojo taikiniai.
- Čia mes šaudom. Čia daug patogiau, nei visokių daiktų pilname kambaryje. - Pasakė. Rankose turėjo savo mylimą lanką ir strėlinę. Vaikinas paėmė strėlę, o strėlinę padavė Dori, kad palaikytų. Jis įstatė strėlę į lanką, įtempė templę ir strėlė nuzvimbusi pataikė į taikinį.
- Tai labai keista. Man patinka šaudyti, man patinka tai mokėti. Bet aš tikrai nenorėčiau eiti į medžioklę. Kartais galvoju kam man reikia šitų daiktų, bet vis tiek mėgstu čia ateiti. - Kalbėjo.
- Ateik pabandyk. Durklą svaidai tikrai gerai, įdomu kaip seksis su lanku.
-
Dori antakiai akimirksniu pakilo aukštyn, kai ji išgirdo, kaip susipažino Alano tėvai.
- Rimtai? - apstulbusiu balsu paklausė ji. - Tavo mama iškvietė tėvą į dvikovą ir dar laimėjo? - negalėjo patikėti. - Oho! Ji kieta! Negaliu patikėti! - vis dar nesiliovė stebėtis. - Ji atrodo... nežinau. Ji atrodo tokia švelni. Aš maniau, kad tavo tėtis jos užsigeidė ir ją mergino. O čia! Ji pakvietė jį į dvikovą! Nieko sau!
Lygiai taip pat, kaip Dori nustebino pasakojimas apie Alano tėvus, taip pat ją nustebino ir uždara terasa su taikiniais.
- Man atrodo, kas kartą vaikščiodama šiame dvare atrasiu ką nors naujo, - nusišypsojo. - Nebūtinai turi norėti ką nors sumedžioti, jeigu šaudai, - gūžtelėjo pečiais žiūrėdama, kaip raudonplaukis pataiko į taikinį. - Žinai, aš galėčiau medžioti. Bet nematau tikslo. Tikrai nedėvėčiau kokių nors kailinių ar panašiai. Fui, - nusipurtė.
Tada lanką į rankas paėmė Dori. Ji susikaupė, nusitaikė ir strėlė taip pat pataikė į taikinį. Visiškai šalia Alano šautos strėlės.
- Oho. Žinai, man tai paprasčiau ir įdomiau, nei su durklu, - pasakė.
-
Mažai Alanas žinojo apie tą istoriją. Jam ir vėl pasidarė įdomu kas galėjo išprovokuoti jo mamą iškviesti tėvą dvikovon.
- Na taip. Žinau tik tiek, kad jie kovėsi uždraustajame miške. Ir jis pralaimėjo tą kovą. Net neįsivaizduoju kodėl mama iškvietė tėvą kautis. Vaikystėje klausiau mamos, tik ji nesakė. O paskui niekada nebeklausinėjau. Nes nelabai buvo kada. Atėjo laikas vykti mokyklon, paskui Frederika. Ir aš niekada nieko neklausiau. Paskui Dolohovai. Matai, mano tėvai vaikystėje buvo labai jau reti svečiai namuose. Mus prižiūrėjo auklė. Kol Aurio nebūdavo namuose, kol jis mokėsi. Vasaras ar kitas atostogas leidau su juo. O paskui gimus Frederikai Auris jau buvo vyresnis ir turėjo dar mažiau laiko. - Nes dirbo Dolohovams. Pagalvojo jis. - Mano mama buvo kitokia nei dabar. Ji visada būdavo įvykių sūkuryje. Pasinėrusi į visokius reikalus. Ji visada mane užtardavo prieš tėvą. Na žinai mano didžiausias ydas. Visokius netinkamus draugus. - Vaikinas šyptelėjo. - Tėvui nepatiko žmonės, su kuriais bendrauju. Bet šiaip. Mama pasikeitė po sesutės mirties. - Viskas pasikeitė po jos mirties. Pagalvojo vaikinas. Frederika mirė taip netikėtai ir greitai. Ir niekas. Nei pinigai, nei aukšta kilmė, nei rangas negalėjo sustabdyti jai skirto likimo.
Pabudęs iš minčių Senkleris stebėjo kaip Dori įtempė lanką ir šovė. Šūvis buvo pasigėrėtinai taiklus.
- Man atrodo, kad aš pats šio dvaro dar gerai neišnaršiau. - Nusišypsojo raudonplaukis.
- O čia tai bent šūvis. Geras. Man lankai irgi labiau patinka nei peiliai ar durklai. Nežinau. Jie mediniai, kažkokie savesni. - Gal todėl jam taip atrodė, kad lankas priminė tėvą. Su kuriuo visko ir išmoko.
Ir gerai. Tegul sau laksto miške tie gyvūnai.
-
Dori ėmė svarstyti, dėl ko Alano mama būtų galėjusi iškviesti į dvikovą jo tėtį. Kažkodėl piršosi mintis, kad tai dėl purvakraujų. Na, kad Rolandas iš jų, pavyzdžiui, tyčiojosi, o Elija gynė. Gal kada nors Alanas ir sužinos, dėl ko vyko ta dvikova.
Jiedu dar kurį laiką pašaudė iš lanko, o paskui pabuvo ginklų kambaryje. Vėliau kelias dienas jie laiką leido trise kartu su Gruode. Atostogos jau buvo įpusėjusios ir artėjo Velykų šventė. Tamsiaplaukė labai jos laukė.
Kadangi Dori ir Alanas pageidavo pabūti ir dviese, bet nenorėjo atstumti Gruodės, nes ir taip kelis kartus laiką leido be jos, dabar juodu tik vieni susitikdavo vėlais vakarais, kai žinojo, kad nelabai kas ir eis į vienas kito kambarius. Tad vieną iš tokių vakarų Dori dabar sėdėjo ant Alano lovos.
-
Slinko jaukus ir mielas atostogų vakaras. Pačios atostogos irgi buvo vienos tų, kurias smagu prisiminti. Dabar jie su Dori sėdėjo Alano kambaryje. Už lango jau tvyrojo tamsa. Bet kambaryje švietė magiškai sukurtos švieselės. Lyg nedideli debesėliai kabojo ore ir skleidė šviesą. O jei jų nereikėdavo, tai galėjai tokias švieseles prisišaukti ir uždaryti į indą.
- Pameni tą susidūrimą sode. Kai pirmą kartą sutikai Dolohovus? - Staiga pradėjo vaikinas.
- Pameni po to tėtis atėjo pas mus į biblioteką. Jau beveik prieš išvykstant į mokyklą. Tada jis aiškino, kad nieko nedarytume. Ir davė kažkokią dėžutę. Taip tada į ją ir nežvilgtelėjau. - Dabar jis ištraukė ją iš stalčiaus. Norėjo pamatyti kas ten yra kartu su Dori ir manė, kad jai tas bus įdomu.
- Manau reikėtų kada nors ją atidaryti. - Pasakė ir atidarė.
Iš pradžių nustebo. Nes nelabai suprato ką turi. O tada, kai pagaliau suprato pradėjo šypsotis. Atvožta dėžutė buvo užklota lyg ir antru dangčiu. Tai buvo perregimas stiklas. Už kurio matėsi simbolis. Kuris atrodė kaip dvi susikibusios rankos. Įrėmintos žvaigždės pavidalo rėmelyje.
- Imk. Pažiūrėk. - Pasakė ir padavė jai tą dėžutę.
- Senklerių giminė turi simbolį. Kuris reiškia pažadą. Nebylų pažadą. Tarkim, jei kas įkliuna bėdon ir gauna šį simbolį gali žinoti, kad neliks vienas. Tai išskirtinai mūsų šeimos ženklas. Mažai kas apie jį žino. Dolohovai pavyzdžiui manau neturi supratimo apie tai. Manau, kad tai reiškia, jog mano tėvai nėra išvien su tais bepročiais. Ir tai, kad tėvas man davė šitą simbolį reiškia, kad ir Aurio jie nepaliks likimo valei. - Balse suskambo begalinis palengvėjimas. Nors Alanas labai gerai žinojo, kad pusbrolis pats gali savimi pasirūpinti, Bet jam vis tiek buvo labai svarbu, kad jo tėvai nenusisuktų nuo Aurio.
- Tik negaliu suprasti kodėl tėvas negalėjo šito simbolio atiduoti Auriui. - Gal aš išsigalvoju. Gal tai reiškia, kad tėvai padės man ir Dori. Net tada, jei mes ir įlysim kur nereikia. Svarstė jis.
- Ir kodėl jie negali man paaiškinti kaip yra iš tikrųjų. Žinai, kai atvažiavom čia šią savaitę. Kai jūs su Gruode buvot pas save. Mano tėvai užsuko į mano kambarį. - Jis jai papasakojo apie tą pokalbį su jais pirmą atostogų dieną. Praleido tik tą sceną, kai tėvas mėgino jo atsiprašyti. Nes tada būtų reikėję aiškinti kodėl taip nutiko. O dabar Alanas nenorėjo apie tai kalbėti.
-
Tos atostogos skriejo kaip ant sparnų. Ir ta šventė vis artėjo. Štai jos mergaitė visai nelaukė. Bet dabar apie tai negalvojo. Ji turėjo visą krūvą veiklos.
Kartais laiką leisdavo su ta porele. Nors buvo matyti, kad jiems patiktų likti tik dviese. Kartais lošdavo su Alano tėvu šachmatais ir sugebėjo jį aplošti. Kartais apie ką nors kalbėdavosi su Alano mama. Bet dažnai lėkdavo į lauką ir ten įsitaisydavo kur nors su knyga. Be to dar buvo virtuvė su ta draugiška virėja. Retkarčiais ji nueidavo ten ir ką nors padėdavo padaryti. Aišku, Džesika galėjo viską pasidaryti burtais. Bet leisdavo jai kažką nuveikti. Gruodė nesiartindavo prie viryklės, bet darbų vis tiek atsirasdavo.
Šį vakarą ji paskyrė labai užleistiems namų darbams. Mergaitė sėdėjo bibliotekoje ir ruošė pamokas. Jai patiko tai daryti. Šiuo metu braižė žvaigždėlapį astronomijai ir žymėjo reikiamas planetas. O tas darbas jai tikrai teikė malonumo.
-
Žinoma, kad Dori prisiminė susidūrimą sode, tačiau dėžutę mergina buvo visiškai pamiršusi.
- O tu kantrus, jeigu dvejus metus jos neatidarei, - šyptelėjo.
Arba jis taip pyko ant tėvo, kad iš principo jos neatidarė, mintyse pagalvojo. Netikiu, kad buvo pamiršęs. Dori paėmė dėžutę ir ėmė ją apžiūrinėti.
- Čia koks suvenyras, ar ką? - paklausė.
Ir netrukus Alanas papasakojo, ką gi visa tai reiškia. Tamsiaplaukė įdėmiai klausėsi ir žavėjosi tuo Senklerių simboliu. Vis dėlto Senkleriai - labai sena giminė. Nieko keisto, kad turi simbolį, apie kurį niekas kitas nenutuokia.
Tačiau vienas dalykas Alano žodžiuose penkiolikmetę privertė suraukti antakius.
- Kodėl tu manai, jog tai susiję su Auriu? - prabilo. - Aš manau, kad tavo tėvas neatidavė šios dėžutės Auriui, nes ji skirta tau. Tačiau nesuprantu, dėl ko tau reikėtų duoti šią dėžutę. Nejau jis galvoja, kad tau gali grėsti koks nors pavojus ar panašiai, - prikando lūpą ir šiek tiek susirūpino.
Ėmė svarstyti, kad tikriausiai Alanas ir Dori labai daug ko nežino. Na, to, kas vyksta tarp suaugusiųjų. Klausimas, kada sužinos. Nejau tik tuomet, kai grifas baigs Hogvartsą, kai bus pilnametis? O gal niekas nesiteiks jam pasakoti išvis?
Alanui papasakojus apie jo ir tėvų pokalbį Dori suvokė, kodėl jis galvoja, kad dėžutė yra susijusi su Auriu. Nes jie kalbėjosi būtent apie Aurį ir Dolohovus ir, kaip suprato paauglė, Rolandas pasakė, jog visi atsakymai bus dėžutėje. Iš pasakojimo apie pokalbį Mendel taip pat sužinojo, kad jo tėvai užsiminė visada palaikysiantys Alaną. Mergina dėl to džiaugėsi, nes tai tikriausiai reiškė šiltesnių santykių tarp Alano ir jo tėvų, o ypač tėvo, pradžią, tačiau dabar buvo per daug susimąsčiusi dėl tos dėžutės paskirties, kad imtų džiūgauti.
- Tai galbūt reikėtų paklausti Aurio? - ir vėl prabilo Dori. - Parodyti jam šitą dėžutę ir paklausti, ar jis žino, ką tai tiksliai reiškia, - svarstė.
-
- Kantrus? Kažin. Tiesiog nenorėjau atidaryti tos dėžutės, nes ją gavau iš tėvo. Bet dabar... Na, kvaila buvo jos neatidarinėti. - Dori turbūt keista, kad taip reaguoju į savo tėvą. Gal turėčiau jai paaiškinti. Bet gal kada kitą kartą. Et, geriausia visą tą istoriją pamiršti ir gana.
- Paklausti Aurio? - Alanas nusijuokė.
- Jis pamatys šitą simbolį ir pradės darkytis kaip visada. - Alanas susiraukė ir nutaisė pasipiktinusią veido išraišką mėgdžiodamas savo pusbrolį.
- Alanai, nekišk manęs į šituos reikalus. Aš ir Senkleriai neturim nieko bendra. Gavai tą simbolį tam, kad nekištum nosies kur nereikia. Ir aišku, kad tėvai tavimi pasirūpins. O manęs nekišk į šitai. Va ką jis man pasakytų. Ar ką nors panašaus. Matai, jis negyvena dvare. Gal žinai? Kai stovyklavom su Juzefu Auris buvo priverstas išsikraustyti. Žodžiu... Aš nežinau kaip ten buvo, manęs tada nebuvo namuose. - Alanas padėjo dėžutę ant stalo. Reikės rytoj nunešti ją ir padėti į vietą. Pagalvojo.
- Maniau, kad mano tėvai dėl ramybės palaikys Dolohovus. Bet gal ne. Tiesiog manau, kad simbolį tėvas davė tam, kad žinočiau, jog taip nėra. - Pasakė vėl atsisėsdamas ant lovos.
Kurį laiką vaikinas dar atrodė užsimąstęs. JO kambarys kaip visad vakaro ar nakties metu atrodė labai neramus. Pabudo žiurkius ir pradėjo duotis po narvą. O Gringo irgi suaktyvėjusi kažką jaukė savo narvelyje. Gal darėsi gūžtą.
- Nežinau. Norėjau patikrinti tą dėžutę ir tiek. Pamiršk. Kol kas. Verčiau pagalvokim kaip reiktų papuošti aplinką šventei. Kaip tau atrodo, gal sode reiktų sukurti uždraustojo miško imitaciją? Reiktų tik truputėlio magiškųjų meno priemonių. Medžiuose galėtume uždegti žibintėlių, kad vakare ir naktį būtų šviesu.
-
Dori atsiduso. Alanas buvo teisus. Auris iš tikrųjų pradėtų aikštingai elgtis, jeigu jo pusbrolis imtų kišti jį į visus šituos reikalus.
- Nežinau, - pasakė mergina. - Man būtų sunku įsivaizduoti tavo tėvus palaikant Dolohovus. Man jie atrodo stebėtinai geri. Tavo tėvai, turiu omenyje. Ne tie bjaurybės. Ir pasikeitimai iš tavo tėvo pusės. Žinai, iš tiesų nemanau, kad jie taip imtų ir paliktų Aurį bėdoje, - pabandė šyptelėti.
Pamiršti tą dėžutę atrodė visai nebloga mintis. Norėjosi atostogas leisti smagiai ir nuotaikingai. Netrukus raudonplaukio gyvūnėliai pradėjo naktinėti, o pats jis ėmė kalbėti apie papuošimus šventei.
- Medžiai su daug žibintėlių skamba labai jaukiai, - pritarė penkiolikmetė. - Aš dar norėčiau kokių nors gėlių motyvų. Vis tik pavasaris.
-
- Gal tu ir teisi. Mama tikrai nedirbtų su Dolohovais. Bet tėvas... Bet tikrai, jam kažkas pasidarė. Gal ir viskas bus gerai. - Tą vakarą jie kalbėjosi apie papuošimus. Metė visas tas sudėtingas temas.
- O taip, gėlių būtinai reikės. - Pritarė vaikinas.
Štai ir atėjo vakaras, kai prasidėjo pavasario šventė. Dienas iki jos visi leido smagiai. Alanas jautėsi laimingas ir žvalus. Ir nelaukė atostogų pabaigos.
Sodą jie puošė visi. Net jo tėvai, kurie labai smarkiai prisidėjo transfigūracijos kerais. Ir apskritai atrodė, kad rado marias laiko būti su Alanu, Gruode ir Dori. Kažkur dingo nuolatinė apkrova ir darbai. Matyt kas nors užkerėjo mano tėvus. Nutarė vaikinas vieną dieną. Bet ir gerai.
Sodas virto miško laukyme. Fontanas buvo visai pakeistas. Čia jau paplušėjo Rolandas su Elija. Dabar jis virto nedideliu tvenkinėliu, Virš vandens buvo įtaisyta vietų atsisėsti. Iki ten reikėjo pasilypėti mediniais laipteliais. O įsitaisius galėjai stebėti kitus žmones, gurkšnoti ką nors ir panašiai. Medžiuose atsirado žibintų, kurie gražiai nušvietė sodą. Kai kur atsirado dailiai susipynusių vijoklių, besidriekiančiu per šakas. Stalą padengė lauke. Jį papuošė spalvingomis gėlių puokštėmis. Be to atsirado vietos muzikantams. Pakyla, ant kurios jie turėjo groti irgi žaliavo kaip ir visa toji laukymė. Ir dar tėvai apibūrė sodą kerais, dėl kurių oras buvo šiltas ir gaivus. Lyg vasaros pradžioje. Norintiems pabūti kur nors atskirai buvo irgi galima įsitaisyti ant didelių apsamanojusių akmenų pievoje. Žodžiu aikštelė atrodė pavasariškai.
Buvo nusamdyti padavėjai, kurie tiekė valgius į stalą.
Galiausiai viskas prasidėjo. Pradėjo rinktis žmonės. Alanas pastebėjo Dėdę Augustiną su žmoną ir Alfredą. Gaila, bet Dominyko nebuvo. Rinkosi visokie retai matomi giminaičiai tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės. Staiga vaikinuką pagavo siaubinga mintis ir jis trumpam priėjęs prie tėvo paklausė.
- Ar Simonas su Grėte bus?
- Ne. Jie turi kitų reikalų. Jų nepamatysi. - Alanas atsikvėpė ramiau.
Dabar jis sėdėjo šalia Dori. Šalia jo sėdėjo Gruodė. Taigi vaikinas atsirado per vidurį. Alanas tylomis joms pristatinėjo žmones. Kai kurie sveikinosi su jais. Kai kurie ne. Pradėjo groti muzika. Kol kas tyli ir rami. Grojo pasamdyta burtininkų grupė.
- Labai malonu visus čia matyti. - Pradėjo kalbas mama.
- Jau seniai buvome susirinkę taip gausiai. - Ir taip toliau ir panašiai. Galiausiai pasirodė padavėjai su maistu ir gėrimais.
-
Buvo labai smagu. Jie leido labai daug laiko lauke. Bet ta šventė artėjo ir artėjo.
Gruodė jau nusižiūrėjo atokesnę vietą, kur galės pasėdėti ir pasvajoti. Gerai, kad tokių buvo įrengta. Bet dabar ji sėdėjo šalia Alano ir Dori. Bei klausėsi ką draugas pasakoja. Kai kurie iš tų žmonių atrodė labai arogantiški. Regis nematė jų trijulės. Kaip keista. Galvojo mergaitė.
O kai pasirodė padavėjai ir pradėjo plaukti maistas ji kažkaip susidrovėjo. Dar gyvenime nedalyvavo tokiose iškilmėse. Žmonės pradėjo rinktis ko norėtų. Ir kai vienas tų padavėjų paklausė ko norėtu ji Gruodė tik papurtė galvą ir sumurmėjo, kad nieko.
- Kaip dabar nieko? - Pasigirdo Alano mamos balsas. Ji apeidinėjo aplink stalą žiūrėdama ar viskas tvarkoje.
- Alanai, pasirūpink merginomis. - Pasakė. O tada pridūrė tyliai, kad girdėtų tik mergaitė.
- Juk viskas gerai. Atsipalaiduok. Nėra dėl ko nerimauti.
-
Ir štai pagaliau atėjo ilgai laukta šventė. Dori vilkėjo šviesią gėlėtą suknelę, nors pati mieliau būtų apsirengusi viena iš vakarinių, juoda, tačiau prisiminė savo ir Alano mamos pokalbį per pirmąjį šių atostogų vakarą. Alano mama patarė vilkėti ką nors pavasariškesnio, be to, Dori nenorėjo atrodyti įžūliai. Todėl ir makiažas buvo švelnus. Vis dėlto - jai penkiolika, o ne kokie dvidešimt penkeri, todėl geriau sudaryti vėjavaikiškesnį įvaizdį.
Viskas tiesiog tviskėjo prabanga. Šią akimirką jie visi trys - Dori, Alanas ir Gruodė - stebėjo žmones ir grifas juos tyliai pristatinėjo. Buvo malonu matyti tiek raudonplaukio giminaičių, kurių daugelis tikriausiai taip pat yra įtakingi ir turtingi. Mendel patiko būti tarp tokių žmonių, patiko pačiai tokia jaustis. Kai kurie nors svečiai su jais pasisveikindavo, mergina atsakydavo solidžia šypsena ir mandagiai pasilabindavo.
Netrukus padavėjai ėmė siūlyti maistą ir paauglė paragavo česnakinių krevečių bei pasiėmė sumuštinuką su tikriausiai neįtikėtino brangumo kumpiu. Padavėjas apie tą kumpį kažką pasakojo, bet Dori nelabai įsiminė, mat tuo pačiu metu apžiūrinėjo svečius.
- Ir jis tikrai tikrai tiek laiko brandintas, nepaprastai retas, - toliau kažką kalbėjo padavėjas, rodydamas į baltą sūrį, kuriame matėsi mėlynos spalvos.
Gūžtelėjusi pečiais tamsiaplaukė paėmė tris to sūrio gabalėlius ir po vieną padavė Alanui bei Gruodei.
- Ar čia pelėsis? - paklausė draugų, mat visiškai praklausė, ką šnekėjo padavėjas. - Paragaukit kuris nors pirmas, - nusijuokė.
-
Alanas pastebėjo tai, kad Gruodė visai mielai paspruktų kur nors nuošaliau. O juk prieš šventę jos visur buvo pilna. Tiesą pasakius prieš kviesdamas draugę atvykti į svečius apgalvojo ar reikia. Truputį baiminosi dėl savo tėvo elgesio. Paskui pagalvojo ir apie šitą vakarėlį. Ir visgi Gruodė atvyko kartu su juo ir Dori. Ir kol kas viskas klojosi tiesiog nuostabiai. Ir Alanas norėjo, kad taip būtų ir toliau. Matyt ji jaudinasi dėl to, kad aplink daug nepažįstamų žmonių. Pamanė.
- Aš nemėgstu pelėsinio sūrio. - Pasakė Dori.
- Šio ypač. Bet tu paragauk, gal patiks. - Savo gabalėlį padėjo ant lėkštės krašto.
Sode stovėjo keli stalai. Vienas didelis, pagrindinis. Prie jo sėdėjo ir valgė žmonės. Ir keli kiti. Ant jų buvo išdėlioti indai su maistu. Kiekvienas šventės dalyvis gavo nedidelį valgiaraštį, kuriame buvo surašyti patiekalai, kurių tereikėjo paprašyti aplink zujančių padavėjų. Alanas dabar skaitė saviškį.
- Gruode, yra lazanijos. Gi mėgsti. Nori? - Alanas praleido visokias jūrų gėrybes, kurių negalėjo pakęsti. Jis pamojo vienam padavėjų, kad prieitų. Galėjo ir pats to maisto įsidėti. Seniau taip ir darydavo. Ar gi sunku atsikelti, nueiti prie čia pat stovinčio stalo ir įsidėti maisto. Bet pamatė, kaip į jį žiopso Alfredas, tas mulkis. Kuris tokį Alano elgesį laikė prasčiokišku. Ir niekada nepamiršdavo jam to pasakyti. Seniau, pamatęs, kaip tas į jį spokso būtų jam kaip nors nusiviepęs ar dar ką. Ir tyčia darytų viską savaip. Bet šiandien nutarė elgtis taip, kad tik neduotų dingsties tam stuobriui prie jo prieiti ir dėl ko nors prisikabinti. Taip elgėsi dėl Gruodės. Labai nenorėjo, kad jie susitiktų akis į akį.
- Prašyčiau atnešti vieną porciją lazanijos. Ir vieną Aštraus indiško troškinio.
- Gerai. O jums dar ko nors reikėtų? - Paklausė padavėjas Dori.
- Gal atnešti ko nors atsigerti? Turime šviežiai spaustų sulčių. Iš įvairių vaisių. Gal norėtumėte jų?
- Ačiū. Vieną stiklinę obuolių sulčių. Dėkui.
- O jums? - Paklausė jis abiejų merginų. - Kai pristatė maistą Alanas pradėjo valgyti savo troškinį.
Grojo muzika. Alfredo jie regis kol kas nedomino. Jis kalbėjosi su Gabriela Velš. Alano pussesere iš mamos pusės. Ir vaikinas pamanė, kad reikės ir pačiam su ja šiek tiek šnektelėti. Bet paskui. Gal net ne šiandien. Gal reiks parašyti laišką. Jam reikėjo šiokios tokios pagalbos dėl Adrijo Volkerio.
Pavalgę jie dar kiek pasikalbėjo. Kai kurie žmonės pradėjo stotis ir eiti nuo stalo, skirstytis būreliais. Vieni vaikštinėjo po sodą su gėrimais rankose ir kalbėjosi. Kiti jau pradėjo šokti. Muzika jau grojo garsiau.
- Ar nori pašokti? - Paklausė Alanas Dori. Bet tada pagalvojo apie Gruodę. Nenorėjo jos palikti vienos tarp nepažįstamų žmonių. Jau planavo siūlyti eiti pasivaikštinėti ar dar ką. Bet tada prie jų priėjo tėvas. Kuris jau tikriausiai buvo spėjęs pasikalbėti su visais šventėje dalyvavusiais žmonėmis. Jis nesėdėjo vienoje vietoje. Šalia jo stovėjo Vilhelmina Velš. Jaunėlė Gabrielos sesutė.
-
Gruodė vis dar nemanė, kad yra savo vietoje. Rankoje atsirado gabalėlis sūrio, kurį davė Dori. Buvo įdomu ar patiks kažkoks prabangus sūris, todėl paragavo.
- Tau jis nepatinka? Skanus. Paragauk Dori. - Alanui paminėjus lazaniją mergaitė pasijuto alkana. Todėl kai Alanas jos ir užsakė neprieštaravo.
- Man gal irgi obuolių. Ačiū. - Pasakė. O kai tas žmogus nuėjo įniko skaityti valgiaraštį. Aptiko ten labai skaniai atrodančių pyragėlių su visokiais įdarais.
Rimantei čia patiktų. Galvojo Varniukė. Jai būtų labai įdomu. Tikriausiai pamiršusi viską pasaulyje klaidžiotų po sodą. Bet ne, tikriausiai tokioje erdvėje norėtų pažaisti gaudynių ir zystų mums. Bet kažin ar tokiuose pokyliuose būtų taktiška žaisti gaudynių.
Lazaniją Gruodė tikrai labai mėgo. O ši buvo tokia skani. Bevalgydama pamiršo savo nerimą. Bent trumpam. O paskui prasidėjo itin smagus laikas.
Alanas pakvietė Dori šokti. O Gruodė pradėjo svarstyti ką jai dabar reikės veikti tarp šių žmonių. Bet tada prie jų priėjo Alano tėvas ir pasakė kažkokiai šalia jo esančiai mergaitei.
- Vile, sakiau, kad rasiu tau draugę. Gruode, Dori, susipažinkit. Čia Vilhelmina Vel...
- Aš Vilė. - Nutraukė ji Rolandą.
- Jūs gi žinot, kad negaliu pakęsti to siaubingo savo vardo.
- Gerai jau. - Rolandas nusišypsojo. - Čia Vilė. Kuri skundžiasi, kad nėra ką veikti.
- Tik kelis kartus pasakiau tai.
- Užtai bus dabar su kuo siausti. Iki. - Ir jis patraukė tolyn palikdamas tą mergaitę su jais.
- Kaip seniai matėmės Alanai. - Džiugiai sukrykštavo toji ir pabandė apkabinti prie stalo sėdintį vaikiną. Mergaitė buvo gal Gruodės amžiaus. O gal jaunesnė. Gruodė negalėjo pasakyti kiek tiksliai jai buvo metų.
- Jūs mokotės Hogvartse, kartu su Alanu taip? - Paklausė ji Gruodės ir Dori.
- Taip. - Atsakė Rimeikaitė.
- O kur mokaisi tu? - Paklausė. Nes nematė jos savoje mokykloje. O gal tiesiog niekada nepastebėjo.
- Durmštrange. - Atsakė ji.
- Kur?
- Nežinai apie tą mokyklą? - Paklausė mergaitė.
- Klausyk, einam pasivaikščioti ir aš tau papasakosiu. - Tarė Vilė. Gruodė dar kiek padvejojo. Nežinojo ar reiktų dabar eiti kažkur su ta nepažįstama mergaite.
- Einam gi. Ar nori sėdėti prie stalo amžinai?
- Ne. - Pasakė ir visgi atsistojo.
- Iki. - Pamojavo Vilė Alanui ir Dori.
- Smagiai pabūkit. - Tarstelėjo Gruodė jiems. Dar tiksliai nežinodama ką daro. Nelabai norėjo su jais skirtis. Tos mergaitės juk nepažinojo.
Bet jos nuėjo. Pakeliui Vilė paėmė lėkštutę ir prikrovė į ją keksiukų.
- Paimk kažko atsigerti gerai? - Gruodė paklausė. O tada jos patraukė prie fontano paversto tvenkiniu. Užsilipo laipteliais aukštyn ir įsitaisė Ant ten įrengtų suoliukų.
O tada plepėjo, juokėsi ir kirto keksiukus.
-
Dori tik gūžtelėjo pečiais, kai Alanas pasakė, kad nemėgsta pelėsinio sūrio. Gruodei tas sūris visai patiko, o kai jo paragavo pati Dori, labai nustebo jo skoniu.
- Toks... labai subtilus skonis, - tarė penkiolikmetė.
Nesuprato, patiko jai ar ne. Kai atėjo metas išsirinkti patiekalus, tamsiaplaukė pasakė:
- Krevečių kokosų pieno padaže. O atsigerti... - akimirkai užtilo.
Dėl Merlino, tas padavėjas siūlė jiems sulčių, o mergina norėjo šampano. Greičiau man sueitų septyniolika, pamanė mintyse.
- Gazuoto vandens, - nusprendė.
Kai jie pavalgė ir paplepėjo, Alanas pasiūlė Dori pašokti, bet prieš tai dar susipažino su mergaite, vardu Vilhelmina, kuri norėjo, kad ją vadintų Vile. Dori iškart pagalvojo, jog Vilhelmina skamba daug prašmatniau. Kaip ir Dorotėja, o ne Dori. Tačiau vis tik juk paauglė nusprendė pasilikti trumpesnį vardą.
- Sveika, - pasisveikino su Vilhelmina.
Netrukus mergaitės nuėjo, o Dori ir Alanas jau šoko. Šią akimirką juodu lėtai sukosi ratu. Mendel pagalvojo, jog tikriausiai visi raudonplaukio giminaičiai pamanys, kad ji yra jo mergina.
- Na ir kaip jums šitas vakaras, ponaiti Senkleri? - paklausė draugo ir ėmė glostyti jo kaklą, nes šokant uždėjo rankas jam ant pečių.
Ką čia darai, baik, sudraudė save mintyse ir sustabdė veiksmą. Juk Alanas nėra tavo vaikinas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Dori norėjo, jog būtų. Ir dar dabar, kai aplink vyravo tokia prabangi, romantiška, šventinė atmosfera.
O po akimirkos ji pastebėjo, jog į juos žiūri Alano mama. Velniava, ji turbūt pamatė, pagalvojo Dori ir staigiai nusuko akis.
-
Besėdint ir galvojant kaip čia geriau pasielgti atsirado puiki išeitis. Vilė. Ji buvo jaunėlė Gabrielos sesuo. Mamos vyresniojo brolio duktė.
- Sveikutė Vile. Bet ir užaugai. Kada mes matėmės? Prieš kokius penkerius metus gal. - Pradėjo kalbėti atsistodamas ir apkabindamas jaunesnę pusseserę. Paskui ji ir Gruodė dingo. O jie liko vieni. Beveik vieni. Neskaitant visos tos gausybės žmonių.
Dabar jie šoko. Grojo lėtą dainą, todėl abu lėtai sukosi sode. Visiems ant akių. Nors šoko ne vieni.
- O žinot visai neblogai. O jums kaip vakaras panele Mendel? - Paklausė ir nusišypsojo merginai. Jie šoko išties arti vienas kito. Bet ta muzika ir jos prisilietimas. Jis norėjo apkabinti ją stipriau ir priglausti dar arčiau savęs. Norėjo paskęsti jos akyse. Norėjo pabučiuoti. Troško dabar pasakyti kaip seniai yra įsimylėjęs Dori. Bet iš tos iliuzijos ištraukė pastebėtas mamos žvilgsnis. Kažin ką ji tada galvojo. Alanas to nežinojo. Bet mamą užkalbino kažkokia seniai nematyta tetulė ir jie prarado jos dėmesį.
Jie šoko dar kurį laiką. Pralėkė ne viena daina. Alanas visai užsinorėjo pasėdėti kur nors. Pailsėti. Todėl sustojo ir paklausė.
- Gal paimam ko nors atsigerti ir einam pasėdėti kur nors. Arba pasivaikščioti? - O tada pamatė atžingsniuojantį Alfredą.
- Sveikučiai. - Prabilo jis.
- Kaip miela jus matyti. Tiesa, mudu niekada taip ir nespėjome susipažinti tau svečiuojantis dvare ar ne Dori? - Jis jai nusišypsojo. Bet Alanui visai tas nepatiko.
- Puikiausiai spėjot. Per akis buvo laiko. Ką neprisimeni, kai pirmą kart ji čia atvyko susidūrėm akis į akį. Tu gi man pranešei, kad namie Dolohovai.
- O tikrai. Bet juk tai buvo toks mažytis momentas. Gal norėtum pašokti kartu? Vieną šokį? - Jis toliau šypsojosi Dori. Ir kas dabar jam į galvą atėjo? Kažin kodėl jam dabar prisireikė šito? Malonus Alfredas būna retai. Čia noras kažkaip sunervinti mane? Tikriausiai.
Alanas neprisiminė ar buvo kada nors diena, kai jie gerai sutarė. Jų amžiaus skirtumas nebuvo labai didelis. Juos abu skyrė beveik šešeri metai. Alfredas visada mėgdavo jį erzinti, kai buvo mažiukas. Žinoma tada, kai šalia nebūdavo Aurio ar jo tėvų. Alanas visada Alfredui jautė didžiulę antipatiją. O dabar tas mulkis pasimaišė ne vietoje.
- Tai gal tu susirask kokios kitokios veiklos? - Pasiteiravo savo pusbrolio.
-
- Nuostabus, - atsakė į klausimą apie tai, kaip jai šis vakaras.
Nors norėjosi pridėti dar ką nors panašaus į tai, jog šis vakaras nuostabus dėl to, kad jis yra šalia. Bet to pasakyti tamsiaplaukė nedrįso.
Dori linktelėjo pritardama vaikino pasiūlymui ir jau norėjo eiti išsirinkti gėrimą, tačiau prie draugų prisistatė Alfredas.
- Labas, - atsakė Dori. - Normaliai mes ten susipažinome, - gūžtelėjo pečiais.
Ir tada Alfredas pasiūlė jai pašokti. Mergina nustebo, tačiau nuostabos stengėsi neparodyti. Mat pastebėjo, jog Alanas susinervino. Jai visada patikdavo, kai jis imdavo pavyduliauti. Tad nutaisė klastuolišką šypsenėlę, nuo galvos iki kojų nužvelgė grifo pusbrolį.
- Oi, nežinau, - kiek pasikeitusiu, saldoku balseliu atsakė ji. - Matai, mudu su Alanu jau prisišokome. Nebent vėliau, - neva svarstė, nors puikiai žinojo, kad su Alfredu tikrai nešoks, bet taip buvo gera jausti Alano pavydą!
- Jeigu kuo ir galėtum dabar pasitarnauti, - gana įžūlokai rėžė ji, - tai nebent parūpinti mums šampano. Nes padavėjai mums jo neduos, - susiraukė. - Ir man vėl teks gerti gazuotą vandenį, - pavartė akis.
-
Alanas pradėjo nervintis. Matyti, kaip ji šitaip meilei šneka su tuo... Buvo tiesiog siaubinga. Bet paskui ji pasakė tai, dėl ko garbanius pradėjo kvatotis. Kažin ar kas buvo kada taip pastatęs Alfredą į vietą. Na, bent jau ne tokia jauna mergina, kokia buvo Dori.
- Girdėjai? Panelė pageidautų šampano. Aš irgi neatsisakysiu taurės. - Rėžė. O jo pusbrolis reikėjo pasakyti ir toliau išliko toks pats maloningas, kaip ir seniau.
- Kaip jau panelė pageidaus. - Tarė ir dingo jiems iš akių. Ką dabar jis sugalvojo? Tikriausiai atves mano tėvus. Nutarė Alanas. Ir norėjo dingti iš čia kuo greičiausiai.
- Žinai, man atrodo, kad reiktų eiti kur toliau. - Pasakė. Bet Alfredas tikrai greitai sugrįžo su dviem taurėmis rankose.
- Prašom vaikučiai. - Tarė ištiesdamas jas Alanui ir Dori.
-
- Kur tu nori eiti? - paklausė Dori. - Kodėl turėtume pasišalinti dėl to idioto? Tegul jis mums nyksta iš akių!
Netrukus Alfredas grįžo su dviem taurėmis šampano.
- Ačiū, - padėkojo mergina.
Tada Alfredas nuėjo kaip niekur nieko, o tamsiaplaukė pauostė taurės turinį.
- Alanai, man atrodo, kad čia tikrai šampanas, - kiek nustebusi pasakė Mendel.
Kažkas viduje paglostė širdį. Ji pasijautė ir graži, ir šauni, mat tas pasipūtęs Senkleris įvykdė jos pageidavimą net ir tada, kada mergina nekukliai patraukė jį per dantį.
- Ir viskas išėjo į naudą, mes gavome šampano! - Dori kilstelėjo taurę ir gurkštelėjo išsvajotojo gėrimo.
Tačiau tas gėrimas, pasirodo, visai nebuvo išsvajotas.
- Fui! - susiraukė Dori, tačiau skysčio nespjovė atgal, nes nenorėjo pridaryti Alanui gėdos prieš giminaičius.
Dabar ji troško mesti tą taurę žemėn. Arba dar geriau - tiesiai Alfredui į galvą. Tačiau žinojo, kad šitas troškimas taip ir liks tik troškimu.
- Tas kvailys tikriausiai į šampaną pribėrė druskos, - tyliai pasakė penkiolikmetė.
-
- Bet gi tu nepažįsti mano pusbrolio. Geriau būtų, jei dingtume jam iš akių. - Taigi Alfredas atnešė gėrimus ir nučiuožė savais keliais. Neįtikėtina. Alanui tai atrodė keista.
- Tu gal negerk. Man atrodo, kad... - Bet ji gurkštelėjo iš taurės ir Alano visai nenustebino Dori veide pasirodęs pasibjaurėjimas. Juk tikrai nebuvo galima tikėtis, kad vyresnėlis atneš tai, ko jie norėjo.
- Sakiau, kad iš jo galima tikėtis tik kokių nesąmonių. - Grifas savo taurės taip ir nepalietė.
- Reikėtų išversti jam šitą marmalą ant galvos. Tegul pats paragauja tokio nuostabaus gėrimo. - Noras trauktis Alfredui iš akių buvo dingęs.
- Einam? Reikia atsikratyti šito birzgalo. - Prisiminęs, kaip Dori atkirto jam tada, kai pakvietė šokti vėl išsišiepė iki ausų.
- O jis tikriausiai tikėjosi, kad su mielu noru eisi su juo pašokti. Mulkis nelaimingas. Gerai čia jo atsikratei.
-
Regis, Dori ir Alano mintys sutapo. Alanas norėjo išpilti taurių turinį Alfredui ant galvos, o Dori - paleisti pačias taures jam į galvą.
- Reikėtų, bet mes negalime, - sučiaupė lūpas mergina. - Turime elgtis gražiai. Šiandien šventė. Negalime su niekuo susipliekti, kitaip pridarysime tavo tėvams gėdos. Ir patys sau prisidarysime. Juk mes jau nesame kokie tai mažvaikiai, ar ne? - šyptelėjo.
Tuomet Dori ir Alanas paliko šokių aikštelę. Mendel padėjo savo taurę ant stalo ir į stiklinę įsipylė paprasčiausio vandens.
- Jeigu jis iš tikrųjų to tikėjosi, na, kad aš eisiu su juo šokti, žinai, tuomet jis yra tikras kvailys, - suprunkštė. - Juk jis žino, kad mes...
Tada Dori užsikirto. Jis žino, kad jie ką? Juk Dori ir Alanas - ne pora.
- Na, žino, kad aš tavo draugė, - pabaigė sakinį kiek per aukštu balsu. - O, žiūrėk, ateina kažkoks solistas, - apsidžiaugusi, kad gali nukreipti temą, pasakė mergina.
Netrukus šventę užliejo solisto balso skambesys. Jis dainavo kažką panašaus į operą, bet šiek tiek moderniau. Buvo gražu ne tik klausyti, bet ir žiūrėti, mat aplink jį skraidė blizgančios natos.
-
Alanas vis dar degė noru apipilti jį tuo birzgalu. Bet žinoma Dori buvo teisi dėl visko. Todėl nusekė paskui ir padėjo tą nesąmonę ant stalo. Paskui dar pagalvojo, kad Alfredas matyt tikisi kokio atsako. Ir pasius jo nesulaukęs. Ot ir gerai. Jokio dėmesio tau nebus. Pasakė jam mintyse ir kartu su Dori klausėsi solisto dainų. Kurių dar niekada nebuvo girdėjęs. Jis žvalgėsi į aplink tą žmogų sklandančias natas. Atrodė tikrai įdomiai ir neįprastai.
- Ai, jis supranta, kad tu man pa... - Pasakė ir nutraukė sakinį. Visai kaip ir Dori savo. Kad mes... Kad mes kas? Mes draugai. O galėtų gal būti kitaip? Gal tikrai galėtų?
- Taip. jis žino, kad mes draugai. Ir taip, jis yra kvailys. - Pabaigė kalbėti. Pasakė nei šį, nei tą. Bet daugiau gal reikėjo nebetęsti. O tai dar labiau pripaistytų.
Bėgo laikas. Kurį abu leido klajodami sodo takeliais, klausydamiesi muzikos. Plepėdami. Alanas neįsivaizdavo kiek valandų ir visai nenorėjo žinoti. Alfredo daugiau nesimatė. Matyt susirado kitos veiklos. O, kad jis būtų žinojęs kokia ta veikla buvo...
- Gal užeinam trumpam į mano kambarį gerai? Noriu pasiimti Gringo ir Riešutą. Jiems jau pakyrėjo narvas. - Po kažkiek laiko pasakė.
-
Laikas skriejo lyg ant sparnų. Kartu su Vile jos rado bendrą kalbą. Lygino jos mokyklą ir Hogvartsą. O paskui šiaip plepėjosi. Apie kvidičą ir apie daugybę kitų dalykų.
Pasiimti saldumynai tirpo. Buvo jauku ir smagu sėdėti aukštai virš vandens. Iš čia ji girdėjo aidint muziką.
Paskui jos dar šiaip pasivaikštinėjo. Bet greitai sugrįžo į savo vietelę. Pasiėmusius dubenėlį visokių vaisių.
Gruodė buvo tokia laiminga. O juk taip jaudinosi dėl šio vakarėlio.
Bet po kelių valandų atėjo Vilės tėvai. Jiems reikėjo kažkodėl anksčiau išvykti ir joms teko atsisveikinti. Bet mergaitės pasikeitė adresais. Gruodė kažkodėl jautė, kad Vilė parašys jai. Pati irgi labai norėjo palaikyti su ja ryšį.
Gruodė nudūmė į savo kambarį. Pasiėmė knygą ir sugrįžo atgal. Ilgai skaitė ir skendėjo savo pasaulyje. Bet teko grįžti atgal. Jai norėjosi draugijos. Ir mergaitė ėmė klajoti ieškodama Dori ir Alano.
Jų niekaip nerado. Bet sutiko kažkokį jaunuolį.
- Gal kartais matei Alaną ir Dori? - Paklausė. Regis Alanas jį pristatė, kaip savo pusbrolį. Dar visos šios puotos pradžioje. Jaunuolis jai nusišypsojo ir pasakė.
- Seniai kažkada mačiau. Bet jau senokai. Ieškai jų?
- Aha.
- Tai ar seniai jau pažįsti Alaną?
- Senokai. Kai tik atvykau į Hogvartsą ir susitikom.
- O kelintame tu kurse?
- Antrame. Man taip čia patinka. Ir dvare ir mokykloje. Aš niekada nebuvau girdėjusi apie magijos pasaulį. Tai taip nuostabu. O tu jau baigei mokyklą taip?
- Aha. Tai tu iš žiobarų šeimos?
- Aha. Taip nustebau, kai gavau laišką. - Jie ėjo ir kalbėjosi. Užklydo į dvarą. Į kambarį su visokiomis statulėlėmis. Ir jis papasakojo Rimeikaitei kelias istorijas. O ji pasakė.
