Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 05, 2009, 07:58:57 pm
-
Laiptai - iš pažiūros daugiausia vietos pilyje užimanti vieta. Balti laiptai, turintys turėklus tęsėsi nuo pat pirmo iki aštunto pilies aukštų, neskaitant laiptų, vedančių aukštyn į bokštus. Daugeliui jie buvo painūs, mat bet kuriuo momentu galėjo pakeisti kryptį ir dažniausiai ne mokinio ar profesoriaus naudai. Dažnokai būtent laiptų dėka pirmakursiai užklysdavo ten kur nereikia - į vaiduoklių koridorių, ketvirtą aukštą ar klaidingą koridorių. Kaip nepaklysdavo vyresni? Vieni teigia, kad įsimena paveikslus, kiti - keičiantys laiptų krypčiai žiūri į jiems reikiamą išėjimą ir laukia kol laiptai juos ten nuves. Tačiau laiptai - vienas iš svarbesnių Hogvartso objektų, mat tik jais gali pakilti į grifų gūžtos ar varno nago kambarius bei daugelį klasių.
Miriana eidama iš savo koledžo priėjo laptus. Jų buvo labai daug, tai ilgi, tai trumpi, tad turėtum žinoti, ant kurių lipti, jog patektum ten, kur tau reikia.
- Em... Pirmą kartą jie taip... Greit lekia. Kur jie mane nuneš? Šiaip tai noriu nueiti prie ežero, tačiau ant kurių laiptų lipti?- tuomet prie Mirianos atskriejo laiptai.
- Na, bandysiu laimę su šitais,- su entuziazmu tarstelėjo Miriana, ir užlipo ant laiptų.
Jie kelias sekundes persikėlinėjo, ir atsidūrė apačioje.
- Na, man pasisekė. O kas, jeigų būčiau užlipusi ne ant tų laiptų? Turbūt būtų buvę šakės, kadangi šios mokyklos labai gerais nepažystu,- tarstelėjo Miriana nulipdama nuo laiptų ir nužingsniuodama link šauniojo ežero.
-
Sakura išlėto padėjo savo koją ant vieno iš pirmųjų laiptelių. Girdėjau, kad jie gan pavojingi, tad reikia saugotis... Kadangi nieko nenutiko, Yamasaki išdrįso dėti ir antrąją koją. Vos jai tai padarius, laiptai ėmė suktis lyg pašėlę. Tvirtai įsikabinusi į turėklus, mergaitė laukė kol jie sustos. Ir kaip bebūtų keista, jie nunešė Sakurą būtent ten kur jai reikia - į Didžiąją salę. Yamasaki staigiu judesiu šoktelėjo nuo laiptų ir visa persigandusi nužingsniąvo salės link...
-
Eva atžygiavo ant laiptų. Atidususi peržvelgė juos.
- Nagi kurie jūs.
Susiraukė ji ir užlipo ant trečių laiptų. Jie mergaitę nunešė prie didžiosios salės.
- Okay... Na gerai.
Šyptelėjo Eva patu sau ir nuėjo į didžiają salę.
-
Miriana atėjo prie laiptų. Kaip visuomet, jie nestovėjo vietoje. Judėjo iš vienos vietos į kitą...
- Oky, man reikia į biblioteką. Įdomu, kurie laiptai ten neša?
Staiga prie stovinčios Mirianos atkeliavo laiptai. Jie atrodė tarsi nauji, nenumindžioti, nenutrinti.
- Nemanau, jog jie mane nuneš į biblioteką. Jie man kažkokie... Įtartini. Jau mieliau lipsiu ant kokių senesnių, "apdriskusių"...
Šiek tiek palūkuriavus, prie merginos atsirado dar vieneri laiptai. Miriana šį kartą neabejojo - jie turėjo būti tinkami. Ji užlipo ant laiptų. Jie ėmė suktis tarsi pašėlę. Tuomet jie, tarsi perskaitę Mirianos mintis, sustojo prie bibliotekos aukšto. Miriana nulipo ir nupėdino į biblioteką.
-
Tarsi kas būtų Hogvartso pilį uždėjęs ant patefono. Viskas sukosi. Klastuolei buvo žiauriai bloga. Mergaitė prisėdo ant laiptų ir net nepastebėjo, kaip anie nuskriejo kažkur į pilies gelmes. Palaimingai atsidususi, Mery priglaudė savo perkaitusią galvelę prie šaltų laiptų turėklų ir ėmė giliai alsuoti - buvo gera. Ramiai. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt... Svaigulys dingo, tačiau galvos skausmas liko lyg visą laik ten gyvenęs. Atsisėdo ir susimąstė. Laiptai kažkur "prisišvartavo", bet vilkolakė nekreipė dėmesio. Stengėsi atsiminti ką šiandien veikė.
Skersinis skersgatvis. Gringotsas. Įtikinau goblinus, kad aš ta pati Mery Fate, kurios saskaitoje, uh, kiek pinigų prisikaupė per tiek metų. Todėl ir myliu bankus. Prisikrovusi pilną maišelį galeonų, patraukiau į parduotuves. Drabužiai, knygos, lazdelė... Po to paūžauti smuklėj. Kurgi ne. Bet iš kur tas galvos skausmas... Bet aš atrodau kaip vienuolikos. Bet esu senutė - keturiasdešimt metų tai ne juokas, tačiau tas faktas neįtikino to vyro su vynu... O man taip reikia pasigert. Reik ištrint iš galvos kas buvo. Ak, tiesa, paskui sutikau savo pažįstamą. Ji manęs iš pradžių neatpažino, kur jau ten, bandė nužudyti, bet po to kažkaip atsileido. Pasakė jog artimiausiu mano gyvenimo laikotarpiu mano kūnas geriausiu atveju pasens dar keletu metų, o maždaug po trisdešimt, keturiasdešimt metų susikūprinusia senute tapsiu vos per kelias dienas. Mirsiu aštuoniasdešimties ir visa raukšlėta, jei prieš tai kas nors nenudės. Puikios naujienos, kažin, ar tiesa, pagalvosiu. O mieloji Rouzė man kažko sugirdė ir pabėgo. Šiknė. Kaip atsidūriau Hogvartse težino tik mano šluota. Kai išmoksiu kalbėtis su daiktais būtinai to jos paklausiu.
Žalios liemenės kišenėj gulėjo naujoji Mery lazdelė. Mergaitė ją išsitraukė ir apžiūrėjo. Pats kiečiausias modelis, bent taip sakė pardavėjas. Jis meluoja. Visi meluoja. Et, kam tai rūpi, svarbu jog gavau bent jau tokią.
Pirmakursė, pati gerai nesuvokdama ką daro, priglaudė lazdelės galiuką prie smilkinio ir tuoj pat atitraukė. Sidabriška miglos gija ramiai mirguliavo toje menkoje šviesoje. Mery nustebo. Skausmas dingo. Tačiau jaučiuosi lyg būčiau kažką pamiršusi. Logiška, kad turėčiau taip jaustis, bet įdomu, kad man pavyko tokie įdomūs ir sunkūs kerai. Kuprinėje gulėjo keletas nedidelių buteliukų, skirtų nuodų ir vaistų pamokoms, vilkolakiukė patalpino savo mintį (mintis) jame ir saugiai paslėpė kuprinės dugne.
Laiptai vėl kažkur sustojo. Mery sunkiai pakilo ir nuėjo, žinoma, prieš tai pagriebusi kuprinę. Juodos garbanos spindėjo pavasario saulės šviesoje.
-
Kaip dar ne visai vėlyvai valandai, mokyklos koridoriai buvo neįprastai tušti. Varvanti basakojė žmogysta lėtai kopianti laiptais buvo vienintelė gyva būtybė šioje pusėje. Net paveikslai snudūriavo arba tylėjo iš aukšto žvelgdami į Xantorią. Tiesą sakant vaizdelis nebuvo žavingiausias. Šlapi plaukai išsidraikę ant nugaros, nuo tirpstančio sniego nukarusi mantija ir dar pamėlusios kojos. Tiesiog magiška bomžė. Xan neskubėjo. Ir nebuvo ko, čia buvo šilta, o stovėjo ji ant minkšto raudono kilimo, kurį po truputį ėmė jausti kojomis. Ilgai nesvarsčiusi moteris klestelėjo vidury pakopų ir giliai atsiduso. O paskui sukikeno suvokusi padėties beviltiškumą. Prasidėjus naujiems mokslo metams hogvartse ir pradėjus dėstyti magijos istoriją ji išsikraustė iš nuodų ir vaistų kabineto, tačiau naujo taip ir negavo. Pastarąjį laiką ji glaudėsi Kiauliasodyje. Tačiau iš kuklios mokytojos algos net užeigose ilgai negyvensi. Negana to, dar ir visa manta kaži kur prašapo. Trumpai tariant Xan šiuo metu vilkėjo visu savo turtu. Deja, neavėjo. Dėl to ji vėl save keiktelėjo. Na ir kodėl aš tuos batus į nebūtį....Aa? Nu kodėl?...Noriu naujų rūbų!
- Tuojau pat!
Portretai piktai dėbtelėjo į galimą rėksnę. Moteris tik įžūliai nudelbė sienas akimis. Na kągi mieloji... Laikas ieškoti šioj mokykloj draugų... Tiksliau draugiškų geranoriškai sutiksiančių paskolinti kokią palaikę mantiją. Įdomu, kas tokiu metu bus gerai nusiteikę?.... O gal surizikuot ir pasinaudoti esama padėtimi. Ha ha, jau įsivaizduoju- "Mieloji Dorotėle, sušelpk savo vyresniąją seserį. Juk jei ne tu, ji nuoga vaikščiotų."...
Taraxanum nukratė šiurpas vien nuo tokios minties, nors kita vertus kilo pasiutęs noras įsibrauti pas ją į kabinetą ir sugadinti vakarą. Šiokias ir anokias, bet vistiek nedoras mintis pertraukė garsus Apčii. O tada ragana užsikosėjo. Kosėjo, kad mažai trūko iki pasirodančių ašarų, bet galiausiai liovėsi. Vaizdas akyse šiek tiek raibuliavo. Xan nusipurtė lyg vydama šalin visokias bacilas. Peršalti ji visai nenorėjo. Bet nenorėjo ir keltis nuo laiptų. Žinoma kilimas, ant kurio sėdėjo, nebebuvo toks minkštas, nes spėjo permirkti sniego tirpsmo vandeniu, bet galų gale juk kilimas, o ne šaltas marmuras.
- Aš čia tik dar kelias minutes pasėdėsiu ir eisiu,- Atsiduso pati sau.
O tada vėl nervingai ranka liuobė sau į kaktą. Jo jo... Pati ta ėjikė... Xan, po paraliais, kur tavo sveikas protas?... Kaip man pačiai sau paaiškinti, kad basa į Kiauliasodį neisi. Bent jau su tokiom kaladėm vietoj pėdų.
Tas irgi buvo tiesa- pėdos buvo apibraižytos kieto sniego, šiek tiek pamėlynavusios. Ir dar visai nejautrios. Tą ragana išbandė atrodytų švelniai baksteldama į turėklą ( Storo ąžuolo turėklams žinoma nieko, tačiau Xantorios didysis pirštas kažkaip keistai užlinko).
-
Xantoria ant laiptų prasėdėjo dar kelioliką minučių. Pro šalį tyliai žvangėdamas grandinėmis praplaukė kruvinasis baronas. Ragana puikiai išgirdo kaip vaiduoklis su panieka tyliai burbtelėjo "Valkata". Moteris piktai nulydėjo baronieną akimis, bet nesumojo kaip atsikirsti. prasidėjo nevaldomo drebulio priepuolis. Šiltame koridoriuje ji jautė tik sunkius, nuo sniego sušlapusius, drabužius ir pamėlusias kojas. Jos kaip tik tapo raudonos kaip virti vėžiai ir siaubingai gėlė. Kalendama dantimis, kad skambėjo visa laiptinė, Xan šiaip taip atsistojo ir žengė žingsnį, kitą. Vis dėlto spyris į turėklus sulaužė ar išnarino pirštą. Kojos šilo ir ėmė skaudėti. Ragana nepatingėjo dar kartą nusikeikti.
- Kur mano protas?
- Nežinau, greičiausiai juodojoj rinkoj prakalei.
Xan nusijuokė ir apsižvalgė. Palubėj kabėjo nedidelis sudžiūvusio žmogėno portretas. Jis įžūliai šiepė dantis prieš raganą. Draugiškai jam pagrūmojusi, priėjo prie sienos. Viena ranka į ją remdamasi atsargiai nuslinko pasieniu vilkdama kojas. Mantija taip pat šiūravo grindis. Kiek paėjusi ji sustojo ir vėl užsikosėjo. Gerai, mieli kolegos, miegat ar ne, bet kokią nors suknistą vienybę ar draugiškumą parodyti turėsit... Xantoria patraukė į mokytojų kabinetų aukštą pasiryžusi belsti į pirmas pasitaikiusias duris.
-
Taip beklaidžiodama koridoriais Makoto priėjo "liepto galą". Keisčiausia, kad toje vietoje net turėklo nebuvo.
-Ir kaip čia niekas neužsimuša?
Paklausė savęs mergina ir tik tada atkreipė dėmesį į apačią. Štai ji buvo priversta išduoti savo nuostabą išoriškai iš ketvirto aukšto žiūrėdama į kylančius ir besileidžiančius laiptus. Jie tiesiog levitavo ore! Šiek tiek pražiojusi burną mergina stebėjo laiptus. Netrukus jie pradėjo kilti ketvirto aukšto link ir prisijungė prie nutrūkusio grindų galo. Makoto bailiai žiūrėjo į laiptus, jie visi judėjo. Supratusi, kad ir šie laiptai jos gali nepalaukti, mergina sumušė savo pačios rekordą taip greit įsidrąsindama ir, nors ir nepatikliai, bet žengė žingsnį pirmyn. Užlipo ant laiptų. Vos tvirtai pastačiusi antrąją koją ant laipto, ji pajuto truktelėjimą. Tai buvo atsiplėšiantys nuo grindų pagrindo laiptai. Iš tos baimės Makoto jau matė save besiverčiančią nuo laiptų ir dideliu greičiu neriančia pirmo aukšto link. Žinoma tai buvo tik jos vaizduotė. Pasijautė dar vienas truktelėjimas, kai laiptai nusileido ir prisijungė prie trečiojo aukšto grindų pagrindo. Makoto greit nušoko nuo laiptų ir atsisuko į juos pažiūrėti. Jie nieko nelaukdami atsiplėšė ir vėl skriejo ketvirtojo aukšto link.
-Įspūdinga.
Sau sumurmėjo ir nubėgo prie kitų laiptų, kurie turėjo leistis dar žemiau.
-O man tai visai patinka.
Toliau su savimi kalbėjo mergina laipiodama laiptais taip lyg žaisdama kokį žaidimą.
-
Laiptais žingsniavo Samanta. Susirišusi plaukus į nedidelį kuoduką, visa susitvarkiusi ir su pleistriuku ant veido. Merginos paakiai buvo pajuodę nuo miego trūkumo. Ji skubėjo.. Mažytės pėdos nešė klastuolės kūnelį. Mergaitė skubėjo... rankose Samanta laikė lazdelę. Mergaitė skubėjo.. Rankinio laikrodžio rodyklės tiksėjo ir mergaitė skubėjo. Rodyklei sustojus be penkių minučių šešios Sam sustojo ir stovėjo kaip kuolas...
Ji laukė. Laukė Rosos. Jau pradėjo dairytis tai į vieną, tai į kitą pusę vis tikėdamasi, kad ši neateis. Išsigando... Gailiuosi, kad neprilupau jos taip, kad šiandien kovoti negalėtų... Bet ką padarysi... Noriu miego... Samanta giliai atsiduso ir nusižiovavo. Garsas atsimušė į sieną ir aidu grįžo atgal pas klastuolę. Mergina norėjo atsisėsti, nes kojos tiesiog linko iš nuovargio. Norėjosi jau lyg ir valgyti, tačiau... tačiau... galbūt po kovos ji galės pavalgyti, jeigu tik dar tam turės jėgų.
Drėgnas oras patalpoje. Samanta pajuto, kad jai atsiranda sloga. Peršalo maty šią naktį. Dėl viso šito kalti apgaulingi pavasario orai. Klastuolė tebeturėjo mažai jėgų. Dabar ji keikė save, kad išėjo pasivaikščioti ir keikė save, kad nesiilsėjo. Tačiau gal tai tik į naudą. Galbūt ji taip išsiugdys savo fizinę ir dvasinę ištvermę, kurios taip trūksta šiai klastuolei.
- Na gi? Kurgi ji... – nerimastingai savęs klausė Samanta vis mėtydama žvilgsnį į laikrodį – geriau jau ateitų, nes nenorėčiau būti jos vietoje jeigu ji neateis – toliau kalbėjo su savimi Samanta.
-
Rosa niekur neskubėjo. Net nuėjo į mergaičių kambarį persirengti. Ir greitai pavalgė.Ėjo apsiavusi patogias kelnes kur galėjo nespastebimai paslėti lazdelę. Ėjo lėtai žiūrėjo portetus kabančius ant sienų. Jau su vienu spėjo susipykt. Asilas ant galvos.Silkės ausį. Norėčiau kovot dabar su.. Adora. Galėtumet net pažvengt. Atsiduso. Ką jau padarysi. Priėjusi savo tikslą Rosa specialiai įgrūdo rankas į kišenę. Jausdama savo naują ją pasirinkusi lazdelę Rosa nusišypsojo. Ji buvo daili. O kad ji nelūžtų.. Kažkodėl prie jos pripratau. Kai ji ėjo jos palaidi plaukai tik žaidė ore. Gaudynes. Išgirdusi Samanthos žiovavimą priėjo šalia jos.
- Laaaaabas. - ataidėjo aidas. - Jau senai lauki?Jau išsikyrei su savo gynėja? Jos dabar nebus. - apsidairė.
Dar kartą pajutusi savo lazdelę Rosa pajuto palengvėjimą.
- Tai ko laukiam?
-
Samanta negalėjo patikėti, kad kovoja. Tikroje dvikojoje. Ją užplūdo tokia ekstazė, toks adrenalino poreikis, jog rodėsi, kad ji tuoj ims šokinėti iš laimės. Ji norėjo mąstyti blaiviai, tačiau vis plėšėsi savyje. Emocijos prieš blaivų protą... Kas laimės? Klastuolė vienu metu lyg ir susidvejino. Jos viduje pasidarė maištas. Blogis protavo, gėris gyveno emocijomis. Samanta norėjo protauti, tačiau tas angelas vis praskrisdavo jos sielos kertelėse ir vis sutrugdydavo jai mąstyti blaiviai vis pakišdamas kokią nors nerimąstingą emoją.
Mergaitę apimdavo tai baimė, tai džiaugsmas, tačiau jos veidas vėl greitai tapdavo ledinis ir nerodantis jokių emocijų. Tik mintyse skambėjo Kur ta vienybė dabar... Kaip tik dabar reikėjo tos asmeninės vienybės, asmeninės harmonijos viduje. Mery nėra... gal taip ir geriau... Samanta apsidairė, norėdama įsitikinti, kas iš tikrųjų jos ten nėra. Nieko... vilkolakės nebuvo nei kvapo ir nei menkiausios vilties, kad ji pasirodys.
Mažučiai žmogeliukai Samantos galvoje pradėjo lakstyti keldami vis didesnę paniką. Ji bandė save raminti. Sam pagaliau pasidavė emocijoms ir jos veide išryškėjo jaudulys. Merginos rankos kiek sudrėko ir ji nušišluostė viską į kelnes. Ai bala nematė... Klasuolė mikliai išsitraukė lazdelę.
- Na jei man pradėti, tai man pradėti. Nėra ko laukti – burbtelėjo mergina. – Densaugeo
Sušuko Samanta. Ji nežiūrėjo ar pataikė į Rosą. Ji vis mintyse aptarinėjo ne savo veiksmų planą, o galvojo, kaip kovos metu susitvarkysi su draskoma savo asmenybe. Klastuolės akys nebežibėjo... Buožė... Į pilvą... Kulką... Į kaktą... Nebegyvas... Negaliu pralaimėti, nes nenoriu kentėti, patyčių, kurios gauš mane, jeigu pralaimėsiu prieš ją... Mintyse dėliojo rimuotas mintis klastuolė.
Greitai atsipeikėjusi mergina pradėjo blaiviau mąstyti.
- Bombarda – riktelėjo Samanta nutaikiusi į grifę.
-
Rosa žinojo kad Sam veiks žaibiškai. Burtai buvo visai šalia jos..
- Protego! - ir Kerai nebeveikė. Bet.. Likimas krečia pokštus. Surikus tą veiksmą Rosa manė kad jau viskas. Juk neberėksi Protego kerus? Stengėsi greičiau nubėgti nuo tų kerų. Ir vos pavyko. Ir iš tikrųjų pavyko! Vos vos.. Siaubas ką dabar daryt?Jokių aš daugiau nenumanau.. Bet panaudosiu tuos kerus kokius naudojo Kaja! Pasidžidžiavo Ji. Gal..
~ Confundus! - neregėtai iššovė kerai. ((Suklaidina priešą)). Turėjo pataikyt ~ Furnunculus! ~ suriko.
Varge... Rosa mąstyk mąstyk.
~ Langlock!! ~ Ką dabar daryt? Jau įsibegėjo ta. Rosa buvo budri. Pagaliau išgirdo portreto riksmą
~ Kas čia vyksta?! Kas čia pešas? ~ atsiliepė surūgęs vaikinas
~ Jei nematai avigalvi čia kova ir netrukdyk su savo tais nupususiais veido bruožais.! ~ Atsiliepė dar vienas portretas.
Rosa vos nemirė iš juoko.
-
Samanta strygsėjo vietoje kaip maža žaislinė spyruoklėlė. Klastuolė jau dabar pradėjo keikti dvikovą, tačiau tik dabar ji pajuto malonumą. Dabar, kai prasidėjo visas veiksmas. Dabar, kai jai kilo pavojus. Galbūt ir nemirtinas, tačiau vis viena pavojus dėl garbės.
Klastuolė suklupo ant žemės išvengdama pirmų kerų. Antrų kerų ji nebespėjo išvengti. Ant mergaitės odos pradėjo rodytis didelės ir riebios, bei skausmingos votys. Samanta kėlėsi nuo žemės jausdama tokį skausmą, kuris taip smelkėsi per jos kūną, jog buvo sunku judėti. Kiekvienas judesys buvo toks skausmingas, kad tik dabar klastuolė pajuto, ką reiškia jauti rankas, ką reikią jauti prisilietimą, o juo labiau ką reiškia nervų galūnėlės.
- Tarantallegra – Samanta nukreipė lazdelę į Rosą, bet kaip tik atlėkė kitas spindulys, nuo kurio klastuolė nesugebėjo apsiginti.
Merginos liežuvis prisiklijavo prie viršaus ir ši jau manė, kad atėjo pabaiga. Tačiau Samanta iš kišenės išsitraukė savo peiliuką. Tą patį peiliuką, su kuriuo ji nužudė triušiuką. Tą patį peilį, kuris jau buvo suteptas krauju. Sam įsikišo peiliuką į burną ir pasuko tarp liežuvio ir gomurio. Liežuvis po truputėlį atsilaisvino, bet aštrūs peilio ašmenys įbrėžė į liežuvį ir pasirodė kraujas. Visa laimė, kad Samanta galėjo tarti burtažodžius.
- Ššššškauda – šveplai kalbėjo Sam.
O taip... dabar dar aš ir šveplai kalbėsiu. Po velnių, kaip aš burtažodžius tarsiu? Samanta nutaikė lazdelę į žemę.
- Bombarba – žemėje liko didžiulė skylė. – Aguamenti – didelė vandens čiukšlė pasileido apinkui.
Klastuolė ištaškė vandenį visur aplinkui. Beliko tik vienas vienintelis formalusmas:
- Glacius – Viskas aplinkui užšalo. – Accio lentą.
Į klastuolės rankas pateko kažkokia lenta, kuri buvo panaši į snieglentę. Neklauskit, iš kur ji čia atsidūrė. Matyt, kad koks nors pirmakursis buvo ją palikęs ir pamiršo pasiimti. Mergina greitai užšoko ant lentos ir pradėjo taip greitai judėti ledu, kaip žuvis vandenyje.
Klastuolė šyptelėjo grifei ir jos žalios akys pagaliau pagavo kovos dvasią...
- Silencio – nutaikė klastuolė į grifę.
Mergina skriejo aplink Rosą kaip niekad greitai. Maži laiptukai buvo it maži tramplynai, tačiau buvo smagu jais pasivažinėti kaip riedlente.
-
Pirmieji Samanthos kerai paveikė Rosą. Ji pradėjo šokti. Bet viskas tingiai. Kojos vos kėlėsi. Grifė bešokinėdama praleido silencio kerus. Ji taip ir nesuprato ką ta veikia. Pagaliau šokis ją nuvedė prie ledo. O ne.. Kas bus? Kojos šokdamos užsikėlė ant ledo. Rosa pradėjo svyruoti. Kelis kartus ne taip šokdamos kojos atrodė kaip tyčia : tai Rosa griuvo ant galvos tai ant kelio. Ir kt. Pagaliau prisiminusi kaip išnaikinti tą kerą atsibūrė. Spėjo ant galvos pakaušio bus melynės. :
- Paskaudės tau dar mergyt - atšovė Rosa išgirdusi Sam dejavimo. O ką čia ta klastūnkė daro? Čiuožinės? Rosai nesmagu pasidarė. - Tai ką čia dabar? Nesupratau...
Rosai pikta pasidarė:
- Accio pačiūžas! - atsirado pačiūžos. Kažkodėl Rosai priminė kad jis pavemtas. Nuvaliusi apsimovė ir atsirado vidurį ledo. - Expelliarmus!. Dar nori vočių? A? Gal ne.. Geriau pašok! Tarantallegra!. Šok Šok. Šok su manimi - dainavo Rosa.
-
Samanta sulenkė kelį ir jautė, kad ties sąnariu pasidarė drėgna. Tas pats atsitiko ir ties alkūne. Klastuolė pasižiūrėjo į ranką. Visa ranka buvo drėgna. Geltoni pūliai bėgo iš vočių. Skausmas buvo nežmoniškas. Kiekvienas sąnario sulenkimas kėlė vis didesnę agoniją, kiekvienas judesys buvo agonija. Atrodė, kad lyg Samanta būtų prikalta lyg Prometėjas prie akmens ir vanagas dieną skristų ir rytų jos kepenis taip vis tęsdamas begalines kančias.
Jos prapjautas liežuvis dar šiek tiek kraujavo. Klastuolė tik dabar pajautė savo kraujo skonį burnoje. Atrodė, lyg gertum kažką panašaus į geležį.
Sam ledu judėjo taip greitai, kad tildymo kerai prašovė pro šalį. Klastuolė su lenta judėjo taip greitai, kad ledas kartas nuo karto pavirsdavo mažais vandens lašeliais, tačiau jie per kelias sekundes vėl pavirsdavo ledu. Samanta čiuožė taip greitai aplink Rosą, kad rodėsi, jog visas vaizdas susilieja.
Negerai... Oi negerai, kad ji su pačiūžomis galvojo Samanta stebėdama su pačiūžomis grifę. Mergina stebėjo, kaip jos lazdelė krenta iš rankų, tačiau kiek įsibėgėjusi mergait nutaikė lazdelę į vieną iš laiptukų.
- Spongify – suriko klastuolė.
Ji spėjo pačiu laiku užšokti ant tramplyno ir sučiupo ore skrendančią lazdelę. Chaaa... svajok brangute, svajok... besileisdama ant žemės galvojo Samanta.
Mergina taip švelniai nusileido ant žemės ir čiuožė ledu toliau. Paleisti šokio kerai skriejo pro šalį dėl Samantos didelio greičio, šie nespėjo įvilioti jos į tą šokio sūkurį, kuriuo jau mėgavosi Rosa.
- Incarcerous – suriko Samanta. – Pirmyn į vakarėlį, brangute – šyptelėjo Sam klastūniška šypsenėle.
Samanta pasuko keliais laipsniais lentą ir maži sniego gabaliukai pakilo į orą ir staigiai vėl nusileido žemyn. Samanta staigiai sustojo.
- Steleus – riktelėjo Sama.
-
Rosa tarsi juto Samantos jausmą. Tikrai nesmagu būti apsupta vočių. Keista bet mergaitė laikėsi ant kojų. Rosa puikiai mokėjo čiuožti. Šitą sportą Rosa nuo pačios vaikystės mokėjo. Darydama keistas pozas išsisuko nuo kerų. Kojų dėka mergaitė nebuvo surišta ir panašiai.
- Mimblewimble - suriko mergaitė. (( Priverčia priešininką vapenti ir mikčioti todėl jis negali tinkamai ištarti burtažodžių.)) - Avis! Oppugno! - pakartojo tuos pačius kerus kaip kadaise Rosa.
- Sakai vakarėlis tik prasideda.. Na kągi tu teisi - apsimestinai pagalvojo Rosa - Tik gaila kad nėra muzikos! - išsišiepė. - Garsios muzikos! - nusijuokė.
Rosa gailestingai pasižiūrėjo pro langą. Rožiniai akiniai...mąstė kodėl aš juos nusiėmiau? Kodėl? Sušiktas tas gyvenimas. Tik dabar supratau. Piktos akys nukrypo į Samanthą. Rankoje stipriai suspaudė lazdelę. Atrodė kad ją sutraiškys. Bet ne. Jeigu Rosa kažką "stipriai" suspausdavo niekas nelūždavo. Taigi.. Ji pajuto lazdelės jausmus. O Rosa be gailestingumo "žudė" tą klastuolę. Aaaišku akimis. Susiprotėjo kad čia kova. Tikra kova! Jos akyse spinduliuote spinduliavo o.. širdis gaileste gailestavo. Ji kojovo su savimi. Kūnas tarsi nebevairavo kaip Rosa liepdavo. Bet ji nepasiduos! Tikrai!.
-
Samanta pajudino riešą. Ant jo buvo didžiulė vandeninga votis. Ji pasižiūrėjo į votį ir į tuos geltonus pūlius ir vidurėlyje paliktą mažą skylutę su kažkokiu neaiškiu baltu daiktu viduje. Samanta pajudono riešą ir šis tvinksėjo nuo skausmo. Jis jau po truputį pradėjo varginti visą klastuolės kūną. Mergina jau nebejudėjo taip greitai kaip norėtųsi. Buvo sunkiau valdyti ir lentą, nes visi sąnariai buvo tokioje pačioje situacijoje.
Klastuolė giliai atsiduso ir staigiai sustojo. Ji tik pasižiūrėjo į Rosą gailestingu žvilgsniu it kokio šuniuko. Matėsi, jog mergina buvo tokia išsekinta po nakties, kad visa atrodė nebemiela. Klastuolė vis dar keikė save už visus pasivaikščiojimus naktį ir dievagojosi daugiau taip nebedarysianti.
Mikčiojimo kerai paleisti į Samanta skriejo taip greitai, kad mergina vos spėjo sureaguoti.
- Protego – – suriko klastuolė ir kerai atsimušė.
Nedaug trūko... Kas man darosi... Nejaugi grifus iš tiesų taip sunku pribaigti, ar čia tik viena tokia susniška iššimtis? Po velnių, reikia susiimti, nebegalima šitaip užsižaisti. Greičiau baigsiu, greičiau eisiu miegoti. Greičiau eisiu miegoti, greičiau pailsėsiu. Greičiau pailsėsiu, greičiau vėl galėsiu užsiiminėti savais vaikiškais darbeliais
Nūnai klastuolei apsisukus pasirodė paukščių būrys atakuojantis ją. Mergina išsijudino iš vietos ir pradėjo su lenta šliuožti nuo jų. Paukščiai inirtingai skriejo jai iš paskos ir mergina jautė, kaip jos greitis lėtėja. Ji nebesugeba sukurti tokio greičio, kokiu šliuožė pirmiau.
Nuovargis jau kamavo ją ir klastuolė pradėjo vis tankiau gaudyti orą. Jos visas kūnas reikalavo vis daugiau to nelemto oro. Atrodė, kad kiekviena kūno ląstelė duso, bet kiekvienas gilus merginos kvėptelėjimas neleido jai užgesti.
- Silencio – suriko Samanta.
Ji maldavo, kad tik šį kartą kerai būtų taiklūs. Jie turėjo būti taiklūs. Mergina dar niekada gyvenime taip grakščiai nesinaudojo lazdele. Nors ir su pūliuojančiu riešu, tačiau pamažu ji pratinosi. Skausmas – tai tik prieskonis. Anksčiau ar vėliau jis vis viena dingsta.
- Steleus – pakartotinai Sam paleido čiaudulio kerus.
Klastuolė vis žvelgėsi ir stebėjo Rosą. Atrodė, kad ši dar nei velnio nebuvo pavargusi ir tas Samantą labai pykdė. Ji nesitvėrė pykčiu ir galvojo, kad tuoj pasiims peilį ir tiesiogiai ją perpjaus. Arba dar geriau – tiesiogiai primušti.
Klastuolė staigiai prišliuožė prie Rosos ir klastingu žvilgsniu į ją pasižiūrėjo. Adios, brangioji, adios. Asta lavista iš ligoninės kokių nors vitaminų..
- Bombarda – surėkė Samanta taip garsiai, kad visi laiptai, rodos, kartojo Samantos balsą kartu. Klastuolė šovė šiuos kerus iš taip arti, kad ugninė spalva kiek apakino ją pačią. Rosa dingo... Dingo geltonoje šviesoje.
-
Kadangi Rosa čiuožinėjo išsisuko nuo kerų. Juk taip lengva! Rosa manė kad tai nervina Samanthą. Du kerai prašvilpė pro Rosos ausis. Mintyse taaip kikeno kad net atrodė kad plyš skrandis. Dar pačiuožinėjo ir laabai suskaudo kojas. Slapčiomis pasislėpusi Rosa nusimovė pačiūžas. Ir jas sudegino. Kam jas reik? Apsimovusi savo patogius batus Rosa šlubčiodama atsisėdo ant kažkokio rakando ( užnešė į suoliuką) kad pailstų. (Juk kojos pavargo :D).. Bet.. geri dalykai visada baigiasi blogi. Prie jos priėjo Samantha.
- Ko čia lendi prie manęs? - supyko. Kažkas nutiko. Kai klastuolė užleido kerus jos abi buvo šalia kitos. Gal Sam toliau buvo nuo jos. Staiga Rosa pastebėjo geltoną ugnį. Arba kažkas panašaus. Nuo kerų bombarda grifė skaudžiai trenkėsi į sieną. Lūžo nugarkaulis. Paskui pajuto kad kažkas ją degintų. Iš skausmo Rosa neteko jėgų. Ir iš lėto užmerkė savo mėlynas akis.
-
Geltona šviesą apakino Samantos akis. Vos tik kiek prigesus jai, mergina patrynė akis, tačiau vis viena sunkiai kažką įžiūrėjo. Kol akys priprato prie tamsesnio apšvietimo praėjo septynios sekundės. Mergina spėjo pamatyti vienintelį vaizdą – besimerkiančias Rosos akis. Tos mėlynos akys geso ir Samanta šaltai stebėjo, kaip viskas vyksta. Negi niekas neateis?
Samanta pajautė drebulį, kuris pradėjo varstyti jos kūną. Jos lūpos pasidarė mėlynos kaip lavono. Mergina išbalo. Ji nebejautė skausmo, nei bėgančių vočių. Viską užgožė šaltis, kuris vilnimis ėjo per jos kūną. Vieną minutę merginos kūnas atrodė kaip mažytė jūra, kuri nesustodama juda.
Klastuolė naiviai šyptelėjo ir priklaupė ant vieno kelio. Padėjusi kelį ant lentos mergina pasižiūrėjo. O jeigu čia mane apgaudinėt susiruošė? Nee, negalima taip lengvai imti ir patikėti pergale. Kažkas čia ne to .
Klastuolė vis dar netikėjo savo akimis, kas čia atsitiko. Ji negalėjo patikėti, kad grifė guli be sąmonės.
- Kas per? Vaidina? – kalbėjo su savimi Samanta.
Kiek pailsinusi koją mergina vėl skausmingai atsistojo. Ji pakėlė lentą ir prispaudė vieną galą prie žemės, kitą galą laikė rankoje. Dešinėje Sam rankoje buvo tvirtai suspausta lazdelė.
Negalima taip kvailai džiaugtis. Kova dar nesibaigė. Niekas dar nesibaigė... Neee.. Ji tik apsimeta... Apsimeta ir nori išdurt mane.. Neee, neišdegs...
Samanta atsikosėjo. Matyt peršalo lakstydama po laukus busiau apsirengusi. Jau ir slogos požymiai pradėjo rodytis. Skruostai po truputėlį kaito ir akys pasidarė blizgios kaip folija. Mergina suprato, kad ją puola liga...
-
Rosa gulėjo be sąmonės. Visas jos kūnas tapo beveik raudona...
... Ji mato paršelius ir bėga paskui juos. Mato gėles ir uosto jas. Mato daug žmonių. O tarp jų didelį mišką. Bet Rosa bėgo bėgo. Kur tik kojos mėtesi. Pastebėjo seną seną ažuolą. O po jo : daug grybų. Ji "ravi" jas. Nusibosta ir lėka kažkur. Pamato pievą. Ir daug gražių gėlių. Ji pradeda daryti puokštę. Bet..iš kažkur išlenda Samanthos veidas. Ji "suvalo" gėles. O ir jos pasaulis tapo niūrus. Nusiėmė rožinius akinius...
Skaudėjo visą kūną. Būtų atmerkusi akis bet.. bijojo. Bijojo kad Sam paliks ją vieną. O ji ir gulės be sąmonės. Akys tarsi miegojo. Bet širdis buvo nerami: daužėsi. Taip stipriai. Atrodė kad išlėks iš kūno. Rosa vėl sapnavo keistus reiškinius. Širdį skaudėjo kaip ir kūnas. Staiga ji išgirdo žodžius. Bet ji nesijudino. Be sąmonės mergaitė atrodė kad miega.
-
Samanta dirstelėjo Rosos pusėn. Mergina pasižiūrėjo į grifę be jokių gyvybės ženklų ir giliai atsiduso. Negi vienas smūgis šitaip galėjo ją paveikti? Negali taip būti... ji išsidirbinėja... vis dar netikėjo Samanta. Klastuolės galvoje vis sukosi nebūtos mintys, o drebulys vis labiau ją kratė.
Mergina apsikabino save ir patrynė rankomis nuo pečių iki alkūnių, kad būtų nors kiek šilčiau. Šiluma tik trumpam perėjo per odą, tačiau per kelias sekundes ji vėl išgaravo.
- Incarcerous – šūktelėjo mergina kerus ir aplinkui ir mažos gyvatės pradėjo šliaužti virvės kesindamos susukti ją į virvių kokoną.
Bus ramiau... Neištrūks... Būsiu bent jau tiek garantuota... Mergina priėjo prie Rosos ir paėmė jos lazdelę. Laikė rankoje ir pasimosikavo. Nieko...
- Accio šukas – pasakė Samanta grakščiai modama Rosos lazdele ir kitoje rankoje laikydama savo lazdelę.
Po velniais. Su šitokia lazdele nemokėt naudotis. Ji pati moja, ir atrodo, kad ranka tik laikai lazdelę apžiūrinėdama grifės lazdelę galvojo Sam. Bet ką čia. Maniškė tvirtesnė... Maneviringesnė.. tačiau ši lengviau valdoma... Mergina laikė ir savo ir Rosos lazdelę rankose.
Pagaliau ji pradėjo laukti, kol kažkas ateis paskelbti dvikovos rezultatų. Visi dar miega, o juk niekam negali eiti pranešti apie grifę, nes negalima palikti jos vienos. Visgi kruopelytė sąžinės jos pasamonėje budėjo.
Klastuolė priklaupė ant vieno kelio prie Rosos ir kreivai pasižiūrėjo. Ji nieko nebesakė tik tylėjo. Tyla tiesiog tyla atrodė tokia triukšminga... Tylu, bet kažkoka tylos simfonija glostė sienas ir šios prabildavo...
- Po velnių, ar yra čia kas nors? Pašautas grifas. Pašautas grifas – garsiai pasakė Samanta nutraukdama tą tylos simfoniją saviškiu balsu.
Mergina vėl leido įsibėgėti tylos simfonijai. Nors aplinkui nei garso, tačiau atrodė, kad kažkas griežia tylos smuikais, žemomis stygomis groja tylusis kontabosas, violančelės užgaunamos stygos be garso persmelkia sienas...
-
Pagaliau. Atsibudusi nuo sapno su paršiukais pajuto kad yra surišta. Paskui.. pamatė Samanthą su JOS lazdele. Rosai ant kaktos užaugo didelis pykščio priepuolis. Sukaupusi jėgas pratrūko :
- PA-DĖĖĖĖK MA-NO LAZ-DIE-LKĘ!!!!! - suriko. Bet balsas pradėjo silpnėti. - Ir nurišk nuo manęs savo vėmalus... - balsas buvo labai silpnas.
Rosa pasižiūrėjo į lazdelę. Tu mane nuvylei. NUvylei. Būtų atsikėlusi bet... lūžo tas prakeiktas nugarkaulis. Keikė savo dalyvavimą. Bet juk čia pradžia! Juk dar su Adora reiks peštis. Vargetėliau.. Ką man dabar bedaryt? Ieškojo išeities. Jeigu būtų lužę koją arba ranka būtų paparaščiau. Dabar gulėjo surišta sulaužyta ir truputį padegusi. Neblogas pasirinkimas.
- Stovi klastuolė. Stovi klastuolė! - suriko Rosa. - O grifė guli. Grifė guli!
Jai jau pabodo gulėti.
-
Samanta krūptelėjo išgirdus šaukiant Rosą. Ji staigiai atsisuko, tačiau dabar ji žinojo, kad grifė yra beginklė prieš ją ir nieko negali jai padaryti. Akimirką ji užmiršo viską, kas iki šiol ją kamavo: visus negalavimus, visus skausmus, tačiau visa tai truko vos kelias sekundes, kaip bematant visa tai pralaužė tą laiko spyną ir visi jausmai vėl sugrįžo į Samantos kūną.
- Cit tu tik – pasakė klastuolė apžiūrinėdama lazdelę.
Mergina numetė lazdelę už dviejų metrų nuo Rosos ir stipriai suspaudusi laikė savąją lazdelę rankoje. Klastuolė žiūrėjo į ant žemės gulinčią grifę. Toks gyvenimas. Tik priešas gali daugiausiai išmokyti, taigi mokykis kol turi progą Samanta giliai atsiduso ir dar kartą pažvelgė į grifę.
- Guli grifė, guli grifė. – pakartojo Samanta. – Ir ji negali pajudėti. Ir tau amen. Na kiek laiko ketini pagulėti ligoninėje? Ką man lauktuvių iš ten atneši? – nusišaipė Sam.
Jei turėtume kituose žmonėse toleruoti viską, ką leidžiame sau, gyvenimas būtų nepakenčiamas (Georges Courteline). Galbūt todėl Samanta naudojosi proga ir netoleravo nieko, nes ji neprivalo toleruoti. Ji naudojosi proga, kad tolerancija, tai pasirinkimas, o ne taisyklė. Už tai pro klastuolės akis nepraslysdavo nei vienas grifas. Nepraslysdavo nei vienas menkas grifas, varnius ar švilpis. Ji gerbė tik tokius kaip ji – klastuolius. Bet ar tai tolerancija?
Samanta patraukė plaukus nuo akių, kurie krito kaip kertami medžiai į ežerą – Samantos akis. Klastuolės skausmas, kančia ar kaip visa tai bepavadinsi vis labiau blėso. Pagaliau nieko nebesijautė ir votys nebetapo tokios vandeningos. Nebebėgo tiek daug geltonų pulių iš viso Samantos kūno. Tačiau klastuolės kojos šiaip ar taip buvo sutingusios, riešai vos vos judinami. Merginos judesiai pasidarė kampuoti.
Pašiurpusi oda ir vis dar mėlynos lūpos. Pavargusios akys.. Ji jautėsi kaip zombis, kuris jau amžių amžius klaidžiojo po žemę vis ieškodamas, kas jį galėtų kokiu nors stebuklingu būdu nužudyti.
- Pasiduodi? – paklausė Samanta žiūrėdama į Rosą.
Klausimas buvo apsurdiškas iš klastuolės pusės, tačiau tai buvo vienintelis klausimas, kurį ji galėjo žinoti. Ir vienintelis klausimas, kurį ji dabar norėjo išgirsti. Galbūt todėl klastuolė net nepagalvojusi leptelėjo tai. Tačiau ji nei velnio nesigraužė dėl šito. Atvirkščiai, jos išsekintos akys žvelgė į Rosą laukdamos atsakymo ir tikėdamosis tinkamo atsakymo. Kokio? Čia jau jums spręsti.
-
Rosa būtų maloniai vožusi Samanthai. Ir vėl atsirado tas daiktas kūne kuris daužėsi ir liepė keltis. Bet negalėjo. Nors norėjosi. Kartu ir norėjo kad tas daiktas išnyktų.
- Ar padėjai mano lazdelę? – piktai paklausė mergaitė.
Kaži ką būtų padariusi Rosa jeigu tik galėtų judėti.. Akis užtėmė tamsa. Rosa pradėjo merktis. Kūnas pradėjo drebėti. Nuo šalčio tai tikrai ne. Prisiminusi savo KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra tokia servetėlė kuri užgydo sudegintas žaiždas. Mintyse išsišaukusi išlindo servetėlė atszvimbė tiesiai į rankas. Rosa su ašaromis nusivalė nuo rankų galvose ir ant kaklo buvusius nudegimus. Bet deja neturėjo tepalo kuris vos tik patepus ant pilvo išgydavo nugarkaulį.
Pagaliau ėmė prakaituoti. Prakaitas palietė Rosos kojas. Kojos! Ech..
- Tu siūlai?... – ir mintyse galvojo kažką – Tik su viena sąlyga. – susiraukė – jei mane nutempsi į ligoninę. Ir dėja man nereikės tavo kažkokių dalykų. – jau maloniau bet šalčiau tarė Ros – Tai sutinki?
Rosa laukė galvos linksėjimą. Arba „ Gerai“. Galvos kaklo ir rankų nebeskaudėjo. Tačiau kojos ir nugaro skausmai vis dar kamavo Rosą. Tačiau kažkas..
Toks gyvenimas. Tik priešas gali daugiausiai išmokyti, taigi mokykis kol turi progą Ji išgirdo Samanthos mintis!
Kas man darosi? ir pradėjo kramtyti lūpą.
-
- Padėjau tą tavo lazdelę – pasakė Samanta, žiūrėdama į lazdelę, gulinčią ant žemės.
Mergina krūptelėjo žiūrėdama kaip kažkokia servetėlė skrieja link Rosos. Jau norėjo gaudyti, bet sąnariai sustingo ir visa teko vėl nejudėti. Klastuolė kilstelėjo akis į viršų žiūrėdama į lubas, ji pamatė kažkokį neaiškų objektą. Pagalvojusi, kad jai pasivaideno, mergina sutelkė dėmesį į Rosą.
Jai rūpi lazdelė? Įdomus padaras... Nejaugi ji prisirišo prie lazdelės? Negali būti... Juk lazdelė tik vienetinis daiktas, kuris anksčiau ar vėliau netenka savo prasmės, todėl prie jo prisirišti neverta.. Samanta toliau analizavo sitaciją savo galvoje. Ji analizavo viską, kas ją supo. Dvikovą, poelgius. Todėl mergina kreivokai pasižiūrėjo į Rosą išgirdusisąlygą.
- Hmz.. Į ligoninę – nutęsė mergina..
Ji galvojo kaip pasielgti. „Kas mūsų galioje daryti, tas mūsų galioje ir nedaryti“ (Aristotelis). Samanta vis galvojo. Dabar jos galioje buvo visa dvikovos lemtis. Jeigu aš ją nuvedu, aš laimiu, jeigu aš ją palieku, aš vis tiek laimiu. Žmogus nuvestų, šėtonas paliktų. Tačiau kas aš? Šetonas ar žmogus? Angelas ar demonas? Gėris ar blogis? Samantai prieš akis iš karto išskilo nužudyto triušiuko reginys ir kaip ji atima gyvybę be jokio sąžinės graužimo. Dabar ji pasijautė šlykščiai taip pasielgusi. Verčiau jau būtų nunešusi tą gyvūną MGP profesoriui arba kuriam nors kitam mokytojui. Bet ne... verčiau pakilti rankai ir atimti gyvybę.
Klastuolė vis galvojo ir įbedė akis į sieną. Ji neturi kito pasirinkimo... Mergina staigiai vėl pasižiūrėjo į Rosą.
- Jeigu aš nuvedu tave į ligoninę, aš laimiu. Jeigu aš palieku tave čia, aš vis tiek laimiu. Kokia man prasmė iš to, kad tave nuvesiu į ligoninę? – paklausė Samanta tokia tonacija, lyg rodėsi, kad ji nėra iš Klastūnyno.
Mergina atlaidžiau žiūrėjo į šią kovą. Palikti ar nepalikti. Štai kur klausimas.Palikti jai gilesnę gyvenimo pamoką, ar ji jau pakankamai pasimokė? Samanta pati svarstė mintyse. Atrodė, kad vėl iš darnos, dangaus, jūros ir žemės grįžta chaosas. Chaosas, kuris kuria kažką nauja ir tvarko klastuolės pasamonė. Visa tai skatino tik dar daugiau mąstyti, kurti naują mąstyseną, požiūrį.
Įdomu, koks jausmas būti marionete? Koks jausmas priklausyti nuo kito žmogaus? mintyse galvojo Didžioji Marionečių Meistrė. Kažkodėl Samanta versdavo būti kitus marionetėmis. Visa tai ne dėl to, kad ji buvo valdinga. Visa tai dėl to, kad ji buvo Mažo Lėlių Teatro Direktorė.
-
Rosa vėl išgirdo Samanthos mintis. Kas jai po galais yra? Rositėlė jau manė kad palūš. Ir gulės ant tų grindų iki pasaulio pabaigos.
- Brungute – saldžiai nusišypsojo Rosa – Man nepatinka tavo pesimestumas. Taigi... Jei sakai man pasiduoti.. – ir nukreipė mažučio kūdikėlio piktą veidą. - Manai mane taip ir išnaudosi?!
Rosa jau buvo pripratus rėkti. Šįkart prisiminė kad KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra visokio šlamšto : vaistų sausainių gėlių ir galų galiausia : Gėrimas! Iššaukusi vandenį atsuko ir.. pardėjo taikyt į burną. Šitoks būdas reiškė nieko gero bet jau atsigaus.
Kažkodėl ją baugino minčių skaitymas. Tokia reta dovana.. Juk ji turėtų džiaugtis! Teks pasiklausti profesorės Dion gal ji apie tai žino..
- Jei aš nesutiksiu tai nelaimėsi. Ir taip mums teks būti iki pasaulio pabaigos. – rimtai atsakė – Man gaila kad esi klastūnų numylėtinė. Tai tave bučiuoja.. – vaidino.
Siaubas.. Ką man dabar daryti? Jos veidas tikrai jau bylojo kažin kažką.
Ir vėl išgirdo mintis. Svarbiausia ją gąsdino kad išgirdusi mintis neturėtų nukvakusio Vidinies Akies.
Jos akis jau švietė saulės spinduliai. Jie šoko tarsi būtų tikri profesonalai. Akys nebuvo atsipratusi nuo šviesos. Ir vėl ji pradėjo merktis. Akys bijojo. Kad juos nenudegtų. Saulės spindulėliai jau pilnai atsipindėjo Samanthos kūno judėjimus.Svarbu kad ji buvo apsupta vočių. Taip jai ir reikia. ir saldi keršto šypsena. Man kartais atrodo kad reikėjo keliaut į tą klastūnų gyvenimą.
- Brangioji Ryžder. Tai jau apsigalvojai ką darysi? - paklausė.
-
Mažo Lėlių Teatro Direktorė sėdėjo ir įsistebėjo į Rosą. Ji jautėsi lyg savo kabinete, apsutame kažkokios neapsakomos auros, kuri vertė jaustis kaip namuose, kuri teikė pranašumą. Mergina vis vos praplėšdama akis įsistelbėjo į grifę ir mažomis akelėmis keiksnojo ją.
- Jeigu pati nepasiduosi, juk žinai, kad dabar viskas mano rankose – toliau žaidė Samanta.
Atrodė, kad ji žaidžia šachmatais ir kiekvienas ėjimas yra apgalvotas. Mergina matė visa aplinkui tik juoda ir balta. Niekur jokio kito atspalvio nebuvo. Klastuolė taip pat matė ribą, skiriančią ją nuo Rosos. Ribą pažymėta raudonai žalia juosta, kuri neleidžia paminti nei vieno principo ir palaužti jau senai nusistovėjusių taisyklių.
- Žinai, jeigu nepasiduosi, gausi dar vieną smūgį ir taip tęsis tol, kol atsijungsi – toliau kalbėjo Samanta, visiškai neskubėdama, linguojančiu tai į vieną, tai į kitą pusę balsu.
Klastuolė betroško tik gero poilsio, nes kūnas jau praktiškai nebesiklausė. Dar ne tas amžius turėti daug ištvermės sunkioje kovoje. Ji dar per jauna įgyvendinti kažką tokio neįtikėtino, ką sugeba profesoriai ar vyresni mokiniai. Samantai visa tai dar reikia ugdyti, skatinti.
- Nemanau, kad abejoji mano žiaurumu – kažkodėl Samanta netausojo žodžių.
Ji tik dabar prisiminė supjaustytą savo liežuvį, kurį susipjaustė pati. Rosos dėka, žinoma. Klastuolė išspjovė ant žemės kiek kraujo ir šis apsiputojęs liko gulėti ant žemės. Samanta dar kartą nevalingai pažvelgė į grifę.
- Manau, kad nenorėtum kęsti dar didesnių kančių agonijos – O gal? Klastuolė vis tupėjo kaip mažas šuniukas prie Rosos.
Merginai ši kova kažką atnešė. Galbūt ji išmoko to, ko niekada gyvenime nebuvo mokyta. Ji pirmą kartą pajautė, ką reiškia gailėti žmogaus. Jai iš tiesų buvo gaila Rosos, tačiau mergina susidūrė su viena kliūtimi vardu Principai ir Ambicijos. Šie du nevidonai lyg du sargybiniai laikė suspaudę Samantą ir ji buvo tokia, kokia yra dabar – egoistiška, žiauri, despotiška.
- Geriau savu noru pasiduotum. Vis viena kažkas ateis tavęs iš čia pasiimti, pasebėjęs, kad tavęs nėra. Na iki tol pasistengsiu tavęs nepalikti – lyg ir nevalingai ištarė paskutinį sakinį ir pati nusigando, ką pasakė.
Po perkūnais... jau net savo žodžių nebesugebu valdyti. Ambicijas ir Principus kažkas puola..
-
- Jergutėliau su tavimi neįmanoma. – suraukė antakius Rosa – Stovi ir dvejoji. Arba paėmi mane ir nutempi į kvailą ligoninę arba palieki.. – negalėjo tikėti ką pasakė Sam - ... mane.
Kažkas tvyrojo ore. Tyla..? Nepanašu. Kvaila tyla vidury dienos. Kažkodėl Rosai nepatiko tyla. Nors kažkada ir mėgo ją.
- Jeigu tau gaila manęs.. – pasakė Rosa lyg supratusi ką Sam galvoja. - ... nutempk. Juk nestovėsi ir gailėsi.
Kažkodėl ji pati juto gailestį. Tik pati nežinojo kodėl. Būtų mielai kovojusi su Ado.. Ši matyt nepasigailės nugalabys ir užmuš. Taip ir kažkodėl sugurgė Rosos pilvas. Nesąmonė.. Juk prieš tai privalgė. Arba į tualetą užsinorėjo. Kartais Rosa mano kad Sam turi nepaprastų galių : sugurginti pilvą.
Prieš ją gyvai atsirado klastuolė.Rosa baidė nuo savęs arba šešėlį arba kūną. Tik dabar Rosa suprato kokia ji aukšta. Bet tuo metu ir kerštinga.
- Tai ar baigi abejoti arba stovėti ir nieko nedaryti? – paklausė Rosa kažkam. Galbūt Samanthos šešėliui.
-
Lilė su glėbiu knygų lipo į Grifų Gūžtos bokštą. Atrodo, kad keliaučiau maratoną pagalvojo Lilė. Ji dar nebuvo nuėjusi nė pusės kelio iki koledžo bokšto, bet jau puškuote puškavo. Buvo nusivariusi nuo kojų, vos patempė tas sunkias knygas. Viskas nebegaliu tarė Lilė ir susmuko ant viršutinių laiptų:
- Negi nėra trumpesnių kelių? - paklausė Lilė.
- Ooo.... žinoma, kad yra, - pasigirdo balsas Lilei virš galvos, - eik tiesiai ten bus gobelenas palysk po juo ir ten bus laiptai. Jais užlipusi atsidursi šiaurinėje pilies dalyje. Iš ten rasi kelią į Grifų Gūžtą.
Lilė nustebusi pakėlė akis, tai buvo portretas kažkokio burtininko. Jis buvo įsitaisęs dideliame krėsle ir šypsojosi Lilei.
- Eee.... ačiū, - pavyko išlementi Lilei.
- Nėra už ką, vaikeli,- atsakė burtininkas ir palenkė galvą Lilei.
Lilė truputį sutrikusi žengė porą žingsnių link gobeleno. Ir ištikrųjų pamatė plyšelį kuriame buvo šviesu. Atkėlusi gobeleną ir apsižvalgiusi ar niekas nemato, ji greitai šmukrštelėjo po juo. Čia buvo keletas paveikslų, keletas suolelių, ant sienų degė deglai, lentynose buvo kažkokių statulėlių. Kaip čia gražu, pagalvojo Lilė. Ji pamatė tuos laiptus apie kuriuos papasakojo burtininko paveiklas. Priėjusi prie laiptų ji pasižiūrėjo į juos. Jie vingiavo į viršų ir į šonus. Na ką, keliauju nusprendė Lilė, ir pradėjo kopti dideliais laiptais. Po keletos minučių ji pamatė kažkokią prošvaistę ir pasiskubino. Užlipusi pamatė, kad tenais buvo toks pat koridorius kaip ir apačioje. Gobeleną peršvietė šviesa, todėl ji galėjo matyti, praeinančius grifiukus. Tikrai trumpesnis kelias pagalvojo Lilė, širdyje džiaugdamasi, kad atrodo vieną pilies paslaptį...
-
Samanta vis dar svarstė. Kaip svarstyklės ši mintyse lingavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Klastuolė neturėtų taip elgtis, kažką mąstyti, galvoti dėl kitų gerovės, bet atrodė, kad šiuo metu Samantai lyg kažkoks proto užtemimas, kuris niekada nebuvo apsireiškęs.
Mergina vis dar tupėjo. Kiek paspyruokliavo kojomis lėtai stojosi. Keliai taip garsiai sutraškėjo, kad atrodė, jog šie yra sulužę. Samanta dar kartą pasižiūrėjo į savo drėgną kelį ir visus sudrėkusius rūbus. Pagaliau ji prisiminė, kad skauda visą kūną ir šis lyg durimis buvo vėl įleistas į merginos kūną ir varstė ją nematomomis adatomis.
Vos mergina išsitiesė visu ūgiu ji nusišypsojo niekuo nesakančia šypsena. Ji tylėjo ir šypsojosi. Pagaliau, Samanta kalbėjo be žodžių, o šypsodamasi. Tačiau ar šis nuoširdumo ženklas nebus tik menka klastotė.
- Juk galiu tiesiog stovėti ir žiūrėti, kol ateis mokytoja. Vis viena žinai, kad pasiteisinsiu. Nėra čia man ko teptis rankų ir nešti tavęs iki ligoninės. Be to, šiaip ar taip manau, kad tavo svoris milžiniškas, taigi viena nutepti negalėčiau. Nebent jeigu nori būti grindų skuduras – vis dar tebešypsodamasi pasakė Samanta.
Kuo toliau, tuo oras darėsi šaltesnis tiek laiptų apačioje, tiek viršuje. Oras darėsi vis gaivesnis, tačiau šaltas.
Klastuolė užsimerkė ir giliai atsiduso. Ji nebenorėjo daugiau kalbėti. Jau buvo pats metas užsičiaupti ir tylėti. Nebereikia daugiau žodžių, kad jie gadintų ausis ir drumstų tylos simfiniją, bei tą agoniją ir baimė tvyrančia ore.
Samanta dar tvirčiau suspaudė lazdelę ir pagaliau ji apsisprendė, ką daryti. Ji atrodė nebepermaldaujama ir pasiryžusi tai padaryti. Beliko tik vienas žingsnis – visa tai įgyvendinti.
- Accio gitarą – riktelėjo Samanta žiūrėdama į beskriejančią gitarą į jos rankas.
Žiobariškas daiktas, bet nieko tokio... Pravers.. Klastuolė užsimojo gitara ir laikė ją tvirtai suspaudusi virš Rosos galvos.
- Labos nakties. Tikiuosi, kad antrą kartą daužti nereikės – su tais žodžiais gitara nusileido tiesiai ant grifės galvos.
Nutrūko apatinė styga ir gitaros grifas kiek atsilaisvino. Pat s gitaros būgnas nuo smūgio dar buvo sveikas. Įdomu kaip... mergina dabar jau stovėjo kaip kuolas įbesta ir spoksojo į Rosą laukdama kokių nors pasirodančių gyvybės ženklų. Smūgis juk nebuvo toks skaudus, kad užmuštų Rosą... O gal?
-
Rosa nežymiai pasižiūrėjo į Samanthą. Kas ji per vaidintoja? Pff dar aiškinti pradės kaip groti gitara. Pagalvojo mergaitė žiūrėjusi kaip Samantha pasikviečia gitarą.
- čia dabar! Aš sveriu 29! – pasipiktino – skuduru tikrai nebūsiu.
Bet.. Ji nesitikėjo kad klastuolė paleis į ją gitarą. Negalėdama patikėti stipriai užmerkė akis.
Atrodė viskas sulėtinta. Gitaros stygos mergaitės veidą supjaustė. Ant žando ant lūpų ir šalia akies.
Ji juto kraują. Jis buvo šiltas. Rosai nusibodo gulėti. Tokiai kaip ji reikia judėjimo veiksmo..
Bet.. gal vis turiu tą tepalą? Pagalvojo grifė. Jos akys užsidegė.. Nagi.. galvojo Rosa jau kelintą kartą bandžiusi išsikviesti. Nieko.? Staiga ji pamatė oru atkeliaujant kažkokį daiktą. Jis! Pradžiugo mergaitė. Tepalas žaibiškai padėjo. Kažkas trukęs nugaroj „sulipo“. Tačiau ji nedrįso stotis. Jeigu vėl lūš? Dar žiobarai žino ką ta sumanys...
Kelkis tingine. Greičiau.. Nebijok! Drąsino. Pagaliau ji tai padarė. Niekas nebeskaudėjo . Apsisuko ratą aplink save. Nusprendė veikti žaibiškai :
- Bombarda! Expelliarmus!
-
Patenkinta savo darbu Samanta žiūrėjo, kaip pasruvo Roso skruostas, visas veidas. Ji patyliukais jau įtikėjo pergale ir kiek atsikvėpė. Mergina laikė rankoje nulūžusį gitaros grifą ir mosikavosi juo ore kaip dirigento lazdele.
- Dabar suprantu, koks malonumas būna daužyti gitaras – su ironijos gaidele pasakė Samanta.
Mergina iš netikėtumo išsižiojo. Sprogdinimo kerai vožtelėjo į šoną, bet stipri banga iškėlė šią į viršų. Maždaug į dviejų metrų aukštį. Antri kerai lėkė tiesiai į mergaitę, pakol ši buvo ore. Klastuolė nebepajėgė išsisukti nuo šių kerų ir tiesiog stebėjo kaip skrenda jos lazdelė, paskui trikteli ant žemės ir nuslysta kelis metrus. Šūdas... Pagalvojo mergina ir su lig tais žodžiais mergaitė užsimerkė.
Trenksmas ant žemės ir klastuolė pajuto dar didesnį skausmą negu prieš tai. Velniop, gana terlintis... Mergina apsičiupinėjo save, bet lazdelės nerado. Damn.. Mergina žybtelėjo akimis ir vos vos atsistojo.
- Tai ką, lazdelės nebeturiu, ką dabar man darysi – ironiškai paklausė Samanta – Manai, kad pašalinusi lazdelę, pašalinsi kliūtį – nusijuokė Sam.
Mergina vos bepastovėjo ant kojų. Ji dar kartą apsičiužinėjo save. Atrodė, kad visi kauliukai savo vietoje. Niekas nelūžo. Klastuolė ir trečia kartą apsižiūrėjo save. Visgi dėl visa pikta, reikia. Paskui taip ir pasitaiko visokios traumos.
- Nagi, daryk ką nors. Laukiu – klastingai žybtelėjo akimis Sam.
Paskui klastuolės akys nukrypo į lazdelę, kuri buvo gana tolokai nuo jos. Prireiktų 30 žingsnių ją pasiekti. Tiktai klausimas... Kaip? aš išlipsiu sausa, pamatysi grife...
- Nagi, laukiu – kilstelėjo dešinį antakį.
-
- Žinai su tavimi tikrai negalima – kilstelėjo antakius Rosa. Ji juto mieguistumą ir norą išsišukuoti plaukus. Valgyti ji jau valgė nes KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra valgio. Taigi prisivalgė iki soties. Niekada nesakyk niekada.
- Rimtai tu čia vaidini pamaivėlę ar kažką panašaus? – paklausė Rosa Samanthos. – Nieko nežadu tau daryti – nusišypsojo. Šalia jo buvo klastuolės lazdelė. Pasilenkė ir paėmė.
