Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Kovo 23, 2018, 07:13:11 pm
-
Tiesiai po Varno Nago bokšto langais, visai netoli ežero, driekiasi didelis, niekieno nenaudojamas apželdintas plotas. Tai tiesiog keliasdešimt kvadratinių jardų nelabai prižiūrimos žolės bei laukinių gėlių. Neauga čia jokie medžiai, krūmų taip pat nerasi. Tai, kas daugeliui į galvą ateina, išgirdus žodį „pieva“.
***
Starkas laukė savo globotinių beveik vidury didžiulės pievos. Turbūt pirmą sykį mokiniai pamatys jį apsitaisiusį kitaip: mokykloje visada rodėsi apsirengęs baltais marškiniais ir juodom kelnėm, bet šia ypatinga proga nutarė pakeisti savo įvaizdį, tad atsliūkino su trumparankoviais marškinėliais, išryškinančiais jo raumenis, bei šortais.
Tolumoje pasigirdus pilies varpams, skelbiantiems penkioliktą valandą, varniukai ir varniukės ėmė po truputį rinktis. Greitai aplink jį jau stovėjo burys pasirengusių nuotykiui vaikų.
– Labas, labai smagu, kad susirinkote, – pasisveikino su jam nebūdinga šilta šypsena, – Kaip ir žadėjau, šiandienos šventės proga turiu jums staigmeną.
Sulig paskutiniaisiais žodžiais mostelėjo burtų lazdele ir prieš susirinkusiųjų akis pasirodė didelis oro balionas. Jo kupolas, kaip ir pridera tokiai šventei, buvo margintas mėlynais bei bronziniais dryžiais, pintą krepšį iš šonų puošė ereliai. Ugnies jis nereikalavo, mat skrido magijos pagalba ir jau buvo pasiruošęs bet kada kilti į orą.
– Šiandien truputį pakeliausime, kol kas dar nesakysiu kur. Nagi, prašom lipti į balioną, – šyptelėjo, dar sykį mostelėdamas lazdele, kad pintinė prasivertų ir būtų galima įlipti vidun.
-
Nikoletė buvo susidomėjus, kokia būtent staigmena bus, sugalvota koledžo vadovu. Vos išbuvus savo paskutinėje pamokoje, pozityviu žingsniu, pradėjo eiti pievos link, kur ir bus toji staigmena. Jau einant, matėsi kaip kiti mokiniai, tokie patys, kaip Nikoletė, buvo su spindinčiomis akimis, trokštančio sužinoti, kas per staigmena. Su šypsena, varna taip ir toliau ėjo link herbologijos profesoriaus.
Atėjus, nieko nebuvo. Jokios tos staigmenos. Apsidairius, buvo dar susirinkę mažai mokinių. Nikoletė tiesiog negalėjo daugiau laukti. Kokia veikla ji tuo metu nebuvo užsiėmusi. Tai rinko sniegą kuris neseniai buvo iškritęs, tai su kažkokiu pagaliu žaidė. Įsivaizdavo, kad tai jos kardas ir kvietė į duelius kitus mokinius. Bet jie tik į ją keistai pažiūrėdavo ir net nenorėjo su ją susidėti.
Tik praėjus laikui, kur jau daugumą mokinių susirinko, koledžo vadovas prakalbo. Na, pagaliau.. Ir jam pabaigus kalbėti, magijos pagalba, atsirado didžiulis oro balionas. Mažoji varna net nežinojo ką pasakyti, nes buvo pernelyg nustebusi. Tad ji įlipo į balioną ir laukė, kol jis pradės skristi.
-
Delnu prisidengdama nuo šviečiančios saulės, Vintė pėdino po jos koledžo bokšto langais esančios pievos link. Geltonais sandalais papuoštos pėdos vis įsipainiodavo tarp susiraizgiusios laukinės žolės, šen bei ten žiedus skleidė smulkios gėlytės. Vieną jų pasilenkusi nuskynė ir užsikišo už ausies. Melsvi žiedlapiai sudarė švelnų kontrastą su šviesiais vienuolikmetės plaukais.
- Laba diena, profesoriau Ramsay, - pasiekusi tikslą sumurmėjo su aiškiai girdima nuobodumo gaidele.
Netruko suprasti, jog Varno Nago garbės šventės vietoje atsirado viena pirmųjų, tad jautėsi kiek nesmagiai. Betrypčiodama vietoje spėjo net kartą nusiversti, nes, na, tokia jau Adamson buvo. Greitai pašoko ant kojų, tikėdamasi, kad niekas nepastebėjo. Apžvelgusi savo raudonus šortukus, priderintus prie salotinių trumparankovių marškinėlių, riestanosė atsipūtė; dėmių nebuvo.
Koledžo vadovui prabilus, jo veide atsirado itin įtartina šypsena, kuri, atrodė, tiesiog nepritiko šitokios išvaizdos vyriškiui. Visgi pirmakursė, nenorėdama pasirodyti nemalonia, ir pati pabandė išspausti vypsnį. Reikėjo juk kažkaip padrąsinti naująjį varnių tėtuką.
Vintei patiko smagios staigmenos, todėl, apie vieną tokią išgirdusi, apsidžiaugusi ištempė ausis, nekantraudama sužinoti kuo daugiau. Tik paruošė ne tą jutimo organą. Netrukus prieš mėlynas akis nežinia iš kur (išties tai žinia, mat puikiai matė profesorių Ramsay mojuojant burtų lazdele, tačiau apsimesti nepastabia atrodė smagiau) atsirado didžiulis balionas, išmargintas varniškomis spalvomis. Šviesiaplaukė užsidengė skruostus rankomis. Negalėjo patikėti! Ne, toli gražu ne todėl, kad džiaugtųsi, matydama tokią neįprastą transporto priemonę. Mažoji burtininkė paniškai bijojo aukščio. Tačiau apsikvailinti nenorėjo. Nebuvo kur trauktis.
Svarstydama, kur keliaus su bendramoksliais, Vintė įgriuvo (taip, tikrąja to žodžio prasme) į didžiulę pintinę. Bailiai nuropojo iki erdvės krašto ir atsirėmė į baliono kraštą. Bandė nuraminti pernelyg greitai besidaužančią širdutę, jos vietą uždengusi delnais. Na ir siaubinga kelionė laukė!
-
Šventės skirtos puoštis, tą Florencija mėgo ir šiandien ketino daryti. Tad kodėl gi nepasipuošus?
Džiaugdamasi tokiom mintim, mažoji dama, kai laikrodis rodė pe penkių penkioliktą valandą, brido per pievą link jos vidurio. O brido kone tikrąja to žodžio prasme – ilgesni žolės stiebai vis taikėsi kabintis į mergaitės tamsiai mėlynos suknelės apačią, esančią vos vos žemiau kelių, padabintą baltu tiuliu. Apie jokią kitą aprangą nebuvo nė susimąstyta, juk vis dėlto vadovas koledžo garbės šventės proga žadėjo staigmeną. Visą rytą Florencija Heilė suko savo mažą galvelę, tačiau niekaip negalėjo atspėti, koks gi tas siurprizas bus. Knygos? Galbūt lėlės? Ne, mama dvylikametei nebeleido žaisti su jomis, vis sakė, jog tai vien vaikų žaidimai, o jaunoji panelė Darsi jau nebe tokia. Bet galbūt nebūtų labai blogai, jei naująją porcelianinę draugę pasisodintų ant naktinio stalelio šalia lovos, tiesa?
Kai atėjo nurodytoji valanda, rusvaplaukė maloniai šypsojosi ir linkčiojo kiekvienam atėjusiajam, mandagiai pasisveikino su vadovu. Buvo keista matyti tokią netradicinę aprangą, akimirką Florencijai dingtelėjo, kad gal kiek ir persistengė apsivilkdama puošniausią suknelę, bet nieko nebebuvo galima padaryti, jei jau buvo taip išauklėta.
Išvydusi oro balioną, mergaitė aiktelėjo. Niekada nebuvo mačiusi tokio gyvai, tik skaičiusi knygose. Neramino mintis apie jo patvarumą (bet su magijos pagalba viskas turėtų būti gerai), be to, mėlynakė dar nežinojo, ar pasižymi aukščio baime. Bus puiki proga sužinoti, – ramino save, lipdama į oro balioną.
-
Vishali lėkė kaip akis išdegusi iš pilies. Vos nugirdusi kalbas apie išvyką, ji griebė mamos dovanotą maišelį (didesnį viduje), ir susikrovusi visus reikalingus daiktus, išbėgo laukan. Iš pradžių, tiesą sakant ji net nežinojo kur eiti. Laimei pastebėjo keletą varnanagių einant link kažkokio lauko, netoli ežero. O tas laukas visgo buvo tiesiai po Varno Nago bokšto langais. Kaip patogu! ji pagalvojo. Varnė nė nemanė susirišti plaukų. Na, iš tikrųjų tingėjo. Tad jai bėgant su prasegtu apsiaustu, susegtu tik ties kaklu, plevėsuojančiu už nugaros, lyg super herojaus, jos plaukai plaikstėsi į šalis. Na, ir kai esama su tokiais ilgais ir ryškiais plaukais, negalima apsieiti be bėdų. Štai ji bėgo, bėgo ir kažkas staigiai ją truktelėjo už plaukų. Ji net spėjo riktelt "Ei!". O atsisukusi, ji pamatė jos plaukus užsikabinusius už krūmo. Jie buvo gan prastai įsivėlę į krūmą, vėjo pagalba. Priėjusi prie krūmo, ji visaip bandė juos atpainioti. Staiga jai šovė gan gudri mintis. Ji nelabai ramiu balsu staigiai tarstelėjo:
- Alohomora!
Tik jai vos ne išrėkus tai, nieko plaukams nepasidarė. Ji nervingai ir garsiai suurzgė. Galiausiai grubiai ištraukusi plaukus, susinervinusi nuėjo link oro baliono. Be eilės įžengusi į jį, atsirėmė į vieną iš kraštų ir sukryžiavo rankas. Puikus nusiteikimas dienai.
-
Paskutiniam varniukui įlipus į pintinę, vidun užėjo ir pats profesorius, uždarydamas praėjimą. Vos krepšys užsidarė, balionas lėtai pakilo viršun. Kilo aukštai aukštai kol atsidūrė virš debesų, o tada neskubėdamas pradėjo skristi į priekį tik Starkui žinoma linkme. Debesys užstojo pasaulį apačioje, vos retsykiais matėsi mažutėlaičiai miestelių pastatai su miniatiūriniais žmogeliais. Visą kelionę balione grojo šventinė muzika (https://www.youtube.com/watch?v=1ArTJtmPJr0), kuria lankininkas buvo pasirūpinęs iš anksto. Dabar ji be pertraukos sklido iš šonuose kabančių erelių.
Po gero pusvalandžio skrydis pradėjo lėtėti, muzika tilti, o balionas pamažu priartėjo prie žemės. Atsivėrė nuostabus kalvotas kraštovaizdis, tolumoje driekėsi kaimai ir miesteliai, tamsavo miškų siluetai. Vietomis pasakišką peizažą „pjaustė“ upių ir upelių vingiai su begale tiltelių.
Nors kiekvienas tiltelis buvo kitoks, jie derėjo tarpusavyje. Štai, kairyn nuo nusileidusio varniško baliono tiltas buvo juodas su strypų turėklu, apipintas rožėmis bei spygliais, kažkuo primenantis pasaką „Gražuolė ir Pabaisa“, ant kito – puikavosi lediniai ornamentai, panešėjantys į ryškias, net šviečiančias mėlynas akis, o turėklus sudarė tūkstantis kardų. Dar viename tiltelyje buvo keletas kiškių urvų, o turėklus puošė kortų simboliai; dar viename penki simboliai: medis, akis, ugnies liepsna, svarstyklės ir dvi rankos. Žodžiu, tiltelių buvo begalybė ir kiekvienas atrodė kitaip.
– Sveiki atvykę į Septynias Karalystes arba kitaip Pasaulį tarp puslapių, – rankos mostu parodė į atsivėrusią šalį, – Šiandien yra Varno Nago garbės diena, su kuo jus nuoširdžiausiai sveikinu. Kiek girdėjau, varnanagiai dažnai pasižymi itin didele meile knygom. O Septynios Karalystės yra knygų pasaulis, tai šalis, kurioje gyvena visi jūsų mėgstami ir nekenčiami knygų veikėjai: čia galite sutikti tiek Risandą, tiek Sersėją ar Persį Džeksoną, nekalbant jau apie Alisą. Čia ir praleisime popietę. Jei norite susitikti su mėgstamos knygos veikėjais, jums reikia rasti tiltelį, simbolizuojantį tą knygą. Vos jį pereisite, atsidursite norimoje šalyje. Svarbu nesupainioti tiltelių! Kelias atgal yra toks pat, jį rasite anapus pasaulio. Taigi, smagios jums dienos. Susitiksime čia prie baliono lygiai vidurnaktį, – šyptelėjo savo globotiniams ir, palaukęs kol šie išsibėgios po kalvas, pats irgi patraukė vieno tiltelio pusėn.
-
Šiandien diena buvo saulėta ir graži. Žinoma, Hannah džiaugėsi ne tik tuo. Šypsena nuo jos veido nedingo vardan jos buvusio koledžo - Varno Nago - šventės. Šiandieną ji dėvėja baltą, ploną, ilgą, lininę suknelę, kiek siaurėjančia ties liemeniu. Palaidus, banguotus plaukus puošė balkšvomis gėlytėmis puoštas lankelis, kaip gėlių vainikas. Na, o kaip varno nago šventė be jo pagrindinių spalvų? Tam ji pasirinko mamos megztą, dryžuota mėlyna-bronzinė spalvomis, šaliką bei vėrinį su erelio ženkleliu. Šiandien ji buvo pakviesta į varniukų šventę kolegos ir dabartinio koledžo vadovo, kaip buvusi Varno nago mokinė ir vadovė. Tai labai džiugino merginą.
Mergina ėjo koridoriumi, už rankos vesdama pasimetusį varniuką. Juk nepaliksi jo be staigmenos, tiesa? Šypsojosi jam, drąsino. Hannah pagaliau pasiekus susitikimo vietą, kiemą, paleido berniuką pas draugus, o pati atsisuko į Starką. Susitikimo taškas buvo pieva netoli varno nago bokšto. Graži vieta. Labai.
-Sveikas.- tarė, skaisčiai šyptelėjusi,- atrodo, jau visi.
Profesorė įlipo į balioną ir suspaudė erelio grandinėlę. Čia turi būti saugu. Jau metas skristi. Viskas buvo išties gerai, net nuostabu. Atvykus į vietą, merginai norėjosi sušukti kaip mažam vaikui, kaip čia šaunu ir gražu. Ilgai negalvojusi, pasirinko vieną tiltelį, nustebsite kur jis veda.
-
Plaukus susipynė į dvi kasytes ir sau lengvai žingsniavo po magiškos mokyklos teritoriją. Žinoma, varnė traukė ten, kur plasnojo visos Hogvartso varnos - link pievos už Varno Nago bokšto. Pati net nežinojo, ko tikėtis. Nežinojo ar pamatys pažįstamą veidą, ar galės su kuo pakalbėti, ar tikrai nori ten eiti... Bet Eleizija nebūtų Eleizija, jei nors nepamėgintų. Jei nepatiks, galės bet kada išeiti.
Atsidūrusi pievoje, ji akimirkai sustingo. Išvydusi karšto oro balioną, nustebo, gal net pasimetė. Kas čia bus? Pasitaisusi drabužius, ji pasileido greitesniu žingsneliu. Priėjusi oro balioną, linktelėjo visiems galvą ir šypsodamasi pasisveikino. Šoktelėjo į balioną ir pradėjo draugų paieškas, nors draugų beveik neturėjo. O gal Hubhubas čia bus? Juk visa tai skirta varnoms, o jis priklauso Varno Nagui.
-
Nora atsikėlė kartu su pirmaisiais saulės spinduliais. Koledžo vadovo žadėtojo staigmena kėlė daug emocijų – jautė ir smalsumą, ir džiaugsmą, ir net nerimą. Pamokose uvo dar aktyvesnė ir judresnė nei įprastai, o tai jau šis tas, turint omeny, kad penkios minutės vienoje vietoje jai dažniausiai reikšdavo kankynę. Tačiau laikas slinko vėžlio greičiu ir nurodytoji valanda, rodės, niekada neateis.
Bet atėjo. Mažoji dar spėjo nubėgti į koledžo kambarius ir persirengti – uniforma labai nederėjo su šiandienos šventine nuotaika – ir jau bėgo į pievą, nes suprato vėluojanti. Kai visa uždususi ir susitaršiusi pripuolė prie būrio varniukų, jaunasis profesorius jau buvo pradėjęs kalbą ir kaip tik parodė susirinkusiems oro balioną. Atrodė, kad Noros akys iškris iš akiduobių – taip jas išplėtė iš nuostabos. Tuojau pat per pievą nuaidėjo jos džiaugsmingas šūksnis, lydymas šoktelėjimo į viršų.
Į pintinę užsikabarojo viena pirmųjų. Net nėjo pro atsivėrusį praėjimą, o tiesiog su beždžionės miklumu perlipo per krepšį ir įkrito į jo vidų.
Dar niekada nesijautė tokia laiminga. Jai taip patiko viskas, kad net pamiršo apie kalbėjimą, tiesiog vėpsojo pravėrus burną, stebėdama debesų patalus po jais.
-
Kai visi mokiniai susirinko oro balione, po truputi jis pradėjo kilti. Mergaitė turėjo nuostabos jausmą. Ji pirma kartą tiesiogine prasme skraido. Netgi nebandė dar kol kas kvidičą. Tuo metu Nikoletė pasijautė kaip pati tikriausia varna - kažkur skraidanti danguje, aukštai, aukštai.
Viskas atrodė taip pasakiškai. Ypač vaizdas kuris matėsi Nikoletei iš aukštai žiūrint. Tie kalnai, tos pievos, miestai. Ak, Nikoletė taip norėtu, kad dabar laikas sustotu. Bet jos mintys išsiblaškė, kai pradėjo groti Varno Nago koledžo šventinė muzika. Nuotaika dar labiau pagerėjo, kad mergaitė pradėjo balsu ir viena dainuoti.
- We are Ravenclaws,
Owners of time,
Wings of wisdom,
Partners in crime.
We are Ravenclaws,
Bronze armour knights,
Midnight flyers,
Riding the night... - Gan nedrąsiai, bet užtat garsiai pradėjo dainuoti, kai pasileido muzika. Nikoletė net neįsivaizdavo iš kur ji taip gerai pamena žodžius, kai juos net nesimokė. Gal tai jau nuo pat jos gimimo?
Knygų pasaulis - tokio dalyko, Nikoletė nesitikėjo. Iš kur tik Starkas surado tokią vietą? Nikoletė netgi nežinojo, kad toks pasaulis egzistuoja. Pasakiška atmosfera dar labiau pagerėjo. Jeigu varna norėtu kam nors tai papasakoti, niekas nepatikėtu.
Išlipus iš oro baliono, Nikoletė pradėjo eiti link tiltelio kurį jau buvo pamačius, kai buvo oro balione. Ant kurio iškarto krito akis mergaitei.
-
Kaip džiugu, kad Varno Nago garbės diena sutapo su nuostabiu oru! Hubertas, truputį vėluodamas, mat buvo prigulęs pokaičio miegelio, ėjo po koledžo bokšto langais esančia pieva link jau matomo profesoriaus ir krūvos bendramokslių bei stebėjo pūkinius debesis. Vienas priminė muilo burbulą, kitas - pegasą, o trečiasis oro balioną. Tiesa, pastarasis atrodė labai jau tikroviškai. Netrukus keturiolikmetis suprato kodėl, nes priėjus arčiau nesunku buvo suvokti, kad transporto priemonė tikra. Jei teisingai numanė, profesorius žadėjo mokinius kažkur skraidinti! Berniukui itin patiko kelionės, tiesa, ne priverstinės, kurias patirdavo bėgdamas su mama, todėl tokia mintis veide išspaudė menką šypsenėlę (varnius nebuvo linkęs rodyti emocijų, tad ji reiškė itin daug).
Pamatęs kitus vaikus ropščiantis į pintinę, garbanius nusprenė neatsilikti ir atsargiai nutipeno oro baliono link. Truputį prisibijojo aukščio, tačiau ne tiek, kad akrofobija trukdytų. Tiesiog prie visko priprasti reikėdavo truputį daugiau laiko.
Deja, pastarasis visai nepadėjo, trečiakursį užpuolus elofobijai. Jeigu nežinojote, tai tokia baimės rūšis, kai pamatai pažįstamą, vardu Elė, su kuria buvai susitikęs du sykius bei nuo kurios pabėgai du sykius, ir supranti, kad trečiąkart nepavyks, mat kartu su ja esi įkalintas kylančiame oro balione. Nelabai smagu, atvirai šnekant.
Mikliai apsidairęs, ieškant būdų išvengti susidūrimo su metais vyresne bendramoksle, Hubertas pamatė Norą - mielą mergaitę, su kuria kadaise šnekučiavosi Rovenos Varnanagės bibliotekoje. Įprastai tikrai nebūtų drįsęs į save atkreipti kieno nors dėmesio, tačiau tą akimirką tamsiaakis nematė kitos išeities.
Išdygęs prieš nuostabos (turbūt dėl kelionės) pripildytą veidą, Šefleris negalėjo patikėti, kad jam taip pasisekė, tad iš pradžių net pamiršo pasisveikinti.
- Labas, - atsitokėjęs pralemeno jis, ir, išgąsčio sukeltam entuziazmui beblėstant, pradėjo rausti.
Nelabai ir besugalvojo, ką galėtų pasakyti, tad tik nejaukiai mindžikavo.
-
Labai retais – retesniais nei vasario dvidešimt devintoji – atvejais Nora mokėdavo tylėti, mokėdavo sutelkti savo dėmesį į vieną tašką ir neblaškytis. Dabar kaip tik buvo ta išskirtinė proga, kai ji tiesiog žiūrėjo į priekį, į tarpsniais tarp debesų blėsčiojančius miestelius ir miškelius, negalėdama iš savęs išspausti jokio garso. Labiau panešėjo į statulą nei į žmogų – buvo tokia sustingusi, kad galėjai pamanyti, jog šis niekada vietoje nenustygstantis gyvos energijos kamuoliukas nebekvėpuoja. Akys blizgėjo stipriau nei ką tik nublizginta metų taurė ir jose galėjai pamatyti visą emocijų paletę: džiaugmą, laimę, jaudulį... Ši mergaitė, kuri įprastomis sąlygomis būtų tiek šokinėjusi, kad galiausiai iškristų iš baliono, dabar it užkerėta pasikeitė į visiškai kitą asmenybę.
Iš gilaus susimąstymo ją pažadino pažįstamas balsas bei jausmas, kad kažkas stovi šalia pat jos. Nustebusi atsigręžė ir nuoširdžiai apsidžiaugė pamačiusi pažįstamą garbanių. Veidą nušvietė plati šypsena, o ji pati nieko nelaukusi šoko ir apsikabino sutrikusį draugą.
– Labas, Hubhubai, kai sekas? – greitakalbe išbėrė, lyg tos susimąsčiusios mergaitės niekada nebūtų buvę, – Man labai gerai. Čia taip gražu, tiesa? Maniau, kad jau nieko gražesnio už mūsų mokyklą nepamatysiu, bet, še tau, kaip klydau. Šiaip nemėgstu klysti, bet dabar džiaugiuosi, kad buvau neteisi. Dabar noriu visam laikui čia likti, juk taip gera žiūrėt į pasaulį iš tokio aukščio. Norėčiau pavirsti paukščiu. Gal kokiu ereliu. O tu, norėtum būt paukštis? Bet tu nepanašus į erelį, hm, leisk man pagalvoti, – pusei sekundės nutilo, – tu man primeni, net nežinau, gal flamingą. Žinai, tai tie ružavi paukščiai. Man jie patinka, nes jie rožiniai ir tu irgi mielas, irgi galėtum būt rožinis. Tau juk rožinė patinka, tiesa?
