Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Zelig Reiher Rugsėjo 01, 2016, 05:42:59 pm
-
Nauji mokslo metai reiškė daug ką. Vieniems tai buvo tiesiog dar galimybė bambinėti ir švaistyti laiką veltui pilies koridoriuose ar kokiose velnio pamestuose kabinetuose, kitiems tai buvo bemiegės naktys ir dienos kemšant į galvą tokias ir anokias žinias apie dalykus, kurių ateityje gal ir nereikės, tačiau visi kartos, kad šiuo metu be jų šiuolaikinis jaunimas pražūsią. Treti išvis gal net nežino, ką veikia. Pasirinkimų, ką veikti su savo gyvenimu, yra begalė.
Galbūt tai buvo giedram danguje vis dar kaitriai šildanti saulutė ir jos spinduliai žaidžiantys ant metalu apkaustytos knygos viršelio, gal tai buvo malonus vėjelis, pučiantis pro kiek atvirus langus ir švelniai glostantis odos paviršių, o gal tai tiesiog pažįstamų kabineto kontūrų visuma. Viskas lėmė, kad profesorius buvo itin pakilios nuotaikos; lengva, tačiau nei šalta, nei pašaipi šypsena žydėjo ant jo lūpų, akys nebuvo tamsios iš nuovargio ar irzulio, drabužiai, na, kiek ryškoki ir spindintys, tačiau bent jau ne liguistai juodi. Netgi pats kabinetas buvo šviesiesnis, nors ir vis tiek kiek... lyg ir neužbaigtas. Bent jau gobelenai ant sienų buvo melsvos, purpurinės ir auksinės spalvos žaismas, o ne tamsi užtėkšta dėmė.
Ant lentos už profesoriaus nugaros buvo teparašyta "Kerėjimo samprata" ir pačio vyriškio vardas ir pavardė, tuo pačiu tvarkingu kursyvu. Mokinių suolai buvo tušti, išskyrus popieriaus lapą ant stalo, kiekvieną po mokiniui. Daugiau kaip ir nebuvo nieko kas galėtų pasakyti kažką apie šiandienos pamoką ar ką per ją būtų galima daryti, nors juk tai ir nebuvo svarbu; vyriškis juk mėgo viską daryti palengva.
-Sveiki atvykę, mokiniai, - visiems susirinkus į klasę paskelbė, prieš tai kiek tingokai pakilęs iš oda mušto krėslo. -Aš esu Izaac Reinher, jūsų šių metų kerėjimo mokytojas, - čia jis padarė pauzę ir nužvelgė į kiekvieno mokinio reakciją. -Galbūt mane prisimenate, gal ir ne, tačiau galite mane vadinti tik profesoriumi arba profesoriumi Reinher. Jeigu turite kokių kitokių, su kerėjimu susijusių klausimų, teiraukites dabar arba aš tuomet pradėsiu pamoką, - visą tą tiradą jis pasakė vienu atsikvėpimu, pasirėmęs į stalą.
-
Tarsi mėgdžiodama apokalipsės metu snukin gavusio zombio veidą, pozą ir eiseną, Junko įsliūkino į kabinetą, jau žinodama, kas jos lauks. Vien sužinojimas naujų ar senų dėstytojų vardų jai pranešė, kad galbūt kerėjime nieko gero negaus, atsižvelgiant į tai, kaip ėjosi praeito pusmečio žiobarotyros pamokos. Nors - nors jos buvo ganėtinai laisvos, turėjo tą keistą atsipūtimo jausmą, kurį daugumą profesorių užgožia duodamu darbu. Galbūt vien dėl to ji dabar stūmė save į šitą poziciją, eidama į šitą kabinetą, pamoką, net ir pilnai žinodama, kad tai bus visiškai kitas reikalas nuo lengviau tekėjusių žiobarotyros pamokų. Galbūt tai tebuvo paprastas smalsumas, kuris ją įstūmė vidun.
-La-labas rytas,- užsikirsdama išstenėjo, iškarto užsiimdama vietą. Galbūt jai tiesiog buvo lemta ateiti į vienas pamokas pirmai, kol į kitas vos ne pačiai paskutiniai, ir dievai temato, bet klastuolė mielai būtų pritaikiusi antrąjį variantą šioms.
Drebančiais pirščiukais (vis dar su tokiais pačiai ilgais, netinkamais nagais - kai kurie dalykai tiesiog nesikeičia) įsikabinusi savojo suolo krašto - tam reikalui pastūmėjusi popieriaus lapą prie pat krašto, kad netyčiomis šio neužkliudytų - rudas akis įsmeigusi į šiltesnio ir kad ir kaip durnai skambėtų - gyvesnio atspalvio rudą atspalvį ant suolo, trečiakursė taip ir pralaukė - akis įsmeigusi į tik vienos jos regimą tašką, galvos nepakeldama aukštyn, ar nesistengdama patraukti nagų nuo suolo, net ir tada, kai drebančių pirštų ir ilgesnių nagų kombinacija stuktelėdavo per medieną, sukeldama aiškų garsą.
Paskutiniui mokiniui įžengus, varpui nuskambėjus, o profesoriui pradėjus įprastinę visų mokytojų kalbą, tik tada Junko pakėlė galvą su nė kiek nepasikeitusiais blondiniškais plaukais viršun, sugebėdama išspausti net mažutį šypsnį klausydama jo kalbos, ypač vietos apie tai, kaip į jį buvo reikiama - nors verčiau, privaloma - kreiptis. Kai kurie dalykai tikrai nesikeičia.
-
Mišelė susiraukusi klausėsi. Ne dėl to , kad baigėsi tinginystės laikas, žaliai apsidabinusi vasara, maudynių metas....ne dėl to. Mat viskas buvo daug paprasčiau, nei kiti įsivaizdavo.
Saulė spigino tiesiai į akis. Ir tai buvo nepakeliama. Taip pat kaip karštas oras kabinete, o dar apkaustyti knygų viršeliai, kurie buvo įkaitę. Lyg ką tik ištraukti iš orkaitės. Švilpė sunkiai atsidususi atsilošė kėdėje, iš paskutiniųjų bandydama pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių, kurie ir taip negailestingai blaškė dėmesį pamokoje. Tačiau tai pasiteisino. Vėsa ir gaiva apgaubė švilpę savo skara. Atrodė, kad net profesoriaus balsas tapo daug garsesnis ir aiškesnis, nei visados.
Mišelė pakėlė akis į lentą. Tema, vardas, pavardė... kaip visada- pagalvojo trylikmetė ir nukreipė žvilgsnį į profesorių, kuris mat kaip tik pabaigė kalbėti. Švilpė suprato, kad netrukus teks pačiai postringauti. Ir neviltingai atsiduso.
-
Prometėja jautėsi šiek tiek nejaukiai. Aplink ją beveik visi nepažįstami. Iš visų mokinių ir mokytojų ji buvo susipažinusi tik su keletu.