- Alano tėtis jas labai brangina. - Galvoje turėjo visus tuos daiktus esančius kambaryje.
- O taip. visos tokios senos šeimos kaip mūsų turi savų relikvijų. - Jo balse pasijuto kažkoks šaltukas.
- Tokios šeimos kaip mūsų yra magijos pamatas. Bet vis daugiau tokių, kaip tu.
- Kokių?
- Tokių... Purvakraujų. Tu tikriausiai pirma tokia įžengusi į šį dvarą. Turėtum džiaugtis ir jaustis dėkinga, kad buvai čia įleista. Na, bet Alanas visada vertino tokius...
Ji nežinojo kodėl viskas taip pasikeitė. O gal jis jau seniai norėjo jai tai pasakyti. Gruodė norėjo pabėgti, bet kažkodėl stovėjo vietoje.
- O tu žinojai, kad seniau purvakraujams būdavo rengiami teismai? Juos kaltino dėl to, kad sugebėjo pavogti magiją iš tikrųjų jos šeimininkų.
- Ką?
- O taip. - Jis kalbėjo atsainiai ir šypsojosi jai pikdžiugiška šypsena.
- Žinoma magijos pavogti neįmanoma. Bet tai vis tiek buvo puikus planas išguiti visus purvakraujus iš ten, kur jiems ne vieta.
- O kas būdavo, jei nuteisdavo? - Paklausė ji tyliai. Ir pati nežinojo kodėl klausia. Kodėl neišeina.
- O, na nežinau. Gal kai kurie mirdavo. O kiti sėsdavo į Askabaną.
- Ir tu manai, kad tai gerai?
- Aš manau, kad žiobarai turi gyventi savo vietoje. O magai savo.
- Bet aš... Aš irgi moku kerėti. - Pasakė ir pagaliau apsisukusi nėrė lauk.
Jis nesivijo mergaitės. O gruodė išlėkė laukan. Neketino niekam šito pasakoti bet. Jautėsi siaubingai. Tada prisiminė kaip Dori ir Alanas stebėjosi dėl to, kad Rolandas su ja gerai sutaria. Ar jis irgi taip galvoja? Apie tuos teismus? Gal irgi mano, kad tai teisinga? O gal to niekada nebuvo. Alano pusbrolis tik norėjo mane pabauginti.
Ji ėjo nežiūrėdama kur ir į kažką atsitrenkė.
- Gruode, kaip tik tavęs dairiausi. - Pasakė Elija.
- Tau jau metas miegoti. Bet... Kas atsitiko? - Matyt pastebėjo koks išsigandęs ir nusiminęs jos veidas.
-
Dori išsišiepė iki ausų. Jis vos nepasakė, kad aš jam patinku, pamanė mintyse ir bandė slėpti kikenimą.
Toliau vakaras praėjo ramiai ir gražiai. Gruodė, matė mergina, leido laiką su ta kita mergaite. Žinoma, Mendel džiaugėsi turėdama galimybę būti su Alanu dviese, tačiau akimirką pagalvojo, ar Gruodė nesijaus atstumta. Bet neturėtų, mąstė tamsiaplaukė. Juk jai smagu. Tiesa, vėliau, paauglė atkreipė dėmesį, Gruodė tiesiog skaitė knygą. Tačiau Dori taip ir nenuėjo paklausti, kaip jai sekasi.
Vėliau Alanas pasiūlė keliauti į kambarį pasiimti Gringo ir Riešutą. Penkiolikmetė dėl to neapsidžiaugė, mat nemanė, kad tokioje prabangioje vietoje gyvūnams vieta. Tačiau jai neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su vaikino meile gyvūnams, tad ji linktelėjo ir netrukus jiedu atsidūrė Alano tvirtovėje.
Tik čia Dori pajuto, kokia yra pavargusi. Ji tiesiog griuvo į raudonplaukio lovą, kol šis pasiims gyvūnus. Žinoma, neketino sakyti, jog pavargo. Tik ne šiandien. Tačiau tas nuovargis, jis buvo be galo malonus. Jeigu pamiršus tą įvykį su Alfredu, viskas būtų praėję šimtu procentų šauniai. Na, bent jau iki dabar.
-
Jie užėjo į Alano kambarį. Dori įsitaisė ant lovos. O Alanas atvėrė voverės narvo duris. Toji tuojau pat liuoktelėjo jam ant rankų, o paskui nušoko ant lovos, ant kurios gulėjo Dori. Žiurkius nenorėjo lįsti iš narvelio. Jau buvo senas. Jam patikdavo ramiai miegoti. Bet užuodęs Alano turimą skanėstą lėtai išlindo iš savo namelio ir užsiropštė jam ant rankos. Paėmė skanėstą ir su juo nubėgo jam per ranką žemyn ir įsitaisė kišenėje.
- Nori čia pabūti ar grįž... - Jis nepabaigė sakinio. Nes atsilapojo kambario durys. Jos trinktelėjo į sieną plačiai atsiverdamos. Ir vidun įėjo Amyras Senkleris.
Kažkada tas vyras buvo aukštas, tvirtai suręstas kaip ir jo sūnus. Kažkada jam nuo lūpų nepranykdavo pašaipi arba kartais linksma šypsenėlė. Kažkada jis jodinėjo žirgais. Eisena buvo pasitikinčio žmogaus, tvirta. Tokį žmogų Alanas matė senose šeimos nuotraukose. Dabar iš jo buvo likę mažai. Atrodė nesveikai. Išblyškęs, sulysęs. Plaukai susivėlusi raizgalynė. Atrodė purvini, riebaluoti. Joje buvo matyti žilų sruogų. Veidas apžėlęs barzda, tik akys atrodė gyvos. Mėlynos. Jos dabar įsmigo į apstulbusį vaikinuką. Vilkėjo Amyras žiobariškais drabužiais. Jau nenusakomos spalvos megztiniu, palaikiais džinsais.
- Pagaliau. Man jau nusibodo laukti. - Prabilo. Balsas buvo kimus, atrodė piktas.
- Laukti? Jūs manęs laukėt? - Ištarė Alanas. Akimirkai net pamiršo Dori.
- Kas ji tokia? - Paklausė Amyras mostelėdamas ranka į merginą ant lovos.
- Nesvarbu. Geriau sakykit kaip čia patekot.
- Paprastai. Visi šėlioja sode. Taigi lengvai užėjau pro pagrindinį įėjimą. Nieko nesutikau, nes namai tušti. Visi sode.
- Iš kur žinojot, kad taip bus?
- Manai nežinau šeimos tradicijų? - Vyptelėjo Amyras.
- Verčiau tu atsakyk į mano klausimus ir aš eisiu savais keliais.
- Aš neketinu nieko... - Alanas norėjo trauktis link durų. Pašaukti tėvą arba motiną.
- Dori, eik ir...
- Net nemėgink niekur eit panelyte. - Nutraukė jį Amyras ir užstojo duris.
- Jeigu jūs...
- Aš noriu žinoti Aurio namų adresą.
- Ką? O kam to reikia? - Alanas iškart pagalvojo apie tai, kad to adreso reikia Simonui ir Grėtei. Todėl užsispyrė nesakyti.
- Jis... - Pasipylė krūva keiksmų adresuotų Aurio pusėn. - Neatsako man į laiškus. Jis mane ignoruoja. Man nusibodo nakvoti gatvėje. O jis drįsta... - Vėl keiksmų srautas. - Aš jį auginau, jokio dėkingumo... Dabar man reikia prieglobsčio, arba pinigų. O tas... Vienu žodžiu aš žinau, kad Aurį išgrūdo iš dvaro. Ir gerai, prisižaidė vieną kartą. Bet gi kažkur jis gyvena. Žinau, kad kiaurus metus sėdi mokykloje. Todėl nematau jokių kliūčių man gyventi jo namuose. Taigi klok, koks jo adresas.
- Nei nemanau. - Alaną tiesiog pasiutino viskas, ką išgirdo.
- Arba eikit sau, arba aš pakviesiu tėtį, o tada nebus nieko gero. - Ir kur jis buvo? Kaip aš jo nepastebėjau? Laukė manęs. Aišku, kieno daugiau. Manė, kad išsigąsiu turbūt ir viską papasakosiu. Mąstė.
-
Mergaitė visai nenorėjo su kuo nors susitikti. Bet dabar jau niekaip negalėjo išvengti Alano mamos.
- Man viskas gerai. - Pasakė.
- Ar dėl to ašaroji? - Paklausė Elija. O gruodė piktai nusibraukė kelias iš akių išriedėjusias ašarėles. Tiesiog nesitikėjo tokio dalyko Alano namuose. Turėtum jaustis dėkinga. Prisiminė Alano pusbrolio žodžius. Už ką? Piktai paklausė.
O tie vakarai, kai su jo tėvu žaisdavom šachmatais ir ginčijomės dėl kokių nors ėjimų ar pergalės. Ar kai kalbėdavomės apie magijos istoriją. Ar tai buvo netikra? Ar visą tą laiką jo galvoje ūžė priešiškumas. Tikriausiai. Todėl Alanas ir Dori taip stebėjosi. O Elija? Staiga ji pagalvojo, kad Alanas tyčia ją pakvietė į svečius, žinodamas, kad vienu ar kitu metu taip nutiks. Gal jam pasirodė smagu. Bet mes jau ne savaitę pažįstami. Nesąmonė. Tai juk...
- Gruode, kas atsitiko? - Elijos balse išties suskambo nerimas. Bent jau mergaitei taip pasirodė. Ji norėjo sprukti į savo kambarį. Ne, į dvare esantį kambarį, jis ne mano. Staiga užsinorėjo tuojau pat sėsti į autobusą ir išvykti namo. Tada prisiminė, kad tėvų ten nėra.
- Ar susipykot su Alanu ir Dori? - Paklausė.
- Ne. - Tarė rudaplaukė. Jas bestoviniuojančias pastebėjo ir Alano tėvas. priėjo prie jų.
- Kas? - Paklausė susižvelgdamas su Elija.
- Nežinau. - Pasakė ji.
- Eisiu miegoti.- Tarė Rimeikaitė ir pasileido atgal į dvarą. Bet suklupo ir pargriuvusi nusibrozdino kelius.
-
Dori suprato, kad Alanas norėjo klausti, ar mergina norėtų pabūti jo kambaryje, ar grįžti į šventę. Tačiau penkiolikmečiui net nespėjus pabaigti sakinio su trenksmu atsidarė kambario durys. Dori aiktelėjo. Ji pagalvojo, kad, po velnių, iš kur čia benamis? Juk Senklerių šeimos dvaras yra apsaugotas nuo žiobarų... Kaip jis čia galėjo atsidurti? Ji tiesiog šoko nuo tos lovos.
Tačiau netrukus į Mendel smegenis atėjo suvokimas, kad priešais paauglius - joks benamis žiobaras. Tai yra Aurio tėvas, mintyse konstatavo faktą. Alanas tikriausiai norėjo pasakyti, kad Dori eitų pakviesti pagalbos. Tačiau Aurio tėviūkštis, jis ir vėl sutrukdė raudonplaukiui pabaigti sakinį ir dar pridūrė, jog mergina net nemėgintų niekur eiti.
Bet ji ir nebūtų mėginusi. Išgirdus, ko reikalauja vyras, ir prisiminus, kaip Auris pasakojo apie savo vaikystę, Dori suėmė baisus pyktis. Juk jie abu, tiek Dori, tiek Auris, buvo palikti. Niekam nereikalingi. Ką darytų Dori, jeigu jai susikūrus savo gyvenimą pasirodytų Vanesa ir imtų reikalauti prieglobsčio arba pinigų? Aš ją nudėčiau, mintyse pagalvojo. Tamsiaplaukė niekinamu žvilgsniu pervėrė atėjūną.
- Tu. Kvailas, senas girtuokli, - prabilo Mendel ir visai ne kaip panelytė. - Kaip tu drįsti... kaip tu drįsti kažko reikalauti iš Aurio? Po viso to, kiek jam teko patirti? Tu juo nesirūpinai. Tau jo nereikėjo. Ir dabar, kai jis turi normalų gyvenimą, nori iš jo jį atimti? Dink iš čia ir nesirodyk akyse nei jam, nei Alanui! - rėkė Dori. Baimės nejautė.
-
Alanas trumpam prarado amą. Ką ji žino apie Aurio praeitį? Ar jis kažką Dori pasakojo apie save? Tai atrodė keista ir visai neįtikima. Nes tomis temomis prašnekinti pusbrolį buvo nelengva.
O šį žmogų Amyrą Alanas reikėjo pasakyti matydavo retai. Auris stengdavosi, kad jie niekada nesusitiktų. Labiausiai vaikinas prisiminė vieną šaltą žiemos vakarą. Tada Alanui turėjo greit sukakti ketveri. Taigi Auriui buvo trylika metų. Tą vakarą jie namuose buvo dviese. Tėvai kažkur išvykę. Auris ruošė namų darbus O Alanas šalia jo paišė. Prisiminimai buvo truputį migloti. Ir jis dabar nežinojo kodėl trumpam išėjo iš kambario. Gal ko nors parsinešti. Raudonplaukis prisiminė, kaip nusileido žemyn prie lauko durų. Matyt norėdamas eiti į biblioteką. O ten susidūrė su iš kažkur grįžusiu Amyru. Kuris buvo baisiai piktas. Alanas neįsivaizdavo kodėl. Bet prisiminė, kaip stvėrė jį už pakarpos ir pradėjo plūstis. Tikriausiai su kuo nors supainiojo Alaną ar kas jam tada šovė į galvą. Išgirdęs tuos šauksmus iš savo kambario atbildėjo Auris. Alanas prisiminė kaip staigiai įsiveržė į jų tarpą ir jis atsidūrė už pusbrolio nugaros. Prisiminė, kaip jis ištiesė rankas į šonus, kad jį apgintų. Prisiminė kokios kupinos pykčio buvo jo akys.
- Tik pabandyk jį paliesti...
Tarė.
- Eik gulti neklykavęs. O tu eik į savo kambarį.
Vieni žodžiai buvo skirti Amyrui, kiti Alanui. Alanas pakluso ir nubėgo į viršų. Girdėjo paskui tik kažkokį triukšmą ir šūkaujantį Amyrą. Dabar jo pyktis krypo į Aurio pusę. Paskui pasiliko tylu. Matyt jis nusibrazdino į kurį nors kambarį ir užmigo. O tada iš Aurio kambario pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Ir tuo metu dar mažas Alanas nubėgo pažiūrėti kas ten yra.
Išvydo Aurį, lyg pamišusį. Jis svaidė į sieną senovines porceleno statulėles, kurias rinko jau labai seniai. Po akimi jam tamsavo mėlynė.
- Nekenčiu gyvenimo!
Šūktelėjo matyt nematydamas tarpduryje iš siaubo sustingusio Alano.
- Greičiau septyniolika ir dingstu iš šitų prakeiktų namų!
Jo žodžius lydėjo dūžtančios statulėlės. Kambarys atrodė lyg po uragano. Alanas prisiminė, kad stovėjo ir verkė. Negalėjo pasijudinti ir palikti vietos, kurioje sustingo. Galop Auris jį pamatė. Aprimo. Priėjo. Pakėlė Alaną nuo žemės ir tik tada jis pamatė, kad ir Pusbrolio akys sklidinos ašarų.
- Alanai... Ką čia darai?
- Al tu išvažiuosi il mane paliksi?
Šniurkščiojo jis.
- Ne. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Mudu juk komanda ar ne? Tik... Man tiesiog labai liūdna.
Pridūrė tyliai.
Tas prisiminimas buvo ryškiausias, kurį paliko Amyras Senkleris. Nors juk susidūrimų buvo ir daugiau. Ir kol Raudonplaukis akimirkai paskendo savo mintyse Amyras priėjo visai prie pat Dori. Uždėjo rankas jai ant pečių ir pasakė.
- Tu, kvaila mergiūkšte. Užsičiaupk gerai? Šneki apie tai, ko neišmanai. Užsičiaupk, nes pasigailė... - Alanas neleido jam baigti ir Įsiterpė tarp jų.
- Dink. Ir nesirodyk čia daugiau. Nieko aš tau nesakysiu. Ir Aurį palik ramybėje. - Vaikinas paėmė Dori už rankos ir skubiai išėjo pro savo kambario duris. O Amyras veikė išties greitai. Nei nepasakytum, kad toks pažiūrėti išsekęs žmogus galėtų taip padaryti. Jis Irgi išėjo iš kambario ir paėmęs Alaną už laisvos rankos timptelėjo atgal į kambarį.
- Aš su tavim dar nebaigiau kalbėtis. - Iškošė.
-
Bjaurus skausmas pervėrė odą. Prie skausmo ji buvo pratusi ir nei neaiktelėjo.
- O varge... Kur šitaip skubi? - Dabar Alano mama atrodė tikrai išmušta iš vėžių. Gruodė atsikėlė ir norėjo vėl sprukti, bet ranka ant peties ją sulaikė. Tai buvo Rolandas.
- Ar galėtum paaiškinti žmoniškai kas tau įgėlė? - JO žvilgsnis atrodė griežtas. Abu žvelgė vienas kitam į akis. Gruodė nusuko savąsias. Tuo tarpu Elija išsitraukė lazdelę, kažką pabūrė ir tvinksėjimas keliuose liovėsi.
- Na? Mes laukiam. - Paragino mergaitę Alano tėvas.
- Aš nieko iš nieko neprašiau. - Pradėjo.
- Taip. Tęsk. - Į juos susidomėję jau žiūrėjo keli žmonės. Įdomu kur yra Alano pusbrolis. Staiga pamanė mergaitė. Gal išėjo per kitą išėjimą.
- Gruode, - Dabar jau Elijos balsas ištraukė ją iš minčių.
- Ar tiesa, kad kažkada vyko kažkokie teismai, kuriuose teisė burtininkus kilusius iš žiobarų šeimų? - Išpoškino ji.
- Laikų buvo visokių. - Pasakė Rolandas.
- Tai vadinasi tiesa?
- Tuo metu, kai tai vyko į magijos pasaulį buvo įsiveržęs žmogus, kuris neturėjo gauti valdžios. - Tarė Elija.
- Taip, būtent. Bet ką tai turi bendra su tavimi? - Paklausė jos Rolandas.
-
Nedaug trūko, kad Dori ir Aurio tėvas pradėtų žodžių (tamsiaplaukė tikėjosi, kad tik žodžių) karą. Tačiau Alanas pertraukė šitą vyrą ir išėjo iš kambario kartu vesdamasis merginą. Bet Aurio tėvas, jis nebuvo toks silpnas, koks atrodė. Jis partempė vaikiną atgal į kambarį, o su Alanu, žinoma, grįžo ir Dori.
Ji žinojo, kad būtų buvę protingiau nueiti pakviesti pagalbą. Tačiau nenorėjo palikti raudonplaukio vieno su šituo. Nors ir nejuto kažkokios stiprios baimės, tačiau vis dėlto iš tikrųjų juk nežinojo, ko galėtų imtis Aurio tėvas. Kad ir kaip bebūtų, kai kurie Alano giminaičiai, tokie kaip Grėtė ir Simonas, tikriausiai galėtų padaryti bet ką.
- Ko tu nori? - dabar jau ramiai paklausė Dori. - Ko tu tikiesi? Kad Auris tau duos pinigų? Kad leis gyventi savo namuose? Kaip tau nėra gėda to prašyti savo sūnaus, kurį pametei? Tu manai, kad jeigu sužinosi Aurio adresą, kažkas nuo to pasikeis? Jis tave išgrūs ir net nesikalbės su tavimi. Jis yra jaunas, stiprus ir gabus vyras. Jei taip padarysi, imsi iš jo kažko reikalauti, tikriausiai niekada jo nebepamatysi. Manau, kad turėtum pirmiausia atsiprašyti savo sūnaus. Ir susitvarkyti savo gyvenimą, - su gailesčiu nužvelgė vyrą.
-
Alaną visas šis reikalas ėmė rimtai siutinti. Todėl be ceremonijų išsitraukė burtų lazdelę. Manė, kad Amyras savo neturi. Jei turėtų, tai tikrai toks nesivalkiotų.
- Eik lauk. - Šaltai rėžė.
- Arba aš panaudoju magiją. Tai savigyna, todėl galiu šitai padaryti.
Tuo tarpu pradėjo kalbėti Dori ir abu jie pradėjo merginos klausytis. Atrodė, kad Amyras jos klausėsi. Mat išgirdęs paskutinį Dori sakinį išsitiesė ir pažvelgė į ją iš aukšto. Kokiai akimirkai regis tapo žmogumi, kokiu buvo kažkada seniai.
- Atsiprašyti? - Iškošė.
- Aš jį užgrūdinau tvirtam gyvenimui. Jis yra mano sūnus ir privalo leisti man gyventi savo bute. Taškas. - Tokia logiką Alaną šiurpino. Ką jis dabar čia kliedi?
- Man gana. Viso gero. - Staiga Alanas prisiminė savo dvaro galimybes ir kerus, kuriais jis užburtas nuo senovės. Kol Amyras piktai šnairavo į Dori vaikinas pasilenkė ir bakstelėjo lazdele jam po kojomis. Grindų plotelis, ant kurio Aurio tėvas stovėjo be triukšmo ėmė grimzti žemyn. Leidosi lėtai, bet užtikrintai, kaip koks liftas.
- Gal ir smagu gyventi tokiame name ar ne Dori? - Nusišypsojo. Perlipo plyšį ir priėjęs prie merginos ją apkabino.
- Tikiuosi labai neišgąsdino jis tavęs? - Paklausė. O Grindys nuleidusios Amyrą žemyn vėl sugrįžo į savo vietą. Jei jis protingas ir nenorės kažko sutikti dings iš dvaro. Pamanė. Tikėjosi, kad nelips vėl atgal į jo kambarį.
-
Jiems besikalbant priėjo Alano tėvo brolis. Gruodė stengėsi dėmėtis žmones, kai Alanas juos pristatinėjo.
- Ir kas čia vyksta? - Paklausė.
- Kažkodėl manau Augustinai, kad tavo sūnelis bus įkišęs liežuvį. - Rėžė Rolandas.
- Aš nekaltas, kad tavo sūnelis į dvarą tamposi visokias...- Gruodė pradėjo šiurpti. Pajuto, kaip Alano mama paimą ją už rankos.
- Einam. Rolandai, einam. - Pasakė ji.
- Mano sūnelis bent nėra beprotis tik ir žiūrintis kaip įžeidinėti visus aplink.
- O, tai jau šitaip. Regis kiek pamenu visada skundeisi dėl to, kad jis...
- Gana. - Piktai nutraukė šį pokalbį Alano mama.
- Pabūk su svečiais Augustai. Ir jei sužinosiu, kad Alfredas ką nors pripasakojo Gruodei...
- Kas bus Elija?
- prašau baikit. - Vos girdimai pasakė Gruodė. Norėjo pabėgti.
- Nesinervink, tai tik mažas šeimyninis kivirčas. - Vyptelėjo Augustinas.
- Palik ją ramybėj. - Tarė Rolandas.
- Atsiprašau, kad užkabinau jūsų augintinę.
- man jau gana. - Elija ėmė eiti o kartu vedėsi ir išsigandusią mergaitę. Ėjo greitai, ji vos spėjo paskui. Negirdėjo ar broliai kažką kalbėjosi tarpusavyje, nes jos užėjo į dvarą. O tada į biblioteką. Kai tik Gruodė spėjo atsisėsti viename iš ten esančių krėslų pro duris įžengė ir Rolandas.
-
Atrodė, kad Dori pasakymas, jog vyras turėtų atsiprašyti Aurio, jį labai įžeidė. Tą akimirką Mendel suprato, kad tikrai nieko nebus. Kad šitai personai tikriausiai galima būtų bandyti įkrėsti proto valandų valandas, bet rezultato nesulauktum jokio.
O tada įvyko kai kas, kas labai nustebino merginą. Aurio tėvas paprasčiausiai prasmego ir čia jo nei kvapo neliko.
- Kaip? - paklausė tamsiaplaukė. - O kur jis dabar?
Alanas apkabino Dori ir tada jai per kūną perėjo malonūs šiurpuliukai.
- Ne, viskas gerai, - švelniu balsu atsakė.
Dabar norėjosi tiesiog būti kartu su Alanu, jau neiti į šventės šurmulį. Tačiau, žinoma, prieš tai reikėjo sužinoti, kur Alanas padėjo Aurio tėvą ir ar šis negalės grįžti.
- Aišku, reikės pasakyti tavo tėvams, - atsiduso. - Bet gal ne šiandien? Gadintume jiems šventę. O tu sakysi tai Auriui?
-
Vaikinas visai nebenorėjo paleisti jos iš glėbio. Aurio tėvas jau prasmego kiaurai žemę ir kažin ar keberiosis atgal. Alanas jam net pasijuto dėkingas už šią akimirką.
- Dvaras užkerėtas nuo senovės. Tiesą pasakius aš tai visai pamiršau. Bet laiku prisiminiau tėvo pasakojimus. Gal ir negerai, kad niekada neklausau ką jis man pasakoja apie namus ir šeimą. - Tikrai. Alanas niekada neklausė tų istorijų. Dabar, kai Rolandas pradėjo mėginti jį suprasti pasijuto dėl to blogai.
- Tėvas daugiau žino apie įvairią šio dvaro magiją. Supranti tai mano kambarys. Aš nenoriu, kad Amyras čia būtų. Užtenka nenoro ir lazdelės, kad įsijungtų apsauginiai kerai. Jis tiesiog nusileido į pirmą aukštą. Tikiuosi išėjo lauk iš dvaro. - Alanas prisivedė ją prie lovos. Norėjosi kartu jaukiai įsitaisyti, atsisėsti ir pasikalbėti. Ir ką aš čia darau? Nustėro, tada pasitraukė nuo merginos ir klestelėjo ant lovos.
- Gal nereikia sakyti tėvams? Jiems nepatiktų. O Auriui baik jau, tikrai nesakysiu. Jis pasiustų sužinojęs, kad tėvas klausinėja apie jo gyvenamą vietą. O iš kur tu tiek žinai apie Aurį? nejau jis tau pasakojo? Žinai, apie savo praeitį jis nekalba. Yra man sakęs, kad jos tiesiog nėra.
-
Gruodė norėjo sprukti. Dėl to kivirčo ir dėl Alano pusbrolio jautėsi labai nusiminusi.
- Gruode, Kas nutiko? Ar gali mums papasakoti? - Pasakė Elija.
- Jūs ir taip jau susipykote. - Ji šito visai netroško.
- Tai niekai. - Ramino ją Rolandas.
- Esi mūsų namuose. Turėjai čia smagiai praleisti atostogas. O kažkas regis prigrūdo tau keistų minčių į galvą.
- Ne kažkas Elija, o Alfredas. - Rėžė Rolandas.
- Kodėl manot, kad jis? - Paklausė Gruodė.
- Nes pažįstu jį. - Paaiškino vyras.
- Ar tai svarbu? Ar svarbu iš kur esu kilusi? Aš tikrai prasta ragana. Nemoku kerėti. Gal tai klaida? Manau, kad klaida. Neturėjau gauti to laiško. Iš pradžių mokykla mane baugino. Kodėl buvo teisiami žiobarų kilmės burtininkai ir raganos? Ar jie tikrai kažkokie kitokie? - Pasipylė ilgai laikyti žodžiai.
- Kerėti tu ne nemoki. Tu neleidi sau to ramiai daryti. - Pasakė Rolandas.
- Jūs manęs nepažįstat. Iš kur galit žinoti?
- Į Hogvartsą neįmanoma patekti per klaidą. Lazdelė pati pasirenka savo burtininką Gruode. Esi ragana ir tiek. Nesvarbu iš kokios šeimos kilusi. O teismai vyko dėl kažkokio fanatiko užgaidų. Viskas labai paprasta. Jei turi magijos gebėjimą reiškia, kad turi. Nesvarbu kas yra tavo šeima.
- Bet jis sakė, kad jums tai svarbu. - Staiga tarė. O kas dabar bus? Ji išsigando savo žodžių.
- O taip. Man buvo svarbu. Bet atradau svarbesnių dalykų.
- Kodėl svarbu? Ar...
- Nes taip mane auklėjo visą gyvenimą. Toks buvo mano tėvų požiūris. Mano šeimos, giminės požiūris. Toks tapo ir mano.
- O Alanas? Ar jam svarbu kas aš esu?
- Alanas turi savo nuomonę, kurios neįmanoma tikriausiai neįmanoma pakeisti. Jam niekada nerūpėjo žmogaus kilmė. Mudu šiuo klausimu visada buvome skirtingos nuomonės. Dėl to nutolome. Dėl to padariau ar pasakiau dalykus, kurių neturėjau daryti. Labai liūdnomis aplinkybėmis į mano gyvenimą atėjo pokyčių. Ir dabar aš žinau, kad yra daug svarbesnių dalykų nei tai iš kur esi kilęs. Aš negaliu savęs pakeisti per akimirką. Bet noriu pasikeisti. - Gruodei buvo be galo keista, kad jis tiek daug jai aiškina. Elija nenutraukė to pokalbio.
-
- Nuostabus dalykas tie burtai, - žavėjosi Dori. - Kiek daug visko dar nežinau, - nusijuokė. - Tau tikrai pasisekė, kad gimei burtininkų šeimoje. O juk tėvo dar turėsi galimybę paklausinėti apie dvaro burtus.
Netrukus Alanas prisivėdė Dori prie lovos, paskui šiek tiek atsitraukė. Aš jam patinku, juk aš jam patinku, mintyse galvojo tamsiaplaukė. Juk ir taip aišku. Aš tikrai jam patinku. Ar tai nebuvo akivaizdu? Juk jie jau yra bandę pasibučiuoti. Juk dažnai vienas prie kito prisiglaudžia. Mes ne tik draugai, ir toliau kalbėjosi su savimi mintyse paauglė.
Iš kažkur pas Dori atsirado daug daug drąsos. Ji tiesiog šoko į Alano lovą užsiversdama vaikiną virš savęs ir jį apsikabino.
- Buvo puiki šventė, ar ne? - paklausė. - Pamirškim dabar Aurį.
Ir ji žinojo, kas tą šventę paverstų dar puikesne. Ėmė ir pabučiavo Alaną pamiršdama, kad paskui gali pasidaryti labai gėda, o dėtis nebus kur.
-
Žinoma, Dori buvo teisi. Jis turės progų pasikalbėti su tėvu apie viską Jeigu tik suteiks Rolandui tų progų apie viską papasakoti. Jei pamirš tai, kas buvo pasakyta po sesers laidotuvių. O jeigu tėvui greitai nusibos viskas? Jei jam ir vėl bus nesvarbus mano požiūris ir jis vėl pradės aiškinti kaip aš turiu galvoti apie žmones?
- Viską dar sužinosi. Aš irgi daug nežinau apie magijos pasaulį. - Nusišypsojo. O paskui nebegalvojo apie šį pokalbį ar tai, kad neseniai kambaryje stovėjo Amyras.
Dabar abu buvo taip arti. Arčiau nei bet kada gyvenime. Jis pasivertė kažkiek į šoną, kad jos neprispaustų per daug. Ir taip pat ją pabučiavo. Kažkur staiga ėmė ir prasmego kažkuri dalis laiko. Patinku jai, žinau tai. Tikrai žinau. Vartėsi džiugios mintys galvoje, kai pagaliau kažkiek atsitraukė, bet vis dar buvo Dori apkabinęs. Dabar norėjo pasakyti labai daug nuostabių žodžių, bet jie kažkur ėmė ir pradingo.
- La... Labai puiki šventė. - Išmikčiojo kažką, ką prisiminė ją sakius prieš tai, kai pradėjo bučiuotis. Ant stalo kažkas subildėjo. Greičiausiai Gringo ten siautėjo. Juk atėjus Amyrui neuždarė jos į narvą, nespėjo. Bet jis nesikėlė žiūrėti ką ji ten pridirbo. Nenorėjo pajudėti, nenorėjo visko dabar sugadinti.
- Tu paverti mano gyvenimą tokiu įdomiu, nenuspėjamu ir ugningu. - Šyptelėjo. AKyse sužibo švelnumas. Norėjo jai dar daugiau visko pasakyti tik tų žodžių dabar pritrūko.
-
Taigi buvo taip neįprasta, kad tas žmogus kalbasi taip atvirai. Taip pat buvo labai neįprasta įsivaizduoti, kad galėtų smerkti ją ar kitus burtininkus dėl to, kad jie yra iš žiobariškų šeimų. Tiesiog įprato su juo bendrauti, žaisti šachmatais. Gruodė niekada nemanė, kad Alano šeimoje galėtų būti tokių dalykų.
- Gruode, visi burtininkai kai nori gali gerai sugyventi su visais žmonėmis. Tai tiesiog priklauso nuo žmogaus nusistatymo. Juk ir ne burtininkų tarpe yra pačių įvairiausių žmonių ar ne? Kurie dėl kažkokių nuostatų atstume kitus. - Prašneko Elija.
Rolandas nuėjo kažkur. O kai sugrįžo tiesiog padavė Gruodei dvi knygas. Mergaitė pastebėjo, kad jos parašytos runomis.
- Aš nemoku jų skaityti.
- Išmoksi. Viena knyga yra paprasčiausia burtininkų pasakų knyga vaikams. Bardo Bidlio poringės. Jose beje yra vieno iš Hogvartso direktorių prierašų. Dabar ta knyga yra išleista ir ne runomis. Bet tai senas leidimas, kurį kažkada man pavyko gauti. Kita knyga žodynas, kuris padės tau išmokti runų rašmenis. Paimk jas. Paskaityk. Tose pasakose žiobarai ir burtininkai dažnai dalyvauja kartu. Paskaityk. Pavyzdžiui laimės fontaną. Paskaityk ir to Hogvartso direktoriaus, tokio Dumbldoro prierašus ir suprasi, kad tai iš kur esi kilęs neturi reikšmės. Svarbiausia koks esi žmogus ir tiek. O tai, ką tau aiškino Alfredas tėra auklėjimo ir noro būti didesniu nei esi pasekmės. Pamiršk tai. Mokykis, daryk kas tau patinka. Ir pamiršk tas mintis, kad neturėjai patekti į Hogvartsą. - Mergaitė laikė knygas rankose. Labai norėjo išmokti skaityti runas ir sužinoti kas ten yra parašyta.
- Ačiū... Bet knyga juk sena ir brangi ir aš negaliu...
- Gali paimti. Tu tik pažiūrėk kiek šitoje bibliotekoje knygų, kurių niekam nereikia. - Nusišypsojo jis.
- Ačiū. - Užpuolė kažkoks drovumas.
- Ir atsimink, kad esi ten, kur ir turi būti. Ir jei kada nors kas nors tau imtų aiškinti dėl šeimos prisimink, kad tave geresne verčia ne kilmė, o poelgiai. - Pasakė Elija.
Dar kiek pasikalbėjus Gruodė pagaliau sugrįžo į savo kambarį. Knygas palikusi ant lovos nusiprausė, persirengė. O tada atsigulusi į lovą ėmė sklaidyti runų žodyną. Pasišviesdama sau lazdele. Galvojo ir apie tą pokalbį su Alano tėvais. Be to buvo labai įdomu aiškintis runų ženklus. Taip ilgai pranaktinėjusi užmigo labai vėlai.
-
Ir štai, šį kartą jiems nesutrukdė niekas. Nebuvo Dingo, kuris įsiterptų tarp jų. Tiesa, kažkas krebždėjo. Tikriausiai Gringo. Bet jis bent nenutraukė paauglių bučinio. Taip pat nepasirodė jokios Gruodės ir Sakuros. Ši akimirka priklausė tik Dori ir Alanui.
Po bučinio Alanas išmikčiojo, kad šventė labai puiki. Tamsiaplaukė žinojo, kad Alanui bučinys patiko, nors nutuokė, jog ryte bus gėda pažvelgti vaikinui į akis. Tačiau stengėsi tokiomis mintimis dabar neapsikrauti ir tiesiog mėgautis grifo buvimu šalia.
Alano žvilgsnis buvo švelnus. Pasidarė ramu ir jauku kaip niekad. Ir štai, jie ir vėl šoko, juokėsi, vaikščiojo po sodą. Kalbėjosi. Kažkur šmėstelėjo Gruodė. Taip, Dori jau sapnavo. Ji užmigo Alano glėbyje.
-
Buvo be galo gera. Nors iškalbos nepadaugėjo, jautėsi kiek nedrąsiai, bet nuostabiai. Tyla kuri dabar tarp jų nusidriekė buvo jauki ir raminanti. Buvo šilta ir taip gera jausti merginą šalia savęs.
Prabėgo kažkiek minučių. Alanas žinojo, kad ji užmigo. Reikėjo pažadinti, bet jis nenorėjo to daryti. Norėjo toliau į ją žiūrėti ir gėrėtis. Apie kažką užsisvajojo. Apie dienas, kurių jie dar turės daug ir nuostabių. Svajojo kaip baigę mokyklą išliks kartu. Užsinorėjo pakeliauti su Dori po pasaulį. Mintyse lėkė kraštai apie kuriuos pasakojo Auris. Mintis pamažu pakeitė sapnai. Sapnavo Dori ir save patį prie kažkokios sraunios upės. Sapnavo kaip jie įbrido į labai skaidrų vandenį ir taškėsi po jį, dūko. Paskui dar kažką sapnavo, bet jau neprisiminė ką. Įmigo kaip reikiant ir taip atlėkė rytmetis. Ir iš sapnų karalystės ištraukė mamos balsas.
- Dori, Alanai, kas čia dabar? Kodėl tu ne savo kambaryje? - Alanas pramerkė akis. Čia pat, jų rankų tarpe įsitaisiusi miegojo Gringo.
- Kas čia prasiautė tavo kambaryje? - Piktokai paklausė. Iš kur man žinoti? Miegojau. Pamanė. Jau rytas? Pakėlė galvą ir apsidairęs pamatė ant žemės išdraikytus savo piešinių lapus, knygas. Po galais... Gringo. Suprato.
- Kelkitės tuojau pat. - Vėl iš apsnūdimo traukė mama.
- Užmigom. - Ramiausiai pasakė Alanas. Juk taip ir buvo. Ką jie tokio padarė? Visiškai nieko.
-
Vienu metu Dori naktį prabudo. Buvo taip ramu, taip saugu. Ji jautė, jog Alanas miega šalia. Jo oda buvo šilta šilta. Mergina prisiglaudė stipriau prie vaikino ir vėl užmigo, bet, regis, kad vos po akimirkos, nors buvo praėjusios kelios valandos, Mendel išgirdo Alano mamos balsą. Ir neatrodė, kad Elija būtų labai puikiai nusiteikusi.
- Atsiprašau! - Dori tiesiog šoko iš lovos ir užsidengė delnais burną.
Jos akys buvo išplėstos taip, tarsi tamsiaplaukė būtų prigauta darant kokį nors baisų nusikaltimą. Ką Alano mama dabar apie mane galvos? Ji tikriausiai net neleis man čia daugiau atvykti, pagalvojo mintyse paauglė.
Apsidairiusi po kambarį Dori nusigando, net pamanė, kad Aurio tėvui naktį buvo pavykę grįžti kokiu nors būdu. Ji nesuprato, kodėl raudonplaukio kambarys sujauktas.
Alanas reagavo labai ramiai į mamos žodžius, tad ir Dori pabandė nusiraminti. Ji atsisėdo ant lovos, bet veidą visiškai užsidengė delnais. Buvo gėda.
-
Alanas nelengvai budinosi. Visai nenorėjo keltis. Bet Reikėjo. Ir vaikinukas atsisėdo. Atrodė susitaršęs. Tik dabar pajuto, kad vieną ranką nugulėjo ir ji užtirpo truputį.
- Mama, mes kalbėjomės ir tiesiog užmigom. - Bandė kažką aiškintis. Nors jo nuomone neiškrėtė nieko tragiško. Labiau jaudinosi dėl to kaip bendraus dabar su Dori jiems pasilikus dviese. Gal ji užsius, kad jos nepažadino, kai ėmė ir užmigo.
- Vienu metu ėmėt ir užmigot?
- Beveik.
- Dori, prašau nakvoti savo kambaryje, kur tau ir vieta. O tu apsitvarkyk savo kambarį. Nebandyk prašyti, kad sutvarkytų DŽesika ar kas kitas aišku? Be to jiems prasidėjo atostogos, o tau nepakenktų pačiam pradėti rūpintis savo kambario tvarka. Jau ir taip reikėjo seniai susitvarkyti. Kodėl pas tave amžina betvarkė? Ir uždaryk voverę į narvą. - Mama atrodė visai neveikiama jokių Alano argumentų.
- Nu mama... - Tarė raudonplaukis, bet jos žvilgsnis jį užtildė.
Alanas atsikėlė. Rūbai su kuriais užmigo atrodė gerokai apsilamdę. Reikėjo persirengti. O kai nužvelgė visą jovalą, kurį sukėlė Gringo apėmė neviltis. Bet jis pradėjo rinkti suplėšytus nepavykusių piešinių lapus.
- Po pusvalandžio pusryčiai. - Pasakė ir išėjo. Vos motinai dingus už durų Alanas vėl klestelėjo ant lovos.
- Atsiprašau, kad nepažadinau tavęs. - Pasakė.
Kai pagaliau atėjo į valgomąjį ten jau rado tėvus. Alanas įsitaisė ant kėdės.
- Rolandai, prašau rimtai pasikalbėti su sūnumi apie taktišką elgesį. - Tarė mama. Greičiausiai ji jau buvo papasakojusi tėvui apie šį rytą.
- Gerai, tik nesiusk. - Pasakė tas. Rolandas atrodė kur kas ramiau nusiteikęs nei Elija.
- Alanai, Taip nemandagu. Taip negalima. - Pradėjo.
- Mes tiesiog užmigom. - Aiškinosi Alanas.
-
Kai pabudo dar vis norėjo miego. Juk naktį mažai pamiegojo. Bet išsirito iš lovos. Nuėjo į vonią. Paskui apsirengė. Pasiėmė runų žodyną, kurį gavo iš Alano tėvų ir patraukė į valgomąjį. Įžengusi į jį suprato, kad kažkas dedasi. Nes pasirodė, kad čia vyksta ginčas.
- Labas. - Pasisveikino ir įsitaisė šalia Alano mamos. Elija įdėjo jai košės.
- Ačiū. - Pasakė. Šiandien stalas neatrodė taip gausiai kaip visada. Ant jo buvo košės, dribsnių ir blynelių. Mergaitei maistas nelabai rūpėjo. Ji maišė košę ir tiek. Paskui atsivertė savo knygą ir pasislėpė už jos.
- Gruode, valgyk. - Pasigirdo Elijos raginimas.
- Ar šiąnakt miegojai? - Paklausė.
- Taip. - Patvirtino nepakeldama akių nuo puslapio.
- Abejoju. - Tarė. - Padėk knygą ir pavalgyk.
- Tuojau. - Ginčijosi ji. Dabar bandė įsiminti kelis pagrindinius simbolius. Bet staiga knyga dingo iš rankų, nes ją šaukiamaisiais kerais prisišaukė Alano mama.
- Pavalgysi tada atgausi. - Pasakė ir padėjo knygą taip, kad Gruodė nebegalėtų pasiekti. Ji atsiduso. Dabar košės visai nenorėjo. Namie tėvai irgi versdavo valgyti košę aiškindami apie vitaminus ir taip toliau.
- Aš suprantu, bet tu turi savo kambarį, Dori savo. Ir taip visą dieną leidžiat kartu. - Rolandas regis tęsė kažkokį pokalbį, apie kurį mergaitė nieko nežinojo.
Norėjosi paklausti kas atsitiko. Bet dabar jos laukė visas dubenėlis košės. Ir Gruodė suprato, kad šiandien ginčytis su Alano mama nėra prasmės. Todėl pagaliau pradėjo valgyti, o ne vien maišyti košę šaukštu.
- Tiesa Rolandai, po poros valandų jie turėtų būti toje gatvėje kur ir tarėmės. Reikėtų nuvykti jų pasitikti, nes jie tikrai neras dvaro patys. Juk žinai. - Dabar jau Gruodė tikrai nesuprato kas kalbama.
- Tai pasakyk mūsų vairuotojui. Nuvažiuos ir juos pasiims.
- Jis kaip ir kiti išėjo atostogų.
- Nori pasakyti tikrai pati stovėsi prie puodų ir tvarkysi visą šitą pastatą? - Nusišypsojo Rolandas.
- Tu prisimeni kada tie žmonės atostogavo?
- Jiems mokama už darbą.
- Rolandai.
- Važiuok viena. Aš turiu ką veikti. - Šiandien dėjosi kažkas keisto. Gruodė visai nieko nesuprato.
- Man reikia paruošti vakarienę ir pietus aštuoniems žmonėms. Todėl tu nuvažiuok jų paimti. Arba pats gamink valgyti.
- Nereikėjo išleisti virėjos atostogų. Mes turim vairuotoją, kuris tam ir dirba čia.
- Jis daro ir galybę kitų dalykų. Perka viską, prižiūri aplinką. Savaitę gali ir pagyventi sau.
- Ak Vardan Merlino Gerai jau. Nuvažiuosiu ir juos paimsiu. - Apie ką vyko šitas pokalbis jai liko neaišku. Kodėl būsime aštuoniese? Košė besiklausant to pokalbio spėjo atšalti.
- Gruode, tavo lėkštė vis dar pilna. - Pasakė Elija. Na ir keista šiandien diena. Pagalvojo Rimeikaitė.
-
Alano mama išties atrodė supykusi, jog jiedu miegojo kartu. Galiausiai, dėl to, atrodė, nesidžiaugė ir Alanas, mat jis atsiprašė tamsiaplaukės, kad jos nepažadino. Tačiau už ką čia reikėjo atsiprašyti? Tai buvo pati jaukiausia naktis Dori gyvenime.
Deja, bet atėjus pusryčių nuotaikos taip pat nebuvo kuo puikiausios. O dar tai, kad Alano mama viską papasakojo ir jo tėčiui. Ir jie pradėjo apie tai kalbėtis, o Dori tik užraudo kaip uoga. Buvo suknistai gėda, galvoje sukosi tik viena mintis: ir ką Alano tėvai apie mane dabar galvos?