-
Nejudanti Nora atrodė itin keistai. Akimirką berniukas net suabejojo, ar ji tikra. Galbūt koledžo vadovas sukūrė statulas, imituojančias į šventę atvykti negalėjusius varnanagius? Juk ir draugijos ratas praplatėtų, ir nuotraukose sunegalavusieji arba nespėjusieji šmėžuotų. Trečiakursė galėjo būti viena jų. Na, taip, žinoma, Hubertas suprato, kad idėja nelabai realistiška, bet čia juk Hogvartsas, o jame keistenybės nėra keistos.
Visgi greitai tokiai prielaidai nebeliko pagrindo, mat ilgaplaukė, it pabudusi iš žiemos miego, grįžo į pasaulį su visa savyje sukaupta energija. Pirmasis Noros apsikabinimas Šeflerį gerokai išmušė iš vėžių, tad šįkart jis jau buvo pasiruošęs, žinojo, kad staigmenos - antrasis varnės vardas. Tačiau, nors kontaktas ir nebebuvo lyg iš giedro dangaus, keturiolikmetis jautėsi truputį nepatogiai. Pats niekada nebūtų puolęs ant kaklo kažkam ne neįtikėtinai artimam, galbūt todėl, kad buvo tikras drovuolis. Ir dar todėl, jog nesiekė nieko paversti neįtikėtinai artimu. Pala? O kodėl tada Nora jį apsikabino? Negi?.. Huberto antakiai akimirkai išsirietė it gyvatės prieš saulę, tačiau greitai grįžo į savo vietą. Jokiu būdu. Juk jie tik draugai. Tik labai draugai, tiesa? Be to, mintis apie kažką, kam galbūt patiktų blanki ilgaplaukio asmenybė, jį juokino. Tokio žmogaus niekuomet neatsirastų.
Atsakęs į apkabinimą, trečiakursis leido mergaitei pabaigti savo greitakalbe išbertą pasisveikinimą, o tuomet prabilo:
- Man, na, e, na, sekasi visai, sakyčiau, na, gerai, - išstenėjo, raustant skruostams. Ir išties gyvenimas pastaruoju metu klostėsi neblogai, mat mama, atrodo, nebedvejojo, ar vertėtų moksleiviui tęsti edukaciją Hogvartse. Kelis mėnesius berniukas nieko kito neveikė, tik bandė išmąstyti kuo daugiau svarių argumentų, pabrėžiančių, kad magijos mokykloje jis saugus bei laimingas, todėl tokia, tiesa, dar nepatvirtinta, tačiau vis tiek svarbi pergalė buvo neįtikėtinai reikšminga. - Ir aha, tikrai gražu. Nors, tiesą sakant, truputį, na, žinai, baisoka. Nes nesunku būtų, ojėj, visai nesunku, iškristi. Taip. Nesunku. Nebent profesorius kokiais kerais apsaugojo nuo to. Galimas variantas. Bet ar nepasakytų tokiu atveju? Nežinia, - pylė taip, kad net prarado kvapą. - Oi! Atsiprašau! Turbūt vėl nusišnekėjau, - pirštais pradėjo sukti degančius smilkinius. - Niekaip neatprantu nuo nesąmonių plepėjimo. Galėtų būti koks nors, ee, koks nors filtras, kuris sulaikytų tokias, vos išskriejusias iš burnos. Vajėj. Bet juk tai irgi nesąmoninga idėja... - Šefleris norėjo mirti iš gėdos, taip nejauku jam buvo. Rausvos lūpytės, kartą prasivėrusios, tiesiog nebegalėdavo susičiaupti.
- Tu irgi nelabai panaši į erelį, - pasikasė smakrą, - gal labiau į kokią sniegeną ar zylę. Tikriausiai. Nežinau. O gal į drugelį ar bitutę. Oi. Bet juk jie ne paukščiai. Atsiprašau! - malė panosėje. - O man rožinė nelabai patinka, bet galėčiau būti nerožiniu flamingu. Pilku gal. Taip, tikriausiai, pilka man tiktų. Nesu nei ryškus, nei gražus. Tikrai. Asmenybe, turiu omeny. Bet, žinoma, ir išvaizda. Vajėj, įklimpau tarp nesąmonių, - itin nejaukiai sukrizeno. - O aš ir nelabai mielas, tiesa, kad rožiniu flamingu būčiau, - pridėjo.
- Beje, kaip manai, kur keliaujam? - sušnabždėjo, mat jam buvo itin įdomu. Galbūt Nora turėjo kokį logišką spėjimą.
-
Nedaugelis žinojo, kaip paniškai Bethany bijojo aukščio. Visgi, skrydis balionu pasirodė tikrai įdomi staigmena, o skrydžio metu dvylikametė stengėsi nežiūrėti žemyn. Jau ir taip vos stovėjo įsikabinusi į kraštą, leisdama menkai tirtėti iš išgąsčio rankoms. Bijoti normalu. Visi tai žino. Turbūt. Bethany apsidairė. Balionui sustojus, mergaičiukė visiškai nenugirdo profesoriaus žodžių, kadangi įsispoksojo į tiltelį, su ant turėklų, iš tolo matomu ženklu - Poseidono trišakiu. Metas aplankyti šakės pasaulį. Nutaikiusi tinkamą momentą, ji šoko lauk ir skriete nulėkė iki tiltelio. Sakykim, laiką žinau, grįšiu ir nevėluosiu. Teigiamai nuteikinėdama save, Bethany prilėtino tempą ir palengva bėgo per sidabro turėklais puoštą tiltelį. Plaukai plaikstėsi, krito į akis (pamiršo susirišti), tačiau tai buvo nė motais.
Tiltelio vaizdas pamažu nyko, atsivėrė visai kas kita. Kūną persmelkė lengva šiluma ir gaivus vėjelis, o saulės spindulėliai žaidė ant skruostų. Aplinka pasirodė pažįstama, spėjimą patvirtino lentelė su užrašu "PUSDIEVIŲ STOVYKLA". Nė akimirką nedvejojusi, Bethany papuošė savo veidą šilta šypsena ir greitai pralėkė pro vartus. Aš ten, kur norėjau atvykti ilgai. Ten, kur buvau sapnuose. Tik čia nėra sapnai. Čia - realybė.
-
Varno nago diena. Tokia diena Torei atrodė labai ypatinga. O kai sužinojo, kad varnanagiai laukiami pievoje, antrakursė laukė nesulaukė šios dienos. Ir pagaliau ji čia. Mergaitė nusprendė pakeisti uniformą kuo kitu, taigi, atsistojusi prieš veidrodį, jau kiek ataugusius plaukus, susipynė į dvi kasytes ir prikaišiojo mėlynų ir bronzinių gėlių. Apsivilko mėlyną suknelę (visa laimė, kad diena pasitaikė šilta) ir, paskutinį kartą pažvelgusi į atvaizdą, greitai apsiovė nutrintais sportbačiais (na, tai kas, kad prie suknelės jie atrodė savotiškai, Torė tokią dieną tiesiog negalėjo palikti savųjų sportukų vienų) ir išbėgo iš kambario.
Prefektė greitu žingsneliu kulniavo link reikiamos vietos, o ją priėjosi išklausė koledžo vadovo pasveikinimo. O iškart po to, lyg iš niekur atsirado oro balionas. Antrakursė žingtelėjo žingsnelį atgal. O ne, ji nebuvo pasipuošusi kaip kitos mergaitės... ji buvo pasipuošusi kaip oro balionas! Keletą akimirkų Torę buvo apėmęs tikrų tikriausias siaubas, bet paskui, geriau pagalvojusi, mergaitė nusipjovė ir įlipo į balioną. Ne pirmas kartas kai per daug atkreips (o gal kaip tik neatkreips) kitų dėmesį. Mergaitė oro balionas, mergaitė su skambančia kepure. Vis tik, Torei labiau rūpėjo pasilinksminimas. Ji taip nekantravo sužinoti kur visi varniai skris. Galvoje sukosi keisčiausios mintys (nebūtų Torė).
Staiga, varnė prisiminė, kad galėtų paieškoti kokių nors pažįstamų. Medučio niekur nematė, bet tikriausiai tik nepastebėjo, tačiau, žvilgsnis užkliuvo už kitos mergaitės. Tiksliau tariant sesės. Noros. Šioji kalbėjosi su ilgaplaukiu berniuku. Nors, Torės manymu, Nora kalbėjo, o berniukui beliko tik klausyti. Nors kas ten žino tuos visus jos draugelius.
- Sveika,- priėjusi prie sesės pasisveikino, o atsisukus į berniuką tik kilstelėjo ranką ir pamojavo. Nors mokėsi Hogvartse antrus metus, teko pripažinti, kad berniuko ji nebuvo akyse regėjusi. Na, gal ir buvo regėjusi, bet niekada kalbėjusi.
Žinot, Torei dažnai pabosdavo sesers šnekos, bet šį kartą ji tiesiog trokšte troško, kad pastaroji nesustotų pliurpti. Antrakursė visai nežinojo ką pasakyti, o ir nenutuokė koks buvo varnų pokalbis prieš jai ateinant.
-
Mintis apie iškritimą iš baliono Noros neišgąsdino, o ne. Net atvirkščiai – gal Hubertas, pats to nesuvokdamas, paspaudė joje kažkokį mygtuką, atsakantį apie nuolatinį nuotykių norą. Dabar smalsiai pažvelgė per pintinės kraštą žemyn, viršutine kūno dalimi persivėrusi per ją.
– Ei, o aš visai norėčiau iškristi. Na, ne nukristi žemėn, o ant kokio debesies ir tada ant jo skristi paskui jus. Juk smagu būtų? Kaip manai, profesorius leistų? – smalsiai pakreipė galvą, jau mintyse bandydama rasti būdą tam išsiaiškinti, – Ir ne, tu nenusišneki. Tiesą pasakius, manau, kad kalbi labai protingai. Toks filtras tikrai praverstų. Oi praverstų, dar ir kaip, – nusijuokė, – Mama sako, kad mano burna dirba greičiau nei protas, o toks filtras turbūt neleistų jai taip daryti, ar ne? Bet ką aš padarysiu, kad mintys sukasi taip lėtai, o kalbėti norisi tiek daug, juk yra tiek įdomių dalykų, aie kuriuos noriu papasakoti. Tau ir kitiems irgi. O smegenys to nesupranta.
Mergytė sukrizeno, bandydama įsivaizduoti pilką flamingą.
– Negalėtum būti pilku flamingu. Žinai kodėl? O aš žinau, – nutaisė protingą veido išraišką, – Jie rožiniai, nes valgo krevetės. O ką valgytum, ad būtum pilkas flamingas? Nėra pilkų krevečių, jos rožinės, visi tą žino, – guviai palinksėjo savo galvyte, – O kas per paukščiai, tos sniegenos? – truputį sutrikusi pasiteiravo, – Ar joms patinka sniegas. Man taip. Tda yra tiek daug įdomios veiklos, galima lipdyti sniego senį, žaisti karą, daryti angelus ir dar daug daug kitos veiklos yra. Ir kai yra sniegas, ateina Kalėdų senelis. Tau patinka sniegas? Gaila, kad jis ne rožinis. Nors sykį mačiau geltoną sniegą, tik niekas man nenorėjo pasakyti, kodėl jis toks. Kaip manai, kodėl sniegas gali būt geltonas, bet negali būt rožinis?
Galbūt būtų dar tarškėjusi ir tarškėjusi, tačiau tą akimirką ją pertraukė jos jaunesnioji sesuo. Nors Torė buvo jaunesnė, niekada to nepasakytum – tylesnė, protingesnė, ne tokia nenuorama. Nors irgi su savom keistenybėm.
– Labas, – pasisveikino, – Tore, kodėl tu atrodai kaip oro balionas? Tu žinojai, kad mes juo skrisim? Kas tau pasakė? Beje, gal žinai kur mes skrendam? – pasiteiravo, prisiminusi garbaniaus klausimą. Ir tuojau pat prisiminė, kad jis vis dar stovi šalia, – Oi, aš jūsų nesupažindinau, kokia aš durnė! Tore, čia mano draugas Hubertas. Gali jį vadinti Hubhub, tik ne Hubu, supratai? Hubertai, čia mano sesė Torė. Ji mūsų prefektė, – su kartelio gaidele balse pasigyrė jaunesniąja seserimi.
-
Stovinėjo viena minutę, dvi ir daugiau, kai netikėtai jai nusibodo. Pasitaisė plaukus ir patraukė į paiešką. Tikėjosi rasti vieną, o gal net ir du pažįstamus veidus. Mokinių balione buvo daug, tad ji net nustebo, kad taip lengvai judėjo jame. Manė, kad reiks panaudoti į darbą savo alkūnes, kad galėtų prasiskverbti pro žmonių gausybę, tačiau to nereikėjo. Čia, karšto oro balione, vietos buvo užtektinai.
Pasiekusi kitą baliono krepšio kraštą, ji atsiduso, nes beeidama nepastebėjo nė vieno pažįstamo veido.
-Septyni velniai, - sau po nosimi sumurmėjo Eleizija.
Neturėdama kur dėtis, rankomis pasirėmė į krepšio kraštą ir atidžiai peržvelgė aplink esančia gamtą.
Iš tikrųjų ji buvo įsmeigusi akis į aplinką, bet nieko nematė, nes protas buvo nusikėlęs kažkur tolėliau nei šis išsipūtęs oro balionas. Mintyse ji aiškiai matė, prisiminė paskutinįjį jos ir Niko susitikimą. Net jautė, ką ji patyrė būdama su juo ir visiškai to nesigailėjo. Kaip tik dabar jautėsi pilnesnė, ne tokia trapi.
Plūstelėjo vėjo gūsis atnešdamas pažįstamą balsą - Torės balsą. Su pastarąja Elė buvo susitikusi kelis kartus, tad greitai pabandė surasti iš kur sklido garsas. Akimirksniu pastebėjo Torę su dar viena mergina, o prie abiejų merginų stovėjo berniokas - Hubertas. Tas pats Hubertas, kuris labai mėgsta bėgioti.
Varniukė šyptelėjo ir tyliai pradėjo sėlinti link trijų varniukų. Prisėlinusi pakankamai arti, ji nurijo seiles ir tarė:
-Laba diena, varniukai. Nieko tokio jei prisidėsiu prie jūsų, nes būti vienai man neskamba, kaip viliojantis pasiūlymas, - šiek tiek susijaudinusi, pasimuistė.
-
Saulės spindulėliai apšvietė visus namelius, nuo įvairių žydinčių medžių krito lengvučiai balti žiedlapiai. Bethany lėtai tipeno pirmyn. Jos akys nesileido žemyn, tesiekė dangaus ir fantazijų pasaulio ribas. Mergaičiukė taip ir būtų klaidžiojusi po visą stovyklą, akimis gėrusi kiekvieną smulkmeną, tačiau ėmė mausti kairės kojos kelį. Hm. Be skaudančios kojos, dar vienas pastebėjimas. Turbūt pamilsiu vienatvę. Sučirškė paukščiai ir dvylikametė, nugirdusi upelio čiurlenimą, pakėlė smakrą aukštyn ir ištempė kaklą, tačiau nesugebėjo jo išvysti. Bandydama nešlubuoti, Bethany šiaip ne taip pasislinko keletą metrų pirmyn. Tuomet išvydo tą skaidrų upelį, o netoliese ir pastatytą suoliuką. Iš jo būklės būtų galima spręsti, kad jis ne naujas, bet bent jau ne sukriošęs ar aplaužytas. Ir tarsi laukė jos.
Atsisėdusi Bethany ištiesė kojas. Juodi batukai su nedidelėmis platformomis beveik siekė vandenį. Tikrai. Kai esi vienas, supranti daug daugiau... Tik kodėl nuo manęs tiek faktų slepiama? Et, tarsi aš jų nebūčiau nugirdusi. Tarsi užklupta svajonių, Bethany pažvelgė kitapus kranto, į kažkurio medžio viršūnes. Lapai subruzdėjo, nedidukas paukštelis pakilo į dangaus platybes bei kažkur nuplasnojo sparnais. Mergaičiukė kraipė tai dešinėn, tai kairėn savo galvelę kažką neaiškaus niūniuodama. Vėjeliui parodžius savo egzistavimą, medaus atspalvio plaukai siekdavo veidą ar laikydavosi ore, pagauti oro gūsio. Jai atrodė beviltiška taisyti plaukus, nebent retkarčiais juos nubraukdavo nuo akių. Bethany sėdėjo ir mėgavosi tyla. Tačiau ją ėmė drumsti žingsniai, o pagauta baimės, mergaičiukė nėrė aukštyn ir pasislėpė už medžio. Atsargiai dirstelėjusi, dvylikametė išvydo siluetą - kažkur matytą, bet galbūt tik įsivaizduotą. Ji girdėjo savo kvėpavimą, tačiau bandė įtikinti save, jog nieko blogo nenutiks. Tuomet išlindo antrasis siluetas.
-
- N-n-nekrisk! - ištiktas panikos sušuko berniukas. - Oi, - supratęs, kad surėkė kiek per garsiai, susigėdo. - A-atsiprašau. Bet tu nekrisk. Prašau. Matai, kad ir kaip smagiai skambėtų, abejoju, ar debesėlis tave sugaus. Abejoju. Tikrai. O jei nesugaus, na, tu krisi ant žemės, ir... Na... Tiesiog... Tiesiog geriau nekrisk, - garbaniaus vaizduotėje ėmė rodytis siaubingi vaizdai, - prašau. Labai labai prašau, - mergaitė kaip reikalas išgąsdino Hubertą. Draugės smalsumas bei smagumas dažnai neįtikėtinai pralinksmindavo, tačiau kartais, tokiais atvejais kaip šis, trečiakursiui pasidarydavo itin neramu. - Ir t-taip, tiesa, tauški tu daug, bet man tai patinka, - nuraudęs pripažino. Paties burna dažnai neužsiverdavo, tačiau kalti buvo kiti dalykai, ne energija, kuria prigrūstas buvo nedidelis Noros kūnelis. Šefleris pasižymėjo kaip neįtikimas drovuolis, ir, nors daugumai tokių bendraujant liežuviai užsirakindavo, berniuką nedrąsa veikdavo atvirkščiai - nervai rožines lūpytes priversdavo veikti be sustojimo. Kad ir kaip bandydavo save kontroliuoti, visos pastangos nueidavo veltui; vakare vis tiek gailėdavosi kiekvieno per dieną ištarto žodžio.
- Tačiau flamingai gimsta pilki, o rožiniais dėl to, kad valgo krevetes, tik patampa, - priešgyniaudamas tyliai sumurmėjo keturiolikmetis, - taigi, tai rodo, jog jie gali būti, na, e, žinai, ne rožiniais. Nors naujagimiai, - buvo skaitęs knygą apie gyvūnus, - ee, j-jų spalva labiau, ž-žinai, panaši į pilkšvai baltą. Mano pilka būtų pilkesnė. Aha. Žymiai pilkesnė. Purvinesnė. Ne tokia ryški, - akimirkai nugrimzdo į mintis apie jo asmenybėje sukauptą purvą, tačiau greitai iš jų vandenyno ištraukė Noros klausimai apie sniegenas. - Tu niekad apie jas negirdėjai? - iš nuostabos išpūtė akis. - Tai tokie nuostabūs nuostabūs, ee, kiek didesni už žvirblius paukščiukai, kurių papilvės, na, jos tokios, tokios... tokios raudonos, - mikliai paaiškino. - Nežinau, ar joms patinka sniegas, - suraukęs antakius susimąstė, - tačiau man jis, e, l-labai prie širdies, - tik ištaręs šiuos žodžius kai ką suprato. Baltos pusnys garbaniaus kraują varinėjančio organo dengti negalėtų dėl vienos paprastos priežasties - jos tuoj ištirptų. Nes kad ir kaip stengėsi Hubertas širdutę aptraukti ledu, joje kunkuliuojančios karštos emocijos greitai bet kokį šalčio sluoksnį sunaikindavo. Dažnai trečiakursis norėdavo išsilupti tą raumenį, kartu iš savęs ištraukiant ir visus jausmus bei emocijas, kurių savyje kaupė, kaip manė, per daug.
Pastaba apie geltoną sniegą vaikinuką išmušė iš vėžių. Puikiai žinojo atsakymą į klausimą, kodėl jis tokiu pavirsta, tačiau nenutuokė, ar korektiška būtų apie tai Norai aiškinti. Jau manė, kad teks amžinai mindžikuoti, beviltiškai ieškant tinkamų žodžių, kai jį išgelbėjo nežinia iš kur pasirodžiusi gal metais jaunesnė mergaitė. Trečiakursis lyg ir buvo kažkur ją matęs, tačiau niekuomet atidžiai neįsižiūrėjo. O štai dabar jos dvejose kasytėse besiplaikstančios mėlynos ir bronzinės gėlytės tebuvo gal per pusmetrį nuo rudų akių. Degant skruostams, ilgaplaukis atsakė į nepažįstamosios mostą ranka.
- Nežinojau, kad turi sesę, - atsigręžęs į Norą sumurmėjo varnius, ausis pasiekus naujai informacijai. - Tuo labiau ne bendramokslę. Ir nenutuokiau, kad jau išrinko šiųmetinius prefektus. Eee, m-m-malonu susipažinti, - pabandė nusišypsoti.
Tik toji šypsena iš smulkaus veidelio greitai dingo, mat pasirodė elofobijos priežastis. Dabar Noros pasiūlymas šokti iš baliono nebeatrodė toks baisus. Stengėsi emocijų neperteikti išvaizda, tačiau... na, jam nepavyko, tiesą sakant, net atrodė, kad Šeflerį kažkas apliejo burokėlių sriuba, toks raudonas jis buvo.
- Sveika, Ele, - žvilgsnį įbedęs į pintinės dugną, tyliai sumurmėjo.
-
Na žinoma. Nuo pat pradžių čia buvo pernelyg tylu. Bethany, įsitvėrusi medžio žievės vis linko į šoną. Pirmiau matėsi tik jos plaukai, netrukus ir veidas, o tuomet ir dalis kūno, tiksliau pusė, kadangi ji sėdėjo.
- Negi rimtai, Persi? - mergaičiukė pažino satyrą Grouverį ir nejučiomis šyptelėjo, tačiau jis neatrodė linksmas, verčiau susirūpinęs, - turi tai palikti ramybėje. Viskas juk baigėsi.
- Ir? - vaikinas sustojo prie pat vandens, susikišo rankas į kelnių kišenes, o kur žiūrėjo, Bethany nematė. - Tėvas su manimi šiaip sau nesikalba.
- Juk tai Dievai, Persi. Juk žinai tai, tie... - satyras nejučiomis žvilgtelėjo per petį ir pastebėjęs Bethany, nutilo viduryje savo keistoko argumento. Palikęs savo draugą, jis pamažu artinosi medžio link, šalia kurio sėdėjo mergaičiukė. Tarsi pagauta apsaugos instinkto, dvylikametė traukėsi atgal, tačiau galų gale sustojo.
- Grouveri?
Satyras įdėmiai žiūrėjo į mergaitę, l ji įžvelgė jo ragus. Jis neatsiliepė.
- Grouveri?
Bethany girdėjo, kad tas vaikinas pajudėjo artyn statyro. Stengdamasi nedrybsoti ant žemės, išgąsčio pagautomis akimis, mergaičiukė lėtai atsistojo - tam trukdė skaudanti koja.
- Grou... - sustojo šalia satyro, pastebėjęs mergaitę. - Kas tu?
- Bethany, - menkai šyptelėjo, o balsas tarsi neklausė ir atrodė prikimęs, - atvykau į knygų šalį. Tiltas mane atvedė pas jus.
- Tai... - Persis nežinojo kaip pratęsti, tačiau jį pertraukė Grouveris :
- A, puiku, - ištiesė ranką mergaitei, - mes jau senokai neturėjome svečių, - Bethany vos spėjo tauškiančiam satyrui įstverti į parankę, - sakyk, Bethany, kiek tau metų?