Na, o kalbant apie profesorių Reinher, Tėjai jis pasirodė esąs keistuolis. Sako, kad menininkai būna priplaukę, bet kodėl niekas to nesako apie mokytojus? Gal jie šventuoliai? Nors kita vertus gal jis ir ne keistuolis. Aš jį matau tik pirmą kartą! Prom bandė susikaupti ir įsiklausyti apie ką kalba naujasis profesorius.
Prometėjai tai buvo pirma pamoka Hogvartse- burtų ir kerėjimo mokykloje. Kolkas jai čia patiko. Tėja vėl plaukiojo savo mintyse ir neklausė ką kalba profesorius Reinher. Hmm.. O kada mes pradėsime mokytis kažko naudingo ko man tikrai prireiks gyvenime? Pavyzdžiui juodosios magijos? Žinoma aš tik juokauju. -nusijuokė Tėja ir prisiminė esanti pamokoje.
-
Dallifrea sedėjo suole bene pačiame salės viduryje, taip, kad gerai matytų profesorių. Tiesa, pastarajam pradėjus kalbėti, ji iš karto to pasigailėjo. Galėjau atsisėsti gale, kai dar buvo vietų. Dalli apsižvalgė, bet jau visi suolai klasės gale buvo užimti, keletas tuščių vietų teliko priekyje. Jai nepatiko justi į save įsmeigas jai už nugaros sėdinčių vaikų akis. Žinoma, ji suprato, kad mokiniai, norėdami klausytis profesoriaus ir į jį žiūrėti, yra priversti žiūrėti į ją. Nors gal jai taip tik pasirodė. Aš maža, tai gal niekas į mane nežiūri. Tiesą sakant, atrodo, jog manęs iš viso nepastebi, ne tik salėje. Giliai atsidususi, paėmė į ranką plunksną. Pergamento viršuje kiek vaikiška rašysena užrašė savo vardą, pavardę, datą ir temą. Bandė rašytis, ką sako profesorius Reinher, bet šis kalbėjo greitai, tad mergaitė greitai suprato, jog šiaip ar taip visko užsirašyti nepavyks, o paklausyti verta. Tikėkimės, jog nepaveldėjau atminties iš brolių ir ką nors iš pamokos atsiminsiu. Nors, tikrai, užrašų man labai trūks. Kaip aš galėsiu mokytis? Pirmakursė buvo jau bepradentati panikuoti, tačiau pastebėjo, jog kiti vaikai irgi nieko nerašo ir nurimo. Likusią pamokos dalį stengėsi kuo įdėmiau klausytis mokytojo, kad galėtų kuo daugiau įsiminti. O jei profesorius Reinher mūsų kažko klaus, reikia stengtis atsakyti, mat pirmas įspūdis svarbiausias. Po kiek laiko ji pastebėjo, jog mokytojas, nors iš pirmo žvilgsnio keistas, bet pamoką veda tikrai įdomiai. Dallifrėjos veide atsirado drovi šypsena.
-
Korinas sėdėjo klasės gale. Jis manė, kad jei jis sėdės gale nieks nekreips į jį dėmesio ir jis galės ramiai tinginiauti. Tačiau buvo priešingai per pirmąją pamoką mokytojas ypač stebėjo , kad gale sėdintys net akių nuo suolo nepakeltų. Korinas iškart pamanė, kad mokytojas jo nemėgsta ir nusprendė elgtis kuo geriau, kad mokytojas nenuimtų koledžo taškų. Korinui jo draugų iš klastūnyno nuomonė buvo labai svarbi, o nuimdamas daug taškų jis užsitrauktų savo draugų nemalonę. Pirmoji pamoka praėjo ganėtinai lengvai, mokytojas pasakė ko iš jo tikėtis per pamokas ir kad bus sunku. Tačiau gerai dirbantys bus jo malonėje. Korinas stengsis būtų malonėje tačiau širdyje jis buvo padauža, tad bus sunku. Šie mokslo metai bus ganėtinai sunkūs!
//Prašyčiau už kitą veikėją nerašyti ir nespręsti, kada baigiasi pamoka, nes tai padarysiu aš. Tikiuosi, jog ištaisysite savo post'ą.
-
Urtė lėtai įėjo į klasę ir apsidairė. Atrodo praėjo tie laiko, o ši vieta nepasikeitė. Du mėnesius ji nematė pilies todėl dabar, sugrįžusi ji jautėsi, jautėsi... Neapsakomai. Tas jausmas, tarsi būtum sugrįžęs namo po ilgos kelionės, tarsi turėtum begales draugų ir... Gyventum.
Dabar mergaitė jau buvo trečiakursė, tačiau nuvinguriavusi tarp stalų ligi savojo apsidžiaugė, kad neteks nieko išspirti iš jos pamėgtos vietelės prie lango antrame suole. Dar lėčiau ji atsisėdo ir vėžlio žingsniu išsitraukė daiktus.
Rudaplaukė mėgdavo apsimesti esanti nespalvotame kine, o dar labiau mėgdavo sulėtintus kadrus. Vaikystėje ji įprato daryti viską lėtai, nes manė jog tada gyvenimas tekės lėčiau ir ji galės labiau juo mėgautis... Taip liko ligi šiol.
Užsisvajojusi Švilpė praleido pamokos įžangą, tačiau nusprendė toliau klausytis įdėmiau.
-
Nomanas nedrąsiai įžengė į kerėjimo kabinetą ir greitai pradėjo ieškoti laisvų suolų kur jis galėtų atsisėsti ir likti mažai pastebimas. Jis pamatė suolą pačiame kaireme kampe ir greitai į jį atsisėdo. Jis labai jaudinosi nes dar negalėjo suprasti kaip jis turėti magiškų galių jis niekuo nesiskyrė nuo kitų. Jis labai bijojo pamokos ir dėl to jog bijojo, kad jo ko nors paklaus, o jis nežinos atsakymo ir jį visi išjuoks. Jis nemažai žinojo apie istoriją, geografiją, matematiką, bet apie magija ir kaip ja užsiimti jis nieko nenutuokė. Taigi jis sėdėjo savo suole ir jaudinosi taip, kad net delnai suprakaitavo. į klasę pradėjo eiti kiti pirmakursiai ir Nomanas pamatė, kad kai kurie jau yra netgi susirądę draugų.
Taigi pamoka pagaliau prasidėjo...
-
Šį kartą apsieisime be ilgų metaforų, vaizdžių posakių ir nuvalkiotų frazių, kaip, kad "su rugsėjo 1-ąja" ar "kaip praėjo vasara" ar, viską pramušančio ir nupučiančio "su praėjusiom".
Jau treti metai kaip ji čia. Pilies koridoriai nebeatrodo kaip paslaptingas labirintas, kabinetai neatrodo magiškesni negu turėtų, o per pamokas įdomiausios būna pertraukos. Tokia jau ta tiesa. Juk sakoma, jeigu atsikėlęs ryte nenori eiti į mokyklą, reiškiasi esi jaunas.
Pernelyg neskubėdama, bet ir neslinkdama lyg gedulingoje kolonoje, jums jau gerai, bet dar ne puikiai pažįstama Margo keliavo į dar vieną kerėjimo pamoką. Sunkokai atsiduso pagalvojusi, kad senoji karta nemėgsta magijos istorijos, o ši, ar bent jau dalis jos - kerėjimo. Nieko nepadarysi, kiekvienam neįtiksi, o varnei kol kas buvo privaloma lankyti ir nemėgstamas pamokas.