- Noriu pabaigti kovą – ir iškišo ranką tartum kovos pabaigą. Laukė kad Samantha irgi iškiš ir nueis savo keliu.
Tikras malonumas yra gyventi šikne pagalvojo. Minčių skaitymas prisidėjo prie jos nervų.
-
Samanta liko išsižiojusi nesulaukusi praktiškai jokios atakos iš Rosos. Gerai, kad niekas nemato. Jaučiu, kad aplinkiniai pagalvotų arba, kad aš durna, arba, kad grifė bijo... Mergina vis dar stovėjo kaip įbesta ir stebėjo, kaip Rosa įkiša jai lazdelę į ranką.
- Ne, nu klausyk, tu visiškai durna, ar tau jau smegenis su gitara sutrenkiau? – nebeišlaikiusi įtampos keiktelėjo Sam.
Mergina vis stengėsi rinkti žodžius, bet šį kartą jau nebeišlaikė. Ją nervino visa ta dirbtinė šypsena, kurią tik ir norėjosi kokiu nors būdu pašalinti. O vienintelis kelias – išmušti dantukus.
- Ir baik čia savo dirbtinę šypseną man rodyti pakol nesusiviliojau padaryti vieno dalyko, kurio tikriausiai mokėtės žiobotyros pamokoje – mušti dantukus. Tik žinai, labai gaila, kad neatsinešiau treningiukų ir beisbolo lazdelės – nutempė žemyn lūpą ir gailestingu žvilgsniu pasižiūrėjo į Rosą.
Klastuolė tik vyptelėjo ir rankoje sukdama savo lazdelę pasižiūrėjo į ją. Visada sakiau, kad šita lazdelė pati geriausia... Bet kokio velnio jinai taip toli skrenda... Matyt, kad iš kokio skraidančio medžio buvo padaryta... brrr... šaltoka... Samantos galvoje mintys klaidžiojo visai ne ten, kur turėtų. Visgi jau pavargęs kūnas prašėsi eiti užtarnauto poilsio. Arba bent jau mažų mažiausiai apsilankymo ligoninėje bei išgydymo nuo visų šitų vočių, kurios jau ėste ėdė visą odą. Atrodė, kaip visa kolonija skruzdėlių kandžiotų, ropotų, bėgiotų po odą.
- Aš pamaiva? Pfff... nejuokauk. Nors grifai niekada skoningu humoro jausmu nepasižymėjo, taigi ir iš tavęs nėra labai ko tikėtis – ramiai pasakė Samanta.
Klastuolė mirktelėjo akimis ir vis dar sukiojo savo lazdelę tarp pirštų. Brėždama taisyklingą apskritimą, mergina taip bandė praminklinti pirštus, kurie buvo sustingę nuo šalčio. Staiga ji stipriai suspaudė lazdelę savo rankose ir visas apskritimas išknyko. Liko tik tiesus stagaras ore.
- Klausyk, vištele, Sam nežaidžia, kad paskui lyg niekur nieko dingtų, Sam žaidžia tam, kad laimėtų - pykčio gaidelė nuskambėjo jos balse.
Stebuklas buvo, kad klastuolė dar nepaleido jokių kerų. Nors labai norėjosi. Tačiau ji laukė kaip plėšrūnė ką toliau darys auka. Nors ji jau turėjo pamoką, kad ilgai negalima žaisti su aukomis, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko dabar – Rosa stovi prieš ją. Nors kaip yra sakoma, kad piktžolių taip greitai neatsikratysi.
Sam žiūrėjo į grifę ir laukė nors vieno jos žingsnelio, nors vieno jos krustelėjimo ne ten, kur reikia. Visa tai buvo tik tam, kad būtų galima padaryti tai, ką ji visą šitą laiką mąstė. Ką per visą kovą pasiliko finalui. Vieninteliam tikslui. Reikėjo tik vienintelio Rosos judesio, kad Sam planas išsipildytų ir šitas žaidimas pasibaigtų. Štai galbūt todėl Sam iki šiol dar tik žaidė su Rosa. Nors... Ji turėjo ne vieną ir ne dvi progas laimėti šitą kovą švariai ir be jokių pėdsakų. Tačiau kodėl ji jomis nepasinaudojo? Nejaugi buvo tam per kvaila?
-
Rosa vis juto miego trūkumą. Ji pradėjo merktis. Jau 2 (beveik) nei miego nei plaukai šukuoti ir rūbai nekeisti..
Ji matė kad ir klastuolė jau baigiasi. Blogiau buvo tai kad buvo apsupta vočių. Nu ir dzin..
- Aš galiu ir nesijudinti – nusijuokė – Beje kurie nepasiduoda toliau gali jausti vočių skausmą.
Tikrai miego trūkumas Rosą paveikė : ji jau matė Samanthą storulę ir su trikampėmis akiniais. Arba širdelės formos akinius. Gailiausia buvo kad jos buvo išvarginotos. Juoda.. Juoda?! Gal jau gana čia tampytis? Naktis... Bjauriai skamba kaip p-e-n-s-i-n-i-n-k-a-s. Tas pats kaip būti durniui kurs dirba be pertraukos. Žodžiu kaip dienos apiplešimas.
- Gaila kad pati nelankei žiobaratyvos! Žinok ir su šižbolke išmokom. Turiu ją. – ir iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukė lazdą vadinama šižbolke. – Graži? – nusijuokė. Bet paskui kad netektų to dalyko su kurio galėtų mušti vasarą pusesserę Kają įsigrūdo į kišenę. – Noriu ir šypsausi. Kur užrašyta kad uždrausta? Ant tavo kaktos?
Gąsininmai išpūtė akis išklausydama savo priešės grasinančią kalbą grifė švilptelėjo.
- Taip tu maiva pamaiva tokios kurios nesu mačiusi gyvenime - pabraukė su pirštu su paskutinius žodžius. – Taip grifai drą... – ir nebaigė sakinio Rosa išsigandusi kad gali būti ne tokia kaip kiti grifai.
Rosa kaži ką būtų padariusi kad galėtų ištrūkti.. Trūko jai žmogau su kurio galėtų pasišnėkėti. Garsiai atsiduso. Jos balse buvo graudžios gaidelės maldančios kažko :
- Vadink mane kaip nori. Višta gėlė... Klausyk brangioji Ryžde tavo lazdielkė kitokia negu maniškė. Jaučiasi kitoks pajautos. – ir nuleido galvą kažin ką bambėjo pro nosimis...
Ir tikrai delne palaikiusi lazdelė kažko nerimstė..
- Accio šūdą! ! – ir atzvimbė šūdas.(?) Ji skriejosi į Rosą. Rosa šypsodama palenkė galvą ir šūdukas atsitrenkė į sieną. Kas galėtų tokią grakščią aplenkti?
Samantha galvojo Rosa skaitė. Kažkaip ji įprato. Smagu žinoti ką ji galvoja ką knisasi galvodama apie Ją.
- Ar labai šalta? – ir nusišypsojo. Paskui išsigando nes bijojo kad Samantha palaikys durnike.
-
- Cha, skausmas yra laikinas dalykas – atkirto Samanta vėl numesdama žvilgsnį į ranką, kuri dar buvo pilna vočių.
Tegul džiaugiasi. Aš ištversiu. Kaip nors... Garbė svarbu, todėl negaliu pasiduoti... Mergina spoksojo į Rosą ir dar vis nieko nedarė. Kažkaip visi sąnariai atrodė lyg betoniniai. Visas kūno svoris buvo traukte traukiamas prie žemės .
- Taip, užrašyta – Samanta patrynė kumštį į delną ir užsimojusi trinktelėjo Rosai per veidą.
I hope you enjoyed it... Klastuolė kažkaip netinkamai trinktelėjo, Rosai per veidą, kad truputėlį paskaudo riešą. Ji pasikiojo į vieną, į kitą pusę, ir jautėsi lyg ir kažkoks menkas dilgčiojimas. O taip... tiesiog nuostabu...
- Grifai drąsūs? – pradėjo kvatotis – vien į tave pasižiūrėjus: tokią nusususią, apgailėtin ir drebančią nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo – sukandusi dantis pasakė mergina.
Toks apgailėtinas nuovargis, kada kūnas nebeklauso, nors protas tiesiog šėlsta nuo įvairių minčių. Atrodo, kad Samanta pasidalino į dvi dalis – vangios bei nerangios niurgzlės, bei hyperaktyvios ir viską daryti pasiruošiusios rolę.
- Šūdą? – antakis iš nustebimo du kartus ritmingai pakilo ir nusileido. – Tu gal visai pablūdai? – Sam nebesuprato kas čia vyksta.
Matyt, kad kova jai jau visai smegenėles susuko... Mergina stebėjo, kaip šūdukas trenkiasi į sieną. Visa laimė, kad ne į mane. Nelabai norėčiau kvepėti kaip grifė... Ir kaip tyčia jokio BREF nėra...
Viskas.... magnetinės jėgos traukte traukė prie žemės. Betrūko lovos ir šilto maisto. Atrodė, kad viskas truko taip ilgai. Nuo visko tiesiog pykino. Atvirai pasakius jau net ir kautynių Samanta nebenorėjo. Viskas lindo per gerklę. Kaip pirmakursiai jai viso šito jau tikrai buvo per daug. Šitaip eikvoti savo kūną netgi žalinga. O ką jau kalbėti apie tai, kad šita kova velniai žino kiek laiko tęsiasi.
Pagaliau ji pradėjo mąstyti. Samanta mąstė, kad šita kova visgi anksčiau ar vėliau atsipirks, todėl kentėti verta. Galbūt tai dar viena likimo pamoka, kurią jis atsiuntė tam, kad ugdytų jos ištvermę. Nes šito dalyko merginai trūko. Labai trūko. Juk visada ateina laikas mokytis ir verta išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą.
- Tau gal su galva negerai? Ar man šalta? Ne, na paklausyk, tau rimtai galbūt galva susitrenkė su gitara? – kilstelėjusi vieną antakį paklausė Samanta.
Ji jau iš tikrųjų pradėjo nervintis, nes ją pykdė tokie Rosos iš niekur nieko užduodami lyg ir „blondiniški“ klausimai. Kas jai darosi? Kažkoks gerumo priepuolis. Man jau nelabai jauku darosi dėl jos. O jeigu netyčia sugalvos mane apkabinti..? kur aš tada bėgsiu? Vis purtėsi nuo kiekvienos tokios minties, kuri užplūsdavo apie Rosą. Draugystė mat tarp šių dviejų asmenybių buvo neįmanoma. Didžiulė koledžų riba ir Samantos ambicijos. Vargu, ar tai perlipama riba...
-
Smūgis kurį sukėlė Samantha buvo laikinas. Akys atsigavo bet vistiek matė storulę merginą. Apsuptą vočių ir kažin kažką bambėjo su savimi. Rosai nepatiko klastuolės būdas ir užriko :
- Klasyk TU pabandai pasišaipyt kaip aš ATRODAU neatgausi savo lazdielkės! – ir susiraukė. –Galiu sulaužyti? – ir nekalta šypsena.
Viskas jai pasigirsta. Tai kažkoks garsas neaiškus tai kažin kažkoks paukštis atsitrenkė į medį. O gal tai buvo?
- Žinai matau tavo kaktą apšiktą su paukščių pieneliu. Verčiau nesimaivyk ir sakyk kad paskaudo riešą. – nusijuokė.
Rosa kad vėl negautų isterikės smūgio atbulin nuėjo keliais žingsniais. Nes buvo arti kad tereiktų ją apkabinti. Ką gali žinoti?
- Tu tik įsivaizduok! Kodėl pati krenti prie žemės ir sakai kad nešalta?! Aš prisirengiau kaip reikalas! Peace! – suraukė antakius mergaitė.
Rosa tiesiog juto neapykantą. Kas nori tokios nublūdusios klastuolės? Firma dovanoja!
- Taip šūdukas šiktas iš tavęs! – mintyse nusijuokė – Žinai nenustebau kad neatpažinai.
Pagaliau Rosa išdryso atsisėsti. Prieš ją atsirado ledas darytas klastuolės. Gaila kad tirpsta. Pagaliau ji išsitraukė laikrodį dovanotas giminių. Ten rodė žvaigždes. Taip panoro vieno dalyko.
- Taip šalta. – šaltai šyptelėjo. Jos balse girdėjosi girdėjimas...liūdnu balsu? – Kodėl aš vis tave matau drebančią kaip stirna miške?
Nėra nieko malonaus kaip iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukti šižbolkę. Su ja Rosa baidė orą. Kažkas prasmelkė pro ją. Tai buvo Begalvis Nikas. Rosa susigūžė. Menkas jausmas kai pro tave pralenkia mirusioji Dvasia.
- Tavo gitara buvo iš lauko – kilstelėjo Rosa – Ji pro langą atvimbė. Manau pasigadęs žiobarišką daiktą pradės žliumbti. Malonu kad eisi guosti.
Kodėl tos dienos būna ne tokios kokios nori? Prisimerkė nes stygų likučiai įsikverbė į odą.
- Tergeo - ir nuvalė nuo jos kraują. Niekas nebekraujavo.
Pagaliau iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukė rožę. Rosa giliai įkvėpė ir iškvėpė. Kvapas malonus. Ne visada gali pajusti malonumo jausmą.
- Tikrai. Ką tavo Gerbėja daro? – pasidomėjo.
-
Samanta tik klastingai pasižiūrėjo į Rosą ir nieko nesakė. Kolkas nieko nesakė. Ji tylėjo ir svarstė, ka daryti. Išeičių buvo daug, tik įdomu, kurią buvo galima pasirinkti. Pagaliau Samanta priėjo taip arti, kad buvo keista. Ji apėjo ją iš už nugaros, ranka apglėbė jos kaklą ir pridėjo peiliuką prie pat to taško, kuris labiausiai spurdėjo kakle.
- Bent krustelėjimas arba burtažodis, tai šitas peiliukas susmegs tau į kaklą. Vilčių mažai, kad išgyventum – šyptelėjo Samanta – taigi, patarčiau gražiuoju grąžinti lazdelę, pakol nesugalvojau pasisavinti tavosios – rimtai atsakė Samanta vis labiau savo ranką su peiliu spausdama prie kaklo.
Klastuolė nedvejojo. Ji džiaugėsi, kad benr jau buvo nesunku laikyti rankose kišeninį peiliuką. O taip.. šis peiliukas tas pats, kuris jau buvo vainikuotas krauju. Mažo triušiuko krauju, kurį Samanta be jokio sąžinės graužimo nužudė.
Mergina mintyse maldavo, kad tik neprireiktų daryti nieko blogo, nes žudyti žmogaus ji tikrai nenorėjo. Galbūt ir nebūtų išdrįsusi, nes dar nesijautė iki tokio lygio subrendusi.
- įdomu, ar dabar tau šalta? – paklausė klastuolė priglausdama peilį prie Rosos kaklo.
Išdegs ar neišdegs... Visgi Samanta giliai širdyje tikėjosi, kad rosa gražiuoju atiduos jai lazdelę. Nors ir tenka grienbtis tokių negražių priemonių, tačiau toks gyvenimas. Jis yra be taisyklių ir laimi tas, kuris jų nesilaiko. Galbūt todėl Samanta netiki dievais ir mano, kad visi dievai ir taisyklės yra sugalvotos tik tam, kad burtininkai ir visi žiobarai taip greitai neišžudytų vieni kitų..
- Manai eičiau guosti žmogų dėl gitaros? Mieloji, mažai apie mane žinai – kilstelėjo antakį Samanta.
Jos abi stovėjo ir nakties šaltis gaubė visą patalpą. Norėjosi kristi ant žemės ir užmigti amžinu miegu. Ne, jokiu būdu nesinorėjo mirti... Tiesiog norėjosi nieko nebejausti, nebeegzistuoti, nebemąstyti. Kažin kodėl į Samantos galvą lindo tokios mintys? Juk viskas tik prieš minutę, ką ji daro atrodė prasminga, o dabar viskas atrodo taip sumautai...
- Kokia gerbėja? – kiek sutrikusi paklausė Samanta.
Mergina nenutuokė, ką Rosa turi galvoje. Štai galbūt dėl to ji įniko į apmąstymus, pradėjo vaikščioti minčių labirintais, bet jie nieko nesakė. Tiksliau jie nenorėjo nieko sakyti ir tylėdami užtvėrė kiekvienas duris.
-
Keista buvo matyti klastuolę su kišeniniu peiliuku. Dar kad tas peilis kurį matė kaip Samantha mhm.. su Ado pjaustė triušį. Kraupūs vaizdai vis dar kamavo Rosą. Tas peilis lietė grifės kaklą. Šiek tiek stuktelėjo kraujas. Bus tų kraujų..
Kad isterikė nenužudytų mergaitę Rosa išsitraukė lazdelę ir metė į sieną. Tiksliau į portretą. Tame portrete sedėjo žilaplaukis storulis senolis. Cyptelėjo pamatęs lazdelę.
- Kodėl šitas dalykas turi būti nuodingas? – apsižliumbė senis.
- Todėl kad ant galo ėl! – riktelėjo Rosa vis dar Samanthos glėbyje. (?) Kas per nesąmonė kad klastuolė grūstų peilį? Bet.. ji pajuto čiaudulį. Pradėjo čiaudėti. Ir tas čiaudėjimas pasiekė klastuolės rankas.Taip buvo snargliuotos kad.. ne tas žodis.
- Man nešalta – sučiaudėjo Rosa. Iš tikrųjų šalta.- Taip tavęs nepažįstu.Tad malonėk pasilabink ir apibūdik save.
Viskas išėjo pašaipokai. Niekas nenorėtų atsidurti jos vietoje. Rosai buvo įdomu atsidurti Samanthos gyvenime.
- Oi tik neapsimesk kad nieko nežinai.. Tavo mylima ir gerbiama Gerbėja. Gal tau mįslių reikia? – susiraukė.
Vargas. Tik vienas žodis. Kam tie žodžiai? Rosos mintyse dėliojosi mintys. Kiekviena „sraigė“ mintyse dėliojosi prie kitų.
Rožė iškrito iš rankų. Ji buvo stiklinė bet turėjo kvapą. Ji.. subyrėjo į šukes. Suklijuoti įmanoma bet nebebus jame jausmų kurie išlieti į ją. Ji tarsi buvo draugė.. Kuri išklausydavo bet tylėdavo. Nematoma ašara krito į tūkstančius dužius.. Štai ir dar viena draugė kuri.. Dingo.
-
Ta mažytė riba tarp gyvenimo ir mirties. Samanta ir Rosa lyg ir stovėjo ant tos ribos. Lyg dvi pasiklydusios šmėklos mergaitės stovėjo, tačiau atrodė, kad kažkur klaidžioja... Trinktelėjimas į sieną lyg ir išvadavo nuo mirties ir jos abi patraukė į gyvenimo pusę.
- Protingai pasielgei, kad išmetei lazdelę – pasakė Samanta per centimetrą atitraukdama peiliuką nuo grifės kaklo.
Čiaudėjimas ir Samantos ranka patapo snargliuota. Atrodė, kad visą šaltienos dubenį kažkas per prievartą ten būtų įkišęs. Samanta Visa susiraukė ir piktai dėbtelėjo į Rosą. Ou.. Va čia tai fui... Paskui mergina pasimetė ir nežinojo ką daryti su visais šitais snargliais ant jos rankos. Galiausiai ji patraukė peilį, tačiau kita ranka prispaudė kaklą, ir nusivalė ranką bei peiliuką į Rosos šoną.
- Čia tavo slaptoji snarglių taktika? Kažkaip atsiimu savo žodžius, kad protingai pasielgei – nutęsė Samanta su šleikštulio gaidele.
Mergina nesitikėjo tokios atakos. Planuotos ar ne, bet nesitikėjo. Iš tiesų šita kova darėsi jau nebe jova, o tik kažkoks pasižaidimas. Kažkaip atrodė, kad visa įtampa tiesiog slūgsta ir Samanta po truputėlį pradeda atsileisti, bei nebežiūrėti į viską taip rimtai.
- o įdomu, kur tavasis gerbėjas dingo? – ironiškai paklausė Samanta – jis mane dabar turėtų prilupti už tai, kad su tavimi taip gražiai elgiuosi – klastuolė nusišypsojo girbtina šypsenėle.
Mergina giliai įkvėpė ir galiausiai nuleidusi peiliuką stipriai trenkė kumščiu į Rosos nugarą ir puolė bėgti prie lazdelės. Mikliai kiek įmanydama. Pasiekiau tikslą, dabar belieka, kad tik ta grifė padarytų tai, ką reikia... Samanta nučiuožė paskutinius dvidešimt centimetrų ir greitai pagriebė lazdelę. Pagaliau tvirtai suspaudusi ji pasijuto kiek ramesnė ir nebe tokia beginklė. Pagaliau ji peiliuką įsidėjo atgal į kišenę. Tikiuosi jo daugiau man neprireiks...
-
Pagaliau ją paleido. Juk nestypsosi čia visąlaik.. Stovi stovi kaip durnius. Gal.. Rūbai lipte lipo prie kūno. Atrodė kaip riebalai prie kūno. Matyt prakaitas nes Rosa atlapojusi kelnes susiliejo į abi puses. Fūi.
- *didelis apčy* Paleisk! – riktelėjo mergaitė vis dar mačiusi peilį. Bjaurus dalykas kaip politika.
Ačiū Merline kad paleidai Rosą nuo isterikės kurią valdo Principai ir Ambicijos. Prisiminusi kad Principų užvaldę žmonės būna pikti ir bandė ją pamaldinti :
- Klausyk.. – ir nutilo. Balsas atrodė kad sustingo. Gerklė nesijudėjo. Žodžiai atrodė kad nyksta. Bet.. kur?
Grifė atsisėdo ant kažkokio rankando kur sedėjo ankščiau. Ant grindų mėtėsi jos šižbolkė. Nuliūdusiu veidu ją įsidėjo. Pasižiūrėjo į šukes. Sutaisė ir vėl atgyjo rožė. Taip pagal Rosos mintis ji nebekvepėjo ir išnyko malonūs jausmai. Keista bet ji buvo raudona kaip kraujas. Kažin kažkodėl buvo šilta ir aštri pagal jos spyglius. Atsiduso.
- Koks gerbėjas? – nusistebėjo. Bet atsiminė – Jo jau senai nebėra Ryžde. Keista bet išėjo – kilstelėjo ančiakius. – Ir iš vis negi skauda tau vočiai?
Nors skambėjo kvailai bet vis dėl to reikėjo paklausti. Smagu matyti kaip kenčia žmogus nuo tavo burtų. Pagaliau klastuolė davė kumščiu į nugarą ir nulekė kaip princas ant balto žirgo gelbėti lazdelės. Kvaila scena. Tinka žiobarų cirkui arba teatrui.
- Manau kad abidvi nemiegojusios nešukuotos nesugydytos nelaimintos ir taip toliau – giliai iškvėpė ir įkvėpė ir taip kelias minutes – reikia tikrai baigti kovą. *apčy* Stovėsim kaip kvailės žudysimės plaukus rausim mano manymui tai turi baigtis. Jeigu sutinki... galėsiu padėti nusigauti iki ligoninės. Nes ir taip sunkiai paeini. Aš nesužeista.. – tyliai tarstelėjo mergaitė abu sakinius.
Ir tikrai Rosa prieš veidrodį būčiusi pamačiusi susivėlusi prakaituotą ir panašiai bomžą. Bomžai niekados nesužavėtų gimines. Kadangi jos turtas yra senelis ir tėtis Rosa sukdavosi Kajos namuose. Net eidama į tualetą ji kažin ką čiauškėdavo. Tikra gėda.. Keista būtų matyti mergaitę kuri išmoko būti „ stiliova“ net ir dvikovos metu. Už tai ji turi būti dėkinga Kajai.
Rosa keistai užmerkė akis ir atmerkė. Matė šiek tiek kūdesnę mergaitę bet su akiniais. Kodėl su jais? Rosa neturėjo jokio supratimo.
- Tai sutinki? – jos balse girdėjosi maldavimas suprasti ką reiškia nebūti išsišukavusiai.
Sutik.. Prašau..
-
Hana linksmai žingsniudama priėjo laiptus ir staiga ryktelėjo ir užsidengė burną.Šalia laiptu stovėjo dvi mokinės viena buvo kruvina ir sunkiai šlubuodama artinosi prie metro už jos gulinčios lazdelės.Hana pažino klastuolę Samantha Ryder ji buvo šlykščiausia mokinė visame Hogvartse.Kita buvo iš grifų gūžtos jos vardo Hana neprisiminė.Ta mergaitė stovėjo visa susivėlusi tačiau atrodo nesužeista ji maldaujančiu žvilgsniu žiūrėjo į savo prišininkę.Hana visa drebėdama ir stipriai plakančia širdim apsisukusi ant kulno ji iš visų jėgų pasileido link didžiosios salės.Katik jos manes nebūtu pastebėjusio katik būtu manęs neišgirdusios,-Galvojo Hana ir išvisų jėgų bėgo link didžiosios salės,link mokytojų.
-
Samanta mąstė. Ji jau norėjo baigti kovą. Nuovargis ir visa kita. Sąnariai ir galva, kuri, rodos, kabojo ant paskutinės kraujagyslės. Negana to toks mažas ir nusilpęs kūnelis daugiau nebepakels nei vieno judesio.
- Kažkodėl nesinori sutikti bet... Eik iki ligoninės jeigu nori. Aš ten neisiu. Nenoriu, būti vienoje patalpoje su grife. – Piktai tarstelėjo Sam. – geriau jau paprašysiu kokios nors penktakursės, kad pagydytų. Jos bent jau pakankamai sterelizuotos nuo grifų – toliau šaipėsi Sam.
Klastuolė vangiai klapsėjo akimis. Toks jausmas, kad ne vieną butelį alaus būtum išgėręs. Negana to, kad rodos, jog gerai pakaušęs esi, bet panašu, kad per galvą kažkas trenkęs su milžinišku plaktuku būtų... Visa tai daro tik tokia ištvermės ir dar kartą ištvermės reikalaujanti kova.
- Aš dingstu. Kada nors kitą kartą tave pribaigsiu – ironiškai šyptelėjo klastuolė.
Mergina apsisuko į kitą pusę visiškai nebesisaugodama grifės. Ji lyg jau ir žinojo, kad ši nieko nebedarys. Saamnta dar kartą žaliomis akimis pažvelgė į tamsą, kuri ryte rijo kiekvieną ten esant daiktą. Ta tamsa jau tykojo praryti ir ją.
Sam nebeįstengė galvoti. Ji nebesugebėjo suregzti mintyse nei sakinio. Dabar ji egzistavo, nes aplinkui nieko nesuvokė. Atrodė, kad mergina buvo mažytėje riboje tarp miego ir pasaulio suvokimo. Ji matė, kas vyko, bet nieko nesuprato. Ji nebegalėjo mąstyti.
Pagaliau Samanta žengė dar kelis žingsnius. Atrodė, kad tuoj susmugs, bet ji vis tiek ėjo. Mergina svirduliavo tai į vieną tai į kitą pusę ir galiausiai ją ryte rijo tamsa.
Juodos rankos apglėbė Samantos mažą kūnelį ir ši paskendo. Jos nebesimatė. Dar kelias minutes girdėjosi, kaip vilkosi klastuolės kojos, nors atrodė, kad velkasi jos lavonas. Sekundė ir jos nebesigirdėjo...
-
Rosa girdėjo kažką pralekiant pro laiptus. Tyliai tarstelėjo Sam :
- Girdėjai? Manau seka mūsų kovą.. – bambėjo po nosimi.
Mergaitė visą kalbą klausėsi ištemptomis ausimis. Keista bet matosi jog abi nuvargo. Niekada nekovojo tokioje kovoje. Ypač kai kovoji su klastuole. Klastuoliai jos manymui – pasipūtę „negrynakrauji“ ir neiškalbingi žmonės.
- Nu ir eik. Kažkur. – vėl bambėjo prisiminusi kad teks kovoti su varnage. – Gaila bet penktakursės ir iš jų yra tavo Gerbėja.
Rosa rankoje palaikė savo lazdelę ir pavartė į vieną pusę ir kitą. Lengva. Ji širdyje jautė piktį kad kišo kovą. O gal?..
- Eik. Manau kad pribaigsi.. – ir du paskutinius sakinius tyliai tarė sau.
Matytama kaip dingsta klastuolė Rosa lengvai išsišiepė atsisėdo ant rakando ir atsipūtė.. Tačiau buvo vis dar atsargi. Dar žiobarai žino gal ji iš kampo išlys? Ne. Tokia nusilpusi ir tyli neatrodė kad galėtų pulti.
Rosai dar kartą išsišiepusi vis galvojo Kas būtų jeigu ne mano kelnės? Siaube kokios jos liko.. Ir sulipo...
Vėl išgirdusi šnarėjimą grifė nusižiovavo ir kelės žadėdama eiti. Kelios sekundės kaip jos nebesimatė.
-
Cora ėjo ilgai kol prieš save pamatė į ją skrendančius laiptus.
- AAAAAAA,skraidantys laiptai...
- Kas yra?-nustebo portretas kybantis ant sienos.
- Kad aš bijau lipti tais laiptais...
- Kodėl?Juk visai nesunku. - nusišypsojo senolis.
Ji žengė pirmą žingsnį ant laiptų. Jos širdis jautė baimę. Staiga laiptai pajudėjo. Tarp jos kojų kažkaip atsirado didelis tarpas.Laiptai vėl skilo. Ji greitai užšoko ant judančių laiptų.
-Sekmės-palinkėjo Corai portretas.
Cora nuskrido į viršų,ji buo jau atsipalaidavusi ir net nepajuto kaip jie sustojo,Cora jautėsi kaip sapnuose. Tik gaila kad pagalvių nėra..
Taigi maniusi kad vėl ne čia atsidūrė, Cora užlipo ant visiškos priešingos pusės laiptus.
- Velnias su žiobariukais.. Ne ant tų laiptų užlipau...
-
Čia šitoj mokykloj viskas taip sutrešę ar aš patekau į benamių klubą? Einu laiptais, o jie arba slenka arba lūžta. Jokios prabangos, kur ten. Dabar vos nesusisukau sprando kai man beeinant tie laiptai įlūžo- Anė stovėjo ir bejėgiškai bandė ištraukti koją.- aš čia daugiau neišbūsiu....
-ei, padėkit kas nors..!!!!!!!!!!!!!!!ar čia yra kas nors?!!!!!!!!!!!!!!!
Papildyta: Prieš 13 metus
Aišku, nieko nėra....teks traukti pačiai.. aš nepratus, prie šito...ko gero nusilaušiu sprandą. Koja tai tikrai išnirs.- Anė iš visų jėgų truktelėjo už savo šlaunies- jau juda...jau tuoj ištrauksiu...na va..daugiau čia nelipsiu...Kur tada lipti?
Anė nušlubavo.
-
- Ei, padėkit kas nors!!!!!!!!!!!!!! Ar čia yra kas nors?!!!!!!!!!!!!!!!- Išgirdo Emilė kažkokios antrakursės balsą. Mergaitė nusiskubino jai padėti, bet per neapsižiūrėjimą pati įkišo koją į klastinguosius laiptus. Aš tik padėt kitam žmogui norėjau, o štai kaip man atsilygina. Mergaitė ir šiaip ir taip bandė ištraukė koją, bet laiptai tarsi spąstai spaudė dar tvirčiau. Po kelių akimirkų klastuolė išgirdo panašų šauksmą į tos antrakursės. Tik šaukė ne antrakursė, o ji pati.
- GELBĖKIT!!! Žmogus.. uhmm... miršta... AŠ MIRŠTU!!! laiptai mane žudo.
Niekas neatsiliepė. Kažkokiam žiobarų žurnale skaičiau, jog žmonės labiausiai reguoja į gaisro pavojų. Naaa... Čia ne žiobarai ir ne jų žurnalai, bet pabandysiu.
- Gaisras !!!!- Iš mergaitės lūpų išsiveržė nelabai įtikinantis šauksmas.- Pasistenk labiau.- Kaprizingai įsakė Emilė savo balsui.
- Kalbėjimas su savimi- pirmas beprotystės požymis.- Tarė balsas iš paveikslo, vaizduojančio undinių diskoteką.
- Užsirauk!- Atšovė mergaitė ir dar kartą pabandė skelbt netikrą pavojų.- GAISRAS! DEGA!!!
Pamaniusi jog pavyko visai neblogai Emilė širdyje ėmė melsti jog kasnors tą įtikinamą šauksmą girdėjo.
-
Dar sako: Hogvartse ateis pagalba kiekvienam kam jos reikės. Neišmanėlių paskalos... Bent jau pas mane ta pagalba neateina. Gal bijo... Teks vaduotis pačiai. Emilė pirmą kart truktelėjo koją. Kažkas pajudėjo. Antrą kartą pabandė stipriau. O be reikalo. Koja trakštelėjo ir Emilei pradėjo siaubingai diegti koją. Lūžo... Geriausiu atveju. Norėdama kuo greičiau nušlubčioti į ligoninę Klastuolė dar kartą pabandė išsivaduoti iš klastingųjų laiptų pinklių. Beviltiška. Laimėjo tik tiek, jog iš skausmo nesavu balsu pradėjo staugt:
- AUČ! AUUU!!!!! DVĖSTU!!!
Mergaitė iš nevilties dar kartą pabandė ištraukti koją. Pavyko. Kas per laiptai? Čia visus kaulus gali išsilaužyt. Emilė viena koja nušokavo link ligoninės.
-
Buvo jau gana vėlus metas, kai Lurida lipo laiptais, vedančiais į trečią aukštą. Praeidama pro langą klastuolė stabtelėjo, pažvelgė į mišką – tuo metu kaip tik pakilo pora testralių. Ant jų kažkas sėdėjo, bet Lu nė nesusidomėjo.
Turbūt kokie kvaili mokiniai užsimanė pajodinėti ant arkliukų, pagalvojo Lu.
Ir vėl ėmė kopti aukštyn. Deja, tuo metu laiptai sujudėjo ir nusisuko į priešingą pusę. Mintyse nusikeikusi Luri laukė, kol jie grįš į vietą. Po kelių nuobodžių minučių, per kurias ji burtais atsivarė butelį pasukų alaus ir atsigaivino, laiptais pagaliau grįžo ten, kur merginai ir reikėjo.
Seniai laikas, jau buvo pabodę laukt.
Laiptų aikštelėje Lu priėjo prie paveikslo, vaizduojančio gyvūnų grupelę, mažojo pirštelio krumpliu tris kartus pabeldė į šuns nosį ir pradingo.
-
Willow lėtai lipo Hogvartso laiptais.Žvalgėsi aplinkui, stebėjo portretų gyventojus. Koridoriuose nkiekur nesimatė nė gyvos ar netgi negyvos (kas buvo gan keista,nes koridoriai buvo gan mėgstama vaiduoklių pasivaikščiojimo,sklandymo vieta).Mergaitė numanė kodėl šitaip tylu,juk dar ankstus rytas.Will pati stebėjosi,kad pabudo šitaip anksti ir dar išsiruošė pasivaikščioti po šią didingą pilį.Klastuolė lipo aukštyn, netikėtai sustojo prie vieno labai keisto paveikslo. Jame buvo pavaizduota gan aukšta,liekna moteris, baroko stiliaus suknele, jos ilgi juodi plaukai vilnijo per visą jos stotą.Mergaitės žvilgsnį patraukė jos šaltas,žiaurus žvilgsnis, jos akyse tiesiok degte degė neapykanta.Will susimąstė, kas žmogų gali taip supykdyti ar įskaudinti,kad jis būtų vertas tokio žvilgsnio.Nežiūrėčiau taip net į savo pikčiausią priešą... Kitas merginą patraukęs dalykas buvo tas,kad toji moteris visai nejudėjo, net nemirksėjo.Tai buvo keista, nes Hogvartse visi paveikslai yra pilni energijos ir judesio.Vieną akimirką klastuolė pagalvojo,kad šis portretas yra žiobarų, tačiau greit nuvijo tą mintį, nes už baisiosios moters nugaros skraidė vienut vienas paukštelis, panašus į kregždę.Keista...labai keista... Willow staiga pajuto,kad kažkas prie jos artinasi.Mergina sugniaužė lazdelę,kurią laikė savo apsiausto kišenėje.
-
Oliveriui, einant tiek tamsiais ir niūriais, tiek ir akinančiais šviesiais akmeniniais koridoriais, galvoje zujo gausybė minčių. Reikia nepavėluoti į pamokas. O... taip taip. aha. Visai pamiršau! Ech... Dar reiks užeiti pas kėrėjimo mokytoją pasiklausti dėl namų darbų. O kur tvarkaraštis... Bet visgi šiandien gražus rytas... Norėčiau kelių eklerų... Jo nosį pradėjo kutenti oras, perpildytas dulkių. Olis smarkiai nusičiaudėjo ir kartu išbėrė visą nešulį. Greitai puolęs ant kelių, jis pakėlė nuo žemės kelias knygas, pergamento ritinėlius ir labai tyliai, vos girdimai ištaręs keiksmažodį toliau ėjo kolidoriais. Reikia nusigauti iki didžiosios salės... Pagalvojo, nes baisiai sugurgė pilvas. Bet, užsigalvojęs apie maistą Oliveris praėjo pro nedidelę arką ir išėjo į laiptų aikštelę. Nedelsdamas pasuko dešinėn ir pradėjo leistis žemyn. Net nepastebėjo kelyje pasimaišiusios mergaitės. Atsitrenkęs į ją, kiek suklupo, tačiau, ačiū Merlino barzdai, kūliais nenuvirto akmeniniais laiptais, o tik vėl pametė savo nešulį.
- Dievaži, jau antrą kartą. - pusbalsiu ištarė varniukas.
Pažvelgė į šio chaoso kaltininkę tik surinkęs knygas ir Wingardium Leviosa kerais atskraidinęs pergamento ritinėlį. Stovi, kaip chimera... Po to jį aplankė mintis - gal ir jis pats kaltas, kad buvo neatidus. Jo galvoje užvirė minčių karas. Tačiau šis netruko užilgti, kai varniukas atkreipė dėmesį į mergaitę. Ši dėvėjo Klastūnyno mantiją, buvo nustačiusi keistą miną. Tarsi pagiežos, bet kartu ir sumišimo. Klastuolė buvo ganėtinai jauna - berniukas numanė, jog ji iš pirmo arba antro kurso. Bet visgi nusprendė, pagal tai, kaip ji žvelgė į artimiausią portretą, jog iš pirmojo. Mergaitė buvo išties graži - tie lengvai krentantys plaukai, užburiančios akys... Visai ne taip, kaip pas daugumą Klastūnyno merginų, kurios atrodo lyg bjaurieji gnomai. Tada jo akys nukrypo į Klastuolės įtemptą ranką. Ši stipriai laikė lazdelę. Oliverio veide suspindo šypsena:
- Na, nereikia būti taip priešiškai nusiteikus. Aš Oliveris. Oliveris Yellow. - Linksmai ištarė berniukas, perkeldamas nešulį ant vienos rankos, o kitą paduodamas kolegei.
-
Willow vis dar įsitempusi stovėjo prie portreto ir laukė blogiausio.Mergaitės vaizduotė buvo beribė ir ji jau įsivaizdavo,kad kažkas ją užpuola iš už nugaras.Gal...koks vilkolakis?TTrolis...? Will prunkštelėjo iš juoko, pati netikėdama, kad jos galvoje sukasi tokios apsurdiškos mintys. Jėtau čia tikrai nera tokių pabaisų, tikriausiai mokiniai lipa, juk taip ir turėtų būti, čia gi mokykla, - mąstė klastuolė tačiau savo ilguose,dailiuose pirštuose vistiek ,stipriai susspaudusi,laikė savo raudonmedžio lazdelę su magiškojo povo plunksnos šerdimi.Šią lazdelę Willow labai brangino, nes kadaise ji priklausė Willow močiutei, o dar anksčiau jos proprosenelei, taigi ši lazdelė buvo tikra Thunder šeimos relikvija.Buvo kesta, kad lazdelė atrodė lyg nauja, nors ji šimtmečius ėjo iš rankų į rankas. Thunder tėvas mano, kad tai viena iš magiškų šios lazdelės savybių - išlikti naujai. Will užsisvajojo, tačiau jos monologą teko greitai nutraukti, nes kažkas į ją "įvažiavo". Klastuolė truputėlį susviravo, bet greit susitaisė ir vėl stovėjo grakšti it gulbė.
- Atsargiau gal... - sušnabždėjo Willow ir pati nustebo, jos balso tonas, toks tylus, tikriausiai tas, kas ją pastūmė nė negirdėjo. Pagaliau susitvarkiusi ji galėjo pažvelgti į vaikinuką, kuris ją stumtelėjo.Varnanagis...Hm, neblogai Jis buvo aukštas, rudaakis ir rudaplaukis vaikinukas. O jis visai mielas...nesvarbu, kad ir iš Varno NagoKlastuolė dar įdėmiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, tada sugrižo prie jo veido. Jis mergaitė atrodė truputėlį pasimetęs ir išsiblaškęs.
- Na, nereikia būti taip priešiškai nusiteikus. Aš Oliveris. Oliveris Yellow. - Linksmai ištarė berniukas,jo balsas užliejo tylius kolidorius ir nuaidėjo per visus laiptus.Willow pagaliau suprato ką jis turi omenį ir pasidėjo lazdelę į kišenę.
-Čia dėl atsargos, - gužtelėjo klastuolė, - nežinia kas čia gali tau iš už nugaros išokt, supranti? - Will šyptelėjo savo nuostabia šypsena ir parodė savo baltučius dantukus,- Sveikas Oliveri, aš esu Willow, bet gali mane vadint Will arba Rae, nes čia mano antrasis vardas,- mergaitė paspaudė varnanagio ištiestą ranką ir vėl atsisuko į paveikslą.
- Klausyk, tau šis paveikslas neatrodo keistas?Jis toks...na, šiurpus ir nelabai magiškas, dar niekur nemačiau tokio.Mergaitė palietė paveikslo rėmą ir kažkas keisto nutiko.Kaip tik tą akimirką, kai mergaitės pirštai prisilietė prie šalto, metalinio rėmo, laiptai ant kuriu stovėjo abu pirmakursiai pajudėjo.
-
Berniuką mergaitės pasiteisinimas neįtikino. Juk ir šiknašaudžiam pliurziui aišku, kad būti pasiruošus kovai - bet kurio klastuolio instinktas.
- Na, iš už nugaros gali iššokti akilanda, kuri ir šiaip beveik jokios žalos nedaro, o be to, dar ir tebemiega. - Nutaisė rimtą žvilgsnį į mergaitę. - Nemanau, kad čia kas nors galėtų užpulti iš už pasalų tokią gražią panelę. - Olis stengėsi, kad jo žandų nepapuoštų raudonis.
Oliveris gana garsiai šnopavo ir juokingai šypsojosi, žiūrėdamas į mergaitę ir laikydamas ištiestą ranką. Deja geros manieros (kas nebūdinga klastuoliams), nugalėjo ir jie abu paspaudė rankas.
- Malonu susipažinti. - Tarė Olis Will.
Susidomėjęs neaiškiu moters paveikslu, berniukas arčiau priėjo ir įdėmiai įsižiūrėjo. Ak taip! Aš kažkur jau mačiau šitą paveikslą!
- Aš žinau šitą paveikslą. Tai Mortos Hildegard nutapytas „Sąstingis. Pagieža“. Skaičiau „Hogvartsas. Istorija“. - Savo žinias it žirnius bėrė Olis. - Vienas įdomus dalykas, jeigu palieti užkerėtą šio paveikslo rėmą... - jo žvilgsnis nukrypo į Willow ranką.
Tuo pat metu baisiai sugriaudėjo, ore pasklido dulkės ir masyvūs, akmeniniai laiptai pradėjo judėti. Akimirkai, kuri tarsi tęsėsi amžinybę, Oliveris sumišo, išsigando ir nesumojo ką daryti. Viena ranka įsikniaubęs į savo nešulį, o kita į turėklą jis tesugebėjo ištarti:
- ... laiptai pradeda judėti kiekvieną kartą vis kitokia linkme. Niekada negali žinoti, kur atsidursi ir kada laiptai tave vėl ten nuneš.
Po kelių minučių lėto judėjimo ir sklendimo oru žemyn, laiptai priartėjo prie didžiulio, Oliveriui dar niekad nematyto paveikslo. Vaikai, supratę, jog „kelionė“ jau baigėsi, priėjo arčiau. Paveiksle ant senos, gotikinio stiliaus, masyvaus tamsaus medžio kėdės, tamsiame fone sėdėjo baltas skeletas. Tai nežada nieko gera...
- Cha cha cha... Pagaliau, po šitiekos metų ir dar vieni bailūs jauni vaikučiai. - Skambiu ir grėsmingu balsu bei žemu tonu kalbėjo skeletas. - Prašau užeikite. - Tarstelėjo ir atsidarė paveikslo durys, atskleisdamos kas buvo viduje - akliną tamsą .
Olis nepatikimai pažvelgė į Willow. Žengė pirmas. Privalėjo. Nesvarbu, kad ji mergaitė, bet visa tai atrodo pavojinga. Judantys laiptai nenorėjo kilti į viršų, be to, gal ten, toje tamsoje yra koks praėjimas į žinomą Hogvartso vietą? Oliveris krūptelėjo, kaip ir Rae. Vos jam padėjus koją ant pirmosios plytelės, netikėtai įsižiebė daug sieninių deglų. Kelias vedė žemyn, aptrupėjusiais ir apsamanojusiais laiptais. Olis galėjo prisiekti, jog nuo didžiulio voratinklių tinklo nusileido voras, su lyg delnu. Jie pateko į požemius.
-
Besikeičiančių laiptų viršuje pasirodė nedidukė mergytė, po pažastimi pasikišusi didelę knygą. Ji dailiai stovėjo ant vienų iš besisukančių laiptų, galvelė neapsakomai sukosi po visą didžiųlę laiptų menę, o laisvąja rankute ji buvo pasirėmusi ant turėklo.
Nemelavo broliai ir sesės, tokia ta daugybė tų paveikslų čia - pagalvojo. Iš kairės jai mojo auksaspalvis burtininkas, kurio aukso spalvos apsiaustas žvilgėjo paveiksle esančios saulės spinduliuose. Laiptams besisukant ji pamatė dvi jaunas piemenaites, kurios prisidengusios burna kikeno viena kitai kažką šnibždėdamos į ausį. Sonora tik dairėsi ir dairėsi, kad nieko nepraleistų. Laiptams dunkstelėjus į vietą, ji nuėjo toliau ir teko užlipti ant kitų, kurie leidosi Didžiojo holo link. Ant tų pačių laiptų pakopų stovėjo keletas pirmakursių grifiukų, kuriems Sonora mandagiai linktelėjo. Dieve, tame Hogvartse net žmonės tobuli atrodo, pagalvojo, kai minėtieji grifiukai nedrąsiai šyptelėjo atgal. Laiptams dunkstelėjus antrą kartą Sonora smagiai nušoko nuo pakopos ir nepasaint sunkios knygos, mikliai dingo pro didelę arką, kuri vedė į Didįjį Holą.
-
Lesli išėjo iš didžiosios salės ir patraukė prie laiptų. Ji pradėjo lėtai lipti jais aukštyn. Ji lipo lėtai ir ilgai. Ji pėdino labai lėtai, nesustodama. Užlipusi pusę kelio ji sustojo ir atsisėdo ant laiptų. Ji buvo pavargusi per visą šią dieną. O dar plius nelabai išsimiegojo. Tada ji atsistojo ir vėl pradėjo lipti. Ji taip lipo jau nebeilgai ir galiausiai pasiekė Grifų Gūžtos koledžo kambarį. Po kokių penkiolikos minučių ji išėjo iš Grifų Gūžtos kambario ir jau kiek energingiau pradėjo lipti laiptais. Ji lipo daug greičiau, tad gan greitai pasiekė Holą. Nulipusi nuo laiptų ji patraukė į kiemą.
-
Maikas sumastė pasivaikščioti ir patyrinėti Hogvarstą. Ir visdėlto jis norėjo išeiti dabar į lauką. Tad pavalgęs didžiojoje salėje jis patraukė laiptais žemyn į kiemą. Laiptais jis tiesiog bėgte bėgo. Norėjo kuo greičiau patekti į kiemą. Jau seniai tenais nebuvo. Ir staiga Maikas už kažko užkliuvo ir pradėjo jau nebebėgti o ridentis laiptais. Iš pradžių jis net nesuprato kas vyksta bet paskui jau nutuokė. Ir bandė save stabdyti. Dėje jam nepakako šitiek jėgu tad jis nusirideno iki pat laiptų apačios. ,,Nieko sau nusileidimas'' pagalvojo Maikas ir atsitokėjęs atsistojo bei patraukė link kiemo.
-
Lexi vaikščiojo koridoriais, be tikslo. Atrodė, kad jos veidas lyg negyvas - jokių emocijų.
Sustojusi vidury laiptinės ši pritūpė, tam, kad nuvalytų vieną laiptelį ir galėtų ant jo atsisėsti. Prisėdusi atsiduso. Ant kelių užsidėjo rankas, o ant šių paguldė galvą. Ji pavargo nuo visko. Pamokų, žiemos, vienatvės... Ji pasiilgo savo tėvų, žiobarų draugų... O ypač savo geriausio draugo Stefano... Ji žinojo, kad su jais susitiks tik vasarą, o čia... Čia ji neturėjo nei geriausio draugo, nei vaikino... Nieko. Tai ją labiausiai slėgė... Vienatvė...
-
Fasas suplukęs, bet nedrįsdamas nė prakaito nusivalyt, lipo laiptais. Prieš jį pleveno grifiukės pirmakursės kūnas. Oldefortas įsitempęs laikė lazdelę ir judesiais stumdė apalpusios bendramokslės kūną. Gal net ne apalpusios, o netekusios sąmonės. Grifas ją ką tik ištraukė iš kažkokio neaiškaus padaro nagų, tas bjaurybė, panašus į psichą, tempė Grace į Uždraustąjį Mišką. Vaikinas jautė, kaip ir ranka, laikanti lazdelę, pradeda drebėti, o ir ant kitos rankos buvusi durtinė žaizda dar neužgijo. ,,Laikykis, Fasai.." murmėjo jis sau.
-
Liusė nesidairydama ėjo link laiptų. Aplink tvyrojo šešėliai, taigi varnė net nebandė ko nors įžiūrėti. Ji buvo nusprendusi, kur nori eiti - prie ežero. Jau seniai ten ramiai besėdėjo.
Varniukė apžvelgė laiptus, kuriais ketino lipti - seni, grėmėzdiški, traškantys net tada, kai jais niekas nekeliauja. Liusė abejodama žengė arčiau jų, bet staiga ji pajunta, kad kažkas vėl veržiasi į jos galvą. Dabar ji regi tik tamsą, viskas, ką jaučia - skausmas nuo bandymo išsivaduoti. Varniukė išorėje, keista, bet stovi tvirtai, tarsi jos kojos vinimis būtų prikaltos prie žemės.
Šį kartą tikrai vos ne vos išsivadavusi varnė nebeturėdama jėgų žnekteli ant grindų ir apalpsta.
-
Džeinė sunerimusi risnojo link laiptų, o jos juodoji pantera Naktis skuodė paskui merginą. Juodaplaukė jau buvo pradėjusi nervintis.
-Viešpatėliau, kurgi ta Liusė?!-sumurmėjo klastuolė.
Ir staiga pamatė varnę. Ji netekusi sąmonės gulėjo netoli senų laiptų. Juodaplaukė pribėgo prie varnės.
-Velnias,-sumurmėjo pamačiusi, kokia Liusė išbalusi.
Džeinė mostelėjo lazdele ir oru nuskraidino varnę į ligoninę.
-
Eidama į salę, Luelė pro langą pamatė kažkokį šviesulį danguje. Tai buvo ryškaia oranžinė milžiniška žvaigždė, šviečianti sutemų apgaubtame danguje. Pažvelgusi žemyn į lygiai nupjautą veją, Luelė pastebėjo šmėkščiojant žmonių su mantijomis figūrėles, pasigirdo vos girdimas juokas. Matyt, tai ir yra toji Helovino šventė. Hogvartsiečiai vis dėl to švenčia. Na, gal reikia nueiti ir pažiūrėti, ar Hogvartso Helovinas prilygsta Biobetonso Helovinui.
Luelė niekur neskubėdama, lėtai ir oriai nusileido daugybe įvairių laiptų. Dar gerą pusvalandį klydinėjusi pirmo aukšto koridoriais, netyčia pakliuvusi į klaikiai dvokiantį kabinetą, prikištą senų katilų ir vėl sunervinusi pusę Hogvartsiečių savo klausinėjimais, Luelė pagaliau surado išėjimą į kiemą.
-
Fasas Oldefortas susigūžęs pėdino laiptais žemyn. Laiptinėje buvo gana vėsu, o už gremėzdiškų, bet tvirtų Hogvartso pilies sienų stūgavo tarytum gerai įkalę vėjas ir pūga. Fasas sukišo kairę ranką į šiltą kišenę, o su kita laikė lazdelę, kurios gale žiburiavo drovi švieselė. Į rankinį laikrodį pažiūrėti grifiukas negaišo laiko - ir pats žinojo, kad yra maždaug pusė dvylykos. Šeštakursis atsiduso - išgirdo tvirtus žingsnius, kažkuo primenančius Hogvartso ūkvedį Black'ą. Jeigu tas pageriantis diedas (štai kodėl taip panašiai skamba šis žodis ir angliškas žodis ,,death") vaikiną prigautų vidury nakties slenkant koridoriumi, nesiklausytų jokių prašymų ar pasiteisinimo, jog šis tik eina pas Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorę: trisdešimt taškų iš Grifų Gūžtos, areštas viso mėnesio savaitgaliams ir baigtas kriukis. Oldefortas nelėtėdamas lipo žemyn.
-
Gabrielė Devretes lipo laiptais. Kokiu reikalu - ne jūsų reikalas, bet vistiek pasakysiu: ji ketino šią naktį stebėti žvaigždes ir kilo viršun į savo kabinetą netoliese astronomijos bokšto. Lazdelės gale švietė mėlyna švieselė. Pofesorė buvo apsivilkusi niekuom nepakeičiamą savo tamsiai mėlynąjį apsiaustą, plaukus buvo sukėlusi į netvarkingą kuodą pakaušyje. Staiga pasigirdo žingsniai iš viršaus. Gabrielė Devertes minutėlę sustingo vietoje, paskui tokiu pat greičiu vėl ėmė lipti aukštyn. Nenutuokė, kas ten galėtų būti. Turbūt koks nors mokinys slankioja karidoriais... Moteris trumpai atsiduso. Staiga viršuje pasirodė tokia pat mėlyna švieselė. Profesorė tylutėliai sumurmėjo ,,nox" ir užgesino savąją. Laiptais žemyn lipo Grifų Gūžtos šeštakursis Fasas Oldefortas. Gabrielė vėl atsiduso. Nepulsiu atiminėti taškų. Nors labai abejoju, bet jo priežastis gali būti pateisinama... Ji griežtu ir piktu žvilgsniu nužvelgė grifiuką ir tarė griežtu balsu:
- Oldefortai. Kodėl tu vaikščioji po pilį viduryje nakties, o ne sapnuoji hipogrifus savo koledžo miegamąjame?
Gabrielės akyse sužibėjo šmaikščios ugnelės, bet tuoj pat užgeso. Ji rpisiminė, kad Biobetonse, senais gerais laikais irgi mėgo laužyti mokyklos taisykles. Profesorė įsistebeilijo į Fasą.
-
Vos padėjęs koją, apautą nublizgintu batu, ant grindų, pasibaigus laiptams, Fasas išgirdo trumpą ir tylų atodūsį. Dar tarėsi matęs gęstant švieselę, bet nors ši jį kiek išgąsdino, vaikinas nė kiek nekreipdamas į ją dėmesio, pėdino tolyn. ,,Negi Akilanda ir naktį krečia niekšybes? Visai nudurnėjo...- pagalvojo Fasas, o tada blanki lazdelės šviesa apšvietė astronomijos mokytoją. Fasas krūptelėjo, bet nesusinervino - Profesorė Devertes buvo sukalbamas žmogus.
- Labas vakaras, profesore,- leptelėjo grifiukas.- Mane būtent šią vėlyvą valandą ateiti pakvietė Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos mokytoja, profesorė Meko.- šyptelėjo šeštakursis, galbūt padrąsintas trumpos, šelmiškos mokytojos šypsenėlės. Vaikinas trumpai žvilgtelėjo į žvilgantį metalu rankinį laikrodį.
- Atleiskit, man jau reikėtų eiti...- paprašė Fasas.
-
Gabrielė Devertes kryptelėjo galvą kairėn ir nužvelgė Fasą Oldefortą. Matėsi, kad šis nekantrauja, vis žvilgčioja į laikrodį. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė? Nėra labai pagirtina kviestis mokinius į savo kabinetą viduryje nakties... Gabrielė vos pastebimai papurtė galvą, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir perkėlusi svorį ant kairės kojos tarė:
-Sakai, profesorė kvietė? Ką gi, tai žingsniuok, bet aš eisiu kartu, - Ne dėl atsargumo. Kas, dėl Merlino barzdos, šovė Džeinei Meko galvon? mintyse pridūrė profesorė ir vyptelėjo puse lūpų. Nieko keisto, juk Meko visada buvo paslaptingai keistai, sakyčiau netgi nenormaliai pasitikinti savimi... Kviesti kažką viduryjenakties į savo kabinetą. Suprasčiau, jei būtų profesorius, bet mokinys...Praleidusi grifiuką, nužingsniavo jam iš paskos. Ramūs žingsniai aidėjo nakties tylos apgaubtame koridoriuje, švysčiojo dvi mėlynos švieselės nelyginant kokios nors labai retos rūšies žaltvykslės.
- Ar bent jau nutuoki, kodėl profesorė Meko tave kvietė? - su vos girdima smalsumo gaidele paklausė Gabrielė Devertes Faso Oldeforto.
-
Fasas nejučia kilstelėjo antakį. ,,Ir kokio velnio tai profesorei vilktis iš paskos? Bene neturi ko veikti?" - nusistebėjo šeštakursis, bet nieko nekamantinėdamas ir dėkingas už supratingumą, žengė pirmyn. Kažką sumurmėjo panosėje ir lazdelės gale žibanti švieselė paryškėjo: kad ir profesorė matytų, nors Fasas žinojo, kad jai tas nebūtina. ,,O štai kokia paralelė tarp mokytojų ir vabalų. - nusijuokė mintyse vaikinas, kurio veide buvo sustingusi bejausmė išraiška. ,,Ir vienus, ir kitus gali pritraukti šviesa. Kaip dviprasmiškai skamba...".
- Gerai, profesore Devertes,- gūžtelėjo pečiais Fasas. Pagaliau atsidūręs koridoriuje, kur buvo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos klasė, Grifų Gūžtos moksleivis išgirdo jį lydinčios ir žvilgsniu nugarą lydančios mokytojos klausimą. Prisimerkė, bandydamas prisiminti pamoką.
- Nelabai nutuokiu,- pripažino Fasas.- Profesorė F... Meko,- Fasas sugniaužė kumštį tamsoje, mat vos neišsidavė ir neprarado taškų,- tiesiog pakvietė ir viskas.
-
Gabrielė išėjo į koridorių. Niekada nemėgo Džeinės Meko, nuo pat burtų trikovės laikų, bet dar nebuvo mačiusi jos tokios... kaip čia pasakius... na, nesvarbu. Pasitraukusi toliau nuo durų moteris atsirėmė į sieną ir užsimerkė. Jautė, kaip greitai plaka širdis. Rankos mažumėlę drebėjo. Gabrielė Devertes retai kada taip pratrūkdavo, bet tai niekada nebūdavo be priežasties. Giliai įkvėpusi Varno Nago vadovė palietė ant dešinės rankos esančią voratinklio gijų juostelę. Pasukiojusi ją ant rankos, prancūzė pasijuto ramiau. Paskui išsitraukė lazdelę ir uždegė jos galiuką. Neverta bandyti ką nors išgirsti... vis tiek toji... nesvarbu, vistiek ji pakankamai protinga, kad apsaugotų kabinetą nuo pasiklausymo. Atrodo, dabar galiu tik laukti. atsidususi moteris paėjo dar kelis metrus nuo durų ir atsirėmusi į sieną ėmė lūkuriuoti. Iš nuobodulio į lubas paleisdavo keletą mažyčių šviesos kamuolėlių, kurie tuoj pat užgesdavo. Taip ėjo minutės, pilnos įtampos.
-
Sorenas von Sjuardas nuobodžiaudamas lipo senais laiptais. Buvo jau į vakarą, bet profesorius tebeplavinėjo koridoriais, geisdamas pasiklysti. Jau antrą kartą vyras užlipo ant laiptų, besisukančių link kito koridoriaus ir vėl buvo atplėštas nuo greito kelio į savo kabinetą, bet visiškai nesijaudindamas žvalgėsi aplinkui. Laiptinėje kabančiuose senuose paveiksluose snūduriuojantys burtininkai, hileriai ir istorikai dėdavosi miegą, nors slaptosiomis stebėjo juodaapsiaustį vyrą su raudona šilta mantija ir auksinėmis akimis. Kai kurie garsiai reiškė nepasitenkinimą, bet išgirdę mandagiu ir maloniu, nors ir šiurkštoku balsu tariamą ,,Laba diena", linkteldavo ir vėl užmigdavo. ,,Hogvartsiečiai mandagūs... - padarė išvadą Sorenas, stabteldamas prie lango šviesoje patikrinti, kiek dabar valandų. Jeigu tokiu metu žioplinėtum Durmštrange, greičiausiai jau būtum išvadintas bananaausiu vėpla, nusususiu spygliasmirdžiu ar purvadvasiu - pačiais išradingiausiais pavadinimais. Mokytojuo neatsargiai padėjus koją ant prasmengančio laiptelio, sužvangėjo ginklų rinkinys po apsiaustu. Profesorius tyliai nusikeikė ir atsigręžė, tarsi išgirdęs kažką greitai bėgant laiptais iš paskos.
-
((O tu žemyn ar aukštyn lipi? Sakysim, žemyn.))
Luelė, išbėgusi iš palatos, lėkė nestabdydama. Nelabai suvokė, kur turėtų bėgti, tad tiesiog bėgo, kol pamatys pirmą pasitaikiusį mokytojo kabinetą. Pribėgusi laiptus staigiai sustabdė, kad neišsitėkštų nosimi į žemę, įkvėpė ir uždėjusi dešinį delną ant turėklų pasileido bėgti žemyn peršokdama per kelias pakopas. Staiga į kažką atsitrenkė. Sustojo ir atbula užlipo atgal kelias pakopas. Staiga suvokė, kad atsitrenkė į profesorių von Sjuardą. Ačiū Merlinui... atsidususi varnė išbėrė:
- Ligoninėje... kažkoks... klastuolis... dusina... Kasiopėją su... pa... pagalve!
Tikėjosi, kad profesorius suprato jos trūkčiojančią kalbą ir apsisukusi leidosi bėgt atgal į ligoninę. Staiga uždususi sustojo ir įsikabinusi turėklo ėmė giliai kvėpuoti stengdamas atgauti kvapą. Paskui prisivertė bėgti toliau.
-
Soreno von Sjuardas nuojauta ir klausa neapgavo. Iš tiesų kažkokia varniukė įsirėžė į jį lėkdama, tarsi plaukai degtų. Profesorius, dėstantis Nuodus ir Viastus, jau ketino šią moksleivę išbarti, kol susivokė, kad žmogus šiaip sau šviesos greičiu tikrai nebėgtų, o paskui įsižiūrėjęs į šeštakursės veidą, vyras atpažino Luelę Žalialapę - vieną iš kovotojų Kvidičo aikštėje prieš Fernandesą, kurią pats paguldė ligoninėn. Išklausęs kad ir nelabai suprantamą Luelės pranešimą, mokytojas sutrikęs susiraukė.
- Ačiū tau, Luele.- padėkojo ir pasisukęs į pusę, kur turėjo būti ligoninė, greitai pabėgėjo ir staiga išnyko. Bet galėjai prisiekti, kad matei žaibo greičiu smėstelinčią raudoną mantiją. ,,Kas per velnias? Dusinti su pagalve? Koks durnius gali taip elgtis?" - žibėjo įniršis auksinėse akyse.
-
Kuo Hogvartsas pribloškė Kitty, tai savo laiptų gausa. Laiptų buvo daugybė - plačių ir visiškai siauručių, spiralinių, kurie priminė kriaukles, ir visiškai tiesių, vieni laiptai sukosi, kiti vedė tiesiog į niekur, buvo ir tokių laiptų, kurie pasirodydavo tik tam tikromis savaitės dienomis, pavyzdžiui tik antradieniais arba tik penktadieniais, arba tik porinėmis dienomis. Vien pačia pirmą dieną Kitty sugebėjo pasiklysti kokius penkis kartus. Tiesa, į bibliotekos uždraustąjį skyrių sugebėjo patekt. Bet kelionė atgal į kambarį, jau po vidurnakčio buvo tikras iššūkis. Kelissyk užlipo tais laiptais, kurie vedė į niekur, syki vos nenugarmėjo žemyn per visus aukštus. Trumpai drūtai - į savo kambarius sugrįžo gal trečią ryto...
-
Gabi stovėjo laiptų apačioje. Buvo paryčiai. Aplink tamsu, nei vieno žmogaus. Dėl viso pikto Gabi apsivyniojo juodu pledu. Nesimatė net galvos. Kad niekas neįtartų, jog čia klastuolis. Dar koks vaiduoklis užmatys ar paveikslas išduos.
- Glisseo, - tyliai, bet aiškiai tarė ji.
