Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Frankas Stigleris Kovo 02, 2018, 07:11:24 pm
-
Pasitaisė savo baltus marškinius, kurie vietomis buvo išmarginti juodais gėlių raštais, ir atsirėmė į šaltą kabineto sieną. Akis buvo nukreipęs į atvirą langą ir giliai galvojo apie naujai atėjusius mokslo metus.
-Ech... Pasiilgau šios visos rutinos, savo mokinių ir pilies kvapo. Nejau tapau toks sentimentalus? Na, tikriausiai žmonės keičiasi, - pats tyliai su savimi kalbėjosi Kerėjimo profesorius.
Mestelėjęs atgal savo juodą garbaną, jis giliai į plaučius įkvėpė rudens oro ir atšlijo nuo sienos. Priėjo prie savo stalo ir pradėjo kuistis po savo popierius, popierėlius, tikėdamasis rasti savo knygelę, kur buvo susirašęs visus šių mokslų metų planus. Žinoma, jos ten nebuvo.
Profesorius pasitraukė nuo stalo ir susiraukė.
-Kur po galais ji prašapo?
Tik spėjo ištarti šiuos žodžius, kai iš už kampo išdygo ponaitis Varis. Ūdra suinkštė, kad Obis atkreiptų į ją dėmesį. Ir ką jūs pasakysit? Varis burnoje laikė jo taip ieškomą knygelę. Mišrūnas pasilenkė ir suėmė knygą už kraštų. Jo draugas nesipriešindamas atleido savo žandikaulius ir nutipeno į savo šiltą, jaukią gūžtą.
Tanseris atsistojo ir atsivertė reikiamą puslapį. Akimis permetė jį ir nustebo.
-Parompus kerai? Tikrai? Kokio velnio aš juos čia užrašiau? Na, tikriausiai neturiu kitos išeities, kaip vaikams pristatyti jį.
Suėjus visiems mokiniams, Tanseris apžvelgė savo klasę ir žvilgsnį užbaigė, pažvelgdamas į mažus paukštelius, kurie tyliai tupėjo savo atrakintuose narveliuose.
-Sveiki visi. Smagu jus vėl matyti sugrįžusius į Hogvartsą. Tikiuosi, kad atostogas praleidote naudingai. Šiandienos pamoka šiek tiek skirsis nuo visų praeitų, nes kalba eis apie tokius kerus, kurie keliose šalyse yra net uždrausti, - nurijo seiles. -Tai Parompus kerai. Ar ką nors žinote apie juos? Iškart pasakau, kad burtažodis priklauso kraujo magijos šeimai.
Laukiu jūsų postų iki 03-06. Nebijokite spėti ir suklysti.
-
Jaudulys netilpo pirmakursės krūtinėje. Negalėjo patikėti, kad atėjo taip ilgai laukta akimirka - tuoj prasidės pirmoji jos pamoka Hogvartse. Raudonais vintažiniais sandalais apautos pėdos lėtai tipeno koridoriumi. Vintė puikiai žinojo, kur reikia keliauti, mat išvakarėse spėjo maršutą suvaikščioti triskart. Dažnai pasiklysdavo, tad, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro. Be to, nesunku ją buvo išblaškyti. Tereikėjo pamatyti kokį dailesnį paveikslą ar originalesnę vietą, ir mergaitė akimirksniu būtų pamiršusi kelionės tikslą. Lieka tik dėkoti, kad šįsyk taip nenutiko.
Gyrgžt. Tai jos sandalai skleidė šį keistą garsą, mėlynakei besisupant ant pirštų galų. Atėjo truputį per anksti, todėl pasislėpusi už kampo laukė kitų mokinių; buvo nusprendusi jokiu būdu klasėje nepasirodyti pirmoji, mat bijojo būti užkalbinta kerėjimo profesoriaus. Nemėgo nejaukių pokalbių. Pagaliau išvydusi kelias būsimų bendraklasių, į pamoką keliavusių kitu keliu, nugaras, trumpaplaukė pasijudino iš vietos. Metas.
Žengiant per slenkstį,.. ak, tiesą sakant, tai visai nebuvo taip magiška, kaip atrodydavo varniukės fantazijose! Paukščiai nečiulbėjo, saulė nespindėjo, o dabar jau matomas patalpos vidus visai neatrodė stebuklingai. Kambarys ir tiek. Tikriausiai, mergaitei būtų į naudą išmokti pažeminti savo lūkesčius. Visgi ji dar tikėjosi, kad pati pamoka atpirks tokį nefantastišką sutikimą.
Prisėdusi kažkur vidurinės eilės gale, Vintė įsispoksojo į profesorių. Juodomis garbanomis apdovanotas vyras iš pradžių atrodė kiek sutrikęs, tačiau, susirinkus visiems mokiniams, jis greitai tapo oriu bei garbingu. Smalsuolė kažkodėl svarstė, koks jis išties, ar ta garbinga laikysena kartais nėra tik kaukė.
Hogvartso darbuotojui uždavus klausimą, pirmakursė nė nenutuokė, koks turėtų būti teisingas atsakymas, kalbant atvirai, net nebuvo girdėjusi apie kraujo magiją, bet pabandė spėti:
- Galbūt šie Pomparus kerai na, e, e, nežinau, verčia kraują bėgti iš visų kūne turimų landų, kol galiausiai uždūsti?
Žinojo klystanti, tačiau jautėsi gerai bent jau pateikusi galimą variantą.
-
Mokinukė atsargiai žingsniavo Hogvartso laipteliais ir lygiomis grindimis. Jau daug vandens buvo nutekėję nuo tos nelemtos Helovino nakties, pakeitusios gyvenimą. Ir gal būt visam laikui sugadinusios.
Iš esmės naujieji mokslo metai daug ko nepakeitė, tiesiog reikėjo stipresnių vadovėlių, mokymas žinojo, kad bus sunkesnis, nes ne už kalnų laukė VML egzaminai. Neįsivaizdavo kaip juos laikys, tačiau ne čia esmė. Juk yra daugybė suaugusių žmonių, mokytojų, kurie greičiausiai tuo pasirūpins.
Kerėjimo kabinete nejautė jokių didelių pasikeitimų, gal pasikeitė klasės spalva ar suolai, tačiau atmosfera, rodos, išliko tokia pati. Grifė susirado vieną iš suolų, į jį klestelėjo ir pradėjo laukti pamokos. Pasimokius, kad paprastai nueina lėčiau nei kiti ir nenorėdama pavėluoti, dažnai ateidavo anksčiau už kitus mokinius, dar prieš suskambant varpui. Ir niekas nepasikeitė. Labai panašus teorinis klausimas kaip ir kiekvieno Hogvartso darbuotojo, juk dažniausiai užduodama „kas tai yra?“, tik pakeičiant žodžius.
-Jei kraujo magija kiek susijusi su giminystės ryšiais, o Parompus kerai uždrausti, gal jie naudojami norint atkeršyti? Kaip giminės prakeiksmas - nepatinka vienas žmogus, užkeiki jį, o kartu ir visą jo šeimą ir giminę.
Anksčiau Jasmine dar jaudindavosi dėl atsakymų, tačiau čia, Hogvartse jau suprato, jog tai yra bereikšmis dalykas. Ar nervinsies, ar ne, nuo to niekas nepriklauso. Vis vien profesorius žino teisingą atsakymą ir būtent tas atsakymas yra teisingas.
-
Oi tas jausmas čia sugrįžti... nors Švilpė žinojo, kad tas jausmas po daugiausiai 2 savaičių praeis, tad reikia juo džiaugtis. Oras geras, sveikata - taip pat, mintys kol kas nesisuka apie išdaigas sesei, ji jaučiasi gerai. Ir ne, ji ne įsimylėjo. O sugrįžo. Tiesa, šios pamokos labiausiai nelaukė. Visa vasara be magijos, bijojo, kad nesusprogdintų klasės su savo ypač geru bendravimu su lazdele. Ar panašiai. Ir štai - atidarė kabineto duris, ir nematydama slenksčio, užkliuvo už jo. Laimei spėjo įsikabint už durų ir nepargriūti. Lyg nieko nebuvus, net nežiūrėjus į mokytoją pasisveikino ir nutipeno į pamėgtą centrinį suolą. Šio mokytojo ji neperprato. Ir net nesiruošė. Bet galvojo, jog profesorius labai mėgsta gėles. Va ir dabar marškiniai išpuošti jomis, ir plaukai. Įsipatoginusi, ji įsiklausė. Kol susigalvojo, jog kraujo magijos šeima greičiausiai nėra grynakraujai, užtruko.
-Am... sakyčiau... galbūt burtažodis užverda kraują... ir, - nežinojo, kas tiksliai nutinka, tad pasirinko lengviausią atsakymą, - tu tokiu būdu miršti.
Buvo juokinga jaudintis dėl atsakymų vaje... vargšai tie... nors Šerė žinojo, jog greičiausiai jis bus neteisingas, bet gi kai kurie profesoriai duoda taškus už orginalumą.
-
Užsižiūrėjusi į paveikslą, kuriame skraidė pulkelis paukščių, Stevie nepastebėjo aukštos panelės ir į ją atsitrenkė.
- Atsiprašau, - skubiai sumurmėjo ir smuko į klasę. Netrukus prasidėjo pamoka ir mokytojas uždavė klausimą. Stevie, žinoma, neskubėjo atsakyti į klausimą, bet netrukus suprato, kad ji turi gerokai kitokią nuomonę negu jos klasės draugės. Tad netrukus mergaitė įsidrąsino pakelti ranką ir pasakyti:
- Nors parompus kerai kai kuriose šalyse uždrausti, kažkodėl nemanau, kad jie yra skirti žudymui ar kankinimams. Galbūt jie pakeičia kraujo spalvą? Tačiau tada negaliu paaiškinti, kodėl jie turėtų būti uždrausti...
Stevie staiga sutrikusi nutilo ir jautėsi taip, tarsi visi klasėje sėdėję mokiniai sužiuro į ją.
-
Pagaliau! Prasidėjo dar vieni nauji mokslo metai Hogvartse. Tai antrieji metai Vikiai ir štai pirmoji jos šių metų pamoka- Kerėjimas! Vos išaušus šiai dienai Viki nekantravo pradėti savo antrąjį kursą mokykloje.
Atėjus laikui Viki su kitais mokiniais įžengė į kabinetą. Viki trumpam stabtelėjo ir giliai visus plaučius įkvėpė gerai pažįstamo ir neužmirštamo kabineto kvapo sumišusio su mokyklos kvapais. Viki atsisėdo ties klasės viduriu, išsiėmė knygas ir besišypsanti žvelgė klasę. Oficialiai prasidėjus pamokai Viki labai įdėmiai klausėsi mokytojo, šiais metais ji norėjo būti labai stropia mokinę ir nepraleisti nei vieno žodelio. Tačiau mokytojui paklausus kas yra Porompus kerai Viki tylėjo kaip kapas. Po atostogų ji nebuvo labai gerai pasikartojusi kerėjimo. Dabar jautėsi nevykėlė. Šypsena išblėso, tačiau ji įdėmiai klausė kitų mokinių atsakymų ir sėmėsi informacija, žinoma kartu laukė ir mokytojo aiškinimų.
-
Antrieji metai Hogvartse- šiai jaunai mergaitiai, bežigiuojančiai į kerėjimo kabinetą.
Claudia pati pirma žengė į klasę, maloniai pasisveikinusi su mokytoju išsirinko labiausiai traukiantį suolą, iššiėmė knygas ir laukė pamokos, stebėjo kitus bendraklasius.