Visai nedramatiškai, kaip kartais netyčia, ar dar labiau kartais tyčia pavykdavo, atvirkščiai paprastai, neišsišokant ir neatkreipiant dėmesio (ne ta nuotaika) spustelėjo durų rankeną ir per prasivėrusias duris įsmukusi kabinetan klestelėjo į pirmą pasitaikiusį netraumuojantį suolą.
-
Alisa lėtu žingsniu ėjo link Kerėjimo kabineto. Ji stebėjo visus mokinius, su kai kuriais šnektelėdavo, o iš kitų sulaukdavo sveikinimo perėjus į antrą kursą ar prasidėjus naujiems mokslo metams. Rudaplaukė pasitaisė plaukus ir paspartino žingsnį kai jau buvo likę keli metrai iki kabineto. Mergaitė greitai atidarė duris ir apžvelgė klasę. Na, aplinka buvo gan graži ir jauki:
-Laba diena, mokytojau.- tyliai ištarė švilpiukė ir uždarė klasės duris. Mergaitė peržvelgė suolus ir lėtai atsisėdo į vieną iš pirmos eilės suolų. Ji išsitraukė savo užrašų knygutę ir pradėjo piešti. Bet netrukus nuskambėjo varpo dūžiai ir Alisa užvertusi knygutę ištiesė nugarą ir žiūrėjo tiesiai, į klasės lentą kur buvo užrašytas mokytojo vardas ir pavardė, bei pamokos tema.
-
Dallifrea sėdėjo savo suole, tačiau pamoka tęsėsi amžinybę. Gal ir nebuvo nuobodu, tačiau laikas slinko vėžlio greičiu. Gal tai dėl to, kad mokytojas pamoką skaito monotoniškai, o aš nė neturiu su kuo pasikalbėti. Su tokiomis mintimis žaliaakė atvėrė kerėjimų vadovėlį. Bandė rasti ką nors įdomaus, tačiau knygoje buvo vien nesuprantami žodžiai, kažkokie burtažodžiai. Ji nieko nesuprato, tad tapo irzli. Jai norėjosi kuo greičiau pradėti mokytis, kad tikrai galėtų vadintis burtininke, kažką sugebančia, o ne tik turinčia tam tikrus gebėjimus, paveldėtus iš tėvo. Tačiau, atrodė, profesorius niekur neskuba.
Ji apsižvalgė. Dauguma mokinių sedėjo po kelis, buvo matyti, jog jau yra susipažinę. Tai ją dar labiau nuliūdino; suprato, jog bus sunkiau rasti draugų, nes jau buvo susidariusios tam tikros grupelės, net tarp pirmakursių.
Staiga kairiame klasės kampe ji pastebėjo berniuką. Jos metų, apsirengusį Varno Nago uniformą. Buvo jau mačiusi jį anksčiau, įsidėmėjo jį, mat atrodė, kad berniukas mėgsta mokytis, tad jiedu galėjo turėti kažką bendra. Buvo girdėjusi, kad klastuoliai retai bičiuliaujasi su vaikais iš kitų koledžų, bet jai tai buvo nė motais. Jei neturiu draugų tarp klastuolių, tai bent jau turėsiu draugų iš kitų koledžų. O šitas berniukas atrodo labai mielas, matyt, irgi nieko nepažįsta, nes yra labai įsitempęs, kitaip, negu dauguma mokinių. Panoro susipažinti su varniuku, tačiau bijojo, kad negautų pylos iš mokytojo. Be to, vaikinukas sėdėjo kiek tolokai, tad jai reikėtų persėsti, o tuo tikrai užsitarnautų profesoriaus Reinher nemalonę. To ji tikrai nenorėjo. Nusprendė klausytis mokytojo, tačiau beveik visą laiką žiūrėjo į berniuką, kurio vardas buvo, jai ji gerai prisimena, Nomanas. Kelisskart droviai jam nusišypsojo, bet, rodės, jis net nepažvelgė į ją. Nusprendė įdėmiau klausytis mokytojo (nors jis vis dar kalbėjo apie pačią kerėjimo sampratą, kas, tarp kitko, buvo šios pamokos tema) ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į berniuką.
-
Jade kulniavo koridoriumi iki Kerėjimo kabineto. Jos batelių kaukšėjimą sugėrė storas,raštuotas kilimas. Jade priėjo kabineto duris ir tyliai jas pravėrusi apsižvalgė po klasę. Pastebėjo keletą mokinių ir profesorių. Puiku,šiais metais pagaliau atsiras mokytojas,kuris tikrai išmano savo darbą pavartė akis Jade ir sumurmėjusi " Labas rytas " atsisėdo į suolą šalia kažkokios merginos. Jade'ei nerūpėjo,ar mergina pyksta, kad ji prie jos atsisėdo. Šiaip, anksčiau Jade nebuvo tokia atšiauri, bet ji labai pasikeitė nuo to laiko. Kai profesorius pagaliau baigė savo litaniją, Jade pakėlė ranką,kad užduotų klausimą profesoriui. Gavusi leidimą kalbėti, Jade paklausė:
-Profesoriau,ar jūs išmanote savo darbą, ar taip, kaip dauguma kitų " profesorių " tiesiog ateinate čia, o per mėnesį sugebate pravesti tik vieną pamoką? Žinau,skamba kiek negražiai, bet man tiesiog smalsu,- pasakė ji ir nusišypsojo sarkastiška šypsenėle. Oho, Jade, nuo kada tu tokia? Mergina atsiduso ir laukė mokytojo atsakymo į jos kiek gruboką klausimą.
-
Eimilė kaip visada padedama vyresnioko pasiekė reikiamą kabinetą. Pamokoje jau buvo nemažai vaikų, tad mažoji pasirinko vieną vidurinių suolų, kuriame vis dar buvo vietos, nes daugelis pirmųjų ir galinių jau buvo užimti. Atsisėdusi švilpiukė sunkiai atsiduso, mat nors tai buvo dar tik pirmoji diena Hogvartse kai vyko pamokos, ji jau buvo labai nusivylusi šia mokykla ir norėjo kuo greičiau grįžti namo. Mokytojui prisistačius ir paklausus ar kas nors turi klausimų mergaitė tylėjo - ji nebeturėjo jokio noro kalbėti, be to vis vien veikiausiai nebūtų sugebėjusi nieko protingo paklausti. Laukdama kitų mokinių klausimų bei tolesnės pamokos eigos Eimilė ėmė dairytis po kabinetą ir mąstyti apie šią ir kitas šiandien jau įvykusias pamokas. Na, šis kabinetas bent jau ne juodas, o mokytojas čia nepagailėjo laiko pasakyti savo vardą ir pavardę, nors tai ir neskambėjo labai draugiškai - pagalvojo mergaitė. Ji stengėsi būti optimistiškesne ir bandė įtikinti save, kad šitoje pamokoje viskas tikrai bus gerai. Kiek vėliau mergaitės žvilgsnis nukrypo į popieriaus lapą, padėtą ant jos stalo. Galbūt mes šiandien piešime - pagalvojo ji ir išsyk pasijuto geriau. Eimė žinojo, kad visai neblogai piešia ir džiaugėsi turėsianti galimybę tai parodyti naujajam mokytojui.