Vaikinas tarsi nieko nesuvokdamas, liko stovėti, o Grouveris bandė vestis varniukę pirmyn.
- Man... - pabandė nesuinkšti iš skausmo ir vos nesuklupo, - dvylika.
Nors ir buvo įsitvėrusi į satyrą, Bethany neaiškiu būdu ėmė netekti pusiausvyros, tačiau ją sulaikė į kitą ranką įsitvėręs Persis.
- Skauda koją? - dviese padėjo jai eiti, beveik nušliaušti iki suoliuko.
- Šiek tiek, - šyptelėjo atsisėdusi ant suoliuko, sumažino skausmo išreiškimą.
- Ei, - išgirdo švelnų merginos balsą, - ką jūs čia veikiate ir kas ji?
- Tai Anabeta, - sušnabždėjo mergaičiukei Grouveris, o Persis pasisuko į merginos pusę bei nesumojo ką atsakyti.
- Eee, - satyro galva bandė rasti tašką, kad galėtų matyti ir Anabetą, ir mergaitės, - pas mus yra svečių, atkeliavusių tiltu iš knygų šalies.
- Aš Bethany, - įsiterpė bei pasisuko link pusdievės, pagavo jos karingą akių žvilgsnį, kuris blizgėjo trupučiu meilės ir draugiškumo, o vėjelyje supleveno jos plaukai.
-
Nikoletė niekada nesidomėjo žiobariškom knygom. Gal todėl, kad nuo vaikystės ji užaugo magijos pasaulyje ir skaitė tik magiškas knygas, kurios šokinėja, o kai kur, judančios raidės. Todėl ji nutuokt negalėjo, apie kokius personažus kitos varnos vien tik ir kalba. Buvo nemalonu, kad kiti mokiniai turi bendrą kalbą tarpusavy, o Nikolė ne.
- Ne-svar-bu. - Sau prieš nosį tarė.
Po kažkurio laiko, Nikoletė pasiekė savo tikslą - tiltas kuris atves mergaitę į tos knygos pasaulį. Jis buvo žaliai mėlynos spalvos. Labiau primenanti elektrinę spalvą. Tiltas buvo gan mažas, o jo turėklai buvo papuošti visokiais ornamentais, kas nebuvo būdinga tiltams, bet tuo, kad taip išsiskiria, jis ir simbolizavo tą knygą.
Įkvėpti. Iškvėpti. Nikolė padarė pirmus žingsnius tame tilte. O po minutės, jau ir perėjo tiltą. Tada vaizdas lyg pradėjo lietis ir pamažu keistis. Nors mergaitė puikiai pažinojo magijos pasaulį, bet netgi toks reiškinys buvo neįprastas jai. Teliko tik pradėti mėgautis šiuo naujuoju pasauliu ir susitikti su knygos personažais.
-
Auksė nebuvo itin didelė knygų mėgėja. Net nerasdavo laiko kažkieno kurtas istorijas (kaip pati sakydavo pasakas) skaityti. Tačiau vistiek, pati mėgdavo kurti daugybę dalykų, istorijų ir netgi buvo keletą perskaičiusi. Viena knyga, kurios jau net pavadinimo, autoriaus ir viršelio neprisiminė, privertė susimąstyti apie tai ką ji vertino, turėjo, o ko troško ir ar verta buvo to norėti.
Marietta vis dėlto norėjo prasiblaškyti. Galbūt nusigauti savo sukurtu tiltu, pamatyti savitą istoriją, sutikti širdžiai mylimus veikėjus ir pačiai pasijusti it istorijoje. Tačiau, ją patraukė visai kas kita. Net nespėjusi sukurti savo tilto į knygą, jau bėgo elektrinę spalvą primenančiu, nediduku tilteliu. Į jo papuošimus dėmesio nekreipė, tarsi jie neegzistuotų ar nebūtų verti jos dėmesio. Kažkas nubėgo, ar man pasirodė? Įsitikinti vertėtų, et. Hale nusekė į nežinią paskui siluetą, kurį kažkur buvo mačiusi.
-
Visa laimė, kad šalia buvo sesuo, nes tylos iš karto neliko, o ir Torė jautėsi kiek jaukiau. Iki tų žodžių. Pasakė... pasakė, kad ji atrodo kaip balionas. BALIONAS! Žinoma, mergaitė ir pati tai suprato, bet juk nebūtina priminti, o ypač prie kitų žmonių. Nors Torei kitų nuomonė ne per daugiausiai rūpėjo.
- Ne, tiesiog taip išėjo. Nenorėjau būti panaši į balioną,- kiek tyliau šnekėjo, o žvilgsnį buvo nukreipusi į savo sportbačius. Beje, šiuos irgi spėjo išpurvinti žolėje. Tai buvo padaryti iti lengva, nes mergaitės sportukai buvo balti. Tiksliau nebe.
- Velnias,- visai tyliai nusikeikė, bet pasistengė atrodyti visai linksma.
- Na, nežinojai, tiesiog norėjau pasipuošyi koledžo spalvomis,- nusišypsojo. Sesė savo greitakalbe supažindino varnę su berniuku.
- Man taip pat labai malonu,- nusišypsojo ir atkišo ranką pasisveikinimui. Dabar tikrai nusišypsojo. Nevaidino. Juk nauji pažįstami visada praskaidrina nuotaiką. Tik kažkodėl, atrodė, kad naujasis pažįstamas Torės... bijo? Na, čia dabar. Juk mergaitės lyg ir nebuvo labai baisi. Taip, kad kiek keistoka ir išprotėjusi, bet Hubertas dar neturėjo progos to sužinoti. Nebent, nebent Noros pliurpalai jį taip išgąsdino, kad dabar galvojo, jog teks klausytis dviejų tokių pačių plepių. Bet Torė buvo kiek tylesnė. Kartais.
Netrukus prie trijų mokinukų prislinko dar ir Eleizija, o Torės veidą nušvietė dar didesnė šypsena, nes draugai buvo taip pat gerai kaip nauji pažįstami.
- Labas. Taip, žinoma, kad gali prisijungti,- besijausdama kiek drąsiau pasakė. Ji pažvelgė į sesę ir į Hubertą taip norėdama parodyti, kad prieštaraujančių nėra, o visi su malonumu jos laukia. Tik, atrodo, ir vėl prašovė, nes varnas buvo visai panašus burokėlį. Net ir taip menka šypsena dingo nuo jo veido. Vaje, Torė buvo visai pasimetusi.
-
Pasaulis atrodė, kaip iš knygos "Alisa stebuklų šalyje", bet tai tikrai ne tas. Viskas atrodė pernelyg tikroviška, bet ir pasakiška tuo metu.
Einant Nikoletė tik ir galvojo apie tai, kaip ji elgsis su knygos personažais. Ar mandagiai, ar ji turės užsišokti ir pradėt klausinėti, kodėl jie pasielgė būtent taip. Ar elgtis kaip tikra tos knygos 'fanė' ir išeidinėti iš proto tik nuo jų žvilgsnio.
Nikoletei patiko ta magiška knyga tuo, kad ji yra paremta pagal tikrus faktus ir jos ypatinga savybė, kad kiekvieną dieną istoriją keičiasi, nes tie personažai kiekvieną dieną daro vis naujus veiksmus. Lyg kiekvieną dieną, istorija vis toliau tęsiasi. Gal šiame pasaulyje viskas ir vyksta, kur po to pagal tai ir rašoma knyga? Su tokiomis mintimis, Nikki labai užsisvajojo.
Einant vos pramintu takeliu, iš tolo, jau matėsi vienas mažas kaimelis. Nikoletė apsidžiaugė, kad bent kažką surado. Nors kažkoks jau pasiekimas. Tik mergaitei niekaip nedavė ramybės vienas dalykas. Auksė, kuri eina iš paskos Nikoletei. Bent jau taip atrodė varnai, nes tik atsiradus šiame pasaulyje, ji jau senų seniausiai ją pastebėjo.
- Ir kiek ilgai nori mane sekti? - Paklausė. Nikolė neišvengė tokios teorijos, kad čia tik atsitiktinumas toks. Bet, geriausia vis tiek parodyti, kad žinai, kad netoliese yra dar vienas žmogus. - Ką ruošiesi čia daryti? - Atsisuko Auksės pusėn.
-
Net jei debesis jos nepagautų, vis tiek turbūt būtų smagu paskraidyti. Nors buvo Varno nago kvidičininkė ir kartais tekdavo paskraidyt su šluota, tačiau norėjo išbandyti ir „tikrą“ skraidymą – be šluotkočio tarp kojų, vien savais sparnais, esančiais jos dalimi. Arba net ir be sparnų. Vis dar tikėjosi sulaukti dienos, kai burtininkai ras būdą tą padaryti. Ji tai tikrai norėtų išbandyti! Galėtų net būti pirmųjų eksperimentų savanore.
Būtų su mielu noru dar pasiginčyjusi apie flamingus ir jų spalvą. Na, jeigu Hubertas nenorėjo būti rožinis flamingas, jam nereikėtų valgyti krevečių. Tai kuo jis tada mistų? Pilkų krevečių gi nebūna. Tačiau nespėjo ištarti šių žodžių, nes jos mintys ir vėl nuskriejo tolyn, nė trumpiau nestabtelėdamos ties šiuo klausimu. Dabar mąstė apie sniegenas.
– Raudonos? Gaila, kad ne rožinės, – nutaisė liūdna veidelį, mintyse vaizduodamasi nedidelį paukštuką su rausva papilve, – Mielai sutikčiau būti sniegena, bet ne raudona. Nors šiaip man labiau patinka didesni paukščiai. Kad ir varnos. Nors jos bjauriai krankia, bet šiaip atrodo visai mielos, – šyptelėjo.
Mažai kas žinojo jas esant seserimis, tad Nora nenustebo, tik gūžtelėjo pečiais.
– Aha. Ji jaunesnė, bet protingesnė, – liūdnokai nusijuokė, lyg bandydama juoku paslėpti kartėlį ir nusivylimą pačia savimi, – Torė labai gerai mokosi, ji ir šiaip be proto aktyvi, padeda visiems, tad nieko keisto, kad ją išrinko. Tiesą pasakius, – pasilenkė prie pat Huberto, norėdama jam atskleisti paslaptį, – kartais ir už mane namų darbus padaro.
Nebuvo itin pastabi, tačiau net ir pro jos akis neprasprūdo garbaniaus sumišimas, kai prie jų priėjo vyresnė varniukė. Įtariai pašnairavo į juos abudu, tačiau po akimirkos jau pamiršo, kodėl jai kilo kažkoks įtarimas.
– Labas, Ele. Aš Nora, – plačiai nusijuokė trumpaplaukei, – Žinoma, junkis, juk kuo daugiau žmonių, tuo smagiau! Jūs su manim sutinkat? Žinot, man taip smagu čia būti, galėtume net nenusileisti, visą dieną taip ir skraidyti. Tai būtų nuostabi diena, nemanot? Balione, aukštai virš debesų, kur net paukščiai neskrajoja ir dar su tokiais nuostabiais žmonėmis! – džiūgavo, neleisdama nė sekundei įsivyrauti nejaukiai tylai, – Labai smagu, kad su jumis susipažinau. Beje, Hubertai, Ele, o jūs iš kur pažįstami? Suprantu, kad visi esame kaip viena šeima, bet man labai norėtųsi išgirsti, kaip susipažinot. Kažkas man sakė, kad kartais pažinties pradžia gali daug pasakyti apie žmones ir jų tolimesnius santykius.
-
Hubertas visas išraudonavo ir nudelbė galvą, prieš tai tyliai pasisveikindamas. Varniukė neramiai pasijuto ir šiek tiek pasimuistė. Torei ir Norai pasakius, kad gali prisijungti prie jų mielos ir žavingos kompanijos, varniukė išsišiepė iki ausų.
-Malonu susipažinti, Nora, - ištiesė savo ranką link merginos.
Ir tada prasidėjo. Nora pradėjo kalbėti lyg būtų užsukta. Vargšė Elė vos spėjo suvirškinti jos sakomos žodžius, kai tema staigiai pakrypo link Huberto ir jos pačios. Varniukė pajuto, kaip jos skruostai pasipuošė lengvu raudoniu. Nurijo seiles ir pabandė atsakyti, šiek tiek bijodama, kad Nora vėl pradės kalbėti taip greitai ir daug.
-Nusako tolimesnius jų santy-kius? Na, mes tik draugai, labiau pažįstami. Susipažinome už mokyklos ribų. Buvo labai šaunu ir juokinga, kai bandėme išsiaiškinti ar mes esame burtininkas ir ragana. Mėtėme įvairiausias užuominas ir panašiai. Pasikalbėjom, o tada... - Sustojo, nes jau buvo betarianti, kad jis tiesiog pabėgo, bet nenorėjo sugadinti jaunuolio įvaizdžio prieš mergaites, tad šiek tiek pagražino istoriją. - Išsiskirstėme. Dar kartą buvome susitikęs Hogvartse, bet ten jau nieko įdomaus neatsitiko, tiesa Hubai? - pabandė paerzinti vaikinuką.
-
Berniukas nebuvo tikras, ar jam patiko sniegenų su rožine papilve idėja, tačiau ginčytis nebuvo kada, mat tuoj prisistatė šiek tiek jaunesnė varniukė. O, tiesą sakant, ir šiaip Noros nuomonei prieštarauti nebūtų išdrįsęs, tik bandė save apgauti. Kartais mėgdavo apsimesti drąsiu; minutėlei kitai net pats tosios savybės egzistencija savyje patikėdavo. Deja, raustantys skruostai tuojau iliuzijas sugriaudavo.
Hubertas sukrizeno, išgirdęs nepažįstamosios ir oro baliono palyginimą. Nors suprato jo priežastį, juk abu atrodė panašiai - nuostabiai. Vienas smagiai, o kitas labai dailiai ir mielai. Tikriausiai, nesunku atskirti.
Apie sesę kalbančios draugės balse išgirdęs kartėlį, garbanius mintyse užsirašė priminimą vėliau apie tai su ja pasikalbėti. Tiesa, Torė atrodė protinga, graži ir smagi, net labai, tačiau jis bijojo, ar tik Nora dėl to nesijautė blogai, ar tik nemanė esanti už jaunėlę prastesnė.
Paspaudęs jam ištiestą ranką, trečiakursis nejaukiai pasimuostė. Nežinojo, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, tiksliau, teoriškai gal ir suvokė, tačiau turimos informacijos niekaip nesugebėdavo pritaikyti realiame gyvenime. Numykė kažką panašaus į dar vieną pasisveikinimą bei užsidegė raudoniu.
Bet ką jau apie jį ir kalbėti; nepalyginsi su violetine, veide pasirodžiusia kartu su Eleizija. Bijojo Elės, bijojo, kad kiti pastebės jos bijant, bijojo visko, ką jos atsidarimas galėjo atnešti. O taip pat bijojo ir per daug bijoti, mat kartais tokiais atvejais liauname kūnelyje pasisvečiuot nuspręsdavo panikos atakos.
Retai kada Šefleris užsičiaupdavo, tačiau šis atvejis buvo vienas tųjų. Norai pasiteiravus, kaip jis ir mergina, praminta meškute, susipažino, norėjo tapti ne flamingu, o stručiu, mat itin patogu būtų buvę galvą sugrūsti į smėlį. Elei pasakojant, sugebėjo tik bukai linksėti. Buvo dėkingas, kad mergina neprasitarė apie... pavadinkime tai bėgiojimo pomėgiu.
Senai draugei, pusiau draugei ir naujai draugei (išties keista kompanija) šnekučiuojantis, oro balionas pamažu ėmė leistis. Rudos akys nukrypo nuo mergaičių bei ėmė klajoti neaprėpiamomis nuostabios vietovės platybėmis.
-
Vaje, tas berniukas buvo toks nedrąsus, kad Torei darėsi tik dar nejaukiau. Ech, juk ji nieko blogo nenori. Ar jis visada toks? Į jos ištiestą ranką jis žiūrėjo lyg į didžiausią siaubą per visą savo gyvenimą. Torė suabejojusi net pati pažvelgė į ją. Gal šioji staiga pavirto žalia? Ne, lyg ir viskas tvarkoje. Galiausiai, Hubertas irgi ištiesė ranką ir paėmęs mergaitės padarė kažką panašaus į pasisveikinimą. Varna nuleido savąją prie šono. Išvis padarė klaidą, kad ją ištiesė. Negi neužteko tik pasisveikinimo žodžiu? Ir kodėl iš viso tiek apie tą ranką?
Dėka tų pagyrų mergaitės skruostai nusidažė raudoniu. Tik šiek tiek, bet puikiai galėjo pamatyti visi kas tik norėjo. O Torė tik nesmagiai šypsojosi.
- Na jau, nereikia, Nora,- tyliai pasakė sesutei. Net nežinojo ką pasakyti tokioje situacijoje. Juk negalėjo sušukti „Taip, tokia tiesa!“. Beje, net pati taip negalvojo. Kai Nora pasilenkė prie Huberto ir norėjo kažką jam tyliai pasakyti, antrakursė įtempė ausis. Galėjo kaltinti tik smalsumą,- Ei!- nusišypsojo,- neišduok paslapčių,- tada kaip ir sesutė ji pasilenkė prie bernioko ir šypsodamasi tyliai tarė:
- Bet jei labai reikės galėsiu padėti ir tau.
Antrakursė buvo baisiai dėkinga Eleizijai, nes jau visai nežinojo ką daryti. O šioji pradėjo pasakoti susipažinimo istoriją. O kodėl Torė šiandien tokia tyli? Gi šiaip, kalba panašiai kiek ir sesė. Tik kiek mažiau.
- Kokia įdomi susipažinimo istorija,- pasakė tik dėl to, kad pagalvojo jog tiek tylėdama atrodo kvailai. Mergaitė piršteliais sugraibė pabėgusią iš kasytės sruogą ir užkišo ją už ausies.
Netrukus balionas pradėjo leistis, o mergaitė pribėgusi prie pintinės krašto pažvelgė žemyn. Įdomu ką varniukai veiks nusileidę. Apačioje vaizdas buvo tikrai nuostabus, o Torė nekantravo kada baliono pintinė palies žemę.
-
Kol jie taip smagiai (bent jau ji, bet akies krašteliu pastebėjo tarp kitų tvyrančią įtampą) šnekučiavosi, balionas jau pamažu artėjo prie savo tikslo. Muzika jau tilo (Nora tik dabar ją pastebėjo) ir štai debesys jau atsirado vėl virš jų, o žemė su kiekviena sekunde artėjo. Dabar mažoji jau tikrai galėjo šokti, buvo likę gal koks metras ar pusantro, tačiau dabar visas noras dingo: nebebuvo minkštų patalų ir prasmės, kai pieva taip arti.
Pagaliau balionai minkštai nutūpė ant žolės. Mažoji vėl nebelaukė eilėje prie krepšio durelių, o iššoko per jo kraštą. Palaukusi savo draugų, nusekė paskui profesorių. Sužinojus, kur jie atkeliavo, jos akutės suspindo iš džiugesio, o burnytę papuošė plati šypsena.
– Ojei, kaip smagu! – dirstelėjo draugų pusėn, – Nė nemanaiu, kad taip linksma bus. O kiek čia tiltelių! Žinot, aš nelabai daug skaitau, bet mėgstu pasakas, kaip manot, tilteliai į jas čia bus? Taip norėčiau pamatyti Arielę ir princą Eriką! Ir Ozo šalies burtininką, kad galėčiau jį pabarti, kam taip melavęs. Ir Anę iš Žaliastogių norėčiau pamatyti, ir Mažąją Princesę, ir dar tiek daug daug visko! – jos žodžiai liejosi taip greitai, kad mergaitė net duso, nespėdama jų ištarti, – Ojei, bet ar spėsiu iki vakaro? Juk jei užsisėdėsim su Arielę pas jos tėtį, tai niekur ir nebenueisiu, ir tada kitos princesės supyks. Ak. Kodėl tiek mažai laiko? Ei, o kur jūs keliausit? – pagaliau atsisuko į draugus, prisiminusi, kad ir jie šičia stovi. – Hubhub, kur tu eisi?
Net negalėtų pasakyti, kodėl kreipėsi būtent į jį. Na, su sese neįdomu – mergaitės leisdavo vasaras kartu, tad mokyklos landžiot viena paskui kitą būtų per daug. O ta naujoji mergaitė, Elė – ji buvo per tyli. Tiesa, ir Hubertas staigiai užtilo, kai ji atėjo. Hm.
Net negalėjo vietoj nustovėt iš viso to džiaugsmo ir nekantrumo, kad tuoj leisis į kelionę, tad, laukdama draugų, pradėjo minkdžikuoti vietoje, tampydama ilgas kasas.
-
Jai baigus pasakoti istoriją, Torė paminėjo, kad Huberto ir Elės istorija įdomi. Tikriausiai pasakė, kad nutrauktų jaudintis verčiančią tylą. Elė jai buvo už tai dėkinga.
Vis dar besiklausydama draugų, varniukė priėjo arčiau krašto ir žvilgtelėjo žemyn. Nudžiugo pamačiusi, kad žemė vis arčiau ir arčiau. Šyptelėjo lūpų kampučiais ir švelniai timptelėjo savo kasytes. Akimis rijo ryškėjantį žemės vaizdą. Ten buvo tiek daug tiltelių, kurie pasak profesoriaus Starko vedė į skirtingas knygas. Mergaitė tikėjosi, kad bus tiltelis į "Sostų karų" pasaulį, nes jei ne... Kažkas patirs jos milžinišką rūstybę. Reiks ant kažko išsilieti. Žinoma, viskas kliūtų Nikučiui, bet varniukė buvo optimistė, tad klastuoliui dar nereikėjo bijoti.
Ir tada prabilo Torės sesė - Nora. Dievai mato, kaip ji greitai kalbėjo. Elė visomis jėgomis bandė suvirškini varniukės ištartus žodžius.
-Planuoju aplankyti "Užkerėto dvaro" ir "Sostų karų" pasaulį. Tikiuosi bent vienas iš jų čia... - netikėtai nutilo, nes Nora kai ką pridūrė.
Eleizija šyptelėjo ir nepastebimai prilietė Hubertą, norėdama atkreipti jo dėmesį. Tada jam mirktelėjo. Ar aš per daug perdedu, ar Nora tikrai įsižiūrėjusi varniuką? Nes jei taip, tai taip miela.
Stigler prislinko arčiau Torės ir tetarė:
-O kur tu ruošiesi keliauti? Gal nori kartu, a? - tai pasiūlė ne tik todėl, kad norėjo praleisti daugiau laiko su drauge. Pasakė, nes norėjo duoti likusiems privatumo.
-
Pasibaigus tiltui, ji stačia galva nėrė į visišką nežinią. Užsimerkė ir ėmė klausytis savo kvėpavimo, kuris pamažu virpėjo. Kuo toliau, tuo labiau, atrodė, kad dėl kažko Auksė vėl verks, vėl palūš ir kels kitokias, niekam neįdomias dramas. Bet Marietta susivaldė, atsimerkusi žingsniavo pirmyn. Nežinojo kur, bet tai ne itin ir rūpėjo, svarbu, kad nestovėjo vienoje vietoje. Pati nesuvokdama sekė siluetą, o geriau įsižiūrėjusi, stabtelėjo, pasibaisėjo savo elgesiu. Sekiau to paties koledžo mokinę?! Idiote, be Varnų daugiau čia nieko nėra. Gerai, nurimk. Tik nebėk atgal, kvėpuok giliai ir ramiai. Ne, ne, ne, ne, nedrebėk. Viskas gerai. Pamiršk. Hale niekaip nesugebėjo nurimti, ji buvo taip susikausčiusi, kad bet kas užkalbinęs, būtų ją išgąsdinęs. Ašarų nereikia. Jų nėra. Neegzistuoja. Vaizdas privertė šyptelti, it keliaujant po keletą istorijų vienu metu. Takelis vingiavo toliau, pasirodė nedidelis kaimukas. Auksė krūptelėjo išgirdusi balsą mergaitės, paskui kurią ėjo. Mergaitė sugniaužė kumščius ir leido nagams įsirėžti į odą, tik patį paviršių, it paklodę. Sėkmės, Aukseli. Kapstykis.
