Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Frankas Stigleris Gruodžio 23, 2017, 07:34:45 pm
-
Staiga buvo atidarytos Kerėjimo kabineto durys ir vidun šmurkštelėjo juodai apsirengęs profesorius. Šį kartą tamsios vešlios garbanos buvo surištos į uodegėlę. Žinoma, neapsieita ir be smulkių gėlių žiedų. Rankoje jis nešėsi iš tikros drakono odos pagamintą lagaminą, skirtą dokumentams. Nors ir Oberonas buvo nusistatęs už gyvūnų žudymą dėl jų odos ar kitų dalių, bet lagaminą nešiojo tik drakonui iš pagarbos. Juk reikėjo parodyti, kad jis mirė ne tam, kad gulėtų dulkėse ar stovėtų parduotuvių vitrinose. Jis turi būti naudojamas. Priėjęs prie savo stalo, mestelėjo lagaminą ant jo paviršiaus, pasitaisė uodegėlę ir išsitraukė lazdelę. Keistu judesiu mostelėjęs lazdelę, panaikino visus puošiamuosius kerus ir triukšmingai su magijos rankomis užvėrė langines. Kabinete iškart pasidarė tamsu ir nyku, tad nieko nelaukęs išbūrė keletą žvakių ant kiekvieno mokinio stalo ir lengvai jas visas uždegė. Sunkiai nurijo seiles ir pradėjo kuistis savo lagamine. Išsiėmęs kelis pargamento ritinėlius, atsisėdo, bet veltui, nes kaip tik tada į klasę pradėjo plūsti mokiniai. Jis visus juos pasveikindavo linktelėdamas galvą. Paskutiniajam mokiniui įėjus į patalpą, durys užsivėrė ir profesorius pakilo.
-Sveiki visi. Malonu jus vėl matyti susirinkusius mokytis Kerėjimo paslapčių. Net širdis virpa, - pasakęs nusišypsojo. -Kaip matote, šiandien dirbsime ir mokysimės prieblandoje. Burtažodis, kurį per šią pamoką bandysime įvaldyti, yra Intrifo toluma. Ar kas nors žino ką nors apie šį burtažodį? Jei taip, tai sakykite iš savo vietos. Stotis nereikia.
-
Alisa šį rytą Hogvartso koridoriais žingsniavo į pirmąją kerėjimo pamoką. Ji kaip visada buvo apsirengusi mokyklinę Hogvartso uniformą, o plaukus susirišusi į netvarkingą kuoduką. Ant nugaros nešė smulkią, melsva kuprinaitę.
Šį rytą lauke oras buvo vėsus, bet ryškiai švietė saulė apšviesdama visus nukritusius nuo medžių ir jau pageltusius lapus. Visa tai priminė surudeniškėjusią vaivorykštę, nes vos pažvelgus pro langą tave pasitinka įvairiausios spalvos.
Ji galiausiai nuspaudė kabineto durų rankeną ir pateko į klasę. Šiandien ji čia buvo pirmoji, bet paskui ją jau ūžė kiti mokinių būriai.
- Labas rytas, - pasisveikino skubiai ji su profesoriumi, kol jos žodžių neužgožė artėjantis šurmulys. Mergina susirado ramią vietelę klasės gale, šalia suolo pasidėjo kuprinėlę ir išsitraukė pamokai reikalingus daiktus. Likusį laiką iki pamokos ji stebėjo vis pilnėjančią klasę. Neilgai trukus durys užsivėrė ir prasidėjo pamoka.
Švilpė atidžiai klausėsi profesoriaus. Ji mokytojo įvardintus kerus jau buvo kažkur girdėjusi, bet apie juos nelabai ką žinojo. Bandydama laimę iškėlė savo ranką ir pradėjo šnekėti:
- Šį burtažodį aš esu kažkur girdėjusi. Jeigu neklystu žodis toluma verčiant iš lotynų kalbos reiškia apimtį. Galbūt šie kerai padidina arba pamažina kažkieno dydį.
-
Luna pabudo puikiai nusiteikusi pamokoms. Išlipusi iš lovos varnanagė apsirengė savo uniforma ir susipynusi ilgus plaukus į kasą ant šono,išėjo iš savo kambario. Kaip ir visada,koridoriai buvo pilni mokinių traukiančių į pamokas. Eidama mėlynakė žvalgėsi pro langus,kol pasiekė kerėjimo kabinetą. Kabinetas skendėjo tamsoje,o kelios žvakės mažai ką te apšvietė. Luna linktelėjo mokytojui ir kaip jau jai buvo įprasta,atsisėdo paskutiniame suole. Netrukus į klasę pradėjo rinktis mokiniai,o nuskambėjus varpui,mokytojas pradėjo pamoką. Lunai ši kerėjimo pamoka buvo pirma šiais metais,tad ji su susidomėjimu jos laukė. Mokytojui uždavus klausimą mėlynakė suabejojo,bet pakėlė ranką.
-Kaip minėjo Alisa,šis žodis išvertus iš lotynų kalbos reiškia apimtis,tad manau,kad jis padidina burtažodžio galios apimtį.
-
Šiandien Zwei buvo itin siautulingos nuotaikos - atrodė, kad jo šmikiškos mintys tuo išlįs į gyvenimo šviesą, o tada neduok ponutėli dieve, kas ten nutikti gali. Gilios žalios akys šmaikščiai nužiūrinėjo praeinančias damas - taip, jis džentelmenas, praleis visas alei vienos. Žinoma, su profesoriumi nepasisveikino, nes tiesiog žinojo, kad jo pasisveikinimas matyt butų kažkas panašesnio į tragikomediją su labai dideliu romantizmo ar tiesiog morčiaus prieskoniu.
Zwei išklausė, ką merginos turėjo pasakyti, per daug kažko daugiau pridėti nenorėjo. Tik tyliai sukrinkštė iš Alisos žodžių Galbūt šie kerai padidina arba pamažina kažkieno dydį... HA! Būtinai reikes pabandyti su tais žmonėmis, kas turi dydžio problemą.
-
labas rytas Cher! mikliai iššokusi iš lovos ir nuskubėjusi į pamoką, ji atsisėdo į pirmą suolą. Keista aplinka, jai kėlė tokį, šiokį nerimą, bet tai jai patiko. Su profesorium Cherė nepasisveikino, nes... nežinojo kodėl, tikriausiai dėl to, kad jis tuo metu linksėjo kažkam kitam. Intrifo toluma ką gi reiškia? Apimtis? O ką aš vasarą kvailai verčiau? Iš kai kažkurios kalbos pakeitus pirmojo raidę, antrasis gaunasi stumti. Tai yra ir kitas vertimas. Bandom nusišnekėt? Na, nieko blogo nenutiks... kalbą pamiršau... beje ten toks keistas toks sėdi... airių kalba berodz... bet jei suklysiu...
-Mano mąstymas, tai yra galbūt šis burtažodis reiškia, ką nors pastumti toliau... tiesiog, nekomentuosiu... nors pirmajį varijantą taip pat palaikau... - tyliai suburbėjo ji, bet kadangi ji sedėjo pirmoje eilėje, profesorius galėjo išgirst nusišnekėjai. Labai nepataikei. Na ačiū dievui tyliai suburbėjau... tikiuos profesorius neišgirdo...
-
Pamokos pradžioje viskas, ką veikė Bethany tebuvo stebėjimas kaip ant suolo degė žvakė, skleisdama menką jaukumą ir mažindama prieblandą. Mergaičiukė būtų pasidėjusi rankas ant suolo, o ant jų galvą bei užsnūdusi, tačiau žinojo, kad taip elgtis nevalia, todėl rankas laikė ant kelių. Net ir išgirdusi teorinius klausimus, Bethany nesistengė galvoti atsakymo ar kuistis savo smegeninėje. Nors, tai šiek tiek ją prabudino.
- Galbūt šis burtažodis gali sumažinti tam tikrus daiktus, o apie padidinimą nesu tikra, - leptelėjo norėdama truputį pramankštinti balsą, bet žinojo, kad tai anaiptol nebus teisingas atsakymas. Nors ji varnė, bet kartais atsiduoda tinginiui ar šiaip kokiam slaptam padarėliui.
Kol kalbėjo, Bethany buvo pakėlusi akis nuo žvakės liepsnos ir žvelgė tiesiai. Net nesuvokė, ką matė, bet tai nebuvo svarbu. Varnei nutilus, ši vėl nuleido žvilgsnį iki žvakės ir ėmė žiūrėti į žvakės šonu žemyn besileidžiantį vašką.
-
Viskas ko dabar norėjo Elena, tai tik miego. Grifė būtų viską atidavusi, jeigu būtų galėjusi bent šiek tiek pamiegoti. Eidama link kerėjimo kabineto, Grifės neapleido mintis, kad galės truputį ten pasnausti. Pilkaplaukė vaikščiojo it zombis ir atrodė neišsimiegojusi. Pagaliau pasiekusi kabineto duris, Elena nieko nelaukus jas pravėrė.
-Labas rytas,- pasisveikino Grifė ir apsižvalgė. Pamačiusi kabinetą, metamorfmagė šiek tiek pralinksmėjo. Čia buvo tamsu, o viską apšvietė vos kelių žvakių blausi švieselė. Dievas išklausė mano maldas! Pagalvojusi apie tai raudonakė pradėjo dairytis. Staiga už jos akių užkliuvo mergina, kurią ji tikrai pažysta. Išsišiepusi ji priėjo prie jos ir atsisėdo šalia.
-Labas,- nusišypsojo jai pilkaplaukė ir pažiūrėjo į Profesorių.
Netrukus prasidėjo pamoka. Sugūžėjo daug vaikų. Staiga Profesorius atsistojo, pasisveikino ir uždavė klausimą. LoveGood būtų tylėjusi ir nieko nesakiusi, bet pagalvojo jog reikia kažką pasakyti. Pakėlusi ranką raudonakė laukė kol baigs kalbėti kita mokinė.
-Manau šitas burtažodis gali padėti kažką pamatyti tamsoje, arba padaryti kad būtų dar tamsiau,- baigus kalbėti merginai pasireiškė Grifė. Nuleidusi ranką, Grifė jas abi pasidėjo ant stalo, o ant jų galvą ir taip klausėsi kitų.
-
Dylan'as sėdėjo beveik pačiame kabineto gale. Dėl šito jis kaltino pats save, mat dabar jis beveik nieko negirdėjo, net ir labai susikaupęs bei įsitempęs.
Atsakymų apie pirmą kartą girdimą, neaiškų burtažodį. Tikriausiai susijęs su tamsa, jei pilna žvakių. Na, gal kažkas su dydžiu, bet jaučiu ne. Tad tyliu.
Berniukas užkėlė rankas ant suolo ir atrėmė į vieną iš jų galvą. Blausios šviesos buvimas erzino švilpį, o iš nelabai turėjimo ką veikti ir bereikšmio dykaduoniavimo, užsimaukšlino akinukus. Tuomet atrėmė galvą į kitą ranką. Akys savaime kilo aukštyn, kažkur pirmyn, link kabineto priekio. Bet tuo pačiu, linko ir prie žvakės ant suolo. Kita ranka nejučiomis slinko lėtai pirmyn, vis arčiau ir arčiau liepsnojančios žvakės. Besižvalgydamas į šalis, švilpis pajuto lengvą dilgtelėjimą ant rankos - per savo neapdairumą leido karštam vaškui užlašėti ant rankos. Tikėkimės, niekas nepastebėjo šio įvykio. Vis dar apsimetinėdamas, jog nieko nedaro, tik žvalgosi, nuleido ranką, ant kurios vis dar buvo jau kiek pravėsusio vaško. Kita ranka jau nebelaikė galvos, o pataisė akinius, kurie ryžosi lėkti žemyn.