-
Adara netgi pasišokinėdama patraukė į kerėjimo kabinetą. Priešingai negu didžioji jos pastebėtų mokinių dalis mergina tryško noru mokytis. Atvėrusi kabineto duris ir pasisveikinusi su mokytoju, ji patraukė tiesiai prie suolo klasės viduryje, kuo toliau nuo lango. Mergina kuprinę nutrenkė prie stalo ir klestelėjo į kėdę, tada apsižvalgė aplink. Kabinetas toli gražu nebuvo tamsus, tačiau Adara mieliau būtų sėdėjusi juodame. Merginą visada traukė tamsa, todėl dabar ji susiraukusi žiūrėjo į saulės apšviestą lapą ant stalo. Galiausiai nusprendusi laiko nešvaistyti veltui iš kuprinės išsitraukė pergamentą, bei plunksną su rašalu ir pradėjo piešti. Mokytojui pradėjus kalbėti pakėlė akis į jį, o jo litanijai pasibaigus vėl tęsė savo darbą. Elgėsi ganėtinai įžūliai kaip pirmakursė, tačiau visos šios susipažinimo kalbos jos nedomino. Adara laukė, kol jie pradės rimtai mokytis.
-
Jau trečiasis ruduo, kai Edgar'as ir vėl atvėrė Hogvartso pilies duris. Ir šių mokslo metų pirmoji pamoka, į kurią žingsniavo grifas, buvo Kerėjimas. Hm.. Nieko įprasto.. jis pagalvojo, kai kabineto duris pravėręs išvydo naują profesorių sėdinti užuž stalo, kurie kasmet keičiasi lyg velnias žino kas. Vaikinukas šiaip ne taip atradęs laisvą vietelę tarp daugybės naujų ir dalies senų mokinių ramiai nutipeno į ją ir atsisėdo įsižiūrėdamas į iškringėliuotą dėstytojaus užrašą lentoje. Pirmą sykį grifiukas sėdėjo lyg įbestas ir į nieką nereaguodamas, nei į šurmuliuojančius klasės vaikus, nei į savo draugus ar priešus, tartum kažkas labai permainingo būtų nutikę jo gyvenime, tačiau to nebuvo. Į savo mintis sugebėjo įsileisti tik profesoriaus žodžius šiam pradėjus reikštis, nors ir šie bent jau kol kas trečiakursiui buvo ne itin reikšmingi.
-
Mokiniai buvo gana įvairūs; vieni nesugebėjo pakelti akių nuo savo rankų, kiti stengėsi neišsiskirti, o kai kuriems vertėjo nuleisti savo mielus veidukus ir pažiūrėti, kur jie randasi.Tačiau pastarieji ir buvo įdomiausi, daug daugiau turintys potencialo negu tie, kurie jau nuo pat pradžių buvo tarsi minkštas plastilinas, tiesiog laukiantis kol jį kažkas išminkys ir suteiks formą.
-Smalsumas nėra yda, - kiek kreivai vyptelėjęs vyras pažvelgė tiesiai į mergaitės akis. -Tačiau nėra ir dorybė. Kai kurie atsakymai į smalsumo paskatintus klausimus gali būti atskeisti tik bėgant laikui, - lengvai skėstelėjęs rankomis jis išsitraukęs lazdelę kaukštelėjo ja per lentą ir nutrynė ten parašytus žodžius, pakeisdamas juos trimis punktais.
-Kadangi daugiau klausimų nėra pradėsime visą šį reikalą. Visų pirma, norint išmokti kerėjimą, reikia jį perprasti. Reikia suvokti, kam šis mokslas yra reikalingas, - profesorius lėtai kaukšėdamas batais nuėjo ir atsistojo prieš savo stalą. - Reikia nepamiršti, jog ne visi gali tai padaryti ir įvaldyti. Bent jau iki tiek, kad išlaikytumėte egzaminus mano pamokoje. Tačiau aš viliuosi, kad esate pakankamai išmintingi pabandyti ir tai viskas ko man reikia. Noras ,- lentoje prie pirmo punkto atsidūrė tas žodis. -Pastangos. Rezultatas, - jį greitai prie kitų dviejų punktų sekė šie.
-Prieš jus yra švarus popieriaus lapas. Parodykite savo norus ir kūrybiškumą ir naudodami Mutabis burtus išlankstykite iš jo kažką... Įdomaus. Tiesa, jeigu kažkas žino tikslų Mutabis kerų apibūdinimą ir kur dar jis yra naudojamas, išskyrus origami lankstymą, tas žmogus savo koledžui uždirbs kelis taškus.
-
Urtė keistai pažiūrėjo į profesorių, bet nusprendė neburbėti, o imtis darbo. Staiga ji greitai pakėlė ranką ir nusprendė bent pabandyti uždirbti savo koledžui taškų.
- Aaa, aš manau, kad Mutabis kerai apibudinami kaip ne per sunkiausi, antro lygio kerai. Mmm gal jie dar naudojami kai reikia skubiai surišti tvirtus mazgus...
Susąkiusi viską kaip galvojo mergaitė pasidėjo priešais save poperių ir smarkiai galvodama apie gulbes sumurmejo burtažodį. Baigusi švilpė negalėjo patikėti- jai pavyko, pavyko... Ir tada gulbė užsidegė. Susikrimtusi mergaitė sumurmėjo:
- Aquomenti, reparo.
Priešais ją vėl gulėjo šviesus ir švarus popieriaus lapas. Rudaplaukė vos susilaikė nepašokusi- juk šie burtai turėjo grąžinti jos gulbę. Ką gi teks pradėti iš naujo.
-
Eimilė įdėmiai klausėsi profesoriaus žodžių ir stebėjo, ant lentos atsirandančius užrašus. Išgirdusi pamokos užduotį mažoji gerokai nustebo - tokios keistos užduoties ji dar nebuvo girdėjusi nei pirmoje klasėje, nei ypatingų vaikų mokyklėlėje. Kiek pasimetusi švilpiukė ėmė dairytis po klasę bandydama suprasti ką reikia daryti. Dauguma vaikų tiesiog ėmė savo lazdeles ir sakė mokytojo neseniai minėtąjį žodį. Nežinia ar tas žodis ką nors reiškia, ar buvo beprasmis, tačiau tikriausiai jį reikėjo tiesiog išmokti mintinai. Bet kam tuomet tos lazdelės taip ir liko neaišku. O popierius? Mergaitė prisiminė mokytoją sakant, jog naudojant to keisto žodžio burtus reikia iš lapo ką nors išlankstyti, tačiau kaip? Juk mokytojas nieko neparodė. Mažoji nemokėjo daug lankstinių, tačiau nusprendė pabandyti. Ji nebekreipė dėmesio į keistuolius klasiokus, mojuojančius mediniais pagaliukais ir pasiėmusi popieriaus lapą ėmė kartoti "Munavis" bei lankstyti vieną geriausiai jos išmoktų lankstinių - popierinę gervę.
