Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 07, 2017, 02:42:21 pm
-
Londono visai ne pakrašty ir visai ne centre, stūksojo apleista, jau senai ne pagal paskirtį naudojama požeminė metro stotis - dar viena iš dviejų šimtų septynesdešimt ir taip Londono turimų. Į ją galėjai patekti pro bedurį, vandalų išmėsinėtą įėjimą, nusileisdamas senai nevalytais, apdergtais laiptais, iš šonų įrėmintais jau spalvą praradusiais turėklais. Šią atkarpą įveikęs, patektum į vėsų apvalubį niūrų tunelį, kuriam kad ir kokią menką, bet pastovią šviesą suteikė beduris įėjimas. Tiesiai prieš tave atsivertų keleiviams skirtas platus, atsilupinėjančio gindinio šaligatvis. Kairėje žemiau už pėsčiųjų zonos rastum bėgius ir jiems kompaniją palaikančią bjaurią, aptrupėjusio tinko sieną. Priešingoje pusėje netgi kabo stendas su užmirštais traukinių tvarkaraščiais. Kažkada ši stotis buvo prikimšta žmonių ir begalinio triukšmo, tačiau dabar metro tunelyje karaliavo žiurkės, vorai ir nykuma. Dėl pasikartojančių žmonių dingimų ir rastų kraupių žudynių radimviečių, dėl girdimų riksmų ir aimanų per pilnatis, ne tik burtininkai, bet ir žiobarai vieningai aplenkia šią vietovę, o religingesni iš jų metro pavadina Demonų, tikėdami nelabųjų lankymosi galimybėmis... kame buvo tiesos. Vilkolakiai ir vampyrai, netgi nuo Azkabano atitrūkę psichai čia lankosi dažnai, metro paversdami dar vienu juodosios magijos ir jos šalininkų traukos centru. Patarsiu nuoširdžiai: nenori anksčiau nudvėsti ar ką - geriau nekišk nei savo ilgo snapo, nei gyvatiškų dantų, nei mielo snukučio, nei liūto gaurų. Bet jei vis dėlto susidomėjai - patikėk, pasirūpink geru užnugariu, nes joks namų elfas tavęs iš čia gyvo neištrauks.
-
Naktis. Tamsi. Paslaptinga. Aklina ir pavojinga. Įkyrus, pavasario pradžios lietaus pliaupimas, jau visiems įgrisęs iki gyvo kaulo, aidėjo per visą apleistą stotį, taip gadindamas mažiausiai penkiasdešimties pabėgėlių nervus. Na, bent jau beveik sausą pastogią turim,- ant kito šono apsiversdamas pagalvojo per keturesdešimt metų turįs pabėgelių iš Sirijos ir panašių šalių, grupės ūsuotasis lyderis, Anglijoje prisitatęs Stefano vardu. Keliasdešimtą kartą pasimuistė, bandydamas kuo patogiau įsitaisyti ant šaltų ir purvinų metro bėgių. Jau seniai niekas čia nevažiavo, tai buvo galima spręsti iš aprūdijusių bėgių, tad nebuvo ko čia bijoti. Na, bent kol kas. Sunkiai atsiduso jau spėjęs pražilti vyras ir sunkiai atsisėdo, nugarą įrėmęs į sieną. Daugelis karavano narių buvo sugulę kur papuolė ant savo atklodžių ar iš kažkur atitystų čiužinių. Tuos laiminguosius- daugiausiai vakai ir moterys, kurie buvo įsitaisę ant patogesnio pagrindo, išvargę snaudė ar tiesiog brudavo ant pėsčiųjų šaligatvio- jame jau ryškiai trūko vietos, nes ne kiekvienas, liaudiškai tariant, norėjo susiprastinti. Be to aplinkui kai kur telkšnojo balos. Tad, kai kuriems vyrams po varginančios ir daug nervų atėmusios dienos, teko ilsėtis bėgių glėbyje- tarp jų ir Stefas. Pastarasis nejaukiai apsidairė, be paliovos atidžiai skenuodamas aplinką- vos įėjęs pajuto, kad klaida buvo čia apsistoti, bet lauke kaip iš kibiro pilantis lietus, pasigirstantis dundėjimas (Gal Dievas boulingą žaidžia, ką?- pasakė vienas vyras raminantis išsigandusį mažametį šviesplaukį berniuką) ir niūriai apniukęs dangus, šaukte šaukė, kad susimąstytų apie pastogę. Demonų metro ir buvo pirma pasitaikiusi vietovė apsistoti- kokios kitos įstaigos siūlančios saugią buveinę aplinkui nesimatė, o eikvoti jėgas paieškoms nesinorėjo. Vyras krūptelėjo kai už nugaros kitapus sienos pasigirdo lyg geležinių nagų braukimas. Totalus vaiduoklynas,- pamanė, skubiai vydamas šalin mintis ir ramindamas save, kad tai tik pasigirdo. Apskritai viskas čia slėgė, bet akimirka ir viduje įsigalėjo baimė. Netrukus krūptelėjo kai pjuto nedrąsų prisilietimą prie dešinio peties. Atsisukęs vyras sutiko dideles, vaikiškas akis ir šviesaplaukę galvą.
-Sofi...
- Dėde, man baisu,- sumurmėjo aštuonmetė dukterėčia Sofi, įsitaisiusi Stefano glėbį,- ir neramu...
-Žinau,- sušnabždėjo, sau prie smakro prispausdamas rudaplaukę galvytę,- viskas bus gerai,- nei iš to, nei iš šio tvirčiau pasakė. Vėl pasigirdo nagų kaukšėjimas, bet jau arčiau ir ne už sienos. Dar syk. Kažkas artinosi. Vyras švelniai atstūmęs mergytę pašoko ant kojų. Skubiai apsidairė, akimis šaudydamas į šalis. Tyla. Vyriškis kiek luktelėjęs lėtais ir kiek bandydmas tylesniais žingsniais ėmė brautis per per miegančiuosius ant kelio linijos. Už nugaros palikęs rudaplaukę, žiobaras primerkė akis bandydamas įžiūrėti tamsoj skęstantį tunelį priešais jį. Pastarasis skendėjo aklinoje tamsoje. Iš ten aidu atsimušė vėl nagų kaukšėjimas ir tylus urzgimas. Vyras prismerkęs, pagautas smalsumo žengė su lyg medinėmis kojomis kelis žingsnius priekin pajutęs lengvą šilumos pliūpsnį. Klaida, klaida ir dar kartą klaida. Didelis, neaiškus šešėlis atsiplėšęs nuo tamsos šoktelėjo ant vyro, dantimis įsikabindamas į kaklą. Vienas trūktelėjimas ir galva nuriedėjo bėgių grindiniu. Pasipylė kraujas. Ausis perėžė aštuonmetės kyklsmas, pažadindamas visus aplinkui.
Viskas akimirksniu patapo pragaro dalimi. Skaumsas, ašaros ir klyksmai. Kraujas, žaizdos ir mirtis. Stovyklėlė akimirksniu tapo vienu milžinišku kraujo ir mėsgalių klano dalimi. Moterys su vaikais išsibudinę klykė ir bandė bėgti. Vyrai pasimetę irgi bėgo, keli drąsnesni bandė atgrasinti Trakėnų veislės žirgo aukščio (1,62-1,65) padarą, bet akimirksniu padėdavo galvas ant grindinio.
Besielis kianitinėmis akimis patenkintas žvilgsniu grežė buvusį chaosą. Chaosas. Pragaras. Malonumas. Tvirčiau savo žabtais suspaudė ranką ir kiek pamuistęs galvą, išplėšęs galūnę nuo kūno paleido. Negyvėlio kūnas bumptelėjo ant krauju nusidažiusio grindinio. Iššiepęs aštrius dantis grėsmingai, bet su šiokiu tokiu malonumu suurzgė, dantimis vėl pasilenkdamas ir vėl drąskydamas kruviną mėsos gabalą. Iš penkiasdešimties geresnio gyvenimo ieškotojų teliko tik mažiau nei trečdalis, dabar savo dienas užbaiginėdami agonijoje, sunkiai sužeisti, su sudraskytais kūnais ir nutrauktomis galūnėmis. Visi kiti negyvi. Kažkur pakankamai toli nuo žvėries šliubtelėjo patraukta kažkuri (nesigilinkim) kūno dalis ir miglos aptrauktas melsvas akis sutiko išsigandusios tamsiai rudas akis. Eli, stebuklingai išgyvenusi košmarą, net dabar specialiai nebekvėpuojanti, kaip tik dabar nulėmė savo gyvenimo baigtį. Nesusilaikiusi įkvėpė troškaus nakties oro. Išsigandusios akys stebėjo kai žiobarų kraujo sukruvintu, purvinu, šiurkčiu (kaip vėliau suprato, kailio spalva panašėjo į purvo, ne pats kailis buvo purvinas) trumpu kailiu padabintas, tvirtai sudėtas kūnas atsisuko į jos pusę. Pastebėjo kaklą suvaržytą sidabrinę grandinę, ir dešinę akį vagojantį randą. Ši kiek spygtelėjo, laiku užsidengdama burna ir taip dvigubai išduodama apie savo egzistenciją. Per kruviną grindinį parėjo už įprastinius, žymiai ilgesnių nagų rėžimas, kai į vilką ar lokio ir liūto hibridą primenantis padaras, stipriai atsispyręs šoktelėjo ant susigūžusios merginos. Iš kruvino veido pasigirdo ausį rėžiantis klyksmas. Dėl savigynos inkstinto kilstelėjo ranką su peiliu rankoje. Prisiminė tik du dalykus: tai deginančią šilumą vos rankų pirštais palietė kailį, lyg ne ranką ne prie kailio rankelę pridėjo, o į įkaitintą orkaitę ranką įkišo; ir tamsiai raudoną, verdantį, ranką, laikiusią peilį nudeginusią, karštą kraują, pasirodžiusį vos suvarė peilį vilkžvėrio krūtinėn. Pastarasis nepatenkintas suurzgęs smogė naguota letena merginai per veidą, šį numargindamas keliais skausmingais raudonais rėžiais. Eli suriko griūdama kniūbsčia. Peilis iškrito iš rankų, kai nieko nelaukęs pilkanuguris pragaro šuo šoko ant šios. Akimirka ir ši su iškvėpta gyvybe gulėjo kraujo klane. Padaras atsitraukė, kažkada ypatingai ryškiai žydromis akimis, dabar melsvomis, miglos aptrauktomis, įsiūčiu ir beprotyste žiburiuojančiomis akimis nužvelgdamas Demonų metro. Suvaržymo amuletas, kažkada trukdęs net pagalvoti apie kanibalizmą ar kraujo nuleidimą, dabar grandinės forma ramiai gulėjo, nes tiksliau padaro sielos dalis įkalinta amulete, kuri ir vertė elgtis kaip ir pridera savininkui, puikiai žinojo kad pabudęs djevelenas turi išsisiautėti. Jau seniai Greywindų šeimoje, faktas, kad penkiolikmetis ar vyresnėlis išskerdė daugiau nei tuziną pilkasielių, buvo priimtinas ir nediskututuotinas, kad kažkas čia blogai. Čia jau taip Pragaras ir Slapstūnai surėdė taip. Kaip ir pilkų ir juodų sielų medžiojimą, o baltų, tyrų- nelietimą. Nes jau tada ir pats Velnias niekuom nepadės. Djevelenas, kitaip velnio šuo lėtai pasuko atgamtiškiems atstovams atsiduodančią irimu ir puvėsiais, bei lavonais, galvą kaip ir visą kūną dešinėn. Pašiaušė keterą kai sukarkė violetinaakė geležsnapė, geležplunksnė, geležnagė feruma. Iš praviro snukio išsirovė urzgimas, bet varnieška jau buvo susirinkusi savo šešėlinių dūminų skraistes ir plunksnas. Slapstūnai arti.
***
Keli Slapstūnai apsirėdę jiems įprastais tamsiai mėlynais apsiaustais, kerais užmušinėjo likusius košmaro dalyvius. Ambrozijus į šalis papurtė galvą, bato galu pabaksnodamas į tamsiai raudonu, verdančiu krauju suterštą sidabrinę grandinę.
- Jis nusiėmė? Kaip?
- Bendžeminai, aš nežinau,- suurzgė atsisukdamas į septyniolikmetį mokinį, visiems iki kaulo įgrisusį vien dėl to, kad yra Ragvaldsonų, senos Slapstūnų šeimos atžala ir tai, kad pastarasis ir brolijos samdomo žudiko, kuriam jokio skirtumo brolijos narys ar ne, svarbiausia, kad tik daug sumoka, Serevo sūnėnas, -tiesiog nežinau.
Melavo. Turėjo idėją kodėl smarkiai nusisdraskęs ir taip ploną iš Pragaro kilusių padarų odą, bei išsinėręs lyg gyvatė iš senosios odos, vienintelis tikras Greywindų vaikas, per tiek amžių pagaliau išsivadavo iš Suvaržymo amuleto. Turbūt jo ryšys su savo močiute Mere Konstancija Greywind ir nebuvo toks stiprus, kad galėtų atlikyti šitai,- pamanė,- Bet tai ne viskas. Jam liežuvis irgi atsirišo. Gali šnekėti apie bet ką...- vis niaukėsi. Kad tave velniai. Nervina. Erzina. Užknisa. Burtininkas atsisuko į Rėjų Revą. Pastarsis lyg pamišęs kažko ieškojo. Iš vis ką jis ras tarp lavonų, ugnies žibintų šviesoje? Savo pamestą lazdelę? Absurdas. Bet kita vertus šis Ponas Prietranka Slapstūnas buvo įgudęs sekėjas, anksčiau paskirtas stebėti tos tyliapėdės demonės Jekaterinos, dabar Džeimso. Negi nori nudvėsti? Gal. Visgi toks darbas vargina nejuokais. Pastarasis vyriškis nieko netaręs dingo tamsoje.
- Ir kodėl visi Serevo mokiniai tokie užknisantys, - pakankamai garsiai suniurzgė, pastabą taikydamas Bendžiaminui, -nešk savo užpakalį, keliaujam. Vistiek jau visi numarinti.
Idiotas, negi tingėjo visus nudėt? Dabar mums kaip kokiai mamai išpaskos vaikščioti ar viską gerai atlieka ir viską nužudo. Oi, pasigailės jie, - suurzgė mintyse. Kažkada būtas pakantumas djevelenams išnyko lyg rytinis dūmas ir vietą užėmė nuoskauda, užtaisyta Fredo Greywindo dėka. Šiknius,- pridūrė, ignoruodamas faktą, kad akimirksniu sužinojo faktą, kad už pusšimčio metrų rado Rėjaus lavoną. Ant riešo nutūpė stambi feruma, kažką suklykaudama. Tas tik suraukė antakius ir praėjęs Sofi ir Stefano lavonus apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir vyras dingo, kaip ir dar keletas narių. Įsivyravo tyla.
-
pagaliau Delphini Nagini Mockingbird užbaigė savo tobulą planą, kaip sunaikinti Beatrice ir pasilikti su mylimu tėveliu vienu du. O taip, ji buvo iškrypusi, norėjo su juo duotis, juk čia jokia kraujomaiša, tėtis dabar turi kitą kūną, kito kraujo. O velniai, ją visą net pagaugais nueidavo, kai tas aukštas juodaplaukis švelnia ranka paliesdavo liaunus jos pečius. Kai pranyks toji pamėklė ir tėvo gestai nebebus tokie tėviški. O pagal Delphi planą panelė Dumbledore nusižudys, žinoma nusižudys. Kam jai pačiai ją žudyti? Paskui tėvelis niekada jos nemylės, nes įsižiūrėjęs tą nusususią grifiūkštę. O ta nusususi grifiūkštė turi silpną vietą, tai Solveiga Silvia von Sjuard, jaunesnioji jos sesutė. Fe, tamposi ją visur su savim, seilėjasi... veh! O ji, ji pabus protingesnė. Nusiuntė tai kvaišai pirmo kurso varnanagei laišką, jog jos sesuo yra sužeista ir skubiai nori ją pamatyti šiame užkampyje, o pati Beatrice dabar kuo ramiausiai sėdi apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir žinoma flirtuoja su Delphi tėvu, su sidabraplaukės mylimuoju. Raudona akis pagavo šviesių plaukų šmėstelėjimą, iš už kampo pasirodė mažas kūnelis. Puikiai suprasdama, jog auka taip pat vampyriškos kilmės, nieko nelaukusi šoko ant mergaitės ir suleido dantis. Oi, kiek bus juoko, kai tėvelio mylimoji nušoks nuo kokio observatorijos bokšto.
-
Solveiga Silvia von Sjuard skriete skriejo į sesers atsiųstame laiške nurodytą vietą. „Tris, Tris, tik nebūk negyva, ak, maldauju, tik nebūk negyva.“ Mergaitė raudojo, iš raudonų akių liejosi ašaros. Galbūt todėl, kad ji dar buvo pusiau žmogus, dar nenustojusi bresti ir senti. Mėlynus kontaktinius lešius kažkur išsiplėšė ir išmetė, kad galėtų geriau matyti. Kojas aptaškė vanduo. Mergaičiukė perbėgo tiesiai per fontaną. O ką? Dėl sesers ir ugnį galima peršokti. Šaltas rudens vėjas kandžiojo baltus it marmuras skruostus, pro ausis švilpė vėjas, o šviesūs plaukai buvo susitaršę ir plaikstėsi už nugaros. Kažkokia apleista metro stotis pasitiko ją dvelkdama šalčiu ir baime. „Negi sesuo taip sužeista, kad negali pati pasijudinti? O palaukit, ką ji čia veiktų? Juk sakėsi eisianti šiandien į pamokas, ir jai liepė, dar palydėjo iki transfigūracijos kabineto.“ Kai varnanagės smegenys pagaliau iššifravo klastą buvo jau per vėlu, Solveiga dar mėgino mintimis priversti sieną griūti, tačiau į vampyriukės regos lauką staiga papuolė trumpi sidabriniai plaukučiai ir dantys susmigo į gerklę. Von Sjuard juto tirštą, savo pačios raudonai pilką kraują tekantį krūtine, smakru... tolumoje, lyg pro rūką išgirdo šuns urzgimą.
-šuniukas... – kupinu meilės balsu suvapėjo ir nurimo geležiniuose užpuolikės gniaužtuose.
-
Rodos visos dienos bus apsiniaukusios, su tais pačiais garsais ir vaizdais Demonų metro. Bent jau tiek, kiek gali būti įprastos dienos čia. Bent jau iki tol kol... kažkas sudrumstė tylą vėl. Prieš savaitę užklydę žiobarai, dabar... dvi būtybės, prasmirdusios vampyrų dvoku. Kraujas. Kad ir koks vampyrų kraujas būtų sausas, it tas sausas ar koks vynas, neskanus ir šlykštus, o mėsa liesa ir nemaistinga, vistiek priviliojo pastaruoju laiku šioj Dievo užmirštoj skylėn atsivilkusį padarą. Djevelenas neramstingai pakėlė galvą nuo letenų išgirdęs tolimą skubų šlepsėjimą per vandenį. Kažkas čia atsibels šlapiomis kojomis. Ak, jam nepatiko sušlapęs maistas. Toks... fe. Netrukus pakilo karščiu alsuojantis kūnas, ilgokais nagais brūžindamas per aptrupėjusį grindinį. Niekas jo nematė ir niekas jo negirdėjo, apart pasigirstančio kraupių nagų dzingtelėjimų. Smailios ausys prigludo ir ketera pasišiaušė, kai į blausų, nespalvotą regos akiratį pateko stipresni kvapai ir judantys objektai. Besielis, Pragaro šuva suurzgė išiepdamas iltis, išlysdamas iš šešėlių ir kiantinines, neapykantos pilnas akis įsmeigdamas į aukštenęją vampyrę, pasičiupusią jaunėlę. O taip, žmogiškas protas nebedirbo, bet puikiai prisiminė ir suvokė kur yra jo pykčio objektai. Nors jaunesnioji jam nieko nereiškė, papuolusi į šiurkštakailio padugnės akiratį, jai grėsė tokia pati lemtis kaip čia besimėtančių kaulų savininkų. Jom abiem. Milžiniškas vilko išvaizdos hibridas darsyk suurzgė ir dingo metro šešėliuose. Tik trumpas miražas. Demonų metro vėl paskendo neramioj tyloj. Staiga, lyg iš niekur atsiradusios iltys sugriebė sidabraplaukės koją, kažkaip sugebėdamas brūkštelėti nagais ir mažesnęją. Trūktelėjo parversdamos ant purvinos, nevalytos žemės ir stipriai sukandęs snukis, be paliovos urgzdamas, ėmė traukti kūną kuo toliau nuo vampyriško kraujo klano, šį pratęsdamas dar labiau. Mišrūnas paleido koją ir sugriebė moterį už gerklės vis draskydamas josios kūną. Nagais arė odą ir laužė sprando kaulus, mėgaudamas visu šiuo fiasko, šiaip sau. Kankino ir žudė iš malonumo. Taip jau buvo sukurtas. Kad ir šis puolimas kaip "iš oro"... Nors jos įsiveržė į jo teritoriją. O pastarąją reikia ginti. Uoslę pasiekė kraujo kvapas ir padaras dar labiau patapo neramus.
-
Pusiau žmogiškas, pusiau vampyriškas kraujas liejosi atverdamas nuostabų paveikslą: šviesūs poilgiai plaukai, šiurpiai užverstos raudonos akys, trapus ir silpnas, po jos pačios stangriu kūnu nebesipriešinantis smulkutis kūnelis. Ak, taip, Delphi visada mėgo žudyti vaikus, juk tik jų kraujas suteikdavo sidabraplaukei laimės. Žinoma, jokio čia didvyriškumo paguldyti į pavėsį pirmakursę, bet prakeiktoji tuo be galo didžiavosi, juk tai ji Voldemorto duktė, tamsiausio ir pikčiausio visų laikų burtininko, ir tai jai, o ne kažkokiai Beatričei priklausė toji vieta šalia jo. Ak, tas aukštas žavingas tamsiaplaukis... truputį per ilgai užsisvajojusi apie laimę nepajuto staiga priartėjusio pavojaus. Koją sugriebė galingos iltys, kažkoks nežemiškas padaras tempė lauk ją nuo grobio.
-Beatriče! Tau vis tiek nepavyks išgelbėti savo sesers, jūs abi būsite lavon... – aštrūs dantys perrėžė gerklę atidengdamos ne tamsiaplaukės merginos, kurią tikėjosi išvysti, o tamsaus šiurkštaus kailio vaizdą. Tai nebuvo tėvelio numylėtinė, ne, tai buvo padaras, baisesnės prigimties išsigimėlis negu ji pati, tokios būtybės nebuvo regėjusi gyvenime: nei tai šuo, nei tai vilkas... ilgi pratisi riksmai perplėšė apleistos stoties tylą, ją sustabdė, sustabdė prie pat tikslo. Sidabraplaukė mėgino suklikti iš įsiūčio, mėgino išsivaduoti, šauktis tėvo.
-Tėėėtiii, mano tamsos valdove! – bet riksmas slopo, garsas malšo, jėgos taip pat palengva apleido kūną. Prieš nugrimzdama į tamsą ji dar spėjo pamatyti ant grindinio išsipleikusį mažosios šviesiaplaukės kūnelį perrėžta gerkle. Kažkas jos kūne suaktyvino baimės hormonus, kaip tada, Azkabane, tik čia nebuvo fenikso. Plaukiodama kažkur, tamsoje, pro akis skriejant visam gyvenimui išvydo tamsią naktį, mišką, užuodė kvapą, tada jis buvo ne toks juntamas, bet kažkur puikiai pažįstamas. Lyg bandant įrodyti kažkam patalpoje, jog ji dar esanti gyva, o gal iš inercijos atmerkė šiurpiai raudonas akis ir sušnypštė:
-Džeimsas Greywindas... – daugiau nebepajėgė. Likimo ironija, jog paskutiniai prakeiktosios žodžiai priešo vardas, ištartas šnypštūniškai.
-
Kažin kas užkabino Solveigos koją dantimis. Vaizdas liejosi, aplink viskas skydo į vieną didžiulę blyškią dėmę. Mergaitė mėgino sutelkti žvilgsnį ties girdimu urzgesiu, tačiau nepavyko. Tas padaras, užmatė šunį viena akimi ir tik vieną akimirką, vėliau visa tai išskydo į riksmų bei draskomo metalo džeržgesio simfoniją. Užpuolikė ją paleido, dabar panelė von Sjuard gulėjo savo kraujo baloje viena, niekieno nekliudoma, nebent kovos garsų, sklindančių po visą demonų metro. Žaizda gerklėje gijo netaip sparčiai kaip tikram vampyrui, todėl, kad mergaitė dar buvo pusiau žmogiška, vis ji brendo. Nepasiliks gi vienuolikmetės stovyje kaip koksai nemirtingasis vaikelis. „Džeimsas Greywindas.“ Išgirdo šnypščiant ir savo varniškomis smegenimis suvokė, jog sidabraplaukė taria šuns vardą. „Tik kodėl tada jis toks žmogiškas? O gal tai ne šuo? Gal tai pavidalo keitėjas?“ įsakiusi silpnutėms virpančioms kojoms pakelti save nuo šalto grindinio šliaužte prišliaužė prie sienos. Tvirtais smulkiais mažyčiais pirščiukais įsikibusi akmenų ėmė stotis glausdamasi šešėliuose. Solveiga nežinojo kuo viskas baigsis, tik žinojo, kad privalo ištrūkti gyva, pamatyti seserį, antrakursius broliukus, tėvus... „Gal kartais pavyktų susitarti su tuo Džeimsu, ypač jei tai pavidalo keitėjas, juk tada jis nėra instinktų valdomas žvėris, į vilkolakį nepanašus...?“ buvo viena baugi mintelė, trukdžiusi optimistiškiems vampyraitės pamąstymams, verčianti tvirčiau susisiausti mėlyną apsiaustą: „O galbūt tai daug baisiau negu vilkolakis? Nei šuva, nei vilkas... tai kas jis?“ Smulkutis kūnelis tirtėjo iš šalčio ir skausmo, iš baimės ir drąsos. Užmerkusi raudonas kraugeriškas akis pamėėgino pajudinti vieną akmenį sienoje, patikrinti, ar jai užteks jėgų. Deja, akmuo stovėjo kaip stovėjęs mūre, tik žaizda gerklėje nuo didžiulių pastangų panaudoti talentą, dar labiau atsivėrė. Keiktelėjusi Solveiga išspjovė sau po kojom pliūpsnį kraujų, jai tučtuojau buvo reikalinga pagalba. Tik vienas klausimas tvyrojo pakibęs ore: ką darys šuo Džeimsas, baigęs doroti sidabraplaukės maitą, mat ta prakeikta gyvatė neturėjo jokių šancų išsigelbėti.
-
Suurgzė išgirdęs merdinčiosios šnypštimą. Tačiau greit nutilo ir anas ir rikmsai, viską užgulė vėl atsiradusią tylą nutraukiantis galvos nusukimas ir atskyrimas nuo kūno. Kruvina, išsidraikiusiais plaukais galva, tvirtai sukąsta nasruose, bumbtelėjo ant grindinio, šviesaplaukės mergytės akivaizdoje. Žvėris atsisuko į šią išiepdamas iltis ir įsmeigdamas gyvūliško įniršio pripildytas akis. Mergaitė vampyrė, prisiglaudusi prie akmeninės sienos, visa kruvina tirtėjo. Kiekvieną jos judesį djevelenas stebėjo. Kiekvieną jos bandymą pajudinti sumūrintus akmenis sienoje. Kiekvieną. Bet pats po kol kas nejudėjo, tik akys bėgiojo metro stoties šešėliuose. Galiausiai, nagų krebždėjimui pranešus, pajudėjo, letenomis užkliudydamas negyvėlės kūną. Karščiu alsuojantis šiurkščiakailis pavojingai lėtai ir gąsdinančiai artėjo prie būtybės prieš jo akis. Papurtęs galvą pašiaušė keterą ir lyg tūkstančių vilkų kauksmai nusirito apleistos, juodosios pentagramos pažymėta metro stotimi. Ne, taip nekaukė tiek vilkų. Taip, tai kaukė vienas. Ne, tai ne Geležinis vilkas. Ir ne, tai ne lietuvių kilmės padaras. Pastarasis ketindamas griebti vampyraitei už kojų pašoko, šalia pat kaukštelėdamas dantimis, bet kerų pliūpsnis šūnį nutrenkė prie sienos, gražiai šį beveik įmūrydams į sieną, tačiau realiai atsipirko tik mėlynėmis ir sutrenkimais. Pakilo dulkių debesis įkyriai grauždamas akimis, bei versdamas ašaroti nosį ir gerklę. Ui, tai yra kosėti. Kažkur padurnavusi stoties lempa įsijungė, apšviesdama blausų lopinėlį žemės, kurio ir dėka šmėstelėjo žmogaus silueatas. Elektra vėl dingo, o lietus lauke vėl prapliupo stipriau mažinti vandens atsargas ten aukštai. Viskas truko trumpai, lyg kažkas būtų įjungęs "stop laikui" mygtuką ir dėl to, ši akimirka tapo dar labiau įsimintinesnė. Girdėjosi barbenimas, bet tokią ramybės akimirkėlę per kurią laisvai turėjai laiko dėti į kelnes, greit pasibaigė, kai tamsiai pilkas mišrūnas, gerokai apsvaigęs pakilo nuo grindinio. Tačiau tasai siluetas įsiterpė tarp Pragaro kūrinio ir kol kas žmogiškosios vampyraitės. Gobtuvas trukdė įžvelgti veidą, bet moteriški pirštai kilstelėję lazdelę padaro pusėn, daug daugiau papasakojo apie tąją asmenybę.
-Nedaryk to,- sužnabždėjo būtybė, atsukusi nugarą Solveigai. Beveik pašaipiai šyptelėjo sumurmėdama kokį pasišaipymą, bet per daug tylų, kad net ir vampyro jauniklio ausis išgirstų. Viena plaukų sruoga iškrito pro gobtuvą. Nematomos akys susmigo į djeveleną, kuris neketino atsižadėti savo planų. Vos anas pakilo darkart kilstelėjo lazdelę ir pasiuntė kerus į žvėrį. Antri kerai išaukė gynėją. Sidabrinis briedis, kažkada prieš daugelį metų turėjęs kitokį pavidalą, bet pakeistą stiprių emocijų, išskrido pro metro įėjimą. "Juk sakiau"- lyg tai moters judesiai sakė. Djevelenas išvengė kerų, bet treti, ugnies, apgaubė visą kūną. Pro besilydantį kailį iškilo kaulai, pasimatė vidaus organai ir kraujagyslės. Nesigirdėjo jokio skausmo inkštimo, tik įniršio kauksmas, kai iš ugnies kamuolio išoko šuns griaučiai su tuščiomis akiduobėmis, užsilikusiu vidaus gėriu ir puolė dvi stovinčias moteriškas būtybes.
-
Išspjovusi dar vieną kraujo pliūpsnį Solveiga žvelgė į vaizdą, kaip merginos, kurios dėka gimė, ir kuri atsiviliojo ją čia, kad nužudytų, galva tabaluoja žvėries dantyse jau atskirta nuo kūno.
-sudeginti! Ją reikia sudeginti! – išgargė ji gyvūnui, jau besitaikančiam šokti ant jos. Keista, kažkaip nebijojo jo, anaiptol, varnei pasidarė gaila to žmogaus, kuris užvaldytas baisių, už jį galingesnių jėgų nesuvokia kas esąs. Žaizda gerklėje ėmė tvinksėti, vadinasi, pradėjo gyti, bent jau šiek tiek. stoties tamsą perskrodė kraują veriantis staugsmas, tai buvo jo staugsmas. Šviesiaplaukė mergaitė iškart palinko prie padaro. „Gal jam ką nors skauda? Širdį jam skauda.“ Uždavė ir atsakė pati į savo klausimą. Pastarasis visai prie pat kaukštelėjo dantimis, bet Solveiga maža smulkia rankute tebesiekė paglostyti šuniui viršugalvį. Baimė, kad jos neteks dingo už devynių marių ir devynių kalnų. Tačiau jai dar nespėjus paliesti trumpo tamsaus kailio, gyvūnėlis trenkėsi į sieną nuo kažkieno paleistų kerų. „Sesuo?“ pamanė mergaitė, tačiau vieną akimirką įsižiebusios lempos šviesos apšviesta moteris nepanėšėjo nei į vieną varnanagės pažįstamą asmenį. Toji moteris kažžką jam kalbėjo, tačiau Džeimsas matyt buvo per šaltas, kad išgirstų. Ne! Ttai ji per šalta, visąlaik yra galimybė prisibrauti prie betkokio žvėries širdies, nes visi ją turi vienokią ar kitokią, priklausomai nuo rūšies. O toji, slepianti savo veidą būtybė tik laidė kerus į šuniuką. Ne, taip ji nieko nepeš. Jau truputėlį sutvirtėjusiomis kojomis smulkutė mergaitė žengė žingsnį nuo sienos, perduodama visą kūno pusiausvyrą tik savai galiai. Ir jai pavyko, nors į šoną šiek tiek užmetė. Žengus dar vieną, skausmas vėl perplėšė gerklę. Kai tamsiai pilką pavidalą apgaubė ugnies kamuolys nuo dar vieno pliūpsnio moters kerų, jo kailis ėmė lydytis, o raudonose mergaitės akyse pasirodė tikros ašaros.
-neee! Ką tu darai! negi visas pasaulis yra galingas tik kerais! Negi visa tai jau tapo žudymo mašina!? – žodžiai liejosi perplėšdami tylą, o mažytis smulkus kūnelis skriedamas mažino atstumą tarp savęs ir kaulų kratinio. Įniršio kauksmas nuskambėjo tą pačią akimirką perplėšdamas jos širdį pusiau.
-Džei! – spėjo sušukti, nes antrą turėtą ištarti vardo skiemenį nuslopino dar vienas kraujo pliūpsnis tekštelėjęs ant grindinio. Ji nė nesuvokė kaip ką tik jį pašaukė, negalėjo suvokti, juk nepažinojo jo, bet trumpinys visai jai patiko, ypač kai šitaip nėra laiko.
-neskriausk jo, jis nesupranta ką daro! – šis šūksnis buvo skirtas moteriai vis laidančiai kerus to keisto sutvėrimo pusėn. Ir pagaliau smulki tvirta rankutė prilietė karščiu pulsuojantį šoną.
-Džei, juk tu visai nenori to daryti. – sušnabždėjo į ausį girdimai tik jam vienam, nes pagal jų ūgius šioji buvo prie pat mergaitės lūpų. Nuodų ir vaistų profesoriaus duktė, kitaip dar mamos praminta „tėvelio dukrelė“, nes visur sekiodavo kaip uodegytė, vis dar tikėjo, jog pasaulis nėra visiškai žlugęs. Solveiga žvelgė tiesiai į tuščias akiduobes, tačiau puikiai įsivaizdavo, kaip ten švyti dangaus mėlynė, ta vieta, kur ir slypėjo jo tikroji širdis. Akys - tai sielos veidrodis. O jo akys buvo šviesiai šviesiai mėlynos, giedro dangaus spalvos. Vadinasi, jo siela buvo lygiai tokios pat spalvos, tik kažkieno žiauriai apgauta, nuslopinta ir pražudyta. Tačiau tai netrugdė kovoti iš visų jėgų, jog ją susigrąžinti.
-
-Maže! Ką tu darai?! Mirti nori?!- sukliko moteris, vos paleidusi kerus į begalvės vampyrės kūną. Ugnis akimirksniu pasiglemžė lavoną. Toji vampyraitė buvo tikra beprotė lyg apsėsta šliaužianti to djeveleno pusėn. Šastelėjo šalia sugriebdama mergytę už drabužių, bet ranka išslydo. Gobtuvas nukrito nuo veido apnuogindamas tamsiai mėlynus plaukus ir rudas akis, tačiau, deja, pikčiurna tamsa neleido to pamatyti stambiu planu.
- Grįžk! Tu nesupranti! Jie neturi širdies kaip ir sielos! Ką tu čia pasailioji per nesąmones?!- rėkė dvidešimtmetė, vos toji mergička prisigretino prie to Pragaro išperos, šnabždėdama kažkokius žodžius. Bet anas nebuvo nusiteikęs klausytis jo tikro vardo trumpinių ir kitų pasakėlių. Sugriebė šviesaplaukę už peties giliai suleisdamas aptrupėjusius dantis. Šie nusidažė vampyro krauju, kaip ir pati panelė von Sjuard, jau tapusi kruvinu mėsos gabalu, o ne žmogumi, eee tai yra, vampyru.
-Tėve mūsų, kuris esi danguje...
Žvėris sustingo.
- Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė...
Moteris, nuleidusi galvą, išsidraikiusiais plaukais, klūpėjo ant kelių, rankose gniauždama rožančių ir karštai melsdamasi. Stebėtina, kaip ką tik rėkusi būtybė, gali taip nurimti, bei imti... melstis nuoširdžia malda.
-Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje... Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien- šnabždesiai virto garsia malda. Besielis, Pragaro dalis, kaip ir kieviena padugnė, bijojo Jo vardo. Nenuostabu, nes kievienas velnias dingsta su nuoširdžia malda. Djevelenas paleidęs pirmakursę, gergždiančiu balsu ėmė žemai urgzti, keliais žingsniais vis traukdamasis.
-Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams....- moters žodžiai aidėjo šiurpiame Demonų metro stoties aide. Pakėlusi galvą, vis dar šnekėdama maldą ir laikydama rožančių, dabar tik vienoje rankoje, pakilo nuo žemės, netyčiomis bato galu paspirdama savo tuopos lazdelę, iškritusią iš rankų, kai ėmė rožančių ir palto kišenės. Keliais žingsniais rudaakė įveikė atstumą, skiriantį ją nuo Varno Nago koledžui priklausančios mokinės. Sugriebusi geležiniais pirštais ją, vis dar veidą atsukusi į šunį, lėtai ėmė dėlioti kojas atgal.
-Ir neleisk mūsų gundyti,- Aš nespėsiu,- susivokė mintyse, pagauta baimės. Griaučių kratinys irgi tupintis tokioje pačioje situacijoje irgi nerimo. Medžiotoja užsikirto, kas išlošė Velnio šunui dėti kelis žingsnius pirmyn. Susiprotėjusi ką padariusi susigrizbo toliau tarti žodžius:
-Bet gelbėk mus nuo pikto!- iš visų plaučių sušuko, už nugaros sviesdama, kiek gali žmogiškos jėgos, jauniklę ant laptų į viršų, kadangi jau šalia buvo prie išėjimo, - Amen!- pabaigė maldą, kai padaras visu ūgiu staigiau stryktelėjęs užgriuvo Medžiotoją. Bet ši nebėgo atgal, neklykė ir nemeldė pasigailėjimo. Tik stovėjo, idant kad jos auka, išgelbėtų nežinomą asmenybę.