Pamokai prasidėjus ir mokytojui paklausus Claudia susimąstė, poto dar išklausiusi keleto mokinių atsakymų tarė:
-Man Porompus kerai nėra žinomi, tačiau kai paminėjote kad tai priklauso kraujo magijos šeimai, tada man kilo mintis, kad gal būt tai tiesiog kraujo varinėjimo kerai? Na...žinote aukai kankinti bebrotiškai greitai vsrinėti kraują joje...kažkas panašaus. Nesu dėl viso to tikra.
Claudia išties nebuvo tikra dėl šito, viska ką ji pasakė buvo jos spėjimas.
+2
-
Roana pasišokinėdama ėjo į Kerėjimo pamoką, buvo džiugu jog iš 10-ies profesorių pasiliko du pažįstami, kerėjimo profesorius ponas Tanseris ir magijos istorijos dėstytoja panelė von Peach. Iš Varno Nago bokšto nulipusi į reikiamą aukštą priėjo kerėjimo klasę. Puikiai iki šiol prisiminė savo šokiruotą mimiką, pamačius jog Oberonas visai ne žmogus, tiksliau pusiau žmogus, pusiau kalnų elfas. Įdomu, šiandien bus paslėpęs ragus ar nebe? pasvarstė Mirabetė. Įėjusi į klasę pasisveikino su profesoriumi, į jo ševeliūrą pakeliui pamiršo, kad reiktų atkreipti dėmesį. Tiesiog atsisėdo prie grifės, jau matytos astronomijos kabinete. Tikėdamasi jog nesuklydo žvilgtelėjo į vyresniąją merginą ir tarė.
- Labas, Jasmine tiesa? Ne prieš jei atsisėsiu čia? Aš Roana iš Varno Nago. Antrakursė. - Leptelėjo ir pastebėjusi, kad Jasmine nežymiai linktelėjo, suprato tai kaip leidimą. O netrukus ir pamoka prasidėjo, tad persėst per vėlu.
- Galbūt parompus burtažodis yra kraujo valdymo kerai, sukurti viduramžiais ir uždrausti dėl piktnaudžiavimo jais? - Pasakė savo versiją, juk už blogą atsakymą negaus su lazda per sprandą.
-
Profesorius, tyliai stovėdamas prie sienos, klausėsi savo mokinukų, tikėdamasis, kad nors vienas žinos atsakymą. Besiklausydamas jis pradėjo čiupinėti savo raktikaulį. Tai jis darydavo, kai neturėdavo kur dėti rankų. Akys lakstė tai prie vieno, tai prie kito mokinio, kol galiausiai išgirdo iš dalies teisingą atsakymą. Akys sublizgėjo, bet jis vis dar tylėjo. Norėjo išgirsti, ką pasakys likę mokiniai.
Galiausiai jis atšlijo nuo sienos ir pasitaisė savo garbanas. Žengė žingsnį prie savo stalo ir nurijo seiles. Pradėjo kalbėti:
-Parompus kerai geba valdyti kraują, tekantį jūsų ar kitų organizmų kraujagyslėmis. Du taškus savo koledžui uždirbo panelės Stephalt ir Ameshville. Naudodami šiuos kerus, mes gebame manipuliuoti kraujo tekėjimo greičiu, kryptimi ir taip toliau. Galime užkirsti kelią kraujui patekti į smegenis pakeisdami jo kryptį. Tokiu atveju organizmui atsitiktų didelė nelaimė. Tikriausiai patys suprantate apie ką aš kalbu. Dėl šios ir kelių priežasčių kerai buvo uždrausti Čilėje, Šiaurės Korėjoje, Azerbaidžane, Gruzijoje.
Giliai įkvėpė ir vėl pradėjo liesti savo raktikaulį.
-Kaip minėjau prieš tai, kerus galima panaudoti ir ant žmogaus, tačiau ši kraujo magija nėra tokia stipri, kad pakenktų mums, mūsų organizmui, taip stipriai kaip paukščių ar gyvūnų.
Mostelėjo lazdele ir prie kiekvieno mokinuko atsirado po mažą drobinį maišelį. Jo viduje kažkas krabždėjo, švilpė.
-Atėjo eilė praktikai. Prieš jūsų nosis yra drobiniai maišeliai. Juose yra maži padarėliai - Kirkirai. Turėsite panaudoti šiuos naujus kerus ant jų. Nebijokite, jie nenukentės. Priešingai. Jūs sukelsite jiems juoką, iškelsite visą linksmybių puotą, - akies kampeliu dirstelėjo į Varį. -Kirkirai pasižymi tuo, kad jų receptoriai yra atvirkšti mūsiškiams. Jei bandysime sukelti jiems skausmą, jie jaus švelnų kutenimą ir pradės garsiai šnypšti, bet jei bandysime juos pakutenti - pradės kriokti lyg skerdžiami. Tad prašau nekutenti jų.
Patraukė savo darbo vietos link ir prisiminęs pridūrė:
-Išgirdę jų garsų švilpimą, suprasite, kad jums pasisekė. Tik neatriškite drobinių krepšelių, nes tada... Čia įsivyraus chaosas, - ir banaliai pridūrė. -Sėkmės darbe.
Reikalauju bent dviejų-trijų postų. Nebūkite visi vundermagai, juk smagiau, kai ne viskas pasiseka. Galite dirbti porose ir individualiai.
-
Ilgai laukti mokytojo komentaro neteko - šis prakalbo iškart po Mirabetės atsakymo. Abejojo, kad bus atsakiusi teisingai. Nors ir priklauso Varno Nagui Roana toli gražu ne itin pritampa čia. Ameshville giminė jau senokai praminta prakeikta tik dėl vieno dalyko - visi, dabar jau suaugę, šeimos atstovai lankė Švilpynės koledžą. Visai neseniai sesuo net papasakojo apie savąjį paskirstymą - esą, jai net nespėjo uždėti paskirstymo kepurės kai šioji garsiai sušuko Švilpynės pavadinimą kuo aš tokia ypatinga, kad paskirstymo kepurė ilgai galvojo ir galiausiai paskyrė mane į Varno Nagą? Mintis išblaškė iš mokytojo lūpų išgirsta pavardė. Jos pavardė. Suraukusi nosyte žvilgtelėjo į mokytoją ir iš tolimesnių jo žodžių suprato, kad neklydo - jis tikrai ją paminėjo dar du taškai varno nagui, šaunu.
- E, hm, Jasmine, gal norėtum dirbti kartu? - baltaplaukė atsisuko į suolo draugę ir atsargiai paklausė.
-
Nuo to nutikimo, apvertusio gyvenimą, Jasmine nebeprieštaraudavo ir net kiek šyptelėdavo, kai kas nors pareikšdavo norą atsisėsti prie jos. Dažnai tas gerasis samarietis dar padėdavo atlikti užduotis, kurios tiesą sakant, greičiausiai tik jai būdavo sunkios.
-Jasmine, penktas kursas, Grifų Gūžta,- trumpai prisistatė, nors greičiausiai pati Roana apie ją visa tai žinojo. Juk grifišką uniformą nuo kito koledžo gebėjo atskirti visi Hogvartso mokiniai, vardas taip pat nebuvo paslaptis, tik žinoma, kursas galėjo kiek klaidinti, tačiau ne čia esmė. Rudaplaukė bandė įsiminti varnės balsą, nes dažniausiai iš jo atpažindavo žmones. Kvapo įvaldžiusi nebuvo, be to, juk jį galima pakeisti. Kvapai keičiasi kaip žmonės, tik daug greičiau... Amneta įsitikinus, kad tikrai nepasivaideno, gal kiek per atsargiai, nei įprastai, atsakė.- Taip, žinoma. Gal galėtum... E... Pradėti pirma?
Nežinia dėl ko užsikirtusi (juk žinot, būna, pamiršti kokį žodį) mergina vis dėl to ir pati išsitraukė lazdelę, tačiau tikrai nenutaikė į rodos, silpną garsą sukeliantį maišelį, greičiausiai kilusį iš to, kad paukštukas jame judėjo.
-
Mayra įdėmiai stebėjo profesorių ir bandė perprasri jį. Viskas jai čia buvo nauja ir nepažįstama, tad susipažinimas su profesoriais (netgi jeigu tai reiškė nemalonų jų stebėjimą) ją ramino ir neleido nerimui užgriūti kaip bangai. Pasibaigus teorijos aiškinimui, prieš ją atsirado maišelis, kuriame kažkas krebždėjo. Mayra nedrąsiai bakstelėjo maišelį lazdele. Parompus.Įdomūs ir naudingi kerai. Mayra tyliai sukikeno. Bent jau ši pamoka įdomi ir tikrai naudinga.
-Ehem. Gerai,-paskė Mayra sau.-Parooompus!
Nieko neįvyko. Nusivylusi, Mayra atsiduso. Ir ko gi ji tikėjosi? Kad jai, pirmakursei, pavyks iš pirmo karto panaudoti kerus? Cha. Įkvėpusi ir iškvėpusi, Mayra susivaldė ir pabandė darsyk ir darsyk ir darsyk, kol iš nevilties jai norėjosi trankyti galvą į suolą. Ji taip ir padarė, atkreipdama kelių mokinių dėmesį, bet jai tai nerūpėjo. Giliai atsidususi ji nusprendė padaryti pertrauką.
-
- Pradėti pirma? Žinoma. - Tarė. Gal būtų šyptelėjusi, tačiau jau žinojo, kad šalia sėdinti Amneta to nepamatys. Miročka jau susidariusi įspūdį - grifai draugiškesni už švilpius gal dėl to, kad su jais lengviau bendrauti ir jie nėra kerėplos pamąstė prisimindama Cherę. Roana Cherės nematė astronomijoje, o kerėjimo klasėje mato tik jos seserį. Gal tai ir geriau, kad po to kambario jos nebesimato?
Suprato nuklydusi nuo pamokos(mintimis), tad pasistengė susikaupti ir nukreipė lazdelę į taikinį - drobinį maišelį su kirkirais. - Parompus. - Ištarė, bet lazdelė nė neblykstelėjo. Kaip dažniausiai ir būna, mergaitei nepavyko iš pirmo karto panaudoti kerų. - Parompus. - pabandė vėl ir blykstelėjusi šviesa nuskrido maišelio link. Iš drobinio gaminio pasigirdo į juoką panašus švilpimas.
-
Šį kartą man tikrai pavyks. Mayra privertė save susikaupti ties burtažodžiu, Parompus, Parompus.Kaip skambiai šis burtažodis nusirita nuo liežuvio. Vienas malonumas jį tarti. Mayra pasitaisė savo marškinių apykaklę ir kaklaraištį, atsikrenkštė, giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė ir pasirengusi jau norėjo sakyti burtažodį, kai jos maišelis staiga nutilo. Nustebusi ir susidomėjusi klastūniukė bakstelėjo maišelį lazdele ir iš jo pasigirdo kikenimas. Ji bakstelejo dar kartą, šįkart stipriau ir prisiminė, ką sakė profesorius: jeigu bandysime sukelti jiems skausmą, jie jaus kutenimą, bet jeigu juis pakutensime, jie pradės klykti, kaip skerdžiami. Nusišypsojusi Mayra susikaupė ir mostelėdama lazdele ištarė:
-Parompus!
Ir iš maišelio atsklido linksmas kikenimas, panašus į nežmogišką juoką. Man pavyko! Mayra linksmai nusišypsojo ir apsidairė, stebėdama, kaip sekasi kitiems mokiniams.
-
Vakar močiutė Norai atsiuntė naują knygą, pasakų rinkinį apie undinėles, sniego karalienes ir fėjas. Nora nebuvo didelė knygų mylėtoja, tačiau šitoje buvo tokia gausybė spalvotų piešinių, labai labai gražių, kad ji negalėjo atsispirti jos nuolatiniam vartymui. Nors žadėjo močiutei skaitysianti tik laisvu laiku, tačiau pagunda buvo per didelė ir nusinešė knygą ir į pamokas.