Mergaitė šiuo burtu apdovanojo visus laiptus, kuriuos tik matė žvelgdama aukštyn. Šie kerai visus laiptus pavertė čiuožyklomis. Jei tik pasiseks, kas nors čia išsitėkš, galvojo ji. Gal eis apsimiegojęs ir nepastebės, be to, pirmakursiai šių kerų nelabai žino, Gabi skaitė papildomai, tai gal nežinos, kaip panaikinti ir čiuoš.
Atlikusi šį darbelį ir tipendama koridoriais Klastūnyno bendrojo kambario link, Gabi dingo tamsoje.
-
Kur buvęs, kur nebuvęs, siauru koridoriumi atžingsniavo profesorius ir Švilpynės koledžo vadovas - Sorenas von Sjuardas. Šiąnakt kažkodėl visiškai nesinorėjo miego, o leisti laiką prie knygų visiškai nesinorėjo. ,,Aha, gal netyčia kokį moksleivį, slampinėjantį draudžiamu laiku užtiksiu..." - su didžiule vilties ugnimi širdyje mokytojas tyliai žingsniavo, kol stabtelėjo prie laiptų. Tuomet išgirdo kažkieno negarsiai pasakomą burtažodį - priešais jį stovėjo juodu pledu apsigaubęs moksleivis. Sorenas stabtelėjo ir atsitraukė į tamsą, pasinaudodamas, kad beveik visa pledu apsigobusi žmogysta prasčiau girdės ir matys.
- Labas rytas.- pasisveikino profesorius von Sjuardas, kai moksleivis pasuko atgal, toliau nuo laiptų. Nuotraukęs nuo moksleivio apdangalą, vyras liko maloniai nustebintas - nors kartą pagavo niekdarę mergaitę.
- Šiandien vakare į mano kabinetą. Areštuoju,- saldžiai nusišypsojo mokytojas ir nuėmęs nuo visų laiptų kerus, nužingsniavo į Nuodų ir vaistų kabinetą.
-
Gabi mintyse riebiai nusikeikė. Ko tu nemiegi, Dievaži, pagalvojo ji, pamačiusi profesorių. Mergaitė tikrai nesitikėjo, kad tokiu metu kas nors dar vaikščios po pilį. Na, nebent kitas koks klastuolis, norintis iškrėsti kokią nors šunybę. Gabi iš šoko jam net nieko neatsakė, tik kai jis nuėjo, sušuko:
- Eee... Žinokit, aš lunatikė!
Bet profesorius neatsisuko ir nuėjo savo keliais. Gabi susiraukė, palaukė, kol profesorius nueis. Išgirdusi, kaip jis kažkur užtrenkė duris, Gabi vis tiek pasiuntė tuos pačius kerus į aukščiausius laiptus:
- Glisseo.
Susiraukusi ir jau nuo nieko nebesislėpdama, mergaitė nuėjo į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir šįkart niekas jos nepagavo, ji dar spėjo visą valandą pamiegoti.
-
Jekaterina tipeno laiptais ten, kur jie ją turėjo nuvesti. Staiga užsižiopsojusi pataikė ant kažkokio žmogaus užburtų laiptų, kurie buvo paversti čiuožykla. Pradėjusi čiuožti Klastuolė suriko.
- Oh tu velnias, kas čia per koronė su tais kvailais laiptais! - jos balsas nuaidėjo per visą laiptų raizgalynę. Pradėjusi čiuožti juodaplaukė negalėjo sustoti, tad tik žiūrėjo akis išplėtusi ten, kur skrido. Baimingai išplėstos akys užmatė, kaip staigiai laiptai persikreipė ir susijungė su neužkerėtais laiptais, kurie buvo normalūs, taigi tai buvo tikra pražūtis. Antrakursė užsimerkė ir pajuto, kaip atsidūrė ant normalių laiptų. Trankydamasi ir risdamasi žemyn ji skaudžiai susitrankė visur, kur tik galėjo. Galiausiai skaudžiai trenkėsi į duris. Atsisėdusi koridoriuje spoksojo priešais save. Iš visų atvirų ir neatvirų vietų žliaugė kraujas, bet Klastuolė net nesistengė jo sutvarkyti. Skaudėjo visą kūną, tad juodaplaukė apsikabino kelius ir sukūkčiojo. Negalėjo paeiti, nes lūžo koja.
-
Tą naktį Arisė pabudo paryčiais ir nebegalėjo užmigti, tad išėjo pasivaikščioti. Žinojo, jog naktimis nevalia slankioti koridoriais, bet negalėjo ir nusėdėti kambaryje.
Vaikščiojo užsigalvojusi, todėl nelabai kreipė dėmesį kur eina. Aišku, po gerų 15 minučių galiausiai pasiklydo ir net nebežinojo kuriame aukšte randasi. Prakeikti laiptai,- keiktelėjo ji,- negana, kad jų šimtai, tai dar ir keičiasi. Jei tučtuojau nerasiu kelio atgal, tai dar koks mokytojas užtiks mane čia slampinėjant ir nežinia ko prisigalvos.
Staiga išgirdo kažkokį triukšmą ir jau ketino nerti į artimiausią koridorių, bet netikėtai sustojo. Mergaitė atpažino tą garsą. Kažkas verkė. Atsargiai nusliūkino atgal koridoriumi, prie laiptų papėdės. Vaizdas ją sukrėtė. Laiptų apačioje, apsikabinusi kelius, sėdėjo žmogysta. Visa kruvina ir su keistai perkreipta koja. Arisė išgąstingai šūktelėjo ir pasileido artyn. Pritūpusi pamatė, kad tai mergaitė - tiksliau klastuolė. Na, tai nesvarbu,- pagalvojo ir susirūpinusi pažėrė klausimų laviną:
- Dieve mano, kas gi tau nutiko?! Ar ką nors pakviesti? Gali paeiti?
-
Jekaterina kelioms minutėms lyg ir buvo praradusi sąmonę, tad nelabai ką ir prisiminė, bet koridoriuje nuaidėjo šūksnis.
- Dieve mano, kas gi tau nutiko?! Ar ką nors pakviesti? Gali paeiti? - mergaitė pakėlė galvą ir skaudžiai susiraukusi ištiesė, kiek galėjo sveiką koją. Kiek apsiraminusi pagaliau pirmą sykį per kelias savaites prisiminė burtažodį skausmui numalšinti, nors kiek.
- Nullum dolorem, - padariusi keistą vingį lazdele nukreipė į kojas ir keletą minučių pasėdėjo, kol skausmas lėtai, lėtai atslūgo. Tiesa, dar skaudėjo, bet nesmarkiai. Klastuolė mokėjo lengvų žaizdų gydymą ir sutvarstyti kraujuojančius įpjovimus, bet nusprendė su kaulais neprasidėti. Bet vis dėlto sumurmėjo sutvarstymo burtažodį ir ištiesino persikreipusią koją. Pamažėl atsistojo.
- Taip, eiti galiu, - lengviau atsikvėpė ir stengėsi užmiršti apie nejudrią koją. Kuo mažiau ją judindama aukštoka antrakursė pagaliau pilnai atsistojo. - Gal palydėsi pas Pomfri? - blankiai šyptelėjo. Nenorėjo vėl viena nudribti nuo laiptų ir kaip kaliausė tysoti, kol vėl kas suras.
-
Arisė tylomis stebėjo kaip klastuolė atsargiai tiesia sužeistą koją ir murma kažkokį burtažodį. Matė kaip atsipalaiduoja mergaitės veidas ir suprato, jog skausmas bent kiek atsitraukė. Mergaitė iš lėto stojosi.
- Taip, eiti galiu,- silpnai pratarė Klastūnyno mokinė pilnai atsistojusi ant kojų.- Gal palydėsi pas Pomfri?- Kai ji tai pratarė, Arisei krūtinėje kažkas atlėgo - tik dabar suprato visą šį laiką vos kvėpavusi.
- Žinoma, kibkis į ranką,- lengviau atsikvėpusi pratarė varniukė ir išsitraukusi lazdelę sumurmėjo,- Lumos, kad šįkart abi kur nors nenubildėtume,- šyptelėjusi paaiškino ir prisiartinusi prie mergaitės paėmė jos ranką, kad ši nesvirdinėtų ir kuo mažiau myntų ant sužeistos kojos.
-
Jekaterina linktelėjo ir įsikibo Varniukei į ranką tiek, kad nenuverstų jos. Juk vis dėlto Klastuolė vyresnė ir aukštesnė.
- Lumos. Lumos. Lumos, - trys stebuklingi, šviečiantys rutuliukai pakibo kiek toliau ir aukščiau nuo jų ir apšvietė kelią kartu su tos mergaitės lazdele. Antrakursė aštriomis akimis greitai užmatė ant piramkursės uniformos vardą ir pavardę. Arisė... gražus vardas. Pamanė ir kuo lengviau ir greičiau perkelinėjo svorį nuo sužeistos kojos ant sveikos. Įsitempusi Jekaterina pagaliau išvydo madam Pomfri duris ir lengviau atsikvėpė. Nebereikės kęsti sukandus dantis to lūžusių kaulų skausmo. Mergaitė sukaupė jėgas ir mostelėjusi lazdele atvėrė duris, kad nereikėtų vargintis.
- Kas čia per triukšmas, ar negalima nors kartą, - pradėjo Pomfri, bet išvydusi Jekateriną žioptelėjo ir greitai perėmė į savo rankas.
((Dabar postink palatose))
-
Džeisonas tyliai slinko laiptas aukštyn, neskubėdamas į Grifų Gūžtos bokštą. Sustojęs koridoriuje, jis apsidairė prie keliaudamas toliau. Pro Hogvartso langą spigino saulė, žiebdama visa jėga nemiegojusiam visą parą jaunuoliui į akis. Septyniolkametis atsiduso ir pasitrynė pavargusias akis, prieš lipdamas toliau.
Visą naktį Džeisonas negalėjo nė bluosto sudėti. Besivartydamas nuo vieno ant kito šono, jis galiausiai nusprendė, kad be klajonių jis tikrai neapseis, tad šmurkštelėjęs pro beburnojančią Storulę ("Ko čia naktim slampinėji, a? Į bėdą pakliūt nori? Prižadinai mane dar...") jis skersai išilgai vaikščiojo po pilį, slapstydamasis nuo retkarčiais sutinkamų vaiduoklių ar profesorių. Galiausiai dabar, kai laikrodukas ant rankos rodė po pirmos dvidešimt, jis nusprendė keliauti atgal į bokštą.
-
Gabriella Morris vaikščiojo Hogvartso koridoriais, norėdama prasiblaškyti ir susidėlioti savas mintis į vietas. Žinoma, kadangi mergina buvo vampyrė, jai nereikėjo miego, taigi profesorė nebuvo užsimiegojusi, galbūt šiek tiek pavargusi po įtemptos dienos darbų. Begalvodama apie gyvenimo esmę ir prasmę, šviesiaplaukė net nepajuto kaip atsitrenkė į kažkokią žmogystą.
- Oi, labai atsiprašau, aš... - ji neapdairiai pasakė ir pakėlė ryškiai žalias akis į prieš ją stovintį vaikinuką. - Džeisonai? Čia tu? - nustebusi ir išsigandusi, lyg būtų pamačiusi praeities šmėklą, paklausė Gabriella ir nepajuto kaip jos skruostus lengvai nudažė raudonis. - Ką čia taip vėlai veiki? Neišeina užmigti? - susirūpino ji.
-
Vos neužmigęs laiptų papėdėje, Džeisonas pajuto, kaip į jį kažkas atsitrenkė. Papurtęs galvą vaikinukas įsispoksojo ir išpūtė akis.
-O, ne, čia aš atsiprašau, tikrai,-jis ėmė priešgyniauti, bala žino kodėl. Atsidusęs jis šyptelėjo puse lūpų, pasitrindamas ratilus po akimis.-Aš aš,-jis tingiai atsakė. Pastebėjęs šiek tiek raustelėjusius Gabriellos žandus, Džeisonas tyliai sukikeno, nusišypsodamas pats.-Gabriella? Kaip seniai tave mačiau,-jis atsiduso, kiek palingavęs galva į šonus. Greitai suvokęs savo klaidas, ėmė skubiai taisytis.-Atsiprašau, profesore Morris. Nenorėjau įžeisti,-jis skubiai atsiprašė, prieš atsakydamas į klausimą.-Niekaip nesimiegojo, tad nusprendžiau pasivaikščioti. O jūs ką čia veikiate?-jis atsainiai paklausė, nenorėdamas atrodyti įžūliai.
-
- O... tu atrodai nekaip, - nusišypsojo Gabriella, uždėdama vaikinui savo ledinį delną jam ant skruosto, bet staigiai jį atitraukė. - Atsiprašau. Dar kartą. Aš irgi tave taip seniai mačiau... - atsiduso šviesiaplaukė, o po sekančių vaikino žodžių nusijuokė. - Nagi, nesendink manęs, nevadink manęs šitaip. Neįžeidei, tikrai.
Profesorės skruostai vėl nusidažė raudoniu, tik šį kartą iš išgąsčio. Juk jis mokinys. O aš profesorė. Negaliu. Jis negali... ar gali..? Merginos akys išsiplėtė iš baimės ir pasimetimo ir ši vos susilaikė nepabėgusi ir palikdama Džeisoną vieną.
- Aaa... aš tiesiog vaikštau, galvoju, - pasimetusi atsakė Gabriella ir metė išgąstingą žvilgsnį į grifą. Kodėl aš taip pasimečiau, nagi, man reikia valdytis, jei nenoriu... išsiduoti? Jis negali man patikti, aš negaliu susitikinėti su mokiniu. O gal aš jam net nepatinku? devyniolikmetė visiškai pasimetė tarp savo minčių.
-
Jason lūpos sukrutėjo, suformuodamos nežymią šypsenėlę. Kad ir koks pavargęs jis bebūtų, jis negalėjo nesišypsoti žiūrėdamas į Gabriellą.
-Atleisk, kad tau tenka mane tokį matyti,-jis ūmiai susivokė, kad būklė jo ne pati geriausia. Džeisonas buvo išsitaršęs, po akimis juodavo ratilai, tokio Džeisono Hogvartsas, ką ten Hogvartsas, pasaulis dar niekada nebuvo matęs.
Atsidusęs, vaikinukas pažvelgė į žalias profesorės akis. Tai, kas kažkada vyko tarp juonuolių, nielada nepaliko Džeisono galvos. Netgi dabar, stovint šioje suknistoje laiptinėje, septintakursis kovojo su pagunda paimti profesorę į rankas ir saldžiai pabučiuoti.
Deja, Džeisonas taip negalėjo pasielgti. Jis būtų pasirodęs be galo įžůlis jaunuolis, neminint to, lad jis sugadintų visus jo or Gabriellos susikurtus santikius.
Visa tai varė jaunuolį iš proto.
-
Ta šypsena, priverčianti paukščius čiulbėti, ir akys, kurios taip žiūrėjo į Gabriellos žalias akis... Viskas trikdė profesorę ir privertė ją suglumti.
- Viskas gerai, Džeisonai, - atsakė ji, nesusivaldydama draugiškai apkabinti vaikino.
Jos rankos apsivijo vaikino kaklą ir ji padėjo jam galvą ant peties.
- Aš tavęs taip pasiilgau, kur tu buvai dingęs? - susirūpinusi, gal šiek tiek nerimaudama paklausė profesorė, tuo pačiu metu tyrinėdama Džeisono veido bruožus ir ją užplūdo atsiminimai, kas vyko septintame kurse. Nejaukus prisistatymas, Kasiopėjos garbanėlės, džiaugsmas pastarosios akyse - šie vaizdai stovėjo prieš merginos akis, bežiūrint į Džeisoną. Įdomu, jis mane dar prisimena? O gal susirado kitą..?
-
Džeisonas gerklėje sulaikė norinčią ištrūkti aimaną. Jis tik ir norėjo pagriebti Gabriellą į savo glėbį ir niekada nebepaleisti, tačiau tai negalėjo įvykti.
-Aš irgi,-sušnabždėjo jaunuolis, kiek nejaukiai apkabindamas profesorę. Apsipratęs su tiek išsiilgtu jausmu, jis panardino nosį šviesiuose Gabriellos plaukuose, uosdamas kaip visada nuostabų jų aromatą.-Turėjau išvykti iš šalies,-vėl sušnabždėjo Džeisonas. Nežia dėl ko, bet viskas ką jis sakė, pavirto šnabždesiu.
Ši akimirka tikriausiai ilgai užsiliks jo širdyje. Po šitiek laiko, jis pagaliau sutiko ją, kurios labiausiai pasiilgo krašte, kuris Džeisonui buvo svetimas. Jaunuolis net nežinojo kur dėtis iš to ilgesio - nuolatinis skausmas žudė jį, atrodė, tarsi jo širdis plyštų pusiau. Bet dabar.. Dabar viskas buvo kitaip.
-
Gabriellos akyse susikaupė ašaros.
- Aš tavęs taip ilgai nemačiau, - sunkiai teprakalbėjo ji, dar vis laikydama Džeisoną glėbyje. - Kodėl man nepranešei? Jaudinausi dėl tavęs, ieškojau...
Profesorė kiek atsitraukė nuo vaikino ir skvarbiai pažiūrėjo į jo žalias akis.
- Tau viskas gerai? Atrodai pasikeitęs, surimtėjai, nebėra to vėjavaikiškumo? Patiri daug sunkumų? - merginos antakiai nejučia susiraukė. - Ak, tiesa, juk dabar naktis, tau reikia miego, negaliu tavęs tokio laikyti čia kartu su savimi. Tu eik, vistiek rytoj tau bus sunki diena.
Kad ir kaip sunku buvo paleisti tiek ilgai nematytą Džeisoną, Gabriella tai privalėjo padaryti ir atsistojo per pagarbų mokiniui ir profesorei atstumą. Ji nusišluostė ašaras ir atsiprašė už tokį vaikišką savo elgesį.
-
Džeisonas gūžtelėjo pečiais.
-Žinau. Tiesiog.. nežinojau kaip tai padaryti,-pajutęs kūną atsitraukiant nuo jo, jaunuolis sutriko. Gabriellos akyse blizgėjo ašaros. Nesusivaldęs, Džeisonas švelniai nykščiais nubraukė jau šiek tiek spėjusias išriedėti šviesiaplaukės ašaras.-Šūdas, tave pravirkdžiau,-tyliai nusikeikė Džeisonas, prieš tęsdamas šį nejaukų monologą.- Aš... labai atsiprašau. Tikrai,-jis atsiduso vis dar nenuleisdamas rankų nuo jos veido.-Man viskas gerai. Nesijaudink. Matyt, aš užaugau,-jis menkai šyptelėjo.-Nesijaudink dėl manęs. Prašau,-vaikinas švelniai atitraukė rankas, maldaujamai žvelgdamas į Gabriellą.-Kam tas miegas, kai..-Kai turiu tave sakinio pabaiga nuskambėjo jo mintyse.
-
- Kaip tai nežinojai? Juk galėjai bent laišką atsiųsti, - dar vis kūkčiodama prabilo Gabriella. - Viskas įmanoma, jei tik to nori... Ech, nesvarbu. Svarbiausia, kad atsiradai ir dabar vėl...
...Turiu tave šalia. Turiu žmogų, kuriuo galiu pasitikėti, turiu draugą, pašnekovą, gerą mokinį..? Mokinį? Gabriella, kas tau darosi, kodėl tu galvoji tik apie tai, kad jis mokinys, o tu profesorė profesorės mintyse sukosi daug prieštaringų minčių. O dieve, jis mane liečia! O jo balsas, omghhhaawwd pagalvojo mergina, prieš išsilydydama nuo Džeisono prisilietimo.
- Dėl tavęs, - švelniai pasakė mergina, įsimylėdama kiekvieną vaikino veido bruožą iš naujo. Profesorė pažvelgė į sunkiai įžiūrimą vaikino veidą ir, rodos, paklausė paprasto klausimėlio. - Ką veikei, kol tavęs čia nebuvo?
-
Džeisonas atsidusęs nejaukiai pasikasė kaklą. Dabar, geriau pagalvojus, jį pradėjo graužti kaltė, kodėl jis nieko nepranešęs dingo kaip į vandenį. Graužiamas nepasotinamo kaltės jausmo, jaunuolis jautėsi menkesnis už lervą, kad ir kokios musės ar uodo ji bebūtų.
-Žinau,-jis išleido šį žodį kartu su atodūsiu. O, jis būtų pranešęs. Tik nebuvo kaip. Negalėjai gi pasiųsti laiško balandžiu (šie visiškai nepatikimi), o pelėdų niekas nesivežė. Na, gal tiksliau, niekas nespėjo pasiimti.-Turėjau apmokymus Suomijoje,-galiausiai atsakė Džeisonas. Tie apmokymai jam geruoju nesibaigė - dabar per visą jo nugarą raudonavo ilgas randas.-O pati ką nuveikei?-pats vaikinas pasiteiravo Gabriellos, stengdamasis sumažinti įtampą, tvyrančią tarp jų.
-
- Nesigraužk, - švelniai tarė profesorė, braukdama šaltu delnu per jo plaukus ir kiek sutaršydama juos (nepaisant to, kad jo plaukai ir taip buvo jau suvelti). Mergina pakėlė akis į vaikino veidą. - Nedūsauk, viskas gerai. Mano jaudulys nepasitvirtino, tu vėl čia ir esi šalia, kartu su manim. Dabar jau viskas gerai. Tikrai.
Gabriella Morris priėjo arčiau Džeisono ir ją vėl užplūdo atsiminimų lavina. Romantiški pasivaikščiojimai ežero pakrante, kartu stebėti saulėlydžiai, kartu lankytos pamokos... Viskas taip suspaudė Gabriellai krūtinę ir vienintelis dalykas, kurio ji norėjo, tai buvo šiltos Džeisono lūpos ant jos lūpų. Deja, kol kas jo to negalėjo turėti, o rizikuoti nenorėjo, nes galėjo sugadinti santykius.
-
Anko nutipeno per požemių koridorius prie jos tikslo - laiptų. Mergaitė ėjo dideliais žingsniais, kad greičiau pasiektų savo tikslą, tikėdamasi, kad kelyje nepasitaikys kliūčių. Tipendama matė, kad požemyje laša nuo lubų, ir kažkodėl pasigailėjo, kad jos bendrasis kambarys būtent ten. Kažką panašaus visą laiką galvodama, jau pradėjo skubintis. Jai labai nepatiko požemyje esantis "drungnas" oras, dėl to Anko siekė kuo greičiau pasiekti laiptus. Na, o laiptų jai reikia užlipti į 1 aukštą, [ofc, duuh] kad galėtų pasiekti mergaitės mokytojos kabinetą. Bandysiu užsirašyti į papildomas pamokas, jei išeis.-pamąstė Anko, jau pasiekusi laiptus ir pasiruošusi lipti. Staiga kažkas, krepštelėjęs šone, atkreipė jos dėmėsį. Mergaitė pasuko galvą ten, bet nieko nebuvo.
-
Gabija sau ramiausiai ėjo koridoriumi kai išgirdo žingsnius, ji žinoma instinktyviai pasislėpė. Blondinė pamatė, jog tai ne profesorius ir ne kažkas blogesnio, o paprasta mergina, kuri kažkur ėjo. Kadangi, ji nėra bailė išlindo iš slėptuvės ir pasisveikino:
- Sveika. Kas tu? Iš kurio kurso?
Iš šono visa tai atrodė kaip tardymas, kokių nedažnai pažiūrėsi. Mėlynakė primerkus akis šaltai žiūrėjo į merginą, kuri žinoma tikriausiai buvo nustebusi, dėl tokio jos elgesio. Na, bet Gabija visą laiką tokia buvo, tik žmonės ją paprasčiausiai pamiršę. Nors ji ir nebuvo labai išskirtinės išvaizdos: šviesūs, tiesūs plaukai, mėlynos akys, kurios kartais atrodydavo žalios, putlios rausvos lūpos, liekna figūra. Ji nusprendė, jog užteks žudikės žvilgsnio ir nustojo žiūrėti į merginą tarsi ji būtų pakorusi visą jos giminę ir bandžiusi nužudyti ją.
-
Kurenai pastebėjo mergaitę, blondinę mėlynomis akimis.
-Aah.. Sveika,-nusukusi akis nedrąsiai šyptelėjo Kuren. Kiek pastovėjusi tęsė.-Aš.. Iš.. EE.. Aš iš I kurso.. Na, gal atrodysiu keistai, bet aš lapė, ir negalvok, kad aš giriuosi,-suskubo atsakyti ji.
-Ką čia veiki ? Gal eisi į kokius užsiėmimus ?-nusišypsojo Kurenai. Parodžiusi pirštu į save, ji išpyškino,-Aš ketinu eiti į apsigynimo nuo juodosios magijos papildomas pamokas, gal tu taip pat eini ?
Kiek sunerimusi ji pažvelgė į sieną. Nieko. Kiek tik jos akys siekė tamsų koridorių, pasistengė akimis apieškoti visas sienas. Ne. Nėra laikrodžio. Gal apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė susirgo,-susikrimto ji.-Ne, negali būti.Juk ji vedė pamokas. O gal jai jau pasibaigė pamokų laikas?
Pasistengusi per daug neužsitęsti, ji jau mėgino dėti ant laiptelio koją. Tačiau smalsumas nugalėjo, ir Kuren pasiliko pabendrauti su blondine.
-
Emmai baigėsi pamokos ir ji iškart nuėjo į biblioteką. Lipdama laiptais Emma visai nežiūrėjo kur stato kojas. Tik staiga jos koja prasmego laiptų skylėje! Ji bandė ištraukti koją, bet jai nieko neišėjo. Vargusi ištisas dešimt minučių, ji pagaliau išvydo Grifų Gūžtos prefektą - žmogų kuris jai tikrai padės. Ji pradėjo šauktis pagalbos. Pastebėjęs Emmą jis pribėgo prie jos ir ištraukė tą jos nevykusią koją. Širdingai padėkojusi Emma nuskubėjo į biblioteką, tik šį kartą ji įdėmiai sekė savo žingsnius.
-
Gabija pavartė akis dėl tokio mergaitės neišsiauklėjimo.
- Na nepamirškim, kad aš klausiau tavo vardo. Na, o aš esu Gabija Poter iš Grifų gūžtos ir mokausi trečiame kurse.
Ji perbraukė su ranka per plaukus ir atsakė:
- Ne. Man labiau patinka mokytis savarankiškai.
Blondinė atsisėdo ant laiptų, bei pamojo sėstis pirmakursei.
- Kam tau papildomos pamokos? Kažkas nesiseka? Kas, tiksliai, nesiseka? - pribėrė klausimų kaip žirnių Poter. Ji išsitraukė knygą, pavadinimu "Juodoji magija". Ji paslaptingai tarė:
- Norint mokėt apsigynimo nuo juodosios magijos teorija, arba praktiką pirmiausią reikia gilintis į Juodąją magiją. Žinau tai uždrausta, neleistina ir taip toliau blah blah blah, bet užtat - padeda.
-
Likus kelerioms dienoms iki naujų mokslo metų - tai reiškia - šurmulio, naujokėlių ir tonų galvos skausmo, juodoji būtybė ištrūko iš nuolatinės rutinos gniaužtų ir pasirodė ant slidžių laiptų. Marmuriniai laiptai - kaip keista - buvo slidūs tik žiemą, tad ledo ar sniego čia neišteisinsi. Ir visgi, kaip neseniai buvo nuspręsta, dabar dangaus skliautas apdengė ne tik Didžiąją salę, bet ir pakeitė Hogvartso stogus, dėl to šaltukas retkarčiais kaip reikiant suspausdavo.
O Sachara, tyliai kaip naktis pėdinusi parketu, kaip visada buvo apsigaubusi savo gyvatės odos juodu apsiaustu - jau spėjusiu tapti neatskiriama jos kiekvienos dienos aprangos dalimi.
Paskui ją, kaip nekeista, tipeno jos varna Raven, kadangi oro sslygos buvo netinkamos skraidymui.
Galiausiai pajutusi, jog čia jos kelionės tikslas, mergina sustojo.
-
Iš nakties šėšėlių išniro tamsi figūra. Dangus buvo užtemdytas tamsių, milžniškų debesų-nei mėnulio, nei žvaigždžių nebuvo matyti. Klara Harison žengė visiškai be garso. Mergina buvo apsirengusi visa juodai-juodas odinis švarkas, juodi džinsai, juodi martins batai, vienintelis ryškus daiktas jos išvaizdoje buvo plaukai- nuo gimimo ryškiai mėlyni jie bangomis krito ant pečių, jų sruogose buvo nukritusios švelnios žiemos snaigės. Mėlynplaukei ant rankos tarytum apyrankė rangėsi jos miniatiūrinė sidabrinė gyvačiukė Silver-vienas jos nuodų lašas per akimirką paralyžuotų žmogų, o po dviejų minučių jis mirtų. Silver kyštelėjo liežuviuką pranešdama, kad užuodžia nepažįstamo žmogaus kvapą.
Netardama nė žodžio Klara dėl viso pikto išsitraukė lazdelę, jei tai būtų spąstai. Tada priėjo prie asmens, stovinčio ant laiptų.
-
Juodoji persona krūptelėjo ir iš užančio išsitraukė aštrią burtų lazdelę. Mergina atsitraukė nuo mėlynplaukės kažkiek toliau ir mostelėjo lazdele.
-Expelliarmus,-tyliai šnipštelėjo ji, ir, blykstelėjus kraujo raudonumo žaibui bei nuginklavus nepažįstamąją, nusipūtė ant akių užkritusią smėlio (dabar jau beveik spalvos nebeturinčią) spalvos garbaną. Dar laikydama lazdelę, mergina mąstė. Galiausiai sukišusi lazdelę į gilią apsiausto kišenę, ji apsisuko ir kopė laiptais. Apsiaustas šiugždėjo. Raven atsiliko, tad užskrido Sacharai ant peties ir nutūpė. Galiausiai pasiekė laiptų aikštelę. Sa suktelėjo keletą kartų ir nusprendė pasislėpti už kėdės ir kelių dėžių, stovėjusių čia, prie kampo. Kadangi čia buvo galima praeiti tik būnant kokiai musei ar bent jau sutrėkštam uodui, dvylikametei tai puikiai tiko, nes ji buvo kaulų rinkinys. Varnė nė pati nepajuto, kaip jos gergždantis balsas, jau seniai nekalbėjęs ir užkimęs, prabyla.
-Kas tu ir ko tau reikia?-piktokai paklausė.-Aš skelbiu dvikovą su tavimi.
Pailgokos sudžiūvusios ir suskeldėjusios Sacharos lūpos menkai šyptelėjo.
-
Nė kiek nenustebinta Klara tiesiog atsiduso ir išsitraukė iš savo juodo odinio švarko kišenės kitą burtų lazdelę.
-Lygiai taip, kaip ir buvo išpranašauta... Karštakošė, linkusi kariauti...-ramiai tarė mergina.-tačiau aš atėjau čia ne kautis.
Mėlynplaukė kiek pakreipė savo galvą į šoną.
-Kas aš?.. Mano tikrasis vardas Klara Harison, tačiau kitiems aš esu labiau pažystama kaip... Argentum,-tarstelėjo su šypsena lūpose.
Prieš keletą mėnesių Kiauliasodyje ir Hogvartse ėmė dingti burtininkai. Niekas nematė, kas tai darė, tačiau keletą kartų išvydo tamsią figūrą su sidabrine juosta ant rankos, todėl praminė grobėją Argentum. Argentum reiškia sidabras. Figūra buvo ne kas kita, kaip Klara Harison. O sidabrinė juosta jai ant rankos- gyvačiukė Silver.
-
-Argentum? Čia jau skonio reikalas, gana maloniai paaiškino būtybė.-Aš - Salamandra. Salamandra, ir tiek. Per daug nesimaloninsiu, sakydama savo tikrąjį vardą ir pavardę.
Staiga Sachara sukluso. Išsitraukusi lazdelę, Sa baksnojo jos galiuką savo pirštu.
-Sakai, pranašavo,-kiek spigiu balsu klausiamai teigė juodoji žmogysta.-Kada spėjai aplankyti Magijos Ministerijos paslapčių departamentą, brangioji?
Savo kaulėtais pirštais mergina atitraukė apsiausto rankovę ir bakstelėjo pirštu į odoje juodai išraižytą kareivėlį.
-Tokį turi?
Keistuolė pastebėjo netoliese blykstelint lazdelės užkeikimą, tad paleido juodą rankovę ir ši uždengė jos ranką. Puolusi šonan, mergina net nesirūpino dėl mėlynplaukės likimo.
((ženklelis: https://41.media.tumblr.com/tumblr_mcc27ez9KJ1r2ct8ro1_500.jpg ))
-
Klara šyptelėjo.
-Beveik malonu susipažinti, Salamandra,-tarė.
Būtybei pasakius "Salamandra", mėlynplaukei mintyse nejučia atsirado Natsu iš "fairy tail" žiobariško anime filmuko.
-Laiko atsirado. Niekas magijos ministerijoje jau nesukelia didelių kliūčių, kai Džeinė Meko būna išvykusi,-tingiai tarstelėjo klastuolė.
Salamandrai parodžius kareivėlį ant riešo, Klara atsmaukė odinės striukės rankovę ir parodė savąjį. Būtent tą akimirką driokstelėjo sprogimas ir pasimatė žalias žaibas.
-Lygiai taip, kaip ir buvo išpranašauta...-vėl sumurmėjo.
Mergina mostelėjo savo burtų lazdele ir žaibas išnyko. Tada mostelėjo dar kartą, ir šį sykį iš mėlynplaukės lazdelės išlėkęs šviesiai mėlynas žaibas šovė tiesiai į paleidusįjį užkeikimą. Po kelių sekundžių skausmo aimana nutilo ir auroras mirė.
-Regis, vargšelė Džeinė ką tik prarado dar vieną aurorą,-pašaipiai šyptelėjo Klara.
-
-Dabar pavojų kaip ir nėra, tiesa?-kažkodėl garsiai kalbėjo Salamander, o garsų aidas atsimušdavo į sieną.-Nėra to, ko čia būtų galima pasigailėti,-paskutinį sakinį mergina iššnypštė, lyg jokio pasigailėjimo pasaulyje nebūtų.
-Kiek jau nudobei?-Sachara atsirėmė į sieną ir spragsėjo pirštais.-Porą? Trejetą? Nors iki šiol dar nenumardinau nė vieno, iš nekaltučių mokinių sužinojau daug ko. Girdėjau, jie vėl atkūrė tą klaikią Dumbldoro kariauną. Dumbldoras jau seniausiai čia nebedirektoriauja, protai. Aiškiai nujaučia kilstantį pavojų, mulkiai.
Sa nerūpėjo aplinkui esantys pavojai, ji kalbėjo vis įsismagindama, kol nutilo. Tylos spengimas užplūdo ausis, girdėjosi tik retkarčiais nutylantys žingsniai.
-Who's next?
-
Klara papurtė galvą.
-Tolesnė naktis turėtų praeiti be didelių neramumų,-pasakė klastuolė.
Ji gūžtelėjo pečiais.
-Vieną varnanagę, du grifus ir tris aurorus,-tarstelėjo mėlynakė.
Mergina susiraukė, Salamandrai paminėjus Dumbldoro kariauną.
-Dumbldoro nėra, tačiau yra Meko ir Oldefortas, jie imasi tyrimo. Sakyčiau, juos reikėtų pašalinti pirmus, kol dar nepadarė žalos ir neišmokė mokinių apsiginti. Žinoma, yra ir Von Sjuardai, kiti profesoriai. Tačiau jie neturėtų sukelti per daug problemų,-šyptelėjo mėlynplaukė.
Ji pažvelgė tolyn į mišką.
-Mane domina trys mokiniai. Tavaret d'Erero. Jekaterina Lutterworth. Kajus andersonas. Didelė tikimybė, kad jie prie mūsų prisijungtų,-pasakė Salamandrai Klara.
-
-Tavaret. Šita mergaičiukė, turinti mūsų ženkliuką nuo Adriano? Naivuolė,-pakankamai švelniai tarė Salamander.-O Kajus, tas, kuris vadinasi blogiausiu visų laikų burtininku? Na, akivaizdžiai dar nesutiko mūsų. Girdėjau, jog Tavaret tėvas buvo Anubis, o motina - Basta. Brudas kažkoks. Tfu, tie gandai Hogvartse. Bet jei tikrai, į ją paleidus kokį Expelliarmus, jos kauleliai subyrėtų, ko dar žiūri į tokius mokinius. Viena mumija, dar kažkoks debilas, apsimetantis Voldemortu. Atidarykim freak show.
Praleidusi žodžius pro ausis, mergina mostelėjo kažkur netoli lazdele. Kažkas krito stenėdamas.
-Vėl kažkoks veltėdis auroras. So long and goodbye..
Mergina tingiai pamerkė akį merginai.
-
Klara gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
-Na, juk mums reikės pakalikų, tiesa?-mirktelėjo ji Salamander.-ir nemanau kad jie tokie silpni. Kajus gana pajėgus, tik per daug pasipūtęs ir išpučia savo galias. O Tavaret yra įvaldžiusi daug kerų, tiesiog yra fiziškai silpna. O dėl Jekaterinos... Ji yra Meko draugė. Nežinau, ar pavyks. Tačiau jeigu ką, visada galėsim ją nužudyti.
Klastuolė pažvelgė į Uždraustąjį mišką ir išvydo kažkieno siluetą. Prisimerkusi mėlynplaukė išsišiepė.
-Nagi nagi, ar tik ne panelę Kasiopėją mes čia turime?
Tada pastebėjo dar tris pavidalus, šmėžuojančius netoliese Kasiopėjos. Viena iš tų figūrų pavirto baltąja tigre.
-Taip pat mokinys ir Meko su savo augintine,-Argentum atsisuko į sąjungininkę.-ką pasakysi, puolam?
-
-Nu kvaile tu, ko mes pulsim profesores, kol kariaunos neturim. Dar nežinia, ar tie skystašikniai atlaikys tatuiruotės operaciją,-vėl atitrauktoje rankovėje nuo rankos nuplyšo tatuiruotė, pritvinkusi kraujo ir drąsiai judėjo.-Tavoji irgi taip padaro, tik kol kas ją valdyk, sudraskys kokį šunėką į gabalus,-Salamander privertė tatuiruotę grįžti į vietą.-Be to, netgi mes nesam kokios antgamtinės būtybės, turinčios galybes kraujo. Taip, tos tatuiruotės punta mūsų krauju. Čia toks minusiukas.
Sachara atsiduso ir pažvelgė į porą jau kritusių aurorų.
-Lengva pritrėkšti nepasiruošusius vabalėlius iš aurorų štabo, kai esi laumžirgis,-nusiviepė Sa.-Sakau aš, d'Erero mane irgi domina. Atrodo gana trapi, bet po prakeiksmo žymės pasitvirtinimo gali gerokai įsiusti..
-
Klara atsiduso.
-Nejaugi tikrai manai, kad tas profesores būtų sunku nugalėti?-suniurzgėjo mėlynplaukė.
Mergina papurtė galvą ir nusijuokė.
-Manai, nežinau, kad tatuiruotės minta krauju? Laimei, sužinojau vieną vaistą. Vienaragio kraujas. Jis neleis pasikeisti išvaizdai ar nusilpnėti,-paaiškino klastuolė.-pakanka septynių lašų per dieną.
Argentum vėl nusisuko į Uždraustąjį mišką. Džeinė Meko su savo juodaja pantera Naktimi jau buvo dingusios, liko tik Kasiopėja ir dar vienas mokinukas. Būtų galima juos dabar užpulti, tačiau mėlynakė susivokė, kad tai gali būti pavojinga, jei Oldefortas ar Meko dar sukiojasi aplink.
-O gal pati turi pasiūlymų, ką galėtume patraukti į savo pusę?-pažvelgė į merginą mėlynplaukė.
-
-Turiu. Vienaragiai. Ir jų kraujas,-Salamander atrodė nuvargusi ir apsvaigusi.-Kvailas kraujo rijikas.
Nors ir jautėsi kaip girta, Sachara bandė įtemptai mąstyti.
-Ai, yra kažkoks Johnny. Kokia ta jo pavardė.. Johnny Williams. Taip,-sučepsėjo Sa, lyg ką tik išlenkusi taurelę.-Užknisa tas girtumas po kraujo pasisavinimo, žinai. Kol grįžta tas kraujas kūnan..
Mergina kostelėjo ir vėl pradėjo šnekėti kimiu balsu.
-Dar gal kokia Christina Meko. Ai, šūdas, jos seserys,-užsikosėjo dvylikametė.- Pastaruoju metu mano asmeninė sveikata blogėja. Ar gali būti tai dėl tos implantacijos? Kartais gailiuosi ją dariusis,-pridūrė mergina po truputį gęstančiu balsu.-Eime kitur, čia nepatogu, tie veltėdžiai.
-
Kamilė buvo naujokė. Ji nežinojo ,kad šie laiptai yra nepaprasti jie keičia vietas!
Vieną kartą Kamilė eidama iš Herbologijos pamokos turėjo nusileisti laiptais tačiau vos žengė žingsnį laiptai pradėjo judėti! Ji labai persigando. Tačiau greitai į pagalbą atskubėjo mergaitė. Ji paaiškino ,kad šie laiptai yra įpatingi ir ,kad ne jai vienai taip buvo nutikę. Šios mergaitės susidraugavo ir nuėjo žaisti šachmatų,bet Kamilė nelabai mokėjo žaisti tad mergaitė kurios varas buvo Loreta jai padėjo ir po poros minučių Kamilė puikiai žaidė. Jos tapo geriausiomis draugėmis. Ir kiekvieną kartą lipdamos laiptais prisimindavo šį juokingą nutikima su laiptais. Kitą kartą Kamilė nebijojo kai laiptai pradėjo suktis . Ji žinojo ,kad jie sustos :)
Sor: rpg žinutėse nenaudok šypsenėlių. Ir temą geriau pradėti vietos aprašymu.
-
Tingiai besirąžydama ir trindama akis, su kavos puodeliu rankoje ir knygomis kitoje, Kasiopėja lipo laiptais aukštyn, beniūniuodama kažkokią devynesdešimtųjų baladę. Tvirčiau suspaudusi knygas prie krūtines, profesorė išgėrė paskutinį kavos gurkšnį kartoniniame puodelyje ir laiptinėje aptikusi šiukšlaidėžę, išmetė šiukšlę, vėl lipdama laiptais viršun.
Tvirčiau prispaudusi knygas prie krūtinės (,,Astronomijos giliausios paslaptys", ,,Mirties ženklai ir kaip jų išvengti") Kasiopėja tebeniūniuodama jau kitą dainą (dabar atėjo eilė Destiny's Child - Bootylicious), lipo aušktyn. Niūniavimą pakeitė dainos žodžiai ir mergina, tyliai dainuodama "Bootylicious", pradėjo vizginti savo uodegą pagal pagal muziką.
-
Stovėdamas ir atsirėmęs koja į sieną, Džesis apsimetė, kad mokosi ir savo nosį buvo įkišęs į magijos istorijos vadovėlį. Jis sugavo kelių merginų žvilgsnius, mestus į jį, nes šiandien jis atrodė tikrai karštai. Džinsinis švarkas, balti marškinėliai, ir tamsios spalvos džinsai. Ant kaklo kabėjo grandinėlė, suteikianti stiliui kitokių spalvų. Netikėtai jo žvilgsnį užkliudė profesorės Kasiopėjos Evers figūra ir jis atsišliejęs nuo sienos kaip mat nuėjo prie garbanės. Vaikinas uždėjo vieną ranką ant merginos sėdimosios ir paklausė:
- Sveika, mieloji profesore, gal padėt panešt knygas? - žinoma, net jei ji ir atsakytų teigiamai, tos knygos greitai atsidurtų ant žemės.
Rudaplaukis apkabino profesorę per liemenį, nekreipdamas dėmesio į visų aplinkui esančių žvilgsnius.
-
Vis dar tebedainuodama Bootylicious, profesorė lipo aukštyn. Kas žino, kiek dar ji būtų taip ėjusi, paskendusi savo mažame pasaulėlyje ir ritmiškai kratydama savo uodegą, kol jos iš ten neišvarė Džesis. Cyptelėjusi ji strytelėjo viršun, greitai atsisukdama ir ieškodama kaltininko.
-Ak, ponaiti Diamond,-nusišypsojo ji, nepastebimai patraukusi jo ranką nuo savo minkštosios.-Kaip malonu iš jūsų pusės, ačiū labai,-Kasiopėja suklapsėjo akutėmis, ištiesdama knygas Džesiui, spigindama tuo rudu žvilgsniu.
Maloniai prisiglaudusi prie vaikino, šiam ją apkabinus, garbanė atsiduso ir jos galvoje dabar tikrai neskambėjo nei Destiny`s child, nei kokios kitos devyniasdešimtųjų dainos.
-
- Ojojoj, kokie mes paslaptingi ir slepiame savo antrąsias puses... - sumurmėjo jis, šiek tiek įsižeisdamas. Taip, taip, jis buvo tikra kalė ir jo jausmai keisdavosi vos ne kas minutę. - Panele Evers, tai jūs gal tada pati ir pasineškite tas knygas, kad jau taip oficialiai į mane kreipiatės, nes tai yra tikras mokinių išnaudojimas, - dar pridūrė ir knygas numetė kažkur koridoriuje, netoli sienos. Dabar, kai rankose neturėjo nieko, kas jam galėjo trukdyti, jis pasigriebė Kasiopėją už liemens ir kiek stipriau suėmęs, nusivedė į nenaudojamą klasę, likusią po kažkokio incidento ir daugiau nebepanaudojamą dėl tik mokyklos vadovybei žinomų priežasčių. Džesis tyliai pravėrė kabineto duris ir ten nieko neradęs, jas uždarė už savęs ir merginos ir iškart parvertė garbanę ant stalo.
-
Atsirėmusi į turėklą, žaisdama su plaukų sruogele, Kasipoėja tyliai laukė pasirodant Džesio. Tas aplankas buvo saugiai užrakintas jos kabinete, kartu su aplanku - ir Džesio portretas. Timptelėdama žemyn klostėmis krentantį, pūstą, juodos odos (iš tikrųjų ten padelka, bet nežinai ir širdies neskauda. Rimtai. Apsimeskit, kad nesakiau, kad ten padelka. Kesė supyks. Ačiū), pasitvarkiusi raudonus marškinėlius su rankovėmis iki alkūnių, kurių spalva atitiko vis dar tos pačios rožės plaukuose raudonumą, Kasiopėja šyptelėjo puse lūpų, atsidusdama ir eilinį kartą perbraukdama per rausvomis dėmėmis numargintą kaklą, kuris šiuo metu buvo nepridengtas, tas raudonavo šimto metrų nuotoliu. Plačiau šyptelėjusi, ji nuleido rankas.
-
Tykiais Hogvartso koridoriais taip pat vaikščiojo ir vaikinas. Jis buvo apsirengęs spalvotus marškinius, puoštus Havajų tema, aptemptus mėlynus džinsus, bet kad atrodytų oficialiau, rudaplaukis buvo užsirišęs pelenų pilkumo varlytę ant kaklo. Pamatęs merginą jis apkabino šią iš nugaros ir nusišypsojo.
- Labas, mažute, - pasisveikino Džesis, o jo rankos nuslydo jo krūtine žemyn ir susijungdamos ties merginos kaklu. - Seniai lauki?
Vaikinas paėmė garbanės plaštaką, sunėrė judviejų pirštus ir nuėjo koridoriumi tolyn, tikėdamasis, kad balkonas nebus užimtas, o jei ir bus, tuomet teks eiti ant stogo, kur irgi panorama ne ką prastesnė. Eidamas jis šypsojosi, bet kažko jr jautė jauduliuką širdyje, nes tai buvo jo pirmasis oficialiai gražus ir tvarkingas pasimatymas su Kasiopėja.
-
Pasibaigus Herbologijos pamokai, užsimaukšlinęs slibino odos pirštines, Edgar'as nešinas augalo žingsniavo ilgai Hogvartso koridoriui iki pat laiptų, kurie karts nuo karto mėgdavo pakeisti savo pozicija. Priėjęs juos atsargiai apsižiūrėjo ar tieji nejuda ir pradėjo atsargiai lipti žemyn, kai staiga jam įpusėjus netikėtai laiptukai pradėjo užsiimti savo rokiruote. -Aaa!,- suriko pirmakursis, dar labiau delnais suspausdamas vazonėlį ir bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, nes stovėjo ties laiptų sudūrimais. Sulingavęs atgal ir greitai pasimetęs priekin bėgtelėjo į besisukančių laiptų vidurį, kur staiga viena ranka stvėrė už turėklo. - Na, ir pavarom. Pradedam su įdomybėm mes čia,- išalsavo žodžius žvelgdamas į savo gėlę. Jai gerai dabar jau galvojo grifiukas matydamas, kad ji nenukentėjo ir dvelkia ramumu bei ramybe, priešingai nei jis. Dar jausdamas tvirtus ir greitus savo širdies dūžius ir bandydamas stabilizuoti kvėpavimą, pėdino toliau, sustojusiais laiptais, link išėjimo iš pilies.
-
Emilija atėjo prie laiptų. Bet Gabrielės dar nebuvo. Ji buvo susitarus kartu pasivaikščioti po Hogvartso pilį su Gabriele įkyrėle. Emilija laukė ir laukė. Jau praėjo 15 minučių, o Gabrielės dar nesimato. Ji vis galvoja:
- Kurgi ta Gabrielė? Kurgi ta Gabrielė?
Emilija labai pavargo laukti Gabrielės, bet ką gi darysi? Susitarimas yra susitarimas ir negalima jo laužyti.
-
Netikėtai pasirodo Gabrielė įkyrele prie laiptų. Ir ji labai atsiprašė, kad pavėlavo.Emilija Dumbuldor labai įsigando ir pradėjo man sakyti, kad juda laiptai.Aš pagalvojau, kad juokauja, bet pasirodo, kad nelabai Emilija pradėjo man irodinėti ir Gabrielės viedas buvo ganėtinai išbales.
-
Iš tikrųjų Emilija apsimetė, kad ji išsigando jog laiptai juda. Ji pradėjo juoktis iš Gabrielės ir sako:
- Tu ką, pamiršai, kad laiptai Hogvartse juda?
Emilija toliau juokėsi, o Gabrielė tik dabar atsiminė jog laiptai po kiek laiko pakeičia savo vietą. Tada mes abidvi pradėjome juoktis. Emilija pagaliau nustojo juoktis.
Laiptai vėl atgavo savo pradinę vietą.
- Gal eime kol laiptai nejuda?- paklausė Emilija.
Ir jos nuėjo toliau vaikštinėti po pilį.
-
Chinatsu linksmai strikinėjo ir keliavo tai šen, tai ten. Ji tiesiog buvo linksmas žmogus ir nors pastarosiomis dienomis buvo paniurusi (viso to esmė buvo trys raidės, apibūdinančios merginų nuotaikas - pms). Visgi Klastuolė ir šiandien neatsisakė baltų marškinėlių, mėlyno sijono, juodų batelių ir raudono kaklaryšio, ji tiesiog dievino šią aprangą ir visada stengdavosi atrodyti kaip tvarkinga japonė. Taigi šioji linksma trečiakursė tipeno keliu, tiksliau, laiptais, bet tai ne esmė. Lipdama žemyn ji traukė į Klastūnyno kambarius. Jie, priešingai nei Varno Nago ar Grifų Gūžtos buvo požemiuose, kai tuo tarpu tų dviejų koledžų - aukštuose bokštuose. Visgi visi susitikdavo ant šių nuostabiųjų dulkėmis nusėtų laiptų.
-
Benedict, lipdamas laiptais, gniaužė popierėlį. Berniukas siaubingai jaudinosi - į jo laišką Chinatsu nieko neatsakė, o susitikti gyvai jis kol kas negalėjo. Tiesiog negalėjo. Ir visgi, pakėlęs akis, trečiakursis pamatė japonę. Sutapimas tai ar ne, moralas, mano mieli vaikai, lieka tas pats: kai kada reikia pakelti akis. Kai kada.
Tamsiaplaukis, per kelias sekundes sukurpęs šiokį tokį planą, staigiai šoko tiesiai prieš draugę ir ją apkabino.
-ManoMielaChinatsuKaipSeniaiMatėmėsArNeArNenuostabusŠiandienOrasTavoSuknelėLabaiGražiAte,-greitakalbe, vis dar nežiūrėdamas jai į akis išbėrė varnanagis ir nuskuodė laiptais toliau į viršų. Visgi planas pavyko - laikytas popierėlis buvo jau kitose rankose. Kas jame buvo parašyta?
"Šiandien 7 po pietų bibliotekos skaitymo kampe."
-
Chinatsu linksmai tipeno laiptais žemyn, kai staiga kaip koks įkyrus bombonešis prie jos prišoko berniukas ir išpylęs nesuprastus žodžius (nepamirškim, kad Chinatsu yra japonė ir nesugeba perprasti angliškų greitakalbių subtilybių. Tiesa, Klastuolė ties tuo dabar labiausiai ir dirbo, kad viskas būtų gerai jai su anglų kalba, visgi Anglijoje gyvena). Nustebusi ji palydėjo žvilgsniu berniuką, nuskuodusį šalin (Ak taip, čia gi Benedict, kas dar galėtų būti!) ji sutrikusi išvyniojo laiškelį ir perskaičiusi šyptelėjo. Na, ką gi, jaigu šiandien bibliotekoje, tai šiandien bibliotekoje! Linksmai švilpiniuodama mergaitė įsidėjo popierėlį į kišenę ir šokinėdama tai ant vienos, tai ant kitos kojos pranyko laiptų apačioje.
-
Jiems jau lipant laiptais, Luna net nustebo, kad jis taip kreipė dėmesį į jos kvailus klausimus ir kaip jai pasirodė, nė nesijuokė. Galbūt neskambėjau taip kvailai, kaip man atrodė. Neee, skambėjau.
-Žiobariškajame pasaulyje irgi yra visokių keistenybių, apie kurias nė pagalvoti nenoriu. Na žinai, yra patiekalas, kurio sudėtis yra bananai ir keptas kumpis. Na arba visokie egzotiški patiekalai. Ew. Patys skaniausi patiekalai yra tie, kurie yra paprasti ir su meile. Taip visad sako tėtis.
Pasiilgau tėčio...
-Mama mane išmokė groti gitara. Atsimenu, kai dar buvau visai mažytė, gal kokių penkerių metukų, mama mane išmokino groti ukulele. Tuomet, kai šiek tiek paaugau, man nupirko mano pirmają normalią gitarą. O, kiek aš grojau! Atsimenu, po penkias valandas kasdien. Kartais net pirštai kraujuodavo, tačiau toliau grojau, nes ateityje norėjau būti muzikante. Norėjau būti kaip mano mama.
Pasiilgau mamos...
-Brolis. Na, brolis mane išmokė visų gudrybių kaip geriau gyventi ar kaip pasidaryti kažką iš nieko. Jis - skautas. Na, ir studentas. Ir sportininkas. Atsimenu, kadaise kartu stovyklavome. Sėdėjome prie laužo ir dainavome, atrodė, jog visas pasaulis sustojo. Ir likome tik mudu. Kažkur tolimoje stovyklavietėje, miške, kuomet tamsu ir danguj ryškiai šviečia mėnulis.
Pasiilgau brolio...
-Ech, na ko aš čia visa tau pasakoju? Tau greičiausiai nė neįdomu, atleisk...
Luna tiesiog toliau ėjo ir šypsojosi.
-Atsimenu, kai su visa šeima vykome į Vokietiją. Buvo labai linksma. Oro uoste dingo mūsų daiktai, tačiau kažkaip juos atgavome, tuomet pasiklydome Berlyne. Ir vistiek turėjome nerealias atostagas.
Luna, prisiminusi visus šiuos dalykus nubraukė vienišę ašarą ir nusišypsojusi pasakė:
-Nagi, paskubėkime, ledai gi nelaukia!
-
-Bananai ir keptas kumpis? Kas tai išvis per patiekalas?-sumišo berniukas. Gerai, moliūgų keksiukai buvo keistas dalykas, bet bananai ir kumpis... Tai berniukui jau buvo naujas keistumo lygis. Ko gero, jau geriau varlių kurkulų sriuba, nors ir tos varniukas baidydavosi per šimtą metrų. Jei sąžiningai, jis visad manė, kad turėjo gimti žiobarų šeimoje - net jų drabužiai jam atrodė žavūs, tik kad kvidičas... Jau vien dėl kvidičo buvo verta būti burtininku. Be to, ir šiaip viskas žymiai paprasčiau buvo su burtu ir kerų pagalba. Na, ir kuris žiobaras atsisakytų palapinės, didesnės iš vidaus arba šluotos, galinčios skraidyti? Net į burtininkų nuotrauką buvo įdomiau spoksoti, nei į žiobarų. Nors, reiktų pasakyti, trečiakursiui net tas nejudrumas buvo įdomus. Tamsiaplaukis kišenėje tvirčiau suspaudė piešinėlį.
-Aš taip pat groju gitara, tik mane šito išmokė tėtis. Jis buvo žiobaras, minėjau? O tavo šeima atrodo įdomi. Norėčiau kada nors su jais susipažinti. Manoji šiek tiek kitokia. Mamos niekad nebūna namie. Na, ji aurorė, todėl tai suprantama. Bet žinai, tėčio gaminamas maistas toks... Keistokas. Jis visad viską perverda arba pridegina, o tam, kad niekas to nepastebėtų, prikrauna ten kalną žiobariškų ir burtininkų prieskonių. Kartais jie dera, bet dažniausiai vėliau tiesiog užsisakom maisto iš "Septynių Nykštukų". Turiu dvi seseris - viena už mane jaunesnė, Astrida. Žinai, jos būsimam vyrui neįtikėtinai pasisekė - graži, protinga ir dar gera! Ir gamina jau visai neblogai, todėl dažnai išsisukame iš tėčio ruošiamo maisto. Ji jau lanko Hogvartsą. O vyresnioji sesuo jau baigė, šiuo metu studijuoja Magijos Istoriją. Mūsų šeima šiek tiek keista, tačiau juk tai kone privalumas, ar ne?
Besikalbėdami vaikai gana greitai užkopė laiptais ir prieš jų akis jau po kelių minučių atsivėrė kriaušės paveikslas. Benedict pakuteno kriaušę ir paveikslas atsivėrė, praleisdamas vaikus vidun.
-Na, eime?
((Virtuvė pirmam aukšte, pasirodo, bet meh))
-
Allisn Luna Meko tingiai ir viena klajojo po Hogvartso pilį, jos ilguosius koridorius. Nedaug laiko praėjo nuo jos susitikimo su drauge Jekaterina ant stogo. Mergina vis pro tarpiais apsidairydavo ar jos niekas neseka. Nusišypsojo prisiminusi kaip kadaise buvo gavusi laišką iš mylimojo Jakscon kuris dabar mokosi Durmštrange. Regis, jam taip ir neblogai sekasi. Tik tiek, kad jam manęs trūksta. Labai tikiuosi jog su juo bent šią vasarą susitiksiu. Su viltimi liūdnai pagalvojo apie tai klastuolė. Apie kitus bernus net negalvojo, tebe liko tik jam priklausanti, ištikima mergina. Aišku, jeigu jis nedulkina kitų merginų. Nes už tai labai supykčiau.
Figūra apsigaubusi gobtuvu sustingo belipdama ant laiptų, mat išgirdo kažką ateinant. Tad ji greitai nusimetė kapišoną nuo galvos ir apsimetė jog tik vaikščioja po pilį.
-
Viena iš dienų kuomet nieko kito nesinori, tik gulėti ir nieko neveikti. Tarytum ir pavasaris, atsiskleidžiantis grožis ir tuo pradėsianti žydėti meilė, tačiau vis vien kažko taip pasiutiškai maudžia krūtine. Šįryt lovoj išgulėjusi tiek kiek leido smegenys, vėliau pradėjusios rėkti, kad pavėluos į pamoką, Melody visa išsiblaškiusi slinko koridoriumi kur nors, kur galėtų ramiai įsitaisyti. Uniforma aprengtą kūną dengė maloniai melisomis ir imbieru dvelkiantis apsiaustas, tokį nešioti privalėjo kiekvienas mokyklos mokinys. Iš pradžių tai klastuolei nepatiko, tačiau iš vidaus prisisiuvusi kilpelę, lazdelei pritvirtinti, išskalbus su minkštikliu ir pakvėpinus, pasijuto žymiai geriau.
Koridoriuje stovėjo dar kažkokia žmogysta, tik pastaroji neturėjo jokio noro kalboms, mat vos įžengus Melody užsigaubė gobtuvu galvą. Antrakursė nebuvo reketuotoja, tad neprikibo prie moksleivio, tačiau vis vien pasisveikino:
- Labas rytas.
-
Rankoje laikydama lazdelę, Aurora Frydenlund lipo laiptais žemyn, iš šešto į penktą aukštą. Lipo atsargiai, tyliai, melsdama visų aukštesnių jėgų, kad jos niekas neišgirstų, juk vis dėl to buvo pamokų metas ir ji turėjo lindėti kurio nors profesoriaus klasėje ir makaluoti lazdele, plunksna virš popieriaus arba maišymo pagaliuku katile. Tačiau kaip tikra badass girl (nors tokia visai nesijautė) ji nusprendė užuot kimšusi į savo galvelę milžiniškus kiekius informacijos, paieškoti pilyje slaptų (arba nelabai) užkampių, šiaip dėl smagumo.
Pakopos nebuvo labai stačios, tačiau vienuolikmetė buvo maža, trumpomis kojomis, o gal kažkaip neapskaičiavusi pabandė peržengti dvi pakopas vienu metu ir užkliuvusi už oro nusibaladojo žemyn. Svajone apie triukšmo nekėlimą, lik sveika. Lyg to būtų negana, Aurora nusitarkavo nugarą ir dabar keistai šnypšdama iš skausmo sėdėjo vidury laiptų ir mintyse keikė savo neapdairumą.
-
Dvidešimt keturias valandas praleisti miegamajame, kuriame levandų aromatu atsiduodančia antklode užsiklojęs miega kažkoks asmuo, keista. Prieš užmigdamas užuodi levandas. Atsibusdamas vėl užuodi levandas. Gera žinia ta, jog Angelas nemiegojo, dėl to nereikėjo skųstis, esą berniukų kambaryje tvyro per saldus kvapas. Angelas skaitė. Daug žiobariškos poezijos, nes ji – vienas nuostabiausių žmonijos išradimų. Skaitė skaitė Bukovskį, bet vidurdienį užsiėmimas įgriso. Teko palikti savo guolį.
Apatiniuose koridoriuose vaikščiojo keletas keistuolių, tačiau viršutiniuose – absoliuti tyla. Negirdėti nei juoko, nei spigių balselių, nešiojančių kasdienes paskalas. Pirmą kartą lankydamasis Hogvartse būtum galėjęs pamanyti „vajei, kokia ramuma, nors imk ir užmik žiemos miegu.“
- Angele!
Šviesiaplaukis ėjo toliau kaip ėjęs ir, laimei, jį šaukęs asmuo nebuvo nusiteikęs sekti iš paskos. Beveik devyniasdešimčia procentų Engel buvo įsitikinęs, jog tai Gregoris vėl norėjo pakviesti kartu kur nors nueiti. Pirmadienio tradicija, kurią viena pusė puoselėjo, o kita ignoravo. Pirmadienis.
Kuomet atvyksti į Hogvartsą pirmą kartą, tave sužavi daugybė magiškų dalykų. Vienas iš jų – nuolatos besikeičiantys laiptai, apie kuriuos per pirmąją puotą Didžiojoje salėje visados įspėdavo burbeklis Filčas. „Laiptai nelaukia, atsargiai lipkit“ sakydavo. Nežinia kodėl, bet Engel tai prisiminė kaip tik tada, kai prasilenkė su šviesiaplauke mergyte, o ši, matyt, paslydusi, nudardėjo laiptais.
- Ouč, - taip ir sprandą galima nusisukti. - Kur taip skubi?
-
Na štai, to ir buvo galima tikėtis. Nors dardėjimas tais nelemtais laiptais buvo duslokas, jokių dūžtančių ar ausis rėžiančių, po visą pilį aidinčių garsų nesukėlė, vis tiek kažkas pasirodė, Aurora meldėsi, kad tik nebūtų profesorius ar ūkvedys, net atlėgo, kai išvydo mokinį. Susiraukusi iš skausmo delnu patrynė šoną ir nerangiai atsitojo, galvon iš karto ėmė plūsti mintys apie sugadintą reputaciją, kurios šiaip ar taip jokios neturėjo, apskritai nekokį įvaizdį ją užtikusio klastuolio akyse. Liūdna. Jautėsi tikra nevėkšla, ir išties, kur ji taip skubėjo? Prieš atsakant prireikė keleto sekundžių pagalvoti, mat nežinojo, nei nuo ko, nei kur bėga. O ir prasitarti, kad praleidinėja pamokas dėl tokių niekniekių kaip plies tyrinėjimas neatrodė labai oru.
- Hm, na... nežinau.. - numykė nelabai aiškiai ir pasitaisė balto sidabro spalvos plaukus. - Tik niekam nereikia žinoti, kad aš čia, gerai? Nors vis tiek vargu ar kas nors pasiges manęs transfigūracijoje, tačiau rizikuoti nereikia, - kone beviltiškai pasisakė. Staiga kilo įtarimas. - O pats ko ne pamokose?
Stovėjo keliomis pakopomis žemiau už klastuolį ir staiga pasikeitusiu žvilgnsiu į jį spitrijo.
