Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Gruodžio 02, 2017, 07:00:24 pm
-
Kol dar vasara Hannah galvoje nespėjo apsimainyti su rudeniu, prasidėjo dar vieni mokslo metai. Profesorė, sugrįžusi į dailiais lapais apsuptą kabinetą, pajuto nostalgiją, tuo pačiu metu ji ir dingo. Ar tai buvo geras ženklas? Nežinia... Apsitvarkiusi dar dulkėmis nepapuoštą kabinetą, pasiruošė pamokai. Šioji neturėjo būti kuo ypatinga ar tuo labiau sunki. Tik, kaip visada, reikalaujanti kantrybės ir susikaupimo tarp magijos istorijos paslapčių. Šįkart visos penkios josios katės taip pat panoro stebėti šeimininkės vedamą pamoką, tad jas Hannah susodino ant savo plataus stalo ir paprašė netrukdyti. Kai pamokos pasiruošimas jau buvo baigtas, suskambo tas didysis varpas, iš kurio mokiniai sužinojo, kad magijos istorijos pamoka jau prasidėjo.
-Sveiki, mokiniai. Neklausiu kaip praėjo jūsų vasarą, neabejoju, kad greitai, bet be galo linksmai, tiesa? Na, o aš esu Hannah von Peach, dėstau magijos istoriją,- prisistatė ji, matydama naujų veidų klasėje,- pradėdama pamoką, norėčiau, jog visi daiktus pasiliktų čia, tik šilti rūbeliai ant jūsų kūno, jūsų protas ir rankytės bei kojytės sektų paskui mane į kiemą. Pamoka šiandien vyks ten,- šviesiaveidė su užnugariu mokinių ir katėmis priešais nužingsniavo laukan.
-
Atsikėlusi grifė ryte kaip visada visų pirma nuėjo prie lango pažiūrėti koks šiandienos oras už lango. Be žiūrėdama visai užmiršo, jog reikia ruoštis į pamoką. Kamilė nuėjo išsivirti arbatos. Mergaitė gerdavo tik žaliąją arbatą, o apie pusryčius net minties neturėdavo. Mergaitė iš pats pradžių bijodavo, jog kitos mergaitės gali nepriimt jos, nes Kamilė buvo vegetarė, bet kitos mergaitės priėmė ją tokią kokia yra. Išgėrusi arbatą ir apsirengusi Kamilė nuėjo pasišokinėdama į Magijos istorijos pamoka. Įėjusi į kabinetą mergaitė atsisėdo ir kaip visada kol kiti mokiniai susirinkdavo piešdavo savo piešimo sąsiuvinyje. Kamilės piešimą pertraukas profesorės balsas. Kai tik profesorė baigė kalbėti, Kamilė paliko daiktus ir nuėjo paskui profesorę, kuri buvo sakiusi eiti paskui ją.
-
Penktakursė klastuolė šypsodamasi žvelgė į šnekančią draugę, tačiau ji tik šypsojosi, sakyti nieko nesakė, nes po galais, nė velnio nesuprato, ką tarška ta brunetė. Morgana linkčiojo ir kartais apsimestinai aiktelėdavo, kad atrodytų jog ji klausosi, bet deja, taip nebuvo. Garbanė panėrusi į savo mintis lėtai apmąstė ką nuveikė per trumpą vasarą, kai staiga suskambo varpas pranešantis, kad dar viena pamoka prasidėjo.
-Aš turiu lėkti, man Magijos istorija,- pasakė greitai klastuolė ir paplekšnojusi draugei per petį nulėkė į kitą koridoriaus pusę.
„Ačiū, kad mane išgelbėjai.“- mintyse padėkojo ši, vos tik įžengusi į magijos istorijos pamoką. Ugniaplaukė greitai susirado vietą, klasės gale prie pat spintų, ten ji visada snausdavo, o ir šiemet šio įpročio nežadėjo atsisakyti. Klestelėjusi į pažįstamą vietą ji pametė po kojomis krepšį, o vadovėlį pasidėjo po galva. Prasidėjo dar viena įprasta pamoka, bent jau ji taip manė, kol mokytoja nepaliepė kelti savo pasturgalių ir nešti juos į lauką. Morgana pavartė akis ir atsidususi lėtai atsistojo ir nusekė mokinių virtinę. Lauke ji miegoti tai jau, kad tikrai negalės.
-
Varnei itin tingėjosi kažką daryti. Visgi, mokslo metai yra mokslo metai, o pamokos toks dalykas, kuris priverčia anksti ryte keltis bei praleisti palygint daug laisvo laiko prie knygų. Bethany atrodė sau nebūdingai : visiškai susidarkę plaukai, pablyškusi oda, o paakiai išvis lyg vandens laiveliai. Šiaip ne taip susiruošusi, mergaičiukė pajudėjo link būsimos pamokos kabineto. Jėgų atrodė nedaug, akys nebenorėjo merktis, o plaukai vos vos laikėsi supinti į perdėtai laisvą kasą. Bethany jau norėjo užsiimti paskutinį suolą, nuleisti galvą ir bent kažkiek atsijungti nuo viso pasaulio bei pabandyti sužinoti kas jai pačiai darosi. Vos tik atsidūrusi klasėje, o akys jau spėjo visiškai pabusti, išgirdo šiltą, mielos profesorės balsą. ,,Rimtai? Į kiemą? Hmm, turėtų būti kažkas įdomaus", - trumpai pamintijo galvoje, padėdama daiktus, kuriuos buvo spėjusi nutverti prieš išlėkdama iš miegamojo. Net nepajutusi bei akimis menkai nužvelgusi klasę, Bethany žengė į koridorių pro duris bei ėmė lėtai pėdinti kiemo link.
-
Taylor buvo ant devinto debesies. Magijos istorija! Kaip ji laukė šios pamokos! Mergaitė susikrovė knygas ir pasuko link klasės.
Į pamoką mergaitė bėgte atbėgo. Ji taip džiaugėsi galėdama daugiau sužinoti apie magijos istoriją,kad lėkdama vos neįsimūryjo į duris.
Taylor atidarė duris. Ją iškart pasitiko maloni šiluma. Klasė buvo jauki, joje jau sedėjo apie dešimt mokinių. Raganaitė užsiemė pirmąjį suolą. Ji buvo pasirengusi į save sugerti viską,ką pasakos mokytoja. Profesorė Peach buvo malonaus veido gan jauna moteris. Klasėje šmirinėjo pūkuotos gražuolės katės. Mokytoja atsistojo ir pasakė, kad pirmąją pamoką jie praleis lauke. Mergaitė labai apsidžiaugė, oras buvo vėsus, tačiau labai gražus. Ji atsistojo,apsivilko apsiaustą,pasiemė knygas ir išėjo į lauką su kitais.
-
Kaylie buvo tikrai sunku po vasaros atostogų įsivažiuoti į normalų ritmą, tačiau..kaip kitaip? Mergaitė labai domėjosi istorija, todėl Magijos istorijos pamoka buvo viena iš jos mėgstamiausiųjų. Grifė koja už kojos žingsniavo link kabineto. Ach, šiais mokslo metai reiks stengtis nepraleisti nei vienos pamokos, - save nuteikinėjo penktakursė. Mat, praeitais metais ji nedalyvavo pamokose, tai turėjo bėdų su egzaminais. Mergaitė net nepajautė, kaip greit ji pasiekė kabinetą ir nieko nelaukusi pravėrė duris. Ji peržvelgė kabinetą, ar nieks nepasikeitę ir atsisėdo į laisvą suolą. Mokytoją daug nedaugžodžiavo, pristačiusi save, ji greit ėjo prie pamokos. Kaip pasiilgau šių pamokų - džiūgavo Kaylie. Ir išgirdusi, kad reiks eiti į kiemą , tikrai apsidžiaugė. Turbūt mokytoja, sugalvojo kažką įdomaus. Palikusi daiktus, Kaylie nusekė iš paskos mokytoją.
-
Atostogos prabėgo žaibiškai. Norai mokykla patiko, tačiau pasidarė liūdna, supratus, kad baigėsi begalinės laisvės dienos. Suprato, kad grįžus į pilį negalės visom dienom lakstyti kur panorėjusi, reikės gražiai sėdėti vietoje su niekuo nesikalbant (to ji vis dar neišmoko!), o kur dar kalnai namų darbų, kuriems sugaišdavo nežmonišką dalį laisvo laiko - nebebūdavo kada dykinėti. Žodžiu - mokykloje nebebus taip smagu.
Kita vertus, mokykloje yra visi jos draugai, o ji jų taaaaip pasiilgo! Žinoma, vasarą galėjo daryti ką panorėjus, tačiau be draugu tai greitai pasidarydavo neįdomu. Be to, pamokos jai irgi visai patikdavo, mokytojai (nors toli gražu ne visi) būdavo labai draugiški.
Todėl šuoliuodama keliavo į pirmą pamoką šiais metais - magijos istoriją. Nekatravo susitikti su draugais, todėl buvo klasėje dar gerokai prieš prasidedant pamokai - kas buvo netikėta mokinei, kuri dažniausiai įpuldavo į auditoriją visa susitaršiusi ir prakaituota sulig paskutiniuoju varpo dūžiu.
Apsidairė. Jos draugų kol kas nesimatė - beliko tikėtis, jog kas nors atsiras prieš prasidedant pamokai. Įpuolė į pirmą pasitaikiusį suolą, tačiau jau greitai pašoko ant kojyčių, pasirengusi keliauti laukan. Laukas jai patiko - tai reiškė, kad galės per pamoką lakstyti, o ne sėdėti tvankiame kabinete. Apsidžiaugusi įsisupo į apsiaustą, o vaikišką veiduką praskaidrino plati šypsena.
-
Ji prižadėjo. Prižadėjo sau būti gera varna, todėl, suskambus varpui, vėl skubėjo į pamoką. Šį kartą į Magijos istoriją. Torė stengėsi nepasiklysti mokinių sraute. Visi skubėjo į skirtingas puses, vieni traukė į pamokas, kiti į bendruosius kambarius, o dar viena grupė mokinių tiesiog leido laiką praleidinėdami pamokas ir pliurpdami niekus. Ir kas gi iš jų išeis? suburbėjo irzlus balselis galvoje. O koks tau skirtumas?
Kiekvienas atsakingas už save. spygavo kita asmenybės pusė. Torė tik pavartė akis lyg viskas vyktų kažkur, bet tik ne jos galvoje.
Mergaitė toliau keliavo koridoriais, o savo rankose tempė didelį krepšį. Jame buvo sukrovusi viską ko gali prireikti, tris Magijos istorijos knygas (vieną privalomą vadovėlį ir dar dvi dėl viso pikto), obuolį, tuščią dėžutę, papildomą megztinį ir žinoma, burtų lazdelę. Juk prireikti gali visko.
Pagaliau pasiekusi klasę mergaitė joje pastebėjo... O Viešpatie! Penkios katės sėdėjo ant stalo. Varniukė turėjo tvardytis iš visų jėgų, kad iš rankų neišmestų krepšio ir nenubėgtų paniurkyti ir paglostyti viso penketuko. Galiausiai tik šyptelėjo ir linktelėjo galvą profesorei.
- Sveiki,- pasisveikino. Vos mokytojai pasakius, kad pamoka vyks lauke mergaitė nudžiugo. Bet iškilo kita problema. Nereikės jokių daiktų. Tai kam ji krovėsi tiek daiktų? Žaliaakė tryptelėjo koją, bet vis tiek suprato, kad lauke bus linksmiau nei viduje. Ir dar pasimokė iš savo klaidos - daugiau niekada tiek neprisikraus. Taigi, Torė dar išsitraukė iš krepšio burtų lazdelę ir nuskubėjo paskui mokytoją į kiemą.
-
Danielos diena ėjo į pabaigą, ir mergina atsipalaidavusi ėjo į magijos istoriją. Daugumai mokinių ši diena buvo paprasta, netgi linksma, o Danielai, kuri buvo kad ir kaip nežmoniškai išsiilgusi mokyklos, vis dėlto buvo nuobodi. Ji nekantravo atlikusi namų darbus gultis į šiltą lovą ir nebegalvoti apie vėjuotą orą, naujus profesorius ar tylią pirmąją dieną.
Magijos istorija Klastuolei patiko. Ji buvo tikra garsių magų biografijų kolekcininkė, dievinusi skaityti apie juos ir rinktis faktus, ką žinojo kiekvienas retas jos draugas. Bent viena faina pamoka... Po kurios viskas. Pagaliau į bendrąjį kambarį.
Bet kabinete mokiniai ilgai neužsibuvo - patraukė į kiemą. Nors orai nėra vasariški, visi mokytojai tempiasi mus į lauką. Daniela pakilo iš kėdės ir nusekė mokinių virtinę.
-
Einant prie magijos istorijos kabineto Luna jautė susidomėjimą. Ši pamoka turėtų būti įdomipamanė varnanagė ir priėjo kabinetą. Ji priėjo prie paskutinio suolo ir ten atsisėdo. Sėdėdama ji nužvelgė visą klasę,kai jos žvilgsnis užkliuvo už sėdinčių kačių ant stalo. Luna sumirksėjo kelis kartus netikėdama savo akimis,kol galiausiai nusijuokė ir atsisuko į profesorę. Netrukus nuaidėjus varpo dūžiams mergaitė išgirdo profesorės prisistatymą,tačiau užuot uždavusi klausimą,ji paprašė palikti daiktus ir eiti paskui ją. Luna kelias akimirkas suabejojo,tačiau paliko savo daiktus ir nužingsniavo paskui profesorę į lauką.