- Aš, aš, - balsas užsikirto, ji pasuko galvą į šoną, o neaiški ašara nuriedėjo skruotu, ją iškart nuvalė, - iš tiesų nenorėjau tavęs sekti. Mane patraukė tiltas, o vėliau pastebėjau tavo šešėlį. Nedrįsau užkalbinti, - gera, bloga melagė, - norėjau tik kažkur pabūti viena, pasėdėti, išgirsti čiulbančius paukščius, pasigėrėti saule...
-
Pamačius ašarą kuri nuriedėjo per skruostą, Nikoletė susirūpino. Iškarto, net nežinojo ką daryti, juk atrodė, kad ši varna sekė mergaitę. O gal Nikki klydo? Gal tai toks sutikimas?
- Ar galiu kuo nors padėti? - Pasiteiravo Auksės. - N-nežinau kas atsitiko, bet nusišypsok! - Šyptelėjo varnai. O ką Nikolė dar galėtu pasakyti? Ji net nežino, kas atsitiko, o kištis ne į savo reikalus, negali. Palikti taip vieną varną bėdoje, būtu negražu. Ar būtu gražu, jeigu bendrakoledžė paliktų kitą varną bėdoje? Ne!
- N-nagi.. Kas atsitiko? - Priėjo prie rudaplaukės ir su pirštu nuvalė jos ašarą. O išgirdus atsakymą, dėl persekiojimo, mergaitė prikando lūpą. - Aišku. Vis tiek, smagu, kai tave kažkas seka, ar ne taip? Nieko nebūtu, jeigu tai būtu ir tiesa, dėl persekiojimo. - Pažiūrėjo Auksei į akis. - Tai gal norėtum man palaikyti kompaniją? Šios knygos pasaulis įspūdingas, aš įsitikinus, kad čia vienai būti netgi kiek pavojinga. O jeigu būsim drauge, bus ir linksmiau, ir galėsim patirti kartu įvairius nuotykius. Na.. Turbūt. - Nusijuokė. Čiupus Auksės ranką, Nikolė pradėjo eiti takeliu, kuris veda į neįtikėtiną pasaulį.
-
Save prigavęs bespoksant į raudonai nusidažiusius Torės skruostus, tokios spalvos pasidarė ir pats Hubertas. Stengėsi nesielgti keistai, nesinorėjo naujos pažįstamos akivaizdoje visai apsikvailinti, tačiau sekėsi jam, atvirai šnekant, ne itin gerai.
Norai bešnibždant jos ir sesės paslaptį, vaikinukas tik krizeno, užsidengęs lūpas plaštakomis. Tiesa, pastarosios pakilo į orą, netikėtai prie ausies palinkus jaunėlei. Kūnu nuėjo šiurpuliukai. Tokio mergaitės gesto varnius nesitikėjo.
- A-a-ačiū už pasiūlytą pagalbą, - tyliai sumurmėjo, nuleidęs akis. Norėjo dar pridurti „nors jos neprireiks“, tačiau nedrįso - bijojo pasirodyti nemandagus. Niekuomet nebūtų sukaupęs pakankamai ryžto, kad galėtų tiesiog paprašyti kieno nors pagalbos, o jos, jei atvirai, apskritai berniukui nelabai reikėjo. Nebuvo genijus, net pirmūnas tikriausiai ne, mat darbuodavosi ganėtinai lėtai, tačiau stropiai atlikdavo kiekvieną profesorių paskyrimą.
Po šios keistos akimirkos nutiko baisiausia, kas galėjo įvykti. Prie moksleivių trijulės prisijungus Elei, norėjosi išgaruoti, iššokti iš baliono, nusižudyti ar, trumpai tariant, padaryti bet ką, kad jo nekliudytų tamsios merginos akys. Tačiau tam, panašu, buvo jau per vėlu.
Tad Šefleris tik stovėjo it stulpas, klausėsi nejaukaus pokalbio bei apsimetė neegzistuojantis, vildamasis, kad niekas į keistą elgesį neatkreips dėmesio. Gerai bent tai, jog kelionė jau ėjo į pabaigą, kiekvieną sekundę oro balionas atsidurdavo vis arčiau žemės, o kone apčiuopiama buvo jau ne tik žolėmis apaugusi žemė, bet ir pabėgimo nuo vyriausios iš grupės moksleivių Stigler galimybė. Tiesa, ilgaplaukis vis dar dorai nesuvokė, kodėl jos vengė. Galbūt priežastis tokia, kad daryti norėjo atvirkščiai - būti kuo arčiau? Ne, greit nuvijo šią mintį, ji buvo itin absurdiška. Pirmiausia, Elė buvo ne drovuolio nosiai, antriausia, turėjo jis svarbesnių dalykų, dėl kurių galėjo rūpintis, o trečiausia, na... galbūt tai tebuvo ta akimirka, kai merginos veidas šmėžavo prie pat Huberto nosies, kuri jį taip gąsdino. Bet juk tuomet nenutiko nieko baisaus, nieko svarbaus, ir jis neturėjo pagrindo nerimauti. Taip, tikrai taip, tai ilgaplaukiui atrodė kaip logiškiausias bei priimtiniausias paaiškinimas, kuriuo stengėsi nutraukti šia tema samprotaujančias smegenis.
Išsprūdęs iš pamąstymų, varnanagis apsidairė. Aplink buvo šimtai, gal net tūkstančiai, skirtingų tiltelių, kurie vedė į įmantriai atrodančias vietoves; kol kas jų ryškiai dar nesimatė. Keturiolikmetis svarstė, kur koledžas atvyko. Aplinka atrodė painiai.
Moksleiviams ištipenus iš baliono (tiesa, ne visiems, Nora nusprendė iš jo iššokti), Varno Nago vadovas viską paaiškino. Pasirodo, vaikai buvo Pasaulyje tarp puslapių, o už kiekvieno tiltelio slypėjo vis kita istorija! Nors trečiakursis tik vos šyptelėjo, jo širdutė ėmė šokti laimės šokį. Itin žavėjo šitokia išvykos idėja, ypač tinkanti knygžiurkiškiausiam koledžui. O ir laiko šiam pasauliu pažinti Ramsay davė užtektinai - iki vidurnakčio! Įprastai tokiu laiku jau reikėtų miegoti. Žodžiu, tiesiog svajonės išsipildymas.
Nor(idė), žinoma, tuojau pradėjo linksmai tauškėti, išsklaidydama ketveriukės tarpe užsilaikiusią nejaukią tylą. Kai mergaitė į jį kreipėsi, Hubertas norėjo mirti iš dėkingumo... ir įtarumo. Kodėl draugė pasirinko būtent jį? Juk tylus bei ramus vaikinukas toli gražu nėra svajonių kompanija tokioje šalyje. O dar tas Elės mirktelėjimas! Dabar garbanius visai nebesuprato, kas vyksta. Tik pažiūrėjo į merginą klausiamu žvilgsniu, jusdamas josios prisilietimą. Tiesa, po kelių sekundžių tamsiaplaukė atitrūko bei užšnekino Torę, ir tik tuomet varnanagis suprato, kad taip ir neatsakė mažajai.
Per visą šią sumaištį net klausimą pamiršo, tad atsigręžęs tik išlemeno:
- E-e, gal nori keliauti kartu? - raudonis užliejo nuo galvos iki mažojo pėdos pirštelio. - Pamenu, kad kažko klausei, tik nepamenu, ko klausei, bet, na, e, žinai, ee... Na, e, taip. Gal nori? - žodžius bėrė lyg žirnius, tik blogindamas situaciją.
-
Auksė blausiai šyptelėjo. Ji jautėsi baisiai, kamavo keista gėda dėl kelių skruostais nusiritusių ašarų. Labai retai, beveik niekados prie pažįstamų, nesvarbu, ar iš matymo, ar ne, suskystėdavo, parodydavo savo emocijas, o tuo labiau verkdavo.
- Man viskas gerai, - vis dar šypsojosi, keliais pirštukais nubraukė ašaras, o bebraukiant nuriedėjo dar viena ir ši ėmė iš savęs krizenti, beveik springdama, - net nežinau, kodėl verkiu.
Marietta šiek tiek nustebo įsitikinusi tokiu milžinišku, net nepasveriamu draugiškumu ir rūpestingumu (su savimi bijojo net ir lyginti), tad tokios šiltos, iš pažiūros smagios ir kupinos nuotykių kompanijos, atsisakyti būtų buvę beprasmiška. Norėčiau ir aš būti tokia draugiška. Kada nors... Hm, kokia čia knyga? Atrodo, kad iš kelių istorijų viskas sudėta. Taip keista, painu, savotiška ir šilta. Ji nespėjo nieko atsakyti paslaugiajai bendrakoledžei, kurios vardo, atrodė, nežinojo, o jau buvo pagriebta už rankos ir nukūrė takeliu.
- Mielai, - sumurmėjo labiau sau, - sakyk, o kuo tu vardu? Ir... Gal žinai kieno ši knyga ar pasaulis? Atrodo kažkur matytas, tačiau kupinas savitos šilumos, keistumo ir kitokių detalių.
Mergaitė paleido Varnos ranką ir išvengė susidūrimo su priešais iššokusiu medžiu.
-
Kai balionas pagaliau pasiekė žemę Torė nekantraudama išpėdino iš jojo. Tiesą sakant, buvusi nuostabi nuotaika kiek subliuško, nes lipant iš baliono, prie išėjimo susidarė tokia grūstis, kad mergaitės kojos buvo taip numindytos, jog vargšelė nebejautė pėdų.
Mergaitė greitai surado savo bendrakeleivius ir nusišypsojo. Vėl nežinojo ką pasakyti. Tilteliai veda į knygų pasaulius. Juk tai tiesiog nuostabu! Torė apžvelgė visus varnanagius dar besitikėdama tarp jų pamatyti Betę, su kuria kelionė į knygų pasaulius tikrai pasidarytų dar ypatingesnė, bet, deja, jos nebuvo. Na, bet ir su Ele bus labai linksma. Žinoma, prieš ją dar stovėjo Hubertas ir Nora, bet, atvirai, su sesute ji ir taip turėjo daug galimybių pabūtį, o ir vyresnėlė jau pasirinko keliauti su Hubertu. Torė prisimerkė ir šyptelėjo. Ar ji kažko nežino apie tuos du varniukus? Mergaitė nuvijo tokią mintį. Juk Nora turėtų pasakyti tokią svarbią žinią sesei.
- Taip. Taip, mielai keliausiu kartu,- supratusi, kad Eleizijos žodžiai buvo skirti jai, ištarė,- Aš galvoju nukeliauti į Pritianą arba, hm, pas Mikę Pūkuotuką. O kur norėtum keliauti tu?- pridūrė.
-
Karšto oro balionas nusileido ir gausus būrys varnių patraukė link išėjimo. Elė tik šyptelėjo ir šoktelėjo pro krepšio šoną ir greitai palietė žemę. Ji atsitūpė ir šyptelėjo, kai pirštai maloniai glostė žolę.
Po kelių privačių akimirkų, ji staigiai šoktelėjo ir apsidairė, tikėdamasi rasti Torę. Akimis aptikus tą mielą varnę, Elė stryktelėjo ir pasileido prie jos. Priėjusi jai plačiai šyptelėjo ir pasitaisė savo dvi pintas kasytes. Jau žiojosi sakyti, kad ji būtinai turi nueiti į "Sostų karų" pasaulį, kai Torės klausimas išmušė varnę iš vėžių.
-Juk aš pati pirmoji pasakiau, kokius pasaulius noriu aplankyti. Nejau negirdėjai? - pasilenkė arčiau draugės ausies. -Tikriausiai per daug atidžiai stebėjai tuos du balandėlius. Žinoma, aš pakartosiu, ką noriu aplankyti. Trokštu nukakti iki "Sostų karų" pasaulio ir žinoma pas gražuolį Risą, - Eleizija mirktelėjo Torei, kai ji paminėjo Nakties dvaro valdovo vardą.
Stigler suėmė jos ranką, giliai įkvėpė ir pradėjo bėgti žemyn - ten, kur stūkso tiltelių labirintas. Malonus, šiltas vėjelis taršė mergaičių kasas į šalis. Pribėgusios pirmą tiltelį, Elė sustojo ir atsigręžė į Torę.
-O iš kur mes žinosime, kuris veda į Pritianą?
-
Ji smalsiai pakreipusi galvą žiūrėjo į sutrikusį garbanių, dabar visą raudoną. Atrodė, kad jam dar nejaukiau nei įprastai, o tai jau kažkas, turint omeny, kad jis ir taip be perstojo atrodė kažko išsigandęs ir baisiai nepasitikintis savimi. Nora šiuo požiūriu buvo beveik visiškai jo priešingybė – drąsi, nebijanti iššūkių.
Jis taip ir neatsakė į jos klausimą, tačiau ilgaplaukė kažkaip prisiminė, jog itin nemandagu zirzti ir užknisti kitus, visgi visai neslėpė nekantrumo – taip trypė žemę, kad toje vietoje, kur stovėjo, jau spėjo atsirasti duobutė, o nuolat tampomos kasos jau spėjo išsidraikyti ir dabar netvarkingai plėvėsavo aplink mergaitės veidą.
Sesė su Eleizija jau spėjo nutolti ir dabar bėgo pievėle link tiltelių. Tik tada Hubertas išdrįso vėl kažką ištarti ir Norai kilo keista mintis, kad jis vengia Elės ir kažkodėl prie jos tampa dar nerangesnis.
– Taip, keliaujam kartu, – nusijuokė, – Klausiau, kur nori keliauti. Na, tai kur? – pasitikslino, vėl palydėdama savo žodžius skardžiu juoku, – Žinai, aš daug knygų nežinau, bet tas, kur skaičiau, tai visos patiko ir daar negaliu apsispręsti. Na, nes kaip man išsirinkti, kur geriau: Smaragdiniame mieste ar Narnijoj? Aš noriu ir ten, ir ten, bet bijau, kad užsimiršiu, užsisėdėsiu ir paskiau niekur nespėsiu.
Kol burna linksmai tarškėjo, akys lakstė po pievutę, ieškodamas kokio tiltelio, kuris padėtų mergaitei apsispręsti. Tiesa, akutės nei prie vieno nesustodavo ilgiau nei sekundei, kol pagaliau užtiko tą, kuris patraukė jos dėmesį.
– Ei, ar matai tą tiltelį?! – nudžiugo ir pirštu parodė ryškiai oranžinį tiltą, ant kurio turėklų buvo užmaukšlintos įvairiaspalvės kojinės, – Argi čia ne Pepės tiltelis? Ak, taip norėčiau pas ją! Ji tokia drąsi ir šauni, ir visada turi puikių minčių, ir gaila, kad neturiu tokios draugės! – iš jaudulio net jos akys sublizgo, o skruostai nusidažė raudoniu, – Tai nori pas Pepę? – pasiteiravo, prisiminusi, kad stovi čia ne viena.
-
Atostogoms prabėgus taip greitai, jog Luna nė nespėjo pastebėti, teko grįžti į Hogvartsą. Per kelis vasaros mėnesius mergina pasikeitė. Dabar buvo dar aukštesnė, plaukai šiek tiek pakirpti ir kur kas šviesesni, tačiau vistiek išliko rudi. Be to ir pati mėlynakė labiau suaugo, tačiau ši vasara nebuvo pati geriausia. Sužinojusi kur kas daugiau nei tikėjosi rudaplaukė buvo sutrikusi ir pasimetusi. Nei namų darbams, nei kam nors kitam ji neturėjo nuotaikos, norėjo išsilieti ir atsipalaiduoti, tad išsitraukusi savo dėklą, kuriame buvo kardas mėlynakė žvilgtelėjo pro bendrojo kambario langą, pro kurį matėsi pieva ir nieko nelaukusi išėjo iš savo kambario. Greitai nulipusi laiptais rudaplaukė išėjo į kiemą ir vos po kelių akimirkų atsidūrė pievoje. Ištraukusi plieninį kardą maišytą su sidabru mergina stipriai juo užsimojo. Orą perskrodė aštrūs kardo ašmenys. Luna norėjo ištrinti viską ką išgirdo iš savo tėvų. Tie žodžiai žudė iš vidaus. Dar kartą užsimojusi ji kirto kardu per orą ir susmuko ant žemės kardą įsmeigdama į žemę.
-
Elijah net nepastebėjo kaip praėjo vasara, kaip su tėvu jie kartu leido laiką,, daug ko mokėsi, pastiprėjo fiziškai, protiškai ir visaip kitaip.. Tik vasara be nuoskaudų palikti negali, vaikis sutiko savo motiną, kuri norėjo jį pamatyti, su juo bendrauti.. tačiau Elijah padarė taip, kad jai skaudėtu, suvarė kuolą tiesiai į širdį parodydamas, kad jis puikiai gyvena be jos.. Taip ji liko įskaudinta, sugniuždyta, vaikinui buvo jos labai gaila, tačiau atleisti jis jai negalėjo buvo per didelis randas paliktas širdyje.. Be to daug keliavo, mokėsi, bendravo su žmonėmis, šios atostogos buvo geros, tačiau šiek tiek su nuoskaudomis..
Šįkart vakarėjant Elijah nusprendė pasivaikščioti po apylinkes, tikėjosi sutikti Luną, vaikis turėjo gana gera intuiciją.. daug ką nujaučia.. Taipogi tą susitikimą su motina jis puikiai jautė, dėl to paskutines dienas Hogvartse leido pilnas nerimo, o dabar tai atrodo tik juokai, tačiau kai pamatė mama, jam iš dalies suspaudė širdį, tačiau jis negalėjo pasirodyti bailys.. Dieve būk geras atleisk man, tačiau taip bus geriau, ji išėjo ne mes.. Be to ir dabar Chris' as jautė vilkę kažkur čia.. kažkur netoli, tačiau kur, jis net nenutuokė, tad pasuko link Varno Nago bokšto pievos, nes jei jos nėra Uždraustajame miške, pievoje prie miško, prie ežero, lieka tik ten arba pilyje, tačiau tokiu laiku ne jai sėdėti pilyje..
- Kodėl aš jos ieškau? - Prisimindamas tėvo žodžius, kad su ja geriau nebendrauti vaikis šiek tik sutriko, tačiau jis taip negalėjo, jis jai kažką jautė ar tai draugystė ar kažkas daugiau.. Jis ir pat nežinojo, buvo pasimetęs. žinojo tik viena - ji vilkolakė..
- Širdis.. jos širdis.. - vampyras išgirdęs Lunos širdį, kuri plakė gan greitai pasileido bėgomis po pievą jos ieškoti.. Taip ir šįkart intuicija jo neapgavo, ji buvo čia su kardu rankoje ir su juo besitreniruodama.. tačiau labiau atrodė, kad ji pykta ir taip lieja savo įtūžį..
- Laba, - ištaręs šiuos žodžius vaikis nubėgo ir apkabino merginą..
-
Vasaros kelionė buvo puiki, mergina praleido daug laiko su tėvais, pamatė nuostabią šalį, patyrė daug nuotykių, tačiau ji niekaip negalėjo pamiršti jos pabaigos, motinos žodžių. Kodėl tai turėjau būti aš? Turbūt likimui patinka žaisti su manimi...Luna žvilgtelėjo į kardo rankeną. Ją puošė juodasis metalas su baltu Pusmėnulio ženklu, o apačioje ir viršuje tikras išgraviruotas auksas. Atsistojusi mėlynakė toliau treniravosi, tačiau tai visiškai nepadėjo. Ji vis dar jautėsi sutrikusi ir pikta. Negalėdama nustoti galvoti apie tai, kas nedavė ramybės mergina nė neišgirdo, kaip pievoje atsidūrė dar kažkas. Išgirdo širdies plakimą tik tuomet, kai pievoje nuskambėjo pasisveikinimas. Atsisukusi Luna išvydo atbėgantį Elijah'ų. Nesusilaikiusi rudaplaukė nusišypsojo ir berniukui pribėgus apkabino jį. Nors mergina ir paaugo, tačiau vistiek buvo žemesnė už Elijah'ų. Išvydusi berniuką mėlynakė pastebėjo, kad ir jis paaugęs ir regis stipresnis.
-Seniai matytas,-nusijuokė Luna.
-
Vaikinas džiaugėsi, kad mergina atsakė tuo pačiu ir jo neatstumė.. Reiškia dar daug kas nepasikeitė, nors tėvui tai nepatinka, tačiau kitos išeities aš neturiu, man juk irgi reikia draugų.. Iš tiesų Luna buvo pasikeitusi šiek tiek pasistiebusi aukštyn, tačiau ne tiek, kad aplenktu vampyrą..
- Tikrai, kad seniai, be to kaip matau paaugai, be to plaukai pakirpti kiek matau, - šyptelėjo Elijah ir atsistojo nuošaliau, bandydamas atitolti, nes žinojo, kad su vilkolake bendrauti jis negali..
- Iš tikrųjų mes turim pasikalbėti per vasarą daug kas pasikeitė ir.. - ir vaikinui užstrigo žodžiai, atrodė jis nebemoka šnekėti, nes pasakyti žodžiai gali įskaudinti varnę.. Kodėl kodėl kodėl? Tėve tu mane statai į tokią keblią padėtį, kad dabar būtum bent šalia, aš planavau.. ir iki šiol kai ką planuoju, tačiau turiu pasakyti Lunai, kad viskas mes negalim bendrauti dėl skirtingų gaujų, šeimų..
- Klausyk, matau tu kažko pyksti kas nutiko? - bandydamas nors trumpam išvengti to pokalbio Elijah nukreipė temą.. Ką aš darau, juk žinau, kad tas pokalbis bus ar dabar ar rytoj.. Aš jo neišvengsiu, o su Luna pakalbėt turėsiu..
- Ir tiesa mes turim pasikalbėti ir pati, - strigo žodžiai gerklėje, - pati žinai apie ką.. taip pasakęs vaikinas nuliūdo ir tuptelėjo ant žemės..
-
Paaugusi per vasarą mergina beveik pasivijo Elijah'ų, tad dabar abu jaunuoliai buvo panašaus ūgio ir Luna nebesijautė tarsi mažoji sesutė stovėdama šalia grifo.
-Taip, norėjau šiokių tokių permainų...-tyliai atsakė mėlynakė. Visą vasarą praleidus su tėvais ir gauja dabar rudaplaukė jautėsi keistai. Ji ir vėl bendravo su Elijah'ų, su vampyru. Dar neseniai pasiryžusi perkalbėti gaują ir tėvus dėl vampyrų Luna persigalvojo, tačiau nežinojo kodėl. Galbūt jautė, kad tai nieko nepakeis, o galbūt pati nebenorėjo.
-Taip, pasikeitė...-nuleidusi žvilgsnį į žemę sumurmėjo mėlynakė. Ačiū visiems kam turėčiau padėkoti, kad atsidūriau tokioje padėtyje...
-Nieko nenutiko, viskas gerai,-šyptelėjo mergina ir žvilgtelėjo į berniuką stovintį šalia. Kodėl kai radau žmogų, su kuriuo jaučiuosi panašiai, kaip su Kailu, jis turi būti mano priešas?
-Apie ką nori pasikalbėti?-Įsidėjusi kardą atgal į dėklą mergina atsisėdo ant žemės.
-
Elijah atrodė, kad jis atitolo nuo merginos, kažkas pasikeitė ar dėl to, kad jis žiobariškame pasaulyje sutiko merginą ir netyčia ją nusižiūrėjo, o gal dėl tėvo pasakytų žodžių.. "Ji belekada tave įskaudins.. Atitolk nuo jos" - prisiminus tai vaikiną kiek šiurpas nukrėtė, o dar žinant tą, kad tėvas vos jį išleido..
