Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rafael Beaumont Sausio 16, 2022, 05:02:07 pm
-
Tema: Muzikantėliai
Profeorius žingsniavo savo kabineto link. Paskui save tempėsi narve uždarytus muzikos instrumentus. Greičiausiai mokiniams ar kitiems profesoriams atrodė kaip kvailys, tačiau narve buvo ne tik muzikos instrumentai.
Galiausiai suskambo varpas. Profesorius susiraukė, kadangi toks garsas galėjo prižadinti narve esančius gyvūnus. Jei juos pažadins nelaiku baigsis labai blogai. Tikrai kentės visi esantys klasėje.
- Sveiki susirinkę į šią magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Tikiuosi, kad bent kurį laiką sugebėsite būti tylūs, - pusbalsiu tarė vyras. Tikėjosi, kad vaikai nors truputį jo klausysis, nes jei ne, visiems bus labai blogai. - Šiandien kalbėsime apie muzikantėlius. Tai gyvūnai gyvenantys muzikos instrumentuose. Kai muzikos instrumentu pradedama groti jie pabunda ir viduje instrumento magijos pagalba pritaria grojimui. Tačiau jei tu staiga nustoji groti arba pradedi pastoviai klysti grodamas, muzikantėlis iššoka iš instrumento ir pavirsta dviejų metrų ūgio kieto kiauto vabaliuku. Tada jis pradeda riaumoti ir dažnai nukanda galūnę tam, kuris suklydo. Bet jei tu groji teisingai ir pradedi po truputį groti tyliau jie užmiega ir lieka instrumento viduje. Juos atrado vienas magizoologas vardu Ferdinandas Klėo. Jam pasiskundė vieno orkestro dirigentas, kadangi net keletui jo orkestro narių buvo nukąstos rankos. Klėo ėmė tirti jų instrumentus ir ten atrado muzikantėlius. Tuos instrumentus, žinoma, uždarė saugiai, kur kiti nerąstų, tačiau vienas juodosios magijos praktikas Melvėjus Kreinas tuos instrumentus paskleidė po magijos pasaulį ir pradėjo dauginti muzikantėlius. Taip ir paplito šiek gyvūnai, tačiau po kurio laiko magizoologų draugija sustabdė Kreiną ir visus muzikantėlius sugaudė, - papasakojo muzikantėlių istoriją Rafael'is. Pačiam profesoriui ši istorija atrodė gana įdomi. - Patys muzikantėliai nemoka groti instrumentais, moka tik pritarinėti. Atrodo kaip vabaliukai su kietu kiautu. Dažniausiai melsvai orandžinės spalvos. Juos labai sunku pamatyti, kadangi jie visada būna instrumente. Na, žinoma, išskyrus tuos kartus kai jie iššoka iš instrumento supykę, - pusbalsiu paaiškino rudaplaukis. Tada narvą būvusį kampe lėtai atitempė į klasės vidurį, kad visi matytų. Tame narve buvo pilna visokių instrumentų tokių kaip: gitaros, smuikai, ukulėlės, afrikietiški būgneliai, trimitai.
- Taigi, šiandienos praktikoje jūs turėsite iššaukti tą muzikantėlį iš jo muzikos instrumentų, tad mokėti groti jums visai nebūtina. Jūs turite sunervinti muzikantėlį, vėliau turite užburti instrumentą pasakę burtažodį Musiqueque [Hario Poterio sagoje egzistuoja burtas, tačiau jis neturi burtažodžio]. Tada instrumentas pats pradės groti ir jūs galėsite užmigdyti muzikantėlį. Jei jums nepavyksta atlikti burtodžio galite bandyti naudoti kitą burtažodį Grasique. Jis dirbtiniu būdu grąžins muzikantėlį į jo instrumentą ir ten užrakins. Kai baigsite praktiką atneškite instrumentą man. Galite pradėti, tik nebūkite labai garsūs, - tarė profesorius atidarydamas narvą. Jei viskas bus blogai, jis mokinius įspėjo.
(Pamoka iki sausio 27d. Turite sunervinti muzikantėlį, vėliau panaudoti kažkurį burtą. Bent trys postai po 750 simbolių arba du postai po 1300 simbolių. Jeigu kas nors neaišku rašykit į discord arba čia IH'e į pm.)
-
Nelanna jau sėdėjo kabinete, kai į jį įžengė profesorius. Ir jis buvo ne vienas - Beaumont atsitempė ne bet ką, o narvą, pilną kažkokių daiktų. Mergaitė įtempė kaklą, norėdama pamatyti, kas tame narve yra. Tikriausiai kokie nors gyvūnai, apie kuriuos šiandien mokysimės, pamanė pirmakursė. Tačiau netrukus nusivylė, kai jai galiausiai pavyko įžiūrėti narve esančius muzikos instrumentus. Jai pasirodė keista, kodėl į magiškų gyvūnų priežiūros pamoką profesorius jiems atnešė daiktus, kurie visai nesusiję su gyvūnais. Nors gal taip ir geriau, su gyvūnais daug problemų, o šitie instrumentai turėtų būti lengviau sutvarkomi. Visgi mergaitė netrukus suprato baisiai suklydusi, kai profesorius paaiškino, kodėl toks keistas narvo turinys. Visgi bus gyvūnų, šiek tiek nusivylusi pagalvojo pirmakursė. Nors jai ir patiko gyvūnai, su jais mergaitei buvo sunku sutarti, nelabai jie jos klausė.
