Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Nuodai ir vaistai => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Gabriella Eier Kovo 27, 2018, 08:19:23 pm
-
Sveiki visi, sugrįžę į nuodų ir vaistų pasaulį!
Sparčiai artėja šv. Velykos ir ta proga nusprendžiau surengti antrąją NIV pamoką, bet šįkart laisvojo stiliaus. Pamokoje jūsų lauks penki klausimai verti dviejų taškų. Jeigu kas neaišku visados galite klausti až. Pamokos tema ne velykiška, bet tikrai susiesiu kai kuriuos klausimus su švente.
Pamokos tema: nuodai ir priešnuodžiai
1. Kas išvirė pirmąjį nuodą? (vardas, pavardė, gimimo data, viskas ką norite paminėti)
Lauksiu atsakymų iki kovo 28 d. vakaro
-
Sakoma, kad nuodai – tai moterų ginklas. Be abejo, šis posakis atsirado neatsitiktinai. Esmė ta, kad pirmąjį nuodą išvirė (ir panaudo, savaime supranta) moteris. Net mergina, sakyčiau.
Tos merginos vardas buvo Madina. Gyveno ji dar Antikos laikais, netoli Spartos. Niekam nepaslaptis, kad Spartoje buvo auklėjami kareiviai, išskirtiniais atvejais moterys irgi tapdavo kariautojoms. Madinos sužadėtinis Tėsėjas išdavė ją su viena iš savo kariauninkių, istorija tosios moters vardo nemini. Mergina, suprasdama, kad kovoje neįveiks priešininkės, turėjo rasti kitą būdą atsikratyti varžovės ir jai atkeršyti.
Būtent tada ji išvirė pirmuosius nuodus – Tsav Sakit. Šis skystis, verdamas iš žiurkių vidurių bei nuodingų žolelių, sukeldavo nežmoniškus skausmus, su kuriais palyginus gimdymas atrodo visai malonus dalykas. Auka, šiuo atvejo Tėsėjaus meilužė, pati prašosi mirties. Jei noras nepatenkinamas, galiausiai miršta iš išprotėjimo ir vidinio kraujavimo.
-
Manoma, jog pirmasis į pagalbą nuodus pasitelkė Triliuvijų giminės nuodytojas Verijonas Soneris. Neišlikę jokių žinių apie prieš tai naudotus nuodingus chemikalus, todėl vyras laikomas pirmuoju savo profesijos atstovu. Soneris - itin mįslinga istorinė asmenybė, neaiški nei jo gimimo, nei mirties diena, taip pat nežinia, kaip į galvą toptelėjo mintis išvirti pirmąjį nuodą. Lieka tik manyti, kad jis buvo itin talentingas alchemikas su lakia vaizduote. Verijonas kaip reikalas pasitarnavo Triliuvijų giminei, mat jis, valdininkams pasiūlęs savo paslaugas ir jas pardavęs, žiauriai išnuodijo visus oponentus kovoje dėl Retenbergo sosto, taip niekam ir nesuuodus, kieno tai buvo kaltė, bei užtikrino Alenberio Triliuvijaus karūnavimą teisėtu šalies valdovu.
-
Pirmajį nuodą sukūrė pati seniausia ragana žemėje, ištkrųjų pati pirmoji ragana. Tai buvo Penselvinė Mark. Ji dar gyveno V a. Paprastai slėpėsi nuo to meto žmonių, šie jos nebūtu suprate. Tačiau vieną dieną raganą grįžusi namo po labai ilgos kelionės rado savo visus namus išraustus ir apgriautus.Aišku, kad čia lankėsi nedėkingi žmonės kurie greičiausiai įnirtingai dabar ieško manęs- mąstė raganą. Ji norėjo atkeršyti tiems žmonės, kurie tai padarė. Burtais atstačiusi namus ragana sukūrė pirmuosius nuodus kurie buvo pagaminti raganos, o ne kile iš gamtos, nes juk nuodus turi įvairūs plėšrūs gyūnai na tarkime gyvatės.
Raganai pavyko atkeršyti žmonėms- ji užnuodė visą kaimelį. Liko gyvas tik vienas mažas berniukas kurį pasiėmusi raganą augino ir mokė visko ką pati mokėjo.