"Mano vardas Kaspija Luterdah. Esu Medžiotoja ir man dvidešimt vieneri. Vienąsyk mane išgelbėjo vampyras. Jam asmeniškai skolos negrąžinsiu, bet grąžinsiu jei kitą vampyrą išgelbėsiu. Todėl ir aš gelbsčiau tave... Nepasitikėk jais. Nepasitikėk tais Pragaro kankiniais, kad ir kokia naivi būtum."- paskutinės mintys, perduotos legilimatijos dėka, šturmavo Solveigos Silvia von Sjuard protą,- "Prašau..."- ir užgeso.
Kruvinas vaizdas atsiverė prie šiosios akis.
-
Kai aptrupėję dantys susmigo į petį skausmas perplėšė galvą pusiau.
-tau būtų gerai susirūpinti dantų higiena. – išspaudė Solveiga dar gyvūnui į ausį kai nežinomoji moteris pradėjo melstis ir padaras ją paleido. Vampyriukė teturėjo jėgų susmukti ant žemės šalia keturkojo ir užsimerkti. Deja, niekas jai šito padaryti neleido. Žmogiški pirštai pakėlė bejėgę ir sviedė laiptų pusėn. Galva skambiai taukštelėjo į vieną pakopų, akyse pažiro fėjarverkai. „...Kaspija...“ „...man 21...“ „...pragaro kankiniai...“ padriki žodžiai pasiekė panelės von Sjuard mintis. „Dievaži, kokia jauna.“ Vangiai pamintijo, o kaži kokia nesuvokiama jėga traukė atgal, atgal pas jį, pas vilkšunį mėlynomis kaip dangus akimis. Ji užvaldė jaunėlės dvasią ir protą, tačiau medžiotojos auka, skolos grąžinimas pasiliko moksliukės galvoje. Vertindama ją, iš paskutinių jėgų atsistojo ir ėmė šliaužti laiptais aukštyn, panosėje murmėdama antrąją maldos dalį: „Sveika Marija.“ Dėl visa ko, jei gyvūnas kartais sugalvotų vytis. Keisčiausia, jog Solveiga net norėjo, jog ją vytųsi, kažkur giliai sieloje slypėjo nepaaiškinamas troškimas. „Ne.“ Nukirto sau pačiai, „Tu grįši pas artimuosius gyva. Dabar Solveiga, tu susikaupsi, atsistosi ir imsi blaiviai mąstyti.“ Kaip tarė taip ir padarė. Prabėgus geroms penkioms minutėms blondinė jau stovėjo lauke, visu kūnu traukdama į save gaivią rudens vėsą. "Achilai?" mintyse ištarė ir airiškasis feniksas, žaliai sidabrinėmis plunksnomis po minutes nutūpė mergaitei ant peties. Tvirtai įsitvėrusi jo uodegos pajuto kaistant. Bum! ir gatvė prie apleistos metro stoties liko tuščia.
-
Tolygus lietaus lašų kapsėjimas skrodė užsistovėjusią tylą. Sunkus batas įžengė į balą, pataškydamas vandenį į visas keturias puses.
- Toks jausmas, kad čia be prakeikto lyjimo daugiau nieks nevyksta,- Slapstūnas užvertė galvą ir įsisteibilyjo į mirksiančią metro lempą. Balse buvo justi nepasitenkinimas ir nostalgija saulėtam orui, - rimtai.
- Turi kažką prieš lietų, a? - Bendžiaminas atsisuko į Vladeiną, tą patį pilkaakį snukelį, su kuriuo vyko į Hogvartsą įspėti Džeimso apie Brolijos rūstybę. Bet pastarasis taip ir nenusidangino tenai.
Reikėjo tai numanyti,- prikando lūpą švedas,- Dėl Dievo meilės, Greywindai sunkiai klauso. Dar viena rakštis subinėj. Tuoj net negalėsim atsisėti vargeli.
- Ne,- granitinių akių savininkas ramiai atitarė į pašaipią bendražygio repliką, nė nežvilgtelėjęs ano pusėn. Mąsliai pasikasė pakaušį,- manai, jis ateis?
Benkartas nusuko akis į rūke ir lietuje pasislėpusią vieną iš Londono gatvių. Abu stovėjo gerai matomoje vietoje prie pat įėjimo į apleistąjį metro, nuramstę sienas nugaromis, bei tyliai džiaugdamiesi, kad neteko šlapti. O kas keisčiausia buvo- jie nesislapstė. Nors nebuvo nuo ko, kai net jokio gyvo padaro nesimatė, o pačios ferumos tylėjo kaip po karo, bado ir maro. Patraukė pečiais.
- Turėtų, jei nenori užversti kanopas anksčiau laiko.
Vladeinas pavartė akis šiurkščiu tonu prunkštelėjęs.
- Ne. Turėjau omeny Ambrozijų.
Iš Bendžiamino sulaukė dar vieno pečių pakilnojimo.
- Kas ten žino. Tik Dievas viršuj ir velnias apačioj.
Taip pasibaigė abiejų vyrų pokalbis, užleidęs vietą senbuvei tylai. Vladeinas paniro į apmąstymus ką veiks po užduoties ir tikėdamasis, kad orai pasitaisys, o Bendžiaminas ir liko mąstyti apie Greywindų užknisamumą. Vietą kartais užgoždavo ilgesys savo sesutei Vilijai ir likusiai šeimai Skandinavijoje. Mintys apie grįžimą namo taip užvaldė, kad net neišgirdo pažįstamo ferumų klyksmo, vėliau tylutėlio pokštelėjimo. Kažkas atkeliavo oru. Turbūt šlapias kaip ciūckis,- pamanė Vladeinas išsitraukęs lazdelę, taip pasiruošdamas atvykėlio priėmimui. Akies krašteliu matė, kaip pats pilkšvarudaplaukis liko rymoti spoksodamas į lietų. Nusikeikė mintyse. Už tokį abejingumą ir atsargumo stoką būtų seniausiai netekęs anas galvos. Tačiau, Bendžiaminas to nesuprasdamas spjovė šalin: Šiandien gi savaitgalis. Kodėl negalima atsipalaiduoti?...
Bežodis žudymo užkeikimas pralėkė visai šalia juosmens, tiesiai durų ertmėn, į lietų. Bendžiaminas tarsi pabudintas iš sapno pasišlykštėjęs plojosi prie sienos, paikos mintys iškart išsilakstė. Širdis nusirito į kulnus, o ausyse ėmė velniškai spengti. Griuvo ant kelių. Paklaikusiomis akimis pastebėjo kruviną petį, ko gero sužeistą jau po žaliojo žaibo, skausmas smogė galvon it geras butelis ugninės. Norėjo iš sumišimo ir nevilties rėkti, bet suprato, kad negali. Negali girdėti, negali šnekėti. Slapstūnas suvokė esąs apkerėtas savo abejingumo dėka. Panika sutraukė krūtinę, plaučius. Svirduoliuodamas stojosi, rankomis naršė kišenes ieškodamas savosios juodojo riešuto burtų lazdelės. Užčiuopęs, akimirksniu šoko šalin, išvengdamas kaulų panaikinimo kerų. Durė lazdele sau į kaklą, mintyse maldamas kerų atkeikimus, bei šokinėdamas pasieniais nuo užkeikimų paliūpų. Adrenalinas plūstelėjo kraujan, pajuto kaip viršų ima šaltakraujiškumas sumišęs su baime, kaip kvėpavimo takų stingulys nyksta. Prieš akis matė blyksiančius burtažodžius, besipliekiantį Vladeiną ir tamsią figūrą, kurios vienas kitas užkeikimas priversdavo Sarevo sūnėną šokti valsą pasieniais. Tačiau, toji figūra buvo per daug liekna, moteriška, kad verstų manyti esant kitai, numanomai, asmenybei.
-Mutatio Skullus,- pažnibždomis Slapstūnas pasiuntė merginos pusėn skausmingą galvos mutaciją. Paskui dar kelis nejuokingus burtažodžius. Nuo stagių riešo pasukimų, nemalonus skausmas sukaustydavo visą sužeistą ranką. Keliais šuoliais įveikė atstumą skiriantį jį nuo bendražygio ir įsibrovėlės. Išvydęs be proto garbanotą raudonplaukę galvą, jauną, beveik aštuoniolikos metų veidą ir smaragdines akis, pasiuto kaip katinas su prispausta uodega. Ši mergiotė užklupo jį iš pasalų!
Tuo tarpu, Vladeinas, šypsodamasis ta, savo beveik bedante šypsena, siuntinėjo pašaipias iš koto verčiančias replikas raudonolaukei, itin profesionaliai puolančiai jį. Vos ši susinervinusi paleido Nukryžiavimo užkeikimą vėl užgiedojo:
- Mergele, baik juokus. Manai su šituo mane užmuši? Geriau pasakyk-
- NUTILK!- užriko ana,- Nutilk visiems laikams, Slapstūne!- į bedantį paleido žalią žaibą. Ambrozijus sugriebė klajūnės riešą nukreipdamas į lubas. Kerai šturmavo viršun, sukeldami smulkių atplaišų lietutį.
Bendžiamino smūgis į nugarą pargriovė magiškąją Žaną d'Ark, o iškoštas "Bombardo" ištaškė į gabalėlius merginos kairę koją, dešinę gerokai apdraskė. Kraujas liejosi į visas puses. Kurtinantis riksmas nuaidėjo apleista metro stotimi. Susiėmusi už to kas liko iš buvusios galūnės, voliojosi ant purvino grindinio klykdama. Purvinas batas įsirėmė į krūtinę ir gerokai prispaudė prie grindų bespurdantį kūną.
- Šlykšti padugnė. Jei manai, kad vienąsyk užklupai mus nepasiruošusius, tai nemanyk, kad ir užmuši! - Ragnvaldsonas rėkė. Rėkė ant savęs, rėkė ant tos mergiūkštės. Patraukęs batą pritūpęs bedė lazdele aštuoniolikmetei kaklan. Nelauktai atsiradęs Ambrozijus su Vladeinu stovėjo atokiau stebėdami sceną, bet pasiruošę nenumanytiems atvejams.
- Mes amžini, kol mūsų priešas gyvas,- sušvokštė mergina ne į kontekstą. Pasiutusiai ėmė springti krauju, mataruoti rankomis, kol galiausiai iškvėpė paskutines jėgas. Mėlynapsiausčiai vyrai kartu išsprogino akis, netikėdami tuo ką išgirdo.
- Labas rytas antram frontui, vyručiai,- Grigas nepakeldamas akių išstenėjo, kol Vladeinas kaip pasiutęs putojosi:
- TAIP IR MANIAU! AŠ JUMS SAKIAU! SUŠIKTUS PUSANTRŲ METŲ TYLĖJO, O DABAR NUSPRENDĖ ATSIŲSTI SAVIŽUDĘ, KAD PRANEŠTŲ, KAD JIE DAR SUKNISTAI KVĖPUOJA!
---
Nesuvokė, kad tai padarė. Jis sučiupo Raveną von Sjuardą, vieną iš bene garsiausios Hogvartso šeimos narį. Ir dar vampyrą. Stingdantis skausmas kaustė dilbį, o kiekvienas žingsnis pareikalaudavo papildomos dozės nervų, antraip kitaip išprotės.
Ne, aš nevirsiu vampyru. Ne, ne, ne, nevirsiu, nenoriu!- kartojo mintyse kaip užsuktas. Bijojo, žiauriai bijojo. O kas, jei vampyro naguose taip pat egzistuoja nuodai kaip ir iltyse?... Deje, dar per Apsigynimo nuo juodosios magiją nešnekėjo apie tokius sutvėrimus. "Reikėtų pasiūlyti",- taip būtų pašaipiai pagalvojęs, bet skausmas išlavė visas tokias mintis.
Tuoj visai ruduo. Kai kurie lapai krito, kai kur lijo. Kaip ir vėl Londone. Septyniolikmetis atskrido oru - šis skrydis buvo pats pirmas ir pats sėkmingiausias - ir iškart atsirėmė į Demonų metro sieną. Paleido sustingdyto, kerais praradusio regos ir klausos vampyro jauniklio riešą. Šis krito ant šaligatvio, kruvini drabužiai dar labiau išsipurvino. Vėl eilinį sykį čia buvo viskas purvina kaip ir per kiekvieną liūčių metą.
-
Viską gaubė tamsa- aklina ir baugi. Nieko nematė, nieko negirdėjo. Net negalėjo pajudėti. Tai varė depresiją ir neviltį. Vangiai jau galėjo sudėlioti Kelionmilčių kamabario įvykius, suprasti kas nutiko ir kodėl. Tik be perstojo mintyse rėkė: "nereikėjo, nereikėjo ten eiti. Nereikėjo susitikti su juo! Nereikėjo!" O dabar... esąs nežino kur. Velniškas sukimasis, troškimas vemti ir lyg taukimas žemyn akimirksniu pasibaigė. Oda pašiurpo nuo pakitusios, vėsesnės oro temperatūros, tačiau tai buvo nepabaiga: praradęs atramą tėškėsi žemėn, tiesiai veidu į lietaus išplautą purvą, vos Džeimsas paleido jo riešą. Suinkštė - bet kerų dėka Raveno niekas neišgirdo - kritęs užsigavo sužeistą šoną, o dailiai vampyriška marmūzei teko gerokai apsilamdyti ir išsipurvinti. Sugebėjo kažkaip prasikirsti ir kaktą, šia nuvarvėjo tamsaus kraujo srovelė, o skruostais ir ašarų. Keturiolikmečio krūtinė plyšo iš jausmų audros: čia maišėsi ir pyktis, ir skausmas, ir neviltis. Čia prieš akis iškilo jo mamos ir sesutės paveikslai, šiuos greitai pakeitė tėvo, bei brolio dvynio. Galiausiai, pagrindinę vietą užėmė Hugino žūties vaizdas. Mintis nesitraukė, vaizdinys irgi. Matė, kaip abiturientas rankomis nusuko varno kaklą. Kaip desperatiškas sparnų plakimas ir krankimas virtęs ausį rėžiančiu klykimu nuslopo, kūnelis suglebo. Gyvybė apleido jo minčių draugo plunksnas, akys parardo žibėjimą...
Ravenas desperatiškai įkvėpė oro, dingęs sielvartas vėl užgrobė esybę. Trūko deguonies, duso čia pat. Iš akių pasipylė ašaros. Norėjo klykti, bet negalėjo. Suknistai negalėjo. Tiesiog gulėjo ir skendo savo pačio skausme. Nutrauktas ryšys daug labiau žudė, negu mintis, kad pats yra velnias žino kur.
O dieve.
Supratimas užkabino ir isterija pasigavo grifą. Jis kažkur, kažkur, tėtis su broliu toli, toli.
Aš mirsiu! O dieve...
Gyveno ta mintimi nežinia kiek laiko. Stingulys su isterija tai pasigaudavo vėl, tai nuslopdavo. Kol galiausiai ėmė po skruostu justi gličią purvo masę ir viskas pasidarė vienodai, kitaip sakant, atsijungė nuo pasaulio būdamas sąmonės būsenoje. Ašaros nudžiūvo, o uoslę ėmė dirginti žmonių ir ligos kvapai- tai vienintelis likęs jutimas, kurio neatėmė bendrakoledžis. Galbūt nesusiprotėjo, kad vampyro jauniklis gali susidaryti nuomonę kur yra. O gal žinojo, bet to nereikėjo daryti. Visgi aplinka kurioje atsirado buvo nežinoma. Neatpažino to nevalyta aplinka ir surūdijusia geležimi (metro bėgiai) atsiduodančio kvapo. Tačiau, spėjo, kad yra kažkur Londone - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo. Ką atpažino, tai tik Džeimos kvapą, o likusiųjų trijų ne. Kažkas vyko, bet nesuprato kas. Net uoslė čia mažai ką gelbėjo.
Kai viskas pasibaigė ir pajuto, kaip kelios poros rankų jį pakelia, lūpos nebyliai prabilo:
"Tėti. Mama. Sole. Fasai. Aš... aš..."
Vieniša ašara nuslydo juodaplaukio auskaakio Raveno von Sjuardo skruostu ir nukritusi susigėrė žemėn... ir dingo.
-
Laisvąja ranka susiėmė už sužeistosios, pirštų pagalvėlėmis braukė, ieškodamas ar tik gydomieji kerai neprarado savo proveikio. Rado tik užkrešėjusius kauburėlius ir atsiduso.
- Rodos ne aš vienas pagrąžintas,- išstenėjo pastebėjęs Bendžiaminą kruvinu pečiu. Kitų dviejų Slapstūnų drabužiai irgi neatsiliko kraujo kiekiu, nors patys ir nekraujavo. Kažkas sprogo. Tik kiek pasukęs galvą, pastebėjo raudonam klane gulintį sudraskytą merginos kūną.
- O,- tik tiek teištarė ir susigūžė vos Ambrozijus žingine pasileido link būsimo septintakursio. Šiam artėjant viltys žlugo, panika sustingdė kūną, - Aš viską padariau ką liepėt! Ravenas von Sjuardas čia, Sorenui primaliau apie Natalją! Padariau... Viską žinau apie Tomo kariauną... Sakėt, kad tai pabaiga, paliksit mane ramybėj! - desperatiškai sukliko suvokęs kas vyksta, griebėsi paskutinio šiaudo. Susileido vietoj, kai Vladeinas su Bendžiaminu parklupdę užlaužė rankas, suinkštė iš skausmo, o Ambrozijus suėmęs už smakro, nieko netaręs įsibrovė į jo mintis. Juto kaip Slapstūnas it juntamas svetimkūnis naršė jo naujausius prisiminimus, kaip traukė visą Tomo Viljamo Ridlio sukurto susibūrimo sakomą informaciją, skaičiavo susirinkusiuosius. Maža, kreiva šypsenėlė atsirado Grigo veide. Paleidęs smakrą atsitraukę sukrizenęs.
- Sena organizacija... Jėzusmarija, kaip gandai visus mus išpučia,- nusijuokė,- ten tik trupiniai! Ką jis padarys prieš mus? - likusieji brolijos nariai susižvelgė nesuprasdami apie ką vyresnysis tauškia. Naudoti legilimatiją prieš vyresnį ir daug daugiau gerbiamą Brolijos narį neketino,- gerai, ten pusė Sąrašo, bet vis tiek. Aišku tik tiek, kad Hogvartsas kyla, o kovoti dviems frontams mums Crucio į kaktą,- atsisuko į Džeimsą,- tai tik žodžiai... Ypač po to, kai tu ir tavo buvusi draugė merdėjančiai brolijai yra raktas į karius. Į Ridlius. Gali džiaugtis tik tuo, kad atsikratei dviejomis Nesulaužomomis priesaikomis,- šyptelėjo.
- IGNACIJUS HELERIS PRISIEKĖ! NEGI LEISI MIRTI SAVO PUSBROLIUI?! - Greywindo tonas atgavo senesnį stiprumą ir įtūžį.
- Ne mano problemos, kad jis ir duos tau kitą užduotį. Ir ne mano, kad pats pasišovė priimti Nesulaužomą.
- Tu jį privertei.
Greywindų artimas šeimos draugas liko stypsoti, vis dar kreivai besišypsodamas. Štai koks jis buvo. Padarys bet ką, nužudys net artimiausius, kad pasiektų savo tikslą.
- Labos, Džei,- lazdelės galiukas atsirado prieš pat vaikino melsvas akis,- Obliviate.
Kerais ištrynė visus įtarimą keliančius pokalbius, įskaitant ir dabartinį, susijusius su Slasptūnų nariais, panaikino Kelnionmilčių kambario įvykius, pertvarkė susitikimą su Ravenu į atsitiktines, netyčines peštynes su vampyru čia, Demonų metro, į kurį užsuko po Tomo užduoties įvykdymo. Užtikęs Džeimso prisiminimus besikuičiant Guolį, lengvai paniuro, bet šių neištrynė, bet ir aplinkiniams nepasakė apie dvigubą išdavystę. Vardant įtarimo nuslinkimo ir likimo eigos. Viską sutvarkė taip, kad pats Tamsos valdovas nesuvoktų, kad šalia jo tupi išdavikas. Baigęs smogė kumščiu išjungdamas vaikiną.
- Na va, vienu gaidžiu mažiau,- pakratė plaštaką keturiasdešimtmetį turintis vyras,- bet du dar liko,- grįžtelėjo į kitus du dvidešimtmetį įkopusius vaikinus. Šie paleido sąmonės netekusį kūną ir kaltai susižvalgė tarpusavy,- KOKĮ JŪS VELNIĄ SUGALVOJOT NESISAUGOTI, JŪS MAŽI ŠŪDŽIAI?!- užstaugė, kad net besąmonės gulintįjį prikeltų,- atsibodo gyventi?! Juk ten galėjo visi Amžininkai susirinkti, ką jūs būtumėt darę, a?- tuodu moralizavo it koks tėvas. Panašūs santykiai vyravo ir pačioj brolijoj, kad ir kaip ją pieštų kiti. Visi gi ten tik žmonės buvo, nebuvo kažkokie neįveikiamieji ar didžiausias baubas. Turėjo šeimas, draugus, nebuvo vien tik savanaudiškų ir sadistiškų tikslų siekianti kompanija. Mažai kuo ir su pačiu Pragaru susijusi, nors fanatikų buvo. Buvo, bet mažai.
- Žodžiu,- supratęs, kad jaunikliai ir toliau stovės netarę jokio garso,- pakuokimės.
Po kelių akimirkų čia nieko neliko: nei kraujo, nei Raveno, nei Slapstūnų. Tik ant šaligtavio tįsatis grifo kūnas.
-
Šalti lietaus lašai, prasiskverbiantys ir nutikšantys ant Demonų metro laiptų pakopų, kūrė vos įsivaizduojamus krioklelius, kurie tįsė vandenį tolyn į apleistos stoties gilumą. Ritmingą lijimą, perskrosdavo griaustinis, stipresnis vėjo gūsis su rudeninių lapų sauja parankėj. Tai buvo rudens pradžia, paskutinieji Hogvartso abiturientams mokslo metai. Kaip kam- tik viso labo menkimiekis , o kitiems- naujo gyvenimo pradžia, baltas knygos lapas, kaip sakoma.
Griaustinis dar garsiau nugriaudėjo, šviesa perskrodė rudens tamsumą, ir ramiais žingsniais žengenčią žmogystą, apsisiautusią tamsiai rudu apsiaustu. Šioji, rodos, neitin skubėjo link liūdnai pagarsėjusio Demonų metro. Tačiau tai tik atrodė pašaliniams.
Mėlynai pilkos akys sužibėjo po susivėlusiomis nuo lietaus ir vėjo rudomis garbanomis, kai asmuo nulipo laiptais, reikalaujančiais skubaus remonto darbų. Igoris apsižvalgė. Liūtis su griaustiniu liko už nugaros, ir jis negalėjo patikėti, kad Londone iš vis būna tokių lietaus lavinų. Kas jau kas, bet Koukvorte, buvo rimčiau, - pamąstė, susiraukdamas. Jaunuolis išsitraukė savo burtų lazdelę, kartu mintyse pasakydamas drabužių išsidžiovinimo burtažodį. Sausėjant lietaus permirkusiais drabužiams, antgamtikas juto kitų užklydėlių kvapus, kurie trenkė nuo kiekvieno metro kampo, kaip ir sukręšėjęs kraujas, kuris minėjo dvi kovas, vykusias čia, šioje užkampėje, tačiau Igoriui nežinomas.
Septintakursis nužvelgė savo vilkolakiškomis akimis juodąją pentagramą, nupieštą per visą sieną. Atsiduso. Kurį laiką pavartė savo ąžuolinę burtų lazdelę rankose, pramankštino pečius, ir keiksmažodis nuskriejo per visą požeminę stotį.
Skausmo perkreiptu veidu, tamsoje švilpis palietė dešinį petį su delnu, apdengtu be pirštų turinčia pirštine, slepiančia žiauriai apdaužytais krumplius. Igoris trumpam užsimerkė. Atmintyje iškilo visi įvykiai nutikę gimtinėje, Virdžinijos valstijoje, būnant kartu su klanu. Medžiotojai, vilkatų įstatymai, Ochgteinai, Emousai, Viskerviliai, Teutai , Breinonai, Šajai...
Garbanius giliai įkvėpė.
Emilijana.
Staiga atsimerkė. Jis negalėjo patikėti savo sprendimu. Negalėjo patikėti, kad jo arba jos gyvybė tuojaus kabės ant plauko. Velniai griebtų, jis su šiuo sprendimu atves medžiotojus Hogvartsan, taip pakenkdamas kitiems antgamtikams.
Lorijanas-Greywindas giliai įkvėpė. Stengėsi kuo tvarkingiau susidėlioti mintis. Nėra blogo kas neįšeitų į gerą.
Griaustinis nugriaudėjo, pabudindamas septyniolikmetį iš minčių, primindamas, kad turi čia susitikti su djevelenu Džeimsu. Vilkolakis tvirčiau suspaudė savo burtų lazdelę. Mintyse dėl šventos ramybės kartojosi visus burtažodžius, kerus, išmoktus Ilvermonyje ir Hogvartse.
Igoris pasirengė laukimui.
-
Griaustinis pertraukė metro stotyje aidinčius žingsnius. Džeimsas žvilgtelėjo per petį į pliaupiančiame lietuje pasislėpusią gatvę ir kitus pastatus. Melsvos akys neišdavė jausmų ir minčių besisukančių septyniolikmečio galvoje. O gal ir išduotų, jei žinotų ką yra padaręs. Tačiau, vaikinas buvo ramus, net ir žinodamas, kad jo laukia Igoris, įbrolis vilkolakis, su tūkstančiu klausimų, kurie gali atnešti ir šiokios tokios žalos.
-Kaip visada,- po nosim sumurmėjo, bet adresuotą kam: lietui ar švilpiui, negalėjo pasakyti. Turbūt abiems. Juodaplaukis nusisuko nuo įėjimo angos ir lėtai dėdamas kojas ėmė lipti laiptais žemyn, į apleistosios stoties gilumą.
- Gerai, turiu klausimą: ko tu čia mane pasikvietei?- tolimoje boluojantis vilkolakio siluetas privertė išspausti klausimą. Nerimas, būnant šalia jo, dar labiau sustiprėjo. Šlapias batas dunkstelėjo ant pakankamai sauso metro grindinio, pranešdamas, kad jo savininkas įveikė laiptų atkarpą. Bet toliau nepasijudino. Staigus riešo pasukimas, lazdelės ištraukimas ir patalpoje įsižiebė balsva šviesa, prilipusi prie juodalksnio lazdelės. Ši, sugebėjo apšviesti kiek išbalusį veidą, numargintą seno, dešinę akį vagojančio rando. Pats Grifų Gūžtos koledžo atstovas atsidavė ne savo įprastiniu kvapu, o nelygus, trūkčiojantis kvėpavimas išdavė, kad kažkas ne taip. Vaikinas žengęs kelis žingsnius į šalį, patraukė šešėlin ir nugarą atrėmęs sienon, atsisėdo.
- Sakyk ko nori, Igi, netampyk gumos ir nervų,- galvą pakreipė šiek tiek į bendraamžio pusę,- patikėk, niekam tai nepatinka.
-
Žingsniai, balsas, kvėpavimas...
Igoris atsisuko į atėjusį Džeimsą. Mėlynai pilkos akys įsmigo į sudarkytą įbrolio veidą, akimirką klausydamasis djeveleno kvėpavimo. Garbanius ilgą laiką nesimatė iš pirmo žvilgsnio pasimeitusiu Džeimsu, o ypač šeštame kurse. Pala, gal iš viso nesusitiko?
-Pasikalbėt, kvaily, o ne arbatėlės pagurkšnoti. Štai ko aš tave pakviečiau,- atkirto Igoris, žiūrėdamas, kaip kitas septintakursis atsisėda. Balsas išdavė, kad vilkolakis per atostogas matė labiau šalto, nei šilto.
Vos kelių sekundžių įsivyrusią tylą tarp abiejų vaikinų, pertraukė kurtinantis griaustinio griausmas.
Kelias akimirkas palūkuriavęs, Igoris vėl prakalbo:
-Ką žinai apie mano tėvus, Džei?- nieko nevyniodamas į vatą išpyškino, bandydamas patausoti tamsiaplaukio nervų,- Jie buvo susiję su Slapstūnais? Nužudyti jų, ar mirė kokioje avarijoje?- klausinėjo antgamtikas, tuo tarpu lėtai artėdamas prie balsvos šviesos savininko.
Švilpis burtų lazdelės šviesoje sugniaužė kumštį.
-Man sakė, kad viską apie savo tėvus turiu iš tavęs sužinoti, o ne iš jų,- neminėdamas nei vardų, nei pavardžių, kalbėjo toliau. Švilpio baritonas šiek tiek virptelėjo dėl augančios įtampos ir susierzinimo septyniolikmečio krūtinėje, tačiau tai užgožė lietaus ir griaustinio tarpusavio simfonija.
Igis stengėsi neišpyškinti kuo mažiau viužuomenų apie Lorijanus, kad juos susirado, kad jis- su jais, nes tai sukeltų nepatogumų giminės "likučiui". Antraip Slapstūnai gali pradėti domėtis gimine, jei jau nesusigrizbo.
-Nemeluok man,- pridūrė Igis, stipriau sugniauždamas savo ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi,- nemeluok, supranti? Netampyk maniškių nervų.
-
- Aišku,- tyliai nutęsė nusukdamas veidą,- taip ir maniau,- dar tyliau pridūrė užmerkdamas akis. Sunkiai įkvėpė oro. Įbrolio balse girdėjosi šaltumas, nebūdingas vaikinui, atrodė kažkiek pasikeitęs, bet švilpiškumas liko toje pačioje pavardėje ir panagėse. Niekas nepakeis Igorio Gabrielio Lorijano,- suvokė vangiai atmerkęs akis. Išvydo prisiartinusį šešėlį, visiškai įsitempusį iš nerimo ir įtampos. Lažinosi, kad ir pats atrodė ne ką mažiau įsitempęs ir kiek susigūžęs it stoviniuojantis septyniolikmetis bet kurią akimirką ketintų pulti fiziškai.
- Paslaptims metas išaiškėti, ką?- pakėlė nunarintą galvą vilkolakio pusėn,- matau smalsuoliu patapai, bet esmė, kad čia jokių paslapčių nėra. Be reikalo kvaršini sau galvą, Igi.
Širdis tankiau suspurdėjo krūtinėje, bet tik vieną akimirką- po jos vėl grįžo į ankstesnį, įprastą, nieko neišduodantį ritmą. Nurijo susidariusį gumulą.
- Žinau ką ir tu žinai. Girdėjai tą patį ką girdėjau ir aš: tave paliko. Tavo tėvai tiesiog išėjo, nes neapkentė tavęs kaip vilkolakio... Štai ir viskas. Tokia istorija. Ir čia tikrai nereikia gniaužti kumščių ir griežti dantimis dėl to apgailėtinų tėvų poelgio. Aš jų nepaskatinau taip daryti, o tuo labiau Fred... mano tėvas, tavo patėvis ar kiti Greywindai,- nesusilaikė kreivai šyptelėjęs apnuogindamas baltus dantis. Net ir šviesos ruožely, sunkiai galėjo įžvelgti Lorijano fizionomiją (pastarasis dar buvo per toli), bet intuicija sakė, kad šiam nepatiks jo mimika, - džiaukis, kad gyveni su mumis, o ne kažkur vienišas vaiknamyje, brolau.
Spiginantį apsiblaususių mėlynų akių žvilgsnį nuleido žemėn. Tarsi galvodamas ką čia dar pasakyti, tingiai, pasiremdamas rankomis atsistojo. Su kiekvienu judesiu, kelių sąnariai gailiai sutraškėdavo. Juto, jei dar pasėdės, tai ir neatsistos. O ir šaltas grindinys nesuteikė jokio komforto garantijų toliau pratęsti tokią veiklą. Nusivalęs delnais nematomas dulkes, linktelėjo kitakoledžiui.
- Jei tu nieko prieš, aš jau eisiu, - nusisukdamas nuo aukštojo pašnekovo metė per petį, - kaip ir viską jau išaiškinom, - veide pasirodė įžūli, prie pavojingos atmosferos tinkanti šypsena, - susitiksim Hogvartse... arba mūšio lauke,- paskutinius žodžius užgožė pastiprėjęs lietaus šniokštimas. Lyg su užsakymu sudundėjo griaustinis, o šviesos kamuolėlis išprašytas lazdelės kerų neskubiai pajudėjo išėjimo link.
-
Igoris vos susilaikė kumščiu nevožę grifui į veidą. Giliai įkvėpė, iškvėpė, susitvardė laikinai, nieko nesakė Džeimsui, kolei šis nepatraukė link išėjimo. Vilkolakio ausiai Slapstūnų "šedevro" širdis vis dar plakė kuo ramiausiai, nei pirmai.
-MELAS!- suriko švilpis, jau nebe išlaikydamas įsiūčio savyje. Greitai atsisukęs, jaunuolis nukreipė ąžuolinę burtų lazdelę į įbrolį. Antgamtiko kūnas visas virpėjo nuo įtampos ir pykčio.
-Jie manęs nepaliko, dėl to, kad esu vilkolakis! Jie irgi buvo tokie patys!- šauksmas užgožė lietaus pliaupimą su griaustiniu.
Garbanius tankiai kvėpuodamas žengė žingsnį link juodaplaukio. Atrodė kaip muškietininkas su špaga iš žiobaro Aleksandro Diumos kngos "Trys muškietininkai", o gal kaip Aaron Burr, nutaikęs į Aleksandrą Hamiltoną Wogdon pistoletą, iš Lin-Manuel Mirando miuziklo "Hamiltonas" ?
Žingsnis antras, trečias, ir Igio mintyse nuskambėjo Incarcerous, kerai, kurie taikinį suriša virvėmis.
Kai Demonų Metro apšvietė žaibo šviesa, virvės išlindo iš Lorijano lazdelės ir stipriai apsivijo Grifų Gūžtos koledžo nario kojas, juosmenį su rankomis.
-Dabar viską išpasakok,- rūščiai iškošė pro dantis septyniolikmetis, kurio akys įtariai varstė djeveleną,- Dabar pat!
-
Įniršęs įbrolio šūksnis privertė sustoti, atsisukti ir klausiamai pakelti antakius it nusistebėdamas, dėl ko čia reikia rėkauti. Tačiau, kad ir kokia išorės vaidyba būtų, širdis pamažu ėmė daužytis aršiau, išduodama baimę ir aplink kaklą besiberžiančią melo kilpą.
Turbūt skaudėjo,- pats išplėtė akis šokiruotas savo sadistiškos minties. Ką gi, prie savo charakterio aprašymo bus galima įtraukti ir tai.
-T...- žodžius iš lūpų išplėšė ūmiai susiformavusi virvė -nebebuvo idealios reakcijos- ši ir apsivijo aplink kūną, išversdama iš batų, priversdama plotis ant šaligatvio ir dantis pabarškinti. Sucypė skausmui pervėrus sužeistą koją, su skausmu atkliuksėjo ir augantis pyktis, nepamainomas Džeimso draugužis. Kaip Caroline depresija, kaip Beatričei kančios, kaip Tomo pasipūtimas. Tvardydamasis įkvėpė it dėliodamas savitvardą aplink save kaip mūrą, nepralaužiamąją sieną. Bet Igorio balsas, judesiai, bei kvėpavimas šioje lindynėje, visa jo egzistencija, tąjį mūrą griovė, klibino iš pamatų.
Tas suskis tikrai užknisa.
Sugriežęs dantimis atsivertė ant nugaros, nagais, batais ir keiksmais bandydamas nudraskyti kerų išauktus pančius. Dar pakudakuosi ten, pats tave pasmaugsiu šia virve,- suniurzgė sau, neįtikėdamai dar ramus, nors juto, kad tuoj iškabins akis vos dar anas pražios savo prakeiktus žabtus. Toks siutas buvo suėmęs. Adrenalinas plūstelėjo į venas tarsi pranašas agresyvesnių judesių. Viena, dvi... trys ir virvagaliai nuspirti nukrito toliau nuo grifo. Septyniolikmetis pašoko, paskui judesį atskrido garsus, tikras juokas. Nuoširdus, bet savaip pašaipus. Nesusilaikė matydamas kaip anksčiau vadintas "brolis" plėšosi reikalaudamas tiesos, koks jis naivus ir kvailas, rodos, įkūnijantis visas tiesas ir visas dorybes, švilpiškas... Kaip jis kovoja už kažką geresnio tik legaliais veiksmais, būdais. Toks savotišas gėrio užtaisas kėlė krizulį vaikino, įpratusio draskytis visais būdas, kad išgyventų, pusę. O ir kitų susinervinimas šitokiais momentais irgi tokį kėlė. Tačiau, juokas pasibaigė, užlūžo supratus, kad, va, su tokiu gėriu galima ir daugiau pasiekti. Gerklę užspaudė gumulas, o viduj liko tik pastipusios musės, bet ir tai, tik jų šešėliai. Igoris turėjo seserį, padorią likusią giminę, namus Hogvartse ir galbūt, galbūt mylimąją... Pyktis apdemdė protą, kumščiai automatiškai susipaudė daug tvirčiau. Ne, ne pyktis. Pavydas. Aš juk nieko neturiu,- kažkur prieš akis šmėstelėjo ir viduj kažkas trūko.
- O Merlinai, Igi, užsičiaupk!- sušukęs nusivaipė. Abiturientą vimdė priešais jį lazdelę iškėlęs vilkolakis. Ir velniškai skaudėjo. Tik dabar suprato, koks jis esąs absurdiškai tuščias. Na ir kas, velniop tai. Bent neturiu ką prarasti. O tas šūdžius turi,- galiu meluoti, galiu nemeluoti, bet nieko tu negausi dykai, brolyti,- kreipinį pašaipiai pabrėžė,- tai užsikišk tu pagaliau, prakeiktas šunyti! - iškėlė ir savąją juodalksnio, bet taip ir nedrįsdamas paleisti kerus, nors viduje putojo. Priešais jį stovėjo tikras žmogus, ne sapnas, ne projekcija ir ne dar kažkas. Ir tai ne treniruotė. Dar niekada nebuvo pakėlęs rankos prieš... tą, kurį nemenkai pažinojo, ketindamas pabaigti jam galą. Tau čia ne Bendžjaminas ir ne Grigas su savo perkreiptais snukeliais, kurie tik prašosi išmalami.