Profesoriui baigus pasakoti, ką jie šiandien pamokoje turės padaryti, Nelanna nedrąsiai nuėjo prie narvo. Iš jo pasiėmė pirmą pasitaikiusį muzikos instrumentą - ukulėlę. Pirmoji dalis nebus sunki, vis tiek neišmanau, kaip šiuo daiktu naudotis. Taip pagalvojusi, mergaitė pradėjo bet kaip braukyti muzikos instrumento stygas. Garsas nebuvo iš maloniausių, džeržgė ausyse ir Nelanna pagalvojo, kad aplinkinius turėtų erzinti jos keliamas garsas, visai nepanašus į muziką. O ką jau bekalbėti, kai tų imituojančių grojimą klasėje yra ir daugiau. Staiga iš instrumento išlindo milžiniškas vabalas. Tikriausiai neapsikentė tokio košmariško garso ir išlindo aiškintis santykių. Aš irgi taip daryčiau jo vietoje, pamanė Nelanna ir suskubo pasakyti burtažodžio, kol naujasis jos „draugas“ nenukando jai kokios galūnės:
- Musiqueque!
Profesoriaus teigimu, šis burtažodis turėjo užburti jos ukulėlę, tačiau, mergaitės siaubui, visiškai nieko nenutiko. Ką dabar man daryti???, paklaikusi iš siaubo pagalvojo Nelanna.
-
Erka atėjo į magiškų gyvūnų pamoką. Klastuolė pažiūrėjo kas profesoriaus laikomame narve. Koks keistuolis. Pagalvojo klastuolė, bet tuomet profesorius papasakojo apie ką mokysimės per šią pamoką. Muzikantėliai! Fui! Kokia nesąmonė! Galvojo klastuolė kai profesorius viską papasakojo. Klastuolė pasiėmė gitarą. Klastuolė mokėjo groti gitara taisyklingai, bet aišku ir mokėjo daryti bet ką. Pasiėmusi gitarą klastuolė ją apžiūrėjo. Ji nematė jokių muzikantėlių. Tada prisiminė, kad profesorius sakė, kad juos pamatyti gali tik kai jie susierzina, išlenda ir padidėja.
- Profesoriau, o normalesnių gyvūnų nesugalvojot? Ar jūs temą sugalvojot būdamas girtas? - paklausė klastuolė. Muzikantėliai! Kaip nuostabu! Vėl piktinosi tema klastuolė. Tada klastuolė nusprendė pradėti. Klastuolė užgrojo gitara. Dar prieštai spėjusi dar kartą įdėmiai apžiūrėti instrumentą. Tada klastuolė jau buvo beveik pradedanti groti, bet pagalvojo ar prisimeną burtažodį. Ji jį kelis kartus mintyse pakartojo ir nusprendė, kad prisimins (ar bent tikėjosi, kad tikrai prisimins). Klastuolė jau norėjo pradėti groti, bet užsigalvojo. Ir kodėl nusprendžiau atlikti praktiką? Mintyse savęs klausė klastuolė. Na bet jei jau pradėjau tai tikriausiai teks ir pabaigti. Vėl mintyse galvojo klastuolė. Klastuolė buvo tik atlikusi pirmą praktikos žingsnį, bet jau norėjo baigti, nes labai labai tingėjo. Klastuolė dar šiek tiek pamąstė apie kvailą pamoką ir keistą profesorių ir, kad ir kaip tingėjo pasiėmė gitarą į rankas.
-
Va čia tai bent. Stebėjosi Alanas sėdėdamas savo suole ir spoksodamas į muzikos instrumentus. Jis klausėsi profesoriaus ir įsivaizdavo, kaip koks vargšas orkestro narys nežinodamas prišaukia sau siaubingą bėdą. Vaizduotę pagavo šėlsmas ir jis ryškiai matė, kaip didžiulis vabalas nukanda kokiam nors muzikantui ranką. Net nusipurtė apie tai pagalvojęs.
Tada kai pamatė, jog visi eina pasiimti muzikos instrumento su dovanėle viduje jis irgi padarė tą patį. Paėmė smuiką. Visiškai nemokėjo juo groti.
Senkleris neskubėjo pradėti. Pažinodamas save nusprendė, kad reikia kelis kart gerai mintyse pakartoti burtažodį, nes jei ištars neteisingai tada... Jis prisiminė kvailą klaidą per kerėjimo pamoką, kai netyčia sumažino save iki mažutėlės salamandros dydžio. Ot buvo gėdos. Galop susikaupė ir atsargiai pabandė groti. Garsai visiškai nederėjo.
-
Pirmiausia klastuolė gitara užgrojo gražiai. Taip kaip tik mokėjo. Ir pasigirdo kažkos pritarimas. Klastuolė prisiminė ką apie juos pasakojo profesorius. Tai prisiminus jai nebebuvo taip smagu. Idealiausia būtų jei tas muzikantėlis jam nukąstų visas galūnes. Užsisvajojo klastuolė, bet ir toliau grojo kaip galėdama gražiau. Greitai klastuolei gražiai groti tikrai labai pabodo. Tad ji tiesiog bet kaip brūžino per stygas. Staiga jos gitara ėmė stipriai vibruoti ir iš jos išlindo milžiniškas vabalas. Klastuolei dabar šis siaubūnas visai nebuvo panašus į net ir patį baisiausią muzikantėlį. Klastuolė vėl į jį pažiūrėjusi akimirksniu prisiminė burtažodį. Klastuolė dabar labiausiai už viską tikėjosi, kad muzikantėlis arba griš į gitarą arba dar geriau nukąs profesoriui visas keturias galūnes. Nors antras variantas ir buvo milijoną kartų nuostabesnis vis dėlto reikėjo pabandyti sugrąžinti muzikantėlį į gitarą. Tad klastuolė pasiėmė savo vieną iš savo mylimiausių daiktų - lazdelę.