-
Dar vis linksmai straksėdama Švilpė nuskubėjo į kabinetą dvidešimt minučių anksčiau. Įžengusi į kabinetą kone viena iš pirmųjų, ji užemė pirmą pasitaikiusį suolą priekyje. Nužvelgusi mokytoją ir jos stalą, Šerė be garso aiktelėjo pamačiusi kačiukus. Kažkaip bandė klaksėti, straksinti jiems, bet dėmėsį atkreipė tik rožinis pukuotis. ,,dieve koks fainas! Kaip mano Vanilka! kaip noriu paglostyt... tiu tiu tiu, piucpiuch, mmmmh...'' Po mokytojos prisistatymo ir vietos paskelbimo antrakursė tyliai be šuolių apsirengė ir šone virtinės patraukė į lauką ,,kitokia pamoka... įdomu pažiūrėsim kas išeis"...
-
Gal iš neturėjimo ką veikti, o gal ir norėdama sudalyvauti pamokoje, klastuolė tipeno Magijos Istorijos klasės link. Atrodo praėjusiais metais jai ši pamoka gan gerai sekėsi? Ha! Ji net neprisimena, kada paskutinį sykį buvo pamokose. Tad gal bent šiemet sudalyvaut. Jautė šiokią tokią pareigą tai padaryti - priešpaskutiniai mokslo metai juk. Kitąmet galbūt neturės laiko tai padaryti. Akimirkai stabtelėjo - susimąstė O kaip atrodo profesorė? Lygtais Hannah von Peach ji vardu. Tu nuostabi, Marija atsiduso ir pakilusi į reikiamą aukštą nuėjo prie klasės. Keista, jog ji dar nepamiršo kur klasė. Įžengusi pamatė krūvelę mokinių. Atsisėdo, tačiau neilgam. Profesorė Hannah von Peach pasakė, jog šiandien pamoka vyks lauke. Lauke? Suprantu Herbologija, Magiškų gyvūnų priežiūra ar Astronomija, na dar Trasfigūracija, bet Magijos istorija - lauke? Kažkas naujo ir netikėto. Palikusi daiktus nusekė paskui profesorę ir kitus mokinius.
-
Nauji mokslo metai penktakursę vertė jaustis nemaloniai, visas tas naujokoų triukšmas, ieškant reikiamo kabineto, visi garsūs žingsniai po įvairius Hogvartso koridorius. Visas tas triukšmas ir balsai naujais mokslo metais Sarai nepatiko. Tačiau,vis tiek kaip ji privalo ėjo į pamokas, o dabar kur nuo pat pradžių varnanagė pamėgo ir pamoką, ir ją dėstančią profesorę. Mergina maloniai pasisveikino su Hannah ir atsisėdo į savo nuolatinį suolą, esantį eilėje prie lango, ir pats pirmas, kad girdėtų bei matytų magijos istorijos profesorę.
Atsisėdus mergina išgirdo,kad pamoka vyks lauke, tai ją kiek nudžiugino ir paruošė naujos dienos pradžiai, ir taip pat naujų mokslo metų pradžiai.
Mergina atsistojo iš suolo, pasiliko visus savo daiktus,išskyrus jos burtų lazdelę, šiltus savo drabužius ant kūno ir šiltą varno nago uniformą. Mėlynus savo plaukus pasitaisė, kad šie nekristų ant merginos akių ir netrukdytų stebėti aplinką einant paskui profesorę.
Einant paskui von Peach, mergina dairėsi po aplinką, kaip priklauso nebuvo taip šilta lauke, kaip vasarą, bet buvo įmanoma pakęsti normalią oro temperatūrą. Pagaliau mokinių sekančių profesorę virtinė sustojo, o mergina nekantriai laukė pamokos užduoties.
-
Mergina šį rytą atsibudo vėlai ir dabar skubėdama žingsniavo į magijos istorijos kabinetą. Šeštakursė tiesiog dievino šią pamoką. Ir profesorė buvo nuostabi, o temos labai įdomios, be to visados išmokdavo kažką naujo. Švilpei vasara prailgo ir paskutinįjį mėnesį ji tik skaičiavo dienas iki prasidedančių mokslų metų lyg iki kokių Kalėdų. Ji buvo pasiilgusi to viso šurmulio ir draugiškų mokinių, bei profesorių veidų.
Perėjusi per bene puse pilies mergina iš lėto nuspaudė kabineto durų rankeną taip patekdama į seniai matytą, seniai regėtą magijos istorijos kabinetą. Jis nebuvo nė kiek pasikeitęs, o šį kartą ant stalo tupėjo dar ir penkios profesorės katės, kurios buvo tokios minkštutės ir mielutės. Netrukus nuskambėjo garsus pilies varpas, jau po kelių mėnesių pradėsiantis vesti iš proto.
Alisa tada išgirdo, kad pamoka vyks lauke. Mergina padėjo nuošaliau savo kuprinę ir nužingsniavo paskui visus į kiemą.
-
Smulkūs profesorės žingsneliai girdėjosi, juodiems bateliams užmynus jau kiek patrešusius lapelius. Dar gana šiltas vėjas ūžė tarp palaidų ir blizgančių jos plaukų, o besišypsantis veidas lydėjo, apkabindamas kiekvieną mokinį. Štai, jau Hannah su katėmis ir nemaža grupele, kaip bebūtų keista, mergaičių-mokinių priėjo reikiamą vietą, kur turėjo vykti pamoka. Čia kiurksojo didelis medis, sulig Gluosniu Galiūnu. Dvi pačios plačiausios jo šakos buvo labai ištįsusios tolyn į skirtingas puses - viena į dešinę, kita į kairę. Ant tų ilgųjų šakų kabojo po supynę, iš viso jų buvo dvi. Supynės buvo ypatingos, jos senos, plačios, jog sutilptų net du vaikai, pakabintos aukštai, o virvės, kuriomis sėdimoji lenta buvo nuleista, tęsėsi kelis metrus. Dabar jau Hannah atsisuko į mokinius.
-Gal žinote kas taip per supynės?- paklausė, paglostydama Žemuogės galvą ir leisdama likusioms katėms užsilipti ant medžio ir stebėti visus iš aukštai.
Atsakymai turi būti susiję su magijos istorija, bet neišklyskite iš logikos ribų.
-
Po vienos pamokos Emillia pradėjo žiūrėti į tvarkaraštį. Sekanti pamoka klastuolei buvo magijos istorija. Emi nelabai dalyvavo šioje pamokoje ir todėl mažai joje ką ir numano, todėl nusprendė joje sudalyvauti.
Įėjus į klasę klastuolė iškarto atkreipė dėmesį į labai žavingas kates. Katės Emai jau seniai labai patikdavo todėl į jas žiūrėjo su tokiu kaip malonumu. Bet apsižiūrėjus aplink galima buvo pastebėti, kad susirinko tik mergaičių kolektyvas, gal kur ir galima pastebėt kokį berniūkštį, bet Emi neabejojo, kad jie bus tik šešėliais šią pamoką, nes tarp tokio mergaičių kolektyvo, kaip nesislėpti čia.
Kiek palaukus, visi mokiniai išėjo iš klasės ir išeidinėjo iš Hogvartso link. Emilliai tai kėlė tokią, šiokią įtampa, nes pamokos kurios vyksta Hogvartso aplinkybėse visada kėlė smalsumą.
Profesorė mokinius ir tuo pat Emillia atvedė prie didžiulio medžio. Iškarto Emi net nenorėjo artinis prie jo, nes jis labai panašus į gluosnį galiūną. O prisiminus, ką jis daro tai tikrai kėlė baimę. Bet vėliau kiek pažiūrėjus atidžiau galima įžiūrėti, kad tai visai kitos medis. Jis tiesiog kitoks. Yra labai daug smulkmenų kurie atskiria jį nuo to medžio. Ir ant to medžio didžiulių šakų yra kabančios supynės. Klastuolė jas pamačius iškarto tik ir kilo mintis - ant jas pasisupti. Bet deja, dabar pamoka ir kaip mokinė turėtu elgtis atsakingai.
Kiek vėliau, profesorė uždavė klausimą. Emillia kaip ir visose pamokose pradėjo stengtis galvoti logika. Tai yra magijos istorijos pamoka. Reiškia tos supynės susijusios su istorija. Gal tai kažkas susiję su vaikais? Medis visai netoli Hogvartso juk...
- Gal tai supynės kurias padare, tik kai susikūrė Hogvartsas? Ir tarkim, vaikai čia ateidavo, lyg pabėgti nuo visų problemų kurios būdavo Hogvartse.. - Kiek leptelėjo ir pati suprato, kad nusišnekėjo. Emillia nė įsivaizduot negalėjo, kas tai per supynės. Klastuolė galėjo tik spėlioti, ką toji ir padarė nelabai sėkmingai.
-
Oras lauke buvo nuostabus. Visur buvo prikritę geltonų rudeniškų lapų, o šiltas vėjelis sukūrė gaivumo jausmą, nors klimatas nebuvo pats šilčiausias. Rudeninė saulė kuo toliau į rugsėjo vidurį, tuo blausiau švietė pranešdama, kad netrukus pasidarys šalta, o kažkada iškris baltas purus sniegas, padengdamas baltu pluoštų žolės paviršių. Visos mokinės nusekė paskui profesorę iki didelio medžio. Jis turėjo plačias šakas, buvo gana senas, o aplink jo kamieną raudonavo lapai, bet esmė buvo ne tame. Ant medžio šakų kabojo dvi supynės, senos, pakabintos ant ilgų virvių. Tos supynės buvo labai plačios, ant jų galėtų sutilpti net keli vaikai. Alisa kartą suposi ant dar platesnių supynių, bet tai buvo kitoje Europos šalyje. Panašias supynes kaip šitos buvo kažkur mačiusi ir Anglijoje, bet niekaip neprisiminė kur. Kai išgirdo mokytojos klausimą švilpė suprato, kad šios supynės yra kažkuo ypatingos. Jai šovė kelios mintys į galvą, tad ji pakėlė ranką ir pasakė:
- Galbūt šios supynės yra kaip koks nors paminklas kam nors, galbūt tai mena kokį labai seniai vykusį įvykį arba kažkokį tai žmogų...
-
Taylor kartu su kitais išėjo iš pilies. Oras buvo labai gražus, rudeniškas, einant po kojomis čežėjo įvairiaspalviai lapai. Malonus vėjelis kedeno kaštoninius mergaitės plaukus jai entuziastingai besekant profesorę. Aplinkui lakstė mokytojos katės. Profesorė von Peach juos atvedė prie milžiniško medžio. Šiek tiek apniukusio dangaus fone medis atrodė bauginančiai. Ant storiausių šakų kabėjo dvejos senos,sutriušusios supynės. Profesorė atsisuko ir uždavė klausimą.
Taylor susimąstė. Aha. Magijos istorija. Šios supynės tuėtų būti kažkuo svarbios jai... Mergaitė pakėlė ranką:
- Profesore, ar negalėtų būti,kad šias supynes prieš šimtus metų padarė kuris nors iš Hogvartso įkūrėjų: Godrikas Grifas, Rovena Varnanagė, Helga Švilpynė ar Salazaras Klastuolis?
-
Atėjusi su kitais mokinukais į lauką, paauglė pamatė į ką rodo profesorė von Peach. Supynės? Dar keistesnio dalyko tikėtis nebuvo galima. Keista, tačiau nei viename vadovėlyje apie jas parašyta nebuvo. Knygose taip pat. Tai pasunkino užduotį. Klastuolė nė neįsivaizdavo kas tai galėtų būti. Netrukus pasipylus jaunesniųjų atsakymams, nusprendė pabandyti ir ji atsakyti - neteisingai, tai neteisingai. Pakėlė ranka ir pamačiusi, jog gali kalbėti tarė:
- Aš manau, jog šios supynės gali būti susijusios su Hogvartso vaiduokliais. Galbūt čia pirmą kartą susitiko Pilkoji Dama ir Kruvinasis Baronas. Arba jos gali būti susijusios su Nikolu Ugniniu. Gal jis čia sugalvojo amžinybės-gyvenimo eliksyrą, arba jį čia išgėrė pirmą kartą su savo žmona.
-
Luna žingsniavo paskui profesorę ir kitus mokinius. Eidama ji dairėsi ir stebėjo aplinką. Ji šyptelėjo pamačiusi kaip profesorės katės žingsniuoja priešais. Varnanagė net nepastebėjo,kaip profesorė sustojo ir mergaitė vos neatsitrenkė į kitą mokinį. Ji žengė kelis žingsnius į šalį ir nusekė profesorės žvilgsnį. Prieš ją stovėjo didelis ir storas medis. Jo dvi šakos buvo ištiestos į dvi skirtingas puses,o ant kiekvienos iš jų kabojo supynės. Luną pasiekė užduotas profesorės Hannah klausimas. Varnnanagė susimąstė,tačiau joks atsakymas nešovė į galvą. Ji tyliu balsu tarė.
-Gal šios supynės mena kažkokią Hogvartso paslaptį?
-
Ak, magijos istorija! Nors, tiesą sakant, Eiprilė dar visai nebuvo nusiteikusi kibti į mokslus. Galvoje vis dar švilpavo vasaros vėjai, o pačiai mergaitei daug labiau norėjosi gulėti žydinčių gėlių pievoje, o ne ant nuobodaus mokyklinio suolo. Pasisekė, jog šiandien per pamoką to daryti nereikės.