- Nagi, apsiverk, švilpiuk,- baritonas patapo dar žemesniu ir dar grėsmingesniu po nemenkos tylos pauzės,- apsiverk, kad mano tariamas krikštatėvis,- viskas, suvokė, jau pradėjo, pats nekontroliuodamas savo liežuvio. Bet sudužusio kiaušinio jau nesulipdys, tad nenoromis tęsė toliau, bandydamas dar labiau įskaudinti Gabrielių,- užlenkė tavo tėvelius.
Širdis kalatojosi kaip pašėlus, rankos tapo slidžios nuo prakaito, o kojos linko tiesiogine to žodžio prasme. Paskutinė ištarta žodžio raidė, drąsus riešo pasukimas su toliau jį pratęsančiu murmesiu, išslydusiu iš dantų- kerų žaibas paliko lazdelę. O tik vėliau ataidėję murmesiai, sudarė vieną žodį. Sectumsempra. Juk reikia ginti tolimesnę informaciją.
-
Pyktis apėmė visą kūną, blaivų protą, įtempė kiekvieną raumenį. Rudaplaukio širdis ir pritariamasis choras solistui, pašėliškusiai daužėsi krūtinėje. Stipriai sugniaužta burtų lazdelė vos virptelėjo, rodės tuo pasirodys kerų gija. Igis giliai įkvėpė, bandydamas iki paskutiniųjų susitvardyti, kad nepultų ant Džeimso, kad jo nesuplėšytų į djeveleniškus gabalus.
Visa tai išaukė įbrolio pašaipūs žodžiai, kurie žlugdyte žlugdė Igorį viduje. Tai nebuvo "O Merlinai, Igi, užsičiaupk!" ar "tai užsikišk tu pagaliau, prakeiktas šunyti!". Ne, tai dar buvo visai nieko.
-Pats užsičiaupk!,- suriko garbanius, neištvėręs,- Nutilk!- spėjo riktelti, kol audros griausmas neužgožė visų aplinkinių garsų.
Nesutramdomas įsiūtis įsirovė į Igorį, adrealinas sukilo. Jei Džei nebūtų taip tolokai, Igoris būtų jam vožęs iš visų jėgų. Taip, į jo taip negražų veidelį.
Lorijanas sugniaužė kumštį. Jis neapkentė kai asmenys, kaip "brolis", paniekina jo koledžą, o tai ir buvo galima įžvelgti priešais stovinčio tamsiaplaukio žodžiuose.
Žiūrėk, kad ateityje, koks nors švilpis neišgelbėtų tavo sušiktos gyvasties ar tavęs nudėtų,-sugriežė dantimis pats sau.
Tačiau tolemesni žodžiai, išgirsti iš jau nepakenčiamo grifo, išmušė iš vėžių abiturentą. Igoris buvo jau bešokęs ant antgamtiko, bet greitai sustojo, susvyravo, vos neišsitiesė ant Demonų metro grindinio. Apstulbintas švilpis dėbtelėjo į įbrolį. Mėlynai pilkose akyse žybtelėjo sumišimas ir nuostaba, kuri persimainė į panišką baimę. Šalti baimės pirštai palietė vilkolakio krūtinę, kvėpavimas sutankėjo, suskaustyta širdis rodės tuoj nustos plakti. Kojos tapo švininės. Burtų lazdelė, virpančioje rankoje, nusileido.
Ir po kelių akimirkų keliai atsitrenkė į šaltas apleisto metro grindis
Igoris buvo apstulbęs. Pritrenktas. Smegenys vangiai suprato sužinotą informaciją. Bet tai te truko trumpai.
Serevas.
Serevas.
Serevas.
Švilpio lūpos virptelėjo, bet nei vienas garsas, raidė, skiemuo, žodis nebuvo išgirstas.
Ne...
Ne...
N-nee..
Igio pečiai virptelėjo, galva nusileido. Inkstytuviai įkvėpė oro, bamdydamas numalšinti paniką ir isteriją.
Ne!
Bet veltui. Neviltis, sielvartas užgožė blaivų protą ir Igoris savyje suriko.
NNEE!!
Rankomis sugniaužė galvą, sulinko.
Igis drebėjo.
Kodėl? Kodėl? Kodėl? Už ką? Kodėl? Dėl ko? Kodėl taip atsitiko?
Serevas.
Krikštatėvis.
Džeimsas.
Staiga atsimerkė. Neviltis, sielvartas susimaišė ir tapo nesutramdomu pykčiu. Kerštas, neapykanta užvirė vilkolakio kraujyje.
-TU!- sustaugė it sužeistas žvėris, pašokdamas ant kojų. Kerštas, užkeiktas pyktis jam suteikė naujų, nesutramdomų jėgų,- DŽEIMSAI GREYWINDAI!- suriaumojo Lorijanas ir puolė.
Greitai atmušęs pasiūstus kerus su Protego pasiuntė mielojo brolelio pusėn Reducto. Šoko kairėn, vėl paleido Langlock ir Petrificus Totalus kerus.
Ir staiga, prišoko prie Džeimso. Žiauriai trenkė į sieną, čiupo už gerklės, įrėmė burtų lazdelę į djeleveno krūtinę.
-Sakyk viską,- piktai suurzgė,- Sakyk, viską apie Serevą ir mano tėvus!- suriko įsiutęs Igoris ir pradėjo smaugti grifą,- Rėžk greičiau!
-
Reakcija į pasakytą tiesos dalį buvo nepamirštama. Ir iš ties, nesitikėjo, kad vilkolakis sukniubs, beveik palūždamas. Na taip, tėvų žudiką jis vis tiek buvo matęs kelis kartus, galbūt buvo artimas. Ką gali žinoti. Džeimsas juk nemokėjo legilimatijos, o tuo labiau oklumatijos. Nežinojo ir kas darėsi vilkato galvoje. Tačiau, pasimetęs veidas atpirko viską. Apatinė lūpa suvirpėjo it norėdama kažką pasakyti, bet to nepadarė. Garbaniui pašokus, juodaplaukis metėsi keliais metrais atgal, raumenys įsitempė, o akys išsiplėtė išgąsdintos tokio staigaus judesio, pilno agresijos. Į šūksnį nieko neatsakė, tik dar labiau kilstelėjo drakono šerdies lazdelę. Perliejo šaltis, vėliau ir karštis. Igorio mestas Reducto praskriejo klišai, nuskeldamas Demonų metro sienos kampą, Greywindui už nugaros. Vaikinas krūptelėjo nuo sieną triuškinančio garso- atrodė, kad kažkas jam laužė kaulus. Skeveldros privertė atšokti tiesiai į priekį, priešininkui į nagus. Vienas aštrus gabalas kliudė petį, septintakursio vos neišversdamas iš pusiausvyros ir priversdamas suinkšti. Palenkė galvą žemyn, dar kelioms atplaišoms praskriejus pro ausis ir kūną. Vis dar tylėjo.
Brolis šūkaliavo. Pyko. Ir laidė kerus. Su kiekvienu lazdelės pasukimu, kilstelėjimu, leidžiant atsakomąjį Conjunctivitis grifas jautė kylantį šleikštulį gerkle, tiesiai iš skrandžio, o sumuštas petis maudė. Judėjo nerangiai ir šlūbčiojo, bet antruosius Igorio pykčio protrūkio kerus atmušė Skydiniais burtažodžiais. Kreiva šypsena ir pašaipus žvilgsnis šviesos greičiu išrūko laukan, vaikinai surėmus lazdeles. Dabar, sučiauptos lūpos dulkėjo veide, o primerktos žydros akys, bandė nuspėti tolimesnius įbrolio ketinimus.
Keturiolikos būdamas, pirmąsyk susitiko su Igoriu po išvykimo iš JAV, kuomet paliko namus, motiną ir Ilvermonį. Tada, Karališkojoje Grinvičo observatorijoje, Londone, manė, kad galbūt pavyks toliau pratęsti broliškus santykius. Deja, bet po kelių susitikimų, kylančios problemos, atskiri pasauliai ir atsiradę skirtingi draugai, atskyrė bendraamžius, suplėšė tarpusavio ryšį. Net vėl buvimas skirtinguose koledžuose atrodė kaip nepralaužiamas barjeras berniukams, kurie viens kitą pažinojo nuo penkerių metų. Viskas žlugo. Ir išsirutuliavo iki štai ko- vieno kito snukių malimo. O jei tik būtų labiau bendravę, ši tiesa galbūt nebūtų sukėlusi tiek jausmų...
Džeimsas labiau kilstelėjo galvą ir pasitraukė dešinėn, išvengdamas burtažodžio, besikėsinančio suparalyžiuoti mokinį. Išvengė vilko, bet užlipo ant meškos. Švilpis trenkė į sieną, visas oras ištrūko laukan, akyse sumirguliavo susidūrus dar ir pakaušiui. Tvirti pirštai apsivijo aplik gerklę imdami savaip dusinti. Jau dabar trūko kuo kvėpuoti mėlynakio kvėpavimo takams. Kojos linko. Pajuto kaip medžio gabalėlis įsirėmė į krūtinę. Būtent šiuo metu, bejausmiame veide atsirado bjaurus vypsnis. Net tada, kai nieko neatsakė, o įbrolis pradėjo smaugti. Vos sugebėjo įkvėpti, žioptelėti.
- Gerai, gerai, pasaky...siu, tik baik,- suinkštė, bandydamas nuvalyti tą šypseną, bandydamas apsimesti, kad turi kitų planų, o gal suprato, kad po paraliais, jam velniškai striuka,- tavo tėvus nužudė Sarevas vien dėl to, kad jie nesutiko atiduoti Slapstūnams tavęs kaip mokino. Įvyko susirėmimas ir tavo tėveliams buvo atimtos gyvybės. Netyčia. Ak, taip. Jie buvo tos sušikos brolijos dalis,- sukrizeno,- Tau buvo ketveri ir... niekada neatsirask per arti priešininko, broliuk,- pakreipdamas kalbą suvapėjo, parodydamas kruvinus dantis. Rizikavo. Žiauriai. Bet vis tiek neišsižadėjo plano. Spovė seilių ir kraujo mišinį Lorijanui veidan, stūmė rankomis atgal nuo savęs ir su lazdele rankose paleido bežodį Diffindo. Bent jau vienas geras dalykas, kurį išmoko iš tos benkartės Tomo dukros Delfinės.
-Petrificus Totalus,- garsiai tepasakė užsikosėdamas krauju. Nugara atsirėmė į sieną, prie kurios ką tik smaugė Igis. Nusivalė lūpas,- eik velniop, Igi. Velniop ir kaip tavo tėvai,- prikimusiai sudžergždė. Pavydas vis dar tebegraužė širdį. Ir dėl to, kad pasakė tą dalį apie Lorijanų mirtį. Kaip jis išgyvens toliau? Slapstūnai tai supras, greitai. O tariamas jo krikštatėvis nuraus galvą, juk kiek tas kliedėjo, kad nori pats pasakyti. Tai kam tiek metų tylėjai, a?- šaltokomis rankomis trindamas kaklą piktinosi mintyse, gaudydamas kvapą ir spausdamas lazdelę.
-
Skeverdoms išlėkus
Džeimsą trenkus
Igoris nusprendė nebegailėt niekados "brolio". Net kai ir tasai djevelenas inkštė, kad švilpis jį paleistų, Igis nesiklausė, tik dar labiau sugniaužė grifiūkštį, suleisdamas žmogiškus nagus į drabužius.
Kol įsiutęs septyniolimetis smogė Džei galvą į sieną. Urzgesys tyliai sugaudė prie kito amtgamtiko ausų.
-Kas dar?- sugriežė vilkolakis, kai išgirdo iš priešo lūpų informaciją,- ką dar aš turiu žinot!?- Igis visas įsitempė, pečiai, rankos drebėjo it drugio krečiamos. Jis negalėjo patikėt, kad jo tėvai priklausė Slapstūnams? Jo ir Melijandros tėvai- Slapstūnai?
Akimirką sutriko ir tai kainavo kraujo ir seilių makalynę veidan. Švilpis, vos spėjęs išvengti rudeniškos Greywindo dovanėlės, šoko kairėn. Tačiau nespėjo.
Skausmas pervėrė kairį šoną, drabužiai nusidažė raudoniu. Iš nuostabos išsiplėtumis akimis Lorijanas sulinko, begarso suriko. Jaunuolis inkstytuviai griebėsi už šono, bet ir savo ruožtu suniurnėjo Protego.
Vaikinas sustingo. Jis juto, kaip per dešinę plaštaką sunkiasi kraujas, kaip žaizda nepaliaujamai dilgčioja. Paklaikusiomis akimis Igis išsitiesė. Tamsoje matė savo kruvinas rankas. Silpnumas apėmė jaunuolį. Enervo
Septintakursis giliai įkvėpęs mintyse sušvokštė: Everte Statum, o paskui ir Pulso mors morde.
Ir po akimirkos Igoris užsimaskavo tamsoje.
-Prirodio yxtramentus,- lyg už Džeimso nugaros nuaidėjo Igio balsas.
Smūgis į pakaušį. Smūgis iš kojos į pakinklius. Rankos čiupo tamsiaplaukį už kaklo. Su Fenikso plunska burtų lazdelę prisiglaudė prie Greywindo smilkinio.
-
Igoris jį pažinojo kaip tris savo pirštus, jei ne mažiau. Puikiai žinojo, koks yra be moralės, su kokiu pavažiavusiu stogu ir išsigimusiu troškimu gyventi, visus kitus pasiunčiant myriop, vardant savo norų. Žinojo, jei kas pajudins šitą ledo sieną, pamatys tikrų tikraisausią ugnį, jausmų dėka. O gal ne?
- Greywindai tave įvaikino dėl priežasties, kad Slapstūnai pasiimtų kaip jų įsūnį ir nelįstų prie manęs. Vis tiek tas pats sūnus ir pavardė! Bandė apgauti, bet nepaėjo, nors ir nelindo, nes rado kitą,- nusispjovė,- galėjo ir paimti, man kaip tik būtų buvę geriau! Ar dabar patenkintas, ką? Viską žinai, tai dink man iš akių, I..- burtažodis rėžėsi krūtinėn, parversdamas ant šaligatvio. Ausyse sužviegė varpai, akyse sumirguliavo, stuburas sucypė it skerdžiamas goblinas. Lazdelė sugebėjo iškristi iš rankų ir dingti tamsoje. Igoris atrba per daug kvailas, arba per daug pasitikintis savo jėgomis, bet kaip ir bebūtų, paleido mirtinus kerus abituriento pusėn. Veidas sustingo iš nuostabos, nesitikėjęs tokio poelgio, vertėsi šali, prakeikdamas visą pasaulį ir Igorį.
Kerai nekliudė, ačiū Dievui. Tiksliau, nesusiformavo. Kitą uždusinti buvo neįmanoma, paprastam, gerai, beveik eiliniui, švilpiui, dar besimokinančiam Hogvartse. Čia jau pažengusių vyresniųjų galimybės, gal greičiau net seniai jau nebe pasirodančių Mirties Valgytojų privilegija. Per daug įsijautė,- nusišaipė mintyse. Bet akimirksniu ir...
- TU KĄ, NORI MAN NUŽUDYTI, KAI AŠ TAU VISKĄ PASAKIAU?! OT KOKS ĮBROLIS!- sužviegė nesavu balsu. Puikiai suvokė, kad pats irgi ne ką auksinis, bet va šitas vilkolakis... trūksta žodžių. Paleisti kerus, kurie panaikina visus vidaus organus?! Kur čia švilpiškumas? Ai, draugiškas organų panaikinimas?... O, geras.
- Tu geriau žiūrėk mažiau pilnaties,- sušnypštė pašokdamas ant kojų, kanopų barbenimo karste lygio žaibui vėl nekliudžius mėlynakio. Bet nepastebėjęs priešininko liko stypsoti vietoje be burtiniško įnagio.
Kur Lorijanas?
Fizinės atakos į pakaušį sugebėjo išvengti, bet kitos ne. Eilinį sykį sukniubo. Rodos, tuoj kojos su visu kūnu pateiks pareiškimą dėl neįgalumo tolimesniams darbams.
- Aš tau viską pasakiau,- sužiobčiojo švilpiui sugriebus už gerklės ir įrėmus lazdelę į smilkinį. Rankos nusviro. Kūnas suglebo. Nebeturėjo jėgų ir noro toliau draskytis su bendraamžiu, tad pasidavė tikėdamasis, kad anas susiprotės jį paleisti. O jei ne, liko žodžiai.
-
Rudeninė audra šėlo Londone, ko ir nebuvo Ūdrų Žabanguose. Rodės, žemė ir dangus maišosi, rodės, kad niekad nebus pabaigos.
Na... kaip čia pasakius...
Vienam asmenui, tai buvo pabaiga. Tačiau to dar pati nesusiprotėjo.
Melijandra greitai lėkdama per balas skuodė Londono gatvėmis, keikdama save, kodėl gi nepasiliko tame parke, Ūdrų Žabanguose. O juk ten buvo puikus oras!
Antgamtikė prasmukusi pro vielinės tvoros plyšį, sustojo. Lietus nepaliaujamai krito iš dangaus, griaustinis ir toliau dundėjo viršum miesto ir skubančių praeivių galvų, vėjas vis šukavo apylinkes, vienišai ūžė skerstgatviuose, akligatviuose ir kituose biesuose. Penkiolikmetė, sustirusi į ožio ragą, dirstelėjo per dešinį petį. Vienišas žibintas apšvietė geltona šviesa jauną antgamtikės veidą, mačiusį daug negerų dalykų.
Dvivardė mergina įsiklausė. Lietaus lašai nenumaldomai barbeno į namų stogus. Kiekvienas kaptelėjimas, vis daugiau suteikdavo trapios vilties Melijandrai. Giliai įkvėpė.
Žmonių nėra.
Lengviau atsikvėpė. Dabar te reikia sulaukti Emilijanos, tos švilpės sirenos, su kuria susipažino per pagalvių karą, Švilpynės koledžo bendrajame kambaryje.
Vilkolakė nežinojo kodėl su bendraamže atsidangino į sostinę. Negalėjo to paaiškinti. O gal tiesiog norėjo vienos pasibastyti po miestą?
Galiausiai Mela blausiai šyptelėjusi McWellei, kuri jau pasivijusi jaunąją Lorijan, patraukė tolyn. Tylėjo. Mėgavosi audros garsais. Nekreipė dėmesio į pasišiaušiusius plaukus. Tiesiog ėjo ir tiek, kolei, nuėjusi kelis metrus, prakalbo:
-Emilijana, kai būsi viena, pasiskaityt tą raštelį. Paršau tavęs, tai svarbu,- tarė, vypteldama. Melos akyse blykstelėjo lyg maldaujantis žiburėlis,- Teks pasukti galvą, bet susidorosi,- pasakė prisimindama užrašytą tekstą.
Ir nuo to laiko buvusi Drumštramgietė tylėjo. Bet, kažkas viršuje nesprendė kitaip, kai švilpės pasuko link apleistos metro stoties.
Jautrias ausis pasiekė tylūs šūksniai, smūgiai, bildesys- visa ši simfonija sklido būtent iš ten kur ėjo Melijandra su Emilijana.
Staiga, rudaplaukė sustojo it įbesta į žemę. Sumišimas, baimė, nerimas apgaubė merginą, širdis pradėjo spračiau plakti.
Ar jai pasigirdo?
Pasigirdo smūgis į galvą. Įsiūčio peripildytas šūksnis.
-Emi?- rudaplaukės balsas virptelėjo. Penkiolikmetė iš siaubo išsiplėtusiomis akimis pažvelgė į kitą švilpę,- Tu girdi tai?
Vėl šūksnis.
Suakmenėjusi Melijandra atsisuko į Demonų metro pusę. Širdis nusirto į kulnus.
Nė nesvarstydama pasekmių Julija įpuolė į apleistą metro stotį, ir vos ne žiobtelėjo iš šoko.
Jos
Kruvinas
Brolis
Yra
Ten
Ir
Laiko
Džeimsą.
Tą patį, kurį matė susitikime Apsigynime nuo juodosios magijos kabinete.
Mergina trumpam susverdėjo iš nuostabos.
Kas per velnias čia vyksta!?
Greywindas putojo iš pykčio, Igis jį stipriai laikė, rodės, bet kurią akimirką nudės.
-Igori!- sukliko sesuo, puldama link susikibusių vaikinų,- SUSTOKIT!- suriko, ištraukdama burtų lazdelę.
-Relasio!- paleido kerus Džeimso pusėn.
Ir tą akimirką švilpė prilėkė tarp abiturientų, nukreipdama burtų lazdelę į grifą.
-Nejudėk!
-
Vėjo gūsis sutaršė dviejų antgamtikių plaukus, o sostinė pasitiko tikru aglišku lietumi ir ne taip būdinga audra. Kiek susiraukusi Emilijana stabtelėjo ir juodą paltą susisagstė iki kaklo - Ūdrų Žabanguose oras buvo nepalyginti geresnis. Toji audra tarsi pranašavo kažką, kažką negero, tačiau sirena, kaip ir pratusi, stengėsi nekreipti dėmesio į kvailas nuojautas. Vėjo šuoras sutaršė baltus plaukus, lietus merkė kiaurai, tykiai barbendamas į šaligatvį, namų stogus, šiukšlių konteinerius, medžių lapus ir viską, kas tik pasitaikė kelyje. Tad nenuostabu, kad tokiu oru, kai motulei gamtai isterijos užeina ir dangus primena vakarykštį cepeliną, niekas laukan nosies nekiša. Tačiau Emi tai netgi tiko. Lietus jai per daug netrukdė, juolab, kad su juo siejosi... Hmmm.... Pasakykime, įdomūs, prisiminimai, dėl kurių penkiolikametė jautėsi kažkuo kalta prieš priekyje žingsniuojančią bendrakoledžę vilkolakę.
Šioji stabtelėjo prie vienišo žibinto palaukdama su palto sagomis užtrukusios Emilijanos. Vengdamos balų merginos nužingsniavo tuščia gatve.
Melijandrai prabilus sirena nejučia įkišusi ranką kišenėn pirštais apčiuopė sulankstytą raštelį.
- Perskaitysiu. Ir tikiuosi, kad suprasiu tai, ką reikia ir taip, kaip reikia, - tylomis ištarė, nors per lietaus barbenimą ir audros kakofoniją niekas nebūtų išgirdęs išskyrus jautria klausa pasižyminčias nežmogiškas ausis. Nebuvo Emi paslapčių, kodų ir šifrų mėgėja, tačiau aplinkybės priverčia pamėgti viską.
Jautrios ausys... Merginų žingsniai ritmingai artėjo link apleistos metro stoties, kol staiga Mela sustojo ir įsiklausė. Jos pavyzdžiu stabtelėjo ir Emilijana. Smūgiai ir juos pakeičiantys riksmai. Šūksniai ir trenksmai. Nerimas, baimė, išgąstis lėtai smelkėsi sirenos minčių link. Juk tai Londonas... Gal kokie chuliganai vaikiūkščiai susipešė... kažkodėl mergina nemokėjo meluoti pati sau. Atsisuko į Melijandrą ir rudau pilkose akyse pamatė atsispindinčius lygiai tokius pat jausmus.
- Mela, ir aš tai girdžiu. Bijau...- Emi taip ir nepabaigė sakinio. Vilkolakė stačia galva jau įpuolė į apleistą stotį. Sirena greitai nusekė jai iš paskos. Batų kulniukai ritmingai sukaukšėjo baltaplaukei skuodžiant laiptais, įsipindami į lašų barbenimą. Besidaužančia širdimi Emi pakėlė akis, tuo pačiu kišenėje ieškodama lazdelės. Ir sustingo. Tiesiog apmirė, pakirto kojas. Igoris. Džeimsas. Kraujas. Krauju permirkę Igio marškiniai, sumuštas Džei veidas... Viskas. Tokio įsiutusio švilpio Emilijana dar nebuvo mačiusi. Rodės, buvo pasiruošęs net nudėti įbrolį, o šis... Žalios akys keliskart sumirksėjo, tarsi netikėdamos tuo, ką mato.
- PO VELNIŲ LIAUKITĖS!- merginos balsas net drebėjo. Atgavusi žadą ji įkandin Melijandros pasileido link vaikinų.
- Kas jums abiems pasidarė?! - išsitraukusi lazdelę Emi įsiterpė tarp juodviejų, pakaitomis pažvelgdama čia į vieną, čia į kitą. Fiksavo sumušimus, kraują, pyktį abiejų, o ypač Igorio veide. Kas turėjo nutikti, kad jie priėjo iki to? Kas?? Galiausiai paaiškinimo ieškojo rudai pilkose Melos akyse, vėliau į tą pačią pažįstamą pilkumą žvelgdama Igorio akyse ir tyliai klausdama "kodėl".
-
Džeimsas viską išpyškino, pasakė tai, kas buvo slėpta dvylika metų. Tačiau, Igoriui tai buvo negana. Jis visa širdimi ir savo esybe virė neapykanta, kerštu Greywindams. Kaip tasai Džeimsas tikisi, kad jis nustos pulti? Kai tasai krikštatėvis nužudė jo tėvus!? Kai išdraskė jo šeimą, atskyrė jį nuo Melijandros!? Kaip?
Igoris dar stipriau sugniaužė Džei kaklą. Antgamtikas siuto. Dar papildomai išgirsta tiesos dalis, garbanių pavertė dar labiau nevaldomesniu- Slapstūno užkeikimas atliko savo darbą.
-Pasakei? Ir tikiesi, kad paleisiu tave niekur nieko?-sugriaudėjo rūsčiai Lorijanas, jusdamas įbrolio pulsą kakle. Septyniolikmetis sugriežė dantimis, ir jau būtų sakęs kažką tamsiaplaukiui, jei ne žingsniai. Lengvi, greiti žingsniai.
Mergaitiškas šūksnis.
Ir Igoris tarsi elektra nupurtytas atsisuko į įėjimą, vendantį į Demonų metro.
Link jo bėgo rudaplaukė garbanė. Pro šią kupetą švietė rudai pilkos akys.
Mela.
Iš kur ji atsirado?
Vilkolakis su nuostabos išraiška veide sumirksėjo.
Kaip?
Rankos nusviro, Džeimsas, nuskriejo it muštukas nuo blokšto tolyn. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Lyg kažkas trenkęs abiturientui per galvą, susverdėjo nežymiai.
E
M
I
?
KĄ?
Tos žalios, katiniškos akys, smulkutis kūnas ir sireniškas protas. Emilijana McWelle stovėjo priešais jį. Igoriui žemė pradėjo slysti po kojomis. Ne, tai sapnas. Ne, tau realybė.
Švilpis žengtelėjo atbulomis, kūną sukaustė sumišimas, kurį netrukus pakeitė baimė. Jie negali būti kartu. Negali.
Jei sužinos, pamatys- bus galas.
Ne.
Vilkolakis kelis kartus sumirksėjo. Net žaizdos skausmas neprabudino mėlynai pilkų akių savininko iš sąstingio ir šoko.
Prieš du mėnesius, birželis. Virdžinijos valstija, JAV.
Myša dėbtelėjo į Igorį.
-Tu tuo tikras?
-Mmm...-numykė šis, vis dar mintyse keikdamas Sabelą, kuri jo ir sesers atvykimo progą vožė jam į nosį. Negi animagės visada būna tokios?
-Igooori?
Švilpis suniurnėjo mintyse ir iš karto apsiniaukė viduje. Jo mėlynai pilkos akys žvilgtelėjo į klano alfą, jau perkopusį šešiasdešimt vienerius metus, nors atrodė kaip keturiasdešimties.
-Myša, Senatas nesužinos,- tyliai sušvokštė, patikindamas,- Nesužinos.
-Netikiu,- atkirto tasai, patraukdamas link ąžuolinio stalo, apkrauto visokiais popiergaliais, blanknotais, žiobariškais popieriais, kalbančiais apie mokesčius, sutartis prekyboje. Klanas negalėjo tikėtis darbo iš Magiškojo pasaulio, o ypač iš MACUSA'os, tad dirbo žiobariškame versle- daugelis dirbo medžioklės sektoriuje, pramonėje.
Pro stiklinius langus skverbėsi vasaros šviesa, apšviesdama miško spalvų kambarį: spintas, kilimą, stalus, milžinišką Virdžinijos ir aplinkinių valstijų žemėlapį, kabantį per visą sieną, priešingoje pusėje nei langai.
Lorijanų galva atsisėdo į krėslą, ir nužvelgė nuo galvos iki kojų savo anūką.
-Aš rimtai, turi viską apsvartstyti- tu žinai, kaip Senatas susidoros su tais, kurie sulaužo Vilkatų įstatymus. Nesielk spontaniškai- nuo tavo sprendimo priklauso mūsų klano gyvavimo trukmė,- ramiu balsu pasakė.
Būsimas septintakursis sumurmėjo po nosimi.
Myša pakėlė antakius.
-Ar supratai?
Taip,- lyg per miglą sau atsakė abiturientas, atsikvošėdamas. Prakeiksmas trumpam atslūgo, paliko Igorį vieną.
Švilpis nepatikliai pažiūrėjęs į dvi penkiolikmetes, atsisuko į aptrankytą Džeimsą.
Pyktis nurimo, bet kerštas nuslopo tik šiam kartui.
-Nešdinkis,-suniurzgė žiauriai įbroliui Lorijanas,- dink iš mano akių, savanaudi kvaily!
-
-Ne,- atšovė besiputojančiam Igoriui, valdomam užkeikimo. Šis jau norėjo ką dar bepridurti, bet metro stingdančią tylą ir lauko šaršalą perskrodė mergaitiški šūksniai ir batų kaukšėjimai. Iš lauko tamsos išniro Mela, Igorio sesutė ir nepažįstama gražuolė, Lorijan bendraamžė.
- O, laba diena,- sarkastiškai atitarė į merginų šauksmus, bet ilgesnės tirados nesugebėjo pratęsti kai penkiolikmetės riksmas atskriejo kartu su kerais. Jų smogimoji galia nusviedė vaikiną kuo toliau nuo švilpių sambūrio. Ausyse sužviegė vėjas. Drėbėsi ant pilvo. Minutes gulėjo vangiai svąrstydamas ar tik kuri dalis nelūžo. Iš vis ar jis sugebės po šio drąskymosi normaliai paeiti? Šai kur klausimas. Mėlynių bus kaip miške,- suniurzgė mintyse, lėtai keldamasis. Tarp dantų užspaudė aiktelėjimą, vos peršautą koją pajudino. Kažkur šalia trynėsi mažoji švilpiukė su nutaikyta lazdele į jo makufelį.
- Atleisk, bet negaliu. Čia tas pats kaip Tomas neišgali neminėti tų prakeiktų savo mielų ugdytinių,- suurzgė pakeldamas galvą. Toji gražuolė pakaitomis spoksojo tai į jį, tai į Igį. Ar jam pasivaideno ar tikrai ta mergiotė ieškojo atsakymo įbrolio akyse? Nežinia koks nušvitimas, supratimas, bei suvokimas aplankė, tačiau nujautė tik vieną- kažkas siejo Igorį su tąja mergina.
Ko žiopsai? Nemačiusi peštynių? Turbūt ne.
Galiausiai stovėjo ant kojų.
- Ak, kaip tu mane gražiai pavadinai. Žinai, aš taip pat taip pavadinčiau... tave,- skėstelėjo rankomis, bandydamas sulaikyti kraujo turinį gerklėje. Paklaikusiomis akimis ieškojo pamestos savo lazdelės. Mintyse nusikeikė. Apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir vaikinas išnyko. Be lazdelės. Be šeimos bei savo norų.
-
Mela įdėmiai klausėsi Igorio ir Džeimso pokalbio, stengėsi suprasti kokia velniava dabar įvyko.
Ko jie taip susiriejo?-dingtelėjo mintis švilpei galvon. Tačiau taip ir nieko iki galo nesuprato rudaplaukė, lyg migloj pavinėjo, nieko nesuprato, o paklausti- nepaklausė, ne laikas ir ne vieta. Greičiau kažkuriam iš vaikinų užkabintų jautrią stygą su šiuo klausinėjimu.
Melijandra atsisuko į kauju pasruvusį brolį. Vilkolakės širdis su baime suspurdėjo. Norėjo pulti prie Igio, tačiau išugdytas Drumštrange šaltas
protas, paliepė sekti paskui Greywindą, tikėdamasi išgauti kokių nors žinių. Broliu pasirūpins sirena. Emilijana, pažiūrėk Igorį,-štai ką pasakė rudai pilkos Melos Julijos akys, kai penkiolikmetė atsigręžė į bendraamžę. Linktelėjo ir atsisuko į tamsiaplaukį. Staiga, pasigirdo pokštelėjimas ir djevelenas pradingo, persikėlė oru į kažin kurią vietą.
Mergaitė suspaudė lūpas. Ji turi greičiau veikti, nuspręsti kaip daryt. Prarasti šansą pasikalbėt akis į akį su Džeimsu- neketino, tačiau lįsti į pavojų su septintakursiu, kuris buvo aptrankytas ir trankė brolį- nežavėjo ši mintis. Juk ką gali žinot? Džeimsas gal ir to laukia?
Lorijan giliai įkvėpė. Dėl visa ko- grifui neieškos lazdelės.
Švilpė nužvelgė kitus švilpius.
-Mes dar pasimatysim,-tarė švelniai bendrakoledžė ir apsiprendė.
Netrukus jaunuosios raganos Demonų metro nebuvo- pasinaudojusi tamsa ir antgamtiškais gebėjimais, išlavintais per atostogas, Melijandra išlėkė iš šios vietos, ieškodama Džeimso Greywindo atvykimo vietos.
Mela turėjo kai ką jam pasakyt.
-
Ir kas jas atvedė čia - neaišku. Melijandros, kaip sesers, nuojauta, atsitiktinumas ar Likimas - spėlioti tikrai vėlu. Emilijana stengėsi negalvoti, kas būtų atsitikę, jeigu merginos nebūtų atėjusios. Pirmą kartą matė Igorį taip nesivaldantį. Tokį pasiutusį, gatavą galvą nutraukti, uždusinti ar kaip kitaip atimti gyvybę. Nejučiomis sudrebėjo. Nenorėjo tikėti, jog tai tas pats asmuo, kurį ji pažinojo. Tiesiog negalėjo.
O Džeimsas nepasikeitė. Visada buvo niūrus, ironiškas, neslepiantis įtūžio ar dar ko. Toks pasirodė ir dabar. Kiek pašaipiai žvilgsniu nuvėręs abi merginas atsakė Igoriui. Jie visada gerai sutardavo, tai kas turėjo atsitikti, kad šitaip susipjautų? Čia jau net nebejuokinga... Žalios akys tankiai mirksėjo tarsi besipriešindamos per ryškiai šviesai. Džeimsas beveik nesilaikė ant kojų, krauju pasruvusios akys ir žaizdos rodė, jog šis suklups dar nepasiekęs laiptų, vedančių į Londoną merkiantį lietų. Tačiau septintakursis grifas visgi sugebėjo atsistoti. Emi net nesistengė jo sulaikyti - kur jis nueis šitaip sužalotas? Tačiau tyliai pokštelėdamas vaikinas išnyko oru. Velniai rautų... Sirena tikrai nebuvo patenkinta, tačiau jai labiau rūpėjo Igoris. Jeigu jau Džei geba išnykti oru, jam nėra taip jau ir blogai, ar ne? Va ką reiškia švilpiškos smegenys. Tik vėliau į galvą atėjo mintis, kad vaikinas gali būti pavojingas.
Skėstelėjusi rankomis Emilijana nuleido lazdelę ir atsistojo tiesiai. Nebebuvo reikalo tarsi kolonai stypsoti tarp dviejų besipešančių brolelių saugant, kad abiejų galvos liktų ten, kur turi būti. Igoris atrodė prastai - marškiniai prie šone padarytos žaizdos buvo kiaurai persisunkę krauju. Ir velnias jus nešė čia trankytis... Suirzusi Emilijana atsisuko į Melijandrą. O šioji mintimis ir akimis išsiuntusi paliepimą pasirūpinti broliu, atsisveikinusi pasišalino.
- Mela!- sirena žinojo, jog vilkolakė dabar jau gali būti kitam Londono pakrašty, tačiau vis tiek šūktelėjo. Ir kas jai šovė į galvą - vienai vytis septyniolikmetį ir, rodos, irgi antgamtiką.
Apleistame metro Emilijana liko viena su Igiu. Nejučia į mintis ėmė skverbtis vaizdai, kuriuos penkiolikmetė iš visų jėgų stengėsi išvaikyti - ne laikas ir ne vieta. Po galais, kiek tai gali tęstis?
- Kas jums, vardan Merlino, šovė į galvą?- pati sau panosėje burbėdama švilpė nuo kaklo nusivyniojo šalikėlį ir priėjo arčiau Igorio.- Nejudėk,- tyliai paliepė, kilstelėdama krauju permirkusį audinį ir prispausdama šalikėlį prie žaizdos - gal nors kiek sustabdys trykštantį raudonį. Kraujo Emilijana nebijojo, tačiau visgi nesiryžo išbandyti elementariausio gydymo užkeikimo - baiminosi, kad labiau pakenks nei padės.
Nuleidusi akis prabilo:
- Einam iš čia. Tu sužeistas, o aš viena tau padėti nesugebėsiu,- mergina nurijo tūkstančius liežuvį deginančių klausimų: kodėl, kaip, už ką? Viena ranka prilaikydama improvizuotą tvarstį, šviesiaplaukė laisvosios pirštais apčiuopė Julijos įduotą raštelį kišenėje. Ar atsakymai slypi čia? Tereikia ištaikyti palankų laiką, kai liks viena ir išsiaiškinti.
Apsisukusi šviesiaplaukė dar kartą apžvelgė Demonų metro. Vaizdelis šiurpokas, tačiau du paaugliai regis ten buvo vieni. Sirena net nusipurtė - nuoširdžiai tikėjosi, kad daugiau čia sugrįžti neteks. Nors norėjo į Londono dienos šviesą išlįsti kuo greičiau, tačiau visgi praėjo dar kelios minutės, kol apie nesenus įvykius čia bylojo tik šviežiais kraujo lašais aptaškytos purvinos grindys.
-
Lipnus, pustirštis kraujas lipino Igoriui gerklę, skausmas rakino kiekvieną raumenį, šaltis ir metro drėgmė skverbėsi į jaunuolio kaulus. Norėjo išrėžti Džeimsui, kad susikištų savo ironišką balselį į savo ausis, tačiau patylėjo. Ir taip vos ne lavonas, prieš įbrolio kumščius jau neatsilaikytų, jei tasai vėl nepakiltų smogti jam. Dink, Greywindai...- suurzgė mintyse ir stirpiai sukando dantis. Skausmas, bet staiga jį pakeitė nuostaba.