-
Prometjai nušvito protas. Origami! Mano brolis Edvardas pakvaišęs dėl lankstymo. Hm.. Pati moku lengvai išlankstyti laivelį ir gervę. Bet dabar, viską reikia atlikti burtais! Mergaitė iš savo apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę, atsikrenkštė ir kuo aiškiau ištarė žodžius:
-Mutabis.
Nieko neįvyko. Popierius liko gulėti taip kaip gulėjęs. Mergaitė apsidairė, pažiūrėjo ar niekas nepastebėjo jos nesėkmės. Blemba, tikiuosi niekas nepstebėjo. Ot kokia būtų gėda! Vis dėl to Prom labai nenusiminė. Nemanau, kad kažkam pavyko iš pirmo karto... Prom susikaupė ir aiškiai šį kartą išrėkė, o ne ištarė pirmakursė:
-Mutabis!
Porpierius susilankstė į dailų tulpės žiedą.
Prometėja įsikišo savo lazdelę už apsiausto ir didžiavosi savimi iškelusi galva.
-
Ir kas gi čia per tauškalai pradėjus profesoriui dėstyti pamoką bandė įsijungti į mokslus trečiakursis, nors tai buvo ganėtinai sunku padaryti, vis gi tai pati pirmoji pamoka šiais mokslo metais. Pradėjusius tauškėti ir kitiems moksleiviams, kurių daugiausiai buvo jaunesni, matyt dėl to, jog pas startuojančius mokinius Hogvartse degė tas pirmakusiškas noras pasirodyti, jog jie nėra iš kelmo spirti, palengva Edgar'as akimis nužvelgė vieną klasės pusę, vėliau dar lėčiau nurideno savo žvilgsnį ir kiton pusėn, kol galiausiai stabtelėjo ties Junko. Tik žinoma, jis nežinojo, kaip ją iš ties vadinti, nes šioji juk būdavo kartais ir apsėsta kažko tais ką jau teko išsiaiškinti antrajame kurse. Tiesa, dėl daugybės praleistų pastarojo kurso pamokų jis šios merginos jau senokai neregėjo ir nežinojo ar dar vis egzistuoja jos dvilypiškumas, ar galiausiai kažkuri pusė vis gi nugalėjo. Ir ši nežinomybė jam kėlė šiuo metu didelį smalsumą, todėl norėdamas patikrinti, kaip šioji reaguos savo burtu lazdelės pagalba iš prieš vaikinuką gulėjusio popieriaus lapo, greičiausiai kiek nukrypdamas nuo pamokos temos išlankstė popierinį lėktuvėlį, kurį vėliau švystelėjo kalstuolei į jos pieno spalvos plaukus.
-
Mažoji įdėjo nemažai triūso, mat paskutinį kartą gervę buvo lanksčiusi galbūt prieš gerą pusmetį ar net gi dar seniau ir jau nebeprisiminė kurie veiksmai yra pirmi, o ką reikia daryti vėliau, tačiau po keleto nesėkmingų bandymų jai pagaliau pavyko. Ir štai, ant pirmakursės suolo jau gulėjo nuostabus rankų darbas - popierinis paukštelis, simbolizuojantis ištikimybę, garbę ir taiką. Mažoji prisiminė kartą auklėtoją pasakojus, jog yra tikima, kad jei išlankstysi 1000 gervių išsipildys tavo didžiausia svajonė. Būtent dėl to tą dieną jie ir mokėsi lankstysi popierinius paukštelius. Galbūt ir šiandien - pagalvojo mažoji, - man pavyks išpildyti savo didžiausią svajonę, ar bent jau nenuvilti mokytojo. Su tokiomis viltimis švilpiukė nešina savo darbeliu priėjo prie mokytojo ir patenkinta atidavė jam sulankstytą popieriaus lapą.
-
Dallifrea pirmąkart girdėjo tokius kerus. Taip, ji gyveno beveik magų šeimoje, tačiau namuose burtai nebuvo vartojami per dažnai, o jei kartais broliai ar tėvas ir tardavo kokius burtažodžius, tai žymiai paprastesnius. Suradusi burtų apibrėžimą vadovėlyje, keliskart turėjo jį perskaityti, kol galiausiai suprato jo reikšmę, o ir net tada ne iki galo suvokė, ką turėtų daryti, kad šių kerų pagalba išlankstytų origamį.
Lankstiniais ji niekada ypatingai nesidomėjo. Iš tikrųjų, visi rankdarbiai jai ėjosi sunkiai - ar tai origami, ar siuvinėjimas ar dar kas. Vienintelis dalykas, kurį mokėjo ir mėgo buvo piešimas. Tačiau vienuolikmetė, nors dar vaikas, tačiau suprato, kad piešimas čia jai niekuo nepadės. O ir kažkokie, nors minimalūs lankstymo įgūdžiai irgi ne ką daugiau pagelbės.
Apsidairė į kitus vaikus. Dauguma jų dirbo su popierium, pasitelkdami mokytojo nurodytą burtažodį ir lazdeles, kai kurie buvo jau atlikę užduotį. Nieko nelaukus, mažoji strazdaniukė nusprendė irgi pabandyti.
- Mutabis! - pasakė iškėlusi lazdelę ir nukreipusi ją į popierių, tačiau nieko neįvyko.
Kvailele, o kaip gali kas nors įvykti, jei tu net nežinai, ką nori išlankstyti? Manyčiau, man reikia susikaupti ir visą laiką galvoti apie daiktą, kurį noriu gauti iš to paprasto popieriaus lapo.
Su tokiomis mintimis Dalli giliai įkvėpė ir kaip galėdama susikaupė. Pasistengė įsivaizduoti jau išlankstytą origamį ir tos minties nepaleido, visąlaik stengėsi matyti prieš save būtent įsivaizduojamą objektą, o ne popieriaus lapą.
Praėjo gerų keliolika minučių, kol jai pagaliau pradėjo šis tas gautis. Pirmi bandymai buvo nekokie ir gauti lankstiniai tiko nebent vaikų darželiui-lopšeliui papuošti, nes būtent jame galėjai rasti taip negražiai padarytą lankstinį. Vis dėlto žaliaakė nusprendė nepasiduoti, nors akys jau buvo pilnos ašarų.
- Reparo - tarė ji popieriaus lapui ir šis tapo kaip naujas.
Ėmėsi užduoties vėl. Po pusvalandžio kančių - taip, tai tikrai buvo kančios mažai vienuolikmetei mergaitei, nesutvertai lankstiniams - jai pavyko. Ji išlankstė nediduką, bet labai dailų... slibiną! Taip, būtent slibiną. Mergaitė svajojo, kad kada nors tokį turės, tad tik šis didelis tikro slibino troškimas padėjo jai išlankstyti mažą pabaisiuką. Nudžiugusi mergytė išsišiepė lyg ausų, o jos akyse sužybėjo laimė. Jai net nebuvo svarbu, kaip jos origamį įvertins profesorius. Taip, jai norėjosi gauti gerą pažymį, užsitarnauti taškų koledžui, tačiau šįkart jai buvo žymiai svarbiau tai, kad ji įrodė pati sau, kad ji nėra blogesnė už grynakraujus klastuolius. Kas žino, gal būtent šis mažytis, labai asmeninis Dallifrėjos pasiekimas privers ją labiau pasitikėti savo jėgomis.