Visą teorinę pamokos dalį tik tą ir tedarė, kad vartė knygą, pasidėjusi ją sau ant kelių po suolu. Net pasaką ar dvi perskaitė, buvo taip įdomu. Įsijautusi nė nepastebėjo, kaip profesorius jau pradėjo aiškinti pamoką. Susigėdusi užvertė knygą (bet vis dar laikė ją sau ant kojų), pasiruošusi padirbėti. Iš sijono kišenės išsitraukė lazdelę, pasiruošusi ją panaudoti.
Nenorėjo kenkti gyvūnėliams, net jei jų nematė, tad nuoširdžiai apsidžiaugė sužinojusi, kad jie reaguoja ir jaučia kitaip nei žmonės. Iš laimės net pašoko savo suole, o knyga garsiai nukrito ant žemės. Dirstelėjo į profesorių. Regis, nepastebėjo. O gal? Kol dar negavo pylos, pasilenkė ir pakėlė knygą, susikišdama ją į kuprinę. Neduok deive mokytojas ją pasiims sau ir pats žiūrės į karalaites.
Užteks tų svajų, dabar metas dirbti. Nukreipė lazdelę į drobinį maišelį.
– Parompus! – garsiai sušuko.
-
Užsisvajojusi Lisetė žvelgė pro langą ir į už jo kieme žaidžiančius saulės spindulius, kurie tik ir kvietė išeiti laukan. Gal ir išeitų, jei ne tik tas pažadas sau mokslo metų pradžioje dėl pamokų lankymo. Kol kas jai sekėsi neprastai, o ir pamokos buvo visai nieko. Pasirodo, gali nemažai sužinoti, jei tik atkulniuoji į pamoką ir nors kiek klausaisi.
Išgirdusi vėl kalbantį profesorių, rausvaplaukė pasuko melsvas akis į jį ir, padėjusi kairę ranką (kita nagais barbeno į stalo paviršių) ant smakro, klausėsi apie kerus ir ką su jais turėtume daryti. Štai ir išgirdo apie tą padarėlį drobiniame maišelyje, kurį prieš tai tiesiog praleido pro akis. Žinojo, kad ne bereikalo padėtas priešais mokinius, tad profesorius Tanseris dar užsimins apie jį, o ir šiaip, saulė klastuolei buvo įdomesnė.
Septyniolikmetės rankos niežte niežtėjo nors sekundei pakutenti tą padarą, o galiausiai, pagalvojusi, kaip puiki būti kirkiru, pirštu švelniai bakstelėjo į jį ir vos vos krustelėjo pirštą. Išgirdusi tylų ir, greičiausiai, skausmingą cyptelėjimą, atitraukė pirštą ir žvilgsniu kone atsiprašė.
-
Jasmine tyliai klausėsi (negi galima klausytis garsiai?) kaip varnė bando burti. Labiausiai stengėsi į galvą įsikalti burtažodžio skambėjimą, nes jis turėjo turbūt daugiausiai prasmės. Juk ne taip ištartas žodis gali pakeisti sakinio reikšmę, o burtažodis... Na, galėtų kilti įvairių netikėtumų ir tiesą sakant, galimai net Hogvartso nusprogdinimo. Tiesa, turbūt labai jau daug bandyti reiktų, verčiau pats užsimuštum, nei kaip nors pakenktum didingąjai piliai, kuri čia stovi nebe vieną amžių.
Vos nenuklydus nuo kerėjimo pamokos ir burtažodžio, raganaitė išgirdo lemtingojo žodžio iš Roanos lūpų skambesį ir švilpimą. Kikenimą. Keistą garsą, vienu dviem žodžiu iais. Supratus, kad atėjo josios eilė, giliai įkvėpė ir iškvėpė. Pati mokinė nematė antrakursės, tačiau rodės, ana ją stebi. Ir pati Džes stebėtų aklą žmogų, jei tik matytų, tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jautė, kaip drėgsta delnai, tačiau išsitraukė lazdelę. Nukreipė ten, kur maždaug turėtų būti maišelis su tuoju paukšteliu, maždaug, nes nenutuokė. Prieš paleisdama kerus atsargiai kita ranka palietė maišelį, atsargiai, kad tik neprisiliestų prie paukščio, kuriam sukeltų skausmą. Keista, ar ne? Jei penktakursė turėtų atvirkštinius jausmus, jos gyvenimas turbūt būtų visiškai kitaip susiklostęs. Būtų buvusi gera. O dabar - laiminga. Ne, nebuvo Jasmine liūdna, tačiau kasdieniniai rūpesčiai ir aklųjų privilegijos irgi buvo nepasakytum, kad malonios.
Pasitikrinus, ar lazdelė nukreipta ten, kur turėtų būti, o ne į kokį mokinuką, pabandė susikaupti, greičiausiai, nesėkmingai.
-Parompus,- ištarė burto žodį, panašiai kaip Roana, tačiau gal šiek tiek ne taip. Tyla. Kažkur toliau pasigirdo paukščio švilpiantis kikenimas, bet tikrai ne grifės darbas. O ką manei? Kad iš pirmo karto pavyks? Antra vertus, gal klaida ne toje vietoje?
-Roana? Ar lazdelę nukreipus esu ten, kur reikia?
-
Baigusi savo praktikos darbą, Roana suvokė, kad turėtų padėti šalia sėdinčiai aklai, nors mergaitė ir nebuvo gerietė, tačiau Džesė jai nieko bloga nepadarė, tad kodėl neatlikus bent vieno gero darbo?
Stebėjo, kaip Amneta susiranda maišelį, nukreipia lazdelę ir ištaria burtažodį. Nusprendė nesikišti, kol pati grifė nepaprašys pagalbos. Ilgai laukti neteko. Nepavykus burtams išgirdo penktakursės pagalbos prašymą.
- Tiesa sakant, nevisai. Laikai lazdelę šiek tiek per aukštai. - Pratarė Mirabetė. - Leisk padėsiu. Palietė jos ranką ir šiek tiek nuleido, to turėtų pakakti, kad Jasmine mostelėjusi pataikytų į kirkirus. - Štai. Pabandyk dabar, turėtų pavykti šį kartą. - Tarė ir paleido trejais metais vyresnės merginos ranką bei laukdama pamokos pabaigos paskendo mintyse.
-
Nors mažoji stengėsi į šūktelėjimą sudėti visas savo jėgas ir troškimus pavykti, vis dėlto nieko neatsitiko. Kodėl pasakose visada viskas pavyksta? Štai, Bela iškart pateko į prabangius Pabaigos rūmus, Snieguolę išgelbėjo pirmas pasitaikęs princas, net Šrekui iškart pavyko išgelbėti Fioną! O jai niekada niekas nesiseka. Sutiktų susikeist vietom su bet kuria fėja ar princese. Gal išskyrus Arielę – kad ir koks princas Erikas žavus (iš visų princų Norai jis patiko labiausiai), tačiau negalėtų dėl jo tylėti.
Pabandė dar kelis sykius, tačiau ir vėl visos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. O Nora labai greitai prarasdavo kantrybę. Tad ir dabar, vos po kelių bandymų, jos kantrybė baigės ir mažoji supyko. Net pati nežinojo, ant ko – savęs ar tų mažų padarėlių, įkalintų tame maišelyje. Piktai sukryžiavo rankas, suraukusi veidelį ir žiopsojo į savąją lazdelę, iš kurios net nebuvo naudos. Jau norėjo pabandyti dar sykį – šįkart jau paskutinį – tačiau, keldama ranką su lazdele, medžio pagaliukas užsikabino už virvutės, kuria buvo surištas maišelis. To pakako, kad mazgas atsinarpliotų, o iš drobės išbėgtų geras pustuzinis mažų didžiaakių padarėlių. Vietomis jų rausvas kūnelis blizgėjo, o blizgučiai visada žavėjo rudaakę. Smalsiai pakėlė vieną padarėlį, tačiau šis iškart įkando jai į pirštuką. Kiti jau spėjo išsibėgiot po klasę.
-
Kai kažkokia kvaiša atrišo savo maišelį ir aplinkui išsisklaidė debesis smulkių, blizgančių padarėlių, Mayra nenustebo. Visada atsiranda tokių kvaišų, kurie nesugeba atlikti paprastos užduoties. Kai vienas iš padarėlių įsikibo mergaitei į plaukus, ši piktai ji pagriebė, išrovė iš plaukų ir nutrepsėjus prie nelaimėlės, kuri paleido šiuos padarėlius, piktai įgrūdo padarą į maišelį, kartu su savo plaukais. Tai padariusi Mayra pasakė:
-Jeigu nesugebi laikytis paprastų instrukcijų, gal tau ne vieta kerėjimo klasėje?
Tai pasakiusi klastūnė apsisuko ant kulno ir nužingsniavusi į savo vietą atsisėdo po suolu, išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis nuo blizgių padarėlių, kurie dabar jau siautėjo po visą klasę, kankinami mokinius.
-
Mažoji ir taip supanikavo, išleidusi į laisvę kirkirus, o čia dar kažkokia jai nematyta klastuolė prie jos prilėkė ir išrašė velnių.
– Jei nesugebi gražiai kalbėti, o tik šauki, tai gal tau ne vieta Hogvartse? – apsimestinai meiliai pasiteiravo nepažįstamosios, šiai dar nespėjus atsigręžti.
Aišku, Noros akyse jau tvenkėsi ašaros, bet mažoji neleido joms ištrykšti, stipriai suspaudusi kumštukus. Negi ji pati nesupranta, kad pasielgė negerai? Bet ar ji kalta, kad taip silpnai užrištas tas maišelis? Ji gi netyčia.
B-bet gal profesorius nenorės jos klausytis? Kol dar niekas jos neapskundė, varniukė pripuolė prie garbaniaus.
– Mokytojau, aš atsiprašau, aš tikrai netyčia, aš nepastebėjau, – atsiprašinėjo pro ašaras, jau spėjusias atsidurti ant jos skruostų.
Pažvelgė į jaunąjį profesorių plačiai atmerktomis, blizgančiomis akutėmis, nutaisiusi nuskriausto šunyčio veido išraišką ir besistengdama nekreipti dėmesio į klasėje esantį šurmulį, sukeltą jos pačios žioplumo.
-
Eimešvilė nustėro, kai jos plaukus kažkas palietė. Ji niekam ir niekada neleisdavo liesti jos plaukų. Net ir trumpi jie galėdavo taip susivelti, jog įstrigtų ranka, o ką bekalbėt apie plaukus iki čiurnų? Palietusi savo plaukus sugavo 3 kirkirus ir apsižvalgė po klasė. Akimis ieškojo mokinuko, kuris paleido šiuos padarėlius. Stebėdama kas vyksta klasėje, Roana suvokė kodėl profesorius Tanseris sakė neišleisti juos. Net nuo vieno maišelio padariukų buvo chaosas, o ką bekalbėt jei kirkirus paleistų dar kokie 5 mokiniai?
Delnais prispausdama tris mažučius padariukus priėjo prie Noros - varnanagės, kurią ne kartą matė bendrajame kambaryje. Prieš tai matė prie jos prieinant pirmakursę klastuolę ir girdėjo kaip šioji įžeidė nors kursu vyresnę, bet Miročkos vienametę.
- Nora, tiesa? - Pasitikslino jos vardą įgrūsdama kirkirus į maišelį. - Neverk, padėsiu tau. - Pabandė nuraminti jau verkiančią Kühnemund, puolusią prie mokytojo. Kol šioji bandė kalbėtis su Oberonu, antrakursė atrodė labai juokingai bandydama sugauti tuos neklusnius padarėlius. Buvo išsitraukusi lazdelę ir paleidusi užšaldymo kerus, bet nei vienas nepateko į greitai skraidančių kirkirų būrį.