- Musiqueque!- šiek tiek tyliau nei įprastai ištarė klastuolė. Bet nieko nenutiko. Muzikantėlis jau kėsinosi nukąsti klastuolei kažkurią galūnę (ar ją visą suryti). Turėtų būti gražus vaizdelis kaip per akimirksinį profesorius atsiduria muzikantėlio skrandyje. Vėl svajojo klastuolė. Bet svajoti nebuvo kada, nes reikėjo greitai burti, nes muzikantėlis jau buvo labai arti klastuolės.
- Grasique! šįkart jau garsiau ištarė klastuolė. Klastuolės laimei muzikantėlis sumažėjo iki dydžio kurio plika akimi pamatyti turbūt neįmanoma. O tada tikriausiai muzikantėlį kerai užrakino gitaroje. Klastuolė nieko nelaukdama nunešė gitarą ant profesoriaus stalo.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant to teleskopo kabėjo kažkokios lūženos, kurios, kaip buvo galima spėti, priklausė antram astronomijos prietaisui. Trečioji brangenybė buvo beviltiškai dingusi, ir Elliw, kuriai šie teleskopai priklausė, nė neįsivaizdavo, kur jos reikėtų ieškoti.
Tiesa, velsietė susidūrė ir su kita problema. Ji visiškai neįsivaizdavo, kur esanti. Na, turbūt vis dar mokykloje, kurios pavadinimo niekaip negalėjo įsiminti. Bet o ką ji čia daro? Aplinkui buvo daug bjaurių ir nebjaurių mergiūkščių bei kažkoks vyresnis žmogus, kurio niekada anksčiau neteko matyti. Ar tai galėjo būti profesorius? Galbūt, nors Elliw dėl to nebuvo tikra. O jeigu jis profesorius, kodėl nepasako, koks yra pamokos darbas? Faktą, kad tas žmogus kažką šnekėjo, ji jau seniai buvo pamiršusi.
Nelabai toli nuo Elliw buvo krūva kažkokių daiktų. Kadangi ši mokinė buvo gera mergaitė, nutarė, kad reikia vieną iš jų pasiimti. Niekada negali žinoti - galbūt tai yra pamokos darbas, ir jai privaloma kažką nuveikti su vienu iš tų dalykų. Jie nebuvo teleskopai, bet viltį pamatyti daugiau prietaisų klastuolė jau seniai buvo praradusi. Atsistojusi nuo stalo, ant kurio sėdėjo šalia teleskopo, priėjo prie nesuprantamų daiktų. Kad ir kam jie buvo skirti, viena buvo aišku: jie tikrai ne tokie naudingi kaip didžiausia Elliw brangenybė. Vis dėlto vieną pačiupo ir juo užkliudžiusi kitus dar kokius penkis nuvertė, ir jie nukrito ant žemės. Netrukus tą pamiršusi velsietė grįžo prie savo stalo, kurį atpažino tik dėl tebestovinčio teleskopo.
Vėl patogiai įsitaisiusi ant stalo mergaitė apsižvalgė. Vis dar nežinojo, kur esanti, tačiau tai nuotaikos nė kiek nesugadino. Buvo visai smagu čia sėdėti ir apsimesti, kad rankose laiko teleskopą. Kažkada pamiršo, kad tas daiktas iš tiesų nėra astronomijos prietaisas, tad pasijuto dar laimingesnė. Vis tik pažvelgusi į teleskopą suprato, kad rankose yra kažkas kitas.
- Kur mano teleskopas?! - garsiai paklausė.
-
Sarah akyse vis dar sukosi žvaigždės ir planetos. Astronomija buvo viena iš mėgstamiausių mergaitės pamokų. Turbūt žibantys sidabriniai trupinėliai naktinio dangaus velvete priminė jai namus, kai jos zeydee, senelis, išsitraukęs aptriušusią maldaknygę, pasakodavo jai apie pasaulio sukūrimą bei mokydavo skaityti maldas. O kartais ore tvyrantis kakavos bei kavos kvapas mintimis Rebeccą nukeldavo į šeštadienio rytus, kai prie pusryčių ji gaudavo vynuogių sulčių, o bubbe jas pilstydama kaskart sakydavo - Shabbos iz a spetzyel tog. Išties, šabas visada būdavo ypatinga diena.
Tačiau šiandien buvo eilinė paprasta, varginanti diena. Be viso to, pamoka apie magiškus gyvūnus. Tačiau jų šiandieną nesimatė - vietoj to narvuose buvo uždaryti instrumentai. Sarah papurtė galvą. Viskas tikrai turėjo būti košmaras. Iš pradžių ji papuolė sėdėti šalia teleskopų pamišėlės, kuri vieną iš instrumentų paliko, o dabar dar ir turės ji apsimesti, kad koks tai smuikas it pūkuotas katinas!
Bandydama viena ausia klausytis, ką sako mokytojas, rudaplaukė, it kokia pelėda, suko galvą, akimis skenuodama bendraklasių ševeliūras, kol į akis krito netvarkinga, ruda plaukuosena. Aha! Teleskopininkė! Nenorėdama elgtis nepagarbiai, Sarah palaukė, kol mokytojas leis jiems pradėti šiandienos užduotį, pakilo ir, saugodama teleskopą, priėjo prie bendrakoledžės.
Vaizdas ant stalo nestebino, kaip ir klausimas, garsiai užduotas niekam ir visiems. Išsitraukusi lazdelę, Rebecca atsikrenkštė ir, kaip buvo mokęs kerėjimo profesorius, pamojo lazdele tardama:
-Reparo.
Kad ir kas buvo nutikę teleskopui, šis suvirpėjo ir vėl atrodė kaip iš senienų parduotuvės su etikete: beveik kaip naujas.
-Atsiprašau, regis, tavo teleskopas pas mane. Palikai jį kabinete,- šypsodamasi, mergaitė padėjo instrumentą ant stalo tikėdamasi, kad keistoji teleskopininkė prie jos neprilips.