-
It būtų koks paklusnus šuniukas, persikūnijęs į gerutį mokinuką, Junko taip ir sėdėjo, sustirusi ir bijanti ką padaryti ne taip, besiklausydama profesoriaus Reinher kalbų. Ar tai išminties, vadinki kaip nori.
Tarsi būtų gavusi komandą ramiai, klastuolė kiek praplėstomis akimis susikaupusi žiūrėjo į profesoriaus pusę, bandydama ryti kiekvieną žodį, nereikalingus ir peranalizuojant - galų gale, ji nenorėjo nuvilti savęs, nenorėjo nuvilti dabartinio ar apskritai visų profesorių su savo šlykščiu nemokšiškumu, nesupratimu ir idiotiškumu - tai būtų buvę tiesiog siaubinga, gal net ir žiauru. O ir viduje, kažkur giliai giliai, ji tebesitiki taip sugrįžti į senąją save, pakartodama tuos pačius pirmakursiškus žingsnius - tik aišku, viską darydama kita, atbula tvarka.. Nors ir tai tebuvo paprastas nusisapaliojimas, bandant pasigriebti paskutinį vilties šiaudelį.
Ištiesusi jau prie savęs priglausti spėtas rankas, nagu prisitraukdama popieriaus lapą arčiau, Junko susiraukė - štai, ką tik buvo kalbama apie norus, apie įdedamas pastangas, ir apie šių dviejų sukurtus rezultatus.. O vien tą pasiekti, reikėjo turėti norą, turėti bent šiokią anokią viziją. Suspaudusi lūpas ir leisdama it senuose geruose laikuose akimirkai ant veido pasirodyti nepatenkintai išraiškai, trečiakursė nusprendė tiesiog pasiduoti. Banalumas ir joks neįmantrumas tuomet ir buvo jos išeitis ir kelias.
Sušalusia ranka pasigriebdama jai skirtą ir ją pasirinkusią lazdelę, klastuolė primerkė rudas akis, kelis kartus giliai įkvėpdama - kad ir kiek žmogus keistųsi, seni įpročiai, įgauti dar pirmame kurse, tikrai niekur nedingo.
-Mutabis.. Mut..- besipraktikuodama tarimą su mostelėjimu, ir tolimiau sekdama senų įpročių pėdomis, Junko balsas užlūžo, akys prasiplėtė, įgaudamos stiprius baimės atspindžius. Kažkas lengvai, lyg būtų mestas mažas akmenukas stuktelėjo jai galvon, akimirkai įsipainiodamas į susivėlusius plaukus - nors ir tuomet sugebėjo išsilaisvinti ir nukristi ant grindų.
Perbalusiu veidu - ne, nejaugi kažkam ji neįtiko, negi kažkas nusprendė paleisti jos pusėn agresyvų komentarą kitą, galbūt pasakyti, kaip ji netiko tokiame reikale ar turėtų nešdintis iš kabineto.. Rudos akys, baimingai eidamos per klasę, susitiko su kitomis žaliomis - dar kartą stuktelėta panikos, mergina greitai nusuko žvilgsnį į klasės priekį, į savo suolą, dirstelėdama į vistiek drebėti nesustojusias rankas. Gražumėlis.
Prikandusi ir drebėti pradėjusią lūpą, Junko vis dėl to apsisprendė kažką daryti, vietoje sėdėjimo suole it statula - neatsigręždama pakėlė šalia jos kojų nukritusį popierinį lėktuvėlį, nagų galais šį pakeldama ir kiek patiesindama susilenkusius galus. Stengdamasi neužtrukti per ilgai, kaip sugebėdama greičiau su tokiu sustirusiu ir nejudriu kūnu persikreipė, mestėlėdama lėktuvėlį atgalion, į Edgar'o pusę - kaip galima greičiau apsigręždama kaip gerutė mokinukė pasičiupo burtų lazdelę, lyg šioji būtų plaukimo ratas, o mergina būtų įkalinta skęstančiame laive, ir pradėdama murmėti " Mutabis..Mutabis ..Mutabis ..Mutabis .." panosėje vien tam, kad atsikratytų įkyriai į galvą lendančių minčių. Tokiu tempu tikrai nieko neatliks kerėjimo pamokose.
-
Sadie palinko prie popieriaus lapo ir pradėjo įtemptai mąstyti ką norėtų su juo išlankstyti. Jos galvoje lapas šokinėjo į visas puses, skraidė po klasę atsitrenkdamas į mokinių galvas, vis keisdamas pavidalą ir tapdamas tai grakščia gerve, tai gulbe, tai drugeliu, tai lape... Ir kai lapas išlankstė povą, Sadie užgniaužė kvapą. Ji greitai atmerkė akis, sukandusi lūpą nusišypsojo ir užčiuopusi šalia esančią lazdelę nukreipė ją į realybėje ramiai gulintį, tiesų lapą.
- Mutabis, - sušnabždėjo vis dar neatitrūkdama nuo svajų povo.
Supratusi, kad reikia tarti garsiau, nes lapas vos sukrutėjo, ji papurtė galvą ir aiškiai ištarė:
- Mutabis!
Grifiukė atsitraukusi ėmė lyg užhipnotizuota stebėti šokantį popieriaus lapą, lankstantį savo kampus ir sukdamasį į įvairiausias formas.
- Ne... Nepakartojama...
Staiga lapas pradėjo keisti savo spalvą ir Sadie susiraukė, nesuprasdama kas čia vyksta.
- Ahm... Mokytoj...
Bet mergaitė nespėjo nieko pasakyti, nes lapas išsilankstė į didelį, įspūdingai atrodantį povą, nusidažiusį tamsiai ir šviesiai mėlyna spalvomis. Ji palinko prie origamio ir išpūtė akis, nes jis atrodė gražiau nei jos įsivaizduotas. Tuomet mergaitė pakėlė ranką ir ištarė:
- Mutabis kerai nėra labai sunkūs, bet tik žmonės su labai įvairiapusiška asmenybe ir vaizduote gali pakeisti lapo spalvą, o ypatingai apdovanoti kūrybingumu, gali paversti juos gyvais organizmais. Deja, burtas trunka neilgai, maždaug apie penkias – dešimt minučių, priklauso, nuo burtininko galingumo. Bet prikelto, gyvo origamio grožis gali atitraukti tavo dėmesį nuo bet ko ką tu darai, neatsižvelgiant į tai, koks svarbus tas dalykas yra.
Mergaitė nusišypsojo ir nuleidusi akis toliau grožėjosi ir didžiavosi savo darbu.