Mela? Grįžk!- norėjo surikt sesers pavymiui, tačiau balsas tik nuaidėjo mintyse. Švilpis iš sumišimo išsiplėtusiomis akimis stebėjo kaip dvivardė penktakursė nulėkė paskui djeveleną, krikštasūnį, jo tėvų žudiką. Ne.
Igorio rankos nusviro, ąžuolinė burtų lazdelė- taip pat. Ji pražus. Ledinė baimė įsibrovė į vilkolakio širdį. Jo sesutė, jo Mela... Švilpis vangiai papurtė galvą, tarsi nuvydamas baisiais mintis. Ne, ji nepražus. Slapstūnai išsikasė sau duobę- nereikėjo jos išvešt į Švediją- Mela, buvusi drumštrangietė. Antgamtikas ir toliau būtų it stabo ištiktas stovėjęs, paniręs į mintis, jei ne Emilijanos burbesiai po nosimi. Mėlynai pilkos akys prisimerkė ir iš praeities išniro vaizdinys. Emi, tu iš tikrųjų neradai savo giminės?- norėjo paklausti, bet iš krūtinės gelmių pasigirdo slopi aimana.
-Lengva tau pasakyt,- kimiai išpyškino rudaplaukis, dėbteldamas į bendrakoledžės darbą,- Tvradoskis nieko nepagelbės,- suniurnėjo,- Jis apie tai nieko neturi žinoti. Aš pats su Džeimsu susitvarkysiu,- dingtelėjo mintis galvon Mirtininkui, -Ačiū,- padėkojo sirenai už rūpestį, ir pats prisilaikydamas už improvizuoto tvarsčio (pernelyg svaigo galva pačiam susitvarkyti) ir tyliai, kiek įmanydamas susikaupė. Paėmė McWelle už rankos. Tyla.
Pokštelėjimas.
Ir dviejų antgamtikų jau nebebuvo.
Tik vieniša Džeimso burtų lazdelė gulėjo tamsoje, čia Demonų Metre, kur neužilgo bus pralieta daugiau žmogiško ir antgamtikšo kraujo.
-
Dešimtys varnų striksėdamos purvinu Demonų metro grindiniu kranksėjo savo šaižiais balsais.
"Ar įmanoma pabėgti nuo mirties?"
Jų violetinės akys žibėjo tamsoje, o juodos plunksnos susiliejo su aplinka. Atrodė, kad tik akys laksto apleistoje stotyje.
"Ne."
Baugus paukščių klykavimas vertė pagaugais nueiti kūną. Vos žengus, juoda, judanti plunksnų masė suplasnodavo geležiniais sparnais, daugelis šaudavo į viršų ir dar labiau paleisdavo gerkles.
"O gal visgi?"
Pasižiūrėjus į laikrodžius, šie rodydavo prieš keturias. Ryto. Londonas skendėjo dar nepatekėjusios saulės juodumoje, gaivus, drėgnas oras kuteno kvėpavimo takus. Šalta. Geriau įsižiūrėjus žemė nubarstyta šlapio sniego. Laiptai, vedantys į Demonų metro - irgi. Prie įėjimo pralėkė keli juoduliai. Stojo tyla.
"Nuo mirties niekas nepabėgs. Nei vampyrai, nei vilkolakiai."
Patraukus tolyn nuo metro įėjimo, kai kurios varnos atskildavo nuo grupės ir nulėkdavo gilyn į tunelį. Lyg kelrodžiai. Kitos, sekdavo iš paskos, dar kitos, žnaibydavo atklydėlius jiems judant. Paskutiniosios likdavo vietoje žaibuodamos neįprastomis savo akimis.
"Net jei ir prisigersi Jaunystės eliksyro, Mirtis visada bus šalia."
Gerokai atitolus, jau seniausiai kėblinant nenaudojamomis metro vėžėmis, šios išsišakodavo į dvi dalis, šaunančias dešinėn ir kairėn. Čia, ferumos sustodavo ir spiginandavo į atklydėlius. "Ką pasirinksi? Draugus ir mūšį, ar savo kailį ir galimybę gyventi ilgiau?"- tarsi sakydavo jos. Dešinėje pusėje tupėjo daugiausia, o kairiausioje- mažiausiai. Pagal tai galėjai spręsti kuri pusė ką duos. Deja, bet į dešinę praleis tik tris asmenybes. Ferumų uždanga pakils kapodama svetimus, pasigirs pokštelėjimai už nugarų ir atsiras mėlynapsiausčiai su paruoštomis lazdelėmis.
"Taisyklės yra taisyklės. Nelaužykit, jei nenorit šokti su Mirtimi"- pasigirs Bendžjamino Ragvaldsono balsas.
---
Ambrozijus susiėdė su Fredu, šį išvadindamas išdaviku, nesugebančiu surasti savo šeimos buvimo vietos, taip pat iškeliančiu nebūtas sąlygas bei privilegijas nedalyvauti broliui ir seseriai mūšyje. Savo ruožtu Greywindas pagrasino prikąsti buvusiam Varno Nago koledžiečiui liežuvį nekaltinant jo nebūtais dalykais. Kitaip pačiam Grigui teks prižiūrėti sąvąjį kunigėlį žiobarą brolį, antraip netūrėsiąs kam nuodėmių išsipasakoti. Pasikarščiavęs Grigas atkirto, esąs vidurinysis Brendono ir Merės sūnus praras šiltą vietelę aurorų štabe- jo galios leido taip elgtis. Likusieji organizacijos nariai tylomis stebėjo žodžių pjautynes.
"Pamiršai kas aš esu, drauguži. Net ir neturėdamas djeveleniškos prigimties, nemanyk, kad nesu pavojingas. Nerizikuok grodamas mano nervais, žmogau."- grėsmingu baritonu suurzgė. Jo nejaudino faktas dėl klibančios kėdės Magijos ministerijoje,- "nežaisk tokius žaidimus, nes mirsi siaubingai".
"Gali pabėgti nuo mūšio, bet nuo mirties- ne."
Gerai, kad Hortas su Leviana Prancūzijoje,- oklumantija apsišarvavęs vyras atsargiai pagalvojo, nenuleisdamas žvilgsnio nuo besiputojančio, bet jau nutilusio Slapstūno,-Jiems ne vieta čia, ypač Frederikui. Niekas neturi suuosti Greywindų pagausėjimo, nei tai, kad didžioji dalis nepriklauso Slapstūnams.
Niekas turi sužinoti, kad statoma revoliucija.
---
Nuo kryžkelės paėjus gerą gabalą galėjai išvysti trūkinėjančią metro šviesą. Vos jai įsižiebus, pastebėdavai stovinčią grupelę su tamsiomis safyrinėmis mantijomis. Šalia jos būriavosi ferumos. Iš visos grupelės išsiskyrė viena figūra savo bruožais: šviesiai mėlynos akys, juodi plaukai su barzda, išmarginti žilstelėjusių gijų. Griežtas veidas ir nuožmus žvilgsnis. Auroro uniforma ir velniškas panašumas į visai kitą žmogystą. Džeimso tėvas stovėjo šonu priekį visų kitų, sunėrę rankas ir karts nuo karto dirstelėdamas į supančiotus paauglius. Ravenas von Sjuardas, Melijandra Julija Lorijan, Donaldas Rokas Ridlis buvo sustingdyti bei surišti vienon krūvon. Vargu ar trys poros kojų sugebės neklūpčiojant pabėgti nuo pagrobėjų. Neskaitant antgamtikų, šioje metro dalyje buvo šeši Slapstūnai. Lilas, septyniolikmetis raudonplaukis nervingai spaudė savąją lazdelę. Ambrozijus šiam linktelėjo galva it ramindamas jaunuolio nervus. "Viskas bus gerai"- šnekėjo. Visi likusieji mažiau daugiau nervinosi. Kaštonplaukė Reičelė kramtė lūpą. Ši, dvidešimtmetė mergina, kišenėje spaudė sidabrinį kryželį. Vladeinas tarp pirštų vartė žiobarišką cigaretę, be galimybės ramiai užsitraukti. Šalia Eriko kojų, galvą purtydamas tupėjo Serevo vilkšunė Viela. Rusvakailė priplojusi uodegą prie žemės, nosimi traukė šaltą orą, uosdama galimą visko pradžią ir pabaigą. Jos tikrojo šeimininko niekur nesimatė. Be jo, trūko dar vieno žmogaus.
Tai buvo trečias kartas per visą brolijos istoriją, kuomet jos veiksmais išlenda į dienos šviesą. Prieš pasirodant kviestiesiams, burtininkai vienas kitam linktelėjo paslėpdami jausmus ir nerimą po abejingumo kaukėmis.
Iš tamsos išnirus trims siluetams, Fredas, pakėlė žydras akis nužvelgdamas priešais susirinkuosius. Juto, kaip baladojasi sava širdis, varinėdama normalų kraują. Kaip ir jo sūnų, kaip ir visus Greywindų likučius, liga palaužė viduriniojo Brendono ir Merės sūnaus antgamtiškąją pusę. Karštas kraujas atvėso, o šuo atvirto į žmogų. Amžiams.
Nuo derybų baigties priklausė ir buvusio nario tolimesnis likimas. Nepaisydami susidariusios padėties, lūpų kampučiai pakilo išvydę Igorį. Trumpa tyla stojo tarp dviejų frontų. Kiekvienas iš čia esančiųjų nujautė, kad kažko trūksta. Pastarojo, nebuvo nei kitoje, Mirtininkų pusėje, nei šioje - Slapstūnų. Bent jau dabar.
- Turite du pasirinkimus,- nevyniodamas į vatą pradėjo, kas buvo itin būdinga visiems Greywindams, išskyrus jauniausiąjį tos šeimos narį, kuris karts nuo karto mėgdavo įterpti užuomenas vardant negreitos tiesos pasakymo,- arba prisijunkite prie mūsų, taip išgelbėdami savo artimuosius, arba pasmerkite visus mirti,- mostelėjo ranka į antgamtikus. Gestas parodė mirties kelią: pirmieji mirs belaisviai prieš draugų akis, po to patys stebėtojai tuo pačiu metu kaip ir likusieji Mirtininkai kryžkelėje.
- Žodžiu, mirtis visiems,- paprastai subambėjo Valdeinas, galiausiai ugnies išvietimo burtais užsidegdamas žiobarišką sveikatos gadintoją. Užsirūkė. Reičelė silpnai šyptelėjo vos tramdydama juoką. Visada. Vladas elgsis kaip paskutinis ramiausias kvailys, net ir sudėtingiausiose situacijose taip pakeldamas kitiems ūpą,- tik netempkit gumos ir be dramų, manęs namie laukia slibinraupiais serganti pusseserė,- išpūtė dūmą,- be to, dar nesumokėjau mokesčius už šildymą, mano dienotvarkė visa perpildyta, tad mūšio tikrai nebus,- lyg kalbėdamas apie pelėdų kainas Skersiniame Skergatvyje porino Slapstūnas, vos vos šyptelėdamas, - taigi? Ką manot?
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Jis nematė šviesos jau daug laiko. Tuo tarpu, tamsa tapo jo geriausiu draugu.
Jis buvo aklas.
Nugara jautė kito vampyro kaulus. Tiek mažai belikę mėsos. Žinojo, kad pats panašiai atrodo: sulysęs, purvinas, krauju apsitaškęs. Drabužiai apiplyšę. Ten, kur turėtų būti akys - po mažą siaubo filmą. Vokai užmerkti, skruostai tamsiai raudoni.
Akys buvo išplėštos.
Liežuviu perbraukė per dantis. Seniai kada gėrė kraują ar vandenį. Vampyriškas troškulys tapo senu kaimynu, kuriam pasiduodavo vos prisiminęs skonį. Nuo tada, liežuvis, vidinės skruostų pusės, riešai, pirštai liko sukandžioti. Malšino alkį pats save žalodamas. Savas kraujas nebuvo itin skanus, greičiau vimdė negu suteikė trumpalaikį palengvėjimą. Tačiau sustoti nesustojo- žalojo save toliau net ir bandydamas pamiršti psichologinį skausmą, minčių ir sielos draugo žūtį, negu atsigerti.
Huginai...
Laikas sustojo. Iš pradžių skaičiavo dienas, savaites, mėnesius, bet galiausiai pametė skaičių. Pasidavė. Mintys, kad jį suras tėvas su broliu jau apdulkėjo. Viltis visgi ne visada miršta paskutinė. Šįsyk greičiausiai kūnas.
Fasirai...
Prarado ne tik lauko nuojautą, bet vietos. Nežinojo nei kur jis yra, klausimas iš vis: ar jis bent Anglijoje?
Tėve...
Klausa, uoslė ir lytėjimas liko jam vieninteliai kas padėjo gaudytis pasaulyje. Nors kalbos dovaną prarado. Taip, Ravenas von Sjuardas galėjo šnekėti, bet Neviltis ir Nenoras kaip slibino kiaušinis užspaudė liežuvį. Jo jau neapvers dėl psichologinio svorio. Atsiribojo nuo visų. Net tada, kai į jocelę įnešė dar vieną vampyro jauniklį, Ravenas nekurstė vilties pabėgti. Tylėjo kaip stabo ištiktas. O kai atsirado ir vilkolakiukė, suvokė, kad niekas negali išsigelbėti nuo Jų. Reiškias, jei negali išsigelbėti, kovoti, tai tada kokia tikimybė pabėgti? Jokia.Viskas žlugo. Iš eliksyrininko sūnaus teliko tik apvalkalas. Vidus mirė.
Solveiga...
Šaltas grindinys sėdimąjai ir visiems kaulams kėlė diskomfortą kaip ir nutirpusios kojos be galimybės šias pajudinti. Šaltis žnaibė purvinus skruostus. Ir čia jis kokią valandą. Jautėsi kaip maišas. Tuščias, bet kažkaip sugebantis užsimti stebėtinai svarbią vietą. Kodėl jį pagrobė?
Mama...
Dėl to, kad jo tėvas Sorenas von Sjuardas? Kad jis vampyras? Dėl ko? Kas nori von Sjuardų žūties?
Beatriče...
Ar tai turi kažkokią prasmę? Kuo Jiems užkliuvo jis, jo sesutė, jo motina?...
Kur jie?...
Keturiolikmetis sėdėjo ramiai, nunarinęs galvą. Girdėjo balsus, žingsius, bet nepakėlė galvos pasidomėti kas čia vyksta. Jam patiko tamsa. Su ja ir liks. Tik kai balsai sustiprėjo, prisidėjo dar ir nauji, suvokė, kad jau viskas prasidėjo.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Jis buvo piktas ant viso pasaulio, be galo pasiilgęs tėvų, o labiausiai, Marinos. Galbūt vien dėl jos ir nedrebėjo Slapstūnų kalinamas, džiaugėsi didvyriškai apsaugojęs mergaitę, kurios liežuvis nesivvertė vadinti seserimi, ir paimtas į nelaisvę pats. Tamsiai rudi, Ridlių liūtuko gaurai atrodė susivėlę, purvini, tačiau vis tiek pasipūtę, tik nežvilgėjo, akys juodos bei alkanos, nors mėginamos paslėpti použmerktomis blakstienomis, tarsi sakyte sakė: Mama, tėti, Marina, man viskas gerai. nugara jautė kitą vampyrą, šalia užuodė vilkolakės kvapą. Užkandinė, Marinos užkandinė. nusišaipė mintyse pats mirdamas iš alkio. Šią akimirką puikiai suprato kaip tada traukinyje jautėsi gatvinė mergaičiukė, nutįsusiais juodais plaukais, su menku ryšulėliu, šuniškai išalkusi. Deja, Donaldas niekaip nesuvokė, už ką likimas jam šitaip? Juk pamaitino alkstančią, suteikė prieglobstį, lygtai niekada nieko nenuskriaudė. Jo, vadinasi: nusišypsok pasauliui ir jis išbalados tau dantis. Taiklu, kitaip nė negali būti. tūnojo kažkur atgabentas, iš kvapo nedaug ką tegalėjo suprasti, iš regos tik tiek, jog yra supamas daugelio karių. Galbūt įkaitai pagaliau bus perduoti? nedrąsiai, tačiau logiškai pamintijo smulkutis berniukas. Tada galvą it strėlė perskrodė kita mintis: o kokia bus kaina, kaina už juos.
Ilgai laukti nereikėjo, vienas jaunuolis prabilo, prabilo kažkam, ko Donaldas gerai nematė pro kito įkaito galvą, tačiau nuo to ką išgirdo, atsistojo ausys, plaukai pasišiaušė, iš krūtinės išsiveržė laukinis urzgesys. Tikėjo, jog mama ką nors sugalvos, tačiau jau ir pats turėjo nediduką planą chuliganą, neveltui gyveno su klastuole, ne veltui buvo klastuolio sūnus. Taip, Rokas gali būti ne tik teisingas, kilnus grifas, bet taip pat žiaurus, apgaulingas klastuolis. Gaila, šiios pusės gyvenime dar niekada nerodė, todėl turėjo išeiti nesunkiai. Stingdomieji kerai tebeveikė, tačiau urzgesys nesiliovė, pasigirdus tarsi metalo džeržgesiui kūnas iš paskutiniųjų ėmė trintis į virvę, tereikėjo sulaukti akimirkos, tos menkutės akimirkos, kai į jį atsigręš kurio nors sargybinio kerai, tada ir bus laikas nesnausti.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Ji pametė dienų skaičių. Tačiau žinojimas, kad praėjo daug laiko, jos neguodė, o atvirkščiai- žlugdė.
Kur Igoris?
Mela keikė save už savo kvailumą ir naivumą, už savo lengvabūdiškumą. Ir kodėl gi jai taip parūpo pasakyt Džeimsui, kad bėgtų? Juk vis vien ne jos rūpestis, kad medžiotojai susidomėjo juo. Jei išvis, švilpės priešai nudaigotų tą djeveleną, pasaulyje apmažėtų vienu savanaudžiu. Tai ko gi švilpė nulėkė į Grinvičą pas Greywindą?
Švilpiškas protas. Tas pats protas, kurio net nepajėgė pakeist ir užgožti Drumštrango diciplina, mokymai.
Mela iš įpročio sukando dantis, tačiau nieko neišėjo- sustingdyta buvo. Skausmas perbėgo per nejudrų, išvargintą antgamtikės kūną.
Susitikimas su Slapstūnais nebuvo vienas iš linksmųjų, neneigiant fakto, kad tą naktį danguje pasirodė pilnatis, kuri tamsiu paros metu išsilaikė savaitę. Mėlynplausčiams buvo daug vargo, kol sutraumdė vilkiūkštę. Atrodė, kad mergina tuoj pabėgs iš nelaisvės, tačiau pasirodė, kad ir priešai turi savo antgamtikų, ir tada visos viltys sudužo į šipulius, bet tai Melos iki galo nesugniuždė. Bandė dar kartą. Nepavyko. Trečias kartas. Vėl nesėkmė. Ir galiausiai Juliją nugabeno į kitą patalpą, kuri smirdėte smirdėjo vampyrais. Pasirodo ir šie buvo belaisviais. Ši žinia stipriai smogė švilpei per protą, ją šokiravo jauniklių aklis, likimai. Suprato, kad Slapstūnams nieko nereiškia belaisvių amžius. Nieko.
Melijandra klausėsi pokalbio, kentė skausmą, maldavo Dievo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, ir giliai širdyje troško pajudėti. Ir... pamatyti brolį.
Bet išgirsti kažkokio vyro žodžiai, privertė penktakursę mintyse sudrebėti. Lengvabūdiškas vis dar balsas aidėjo Melijandros galvoje, ir ši apšąlo iš baimės.Pasakykit kažkas, kad Mirtininkai turi planą...pasakykit...
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Ėjo pirma. Susisupusi į juodą paltuką, rankose niršiai spaudė eglės medienos lazdelę. Lūpos sučiauptos, akys nevaikiškai įtūžusios.
"Kaip trylikmetė gali turėti tiek daug neapykantos?"
Garų tumulai ėjo iš burnos, batai smigo į patižusias sniego užuomazgas.
"Visgi gali."
Marina papurtė galvą. Kelios stambios, juodos garbanos sugebėjo išlįsti iš po raudonos beretės.
"Taip negali būti".
Nuleido akis. Šalia Demonų metro tupėjo dvi juodos varnos. Violetinės jų akys spigino į ją. Jų akių žvilgsniai, rodės, apkalbinėjo mažąją klastūnę. Mergaitė dar labiau suspaudusi pamėlusias lūpas papurtė galvą.
"Pasirodo gali".
Griebė drakono šerdies lazdelę staigiai šlapdribos gniužulą kerais sviesdama ferumų pusėn. Aklinoje tamsoje nematė ar pataikė ar ne, girdėjo tik paukščių krankimą, sparnų plakimą. Neviltis ir neapykanta vertė elgtis neapgalvotai- varnų išbaidymu ko gero sužadino broliją. Tačiau kas iš to? Norėjo visiems galvas ištaškyti. Arba griūti ir prapliupti ašaromis klykdama Mirties vardą. Norėjo daug ko. Jai tebuvo suknisti trylika metų, gerai, tuoj keturiolika, o ji jau pavargusi brūžina kojomis lik kažko, kas turėtų viską išaiškinti. Nuo tada, kai sužinojo galutinę datą, nuo tada, kai ėjo gulti, neužmigo. Gulėjo atmerktomis akimis spoksodama į kambario lubas. Kartais užmigdavo, bet akimirksniu prabusdavo desperatiškai ieškodama lazdelės. Kuomet išvakarėse atėjo Beatričė į jos kambarį, Marina sėdėjo lovoje, lazdelės galiuke įžiebusi šviesą, vartydama Kerėjimo ir Apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlius. Ieškodama kažko, kas galėtų padėti kovoje. Puoliamųjų kerų. Visko iš eilės. It vienaragio kraujo prisirijęs papildomos porcijos.
"Toks jau pasaulis".
Buvo prieš keturias. Šaltis ir vėjas dirgino organizmą, apsimiegojusios akys klaidžiojo ties metro įėjimu. Priglaudusi lazdelę prie klubo, lėtai nulipo laiptais nė nedirstelėdama ar kiti seka iš paskos. Viduje buvo ypač daug varnų. Jų klyksmų kakofonija vertė Lilę pasijusti kaip sapne, ir taip normaliai nesuvokė savo judesių koordinacijos, plaukė tarsi sapnuodama. It per miglą. Ranka nekilo išvaikyti tų plunksnų darinių. Lėtais tipenimais yrėsi per tą juodumą, kai kurios geležsnapės kilo pešdamos drabužius, bet staigūs klastuolės judesiai priversdavo violetinaakes skristi šalin. Iki tol, kol būrys neužsipuolė mergiotės. Ridlių įdukra prisidengdama rankomis, užmerktomis akimis blaškėsi. Spardėsi ir muistėsi. Lazdelę laikė tvirtai, tačiau kerų nenaudojo. Spygtelėjusi pasileido bėgti. Bėgo tol, kol pasiekė kryžkėlę. Visa migla dingo, akys praregėjo, suvokė temperatūros skirtumus, rodos, visi jutimai įsijungė. Gaudė orą. Širdis baladojosi. Kojos linko, o rankos drebėjo. Įtampa nuliejo visą kūną. Girdėjo, kad ir kiti seka paskui ją. Negi ir juos užpuolė tos baisuoklės?
- Kur... kur eiti,- sušvokštė dairydamasi.
Kryžkelėje kol kas nieko nebuvo.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Ji žingsniavo neatitraukdama žvilgsnio nuo priekyje judančios figūrėlės, juodais, ilgais, banguotais plaukais. Nežinojo, ar gerai daro leidžianti Mariną pirmą, o jei ten pasala? Deja pasirinkimo neturėjo, pati pirmoji eiti negalėjo, juolab, slegiama naštos. Vampyrei ant rankų, susisukęs gemalo pozoje gulėjo padarėlis, gaubiamas ilgų raudonų plaukų. Jo kojos bei rankos buvo supančiotos, lūpas kaustė sustingdymo užkeikimas. Maža to nešulėlį dengė sidabriškas metalinis tinklas, galutinai įkalinantis, suvaržantis bet kokį veiksmą.
Keturios ryto, aplink ramu, visi kiti vilkosi už nugaros, toks mat jau tas planas, žinoma Carol su Igoriu turėjo žygiuoti kažkur netoliese, juk visiems kartu reiks praeiti į derybų frontą. Tričė abejojo, ar bus praleisti kiti, bet jai buvo nė motais, be savo nešulio niekur neis, turi ir ji ką grąžinti Slapstūnams. Priglaudė šiltą kūnelį prie krūtinės, šio užmerktos akys bylojo jog jis miega. O ko norėt, juk dar tik keturios ryto... pažvelgė už nugaros, žinojo, kad kažkur giliai pasislėpusi, netoliese laukia mifritų govada su dviemis seserimis lakštingalomis, pasiruošusi išlįsti vos tik Natalija Kura pamanys atėjus tinkamam metui, juk ji čia akyloji aiškiaregė, todėl plaktis su visais nėra reikalo, tegu būna su seserimi, juk neaišku kiek laiko jiedviem dar liko. Nuo tokių minčių tamsiaplaukę ponią Riddle persmelkė skausmas, vidinis, drąskantis širdį, kurios ji neturėjo, tačiau tikėjo, kad turi, juk antraip negalėtų mylėti, neapkęsti... paprasčiausiai net jausti negalėtų. Aplink rodės tuščia, tvirčiau apglobė miegantį mąžą padarėlį rankomis ir žengė vidun.
[DERYBŲ FRONTAS]
Viduje kaip ir lauke skraidė tuntai Ferumų ir tai buvo pirmas dalykas, kurį Beatričė pastebėjo. Antras dalykas, ją sukrėtė, nors vampyrė būdama miego nenorėjo, nes apskritai nemiegojo, įkaitai atrodė baisiai, atvirkščiai nei jos įkaitukas, švarus, žvilgančiais plaukais, ramiai miegantis, tarsi savos motinos kūdikis. O tie trys, sėdintys ant šaltų grindų tiesiog apgailėtini, sušalę, alkani, apibraižyti, brolis... mergina stvėrėsi už burnos, jos brolis neteko akių.
-Klausyk, tu sentimentų pritvinkęs dramos aktorėli, nustok malt liežuviu, verčiau pasilaikyk tai mergužėlėms. Nors abejoju, ar pamačiusios šitą. – Tris pirštu dūrė Melos pusėn, - apskritai kuri mergužėlė norės turėti su tavim reikalų, nebent pagrobsi jos tėvus ir paprašysi išpirkos. O dabar kalbėsiu aš. gerai, tarkim sutinku pereiti jūsų pusėn mainais į savo sūnų, bet kas jeigu mano sūnus po kelių metų pasirodytų talentingesnis už mane? Ar tada sąndėris nutrūktų? Ar tada gvieštumėtės jo prieš jo valią nužudydami jo motiną? – ji šaipėsi, akivaizdžiai tyčiojosi žvelgdama žeminančiu žvilgsniu, rodos nekreipdama dėmesio į sūnų.
-Kitas dalykas. Kokios garantijos, kad pas jus taip jauku ir šilta? Jei net jūsiškiai nuo jūsų liaudiškai tariant tepa slides. – ji nusikvatojo, juokas perskrodė demonų metro tarsi varpeliai, kuriems akompanavo sparnų šlamesys.
-Gwyneira Silkham, slapstūno Džono Silkhamo ir amžininkės Elizos Blackmore duktė. Dainė, gebanti savo daina priversti paklusti bet ką, išpildyti kiekvieną jos norą. Ar kartais tokios nepasigedot? Berods nešė kudašių prieš pora mėnesių. Tai kodėl, a? Ar valgyt nedavėt? Juk gyveno su tėvu, priklausė jums, o kur dar visi mergginos talentai... kaip matot, išlaikiau ją geriau negu jūs mano sūnų. – burkavo meiliai glostydama raudoną nešulio sruogą pro plonyčių sidabrinių virbų tarpą. – neabejoju, ilgai ieškojote, ak ilgai... – liūdnai atsiduso. – tai kokius mainus siūlote dabar? - kita ranka laikė šeivamedžio lazdelę, prispaustą prie įkaitę gaubiančio raizginio, auksinės akys tarsi sakė: jis pavojingas, tinklas, o ypač prie jo prispausta lazdelė, todėl geriau nė nebandykit sukčiaut.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Tamsu, dar net neišaušę. Geras laikas tokiems dalykėliams, ar ne? Juk panašūs sandėriai dažniausiai vyksta tamsos priedangoje. Kaži, ko visi tikisi? Prie tamsos daugiau drąsos? Iš esmės, dieną ar naktį - faktas tas pats. Tačiau toks jau padaras tas žmogus. Nematomas, arba ne visai matomas ji jaučiasi daug saugesnis. Lyg globojamas Nakties tarsi motinos, jos tamsos skraiste apsiaustas.
Gobtuvas slėpė juodas garbanas, rudos akys žvelgė tiesiai priešais save, tai yra į Beatričės nugarą. Jautė šalimais žingsniuojantį Igorį, beveik galėjo girdėti kvėpavimą to mažo padarėlio Tričės glėbyje. Nežinojo kas jis. Tiesiog nieko nematydama sekė paskui ją. Mintimis grįžo į treniruotę, pasitarimą senojoje kvidičo aikštėje. Nemokėjo nusakyti, ką jautė, kai Džeimso vietoje staiga stojo Slapstūnas. Neprisiminė ką jautė ir tada, kai jos vardas šalia Beatričės Džordžianos ir Igorio Gabrielio buvo ištartas to žmogaus lūpomis. Susisiautė apsiaustą, nejučiomis pagalvojusi, kad tai galbūt paskutiniai žingsniai, kuriuos ji žengia. Kad daugeliui susirinkusių čia tai bus paskutiniai žingsniai, kad paskutinis dalykas, kurį jie matys, bus išpaišytos, apleistos Demonų metro sienos... Na, bent jau nebus viena. Į derybų frontą jie žengs trise, o juk govada mėlynapsiausčių Slapstūnų vis šiokia tokia kompanija, ar ne? Paskui Beatričę įžengė vidun, dar kartelį atsigręždama ir pasižiūrėdama už savęs. Galbūt mato paskutinį kartą.
[DERYBŲ FRONTAS]
Ji visada nemažai galvojo apie mirtį. Juk kiekvienas ją suvokiame kitaip, ar ne? Dar būdama visai mažytė ir stebėdama patalan atgulusį senelį ir senelės ašaras manė, kad Mirtis - tai kažkoks žmogus, kuris ateis ir išsives senelį, o vėliau sugrąžins visiškai sveiką. "Ateis ir pas tave mirtis išvaduotoja, nusineš kančias"- kas vakarą raudodavo senelė. Tuo tarpu mažylė Carol, žaisdama šalimais, pirmą kartą susimąstė apie tą kraupų dalyką (reiškinį, padarą - vadink kaip nori), kurį paišome su dalgiu. Laikui bėgant suvokimas apie giltinę keitėsi, tačiau mintis, tačiau epitetas "išvaduotoja" beveik visada vienokiu arba kitokiu pavidalu į mintis pasibelsdavo. Ar taip bus ir dabar? savęs klausė ji, su nepasitikėjimu žvelgdama į tamsoje šiurpiai blyksinčias Ferumų akis. Jau arti. Dievaži, išeinant dar nematė Ašo taip besidraskančio. Tikrai galvojo, kad nepaspruks nuo jo gyva. Tačiau jis jos net nelietė. Tik stovėjo, trankydamas viską, kas po ranka pakliūva, į sieną. Mergina nežinojo ką ir manyti. Gal net jo akyse atsispindėjo skausmas? Ne, negali būti.
Akys ėmė apsiprasti su tamsa, tačiau netrukus to ir nebereikėjo - tolumoje vis blykstelėdavo metro šviesa, apšviesdama krūvą vienoje vietoje susispietusių figūrų. Kilstelėjusi rankas nusitraukė gobtuvą. Menkoje šviesoje sužibo juodos garbanos ir rudos akys. Tik šįsyk netuščios. Degančios ryžtu, kerštu ar kaip ten dar pavadinsi nepagadinsi. Apžvelgė šutvę mėlynapsiausčių, nekrutindama nei raumenėlio veide. Tačiau visas pasipūtimas bemaž išgaravo, per plauką nesudaužydamas abejingumo kaukės veide, kai Carol pastebėjo įkaitus. Ji gyvenime matė visko. Tačiau... Aklas Ravenas, tikriausiai Ravenas, nes Fasiro čia būti negalėjo, o vaikinas kaip du vandens lašai buvo panašus į tą, su kuriuo mergina susipažino proskynoje. Tik aklas. Dievaži, juk jis dar vaikas... Pamačius Donaldą septyniolikmetė vos neišrėkė tų žodžių garsiai. Dirstelėjo į Beatričę. Šioji atrodė gana rami, turint galvoje, kad priešais surišti ir suluošinti sėdėjo jos brolis ir sūnus. Šalia jų buvo mergina. Gal kokių penkiolikos, pažįstamomis akimis. Igorio sesuo dingtelėjo. Spustelėjo Beatričei petį, prieš šiai imant kalbėti.
- Kažkam mokesčiai nemokėti, tragedija...- sau panosėj suburbėjo. Turbūt jos vietoj daugiau naudos būtų davęs Ašas. Nors ir nekalbus, tačiau kai reikėdavo aštraus liežuvio, jau čia jis galėjo rungtis su amžinatilsį Natalie von Sjuard. Carol susiraukė. Neperprato Slapstūnų mąstymo. Igoris - taip, talentingas, jo sesuo įkalinta, taipogi įsūnis. Beatričė - taip, įkaitu paimti jos brolis ir sūnus. O ką aš čia veikiu? septyniolikmetė netikėjo, kad priešininkai šiaip sau jos būtų pareikalavę šalia Lorijano ir Riddle. Tačiau visgi dar nesuvokė kodėl. Apsilaižė suskeldėjusias lūpas, sekdama Tričės žodžius. Tai štai kas miega ant jos rankų. Blackmore? Teisingai išgirdau? Taip ar taip, tikras Slapstūnų vaikas, tfu. Kad ir ką tauškė tasai mėlynapsiaustis su nemokėtais mokesčiais, įtampa buvo tokia tvirta, kad peiliu galima raikyti, o mūšiui įsižiebti čia tereikėjo kibirkštėlės.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Eiti paskui Tričę, Mariną, Carolinę buvo durnas jausmas. Lygiai taip pat eiti mirčiai į glėbį. Bet, visgi, paslaptingumo prie durnumo netrūko. Anaiptol. O kur dar toji ryto tyla su karksančiai Ferumų būriais, kurie vertė jaustis, kad tave apkalbinėja lyg tas juodas, sulysęs katinas pas vienus pažįstamus. Bet per daug nežodžiaukime- grįžkime prie Igorio.
Šis tamsiai pilku apsisiautęs goglino paskui moteriškos lyties bendražyges, jo galvoje pūtė žvarbūs vėjai, kaip sakant buvo tuščiau negu tuščia toje makaulėje, akys be jokios kruopelytės dėmesio apžiūrinėjo Demonų Metro grindinį. Ką gi, jis grįžo čia. Atrodė prabėgo ištisi amžiai, nors praėjo tik vieni mokslo metai nuo paskutinio pasirodymo šioje skylėje. Abiturientas susiraukė ir giliai atsiduso. Gal jis daugiau ir nebematys šio Londono užkampio, Hogvartso, tačiau mirties nebijojo.
O kam jos bijoti? Vis vien jos dėka susitiks su savo artimiaisiais, kaip pavyzdžiui Adamsu Lorijanu ir Arina Fedora Lorijan- savo ir Melos tikraisiais tėvais. O gal ir su pačia Melijandra? Tą akimirką kai vietoj Džeimso pasirodė esąs Fredas Greywindas, Igoris Gabrielis pajuto nerimo kibirkštį, sakančią, kad jo sesers tarp gyvų nėra. Kodėl? Slapstūnai suktos asmenybės, nežinai ką jie iškrės, kaip ir buvusi grifė- Tričė, nešanti ant savo rankų nematytą ryšulį, ar kaip ir Caroline, kuri it pardavusi paskutines savo žemes kėblino paskui būsimą aurorę.
[DERYBŲ FRONTAS]
Lorijanas nežinojo ką daryti, kai pagaliau pamatė kitos pusės atstovus...ir..ir įkaitus. Širdis vos nesustojo plakus, siaubas pakirto kojas, blaivų protą.
Mela.
Jo mažoji sesutė.
Visa išvargusi, alkana, sulįsusi. Veide, kur kadaise matėsi nuoširdi, plati šypsena, buvo tik pilkuma ir nuovargis. Igoris buvo šokiruotas, o dar tas Fredo veidelis ir ironiškas balselis. Jei nebūtų tokia komplikuota situacija, švilpis būtų seniausiai išmalęs jiems snukius (pamirškim faktą tą, kad pats gautų ne ką mažiau).
Sugriežė dantimis, bet nutylėjo- leido kalbėti Riddlei. Neburbėjo kaip Wilding. Tylėjo ir piktai vėpsojo į Slapstūnų šutvę. Giliai širdyje gailėjo Melos, Donaldo, o ypač Raveno likimo.
Už ką jiems tai? Ką jie padarė jums?- pyktis sukilo vilkolakio širdyje. Kuo jie taip jums nusikalto?
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Jie liko sukrėsti. Viena susiėmė už burnos, kita vos neprarado abejingumo kontrolės, kitas griežė dantimis, piktai spiginindamas akutėmis.
Kokie jie dar vaikai. Beveik aštuoniolika, devyniolika? Vis tiek dar vaikai. Vaikai, kurie įsivaizduoja turintys daug patirties, kovojantys su pasaulio lygio problemomis. Niekas ta jų patirtis, tegu palygina su daug vyresnio. Jau kitas reikalas. O kas čia jų? Kažkas kažką pagrasino ir jau deda į kelnes. Vaikšto depresyviniais snukučiais, rūko suktines, vartoja tonomis tabletes - vardink kiek nori, sąrašas per ilgas. Va tokių personų labiausiai nekenčia, kurie, vos kažkas kažkur pirsteli ir jau dvėsta, rėkdami, kad miršta.
Nekinamos žydros akys perbėgo jaunuolių veidais. Nepalūžę ir kartu taip palūžę. Kerų mėsa, dingtelėjo. Net ir Igoris, kurį pažinojo kai šis penkiametis gniužulas tįsojo Greywindų namuos. Po šitiekos metų jis buvusiam Slapstūnui nieko nereiškė. Kaip ir sūnus. Tai tebuvo tik marionetės kruviname spektaklyje, kuriuos dar reikėtų labiau apgesinti. Ir šiti priešais prisijungs taip pat- nori ar nenori to.