-
Dori sėdėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje sukryžiavusi rankas ir kilstelėjo antakius, kai profesorius ėmė kažką mykti apie muzikos instrumentus. Kas jiems visiems darosi, niurnėjo mintyse trylikmetė. Per apsigynimo nuo juodosios magijos - instrumentai, per magiškų gyvūnų priežiūrą - instrumentai. Gal Hogvartsą ruošiasi paversti grojikų klubu? Žaliaplaukė visiškai nejautė jokio entuziazmo dirbti. Ji juk nemėgo nei muzikos, nei jos instumentų. Žinoma, pastaruoju metu ji apskritai tingėjo mokytis, todėl būtų nejutusi entuziazmo ir dėl bet kurios kitos pamokos.
Pusę ausų išklausiusi apie muzikantėlius Dori pradėjo dūsauti, o kai profesorius pradėjo kalbėti kažką apie dviejų metrų vabalą, treičiakursė krūptelėjo. Tai šlykštu, pamanė. Su batu jo nesutraiškysi.
Kai magiškų gyvūnų prižiūrėtojas atidarė narvą, Mendel prigriebė fleitą. O kam keisti įpročius? Su fleita jau dirbo vienoje pamokoje, tad tiks ir šitoj. Mažiau vargo.
Grįžusi į savo darbo vietą klastuolė pradėjo groti fleita. Nereikėjo ilgai laukti, netrukus prieš nosį buvo išdygęs už Dori didesnis vabalas. Mokinė nusipurtė, išsitraukė burtų lazdelę ir net nespėjus tam padarui suriaumoti sušuko:
- Musiqueque!
Netrukus fleita pati pradėjo gražiai groti. Vabalas buvo ramutėlis. Tai ką man toliau daryti? Ar jau galiu pabandyti jį nudėti? Ar jis čia tam, kad mes į jį tik pavėpsotume ir sukištume atgal į instrumentus, mintyse niurnėjo Klastūnyno trečiakursė. Dori apėjo tą milžinišką vabalą ratu. Jos veide buvo išdidi mimika, mat šiandien tikriausiai jos diena, ar ne? Tuoj šitas šlykštūnas grįš į fleitą ir Mendel beliks snausti laukiant pamokos galo.
Dori užsimanė jam įspirti - taip ir padarė. Po velnių, koks kietas! Susinervinusi, nes užsigavo, žaliaplaukė spyrė į tą vabalą dar kelis kartus, bet tik dar labiau užsigavo koją.
-
Kai jis nedrąsiai užgrojo savo smuiku... Na gerai jau, grojimu to nebuvo galima pavadinti. Muzikantėlis, veikiausiai neapsikentęs to garsų kratinio pabudo ir lyg grasindamas tyliai suriaumojo. Bet Alanas nenustojo ir tada žinoma padaras viduje nusprendė pasirodyti.
Smuikas iškrito jam iš rankų ant stalo, kai staiga, priešais Alaną atsirado didžiulis, siaubingas vabalas. Piktos jo akutės spoksojo į Senklerį. Na ir kaip gi be eilinių Alano kvailysčių? Reikėjo iškarto užburti muzikantėlį, bet kadangi jam labai patiko gyvūnai, nesvarbu ar jie baisūs ar ne, jis panoro jį apžiūrėti plačiau. Alanas nežinojo, arba tiesiog praklausė tai, ar panaudojus tą pirmąjį burtažodį muzikantėlis grįš į instrumentą ar ne, todėl sugalvojo viską daryti truputį kitaip. Padaras jau ketino jį pulti.
- Sustink. - Pabandė jį užkerėti berniukas. Bet kur tau. Kerai atšoko nuo kieto vabalo kiauto ir Alanas pats vos negavo jų atgal. Muzikantėlis suriaumojo taip, jog regis stalas suvirpėjo. Ir mikliai puolė raudonplaukį. Tas vos spėjo nuvirsti nuo kėdės ir palysti po stalu, o padaro dantys kaukštelėjo ten, kur neseniai buvo jo makaulė.
- Qeromuzikero. qero muzi... - Per skubėjimą burtažodis žinoma seniausiai iššvilpė jam iš galvos ir Alanas ištarė jį neteisingai. Smuikas tik pakilo nuo stalo, ir pažiro į smulkius gabalėlius, kurie krito visur. Ant muzikantėlio, ant žemės ir ant stalų. Šitai atrodo tik dar labiau sunervino tą pabaisą. O varge, ką man dabar daryti? Ar spėčiau nubėgti prie mokytojo stalo, pačiupti kitą instrumentą ir pabandyti jį užkerėti? Ar viename instrumente gali būti du muzikantėliai? Ilgai mąstyti nebuvo kada, mat muzikantėlis pasišovė iškrapštyti berniūkšti iš slėptuvės. Alanas stryktelėjo iš ten ir movė šalin.
- Profesoriau! Profesoriau, darykit ką nors. - Alanas nuskuodė prie mokytojo stalo. Muzikantėlis regis nieko daugiau nematė, tik tą mažą, jį žiauriai sunervinusį padarėlį.
-
Henrieta sėdėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje ir klausėsi profesoriaus. Atrodė, kad apsigynimo nuo juodosios magijos ir magiškų gyvūnų priežiūros pamokų profesoriai kartu susitarė savo pamokose panaudoti instrumentus ir abiejose pamokose su tais instrumentais kažkas buvo ne taip. Pradedant prakeiksmu ir baigiant instrumente įkalintu vabalu nukandančiu muzikantų galūnes.