-
Mergaitė tyliai įpėdinusi į klasę įsitaisė galiniame suole ir nusižiovavo. Kitą kartą eisiu anksčiau miegoti... Elridės veidas buvo užtinęs, o ji klaikiai norėjo miego. Ir viskas per knygą, kurią skaitė pusę nakties ir nė nepajautė kaip laikas pralėkė. Šiandien knygos neskaitysiu... Tikiuosi, dabar neužmigsiu... Apsidairiusi aplink klasę mergaitė padėjo galvą ant stalo ir tyliai atsiduso. Elridė netikėtai ėmė snūduriuoti. Išgirdusi kažkokį garsą ji pašoko, tačiau pasijautė it sapne. Mergaitė niekaip negebėjo gaudytis, kas vyksta. Supratusi, kad kalba profesorius, pasistengė įsiklausyti. Oi... Šiandiena žada būt kankyne... Bet gal išsivaikščios miegai... Gal Paklausiusi kitų idėjų Elridė kiek susikrimto.
-Šis burtažodis turbūt sukurtas jau labai senai. Jei gerai mąstau... Jį sukūrė Toris Medininis... Nors, galbūt maišau su kitu burtažodžiu. Manau tai burtažodis keičiantis dydi pasirinkto daikto, kaip jau sakė kiti... Tereikia mintyse įsivaizduoti kokio nori to daikto,-mergaitė vėl nusižiovavo ir patogiau įsitaisė kėdėje. Prakeikiu naktį, kad ji tokia trumpa...
+1
-
Šviežiai iškepta italiūkštė lėtai slampinėjo po pilies koridorius. Pagaliau suradusi jau gerą pusvalanduką ieškomą kerėjimo kabinetą, Strazdanė greitai it pelė po šluota šmurkštelėjo vidun. Padariusi nedidelį reveransą profesoriui, raudonplaukė nupėdino link pirmo pasitaikiusio suolo ir atsargai, kad tik už nieko neužkliutų šitokioje prieblandoje, krestelėjo ant kėdės. Nors Paprika kiek prisibijojo tamsos, dėstytojas mergytei pasirodė gana nuoširdus, tad tikrai neketino jos gąsdinti. Tikriausiai labai jau būtina buvo uždengti visus langus, - Nebyliai pamintijo samaninių akių savininkė.
Išklausiusi vyresniųjų atsakymų, ilgakasė kilstelėjo ranką, tačiau apsisprendusi geriau dar pasiklausyti mokinių, greitai ją nuleido ir su įdomumu laukė sekančios pamokos dalies - praktikos. Vis dėlto tai buvo pirmoji Paprikos pamoka, tad nieko keisto, kad mažylė kiek pabūgo atsakinėti.
-
Šis rytas Beatrich buvo labai sunkus. Ji vakar vakare nuėjo vėlai miegoti, todėl jai keltis šį rytą buvo pats sunkiausias dalykas. Šiek tiek prasibudinus Beatrich atsikėlė. Apsirengusi išėjo iš Švilpynės kambario. Kadangi tai buvo pirmieji metai Hogvartse tai ji nieko ten nežinojo. Beatrich išėjo ankščiau, nes žinojo, kad kerėjimo kabineto ji greitai neras. Todėl paklaidžiojus po Hogvartso koridorius po gero pusvalandžio ji pagaliau surado reikiamą kabinetą. Ir jau beveik visi klasės mokiniai buvo susirinkę.
- Labas rytas,- ištarė ji mokytojui. Ir atsisėdo į suolą. Kol mokytojas uždavinėjo klausimus, Beatrich snaudė, nes jai buvo labai sunki naktis. Todėl net nesistengė galvoti apie šios pamokos temą ir ką joje reikės daryti. Kaip ir dauguma klasės mokinių ji tiesiog klausėsi kitų mokinių atsakymų ir laukė praktinių užduočių.
-
Atsirėmęs į savo stalą stebėjo savo išradingus mokinius. Belaukdamas, kol kas nors prakalbės, pasitaisė savo garbanų kasą ir bejausmiu veidu pradėjo klausytis pirmosios mokinės, kuri buvo vardu Alisa Faun. Mergina pradėjo kalbėti, kad burtažodį išvertus iš lotynų kalbos, gausime žodį apimtį. Jis nustebo, kad jo mokinė mokosi mirusią kalbą ir norėjo ją pagirti.
-Šaunu, kad moki lotynų kalbą, pagirtina, tačiau, kad ir kas sukūrė šį burtažodį, norėjo supainioti burtininkus ir raganas, nes jo paskirties pavadinimas neišduoda.
Tada akis atsuko į panelę Luną, kuri pritarė Alisos nuomonei. Jos jis nepakomentavo, nes žodžiai panelei Faun paaiškino, kad tai ne didinimo ar mažinimo kerai. Netikėtai išgirdo naują nuomonę ir atsigręžė į mokinį. Tai buvo panelė Bridon, tačiau ir ji šįsyk prašovė pro šalį.
-Deja, bet ne.
Tada prakalbo panelė Elena LoveGood. Ji pasisakė, kad burtažodis gali padėti kažką pamatyti tamsoje arba sukelti dar didesnė tamsą. Pagaliau. Pagaliau kažkas bando sujungti užuomenas, kurias jiems įdaviau į rankas. Jis nusišypsojo.
-Sveikinu, nes esi pirmoji mokinė, kuri šiandien pabandė sujungti mano duotas užuomenas. Bandymas buvo geras, tačiau nesėkmingas. Nusvilai sparnus, kaip Ikaras.
Paskutinė prakalbo panelė Endlercat. Visos viltys buvo įdėtos į jos žodžius, tad Oberonas įtempė ausis ir laukė. Išgirdęs Toro Medininio pavardę, beveik pašoko iš vietos.
-Taip, tai jis sukūrė šiuos kerus. Šaunu, tesk.
Tikėdamasi, kad pagaliau išgirs ką norįs, patrynė delnus vieną į kitą. Ir tada visos viltys dužo. Jis giliai įkvėpė ir tarė.
-Kaip gaila. Maniau, kad jau pasakysi jo paskirtį, tačiau tikriausiai supainiojai su kitu burtažodžiu. Bet vis tiek uždirbi tašką savo koledžui už teisingą autoriaus pavardę.
Atšliejęs nuo stalo, grįžo prie savo kėdės, bet ant jos nesisėdo.
-Taigi, - giliai įkvėpė. -Intrifo toluma kerai buvo sukurti XIX amžiaus pabaigoje, garsaus britų magų Toro Medininio. Šie kerai priklauso kraujo magijos šeimai. Naudojant šiuos kerus reikia tylos, prieblandos ir karšto vaško. O dabar apie pačius kerus. Jų paskirtis sukurti apsauginį skydą, kurį pereiti gali tik tie asmenys, kurie turi kerų panaudotojo kraujo.
Akimirkai nutilo, leisdamas mokiniams užsirašyti reikiamą informaciją.
-O dabar eilė praktikai. Šiam darbui turėsit susiskirstyti į poras. Porose negali būti giminiško kraujo turinčių asmenų, antraip nesužinosite ar kerus pavyko įvaldyti, ar ne. Jie kils problemų dėl susiporavimo, praneškite man tyliai į ausį ir aš viską sutvarkysiu.
Belaukdamas, kol mokiniai susigrupuos, jis gurkštelėjo gaivinančio vandens su citrinų sultimis iš gan didelio butelio. Vanduo maloniai nutekėjo jo trachėja ir jis pajuto, kad balsas lengvai grįžta.
-Na, o dabar vienas iš poros narių turėsite apsidengti save kraujo skydu. Turėsite sau ant delno, kuriame dažniausiai laikote burtų lazdelę, užsipilti karšto vaško. Nebijokite, žvakių vaškas užkerėtas taip, kad jums neskaudėtų. Tada ta pačia ranka suimsite burtų lazdelę ir tris kartus apsuksite ją aplink savo galvą, šnibždėdami Intrifo toluma burtažodį. Tada jūsų kolega turės pabandyti jus paliesti. Jei jam pavyks, reiškiasi kažką padarėte blogai. Tada kartosite tai vėl iš naujo, bet jei jis jūsų negalės pasiekti - jums pasisekė. Kerus panaikinti galėsite tik jūs patys arba aš, nes pirmąkart skydas būna gan silpnas. Jei norėsite patys panaikinti skydą, tiesiog burtažodį pasakykite atbulai. Štai taip - Amulot Ofirtni. Tada jūs su kolega apsikeisite darbais ir bandysite prasmukti pro jo skydą, - giliai įkvėpė. -Jei neturite man klausimų, pradėkite. Sėkmės.
Norėčiau, kad parašytute bent du-tris postus. Nebūkite visi vundermagai. Nekantrauju perskaityti jūsų praktikos darbų postus. Dar kartą sėkmės.
-
Elridė tyliai mintyse keiktelėjo. Povelnių... Gerai, knygas skaityti vakarais tikrai nėr gerai... Išgirdusi praktinę užduotį mergaitė šiek tiek paniuro. Kas norės dirbti su keistu padarėliu... Em... Grifiukės žvilgsnis užkliuvo už vienos varnes. Dar kartelį apsidairiusi ji nedrąsiai atsiduso ir pasitrynė rankas. Arba dabar, arba neždintis iš pamokos... O taip negalima Lėtai atsistojusi ji žengė vieną žingsnį ir kažkodėl sustingo. Ko tu bijai rupus miltai... Sungiaužusi kumščius jį pagaliau sugebėjo prieiti prie matytos varniukės ir nedrąsiai šyptelėjo.
-Tikiuosi dar neturi poros... Na, ne blogais kėslais... Em... Gerai, nebenusišnekėsiu... Gal nori dirbti kartu?-šyptelėjusi ji pakėlė į pirmakursę akis ir kvailai ėmė jaudintis. O kas jei atmes? Kas jei jau su kažkuo susitarusi... Gal tikria pabėkt iš pamokos? Niekaip nesuprasdama, ko ji nori, mergaitė papurtė galvą ir netikėtai nuslinko mintimis pas močiutę. Elridė prisiminė jos malonius žodžius, niekados nebijoti, nes gyvenimas bus nebeįdomus. Protingą močiutę turiu... Įdomu kaip jai sekasi...
-
Luna ramiai klausėsi mokytojo ir kiek nusiminė, kad prašovė pro šalį dėl atsakymo, tačiau netrukus metė tą mintį iš galvos ir palinkusi į priekį išklausė praktinę užduotį. Na, užduotis atrodo įdomi, tik reiks susirasti porą... Tokios užduotys Lunai neitin patiko, tačiau pamėginti dirbti su kitais visai smagu. Nespėjus rudaplaukei apsidairyti, prie jos priėjo grifiukė.
-Sveika,-maloniai pasisveikino ir nusijuokė,-ne, poros dar neturiu, bet būtų smagu dirbti kartu,-linktelėjo varnanagė. Grifė atrodė miela ir draugiška, tad nedvejodama sutiko su jos pasiūlymu.