-
Nepažįstamosios parkritimas sujaudino tik tuo, jog buvo pirmasis šiandieną nutikęs netikėtumas. Nemalonus, bet iš kitos pusės - toks, iš kurio galima pasišaipyti ar išpūsti didžiulį burbulą. Šaipytis Engel netroško. Taip pat nesiklausė ir pasiaiškinimo. Na, beveik nesiklausė, porą žodžių visgi išgirdo. Ir klausimas apie pamokas nepraslydo pro ausis. Puiki pokalbio nukreipimo taktika. Kvaila šypsenėlė papuošė klastuolio veidą. Jeigu šalimais stovėtų tėvas, savo moteriai, per brūkšnelį, žmonai sakytų: "jis vėl panašus į velniūkštį." Kai sykį patikėjęs tokia nesąmone septynmetis Engel pasižiūrėjo į veidrodį, jokio velniūkščio tenai neišvydo. Atvaizdas buvo mažaūgio šviesiaplaukio septynmečio. Jo paties atvaizdas, niekuo nepavojingas.
- Tau kliūtų labiau nei man, - abejingai burbtelėjo. Iš tikrųjų Angelui neteko girdėti, kad kas nors per šitiek metų būtų skaudžiai nubaustas už pamokų praleidimą. Tokius gandus, ko gero, ėmė skleisti patys mokytojai norėdami parodyti, kieno čia viršenybė. Vėliau patys užmiršę, ko siekė, pradėjo nuolaidžiau žiūrėti į susidariusią situaciją. Kai kurių mokinių vis tiek neįmanoma priversti daryti to, ko jie nenori. - Antrakursė?
Dvi rudos akys nesidrovėdamos tyrinėjo priešais esančios mokinės veidą. Sakoma, jog akys yra sielos veidrodis, bet Angelo įsitikinimu, tai gryna nesąmonė. Kaip galima matyti kažką svarbaus kito žmogaus akyse? Žvelgdamas į kitus jis dažniausiai dėdavosi matantis pats save ir apie nieką daugiau negalvodavo, nes suprasti kito žvilgsnį prilygo sunkiausiam galvosūkiui. Daug svarbesnė atrodė mimika. Į viršų užsirietusias arba į apačią nusvirusias lūpas, surauktą nosį ar kaktą, pakeltus antakius lengviau suprasti kaip tam tikrą emociją, būseną. Nors žvelgiant iš šiek tiek pavargusio pozicijos, ant visko nusispjaut. Ką pirmą pamatai, į tą ir spoksai. Kadangi pirma Engel pastebėjo judesį, sukeltą taisantis itin šviesius plaukus, visas dėmesys atiteko plaukams.
-
Kartais vertėtų prisiminti, kad toli gražu ne visi, ir netgi dauguma žmonių klausimus užduoda iš mandagumo, ir tas būna priverstinis, jau tokie susirūpinimai sveikata, gyvenimu ar dar kuo dažniausiai pasireiškia vien iš paiko noro nepasirodyti beširdžiu. Kad ir kokia naivuolė buvo, Frydenlund vis dėl to pro akis ar pro ausis ar pro dar kokius jutimus nepraslydo toks pat abejingumas ir josios žodžiams, tačiau įžeidi nebuvo, kokia prasmė? Nutarusi, kad padoraus atsakymo į klausimą, kodėl jai būtų blogiau, jei pričiuptų, negaus, nutylėjo.
- Trečiakursė, - lengvai papurčiusi galvą patikslino. Jos amžius jai nepatiko, visa troško būti vyresnė, ir naiviai nesuvokė, kad brandumas ateina per patirtis, o šių ji ne kažin kiek turėjo.
Stovėjo kelias sekundes, kumšteliu gniaužė apsiausto medžiagą, sakytum nervinosi, nors velniai rautų, nelabai buvo ko. Neslėpkime, vyresnysis klastuolis pasirodė įdomus, kaip daugelis nepažintų žmonių, lygiai kaip ir jie traukė kažkokiu savo savitumu, galbūt tai buvo į visas puses sklindantis šaltis.
- Kuo tu vardu? - paklausė. Įprastas, nuobodus, baisingai nuvalkiotas klausimas būtinai turėjo suskambti ore, įgyti garsinį pavidalą, mat sidabraplaukė pažintis vertino, ar bent jau manėsi jas esant reikalingas. Ką gali žinoti, gal kartais pažįstami virs įtakingais burtininkais, šiuo atveju nauji vardai gali praversti.
-
Balti plaukai, smulkus sudėjimas, palyginus ramiai miela. Toks buvo nusprendis po antrojo nužvelgimo nuo galvos iki kojų. Engel ne iš tų, kurie vertina pagal išvaizdą, tačiau susipažįstant su nauju žmogumi, visi bruožai, tiek išoriniai, tiek vidiniai neįtikėtinai svarbūs. Juk jų dėka tik ir nusprendi, ar toliau tęsti pokalbį ar kuo greičiau šalintis iš patalpos, kurioje tuo metu esi. Jei kas nors paprašytų suskaičiuoti, kiek kartų yra pasprukęs nuo įtartinų pašnekovų, Angelui neužtektų dviejų rankų pirštų. Neužtektų nei keturių rankų. Kone beveik visi pokalbiai būdavo vienodi, buvo galima netgi nuspėti, kas tiksliai toliau bus pasakyta, užtat jokiu nusikaltimu ir negalėtum apkaltinti pabėgusiojo. Pabėgęs. Per stiprus žodis, teisingiau skambėtų tyliai pasišalinęs.
Trečiakursė. Vadinasi, tokio amžiaus kaip vaikino įseserė. Bus galima palyginti. Jis asirėmė į laiptų turėklus taip įgydamas daugiau pasitikėjimo savimi (tarsi jo nebūtų užtektinai), tingiai nusipurtė it ką tik būtų pakilęs iš miegų. Minutę dvi mąstė, kokiu didingu pramanytu vardu pasivadinti. Meluodavo jis retai, bet tai darydamas, visuomet darydavo užtikrintai, stengdamasis, jog joks nereikalingas raumenėlis nekrustelėtų ir nesukeltų įtarimo. Dabar atsakymas po tokios akivaizdžios pauzės iškart taptų melu, dar nė neišsprūdęs iš burnos. Per vėlu.
- „Vardas – tai pirmas dalykas, kurio netenki, kai liaujiesi kvėpuoti ir sustoja širdis.“ - Pacitavo eilutę iš kažkokios vaikystėje skaitytos knygelės. Pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis išaiškėdavo, kad atmintis galutinai neišblėsusi. - Koks tavo mėgstamiausias autorius? - šis klausimas pats pirmasis šovė į galvą ir, be to, puikiai tiko atremti mergaitės užduotąjį.
-
Pilkai mėlynomis akimis stebėjo judesius, atsainius kaip vadnuo, neįtikėtinai didelį pasitikėjimą savimi išduodančius, lygiai taip pat tyliai nesikeičiantį veidą šiam mąstant. Jau vien iš gana ilgos tylos suvokė, kad tikėtis išgirsti vardą - beviltiška, lygiai taip pat, kaip tikėktis išgirsti žmogišką ir painiais žodžiais ar citatomis neapipintą atsakymą. Būtent tokio ir sulaukė, pompastiškos citatos, esančios pernelyg dailiai suformuluotos, kad būtų originalūs vaikino žodžiai. Per dvi minutes tokios nesukursi, taip mąstė Aurora. Šyptelėjo puse lūpų. Ką gi. Prisitaikysime ir žaisime šį gražų žaidimą.
- Sako, norint pažinti žmogų reikia mąstyti taip pat, kaip mąsto jis, - murmtelėjo. - Ir, be abejo, nesakyti jam, kad tavo protas veikia visiškai kitaip, - dar pridėjo, nusišypsojo parodydama baltus dantukus ir žengdama viena pakopa aukščiau, šįkart atsargiau, kad neužmintų ant apsiausto ir dar kartą nenusivožtų, kad ir kaip pagalvosi, tai jau būtų daugiau ar mažiau neoru. - Jane Austen.
Atpalaidavo raumenis aplink lūpas, taigi nebesišypsojo, vien akyse užsiliko keletas linksmumo žiburėlių. Jeigu aš teisingai manau, nuspręs, kad mergaitė, kuri žavisi Jane Austen, taigi ir meilės romanais, negali būti labai įdomi ar verta tolesnio bendravimo. Jis, bent jau išoriškai, nepanašus į žmogų, kuris domėtųsi tokio tipo kūryba.
-
Jane Austen. "Puikybė ir prietarai".
- Neblogai, - pagyrė. Tikėjosi išgirsti kokio nors šiuolaikinio rašytojo, turinčio daugių daugiausiai pusantrų metų patirties, pavardę, deja, teko nuoširdžiai nustebti. Jane Austen gal ir neprilygsta Bukovskiui, bet pasaulyje nežinančių, kas per moteris ji buvo, beveik nėra. Markas Tvenas, Dikensas, Hugo, Vaildas, Austen. Sykį kitą visiems teko girdėti tokius legendinius romanistų vardus. Kiekvienoje žiobarų mokykloje turbūt mokoma apie tai. Kitaip ir įsivaizduoti sunku, ką tose švietimo įstaigose, neskaitant kaimiško žargono, galima išmokti.
Mergaitei kalbant, Engel netikėtai prisiminė Neil Gaiman. Iš jo knygos ir buvo paimta citata apie vardo praradimą, dabar aiškiai prisimenu.
Buvo šeštasis Angelo gimtadienis. Tuo tarpu dar gyvendamas pas krikščionę senelę, gimtadienių švęsti berniukas nemėgo. Kiekvienais metais gaudavo mėlyno viršelio maldaknygę arba dar blogiau - naują biblijos kopiją. Toji vertė vemti, taip buvo nusibodusi. Taigi išaušus dar vienai vasario dvidešimtai, mažasis Böhler nesitikėjo sulaukti nuoširdžių sveikinimų, patapšnojimų per petį ar gauti paprasto konstruktoriaus, įpakuoto į traškantį popierių. Didžiausia laimė, jog gimtadienis išpuolė šeštadienį, nereikėjo eiti nei į mokyklą, nei į bažnyčią, dvokiančią kačių šlapimu. Šeštadienių egzistavimas atstojo puikiausią dovaną.
Keisčiausia pasirodė ne tai, kad mažytėje virtuvėje senelė kepė anūkui šokoladinį pyragą, o užklupta tik truputėlį susiraukė, bet tikroji dovanėlė. Ji gulėjo ant kėdės. Angelas, tiesa, vos neprisėdo knygelės, o ją paėmęs keistai spoksojo. Senelė turėjo nepakeičiamai neigiamą nuomonę apie fantastinius romanus, detektyvus ir šiaip bet ką, kas nesusiję su šventaisiais dievuliais. Štai todėl Angelas ir spoksojo. Knygelė vadinosi „Koralaina“. Apie mergaitę, radusią slaptą kambarėlį į magišką pasaulį.
Knygą jis tampydavosi visur, miegodavo su ja.
Po dviejų mėnesių senelė dovaną, kurią pavadino baisia klaida, sudegino namų židinyje.
Nepraėjus pilnai savaitei, mokykloje įvyko tas fokusas ir Engel tėvai nenoromis atvyko pasiimti sūnaus.
- Kaip manai, - lėtai rinko žodžius, - kas trukdo man prisistatyti?
-
Kilstelėjo antakį. Pasirinkimas gal ir nesužavėjo, tačiau taipogi nenuvylė? Stebėtina. Manė, klastuolis bus linkęs į kokius nors didžiuosius pasaulio filosofus, kurių pavardžių, jei kada ir girdėtų, tai prisiminti negebėjo. Jie nebuvo jai nei įdomūs, nei dar kokie. Pati augusi su keturiomis vyresnėmis seserimis, kurios visos sutartinai ryte rijo meilės romanus, kito pasirinkimo irgi neturėjo, pati po keletą kartų perskaitė jau suskaitytas negyvai, byrančiais puslapiais ir nutrintais minkštais viršeliais Austen knygas.
Pakilo dar vienu laipteliu aukščiau, ir dar vienu, stovėjo priešais vyresnįjį klastuolį, tarp jų buvo vien du su puse metro laiptų pakopos. Kažin ko užslėptai vypsodama taipogi atsirėmė į turėklą, įsipatogino, perkėlė svorį ant kairiosios kojos. Prieš atsakydama į klausimą minutėlę pasvarstė, paprasčiausia į galvą atėjusi mintis buvo, kad šviesiaplaukis savo vardo negali pakęsti, kad siejamas su tam tikrais dalykais, kurių prisiminti nenorėtų. Svarstė, galbūt ir šiaip vardams teikė didelę reikšmę, kaip keltai tikėjo, kad žinodamas vardą įgyji galią jo savininkui ir paprasčiausiai saugojosi, šią mintį pakišo ir pasakytoji frazė.
- Nes bijai? - tiesiai šviesiai paklausė neaiškindama savo teiginio. Jau patyrė, kad pasiaiškinimai paslaptingajam rudaakiui klastuoliui neįdomūs, kokia prasmė tad tuščiai švaistytis žodžiais?
-
Elė Böhler, paklausta, kodėl sūnų taip įmantriai pavadino, atsakydavo: "Kai laukiausi, nieko doro negalėjau veikti. Vien gėriau pigią anglišką arbatą ir varvinau akis priešais televizoriuką, tokį nediduką mūsų bute. Per jį rodydavo ilgus įdomius filmus, tokius, kur pasakoja senovės graikų mitus ir panašiai. Labiausiai man patiko filmas apie angelus. Kokie jų vardai? Regis, būta Mykolo, Rafaelio, dar kažko. Rafaelis skambėjo nelabai vyriškai, taip sakė mielasis Adolfas, tad pavadinom gimusį kūdikį Angelu. Sakiau, nepatiks vardas, galės užaugęs pasikeisti ir pats išsirinkti patinkantį. Man jokio skirtumo. Tiesą sakant, labai džiaugiausi pagimdžiusi. Nebeskaudėjo strėnų..." - jaunoji vokietė paskui taip užsivesdavo apie nėštumo laikotarpiu patirtus skausmus, kad niekas negalėdajo jos užčiaupti, iškalbėdavo po dvi valandas. Dažnai pagiežos išliejimo metu įterpdavo sūnaus vardą, vien norėdama pabrėžti pridarytų išsigalvotų problemų padarinius. Kiek netikęs būdas parodyti meilę.
Engel nieko prieš savo vardą neturėjo, atvirkščiai, mėgo jį dėl galybės variacijų ir manė, jog tai vienintelis geras dalykas, gautas iš gimdytojų. Kasdienybė atrodytų dvigubai niūresnė būnant Jonuku trečiuoju.
- Džeisas, - prisimerkė. Baimei šiuo metu nebuvo vietos Angelo viduje, todėl baltaplaukės atsakymas pasirodė keistokas, nors logiškas. Paneigimas buvo būtinas. - Duok užuominą, galbūt tavo vardą atspėsiu.
Vaikystėje pasižymėjęs aktyviu protinių sugebėjimų panaudojimu loginiuose žaidimose, su metais Angelas vis dažniau vengdavo spėlionių, kryžiažodžių. Suvokė nesuprantantis. Ne užduoties, greito sprendimo esmės. Jam labiau prie širdies gilus įsisąmoninimas, išsamios analizės. Šerloko Holmso analizės su visais nebyliais atsakymais. Bendravime noras neatskleisti savęs per daug ir pamatyti daug kito asmens susipindavo; kol kas jis nemokėjo to išnarplioti.
-
Kai dar gyveno Norvegijoje, pietinėje dalyje, kur nebuvo kalnų, dažnai keliaudavo prie švyturio Lilesando pakrantėje. Neprisiminė, ar jis buvo veikiantis, ar ne, šiaip ar taio, nebuvo pats svarbiausias objektas. Aurorai nepatiko aukštis, toks, kai nejauti tvirto pagrindo po kojomis, kai nežinai, kad stovi ant žemės kurios egzistencija pasibaigia tik pačiame centre ištirpus uolienai. Plonas metalas švyturio stebėjimo aikštelėje tokio saugumo jausmo neteikė, todėl daugiau laiko praleisdavo ant uolų stebėdama liniją kur susitinka dveji vandenys, dvi srovės. Iš kairės vanduo buvo tamsesnis, mėlynesnis, vandenynas, o iš dešinės - žalesnė jūra.
Kartą buvo nukakusi ten per audrą, šėlstančios bangos žavėjo, daužėsi į uolas, sūrūs purslai tyško ant veido ir drabužių, blakstienos pasidengė druskos kristalėliais. Vėjas buvo toks stiprus, kad galėjai stačiai stovėdamas atsipalaiduoti ir jis tave išlaikytų, nukritęs nesiplotum ant uolos.
Atsirėmusi į turėklus jautėsi panašiai. Buvo pusiaukelėje iš šešto į penktą aukštą, vadinasi, atstumas iki žemės nemenkas užtenka persiversti per turėklus ir tarti 'viso gero, pasauli'. Tai šiek tiek baugino.
Skubotas vaikino prisistatymas dar kartą privertė kilstelėti antakį, kiek perkreipus lūpas šyptelėti. Baimė ne pasakyti vardą, baimė būti pavadintam bailiu, dingtelėjo Aurorai.
- Ką gi. Malonu susipažinti, Džeisai, - beveik juokaudama pratarė, pabrėždama išgirstąjį vaikinuko vardą. Nejučia prisiminė josios pirmaisiais metais Apsigynimą nuo juodosios magijos dėsčiusią profesorę, kuri save pristatinėdavo kaip Kasandrą, tačiau tas vardas buvo toks žemiškas ir išpūstas, kad vargiai derėjo prie josios asmenybės. Kažkaip panašiai jautėsi ir čia, nors ką galima pasakyti, jei žmogaus dar nepažįsti?
- Šviesa padangėje, - šyptelėdama tarė. Buvo įdomu, kokį vardą gaus pagal šią gana akivaizdžią užuominą.
-
Nuo atsakymo apie mėgstamą autorių šviesiaplaukis įdėmiau klausėsi mergaitės dėstomų minčių. Būtų mielai klausęsis ir slapčiausių pasąmonės balselių, gaila, magija nėra pažengusi tiek toli. Kol kas minčių skaitytuvo niekas neišrado, galbūt niekada ir neišras. Pasąmonė gili it vandenynas, nesubtili neaiškaus dydžio neaiški paslapčių tvirtovė. Lai tokia ir lieka.
Šviesa padangėje. Aušta nauja diena. Aušra.
- Esi girdėjusi mitą, kaip romėnų aušros deivė įsimylėjo princą? - patvirtinimo arba paneigimo Engel, žinoma, nelaukė. - Pasakojama, kad deivė buvusi labai graži, mėlynomis akimis, vėjo išplaikstytais auksiniais plaukais. Turėjo ji brolį Saulę ir seserį Luną. Kiekvieną rytą deivė keldavosi labai anksti, perskrisdavo dangų ir į Žemę parnešdavo aušrą. Vieną naktį, kai nešė rytinę šviesą į Žemę, pastebėjo drąsų Trojos princą. Iškart jį pamilo, jis jai atsakė tuo pačiu. Tačiau džiaugsmas ilgai nesitęsė; Trojos princas buvo mirtingas. Aušros deivė, norėdama likti su mylimuoju amžinai, rado išeitį. Ji kreipėsi į kitą dievą, paprašė suteikti princui nemirtingumą. Dievas sutiko. Pirmą kartą neįsigilinęs galėtum sakyti „viskas baigėsi laimingai“. Bet taip nenutiko. Deivė nepagalvojo ir vietoje amžinos jaunystės paprašė paprasto ilgaamžiškumo, todėl karaliaus sūnų pasmerkė likti amžinai senu. Išties kvaila klaida, kaip manai, Aurora?
Apsispręsti tarp Aušros ir Auroros padėjo intuicija. Net jei spėjimas neteisingas, sielotis nebus ko, vis tiek toks ilgas pasakojimas prilygo asmeniniam pasiekimui. Kokiam? Daugiausiai ištartų žodžių per paskutiniuosius tris mėnesius. Šnekėti klastuolis mėgo, visgi kitaip nei keletas pažįstamų, ne su visais sutiktais.
-
Tylėdama klausėsi legendos, vadinamojo Džeiso balso skambesio, lūpas pamažu papuošė šypsena, taip ir liko, kol vaikinukas pabaigė. Mitą buvo girdėjusi, skaičiusi, juk visiems kada nors pasidaro įdomu, ar jų vardas turi reikšmę, kodėl jį tokį išrinko, ar jis retas, ar dažnas pasaulyje, natūralu, kad ir pačios Auroros šie klausimai neaplenkė, kad jie kilo. Niekada neklausė motinos, kodėl jai išrinko tokį vardą, niekada neapleido ir svarstymai, ar jis toks dėl to, kad romėnų deivės toks buvo vardas, ar dėl to, kad naktį jai gimus danguje buvo matyti šiaurės pašvaistė. Pačiai jai labiau patiko antrasis variantas, nesijautė kažkaip susisiejusi su romėnų mitais. Seserys buvo pavadintos visiškai norvegiškais vardais, Siv turėjo skandinavų žemės deivės vardą, Torhildos vardas buvo siejamas su karo dievo Toro vardu, Iselin vardas gražiai skambėjo (kaip kvaila), o Soley pirmasis skiemuo reiškė saulę.
- Kvailoka, tačiau jeigu deivė šitaip mylėjo princą, turėjo būti laiminga, kad jis amžinai bus šalia nepaisydama jo amžiaus, - paviršutininškai pasvarstė sidabraplaukė. Jai apskritai atrodė kvaila mintis prašyti amžino gyvenimo, tuo labiau, kad daugybė istorijos detalių buvo neatskleista ir ji nežinojo, ar princas irgi norėjo gyventi amžinai šalia deivės, o gal tai tebuvo vienpusė meilė ir jis tetroško ramiai numirti ir nebesukti galvos dėl nieko. Šičia tegalėjo spėlioti. - Ir taip, aš Aurora, - šyptelėjo. Vis dar abejojo dėl vaikinuko vardo, atrodė... per daug netikras, tačiau nusprendė palaukti, vėliau paaiškės. Kai kuriems dalykams reikia laiko.
- Man įdomu, - lėtai pratarė. - Kokį vardą būčiau gavusi iš tavęs, jei nebūčiau pasakiusi jokių užuominų, šiaip?
-
Aušros deivės meilės pasakojimo pagalba Angelas arba norėjo sužinoti, kokia pašnekovės nuomonė amžino gyvenimo klausimu, arba tiesiog norėjo pasidalinti istorija. Juk ne kasdien sutinki skaitantį ir šiek tiek nusimanantį literatūroje žmogų. Kita vertus, ketinimai galėjo būti ir visai kitokie. Pavyzdžiui, išprovokavimas, suerzinimas. Velniškai smagu turėti kokios nors įtakos kitų emocijoms.
Pasiknaisiojęs idėjų prikimštoje galvoje, tarė:
- Niekur Neskubančioji, - koks originalumas, Angele. Cha.
Kuo ilgiau stovėjo ant laiptų ir kalbėjosi su mergaite, tuo labiau įsitikino ne visus trylikamečius esant dramatiškus užsispyrėlius, pamirštančius miške savo burtų lazdeles. Aplinkui pilna sumanesnių ir apskritai paprastesnių būtybių nei iš dangaus nukritusios įseserės. Nėra ko apsimesti; labiausiai poezijos dievintojas nemėgo dramų karalienių bei "likimo nuskriaustų" apsimetėlių, kurie nuolatos mala liežuviu nieko protingo nepasakydami. Abu tipai vienodai šleikštūs. Prisiekė sau, jei kažkokiu stebuklingu būdu taps panašaus charakterio atstovu, be dvejonių voš sau į veidą magiška keptuve. Kad noras parodyti visuomenei bukumą išgaruotų.
Nuo stovėjimo užtirpo kojos, todėl šviesiaplaukis apsigręžė paganyti akių į apatinius aukštus. Rankas sukryžiavo ant turėklų. Būtų norėjęs, būtų galėjęs žiūrėti į pirmame aukšte lūkuriuojančių moksleivių būrelį – nenorėjo. Dėmesį patraukė judantys žmonių portretai. Anksčiau nesusimąstė, kuo vertėsi paveiksluose gyvenančios damos, it į karaliaus puotą išsipustę vyrai. Dabar parūpo. Sprendžiant iš portrete įkalintų pasipūtimo, visi praeitame amžiuje priklausė bala žino kokioms kilmingųjų bendruomenėms. Gyveno gyveno turtingai, skaniai gėrė, valgė, paskui mirė. Žiaurus tas likimas, ką čia bepridursi. Visgi neskaitant išsipusčiusių, kabėjo pora paveikslų ir į didvyrius panašių asmenų. Su šarvais, apsiginklavusių aštriausiais kalavijais, įstrigusių kraujo atspalvio saulėtekio fone. Anie tikrai patyrę nuotykių, turėtų ką papasakoti.
-
Vyptelėjo. Kiek išmonės, sarkazmo. Išties, geriau sugalvoti nebūtų galėjęs. Neliko ko pridurti.
Šiam nusigręžus, Aurora perkėlė svorį ant kitos kojos, liko atsirėmusi į turėklus, vien delnu stipriai sugniaužė stulpelį, laikantį turėklo viršutiniąją dalį ore. Kad nepersiverstų. Tikimybė buvo maža, mažesnė už mažą, bet juk kas nors galėjo sumanyti pajuokauti, rizikuoti nenorėjo, ne šiuo atveju.
Švelniai smalsiu žvilgsniu stebėdama klastuolio nugarą, ėmė svarstyti, kur šis ėjo, iš kur ėjo, galvoje net ėmė kurti įsivaizduojamas, kai kur net nelabai logiškas priešistores. Įsivaizdavo, kad jis kilęs iš skandinavijos, nors angliškai šnekėjo nepriekaišyingai, akcentas buvo justi, o dar tie šviesūs plaukai. Turėjo tėvus, rūpestingus, tačiau ne itin mylinčius, šitaip nusprendė dėl atsainumo, abejingumo (apsimestinio ar tikro) aplinkai, galbūt todėl, kad kalboje girdėjosi apsiskaitymas. Tačiau čia jau galėjo atsirasti ir prieštaravimų, kodėl negalėtų mylimas vaikas būti apsišvietęs literatūrine prasme?
Ir vis dėl to, tokie svarstymai toli nenuvedė, pažadino norą sužinoti daugiau ir baimę spausti. Ką gi, šiuo atveju tereikėjo prisijaukinti laiką, apsišarvuoti kantrybe ir pasistengti, kad Džeisas taip pat neprarastų susidomėjimo jos pačios asmenybe.
- Apie ką... galvoji? - atsargiai, tyliau nei įprastai, paklausė, nukreipė žvilgsnį į šoną, idant nesijustų užklupta spoksanti, jeigu klastuolis atsisuktų.
-
Claudie lipo laiptais. Ji šiek tiek vėlavo. Greitai turėtų prasidėti ateities būrimo pamoka, o ji tik prieš pusę minutės išėjo iš bendrojo kambario. Nulipo kelis laiptelius ir laiptai pradėjo lėtai suktis. Mergaitė atsigręžė, bandė grįžti atgal, bet laiptai jai neleido. Ji labai išsigando. Juk žiobariškame pasaulyje laiptai nesisuka. Mokinei jau truputį atsibodo tos keistenybės, nes jų yra labai daug.
Išsigandusi mergaitė jau pradėjo kurti kalbą, jei pavėluotų, bet jai to neprireikė. Po minutės laiptai sustojo. Mergaitė lengviau atsipūtė. Greitai nulipo laiptais, nes pamoka tuoj prasidės. Be to jaudinosi, kad laiptai vėl nepradėtų suktis. Ji paskubėjo, todėl į ateities būrimo pamoką nubėjo su skambučiu.
-
Gran sedėjo ant laiptų.Ji matė,kaip kažkokia mergaitė nubėgo į pamoką.Dar dvi merginos,ji nutarė prieitiprie jų.Buvo gana sudetinga,nes ij buvo beveik apačioje,o jos viršuje.Užlpo ant laiptų.Ji laukė kol pajudės.Poto sekantis laiptas,vėl sukimasis.Ir taip toliau.Paskutinis laiptas.Grantacija užlipo ant paskutinio,gan ilgai laukė kol pasisuks. Pasisuko,ji nuėjo prie jų jos tyliai kalbėjo.Ji priėjo dar arčiau ir tarė:
-Sveikos,ar netrugdau?
-
Tylus savito tembro balselis priminė vėjelio dvelkimą. Pajusti neįmanoma, bet susikurti iliuziją paprasta. Štai vieną akimirką tu mokykloje, štai kitą akimirką tavęs nebėra. Ankstyvo pavasario rytą stovi basomis kojomis žalioje pievoje, iš šiaurės pučia lengvas vėjelis, kedena plaukus. Uodi margų gėlių kvapą (nebent esi alergiškas), pirštų galais lieti ilgas žoles. Apima gili ramybė. Tuomet prisiartinęs šešėlis teiraujasi, kas sukasi tavo mintyse. Neturi žalio supratimo. Neturiu žalio supratimo.
- Apie portretų kilmę, - išgalvota nesąmonė skambėtų taip pat nevykusiai kaip realus atsakymas.
Į Angelo fantazijų rėmus toje pačioje vietoje, kur prieš akimirką, stovinti Aurora netilpo. Sunku įsivaizduoti ją kirviu mosikuojančios karžygės vietoje, taip pat keista būtų regėti vilkinčią karališkais, pagal specialų užsakymą pasiūtais rūbais. Atrodė netrokštanti garbės, todėl netiko prie ketvirto aukšto gyventojų.
Kad ir kiek teorijų bandytų įpiršti ateities būrimo mokslas, ateitis mažai tepriklauso nuo mūsų norų. Kiekvieno portretą gaubia nežinomybės šydas. Kas po juo - išlieka mįsle iki pat gyvenimo galo. Be to, daug maloniau gyventi esamuoju laiku ir žinoti, kad esi apsuptas eilinių žmonių, nespėjusių tapti dvidešimt pirmojo amžiaus herojais.
- Teko apsilankyti bibliotekos uždraustajame skyriuje?
Uždraustuoju vadinamas skyrius seniai nebebuvo uždraustas. Daugybė mokinių, pradedant nuo pirmakursių, esti slapčia ištyrinėję tas septynias lentynas ilgai išilgai. Tamsiausias magijos paslaptis saugančių knygų gal ir neskaitė, užtat sukaupė pakankamai drąsos nusižengti mokyklos taisyklėms ir tuo galėjo pasigirti naujai susirastiems draugams. Tame slypėjo visas smagumas, o skyriaus pavadinimas išliko dėl bendro susitarimo.
-
Pasijuto kaip įsibrovėlė į numylėtą, uždarą pasaulį, stovėdama ten, ant pakopos, mažu kūnu ramstydama turėklus ir kabindamasi į juos kaip į paskutinį šiaudą dėl šią akimirką atrodančios kvailos aukščio baimės. Tarėsi matanti, kaip ją, įsibrovėlę, taikiai priėmė priešais stovintysis. Jautėsi nejaukiai, tačiau o kaip kitaip? Užkariautojai irgi iš pradžių būna tik įsibrovėliai, su savo stiprybėmis ir savo silpnybėmis, tik paskui tampa užkariautojais, pamažėle įsipaišančiais į bendrą vaizdą ir galų gale tokiais, be kurių pasaulis neįsivaizduojamas.
Turėjo džiaugtis (ir džiaugėsi), kad nebuvo išstumta iš vaikino pasaulio tarpdurio, tarpuvarčio, kad nebuvo prieš nosį užtrenkti vartai, tačiau giliai kirbėjo abejonė, gal tai tik paprastas, vidinę protingo žmogaus jėgą atspindintis mandagumas. Nepratarė nė žodžio, nebyliai linktelėjo, nė neišspaudė iš savęs apsimestinio tolesnio susidomėjimo vyresniojo mintimis, kurį net ir savo galvoje atsisakė vadinti pasakytuoju vardu. Jis tiesiog jam netiko.
- Ne, - nematė reikalo meluoti, per trejus metus nieko iš uždraustojo skyriaus neprireikė, ir susidomėjimo jokio nekėlė uždrausti raštai. - Pats, manyčiau, esi buvęs?
Štai kažkodėl į galvą atėjo mintis, kad vadinamasis Džeisas panorės pravesti ekskursiją po užgintų knygų lentynų labirintą, net šyptelėjo iš tokių savo pamąstymų. Nebuvo panašus į kalbųjį, tuo labiau į žmogų, gebantį užsiimti edukacine veikla. Spėjo, kad legendos atpasakojimas buvo bene ilgiausia jo kalba be pertrūkių. O gal jis kalba neužsičiaupdamas šalia žmonių, kurie jam savi. Atsirado naujas tikslas. Tapti sava.
-
Claudie ir vėl vėluoja. Juk nori susitikti su drauge! Bet laiptai jai pastojo kelią. Ji jau buvo išsiaiškinusi šią paslaptį, bet ją vis klaidino.
-Nagi, greičiau bėk! Juk iki kiemo dar toli.
Viskas buvo gerai, kol nepradėjo lipti laiptais.
-Ach, ir vėl tie laiptai... Nežinau kur mane nukels.
Bet mergaitei ir toliau nesisekė. Laiptai vis sustodavo ne toje vietoje. Ir taip gal 10 minučių. Pagaliau sustojo ten, kur varniukei iš tikro reikėjo. Bet... Nubėgusi iki kiemo, ji savo draugės nerado. Draugė neišlaukė, kol Claudie kovojo su laiptais. Todėl mažoji burtininkė dar labiau įniršo. Ji greitai bėgo į bendrąjį kambarį, tik šykart, laiptai ją nukėlė ten, kur jai reikėjo, taip sukeldami dar didesnį įniršį.
-
- Užmetęs akį, - lyg tarp kitko patikslino.
Ir iš tiesų nė vieno apsilankymo skaitykloje metu auksinės grandinėlės, skiriančios pagrindinę bibliotekos dalį nuo slaptosios, peržengti nepavyko. Tikriau, vaikinas nebandė. Atgrasė didelė tikimybė, jog toje vietoje gali sutikti mažesnių grifiukų, raudoniu išmuštais skruostais. Juokaujama, kad jų širdys iškaltos iš kiečiausio akmens ir nevirpa. Tyra nesąmonė. Bet narsuoliai Godriko Grifo pasekėjai erzina daugumą klastuolių. Šiems dviem koledžams lemta nesutarti, galų gale net jų koledžo įkūrėjų draugais nebūtum galėjęs pavadinti. Istorinio fakto nepakeisi.
Nors atsukęs nugarą visus objektus aiškiai įsivaizdavo, Engel vis tiek sugrįžo į pradinę stovėjimo poziciją. Taip vėl galėjo stebėti mergaitę. Šioji buvo įsikibusi šviesaus turėklo, jis matė, kaip linktelėjo, kaip nežymiai krustelėjo veido raumenys. Iškalbingumas išgaravo. Akivaizdu, pokalbis ėjo į pabaigą.
- Jei kartais slankiotum netoliese to skyriaus... - sakinio neužbaigė beveik įsitikinęs, kad liks suprastas. Kalbant užuominomis svarbiausia vadovautis vienu paprastu principu. Kalbėk tol, kol pats supranti, ką kalbi.
Banalių atsisveikinimo frazių nemėgstantis Angelas norėjo panaudoti kokį nors reikšmingą rankos gestą, deja, nesugalvojo jokio, neatrodančio kvailai. Paskutinį kartą nužvelgęs romėnų mitologijos deivės bendravardę, kilstelėjo lūpų kampučius. (Abejotina, ar tiek pastangų užteko normaliai šypsenai sukurti, veikiau vypsniui.) Neskubėdamas nulipo keliais likusiais šešto aukšto laipteliais, po to kojos pačios ėmė nešti vis žemyn, žemyn.
-
Šiam nuėjus, nusekė akimis tayrtum kokį nepaprastą stebuklą ar nuskrendantį pukštį, ar laivą, galų gale išnykstantį horizonte. Tyla užpildė erdves. Nesigirdėjo nei žingsnių, vien tik aidėjo kažkokios jai vienai girdimos muzikos garsai, kaip iš olos, sekdama tais balsais galėjo pasiekti kitus pasaulius savo vaizduotėje, jau ir užmiršusi, kur ėjo, vis tiek ten atsidurti.
Pastatė pėdą ant pirštų, pasukiojo kulkšnį į šalis, perkėlė ant jos svorį ir stryktelėjusi nušoko laipteliu žemiau. Pro neįžvelgiamą stogalngį kažkur aukštose lubose plykstelėjo vinišas saulės spindulys, jo atšvaitai sužaidė ant sidabrinių mergaitės plaukų, tarytum prasibrovė pro kaukolę į smegenis, šiose ji svarstė, ką reiškė neužbaigtas sakinys, nesuprato. Variantų galėjo būti daugybė. Galėjo išreikšti kvietimą ten susitikti, galėjo išreikšti pasiūlymą pačiai vienai paklaidžioti, galėjo nereikšti nieko, vien būti kaip nebylus atsisveikinimas, išlaikantis paslaptį jo paties.
Nesakytų, kad neprisimins. Neveltui sakoma, kad slaptingumas žavi ir traukia, visais įmanomais būdais, tad ir Aurorą žavėjo bei traukė, virvėmis ar tai sidabriniais siūlais rišo ir pynėsi so jo likimo gija, nors tai irgi galima tik numanyti.
Užmiršusi, kur ėjo, ėmė leistis į požemius, į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Buvo naivi, tad naiviai tikėjosi, kad paslaptingasis Džeisas taip pat patraukė ten. Abejotina.
Sekė balsais į olas.
Užmiršo veidus kurių ilgėjosi
Prisiminė širdis, kuriomis rizikavo (išties, jei gerai pagalvotume, ši buvo vienintelė)
Tada, kai liežuvis pynėsi. Tada, kai negalėjo slėptis, sekė žodžiais į olas.
-
Nicolė skubėjo į nuodų ir vaistų pamoką rūsyje. ,,Kad tik nepavėluočiau, kad tik nepavėluočiau... Mokytojas mane užmuš!!!" Ji visa drebėjo iš baimės ir nuovargio. Bėgo kiek įkabindama, kol pasiekė laiptus. Iš pažiūros tai buvo paprasti laiptai, nors gal kiek labiau apšiurę negu visi kiti. Atrodė stabiliai, todėl Nicolė negalvodama pasileido jais žemyn. Deja, tai buvo esminė mergaitės klaida... Laiptai ėmė suktis, kraipytis ir Nicolė nebesuprato, kas vyksta. Ji žinojo, kad Hogvartse laiptai juda, pati su kitais varnanagiukais buvo su tokiais susidūrusi, tačiau šie laipai buvo kažkokie... keisti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Kai laiptai pagaliau liovėsi judėję, Nicolė pamatė priešais save aptrupėjusią arką, o už jos – tamsų, deglais neapšviestą koridorių. ,,Atrodo, į pamoką vėluosiu..." pagalvojo sau Nicolė ir lėtai įžengė į tamsią nežinią...
-
Išaušus pavasariui, oras lauke atšilo, tad pilies koridoriai pasidarė dar tuštesni nei įprastai. Visi išvirto laukan, bėgdami nuo iki kaulų smegenų besiskverbiančios pilies niūrumos bei norėdami pasidžiaugti ankstyvos saulės spinduliais, nors jie tikrai dar nebuvo patys šilčiausi. Na, bet žiūrintiems pro langą buvo sukurta nuostabiai viliojanti iliuzija, dėl kurios po savaitės tikriausiai trečdalis mokinių vaikščios peršalę ir kvarkdami it varlės.
Šiaip ar taip, toks žinojimas neatbaidė Rosemarie nuo šeštadieninio pasisėdėjimo prie ežero, tad mergaitė, tuo pat metu mėgindama per galvą užsimaukšlinti megztuką, visu greičiu skuodė žemyn laiptais. Kartais ji net pasigailėdavo, jog varno nagas nėra įsikūręs kiek žemiau – juk tikra kančia vakare užsitįsti į bokštą, kai žemė taip ir ruošiasi išslysti iš po kojų. Bet, tai buvo vienintelis minusas, todėl, nustūmusi šalin negatyvias mintis ir sugebėjusi neįsipainioti, Rose pagaliau įgrūdo savo rankas į megztuko rankoves ir iškišo galvą pro apykaklę.
-
Margo, prisikrovusi knygų, pergamento ritinių, skiaučių su kreivokais būtybių eskizais ir aprašinėtų atplaišų, saują plunksnakočių ir dar kažko labai jai reikalingo iki pat nosies lėtai, kad tik kas nenuskrietų žemyn, judėjo priešinga nelaimės kryptimi - į viršų, kur ketino viską sumesti ant lovos, išrūšiuoti, sudėti į lentyną ir bene šokti pro langą į gaivų pavasarį.
Kiti metų laikai turbūt jaučiasi nuskriausti, juk tik atėjus pavasariui visi pakvaišta ir kalba vien tik apie jį. Nors, iš kitos pusės, juk visi alpsta ir dėl Kalėdų su pirmuoju sniegu, ir dėl šalnos pakąstų klevų lapų, ir dėl vidurvasario kaitros per atostogas. Gal tik šią akimirką visi apimti svaigulio dėl pirmųjų žiedų, kvapų ir spalvų po sterilaus ir juodai balto regimos visatos miego, o po savaitės ar mėnesio sezoniškai taukš arba be perstojo mąstys apie ką nors kitą, kaip grėblys, baseinas ar sniego senis.
Liko vos keletas laiptelių, arba taip vylėsi penktakursė varnanagė, nes ne taip jau lengva susigaudyti, kai sugebi matyti tik lubas: nei laiptų paskaičiuosi, nei durų ar kokio kito ženklo priešaky pamatysi. Belieka tik tikėtis, kad ramiai sau užlipsi nepabarsčiusi savo mantoooo... Tas išdykėlis likimas vėl kyštelėjo savo mielą kojelę ir visas pusvalandį kauptas ir rinktas merginos turtas pažiro ant laiptų, norėtųsi sakyti jai po kojomis, bet, kad jos ne kažin kaip besiekė žemę: parblokšta Margo neišsilaikė ir ne pačiai elegantiškiausiai atsisėdo tiesiog vietoje, apsupta jūros, kuri neišsiliejusi turėjo būti gražiai užgabenta į mergaičių bendrabutį.
-Ak, kitą kartą reikės pasikabinti užrašą "Atsargiai! Nieko nematau." - iškvėpė dairydamasi aplinkui ir bandydama nuspręsti nuo ko čia pradėjus iš naujo statyti kaugę.
-
Gaila, labai gaila, bet vos spėjusi iškišti galvą, Rosemarie tiesiai priešais save išvydo it kokį iškilusį knygų, pergamentų, skiaučių bei kitokių skaitomų ir neskaitomų, bet tinkamų prirašyti smulkmenų kalną. Tik tiek, jog, rodėsi, tas kalnas ne, kaip įprasta, tvirtai ant žemės stūksojo, o bandė balansuoti ant vos jį nulaikančios žmogystos. Deja, šeštakursei užteko laiko tik išplėsti akis ir trūksmingai įkvėpti, kai ji, nespėjusi nė pristabdyti, įsirėžė tiesiai į tąjį kalną bei išvirtusi iš kojų dar nusirito žemyn. Nelemti laiptai. Taip ir užsimušt galima.
Varniukės laimei, nebuvo kur labai toli ridentis, o ir už turėklo spėjo nusitverti, tad atsipirko su keliais sumušimais, kurie ilgai neužsilaikys. Ar bent jau ji to tikėjosi trindama užgautus šonkaulius.
Rose apsidairė ieškodama, už ko čia bus užkliuvusi. Visgi, laiptai vedė į varno nago bokštą, tad didelė tikimybė, kad netyčia kaktomušomis susidūrė su kokia nors koledžo pažįstama. Ir kaip gi kitaip – išmėtytų daiktų krūvos vidury pamatė išsipleikusią Margo. Keista, kad ir šioji nenusirito - visgi čia laiptai, o žemė turi tokį labai keistą ir kartais nepalankų įprotį traukti viską prie savęs. Na, o gal jos reakcija, kas labai tikėtina, tiesiog geresnė nei Rosemarie.
- Galbūt kitą kartą tiesiog turėtum pasiimti krepšį visoms toms knygos, - kiek pasirąžiusi pasakė Rose ir geriau pagalvojusi pridūrė: - Labai didelį krepšį. O geriau du... nors ne, tris. O kadangi tam rankų neužtektų, tai dar ir ką nors įsikinkyt pagalbon praverstų.
Suprasdama, kad ima klajot po pievas, varnė nutilo ir šyptelėjusi nušlepsėjo iki toliausiai pabirusių daiktų. Pasilenkusi pakėlė porą knygų bei pavartė rankose. Vienos antraštė skelbė: „101 eliksyras, paversiantis priešų gyvenimą kankyne“.
- Na ir skaitalai pas tave, - užvertusi galvą nusijuokė bei pakėlusi dar kelis besimėtančius popiergalius palipo laipteliais aukštyn.
-
Iš tiesų tai Margo tikrų tikriausiai turėjo nugarmėti žemyn ir nusisukti savo mylimą galvelę, bet gal instinktyviai kažko nusitvėrė arba žemė ją labai myli, kad prisilipdė taip, kad nepaleido ridentis, bet tą akimirką ir keletą sekančių merginai nė nerūpėjo kodėl ji vis dar čia. Svarbiausia, kad sveika gyva ir nenusiminusavusi geros dešimties užliptų pakopų.
-Fe. Kai pasakai "krepšį" įsivaizduoju tokį žiobarišką "maximinį". Tokio tai jau tikrai nesineščiau net, jei grėstų kritinėti kas pusę metro. Be to knygos mėgsta rankas, o mano rankos, tuo tarpu, tą patį jaučia joms. - šyptelėjo nesikeldama, bet siekdama arčiausiai gulėjusio "Medžių elfai, jų papročiai bei pareigos" egzemplioriaus.
Kai šis atsidūrė rankoje penktakursė rūpestingai surinko ir surikiavo šalia padrikusius pergamento lapus ir greitais rankų, akių ir smegenų vingių judesiais surikiavo juos maždaug taip, kaip jie rymojo prieš pasisklandymą ir įtaisiusi tarp pirštų ir anksčiau minėtos knygos viršelio nesunkiai atsistojo beveik gražiame skritulyje iš kurio susirinko daiktus.
-O vdruk pravers. - nusijuokė keldama dar keletą knygų, tokių kaip "Gėlių fėjos" arba "Pasaulio undinės", iš pabirusios rietuvės. -Niekada negali žinoti.
-
Rosemarie sutrikusi pakreipė galvą.
– Ar turi omeny madame Maxime, tą prancūzų burtų mokyklos – Biobetonso – direktorę? Na, greičiausiai buvusią direktorę – kažin ar ji vis dar ten dirba, – greitai veblendama pridūrė, – bet ne esmė. – Jei jau numanai, kokie ten jos krepšiai (kad ir iš kur tai galėjai sužinoti), tai kuo jie tuomet tokie blogi? Ir kaip su tuo susi... – norėjo dar paklausti, tačiau visiškai susipainiojusi suraukė antakius bei nutilo. Mergaitei niekaip neatėjo į galvą kuo čia dėta galėtų būti ta prancūzų gigantė ir iš vis, kodėl į tai įpinti dar ir žiobarai. Toks jausmas, kad jos galvoje trūko kažkokios labai svarbios dėlionės detalės, dėl kurios vaizdas neįgauna tikrojo pavidalo.
Varniukė, vis dar mąstydama, pasilenkė ir nuo žemės pakėlė paskutinę knygą ir pluoštą popierių. Pusę pakišusi po pažasčia, kitą pusę suspaudusi rankose, Rose palipo paskutiniąsias pakopas iki Margo ir sustojo šalia. Knygos ir popiergaliai vis ruošėsi išsprūsti iš glėbio, tačiau ji tik dar stipriau jas suspaudė. Būtų ne kas, jei reiktų vėl ropinėti pažeme, iš naujo jas renkant. Be to, tikriausiai bibliotekininkei ne itin patiktų toks vaizdas.
Pagalvojusi apie pilies bibliotekininkę, Rosemarie nusipurtė. Garbė dievams, kad šioji retai kada išsliūkina iš savo šventovės, dar žinomos kaip biblioteka. Jei ji pamatytų šitą maskaradą, varniukės greičiausiai turėtų vergauti jai iki dienų galo.
- Gal padėti viską susinešti?- matydama, kaip sunku būtų vėl viską susiglėbti į vieną glėbi, pasiteiravo šeštakursė varnė.
-
Kai pagalvoji, pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių. Keturiolika milijardų veidų. Ir nesuskaičiuojami bilijonai, trilijonai ir taip toliau požiūrių. Nejaugi neįmanoma šioje galvą apsukančioje gausybėje atrasti žmogaus, su kuriuo jausies gerai? Kuris tavęs neapgaudinės, neišpešinės naudos, nenorės įskaudinti? Juk Žemės plotas - virš penkių šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų. Nejaugi per visą gyvenimą negali atrasti vietos, kur jausiesi saugi ir laiminga? Tavo griūvantis pasaulis palyginus su Žeme yra toks mažytis ir nereikšmingas... Juk ką vienas žmogus reiškia pasauliui?? Tai - tik lašas jūroje. Tavo problemos, neleidžiančios gyventi kitam atrodyti tokios mažos...
Su visu savo liūdesiu ir didelėmis-mažomis problemomis Carol pasitraukė į atokiausią kokią tik galėjo rasti pilies kertę. Šaltas koridorius tarsi alsavo vienišumu ir tyla. Daug šios sienos matė vienišų sielų, kurios kentėjo nuo savo svarbių-nereikšmingų problemų. Kartais Carol (ypač padauginusi) susimąstydavo, ką galėtų papasakoti negyvi daiktai. Gal net galėtų patarti, dar geriau nei žmonės. Aišku, ko tik neprisigalvoji persirijęs tablečių ir užgėręs stipresniu žiobarišku gėrimėliu. Tamsūs aukštakulniai kaukšėjo į šaltas, marmurines grindis. Mergina ėjo nežiūrėdama koridorių skaičiaus ar šalčio, rodančio, jog nuo gyvenamosios pilies dalies nuklydo jau tolokai. Net nesirūpino, kaip reikės grįžti. O jei ir negrįš apskritai, kas čia tokio? Ji tebuvo viena, palyginti su tūkstančiu mokinių ir galėjo įsiminti nebent savo niūrumu ir depresija, peraugančia į nuolatinę gyvenimo būseną. Carol tebegyveno baimėje, jis tebesirodydavo košmaruose ir šiaip vaidenosi, tad galima sakyti, jog penkiolikmetės gyvenimėlis tekėjo įprasta vaga. Kad ir kaip keistai tai atrodytų. Na, o šiuo metu ji tiesiog bandė pabėgti nuo visų (taip kartojo sau mintyse). Tačiau iš tikrųjų girfė bėgo nuo savęs. Nuo savo tamsiosios dalies, kuri šiuo metu valdė. Pradedant juoda suknele ir baigiant nuožmiu šaltumu akyse. Vienintelė ne tamsi dalis buvo tvarsčiai, dengiantys ranką ir dalį raktikaulio. Jei būtų buvusi merginos valia, ir tie būtų juodi. Deja, ligoninės slaugytoja nelabai atsižvelgė į penkiolikmetės depresikės norus ir po nesėkmingos žiobarotyros pamokos Caroline tarsi mumiją įvyniojo į baltutėlius bintus. Atvirai, mergina nesuprato kam jie reikalingi. Užgis, neužgis... koks skirtumas?
Pagaliau Carol rado pakankamai ramią vietelę toli nuo mokytojų akių - kažkokius senus keistus laiptus. Prisėdo ant apatinės pakopos. Akmuo šaldė nugarą, nes juodoji suknelė tikrai nebuvo pritaikyta ekskursuoti po nešildomą pilies dalį, bet Carol tai buvo nė motais. Ji išsitraukė iš kišenės savo stebuklingą buteliuką. Iškračiusi kelias tabletes po vieną jas nurijo. Tikrai nesitikėjo šioje atkampioje vietoje sutikti dar ką nors.
-
-Už tai turėtumėte gauti areštą, panele Wilding,-kimus, tarsi pašalusio ligonio balsas nuaidėjo koridoriuje, kuris vedė į laiptų papėdę; kartu tai sekė kaukšintys, pernelyg garsūs šiai nuotaikai žingsniai, kurie vis labiau ir labiau artinosi prie pagautos nusikaltimo vietoje merginos. -Geriausiu atveju, žinoma, - pridūrė to balso savininkas; tamsiai violetinė akis negailestingai sužibo iš po nesutvarkytos ševeliūros. Tiesą sakant, visa vyriškio povyza buvo it viena didžiulė, nesutvarkyta katastrofa-- plaukų sruogos neklusniai tiesėsi į visas puses, kelių dienų barzdelė buvo peraugusi į kelių savaičių, drabužiai neišlyginti ir -- o dievai-- matyt devėti kelias dienas iš eilės. Na, pamokos buvo pasibaigusios, su mokiniais nebeteko tiek kontaktuoti. Tačiau toks apsileidimas buvo kiek nemalonus. Bet šaltas ir atšiaurus balso tonas nei kiek neatšipo, prastai paslėptos paniekos pilnas žvilgsnis dar puikiai degino skyles žmonių sielose; bent jau Izaac tikėjosi, kad taip yra. Senai bepažvelgė į veidrodį; privengė jų.
-O aš maniau, kad grifai yra geručiai vaikučiai. Matyt klydau, - mąsliai ištarė, vis labiau artėdamas prie merginos, kol galop stovėjo tiesiai prieš ją, stebėdamas mokinę iš aukšto. Akimi vangiai, lėtai nužvelgė josios aprangą ir bintus, kurie dengė tam tikrą odos dalį, kuri buvo sužeista. Galbūt pašaliniam asmeniui toks dėbsojimas būtų pasirodęs gašlus, netinkamas, šlykštus, tačiau profesoriaus galvoje sukosi visiškai kitokios mintys, mintys, kurios toli šaukė iki tokių kūniškų, pajuokos vertų dalykų. Pasaulis nesisuko vien tik aplink erotiką ir meilę, pasaulis buvo daug daugiau negu tai.
Vyro nužiūrinėjimas pakilo nuo merginos aprangos iki josios akių, kuriose pynėsi emocijos, kurias jau pernelyg dažnai matė mokinių akyse-- pyktis, neapykanta, begalinis atšiaurumas. Po velnių, juk jie ne senberniai, kaip kai kas, po velnių, dėl ko jie jau yra tokie nelaimingi ir depresyvūs? Kodėl mažučiai, jaunučiai vaikučiai staiga patapdavo nevilties sklidinais antžmogiais? Tikra enigma. Nors, žinoma, atsakymas kirbėjo jo viduje, kažkur paslėptas, nukištas gilyn į pačias nežinomybės kerteles. Su atsidusimu, tarsi pasiduodamas, nusivilko savo švarką, kuris buvo permirkęs jo kūno šiluma ir užmetė jį it kokią išmaldą ant mokinės pečių; lengvai ir paprastai, tarsi tai būtų toks dalykas, kuris buvo natūralus.
-Dar peršalsite, -ištarė, atkreipdamas dėmėsį į vos vos besiformuojančią žąsies odą ant josios kūno. Juk buvo profesorius, taigi turėjo imti ir domėtis savo mokiniais. Tokia gi jo pareiga, ar ne?
-Būtų ne itin malonu susirgti prieš pat atostogas, ar ne?
-
Pilyje vyravo tyla. Spengianti. Įkalinanti. Ir kartu raminanti. Buvo taip tylu, kad gan ramiai ištarti žodžiai nuskambėjo pernelyg garsiai. Vyriškas balsas. Girdėtas. Labai labai girdėtas. Carol, tau vaidenasi. Prisinarkašinai, tai bent būk savo vietoje kalbėjo protingoji merginos smegenų kertelė, kurios, teisybę pasakius, nelabai kas klausėsi. Pagaliau apsvaigusios Caroline smegenys susiejo girdimą prikimusį tembrą su pamokose girdėtu balsu. Kerėjimo pamokose.
- Ir jums gerą dieną, profesoriau Reinher,- visgi mandagumas - vertybė, kurios nepamiršdavo net jis. Kažkaip dažnokai Carol lygindavo save su juo. Nieko nuostabaus, jeigu jau jis valdė merginos mintis ir sapnus, kodėl negalėjo valdyti gyvenimo? Dar ir kaip galėjo. Ir valdė. Ir tebevaldo.
Mokytojui griežtu pedagogo žvilgsniu tyrinėjant Caroline išvaizdą, šioji savo ruožtu nužvelgė profesorių. Tik susitikus neformalioje erdvėje mergina susimąstė apie vyro asmeninį gyvenimą. Ironiška, bet kaip ir daugelis kitų, mokytojus ji įsivaizdavo tik klasėje ir tik apsikrovusius kalnais vadovėlių, rašinių ir taip toliau. Koks šis vyras būna vienas? Ar turi antrą pusę? Nuo tablečių apdujusios Carol smegenys klausimus galvojo lengviau nei lengvai. Ir tik suvokimas, kad kalba ne su kokiu draugu neleido merginai jų užduotį. Nors... juk jai giliai dzin, kas ką pagalvos, ar ne?
- Visokių yra, visokių reikia. O aš maniau, kad mokytojai dėvi tik nepriekaištingai išlygintus apsiaustus,- nors pastaba buvo gana kandi, bet lygus, monotoniškas, tarsi roboto balsas ją pavertė tiesiog teiginiu. Paprasčiausia neginčytina teze, tokia pat, kaip lūžio dėsnis.
Labai ramiai tarsi prieš nosį nestovėtų profesorius, galintis ir išmesti iš mokyklos, ir paskirti arešto, Caroline įsimetė į burną vieną likusią tabletę. Palaimingam svaiguliui užplūdus smegenis mergina tiesiog įsispoksojo į sieną mokytojui už nugaros. Grožėjosi jos vingiais, pirštų antspaudais. Kur ne kur puikavosi išraižyti seni inicialai širdutėse. Nieko ypatinga, paprasčiausia siena paprasčiausioje laiptinėje, bet Carol ji buvo be proto įspūdinga. Kaip visada, kai kiek padaugindavo.
Iš svajonių ją išblaškė kažkoks keistas pojūtis ant pečių. Krūptelėjusi penkiolikmetė nusipurtė ir pašoko ant kojų, pasiruošusi gintis. Nekreipė dėmesio į degančią iš skausmo ranką, kuri protestavo prieš staigų judesį, prieštaraujantį žaizdų gijimui. Rudos akys degė neapykanta, netvarkingos juodos garbanos vijosi ant nugaros. Po sekundės Caroline susivokė, jog tai tebuvo paprasčiausias švarkas, matyt, turėjęs reikšti rūpestingumo gestą.
- Ačiū, bet nereikia,- tokiu pat bejausmiu tonu ištarė mergina. Tiksliau, tembre buvo galima įžvelgti lašelį šilumos, bet nedaug kas tą galėjo pastebėti.- Patikėkit, nesergu,- penkiolikmetę net sutrikdė toks rūpinimasis - tėvų nematė jau seniai, o jam atrodė, jog jei neišbuvai ilgiau nei parą nuoga ant sniego, reiškia nesušalai. Dvidešimt trys valandos nesiskaito.- Jau greičiau jūs pats sušalsit, nei aš,- Caroline nebuvo įsitikinusi savo žodžių teisingumu, juk nepažinojo profesoriaus, bet ar jai tai rūpėjo? Aišku ne.
-
Pusę lūpų šyptelėjo- ir nuo kada gi mokinukai tapo tokie šmaikštūs ir kandūs? Nuo kada gi jie tapo tokie suaugę ir išmintingi? Nors, tiesą sakant, buvo lygiai toks pat ir savo jaunystės dienomis, gal net ir kiek blogesnis. Terorizuodavo apsisnarglėjusius pirmakursius, erzindavo jam nepatinkančius mokinius ir mokines; ne, geras berniukas jokiais būdais nebuvo. Žinoma, į areštą niekad nepakliūdavo, mat aplink sukosi pakankamai bukokų kursiokų, kurie it avelės aukojimui lįsdavo į vilko nasrus vietoje Izaac. Gana paprasta, kai pagalvoji. Tačiau niekad nenaudojo nei jokių tabletyčių, nei jokių kitų stimuliantų, ne--- nebuvo toks idiotas.
-Profesoriai yra paprasti žmones, o ne kažkokie robotai, kurie yra sukurti tik tam, kad mokytų, - lengvai, it koks voras liuokdamas nuo vieno tinklo kampo ant kito, vyriškis ėmė ir prisėdo šalia mokinės, ant šaltų ir gruoblėtų laiptų. Išlaikė distanciją tarp savęs ir jos-- keliasdešimt centimetrų. Taip buvo pakankamai toli, bet kartu ir gana arti; nežinia kodėl, bet jautėsi nepaprastai atruistiškai, troško padėti ir pagelbėti. Matyt kažkur susitrenkė galvą arba prisikvėpavo garų iš kokios tai eliksyrų gaminimo klasės. Ką gali žinoti. Norėjo pradėti kalbėti, tačiau mergina pašoko ir vyrui teko sugriebtį ją už rankos ir timptelėti į save.
-Todėl ne visada įmanoma būti tobulu. Bet, jūs tai turėtumėte žinoti, - primerkė akis ir sušnypštė, staiga kažkur jo viduje sukirbėjo pyktis ir neapykanta tam, ką mato prieš savo akis.
-Kodėl žalojate save?- aukštesniu, garsesniu balsu nei visada prabilo, prisitraukdamas kitą dar arčiau; atrodė, kad Izaac, jeigu galėtų, smogtų merginai į jos pilvą; vieno smūgio turėtų užtekti, kad ji išgargaliuotų tas tabletes iš jos kūno. -Aš jums esu ne tėvas, ne dėdė, ne koledžo vadovas, tačiau aš negaliu pakęsti žmogaus, kuris sistemingai naikina save, - vis dar laikydamas kitą už rankos atsistojo ir kita ranka išlygino švarką ant jos pečių.
-Rodos, esate protinga mergaitė,- niūriai sumurmėjo. -O galbūt man taip tik pasirodė?
-
Kažkas kažkada sakė, jog žmogaus neįmanoma nepataisomai sugadinti. Netiesa. Dar ir kaip įmanoma. Net ir labai norėti nereikia. Tokie jau žmonės padarai - įtakai, pavyzdžiui ir panašiai pasiduoda daug labiau negu kiti. O jeigu dar esi iš prigimties patiklesnis, paklusnesnis, nuolankesnis - sveiks žuvęs. Likimas jau nulemtas. Nors iš tikrųjų - ar toks daiktas kaip likimas apskritai egzistuoja? Carol tuo abejojo. Ir tuo, kad niekas nevyksta be priežasties abejojo. Ar tai, jog va ta dulkelė tik ką nusileido ant žemės, turės kažkam įtakos? Gal kiek logiškiau skambėtų pokalbis su profesoriumi. Jei Caroline gyvenimas būtų koks filmas, šis pokalbis turėtų atverti nelaimingai kvailai paauglei akis, sugrąžinti ją į normalų gyvenimą ir toliau, kaip sakoma, gyventi ilgai ir laimingai. Deja, šis mielas gyvenimėlis scenarijaus neturi, o išsikapstyti iš duobės gali tik pati.
Atvirai pasakius, mergina net nepajuto kada profesorius nutarė savo garbingą draugiją pasiūlyti tokiai gyvenimo džiaugsmą praradusiai paaugliukei. Tik staiga pakėlusi galvą nuo kelių, į kuriuos įsikniaubusi mąstė apie jau ne kartą sau užduotus egzistensinius klausimus pastebėjo, jog ponas Reinher jau įsitaisęs šalia. Kiek nustebusi Caroline kilstelėjo antakius, bet per daug neparodė.
- Mhmm,- kažką sumurmėjo į profesoriaus pamąstymus apie gyvenimą. Kiekvienas jį kitaip suvokiame, skirtingai apmąstome. Vienam gyvenimas yra potyriai, kitam - būsena nuo gimimo iki mirties. Trečiam dar kitaip. Ką manė pati Caroline, tiesą pasakius, neįsivaizdavo. Gyvenimas jai tebuvo egzistavimas. Buvimas.
Ramų ir gana pasyvų pasibuvimą nutraukė staigus profesoriaus pykčio/globėjiškumo/ar dar kokio velnio proveržis.
- Nesu protinga. Tikrai ne. Jei būčiau buvusi protinga, ar bent kiek protingesnė, nesėdėčiau čia apsirijusi tablečių, sužalota tigro (tik pamanykit) ir sujaukta psichika,- tai buvo pirmas kartas, kai mergina taip atvirai pripažino kas su ja ne taip.
Šešiolikmetė staigiai įkvėpė ir susiraukė mokytojui užkliudžius sužalotas vietas. Nesigynė, nešokinėjo, tiesiog sustingo kaip iš ledo išskaptuota figūra. Taip jau įprato elgtis. Judėsi, muistysies, priešinsies - bus tik blogiau. Daug blogiau. Akyse aptemo, vietoje gerai pažįstamo kerėjimo mokytojo sumakaluotos Caroline smegenys vėl regėjo Ašo pavidalą. Kiek įsitempusi mergina laukė skausmo, žinojo, kad sulauks. Tik norėjo, kad viskas greičiau baigtųsi. Jautėsi atbukusi, juslėse neliko vietos net baimei. Tiesiog laukė kol viskas baigsis. Kol. Viskas. Baigsis. Kol baigsis ji pati.
-
Pastarosiomis dienomis Kaidenas retai kada išeidavo į koridorius. Jį buvo apėmęs žieminis liūdesys, galbūt ilgesys. Galbūt menkai jį pažįstantiems pasirodytų keistoka, kad toks paviršutiniškas ir arogantiškas asmuo apskritai sugeba jausti kažką daugiau, nei bjaurų pasitenkinimą, sukeltą chaoso ir aplinkinių sutrikimo. Tačiau pats Kaidenas buvo itin puikiai susipažinęs su savo žiemos liūdesio periodais bei kaip tik įstengdamas geriau stengėsi juos nuslėpti. Tai ir buvo pagrindinė Kaideno pranykimo nuo Hogvartso paviršiaus priežastis.