-
Rokas klausėsi mokytojo, mutabis kerai jam buvo kažkur girdėti, bet jis neatsiminė kur. Origami?! Kiek prisimenu aš jau trečiame kurse ie jau pats laikas pradėti mokytis ko nors naudingo. Eh yra kaip yra. Rokas mastė kas yra tie mutabis kerai. Dėl burtažodžio jis perdaug nesijaudino, nes matė kaip netoli jos sėdinti pirmakursė atliko jį iš pirmo karto, tai jam čia turėtų būti vien juokai. NA taip pat jis labai tingėjo trauktis lazdelę iš kuprinės. Beje jis ištiesų nemoka net lėktuvėlio išlankstyti. Taigi jam pagalvoti ką čia išlanksčius. Jis išsitraukė pergamento lapą ir pradėjo peckioti.
---*-------- ////////
--------------////////////////////////**.................;.;,# 123
Jam patiko peckionės, ir net labai
-
Taaip. Margo tikrai bus toje pusėje kuri nemėgsta kerėjimo. Ir taaip. Magijos istorija tikrai geriau sekėsi.
Ir kokio velnio jai gyvenime prireiktų burto lankstančio origamį? Na, tiems kurie būtent tuo ir tik tuo užsiima visą savo gyvenimą, paskaudus pirštams burtas gal ir pasitarnautų, bet... Paprastai raganai? Na, nebent susilankstyti skalbiniams. Ooo, neblogai.
-Tai skambės kvailai, bet manau, kad burtažodis bent jau iš dalies tinkamas skalbinių lankstymui. - staigiai pakėlusi ranką išrėžė. Kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau baigsi, kuo greičiau baigsi tuo greičiau pamirši, kuo greičiau pamiršti tuo geriau. Nereikia imti viso gyvenimo numetamo šlamšto į galvą. Ką pagalvos profesorius? Kam rūpi? Juk jis - tik narcizas. Turbūt pamatęs savo atvaizdą sidabriniame padėkle pamirštų viską.
Nuobodžiai pasirėmusi smakrą kaire ranką tyliai atsiduso. Burbėjo burtažodį, flegmatiškais trumpais judesiais makalavo lazdele virš lapo, visiškai kaip dingtelėdavo galvon jį lankstydama ir laukė pamokos pabaigos.
-
Alisa išklausiusi mokytoją paėmė savo lazdelę ir stengėsi sugalvoti ką išlankstyti. Atrodė jos galva buvo tuščia ir nė nenumanė kas tai galėtų būti. Galbūt rožė? Ne... kažką ko nemoku išlankstyti... - pagalvojo mergaitė.Staiga į Švilpiukės mintis atėjo idėja, kuri jos nuomone yra tobula.
-Mutabis!- sušuko mergaitė, bet lapas stovėjo toks pats.
-Mutabis! - dar kartą pabandė Alisa. Na, bet lapas tik keliose vietose susiraukšlėjo.
-Mutabis! - švilpiukė sušuko ir pažvelgė į savo lapą. Prieš save pamatė popierinį pingviną. Alisa tyliai suprunkštė ir iš karto surimtėjo, nes nesuprato kodėl jai neišeina.
-Reparo! - burtažodžiu išlygino lapą Švilpiukė. Na, gerai pabandysiu dar kartą.- tyliai pasakė mergaitė.
-Mutabis! - sušuko Alisa. Jos džiaugsmui prieš save išvydo nuostabiai išlankstytą pelėdą.
-
Izaac lėtais, plačiais žingsniais vaikštinėjo pro klasės suolus, nužvelgdamas kiekvieno pastangas ir pergales, ar tai nesėkmes. Vienai iš mokinių teisingai atsakius į jo klausimą, vyriškis tik trumpai linktelėjo ir toliau tęsė savo kiek monotonišką darbą, mintyse jau skirdamas taškus tiems, kurie atliko užduotį, arba bent jau įpusėjo jį. Buvo viena mergaitė, kuri teikė pirmenybę ne lazdelėms, o rankoms, tačiau tai matyt tebuvo keisti įnoriai, kuriems Reinher visiškai neturėjo noro prieštarauti;lai daro, kaip išmano, juk jie dirba dėl savęs, o ne dėl jo.
Prie kai kurių iš mokinių profesorius sekundėlę sustodavo ir, uždėdamas savo šaltus pirštus ant jų riešų, pataisydavo neteisingą lazdelės poziciją ar tai sumažindavo ar paskatindavo mostus. Buvo gana aišku, kad šie kerai buvo gana lengvi ir nepavojingi, tačiau, kaip visada, turėjo atsirasti genijų, kuriems magėjo tai pasakyti garsiai.
-Kuriems nepasisekė kažko išlankstyti, turės gerai padirbėti per savo laisvą laiką. Visi kerai, netgi patys mažiausi ir nereikšmingiausi, turi įtakos gebėjimams, - profesorius pradėjo vėlei atsistojęs prieš klasę, parėmęs abi rankas už savęs į stalą. -O tiems, kuriems tai pasirodė per lengva, na, nesistebiu. Mutabis kerų pagrindinis tikslas yra pakeisti daikto formą, tą jau supratote, tačiau kerų efektyvumas labiausiai priklauso nuo daikto tankio. Leiskite man parodyti, - pompastiškai kilstelėjęs smakrą jis išsitraukė iš kišenės lazdelę ir mažą, spindintį akmenuką, kuris panašėjo į deimantą. Tiesą sakant, tai ir buvo tas brangakmenis, nors labiau tik kerais sukurta bevertė jo kopija, tačiau ši išlaikė visas deimanto savybes. -Tokio lygio burtininkai kaip jūs su Mutabis kerais tiesiog nesugebėtumėte pakeisti didelio tankio daikto į kažką kitą. Tiesa, sugebėtų mažai kas. Tačiau su Mutabis maximus tai padaryti yra daug lengviau, nors patys kerai yra daug sudėtingesni, - be žodžių lazdele bakstelėjęs į deimantą Izaac akimirksniu pavertė jį į mažytę, kruopščiai išskaptuotą ir išgraviruotą baleriną, kurios joks žmogus negalėjo pagaminti, tik ne su tokiomis smulkiomis detalėmis. Truputi šypsodamasis vyriškis kaip ir padovanojo figūrėlę vienai iš mergaičių mokinių, mat berniukai, matyt, nelabai norėtų tai gauti. Na, o jeigu ir ta mergaitė, kuri gavo baleriną, nenorės jos turėti, visada juk galima daiktą sunaikinti.
-Žinoma, jeigu daiktas yra sudarytas iš kelių skirtingų tankių, yra ir kerų atmaina, kuri pavyzdžiui, leistų lankstyti žmogaus kūną tarsi šapelį, tačiau šito mokyti aš nenoriu, nebent kai kurie iš jūsų sugebės ateiti į kitą mano pamoką, - praplėsdamas savo šypseną profesorius it katinas prieš saulutę jis skėstelėjo rankomis. -Nes ši jau baigta, nors galite tas kelias minutes iki varpo pasipraktikuoti arba išeiti anksčiau.