Henrieta susitelkė į profesoriaus Beaumont žodžius, o ypač į burtažodžius, kuriuos po kelis kartus pakartojo mintyse. Mergina prisiminė susitikimą su tamsūnėmis per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką kai pradėjus tamsūnėms vaikščioti po klasę viskas aptemo ir prisiminti burtažodį padėjo tai, kad gerai jį įsiminė. Šioje pamokoje neturėjo būti taip sunku kaip tą kartą, tačiau atsarga gėdos nedaro ir burtažodis dar tikrai galėjo paversti. Ypač norint išsaugoti savo galūnes sveikas.
Dar kelis kartus pasikartojusi ką reikės daryti norint atsikratyti muzikantėlio Henrieta patraukė prie narvo su instrumentais ir pasiimė pirmą po ranka pasitaikiusį instrumentą. Tai buvo klarnetas. Grifė nebuvo muzikalus žmogus ir gyvenime nebuvo bandžiusi groti jokiu instrumentu. Tačiau tai šios dienos praktikai netrukdė.
Aplinkui girdėjosi ausį verianti garsų maišalynė ir Henrieta pasiruošė tuoj prisidėti prie to garsų chaoso. Prisidėjusi pūstuką prie lūpų mergina stipriai papūtė ir pasigirdo ausį veriantis aukštas garsas. Grifė krūptelėjo. Ji žinojo, kad nepavyks sugroti nieko gero, tačiau tokio veriančio garso net ji nesitikėjo. Vis tik tikslui - išvilioti muzikantėlį šis garsas puikiai tiko, nes neužilgo prieš ją jau stovėjo piktas dviejų metrų aukščio vabalas.
-
Beaumont stebėjo mokinius drąsiai ir nedrąsiai pasiimančius instrumentus. Panašu, kad daugelis vaikų iš tiesų mėgo muziką. Viskas ėjosi kaip iš pypkės, tačiau greitai profesorius išgirdo nelabai padorų klausimą. Jis iš karto suraukė, kadangi klausimas tikrai buvo labai nemandagus iš mokinės pusės.
- Nesuprantu, kaip jūs leidžiate sau klausti tokių klausimų, panele Forrm. Muzikantėliai yra gana pavojingi jai nemokate su jais tvarkytis. Dar ką panašaus išgirsiu užsidirbsite areštą ir prarasite dešimt taškų. Plius aš geriu labai retai, ir tikrai nesu žmogus, kuris geria dažnai, - pasakė vyras sumeluodamas. Jis juk negalėjo sakyti, kad geria. Tačiau pamokų temų girtas ar nors šiek tiek išgėręs negalvodavo. Jei temas būtų galvojęs girtas, greičiausiai mokinių šiame kabinete nebūtų likę...
Kai rudaplaukis galvojo, kad pamoka toliau eisi ramiai, ta klatuolė nešanti bėdas, Elliw vardu nuvertė nemažą dalį instrumentų. Prancūziškai nusikeikęs profesorius puolė prie instrumentų išsitraukdamas lazdelę.
- Grasique, - ištarė užburdamas muzikantėlį iššokusi iš gitaros, kadangi šis jau sekė paskui instrumentų griovėją.
- Musique, - sumurmėjo užburdamas likusius instrumentus, kad šie pradėtų groti ir muzikantėliai sugrįžtų į juos. Greitai vabaliukai sumažėjo ir sugrįžo atgal į instrumentus. Vyras lengviau atsiduso, kadangi abejojo, jog jį kas nors paliktų darbe, nes direktorė tikrai sulauktų skundų dėl nukąstų rankų ar kojų.
Po kelių ramumos akimirkų, vyras pamatė berniuką atbėgantį prie jo stalo. Paskui berniuką artėjo muzikantėlis. Greitai magiškųjų gyvūnų specialistas išgirdo ir pagalbos prašymą.
- Kur yra instrumentas? - paklausė pažvelgdamas į instrumentus gulinčius šalimais. Laiko buvo nedaug.
-
Muzikantėlis dar kartą piktai suriaumojo. Visas Alano kūnas net pagaugais nuėjo. Jau dabar amen.
- Tai kad instrumentas suskilo į daug dalelių. Aš jo nebeturiu. - Greit išbėrė profesoriui. Ir kam man reikėjo jį stingdyti? Kam? Nebebuvo kur daugiau sprukti. Visas noras apžiūrėti tą padarą seniausiai išgaravo. Dabar didžiausias troškimas buvo išsaugoti savo kojas, rankas ir galvą sveikas.
Tos akimirkos, per kurias Alanas tiesiog šiurpo iš siaubo lėkė kaip ant sparnų.
Muzikantėlis plačiai išsižiojo... O ne... Galvoje sušmėžavo visi žinomi kerai.
- Prooofesoriau, - Išsprūdo jam dar kartą. Tą Siaubo akimirką, Alanas pažadėjo, kad daugiau niekados nebedarys jokių priešingų veiksmų. Na, bent jau šiandien tai tikrai.
-
Nenuostabu, kad kerai nesuveikė. Nelanna nebuvo tobula kerėtoja, kaip jos sesuo. Jai nesisekė natūraliai įvaldyti kerėjimo meno ir pasiekti norimų rezultatų vos vienu burtų lazdelės mostelėjimu. Pirmas bandymas jai retai kada būdavo sėkmingas. Ką jau kalbėti apie pirmą - antras taip pat ne visada pavykdavo. Tad natūralu, kad geriau jai sekėsi ten, kur kerėti nereikėjo - nuodų ir vaistų pamokose ir herbologijoje. Magiškų gyvūnų priežiūra galbūt irgi sektųsi, jeigu nereikėtų naudoti burtažodžių.
Laiko buvo nedaug. Nelanna visai nenorėjo netekti rankos. Ypač tos, su kuria rašo ar naudojasi burtų lazdele. Ji susikaupė, įtempė smegenis ir bandė prisiminti, kokį burtažodį profesorius sakė ištarti nesėkmės atveju.