-Aš Luna,-šyptelėjo mėlynakė ir pažvelgė į grifę,-O tu spėju Elride?-prisiminusi ją mačiusi keliose pamokose, pabandė atspėti mergaitės vardą.
-
Praktinis darbas porose Bethany nei kiek nenustebino. Labiau nustebino burtažodžio panaudojimo būdas. Kiek paslaptingas ir šiurpus, bet kartu, ir žadinantis smalsumą.
Praklausiusi visą serenadą apie darbą, varniukė akimis nukeliavo iki šalia sėdėjusios Elenos.
- Juk mes tai jau aptarėm, - šyptelėjo ir jau visu kūnu pasisuko jos pusėn, - kaip ir tarėmės prieš pamoką, galėčiau ir aš pradėti, - šnabždėjo kuo tyliau, nes nenorėjo, kad per ją sumažėtų gaunamų taškų skaičius ar kam nors ji sutrukdytų.
Bethany galvoje pakartojo visus darbo punktus. Tuomet mergaičiukė susimąstė galva pasisuko į žvakės pusę. ,,Ką gi, pradėkim šį keistą dalyką", - padrąsino save siekdama žvakės, kurios liepsna vis dar plazdėjo nuo oro srauto judėjimo. Varnė lėtai pakreipė žvakę šoneliu, kad tekantis vaškas kristų ne žvake žemyn, o ant jos dešinės rankos. Ant delno patekęs lašelis vaško akimirkai sušildė odą, bet netrukus tapo visiškai nejuntamas.
Bethany atsargiai sugriebė šalia buvusią lazdelę, stengdamasi nenukrapštyti jau sukietėti spėjusio vargano vaško lašelio. Bet tuo pat metu varniukė suabejojo ir paleidusi lazdelę, užsipylė ant delno visą vašką, kiek tik jo buvo likę. ,,Dabar ramiai. Ranka nesukietės, viskas tvarkoje", - ramino save pamačiusi sustingusį vaško sluoksnį, užėmusį visą delno plotį. Nepatogiai lankstydama pirštelius, varniukė sugriebė lazdelę ir akylai stebėdama pakėlė virš galvos. ,,Tik trys mažyčiai rateliai", - nežinia kiek laiko praėjo, o ji tik laikė lazdelę ore ir žvelgė link jos. Bethany galėjo prisiekti, kad pajautė, jog lazdelė susmigo į vaško sluoksnį, tad ėmė menkiau gniaužti lazdelę. Nors ir trys ratai, mergaičiukei pasirodė, kad jų visas šimtas. Ranka menkai norėjo lankstytis ir klausyti, bet visgi, susikaupusi bei nutaisiusi rimtą, tikriausiai iš šono juokingą miną, ėmė apsukinėtu tuos kelis ratelius lazdele sau virš galvos :
- Intrifo toluma, - šnabždėjo, - intrifo toluma.
Atrodė, kad niekas nepasikeitė. Na, išskyrus tai, jog lazdelė tikrai susmigo į vašką.
- Na, ar pasisekė? - pasisuko į Eleną nuleisdama įskaudusią ranką.
-
Na... Bent jau kažką pasakiau gerai. Pagalvojusi apie tai, Grifė sau nusišypsojo. Elena įdėmiai klausėsi Profesoriaus užduoties, tačiau nelabai ką ir suprato. LoveGood viską kelis kartus pakartojo sau mintyse, kol pagaliau suprato. Supratusi užduotį, raudonakei visi miegai išsilakstė. Atsisukusi į Bethany su nustębusia veido mina, Grifė į ją pasižiūrėjo.
-Na... Matyt pamiršau,- sukikeno metamorfmagė ir pažiūrėjo į žvakę,- taip, daryk viską pirma, nemėgstu kažko daryti pirma,- pavarčiusi akis leptelėjo pilkaplaukė.
Grifų Gūžtos globotinė atidžiai stebėjo visus Varnės judesius. Kaip ji paėmė žvakę ir užsipylė ant rankos vašką. Kaip ji paėmė savo lazdelė į rankas ir ją iškėlė virš savęs. Kaip ji pradėjo murmėti burtažodį, ir kaip pradėjo sukioti ranką.
-Ar skaudėjo kaip vaško užsipylei? Nes kažkaip bijau jį pilt ant savo rankos,- paklausė Grifė ir apžiūrėjo savo ranką,- ai, nesvarbu,- nuleidusi ranką pridūrė Elena ir atsistojo nuo kėdės. Bethany paklausus ar jai pasisekė, LoveGood bandė ją paliesti.
Kad ir kiek kartų ji bandė tai padaryti, jai neišėjo.
-Sveikinu, tau pavyko,- sukikeno raudonakė ir klestelėjo atgal į kėdę.
-
Naktį prastai miegojo – ją vėl kamavo košmarai, rėgėdavo juos jau antrus metus, jie net nesikeitė, tačiau kaskart pabusdavo išpilta šalto prakaito ir klykdama. Pati stebėjosi, kaip kitos varnos, su kuriomis dalinosi miegamąjį, nenubusdavo nuo jos riksmų. O čia dar klasėje buvo taip tamsu, kad ji bene visą pradžią prasnūdo. Turėjo net subarti save, kam rodo tokį blogą pavyzdį jaunesniems koledžo draugėms – turėjo gi kaip tik elgtis pavyzdingai, o miegojimo per pamoką nepavadinsi itin geru užsiėmimu.
Kaip ten bebūtų, dalis pamokos prabėgo pro šalį, o dabar jai reikėjo dairytis porininko. Niekada nepasižymėjo drąsa, tad ir dabar nesijautė labai jaukiai: turėjo prieiti prie kažko ir jį užkalbinti. Nerimastingai apsižvalgė: bene visi mokiniai jau sėdėjo poromis, maža ta, varniukių beveik nesimatė. Bet jos žalios akys užkliuvo už maždaug jos amžiaus švilpio, bežaidžiančio su vašku. Pasitaisiusi sijoną priėjo prie jo.
– Labas, – nedrąsiai šyptelėjo, visai dailiai nurausdama, – gal norėtum dirbti kartu? Beje, aš Gotfreinė, – nuleido akis, ištiesdama ranką.
-
Klausydamas praktinę pamokos užduotį, Dylan'as bandė kuo greičiau nukrapštyti priskretusį vašką. Rimtai? Ir tai reiks kartoti?
Et, nemirsiu. Tikiuosi. Jis jau buvo nukrapštęs vašką, tik liko rausva, tai išduodanti dėmė, kai išgirdo į jį besikreipiantį balsą. Švilpis nelabai dėmesingai klausė užduotį ir dabar tai puikiai atsispindėjo. Pasitaisęs akinius, pakėlė žvilgsnį į jį užkalbinusią merginą.
- Labas, - greitosiomis pasisveikino, - a, taip, žinoma. Kaip tik galvojau, kad teks likti vienam. O tai būtų buvę tikra kančia, - prisiminė, jog vėl plepa per daug bei galvoje šmėstelėjo trumpas prisiminimas apie vieną tokiu pat talentu pasižymintį knygos veikėją, - aš Dylanas. Labai malonu.
Paskutinį sakinį švilpis pridėjo jau spausdamas merginai ranką. Švilpis stengėsi atrodyti nesutrikęs, nors pats puikiai nesuvokė, kodėl taip nervinosi.
- Tai... Gal norėtum pirma pradėti? - uždavė klausimą kuo mandagiau ir šyptelėjo, bet prisiminus vašką, šypsena pamažu blėso, kol beliko tik vos vos pakelti lūpų kampučiai.
-
Varniukė šyptelėjo. Ji nemanė, kad jai pavyks tai padaryti iš pirmo karto šis burtas. Jau buvo nusiteikusi brėžti dar tris ratelius aplink galvą su virpančia rankele, o skausmą nuo ilgo laikymo, nors jis nebuvo toks ir ilgas, ji šiek tiek dar jautė.
Bethany visai juokingai pasirodė, kai Elena bandė ją paliesti. Pradžioje bandžiusi susitvardyti, galop ėmė tyliai kikenti, juk šioje pamokoje tyla buvo vienas reikalingiausių dalykų.
- Na, pirmiau jaučiau tik švelnų dingtelėjimą. Atrodė, kad tik viršutinius odos sluoksnius šis vaškas sugebėjo sušildyti, - tyliai, vis dar su šypsena sušnabždėjo.
- Amulot Ofirtni, - sušnabždėjo ir vylėsi, jog skydas tikrai išnyko. - Tavo eilė.
Pasukusi galvelę į Elenos pusę, Bethany nežymiai šyptelėjo. Tuomet kaire ranka ėmė bandyti iškrapštyti iš dešiniosios rankos delno, ant kurio buvo vaško sluoksnis, jame įstrigusią lazdelę. Išties, tai pareikalavo nemažai pastangų. Bet visgi, varniukė dar negalėjo sugniaužti kumščio - vaško sluoksnis, net ir ištraukus lazdelę, neleido to padaryti.
-
Turbūt pažadino vaikinuką iš minčių, bent jau sprendžiant iš jo sumišimo. Dar labiau susigėdusi raustelėjo; labai jau nemėgo trukdyti, net jei trukdė tik mąstyti. O gal jis kūrė kokį itin svarbų planą, ką gali žinoti.
Grakščiai atsisėdo prie švilpio ir pasiruošė kerėti.
– Tik žinok, sakau iš karto, kerėtoja iš manęs gana prasta, tai gali tekti paplūšėti, kol pavyks, – droviai gūžtelėjo pečiais, – Tikiuosi, nesupyksi, jei iki pamokos galo taip ir neateis tavo eilė, – pabandė pakuokauti, bet galiausiai tik pati nervingai sukrizeno.
Drebančia ranka paėmė žvakę ir nukreipė ją taip, kad vaškas tekėtų į dešinįjį delną. Profesorius buvo teisus – visai neskaudėjo, o Got net apsidžiaugė dėl šitos užduoties dalies: buvo girdėjus, kad vaškas labai teigiamai veikia odą. Kai jau vaškas sustingo, pagriebė lazdelę ir iškėlė ranką viršun.
– Intrifo toluma, – sumurmėjo, triskart apsukdama ranką su lazdele virš savo galvos.
Nieko neatsitiko, bet gal ir neturi matytis to šydo? Varnė nebuvo tikra.
– Hm, lyg ir viskas, – gūžtelėjo, – pabandyk mane paliesti.
-
Staiga Elena vėl užsimanė miego. ,,Puikioj vietoj tu užsimanei miego, šaunuolė Elena.” Pradėjo mintyse su savimi kalbėtis Grifė. Giliai atsikvėpusi LoveGood atsistojo ir pasiėmė į dešinę ranką žvakę, nes lazdelę ji valdė kaire ranka. Raudonakė jau norėjo piltis ant delno žvakę, tačiau susilaikiusi ji pažiūrėjo į Bethany.
-Tikrai neskauda?- tyliai jos paklaususi Elena vėl pažiūrėjo į žvakę. Nuspręndusi nelaukti atsakymo, Grifė užsipylė ant delno vaško.
Išpradžių buvo karšta, bet ne taip žiauriai. Paskui visas karštis dingo ir pilkaplaukė net nejautė, kad kažkas yra ant jos rankos. Greitai pačiupusi lazdelę, Grifė iškėlė ją virš savęs. Giliai įkvėpusi jį pažiūrėjo į Profesorių. Greitai nusukusi akis, metamorfmagė užsimerkė ir susikaupė.