Kartu su kitais atžingsniavusi prie medžio su sūpynėmis ir labiau pati savęs paklaususi, ar galvą taip pat gali palikti kabinete su kitais daiktais, jeigu reikia tik rankyčių bei kojyčių, apsidairė. Išvydusi pažįstamą ir tokį mielą Noros veidą, nusišypsojo jai plačia, draugiška šypsena ir atsistojo arčiau.
Kai jau buvo pasirūpinta svarbiausiais pamokos darbais (atvykimu į ją bei draugų radimu), atėjo laikas pasiklausyti profesorės. Ne, švilpiukė nežinojo, kokios tai sūpynės, bet argi labai svarbu tai žinoti? Supiesi, ir tiek. Tačiau norėjo kažką atsakyti. Net labai. Išklausiusi kitų mokinių atsakymus, Eiprilė kiek suabejojo dėl savojo, bet vis dėlto ryžtingai pakėlė ranką.
- Galbūt šiomis sūpynėmis galima nusisupti į praeitį? Manau, būtų visai įdomu, - atsakė pasitikinčio savimi žmogaus balsu.
-
Oras buvo šiltesnis, nei ryte, tačiau vėjas vis vien spigino kaulus ir vertė galvoti apie šiltą lovą.
Profesorė patraukė prie Gluosnio Galiūno. Daniela niekada čia nevaikščiodavo, todėl pirmą sykį atkreipė dėmesį į sūpuokles. Jos buvo tikrai senos, bet tvirtos. Klastuolė nusprendė paspėlioti, mat apie šias supynes nieko nebuvo girdėjusi. Jos ryžtas galbūt suklysti padidėjo, kai kitų mokinių rankis kilo vis greičiau, o pati Daniela nenorėjo atsilikti savo mėgstamoje pamokoje.
- Spėsiu, tai susiję su Hogvartso įkūrimu. Galbūt tai buvo tarsi tylus įkūrėjų ženklas, prieglobstis? Galbūt jie norėjo palikti kažką neįprasto jiems ir taip pažįstamo mokiniams. Taip, greičiausiai tai susiję su įkūrėjais.
Baigusi kalbėti, Daniela iškart suprato, kad nežinant atsakymo magijos istorijoje vargu ar ką pasieksi, tačiau viskas - žodžiai, mintys jau buvo išsakyti, Kravitz merginai beliko tik tikėtis, kad profesorė Hannah nekreips į ją dėmesio.
-
Lauke buvo dar šilta, nors saulė net iš tolo neprilygo vasarinei. Tačiau mažajai tas netrukdė. Jos ir taip laimingą veidelį nuskaidrino dar platesnė šypsena, šiajai pamačius draugę iš Švilpynės. Išsišiepusi pamojavo Eiprilei.
O sūpynės jai labai patiko! Taip ir norėjosi užsikabaroti į jas ir pasisupti. Jos buvo gana aukštai, tačiau tai ne kliūtis – Norai puikiai sekėsi laipioti medžiais. Dievaži, jei jai pasitaikys proga, kai mokytoja nežiūrės jos pusėn, būtinai turės išbandyti jas. Jau įsivaizdavo save sėdinčią tenai aukštai ir besisūpančią. Ak, kaip tai turėtų būti smagu!
Taip užsisvajojo, kad nė mokytojos klausimo neišgirdo. Iš minčių apie sūpynes pabudo tik bekalbant jau kažkuriam iš mokinių. Įsiklausė, bandydama iš vaikų atsakymų nuspręsti, ko gi buvo paklausta.
– Manau, kad jos veikia kaip kokia laiko mašina. Žinot, pradedi sūptis ir kuo ilgiau sūpiesi, į tuo senesnius laikus jį tave perneša. Ir taip galima sužinoti, kaip atrodė ir kas vyko Hogvartse prieš daug daug metų, – vienu įkvėpimu išpyškino.
-
Klastuolė sučiaupusi lūpas sekė mokytoją ir mokinių būrį. Mokytojos šypsena buvo nuo ausies nuo ausies, kol tuo tarpu Morgana žingsniavo suraukusi veidą it kokio senio šikna, mąstydama apie mielą ir saldų miegą.
Staiga mokinys ėjęs priešais ją sustojo ir garbanė vos neįsirėžė į jį. Klastuolė jau ruošėsi išplūsti tą nevykėlį, bet sustojo ir pažvelgė į milžinišką medį, sulig Gluosniu Galiūnu ir į dvejas plačias supynes. Vaizdas išties buvo gražus, o supynės tik ir traukė prisėsti ir pasisupti. Visi miegai išsilakstė, ji net ir ranką pakėlė norėdama atsakyti į mokytojos klausimą.
- Manau, kaip kad ir dauguma mokinių sakė, šios supynės gali būti susijusios su Hogvartso įkūrimu. Gal tai reiškė kokį nors atitrūkimą nuo tikrovės, gal šios supynės, kaip April ir Nora sakė, gali nusupti į praeitį.
-
Mergaitė žingsniavo paskui mokytoją. Šiltas vėjas taršė plaukus, kurie vis lindo į akis. Torė niekaip nesugebėjo su jais susitvarkyti. Mergaitė vėl pasinaudojo žiobariška plaukų gumele ir susirišo juos į uodegą. Pirmakursė vis mąstė, kurgi mokytoja veda visus mokinius. Galiausiai, nuėjus prie medžio, kuris labai priminė Gluosnį Galiūną, profesorė sustojo. Ant kelių medžio šakų kabėjo virvės, o jų apačioje buvo įtvirtinta lenta. Supynės. Tai kas čia per Magijos istorija? suzirzė mergaitė mintyse. Mokytojai uždavus klausimą varniukė tylėjo. Kas galėjo nutikti ant šių supynių? Torė vis žvalgėsi į kitus mokinius, nes šį kartą mokinė neturėjo jokio supratimo. Kai beveik visi buvo išsakę savo spėjimus, žaliaakė nusprendė prabilti.
- Aš taip pat manau, kad šios supynės gali būti susietos su sena Hogvartso praeitimi. Galbūt tai supynės, kurias čia pakabino Hogvartso įkūrėjai? Ir man taip pat patiko...- Torė nutilo, nes nežinojo kitų mergaičių vardų.- Man taip pat patiko jau išsakyta mintis apie tai, jog šios supynės gali nukelti į praeitį ir taip pat sugrąžinti iš praeities atgal,- pabaigė šnekėti pirmakursė.
-
Einanti šalia virtinės Švilpė atrodė tikrai keistai, tiesiog ji nebuvo tvarkos mylėtoja ir taisyklių besilaikanti mergaitė. Atėjusi prie medžio jai sukosi tik viena mintis pereinanti į keistą palyginimą. čia matyt gluosnio galiūno brolis. Pusbrolis. Iš to pačio sėklų maišelio. Tik atrodo kaip gerasis brolis dvinys. Nesimuša, myli visus atėjusius čia. O gal čia be gido neįleidžia? Ai vistiek jis kaip mano kuklutė sesė. O aš gluosnis galiūnas. Linksma. Mes medžiai. Ai nu tu susikaupsi ,Šere,vieną kartą ar ne? O galėtum būt kaip sesė. Galėtum. Mokytojai uždavus klausimą daug kas sugebėjo atsakyti panašiai, ar net vienodai. Greičiausiai teisingai. Ji turėjo visiškai kitokią versiją, o nusišnekėt nenorėjo. nagi, Šere, nusišnekėjimas - tavo talentas. Joks mokytojas negali atimti taškų už talento lavinimą geroje vietoje. Šaipytis irgi negalima. Pabandyk. Prašausi. Už tat atsakysi. Sudalyvausi. Nebūti keistuoliu Šioje mokykloje nepritapimas. Tuoj. Dabar kalbi tu, tu ir tu!
-Gal būt prašausiu, bet man kilo tokia mintis, jog čia gali būti... Gali būti taip, kad šias supynes... Kai ant jų atsisėdi... gal geriau nesakysiu savosios, pasakysiu panašią versiją Ji bus panaši į kitas mintis, bet mano nuomone jog šios supynės yra skirtos tam, kad kai ant jų atsisėda liūdnas žmogus, jos pradeda kaip haliucinantai žmogui rodyt gerus ir linksmus prisiminimus. phuh...
-
Kaylie su kitais mokiniai ir mokytoją paliko pilį ir žingsniavo toliau. Oras buvo nuostabus, neskaitant vėjelio, kuris kedeno Kay ilgus plaukus. Magijos istorija lauke? Kažkas įdomaus, - mąstė penktakursė. Ruduo labai puikiai jautėsi, nes po kojomis jau čežėjo lapai, o vėjas glostė skruostus.
- Ech, ruduo, - kažką sau po nosimi sumurmėjo Mateo ir apsidairė ar nieks negirdėjo. Ėjo ji besidairydama, tad vos neatsitrenkė į kelis mokinius, stovinčius ir į kažką, labai įdomiu žvilgsniu žiūrinčius. Kaylie pakėlė akis, prieš ją krūva mokinių spoksančių, sulig Gluosniu Galiūnu medį. Per penkis metus Hogvartse nė kart neteko čia apsilankyti,- šiek tiek rauktelėjusi kaktą, mįslė Grifė. Ant jo didžiųjų šakų kabojo senos, plačios supynės, ant kurių norėtu ne vienas. Kay išgirdusi mokytojos klausimą truputį paabejojo ir tarė:
- Šios supynės labai senos, tai turbūt jos pagamintos prieš daugybė metų. Taip pat jos gali būti labai susietos su Hogvartso praeitimi, o gal gi net su jo įkūrimo pradžia ar kokiu labai senu įvykiu, įvykusiu čia. - Kaylie pajautė visai nusišnekėjusi, tačiau pataisyti nieko jau nebegalėjo, ir nuleidusi galvą klausėsi kitų mokinių, laukdama ir mokytojos teisingo atsakymo.
-
Pasiekus didelį medį aukščiu sulig Gluosniu Galiūnu, mokinių ir profesorės virtinė sustojo, iš čia atsvėrė gražus gamtos vaizdas, kurį mergina, jei mokėtų gražiai piešti - nupieštų. Profesorė iš karto sustojus paklausė buvusių mokinių klausimo apie ant buvusias supynes, mergina iš mokinių minios pasakė savo nuomonę.
-Manau, kad supynės kažkaip istoriškai susijusios su Hogvartsu ar jo įkūrėjais. Galbūt Hogvartso įkūrėjai jas padarė, kai įkūrė šią mokyklą.
Mergina tik pasakusi apie savo idėją pagalvojo, kad reikėjo prieš prabylant pakelti ranką. Varnanagė nutilo ir laukė teisingo klausimo atsakymo, tuo tarpu mergina apžiūrinėjo aplinką, mokinių būrį, pačią profesorę, burtų ir kerėjimo mokyklą, ir visą kitą.
-
Vaikai atsakymus bėrė kaip pupas, žirnius ar saldainius į kalėdinę kojinę. Negali pasakyti, kad visi jie buvo skirtingi, bet mintys buvo aiškios ir gana įmanomos. Deja, pusę mokinių jai teks nuvilti.
-Nagi, ar šios sūpynės yra kuom pažymėtos, kad jas kūrė, pavyzdžiui Salazaras Klastuolis ar Rovena Varnanagė? Ne? Tik senos, be jokių ypatingų raižinių supynės. Toks jūsų atsakymas netinkamas, bet mintis vis tiek nebloga,- šyptelėjo, bijodama, kad tie, kurie buvo neteisūs ir neuždirbo taškų, supyks,- norėčiau pasveikinti mokinius, net ne vieną ir ne du, kurie teisingai atsakė į klausimą - tai April ir Nora, taip pat panelės Finitsis ir Buterfield, tik jos pelni tik tašką, kadangi turėjo dvejopą nuomonę. Pradėkime tuo, kad šios supynės sukurtos tam, jog būtų patogi ir visai linksma priemonė nusikelti į praeitį, ir kaip varnanagė Torė minėjo, taip pat grįžti atgal,- šypsenėlė vėl žaidė Hannah veide. Šiandien jį sugalvojo trumputę, bet mano, kad vaikams labai įdomią ir linskmą užduotėlę.
-Šiandien galėsite dirbti po vieną arba po du. Jūsų pasirinkimas, nes žinau, kaip nemėgstate atlikti užduočių grupėse. Pradžia visai paprasta, vienas arba su draugu sėdate ant vienos iš supynių, supuojatės aukštai aukštai, kojomis bandote paliesti dangų. Tada, kai pasieksite aukštą išsisupimo tašką, jūs pateksite į praeitį. Tai bus lyg sapnas, kuriame galėsite laisvai judėti, galvoti, niekas iš jūsų pusės nepasikeis. Visiems vieta ta pati, tik niekas vienas kito ten negalės sutikti, apart tų, kurie dirbs porose,- čia profesorė sustojo, trumpai pažvelgdama į meiliąsias augintines,- ta vieta, kurioje jūs atsidursite bus pilis. Sena, maždaug XIII amžiaus karalystė su daug kambarių, patalpų labirintų. Pagrindinė jūsų užduotis - surasti lobio žemėlapį, jį turėtumėte rasti dvidešimt tris žingsnius į vakarus nuo supynių, na, o tada prasidės visos linksmybės - ieškosite lobio. Lobis, kurį atrasite bus kažkuom susijęs su istorija ir ta pilimi. Antroji užduotis taip pat svarbi - tarp pilies labirintų atrasti tas pačias supynes, suptis ir grįžti atgal. Viskas, sėkmės,- mergina pamojo ranka, kad supynės jau atiduodamos į jų rankas.