-
Profesorius vis užmesdavo akį į savo mokinius, nors labiau buvo įnikęs į bereikšmius popiergalius. Permetęs paskutinįjį dokumentą, mestelėjo jį į kitų krūvą, atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kabinetą.
Keli mokinukai dirbo porose, o kiti nusprendė nesivarginti ir krapštinėtis su kerais individualiai. Oberonas nusišypsojo, kad jo mokomi burtininkai ir raganaitės yra skirtingi, nedaro to pačio, ką kiti. Kai kurie jau buvo įvykdę šią užduotį, o atsirado tokių, kuriems sekėsi ne taip lengvai ir dar dirbo su naujaisiais kerais.
Jis jau žengė žingsnį link savo darbo stalo, kai netikėtai po visą patalpą pasipylė kelios dešimtys mažų padarėlių, kuriems judant, žėrėdavo jų kūnėliai nuo didelio blizgučių kiekio. Pajautę laisvę, jie labai nudžiugo, tad keli iš jų pradėjo klykti, nes jie laimę jautė priešingai nei mes.
Viena klastuolė, panelė Wallflower, sučiupo kirkirą ir kandžiai tarė jo mokinei Norai, kad galbūt jai ne vieta kerėjimo pamokoje.
Tanseris susiraukė ir, pakėlęs toną, tarė:
-Kaip drįsti taip kalbėti su kitu mokiniu mano pamokoje? Gal kaip tik tau nedera būti kerėjimo pamokoje dėl tavo nuostabiojo liežuviu? - priėjo arčiau panelės Wallflower. - Na, kaip? Smagu, kai kas nors taip tave pačią įžeidžia? Tad pranešu, kad nepakęsiu jokių įžeidimų, patyčių mano pamokoje, supratote visi? - apžvelgė visus mokinius. Pasilenkė prie merginos ir tyliai pašnabždėjo. -Jei tai dar kartą pasikartos, privalėsiu palikti tave po pamokų.
Tada profesorius atsigręžė į panelę Nora. Išklausė, ką ji norėjo pasakyti ir lengvai šyptelėjo.
-Juk visiems pasitaiko tokių nutikimų. Net aš pats esu tokį patyręs. Kartą, labai seniai, mama paprašė, kad atneščiau jos firminio derlingumo ekstrakto. Žinoma, paėmiau jį ir jau buvo besiruošiantis jį atiduoti jai, kai staiga paslydau ir visą ekstraktą išpyliau ant naujojo augalo. Visas skystis susigėrė ir augalas pradėjo nežmonišku greičiu megzti savo vaisius. Vaisius augo tol, kol triukšmingai sprogo ir visas mamos šiltnamis pasidengė melsva mase. Oi buvo smagu, - pasakęs tyliai sukrizeno.
Greitai mostelėjo keliais mostais ir visi išsibarstę padarėliai dingo. Panelės Kühnemund maišelis vėl užsirišo ir pradėjo pildytis kirkirais.
-Na, o dabar visi grįžkime prie darbų.
-
Mokytojui ją subarus, Mayra net nenustebo. Juk visi nemėgsta Klastūnyno, tad kam gi dar vargti patikti kažkuriam iš profesorių? Ir, aišku, jis puls ginti vargšiukės varniukės. Ir ką gi daugiausiai tas profesorius padarys? Atims taškų? Mes ir taip pačiam gale, nes nieko pas mus nepaskiria. Paliks po pamokų? Vau, tai baisu. Mayra tik pasitaisė plaukus ir pasirėmusi ranka toliau stebėjo klasę. O ypač stebėjo tą nelaimėlę varniukę, kurios visi puolė ginti nuo šios baaisios klastūnės. Gal dėl to, kaip aš elgiuosi mane ir paskyrė į Klastūnyną? Ir mano impulsyvus elgesys niekaip nepadeda pagerinti mūsų koledžo reputacijos. Ha, kaaaip gaila... Klastuolė apsidairė aplink klasę, gal atsiras koks nelaimėlis, kuriam reikės pagalbos, kad taip ji galėtų pasirodyti ne kaip beširdė Klastūnyno pabaisa.
-
Jasmine tyliai ir bandydama nepratrūkti, nes nežinia dėl ko, gal balso tono, gal šiaip kažkokio įsivaizduojamo dalyko pasirodė, jog Roana elgiasi... Kažkaip nenuošidžiai. Žinoma, turbūt kitaip nebuvo įmanoma padėti, bet lengvas prisilietimas vos nenupurtė. Maždaug jusdama kur yra maišelis su gyviais, vos vėl nepajudino rankos, nes visą susikaupimo atmosferą sužeidė it ietis kažkoks subruzdimas. Deja, dėl ko viskas įvyko, Amneta nesugebėjo suvokti, nepamatys juk kas nutiko. Kiek pyktelėjus, kadangi kiti turėjo daugiau galimybių tiek atlikti užduotį, tiek suvokti kas aplinkui vyksta. Nežinia kodėl, bet tai ypatingai pasijautė per kerėjimo pamoką. Visose kitose pamokoje irgi trūko tų žvitrių žiburiukų, tačiau jie niekaip nenorėdavo sugrįžti. Ir negrįžo. O, kad bent savaitėlę galėtų būti su rega!
-Parompus,- ištarė, bet dėl to išsiblaškymo spengė tyla. Na, bent jau iš kirkirų maišelio. Ar jūs, durni padarai, kada nors prabilsit, ar ne?! Susinervinus, nes girdėjo, jog varnei pavyko viskas daug greičiau, o už šią yra vyresnė visais trimis kursais. Trimis! Ne kokiu nors vienu, Amneta ne antro ir ne trečio kurso mokinė, turėtų užsikelt aukštesnę kartelę, o čia - nepavyko!
Stipriai sukandusi dantis,
Lyg jaustų traškančias vinis,
Ji mostelėjo lazdele,
Suprato - didi tai jėga.
Skambiai burtažodį pasakė,
Kraują varinėt įsakė,
Sučiulbusius gyvius išgirdo
Ir laimė širdyje sukirbo.
Vos tik ausis pasiekė tas keistas ir garsus garsas, šį kart nuo pačios penktakursės suolo, kūną užliejo šiluma. Kirkirai dar pasijuokė ir nutilo, tačiau tas aidas ausyse... Jau seniai raganaitė nebuvo jautusi tokio palengvėjimo, džiugesio ir laimės, nenusakomo jausmo. Palengvėjimo... O, kad gyvenime tokių nuostabių akimirkų būtų daugiau! Jei visi tai justų, nebūtų streso, užgulusio šiandieninio žmogaus pečius. Nebūtų rūpesčių, slegiančių it akmenys. Nebūtų liūdinčių žmonių, jų ašarų nuo liūdesio nenuvalytų... Ir žemėj būtų džiaugsmas ir sapnai. Laimingi, juoką sukeliantys prisiminimai... Bet dabar matai - ne taip. Ne taip, nes laimę mes pamirštam, žmonės. Ir perkam ją it brangią prekę aukcione, pasirenkam, tokia ji bus ar ne. Bet mes mielieji, nesuprantam, žmonės, kad mūs dalia bus visad kitokia.
-
Kad jūs įsivaizduomėte Noros džiugesį, kai mokytojas ne tik ant jos nesupyko, bet dar apgynė mažąją varniukę ir papasakojo tokią smagią istoriją! Staiga klasę užplūdo garsus vaikiškas jos juokas, o ji impulsyviai puolė garbaniui ant kaklo, apsikabindama mokytoją.
Jam sutvarkius jos pridirbtą chaosą (na, bet, pasak Littlefingerio, chaosas – tai kopėčios, tai gal jis nėra toks blogas... ak, ne, prisiminkime, kas jam atsitiko), mažylė galėjo grįžti prie kerėjimo ir galbūt šįsyk jai pavyktų sukelti juoką vabaliukams.
Ilgai nelaukusi, patraukė link savojo suolo ir garsiai klestelėjo į jį. Atbula ranka nusivalė vis dar drėgnus skruostus, išsipūtė nosį. Paėmusi į ranką savąją lazdelę, nukreipė ją į drobinį maišelį su jame įkalintais blizgučiais.
– Parompus, – garsiai ištarė.
Galbūt dėl jos staiga pagerėjusios nuotaikos, galbūt dėl to, kad kirkirai, pajutę laisvę ir pabėgioję, pavargo, bet jos kerai suveikė. Iš maišelio pasigirdo tylutėlis krizenimas, kuris tik garsėjo. Patenkinta savimi varnė atidėjo lazdelę ir paslapčia išsitraukė iš kuprinės savo knygą, kad galėtų vėl džiaugtis paveikslėliais.
-
Mergaitė žingsniavo link kitos pamokos. Šį kartą, uniformą paliko spintoje. Kaip pati sakė - "Ne uniforminė nuotaika". Viskas būtų ne taip jau blogai ir niekas nekreiptų dėmesio, bet štai per koridorius Torė žygiavo pasidabinusi šviesiai mėlyna pižama ir pūkinėmis šlepetėmis. Žinoma, nepamiršo užsimaukšlinti ir storo megztinio, kuris mokėjo puikiai praskaidrinti rytus.
Torė tylomis įėjo į kabinetą ir atsisėdo beveik pačiame gale. Tame suole jau sėdėjo berniukas, bet mergaitė tikėjosi, kad jis per daug nesupyks. Prasidėjus pamokai, mergaitė atidžiai klausė ir buvo pasiryžusi pateikti teorijos atsakymą, bet šioji tiesiog pasirodė per sunki. Taigi, beliko bandyti įveikti praktiką. Visai nenorėjo dirbti viena, bet aplink nematė nei vienos savo draugės ir teko atsisukti į nepažįstamą suolo draugą.
- Galbūt nori būti pora?- greitai paklausė,- Beje, aš Torė,- pridūrė ir atidžiau pažvelgusi į berniuką galėjo pasakyti, kad jau buvo jį mačius. Tikriausiai varniukų kambaryje. Viskas būtų buvę gerai, bet tada kita mergaitė paleido užduočiai skirtus padarėlius. Antrakursė varna visiškai persigando, o kirkirai net nesiruošė nurimti. Jų riksmai tiesiog plėšė ausis. Visa laimė, kad kaip tik tuo metu įsikišo profesorius ir klasėje vėl stojo šiek tiek didesnė ramybė.
- Taip kaip, dirbame kartu?- dar kartą paklausė.
-
Nors Hogvartse buvo dar palyginus neilgai, bet jam puikiai sekėsi rasti reikiamas vietas. Nagi, žinoma, juk jo galvelė beveik viską atsiminė geriau už kitus. Be abejo, Eliotas visada mėgdavo tai priminti aplinkiniams. Ir šį kartą Sinkleris kerėjimo klasę rado gan lengvai ir nieko nelaukęs nupėdino į mėgstamą klasės vietą - jos galą. Kadangi teorijos atsakymo nežinojo, tai net nebandė spėlioti. Jam patiko žinoti, kad yra teisus, o tokie burtažodžiai tikrai nesuteikė užtikrintumo. Žinoma, praktikos darbą jis būtinai atliks. Juk kartais, kad ir kaip nesinori, reikia pasimokyti. Vos ant jo stalo atsirado krepšelis su kirkiru Eliotas iš kuprinės paėmė savo lazdelę. Jau buvo bepradedantis burti, kai klasėje prasidėjo sumaištis. Maži, blizgantys vabzdžiai po klasę lakstė kaip patrakę. Eliotas net nesusigaudė ką daryti. Nepasislėps ir nepagaus. Beliko tik vie as variantas - apsimesti, kad nieko nematai. Eliotas taip ir padarė. Netrukus padarai nurimo. Tikriausiai profesorius juos sugaudė, bet Eliotas nebuvo tikras, nes tuo metu apsimetinėjo besidominčiu stalo lentų nelygumais. Vos sugebėjo grįžti į realybę, kai šalia sėdėjusi mergaitė pareiškė norą bendradarbiauti. Galbūt jam pasivaodeno... ne, nepasivaideno, bet mergaitė pamokoje sėdėjo su pižama. Tikrai kvaištelėjusi. Berniūkštis kilstelėjo antakį ir sarkastiškai šyptelėjo:
- Būti pora? Ar derėtų skaityti tarp eilučių?- porino,- Bet jau taip nori, tai galime dirbti kartu. Aš Eliotas, jei tau įdomu,- tarė Torei.