-
Šiaip nuodai egzistavo anksčiau už žmonija, tačiau pirmasis išvirtas nuodas buvo vieno žiobaro mokslinko, kuris taip ir nesuprato, kad išvirė nuodus ir pats nuo jų mirė. Tai buvo Marhiozas Fliktivas šis mokslininkas gyveno 1420-1445 m. m. Buvo labai entuaztingas gydytojas visada išsiskirdavo iš kitų, nes mėgo ekspermentuoti, norėjo išrasti priešnodį nuo barškuolės nuodų, tais 1445-aisiais buvo labai daug šių gyvačių užpuolimų. Marhiozas nusprendė, kad sumaišes tos pačios barškuolės nuodus su kitomis medžiagomis gaus priešnuodžius, tačiau jis perpylė nuodų į tariamą preišnodį.
Ir maždaug po mėnesio išradėjui pačiam įkirto ta gyvatė, jis žinoma iškart išgėrė savo priešnuodžius, tačiau tai buvo tik dar viena nuodų dozė jam. Išgėres juos jis prisėdo į savo krėslą, užsimerkė ir nebeatsimerkė daugiau tik po kelių dienų buvo rastas negyvas krėsle. Tai štai tai buvo pirmieji aiškiai žinomi išvirti nuodai, nors ir ne burtininko. Apie dar anksčiau apie kurtus nuodus tikslios informacijos nėra.
-
Visoms iš jūsų, išskyrus Torei skiriu po 2 taškus, nes prašiau aprašyti burtininką kuris išvirė pirmąjį nuodą, o ne patį nuodą.
2. Kam priešnuodžiai buvo naudojami senovės burtininkų?
Atsakymų lauksiu iki kovo 29 d. vakaro.
-
Senovės burtininkai su priešnuodžiais gydė žmones nuo visų ligų, nesvarbu jog jie net nebuvo apsinuodyję.
-
Priešnuodžiai senovėje buvo naudojami tarsi atvirkštinį poveikį turintys eliksyrai prieš nuodus. Jais taisydavo sveikatą, įvairias eliksyrų gaminimo klaidas.
-
Senovėje burtinininkai tikėjo, kad priešnuodžiai išgydo ne tik nuo apsinuodijimo, bet ir apsaugo nuo nelaimių.
-
Senovės burtininkai priešnuodžius taip pat naudojo ir bandymams su nuodais, siekdami išrasti nuodą, kurio poveikio neslopintų ar nenumalšintų priešnuodis.
-
Apart to, kad priešnuodžiais gydydavo ligas, senovėje gyvenę burtininkai per pavasario lygiadienį gerdavo priešnuodžius, linkėdami vieni kitiems sveikų metų, mat šie turėjo ir gydomųjų savybių.
-
Be akivaizdžių priežasčių, kad priešnuodžiai buvo naudojami kaip vaistai, burtininkai juos taip pat naudojo kaip tepalus odai, nes buvo tikima, kad priešnuodžiai apsaugo odą nuo šalto oro arba kaip tik pernelyg kaitrios saulės. Taip pat priešnuodžiai buvo naudojami kaip ritualiniai gėrimai prieš atliekant svarbius burtus.
-
Žinoma, priešnuodžiai buvo naudoti kaip pasipriešinimas nuodams, tačiau, kadangi jų paskirtį galima suprasti kaip blogio naikinimą, kai kurie senovės burtininkai chemikalus naudojo ir kitose gyvenimo situacijose, kai reikėdavo su juo kovoti (pavyzdžiui, rengiantis kovai pasiimdavo mažytį buteliuką priešnuodžių, nes tikėjo taip apsisaugosiantys nuo negandų, tokiais skysčiais naikindavo (ar bent manėsi naikinantys) rūdis, pelėsį bei kitus nepageidaujamus svečius, girdydavo savo priešams, viliantis iš jų išvaryti blogio dvasią, ir taip toliau).
-
Senovėje priešnuodžiai buvo vaiko gimimo ritualo sudedamoji dalis. Giminėje pasirodžius naujagimiui, jo garbei būdavo rengiamos apeigos. Jų metu mažajam šeimos nariui būdavo sugirdomi penki lašai bet kokių priešnuodžių. Senoliai manė taip suteikiantys palaiminimą bei duodantys galių kovoti prieš bet kokias būsimo gyvenimo negandas.