Tačiau netrukus galva prisipildė ir kitokių minčių, tiksliau - klausimų. Elija ir Gruodė kalbėjosi apie kažką, ko Dori nežino. Paskui Elija kalbėjosi su Rolandu apie tai, ko Dori nežino. Mergina tik metė smalsų žvilgsnį į Alaną tarsi nebyliai klausdama, kas čia vyksta. Vis dėlto, jeigu tai padės atitraukti vaikino tėvų mintis apie paauglių miegojimą kartu, Dori tik už.
Penkiolikmetė įsidėjo į savo lėkštę kelis blynelius, tačiau juos tik gnaibė šakute. Apetito nebuvo jokio. Gėda ir smalsumas - štai kas dabar varstė Mendel.
-
- Tėti gi tu suprask. Buvo šventė. Mes kalbėjom. Ir užmigom. - Kodėl iš viso to reikėjo daryti šitokią dramą? Alanas negalėjo suprasti.
Vaikinas užsipylė dribsnių.
- Ar jau užteks? Ar dar turiu jam kažką aiškint Elija? - Vėjavaikiškai pasiteiravo Rolandas.
- Tu nepataisomas. - Ji atsiduso. Alanas pakabino šaukštą dribsnių.
- Be apetito Dori? Gal uogienės? Labai tiks prie blynukų. - Kreipėsi į visą raudoną Dori Rolandas.
- Tai kada man išvažiuoti Elija?
- Tai jie ten bus po poros valandų. Tai už valandos ir važiuok. Kol prasigrūsi pro kamščius.
- Tu manai, kad aš nepasinaudosiu burtų lazdele? Na ne. Tikrai nestovėsiu mašinų spūstyje. Išvažiuosiu, kai iki susitikimo liks dvidešimt minučių.
- Tu prisimink jie magijos nematę. Prašau jų neišgąsdinti.
- Ramiai. Taigi jau prisižiūrėjo magijos iki soties. - Alanas nutarė, kad į tą pokalbį geriau nesigilinti.
- Ką čia skaitei Gruode? - Paklausė. O kai pagaliau pavalgė pasakė.
- Dori, Gruode, gal einam į lauką?
- Tik nepamirškit pradėti krautis daiktų. Juk jau rytoj į mokyklą.
- Gerai mama.
-
Turbūt taip keistai prasidėjusi diena ir bus tokia iki galo. Dori sėdėjo tokia raudona, kokios Gruodė dar nebuvo mačiusi. Ir mergaitei labai knietėjo sužinoti kas ten tokio nutiko. Kartu degė noru suprasti kas ketina atvykti į dvarą.
- Runų žodyną. - Pasakė Alanui.
- O ką jūs pridirbot? - Paklausė. Ir tada pagalvojo, kad dabar prie jo tėvų nereikėjo klausti, kai regis ta tema kiek nuėjo į šoną. Tikėdamasi, kad ginčas neužsives iš naujo susikaupė ir pradėjo rimtai galinėtis su koše. Šiaip jau košė buvo skani. Bet Gruodė norėjo tikrai ne jos. Ir kai pagaliau pabaigė paklausė.
- Ar jau galiu pasiimti knygą?
- Taip. - Gavo atsakymą ir atgavo knygą. O tada paskui Alaną ir Dori išlėkė į lauką.
Kiemas jos nuostabai jau atrodė įprastai. Mergaitė padavė Alanui žodyną ir įsitaisė ant sūpynių. Tada ėmė suptis aukščiau ir aukščiau.
Bėgo laikas. Alano tėtis kažkur išvyko. Gruodė prisisupo iki soties. Paskui atsiėmė savo knygą ir mokėsi. Buvo netoli Alano ir Dori, bet kartu jos ten ir nebuvok. Nes visa susitelkė į simbolius.
Po kažkiek laiko į sodą išėjo būrelis žmonių.
- Gruode, - Šūktelėjo ją Alano mama. Mergaitė pakėlė akis nuo knygos ir išvydo savo tėvus ir Rimantę.
Knyga liko gulėti ant žolės o ji nubėgo pas savo šeimą. Ir buvo apkabinta tėvų.
- Kaip čia atsidūrėt? - Laiminga klausinėjo.
- Atvykom automobiliu. - Pasakė mama spausdama ją glėby.
- Vakar sugrįžome iš Klaipėdos. Ir susitarėm su Alano tėvais, kad galėsim čia atvykti ir susitikti su tavimi. - Ji buvo tokia laiminga. Dabar tas vakarykštis nuotykis su Alano pusbroliu nublanko. Čia pat stovėjo jos tėvai ir sesutė, kurių mergaitė labai ilgėjosi. Ir nors jai patiko viešėti dvare labai norėjo su jais susitikti.
-
Alano tėčiui Dori tik murmetelėjo kažką panašaus į tai, kad uogienės ji nenori. Paskui gėrė arbatą, bet ja apsiliejo, nes Gruodė paklausė, ką ji ir Alanas prisidirbo. Vėliau visą laiką prie pusryčių stalo paauglė tylėjo.
- Kažkas vakar buvo, - tarė mergina, kai jiedu su Alanu jau sėdėjo ant suoliuko, o Gruodė suposi ant sūpynių. - Ką tavo mama turėjo omeny sakydama, jog Gruodė šiąnakt turbūt nemiegojo? Ir kur išvažiavo tavo tėtis?
Galiausiai išaiškėjo, kur Rolanas buvo išvykęs. Ogi atsitempti Gruodės tėvų. Visi tie žiobariūkščiai bei Gruodė džiaugėsi ir glėbesčiavosi, bet Mendel juos tik perliejo šaltu žvilgsniu. Tai spektaklėlis, pagalvojo tamsiaplaukė. Visi turi šeimas, visi, išskyrus mane, kalbėjosi su savimi mintyse. Kokio velnio jai tada reikėjo čia važiuoti, kad jau šitaip pasiilgo savo žiobarėlių tėvelių ir sesutės. Galėjo atostogauti namuose. Nedaug trūko, kad Dori akyse susikauptų pavydo ašaros. Bet ji susilaikė. Ir paprasčiausiai tiesiog pasisveikino su tais žiobarais.
-
- Nieko. - Atsakė Gruodei. Ir kai pagaliau nuėjo nuo stalo pasidarė kur kas lengviau. Vaikinas dabar laikė rankose žodyną. Jis tikrai buvo iš jų bibliotekos.
- Nieko nežinau. Bet žinau tik tai, kad tai mūsų bibliotekos žodynas. Va, yra šeimos simbolis. - Parodė knygos viršelyje įspaustą tokį pat ženklą, kokį jau rodė Dori kai jie čia tik atvyko. Tą, kurį jam davė tėvas. Tą ženklą, kuris reiškė pažadą.
- Mamai tai kas. Bet kodėl tėvas leidžia Gruodei tampytis knygą kur ji nori tai nežinau. - Bent jau į vieną klausimą buvo atsakyta. Pasirodo, kad atvyko Gruodės tėvai. Alanas tuojau pat pajuto tą pasikeitusią Dori nuotaiką. Ir kol Gruodė buvo paskendusi dažiaugsme dėl tėvų visai tyliai paklausė.
- Kas? - Paskui visi suėjo vidun. Rimantė laikėsi šalia tėvo ir žvalgėsi. Mergaitė atrodė kitaip nei sesuo. Turėjo tokios pat spalvos plaukus, tik ilgus, besibanguojančius ir siekiančius nugaros apačią. Veido žinoma nevagojo randai.
Visiems suėjus į valgomąjį stalas paaugo tiek, kad galėtų sutilpti prie jo visi.
- Labai ačiū, kad Gruodė galėjo pas jus pabūti per atostogas. Likti ištuštėjusioje mokykloje nelabai smagu. - Pasakė jos mama.
- Ji gali čia atvykti kada nori. - Nusišypsojo Elija. Gruodės tėvas ir Rolandas dabar sėdėjo ant gretimų kėdžių ir įsileido į kažkokį greičiausiai kelyje pradėtą ginčą.
- Ar tu supranti, kad tai nesaugu?
- Ša. Juk grįžom namo.
- Galėjau išrašyti tau baudą. Pažeidei visas kelių eismo taisykles.
- Sėdu prie vairo labai retai. Kelių taisyklės manęs nedomina.
- Bet gi kiti žmonės.
- Niekai. Kiek pamenu visi žmonės, pro kuriuos pravažiavom liko sveikutėliai.
- Tau reikėtų išmokti vairuoti.
- Tau reikėtų išmokti suprasti, kad tai magiška mašina ir su ja padaryti avariją yra pakankamai sudėtinga.
- Aš netikėjau, kad paveikslai tikrai gali judėti. Nors Gruodė sakė, kad taip yra. - Kreipėsi į Alaną Rimantė.
- Na, jie tikrai juda kaip matai. - Alanas žinojo, kad Gruodės sesuo greičiausiai keliaus į Hogvartsą.
-
Dabar ji jautėsi tokia laiminga.
- Mama, tėti, čia Dori ir Alanas. - Supažindino juos pagaliau, kai visi ėjo į dvarą.
- Sveiki. Gruodė daug apie jus pasakojo. - Tarė mama.
- Aš labai džiaugiuosi, kad sutariate. - Pridūrė.
- Ar žinojai, kad tavo dukrelė pavadino šitą dvarą trobele ant vištos kojelės? - Išgirdusi kad Alano tėvas šitai papasakojo jos tėčiui mergaitė išraudo.
- Labai apgaulinga vieta. - Pasakė jis.
- Kaip viskas čia sutelpa? Ar teoriškai mes esame toje trobelėje?
- Aha.
- Tai kaip viskas čia sutelpa?
- Yra begalybė kerų, kurie išplečia namą, nors šiaip to nematyti iš lauko. Ir dar daug visokių kitokių.
- Aš tau sakiau Rimante, kad paveikslai juda ir kalba. Taip daro ir statulos ir net šarvai.
- Oho. - Paskui Gruodė nusivedė sesutę norėdama jai aprodyti viską, kuo pati žavėjosi. Tą dieną leido su tėvais. Atėjus vakarui visi sėdėjo prie stalo. Kalbėjosi. Tėtis uždavinėjo klausimus Alano tėvui, o tas atsakinėjo. Mama kalbėjosi su Elija apie šį bei tą. Paskui jos išėjo į lauką. Turėjo butelį vyno. Ir ką kalbėjo tada Gruodė jau nežinojo. Pati ji nusivedė Rimantę į savo kambarį, kur susikrovė daiktus. Nes juk laukė kelionė į mokyklą.
-
Dori neatrodė nieko keista, kad Gruodė tampėsi tą knygą. Na, taip. Čia buvo Rolandas. Tai iš kitos pusės galbūt ir keistoka, bet knygos merginai nelabai rūpėjo, todėl ji tik gūžtelėjo pečiais.
- Nieko, viskas gerai, - tarstelėjo Alanui.
Stengėsi atrodyti neutraliai, tačiau nutuokė, kad fizionomija - tikrai ne iš laimingųjų. Mintyse sakė sau, kad Gruodė Dori patinka. Bet visi tie šeimyniški seilėjimaisi... Jie vertė galvoti tamsiaplaukę, kodėl Mendel giminės atstovai negalėjo šitaip reaguoti, kad Dori yra ragana.
Per dieną paauglė apsiramino. Tik kad ta Gruodės sesė, ji vis tiek suknistai erzino merginą. Nekenčiu vaikų, pamanė mintyse.
- Buvo puikios atostogos, ar ne? - paklausė Alano.
Dabar ji sėdėjo ant vaikino lovos. Buvo rytas. Šalia stūksojo sudėti daiktai. Jie ruošėsi į traukinių stotį.
- Ypač finalas prieš miegą, - pridūrė ir ėmė kikenti.
Ji nežinojo, ką Alanas apie tai galvoja, tačiau jų santykiai po to įvykio tikrai nepablogėjo. Dori laukė, kol grįš į mokyklą ir galės pasigirti apie tai draugėms. Kaip ji gali tik nepadaryti! Išklos joms. Na, tą dalį su Alano mama gal praleis.
-
Rytas prasidėjo nelabai kaip. Ryte mama atnešė išskalbtą uniformą. Visų jų rūbus buvo surinkusi, kad išplautų. Taigi kai dėjo viską ant jo šį kartą paklotos lovos pasakė.
- Alanai, kitą kartą prašau nepamiršti, kad į svečius pasikvieti ne vien Dori. Labai miela, kad sutariat, bet šį karta buvote trise. Tu puikiai žinai kokie kai kurie giminaičiai. Man gaila, kad taip yra. Bet taip yra. Kodėl per šventę palikot Gruodę vieną?
- Ar kas nors atsitiko? - Sunerimo jis.
- Man atrodo, kad Alfredas kažką pasakė Gruodei. Taip visko ir neišsiaiškinom bet kažkas nutiko. Aš su juo dar pasikalbėsiu. O tu kitą kartą neužmiršk ir kitų aplinkui. - Taigi tai privertė jį kiek nusiminti. Bet po pusryčių jie su Dori sėdėjo kartu jo kambaryje. Gruodė laiką leido greičiausiai su tėvais. Jis buvo kiek užsigalvojęs apie tą pokalbį su mama. Juk manė, kad Gruodė sau ramiai leido laika kartu su Vile. Paskui tas Amyras. Reikės gal jos paklausti kas ten buvo. Nusprendė.
- Tikrai buvo puikios atostogos. - Net neprisimė kada jos tokios paskutinį kartą buvo.
- O, tikrai. - Pasakė jai užsiminus apie tą vakarą. Tai prisiminęs ėmė šypsotis. Norėjo daugiau ką pasakyti apie tai, pasakyti, kad buvo pats gražiausias vakaras. Bet atsivėrė durys ir mama juos privertė paskubėti. Ir visi išvyko į stotį.
-
Ryte visur zujo Rimantė ir trukdė jai susikaupti. Varnė norėjo viską peržiūrėti ar tikrai pasiėmė.
- O kas čia? - Jos rankose atsidūrė žodynas.
- Kokie čia simboliai?
- Runos. Atiduok.
- Palauk, noriu pavartyti.
- Duok greitai. - Rimantė susiraukusi gražino jai knygą.
- Aš irgi noriu tokios.
- Per kitas atostogas aš tau duosiu pavartyti.
- Aš dabar noriu. - Tada prasivėrė durys ir pro jas įėjo Rolandas.
- Ir kas čia vyksta?
- Ai... - Numykė Gruodė atsargiai dėdama knygą į lagaminą.
- Aš noriu knygos su tokiais simboliais. Norėjau pažiūrėti. O Gruodė man neleidžia.
- O tau dar reikia užaugti. Juos sunku išmokti. Be to jau greit teks išvykti. - Gruodei buvo gėda dėl sesers inkštimo.
- Baik. - Sudraudė mergaitę.
- Bet aš tau vis tiek kažką įdomaus duosiu, kai ką įdomesnio nei kažkokie simboliai. - Pasakė Rolandas ir kažką prisišaukė šaukiamaisiais kerais. Rimantė pamiršo runas pamačiusi burtų lazdelę.
- Imk. - Padavė jai kažkokią dėžutę.
- Bet atidaryk namie ar pažadi?
- Taip. Ačiū. O kas čia yra?
- Tai namie ir sužinosi. - Nusišypsojo jai. - Tiesa, atėjau čia, nes Elė pamiršo tau atiduoti šituos. Prašė užnešti. - Padėjo ant lovos kelis jos megztinius.
- O, ačiū. - Padėkojo ir įsidėjo drabužius į lagaminą.
Vėliau visas jų būrys susirinko vestibiulyje. Buvo gaila išvykti. Gruodei čia patiko, nepaisant Alfredo. Rimantė rankose vartė tą dėžutę, bet regis dar nebuvo jos atidariusi. Gruodė pagalvojo, kad paskui paklaus sesers kas joje buvo. Visi jie išėjo laukan ir išvažiavo.
-
Na štai po to audringo pokalbio jie sugrįžo namo. Elija ėmėsi šokinėti aplink Dori. Jis pats atrodė per daug paskendęs mintyse, kad ką nors darytų. Grįžtant namo vis negalėjo paleisti tos idėjos apie dvynukus. O kas bus, jei tai tiesa? Vienas dar mokyklos suole. O ji irgi... O kai sužinos Augustinas ir kiti... Kokia gėda... Gana. Nereikia įsivažiuoti. Neleisk sau įsivažiuoti į šitas mintis. O jei dar kiti sužinos kad laužau galvą kaip iš komos ištraukti tuos du žiobarus... Jie nėra du žiobarai. Jie tavo draugai. Bet visgi...
- Ar norėtum pavalgyti? Ar ko nors šilto atsigerti? Jei numigti ar šiaip ramybės, tai tavo kambarys kaip visuomet paruoštas. - Šnekėjo Elija. Kuri matyt nenorėjo Dori užversti taip rūpimais klausimais. Jis irgi stengėsi nepradėti. Nors dabar, kai jau jie buvo už dvaro sienų labai norėjosi imtis tos temos.
-
Ir jie atvyko į dvarą. Iš pradžių Dori pajuto viduje ramybę, tačiau pagalvojus apie tai, jog jie su Alanu - ne pora, net nebe draugai ir kad vaikinas nieko nežino, ramybė akimirksniu peraugo į baimingą jausmą.
Atrodė, kad dar vakar mergina čia lankėsi, viskas buvo taip pažįstama. Trūko tik jo, Alano. Tačiau jis buvo Hogvartse. Ten, kur ir Roberta. O jei jie vis dėlto kartu? Ką Alanas pasakys sužinojęs, jog Dori lankėsi jo namuose? Dar blogiau - ką pasakys sužinojęs, jog vasarą jam gims du vaikai?
Elija ėmė klausinėti, ko Dori norėtų, bet ji tik papurtė galvą. Pradėjo taip traukti prie žemės. Elija užsiminė apie aštuoniolikmetės kambarį, net šiurpuliukai perėjo per kūną pagalvojus, jog tą kambarį ji pavadino Dori kambariu. Bet ten eiti Dori nenorėjo, ne.
Ji nežinojo, ar galima, tačiau patraukė į Alano kambarį. Pravėrusi duris įkvėpė pažįstamo kvapo. Apsidairė. Kambarys atrodė per daug tvarkingas ir tuščias. Tačiau ant stalo vis tik buvo pieštukų, dažų. Puikavosi ir nebaigtas piešinys ir Dori norėjo nueiti pasižiūrėti, kas jame nupiešta, bet jos dėmesį atkreipė vaizdas lentynoje. Ten buvo rašiūnai. Abu.
Skausmas tiesiog pervėrė širdį ir akimirksniu akys prisikaupė ašarų. Nežinodama kur dėtis Dori atsigulė į Alano lovą ir susisuko į kamuoliuką. Verkė.
-
Dori išėjo. Ir kad ir kaip Rolandas norėjo pasikalbėti tai teko atidėti.
- Ką tu manai apie visa tai? - Paklausė Elijos.
- Kad labai gerai, jog ją sutikome. Beje tavo žodžiai. Ar tu rimtai taip manai?
- Ką manau? - Pasitikslino.
- Ar tikrai manai, kad turėjome išties pasirūpinti Dori. Ar tu taip sakei, nes norėjai išeiti iš tos gatvės?
- Norėjau visko. Bet taip, aš tikrai manau, kad yra taip, kaip sakiau toje gatvėje.
- Rolandai, mes turime tiek padaryti. Aš kartais galvoju kodėl nutolome nuo savo svajonių jaunystėje?
- Nežinau Elija. Taip išėjo.
- Kartais galvoju kada nutiko taip, kad nutolome nuo vienas kito ir nuo savo vaikų. - Jis atsiduso. Jau per akis buvo visų šitų pokalbių.
- Bet gal dar galime viską susigražinti ar ne Rolandai?
- Taip. Galbūt. - Paskui jis išėjo į sodą. Nukeliavo į tolimiausią vietą. Sėdėjo ten ir galvojo kas bus, jei viskas yra taip kaip galvoja. Paskui galvojo apie tai kaip nutiko, kad jiedu su Elija paleido savo svajones į orą. Juk susituokė tai ne todėl, kad to kažkam reikėjo. Jie susituokė, nes taip norėjo. Ir džiaugėsi tuo, kad susilaukė pirmagimio sūnaus. Bet paskui... Ar juos paveikė greitai kylanti karjera? Kaip po galais nutiko, kad jis visiškai paniro į tą šeimos garbės reikąlą? Ir pradėjo sutarti su Augustinu. Ir paliko Amyrą, kuris visada jį labai mylėjo ir rūpinosi. Juk Rolandas buvo gerokai jaunesnis už savo brolius.
Ilgai prabuvo vienumoje savose mintyse. Kol pasidarė šalta. Jis sugrįžo vidun. Norėjo užlipti į Alano kambarį dabar pat. Tai ten ir patraukė. Atidaręs duris pastebėjo, kad kambarys nėra tuščias.
Jau seniai Alano čia nebuvo. Jis per atostogas išlėkdavo pas Aurį. O tas piešinys, kuris gulėjo nepabaigtas ant stalo. Jie jį čia paliko nes taip bent atrodė, kad jis kada grįš. Kad kambarys nėra negyvenamas ir tuščias.
- Atsiprašau. Ar tave pažadinau? - Paklausė Dori. Nužvelgė kambario sienas. Kodėl seniau taip niršo, kad jos išpaišytos? Tie piešiniai dabar atrodė kaip koks dienoraštis. Kuris rodė kaip Alanas tobulėjo laikui bėgant.
-
Dori nežinojo, kiek laiko miegojo. Tačiau matė, jog už lango jau vakaras. Ramiai gulėjo Alano lovoje ir tikriausiai pirmą kartą po išsiskyrimo su vaikinu jautė ramybę. Kiek tereikėjo - tik atsidurti jo kambaryje. Tai buvo tarsi deguonis, kurio Mendel pastaruoju metu taip trūko.
Aštuoniolikmetė žinojo, jog viskas yra prieš akis. Baisiausia buvo tai, kad nenutuokė, kaip viskas pasisuks. Nenutuokė, kaip į viską reaguos Alanas. Tačiau dabar taip nesinorėjo apie tai galvoti. Geriau būtų sustoti laike čia, grifo kambaryje. O jeigu jis dabar bučiuoja Robertą?
Merginai būdavo sunku išsimiegoti. Ypač pas tą pakvaišusią senę. O čia ji pagaliau gerai ir kietai išsimiegojo. Jautėsi žvalesnė. Tačiau ir toliau suknistai atrodė. Paakiai vis tiek buvo pajuodę. Oda išblyškusi kaip popierius.
Jai begulint į kambarį užėjo Alano tėtis.
- Ne, jau pabudau, - atsakė Dori ir atsisėdo.
-
Kažkodėl dabar prisiminė kokią ją sutiko pirmą dieną. Mergaičiukę su dar nenublukusiais žaliai nudažytais plaukais. Dažai jau buvo gerokai apiblukę ir matėsi tikroji plaukų spalva. Dar tas auskaras antakyje. Makiažas. O dabar ji atrodė pavargusi. Ir jis vis dar negalėjo patikėti, kad greitai taps motina.
- Alano čia jau labai seniai nėra. Per atostogas jis negrįžtą namo. - Kažkodėl prašneko visai ne apie tai, apie ką norėjo paklausti. Balsas skambėjo liūdnai.
- Ar galim pasikalbėti? Nenoriu tavęs versti kalbėtis. Jei nenori kalbėtis, tai dabar ir nereikia. Bet aš norėčiau suprasti kas tarp jūsų atsitiko. Kodėl susipykote? Toje gatvėje kur susitikom mačiau kaip tau dėl to liūdna. Ir Alanui blogai ir tau. Tai kodėl tada tiesiog nesusirašote laiškais? Kai paklausiau Alano kas yra jis nieko man neatsakė. Pasakė tik, kad tai jo gyvenimas ir kad man netūrėtų rūpėti.
-
- Kur jis būna per atostogas? - paklausė.
Mintyse ir vėl iškilo Roberta. Mendel net neįsivaizdavo, kur ji gyvena, bet nutuokė, kad jos šeima graži ir darni. Ir tikriausiai ten Alanas jaučiasi puikiai.
- Kodėl manęs to klausiate? Koks skirtumas, dėl ko susipykom? - Dori susiraukė. - Iš kur žinote, jog Alanui blogai, jeigu jis čia negrįžta?
Mergina nesuprato priežasties, dėl kurios Rolandas domėjosi išsiskyrimu. Bet vyrui to paklausus tamsiaplaukės akys priplūdo ašarų, nes ji eilinį kartą pagalvojo, kokia yra bloga. Aišku, ašarų Dori sulaikyti nepavyko ir ji vėl ėmė verkti.
- Nes aš esu blogas žmogus, Rolandai, - sužaibavusi akimis į tolį, vis dar verkdama, ji prašneko su Alano tėčiu kaip su sau lygiu. - Aš esu blogas žmogus ir turėjau atsitraukti nuo Alano, nes jį myliu. Jis vertas geresnės nei aš. Tokios, kuri jį vertins, mėgs gyvūnus, kuriai, kaip ir jam, rūpės kiti žmonės. Man nerūpi, supranti? Jeigu man kas nors užstoja kelią, aš be gailesčio jį nustumsiu. Nors, tiesą pasakius, nereikia nei kelio užstoti. Užtenka eiti tuo pačiu keliu, net ir kitais reikalais. Kiek kartų aš skriaudžiau kitus, o Alanas juos gynė. Mane tai užknisa! Bet jeigu ne jis, aš būčiau beširdė. Aš ir esu beširdė, tik Alanas man padėdavo elgtis ramiau, tik dėl jo aš elgiausi ramiau. Dabar viskas šiek tiek kitaip, - Dori pakilo nuo lovos. Nustojo verkti. - Dabar aš jau mažiau noriu puikuotis savo galiomis, parodyti kitiems, jog esu stipresnė. Bet kas iš to? Aš vis tiek esu bloga. O gal dabar tiesiog neturiu laiko blogiems dalykams, nes reikia išlaikyti save. Ir tuoj reiks išlaikyti tuos du snarglius. Ir jeigu nebūčiau jam prišnekėjusi baisių dalykų, gal ir būtų kažkokios vilties. O dabar ne. Nes jeigu net jis man atleistų. O jis atleistų. Aš žinau tai, - prisiminė rudenį. Kiauliasodį. Širdis suvirpėjo. - Aš niekada neatleisiu sau.
Dori priėjo prie Alano stalo ir pažiūrėjo ir nebaigtą piešinį. Pamatė jame uždraustojo miško fragmentus. Tada visai netikėtai ji trenkė kumščiu į stalą ir atsisuko į Rolandą.
- Ar tu nenori, kad tavo sūnus turėtų normalią merginą?! Normalią žmoną? Normalią šeimą? - sušuko ji. - Kodėl jūs jam linkite tokios kaip aš? Jeigu tu žinotum, ką aš jam tada pasakiau... Po galais, išmestum mane dabar pat iš dvaro! Aš jam šaukiau, kad jis yra skystas! Pasakiau, kad yra pastumdėlis, šventuolis. Patenkintas? Dabar žinai! Buvau suknista kvailė! - ji ir vėl ėmė verkti. - Kaip mergina gali skųstis, jog jos vaikinas yra per geras?! Jūs net neįsivaizduojate, kokį gerą žmogų užauginote. Neįsivaizduotojate, o aš...
Ji nutilo, nes vienas iš dvynių stipriai spyrė į pilvą. Susiėmusi už jo aštuoniolikmetė grįžo ant lovos ir toliau verkė. Laukė, kol Rolandas jau lieps nešdintis.
-
- Jis gyvena Aurio bute. Buvo toks etapas... - Sudaryti sandorį su Simonu ir Grėte nebuvo sunku. Nors tą kartą jie nusprendė pasmerkti Aurį pražūčiai. Bet tada jam nerūpėjo. Tik paskui. Puikus tai buvo planas išmesti jį iš dvaro, palikti be nieko. Grėtė ir Simonas manė, kad tada jau Auris tikrai sugrįš pas juos. Bet taip nebuvo. Mat sūnėnas pasirodė esantis labai užsispyręs. O ir Elija pakėlė tokį gaisrą, kad jų santuoka dar sykelį ėmė ir susvyravo. Ir tą dieną jis apsisprendė nebevykdyti to plano ir pagelbėti Amyro sūnui.
- Žodžiu buvo toks etapas, kai Auris išsikraustė kitur. Tebegyvena ten ir dabar per atostogas. Ir Alanas ten vyksta. Šiais metais. O iš kur žinau, kad jam blogai? Auris mums rašo laiškus žinoma. Iš kur daugiau galiu žinoti? Jis nesimoko, praleidinėja pamokas, pykstasi su Auriu, Ir pastoviai pliekiasi su kažkokiu Eriku Briusteriu. Nežinau kas jis per vienas. Bet jie nesutaria. Ir šiaip Auris sako, kad Alanas pasidarė uždaras. - Kai paskui Dori pasakė tai, ką pasakė Rolandas pagalvojo, kad gal viso to nereikėjo jai aiškinti.
- O kaip galiu neklausti? Kai susipykote viskas pasikeitė. Ir tavo gyvenime ir jo. - Jai pravirkus pasijuto labai nejaukiai. Nenorėjo privesti Dori prie ašarų.
- Oi, tu dar nežinai kas yra tikrai blogi žmonės... - Balsas buvo kupinas kartėlio, liūdesio ir dar kažkokio jausmo, kurio dabar nemokėjo apibudinti.
- Nors ne. Klystu. Žinai. - Prisiminė jos gyvenimą ir pagalvojo, kad Dori gyvenime per ne lyg daug blogų žmonių.
- Ir visgi... Tai kodėl tau rūpi visa tai? Kodėl dabar dėl visko, ką čia pasakei lieji ašaras? Jei esi jau tokia sugedusi tai spjauk į viską. Koks tau skirtumas? Būtum tokia, kaip čia save pateiki, tai darytum kitaip. Sakai, kad palieki Alaną nes nenori jam gadinti gyvenimo? O koks tau skirtumas, jei jau esi toks siaubingas žmogus? Palikti mylimą žmogų sudėtinga bent man taip atrodo. Bet tu susigalvojai, kad jam taip bus geriau ir nutarei, kad geriausia jums bus nesusitikti. Tai labai jau nesavanaudiška. Nekalbant apie visus šiuos dvasinius dalykus tai atsisakei ir materialių sau naudingų dalykų. Būtum sau ramiai galėjusi gyventi tame bute, kurio raktus turėjai. Būtum galėjusi sau smagiai gyventi ir nesukti galvos. Bet taip nėra ar ne? Štai tarkim aš labai daug metų gyvenau ir nesukau galvos dėl žmonių. Ir aš tikrai taip dariau. Žinok man tikrai nerūpėjo nei girtuoklis brolelis, kuris dar būdamas sveiko proto suteikė mano vaikystei labai daug džiaugsmo. Nei Auris, kuris per savo neilgą gyvenimėlį perėjo tikrą pragarą. O aš žinojau kas dedasi jo gyvenime ir labai laisvai numojau į visa tai ranka. Nerūpėjo nei mano paties vaikai. Aš norėjau, kad būtų taip, kaip noriu. Bet nebuvo. Tada galvojau taip. Alanas mane nuvylė. Nebeskyriau jam laiko. JO seseriai irgi ne. Mačiau tik darbą, savo galimybes turtėti ir suktis tarp įtakingų žmonių. Mudu su žmona taip ir gyvenom. Ji irgi sugebėjo užsimerkti ir nieko nematyti. Ir vieną dieną netekome dukters. - Čia jis trumpam nutilo. Bet paskui tęsė toliau. - O aš jos beveik ir nepažinojau. Tada pradėjo slysti ir Elija. Aš pasistengiau dar labiau nutolinti nuo savęs Alaną. Ir vieną dieną. Kai dukterį palaidojau. Elija gulėjo ligoninėje, o Alanas buvo mokykloje pasijutau visai vienas šitame dvare. Vienas brolis kažkur kraustosi iš proto. O su kitu mudu niekada nesutarėme. Nieko nebėra. Ką užgyvenau? Nieko. Na taip pinigai, pažintys. O daugiau kas? Va čia tau pavyzdys išties savanaudišką gyvenimą gyvenančio žmogaus. Bandau kažką pradėti iš naujo. Bet sakyčiau einasi sunkiai. - Rolandas norėjo, kad Dori suprastų jog labai perdeda šitaip save smerkdama.
Ji priėjo prie stalo. Ant kurio gulėjo piešinys paliktas tam, kad kambarys neatrodytų negyvenamas. Tada kalbėjo toliau. O Rolandas krūptelėjo dėl to, ką Dori pasakė. Nes prisiminė kokių dalykų pats yra prišnekėjęs Alanui dar tada, kai jis buvo jaunesnis.
- Aš jau tau pasakiau ką apie tave galvoju. Dori, tą sykį kalbėjo tavo emocijos. Taip judu skirtingų charakterių, temperamentų. Bet dėl to nesi blogas žmogus. Žinoma, kad norėčiau, kad Alanas turėtų normalią šeimą. Bet man atrodo, kad tu labai smarkiai pervertini šitą jūsų konfliktą. Aš nesakau, kad judu visą gyvenimą nugyvensite kartu. Aš nežinau ar sutarsite bent kaip draugai. Bet man atrodo, kad jums reikia ir turite apie ką pasikalbėti. - Pats pamanė dar, kad neįdėjo jokio indėlio į tai koks Alanas yra. Vienintelis dalykas kurį daug sykių padarė nebent tas, kad privertė sūnų daug kartų nusiminti.
- Kas? Ar viskas gerai? - Sunerimo kai Dori susiėmusi už pilvo grįžo ant lovos.
-
Dori atsiduso. Atsidusimas pranešė apie nusiraminimą. Tarsi akmuo nuo širdies nusirito sužinojus, jog Alanas atostogas leidžia pas Aurį, o ne pas Robertą. Ji nustojo verkti. Stebėjosi Senklerio reakcija, kad jis neėmė smerkti Dori.
- Erikas yra tikras asilas, - pasakė. - Su mielu noru jam įkrėsčiau į kailį.
Dori mąstė klausydamasi Rolando žodžių. Tiesiog žinojo, jog juose yra tiesos. Juk jeigu Dori iš tikrųjų būtų tokia bloga, jai niekas nerūpėtų. Tačiau ji nesijaučia gera. Kai kurie jos poelgiai tiesiog siaubingi. Ir požiūris į viską... Aš juk savanaudė, pagalvojo mintyse.
- Man Alanas yra svarbus, - pasakė mergina. - Aš noriu, kad jis būtų laimingas. Kad ir kaip bebūtų, aš nesu jo verta, - laikėsi savo nuomonės. - O jums puikiai einasi. Niekada nemaniau, jog galėsime taip pasikalbėti, - vos vos šyptelėjo. - Visi daro klaidų. Bet... bet aš viską sugadinau, - pasakė manydama, jog jos klaidos neištaisomos. - O kas privertė jus pradėti keistis? - paklausė. - Tas jausmas, kai likote vienas šitame dvare? Ar dabar gailitės? Kai kurių savo poelgių? Ar sunku gyventi?
Kurį laiką Mendel tylėjo.
- Bet jeigu mes pasikalbėsime... - Dori balsas suvirpėjo. - Jeigu aš ir Alanas pasikalbėsime, jis tikriausiai labai supyks. Supyks, kad jam nepasakiau. Juk supyks, ar ne? Kas nesupyktų... Viskas gerai. Tie vaikai spardosi. Kažkokie nenormalūs. Turbūt žais ne kvidičą, o futbolą.
-
Bent jau ašaros aprimo. Dėkui Merlinui. Rolandas galvojo ar gerai, kad jie čia dabar kapstosi šiose temose. Jam būtų labiau patikę, jei su Dori šnekėtųsi Elija.
- Ar jį pažįsti? Kas tarp jų yra? Iš kokio jis koledžo? Gal pažinojai tokį Milaną Lestreindžą? Auris rašė, kad Alanas su juo laksto iš pamokų ir panašiai. Mačiau kelis kartus aš tuos Lestreindžus. Tai yra jo tėvus. Ir patį berniuką mačiau. Bet tada jam buvo aštuoneri. O dabar juk septyniolika. Man regis septyniolika. Jei jį pažinojai. Jūs juk iš vieno koledžo. Gal tu žinai kas jis per vienas? Man nepatinka šita draugija. Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet man nepatinka... - Štai tau puikus informacijos šaltinis apie paslaptingą sūnaus gyvenimą. Jei viskas būtų buvę kitaip man nereikėtų dabar klausinėti. Niūriai mąstė. Nežinau nei kas ta Roberta, nei kas tas Briusteris. Nieko nežinau.
- Nėra auksinių žmonių. Nėra tobulų žmonių. Esi kas esi ir viskas. Kas čia per nesąmonės verta ar neverta... Jei bendravote tiek metų, tai gal ne bereikalo? - Čia jau buvo ne visai jo minčių arsenalas. Pats buvo pratęs žmones skirstyti į žiobarus ir burtininkus. Žiobarai jo nedomino. Iki šiol. Burtininkus irgi buvo pratęs persijoti pagal kilmę. Bet Dori aišku kalbėjo visai apie ką kitą. Jam verti bendravimo buvo žmonės atitinkantis standartus.
- O ne. Man nesiseka puikiai. - Aš būčiau jau šiandien praėjęs pro tave Dori. Praėjęs ir apsimetęs, kad nepažįstu. bet dabar jau jam atrodė, kad visgi gerai, jog Elija neleido jam šito padaryti.
- O taip. Būtų gerai, jeigu šitas pokalbis turėtų kažkokios vertės. Kas tau įkalė į galvą tokkį siaubingą savęs kaltinimą? - Jis visada manė, kad Mendel savimi pasitiki ir save vertina. O čia pasirodo buvo kupina kažkokio kaltės jausmo.
- Taip. Būdamas vienas supratau, kad neužgyvenau net draugų, kuriems norėčiau papasakoti kaip jaučiuosi. Aš turiu daug partnerių, pažįstamų. Bet ne draugų. Tai žinoma irgi mano pastangų vaisiai. Man niekada nerūpėjo draugystės. Man rūpėjo ar žmonės man naudingi ar ne. Taigi tą vakarą, kai likau vienas pagalvojau, kad net broliui nei už ką nepasakočiau apie tai, kaip tada jaučiausi. Supratau labai aiškiai, kad aš nieko neturiu ir kad viskas krenta iš rankų. Ar gailiuosi? Kartais. O kartais nesigailiu nieko. Kartais sakykim taip. Atkrentu į savo pirminį mąstymą. Ar man sunku gyventi? Kai užsigalvoju apie viską tada pasidaro labai sunku. - Ar tikrai reikėjo viską dėstyti? Galvojo. Gal. Gal taip bus geriau.
Jis atsipalaidavo kai paaiškėjo, kad nieko tokio nenutiko. Bet tuo pat metu susikaupė pagaliau paklausti.
- Supyks? Dori, ar jūs buvote susitikę? Turiu galvoj po to konflikto? Ko jam nepasakei? Ar dėl vaikų? Ar tie vaikai jo? - Geriausia atrodė klausti tiesiai šviesiai. Paklausęs ėmė melstis, kad tik atsakymas būtų neigiamas.
-
- Na, Erikas pradėjo prie Alano kabinėtis po to, kai...
Dori užtilo. Ji prisiminė tas kvidičo rungtynes, kuomet ji ir grifas bučiavosi ore ant šluotų. Net virpuliukai perėjo per kūną prisiminus tą akimirką. Tačiau vėliau Alanui buvo sunku. Jis nakvodavo kambaryje iki pareikalavimo. Tačiau jis nenorėtų, kad šituos dalykus žinotų jo tėvas, pasakė sau mintyse.
- Atsiprašau, - prabilo. - Tiesiog aš negaliu to pasakoti. Nes Alanas to nenorėtų. Nieko baisaus ten nebuvo. Paprasčiausiai paaugliškos nesąmonės. O Alanas turbūt tik dabar ėmė jam atsikirsti... - mintyse pasirodė vanagas, kalbantis Milano balsu apie Eriką. Tik kad tą kartą ji nepalvojo, jog tai Milanas. Jai nebuvo svarbu, kas tas Alano draugas. Bet dabar susiejo, jog tai bus tas pats asmuo. - Žinau Milaną. Keista, kad jie su Alanu susidraugavę. Bet neteko su juo daug bendrauti. Žinau labiau tik iš matymo. Ir šiaip, dėl jo pavardės. Kartais sklisdavo kalbos. Bet, žinot. Juk tai Klastūnynas. Nieko blogo būti Lestreindžu. Geriau nei purvakrauju.
O toliau kalbant grifo tėvui į galvą įstrigo vienas sakinys. Kad jeigu Dori ir Alanas bendravo tiek metų, tai gal ne be reikalo.
Mergina visuomet matė tam tikrų panašumų tarp savęs ir Rolando. Tačiau kalbėdamasi su juo ėmė manyti, jog vis dėlto jiedu yra labai skirtingi. Vyras šnekėjo apie tai, jog neturi draugų. O štai Dori draugų turėjo, bent jau anksčiau, visai nemažai. Ir draugai visada jai būdavo svarbūs. Dabar pati nuo visų atsiribojo.
- Turite draugų, - pasakė. - Žinau, kad bendraujate su Gruodės tėvais. Ir, nepykite, tačiau labai tuo stebiuosi, - vos vos šyptelėjo.
O tada nuotaika ir vėl subjuro. Mendel neregėtai susiraukė. Šiaip jau ji žinojo, kad Alano tėvai neturėtų pagalvoti, jog Dori laukiasi būtent nuo jų sūnaus, nes juk jie išsiskyrę. Alanas Hogvartse, Dori kažkur Londone. Tačiau Rolando klausimas, ar vaikai yra Alano, aštuoniolikmetę neregėtai įžeidė. Jos akys vėl priplūdo ašarų, tik šį kartą ašaros buvo pykčio. Ji sučiaupė lūpas ir ėmė mindžikuoti po kambarį.
- Aišku, kad jie Alano! - galiausiai suriko. - Kieno gi dar galėtų būti?! Kuo jūs mane laikote?!
Mergina net pagalvoti negalėjo apie santykius su kokiu nors kitu vaikinu. O juk tiek tą kartą kieme pasakė, kad susiras geresnį... Širdyje vėl pasijuto kaltė.
-
Ne. Visgi informacijos šaltinis pasirodė gerokai nusekęs. O gal reiktų sakyti užšalęs. Jis atsiduso. Tai Rolandą siutino. Ta prakeikta nežinomybė. Ko Alanas nenorėtų, kad sužinočiau? Kas ten buvo? Ar jį skriaudžia? Tai pasirodė keista. Kad ir koks jo sūnus buvo naivuolis. Kažin ar tai tinkamiausias žodis, bet dabar geresnio apibudinimo nesumąstė. Neįsivaizdavo, kad kas nors galėtų iš jo dėl kažko šaipytis ar daryti ką nors, kas jam nepatiktų ir už tai negauti atkirčio iš Alano. Na, bent jau dabar kiek suprato Ten vyksta tikras karas. Bet kodėl?
- O seniau ką nieko nedarydavo? - Tos temos neketino taip palikti. Na gerai. Jei ką Rolandui teks kreiptis į kitą kiek gilesnį šaltinį, tai yra Aurį. Turės jį išklausinėti. Šitas bent atsakinėdavo į klausimus. Nors žinoma negailėdamas pastabų apie tai, kad tai jis Alano tėvas ir kad jis pats turėtų žinoti kaip kas yra. Tai jį siutino. Apie tą Lestreindžų vaikį irgi nieko nesužinojo.
- Tas pasibaigs vos išėjus iš mokyklos. Lestreindžai Londone nemėgstami. Man atrodo tau nereikia aiškinti kodėl. Jei mokeisi magijos istorijos turėtum žinoti. Ir tam Milanui bus nelengva prasimušti. - Taigi būti purvakrauju kur kas geriau. Bent jau paprasčiau tai tikrai. Pamanė.
- Mus tiesiog susiejo tam tikros aplinkybės. - Pasakė. Dabar nenorėjo pasakoti kas ištiko Gruodės tėvus. Kažin ar tai buvo tinkama proga. Dori ir pati atrodė ištikta didelės avarijos.
Taigi atėjo lemiama akimirka. Ji įsiuto. Tikrai supyko. O tai ką, nejau aš negaliu žinoti? Turiu gi žinoti. Ir kai Dori patvirtino tai, ką jis ir taip jau beveik suprato susiraukė neprasčiau už ją pačią. Kokia dar tėvystė? Galvojo. Norėjo tuojau pat išsikviesti sūnu ir su juo griežtai pasikalbėti. Bet kas iš to? Šaukštai jau po pietų. Bet ar tikrai? Prisiminė, kad yra eliksyrų, kurie skatina persileidimus. Reikia kelių lašų ir tie vaikai gims anksčiau. Bus žuvę. Argi Dori jų labai reikia? Neatrodo, kad reikėtų. Jai reikia baigti mokslus ir prasigyventi. O ne auginti vaikus. Apie tai žinotume tik mudu. Nesakytume nei Elijai, nei Alanui, nei kam kitam. Arba ne. Žinočiau tik aš. Jei įlašinčiau to eliksyro jai į maistą ar gėrimą. Dori nežinotų kas ištiko jos vaikus ir juk tada galėtų sau gyventi be sąžinės graužimo. Neliks vaikų, neliks problemos. Nebus ir kalbų iš giminių apie tokią gėdą. Nesantuokinius vaikus. Kažkodėl nepagalvojo apie tai, kad skatino Dori pasikalbėti su Alanu ir susitaikyti. Tai koks skirtumas tie vaikai jo ar ne? Jeigu jie tikrai susitaikytų ir gyventų kartu, tai jis vis tiek juos augintų kaip savus. Bet apie tai Senkleris dabar negalvojo. Mintyse regėjo tik eliksyrą ir galimybę tyliai atsikratyti nereikalingais vaikais.
- Nešūkauk, čia tik paprastas klausimas. - Kalbėjo užsigalvojęs apie tą juodą planą.