-Intrifo toluma, Intrifo toluma, Intrifo toluma,- pradėjo šnabždėti Grifė ir su lazdele sukioti ratelius. Galiausiai baigusi judinti lazdelę, Elena atsimerkė, nuleido ranką ir pažiūrėjo į Varnę.
-Kaip manai? Ar man pavyko iš pirmo karto? Nes jeigu taip, tuomet bus kažkas neįtikėtino,- sukikikeno Elena ir apsižvalgė po klasę.
-
Švilpis pasitaisė akinius, tuo pačiu metu stengdamas nenukreipti žvilgsnio kitur bei susikaupti. Jo visiškai neviliojo žvakės, o tuo labiau vaškas.
- Na, iš manęs galima tikėtis visko, - gūžtelėjo ir šyptelėjo Gotfreinei, - kerėtojas iš manęs irgi nelabai koks. Kadangi vaikinukas praklausė užduoties aiškinimą, nes bandė nukrapštyti vašką, tad dabar stengėsi atidžiai stebėti merginą bei tai, ką ji daro. Tas vaškas man tikrai nepatinka. Švilpiui ir taip nelabai dėmesį sutelkti sekėsi, o dar tvyranti prieblanda, regis, kvietė menkai snūstelėti.
- Atrodo ne taip jau ir sunku, - menkai pakilnojo pečius bei atsikėlė. Pasirodė, jog Dylan'as nebuvo stovėjęs ilgą laiką, o rankoje, galop, nebesimatė tos raudonos dėmelės. Švilpis pabandė paliesti Gotfreinę vienoje pusėje ir jam nepavyko. Bet norėdamas įsitikinti tvirtai, jis nužingsniavo iki kitos pusės ir dar sykį pabandė. Dabar vaikinuko ranka nesunkiai praslydo pro šydą, kuris lyg ir bandė jį stabdyti. Bet visgi, švilpio ranka atsidūrė merginai ant peties. Pasiskubinęs ilgai taip rankos nelaikyti, ėmė lėtai tipenti iki savo suolo ir debtelėjo į kėdę vis dar pasisukęs Gotfreinės pusės link.
- Manau, turėtum pabandyti dar vieną kartą, - menkai šyptelėjo su menku virpesiu krūtinėje, nes laikas, kai jam vėl reiks vašką piltis ant rankos, nenumaldomai artėjo.
-
Visas mergaičiukės dėmesys buvo delne. Jau pačioje senų senovėje buvo nulemta, kad šią pamoką Bethany užsipils per daug vaško ant delno ir šis sustingęs neleis pilnai sulenkti pirštų. Stengdamasi nedramatizuoti, mergaičiukė spėjo sumurmėti Elenai :
- Ne, tikrai neskauda.
Bet tikriausiai tai sumurmėjo per tyliai, o tuo labiau, kad pernelyg vėlai, mat jai tai murmant, Elena pylė vašką sau ant rankos.
Toliau varniukė nežiūrėjo ką daro jos draugė iš kito koledžo. Na, galbūt retkarčiais ir žvilgtelėdavo, bet nemanė, jog tai būtina. Visaip bandydama nukrapštyti vašką, Bethany jį visiškai suskaldė į gan dideles dalis, o jos priminė keistą vaškinį marmuro luitą, tiesiai ant jos delno. Deja, šis šedevras greitai buvo nugramdytas bei vaško dalelės dabar it nereikalingos šiukšlės gulėjo beveik per visą nediduką suolą.
- Pažiūrėsim, - šyptelėjo dar plačiau bei atsistojo, - vos vienu piršteliu siekusi Elenos pilkų plaukų, Bethany be vargo juos prilietė, - pabandyk dar kartelį. Neabejoju, jog tau pavyks. Nesvarbu iš kelinto karto, bet pavyks.
Bethany vylėsi, jog draugė nenusimins per daug, o susiims ir pasistengusi padarys taip, kad pavyktų.
-
Vos Varnei palietus Elenos plaukus, Grifė paėmė jos ranką ir patraukė taip, lyg jai nepavyktų jos paliest.
-Ne, tau neišeina paliest manęs. Man pavyko,- nusijuokė raudonakė ir paleido Bethany ranką. Ištiesų Elena nenusiminė, juk jai dažnai kas nepavyksta iš pirmo karto. Metamorfmagė tiesiog prie to priprato.
-Man atrodo man nepavyks,- sukikeno LoveGood ir vėl iškėlė lazdelę virš savęs.
-Intrifo toluma,- nei garsiai, nei tyliai ištarė burtažodį pilkaplaukė,- Intrifo toluma, Intrifo toluma,- vis tarė burtažodį Elena ir sukinėjo lazdelę rankoje.
Ketvirtakursė baigus sukti lazdele ratelius, nuleido ranką ir pažiūrėjo į Bethany.
-Dabar tikrai turi pavykti. Aš šį syk stengiausi,- vėl sukikeno raudonakė ir ranka perbraukė per savo ilgus, pilkus ir tiesius plaukus.
-
Kai šalia Elena, Bethany visuomet užliejo gera nuotaika ir draugiškumas. Na, buvo vienas sykis, kai turėjo savitų planų, o grifė ją nejučiomis užtiko.
- Taip, taip, - sukikeno girdėdama draugės juoką. Galop, kai mergaičiukės ranka buvo paleista ši sugrįžo iki savo kėdės, nors tereikėjo žengti du, tris žingsnelius. Bethany šįkart stebėjo kiekvieną Elenos judesį, kaip ši suko ratelius lazdele ir murmėjo burtažodį, kaip krutėjo jos lūpos.
- Dabar tai tikrai pavyks, - atsistojo ir pagavo grifės žvilgsnį, švelniai jai nusišypsojo bei atsliūkino iki draugės antrą kartą.
- Tai jau tikrai pavyko, - iš visų pusių, net po kelis kartus toje pačioje vietoje bandė priliesti Eleną, bet vis tik, nesugebėjo. Nors ir nematomas, skydas Bethany pasirodė pakankamai tvirtas.
-
Jau buvo benustembanti, kad švilpio ranka nepraeina pro šydą, kai jis pabandė tą padaryti antrą sykį. Jam palietus jos gležną petį, gūžtelėjo pati sau. Ką gi, to reikėjo ir tikėtis. Nieko nelaukus pabandė vėl: kaptelėjo vaško į vidinę delno pusę, tris kartus apsuko ranką su lazdele sau virš galvos, sakydama profesoriaus nurodytą burtažodį. Tik šįsyk jį pamatė šydą. Ne, nepamatė. Pajuto. Pajuto aplink save mirgant orui; gal tai geras ženklas ir jai pasisekė?
Švilpis (berods prisistatęs kaip Dylanas) jau spėjo grįžto savo vieton. Nepasakytum, kad jis dega iš nekatrumo sulaukti savo eilės. Visgi jei šįsyk predektei pavyks išsikerėti šydą...
– Dabar tikrai turėtų pavykti, – šyptelėjo, tačiau pati nebuvo įsitikinus, kad viskas eis sklandžiai, – Nagi, pabandyk mane paliest.
-
Dylan'as jau spėjo šiek tiek apraminti save, vaškas nebeatrodė toks baisus, bet vistiek neviliojo. Jis trumpai žvilgtelėjo į žvakę ant savo stalo, tačiau ties žvilgsniu viskas ir baigėsi. Švilpis vėl atsisuko į Varno Nago mokinę. Ėmęs ją stebėti, stengėsi įsidėmėti visus žingsnius, mat lyg šiol nepasižymėjo puikia atmintimi, o lyg tyčia praklausė profesoriaus žodžius.
Švilpis atsistojo. Nežinojo ko tikisi, galbūt nieko, o galbūt kažko. Vaikunukas pabandė priliesti Gotfreinę toje pačioje vietoje, kur jos skydas praleido ranką. Ir šįkart jis negalėjo kos priliesti. Tuomet nužingsniavo iki kitos pusės. Irgi nieko.
- Regis, tau pavyko, - šyptelėjo sėdėdamas kėdėje, - ką gi reiktų ir man pradėti.
Sumurmėjęs kelis žodžius sau, švilpis pasisuko į žvakės pusę bei ėmė tiesti ranką jos link. Ji nedrebėjo, bet visgi nenoriai suėmė žvakę bei užpylė ant kito delno šiltą vašką. Šįkart nesijautė jokio skausmo, tik švelnus dygsnis, labai greitai pasibaigęs. Tik deja, lazdelė delne, nuolat slysčiojo po visą delną, tad teko ją suimti dar tvirčiau, beveik suspausti.
- Intrifo toluma, Intrifo toluma, - šnabždėjo švilpis, stengdamas ranka brėžti apskritimą, o ne nukrypti į šoną.
- Regis, viskas, - gūžtelėjo nieko nepajutęs. Jaučiu, reiks kartoti dar.
-
Elridė kiek nustebo, kad varniukė žinojo jos vardą. Čia aš įžymi tampu ar kaip? Uh... Keista...
-Taip, aš Elridė,- šyptelėjusi ji apsidairė aplink klasę. Nepatinka man tokie darbai... Bet įdomu...
-Kaip suprantu... Man pirmai pradėti?-šyptelėjusi ji su baime pažvelgė į vašką. Mergaitei vis kilo mintis, kad vaškas netinkamai užkerėtas ir ją nudegins. Vaško nudegimai sunkus? Hm... Nedrąsiai paėmusi vašką ji pažvelgė į savo rankas ir suglumo. Elridė kažkodėl nebeatsiminė, kuria ranka jai patogiau burti. Padėjusi vašką ji išsitraukė burtų lazdelę ir žiūrėjo, kuria ranka suėmė. Įsidėmėjusi pasidėjo šalia lazdelę ir pasiėmė vašką. Atsargiai ėmė jį lašintis ant delno. Kaip įdomu būtų vašką paminkit... Užlašinusi vašką ji suėmė lazdelę ir ėmė sukti ratu.
- Intrifo toluma... Intrifo toluma... Intrifo toluma-tyliai šnabždėdama ji pati vos suprato ką sako. Gaila, mergaitė visiškai neturėjo pasitikėjimo savimi. Pamačiusi, kaip ant jos balto veidelio užkrenta balta sruoga ji sustingo. Visai pamiršau... Neraliuoti padarai! Susiraukusi ji nupūtė tą nelemtą sruogelę nuo veido, tačiau pasijautė nemaloniai. Jai atrodė, kad dėl jos plaukų ji atrodo labai keistai, kaip numirėlė. Deja, bet iš dalies tai buvo tiesa. Jos veidas buvo natūraliai pabalęs. Prisiminusi užduotį Elridė tyliai keiktelėjo.
-Na, pabandyk, nežinau, ar gavosi...
-
Ištarus grifės vardą Luna pastebėjo jos akyse nuostabą. Turbūt ir pati būtų taip reagavusi tad šyptelėjo grifei. O jai paklausus ar jai primai pradėti, rudaplaukė linktelėjo. Šiandien jautėsi išsiblaškiusi, tad geriau bus jei pirma stebės, kaip grifė atlieka užduotį. Juodaplaukė atidžiai stebėjo mergaitės veiksmus. Ji matė, kad grifė nenorom lašinosi vašką sau ant delno, tad padrąsinamai šyptelėjo. Nors profesorius ir sakė, kad vaškas nedegins, bet stebint Elridę, Luna suprato, kad savisaugos instinktai suveikė. Netrukus grifė ištarė burtažodį ir paprašė pabandyti. Mėlynakė drąsiai žengė link grifės, bet buvo priversta sustoti, nes skydas nebeleido jai artintis prie jos.