-
Senovės burtininkai naudojo priešnuodžius tikrai ne dėl vienos priežasties - tai profilaktikai visi gerdavo juos, norėdami išvengti ligų, tai jas jau gydydavo.. Taip pat kai kurie sako, jog senoliai pasitelkdavo nuodų priešingybes it dažus margučiams. Na, žinoma, priešnuodžius, pasižyminčius ilgalaikiškumu, jog toji jų suteikta spalva tuoj pat nenusivalytų
-
Senieji burtininkai priešnuodžiua naudojo ne kaip antidotumą nuodams, o kaip stiprinamąją visų eliksyrų sudedamąją dalį Jų buvo dedama į visus eliksyrus, siekiant sustiprinti jų veikimą, pailginti galiojimo laiką. Tam tikri priešnuodžiai net galėjo atstoti retus eliksyrų ingredientus.
-
Priešnuodžiai atsirado gerokai anksčiau nei žmogaus gaminti nuodai. Jie buvo naudojami siekiant išsigydyti iš žvėrių sukeltų ligų – pasiutligės, įkandimais perduodamų infekcijų ir kt., padėdavo užgydyti žvėrių paliktus įkandimus.
-
Senovėje, kaip ir dabar, priešnuodžiai buvo skirti anuliuoti arba sumažinti nuodo veikimą. Tačiau, be pagrindinės paskirties, jie buvo naudojami ir kitaip. Kartą į metus jais buvo tepamos angos, atstojamčios duris, siekiant šitaip atbaidyti piktas dvasias nuo namų ir namiškių. Be to, priešnuodžiais buvo tepami kardai ir strėlių, iečių antgaliai, kad medžioklės metu sugautų žvėrių kraujas ir mėsa prasivalytų.
-
Kartais, senovės burtininkai, kurie praktikuodavo šamanizmą, perdozuodavo priešnuodžių tam, kad lengviau papultų į transą, nes priešnuodžių naudojimas ne pagal poreikį sukelia tokius šalutinius efektus, kaip: galvos svaigimas, orientacijos praradimas, atsiribojimas nuo kūno.
-
Senovėje priešnuodžiai būdavo naudojami ne tik nuodų poveikio panaikinimui, bet, buvo šventai tikima, kad jei kiekvienų metų birželio dvidešimt trečiosios vakarą (trumpiausios metų nakties išvakarėse) ant žemės užpilsi priešnuodžio, žiema bus šiltesnė, o kiti metai derlingesni.
-
Senovėje burtininkai priešnuodžius naudojo norėdami panaikinti kokių nors nuodų poveikį. Taip pat "išvarant" infekcines ligas. Tai taip pat kaip apsinuodijimas.
-
Visi gauna po 2 taškus.
3. Kaip galima atskirti nuodus nuo priešnuodžio?
Atsakymų lauksiu iki kovo 30 d. vakaro.
-
Nuodai dažniausiai turi aštrų, nemalonų kvapą, kuo nepasižymi priešnuodžiai.
-
Nuodų konsistencija yra kiek tirštesnė, panaši į aliejų, o priešnuodžiai dažniausiai būna skysti kaip vanduo.
-
Nuodai linkę būti tamsesnių atspalvių, dažniausiai juodi, tamsiai žali, burgundiniai arba rudi, o priešnuodžiai kone visuomet yra šviesūs, pavyzdžiui, rožiniai, žydri, gelsvi, neretai ir skaidrūs.
-
Nuodų virimo temperatūra yra žemesnė nei priešnuodžių.
-
Nusitaikius į skystį bei ištarus gunneyus burtažodį, jeigu jis priešnuodis, virš paviršiaus susidarys mėlynos šviesos kamuolėlis, jei nuodas - raudonos šviesos kamuolėlis.
-
Į skystį įmetus ledo gabalėlį nuodas pradės putoti ir šnypšti, o priešnuodyje ledo kubelis tylomis ištirps.
-
Iš pažiūros juos atskirti yra praktiškai neįmanoma. Tačiau priešnuodžiai visada yra bekvapiai. O nuodai visada turi kvapą. Tačiau dažniausiai tas kvapas yra labai silpnas, todėl žmogus gali apsigauti.
-
Nuodo skonis paprastai esti apgaulingai saldus, priešnuodžio - nemalonus, šleikštulį keliantis.