-Beje, mokiniai, pilyje yra ir žiobarų, ne tik burtininkų. Žiobarai jus matys, bet negalės sužeisti, tuo tarpu burtininkai negalės nei matyti, nei taip pat, jums pakenkti. Nors patarčiau kuo labiau nuo jų pasislėpti, kad neįkliūtumėte. Burtažodžių taip pat patarčiau naudoti tik kelis, tarkim atrakinimo, šviesos, bet jokių kitų, žiobarų mąstymą ir gyvybę paveikiančių kerų. Dar karteli sėkmės,- nusišypsojo ir akimis permetė savimi pasitikinčius bei nelabai, mokinius.
Jei kas neaišku, klauskite. Lobį sugalvosite patys (tai turi būti susiję su magijos istorija). Laikotės RPG rašymo taisyklių. Bei reikalauju mažiausiai 4-6 įrašų kiekvienam, nors ir tiek, mano manymu, yra mažai. Kuo daugiau, kuo įdomiau, tuo daugiau taškų. Užduoties galas nurodytas tvarkaraštyje, data gali keistis. Sėkmytėės!
-
Daniela nė keik nenustebo, kad jos atsakymas apie įkūrėjus buvo neteisingas. Ji mažai lankėsi šioje kiemo dalyje, tad ilgai nelaukusi ėmė ieškotis poros. Tai buvo kiek neįprasta niūriai Klastuolei, kuri mieliau būtų dirbusi viena, bet dabar, tokiu šventišku laikotarpiu, pagalvojo, kad neprošal būtų susirasti draugų.
Jokių pažįstamų nėra? - beveik viltingai pagalvojo mergina, nes susipažinimo srityje nebuvo nė pusėtinai gera. Ji apsidairė, tačiau jei ir buvo pažįstamų veidų, labai nykios atostogos su istorinėmis knygomis juos ištrynė. Tuomet Kravitz pamatė šviesaplaukę žaliaakę Varnę, kurios vardą žinojo - Adelaidė. Okei, einam prie jos...
Daniela nuėjo prie Adelaidės ir pasisveikino:
- Sveika. Tu Adelaidė, tiesa? Norėjau pasiūlyti kartu dirbti per šią pamoką, aišku, jeigu nesi su kuo nors susitarus.
-
Ką gi. Kiek nusivažiavom daugelis su atsakymais toptelėjo garbanei. Žinoma, iš kur galėtų mokiniai žinoti apie šias supynės kai jos "tiesiog perkelia į praeitį?" Jeigu jų atsiradimo istorija sietųsi su Hogvartso įkūrėjais ar vaiduokliais, turbūt visi apie tai žinotų, tiesa? pamąstė strazdanosė. Visgi netrukus atsiduso. Pastaruoju metu ji per daug uždara ir įnikusi į apmąstymus. Kada iš vis ji su kažkuo bendravo? Šaunu, Marija, tu tampi ekstraverte ir pradedi kalbėtis su savimi, tau laikas į psichiatrinę norėjo nusijuokti iš savo minčių, bet suprato, kad tai tikrai bus keistoka. Darbas poromis? Tai ko man reikia toptelėjo jai ir ji pradėjo žvalgytis. Iš pažįstamų veidų matėsi tik dvi bičiulės, tiksliau - buvusios bičiulės. Morgana ir Emillia susibendravo ir visai pamiršo Mariją, tačiau Marijai jau buvo ant jų nusispjaut - jos tikros klastuolės ir Marija jų kompanijoje nepritampa. Iš viso Marija nepritampa tokiame koledže kaip Klastūnynas. Radusi kiek mažiau matytą veidą, bet tikrai ne pirmakursę, juodaplaukė prisiartino prie švilpės.
- Sveika, aš Marija. Gal norėtum dirbti poroje? - Nusišypsojo mėlynakė.
-
Velnu įėjęs į klasę pamatė kates ir jas paglostė. Jam patiko katės. Magijos istorijos mokytoja taip pat atrodė nepikta ir maloni,kaip ir jos augintiniai. Tik grifiuką nustebino mokytojos prašymas palikti daiktus ir eiti paskui ją, bet jis nepakluso ir su savim nešėsi skrynią. Šį kursą aš kažkoks nenuorama, vis nenoriu vygdyti profesorių nurodymų, tikiuos mokymasis nuo to nenukentės. Ir tikrai šiais metais jis buvo ūmaus būdo. Tai gi, greitai su klase pasiekė seną, keistos formos medį. Profesorė minėjo, kad galima užduotį atlikti poroje, o praeityje bet kokiu atveju yra pavojinga vienam. Ir dėl to Radagaskas nusprendė vienas nerizikuoti. Netoliese jis pastebėjo mergaitę su kuria susipažino per atostogas. Jis priėjo prie Lunos Gardner ir nedrąsiai paklausė:
- Labas, gal nori su manimi atlikti užduoti?
-
Varnanagė kantriai laukė,kol atsakys visi mokiniai,o tuo metu ji dairėsi aplinkui. Čia išties buvo gražu. Visus stovinčius mokinius supo medžiai,kurių lapai lengvai pleveno pučiant vėjui. Ji grožėjusi vaizdu,tačiau netrukus jos ausis pasiekė profesorės Hannah balsas. Luna atsisuko į profesorę ir klausėsi. Turbūt vertėjo patylėti,išgirdusi profesorės atsakymą į savo pačios klausimą,pamanė varnanagė,tačiau ir toliau atidžiai klausėsi profesorės. Mintis nusikelti į praeitį ją viliojo. Ji visada norėjo patyrinėti praeitį,bet dabar Luna suabejojo.O jei man nepavyks? Tačiau jos mintis nutraukė šalia jos išdygęs kitas mokinys. Luna krūptelėjo ir atsisuko. Prieš ją stovėjo grifukas,kurį varnanagė buvo sutikusi per atostogas.
-Labas.Radagaskai,-šyptelėjo,-žinoma.
Mintis,kad ji toje pilyje bus neviena,Luna ramino.
-
nusivažiavau... nieko tokio už tad praktika skamba įdomiai... tiktais reikia kažką susirasti... viena aš nesugebėsiu, nebent slapstyčiaus, ko aš neranguolė nelabai moku... beje kaip atskirt žiobarus nuo burtininkų, jei šie neburia prie žiobarų? Aš tai ne kiek neišsiskyriau nuo visų kitų... tuo metu prie Švilpės priėjo vyresnė mokinė iš Klastūnyno kuri atrodė visai maloniai...
-Sveika, mielai dirbčiau kartu, - ji jau beveik šypsojosi, kad taip greitai rado (tiksliau Švilpę rado) porą,- aš Šerė Bridon... iš antro kurso... Supynės dar neužimtos, gal sėdamės, kad nereiktų laukti paskui? Beje kvailas klausimas, bet Gal žinai kaip atskirt žiobarus nuo burtininkų, kai pastarieji prie žiobarų neburia? suradai ko paklaust...
-
Mergaitė susikaupusi klausėsi profesorės aiškinimo. Bent jau pusę atsakymo pasakė teisingai. Vis dėl to supynėmis pasisupti mergaitė labai norėjo. Tik žinojo - nesisups. Vienai patekti kažkur į praeitį, o po to kaip grįžti? Tačiau mokytojai uždavus praktikos darbą suprato, kad ji privalės jomis suptis. Jos galvoje šmėstelėjo mintis, kad reikėtų tyliai pasišalinti. Lyg jos čia nei nebuvo. Bet sąžininga mergaitė nieku gyvu nebūtų bėgusi iš pamokos. Drąsa ji nepasižymėjo, bet eilinį kartą pabrėžė, kad smalsumas stipresnis už drąsa. Būtent jo ir vedama mergaitė apsižvalgė. Galbūt pamatys jau pažįstamą mokinį. Staiga, mergaitė pamatė varniukę Bethany su kuria jau buvo bendravusi. Bent jau nereikės pažindintis su naujais žmonėmis atsipūtė mintyse Torė. Ji išsišiepusi nužingsniavo link Betanės.
- Labas!- jau iš tolo šūktelėjo mojuodama.- Gal nori keliauti laiku kartu? Žinai,pagalvojau nesame stambios, tai kartu tilpsim ant supynių,- nevykusiai bandė juokauti mergaitė. Supratusi, kad juokas visai nebuvo juokingas tarė.- Atleisk, nesusilaikiau. Medinis juokelis,- šyptelėjo kitai pirmakursei.
-
Marija kiek prisibijojo jeigu ji atsisakys? arba išvis išjuoks mane, kad aš - šeštakursė - siūlau jai dirbti kartu. Na juk geriau su antrakursiais nei iš vis neturėti bičiulių, tiesa? Tuo lab, ji atrodo visai mielai. Išgirdusi švilpiukės atsakymą vos nešoktelėjo iš laimės. - Malonu susipažinti, Šere. - Šyptelėjo. - Pritariu. Manau būtų šaunu pirmoms išbandyti šias supynės. Taip be abejo turėtume ir anksčiau už kitus grįžti. Kaip atskirti burtininkus ir žiobarus? Na ir šiame pasaulyje lengvai atskiriu žiobarus ir burtininkus, o ten - ten man atrodo iš vis lengva. Juk tik žiobarai mus matys. Prieini, sakai "Labas", atsako - žiobaras, neatsako - burtininkas. - Išdėstė siūlomą taktiką Šerei ir žvilgtelėjo į supynes.
-
logiška... Gera logika
-Ohm. Ačiū, gera taktika, - tarusi mergaitė truputį susigėdijo, bet jautė, kad tuoj pradės aiškinti savo pasiūlimus ir patarimus. Lyg ir pamačiusi Klastuolės ženklą užsiropštė ant supynių, pasislinkus prie krašto, kad tilptų ir mergina. Ji pradėjo palengva suptis... kai kojos vos nesiekė horizonto linijos jai tai priminė laimingą vaikystę, namus O kaip gera... galėčiau tą lobį atiduot, kad kiekvieną pamoką aš atsakinėčiau supdamasi... pasiekusi koja saulę, jos atsidūrė senoje pilyje, kurioje prie supynių kol kas nieko nebuvo... dvidešimt tris žingsnius į vakarus nuo supynių, prisiminė ji profesorius žodžius...
-dvidešimt tris žingsnius į vakarus nuo supynių! - Šerė nuo kelionės šiek tiek apsvaigusi tarė... lyg labai rekėtų,
-
Šeštakursė šyptelėjo Šerei nuėjus prie supynių. Pasivijusi naująją bičiulę irgi atsisėdo ant supynių ir padėjo mergaitei jas išsupti. Netrukus, kai jau atrodė jog dvi Hogvartso mokinukės "skrenda" į saulę, Marija pastebėjo jog jos jau buvo kitame laike - nebuvo profesorės, jos kačių ir kitų mokinių, taip pat vietoj Hogvartso pilies stūksojo greičiausiai ta pati "Sena, maždaug XIII amžiaus karalystė su daug kambarių, patalpų labirintų." Kiek užsisvajojusi, jog turbūt nuostabu ir įdomu čia gyventi, pajuto šalia kažką sujudant - turbūt Šerė iš šoko būsenos grįžo į realybę atsisuko į baltaplaukę. Kiek šyptelėti privertė pirmi Bridon žodžiai. - Taip, prisimenu tai. Galbūt mums pasisekė. - Tarstelėjo ji. - Kaip tyčia visad su savim turiu kompasą, jis įtaisytas mano kišeniniame laikrodyje. - Iš apsiausto kišenės ištraukė kišeninį laikroduką ir atidariusi jį paspaudė ant ciferblato. Netrukus laikrodukas pavirto kompasu ir parodė jog šiaurė už jų. - Turim eiti tiesiai į dešinę. Kitaip - tiesia linija iš čia nuo medžio. - Tarė ir atsisuko į reikiamą pusę.
-
-Aha, pasisekė - šiek tiek dirbtinai šyptelėjo Marijai. Pasukusios link vakarų Šerė sugalvojo išsklaidyti tylą, kadangi nieko aplinkui kol kas nebuvo ji iš niekur nieko paklausė
-O atleisk, tu MArija at MaRIja? Tiesiog aš labai nemėgstu, kai mano vardą neteisingai kirčiuoja - nelabai tikėdama, kad Marija atsakys, ji šiek tiek padidino tempą. Šiaip ji neskaičiavo žingsnių, gi vistiek kada nors prieis žemėlapį. Jau iš tolo saulę atspindėjo kažkoks žemėlapis, padėtas, ant bereikšmės tuščios skrynios.
-Tikriausiai šis, - pašnibždom surėkusi, kadangi jau girdėjosi kažkieno žingsniai, tarstelėjo į žemėlapį. Viskas parašyta buvo dailiu mokytojos raštu ir papaišyta kažkokie labirintai, kuriuose, net žemėlapyje Šerė nesigaudė tarp įvairių spalvų linijų
-Gal, ką supranti apart to, kad šis taškutis tai mes, o anas yra lobis?
-
Grifiukas apsidžiaugė, kad vananagė sutiko. Jis kiek pastovėjas tarė:
- Gal eime ant antrų supynių, anos jau užimtos. - Ir palaukias Lunos sutikimo abu pajudėjo prie supuoklių. Radagaskas įdėmiai apžiurėjo supynias ir svarstė, kaip jomis reiktu suptis. Hmmm, gal bandyti kaip žiobarų pasaulyje - Sėskis tu pirma. - Palaukęs ir palaikęs supinęs, pats atsisėdo greta. - Na dabar ištiesiam, sulenkiam kojas. - Supynės ėmė supuotį vis aukščiau ir aukščiau. Berniukas nerimavo, kad jo skrybelę pagaus vėjo gūsys ir nupūs nuo galvos. Bet jo laimei skrybelė nenuskrido. O po kelių supavimų jie pakliuvo į 13a. pilies valdas. Medelis augo kažkokiame lauko erškėčių labirinte. Ore tvirojo eržkėčių kvapas, o netoliese stovėjo pilis, bet kiek mažesnė už Hogvartso:
- Kur dabar toliau?