Tada jis žvilgtelėjo į maišelį, kuriame tupėjo gyvūnas. Mokytojas kažką minėjo apie kutenimą. Elioto veide pasirodė blogą žadanti šypsena. Jo pirštai priartėjo prie maišelio ir per klasę nuaidėjo šaižus klyksmas. Eliotas nusijuokė. Linksma.
-
Tas berniukas tikrai nebuvo vienas iš draugiškiausių. Pasipūtėlis. Tą Torė galėjo pamatyti jau dabar. Taigi nustatė dirbtiną koks tu gudrutis veidą ir išklausė kaip jis kabinėjasi prie varnos žodžių. Na, ir tegu. Jei jam linksmiau, tai Torei tikrai ne liūdna. Staiga, antrakursė pamatė berniuko pirštus ir nujautė jų kėslus. Jis pakutens kirkirą! O argi mokytojas nesakė, kad taip nesielgtų?
- Baik,- susiraukusi pasakė,- taip negal...- nespėjo pasakyti, nes klasėje nuaidėjo šaižus klyksmas. Torė abiem delnais užsidengė ausis. Kuo toliau, tuo berniukas jai labiau nepatiko. Taip ir sėdėjo kol berniukui nusibodo. Tada, vis dar susiraukusi, išrėžė:
- Jei esi toks, atsiprašant, šiknius, tai aš galiu dirbti ir viena. Ir nemanyk, kad esi labai šmaikštus. Taip elgtis negalima,- skaitė moralą varniukė. Galiausiai, vėl atsisuko į jį,- gerai, kadangi jau įklimpau, tai vis tiek neleisiu praktikos darbui nuplaukti veltui,- dar pridūrė.
Mergaitė nukreipė lazdelę į maišelį ir jau norėjo tarti burtažodį, bet tada vėl pakėlė akis į Eliotą:
- Jei nori galiu tau padėti. Nagi, pradėk pirmas,- atslūgus pykčiui pratarė.
-
Visai nenusiminusi dėl neteisingo atsakymo, ji ėmėsi praktikos.
Mažas, visai gražus drobinis maišeliukas labai spurdėjo, labai švilpė. Gal tai dėl nieko, gal dėl to, nes paukščiui taip geriau, bet Šerei tai atrodė baisu ir pagal ją, paukščiui reikėjo laisvės. Tos varganos, prakeiktos paukštiškos laisvės. Nors paukštis ir yra laisvės simbolis... Taigi koks tuzinas paukštukų džiugiai tupėjo nelaisvėje. Švilpei net nespėjus pasiimt lazdelės, jos spalvoti, loko pripurkšti plaukai tapo kažko čiupinėjimi. Maloniai velami. Matyt jos tankūs plaukai tapo tobula nelaisve mažam paukšteliui. Jis ten spurdėjo įklimpęs, net ir mokytojas, rinkdamas išsibarsčiusius paukščius jo nepastebėjo. Lysk... lysk... Ragino mintyse sutverimą. Sparnuotasis laisvės ženklas tik smagiai juokėsi ir blizgino jos kaklą, plaukus. Blizgučiai krito už nugaros, taip nublizgindami visą nugarą. Jai kaip nekeista pradėjo velniškai niežtėti. Nuo kasymosi ir judėjimo blizgučiai išplito po visą kūną. baik... baik blizginti mane... tyliai keikė jį. Kai viskas galiausiai užkniso, ji jėga ištraukė iš plaukų paukštį ir po klasę pasklido mielas juokas. Ji vos vos nesusilaikė paukščio pakutenusi, bet kuo greičiausiai mandagiai atnešė jį varniukei:
-Am... prašau, greičiausiai tavo, - kalbėjo lyg nervinių traukulių veikiama. Gražiai padavė paukštuką ir nusvyravo link savo suolo. Jei ji būtų pažiurėjus į veidrodį, pamatytų su kažkokiu susivėlusiu, iš plaukų sudarytu gumbu plaukuose, visą blizgančią mergaitę.
-Apči! - nuo blizgučių pradėjo čiaudėti. nu gražu... greit su magija susitvarkiusi gumbą ir blizgučius (na beveik. Plaukuose paliko, nes visai įdomiai ir Šerei gražiai atrodė) grįžo prie dar neliesto savo maišelio.
-
Ne, jis tikrai nenustojo kutenti vabalo dėl mergaitės prašymo, bet jam tiesiog nusibodo. Vos patraukė pirštus, padaras nustojo kriokti, o Torė pradėjo koliotis.
- Jei taip nori, tai man visai nesvarbu. Juk pati paprašei,- pratarė gūžteldamas pečiais.
Tamsiaodis atidžiai stebėjo mergaitę, ši ruošėsi burti, bet kažkodėl persigalvojo. Jai pradėjus kalbėti berniukas suraukė antakius:
- Nemanyk, kad man reikia tavo pagalbos,- iškošė pro dantis. Nekentė tokių žmonių, kurie manė esantys visažiniai. Negi jie galvoja, kad kam nors rūpi jų nuomonė?- Nes man jos nereikia,- paskutinį žodį ištarė skiemenuodamas,- jeigu dar nesupratai,- pridūrė.
Galiausiai, Eliotas tiesiog susiraukęs paėmė savo lazdelę ir piktu žvilgsniu pažvelgė į Torę:
- Bet jei taip nori, tai galiu pradėti,- pasakė ir nusuko akis į maišelī, kuriame krebždėjo vabzdys,- Parompus,- ištarė, bet nieko neįvyko. Greičiausiai pyktis pakišo koją. Berniukas kelis kartus giliai atsikvėpė ir pabandė geriau susikaupti:
- Parompus!- garsiai sušuko ir po akimirksnio iš maišelio pasigirdo šnypštimas. Matyt, kirkiras baisiai linksminosi. Eliotas šyptelėjo ir atsisuko į bendradarbę:
- Matai, ir be tavo išmintingos pagalbos prasiverčiau,- o tada paplonino balsą ir pridūrė,- Gal tau padėti?
Na, jei nori, tai mergiotė gali ir pykti. Vis tiek savo darbą jis jau baigė.
-
Ji visiškai nesuprato kas jam darosi? Kodėl jis toks pasipūtęs? Ir kodėl toks piktas? Juk mergaitė jam nieko blogo nedaro, o tik nori padėti. Torė dabar net nebandė ginčytis. Kas iš to? Jei pasakys vieną žodį, tai atgal sulauks dešimties. Beje, Torė visai nesuprato kodėl, jei jau taip supyko dėl mergaitės žodžių, berniukas vis tiek sutiko kerėti pirmasis. Galbūt net nereikia bandyti susprasti. Antrakursė tik giliai atsikvėpė ir pradėjo stebėti buriantį partnerį. Jam kerai pavyko iš antro karto. Torės galvelėje sukirbėjo mintis, kad reikia bent pabandyti viską padaryti pirmu kartu. Gal tada berniukas supras, kad ji tikrai nėra kvailutė. Jam visiškai baigus darbą, Torė arčiau prisitraukė maišelį su kirkiru ir nukreipė lazdelę į jį:
- Parompus,- ištarė melsdamasi, kad pavyktų, bet nieko neatsitiko. Velnias. Torė pasistengė labiau susikaupti ir vėl pakartojo burtažodį, bet ir šį kartą lazdelės galia jos neklausė. Kas čia darosi? Juk dažniausiai einasi kaip iš pypkės, o dabar, kai nori pasirodyti, reikalai visai prasti. Torė kelias minutėles ramiai pasėdėjo ir vėl pakartojo lazdelės judesį:
- Parompus,- tylomis ištarė. Juk kai buri visai nebūtina kriokti kaip išprotėjusiam. Turbūt. Torė nebuvo tikra. Atrodo, trečias kartas nemelavo, nes iš maišelio pasigirdo tylus garsas, kuris priminė krizenimą. Varniukė patenkinta padėjo lazdelę atgal į kišenę ir atsisuko į Eliotą, kuris bandė visaip iš mergaitės pasityčioti:
- Ne, kaip matai, tavos pagalbos neprireikė,- ištarė.
-
Jai ir vėl maudė pilvą. Pastaruoju metu vis turėdavo bėdų su šia kūno dalimi – tai skaudėdavo, tai pykindavo, tai dar kokia velniava vykdavo. Šįkart nė nežinojo, dėl ko jį skaudėjo: maitinosi pastarąsias dienas itin sveikai. Lyg ir neturėtų nieko atsitikti, bet štai visa pamoką prasėdėjo laikydamasi už pilvo ir melsdamasi, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Ir net nesvarbu, kokiu būdu.
O čia dar kažkokia maža varniukė sukėlė šurmulį, išleisdama iš maišelio kirkirus. Gotfreinė jos nekaltino, dažnai jai pačiai tokios nesąmonės gaudavosi, bet nuo to viso chaoso pradėjo dar ir galvą skaudėti. Gražiausia.
Pabandė save pagydyti kerų pagalba, bet niekada nebuvo gera kėrėtoja, gal ir dabar jos skausmui nebuvo lemta dingti. Laikrodis ir jo garsus tiksėjimas priminė, kad pamoka jau tuoj baigsis, o ji er ją ne tik nieko naudingo nenuveikė, bet net ir nebandė. Gal reikėtų pasibandyti, nors maišelis, gulintis ant jos stalo, visai nežavėjo šešiolikmetės.
-
Nors dažniausiai sumanus ir išsišokėlis klasėje, visgi Oktavianas prisibijojo bandyti laimę ir spėti atsakymą. Labai jau nenorėjo netekti visažinio reputacijos, tad tylėjo it mietą prarijęs – kas šiaip Šeldonui buvo nebūdinga. Visada turėdavo visur savo nuomonę išsakyt, net jei niekas to neprašydavo.
Vos gavęs užduotį, apsidairė. Galbūt būtų pravartu atlikti ją su kažkuo, užuot vargus vienam. Tačiau vienintelis čia esantis jo pažįstamas jau rado sau porininkę, o varnis niekada nebuvo didelis naujų pažinčių mezgimo mėgėjas, švelniai tariant, tad ir liko sėdėti savo vietoje.
Kaip tik tada viena žiopla varna išleido savo padarus, sukeldama aplinkui tikrą netvarką. Šioji greitai buvo sutvarkyta, tačiau paliko savo pėdsakus: kelios mergikės sėdėjo pasidabinusios blizgučiais, dar viena neteko kuokšto plaukų. Galbūt vienuolikmetį tas juokintų, tačiau pernelyg mėgo tvarką ir discipliną pamokų metu, kad galėtų mėgautis tokiu chaosu. Šiam nurimus, pagaliau galėjo susitelkti į užduotį.
-
Mintis, kad kerai sukels padarėliams kutenimą, ją guodė. Tikrai nedegė noru ką nors kankinti, kai jos pačios vidurius kažkas talžė kvidičo lazdomis ir dar keli muštukai taikėsi į jos vargšę galvą. Tas tikrai nepadėjo jai susikaupti, kad ir kaip rusvaplaukė stengėsi nekreipti dėmesio į skausmą.
Kita vertus, iš savo patirties žinojo, kad kutenimas gali būti ne mažesnė kančia už fizinį skausmą, tad vargu, ar tai patiks įkalintiems maišeliuose vabzdžiukams.