Tačiau šiandien varnanagis išlindo į dienos šviesą. Išsliūkinęs iš bokšto paryčiais, mat vengė sutikti gyvas ir negyvas dvasias, kurios galėtų išvysti jo pajuodusius paakius ir paskui visiems apie tai papasakoti, Kaidenas patraukė į laiptų, kuriais retai kas lipdavo, pusę. Nepasakytų, kad turėjo kokių nors sentimentų tiems laiptams, ne, paprasčiausiai netoli jų sienoje buvo iškirstas langas į rytus su itin patogia palange, ant kurios labai malonu sėdėti.
Kaidenas buvo atėjęs prieš dešimt minučių, kai nugirdo žingsnius žmogaus, lipančio laiptais link jo. Išleidęs tylų nepasitenkinimo garselį, jis pasiruošė nepageidaujamam kontaktui su kitu asmeniu. Ir vis dėl to, tikėjosi šio kaip nors galėsiąs išvengti.
-
Elijah norėjo truputį atsipūsti ir pailsėti, nes visi egzaminai jį iš dalies išvargino.. Motinos sutikimas, tėvo laiškas apie laukiamus pavojus vasarą, taip pat sesuo išdykusi iš balažin ko jam tiesiog atsibodo, nors apie Europą jis galėjo užsiminti tik geru žodžiu, tačiau apie motiną viskas atvirkščiai..
Dabar Chris' as žingsniavo koridoriumi, kol už jo akių neužkliūvo laiptai, tad jis nieko nelaukęs pakilo jais į viršų ir.. išgirdo žmogaus širdį.. Atrodo bėgo nuo tylos, nuo žmonių, tačiau jam taip nelemta, jam vis reikia kažką sutikti.. Jaunąjį vampyrą tas labai erzino jis norėjo ramybės, tylos ir šiek tiek pusiausvyros savo gyvenime.. Užlipęs į viršų pamatė žmogaus siluetą ir jo nepasitenkinimo atodūsį, kad Elijah sukėlė dar didesnį liūdesį.. Tačiau jam tas mažiausiai rūpėjo..
Užsiropštęs į viršų ji išsiropštė pro langą ant palangės ir mestelėjo žvilgsnį į šalią sėdintį vaikiną..
- Sveikas.. - Nelabai noromis pasisveikino, tačiau jis buvo gan mandagus berniūkštis..
-
Galbūt Kaidenas tikėjosi per daug. O galbūt tą dieną, tą valandą dievai jam tiesiog nebuvo maloningi. Tikriausiai reikėjo džiaugtis, kad pažįsta ne visą mokyklą, kad būtent dabar jo susitikimas su žmonija po ilgos pertraukos įvyko dalyvaujant ne daug apie Kaideną girdėjusiam ir mirštančiam iš noro pasidalinti gandais apie varnanagį asmeniui, o grifui, kurio veido Kaidenas niekada gyvenime neregėjo ir kažkodėl abejojo, kad dar kada nors regės. Taigi, tikriausiai reikėjo džiaugtis, kad situacija susiklostė būtent taip.
Nors ir mėgo galvoti, kad yra labai nuovokus, šiuo atveju Kaidenas visiškai nenutuokė, ko kitam mokiniui galėjo taip prireikti, kad įsiveržė į varno asmeninę erdvę. Galiausiai, po kelias sekundes trukusių apmąstymų, nutarė, kad neverta į tai gilintis. Bent jau ne šiandien. Be galo tyliai, beveik mintyse atsiduso ir atsisukęs į atėjūną atsakė į pasisveikinimą ir vien dėl to, kad buvo gerai išauklėtas ir manėsi esąs džentelmeniškas, pridūrė:
- Gražus oras.
Pastaba pačiam pasirodė mažumėlę absurdiška; nežymus vyptelėjimas susirado kelią į Kaideno lūpų kampučius ir kelias sekundes ten užsilaikęs, išnyko. Ilgi, neramūs pirštai sujudėjo ant paviršiaus šalia varno šlaunies, pasigirdo trumpai tetrukęs barbenimas. Ant palangės nukrito lašas. Varnas žvilgtelėjo į besiniaukiantį dangų, tada vėl atsisuko į grifą ir pasiūlė šiam šiek tiek drovią šypsenėlę.
-
Elijah jautėsi nuvargęs ir gana išalkęs, tačiau dabar jis turėjo tvardytis ir išlykti ramus, kad ir kaip jį tas spaudė.. Jis net užsimiršo, kad čia yra dar vienas vaikinukas, kuris irgi neatrodo labai laimingas ir patenkintas, tačiau jaunasis vampyras nebuvo "naglas" ir nelindo į akis.. Tačiau vaikiui prakalbus apie orą šis kiek nustebo.. Ką? Prie ko čia tas oras? gal jis su proteliu susipyko? Na matai, kas kam galvoj, - nežymiai šyptelėjo grifas nuo savo kvailų minčių.
- Aha, gražus, - kilstelėjo lupų kampučius ir pažvelgė į vaikinuką. - Tai.. mh.. ką čia veiki? Kuo vardu? - Bandydamas būti mandagiu klaustelėjo Elijah, tačiau to pačio sulaukti iš vaikino nelabai galėjo, tas buvo visas kažkoks keistas ir nuo jo sklido gana keista energija, kurios Chris' as nelabai suprato. šis atrodė kiek nerimastingas, tačiau rodėsi, kad priverstinai šypsojosi, nors dawson' as jo tikrai to neprašė daryti.. Keistuolis..
-
Kaidenas save laikė gana neprastu žmonių veido išraiškų ir kūno kalbos skaitytoju, tačiau vargu ar jo sugebėjimai tikrai buvo bent ko verti. Tačiau juk apsimesti neskauda, tuo labiau, kai visas jo viešas gyvenimas pastatytas ant apsimetinėjimo ir įsijautimo. Visai kaip graži, rūpestingai, nepraleidžiant nė vienos detalės pastatyta pjesė. Tad ir šįkart Kaidenas tarėsi jaučiąs, kad nepažįstamasis grifas žvelgia į jį ne itin palankiu žvilgsniu, galbūt net laiko varną kokiu keistuoliu (kas, jei gerai pagalvoji, neturėtų atrodyti keista turint omeny tai, kokioje mokykloje abu mokosi. Eik jau, būtų neįprasta sutikti niekuo neišsiskiriantį asmenį šioj burtų skylėj). Kaidenui tai nelabai patiko. Nemanė, kad kada nors ateis diena, kai reikės ginti savo garbę, įžeistą neteisingos įžvalgos apie jį patį.
- Kaidenas, - trumpai prisistatė. - Na, žinai, atsibudau anksti ir negalėjau vėl užmigti, tad išėjau... pasivaikščioti..? - vos girdima klausimo intonacija Kaidenas užbaigė neilgą pasakojimą. Retai kada jausdavosi neužtikrintas ir mažumėlę sutrikęs (ar bent jau puikiai tai nuslėpdavo), tačiau dabar grifas užtiko jį pažeidžiamą ir praradusį savo įprastinį šmaikštumą bei aroganciją. Kaidenas jautėsi kaip niekad lengvai prieinamas, oda tarytum nemaloniai dilgčiojo.
- O pats ką čia, ee, darai?
-
- Aš Elijah, - atsakė vaikinas, nors Kaidenas jo ir neklausė, tačiau nenorėjo būti nemandagus. Nenorėjo pasirodyti iškart esantis pasiputęs, savanaudis ir arogantiškas vampyras.
- Jo, kartais pasivaikščiojimas padeda, - švelniu balso tonu išspaudė vaikinukas, tačiau tik kai atsakė prisiminė, kad tai vaikinas pasakė labai tyliai, kas dabar gali sukelti šiokių tokių įtarimų, tačiau kol kas nusprendė nieko nebesakyti ir išliko gana ramus..
- Nieko, šiaip slampinėjau po koridorius, kai nesimiega daugiau nėra ką veikti.. - greitakalbe išburbėjo Dawson' as ir pažvelgė į vaikinuką, kuris atrodė labai keistas..
- Am.. tai kas naujo? - Bandydamas išsklaidyti tylą, kuri dabar supė du jaunuolius klaustelėjo jaunasis vampyras, nors atsakymo nelabai ir tikėjosi, tačiau stengėsi išlikti ramus ir neišduoti savęs bei savo slapčiausiu antgamtinių galių apie kurias gali žinoti tik jis pats ir artimiausi žmonės.
-
Tykiai linktelėjo, duodamas suprasti, kad vardą išgirdo ir įsiminė. Tačiau įsiminė turbūt neilgam, škoto atmintyje veidai išlikdavo daug ilgiau, nei vardai. Švelniu ir tyliu balsu ištarti grifo žodžiai nemaloniai perėjo per Kaideno ausis. Ne dėl to, kad buvo kokie nors nemalonūs, jų reikšmė kaip tik neturėjo didelės svarbos varnanagiui, vien įrodė, kad Elijas ((tikiuos, esi nieko prieš, kad sulietuvinau vardą)) daugiau ar mažiau empatiškas. Tačiau ši informacija irgi nebuvo itin svarbi Kaidenui šiuo metu. Ne, tai, kas sukėlė tokį nepaaiškinamai keistą jausmą buvo tonas, kuriuo grifas žodžius ištarė. Kaidenas nemanė, kad tai nutiko sąmoningai, tačiau nuo to geriau nepasidarė. Jeigu nebūtų ėmęs drebėti iš šalčio, besismelkiančio per plonus žiobariškus drabužius, apimtų karštis ir skruostus beveik dailiai išmuštų gėdos raudonis. Tiesa, vis dar racionaliai mąstyti gebanti proto dalis nesuprato, kurių galų čia gėdytis ir susinepatoginti.
Kaidenas nurijo seiles, adomo obuolys sujudėjo. Šešiolikmetis nesuprato, kodėl grifas vis dar čia, vis dar bando palaikyti jų beviltiškai skęstantį pokalbį. Staiga apėmusį šaltį pakeitė karščio banga, varnas nejaukiai pasimuistė, jį ėmė mažumėlę pykinti.
- Man labai negera, - ištarė visai užmiršęs Elijo klausimą. Galvą pervėrė staigus skausmas, tarytum kas būtų tvojęs per pakaušį su kuoka. Iš akių prieš Kaideno norą ištryško ašaros. Prieš išleidžiant skausmu persmelktą šūksnį, racionaliajai proto daliai dingtelėjo, kad visa tai labai panašu į kokio nors itin pikto užkeikimo poveikį.
-
Elijah mažai ką suprato. Dar neteko Hogvartse sutikti tokio keisto vaikinuko, kuris rodos buvo tik su savo mintimis. Buvo šiek tiek keista ir dviprasmiška jau kažką sakyti ar daryti, nes šis į kalbas tikrai nesileis, nors ir pats Dawson' as nelabai norėjo, nes dabar turėjo daugybė rūpesčių tiek mokykloje tiek namuose ir su draugais, kurių mažai te turėjo. Kodėl aš užtaikau ant tokių keistuolių? Elijah buvo sunku suvokti gyvenimo išbandymus, metamus iššūkius, tačiau su individais jų buvo per daug, vieni nekalbantys, kiti geri burtininkai dar kiti vilkolakei arba vampyrai. Ši mokyklą turėjo tikrai įvairių paslapčių ir ne tik.
Elijah buvo dabar iškeliavęs kartu su savo mintimis, kad net nesugebėjo pastebėti ar pajusti, kad šalia jo esančiam Kaidenui pasidarė negera.
- Bloga? - Pasitikslino vaikis ir pajautė, kaip jo skruostus išpila raudonis, kurį sukėlė išgąstis, tačiau jis buvo gana stiprus, tad to labai ir neparodė. Jis liko stovėti ten kur stovi, tačiau savo melsvai - žalsvomis akimis stebėjo varną. - Ką man daryti, gal galiu padėti? - Klaustelėjo grifas, nusekdamas Kaideną žvilgsniu, Elijah buvo labai blogas burtininkas, eliksyrų gamintojas, taip pat ir priešnuodžių, jei prireiktu, kišenėje nesinešiojo.
-
Kaidenas sudrebėjo, susiėmęs už galvos ėmė beveik rautis plaukus. Jausmas buvo toks, tarytum kas mėgintų laužtuvais ir kirviais įsirauti į jo nuosavas smegenis. Galvą vėrė pasiutėliškas skausmas. Varnas susirietė, pritraukė kelius prie krūtinės ir nevalingai suinkštė. Tarytum po vandeniu išgirdo grifą klausiant, ar šis gali kaip nors padėti, Kaidenas nežymiai papurtė galvą, mat ištarti nieko nepajėgė.
Staiga kūną supurtė traukuliai, varnas pajuto tuščio skrandžio turinį kylant į gerklę. Suklupo skaudžiai susitrenkdamas kelius, porą kartų sužiaukčiojo ir išvėmė savo niekada neįvykusius pusryčius. Atsikėlęs šį rytą Kaidenas nenuėjo į virtuvę užkąsti. Jo pusryčiai viso labo tebuvo stiklinė vandens.
Veriantis galvos skausmas išnyko taip pat staigiai, kaip buvo atsiradęs, sugrįžo normali kūno temperatūra. Kaidenas nejudėdamas kelis kartus giliai įkvėpė. Racionalusis mąstymas pamažu grįžo į vietą. Drabužių klostėse vaikinas surado lazdelę, vienu mostelėjimu pradangino vėmalus, rankove nusivalė burną. Ant skruostų ėmė džiūti ašaros. Prisiminęs Eliją, kuriam visas šis nutikimas turėjo atrodyti nepaprastai keistas ir gąsdinantis, Kaidenas į jį atsisuko ir žiūrėdamas tiesiai šiam į akis, tarė:
- Atsiprašau. Nežinau, kas atsitiko, bet panašu į užkeikimą, galbūt net juodąją magiją. Toks jausmas, tarytum kas nors bandytų išplėšt iš galvos smegenis, - pats negalėdamas patikėti tuo, kas ką tik nutiko, papurtė galvą ir atsiduso.
- Atsiprašau, jeigu išgąsdinau, aš ir pats išsigandau, jei atvirai. Dabar jau viskas gerai, - patikino Kaidenas ir delnu persibraukė akis.
-
Elijah buvo pasimetęs, mažai ką suprato kas vyksta. Jo galvoje dabar buvo prasidėjęs sąmyšis, kuris liepė jam kuo greičiau iš čia dingti ir pakviesti profesorių, nes dar paskui jis liks kaltas dėl to kas nutiks.
Jaunasis vampyras jautėsi atsiradęs ne vietoje ir nelaiku su žmogumi, kurio visiškai nepažįsta. Kaidenas atrodė siaubingai, tačiau Grifas, kad ir kaip norėjo padėti negalėjo, nes nenumanė kaip ir ką daryti, kad jaunuoliui pasidarytų geriau, taip pat ir priešnuodžių nesinešiojo, tačiau po šio karto turbūt įsimes į apsiausto kišenę, kad visad turėtu šalimais.
Kaidenui išvėmus skrandžio turinį Elijah pora kartų sutampė, tačiau išsilaikė neatpilęs savo šiandieninio skrandžio turinio, kuriame buvo tik kraujas, aišku jei šis būtų apsivėmęs kaži ką pagalvotu kitas berniūkštis, o šiam prakalbus šis dar labiau sutriko, tačiau buvo vampyras, baimę visada turėjo "nutrenkti" kažkur toliau.
- Atsiprašai? - Klausiamai nužvelgė vaikėzą. - Už ką? Juk ne tu kaltas, kad taip nutiko. O aš tau pritariu dėl juodosios magijos, - tuptelėjęs arčiau Kaideno burbtelėjo Dawson' as. - Gal žinai kas tai padarė, - kiek susidomėjęs sulenkė savo kojas per kelius.
- Šaunu girdėti, kad viskas gerai, iš tiesų taip, išgąsdinai, jau norėjau eiti kviesti profesoriaus, nes galvojau ketini palikti šį pasaulį.
-
Kaidenas papurtė galvą. Jam irgi būtų patikę žinoti, kas ir kokiais užmojais kėsinasi iš pirmo žvilgsnio į tokias neįdomias Kaideno smegenis. Škotas mėgino, bet nepajėgė prisiminti, kam ir ką galėtų būti skolingas, koks prastos reputacijos asmuo galėtų sugalvoti jam keršyti. Nors iš pirmo žvilgsnio ir antro sakinio nė nebūtum pagalvojęs, kad Kaidenas apskritai galėtų susidėti su abejotino patikimumo ir tikrai ne gerų intencijų vedinais burtininkais. Varnas netgi šiek tiek didžiavosi savo nepaprastu gebėjimu nuslėpti kitą, šiek tiek nusikalstamą ir karmos taškų nepridedančią gyvenimo būdą. Jeigu būtų bent kiek labiau išpuikęs, vadintų save dvigubu agentu, nesvarbu, kad į tokį nebuvo nė iš tolo panašus.
Atslūgus išgąsčiui, pradingo ir anksčiau apsireiškęs dvasios silpnumas. Kaideno akys sublizgo lyg pamačius gražią merginą arba patrauklų vaikiną, o smegenys užsikūrė iš naujo nujausdamos nuotykį ar bent jau intensyvias paieškas bei galvojimą.
- Nežinau, kieno tai darbas, bet pažįstu keletą asmenu, kurie galėtų žinoti ar bent jau būti girdėję. Tik jie, na... priklauso burtų pasaulio paraštėms, - kiek dvejodamas nutęsė. Jeigu prireiks, atskleis daugiau, tačiau tik tuo atveju, jei tikrai prireiks.
-
Elijah buvo suinteresuotas padėti vaikinui, kuris visai neseniai gulėjo paveiktas kerų, kurie nežinia kaip jį apsėdo. Tiksliau ne tik kaip, bet ir kas. Koks kvailys, neturintis nė lašo žmogiškumo galėtu linkėti kitam pykto, turbūt pats didžiausias neišprusėlis, kurį dar nešioja ši žemė - žemo lygio burtininkas.
Chris' as taip pat nebuvo šventuolis, tačiau jis stengėsi išpirkti savo kaltes, kurių pridirbo būdamas tikru demonu, taip pat ten buvo kalti ir šeimos narei, kurie vaikinui nesuteikė šilumos, kalta motina, kuri išėjo, tačiau dabar vaikinui tai buvo tik skaudūs prisiminimai, kurie priversdavo odą šiurpti..
- Pažįsti keletą asmenų? Tęsk, sudominai.. Gal galėsiu kuo padėti? - Leptelėjo Chris' as ir žvelgė į vaikiną, - paraštėms? - Susidomėjo Dawson' as.. Jis troško padėti Kaidenui, nes į tokia situaciją, susijusią su užkeikimais vampyras patenka pirmą kartą, o ir apsimesti detektyvu ar slaptuoju agentu jam nebuvo sunku, tai sritis, kurioje jis gali pasireikšti geriausiai.
-
Pirmakursiai kartu su prefektais išėjo iš Didžiosios salės. Visi grifukai žvalgėsi tai šen tai ten. Paveikslai judėjo, laiptai sukiėjosi, o burtininkai koridoriuose smagiai šnekučiuojasi. Vieni smagiai aptarinėja naujų mokslo metų pamokas, kiti kalbasi ką veikė per vasaros atostogas, na, o kiti tingiai kalbėjo apie vakaro planus. Visi atrodė tokie laimingi, kad net veidai buvo ryškiai raudoni.
Nejau visi džiaugiasi grįžę į Hogvartsą? pagalvojo Katy. Ji neatrodė tokia laiminga, kaip kiti. Šypsena nežaidė jos veide, o žandai nebuvo ryškiai raudoni. Kiti pirmakursiai atrodė tokie laimingi, kad net kartais garsiainusikrizendavo. Iki bendrojo kambario buvo likę visai nedaug, tad Katy atrodė linksmesnė. Mergaitė buvo pervargusi, todėl skubėjo paskui prefektą. Pagaliau grifukai pasiekė Storulės paveikslą.
-
Švilpė išėjo iš klasės ir nuėjo prie judančiu laiptu. Mija drebančiomis kojomis žengia ant laiptų. Žvalgosi. Ir nepamato kaip užkliūna už laiptu. Ji nukrenta nuo laiptų ir atsitrenkia pakaušiu į kampą. Keista, bet mergaitė nepajautė didelio skausmo. Todėl atsistojo ir pradėjo žiūrėti kur slėpėsi elfai. Bet namų elfų nepamatė. Geriau pasiimti lazdelę pagalvojo Mija ir pasiėmė iš kišenės lazdelę. Manau man reikia praktikuoti burtažodiProtego, bet gal ir išeis pabandyti Protego Duo pagalvojo mergaitė. Gaila, kad dar nelabai moku kitu burtažodžiu kaip Protego Maxima, Protego Totalum ir Protego Horribilis atsiduso mergaitė. Staiga ji pamatė elfas kuris taikėsi į ją. Ji ištiesė lazdelę. Mergaitė labai susikaupė, nes norėjo, kad viskas pavyktu. Mija ištarė burtažodi:
-Protego.- Iš lazdelės pasirodė šviesa kuri pataikė į elfą.
Mėlynakė pasimetė ką reikia daryti toliau. Elfas pradingo. Ji nuėjo link lauko...
-
Dafydd viskas nusibodo. Niekaip nepasibaigianti žiema. Naujasis koledžo vadovas. Kvailos pamokos ir dar kvailesni mokiniai. Nesiliaujantis triukšmas bendrajame kambaryje. Keistas vienatvės jausmas, kuris ypač sustiprėjo po Kalėdų. Klastuolis puikiai suprato, kad dėl to, kad jaučiasi vienas, yra pats kaltas. Juk jeigu nebūtų toks bjaurus, nebūtų ir toks vienišas.
Tačiau velsietis turėjo vieną didelę problemą. Jis paprasčiausiai nemokėjo bendrauti kitaip. Juk su juo taip buvo bendraujama nuo pat ankstyvos vaikystės. Netgi motina negindavo skriaudžiamo sūnaus. Tad vaikinas paprasčiausiai nežinojo, kaip bendrauja "normalūs" žmonės. O tam, kad pažiūrėtų į kitus ir iš jų pasimokytų, Dafydd buvo pernelyg tingus.
Vieną dieną, kai lauke ir vėl siaubingai snigo, raudonplaukis trynėsi po mokyklą. Kaip visada vienas. Ir kaip visada nežinojo, kur dėtis ir ką veikti. Norėjosi išeiti į lauką. Tačiau vaikinas buvo tikras, kad ten bus bjauriai šalta. O šito visiškai nesinorėjo. Tad Dafydd trynėsi po koridorius. Stabtelėjo prie bibliotekos, bet puikiai žinojo, kad nesimokys, tad neužėjo.
Galiausiai klastuolis įsitaisė ant kažkokių laiptų. Tiesą sakant, jis net nežinojo, kurioje pilies vietoje yra. Tikėjosi, kad kai norės grįžti į miegamąjį, kaip nors susigaudys, kur eiti. Jeigu ne... Ką gi, eilinį kartą trainiosis po mokyklą be jokio tikslo.
Sėdėdamas ant laiptų klastuolis apie kažką mąstė. Tikėtina, kad mintyse pasipainiojo ir Miona, tačiau jis tikrai nebūtų išdrįsęs to prisipažinti, netgi sau. Galiausiai Dafydd suprato, kad sėdi ir mąsto apie tai, kaip yra gera, jog aplinkui nieko nėra ir jokie nevykėliai nedrumsčia jo ramybės.
-
Jau beveik pasibaigęs žiemos laikotarpis kiek atitraukė Ginger nuo žemės, tačiau ši vis dar jautėsi prispausta ir talžoma iš visų pusių. Trūko tik menko, gryno oro gurkšnio ir blondinė jau būtų atsipeikėjus. Ne viskas taip paprasta.
Žemaūgė lindėjo mergaičių kambaryje. Neplauti plaukai buvo ištaršyti į visas puses ir krito ant akių. Dantimis laikė melsvos spalvos pieštuką, o rankose - nemažą užrašinę ir paprastą pieštuką. Rankos mikliai piešė eskizus, mergina vis keitė pieštukus vietomis kol galiausiai garsiai atsidususi numetė savo šedevrą į kambario kampą. Melsvos ir pilkos, kuri atstojo sidabrinę, spalvos eskizas ir vėl blondinei kažkuo netiko. Adelė sukrito ant lovos, pasimuistė. Gerai, reikia keltis ir iškišt nosį iš čia, bent prasivaikščiot. Varnė atsikėlė, pasitraukė skirtingų spalvų kojines aukštyn, pasitvarkė miegamuosius šortus ir užsimetė purpurinį džemperį. Ranka pasikasė pakaušį, pavėlė plaukus ir išlindo iš kambario.
Nežinojo nei kur eina, nei kur norėtų nueiti. Klaidžiojo apie valandėlę, kai užmatė figūrą ant laiptų. Priėjusi arčiau pastebėjo jai pažįstamą raudonplaukį. Atsiduso, nenorėjo jam trukdyti, tačiau Ginger jis pasirodė kažkoks nelaimingas. Tikiuosi, pasivaideno. Uh. Tyliai norėjo praeiti, tačiau draugiškoji širdelė stabtelėjo ties vaikinu. Mergina pritūpė priešais Dafydd, prisėdo.
- Kuku, viskas gerai?- nuoširdžiai paklausė ir tikėjosi, jog šis nepradės širsti, nebuvo nusiteikusi tam.
-
Kai kur nors esi ir džiaugiesi vienatve, pasisveikinimas tikrai nėra tas dalykas, kurį norisi išgirsti. Dėl to nereikia stebėtis, kad Dafydd, išgirdęs kažkokią mergiotę, nebuvo itin sužavėtas. Ypač dėl to, kad atsisukęs pamatė, jog tai yra Adelė Ginger.
- Ko tau? - piktai suburbėjo klastuolis. Jis pažvelgė į merginą. Kiek pasvarstęs suprato, kad ji vis dėlto kreipėsi draugiškai. Atrodo, be jokių piktų minčių, nors visi ankstesni susitikimai nebuvo iš maloniausių. Vis dėlto Dafydd tam ir buvo Dafydd, kad nepultų atsiprašinėti. Iš jo pusės jau buvo svarbu tai, kad jis nieko daugiau nebesakė. Ir net nepaprašė blondinės nešdintis kuo toliau.
Klastuolis sėdėjo ant laiptų ir nepaisė Adelės. Vis dėlto jautė, kad ji yra čia. Vienatvė nebebuvo vienatvė. Nepaisant to, kad jam šis pokytis nepatiko, Dafydd bandė neleisti pykčiui nevaldomai sukilti. Tiesą sakant, velsietis jau ir pats pavargo nuo nuolatinio kapojimosi su visais aplinkiniais iš eilės. Ne visais pataisė save raudonplaukis ir pačiam pasidarė baisu, nes, žinoma, jis pagalvojo apie Mioną. Tačiau ta grifė buvo kažkoks ypatingas atvejis. Dafydd iš paskutiniųjų pasistengė nustumti mintis apie ją kuo toliau. Jis atsisuko į Adelę ir kurį laiką nieko nesakydamas spoksojo. Galiausiai negarsiai ir beveik be intonacijos paklausė:
- Ką čia veiki?
Į jos klausimą, žinoma, nepasivargino atsakyti. Tačiau kada klastuoliui buvo viskas gerai?
-
Išgirdusi pykčio kartėlį Dafydd žodžiuose, mergina susilaikė nuo akių vartymo. Prasideda. Ir jau laukė keiksmažodžių lavinos, gero trinktelėjimo pakaušin ir suprastėjusios klausos nuo jaunuolio staugimo. Susiraukė, užsimerkė, susilaikė nesusigūžus, tačiau nieko nesulaukė. Pravėrė akis. Žvilgtelėjo į velsietį, kiek atsipūtė.
- Man nieko, tiesiog susirūpinau,- sumurmėjo, nors nenorėjo pripažinti pati sau to, ką pasakė.
Blondinė mėgo pabūti viena, tačiau bėgant laikui ta vienatvė pradėjo knisti. Kai supranti, kad nebeturi nieko, kas anksčiau tave džiugino, tavimi rūpinosi, o svarbiausia - mylėjo, atrodo, nebėra tikslo išvis būti šiame supuvusiame pasaulyje. Geriau būt kokia kate, kurią glostys ir maudys, negu žmogumi, kuris dažnai jaučiasi supuvęs ir nemylimas. Adelę guodė tik tai, jog turėjo draugą. Tikrą draugą, kuriuo pradėjo pasitikėti po nutikimo transfigūracijos pamokoje. Velsietis? Ne, su šiuo dar nebuvo taip suartėjus. Ir dabar buvo stebuklas, kad šie jaunuoliai dar nesusikapojo iki kraujų kaip įprasta.
- Išlindau iš kambario, nusprendžiau prasivaikščiot,- prabilo.- O tu?
O blondinė matė, jog raudonplaukiui nebuvo viskas gerai, tačiau tikrai nesiruošė versti jo išsipasakoti ir išlieti širdį. Pft. Tikrai ne.
-
- Susirūpinai? Manim? - paklausė Dafydd, tikrai neketindamas patikėti, kad Adelės žodžiai gali būti tiesa. Juk niekas juo nesirūpina. Niekam neįdomu, ką jis veikia per dienas. Kas nors velsiečiu susirūpina tik tada, kai jis savo pykčio protrūkiais perlenkia lazdą.
O vis dėlto šita blondzynka dėl kažkokių priežasčių priėjo ir atsisėdo šalia. Juk jis jos vietoj būtų trinktelėjęs per pakaušį, kol nemato, ir nuėjęs tolyn.
- Tai vaikščiok, - mestelėjo raudonplaukis, tikėdamasis, kad Adelė čia pernelyg ilgai neužsisėdės. Nepaisant to, kad pradėjo jaustis vienišas, šito žmogaus kompanijos tikrai nenorėjo. Jis tylėjo ir nieko nesakė. Žinojo, kad Adelė paklausė "O tu?" Tačiau tai, ko gero, buvo tik tas įprotis. Paklausti "o tu?" Jai tikrai negali rūpėti, ką gi veikia jis, viso pasaulio nekenčiamas ir niekinamas Dafydd Llewellyn.
- Nenorėjau klausyti mažvaikių stūgavimo, - galiausiai pasakė klastuolis. Plačiau aiškinti nenorėjo, ką kažkokia žiopla blondinė gali suprasti?
Velsietis pajuto, kad nutirpo koja, tad atsistojo. Jam pasirodė, kad merginos akyse žybtelėjo pergalinga ugnelė, tad skubiai rėžė:
- Jeigu tikiesi, kad aš patrauksiu savo keliais vien dėl to, kad čia paklojai savo šikną, gali nebesitikėti.
Dafydd palipo kelis laiptus į viršų ir, nusprendęs, kad kojos neskauda, atsisėdo vėl.
-
Vis dėl to nesusilaikė. Pavartė akis.
- Taip, tavim, matai dar kažką aplink?- skėstelėjo rankomis į tuščią koridorių.- Nemanau, na, apart manęs.
Pati Adelė žinojo, kad nėra pati mylimiausia klastuolio draugė. Net nebuvo draugė. Daugių daugiausia pažįstama. Bet tai visiškai nereiškė, jog jai nusispjaut į tai, kad Hogvartso mokiniai vaikšto, sėdi ar net miega kaip žemę pardavę.
- Žinoma, paliksiu aš tokią depresingą sielą vieną,- papurtė galvą.- Jei jau kelsiu savo sėdimąją iš čia, tai tik su tavim.
Ir tai skambėjo taip, lyg Ginger būtų mama, kuriai užkniso vaiko kaprizai. Varnė visada galėjo būti globėjiška, deja, dėl šeimos dramos ir kitų nesąmonių, ne visada taip pavyksta. Bet ji buvo ta mergina, kuri galėjo virsti ir į globėjišką žvėrį, pamačius, kad kažkas nuskriaudė jos artimą ar šiaip žmogeliuką.
- Aha, to tik ir tikiuosi,- nepagailėjo sarkazmo.- Mano šikna jau taip prisiplojo, kad nė velnio aš jos netrauksiu kol nepamatysiu bent menkos šypsenos tavo veide, supratai?- ir vėl mamos tonas. Ne pakeltas, tačiau valdingas ir su kruopele rūpesčio.
Nesiruošė būt ta Adele, kuri paimtų už rankyčių ir kalbėtų kažkokius palaikančius žodžius, pft, visai ne. Pavėlė dar kartą savo plaukus. Įsispoksojo į Dafydd akis ir susiraukė. Jei taip ir toliau, raukšlėta jau artimiausiu metu būsiu.
-
- Ne, nematau, maloningoji, - rėžė Dafydd. - Ir visiškai nenoriu matyt. Nieko. Ypač tavo šito žioplo snukio.
Velsietis nutilo. Net nesuprato, kodėl šiuo momentu jis taip širsta ant Adelės. Susidarė įspūdis, kad ji išties susirūpino, ko gi klastuolis toks nelaimingas. Savaime aišku, Dafydd netikėjo, kad blondinė tokiais dalykais gali rūpintis nuoširdžiai. Jeigu toks žmogus ir yra, tai yra... Ta grifė pasakė sau raudonplaukis, net mintyse nedrįsdamas garsiai ištarti Mionos vardo.
- Mano siela, depresinga ar ne, tau tikrai neturi rūpėti, - burbtelėjo klastuolis. - Tad susirink savo sėdimąją ir visas kitas ir čiuožk. O tai dar užsikrėsi depresija.
Vis dėlto atrodo, kad Adelė buvo nusiteikusi ryžtingai. Kad ir ko ji siekė, atrodo, ketino tikrai sėdėti ir laukti, kol Dafydd pralinksmės. Klastuolis puikiai suprato, kad gali apsimesti, kad yra linksmas, išspausti kokią šypseną ir tada vėl likti vienas. Deja, prieš jo paties valią velsietį apėmė smalsumas: kiek gi laiko ta žioplė čia sėdės? Negi ji tikrai lauks, kol Dafydd pasidarys geriau. Ne.
Judviejų akys susitiko. Dafydd nesuprato, ko mergina susiraukė. Žinoma, žiūrėdamas būtent jam į akis turbūt daugelis susirauktų. Bet kokio velnio čia siekia Adelė? Ko jai iš tiesų reikia? Nori pasityčioti, kad porą kartų nuskriaudė? Turi kažkokių kitokių nuoskaudų? Dafydd susimąstė. Per transfigūracijos pamokas, kuriose klastuolis tiesiog "puikiai" pasižymėjo, jie beveik nesusidūrė. Per pirmąją berods kažkas įvyko, bet juk tai buvo tik smulkmena. O per antrąją... Adelė įsigudrino apalpti. Ar dar kas ten jai atsitiko. Tai prisiminti buvo smagu. Tačiau Dafydd nenorėjo juoktis, tad užgniaužė bet kokias juoko užuomazgas joms nė neatsiradus.
Galiausiai neištvėręs velsietis paklausė:
- Ko spoksai?
-
Adelė jau nebeklausė nuo kada merginos turi snukius. Žinojo, jog velsietis vėl kažką pradės sapalioti. Atsidususi atsirėmė į turėklus. Ji niekada nesuprato, kodėl šis vaikinas toks. Kodėl jis toks... Kitoks? Visuomet piktas, kažkuo nepatenkintas. Gyvenimas nuskriaudė? Ha, yra daug daugiau tokių, kurių tikrai nebuvo pagailėta. Adelė, palikta tėvų, nepuola ant kito. Neverčia kažkokios kaltės ar nuoskaudų. Tik kartais išsikalba. Tačiau tikrai to nedaro agresyviai kaip šia jaunuolis.
- Užsičiaupk, Dafydd, užsičiaupk,- sumurmėjo.- Bent kartą gyvenime nebūk rakštis subinėj,- pasisuko į klastuolį.- Negi tik ir galvoji, kad viskas čia taip blogai, kokie visi šlykštynės aplink? Atsimerk, gerai?
Nutilo. Nebuvo šiandien pasiruošusi pamokslauti, tačiau, rodos, be to niekaip. Atsistojo nuo vėsaus grindinio. Sunėrė rankas ant krūtinės. Galvoje iškilo vaizdas, kuris priminė kiek tokia jauna mergina jau patyrusi.
- Džiaukis bent kartais. Nusišypsok. Tikiu, kad kažkur ten,- pirštu parodė į širdį.- Slepiasi mielas Dafydd. Žinau, nieko neturėčiau tau išvis sakyt, nes esi užsidėjęs tą ‘aš Dafydd, atsiknisk nuo manęs’ kaukę. Nori būt vienas? Prašom, nebetrukdysiu,- nepagailėjo kartėlio balse.
Apsisukusi užsimerkė ir iš po lėtai pradėjo žingsniuoti koridoriumi. Tolyn nuo klastuolio.
-
Panašu, kad Dafydd pagaliau išvedė Adelę iš kantrybės. Ji netgi nieko nebeatsakė. Tai sukėlė klastuoliui piktą džiaugsmą. Juk tikrai smagu, kai kažkokia žioplė nustoja tau aiškinti dar žioplesnius dalykus. Daug maloniau klausytis tos palaimingos tylos, kurios negadina jos prakeiktas balsas.
Deja, tikėtis, kad blondinė ilgai ištylės, turbūt būtų naivu. Ir ji akivaizdžiai norėjo, kad Dafydd darytų būtent tai - tylėtų.
- Ne, mieliausioji, neužsičiaupsiu, - piktai pasakė jis. - Visiškai ne tavo reikalas, ką aš galvoju. Bet... Vieną kartą gyvenime esi teisi: visi aplinkui ir yra šlykštynės. Ypač tu.
Velsietis prisiminė, kad viskas prasidėjo nuo to, kad Adelė paklausė, kas jam negerai. Kas ten žino - galbūt šį kartą ji tą padarė nuoširdžiai? O Dafydd reakcija buvo tokia pati kaip visada...
Jis išklausė paskutinių merginos žodžių. Ir kažkodėl patikėjo, kad ji kalba nuoširdžiai. Nežinojo, kodėl taip mano. Tačiau buvo beveik tikras: Adelė šį kartą neapsimetinėja. Klastuolis sutriko. Jis žiūrėjo, kaip Varno Nago mokinė eina tolyn. Dėl pačiam nežinomų priežasčių jis atsistojo ir sušuko:
- Na, palauk! Aš... - tą žodį ištarti buvo be proto sunku. Tad kelias akimirkas patylėjęs Dafydd labai tyliai ir nenoriai išspaudė: - Atsiprašau.
Nesuprato, už ką atsiprašo. Nesuprato, kodėl tai daro. Tačiau ištarus tą nelemtą žodį pasidarė šiek tiek geriau. Dabar tereikėjo laukti Adelės reakcijos: arba ji atsiprašymą priims rimtai, arba tik išsityčios ir patrauks savais keliais...
-
Blondinė jautė menką skausmą širdyje. Šlykštynės. Ypač aš. Gal anksčiau ir nebūtų priėmusi šių žodžiu rimtai, tačiau dabar. Dabar ji jautėsi ir vėl niekinama, stumdoma ir traukiama žemyn. Nesuprato, kodėl Dafydd taip elgiasi, kodėl visada jo neapykantos išsiliejimo auka tampa ji ir dar keli aplinkiniai.
- Taip, Dafydd, aš esu suknista šlykštynė! Ypač aš!- atsisukusi sušunka, ranka nusibraukia ašarą, kuri išdavė, kad Adelei buvo skaudu.- Aš,- žengteli priekin.- Esu,- dar žingsnis.- Šlykštynė.
Ir dėl to tikriausiai tėvai mane ir paliko. Ha, Adelė Ginger. Net nenusipelnau jų pavardės. Akimirką mėlynakė stovėjo nejudėdama, nieko nesakė. Tyloje girdėjosi jos gilus kvėpavimas. Ir ties kiekvienu iškvėpimu jis buvo vis skausmingesnis.
- Pakartok dar kartą tai, Dafydd, leisk pasauliui žinoti, kad aš esu šlykštynė,- prabilo mergina.- Ir kodėl visi kartoja tą ‘atsiprašau’? Jis nebeveikia manęs,- sumurmėjo ir nusprendė neapsisukinėti.
Paprasčiausiai praėjo pro raudonplaukį. Nebenorėjo girdėti iš jo nė žodžio. Ir taip visada, kai ji bando padėt kitam ar būti draugiška. Juk niekas jos taip niekada nekentė, tiesa? Tiesa, bet kažkodėl Dafydd nusprendė būti tas pirmasis šiknius.
-
Adelės reakcija buvo netikėta. Dafydd tikėjosi bet ko, tik ne šito. Panašu, kad ir šitos blondinės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Dėl to velsietis puikiai ją suprato. Deja, nepanašu, kad ji būtų nusiteikusi ko nors klausytis.
Pamatęs Ginger ašaras Dafydd sutriko. Juk ji atrodė tokia kieta ir niekada neverkianti. Kas atsitiko dabar? Negi klastuolis palietė kažkokią itin jautrią vietą? Vaikinas prikando lūpą.
- Klausyk, - galiausiai pratarė jis, jau gerokai ramesniu tonu. - Neturėjau tau to sakyti. To, ką pasakiau. Tiesiog...
Dafydd nežinojo, kaip paaiškinti, kas jam yra, tačiau pernelyg daug neišsipasakoti.
- Aš nepratęs, kad kas nors su manimi elgtųsi draugiškai. Jeigu taip yra, vadinasi, tam žmogui iš manęs kažko reikia. Tad aš tik stengiuosi apsiginti...
Klastuolis pats suprato, kad tai nuskambėjo visiškai kvailai. Tačiau jau Miona žino tikrai per daug, kas dedasi velsiečio gyvenime. Nereikia, kad ir Adelė taptų to gyvenimo eksperte.
Varno Nago mokinei praėjus pro šalį Dafydd nusekė iš paskos.
- Gerai, nesakysiu to žodžio daugiau, - pratarė jis. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. - Bet aš... Tikrai nenoriu, kad tu būtum įskaudinta per mane.
Tai skambėjo dar kvailiau. Dafydd buvo pernelyg nepripratęs prie tokių žodžių. Jam tai buvo tarsi bereikšmis žodžių kratinys. Tad jis tik stovėjo ir žiūrėjo Adelei pavymui, tikėdamasis, kad šį kartą ji reaguos ramiau. Tačiau suprato, kaip jaučiasi kiti, kai bando draugiškai kalbėti su juo.
-
Adelė niekada neverkia. Adelė visada stipri. Adelė juk kieta. Adelė beširdė. Adelė tokia, Adelė anokia. Adelė, Adelė. Pft, niekada nebuvo stipri panelė. Aišku, visada galėjo užslėpt jausmus, supakuot į dėžutę ir niekada jos neatidaryti. Bet per tiek laiko jai jau užkniso plėšytis savyje.
- O taip, Ginger visais naudojasi,- suburbėjo, nepagailėjo sarkazmo.- Iš tavęs man jau nieko nebereikia, net menkiausios šypsenos,- paskutiniuosius žodžius ištarė tyliai, tačiau buvo įsitikinusi, jog raudonplaukis vis tiek tai girdėjo.
Įskaudinta per tave. Pft, tu būtum tik dar vienas menkas smūgis. Kai kurie smogia žymiai stipriau. Savo mintis pasiliko sau, nesidalino. Mėlynakė vėl atsisuko į Dafydd.
- Tai miela Dafydd, bet,- užsikirto.- Stipriau manęs neįskaudinsi, širdies nebesudaužysi,- gūžtelėjo pečiais.
Ir ji sakė tiesą. Kad išvis ten tos širdies menkai ir belikę. Bet ją vis tiek skauda. Stipriai skauda. Visai kaip tada, kai viskas skendėjo ugnyje, Dubline. Kai viskas, ką buvo sukūrusi jos šeima, greit buvo ir sunaikinta. Visai kaip tada, kai gavo laišką iš tėvų, jog neatostogaus kartu su jais. Visai kaip tada, kai nieko nebegirdėjo iš tėvų, kai laiškai grįždavo atgalios, o suknistose Magijos žiniose puikavosi mamos pavardė ir tėčio nuotrauka. Viskas taip stipriai kniso.
-
Išgirdęs Adelės sarkazmą Dafydd suirzo. Jis stengėsi būti bent kiek malonesnis, o ta blondzynka vis tiek tokia? Na, gerai. Klastuolis irgi nesistengs tada.
- O ko man dar tikėtis iš tokios žioplės kaip tu? - garsiai paklausė Dafydd. - Niekada nė nesistengei būti draugiška. Kodėl dabar turėčiau manyti, kad staiga pasikeitei? Ir neketinu aš tau šypsotis!
Dafydd piktai nusisuko. Jis, atrodo, lyg ir bandė taikytis su Varno Nago mokine. Visai nesuprato, kodėl jiedu buvo šitaip susipykę. Na... Velsietis pykosi su visai iš eilės, tačiau nemažą dalį jis tiesiog ignoruotų. Tik ne šitą blondinę. Ir, žinoma, ne tą prakeiktą bailį Kajų.
- Aš nenoriu būti mielas, - piktai pasakė raudonplaukis. - Nors tu ir manai, kad čia, - bakstelėjo sau į krūtinę, - slepiasi "mielas" Dafydd, labai klysti. Žioplė.
Klastuolis buvo piktas. Adelė, pasirodo, yra tikra meistrė: tiesiog pasakiškai iš sušvelnėjusio velsiečio pavertė tokiu, koks jis buvo visada: be galo piktas ir viskuo nepatenkintas. Ypač šia šalimais stovinčia mergina.
- Suprantu, kad tavo gyvenimas nesaldus, - staiga pasakė Dafydd gerokai ramesniu tonu. Na, šiuo atveju ramesnis reiškė tiesiog bespalvį. - Tačiau aš nesiruošiu tavęs kamantinėti, kas gi tau yra. Jeigu nori, prašom, pasakokis. Bet aš tavęs neverčiu.
Klastuolis vėl atsisėdo ant laiptų. Jį kamavo šioks toks smalsumas, kas gi galėjo nutikti šitam žioplam proto bokštui. Tačiau jis tikrai neketino to prisipažinti.
-
Blondinė papurtė galvą. Stengėsi būti malonus, o Adelė vėl kažkaip jį supykdė? Pft, pats prietranka. O gal jam visą gyvenimą merginų taip ‘mylimas’ piktos moters sindromas? Haha.
- Ir kas iš to, kad kartoji, jog esu žioplė? Pažiūrėjai į save?
Tai Adelė nervino. Tikrai labai nervindavo, kai Dafydd ją vadindavo žiople. Nei ji žioplė, nei ką. Žaisdama savo pirštais, nudelbė akis į ilgas kojines. Pajudino kojų pirštus, šią nukrėtė šaltis. Nemaloni banga, kurios nekentė.
- Nepažįsti manęs, Llewellyn,- šaltu balso tonu prabilo.- Per patį pirmąjį susitikimą užsirovei be jokios priežasties, tad nereikia sakyti, kad esu nedraugiška.
Truktelėjo pečiais, sakydama, kad jei nenori būt mielu, tai tegu ir nebūna, koks jai skirtumas. Pasakotis? Jis tikriausiai juokauja.
- Taip, tikrai nėra saldi pasaka,- pavartė akis.- Suknistai esu subjaurota randais dėl gaisro, kuriame vos likau gyva. Turiu suknistą panikos sutrikimą. Pastoviai sapnuoju košmarus, o ant kaklo jaučiu rankas, kurios mane smaugia! O prie viso džiaugsmo esu palikta! Esu palikta tėvų be jokio paaiškinimo, be jokių žinių!- sušuko su ašaromis veide.
Supratusi, jog ką tik išrėkė savo širdies skausmą, smulkiomis rankomis valėsi ašaras. Visai kaip ligoninės sparne praskydusi prieš Kajų, o dabar visiškai praskydo priešais Dafydd, vaikino, kuris jos nekentė. O tada nutilo, atsirėmė į sieną ir vėl springo ašaromis. Rankos nuslydo ties šlaunimis, į kurias suvarė nagus. Apsiblaususios, dangaus mėlynės akys lakstė tarp visų randų, esančių ant kojų. Bjauru. Bjauru. Kaip šlykščiai bjauru. Ir taip, Varno Nago mokinė jautėsi bjauri ir šlykšti, nors visai neseniai buvo nudėjusi, jog visi matė jos randus ir niekam jau neberūpės. Bet rūpėjo. Rūpėjo jai.
-
Nereikia man į save žiūrėti, ir taip nuolat tą girdžiu pagalvojo Dafydd, tačiau garsiai apie tai nieko nesakė. Jį gerokai erzino šitas susitikimas. Kodėl, po velnių, jis turi nuolat susitikinėti su kažkokiomis kvailomis mergiūkštėmis?
- Ne, nepažįstu, - mandagiai pratarė Dafydd, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, tas mandagumas buvo tik apsimestinis, mat netrukus po to velsietis pridūrė: - ir labai tuo džiaugiuosi. Tačiau, mergužėle, aš ant tavęs visiškai nesiroviau. Pati lindai ten, kur tavo šiknai visiškai ne vieta.
Ko jau ko, bet kad Adelė paims ir išsipasakos, Dafydd tikrai nesitikėjo. Ir visiškai nežinojo, kaip reaguoti į tai, ką mergina ką tik pasakė. Pirmiausia velsietis norėjo rėžti, kad kartais tikrai geriau, kai tėvai palieka. Tačiau net ir šis vaikinas suprato, kad tokioje situacijoje tokius žodžius reikėtų pasilaikyti sau. Ar šitoj mokykloj yra normalių žmonių be jokių idiotiškų tragedijų? paklausė savęs klastuolis. Garsiai nieko nesakė. Visiškai neįsivaizdavo, ką daryti tokioje situacijoje. Įtarė, kad Adelė jo dabar dar labiau nekęs - ji ką tik išsipasakojo, o jis nieko negeba pasakyti? Tačiau velsietis nuoširdžiai nežinojo, kaip jis galėtų reaguoti.
- Klausyk, - galiausiai ištarė jis. - Am... Aš... Nežinojau. Atsiprašau.
Vaikinas kalbėjo labai tyliai. Ir, ko gero, nerišliai. Tiesą sakant, Dafydd nė nežinojo, ar nori, kad Adelė išgirstų, ką jis šneka. Už ką, po velnių, jis atsiprašinėja? Juk ir šita mergiotė nebuvo maloniausias padaras pasaulyje! O jo paties gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Tačiau kas pasakyta, tas pasakyta. Dafydd nukreipė akis į šalį ir su šiokiu tokiu nerimu laukė, ką gi dabar darys Adelė.
-
- Žinai, aš bent jau turiu šikną,- truktelėjo pečiais.
Eilinį kartą išgirdusi Dafydd atsiprašymą liūdnai šyptelėjo. Vis dėl to nebuvo beširdis šiknius. Blondinė pralaužė pirštus, pasukinėjo kaklą. Nebežinojo ką jau ir besakyti šiam ryžikui, tad paprasčiausiai atsistojo, nužvelgė kojas, kuriose dominavo randai ir nagų įspaudai. Vieni pranyks, kiti ne.
- Mes kiekvienas turim tragiškų istorijų, taip? Tai buvo manoji, Dafydd,- nutilo.- Tad ačiū, jog išklausei.
Galiausiai žemaūgė švelniai apglėbė raudonplaukį, tačiau nepraėjus nei sekundei jau buvo atsitraukusi. Keistai šyptelėjo, apsisuko ant kulno. O tada dar kartą pažvelgus į vaikiną mirktelėjo savo niekam nesuprantamu mirktelėjimu ir paliko jį vieną.
-
Išeiti į lauką niekada nebuvo bloga mintis. Visų pirma, jeigu už ko nors užkliūni ir pargriūni, ne taip skauda, nes žemė paprastai būna minkštesnė už grindis. Tuo labiau, kad Hogvartso kieme daug kur augo žolė, tad Elliw galėjo jaustis visai saugi.
Dėl šios priežasties mergaitė išėjo iš muzikos instrumentais nukrauto kambario gana entuziastingai. Daug visokių nesąmonių jau įvyko, teliko tikėtis, kad šiandienai užteks. Juk jeigu ji išgyveno jau ilgus vienuolika metų, negali visur trankytis nuolatos, ar ne? Jau seniai būtų nusidaužusi taip, kad gulėtų ligoninėje arba kur nors blogiau...
Priėjusi laiptus Elliw jau seniai buvo pamiršusi apie Liuc(č?)ijos pasiūlymą padėti nulipti žemyn. Rudaplaukė beveik pamiršo, kad ji čia ne viena. Patenkinta švilpė apsižvalgė. Nepanašu, kad tai būtų laiptai su prasmengančia pakopa. Tad kokie gali būti pavojai? Per daug nemąstydama Elliw prisiartino prie vieno paveikslo, kabančio prie laiptų. Jame buvo pavaizduoti du jauni burtininkai, žaidžiantys šachmatais.
- Hm, ir kaipgi jums sekasi? - tyliai sumurmėjo velsietė netyčia paliesdama paveikslo rėmą. Paveikslas, tarsi tik to ir laukęs, iš karto atsikabino nuo sienos ir nudribo tiesiai Elliw ant kojos. Pasirodo, jis buvo gerokai sunkesnis nei atrodė, kol buvo pakabintas.
-
Liucija kurį laiką paspoksojo į beviltiškai sulaužytą pianiną, atsiduso, pagalvojo, kad gal kuris namų elfas viską sutvarkys, ir išsekė paskui Elliw. Baltaplaukei atrodė, kad kambaryje, tyliai kalbėdama su savimi, užtruko neilgai, bet Elliw katastrofiški gebėjimai ir vėl spėjo pasireikšti. Šį kartą nukentėjo vienas iš paveikslų. Du paveiksle buvę burtininkai, išgąsdinti tokio netikėjo jų buveinės judėjimo, iš jo perbėgo į gretimąjį ir dabar piktai burbėdami žiūrėjo į Elliw. Ką gi, laikas Liucijai ir vėl išgelbėti šią nelaimėlę.
-Wingardium Leviosa,-gerai atidirbtas riešo judesys ir paveikslas, nepatyręs jokių didesnių sužalojimų, vėl kabojo tvarkingai ant sienos. Burtininkai linktelėjo Liucijai ir grįžo prie šachmatų.
-Elliw, palauk manęs,-pribėgusi, Liucija paėmė mergaitę už rankos,-Nusiversi laiptais tai tikrai į Ligoninės sparną nugabensiu.
Vos mergaitės palipo kelias pakopas žemyn, laiptai pajudėjo.
-
Vos kojos pirštus spėjo nudiegti deginantis skausmas, iš kažkur ir vėl atsirado gelbėtoja Liucija ir pakėlė paveikslą. Skausmas kiek atlėgo, nors vis dar buvo ne itin malonus. Elliw piktai pažiūrėjo į paveikslą, tada atsisuko į koledžo draugę.
- Ačiū, - negarsiai sumurmėjo ji, negalėdama suprasti, kas gi čia atsitiko. Juk ji vos prisilietė prie to nelemto paveikslo! Ar ji kalta, kad tas taip netvirtai laikosi ant sienos?!
Kai baltaplaukė paėmė ją už rankos, Elliw pasijuto kiek nejaukiai, tačiau suprato, kam to reikia, tad nieko nesakė ir stengėsi nesiraukyti. Deja, ji iš viso nieko nespėjo padaryti, kai laiptai pradėjo suktis. Elliw sutrikusi apsižvalgė: tokios patirties ji dar nebuvo turėjusi - ar bent to neprisiminė.
- Kas čia vyksta? - išsigandusi paklausė ji. - Dabar tai jau tikrai nieko nepadariau!
Ji nulipo dar kelias pakopas žemyn, tačiau pamatė, kad laiptų apačia baigiasi tikrąja to žodžio prasme niekur. Nenorėdama įdribti į tą prarają ji sustojo. Panikuodama pažvelgė į Liuciją. Ar ši pasaulio gelbėtoja ir dabar turės išeitį?
-
Žemė, tiksliau laiptai, judėjo po Liucijos kojomis. Mergaitė, norėdama išlaikyti pusiausvyrą (užtenka Elliw gebėjimo visur nusiversti, nereikia ir jai čia reikštis), įsikibo į turėklą. Rudaplaukei palipus žemyn, mergaitė norom nenorom nusekė paskui ją, vis dar tvirtai laikydamasi turėklo.
-Tik keičiasi laiptai. Ak, velnias, kiek dabar valandų? Negi trečia?-susierzinusi išbambėjo Liucija. Tik to ir betrūko, kad Elliw nusiverstų tris aukštus žemyn nuo besikeičiančių laiptų, kartu nusitempdama ir ją! Dėkui visiems Dievams, bet šis košmaras greitai baigėsi ir laiptai pagaliau sustojo.
-Na, štai ir mūsų stotelė. Kaip jautiesi? Ai, pamiršau paklausti, ar paveikslas tavęs nesužeidė? Man visai gerai sekasi Episkey, tai galiu pagydyti kokį lūžusį pirštą ar įpjovimą. Žinai, kartą į Ligoninės sparną atėjo grifas, kuris susilaužė kelis rankos pirštus, nes susilažino su draugu, kuris galės iškentėti didesnį svorį, padėtą ant rankos, bet jį ten kažkas išgąsdino ar ką ir jis tą ranką truktelėjo ar kas, nesuprasi, jau labai daug pasakodamas verkė. Atviras lūžis, va per čia,-mergaitė demonstratyviai parodė į kaulą tarp vidurinių pirštų sąnarių,- gerai, kad dar tik Episkey reikėjo. Užtat hilerė kokia pikta buvo! Ar gali patikėti, kad yra tokių kvailų žmonių?-nulipusi nuo laiptų, Liucija sau linksmai čiauškėjo.
-
Pagaliau laiptai nustojo suktis. Elliw neprisiminė, kad kada nors būtų tai patyrusi. Tai, žinoma, nereiškė garantijos, kad ji išties to ir nepatyrė. Su tokia atmintimi kaip jos, deja, niekuo negalėjai būti tikras.
- Kodėl jie keičiasi? - nieko nesuprasdama paklausė mergaitė. Kas čia per nesąmonės?! Tai kaip jai ką nors rasti, jeigu niekada negali žinoti, kur pateks užlipusi laiptais? Tokia naujiena jai visiškai nepatiko. Tiesą sakant, viskas šioje mokykloje kėlė vis daugiau ir daugiau įtarimų. Elliw dabar labiausiai norėjo važiuoti namo ir nematyti nieko, susijusio su magija. Judantys laiptai? Per pamokas mokiniai, virstantys varlėmis arba pakimbantys ore aukštyn kojom? Neaiškus tvarkaraštis, kur neįmanoma atskirti, ar tai astronomijos, ar kokia kita pamoka? Ne, jai jau užtenka. Dar šiandien parašys Bastiano ir paklaus, ar gali tiesiog važiuoti namo.
Tokių minčių užimta galva ji beveik negirdėjo, ką kalba Liucija. Dėl to nežinojo, ką reikėtų atsakyti.
- Ne, - tik ištarė ji ir iš karto pagalvojo, kad gal reikėjo sakyti "taip"? Deja, jau buvo per vėlu, mat Elliw nenorėjo pasakyti, kad nieko negirdėjo.
Deja, Liucija šnekėjo dar ir erzinančiai daug. Savaime aišku, Elliw nežinojo, kur eiti, tad reikėjo, kad kelią parodytų koledžo draugė. Mergaitė neteko kantrybės.
- Nagi, eime, - tarstelėjo ji. Ji nutarė, kad dabar reikia užlipti laiptais į viršų, kad galėtų grįžti ten, iš kur atėjo ir tada ieškoti kelio laukan. Tad ji paėmė Liuciją už rankos ir trūktelėjo į save, norėdama paskatinti lipti į viršų. Deja, ji baltaplaukę patraukė per stipriai, tad ji užgriuvo tiesiai ant Elliw ir abi mergaitės nudribo ant laiptų.
-
Amanda Adler tyliai priėjo prie baltų laiptų. Pažvelgusi į laiptus mergaitė užsimerkė ir atsimerkė. Pirmakursė vylėsi, kad nukeliaus į reikiamą vietą. Galiausiai šiek tiek jaudindamasi Amanda užlipo ant laiptų. Ir įsikibo į turėklus. Laiptai pradėjo greitai kilti ir suktis. Po keleto sekundžių pirmakursė pažvelgė į tamsų ir nepažįstamą koridorių. Išsigandusi ji kelias, labai tylias minutes pastoviniavo nepažįstamame koridoriuje. Galiausiai bandydama nusiraminti, Amanda kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Mergaitė atsisuko į laiptus ir pradėjo eiti link jų. Sekundės per kurias ji ėjo link laiptų, Amandai slinko neapsakomai lėtai. Galiausiai pirmakursė atsistojo ant laiptų ir susikoncentravo į norimą kelionės tikslą. Laiptai nusileido prie reikiamo kelionės tikslo. Apsidžiaugusi, kad pavyko nuvykti į keliones tikslą, Amanda nusišypsojo ir nuėjo į reikiamą klasę.
-
Liucija nesuprato, kuriam klausimui buvo skirtas Elliw ištartas ,,ne", bet ir nespėjo gerai visko apgalvoti, nes bendrakoledžė, kad ir kokia smulki ir silpna atrodė, sugriebė jos riešą savo plieniniais gniaužtais ir užsivertė ant savęs. Jausmas buvo toks, tarsi Liucija nugriuvo ant kaulų maišo ir dar smagiai kaukštelėjo savo makaule į Elliw galvą. Nuskambėjo kaip daužomi kokoso riešutai. Mergaitė paleido lazdelę ir ši, barkštelėjusi, nukrito kažkur netoliese.
-Elliw!-su ašaromis nuo skausmo akyse, baltaplaukė nulipo nuo bendrakoledžės ir atsisėdo ant laiptų, laikydama ranką ten, kur ruošėsi formuotis guzas,-Tu proto netekai, ar ką? Gerai, kad nuo laiptų nenusiridenom. Tu, tragedija, susimušei?
Patrynusi skaudamą vietą, Liucija nusivalė ašaras ir nuropojusi pasiėmė savo lazdelę. Burtažodžio, mažinančio skausmą nežinojo, to smirdančio tepalo irgi neturėjo. Ką gi, kentės guzą kaktoje. Truputį papurčiusi galvą, švilpė nusiramino ir, ištiesusi ranką Elliw, tarė:
-Na, nelaime, einam laukan.
Ir Lucija išsitempė Elliw lauk, stebuklingai, daugiau nenusivertusi ant jokių laiptų.
-
Hogvartso mokyklos laiptai. Greičiausiai didžiausia vietos plotą užimanti vieta. Laiptai balti. Liaptais gali patekti į visus aštuonis Hogvartso pilies aukštus. Žinoma neskaitant ir koledžų bokštų laiptų. Laiptai klaidinga vieta todėl dažniausiai pirmakursiai nuklysta ten kur jiems nereikia.
Domantas atėjo čia tikrai nelipti į Grifų Gūžtos bokštą ,o pasižiūrėti ir įsiminti laiptus. Juk Domantui šie mokslo metai paskutiniai. Bet jei jis įsidarbins į mokytojus tai tikrai su šiais laiptais susitiks. Hogvartsas kaip ir kitiems mokiniams Domantui buvo antrieji namai. Domantas jautė labai meilų jausmą gyvatėms. Tikriausiai todėl ,nes jis buvo šnypštūnas. Reikia išsiburti gyvatę. Domantas apsižiūrėjo ar aplink nėra mokinių ar kitų žmonių ,kad neužsiundyti gyvatės. Nieko nebuvo. Tad Grifas iš apsiausto išsitraukė lazdelę ir tarė.
-Serpensortia.
Gyvatė jau gulėjo ant žemės. Grifas šnypštūniškai gyvatei pasakė.
-Nekibk prie nieko jei aš neliepsiu.
Gyvatė Domanto klausė. Gal būt kas ateis man palaikyti kompanijos.
-
Vincentas lipo laiptais aukštyn. Tais vieninteliais, nepakartojamais, besikeičiančiais Hogvartso laiptais, kurie tiek pat, kiek kėlė nuostabą, varė ir galvos skausmą, nusprendę vidury lipimo pakeisti savo būseną. Vincentas nesuprato, kurių galų pilies architektai išgalvojo tokius laiptus. Galbūt vien tam, kad pakankintų mokinius.
Taip belipdamas prieky savęs užmatė gerokai vyresnį grifą, o šalia jo ant laiptų dar kažkas tamsavo. Vincentas užlipo aukščiau, o tada aiktelėjo ir viena ranka griebėsi už širdies, o kita už turėklo.
- Kas čia dabar? - aukštu, išsigandusiu tonu paklausė. Išplėstomis migdolo formos akimis stebeilijo į netolies besirangančią gyvatę. Į grifą nė nežvilgtelėjo, šliuožiantis padaras buvo prikaustęs visą jo dėmesį. - Kaip ji čia atsirado?
Vincentas kone kluptelėdamas atbulas žengė laiptelį žemyn, tolyn nuo gyvatės. Žinoma, galėtų pasieiškoti kitų laiptų, bet ak, būtent šią akimirką šie laiptai vedė ten, kur jam reikia, ir berniukas nenorėjo praleisti dar pusvalandžio ieškodamas kito kelio.
-
-Ar nematai? Gyvatė.,-Atsakė Domantas.
Ir kas čia tokio neįprasto nesuprantu.
-Jei tave taip trikdo aš galiu ją sunaikinti.,-Pasakė Grifas.
Domantas labiau įsižiūrėjo į mokinį. Tikriausiai koks pirmakursis arba antrakursis ir labai bijo gyvačių. Iš veido bruožų vaikinukas kuris išsigando Domanto išburtos gyvatės buvo panašus į Japonų tautos žmogų. Domantui patiko Japonų veido bruožai. Domantui jie tokie atrodo linksmi ir visada patenkinti. Tai irgi nebuvo blogai būti laimingu. Domantas nusprendė jei jis nepanaikins gyvatės vaikinukui gali ištikti infarktas ar dar kas nors. Tad Grifas išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į gyvatę.