-
Luna nužvelgė visus mokinius ir supynes,o tuomet linktelėjo. Kartu su grifiuku jie nužingsniavo prie antrų supynių. Supynės varnanagei priminė vaikystę. Ji dar kartą nužvelgė supynes,o tada atsisuko į Radagaską. Grifiukas liepė sėstis jai pirmai,tad nieko nelaukusi ji užlipo ir įsitaisė. O šalia varnanagės atsisėdo ir grifiukas. Netrukus supynės pradėjo suptis vis aukščiau ir aukščiau. Luna pakėlė akis į dangų,bet netrukus nuleido galvą ir pažvelgė į apačią. Supynėms sustojus,Luna nušoko nuo jų ir apsidairė. Juos supo daugybė erškėčių,ore tvyrojo jų kvapas,o šiek tiek toliau stovėjo pilis. Jie praeityje. Varnanagė kelias akimirkas patylėjo bandydama prisiminti profesorės žodžius,o tuomet tarė:
-Už dvidešimt trijų žingsnių į vakarus nuo čia turėtume rasti žemėlapį,o tuomet ieškoti lobio.
-
Bethany jau buvo priėmusi nuosprendį, kad dirbs viena, nors tai atrodė beveik kaip mirties nuosprendis. Varniukė daugelį lydėjo akimis, kurios rodė, jog ši bent truputį pavyduliauja. Iš kažkur toliau, ji išgirdo sušauktą vieną žodelį, o balsas pasirodė pažįstamas, tad nėrė tos pusės link.
- Labas, - šyptelėjo pastebėjusi Torę. - Jau galvojau, kad teks vienai susidoroti, o tai beveik prilygo mirties nuosprendžiui, - lengvai pajuokavo. - Mielai dirbsiu kartu, - neslėpė šypsenos. Bethany pajuto, kad neilgam laikui atgavo tikrąją save ir paliko kažkur toli keistą neapykantą viskam aplink.
- Taigi... Pradėsime? - kilstelėjo antakius žengdama link supynių bei atsisukdama atgal, pažįstamo veido link.
- Išties, neįsivaizduoju kas laukia, - sukikeno laukdama Torės, mat jau mėgino sėstis, o netrukus jau užėmė vieną supynių pusę ir švelniai šypsojosi.
-
Apsiblaususi Adelaidė pati nepastebėjo, kaip kojos nunešė į Magijos istorijos kabinetą, o po trumpos profesorės kalbelės - paskui būrį mokinių į lauką. Vaizdas akyse mirguliavo ir siūbavo, o ji, bandydama neatsilikti nuo bendramokslių, kartas nuo karto ji, keistai pasvirdama į priekį, prisivydavo juos skubriu žingsniu.
Klasei sustojus po didžiuliu senu medžiu Adė, likdama už visų nugarų, nuslinko į didžiulių šakų pavėsį.
Baltu kaip marmuras veidu mergaitė pro tankias blakstienas stebėjo juokingai judančius mokytojos kačių uodegų galiukus. Kažkur dešinėj buvo girdėti apie sūpynes pasakojantis balsas ir trečiakursė paniro į svajas, vaizduodamasi save sūpynėmis skriejančią tarp debesų, o jas laikančios virvės tokios ilgos, kad nebematyti, kur jos pritvirtintos. Ir staiga mergaitei pasirodo, kad debesys tokie baisiai minkšti, kaip pūkų patalai, tad ji atgniaužia už virvių besilaikančias rankas ir pradeda kristi. O debesys minkšti minkšti - tokie minkšti, kad tirpsta jos delnuose, nykdami iš dangaus mėlio ir leisdami jai kristi...
Mergaitė krūptelėjo. Ją užkalbinusi bendrakursė šiek tiek išgąsdino, ir vis dėlto, Adė buvo dėkinga už "pabudinimą" dar prieš nukritimą.
Pabalusiomis lūpomis ji išspaudė šypsnį prisiartinusiai mergaitei.
- Mhm, aš Adelaidė. - Ji nusibraukė ant akių užkritusią šviesią garbaną. - Oi, ne, tikrai nesu susitarus su niekuo, galim dirbti poroje. Jei gerai atsimenu, tu Daniela? - mergaitė keistai krenkštelėjo ir nusuko akis.
-
Radagaskas aplinkui dairėsi ir sekė Lunai išpaskos. Jis turėjo tokį keistą įproti, eiti už nugaros, kaip koks asmens sargibinis. Labirinte nei žiobarų, nei burtininkų nesimatė. Jie priėjo žemin vedančius laptus, kurių apačioje buvo medinės durys:
- Tikiuos neužrakintos. - Apžėjas durys ir jas patikrines įsitikino, kad visgi jos užrakintos. Bet nepasimetė, atsidarė savo skrynutę ir iš jos išsitraukė laužtuvą. Įrankį užkišo po durų apačia ir kilstelėjo kelis kartus aukštin, taip iškeldamas duris iš vyrių. Atsivėrė nauja paini patalpa su ilgu koridoriumi. Ties posūkiu buvo laiptai žemin ir grifas jau norėjo jais lypti, bet išgirdo kažką ten apačioje kalbantis ir žingsnius laiptais. Kažkas artinosi link jų. Velnu veide šmėštelėjo sumišimas ir išgastis. Jis turėjo planą, bet nebuvo juo tikras ir sužiūro į varnanagę. - Turi idėją?
-
Mergina iš karto suprato, kad jos atsakymas buvo galima sakyti net ne į temą. Bet bent jau spėjo. O jeigu būtų atspėjus, būtų buvę labai gerai. Tada jos koledžas laimėtų metų taurę. Na ne, vienas taškas nebūtų jos koledžo išveržęs į priekį, bet taškas po taško... Na, bet dabar norint uždirbti dar taškų reikia atlikti praktinę užduotį. Jai tiktais prieš tai atėjo į galvą viena keista mintis: kodėl aš mokausi Hogvartse šešerius metus, o matau šias supynes pirmą kartą gyvenime? Keista...
Na ką, jeigu galima dirbti vienai tai taip ir padarysiu. Alisa nebuvo tas žmogus, kuris trokšdavo dirbti grupėmis, ypač su žmonėmis su kuriais ne itin bendrauja. Ji mieliau padaro darbą viena. Visi tie ginčai poroje ir kita...
Nagi, kas čia per supuoklės - pamanė ji apžiūrinėdama jas iš arčiau. Jai tik buvo kažkaip keista žinoti, kad nusikels į senus laikus ir žiobarai ją matys. O kaip mano apranga? - pamanė. Ji nusisiautė apsiaustą ir susivyniojo lyg kokį kūdikį. Dabar ji jau atrodė panašesnė į žiobarę. Alisai pasidarė vėsoka, nes pūtė nedidelis vėjelis sukeldamas šiurpą. Tikiuosi pilyje bus šilčiau...
Mergina galiausiai sulaukė savo eilės ir atsisėdo ant supynių. Ji pradėjo suptis vis greičiau ir greičiau...
-
Taylor įdėmiai klausėsi užduoties. Vargšė mergaitė taip susidomėjusi klausė mokytojos,kad atrodė,jog atsidūrė kokiame transe,iš kurio pabudus, visi jau turėjo savo poras. Na ir nieko,
dirbsiu viena. nusprendė Taylor. Ji kiek palaukė, kol eilė prie sūpuoklių sumažės, lėtai priėjo prie jų ir atsisėdo. Mergaitė įsispyrė kojomis į žemę ir įsisupo taip aukštai,kad rodės, jog gali jomis pasiekti dangų. Taylor užmerkė akis ir pajuto,kaip sukasi galva.
Jaunoji burtininkė pramerkė akis. Aplinkui buvo aklinai tamsu. Mergaitė išsiėmė burtų lazdelę ir sušnabždėjo "Lumos". Lazdelės gale pasirodžiusiai šviesai nušvietus aplinką, Taylor suprato, kad atsidūrė senoje pilyje, visiškai taip, kaip ir sakė mokytoja. Dvidešimt trys žingsniai į vakarus. Aha. prisiminė Taylor. Ji išsibūrė mažytį kompasą ir nustatė, kurioje pusėje vakarai. Mergina atsiskaičiavo tiksliai dvidešimt tris žingsnius. Taylor atsidūrė prie milžiniškos vazos. Ji įkišo ranką į vazą ir išėmė iš jos mažą ritinėlį popieriaus. Išvyniojusi suprato,kad tai ir yra lobių žemėlapis.
-
Torė nudžiugo, kad tikrai nereikės po tą pilį klaidžioti vienai. Juk tikrai nelabai malonu vaikščioti koridoriais, kuriuose vaikštinėja žmonės iš praeities. O kai dar kai kurie galės ją matyti. Su drauge jai bus tikrai smagiau. Todėl mergaitė nusišypsojo ir išsakė savo mintis garsiai.
- Ačiū tau, kad sutikai, nes nežinau ką ten daryčiau viena,- išraiškingai išpūtė akis ir pasukiojo galvą.- Taip, žinoma, kad galime pradėti,- šyptelėjo.
Betanei atsisėdus ant vienos supynių pusės, Torė įsitaisė ant kitos. Mergaitė stipriai įsitvėrė į virvę ir pradėjo suptis. Kol galėjo pasiekti žemę pasispirdavo kojomis, o vėliau užteko tik jas ištiesti ir vėl sulenkti. Buvo keista tai, kad šios supynės pakilo aukštai daug greičiau nei paprastos. Galiausiai, jos pakilo taip aukštai, kad galima sakyti jog pasiekė dangų. Maždaug taip, kaip kiekvienas mažas vaikas nori suptis. Juk anksčiau tikrai tikėdavai, kad supynėmis gali pasiekti dangų, bet deja, tos viltys žuvo. Tačiau dabar paaiškėjo, kad tai visai ne mažylių išsigalvojimai.
Mergaitė vis mosavo ir mosavo kojomis. Tada pastebėjo, kad mokinių kalbų nebesigirdi ir jų iš vis jau nebesimato. Joms pavyko. Supynės po truputį pradėjo lėtėti ir Torė neklydo. Aplinkui nebuvo nieko išskyrus ją ir Betanę.
-
Luna pasuko link pilies,o paskui ją žingsniavo grifiukas. Pilis buvo panaši į Hogvartsą,tačiau ši buvo mažesnė. Dairydamasi ar nieko nėra aplinkui jie įsmuko į pilies vidų. Pagal žemėlapį lobis turėjo būti rūsyje,tad jiems teks leistis laiptais į pilies požemį. Kartu su Radagasku jie priėjo senas medines duris ant kurių buvo išraižyta didelė gyvatė. Luna apsidairė,o grifiukas su laužtuvu išėmė duris. Vananagė pažvelgė į erdvę,kuri atsivėrė išėmus duris. Norėdami pasiekti laiptus jie turėjo pereiti tamsų ilgą koridorių. Ji nusekė paskui grifuką,tačiau vos tik jie priėjo laiptus,abu sustingo. Apačioje girdėjosi balsai ir jie vis artėjo. Varnanagė taip bandė įsiklausyti į tuos balsus,jog ne iš karto išgirdo,kad grifiukas uždavė jai klausimą.
-Galim panaudoti nematomumo burtažodį ar esi ką nors kitą sugalvojęs?-balsai vis artėjo.
-
Velnu greitai atsakė Lunai:
- Kai ką esu sugalvojas. - Žingsniai artinosi. Grifiukas matė, kai varnanagė pasiruošė būrtų lazdelę, o tuo tarpu jis padėjo savo skrinutę ant žemės. Ją atidarė ir šoko į vidu. Dėžė persisvėrė ir lipančių priešininkų nuostabai ėmė ristis link juos, nukreipdamą jų dėmėsi. Skrynutės dangtis pasiekias žemę, vos, vos prasivėrė ir iš jos išlindo Radagasko ranka su lazdele, jis ištarė tyliai:
- Sustink. - Blikstelėjo kerų šviesą ir viena žmogu sustingdė, o su antruoju susidorojo Luna. Velnu žinojo, kad jis labai keistai pasirodė, kaip žaislas iš prisukamos dežutės. Pasibaigus kovai jie toliau paliai žemėlapį judėjo link lobio. Kurį greitai rado, mažamę kambarėlyje su niša, o nišoje stovėjo knygą:
- Gal čia tas lobis ir yra? - Atsargiai paėmias knygą, Radagaskas nuvalė dulkęs ir paskubomis pravertė puslapius. - Gal nori žvilktelt?
-
Supynės kažkuo užbūrė Bethany, o mosuoti kojomis aukštyn jai norėjosi vis daugiau ir daugiau. Mergaičiukė vis dar džiaugėsi, kad nėra viena, o kojos pačios kilo ir kilo aukštyn. Akelės pačios sukiojosi ir žvalgėsi į šonus, o vaizdui pasikeitė supynės ėmė lėtėti.
- Ką gi, atvykome... - basižvalgydama nulipo nuo supynių. Varnė žengė kelis žingsnius pirmyn, stengdamasi nenutolti nuo Torės. Nieko nesigirdėjo, nebuvo nė gyvos dvasios. Vėsus vėjelis pakedeno Bethany plaukus, kuriuos mergaičiukė jau norėjo paversti tamsiais.