Metro šviesa staigia išsijungė, visus panardindama į tamsą. Kuomet išgirdo. Tylų panosės burbesį. Šviesa vėl įsijungė ir teikėsi atkreipti dėmesį juodaplaukę garbanę, be galo ryžtingai nusiteikusią. Wilding? Jos rudos akys privertė prikelti senus prisiminimus.
Riddle rėžė Valdeinui moralą - gaila čia nebuvo Celestės Victoria Lavenzos, iš jos įspūdingesnės sulauktų, ne taip nuobodu būtų - tokį, kokį girdėjo ištisus devynis metus iš pačios brolijos ir pašalinių kaip šita trijulė priešais. Vladeinas išsišiepė nieko neatsakydamas. Eilinė jo vaidyba. Tegu ir tyli. Ne, tegu iš vis nekvėpuoja.
- Ne,- galiausiai įsiterpė pagrindinis Slapstūnų derybininkas. Kaip suprato, Mirtininkų pusei atstovavo vyriausioji iš grupelės- Beatričė. Kiti tylėjo it vandens į burną prisisėmę,- nenutrūktų,- paneigė merginos nuomonę. Ko gero su šitu pasisakymu nustebino visus iš eilės. Įprastoje padėtyje, ne tokioje svarbioje ir įtemptoje, už nugaros esantys bendražygiai subruzdėtų susižvalgydami tarpusavyje. Niekas jiems to nepranešė. Bet dabar, stovėjo tarsi akmeninės statulos, be reakcijos. Tik viena Viela pakankamai judėjo kaip šuo, kitaip atrodytų lyg iškamša ne vietoje ir ne tinkamu laiku.
Teko keisti planą.
- Žodis yra žodis, mes jo laikomės,- kitaip nei besišaipanti auroro mokinė, nejuokaudamas atsakė.
Gerai, išskyrus Sarevą, bet to šunsnukio dabar nėra,- pridūrtų kiti mintyse.
Suvokė, kad pasitikėjimui užtarnauti gali tekti sudaryti Nesulaužomą priesaiką. Vėliau. Kai visos sąlygos bus išsiaiškintos. Rizikuoti taip greitai neketino.
Vienaip ar kitaip, tai būtų praktiškesnis ėjimas, žiūrint į ateitį. Kam žudyti gerą dėl geresnio kai gali turėti abu? Ir visai be prievartos. Tereikia tik pačios motinos inciatyvos, gebėjimo susukti galvą savo berniukui. Užtruktų laiko, bet verta bandyti. Žodžiu, visgi, kai turi šeimos galvą gali susikviesti ir visą likusią giminę.
- Tai priklauso nuo tavęs, vampyre,- visas antgamtikės savotiškas drąskymasis, rodės, daužėsi į abejingumo sieną. Ramus, šaltas tonas sakė, tai ką reikėjo sakyti, bejausmis ir nuobodus. Greywindai tikrai nebuvo tie padarai, kurie itin draugavo su humoro rūšimis,- kaip pasiklosi, taip ir gausi- ar šilumą ir tas savo garantijas, ar špygą taukuotą. Jie,- linktelėjo galva supančiotųjų pusėn,- nusižengė ir gavo savo dalį. Akis už akį, dantis už dantį, kaip sakoma.
Antakiai kilstelėjo kaktoje.
- Tik nereikia,- apgailestaudamas tarė,- Pas jus irgi mėgstama dingti iš sudėties. Pasirodo, tavo vyrelio kalbos ne visus įkvepia, o Tvardovskis ne toks akylas, kad sulaikytų išdavikus ar išgelbėtų mirštančiuosius.
Fredo žvilgsnis nuslydo ties Riddle nešuliu. Kaip ir visų likusiųjų. Prisiekė, Reičelė vos nesulaužė savo kryželio. Ak, ji, ir vėl. Šypsena nelauktais atsirado jo veide. Kreiva ir žiauri. Vyras nejučiomis atsipalaidavo, bet budrumo neprarado.
- Toks pat, Beatriče, toks pat,- kabliukas skirtas sutrikdyti Slapstūnus surūdijo. Jis aiškiai tai paskelbė. Dezertyrė neverta jų dėmesio.
Dėl raudonplaukės Gwyneiros Silkham cackintis neverta... viskas suplanuota, sužiūrėta.
Viskas. Tereikia tik tam veiksmų. Net ir kokia eiga bus, niekas gyvas neišeis iš Demonų metro be jų leidimo. Dirstelėjo pro petį. Kažkas sujudėjo jiems už nugarų. Savas. Sunertas rankas nuleido, taip liepdamas Lilui su Vladeinui dingti. Pastarasis vangiai numetė cigaretę, primynęs kulnu, apsisuko ir su porininku dingo šešėliuose, daugiau nieko netarę.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Ji stovėjo labai ramiai, beveik nejudėdama, tik šykštūs metro lempų šviesos pluoštai tykiai žaidė juodose garbanose, tarsi patvirtindami, jog juodu apsiaustu apsigaubusi figūra dar gyva, ne tik statula. Rudos akys be jokių skrupulų spitrijo į Slapstūnų snukučius, tarsi mesdamos iššūkį - kas pirmas nusuks akis. O šiaip, mergina dar iš Ašo išmoko domėtis priešu. Kad ir spinduliuojantys galia, mėlynapsiausčiau garbanei pasirodė kažkokie... kvailoki. Negi ne kvaila taip beatodairiškai pasitikėti savo jėgomis? Tegu tau už nugaros stovi patikima govada karių, o priešais - vos keli paaugliai depresyviais snukučiais, beveik palaužti iš koto verčiančio įkaitų vaizdo, tačiau visgi gal derėtų nors kiek pasisaugoti? Arba nors apsimesti, kad tai darai? Bent jau Carol asmeniškai daug labiau siaubą varė pasiruošę gintis kariai, o ne nuobodžiaujantys, tarsi mokinukai paskutinę pamoką. Gal Caroline ir atrodė švelniai tariant, apatiška viskam, kas vyko jai prieš akis, tačiau ausys gaudė kiekvieną žodį. Ištiesė juoda pirštine apmautą ranką, paprasčiausiai padėjo ją Igoriui ant peties. Niekada nemokėjo palaikyti, nors nujausdavo, kada reikia pagalbos. Visgi nekoks jausmas broliui matyti labiau į gyvą lavoną nei į žmogų panašią seserį. Galbūt dar viskas bus gerai. Gwyneira Silkham-Blackmore vis dar jų rankose. Sužinotų Ašas... Blackmore ne tokia jau ir dažna pavardė...
Nepatenkinta suraukė antakius, išgirdusi Greywindo žodžius. Ramus kaip belgas, rodos, aptarinėja kokį geriau tortuką arbatos popietei pirkti, o ne kažkieno gyvenimo ir mirties klausimus. Nepaisant to, sandėris ėjosi ne visai taip, kaip ji tikėjosi. Buvo tikra, kad dėl Gwyneiros Silkham Slapstūnai tikrai nors kiek sutriks. Visgi savas vaikas, dargi su tokiais gebėjimais. Bet kur tau - mėlynapsiaustis Fredas nesiteikė raumenėlio veide pakrutint dėl raudonplaukės Beatričės glėbyje, ką jau apie kitokius veiksmus, o jo užnugaris... labiau rodės kaip govada gyvų statulų, o ne žmonės. Viltis, kad pavyks išeiti be kraujo praliejimo - kad ir vaikiškai naivi, tačiau vis dar nemirusi, kaip paskutinis lapas ant rudens paliesto pliko medžio, atkakliai tebesipriešinantis vėjui, niekaip neatsiskiriantis nuo motinos šakelės - dabar dužo į šipulius, tarsi neatsargaus vaiko numestas trapus žaislas. Sudužo, išlaisvindama giliai širdyje glūdėjusį pyktį. Ne, ramiai. Šitoj vietoj reikia sveiko proto, arba judviejų su Triče planas nueis šuniui ant uodegos. Rudos akys pažvelgė į kalbančiojo Slapstūno. Dievaži, lygiai tokios pat ir Džei. Obuolys nuo obels netoli rieda. Mąsliai, nepaleisdama iš akių Fredo Greywindo, septyniolikmetė skenavo už Slapstūnų esančią sieną. Teturėjo vieną vienintelę galimybę, arba... Geriausia motyvacija buvo įkaitai. Pavargę, sulysę, alkani, apdaužyti, apskritai į žmones nepanašūs. Gerai, gana pasakaičių. Atsisuko į Tričę, pasiųsdama persigandusio vaiko žvilgsnį. Nepastebimai pirštinėta ranka užlindo už apsiausto klosčių. Ponia Riddle žinojo, ką tai reiškia. Žinojo ir Caroline, kai beveik nesitaikydama paleido sprogstamąją strėlę į už visų mėlynapsiausčių stūksančią apleisto metro sieną. Sekundės, kaip įprastai tokiais atvejais būna, išsitempė. Dar strėlei nepasiekus sienos Carol atsidūrė arčiau Beatričės ir Igorio, pargriaudama jį ant žemės, staiga susivokusi, jog jis nieko nežino. Sprogimo banga nusirito per visą metro, sukeldama dulkių rūką, kuris laikinai atskyrė Mirtininkų derybininkus ir Slapstūnus. Kryžkelė paskendo nuolaužose.
Atsistojo, tebedengiama sprogimo maišalynės. Greitai nusipurtė plaukus nuo akių. Čiupo Beatričei iš rankų sidabro tinkle tebesnaudžiančią raudonplaukę. Net nežiūrėjo, kaip Tričei pavyks įvykdyti savo dalį. Pritūpusi tylomis prašė visų įmanomų dievų, kad mėlynapsiausčių govada nors kiek pasimestų ir duotų joms laiko. Nors kelias brangias sekundes. Prašau,
prašau, jau beveik karštligiškos mintys sruvo tamsiaplaukei lazdele vieną po kito knebinėjant tinklo mazgus. Paskutinis... giliai atsikvėpė septyniolikmetė ir pasitraukė nuo ant sumaitoto grindinio gulinčios raudonplaukės, nebevaržomos sidabrinio tinklo pančių. Padarė tai, kas jos jėgoms. Teliko melstis, kad pavyktų Tričei. Kad visas šitas fiasko duotų nors kiek naudos. Kad ponia Riddle pasielgė teisingai viltis dėdama į Gwyneiros Slikham-Blackmore galias.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Moteris stovėjo ir klausėsi, žvelgė ir akyse žaidė juoko kibirkštėlės. Jie kai ką pamiršo, pamiršo, kad nori jos, pamiršo, kad užsimanė jos galių, jos stiprybės, jos išmintingumo. Kaip liaudis sako: „Puikybė visada žengia drauge savanaudiškumo.“ O ką? Jei tvirta pora, tebūnie. tas malimas liežuviais jau baigė įgristi, tikrai reikėjo atsivesti kokią mergužėlę, kuri valandų valandas galėtų malti liežuvėliu. Ne, Tričė buvo karė. Ne politikė. Tačiau suprato reikalą dar šiek tiek pratęsti žodžių žaidimą, mat Carol žūtbūt reikėjo sekundėlės išlikti nepastebimai. Veikiausiai čia nė negalėjai tikėtis mažiau dėmesio, o dar kai dvi personos kažkur neaiškiai dingo, juk tikrai ne todėl, jog pamatė juos „įsibauginusius“. Nereikia nuvertinti moters, išlaikančios prie šono patį tamsos valdovą, pagimdžiusios jam sūnų ir dar vampyrės, tikriausiai slapstūnai užmigę ant savo laurų pamanė, liūdną sūnaus vaizdą susilpninsiant motinos gebėjimus. Toli gražu jie nepažinojo Beatričės Džordžianos Dumbledore-Riddle, juodaakės feniksės. Tą akimirką atsiminė kaip ją vadindavo Džeimsas ir užklupo suvokimas...
-Na, jei dezertyrų jums nereikia, nesunkiai sugebėsiu išsilaisvinti iš priespaudos. – nusikvatojo tamsiaplaukė, tvirtai tebespausdama prie savęs šiltą kūnelį. – o gal jūs paprasčiausiai bijote ją susigrąžinti, kad amžininkai neužvirtų pirties, a? Svyla uodegos? – balsas skambėjo grėsmingai, juodos akys prisimerkė. O taip, ji buvo alkana, alkana specialiai. Ir tada nutiko tai, kas turėjo nutikti. Iš pažiūros paprastutė strėlė, paleista ne iš lanko, o vien įgudusios Caroline Wilding rankos nuskriejo Slapstūnų link, bet tarsi klišai paleista įsmigo sienon virš jų galvų.
BUM!!!!!!!!!
Ups, aš atsiprašau, ta strėlė buvo užkerėta sprogstamoji. mintijo Tričė šokdama savo tvirtu kūnu tiesiai per plytgalių laviną link surištų įkaitų. Žuvelė sidabriniame tinkle seniai dingo iš rankų, kas reiškė, jog garbanė draugė toliau sėkmingai vykdo savo plano dalį. Vienai vampyriškai akimirkai ponia Riddle priglaudė Donaldą prie krūtinės, juodu užklojo sienos gabalai. Tik laiko daug nebuvo. Žinojo, darkart sau priminė, jog elgiasi savanaudiškiausiai iš visų, bet pripažinkim, motinai sūnus visada bus brangiausias: ne brolis, ne tėtis, ne mama, sūnus – tas mažytis padarėlis, iš meilės atėjęs į šį pasaulį, nešiotas po širdimi. Juk juto kiekvieną jo spirtelėjimą, kuris sumaitodavo vieną kitą šonkaulį, kiekvieną pasiražymą, ji mylėjo Roką labiausiai už viską pasaulyje. Vienu rankų truktelėjimu virvės perplįšo pusiau. Grifė teisino save tuo, kad išlaisvino visus, nors toliau turėjo eiti patys. Nukreipusi šeivamedžio lazdelę atstingdė sūnų, vėliau paleido kelis finite kažkur link kitų įkaitų, tikėjosi, kad pataikė, kad bent Melijandrą Lorijan pavyko atstingdyti, mat ji neatrodė tokia susibaigusi ir visai praverstų. Čiupo vilkolakę kita ranka, tikėdamasi sūnų atsistosiant patį, o ir Gwyneira Silkham-Blackmore jau išdygo prie šono.
-Imk juos abu ir saugok! – šnibžtelėjo į ausį per griūnančių akmenų triukšmą. Jei kas stovėjo pasaloj, bus lavonų, oj bus. su tokiomis mintimis staigiai atsistojo, didelės akys susirado taip gerai pažįstamas šviesiai mėlynas, vienas šuolis ir Fredas Greywindas jau galėjo papasakot koks jausmas kai vampyrės kumštis žiebia tau į žandikaulį.
-Kur Džeimsas! Kur padėjai mano brolį žiurke! Gal eilinį kartą primušei? – nežinojo kodėl taip pavadino jaunąjį Greywindą, tačiau jis jai buvo tikresnis sielos brolis negu Fasiras ar Ravenas kada nors galėtų būti. Jis buvo drauge sunkiuoju laikotarpiu, palaikė atrasdamas vis naujų nuotykių, kurių jai taip reikėjo. Kita ranka gniaužė auroro kaklą, jų veidus skyrė vos keli coliai.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Iš miego ją pažadino sprogimas, šilta oda pajuto šaltus kitos prisilietimus. Tai buvo Beatričės draugė Caroline, ji painiojo sidabrinio tinklo mazgelius. Netrukus Gwyneira jau stovėjo ant kojų, o aplink krito sienos gabalai. Žinojo kur link turi traukti, tačiau buvo žmogus, todėl sunkiai sekėsi įveikti kliūtis, kurios skyrė nuo prie įkaitų besidarbuojančios vampyrės. Akimirką merginai pasirodė, jog nespės, nesuskubs, jog jai nepavyks ir visas planas nueis šuniui ant uodegos, bet kitą sekundėlę atgijus gudrumui bei budrumui, lapeveidė grakščiai nušokavo per plytgalių nuolaužas. Op nuo vieno, ant kito, tarsi būtų kokia balerina. Ilguose raudonuuose, besidraikančiuose plaukuose sėdo dulkės, uždengdamos ją tarsi švytuojančią vėliavą. Žinoma, apsižiūrėjo ir priekį ir užnugarį, juk tebebuvo nepilnametė mergaitė, o nesuaugusi kaip Caroline Wilding ar juo labiau Fredas Greywindas. Nutūpusi šalia žaibiškai, bet padrikai besidarbuojančios vampyrės sučiupo atstingdytą vampyriuką už rankos, kitą pagavo vilkolakės pirštus. Liūdnai nužvelgė aklą vaikinuką, suprasdama, jog trečios rankos neturi, o laiko juo labiau. Tempdama beveik bendraamžius iš nuolaužų krūvos, stengėsi pasiekti bent jau Caroline su kitu vaikinu Igoriu, Mirtininkų barikadų pusę. Slapstūnai, Amžininkai... nuo šiandien bus ir Mirtininkai. pamintijo dezertyrė skubiai stumdama tebesustingdytą kūną Igorio pusėn, mat Tričės paleisti atstingdomieji kerai Melijandros visgi nepasiekė. Iki švilpio buvo likę gal 20 colių, todėl ji tikėjosi, jog jis ne tik seserį sugaus, o ir kaip pridera ją atstingdys. Rankas gėlė nuo penkiolikmetės kūno svorio, gerai, kad bent berniukas valiojo naudotis savomis kojomis. Gwyn susmuko ant grindų plytgalio užuoglaudoje, pasirįžusi uždainuoti dainelę bet kam, kas tik drįs paleisti į ją kokius kerus ar apskritai prisiartinti su blogais ketinimais. Reikėjo mažumėlę atgauti jėgas, kol vėl galės pajudėti. Melijandra ne tik, kad svėrė daugiau už ją, bet buvo aukštesnė kokiais penkiais centimetrais. Dievaži, betįsdama manė, kad plįš rankų raumenys, vis dėlto taip nenutiko, tačiau raumenys atsisakė klausyti, jos gulėjo ant kelių virpėdamos it kokios malkos. Mūšis prasidėjo.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Švelnus vėjalis taršė gelsvus plaukus, mėlynos akys lipo nuo bemiegės nakties. Klodas de Lomeni-Šamboras žygiavo kažkur pačios eilės gale, už jo tebuvo tik Andželika su savo mifritais, pasislėpusi kažkur netoliese, galbūt kokiam miške, nors Londone vargiai net panašią medžių priebėgą būtum suradęs. Jo mintys nedavė ramybės, vis iškeldamos prieš akis bendrakoledžietės Melijandros paveikslą. Ji ten, dėl jos deramasi, o aš turiu laukti čia?- pamanė apsidairydamas Kryžkelės fronte. Net nepastebėjo, kai čia įslinko. Nors niekada nekalbėjo su kursu vyresne rudaplauke, jautė jai pačius šilčiausius jausmus, netikėjo, kad šioji galėtų jį atstumti, o ir joks vaikinukas, nei iš Švilpynės, nei iš kur kitur, kol kas nepretendavo. Visiems sustojus būdamas iš smulkesnių prasibrovė į priekį, atsistojo šalia kitos mergaitės, šįkart jaunesnės už jį, apsikarsčiusios ilgomis juodomis sruogomis, prie kurių labai derėjo juodas paltukas. Tačiau visas mintis apie paltuką išblaškė viduje, Derybų fronto zonoje, nuaidėjęs galingas sprogimas. Iš kaži kur būtų atskyręs griūvančių, sienų bildesį, net pažadintas nakčia švilpis sugebėtų pasakyti kas vyksta. Mela, Mela, Mela...- it varpo dūžiai mušė makaulėn, ėmė trūkti oro, stresas, susidraugavęs su panika, užvaldė ketvirtakursį nuo kojų pirštų iki pat šviesių plaukų galiukų. Netikėjo, jog sprogimą galėjo sukelti Mirtininkai, žinoma, tai Slapstūnų darbas, kad pagąsdintų, kad įbaugintų... ir todėl jiems nebūtina pasigailėti kurio nors įkaito, pasigailėti mergaitės rudais plaukais, bei pilkai rudomis akimis. Negalvodamas šoko į priekį.
Kardas, kabėjęs prie diržo kaži kaip savaime atsidūrė įsiūčio virpinamoje rankoje,
akys tematė viena, kelią link Derybų fronto, jo posūkį iš kurio ir ataidėjo sprogimo garsai.
Jis puolė.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Išsišiepė. Balti, smailesni už normalaus žmogaus dantys sublizgo tamsoje.
- Maža mergaitė daug šneka.
Šviesa dingo. Absoliučiai visur. Metro paniro į akliną tamsą. Tokią, kuri kėlė paniką. Tokią, kurios dėka manei, kad esi aklas iki kojų panagių.
Vienas...
Feruma suklykė.
Du...
Sprogimas išdraskė sieną, masyvios skeveldros puolė visus: ir Slapstūnus, ir Mirtininkus. Pastarųjų planas ėjosi kaip per sviestą. Įkaitai atgavinėjo laisvę, Beatričė spjaudėsi ranka smaugdama aurorą. Bet ar ji žinojo, kad tai tik eilinė vaidyba? Eilinis Slapstūnų teatras rengiamas prieš kiekvieną tokį išėjimą viešumon? Fredas išsišiepė ir išstenėjo:
- Ten kur jam ir vieta.
Beatričė rankose spaudė vyro, perkopusio tris dešimtis, kaklą. Žymiai jaunesnio nei Fredas. Paklaikusios pilkos akys smigo į vampyrės veidą, burna žiopčiojo neišgirstamus žodžius. Jam trūko oro. Vampyrė nė nežinodama žudė ne Slapstūną, o tikslią, kerais sukurtą jo kopiją, įkinkytą į visai kitą asmenybę. Kitais žodžiais tariant, šioje metro dalyje joks Slapstūnas nebuvo įkėlęs kojos, tuo labiau nei Mirtininkų susitikime Ūdrų Žabangų senojoje kvidičo aikštėje. Žudys savo rankomis tuos, kuriuos žino kaip nuluptus. Tarkim, kad ir Natalie von Sjuard. Arba Anabetę Liz. Šitaip geriau lįs pavojui į sėdimąją, bet į naujas aukas, jų sambūrius žiūrės atsargiai, nesvarbu kokią patirtį šie turi. Išegzaminuos, ištestuos... Tie, kurie žudo slapstydamiesi.
Užvaldymo užkeikimu apsukti aplink pirštą, sudėtingų kerų bei eliksyrų pagalba sukurtos keturių brolijos narių išvaizdos kopijos su įterptais kai kuriais prisiminimais (jei Mirtininkų legilimantai sugalvotų panaudoti savo sugebėjimus), dabar, specialiai nutrauktos apgaulės metu rodė tikrąjį savo veidą. Slapstūnų kopijos keitė išvaizdą, atgavinėjo tikruosius balsus, prisiminimus, bet ne visos sugebėjo įkvėpti- sprogimas, skeveldros padarė savo darbą. Sutraiškytos galvos, prislėgti kūnai, pirmasis kraujas... Nuslopinti riksmai ir dejonės. Sprogimo aidas nuaidėjo tuneliais gilyn, mirties kvapas įsisegė į kiekvieno drabužius, o įtampa užkišo gerkles. Viskam nutilus, fone nesimatė Vielos, Serevo šuns.
- Su...s,- pilkaakis vyras stenėjo Juodaakės rankose, jo vienintelio balsas skambėjo nykumoje. Ant išrasotos vyro kaktos nutūpė feruma, nagais įsirėždama į odą. Ši nusidažė raudoniu. Ferumo suklykė iškėsdama sparnus, papūsdama plunksnas ir Riddle akivaizdoje snapu išplėšdama pilkąsias akis. Slapstūnams daugiau nereikia panaudotų žaislų. Vyras rėkė, muistėsi. Pakraščiuose tupinėjusios varnos pakilo, tylą nutraukė geležinių sparnų mūša, lydima griausmingo kranksimo. Jos puolė likusias gyvas Slapstūnų kopijas, Mirtininkus, jų išgelbėtuosius. Geležiniais nagais arė kūnus, klykė į ausis apkurtindamos kvėpuojančius, braižė, draskė palikdamos kruvinus rėžius. Violetinės akys žibėjo Derybų fronte lyg nauja šviesa. Jų kruvina, mirtį nešanti simfonija užgožė kitus garsus. Juodi paukščių kūnai susiliejo į dar tamsesnę masę. Puolė paskui bėgančius, visus iš eilės. Naująjį akląjį apspito dar daugiau varnų. Akimirka ir jis sutrūkčiojo. Nurimo. Bet varnų puota- ne. Niekas gyvas iš čia neišvys saulės. Kaip neišvydo Fredas Greywindas. Kaip planas nuversti esamąjį brolijos lyderį žlugo kartu su sąmokslo šalininkais.
Plunksnos virto rankomis, snapai burnomis, nebyliai tarančiomis kerų pavadinimus. Chaosas įgavo naują pagreitį. Mirtininkų fiasko žlugo, o Slapstūnų pasala įsirovė į priekį. Nuo pat pirmųjų Tomo žodžių Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, nuo pat pirmojo Mirtininko atsiradimo, jie žinojo, jie nutuokė, kad šie vaikai nešoks pagal jų dūdelę, užteko pamatyti jų akis. Teliko tik vaidinti neišmanėlę broliją, kuriai smagu grobti vaikus. Apsimesti gal kiek silpnesniais, užliūliuoti... Teliko juos prisivilioti arčiau ir nusukti sprandą. Tą ir dabar darė nutraukdami šį prakeiktą spektaklį. Ko jau ko, bet nelaikys tokio žvėries šalia savęs. Ko jau ko, bet nesiderės su išieptais nasrais. Donaldo Roko Ridlio pagrobimas ir pirmosios Mirtininkų treniruotės nutraukimas parodė tos gaujos vidų. Jiems Laisvė yra vadas. Jiems Niekas yra vadas. Kiekvienas už save, net jei ir draugėn suėję, vardant kažkokių kilnesnių tikslų.
Dar vieno konkurento brolijai nereikia.
Itin agresyvus vilkas, kurio nesugebėjo prisijaukinti, paliekamas ramybėje ar ne?
Šiuo atveju, nužudomas.
Trečdalis ferumų transformavosi į sunkiai įžiūriamus siluetus, užgožiamus sparnų košės. Per kakofoniją negalėjai išgirsti net savo minčių, o tuo labiau žingsnių, kvėpavimo ar smūgių garsų. Randuotos ar padengtos slibino odos pirštinėmis rankos griebė už plaukų, rankų, grubiai trūktelėdavo į savo pusę Mirtininkus, po smakru pakišdavo lazdelę ir neištarę nė žodžio, nesuabejoję, neįžvelgiamais veidais paslėptais po gobtuvais, išnykdavo su nešuliais. Besipriešinančius užlauždavo iškart, atimdavo lazdeles, jas sulaužydavo, numesdavo šalin... Isterikinius atjungdavo nuo sąmonės pavadėlio. Žingsnis po žingsnio, tyliai, bet užtikrintai, aršiai, nesibodėdami sužeisti mirtinai, gaudė Derybų fronto vaikučius.
Lai visos kaukės dingsta.
Lai visi išsilaksto po vieną. (Sena patirtis sakė - lengviau išžudyti po vieną atskirai, negu visus iškart krūvoje su baime, kad gali sulaukti kirčio nugaron.)
Lai visi suvokia, kad ferumos, kurias nužudė Solveiga von Sjuard Akromantulų lizde ir visos likusios, kurias kas kur matė, buvo ne varnos, o žmonės.
Visi nukankinti galiausiai sutiks Mirtį kaip išlaisvintoją.
---
Caroline Wilding atsidūrė aklavietėje visiškai nuginkluota. Šalia jos, tamsoje bolavo pakartas kūnas. Tai buvo Caroline senelis.
Ar bent nutuoki, kiek esi susijusi su Slapstūnais?- šiurpą keliantis balsas įsiskverbė į juodaplaukės galvą. Tačiau niekur aplinkui nesimatė legilimanto.
Ar žinai, kad kai kurie tavo giminaičiai priklausė, priklauso ir priklausys brolijai?...- iki kaulo pažįstamas balsas galiausiai sudirgintų prisiminimų pagalba pasakė kas jis yra: Wildingas, Caroline dėdė ir krikštatėvis.
Merginai už nugaros išryškėjo mėlynapsiausčiai siluetai. Vienas iš jų žengė žingsnį, gerokai išskirdamas save iš kitų.
Aš jį nudėjau, nužudysiu ir tave.
Žalias žaibas perskriejo erdvę.
---
Igoris Gabrielis Lorijanas atsirado šalia savo pakartų tėvų lavonų. Nors jų žūties data nebuvo šių metų, tačiau jie išsilaikė gerai. Lyg dabar šnekėję, juokęsi, o kitą akimirką nužudyti. Šilti.
Serevo vilkšunė sėdėjo po pakartųjų kojomis, bet jos šeimininko niekur nesimatė.
Tai ką, dar vienas Lorijanas atguls į mano kolekciją? Gaila, Ragvaldsono nėra, negalės pasigirti surinkęs visą šeimą,- prabilo legilimantijos būdu buvęs Medžiotojas, medžiojęs Lorijanų klaną.
Galiausiai, suskambėjo paspirtas akmenukas ir šalia gyvūno atsirado keli Slapstūnai.
Kova užvirė.
---
Beatričė Džordžiana Riddle liko viena Derybų fronte, tarp nuolaužų ir lavonų. Su pakartu jos motinos lavonu prieš akis. Be sūnaus, be pavykusio plano rezultatų. Slapstūnų nė kvapo.
- Beatriče...- tolimas aidas atsimušė metro sienomis kviesdamas vardo savininkę eiti paskui šauksmą. Viltingas, skausmingas, ramus.
---
Ravenas von Sjuardas, Melijandra Julija Lorijan, Donaldas Rokas Ridlis su Gwyneira Silkham- Blackmore buvo atskirti ir nutrenkti į atskiras vietoves kaip ir derybų trijulė, tik be laukiančių Slapstūnų, įspaudusių žymę jų gyvenime.
---
Vienaip ar kitaip, metro patapo kabančių lavonų kapinėmis. Lavonų, kuriuos pažinojo Mirtininkai: Anabetės Liz, Fredo Greywindo, Natalie von Sjuard, Ambrozijaus Grigo, Eriko ir Reičelės Wildingų, Arinos bei Adamsų Lorijanų, Caroline senelio... ir tai tik pusė.
Vieni sudraskyti, kiti lyg ką tik vaikščioję...
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Kilus sprogimui Derybų fronte, Klodas neišlaikė nervų ir puolė. Ferumų uždanga paliko sudarydama tą pačią mėsmalę kaip ir prieštai buvusiame fronte, dabar skaudžiai sunaikintame, pašalintame. Derybos, kurios net ir nenorėjo egzistuoti, žlugo.
Bendžjaminas iškart atsirado, už jo- dar daugiau brolijiečių. Sugriežė dantimis, griebė už pakarpos naivų bernioką, tėškė į sieną praskeldamas galvą. Kvailą kardą paspyrė bato galu tolyn nuo vaikio. Vos išsitraukė lazdelę, kaip tik tuo metu ferumos nutyko.
- Mirtininkai susitinka su mirtimi kaip lygus su lygiu, a? - prisikišęs prie veido švilpioką sušnypštė, - gal patikrinkim?
Lazdelės galiukas bakstelėjo šviesaplaukiui į pilvą. O lūpos nebyliai ištarė "Avada Kedavra".
Tai buvo ženklas supakuoti ir šią kompaniją.
---
Vladeinas su dalimi bendražygių išskerdė užsislėpusių mifritų klaną. Žemė nusidažė krauju, o neišaušęs rytas gavo tragedijos vardą. Deja, bet pats neišvydo saulės šviesos kaip vienas iš paskutiniųjų Fredo Greywindo revoliucijos šalininkų. Lilas Jerekonovas šį atskyręs nuo išgyvenusiųjų negyvai nukankino išgaudamas kitų sukilimo dalyvių vardus.
---
Džeimsas Greywindas abejingomis akimis žvelgė į pakartą tėvo lavoną. Tai tiesa?- tąsyk paklausė Serevo. Žodinio atsakymo negavo, tik galvos linktelėjimą - taip, tavo tėvas kūrė sukilimą. "Bet jei nusisuksi nuo brolijos kaip Fredas su Ambrozijumi, kaip Lorijanai, pats tave savo rankomis užmušiu, vaike. Nešok su Mirtimi taip anksti."
Vaikinas nusuko nuo išniekinto lavono mėlynas akis. Jokio liūdesio, jokio džiaugsmo, tik įtampa. Atsukęs nugarą lėtais žingsniais patraukė tolyn į tamsą. Nebe sergantis, bet vis tiek viena koja grabe.
Praėjo Klodo de Lomeni-Šamboro pakabintą išsikvėpusį kūną. Prakeiktas Bendžjaminas, velnio neštas ir pamestas sadistas, nepasibodėjo ir pribraižioti kruvinų gėlyčių. Batai kaip mat permirko vykusių Kryžkelės fronto skerdynių raudoniu. Bet dalyviai čia nesivaideno. Slapstūnai ko gero išmėtė po metro kampelius. Slogi nuotaika grojo septyniolikmečio nervais. Per daug visko tokiam apspangusiam rytui. Faktas tas, kad net nemiegojo nomaliai. O dar mifritų skerdynės ir čia... žvelgė tikrai kaip su išjungtais jausmais. Sukandęs dantis pasiskubino dingti iš kryžkelės pasukdamas į buvusį derybų frontą. Kiek tų būtybių gula ant jo sąžinės? Na, jei tik ją turi. Ačiū Merlinui, nematė Andželikos, tai šienavo be graužaties ir kitų banalybių.
Tikrai kelios dešimtys.
Dar keliasdešimt tylių žingsnių, patikrinimas ar lazdelė guli saugiai, įkvėpimas ir iškvėpimas žmogiško kvapo ir išniro metro šviesai įsijungus.
- Seniai nesimatėm,- paprastu ramiu balsu ištarė žvelgdamas į Beatričės akis. Būtent jo balsas kvietė ją eiti paskui. Sunėrė rankas. Dauguma žaizdų veide jau apgijusios, laikysen atsistačiusi, jau nebe tas vaikščiojantis lavonas, nors skausmas buvo justi. Tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas vaikino, su tamsiai mėlynu apsiaustu.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Mergina tyliai suvaitojo, kapanodamasi iš skeveldrų krūvos, atsiradusios po sprogimo. Vienintelė strėlė - ir toji buvo taikli. Pavyko. Pavyko. Juk tai galų gale žingsnis į priekį, įgyta persvara. Nors iš tiesų nebuvo svarbu, ar tose juodose garbanose dar kada žais saulės šviesa. Nebuvo svarbu. Tačiau visgi - mirties tvaikui užkišus gerklę, įsiskverbus į drabužius, plaukus, odą... Ji visgi norėjo iš čia ištrūkti. Įkvėpė įtampa persotinto oro. Pirmasis dalykas, kurį ji pamatė, buvo kraujas. Daug kraujo. Po milžiniško, ausų būgneliu užspaudusio garso atrodė, kad Demonų metro vyrauja kapų tyla. Kapų, būtent - metro virto gyvomis kapinėmis, kaip pastebėjo Caroline nors kažkiek apsipratusi su tamsa. Ferumų akys. Tiesiog jautė jų žvilgsnius. Ištroškusius kraujo. Pertekusius neapykanta. Žiaurius. Vos nesuklykė. Šiurpulys nupurtė visą liesą kūną, rankos nevalingai virpėjo. Ką. Jie. Padarė. Slapstūnų vietoje buvo iki kaulų smegenų pažįstami, atmintin įsirėžę veidai. Negyvi. Sumaitoti Carol rankų paleistos strėlės. Ir taip - jeigu mėlynapsiausčių govada norėjo Mirtininkus išmušti iš vėžių - jai tat kuo puikiausiai pasisekė. Iki tol, kol kapų tylą pakeitė sparnų plasnojimas. Ne, ne tokių, kuriuos girdi paukščiams kylant nuo žemės. Ne, tai ne laisvės garsas, kurį taip mėgo mergina, laiškuose pasirašinėdavusi Zoja. Tai buvo kuo tikriausias artėjančios mirties garsas. Viskas - nuo pakilusių Ferumų krankimo iki skeveldromis nuklotų grindų - absoliučiai viskas tapo viena didele puota Mirties garbei. O pati kaltininkė čia švaistėsi visais kilometriniais sijonais kur tik papuola, užmerkdama akis, sustabdydama širdis, nutildydama riksmą gerklėje, galvas paguldydama ant krauju pasipuošusių Demomų Metro grindų. Amžiną poilsį siunčia Mirtis išvaduotoja.
Akis užtemdė Ferumų masė. Sparnas prie sparno, plunksna prie plunksnos, ir tos menkos properšos su šviesa neliko. Juodaplaukė mergina liko įkaltina nuo draugų ir priešų. Viename, vientisame gyvame kalėjime. Susigūžė. Krankimas permušė viską - net jos pačios mintis. Galėjo klykti, rėkti, galėjo tylėti. Rezultatas vis viena tas pats. Sekundė. Dvi. Kranktelėjimas prie pat ausies. Instinktyviai kilstelėjo ranką, nublokšdama varną. Skausmas perdūrė plaštaką kiaurai. Klyktelėjo, iš už diržo išsitraukė peilį. Juodaplaukė kapojo aklai - negalėjo matyti, ranka užsidengusi veidą saugojo akis nuo kirčių. Be jų liktų bejėgė. Net jei vieną kitą pabaisą pavyko pakloti, aplinkui sūkuriavo šimtai, gal net tūkstančiai porų sparnų, metalo aštrumo snapai, nagai buvo pasiruošę kapoti, susitepti krauju, pasisotinti. Akys blyksėjo visur, kur tik pasisuksi. Sparnai plakė rankas, kojas, nugarą, retsykiais užkabindami nagais. Ferumos suprato atradusios auką, tad rimtai nepuolė. Tik žaidė. Žinojo, kad Carolin su savo peilių arsenalu buvo bejėgė prieš jas. O ir pagalbos nesulauks - visi - ir Mirtininkai, ir Slapstūnų marionetės buvo įkalinti Ferumų sparnų ir snapų maišalynėje, o per kakofoniją negirdėjai nei savo paties minčių, ką jau kalbėti apie kitų šauksmus - kurių, kaip ir lavonų, čia netrūko. Rytas jau išaušo kruvinas.