-Vipera Evanesca.
Gyvatė kaip mat išnyko. Atsisukęs į vaikinuką.
-Laimingas?.,-Paklausė.
-
Vincentas suprato iš vyresniojo grifo tono, kad tai jis ir bus šitą gyvatę ant laiptų išbūręs, atnešęs, paleidęs, kitaip atdanginęs. Kanandiečiui visai nepatiko ir tai, kad anas grifas rodėsi nė kiek nesutrykdytas padaro egzistencija, veikiau priešingai, kone atsainus. Varniukas buvo beveik įsitikinęs, kad šiaip sau dėl smagumo pily linksmintis su gyvatėmis nebuvo leistina, bet kas jis toks, kad kam nors priekaištautų.
Galiausiai gyvatė pranyko, Vincentui nespėjus nė žodžio ištarti, o anas grifas atrodė suerzintas. Arba Vincentui vaidenosi. Ji maktelėjo smakru teigdamas, kad taip, išties yra labai patenkintas, jog gyvatės nebėra, tačiau lipti aukštyn vis tiek nedrįso. Ilgi pirštai iki pabalimo vis dar gniaužėsi ties laiptų turėklu, o migdolinės akys tebežiūrėjo ten, kur vos prieš akimirką buvo gyvatė. Vincentas įkvėpė.
-
. Matėsi ,kad jis dar bijo ,nes labai jau buvo įsikibęs į tą turėklą.
-Koks tavo vardas ir koks kursas tavo?.,-Paklausė Grifas.
Domantas šio vaikinuko Grifų Gūžtos bokšte todėl jis tikrai ne iš Grifų koledžo. Nesuprantu kodėl jis taip bijo tų gyvačių juk jos geros ir mielos. Domantas apsižvalgė. Nieko gero nepamatysiu.
-Gal norėtum ateiti čia? Nepatinka man rėkaut.,-Vėl turėjo surėkti ,kad vaikinukas išgirstų bent ką nors.
Virš Domanto galvos praskrido Narciza. Ji buvo Domanto pelėda. Ir jam tiesiai į rankas nukrito didelis ilgas siuntinys suviniotas į rudą popierių. Domantas atidarė siuntinį. Tai buvo dežė ,o ant dežės buvo užkabintas laiškelis kuriame buvo parašyta:
Atidaryk kai būsi vienas.
Kas atsiuntė laišką nebuvo parašyta.
-
Vincentas tenorėjo greičiau pargrįžti į Varno nago bokštą ir nebesirūpinti dalykais, kuriais rūpintis jam, mažam ir naiviam, nereikėtų. Nei gyvatėmis, nei besikaitaliojančiais laiptų maršrutais, nei dar kuo panašiu. Galiausiai, gyvatė buvo dingusi, o laiptai teužgriozdyti ryškiai kokiu tai septintakursiu grifu, su kuriuo berniukas irgi nelabai norėjo turėti reikalų.
Jau iš savo mirtino gniaužto paleidęs vargšą laiptų turėklą, Vincentas užlipo dar kelis laiptus aukštyn. Vardo tam vaikinui sakyti nenorėjo, velniai žino, gal jis fėja. Tad tik sumurmėjo kažką neaiškaus ir pasisakė esąs vienuolikos. Ir vis tiek, daugiau jau tikriausiai jo nebesutiksiąs, pilis juk didelė.
Vincentas, daugiau ir nebeturėdamas dingsties nelipti laiptais aukštyn, jau tykiai brovėsi pro vaikiną, pirštais nervingai timpčiodamas apsiausto rankovę, bet iš dangaus nukritęs ilgas paketas, rodėsi, ovs nevožė berneliui per galvą, ir šis krūptelėjęs vėl sustojo ir įsikabino turėklo. Ne, regis labai greitai jam Varno nago bokšto pasiekti nepavyks. Lyg visų šių nelaimių būtų buvę negana, laiptai ėme pamažėle judėti.
-
Domantas nelaukė kol grįš į Grifų Bokštą tad atplėšė dėžę dabar. Dėžėje buvo žiobarų užkandžių ,maišelis su Galeonais jų buvo apie 50. Daugiau nieko. Domantas rado laišką.
Labas,
Saldainius gali pasiimti sau arba atiduok Haroldui, pinigai tau. Pasidalink saldainiais su Grifais arba su naujais bičiuliais. Močiutė.
Domantas ištiesė ranką su saldainių pirmakursiui. Jis pasakė ,kad 11 metų vadinasi pirmakursis. Ir pats įsidėjo į burną saldainį. Kaip žiobariškas skanus. Grifas nekentė žiobarų saldainių ,bet šis buvo skanus.
-Išsigandai gyvatės?.,-Iš smalsumo paklausė Grifas. Tuo metu girdėjosi varpas. Domantas pasižiūrėjo į senelio laikrodį. 8:00 dabar buvo vakaras. Dar ilgai laukti iki vakarienės.
-
Elliw, vilkinti kiek per didelį megztinį, ėjo koridoriumi. Išeidama iš Švilpynės bendrojo kambario žinojo kelionės tikslą, tačiau dabar jo neprisiminė. Tad ėjo kur akys veda ir tikėjosi kažkur nueisianti. Nelabai žiūrėdama, kur eina, atsitrenkė į kelis mokinius, tačiau to nepaisė - viskas buvo pernelyg įprasta.
Galiausiai pasiekusi laiptus rudaplaukė susimąstė. Pradėjo atrodyti, kad jai reikėjo į lauką. Vadinasi, reikėtų nusileisti laiptais žemyn. Velsietė pažinojo save pakankamai gerai, kad jaustų įtampą: ar pavyks nuo laiptų nusileisti stačiomis? Ar ji būdama ant antro laipto ką nors padarys ne taip ir paprasčiausiai nusiris žemyn. Mergaitė apsižvalgė aplinkui - gal kur nors netoliese yra Liucija? Deja, savo gelbėtojos nepamatė, tad suprato, kad teks kapstytis pačiai. Dar kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar jai tikrai reikia žemyn, Elliw galiausiai pradėjo lėtai leistis. Sėkmingai (!) nusileidusi kelis laiptus vėl susimąstė. Bijodama nusiversti (prieš savo valią čiuožti laiptais žemyn skauda!) ji atsisėdo ant laipto. Aplinkui nieko nematė, teliko tikėtis, kad niekas į ją neatsitrenks.
-
Quentin ir vėl nepaisė Hogvartso mokyklos taisyklių, ir mokyklinę aprangą buvo pakeitęs į sau kiek laisvoką džemperį bei paprastus džinsus, bet rodosi, kad į tai dėmesio niekas neatkreipė, kas jaunuolį džiugino, bet tuo pačiu metu ir ne. Kaip jau nepirmą kartą, grifukas išėjo iš grifų bendrojo kambario ir pats nežinojo kurgi nori nueiti, tad tiesiog pasitikėjo savo nuojauta ir ėjo ten, kur jį kojos nešė. Šiam belipant laiptais žemyn, laiptai pradėjo keistis ir nukreipė tamsiaplaukį į kitą pusę, kas šiam visai netrukdė, tad šis tiesiog žygiavo toliau, akimis nuobodžiai lakstydamas po visiškai nepasikeitusią patalpą. Vaikino koja kažkur užkliuvo. Nuleidęs žvilgsnį žemyn, jis pamatė jau prie ežero sutiktą keistos išvaizdos mergaitę, kuri dabar lyg niekur nieko sėdėjo ant laiptų, ant kurių pastoviai vyko veiksmas. Vienuolikametis būtų atsiprašęs, jeigu tik nebandytų sudaryti gero įvaizdžio pats nežino kam ir jeigu tik turėtų tam noro, bet dėja, niekas panašaus į atsiprašymą, iš jo lūpų neišėjo. Kvailai bespoksodamas į mergaitę, jis užmatė, kad šioji vilki jo megztinį, kurį Quentin paskolino jai prie ežero.
- Man nesvarbu kas tu, bet gal malonėtum grąžinti mano megztinį? - Apsimestinai irzloku balsu paklausė pirmakursis bei dar kartelį nužvelgė mokinę, kuri vos neskendo berniuko megztinyje.
-
Elliw sėdėjo giliai paskendusi savo mintyse. Nebūtų ir pati pasakiusi, apie ką galvoja, tačiau aplinkui nieko nei matė, nei girdėjo (labai netikėta, kai kalbama apie Elliw...). Iš pradžių, išgirdusi balsą, pagalvojo, kad tai kažkoks prisiminimas, atmintyje atgijęs taip ryškiai, kad netgi išgirdo balsą. Vis dėlto atsitokėjusi suprato, kad šalimais stovi nematytas berniukas. Jo žvilgsnis taip išgąsdino švilpę, kad ji pašoko. Nieko nelaukdama nusivertė nuo laiptų. Kiek pariedėjusi žemyn šiaip ne taip sustojo. Skaudėjo viską.
- Kas tu toks? - suirzusi paklausė Elliw. Jai šis berniukas jau nepatiko - juk ne kas kitas, o jis yra kaltas, kad jai dabar skauda visą kūną. Kad jis kažko klausė ar prašė, rudaplaukė jau buvo pamiršusi. Sėdėjo ant laiptų ir spoksojo į berniuką. Skausmas, atrodo, neketino niekur trauktis.
-
Vaikinukas rimtu žvilgsniu stebėjo švilpę, bet šio žvilgsnis kaip mat pasikeitė, šiai pradėjus ridentis laiptais. Quentin mintyse pradėjo keiktis ir keikti save. Gi iš praeito susitikimo turėjau žinoti, prisiminti kokia ji gyva nesėkmė yra ir, kad prie jos negalima taip tyliai prisliūkinti. Toliau mintyse kaltino save grifukas, jau bebėgdamas paskui laiptais besiridenančią mergaitę ir besiruošdamas ją sustabdyti. Dėja, bet to padaryti Yann nesuspėjo ir smulki mergaitė pati sustojo besiridenusi. Kaip ir tikėjosi berniukas, mergaitė nebuvo patenkinta šiuo nutikimu. O kas būtų patenkintas? Nejaugi pačiam būtų buvę smagu nusiridenti nuo laiptų? Beaux bandė išvaryti savo bereikalingas mintis kažkur kitur ir bent kažką pasakyti mergaitei, bet nežinojimas ką sakyti grifui visai nepadėjo. Gi aš nekaltas? Nenustūmiau jos nuo tų laiptų Bet vis dėl to mokinys peršoko per savo ego ir nusprendė atsiprašyti nelaimėlės.
- Atleisk, kad išgąsdinau. - Nepatenkintu savimi balsu tarė vienuolikametis, nuleisdamas žvilgsnį į ant laiptų sėdinčią mergaičiukę ir atsidusdamas.
- Mane buvai sutikusi prie ežero ir dėl to turi mano megztinį. Noriu jį atgauti. - Paaiškino Quentin, nesuprasdamas, kodėl keistos išvaizdos Hogvartso mokinė jo neprisimena. - Labai skauda? - Vis dėl to parodydamas savo rūpestingąją pusę paklausė dažytų plaukų savininkas. Jo veide vis dar matėsi nepasitenkinimas tokiu savo elgesiu ir tuo, kad Elliw turėjo šiojo megztinį.
-
Labiausiai norėjosi staugti iš skausmo. Vis dėlto ridenimasis laiptais - tai ne koks menkas paslydimas prie ežero ar įkritimas į duobę Uždraustajame miške. Skaudėjo bjauriai. Ir dėl visko kaltas šitas vaikis!
- Taip, išgąsdinai, - tvirtai atsakė velsietė, nors jau neprisiminė, ką tiksliai padarė nematytas berniukas. Pala, o juk jis kažką minėjo apie megztinį, ar ne? Tegul net nesvajoja apie tai, kad Elliw jį atiduos! Deja, panašu, kad berniukas kaip tik to ir tikėjosi.
- Prie kokio ežero? - paklausė Elliw. Ar ji išties nesuprato, ką galvoje turi grifiukas, ar tik apsimetė, nebuvo aišku. Vis dėlto ji labai nuoširdžiai šito vaiko negalėjo prisiminti. - Esu tikra, kad kažką supainiojai, - labai tvirtai atsakė ji. Nutarė, kad galų gale reikia atsistoti. Tvirtai įsikibo į turėklą. Jau beveik stovėjo, tačiau geras gabalas turėklo staiga išlūžo ir nukrito. To nesitikėjusi švilpė susvyravo ir vėl nudribo. Laimei, šį kartą pavyko apsieiti be ridenimosi. Kad berniukas buvo kažko dar paklausęs, ji jau pamiršo. Dabar daug svarbiau buvo gyvai nulipti nuo šitų prakeiktų laiptų. O dėl turėklo... Ji vis tiek tuoj pamirš, kas čia atsitiko, tad, jeigu ką, pasakys, kad ne jos darbas.
-
Mergaitės persikreipęs veidas nė kiek nepakėlė Quentin ūpo ir jis tik dar kartelį sunkiai atsiduso bei laukė, kol didžioji Hogvartso nelaimelė prabils.
- Nenorėjau išgąsdinti. - Nepatenkintai, tarsi nusikaltusiai, po nosimi sumurmėjo grifukas. Jis nebuvo papratęs nusileisti, bet tokioms ir panašioms situacijoms ištikus, pirmakursiui tekdavo tai padaryti. Po sekančių mergaitės žodžių, Yann pažvelgė į ją, tarsi ji būtų buvusi idiotė ir papurtęs galvą vėl ėmė apgailėtinai pasakoti, aiškinti:
- Buvai atsivilkusi prie ežero, kur sėdėjau aš. Išvien kritinėjai, kol galiausiai įkritai į jį. Aš tave iš jo ištraukiau ir paskolinau savo džemperį, o dabar būtų neprošal jį atgauti. Ir ne, aš nieko tikrai nemaišau. - Keistu balsu ir vis keistai žvilgtelėdamas į savo taip pavadintą "užmarštukę" arba "gyvą bėdą", "nelaimėlę" tarė vienuolikametis. Kaip ji gali visko taip neprisiminti ir visad pakliūti į bėdas? Vis mąstė Beaux, bet atsakymo į sau pačiam užduotus klausimus taip ir nerado. Didžiąją nelaimėlę rodosi vis dar tebesekiojo bėdos, o dažytų plaukų savininkas stebėjo ją, mąstydamas, ar verta jai padėti, ar ne. Galiausiai nebegalėjęs stebėti, kaip šiai apgailėtinai sekėsi, grifas priėjo arčiau mergaitės ir paėmė ją ant rankų bei pradėjo žingsniuoti laiptais. Vaikinukas nebuvo kažkoks raumenų kalnas, jis buvo paprastas vienuolikametis, bet nešti švilpukę jam nebuvo sunku. Galiausiai nulipęs laiptais, Quentin atsargiai pastatė trumpaplaukę ir įsitikinęs, kad ji išstovės ant kojų, keliais žingsniais atsitraukė.
- O dabar gal jau galėčiau atgauti savo džemperį? - Vėlgi paklausė grifų gūžtos narys, tikėdamasis išgirsti teigiamą atsakymą.
-
Berniukas ir vėl pasakė nenorėjęs išgąsdinti (ir kaip Elliw tai prisiminė?!). Vadinasi, jis tikrai buvo kaltas dėl mergaitę ištikusios nelaimės! Elliw buvo teisi - tai tik jo kaltė, kad jai dabar viską skauda. O tai reiškė, kad negalima taip lengvai atleisti. Rudaplaukė piktokai pažvelgė į berniuką. Tarsi būtų maža to, kad per jį kenčia mergaitė, jis dar nori ir atimti prakeiktą megztinį! Velsietė visiškai nebuvo patenkinta tokiais įvykiais.
- Nežinau, kas tau negerai, bet sugalvoji daug keistų dalykų, - burbtelėjo Elliw. Šiuo momentu tikrai daug svarbiau buvo skaudantys šonai, nugara ir kojos. Sužeidimai lyg ir nebuvo labai rimti, tačiau vis tiek nemalonu.
O tada švilpei teko gerokai išsigąsti. Nebūtų patikėjusi, kad ją kažkas staiga taip pakels ir kažkur išneš.
- Paleisk! - spėjo klyktelėti ji. Daugiau nieko nebepadarė, kai berniukas pastatė ją ant grindų. Ir, savaime aišku, ir vėl išsižiojo apie tą nelemtą džemperį! Elliw visai suirzo. Žinojo, kad Bastiano gali ir nebūti patenkintas tokiais įvykių posūkiais, bet gal sutiks nupirkti jai naują megztinį? Iš kur mergaitė galėjo žinoti, kad čia prisistatys kažkoks neaiškus vaikas ir ims reikalauti jos rūbų?!
- Na ir pasiimk! - piktai suriko ji. Per galvą nusitraukė megztinį (kažkuriuo momentu išgirdo drykstelėjimą) ir metė berniuko pusėn. Tuo momentu Elliw su siaubu kai ką prisiminė. Teleskopas juk liko ant laiptų! Ji puikiai prisiminė, kaip pasistatė prietaisą šalia. Dar kartą piktai nužvelgė berniuką ir nuskuodė laiptais aukštyn (ir kaip jai pavyko nenusiversti?..). Teleskopo ant laiptų nebuvo. Rudaplaukė įtūžusi atsisuko į apačioje esantį berniuką.
- Kur mano teleskopas?! - suklykė ji. Neprisiminė kada nors gyvenime patyrusi tokį siaubą. Žengė žemyn, nes norėjo gerai trinktelėti berniukui, bet ir vėl susipainiojus kojoms drėbėsi ant žemės ir nuslydo iki pat apačios. Skausmo geriau net nekomentuoti...
-
Mergaitės klykavimai ir prašymai paleisti, neišgąsdino ir nenustebino Beaux, kadangi iš tiek, kiek šis pažinojo Elliw, vaikinukas viso to ir tikėjosi, tad tiesiog nereaguodamas pastatė ją ant lygaus pagrindo. Ko jau ko, bet tokio atšiauraus ir pikto nelaimėlės elgesio, Quentin visai nesitikėjo. Ko ji visad tokia nepatenkinta ir pikta? Aš nekaltas, kad jai kiekviename žingsnyje nesiseka, aš kaip tik kai galiu, bandau padėti, bet ši jau pradėjo mane užerzint. Galės vartytis nuo laiptų bei kitų vietų ir bus nebe mano problemos. Nepatenkintas pagalvojo pirmakursis ir pasilenkė bei pasiėmė savo ant žemės numestą megztinį bei jau gailėjosi, kad prašė, kad šį grąžintų. Tuoj pat pasigirdo didžiosios bėdos nepatenkinti klykavimai. Yann visiškai nesuprato, kodėl dėl jos problemų kaltas yra jis. Vaikinukas sunkiai atsiduso ir vėlei užlipo laiptais ir atsistojo šalia žemesnės mergaitės.
- Elliw, tu nesinešiojai jokio teleskopo, kai atėjau jo čia jau nebuvo. Jis turbūt saugus tavo kambaryje. - Stengdamasis nepratrūkti, su paskutiniais kantrybės lašeliais, tarė vienuolikametis ir metė džemperį į trumpų plaukų savininkę.
- Turėkis ir daugiau nė nelįsk man į akis, gyva problema. - Susierzinęs sumurmėjo Quentin ir metė savo piktą žvilgsnį į mergaičiukę. Piktumas ir susierzinimas kaip mat išnyko, kai švilpukė pradėjo ridentis laiptais. Dažytų plaukų savininko veidą užpildė nerimas. Gerumas ir vėl šį nugalėjo. Tuoj pat grifukas nubėgo laiptais, visiškai pamiršdamas apie savo džemperį, kuris pasiliko ant laiptų, ir pribėgdamas prie Eliiw. Jaunuolis pakartojo savo senesnius veiksmus ir pasiėmė ją ant rankų.
- Na ką, princese, atsibodo man su tavim cackintis, eisim pas seselę. - Sarkastiškai, bet taip pat susirūpinusiai prakalbo Quentin, tikėdamasis, kad nelaimelė bent vieną kartelį neprieštaraus jam.
-
- Kur padėjai mano teleskopą?! - suklykė Elliw, kai berniukas pasakė jo nematęs. Tuo patikėti buvo neįmanoma. Negi ji galėjo pamiršti teleskopą kambaryje? Tai neįmanoma! Juk ji ne tokia nevykėlė! Švilpė pajuto kylantį pyktį. Dabar šitas iš jos šaipysis! Pirmiausia kažką aiškino apie kažkokį megztinį, o dabar mėgaujasi paslėpęs jos teleskopą!
Deja, daugiau laiko pykčiams neliko: slydimas laiptais nebuvo malonus. Berniukas ir vėl paėmė ją ant rankų, tačiau Elliw buvo jau taip apdaužyta, kad nebeturėjo jėgų į tai reaguoti. Girdėjo, kad berniukas kažką šneka, bet neturėjo jėgų klausytis. Skaudėjo visą kūną. Taip pat ir širdį - ar ji bus praradusi savo teleskopą? Net jeigu Bastiano jai ir nupirks naują, tai nebus tas pats...
- Man nereikia pas seselę! - staiga suriko ji, suvokusi, apie ką kalbėjo berniukas. - Man reikia teleskopo!
Deja, ji buvo pernelyg pavargusi, kad galėtų ką nors padaryti. Teko pasiduoti.
-
Vilė drožė koridoriumi su didžiausiu pasitenkinimu. Greitai atostogos, bjaurus oras atsitraukė, kas gali trukdyti? Taip begalvodama, mergaitė nejučia užlipo ant kažko šlapio, slidaus ir šalto skysčio, kurį, matyt kažkoks žioplys bus išpylęs priepat laiptų. Neišlaikiusi pusiausvyros, Vilė nusirito per pakopas ir liovėsi kritusi tik pasiekusi erdvią, marmuru išklotą laiptų aikštelę.
Na ir pariedėjau...- juokais pagalvojo mergaitė ir nustraksėjo link bibliotekos, šį kartą atidžiau žiūrėdama po kojomis.
Kai tie ilgi, painiai besisukiojantys marmuro laiptai pagaliau baigėsi ji atsidūrė gan siaurame koridoriuje skliautuotomis lubomis. Ryžtingai perėjo jį ir pasiekė gale esančius mažus laiptukus. Ėmeė lipti jais.
Kad tik dabar nenusiverščiau- pamanė Vilė ir ant tų žodžių vėl užkliuvo. Pasiritusi kelias pakopas žemyn ji suirzo. Šįkart mergaitę kažkas pamatė. Jauna, šviesiaplaukė varno nago moksleivė, pažįstama tik iš matymo.
-
Pamokos baigėsi ,namų darbų nebėra.Nors ir jai buvo keista ,bet jai patiko šie maži dalykai ir buvo puiki proga pasivaikščioti. Išėjusi iš bendrojo kambario nieko nepasiėmusi.Nes kam to reikia. Galvojo varniukė.Ir ramiai niekur neskubėdama pradėjo lipti laiptais.Kai ji jau buvo šiek tiek palipusi į apačią ji pajuto lengva sukimą.Ir pradžių tai pajuto tik galvą po to ir visas kūnas.Kad laiptai sukasi jai tai nebuvo naujiena ,nes praeitais metais tai buvo ir ne kartą ,bet ji niekada nejuto ,kad būtu bloga.Tikriausiai pirmą kartą ji pasigailėjo ,kad lipo tais laiptais.Aišku po kelių minučių jie baigė suktis ir sustojo kažkokiame aukšte kuriame dvylikametė dar nėra buvusi.Iš laiptų viršaus lyg kažkas suirztu.Kai ji atsisuko pamatė mergaite , su raudonais retais ir tiesiais plaukais.Buvo keista tai ,kad ji atrodė lyg būtu nusiritusi nuo kelių pakopų.Gal reikštu ją užkalbinti ? Paklausė savęs antrakursė.Ir atsargiai priėjo prie jos.Vovere maloniu balsu paklausė:
-Ar tau viskas gerai , ar kažkas skauda ?
Jinai su žodžiais iš kišenės išsitraukė lazdelę.Tikėdamasi ,kad su ją galės padėti.
-
Vilė vargais negalais atsikėlė ir nupurtė nuo apsiausto dulkes.
-O ne, dėkui, viskas gerai,- nusišypsojo ji.
Mergina stovinti prieš ją atrodė maloni, kokių dvylikos metų. ILgi, tiesųs ir šviesūs plaukai bei mėlynos akys suteikė jai nerūpestingumo.
Taigi, ji tik metais vyresnė už mane. Reikia pamėginti susidraugauti, nes kol kas draugų nelabai turiu,-pamanė Vilė ir vėl draugiškai šyptelėjo. Norėjo pralinksminti šią niūroką varniukę.
Kur tu eini?-pasiteiravo.
Ji burtų lasdele pabrūžino per apsiausto klostes, kad paskutinės dulkelės nubyrėtų.
Kokia aš užuomarša !- pagalvojo ,-juk šiandien tokia graži diena, Ji tikriausiai traukia kur nors į kiemą. Pasėdėti pievoje po medžiu ar pasivaikščioti aplink ežerą....
-
Po kelių minučių nuo žemės atsikėlė ir pati mergaitė.Ji atrodė visai nieko ir buvo panašu ,kad nieko nesusižeidė. Vovere tik palingavo galvą į jos atsakymą.Nepažįstamoji nusišypsojo gan keista šypsena.Kuria dažniausiai naudoja geram ir pažįstamui draugui ,bet tikrai ne jai.Ta šypsena jai sukėlė ir nerimą ir šiokį tokį palengvėjimą.Gal jinai nori susidraugauti ?. Paklausė savęs mergaitė.Ir tada su mintimis išgirdo klausimą.Ji irgi nusišypsojo ir prabilo:
-Na aš tiesiog norėjau pasivaikščioti ar šeip kažkur nueiti,- padarė pauzė ir pasikasė kaklą ,po to tylesniu balsu paklausė,-o tu kur eini ?
Ir po žodžių pradėjo labiau kasytis.Kas man po galais darosi ? Kodėl aš pradėjau kasytis be reikalo ? . Su nepasitenkinimu savęs paklausė varniukė.Ir atsisuko į mergaitę dirbtinę šypseną norėdama pasirodyti ,kad nieko nėra.
-
-Ai, tiesiog vaikštinėjau koridoriumi,- kuo maloniau tarė Vilė.
Pagaliau mergaitei pavyko nusišypsoti tikrai nuoširdžia šypsena. Ji nupurtė nuo apsiausto įkyrias dulkes.
-Galime eiti kartu,-pasiūlė,- neseniai kieme atradau labai jaukią vietelę, galėtume nukeliauti ten.
Ši varniukė atrodo draugiška, tad toji vietelė jai tikrai patiks-pamanė mergaitė.
Ji mintimis nuklydo į gluosniais apaugusią pievelę.
Aną kartą, kai ten buvau, joje skraidžiojo daugybė drugelių ir žydėjo viržiai. O kas gali atsispirti tama nuostabiam kvapui!?
Vilė sekundei nusuko akis į langą. Pro jį kaip tik matėsi toji pieva. Ji aiškiai išvydo ten viržius, drugelius ir...
Pražydo rožės!!! Mergaitė taip nudžiugo, kad vos nestryktelėjo į orą. Paskutinę akimirką susitvardė. Vilė nepaprastai mėgo rožes.
-
-Palauk!
-Pandora, jei nori mane perkalbėti, nė nebandyk!
Metamorfmagas lėkė laiptais žemyn, o tamsesnio gymio mergaitė vijosi šį. Galiausiai ji čiupo berniuką už alkūnės.
-T-tu nežinai, ką darai! Jei pasakysi, turėsi viską pradėti iš naujo! Negi tau nesvarbu, apie ką kiti tave pagalvos? Nesvarbu, kaip Hogvartso administracija, tuo labiau direktorė pagalvos apie tave?! Juk tu juos.....!
Švilpis šiurkščiai išsivadavo iš mergaitės gniaužtų.
-Ir? Čia lankė mergaitė, kuri nemoka skaityti, čia vis dar mokinasi kitarasiai, kurie gali sukelti pavojų žmonėms! Čia mokėsi apsimetusi Mišelė Avery Streikers! - Pandora pašiurpo, - Aš jiems būsiu tik menka problemėlė, iš viso jei jie mane pastebės! Pandora, prisipažink, viską darai, kad tau būtų geriau!
Mergaitė sukando dantis.
-Ne! O kaip tu?
-Ach! Tu nesuprasi, Pandora! Ir nenori suprasti! Kaip tau suprasti, jei tu neturėjusi šeimos?!
Mergaitė tylėjo, o švilpis papurtė galvą. Tai beviltiška. Pasileido vėl laiptais žemyn.
Tačiau ji neatšoko nuo jo. Ji vis tiek bandė perkalbėti, įtikinti, bet kiekvieną kartą berniukas sugebėjo apsiginti ar tyčia užsiminti apie Streikersus, kad Pandora dar labiau sutriktų ar prisibijotų kalbėti tolyn. Visgi, toks metodas vėliau nedavė vaisių.
Pandora šoko prieš švilpį, užtverdama jam kelią ir drąsiai išrėžė:
-Kai jiems papasakosi visą tiesą, ką pasakysi apie mane, a? Kaip manai, ar jie mane priims? Nebijai, kad mane Sniegas užmuš?!
-Nenusikalbėk, Pandora!
-Iš viso, ar žinai, kad jie tavim patikės?! Ar manai, ar jie supras tave, kai tu tris metus apsimetinėjai ir tik dabar pasakysi tiesą? Ar manai, kad tavo paaiškinimai bus logiški?! Jie pagalvos, kad tau protas nuvažiavo!
Švilpis įniršo:
-Ne, to nebus!
-Naivuolis!
-Tu nieko nežinai!
-Žinau viską! Aš žinau viską! Tu neįsivaizduoji, ką jie turėjo padaryti, sužinoję apie tai! Oi, tu neįsivaizduoji!
Pandora įsiviepė. Ji tą puikiai žinojo. Išmesta iš savo pačių namų, dėl to, kas yra...taip, ji viską žinojo!
Nelaukta, nereikalinga. Pabaisa. Ji jau susitaikė, kad jos tėvai buvo kietaširdžiai, jiems niekados nereikėjo jos, jie ją seniausiai palaidoję. Melediktė, viena aštuntoji velos. Cha! Kas norėtų jos, Pandoros Streikers, Mišelės Avery Streikers dukros!? Jis niekados nesupras! Nesupras tos baimės kiekvieną rytą atsibusti žmogumi ir tikėtis, jog kitą rytą bus tas pats?! Jis nesupras, koks džiaugsmas gyventi saugiame mele, nes niekas tavęs neįžeis, nepaliks, neišduos! Kad jis suprastų, kokią jis laisvę praranda. Ach, ir štai! Tas kvailys, nori gyventi su savo šeima! Po viso to, kas nutiko!
Pandora Streikers žengė žingsnį artyn švilpio. Ji buvo galva aukštesnė, vyresnė. Nors magijos mokslą mokėsi pati, ji savimi pasitikėjo. Ji neleis, kad tasai kvailys taip pasielgs, ne, ji be jo negali gyventi! Jis vienintelis, kuris ja rūpinsis, net kai amžiams virs kniubučiu! Jis vienintelis garantas, kad ji liks gyva. Sniegas jos neužmuš. Niekas jos neužmuš, nes jis nešioja Lorijano pavardę.
Tai ne Gardneriai, nužudę jos motiną, tai ne Blewettai, kuriems ji yra giminė, tai ne Grantai, kurie turi jos motinos ketursparnę pelėdą Pūgą. Tai buvo Lorijanai, pas kuriuos yra daug saugiau, nes buvusiame klane jau neliko įtampos.
Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę.
-Turėtum klausyti vyresnių, Etanai,- lapiniškai įsišiepė.
Metamorfmagas nutirpo iš baimės.
Kerų plūpsnis šovė į jį, mažasis tučtuojau lenkėsi žemyn, šovė pro Pandoros šoną ir visu greičiu nuskriejo laiptais žemyn. Tolyn! Tolyn!
Žmonės paveiksluose sukilo, kažkur sudundėjo, protelgeistai sukruto, o švilpio jau nebebuvo.
-
Pyktis ir gėda atsispindėjo mergaitės veide ir vos tik pamokai pasibaigus(nežinia ar ji išvis spėjo pasibaigti mergaitei dingstant), Arabella kaip vėjas greitai dingo iš kerėjimo kabineto.
Tas suknistas nemokantis kerėti Indio ir ta suknista, nemokanti normaliai pamokos pravesti kerėjimo profesorė... Pirma pamoka... Pirma pamoka ir tokia gėda...
Mergaitė vos ne bėgte žygiavo koridoriumi laiptų link. Jos veide aiškiai atsispindėjo pyktis ir turbūt niekas šią akimirką nebūtų drįsęs jos užkalbinti. Šios dienos įvykiai ją taip suerzino, kad ši nė nebežadėjo žygiuoti į kitas, šiandien dar likusias pamokas. Dabar ją domino tik ramus kampelis savame kambaryje ar gamtoje, ramybėje, knygų skaitymas ir tiesiog, buvimas kuo toliau nuo tos pakvaikusios kerėjimo profesorės ir to idioto klastuolio.
Tikiuosi, kad jis manęs nenusprendė sekti ir, kad nuo meilės kerų jo niekas greit neatkerės. Tegu kankinasi. Jam taip ir reikia. Mielai būčiau jam trenkusi, jeigu tik mes nebūtume buvę klasėje.
Tą pačią akimirką kai Arabella pasiekė laiptus, ši pastebėjo ant rankos dar vis likusį žvynų odos lopinėlį ir tik dar labiau susierzino. Holland nė pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo tokia pikta, susierzinusi ir sugėdinta. Paveiksle...
Į galvą šovę prisiminimai kiek apramino varniukę, iš šios lūpų pabėgo liūdnokas atodūsis ir ši pati atsikerėjo save nuo dar šiek tiek likusių žvynų.
-
Indio kojos, jį išvedusios iš kerėjimo kabineto ir ačiū dievui toliau neleido berniukui sustoti. Tikslas buvo pasiekti Arabellą, todėl juodaplaukis kaip pašėlęs lėkė per koridorius paskui varniukę. Indio neturėjo supratimo kas vyksta, jis manė, kad tik peržengus per kerėjimo kabineto slenkstį kerai išgaruos, tačiau susižavėjimas Arabella ir tuo pačiu bjaurastis visa šia situacija niekur nedingo. Priešintis nebuvo reikalo, savęs juk pats neatkerės. Tai padaryti galėjo tik ta kvaiša, kuri nuo jo dabar slėpėsi. Toliau bėgant pro koridorius jo kojos sustojo prie pat laiptų, vedančių į viršų, kurių viduryje stovėjo ne kas kitas kaip Indio gyvenimo meilė. Ją pamačius klastuolis nevalingai nusišypsojo. Tikriausiai atrodė kaip psichiškai nesveikas.
- Labas, - vėl nusišypsojęs tarstelėjo antrakursis tarsi varniukės nebūtų matęs daugiau nei metus. Arabella veikiausiai bjaurėjosi Indio, juk negalima jos kaltinti, tačiau jis turėjo ją priversti berniuką atkerėti. Žinoma, to pasakyti žodžiais negalėjo, nes Indio buvo užkoduotas elgtis kitaip nei šio protas, tačiau akimis jis maldavo varniukės, kad ši kažkaip nutrauktų šituos burtus. Indio nebuvo tikras ar jam pavyko.
-
Kai pabalusi rankos oda nebebuvo padengta nelabai maloniais ir simpatiškai atrodančiais žvynais, mergaitė atsiduso ir jau ruošėsi žygiuoti toliau, tikėdamasi pasiekti savo kambarį, įsisupti į šiltą pleduką ir pamiršti visus šios dienos nemalonius bei gėdingus įvykius, knygų pagalba panaikinti keršto troškimą. Tiesą pasakius, Arabella nebeturėtų norėti keršto, kadangi ši jau pakankamai atsikeršijo Indio užkerėdama jį meilės kerais ir palikdama klasėje, neatkerėdama, palikdama tą kvailą meilės jausmą apsukusį jo galvą, tačiau jai atrodė, kad visa tai nebuvo gana, norėjosi atkeršyti kiek žiauriau, nors ji ir nebuvo labai didelė žiaurumo fanė.
Jeigu būtumėm buvę ne klasėje aš tikrai būčiau jam vožusi. Bet taip vožusi, kad visą gyvenimą prisimintų...
Rodosi, kad planas grįžti į kambarį ir kiek nurimti, buvo sunkokas, kadangi varniukė niekaip nesugebėjo suvaldyti pykčio, kurį jautė savo kerėjimo pamokos kompanionui, kvailam klastuoliui, norėjo jam atsikeršyti ir trenkti, kas buvo neįprasta net pačiai Holland, mergaitei, kuri gyvena su pačia Luna Gardner, kuri šioje situacijoje tikrai būtų jam trenkusi.
Ak, o, kad aš būčiau tokia stipri ir šauni kaip Luna...
Atsigavusi iš savo apmąstymų, Arabella suprato, kad visą laiką tiesiog stovėjo ant laiptų ir niekur nejudėjo, tad tik papurtė galvą ir ruošėsi žingsniuoti savo tikslo link, tačiau ją sustabdė labiausiai šią akimirką erzinantis balsas.
Aš jam netrenksiu, aš jam netrenksiu... Ne, aš jam tikrai užvošiu.
Piktas ir įniršio apimtas žvilgsnis atsisuko į vaikiną, kurį aiškiai vis dar veikė meilės kerai. Vien iš žvilgsnio protingas žmogus būtų dėjęs į kojas ir nė nebandęs daugiau nieko daryti, tačiau vaikinas buvo užkerėtas meilės kerais, negalvojo savu protu. O ir šiaip nepasižymėjo protingumu. Idiotas.
- Unlovinsmit, - nebeiškęsdama kvailo vaikino elgesio, atbūrė šį mergina, - jeigu dar kartą pasirodysi mano akyse, pažadu, tau tai nesibaigs geruoju.
-
Arabella buvo kažkur toli su savo mintimis, o tai nieko gero nereiškė Indio, nes jis turėjo ilgiau stypsoti ir išsiviepės žiopsoti į varniukę. Nagi greičiau, greičiau. Mintyse jau nerimo berniukas. Vienu momentu klastuolis net suabejojo ar Arabella nėra užkerėta suakmenėjimo kerais, nes stovėjo tarsi nejudėdama, tačiau šiai galiausiai atsisukus, Indio varnės akyse pamatė tą pasišlykštėjimą, kurį norėjo ir pats parodyti, ir suprato, kad šiai viskas gerai ir ji gali atkerėti berniuką. Gali, bet ar nori? Kelias sekundes mokiniai stebeilyjo vienas į kitą, rodydami visiškai priešingus jausmus, kol pagaliau Arabella ištiesė lazdelę ir ištarė tą burtažodį, kurio taip laukė Indio. Kerams palikus Indio kūną, juodaplaukis pasijautė tarsi iškišęs galvą iš vandens, kuriame jau buvo pradėję trūkti oro ir kuo skubiau susiraukė, kad parodytų, jog kerai suveikė.
- Norėčiau pamatyti kaip tai atrodys, - sarkastiškai ir pašaipiai tarstelėjo Indio, atsakydamas į varniukės ką tik išrėžtą grasinimą. Iš tokios nedidukės mergaitės einantys žodžiai skambėjo labai juokingai. Indio, būdamas netgi metais (!) vyresnis, jautėsi nepaprastai pranašesnis ir geresnis už tuos, kurie buvo jaunesni. Todėl, savaime suprantama, vaizdinys, kaip priešais jį stovinti varniukė, kumščiu trenkia Indio per veidą, kėlė juoką.
-
Atrodo, kad jokie grasinimai per daug neveikė pasipūtusio klastuolio, o Arabellos kantrybės ir nervų taurė jau pradėjo persipildyti, maži delniukai jau formavosi į kumščius ir vaikinui to net nepastebint, mergaitė jau ruošėsi gerai jam užvožti.
- Kas tu per idiotas? Kokia tau kalba pakartoti? Rusiškai, ispaniškai ar prancūziškai? - sparčiais judesiais apsisukdama, grėsmingai pradėdama artintis prie kerėjimo pamokos praktinės dalies partnerio, piktai paklausė.
Tiesą pasakius, Arabella net pati įsivaizdavo kaip juokingai turėjo atrodyti. Lieknutė, žema pirmakursė mergaitė grasina ir ruošiasi trenkti už save daug aukštesniam, tvirtesnio sudėjimo ir vyresniam vaikinui, tačiau ne tame viskas buvo. Luna buvo tikrai išmokiusi mergaitę mušimosi pagrindų, tad ši drąsiai galėjo teigti, kad pamokyti šį pasipūtelį ji galėjo drąsiai ir be didelių pastangų. Na, žinoma, be sužeidimų ji turbūt ir pati neapsietų, tačiau savęs žeminti Holland tikrai negalėjo leisti.
Kai tarp jaunuolių liko vos metro atstumas, vaikinui to turbūt nelabai besitikint, mergaitė greitu mostu užsimojo ir iš kumščio smarkiai trenkė tiesiai jam į nosį, iš kurios tuoj pat pasileido kraujas. Manydama, kad to nėra gana, būdama užvaldyta pykčio ir patirtos gėdos, liekno sudėjimo mergaitė dar kartelį užsimojo ir trenkė į akį, tikėdamasi, kad ir ten liks žymė, primenanti klastuoliui apie jo nemalonų elgesį.
- Prisimink, vyruti. Su manim, Arabella Holland, tu nepažaisi. Prasidėjai ne su ta pirmakurse, - grasinančiai ir piktai, šiek tiek palinkdama arčiau pasipūtelio, tarė varniukė ir buvo pasiruošusi atremti smūgius, jeigu jų gautų.
-
Indio matė kaip Arabella vis labiau niršta ir tuoj pratrūks. Klastuoliui neapsakomai patiko erzinti ir taip jau suserzinusius arba ne kokios nuotaikos žmones, o dabar kai jau buvo atkerėtas, jis nežadėjo atstoti nuo varniukės ir iki gyvo kaulo ją sunervinti.
- Prašyčiau itališkai, - iškėlęs pirštą kaip koks proto bokštas pašaipiai atsakė Arabellai. - Tik kaži ar tu mokėsi tą kalbą.
Arabellai pradėjus artintis Indio pasijautė nepatogiai. Jam nepatiko kai žmonės stovėdavo prie jo arčiau nei dviejų metrų atstumu. Tačiau jis negalėjo suteikti tai bjaurybei tokio pasitenkinimo. Priešingai, jis net paėjo žinsgnį į priekį, kai tarp mokinių buvo likęs gerokai mažesnis atsumas nei klastuolis norėtų.
- O tu su visais tokia bjauri? Nes tada nežinau kaip per kitą kerėjimo pamoką susirasi partnerį.
Indio šimtu procentu tikėjo tuo, ką pasakė. Žinoma, jis irgi nebuvo dievo siųsta dovana šiai mokyklai, bet bent jau neapsimeta kažkokiu kietuoliu. Tačiau tai pasakęs Indio taip pat ir pasigailėjo. Po akimirkos varnės kumštis jau skriejo antrakursio veido link ir be gailesčio rėžėsi į nosį. Po kelių sekundžių Arabella jau užsimojo ir norėjo smogti Indio į akį, tačiau greita reakcija berniuko neišdavė ir jis dar nespėjus prileisti veido sulaikė ranką ir šiurkščiai nulenkė žemyn. Į burną nulašėjo kraujas, bėgantis iš nosies.
- Tu ką visai pakvaišai? Kas tau negerai? - supyko ir pradėjo šaukti Indio, jau keldamas lazdelę ir pasiruošęs panaudoti savo mėgstamiausius ir firminius kerus.
-
Vaikinas atrodo nereagavo į jokius grasinimus ar perspėjimus, toliau buvo pasipūtęs ir įžeidinėjo mergaitę, blogino situaciją sau ir žaidė su jos nervais, kurie ir taip nebelaikė, buvo peržengę ribas. Gi kuri mergina džiaugtųsi, jeigu ją apkerėtų žuvies oda, tada, kai ši neturi galimybės apsiginti, tada, kai ji jau yra apkerėtą meilės kerais? Būtent, nei viena! Tad ir Arabella netryško džiaugsmu, kaip tik, atvirkščiai. Norėjo sutraiškyti tą pasipūtelį į gabalus, kas buvo per silpna jos jėgoms. Ji nebuvo dar labai gerai ištreniruota tam ir turbūt net nebūtų sugebėjusi apsiginti, jeigu vaikinas sugalvotų jai trenkti atgal...
- Tu klausi kas man negerai?! Pagalvok, tu mane, o ne aš tave užkerėjai meilės kerais, o po to dar ir žuvies oda, tada, kai nesugebėjau apsiginti. Tu, o ne aš stovėjai, juokeisi, tyčiojaisi vietoj to, kad bandytum atkerėti. Tu čia suknistas savanaudis, o ne aš. Galvoji tai malonu? Ar tau patiktų, jeigu aš būčiau taip pasielgusi? Patiktų? Tai galbūt man taip pasielgti prieš visą klasę?! - nekontroliuodama savęs ir stengdamasi neapsiverkti nuo viso jau per daug susikaupusio pykčio ir gėdos, būdama visiškai ne savimi, tačiau stengdamasi apginti save, tarė varniukė.
Ištraukusi riešą iš klastuolio gniaužtų, kiek suskydo, parodė savo silpnąją pusę, nusibraukė skruostu nutekėjusią ašarą ir pasitrynė skaudantį riešą.
- Tiesiog... kodėl aš? Galėjai pasityčiojimui pasirinkti bet kurią kitą merginą, bet pasirinkai mane... Prašau, daugiau nesiartink prie manęs, nenoriu tavęs matyti... Pas mane gyvenime ir taip pakankamai problemų ir be šių nesąmonių.. - neleisdama daugiau ašaroms išdavikėms nuriedėti skruostais, nenorėdama pasirodyti silpna, kokia iš tiesų ir buvo(nors jau tokia ir pasirodė), nusiramindama ir grįždama į tikrąją, švelniąją ir gerąją save, tyliu balsu tarė mergaitė ir tikėdamasi, kad nebus daugiau sustabdyta, stengėsi pasprukti, grįžti į savo kambarį.
Ir į kokį monstrą aš patapau? Kas gi čia per vieta? Luna, Elijah, aš noriu namo... Man čia nepatinka...
-
Gerai, kad kelis kartus nusivalius kraują jis nustojo bėgti. Bet rankovė vis dar liko raudona. Arabella daugiau nenorėjo muštis. Vietoje to, ji pradėjo kolioti klastuolį vaidindama jau labai didelę auką. Berniukas negalėjo paneigti, kad mergaitės žodžiuose buvo tiesos, tačiau negi reikia taip viską išpūsti. Indio niekada iš jos nesityčiojo, o apkerėti vienas kitą meilės kerais buvo užduotis visiems. Tai negi ji tikėjosi, kad vienas Indio bus klounas prieš visą likusią klasę?
- Ko tu čia purkštauji, nei aš iš tavęs tyčiojausi nei ką. Tavo žiniai, tokia užduotis buvo skirta visai klasei, taigi aš turėjau tave užkerėti. O jei tu nebūtum buvusi tokia bjauri, gal ir be žuvies odos burtažodžio būčiau apsiėjęs. Aš irgi dabar galėčiau paveršklenti, kad tu mane palikia užkerėtą ir pati pabėgai.
Visą savo susikaupusį per pamoką ir čia stovint koridoriuje pyktį išliejo Indio. Arabellos anksčiau paskayti žodžiai privertė juodaplaukį šiek tiek susigėsti, tad šį kartą jis pabandė šnekėti pagarbiau.
- Aš tavęs nesirinkau tyčiotis, man reikėjo partnerio užduočiai atlikti, nes daugiau neturėjau su kuo. Ir nemanyk, kad tu viena turi kitų problemų, - pastąrąjį sakinį Indio ištarė kiek pikčiau. Šiek tiek pagražinęs tiesą Indio dėl to per daug nesielvartavo, nes šalia jo stovinti mergaitė iš mažo dalyko išpūtė labai didelį burbulą.
-
- Tu sakai, kad aš buvau bjauri? Indio, aš nepadariau nieko blogo. Tu manai, kad apkerėta meilės kerais sėdėsiu ir nieko nedarysiu? Dieve, aš tikrai nenorėjau meilintis tau ar tave kabinti ir man tu tikrai nepatinki, kaip tik atvirkščiai, jaučiu neigiamus jausmus tau. Ir dėl to, kad tu apkerėjai mane meilės kerais ir aš negalėjau pasikliauti sveiku protu aš buvau bjauri? Dėl to reikėjo mane apkerėti kerais ir tokiu būdu išsityčioti? Ir taip, tai buvo patyčios, bet aš tau atleidžiu, jeigu tu nebūsi toks idiotas ir atsikabinsi nuo manęs, nes jau ir taip pakankamai pridirbai, - ramiu, kiek pavargusiu nuo visų šių nesąmonių, balso tonu, tarė sustodama, tačiau neatsisukdama į vaikinuką, kalbėdama būdama atsukusi jam nugarą.
Arabella tiesiog norėjo ir tikėjosi, kad visos šios nesąmonės yra tik laikinas įvykis ir šiai neteks kęsti jų visus 7 metus mokantis Hogvarte, burtų ir kerėjimo mokykloje.
- Žinoma nesirinkai manęs vien dėl to. Ir aš nesakau, kad tu neturi ir savų problemų, bet sakau, kad užknisai ir galėtum daugiau nesirodyt akyse, nes man nereikalinga dar viena problema, kuri būtum tu, - jau kiek piktesniu balso tonu tarė.
Nors mergaitė ir jautė, kad elgėsi ne taip, kaip buvo būdinga jai, ši nebuvo savimi, tačiau ištartų žodžių jau nepakeisi, o šiuose buvo ir šiek tiek tiesos, tad ji nesiskundė. Dar kartelį per petį atmestinai pažvelgusi į jos dieną sugadinusį klastuolį, tikėdamasi daugiau niekad neišvysti jo veido, nusisuko ir dingo iš jo akiračio.
-
Kuo daugiau Arabella šnekėjo tuo Indio labiau norėjo demonstratyviais vartyti akis. Jos kalba buvo tokia dramatiška ir tokia betikslė, kad Indio nuoširdžiai prarado visą įdomumą šnekėti su mergaite.
- Aš mielai nesirodyčiau akyse, jei nebūtum palikusi manęs ten užkerėto. Tu ką, manei, kad aš čia tave atsekiau savo noru? - ir taip žinodamas atsakymą pasakė Indio pikčiau negu planavo. Bet kita vertus tuo nesigailėjo, nes Arabella jau kaip reikalas ėmė nusišnekėti.
Nors Indio negalėjo paneigti, kad elgtis galėjo ir gražiau, bet erzinti varniukę buvo tikrai labai smagu. Tačiau kol kas nei vienas iš jo erzinamų aukų nežiūrėjo į visą reikalą taip perdėtai dramatiškai. Indio tai siutino. Mergaitė turbūt neturėjo kur išsileiti ir visą, akivaizdu jau ne vieną mėnesį kauptą, pyktį išleido ant pirmo pasitaikiusio žmogaus, kuris šiuo atveju buvo Indio. Klastuolis bandė numoti ranka į visus Arabellos pasakytus žodžius, laikydamas juos sapalionėmis, kai širdyje žinojo, kad juose yra labai menkas lašelis tiesos.
Indio dar norėjo kažką sakyti, tačiau mergaitė labai greitai pasipustė padus ir dingo. Indio ant laiptų liko pats vienas ir nesugalvojo ar tai gerai, ar blogai.
-
Susikaupti... susikaupti... susikaupti. Sigurdas atsiduso. Drausminti ir suvaldyti galvoje verdančią minčių košę buvo sunku, ypač po nelabai nusisekusio magijos istorijos testo. Reikėjo ten kitaip parašyti, paminėti datą, prisiminti visas priežastis, iškaltas kelios minutės prieš atsiskaitymą... Buvimas šeštakursiu reiškė padidėjusį krūvį, kiekviename žingsnyje spaudžiančius profesorius. Juk kitais metais jis jau baigs Hogvartsą. Tas faktas iki šiol skambėjo neįtikimai, bet tai buvo tiesa. Skaudi tiesa. Ką vaikinas per šiuos metus naudingo nuveikė? Beveik nieko. Ką jis darys ateityje? Į šį klausimą taip pat buvo sudėtinga atsakyti. Pamažu tai ėmė kelti šiokį tokį nerimą, nuolat kirbantį smegenų kamputyje. Visada po šių gana nuoseklių minčių išlįsdavo kokia nors, kad ir mažytė, užuomina apie Deoiridh. Štai ir dabar. Pasukus dešinėn islandas pamatė duris, už kurių slėpėsi kambarys su židiniu, menančių nejaukų susitikimą su herbologu bei škote. Širdis kelis kartus dungstelėjo šiek tiek greičiau.
Susikaupk. SUSIKAUPK! Nagai skaudžiai įsikirto į delno odą, vis dėlto tai tik šiek tiek padėjo. Jis pamėgino nusiraminti giliai kvėpuojant, nes grėsmingai artėjo kita pamoka. Ir ne šiaip paprasčiausias kerėjimas, o tokia, kur reikėjo praktikuoti bežodžius kerus. Pašaliniai dalykai galėjo lemti nesėkmę, vadinasi, savikontrolė - itin svarbi. Tačiau ką daryti, jei jos nėra? Treniruotis - būtų sakę mokytojai, bet... minčių tėkmė buvo šiurkščiai sutrikdyta nemažos mokinių masės, zujančios laiptais aukštyn žemyn.
Sigurdas atsiduso - menki šansai spėti iki varpo dūžio, nors jis iš tikrųjų nesistengė būti ypač pavyzdingu. Tiesiog norėjosi kažkiek sutaupyti laiko ir gal net pasiruošti sunkiai veiklai - prieš kitus netroško pasirodyti esantis nevykėliu. Jauni, vyresni bei beveik suaugę plūdo įvairiomis kryptimis. Nors vaikinas galėjo matyti virš žmonių jūros, tai davė menką pranašumą braunantis pro laiptus. Kojos iš lėto kilo daugybės pėdų numindžiotomis pakopomis.
-
Velniai griebtų tuos VML ir, tuo labiau, Monicą prakeitą Lilly Moonthedarkesthell! Labai čia reikia tų nuodų ir vaistų, kuriuos tik išlaikiusi (arba ne) Deoiridh iš karto pamirš! Kvaila pamoka su dar kvailesne profesore priešakyje visiškai sugadino penktakursės grifės nuotaiką. Visai priartėjo vasara, kada jiedu su Matthew pakeliaus po šalį (plačiu lankstu aplenkdami Godriko Daubą, žinoma), praleis daug laiko Škotijoje ir... Nenoromis atėjo į galvą mintis, kad visus tuos du mėnesius ji tikriausiai neišgirs nė menkiausio žodelio iš Sigurdo. Iš viso, ką jis veiks? Galbūt keliaus į Islandiją, o gal...
Nespėjus pabaigti sakinio minčių objekto galva nušvito virš minios. Gal paimti ir paklausti? Taip, galbūt tai šiek tiek praskaidrins subjurusią nuotaiką. Dėl visko kalta, žinoma, buvo tik ta kvaila babcė, vadinanti save profesore.
- Sigurdai! - iš tolo šūktelėjo Deoiridh nevengdama pasinaudoti alkūnėmis, kad prisiartintų prie islando. Labai norėjosi pašnekėti su ją suprantančiu žmogumi, kuris nepradeda kabinėtis dėl kiekvienos nesąmonės. Piktokai nustūmusi kažkokį mažių rudaplaukė pagaliau prisigretino prie koledžo draugo.
- Labas, - pasisveikino mergaitė ir tik tada suprato, kad neįsivaizduoja, ką sakyti toliau. Vaikinas atrodė susimąstęs ar galbūt irgi ne pačios geriausios nuotaikos. Reikėjo pasakyti ką nors, kas padėtų jiems abiems kiek atsipalaiduoti ir pralinksmėti.
- Ar turi kokių planų atostogoms? - paklausė ji. Laimei, sugebėjo prisiminti ketinusi būtent tuo ir pasidomėti, tad bene pirmą kartą (galbūt) galėjo tikėtis, kad neatrodo kaip visiška kvailelė, kuri niekada nežino ką pasakyti.
Į netrukus prasidėsiančią Matthew pamoką Deoiridh eiti nė neketino, tad lėtai slinko ta pačia kryptimi kaip ir Sigurdas tikėdamasi bent kartą turėti nesudėtingą pokalbį, kuris abiems bus naudingas ir smagus.
-
Sigurdas tikėjosi, kad laiptai nepradės judėti pačiu netinkamiausiu momentu - tuomet jau būtų visiška katastrofa. Spėti į pamoką būtų buvę neįmanoma. Laimei, kol kas buvo ramu, nepaisant nemažo mokinių srauto, kartkartėmis alkūnėmis apkumščiuojančio islandą. Beliko tik tinkamai nusiteikti rimtai veiklai, bet, deja, to šiandien nebuvo lemta pasiekti. Pro šurmulį prasiveržęs būtent jam skirtas žodis nepataisomai sugadino taip sunkiai statytą susikaupimo atmosferą. Akimirką jis pyko, bet atpažinusi balsą neigiama emocija ištirpo tarsi pavasarinis sniegas saulei skaisčiau pašvietus. Savo egzistenciją nusprendė parodyti tik išgyvenusio susierzinimo pėdsakai - o ir tai atlikti buvo didvyriškas darbas, mat viduje karaliavo susidomėjimas bei džiaugsmas. Jei taip buvo teisinga pavadinti atsiradusius jausmus. Gal jie iš tikrųjų turėjo kitus vardus?
Grįžtelėjęs vaikinas pamatė gana šiurkštokai besiskinančią kelią Deoiridh. Net nespėjo nutaisyti kokios nors išraiškos, kai ji jau atsidūrė šalia. Švelniai nudiegus paširdžius jis prikando lūpą. Susiimk. Regis, pusė mokyklos matė, kaip įžūlioji varlių mergaitė draugiškai bendravo su kažkokiu vyresniu mokiniu. Bet pagaliau kam tai rūpi? Nebent Matthew.
-Labas, - atsakė į pasisveikinimą Sigurdas. Mintyse spėliojo, ko škotei galėjo prisireikti tokiu metu, tačiau buvo malonu pasimatyti, kad ir taip netikėtai. Iš tikrųjų, beveik visi susitikimai būdavo neplanuoti. Gal dėl to vėliau smagūs prisiminti, kaip antai murkdymasis purvo duobėje? Jis šyptelėjo ir ketino tai paminėti, nes atrodė, jog rudaplaukė neprabils. Deja, klydo. Klausimas privertė sutrikti, todėl nenuostabu, kad akyse žaidusi šiluma trumpam dingo.
-Galvoju grįžti namo, - pamąstęs tarė islandas, - kaip visada. Bet kadangi tai bus paskutinė vasara, norėčiau... - nutilęs vidury sakinio, jis nenutuokė, kaip tinkamai išreikšti mintį. - ...Gal praleisti ją kitaip?
Paskutiniai žodžiai išėjo sulig tyliu atodūsiu. Vos girdima neviltis pasirodė balse - ne be priežasties. Kai esi išmaišęs savo šalį, norisi keliauti toliau. O ką daryti, jei negauni leidimo bastytis kažkur kitur? Ir dar vienam? Kažkoks signalas sukirbėjo galvoje ir šiaurietis pasisuko į Deoiridh:
-Tu kažką planuoji?
Jie iš lėto slinko aukštyn, būdami nužiūrėti ne tik mokinių, bet ir paveiksluose esančių personų, kartais palydinčių grifus įvairiais žodžių junginiais.
-
Bendravimas niekada nebuvo stiprioji Deoiridh pusė. Normalus ir draugiškas bendravimas. Kai reikėdavo numesti sarkastišką repliką ar apstaugti Monicą Lilly Moonlight, mergaitė galėdavo pasirodyti esanti netgi labai šneki.
Vis dėlto dabar situacija buvo kita. Ji pati priėjo prie labiausiai mokykloje trikdančio žmogaus ir dabar pati turėjo sugalvoti, kaip pradėti pokalbį.
Į galvą atėjęs klausimas lyg ir buvo nesudėtingas ir galbūt netgi smagus. Koks mokinys nelaukia atostogų? Deja, atrodė, kad Sigurdui tas klausimas kažkuo neįtiko. Ar jis buvo netinkamas? Gal islandas visai nenori galvoti, ką veiks tuos du mėnesius? Prisiminusi, ką jis buvo minėjęs apie namus, Deoiridh suprato galbūt suklydusi ir jau norėjo atsiprašyti. Įskaudinti draugą (?) ji norėjo mažiausiai.
Kai vaikinas pagaliau atsakė, atrodė, kad jam kalbėti yra be galo sunku. Paskutinė vasara? nustėro Deoiridh tik dabar supratusi, kad kiti mokslo metai Sigurdui bus paskutiniai. O kas bus po to? Ar jiedu iš viso bendraus? Dabar atrodė, kad ryšį palaikyti tikrai norėsis, bet kaip bus iš tiesų?
- Manau, kad paskutinę vasarą išties gali praleisti kaip nors ypatingai, - sumurmėjo ji, nors ir tikėjosi, kad vaikinas neįžvelgs čia jokių užuominų. Kita vertus, Deoiridh neturėtų ką ir pasiūlyti: visą vasarą praleis kartu su Matthew.
- Keliausime po šalį. Matt... hew sakė, kad iš karto po egzaminų vyksime į kažkokį Koukvortą, nors neįsivaizduoju, kas ten yra. Gal esi kada buvęs?
Deoiridh pakėlė į Sigurdą akis. Tą akimirką kažkoks mažius trenkėsi jai į nugarą, tad mergaitė atsisuko ir jau norėjo įžūlėlį gerai pamokyti. Vis tik to žmogaus buvimas šalia sustabdė mergaitę. Prie jo nenorėjo atrodyti esanti pikta ir bjauri, kokia ji, tiesą sakant, ir buvo.
- Kažkiek laiko praleisime ir Aberdine, - po kiek laiko pratarė Deoiridh, visai pamiršusi, kad Sigurdas galbūt eina į pamoką. Norėjosi tęsti šį pokalbį, tik į galvą daugiau neatėjo nė vienas klausimas.
- Linkiu mums abiems geros vasaros, - kvailokai sumurmėjo grifiukė ir tą pačią akimirką pasigailėjo kažką sakiusi. Dar kartą atsargiai pažvelgė į vaikiną, bet po to skubiai nusuko akis. Skruostai pamažu nusidažė švelniai rausva spalva.
-
Pasirodė keista, kad Deoiridh šį sykį turėjo ką pasakyti, todėl sukirbėjo nuojauta, ne veltui tas klausimas buvo ištartas. Mestelėtas kažkokio impulso Sigurdas pasiteiravo apie tai, kas pastarąsias kelias sekundes nedavė ramybės. Ir iš tiesų - škotė turėjo planų, kitaip nei jis, greičiausiai praleisiantis vasarą kaip visad. Kitas skausmingas atodūsis liko uždarytas kūne - kam priminti savo dabartinę situaciją bei taip nupūsti tą malonią, vos apčiuopiamą atmosferą? Kam? Vis dėlto sekantis jos sakinys nelauktai taip nutvilkė sąmonę, kad vaikinas net stabtelėjo - glaudžiai susipynusi minčių pora atskleidė puikią idėją. Apie Koukvortą jis buvo girdėjęs - ir ne kartą, mat Grifų Gūžtoje mokėsi vienas ypatingai girtis mėgstantis pirmakursis. Kaip animagė sugebėjo apie miestą nieko nežinoti - čia jau paslaptis, gal ji užčiaupdavo įkyruolį šiam nespėjus ištarti nė vieno žodžio? Šiaip ar taip, tai reiškė, kad islandas pats turės trumpai pristatyti Koukvortą bei apsakyti bent dalį savo plano. Laimei, veide pasirodęs džiaugsmingos nuostabos ir lengvumo pojūčio mišinys tikriausiai liko nepastebėtas, mat staiga Deoiridh dėmesį atitraukė kažkoks mažvaikis. Tačiau būtent jis leido susirikiuoti mintis bei šiek tiek nuraminti sukilusias emocijas. Sigurdas suskubo prabilti, nes atrodė, jog mergina nepraleis progos atsilyginti tuo pačiu vargšui mokinukui, kuris, regis, jau gailėjosi išvis gimęs:
-Ne, nesu. Bet žinau, kad ten veikia atrakcionų parkas. - liežuvis neapsivertė kaip nors pajuokauti, pavyzdžiui, apie herbologą amerikietiškuose kalneliuose - juk škotė galėjo įsižeisti. Be to, buvo aišku kaip ant delno, jog ne dėl šios priežasties profesorius trenktųsi į šį miestą. - Gal vis dėlto galėtume susitikti Koukvorte, kai atvažiuosi. - pridūrė jis, kai buvo paminėtas Aberdinas.
Islandas siekė sugriebti praėjusio sakinio giją, kol pokalbis nenukrypo kita linkme. Bet be reikalo jaudinosi - bendrakoledžė kažką tyliai sumurmėjo apie gerą vasarą. Matyt, ir jai tai neišėjo iš galvos. Nuleidęs akis jis ketino atsiprašyti bei paspartinti žingsnį, nes varpas turėjo tuoj nuskambėti, bet susidūręs su rudaplaukės žvilgsniu nieko neištarė. Vietoj to nužvelgęs paskutiniąsias laiptų pakopas lengvai raustelėjo, ignoruodamas itin painius jausmus viduje. Į juos pakankamai įsigilinti būtų reikėję amžinybės, tad vaikinas pagaliau prabilo, vis dar kažin kodėl vengdamas pasukti galvą jos pusėn:
-Nežinau kaip tau, bet man netrukus bus pamoka. Būtų geriau nepavėluoti. - O gal kaip tik nepasirodyti? Deoiridh, atrodo, kad niekur neskuba. - Suksiu į dešinę. - tarstelėjo jis, jausdamasis be galo kvailai. Nepatiko apsimetinėti esantis kažkokiu pareigingu mokiniu, nes išties toks nebuvo.