- Žemėlapis... - pakartojo sau tylomis ir dar labiau užvertė žemėlapį. Rusvos ir smalsios akelės pastebėjo rusvą popieriaus lapą, sulanksytą ir dar kažkaip sudarkytą, tačiau ji buvo tikra, kad tai žemėlapis.
- Gal... Norėtum įlipti į medį? - pasisuko Torės pusės link. - Nors, vargu ar šis popierius yra žemėlapis...
Varnė lengvai atsiduso.
-
Abiems mergaitėms nulipus nuo supynių, papūtė lygiai toks pats švelniai vėsus vėjelis kaip ir buvo Magijos istorijos pamokoje. Torė bandė prisiminti kaip reiktų ieškoti žemėlapio. Taip, tiesa, reikia eiti į vakarus. Kol mergaitė sprendė kurioje pusėje vakarai, vos spėjo pamatyti Bethany, kuri traukė tolyn. Abi paėjusios reikiamą žingsnių skaičių, sustojo. Torė pakėlė akis ir pamatė popieriaus lapą plevėsuojantį medyje. Taip, jį tikrai bus sunku pasiekti. O net neaišku ar tai tikrai žemėlapis mintijo žaliaakė.
- Šiaip, atsisakyčiau lipti į medį, bet kitos išeities kaip ir neturime,- Torė jau metė ant žemės ilgą apsiaustą, kad netrukdytų kabarotis medin, bet tada kai ką prisiminė. Palauk, aš gi vis dėl to burtininkė.- Manau, kai ką sugalvojau, kad nereiktų lipti į medį,- pažvelgė varniukė į savo bendražygę.
- Accio žemėlapis,- beveik sušuko ir nustebo, nes popieriaus lapas krustelėjo ir iš lėto pradėjo leistis žemėn. Galiausiai, Torė tik šiek tiek pasistiebė ir pagriebė lapą. Pažvelgė ir nusišypsojo Betanei.
- Taip, čia tikrai jis,- ištarė. Tada pradėjo tyrinėti žemėlapio linijas. Viskas buvo gan aišku. Linijos rodė kelią į pilį, paskui link lobio, kuris buvo pažymėtas nedideliu kryželiu. Mergaitės šypsena pradėjo po truputį blėsti.
- Man atrodo, tas lobis pačiame aukščiausiame bokšte,- pažvelgė į kitą varniukę, o tada pakėlė akis į pilį. Tas bokštas, žvelgiant iš apačios atrodė lyg būtų danguje.
-
Bethany stebėjo Torę. Jau tikėjosi, kad ši lips į medį, ką pati darydavo vaikystėje, tačiau nenustebo ir išgirdusi burtažodį.
- Metas ilgai ilgai klaidžioti po šią pilį iki bokšto, - pasisuko pilies link ir nužvelgė visą jos didumą. Teko eiti takeliu, kuris atrodė pakankamai išmindytas ir ištryptas, bet neskubėjo, nes nenorėjo palikti Torės. Pilies durys atsidarė vos tik prilietus rankeną, išleido keistą cypimo, būdingą senoms durims, garsą. Tvyrojo menka prieblanda, paraginusi visgi žengti pirmyn ir nebestovėti tarduryje. Belaukdama Torės ar jos balso, Bethany ėmė dar labiau dairytis. Prasivėrė kitame patalpos gale esančios durys, nuo jų sklido šviesa. Vos joms pilnai atsidarius, varniukė pastebėjo keistą šešėlį, primenantį burtininką ir suspaudė viena ranka lazdelę apsiausto kišenėje.
-
Netrukus jai jau atrodė lyg galėtų pasiekti dangaus žydrynę. Netikėtai vaizdas išbluko ir susiliejo. Mergina sekundėlę nesuprato kas vyksta. Po kelių sekundžių Alisa apsidairė aplink save ir vienoje pusėje pamatė akmeninę pilies sieną, o kitoje didelį gražų sodą. Mergina apžiūrėjo save, ji nebuvo niekuo pasikeitusi, bet tuo pačiu kažkokia kitokia. Kitoje sienoje žiojėjo didelis vitražinis langas sudėtas iš žalio ir geltono stiklo gabalėlių. Alisa paėjėjusi žvilgsnį pažvelgė per jį. Per langą matėsi akmeninė siena, kurioje buvo durys.
Staiga pro šeštakursę praėjo žmogus, jis nė nežvilgtelėjo į ją. Tai buvo burtininkas - pamanė Alisa. Dabar reikia eiti... hm... į kurią pusę sakė eiti? - bandė prisiminti Alisa, bet niekaip nesisekė. Ji nusprendė eiti ta pačia kryptimi kaip žiobaras, gal netyčia ji ras tą žemėlapį. Mergina iš lėto ant pirštų galų ėjo paskui vyrą. Staiga kažkas sumiaukė ir Alisa pašoko iš netikėtumo, bet tai tebuvo paprasta balta katė. Atsikvėpusi mergina žengė toliau. Tada ji pro keistą, akmeninę arką pateko į pilies vidų, netrukus pasirodė didelės durys, pro kurias įėjo tas burtininkas. Alisa priėjo sienos galą ir jai tebeliko grįžti atgal. Netikėtai ant vienos palangės šalia gėlių vazono ji pastebėjo seną, apdegusį pergamento lapą.
-
Luna stebėjo,kaip Radagaskas įšoka į skrynutę,o jai nusiridenus laiptais iššoka ir susidoroja su vienu iš priešininkų. Nieko nelaukusi Luna greitai nulipo laiptais ir puolė antrąjį užpuoliką.
-Sustink,-tyliai ištarė,taip sustingdydama antrąjį priešininką. Abu užpuolikai liko sustingdyti prie laiptų,o grifiukas su varnanage žingsniavo toliau ieškodami lobio. Netrukus jie priėjo nišą,o kartu ir lobį. Nišoje stovėjo apdulkėjusi knyga. Luna stebėjo,kaip grifiukas paėmė knygą ir nuvalęs nuo jos dulkes pravertė kelis lapus. Luna linktelėjo ir paėmė iš Radagasko knygą. Ji buvo sunki ir sena,mergaitė atvertė pirmą puslapį,tačiau jai nespėjus perskaityti nė vieno žodžio,pajuto,kaip kažkas sugriebė už riešo. Varnanagė staigiai atsisuko ir išvydo savo užpuoliką,jis stipriai laikė jos riešą. Luna pabandė ištraukti ranką,bet nesėkmingai. Atsisukusi ji pastebėjo,kad ir antrasis priešininkas laiko grifiuką. Varnanagė pasimuistė,bet nepajėgė ištrūkti iš priešininko gniaužtų. Nieko netarę jie nutempė jaunuolius laiptais,o tuomet ilgu koridoriumi prie seno kambario. Lunos priešininkas ištraukė knygą mergaitei iš rankų ir atidaręs kambario duris įstūmė ją į vidų. Netukus tas pats nutiko ir Radagaskui. Jie užtrenkė duris palikdami jaunuolius tamsiame kambaryje. Luna apsidairė,aplink buvo vien tamsa.
-Ką dabar darysim?
-
Velnu nustebimui jų priešininkai grįžo. Na ir nepatikimas dalykas tie burtai, kad taip greit nustojo veikti. Ir ji kaip ir Luna sugavo. Aišku priešinosi, kaip tik įmanydamas muistėsi. Bet žmogus stvėrė už apsiausto ir grindimis visą kelia tempė už pakarpos, kaip kokį kačiuką. Na kai ištruksiu,
aš jums parodysiu, kur vėžiai žiemoje. Nematė, kur juos nutempė, bet pajuto, kaip iš pakarpos jį pakėlė nuo žemės ir įmetė vidun bei uždarė priešais duris. Kambariuke buvo ir Luna. Ji grifiuko paklausė, ką toliau daryti. Bet ir pats Radagaskas nelabai ką sugalvojo. Pasisukiojo ir apžėjo visą kambarį kokį daiktą būtų galimą panaudoti. Aišku laužtuvas iš jo skrinutės netiko. Bet jam kilo mintis:
- Gal turi kokią plaukų sagę? -Nors jei durys neužrakintos, o su sklastimi, bet ne, čia rakto skilutė yra.
-
Luna pabandė atidaryti duris,nors ir žinojo,kad jos neatsidarys. Nusivylusi atsitraukė nuo durų ir apėjo visą kambarį. Ji nieko nematė,bet kambaryje dvokė senienom,tad turbūt čia pilna senų,nenaudojamų daiktų. Eidama vos nenukrito užsikabinusi už kažko. Varnanagė paspyrė tą daiktą ir nusiminusi atsisuko į duris. Pro durų apačią skverbėsi šviesa,tačiau ji mažai apšvietė kambarį,kuriame buvo varnanagė su grifiuku.
-Čia tamsu,nors į akį durk,-giliai atsidususi atsirėmė į sieną. Luna stebėjo,kaip Radagaskas apėjo visą kambarį,tačiau ir jis nieko nerado. Varnanagė nuleido galvą,bet netrukus kilstelėjo išgirdus grifiuko klausimą.
-Ne...-Luna papurtė galvą. Ji buvo susirišusi plaukus į uodegą,tad sagės nebuvo įsisegusi.-Ak,taip turiu,-prisiminusi,kad sagę įsidėjo į kišenę,jei kartais reiktų vis dėl to susisegti plaukus,-štai.-Ji ištiesė sagę Radagaskui.
-
Radagaskas gavo į rankas sagę. Su ja jis paklibino rakto skilutę, nors išviso neturėjo patirties durų rakinimę su tokiu daiktu. Po dešimties minučių bandymo spina atsirakino ir durys atsidarė. Velnu gražino varnanagei sagę:
- Ačiū, tikiuosi neįlenkiau jos. - Radagaskas su Luna ištrukę, patraukė kolidoriumi ieškoti užpuoliku. Eidamas kolidoriumi grifiukas susivokė. Jei juos rasim, kuo atsiimsim knygą ir daiktus? - Gal turi minčių, kaip juos įveikti neturin lazdelių? - Jie ėjo klaidžias koridoriais ir kambariais. Velnu matė besikeičiančius archtektūros stilius ir staiga jie priėjo vieną uždarytą kambariuką su langeliu. Už durų girdėjosi, kad kažkas kalba ir juokiasi. O pro lengelį matėsi gerentys alu vyriškiai.
-
Alisa greitai pačiupo ir išlankstė pergamentą. Tai buvo pilies planas. Raudonu rašalu viename tolimame kambaryje buvo pažymėtas kryželis. Tai tikriausiai vieta kur paslėptas žemėlapis... - pamanė ir pradėjo eiti pietvakarių kryptimi. Netrukus ji priėjo kažkokius tai laiptus. Tais laiptais lipo moteris ir būrys vaikų. Atrodė, kad jie visi burtininkai. Mergina atsikvėpė, nes jos jie nematė. Ji atsargiai praėjo pro juos, bet vienas vaikas vis žiūrėjo jos kryptimi.
- Labas. - išgirdo Alisa to berniuko balsą. Ką žiobaras veikia tarp burtininkų? Šeštakursė nė neatsisukusi nubėgo. Ji dar girdėjo įvairių kitų vaikų balsus, kurie klausė su kuo tas berniukas šnekasi.
Mergina netrukus pribėgo dar vienus laiptus, šįkart besileidžiančius žemyn. Ji jais pradėjo lipti, bet staiga. Ai! - Alisos viena koja įstrigo tarpelyje tarp laiptų. Ji traukė koją, bet niekaip nepavyko ištraukti, neilgai trukus švilpei koją dar pradėjo ir diegti. Ji paskutinį kartą pabandė stipriai ištraukti koją. Pagaliau pavyko! - atsipūtė Alisa pamačiusi savo pėdą, tik buvo viena problemėlė... Faun batas buvo likęs tame plyšyje, o tas labai keistai užsivėrė. Ką? Nejaugi dabar teks eiti be bato? - pamanė ji. O ką aš daugiau darysiu?
-
Žingsniuojant link pilies, Torė vis stebėjosi jos dydžiu. Ji buvo tikrai milžiniška. Galbūt tik vos vos mažesnė už Hogvartsą. Mergaitė ėjo paskui Betanę ir nusišypsojo išgirdusi jos žodžius. Taip, į bokštą teks lipti ilgai. Galiausiai, priėjus pagrindines ir milžiniškas duris, Torė sustojo. Durys atsivėrė girgždėdamos. Visai kaip siaubo filme pagalvojo žaliaakė.
- Gerai, kad čia bent nieko nėra,- apsidairiusi sumurmėjo varniukei, bet kaip tik tuo metu prasivėrė kitos durys. O baisiausiai buvo kai tarpduryje pasirodė šešėlis ir pasigirdo žingsniai. Torė meldėsi, kad tai būtų burtininkas, nes jis šiaip ar taip nieko nepastebėtų. Žinoma, tikriausiai joms šiandien labai sekėsi, nes kai žmogysta priartėjo išvertė akis.
- Kas jūs?- paklausė. Torė pažvelgė į Betanę. Ką daryt dabar? Nors matyt, kad nejaukiai jautėsi ne tik mergaitė, bet ir jaunas vaikinas iš praeities. Jis buvo apsirengęs paprastais rudais drabužiais ir plaukus nusikirpęs gan trumpai. Taigi, neturėjo būti kažkoks išpuikęs didikas. Žaliaakė nusprendė imtis ginklo, kuriam nereikėjo burtų.
- To paties galėtumėm paklausti ir jūsų,- kuo drąsiau ištarė. Vaikinas nenuleido nuo varnių akių.