-Tavo skydas veikia puikiai,-šyptelėjo Elridei.
-
Elridė nustebusi, kad jai pavyko linktelėjo ir tvirčiau suėmė burtų lazdelę. O koks ten burtažodis atšaukimui buvo... Mmm... Atvirkštinis...
-Amulot... Amulot Ofirtni- pabaigusi prisiminti burtažodį mergaitė linktelėjo ir parodė, kad pirmakursė gali pradėti savo darbą. Kol varniukė dirbo Elridė stebėjo viską iš šalies, tačiau ji vis tiek kažko bijojo. Mergaitė žiūrėjo į vašką, ar jis tikrai nenudegins varniukės. Nesuprantu... Ir ko man bijoti? Net nebe aš lašinu tą nelemtą vašką...
-Em... Iš kur tu?-nedrąsiai paklausė ji, nors žinojo, kad nebuvo metas plepėti. Elridei tiesiog buvo gan nuobodu stebėti, kaip dirba kitas ir neturėti ką daugiau padaryti. Netikėtai ji mintimis nukako į gražų sodą, vaizduotės mylimiausią vietą. Mergaitė ten keliaudavo kai tik neturėdavo ką veikti, keista, tas gražus sodas jai buvo kažkur pažįstamas, matytas, maloni vieta pabūti. Elridė nusprendė, kad turi susirasti panašią vietą, nors neįsivaizdavo, ar būtų įmanoma tokį surasti. Atsisukusi į Luną ji jai šyptelėjo.
-Tavo vardas man primena šuniukę...
-
Juodaplaukė palaukė, kol Elride ištars atvirkštinį burtažodį ir atsistojusi jos vietoje išsitraukė savo burtų lazdelę. Pasiėmusi žvakę pavertė ją ir užliejo šilto vaško sau ant dešinės rankos. Mokytojas buvo teisus, vaškas nedegino, tik maloniai šildė delną.
-Iš Varno nago,-su šiokiu tokiu pasididžiavimu ištarė. Tiesa, iš pradžių ji norėjo būti Grifų gūžtoje, tačiau netrukus Varno nagas mėlynakei pradėjo patikti,-o tu iš Grifų gūžtos, tiesa?-pažvelgė į mergaitę. Luna, susikaupk. Ji ištiesė ranką ir paėmusi burtų lazdelę iškėlė ją virš savęs.
-Intrifo toluma, Intrifo to...Eee,ką?-sutrikusi atsisuko į Elridę. Mėlynakė nelabai išgirdo ką sakė grifė, tačiau nugirdo kažką apie vardą. Luna sutrikusi žvelgė į Elridę.
-
Mergaitė šyptelėjo Lunai.
-Aš kalbu apie šalį, iš kurios atvykai į Hogvartsą, bet taip, esu iš Grifų,- šyptelėjusi ji nežinia kodėl atsisėdo ant žemės. Elridei kvailai patinka sėdėti ant žemės. Ji taip įprato namuose, nes skaityti knygas ant sofos jai atsibosdavo, o ant žemės vis kažkas naujo. Supratusi, kad išblaškė pirmakursę mergaitė išsigando ir išraudo. Jeigu jai per mane neišeis burtas... Ne ne.... Am... Ką daryti...
-Sakiau tavo vardas man šuniukės vienos primena... Eh... nepyk, tu dirbk- išraudusi ji nuleido akis ir nebežinojo ką pasakyti. Na, dabar tai tikrai su manim žmones dirbti nenorės... O profesorius dar turbūt matė... Gėda. Išsigandusi ji apsižvalgė kur profesorius, tačiau nuo žemės nieko nematė tad atsiduso ir stebėjo kaip dirba varniukė. Daugiau nebekalbinti jos, kai ji dirba... Supratai, Elride? Grifiukė dar turbūt valandą būtų save dėl to kaltinusi, tačiau negalėjo taip pasielgti. Nebijok, būk Grifiškesne... Juk Grifai nieko nebijo? Atsistojusi ir nusivaliusi dulkes ji šyptelėjo Lunai, nors vis tiek šiek tiek gėdijosi. Mergaitė negalėtų sau atleisti, jeigu vien dėl nesusikaupimo varniukė būtų blogai įvertinta.
-
Išgirdusi jog jai pavyko, Elena išties apsidžiaugė.
-Dabar manęs niekas nepalies,- pasigyrė ir sukikeno raudonakė. Pakėlusi lazdelę virš savęs, pilkaplaukė giliai įkvėpė.
-Amulot Ofintri,- sušnabždėjo burtažodį Grifė. Supratusi kad to skydo jau nebėra, pilkaplaukė klestelėjo atgal į kėdę ir padėjo lazdelę ant stalo. Padėjusi savo vaškuotą ranką ant stalo, Elena pradėjo nuo jos nuiminėti vašką. Buvo gan sunku, bet po kelių minučių vaško ant jos rankų jau neliko. Ištiesusi prieš save ranką, raudonakė ją apžiūrėjo.
-Na... Ji sveika ir jai nieko rimto,- sukikeno metamorfmagė ir pažiūrėjo į Profesorių. Pakėlusi ranką, Elena pažiūrėjo į Bethany, o paskui į Profesorių.
-Profesoriau, mes jau padarėm užduotį ir mums pavyko,- pasakė viską Grifė. Nuleidusi ranką, ji ja perbraukė per savo ilgus plaukus ir atsirėmė į kėdę.
-
Smagesnio praktinio darbo mergaičiukė nebuvo turėjusi. Šyptelėjo išgirdusi kikenančią draugę bei beveik visu savo svoriu staigiai atsisėdo kėdėje.
Bethany žiūrėjo į ant stalo buvusius sutrupėjusio vaško likučius ir mąstė. Tai nebuvo pakankamas kiekis, kad išeitų žvakė, bet labai nedidukę gal ir būtų galima padaryti. Ji galbūt ir toliau būtų svajojusi apie artėjančias šventes ar kokių kvapų egzistuoja žvakės, tačiau išgirdo Elenos kreipimąsi į profesorių bei pagavo Grifės žvilgsnį. Bethany visiškai nesuprato kam tai padarė, juk galima buvo bent šiek tiek paplepėti ar pagalvoti. Deja, šaukštai po pietų ir varniukė dabar pakėlusi akeles profesoriaus pusės link, šiek tiek sumišusiu žvilgsniu žiūrėjo pirmyn.
-
Kol visi aplinkui pradėjo grupuotis, Zwei nežinojo, ką daryti - jokios žmogystos šioje klasėje nepažįsta, na bent jau vardų su veidais susieti nelabai gali. Vaikinas kiek sunerimusiai prikando lūpą ir žaliomis akimis sekė kaip jaunimas po truputį vis bando praktikuotis savo kerus.
- Profesoriau, man reikės pagalbos! Neturiu porininko ir bijau ko nors paprašyti. Help? - Užtikrintai ištarė vaikainas, įsmeigdamas savo emeraldo spalvos akis.
Prašau, pirmą kart gyvenime prašau, kad tai būtų kokia dailutė mergina! Pasikviesčiau po pamokos kokių keksiukų, pasipraktikuotum magija! Hehe...! Mintyse svarstė Zwei, kilstelėdamas kairį antakį į viršų.
-
Grifei patikslinus klausimą, Luna nusijuokė. Kaip ankščiau ji to nesuprato?
-Iš Londono, o tu?-pažvelgė į Elridę ir dar kartą iškėlė burtų lazdelę virš savęs.-Intrifo toluma, Intrifo toluma, Intrifo toluma...-paskutinį kartą kartodama burtažodį suabejojo. Šiandien ji išsiblaškiusi ir sunkiai susikaupia. Juodaplaukė nuleido ranką ir giliai įkvėpė.
-Bandyk, nors nemanau, kad pavyko,- Lunos veide nebuvo matyti nusivylimo, nors ir žinojo, kad burtai nepavyko. Jautė, kad buvo per daug išsiblaškiusi.-Beje, apie ką ten kalbėjai?-kiek apsimestinai linksmai paklausė. Linksmumas niekada nebuvo jos draugas, dažniau jos veide galėjai išvysti rimtumą ir abejingumą. Luna apsižvalgė aplink klasę stebėdama, kaip sekasi kitiems ir atsisuko į grifę.
-
Juodomis blakstienomis apviltomis akimis Alesia stebėjo veiksmą klasėje. Visi buvo jau susigrupavę poromis ir net baiginėjo praktiką ir, atrodė, vienintelė ugniaplaukė Paprika net nesusirado darbo kompaniono ar kompanionės. Tad asargiai prietemoje pakilusi iš vietos ir dailiai nusiubavusi prie garbanotojo profesoriaus, raudonų plaukų savininkė vėl padarė nedidelį reveransą ir kiek delsdama pakėlė į vyriškį dideles akutes:
- Atleiskite, sere, bet aš neturiu partnerio, - kiek raustelėdama iš gėdos, pradėjo italė, - ar malonėtumėte padėti? - Manuela įrėmė maldaujamą žvilgsnį į dėstytoją ir dar kartą apsidairė aplink bruzdančią klasę. Žinoma, Paprikai buvo kiek nejauku stypsoti vienai šalia, kad ir geranoriškai atrodančio, mokytojo, tačiau variantas paprašyti pagalbos, tuo metu, Alesijai atrodė geresnis nei bandymas įsiterpti į kurią nors mokinių grupelę.
-
Torė drąsiai galėjo pripažinti, kad burti ji visai nemoka. Nors taip ir turėtų būti. Ji tik pirmakursė, o ir kerėjimo pamoka pirma. Atsisėdusiai į suolą mergaitei nuostabos nekėlė ir tai, kad ir atsakymo apie burtažodį nenutuokė. Bent jau suprato, kad nors ir kiti mokiniai šaudė skirtingus variantus į visas keturias puse, nieko doro jie taip ir nepasakė. Vėliau atėjo praktinė pamokos dalis, o Torė vis dar tylomis sėdėjo viena. Keli pažįstami mokiniai jau buvo susiradę poras, o ir beveik visi kiti buvo jau užimti darbais. Mergaitė jau stojosi eiti link profesoriaus, kad pasakytų jog neturi poros darbui, bet visai netyčiomis akys pamatė kitą mergaitę šnabždančią mokytojui į ausį. Ai, kas bus,tas bus pamanė žaliaakė ir nupėdino prie raudonplaukės.
- Labas, pagalvojau, galbūt dar neturi poros ir norėtum dirbti kartu?- nedrąsiai prašneko,- Jeigu atsisakytum aš suprasiu,- menkai šypteldama sumurmėjo mergaitei. Vis dar turėjo atsarginį variantą, kad jeigu nepažįstamoji nesutiktų, eitų pagalbos prašyti pas profesorių.
-
Mergaitės taip laukta kerėjimo pamoka privertė ją anksti ryte keltis iš lovos ir traukti į klasę. Atsidūrus joje, mėlynakę kiek nustebino degančios žvakės ir aptemdytas kabinetas. Vis dėlto mergaitė nuėjo link laisvos vietos, pasidėjo krepšį ir atsisėdo. Sofija net nenutuokė atsakymo, todėl ramiai klausėsi kitų mokinių, o po to ir profesoriaus. Jam uždavus praktikos mergaitė planavo būtinai jį atlikti. Tačiau apsižvalgius suprato, kad beveik visi kaip ir turi poras. Varnei dar kiek pasėdėjus, ji suprato, kad jei dar kiek pamiegos visai neberas su kuo dirbti. Pirmakursė iš lėto atsistojo ir nedrąsiai žengė link kerėjimo mokytojo.