-
Jeigu būtų įprastinis, savęs kaip žemiausio rango būtybės nematantis žmogus, Junko tikriausiai suverstų kaltė ant Edgar'o - kaip gi šis drįso mesti į ją tą lėktuvėlį, ją išblaškyti, įbauginti! Jis ir galėjo prisiimti tą kaltę, kad greitai ir baimingai širdies plakimą it garsiausius varpo dūžius išgyvenanti mergina dabar ir vėl ėmė drebėti, dar labiau susigūždama savo kėdėje, dar labiau norėdama iš čia išsinešdinti. Galbūt bendrakursį grifą būtų aprėkusi ir apspardžiusi, jeigu būtų buvusi Karasuna.
Kaip gi gaila, kad ji nebuvo šia, buvo Junko, buvo savimi - net nesugebėtų išlementi kokio piktesnio komentaro, tikriausiai ir būdama nekalta išspaustų bevertį atsiprašymą. Tiesiog siaubinga.
Nervingai sunerdama rankų pirštus, šiuos atnerdama, nagais pabarbendama į stalo paviršių, tada laibas išbalusias rankutes pasikišdama tarp medinės kėdės kėdės ir savo šlaunų, šias ištraukdama, lengvai apsikabindama save per liemenį, dar labiau susigūždama kėdėje.. Ir aišku, kaltindama save dėl visko - žiū, ji nusipelnė, kad į ją kažkas kažką mestų, ji nusipelnė, kad jai nepavyktų net ir toks ganėtinai lengvas burtažodis, ji nusipelno to, ką dabar jautė, ir ji tikrai nusipelno to gėdos jausmo, supratimo, kad negali nieko dėl savo elgesio pakeisti, net jei ir jis yra juokingas, o gal net ir trikdo kitus - klastuolė giliai atsiduso, kartą, kitą - ir it lyg būtų žaidime "pirmas pagriebęs bet kokį objektą laimės milijoną", nieko nelaukdama griebė lazdelę, šią pasičiupusi pasukiodama rankose.
Taip, bandyti! Bandyti ji tikrai gali, kad ir juoksis, kad ir jausis nesmagiai, kad ir atrodys it pradinukė - vien su bandymu buvo galima viską pasiekti, jie buvo visko pradžia, tad kas jau kas, niekas negali atimti jos teisės bandyti, ar bent pasistengti, kad ir kaip apgailėtina tai būtų.
-M-M-muta.. Mutabis..- drebančiu balseliu pratarė, taip tyliai, kad net šnibždesiu to nepavadinsi. Lazdele kažką sumosavo, kartą, kitą,- M-Mutabis.. Mutabis..
Aišku, nieko ir neišėjo - to gi ir reikėjo tikėtis. Tą ji jau pirmais ir žinojo. Galų gale, nebuvo jokio noro, jokios vizijos, o ir persmelkusi baimė su drebuliu ne itin padėjo atlikti viską teisingai, galbūt dar ir lazdelės mostelėjimą galėjo visiškai pakeisti. Buvo net šleikštu pagalvoti, kad šiai trečiakursei pastarieji du metai praėjo kaip mokinės, kuri ne tik suprato šiokius anokius pradinukiškus kerėjimo pagrindus, bet ir juos sėkmingai atlikdavo praktinėje veikloje.
Nuleidusi lazdelę kartu kabinete tiesiog nuaidėjusiu su profesoriaus Reinher balsu, Junko vėl rankomis laisvai apsikabino savo liemenį, dar labiau susigūždama kėdėje - nors ir stengdamasi gaudyti net menkutį žodelį ir alindama save pažadais, kad praktikuosis tą, praktikuosis aną ir praktikuosis trečią, kai realiai tegulės lovoje išdžiuvusiomis akimis spoksodama į lubas. Ar sieną. Ar į nieką.
Kartu su vos ne šventais "apie pabaigą pranešančio varpo dūžio dar nebuvo, bet jūs jau paleisti" žodžiais, klastuolė pakėlė galvą, akies krašteliu dirstelėdama į tas kelias personas, kurios vos ne lėkte išskuodė iš kabineto - kas realiai buvo didžioji dauguma klasės, gi koks normalus į paauglį besikeičiantis vaikigalis atsisakytų galimybės išeiti ankščiau, kad gauti papildomo laiko pakalbėti su kitais, ar tai paėsti, ar tai nieko net neveikt. Lengvais, tarsi bandytų slėptis judesiais pakildama iš savos vietos, klastuolė irgi ruošėsi traukti prie išėjimo, galų gale, nieko daugiau praktikuotis jai net nebūtų verta - nebuvo verta ir pirmais, o net ir pabandžius sužinojo ir taip aiškų faktą. Vis dėl to kažkas privertė sustoti, ir kelis kartus pasikartojus reikiamą sakinį galvoje apsisukti atgal, ten, kur turėjo didingai stovėti profesoriaus stalas.
-A-atsi..prašau..,- kad ir kaip stengėsi kalbėti įprastu ausiai girdimu žmogaus balso garsu, vis dėl to baltaplaukė nesugebėjo išleisti nieko daugiau ne tylaus šnibždesio, skirto profesoriui Reinher. Tad galbūt ir visa laimė, kad kažkoks išėjiman besiveržiantis mokinukas atsitrenkė tiesiai į ją, pažadindamas iš norėtos atlikti veiklos ir priverčiant baimingai išplėsti akis - va čia ji, kaip tikra kvailė, norėjo prašyti profesoriaus kokio papildomo pasimokymo, ar tai konsultacijų, kaip mėgo sakyti jos žiobariškos giminės - tiesiog apgailėtina, kaip savo bėdas ir nemokšiškumą ji norėjo užkrauti profesoriui, kad nesijaustų tokia beviltiška viename svarbiausių magijos pasaulio mokslų.
Tikėdamasi, kad jos balselis nepasiekė šio ausų - vis dėl to, jis buvo tylus, o ir stovėjo ganėtinai toli - mergina kaip galima greičiau apsisuko aplink, išskuosdama iš kabineto. Net jei ir ką išgirdo, jau buvo per vėlu dabar, kai jos nėra šalia - o jei ir neišgirdo, na, tai tebuvo geriau jai.
-
Klarisa aiškiai ir atidžiai klausėsi profesoriaus žodžių, po jo žodžių ji pasižiūrėjo į lapą ant suolo ir kiek nedrąsiai ištarė:
-Mutabis-po jos žodžių lapui nieko neįvyko.
Tada jai teko dar garsiau ištarti burtažodį:
-Mutabis!
Klarisa matė, kaip iš lėtai, lėtai iš lapo išsilanksto nuostabi gulbė.Pirmakursė net nustebo,pamačius, kaip gerai jos burtais suveikė.
-Oho,-tyliai nustebusi ištarė megaitė.
Ji ilgai žiūrėjo į savo kūrinį, stebėjo jį, nors jis nieko nedarė, bet ji vis kažko norėjo kito.
-Reparo!-sušuko ir lapas pasidarė toks koks buvo(gulbė išnyko).
Klarisa pagalvojo apie gražų, gražų drugelį ir ištarė:
-Mutabis-ir po jos ištarto burtažodžio lapas pasidarė drugelis...