- Aš Lukas, vienas iš tarnų,- galiausiai pasakė.- Ar galiu kuo nors jums padėti, panelės?
-
Išgirdusi šešėlio balsą, Bethany pasimetė. Sutikrusi pažvelgė Torės pusės link, kuri sugebėjo jau palygint gana drąsiai prabilti. Ranka apsiausto kišenėje paleido lazdelę paskubomis, o keisti šiurpuliukai klaidžiojo po kūną kartu su nerimu bei lašeliu azarto. Vis dar pasimetusi, net bijodama kažką prabilti, Bethany prisliuogė artyn draugės, šiek tiek akimis nuslinkdama link prisitačiusio keisto šešėlio.
- Nagi, eime, - paskubomis sušnibždėjo, - neaišku kas dar mūsų laukia, - kilstelėjo antakius akelėms grįžus iki Torės. ,,Tau nieko nenutiks. Tai tik pamokos praktika, prisimink. Turite abi žemėlapį, tereikia surasti lobį bei grįžti atgal. Tau pavyks. Jums pavyks", - šnabždėjo tyliu balseliu minties balselis, norėdamas padrąsinti mergaičiukę.
- Viskas gerai, - prabilo kiek garsiau, - mums nereikia nieko.
Varniukė menkai šyptelėjo. Ji tikėjosi praeityje neprivirti košės, tad labai stengėsi.
- Galiu žvilgtelėti į žemėlapį? - kreipėsi į Torę šiek tiek tylesniu balsu ir ėmė galvoti, kaip gi be nuotykių nusigauti iki reikiamos pilies vietos.
-
Luna stebėjo,kaip grifiukas bando atrakinti duris ir po dešimties minučių jos atsirakino.
-Dar keletas kartų ir galėsi lengvai atrakinti bet kurias duris,-nusijuokė varnanagė ir paėmė iš Radagasko plaukų sagę.-Nieko tokio.-Kartu su grifiuku nužingsniavo koridoriumi. Nors vaizdai priešais buvo įspūdingi,tačiau Luna jų nematė. Ji buvo per daug susimąsčiusi,kad atkreiptų į tai dėmesį. Kaip nors teks atimti iš jų burtų lazdeles ir knygą,tik kaip?. Galiausiai jie priėjo kambarį,kuriame girdėjosi jų užpuolikų balsai.
-Manau,kad taip,-linktelėjo varnanagė atsakydama į Radagasko klausimą. Ji dar kartą pažvelgė į vyrus,o tuomet atsisuko į grifiuką,-susirask slėptuvę,o aš pabandysiu nukreipti jų dėmesį. Vos tik jie išbėgs iš kambario paimk knygą ir bėk,aš pasivysiu,-palaukusi,kol Radagaskas susiras saugią slėptuvę,Luna atidarė kambario duris taip nustebindama vyriškius.
-Ar galėčiau paprašyti arbatos?-varnanagė nusišypsojo ir atsitraukė kelis žingsnius atgal,kai vyrai staigiai pašoko ant kojų.
-Gaudyk ją,-sušuko vienas iš vyrų ir puolė abu vytis Luną. Varnanagė kaip tik to ir laukė. Ji pasileido bėgti koridoriumi kuo toliau nuo kambario. Atsisukusi per petį pamatė,kaip grifiukas įsmuko į kambarį. Luna pasuko už kampo lydima priešininkų.
-
Sofija nuskubėjo į Magijos istorijos pamoką. Šis mokslas gal kartais ir atrodė nuobodus, bet iš tiesų dažnai turėjo daug daugiau paslapčių nei iš pirmo žvilgsnio įdomesnės pamokos. Įėjusi į klasę pamatė visą pulką kačių ir šyptelėjo. Nors Sofija namie augino šunį, bet kates ji mylėjo lygiai taip pat. Mergaitė jau sėdosi į suolą kai mokytoja pasakė, kad pamoka vyks lauke. Nusekusi paskui kitus mokinius į kiemą, Sofija atsidūrė prie didžiulių supynių. Ji net neįsivaizdavo kokios galėtų būti jų galios, taigi, tiesiog išklausė kitų mokinių minčių.
Galiausiai, išgirdusi kokios tai supynės visai nenustebo, juk jos atrodė visai paprastos. O reikia prisiminti, kad jeigu kas Hogvartse ir atrodo paprastai - tai tik apgaulė. Išgirdusi praktikos darbą, mergaitė apsižvalgė. Galbūt dar liko kas nors kas norėtų dirbti su pirmakurse. Bet nelabai nusiminė ir tada kai pamatė, jog jau visi susigrupavę poromis. Ką gi, reikės keliauti vienai pagalvojo.
Palaukusi kol atsilaisvins supynės, Sofija drąsiai ant jų atsisėdo ir įsitaisė jų centre. Stipriai įsikibo į abi virves ir pradėjo suptis. Apačioje buvo girdėti mokinių šurmulys, bet kuo aukščiau supynės kilo, tuo garsas darėsi tylesnis. Galiausiai visiškai nutilo, o supynės pradėjo lėtėti. Nušokusi nuo supynių mergaitė suprato, kad jai pavyko.
-
Jautė, kad šone stovinti varniukė nori kuo greičiau pasitraukti nuo vaikino, bet Torei į galvą šovė mintis, kuri galėjo labai praversti.
- Palauk, kai ką sugalvojau,- sušnabždėjo Betanei į ausį. Tada vėl atsisuko į Luką ir sukaupusi visą drąsą išpyškino:
- Turiu prašymą. Gal galėtum mums duoti tarnų rūbų? Būčiau be proto dėkinga.
Vaikinas vis dar atrodė baisiai nustebęs.
- Na... Manau, kad šį kartą galiu jums pagelbėti,- galiausiai šyptelėjo. Matyt jautėsi taip pat nepatogiai kaip ir Torė.- Eikit paskui.
Žaliaakė stengėsi įsiminti kokiais koridoriais jie žingsniuoja. Galiausiai, vos neatsitrenkė pilies tarnui į nugarą. Jie buvo nedideliame sandėliukyje. Greičiausiai spintoje. Vaikinas ištraukė dvi rudas, ilgas sukneles ir ištiesė mergaitėms. Torė greitai pagriebė savąją ir kuo greičiau persirengė. Koks skirtumas, kad vaikinas stovėjo priešais. Ne tas jai rūpėjo, o beje, ji vis tiek nenusivilko apatinės bliuskelės ir trumpų šortokų. Deja reikėjo pripažinti, kad buvo raudona kaip brokas. Pakėlusi akis pažvelgė į Luką ir šyptelėjo.
- Ačiū,- tarė ir išbėgo iš kambarėlio. Bėgo tol, kol atsidūrė netoli įėjimo. Ten kur ir buvo anksčiau. Tikėjosi, kad Bethany nusekė jai iš paskos. Savo rūbus ir lazdelę Torė buvo sugrūdusi į rudą krepšį, kurį spėjo pagriebti, o žemėlapį laikė rankose. Štai dabar galės daug ramiau pasiekti bokštą.
-
Šis, prietemoje paskendęs kambarėlis, nekėlė susidomėjimo Bethany ir jokio noro stovėti jame. Tik kuo greičiau bėgti ir kuo toliau. Bet visgi, atsitiko taip, kaip atsitiko.
- K-ką sugalvojai? - sušnibždėjo Torei, bet vargu ar ji girdėjo, mat netrukus pasklido draugės balsas.
- Turbūt juokauji, - lūpos nebyliai sujudėjo, išvedžiojo žodžių kontūrus, bet neišleido nei garselio. Neturėdama pasirinkimo, varniukė suskubo paskui Torę ir priekyje žengiantį tarną, nors tai nelabai jai patiko. Kai kurie koridoriai atrodė tokie painūs, jog mergaičiukei retsykiais net pasirodydavo, kad jau nežinia kelintą sykį eina tuo pačiu keliu. Tokie pasivaikščiojimai Bethany privertė jaustis nejaukiai, o sykį ir šiurpuliukam perbėgti per kūną. Po nemenko pasivaikščiojimo varniukė spėjo pristabdyti savo spartų ėjimą, kuomet pastebėjo sustojusį tarną. Patalpa pasirodė kelis kartus mažesnė, dar daugiau paskendęs prietemoje, o gal ir tamsoje. Gavusi šiurkštaus audinio suknelę, pabandė visą nužvelgti bei užčiuopė gaubtuvą. Net gerai nematydama kaip atrodo šis rūbas, Bethany mąstė, kad galbūt, kaip žiobarai sakytų - vienuolio rūbas gulėjo jos rankose, kurios pasistengė viską išlaikyti. Pamačiusi, jog Torė jau apsirengė, išpūtė akis. Nenorėdama priversti laukti, greitai ant uniformos viršaus užsinėrė medžiagą. Vienodai rodė, jog po šiurkščia medžiaga prie kūno prispausta varnanagės uniforma. Vos spėjusi plaukus ištraukti, kad šie nebūtų priploti, pasileido bėgti paskui Torę - jau pakankamai buvo nuo jos nutolusi. Galų gale, beveik uždususi, pasiekė savo draugę ir apsižvalgė.
-
Dangus buvo kiek apniukęs. Sofija spėjo, kad neseniai turėjo lyti. Mergaitė nužengė ant šlapios žolės ir apsižvalgė. Paėjusi į vakarus kaip ir sakė profesorė, mėlynakė pastebėjo stiklinę dėžutę, kuri buvo įkasta į žemę. Matėsi tik viršutinė jos dalis. Sofija atkapstė dėželę, išėmė ją ir paslinko dangtelį. Joje gulėjo lapas. Kiek parudęs, bet visiškai tvirtas. Išlanksčiusi jį suprato, kad tai tikrai yra tai ko ji ieško. Žemėlapis. Kelias link lobio buvo pažymėtas taškuota linija, o pats lobis apibrauktas raudonu rašikliu. Nieko nelaukusi Sofija pradėjo eiti link pilies įėjimo. Durys atrodė taip, lyg būtų nedarinėtos kelioliką metų. Tačiau vos mergaitei ištiesus ranką, jos neprašomos atsivėrė.
Įėjusi į pilį varniukė apsižvalgė. Viduje buvo gan jauku. Koridoriumi nutiestas tamsiai žalias kilimas, paveikslai ant sienų vaizduojantys peizažus ir natiurmortus. Dar kartą pažvelgusi į žemėlapį suprato, kad teks leistis į požemius.
- Velnias,- nusikeikė.- Aš kaip tyčia čia viena.
Galiausiai susiėmė ir leidosi link tikslo. Ėjo taip tyliai kaip tik galėjo ir tik spėjo išgirsti:
- Kas tu?
-
Velnu išklausė Lunos plano ir linktelėjas pasislepė už kito koridoriaus sienos, praščiausiai apšviestoje vietoje, kur jo apranga tobulai susiliejo su aplinka. Jis įtemtai klausėsi, kas viksta prie kambario ir vos nesuprunkštė išgirdęs juokingą varnanagės pasakimą. O kai išgirdo sambruzdį žvilgtelėjo ar jau nubėgo vyriškiai. Kai dingo jie tarp kito koridoriaus, Radagaskas greitai iššoko iš už savo priedangos, įlėkė į kambariuką. Ant stalo mėtėsi knyga ir lazdelęs, kurias jis įsibruko į kišenęs, o knygą idėjo skrynutę. Išbėgęs iš kambario stengėsi judėti link supinių kripties, bet jam buvo neramu ar Lunos nesučiupo ir ar nepasiklydo. Tai tarytum šėšėlis slinko iš kampo į kampą, sustingdamas išgirdęs menkiausia garselį.
-
Supratusi, kad Bethany jau šalia, mergaitė šyptelėjo.
- Dabar mes bent jau mažiau atkreipiame dėmesį.
Tada vėl pažvelgė į žemėlapį ir pradėjo žingsniuoti. Ėjo pagrindiniu koridoriumi iki galo, tada pasuko dešinėn ir priėjo pirmuosius laiptus. Užlipo jais ir... Ir vėl išgirdo žingsnius. Kad ir kaip norėjo prisispausti prie sienos, bet suprato, kad taip tik dar labiau atkreips dėmesį. Torė nulenkė galvą ir ėjo toliau. Juk ji dabar tik tarnaitė kaip ir šalia esanti Betė. O žmogus, kuris nelabai puikiai pažįsta personalą tikrai neturėtų jų pastebėti. Žingsniai vis artėjo ir artėjo, kol galiausiai iš už kampo išniro, apsiaustu apsitaisiusi, žmogysta su burtų lazdele rankoje. Torei kaip akmuo nuo širdies nukrito kai suprato, kad nelabai draugiškai atrodantis barzotas vyras negali jų matyti. Galiausiai, burtininko žingsniai visai nutilo ir mergaitės galėjo traukti toliau.
- Bent jau šis mūsų nepastebėjo,- sumurmėjo draugei ir vėl pradėjo eiti. Paėjus dar keliais koridoriais žaliaakė pasiekė dar vienus laiptus. Įveikus šiuos laiptus, jos turėtų gerokai priartėti prie lobio. Torė pradėjo lipti laiptais vis sustodama paklausyti ar kas nors artėja. Visą laiką buvo tylu kol galiausiai išgirdo du balsus. Vienas buvo moteriškas, o kitas viriškas.
- Na, palauk gi tu!- šaukė pastarasis.
- Niekšas tu!- išrėkė mergina, kuri, bent Torė taip spėjo, greitu žingsniu leidosi žemyn.
- Aš tau galiu viską paaiškinti,- vėl pasigirdo.