Nesusivokė, kad nebekovoja tik tada, kai po pakaušiu pajuto cementines grindis. Ji parkrito kniūbščia. Nebežinojo, kiek laiko čia yra apsupta gyvos sienos. Ferumos netilo, leidosi vis žemiau, sparnais plakdamos nugarą, žaismingai grybščiodamos už garbanų. Kodėl jos nepuola? Carol gulėjo susigūžusi, įsitempusi laukė, kada snapai ims kapoti ją, nagai akės švelnią odą. Bet to neįvyko. Kakofonija aptilo, pasigirdo ir žmogaus žingsniai. Atsargiai pakėlė akis. Be aplinkui sūkuriuojančių Ferumų atsirado Slapstūnai. Smūgis per galvą. Carol tik pro rūką jautė ją tempiančias rankas. Nelygias, nuolaužų primėtytas grindis, girdėjo lydintį, tačiau iš tolydžio tolstantį Ferumų krankimą. Į kojas plakėsi apsiaustų klostės.
Ir vėl pametė laiko nuovoką, kol galiausiai atsigavo - ir vėl - nuo smūgio. Ją vilkusios būtybės tiesiog numetė ant grindų kažkur tolėliau nuo kryžkelės - mergina sprendė iš to, kad po kūnu nejautė tiek daug aštrių skeveldrų ir dulkių. Instinktyviai griebėsi už klubo, kur visada kalbėdavo bent vienas ginklas. Nieko nebuvo. Lazdelės rankovėje irgi. Kimiai sudejavo, atsargiai kilstelėjo galvą, tačiau mėlynapsiausčiai buvo dingę. Atsisėdo, nugara atsirėmė į sieną. Kiekvienas judesys tiesiog degino sudaužytą, Ferumų sukapotą kūną - rodės, neliko nei vieno sveikesnio milimetro. Septyniolikmetė ranką užkišo už bato aulo, kur paprastai būdavo dar vienas peilis, skirtas atsargai. Tuščia. Patyliukais keiktelėjo ir pakėlė galvą.
Staigiai nuleido akis, tikėdamasi, kad tik pasivaideno. Anokia naujiena - juk vaizdinius matydavo dažnai. Tačiau tamsoje tebebolavo pakaruoklis. Siaubą pakeitė šiok toks susidomėjimas. Juodaplaukė, pasiremdama sienos, pakilo ir atsargiai apėjo lavoną. Klyksmas užstrigo gerklėje. Šarmos paliestos garbanos. Raukšlėtas veidas. Ir visų baisiausia - akys. Išvirtusios, negyvos. Tačiau tamsiai rudos. Caroline akys. Wildingų akys.
- Seneli...- žodžiai strigo. Carol niekada nebuvo per daug artima su savo gimine. Tačiau senelis, Robertas Wildingas atrodė iš visų normaliausias. O ji ir nesusimąstė, kur jis staiga prapuolė. Nenuostabu. Iš tos pusės žinių negirdėjo jau porą metų. Turėjo numanyti, kad kaltas ne vien jos sąstingis.- Seneli,- mergina susmuko čia pat, kur stovėjusi. Net keista taip gailėti žmogaus, su kuriuo jau trečius metus nepalaikei ryšių. Pakaruoklis tykiai siūbavo ant virvės, išverstos rudos akys žvelgė į Carol.
- K-kąą?- ištarė garsiai ir apsidairė aplinkui.- Nykit iš mano galvos, prakeiktieji,- sugriežė dantimis. Nors ir aplinkui nieko nematė, buvo tikrai kieno tai darbas.- Meluoji...- jau netvirtai ištarė. Dievaži, balsas galvoje buvo toks pažįstamas ir tūkstančius kartų girdėtas. Prireikė kelių minučių, kol septyniolikmetė pagaliau atrinko kas.- Tu! Po galais tu?- Akyse iškilo juodaplaukis vyras geraširdiškomis rudomis akimis.- Būk prakeiktas,- iškošė.- Kaip tu galėjai? Savo tikrą tėvą?! Man nusispjaut, kiek suknistų psichų priklauso Slapstūnams, tačiau aš ne. Manęs nenudėsi,- ištarė tyliai, tačiau buvo tikra, jog kam reikėjo, tas išgirdo. Wildingai. Slapstūnai. Neįmanoma. Nors ne, įmanoma.
---
Prieš dvylika metų, Jorkšyras.
- Dėde Elijau, dėde Elijau!- mažytė, gal kokių penkerių juodaplaukė garbanė mergytė perbėgo židinio blausiai apšviestą kukliai apstatytą svetainę ir puolė į glėbį besijuokiančiam stipriam jaunam vyrui, vilkinčiam mėlynu apsiaustu. Židinio atšvaituose žibėjo abiejų rudos akys, šviesa žaidė juoduose plaukuose.
- Tik pažiūrėk, kaip tu paaugai nuo ano karto kai matėmės!- Elijus Wildingas apsuko mergytę ratu ir pastatęs ant žemės žingtelėjo atgal.- Jau visa panelė.
Iš krėslo atsistojo rausvaplaukė moteris, priėjusi kažką pašnibždėjo mažajai Carol ir šioji džiugiai šoktelėjusi aukštyn greitai nubėgo laiptais aukštyn.
- Elijau, neturime daug laiko. Klok greitai,- Rozali Wilding neatrodė labai patenkinta vyro apsilankymu.
- Brolija siunčia žinių,- palinkęs Slapstūnas greitai kalbėjo palinkęs prie moters ausies. Šioji iš tolydžio pritardavo jo žodžiams. Abu buvo taip įsitraukę į savo pokalbį, kad nepastebėjo už turėklų užsiglaudusios mažos juodaplaukės mergytės.
----
Septyniolikmetė iš prisiminimų sugrįžo pačiu laiku. Lyg per miglą matė jos linkui skriejantį žalią žaibą. Neturėjo lazdelės, neturėjo peilio - jokios galimybės gintis. Instinktyviai griuvo ant žemės, užsidirbdama dar porą naujų mėlynių. Tu rupūže gauruota... Girdėjo žingsnius, artėjančius prie merginos. Stojosi. Nenorėjo būti lengvu taikiniu. Apskritai, nenorėjo būti taikiniu. Norėjo būti lygiaverte kovotoja, tačiau pasaulis visgi nėra norų tenkinimo fabrikas, ar ne? Tamsoje pasirodė vyro apybrėžos. Juodi plaukai. Rudos akys. Tvirtas stotas. Iki kaulų smegenų Elijus Wildingas.
- Tik pažiūrėk, kaip mūsų mažylė Carol paaugo. Gaila man tave žudyti. Bet prisižaidei. Dievaži, geras spektaklis. Buvome šimtu procentu tikri, kad taip giliai nugrimzdai į širdelės dramas, kad tikrai neįsitrauksi į panašias nesąmones.
- Vadinasi klydot. Jūs visi. Pirmyn. Nudėk mane. Aš beginklė. Visa tavo,- juodaplaukė pašaipiai šyptelėjo.
- Ojei, tik nereikia dramos. Darau tau paslaugą.
Mintyse blykstelėjo Ašo veidas. Darau tau paslaugą, Carolin. Virpulys supurtė juodaplaukę nuo galvos iki kojų. Ji nebegalvojo, nebedvejojo. Apsisuko. Žiebė krikštatėviui alkūne į krūtinę. Elijus, matyt nesitikėjęs tokio neapgalvoto, netgi kvailo žingsnio, akimirkai sutriko. Ir tos akimirkos Carol pakako. Prasibrovusi pro mylimą giminaitį ji išlėkė iš aklavietės į tunelius. Bėgo aklai, nesidairydama, kol kampe pastebėjo berniuko siluetą.
-
[DERYBŲ FRONTAS]
Visada bus vėl. Nežinosi, kada vėl padarysi tą pačią klaidą, nežinosi kada vėl tapsi masalu medžioklei, nežinosi, kad vėl turėsi dumti akis kitiems.
ežinojai, bet tai buvo taip paprasta daryti.
Paprasta meluoti. Apsimetinėti kitu. Ne tuo kuo esi.
Lengva žudyti, lengva pasiųsti anapilin, susitempti rankas kito krauju.
Juk tu- medžiotojas medžiojamojo kailyje. Viskas galima.
...Pas mane per daug šviesos, kad sukurčiau tamsą,“- tai žodžiai, kuriuos taria kiekvienas, kuris turi ką slėpti, kiekvienas, kuris bando save nuraminti, kad nesą blogas...
...Caroline smūgis į grindinį. To nesitikėjęs, Igoris išsitiesė, akies krašteliu pastebėdamas Trič smūgį Fredui. Ką jūs padarėt. Septyniolikmetis instinktyviai susirietė, kojas parietė, rankas priglaudė prie krūtinės ir užsimerkė. Vaikinas nutuokė ką padarys Slapstūnai. Pažinojo, tiek kiek galėjo. Mes mirsime kaip kvailiai. Smūgis į grindis, Riddle ryšulio plaukai, kurie pasirodo priklausė Blackmore ir Silkham giminėms, šmėstelėjo prieš jau atmerktas antgamtiko akis. Mergaitė stryktelėjo link įkaitų, išlaisvindama juos, ir link Lorijano atskriejo sustingdyta Mela. Brolis staigiai pašoko ant kojų ir čiupo seserį į glėbį. Sulysęs, nukankintas kūnelis prisiglaudė prie vilkolakio krūtinės, ilgesys, nerimas, palaima, baimė vienu metu užgožė Igorio mintis, blaivų protą. Julyte mano. Veiksmas aplinkui suletėjo Lorijanui; jaunuolio rankos apsivijo aplink rudaplaukės pečius ir tylūs žodžiai pasiekė būsimos šeštakursės ausis. Tai buvo netik atkerėjimas.
...Ferdum delo ere quotxsum esento, Saemero...
Sprogimas užgožė kitus žodžius ir po to pakilo violetinių akių ir juodų sparnų banga.
-Sel rmi er, gilto meri,- suurgzė Igoris, paleisdamas iš akių dvivardę merginą, kur pašokusi, nulėkė- tačiau žinojo- jie niekur toli nenubėgs. Ir nereikia. Mėlynai pilkos akys aršiai nužvelgė Ferumas. Jų nagai, sparnai kaip žabas šovė link vilkolakio, kuris įsišiepęs pasiruošė kovai. Jis nebuvo kvailas tik truputį trenktas. Švilpiška prasme.
Burtų lazdelė it katana pakilo prieš varnas- keli burtažodžiai, smūgiai su rankomis. Sparnų juoduma sutirštėjo, kažkur subolavo Wilding ar Tričės figūra, tačiau Igoris nepasidavė- toliau trankė prakeikas ir velnio neštas Ferumas, o tos- negailėdamos savo jėgų- arė antgamtiką nagais, kapojo snapais, bet tai nebuvo septyniolikmečiui pirmas skausmo antplūdis, tad kovojo toliau. Kol.
Buvo per toli žengta.
Arkangelo vardą turintis jaunuolis susverdėjo, vaizdas prieš akis sumirguliavo. Kažkur dešinėje trakštelėjo burtų lazdelės mediena. Migla aptraukė vilkolakio regos lauką ir šis suklupo ir išsitiesė ant grindų.
Tamsa.
Ar prisiminat jausmą, kai miegate ir sapnuodami jaučiate, kai krentate žemyn be pabaigos, kol atsibundate?
Gabrielis staigiai atmerkė akis ir gilia įkvėpė sauso metro oro. Į plaučius plūstelėjus orui, ir juodas šešėlis pakibo viršum vaikino.
Tai ką, dar vienas Lorijanas atguls į mano kolekciją? Gaila, Ragvaldsono nėra, negalės pasigirti surinkęs visą šeimą,- pasigirdo iki gyvo kaulo žinomas balsas mintyse.
Igoris Gabrielis Lorijanas Greywindas pasuko akis į kairę ir siaubas sukaustė kūną. Šalia gulinčio jaunuolio atsitūpė į Slapstūnas, kadaise tarnavęs Medžiotojams. Septyniolikmečiui pritrūko kvapo ir žodžių.
-Tu...- Igorio veide pasirodė nuostaba, sumišimas. Širdis vos neišoko iš krūtinės,- TU!? Aš tavimi PASITIKĖJAU!
-O aš-ne,- sarkakstiškai šyptelėjo tų pačių akių vyras,- Seniai nesimatėme, anūkėli.
Igoris staigiai pašoko, ranka nuslydo link kišenės, kur turėjo būti lazdelė, tačiau į šį judesį Myša sureagavo ir greitai pakišo savąją prie rudaplaukio kaklo.
-Judesys ir mirsi,-sušnypštė grėsmingai tyliai,- Nenervink manęs.
-Keista girdėti tokius žodžius iš tavęs,-sucypė kitas Lorijanas, kai lazdelė vos ne įsmigo į gerklę.
Vyras nusišypsojo ir sustingdymo kerai sukaustė vilkolakio galūnes.
-Man taip pat,- sukikeno pikniudžikiškai.
Myša- Slapstūnas ir buvęs Medžiotojas?..... kas per....-nuoskauda ir neviltis sugniaužė Igį. Ne, neįmanoma...
Iš prisiminimų iškilo gera širdingas, malonus, supratingas, padedantis, gelbstantis ir griežtas senelis. Neįmanoma. Jis negalėjo būt tokiu veidmainiu!
Už nugaros suurzgė Viela. Slapstūnas pasimuistė, įdėmiai nužvelgė sutrikusį anūką. Netikėtai čiupo Igio smakrą ir jį pasuko į lavonas.
-Turėjai gražius ir talentingus tėvus, Igi,- su pašaipia gaida tarė Myša. Mėlynai pilkose akyse blykstelėjo žiaurumas,- Kaip gaila, bet jie dabar mirę. Deja, šis likimas nepaleis ir tavęs...
Švilpis, netikėdamas savimi, nenoromis pažvelgė į Adamsą ir Ariną. Šilti, bet mirę. Šilti lavonai? Sielvarto sustingdytą širdį įsiplieskė kažkokia nenormali viltis.
Toliese esantys Slapstūnai nušoko nuo platformos ant bėgių, kur ir buvo Igoris su Myša.
-Nužudykit jį. Senatas ir kiti Lorijanai negali žinoti, kad tai mano darbas,- davė gretai nurodymus, atsitraukdamas alfa,- Tik švariai...-ir su šiais paskutiniais žodžiais nuaidėjo garsus urzgesys.
-Dideli batalionai visados teisūs..- suurzgė vienas iš Slaptūnų, įgarsindamas bei išversdamas iš Kiko kalbos vieną Igorio mintį, pavogtą iš Napoleono:
... Ferdum delo ere quotxsum esento...
-
Visa aptraukusiai baltai miglai nepasipriešinsi, niekur nepaspruksi nuo jos, neišsivaduosi. Ji persekios tave kiekviename žingsnyje, kai eisi gelbėti draugą, žudyti priešą, net kai miegosi... nepaliks tavęs ramybėje. Nes tai ne migla, o įsiūtis, beribis, tačiau ne aklas, o tobulai išugdytas, brandintas tarsi šimtametis vynas statinėje senelio palėpėje. Mifritai žuvo beveik iškart, iškart, dar net neprasidėjus tikram rimtam mūšiui, buvo kažkokiu nesuvokiamu būdu susekti, išgalabyti po vieną. Jos Mifritai, jos bendražygiai, jos draugai, jos šeima... tai kam laikyti šitiek metų pagrobtą, kalinant auksiniame sarkofage, jei visą gentį galima išžudyti vos per kelias akimirkas? Ooo, ji puikiai žinojo kodėl, juk jiems saldžiau viską apžaisti, padaryti savaip. Padugnės jojiko kostiumą vilkinti baltaplaukė, stebuklingai likusi viena gyva iš visų, nusišluostė bejėgę pykčio ašarą, juk teturėjo trylika, nors kūnas tvirtas, širdelė minkšta. Gaila, gaila žvelgti į visas tas skerdynes ir... ir niekuo negalėti padėti, visiškai niekuo. Juos apgavo, kažkas juos apgavo, ir ji būtinai išsiaiškins išdaviko vardą bei pavardę, o tada...
Pranykus abiems frontams, gerokai trinktelėta galva į grindinį, blondinė įsmuko vidun, ant kaklo žibantis didžiulis raudonas rubinas svaidė žaibus, tačiau šįkart ne jis vienas puošė gražuolės kaklą, šalia nemažiau žibėjo mėlynas brangakmenis, įsodintas vilko atvaizdui į kaktą. Demonų metro buvo gerokai apšviestas, tačiau niekas nesutrukdė jai ten įeiti, niekas nesulaikė patekusios į patalpą. Ten tebuvo dvi figūros, viena Beatričės Georgianos Riddle, kita... Džeimso Greywindo. Aukštaūgė sustingo, violetinės jos akys susmigo į šviesiai mėlynas, suvokimas mušė galvon tarsi žaibas, žaibas, nuo kurio tamsioje audroje nesuspėjai išsisukti. Dabar nebūtum galėjęs atpakalia ranka nubraukti menkos, netyčiomis ištryškusios pykčio ašarėlės, nes jos liejosi viena po kitos, prausdamos dailius švelnius skruostus, žingsnis po žingsnio ji prišoko artyn.
-tu, - bedė pirštu Džeimsui krūtinėn, - kaip tu galėjai? – bejėgiškas, kvailas, banalus, niekam tikęs klausimas perskrodė erdvę. Tarsi neišmanydama kur dėti akių, desperatiškai įsikibo žvilgsniu į juodas alkanos vampyrės akis.
-Bėk! Na ko gi tu stovi?! Nemanau, jog verta su juo pasilikti dar bent minutę ir gaišti savo brangų laiką, bėk pas sūnų, Donaldas kažkur tuneliuose, bėk! – numanydama, jog ilgiau raginti nereikės, mergina vėl atsigręžė į Džeimsą, bestovintį prie sienos, buvo priėjusi arti arti, kone girdėjo jo alsavimą.
-Nemanau, kad ji kada nors tau atleis už tai, už sūnų, juolab, jei pati išsigelbės, o Donaldui Rokui Ridliui kas nors nutiks. – ašaros tebebyrėjo, žodžiai neatrodė šiurkštūs, įžeidžiantys, ar išspjauti, jei nereikėjo rėkti, nereikėjo šluostytis ašarų ir atrodyti piktai, nes ji žinojo šio sakinio galią, galią sakinio, kurio dėka žmogus sužino, jog kadaise rūpėjusi mergina ne tik ištekėjo, virto vampyre, bet ir pagimdė didžiausiam priešui sūnų. Nebūtų nustebusi jei grifas nesureaguotų, dabar teatrodė šaltas bei viskam abejingas, net jos ašarom, kurios tyliai kapsėjo ant vilko amuleto, su mėlynu brangakmeniu kaktoje.
-
Negalėjo patikėti, jog buvo šitaip apgauti ir išmaudyti savo pačių planuose, savo pačių sumanymuose, galima pasakyti, tikrai, savo pačių vaikiškume. Arba ne, arba paprasčiausiai tų žmonių žiaurume, tačiau vien dėl to, kad tai konstatuosi, viskas nepasibaigs geruoju. Kol ferumos drąskė visus iš eilės, kol dvėsė jos laikomas žmogaus pavidalo mutantas, kol jos likimo draugai gavo į kaulus ir buvo atskirti vienas nuo kito, išmėtyti nežinia kur, visą tą laiką ji stovėjo įsikibusi netikro Fredo kaklo. Jis su jais... nereikėjo proto, jog suprastum kelias praleistas smaugiamo asmens raides, pakako legilimantijos, nuo kurios vos gaudydamas orą net mutantaas negalėtų atsiginti. Tylomis svarstė, ar tas Fredas buvo tikras? Na tas, kuris atėjo pas juos į treniruotę. Tikriausiai ne. vangiai pamintijo kur Tomas, kur sūnus, išgąsdintas, vienas... bet Rokas nebus labai išsigandęs, ne, tai ne jo būdui. Ne. be galo pažįstamas balsas pašaukė ją vardu, tačiau ji neatsimerkė, tebestovėjo vienui viena, kažkur jautė kabančio lavono tvaiką, žinojo, jog tas kūnas priklausė jos motinai. Tik skausmo ar jausmų nepajuto, viską gaubė santūrus šaltis.
-Tai vis dėl to pasidavei. – nuskambėjo šaltas jos mecosopranas. – Ar žinai kodėl niekada nemylėjau tavęs kaip vyro? O todėl, kad žinojau tave esant silpną, lengvai pažeidžiamą. Tu šlykštesnis už Tomą, nužudžiusį krūvą nekaltų vaikų, moterų bei vyrų, nes tu dėl savo silpnumo išdavei draugus, ko jis per visus devyniasdešimt metų nebuvo padaręs. – ji nekaltino, nerėkė, ji juokėsi. Išvydusi verkiančią Andželiką dar labiau prajuko, išsitraukė šeivamedžio lazdelę, kuri tikriausiai vienintelė liko sveika iš buvusių derybų fronte, kadangi įsitvėrusi „Fredo“ nė nemėgino ja pasinaudoti, nukreipė ją į apšviestą salę ir mintyse sušnabždėjus Acio iš pakampių į rankas tikrai sulėkė krūva medienos nuolaužų. Gaubiama tokios pat apatijos taisė vieną medinį pagalaitį po kito, juk savininkai be abejonių verks savo lazdelių, nes nieko nėr brangiau už savą, nuo vienuolikos metų nešiotą medienos gabalėlį, tik vaikų grobikai nesupranta to, jie nesupranta nieko. Vieną akimirką panūdo išplėšti iš Džeimso lazdelę, perlaužti ją ir sutrypti koja, bet ji ne Slapstūnė, ji ne tokia kaip jis. Tingiai niūniuodama „Pakaruoklio medį“ ridinėjo ant delno Igorio ir Caroline lazdeles, šios buvo sveikos kaip ir anksčiau, už tai galėjo dėkoti savo gumbuotąjai, penkiolikos colių draugei. Bet staiga iš stingulio pažadino Likos balsas. Bėk! klykė kažkur mintyse. Taip, bėgu. Tačiau tebestovėjo kaip stovėjusi, tik du žodžiai: Sūnus, Donaldas... Tik jie privvertė pagaliau pramerkti juodas akis. Šimtą metų tamsiaplaukės raginti nereikėjo, susikišusi visas tris lazdeles į saugią vietą nudūmė pirmo pasitaikiusio tunelio link. Tamsa pasitiko ramiai, paslėpdama bėgančiąją savo šešėliuose.
-
Nors ir kaip trynėsi iš paskutiniųjų jėgų savo pusiau vampyriška oda į pančius, kad ir kaip inkštė, dėmesio neatkreipė. Pagaliau neviltiškai nutilęs pasidavė likimo valiai, nors mintys tebesiuntė pavojaus signalus. Tada...
BUM!
Viskas aplink sprogo, metro akmenys ritosi laidodami po savimi Slapstūnus. Jis matė tą ranką, paleidusią lemtingą strėlę, atvėrusią jam akis. Trylikametis susivokė, jog čia kažkas negerai, tikri Slapstūnai būtų atkreipę į jį dėmesį, į jo pastangas, arba dar labiau surišę, arba bent jau norėdami pasišaipyti, paerzinti motiną, tačiau užuot tai darę, jie tik juokėsi iš Carol, Tričės ir to kito vaikino, dar labiau tuos atbaidydami. Kai motina atsidūrė visai šalia, norėjo sukuždėti jai tai į ausį, perspėti, deja... nespėjo, nes šios juodos akys švietė ne tik alkiu, bet ir baisia neapykanta. Tai jos klaida, neapykanta. Niekada negalima jai leisti užvaldyti kūno, kaip ir panikai. Su neapykanta toli nenueisi, nieko su ja nelaimėsi. pasvarstymai baigėsi vos iš stingdomųjų kerų išlaisvintą kūnelį sučiupo smulki rankelė, pasaulį užstojo raudonų plaukų kupeta.
-Gwyn... – išsprūdo atodūsis iš jo lūpų, - Ar matei Mariną? – vietoj to, jog perspėtų, jog pasakytų... jis paklausė apie tą raganą, pravardžiuojančią jį užkandine, kai tik būna ūpo. Kodėl! Kodėl po perkūnais yra toks kvailys, o gal būt todėl, kad žino esant jau per vėlu? Užvirus visai mėsmalei neišlaikė Gwyneiros rankos, o rodės, kad mergaitė ir pati ją ištraukusi kažkur prašapo, neaišku, dėl to kalti Slapstūnai, ar tik koks naujas jos sumanymas...
TRINKT!
Pasaulis sukosi, sukosi ir jis, įtrauktas į dulkes, į beprotiško šokio sūkurį, šokio su mirtimi.
Atmerkė akis, ne, neatmerkė, nepajėgė jų atmerkti. Galvą plėšė begalinis skausmas. Tamsa, tyla, jis vienas, vienas kažkur, nežinomoje šalyje.
Žingsniai, šįkart jį pažadino žingsniai. Gal mama atneša skrebučių su arbata į lovą? Juk taip skauda galvą... tuštuma.
Žingsniai, šįkart arčiau. Ne, jis ne namie, jis mūšyje.
-Caroline... – prasivėrė sukepusios lūpos, nors nieko nematė, užuodė jos kvapą, atskyrė jį, mergina buvo kažkur visai netoliese.... pamėgino pakelti ranką, paliesti akis, po galų sugriebus nagais vokus praplėšti jas, tačiau vos priėjus akiduobes pirštai įklimpo į lipnų skystį, į jo paties kraują. Panika perkreipė veidą, netoliese kaktoje užčiuopus kažkokią skeveldrą.
NEEE!!!
Jis negali apakti! Ne! Pirštai vis tiek pasiekė akis, iš kurių sunkėsi kraujai, kaip ir iš kaktos, desperacijos kupini nagai užplėšė vokus.
Klyksmas
Veriantis krūtinę, kupinas skausmo
Blaškydamasis it sužeistas žvėris išlupo skeveldrą iš kaktos, šveitė ją kažkur šonan. Akyse šokinėjo tamsiai raudoni taškeliai. kraujas, pusvampyrio kraujas... susivokė. Galbūt, jei pavyktų jį išplauti ką nors ir pamatytų.
Žingsniai... bet šįkart ne Caroline Wilding... jie nelyginant žaibas išsausėjusį medį pasiekė itin jautrias pusvampyrio ausis.
-
Leiskit man ramiai numirti, po paraliais.
Sprogimas viską apvertė aukštyn kojomis - vieną minutę mintyse dedikavo savo paskutinius žodžius skausmui, kitą neišlaikęs spaudimo griuvo žemėn leisdamas palaidodamas po nuolaužomis. Šios spaudė krūtinę it nekarpyti mirties nagai. Nežinojo kas vyksta, pasimetimo lygis viršijo gerą šimtą procentų. Girdėjo balsus, pažįstamus iki gyvo kaulo (juos prisiminęs suvirpėjo, vis dar negalėjo suvokti įsižiebusios vilties galios, kuri užpildė tuščią jauniklio kūną), tylius, grasinančius, pašaipius, nuobodžiaujančius. Vėliau kažkas skrido ir...
Dabar jis po nuolaužomis. Pirmosiomis sekundėmis galėjo džiaugtis judesio laisve, bet greitai tuom užspringo svoriui užvertus Raveną.
Kas toliau?
Suinkštęs sudejavo. Itin stambus akmens gabalas prislėgęs spaudė keturiolikmečio koją. Tiesa ta, kad jos nejautė. Kiekvienas bandymas galūnę pajudinti vertė klykti iki užkimimo. Nulaužtais nagais bandė nustumti kitus stambesnius gabalus, bet raumenys vargiai klausė nusilpusio savininko norų. Įkvėpė troškaus oro. Krūtinė vos vos kilnojosi. Jėgų vos vos.
Kur jo tėtis? Brolis? Kodėl čia tik Beatričė?! Mintys su veiksmais petys į petį slinko vėžlio greičiu. Turėjo praeiti trylika vampyrui itin ilgų sekundžių, kad pabandytų pasijudinti antrąkart. Psichologinė kančia buvo stipresnė už fizinę. Įkvėpė dar sykį. Su deguonies gurkšnio pripildyta krūtine atslinko dar didesnė agonija. Rankos nusviro, mintys išlįsti iš gabalų krūvos mirė. Vaikinas tik trūksmingai kvėpavo, vėl liko negyvas kiautas su vargiai bevykstančiomis kai kuriomis gyvybėnimės funkcijomis.
Ferumos viršuje visdar draskėsi. Nepjuto, kai jo pačio kakta, veidas, akmenų neužversti kūno lopinėliai nusidažo netvarkingomis raudonomis linijomis. Organizmas atbuko nuo skausmo jausmo. Nuo visos aplinkos, tarsi viskas apsitraukė migla - klausa taip aršiai nebegaudė juodųjų varnų plunksnų plakimo, klyksmų, prieš akis stūkstanti tamsa nebejaudino vampyro, o lytėjimu nebejautė tokio didelio spaudimo. Net užmiršo kodėl jis čia yra, mirties baimė išnyko, jau nebebuvo prasmės kaip atsisveikins su šiuo pasauliu. Svarbiausia ramybė, o kokiu būdu ji ateis nesvarbu, tik kad greitai. Ir galiausiau Mirtis ateis kaip išlaisvintoja.
Aš esu Ravenas von Sjuardas. Turiu augintinį varną ir mane ketina nužudyti varnos. Gyvenimo ironija.
Kažkas lyg spragtelėjo pirštais ir tosios varnos nutilo, dingo. Kaip tik tuo metu, kažkas jį čiupo iš po griuvėsių, ataidėjo pokštelėjimas ir Raveno skrandis suvaitojo.
---
Prisiekė, apsivems. Bet? Tik suvaitojo.
Tyla sutiko jį. Kitus tamsa, bet jį- tyla. Prie tamsos pratęs, prie tylos - ne. Net ir kalėdamas girdėjo Slapstūnų balsus, likimo draugų kvėpavimus ir pastangas išsivaduoti. Šioks toks garsas visada būdavo, tad nenuostabu, kad prie jo priprato. Todėl būtent dabar, toji tyla pribloškė von Sjuardą. Būtų įsitempęs, išplėtęs akis, urzgęs, muistęsis, išsiepęs vampyriškus dantis, griebęs burtiniškąją lazdelę, tariąs burtažodžius... bet gerklė buvo užkimšta baime, lazdelės neturėjo, o visą kitą atlikti nepajėgė nei psichiškai, nei fiziškai. Buvimas įkaitu palaužė eliksyrininko sūnaus pusvampyrišką dvasią.
Slapstūnas, laikęs jį paleido. Vėjas trumpai švilptelėjo ausyse ir visu svoriu dribo žemyn, susibarškindamas ne tik dantis su smakru, bet ir piktai suinkšdamas.
Pavargo nuo viso šito mėšlo. Ir kodėl gi jis pradėjo tą pokalbį su Džei Kelionmilčių kambaryje, a? Kur jo smegenys?! Nebūtų nei pagrobtas ir taip nekentėtų, o dar, Huginas būtų GYVAS!
Žemė buvo kieta. Kaip nutrenkė, taip ir liko gulėti, o Slapstūnas sugebėjo pasišalinti. Tai nenuramino grifo širdies. Toji brolija sukta, ką žinai, gal tai dar vienas jos manevras savo žiaurumą parodyti? Trumpam paliks ramybėje, leis nusiraminti tavo širdžiai, užliūliuos tavo nervus, o po to smogs, šokiruos iki nevilties, griaudami, sunakindami tavo ir tavo artimųjų gyvenimus? Ko gero taip, aiškus jų stiliukas.
Nežinia kas, privertė juodaplaukį pasikelti ant alkūnių - gal suvokimas, kad neleis šitaip pasielgti su Beatriče, Sorenu, Fasiru, jam likusiais vieninteliais, tikraisiais artimaisiais? Juk Solveiga mirusi, motina irgi...
Jei tik galėtų verkti, pravirktų.
O gal ir jie negyvi, tik viena Tris? Siaubinga mintis it žaibas trenkė grifui į makaulę. Jei gyvi būtų, čia irgi būtų atsitrenkę...
Pasirėmęs alkūne ėmė šliaužti, taip, žliaužti, desperatiškai, visaip ignoruodamas lūžusią koją. Ir be paliovos urgzdamas. Tik kartkalėmis sukąsti dantys užtildydavo pykčio giesmę. Ne, taip nebus! NIEKADA!
Dabar tikrai neleis sau ramiai numirti, kur tau!
Šaltas vėjas trenkėsi į kruviną, išpurvintą veidą. Ravenas sutrikęs sustojo. Tylus aiktelėjimas išsivadavo iš suskeldėjusių lūpų.
Negi jis prie išėjimo?
Gaivų orą traukė į plaučius, vėjas kedeno sulipusius plaukus. Taip seniai kvėpavo kažkuom grynu. Laisvė čia pat. Tereikia sukaupti visas jėgas ir nusigauti pas tėvą pranešti apie vykstantį mūšį, bei pakviesti pastiprinimą! Ravenas suvirpėjo iš jaudulio ir stipresnės vilties.
- Tai jau ketini palikti vakarėlį, mh?
Jis ir vėl per daug pasitikėjo vėju. Šis ir vėl užliūliavo taip, kad nepastebėjo kylančios grėsmės. Ravenas nugurgė seiles ir sustingo. Tokio nusivylimo dar nejautė. Krito į dar didesnę bedugnę. Tamsu, tamsu.
Specialiai, specialiai jį atvilko čia, kad anie galėtų pasimėgauti sadistiniais vakarėliais, galėtų atkeršyti šiems paaugliams, sugandinti jų gyvenimus, sumalti. Pasimėgauti jų kančia. Jauni greitai miršta mūšiuose. O tai taip nuo-bo-du. Geriau, kai juos pakankini psichologiškai, lėtai, bet užtikrintai, krūvį vis pridedant, o galiausiai trumfuodamas užbaigi, kuomet tavo auka prašo pasigailėjimo ir ši užverčia kanopas/letenas/nagus.
O jis bejėgis. Slapstūnas iškėlė lazdelę ir kančia sukaustė vampyrą. Riksmai nusirito tuneliais, gąsdindami visus iš eilės. O po to nutilo. Dingo. Net ir jei išgirdęs riksmą kas puls bėgti iš Mirtininkų, niekas nesugebės rasti Raveno von Sjuardo.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Tas kvailys puolė, vos visi spėjo susirinkti. Mergina apšalo iš siaubo. Burna prasivėrė, bet neišleido jokio garso, leidžiančio suprasti kokia baimė apėmė Mariną, išgirdusią sprogimą ten, kur patraukė Igoris, Caroline su Beatriče. Net neatsisveikinę... Už tai anuos norėjo nutrenkti iš vaizdo, kas jei tai paskutinis jų susimatymas?! Kas, jei daugiau jų nepamatys, o tuo labiau Beatričės? Nei banalių "mes grįšim" ir panašiai... Ničnieko, absoliučiai.
Nenuostabu kodėl Klodui išseko nervų klodai (juk kaip įkaitė buvo laikoma jo įsižiūrėta Mela, Igio sesuo) ir šis pratrūko kvailai mosuodamas tuo kalaviju. Negi su juo kažką padarys tiems Slapstūnams? Ogi nieko.
Ferumos sukilo, o mergaitę kaip ir visus kitus apgaubė jų kruvina puota, taip pat ir Slapstūnai teikėsi pasirodyti.
Jiems šakės.
Sparnai ir nagai, snapai negailestingai trylikmetę plakė, kojos neišlaikė ir ji suklupo. Riksmas iš vis užstrigo kažkur krūtinėje, baimė it stingdantis šaltis suparalyžiavo galūnes kartu su protu. O labiausiai paniką kėlė tai, kad apart varnų klyksmų nieko negirdėjo - nei bendražygių, nei priešininkų. Kas, jei ji čia vienintelė gyva? Pečiai įsitempė ir Marina visiškai parkritusi ant grindinio susisuko į kamuoliuką, eglės lazdelę smarkiai suspausdama. Stipriai užmerkusi akis meldė pabaigos ir ramybės. Kur ji, kada ji ateis? Kokio velnio čia trenkėsi, kodėl šito mūšio, šito karo nepaliko savo įtėviams, Tvardovskiui, kitiems vyresniesiems? Jai tik vargani trylika!...
Pati kalta. Pati kalta, kad čia plėšėsi eiti, kad gąsdino tas varnas, kurios matyt ir privertė sukilti tokią geliažsparnių puotą. Kalta. Visiškai.
Nesuvokė kiek laiko praėjo, kodėl taip akimirksniu geležsnapės užsičiaupė, jautė tik kūnu srūvantį pirmąjį kraują šioje metro dalyje. Šiek tiek pakėlė galvą, sujudino įsitempusius raumenis, bet tamsoje, net ir susiraukusi, nieko neįžvelgė. Iki kol kažkas tamsynėje sujudėjo. Tylus urzgesys pasiekė Lilės ausis, priversdamas mergiotę ir vėl, ir vėl sudrebėti. Dabar jau visiškai prarado kalbos dovaną.
-...kaip lygus su lygiu, a? Gal patikrinkim? - ir žalias žaibas perskrodė, it Klodo laikytas kardas, erdvę.
Juodojo paltuko savininkės akys išsiplėtė, o veidas dar labiau pabalo. Tą minutę nesuvokė kas nutiko.
---
-Ustrixano nuplisan.
Apsivilinimo užkeikimo tartis prižadino mergiotę iš sąmonės netikimo. Staigiai pašoko, sugebėdama trenktis į sieną šonu. Kojos sulinko. Ranka pakėlė lazdelę, bet pirštai suvirpino tik orą. Kerai lėkė tiesiai į Mariną, o ji beginklė.
Tunelys. Bėgiai ir tiek. Nei kampo, už kurio galėtų pasislėpti, nei dar kažko.
-Prirodio yxtramentus.
Trylikmetė nematė to, kas laidė kerus. Girsėjo tik aršų, diktuojantį balsą, kuris itin gąsdino mergaitę.
-
[KRYŽKELĖS FRONTAS]
Ji išėjo. Iki paskutinės minutės netikėjo, kad ji galės taip paprastai apsisukti ir išeiti. Kodėl taip paprastai? Atrodo, kad Mirtis sudėtinga, daugialypė, nepaprasta ir kaskart žavinti, tačiau dabar... Žiūrėjo į tris tolstančias figūras ir nesuvokė, ką jaučia iš tiesų. Taip ilgai nepasidavė jausmams. Taip ilgai viską leido valdyti šaltam protui. Taip ilgai buvo viskas aišku. Iki tol, kol atsirado ji. Po galais, kas jam darosi? Kodėl negali tiesiog abejingai žvelgti į mirtį, kaip tai darė tūkstančius kartų iki šiol? Bet dabar negalėjo. Sukando dantis. Nežinia jį žudė. Nežinojo, ar dar galės apie pirštus susukti jos šilkines juodas garbanas, žiūrėti kaip šviesa žaidžia jose? O gal daugiau nei jis, nei ji nebematys šviesos? Galbūt viskas, kas lydės juo mirštant tebus grafičiais padabintos Demonų metro sienos? O mirtį juos lydės mėlynų apsiaustų šnaresys ir ferumų krankimas? Slapstūnų juokas? Piktdžiuga? Pasitenkinimas? Jie buvo profesionalai šitam žaidime. Bet nereiškia, kad galės laimėti. Negalės.