-
Nuodai, laikomi nesandariai, dažniausiai net ir po ilgo laiko stovėjimo išlieka nepakitusios išvaizdos, o ant nesandariame inde laikomų priešnuodžių paviršiaus susidaro plona plėvelė.
-
Nuodai reaguoja su ore esančiu vandeniu, todėl virš koncentruotų nuodų susidaro garai ir kuo nuodai labiau koncentruoti - tuo garai labiau jaučiasi ir gali būti netgi ir spalvoti, o virš priešnuodžių - ne.
-
Atskirti nuodą nuo priešnuodžio galima net ne vienu būdu. Visų pirma, skiriasi jų sudedamosios dalys, o tuomet ir savybės - kvapas, skonis, spalva. Priešnuodžiai būna bekvapiai, priešingai nei nuodai - baisaus skonio ir ne tokių agresyvių spalvų. Dažniausiai tai būna šviesesni atspalviai.
-
Kaitinant skystį nuodų spalva nesikeičia, o priešnuodžiuose atsiranda mažos, blizgančios dulkelės.
-
Į skysčio buteliuką įleidus šiek tiek oro ir vėl buteliuką užkimšus ir suplakus nuode nesimato jokių oro pėdsakų, o priešnuodyje kelioms sekundėms pasirodo maži oro burbuliukai.
-
Nuodai pritraukia įvairius mažus padarėlius – muses, vorus, kirmėles, o priešnuodžiai juos atbaido. Be to, nuodų spalva ir kvapas yra apgaulingai malonūs, priešingai nei priešnuodžių.
-
Nuodai skleidžia savotišką spinduliuotę, kuri neleidžia žydėti ir augti netoliese augantiems augalams, priešnuodžiai tokios savybės neturi. Laikui bėgant priešnuodžių spalva blanksta, blyškėja, o nuodų – ryškėja.
-
Nuodai yra laikomi tik grūdinto stiklo kolbuose, kad nepradėtų garuoti ir veikti anksčiau laiko, priešnuodžiai yra laikomi įprastuose buteliukuose, tad vienas iš atpažinimo požymių – indas. Priešnuodžiai pasižymi tiršta konsistencija, neretai skystyje plaukioje įvairaus tipo grūdeliai, o nuodai visada yra skysti ir glotnūs.
-
Nuodai dažniausiai verdami per pilnatį, o priešnuodžiai visai nesvarbu kokiu metu.
-
Į skystį įpylus šarmo nuodas visada kelioms sekundėms pakeičia spalvą į baltą, o priešnuodis į mėlyną.
-
Esant netoli nuodui intuicija sustiprėja, tačiau virsta klaidinančia, verčia tikėti, kad tai ne nuodas, o priešnuodis ar paprastas skystis, o šalia esant priešnuodžiui intuicija apsiblausia, tačiau nenurodo ką reiktų daryti, o ko ne. Tiesa, tik stipresne intuicija pasižymintys žmonės sugeba tai atskirti, kiti dažnai į tai neįsižiūri, neskiria.
-
Į nuodus įmerkus augalą šis iškart nuvysta, o įmerkus į priešnuodžius, kartais, ypač jeigu priešnuodis konventruotas, atgyja arba atjaunėja.
-
Nuodai dažniauisiai būna tamsių spalvų, ir nemalonaus kvapo (arba jo nebūna), o priešnuodžiai šviesių spalvų, ir neturi kvapo.
-
Visi gauna po 2 taškus.
4. Kokie nuodai ir priešnuodžiai yra glaudžiai susiję su šv. Velykomis?
Šįkart atsakymų lauksiu iki balandžio 1 d. (šv. Velykų) vakaro. Taigi iš karto linkiu visiems linksmų šv. Velykų ir stiprių kiaušinių!