- Atsiprašau, profesoriau, bet aš kaip ir nerandu su kuo dirbti. Gal galėtumėte padėti?- tylomis sumurmėjo, bet buvo įsitikinusi, kad profesorius ją išgirdo. Ir ką reiks daryti jei per vėlai paklausiau ir jau nebėra ką ir padėti pagalvojo ir pradėjo tampyti savo ir taip trumpų, šviesių plaukų sruogelę.
-
Nors ir turėdamas begales darbo, bet Oberonas vis tiek po ranka turėjo paprastą lapelį, o ne kokius dokumentus, kuriuos turėtų pildyti. Rankoje laikydamas fazano plunksną, įmerkė ją į rašalo buteliuką ir dailiu raštu pradėjo kažką keverzoti ant lapelio. Mintimis buvo nukeliavęs toli, toli, bet akys žvelgė į jo mokinius. Netikėtai pajuto šaltą rašalą ant savo rankos. Pažvelgęs mintyse nusikeikė ir iškart griebėsi valyti dėmę. Netyčia akis užkliuvo už to lapelio, ant kurio kažką keverzojo, ir net išpūtė akis. Burnoje pradėjo kauptis seilės ir jis paėmė lapelį, kad įsitikintų savo akimis.
Amika
Nustebęs lengvai raustelėjo. Iškart užplūdo prisiminimai apie panelę Amiką, kurį pakerėjo šį kerėjimo profesorių - hibridą. Galėjo net prisiekti, kad burnoje pajuto kakavos skonį. Lengvai šyptelėjęs, lapelį pakišo po dokumentais ir pradėjo vaikščioti po kabinetą. Mokiniai uoliai darbavosi, atrodė, kad visi susigrupavo. Išgirdęs, kad į jį kreipiasi panelė LoveGood priėjo prie jos ir jos kolegės ir tarė:
-Labai šaunu. Bet tavo vietoje aš būčiau tyliai pasėdėjęs, kažką kito paveikęs. Tavo draugė matau norėjo to pačio, - mirktelėjo panelei Gronmigfar. -Dabar užduosiu mažyti klausimėlį, kurio atsakymą gale pamokos turėsite garsiai pasakyti visiems likusiems. Kodėl ant delno reikėjo užsipilti vaško?
Paklausęs greitai pasišalino nuo jų suolo ir pradėjo eiti link savojo, kai netikėtai išvydo prie jo stovint keturis mokinius. Kas čia dabar?
Greitai grįžo į savo vietą ir krestelėjo ant kėdės.
-Taigi, visiems jums reikia partnerių. Kad nebūtų jokių nusiskundimų, trauksiu lapelius jums prieš akis, sutarta?
Nelaukdamas, kol mokiniai pritars ar ne, paėmė A4 formato lapą, jį suplėšė į keturias dalis ir ant kiekvieno užrašė po pavardę.
Ponaitis Eberhardt Panelė Fiore Panelė Finitsis Panelė Demerian
Lapelius užvertė ir, gerai sumaišęs, ištraukė du ir perskaitė pavardes.
-Panele Fiore, sveikinu. Gavote į poras šį žavingą vaikinuką, - pasakęs padėjo mokiniams prieš nosį lapelius su jų pavardėmis. -Panele Finitsis, jums liko panelė Demerian. Tikiuosi niekas nepyksta, neprieštarauja.
Tada, kai mokiniai jau ruošėsi eiti prie savo stalų, kibti į darbus, jis susistabdė panelę Fiore.
-Negaliu susilaikyti, jums to nepasakęs, panele. Jūsų itališkas akcentas toks gražus. Visada norėjau aplankyti tą šalį, - pradėjo svajoti jis. -O dabar eikite padėti savo kolegai.
-
Zwei kiek apsidžiaugė, kad buvo nors su kažkuo pagaliau sugrupuotas. Tikiuosi, kad ši mergaitė per daug manęs nenusigąs. Turiu visus gąsdinančius bruožus - esu visai nieko, klastuolis, žaliaakis, iš geros šeimos ir dar vokietis. Tobula kombinacija. Išgirdęs, kad gaus dirbti su pirmakurse grifiuke, klastuolis šyptelėjo. Tai nebuvo pikta ar ironiška šypsena, tai nebuvo ir draugiškumo pilna šypsena. Na, visgi bent dėstytojas įvertino, kad aš žavingas. Komplimentas tiesiai į savimeilę!
- Nagi, panele Fiore, nieko nelaukime, skubėkime į darbus. Turim prisivyti kolegas. Leisiu šį kartą pradėti jums, nes esate kiek jaunesnė už mane ir tikiuosi, kad nors kiek galėsiu pagelbėti. - mandagumo įsikūnijimas tarsi apsėdęs buvo Zwei.
Mintyse jaunuolis dar kart pasikartojo profesoriaus išdėliotas instrukcijas ir tarsi atlikdamas nedidelę meditaciją įsikalė burtažodžio tarimą į galvą. Gyvenimiška praktika parodė, kad ne taip sukirčiavus burtažodį, padariniai gali būti katastrofiški.
-
-O, kaip šaunu, aš taip pat iš Londono,- šyptelėjusi atsakė Elridė. Mergaitė paminėjusi Londoną netikėtai paskendo vėl į tuos kvailus vaizdinius. Tik ji pamatė ne ką kita, o vėl savo mamą. Jos išbalusį veidą. Įdomu, jie buvo burtininkais... Ar ne... Mergaitei pasidarė labai įdomu, tačiau nežinojo, kur surasti atsakymų. Būtina nueiti į biblioteką... Eh kelintą kartą jau tą sakau. Lunai baigus burtą Elridė jai šyptelėjo ir pabandė prikišti ranką. Kažkokia jėga, lyg būtų siena tarp mergaičių, neleido grifiukei paliesti varnės.
-Ooo, suveikė. O kas toliau? Įdomus burtas... Tik kokia jo esmė? Kaip manai, valgyklose galimėtų panaudoti jį?-šyptelėjusi paklausė pirmakursės. Elridei tikrai kilo mintis panaudoti šį burtą valgykloje, kad niekas negalėtų jos paliesti, nes ten dažnai būna, kad visi susistumdo, o to ji nemėgsta. Maistas... Reikės eit pavalgyt po pamokos, nors, ar spėsiu... Elridė užsisvajojusi apie maistą ėmė mąstyti, kaip įdomu būtų išbandyti kokius burtus, kurie sukurtu maistą, arba jį paruoštu burtais. Gal paprašyti profesoriaus... Nors, kvailoka...
-
Raudonplaukė žaliomis rainelėmis pasipuošusiomis akutėmis įdėmiai sekė kiekvieną profesoriaus judesį, šiam karpant lapelius, kai staiga už nugaros stovėjusi mergaičiukė pasiūlė savo partnerystę.
- Aš mie -, - Alesia nespėjo pabaigti sakinio, o garbanotasis, juokingomis gėlytėmis apsikaišęs dėstytojas jau paskelbė poras.
- Galėsime pokalbį pratęsti prie ežero, - šyptelėjo ją gana drąsiai užkalbinusiai mergaitei ir pasisuko į iš išvaizdos už italę vyresnįjį vaikinuką:
- Paprika, - prisistatydama dailiai nusilenkė samaninių akių savininkė porininkui ir išgirdusi komplimentą, atsigręžė į mokytoją:
- Gracie, sir, - kiek raustelėdama Alesia padėkojo profesoriui ir nusekė paskui klastuolį, kuris būdamas Klastūnyno koledžo atstovas, elgėsi net mandagiau nei kai kurie grifai.
- Kaip malonu iš tavo pusės, - šyptelėjo ilgakasė ir kiek nerimastingai apžvelgė klasę, tuomet paėmė nedidelę žvakutę ir baimingai uždegusi, pakėlė šią virš kairiosios rankos delno bei užlašino kelis gelsvo vaško lašus.
- Ooo, neskauda, - neslėpdama nustebimo atsisuko į žavųjį vokietuką ir susigėdusi tęsė darbą.
- Intrifo toluma, - tyliai sukalbėjo it maldą burtažodį ir tris kartus rateliu burtų lazdele apsuko aplink galvą. Išraiškingai pakėlė smaragdines akutes į Zwei ir bežodžių paprašė patikrinti ar užduotis pavyko.
-
Klastuolį kiek sunervino itališkas akcentas. Jam mintyse tiesiog norėjosi šiek tiek pašaipiai pagestikuliuoti itališkai, nes jis mėgo kartais parodijuoti žmones. Tačiau šį kartą pašaipų objektas negalėjo būti pirmakursė. Nors jis ir klastuolis, ji - grifė, bet Zwei jau jautėsi išaugęs iš koledžo peštynių. Juk kartais idiotų gali rasti ir pas save.
- Ar tu juokauji, ar tavo vardas iš tikrųjų paprika? - Kiek keistai pasižiūrėjo jaunuolis. - Aš vardu Zwei, bet skubėkim prie darbo.
Klastuolis labai atidžiai stebėjo kiekvieną mergijos žingsnį, kaip pirmam kartui viskas buvo daroma ganėtinai neblogai. Visgi jau šeštus metus besimokančio jaunuolio akis pastebėjo mažų klaidelių.
- Nagi, patikrinkim. - Tačiau Zwei nesunkiai palietė mergaitę.
Vaikinas ne itin mėgo dalinti patarimus, tačiau pirmakusei jų buvo negaila.
- Na, tikiuosi, jog nebūsi nieko prieš, pasidalinsiu keliais gyvenimiškais patarimais. Pirmas, judesius darei gerai, bet tavo ranka neatsipalaidavusi. Kai naudojamės lazdele, turime būti grakštūs. Antras dalykas, gali būti, kad šiek tiek per mažai vaško užsipylei. Nepriimk viso šito kad įkasti noriu, tiesiog mano klaidos būdavo tokios pačios. - Klastuolis stengėsi viską išdėlioti merginai.
Jis tik dabar pajautė, kad jam iš tikrųjų patiko stebėti ir mokyti kitus žmones. jeigu šiai mergaitei pavyks, šiandien klastuolis didžiuosis savimi.
-
Išgirdusi, kad grifė taip pat iš Londono, mėlynakė šyptelėjo. Nesitikėjau. Luna pastebėjo, kad paminėjus savo gimtąjį miestą Elride susimąstė. Galbūt kažką prisiminė?. Pati savo prisiminimų vengė, jai vis dar buvo skaudu prisiminti tą tragišką naktį. Varnanagė nežymiai papurtė galvą ir laukė, kol grifiukė išbandys skydą. Pavyko? Būčiau tvirtinusi, kad man nepavyks.
-Manau jį bus galima panaudoti visur,-nusijuokė ir draugiškai pažvelgė į Elridę. Skydas ne tik saugojo nuo kitų prisilietimų, bet ir ramino. Jis ramino savo saugumu. Kad ir kaip Lunai patiko būti apsigaubus skydu, turėjo jį panaikinti.
-Amulot Ofirtni,-tyliai, bet aiškiai ištarė atvirkštinį burtažodį. Rudaplaukė jautė, kaip skydas išnyko. Ji apsidairė stebėdama kitus mokinius ir laukdama pamokos pabaigos.