Kryžkelėje nebuvo girdėti, kas dedasi kitame fronte. Tačiau įtampa ir nerimas buvo justi visur - šliaužė grindimis, leidosi nuo lubų, gėrėsi į drabužius, smelkėsi į kvėpavimo takus, prisotino orą. Dusino. Jis tiesiog negalėjo nustovėti ramiai, o tat jam visai nepatiko. Buvo pratęs nusiraminti pavojingiausiose, įtempčiausiose situacijose. Išlaikyti blaivų protą. Nežinia tiesiog vedė iš proto. Pirštais čiuopė durklų smaigalius, nušveistus, išgaląstus iki blizgesio, tviskėjimo, gaudančio kiekvieną šykštų šviesos blyksnį.
Sprogimas.
Sukando dantis. Negali būti. Jie ten tik trise, jeigu neskaičiuosime jau mėnesius laikomų įkaitų, iš kurių naudos kaip iš ožio vilnų. Nežinojo kiek mėlynapsiausčių stypso Derybų fronte. Lygiai taip pat nežinojo ir visų Carol bei Beatričės parengtų gudrybių, nors nutuokė, kad tokių bus. Nuo pat pradžių visi čia esantys žinojo, kad kova bus žūtbūtinė. Kad Slapstūnai kovos dėl savo vardo, dėl garbės. O Mirtininkai - dėl savo gyvybės. Dėl galimybės dar kartą išvysti saulės šviesą, Dėl žmonių, kurie jų laukia, tiki, kad grįš. Taigi kurie turėjo daugiau galimybių laimėti? Tačiau. Jėgos nelygios ir visi tą puikiai žino. prireikė milžiniškų pastangų nepulti ton pusėn, kur dingo trys derybininkai. Turėjo laikytis plano, jei dar tai nors truputėlį įmanoma. Girdėjo miglotus šūksmus, trenksmus. Jautė agoniją - iš toli. Tačiau jau tai maitino vidaus demonus - mirtis buvo visur - ir jis galėjo tai pajusti stovėdamas gerokai toliau. Įkvėpė. Nebegalėjo ištverti nejudėjęs. Dar kelios sekundės, ir puls į kitą frontą.
Penkios.
Keturios.
Trys.
Dvi.
Vie...
Jam nereikėjo pasitraukti. Kaip malonu - Slapstūnų pakalikai teikėsi patys čia ateiti. Na žinoma, ko daugiau iš jų tikėtis - tik puolimo iš užnugario, iš pasalų... Tikrai ne tie, kurie kausis sąžiningai, kurie stos vienas prieš vieną. Jeigu jie čia... Reiškia derybininkams nepavyko susitarti. Kurgi - turėjo tai suvokti jau iš sprogimo. Nesuvokė, kad stovi nejudėdamas, kol nepajuto skausmo. Sukandęs dantis išsitraukė strėlę iš peties. Lankas? Romantiška. Ir visai originalu. Žibantys, išpuoselėti ginklai skrodė orą. Turėjo mėtyti kita ranka, tačiau visi peiliai pasiekė tikslą. Prasiskynė kelią, po savęs palikdamas puotą Mirčiai. Žaizda tvinksėjo, tačiau skausmas netrukdė - atvirkščiai - pabudino. Paliko tą košę srėbti kitiems - tik dabar susimąstė, kad nuo pat Slapstūnų atsiradimo nematė kitų Mirtininkų, su juo stovėjusių Kryžkelės fronte. Tačiau dabar ne tas galvoj. Metė dar vieną ginklą ir pasileido į tunelių tamsą. Rūpėjo tik vienas vardas, vienas žmogus. Carolin.
-
- Ar žinai kas čia?
Maždaug vienuolikos metų berniukas su mėlyne paakyje pakėlė juodaplaukę galvą. Šviesiai mėlynos akys kelioms sekundėms sutiko tokias pačias, po jų- greitai nuleido žvilgsnį. Vaikiški pirštukai perbraukė aštrią amuleto briauną. Linktelėjo galva.
- Amuletas su mūsų giminės herbu.
- Žinai jo paskirtį?
Berniukas tylėjo. Tėvo akivaizdoje nenorėjo suklysti, spėlioti, juk atsakymo nė nežinojo. O ką žinai kas anam užeis? Kiekvienas skaudus žodis iš gimdytojo pusės žeidė "storos odos" neturintį jaunąjį Džeimsą. Kiekvienas jo lyginimas su Igoriu, kuris šeimoje buvo it išskirtinė žvaigždė, vertė jaustis menkaverte atlieka. Žodžių dar mažai, veiksmų irgi, bet viso šito fiasko pradžia jau neigiamai veikė nieko nežinantį vienuolikmetį, kol kas dar nemačiusio tikro pragaro. Dar tik pradžia, o auksinis narvelis byra. Džei akys nuslydo link už sėdinčio tėvo nugaros esančių pravertų durų, kurios išryškino koridoriaus kontūrus. Kažkur ten guli paslaptingas laiškas akcentuotas jam iš Ilvermonio burtų ir kerėjimo mokyklos. Kažkur ten nugirdo šiurpą keliantį pasakojimą apie Igorį ir...
- Žinai? - Fredo baritonas privertė nusipurtyti ir pabusti iš minčių. Mėlynakis nieko neatsakė, tiesiog sėdėjo kaip sėdėjęs batų galais nesiekdamas grindų dėl pernelyg vienuolikmečiui aukštos kėdės. Tik akys, dar nemokančios slėpti jausmų ir minčių viską išdavė biologiniam tėvui. Šis prisimerkė.
- Tai šeimos ženklas, duodamas TIK šeimos nariams. Juo gali minčių pagalba prisišaukti žetono turėtoją. Aišku, stipriais kerais galima panaikinti jo galią, sunaikinti, - Greywindas patylėjo,- saugok daug geriau nei savo akį, - pašaipiai mestelėjo sūnui su dešinės akies puošmena. Paradoksalu, bet šiai išnykus, jau dvylikos gaus kitą, kurią nešios iki mirties.
Būsimas Ilvermonietis nunarino galvą supratęs užuomeną, o rombo formos daikčiuką paslėpė kelnių kišenėje. Ten gulės lazdelė, išdavusi savininko draugus.
- Tokius amuletus turi kiekviena giminė, kuri priklauso Slapstūnams, kaip savo skiriamąjį ženklą, - Fredas sustojo nutylėdamas faktą, kad šis skiriamasis ženklas kartu yra ir grandinės, pančiojančios kitus, brolijos galybės ženklas,- tavo krikštatėvio giminė turi stumbro atvaizdą su smaragdu. Mes - vilką su safyru. Tačiau, kitaip nei kiti, turime dar vieną jo formą, kurią nešioja tik kai kurie giminės išrinktieji, - vyras iš po marškinių ištraukė sidabrine grandinėlę su amuletu. Kuo skyrėsi nuo pirmosios tuom, kad brangakmenis buvo ryškesnis, šviesesnis, o vilko atvaizdas vaizdavo įniršusį žvėrį, o ne ramiai lūkuriuojantį kaip pirmojoje versijoje, - taigi turime du: vieną, kurį duodame naujam šeimos nariui arba tam, kuris nėra djevelenas. Antrąjį- tiems, kurie yra djevelenai...
- Kas yra Slapstūnai? Djevelenai? - Džei sukruto, smalsumas apgaubė vaiko veidą, net pamiršo, kad negali trukdyti kalbančiojo vyresniojo.
Greywindas atsiduso. Tai nebuvo tas dūsavimas, kuris reiškė "koks mano vaikas smalsus, kaip man gera", bet "Merlinai švenčiausias" blogąja prasme.
- Mes.
---
Beatriče...
Ir ką gi jis galiausiai jaučia jai?
Nieko.
Juodos vampyrės akys, toks, iki gyvo kaulo pažįstamas veidas, tie patys plaukai... ir visa tai atsidavė žlugdančiu šalčiu. Tau šaltis netinka, Juodaake. Oi kaip netinka. Ir vėl, grįžęs karingumas sumišęs su santūrumu. Jei ne šie metai, vargai patikėtų ar tokia asmenybė kaip Tris gali palūžti. O visgi gali.
- O tu tiesiog stovėjai ir nieko nedarei,- šiek tiek kilstelėjo veidą, tačiau jam įprasta pašaipi, kreiva šypsenėlė lūpose neatsirado,- ir tai vadinasi draugyste?
Akis už akį, dantis už dantį, - tylutėlė mintis slystelėjo per pasąmonės užkaborius. Jei čia būtų senasis Džeimsas Greywindas, dar Beatričės Sandros Riddle sutiktas per Kerėjimo pamoką, jei tas pats, su kuriuo kovėsi Antrąjame Hogvartso mūšyje, tai tas pats Džei būtų išrėžęs daug ką. Pradedant tuo, kad išdavė tik ją, daugiau jokių draugų jis neturįs, Caroline, Igoris ar net ta pati Andželika tėra tik kažkas IKI pažįstamųjų, daugiau nieko, baigiant tuom, kad... pavargo. Pavargo bėgti, prarasti, neturėti normalaus atramos taško, užuovėjos ar kažko kas padėtų kvėpuoti. Ar tai suteikė Mirtininkai, Hogvartsas, Tris? Tiesiai šviesiai: Mirtininkai tik dar daugiau bėdų; Hogvartsas - pančius ir įsipareigojimus; Džordžiana - trumpą džiaugsmą, virtusį narkotikais. Kur tas džiaugsmas?!... Ji bent turėjo normalią motiną, tiesa, ši žuvo jo kaltės dėka, bet dabar sūnų, įdukrą, vyrą! Apie Igorį iš vis patylėt geriau reik. Caroline bent gavo Edgarą ir sugebėjo išsikapstyti iš bedugnės. Kiekvienas turėjo skausmą, bet už jį Dievas atidavė džiugesį. Džei saviškės dozės negavo. Ir palūžo.
Nutylėjo Elikos žodžius. Merginos atsiradimas privertė sukrusti vaikiną, nors nežymiai. Pasigailėjo, kad kiti šios mifritės nerado, nenužudė. Dabar bejausmiškai teko žvelgti į tas apsižliumbusias itin retas violetines akis (Kodėl visos moterys aplink mane verkia?), paraudusius, šlapius skruostus, išsidraikiusius baltus plaukus. Nighingale klausimas be paliovos skambėjo galvoje, nutylėtas sarkastiškas atsakymas taip pat.
- Man jos atleidimo ir nereikia, Elika, - suniurzgė kreipdamasis taip kaip tik vienas jis kreipiasi mifritės adresu, galiausiai nutraukdamas tylą iš savo pusės. Ši buvo ypač arti. Akimirksniui nusuko akis. Pačio, tuometinio keturiolikmečio, dovanotas amuletas su savo giminės atvaizdu Pelėdyne Juodaakei kažkaip sugebėjo atsirasti ant jaunėlės kaklo šalia įspūdingo rubino. Kaip?... Juk tas tėvo duotas daiktelis tą dieną, kai gavo laišką iš Ilvermonio, reiškė šeimos narį, o tuo metu Tris ir buvo tokia. Andželika prie čia iš vis nei į mietą, nei į tvorą. JI NĖRA JAM ŠEIMA!
- Kaip tu apsaugosi savo sūnų, tuo labiau draugus, jei dovanų nemoki saugoti, Juodaake,- tyliai sušnabždėjo staigiu riešo pasukimu išsitraukdamas lazdelę. Nebe reikalo atsidangino būtent pas buvusią draugę.
Relashio - kibirkštys iškviestos bežodžių kerų išplėšė lazdeles iš rankų. Dar vienas mostas ir jos atsirado kito delnuose. Viens du trys, dailiai perlaužtos nukrito ant Demonų metro grindinio. Šešėlis sujudėjo ties Tris, Likai už nugaros pasigirdo pokštelėjimas, Džei atšoko nuo jos. Kone atmintinai žinojo kas vyksta kuriame nors metro tunelyje: tuoj prie Caroline ir Dono sambūrio atsiras perpykęs jos krikštatėvis, tuoj Raveno lavonas pakibs ant virvių, o Marina savo akimis pamatys tikrų tikriausią Mirtį.
Evanor
Pulso mors morde
Conjunctivitis
Trys bežodžių kerų bangos iš skirtingų pusių atakavo Mirtininkes.
Slasptūnas privertė iš galvos išmesti mintį sušukti joms bėgti. Kas tu?- seniai užduotas klausimas vėl užgimė mintyse. Dar tada, per Tomo vedamą Apsigynimo nuo Juodosios pamoką į šį atsakymą atsakė savo vardu ir pavarde. Tas tiesa, bet kas jis? Mirtininkas, Slapstūnas ar?...
Pakėlė lazdelę. Dar vieni kerai nulėkė Tris pusėn. Slogutis dingo, širdį sukaustė baimė. Jis kovojo prieš draugę. Ir tai dar labiau žlugdė nei vergovė. Negi draugystės ryšys dar nemirė, o jausmai gyvi?... Tai paaiškintų viską. Judėjo kaip tas, kuris turėjęs itin didelę patirtį kovose, staigūs, greiti, agresyvūs mostai, gerai įvaldyti bežodžiai kerai... Žinojo turintis užnugarį. Bet vidus trukdė susikaupti visiškai.
-
Lazdelės trakštelėjimas primena kaulo lūžį, tik ne jai. Priešininko paleistos kerų papliūpos primena fėjarverkus, tik ne jai. Šūvis primena širdies dūžį ——— taip, jai. Kai ginklas trukteli ranką pirmyn, tarsi skatindamas nestovėti, nenusigręžti nuo fronto linijos, kai šaltas metalas nuo atatrankos sudrebina petį pajunti, jog esi gyva, gyva kaip niekad. Kai „mylimasis“ staiga pavirsta priešu ir ima veikti tau iš už nugaros, nieko keisto. Tai jos gyvenime įprasta, netgi per daug kasdieniška. Rožmedžio lazdelė tarkštelėjusi nukrito ant grindinio su dar kitom dviem, ištrauktom pabėgti nespėjusiai Beatričei iš rankų. Ir kas dėl to kaltas? Tas, ką ji vadino broliu? Buvęs Djevelenas?
-Pažvelk į mane Džei, - suskambo gomurinis skambus balsas, tarsi vėjo varpeliai būtų sklandę ore. – gal ir galima pabėgt nuo savo rasės, pasirinkt žmogišką gyvenimą, tačiau nuo savo prigimties nepabėgsi. Žmogus per silpnas, kad jai atsispirtų. – vaikinui paklusus, bei atsisukus, nuo žemės pakėlė perlaužtas lazdeles: iš vienos kįšojo baltutėlaitis velos plaukas. Mergina jį ištraukė.
-Imk, dovanoju, kad primintų tą, kuri išties tave mylėjo, o taip, Solveiga von Sjuard tave tikrai mylėjo, gaila, aš ją nužudžiau, o tu dabar dar ir sulaužei jos lazdelę. Tik tokiam ciuckiui kaip tu nėra nieko švento, tik tavo šeimininkas. – nedidukas pistoletas iššovė sidabrinę kulką į vieną iš paminėtų ciūckio šeimininkų, o gal draugų, kolegų... Koks skirtumas palikdamas Beatričę grumtis su priešais išdygusiu šešėliu vieną, juk tebeturėjo savąją lazdelę, kai tuo tarpu klastuolės rankose tebuvo dvi perlaužtos, o trečia dar ir su išmėsinėta šęrdimi. It marionetės kojomis sumaskatavo ore nepavojingomis liekanomis., kreivai paleisti kerai išsitaškė kažkur į sienas, o gal į juos pačius. Geras dalykas tos kulkos, kartais žymiai geresnės nei lazdelė.
-Eikš paskui mane. – pakvietė tuo pačiu prikimusiu mecosopranu, o tada, kad būtų greičiau, čiupo vaikiną už rankos nusitempdama kito tunelio šešėliuose. Keli kerai praskrido visai čia pat, vienas pašiaušė plaukus, dabar ji turėjo marionetę.
-Pridenk mane brangusis. – manipuliuodama pačių Slapstūnų nariu kaip skydu nulindo į tamsą. Keli miklūs šūviai į priekį, vienam jau paskutiniai, kitam tik sužeidžiantys padėjo prasibrauti dviems aukštaūgiams siluetams, baltaplaukei merginai saugomai tamsiaplaukio vaikino. Kitokiomis aplinkybėmis galėjai pamanyti tai esant didvyriškumo gestu, tačiau dabar... kai atsidūrė pakankamai tuščioje vietoje sustojo, čiupusi Džeimsą atrėmė į sieną.
-Atiduok man savo lazdelę. – toliau murkė, puikiai žinodama galutinai supainiojanti vaikino, kurio pasitikėjimą sugriovė, jausmus. Vartaliodama rankose juodalksniio lazdelę žodžius bėrė greit, prodainiu, tarsi XVIII amžiuje keliaujančios trupės dalyvė.
-Andželika niekada nebūtų patekusi į klastūnyną, net savo noru, ji grifė, tikra grifė iš pašaknų! Dora, tyra, ji išsigelbėjo iš Slapstūnų nelaisvės dar prieš penkiasdešimt metų, deja pakliuvo į rankas vienam Blackmorui. Mano močiutė buvo be galo nuostabus žmogus! Vos pagimdžiusi Elizą numirė. Gaila, bet lemtis matyt kaip ir genai, keliauja iš kartos į kartą. Džonui Silkhamui išprievartavus Elizą Blackmore gimiau aš: Gwyneira Silvia Nightingale. – sulig pasakojimu balti plaukai raudonėjo, dailus princesės veidas įgavo lapiškus bruožus, kūnas smulkėjo, žemėjo... smulkutė ranka slystelėjo kišenėn ištraukdama kuokštą sniego baltumo plaukų.
-Štai kas liko iš Andželikos de Peyrak, amuletas su rubinu ir plaukai, jau beveik visus baigiau išnaudoti tave persekiodama. Tik nežudyti tavęs atėjau, ne, būtųm pernelyg laimingas, tu gyvensi, gyvensi su skausmu bei prisiminimais Džei, gyvensi. – žavingai nusišypsojusi lapeveidė uždainavo:
-Saldų sapnelį sapnuok, mik, Džeimsai, miegok... – paskubomis apsidairydama aplink atvertė suglebusį kūną. Žinojo, jog už pusės minutės pradės rinktis „svečiai“, todėl privalėjo būti itin apdairi. Smulkutėje rankelėje sušvito rubinas, supamas mažų deimančiukų, subolavo apnuoginta vyriška, jau apžėlusi krūtinė.... vienas karštas prilietimas ir vaikinui virš širdies subolavo snaigė, iš įdago pasipylęs kraujas sušildė Gwyn sielą, tolumoj pasigirdo žingsniai. Lapeveidė akimirkai priglaudė lūpas prie žaizdos.
-Šaltis tau blogiau už mirtį, tiesa? – paskubomis nubraukusi neklusnią, ant tarpuakio užkritusią juodų plaukų sruogą atsistojo, buvo per smulki, per vikri, jog taip greit pasiektų kerai, todėl už trisdešimt metrų matydama į ją besitaikančius mėlynapsiausčius pasinaudodama juodalksnio lazdele sukūrė skydą tarp jų ir savęs su Džeimsu, o tada dingo tunelių gilumoje, žinodama, jog jiedu dar susitiks.
Bebėgant širdį drąskė skausmas, prisiminus tą neklusnią juodų plaukų sruogą, nuo prakaito prilipusią, bejėgiam berniukui sukruvinta krūtine, prie kaktos. ranka instinktyviai priglaudė juodalksnio lazdelę prie savęs, tarsi motina kūdikį. daina išsiveržė savaime, skirta nežalojimui, nepavojinga...
-E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!
-
Kvyktelėjo pirmiesiems kerams "griebus" už kojų. Oda pašiurpo, akyse sužibo ašaros, o kojų oda ėmė skausmingai tvilkčioti apsvilinta. Mergina klūptelėjo, sumataravo rankomis gaudydama pusiausvyrą, paskutinę akimirką išlikdama ant pėdų. Antrąjam žaibui prašovus krito veidu tiesiai į metro bėgius. Galvoje skambtelėjo varpai, iš praskeltos kaktos nuvarvėjo stipresnė kraujo srovelė. Skubiai apsivertė ant nugaros, kojomis spardydamasi bandė keltis, bet prieš kruviną veidą švystelėjęs šešėlis užgniaužė keturiolikmetės šūksnį. Raumenys sustingo, įstempė, Marina nekvėpavo. Išsiplėtę vyzdžiai pagavo prietemą. Jos persekiotojas įžiebė šviesą. Kam?! Tylus, nedrąsus balsas perskrodė ervę. Buvusiai klastuolei ant kaktos išoko veizoliai. Balsas pasikartojo. Toks pažįstamas iki kaulo smegenų...
- Donai?... - suvapėjo judindama lūpas.
- Donai!
Tonas atsiliepė. Lilės burna persikreipė trečiam šūksniui, kūnas pasiruošė šokti ant kojų ir pasileisti draugo pusėn. Tačiau, savisaugos instinktas liepė likti. Švieselė išryškėjo tamsoje. Donas turi lazdelę?- naiviai savęs paklausė ir tuoj pat mintyse sau atsakė,- Kvaile tu, o jei ten Slapstūnas?! Jei ten tik iliuzija?! Donaldo ten nėra!.
- Marina...
Juodaplaukė šoko ant kojų. Nervai, įtampa atempė blaivų protą. Nemiga, baimė dėl ateities. Tai visiškai sunaikino Ridlių įvaikintą valkatėlę. Saugus, sotus gyvenimas mainais pavogė įtarumą ir liežuvį, savarankiškumą ir laisvę. Ji žlugusi. Ji ne Marina Lilė Grindelwald. Ji ne ta senoji akiplėša. Ji ta mergiotė, pasiilgusi pasipūtusio draugo... savo asmeninės Užkandinės.
Raudonoji beretė nuslydo nuo galvos, kojos apačioje švytavo it pasiutusi laikrodžio švytuoklė. Tas balsas, tas tonas sujaukė mokinės protą, jis atėmė galią mąstyti blaiviai. Širdis daužėsi krūtinėje, plaučiams trūko oro. Ji bėgo švieselės pusėn. Jis ten, ten... jis te..n- kūkčiojo mintyse.
- DONAI!!
Ji bėgo švieselės pusėn, bėgo Slapstūnui tiesiai į nasrus.
- DON...
Švyturėlis staigiai dingo. Blykst ir nėra. Mirtininkė sustojo lyg įbesta, sukdama ratus, dairydamasi į visas puses. Kur jis, kur jis, kur jis?!
- ai...- pabaigė trūkinėjančiu balsu. Visas šis žaidimas skersai jai gerklės stovėjo. Klodo žūtis, žalias žaibas vis dar stovėjo priešakyje, pagalvojimas, kad tai tikrai nutiko purtė juodaplaukę iki sielos gelmių. Mintis, kad jos draugas grifas pagrobtas, kiti vyresnieji pabirę tarsi grūdai iš maišo vimdė skydo trokštančią būtybę. Tiesiog... ramybės. Duokit.
Kažkas vėl švystelėjo, būsima ketvirtakursė atšoko atgal, iš įpročio pirštus kišdama į kišenę lazdelės. O lazdelės nebuvo.
- Aš čia,- storesnis, labiau vyriškesnis tonas suskambo šalia garbanės ausies. Deguonis užstrigo kvėpavimo takuose, ji ir vėl apmerdėjo, sustiklėjo. Nė neatsisuko į persekiotoją. Tai jis, jis išsidirbinėjo parodijuodamas Donaldą, Marinos silpnybę ir stiprybę atsukdamas priešais ją pačią. Įkliuvo.
- Pasiilgai Dono? Tuoj greit pasimatysit. Anapus,- baugiai suniurzgė lazdele susukdamas kelis mostus. Šiek tiek atšlijo nuo persigandusios mergytės. Lilė nesupratusi žudiko veiksnų išsirovė priekin, pustydama batus priešingon kryptim. Trūkt, sidabrinė gija apspupo klastuolės kaklą, dar vienas raudonmedžio lazdelės judesys, kerų kilpa griaudama Mirtininkę atbulomis ėmė sekti paskui Slapstūną tarsi šis temptų nematomą kerų virvę. Tamsiaakė sužviegė, virvė smaugė kaklą, griebėsi rankomis už kerų gijos, bet tai neatlaisvino gerklės. Teliko tik batais arti purviną grindinį ir sekti burtininką į tamsą. Lilė muistėsi, spardėsi, blaškėsi, bet tai nepadėjo ištrūkti iš kerų, o tuo labiau Slapstūno regos lauko. Viskas pasidarė į vieną tamsią, didelę dėmę, juk raganiaus iškviesta šviesa buvo panaikinta, o ji absoliučiai nesigaudė aplinkoje, ypač tamsioje.
Pajuto dar vieną trūktelėjimą, visiškai ištiesė ant grindų.
-Nužudykit jį. Senatas ir kiti Lorijanai negali žinoti, kad tai mano darbas...- Marinos akys išsiplėtė, o burna atvipo it žuvies žiauna.
- Nori pamatyti kaip miršta jis?- tylutėliai sušnibždėjo palinkdamas ypač arti keturiolikmetės. Ji galėjo justi Slapstūno kvėpavimą glostantį jos kaklą,- tavo niekam tikęs draugelis Mirtininkas? Taip mirs ir Donaldas Rokas Ridlis. Bėjėgis,- suokė toliau lazdelę įbesdamas į nugarą ir atsukdamas Hogvartsietę visu veidu į fiasko tolėliau. Lilė akimirksniu užsimerkė išvydus nukreiptą lazdelę Igorio pusėn.
- Atsimerk.
- Ne,- suinkštė ši.
- Atsimerk, aš tau pasakiau,- mergina papurtė galvą. Su žodžiais pajuto kaip pasipriešinimo dalyvės, jos, vokai atsiplėšia kerais. Pradėjo muistytis, bet buvo nuraminta.
- Ava...- metro dalyje nuskambėjo grėsminga burtažodžo dalis.
Mirtininkė sustingusi stebėjo Igorio egzekuciją. Kraujas sustojo gyslose. Nereikėjo nei kerų.
- Ne,- ašaros paskandino mokinėe skruostus. Kūnas drebėjo iš isterijos. Niekas nemirs dar sykį jos akivaizdoje! Niekas! Širdis katalojosi varinėdama kraują, kojos tirpo iš įtampos, galva neišnešė tokios velniavos. Niekas! Nemirs!
- NE!- sužviegė lyg ne Igį, o ją skerstų. Kaklą suspaudė niekur nedingusi sidabrinė gija, toliau dusindama merginą. Tačiau šįsyk ši nepasidavė spaudimui. Pašoko pastumdama Slapstūną. Griebė už riešo, bandydama atimti lazdelę. Jos riksmas pakankamai buvo garsus, kad išgirstų ir anie, ir pakankamas, kad čia užvirtų grumtynės. Marina springo ašaromis, beveik nieko nematė, bet toliau draskėsi. Turbūt čia kilęs triukšmas leis Igiui pabėgti. Akimirką pavyko pačiupti, tačiau ta mažyte pergale sumokėjo stūmimu į sieną.
- IGI! SURASK AŠĄ, ONO IR TVARDOV- spėjo suklykti, kai kerų pliūpsnis įmūrino ją į sieną atimdamas galimybę judėti, šnekėti, girdėti ir kvėpuoti. Tik matyti. Įkvėpė paskutinį oro gurkšnį...
-
Klūpinėdamas, pasiramstydamas sienomis bėgo. Rankose spaudė pavogtą lazdelę. Žinojo, kad negalės idealiai ja pasinaudoti, bet šilta ginklo mediena kūrė saugumo atmosferą šioje kruvinoje mėsmalėje. Neprisiminė kaip sugebėjo pabėgti nuo jį kankinusio Slapstūno gniaužtų, gal, jį ir vėl specialiai paleido, kad klajodamas kitiems atneštų baimę, sielvartą ir skausmą? Jie mėgsta žaisti,- mintyse vangiai perplaukė nešokiruojantis suvokimas. Su tuo jau seniau buvo susitaikęs.
Vampyriška klausa - viskas kas Ravenui liko, apart uoslės - pagavo klyksmą, kuris savo ruožtu, it nujautęs, kad jį išgirdo nutilo. Vėliau, nosis užuodė pusvampyrio kraują, kažką panašaus į jį. Von Sjuardas sustojo pečiu atsiremdamas į metro sieną, o lazdelę virpančia ranka ištiesdamas priešais save. Jis šalia kažko, ko nesugebėjo prisiminti.
"Kas tu?"- norėjo paklausti, bet ūmiai suvokė, kad sukepusios lūpos, nors ir pravertos, neištarė jokio žodžio, jokio skiemens. Iškankintas, nusilpęs kūmas virpėjo iš įtampos taip ir negavęs atsakymo į nepasakytą klausimą. Pasigirdo žingsniai. Už nugaros. Vaikinas negrabiai žengė žingsnį atgal atsisukdamas į garso šaltinį. Kvapas sakė apie žmones. Pavojingus žmones. Ravenas sunkiai nugurgė seiles ir tyliai pratarė spėdamas tam už nugaros:
- Tu tas antras vampyras? Donaldas?
Trečias kvapas pasiekė vampyro uoslės receptorius. Mergina?... Juto, kad dar akimirka ir širdis iššoks iš krūtinės, o žemės prasiskirs ir jis ners į Pragarą tiesiai. Tie žmonės dar buvo toli, bet...
Kažkas lipnaus ir tiršto tikštelėjo ant kaktos. Po sekundės skystis nutekėjo veidu ir kritęs įsigėrė į žemę. Bat tai nebuvo jo kraujas. Nei to vaikinuko. Kvapas pažįstamas?...
Apie ją buvo girdėjęs. Arba iš tėvo, arba aplinkinių pasakojimų apie legendinę Anabetę Liz, besiėdžiusią su jo tėvu, amžinu Nuodų ir vaistų profesoriumi. Ir ji, pakabinta ore, be virvės, jam virš galvos, kruvina. Dar vienas kraujo lašas nutiško kiek tolėliau nuo jo. Smegenis ėmė nervingai spausti. Kraujas... Kraujas, šis pusvampyris taip seniai jo gėrė... nudės net savo bendrarūšį, kad tik gautų to svaiginančio lipnaus skysčio. Sukepusias lūpas apsilaižė. Toks alkis suėmė, kad tarp pirštų nenulaikė tinkamai lazdelės. Viskas suplanuota. Viskas apskaičiuota. Specialiai iškankintas, marintas, dabar virto grėsme saviškiams, kurie norėjo Raveną von Sjuardą išgelbėti. Vyšnios su drakono šerdimi lazdelė iškrito ir tyliai taukštelėjusi pasitiko purvą apačioje. Paskutinis lašas jo kantrybės taurėje.
Čia yra tas Donas ir kažkokia mergina... Įkvėpk, nežudyk, iškvėpk, nusiramink. Virpančius pirštus sugniaužė į kumštį.
- Jie čia,- sušvokštė įsikąsdamas sau į vidinę skruosto pusę. Savas kraujas užpildė burną. Vos nesusivėmė,- Slapstūnai,- pridūrė drebančiu balsu. Alkį užlaikė savyje, baimės - ne. Jis nenori pas juos grįžti! Staigiai pasilenkė pagriebdamas šalia bato nukritusią vogtą lazdelę. Pagal garsą, uoslę bandė nuspręsti kur kas yra, bet galiausiai nesitaikęs paleido kerus:
- Bombardo.
Bet tik tartas jo žodis privertė sujaukti pabėgimo planą. Tikėjosi puoliamųjų kerų, bet gavo pelkę vieta jų. Taip, kojos susmigo į šlapią, vandeningą masę ir ši metro dalis pavirto pelkę, trukdančią greitai judėti, bei išmušančią iš vėžių. Tokią, kokią paliko Fredis su Džordžu Vizliais, berods, Ambridž valdymo laikais Hogvartse.
Palei ausis praskriejo dar tuntas kerų. Ir pajuto, kaip ėmė smegti gilyn, į pelkės glėbį.
-
-Bėk su vėjo gūsiu
Bėk su saulės spinduliu
Aš tavęs lauskiu pusiaukelėj
Miško žalio glūdumoj.
Tylus, svaiginantis balsas skambėjo prie Melos ausies.
-Tiesą ir meilę ten surasi
Karštą ir gaivią kaip vanduo
Paukščių giesmės aidės
Laimins tavo žingsnį Afroditė ir Artemidė
Miško žalio glūdumoj.
Melos blakstienos virptelėjo. Moteriškas balsas nesustodamas aidėjo prie jos ausies. Tyras kaip vandens, švelnus kaip šiltas vėjo gūsis, raginantis kaip rožių kvapas.
-Atsimerk ir išvysk
Savo likimą aiškų
Pergales saldžias ir pralaimėjimus karčius
Miško žalio glūdumoj.
Rudaplaukė palengva atsimerkė. Jos rudai pilkos akys po lėto nukrypo balso link, tačiau giesmininkės nebuvo. Tik aklina šviesa, kuri vertė susiraukti. Apdujusi antgamtikė sujudėjo, sumirksėjo, ir šviesa, ir balsas staiga dingo. Šalti, sustirę pirštai vietoj raminančiai šiltų plytelių, jūros druskos žiupsnelių tarpuose, užščiuopė kietą gruntą, žolės stiebelius, liaunas beržų šakeles, o akys pamatė pilką, balsvą rytmečio šviesą. Apsimiegojusi mergina susiraukė.
Ji lauke.
Švilpė žaibiškai pašoko, svaigulys išsilakstė į visas puses.
Ji laisva! Gyva!
Iš nuostabos išplėstos vilkolakiškos akys apžvelgė aplinkui, apsisuko, ir iš tiesų- švilpė stovėjo kažkokioje gatvėje, prineštoj žemių ir kito bieso.
Ji ne fronte.
"Surask žvaigždę perlų tarp plieno ir juodmežio."
Ji nesustingdyta.
" -...Jie nesužinos. Man padės..."
Ją Igoris atkerėjo, paleido ir sakė bėgti. Tačiau Slapstūnai ją sučiupo.
Kaip ir buvo planuota.
Kaip ir buvo tikėtasi.
Tamsiai žalia figūra šmėkštelėjo ryto pilkumoj, tarp medžių kamienų. Minkšti žingsniai nesukėlė jokio garso, nė vienas kėkštas nepragydo, skelbdamas pavojaus signalo. Tyla.
Tamsaus gymio, vienuolikos metų mergaitė prie lūpų prispaudė rodomąjį pirštą, jos mėlynai žalios akys prisimerkė.
Vėjas sušiaušė medžių šakas.
Vyras pritūpė, jo stiprūs pirštai palietė šaltą pastato atbrailą. Pilkai gelsvos akys nukrypo į rudaplaukę merginą, kuri nubėgo gilyn į gatvių labirintus. Šis, savo ruožtu, atsitiesė ir apsisukęs ant kulno, nuėjo stogu. Staiga, akimirką buvusi čia, gelsva figūra pradingo.
Iškeliavo oru.
Melijandra peršokusi tvorą, atsidūrė dar kitoje gatvėje. Būsima šeštakursės ausyse vien tik aidėjo įsakymas. Mergina greitai pasuksi į dešinį gatvės įsišakojimą, bėgte nulėkė. Desperatiškas kvėpavimas, širdies plakimas, skambėjo penkiolikmetės ausyse, tačiau visa tai neužgožė už nugaros sunkių žingsnių. Staiga, juodas, abstraktus siluetas pralėkė pro švilpę, priversdamas ją iš išgąsčio suklykti.
Mergina tučtuojau dėjo ant stabdžių, vos neapsiersdama kūliais. Juodas siluetas taip pat sustojo, bet tik priešais buvusią įkaitę ir mikliu judesiu nutaikė burtų lazdelę į rudaplaukę garbanę. Mela neteko žado. Sunkūs, greiti žingsniai prisivijo stovinčuosius.
-Slapstūnai taip nežaidžia,- rusiškas akcentas pašiurpino būsimos šeštakursės klausą. Juodas siluetas pakreipė galvą,- hm?
Melijandra atsargiai nusisuko už nugaros ir pamatė dar du juodus siluetus, po to atsisuko, lėtai rinkdama žodžius:
Žvaigždė...juodmedis...plienas..- ir nespėjus pabaigti švilpei, už nugaros stovintis siluetas čiupo merginą už riešo, ir kartu iškeliavo oru. Tačiau ir likę du siluetai neatsiliko nuo pastarųjų- šie irgi išsidangino, palikdami gatvę tuščią. Tik juodos padaro akutės kurį laiką praskenavo aplinką, bet ir tas vėliau ar anksčiau, pabraukęs uodegą, išsinešdino toliau siūsti žinių iš frontų.
-
Igoris surakintas gulėjo ant Demonų metro bėgių. Pasimetęs vaikinas, išplėstomis iš nuostabos ir siaubo akimis žvelgė į vieną mėlynplaustį, kuris ištarė vertimą. Tamsiai rudos akys šaltai blykstelėjo pro gobtuvu.
-Igori, čia kaip treniruotė,- sušvokšdamas tarė pusbrolis Daimonas, atsiremdamas į ąžuolo kamieną.
Tamsiai pilku apsiaustu stovintis vyriškis atsiduso. Jo rudus plaukus, kuriose jau matėsi žilos sruogos, darkė Londono pavasario vėjas.
-Pasimatysime kitoje pusėje,- burbtelėjo po nosimi.
Igoris suklapsėjo akimis. Mintys pašėlusiu greičiu skriejo vilkolakio galvoje. "Surask lokį, lūšį ir vilką tarp mėlynų idiotų."
Pasirinkimas kaip maximoje,- dingtelėjo kvaila mintis jaunuoliui, kuris nužvelgė į Slapstūnus.
Myša atsisuko į prakalbusį vyrą. Jo veidas tapo neperskaitomu.
-Žinau, kad dideli batalionai teisūs,- sugriežė dantimis, nors keista šypsenėlė pasirodė vyresnio vilkolakio lūpose, bet staiga pamojęs ranka, tarė,- ko stovite ? Šiais metais nudėsit jį ar ne?
Ir tada viskas įvyko greitai.
Beveik ištarti Nedovanotiniai kerai buvo nutraukti, kai isterikiškas Marinos klyksmas perėžė visų stovinčių klausą
Jaunesniosios Mirtininkės prašymas kaip varpo dūžis sugriaudėjo Igio galvoje, tačiau buvo per vėlu.