- O ar tu... - Norėjo paklausti ar ji nori. Ar tikrai nori juos auginti. Bet taip ir nepaklausė. Jeigu Alanas sužinotų apie tai, ką jis padarytų. Jei padarytų. Tai sūnaus tikrai, tikrai netektų. Tą žinojo šimtu procentų. Netektų ir žmonos ir sūnaus. Jei kada nors tikrai išaiškėtų, kad jis pasistengė pražudyti tuos vaikus. Net jeigu jie žinotų, kad jis apie tai galvojo... O ir Dori. Jis gi net neklaustų nori ji to ar ne. Bet taip juk būtų visiems geriau. Bandė save apginti.
- Tada jums tikrai reikia pasikalbėti. Jau ne vien dėl savęs, bet ir dėl dvynių. - Pasakė prieš savo valią. Taip atsisakydamas to sumanymo.
-
- Nesakysiu! - sušuko. - Jeigu esu čia tik todėl, kad iškamantinėtumėt apie Alaną, tai verčiau klauskit Robertos, nes paskutinį kartą jūsų sūnų mačiau lapkritį! Man nusispjaut, kas bus Milanui, - atsainiai tarė. Šią akimirką nuotaika buvo bjauri.
Ir dabar Dori sėdėjo ant lovos sukryžiavusi rankas. Rolandas buvo susimąstęs. Norėjo kažko paklausti, bet klausimo neužbaigė. Galiausiai pasakė, jog jai ir Alanui reikia pasikalbėti. Ir čia Mendel nuotaika pasikeitė. Pyktis kažkur dingo, visą vidų užliejo ilgesys ir jaudulys.
- Kas dabar bus? - šį kartą prabilo švelniai. - Kaip aš ir Alanas susitiksime? Kaip manote, jis supyks? Juk jis supyks, kad aš jam nieko nepasakiau, ar ne?
Dori ėmė galvoti apie tai, kad Alanas galbūt dabar pasikeitęs. Kad galbūt jis visiškai nenorės dvynių ir jam tai nerūpės. Ar galėtų taip būti? Mergina manė, jog ne. Bet jeigu? Juk jis bandė vaidinti kietą. Galbūt vaikinas tikrai pasikeitė. O kas, jei jis savo draugeliams papasakojo apie tą lapkričio dieną? Kaip apie nuotykį? Dori pasidarė negera. Ji ir taip buvo išblyškusi, bet dabar išblyško dar labiau.
- Ko norėjote paklausti? - ir vėl prašneko. - O ar aš ką? Ar aš nemeluoju? - akys piktai sužibo. - Ar nemeluoju, kad vaikai Alano? Juk jūs nenorite, ar ne? Jūs nenorite, kad gimtų šitie vaikai. Kam jų reikia? Kam, po velnių, reikia tų suknistų vaikų! - suspigo.
Dori nuotaikos keitėsi tiesiog sekundėmis. Dabar ji vaikštinėjo po kambarį. Įspyrė į stalo koją.
- Jų niekam nereikia! Aš jų nenoriu! - ji sukniubo prie to paties stalo ir ėmė raudoti.
-
- Gerai, Gerai, tik jau nurimk. - Pati turės vaikų ir suprast tada kaip nervina nežinomybė. Tik kad tai nutiks taip greitai. Kad vaikai gims taip greitai nenorėjo galvoti.
- Pirma, tu pailsėsi kurį laiką. Prašau pasakyk man savo adresą, paimsiu tavo daiktus. O paskui pakalbėsit. Dori, nežinau kas bus, nes Alano nemačiau kiaurus metus. Beveik metus. Tu jį pažįsti geriau už mane. - Pasidarė baisiai liūdna tai ištarus. Ir kai ji vėl ėmė siautėti tiesiog neturėjo energijos su ja tvarkytis. Ne, kad meluoja nemanė. Visų pirma, tai juk baisiai paprasta išsiaiškinti.
- Nesvarbu ko norėjau paklausti. - Tepasakė ir tada ačiū Merlinui atsidarė durys ir įėjo Elija.
- Kas čia dedasi?
- Elija, sveikinu, būsi senelė. Kaip tau naujiena?
- Rolandai...
- Einu į miestą. Gal dar užsuksiu į darbą. Ir dar užeisiu pas Džesika, kad sudarytų valgiaraštį. Dori reikia vitaminų. Viskas, einu.
- Rolandai, - Bet jis nelaukė jos klausimų. Išėjo iš kambario ir paliko jas dviese. Verkiančią Dori ir apstulbusią žmoną.
Lipant laiptais žemyn ausyse skambėjo jos žodžiai. Ji nenori tų vaikų. Tai gal visgi... Ji paskui gailėtųsi. O jei ne? Jei gailėsis jiems gimus? Juk tai paprasta ar ne? Labai gaila, bet taip būtų geriau. Jie tavo anūkai, apie ką tu išvis mąstai? Lydimas prieštaringų minčių susirado virėją ir trumpam su ja pakalbėjęs išmovė iš namų.
-
Dori nesipriešino ir pasakė adresą, kuriuo šiuo metu gyvena.
- Tik neišsigąskit, ta senė klaikiai nenormali, - įspėjo.
Kai į kambarį įžengė Elija, mergina stengėsi apsiraminti. Galiausiai grįžo ant lovos. Rolandas prieš tai pranešė jai žinią, o tuomet Dori norėjo skradžiai žemę prasmegti. Ji taip ir nepamiršo, jog Alano mama nebuvo patenkinta tą kartą, kai Dori ir jos sūnus užmigo kartu. O ką ji turėtų galvoti dabar?
Vyrui išėjus Dori ir Alano mama kalbėjosi. Tamsiaplaukė net nenutuokė, ką moteris galvoja, tačiau ji palaikė aštuoniolikmetę ir stengėsi ją nuraminti. Sakė, kad viskas bus gerai. Nors Dori visai neatrodė, jog viskas bus gerai, tačiau ji tiesiog pritarė. Dabar nutarė su viskuo sutikti ir niekam nesipriešinti.
Taip dvare praėjo geros pora savaičių, kurių metu mergina gyveno Alano kambaryje. Ir išaušo ta diena, kuomet ji eis susitikti su vaikinu Kiauliasodžio parke. Tą dieną Dori išėjo iš dvaro besidaužančia širdimi.
-
Vizitai pacientų namuose buvo tai, ko Graham niekada nemėgo ir nepraktikavo. Darbo pradžioje, dar Airijoje, kelis kartus bandė, tačiau supratęs, kad taip dirbti nesiseka, tokią praktiką metė. Kartais pasitaikydavo pacientų, kurie to norėdavo, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Nežinia, ar tai buvo pacientės užsispyrimas, ar Graham nuotaika, bet jis sutiko atvykti į namus. Netgi dvarą.
Nežinodamas, kokio tipo pacientė jo laukia, psichologas gerokai jaudinosi. Atrodė, kad dvare gali būti išponėjusi mergaičiukė, kuriai tokių paslaugų prisireikė dėl kokio nors menkniekio. Žinoma, šiuolaikinis dvaras turbūt nereiškė to, ką tai reiškė prieš šimtą ar daugiau metų, bet ką čia gali žinoti.
Įleido jį kiek vyresnė moteris, tačiau ji nebuvo pacientė. Tai, su kuria Graham atvyko pasišnekėti, turėjo būti kiek? Devyniolika? Aštuoniolika? Kiek suprato, Hogvartsą ji jau baigė, be to, mokslo metai vis dar tęsėsi. Ką gi, labai jauna suaugusioji.
Padėkojęs iki kambario atlydėjusiai moteriai psichologas pasibeldė į duris ir kiek padvejojęs jas atidarė.
-
Dori gulėjo susisukusi į kamuoliuką ant Alano lovos. Laukė kažkokio suknisto psichologo. Su kuriuo tikrai nenorėjo kalbėtis. Iš tiesų net nenutuokė, jog egzistuoja burtininkų psichologai.
Elija ir Rolandas buvo atkaklūs ir vis tiek pasakė, kad šiandien tas diedas ateis į namus. O jeigu jis palaikys merginą psichine ir prirašys slopinančių vaistų? Tada tamsiaplaukė taps zombiu.
Mendel išgirdo beldimą į duris. Jos prasivėrė. Pro ant veido užkritusius plaukus akies krašteliu nėštukė pažiūrėjo į atėjūną. Labai nustebo. Tai nebuvo praplikęs ir pražilęs pilvotas dėdulė, kokį Dori įsivaizdavo. Aštuoniolikmetė matė pakankamai jauną, apie trisdešimties metų vyruką, aukštą ir išvaizdų. Aš tikrai jam nieko nepasakosiu! Man gėda!
Ji atsisėdo ant lovos ir piktu žvilgsniu perliejo specialistą.
-
Kiek suprato iš pacientės... Na, žmonių, kurie inicijavo šitą susitikimą, pokalbis nebus lengvas. Kažin ar ji norės kalbėtis. Bet tai buvo darbas, o Graham niekada neatsisakydavo susidurti su įdomiu atveju. Gali tekti pasvarstyti, kaip prieiti prie tos jaunos merginos, kad ji pradėtų kalbėti, bet tokius iššūkius airis nuoširdžiai mylėjo.
- Sveika, - pasisveikino ignoruodamas nepatenkintą žvilgsnį. Nenustebo, kad mergina žiūri būtent taip. Buvo tam pasiruošęs - ar bent jau taip galvojo. - Dori, ar ne?
Vos nepavadinęs merginos Dora šiek tiek sutriko, tačiau įėjo į kambarį ir uždarė duris. Nužvelgė pacientę ir svarstė, ar ji žino, kodėl jis buvo iškviestas.
- Mums reikia pasikalbėti, - ramiai pratarė ir atsisėdo ant kėdės. Stengėsi įkyriai nespoksoti, tačiau nelabai turėjo, kur kitur dėti akis. - Gal gali pirmiausiai papasakoti, kaip gyveni? Kokia tavo savijauta? Ką veiki laisvu laiku?
Klausimai atrodė tarsi visai nekalti. Gal tai paskatins merginą prabilti?..
-
Psichologas pasisveikino.
- Ne, nesveika, - pasakė Dori. - Geriau rašyk raminamuosius ir eik iš kur atėjęs, - sučiaupė lūpas.
Žinoma, jis čia tik tam, jog prirašytų mikstūrų. Ką kažkoks nepažįstamasis, tikriausiai pats augęs patogiai ir smagiai bei dabar puikiai gyvenantis, gali padėti tokiai kaip Mendel? Jis niekada manęs nesupras.
Atsisėdęs ant kėdės vyras pasakė, kad jiems reikia pasikalbėti. Aštuoniolikmetė prunkštelėjo.
- Taip sako tik nepatenkintos moterys, - rėžė. - Savo neištikimiems vyrams, kad jiems reikia pasikalbėti. O mudviem tikrai nereikia kalbėtis. Aš tavęs nepažįstu.
Kaip gyvenu? Kokia mano savijauta? Ką veikiu laisvu laiku?
- Tiesiog nuostabiai gyvenu! - teatrališkai parodė į pilvą. - Geriau ir būti negali! Esi kada buvęs nėščias? Nes jei ne, tada gali minti lauk, - mostelėjo į duris. - Vis tiek nesuprasi.
Akyse susikaupė ašaros. Dori nusuko veidą nuo psichologo.
-
Mergina kalbėjo, ir tai jau buvo neblogai. Žinoma, žodžiai nebuvo draugiški ar atsakantys į visus reikiamus klausimus, bet tai, kad ji netylėjo, viršijo lūkesčius.
- Neketinu tau duoti jokių vaistų. Nemažą dalį problemų galima išspręsti tiesiog kalbantis, - pratarė. Turėjo omenyje ne tik save - šitai jaunai panelei reikėtų bendrauti su savo šeima. Su vaiko tėvu.
- Daug išmanai apie neištikimas moteris? - šyptelėjo Graham. Bandė pajuokauti, nors žinojo, kaip tai yra rizikinga. Viena vertus, gali šiek tiek numušti įtampą, kad pacientė norėtų kalbėti. Kita vertus, ji gali pagalvoti esą iš jos tyčiojamasi.
- Manęs nepažįsti, o ir nėščias niekad nebuvau, - rimtai atsakė Graham, o širdį suspaudė skausmas. Ir vėl pagalvojo apie Karen, kurios žinojo nepamiršiąs labai ilgai. Netgi turbūt niekada. - Tačiau galiu tau padėti pasijusti geriau. Tam, kad tavo mažyliui viskas būtų gerai, turi būti laiminga ir sveika. Dabar aiškiai esi nusiminusi. Reikia atrasti problemos priežastį, todėl viską gali man papasakoti. Kas labiausiai tave slegia? Galbūt nenori šio vaiko ar esi išsigandusi? Baimė yra visai natūrali reakcija, to nereikia gėdytis.
Graham nutilo ir pažvelgė į merginą įdėmiau. Kaži kaip čia viskas klostysis?..
-
- Tikrai? Galima išspręsti kalbantis? Tuomet puiku! - suriko. - Išimk kalbėdamas šituos vaikus iš mano pilvo, gerai? - sužaibavo akimis.
O tada visai pasiuto.
- Ar aš daug išmanau apie neištikimas moteris? - perklausė. - Tu ką, galvoji, jog tie vaikai ne Alano?! Kas tau taip pasakė?! Tai gal Rolandas netiki? Gal čia to tave ir atvedė, kad aš pripažinčiau, jog vaikai kokio purvino senio, sutikto Londono gatvėse?
Dori veidą nudažė stiprokas raudonis.
- Tie suknisti vaikai yra Alano! O aš jam nieko nesakiau, nes nenorėjau jam gadinti gyvenimo! Nenorėjau, jog jis nebaigtų mokyklos! Ir išvis, Alanas yra vertas geresnės nei aš! Normalios, geros merginos, kad ir pačios Robertos! O ne manęs! Tu man nepadėsi, supranti? Niekas man negali padėti... Aš žlugus...
-
Merginos isterija visiškai nestebino, ir Graham netrukdė jai išsilieti. Neabejojo, kad ji pyksta ne ant jo, o ant visko. Turbūt labiausiai ant savęs. Dirbdamas mėgstamą darbą psichologas tokių matė ir girdėjo ne vieną ir ne du. Smagiausia būdavo tada, kai pavykdavo juos nuraminti. Kai susitikimas baigdavosi pacientui šypsantis ar bent jau nepykstant.
- Aš apie tavo vaikų tėvą negalvoju nieko, - ramiai pratarė Graham atsargiai pažvelgdamas į merginą. - Nesakau, kad jie ne Alano. Dabar gerai pagalvok ir pasakyk man. Ką jauti tiems vaikams? Ar myli juos? Juk nenori, kad tavo ir to vaikino vaikai išnyktų, ar ne?
Paskutiniai žodžiai parodė, kaip iš tiesų blogai jaučiasi ši jauna būsima mamytė. Jai reikėjo tėviškos paguodos, motinos. Ar ji turi tėvus? Šito Graham nežinojo, bet nutarė, kad tai ne jos reikalas.
- Suprantu, kad dabar taip jautiesi, - po kiek laiko vėl pratarė. - Neplanuotai atsiradę vaikai viską pakeičia. Bet patikėk manimi - laikydama juos ant rankų pajusi didžiulę meilę. Tada suprasi, kad visai nesi žlugusi. Iki vaikams gimstant turi patikėti, kad gali būti mama. Esi rūpestinga ir sugebėsi jais pasirūpinti.
Norėjosi apkabinti merginą ir padėti jai suprasti, kad kas nors liks šalia. Argi ji negyvena savo vaikų tėvo namuose? Tai jau šį tą reiškia. Vis dėlto dabar tai paminėti būtų nei laikas, nei vieta, tad Graham taip daugiau nieko ir nepasakė.
-
- Kaip galima mylėti tai, ko niekada nematei? - ji mostelėjo ranka sau į pilvą. - Aš nenoriu jų. Aš. Jų. Nenoriu! Man aštuoniolika. Ar supranti, po galais? Aš susigadinau sau gyvenimą! - Dori akys apsiašarojo.
Bet ji dabar nepravirko. Nusišluostė akis, o tada pradėjo juoktis. Tas psichologas šnekėjo visiškas nesąmones.
- Tu vyras, niekada nesuprasi kaip jaučiasi nėščia moteris. Ir dar tokia jauna. Tokia, kuri nenori vaikų. Ne pas tave pilve auga kažkas, ko negali išimti. Aš nenoriu meilės! Aš noriu laisvės! Aš noriu... Nežinau, po galais! Noriu vakarėlių, noriu kelionių, noriu laiko sau! O ką aš turėsiu daryti? Prižiūrėti vaikus! Du vaikus! Aš niekada nebeturėsiu gyvenimo! Man visada reikės būti su tais suknistais vaikiščiais, o jie verks, rėks, reikalaus dėmesio ir, guldau galvą, dar ir mušis! Išvis! Aš neprivalau su tavimi kalbėtis! - Dori sužaibavo akimis ir išlėkė iš kambario. Šiandien jai jau pakaks.
-
Buvo liepos pabaiga. Vaikai turėjo gimti rugpjūtį, tačiau dabar jau Dori sužinojo, kad dvynukus retai kada pavyksta išnešioti iki galo. Jie gimė prieš porą savaičių. Tiksliau jos. Dar ir dabar mergina prisimena, kaip pradėjo panikuoti sužinojusi, jog jos laukia cezario pjūvis. O tada hileris viską atliko specialiais kerais. Ir Dori nieko neskaudėjo. Jai neliko jokių randų.
Šią akimirką ji, Alanas, Arielė ir Amelija leido laiką vaikino kambaryje, kuris buvo šiek tiek pasikeitęs. Didžiulė dvigulė lova, šalia - du gražūs lopšiai. Kambarys buvo padidintas kerais.
Labiausiai Dori patiko naktis, kuomet dukros ir Alanas užmigdavo. Tiesa, vaikinas nebuvo iš tų, kuris padėdavo galvą ant pagalvės ir sapnuodavo. Tačiau tokių akimirkų, kuomet jie trys sumigdavo, pasitaikydavo. Ir jos Dori buvo pačios maloniausios. Tarsi sustojęs laikas. Visa jos šeima šalia. Saugiai ir ramiai miega.
Aišku, dukros pradėdavo verkti. Tekdavo keltis, maitinti jas. Tačiau vos jas išvydusi Mendel suprato, kad myli. Taip, ji nemėgsta vaikų. Ir kaži, ar kada nors pamėgs. Bet šias mergaites mylėjo. Tai jos vaikai. Jos ir Alano vaikai.
Vakarėjo. Saulė jau leidosi. Mažylės miegojo. Už poros valandų ims verkti, nes norės valgyti.
- Ar išeisi pas Aurį? - su priekaišto gaidele balse paklausė Alano.
Iki vaikų gimimo Alanas eidavo ir eidavo pas Aurį. Aštuoniolikmetė negalėjo suprasti, ko. Taip dažnai. Ėmė lįsti įkyrios mintys, jog galbūt jis eina ne pas Aurį. Kad galbūt jis turi kitą merginą, bet nenori skaudinti Dori. Nors viduje ir žinojo, jog toks elgesys nebūtų būdingas Alanui, bet... Bet juk visos sako, kad jau jų vaikinas - tikrai ne toks. O Dori nėra naivi.
- Atsiprašau, - tyliai pridūrė.
Ji stengėsi. Ji labai stengėsi būti gera ir nuolanki. Turėjo atsidėkoti už šią galimybę gyventi dvare ir būti kartu. Dori ir Alano santykiai šiuo metu buvo keisti. Jiedu elgdavosi vienas su kitu švelniai ir mandagiai. Tačiau trūko anksčiau vyravusio atsipalaidavimo ir nuoširdumo. Viskas buvo kažkaip dirbtina ir nenatūralu.
Todėl Mendel taip ir laukdavo nakties, nes tik ramioje tyloje galėdavo nusiimti visas kaukes ir jausti šalia savo tikrąjį Alaną. Kai jis miegodavo, ji galėjo švelniai glostyti jo plaukus ir žiūrėti į jį. Taip, kaip anksčiau.
-
Jis jau tėvas. Bet ar jautėsi tokiu? Dvynukės jau dvi savaitės kaip užgimė. O Alanas jų truputį bijojo. Ne to, kad jas reikėjo prižiūrėti. Jis mokėjo ir sauskelnes keisti ir prausti ir kitus dalykus daryti. Kažkada matė, kaip tuo užsiėmė Auris ar auklė, kai dar turėjo sesutę. Ir pats nevengė jiems padėti. Bet jis vis tiek jų bijojo, nes jam atrodė, kad nepateisins mergaičių lūkesčių, kad nėra pasiruošęs tėvystei. Dabar jos dar mažutės, o paskui kas?
Ir jiedu su Dori. Jie gyveno kaip du aktoriai. Kaip du vienas kitą vaidinantys žmonės. Kažko nebuvo. Gal pasitikėjimo? Alanas norėjo paklausti kaip Dori jaučiasi priversta gyventi su juo. Bet ir bijojosi šito klausti. Nenorėjo liesti tų temų. Dori atrodė kaip snaudžiantis ugnikalnis, prislopusi. Kažkur dingo jos veržlumas ir ugningumas. Ir jis pats elgėsi kitaip. Buvo mandagus ir panašiai. Bet kitoks. Gal formalus. Štai koks jis dabar pasidarė.
Dabar mažylės taikiai miegojo. Buvo panašios kaip du vandens lašai, atrodė tokios ramutėlės. Bet Alanas žinojo, kad tai greitai pasikeis. Jos išalks ir parodys ką sugeba.
Vaikinas sėdėjo prie stalo, po juo miegojo Dingas. Alanas paišinėjo į naują eskizų sąsiuvinį. Kartais vis žvilgteldavo į dukrytes. Pamažu jo sąsiuvinyje ėmė rastis mažyčiai jų atvaizdai. Eskizų sąsiuvinis buvo kaip dienoraštis. Ten jis piešė viską, kas atrodė svarbu.
- Ne, niekur neisiu. - Jis išties dažnai lėkdavo pas pusbrolį arba jam rašydavo. Bet gimus dukrelėms nustojo. Rašyti tai rašydavo. Bet nebelėkdavo pas Aurį su savo baimingomis mintimis ar klausimais.
Vaikinas padėjo sąsiuvinį ant stalo. Prieš tai jį užvertęs. Nusisuko nuo jo. Kažkaip negerai mes čia gyvename. Pagalvojo. Pagalvojo, kad visai neskiria Dori dėmesio kaip seniau. Na ir kas, kad gražiai su ja elgėsi. Ji ką tik pagimdė. O dar reikėjo cezario pjūvio ir nesvarbu, kad tai buvo atlikta magiškai. O jis tylus ir šaltokas. Taip negerai. Ir nors jo mintys sakė, kad neturi Dori rodyti per ne lyg daug švelnumo jausmai bylojo ką kitą.
- Gal eikim į virtuvę? Pasidarysim ką nors lengvo vakarienei, o paskui galėtume pavalgyti lauke ir pakalbėti. Šiandien labai gražus ir šiltas vakaras. – Mažosios juk dar turėjo bent porą valandų miegoti. Virėja atostogavo. Dabar tarnai gaudavo tų atostogų dažniau nei visada. Kažkokie perversmai vyko dvare.
- Pasiimsim mobilią auklę, kad girdėtume ar jos pabudo. – Pridūrė. Tai buvo žiobariški daug kartų užkerėti prietaisai. Pirma, kad veiktų burtų prikištame name. Antra, kad ryšys tarp jų būtų didesnis.
-
Viskas tikrai buvo kitaip nei anksčiau. Jis kažką paišė sąsiuvinyje, bet Mendel net nenuėjo pasižiūrėti. Tiesą pasakius, stengėsi neįkyrėti ir duoti erdvės. Vis dėlto tai ji svečias šiuose namuose. Tai ji įsibrovusi į Alano kambarį. Jis čia turėtų būti vienas. Galvoti apie ateities planus. Akimirkom jaustis nerūpestingai. O dabar. O dabar turi naštą. Dori ir du vaikus.
Ir Alanas buvo tūkstantį kartų geresnis už Dori. Mergina žinojo, jog dažnai gimus vaikui ar vaikams vienos mamos atsakomybėje būna rūpinimasis jais. O Alanas daug daugiau kartų keitė sauskelnes nei ji.
Jis pakvietė ją išeiti į virtuvę, o paskui į lauką. Aštuoniolikmetės veide atsirado šypsena. Ar tai pasimatymas? Paklausė ji, bet mintyse. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis diena, kai maisto gaminimas ir pokalbis lauke taps pramoga.
- Gerai, - sutiko Dori ir stryktelėjo nuo lovos. Buvo vis dar keista nejausti to didžiulio pilvo.
Nusileido į apačią ir netrukus atsidūrė virtuvėje. Mobilią auklę paimti pamiršo.
- Keptų varškėtukų? - paklausė raudonplaukio.
Netrukus magijos pagalba dubenyje sukosi varškė, kiaušinis ir šiek tiek cukraus.
- Ar jie mums pasamdys auklę? - nedrąsiai paklausė. - Praėjo jau dvi savaitės.
Iš tiesų Dori galvojo, jog čia, pas Senklerius, gyvenimas bus karališkas. Kad visas sauskelnes ir kitus bjaurius dalykus atliks kažkas kitas. Deja, šiuo metu dvare nebuvo ne tik auklės, bet net ir virėjos.
-
Dėl tokio regis paprasto pasiūlymo mergina iškart pagyvėjo. O jam patiko tai matyti. Alanas atsikėlė, tuojau pat iš po stalo išlindo ir jo senasis draugužis. Vaikinas paglostė šunį.
- Galėtum sau ramiai miegoti. Manęs nereikia visur sekti. - Ištarė. Dingas nusižiovavo ir pasiruošė eiti su juo. Raudonplaukis nedrąsiai dirstelėjo į Dori. Dabar jai turbūt atrodo, kad aš kaip visada seilėjuosi dėl gyvūnų. Toptelėjo mintis. Jis pasiėmė mobilią auklę, įjungė ir vieną prietaisą paliko kambaryje. O kitu nešinas išėjo paskui Dori. Šuo nušlubavo paskui. Jiems įžengus į virtuvę įsitaisė kampe ir užsimerkė. Alanas prisiminė, kad šuniui ušdrausta kelti koją virtuvėn. Bet nieko nesakė.
- Gerai. - Sutiko su jos pasiūlymu. Mėgo varškėčius. - O ką daryti man? - paklausė ir nusišypsojo. Gamybos procesas jau prasidėjo. Jam gaminti nepatiko. Na ne visai. Jie dažnai gamindavo su Auriu, kol jis buvo vaikas. Kai ko Alanas išmoko. Bet tai nebuvo mėgstamiausia veikla. Nors ir kėlė daug smagių prisiminimų.
- Taip. Juk tau dar reikės mokytis, o aš irgi mėginsiu padirbėti. - Alanas buvo beveik tikras, kad rudenį auklė dirbs ir padės jiems rūpintis vaikais.
-
Dori priėjo prie gulinčio Dingo ir jį paglostė. Atrodė, jog šuniui gyventi jau neliko labai daug. Buvo senas. Mergina bijojo tos akimirkos. Tai stipriai paveiks Alaną. Be to, Dingas buvo svarbus ir pačiai tamsiaplaukei. Juk jeigu ne šis šuo, galbūt Dori ir Alanas nei nebūtų artimiau susipažinę. Ir kodėl aš tada turėjau prikalbėti tokių negražių dalykų apie gyvūnus, pagalvojo ji mintyse.
- Jeigu nori, kiti gyvūnai taip pat gali leisti laiką mūsų... tavo... kambaryje, - pasakė. - Aš žinau, kad jie tau yra svarbūs. Be to... galbūt jie patiks... joms...
Mendel vengdavo dukras vadinti tiek vardais, tiek mergaitėmis. Pati nežinojo kodėl.
- Na... Gali sutrinti braškes, - pasiūlė.
O pati toliau maišė tešlą. Tiksliau - sėdėdama suko ranką su burtų lazdele.
- Bet kada. Kada auklė ateis? - paklausė. - Kur mėginsi padirbėti? - nustebo. - Alanai, liko kelios dienos apsispręsti dėl auroro karjeros. Juk žinai, kad rugpjūtį bus per vėlu.
-
Dingas ėmė rąžytis, kai mergina pradėjo glostyti jam galvą. Įsitaisė patogiau galbūt manydamas, jog tai tęsis ilgiau.
- Gyvūnai triukšmingi. O kai kurie pavojingi. Jos per mažos. Man taip atrodo. Be to naktį jie gali trukdyti miegoti. - Ne Alanui, jam tie padarai nemaišė, mat visada gyveno su jais. Bet mažyles galėjo pažadinti.
- Tas kambarys juk mūsų. - Pridėjo jis.
Susiradęs braškes ėmėsi darbo. Dalis uogų deja buvo suvalgytos.
- Nori? - Pasiūlė braškių ir Dori. Uogos buvo tiesiog puikios.
- Tada, kai pradėsi mokytis. Nuo Rugsėjo. Arba jeigu nori mes galime ją pasisamdyti ir anksčiau. - Į kitą klausimą neskubėjo atsakyti. Bet reikėjo tą padaryti. Todėl prisikaupęs pradėjo dėstyti.
- Aš jau seniai mečiau tą planą. Jau seniau susitariau, kad imsiuosi darbo gyvūnų priežiūros centre. Ir dar kitoje panašioje organizacijoje. Pradėsiu nuo rudens. Iš pradžių galvojau, kad nuo vasaros. Bet dabar manau, kad rudenį jos jau bus paūgėjusios truputį.
-
- Mes burtininkai. Jeigu nori, galime išburti kokias nors apsaugas nuo gyvūnų. Tiek garsui, tiek priėjimui, - pasakė.
Nors iš tiesų nekentė tų gyvūnų. Na, apart Dingo. Būtų siaubinga, jeigu visas zoologijos sodas atsikraustytų į kambarį. Tačiau tas kambarys buvo Alano. Kad ir ką Alanas sakė, jis buvo jo. Ir jeigu ne Mendel, jame gyventų gyvūnai. Tamsiaplaukė tai iš jo atėmė.
Dori papurtė galvą, kai Alanas pasiūlė braškių. Tiesą pasakius, valgyti ji išvis nelabai norėjo. Anksčiau apetitu nesiskundė. Dabar valgydavo ir nesispyriodavo paprasčiausiai dėl to, kad visi liepdavo.
- Nesvarbu. Gerai bus ir nuo rugsėjo, - tarė.
Šiek tiek virš mėnesio pakentėsiu, mintyse pagalvojo. O tada išklausė Alano žodžių apie mokslus ir darbą.
Kas Dori tokia, jog turėtų teisę aiškinti vaikinui, ką jam veikti gyvenime? Bėda buvo ta, jog tai ji dėl to kalta. Alanas neitų dabar dirbti, jei ne Dori ir vaikai.
- Pinigų dvare netrūksta, - kuo švelniau pasakė. - Bet, žinoma, tai tavo pasirinkimas.
Viduje kažkas virė, tačiau Dori turėjo nepratrūkti. Ji pasižadėjo sau, jog nekels jokių scenų Alanui. Niekada. Ji buvo jam dėkinga. Už viską. Už tai, kad jie kartu. Ir kad ji čia.
Tačiau širdyje vis tiek buvo suknistai pikta. Iš užmaišytos tešlos jau puikavosi suformuoti varškėčiai, kurių pirma keptuvė čirškinosi ant ugnies. Jie prisvilo. Tada vienas varškėtis pakilo į viršų ir sprogo. Dori nenorėjo, kad taip atsitiktų, bet atsitiko.
- Valyk, - mostelėjo burtų lazdele ir varškėčio liekanos akimirksniu susitvarkė.
Išmetusi nevykusį keptuvės turinį į šiukšliadėžę Mendel tarė:
- Pirmas blynas visada prisvilęs.
Bet ji žinojo, kad Alanas supras viso to priežastį. Kad ne dėl įgūdžių stokos taip atsitiko. Dabar jau keptuvėje kepė kiti varškėtukai. Dori tylėjo. Nors taip norėjosi paklausti, ar Alanas jos nepaliks.
-
- Gyvūnai gali ir kitur pagyventi. - Alanas žinojo, bent jau tikrai manė, kad gyvūnų gauja Dori nebus labai prie širdies.
-Tau dabar praverstų vitaminai. - Bent jau su varškėčiais gal suvalgys uogų. Jis ištraukė jų dar daugiau iš spintos, kurioje buvo kerais šaldomi visokie produktai.
- Tikrai? Mes galėtume apie tai pagalvoti. Juk mums spręsti reikia auklės ar ne. Gal tau reiktų pasiruošti prieš mokslus? - Jam atrodė, kad Dori nebeturi nuomonės apie nieką. Nors ne. Jis abejojo, kad taip galėtų būti. Ji turbūt tiesiog bijo kažką pasakyti prieš. Štai kur buvo visa esmė.
Alanui papasakojus apie savo planus varškėčiai jau kepė.
- Aha. Bet nenorėčiau būti amžinai priklausomas nuo tėvų pinigų. - Įvyko šiokia tokia avarija. Alanas sunerimo. Varškėčiai šiaip sau į orą neskraidžioja ir nesproginėja. Tai matyt kažkoks magijos išlydis. Tokius sukelia tik jausmai. Tas buvo aišku. Taip daugiau negalima. Pamanė.
Vaikinas išsiėmė lazdelę ir užgesino ugnį. Tada priėjo prie jos, apkabino.
- Dori, ko mes norime iš savo gyvenimo? Aš noriu suprasti ką galvoji, ką dabar nešiojiesi širdyje. Aš tau papasakosiu tai, ką galvoju. - Jis įkvėpė, susikaupė. Atrodė, kad rieda nuo kalno.
- Ne taip viskas ar ne? Ne taip, kaip seniau. Mudu neturėjome laiko susipažinti iš naujo ar ne? Atsiprašau, jeigu pastarosiomis dienomis atrodau nutolęs. Aš nežinau ar... - Jis atsiduso. Buvo taip sudėtinga apie tai kalbėti. Norėjo pasakyti, kad nežino kodėl Dori jį susirado. Ar iš baimės likti vienai su vaikais. Ar ne vien dėl šito.
- Kai susitikome rudenį prie to apleisto namo elgiausi kvailai. Norėjau tau kažką įrodyti. O gal ir sau, kad man nerūpi tai, kas tarp mūsų nutiko. - Koks tu kvailys. Kaip visada nusileidi jai. Šmėstelėjo jame apsigyvenęs viskuo abejoti verčiantis balselis. Užsikišk. Atrėmė savo mintis Alanas.
- Bent jau iš pradžių taip elgiausi. - Ji pati norėjo, kad būtum kitoks. O tu negali. - Dori, Ar niekad man neprieštarauji dėl to, kad manai, jog paliksiu tave ir dvynes? Ar tu įsivaizduoji, kad taip nugyvensi savo gyvenimą? Taip besikankindama? - Išėjo labai padrikai. Net neišsakė visko, ką norėjo pasakyti.
-
- Aš geriu vitaminus. Tavo mama mane verčia tai daryti, - niūriai šyptelėjo.
Elija labai rūpinosi Dori sveikata. Stengėsi rūpintis tiek fizine, tiek dvasine.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Alanui toliau kalbant apie auklę. - Kaip tu nuspręsi, taip ir bus. Dėl pinigų, niekas nesako, jog amžinai. Tačiau galėtum įgyti specialybę ir pradėti dirbti tą darbą, kurio norėtum.
Pati Dori į užmaršintojos karjerą kabinosi nagais ir dantimis. Žinoma, Alanas neapsidžiaugtų sužinojęs, kaip žiemą ji pasipraktikavo. Ir tai dar vienas įrodymas, jog tamsiaplaukė yra blogas žmogus.
Apie tai galvojant vaikinas nutraukė varškėtukų kepimo procesą. Mendel nustebo. Pamanė, jog pasakė kažką blogai. Tačiau Alanas tiesiog priėjo prie jos ir ją apsikabino. Ėmė kalbėti.
Aštuoniolikmetė stengėsi sulaikyti ašaras, bet kelios vis tiek išriedėjo. Alanui kalbant ji padėjo savo galvą jam ant peties. Jis ir vėl buvo geras ir nuoširdus, o ji... O ką galėtų pasakyti ji? Skaudinti jį prisipažindama, jog dėl visko save kaltina? Prasitarti, jog vis pagalvoja, kad jos atėmė iš Dori jaunystę?
- Aš žinau, kad tu mūsų nepaliksi, - tyliai pasakė. - Bet tu to nenusipelnei. Aš atėmiau iš tavęs tikriausiai gražiausius gyvenimo metus, Alanai. Tu turėtum mokytis. Siekti karjeros. Tuo pačiu užsiimti tuo, kas patinka tau. Tapyti, dresuoti gyvūnus. Aš... aš negaliu sau atleisti už tai, ko prišnekėjau tada kieme, - dabar Dori nustūmė Alaną nuo savęs. Nusisuko. Jai buvo gėda. - Tu nusipelnei geresnės merginos, Merline, kokios merginos! Geresnės vaikų mamos, žmonos, viso gyvenimo partnerės, nežinau... Aš jaučiuosi lyg tave dusinčiau. Lyg būčiau privertusi tave leisti visą gyvenimą su manimi. O gal tu nenori. Gal tavęs laukia kažkas geriau. Ir tikrai laukia. Bet kuri būtų geresnė už mane. Bet aš tave supančiojau. Aš to nenorėjau.
Ji jau norėjo prisipažinti apie savo savanaudiškumą. Pasakyti, jog pati nenori auginti tų dukrų, nors ir jaučia joms meilę. Veidrodyje ji mato išsitampiusią odą ant pilvo. Krūtinę, iš kurios trykšta pienas. Šiuo metu Dori negalėjo savęs pakęsti. Bet iš mobilios auklės pasigirdo verksmas.
- Matai! Jos ir vėl verkia! Mes niekada nepasikalbėsim! - turbūt per visą tą laiką, kuomet jiedu kartu čia, dvare, mergina pakėlė balsą.
Netikėtai į virtuvę užėjo Elija. Susirūpinusiu žvilgsniu pažiūrėjo į abu jaunuosius tėvus.
- Jūs kalbėkitės. Aš nueisiu pas mergaites, - ir ji išskuodė į viršų.
Dori užsidengė rankomis veidą. Jautėsi suknistai. Su Alanu ar be jo. Viskas tapo beviltiška. Nuo tos akimirkos, kai ji išliejo nepelnytą pyktį Hogvartso kieme ant vaikino.
-
- Tai ne tas pats. - Pasakė nei neįsivaizduodamas kodėl gi tai ne tas pats. Ir gerai, kad mama nusimanė apie tuos dalykus ir vertė ją savimi rūpintis.
- Gerai, pakalbėsim apie tai paskui. - Štai vėl. Nuo kada yra taip, kad ji nežino kaip norėtų.
- Bet man tinka mano dabartinė profesija. Rimtai. Nežinodamas apie vaikus ir taip jau ketinau ten eiti dirbti. Auroro profesija man regis buvo įsikalbėjimas po to įvykio vasarą. - Gyvūnų priežiūros centre jam patiko. Ten daug ko išmoko. Norėjosi aišku studijuoti. Bet kas jam uždraus tai padaryti po kelių metų?
- Taip, nepaliksiu. Dori, pasikeitė ir tavo ir mano gyvenimas. Bet būna ir blogiau. Mes turime kam palikti vaikus. Turime namus. O jos paaugs. Mes galėsime visi keliauti ar daryti kažką, ką planavome. Kas man uždraus tapyti ar dirbti su gyvūnais? Niekas. Tu irgi baigsi mokslus. Dori, mums. Tau ir man reikia išeiti vieną dieną iš to kiemo. - Taip. Iš ten reikėjo išeiti ir jam pačiam.
- O tu galvoji, kad aš neturiu įvairių minčių? Baik, nustok mane sudievinti. Ar tu norėtum sužinoti ką aš kartais galvoju? Kaip elgiuosi? Aš nesu šventas Dori. - Tos kalbos ko jis nusipelnė ir kokia ji blogietė tiesiog beprotiškai vedė iš proto.
- Jei jau taip, tai mudu supančiojom vienas kitą ar ne? Tie vaikai kiek mano tiek ir tavo. Dori, ar tu norėtum gyventi kartu jei neturėtume vaikų? Nemanau. Todėl nustok. - Ak, kaip dabar norėjosi išjungti tą prietaisą ir nepaisyti vaikų verksmo. Galėjo palaukti bent penkias minutes. Alanas nežinojo kaip būtų buvę, bet virtuvėn atėjo mama ir pataisė padėtį.
- Ačiū mama. Mums pribrendo rimtas pokalbis. - Pasakė. Ji išėjo.
- Nusiraminkim gerai. Nusiraminkim ir vieną kartą išsiaiškinkim ko mes norim gerai? Be jokių sudievinimų.
-
Dori atšildė kerais kelias braškes ir jas suvalgė. Buvo neskanios. Nenorėjo jų. Tačiau jautėsi geriau žinodama, jog daro tai, ko norėtų Alanas.
- Jeigu tinka, tuomet puiku, - pasakė dėl gyvūnų priežiūros centro.
Toliau mergina tiesiog linksėjo. Ji nenorėjo prieštarauti. Tačiau galvojo apie tai, kad tai ne jie turi kam palikti vaikus. Ne jie turi namus. O jis. Pati Dori juk neturi nieko. Tik Alaną. Kurio nesugebėjo vertinti ir kurį įskaudino.
- Tai tu nenorėtum su manimi būti, jeigu neturėtume vaikų? - paklausė.
Dvasinis skausmas pervėrė širdį. Ar jo žodžiai apie gyvenimą kartu dėl dukrų reiškė, kad jis išties nenori būti kartu? Ir kad būna tik dėl dukrų? Aš juk sakiau, kad sugadinau jam gyvenimą, pagalvojo.
Ji būtų norėjusi kartu gyventi. Tik ne čia, ne dvare. Gal nuomotis kokį kambarį ar butuką. Ji būtų norėjusi. Tačiau ne Alanas. Juk ji tiek tada prikalbėjo. O jis yra per geras žmogus, jog atsuktų nugarą savo vaikams ir jų motinai.
Ko norim? Norėčiau mirti, pagalvojo mergina, tačiau nieko nesakė. Pokalbis pasidarė per sunkus. Dori kerais užkaitė ugnį ir varškėtukus kepė toliau. Girdėjo, kad Elija jau buvo nuraminusi mergaitę. Ir suprunkštė. Pradėjo juoktis. Bet nuoširdžiai. Nes ji jų neskyrė. Nei balsų, nei išvaizdos. Pasidarė taip juokinga.
- Po velnių, Alanai, - gana gyvai tarė. - Ar tu skiri, kuri yra kuri? Ar tu jas skiri? Nes aš ne. Aš nežinau, kuri yra Arielė. O kuri yra Amelija.
-
Tas pokalbis, kurį pradėjo taip netikėtai ėjosi sunkiai. Alanas prisėdo ant kėdės. Kodėl viskas taip sudėtinga?
- Aš nesakiau, kad nenorėčiau su tavimi būti. Bet aš manau, kad jei vaikų nebūtų mes negyventume kartu. Nes tu to nenorėtum. - Kažin ką jie dabar išsiaiškino? Varškėčiai vėl kepė. Alanas sėdėjo paskendęs mintyse. Todėl Dori juokas jį nustebino.
- Ne. Nebent jos aprengtos skirtingų spalvų drabužiais. Bet jos dar mažytės. Turbūt paskui bus lengviau atskirti. - Pabandė nusišypsoti Senkleris. Gal geriau kalbėti apie dukteris, nei aiškintis visą šitą painiavą. Gal ir taip. Alanas išvis nežinojo kas geriau ir kas blogiau. Šeimyninis gyvenimas, kurio neplanavo buvo tokia raizgalynė.
- Jeigu jas nupiešiu, gal tada pradėsiu skirti kur kuri.
-
Varškėtukai jau iškepė. Tiesą pasakius, atrodė visai gardžiai. Švelnios auksinės spalvos. Tačiau Dori visiškai nenorėjo jų valgyti. Įsidėjo vieną į lėkštę. Šalia šaukštelį trintų braškių ir gnaibė viską šakute.
- Dėkis, - pasakė Alanui.
O tada stengėsi sulaikyti emocijas. Jų tiesiog nebuvo kur dėti. Jautė, lyg viduje sprogs, tačiau išorėje tik sėdėjo ir atrodė susimąsčiusi. Nes tu to nenorėtum. Nes tu to nenorėtum, galvoje skambėjo neseniai ištarti raudonplaukio žodžiai. Jis turbūt galvoja, kad aš jo nekenčiu. O iš tiesų ji nekentė savęs.
Pamanė, kad geriausia bus nieko nesakyti. Jai nepatiko tokie pokalbiai. Tikriausiai bus lengviau vaidinti, jog viskas yra gerai, ir vėl kalbėjosi su savimi mintyse.
Alanui nusišypsojus mergina taip pat pabandė atsakyti šypsena. Bet ta šypsena atrodė apgailėtinai. Ji norėjo pasakyti, kad Alanas jas nupieštų. Arielę. Ameliją. Ir pačią Dori. Bet vietoj to ji tiesiog šoko nuo kėdės ir tarė:
- Man reikia trumpam išeiti.
Tada išlėkė iš virtuvės, o paskui ir iš dvaro.
-
Pokalbis švelniai tariant buvo apgailėtinas. Alanas įsidėjo maisto į lėkštę. Puikaus maisto, bet dabar jam jis visai nebuvo įdomus. Taigi abu jie sėdėjo ir apsimetinėjo, kad valgo.
Kai jis pagaliau pasakė, ką taip ilgai vartė galvoje Dori nei paneigė, nei sutiko. Taigi Senkleris liko nežinioje. Alanas norėjo pasakyti, kad gal jiems tada išvis neverta gyventi kartu. Kam to reikia? Dėl vaikų? Ką jos matys? Savo pusmirius tėvus? Alanas nežinojo kaip daryti. Jei Dori norėtų, galėtų jai ir dukroms išnuomoti butą. Arba galėtų dingti iš dvaro pats. Galėjo ir pats pabandyti pasirūpinti dvynėmis. Nors nemanė, kad tai būtų geras sumanymas. Jei Dori mano, kad išgyvens uždarydama savo emocijas, tai klysta. O jis irgi negalėjo gyventi su mergina, kuri turbūt net nenorėjo kartu gyventi. Ko ji bijo? Kad apleisiu tuos vaikus? Kas jai yra? Norėjo pagaliau paklausti, bet Dori staiga pakilo ant kojų ir išėjo. Alanas paliko savo lėkštę ramybėje. Nieko. Dar pakalbės apie viską. Velniop viską. Jis atsikėlė. Žinojo, kad mama tikrai dukterų nepaliks.