-
Ar ši situacija buvo bent kuo nors kitokia nei bet kuri ankstesnė? Ko gero, ne. Bet... Juk tu pati prie jo priėjai, ar ne? bandė save paprotinti Deoiridh ir suprato: ankstesnės situacijos tikriausiai dėl to ir buvo tokios keistos: jos buvo ne tik neplanuotos, bet pirmasis prabildavo Sigurdas. Vadinasi, dabar viskas turėtų būti lengva ir paprasta. Bent jau teoriškai. Deja, šią akimirką rudaplaukė gailėjosi užvedusi šitą pokalbį, nors jis ir neatrodė esantis sudėtingas.
Atrakcionų parkas buvo viena iš tų sąvokų, kurios mergaitei buvo girdėtos, bet ne visai suprantamos. Tiesa, ji nesiryžo pasakyti islandui, kad nelabai supranta, ką tai reiškia. Svarstė, ar reikėtų užsiminti. Buvo gerokai baisu - ką vaikinas pagalvos apie mergiotę, kuri net nežino, kas yra atrakcionų parkas?
Laimei, nespėjus apsispręsti, jis vėl prabilo. Ištarti žodžiai dar labiau išgąsdino Deoiridh, bet jie padėjo nukreipti mintis nuo to, kad ji neišmano pačių paprasčiausių dalykų. Sig... Jis man pasiūlė susitikti? Per atostogas? Kažkokiu būdu reikėjo užgniaužti širdyje pasklidusį džiaugsmą. Dar ką tik Deoiridh galvojo apie tai, kad ištisus du mėnesius nieko neišgirs iš vaikino, bet jis sugalvojo šią mintį paneigti!
- Galbūt ir būtų įmanoma, - stengėsi nutaisyti kuo abejingesnį balsą grifiukė. - Jeigu tik... Matth... Na, jeigu man pavyks, - gerokai tyliau užbaigė ji. Nepaisant to, kad islandas jau senokai žinojo apie tai, kad ji ir herbologas nėra tik mokytojas ir mokinė, vadinti profesorių vardu vis dar buvo ganėtinai sudėtinga.
Neaišku, ar islandas išgirdo neužtikrintą sutikimą. Neaišku ir tai, ar jis išties norėjo susitikti. Galbūt tie žodžiai išsprūdo netyčia? Šito Deoiridh nežinojo. Bet viena buvo aišku: Sigurdui reikia į pamoką - ar bent jau jis pats taip sako. Prieštarauti nebuvo nei priežasties, nei, tiesą sakant, noro: mergaitei reikėjo surikiuoti mintis.
- Aha, - tesugebėjo pratarti ji ir įsidrąsino pakelti akis į Sigurdą. Buvo apmaudu: ji pati pradėjo šitą pokalbį, bet jo pabaigoje ir vėl viskas buvo taip pat: baisu sudurti žvilgsnius, neaišku, ką sakyti toliau ir, kas blogiausia, neaišku, kada jiedu vėl pasimatys.
Bent jau neliksite nesimatę du mėnesius! neklaužada mintis atslinko į smegenis. Deoiridh pastebimai krūptelėjo, bet tikėjosi, kad koledžo draugas jau nusisuko eiti klasės link. Raustelėjusi mergaitė nusigręžė į priešingą pusę ir pradėjo lėtai lipti laiptais žemyn. Į pamoką eiti nė neketino, bet labai norėjosi gryno oro: labai reikėjo pagalvoti.
-
Sunkus šeštadienio rytas. Skaudėjo galvą, be to, labai norėjosi miego. Kad ir kaip būtų apmaudu tai pripažinti, vakarykščiame profesorių pasisėdėjime Turner padaugino vyno. Labai padaugino. Dėl to dabar jautėsi tiesiog tragiškai. Vis dėlto vakaras buvo tikrai smagus, tad nebuvo ko skųstis. Mielai pakartotų tokius vakarėlius kiekvieną penktadienį. O gal net ir kiekvieną vakarą. Deja, neatrodė, kad visiems kolegoms toks laiko praleidimas atrodo tinkamas. Kaip ir visada, geriausi draugai buvo Rafael ir, ko gero, Auris. Merginos, dirbančios Hogvartse, Matthew nuomone, buvo itin keistos. Negi nesmagu pasisėdėti su kolegomis ir šiek tiek išgerti? Niekas neverčia padauginti, ką visai neplanuotai herbologas ir padarė.
Dabar jis šlitinėjo po koridorius ir bandė bent kiek atsigauti. Laimei, buvo šeštadienis, kas leido tikėtis, kad iki artimiausių pamokų pirmadienį savijauta bent šiek tiek pasitaisys. Vis dėlto dabar buvo taip bloga, kad labiausiai norėjosi eiti į lovą ir ten gerai išsimiegoti. Deja, smegenys tinkamai nedirbo, tad kažkaip profesorius atsidūrė pilyje, kur klaidžiojo ieškodamas, kur galėtų išsitiesti. Laimei, bent jau susiprato nesigulti ant grindų. Visai nenorėjo, kad apsireikštų kokia Pritz ir pamatytų jį tokioje ne itin žavingoje būsenoje. Ne, būtų pernelyg gėda. O ir per kitas pamokas neturėtų ramybės. Tarsi kada nors jos turi…
Galiausiai Matthew pasijuto pernelyg pavargęs. Reikėjo prisėsti. Tą suprato ant laiptų, tad čia ir įsitaisė. Nelabai grakščiai atsisėdo ir atsirėmė į sieną. Lūpas paliko sunkus atodūsis. Turner klausinėjo savęs, kodėl negalėjo išgerti bent keliomis taurėmis (ar buteliais) mažiau, bet viena buvo aišku: iš vakaro buvo smagu, o apie kitą rytą paprasčiausiai nemąstė. Be to, vylėsi, kad ir kolegos laiką praleido ne taip jau ir blogai. Kartą per savaitę metus juk galima, ar ne? Geriau pažįstant kolegas vėliau lengviau su jais dirbti. Bent jau aišku, kurio galima paprašyti pagalbos, kai reikia ką nors užkerėti.
Vis dėlto dabar apie darbą galvoti nesinorėjo. Tiesą sakant, Turner iš viso nenorėjo galvoti. Tiesiog sėdėjo atsišliejęs į sieną ir stengėsi neužmigti. Skaudančią galvą ir nuovargį tiesiog ignoravo.
-
Gražus šeštadienio rytas. Savaitė buvo sėkminga, tiek pamokų, tiek išdaigų prasme. Nors, geriau pagalvojus, tai buvo vienas ir tas pats. Išskyrus apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas, kurias Meghan iš ties laikė svarbiomis ir per kurias rimtai dirbo (ar bent stengėsi tai daryti).
Kadangi švilpiukė nenorėjo sėdėti vienoje vietoje (tai kenkė jos nervams), ji išėjo pasivaikščioti po pilį. Gal suras kokį užkaborį, kurio dar niekas nebuvo matęs, kaip kadais atsidūrė Kambaryje Be Durų. O gal tiesiog prasimankštins ir pravėdins galvą. Reikėjo pailsėti nuo viso šurmulio.
Pilies koridoriai buvo tušti, o tai labai tiko mergaitei. Šiuo metu visiškai nesinorėjo bendrauti su jokiomis gyvomis (ar negyvomis) būtybėmis. Deja, šį kartą jos noras nebuvo išpildytas.
Priartėjusi prie laiptų Meghan pamatė kažką ant jų sėdint. O priartėjus paaiškėjo, kad tai ne kas kitas, kaip vienas iš labiausiai švilpiukės nemėgstamų (ir jos pačios nemėgstančių) profesorių. Legendinis kerėti nemokantis ir Grybo pravardę nešiojantis Matthew Turner. Ir, kaip visada, girtas.
- Labas rytas, profesoriau grybe. - pasisveikino, tyčia panaudodama pravardę, nes norėjo pažiūrėti, kaip jis sureaguos ir nusišypsodama iš apgailėtino vaizdelio. Akivaizdžiai pagirių kankinamas profesorius sėdėjo ant laiptų, atsirėmęs į sieną. Dar keista, kaip neatsigulė ant žemės ir neužmigo. - Kaip matau, vakar vakaras buvo iš ties smagus. Kiek išgėrėt? Ar bent geras vynas buvo?
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Meghan atsirėmė į sieną ir nusijuokė. Ji net nebepyko, kad negavo progos pabūti viena. Regis, taip bus dar geriau. Turėjo būti smagu.
-
Ko gero, pastangos neužmigti būtų nuėjusios vėjais: Matthew juto, kad akys merkiasi, ir, atrodė, tuoj neberūpės niekas, ypač tai, kad jį gali užtikti koks nors įžūlus mokinys. Deja, nespėjus patekti į išsvajotą miego karalystę palaimingą tylą kažkas nutraukė. Prisivertęs atmerkti akis ir pasižiūrėti į tą, kuris turėjo tiek drąsos sutrikdyti ramybę, Turner, švelniai tariant, neapsidžiaugė. Tik Pritz jam čia ir trūko... Smegenis pasiekė informacija, kad ji nesikreipė "profesoriau Turner", tačiau dabar tai rūpėjo mažiausiai. Neišgirdo, kokį epitetą nepakenčiama mergiotė pavartojo, be to, dabar svarbiau buvo jos nusikratyti.
- Labas rytas, panele Pritz, - beveik žvaliai pratarė herbologas nusukdamas žvilgsnį. - Tavo žiniai, esu profesorius Turner, - nesusilaikęs pridūrė ir čia pat mintyse nusikeikė. Suprato, kad ji, ko gero, tik to ir laukia, bet jau buvo per vėlu.
Kiek pasvarstęs, ar reikėtų atsistoti, Matthew nutarė nė nebandyti to padaryti. Spėjo, kad sėkmingai atsistoti nepavyks, o dar labiau linksminti šitos nemandagios mokinės neketino. Tik jau ne savo sąskaita.
- Kad ir koks tragiškas būtų vynas, jo draugija vis tiek malonesnė nei taviškė, - suburbėjo profesorius ir vėl užsimerkė. Nesuprato, kodėl jam taip nesisekė. Kodėl iš visų mokinių čia turėjo ateiti būtent ta, kuri laisvalaikiu pernelyg mėgo naikinti šiltnamį ir kartu herbologijos profesoriaus gyvenimą? Būtinai reikėjo rasti būdą atsakyti tuo pačiu, kad tik šita nepakenčiama paauglė nepamanytų galinti daryti bet ką.
- Nemanai, kad tau reikėtų... mokytis? - pavargusiu tonu pasiteiravo herbologas. Nė neketino vėl pažvelgti į nekenčiamą mokinę, tad sėdėjo užsimerkęs ir mėgavosi tuo, kad jos nemato. - Žiūrėk, po to vėl neišlaikysi nė vieno egzamino.
Matthew "draugiškai" nusišypsojo. Negirdėjo, kad Pritz būtų kada susimovusi baigiamųjų egzaminų metu, bet o koks vis dėlto skirtumas?..
-
Apgailėtinas vaizdelis. Kankinamas pagirių, vargiai laikydamas akis atmerktas ir susiraukęs profesorius sėdėjo (nors greičiau reiktų sakyti "voliojosi") ant laiptų. Apgailėtinas, tačiau labai juokingas vaizdas. Gal net kiek per daug juokingas. Akimirką Meghan gailėjosi, kad nėra dailininkė. Mielai būtų nutapiusi šį vaizdą, kad prisimintų visada. Nors, geriau pagalvojus, nepanašu, kad pamirš.
- O, aš žinau jūsų pavardę, - nusijuokė ir blykstelėjo akimis. - Tačiau "grybas" jums tinka labiau. Kuo puikiausiai tinka ne tik prie jūsų veido ir sugebėjimų, tačiau ir prie dėstomo dalyko. Argi ne tobula?
Gaila, jis nesugalvojo atsistoti. Turėtų būti dar geresnis vaizdas. Na, nieko, gal dar sugalvos. Būtų iš ko pasijuokti.
- Nagi, profesoriau, nereikia taip nedraugiškai, - tarė plačiai išsišiepdama. - Aš juk Meghan. Tikrai esu žymiai geresnė už visus vynus kartu sudėjus. Tiesą pasakius, už visus gėrimus. O gal net ir už visus žmones. Suprantat, tokių kaip aš daugiau nėra, reiškia, aš esu tobula.
Gaila, dabar nebuvo herbologijos pamoka. Būtų visai smagu ką nors padegti arba darbą atlikti priešingai, nei sakė profesorius. Nieko, herbologijos pamokų šiemet dar bus. Ir Meghan laikė savo garbės reikalu pasirūpinti, kad jos būtų kuo įdomesnės.
- Ne, pone grybe, man nereikia mokytis. Moku viską, ką man reikia mokėti. O mano egzaminų rezultatai tobuli. Jei netikite, galite paklausti profesorės Evenstar. Papildomai smegenų džiovinti neketinu.
Atsirėmusi į sieną švilpiukė pažvelgė į profesorių.
- Ar esat tikras, kad jums nereikia kokios pagalbos, pone grybe? - kuo gražiausiai pasiteiravo. - Girdėjau, kad nuo pagirių labai padeda vanduo. Galėčiau jus nuvesti į ežerą. - su nekalčiausia išraiška veide pasiūlė, vos valdydama juoką.
-
- Tobula, tobula, - suburbėjo Matthew, nors nelabai suprato, kas čia jau tokio tobulo. Buvo labai sunku sekti panelės Pritz mintis. Ji vapėjo kažkokias nesąmones, kurių pervargusios profesoriaus Turner smegenys tikrai neketino priimti. Geriau jau leisti jai pliurpti ir tęsti gyvenimą toliau. Žinoma, būtų gerai, jeigu kur nors netoliese atsirastų taurė vyno, bet kol kas teko "mėgautis" bjauriausios visų laikų Hogvartso mokinės draugija.
- Žinoma, kad tu tobula. Daugiau niekas taip šauniai nesiprašo būti išmetamas iš Hogvartso, - po sunkaus atodūsio pratarė Turner ir nejučia susimąstė apie vyruką, kurį išties ištiko toks likimas. Apėmė dvejonės: argi Llewellyn kada nors buvo toks pabaisa, kokia buvo Pritz? Ko gero, ne, jis bent jau nebuvo nusistatęs būtent prieš herbologijos profesorių. Be to, dabar yra užaugęs. Šita kokia yra bjauri, tokia ir liks visą gyvenimą, tuo Matthew nė kiek neabejojo.
- Gal jau malonėsi pagaliau užsičiaupti? - neištvėrė profesorius, kai Meghan ėmė kažką postringauti apie direktorę. Jam ir taip skaudėjo galvą, o dar reikėjo kankintis su šita bjaurastimi. Atsirado, matote, tobulybė... Daugiau nenorėjo sakyti nė žodžio, mat juto, kad prašnekdamas vis labiau ir labiau apsikvailina. Geriau jau sėdėti atsišliejus į sieną ir apsimesti, kad šalia nieko nėra.
Deja, Pritz ir toliau nesiteikė patylėti, kad galiausiai išvedė Turner iš kantrybės.
- Jeigu nepatylėsi, gausi areštą, o tavo koledžas, - ji mokosi Švilpynėje, ar ne? - praras visus turimus taškus. Geriau keliauk sau, kol rimčiau neprisidirbai, tobulybe.
Matthew užsidengė veidą delnais. Atkakliai svarstė, ar bandyti stotis ir eiti sau, bet vis dar bijojo tai padaryti: šitos mergiotės akivaizdoje jis būtinai nusiverstų nuo laiptų, taip tik dar labiau ją pralinksmindamas. Ne, geriau jau liks sėdėti. Kas gi jau tokio gali nutikti? Na, jis, žinoma, gali užmigti, bet tai nebuvo taip jau ir blogai - vis geriau negu klausytis panelės tobulybės paistalų.
-
- O, profesoriau, aš juk nepadariau nieko tokio, dėl ko būčiau nusipelniusi išmetimo iš Hogvartso, - nekalčiausiu balseliu atsakė. - Nebent priskaičiuotume visus kartus kai nukentėjo šiltnamis, kerėjimo, žiobarotyros, transfigūracijos ir magijos istorijos kabinetai. Bet ir tai - čia juk ne tokie dideli nuostoliai, kad būčiau išmesta. Juk buvo smagu, - nusijuokė.
Ech, kaip gaila, kad misteris grybas neketino stotis. Matyt susivokė, kad jam tai nelabai pavyks. O gaila, kad šį kartą jis toks protingas. Meghan visai norėjo pasijuokti.
- Profesoriau, būkim biedni, bet teisingi, - tarė, plačiai šypsodamasi. - Jūs mieliau niekada nebeliestumėte alkoholio nei sėdėtumėte su manimi arešte. O dėl taškų, - gūžtelėjo pečiais, - juos lengva sugrąžinti atgal. Tad ne, aš neužsičiaupsiu.
Mergaitė atsitiesė, nuėjo į priekį ir pritūpė prie profesoriaus galvodama, kaip dar būtų galima jį paerzinti.
- Ar žinojote, kad po vyno nelabai gerai gerti kitus alkoholinius gėrimus? O sprendžiant iš kvapo, jūs jų išgėrėte tikrai ne vieną. Beje, įdomus faktas, degtinės su alumi geriau nemaišyti, nes gali baigtis blogai. - linksmai čiauškėjo rudaplaukė.
Jos tikslas dabar buvo išvesti iš kantrybės profesorių. Arba pabloginti jam pagirias kalbant apie alkoholį. Be to, nors ir tupėjo arti, kalbėjo garsiai, kas turėjo būti nepakenčiama, kai tau skauda galvą. Kitais žodžiais tariant, Meghan stengėsi apkartinti profesoriaus Matthew gyvenimą. Kodėl? Į tai mergaitė galėjo atsakyti dviem žodžiais: nes smagu.
-
Mažiausiai dabar norėjosi klausytis Meghan čiulbėjimo. Mielai trenktų į tą visai nedailią nosytę ir taip pagaliau mergaitę užčiauptų. Deja, net ir vynu aplaistytos smegenys suprato, kad tokiu atveju jis liktų kaltas. Niekam neįdomu, kad kai kurių mokinių tiesiog neįmanoma pakęsti. Gyvenimas nesąžiningas, ar ne? Vaikigaliai turi visišką teisę rodyti neapykantą mokytojams, tačiau neduokdie pastarieji parodys menkiausią nemeilę tiems vaikigaliams…
- Tuoj tu dar ne taip nukentėsi, - suburbėjo Matthew, nors buvo šiek tiek sunku suvokti Pritz žodžius. Patogiau įsitaisė ant laiptų ir nė nepažvelgė į tą nepakenčiamą paauglę.
- Nagi užsičiaupk pagaliau! - neištvėrė nė nesuvokęs, kad Meghan pasakė kaip tik to ir nedarysianti. Galvą tiesiog skėlė, tad klausytis šitos bjaurybės paistalų tikrai nebuvo sveikatos. Vakaras buvo tikrai smagus, bet jau šis rytas… Ne, geriau nė neprisiminti.
Pamatęs bjaurią mokinę visai arti savęs Turner instinktyviai susigūžė - kad tik būtų bent šiek tiek toliau nuo tos neįmanomos mergužėlės. Nesuprato, kaip sugebėjo įsivelti į šitą situaciją. Gal verta apsimesti, kad dabar yra naktis, tad reikia nubausti šitą prakeiktą Pritz? Jau žiojosi kaip tik tai ir pasakyti, kai atsitiko didelė nelaimė: mergaitė ir vėl pražiojo žabtus.
- O tu, panele… Pritz, labai jau gerai išmanai alkoholinius gėrimus, ar ne? - sugebėjo beveik rišlų sakinį ištarti Matthew. Pasimuistė tikėdamasis įsitaisyti bent kiek patogiau ir atsargiai pažvelgė į gyvenimą gadinančią paauglę. - Na, gal tada ir nereikia stebėtis, kad esi tokia nepakenčiama…
Turner mielai būtų išsitiesęs ir bent kiek pasnaudęs, bet šito padaro buvimas netoliese neleido to padaryti. Reikėjo pagaliau jos nusikratyti.
- Kaip manai, ką pasakytų direktorė, jeigu sužinotų, kad esi tikra vyno ekspertė, kuri mėgaujasi pamokų griovimu? Gal reikėtų pradėti tikrinti mokinių, - tik jau ne profesorių - blaivumą pamokų metu? O dabar dink iš akių.
Dar kartą garsiai atsidusęs Matthew nusisuko nuo Pritz. Ko gero, reikėjo ją ignoruoti, bet apdujusios smegenys šią informaciją pranešė pernelyg vėlai.
-
Kad ir kaip ten bebūtų, Dori buvo klastuolė ir jai kartais reikėdavo tarsi išsikrauti, o gal pasikrauti? Žodžiu, šituos visus reikalus paprasčiausia daryti būdavo būtent su Erka. Ji niekada nepamokslaudavo, kad nederėtų, negailėjo kitų mokinių kaip kad daugelis ir jos sąžinės balsas, regis, buvo nebylus.
Pačios Dori sąžinė pradėdavo kirbėti, kai jos draugai rodydavo gerumą. Ypač Alanas ar Henrieta. Tada tamsiaplaukė pasijausdavo tokia negera. Tačiau su Erka ji jautėsi atvirkščiai ir norėjo pasirodyti kuo kietesnė bei galinti pridaryti daug nesąmonių.
- Galima būtų laiptus paversti čiuožykla Glisseo kerais, - pasakė ji bendrakoledžei, kai jos abi stovėjo ant laiptų. - Tada mažiai pirmakursiai pasimeta, pradeda vėluoti į pamokas. Bet, žinai, juk tai akiai matoma paprastai ir visi idiotai gali lengvai išsisukti nuo spąstų, o kiti, drąsesni vaikiūkščiai, dar ir pasilinksminti čiuožinėdami, - prikando lūpą. - Manau, kad mums reikėtų padaryti kažką, ko niekas nepastebėtų. Kad užsigautų, - akys pikdžiugiškai sužybsėjo. - Žinau! - šovė mintis į galvą klastuolei. - Galime pripilti ant laiptų daug skysto muilo, o tada užburti jį praskiedimo kerais, - pasiūlė. - Tada visi kvailiai eidami paslys ir kris nuo laiptų, - ėmė kikenti. - Accio skystą muilą! - iš artimiausio tualeto atskriejo dailus krištolinis buteliukas su skystu muilu.
- Geminio, - tarė penktakursė, nutaikiusi burtų lazdelę į rankoje laikomą skysto muilo buteliuką.
Dori tų buteliukų pridaugino daug. Padauginimo kerai jai jau sekėsi puikiai, mat ji jų kažkuriame ankstesniame kurse mokėsi viena pati papildomai.
Vis dar kikendama mergina atsuko vieną buteliuką ir pradėjo ant laiptų pilti skystą muilą.
-
Erka išdaigas daugiausia krėsdavo pamokose profesoriams ir nors ir rečiau, bet kitiems mokiniams. Nors būdavo ir išimčių. Šiandien buvo kaip tik tokia diena. Jos su Dori nusprendė pridaryti kokių nors nesąmonių. Priėjus laiptus Erka išgirdo Dori balsą. Draugė pasiūlė tiesiog nuostabų būdą padėti kitiems mokiniams pavėluoti į pamokas.
- Na taip. Čiuožyklą tikrai pamatys. Tačiau laiptus ištepti muilu yra tiesiog nuostabi idėja. Mes puikiai padėsime kitiem pavėluoti į pamokas, - tarė ir pasiėmė vieną iš muilo buteliukų, kurių jau parūpino bendrakoledžė. Violetinplaukė padauginimo kerais padarė dar vieną skysto muilo buteliuką ir juos abu atsukusi išpylė ant aukštesnės laiptų pakopos nei ta, kurią jau pagerino draugė. Išpylusi muilą tą patį Erka padarė su dar keliomis pakopomis. Tada jas kerais praskiedė.
- Nuostabu, - tarė keturiolikmetė.
-
Dori kartu esu Erka pilstė skystą muilą ant laiptų. Mendel kikeno įsivaizduodama, kaip čia paslysta koks nors nevykėlis iš Varno Nago, o gal net profesorius.
- Tikiuosi, kad klastuoliai nesugalvos pro čia eiti, - pasakė. - Na, nebent tai būtų kvaiša Sofi arba karvė Alrisa, - ir vėl sublizgino akimis.
Erka jau buvo baigusi pilti muilą ir užkerėjusi jį praskiedimo kerais. Dori darbelis jau irgi keliavo į pabaigą.
- Reppelo muglletum, - tarė nusitaikiusi į savo padarytas muilo dėmes.
Praskiedimo kerai tamsiaplaukei pavyko ne iškart, mat jų anksčiau Mendel nelabai naudodavo. Bet pabandžius kelis kartus net negalėtum įtarti, kad ant žemės kažkas yra.
- Puikiai padirbėjome, - apdovanojo draugę klastuoliška šypsena ir pradėjo rinkti muilo buteliukus, kuriuos kišo į savo kuprinę. - Slepiamės, kažkas iš apačios ateina! - išgirdusi žingsnius Mendel puolė bėgti laiptais į viršų pati stengdamasi nepakliūti į savo spąstus ir pasislėpė už kampo ten pat nusitempdama ir Erką.
-
Erka jau buvo beveik baigusi kai išgirdo Dori žodžius.
- Taip... Būtų gerai, kad klastuoliai čia neitų. Be Sofi ir Alrisos dar čia būtų gerai, kad užeitų Caroline. Va ji tai kiaulė, - pratarė violetinplaukė ir kerais praskiedė muilą, kuris dar ką tik buvo buteliuke, o dabar jau puikavosi ant laiptų ir laukė kažkokio kito koledžo mokinio, kuris neabejotinai paslys.
- Bus smagu pažiūrėti kaip koks pirmakursis nesugeba įveikti laiptų, - dar pasakė violetinių plaukų savininkė. Tada pažvelgė į draugę, kuri panašu, kad jau irgi beveik baigė.
- Taip. Tikrai puikiai padirbėjome, - pratarė keturiolikmetė ir išgirdo žinksnius. O paskui pajuto, kad Dori ją kažkur tempia. Tada ketvirtakursė susivokė, kad kažkas ateina ir greitai nulėkė paskui bendrakoledžę, nes nenorėjo, kad ją pastebėtų.
-
Rensa artėjo prie laiptų. Nors lauke ir buvo puikus oras, bet Cavallon pavardės nešiotoja norėjo pasivaikščioti būtent po hogvartsą. Kadangi varniukė dažnausiai laisvą laiką leisdavo lauke pačios pilies buvo beveik nepažinusi. Net buvo keleas vietų, kuriose ji nebuvo buvusi. Šiandien kaip tik ji norėjo į jas ir nueiti, todėl artėjo prie laiptų. Užlipusi ant jų varniukė pradėjo slysti. Ji nesuprato kodėl dabar laiptai tokie slidūs. Kas jiems atsitiko? Visada būdavo normalūs, o dabar? Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė. Ir pradėjo dar stipriau slysti. Iš pradžių ji nieko nesuprato, tačiau paskui pajuto smūgį ir skausmą. Tik tada ji suprato, kad nugriuvo.
- Ai, - garsiai tarė ji, bet nesuprato, kad kažką pasakė. Skausmas visą tai užgožė.
-
Dori ir Erka slėpėsi už kampo. Penktakursė vis iškišdavo galvą norėdama paslapčia pamatyti, kas gi šiandien taps jų auka.
- Kažkokia mažvaikė, - tyliai tyliai tarė Erkai stengdamasi nekikenti. - Pargriuvo, - dar kartelį klastuoliškai sublizgino akimis dėl tokios greitos ir vykusios sėkmės.
Buvo juokinga stebėti, kaip ta mergiotė slysčiojo, kol galiausiai prarado pusiausvyrą ir nukrito. Tačiau po akimirkos tamsiaplaukės viduje pasijuto kaltė, mat mergaitė suaimanavo iš skausmo. Žinoma, ji užsigavo. O ko tu tikėjaisi, mintyse su savimi ėmė kalbėtis paauglė. Gi žmonės ne guminiai. Be to, dar visai neseniai pati norėjai, kad kas nors užsigautų ir galvojai, kad tau negaila kitų, o ėmei abejoti.
Tačiau kad ir kokios abejonės dabar varstė mokinę, prie Erkos ji negalėjo nei gailėtis, nei imtis kokių nors veiksmų. Ne, tik ne prie Erkos. Juk Dori nenorėjo, kad draugė imtų ją laikyti nevykėle, ar ne? Tad tikriausiai dabar būtų protingiausia tyliai pasišalinti, bet ir vėl pasigirdo žingsniai. Dori pridėjo pirštą prie lūpų ir laukė, kas bus toliau.
-
Auris dūmė laiptais žemyn. Ėjo greitu tempu. Rankoje laikė kuprinę, kurioje buvo namų darbai. Kuriuos ketino taisyti kur nors Kiauliasodyje. Gal Šerno galvoje. O gal dar kokioje ramioje vietoje. Galvoje kaip visada zujo pačios įvairiausios mintys. Apie artėjančius egzaminus. Apie tai kas bus vasaros metu. Žodžiu galvojo apie viską vienu metu. Tada pamatė, kad kažkas guli laiptų papėdėje. Ir pats net nepastebėjo kaip staiga paslydo ant kažko. Parkrito, susimušė galvą, nugarą ir ranką. Riešą bjauriai nudiegė. Kuprinė nudardėjo žemyn. O paskui ją ir Auris. Kuris vos spėjo kita ranka užsilaikyti už turėklo, kad neužvirstų ant tos kitos mergaitės.
Raudonplaukis atsisėdo. Sunkiai, mat nugarą skaudžiai susimušė į laiptų kampą. Pakaušį bjauriai diegė. O kai pažiūrėjo sau į ranką tai pamatė, kad riešas pradėjo tinti.
- Ar labai susižeidei? - Paklausė mergaitės, kuri čia atsirado pirmiau už jį. Kažkas sugadino laiptus. Kažko pridirbo ir Auris tiesiog užvirė pykčiu.
Koks kvailys taip padarė? Kas galėjo taip padaryti ant stačių, aukštų mokyklos laiptų? Juk kas nors galėjo užsimušti, nusilaužti sprandą, susilaužyti kaulus. Jei sužinosiu kas tai padarė... Parašysiu tų kvailių tėvams, dabar tai jau tikrai peržengtos visos ribos.
- Bracchium Emendo. - Ištarė nukreipdamas lazdelę į savo lūžusį riešą ir jis sugijo. Bet galvą ir nugarą vis tiek skaudėjo. Auris pasiėmė kuprinę su namų darbais ir atsikėlė. Reikėjo tuojau pat apnaršyti artimiausias vietas ir pažiūrėti ar neras tų mokinių. Jis net neabejojo, kad dėl jų kaltės kažkas nutiko laiptams. Bet kas?
- Kaip tu? Ar gali atsikelti? - Gal ji irgi ką nors susilaužė? Galvojo Auris.
-
Rensai skaudėdo. Labai. Greitai ji išgirdo dar kažkieno žingsnius. Varniukė jau norėjo surikti, kad laiptai labai slidūs, tačiau to padaryti nepajėgė. Jausmas buvo toks lyg ji būtų susilaužiusi koją. Pirmakursė neabejojo, kad tai tiesa. Tada pamatė, kad taip pat paslydo ir nukrito transfigūracijos profesorius.
- Ne itin, bet skauda, - tarė Cavallon pavardės nešiotoja ir pabandė atsistoti, tačau kojos skausmas to padaryti neleido. O tada išgirdo dar kelis klausimus, kurie taip pat buvo skirti jai.
- Negaliu atsistoti. Atrodo susilaužiau koją, - tarė oranžinių plaukų savininkė. Ji tikėjosi, kad profesorius galės jai keras pagydyti koją. Ji matė, kad jis kažką pats būrė nutaikęs lazdelę sau į riešą, tačiau Rensa tokių kerų girdėjusi nebuvo, todėl nežinojo ką jis ten darė.
-
Po galais. Gerai nusidrėbė ant tų laiptų. Jautėsi lyg sulaužytas. Pyktis ant nuostabių pokštininkų mokinių tik augo.
Mergaitė išties susižalojo. Auris vėl pritūpė. Tas atsiliepė nugarai.
- Dabar gali skaudėti labiau. Turiu apžiūrėti koją. Atleisk. - Pasakė jai raminamu tonu. Viena koja išties buvo lūžusi. Styrojo ne tuo kampu. Auriui teko ją kiek pajudinti, kad galėtų maždaug nustatyti lūžio ribas.
- Labai atsiprašau. - Vėl pakartojo, nes žinojo, kad jai tikrai skauda. Nenorėjo gydyti ne savų kaulų. Nebuvo hileris. Bet visgi nutaikė lazdelę kur reikėjo ir pasakė.
- Bracchium Emendo. Na, pabandyk dabar palankstyti koją. Tik atsargiai. - Žinoma neaplakstė mokyklos užkaborių ir neieškojo neklaužadų mokinių. Bet tiesiog negalėjo dabar jos taip palikti.
-
Netrukus atėjo dar viena auka. Ir tai buvo Auris. Jis nuo laiptų krito skaudžiai. Taip skaudžiai, kad Dori susiėmė už burnos ir pro kampą tyliai žiūrėjo išpūtusi akis. Norėjosi sušukti, pribėgti prie jo. Paklausti, ar viskas gerai. Ar viskas gerai... Kaip viskas gali būti gerai, jeigu Auris per tave vos nenusisuko sprando, mintyse pagalvojo. Ne, tokių išdaigų aš daugiau nekrėsiu. Galima primėtyti smarvinių bombelių ar panašiai, bet ką aš galvojau šitaip besielgdama, galvoje užbaigė mintį.
Abu žmonės - ta mergaitė ir vyresnysis Senkleris - buvo susižeidę. Tačiau Auris jau suteikė pagalbą ir sau, ir teikė ją tai mergaitei. Nors matėsi, kad jam vis dar skauda. Buvo įdomu, ką apie visą šitą situaciją sakys Erka. Ar jai bus juokinga? Ar vis tik ir ji galvos, kad mokinės peržengė ribą? Kad ir taip ten bebūtų, išdaigų krėtimo Mendel tikrai neatsisakys. Bet reikės labiau apgalvoti, kokios bus tos išdaigos.
Na, o kol Auris dar nepačiupo kaltininkių, reikėjo nešti kudašių iš šitos vietos. Penktakursė pamojo Erkai taip kviesdama eiti kartu ir ėmė tyliai tipenti tolyn, kol galiausiai jos čia jau nebesimatė.
-
Erka stebėjo kaip kažkokia mergaitė nukrito nuo laiptų. Tikriausiai ji pirmakursė. Pagalvojo keturiolikmetė ir mintyse nusijuokė, bet tik mintyse, nes nenorėjo, kad ta mažė ją pastebėtų. Tada ketvirtakursė išgirdo dar kažkieno žingsnius. Pažvelgusi pamatė, kad eina Auris. Jau norėjo surikti, kad laiptai labai slidūs, tačiau nesugebėjo. Lyg kažkas gerklėje būtų įstrigę. Jai pritrūko oro. Keturiolikmetė norėjo bėgti prie Aurio, tačiau nepajėgė. Prašau, Auri, pasakyk, kad tau nieko nenutiko. Juk tau nieko nenutiko, ar ne? Mintyse kalbėjosi su Auriu, tačiau tada suprato, kad jis susižeidė. Ne, ne, ne! Mintyse sušuko klastuolė. Paskui ji pamatė, kad Auris kerais pasigydė koją. Bet taip pat matė, kad jam vis tiek labai skauda ir tai skaudino Erką. Ji labai ant savęs už tai pyko. Taip pat pamatė, kad jis ir tai pirmakursei padėjo. Dabar jau pagailo ir jos. Ką aš padariau? Mintyse savęs paklausė vos laikydama ašaras. Tačiau nenorėjo prieš Dori pasirodyti silpna, todėl viską suspaudė savyje.
- Pažiūrėk. Ta pirmakursė net nemoka pati kerais pasigydyti kaulo. Apgailėtina, - labai tyliai, kad girdėtų tik Dori tarė keturiolikmetė ir atidžiau pažvelgė į tos mergaitės uniformą. - Ji varnė, tad nieko ypatingo, kad ji nieko nesugeba, - dar pridėjo ji kalbėdama taip pat labai tyliai.
Erka trumpam nutilo. Jai išties nebuvo smagu žiūrėti į skausmo veriamą Aurį, tačiau nenorėjo pasirodyti silpna. Tuo labiau prieš Dori. Paskui ji pamatė, kad Dori siūlo jai dingti iš čia. Ketvirtakursė suprato, kad taip būtų geriausia, todėl labai tyliai ištipeno iš koridoriaus ir greitai jos jau nebesimatė.
-
Rensa visiškai nesurpato kas galėjo taip padaryti. Na taip. Būdavo klastuolių, kurie krėsdavo išdaigas, bet Rensa nemanė, kad jau iki tokio lygio. Nemanė, kad kam nors gali būti smagu kai kiti susižaloja. Jai tai atrodė keista, tačiau jau nieko negalėjo padaryti.
- Nieko, - tarė ji. Varniukė tikėjosi, kad profesorius padės jai, nes iki ligoninės sparno nueiti nesugebėtų. Jos noras išsipildė ir profesoriui panaudojus kažkokius kerus kojos beveik nebeskaudėjo. Rensa atsargiai pajudino koją. Viskas buvo gerai.
- Jau viskas gerai. Ačiū jums labai, - tarė Cavallon. Ji išties buvo dėkinga profesoriui. Varniukė neįsivaizdavo ką būtų dariusi jei ne jis.
- Dar kartą ačiū, - dar kartą padėkojo ir atsistojo. Varniukė vėl pradėjo slysti, tačiau iškart stipriai įsitvėrė į turėklą.
-
Dėkui dievams Auris nesudirbo tai mergaitei kojos galutinai. Būtų tikrai protingiau buvę nuvesti ar kaip kitaip nugabenti ją į ligoninės sparną. Bet apie tai jau nereikėjo galvoti, nes viskas pasibaigė neblogai.
- Daugiau niekur neskauda? Jei taip, tai prašau grįžti į savo bendrąjį kambarį. Aš dar noriu pabandyti sutvarkyti laiptus. - Pasakė Varniukei. Žinojo, kad per tiek laiko mokiniai jau seniai bus pabėgę. O gal tas nutiko jau labai seniai ir tų žmonių jau senniausiai nebėra.
Raudonplaukis neturėjo supratimo kodėl laiptai pasidarė tokie slidūs. Juos pamažu apžiūrėjo, bet nieko nepastebėjo.
- Evanesco. - Pabandė ką nors nuo jų pradanginti. Tikėjosi, kad tai bus kas paprasto ir kad tai ne užkeikimas. Ir jam nusisekė. Nes užlipus ant pakopų viskas regis buvo gerai.
-
Rensa iki šio gailėjosi, kad išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Ji galėjo ten likti ir ramiai paskaityti kokią nors knygą, o ne šmirinėti po pilį. Ji to padaryti nespėjo, bet vietoje to tik užsigavo. Lūžusią koją išgydė profesorius ir varniuiė buvo jam labai dėkinga. Ir kam aš išėjau? Juk galėjau sau ramiai likti bendrajame kambaryje ir paskaityti kokią įdomią knygą. Na, bet kas padarytas tas padaryta. Gal tokia lemtis. Pagalvojo mergaitė.
- Gerai, - sutiko mergaitė ir atsargiai nusileido laiptų pakopomis iki tų, kurie dar nebuvo slidūs. Turbūt tie piktadariai dar nespėjo sugadinti ir šių laiptų. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė.
- Dar kartą ačiū, - dar kartą padėkojo Cavallon pavardės nešiotoja ir nuėjo. Kiek paėjusi pamatė, kad transfigūracijos profesorius naudojo kažkokius kerus, kurių Rensa dar nebuvo girdėjusi. Tikiuosi jam pavyks sutvarkyti šitą nesąmonę. Nes kitaip čia užsigauti ir ką nors susilaužyti gali dar daugiau mokinių. Kad tik tai nenutiktų. Pagalvojo Varno Nago mokinė ir nuėjo Varno Nago bendrojo kambario link.
-
Dienos bėgo žaibiškai greitai, Violeta kiek pasikeitė. Nebeatrodė tokia baili mergaitė, kokia buvo dar pirmuosiuose kursuose. Parinktas koledžas matyt buvo į nauda šviesių plaukų savininkei. Žinoma, kai kurie įpročiai išlikę bei ir iki dabar mėgo pasislėpti nuo kitų asmenų kur nors bei ramiai skaityti knygą, niekam netrukdant. Tyla ir ramybė Stephenson buvo lyg koks šventas dalykas, kurio reikėjo karts nuo karto.
Šį kartą Violeta klaidžiojo po pilį, kol atrado laiptus. Ir anksčiau matė juos praeidama, bet taip ir nerįsdavo jais lipti viršun. Lūpas paliko tylus atodūsis bei neskubant liko jais į viršų. Rankose laikomą knygą suspaudė kiek tvirčiau bei kuo arčiau savęs, lyg bijotų pamesti. Pusiaukelėje sustojusi, atsisėdo bei įsitaisė ant laiptų. Buvo tokia raminanti tyla, jog iškart nusprendė, jog reikės dažniau čia ateiti, jei ir toliau bus netrukdoma. Su šypsenėle veide, pravėrė pirmuosius knygos puslapius bei akis įsmeigė pačią knygą.
-
Eion be tikslo klaidžiojo po mokyklą. Tiesa, tai nebuvo visai tiesa - klastuolis turėjo tikslą nieko nesutikti. Norėjo pabūti vienas. Sumušimai pamažu užgijo, juos įžiūrėti galima nebent labai jau akylai spoksant į veidą. Taigi galima viską pamiršti. O kitą vasarą jis sugalvos ką nors geresnio nei sėdėjimas vaikų namuose.
Besitrainiodamas koridoriais atklydo iki laiptų. Nieko ypatingo, ar ne? Bet čia buvo tuščia, tad galima pabūti. Deja, netrukus berniukas suprato klydęs - kiek aukščiau ant laiptų sėdėjo nepažįstama mergina, kuri... skaitė knygą? Nuobodžiausia veikla pasaulyje! Reikėjo tos mergiotės dieną padaryti geresne. Tyliai užlipęs prie jos čiupo knygą ir pradėjo plėšti ją kvaišai iš rankų. Visai nieko nesakė, tačiau tikėjosi visai netrukus sudraskyti kvailą knygiūkštę į skutelius.
-
Nežinia kiek laiko praėjo, bet Violetai čia patiko. Net jei praeitų koks nors asmuo, manė, jog neužkalbinus taip ir praeis sau. Nors nelabai ir girdėjo ar kažkas visai netoliese vaikšto ar ne. Buvo labai įsijautusi į knygą, kad galėjo bent jau pusę jos perskaityti per dieną. Ilgai neužsibuvo, nors to ir norėjo, mat nepažįstamas berniukas išrovė knygą iš rankų.
- Ei! Sušuko staigiai atsistojusi. Akys klaidžiojo tai į vaikinuką, tai į knygą. Tačiau gan gerai įsižiūrėjus, šviesiaplaukis buvo matytas bent keliose pamokose. Dėmesio niekad neatkreipdavo į jį, mat dažnai susikaupusi darė tai kas būdavo paskirta. - Atiduok! - Ištiesusi rankutę, tikėjosi, jog vaikas knygą grąžins. Kad tik nesugalvotų nieko kvailo..., pagalvojusi mintyse, vos girdimai atsiduso.
-
Vos tik brangiausioji knygiūkštė dingo iš mergiotės rankelių, toji pašoko ir pareiškė pasipiktinimą. Nors buvo aukštesnė už Eion, nebuvo labai jau įspūdingo ar gąsdinančio ūgio. Puiku, vadinasi, galima ją ramiai paerzinti. Jeigu ką išsitrauks lazdelę ir... turbūt pasigailės, kad per pamokas varnas šaudo (ko gero, vis dėlto paukščius, o ne koledžo mokinius).
- O kur labas? Kur prašau? Iš kur toks nemandagumas? - pats pradėjo reikšti nepasitenkinimą klastuolis, žinoma, nepaisydamas to, kad pats elgėsi, sakykime taip, ne itin mandagiai ir draugiškai. Dėl visa ko palipo pora pakopų aukščiau ir pradėjo su apsimestiniu susikaupimu apžiūrinėti knygiūkštę. Visai nebuvo įdomu, tačiau sugalvojęs šiandienai tikslą - išerzinti šitą mergiotę - dabar neketino sustoti. Tik jau ne anksčiau nei jai akivaizdžiai subjurs nuotaika. O kai taip nutiks, jam pačiam bus dar smagiau, tad tada tikrai nesustos. Viskas tiesiog puiku, ar ne?
Galiausiai vis dar apžiūrinėdamas knygą, bet nė raidės neperskaitydamas, atsisėdo ant laiptų ir apsimetė, kad vyresnė mokinė čia nė neegzistuoja.
-
Tiesą sakant, norėjosi, kad pirma pamoka prasidėtų greičiau. Brendanas nekantravo susipažinti su mokiniais ir pažiūrėti, kaip jam seksis dirbti. Žinojo besistengsiantis būti draugiškas mokiniams ir juos sudominti. Tik ar tai pavyks? Ir, svarbiausia, ar tarp kolegų susiras draugų, kurie sutiktų nueiti į Kiauliasodį pašvęsti? Kai pats mokėsi Hogvartse, profesoriai atrodė esantys seni ir labai rimti. Dabar viskas kitaip. Jis pats dar jaunas, o kolegų tarpe turbūt yra ir dar jaunesnių.
Vis dėlto pamokos dar reikėjo palaukti kelias valandas, tad Brendanas be tikslo klaidžiojo koridoriais. Norėjo prisiminti, kaip čia viskas atrodo, tad tiesiog mėgavosi laiku pilyje. Pramogų čia ne itin daug, o ir Kiauliasodžio naktinis gyvenimas, sakykime taip, nuobodokas, tačiau mokslo metai dar tik prasidėjo, tad viskas nespėjo nusibosti.
Galų gale sustojo ant laiptų. Čia kabėjo paveikslas, kurį paauglystėje labai patiko erzinti. Neatrodė, kad jis pažino Brendaną, tad jis išsišiepė. Gal profesoriui bartis su portretu nėra labai tinkamas užsiėmimas, tačiau labai jau knietėjo tai padaryti. Taigi jis ištarė:
- Labas. Ar prisimeni mane, drauguži?
Paveiksle pavaizduotas vyras rūsčiai dėbsojo į naująjį profesorių, ir tai tik paskatino jį pradėti kvatotis.
-
Kaedę draskė prieštaringi jausmai - ji norėjo džiaugtis tuo, kad vėl grįžo į Hogvartsą (nors pernai būdama čia, nebūtų pagalvojusi, kad norės taip džiaugtis, tačiau trys mėnesiai nebuvimo šitoj pily, pakeitė mergaitės nuomonę apie ją), tačiau vakarykštis įvykis traukinių stoty niekaip nepaliko mažos O'Connor galvelės ramybėje. Įvairūs klausimai ją varstė kiaurai - ar teisingai pasielgė? kaip jaučiasi Bretas? ar tikrai reikėjo tuos daiktus palikti ten gulėti? o gal juos kažkas paėmė? gal grąžins jai? bet ar tas kažkas, nugirdęs tokį Kaedės ir Breto pokalbį, nebijos prie jos prisiartinti? o ar jie su Bretu dar kada susitaikys? o gal tai buvo paskutinis kartas, kai jie matėsi? nejau jie taip nesmagiai išsiskyrė visam? ir kodėl Kaedė turėjo būti tokia nedėkinga? gi galėjo normaliai pasitikti tėtį ir viskas būtų baigęsi gerai, o dabar? ar ji galės sau kada nors už visą tai atleisti? nors... jeigu Bretas pasirodytų dabar, ar ji elgtųsi kitaip? ar priimtų jį gražiai ir atsiprašytų, ar vėl pasiųstų nežinia kur?
Su tokiomis mintimis mergaitė skubėjo slinko link magijos istorijos kabineto. Troško galvoti apie tai, kad bus labai smagu vėl grįžti į pamokas ir pradėti antrą kursą magijos pasaulio mokykloje, tačiau klausimai neapleido jos galvos. Klausimai, klausimai, klausimai ir jokių atsakymų. Klausimai be atsakymų kankina labiausiai. Nors ar ne klausimas svarbiau už atsakymą? Kaedė į kažką įpuolė.
Visa išsiblaškiusi pakėlė akis ir pamatė kažkokį vyrą, stovintį ant laiptų. Akimirką nesusigaudė kur yra ir ką daro, tačiau greitai susigriebė, kad turi atsiprašyti, tad sumurmėjusi kažkokį atsiprašymą, patraukė toliau ir vėl ėmė galvoti apie... PALA. O'Connor, spėjusi nusileisti kelis laiptus žemyn, atsigręžė atgal.
- Dėde Brendanai?! - savo akimis netikėdama išpyškino Siobhána ir pasileidusi atgal puolė vyriškiui į glėbį ir paskendo jo drabužių klostėse. Gal vis dėlto ne viską prarado? Bet staiga Kaedė susigriebė ir pakėlė galvą. - Palauk. O ką tu čia veiki?
-
Tiesą sakant, atrodė, kad tuoj uždus. Vis labiau artėjantys portreto antakiai dar labiau juokino. Tasai vyras aiškiai buvo nepatenkintas, bet nenorėjo to parodyti. Deja, Brendanas per tuos metus, kada nesilankė šioje mokykloje, nepamiršo, kaip reikia suerzinti šitą nufotografuotą žmogų. Taigi dabar juokėsi taip, kad galiausiai pradėjo bambėti ir kiti paveikslai.
Netrukus viskas nutrūko. Kažkas jį užpuolė, tad juokas staiga išnyko. Prireikė gerų poros akimirkų, kol naujasis nuodų ir vaistų profesorius suvokė, kas čia atsitiko. Žinojo, kad šita mergaitė čia mokosi, tad tikėjosi susitikti. Vis dėto toks pasimatymas ant laiptų nebuvo planuotas. Panašu, kad ir jo dukterėčia to nesitikėjo.
- Labas, Kaede, - maloniai pasisveikino ir atsargiai ją apkabino. - Džiaugiuosi, kad sveika ir gyva atvykai į Hogvartsą.
Brendanas žinojo tik tai, kas nutiko Skersiniame skersgatvyje, tad neįsivaizdavo, koks šitos mergaitės likimas. Bet ji, regis, džiaugėsi jį matydama. Tiesa, klausimas kiek sutrikdė.
- Argi nežinojai? Pradėjau čia profesoriauti, - atsakė. - O kaip tu laikaisi? Žinau, kas nutiko vasarą, - pridūrė.
-
Brendanas neatrodė nustebęs. Na, žinoma nebus. Jeigu atvyko į Hogvartsą, tai tikrai gerai žinojo, kad Kaedė jame mokosi ir kad ją galimai sutiks. Bet mergaitė buvo gerokai nustebusi čia matydama dėdę, kuris Hogvartsą baigė jau prieš... kažkiek metų. Brendanui maloniai pasisveikinus su Siobhána, ši vėl liūdnai pagalvojo kodėl būtent Bretas, o ne jo brolis yra jos tėtis?
- PROFESORIAUTI? - netikėdama Kaedė atsitraukė nuo dėdės ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų tarsi netikėdama ką girdi. - Tu?.. Iš kur turėjau žinoti? Aaa, turiu omeny, kokį dalyką dėstysi?
Kaip man dabar reikės eiti į pamokas, kurias veda mano dėdė? Kaedė vis dar bandė apdoroti šią informaciją kol Brendanas labai netikėtai grįžo prie skaudžios temos, kuria O'Connor ką tik atsikratė. Tos įkyrios ir nemalonios mintys vėl ėmė veržtis į galvą. Šypseną nuo mergaitės veido lyg vėjas nupūtė, pečiai nusviro ir ji liūdnai atsiduso.
- Ak, žiniai... - mintys vėl užgulė klastuolę ir ji kurį laiką liūdnai tylėjo. Paskui pridūrė: - Viską?
-
Akivaizdu, kad žinia mergaitę nustebino. Ką gi, jeigu ji ir Bretas normaliai sutartų, būtų galėjusi žinoti iš anksto. Ko gero, po įvyko apsiperkant mokyklai niekas nepasikeitė. Jie turbūt nė nesišnekėjo ar nesusirašė. Ir kodėl jo brolis toks neatsakingas?
- Na taip, aš, - išsišiepė Brendanas. Nesuprato, kas gi jau čia tokio stebuklingo. Nebuvo jis kvailas, o ir mokyklą baigė. - Ar tu ne tik po didžiąją salę nesižvalgai, bet ir tvarkaraščio neskaitai? Dėstysiu nuodus ir vaistus. Ir lauksiu tavęs pamokose.
Atidžiai stebėjo mergaitę. Vos neleptelėjo, kad jeigu ji šnekėtųsi su savo tėvu, turbūt būtų žinojusi šią informaciją. Vis dėlto nenorėjo jos skaudinti. Tuo labiau, kad tik užsiminus apie Bretą jo duktė aiškiai nusiminė.
- Viską? - perklausė. Staiga pradėjo atrodyti, kad kažko jis tikrai nežino. - Žinau tai, kad susipykote Skersiniame skersgatvyje, ir tu dingai. Bretas ėjo iš proto iš nerimo. Net nežinojau, ar atvyksi į Hogvartsą.
Suprato tarsi ginantis brolį, bet įtarė, kad turi tai padaryti. Jeigu jis nemelavo, bandė viską ištaisyti, bet Kaedė to nenorėjo. Ką gi, koks tėvas, tokia ir dukra. Tarp jų normalių santykių turbūt tiesiog negali būti.
-
- Nuodus ir vaistus? - ir vėl perklausė Kaedė.
- Geras, - šyptelėjo, o tada besijuokdama pridūrė, turėdama omeny dėdės žodžius „lauksiu tavęs pamokose“ - Šito galėjai garsiai nesakyti, skamba keistokai, ne? Tu būsi mano profesorius.
O'Connor dar kartą smagiai nusijuokė - jai patiko dėdė, bet temai grįžus prie Breto ir Kaedės santykių vasarą, visas linksmumas vėl dingo. Akimirką mergaitė pasijuto, tarsi stovėtų ne prieš Brendaną, o prieš Bretą.
- Išėjo iš proto? - vėl atkartojo Brendano žodžius, šį kartą labai liūdnu, tyliu balsu. - O aš vos neišėjau iš gyvenimo... Nuskambėjo per žiauriai. Pabandyk pakeisti temą. Jis tikrai dėl manęs jaudinosi? - akimirką pagalvojo ar nori atvirauti Brendanui, bet jis visad buvo toks malonus ir šiltas su trumpaplauke, tad Kaedė nusprendė, kad pasidalins. - Tik jam to nesakyk, bet... na, nėra jis labai atsakingas tėvas, ką? Tiesą sakant, net nežinau ar tikrai jam rūpiu. Atrodo, kad tik ir trokšta, kad dingčiau ir jo gyvenimo. Niekada nėra man pasakęs ko nors mielo ar šilto, nuo pat pirmos akimirkos vien neapykantą demonstruoja. O tu dabar sakai, kad kai iš tikro atsikratė manimi, tai jau iš proto išėjo? Aš... nežinau... O dar tas susitikimas vakar... - prisiminusi įvykį stoty, Kaedė norėjo skradžiai žemę prasmegti.
-
Buvo smagu, kad Kaedė, kurią Bretas apibūdindavo kaip piktą rėksnę, su juo bendrauja taip maloniai. Kaip šauksi, taip atsilieps, ar ne? Tik akivaizdu, kad jaunesnis brolis to neketina pripažinti.
- O ką? Manai, kad aš nuodams ir vaistams per kvailas? - šypsodamasis paklausė mergaitės. Tikrai nebuvo ji nei pikta, nei rėksnė. Žinoma, matė ją vos porą kartų, bet Bretui tikrai reikėtų daugiau galvoti apie savo elgesį. - Kaip tik dėl to ir reikėjo pasakyti, kad nesugalvotum išsisukinėti, - pridūrė.
Bet štai tėvo tema ir vėl sugadino Kaedės nuotaiką. Ko gero, reikės šnektelėti su Bretu ir paaiškinti, kaip reikia bendrauti su savo vaiku. Žinoma, Brendanas savų neturėjo, bet tai buvo akviaizdu.
- Taip, tikrai. Nesu jo tokio matęs, - atsakė į klausimą. Tolimesni Kaedės žodžiai parodė, kaip ji juo pasitiki. Tai buvo smagu, tad Brendanas nusišypsojo ir dabar pats apglėbė mergaitę rankomis. - Negaliu nuneigti to, ką apie jį sakai. Ir negaliu garantuoti, kad tu jam rūpi. Bet tikrai buvo išsigandęs ir sunerimęs. Jis tiesiog... Sunkiai valdo savo jausmus, ir jį lengva suerzinti. Toks jis jau yra. Su visais. Bet kas atsitiko vakar? - staiga pridūrė dar vieną klausimą. Ko jis dar nežino? Ir kodėl Bretas nieko nepranešė?!
Kad ir kaip nemėgo šeimos dramų, panašu, kad šį kartą atsidūrė tokios sūkuryje.
-
Dėdė apglėbė Kaedę rankomis, šios veidas paskendo jo drabužių klostėse ir mergaitė klausėsi jo tariamų žodžių. Buvo keista kalbėti apie Bretą garsiai, o ypatingai tokia tema. O'Connor baiminosi, kad kažkokiu stebuklingu būdu tėtis gali juos dabar išgirsti, išgirsti Kaedės žodžius. Na, arba kad Brendanas papasakos broliui ką dukra apie jį mano ir kokia netikusi ji yra. Trumpaplaukė nuoširdžiai norėjo tikėti, kad taip nebus ir kad dėdė išlaikys paslaptį, bent jau nuo Breto.
- Vakar, - vos ne sukūkčiojo žaliaakė, bet susitvardė neapsižliumbusi dar kartą. - Vakar jis mane surado... Traukinių stoty. Ne-nebuvo labai malonus. Nors gal aš nebuvau...
Vos prieš porą mėnesių Kaedė nė už ką nebūtų patikėjusi, kad gali glaustis prie dėdės ir vos ne verkti, bet pastarieji įvykiai, o ypatingai šviežiausias vakarykštis, kažkaip pakeitė mergaitę. Ar tai buvo į gerą? Ar į blogą? Bet giliai širdy O'Connor jautė, kad daugiau niekada nebebus tokia kokia buvo. Nepasikeitė neatpažįstamai, tačiau viduje jautė, kad kai kurių dalykų nebesusigrąžins. Dabar įsikniaubusi į Brendano krūtinę tyliai kažką murmėjo apie tai, kad Bretas ją surado traukinių stoty, kad atėjo lyg niekur nieko, o pati Kaedė jį aprėkė, tada jis aprėkė ją ir ji... Nepaminėjo tos dalies, kur ji puolė į traukinį ir užsidariusi kajutėje praverkė gal pusę kelionės, bet vargu ar Brendanas aplamai ką nors girdėjo. Jei ir taip, tai tiktais nuotrupas.
-
Ar toks jausmas yra apkabinti savo vaiką? Glausti prie savęs ir būti atrama. Hm, įdomu. Tiesa, Brendanas abejojo norintis tų vaikų kada nors turėti, tačiau dabar buvo visai smagu. Jeigu Bretukas būtų normalus tėvas, jis pats galėtų būti nuostabiausias dėdė. Deja, viskas buvo pernelyg komplikuota - mergaitės gyvenimas nebuvo lengvas, o dar ir tėvas paaiškėjo nesąs ne kas kitas, o sunkiai sukalbamas jo brolis.
- Ar norėtum su juo susitaikyti? Ar nori iš viso pamiršti, kad jį pažinojai? - paklausė Brendanas. Nebuvo pratęs spręsti tokias sudėtingas užduotis. Stengėsi gyventi taip, kad gyvenimas būtų kuo paprastesnis. Deja, Breto ir Kaedės egzistavimą tai šiek tiek apsunkino.
- Ar tu pyksti ant Breto? - dar paklausė vis dar laikydamas priglaudęs mergaitę. - Kaip pati dėl to jautiesi?
Jis tikrai nebuvo geras psichologas. Čia praverstų Graham. Deja, jo į mokyklą taip paprastai nepasikviesi, vadinasi, teks šią situaciją kapstyti pačiam. Profesorius giliai atsiduso, bet daugiau nieko nebepasakė.
-
Pasirodo, Brendanas visai gerai mokėjo išklausyti. Leido Kaedei netrukdomai iš pradžių išsipasakoti apie tėtį, o paskui ir murmėti neaiškius žodžius jam į krūtinę. Neatrodo, kad žinia apie Breto ir Kaedės susitikimą traukinių stoty, būtų labai pribloškusi Brendaną. Nejau jis viską jau žinojo? Tai kodėl tada klausė? Tačiau tai nebuvo labai svarbu, nes dėdė pateikė įdomų klausimą, kuris...
- Nuskambėjo kaip pasiūlymas. Bet labai verčiantis susimąstyti pasiūlymas... Nežinau, dėde, nežinau... Jei susitaikysiu, ar jis pasikeis? Ar liks toks pat ir toliau nekęs manęs? Jeigu taip, gal tada ir pasirinkčiau antrą variantą... Nors ir būtų labai skaudu jį priimti, bet gal palengvėtų jį priėmus, nes nieko nebežinočiau? Bet... jis mano tėtis...
Kiti du klausimai, o ypač pastarasis nuskambėjo kaip iš kokio psichologo lūpų. Mergaitė pakėlė akis į Brendaną ir susimąstė - iš kur jis traukia tokius klausimus? Jis ką - lankosi pas psichologą ar prisižiūrėjo daug psichologinių serialų?
-
Norėjosi parodyti Kaedei kokį smagų eliksyrą, pakalbėti apie magiją ir pasijuokti. Bet ne. Teko analizuoti Breto ir pačios mergaitės poelgius. Negi niekas nesupranta, kad Brendanui tokie dalykai nesisekė?
- Manau, kad tai ne pasiūlymas, o klausimas, - šiek tiek nustebo profesorius. - Tai reikia gerai apgalvoti, kas bus dabar. Mokslo metų metu galiu tau pagelbėti. Per Kalėdas galėsi likti mokykloje. Bet kas bus vasarą? Negaliu pažadėti, kad turėsiu galimybę tau padėti. O jeigu ne, kur tada dėsies? Turbūt neturi kur eiti? Aš neginu Breto, bet ir pati nesi švelni kaip vilna - pripažink tai. Bet esi šauni mergina, todėl nenoriu, kad kentėtum.
Prisapaliojo kažkokių nesąmonių, bet jau buvo per vėlu. Be to, viskas, ką pasakė, buvo visiška tiesa. Tik nepatiko tai, kad Kaedė neatsakė į svarbius klausimus.
- Ar pyksti ant jo? - nerodydamas nepasitenkinimo paklausė. Paleido mergaitę ir įdėmiai pažvelgė į ją. Gal reikėtų baigti šitą kvailą pokalbį ir eiti nuveikti ko nors smagaus?
- O ką jis tau vakar pasakė? - vis dėlto paklausė.
-
Pažvelgusi į Brendaną, O'Connor suprato, kad neįsivaizduoja, kur šis pokalbis nuves. Ji susmuko ant laiptų ir apsiglėbusi kojas pajuto, kad jai darosi silpna. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Ji norėjo apsistatyti nuo pasaulio mūrinėmis sienomis ir palikti viską kitoje jų pusėje - visas mintis, visus garsus, visus įvykius ir visus žmones. Norėjo skęsti tyloje, be jokių minčių, be nieko. Tačiau šalia stovintis dėdė Brendanas nenustojo plepėjęs. Jis klabėjo ir kalbėjo. Jo kalba Kaedei išsitęsė iki begalybės. Trumpaplaukė norėjo padėkoti Brendanui už rūpestį, atsakyti į jo klausimus ir parodyti, kad vertina tai, ką jis bando jai suteikti, tačiau slogios mintys ir žiaurus gyvenimas ją tempė žemyn. Ji tik įsikniaubė delnais į veidą, kad nieko nebematytų.
-
Norėjosi gerai pasišnekėti su prakeiktu Bretu. Vaikystėje visada gerai sutarę užaugę vyriausi didelės O'Connor šeimos vaikai nutolo. Žinoma, jaunesnis brolis pavydėjo magijos, tačiau Brendanui ir į galvą nebūtų atėję, kad Bretas ne tik pats dar būdamas vaikas apsivaikuos, bet dar ir nepakenčiamai elgsis su savo dukra. O gal tų vaikų yra ir daugiau? nejučia susimąstė profesorius, bet pasistengė nuvyti tą mintį į šoną. Dabar šalia jo buvo mergaitė, kuriai reikėjo pagalbos. Ji ir vėl neatsakė į klausimus, kas tarsi parodė, kaip jai sunku. Bėda ta, kad Brendanas tikrai nebuvo jausmų ir panašių dalykų žinovas, tad nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis.
- Kaede, aš noriu, kad tu su manim kalbėtum, - ištarė O'Connor ir atsisėdęs šalia apkabino dukterėčią. Tai buvo visiška tiesa, tik trokštamos temos tikrai nebuvo Bretas ir jo elgesys. Daug geriau plepėti apie maistą ar net mėgstamas pamokas. Galbūt dar kvidičą, kurį savo laikais Brendanas žaidė ir netgi buvo komandos kapitonas.