Nukreipusi savąją lazdelę į drobinį maišelį, emociškai pasiruošė tuoj išgirsianti juoką.
– Pomparus, – aiškiai pratarė, mostelėdama į jai nepatomus vabaliukus.
Pati nesitikėjo, kad jai pavyks. Reti kerai jai gaudavosi iš pirmo karto, net kai jausdavosi puikiai, jau nekalbant apie negalavimų kamuojamą kūną. Tačiau štai jos nuostabai iš maišelio pasigirdo aukštas juokas, nors Got galėjo prisiekti, jog girdi jame ir kankinimąsi. O ji nenorėjo, kad padarėliai, kad ir kokie nedraugiški ir neklaužados jie būtų, kankintųsi.
– Finite, – šiuos kerus jau buvo gerai pramokusi, tad vos vienu mostelėjimu ir žodžiu nutraukė kirkirų kutenimą.
-
Berniukas klestelėjo į suolą ir pažvelgė pro langą. Tiesą sakant, būtų mieliau nuėjęs kur į mišką, bet reikėjo pasirodyti bent keliose pamokose. Juk tikrai nebuvo tinginys. Jis buvo atidėliotojas, o tai visai kitas reikalas. Taigi, teorijos atsakinėti jis nesivargino. Bereikalingas spėjimas atrodė kvailas, teisingo atsakymo Sebastianas nežinojo. Iš kur tie mokytojai traukia tokius burtažodžius? Iš oro? Net nepastebėjo kaip pralėkė teorinė dalis ir buvo paskelbta praktika. Faktas, kad ir vėl reikės bandyti naujus kerus visai jo nežavėjo. Bet Azrielis vis dėlto išsitraukė burtų lazdelę. Ir kaip tik tuo metu, kažkokia mergiote paleido kirkirus. Siaubas. Azrielis bandė apsimesti, kad nieko nepastebi, bet nelabai sekėsi, nes rimtų veido bruožų berniukas sėdėjo beveik paskendęs blizgučiuose. Kitiems, atrodo, teko visai nedaug rožinių blizgučių, bet Sebui kaip visada nesisekė. Jis nuvalė kuo daugiau blizgučių ir, pagaliau, buvo pasirengęs burti.
-
Kerėjime Oktas tebuvo naujokas, tačiau daug iš savęs reikalavo ir negalėjo leisti, kad kažkokie paprastučiai kerai jam nepasisektų iš pirmo karto. Nagi, jam, Šeldonui, visada viskas sekdavosi kone iš karto, negalėjo apsijuokti mosuodamas medine lazdele.
Dėl to stipriai susikaupė, kad jam tikrai pavyktų minėtieji kerai. Į kirkirų jausmus pernelyg nesigilinosi, jie gi ne žmonės ir proto neturi, tad kodėl jam turėtų rūpėti ką jaučia tie gyviai?
Ilgai nelaukęs išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę ir nusitaikė ja į maišelį, pilną judančių padarų.
– Pomparus.
Tikėjosi tuoj pat išgirsęs juoką ar bent jau kikenimą, tačiau nieko tokio neįvyko. Stipriai suraukė kaktą ir ėmė svarstyti, ką bus padaręs ne taip, kodėl tokie kerai, įkandami turbūt visiems čia susirinkusiems, jam nesiseka. Čia turi būti kažkoks logiškas paaiškinimas.
Tačiau joks paaiškinimas nenorėjo ateiti galvon, tad nutarė pabandyti dar sykį.
– Pomparus! – šįsyk pratarė burtažodį garsiau, net šūktelėjo ir, jo savimeilės paglostymui, kerai suveikė ir klasėje pasigirdo juokas.
-
Mergaičiukė atsisėdo į suolą. Iki pamokos buvo likusios vos kelios sekundės, bet svarbu, kad sugebėjo spėti. Sofija taip norėjo miego, kad žiovulys lankė ją kas kelias akimirkas. Mergaitė mirktelėjo. Ir, o košmare! Profesorius jau pasakoja apie praktiką. Kur varniukė buvo visą teorinę dalį? Juk negali būti, kad užmigo. Kokia gėda. Sofi bandė nuraminti save, kad niekas nepamatė jos užsnūdusios. Visa laimė, kad bent spėjo atsibusti būtent tada, kai buvo pasakojama apie praktinę pamokos dalį. Būtų buvę dar labiau gėda, jei būtų pramigusi ir ją. Tada tektų asmeniškai prašyti profesoriaus pakartoti užduotį. Varnė net nenorėjo apie tai pagalvoti. Ji paėmė maišelį su vabzdžiu, bet jai prieš veidą staiga prazvimbė blizgantis padarėlis. Sofijos akys išsiplėtė. Kas jį paleido? Netrukus, ji suprato, kad aplink laksto ir daugiau kirkirų, todėl, nieko nelaukusi, nėrė po stalu. Po kiek laiko profesorius viską grąžino į ramias vėžes ir Sofija galėjo išlįsti iš po stalo.
-
Jis dar kartą atidžiai apžiūrėjo maišelį. Žinoma, neatidarė, nes visai nenorėjo vėl patekti į rožinį debesį. Krepšiukas visai nebuvo sunkus, matyt dėl to, kad padarėliai buvo mažuliukai. Sebastianas padėjo atgal ant stalo ir nukreipė lazdelę link padaro. Tikėjosi, kad kerai pavyktų bent iš trečio karto. Nors kaip savo amžiaus jis kerėjo visai gerai. Bet jau geriau vėliau apsidžiaugti įvykdžius darbą geriau nei tikėtasi, negu nusiminti tikslo nepasiekus. Antrakursis susikaupė ir kuo aiškiau ištarė:
- Parompus,- kelias sekundes palaukė, bet nieko neįvyko. Būtent apie tai ir šnekėjo,- Parompus,- po kurio laiko vėl pakartojo. Šį kartą įdėjo kiek daugiau pastangų. Susikaupė ir pasistengė apsipalaiduoti. Ir kai jau galvojo, kad burtažodis vėl nepavyko iš maišelio pasigirdo krizenimas, kuris pavirto į beveik isterišką juoką. Ką dabar Sebui daryti? Juk kirkirai turi nustoti juoktis. Ar jam pateko koks išprotėjęs? Jis pagalvojo, kad jei per dvi munutes kirkiras nenutils, tai eis prašyti pagalbos. O būtent Sebas labai nemėgo to daryti. Visa laimė, kad po minutėlės padarėlis nutilo ir Azas galėjo pasidžiaugti (tiek kiek šis mokėjo džiaugtis) atliktu darbu.
-
Pradžiugino faktas, kad Vintė nebuvo tragiškai neteisi. Juk, jei kraujas teka iš visų žmogaus kūne esančių landų, jis vis tiek valdomas. Mergaitė lengviau atsiduso. Pirmoji jos pamoka Hogvartse tikrai gąsdino, baimė klysti neapleido minčių.
Tik nelabai, tiesą sakant, suprato, kodėl norima, jog mokiniai įvaldytų Parompus kerus. Juk jie tokie pavojingi, kad gali ką nors privesti iki mirties; pirmakursė būtų norėjusi pirmiau išmokti ką nors nežeidžiančio. Tačiau profesoriaus sprendimas yra profesoriaus sprendimas, ir varniukė, nors nenorėdama, suvokė privalanti vykdyti nurodymus.
Prieš akis atsiradus maišeliui, iš kurio sklido keisti garsai, trumpaplaukė krūptelėjo. Deja, tik tokio gesto neužteko, kai maži rausvi padarėliai pasklido po visą klasę. Tos sumaišties metu... na, viskas, ką Adamson darė, buvo cypimas, užsilipus ant savo suolo. Mėlynakė siaubingai bijojo kone kiekvieno gyvūno, kuris nebuvo jos sfinksas Ziuzana. Arba boružėlė. Prisijaukinusi mylėdavo bet kokį padarėlį, tačiau visam tam reikėjo laiko ir kantrybės. Net nuo Zizi, kurią prieš pusę metų padovanojo tėvai, pirmų trijų susitikimų metu pabėgo. Mama su tėčiu jau buvo išsigandę, kad taip ir neišeis vienuolikmetės baimės apžaboti, tačiau pamažėle ji menko, kol katė tapo neišskiriama bailiukės palydove.
Profesoriui Tanseriui pamojus burtų lazdele, viskas stojo į vietas; grindys vėl buvo švarios. Vintė lėtai nuleido į viršų iš panikos iškeltas rankas, kurių anksčiau net nebuvo pastebėjusi. Tuomet mikliai apsidairė bei susigėsusi nušoko nuo stalo. Grįžusi į moksleivei deramą poziciją, nusprendė imtis darbo. Tik štai iš krepšelio nieko nebebuvo girdėti. Pirmakursė susirūpino, ar kirkirai dar ten. Gal kaip nors išnyko kartu su tais, pradangintais mokytojo? Niekada negali žinoti. Galbūt užteks narsos atrišti tą prakeiktą maišelį bei patikrinti jame (n)esanį turinį.
-
Mergaitė kiek paraudonavusi atsisėdo prie stalo. Gerai bent tiek, kad ir kiti moksleiviai buvo persigandę. Na, bent jau ta, kuri buvo užsilipusi ant stalo, tai tikrai. Bet juk kirkirai skraido. Skraido. Todėl Sofija ir lindo po stalo, o ne korėsi į patį sumaišties centrą. Na, bet kai širdelę užplūsta panika, tai jau smegenų veikla lieka užmaršty. Vieną kartą, Sofija taip išsigando naujo kaimynų šuns, kad įbėgo tiesiai į jo teritoriją. Visa laimė, kad jis nebuvo labai jau piktas. Nepamanykit, kad Sofija bijo šunų, nes šunys jos mėgstamiausias gyvūnas, bet kartais taip nutinka.
Sofija išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė į maišelį, kuriame tupėjo kirkiras. Tikriausiai, jau reiktų paskubėti, nes pamokos laikas senka.
- Parompus,- pasistengė ištarti taisyklingai ir aiškiai, bet nieko nepešė. Vis dėlto, iš maišelio sklido tylus garselis (tikrai ne juokas), kuris bent jau pranešė, kad kirkirai vis dar gyvi. O tai jau šioks toks pasiekimas. Mergaitė dar kartą pakartojo burtažodį ir šį kartą garsas pasikeitė. Pasigirdo tylus kikenimas, kuris palaipsniui garsėjo. Kirkirai juokėsi. Sofija pradėjo juoktis kartu su jais. Garbės žodis, iš šalies atrodė kaip kokia beprotė, bet ji tikrai nesiruošė laikyti juoko savyje. Dar užsprings. Po kiek laiko kirkirai nutilo, o kartu su jais ir varniukė. Ji patogiau įsitaisė kėdėje ir tiesiog ramiai laukė pamokos galo.
-
Atsargiai atpainiojusi drobinio krepšelio raištelius, varniukė pamatė ten gulinčius du miegančius riebius kirkirus. Švelniai rausvas ir truputį blizgantis gyvūnėlių kailis buvo neįtikėtinai dailus; nors jų ir bijojo, Vintė nebūtų drįsusi ginčytis, padarėliai tikrai atrodė meiliai. Buvo tikra, jog niekas neleido kirkirų išimti, tačiau... Na, apie tokį mažą landumo protrūkį niekas nesužinotų, tiesa? Tereikėtų būti atsargia. Vieną sutvėrimų mergaitė šiurkštokai suėmė už kojos. Profesorius buvo sakęs: nenorint skriausti, reikėjo elgtis grubiai. Bailiai iškėlusi į savo mėlynų akių lygmenį, pasukiojo bei smalsiai apžiūrėjo iš visų pusių. Keista, tačiau mažylis leidosi taip tampomas.
Lėtai nuleidinėdama jį atgal į maišelį, vienuolikmetė išsitraukė burtų lazdelę. Užrišusi krepšelį, giliai įkvėpė.