-
Tiek priešnuodžiais, tiek nuodais senovėje buvo marginami kiaušiniai. Vaistas nuo nuodų jokios žalos vėliau kiaušinį suvalgiusiajam nepadarydavo, tačiau jeigu margučio raštus išgaudavo pasitelkiant nuodus, taip kokio žmogelio gyvenimėlis ir pasibaigdavo švenčių proga
-
Vienas iš retesnių nuodo ir priešnuodžio rinkinys - kiškučių marginimas įvairiomis spalvomis. Sugirdžius nuodo kiškiui, šį išberia spalvotomis dėmėmis, gyvūnėlis silpsta, jei per 12 valandų nesuduodamas priešnuodis - miršta. Nuodo spalva yra gan neįprasta kaip nuodui, vaiskiai raudona su skystyje plaukiojančiomis įvairių spalvų dėmelėmis. Priešnuodis yra pilkšvas. Nuodai kvepia margučiais, o priešnuodis - našlaitėmis. Nuodas skonio neturi, nors tai greičiausiai būtų galima palyginti su vandeniu, prieš nuodą naudojamas skystis yra morkų skonio.
Žiauriausia, jei nuodą naudoja ant žmogaus. Tokiu atveju išlošiama daugiau laiko - 24valandos, tačiau ant kūno lieka siaubingos žymės.
-
Nuodai per Šv. Velykas buvo naudojami nuo seno. Jie apnuodydavo augalus, kuriais senoliai dažydavo margučius ir suteikdavo šiems nebūdingą atspalvį. Priešnuodžiai buvo naudojami norint grąžinti augalo spalvą į pirminę. Svarbu, jog gėralas turėdavo būti panaudotas praėjus ne daugiau kaip 6 valandoms nuo apnuodijimo, antraip atvirtimas tapdavo neįmanomas.
-
Į kai kuriuos nuodus yra dedama kiaušinių. Jeigu kiaušinis prieš tai yra nudažomas, jis gerokai sustiprina nuodų veikimą. Tad Velykiniu laikotarpiu šių nuodų gamyba stipriai padidėja. Tai yra nuodai, kurie sudegina žmogų iš vidaus. Jeigu kiaušinis nebuvo nudažytas, žmogus mirs per 30 minučių. Jeigu kiaušinis margintas, žmogus miršta vos per minutę.
Priešnuodžiai su Velykomis susiję tuo, kad jeigu priešnuodis yra pagaminamas Didįjį penktadienį, jo veikimas gerokai sustiprėja. Taip pat jeigu gamyba užtrunka ilgiau nei savaitę, labai geras laikotarpis jiems gaminti yra Didžioji savaitė: jeigu per Didžiąją savaitę yra gaminamas priešnuodis, jam reikia gerokai mažiau sudedamųjų dalių ir taip pat sustiprėja veikimas.
-
Priešnuodžiai būdavo ir dar dabar kai kur yra lašinami Velykų rytmetį ant jau numarginto kiaušinio, taip siekiant jį apsaugoti nuo blogos akies ir, žinoma, trokštant laimėti margučių daužymo varžybas. Nuodai - atvirkščiai. Juos lašindavo tam, jog pakenktų priešų kiaušiniams. Neretai nukentėdavo ir patys žmonės.
-
Kai kurios įtakingos šeimos, rodydamos savo galią, laikosi tradicijos Velykų šventės metu savo pavaldinių akivaizdoje išgerti po kelis lašelius nuodų, o išsyk po to ir juos nugalinčio priešnuodžio.
-
Senovėje vykdavusių didelių velykinių puotų metu vyravo žiaurus paprotys vieną iš krūvos kiaušinių pripildyti nuodais, o vieną - priešnuodžiais. Esą atsitiktinė auka parodys pagarbą pasiaukojusiam Jėzui, tačiau, jei bus lemta, iškilmių metu ji sukimš ne tik mirtingą, bet ir gydantį kiaušinį, taip išvengdama gyvenimo baigties.
-
Tam tikrų nuodų sugirdydavo vištoms, kad šios dėtų įvairiaraščius ir įvairiaspalvius kiaušinius. O priešnuodžiu jas apsaugodavo nuo nudvėsimo.
-
Kartais, norint nužudyti slaptą priešą, ar tiesiog pakenkti žmonėms, būdavo slepiami užnuodyti kiaušiniai, todėl dažnai žmonės juos prieš valgydami pamirkydavo arba užsigerdavo priešnuodžiu
-
Įvairiaspalviais Galtako nuodais dažnai būdavo marginami kiaušiniai. Verdančiame nuode kiaušinis būdavo nudažomas, o po to merkiamas į Sinklių priešnuodį atvėsinimui ir nuodingų medžiagų panaikinimui. Taip tokiais margučiais buvo galima ne tik pasigrožėti, bet ir pasivaišinti.
