Fasas Oldefortas įsirėmė į šonus, vis dar stengdamasis atgauti kvapą. ,,Ot pasidariau tinginys, taip greit padūstu..." - mintyse plūdosi vaikinas, nejučia užsigalvodamas, kad čia galbūt jau ir amžius savo didelę, sunkią leteną uždėjo. Fasas žvilgtelėjo į besišypsantį varniukės, kurios lyg ir nepažinojo, veidelį - ko čia šypsotis, kai šalia tave gatavas žmogelis guli.
- Galvoji, ne tokie?- atšovė Fasas.- Prieš porą trejetą metų viena varnė būtų iššokus pro langą iš šešto aukšto, jeigu nebūtų ten sugavęs kažkoks tamsus padaras,- Fasas nutylėjo apie hipogrifą.
- Tai po velnių, ką daryti?- sumurmėjo tyliau grifiukas. Pirma, kas jam šovė į galvą - pajudinti ranką, ar ji (mergina) gyva, bet iš pradžių vaikinas priklaupęs patikrino pulsą. Jis buvo, nors lyg ir lėtokas. Fasas suabejojo, ar tinkamas, bet kadangi medicinoje nebuvo pažengęs, nusprendė patylėti - svarbiausia, kad pulsas buvo.
- Gal nugabenam į ligoninę?- paklausė Fasas, apsisukęs į Elizabeth.
Tu pažiūrėk jam į akis, kai saulė gęsta,
Tu pažiūrėk jam į akis, kai bus jau sutema.
Kai pajudėt nebegalėsi, tos mielos šešios akys
Žiūrės vien į tave.