- Grasique! - suriko mergaitė, prisiminusi burtą, turėjusį jai padėti.
Šį kartą Nelannai pasisekė. Kerai pavyko iš pirmo karto. Mergaitė vos nepašoko iš laimės pamačiusi, kaip muzikantėlis sulenda į ukulėlę. Viskas buvo baigta. Šį kartą jai pavyko. Vis dar tirtanti iš baimės Nelanna paėmė ukulėlę, kurioje burtų pagalba buvo saugiai užrakintas muzikantėlis, ir nunešė ją profesoriui.
Mergaitė suprato, kad su magiškais gyvūnais geriau nejuokauti. Buvo girdėjusi, kad jų esą įvairių – nuo tokių nepavojingų kaip lankutis, iki galinčių nužudyti burtininką. Ką gi, jos žinomų pavojingų būtybių sąrašą jau galima papildyti ir muzikantėliais. Susidūrusi su vienu iš jų, ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl jos mama taip mėgsta gyvūnus. Net ir pačius pavojingiausius. Prisiminusi mamos pasakojimą, kaip ji kartą susidūrė su Nundu, jai plaukai piestu stojosi. Jai pačiai visai nereikėjo įspūdžių ir nuotykių, kai laviruoji tarp gyvenimo ir mirties, ypač kai tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo magiškojo gyvūno. Ne, jai užteko ir jos pačios dronto Tikučio - visiškai nepavojingo, mielo paukščio, likusio tėvų namuose ir laukiančio jos sugrįžtant.
-
Gyvenimas buvo sudėtingas. Teleskopai pernelyg mėgo išnykti ir po to neatsirasti. Arba atsirasti sudužę. Arba... Apie ką ten Elliw mąstė? Ak taip, apie teleskopus, nors konkrečiau jau neprisiminė. Bandyti prisiminti ji paprasčiausiai tingėjo, taigi dabar sėdėjo ir apie nieką nebegalvojo.
Po kiek laiko išgirdo kažkokį žodį. Jo reikšmės nežinojo, bet jį tikrai yra sakiusi Liucija.
- Liucija?! - apsidžiaugė Elliw ir pakėlė akis tikėdamasi pamatyti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje. Deja, pamatė ne ją, o kažkokią pirmą kartą gyvenime regimą mergiūkštę. Nors ji neatrodė esanti bjauri - šiaip ar taip, atnešė astronomijos prietaisą!
- Mano teleskopas! - patenkinta sušuko velsietė. Pagriebusi brangenybę nuo stalo įdėmiai apžiūrėjo. Panašu, kad prietaisas buvo visiškai sveikas. Elliw nusišypsojo ir vėl pažvelgė į naująją draugę. - Ačiū!
Atsargiai pastačiusi teleskopą ant stalo (jau buvo pamiršusi, kad ką tik jį iš ten paėmė) nužvelgė patalpą, kurioje dabar buvo. Neprisiminė, kur yra ir ką čia turėtų daryti.
- Kodėl aš čia? - susirūpinusi paklausė draugės, kurios vardo nežinojo. Tai buvo gera mergaitė, vadinasi, reikėjo su ja susipažinti. - Aš Elliw! O tu?
Atsistojusi nuo stalo paėmė keistąjį daiktą, kurį buvo prieš tai atsinešusi. Jis buvo pakankamai sunkus, kad gerai pamokytų kurią nors bjaurią mergiūkštę. Jų, deja, nė vienos nesimatė, tad daiktas atrodė esantis visiškai bevertis. Tai ne teleskopas, o daužymui tinkamų galvų nėra. Ką jai su tokiu daiktu veikti? Nieko įdomesnio nesugalvojusi numetė daiktą ant žemės. Jis trinktelėjo, ir visai netrukus kažkas išlindo.
- Mano teleskopai! - persigandusi suriko Elliw ir kuo greičiau užlipo ant stalo. Susirinkusi visus tris prietaisus stovėjo tiesi ir galvojo, ką daryti toliau. Nė nepastebėjo, kaip tas daiktas išaugo. Pajutusi kažką visai prie savęs žvilgtelėjo ir dar labiau išsigando. Tai buvo... Kažkas! Tikrai ne teleskopas. Nudribusi nuo stalo mergaitė staigiai pašoko ir čiupo naująją draugę už rankos. Reikėjo kuo greičiau bėgti.
Kliuvinėdama už visų ir visko Elliw kuo greičiau judėjo į kitą klasės galą. Laikyti rankoje tris teleskopus nebuvo patogu, o tai, kad vis dar spaudė draugės ranką, seniai buvo pamiršta. Vis dėlto Elliw skubėjo tolyn. Kuo toliau nuo to baisaus neteleskopo!
Galų gale užkliuvo už kažkokio žmogaus ir dar kartą nusivertė ant grindų, kartu nusitempdama ir naująją draugę.
-
Muzikantėlis buvo kaip reikalas įpykęs.
- Jeigu instrumento nebėra bus problemų, - tarė Rafael'is. Instrumentas muzikantėliui buvo namais, o netekę namų visi gyvūnai supyksta. Beaumont pavardės nešiotojas pradėjo įtemptai mąstyti. Galiausiai suprato, kad yra tik vienas kelias - nužudyti muzikantėlį, kadangi be savo namų jis suvalgys tiesiog visus. Žinojo, kad instrumento kerais greitai tikrai neatkurs ir laiko nebuvo. Muzikantėlis buvo kaip reikiant įpykęs.
- Grasique supremo, - ištarė profesorius pamodamas lazdele. Muzikantėlis ėmė trauktis, kol susitraukė iki mažo vabaliuko dydžio. Kadangi kerais nebuvo įmanoma jo įkalinti namuose, kerai jį sumažino ir užrakino nematomame žmogui dydyje. Dėl to muzikantėlis mirė.