O dar tėvo brolio šeimos nužudymas.. Kas nutiko dėl visko kalti vilkolakiai.. Todėl vaikinas negalėjo su ja bendrauti, nes žinojo, kad vieną dieną jis nenorės jos matyti ir apskritai visų vilkolakių..
- Matai, mūsų bendravimas pasikeitė, - niūriai pasakė vaikis.. - Taip tu teisi viskas pasikeitė, o pasikalbėti noriu apie tai, kad.. - sukaupė visą drąsa.. - mes nebegalim bendraut, - atsidusęs pabaigė jaunasis vampyras, - kai buvau ten, kol su tėvu keliavom, mūsų gaują vėl užpuolė vilkolakiai ir dar kai viską papasakojau tėvui.. Jis supyko ir uždraudė su tavimi kalbėtis, nes kitaip aš čia paskutinį kartą.. - liūdnokai tarė vaikis.. - O tu manau net ir nekalbėjai, nes tavo bendravimas atšalo, matau tu netgi nebekenti manęs.. tai vat mes turim atitolti, - tai pasakęs vaikis atsistojo...
-
Nors Luna visą gyvenimą buvo mokoma pagarbos kitiems ir buvo davusi sau pažadą, tačiau pamažu suprato, kad ji nieko nepakeis. Seniai prasidėjęs vilkolakių ir vampyrų karas dar ilgai nesibaigs. O bendraudama su Elijah'u jie vienas kitą tik skaudins. Nuleidusi akis į žemę mergina klausėsi berniuko. Ji puikiai suprato dėl kokių priežasčių jie nebegali bendrauti, tad tik linktelėjo vis dar žvelgdama į vešlią žolę. Verčiau jau nebūčiau gimusi...arba būčiau gimusi kokiu nors žvėrimi ir netektų dabar kankintis. Išgirdusi paskutinius Elijah'aus žodžius mėlynakė ruošėsi atsakyti, tačiau buvo per daug nuliūdusi ir nenorėjo pyktis su berniuku. Nenoriu išsiskirti susipykus... Rudaplaukės atmintyje iškilo vaizdas, kai ji papasakojo tėvams apie Elijah'ų ir jų draugystę. Nors tėvai ir nesupyko, tačiau nebuvo patenkinti, jie žinojo savo dukros įsitikinimus, tad suprato ją. O gaujai papasakoti apie tai ir paprašyti jų kitaip bendrauti su vampyrais buvo katastrofa. Jie visi nekentė vampyrų ir Luna juos puikiai suprato.
-Netiesa, nejaučiu tau neapykantos, bet turbūt tu teisus, mes nebegalime bendrauti, taip bus geriau visiems,-mėlynakės balsas nuskambėjo tyliai, tačiau ji žinojo, kad berniukas išgirdo.
-
Elijah šnekėdamas stebėjo Luną matė, kaip ji pyksta ant jo dėl to, kad šis mini vilkolakius negerais žodžiais, tačiau ką daryti, kai tai yra tiesa.. Elijah pusbrolis mirė nuo jų kaltės, iš pradžių jaunajam vampyrui tai nerūpėjo, tačiau dabar kai gerai apgalvoja, jis taip pat nori keršto, nori atkeršyti tai gaujai, kuri nužudė jo pusbrolį ir tetą.. Per juos dėdė paskendęs alkoholio liūnuose ir net neketina sustoti, nors yra ir gryniausias vampyras, tačiau jis vienas nieko negalės padaryti, o jei jie visi kartu susivienys ir išžudys vilkus, dėdėj bus geriau jis jaus pasitenkinimą..
- Jauti, nejauti mūsų draugystė turi liautis viskas, nesuprantu jau ir savęs, kaip mes galėjom bendrauti, aišku aš dar nebuvau girdėjęs apie savo pusbrolio ir tetos nužudymą, dabar aš žinai ko noriu, - šiek tiek pyktu tonu nutęsė vaikis, - noriu keršto, nežinau ar tai tavo gauja ar ne, tačiau kitos išeities nebus, aš padėsiu saviems.. - tai pasakęs vaikis nutylo..
-
Išklausiusi berniuko Luna pakėlė akis į jį ir atsistojo.
-Nori keršto dėl to ką padarė vilkolakiai, kurie negali valdytis per pilnatį? Tuomet gal man išžudyti visus animagus už tai kad nužudė mano brolį?-Merginos akyse atsispindėjo pyktis.-Visą laiką maniau, kad nereikia kaltinti kitų dėl ką padarė kiti, tačiau dabar puikiai suprantu, kad tai netiesa. Mano brolis žuvo mano akyse. Kaip manai ką aš dariau? Atkeršijau? Ne, nes tai tebūtų pralieję daugiau kraujo. Aš neginsiu vilkolakių, nes puikiai žinau, kad žuvo daugybė žmonių dėl jų, tačiau jie žudo ne savo malonumui, manai atgavę žmogišką pavidalą jie didžiuojasi savimi? Ne, dėl to kiekvieną pilnatį daugelis susipančioja save grandinėm ir užsideda apykakles su spygliais, kurie sminga jiems į kaklus, manai lengva visa tai matyti? Lengva žiūrėti, kaip žmonės su kuriais užaugai ir kurie tau kaip šeima, kenčia nepakeliamą skausmą, kad tik nieko nenužudytų? Vilkolakiai turi savo įstatymus ir visos gaujos privalo laikytis jų, antraip gauja, kuri nesilaiko jų netenka savo pavidalo galios. Tuo metu kai kurie vampyrai žudo savo malonumui, nė nepagalvodami, jog tie žmonės turi šeimas. Suprantu, tavo pareiga padėti saviems, tačiau kerštas niekur nenuves ir tu pats tai puikiai žinai,-baigusi kalbėti rudaplaukė pažvelgė Elijah'ui į akis.
-
Šįkart Luna atrodė ne be ta mergina, kurią pažinojo Elijah..
- Taip noriu, jei jie negali valdytis tegu prisiriša, juk kiekvienas turi prisirišti, o kad kai kurie žudo ir savo malonumui, tą dien kai nužudė pusbrolį ir tetą, nebuvo pilnatis... Jie paprasčiausiai įsibrovė į namus ir paskerdė maniškius.. Aš tai nežinau kodėl, tačiau atkeršyti noriu, dėl savo dėdės, kol aš nenužudysiu tų dviejų vilkolakių, gali būti, kad prarasiu ir dėdė.. Tad atleisk man, be to aš net nežinau iš kurios jie gaujos.. Gal jie net netaviškiai.. - vaikis šnekėjo gan ramiai, tačiau pyktis virte virė.. - Vampyrai nežudo žmonių turinčių šeimų, dažnai kraujo gauna iš tų, kurie yra savižudžiai ir nori mirties.. Jei apie mus mažai žinai, geriau ir nekalbėk.. - dar labiau suirzęs tęsė vaikis.. - Be to taip, tu galėjai atkeršyti animagams, tai tavo reikalas..
-
Luna ilgėjosi tų kartų, kai bendravo su Elijah'u, kaip su geru draugu, o dabar jie vienas ant kito pyksta. Nenorėdama rodyti savo jausmų mergina paslėpė liūdesį giliai savyje ir akys vėl blizgėjo iš neapykantos.
-Tuomet kaip vilkolakiai užpuolė juos, jei buvo ne pilnatis? Vilkolakis negali keisti pavidalo be pilnaties.-Nebent tai buvo ne vilkolakis...
-Pirma turėtum išsiaiškinti kas iš tiesų užpuolė tavo dėdę ir jo šeimą,-Luna pyko, jog berniukas kaltina vilkolakius nė nežinodamas ar tai buvo tikrai jie.-Nežudo? Mūsų rasės kariauja jau nuo seno, o tu sakai, kad vampyrai nežudo žmonių turinčių šeimas? Tuomet nuo kada vaikai yra savižudžiai? Per šias atostogas mačiau, kaip vampyras užpuolė moterį su vaiku. Ar irgi jį ginsi?-Rudaplaukė pažvelgė į berniuko akis.-Ne viskas prasideda ir baigiasi kerštu...
-
Elijah buvo pilnas pykčio, pats nesuprato kas su juo negerai, tačiau norėjo rėkt ir išsakyt Lunai viską ką galvoja..
- Tą dien buvo pusiau pilnatis, buvo like kelios dienos, jie nebuvo pakeitę pavidalo, be to dėdės nebuvo namie, o teta ir vaikis buvo paprasti, jie nebuvo nei vampyrai nei kažkokios kitos rasės, tad paprastuosius išžudyti yra lengviausia.. O kodėl jie tai padarė nežinau.. kerštas, neapykanta grynakraujams ar kažkas kita.. Tu žinai ką reiškia netekt mylimo.. Tavo tėvas išžūdė tuos, kurie nuskriaudė tavo brolį, tad mes nužudysim tuos, kurie palietė mūsų šeimą, o kaip sužinosim kurie? Turim tų žmonių nuotraukas.. buvo kameros.. - užbaigęs atsidūso.. jis nerėkė, jis lengvai viską paaiškino.. - Mano vampyrai kuriuos prižiūrim, žmonių neliečia.. tam esam įkūrę donorystės centrą.. Be to žinai kiek pasaulyje vampyrų, daug.. tad ką padaro vieni.. neatspindi kitų supranti? Dėl to tavęs ir neteisiau ankščiau, nes nemačiau tikslo, juk ne tu užpuolei mano šeimą, o kiti.. kurių pasaulyje yra daugybė.. - net nežvelgė merginai į akis.. nieko ten įspūdingo negalėtum pamatyti.. - be to nenoriu pyktis dėl mūsų gaujų..
-
-Tuomet nesuprantu kodėl jie juos puolė...Nei mano gauja, nei kuri nors kita, kurią pažįstu niekada nepuola nieko be priežasties, ypač žmonių. Mano gaujos didžioji dalis bendrauja su žmonėmis, kurie viską žino apie mus. Mes neturim priežasčių pulti žmones,-Luna buvo sutrikusi. Ji puikiai žinojo, kad nei viena iš jos žinomų gaujų nebūtų puolę žmonių, bet kodėl kiti puolė, jei vis dar galėjo valdyti pavidalą?
-Turbūt taip būtų sąžininga, jei jie valdydami pavidalą puolė nekaltus žmones, jie turi atsiimti.-Rudaplaukė nenorom sutiko. Nebenorėjo daugiau ginčytis, be to juk jie turi žinoti įstatymus, arba galios atėmimas arba mirtis. Turbūt jiems lieka antras variantas ir visa tai užbaigs vampyrai.
-Puikiai, suprantu,-linktelėjo mėlynakė ir prisiminė, kaip kelis vakarus praleido su savo gaujos nare ir jos vaikinu vampyru. Tiesa, jiems teko slėptis, tačiau tai pavertė viską tik dar smagiau. Jie abu atrodė be galo įsimylėję, o Rajanas buvo draugiškas ir mielas, tad mėlynakė davė pažadą, jog padės jiems susitikti, net jei tai bus pavojinga. Be to, juk ji pati bendravo su Elijah'u, kuris regis dabar nebenorėjo matyti rudaplaukės.
-Mums nereikia pyktis dėl gaujų...Bent jau kol kas...-Liūdnokai tarė Luna. Staiga kilusi mintis net pačią merginą privertė nustebti. Galbūt jei pavyktų parodyti, jog meilė gali egzistuoti tarp vilkolakių ir vampyrų, kaip Džesikos ir Rajano, jie bent šiek tiek kitaip į visą tai žiūrėtų? Bent trumpam pavyktų nutraukti nesutarimus, arba visam laikui... Tačiau visa tai atrodė neįmanoma ir turbūt taip ir buvo.
-
- Galvoji aš suprantu, nieko visiškai, kodėl, nei vienas vampyras negali paaiškinti šito mėšlo, kurio prikretė vilkolakiai.. Jie turbūt tikrai ne taviškiai.. kažkokie atsilikėliai, o dabar taip jie mirs.. tegu žino kad taip elgtis negalima.. - nutęsė Elijah ir nurimo.. Pyktis ėmė slugti.. Dabar užplūdo šiek tiek geresni jausmai, vaikis prisiminė vasarą, kai susipažino su mergina, kuri vaikinui krito į akį.. Tačiau ji buvo tik vasarai, ji išvyko į kitą pasiaulio kraštą su savo tėvais..
- Manau taip, nereikia mums pyktis, bent jau kol kas, vėliau galėsim, dabar nereikia, nemėgstu aš šitų kivirčų, be to taip man teks žudyti tuos du vilkolakius, nes taip įrodysiu savo narsą, manęs paprašė tėvas, kai grįšiu šią vasarą.. Tik nerėk ir suprask.. - nutęsė Chris' as.. Jaunasis vampyras žinojo, kad jie kartu būti negali, nei kaip draugai, nei kaip pora, nebent tektu slapstytis, be to Luna jam nieko nejaučia, laiko tik mažuoju broliuku.. tad Dawson' as suteikė galimybę kitai merginai.
-
Luna žiūrėdama miško link klausėsi berniuko.
-Nežinau, kaip tau, tačiau man visa tai jau atsibodo...Atsibodo, jog per kažkokį kvailą nesutarimą tarp vampyrų ir vilkolakių turiu aukoti savo draugus. Pažvelk, mūsų šeimos dar nė nepradėjo pyktis, o mes jau spėjom susiginčyti ir tai vos neperaugo į tikrą pyktį. Daugiau nebenoriu viso to.-Mergina pažvelgė į Elijah'ų, jei nežinotum kiek iš tiesų berniukui metų, būtum galėjęs pamanyti, jog jie vienmečiai. Elijah'us atrodė vyresnis ne tik išvaizda, bet ir savo mąstymu.
-Galbūt jei mūsų draugystė nenutrūktų, mes galėtume visiems parodyti, jog vilkolakiai ir vampyrai gali bendrauti ir be nesutarimų?-Šįkart mėlynakė kalbėjo su berniuku, kaip su būsimu vampyrų vadu, ne be savo jaunesniu broliuku. Vargu, ar ji galės jį taip dar vadinti. Luna buvo pasiryžusi padaryti viską, kad rasės susitaikytų, net jei pirmas kartas, kai tai pasakė savo gaujai buvo siaubingas.
-
- Patikėk man irgi, aš tiesiog norėjau pasakyti, kad tėvas mums neleidžia bendrauti, nepagalvojau, kad čia iškils toks konfliktas be priežasties.. Atsiprašau.. - nutęsė vaikis, tačiau ne kiek gailėdamasis ar kaltindamas save, o dėl mandagumo.. Jam atrodė taip pat neteisinga pyktis dėl to, ko dar nėra būtina ir kas dar keisčiau tai jų visiškai neliečia..
- Tiesa, be to tie vilkolakiai turbūt net nesusiję su tavimi.. - užbaigė vaikinas.. Ir išgirdęs kitą klausimą kiek sutriko, nes nežinojo ką atsakyti po to kai susirado draugę ir dar tėvas jam uždraudė su ja bendrauti, tačiau taip, tėvo čia nėra šioks toks pranašumas, bet vistiek ne kas..
- Nežinau net, iš dalies aš to noriu ir labai noriu, tačiau mano tėvas.. jis... - atsidūso berniūkštis, - jis užpyks, nebent tik mokykloje, o vėliai jau tektu kažkaip jiems įrodyti, kad tai įmanoma, bet ar mes išgalėsim.. Ar jie mūsų klausys.. O nebus taip, kad dar labiau visus susikivirčysim ir kils didelis karas per kurį išliesim daug kraujo..? Bet pala, aš tėvui pasakiau, o tu kam nors apie tai prasitarei? Na apie mūsų draugystę? - Kiek susidomėjęs klaustelėjo Elijah, nes jai ji nesidomėjo tuo ir dabar bando įrodyt savo tiesą, kad vampyrai ir vilkolakiai gali sutarti, tai šiek tiek nesąžininga, tačiau jai nerizikuosiu niekad nieko nesužinosi..
-
-Nežinau ar pavyks juos įtikinti, tačiau pabandyti verta, ypač jei tai bent trumpam sustabdys nesutarimus taip vilkolakių ir vampyrų. Žinoma, jaunesnius bus daug lengviau įtikinti, tačiau suaugę...Vistiek kaip nors įtikinsim,-šyptelėjo mergina. Kaip būsima vadė dabar mėlynakė kalbėjo užtikrintai ir nė neabejodama, tik viduje nesijautė taip pat.
-Tuomet pasistengsim, kad tas karas nekiltų, jei bent dalį pavyks įtikinti, jie mums padės ir bus lengviau. Taip, tėvams aš apie tai jau pasakiau, jie reagavo gan normaliai, tačiau gauja...eee...švelniai tariant supyko, žinoma, ne visi. Nė nežinau ar į tai pastūmėjau aš, arba galbūt taip susiklostė, tačiau mano gaujos narė pamilo vampyrą, kaip ir šis ją. Aš jiems pažadėjau padėti, tad užuot pykusis su tavimi, turėčiau bandyti ką nors sugalvoti...-Mėlynakė nežinojo, kaip viskas pasikeis, bet tikėjosi, kad viskas kryps į gerąja pusę.
-
- Jei tu ką kalbi ir pati tuo tiki tai ok, man tinka, tačiau kažkaip aš tuo nelabai tikiu.. - suburbėjo Elijah.. - Juk supranti, kad per daug nuoskaudų turi, tad sutarimas čia yra labai menkas.. - atsidūso ir tęsė toliau, - juk žinai, kad visi saugo savo protėvių ten palikimą ir taip toliau, be to svarbiausias dalykas tradicijos.. - pabrėžė vaikinas.. Ir toliau jau nieko nebesakė, nes turbūt mergina jau suprato, ką Chris' as turėjo omenyje.. Juk vilkolakių ir vampyrų konfliktai gan seni ir tai kažkaip ištaisyti yra neįmanoma, nes vieni kitiems palikę daug įvairių nuoskaudų, kurios kaži ar kada užgis..
- Na galim pasistengti, tačiau reikia tai ir įgyvendinti, o mano gauja nieko nežino, man užteko tėvo reakcijos, kuri buvo gan baisi... Gaujos reakcijos aš net įsivaizduoti nenoriu, tėtis liepė laikyti liežuvį už dantų, nes kažką vilkolakiai yra pridirbę, tačiau manau ne taviškiai, nors ką žinau.. Sakė dar neturiu to žinoti.. - užbaiginėjo Dawson' as.. Juk ne aš kaltas dėl visų šitų nesąmonių...
- Juokauji tu gal, vampyras vilkolakę.. Šitą situaciją esu girdėjęs, šiemet manęs vienas mano gaujos narys, tiksliau geras draugas, taip pat prašė jį dangstyti, sakė kartais teks ir palydėti juos.. - šyptelėjo jaunasis vampyras tai prisiminęs.. - Oj tas Rajanas.. - garsiai mąstė vaikinas.. - Šią vasarą dar jų nelydėjau , nes sakė kažkokia tai mergina jiems ten padeda.. - nutęsė vaikis ir tik po šių pasakytų žodžių jam toptelėjo mintis..
- Palauk.. - grifas sutingo.. - Negi tai mūsų gaujos? - Su šiokia tokia panika balse nutęsė vaikinas..
-
-Aš puikiai suprantu kokia visa ši situacija yra beviltiška, bet nesu ta, kuri taip lengvai pasiduoda, net jei atrodo, jog tai neįmanoma. Tad nežinau, kaip tu, tačiau aš pasiruošusi padaryti viską, jog visas šitas baigtųsi. Nenoriu, kad kitos kartos kentėtų dėl šito nesutarimo.-Tyliai atsiduso rudaplaukė.
-Tuomet mums teks įkalbėti abi gaujas, kad ir kokia būtų jų reakcija. Tiek vampyrai, tiek vilkolakiai yra įskaudinti vieni kitų, tačiau jei taip ir toliau, tai žaizdos tik gilės...-Mergina nusisuko miško link išgirdusi kažkieno širdies plakimą, tik regis tai tebuvo žvėrelis. Elijah'aus žodžių mėlynakė gerai neišgirdo, tačiau vos jam ištarus Rajano vardą Luna taip staigiai atsisuko, jog turėjo sukąsti dantis ir prispausti ranką prie liemens, jog neaikteltų iš skausmo. Žaizda ant liemens dar nebuvo gerai užgijusi ir regis per staigus judesys ją atnaujino, tačiau mergina nekreipė į tai dėmesio, net jai tai kėlė nemažą skausmą.
-Regis, kad taip...Džesika ir Rajanas įsimylėję vienas kitą...-Rajanas su Džesika buvo jaunesni už Luną, tačiau vien tai, jog jie abu buvo skirtingų rasių, o dabar paaiškėjo, jog Rajano gaujai vadovauja Elijah'aus tėtis, pasidarė dar sunkiau. Jie kaip reikiant įklimpo...
-
- Na aš irgi stengsiuosi nepasiduoti, tačiau ar tu tikra, kad mudu išgalėsime viską pakeisti? - Kiek su abejojęs tarė Elijah.. - Juk mes tik vadovai, tačiau gauja turi ir savo nuomonę, nemanai? Tikrai ne visi su tuo sutiks.. O kurie nesutiks, ką daryti su jais? - Kiek sutrikęs nutęsė vaikinas.. Kaip ji nesupranta, kad tai yra neįmanoma misija..
- Žaizdos ir gylėje, kol mes čia, net nežinome kas ten vyksta, gal jie vieni prieš kitus kovoja, gal vieni kitus skerdžia? - Vaikinas atsidūso, nes visa tai jau pabodo..
- Taip.... - gyliai įkvėpė Chris' as ir vėl ėmė šnekėti.. - Jiems bus ne kas, kai aš vadovausiu jiems bėdų nekils, tačiau tėvas.. Jie dėl to manęs ir paprašė pagalbos, nes esu Joseph sūnus, tačiau kaži kiek ilgai galėsiu jiems padėti, a? Taip pat ir tu? - Pamįslė vampyras apie Rajaną, - jis šaunus bičas patikėk manim, nenoriu, kad jam kas nutiktu.. mirsiu už jį jei reiks.. mes esame artimi pakankamai, - nutęsė Dawson' as ir vėl prasmego tyloje.. Kai..
- Tiesa, gal jau gana? Man pabodo, čia dar ne mūsų reikalas.. Na mūsų, tačiau ne laikas ir ne vieta, - šyptelėjo Elijah ir žvilgtelėjo į toliau esantį mišką užuosdamas kraują... Kažkas kažką papjovė..
-
-Žinoma, kad gauja turi savo nuomonę, bet ji visada seks pagal savo vadą, jei tik šis juos įtikins ir ves teisingu keliu.-Luna tai puikiai žinojo, juk visa jos gauja buvo pasiryžusi sekti jos tėvus, net jei tai bus paskutinis kartas.-Jei jie imtų kariauti, mes jau žinotume tai,-nė neabejodama savo žodžiais ištarė rudaplaukė.
-Kuo ilgiau,-ryžtingai atsakė mergina ir žvilgtelėjo į berniuką.-Taip, tu teisus...Man užteko vasaros, o dabar dar ir čia...Vado pareigos išties gali išvaryti iš proto...-atsiduso mėlynakė ir užuodė kraują. Iš pradžių pamanė, jog miške susipjovė kažkokie žvėreliai, tačiau netrukus suprato, kad kraujavo atsinaujinusi žaizda. Mergina nedrįso pakelti palaidinės ir pažiūrėti, nenorėjo matyti žaizdos ir kaip ji atrodo, be to nenorėjo, jog tai pamatytų ir Elijah'us.
-
- Na jūsų gauja tai gal taip, o tarp mūsų bijau, kad karas nekiltu, tad nežinau kaip čia gausis, - ir šiuo sakiniu vaikinas užbaigė šią temą, nieko daugiau nebesakė, nes jam atsibodo, žinojo, kad tai bus sudėtinga, tačiau dabar nenorėjo apsikrauti, nes per daug ir taip visko buvo, o jei dar apsikraus ir šiuo reikalu jis išprotės ir tada jau taps žiauriu padaru..