- Parompus! - mostelėjusi energingai sumurmėjo.
Kirkirų kikenimas susiliejo su varniukės. Jai šie gyvūnėliai jau kone pradėjo patikti, nors vos prieš dešimtį minučių nuo jų bėgo. Kaip greitai viskas keičiasi. Liūdna, kad pamoka netruko ilgiau.
-
Roana grįžo į savo vietą. Profesorius vienu lazdelės mostu sugebėjo susitvarkyti su išdykaujančiais kirkirais ir net papasakojo bendraamžei istoriją apie tai ką pats vaikystėje pridirbo. Panašu, kad Norą tai nuramino. Baltaplaukė pasidėjusi rankas ant suolo laikė delnais savąjį smakrą ir stebėjo profesorių. Tanseris atrodo visai nepyko dėl kirkirų chaoso. "Visi grįžkime prie darbų" tokius žodžius pagavo antrakursės ausys. Pasirodo ji viena iš pirmųjų, pabaigusių ši darbą. Žvilgtelėjo į Jasmine, kiek suvokė - bičiulei pasisekė kerai. Tačiau neatrodė, kad Jasmine labai norėtų bendrauti su Mira. Gal jos nežavi bendravimas su jaunesniais arba dar blogiau ji išvis nemėgsta bendrauti. Nors tuo ji šiek tiek panaši į mane toptelėjo paauglei. Žvilgtelėjusi į laikroduką, varnė pamatė jog iki pamokos pabaigos liko visai nedaug laiko.
-
Bethany nuobodžiavo. Sėdėjo pasirėmusi viena ranka ir žaidė su gumute, kurią kitos rankos pirštais mikliai varstė įvairiais būdais. Ji nežinojo kodėl laikas taip prailgo, tarsi išvis būtų sustojęs. Mergaičiukė jautėsi apsimiegojusi, galva kaip niekad atrodė sunki, visiškai nepasiruošusi dirbti ar nuveikti kažką gero. Atsiradus maišeliui tiesiai, prieš akis, varniukė tarsi išgąsdinta patraukė galvelę šiek tiek atgal, o tuomet įdėmiau pažvelgė į maišelį, palikusi gumutę ant pačio suolo krašto. Bethany nuo tos akimirkos klausėsi profesoriaus žodžių, tarsi bandydama atpirkti tai, ko neišgirdo ir visiškai nesistengė nugirsti. Galėjai bent burtažodį nugirsti. Piktoka ant savęs, mergaičiukė žvelgė rudomis akimis link maišelio, o jame kartais kažkas sujudėdavo. Kirai, kirkilai, koks skirtumas, tas pats padaras. Na, gal ne paukštis ir be sparnų. Ji tingiai pakėlė lazdelę bei nubeldė reikiamos pusės link.
- Parompus.
Nieko nenutiko. Aha, iš manęs kerėtoja ne kokia, tad labai atsiprašau, gyvastie.
- Parompus!
Šįkart aiškiau ir žymiai garsiau, su piktoka natele, pakartojo burtažodį. Na, suveiks? Tikiuosi, o tai...
-
Bent trumpam palikusi mažylį ramiai tupėti drobiniame maišelyje, Lisetė iš kuprinės išsitraukė savo burtų lazdelę, tuo pačiu slapčia atsilaušdama nedidelį gabalėlį obuolių pyrago, kurį šiandien pačiupo nuo stalo baigusi pusryčiauti. Visada būna, kad valgant kažko labai daug ir pernelyg dažnai, ima ir pradeda nusibosti. Ir klastuolei beveik visada taip, tik ne obuolių pyrago atveju. Jau septyniolika metų diena iš dienos vis tas pats pyrago su obuolio rūgštele skonis, tačiau kaip nepabosta, taip nepabosta.
Sukramčiusi ir į skrandį nuleidusi paskutinį pyragėlio kąsnį, septintakursė dar kartelį pažvelgė pro langą ir kibo į darbus. Juk kuo greičiau juos baigs, tuo greičiau galės iš čia išeiti ir lėkti į kiemą, kur kiekvieną merginos kūno lopinėlį galės šildyti saulutė, net jei ir be profesoriaus sutikimo. Atsisukusi į mažylį, kurio vardo ir toliau sėkmingai neprisiminė, Klastūnyno globotinė jam vyptelėjo, tarsi sakytų: „pasiruošk...”
-
Auksė neturėjo geros nuotaikos. Išvis, sėdėjo sukryžiavusi rankas, šiek tiek susigūžusi ir suraukusi žvilgsnį. Dėl ko taip pyko ant viso pasaulio, pati gerai nežinojo. Turbūt dėl to prakeikto, visiškai nesuprantamo, giminėje taiką ir ramybę, sugadinusio karo. Giliai širdyje ji gailėjosi, jog apšaukė savo pusbrolį, tarsi jis galėjo kažką pakeisti. Be to, jis prarado seserį. O ji? Ji neprarado nieko, tačiau dėmesio nesutelkė į jokį darbą. Praktinė užduotis visgi kažkuo patraukė, o viena nenorėdama kažko daryti (nieko negirdėjo, tik sėdėjo tarsi pasimetusi), ėmė dairytis ir tuo pačiu tikėtis, gal pasiseks pamatyti kokį pažįstamą veidą. Žinoma, pusbroli. Kaip ir sakei. Iš manęs gyvenimas tikrai tyčiojasi. Deja, turėsi iki pamokos galo pakentėti ir iškęsti mano nurodymus. Nerimaudama, ar gerai žadėjo pasielgti, greitai nusisuko ir ėmė pirštais, negarsiai, barbenti į stalą. Neiškentusi atsistojo ir greitai išdygo šalia pusbrolio. Pastvėrusi pirmą pasitaikiusią kėdę, pristūmė arčiau suolo bei atsisėdo.
- Pradėk, - sukryžiavo rankas, - nieko neklausiau.
Marietta pasuko galvą į kitą pusę, kad nematytų jo.
- Prašau, - vėl atsisuko, - juk nenori, kad tavo mažoji pusseserė apsikvailintų, ar ne?
Nutilusi Hale labiau atsirėmė į atlošą, o tuomet įdėmiai stebėjo kas nutiks toliau.
-
Susikaupęs, ant nosies pasidabinęs naujais, geresniais akiniais (tiesą pasakius, praeiti sulūžo, o antrus kažkur pametė), pasiryžo toliau mokytis. Galbūt netgi geriau įsisavinti kitus dalykus, ne tik mylimiausių dalykų trijulę. Padėjęs rankas ant suolo, Dylan'as nesižvalgė į šalis, o tarsi pavyzdingas mokinukas mirksėjo akimis stebėdamas tai, kas vyko priekyje. Klastuolis tylomis atsiduso. Patraukė akinius aukštyn, vos vos paliesdamas vieną rėmelio šoną. Gyvūnai niekuomet jam nebuvo kažkuo nuostabūs, tačiau nežinia kaip tie padarai atrodė, beveik privertė pašiurpti. Jis net nepastebėjo šalia atsiradusios Auksės, tačiau puikiai išgirdo kai ši pastatė kėdę šalia jo.
- Neprivalai to dary... - pasisukęs Mariettos pusės link, ėmė kalbėti, tačiau buvo pertrauktas, - ką?
Dylan'ui akimirką pasirodė, kad vaidenasi. Arba jis per savo troškimą mokytis dar geriau, persistengė ir dabar net pusseserės žodžių nesugebėjo išgirsti.
- Gerai, - gūžtelėjo sumurmėjęs bei išsitraukė lazdelę, - visuomet gali paklausti profesoriaus, bet čia tavo reikalas.
Tvirčiau sugniaužęs lazdelę, Dylan'as atsistojo.
- O ką? Man patogiau kerėti atsistojus, - mankštindamas riešą pasukiojo lazdelę.
-
Bethany užvertė akis aukštyn, vieną akimirką paspoksojo į lubas, o tuomet nuleido galvą į maišelį. Greičiau baigtųsi praktika, o tiksliau pamoka. Mergaičiukė nei kiek nesuprato kas vijo ją lauk, tačiau pagundai viską numesti ir bėgti lauk, šiaip taip atsispyrė. Pasigirdo, visai šalia, tylus kikenimas, varniukė lengviau atsikvėpė. Jai bent jau pavyko tinkamai panaudoti burtažodį, tačiau netrukus ji šiek tiek sunerimo. Maišelyje kikenimas pamažu garsėjo, pasigirdo juokas, o netrukus Bethany visiškai išsigando, kuomet teko net ausis užsidengti, jeigu nenorėjo netekti ausų būgnelių. Neapsikentusi, varniukė atsistojo ir žengė žingsnį atgal. Vos tik ji nutolo, juokas nutilo. Po šimts, kitą kartą tuo neužsiimsiu! Lėtai nuleisdama rankas nuo ausų, mergaičiukė mažyčiais, tyliais judesiais įsliuogė į savo kėdę ir stengėsi nesujudinti stalo - kas žinojo, gal jie vėl būtų ėmė plyšauti savo juoku, kuris visiškai jai nepatiko.
-
-Parompus,- nukreipusi medinę burtų lazdelę į drobinį maišelį ir jame tūnojusį gyvį, Lisetė vangiai ir atmestinai ištarė burtažodį. Tiesą sakant, septyniolikmetė puikiai žinojo, kad šitaip tariant burtažodžius retai kas įvyksta, tačiau vis tiek itin pyko padarėliui iš savo mažytės burnos neišleidus nė garso.
-Jeigu tuoj pat nepradėsi juoktis, dar kartą tave pakutensiu, ir tikrai ne taip, kaip anąkart,- tyliai, tačiau piktai, grasinančiai kalbėjosi su gyvūnu, tarsi šis galėtų ją suprasti. Klastūnyno globotinė nė nežinojo, ar jis girdėjo rausvaplaukę priešais, mat nė nežvilgtelėjo į ją ir toliau tęsė neaiškų drobės krapštinėjimą.
-Parompus,- gerokai tvirčiau tarė, ir pasigirdo ausis be galo erzinantis juokas. Sakytum cypimas dvylikametės mergaitės, pamačiusios savo numylėtą berniuką iš interneto. Dar vasarą, per atostogas, septintakursė sutiko porą tokių mergaičiukų, nenustojančių plepėti apie kažkokį tai vaikiną iš serialo neaiškiu pavadinimu. Prisiminusi jas, Lisetė tik užvertė mėlynas akis ir, įsidėjusi burtų lazdelę į kuprinę, išbėgo iš kabineto nė nelaukusi varpo dūžio, dar spėjusi profesoriui mestelėti kažką panašaus į „geros dienos”.
-
Kaip ir kone visada, Hubertas žinojo atsakymą į teorinį pamokos klausimą. Berniukas tiesiog bijo atsakyti. Galybę kartų buvo nusvilęs su nusišnekėjimais ir pasakymais ne to, apie ką galvodavo, todėl kuo toliau, tuo labiau stengėsi kuo mažiau rizikuoti. Paaugliui apsikvailinimas toli gražu nebuvo toks smagus dalykas, kaip jį įprastai vaizduodavo filmų bei knygų autoriai.
Į visą tą klasėje kilusią sumaištį berniukas reagavo stebėtinai ramiai. Įprastai gal būtų ir paspygavęs iš baimės, tačiau šiandien jo minčių niekaip neapleido vakar gautas mamos laiškas su ne itin geromis naujienomis. Todėl, padarėliams lakstant jam po kojomis, varniukas tiesiog sėdėjo kaip sėdėjęs. Neturėjo jėgų kam nors kitam daryti.