- Kito instrumento neimk. Eik atgal į savo koledžo kambarį ir pailsėk. Šis įvykis tikriausiai tave sukrėtė, tad tau reikia pailsėti, - pasakė profesorius rimtu žvilgsniu žvelgdamas į mokinį.
-
Gyvenimas išties yra per daug žiaurus ir sudėtingas, kad žmogus suvoktų jo reikšmę. Vieni gimsta, kiti miršta ir to nepakeisi. Tačiau kartais gyvenimas tampa toks painus, kad norisi nuo viso to pabėgti, mirti. Deja, Melody nežinojo kito būdo kaip atitolti nuo žiaurios realybės. Tačiau grifė pernelyg troško gyventi ir pažinti pasaulį, kad drįstų nusižudyti, tad teko susitikti su realybe...
Grifė buvo visa išvargusi, mat ją vėl kamavo bemiegės naktys ir košmarai. Sunkios pamokos, bei draugų ir tėvų trūkumas beveik baigė nuvaryti mergaitę į neviltį. Plaukai buvo visiškai susitaršę, o pati grifė retkarčiais net užsnūsdavo. Kiek prasibudinusi pažvelgė į profesorių. Atrodė, jog jam pamokas vesti išties patinka, tačiau kodėl tuomet antrakursė troško išnykti iš šios pamokos? Negi paslaptis tėra nevaldomas girtuokliavimas? Negi pasigėrus ir gulint griovy išties pasimiršta visi gyvenimo sunkumai? O gal hogiečiai jau tiek užkniso profesorius, kad jie visi išprotėjo? Gal vienintelis būdas pamiršti sunkumus yra tapti Hogvartso profesoriumi ir išprotėti? Paskendusi apmąstymuose Melody pažadino profesoriaus balsas. Tamsiaplaukė vėl įbedė akis į profesorių ir pradėjo klausytis. Tema buvo susijusi su muzika ir... Instrumentais. Tik ne vėl! Juk per apsigynimą nuo juodosios magijos jau prisižaidžiau. Ir kas tiems profesoriams užėjo su instrumentais? Tyliai atsidususi grifė pasiėmė afrikietišką būgnelį, mat styginio instrumento tikrai neketino vėl paimti į rankas. Būgnelis buvo vidutinio dydžio ir neturėjo jokių skylučių. Vargu ar tas muzikantėlis dar bus neuždusęs šiame būgne... O ir kaip įmanoma užmigdyti padariūkštį raminančia melodija- su būgnu? Sutrikusi mergaitė kelissyk tiesiog ranka trinktelėjo per būgnelį. Jokios reakcijos. Pakėlusi instrumentą Melody jį pakratė, tačiau viduje nieko neišgirdo. Galbūt instrumentas tuščias? Tuomet vardan atsargumo viena ranka sugniaužė lazdelę, o kita darsyk stipriai sudavė per būgnelį. Ir pagaliau iš būgnelio iššoko muzikantėlis, tačiau taip netikėtai, kad grifiukei vos nesustojo širdis...
-
Muzikantėlis keletą akimirkų pastovėjo piktai žvelgdamas į grifę. Henrieta pasiruošė lazdelę ir mintyse pasikartojo reikiamą burtažodį. Mergina norėjo būti tikra, kad puolus milžiniškam vabalui ji prisimins burtažodį. Trečiakursė nebuvo užmarši, tačiau atsarga gėdos nedaro. Ypač kai rizikuojama netekti galūnės, o visą likusį gyvenimą vaikščioti be vienos (o gal ir dviejų) rankos ar kojos.
Staiga Henrietos mintis pertraukė muzikantėlis, išsijudinęs iš savo pozicijos. Vabalas pagaliau susivokęs, jog tai grifė jį privertė išlysti iš savo buveinės klarnete, puolė prie merginos ir taikėsi nukąsti ranką su lazdele. Trečiakursė vos spėjo atšokti į šalį. Atrodė, kad vabalas suprato jog būtent ta ranka su lazdele jam kelia didžiausią grėsmę, tad taikėsi tos grėsmės atsikratyti.
Dar kelis kartus išsisukusi nuo muzikantėlio žabtų Henrieta iškėlė lazdelę ir greitai ištarė burtažodį:
- Musiqueque.
Tačiau burtažodis nesuveikė ir teko dar kartą išsisukti nuo pikto vabalo milžino. Šiaip grifė buvo gera kerėtoja ir burtai jai sekėsi, tačiau šįkart ji greičiausiai per greitai arba neteisingai ištarė burtažodį, tad muzikantėlis nesugrįžo į savo buveinę. Maža to, jis tik dar labiau supyko.
Henrieta atšoko kiek tolėliau nuo muzikantėlio ir pasiruošė išmėginti dar vieną profesoriaus paminėtą burtažodį. Grifė tikėjosi, kad dabar pavyks grąžinti vabalą į klarnetą, nes dar truputį palaukus ji garantuotai liks be rankų.
- Grasique, - tarė Poter.
Šįkart kerai pavyko ir muzikantėlis susitraukęs iki paprasto vabaliuko dydžio sulindo atgal į instrumentą.
Paėmusi klarnetą, Henrieta patraukė profesoriaus stalo link. Padėjusi instrumentą su muzikantėliu į jam skirtą vietą, grifė grįžo į savo suolą ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Vieną akimirką Alanas šiurpo iš siaubo, o kitą žvelgė, kaip profesorius paleidžia kerus. Muzikantėlis mažėjo ir mažėjo, o tada iš jo nieko neliko. Taip pat ir berniuko išgąstis pamažu tirpo. Atrodo rankos ir kojos išliks sveikos.