- Dingai, lik čia. - Paliepė šuniui. O tada išrūko į kiemą. Ketino varyti pas Milaną ir pakalbėti su senu mokyklos draugu. Gal išeiti į klubą. Milas dabar nuomavosi kažkokią skylę mieste. Taigi Alanas ten ir išvyko.
-
Arielei ir Amelijai buvo jau kiek daugiau nei pusė metų. Dabar Dori jas skyrė. Tiesą pasakius, nesuprato, kaip anksčiau galėjo neatskirti. Amelijos plaukučiai ryškėjo raudoni kaip ugnis, o Arielės - buvo ne tokie ryškūs. Ir žvilgsniai. Skyrėsi jų žvilgsniai. Arielės žvilgsnis atrodė ramus ir švelnus, o Amelijos akys dažnai žaismingai sužybsėdavo.
Mergaitės leido vis daugiau ir daugiau garsų. Kartais atrodydavo, jog jos šnekėdavosi tarpusavyje savo kalba. Šiuo laiku jos nuolat ropodavo ir viską kišdavosi į burną, o kartais dėl ko nors ir susipešdavo, bandydavo viena iš kitos atimti. Tuomet prasidėdavo ašaros.
Alano ir Dori santykiai buvo geri. Bent jau tiek, kiek įmanoma juos sulipdyti prisiminus viską, kas buvo. Vieną spalio dieną jie nuoširdžiai pasikalbėjo. Po tų kelių mėnesių mandagios tylos. Dori jautėsi našta Alanui, o Alanas galvojo, jog mergina su juo būna paprasčiausiai dėl to, kad neturi kitos išeities. Jie lyg ir išsiaiškino, kad abu vienas kitą tikrai myli. Ir kad yra kartu ne dėl mergaičių. Dabar jau elgėsi vienas su kitu kur kas natūraliau ir paprasčiau. Tačiau tamsiaplaukė vis tiek save tvardė. Nuolat. Ji nebenorėjo plūstis ant žmogaus, kuris jai atleido tiek bjaurių dalykų. Ant žmogaus, kuris jai ramstis gyvenime. Visi kiti žmonės prašmėžuodavo tam tikru metu, tačiau vėliau dingdavo iš Dori gyvenimo. O Alanas liko. Bent jau kol kas.
Šiandien dvare sukosi nemažai žmonių. Ir virėja, ir namų tvarkytoja, taip pat - mergaičių auklė. Taip buvo todėl, kad dvare svečiavosi labai svarbūs ir paprastumo nesuprantantys asmenys. Aurio tėvo dvynys brolis su žmona. Prie jų viskas buvo kitaip. Jie ilgai aiškinosi, ar Dori tikrai iš Delegardžių giminės. Ir iš esmės planavo jaunuolių vestuves. Sakė, yra negarbinga auginti Senklerių giminės atstoves nebūnant santuokoje. Dori erzino visi šitie dalykai. Ji norėjo kuo mažiau laiko praleisti dvare, nes tie du turėjo įžūlumo net veržtis į jaunosios šeimos kambarį. Ji tikrai nenorėjo tekėti. Ne dabar. Amelijai ir Arielei šiandien nusispjaut, susituokę jų tėvai ar ne. Dori ir Alanas ir taip nusileido išrinkdami mergaitėms vardus iš reikiamos raidės.
Tačiau buvo žiema ir lauke spaudė šaltukas. Todėl šiuo metu su dukromis jie išeidavo daugiausiai tik į dvaro kiemą. Alanas eidavo ir į darbą, o Dori - į mokslus. Dabar Dori sėdėjo ant fotelio dukrų kambaryje. Taip, jos jau turėjo ir savo kambarį, tačiau tai buvo tik žaidimų kambarys. Arielė ir Amelija jame nemiegodavo. Tamsiaplaukė stebėjo, kaip jos žaidžia su magiškais žaislais. Tas žaidimas buvo toks: gulėdamos jos ką nors pasiimdavo, apžiūrėdavo, paragaudavo, o tada šveisdavo į tolį. Arba viena į kitą. Magiški žaislai pačiai Dori buvo įdomūs. Jie šypsodavosi ir juokdavosi, nors nieko nereikėdavo paspausti. Vaikščiodavo ir skraidydavo. Atrodė žymiai tikresni už žiobarų žaislus.
-
Alanas grįžo iš darbo. Įžengė pro duris. Buvo malonu įžengti į šilumą. Vaikino plaukuose tirpo snaigės. Jautėsi išties pavargęs, mat šiandien į centrą atvežė trigalvį šunį. Iš kažkokio kaimelio. Sužeistą, neprižiūrėtą šeimininkų. Tas žmogėnas laikė jį dėl kovų su kitais pavojingais gyvūnais. Tas šuo buvo piktas. Kandžiojosi ir draskėsi. Alano rankos buvo nusėtos įdrėskimais. Bet tai atrodė niekniekis. Kai pagalvodavo kas galėjo jam nutikti.
Išvis jo gyvenimas ėmė tvarkytis. Vieną dieną jie su Dori pasikalbėjo. Pagaliau pavyko tai padaryti ir dabar jau viskas ėjosi geriau. Nors jame dar gyvavo abejonės. Kurios kartais imdavo ir pabusdavo.
Dukrytės augo. Tai stebėti pasirodo buvo labai įdomu. Ir Alanas norėdavo daugiau laiko leisti su jomis. Bet eidavo į darbą. Jam patikėdavo svarbias užduotis ir vaikinas ėmė svarstyti, kad galbūt jam reiktų mokytis magiškosios zoologijos.
Vienintelis dalykas tiesiog vedė iš kantrybės. Tai Augustinas su žmonele. Kurie atsibeldė į dvarą ir pradėjo reguliuoti jų gyvenimą. Iš pradžių tėtis ir mama buvo Alano ir Dori pusėje. Liepė palikti juos ramybėje. Bet kuo ilgiau Augustinas gyveno pas juos, tuo labiau Alanui atrodė, kad jo tėvas linksta į brolio pusę.
Vaikinas nuėjo į jų miegamąjį. Bet rado jį tuščią. Raudonplaukis persirengė. Savo sušlapusią striukę nusviedė ant lovos. Jam įžengus į kambarį jame pasklido šiokia tokia betvarkė. Alanas paliko savo kuprinę su visokiais daiktais vidurį kambario. Striukė taip ir liko ant lovos. O jis išėjo iš miegamojo ir patraukė į žaidimų kambarį. Kur tikėjosi rasti visas tris.
Atidarė duris ir rado mergytes ir Dori kur ir įsivaizdavo jas būsiant.
- Labutis. – Dvynės žaidė, o Dori jas stebėjo. Alanas įsitaisė ant žemės ir atsirėmė į fotelį, kuriame buvo įsitaisiusi Dori. Buvo labai malonu atsisėsti.
- Ateisit pas tėtį? – Kalbino mažyles. Jos kažką klegėjo, kažką kūdikiško. Alanui patiko, kad įėjus į kambarį atkreipė dėmesį į jį. Dabar dukrytės pradėjo ropoti jo link. Alanas manė, kad dvynukėms labai jau patinka jų staiga atrasta laisvė. Reikėjo tik žiūrėti, kad ko nenučiuptų, kad neužsigautų. Joms atsidūrus visai čia pat užsikėlė pirma vieną, paskui kitą ant kelių. Mergytės buvo smulkios, kiek mažesnės nei turėtų būti. Bet Alanas žinojo, jog dvynukams taip kartais būna.
- Kaip diena? - Paklausė Dori. Reikėjo kalbėti garsiau, nes mergytės irgi norėjo pasidalinti savo dienos įspūdžiais. Alanas suvokė kaip laukia, kada jos pradės kalbėti.
-
Artėjo laikas, kuomet turėjo grįžti Alanas. Netrukus vaikinas įžengė į žaidimų kambarį. Atsisėdo ir atsirėmė į fotelį. Dori panardino savo pirštus į susišiaušusius raudonus plaukus.
- Aš juk sakiau, kad prieš ateidamas pas mus išsimaudytum, - tarė. - Tikiuosi, kambaryje nepalikai netvarkos?
Gyventi kartu su Alanu nebuvo taip jau paprasta. Anksčiau netvarka jo kambaryje atrodydavo jauki, o dabar erzino.
- Na, bendramoksliai savaitgalį rengs vakarėlį, - pavartė akis. - Neisiu į tų mažvaikių susitikimą.
Merginai jos pasaulis atrodė visai kitoks nei kitų būsimų užmaršintojų. Jie galėjo šėlti ir elgtis nerūpestingai, o Dori - ne. Tačiau devyniolikmetė jautė didelį dėkingumą už šią saugią vietą, kurioje jos laukdavo dukros ir vakarop grįždavo šių dukrų tėtis.
Tačiau ji negalėjo taip imti ir sugalvoti, kad šiandien kažkur išlėks. Jau ir taip vasarą Elija davė pastabą jaunuoliams, kad šie buvo abu išėję ir palikę dukreles seneliams nesusitarę.
- Amelija! - sudraudė dukrą Dori, kai ši užvožė per galvą seseriai. Tikriausiai norėjo pasidžiaugti tėčiu viena.
Dori paėmė Ameliją už pažastų ir padėjo ant žemės. Ši ėmė verkti ir ropoti atgal tėčio link.
- Neimk jos, - susiraukusi pasakė. - Ji nori būti svarbiausia visame kame.
Tamsiaplaukė atsiduso ir nuo fotelio klestelėjo ant grindų šalia Alano. Paėmė jį už rankos.
- Kas buvo? - paklausė apžiūrinėdama įdrėskimus. - Ten dirbdamas turėtum mūvėti pirštines. O jeigu gyvūnas bus nuodingas? Kas tave šitaip apdraskė?
Ji norėjo kuo nors patepti Alano rankas. Tačiau juk mokykloje jai nesisekė nei herbologija, nei nuodai ir vaistai. Na ir kas, kad pavyko Hogvartsą pabaigti gerais pažymiais. Tas, kas jai buvo neįdomu, iš smegeninės iššvilpė lyg vėjas.
Pabučiavo Alanui į žandą. Žinojo, kad rodo jam per mažai švelnumo ir dažnai niurna be reikalo. Tačiau daug kas nervavo. Ypač dabar, kuomet dvare buvo nepageidaujamų svečių.
- Ar labai skauda? - dabar jau besimeilindama paklausė.
Amelija nesiliovė ožiuotis. Visa paraudusi rėkė dėl neteisybės. Juk jai ir vėl pasiekti Alaną - nemenkas iššūkis. Tiek nuropoti. Čia tas pats, lyg gražinti sraigę į pradinį tašką, kai ji jau buvo pasiekusi savo tikslą.
- Gerai jau gerai, - nusileido Mendel ir paėmė mergaitę ant rankų.
Ši iškart nustojo rėkti ir ėmė džiūgauti.
- Kada išvyks Augustinas? - toliau kalbėjosi su vaikinu. Buvo daug paprasčiau, kai Amelija nešaukė.
-
- Taip, taip, tą ir padarysiu. Bet po kokios valandos. - Jautėsi pavargęs ir mieguistas. Tramdyti trigalvį šunį ne juokų darbas. Geriausia atrodė kristi miegoti. Bet norėjosi pabūti su Dori ir Dukrytėmis.
O kambarį deja pamačiusi Dori neapsidžiaugtų. Alanas nusišypsojo.
- Na, gal kiek ir apjaukiau jį. Bet aš jį sutvarkysiu. - Dori pirštai jo plaukuose ramino ir migdė. Jei ji taip dar kokias penkias minutes paglostytų jam galvą tai matyt ir užsnūstų. Bet negalėjo miegoti. Nes ant kelių laikė dvi judrias mažyles.
- Amelyte, negalima taip daryti. - Sudraudė mažylę, kuri jo nuomone paūgėjusi bus mamos kopija. Arielė į sesers smūgį atsiliepė geru spygtelėjimu.
- Gerai, tegul kokią minutę pabūna ant žemės. - Sutiko Alanas. O Duktė su tuo visai nesutiko, ji verkė, net užraudonijo nuo verksmo. O Arielė kuri dar vis sėdėjo jam ant kelių irgi nutarė pasireikšti. Spygavo seseriai į taktą. Bet matyt šiaip, dėl to, kad palaikytų triukšmo lygį. Ji dar pakėlė rankutes ir pabandė sučiupti Alanui už plaukų.
- Ne, ne. Man skauda. Taip negalima. - Bandė apraminti dukterį.
- Ar tikrai nenorėtum nueiti? Juk mudu galime pasikeisti. Vieną kartą tu gali kažkur eiti, kitą aš. - Alanas nelabai dabar troško kažkur lėkti šėlti. Jautėsi per daug pavargęs. Bet Milas jį dažnai kviesdavosi kur nors išlėkti.
Įsivyravo jaukuma. Dori dabar sėdėjo šalia. Alanas viena ranka apglėbęs laikė Arielę. Galvą pasidėjo Dori ant peties. Reikėjo tik neleisti sau užmigti. Na, tą darbą atliko verkianti Amelija ir jai padedanti Arielė.
- Ekstra atvejis. Pas mus atvežė trigalvį šunį. Pasiutusį. Na jis niekuo neserga, tiesiog yra nevaldomas. Jį laikė dėl kovų su pavojingais gyvūnais. Tai truputį ir apdraskė mane. Jo net muzika neveikia. - Aiškino Alanas. Tiesa pasakius gilesnes žaizdas teko pasigydyti kerais prieš grįžtant namo. Juos vaikinas mokėjo. Dabar teliko tik daug įbrėžimų ant rankų.
- Pirštinės nelabai padeda nuo tokių padarų. Reikėjo jį pažaboti. Tos trys galvos. Ir šiaip jis didelis, draskosi. Jei mums nepavyks jo bent kiek išdresuoti tada nežinau. Paleisti jo negalima. Rezervate jis puldinės kitus gyvūnus. O laisvėje bus irgi labai pavojingas. - Dabar jų santykiai turbūt išties pagerėjo. O gal jis nesijautė toks įsitempęs. Dabar jos bučiniai ir prisilietimai vėl kėlė tokius jausmus, kaip kadaise.
- Pakenčiama. - Šyptelėjo vaikinas. - Grįžęs namo visada jaučiuosi geriau. - Ir tai buvo tiesa. Dabar buvo labai gera sėdėti čia su Dori ir dukromis. Dori paėmė klykaujančia Amelytę ir tą pat akimirką sesučių riksmai nutilo. Vieną dukterį laikė pats, kita buvo pas Dori. O jie abu sėdėjo prisiglaudę vienas prie kito. Kaip kokiame lizde. Pagalvojo Senkleris. Net Augustino vardas nedrumstė jam šitos idilės.
- Tikiuos greitai išsinešdins. Nes kitaip aš jį užkerėsiu užvaldymo kerais ir jis dings į savo Prancūziją. Blogiausia, kad dvaras ir jo. Taigi jo negalima teisėtais būdais išmesti.
-
Dori tik atsiduso. Ankstesnioji ji būtų pradėjusi plūstis. Liepusi sutvarkyti paliktą netvarką, tada - eiti į vonią ir jau tik tuomet raudonplaukis galėtų sėdėti čia. Bet kokią teisę devyniolikmetė turi jam aiškinti? Ogi jokios.
- Ne, aš nenoriu, - rimtai atsakė Dori.
Ir iš tiesų į tą susibūrimą su bendramoksliais ji visai nenorėjo. Nors kažkur kitur mielai būtų išėjusi, bet. Bet ji nenorėjo eiti taip pakaitomis, nes tada eis ir Alanas. O jeigu... Vyk šitas mintis šalin, kvėša, bandė stabdyti save galvoje, bet nepavyko. O jeigu Alanas ims šėlti, pavyzdžiui, su tuo Milanu, jeigu jie nusikabins kokias nors merginas ir...
- Tikrai nenoriu, - dar griežčiau patikino.
Tuomet Alanas papasakojo apie trigalvį šunį. Akimirkom atrodė, jog tuoj užmigs. Mergina matė, kad jis pavargęs. Bet jautė, jog jam gera čia. Žodžiai, kad grįžęs namo visada jaučiasi geriau, sutirpdė Mendel širdį. Dabar dingo visi nepasitenkinimai ir nepagrįstos baimės dėl galimos Alano neištikimybės.
Buvo taip gera sėdėti visiems šalia. Aišku, dukros spygavo ir cypavo, tačiau Dori jau buvo pratusi prie šio garso ir smegenys dažnai jį tiesiog ignoruodavo.
- Tikriausiai nori pavalgyti? - paklausė Alano.
O tada į kambarį įsirovė Augustinas.
- O, štai kur pavainikės su tėvais, - rėžė jis.
Jis taip vadindavo mergaites, mat jos gimė ne santuokoje.
- Jau net ant žemės sėdit. Tuoj Skersiniam Skersgatvy prašysit išmaldos su tokiais darbais, - dėbtelėjo į Alaną ir jo rankas.
-
- Gerai, kaip nori. - Nusišypsojo. Pats tai tingėjo kažkur varyti. Nors Milui vis dar neatvėso ūpas jį kviesti.
- Aha. Noriu valgyti. Žiauriai. - Susivokė koks yra alkanas. Dabar labiausiai norėjo ko nors paprasto. Dar išgertų kavos, kad išsisklaidytų nuovargis.
Gal Augustinas pajuto, kad kalba eina apie jį, bet tuo tarpu jis įžirgliojo į žaidimų kambarį.
- O kodėl negalima sėdėti ant žemės? - Labai žvaliai pasiteiravo Alanas. Gal dabar ir užkerėti jį. Mintis atrodė labai gundanti. Užvirė kraujas kaip visada išgirdus tą jo amžiną vaikų apibudinimą.
- Beje, man daug moka. Už darbą su pavojingais gyvūnais mums moka tikrai daug. Todėl nemanau, kad greit teks prašyti išmaldos. O dabar gal teiktumeisi išsinešdinti? Kambarių daug ar ne?
- Kaip tu drįsti taip su manimi kalbėti? Tu supranti, kad jei ne tėvai sėdėtumėt kur nors... - Alanas nusižiovavo. Praleisdamas jo žodžius pro ausis.
- Jei būčiau tavo tėvas, gyventum gatvėje. Aš jam visada sakiau, kad taip baigsi.
- Tai gerai, kad tu ne mano tėvas. - Šaltai rėžė.
- Sakiau jam, kad atsiųstų tave į Prancūzija. kol buvo dar ne vėlu. O jam kas. Nieko nedarė. Ir dar palikdavo tampytis su Auriu. Nieko keisto, kad šitoks užaugai.
- Palik mane, Dori ir mūsų vaikus ramybėj ir eik sau. -Pasakė ir nebeketino daugiau kreipti dėmesio į dėdę.
- Ar rytoj tau bus paskaitos? - Paklausė Dori Bet ko. Nes daugiau neketino klausytis dėdės kalbų ar jam atsakinėti.
-
Dori nusišypsojo. Galbūt pati galėtų jam ką nors pagaminti? Šiaip mergina nebuvo iš tų, kuriai patiktų šeimininkauti ir suktis buityje. Juolab, kad šiuo metu dvare pilnu tempu dirbo virėja. Tačiau Alanas, Dori atrodė, vertino tuos dalykus, darytus rankomis. O tamsiaplaukė meniška nebuvo. Tad bent savo rankom valgyt pagamins.
Nespėjus paklausti, ko vaikinas norėtų vakarienei, į kambarį įžengė tas bjaurybė. Augustinas. Dori mina iškart pasikeitė. Regis, Alanas stengėsi nelabai į jį kreipti dėmesį. Tad panašiai darys ir Mendel. Ji tam seniui nieko neatsakė. Kalbėjosi su Alanu.
- Taip, mokys kaip užmaršinti priekabius giminaičius, - pasakė ji raudonplaukiui ir išsišiepė.
Amelija ėmė juoktis lyg pritardama, nors ji, Dori žinojo, tikrai nesuprato, apie ką čia eina kalba. Pamačiusi sesės šypseną ir Arielė ėmė kikenti.
- Delegardi, - toliau šnekėjo Augustinas. - Kaip tu galėjai atsisakyti šios pavardės? Delegardžių giminė savu laiku buvo labai gerbiama. Ir dabar būtų, jei tik tu, snargle, teisingą kelią būtum pasirinkus. Būtum ištekėjus kas ir už Alfredo, žinai, kokį gyvenimą turėtum? Niekada neleisčiau savo sūnui turėti pavainikių. O su šituo, - mostelėjo Alano pusėn. - Kas iš...
- Alanas mane myli! - pertraukė Dori tą kvailį. Sakė sau, kad tiesiogiai nepratars Augustinui nei žodžio, bet išėjo kitaip. - Alanas mane myli ir aš myliu jį. Ir man visiškai nusispjaut tos pavardės, aišku?!
Mergaitės, pajutusios mamos nuotaikų kaitą, ėmė tempti lūpas. Arielė beveik verkė.
- Jūs virkdot vaikus!
-
Alanas nusikvatojo išgirdęs jos atsakymą.
- Turėsi ant ko išbandyt tuos užmaršinimo kerus. - Pasakė. Bet greitai nuotaika visai pasikeitė. Girdint ką tauškė jo dėdė.
Į viršų pradėjo kilti tas Alanas pažadintas mokyklos kieme per didįjį jo ir Dori konfliktą. Jis atšlijo nuo merginos. Dukterį perkėlė ant mamos kelių. Senkleris pradėjo niršti. Išsikraustys velniop iš čia. Dabar pat. Rankoje nejučia atsirado burtų lazdelė.
- Arba tu užsičiaupsi, arba aš... - Jis ir pats neatpažino savo balso. Nei nežinojo ką ketino daryti. Dėdės veide išvydo pašaipą, o tai dar labiau jį sukurstė. Dabar lazdelę ne tik kad laikė rankoje, dabar ji pakilo į kovinę parengtį. Dar tada kieme prisiekė, kad niekas niekada jam nelips ant galvos. O Augustinas jam atsipyko jau labai seniai. Nuo neatmenamų laikų.
- Man gana. - Pasakė pagiežingai. Bet tada tarpdury išdygo jo tėvo figūra.
-
Rolandas ketino nueiti į savo kambarį. Norėjo ramiai ten pabūti, nes pavargo po darbo dienos. O brolio būvimas namuose slėgė. Jį graužė sąžinė, nes iškraustė Gruodės tėvus iš namų. Bet ramino save, kad jiems patiems taip geriau. O dar Augustino kyšimasis į Alano ir Dori reikalus. Rolandas bendraudamas su Augustinu jam dažniausiai pritardavo. Elija darė tą patį. Nes jiems atrodė, kad tokiu būdu Augustinas su žmona greičiau dings iš namų. Bet atrodo jie čia įsitaisė ilgam. Ir Rolandą jau pykino nuo brolio.
Senkleris nejučia stabtelėjo prie žaidimų kambario durų. Iš ten sklido taip nusibodęs brolio balsas. Jis nežinojo kodėl taip elgiasi, bet ėmė klausytis. Kurį laiką stovėjo liejamas pykčio bangos. Jau ir taip viskas sunku. Augustino atvykimas regis vėl tolino jį nuo sūnaus. O čia dar... Tada išgirdo Alano balsą. Piktą, šaltą. Nei neprisiminė, kad būtų kada girdėjęs tokias intonacijas. Todėl atidarė duris. Seniai reikėjo užeiti ir įėjo vidun. Nustebo. Beprotiškai nustėro išvydęs jį su lazdele rankoje. Nejučia žengė į tarpą tarp jo ir Augustino. Ne dėl kilnumo, o tiesiog norėjo apsaugoti Alaną nuo klaidos.
- Kur tavo manieros Alanai? Padėk lazdelę. - Ištarė taip, lyg jo neslėgtų siaubas dėl to, kas čia dėjosi. Nejučia pradėjo melstis, kad Elija čia neužsuktų. Nenorėjo to. Nenorėjo jos nervinti.
- Matai Rolandai, kur veda toks atsainumas kaip tavo. - Augustinas regis džiūgavo. Jam patiko konfliktai. Jam patiko juos kelti. Rolandas tą gerai žinojo.
- O tu aiškiai neturi ką veikti. Kada trauksi į Paryžių?
- Tu žinai kodėl čia esu.
- Ak, vestuves mes atšoksime ir be tavo palaiminimo ačiū. Jos bus. Kaip mudu ir kalbėjome.
- Kada? Kiek laiko ketini slėpti šitas pavainikes? Kiek laiko nuolaidžiausi savo sūnaus norams? - Rolandą viskas stačiai vedė į pasiutimą. Norėjosi mesti šitą šou ir pasakyti Augustinui, kad eitų velniop. Bet tai būtų blogas sprendimas. Reikėjo jį kažkaip nugrūsti į Prancūziją. O tai padaryti galėjo vienu būdu. Sutikdamas su jo nuomone. Bet jį gąsdino Alano ir Dori reakcija. Dabar privalėjo išgrūsti Augustiną iš kambario ir pasikalbėti su abiem. Paaiškinti kodėl elgiasi šitaip siaubingai.
- Aš visai jų neslepiu. - Šaltai nužvelgė mergaites. Išties jam jos patiko. pamilo dvynukes. Dabar tos mintys, kad jų reiktų nusikratyti kėlė šiurpą. Jos augo ir jį džiugino. Iki atvykstant broliui mielai jas prižiūrėjo. O dabar laikėsi atokiai. Beveik ir nežiūrėdavo į jas.
- Bet jau yra kaip yra ar ne? Negaliu nieko pakeisti.
- Reikėjo keisti viską kol galėjai. Kol jos nebuvo gimusios.
- Deja, pavėlavau. - Šaltai metė.
- Būčiau viską sutvarkęs greitai ir...
- Kaip gaila, kad tuo tarpu neviešėjai Londone. Dabar yra kaip yra. Jau neverta galvoti kas galėjo būti. - Atrodė, kad prasmegs po žeme. Kaip dabar po visų šitų šnekų galės juos abu įtikinti, kad viskas yra kitaip.
- Klausyk Augustinai. Norėčiau šnektelėti su jaunaisiais tėveliais. Gal galėtum išeiti?
- Gerai. Seniai tau reikėjo su jais šnektelėti. - Ir pagaliau vyresnysis jo brolis išdūlino lauk. Rolandas užtrenkė duris. Ir klestelėjo ant žemės. Kas atsitiko Alano rankoms? Pagalvojo pastebėjęs įbrėžimus.
- Kodėl negalit ramiai? Ar būtina su juo aiškintis? Man atrodo norėtumėte, kad mano brolelis išvyktų ar ne? O tu ką? Traukiasi lazdelę... Ką sau galvoji? - Tiesiog nežinau ką daryti. - Sutikit su juo. Neprieštaraukit jam. Ir jis išvyks atgal. Nes manys, kad pasiekė savo. - Bent jau tikiuosi, kad taip bus. Kad šitai nepasirodys taip svarbu, kad jis užsiliktų čia dar kokiam mėnesiui. - Visa tai ką jam sakiau dabar yra kaip tik dėl to, kad pasijutęs nugalėtoju dingtų iš Londono. Jis nori vestuvių. Sakykit gerai. O datą galėsit nukelti. Kas neleidžia? O kai jis išvyks, kai sugrįš prie savo reikalų jus užmirš. - Bent jau kuriam laikui.
-
Alanas supyko. Dori nebuvo pratusi, jog jis rodytų nepagarbą suaugusiesiems. Tačiau juk jie dabar patys buvo suaugę. Turėjo du vaikus. Mergina sėdėjo ant žemės laikydama dukras. Amelija ėmė krykštauti stebėdama tėtį. Tarsi lauktų spektaklio. O Arielės veidelyje matėsi rūpestis. Kartais atrodydavo, jog ji jausdavo, jei kažkas ne taip.
Dori nežinojo, ką Alanas darys. Iš tiesų tai įtarė, jog nieko. Bet anksčiau būtų norėjusi, kad jis kažką darytų. O dabar nebe. Visi tie norai pasirodyti, būti galingiems buvo išnykę. Tiesą pasakius, dabar daug kam Mendel jautės paprasčiausiai abejinga.
Bet čia pasirodė Alano tėtis. Devyniolikmetės lūpose sužaidė trumpas šypsnis išgirdus, jog ir šių namų šeimininkas nori atsikratyti svečio.
- Kodėl jam taip rūpi svetimas gyvenimas? - kai išėjo Augustinas, prakalbo Dori. - Vestuvės yra mano ir Alano reikalas, - sužaibavo akimis šnekėdama su Rolandu.
Norėjo pasakyti, kad galbūt jaunajai šeimai reikėtų išsikraustyti. Kad gal tada jie galėtų gyventi savo gyvenimą, o ne Senkleriai gyventų už juos. Bet Dori negalėjo apie tai kalbėti prie Rolando. Nes jautėsi jam dėkinga. Juk jeigu ne jis ir Elija, nežinia, kur dabar būtų ji ir dukros. Be to, Mendel puikiai suprato, jog čia turėjo galimybę gyventi dideliuose ir patogiuose namuose, kuriuose pilna pagalbininkų. Šiandien ji galėjo tiesiog mokytis būti su dukromis. Tai buvo vienintelės jos pareigos.
-
Alanas nuleido lazdelę, bet tebelaikė ją rankoje. Raudonplaukiui nepatiko tos kalbos, kurias suko tėvas ir dėdė. Ir jam nepatiko idėja, kad reikia nusileisti Augustino norams. Bet Rolando brolis dabar bent jau išgoglino lauk. Taigi iki kito susidūrimo bus ramybė.
- Jeigu tai, kad mes ir dvynukės čia gyvename kelia problemų mes išsikraustysim. - Dalykiškai pasakė. Rastų kur. Būtų klaikiai sunku. Turbūt kurį laiką pagyventi tektų pas Milaną. Bet kaip reiktų susidėlioti darbo grafiką nežinojo. Ir Dori mokslai nukentėtų. Tai jį prislėgė. Ar jis tikrai galėtų išsikelti?
- Ką Augustinas galėtų padaryti, jei nebūtų viskas pagal jo norus? Juk negalėtų nieko padaryti. Galėtų tik zyzti kaip dabar daro. Kodėl reikia jam nuolaidžiauti? - Šaltasis Alanas tebebuvo paviršiuje ir jis visai nenorėjo mesti šitos temos nieko neišsiaiškinęs. Ir nusileisti dėdei jis nei neketino. Ne jo reikalas kada jie tuoksis ir ar išvis tuoksis. Ne jo reikalas kaip jie gyvens.
-
- Jis ne svetimas. Nes jūs dabar priklausote klanui. Tokiam, kuris laikosi senų burtininkų tradicijų. O jūs jas laužote. Todėl Augustinui atrodo, kad gali kištis ir viską tvarkyti kaip turi būti. - Įdomu labai kaip gyventum išlėkęs iš namų. Pagalvojo Rolandas. Bet susilaikė nuo kandžių pastabų.
- Nustok kalbėti nesąmones. Verčiau pagalvok apie tai kaip gyventum su mažais vaikais. Ir baik šiauštis. Aš tavo pusėje. Bet tu man viską apsunkini. Sakai kas būtų, jei užvirtume košę su Augustinu? Pažiūrėk į Amyrą. Kaip greitai jis buvo atkirstas nuo pinigų, kaip greitai jis buvo pamirštas, išstumtas. JO paties tėvas juo nusikratė. - Tai, kad kažkada pats pritarė visam tam nutylėjo. Nenorėjo kelti į viršų. - Jeigu mes imsim kariauti, bus panašiai. Garantuoju. Yra ne vien Augustinas. Jei pamiršai. Senklerių giminės atstovų nemažai. Ir jeigu jiems atrodys, kad elgiesi ne kaip reikia būsi su žemėm sumaišytas. Taip elgėsi Blekai, Smirdžiai, Lestreindžai. Taip elgėsi didžioji dalis senų magų šeimų. Todėl jei nori ramiai gyventi apsiramink. Ir taip daug daugiau pasieksi.
-
Vis dėlto Dori norėjo jaustis svarbi. Ji užsiraukė, kad į ją nei vienas praktiškai nekreipė dėmesio. Tačiau nieko nesakė. Niekas ir nežinos, ko ji pikta. Galvos, kad tik dėl Augustino. Ji turi mokėti valdyti savo emocijas.
Mergaitės ėmė muistytis, tad Mendel jas paleido ropoti ant grindų. Pati atsisėdo ant fotelio, kaip ir prieš tai, ir klausėsi Senklerių pokalbio. Pagalvojo apie tai, jog kaip jai visada atrodė gerai būti kilus iš grynakraujiškos šeimos ar bent jau gyventi joje. Tačiau ji nenutuokė, kad tai tiek daug kainuoja. Visos tos tradicijos, kurių galbūt žmogus nenori laikytis, tačiau privalo. Kažkokia nesąmonė. Gyvenimas, įspraustas į rėmus. Atsidūrusi šioje šeimoje ji jautėsi suvaržyta. Tik dabar pagaliau suprato, kaip visus tuos metus jausdavosi Alanas ir ką jis turėdavo omenyje apie tai kalbėdamas.
- Amyras yra suknistas alkoholikas, - dėbtelėjo Dori. - Nelyginkit Alano ir jo. Geriau palaikykit anūkę.
Dori paėmė nuo žemės Ameliją. Ji pastūmė sesę bandydama pirma paimti žaisliuką. Tad to žaisliuko panelytė negaus. Tik paimta ant rankų dukra pradėjo rodyti kaprizus. Leisti nepasitenkinimo garsus, tabaluoti rankomis bei kojomis. Ją mergina įbruko Rolandui į rankas, o pati pritūpė ant žemės ir padavė Arielei žaisliuką.
-
Pamažu jis apsiramino. Ir tikrai kam kariauja su savo tėvu? ir kaip galėtų kažkur išsikelti? Gyventi dvare juk daug paprasčiau. Ar jis galėtų Dori ir mažyles ištemti į kažkokį nuomojamą Milano butą? Ir kaip jie ten verstųsi? Ir išvis kažin ar Dori sutiktų grūstis nežinia kur. Ne. Tai būtų kvailystė.
- Na, aš atsiprašau. Bet tiesiog jau nusibodo visa tai. - Pasakė ir pasidėjo lazdelę. Pasijuto vėl pavargęs nuo darbo dienos. Ir prislėgtas savo šeimos nusistatymo. Nusprendė, kad reikės pagulėti vonioje ir pagalvoti apie viską. Pagalvoti apie tai kaip ištrūkti iš visų tų primestų nesąmonių. Pagalvojus apie šiltą jo laukiantį vandenį ir apie vakarienę pranyko paskutiniai pykčio pėdsakai.
- Ai, gal baikim jau šitą temą. - Taikiai pasakė. Man reiktų valdytis. Pagalvojo. Kaip ten bebūtų gerai kaip dabar yra. Dabar dukterys gali ramiai augti. Arielė gavusi norimą žaisliuką bandė įsikišti sau į burnytę. Amelija muistėsi Rolandui ant rankų. Ji ten atsirado, kai Dori padavė jam mergaitė. Jis tikrai negalėtų atimti iš mažylių šito patogaus gyvenimo. Augustiną kentė daug metų. Galės tai daryti ir dar kurį laiką.
- Kiek valandų? Jau turbūt reikės jas migdyti. - Ėmė kalbėtis su Dori.
-
Atrodo pats išsisuko nuo visokių nesmagių klausimų. Tai ir gerai.
- Aš žinau, kad Augustinas nervina. Bet jis čia nebus amžinai. O su jumis aš rietis tai tikrai nenoriu. - Ne. Tie laikai tai jau seniausiai buvo praeityje.
- Ir ką? Amyras ar judu būtumėt kliūtis, kurią reiktų pašalinti. Viskas atseit turėtų būti be dėmelės. - Būtent atseit. Jei pasigilintų į savo šeimos ar kitų istorijas tai rastų ten tokių dalykų, kad plaukai šiauštųsi. Tai, ką jie kūrė, ką matė visuomenė buvo tik gražus fasadas ir viskas. O viduje viskas atrodė absoliučiai ne taip žavingai.
- Gerai. Baikim šitą temą. - Rolandas paėmė Ameliją. Kuri ir toliau reiškė priekaištus.
- Aš tai jau supratau, kad tu nori būtent to žaisliuko. - Šnekėjosi su besiaikštyjančia mergaite.
- Einam, rasim kažką įdomesnio gerai? - Aš senelis. Neįtikėtina. Aš dar jaunas.
Jis atsikėlė nuo žemės, priėjo prie lango. Mažylę glaudė prie savęs. Atrodo dar neseniai ant rankų laikė savo paties dukrytę. Apie tai pagalvojus suėmė graudulys. Rolandas nusisuko į langą. Dabar lauke jau tvyrojo tamsa.
- Eisim į lauką galbūt rytoj. Jei nebus labai šalta. Pasivaikščiosim. - Jis pagalvojo, kad pats kažkada neskyrė laiko dukrai, kurią prarado. Dabar dėl to, kad namie yra Augustinas su žmona kone ignoravo savo anūkes. Ir vėl pro šalį bėgo laikas. Ir staiga jam pasirodė, kad visai nesvarbu ką galvos ar sakys jo brolis. Tie apsimetinėjimai ėmė varginti.
Stovėdamas prie lango sūpavo mergaite ir ramiu balsu pasakojo jai apie tai kas yra už lango. Kol ji aprimo, juk jau buvo vakaras. laikas migti.
-
- Tai kiek jis čia bus? - paklausė Dori Alano tėčio. - Kada jis išvyks? Ryt ar poryt? - ir nusišypsojo.
Nesijautė turinti teisę vadovauti, kas gali svečiuotis Senklerių dvare, o kas ne. Šiaip ar taip, šitie namai buvo daug labiau Augustino, negu Dori.
Tamsiaplaukė ir vėl grįžo ant fotelio, dabar pasiėmė ant rankų Arielę, kuri čiupinėjo ir ragavo žaisliuką. Stebėjo Rolandą, kaip ir kietaširdį, kuris kalbino ir sūpavo anūkę. Kažkodėl žiūrint į šį vaizdą lūpose atsirado trumpas, bet nuoširdus šypsnis.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais atsakydama Alanui. Čia nebuvo laikrodžio, nors gal ir reikėtų. - Gal jau ir po septynių. Dėl Merlino, Alanai, tu juk dar nieko nevalgęs, gal eime į virtuvę. Ką, pavalgysi, išsimaudysi, pamiegosi ir vėl į darbą, - atsiduso.
Dori trūko laiko su Alanu. Jis dirbo daug. Čia ne Hogvartsas, kuriame po pamokų jie galėdavo visą laiką leisti kartu. O dabar dar ir jų laikas nebuvo skirtas tik vienas kitam. Juk jie augina dukras.
-
O taip. Vaikinas norėjo pavalgyti ir išsimaudyti. Bet dar reikėjo užmigdyti dukteris. Amelija tiesa aptilo. Tėvas stovėjo su mergyte prie lango ir tas vaizdas Alaną veikė raminamai. Juk jo tėvas myli anūkes. Juk nelaiko jų šeimos gėda.
- Žinai, aš aptvarkysiu kambarį. O tu jei gali paimk kažko iš virtuvės. Paimsiu mergaites gerai? - Nusišypsojo jis Dori. Laukė kita diena. Vėl trigalvis šuo, paskui grįžimas namo. ir Augustinas. Bet juk jis dings. Kada nors. Dori žodžiuose pajuto liūdesį. Išties nelabai jai daug laiko skyrė. Gal susimažinti darbo valandas. Ėmė svarstyti vaikinas.
Arielė staiga nušveitė žaislą ir ėmė verkšlenti. Matyt nori miego.
- Viskas gerai Ariele, tuoj eisim į lovytę. - Po galais. Alanas buvo beveik tikras, kad dabar išgirdusi Arielės balsą atbus ir Amelija. O ji tai paleis gerklę kur kas garsiau.
-
- Nežinau Dori. Bet gal greitai. Tik jūs nesiriekit su juo ir gal jis dings. - Praradau dukterį. Kaip galėjau tiek laiko skirti darbui, o ne savo vaikams? Panoro kurį laiką pabūti vienas su dvynėmis. Amelijos akytės merkėsi. Norėjo ją užmigdyti. Ir Arielę. Norėjo rytoj vestis jas į lauką. Augustinas galėjo eiti chimeroms į nasrus.
- Aš galiu jas užmigdyti. O jūs eikit į virtuvę. Galiu pabūti su jomis. Vis tiek dabar nieko neveikiu. - Juk jie irgi norėjo pabūti dviese ar ne? Gal gi pavyks rasti kampą, kur Augustinas neatlįs su savo priekaištais. Liūdesys dėl dukters paveikė taip, kad užsinorėjo dabar pat grūsti brolį lauk.
Tikėjosi, kad jie sutiks palikti jam mergaites. Norėjo pabūti su jomis. O jos dar truputį priminė Alaną dar kūdikį. Su juo irgi taip susimovė. Rolandas pajuto atslenkant liūdesio bangą. Kartais jos užgriūdavo ir gana.
-
- Ak, Alanai, tau buvo sunki diena, - Dori pažiūrėjo į vaikiną kaip niekad rūpestingai. - Netvarkyk, aš sutvarkysiu. Paimk mergaites ir palaukit manęs kambaryje.
Arielė pasidarė visai nerami. Keista, bet Amelija pas Rolandą rankose nesimuistė. Nors įprastai išgirdusi Arielę pradeda save reikšti.
Dori jau norėjo paduoti Alanui Arielę, tačiau jo tėtis pirmiau to pasiūlė pabūti su mergaitėmis. Mergina nudžiugo ir padavė jam antrą dukrą.
- Gerai, tik jos prieš miegą privalo pavalgyti. Jeigu valgys pienišką grūdų košę, naktį man kelsis tik vieną kartą. O jeigu gers pieno, tada kelsis du kartus. Tai į virtuvę einam visi, - tai pasakiusi ji pradėjo į ją pėdinti. - Tik po vakarienės kiekviena privalo atsirūgti. Ir reikia žiūrėti, jog Amelija neskubėtų gerti arba valgyti, nes kitaip po minutėlės atpils. Kėdutės yra kambaryje, tereik atsinešti vakarienę, - davė nurodymus Rolandui. - Ir dar, būtinai reikia prieš miegą pakeisti sauskelnes, - pridūrė. - Arielei šiek tiek iššutęs užpakaliukas, todėl reikia nepamiršti patepti tepalu. Ir, tiesa, būna, kad ji valgydama užmiega vakarais. Šiandien ilgai užsisėdėjom, todėl privalu žiūrėti, kad taip neatsitiktų. Tai pienas ar košė? - paklausė jau būdama virtuvėje.
-
- Tai viskas gerai. Man visai nesunku aptvarkyti savo betvarkę. - Nusijuokė. O kai Dori padavė verkšlenančią Arielę tėčiui apkabino ją.
Per tą sumaištėlę su Augustinu visai pamiršo, kad ir mažylės turi pavalgyti prieš miegą. Jam patiko, kad Rolandas šį kartą apsiėmė jas pažiūrėti ir jie abudu gal turės truputį laiko sau ir niekam kitam.
- Ačiū tėti. - Nusišypsojo jam. Ir visi patraukė virtuvėn. Čia jau nebuvo DŽesikos. Bet buvo paruošto maisto. Kurį tereikėjo pasišildyti.
Arielė einant į virtuvę apsiramino. Gal todėl, kad atsidūrė prie sesers.
- Gal košės? Taip bus paprasčiau gerai tėti? - Jis kiek susijaudino, kad išgirdęs visus nurodymus tėvas atsisakys terliotis su dvynukėmis.
Alanas lazdelės moju užkūrė viryklę. Ant kurios trinktelėjo puodas. Tada jis įpylė pieno.
- Pažiūrėk ką paruošė Džesika gerai Dori? Aš alkanas kaip vilkas.
-
Dabar jau turėjo abi mažyles. Tai turėjo būti ir kur kas atsargesnis jas laikydamas.
- Kur šitaip susidraskei rankas? - Paklausė sūnaus. Senkleriui nepatiko tas darbas. Negalėjo suprasti kodėl Alanas negalėtų pavyzdžiu ramiai sau piešti. Geriau aišku nei ta kvaila auroro karjera. Nuo tos minties purtė šiurpas. Bet vis tiek nieko gero.
Visi patraukė virtuvėn. Rolandas išklausė kokia yra jų vakaro rutina. Buvo visai pamiršęs kiek terliojimosi yra su mažais vaikais. Tiesą pasakius mažai kada ir darydavo tokius darbus. Jie buvo auklės reikalas. Arba kartais Ellijos. Retai jo. Bet dabar norėjo pasinerti į visus tuos kūdikiškus dalykus.
- Gerai. Žinosiu. - Įdomu kas iš to išeis. Pagalvojo. Kaip jas reikės pamaitint? Atrodė, kad abi dabar jau miega. Ir dar keisti sauskelnes. Bus verksmo.
- Tai jeigu dėl košės keltis reikės tik kartą. Tai ir virkit ją.
-
- Tai galima nepadaryti betvarkės, - pasakė Dori ir nusišypsojo. - Tada nereikės tvarkytis. Šiandien sutvarkysiu aš. Tau buvo sunki diena, - nenusileido.
Abu vyrai pasirinko košę ir Mendel apsidžiaugė, nes naktis bus ramesnė. Gal. Tą košytę išvirti buvo juokų darbas. Pora minučių. Alanas užkaitė pieną, bet Dori jį nuvijo šalin.
- Sėskis. Juk sakau, kad tau buvo sunki diena. O man ne, - pasakė.
Netrukus košė jau garavo paruošta ir tamsiaplaukė kerais ore laikė du dubenėlius su šaukšteliais laukdama, kol juos perims Rolandas.
- Trigalvis šuo, - atsiduso mergina atsakydama už Alaną dėl jo rankų. - Čenakai, - atsakė savo mylimajam dėl maisto.
Dabar Dori ėmė šildyti molinį dubenėlį, kuriame troškinys laukė, kol bus suvalgytas. Ji norėjo ką nors pagaminti Alanui pati, tačiau vis dėlto šiandien tam nebėra laiko.