Kai viskas pagaliau nurimo, rudaakis, per daug negalvodamas, išsitraukė savo burtų lazdelę. Judesys atrodė it atliktas roboto, ne žmogaus. Užduotis buvo ganėtinai įdomi, tačiau jis nekantravo kuo greičiau ją baigti bei sprukti kiek įmanoma toliau nuo šio šurmulio. Norėjosi vienatvės.
Arčiau savęs patraukęs keistokus garsus beskleidžiantį drobinį maišelį, Hubertas pasiruošė darbui. Vylėsi, kad viskas pavyks iš pirmo karto. Įprastai itin lėtas ir ramus vaikinukas šįsyk neturėjo kantrybės galimoms klaidoms.
-
Auksė ėmė gailėtis šitokio savo elgesio, tačiau jau nieko nebegalėjo padaryti. Beliko tik apsimesti taip pat surūgusia. Atleidusi rūstų žvilgsnį, pažvelgė į Dylan'ą. Tarsi jis būtų galėjęs įžvelgti jos tyrą, velnio neštą ir pamestą, sielą. Kai šis tik atsistojo, Marietta akių rainelėmis apvedė ratą.
- Rimtai? - negalvojo, ar garsiai tai nuskambėjo, - daryk, daryk, - sušnabždėjo tyliai, beveik negirdimai ir vos nesusmuko kėdėje, pavažiavusi pirmyn. Jos akys nukrypo į drobės gabalą, kuriame kažkas krebždėjo. Gal ir gerai, kad nežinau, kas tu per vienas. Mintyse Hale bandė kalbėti su gyvūnu, tarsi jis ją galėtų girdėti.
- Tai kas per burtažodis? - pasisuko į pusbrolį, vildamasi, kad jis jau pasiruošė jai parodyti, ką čia daryti.
-
- Parompus, - sušnabždėjo berniukas. Nieko neįvyko. Galbūt todėl, kad savęs negirdėjo net pats. Burtažodis jo rausvas lūpas paliko neįtikėtinai tyliai.
Hubertas retai prarasdavo savitvardą, tačiau šis kartas buvo vienas tų. Garbaniui įkyrėjo šie gyvūnėliai, įkyrėjo ši pamoka, įkyrėjo ši mokykla, ir, baisiausia, įkyrėjo jis sau pats. Atrodė, kad emocijų audra nebetelpa liesiame trečiakursio pavidale. Pesiplėsdama ji skaudžiai tempė odą; trylikametis geriau jau būtų sprogęs nei kentęs šią savijautą.
- Parompus! Parompus! Parompus! Parompus! Parompus! - gausybė rėkiamų burtažodžių prasiveržė kartu su nevaldomais lazdelės judesiais. Varniaus akys bėgiojo nuo lazdelės iki drobinio maišelio, garbanos plaikstėsi jam judant, o pats kūnelis buvo kratomas intensyvaus drebulio.
Pasigirdo kirkirų juokas. Hubertas atsitokėjo. Susileido it besmegenis, pasirodžius popiečio saulei. Tamsiaplaukis užsidengė veidą rankomis ir pravirko karštomis ašaromis. Tik dar kelios minutės šioje klasėje, tik dar kelios...
-
Dylan'as visuomet pakentė savo pusseserę ir joje matė daugiau gėrio nei blogio, tačiau praėjus artimiausios vasaros atostogoms, atrodė, kad viskas, kas susiję su ja, išves jį iš kantrybės. Negi ji negalėjo rasti kitos aukos ir su kažkuo kitu atlikti praktiką? Žinoma, ji mane iš čia esančių pažįsta geriausiai. Turbūt. Klastuolis pakraipė galvą į šonus, it darydamas lengvą apšilimą.
- Aukse, - jau buvo pasiruošęs, tačiau jį vėl išblaškė, - verčiau... Patylėk.
Akimis vėl pasisuko į drobės pusę ir žengė žingsnį arčiau stalo, mat net nepastebėjęs, nuo jo nutolo per kelis plačius žingsnius.
- Parompus!
Lengvai, švelniai, it glostydamas gležną gėlės žiedą sukalbėjo burtažodį ir paleido kerus į maišelio pusę. Pasigirdo nedidelis kikenimas, o Dylan'as atsisėdo. Kikenimas truko apie keletą minučių, tuomet vėl drobėje įsisvyravo tyla.
- Štai, kaip tai daroma, - rankas sudėjęs ant atlošo, užkėlęs vieną koją ant kitos, pasisuko į pusseserę, - tavo eilė.
Paslaugiai pašnairavo link stalo.
- Tik paskui nesiskųsk, kad neleidau tau pirmai to daryti, - burbtelėjo, - ir neprikaišiok apie tas visas damų pirmenybes. Prisiklausiau jau iki soties.
Jis nusišypsojo Mariettai, o tuomet pasiruošė stebėti padėtį.
-
Jis tik pliurps, ar kažką nuveiks? Negi nesuvokia, jog pamoka turi ribas, ak! Tarsi prisisiurbusi blogos nuotaikos, užslėpusi pozityvą, Auksė sėdėjo viskuo nepatenkinta, it visas pasaulis būtų kaltas dėl neaišku ko. Marietta atsargiai stebėjo ką darė pusbrolis. Visgi, reikės tai pakartoti. Tylėdama, stengėsi nenutolti savo mintimis, nors galvoje vienas idėjų kupinas smegenų vingis troško griebti plunksną, rašalą bei popieriaus skiautę ir pradėti rašyti istoriją ar bent jau kažkokį pasakojimą.
- Puiku, - sarkastiškai sumurmėjo, kuomet pasibaigė Dylan'o pasirodymo laikas ir šis atsisėdo, - tavo draugiškų nesąmonių man nereikia, - tau čia ne koks flirtas. Neištarusi savo minties, Hale atstūmė kėdę ir atsistojo. Atitraukė apsiausto rankoves bei pasiruošė lazdelę. Viena akimi pažvelgė į pusbrolį, negarsiai atsikrenkštė, o tuomet nubeldė lazdelę link drobės.
- Parompus.
Negarsiai ištartos raidės pasklido po patalpą, o turbūt to nenugirdęs padarėlis toliau krebždėjo tylomis. Marietta pakėlė galvą, ištiesė kaklą ir įtempė visus nugaros raumenis.
- Para-ra-rompus!
Pakartojo garsiau, tačiau neteisingai, ir dėl to susierzino.
- Man neišeis, - atrodė, kad tuoj puls į ašaras.
-
-Parompus! - nieko neįvyko. - Parompus. Parompus. Paraompus! - Deja nieko neįvyko. Šitas buvo jau kažkas keisto. Įprastatai naujas burtažodis suveikdavo iš ketvirto karto. Šerė atsiduso. Maišeliuko skleidžiami garsai jau spėjo užknisti. Tas pats čiulbėjimas į ausį. Argh... kodėl nemoku silencio kerų? Visgi juokingai atrodysiu du burtažodžius bandydama išsimokslinti per vieną, vieną venintelę, trumputę ir nesėkmingą tą kerėjimo pamoką... Vėl nusitaikė į paukštukus.
-Parompus! Nu gi Parompus! - nieko neįvyko. Ot blogiečiai... gal čia ir Šerės problema. Ji visiškai neturėjo kantrybės. Arba jau kantrybės taurė perpildyta. Seniai. Taigi ji apžiūrėjo lazdelę. Pavartė. Nieko blogo neradusi, ji vėl užsimojo
-Parompus! - pagaliau po klasę pasklido iš jos maišeliuko sklindantis mielas juokas. aham... jau gali baigti žvengt. Ne? atsibodęs juokas tuoj buvo nutildytas rėkimu. Taip, Šerė išdrįso paukštuką pakutent. Nu va. Prisidirbai.
-
O ji tikrai manęs ramybėje nepaliks? Aš nekaltas dėl visų tų nesąmonių! Įdomu, ką gi ji darys, kuomet baigsiu šią mokyklą, hm... Jis būtų mąstęs ir toliau, tačiau Dylan'as vos tik pusseserė pakilo nuo kėdės, įtarė, kad nebus apsieita be nervų. Ir neklydo. Klastuolis palengva atsiduso ir nukėlė koją nuo kojos. Jo pečiai įsitempė. Stebėdamas Auksę net nepajuto kaip ėmė nerimauti. Kas gi tau? Ji tik antrakursė. Tu labiau pažengęs, ir.. Ne, ne, ne! Vos tik Marietta neteisingai ištarė kerus, atsistojo.
- Neturi pavykti iš karto, - žengė žingsnį arčiau, - pabandyk tiek, kiek prireiks, - gal pamoka nesibaigs, - tik nepulk į isteriją. Aukse, prašau.
Jis pažvelgė į pusseserę bei atsirėmė į stalo kraštą, kilstelėdamas antakius aukštyn.
- Na, bandysi vėl?
-
Auksė stovėjo ir žvelgė pirmyn. Ji buvo savimi nepatenkinta, visuomet troško, kad viskas pasisektų iš pačio pirmojo karto. Bet deja, toks stebuklas šįkart neįvyko. Taip, jam pavyko iškart. Bla, bla, bla. AŠ NE KAČIUKAS, KURĮ GALIMA MOKYTI. Nors šiaip, jei ir būčiau, jam tikrai nemurkčiau. Verčiau draskyčiausi. Et, nesvarbu.
- Taip, - pakėlė galvą aukščiau, - bandysiu, - žvilgtelėjo į šalimais buvusį Dylan'ą ir nukreipė lazdelę link drobės. Riešą sujudino taip staigiai, kad net pati nesitikėjo. Viso to pasekmė - ant grindų gulinti lazdelė. Mergiūkštė trenkė sau per veidą. Kvaiša. Tuomet paskubomis pasilenkė, pakėlė lazdelę bei atsiduso.
- Atsiprašau, - sušnabždėjo žvelgdama į (turbūt) tyras pusbrolio akis it norėdama pateisinti savo elgesį. Nelaukusi atsako, prisišliejo prie stalo, atsitūpė ir tiesiai priešais savo veidą matė padėtą drobės gabalą, kuriame girdėjosi menkas krebždėjimas.
- Parompus!
Lengvai mostelėjo lazdele, švelniu balsu prabilo, o visa tai padariusi, išsitiesė bei ėmė laukti. Laukė keletą minučių, galbūt mažiau. Tačiau išgirdo šaižų, nedidelį, linksmą juoką ir pati nežymiai šyptelėjo. Taigi, ne viskas turi pavykti iškart.
-
Jis nesitikėjo tokio jausmų proveržio, kai jo apgintoji mokinukė apsikabino jį per kaklą. Jis lengvai šyptelėjo ir mirktelėjo jai. Mergaitei grįžus į darbo vietą, profesorius patraukė link savo stalo. Žinoma, eidamas užmetė akį į kitus mokinius. Smalsavo ar visiems pavyko, ar kur nereikia jo pagalbos.
Oberonas labai nudžiugo, pamatęs, kaip vienas mokinukas padėjo kolegai. Mintyse jį pagyrė ir grįžęs krestelėjo į kėdę. Palaidą garbaną užsikišo už ausies ir jau planavo pasiruošti artėjančioms pamokoms, kai netikėtai kažkas praslydo pro jo kojas. Palenkė galvą ir nudžiugo, išvydęs Varį. Jo draugas lengva užsiropštė ant profesoriaus kelių ir patogiai įsitaisė. Obis akimirksniu pradėjo jį glostyti. Ūdrai tai patiko, tad jis pradėjo tyliai murkti.
-Pavargai begulėti guolyje? Na, tokio tinginio dar nesu matęs, - juokaudamas pašnabždėjo pats sau.
Ir tada... Visi kabinete esantys paukšteliai pradėjo čiulbėti, pranešdami pamokos pabaigą. Tanseris rankos mostu juos užtildė ir tetarė:
-Tikiuosi, kad šių kerų nebandysite panaudoti blogiems tikslams. O dabar, - nurijo seiles. -Iki kito susitikimo.