Bet kažkas smilktelėjo Alano širdyje. Ar jis žuvo? O gal tiesiog yra nepastebimas. Kaip ir tada, kai yra muzikos instrumente. Eiti į bendrąjį kambarį jis nenorėjo, nes galvoje sukilo klausimai, kuriuos būtinai turėjo išsiaiškinti.
- Atsiprašau profesoriau, bet ar galite man pasakyti, kodėl viename muzikos instrumente negali gyventi du muzikantėliai? - Gaila jeigu tas padaras pražuvo per kvailą mano smalsumą. Dabar, pažadas daryti viską tiksliai taip, kaip liepia profesoriai tapo kur kas tvirtesnis. O gal jis tiesiog dabar yra kur nors ant žemės? Ir nieko tokio nenutiko.
-
Būgnelio viršus netikėtai praplyšo ir Melody savo akimis pirmąsyk gyvenime išvydo muzikantėlį. Tačiau gerėtis juo nebuvo kada, mat vabaliuko pavidalas tik šmėstelėjo prieš akis ir šleptelėjo ant kabineto grindų. Grifė pasilenkė padėti padariūkščiui, tačiau šis nebuvo tam nusiteikęs. Vos palietęs grindinį, jis iškart pradėjo augti ir jau po poros sekundžių buvo aukštesnis net už grifę. Mažo menko padarėlio įvaizdis bematant išgaravo. Tamsiaplaukė su siaubu stebėjo muzikantėlio pasikeitimą, tačiau buvo pernelyg apstulbusi, kad sugebėtų užkerėti milžinišką vabalą. Atatupsta žengė porą žingsnių atgal, nenuleisdama akių. Vabalas buvo kiek sutrikęs ir tik bereikšmiškai blaškėsi į visas puses. Vis dar netikėdama savo akimis mergaitė žingsniavo atbulomis, iki kol užkliuvo už nelemtos kuprinės ir su trenksmu tėškėsi į grindis. Netikėtas įvykis atkreipė muzikantėlio dėmesį ir šis įsispoksojo į grifiukę. Antrakursė netikėtai perbalo ir akimis pradėjo ieškoti savo lazdelės. Tačiau ši buvo nukritusi už kokių penkių metrų... Melody nedelsdama pasileido link lazdelės pusiau bėgdama, pusiau vilkdamasi žeme. Tačiau milžiniško muzikantėlio judesiai buvo greitesni ir lazdelė jau netrukus buvo milžinui prie pat vabališkų kojų.
- Ramiai,- lėtais judesiais traukdamasi atgal tyliai prabilo grifė. - Viskas gerai, aš tau ne priešas. Ir būčiau dėkinga, jei visos mano galūnės liktų savo vietose...
Bet siaubūnas nebesiklausė. Staiga jis pasileido tiesiai į mergaitę, o ši savo ruožtu pakniubstom bėgo kuo toliau. Tačiau pribėgus aklavietę- kabineto kampą viltys išsigelbėti žlugo. Grifiukė giliai alsavo ir išgąsčio kupinomis akimis naršė viską aplinkui. Muzikantėlis (ir kurių galų šis siaubūnas pavadintas tokiu meiliu vardu?) dybsojo priešais ir įkyriu žvilgsniu gręžė savo auką. Ir kai padariūkštis taikėsi nukąsti grifei galvą, ši nė pati nesuvokdama pasilenkė ir pračiuožė pro tarpą galiūnui tarp keturių šio kojų. O muzikantėlis stipriai plojosi į sieną ir sienoje paliko keletą žymių. Kiek įkabindama mergaitė susirado savo lazdelę ir nenoromis grįžo prie būgnelio.
- Musiqueque!- suriko, širdyje melsdamasi, kad kerai pavyks, antraip ji neteks visų savo galūnių.
Visa laimė, maldos buvo išklausytos ir kerai pavyko. Būgnelis pradėjo mušti ramų ritmingą ritmą ir muzikantėlis pradėjo trauktis. Atgavęs pirminį savo ūgį padarėlis įšoko atgal į instrumentą ir užmigo užsitarnautu poilsiu. Atgavusi normalią veido spalvą Melody šiaip ne taip nunešė instrumentą profesoriui, perbesdamą šį klausiamu žvilgsniu (ar jis norėjo, kad visi mokiniai išeidami iš pamokos jau būtų likę be kažkurios savo galūnės?). Tačiau nelaukdama atsakymo grifė pasirinko grįžti į savo suolą ir ramiai sulaukti pamokos galo. Drebtelėjusi ant kėdės Melody šyptelėjo. Juk nekasdien ji turi progą išbandyti savo sugebėjimus tokioje kvapą gniaužiančioje ir pavojingoje pamokoje...
-
Prieš pat pamokos pabaigą, Beaumont sulaukė klausimo iš to išgąsdinto berniuko.
- Deja ne. Jie yra savo instrumento sargai, o patys dviese negali gyventi. Jiems muzikos instrumentas it vėžliui kiautas. Juk viename kiaute du vėžliukai gyventi negali. Tačiau nesijaudink, muzikantėliui viskas gerai, - ištarė rudaplaukis. Na, jis kaip ir nemelavo, tačiau muzikantėlio gyvenimas nebebuvo mielas. Iš tiesų, jis tikrai nenorėjo liūdinti Senklerio. Jis atrodė geras ir paklusnus berniukas. Apskritai profesorius nelabai mėgdavo liūdinti vaikus, nebent jie būdavo labai blogi ir nedraugiški.
Galiausiai pamoka pasibaigė. Profesorius užbūrė visus instrumentus kerais ir sukrovė juos į narvą. Dabar reikės gyvūnėlius siųsti į pažįstamo magizoologo saugykla. Ten jų instrumentais pagros ir jie bus laimingi. Jiems bus saugiau nei Hogvartse.