Dabar jau Dori laukė, kol Rolandas iš čia išnyks. Teko įkąsti sau į žandą, kad nepradėtų juoktis. Šypsnis kilo pagalvojus apie tai, kaip jis maitina abi mergaites, laukia, kol jos atsirūgs, keičia sauskelnes.
- Kai jos pavalgys, aišku, reikės nuplauti rankas ir veidus, - dar pridūrė prie instruktažo. - Ir seilinukus reikia uždėti, kažkur yra, kerais prisišaukit.
Pasidarė kažkaip vaikiškai linksma. Dori niekada nebūtų pagalvojusi, jog taip galėtų komanduoti Rolandui Senkleriui.
-
- Taip. Bet man kažkaip neišeina gyventi gražiai. - Kažkodėl toji betvarkė imdavo ir atsirasdavo aplinkui Alanui nededant daug pastangų.
- Gerai jau. - Nusišypsojo ir atsisėdo ant kėdės. Žiūrėjo kaip Dori verdą košytę. Pasijuto vėl laimingas, kaip prieš įeinant Augustinui.
- Visai netinkama tema prie virtuvės stalo. - Prabilo kai kalba pasisuko apie trigalvį šunį.
- Nuostabu. - jau įsivaizdavo kaip sukirs didelį dubenėlį troškinio. Ir dar pavyks truputį pabūti su savo mergina. Gera šiandien buvo diena. Net jei ir ją gadina dėdulė Augustinas.
Staiga pasigirdo žingsniai ir pro duris įėjo mama.
- Va kur jūs. - Nusišypsojo ji. Alanas staigiai paslėpė savo rankas po stalu.
- Mane pasigavo Augustinas ir atskaitė moralą apie vaikų auklėjimą. Klausyk Rolandai, man atrodo teks ko nors imtis. - Įdomu ko jie galėtų imtis. Pamanė Alanas.
-
- Labai tinkama. Kam tau reikia tokių pavojingų darbų? Kas tau neleidžia įsirengti piešimo studijos? Taigi tu norėjai. Mes galėtume pasitarti. Man visai nepatinka trigalviai šunys ir kitokie padarai. - Būtų labiau norėjęs pasigilinti į tą temą, bet reikėjo elgtis ramiai, mat laikė anūkes ant rankų. O be to laukė krūva darbų.
- Supratau Dori. - Šyptelėjo, bet neatrodė laimingas. jau ėmė gailėtis dėl savo kilniaširdiškumo. Su mažais vaikais tiek reikalų. Jis prisiminė kodėl seniau taip nuo jų bėgo. Tada vėl pasijuto siaubingai. Dėl savęs. Prisiminė dukrą. Aš padarysiu viską kaip reikiant.
Įėjus Elijai jau buvo su savimi susitaręs.
- Taip. Teks ko nors imtis. Bet rytoj. Gal padėsi man pamaitinti mažyles?
- Galiu padėti tau viską nunešti. - Šyptelėjo ji.
- Taigi tu žinai, kad aš nemoku su kūdikiais. Einam. Priminsi man viską. - Šypsojosi ir jis. Mintis, kad gal jie su žmona dabar turės vakarą, tokį, nuo kokių jis bėgo kadaise jam patiko.
- Gerai jau. - Elija lazdele ėmė varytis dubenėlius iš virtuvės.
- Pasakykit labanakt mamai ir tėčiui. - Nusišypsojo mergaitėms Rolandas ir išėjo su anūkėlėmis.
- Siaubas. - Burbėjo Elija pamačiusi Alano paliktą betvarkę. Ji viską ir sutvarkė. O tada jie abu pasinėrė į mažylių reikalus. Buvo jauku, smagu, šeimyniška.
-
Virtuvėje pasirodė Alano mama. Dori nuliūdo, nes tai reiškė, jog ji padarys vietoj Rolando tuos visus kūdikiškus reikalus. O būtų taip smagu bent jau žinoti, kaip jis ten terliojasi ir vargsta.
Alano tėvai užsiminė apie Augustiną, o paskui išėjo su anūkėmis.
- Jie jį išnešdins iš čia? - paklausė. - Tikrai, kodėl nenori atsidaryti piešimo studijos, Alanai? Tada man nereikėtų jaudintis, ar tavęs nesuvalgė koks dinozauras, - nusišypsojo.
Prisiminė tą sudėtingą laiką, kuomet mergaitės dar tik buvo gimusios. Prisiminė, kokie jie abu buvo mandagūs, bet pakankamai šalti vienas kitam ir įsitempę. Kai jie virtuvėje kepė varškėčius, o Dori paskui išlėkė pas Juzefą. Alanas - irgi kažkur. Bet dabar ji jautėsi kitaip. Vėl buvo gera ir jauku, saugu ir paprasta.
- Ateik čia, - pakvietė Dori Alaną ir atsisėdo spintelės.
Apsikabino jo kaklą rankomis ir apsivijo kojomis klubus, prisitraukė kiek įmanoma arčiau.
- Tikiuosi, neapkrėsi manęs trigalvių šunų pasiutlige, - pajuokavo ir pradėjo bučiuoti raudonplaukį.
-
- Nežinau. Man tiesiog patinka mano darbas. - Atsakė tėvui. Paskui atėjus mamai jie išėjo ir abu pagaliau liko dviese.
- Nežinau. Nenorėčiau vien piešti. Niekas manęs nesuvalgys. - Nusijuokė. - Dori, tu juk žinai, kad kone visus mokyklos metus klajojau uždraustajame miške. Aš turiu patirties. Viskas man bus gerai. - Bandė raminti merginą.
- O dėl Augustino. Aš nežinau ką jie gali padaryti. Juk išmesti tai negali. Gal tikrai ketina jį užkerėti. - Mintis atrodė visai viliojanti.
Noras miegoti ir pavalgyti pasitraukė į antrą planą. Taip ir nepaklausė ar ji išjungė viryklę, nors tokia mintis trumpai šmėkštelėjo galvoje.
- Ne, neturėčiau. - Atsakė ją bučiuodamas. Jautėsi užtikrintas dėl savęs ir Dori. Alanui nereikėjo nei vestuvių, nei dar kažkokių įrodymų. Žinojo, kad jie kartu, kad myli ją. Ir kad galbūt kada nors jie žengs ir tą žingsnį.
-
Dori žinojo, kad Alanui viskas bus gerai. Tiesiog širdyje vis tik norėtų, jog jis dirbtų auroru. Ji nieko negalėjo padaryti, tos prestižiškos profesijos ją išties traukė, nors dar prieš keliolika minučių tamsiaplaukė galvojo apie tai, kad geriausia gyventi dėl savęs ir mylimų žmonių, o ne dėl prestižo.
- Žinau, žinau, kad nesuvalgys, - tarė ir nusišypsojo. - Nebent aš suvalgysiu, - sukikeno.
Jiedu bučiavosi ir glaustėsi ir Mendel visai būtų norėjusi, jog namuose daugiau nieko nebūtų, bet staiga devyniolikmetės dėmesį atitraukė svilėsių kvapas.
- Oi! Velniava! - sušuko ji, nustūmė Alaną šalin, nušoko nuo spintelės ir ištraukė čenakus. - Na, tai, kas ant viršaus, nesudegė, - gana nuotaikingai pasakė pažiūrėjusi ir padėjo maistą ant stalo.
-
Iš tų taip netikėtai gautų jaukių minučių deja ištraukė svilėsių kvapas. Dori suskubo veikti. O jis Pagalvojo ką apie tai pasakytų dėdė, jei įžengtu virtuvėn.
- Po galais. - Pasakė ir nusijuokė. Taip ir manė, kad jie pamiršo viryklę.
- Bus gerai. - Kažin ar ten labai jau baisiai spėjo susvilti. Pamanė. Atsisėdo ant kėdės. Išties, tai maloniau būtų grįžęs prie to, ką nutraukė degančio maisto kvapas. Bet viršų paėmė atsakingoji pusė ir todėl ėmė valgyti.
- Gal kada išeitų išvykti kur nors visai dienai. Dviese. - Svajingai pasakė.
Kai pavalgė jie apsitvarkė. Dar kiek paplepėjo ir nuėjo į savo kambarį. Ten nebeliko net Alano betvarkės. Matyt mama bus sutvarkiusi. Pagalvojo.
Tėvai jau atrodo buvo baigę savo užduotį. Mergaitės miegojo.
- Ačiū. - Padėkojo jiems vaikinas. Tėvai išėjo. Jam irgi reikėjo eiti nusiprausti. O tada jau miegoti.
-
Amelija pabudo pajutusi, jog sesutė guli visai šalia. Taip jau buvo pripratusi, kad Arielė persikraustytų miegodama prie pat. Anksčiau pabudusi Amelija pradėdavo rėkti, tačiau pastebėjo, kad tada visi pasidaro pikti, kad tai nepatinka sesutei. O sesutę raudonplaukė labai mylėjo, tad nenorėjo jos prižadinti.
Tada mergytė tyliai tyliai nuropojo iki lovytės atitvarų, į juos įsikibo ir tokiu būdu atsistojo. Ji pamatė mamą ir tėtį. Tėtis miegojo, bet mama ne. Prie jos buvo šviesu.
- Gu gu, gu gu, - pasakė Amelija.
Balsas nuskambėjo ramiai ir linksmai, mažylė patrepsėjo kojomis. Ji norėjo, kad mama iškeltų iš lovytės. Apsidžiaugė, kad ji nemiega. Nes tada vis tik gal ir būtų tekę rėkti. O kaip kitaip atkreipti tėvų dėmesį?
-
Dori skaitė knygą. Šiaip ji niekuomet nebuvo romanų mėgėja, tačiau kol kas ji taip niekur ir neįsidarbino bei, tiesą pasakius, nelabai būdavo ką veikti. Oras vėso, prasidėjo ruduo. Vakarai trumpėjo. Namuose buvo ir kas tvarkosi, ir kas gamina maistą. Tad merginai beliko užsiimti su dukromis ir skirti laiko sau.
Iš tiesų tai buvo visai malonu. Prisiminus, kaip jai teko sunkiai dirbti ir vis tiek nieko neturėti tada, kai nuomavosi tą mažą kambarėlį būdama nėščia ir dirbdama. Dabar jos gyvenimas buvo visai kitoks, tačiau ji žinojo, kad tikrai ne jos pastangų dėka, o dėl Alano tėvų. Tai slėgė, nes ji jautėsi nuo jų priklausoma. Ne tik jautėsi. Juk taip ir buvo.
Mergina jau norėjo užversti knygą, prisiglausti prie Alano ir miegoti. Bet.
- Amelija... – tyliai pasakė ji. – Amelija, eik miegoti.
Tikėdamasi, jog dukra taip ir padarys, Mendel išjungė šviesą.
-
- Gu gu, gu gu, - pakartojo Amelija.
Mamytė tikrai pamatė, jog Amelija nemiega ir laukia. Ji juk net pasakė jos vardą. Mergaitė galvojo, kad mama ją tuoj paims ant rankų ir jos abi eis ką nors veikti. O ir valgyti visai norėjosi. Šiaip jau ne visada Amelija pabusdavo pienuko. Jau dažniau išmiegodavo visą naktį. Tačiau jeigu pabusdavo, norėdavo pieno.
Bet staiga kambary pasidarė tamsu. Mamytė užgesino šviesą. Tai Amelijai nepatiko. Ji norėjo matyti. Ir tamsa nebuvo pats jaukiausias dalykas, nebent Amelija norėdavo miego ir glausdavosi prie tėvelių ir sesutės arba bent jau prie sesutės.
- Gu gu! Gu gu! – dabar balsas nuskambėjo jau daug reikliau.
Amelija ir vėl sutrepsėjo, bet šį kartą iš nepasitenkinimo.
- Eee, - pridėjo ji.
Suzirzė, bet dar nerėkė. Dar. Jeigu mama nekreips dėmesio, teks pradėti šaukti. O gal tiesiog pakibinti Arielę. Jeigu jau mama taip, tada tegul visi keliasi.
-
Žinoma, tai – Amelija. Vos tik Dori išjungė šviesą, mergaitė ir vėl sugugavo. Dori tylėjo kaip pelytė. Gulėjo ir nekrutėjo. Gal Amelija pagalvos, jog jos mama užmigo. Ir matydama, kad yra tamsu, kad niekas nekreipia dėmesio, pati užmigs. Dėl Merlino, juk ji mažas vaikas. Vaikas, kuriam yra virš vienerių metų. Kaip tokio amžiaus mažylė gali atsilaikyti prieš miegą?
Aišku, dukra sugugavo dar kartą. Dori jau pažino šitą gugavimą. Tai buvo įspėjamasis. Tačiau ji vis tiek gulėjo ir nekrutėjo. O gal? O gal dukra tiesiog atsiguls? Juk šiuo metu, jeigu ji rėkdavo be reikalo ir Dori su Alanu ją laikydavo ant rankų, tikrai pasitaikydavo, kad nurimdavo žinodama, jog tik tada tėvai ją nuleis ant žemės. Gal ir dabar Amelija galvos, kad tik tyloje Dori ją iškels? Atsiguls ir lauks, o tada galiausiai užmigs.
Naivu buvo to tikėtis. Amelija pradėjo zirzti. Dori atsiduso. Įjungė magišką lempelę, kuri sudarė prietemą. Ir paėmė dukrą ant rankų.
-
Kitaip nieko nebūna. Kol Amelija neparodo nepasitenkinimo, niekas į ją nekreipia dėmesio. Štai, ji gražiai prašė mamytės, kad ji ją iškeltų iš lovelės. Bet mamytė ją ignoravo. O kai Amelija pasidarė reiklesnė, tuomet buvo sureaguota. Tad kaip Amelija galėjo nerėkti? Tik nepasitenkinimo reiškimas ir rėkimas atkreipia tėvų dėmesį. Ne, kitą kartą Amelija rėks iš karto. Tada mama sureaguoja daug greičiau ir nereikia laukti.
Tačiau šią akimirką mergaitė nepradėjo rėkti. Pasidarė labai gera, kai mamytė ją paėmė ant rankų. Raudonplaukė ir vėl sugugavo, tada prisiglaudė prie mamos arčiau. Po to pažiūrėjo į sesę. Vis tik Amelija norėjo, kad ir Arielė būtų šalia. Kad nepraleistų tokio smagaus dalyko – pabūti mamytės glėbyje, o dar lauks pienukas, tikrai lauks. Todėl nusprendė sesę pažadinti. Ėmė garsiai cypauti.
-
Amelija buvo labai patenkinta dėl to, kad Dori ją iškėlė iš lovytės. Dukra prisiglaudė. Aišku, Dori ją mylėjo. Mylėjo jas abi. Ir Ameliją, ir Arielę. Tamsiaplaukė priglaudė dukrelę dar arčiau ir pabučiavo į skruostą. Jos abi buvo tokios gražios. Ypač plaukai. Ugniniai Senklerių plaukai.
Kartais Dori viduje kaltindavo save, kad nėra gera mama. Nes jai norėdavosi, jog dukros netrukdytų. Jai patikdavo, kai jos kuo nors užsiimdavo arba miegodavo. Ypač dabar, kuomet jos jau vaikštinėja. Amelija lakstydavo kaip pasiutusi, Arielė šiame reikale buvo daug atsargesnė. Bet vis tiek jas saugoti reikėjo žymiai labiau nei tada, kuomet jos tik ropojo arba dar geriau – gulėdavo vežimėlyje. Ar taip ir turėtų būti? Aišku, ji motiniškai džiaugdavosi savo atžalų progresu, bet. Bet ji kartais taip tingėdavo jomis rūpintis.
- Amelija! – tyliai subarė ją Dori.
Dukra ėmė cypauti. Dori įsispyrė kojas į šlepetes ir greit išlėkė su ja ant rankų iš kambario, kad neprižadintų Arielės ir Alano.
- Ką tu čia dabar darai? Pripaždinsi sesę ir tėtį! Negalima! O, ne... Ar tu prisikakojai? – atsiduso.
Ji ketino eiti su dukra į virtuvę, tačiau planai pasikeitė. Dabar pasuko vonios link.
-
Mama buvo susimąsčiusi. Būdavo nuobodu, kai tėvai ką nors mąstydavo. Amelija norėjo, jog tiek mama, tiek tėtis visada į ją žiūrėtų, kalbintų, užsiimtų su ja. Nors ir kaip mylėjo sesutę, bet dėl tėvų dėmesio kovoti privalo. Tad reikėjo būti garsesnei už Arielę, jog tėvai kreiptų dėmesį.
Patikdavo dėmesys Amelijai ir iš pačios sesutės. Bet jos visada viena kitai tą dėmesį skirdavo. Viena su kita kalbėdavosi, dalindavosi įspūdžiais, glostydavosi. Net dalindavosi čiulptuku ir kitais daiktais, kurių norėdavosi paragauti. Pavyzdžiui, stalo kampu, ant kurio tėtis užklijavo kažkokį rutuliuką, kuris priminė kramtuką. Bet kartais su sese ir pasipykdavo. Kai abi norėdavo to paties žaislo arba Amelija stengdavosi būti pirmesnė. O kartais jos viena kitą ne taip suprasdavo.
Kai Amelija ėmė žadinti sesę, mama supyko. Ji subarė raudonplaukę ir išnešė ją iš kambario. Mergytė pradėjo zirzti, bet labai garsiai rėkti neketino. Nes žinojo, kad dabar mama duos pienuko. Dar Amelija nesijautė švari. Tačiau keistis sauskelnių ji nemėgo. Kaip ir rengtis. Tad dabar ji vis garsiau ir garsiau zirzė bei riktelėjo. Ji norėjo pieno!
-
Amelijos ramybė po truputį seko. Žinoma, tai ir negalėjo tęstis ilgai. Dukra jau zirzė, jau ir surėkė. Dori žinojo, kad tik minučių, o galbūt net ir sekundžių klausimas, kada ji paleis kakarynę. Mergina paspartino žingsnį ir užsidarė vonioje. Panaudojo garso slopinimo kerus, jog neprižadintų namiškių. Nors dvaras buvo labai didelis. Tačiau dabar naktis. Be to, ji pastebėjo, kad dvynės turėjo stiprų ryšį. Mendel nenustebtų, jeigu Amelijai rėkiant Arielė ją išgirstų ir atsibustų, nors kiti miegotų. O gal Arielė jau atsibudo. Juk sesės šalia nėra ir galbūt ji nesijaučia saugi. Na, jeigu jau taip atsitiks, keltis teks ir Alanui. Nors ryte jam į darbą.
Dori ėmė keisti Amelijai sauskelnes. Pasakiusi sau, kad jeigu dukra rėks, nekreips į ją jokio dėmesio. O kitaip nelabai ir būti galėjo. Šitam vaikui pakeisti sauskelnes ir ją perrengti – tikras iššūkis. Gerai, kad bent maudynes ji mėgo. Nepatiko merginai šitas darbas. Ji paskubumos pakeitė sauskelnes, nusiplovė rankas ir vėl paėmė dukrą ant rankų.
-
Atsitiko bėda. Mama nunešė Ameliją visai ne ten, kur mergaitė norėjo. Ji norėjo į virtuvę, o mama nunešė į vonią. Tai reiškia, kad dabar mamytė keis Amelijai sauskelnes. Raudonplaukei patiko būti švariai, tačiau pačio švarinimosi proceso pakęsti negalėjo. Todėl pradėjo žviegti. Ėmė muistytis, priešinosi. Galėtų mamytė suktis ir greičiau. Amelijai nepatinka!
- Aaa! Aaa! – rėkė mergytė.
Tačiau mamytė nekreipdavo dėmėsio, jeigu Amelija rėkdavo, kai būdavo keičiamos sauskelnės arba kai dukrą ji rengdavo. O tas Ameliją dar labiau pykdydavo, todėl ji imdavo rėkti garsiau. Be to, jau tikrai labai norėjosi pienuko.
Kai mama sutvarkė Ameliją ir paėmė ją ant rankų, ši nustojo žviegti. Vis dėlto buvo naktis ir mergytė nesijautė pakankamai energinga stipriam žviegimui. Labiau pažviegs rytoj. Todėl vėl prisiglaudė prie mamytės, kaip ir tada kambaryje.
-
Aišku, kad Amelija žviegė, kol Dori jai keitė sauskelnes. Tai viską dar labiau apsunkindavo. Jeigu dukra nesipriešintų, ją sutvarkyti užtruktų žymiai mažiau laiko ir būtų paprasčiau. Tačiau Mendel žinojo, kad kitaip nebus. Ji jau sodindavo dukras ir ant puoduko. Deja, nei viena dar nei karto ten nieko nepadarė. Užtat būdavo smagu žiūrėti, kaip jos abi sėdėdavo viena prie kitos ant naktipuodžių ir čiauškėdavo.
Dori žinojo, kad dabar Amelija ir toliau rėks. Kad rėks tol, kol gaus buteliuką su pienu. Tikėjosi, kad kol ji su dukra eis per koridorių, namiškiai nepabus. Tačiau dabar jau merginai teko nustebti, mat kai ji vėl paėmė dukrelę ant rankų, ši nurimo. Kaip ir prieš tai, prisiglaudė prie mamos.
- Na, šaunuolė. Matai, kokia gera gali būti, - pasakė dukrytei ją paglostydama, o tada nuėjo į virtuvę.
-
Mamytė pagyrė Ameliją ir paglostė ją. Raudonplaukei tai labai patiko, todėl ji gražiai sugugavo ir taip pat paglostė mamą. Palietė jos veidą. Tačiau glostyti mergytė dar nelabai mokėjo, todėl nedaug trūko, jog įdurtų su pirštu mamai į akį. Kartais jos su Ariele taip ir susipykdavo. Amelija norėdavo sesę paglostyti, o išeidavo taip, kad pradėdavo muštynes.
Amelija matė, kad dabar jau mama ją neša virtuvės link. Ir vėl mergaitė pagalvojo apie pienuką, kurio jai norėjosi jau visą amžinybę, o ji dar jo negavo. Tad dar nepasiekus virtuvės mažylė ir vėl pradėjo zirzti, kad mamytė nesugalvotų jos nunešti kur nors kitur. Ne, daugiau ji tikrai nelauks. Amelija norėjo pieno. Vis dėlto nusprendė tai parodyti aiškiau, todėl pradėjo dar ir šaukti.
-
Amelijos nuotaikos keisdavosi nepaprastai greitai. Štai, ji linksmai gugavo, o paskui nusprendė išdurti mamai akį. Ką tik buvusi linksma pasidarė irzli. Ėmė reikšti nepasitenkinimą, kol galiausiai tai pasiekė rėkimo stadiją. Dori skubinosi į virtuvę, tada uždarė duris. Kerų nebenaudojo, mat Amelija, gavusi buteliuką su pienu, tikrai turėtų užsičiaupti. O jei neužsičiaups, aš išeisiu ir paliksiu ją čia, pasakė mergina sau mintyse, nors puikiai žinojo, kad to nepdarys. Bet jautėsi pavargusi. Šiaip jau norėjo miego. Buvo pusė dviejų nakties.
Jaunoji mama paėmė buteliuką pieno. Ji nebemaitino dukrų krūtimi, nusitraukdavo pieną ir patalpindavo jį į buteliukus. Kerais pienuką pašildžiusi ji davė buteliuką ir pasakė: užsičiaupk, mieloji. Aišku, ištarė tai tik savo mintyse.
-
Gerai. Visa tai veikė. Amelijai ėmus rėkti mama pradėjo skubėti. Juk Amelija taip ir galvojo, kad rėkimas padės. Tas rėkimas, jis tikrai nuostabus dalykas.
Netrukus ji su mama jau atsidūrė virtuvėje ir štai, mamytė paėmė pieno buteliuką. Tačiau ji Amelijai jo nedavė! Kažką su juo darė. Amelija nustojo rėkti, bet suraukė savo antakius ir piktai pažiūrėjo į mamą. Žvilgsnis buvo klausiamas. Amelija norėjo paklausti, kodėl mama neduoda jai buteliuko. Gal ji nori atsigerti pienuko ir pati? Na, gerai. Šiek tiek tegul atsigeria. Bet nedaug. Tegul daugiau palieka Amelijai.
Tačiau mama apsigalvojo ir Amelijos pienuko negėrė. Ir gerai. Mažylei liks daugiau. Visa patenkinta Amelija ėmė godžiai gerti pienuką. Jis buvo toks skanus!
-
Laimė. Štai čia – tikra laimė. Tyla. Nesudrumsčiama. Dori žinojo, kad dabar dukra tikrai tylės, kol išgers pieną. O ir paskui tylės. Tikriausiai. Turėtų tylėti, juk taip? Juk yra švari ir pavalgiusi. Ir, po velnių, dabar naktis. Švari pavalgiusi mergytė turėtų užsimanyti miegoti, ar ne?
Mergina palaukė, kol dukrelė pabaigė pienuką. Tada išplovė buteliuką ir grįžo atgal į kambarį. Niekada negalėjo pagalvoti, kad vaikščios Senklerių dvare naktį kaip savo namuose. Ir dar su vaiku rankose. O kartais ir su dviem.
Kai Mendel grįžo į kambarį, šiek tiek nustebo, bet apsidžiaugė, jog Arielė nepabudo. Ji ramiai miegojo.
- Na, gražuole, laikas ir tau miegoti, - tyliai pasakė Amelijai. – Būk gera, nepripažadink sesės, gerai? Aš jau nenoriu antrą kartą eiti į virtuvę.
Dori paguldė Ameliją į lovytę ir žiūrėjo, ką ji darys.
-
Kai Amelija atsigėrė pienuko, ji iškart pasijuto daug geriau. Tiesą pasakius, apėmė ir miegas. Mamytė išplovė buteliuką ir su mažyle rankose vėl kažkur pradėjo eiti. Tačiau dabar raudonplaukė nelabai kreipė dėmesį, mat buvo gera mamytės glėbyje ir būtų visai šaunu atsigulti į didelę lovą su mama, tėčiu ir sese.
Jos atsidūrė kambaryje. Mamytė kažką pasakė, švelniai. Ir tada įkėlė mergaitę į lovytę. Paguldė. Amelija apsidairė ir pamatė, kad sesė miega. Tada susiraukė ir pažiūrėjo į mamą. Šiaip jau ji norėjo, kad jie visi būtų didelėje lovoje. Bet gal bus gerai ir čia? Amelija jautėsi mieguista. Jos antakiai išsilygino ir jau ramiu veidu ji įsidėjo į burną šalia esantį čiulptuką, prisiglaudė prie sesės ir netrukus užmigo.
-
Tas Amelijos žvilgsnis, ta jos mimika, na, ji nieko gero nežadėjo. Mendel jau pamanė, jog vis dėlto laukia sunki naktis. Tačiau, laimei, dukra apsigalvojo. Nusprendė nekankinti namiškių, įsikišo burnon čiulptuką, prisiglaudė prie Arielės ir užmigo.
Tą akimirką Dori lengviau atsiduso. Tada ji pabučiavo abi dukreles ir grįžo į lovą. Išjungė tą švieselę, nes prieš tai buvo palikusi. Pagalvojo apie tai, kad galbūt kitą kartą reikėtų skaityti kitame kambaryje. Bet jeigu tuomet kuri nors iš dukrų pabus? Juk pažadins Alaną. O šiąnakt tikrai pasisekė. Yra buvę išties baisių naktų.
Dori apsikabino Alaną. Buvo taip gera jausti jį šalia miegantį, tokį šiltą. Pasidarė įdomu, ką jis galėtų dabar sapnuoti. O gal išvis nesapnuoja? Gal miega besapniu miegu? Mergina ir pati stengėsi užmigti. Juk virtuvėje pasijuto tokia pavargusi. Tačiau greitai užmigti nepavyko. Tai atsitiko gal kokią trečią nakties. Ar net vėliau.
-
Tai buvo naktis, kai Rolandas grįžo iš ligoninės. Po to nelaimingo pirmojo karto, kai pradingo jo ir Juzefo nešyklė.
Senkleris atplėšė trobelės duris ir įlėkė vidun. Tada ėmė skubiai lipti laiptais viršun. Jo galvoje buvo viena mintis. Turiu nusiprausti. Tai, kad lietė iš šiukšlių dėžės ištrauktą daiktą kėlė siaubingą pasibjaurėjimą. Ligos, mikrobai. Bjauru. Reikėjo tai nusišveisti.
Jis atidarė savo ir Elijos kambario duris.
- Jau grįžai? Kaip sekėsi?
- Ne dabar.
- Kas tau? - Klausinėjo žmona. Ji nemiegojo. Sėdėjo prie stalo ir kažką rašė. Matyt užsivertusi darbais.
- Paskui.
- Rolandai, ar kas nutiko?
- Šlykštu. - Pasakė ir atlapojęs vonios kambario duris pasislėpė už jų.
Nusirengė, sumetė rūbus į skalbinių dėžę. Tada pagaliau įlipo į vonią ir pradėjo praustis. Šiltas vanduo pakėlė nuotaiką.
Pamažu nuotaika ir visai išsigiedryjo. Jis prisiminė kaip jie su Juzefu lėkė koridoriais kaip be galvos ir nusikvatojo.
Kai baigė praustis apsirengė švarius drabužius. Miegoti dar nenorėjo ir išėjo iš vonios. Jū kambarys buvo didelis. Iš jo vedė koridoriukas į vonią ir drabužinę. Rolandas perėjo juo ir sugrįžo į miegamąjį. Elija sėdėjo ant lovos.
- Gal sergi ką?
- Aš? Kodėl?
- Atbėgai paklaikęs, o paskui na girdėjau, kaip juokiesi. Tai kas ten atsitiko?
- Nesijaudink. - Jis atsisėdo ant lovos ir apkabino žmoną.
- Tai va klausyk... - Ir išklojo visą tą istoriją nuo pradžių iki galo.
- Ar niekas jūsų nematė?
- Ne. Nemanau.
- Bet Rolandai, argi Juzefas galėjo numatyti tas nesėkmes. Žinok, jei rimtai jam nesiruoši mokėti, sumokėsiu aš pati. - Elija juk turėjo savų pinigų. Gavo dalį, kurią paveldėjo iš savo senelių.
- Sumokėsiu aš jam tuos pinigus. Gal kiek tada ir pasikarščiavau. Nesuk galvos.
- Juk žinai. Svarbiausia, kad Nijolė ir Saulius...
- Taip. Žinau.
Ir išties dar po kurio laiko, jau tada, kai supylė Rimeikiams dar vieną vaisto dozę ir kai matė, kaip jie pamažu bunda, gyja sumokėjo Juzefui žadėtus pinigus ir dar daugiau. Per daug džiaugėsi, kad jiems pavyko. Tas nuotykis ligoninėje buvo vertas viso to, kas vyko paskui. Rolandas bėgant laikui žinojo, kad jo draugai pasveiks. Ir viskas toje istorijoje pasibaigs gerai.
-
Labai jau sunkiai šiandien sekėsi užmigdyti Ameliją. O kadangi ji verkė ir labai norėjo savo knygelės, tai ir Arielė vis zirzė. Žodžiu abi dvynukes labai jau nelengvai pavyko užmigdyti. Dabar pagaliau jos taikiai miegojo. O Alanas tyliai peržvelginėjo jų žaislus žaidimų kambaryje. Neradęs ko ieškojo nuėjo atgal į miegamąjį.
- Dori, gal tu kartais matei Amelijos knygelę su gyvūnėliais? Nesuprantu kur ji dingo. O rytoj tikrai vėl ją prisimins ir norės. - Paklausė pašnibždomis, kad neprižadintų mergaičių. Nes antro jų migdymo raundo jau neištvertų. Pats jautėsi pavargęs, turėjo darbo. O dar Arielė sirguliavo. Tai turbūt pabus naktį. Norėjo surasti tą knygelę ir paprasčiausiai eiti miegoti.
Gal reikėjo jas migdyti skirtinguose kambariuose? Juk Arielė sirguliuoja, gali ir Amelija susirgti. Staiga susimąstė. Bet neįsivaizdavo kaip dvynės užmigtų skirtinguose kambariuose ir ar miegotų juose. Jei taip būtų, tada ir vienas iš jų turėtų miegoti su viena mergaite, o kitas su kita kitame kambaryje.
-
Kai Dori išėjo iš vonios, abi mergaitės žviegė. Tą akimirką Mendel pajuto savanaudiškumą savyje. Norėjosi pasilikti vonioje tol, kol Alanas jas užmigdys. Bet vis dėlto mergina išėjo iš vonios ir jie abu užmigdė dukras.
Regis, Amelijai šios dienos kelionės neturėjo jokių blogų padarinių. Apart to, jog ji reikalavo tos knygelės. Ir Alanas dabar jos ieškojo. Paklausė apie tą knygą grįžęs į kambarį.
- Ateik čia, Alanai, - paprašė Dori.
Ji sėdėjo lovoje atsirėmusi į pagalvę. Apsiklojusi antklode. Kambaryje buvo prietema. Trūko tik akinių, laikraščio ir dantų protezų. Tada būtų visiškas pensininkės komplektas. Ar taip ji įsivaizdavo savo jaunystės žydėjimo metus?
Dori turėjo apsispręsti. Jeigu Alanas atsisės šalia, ji galės pasakyti, kad nematė tos knygutės. O tada pradėti jį bučiuoti, kol jis knygelę pamirš ir tikrai ne ji bus raudonplaukio galvoje. Aišku, ryte apie knygą primins Amelija. Bet tai dukra padarys bet kokiu atveju.
Arba Dori galės pasakyti, ką padarė. Jei tai žino net Auris, ar sąžininga, jog nežino Alanas?
-
Kambaryje buvo tamsoka. Todėl jis švietėsi su lazdelę naršydamas lentynas akimis.
- Tuoj. Dar ieškau. - Nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Rytoj bus laisvadienis ir jį norėjo praleisti be dukters verksmų dėl knygos. Kartais norėdavosi savo laisvadienius praleisti kažkur toli nuo visų. Bet apie tai pagalvodavo ir nugindavo tas mintis šalin.
- Kiaurai žemę prasmego ar ką? - Jos tikrai nebuvo. Bent jau čia.
- Aš tuoj. - Pasakė ir išėjo į vonią. Greitai palindo po dušu. Viskam tiesiog labai jau trūko laiko. Greitai susitvarkė. Užsimetė chalatą ir grįžo į kambarį. Įsitaisė ant lovos šalia Dori.
- Nieko, rytoj kažką sugalvosim ir Amelija pamirš tą knygelę. - Labai abejojo tuo, ką pasakė.
Norėjosi miego. Tokia nuovargio kupina būsena visai nepatiko. Juk buvo toks jaunas. Šalia mylima mergina. Kai pagalvoji galėjo tiek nedirbti. Bet turbūt užsikasdavo darbais vien tam, kad negalvotų apie kai kuriuos labai slegiančius dalykus. Dori pasikeitimą tarkim ir tai kaip jie gyvens. Gal reiktų kažkur išvykti rytoj dviese? Paliktume dukras auklei. Mums juk irgi reikia laiko. Juk reikia. Svarstė.
-
Jis visur ieškojo tos knygelės. Dori slėgė kaltė. Bet ji nieko nesakė. Palaukė, kol Alanas grįžo iš dušo ir štai, jis jau buvo šalia. Tamsiaplaukė užbūrė erdvę aplink dvynukių lovelę. Kartais jie taip padarydavo. Tėvai, aišku, galėjo girdėti ir matyti dukras, tačiau mergaitės jų nebegirdės ir nebematys. Jeigu pabus, regės aplink jaukiai šviečiančias žvaigždutes.
Alanas atrodė pavargęs. Bet ryt jie turės visą dieną kartu. Dabar galėtų maloniai užbaigti šį vakarą, o rytoj su dukromis išvykti kur nors į gamtą. Ne, į miestą kurį laiką Dori tikrai nenorės. Bet ką nors sugalvos. Juk jai tereikės pasakyti Alanui, kur ji nori keliauti, ir jis išpildys jos norą, ar ne?
Dori pažvelgė į Alaną savo mieluoju žvilgsniu. Jau kaip ir buvo apsisprendusi nieko nesakyti. Ketino vaikiną pabučiuoti, bet kai atsidūrė visai šalia, staiga atsitraukė. Aš negaliu, pasakė sau mintyse. Aš negaliu jo maustyti.
- Ta knygutė neatsiras, Alanai, - pasakė. - Gali jos neieškoti.
Dori veido išraiška, jos balsas, viskas pasikeitė. Visą vakarą sugebėjusi elgtis taip, lyg būtų geros nuotaikos, dabar ji atrodė sunerimusi.
-
Begalvodamas apie tai, kad jiems tikrai reikia laiko tik dviese meiliai pažvelgė į Dori. Jos žvilgsnis bylojo tą patį, ką ir raudonplaukio. Jausmai vis dar pakylėdavo jį iš tos niūrios būsenos, primindavo, kad yra jaunas, kad toks pasidavimas nuovargiui ir visokioms neigiamoms mintims yra blogai. Bet staiga Dori nuotaika aiškiai pasikeitė.
- Kodėl? - Paklausė, prisislinko artyn ir ją apkabino.
- Na, jei ji dingo, bus galima kitą nupirkti. Koks skirtumas. Manai, kad pametei ją šiandien? Kai buvot išvykusios su Amelija į miestą? - Jei tik tiek, tai rytoj galbūt paprašys ko nors iš tarnų, kad jei vyks į miestą kažko nupirkti paimtų tą knygelę. Arba jeigu pavyks išvykti su Dori kažkur rytoj patys galės tai padaryti. Gal rytoj Amelija ir nespės susivokti, kad knygelė buvo dingusi.
-
Nors Dori ir atsitraukė, Alanas prisislinko artyn ir prisiglaudė prie jos, apsikabino. Šalia jo mergina jautėsi taip ramiai ir saugiai. Tik ar ilgam? Ką darys Alanas, kai išgirs, ko Mendel pridirbo? Aš taip tave myliu, pasakė ji, bet tik mintyse.
Kodėl ji visada turi viską sugadinti? Jau nuo pat senų laikų. Kodėl negali būti normali? Mergina prisiminė tą kartą miške, kur gyvena testraliai. Alanas jai atleido tiek daug blogų dalykų. Suteikdavo ir suteikdavo dar vieną šansą. O ji taip ir neišmoko būti gera.
- Taip, pametėm knygutę mieste, - pasakė Dori. - Turbūt bus geriausia nupirkti naują. Nenoriu jos ieškoti. Nors ir mažai tikimybės, bet šiek tiek bijau, kad ir manęs ten gali ieškoti. Žiobarų policija.
Tai pasakius dvidešimtmetės širdis ėmė stipriai daužytis.
-
- Žiobarų policija? Ar kas nors atsitiko? - Sunerimo Senkleris.
- Papasakok kas ten buvo. - Knygelė kol kas iš viso išrūko iš galvos. Ji bijo. Nejau ką nors padarė? O gal susitiko su įtėviais ir tada kas nors nutiko. Alanas prisiminė tą susitikimą žiemą kalėdiniu laikotarpiu.
- Kodėl iš karto nesakei, kad kažkas nutiko mieste? - Kodėl Dori turėtų ieškoti policija? Jeigu ten atsitiko kažkas rimto, reikėjo tai būtinai sutvarkyti rytojaus dieną. Alanui visai nepatiko, kad Dori jam iškart nepasakė, jog mieste atsitiko kažkas negero. Kodėl jie negalėjo to išsiaiškinti vakare? Kodėl dabar reikia apie tai kalbėtis? Bet nepriekaištavo, nes dar išvis nebeišgirstų tos istorijos. O žinoti arba jeigu prireiks Dori pagelbėti norėjo. Todėl verčiau tylėjo ir laukė pasakojimo.
-
Dori atsargiai pažvelgė į Alaną. Jis nepasirodė labai piktas. Greičiau sunerimęs. Žinoma, jis dar nežino. Nežino, jog Dori perkėlė Ameliją oru. Ir dar į tokią tolimą vietą.
- Prie mūsų atsisėdo tokia bjauri boba, - ėmė pasakoti Dori. - Ji palaikė mane Amelijos aukle, o aš nesugebėjau paprieštarauti. Ir visą laiką šnekėjo, kokia Amelija bloga. O koks jos Kristoferis šaunus. Amelija erzino tą vaiką. Aš dėl to džiaugiausi. Bet galiausiai man trūko kantrybė nuo tos bobos kalbų.
Kurį laiką Dori patylėjo. Įdomiausiu dalyku pasaulyje tapo antklodės kampas, kurį tamsiaplaukė krapštė.
- Ir tada, - vėl prabilo ji, - aš su ja susikoliojau, iškeikiau ją, visai pasiutau. Turbūt įsivaizduoji. Tuomet ir pametėm knygutę. Ta bjaurybė man grasino, kad iškvies policiją. Pabėgau už kampo ir... ir padariau kai ką baisaus, Alanai. Aš persikėliau oru su Amelija. Į parką. Aukštutiniame Fleglyje. Žinau, kad esu paskutinė kvailė, - balse pasigirdo nusivylimas savimi.
-
Ką jis darytų Dori vietoje? Ar norėtų aiškinti, kad yra tėvas. Nors jam ant kaktos parašyta, kad yra tik iš mokyklos. O, juk puikiai žinojo, kad visuomenėje būti tokio amžiaus tėvu ar motina nėra gerai. Į tokius juk žiūri kreivai.
- O kaip Amelija erzino tą vaiką? Negerai, kad su ja susikoliojai. Bet gi kartais trūksta kantrybė. Tu ką rimtai galvoji, kad dėl to tavęs ieškos policija? - Aišku negerai, kad kilo tas konfliktas. Bet kai kurie žmonės žiauriai sugeba užknisti ir išveda iš kantrybės. Tada patys ir prisidirba. Dabar pamanė, kad labai pasikeitė. Dabartinis Alanas nebeieškojo žmonėse kažkokio gėrio ar panašiai. Dingo tas perdėtas idealistinis požiūris į viską.
- Bet kodėl? Kam reikėjo persikelti į tokią tolimą vietą? Kaip Amelija reagavo į tą kelionę? - Dėkui Merlinui nieko nenutiko. Bent jau Alanas tikrai nepastebėjo, kad Amelijai būtų kas nors negerai.
-
- Na, ji maivėsi su ta knygute, - graudžiai šyptelėjo Dori.
Alanas nuo Dori neatšoko. Nepradėjo sakyti, jog ji - bloga mama. Nepasakė, jog jie turi išsiskirti. Galbūt viskas nėra taip jau blogai, kaip jai atrodė?
- Nežinau, - vėl prabilo. - Aš visai pasiutau, visi į mus žiūrėjo. Kas supras tuos žiobarus... O tada... tada, kai persikėliau oru... - balsas ir vėl tapo prisotintas kaltės. - Tada aš buvau pasimetusi. Nežinojau, ką daryti. Persikėliau į vietą, kuri pirmiausia šovė galvon. Aš labai neatsakingai pasielgiau, Alanai. O jeigu būtų nepavykę? Aš nesu keliavimo oru specialistė. Ir dar į tokią vietą, kurioje buvau vos kartą prieš tai. Ir taip toli. Ir dar su vaiku. Ji irgi buvo pasimetusi. Aš ten verkiau, - Dori atsiduso. - Galiausiai Amelija užmigo. Bet man vis tiek neramu. Auris sakė, kad nieko tokio, - ji visai pamiršo, jog neužsiminė apie tai, kaip jos grįžo namo.
-
- Aišku. - Nusijuokė įsivaizdavęs Ameliją toje situacijoje. Bus padauža kai paūgės. O ar tada jis savyje atras daugiau tėviškumo? Tai kažkaip neramino.
- Taigi ir žiobarai turi tokių situacijų. Ne naujiena čia jiems. Na pažiopsojo ir ką? Ir viskas. Nesi dabar dėl to pasaulietinės reikšmės nusikaltėlė. - Pabučiavo merginą, norėjo nuraminti, pasakyti, kad juk visko gyvenime pasitaiko.
- Supanikavai. - Tyliai pasakė. - Supanikavai ir persikėlei. Bet Amelija sveika. Juk jai viskas gerai. Svarbiausia daugiau taip nerizikuoti. Nesikelti oru su vaiku. - Ką ten veikė Auris? Stebėjosi Senkleris.
- O kaip ten atsidūrė Auris? - Paklausė.
- Jei kada nors kas nors tokio atsitiks. Pakviesk mane. Kartu viską išspręsime. - Ar ji labai bijojo man viską papasakoti? Tai liūdino. Visai nepatiko.
-
Dori negalėjo patikėti, kad Alanas juokiasi. Atrodė apstulbusi.
- Ar tu ant manęs nepyksti? - paklausė.
Kai vaikinas ją pabučiavo, tamsiaplaukė lengviau atsikvėpė ir krito jam į glėbį. Tikrai galvojo, jog Alanas supyks, pasakys, kad Dori yra neatsakinga, kad pasielgė labai kvailai.
- Na, Auris... Aš... - ji atsiduso. - Aš pasikviečiau jį, jog jis pargabentų mus namo... Tiesą pasakius, juk galėjau tai ir pati padaryti. Paversti kokį daiktą nešykle. Nes Auris tai ir padarė, grįžome motociklu, bet jis buvo nešyklė. Tačiau tuo momentu apie tai net nepagalvojau, buvau sudirgusi...
O dabar Dori pajuto naują kaltę. Dėl to, kad kreipėsi ne į Alaną, bet į Aurį. Juk ne Auris jos vaikinas, jos dukrų tėvas. Ne su Auriu Dori gyvena. Kodėl paliko Alaną nuošaly?
- Atleisk man... - tarė sunerdama jų abiejų rankų pirštus. - Aš... bijojau tau pasakyti.
-
- Ne. Tik daugiau nekeliauk oru su dvynukėmis. - Atrodė, kad visa ta nejauki nuotaika išsisklaidė. Pasidarė ramiau. Nepyko ant Dori. Amelija ramiai miegojo. Šį kartą nenutiko nieko siaubingo.
- Ir gerai, kad nebūrei tokios nuotaikos. Juk sunku išburti nešyklę. - O tada nusišypsojo. - Auriui iki pat senatvės turbūt reikės būti problemų sprendėju. - Prisiminė kaip lakstė pas jį tada, kai Dori laukėsi dvynukių, kai sužinojo apie jas.