- Tu jauti, kraujas, aš puikiai jį užuodžiu ir jis gan arti, tik nesuprantu kur, nes nieko negirdžiu ir nematau.. - burbtelėjo vaikis, kai staiga išvydo krauju išteptus merginos marškinius..
- Kur išsitepei? - Susidomėjo Elijah, kai išvydo jo vis daugiau ir daugiau.. - Ėj, tu kraujuoji.. - kiek susijaudinęs ištarė Chris' as, tačiau jis jaudinosi kiek ne dėl Lunos, o dėl to, kad jam teks valdyti savo kraujo troškimą..
- Klausyk, aš grynakraujis, berots mano kraujas gydo, - tai pasakęs vaikis prakando savo riešą ir priėjo prie merginos... - Gerk, - tai pasakęs jis stovėjo ir žiūrėjo į vilkę..
-
Luna džiaugėsi, kad Elijah'us užbaigė tą temą. Nebenorėjo daugiau apie tai galvoti. Jai užteko vien minties, jog tai padaryti galbūt neįmanoma, toliau gilinantis atrodė, tik dar blogiau. Berniukui prakalbus apie kraują, mėlynakė žengė kelis žingsnius atgal ir išvydo, jog ant marškinių ėmė skleistis raudona kraujo gėlė.
-Man viskas gerai,-užtikrintai atsakė rudaplaukė, tačiau žaizdai atsinaujinus nuodai ir vėl pasklido po visą kūną.-ne, nereikia, žaizda užgis,-žodžius tarti darėsi vis sunkiau, nekalbant apie stovėjimą ant kojų, atrodė, jog šios greitai nebeišlaikys merginos. Na jau ne, nesiruošiu leisti nuodams paveikti mano kūną. Atsitraukusi nuo Elijah'aus kelis žingsnius mergina žvilgtelėjo į tolį, vaizdas po mažu ėmė lietis, tačiau mėlynakė kelis kartus sumirksėjo ir giliai įkvėpė.
-Viskas gerai,-dar kartą pakartojusi žvilgtelėjo į berniuką. Nors išstovėti ant kojų reikalavo daug jėgų, tačiau bent jau kūnas kovojo su nuodais.
-
Elijah supyko ant merginos, kad ši atsisako jo kraujo, nes iš išvaizdos buvo galima sakyti, kad ji meluoja.. Jai vis blogėjo, o tai matyti buvo galima iš vis labiau blyškančios odos, ji vos laikėsi ant kojų..
- Klausyk ilgai meluosi? - Klaustelėjo savo draugės Chris' as, kai staiga prakastas riešas vėl užgijo.. - Matau, kad tau blogai, kraujas liejasi, tuoj pradės srove bėgti, nukraujuosi, o tada pati žinai kuo viskas baigsis.. Juk žinai, kad tu tai ne aš ir tikrai mirsi, kad ir vilkolakė.. - nerimastavo jaunasis vampyras.. Mergina jau nebesilaikė ant kojų, ji paprasčiausiai krito tiesiai grifui ant rankų.. Gal taip ir geriau, - pamįslijo vaikinas ir eilinį kartą prakandęs savo riešą pridėjo jį prie Lunos burnos..
- Gerk tik tai sakau! - Surėkė vaikis, nes jai dar ilgiau ji atsisakys, tai tikrai mirs.. - Dar jauna mirti, - ramino merginą, kuri atrodė neadekvati.. Jis nebuvo tikras ar jo kraujas padės, tačiau norėjo išbandyti..
-
-Nėra taip blogai, kaip atrodo,-prieštaravo mergina, tačiau vienintelis dalykas ko mėlynakė norėjo, tai užmerkti akis ir nugrimsti į tamsą.-Neketinu čia mirti,-vos ištarus šiuos žodžius rudaplaukė atsidūrė ant Elijah'aus rankų. Kojos jos nebelaikė. Besimuistydama berniuko glėbyje mergina pajuto prie lūpų prispaustą berniuko riešą, iš kurio varvėjo kraujas. Patekęs į burną kraujas paliko malonų pėdsaką. Nieko nelaukdama rudaplaukė ėmė gerti vampyro kraują. Mėlynakės širdis ėmė daužytis, kaip pasiutusi. Malonus ir šiltas kraujas pasklido po visą kūną. Atitraukusi kruvinas lūpas nuo Elijah'aus riešo rudaplaukė apsilaižė jas ir pažvelgė į berniuką. Mėlynai ryškias akis buvo pakeitę kraujo raudonumo akys. Šaltos, žiaurios ir bejausmės akys įsmigo į Elijah'ų. Sumirksėjus raudonas akis pakeitė ryškiai mėlynos, kuriose atsispindėjo šiluma. Šaltas ir bejausmis žvilgsnis dingo.
-Dėkui...-vos kilstelėjusi savo lūpų kampučius padėkojo mergina. Ji jautėsi keistai, jog šįkart berniukui teko ją gelbėti.
-
Merginai atsitraukus vaikis taip pat paliko ją nuošaliau.. Nes norėjo nuo jos atsitraukti, nebenorėjo su ja suartėti nei fiziškai nei kažkaip kitaip, tačiau tas šiltas merginos žvilgsnis truputį Elijah supainiojo, tačiau neilgam..
- Prašom, - mandagiai šyptelėjo vaikis.. - Tačiau nežinojau ar padės, na teorija pasitvirtino, - kilstelėjęs pečiais nutęsė grifas.. - O kas tau nutiko, juk dabar taip, ši žaizda užgijo amžiams turbūt, bet kur tu taip susižeidei, tik nesakyk, kad griūvai ir kažko panašaus netikėsiu? - Susidomėjo garbanius, jam buvo smalsu sužinoti, kas taip smarkiai sužeidė merginą..
- Tai gal jau papasakosi kas per vasarą nutiko? Nes matau, kad turi daug ką papasakoti, - kiek pyktelėjęs tęsė Chris' as, jis užpyko, kad mergina tylėjo ir apie skausmą nieko nesakė, juk ne kiekvienas gali taip kentėti.. o jei ji būtų mirusi tiesiai jam ant rankų..
-
Elijah'ui atsitraukus mergina atsistojo. Nors žaizda nebekėlė skausmo, tačiau Luna jautė, jog ji visiškai neužgijo. Kilstelėjusi marškinius rudaplaukė išvydo gana gilų įdrėskimą. Nors įdrėskimas dabar neatrodė toks gilus, koks buvo, tačiau žaizda vis dar atrodė gana siaubingai.
-Ne, neužgijo,-nuleidusi marškinius žvilgtelėjo į berniuką.-Aš ir neketinu sakyti nieko panašaus. Įsidrėskiau pati.-Nemeluodama atsakė mėlynakė.
-Kad ir ką galvojai nieko panašaus nebūtų nutikę, be to nustok pykti, vargu ar verta,-atsiduso mėlynakė bandydama nuraminti berniuką, ji nė neabejojo, jog Elijah'us galvojo, jog ši galėjo mirti,-be to, kad įsidrėskiau pati sau, jog per pilnatį galėčiau lengviau valdytis, nieko ypatingo nenutiko.-Jei nekalbėsime apie mano gimimo istoriją... Mintyse pridūrė rudaplaukė.
-
Merginai pakėlus marškinius vaikis išvydo gan gilų įdrėskimą, kuris dabar buvo apspitęs krauju, tačiau į tai vaikinas nekreipė dėmesio..
- Klausyk, tau skauda? - Kiek nusipurtęs klaustelėjo grifas... - Na gerai, įsidrėskei pati, tačiau kodėl tau blogai, juk tavo pačios nuodai negali sklisti tavo organizme? - Kiek rodydamas susidomėjimą nutęsė Elijah.. Jis nesuprato kaip ji gali jaustis blogai pati sau pakenkdama...
- Tai kaip vasara, kaip kelionė? Be to nesuprantu, kaip mano kraujas tavęs visiškai neišgydė, man kažkas čia keista.. Nes dažnai jis išgydo visas žaizdas, - pasimetęs bandė aiškintis rudaplaukis tik jis nesuprato ar kalbasi su savimi ar klausia merginos.. Nieko nesuprantu, čia kažkas negerai..
- Be to gali kardą duoti, norėčiau palaikyti, - šyptelėjo Elijah ir laukė, kol mergina jam paduos tą gražų įrankį..
-
-Ne, nesirūpink, ji netrukus užgis,-šyptelėjo mergina uždėdama ranką ant kardo rankenos. Įpratusi taip daryti, kai nešiojasi kardą, dabar nė nepastebėjo, kaip instinktyviai uždėjo ant jo ranką.
-Pamiršk tai,-Luna nenorėjo apie tai kalbėti, ypač, po tai kai jie susiginčijo, tad tikėjosi, jog Elijah'us pamirš apie tai. Žinojo, kad tai gali dar labiau apsunkinti jų bendravimą. Jei mes dar kada bendrausim... Mėlynakė suprato, kad berniukas nenori elgtis priešingai, nei liepė tėtis ir puikiai jį suprato.
-Vasara ir kelionė buvo puiki, Australija nuostabi šalis,-šyptelėjo mėlynakė,- o tau? Kaip tu praleidai vasarą?-Nekreipdama dėmesio į berniuko užduotus klausimus kalbėjo Luna.
-Žinoma,-linktelėjo mergina ir ištraukusi kardą ištiesė jį Elijah'ui. Kardo ašmenys spindėjo saulės šviesoje.
-
Elijah kiek nustebo neišgirdęs atsakymų į savo klausimus tad nusprendė dar sykį pakartoti, nes šie jam atrodė gan svarbūs, jei jis nesužinos ramybės sau ilgai neduos, o nežinia kuo tai gali baigtis..
- Įsidrėskei pati, tačiau kodėl tau blogai, juk tavo pačios nuodai negali sklisti tavo organizme? - dar sykį pakartojo Chris' as ir žvilgtelėjo į merginą, gan supykusiu žvilgsniu, davė suprasti, kad nori atsakymo..
- Pas mane taip pat buvo gan puiki vasara, neįskaičiuojant motinos iš niekur pasirodžiusios ir tėvo pykčio.. ir dar karo.. Aišku, kuriame turėjau dalyvauti, - su nemalonumu užbaigė Dawson' as.. - O aš aplankiau Italiją ir Ispaniją. Nuostabios šalis, o dėl Australijos pritariu nuostabi šalis, gan egzotiška.. - baigęs šnekėti tik šyptelėjo ir paėmė į rankas kardą, šis buvo gan sunkus, tačiau jo grožis..
- Kur tu jį ir gavai?
-
-Nes turiu išskirtinius nuodus, be to nebūtina į mane taip žiūrėti, tai nieko nepakeis,-atrėmusi gan piktą berniuko žvilgsnį atsidususi atsakė mergina. Tikėjosi, jog daugiau Elijah'us nebeklausinės, nors turbūt tai mažai tikėtina. Išgirdusi apie karą mėlynakė klausiamai pažvelgė į berniuką.
-Kuri šalis labiau patiko?-džiaugdamasi, jog pokalbis pasisuko kita tema šyptelėjo rudaplaukė.-Taip, Australija tikrai gana egzotiška šalis, tačiau turbūt tuo ji tokia įspūdinga.-linktelėjo Luna žvelgdama į berniuką, kuris grožėjosi jos kardu.
-Tai Kailo kardas, kurį jam padovanojo tėtis 14-tojo gimtadienio proga.-Žvelgdama į plieninį kardą maišytą su sidabru atsakė rudaplaukė. Kardo rankena buvo pagaminta iš tokio tamsaus medžio, jog ši atrodė juoda,o ją puošė sidabrinis staugiantis vilkas, kurio akyse spindėjo mažučiai safyrai. Alink jį vijosi plonos sidabro gijos.
-
Lunai atrėmus Elijah žvilgsnį jis paprasčiausiai nutylo, nebenorėjo pradėti, tiksliau nusileido..
- Labiau patiko Italija, nes ten daug architektūrinių statinių ir kažko panašaus.. Be to Italijos istorija yra labai įdomi.. - Tik numykė berniūkštis ir vėl nutylo, nes nebežinojo ką sakyti, atrodė, kad tyla dabar bus geriau, nes jo pyktis ėmė virti, prisiminus motiną, kurią galima vadinti "pabaisa"..
- Šaunus kardas, - laikydamas rankoje numykė vaikis, tačiau šiandien buvo niekam nepasiruošęs.. - Ačiū, kad davei palaikyti, tačiau šiandien aš nenusiteikęs mokytis.. - prisiminęs kai prašė merginos, kad pamokytu tik užbaigė vaikinas.. - Daug kas per vasarą įvyko dabar išėjau į lauką tik smegenis "pravedinti".. - šyptelėjo jaunasis vampyras ir prisėdo ant žolės.
-
Stebėdama Elijah'ų mergina atsisėdo ant žemės sukryžiuodama kojas ir klausėsi vaikino pasakojimo, o tuo metu gaivus rudens vėjelis kedeno mėlynakės plaukus. Ji trumpam užsimerkė bandydama nustumti visas mintis į šalį ir atsiriboti nuo visko, kas įvyko vasarą. Prisiminusi Kailo žodžius, kai šis mokė savo mažąją sesutę valdytis, Luna šyptelėjo ir atmerkė akis. Ryškiai mėlynose akyse karaliavo ramybė, o žvilgsnis ir vėl tapo švelnus.
-Italija išties įdomi savo istorija ir gamta, bei architektūriniais pastatais. Turbūt tai viena iš įdomiausių šalių pasaulyje.-Žvilgtelėjusi į berniuką šyptelėjo rudaplaukė, tačiau šis atrodė nusiminęs ir liūdnas.
-Papasakosi, kas nutiko?-vos vos kilstelėjusi savo lūpų kampučius paklausė mergina.
-
Elijah jautėsi kiek išsibalansavęs.. Tiksliau išsimušęs iš vėžių nuo visų įvykių nutikusių vasarą.. Viskas atrodė per daug painu ir sudėtinga, o nauji mokslo metai tik dar labiau sutrikdė vaikiną. Paguoda buvo tik draugai, kurių buvo tik keli..
- Taip, - tik linktelėjo vaikis į merginos reakciją apie Italiją... Ir vėl užsigalvojo, tačiau išgirdęs merginos klausimą kas nutiko jis netgi pasimetė... Nežinojo ar atsakyti ar ne.
- Hm.. - numykė Chris' as, - Gerai pasakysiu.. Mama grįžo ir viską sugadino.. O labiausiai mano jausmus, aišku aš jai parodžiau, kad man ji nerūpi, kad gyvenu be jos puikiai, tačiau kam ji grįžo koks tikslas.. Ir jau tiesa sakant sutikau ją čia. Man mirtis.. Visur po kojomis maišysis ji.. Iš tiesų kaip galima palikti savo vaiką.. Tu galėtum ji taip palikti, jei jų turėtum?
-
Išvydusi berniuko reakciją Luna suprato, jog šis buvo pasimetęs ir sutrikęs, o pasakyti Elijah'aus žodžiai tai tik įrodė. Berniukui baigus kalbėti mėlynakė kelias akimirkas tylėjo, nežinojo ką pasakyti ir kaip paguosti Elijah'ų.
-Ne, daryčiau viską, kad jie būtų saugūs ir laimingi...-Atsakiusi į užduotą klausimą Luna pažvelgė į vampyrą. Mergina jautė jo viduje degantį pyktį ir puikiai jį suprato. Juk jis beveik visą gyvenimą augo be motinos, be jos meilės ir švelnumo, o ši būtent dabar, kai jis susitaikė jos netekęs įsiveržė į jo gyvenimą.
-Žinau, jog dabar pyksti ant jos ir turi visišką teisę, tačiau ar išklausei dėl ko ji tave paliko? Ar bent pabandei suprasti, kaip ji jaučiasi? Neginsiu jos, bet manau turėtum viską apmąstyti ir bent pabandyti ją suprasti...-Mėlynakės balsas tapo tylus ir ramus. Ji tikėjosi, jog ir Elijah'us išliks ramus ir suvaldys pyktį, kurį sukėlė motina.
-
Berniuko pyktis vis labiau intensyvėjo, o jos pasakyti žodžiai, kad darytu viską, kad jie būtų saugūs ir laimingi tik dar labiau skaudino vaikį, nes šis dėl savo vaikų darytų tą patį..
- Tai va, kad darytum viską ir jų tikrai nepaliktum.. - nutęsė vaikis ir žvilgtelėjo į Luną.. Jam buvo skaudu ir pykta, jam atrodė, kad jis iš tiesų yra bejausmis vaikinas.. Aišku, jis vampyras, tačiau čia tikrai nebuvo pasiteisinimas..
- Išklausiau, tačiau iš kur galiu žinoti, kad tai tiesa, be to sužinojau, kad dar turiu ir sesę, va, iš šitos mokyklos, žinai kaip tai skaudu, du vaikai palikti, maža to, sesuo augo vaikų namuose.. - tęsė vaikis, - aš tikrai nežinau ar galėsiu kada jai atleisti už tokį elgesį, nes tai mane labai įskaudino, supranti? - Tik užbaigė vaikis ir atsisėdo ant žolės.. Nors iš tiesų jam dabar tereikėjo meilės...
-
Matydama sutrikusį ir įskaudintą Elijah'ų mergina nežinojo, kaip elgtis. Guosti ji nemokėjo, tai puikiai žinojo. Vaikystėje jai nieko neteko guosti, visada tai darydavo Kailas. Jis ne tik mokėdavo paguosti, bet ir nuraminti ir jam tai puikiai sekėsi, priešingai, nei Lunai. Giliai įkvėpusi juodaplaukė žvilgtelėjo į vaikiną.
-Tu juk jauti širdies plakimą, būtum supratęs, jei ji būtų melavus,-priminė mėlynakė,-Ir jei ji nemelavo, vadinasi, tikrai ne savo noru jus paliko,-pabandė paguosti mergina, tačiau žinojo, jog žodžiai nieko nepadės, bent jau ne šitoj situacijoj. Atsistojusi Luna priėjo prie Elijah'aus ir atsiklaupusi šalia jo švelniai apkabino. Būdama taip arti vaikino juodaplaukė jautė visus jo jausmus. Šie buvo kur kas stipresni, nei manė.
-Suprantu, tačiau tu nesi bejausmis, Elijah'au, jauti kur kas daugiau, nei pats supranti,-tyliai atsakė mėlynakė iškvėpdama šiltą orą vaikinui į kaklą.
-
- Taip jaučiu, tačiau jos širdis atrodo tokia suledėjusi, aš nenoriau jos apkabinti, paprasčiausiai aš nenorėjau jos matyti ir jos girdėti, tai tikrai yra skaudu, ji man paliko per dideles nuoskaudas aš negaliu taip, supranti? - Klausiamuoju žodžiu užbaigęs sakinį tik žvilgtelėjo į Luną, kuri artėjo link jo.. Jam buvo visai smagu, kad merginai jis rūpėjo, tačiau nebuvo tikras ar jis nori vėl suartėti su Luna, nes vėlesnis išsiskyrimas gali būti kur kas skaudesnis... o dar tas švelnus apkabinimas lyg tikro šilto žmogaus buvo toks Elijah mielas, kad jis tik atsakė tuo pačiu, tačiau greit atsitokėjo..
- Iš kur tu žinai, gal ir kažką jaučiu, tačiau aš vos nenužudžiau savo motinos, ji nualpo, o aš tik pašaipiai žiūrėjau į jos kūną ir tikėjausi, kad tai tik paprastas jos lavonas, tai turbūt yra baisu, negi mane taip veikia tie vampyriški instinktai, žiaurumas ir šaltakraujiškumas? Negi aš toks beviltiškas? - dar sykį klaustelėjo Chris' as.. Tačiau jis tik pajautė tai, kad Luna jam pradeda patikti, tačiau stengėsi tą mintį vyti į šalį, nes ir amžiaus skirtumas, kuris pagal išvaizdą išvis nebuvo matomas, ir gaujos neleistu būti drauge.. Tačiau vilkės skleidžiamas gėris buvo toks stiprus, kad Dawson'ą traukte traukė.
-
-Elijah'au, taip jaustųsi kiekvienas tavo vietoje. Pyktis, kurį jauti savo motinai yra visiškai normalus. Tu pyksti ant motinos ir nenori būti šalia jos, nes bijai, kad ji ir vėl tave gali įskaudinti ir tai visiškai suprantama. Žmogus, kuris prarado pasitikėjimą vieną kartą, antrą kartą jo gali ir nebeatgauti. Manau ir tavo motina, tai supranta, tačiau jei tikrai jai rūpi, ji neleis tau jos atstumti, kad ir kaip labai tam priešinsiesi.-Kilstelėjo savo mėlynas akis į vaikiną.
-Kad nesi bejausmis, nėra sunku pastebėti. Pažįstu tave jau dvejus metus ir žinau, koks iš tiesų tu esi. Ne, tu nesi beviltiškas. Kaip tu elgiesi priklauso nuo žmogaus, kuris yra šalia tavęs, jis ir lemia tavo elgesį.-Lunos balsas skambėjo kur kas švelniau, nei pati tikėjosi. Tikėdamasi, jog tai nuramins vaikiną mergina laukė jo reakcijos.
-
- Taip, kai jau prarandi pasitikėjimą žmogumi, juo pasitikėti yra labai sunku.. Ji mane paliko niekam nepaaiškinus situacijos net tėčiui ir dabar grįžusi aiškina, kad myli.. Ar tai normalu? Jokia turbūt motina taip nepasielgtu, kad ir kokia bebūtų situacija.. - besinervinant atsakė Elijah, žvilgtelėdamas Lunai į akis.
- Esu, patikėk manimi, tik ne visi tai pastebi. Pažįsti mane dar labai trumpai ir su tavimi elgiuosi gan gražiai, o sutikęs motina, vos susilaikiau neperkandęs jai kaklo, tai tu pagalvok, aš šaltakraujis žmogžudys per savo dar gana trumpą gyvenimą nužudžiau daugybė nekaltų žmonių vien tik dėl to, kad buvau išjungęs savo žmogiškąją pusę, o dabar aš gailiuosi už savo veiksmus, tačiau viskas kaupiasi manyje ir neaišku, kada šitas gerasis rudaplaukis vėl pavirs į šiurkštų, šaltakraujį ir bejausmį padarą.. O žmonės kurie supa mane šioje mokykloje esi tik tu, dar yra sesė, kuri su manimi nebendrauja ir nesuprasi kodėl.. - tai atsakęs Chris' as atsistojo ir pažvelgė į mėlynakę.
-
Supratusi, jog Elijah'us neketina atleisti savo motinai, bent jau kol kas, mergina nieko daugiau nebeatsakė į vaikino žodžius. Tolimesnis pokalbis būtų buvęs nieko vertas ir turbūt rudaplaukis tik būtų dar labiau susinervinęs.
-Elijah'au, nurimk ir pabandyk dabar bent trumpam ją pamiršti,-šyptelėjo Luna žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis. Visą laiką maištaudama ir viskam prieštaraudama, dabar mėlynakė nežinojo, kaip turėtų elgtis su Elijah'u, tad ne tik priešais sėdintis vaikinas atrodė sutrikęs, bet ir pati juodaplaukė taip jautėsi. Išgirdusi vaikino žodžius mergina nusuko žvilgsnį į žemę. Atmintyje iškilo prisiminimai apie Užburtąjį dvarą, kai ištroškęs kraujo Elijah'us puolė Luną, o ši gindamasi suvarė jam peilį į kaklą. Jei taip nutiko, kai mes dar nesuaugę, tai kas bus, kai tapsiu tikrąją alfa ir manyje tūnos nesuvaldoma jėga? Savo rankom perrėžiu Elijah'ui kaklą?