-
Buvo pasiruošusi vėl kerėti, nepasitikėjo savo gebėjimais padaryti kažką tinkamo net ir iš antro karto. Taip nesitikėjo pajusti švilpio prisilietimą, kad, tam įvykus, net krūptelėjo. Iš karto susidrovėjo, blyškius skruostus papuošė visai žavus raudonis. Atrodo, jos porininkas irgi nesitikėjo sulaukti teigiamo rezultato, nes nutarė patikrinti dar sykį, tačiau ir šįkart nieko nepešė.
Patenkinta savimi šyptelėjo puse lūpų. Žvitrios žalios akys dabar tik stebėjo vaikinuko darbą: kaip jis nenoriai užlašina and delno karštą vašką ir ta pačia ranka suka ratus virš savęs, murmėdamas užkeikimus. Prefektė tik tylėjo, nenorėdama trukdyti jam dirbti – pati puikiai žinojo, jog net mažiausias judesys, net tyliausias garsas gali išmušti iš vėžių.
Linktelėjo. Nemėgo liestis prie kitų be reikalo, tačiau ką padarysi. Ištiesė liauną ranką link vaikinuko. Prie pat jo pajuto oro pasipriešinimą, bet jis tuojau pat išnyko, ji lengvai, vien tik pirštų galiukais, palietė berniuko petį.
– Matyt, reikės bandyti dar sykį, – gūžtelėjo pečiais, – o aš gal tuo metu atkerėsiu save, – šyptelėjo ir ėmėsi darbo.
-
Victoria atsibudo laiminga. Ji vakar visą dieną galvojo kaip atrodys pirmoji kerėjimo pamoka. Ji bėgte bėgo į naujają pamoką,nes bijojo pavėluoti. Ji įėjo į kabinetą. Ten degė tik keleta žvakių,buvo šalta.Netrukus į klasę sugūžėjo ir kiti mokiniai. Profesorius pakilo nuo suolo ir pradėjo pamoką. Victoria klausėsi labai įdėmiai,jai rūpėjo visos smulkmenos. Bet jos įdėmų klausimasi nutraukė nepažįstama mergaitė. Ji paprašė Victorios,kad leistų atsisėsti šalia,ji sutiko. Pamokai einant į galą profesorius uždavė klausimą : ką reiškia burtažodis "Intrifo toluma"? Mokiniai sedėjo tyliai ir nė vienas nenorėjo atsakyti,kai staiga pakilo viena ranka,tai buvo Victoria. Ji pasakė:
- Manau,kad šis burtažodis reiškia kažko sumažinimas.
Mokiniai pradėjo kikenti. Victoria nuraudusi išbėgo iš klasės. Jos nauja draugė paskui ją. Nuo to atsitikimo ji pradėjo bijoti atsakinėti.
Rašant postą bet kur, reikia atsižvelgti į kitų žmonių postus, kad viskas derėtų ir t.t. Tavo poste yra nesklandumų. Kiti mokiniai savo postuose neminėjo, kad juokėsi iš tavęs, o pas tave visai kitaip. Prašyčiau tai pataisyti.
-
Švilpis ir tikėjosi nepasisekimo tad tai palydėjo su pakeltais lūpų kampučiais.
- Na, kaip ir minėjau, kerėjimas nėra stiprioji mano pusė, - konstatavo faktą bei pasiruošė atlikti viską dar sykį. Tik prieš pakeldamas ranką ir braižydamas ratelius sau virš galvos, švilpis iš kišenės ištraukė servetėlę bei lengvai apvalė prakaito lašelius nuo sukietėjusio vaško delne. Na,
dar kartelį. Galbūt ir nepavyks šįkart, bet bent jau stengsies.
- Intrifo toluma, intrifo toluma, infrito toluma, - akimis sekė lazdelę, kad nenukryptų į šonus, mat buvo bepradėjęs braižyti kvadratus.
- Na, galbūt dabar, - gūžtelėjo bei pasisuko link Gotfreinės, galvodamas ar ji jau spėjo atsikerėti. Pavyks, nepavyks. Svarbiausios yra pastangos.
-
- Si, - linktelėjo raudonplaukė patvirtindama vokietuko tikslinantį klausimą dėl jos vardo. „Paprika" mergaičiukę vadino jau nuo pat gimimo, tad ta pravardė taip prilipo, kad tapo vos ne tikresnė už patį vardą. Išklausiusi klastuolio patarimų ir vis dar susikoncentravusi į vašką ant delno, grifiukė atsargiai jį nukrapštė ir vėl uždegusi medumi kvepiančią žvakę, dirstelėjo į kiek suirzusį, bet besitvardantį bernužėlį.
- Gracie, - padėkojo už visas pastabėles ir pradėjo lašinti dvigubai daugiau vaško lašiukų nei pirmąjį kartą.
- Intrifo toluma! - trejetą kartų lazdele grakščiais judesiais kaip, kad nurodė simpatiškas pacanukas, apsuskusi aplink ugniaplaukę galvą, šį kart garsiai vos ne šuktelėjo burtažodį Alesia.
- Intrifo toluma, - dar kartą pakartojo italė, neslėpdama savito itališko akcento ir reikšmingai atsigręžė į Zwei.
-
Na ir keistenybių šiais laikais būna. Na, bet mano tėvai ne ką keistesni, pavadino mane dvejetu. Jeigu kada ir keisiuosi vardą,
tai tikriausiai norėčiau būti troliu.
Zwei stebėjo kiekvieną pirmakursės judesį. Šį kartą jos ranka mosikavo lazdele daug grakščiau, nebebuvo tokia sustingusi. Jaunuolis šyptelėjo, nes pagaliau pamatė, kad ji padarė šiokį tokį progresą. Klastuolis nesuprato, ar jam tiesiog raibuliuoti akyse pradėjo, tačiau Alesia pradėjo mirguliuoti. Nagi pabandome pasižiūrėti, kaip pasisekė mergaitei.
Klastuolis ištiesė ranką link Alesios peties bet šį kartą jo ranką kažkas sustabdė. Jis jautė tarsi kažkokią nematomą sieną, kuri skyrė tiek jaunutę grifę nuo klastuolio. Jaunuolis pabandė iš jėgos stumtelėti susidariusį barjerą, bet tiesiog negalėjo.
- Na, man atrodo, kad tau šį kartą visai sėkmingai pavyko. Nori dar kartą užtikrinimui pasibandyti, ar nori patikrinti mane? - šyptelėjo Zwei.
-
Taigi, taigi, ką čia bepridursi. Dar nespėjus Torei baigti šnekėti su raudonplauke, mokytojas paskirstė visus į poras. O mergaitė net nebuvo spėjusi tiesiai šviesiai jo paprašyti. Nors iš tiesų, Torei nebuvo labai didelio skirtumo su kuo dirbti pamokoje. Žaliaakė priėjo prie jai paskirtos porininkės.
- Na, turbūt turėtumėm pradėti darbą,- šyptelėjo ir ištiesė ranką,- Beje, aš Torė. O kuo tu vardu?- dar pridūrė. Tada patraukė link suolo prie kurio gulėjo varnės krepšys.
- Kuri pradės? Tu ar aš?- pasidomėjo ir klestelėjo į suolą.- Galiu pradėdi ir aš,- neiškentusi laukti kitos mergaitės atsakymo ištarė. Užsipylė ant delno vaško ir suėmė lazdelę. Skausmo nejuto, bet šiluma nuo vaško perėjo per visą kūną.
- Intrifo toluma,- sumurmėjo, lazdele sukdama ratus aplink savo galvą.- Intrifo toluma, Intrifo toluma,- vis kartojo. Tada atsisuko į kitą mergaitę.
- Na, pabandyk mane paliesti,- šyptelėjo.
-
Kai Tėja įžengė į kerėjimo kabinetą labai jaudinosi. Juk tai pirmoji jos pamoka Hotvarste. Mokytojas pasakė sėstis.Visi atsivertė 4 vadovėlio puslapį ir pradėjo mokytis winggardium levijosa kerus.
Ech. Prašyčiau pataisyti postą. Jame turi būti ne mažiau kaip 600 simbolių. Be to šioje pamokoje nesimokome wingardium leviosa kerų. Reikia atsižvelgti į profesoriaus, šiuo metu mano, ir kitų mokinių postus.
-
Patenkinta, kad kerai pagaliau pavyko, strazdanosė atsargiai nusikrapštė uždžiuvusį geltonspalvį vašką nuo kairiojo delno.
- Amulot ofirtni, - aiškiai ištarė atkerintįjį burtažodį, tačiau bijodama, kad iš karto nepasiseks išraiškingai antrą kartą jį pakartojo ir pasisuko į linksmiau nusiteikusį kolegą:
- Gal geriau negaiškime besibaigiančios pamokos laiko ir patikrinkime tavo sugebėjimus, -tarė Manuela ir belaukdama, kol šeštakursis vaikinukas ją vėl bakstels, mažoji italė pamojo savąja burtų lazdele ir sutvarkė nukrapštyto vaško gabaliukus nuo prieblandoje paskendusio darbo stalo.
- Na, pasiruošęs? - mažylė smaragdinių akių žvilgsniu nuskenavo malonųjį vokietuką ir silpnai šyptelėjo.
-
Alesiai pasakius burtažodį atbulai, jis dar kartelį ją prilietė, norėdamas įsitikinti, kad tikrai šį mergina įveikė užduotį. Visgi jaunuolis buvo patenkintas jos rezultatais, nes nors ir būdama pirmakursė, tačiau ganėtinai greitai įkirto patį buražodį. Kada nors smagu būtų ją pamatyti burtų trikovėje. Nesvarbu, kad grifiukė, bet gal kada peršoks į Klastuolių pusę. Arba ji galėtų būti mūsų šnipė. Tobula.
- Aš labai tikiuosi, kad pasiruošęs - kiek nejaukiai šyptelėjo klastuolis.
Mat jo pagrindinė problema buvo, kad jis nesunkiai galėjo mokyti kitus, bet pats savas klaidas sunkiai tematė.
- Man prireiks tavo pagalbos. Teks pastebėti, mano rankų judesius, nes pirmą kart bandant burtažodžius man niekad nepavyksta. - prisipažino Zwei.
Jaunuolis užsipylė šiek tiek vaško ant rankos. Keistas dalykas buvo tas, kas nors ir jis ir nedegino, bet šiek tiek graužė jo odą - tarsi neramūs parazitai bėgiojo ant odos bandydami prasiskverbti gilyn. Iš ties keistas jausmas... pagalvojo klastuolis ir pažvelgė į lėtai stingstantį vašką. Zwei pakėlė lazdelę virš galvos, ir pamažu siūbuodamas ištarė Intrifo toluma. Taip šis burtažodis nuaidėjo tris kartus iš vaikino lūpų. Jaunuolis jautė, kad kažkas bus negerai, todėl įdėmiai žiūrėjo į grifiukę.
- Jaučiu, kad kažką sušikau. Tik nežinau ką. - nusijuokė Zwei.
-
Bethany sėdėjo pasirėmusi viena ranka skruostą ir it kažkur iškeliavusi žvelgė vieno taško link. Ji gavo papildomą klausimą, o nei vienos atsakymo galimybės neturėjo bei nebuvo pasvarsčiusi. Tai atrodė beveik kaip tuščias reikalas, bet visgi pabusti ir grįžti į realybę teko. Lengvas snauduliukas jau buvo lengvai apėmęs mergaičiukę, tad sugrįžusi iš lengvo iškeliavimo kažkur, Bethany visų pirma apsidairė, norėdama įsitikinti, jog vis dar vyko pamoka.