-
Nuodai, kurių naudojimas yra susijęs su Velykomis, tai Avgo Det – ne itin malonaus kvapo, tačiau labai gražios, bordinės spalvos skystis. Jame verdami kiaušiniai įgauna be proto gražią spalvą, tad žmogus, pamatęs tokį margutį, automatiškai nori jį pasiimti sau. To daryti visgi nereikėtų – nuodai pasiskleidžia po organizmą, sukeldamas kraujo virimą. Galiausiai žmogus, be abejo, miršta.
Yra ir velykinių priešnuodžių. Pavyzdžiui, rausvųjų katinėlių nuoviras. Nuo minėto nuodo jis, deja, negelbėja, tačiau gali padėti užsikrėtus kitais, kiaušiniais pernešamais nuodais.
-
Yra toks retai žinomas nuodas, kuris nėra geriamas – jo tepamos namų durys. Tai ostimatiniai nuodai: bekvapė ir bespalvė tirštoka masė, primenanti žiobarišką gelį nuo sąnarių skausmų. Velykų kiškutis labai bijo šių nuodų, tad į namus, kurių įėjimas yra pateptas ostimatiku, paprasčiausiai neina, o vaikai lieka be margučių ir be saldumynų.
Be abejo, yra jam ir priešnuodis – tai gelsvas, gėlių kvapo eliksyras. Reikia juo palaistyti kopūstus ir morkas darže. Kiškutis, suvalgęs priešnuodžiu primirkytų daržovių, tampa atsparus ostimatiniams nuodams.
-
Yra visa grupė eliksyrų, tame tarpe ir nuodų, skirtų vartoti per šventes. Vienas iš jų, tai velykinis pūvėsis. Nors nemalonaus pavadinimo, tačiau malonaus šokoladinio skonio eliksyras, kuris, nors mirties nesukelia, tačiau kurį laiką visai neblogai verčia auką bėgiot iki išvietės. Dėl savo išskirtinio skonio, dažniausiai apipilama juo šokoladinius kiaušinius ar zuikius, tad kenčia dažniausiai vaikai.
Jei jau nuodai pradėjo veikti ir jūs negalite nulipti nuo sosto, jums reikėtų išgerti pušų ir asfodelijo limonado. Šių dviejų - žiobariško ir magiško - augalų mišinys veikia kaip vaistas nuo virškinimo sutrikimų, labai greitai pasipriešindamas šiems nuodams.
-
Puiku! Visi gauna po 2 taškus. Na, o dabar jau ir paskutinis klausimas.
5. Kokie nuodai veikia taip pat kaip Ducklifors kerai?
Pamoka baigsis balandžio 3 d. vakare, tad dar turite laiko.
-
Panašiai kaip Ducklifors kerai veikia karnavalinio tipo nuodai, tačiau turint omenyje būtent tapimą antimi, naudojamas Ducklenus nuodas. Šio sudėtyje yra anties plunksna, kelios fenikso ašaros, žaliosios pupos, čvilės lapeliai, paukštėdų voratinklio gijos ir liepsnelės giesmelė. Nuodo veikimas pasižymi po truputį tapimu antimi. Persitransformavimas antimi su visam įvyksta po 6 valandų. Per šešias valandas sugirdžius pušų sirupo su velos plauku transformacija stabdoma ir žmogus atvirsta į žmogų. Keistis pradedama nuo nosies - ši pavirsta snapu, tada tarp kojų pirštų atsiranda plėvė, kojos tampa oranžinės spalvos, plaukai tampa plunksnomis, pasikeičia akys. Visa tai įvyksta per tris valandas. Toliau antiškėjant kūnas apauga plunksnomis, rankos tampa sparnais, žmogus sumažėja.
Bet kartais priešnuodis palieka kai kuriuos požymius, pvz. kiek labiau oranžinės nei anksčiau kojos, švelnesni plaukai, nelabai žmogiškos akys.
Prabuvus antimi mėnesį, dauguma miršta dėl psichologinės traumos.
-
Į Ducklifors kerus panašiai veikia transformaciniai nuodai, naudojami paversti žmogų į gyvūną su didžiulėmis kančiomis, beje, tokiems nuodams rasti priešnuodį yra itin sudėtinga.