-Tuomet tau reikia surasti savo ramstį,-ramiai atsakė juodaplaukė stebėdama pirmakursį. Žinojo, jog mama su tėčiu tikrai ne viską papasakojo apie vilkolakius ir vampyrus, tačiau nemažai jau žinojo, be to buvo nusprendusi, jog per šias atostogas jie neišsisuks visko nepapasakoję. Juk vis dėl liko vos vieneri metai iki to, kai mergina turės tapti alfa ir vadovauti vienai didžiausiai ir galingiausiai vilkų gaujai.
-
Elijah buvo gana sutrikęs, pasimetęs ir apimtas didžiulio įniršio, kurį jam kėlė tik vienas žmogus - motina.. Tačiau Lunos moralizavimai tik dar labiau siutino rudaplaukį, nes tie pamokslavimai, kad ji taip turėjo pasielgti, kad tai tik dėl to, kad kažką apsaugoti, vaikinui atrodė tik paprasčiausi murmėjimai, nes norint apsaugoti šeimą tu turi jai viską papasakoti..
- Pamiršti? Aš niekada jos nepamiršiu, visą laiką galvosiu kaip jos nekenčiu ir noriu ją.. nu.. nužudyti.. - tai pasakius Chris' ui pasidarė daug lengviau, atrodė, kad palengvėjo "ant dušios"..
dabar tos mintys rodos ir paliko jį šią akimirką, tačiau kaži kaip ilgai..
- Ramstį? - kiek suklusęs dar pasitikslino vaikinas, jam tie žodžiai atrodė per daug "minkšti", juk žiaurumui niekas nepadės, nebent šiluma ir meilė..
-
Klausydama Elijah'aus mergina pabandė įsivaizduoti save jo vietoje. Palikta motinos, netekusi brolio ir užaugusi tik su tėčiu bei gauja, turbūt ji elgtųsi taip pat kaip vaikinas, tačiau įsivaizduoti pykčio motinai mėlynakei nepavyko. Įsivaizduoti pyktį moteriai, kuri visą gyvenimą stengėsi apsaugoti merginą ir globoti ją savo meile, buvo neįmanoma. Nustūmusi šias mintis į šalį Luna atsistojo ir žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Tuomet nužudyk ją,-šaltu, bejausmiu balsu atsakė varnė stebėdama grifą, tačiau netrukus šį balsą pakeitė šiltesnis.
-Kai kuriems vampyrams suvaldyti savo prigimtį padeda "ramstis". Dažniausiai tai būna mylimas žmogus arba kokia nors akimirka praleista su juo. Tavo ramstis manau turėtų būti tavo tėvas, žmogus kuris tave užaugino. Prieš leisdamas užvaldyti kūną žvėriui, pabandyk prisiminti jį ir galbūt susivaldysi,-švelnesniu balsu pridūrė juodaplaukė.
-
- Nužudyt ją? Ne.. matyti ją besikankinant yra daug smagiau ir geriau nei žinot, kad ji mirusi, juk atkeršyti galiu už tai ką padarė tik tuo atveju, kai ji gyva, ar aš neteisus? Be to mano sesei ji kaip suprantu šiek tiek rūpi, tai tegu jos turi viena kitą, nes man ji - niekas.. - tai ištaręs vaikinas tik truputį kilstelėjo lupų kampučiais, nes ta mintis apie kerštą jį šiek tiek džiugino, matyti žmogų besikankinantį ir liūdintį yra daug geriau nei matyti jo lavoną..
- Va būtent, kai kuriems, daug sykių bandžiau galvoti apie savo tėvą, tačiau tai neveikia.. Apie motiną galvoti negaliu, apie seserį taip pat.. lieku vienas.. o tai man ir leidžia būti žiauriu ir negailestingu kitiems, gal tik pačio vaikai ar mergina mane kada nors išgelbės nuo šito pragaro arba mirtis.. - pagalvojęs apie ateitį vaikis tik nuliūdo.. - Bet negi vaikai norėtu turėti tokį baisų ir negailestingą tėvą?
-
Išgirdusi vaikino žodžius Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas rudaplaukio akis. Regis, tos akys liepsnojo iš įniršio ir keršto troškimo.
-Tu teisus,-neprieštaraudama atsakė juodaplaukė. Matyti kenčiantį žmogų buvo išties malonu, tačiau tik ne tuomet, kai tas žmogus tavo artimasis. Mėlynakė nejučia nuklydo į prisiminimus. Atmintyje iškilo prisiminimas po Kailo mirties, matyti nepakeliamą kančią tėvų veiduose dėl sūnaus mirties, merginai buvo per sunku. Turiu liautis apie tai galvoti...Prabėgo jau daugiau nei šešeri metai... Nustūmusi šias mintis į šalį juodaplaukė toliau klausėsi vaikino.
-Tu ne vienas,-šyptelėdama paprieštaravo Luna,-pamiršai mane,-kilstelėjo galvą nukreipdama žvilgsnį į Elijah'ų. Supratusi iš vaikino žodžių, jog be tėvo jam nieko neliko, Luna neketino jo palikti vieno, net jei santykiai tarp jų gaujų visai pašlis.
-O tu ar norėtum tokio tėvo, kokiu pats save laikai?-tyliu balsu paklausė varnė.
-
Ištarus žodžius vaikinas tik pajautė merginos žvilgsnį, tačiau šįkart jis nenorėjo, kad jų akys susitiktu, nes Elijah akys skendėjo pykčio ir įniršio jūroje..
- Žinau, kad dabar galvoji, kaip jis gali atstumti savo tikrą motiną, bet kai praktiškai aš jos ir neturėjau, ji man niekas, jei patirtum tai, turbūt suprastum.. - nutęsė vaikis ir su džiaugsmu pažvelgė į dangų kur spindėjo daugybė mažų žvaigždžių ir virš galvos kabėjo mėnulis..
- Tu, ne tavęs nepamiršau, tačiau ta įtampa tvirojanti tarp mūsų yra labai didelė, supranti, jei mes liksim drauge, mums tai brangiai kainuos.. - kiek nuliūdusiu žvilgsniu pažvelgė į Luną.. ir jis viduje kažką pajuto, tačiau jam tai pripažinti buvo sunku, nes jis save laikė bejausmiu žmogeliuku, o pajutus gailestį, nerimą ar meilę jis vis supranta, kad nėra tas kuo vaidinasi esąs..
- Nežinau, turbūt ne, nenorėčiau, nors tiesą sakant mano tėvas toks, tačiau jis myli ir rūpinasi, o ką aš galiu žinoti kas būsiu..
-
-Ne, prašovei pro šalį,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina,-negalvoju taip, suprantu tave, skaudu, kai žmogus, kuris užuot tavimi rūpinesis ir mylėjęs, palieka.-Liūdnu balsu pridūrė mėlynakė. Elijah'ui nusukus žvilgsnį į dangų netrukus ir juodaplaukė pasekė jo pavyzdžiu. Šviesiai melsvą dangų buvo apgobusi juoda žvaigždėta skara. Mažos žvaigždutės žybčiojo tarsi žiburiukai. Nusukusi žvilgsnį nuo beribio dangaus mergina atsisuko į rudaplaukį.
-Puikiai suprantu, tačiau neketinu nieko aukoti dėl to kvailo karo, kuris ir taip jau per ilgai užsitęsė.-Tvirtai atsakė mėlynakė sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Ryškiai mėlynos akys tamsoje švietė tarsi maži žiburiukai.
-Nė vienas to nežinome,-šyptelėjo varnė.
-
- Aš nešaudau, rods šautuvo neturiu, - nusišypsojo vaikiščius.. tie fraziologizmai merginos išties buvo gana juokingi, nors ir pats Elijah juos gerai žinojo..
- Ko aukoti? - Kiek susidomėjo Chris' as, negi ji man kažką jaučia?- Taip jis jau per ilgai užsitęsė ir mes turim jį nutraukti, supranti? Ir kuo greičiau, kol vieni kitų neužmušėm.. - tai pasakęs rudaplaukis nutylo, nes vis galvojo apie ankstesnius Lunos žodžius, juk būtų keista, jei jie galima sakyti turėtu būti didžiausi priešai, o dabar netyčia jie susibendrauja ir tampa daugiau nei draugai.. Ne Ne Ne.. reikia vyti šias mintis į šalį..
- Teisingai nei vienas, o pati save įsivaizduoji, kokia būsi, kai tapsi mama? Arba kas pasikeis? Nes mane tos mintys gan dažnai kamuoja.. turbūt dėl traumų vaikystėje..
-
Išgirdusi vaikino atsakymą į savo žodžius Luna linksmai nusijuokė.
-Esu tikra, kad ką tik jį turėjai,-žvilgtelėjo į vaikiną, kuris stovėjo priešais.
-Neketinu daugiau nieko aukoti, nebenoriu daugiau matyti, kaip vilkolakiai ar vampyrai kenčia netekdami savo artimųjų, neketinu leisti, kad šitas karas priverstų atsukti mus vienas kitam nugaras, neleisiu, kad tai įskaudintų Rajaną su Džesika, manau, mūsų gaujos ir taip matė daug kraujo, tad laikas nutraukti tai.-Žvelgdama į rudaplaukio akis tarė mėlynakė. Žinojo, jog tapusi alfa prisiims didelę atsakomybę už gaują, tad ir visa tai nutraukti taps lengviau, bent jau iš dalies. Įkalbėti vampyrus ir vilkolakius vėl sutarti neatrodė lengva, tačiau juk Luna nebūtų Luna, jei nesugalvotų padaryti neįmanomo. Vaikinui uždavus klausimą mergina sutriko.
-Niekada negalvojau apie tai...-tyliu balsu atsakė juodaplaukė,-nežinau...o tu?
-
- Tai turbūt su magijos pagalba ten jį pradanginau.. - pridūrė vaikis prie netyčia išėjusio juokelio..
- Taip tu teisi, mes turim tai užbaigti, vien tik dėl mūsų, dėl Rajano su Džesika, Rajanas yra šaunus bičas, nenoriu, kad jam kas nutiktu dėl šitos nesąmonės, aš nenoriu taip pat aukoti mūsų draugystės, ji man per daug brangi, - šyptelėjo Elijah ir suspaudė kumščius, nes visi karai, kraujo praliejimai vaikiną jau ėmė siutinti, jis to nebenorėjo..
- Aš retkarčiais pagalvoju, pasikeistu daug kas, jei į mano pasaulį ateitų mažas individas, kurį aš turbūt galėčiau mylėti ir laikyti savo ramsčiu.. Nors manau mano gyvenimas įgautų kitą prasmę, esu dar pakankamai jaunas, tačiau kai žinau, kad tai bus amžinai, tai kažkaip kartais ir galvoju apie tai.. - tai pasakęs vaikis nusuko žvilgsnį, pasidarė truputį nesmagu, kad su mergina "kramsnoja" tokias kvailas temas.. - Be to nerašė Džesika tau? Dar nesilaukia? - Šyptelėjo grifas ir pažvelgė į mėlynakę.
-
Išgirdusi vaikino pritarimą dėl karo nutraukimo, kuris jau daugybė metų vyko tarp vilkolakių ir vampyrų, mergina šyptelėjo. Kartu įtikinti abi gaujas paskelbti taiką, atrodė, kur kas lengviau, ypač, kai abu jaunuoliai buvo dviejų gaujų vadai. Ir vampyrai, ir vilkolakiai patyrė pakankamai daug, kad norėtų taikos. Žinoma, gauti vieni kitų atleidimus bus nelengva, bet įmanoma. Nieko daugiau neatsakydama šia tema mergina klausėsi vaikino, kuris visai netrukus nusuko žvilgsnį į šalį. Kaip ir vaikinui, mėlynakei neitin patiko kalbėti apie ateitį, apie tai ji su niekuo nekalbėdavo, kaip ir apie tai negalvodavo. Žinojo, jog bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti, tad kam kažko tikėtis ar planuoti? Bus, kaip bus, tačiau vampyro žodžiai privertė susimąstyti juodaplaukę. Sukūrus šeimą visas gyvenimas galėjo apvirsti aukštyn kojom ir tik bala žino, ar visa tai bus į gerą ar atvirkščiai. Bent jau kol kas mergina nenorėjo nieko keisti savo gyvenime, tad ir šįkart į Elijah'aus žodžius nieko neatsakė, tik išgirdusi klausimą Luna prunkštelėjo. Džiaugėsi, kad kalba pasisiuko apie ką nors kitą.
-O ką? Nekantrauji tapti krikštatėviu?-juokdamasi paklausė mėlynakė. Tokio klausimo nesitikėjo, tačiau neprieštaravo.
-
- Aha, nekantrauju, - linksmai nusijuokė berniūkštis ir nužvelgė dangų.. Buvo gan tamsi, tačiau šilta naktis, dangus buvo papuoštas mažomis žvaigždutėmis, o jaunuolių balsai te užpildė tuštumą ir tylą, kuri supė paauglius..
- Klausyk, nemanai, kad jau laikas eiti, jau, manau tuoj švis, o mes čia jau per ilgai užsibuvom dar kas pamatys ir kažkaip įsinorėjau paskaityti knygą.. Aišku ne apie magiją.. - šyptelėjo Chris' as.
Jis pasikėlė nuo žolės ir žvilgtelėjo į didžią Hogvartso pilį..
- Laikas keliauti, manau dar tikrai ne kartą susitiksim, nes pats likimas taip nori, - apkabino mergina atsisveikinimui ir pasukė link pilies.. Buvo gaila palikti Luną, tačiau jis norėjo paskaityti, jam užėjo labai keistas ir durnas noras, kuris reikalavo tuoj grįžti, tačiau tai turbūt nebuvo šiaip sau.. Nuojauta yra nuojauta..
-
-Spėju tau teks dar palaukti keletą metų,-linksmai šyptelėjo mergina ir kilstelėjo galvą nužvelgdama tamsų beribį dangų. Jame ryškiai švietė baltaskruostis mėnulis šypsodamasis abiems jaunuoliams. Nejučia ir pati mėlynakė šyptelėjo. Abu mėnuliai šypsosi vienas kitam...na ir kvailai skamba...Ką dar sugalvosiu? Nuo tokios minties mėlynakė tyliai nusijuokė. Nusukusi žvilgsnį nuo dangaus Luna žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Tu teisus, metas grįžti į pilį, antraip rytoj į pamokas tikrai nenueisiu...-linktelėjo mėlynakė,-paskaityti knygą? Vaikinas, kuris nelanko pamokų nusprendė paskaityti knygą? Ar ką tik pasikeitė mėnulio fazė?-paerzino grifą ir šyptelėjusi kartu su juo pasuko pilies link.
-Aš netikiu likimu,-plačiai nusišypsojusi mergina atsisveikino su Elijah'u ir pasuko savais keliais. Nors labai didelio noro grįžti į bendrąjį Varno Nagą ir nebuvo, tačiau žinojo, jog kitos išeities neturi.
-
Šiemet pavasaris baltapūkei atrodė niūrus. Virš Hogvartso besikaupiantys debesys pranašavo lietų, o ir kylantis vėjas turėjo norą sukabinti rankytėmis su varnanage ir aprodyti apylinkes jo ritmu. Dar ir mintyse besisuko viena mintis. Viena liūdna mintis. Hogvartsas – jos antri namai, kuriuos greitu metu turės palikti atostogoms. Ar vasara pilyje būtų kitokia? Įdomesnė, nei slaugos namai?
Mergiotė, blaškoma liūdesio, nusigavo iki pievos palei savo koledžo bokštą. Ne, nemanykit, jog išskrido, kaip tikra varna pro langą. Prasmuko it tyli, pilka pelytė, nes jau buvo gerokai sutemę ir mokiniai buvo varomi atgal į bendruosius kambarius lyg kokie gyvuliai. O štai, Airina atsisėdo ant minkštos žolės, žvilgsnį nukreipdama į horizontą, bandydama įžvelgti bent medžių kontūrus. Pirštai maigė išrautas margaspalves gėles.
Jai patiko tyla ir tamsa. Taip psichologiškai gera ir ramu, jautėsi saugi ir bent savimi. Greitai Airina taps ta pati drovi žiobariūkštė, vežama iš vienos ligoninės, į kitą, nes nepatikimi gydytojai vis nenustato jos problemų. O dabar Sebė yra čia, burtų mokyklos kieme, nepastebimai pro ašaras šypsosi pasauliui ir tik vaiduoklis galėtų išgirsti jos svajas.
-
Karen žingsniavo link pievos kurią jau buvo mačiusi ne vieną kartą, žvelgdama pro Hogvarsto langus, bet iki kurios per visus tuos mėnesius Hogvartse nebuvo nuėjusi, bet tik šiek tiek priartėjusi. Bet šią dieną ji nusprendė neleisti niekam jos išblaškyti, todėl tiesiu taikymu patraukė link šiek tiek apžėlusios pievos. Nors diena ir buvo šilta, bet mergina buvo apsirengusi lyg rudens viduryje, kai vis dar buvo šilta, bet karts nuo karto papūsdavo šaltokas vėjas - trumpi šortai, kiek per didelis tamsus džemperis. Artėjant prie jos mergina juto gėlių kvapą kuris po truputį svaigino ją. Vos tik įžengusi dar kiek paėjo ir griuvo tarp gėlių bei žolių ir ėmė žiūrėti į dangų. Debesėliai plaukė iš lėto keisdami formas, vieni buvo panašūs į ežerėlį, kiti į vienokį ar kitokį gyvūną, dar kiti buvo visiškai neaiškios formos. Kadangi taip gulint pasidarė kiek per karštą klastuolė nusirengė džemperį ir kiek pasilanksčiusi pasidėjo po galva.
(([RPG NUTRAUKTAS]))
-
Vovere visus metus darydavo namų darbus ir pro langą matydavo pievą.Ji visus mokslo metus norėjo ją apžiūrėti ,bet visada nebūdavo laiko to padaryti.Bet būtent tą dieną kai visi darbai buvo atlikti mergaitė pagaliau suprato ,kad būtent tą dieną ji turi apžiūrėti pievą.Nes po to bus egzaminai ir ja laiko nebebus.Tad mergaitė papusryčiavusi pagaliau susiruošė.Ji keliais valandas klaidžiojo aplink pilį ,bet taip ji ir nerado tos pievos.Tikriausiai man reikėjo iššokti pro langą . Mąstė varniukė.Ir pagalvojo ,kad dar šiek tiek paeis jeigu neras tai grįš į bokštą .Taip ir ji padarė po dešimties minučių ji pagaliau pasekė pievą.Pagaliau aš ją radau. Apsidžiaugė pirmakursė.Bet ji džiaugėsi neilgai.Nes apžiūrėjusi pievą nieko gero nepamatė.Tikriausiai čia nebus nieko įdomaus. Pagalvojo vienuolikmetė ir jau norėjo eiti.
-
Esmeralda paruošė namų darbus ir dabar ėjo pakvėpuoti grynu oru. Pamanė, jog pievelė už Varno nago bokšto tikrai tinkama vieta. Kartais tyloje ir ramybėje pabūti sveika. Eidama takeliu ji pamatė mergaitę. Ant emblemos buvo varnas, turbūt ji yra varnanagė. Atrodė miela ir draugiška. Jau nepirma Esmeraldos suikta mergaitė iš Varno nago, visos jos būna tikrai draugiškos. Esmeralda truputį padvejojo, bet įsidrąsinusi priėjo prie Varnanagės ir linksmai paklausė:
- Sveika, aš Esmeralda. Esmeralda Aukso Gija. Esu čia visiškai šviežia, na, kaip supranti nauja. Esu Grifiukė.- Esmeralda parodė savo emblemą ant juodo apsiausto. - Mėgstu veikti ką nors judraus. O tu? Ką tu mėgsti veikti? Ar esi naujokė? - Esmeralda žiūrėjo į varniukę.
-
Kai jau varniukė norėjo eiti.Ji pamatė kaip ateina kažkokia mergaitė.Kai jinai prisistatė pirmakursė atsakė:
-Labas, aš Vovere.Vovere Krisina .Aš esu iš varno nago.Prieš patekdama į Hogvartsą neblogai žaidžiau kvidičą dabar aš nuo to nutolau.Mėgstu skaityti, domėtis.Ir aš esu pirmakursė.
Visišką tiesą ,kad grifai yra draugiški ir energingi. Pagalvojo vienuolikmetė.Ir dar apsidairė po pievą ,kad įsitikintu ,kad čia nieko nėra įdomaus.
-O ką čia tu veiki ? Jeigu tu nori šioje pievoje rasti kažką įdomaus tai turiu tave nuvilti ,nes čia nieko nėra įdomaus,- viską išrėžė varniukė.
Šiandien ji neturėjo nuotaikos bendrauti ji jau norėjo grįžti varno į nago bokštą.Ir palikti Esmeraldą vieną.Bet ji vistiek stovėjo ir niekur neėjo.
-
-Ne, aš neisiu. Pirmą kartą čia esu, dažniausiai viską ištyrinėju. O čia tirai urėtų būti kas nors įdomaus. Daug žmonių čia nevaikšto, jai ką nors rasime, didelė tikimybė, kad dar visiškai nepagadintą. - linksmai pasakė Esmeralda. - norėtum kartu? - grifiukė ėmė uostyti čia augančias gėles ir pinti iš jų vainikus. - Šiaip aš mėgstu pabūti po medžiu prie ežero pakrantės. Visai kaip Haris Poteris ir jo draugai. Dabar suprantu kodėl jiiems ten patikdavo aptarinėti ką nors. Ten niekas nelenda ir galima gražiu kraštovaizdžiu pasigėrėti. ir tu galėtum kartais ten nueiti ir pasėdėti... Žiūrėk, už tos eglaitės kaž kas gražiai žybčioja. - ir grifiukė pamojusi ateiti varniukiai, nubėgo švieselės link.
-
Vovere suprato ,kad Esmeralda niekur iš čia neis.Mergaitė jau norėjo eiti ,be ji išgirdo grifės pasiūlymą ir suprato ,kad nieko kito ji neveiks grįžusi į varno nago bokštą.Ir jai beliko būti kartu su Esmeralda.Tad ji pasakė:
-Gerai būsiu su tavim kartu ir dar atidžiau patyrinėsiu.
Kai nieko ji neras galėsiu grįžti iš šios nuobodžios pievos. Nusprendė pirmakursė.Ir nuėjo į kitą pievos dalį.Vieną ausimi klausėsi ką sakė Esmeralda ir nevisus žodžius ji išgirdo ,nes pievoje pastebėjo kažkokį nematytą augalą kurį tikrai nėra mačiusi herbologijos pamokose.
-Esmeralda ar esi mačiusi tokį augalą?Ir be to esu buvusi prie ežero gal kokį kartą ar du,- tyliai pasakė varniukė ir padarė pauzę,-pala ką tu ten matai ?
Ir Vovere pribėgo prie tos vietos kur buvo švieselė.
-
Esmeralda atsargiai apžiūrinėjo daiktą. Tai buvo sidabrinė dėžutė, o ant jos mėlynas smaragdas. Ji pravėrė dėžutę, o joje gulėjo raštelis, pakabukas su tokiu pačiu mėlynu smaragdu kaip ir ant dėžutės ir raktelis. Sidabrinis raktelis, labai mažas. Esmeralda paėmė voklelį ir atplėšė jį. Ten buvo parašyta:
Miela Esmeralda,
Voldemorto galbūt jau ir nėra, bet jo šalininkai labai smarkiai stiprėja. Būk atsargi, tu įpatinga. Neslampinėk kai sutems, nei Hogvartse, nei jo apylinkėse. Mes galim įtarti, kad mokykloje yra šnipas. Ateik šeštą valandą į vietą kurią atrakina raktelis. Medalijoną nešiok kas dieną. Ir ateik be draugų.
Esmeraldai Aukso Gijai nuo H.P., H.Į., R.V.
Esmeralda skaitė dar kokis tris ar keturis kartus. Negali būti, kad tai tiesa, jeigu tai tikrai šis laiškas nuo to apie ką galvoja mergaitė, tai... Tai yra Vau iš didžiosios raidės. Ji net nepastebėjo, kad už nugaros stovi Voverė. Grifiukė krūptelėjo. Varniukė jau bus perskaičius raštelį.