- Matau, kad nesijauti gerai. Norint išspręsti tokias problemas reikia kalbėtis. Esu čia tam, kad - smagiai praleisčiau laiką - tau padėčiau. Tau nereikia manęs bijoti.
Glausdamas prie savęs mergaitę nejučia susimąstė apie tai, kad turėti vaikų turėtų būti nuostabu. Bet dabar negalima apie tai galvoti. Kol kas reikia pasirūpinti ta, kurią į pasaulį paleido Bretas.
-
Mergaitė troško atsiriboti nuo viso pasaulio. Pabėgti nuo tų slogių prisiminimų su Bretu, nuo širdį draskančių ir plėšančių jausmų, nuo pasaulio neteisybės. Ak, kodėl pasaulis toks žiaurus? Kodėl vieno žmogaus pečius, dar net vaiko, neturinčio patirties gyvenimiškoje kovoje, slegia tokia žiauri dalia? Kaedė norėjo klykti, veržtis iš savęs, sprogti nuo tos neteisybės. Ji netilpo savyje. Tačiau vietoj to tik tvirtai lyg grandinėmis apglėbė ir suspaudė rankomis savo tirtantį nuo įtampos kūną, sukando dantimis lūpas ir jau juto kraujo skonį burnoje, bet tik taip galėjo kovoti su savimi.
Netrukus pajuto priglundančias dėdės rankas - švelnesnes ir šiltesnes grandines. Norėčiau! Ar irgi norėčiau, Brendanai, su tavimi kalbėtis! Tik negaliu! Negaliu! Jei nors kiek atleisiu šią kontrolę, sprogsiu! Ir ji dar labiau susigūžė, bandė prasmegti pačioje savyje.
-
Ir ji vis tiek nešnekėjo. Nepavyko įtikinti šitos mergaitės, kad ji kalbėtų. Tai erzino. Ne pati Kaede, žinoma. O tai, kad jis įsivėlė į šią bjaurią situaciją. Dar tik pirma diena mokykloje, o Brendanas jau abejojo pasirinkimo čia dirbti teisingumu.
- Kaede, - tyliai ištarė šviežiai iškeptas profesorius, kuriam tokios situacijos žvėriškai nepatiko. - Juk žinai, kad noriu tau gero, ar ne? Gal man parašyti Bretui? Ką man daryti, kad tu su manim kalbėtum?
Ak, ir kodėl ji nesupranta, kad dėdė visai nėra pratęs bendrauti su paaugliais? Athena buvo žymiai paprastesnė.
- Kodėl tu bandai nuo manęs pasislėpti? Ar supykai, kad iš anksto nepasakiau čia dirbantis? Nepagalvojau apie tai. Tikrai nenorėjau tavęs supykdyti ar įžeisti. Ir ką man su tavim daryti?
Brendanas paleido dukterėčią ir kiek atsitraukė nuo jos. Gal jai reikia daugiau erdvės? Gali būti, tik iš kur tokios patirties neturinčiam ir nenorinčiam turėti vyrui tai suprasti?..
-
Mergaitė sukūkčiojo ir... prapliupo ašarom. Ne, tik ne jos... Tačiau ašaros nebeklausė stereotipiškų O'Connor nusistatymų prieš jas, nes viduje Kaedė nebeišnešė savo naštos. Karštos ašaros pasileido skruostais, degindamos visą klastuolės kūną, prie kurio prisiliesdavo. Brendanai, ne. Aš noriu su tavimi klabėtis, ačiū, kad bandai man padėti. Tikrai. Bet... negaliu, negaliu... Vėl pasigirdo kūkčiojimas, o tada Siobhános ausis pasiekė Brendano lūpų ištartas sakinys „Gal man parašyti Bretui?“ ir mergaitė staigiai pašoko.
- NE! - sukliko. Jos veide ir ašarotose akyse atsispindėjo siaubas. Akimirką ji taip ir stovėjo, o tuomet užsidengė delnais veidą ir vėl parpliupo ašaromis. Ne, dėde, aš ant tavęs nepykstu. Tu geras. Prašau, suprask tai. Ir atleisk, kad negaliu paskayti daugiau...
-
Kaedė ir toliau tylėjo. Viskas darėsi vis nesuprantamiau. Brendanas visiškai nebuvo pasiruošęs tokiems įvykiams. Žinoma, galėjo nuvesti mergaitę pas jos koledžo vadovą (kad ir kas jis toks bebūtų) ir tiesiog nusiplauti rankas. Labai norėjosi kaip tik taip ir padaryti. Bet šis keistas vaikas buvo jo šeimos dalis. Pirmoji tėvų anūkė, nebent, žinoma, Bretas tokių anūkų tėvams parūpino ir daugiau. Reikėjo spręsti šią situaciją, tik profesorius neįsivaizdavo, nuo ko pradėti.
Netrukus pasigirdęs šauksmas gerokai nustebino. Brendanas taip pat atsistojo. Ašaros jį dar labiau sutrikdė, nors šiuo metu turėjo ir kitą problemą - į kurį klausimą buvo šis atsakymas? Ar ji mano, kad jis ją skriaus? O gal nenori, kad jis rašytų Bretui? Anksčiau neatsakytų klausimų buvo dar daugiau, bet jie jau išgaravo iš atminties. Pernelyg bjauri situacija.
- Ne, tai ne, - ištarė vildamasis, kad tai padės bent šiek tiek susigaudyti, kas čia vis dėlto vyksta. Galvojo vėl apkabinti dukterėčią, bet nutarė, kad jai to dabar gali ir nereikėti. Bet ko vis dėlto reikia? Ne man spręsti tokias situacijas. Velniai tave griebtų, Bretai. Ką tu pridirbai?! mintyse plūdosi profesorius.
- Gal nori pasikalbėti apie ką nors kita? - galiausiai pasiūlė. - Kad ir apie tai, koks maistas Hogvartse skaniausias. Arba apie bet ką. Pasikalbėkime, Kaede.
Žinojo taip paprastai broliui neatleisiantis. Tik koks vis dėlto jo reikalas? Tai Breto problema. Bet taip paimti ir palikti šitos mergaitės jis nebegalėjo.
-
- Ne, ne ne... - vėl sukūkčiojo Kaedė. - Tik ne Bretui... Prašau, nerašyk jam... Nesakyk... nieko... prašau...
Vos išspaudė žodžius iš savęs O'Connor ir vėl susmuko ant laiptų. Kas man darosi?! Per ašaras kritikavo save trumpaplaukė. Nejau dėl vieno įvykio... (na, ne vieno, bet ne esmė) sugebu taip ištyžti? Mergaitė apsiglėbė save rankomis ir troško, kad Brendanas iš čia dingtų. Arba kad ji dingtų iš čia. Nenorėjo, kad dėdė ją matytų tokią akimirką. Jo pagalbos norėjo, bet nenorėjo jam rodytis tokia - apibėgusi ašaromis, nebesusitvarkanti su savimi, nebeprakalbanti kada reikia ir praradusi savitvardą. Susiimk, Kaede!
- K-ką? - vėl pakėlė ašarotas akis į Brendaną. - Kąąąą?
Kas čia vyksta?! Prie ko šioje situacijoje maistas? Ką jis turi omeny?..
-
Pagaliau Kaedė pasakė daugiau nei vieną žodį, tad jos dėdės nuotaika iš karto pasitaisė. Gal čia dar ne viskas prarasta. Vyras nebuvo pratęs tvarkytis su verkiančiomis paauglėmis. Siutas ėmė vis labiau. Kaip Bretas taip gali elgtis?! Jeigu jau jam visai nerūpi netyčia atrasta duktė, kodėl iš viso palaiko ryšį? Atrodė, kad parodė taip reikalingą rūpestį, o tada paliko.
- Gerai, Kaede. Bretui nerašysiu, - ištarė Brendanas, nors tai nebuvo tiesa. Parašys ir aštria plunksna gerai iškarš jam kailį. Su vaikais taip elgtis negalima.
Deja, visos viltys, kad sekasi jau šiek tiek geriau, netruko sudužti. Kaedė vėl susmuko, o jis, regis, visiškai nepataikė su maisto tema. Ir kaip man su ja bendrauti?! Apie tai, kas svarbu, nekalba, kitos temos jai neįtinka... Turbūt reikėjo eiti sau ir leisti vaikui išsiverkti. Deja, negalėjo jos taip palikti. Tiesiog negalėjo. Jeigu tai būtų bet kuri kita mokinė, Brendanas nepaisytų. Bet čia buvo Kaedė. O ji buvo ypatinga ir savotiškai artima.
- Ar yra kas nors, apie ką norėtum pasišnekėti? Bet kas, - dar kartą pabandė profesorius, nors juto pamažu prarandantis viltį.
-
- T-tikrai?.. - išlemeno. - Jis pasius, jei sužinos, k-kad aš... aš... - Kaedė užsikirto. - Prašau, nieko jam nesakyk, pažadi?
Mergaitė pakėlė akis į Brendaną. Jis gi jos dėdė, jis jai nemeluos. O'Connor juo pasitiki. Pažadas yra pažadas. Klastūnyno koledžo atstovė persibraukė ranka per veidą, apsivalydama ašaras, nes vaizdas jau nemaloniai liejosi ir tebežiūrėdama dėdei į akis tarė:
- Jis negali sužinoti, kad aš... - nurijo seiles. - V-verkiau, kad nesusivaldžiau, kad pykstu, nekenčiu, liūdžiu ir tuo pačiu... Net nežinau...
Tik dabar Siobhána pamatė, kad Brendanui neypatingai patinka ši tema ir iš gėdos sutiko su jo pasiūlymu, nors ir pačiai tai atrodė kvaila idėja.
- T-taip, pakalbėkim... apie maistą. Man čia patinka keksiukai. Tikrai?.. Na, turiu omeny, jie nėra blogi, bet...
-
Bretas pasius? Tiesiog negali būti paironizavo Brendanas, bet, žinoma, padarė tai tik mintyse. Garsiai nieko nesakė. Svarstė, ar turėtų išties nerašyti, nors visa logika ir atsakomybė, kurios, tiesa, visai neturėjo, tarsi liepė elgtis priešingai.
- Kad tu - ką? - paklausė susidomėjęs, tačiau netrukus mergaitė ir pati pabaigė tą sakinį. Argi jai gėda prieš
tėvą? Vadinasi, jai rūpi, ką jis galvoja, ar ne? O gal tai reiškia, kad dar yra vilties? Kodėl tu taip rūpiniesi? kalbėjo su savimi naujasis profesorius. Gali bendrauti su Kaede, galbūt ir su Bretu. Visai nebūtina kištis į jų tarpusavio santykius.
Taip, toks būdas žymiai paprastesnis. Jis gali smagiai gyventi ir nesirūpindamas, kaip sutaria du jo šeimos nariai. Taigi geriau kalbėti apie maistą, su kuo Kaedė, laimė, sutiko.
- Mokyklos laikais su draugais varžydavomės, kas suvalgys daugiausia šokoladinių keksiukų, - prisiminė Brendanas. Tikėjosi, kad tokiu pasakojimu šiek tiek sudomins dukterėčią, o tai bent kiek pataisys jos nuotaiką. O jau tada jo darbas bus padarytas. - Kaip manai, kiek keksiukų suvalgytum per dešimt minučių? Gal nori pasivaržyti?
Profesorius nusišypsojo ir laukė reakcijos. Tiesą sakant, nenorėjo, kad Kaedė sutiktų - šiuo metu visiškai nesijautė esąs alkanas.
-
Auris sustojo ant vienos pakopos. Jau kuris laikas lakstė po mokyklą ir ieškojo Kajos Adams. Buvo perspėtas jos kambariokių, kad Kajos visą vakarą nėra ir ji negrįžo į kambarį. Tai kur gi ji galėjo pasidėti? Nejau paklydo? O gal šiaip kas nutiko. Labai abejojo, kad mergaitė trauktų į mišką ar prie ežero. Juk nemėgo ji vaikščioti, kažkur landžioti. Bet kol kas Kaja kaip skradžiai prasmego. Senkleris niekur jos nerado ir sustojo pagalvoti kur eiti. Kur gi ji galėjo dingti? Bandė galvoti gal prisimins kokią nors mėgstamą mergaitės vietelę. Ką nors. Bet nesumąstė. Senkleris ėmė skuosti aukštyn. Nutarė patikrinti atokias klases bokštuose. Gal Akilanda vargšiukę kur nors uždarė. Iš tokio visko galima tikėtis. Prabėgdamas jau ne pirmu laiptų maršu klausinėjo portretų gal matė Kają. Bet niekas jos nematė. Auris ir toliau kopė aukštyn. Prakeikti laiptai. Niršo. Pavargo jais lakstyti.
-
Juzefas, kaip koks beprotis, lakstė po Hogvartsą. Jeigu jis jos neras, teks eiti pas direktorę ir prašyti pagalbos. Reikės suburti visus profesorius ir ieškoti Linos. O jeigu jai kažkas atsitiko? Kaip jis tai praneš mergaitės tėvams?
- Lina! Lina! - šaukė Juzefas.
Ėmė svarstyti, kad galbūt reiktų susirasti kokį nors vaiduoklį ir jo paklausti, ar jis nematė mokinės. Galbūt Mulungu?
- Lina! - ir toliau rėkavo.
Šaukdamas profesorius pasileido laiptais žemyn, o tada vos neatsitrenkė. Į Aurį.
- O! Auri, po velnių. Padėk man ieškoti. Nesuprantu, kur pasidėjo Lina Catamans. Šiaip ji gera mergaitė, man baisu, jog kažkas atsitiko. Jos nėra Varno Nage ir niekur nerandu. Gal tu ją matei? Klausyk, juk ji draugauja su Kaja Adams. Gal galėtum paklausti Kajos, ar jos šiandien nieko kartu neveikė? - išbėrė kaip žirnius Juzefas. Akimirką atrodė, kad tuoj apsiverks.
-
Auris vos nenudribo, kai prieš nosį išlėkė Juzefas. Stvėrėsi už turėklų, kad neišsitiestų ar nenudardėtų žemyn.
- Aš puikiai pažįstu Liną. Žinau, kad ji nedaro nesąmonių. - Nudiegė kaltė. Visus metus nuo vasaros taip ir nepasidomėjo laikrodžiu. O juk žadėjo mergaitei. Bet užgriuvus Timočiui, pykčiams su Erka tiesiog to nepadarė. Aš būtinai tai patikrinsiu. Davė dabar jau sau pačiam žodį.
- Tai, kad aš pats ieškau Kajos. Ji dingo. Gal jos kartu? Žinai, Kaja ir Lina tikrai ne tokios, kurios laksto miške ar panašiai. Galvoju gal Akilanda jas uždarė bokšte. Reikia patikrinti. O gal jau buvai senuose kabinetuose bokštuose? - O jeigu visgi jos išdūmė į mišką? Bet Kaja ir miškas. Juk tai nesąmonių nesąmonė.
- Kiek laiko jau ieškai Linos? - Gal jos net ne kartu. Turėjo pasitikslinti.
-
Nepanikuok. Nepanikuok. Nusiramink, kalbėjo sau mintyse Juzefas.
- Ką?! - apstulbo plikis. - Dingo ir Kaja?!
Šita žinia smogė nauju stiprumu. Nepanikuoti buvo tiesiog neįmanoma. Ir taip aišku, jog mokinėms kažkas atsitiko.
- Nežinau, kiek laiko. Neilgai. Ne taip jau ir seniai Linos miegamojo draugės pranešė man šitą žinią. Nebuvau bokštuose išvis, - atsakė.
Tiesą pasakius, Juzefas lakstė po Hogvartsą kaip višta be galvos. Galimai būtų prabėgęs pro pačią Liną ir jos net nepamatęs.
- Gerai, pradėkim nuo viršaus. Kylam į bokštus, - iš visų jėgų stengdamasis tvardytis pasakė profesorius ir dabar jau puolė bėgti laiptais aukštyn.
Deja, bokštuose nieko nebuvo. Kartu su Auriu beplaukis juos apieškojo. Dabar abu vyrai stovėjo ant kitų laiptų.
- Po velnių, Auri, juk mes neapieškosim visų Hogvartso užkaborių, - pasakė Juzefas. - Praėjo šitiek laiko, o patikrinom tik viršų. Nežinau, ką mums daryti. Kiekviena minutė čia gali būti svarbi.
Adrijas, pasakė sau mintyse plikis demono vardą. Ar tik nebus Adrijas? Apsimetė geru. Juk jis bendravo su ta mergaite, su Kaja. Kurių galų? Tikriausiai baigdamas mokyklą vis tik nusprendė kažką nužudyti, paranojiškai galvojo, tačiau garsiai Auriui apie tą individą nieko nesakė.
- Manau, bus protingiausia eiti pas direktorę, - rimtai tarė.
-
- Taip. Jos irgi nėra. Bet ar tu manai, kad abi galėjo kažkur nuklysti? Jos draugės man atrodo. Gal tikrai šiaip klaidžioje pilyje. Nemanau, kad yra kur lauke. Kajai nepatinka laukas. Bent jau seniau tikrai nemėgo jokių pasivaikščiojimų. - Auris neleido sau panikuoti. Bent kol kas. Bet abu aplakstė bokštus. O mergaičių ten nebuvo. Gal požemiuose? Gal jiems išsiskirstyti, pasiskirstyti pilį ir apieškoti pasiskirstytas dalis? Bet kažin kiek laiko taip užtruks.
- Tu teisus. Galime ir visą naktį taip bėgioti. Teks eiti pas direktorę, kviesti kitus. Taip bus geriausia. - Sutiko su jo pasiūlymų. Dabar jau ėmė ir truputį baimintis. Vis dar netikėjo, kad jos abi pavojuje. Vis dar manė, kad kur nuklydo. Bet jau darėsi neramu.
Staiga pasigirdo žingsniai ir pro juos bandė prasmukti Klėjus Jansonas iš Grifų Gūžtos.
- Tai kur dabar eini taip vėlai?
- Profesoriau Senkleri, aš šiaip...
- Klėjau, klausyk, gal matei Kają Adams ir Liną Catamans? - Berniukas atrodė susimąstęs. Bet greit pasakė.
- Mačiau. Jos paskutinį kartą ėjo į lauką. Mačiau, kaip traukė link miško.
- Tu tuo tikras?
- Taip. Tikrai mačiau.
- Gerai. Eik į savo kambarį. Aš rimtai. Jeigu ten tavęs grįžęs nerasiu...
- Gerai, Gerai. - Ir jis nubėgo.
- Negerai. Žinai, man atrodo reikia eiti į lauką. Dabar pat.
-
- Nebūk naivus, Auri, - rimtai pasakė Juzefas. Jis nežvelgė į viską taip optimistiškai. - Taip, kiek žinau, tai draugės. Nemanau, kad klaidžioja pilyje. Nei viena nepanaši į tą, kuri laiku negrįžtų. Viskas, eime.
Levinsas jau buvo bepradedąs eiti, tačiau staiga pamatė Klėjų. Klėjus pasakė tai, ko jiems abiems ir reikėjo. Pasakė, kad matė Kają ir Liną. Prognozės nebuvo geros. Miškas.
- Palauk! - dar sušuko plikis vaikinukui. - Kelintą valandą tai buvo?
- Nežinau kelintą, profesoriau. Bet dieną, - sustojęs atsakė Klėjus.
- Gerai, o dabar marš į Grifų Gūžtą, - paliepė mokiniui. - Einam, - linktelėjo Auriui. - Siaubas, jos abi miške? Kurių galų sugalvojo ten eiti? - burbėjo Juzefas.
Jie abu su Auriu nusileido laiptais žemyn ir išėjo į lauką. O Juzefui pasidarė neramu. Nelabai jis yra vaikščiojęs po tą mišką. Naktis. Ir šaltoka vakarais. Jis plonai apsirengęs. Jei susirgs?
-
Lina be tikslo klaidžiojo po Hogvarsą. Nuotykių nenorėjo, bet buvo baigusi visus namų darbus ir nežinojo ko griebtis. Todėl dabar nusprendė tiesiog pasivaikščioti ir pasižiūrėti kur kokie laiptai veda. Kai kuriuos ji žinojo ir naudojosi, kai kurie buvo matyti ar nors kartą lipti, kiti visdar paslaptis. Todėl ji ir bandė juos patyrinėti. Nemanė, kad čia galėtų daug bėdų pasidaryti. Tačiau jos tyrinėjimus ir vaikčiojimus nutraukė žingsniai. Ir ne bet kokie. O profesoriaus Senklerio. Žmogaus, kurio Lina tikrai netroško dabar sutikti. Ir tikrai ne dėlto, kad nemėgtų. Ne ne. Jis visdar buvo jos mėgstamiausias profesorius. Tiesiog Lina žinojo, kad turi atsiprašyti. Už Uždraustojo miško fiasko. O tai daryti ji bijojo. Jau geriau būtų įkyšusi galvą į statinę pilną gyvačių. Bet žinojo, kad nuo laukimo tai netaps lengviau todėl ji nulipo kelis laiptelius ir priėjo prie profesoriaus. Tikėjosi nesutrukdysianti kažko svarbaus. Ir gana tyliu ir baimingu balsu tarė:
- Profesoriau, gal galime pasikalbėti? Nebūtinai dabar, kai jūs laiko turėsit. Norėčiau... Atsiprašyti. Ir pasiaiškinti.
Na padariau aš tai... Oi vargeli, kur man ieškoti statinės gyvačių? Tai būtų mažiau baisu...
-
Auris turėjo reikalų su vienu grifu, kuris jau kažin kiek laiko nedarė jo namų darbų. Taigi ką tik apturėjo areštą su juo. Vaikiūkštis išvalė vieną bjaurų kabinetą pilną dulkių. Zyzė, kad pasiskųs tėvams už tokius darbus. Auris į tai nekreipė dėmesio. Vaikis jam tampė nervus. Jo tėvus jau irgi teko pažinti, mat jiems visai nerūpėjo tai, ką Senkleris sakė. O jis aiškino, kad jų sūnelis skriaudžia mažesnius, nesimoko ir taip toliau. O jiems vis tiek atrodė, kad jų mielasis pirmagimis iš aukso drėbtas. Siaubas kažkoks. Na, bet jei ir dabar tas vaikis pasiskųs tėvams dėl arešto Auriui nei motais.
Žodžiu, po arešto paleido tą berniuką ir dabar ėjo į savo kabinetą. Lipo laiptais. Bet teko sustoti. Nes išvydo artėjančią Liną. O ne... Pamanė. Jos norėjo vengti. Nekaip jautėsi dėl to, kad šiais metais visiškai nieko nepadarė dėl laikrodžio. Galėjo tik įsivaizduoti, kaip mergaitė jaudinosi dėl santykių su mama. Ir turbūt kamavosi abejonėse, gal manė, kad tai visgi ne prakeiksmas, o tiesiog, kad motina jos nekenčia. Kai vasaros pabaigoje atsirado Timotis neištaikė laiko Linai.
- Labas Lina. Galime dabar pasikalbėti. Atsiprašyti? O dėl ko? - Vargeli. Juk tai aš turėčiau atsiprašyti. Jis sustojo ir laukė ką gi mergaitė pasakys.
-
Profesoriui sutikus pasikalbėti Lina ir atsikvėpė ir tuo pačiu metu mintyse nusikeikė. Atsikvėpė todėl, kad profesoriui ji nesutrukdė ko svarbaus, ar bent jis buvo pakankamai malonus to neparodyti. O nusikeikė dėl to, kad visdėlto turės atsiprašinėti. Į galvą atėjo kauko vaizdas. To, kuris buvo pavirtęs pasikėlusiu ir ja nusivylusiu profesoriumi. Ji tai prisiminusi suvirpėjo. Ir mintyse ėmė save įtikinėti, kad nieko blogo nenutiks. Ir ėmė kalbėti:
- Taip atsiprašyti. Dėl Uždraustojo miško. Neturėjome ten eiti. Ir dar buvome pakankamai kvailos pasiklysti... Ir streso sukėlėm ir jūs su profesoriu Levinsu turėjote vargintis ir mūsų ieškoti. Jei jau įsivėlėm į tokią nesąmonę, turėjom pačios išsikrapštyti. Nors taip ir nesuprantu, kaip tiesiame kelyje pasiklydome...
Jos balse girdėjosi pyktis ir nusivilimas ant savęs. Norėtųsi dar paprašyti, kad pamokytų kokių kerų... Ar apsiginti ar orientuotis. Bet jau ir tai daug prašiau. Neverta aš daugiau... Juk ir apie laikrodį tikriausiai pamiršo... Pamąstė liūdnai ir laukė profesoriaus reakcijos.
-
Ak, tas miškas. Taip. Tąsyk buvo baimės. Bet svarbiausia, kad jie su Levinsu surado mergaites.
- Lina, turbūt nebuvo mokinio, kuris ten neitų. Aš pats maklinėjau po tą mišką. Tiesą sakant buvau ten daugybę kartų. Ten eiti tikrai nereikia, bet kartais smalsumas padaro savo. Svarbiausia, kad jus radome ir tikiuosi, kad pasimokėt visam laikui ir ten nebeisite. - Ramiai pasakė. Ką gi. Jeigu jau šiandien atsiprašymų vakarėlis, teks imtis ir tos labai Aurį neraminančios temos.
- Mes turėjome jus rasti. Jei mokiniams kas nutinka mokyklos teritorijoje mes turime padėti. Kaip pačios galėtumėte išeiti, nebent per atsitiktinumą. Taip jau nutinka. Žmonės kartais paklysta miške. Tada reikia jiems padėti. O šiaip, tas gynėjas padarė didžiąją dalį darbo ir tik todėl taip greitai jus radome. O paklysti tame miške paprasta. Gal išsukot iš takelio ar šiaip kas. Jis labai tankus ir painus. - Kaupėsi kalbėti apie tą laikrodį, savo pažadą. - Tiesiog pamiršk tai gerai? - Gerai. Jau reiktų arba pradėti, arba eiti savais keliais. Galvojo.
- Lina, tiesą pasakius ir aš norėjau pasikalbėti kurią dieną. Apie tavo mamą ir viską, ką aptarėm praeitą vasarą. Aš atsiprašau, kad dingau tokiam ilgam laikui. Tiesiog. Tiesiog labai netikėtai, tą vasarą tėvas paliko man auginti mažą broliuką ir aš apie jį nieko nežinojau iki tos dienos, kol jis atsirado mano gyvenime. Ir aš... Na tiesiog. Viskas pasimiršo, turbūt taip reiktų sakyti. Vaikas labai... Na jis sudėtingas vaikas ir aš atitolau nuo visko. Turėjau anksčiau su tavim apie tai pakalbėti. Labai atsiprašau, kad to nepadariau. Bet aš tikrai nepamiršau tavęs. Kalbant apie tą laikrodį. Būtų gerai, jeigu tavo tėčiui pavyktų jį paimti ir vasaros metu man atsiųsti. Turiu pagaliau jį normaliai apžiūrėti. - Na štai ir pasakyta. Dabar atrodė kvailystė jos vengti.
-
- Na gal jūs ir teisus. Bet vistiek... Manėm... Na Kaja pasiūlė trumpai pasivaikščioti, nes kaip ir įšūkis tarp grifų pasivaikščiot. Neplanavom eit toli. O gavosi šitaip... Nu taip galim pasigirti. Kad pačios kvailiausios esam, kad taip susigalvojom. Kad net tokio dalyko kaip trumpas pasivaikščiojimas negalim gerai padaryti.
Pasakė ji. Balse girdėjosi nusivylimas ir savikritika. Ji nepyko ant Kajos, kad pasiūlė. Tik ant savęs, kad sutiko. Tada klausėsi toliau. Apgalvojo profesoriaus žodžius, kad jis daug kartų ten klaidžiojo. Kad jos nebuvo pirmosios.
- O kaip jūs... O kaip nepasiklysdavote? Gal yra kokie kerai ar kas?
Paklausė. Buvo kiek baisu, bet ir smalsu. Juk ne veltui ji buvo Varno Nage. Gal galėjau kažką žinoti? Gal galėjau mus išvesti ir pati? Jei kada kažkas tokio pasitaikys būtų gerai žinoti... Pamąstė.
- Ačiū, kad mus radote. Žinau, kad turėjote, bet vistiek ačiū. Pala gynėjas? Mano gynėjas jus rado?... Nemaniau, kad jis bus toks veiksmingas... Neatrodė labai stiprus...
Pasakė nustebusi. Iki šiol ji manė, kad tai, kad profesoriais jas rado buvo atsitiktinumas. Arba, kad jie žinojo kokius paieškos kerus. Nemanė, kad prie to prisidėjo. Todėl buvo gerokai nustebusi. Nuoširdžiai nemanė, kad buvo gera kerėtoja. Tada klausėsi toliau. Profesorius paminėjo laikrodį. Tai visgi nepamiršo... Kaip gerai. Tačiau kai išgirdo kodėl nieko nedarė, jai akys ant kaktos iššoko. Tėčio paliktas brolis? Oho. Nesitikėjau... Pala o tai ne tas vaikas, kurį mačiau salėje? Nemaniau, kad jis brolis. Bet taip pat nemaniau, kad profesorius palaidūnas ir tai jo sūnus. Kažkaip panašu, kad tai priėmiau kaip Hogvartso keistenybę. Reikėjo pasidomėti.
- Aišku... Žinoma aš ir neturiu būti jums svarbiausia. Nežinojau, kad turite brolį. Jei gerai suprantu, tai tas berniukas kuris su jumis didžioje salėje valgo? Na, o dėl laikrodžio. Liūdna, bet ačiū, kad išvis bandote padėti. Bandysiu prašyti to laikrodžio. Gal ir gausis.
-
- Lina, miškas labai tankus ir klaidus sakau tau. Žinok ten pasiklysti labai paprasta. Jūs juk ėjote ten pirmą kartą taip? Net nekeista, kad išklydote iš takelio. - Ramino mergaitę. Oho, keista atrodė, kad eiti į mišką buvo Kajos sumanymas. Kažkaip šito iš jos visai nesitikėtų.
- Oi, pasiklydau ten ir ne kartą. Ypač kai buvau jaunesniuose kursuose. Daug kartų už tai man skyrė areštus. Ir vis tiek ten eidavome su draugais. Pamažu tiesiog išmokome ten orientuotis. Yra tokie kerai. Rodyk. Juos panaudojus lazdelė visada rodo šiaurę. Taip nepamesi krypties ir neišklysi iš tako. - Nusišypsojo Senkleris. Ne, jis tikrai neragino jos ten dar kartą eiti. Bet tiesiog matė, kaip ji dėl to kremtasi. Todėl ir pasakojo visą tai.
- Labai džiaugiuos, kad jus pavyko rasti. Taip. Tavo gynėjas. Jis pasitiko mus pamiškėje ir atvedė beveik visą kelią. Gal tu pradėjai jaudintis, nepasitikėti savimi nežinau. Bet jis dingo. Na, bet galima sakyti vis tiek visą laiką vedė mus. Tu tikrai labai gabi, nes sugebėjai jį iškviesti. Nesvarbu, kad nekūnišką. Tai jau didelis žingsnis.
O toliau jie kalbėjosi ta tema apie laikrodį.
- Taip. Mano brolis yra tas berniukas, su kuriuo pietauju didžiojoje salėje. Aš irgi nežinojau, kad jis yra. Tėvas ir aš nebendraujame. Žodžiu dabar jis auga su manimi. Tiesiog tada taip nustebau ir nelabai žinojau ką man su juo daryti. Pažadėjau ką nors padaryti dėl to laikrodžio, tikrai gailiuosi, kad apleidau tai. Bet dabar tikrai to imsiuosi. Vartau knygas. Bet man vis tiek jo reikia, turiu matyti tą laikrodį. Dabar pagalvojau. Negerai, jeigu vasarą jį gausiu. Visgi nežinau kaip tavo mama į tai reaguos. Būtų gerai, jeigu tavo tėtis atsiųstų man jį rudenį, kai vėl būsi mokykloje.
-
Profesorius bandė įtikinti Liną, kad tai ne jų kaltė, kad pasiklydo. Tiksliau, kad tai galėjo nutikti kiekvienam. Ypač einančiam pirmą kartą. O jos su Kaja tokios ir buvo. Kad čia ne dėl jų kvailumo ar negebėjimo orientuotis taip nutiko.
- Na gal mums tiesiog nepasisekė. Bet reikėjo susiprasti ir neeiti. Tai tokių bėdų nebūtų buvę tada. Nu bet manau, kad pasimokėme jau. Nekišti nosies ten kur nežinai kaip išeiti.
Ji nusišypsojo profesoriui. Paskutinis sakinys buvo pasakytas pusiau rimtai pusiau juokais, bet ji tai turėjo mintyje. Ji pasimokė ir bent keletą metų ten nosies kišti nežadėjo. O gal ir niekada. Bet tiek garantuoti negalėjo. Nes ji vistiek turėjo šiokį tokį nuotykių troškimą. Bet sau prisiekė, kad nekiš ten nosies kol neišmoks gerai gintis ir orientuotis. Tada profesorius paminėjo kerus šiaurei nustatyti. Jie skambėjo gana naudingai. Gal šiaurė ir nėra labai naudingas orientyras, bet krypties nepametimas skambėjo gerai.
- Ačiū. Prisiminsiu. Šiaip žinot sunku įsivaizduoti jus kaip pašėlusį taisyklių laužytoją. Atrodot toks suaugęs ir atsakingas.
Pasakė su šypsena. Nors tai skambėjo kaip bajeris, bet ji nemelavo. Suprato, kad visi žmonės kažkada buvo vaikais, bet tai vistiek buvo sunku įsivaizduoti ir pilnai suvokti. Lygiai taip pat sunku suvokti, kaip ir tai, kad ji kažkada užaugs. Tada profesorius paaiškino apie gynėją.
- Geras. Nuoširdžiai nemaniau, kad jis bus toks naudingas. Šaunu. Reiks pasipraktikuoti. Gal kada ir kūnišką išbursiu. Aš ir nežinau kodėl jis išnyko... Bet džiaugiuosi, kad išvis padėjo. Na nežinau ar aš gabi. Juk čia psichų nebuvo. Tai buvau išsigandusi, bet ne taip sunku, kaip būtų su psichais. Kam šie kerai ir skirti. Gaila mano kaukas ne psichas. Būtų įmanoma pasitreniruoti.
Pasakė jau labiau sau. Nepagalvojo, kad dėl šito profesoriui gali pasidaryti įdomu kur ji kauką sutiko ir kokia gi jos baimė. Profesorius toliau kalbėjo apie brolį ir laikrodį.
- Liūdna, kad jus su tėvu nesutariate. Bet bent jau dabar jūsų brolis auga gerose rankose.
Pasakė paprastai.
- O dėl laikrodžio... Nu nieko tokio. Svarbiausia išvis nepamiršote. Gerai, paprašysiu, kad atsiųstų rudenį. Taip turbūt ir saugiau dėl visa ko.
-
- O, Lina, jeigu žmonės iškart apie viską pagalvotų, išvengtų daugybės klaidų. Bet taip nėra. O dabar tu žinosi, koks miškas pavojingas ir tikiuosi ten neisi. - Nusišypsojo.
- Oi, mano mokykliniai metai labai spalvingi. Deja, bet niekada nepasižymėjau paklusnumu. - Tavo visi metai spalvingi. Nuo pat gimimo iki dabar pat. Pagalvojo. Ar jis atsakingas? Kažin. Turbūt atsakingas žmogus nepasiimtų globoti trijų vaikų iš pradžių neapmąstęs visko. Netgi tai, kaip numojo ranka į Linos motinos prakeiksmą rodė, koks išties dažnai yra neatsakingas. Taip, šitai padarė ne todėl, kad norėjo. Bet vis tiek. Brolis juk jau čia visi metai, galėjo greičiau kažko imtis.
- Gynėjas ne vien psichams reikalingas. Jis ir perduoda žinias ar ką nors atveda. O tai ir padarė tavo gynėjas. Tu dar labai jauna, aišku, kad esi gabi, jog jį iškvietei ir jis darė tai, ko norėjai. Nors paskui ir išnyko. Bet didelę kelio dalį mums parodė. O kada tau teko susidurti su kauku? - Susidomėjo.
- Taip, tikiuosi mano broliui bus geriau. Gerai, būtinai pasakyk, kad man jį atsiųstų rudenį. - O iki tol galės susirinkti sau reikiamas knygas.
- Ar nori dar apie kažką pasikalbėti? - Paklausė.
-
Profesorius kalbėjo protingai. Nors aišku Lina ir nemanė, kad gali kitaip būti.
- Tai turbūt taip. Nu bet svarbiausia turbūt pasimokyt iš jų. Bandysiu tą ir padaryti. Kad iš mišką eit nežinant kaip išeiti nereikia tai jau manau su Kaja pasimokėm. Tai turbūt taip bus ir su kitomis klaidomis kur ateityje padarysiu.
Pasakė kiek filosofiškai, bet taip pat su juoko gaidele. Buvo įdomu klausytis profesoriaus prisiminimų apie mokyklą. Jis daug neatviravo, bet Lina susidarė įspūdį, kad jis buvo šioks toks nuotykių ir bėdų mėgėjęs. Ir kas būtų pamanęs. Nors ji prisiminė užtikusi jį skaitant žurnalą apie motociklus. Tai gal ir galėjo to tikėtis. Tada ji klausėsi toliau. Vėl priėjo prie gynėjo. Lina klausėsi. Nu ir mokėsi aišku.
- O gynėjas gali perduoti žinias? Turit galvoje žodžius? Kaip tai padaryti? Įdomu. Negirdėjus to. Gal kada galėtumėte išmokyti. Nu gal kai jau vyresnė būsiu.
Pasakė ji. Tada profesorius paklausė apie kauką. Velnias... Juk ten turbūt taisykles pažeidėme. Ir šiaip eit į apleistą pastatą nėra protinga. Kodėl užsiminiau?...
- Na... Čia buvo toks dalykas. Netyčia galima sakyti. Žodžiu praeitos vasaros pradžioj besibaigiant mokyklai išėjau pasivaikščioti ir šiaip gėlių pasiskinti. Užtikau visai įdomų keliuką. Tada mane užtiko Kaja. Taip ir susipažinome. Tada kartu kiek pasivaikščiojom kartu keliu ir priėjom kalną. Gal būtume nelipę, bet pamatėme, kad ant to kalno buvo kažkoks pastatas. Pasidarė įdomu ir užkopėme. Pasirodo, kad ten kažkoks apleistas dvaras. Kiek pasivaikščiojome po jį ir vienam kambaryje užtikom kauką. Buvo gerokai baisu, bet supratusi, kad jis nuo baimių keičiasi supratau, kad ten kaukas. Buvau kažkada apie jį skaičiusi tai prisiminusi kerus sugebėjau jį įveikt. Poto išsinešdinom iš ten. Nebebuvo įdomu tyrinėti.
Papasakojo Lina. Ji tikėjosi, kad profesorius dėl to nenubaus nei jos nei draugės. Jau daug laiko praėjo, tai būtų liūdna. Nors aišku jos ten eit neturėjo. Lina žinoma galėjo meluoti, bet jai tas į galvą neatėjo. Todėl ji tikėjosi, kad nei jei nei draugei bėdų nebus. Prašau neatimk taškų! Taip prašau neklausk kokia mano baimė!!! Maldauju neklausk!!! Tyliai meldėsi Lina. Žinojo, mad bus labai nejauku jei turės aiškinti kokia jos baimė.
- Gerai pasakysiu, kad siųstų rudenį. Šiaip nežinau... O gal jūs galėtumėte mane pamokyti? Būtų įdomu patubulėti. Gal pagerinti savigynos ar dvikovų įgūdžius. Čia beveik nieko nemoku... Tik jau aišku kitais metais turbūt. Ai beje kokiame koledže mokėtės kai mokinys buvote?
Paprašė ir pasidomėjo. Jai būtų buvę visai faina nukreipti dėmesį nuo savęs. O sužinoti apie profesorių gyvenimą visada įdomu.
-
Galbūt Lina pamažu išmoks, kad klaidos gyvenime neišvengiamas dalykas ir taip savęs nebekamuos dėl jų. Dabar kol kas atrodė, kad kaltė dėl miško taip jos nebegraužė.
- Taip. Svarbiausia iš savo klaidų pasimokyti ir stengtis nekartoti jų. - Prakalbo tas, kuris taip ir daro. Aš jau daug geresnis. Seniau daug dažniau įsiveldavau į problemas. Nejaugi?
- Taip. Jis gali perduoti mago žodžius. Kviečiant gynėją reikia galvoti kur nori jį pasiųsti ir ką jis turi perduoti. Galėsim pasipraktikuoti. Galėsi siųsti man gynėją tarkim iš savo bendrojo kambario į mano kabinetą. Paskui galėsi didinti atstumą. - Auris klausėsi istorijos apie kauką. Aišku, kad per jo pamokas apie kaukus mokėsi. Prisiminė iliuzijas, kai mokiniai turėjo susidurti su tamsos būtybėmis.
- O tu dar abejoji dėl to ar esi gabi kerėtoja. Susitvarkei su kauku, iškvietei beveik pilnavertį gynėją. Išsprogdinai pusę kriptų pamokoje. - Nusijuokė. - Matai, o dar tik besibaige antras kursas. Kas bus toliau? - Tada teko prisiminti savo kaip pedagogo pareigas ir surimtėti. - Bet šiaip geriau niekada nekišti nosies į visokias neaiškias vietas. - Pareiškė. Neklausinėjo kokios gi Kajos ar Linos baimės. Kam malonu apie tai kalbėti?
- Gerai galėsiu. Sugalvosim kažką kitais metais. Galbūt visada aš negalėsiu tavęs pamokyti, galiu nespėti. Gali šito paprašyti Profesoriaus Levinso. Jis geras mano draugas ir daug ką apie tuos dalykus išmano. - Pasakė Senkleris. - Mokiausi Klastūnyne. Kaip ir beveik visa mano šeima. Per daugybę metų tik mano pusbrolis Alanas mokėsi Grifų Gūžtoje. O mes likę esame Klastuoliai.
-
Profesorius jai pritarė, kad svarbiausia iš klaidų pasimokyti. Ji tą suprato, nors kartais tai būdavo sunkoka.
- Taip. Reiks bandyti. Nors spėju daug klaidų teks padaryt, kad iš jų pasimokyčiau.
Pasakė. Nesuprato ar juokauja, ar visgi rimtai kalba. Spėjo, kad šiek tiek abiejų. Turbūt visą gyvenimą darys klaidas ir iš jų mokysis. Arba kartos jas kol užsiknis. Buvo du galimi keliai. Norėjo eiti pirmuoju. Bet suvokė, kad jei klaidą padaryti lengva, tai ją pakartoti, dar lengviau.
Toliau profesorius aiškino apie gynėjus. Paaiškėjo, kad jie gali netik nubaidyti psichus, bet ir perduoti žinias. Tikrus garsinius žodinius pranešimus. Tai taip šaunu!!!!! Suspiegė mintyse. Tada dar profesorius pasiūlė pasitreniruoti. Tai rodė, kad jis galės skirti šiek tiek laiko. Tai labai ją nustebino ir nudžiugino.
- Gerai galėsime pasitreniruoti. Bet gal jau kitais metais. Ačiū!
Tada profesorius pagyrė jos magijos gebėjimus ir kiek pajuokavo.
- Neplanavau išprogdinti tos kriptos... Nu bent jau nesugriauti visiškai...
Pasakė paraudusi, bet su menkute šypsena. Nors save dar šiek tiek graužė, bet jau galėjo ir truputį iš savęs pasijuokti.
- Oi nežinau profesoriau. Bet mažiau bėdų nekenktų. Juk nuotykiai ir nepavojingi gali būti.
Pasakė. Ji atsikvėpė kai profesorius neklausė kokia jos baimė. Juk kaip reiktų paaiškinti profesoriui, kad bijo jo? Na tiksliau jį nuvilti? Ypač kai tiek progų nuvilti turėjo? Ne... Jei galima to išvengti ji vengs. Šimtą procentų.
- Taip pasistengsime nelysti kur nereik.
Tada profesorius sutiko ją pamokyti. Taip pat jos nuostabai pasiūlė kreiptis į profesorių Levinsą.
- Ačiū. Nebūčiau pagalvojusi apie profesorių Levinsą.
Nuoširdžiai padėkojo. Tada pasiklausė apie profesoriau šeimą. Kiek nustebo, kad jie visi buvo klastuoliai. Iš profesoriaus labiau tikėjosi Grifų Gūžtos. Bet suprato, kad koledžas žmogaus neapibrėžia. Juk ji varnė, bet į bėdas snapą kiša kaip tikriausia grifė. Nors mielai be to gyventų.
- Žinot kažkaip jus kaip grifą įsivaizdavau. Na bet koledžas vistiek nelabai ką sako. Juk išviso galėjote ne Hogvartse mokytis vistiek būčiau apie grifų gūžtą galvojus.
Pasakė atvirai.
-
Svarbiausia, kad tos klaidos nebūtų labai skaudžios. Kaip pavyzdžiui maniškės. Pagalvojo Senkleris.
- Gerai. - Sutiko dėl kitų metų. Šiais metais, kurie jau baiginėjosi tikrai nebuvo verta pradėti kažko naujo. Verčiau Linai reikėjo kartotis žinių patikrinimams.
- Džiugu, kad neplanavai. - Juokėsi jis. Atrodo ta istorija nebegraužė jos kaip seniau.
- Gali. Bet dažniausiai nuotykiai vis tiek atneša kažką netikėto, kažkokios sumaišties. O profesorius Levinsas daug išmano ir gal sutiks tave pamokyti. - Auris prisiminė jų darbus. Kitus, ne dabartinius. Jie su Juzefu pralaužė mokyklos apsaugas. Seniai tas buvo. Jie su Juzefu kažkada užsiėmė nelegaliais dalykais, o dabar abudu atsirado mokykloje. Kaip keista.
- Su Grifais pešdavausi. - Nusikvatojo Auris. - Paauglystėje dažniausiai su jais pešdavomės. Aš ir mano draugai.
-
Profesorius sutiko kitais metais ją pamokyti. Tai buvo labai gerai. Lina jau nekantravo. Buvo įdomu ar sugebės daug patobulėti. Išmokti kažko naujo. Ir ko tiksliai mokysis. Ar gynybos ar kokių praktinių kerų ar dar kažko. Ji visgi norėjo palaukti prieš užpilant profesorių klausimais. Juk to paprašė tik prieš kelias minutes. Tai gal jis dar nežinojo ko norės ją mokyti. Bet ji vistiek neatsispyrė norui paklausti:
- Gal jau turite idėjų ko mokysimės? Kažkokių praktinių burtų, gynybos ar dar kažko? Na nesvarbu viskas bus įdomu.
Pasakė entuziastingai ir švelniai pridususi nuo greitai išbertų klausimų. Klausinėdama ji stengėsi nešokinėti iš entuziasmo. Juk nesvarbu, kad ji varniukė, sveiko proto žmogus nešokinėtų iš laimės gavęs papildomų pamokų tiesa? Nesvarbu, kad su mėgstamiausiu profesoriumi. Tada profesorius pasidžiaugė, kad ji neplanavo griauti kriptos.
- Nu kodėl torėčiau planuoti griauti pamoką? Nesu toks žmogus.
Pasakė juokavimo tonu, bet kalbėjo rimtai. Ji tikrai niekada nesiryžtų sugriauti profesorių pamokos. O dar tuo labiau to profesoriaus, kurį bijojo nuvilti labiau už viską.
Tada profesorius pasakė, kad nuotykiai gali atnešti netikėtumų ir sumaišties.
- Na tai tiesa išties. Bet gal būtų kiek liūdna mokytis magijos mokykloje ir nepatirti jokių nuotykių? Atrodytų lyg neišnaudoti šansai šiek tiek. Bet bėdų nemėgstu tai nežinau. Gal ir be nuotykių galima gyventi ramiai.
Profesorius papasakojo, kad su draugais pešdavosi su grifais.
- Įdomiai.
Pasakė su šypsena.
-
Lina aiškiai nekantravo. O jis tiesą sakant dar nei nespėjo apie tai pagalvoti.
- Pažiūrėsim. Galim atskiromis dienomis mokytis atskirų grupių kerų. Pasitarsime. - Na ir gerai, kad jie dabar susitiko. Tiesą pasakius palengvėjo. Palengvėjo ir todėl, kad jie neatitolo, kaip jis įsivaizdavo, kad bus.
- Žinau, kad tu nenorėtum griauti pamokos. Tik juokauju. - Nusišypsojo jai Senkleris.
- Taip. Baigus mokyklą aišku norisi ne vien pamokas prisiminti. - Tai jau taip. Su Grifais jis pešdavosi. Kartais iš rimtųjų su kai kuriais. Bet ne vien dėl to, kad ten būdavo Grifai. Auris tų žmonių nemėgo ir todėl jie kartais rimtai apsisvaidydavo kerais. Na, bet Linai geriau nežinoti kas per vienas jis buvo paauglystėje.
- Turbūt jau eisiu pas broliuką. Ar dar norėtum apie ką nors pasikalbėti?
-
Lina suprato, kad profesorius, dar išties nebuvo apie tai pagalvojęs. Tačiau jo pasiūlymas mokytis atskirų kerų grupių skirtingomis dienomis skambėjo įdomiai. Tai duotų įvairovę ir leistų aiškiau žinoti, kam ruoštis. Ji pasitikslino dėl visa ko:
- Atskirų kerų grupių, tai turite omenyje, kad vieną dieną kokie nors gynybos kerai, kitą kažkokie buitiniai praktiški ir panašiai? Teisingai suprantu? Bet skamba gerai. Man tiks viskas, jei jūs tik galite skirti man laiko.
Pasakė nuoširdžiai. Tada profesorius pasakė, kad tik juokauja dėl pamokos griovimo.
- Gerai, informuosiu, jei kada visgi nuspręsiu kieno nors pamoką sugriauti.
Pasakė šelmiškai. Bet šiaip to bent artimiausiu metu daryti neplanavo. Jai patiko būti gera mergaite. Profesoriui kalbant toliau ji linktelėjo ir pasakė:
- Taip tas tiesa. Bet panašu, kad su mano gebėjimu į įvairias nesamones įsivelti tai bus ką prisiminti.
Profesorius pasakė, kad jau turbūt eis.
- Ne ačiū. Negaišinsiu daugiau. Ačiū, kad pamokysit ir ačiū, kad laikrodžio nepamiršot bei perdaug nepykot dėl miško.
-
- Taip. Manau būtų įdomu gilintis į skirtingų grupių kerus. - Kaip keista. Kažkada, kai ji atėjo į jo kabinetą manė, kad Lina norės pakalbėti apie egzaminus ar kažką panašaus. Bet viskas susiklostė visai kitaip. Jau tiek mokinių jo gyvenime paliko tiek ryškių prisiminimų.
- Būtinai informuok. - Nusijuokė raudonplaukis.
- Nieko. Magijos mokykloje turbūt kažin ar įmanoma išvis nepatirti kažkokių nuotykių. Tiesą sakant išvis bet kokioje mokykloje gali kas nutikti. Juk mokiniai jauni, viskuo domisi, tyrinėja. Tai ir kartais nutinka visokių situacijų. - Jie pabaigė kalbėtis ir Auris turėjo grįžti pas Timotį.
- Viskas gerai, tikrai nepamiršau tavęs ir tavo reikalų. Viskas bus gerai ir viską mes sutvarkysim. Iki. - Šyptelėjo jai ir jie išėjo. Auris patraukė į savo kabinetą.
-
Tą žvarboką sausio dieną Auris ramiai lipo laiptais. Ketino traukti į savo kabinetą. Prisėsti ant kėdės ir paskaityti knygą, kurią atsiuntė Rolandas. Kartais jis taip padarydavo. Imdavo ir ką nors atsiųsdavo. Auris buvo visai neblogai nusiteikęs. Šiandien bibliotekoje su keliais mokiniais kurie ateidavo diskutavo apie vieną knygą, kurią buvo pasirinkę skaityti tai savaitei. O ir šiaip diena ėjosi visai produktyviai.
Staiga, išgirdo žingsnius ir greitai pamatė Eliotą, kuris kūrė laiptais kaip akis išdegęs.
- Ei, atsargiau, dar paslysi ir nukrisi. - Senkleris atšoko į šoną, kad jie nesusidurtų ant statokų mokyklos laiptų. Gerai, kad šitie bent nėra tie slenkantieji ar neturi staiga pranykstančios pakopos. Pagalvojo jaunuolis.
-
Šį kartą prisidirbo kaip reikalas. Mielai būtų niekam nieko nepasakojęs, bet net ir šitas berniukas suprato: broliui nutiko nelaimė, o kaltas tik jis. Iš kur galėjo žinoti, kad ta karūna kenksminga? Eliotas norėjo išbandyti viską. Ką gi, išbandė dar vieną dalyką ir dabar teko palikti Oliverį gulintį kambaryje iki pareikalavimo. Tik kur ieškoti pagalbos? Žinoma, pirmiausia į galvą atėjo Auris. Gal ir vėl aiškins, kad reikia elgtis atsargiai (kas būtų tiesa, kad ir kaip Eliotas nenorėjo to pripažinti), bet bent jau padės. Dvylikametis buvo persigandęs, kad brolis dvynys gali ir numirti. Kad ir kaip ten būtų, jį mylėjo ir nenorėjo prarasti.
Taigi dabar Eliotas kaip akis išdegęs lėkė Aurio kabineto link. Kelią iki jo rastų ir užsimerkęs, be to, jis jau ne koks mažius pirmakursis. Taigi skuodė koridoriais ir galiausiai pasiekė laiptus. Buvo visai netoli reikiamos vietos, tad su dar daugiau energijos pasileido aukštyn.
Ir vos neįsirėžė į… Staiga sustojęs suprato, kad tai ne kas kitas, o Auris - žmogus, kurio dabar tiesiog beprotiškai reikėjo.
-Auri! - gaudydamas kvapą sušuko, bet sakinį pratęsti nebuvo taip jau lengva. Kaip jam pasakyti, kad Oliveris guli ir nejuda? Kelis kartus giliai įkvėpęs galiausiai kiek atsigavo ir pabandė: - Oliveris. Jis… Guli. Jam… Auri, padėk jam!
Paskutinis sakinys paliko lūpas su nemenka išgąsčio gaida. Eliotas spoksojo į tėčio draugą ir žvilgsniu maldavo išgelbėti geriausią brolį pasaulyje.
-
Eliotas buvo uždusęs nuo bėgimo. O Auris suprato, kad kažkas nutiko. Štai ir nutiko.
- Kur guli? - Paklausė. - Ne, nepasakok. Tiesiog vesk mane. Parodyk. Ar jis be sąmonės? Gali tiesiog linktelėti. - Norėjo taupyti laiką ir kuo greičiau skuosti ten, kur gulėjo Oliveris. Guli. Kodėl jis guli?
- Pasistenk trumpai pasakyti ką jūs darėt. - Jau žengdamas pakopomis žemyn paklausė. Nenorėjo gaišti, kad ir kas ten benutiko. Eliotas atrodė išsigandęs. Jei taip yra, tai Auris net nenorėjo įsivaizduoti ką ras vietoje, kurioje yra Oliveris. Staiga panoro kažkieno maldauti, kad nerastų nieko pavojingo. Kad tai būtų pokštas ar kokia klaida. Bet argi šitaip galėjo būti? Smegenys persijungė į kažkokį ramybės rėžimą. Jis padarys ką turi, padės Oliveriui, o tada ims panikuoti. O dabar negalima to daryti.
-
Auriui paklausus, kur Oliveris guli, Eliotas išsižiojo atsakyti, bet nepavyko ištarti nė žodžio. Berniukas buvo pernelyg išsigandęs. Jo broliui dvyniui grėsė rimtas pavojus, ir dabar dvylikametis nežinojo ką daryti toliau. Jautėsi tikrai kaltas.
Laimei, pavyko palinksėti, kai profesorius uždavė dar vieną klausimą. Taip, Oliveris atrodė tikrai kaip be sąmonės, nors dėl to Eliotas negalėjo būti visiškai tikras. Kai tik brolis parkrito, išlėkė ieškoti ko nors, kas padėtų.
- Mes... - šiaip ne taip išspaudė, bet kalbėti toliau buvo pernelyg sunku. Negalėjo paimti ir pasakyti, kad pats pakenkė broliui. Vis dėlto vos girdimai pridūrė: - Tyrinėjom.
Atrodė, kad Auris juda pernelyg lėtai, tad Eliotas čiupo už rankos ir pradėjo tempti žemyn. Vos nenusiritęs nuo laiptų staiga sušuko:
- Paskubėk, Auri! Jam reikia pagalbos!
Vis dar nepaleisdamas tėčio draugo rankos pasileido koridoriais tolyn. Jeigu kas nors gali padėti broliui, tai tik šis žmogus.
-
Buvo graži diena. Erka ką tik grįžo iš Kiauliasodžio. Tiesa, ne tuščiomis. Ir ėjo ne šiaip sau - jai reikėjo nusipirkti du bilietus į tą koncertą, kuris gana greitai vyks Kiauliasodyje. Ir tik vienas jų buvo sau, žinoma. Kitą pažadėjo nupirkti Eliotui. Tad tą pažadą, žinoma, ištesėjo. Nebaisiai norėjo tą daryti, tačiau nieko kito neliko - pasidavė, nes žinojo, kad kitaip jis dar tris metus lips ant galvos. O jei ne, būtų ėjęs pats. Bet Erka nusprendė kitą kartą nebebūti jam tarnaite.
Dabar laukė prie laiptų, susitarė, kad ten ir paduos tuos bilietus. Nusprendė, kad Eliotui užteks proto susivokti, kad lauks apačioje. Taigi dabar dairėsi į šalis, gi reikėjo greitai jo sulaukti ir atiduoti. Na gerai, ne tik dėl to. Problema buvo tame, kad ji buvo labai pavargusi. Norėjo tik pagulėti ir pailsėti.
-
Džefas į koncertą neis, o Maiklui bilietą nupirko vyresni grifai. Eliotas galvojo paprašyti Eion, kad padarytų tą patį, bet nuo neplanuoto ir nepatogaus susitikimo su Auriu to vaikino vengė. Mielai ir toliau būtų tęsęs tyrinėjimus, bet atrodė, kad niekas nebenorės tuo užsiimti. Šiaip ar taip, reikėjo tikėtis, kad profesorė Forrm įgyvendins savo pažadą ir nupirks bilietą. Bet kad profesoriai šiais metais keistai pikti ir viskuo nepatenkinti.
Pagaliau sužinojo vietą, kur turės susitikti su koledžo vadove. Neabejojo, kad ji pakvietė jį būtent tuo reikalu (nespėjo nieko prisidirbti, ar ne?), taigi baisiausiai patenkintas atrūko iki laiptų. Apsidairęs profesorės nepamatė, bet galiausiai teikėsi dirstelėti į apačią. Nulėkė žemyn ir vos nenusiritęs laiptais galiausiai atsidūrė šalia moters.
- Profesore! - laimingas šūktelėjo jis ir plačiai išsišiepė.
-
Erka tikrai buvo pavargusi, tad labai laukė, kada pagaliau pasirodys Eliotas ir ši galės atiduoti bilietus. Norėjosi pailsėti, išgerti skanios kavos ir šiandien daugiau nieko neveikti. Tačiau kol kas to padaryti negalėjo - pirmiausia turėjo tokių mažyčių reikaliukų kaip šis.
Galiausiai jis atlėkė, tiesiogine ta žodžio prasme. Atrodė labai labai laimingas. Gal taip svajojo gauti tą bilietą? Pagalvojo, bet tokiam jo elgesiui tikriausiai turėjo būti daug priežasčių. Galiausiai, juk jo emocijos keičiasi greičiau, nei Airijos kvidičo komandos gauna pirmuosius taškus žaidime!
- Labas, - šyptelėjo. - Štai tavo bilietas! - parodė bilietus ir vieną jų padavė Eliotui. Bet taip lengvai jo nepaleido: - Pala pala, ką reikia pasakyti? - nusprendė šiek tiek pasilinksminti, mat nujautė, kad Eliotas bėgs nepagalvojęs nei padėkoti, nei atsisveikinti.
-
Profesorė Forrm - viena geriausių šios mokyklos profesorių. Taip, ji kartais pikta, kaip ir kiti suaugusieji. Bet pamokos tikrai smagios, ypač, žinoma, kai Džefas ir Maiklas nusiteikę papliurpti. O štai dabar ji tikrai nupirko bilietą. Ko daugiau jiems čia reikėtų susitikti? Tuo labiau, kad jį pamačiusi profesorė tikrai apsidžiaugė. Ar bent jau taip nusprendė Eliotas.
- Labas! - entuziastingai atsakė ir ištiesęs ranką jau norėjo paimti nuostabų daiktą. Deja, profesorė Forrm jo kažkodėl nepaleido, o tai nustebino. Laisvąja ranka pasirausęs kišenėje ištraukė tris galeonus. Ištiesė juos profesorei ir timptelėjo bilietą. Norėjo greičiau skuosti pas draugus ir papasakoti, kad galės eiti į koncertą. Profesorės klausimą berniukas tiesiog ignoravo.
-
Eliotas gana greitai prisistatė. Ir jau norėjo griebti bilietą, tačiau Erka, žinoma, jį sulaikė. Norėjo pažiūrėti, ar berniukas jaučia kiek nors atsakomybės padėkoti. Kitaip tariant, norėjo pažiūrėti, ar jis buvo normaliai auklėtas, mat kažkodėl Erka kartais pagalvodavo kitaip.
O violetinplaukei neleidus taip lengvai griebti bilieto ir iškart pasišalinti, Eliotas net nepagalvojo, kad jai reikia padėkos! Matyt jis gyvenime niekam nebuvo dėkojęs... Atsidususi pagalvojo, tačiau nusprendė, kad bent paprastų mandagumo pamokų, kol profesoriauja, jo išmokys.
- Nereikia man tų tavo galeonų! - stumtelėjo jo ištiestą ranką šalin. - Kaip matai, negyvenu gatvėje, dzin man. Tačiau tau reikėtų lankyti ne magijos, o mandagumo mokyklą, - mestelėjo. - Kažkaip nemoki vieno lengviausių žodžių!
-
Šiandien profesorė Forrm tikrai stebino. Jeigu jai nereikia galeonų, kodėl tada negalima pasiimti bilieto ir tiesiog sprukti sau? Eliotas visai sutriko ir jau nebežinojo ką ir bedaryti. Ar ji ir vėl supyks dėl nežinia ko? Berniukas žinojo, kad ji kalbėjo net su tėčiu, o jis tuo nebuvo labai patenkintas. Betrūko susipykti ir su juo!
Laimei, dabar profesorė Forrm bent jau nepradėjo rėkti, nors be priekaištų, aišku, nesiteikė apsieiti. Eliotas norėjo ką nors pajuokauti, bet pabijojo, kad tada iš viso nebegaus bilieto. Susiraukė, bet teikėsi pasakyti:
- Ačiū!
Stengėsi atrodyti entuziastingas, bet tokios mandagybės atrodė tesančios laiko švaistymas. Jis jau galėtų būti pas draugus ir planuoti kelionę į Kiauliasodį. Deja, vis dar reikėjo laukti, ko trylikametis negalėjo pakęsti. Stengdamasis neparodyti nekantrumo jis nė už ką nepaleido bilieto ir vylėsi netrukus galėsiantis pagaliau iš čia dingti.
-
Pasirodė, kad Eliotas sutriko. O tai net žinant jį nustebino. Negi kai jis buvo mažas, tėvai jam nekurdavo tokių žaidimų? Tiesa, apie burtininkų ugdymą namuose ji neišmanė, tačiau pati augdama vaikų namuose tokius patirdavo dažnai.
Visgi Eliotas teikėsi pasakyti ačiū, tačiau mergina matė, kaip jis susiraukė, kaip jis sunkiai prisivertė tai pasakyti. Tačiau visgi užsimanė padaryti jam mandagumo pamokėlę, tad ką turim, tą turim.
- Gerai jau gerai, kadangi tau prireikė tiek jėgų prisiversti padėkoti, už pastangas imk. - ištiesė bilietą. Galeonų neėmė, ne, jai jų nereikia.
Atsisveikinusi su Eliotu ir sulaukusi, kol jis nuėjo sau, Erka ir pati pasuko koridoriais. Nusprendė eiti į savo miegamąjį, norėjo pailsėti, pagulėti, o paskui gal dar ką nors nuveiks. Tad greitai ir pačios jau nebesimatė, laiptai liko tuštutėliai.
-
Ar galima pagaliau keliauti sau? Padėkojo ir pasiūlė pinigus už bilietą. Jeigu profesorei Forrm ir vėl kažkas nepatiks, ji tikrai nebebus viena geriausių šitos mokyklos profesorių.
Laimei, nespėjus pernelyg susimąstyti apie tai, kad visi profesoriai šiemet keisti, berniukas gavo bilietą. Na, koledžo vadovė vis tiek nepraleido progos nusišnekėti, bet Eliotas stengėsi to nepaisyti. Su džiaugsmu ir susižavėjimu apžiūrinėjo nuostabų daiktą, leisiantį jam anksčiau nei įprastai atsidurti Kiauliasodyje.
- Puiku! Jūs esate labai gera profesorė! - laimingas šūktelėjo trylikametis ir netgi dar kartą pasakė stebuklingąjį žodį: - Ačiū!
Dar kiek paspoksojęs į bilietą pagaliau susiprato galintis rūkti pas draugus ir pasigirti eisiantis į koncertą. Daugiau nieko nepasakęs profesorei ir, žinoma, nė nesusimąstęs atsisveikinti užskuodė laiptais aukštyn ir nurūko koridoriumi.
Už netikėtai atlikusius tris galeonus nusipirks pačių skaniausių Kiauliasodyje esančių saldainių.