- Man jau gana tavo pasiaišk...- rėkė mergina, bet tada sustojo kaip žaibo trenkta.- O kas jūs tokios?
Torė išpūtė akis. Nors mergina privalėjo būt žiobare, tačiau buvo pasipuošusi ir atrodė labai kilminga. Pirmakursė dar būtų sugalvojusi kaip išsisukti, bet priartėjęs vaikinas paklausė:
- Su kuo, velniai griebtų, tu šneki?
-
Mergitė net pašoko iš išgąsčio. Staigiai atsisuko link balso ir suprato, kad tas žmogus, kuris gali ją matyti yra kažkur pasislėpęs ir nepastebimas. Mergaitė kilstelėjo antakį.
- Kaip aš galiu išduoti kas esu, jei net negaliu tavęs matyti?- paklausė sukaupusi visą drąsą. Tada iš tamsos išžengė žmogus. Na, greičiau žmogelis. Vaikas, jei dar tiksliau. Nedidelis berniukas stebėjo ją smalsiomis akelėmis.
- Aš Justas,- tarstelėjo lyg būtų čia šeimininkas.- Man jau beveik šeši ir aš jau didelis,- pasigyrė.
- Aš Sofija,- šyptelėjo varniukė, nežinodama ką dar galėtų pasakyti.
- Kiek tau metų?- vėl paklausė berniukas. Jam vis dar atrodė, kad metai tai pats svarbiausias dalykas.
- Vienuolika, jei tau įdomu,- išdavė mergaitė, bet žinojo, kad negali ilgiau užsižaisti. O ir vaikas galėjo pakviesti kokį nelabai gerai nusiteikusį žmogų.- Bet žinai ką? Mane gali matyti tik tu. Aš tik draugiškas vaiduokliukas, kuris pasirodo geriems vaikams, o dabar turiu skristi,- nusišypsojo mergaitė ir pradėjo eiti tolyn nuo berniuko. Atsisukusi dar spėjo pamatyti, kad berniukas stovi išpūtęs akis.
-
Varnanagė skuodė koridoriais,kaip įmanoma ilgiau,kad Radagaskas galėtų nieko netrukdomas paimti knygą ir burtų lazdeles. Nors Luna buvo greita ir vikri,tačiau jėgos netrukus išblėso. Ji pasuko į kitą koridorių ir prisispaudė prie sienos. Bėgdami vyrai nesidairė,tad varnanagė liko nepastebėta. Luna kelias akimirkas palaukė,o tuomet atsitraukė ir nubėgo link supynių. Bėgdama Luna dairėsi Radagasko,tačiau jo niekur nebuvo matyti. Tikiuosi,jog Radagaskas jau prie supynių. Bebėgant varnanagė pamatė grifiuką lėtai žingsniuojantį prie išėjimo. Nieko nelaukusi ji pribėgo prie jo.
-Nagi,keliaujam iš čia ir taip ilgai užsibuvom.-Varnanagė išėjo į lauką ir palengva nužingsniavo prie supynių.
-
Velnu jau buvo visai prie išėjimo, bet išgirto kažką atbėgant ir Lunos balsą, kad greičiau dinkti iš šios vietos. Radagaskas viso to įsigando, nes buvo per daug jautrus tokiems netikėtiems pasirodimo. Bet susigaudė, kas įvyko ir paspartino žingsnį paskui varnanagę. Nors kiek paklaidžiojo po labirintą, bet greitai rado supinęs:
- Na, tai viskas. Be to, pamiršau gražinti tavo lazdelę. Imk ir gal geriau būtu, kad tu knygą mokytojai įteiktum. - Padavęs knygą ir lazdelę, palaukė, kol mergina atsisės ant supynių. Kai jis atsisėdo šalia, jie ėmė suptis ir greitai grįžo į dabarti, kur laukė kiti mokiniai bei mokytoja. Bet dalies mokinių dar nebuvo, greičiausiai dar buvo užstrige kažkur praeityje ir tebevykdo užduotį. Velnu ėjo paskui Luna link mokytoja ir stebėjo, kaip atiduoda profesoriai knygą. Ir toliau laukė, kas bus toliau.
-
Luna pastebėjo,kad grifukas išsigando,kai ji netikėtai pribėgo,tad atsiprašomai pažvelgė į jį. Varnanagė nusišypsojo,kad Radagaskas nesipriešina ir taip pat nori grįžti. Tiesa,Lunai čia patiko. Nors juos ir buvo sugavę,buvo smagu sugrįžti į praeitį. Priėjusi prie supynių varnanagė sustojo ir atsisuko į Radagaską.
-Žinoma,-linktelėjo ir paėmė savo burtų lazdelę ir magiškąją knygą iš grifiuko. Luna paskutinį kartą apsidairė ir atsisėdo ant supynių. Šalia įsitaisė ir Radagaskas. Jie įsisupo ir po kelių sekundžių atsidūrė dabartyje. Varnanagė nušoko nuo supynių dairydamasi. Netoli profesorės stovėjo keletas mokinių,turbūt jau grįžusių iš savo užduoties. Luna nužingsniavo prie mokytojos ir atidavusi knygą atsistojo šalia stebėdama ir laukdama kitų mokinių. Luna nekantravo sužinoti ką mokytoja pasakys apie jų užduotį.
-
Taip Alisa ir nušlepsėjo per koridorių. Tikriausiai atrodė lyg kokia čia užklydusi benamė, bet tik žiobarai galėjo ją matyti. O koks skirtumas ką mano žiobarai? - pamanė ji. Staiga praėjo dar viena mokinių kolona, tik šį kartą iš aprangos matėsi jog žiobarų. Mergina nusprendė, kad nuo jų būtų geriau pasislėpti tad pasuko į kitą koridorių ir tikėjosi, kad jie čia nepasuks. Jie nuėjo ir toliau tiesiai. Čia kažkoks žiobarų ir burtininkų susirinkimas vyksta? - suraukė antakius šešiolikmetė. Ji išlindo į pagrindinį koridorių ir išgirdo jauno vaikino balsą:
- Kodėl tokia graži panelė vaikšto šioje pilyje viena? - Alisa atsisuko ir pamatė gelsvaplaukį maždaug jos amžiaus vaikiną, - gali netyčia pasiklysti.
- Ačiū, man pagalbos nereikia. - mandagiai pasakė mergina, nors tai ir nenuskambėjo labai mandagiai.
- Gal tave kur nors palydėti? - nusišypsojo gelsvaplaukis. Kodėl gi nepasinaudojus jo pagalba? - pamanė Alisa.
- Aš turiu žemėlapį ir ieškau būtent šio kambario, - mergina priėjo arčiau ir parodė žemėlapį, - na, čia vyksta toks žaidimas. Na.. čia reikia.. am... surasti paslėptus skanėstus.
- Gerai, padėsiu tau. Eikime tiesiai, o paskui pasuksime į tokį nuošalų koridorių ir tada prieisime tą kambarį.
- Puiku. - nusišypsojo Alisa. Tikiuosi jis nepavojingas...
-
Nutolusi nuo berniuko, Sofija pažvelgė į žemėlapį. Kaip ir turėjo, pasuko kairėn, o tada dešinėn. Priėjusi nedidelius laiptelius, Sofija greitai, bet tylomis jais nusileido. Tada ėjo tolyn tamsesniais koridoriais. Iš kažkur pasigirdo riksmas. Toks, kurį sukelia tik skausmas.
- O košmare,- sumurmėjo po nosimi. Ko jau ko, bet būtent arčiau riksmo, Sofija nenorėjo eiti. Ji užlindo už kažkokių užuolaidų ir Sofiją apgaubė tamsa.
- Lumos,- ištarė ji ir iš lazdelės galo pasklido šviesa. Tada mergaitė ramiai apžiūrėjo žemėlapį ir visai netyčia pastebėjo, kad dar yra vietų, kurios pažymėtos juodais apskritimais. Ji buvo visai netoli vienos iš jų. Galbūt iš ten ir sklinda riksmas? Jei netyčia ten nuklysiu ar jau nebegrįšiu? uždavinėjo sau klausimus mėlynakė. Juk juoda spalva dažnai nereikšdavo mielų pliušinių žaisliukų.
Pirmakursė greitai išlindo iš už užuolaidos ir pradėjo beveik bėgant traukti tolyn. Ir tuo metu vėl išgirdo žingsnius. Apsižvalgė kur galėtų pasislėpti, bet tokių galimybių aplinkui nebuvo. O žingsniai vis garsėjo ir garsėjo.
-
Alisa nuėjo kartu su tuo vaikinu. Jie dviese šnekučiavosi, netrukus jaunuoliai priėjo duris. Vaikinas nuspaudė senovišką durų rankeną ir Alisa įžengė pro duris. Jos linksmas veidas persikreipė kai pamatė, kad čia nėra jokio lobio. Šeštakursė puolė ieškoti, pagalvojo, kad gal kažkur paslėptas. Ir vaikinas, kuris kaip išsiaiškino Alisa vardu Emanuelis išvertė visą kambarį, bet nieko nerado. Ten stovėjo nedidelė spintelė. Švilpė ją pravėrė ir pamatė sulankstytą dar vieną šiek tiek aplamdytą, gelsvą pergamento lapą. Ji jį išlankstė. Nejaugi dar antras žemėlapis?.. - nustebo Faun pamačiusi dar kartą tokį pat panašų nupieštą koridorių labirintą. Ji jį norėjo parodyti Emanueliui, bet jis buvo dingęs.
Mergina išėjo pro duris ir apsižvalgė po koridorių. Keista - pamanė ji. Na, dabar teks kliautis savo žiniomis norint pasiekti lobį. Tikiuosi, kad lobį. Ji dabar žengė tiesiai tuo pačiu koridoriumi. Koridoriai jau buvo tušti. Dangus irgi išraudęs. Pilis tokia didžiulė, kad kol ji besišnekučiuodama ir eidama lyg vėžlė pasiekė šį kambarį, pradėjo netgi temti. Reikia kuo greičiau surasti tą lobį. - pamanė ir dabar jau bėgomis nubėgo tiesiai koridoriumi.
-
- Na Marìja, arba tiesiog Mãri. - Šyptelėjo pabrėždama kirtį. Ji galėjo suprasti antrakursę dėl tarimų - pati vaikystėje buvo pasiruošus liežuvį nupjauti kitatautei auklėtojai, kuri ją vadino ne Marìja, o Márija. Tai skambėjo siaubingai! Prisiminusi tai pagalvojo klastuolė - iki šiol prisimena jog susirinkusios ji - Marija, kitatautė auklėtoja ir dar kelios auklėtojos nusprendė, kad slovakė vadins mergaitę Maja arba Marika, tie du vardai bent taip siaubingai "nerėžė" ausies. Tiesa, kai kurios auklėtojos vis dar susisiekiančios su Blackwood, ją vadina Marikutę - mat priprato.
Netrukus pastebėjo, kad su partnere pasiekė reikiamą vietą - pastebėjo skrynią ant kurios "puikavosi" lapas. Priėjus tapo aišku jog lapas yra žemėlapis, o skrynia buvo tuščia. - Hm, deja neesu žemėlapių meistrė, tačiau neabejoju jog mokytoja tikrai stipriai neapsunkintų pačios pirmos pamokos. Gal čia nurodyti kokie keliai ar dar kas. Gal štai šitas, - parodė į raudoną liniją, - yra blogas kelias, nes kaip ir raudona yra kiek negatyvi, pavojaus spalva. Bent jau tokie įsitikinimai žiobarų pasaulyje. Laiko manau turim į valias, tad kodėl gi nepabandžius visko? Mokytoja minėjo, kad burtažodžių prireiks nebent tokių kaip Lumos, Nox, Alohomora, tad nemanau jog mus kištų į didelį pavojų. Jei ką grįšime atgal.
-
Vaikai vienas po kito suposi į praeitį. Ak, kaip gražiai atrodė tie džiaugsmu spindintys vaizdai, besisupuojantys tarp vaikystės gniaužtų. Kai jie tokio amžiaus, sunku pasirinkti ar žaisti ar rimtai pradėti mokytis. Atrodo, kad ne visus, bent porą tai tikrai nesudomino pamokos užduotis. Žinoma, apart supynių. Mergina stovėjo visą pamoką, atsirėmus į medį, beglostydama kates bei žiūrėdama į supynes - jei jos pradės be vėjo pagalbos suptis - grįžta kuris nors vaikas ar vaikų pora. Ir išties, vienos supynės sujudo - varnė su grifu grįžo, pirmieji įveikę užduotį. Mokytoja padėkojo už radinį, leido eiti į klasę, pasiimti daiktus ir žygiuoti į sekančią pamoką. Likusieji grįžo iškviesti profesorės. Gal juos nustebino toks staigus nusikelimas atgal, gal ne.
-Atsiprašau tų, kurie nespėjo įveikti užduoties. Gal kitąkart bus daugiau laiko ir būsit spartesni, greitesni, daugiau galvosite. Ačiū, kad išvis dalyvavote. Niekas neliks nuskriaustas, visi taškų už sunkų darbą gaus. Eime į klasę, ten liko jūsų daiktai, pasiimsite ir galėsite eiti į savo koledžo kambarį, valgyti ar dar kur kitur,- pagaliau atsikvėpė Hannah ir pakvietė ranka pūkuotus padarėlius su minkštomis letenėlėmis paskui. Atsisukus atgal, supynės nebekabėjo. Išnyko taip, kaip mirė jos mama. Magiškai.
Pamoka baigta. Dar galite parašyti paskutinius įrašus iki 20:00 Taškus surašysiu kiek vėliau.