- Atleisk, buvo parašyta ateiti be draugų. Jeigu jau perskaitei turėtum žinoti... - ji užsisegė medalijoną su rakteliu. Tai bus pirmas Esmeraldos nuotykis Hogvartse.
-
Mergaitė stovėdama šalia Esmeraldos perskaitė kažkokį raštelį.Manau ,kad tai yra netikras nuotykis. Sava nuomone mintimis išreiškė varniukė.Ir Esmerados paklausė:
-Ar tu tiki kas čia yra parašyta ,nes atrodo ,kad tai melas.
Viską pasakiusi pirmakursė iš Esmeraldos paėmė raštelį ir dar kartą perskaitė ,bet taip ir nepagavo siūlo galo.Ir ji negalėjo atitraukti akių nuo tų inicialų ji niekada nėra tokių mačiusi,Ir paklausė:
-Gal žinai ką reiškia tie inicialai ?
Bet tada kai ji paklausė ji pastebėjo ,kad Esmeralda jau buvo užsisegusi medalioną ir raktelį.Ar ji tikrai šia istoriją patikėjo ?. Paklausė savęs kvailo klausimo vienuolikmetė.Ji puikiai suprato iš Esmeraldos žodžių ir judesių ,kad ji patikėjo kiekvienu žodžiu kas buvo parašytą tame raštelyje.
-
- Nežinau ar čia tikra ar ne, bet smalsumas neduoda ramybės. O mane smalsuma visada nugali. Raktelis atrodo tikras, raštelis taip pat. Tik labai norisi sužinoti nuo ko tai. - Esmeralda dar kartą perskaitė raides esanšias prie jos vardo apačioje. - Čia parašyta H. P., o taip pasirašydavo Haris, tada H. Į., tai turėtų būti Hermiona, o paskutinis nereikia nei spėlioti, R. V. - Ronaldas Vizlis. Bet didžiausias klausimas kaip jie sužinojo, kad aš rasiu šią dėžutę ir būtent aš rasiu, o ne koks kitas vaikas? Iš kur jie gali žinoti, kad aš niekam neišpliurpsiu? Na, žinoma, aš to niekada nepadaryčiau, tačiau vistiek? Ir kodėl būtent aš? - ji apvertė kitą lapelio pusę. Ten irgi kažkas buvo parašyta. ,,Ne tavo reikalas kaip mes sužinojom, jog tu būsi čia, be to mes žinom, kad tu niekam neišpliurpsi. Būtent todėl tave ir pasirinkom." - Jie žinojo ko aš klausiu ir iškarto atsakė! - isterišku balsu pranešė Esmeralda savo draugei. - Aš atrodau ne kaip, arne? Na, bet patikėk. Tai tikrai realybė. Aš žinauuuu. Taip, tu varniukė, gal tau tai neatrodo logiška ar kas nors dar. Bet nevisur viskas turi būti logiška. Tai ar patikėsi manimi? - viltingai paklausė Esmeralda.
-
Mergaitė be pertraukų klausėsi ką sakė grifė.Ji nepraleido nė vieno žodžio ,bet tuo pačiu metu ir dar labiau netikėjo.Kai Esmeralda viską pasakė varniukė tik tai prabilo:
-Na... aš vis dar netikiu ką tu sakai ar kas yra čia parašyta,- parodė į raštelį pirmakursė,- ,bet manau ,kad yra maža dalelė tiesos.
Viską pasakiusi Vovere paėmė esančia dėžute kur ką tik buvo įdėtas laiškelis ,medalionas ir raktelis.Mergaitė kokiais dešimt minučių tyrinėjo dėžute ir per tą laiką nieko nesakė.Kol pagaliau įtariai paklausė:
- O tu žinai kur ieškoti vietos kur reikės panaudoti raktą ?
Tikiuosi ,kad ji nežino apie tą vietą. Tikėjosi vienuolikmetė.Nes nenorėjo ,kad Esmeralda veltusi į išgalvotas istorijas kurios neturi nei vieno tikro fakto.
-
Esmeralda įdėmiai kluasėsi Voverės. Ir kai varniukė baigė šnekėti, mergaitė ramiai atsakė.
- Nė velnio nežinau kur galėtų tikti šis raktelis, bet ikrai žinau kelias slaptas vieteles kur jis galėtų būti panaudotas. Vis dėl to, aš visada mėgdavau ko nors ieškoti. Kaip žiobariškas žaidimas ,,Lobis", reikia skaityti užuominas, o kai visas perskaitai, pagaliau randi lobį, supranti? Tau vis dar nepatina šitas laiškelis ir raktelis? Kaip suprantu, turbūt ne. - niūriai atsakė gifiukė. Ji nesuprato, kodėl Voverei taip nepatinka tas laiškelis ir išviso visatai ką ji rado. - Bet žiūrėk, kaip jie galėjo sužinoti, kad aš būtent tų klausimų klausiu? Juk tai yra keista ir įdomu. O aš tai tenoriu išsiaiškinti. Žinoma, mane gali įvilioti ir į spastus, bet tai reikia išsiaiškinti. Jei nenori, netikėk. Kodėl tau tai taip nepatinka visa tai?
-
šgirdusi ,kad ji tos vietos nežino ,o tik įtaria keliais vietas ji pasakė:
-O tu nepagalvojai ,kad Hogvartsę negalimą padaryti naujų vietų.O tai reiškia ,kad tą vietą jau turėjo būti nuo Hogvartso atsiradimo.Ir ją jau senai kažkas turėjo pamatyti ir kažkam pranešti.Ir apie tą vietą turėtu daug kas šnekėti.Nes visiems įdomi vietą yra be rakto.Bet niekas apie tokia nekalba tai reiškia ,kad tai melas.
Kai jaunoji varniukė išdėstė visas savo mintis.Ji pamatė ,kad lapelis kur viskas buvo užrašytą pradėjo degti.Mergaitė nelaukdama nei sekundės ištarė:
-Aguamenti.
Iš lazdelės ištryško vanduo mergaitė taikėsi į lapelį ,bet nieko ugnis nesitraukė.Bet tas buvo keistą ,kad ugnis daugiau nieko nesudegino.Tikriausiai ji magišką. Po kiek laiko ji išgirdo klausimą ir atsakė:
-Nes tai yra visai netikrą čia tikriausiai kažkoks pokštas norint paerzinti.
-
- Aš taip nemanau. Jei tai būtų pokštas, kodėl jie turi pasirašyti trijulės vardais? Kodėl kitoje lapelio pusėje buvo atsakymai į mano klausimus? Kodėl jis sudegė? Kodėl ši dėžutė buvo čia? Aš manau todėl, kad: pirma, dėl vardų galiu klysti, bet tai arba realybė arba spąstai. Antra, dėl atsakymų, nemanau, kad koki nors maži vaikai mokėtų tokią magiją, nes vyresni taip nedarytų, nebent sugrįžtų į Hogvartsą Džordžas ir Fredis Vizliai. Atsakymai į mano tikslius klausimus buvo visiškai tikslūs. Trečia, dėl sudeginimo. Turbūt siuntėjas arba siuntėjai nenorėjo, kad kiti nesužinotų kas ten parašyta, tad sunaikino laiškelį. Ir ketvirta, dėžutė buvo čia, nes magijos pasaulis tikrai norėjo, kad kas nors ją surastų. Arba mane kaž kas sekė ir kol aš su tavimi kalbėjausi paslėpė dėžutę ten. O jeigu tai ir klastotė, aš sužinosiu kas ją padarė. Taigi, jeigu tu nenori mielai prašom, gali netikėti, o jeigu tiki, galėtum padėti man, o ne amžinai bandyti mane įtikinti, kad aš to neieškočiau. Tai ar tu tiki ar ne?
-
Mergaitė nesuprato kodėl Esmerala tiki tokiom nesąmonėm. Ji daugiau nenorėjo jos įtikinėti.Jeigu nori tikėti išgalvotomis pasakomis tegu tiki. Pagalvojo vienuolikmetė.Ir tyliai pasakė:
-Gerai dėl manęs tikėk ir karvės patarimu ,bet nenusivilk jeigu tai bus pigus pokštus.Nes taip ir bus.
Pirmakursė puikiai žinojo ,kad kalbėjo grubiai ,bet ji dėl to nei truputi to nesigailėjo.Ji norėjo Esmeralda nuvesti į protą ir parodyti realybę.Ji nenorėjo ,kad kažkas gyventu pasakomis ir istorijomis.Varniukė jau norėjo eiti tad nieko nelaukdama nuėjo prie pievos pabaigos.Ir atsisuko į Esmeraldą ir pasakė:
-Iki ir netikėk vaikų pasakomis prieš miegą,- pasakė patarimą varniukė.
Ir išėjo iš pievos į varno nago bokštą tikėdamasi ,kad ten bus įdomiau.
-
Nikolė pro Varno Nago bokšto langus vis matydavo tą pievą ir vis stebėdavo ką joje esantys moksladraugiai veikia laisvalaikiu iki kol jai nusibodo tik stebėti, ji panoro pati nueiti ir aplankyti pievą.
Trečiadienį, po pamokų Nikolė iš virtuvės pačiupusi maisto, o iš bibliotekos knygą nukurnėjo į pievą. Joje nebuvo nieko, tik keli paukštukai, kurie švelniai čiulbėjo savas daineles. Mergaitė užsimanė juos palesinti, tad nulaužė kekso trupinėlius ir sviedė paukštukams. Šie supuolė į krūvą ir pasisotinę vėl užtraukė savo nuostabią melodiją. Jos besiklausant Nikol išsibūrusi dekį, prigulė ir kojomis maskatuodama ėmė skaityti knygą, vis užkrimsdama atsineštu maistu. Jai buvo gera, taip gera... Staiga varniukė prisiminė namų darbus. Kaip norėtųsi juos daryti čia, bet norint juos pasiimti reikėtu lipti taip aukštai! Kadangi Nikolė buvo ne iš kelmo spirta, panaudojo Accio kerus. Ir namų darbai tiesiog atplaukė oru pas ją. Tada ji dar sušuko:
- Accio plunksną!
Ir plunksna lygiai taip pat atplaukė iki jos. Dabar Nikolė laisvai galėjo dirbti šioje saulėtoje pievoje, nieko netrukdoma.
-
Athena lėtais žingsniais žingsniavo nežinia kur. Ji pirmą kartą nuo atvykimo į Hogvartsą nusprendė patyrinėti jo apylinkes. Viskas čia buvo kitaip nei namuose. Viskas buvo taip neįprasta ir ypatinga. Mergaitei bent kol kas čia patiko. Tiesa, buvo kiek sunku kartais nuslėpti šeimos kilmę, kadangi kiti vaikai, kilę iš turtingesnių žiobarų šeimų dažnai demonstruodavo savo turtingumą. Jų visų apsiaustai buvo nauji ir gražūs, be skylių.. Vadovėliai irgi visiškai nauji, tokią gražūs... Athenos vadovėliai nebuvo labai gražūs, kadangi kai kuriuos iš jų mergaitei nupirko kažkur Skersinio Skergatvio pakampiuose. Dėl šių dalykų mergaitė liūdėjo, kadangi žinojo, jog džiaugsmas Hogvartsu kada nors baigsis. Žinojo, kad kiti vaikai pastebės, jog ji neturi tiek daug pinigų kiek turi kiti. Dėl šios priežasties jos lūpas paliko tylus atodūsis. Rudaplaukė nenorėjo džiaugsmo pabaigos. Tačiau, nors ir trumpalaikis džiaugsmas jis buvo temdomas, net keleto dalykų. Pirmasis dalykas: vaikas, kuris tyčiojasi iš jos. Antras dalykas: jos nerimas dėl visai nerimtų dalykų. O trečias dalykas: jos negalėjimas sutelkti dėmesio. Pamokose ji turėjo su tuo problemų, kadangi visiškai negalėjo susikaupti. Kaip reikiant susinervinusi mergina tiesiog sustojo ir apsižvalgė. Atėjo į kažkokią pievą, kuri yra nežinia kur. Puiku.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Išlindusi iš dušo šlapiais baltais plaukais ir nutipenusi prie savo lovos Klastūnyno merginų miegamajame, Vėtrūnė nusimetė rankšluostį ir užsivilko švarius nežinomos spalvos drabužius. Jie patogiai laisvai negludo prie kūno ir paliko vietos užpūsti šiltam žaismingam pavasariškam vėjui, už rūbų prie merginos kūno. Užsimetusi ant nugaros savo gitarą, kuri buvo pastatyta kotu atremta į muzikantės lovą ir užsimaukšlinusi ant galvos savo madingą skrybėlę (http://tarpmergaiciu.lt/images/2/ff8080815028844901506d2c8f6457ad.jpg), Kristė patraukė į bendrąjį kambarį, kur jos jau laukė Efė - kaip visada ankstyva. Jos būvimą Vėtrūnė labai gerai juto, kaip ir Efė jos. Pažinusi šeimininkę Efė džiaugsmingai sulojo, o Kristė ispaniškai atsiliepė:
- Eime, Efe! Tau jugi rytais patinka laukas.
Išėjusi į lauką akloji mergina nusiavė batus, paliko juos prie išėjimo ir pasileido kartu su Efe lakstyti po kiemą. Ryto rasa ir žolė maloniai kuteno Vėtrūnės plikas pėdas ir ji su plačia šypsena veide lakstė laiminga po lauką. Galiausiai padususi, bet be galo laiminga nužingsniavo prie pilies sienos ir nusiėmusi gitarą atsirėmė į sieną. Baltaplaukė jautė ir girdėjo, kaip Efė vis dar laksto.
- Nepavargai ką, Efe? - juokdamasi mestelėjo jai Vėtrūnė. - Ateik čia, paklausysi - vakar naują dainą sugalvojau!
Efė buvo geriausia Kristės muzikos klausytoja. Kai ši pagaliau parbėgo lekuodama, de Leighi tik nusijuokė ir tuomet pasiėmusi gitarą į rankas užgrojo ilgesingą melodiją, kurią vakar vakare pajuto širdyje. Išgrojusi iki galo įžangą, klastuolė ėmė dainuoti prie melodijos priderintus ispaniškus žodžius apie tai, kaip pasiilgo gimtinės ir buvusios mokyklos. Kai kuriuos kūrė šią akimirką, kai kuriuos jau žinojo vakar.
-
O'Connor šiuo metu niršo ant viso pasaulio. Tikrąja ta žodžio prasme. Kažkodėl būtent ji turėjo atsidurti tokioje situacijoje? Kodėl būtent jos šeima turi būti tokia skurdi? Kodėl ji turi pasiklysti naujoje mokykloje? Tiesiog kodėl? Juk gyventi turtingoje šeimoje būtų geriau. Turėti maisto, daug naujų švarių drabužių ir skaniai kvepiančio muilo... Galbūt tėvai mergaitei nupirktų gitarą ir ji galėtų mokytis groti su gera ir kokybiška gitara.
Iš tiesų, tik atvykusi į Hogvartsą mergaitė suprato kokia jos šeima yra skurdi. Na, ji tai žinojo ir anksčiau, tačiau dabar dar geriau tai suprato. Ir tai morališkai žlugdė mergaitę. Aplink save ji matė tiek daug visko turinčius vaikus, kurie galėjo laisvai siekti savo svajonių, turėti beveik viską ko užsigeidžia...
Jai begraužiant save, visai netoli pagirdo svajinga melodiją. Athena iš karto suprato, kad kažkas groja gitara. Melodija priminė kažkokį keistą jausmą. Galbūt ilgesį, prisiminimus arba kažką pamiršto... Bet ji skambėjo tikrai svajingai. Melodija jauniausiajai O'Connor atžalai labai patiko. Greitai pasigirdo ir žodžiai, tačiau jie skambėjo kažkokia smaragdinės spalvos akių savininkei negirdėta kalba, kuri buvo graži. Ji pradėjo mažais žingsniukais eiti melodijos link kol pamatė mergaitę grojančią gitara. Šalia jos paklusniai tupėjo šuo. Klastuolė nieko nesakė, mat nenorėjo sustabdyti grojančios mergaitės.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Vėtrūnė į dainą sudėjo visą širdį ir pati į ją pasinėrė. Dainuodama ji išreikšdavo savo giliausius jausmus, savo atsiminimus ir viską, kas jai brangu. Baltaplaukė mylėjo muziką, tad net stengtis nereikėjo, kad ji būtų tobula. Žemomis natomis baigusi liūdno atspalvio turinčią melodiją, Kristė perėjo prie kitos, kurios buvo mokoma nuo mažens - tai viena iš Panamos tradicinių dainų, dainuojama per šventes, kai visi laimingi šoka. Deja, šį kartą šokėjų čia nebuvo, tačiau tai leido klastuolei pasijusti kaip namie. Efei, kuri buvo kilusi iš Europos, ši daina buvo visai negirdėta, tačiau akivaizdžiai patiko. Ši ėmė linksmai pritarinėti prie muzikos lodama, tačiau netrukus lojimas perėjo į visai muzikos neatitinkantį ritmą. Lojimas buvo garsus ir piktas, tarsi Efė ant kažko pyktų. Bet tikrai ne ant savo šeimininkės ar ant jos muzikos - ji niekada taip nedaro, vadinasi čia kažko kito irgi esama. Kažko, kieno veiksmai ją suerzino.
- Kas čia? - su savo akcentu, kiek sutrikusi, paklausė Vėtrūnė. Labai erzino ir tai, kad ji nenutuokė, kas tai gali būti.
-
Pamokos pasibaigė ir Leticija šiltą rugsėjo popietę išėjo pasivaikščioti. Nelabai turėjo kažkokį tikslą. Ėjo ir tiek. Hogvartsas buvo neištyrinėta žemė, nors čia jau prasimokė metus ir prasidėjo antrieji. Bet praeitais metais juk neleido sau tyrinėti per daug. Bet tai nepadėjo. Nepadėjo magijos vengimas ar priešinimasis jai. Nepadėjo niekas ir tėvai liko svetimi. Nors tėvas ėmė bendrauti su ja, bet juk Leticija žinojo, jį permainė profesoriaus Senklerio laiškas. Mama liko abejinga tam ir tėvai visą vasarą riejosi. Atostogos ėjosi beveik siaubingai.
Mokykloje jautėsi ramiau. Galėjo lažintis, kad nesant namie tėvai vėl sutars kuo puikiausiai. Juk ji ir yra toji kivirčų priežastis.
Bet dabar grifiukė stengėsi apie viską negalvoti. Klajojo kol atėjo į kažkokią pievą. Jau lankėsi čia porą kartų praeitais metais. Nutarė sustoti ir dabar. Mergaitė įsitaisė ant žemės. Išsitraukė iš kuprinės knygas. Nusprendė imtis namų darbų ruošos. Vis dar nemėgo bendrojo kambario.
-
Willow patikdavo būti lauke. Lauke, kai plaukus kedendavo vėjas. Pirmakursė turėjo daryti namų darbus, bet prieš tai norėjo kiek pavėdinti galvą. Koks lauke geras oras! Willow Ivy galvojo kaip dabar būtų smagu žaisti kvidičą. Nors galėsiu tik nuo antro kurso… Vienuolikmetė piktai papūtė lūpas. Kaip kažin motinai su Charlotte sekasi? Gal parašysiu laišką… Willow Ivy žinojo, kad motina išėjo iš aurorės darbo, kad rūpintųsi Charlotte. Kol ji pati tūno šitoj mokykloj… Pirmakursė net nežinojo kodėl čia turi eiti. Vistiek aš nesiesiu savo karjeros su mokslais… Tik dėl kvidičo čia noriu eiti… Nors ir to nėra… Begalvodama de Mae priėjo pievą. Ir ten pamatė mergaitę. Nors jau galima sakyti merginą. Ji sėdėjo ir atrodė kiek liūdnoka. Willow Ivy norėjo su visais draugauti ir būti draugiška visiems, todėl priėjo prie jos ir, kad neišgasdintų tyliai pasakė:
- Labas. Gal galiu prisėsti?
Ir nusišypsojo. Šypsena padeda suprasti žmogui, kad tu nenori nieko blogo.
-
Letė sklaidė knygos lapus. Planavo bandyti konspektuotis skyrių iš magijos istorijos. Bet mintys lėkė visur. Ir tikrai jau ne prie darbo. O kai pasirodė kažkokia mergaitė išvis pasidarė aišku, kad nieko ji čia nepadarys.
- Sveika. - Tiriamai nužvelgė atėjūnę Leticija. - Gerai. Pieva juk visų. - Šyptelėjo. Aplamai nebuvo linkusi bendrauti. Bet juk nevys mergaitės iš pievos. Pastaruoju metu būdavo jau tokia įžūlėlė, kad pati savimi stebėjosi.
- Na, tai kaip tau čia patinka? - Mėgino pakalbinti. Tikrai prisiminė šią mergaitę kaip tik šiais metais paskirtą į koledžą.
O dar praeitais metais pati stovėjo eilėje ir visai nelaukė, kol bus kažkur paskirta. Laukė kitko. Kad kas pasakytų, jog įvyko klaida ir ji galės važiuoti namo.
- Kuo tu vardu? - Prisiminusi mandagumą pasitikslino. Paskyrimą tai tikrai prisiminė. Bet vardo neįsidėmėjo.
-
- Na, visai nieko čia. Tik nesuprantu kam aš čia iš viso einu. Visos pamokos nieko vertos. Tik dėl kvidičo smagu čia eiti. Bet kai ir to nėra…
Willow niūriai nuleido galvą. Bet vėl pralinksmėjo, kai suprato, kad motina prižadėjo nupirkti „Žaibą” jei seksis kvidičas. Man tikrai seksis. Todėl galima sakyti „Žaibą” jau turiu!
- Na, dar ir pamokos nelabai sekasi…
Willow nežinojo kodėl jai taip nesiseka mokslai. Sakyti, kad ji nesistengė būtų netiesa. Bet gal Grifiukei ir trūko įgūdžių… Kai Leticija paklausė jos vardo, Willow nustebo ir kiek supyko. Aš čia su ja bendrauju, o ji nė mano vardo nežino?! Bet visgi nuleidusi garą pasakė:
- Aš esu Willow Ivy. Mane visaip vadina. Jei nori gali abiem arba tik vienu, - ir Willow šiek tiek nusišypsojo.
- Beje, aš žinau tavo varda tu esi Leticija. Gal galiu tave vadinti Lete? - ir vėl Willow nusišypsojo ir pažvelgė į Leticiją.
-
Leticija klausėsi mergaitės skundo dėl pamokų. Kaip gali išvis niekas nepatikti? juk kas nors turi dominti. Na be kvidičo. Galvojo.
- Nori kitais metais rašytis į komandą? Kokią poziciją norėtum užimti? - Paklausė. O mergaitei pasakius, kad pamokos nesiseka kiek patylėjusi pasiūlė.
- Jeigu tu norėtum, galiu padėti su namų darbais ar panašiai. Jeigu imtų sektis, tai gal ir pamokos tau pradėtų labiau patikti. - Taip. Pastaruoju metu beveik vien tik raukėsi ir pyko ant visų. Taigi truputis mandagumo nepamaišys.
- Malonu susipažinti Willow Ivy. - Gražus vardas. Išties patiko jo skambesys.
- Ir iš kur tu žinai mano vardą? - Ji pati tikrai nesidėmėdavo visos mokyklos mokinių vardų.
- Gerai vadink kaip tau patinka. - Jokio skirtumo Grifei dėl to tikrai nebuvo.
- Sakei, kad tau čia nuobodoka be kvidičo. - Letės širdyje pabudo noras patyrinėti. - Pilyje yra įvairi galybė dalykų, kuriuos galėtume apžiūrėti. Ar yra kas nors, kur norėtum nueiti? - Ją pačią viliojo uždraustasis miškas, kuriame niekada neteko lankytis. Kodėl gi jis toks pavojingas, tai buvo įdomu. Praeitais metais tikrai maža kuo domėjosi.