- Mes tikrai galime apie viską pasikalbėti. Aš nenoriu ir nepulsiu tavęs kaltinti. - Į galvą vėl norėjo atplūsti mintys apie tai, kad nežinia kaip viskas bus, jeigu Dori niekada nepamirš tos dienos. Pats labai norėjo tiesiog žengti nuo tos dienos kuo toliau. Labai nenorėjo, kad ta diena kieme valdytų jų gyvenimus.
- Viskas bus gerai. - Ramino ją bučiuodamas.
-
- Gerai, - atsakė Alanui dėl keliavimo oru. Tai atrodė išties rizikinga.
Buvo gera dėl to, jog Alanas nesupyko. Tačiau tuo pačiu viduje Dori ėmė dar labiau save kaltinti. Ar ji tikrai taip menkai pažįsta Alaną, jeigu buvo įsitikinusi, jog jis supyks? Štai, tikriausiai eilinį kartą jį įskaudino. Turėjo kreiptis būtent į jį, o ne į Aurį. Ir dabar. Visą vakarą viską slėpė. Tik pačioje dienos pabaigoje sugebėjo tai papasakoti. Šią akimirką džiaugėsi, jog išdrįso. Jog nenuslėpė.
- Žinau, - švelniai tarė. - Ačiū tau. Myliu tave, - dabar jau garsiai pasakė.
Jiedu bučiavosi, bet Dori galvoje tarpais pasirodydavo vaizdiniai iš kiemo. Taip, tada Hogvartse. Tačiau po kelių minutėlių jai pavyko tuos vaizdinius iš galvos išvaryti. Burtų pagalba Dori užgesino šviesas ir šiame pasaulyje nebeliko nieko kito, tik ji ir Alanas.
-
Viskas buvo blogai. Regis, nuo praeitų metų rudens Dori ir Alano santykiai atsidūrė išties neblogoje stadijoje, tačiau po Naujųjų viskas ėmė sparčiai ristis žemyn. Dori nuolat save viskuo kaltino ir negalėjo pamiršti tos dienos kieme, o Alaną tai, regis, stipriai slėgė.
Pavasarį jie kelis kartus bandė apie tai pasikalbėti, tačiau po pokalbių niekas nepasikeisdavo. Alanas siūlė merginai kreiptis į psichologą, bet Dori tik numojo ranka. Ji tikrai nenorėjo savo problemomis dalintis su svetimu žmogumi. Su Elija irgi nesileido į kalbas. Vieną kartą Dori net jai pasakė, kad ji tiesiog gali leisti laiką su anūkėmis, o Dori jai rūpėti neturėtų. Ir tada kelias dienas su ja nesišnekėjo.
Laikas ėjo, mergaitės augo, tačiau lengviau nepasidarė. Atvirkščiai - buvo sunkiau. Dabar jos nuolat lakstė, tik spėk gaudyti, o Amelija darydavo visiškas nesąmones taip išvesdama iš kantrybės. Galiausiai Dori tapo apatiška viskam, o jos ir Alano santykiai pasidarė šalti. Jie kalbėdavosi tik apie mergaites, užmigdavo atsukę vienas kitam nugaras, visai neleisdavo laiko kartu. Aišku, kažkur eidavo su dukromis. Bet dabar jie buvo tiesiog dvynukių tėvai, o ne pora.
Ir Dori žinojo, kad tai ji dėl visko kalta, kad tai dėl jos jie stovi ant skyrybų slenksčio. O kaip kitaip, jeigu tamsiaplaukė nuolat save dėl visko graužė. Ji žinojo, kad Alanui tai nepatinka. Bet nieko negalėjo su savimi padaryt. Ir tada imdavo dar labiau save kaltinti. Alanas atitolo, bet tai ji dėl to kalta.
Dabar ji sėdėjo bibliotekoje. Sėdėjo ilgai. Norėjo, kad Alanas užmigtų. Ir tik tada grįš į kambarį. Vaikinas buvo pavargęs. Jie nesikalbėjo apie tai, bet Mendel matė, kad ši savaitė jam sunki. Žinojo, kad dabar jau ir jai tikrai buvo laikas ieškoti darbo. Bet nenorėjo nieko.
Kerai maloniai atvėrė vakarykštę žaizdelę. Ėmė tekėti kraujas. Nuplaudamas liūdesį. Visą savaitę Mendel tai darė. Kaip tada, paauglystėje. Nors neketino prie to grįžti.
Apie antrą valandą nakties ji jau buvo kambaryje ir atsigulė į lovą. Ir pati jautėsi pavargusi. Šiandien pavargo. Su Amelija susitvarkyti buvo sunku. Ji iš kažkur ištraukė magišką Alano guašą. Išterliojo viską. Įskaitant sienas. O per pietus Dori nepastebėjo, kaip bulvių košė atsidūrė ant grindų. Kai atsisuko, mergaitės krykštaudamos tą košę trypė, paskui ėmė lakstyti purvindamos viską aplink.
Dori užmigo. Visą savaitę kerais neįtikėtinai gerai maskavusi žaizdas dabar ji užmigo pamiršusi tai padaryti.
-
Jau daugiau taip nebeįmanoma. Visą šią savaitę Alanas suko galvoje ultimatumą. arba Dori eina pas psichologą, arba jie turės pagyventi atskirai. Tiesiog klaiku buvo matyti, kaip ji gyvena kažkokioje savęs ėdimo būsenoje. Siaubinga buvo ir tai, kad Alanas nežinojo kaip Dori iš ten pasišaukti. Kažkaip kol buvo paaugliai pavykdavo viską sutvarkyti, apkalbėti ir kažką keisti. O dabar ne. Su dukromis pasidarė atžarus. Kuo labiau jos augo, tuo labiau drąsėjo. Iš pradžių atrodė, kad bus smagu jas stebėti, kol buvo mažytės. Kažkada Alanui patikdavo grįžti namo pas Dori ir mergaites. O dabar užsibūdavo darbe ilgiau ir ilgiau. O jei grįždavo pasiimdavo seną savo šunį ir dingdavo į miškelį. Tėvas ir motina sakė, kad jis šitaip nuvarys save ir Dori į skyrybas. tą jis žinojo. Bet nebeįsivaizdavo kaip viską suklijuoti. Juk bandė kalbėtis, kažką veikti. Galbūt jie tiesiog nebegali kartu gyventi ir viskas.
Buvo naktis. Jis vartėsi lovoje. Dvynės pagaliau miegojo. O jis ne. Dori kažkur buvo išėjusi. Ir dabar Alanas jos neieškojo. Pamažu išvis liovėsi kalbėjęsi apie kažką, išskyrus buitinius reikalus ar mergaites. Tai, kad dabar juodu skyrė tokia bedugnė labai skaudino. Niršo ir ant savęs, kad nežino kaip viską sulopyti. Ir kad pamažu nustojo stengtis kažką daryti. Taip nebegalima. Mąstė. Su tokiomis mintimis užmigo.
Staiga pabudo. Nelabai kietai miegojo. Dori jau buvo grįžusi. Miegojo. Antklodė buvo nuslydusi. Alanas norėjo pataisyti, kad Dori nesušaltų ir tada pamatė žaizdeles ant jos rankų. Sugrįžo paauglystės prisiminimas. Alanas stvėrė lazdelę. Norėjo apžiūrėti žaizdeles šviesoje. Ir tikrai. Tikrai jos ten buvo. Vaikinas užkerėjo dukrų loveles, kad nepabustų nuo triukšmo.
- Dori, pabusk. - Bandė žadinti švelniai, paglostė plaukus, tai turbūt buvo pirma švelnumo apraiška per kelis mėnesius.
- Ką tu darai? Viskas. Dori, taip nebegalima daugiau. Aš tavęs prašau užsirašyti pas psichologą. Galim kartu eiti. Bet tai daugiau negali tęstis.
-
Dori sapnavo, jog Alanas ją paliko. Dažnai ji tai sapnuodavo, nes kartais ir atrodydavo, jog taip ir bus. Jis iš darbo grįždavo vėliau ir vėliau, o jei parsirasdavo laiku, vakarais neretai dingdavo. Ir ne, dabar jau jis tikrai neidavo pas Aurį. Auris juk turi savų problemų. Ką ten gali žinoti, gal Alanas susitikdavo su kokia nors Roberta. Nors širdyje Mendel žinojo, jog taip nėra. Bet kartais atrodydavo, jog būtų geriau, jei taip atsitiktų. Gal tada Alanas išdrįstų ją iš čia išspirti?
Įprastai mergina atsibusdavo nuo mergaičių čiauškėjimo arba rėkimo. Tačiau dabar ją prižadino Alanas. Tai buvo taip keista, neįprasta.
- Ar kažkas atsitiko? - pusiau miegodama paklausė ji.
Dori įjungė naktinę lempą. Apsidairė. Viskas atrodė ramu.
- Kas yra? Ar kažką susapnavai? Gerai, nueisiu. Kada nors, - kaip visada apatiškai atsakė ji. - O dabar eik miegoti. Ryt tau anksti į darbą.
Tada ji išjungė lempą, prisislinko prie lovos krašto ir susirangė į kamuoliuką. Už lango dar buvo tamsu, o šiuo metų laikotarpiu labai anksti švinta. Tai reiškė, kad Dori dar turi šiek tiek laiko iki kol pabus dukros.
-
- Dori, - Ar ji suprato, ką jis kalba? Kaip išvis galėjo nepastebėti. Kaip jis galėjo kartu gyvendamas nepamatyti merginos rankų? Kas aš per žmogus? o ji dar įsivaizduoja, kad yra blogesnė už mane? Tas vaizdas tarytum pažadino jį iš kažkokio abejingumo ar apatiškumo, į kurį buvo pastaruoju metu paniręs.
- Dori, tavo rankos. Tavo būsena. Taip negali toliau tęstis. Prašau tavęs darykim kažką dėl to. Dabar jau rimtai. Dori, aš atsiprašau. Aš atsiprašau, kad pasidariau toks abejingas. - Nerado kitokio žodžio sau apibudinti.
- Kai grįšiu rytoj iš darbo pasikalbėkim gerai? Grįšiu anksti. Nueisiu trumpam, perduosiu savo darbus kitiems ir grįšiu. Mums reikia kažką daryti gerai? - Taip. Jie rytoj pasikalbės būtinai. Jis nueis, pasakys, kad reikia atostogų. Ir grįš namo. Jie privalo visą tai išspręsti. Gal nereikėjo žadinti jos vidury nakties. Pagalvojo. Juk galėjo ryte viską pasakyti. Bet persigando, ir suvokė, kad jie jau ne tai, kad krenta į bedugnę. Jie jau jos dugne, jei taip įmanoma pasakyti.
Prisislinko artyn, norėjo apkabinti ją, priglausti. Užmigti taip, kaip miegodavo jie seniau. Nors juk ne taip ir seniai.
-
Dori galvojo, kad dabar juos apgaubs visiška tyla. Tačiau taip nebuvo. Alanas kalbėjo toliau. Ir tai, ką jis pasakė...
Mergina vėl įjungė švieselę. Pažvelgė į savo ranką. Pirma mintis buvo tokia, jog Alanas kažkokiu būdu panaikino kerus. Bet netrukus dvidešimtmetė prisiminė, jog ji kerų šį vakarą nepanaudojo.
Kaip jau buvo įprasta, viduje pajuto kaltę. Štai, Alanas ėmė atsiprašinėti. Už ką? Tai Dori viską griauna, jį skaudina, o jis atsiprašo. Ji turėtų atsiprašyti, o ne Alanas.
Dabar tamsiaplaukė jau buvo atsisukusi į Alaną. Ji žvelgė tai į savo ranką, tai į vaikiną. Jis prisislinko arčiau. Tai buvo nebeįprasta ir mergina net sutriko. Nieko nesakiusi nuėjo į vonią. Apsiplovė ranką, ją apsibintavo ir grįžo į lovą. Vėl išjungė šviesą.
Kurį laiką Dori tylėjo. Norėjo pulti atsiprašinėti, bet nutuokė, jog tai gali pabloginti situaciją. Ar Alanas norėjo viską taisyti? Tai neturi prasmės. Vis tiek nieko neišeis. Bet vis dėlto ji galiausiai atsakė:
- Gerai.
Šį kartą gulėjo arčiau Alano nei kiekvieną naktį pastaruoju metu. Paskęsti jo glėbyje nebūtų drįsusi, bet paėmė jį už rankos. Užmigo.
-
Mergina nuėjo į vonią. Alanas dabar jau tvirtai pasiryžo viską keisti iš esmės. Ji sugrįžo. Alanas svarstė apie tai ar apie viską reikia aiškinti tėvams. Nutarė, kad gal ne.
Sugrįžus Dori Įsivyravo tyla. Alanas galvojo kaip ją nutraukti, ką pasakyti. Kaip visada labiau mėgo piešti, o ne kalbėti.
- Puiku. Nueisim pas psichologą, pasikalbėsim. Mes tai pereisim. - Aš neleisiu daugiau tam tęstis. Pagalvojo. Dabar abu laikėsi už rankų. Iki tol, kol Dori užmigo. Kai suprato, kad ji miega paleido jos pirštus, prisiglaudė, apkabino. Nelabai valiojo tą naktį užmigti. Ir labai greitai atėjo rytas.
Alanas atsikėlė. Priėjo prie dukterų lovelės. Jos dar miegojo. Kaip visada Arielė perėjo miegoti pas sesę. Su meile nužvelgė dvi mergytes lovelėje. Susiglaudusias, dabar tokias panašias. Pagalvojo apie save ir Rolandą. Panoro tuojau pat pasakyti, kad nepyksta ant tėvo, kad jam atleido. To kažkodėl niekada ir nepasakė. Dabar kažkaip nebuvo taip paprasta niršti ant tėvo, kai pats susimovė ir dar kaip. Šiuo metu stūmė nuo savęs dukteris. Atitolo nuo Dori. Ne, daugiau jis nebenori taip gyventi. Grįš iš darbo, pasikalbės su Dori, paskui su tėvu. Pasijuto ramiau. Pataisė mažylių antklodėlę. Tada lazdele atsivarė vieną iš seniau pieštų paveikslų. Pakabino ant sienos kerais. Tai buvo jie su Dori ant hipogrifo. Senas prisiminimas kuris galbūt ją pralinksmins.
Nuo lentynos pasiėmė seniai pamirštus rašiūnus. Į saviškį užrašė.
Labas rytas. Greitai sugrįšiu. Parašyk kai pabusi. Ar šiaip bet kada. Iki.
Labai tave myliu.
Paliko Dori rašiūną ant savo pagalvės. Susiruošė ir išėjo į darbą. Deja, taip ir negrįžo iš jo tą dieną.
-
Merline, kada ji nustos žviegti, pagalvojo Dori. Ji ir vėl buvo pažadinta, tik šį kartą Amelijos, o ne Alano. Alanas jau buvo išėjęs į darbą, o Dori laukė dar viena suknista diena.
Tačiau Mendel širdyje vylėsi, kad ši diena bus kitokia. Juk vakar jie užmigo susikibę už rankų, o Alanas sakė, kad šiandien grįš anksti. Ir kad jie kažką darys dėl visko. Aišku, nereikėjo dėti į tai didelių vilčių. Dori vis tiek viską sumaus. Tačiau vis dėlto laukė grįžtančio Alano. Juolab, kad ant sienos kabėjo jų abiejų paveikslas, o ant pagalvės gulėjo rašiūnas su gražiais žodžiais. Tačiau tai privertė pajausti dar didesnę kaltę. Juk ką gi Dori padarė su savo rašiūnu?
Bet Alanas negrįžo. Aišku, ir Dori jam nieko nerašė. Tiesiog... Ir štai, jau vakaras, o Alano nebuvo namie. Tikriausiai jis nusprendė, jog neverta nieko daryti, nes juk Dori vis tiek nesugebės. Ir jis teisus. O gal vis dėlto reikėjo parašyti?
Prieš septintą valandą vakaro Mendel suprato, kad nebegali. Ji paliko mergaites su aukle ir atsiprašė, neva į tualetą. Iš tiesų dabar stovėjo vonios kambaryje, tačiau ji ten pjaustė savo ranką. Pasidarė taip siaubingai sunku. Šį kartą rankos ji visai negailėjo. Akimirkai išsigando, kad nebegalės sustoti, tad metė burtų lazdelę ant grindų. Aplink viskas buvo apsitaškę krauju. Paleidusi vandenį iš krano mergina apsitvarkė. Prie žaizdos prispaudė didelį gumulą vatos ir atsainiai rankomis apsuko bintu. Užsimetė chalatą, dabar pastoviai būdavo su juo. Visa susitaršiusi. Atrodydavo ne kaip.
Šią akimirką stovėjo kambaryje. Burtų lazdelė ir vėl buvo rankoje. Žiūrėjo į veidrodį ir matė, kaip apgailėtinai atrodo. Kaip Alanas išvis dar gali su ja būti? Miegoti vienoje lovoje? Ar įmanoma paleisti į save nužudymo užkeikimą? Apie tai bemąstant kažkas atskrido į kambarį. Ką? Tai buvo didelis paukštis. Gynėjas.
- Labas vakaras, Dori Mendel, - pasigirdo balsas, kuriame jautėsi nerimas, gailestis. - Labai gaila, bet turiu jums pranešti, kad ryte Alanui įgėlė iš narvo pasprukusi nuodingoji pelkinė fėjūnė. Atleiskite, kad pranešame tik dabar. Nebuvome tikri, ar Alanas išgyvens, neturėjome laiko pasiųsti gynėją į jūsų namus anksčiau. Pasirodo, Alanas yra labai alergiškas šiems nuodams, todėl dar labiau padidėjo pavojus gyvybei. Šiuo metu jis be sąmonės, veidas ištinęs, kvėpavimo takai pažeisti. Būklė yra kritinė, tačiau kerų pagalba išeina palaikyti kvėpavimo funkciją. Labai užjaučiame dėl nelaimės ir kviečiame atvykti į šv. Skutelio ligoninę.
Paukštis išskrido. Vaizdas susiliejo, o ausyse ėmė spengti. Pritrūko oro. Pati Dori turbūt visą tą laiką neįkvėpė, kol klausėsi, kas sakoma. Paukščiui išskridus ji ir toliau stovėjo be žado kažkurį laiką. Gal dešimt, gal dvidešimt sekundžių. Nebūtų galėjusi tiksliai pasakyti. O tada pripildė plaučius oro ir pasileido bėgti.
- Rolandai! ROLANDAI!!! - tiesiog klykė ji nesavu balsu, bėgdama laiptais žemyn. - ROLANDAI!
- Panele Dori, dėl Merlino meilės, kas atistiko? - prie laiptų išniro išsigandęs liokajus.
- Traukis iš čia, sumautas idiote! - nustūmė jį Mendel. - ROLANDAI! - ji kaip paklaikusi ėmė lakstyti po namus, varstyti visas duris.
-
Rolandas bibliotekoje ieškojo vieno sąrašo, kurį Elija pamiršo paimti ir kurį skubiai reikėjo jai išsiųsti. Žmona buvo išvykusi į Kopenhagą.
Staiga išgirdo, kad jį šaukia Dori. Ir dar tokiu balsu, kokio gyvenime nebuvo girdėjęs. Senkleris išvis nustebo, kad išgirdo ją. Čia sienos buvo storos. Jis skubiai atsikėlė nuo kėdės, užtrenkė rašomojo stalo stalčių ir išbėgo iš ten.
- Ponas Senkleris bibliotekoje panele. - Girdėjo liokajų.
Senkleris nubėgo pas Dori. Toji atrodė labai prastai. Jau kurį laiką Rolandas galvojo apie tai, kad jei taip ir toliau imsis sau žinomų metodų, nes švelnumu nieko nesigavo. Bent jau Elijai. Ir paguldys ją truputį į nervų skyrių. Jau buvo tiesiog neįmanoma. Ji varė save į kapus. O Alanas irgi darė nesąmones.
- Dori, aš čia. Kas yra?
-
Ir jis iš kažkur išdygo. Alano tėtis. Tą akimirką jų žvilgsniai susitiko. Dori į Rolandą žiūrėjo paklaikusi. Akimirkai apsiramino. Minčių gelmėse sušmėžavo Frederika, kurią Mendel matė tik nuotraukose. Galvoje šiuo metu nebuvo jokio nuoseklumo, bet kažkur kirbėjo klausimas, kaip Rolandui pranešti tokią žinią. O kitas klausimas, nuskambėjęs galvoje, tiesiog smogė į paširdžius visa jėga: ar Alanas mirs?
Apie tai pagalvojus Dori suspiegė kažką visiškai neaiškaus, apsiverkė. Ėmė padrikai kalbėti:
- Alanas. Atskrido paukštis. Fėjūnė. Įgėlė. Mums reikia eiti.
Ji priėjo prie Rolando, stipriai sugriebė jį už rankos ir jau norėjo perkelti juos oru. Tačiau kitoje rankoje nebuvo burtų lazdelės. Nebuvo jos ir chalato kišenėje.
- Tu! - pasitraukusi nuo Senklerio ji bedė pirštu į liokajų, kuris, išpūtęs akis, stovėjo kiek tolėliau. - Tai tu paėmei mane lazdelę! - pribėgusi prie liokajaus ėmė jį purtyti. - Atiduok! Atiduok! Mums reikia vykti!
-
Kažkas labai baisaus nutiko. Tai suprato iš Dori akių. O paskui ji pradėjo klykti kažką nerišlaus.
- Ką? Kas? Kur? - Pajuto, kaip kažkas viduje susigniaužia.
- Alanui kažkas įgėlė? - nežinojo kas ta fėjūnė.
- Kur mano sūnus? Ką tu žinai? - Ar jis ligoninėje?
- Panele mendel, jūs tikrai niekur tokia oru nesikelsit. - Emilis, liokajus suėmė ją tvirtai už rankų.
- Aš jus nuvešiu. Turim greitą automobilį ir...
- Aš pats vairuosiu.
- Tikrai nevairuosit pats. - Niekada seniau tarnai su juo nesiginčyjo. Bet bėgant laikui kai kas pasikeitė.
- Norit pakliūti į avariją? Kur važiuoti? - Dabar jau paklausė Dori.
- Ar Alanas tau parašė? Dori koks paukštis? - Paklausė Rolandas. Juk Alano gynėjas gulbė. Juk matyt nieko tokio nenutiko. Ji tik perdeda. Juk taip?
-
- Paleisk mane, tu asile! - rėkė Dori laisvindamasi iš Emilio rankų.
Rolandas ėmė klausinėti, ar Alanui kažkas įgėlė. Ir kur jis yra. Dori buvo per sunku atsakyti į klausimus, ir, juolab, nuosekliai ką nors papasakoti. Ji vis dar buvo paklaikusi, dabar dairėsi burtų lazdelės. Pamatė įrankį ant laiptų, greitai pasiėmė.
- Nežinau! - suriko Rolandui. - Nežinau, po velnių, koks ten buvo paukštis! Mažas, kvailas paukštis! Kažkieno gynėjas! Jis pasakė, kad Alano būklė kritinė, kad jam palaikoma kvėpavimo funkcija, aš nežinau! - šaukė apsipylusi ašaromis.
Abu vyrai kalbėjo nesąmones. Nebuvo laiko važiavimui. Jie turėjo čia ir dabar atsidurti ligoninėje. Aišku, įprastoje situacijoje Dori nebūtų drįsusi šitaip kalbėti su Alano tėčiu, bet dabar jam išrėkė:
- Nebūk kvailys ir stovėk ramiai!
Mergina ir vėl sugriebė Rolandui už rankos, o tada pasigirdo pokštelėjimas ir jie abu pradingo.
-
Dori užmigdė mergaites ir kurį laiką gulėjo lovoje. Kai laikrodis rodė apie pirmą valandą nakties, ji pasiėmė tą mobilią auklę, kurios šiaip nenaudodavo, ir nusileido laiptais į apačią. Nuėjo į virtuvę. Ji negalėjo užmigti. Tai padaryti būdavo be galo sunku, kai Alanas ligoninėje.
Dabar Mendel suprato, kaip stipriai jį myli. Be galo, be krašto. Nors gal suprato ir anksčiau? Tačiau kažkas pasikeitė. Kas? Galbūt tai, jog diena Hogvartse, kieme, dabar atrodė tarsi visai nereikšmingas dalykas. Vaikino būklė jau stabilizavosi, tačiau gydymas, regis, išties bus labai ilgas. Tamsiaplaukei būdavo neramu. O jei kas nors atsitiks? O jei pablogės? Ji ištisai galvodavo apie Alaną. Norėjo, kad jis kuo greičiau grįžtų į namus ir tada mergina galės jį slaugyti.
Mendel ėmė varstyti spinteles. Dienomis beveik nevalgydavo, nes nejuto noro. Kartais išalkdavo naktį. Bet dabar niekas akies nepatraukė. Kol ji nepamatė ugninės butelio. Lyg darydama kokį nusikaltimą jį įsipylė ugninės tiesiog į stiklinę. O butelį padėjo po stalu. Atsisėdo ir gurkštelėjo. Buvo velniškai bjauru. Bet po to gurkštelėjo dar, dar ir dar, kol galiausiai kažkas trinktelėjo galvon. Jaunoji mama giliai įkvėpė, pasidėjo ant stalo rankas, o galvą - ant rankų. Žiūrėjo į tolį galvodama apie viską ir tuo pačiu apie nieką.
-
Rolandas naktį atėjo virtuvėn. Nes reikėjo kavos. Turėjo problemų ir negalėjo užmigti. Žiauriai susiriejo su Rabastanu lestreindžu. Ir viskas per tą asilą Augustiną. Rolandas ir Milano tėvas turėjo bendrų reikalų. Prekiavo juvelyriniais dirbiniais. Juos tiekė Rabastano žmona. Paryžiuje ji turėjo savo dirbtuves. Pati aišku nieko nedarė. Jai tiesiog dirbo žmonės. Talentingi meistrai gaminantys labai brangius papuošalus. Rolandas ir Augustinas gal ir dar kas nors rūpinosi papuošalų sklaida. Juk Augustinas irgi gyveno Prancūzijoje. O Rolandas Londone. Jie pasirūpindavo, kad juvelyrinėse parduotuvėse atsidurtų tie papuošalai. Paskui dalindavosi pelną. Ir Rabastanas jam parašė labai piktą laišką. Dingo šviežia žiedų, grandinėlių, apyrankių partija. Kuria turėjo pasirūpinti Augustinas. Ir jo brolelis dingo. Išnyko su visais papuošalais. Gal sumanė vienas pasisavinti pelną. Ir dabar Rabastanas liejo pyktį ant Rolando. Pyktis su Lestreindžu nenorėjo. Rytoj turės su juo susitikti ir aiškintis. Planavo iškasti Augustiną kad ir iš po žemių ir sutvarkyti tą reikalą. Vagystė. Šlykštus reikalas. Nejau dabar jo giminė bus siejama su vagystėmis? Klaiku.
Atėjęs virtuvėn rado ten Dori. Dar vienas galvos skausmas.
- Kodėl nemiegi? - Paklausė. Prisėdo prie stalo ir netyčia kažką paspyrė. Daiktas parvirto ir suskambėjo į grindis. Rolandas pasilenkė ir ištraukė iš po stalo butelį ugninės.
- Geri? Nuostabu. - Patėškė tą butelį ant stalo, šalia jau stovinčios stiklinės.
- Mūsų šeimoje jau klostosi įprotis malšinti liūdesi alkoholiu kaip matau.
-
Šią akimirką Dori pasijuto pakankamai atsipalaidavusi. Gal tiesiog bandyti eiti miegoti? Ji ketino pas Alaną ryt nuvykti anksčiau. Iš pat ryto. Pasiimti ir mergaites.
Visai netikėtai Mendel svarstymus pertraukė į virtuvę įžengęs Rolandas. Dori jam atsakė klausimu į klausimą:
- O jūs? Kodėl nemiegate?
Staiga įvyko dar kai kas netikėto. Alano tėtis paspyrė po stalu esantį butelį. Tamsiaplaukė mintyse susikeikė.
- Čia ne mano, - pasakė Dori. - Aš atėjau tik vandens, - mostelėjo į stiklinę. - Matyt, kažkas iš tarnų taip smaginasi, - kalbėjo. - O kas čia dar geria? Iš mūsų šeimos, - pasigirdo menka pašaipa. - Laikote mane šeima? - dabar jau rimtai paklausė.
Iš kalbos buvo galima suprasti, jog Dori kaukštelėjusi. Balsas skambėjo šiek tiek kitaip. Gyvenant tokioje įtampoje ir beveik nieko nevalgant tikrai daug nereikėjo.
- Bet jei norit, jums įpilsiu.
Ji mostelėjo burtų lazdele ir pradėjo skraidinti ugninei skirtą stikliuką stalo link. Tik kad šis vidury kelionės nukrito ant grindų ir sudužo.
- Oi, - tarstelėjo.
-
- Neturiu laiko miegoti. - Atsakė. Aiškinti apie tas nesąmones nei norėjo, nei buvo kokios prasmės.
- O, nejaugi? - Paklausė, balse skambėjo ironiška gaidelė. - O taip. Tarnai pagėrė, paslėpė buteliuką po stalu ir nuvarė miegoti. Kur gi ne.
Per gerai Rolandas pažinojo tuos žmones ir žinojo, kad jie taip net nedarytų.
- Oi, yra pas mus ir mėgstančių taurelę pakilnoti. Ir vaikučius pamesti. Ir dar tokių, kuriuos kai surasiu nudėsiu. Dar turime slapukų, kurie niekada nieko nepapasakos žmoniškai. Dar tokių, kurie sugebėjo šimtą metų nekreipti į visą tai dėmesio. O dar žinai kokių yra Dori? Dar tokių, kurie mėgsta žalotis. Pati įvairovė ta mūsų šeimyna. - Jis piktai sutaisė stikliuką. Ir kerais patėškė jį atgal ant lentynos. Deja per stipriai ir stiklas sudužo iš naujo.
- Jau sakiau seniau ir nekartosiu antrą kartą. Esi viena iš mūsų. Bet man dabar kitkas būtų labai įdomu. Hileris, kuris tvarstė tau ranką man papasakojo apie tavo polinkius. Pasakė iš kur ta žaizda tau ant rankos. Ką tai reiškia norėčiau žinoti. Ką sau galvoji, kad taip darai? - Butelį ugninės išpylė į kriauklę ir išmetė.
-
- Jūs čia apie Amyrą? Palikit tą girtuoklį ramybėj. Auris tuo vaiku tikrai gerai pasirūpins.
Stikliukas buvo sutvarkytas, bet ir vėl sudužo. Šį kartą nuo per stipraus patalpinimo lentynoje. Ar Rolandas nervuojasi?
- Aš nesižaloju, - pasakė mergina.
Ugninė buvo išpilta į kriauklę. Tai suerzino merginą. Ne tai, jog šito butelio turinio neliko. O tai, kad Rolandas tokiu būdu... moralizuoja? Vadovauja? Ne, jis tikrai neturi teisės Mendel aiškinti. Alkoholio ji gal ir nebenorėjo, bet dabar iš principo maktelėjo visą turinį, kuris buvo likęs stiklinėje. Baisiausiai susiraukė, buvo šlykštu ir labai degino gerklę.
Tada atsistojo, atsidariusi spintelę ištraukė iš jos ten esantį butelį vyno, prisipylė pilną stiklinę, keliais gurkšniais išgėrė ir ją, nes nutuokė, kad Alano tėvas gali ir su vynu padaryti tą patį, ką ir su ugnine. Netrukus vėl pripildė stiklinę, bet dabar jau negėrė, nes turbūt būtų apsivėmusi. Alkoholio poveikis buvo išties greitas. Mendel atsisėdo, o galva sukosi. Ji ėmė nei iš šio, nei iš to juoktis, paskui surimtėjo ir prabilo:
- Jei norėsiu, tai ir gersiu. Ką norėsiu, tą ir darysiu. Ne to suknisto hilerio reikalas, ką darau ir ko ne! - suriko ir trinktelėjo kumščiu į stalą. - Nieko jis neišmano, asilas kažkoks, už mane jaunesnis. Neturiu aš jokių polinkių, - dabar jau ramiai tarė, bet akyse ėmė kauptis ašaros. - Tai kas geriau, pasipjaustyti ar išgerti? Ir nesiūlykit tų jokių psichologų, aš neisiu pas juos. Aš daugiau taip nedarysiu. Dariau taip paauglystėje, o paskui taip išėjo, kad... kad ir vėl pradėjau. Bet viskas. Tikrai taip nebedarysiu.
Ji atsiraitojo rankovę ir parodė jau nebe šviežią žaizdą.
- Matot? Naujų nėra. Ir išvis. Koks skirtumas? Dabar svarbiausia Alanas.
Tamsiaplaukė žagtelėjo. Atsiskraidino kažkokio kumpio ir duonos, burtais ėmė pjaustyti maistą. Riekės buvo labai nelygios.
- Tikiuosi, Elijai nesakėt. Ir tarnams, žinoma, - kimšdama tarė.
-
Kalbėjo tada aišku ne vien apie Amyrą. Kalbėjo apie juos visus, net patį save.
- Amyras yra mano brolis, kuriam turėjo priklausyti ir teisė į dvarą ir teisė tvarkyti šeimos reikalus. Gaila, kad jo čia nėra. Turiu omeny gaila, kad jo čia nėra tokio, koks buvo. Gal susikalbėtų su tavim, nes darai nesąmones. Auris pasirūpins vaiku. Žinau. Bet juo irgi reikia pasirūpinti. Prisiminkim faktą, kad yra dar kiti. Kiek jų ten yra? Ta violetinplaukė, mačiau ją ministerijoje. Ir tas kitas berniukas. Apie jį pasakojo Alanas. O aš nieko nežinau. Nežinau, kad yra dar ir jaunesnis broliukas. Kada tai sužinojai? Seniai? - Niršo Senkleris.
- Ne, nesižaloji. Tik šiaip toks pomėgis pasipjaustyti ranką Taip? Tu nežaisk šitų žaidimų, aš tau sakau rimtai. Nes iškviesiu ne psichologą į namus, kaip aną kartą, o išrūpinsiu tau ramią vietą pailsėti kuriam laikui. - Žiūrint ką Dori išdarinėjo toliau tik didesnis noras kilo suorganizuoti jai kokią ramią palatą, kurioje gal prikeltų jos sveiką protą. Kai mergina pasičiupo dar vieną butelį. Rolandas atvėrė tą spintelę ir pradangino visus likusius butelius. Ten buvo dar ir labai brangių gėrimų.
-Viskas. Nuo dabar namie sausas įstatymas. - Niūriai pasakė ir pradangino pilną stiklinę ir vyno likutį butelyje.
- Niekas nėra geriau. Nei pjaustymasis, nei gerimas. Deja, tas hileris išmano bent jau apie sveikatą tikrai. Kas tau iš to? Kam reikia tai daryti? Kam reikia save sužeisti? Paauglystėje irgi taip darei? Kodėl? Nejaugi niekas iš mokyklos nežinojo? O Alanas žinojo? Ar dabar spėjo pamatyti? - Pagaliau Senkleris vėl klestelėjo ant kėdės. Aiškiai matė tą žaizdą.
- Siaubinga. Aš tave patikrinsiu dar kada supratai? Aš rimtai tau sakau. Taip. Svarbu, aišku svarbu Alano padėtis rimta. Bet aš nesiruošiu šito praleisti pro pirštus. Ne, nesakiau dar. Bent jau kol kas. - Ji pradėjo valgyti. Na, gal bent prablaivės kiek ir rytoj nebus taip bloga.
-
- Ką? Amyras? Susikalbėtų su manimi? Jau tik nereikia! Tas senis visiškas kvailys, jis buvo čia atėjęs per Velykų šventę tada dvare, reikalavo Aurio adreso. Fui, ir radot su kuo mane lyginti, - užsiraukė. - Ta violetinplaukė yra mano draugė, Erka. Aišku, šiuo metu tai nebendraujame, nes aš apsikarsčiusi dvimečiais vaikais, - prunkštelėjo. - Šiaip ji ne iš kelmo spirta. O to kito vaiko, Eion, tai nepažįstu. Apie Timotį... seniai žinau. Maždaug nuo tada, kai jis pas Aurį atsirado. O nuo ko priklauso, kas gyvena dvare? - paklausė Dori. - Kodėl gyvenat jūs su šeima, o ne Amyras ar Augustinas?
Galva sukosi vis stipriau ir stipriau.
- Ką, įkišit mane į beprotnamį? - vaipėsi. - Ei. Ten buvo tas brangus konjakas. Aš ką, nieko maktelt negaliu? - Mendel pradėjo kvatotis. - Šiaip jau, jei ką, aš esu suaugusi moteris. Ką noriu, tą darau. Bet jeigu nepatinka, galiu išsikraustyti, - surimtėjo ir tai sakydama aukštai iškėlė galvą.
Emocijos keitėsi labai greitai. Dabar akys ir vėl priplūdo ašarų, bet ji laikėsi. Kimšo tą kumpį su duona ir nepravirko.
- Nes lengviau, - kramtydama atsakė. - Su fiziniu skausmu emocinis skausmas apmažėja. Dariau. Todėl, kad... kad man trūko tėvų. Nes aš... - ji atsiduso. - Visi turi kažkokius artimuosius. O aš ką? Nieko. Jei ne jūs, jau tikrai kažkur būčiau nusibaigusi. Žinojo tas Alanas, jis...
Mergina užsikirto. Ne, ji nenorėjo pasakoti raudonplaukio tėčiui apie tai, kaip kambaryje iki pareikalavimo Alanas tai užčiuopė. Apie tai, kaip jis pamatė čia, jų kambaryje, ką ji ir vėl sau pasidarė.
- Aš tikrai taip nebedarysiu. Nes bijau, kad vieną kartą galiu ir nesustoti, - pastarąjį sakinį pridūrė tik sau mintyse. - Ar mes turim marinuotų agurkėlių?! - ji šoktelėjo iš vietos, susirado jų stiklainį ir grįžo prie stalo.
Valgė pilna burna, tai šią akimirką buvo skaniausias maistas pasaulyje.
- Imkit ir jūs, - ėmė grūsti kumpį Rolandui vos ne į veidą. - Tai ir nesakykit. Elijai. Ir tarnams. Nereikia žinoti jiems. Nei apie... apie... - ji pažvelgė į ranką, bet sakinys taip ir liko neužbaigtas. - Nei apie šitą, - pamosavo tuščia stikline. - Negaliu patikėti, kad Alanas man nepapasakojo, jog jūs jam taip pasakėt, - tarė.
Ji turėjo omeny tai, ką išgirdo tada ligoninėje iš Rolando lūpų. Apie Alaną ir Frederiką. Nežinojo, supras Rolandas ar ne, ką Dori turi omenyje. Nepagalvojo apie tai, jog gali įskaudinti Alano tėtį tokiomis kalbomis, o gal ir supykdyti. Tačiau dabar jau Mendel liežuvis ir smegenys veikė beveik atskirai.
-
- Ką? Amis buvo dvare per tą šventę? O kaip išėjo? Kaip jūs jo atsikratėt? - Štai tau kad nori. Kas dieną, vis naujiena. Kodėl aš niekada nieko nežinau? - Tu nepažįsti Amyro. Aš turiu omeny tokio, koks buvo seniau, prieš Aurelijos mirtį. Nekalbu apie dabartį. O jei susitiktum jį tokį, koks buvo, tikrai jis su tavim susišnekėtų. Viskas būtų kitaip. - Kas būtų išties? Neabejojo, kad per šią krizę brolis sėdėtų čia tikrai taip. Ir žinotų ką daryti.
- O kodėl tau neišėjus su ta Erka prasiblaškyti? Juk tu neturi visada tupėti namie. Tai mat kaip. Visada žinojai apie Timotį. Ir kodėl jums nešovė į galvą pasakyti man arba Elijai šio nuostabaus dalyko? Auris juk gyvena su tuo vaiku mokykloje taip? Aš nesuprantu kodėl taip turėtų būti. Jis gali gyventi namuose, o ne mokykloje. - Žinojo ką užsikrautų ant galvos. Bet juk galėtų tuo vaiku pasirūpinti. Nuvestų kur reikėtų. Bet jau dabar tai aišku kažin ar būtų geras planas jį iškraustyti iš Aurio namų ar mokyklos. Kita vertus... Kažkada absoliučiai nekreipė dėmesio į Aurį vaiką. Gerai, žinojo kodėl jis nieko nepasakojo. Bet... O ar tikrai jis turėtų kantrybės tiek tampytis su tuo vaiku?
- Dvare gali gyventi kad ir visi Senkleriai. Augustinas tiesiog gyvena su žmona Prancūzijoje. Amyras... Na, jis tai gyveno dvare. Bet dažnai dingdavo. O kai dar buvo normalus, kai dar buvo kitoks pats išsikraustė su Aurelija į tą namą pamiškėje. Jiems ten patiko. O šiaip. Tiesiog mano tėvas buvo vyriausias sūnus šeimoje. Todėl tai reiškė, kad jo vaikai kažkuris iš jų, turėtų būti vyriausias turės perimti dvarą, šeimos reikalus ir panašiai. Tai turėjo daryti Amyras. Tėvas niekada nenorėjo nieko perleisti Augustinui. Bet Amyras apsipyko su tėvu. Jam nepatiko, kad jis išsikraustė, kad panorėjo savo gyvenimą atiduoti savo šeimai, nepatiko tai, kad Amyras norėjo rūpintis žirgynu. Na, o kai jis ėmė gerti... Pati supranti. Taigi tėvas viską perdavė man. Bet vis tiek dvare gali gyventi visa giminė. - Kam reikės viską perleisti, kai pats pasens, kai mirs. Alanui pagal taisykles. Bet jis nenorėtų visko perimti. O Rolandas dabar nenorėjo visko užkrauti. Auriui? Auris nenori nei vieno iš jų matyti. Alfredas toks kaip jo tėvas. Gal Dominykui? Tas kiek normalesnis. Yra dabar jau Timotis, kuris užaugs. Bet kas su juo bus neaišku. Yra dvynukės, kurios irgi užaugs. Apie tai susimąstė pirmą kartą. Aš dar jaunas. Kodėl turėčiau apie tai galvoti? Bet juk jaunystė ne rodiklis. Ar jau susiruošei mirti? Po Alano nutikimo nuotaikos tikrai buvo nekokios ir Rolandui atrodė, kad gyvenime visko gali būti.
- Absieisi be konjako. O taip suaugusi, bet neatrodo. Kas išvis ką sakė apie išsikraustymą? Niekada to net nesakiau. Nenorėčiau tavęs uždaryti toje įstaigoje. Visai ne, todėl verčiau susiimk. - Paskui Dori kalbėjo toliau ir kalbėjo. Vėlgi jie su Elija eilinį kartą nieko nepastebėjo jai esant paauglei. Ne, nei vienas iš jų nebuvo tinkami auginti vaikams.
- O kodėl su emocijomis negalėtum bandyti tvarkytis pasipasakodama kažkam? Juk yra draugai, mokytojai. Galų gale mes tuo tarpu irgi buvome. Juk šitaip tik save žaloji. O jeigu kada nors nukraujuotum? Jeigu per gyliai įpjautum ir nebegalėtum nieko pakeisti. Ar supranti, kad tada jau kelio nebūtų atgal? Tavo gyvenimas tiesiog nutrūktų, tau net nespėjus juo pasidžiaugti. - Liūdnas tai buvo reikalas. Bet Dori nuotaika regis vėl pasikeitė. Rolandas paėmė maistą iš jos, pradėjo valgyti.
- Gerai, gerai. Nepasakosiu. Nebent duosi man tam dingstį. - Tada ji dar kai ką pasakė.
- Apie ką tu čia? - Norėjosi pasitikslinti.
Tuomet, visai ne laiku į namus įsklendė Rabastano gynėjas ir piktu tonu pasakė.
- Labai žavinga Rolandai, tavo brolis man pasakė, kad tai tu sugalvojai pasisavinti tuos juvelyrinius dirbinius. Tu manai, kad su manimi taip gali žaisti? Maniau tu protingesnis. Augustinas ką tik atsiuntė man laišką, kad iš pradžių su tavimi sutiko, bet paskui apsigalvojo. Jis rašė, kad turi dalį papuošalų ir perduos man rytoj. O tu turi didžiąją tų daiktų pusę. Aš tau duodu laiko iki rytojaus vidurdienio. Jeigu negražinsi mano daiktų, pasigailėsi. Manau nereikia nei sakyti, kad daugiau nenoriu su jumis turėti jokių sandėrių. - Gynėjas ištirpo. Rolandas truputį pasėdėjo tyloje.
- Eik tu velniop Rabastanai. - Tyliai tarstelėjo. Tai mat kaip... Matyt Augustinas kerštauja dėl to kas buvo, kai netyčia susitiko su Timočiu ir Auriu. Greičiausiai sugalvojo jį sukiršinti su žmonėmis. Tegul. Paliks tai rytojui. Šiandien nei nesiruošė aiškintis su Lestreindžu.
- Na, tai ko ten klausei? Apie ką ten kalbėjai?
-
- Amis, - prunkštelėjo Dori. Šitas trumpinys kažkodėl merginai pasirodė labai juokingas. - Tik jau nesugalvokit Amelijos vadinti Ame. Ir taip jau gana to, jog abiejų vardai iš A raidės, kvailos tradicijos. Dar Augustinas su savo superstom vestuvėm, - Mendel pavartė akis. - Ai, Amis, - ironiškai vardo trumpinį ištarė Dori, - kažkur įkrito. Alanas sakė, jog dvaro burtai. Oi, o mes su Alanu kartu užmigom, - ėmė juoktis.
Nors tamsiaplaukė daugiau ir nebegėrė, bet alkoholio poveikis tik stiprėjo.
- Pamenat, kaip Elija pyko? Taip, dabar aš suprantu, - Dori mostelėjo į mobilią auklę. - Bet mes tada tikrai tik miegojom. Beveik, - ji ėmė kvatotis. - O šiaip, Juzefas mums irgi neleido miegot vienoj palapinėj, - ėmė pliurpti nepagalvodama, jog Rolandas šitų dalykų nežino ir jam išvis jų nereikia žinoti. - O mums kiek buvo? Gal trylika. O po tų kvidičo rungtynių Alanas miegodavo kambaryje iki pareikalavimo. Ir aš kartais ateidavau. Bet tikrai nieko nebuvo. Išvis, jam tas laikotarpis buvo sudėtingas. Suknisti grifai, - susiraukė.