-
Visiškai tokio pat veikimo nuodų nėra. Tačiau yra keletas nuodų rūšių, kurios siejasi su šiais kerais. Nuodas Aduckenas apsaugo žmogų nuo šių kerų, tačiau jis pasižymi įvairiais šalutiniais poveikiais. Kiekvienam žmogui tas poveikis yra labai skirtingas, todėl neįmanoma nuspėti, kas atsitiks. Šis nuodas gali ir numarinti žmogų, ir paversti į bet kokį kitą paukštį ar daiktą, taip pat žmogus gali būti paralyžiuotas ar netekti kokios nors kūno dalies.
Nuodų, kurių pavadinimai baigiasi duck (menduck, vateraduck ir kt.), sudėtyje yra anties plunksnų. Į tokius nuodus tinka tik tos plunksnos, kurios yra paimtos nuo anties, kuri prieš tai buvo žmogus, prieš kurį buvo panaudoti Ducklifors kerai.
-
Panašų į Ducklifors kerų veikimą turi avisiniai nuodai, kurie paverčia žmogų į naminį pauktį – vištą, kalakutą arba būtent antį, priklausomai nuo to, kokio paukščio kiaušinis bus įmuštas į nuodą. Didžiausią pavojų kelia ne patys nuodai (jų veikimą panaikinti nėra sunku), o jų netinkamas paruošimas. Išgėrus blogai sumaišytą nuodą, žmogus įklimpa tarpinėje stadijoje tarp žmogaus ir paukščio – jam išauga sparnai, snapas ir pan. Panaikinti tokio nuodo poveikį yra neįprastai sunku.
-
Panašiai kaip Ducklifors veikia mutaciniai nuodai, kurie jų aukai suteikia pagrindinius tam tikro gyvūno bruožus, tačiau visgi išlaikomas žmogaus pavidalas. Tai yra, jeigu nuodų gamintojo tikslas būtų burtininką paversti kuo panašesniu į antį, šis skystis jam pridėtų sparnus, snapą, plunksnas bei anties kojas.
-
Ducklifors kerams būtų galima prilyginti animalistinius nuodus. Šis ganėtinai sunkia sudėtimi pasižymintis gėralas, galima sakyti, neturi priešnuodžio. Pilnai paversdamas žmogų į paukštį (jo rūšis priklauso nuo į sudėtį įeinančio gyvio DNR), jį paverčia su visam, todėl tai ypač pavojingas ir sudėtingas nuodas.
-
Artimiausi minėtiesiems kerams yra animaliniai nuodai. Jie priverčia žmones skleisti tam tikrų gyvūnų, paukščių skleidžiamus garsus (priklausomai nuo panaudotų sudedamųjų dalių), „priaugina“ tam tikrą kūno dalį – sparnus, uodegą, kanopas ir pan. Šitaip galima duoti aukai anties sparnus, ji oradės kvaksėti.
-
Į kerų Ducklifors veikimą kiek panašus Čatinos nuodas. Jis nekeičia išvaizdos, tačiau sujaukia smegenis ir žmogus pradeda galvoti, kad yra antis, o tai yra išties baisu, kadangi pradeda gagenti, krypuoti, o kas žiauriausia - manyti, kad gali skristi. Nuo Čatinos nuodo ir Čatinos priešnuodžio skiriasi vos vienas žingsnis - įlašinus vieną krokodilo ašarą išverdamas priešnuodis, o dvi - nuodas. Nesugirdžius nuodo atrimiausiu metu, žmogus paguldomas į psichiatrinę ligoninę, nes padėti nebegalima.
-
Ducklifors kerų veikimą galima prilyginti anifailinius nuodus. Šios rūšies nuodai gali paversti žmogų į bet kokį gyvūną. Taigi, ir į antį. Tačiau šiam nuodui nėra priešnuodžio, todėl paverstas žmogus amžiams liks kito pavidalo.
-
Visi vėlgi gauna po 2 taškus.
Taigi pamoka baigėsi, taškai bus surašyti šiandien - rytoj, be to neišsigąskite jei pamatysite, kad daliai surašiau taškus, o jums ne, nors tikrai jų gavote, nes kartais surašau dalimis.
Lauksiu jūsų kitoje pamokoje ir linkiu linksmų atostogų (kas jų turi).