Kalbėjimo laikas nenumaldomai vis artėjo, o kaip nebuvo minčių smegenų vingiuose, taip nebuvo. Atrodė, kad ši jau buvo sugalvojusi, nors ir mieguista, ji sėdėjo pakankamai ramiai bei įtikinimai.
- Na, - nežinojo ką sakyti, o tuo pačiu metu, pasirodė pernelyg sudėtinga ir galvoti, ir sakyti, - reikėjo užsipilti vaško, nes, - nurijo sunkias seiles, nors gomurys jau buvo virtęs savotiška dykuma, - nes tai padeda lazdelei gauti reikiamos magijos iš tos vietos. Hm, to reikėtų, kadangi šie kerai priskiriami tam tikrai rūšiai, - šiaip ne taip išsisuko, - turbūt.
Paskutinio žodelio kaip ir nereikėjo, tačiau šis neklaustas ir nesuvaldytas pats išsprūdo lauk, bet šiek tiek tyliau. Ir varniukė tuo džiaugėsi.
-
Vos pasakiusi kad merginos jau baigė darbą, Elena iškart pasigailėjo. Vos priėjas Profesorius iškart uždavė klausimą. Klausimas buvo išties sunkus, vargu ar metamorfmagė būtų turėjusi atsakymą į jį. Profesoriui nuėjus, Elena pradėjo tyliai keiktis.
-Daugiau. Niekada. Nesakysiu. Kad. Padariau. Darbą,- irzliai tarė raudonakė ir trenkė ranka sau per kaktą. Atsirėmusi į kėdę, pilkaplaukė pradėjo galvoti, koks atsakymas galėtų būti.
,,Nagi, El, galvok. Galvok.” Pradėjo mintyse su savimi kalbėti Grifė.
Metamorfmagė net nepastebėjo kaip atėjo laikas kalbėti. Lėtai, labai lėtai atsistojusi, LoveGood giliai įkvėpė.
-Am... Na... Manau... Kad vaškas skirtas, kad paimtų iš kraujo magiją, kad šioji leistų valdyti kraujo magijos rūšies kerus? Nežinau ar tai tiesa, bet...- paskutinio sakinio Grifė nepasakė, o patylėjusi vėl atsisėdo į savo vietą.
-
Mokytojui paskyrus poras, Sofija nusišypsojusi priėjo prie Torės, kuri jau pirmą sekundę išpyškino savo vardą.
- Aš Sofija, bet gali mane vadinti Sofi arba Sof,- šyptelėjo, paėmė ištiestą kitos mergaitės ranką ir ją nesmarkiai pakratė. Pamačiusi, kad kita varniukė traukia link savo daiktų, Sofija greitai pagriebė nuo suolo savuosius ir nuėjo link darbo vietos.
- Galbūt pradėk tu,- sumurmėjo. Pamačiusi, kad Torė ant delno drąsiai užsipylė vaško paklausė,- O ar labai skauda?
Šiek tiek pasitraukusi nuošaliau, palaukė kol kita mergaitė baigs burti, o tada jai buvo paskirta užduotis patikrinti skydo stiprumą. Sofi iš lėto pradėjo eiti link Torės ir bandė paliesti jos pečius. Jai pavyko.
- Ne, tau nepasisekė,- paguodžiamai šyptelėjo,- pabandyk dar kartelį, vis tiek anksčiau ar vėliau pavyks,- dar pridūrė ir vėl pasitraukė toliau nuo dirbančios mergaitės.
-
- Ne, visai neskauda,- atsakė Sofijai į klausimą,- tik atrodo, kad per visą kūną pereina šiluma. Lyg karštą vasaros dieną dar užsiklotum dekiu,- šyptelėjo ir laukė kol mergaitė pabandys ją paliesti. Pajutusi prisilietimą ant pečių, nežymiai šyptelėjo.
- Na, vis tiek nesitikėjau, kad pavyks iš pirmo karto,- sumurmėjo ir nukrapštė nuo delno vašką. O tai padaryti buvo tikrai sunku, užtruko gal kelias minutes. Tada vėl užsipylė karšto vaško ant delno ir pajuto tą pačią šilumos bangą. Taip norėjo tikėtis, kad šį sykį tikrai pavyks, todėl dar labiau susikaupė ir sukdama ratus lazdele, tik šį kartą pabandė į kitą pusę, murmėjo:
- Intrifo toluma, Intrifo toluma, Intrifo toluma,- pasakiusi burtažodį tris kartus, kiek pasėdėjo ir vėl atsisuko į bendradarbę:
- Pabandyk paliesti dabar, galbūt pavyko iš antro karto,- šyptelėjo, bet vis tiek nesitikėjo, kad galėjo pavykti. Nuojauta vis sakė, kad teks bandyti dar kartą. Bet juk nieko nuostabaus, Torei ši pamoka dar tik pirmoji. O norint gerai kerėti tikrai reikia nemažai praktikos,- Tai kaip, pavyko ar ne?- dar kart pasakė pažvelgusi į Sofiją.
-
Linktelėjo, puikiai suprasdama šį jausmą - jai kerėjimas irgi ne itin sekėsi ir turbūt tai jau nebepasikeis. Na ir gerai, užtat kitos magijos šakos jai ėjosi puikiai, tai kam kvailai mosuoti lazdele.
Kol švilpis save bandys užkerėti, Gotfreinė nutarė nesnausti. Irgi turėjo darbo - reikia nuimti nuo savęs užkeikimą. Kaip ten profesorius liepė tą daryti? Ak, tiesa.
Pirmiausia nukrapštė iš delno sudžiūvusį vašką. Delnas toje vietoje buvo labai švelnus, nors ir keistas paliesti. Gerai, dabar atkerėjimas.
- Amulot ofirtni, Amulot ofirtni, Amulot ofirtni, Amulot ofirtni, - sumurmėjo kelissyk iš eilės, norėdama būti tikra, jog nuims tuos kerus nuo savęs. Oras vėl suraibuliavo, tikėkimės, tai ženklas, kad viskas pavyko gerai.
Jos porininkas kaip tik buvo baigęs savęs kerėjimą. Šyptelėjusi lūpų kampučiais, ištiesė kairę ranką link Dylano. Jau manė jį paliesianti, tačiau prie pat vaikinuko sutiko oro sieną, neleidžiančią rankai keliauti artyn berniuko. Jeigu įnirtingiau bandytų prasibrauti pro ją, gal ir pavyktų, tačiau ji nenorėjo nei nuvilti švilpio, nei švaistyti dar daugiau laiko. Visgi kerai jiems pasisekė, ar ne?
- Rodos, tau pavyko, - šyptelėjo, - Dabar tik atsikerėk ir mūsų užduotis bus baigta.
-
Švilpis vis dar laikė lazdelę prakaituotame delne. Jis ir vėl galvojo, jog teks kartoti, tačiau šis kartas buvo žymiai sėkmingesnis. O dar tiksliau, visiškai sėkmingas. Nors Dylan'ui kerėjimas nebuvo iš lengvųjų, jis pripažino, kad šis mokslas geriau už keletą kitų.
- Regis, - sumurmėjo pamatęs, kad jo nepaliečia, - pavyko.
Švilpis menkai pakėlė lūpų kampučius. Jis nejautė nieko aplink save, lyg nieko nebūtų bei, lyg vaikinukas net nebandė lazdele apibrėžti keletą ratų sau virš galvos, vis klausdamas savęs ar pavyks.
Vaškas pats nukrito nuo lipnaus delno, o lazdelė vistiek, nors ir ne taip, slysčiojo po delną. Prieš pradėdamas atvirkštinį procesą, Dylan'as nusivalė delną į servetėlę, kurią turėjo ant stalo bei šįkart laikė lazdelė taip, kaip buvo pratęs.
- Amulot ofirtni, - ėmė naktinti skydą, bent jau manė, kad naikino, - Amulot ofirtni, Amulot ofirtni.
Lyg ir viskas. Viskas baigta. Švilpis padėjo lazdelę ant stalo. Jis nebuvo tikras, jog tai viskas, nors tuo pačiu ir tikėjo. Priešais vis dar degusios žvakės vaškas tekėjo žemyn bei lašėjo. Tačiau visiškai netraukė dar kartą pakartoti šios užduoties. Vaško trupiniai buvo it žiemą paberti duonos trupiniai varnoms ar kokiems kitiems paukščiams.
-
Nors ir sėdėjo savo vietoje, tačiau akimis stebėjo kiekvieną mokinį. Prisiminė, kaip pats pirmą kartą mokėsi šiuos kraujo magijai priklausančius kerus. Oberoną mokė jo motina. Jie tada atostogavo Tsibėjoje. Abu stovėjo jūržolių pievoje, kai mama stipriai suėmė savo lazdelę ir mostelėjo jam pradėti. Žinoma, Obis iškart ėmėsi darbo. Aplink savo galvą, pasipuošusią mažais, dailiais ragučiais, pradėjo sukti lazdelę, kartodamas tą patį burtažodį, kaip ir jo mokiniai. Baigęs burti, pasiteiravo motinos ar jam pavyko. Mama sumirksėjo ir pasitraukė į šalį. Mamos vietoje atsirado magiškas padarėlis, šiek tiek primenantis katiną. Padaras įtempė savo kūną ir, tyliai sumurkęs, šoko ant Oberono. Jaunuolis iškart užsidengė savo akis delnais, pasiruošęs pajusti aštrius nagus. Minutė, dvi, o nagų nepajuto. Nustebęs patraukė delnus ir išvydo padarą gulintį prie motinos. Ji šypsojosi. Ir teištarė, kad jam pavyko.
Pats sau nusišypsojo ir atsistojo. Nubraukė garbaną nuo akių ir tarė:
-Taigi, iki pamokos galo liko tik kelios minutės. Visi už praktiką gaunate po penkis taškus. Pasiplokite sau, nes išties pasirodėte šauniai, - tyliai paplojo mokiniams. -Tikiuosi, kad šį burtažodį panaudosite tinkamai. Tikiuosi, kad išviso jį panaudosite. O dabar panelės LoveGood ir Gronmigfar paaiškins, kam buvo skirtas vaškas.
Oberonas atsirėmė į savo stalą ir įtempė ausis. Išgirdęs merginų atsakymus, nusišypsojo. Perbraukė pirštu per savo šeriais apaugusį smakrą ir nusišypsojo.
-Oi, kaip smagu. Išties vaškas naudojamas, kad lazdelės magija galėtų lengviau įsiskverbti į jūsų kraujagysles ir nukopijuoti jūsų kraują. Žinoma, galima daryti ne taip subtiliai ir tiesiog persipjauti savo ranką. Tada magija tiesiogiai prisilies prie jūsų kraujo. Panelės, taškų negausite, nes tai būtų nesąžininga kitų mokinių atžvilgiu. Kitą kartą, kai viską padarysite, sėdėkite, kaip pelės po šluota.
Nutilo ir smarkiai kelis kartus mostelėjo lazdele. Iškart atsilapojo langinės, įleisdamos į kabinetą šviesą, o žvakės užgeso ir pradingo. Oberonas tarė mokiniams:
-Na, iki kitos pamokos, - krestelėjo į savo vietą, žiūrėdamas, kaip mokiniai palieka kerėjimo klasę.