Po to Dori visai surimtėjo. Galvojo apie Amyrą.
- Apie Amyrą žinau tiek, kad jis daužydavo Aurį, o paskui Timotį. Ir daugiau man žinoti nereikia. Dėl Erkos... - jau švelniau tarė. - Nežinau, ar dabar rastume bendrų temų. Tiesiog... Na, visos mano draugės gyvena kitaip. Ir išvis. Nežinau, ar to norėčiau. Nereikia man.
Ji iš tiesų nejautė noro eiti prasiblaškyti su draugėmis. Geresnė kompanija atrodė tiesiog Alanas arba net Juzefas su savo šeima.
- Taigi Auris prašė nesakyti dėl Timočio, - ir toliau nesuvokdama, kad nelaiko liežuvio už dantų, šnekėjo Mendel. - Kas ten galėjo žinoti, kaip gi Senklerių aukštuomenė sureaguos, - prunkštelėjo. Nors Auris nieko nesakė apie jokią Senklerių aukštuomenę. Čia jau buvo Dori mintys. - Dar vienas vaikas čia? - apstulbo Dori. - A jums dviejų negana? Aš trečio tikrai neauginsiu, - pradėjo raukytis. - O šiaip, praleisti vaikystę Hogvartse, ak, ar ne svajonė? Auris sakė, jog tam vaikiui patinka magija.
Toliau Dori įdėmiai klausėsi to, ką Rolandas pasakojo apie Senklerius. Po to tarė:
- Bet kodėl tada Amyras neateina čia gyventi? Kodėl norėjo pagalbos iš Aurio, jeigu gali gyventi šitam dvare?
Aišku, merginą ir šiurpas nukratė pagalvojus, jog tas girtuoklis, tas smurtautojas čia gyventų.
- Tik nesugalvokit pakviest, - prunkštelėjo. - Ar tiesa, kad Elija jus buvo pakvietusi į dvikovą? Kaip jūs susidraugavot? Ji tokia gera, o jūs... - jaunoji mama vėl juokėsi. - Ir jūs geras. Tik parūgęs kartais, va, konjako neduoda. Bet šiaip iš brolių trijulės tikrai normaliausias, - balsas nuskambėjo nuoširdžiai. - Susiimsiu, susiimsiu, - vaipydamasi pasakė.
Bet netrukus vėl surimtėjo. Taip, juk iš tiesų įmanoma nukraujuoti. Ji nepamiršo to karto, kai išsigandusi numetė burtų lazdelę. Ir būtent tą vakarą, kuomet Alanui atsitiko nelaimė. O jeigu ji būtų pasidariusi sau galą? Tuomet Rolandas galbūt nebūtų suradęs tos moters, kuri pasiūlė tą eliksyrą. Galbūt tądien dvynukės būtų netekusios abiejų tėvų. Dori nukratė šiurpas. Norėjosi tokias mintis vyti šalin.
- Apie nieką, - tarė.
Kažkur giliai suveikė protas. Nereikia Rolandui to priminti. Apie Frederiką ir Alaną. Apie tai, ką jis pasakė sūnui. O paskui Mendel išpūtė akis.
- Koks skirtumas, ko klausiau. Geriau pasakykit, kas, vardan išrinktojo Poterio, čia buvo? Kas tas Rabastanas? Jūs ką, vogėt? - nėgalėjo patikėti tuo Dori.
-
- Nesijaudink, Amelija jau yra Meli ir liks per amžius. O Augustino norai šiuose namuose niekam nerūpi. Kuo tau netinka A raidė? O, tai gerai. Nuleidot jį su grindimis. Taip, šitaip galima. Keista, kad jis ramiai paskui išėjo. Taip. Prisimenu tą nakvynę ne savo kambaryje. - Gal tada reikėjo griežčiau į viską reaguoti. - Ką reiškia beveik? Juzefas? Koks Juzefas? Levinsas? Kada judu buvot su Juzefu palapinėje? Ko gi aš dar nežinau? Nors tiesą sakant manęs tai nebestebina. - Kuo toliau, tuo dar daugiau keistybių išgirdo. - Kokių kvidičo rungtynių? Alanas miegojo ne savo kambaryje? O kodėl? Kiek laiko? Ir kada tai išvis vyko? Kokie Grifai? Pala, ten tas Erikas taip? Kažką apie tai girdėjau. - Šitame nežinios pelkyne jam visai būtų pravertusi taurė gero vyno. Bet visas alkoholis buvo išgarintas iš dvaro.
- Taip. Bet Amyras turėjo ir kitą gyvenimo tarpsnį. Ne vien šį. - Liūdnai pasakė. Pragariškai trūko brolio. Visus tuos metus. Tik seniau apie tai negalvojo. Seniau apie nieką negalvojo, tik apie save patį.
- Bet tu dar visai jauna. Paskui liūdėsi, kad taip manei. Juk tu gali išeiti. Yra auklė, arba mes. Juk turi sau irgi skirti laiko. Kaip paskui jausiesi? Pyksi ant vaikų, kad jie atėmė iš tavęs tą laiką. - Jam visai nepatiko. Atrodė, kad Dori taip susigadins sau gyvenimą.
- O... Taip žinoma. O didžioji aukštuomenė reagavo puikiai. Ar tu žinai kas buvo? Vaikas supainiojo Augustiną su savo tėvu. Buvo siaubinga. Tada mes susiriejom su tuo mulkiu. Bet ką aš čia... Ne man jam aiškinti. - Atsiduso. Baisiausia, kad galimai jeigu ne Frederikos netektis, gyventų savo senajame pasaulyje.
- Kas tau sakė, kad tau reiktų juo rūpintis? Turi savo dukras, joms ir skirk dėmesį. Bet aš nieko nesakau. Timočio nejudinsiu. Svajonė gyvent mokykloj... Kur gi ne... Jis nori pas tėtį. Tu jį matei? Matei tą berniuką? Žinai ką jis pasakė Augustinui? Pasakė kažkaip taip. Aš neverksiu ir dirbsiu. Ir prašė, kad tėvas leistų jam grįžti namo. Ar tokiam berniukui vieta mokykloje? O Auris ar spėja juo rūpintis ir dirbti? Gal dar spėja. Bet jis išprotės tokiais tempais. - Balsas vis labiau kilo. Prisiminimais nuklydo į akimirką, kai Auris vienu momentu, kai jis buvo užėjęs aplankyti Amyro po Aurelijos mirties prašė Rolando pasilikti. O Rolandas nepasiliko. Išėjo. Jau tada Auris atrodė blogai, mikčiojo. Rolandas prisiminė jo akis, dideles, pilnas nebylaus siaubo. Amyras irgi buvo kažkoks keistas. O jis išėjo. Išėjo ir leido tam tęstis.
- Nežinau. Manė, kad jį išmesiu. Tada gal taip ir būčiau padaręs. Nežinau. O gal jam patinka nervinti Aurį? Aš nežinau kas jam yra. Nesijaudink, aš nesiruošiu to daryti. Nors planuoju jį surasti. Man reikia su juo apie kai ką pakalbėti. - O tada, kaip perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo dar vienas klausimas.
- Buvo. Seniai tai vyko. Iš kur tu tai žinai? Mes su Elija tada mirtinai susikibome. Kaip susidraugavom... Ilga istorija ir aš dabar jos nepasakosiu. Konjako. Tai kad jau tu ir be konjako visai nusimiglinai. - Ak, laukė rytojaus. Labai buvo įdomu kokia Dori atkeliaus prie pusryčių stalo, juk prisimins šį pokalbį ir ko prikalbėjo per jį.
- Labai ačiū. Labai džiaugiuosi, kad esu geriausiai vertinamas iš visos trijulės. - Nusivaipė. - Žiūrėk man. Nes aš tikrai tave patikrinsiu. - Visai ne laiku tas Rabastanas atkerėplino savo gynėją. Visai nesveikas. Rimtai tiki tais paistalais?
- Juk norėjai kažko klausti. O koks skirtumas. Čia Augustinas kariauja su manim, nes susipykom kaip jau sakiau. Aišku neėmiau aš tų papuošalų. Rabastanas yra Milano Lestreindžo tėvas. Vaidina matai kažką. Duoda jis man laiko iki vidurdienio. Aš jam nusiųsiu kokio hilerio adresą, kad jam apšviestų smegenis. Negaliu patikėt, kad tiki, jog aš paėmiau juvelyrinius dirbinius, kuriais prekiaujame. Lyg neturėčiau ką veikti...
-
- Neliks, - piktai tarė. - Jos vardas Amelija. O Arielė yra Arielė, ne Lielė, kaip dabar sako Amelija.
Dori negalėjo pakęsti tų vardų iškraipymų.
- Negi norėtumėte, kad pradėčiau jus vadinti, pavyzdžiui, Rolka? - dabar jau merginai vėl pasidarė labai juokinga, ji ėmė kvatotis. - Tiek to tą A raidę. O jau ką reiškia beveik, paliksiu paslapty, - Mendel ėmė dar labiau kvatotis ir išraudo.
Iš tiesų jie tikrai nieko blogo nedarė. Tik bučiavosi. Bet dabar jau tamsiaplaukei pasidarė išvis gėda, kad prakalbo apie tokius dalykus.
- Taip, Levinsas. Aš jį pažįstu nuo seniai, nes jis darė nesąmones, pakišo man ir mano draugei kažkokį savo siekėją, žodžiu... Ilga labai istorija, bet aš prie jo prilipau ir mes susidraugavom, tai jis nupirkdavo visokių saldumynų ir panašiai ir keliavom su juo stovyklauti. Alanas kažką jums pamelavo apie nakvojimą, nežinau tiksliai, neprisimenu, šiaip, jei ką, nieko nežinot, - Dori toliau juokėsi. - O Juzefui įsisegė erkė, kaip jis išsigando, bet Alanas ištraukė.
Dori nuotaikos keitėsi labai greitai. Ji tai kvatodavosi, tai surimtėdavo. Štai, dabar ir vėl atrodė labai rimta.
- Nepasakosiu, - tarė. - Kai Alanas pasveiks, jei norės, papasakos pats. Tiesiog negaliu to pasakoti. Suprantant, jausčiausi taip, lyg įduočiau jį. Bet čia irgi aš iš dalies kalta... Nes mes kovojome. Na, kvidičas. Rungtynės. Alanas sugavo mano burtų lazdelę ir paskui mes... - ji užsikirto. Nenorėjo pasakoti apie tą bučiavimąsi, jau ir taip pripliurpė apie Velykas. - Žodžiu, grifai jį ėmė laikyti išdaviku... Nieko aš neliūdėsiu ir nieko man nereikia, - turėjo omeny laiką sau. - Po mokyklos išvis neturėjau kur gyventi, štai tada viskas atrodė tragiška. Jūs neįsivaizduojate, kokia esu dėkinga jums, jog tą kartą mane pasiėmėte, - dabar merginos akys ir vėl sudrėko nuo ašarų. - Nežinote, kaip gera ir patogu būti čia, dvare. Po visų tų mėtymų ir vėtymų. Tų suknistų žiobarų išdavystė, apleistas dvaras, vaikų namai. Ai, - ji numojo ranka. - Palikim tai. Praeity. Nenoriu apie tai šnekėt. Kodėl išpylėt vyną? - atsiduso žiūrėdama į tuščią stiklinę. - Žinau, Auris pasakojo apie tą supainiojimą. Gaila to vaiko. Tikrai gaila... Bet juk jam su Auriu geriau. Taip, esu mačiusi Timotį. Atrodė bailus, tylus... Toks... Nežinau... Toks vaikas be vaikystės... O kas juo daugiau rūpintųsi? Rūpintumėmės mes visi. Visi, kurie gyvena dvare. Kitaip ir būti negalėtų, - ji gūžtelėjo pečiais. - Auris pats pasirinko rūpintis vargšais vaikais. Erka, Eion. Jeigu nebūtų jų prisiėmęs, augintų tik Timotį. Matot, Auris yra nepaprastai geros širdies žmogus, - balse jautėsi pagarba Alano pusbroliui.
Štai, ir vėl suskambo juokas.
- Aš? Nusimiglinau? Bet jūs irgi geras. Sunku papasakot. Įdomu man. Mirtinai susikibote. Bet kažkaip susidraugavot. Kažką papasakokit, na... - pažvelgė neva maldaujančiom akim, bet iš tiesų tai buvo girtos akys, o veide matėsi bandymas sulaikyti prunkštimą. - Neprisimenu, - pamelavo apie tą klausimą.
O tada Mendel prapliupo labai, labai garsiu juoku, iš akių ėmė trykšti jau nebe skausmo, o juoko ašaros.
- Kad jam apšviestų smegenis, - pakartojo. - O ką darysit? - valydamasi tas juoko ašaras, jau kiek nurimusi, paklausė mergina. - Sako, su tais Lestreindžais geriau nejuokaut, bet Milanas tai tikras idiotas. Per Naujus bandė aiškint, kaip mums su Alanu dukras augint.
-
- Matysim. Nieko nepažadu. Labai gražiai skamba. - Labai mylėjo tas mergaites ir kartais pagalvodavo apie tai ką planavo prieš joms gimstant. Kaip galėjo? Taip šaltakraujiškai apie tai galvoti? Tada, kai jų dar nebuvo.
- Tik ne Rolka. Šito negaliu pakęsti. Mano sutrumpintas vardas skamba visada siaubingai. - Prieštaravo, bet tai aišku nebuvo tikras ginčas.
Neįtikėtina kiek juodųjų skylių pasirodo buvo jo gyvenime. Siaubas. Nieko, pasirodo visai nieko nežinojo apie savo paties vaiką. Kas būtų, jeigu Aurio nebūtų dvare tuo metu, kai ALanas buvo vaikas. Koks jis užaugęs būtų? Su aukle? Kaip daugelis turtingų tėvų vaikų užauga.
- Siaubas. Toks jausmas, kad su Elija gyvenome kur nors kitame žemės pusrutulyje. - Kai Alanas pasveiks, kai išeis gal pavyks jo paklausti apie tą laikotarpį. Tik nežinojo ar reikia. Gal nereikia judinti to, kas buvo praeityje. Gal Alanui visai nepatiktų apie tai kalbėti.
- Gal tau reikia kiek ramiai pagyventi dvare, ramiai, apgalvot viską. Dabar tau gal taip atrodo, kai viskas taip neseniai painiojosi tavo gyvenime. Bet ir tu nesilaikyk tos praeities. Atsimink, kad gali kažką veikti, išeiti. Daryti ką nors. Kad paskui nesigailėtum, po kokių dvidešimties metų. - Rimtai šnekėjo jis.
- Nežinau. Gal nereikėjo jo pilti lauk. - Šyptelėjo.
- Geriau, bet kur geriau, nei pas Amyrą. Bet Timotis nesupranta kodėl jis ne ten. Jis niekaip negali paleisti savo tėvo. Žinau, kad Auris pats tuos vaikus prisiėmė. Tik nežinau ar neperdėjo dėl to. Jis juk vienas. Užsispyręs ir niekada neprašo pagalbos. - Geras. Jis geras, tikrai toks ir Rolandas negalėjo suprasti kaip po galais susidėjo su Dolohovais. Bet dar labiau negalėjo suvokti kaip leido jam tą padaryti.
- Ilga istorija. Na, nuo pat pirmo kurso mes lenktyniavom dėl pažymių, dėl visko. Kai stovėjome paskirstymo eilėje aš pirmas ėjau prie kepurės. Nežinau kažko buvau prikalbėjęs traukinyje ir šiaip gal atrodžiau labai užtikrintas. Ir kai ėjau prie kepurės ji pakišo man koją ir pasakė. Nusileisk iš dangaus ar kažką panašaus. Žodžiu iki tos dvikovos mes visada konkuravom. Bet paskui tikrai susipykome, susikovėme. Tikrai ne laikas apie tai kalbėt. - Velniai rautų tą Rabastaną. Dori juokėsi, o jam visai nebuvo juokinga.
- Nežinau dar. Taip. Visi tie Lestreindžai užknisa. Milanas aiškino kaip auginti vaikus? Rado apie ką kalbėti... Klausyk, man atrodo tau metas miegoti. O aš turiu reikalų.
-
- Ne, ne. Rolka irgi gražiai skamba, - pokštavo Dori. - Dar Rolas. Arba Rolis, - kikeno.
Nors iš tiesų visi tie Alano tėčio vardo trumpiniai skambėjo tiesiog siaubingai. Mintyse tamsiaplaukė tai pripažino.
- Nieko čia siaubingo, - gūžtelėjo pečiais Dori. - Nejau tikrai manote, kad vaikai pasakojasi savo tėvams? Nebūkit naivus. Galiausiai, prisiminkit save paauglystėje. Ar labai jau norėjosi, kad suaugę viską žinotų? Man jau dabar atrodo, kad Amelija ir Arielė turi savo paslapčių, - nusijuokė. - Kas bus po dvidešimties metų, man tikrai nerūpi, - rėžė.
Dėl Timočio ir Aurio Dori tik gūžtelėjo pečiais. Auris pats kaltas dėl savo geraširdiškumo, na, o Timotis... Kartais Dori atrodydavo, jog tas vaikas tikras ištižėlis. Nes gavo geresnes gyvenimo sąlygas, bet jam negerai. Kaip galima norėti grįžti pas smurtaujančius tėvus?
Mendel jau norėjo plačiau paklausinėti apie tą dvikovą, tačiau Rolandas pasakė, jog jai jau laikas miegoti. Turbūt iš tiesų taip buvo. Akys šiek tiek merkėsi. O juk ryt vis tiek teks anksti keltis, nes dukros žadins.
- Gerai, gerai, bet ir jūs eikit pamiegot, - pasakė mergina. - Tarnai čia viską ryte sutvarkys, - pamojo į stalą.
Dori atsistojo, susvirduliavo. Vėl juokėsi. Tada pasiėmė mobilią auklę ir nuėjo į kambarį. Beprotiškai trūko Alano šalia, bet jaunoji mama užmigo vos tik padėjusi galvą ant pagalvės.
-
- Baik jau. Tie visi trumpiniai skamba siaubingai. Mudu abudu puikiai tai žinom. - Juokėsi. Nuoširdžiai juokdamasis atrodydavo dar panašesnis į Alaną. juokas jį tarytum atjaunindavo.
- Ne. Žinau, kad negalima visko žinoti. Bet aš nežinau išvis nieko. Aš Alano nepažįstu. Beveik nepažįstu. Nežinau ko jis nori, apie ką svajoja. Nežinau kokios pamokos jam patiko mokykloje. Nežinau galybės dalykų. Ir aš pats dėl to kaltas. - Surimtėjo. Tarytum nei nebūtų neseniai juokęsis.
- O turėtų. Pagalvok apie tai. - Dori išsiruošė išeiti. Jis turbūt irgi. Velniop tą Rabastaną. Vėl pagalvojo. Nežinojo ką darys, bet ką nors sugalvos. O gal išvis nusispjaus ant Visų pasaulio Lestreindžų ir jų papuošalų. Tegul sau galvoja ką nori. Deja žinojo, kad to aišku nepadarys. Mat tie sandėriai jam buvo naudingi. O ir šiaip pažintys buvo geras dalykas. O dar jame gyvavo ir idealumo noras. Argi galėjo leisti tokios šeimos burtininkui galvoti, kad yra vagis? Bet jis juk mulkis, jeigu tuo tiki. Galvojo. Tu irgi mulkis, jeigu nori jam itikti.
- Gerai Dori. Labanaktis. - Atsisveikino su ja. Merginai išėjus sutvarkė jovalą ant stalo. Ne dėl to, kad tarnams mažiau darbo liktų. O tiesiog. Reikėjo kažką veikti. Baigęs tvarkytis Užsivirė kavos. Atsisėdo prie stalo. Bet po penkių minučių išpylė neišgertą kavą į kriauklę. Pyktelėjo ant savęs dėl to, kad suka galva dėl tos nesąmonės su Rabastanu, nors turi kur kas svarbesnių problemų. JO šeima išsibarstė. Visai išsiliejo. Dori pjaustosi rankas, Elija gali bet kada vėl panirti į depresiją. Alanas ligoninėje. Auris su savo būriu vaikų siunta. Gal kada nors jie visi galėtų susirinkti dvare. Per šventes ar dar kada nors. Galėtų susivienyti. Gal kada nors jie tikrai bus visi laimingi ir visi kartu. Reikės pasistengti. Pirma, gal reiktų keisti darbą. Nebevykti į komandiruotes. Reiktų dar pagalvoti ką daryti, kad viskas pasikeistų.
Rolandas išėjo iš virtuvės ir nuėjo miegoti.
-
Sausio mėnuo. Toks permainingas. Atėjo nauji metai, o jie rimtai pradėjo kraustymosi planą. Mergaites patikėjo auklei, kad nezuitų visur ir leistų dėtis daiktus. Bet buvo labai tikėtina, kad jos atsidurs tėčio kabinete bibliotekoje. Rolandas ten mėgdavo jas pasiimti.
Dabar jie su Dori rimtai kraustėsi. Reikės dar juk viską ir pergabenti.
Alanas rūšiuodamas visokį gerą suprato, kad nenori niekur kraustytis. Gal ir nori, bet tas noras pasirodo buvo labai jau vangus. Įprato prie gyvenimo dvare ritmo. Su tėvais gerai sutarė. Tik kad jie dabar amžinai nerimavo. Perdėtai juo rūpinosi ir vis stengėsi atkalbėti nuo darbo gyvūnų priežiūros centre. O dar kartais Alanas pagalvodavo apie Augustiną ir vestuves su Dori. O jei kada jis vėl atvyktų ir pradėtų tą savo giesmę? Nors giliai širdyje abejojo. Žinojo, kad tėtis su juo išvis galima sakyti nutraukė ryšius. Bet juk niekas jam negalėjo drausti atvykti į dvarą.
Tėvai į kraustynes žiūrėjo ne piktai, ne skeptiškai, o labiau liūdnai. Jie negalėjo suprasti kam to reikia. Dvaras juk buvo didelis, čia dar laisvai galėtų apsistoti kelios šeimos. Viskas juk paprasčiau gyvenant kartu. Mergaitės kaip jie sakė čia įpratusios gyventi. Kam keltis? Bet norėjosi pabandyti pagyventi ir atskirai. Tą Alanas jiems ir mėgino išaiškinti. Didžiulio pasipriešinimo nesulaukė. Labiau liūdesio. Tiek mama tiek tėvas sakė, kad čia bus labai tuščia be jų visų.
Alanas dabar lankstė dukrų drabužėlius ir dėjo į lagaminą. Vietą jie jau kaip ir susirado. Godriko Daubos miestelyje. Ir kam taip toli? Klausė mama. Alanas sakydavo, kad tiesiog tas miestelis jaukus ir ramus.
- Gal kai kuriuos rūbus palikti čia? Tuos, kuriuos jos jau išaugo ar kurių nelabai nešioja? - Klausė Dori. Aplamai kažkaip išvis atrodė, kad nereikia temptis visų daiktų. Kam?Tada tekdavo sau priminti, kad jie gi išsikrausto.
-
Dori jautė malonų jauduliuką. Jau tuoj tuoj ji persikraustys į savo... pirmuosius namus? Na, taip. Tie namai - ne visai bus jos, bet tai, jog jie su Alanu patys nuomosis tą butą už savo pinigus, padėjo jaustis bent kažką turėsiant. Juk šitiek laiko mėtyta ir vėtyta Dori normalių namų neturėjo. Aišku, tikrais namais ji laikė Mendel namus, kol dar nežinojo, jog yra ragana. Bet paskui paaiškėjo, kad ten tikrai nebuvo jos namai... O tas kambariukas pas pakvaišusią senę... Ne, jis nesiskaito.
Jau kurį laiką Dori žiūrinėjo laikraštyje skelbimus. Norėjo, kad vieta būtų išimtinai magiška, jog nereiktų slapstytis. Tačiau tokių būstų nuomos kainos buvo kosmiškai didelės, o ji nutuokė, kad Alanas, kai jie visi išsikraustys, kaži, ar norės, jog viskas būtų apmokama iš Senklerių banko saugyklos.
Tad tinkamo skelbimo mergina dairėsi gana ilgą laiką ir pagaliau rado. Tai buvo senas ilgas medinis namas. Galbūt galėtum pasakyti, kad kažkas panašaus į kotedžą, bet vis dėlto iki kotedžo ten - toli. Butų buvo aštuoni, jie visi - per du aukštus, su atskiru įėjimu. Ir palėpe. Iš priekio tai atrodo kaip paprastas žiobarų namas, bet vidinis kiemas yra bendras visiems butams. Ir jis apsaugotas nuo žiobarų akių. Tai labai svarbu auginant burtininkes mergaites ir visą galybę gyvūnų. Ne visai įprastų žiobarų supratimui.
Aišku, dvare gyventi nepaprastai patogu. Bet juk jie čia būdavo apsaugoti nuo daugelio iššūkių ir sunkumų. Dori galėjo dirbti, o galėjo ir nedirbti. Tai nelabai turėjo reikšmės. Viskas buvo tarsi ranka pasiekiama, o kai nelabai turi tikslų ir siekių, pasidaro liūdna. Ji norėjo įnešti bent kokį išties naudingą indėlį į savo šeimą. Ir norėjo apskritai pasižiūrėti, kaip jiems seksis gyventi tikrai dviese. Na, su dukromis. O dar tas perdėtas Alano tėvų rūpestis, jis ėmė išties varginti. Bet labiausiai norėjosi išsikraustyti iš čia dėl to, kad Dori vis dėlto dvare jautėsi tik svečias.
- Tuos, kuriuos išaugo, galime palikti, - pasakė Dori. - Bet dėl tų, kurių nenešioja... Nežinau, gal grūsk juos į tą kerais praplėstą lagaminą, - pamojo ranka į jį. - Aš norėčiau, kad mes svečiais būtume dvare, o ne savo naujuose namuose. Tikriausiai bus protingiausia, jeigu pasiimsime visus daiktus.
Šią akimirką Mendel rūšiavo higienos ir kosmetikos priemones į atskiras kosmetines. Pati šiaip daiktų nelabai ir turėjo. Nustebo, kiek jų turi dvynės. Dori per visą savo gyvenimą tiek mantos, atrodo, nebuvo prikaupusi, kiek mažylės prikaupusios jau dabar.
- Galvoju, kad tą palėpę galėsi įsirengti piešimui, - svarstė. - Kaip manai? Per apžiūrą nebuvome ten užlipę, bet... Na, jei būtų kiauras stogas, tai mes juk burtininkai, ar ne? - nusišypsojo. - Jei kas bus ne taip, susitvarkysime.
Mergina gurkštelėjo jau atšalusios kavos, tada nuėjo prie Alano ir apkabino jį, uždėjo rankas ant raudonplaukio pečių.
- Kaip manai, teisingai elgiamės? Išsikraustydami? - paklausė ji.
Kad ir kaip keista bebūtų, dabar jau nesijautė užtikrintai dėl to, ar Alanas nori išsikraustyti. Nors paauglystės metais atrodė, kad dvare gyventi jis niekada nenorės. Bet jie jau ne paaugliai. Jau daugiau nei dvejus metus augina dukras.
-
Raudonplaukis rūšiavo drabužėlius. - Gerai. - Nusišypsojo ir ėmė juos skirstyti į atskiras krūveles. Dirbo gana greit. Maži dar visai kūdikiški rūbeliai į vieną krūvą. Tinkami į kitą.
- Kiek jos daug visko turi. Rūbų tai tikrai daugiau nei aš. - Nusijuokė.
- Aišku. Jei ir bus kas ne taip kerais viską galima pataisyti. Sugalvosiu kaip man apšviesti tą palėpę ir panašiai. Ten man bus kaip tik. - Tas namas jiems tikrai tiko. Ir pagal kišenę ir šiaip. Vaikams ir gyvūnams kiemas. Gal bus draugiškų kaimynų irgi su mažais vaikais.
Trumpam Alanas paliko rūbus. Jie apsikabino. Kaip jis buvo pasiilgęs tokių akimirkų. Išties tikėjo, kad jie vėl atrado tą bendrumo jausmą. Tik kartais vis bijodavo, kad gali jį prarasti.
- Manau, kad turime pabandyti. Susikurti tik savo atskirą gyvenimą. Taip, čia patogu. Tikrai patogu gyventi. Apie dvarą galvoju kitaip, nei paauglystėje. Bet aš irgi noriu pagyventi tik mūsų namuose. O be to man ta vieta patinka. O kaip tu? Ar jaudiniesi?
-
- O taip. Bet kai jos sugeba sutepti rūbus per dvi sekundes, tai kitaip ir negali būti, - nusijuokė. - Na, yra jauduliukas, pripažinsiu. Bet malonus.
Paskui Dori prikando lūpą. Galiausiai vėl nusijuokė. Pagalvojo apie tai, kad gyvens kažkokiame nusenusiame mediniame name. Kuriame augins du vaikus. O kieme lakstys kalnas gyvūnų. Kas galėjo pagalvoti, kad taip pasisuks Mendel gyvenimas?
- Na, žinai. Ta vieta... Negaliu sakyti, kad ji man patinka. Žinai, pameni, kai pirmą kartą atvykau į dvarą ir tu mane apgavai, jog ta lūšnelė yra tavo namai, - kalbėdama Dori šypsojosi. - Aš supykau ant tavęs, bet ne todėl, kad pamaniau, jog gyveni lūšnelėje, o todėl, kad melavai. Na, pagalvojau, kad melavai. Man nebuvo svarbu, turtingas tu ar ne. Bet negaliu slėpti ir to, jog paskui, vaikščiodama po dvarą, aš džiaugiausi. Džiaugiausi dėl to, kad turiu grynakraujį turtingą draugą, - Dori atsitraukė nuo Alano, toliau dėjo daiktus. - Taip, man patinka statusai. Man patinka prabanga. Bet žinai, kas man patinka dar labiau? Tu. Aš įsivaizduoju tave ten. Jaukiai įrengtoje palėpėje. Kaip tu pieši, o aš tave stebiu. Tokios akimirkos yra svarbesnės ir tikresnės už pasigyrimą savo pavarde ar maišą galeonų. Ir šiaip, žinai. Kokia aš Delegardi. Tai šen, tai ten gyvenusi. Jau tik ne man apie statusus ir prabangą kalbėt, - nusijuokė.
Kurį laiką Dori patylėjo. Sukrautų daiktų vis daugėjo ir daugėjo. O paskui jaunoji mama vėl prabilo:
- O kaip dabar galvoji apie dvarą? - paklausė. - Žinai... - šią akimirką visai surimtėjo. - Rolandas... Tavo tėtis... Jis prasitarė. Aš žinau, ką jis tau sakė... Tada, kai Frederika... - tamsiaplaukė neužbaigė sakinio, bet buvo tikra, jog Alanas ir taip supras, apie ką jį šneka. - Kodėl tu man to nesakei, Alanai? - uždavė jau kurį laiką kamuojantį klausimą. - Kaip tu dėl to jautiesi? Kaip viskas dabar? Ar... ar su tėčiu tave sieja geresnis ryšys?
Dori žinojo, kad jie ėjo pas psichologą. Bet ji niekada apie tai Alano neklausinėjo. Kažkaip anksčiau, kai viskas tarp jų tiesiog griuvo, temos sukdavosi tik apie buitį ir dukras. Bet dabar jie jau gali kalbėtis. Dabar jie ir vėl pora. Tikra pora. O Rolandas, Dori žinojo, kad jis yra pasikeitęs. Tačiau vis dėlto nežinojo, kaip dėl visko jaučiasi Alanas.
-
- Tikrai. - Nusijuokė. Jau čia dukterys visada pasižymėdavo. Būtų siaubinga, jei nuolat reiktų skalbti rankomis. Pamanė.
- Ar tau tas namas nepatinka? Galėtume ko kito paieškoti. - Aišku jis tiko vaikams. Tiko gyvūnams. Buvo kiemelis. Bet jei Dori norėtų, jie galėtų rasti kažką modernesnio.
- Negalėjau tada susilaikyti. - Nusijuokė vaikinas. Trobelytė juk atrodė tokia sukrypusi. Kaip kažkada Gruodė apibudino trobelė ant vištos kojelės. Tada ir net dabar prisiminimas kaip apmovė Dori juokino.
Tollimesni žodžiai vėl privertė mesti daiktus ir ją apkabinti. Nors prisiminė ir tai kaip aną kartą Milo namuose Dori priplojo jam plaukus prie galvos. Kone įaugino juos į odą.
- Mes turėjome ir dvarą ir pinigus. Bet kol nebuvome kartu laimingi, tol tai juk nieko neteikė nei tau, nei man. - Turėjo omeny tą juodąjį jų laikotarpį.
- Aš tave myliu ir man visai nerūpi Delegardi tu ar Mendel. - Pagalvojo apie tą palėpę. - Galėsiu tave nupiešti. Bet tu turėsi ramiai sėdėti, kad tai galėčiau padaryti.
Vėliau vėl krovė daiktus. Krūva augte augo.
- Niekas nebenori, kad būčiaukažkuo kitu. Dvare patogu ir aš tai suprantu. Be to pradėjau klausytis ką dabar man kartais pasakoja tėtis. Tos senos tradicijos, istorijos. Tai mūsų paveldas. Dabar žinau, kad jis tiesiog nori tuo su manimi pasidalinti. Žinau, kad net jeigu tapčiau klajojančiu menininku jis nesigėdytų manęs. Mudu pasikalbam. Daug daugiau nei seniau. Ypač po ligoninės. Kartais. Kartais galvoju, kad ant jo pykstu. Dėl to, kad seniau negalėjo būti kaip yra dabar. Bet aš išties seniai ant jo nebepykstu. - Tada patylėjo prisiminęs tą dieną po laidotuvių.
- Ar jis tau pats tai papasakojo? - Nusistebėjo. - Nežinau. Negalėjau niekam to pasakoti. Nesakiau nei tau, nei Auriui. Tiesiog negalėjau ir viskas. Kai buvau septintame kurse kartą pabėgau iš pamokų į miestelį. Susitikau Dafydd tą Aurio draugą. Mes kalbėjomės. Tada aš apie tai ir papasakojau jam. Paskui apie tai kalbėjomės su psichologu. - Būtų greičiausiai ir Dori papasakojęs jau seniau. Bet negalėjo, nes tada jie gyveno lyg ir kartu, bet išties atskirai.
- Noriu tai tiesiog pamiršti. Dabar prasidėjo kitas etapas. Ir mums ir tėčiui ir mamai. Tiesiog noriu eiti tolyn nuo to.
-
- Alanai, tai tikrai geras variantas. Galėtume keltis kad ir į vieną iš butų, kuriuos siūlė tavo tėvai. Bet ten nėra kiemo, o kaip gyvūnai? Mes kraustomės į Godriko Daubą. Tai nuspręsta. Be to, antrą kartą tokio kalno daiktų aš nesutinku krautis, - nusijuokė. - Gerai, kad sugebėjome viską pereiti, - pasakė Dori, kai Alanas ją apkabino. - Pasistengsiu sėdėti ramiai, - pabučiavo vaikiną. - Tavo tėtis tikrai tave myli. Galbūt praeities prisiminimai ir nėra patys maloniausi, tačiau svarbiausia, kad dabar yra kitaip. O Amelijai ir Arielei jis nuo pat pradžių puikus senelis, - nusišypsojo. - Negaliu teigti, kad jis pasakojo. Jis tiesiog tai pasakė. Tada, kai buvome ligoninėje... Pirmą naktį...
Tos nakties prisiminimai buvo migloti.
- Vaikai! - šūktelėjo Džesika, pabelsdama į duris. - Valgyt!
Daiktai jau buvo praktiškai sudėti. Ryt jaunoji šeimyna iškeliaus.
- Na, ką, brangusis. Einam valgyt. Šiandien ir rytoj ryte dar pasimėgausim, o paskui jau nieks nebepašauks, - nusijuokė.
-
- Taip. Tas namas tinka gyvūnams ir vaikams. Bet aš noriu, kad tau ten patiktų. - Gyvūnus galėjo palikti dvare. Jais čia pasirūpintų. O juk Dori seniau norėjo didelio gražaus namo. O tas... Na Alanui jis patiko. Bet kiek abejojo, kad Dori irgi patinka.
- Reikės tikrai ilgai ir ne vieną dieną ramiai pasėdėti. - Nupieš ją ten, jų naujuose namuose. Jau dabar pradėjo laukti tų akimirkų dviese, vienumoje jo dailės studijoje, tai yra palėpėje. Kur jau. Tuojau atbėgs dvynukės ir bus po visų portretų. Nusijuokė mintyse.
Alanas tikrai žinojo, kad tėvai jį myli. Dabar tuo visai neabejojo. Neabejojo tuo seniai, bet pabuvojus Milano namuose pamanė, kad jo gyvenimas rožėmis klotas. Bet... Vėl kirbėjo balsas mintyse. Jeigu nebūtų buvę sunkumų, jei ne Frederika. Ar tėvas būtų išsiuntęs į Durmštrangą? Ar galėtų ir man kas išrinkti ką vesti? Jis nesutiktų, pabėgtų iš namų, išnyktų iš šeimos. Bet... Bet kaip viskas būtų, jei ne patirti sunkumai?
Užtai su dvynukėmis jau tikrai tėvas visada gražiai elgėsi. Joms net buvo leista raustis jo kabineto spintose. Kur gulėjo dokumentai ar knygos ar dar kas. Jam vaikystėje beveik niekada išvis nebuvo leidžiama eiti į tėvo darbo kabinetą.
- Iš tos nakties visai nieko neprisimenu. - Ne, prisiminė tik tuštumą. Šilumą, karštį. Tik paskui tą troškulį, siaubingą norą gerti. Kaip buvo, kad jis tada galėjo apie tai kalbėti? Nejau visiems girdint? Tai kaip tada jautėsi jo tėvas, kad kalbėjo apie tokius dalykus?
- Einam. - Švelniai pasakė neggalėdamas patikėti, kad jau tuojau išsikraustys.
Kitą dieną taip ir nutiko. Jis, Dori, dvynukės, gyvūųnai ir krūva daiktų iškeliavo iš Senklerių šeimos dvaro.
-
Buvo ankstyvas rytmetis. Rolandas atsikėlė. Susitvarkė. Į darbą eiti nereikėjo. Nes buvo savaitgalis. Senkleris patraukė į biblioteką. Ketino savo kabinete šį tą pavartyti. Gavo naują siuntą senų knygų. Norėjo kažką iš jų nusiųsti Auriui. Juk jis rinko senas knygas ir jei ras tinkamų nusiųs.
Eidamas koridoriumi liūdnokai nužvelgė mergaičių kambario, paskui Dori ir Alano kambario duris. Nelabai buvo smagu, kai jie išsikraustė. Tiesiog dabar čia buvo tuščia.
Rolandas užėjo į biblioteką. Tada į savo kabinetą. Ir tada sustojo. Mat fotelyje miegojo mažutis senutis namų elfas. Tikrų tikriausias elfas.
- Ei. Pabusk elfe. - Namų elfai. Žemiausia grandis kokia tik galėjo būti magijos pasaulyje. Jie atrodė tokie... Rolandas jais bjaurėjosi. Ta visa jų vergiška poza jį nervino. Nors ko kito iš jų net nesitikėtų. Dvare jų niekada nebuvo. Keista. Išties keista. Nuo amžių amžinų niekas jų čia nelaikė. O jis nepradėjo to daryti. Ir prašom. Namie atsirado kažkoks nukriošęs elfas.
Bet šitas buvo tikrai nepaprastas. Juk jie susiranda vietą kur nors sandėliuke, palėpėje. O šitas įsitaisė jo darbo kabinete. Tiesiog įžūlumo viršūnė.
Elfas pasiražė ir atsimerkė. Atsisėdo fotelyje. Nepašoko ant kojų, nepuolė lankstytis. Jis sėdėjo ir savo didžiulėmis akimis dėbsojo į Rolandą.
- Ką čia veiki? - Pradėjo pokalbį Senkleris. Kuris taip ir liko stovėti savo paties darbo kabinete.
- Ak, išties nieko ypatingo. Tedis truputį pavargo ir ieškodamas vietos pernakvoti atklydo čia.
- Kaip tu čia patekai?
- Ar Ponas Senkleris norėtų, kad Tedis papasakotų visą istoriją? Ar tik trumpai? Jei trumpai, tai Tedis įsmuko pro duris, kai vakar ponas senkleris grįžo iš darbo. - Absurdas. Rolandas prisistūmė kitą fotelį ir atsisėdo ant jo.
- Klok viską. - Rėžė atšiaurokai.
- Puiku. - Nusišypsojo elfas.
- Visą gyvenimą Tedis tarnavo vienai šeimai. Tedžiui ten nepatiko. Labai nepatiko. Einant metams nepatiko vis labiau. - Ak dieve mano, ar aš tikrai klausaus ašaringų elfų istorijų?
- Manau, kad ponas Senkleris žino kaip kartais negražiai elgesi burtininkai. Todėl Jis to nepasakos.
- Puiki idėja. Man ir neįdomu tiesą pasakius.
- Tetulė ir sakė man, kad ponas Senkleris irgi nelabai geras burtininkas.
- Ką?
- Ir dar ji sakė, kad Tedis niekada neras naujos darbo vietos. Nes kai pagaliau gavo drabužius išplūdo savo buvusius burtininkus.
- Nejaugi?
- o taip. Tedis pasakė jiems viską, ką apie juos manė.
- O kaip tu gavai drabužius?
- Tedis paprašė jauniausio savo šeimininko sūnelio. Jam gal treji. Tedis paprašė ir vaikas davė jam rūbus. Nelabai suprato, ką tai reiškia.
- Oho. Tai tas tavo burtininkas labai pyko ar ne? Kad taip jį apmovei. - Rolandas nejučiom ėmė šypsotis.
- Labai pyko Pone Senkleri. Jūs net neįsivaizduojat kaip niršo. Bet nieko negalėjo padaryti. Juk tam vaikui Tedis irgi turėjo paklusti. Tas vaikas irgi buvo šeimininkas. Kaip ir tas suaugęs burtininkas.
- Nieko sau. Gerai tu jį apmovei.
- Nejaugi Ponui senkleriui patinka, kad elfas apmovė burtininką?
- Tu baisiai įžūlus elfas. Gerai. Tai ko nori iš manęs? - Elfo veidelyje pasirodė linksma šypsenėlė.
- Visai nieko Pone Senkleri. Tedis užsuko čia numigti ir tiek. Matot, tedis susilažino su savo tetule dėl darbo vietos. JI sakė, kad Tedis jos negaus niekada. Kad joks burtininkas nepriims tokio elfo kaip Tedis. O Tedis sakė, kad kada nors klajodamas atras namus, kuriuose žmonės vertins Tedžio darbą. O dar visi elfai žino, kad šiuose namuose niekas elfų pagalbos nenori. O ir šiaip sako, kad su ponu Senkleriu geriau neprasidėti.
- Net nežinau kaip įgijau tokią šlovę tarp elfų. Su kuriais nebendrauju.
- Bet juk lankotės visokiuose turtinguose namuose. Elfai mato ir pastebi kaip burtininkai į juos žiūri.
- Ir kur dabar trauksi?
- Tedis dar nežino.
Jiems bekalbant atsidarė durys ir su pora arbatos puodelių užėjo elija.
- O čia dabar kas?
- Tedis Elija. Susipažink. - Ji pastatė padėklą su puodeliais ant stalo.
- Nejau sugalvojai čia įdarbinti elfą?
- Visai ne. Jis pats čia atėjo.
- Pats atėjo? - Rolandas papasakojo jai viską, ką išgirdo iš to įžūlaus elfo.
- Vargšelis. Matyt nelabai jam ten gerai buvo.
- Nepradėk gerai.
- Kodėl jis negalėtų pasilikti pas mus?
- Bet mums elfo nereikia.
- Bet jam mūsų gali prireikti.
- Dievulėliau Elija...
- Įsivaizduoji jo gyvenimą. Visada ujamo ir niekinamo. Žinau aš kaip būųna. Kodėl jis negalėtų sau ramiai gyventi čia? Na kartais galėtų ką nuveikti. Bet juk jam reikia ramybės.
- Sanatorija matai atsirado.
- Rolandai. - Žmona priėjo artyn ir atsisėdo šalia į platų fotelį. Apkabino jį.
- Kodėl mums nepadarius kažko gero tam elfui? - Rolandas bandė prisiminti kada ji panašiais būdais bandė ko pasiekti.
- Gerai, gerai. Bet tik dėl to, kad turiu krūvas reikalų ir neturiu noro čia aiškintis dėl kažkokio elfo.
- Baik jau. Jei jau tau būtų visai tas pats niekas neperkalbėtų tavęs kokiu klausimu.
Elfiūkštis tuo metu sėdėjo sau ir dėkui dievui tylėjo. Kol vyko šita scena.
- Ar nori čia likti Tedi? Manau, kad tikrai atrastum namus, kuriuose tavo pagalbą vertintų. - Čia jau šnekėjo Elija. Jam buvo tas pats liks elfas čia ar ne. Nors reikėjo pripažinti, kad tas elfpalaikis visai Rolandui patiko.
Elfas pagalvojo. Trumpai pagalvojo ir pasakė.
- Tedis norėtų pabandyti čia pagyventi. Bet ar galite pažadėti,kad jei Tedis norės galės išeiti?
- Aišku. Galėsi eiti kad ir į visas keturias pasaulio puses. - Aišku šitai pasakė jau pats Rolandas.
- Rolandai... - Įsikišo Elija.
Taip tas elfas liko pas juos. Neilgai liko, mat Rolandui kilo mintis, kad gal jo pagalba labiau praverstų Alanui su Dori. Pirma, pasikalbėjo su jo didžiąja užtarėja Elija. Toji sutiko. Tada buvo atsiklausta didžiai gerbiamo elfo nuomonės. Jis irgi sutiko. Tada jau buvo pasitarta su sūnumi ir jo mergina. Ir nors Rolandas manė, kad Alanas priešinsis kaip beimanydamas elfas nukeliavo į jų namus. Elija dar prašė Rolando perduoti vaikams, kad labai nevargintų to elfo.