Trys Slapstūnai nulėkė link Marinos, o prakalbusysis su Myša susižvalgė. Jų veiduose nebuvo matyti baimės.
Slapstūnė lėkdama paskui kitus du saviškius, mikliu judesiu išsitraukė burtų lazdelę ir staigiai sustojusi, sušnypštė:
-Sectumsempra.
Vienas Slapstūnus susverdėjo, nespėjęs apsiginti. Kitas žaibišku greičiu atsisuko į Slapstūnę.
Jo veide sušmėžavo nuostaba. Vyras suprato, kad Fredo Greywindo sukilimas buvo sužlugdytas, tai kas dabar per velnias?
Puolusi Slapstūnė nusimetė gobtuvą ir nukreipė į saviškį lazdelę. Vikriai apsigynė nuo jai adresuotų kerų pliūpsnio. Buvusi Ilvermonietė nusijuokė skardžiu balsu:
-Pabėgęs nuo vilko, užšoksi ant meškos!
Viens, du, trys... sustingdyti raumenys atsipalaidavo ir Igoris buvo pastatytas ant kojų. Sutrikęs žvelgė prie kojų gulintį Slapstūną, kuris bandė jį nužudyti. Myša dirstelėjo į savo sūnaus ir jo žmonos lavonus, o paskui ir į prakalbusysį. Šis linktelėjo ir nuskuodė padėti buvusiai Ilvermonietei.
Igoris su Myša susižvalgė.
-Baigiam spektaklį.
Sirena Kris prislinko prie žilstančio vyro.
-Myša..
Tamsiai pilku apsiaustu apsisiautęs vyras atsigręžė.
-Jie susitvarkys,- ramiu balsu tarė šis.
Kristijana įsikando į apatinę lūpą.
Netikėtai, prie pat antgamtikų kojų atsidangino Kim- magiška raudonoji panda.
-Mela pas Viskervilius,- atreportavo.
Myša vyptelėjo.
-Pabaikit diversiją tunelyje ir praneškit mūsų draugams, kad dideli batalionai teisūs.
Igoris dėbtelėjo į pusiau rusą, pusiau žydą.
-Užsičiaupk,- burbtelėjo piktas ir lengvu judesiu užsikabarojo į ąžuolą.
-Pyksti, kad nesi fronto linijoje?- iš apačios pasigirdo Daimono balsas, tačiau Gabrielis neatsakė.
Slapstūnai ir kiti Mirtininkai manė, kad jis yra metro stotyje, tačiau nebuvo. Aleksas ir Migelis išgėrę multieliksyro sulčių, bei naudodamiesi oklumantija sėkmingai "pavadavo" jį su Myša.
Gama vis lipo šakomis, kol galiausiai prieš akis atsivėrė apylinkės aplink įėjimą į Demonų Metro. Mėlynai pilkų akių savininkas matė, kai kituose medžiuose tupėjo Emousai. Tristana iškėlė burtų lazdelę, parodydama, kad mato Igorį. Lorijanas linktelėjo.
Sušnarėjo lapai, ir šalimais atsidangino Daimonas.
-Eritrėja pranešė, kad Teutai vietose.
-Ten ta pati, su kuria susitiko Mela ir Treice, kai nuklydo vasarą į Teutų teritoriją?
Pusbrolis teigiamai numykė.
-Ta pati.
Tyla įsivyravo tarp jaunuolių. Buvo nelengva laukti kol alfos praneš, kada veikti. Myšai, išmestam iš senatoriaus pareigų, daug atsiėjo, kol Senatą įtikino susigrumti su Slapstūnais.
*
Kraujo skonis ant lūpų priminė jaunuoliui, kad reikia keltis, tačiau išvaistytos jėgos dvikovai, paliko kūną bejėgį.
Igoris, visas drebantis, staigiai apsivertė ant kito šono, garsiai suinkšdamas iš skausmo.
Slapstūno koja pralėkė po šoną, grasindama suknežinti vilkolakio kaukolę.
Atleisk, Mela.
Igis vargiai iškėlė burtų lazdelę. Kruvinos lūpos ištarė kerus. Tamsoje žybtelėjo batas.
Ir Emi...
Apstulbęs Slapstūnas, jau norėdamas rėžti nedovanotinus kerus, išgirdo pokštelėjimą, ir jo priešininkas išsidangino nešyklės pagalba iš Demonų Metro tunelių.
-
Tamsą jai užstojo tamsus šešėlis. Taip taip, tamsa tamsoje ir vis dėlto, juodos vampyrės akys pagavo šešėlio šmėstelėjimą. Vampyrės ranka iš pasalų kirto orą nutėkšdama kelio kliūtį it nubrauktų nereikalingą dulkę nuo komodos. Solveigos, Caroline ir Igorio lazdelės buvo atimtos iš jos šaukiamaisiais kerais matyt, galbūt vėl sulaužytos, tačiau spausdama delne savąją nesigilino į nieką. tegu tik pamėgina nuginkluot, šeivamedžio lazdelė ne iš kelmo spirta, be to, prieš visą šį renginį dar ir užkerėta neliečiamumo kerais, Tomo darbas. vyro paveikslą mintyse keitė sūnaus, todėl aurorė įtraukė nosimi oro, tačiau dar neužuodusi vaiko kvapo išgirdo jo klyksmą. Žaibišku greičiu kojos nešė į tą vietą, akrobatiškai spardydamos į šalis tuos, kas drįso pastoti kelią. Knietėjo berniuką pašaukti vardu, deja, nesirįžo, bijojo prišaukti kokių nors rimtesnių padarų nei žmonės iš priešininkų stovyklos, neabejojo, jog ir Slapstūnai turi visokių padarų: vampyrų, vilkolakių, gal net dar baisesnių. Sustojo prie ant žemės išsipleikusio sūnaus kūnelio, jo akys kraujavo. Jų tikslas aiškus, atimti mano vaiko galias. moteris prisiminė tą pirmą kartą kai Donas žvilgsniu paguldė jį norėjusį primušti gatvės vaikėzą į purvą, sukeldamas jam nežmoniškus skausmus, prisiminė, kaip berniuku didžiavosi Tomas... vieniša ašara nuriedėjo jos skruostu.
-Doni... – sušnabždėjo, švelniai paliesdama ranka jo degančią kaktą. – neplėšk akyčių, negalima. – aiškino tarsi mažam vaikui. Pridėjusi burtų lazdelę prie žaizdų su visišku susitelkimu ėmėsi gydymo.
Tiesiog gražu, mąstė Džonas Silkhamas iš už kampo žvelgdamas į tris figūras, vieną vampyrę, kitą dar virsmo stadijoj pusiaužmogį, o trečią žmogišką žmogų. visi užsiėmę seilėjimuisi, ar ne per tai žuvo toji kvaiša juodaplaukė mergiūkštė? Gatvių šmėkla per vieną vakarą virtusi princese. Ne, savosios Gwyn jis niekada taip neauklėjo, užtat dabar tokia mitri it žaltys, nori nenori turi didžiuotis, tik tą paliktą išdavikės spragą teks užkaišiot geru diržu, o gal net... gal net leis Tobiui su jėga nudrėksti jos nekaltybę, galbūt tapusi moterimi Gwyn suprastų... galbūt tapusi žmona po padu... Ilgiems apmąstymams laiko nebuvo, o Džonui terūpėjo surasti bei savo rankomis nudėti Nataliją Zubovą, pamokyti ją už du savo bendražygius jei tas šmikis sadistas to nesugebėjo. Juk paliko miške tą paleistuvę kraujuojančią. Trys vikrūs lazdelės mostelėjimai, trys Slapstūnų sukurtų kerų strėlės nuskriejo taikinių link. Pirmoji įsmigo jau baigusiai žaizdas tvarkyti mamytei į nugarą, antroji per jos petį pataikė tiesiai besisėdančiam berniukui krūtinėn, o trečioji itin taikliai kabino jau kažką spėjusią pastebėti žmonių padermės atstovę, kažkokią itin ne jo skonio juodaplaukę garbanę. Tada išlindo iš už kampo ir peršokdamas kraujo balą nurūko tolyn, link savo tikslo, link Gwyneiros ir Natalijos Kuramarotini Zubovos.
Tričė nespėjo susivokti, kai į nugarą pataikę kerai paskleidė šilumą po visą kūną. Mirties kerai spėjo šmėstelėti galvoje, o tada kūnas pasviro nebegalėdamas išsilaikyti ant dviejų kojų, tunelyje keturiomis stojjo įsiutusi beveik katino dydžio žiurkė.
-
Žingsniai... tie tylą perskrodę tykūs greiti elegantiški žingsniai, jie galėjo priklausyti tik vienai būtybei, tik Beatričei Džordžianai Ridl, jo motinai. Ir tas kvapas, su niekuo nesumaišomas vasaros miškų dvelksmas, persisunkęs samanomis, sumišęs su augmenijos aromatais. Tarsi įkvėpęs net mūšio lauke galėtumei išgirsti paukščiukų čiulbėjimą. Dabar viskas bus gerai. šilta mintis užpildė skausmu tvinksinčią vaiko galvelę kai švelnūs atėjūnės pirštai paglostė karščiu trenkiančią kaktą. Ji gyva, mamytei viskas gerai.
-Tai kad labai skauda, mamyte... – sušnabždėjo vis dėlto atitraukdamas lipnius, savo paties krauju išteptus pirštus nuo veido. Mama tuoj viską sutvarkys, ji juk mokėsi medicinos, padėjo ponui Tvardovskiui ligoninėj, jai puikiai sekėsi, tai jo mama, tvirta visagalė moteris. pasinėręs į meilės kerus mažasis liūtukas laiku neužuodė naujai tunelyje atsiradusio žmogaus kvapo, kurio čionai tikrai neturėjo būti, Beatričei tikriausiai nutiko tas pats, mat ir ji nepažadino vaiko iš palaimingo svaigulio suklikdama bei stodama į kovą. Kai atsitokėjęs Donaldas norėjo prasižioti buvo per vėlu, kerų žaibas kliudė jam krūtinę, paskleisdamas po visą kūną šilumą. Berniukas bejėgiškai mėgino pakilti nuo grindinio, tačiau tai tik šikšnosparnis suplasnojo kruvinais sparneliais, šalimais pasigirdus piktam žiurkės cyptelėjimui. Tie padugnės mus pavertė gyvūnais! mažo padarėlio viduje riaumojo liūtas. menkais, niekam tikusiais gyvūnėliais. tūžo visaip stengdamasis pakilti nuo žemės ir vytis užpuoliką, deja akys tebebuvo užmerktos, kruviną sparną skaudėjo. Ką, tie padugnės taip mūsų bijo, kad užuot stoję atviron kovon išmėto visus po vieną? Asilai jei būtų galėjęs, būtų pradėjęs kvatotis, tačiau dabar tik sužiuro į Caroline, kuri taip pat tuoj turėjo įgauti kokios nors gaišenos pavidalą. Nagi mergyt, gal tu būsi tarakonas? O gal... perkarusi katė? Ne, bendrai, katė Slapstūnams pavojinga, mat galėtų truputėlį juos apdrąskyti. Hmmm, kas čia dar? Galbūt... kiaunė? Zuikis? O gal vis dėlto kiaulė? Tokiu atveju Slapstūnai bent jau turėtų ką valgyti... Tiksėjo sekundės, o šikšnosparnis laukė, čia klausydamasis žiurkės burnojimo, čia pats pakrutindamas ausikes. Caroline Wilding virsmas tapo pramoga abiems jau įgavusiems naujus pavidalus. Kažin, ar Ašalainas Blekmoras panorėtų auginti tarakoną? Šįkart šikšnosparnis sukikeno, išleisdamas kažkokį žmogaus/vampyro ausiai itin keistą garsą.
-
Stovėjo darnioje rikiuotėje ligi tol, kol viduje užvirė tikra pekla, tada, tvirčiau sugniaužusi lanką su strėlėmis nulėkė tunelių link. Iš pradžių bėgo paskui Ašą Blackmorą, nepamesdama jo žingsnių aido iš ausų, juk nenorėjo išsidrėbti atsitrenkusi į pirmą pasitaikiusią sieną. Į nosį trenkė išmatų tvaikas, Vadinasi netoliese yra lavonų. Vadinasi apskritai jau yra lavonų. mergina žinojo, jog mirus žmogui suglemba žarnos, o turinys pasipila lauk, todėl šis dvokas buvo gerai pažįstamas. Užkaitęs kraujas vertė skintis kelią tolyn, atsiradus pirmam posūkiui galvojo nusigręžti nuo Ašo, bet visgi nusekė jam iš paskos, ji geresnė kovoje, o ne bėgime. Džiaugėsi savo metru septyniasdešimt dviem, bei ilgomis kojomis, kitaip nieku gyvu nespėtų paskui tą ilgakojį gepardą.
-Ėi, Ašai, negali greičiau? – kandžiai mestelėjo vos atgaudama kvapą. Tada, kažkur tolumoje pasigirdo klyksmas, Donaldo klyksmas ir daina, nuostabiausia daina pasaulyje. Tai į kurią pusę bėgti? Daina viliojo, tačiau reikėjo gelbėti savo komandos narį.
-Manau būtų geriau, jeigu neišsiskirstytume. – valdingai paliepė priešais bėgančiam vaikinui, o tada išgirdo tiesiai jiems priešais atlekiantį slapstūną, o paskui jį juoką.
-Laba naktis panele Zubova, mudu ir vėl susitikome toje pačioje sudėtyje. Ekspeliarmus, Inkarcerous, Sektum sempra! – raudonplaukio Slapstūno širdingą pasisveikinimą sekė kerų paliūpa ir Natali pamanė tuoj pat krisianti savo pačios kraujuose, deja, kerai buvo skirti ne jai, Ašui. Paleidusi strėlę Silkhamo pusėn Nataša čiupo raumeningą kūną nė nežvilgtelėdama į jo būklę, tačiau permirkusi apsiausto rankovė bylojo, jog paskutinieji kerai tikrai pataikė. Žviegiant net dešimt metų gerai indėnų treniruotiems raumenims varnanagė tempė paskui save sužalotą kompanjoną į tą pusę, kur sklido daina. Dabar tik dainė gali padėti sustabdyti tą ryžą beprotį, tik Gwyneira Silvia Nightingale pagaliau jiedu pateko į itališkos melodijos sūkurį.
-Ir manėt pabėgsit... ech jūs kvaili vaik... – antrai, taikliau paleistai strėlei pervėrus krūtinę, paskutinis lordo Silkhamo žodis taip ir liko neišsakytas.
-Pasprink senuk! – metė Nataša, tačiau jos džiaugsmas ilgai nesitęsė. Netrukus iš už Gwyn nugaros pasigirdo dar vieni žingsniai, ne, ne vieni, jų bėgo gal dešimt, o ką turi jie? Kraujais springstantį leisgyvį sadistą, tebedainuojančią jo pusseserę ir žabalą mergiotę? O Dieve, kad tik ji spėtų. Šaltais, Ašo krauju ištepliotais pirštais Nataša grabaliojo sau po marškiniais, kol tarp krūtų surado kabantį stačiakampio formos medalioną. Dangtelis spragtelėjo atsidarydamas, ekranėlis įsižiebė. Orą perskrodė strėlės ir šūviai. Slapstūnai taip pat naudoja amuniciją,- pamintijo karo veteranė glausdamasi už sužaloto Ašalaino.
-Aš tuoj, viskas bus gerai. – šnabždėjo ji, lyg tam peraugusiam vaikui dar reiktų paguodos, bet ji žinojo, visiems reikia paguodos, visiems, kurie kepurnėjasi ant mirties slenksčio. Mirtininkai, kaip taiklu. skausmas nutvilkė koją įsmigus kulkai, tačiau ranka atkakliai spaudė laiko kontrolieriaus mygtukus:
1640 - 08 - 27.
-Tuoj Izolda, tuoj mes būsim pas tave, beliko suvesti Ilvermornio adresą ir... – kita kulka įsmigo tarp šonkaulių, aplink girdėjosi trepsintys batai, visai šalimais jų kažkas padrėbė jau nustojusią dainuoti Gwyneirą. Pirštai po mygtukus klampojo tarsi po pelkę, galvoje dūzgė tūkstančiai bičių, tačiau karo veteranei teko būti ir labiau sužalotai. Pasinaudojusi veiksnių palankumu viena ranka per pažastis apkabino Ašą, kita sučiupo liauną trylikametės Gwyn liemenį ir nuspaudusi žalią mygtuką paniro į tamsą.
-
Johanas prasiskynė kelią į tunelius paskui Ašą ir Natašą, tačiau atsiradus pirmai progai nusuko į šalį, verčiau paieškos kitų, ir vienas likęs alchemikas gana stiprus, net jai negalėtų pasinaudoti burtų lazdele, kišenės pilnos visokio kitokio gėrio. Pirmus kelis šimtus metrų bėgo nieko nesutikdamas, vėliau, priešininkų iššoko net trys. Iškėlę lazdeles vyrai pasiskirstė mėgindami apsupti mirtininką, tačiau šis metė buteliuką su žiobariška rūgštim šone stovinčiam į veidą, į kitam šone esantį paleido stingdomuosius kerus, o prieky stovintį tiesiog nustūmė petimi, patrankė jo galvą į sieną ir nubėgo toliau. Deja, du persekiotojai gan greit išsilaisvino. Palikę trečiąjį, rūgšties nuniokotu veidu leidosi varnanagiui įkandin laidydami į nugarą įvairiausius kerus. Ponas Tvardovskis ir šįkart buvo pasiruošęs, ištraukęs antrą buteliuką iš kišenės išpylė jo turinį ant žemės, ir Slapstūnai tarsi vaikiškame filmuke taip ir neišmokę šokti baleto, tėškėsi veidu į žemę paslydę paprasčiausiame aliejuje. Ką gi, neveltui tiek metų žiūrėjau „Vienas namuose“. mintijo vyras sparčiai judėdamas pirmyn. Jis nemėgo žudyti žmonių, kam to reikia? Temiršta jie sava mirtim, o jeigu taip gaudavosi—tai ką—netyčia. Geriau jau Kevino Makalisterio metodai, gal tai ir devinmetis berniukas, vis dėlto, jis išgelbėjo turtą, apsaugojo namus. Persekiotojai niekur nedingo, o netrukus vieno jų žingsniai jau girdėjosi iš už nugaros. Jis vienas? Aha, reiškia, kitas prieky. varnanagio smegenys nenustojo dirbti nė sekundei. Atgalinis taiklus mostas pasiuntė dar vieną buteliuką, iš kurio pasiliejo gyvsidabris, laimė, Johanas jau dinginėjo už posūkio. Nelaimė, žmogus, vijąsis jį, numirė. Ką gi, iš trijų persekiotojų beliko vienas, atbėgantis iš priekio. Dar nespėjus Tvardovskiui išpilti jau nežinia kelinto iš gilios ilgo juodo palto kišenės išsitraukto buteliuko turinio, priešininkas mostelėjo lazdele. Tam, kad išvengtų žalio žudomojo užkeikimo hileris privalėjo staigiai griūti kniūbščias. Buteliukas rankoje susiplakė, viduje esantys kalio permanganato milteliai užsiliepsnojo sukeldami savaiminį sprogimą, juk ši medžiaga be galo puikus oksidatorius, todėl sumaišytas su bet kokiomis organinėmis medžiagomis, kartais net nuo per aukštos temperatūros gali užsidegti ar net sprogti. Puikiai tai išmanydamas alchemikas šveitė buteliuką į priešais esantį žmogų, tačiau šis išsilenkė, krištolas ištiško į sieną. Netikėtai prasidėjus sprogimo sukeltai griūčiai Tvardovskis jau žinojo, jog išsigelbėti tėra viena vienintelė galimybė. Laiko apskaičiuoti visus už ir prieš nebeliko.
-Avada kedavra! – sušuko jis, per virstančius akmenis kreipdamas gluosnio lazdelę į vis dar gyvą paskutinįjį persekiotoją, kol jo nespėjo užmušti sienų gabalai. Kai žmogus nusirideno po nuolaužomis gavęs į petį žalią žudomąjį užkeikimą, Johanas susikaupė, kūną perplėšė nežmoniškas skausmas. Tik vieną, vienintelį kartą, tai ne septynis, tiesiog tik tam, kad likčiau gyvas. guodė save pusamžis, įkeldamas savo sielos dalelę į prie šono prisegtą kardą išskirtiniams atvejams. Tada, prislėgtas akmenų griūties sukaupė paskutines jėgas, ir mintimis išsikvietęs savo augintinį Achilą įdavė jam kardą. Pakėlęs didelę plaštaką paglostė žaliai sidabrines airiškojo fenikso plunksnas.
-Kada nors ir aš sugrįšiu. – silpnai sušnabždėjo, o tada užsimerkė atsiduodamas skausmui, kuris panardino gyvybės eliksyrą išradusį mokslininką į nebūtį. Patupėjęs dar sekundėlę kitą, su kardu snape pranyko ir jo paukštis. Viskas nurimo, tik paskutinis užsilikęs akmenėlis bumtelėjo ant žemės tarsi pranešdamas apie ketvirto mirtininko lavoną it strazdo giesmininko švilptelėjimas bado žaidynėse.
-
Na va, pagaliau.Tą akimirką vaizdavos jau ketverius metus, jeigu ne ilgiau. Tiksliau, nuo pat tos akimirkos, kai įsėdo į lėktuvą Rio de Žaineire. O dabar ji atrodė beveik nepasikeitusi - dingo tik įdegis ir saulės bei vėjo nušviesinti, nugairinti plaukai. Ta pati smulki figūrėlė, tos pačios ilgesingos, gilios akys, mokančios įžvelgti tai, ko niekas kitas daugiau negeba ir nemato. Ir drabužiai, visiškai netinkami angliškam orui - plona, balta paplūdimio suknelė. Ta pati, kurią Mirjam vilkėjo prieš ketverius metus atkeliaudama į Angliją. Širdis plakė tankiau nei visada. Mažiau nei po paros ji nusileis Brazilijoje. Pasitiks karštas atogrąžų oras, drėgmė, Biancos ir Ronaldo šypsenos. Akis nukreipė į ant riešo užrištą virvelinę apyrankę. Vienintelį daiktą, tiek metų priminusį namus. Ji pagaliau sugebėjo išaiškinti įtėviams, kad Hogvartsas ne jai. Juk magijos mokykla yra ir Brazilijoje, tačiau ne, Bianca labai norėjo, kad Mirjam gautų kuo geresnį išsilavinimą. Pagaliau pavyko juos įtikinti, kad jokios naudos iš to išsilavinimo, kai širdis šaukiasi namo. Tačiau netrukus ji jau ten bus, paliks šitą pilką, bespalvį, beskonį klimatą, kur žmonės šalti ir be emocijų. Tuojau bus namie. Tada žingsniuodama per tikrą anglišką lietų, krintantį linijomis, o ne lašais, mergina dar nežinojo, kad namų jau niekad nebepamatys.
Velnias žino, kodėl ji nėjo tiesiai prie oro uosto. Na, iki lėktuvo dar pora valandų, spės pasivaikščioti, pasižvalgyti po tuščias pilkas gatves, gal tada grįžus džiaugsmas bus dar stipresnis... Nebūtų Mirjam svajoklė - juk visiškai nepažinodama miesto nusitrenkė į kažkokį nekokios reputacijos rajoną, užuot prastovėjusi prie laikrodžio. Paskendusi savo filosofiniuose apmąstymuose mergina traukėsi nuo miesto širdies vis toliau ir toliau, kol galiausiai atsidūrė prie apleisto metro. Gal būtų taip pro jį ir praėjusi, taip ir nesureagavusi, mintyse pasižymėjusi kaip dar vieną visiškai neįdomią Londono vietą, jeigu ne balsai. Susidomėjo. Juk lyja, tad pilki Londono žmonės nevaikšto po apleistus metro. Pilki Londono žmonės sėdi savo pilkuose namuose ir užsiima kažkokia pilka veikla. Būtent tai ir paskatino ją patikrinti kas per liaudis čia susirinko. Greičiausiai kokie vaizkėzai išdaigas krečia, bet vis tiek. Žingsniukas po žingsniuko Mirjam balerinos kaukšėjo į aptrupėjusius laiptus. Nusileidusi mergina susiėmė ranka už burnos ir vos nenukrito nuo vaizdo, kurį ten pamatė. Kraujas. Dulkės. Plunksnos. Ir visur - mirties dvokas. Negyvėliai. Tada Mirjam dar nežinojo, kaip greitai priguls palaikyti kompanijos vienam iš jų.
Norėjo tuojau pat bėgti iš ten, sėsti į lėktuvą, užmiršti ką mačiusi ir laimingai gyventi toliau. Tačiau negalėjo - kojos pačios nešė gilyn į apleistą metro - to vaizdinio jau neištrinsi iš atminties. Neištrinsi to siaubo, kurį svajoklė saulės mergaitė patyrė čia - per sekundę. Tikriausiai tada ta šviesi, daili būtybė ir mirė. Švelni, naivi, nemačiusi tikro siaubo, visą gyvenimą praleidusi saulėtuose Rio paplūdimiuose arba žaisdama su gatvės vaikais. Ji matė ir skurdo, ir nesantaikos - tačiau jai neteko matyti mirties. Galbūt todėl įtėviai niekada neleisdavo jos į tą Favelos vietą. Ten, kur rinkdavosi mirštantys.
Žybtelėjo metalas, pasigirdo ašmenų skrodžiamo oro garsas. Balta suknelės medžiaga susitepė krauju. Pasakymas "peilis į nugarą" čia netiko - ašmenys įsmigo į Mirjam šoną. Darėsi sunkiau kvėpuoti, tačiau šviesiaplaukė neišleido nei garso. Nesidairydama, tarsi apkerėta žengė tolyn ir tolyn. Rodės, kad metro koridoriuje mato kažkokią šviesą. Raudoni lašai kapsėjo ant jau ir taip kruvinų grindų, lygiagrečiai su mergino žingsniais. Vienas, du, trys, dvidešimt penki, trisdešimt... Šviesa koridoriaus gale ėmė ryškėti - jau galėjai įžiūrėti baltą smėlį ir bangas. Per skausmą mergina nusišypsojo - tai štai kodėl ją traukė į tą apleistą metro. Ji jau beveik namie. Liko vos keli žingsniai. Vos trys. Du. Vienas. Tačiau skausmas įveikė Mirjam pirmiau, negu ji spėjo įžengti pro tą žiburiuojančią arką. Oš paskutinių jėgų ji ištiesė ranką, pirštais pagriebdama biraus smėlio. Šilto ir šviesaus. Visai kaip namie. Mintyse žybtelėjo įtėvių veidai, jos mėgstamiausia palangė, Biancos šypsena šventadieniais, Favelos gatvės, jūra... O galiausiai - purvinas ir apleistas Hamburgo skersgatvis, o jo nišoje - šviesiaplaukis kūdikis. Nepaleisdama iš rankos smėlio kruopelių Mirjam padėjo galvą ant Demonų Metro grindinio. Nusišypsojo - juk ji namie. O jos namai nebuvo Hamburgas, nebuvo Anglija. Jos namai buvo Rio. Ten, kur baltas ir šviesus pakrantės smėlis.
Oro uoste pakilo lėktuvas maršrutu Londonas - Rio. O tuo metu Mirjam jau buvo ten, vienplaukė ir basa lėkė per paplūdimį. Tik jos kūnas voliojosi ant purvinų apleisto metro grindų, rankoje gniauždamas žiūpsnį griuvėsių.
-
Visą kelią negalėjo nusikratyti nuo savęs tų bjaurių rankų. Keli mėlynapsiausčiai vyrai nepatingėjo atsidanginti į pačią Hogvartso teritoriją, kad ją sučiuptų. Tądien Emilijana atsiminė Kris perspėjimą, tačiau net nepagalvojo, kad riektų kažkur slėptis - ji Hogvartse, ji saugi. Graužė tik nerimas dėl Igorio. Kur ten nerimas - labiau paranojiška baimė. Kad apsiramintų, sirena išėjo prie ežero. Gal ir nelabai apgalvotas žingsnis, tačiau tik prie vandens ji galėjo šiek tiek atsipalaiduoti. Čia ją ir sugavo Slapstūnai - vieną akimirką Emi dar buvo mintimis nuklydusi į jai vienai žinomas plotmes, o kitą jau užkimšta burna buvo tempiama stiprių vyrų mėlynais apsiaustais. Draskykis nesidraskęs - kieme nei gyvos dvasios, tad kariams buvo lengviau negu lengva smulkutę sireną patyliukais ištempti iš Hogvartso teritorijos. Tačiau norint išsigabenti oru kažkur, Emilijana nežinojo kur, teko merginą išjungti - per daug blaškėsi. Atsipeikėjo šešiolikmetė nematytame Londono skersgatvyje. Velniažin sumetimais Slapstūnai oru nekeliavo tiesiai į reikalingą vietą. Gal vien dėl to, kad ilgiau sireną pakankinti - šioji muistėsi, draskėsi, bet niekaip negalėjo ištrūkti iš stiprių vyriškų gniaužtų. Negalėjo pakęsti, kai kažkas ją pernelyg stipriai laiko. Arba per ilgai laiko. Tamsiais skersgatviais, tuščiomis gatvelėmis mėlymapsiausčiai nutempė ją iki pat... Emi net sustingo, pamiršo muistytis. Iki pat Demonų Metro. Ten, kur susimušusius brolius atrado ji su Melijandra. Skaudžiai nuvilkę laiptais žemyn vyrai tiesiog nusviedė sireną ant grindų. Kruvinų grindų, kaip suprato mergina, tuojau pat pašokusi ant kojų. Nors jos nebelietė tie bjaurybės.
- Ką jam padarėt?- iškošė pro dantis sirena; buvo tikra, kad vyrai kuo puikiausiai žino apie ką ji kalba. Juk su šituo reikalu buvo susijus tik per Igį. Jo nesimatė - apskritai, patalpa buvo tuščia, neskaitant duženų, lūženų ir, o siaubeli, lavonų.- Ko jums reikia iš manęs?
Į Emi klausimus Slapstūnai nereagavo. Apskritai - stovėjo nejudrūs kaip statulos. Matyt, mergina jiems nebuvo pakankamai svarbus asmuo, kad ką aiškintų.
Ji net nemėgino bėgti, tačiau vienas vyrų išsitraukė lazdelę. Emilijana instinktyviai siekė savosios, tačiau nieko neapčiuopė. Geriau įsižiūrėjo į vyro instrumentą. Tai buvo jos pačios lazdelė. Nors užpuolikų veidus dengė gobtuvai, mergina tarėsi išvydusi piktdžiugišką šypseną.
Žybtelėjo žaibas. Užsimerkusi Emi bent jau tikėjosi, kad ją nudės neskausmingai. Tikrai netroško iki nusibaigimo raitytis čia, ant kruvinų grindų. Tačiau neskaudėjo. Mergina apsižvalgė - Slapstūnai kaži ko buvo labai padidėję. Ir juokėsi - labai neįprastu Emi ausiai tembru. Pažvelgusi žemyn sirena būtų suklykusi, jei būtų tebeturėjusi balsą. Jei dar būtų buvusi savim. Bet, mėlynapsiausčių džiaugsmui, ant grindinio ropojo tik rupūžė. Dzingtelėjo numesta lazdelė, o vyrai atsitraukė vis dar negalėdami patikėti savo išmone - užkerėti auką jos pačios įrankiu.
-
Jei kažkas manė, kad Mirtininkai mirs kaip išskertos kiaulės...tas labai klydo.
Neužsirauk ant vieno vilko, nes gali taip atsitikti, kad kažkur toliau sukinėjasi jo gauja.
Vienas už visus. Visi už vieną.
Melijandra atsirado Demonų Metro su kraujo spalvos apsiaustų savininkais. Tais pačiais, kurie pasiėmė kartu švilpę.
"Surask žvaigždę perlų tarp plieno ir juodmežio."
Mela įvykdė savo plano užduotį. Kim, raudonoji panda, matydama, kad alfos anūkė su saviškiais, nunešė žinią klanams, kad laikas pulti. Magiškas gyvūnas, priklausantis Myšai, kartu surado žvaigždę- sireną Kris, tarp juodmedžių- tarp Lorijanų- tarp plieno- Emousų. Turbūt dabar sirena lėkia pas Emilijaną, kad šią apsaugotų ir perspėtų.
Vilkolakė šoktelėjo nuo akmenų krūvos. Tunelyje, kuriame ji atsirado vyravo tyla, kuri grojo per nervus, rėždama, kad čia nesaugu ir dėl to švilpė privalo dingti.
Tik ne šiandien.
Lorijan atsisuko į bendrarasius. Vos linktelėjo. Rusiško akcento vyras vyptelėjo, ištraukė burtų lazdelę ir nulėkė su saviškiais link Caroline Wilding buvimo vietos.
O tuo tarpu, viena Mela nubėgo ten, kur turėtų būti derybų frontas. Ji vylėsi tenai išvysti Tričę su kitais.
Vylėsi.
Vilkolakiški žingsniai aidėjo visame tunelyje. Švilpė lėkė iš visų jėgų, lyg stengdamasi pakovoti prieš stiprią jūros srovę. Ji staigiai pralėkdavo ar šmurkteldavo į saugią ar truputėlį saugią vietą, pamatydama susigrūmusius, Slapstūnus su klanų nariais, jau spėjusiais atskubėti į pagalbą kovoje. Demonų metro grindinys plaukė nuo antgamtiškojo ir žmogiškojo kraujo, kerų liežuviai skerdė kiekvieną, kuris nespėjo pasislėpti už akmenų luitų ar prisidengti lavono kūnu. Kautynes pertraukdavo skausmo pilni klyksmai ir riksmai. Čia tvyrojo tikras chaosas ir mėšlas.
Mela šoktelėjo per akmenį, ir raudonus plieninius strypus, ant kurių buvo pasmeigti suglebę mėlynplausčiai kūnai. Šiurpas pagaugais nuėjo per visą antgamtikės kūną. Ji žinojo kuris klanas galėjo pasidarbuoti.
Viskerviliai.
Mergina nusileidusi ant kojų, nuskuodė tolyn, rankomis stumdama bendrarasius, kažkur kairėje sušmėžavo pažįstami Sabelos, Migelio ir Alekso veidai, kurie dalyvavo "Igio egzekucijoje", dešinėn, bet jau toliau- Kris su kruvina ranka. Garbanė šovė priekin, bet staiga, stiprios rankos sučiupo Melijandrą už pečių.
-Paleisk,-sušnypštė, muistydamasi švilpė.
-Aš tau sakiau su Viskervilių vilkolakiais negrįžti čia!- piktai atrėžė tikrasis Myša, laikydamas nerimstančią anūkę,- Turėjai likti su Eritrėja rezerve!
-Aš noriu kovoti! Noriu atkeršyt už Raveną ir kitus! - ir su šiais žodžiais išsprūdo iš senelio rankų.
Mela tankiai kvėpavo ir žaibavo akimis. Ji nutuokė kas nutiko Ravenui, Klodui ir kitiems mirusiems Mirtininkams- Kim, magiška panda, pranešė jai, tik nutylėjo apie pavertimus, nes nieko apie tai nesužinojo, mat ferumos vos nesukapojo Myšos mylimos augintinės.
Myša sukando dantis.
-Nenoriu prarast tavęs kaip tavo tėvų.
-Aš gi mokinausi Drumštrange,-įsišiepė Melijandra ir nulėkė link metro įėjimo.
Ji bėgo klanų atkovotose vietose. Kiek suprato- aplink šį tunelį, esantys keturi tuneliai irgi yra Mirtininkų sąjungininkų rankose. Tačiau kraujo kiekis rodė, kad kovos buvo kruvinos ir žiaurios. Daug mirusiųjų abiejose pusėse. Dvivardei merginai buvo baisu pagalvoti, kiek liko ir iš taip mažo Lorijanų klano.
Ar jos visi pažįstami dar gyvi?
Staiga, akyse išryškėjo juodi kleckai, kūnas suvirpėjo, tapo guminis, nejautrus, plaučiai desperatiškai prašė, klykė daugiau deguonies...Melijandra išsidrėbė ant Demonų Metro grindinio. Riksmas perskrodė tunelį. Skausmas raižė visą kūną, krauju nusidažė drabužiais.
Ji tik greitai išvydo mėlynplaustį, tą patį, kuris pavertė jos draugę bendrakoledžę rupūže, tik to Melijandra Julija nežinojo. Ji tik juto, kaip kūnas traukiasi, mažėja, drabužiai, plaukai susitraukia į kūną, jautė kaip oda apeina apšiuriusiomis pelėdos plunksnomis.
Melijandra Julija Lorijan patapo pelėda, lyg ištraukta iš gatvės. Paukštis piktai dėbtelėjo į Slapstūną ir staigiai pašoko į orą, nuskriedama link išėjimo, lyg sviedinys iš patrankos.
-
Jis pavargo. Žiauriai. Kiekvienas žingsnis kėlė daug didesnę kančią kaip ir kiekvienas įkvėpimas. Jei turėtų balsą - klyktų. Jei galėtų judėti - draskytųsi. Jei galėtų mirti - mirtų. Jis taip pavargo. Tėvo terorizmas, peraugęs į Slapstūnų vergovę, draugų išdavimas ir paskui jį tįstantis paslapčių, kraujo ir klaidų šydas smaugė.
Jam tik suknisti aštuoniolika. Kodėl jis negali gyventi kaip kiti paaugliai?...
Klupinėdamas, ramstydamasis sienas rankomis tysėsi priekin. Andželikos-ne-Andželikos šalia jau nebebuvo Džeimsui pabudus. Maudė krūtinę. Ne, ne širdį, bet įdagą, paslėptą po sulopytais marškiniais. Kiek jau praėjo nuo mūšio pradžios? Pusvalandis? Valanda? Dvi? Kiek laiko jis buvo be sąmonės? Visi įvykiai susiliejo į vieną didelę, bespalvę masę. Susmuko kojoms nesugebėjus daugiau išlaikyti kūno. Nugarą atrėmė į grublėtą metro sieną. Tamsu. Kaip ir juodaplaukio širdyje. Tylu. Mūšis dar nepasiekė šios vietos. Rankomis užsidengė veidą. Iki skausmo sukando dantis. Įsitempė ir sustingo susigūžęs bei neišleidęs jokio garso.
- O Dieve.
Net ir nosies neprikišęs prie batų užuodė pelkės smarvę. Taip. Jis joje ką tik buvo. Ten, kur Caroline, Donaldas su Ravenu murkdėsi. Ravenas. Tričės brolis, Soreno von Sjuardo sūnus. Gerklę užspaudė gumulas, pro sukąstus dantis girdėjosi inkštimas. Jis jį užmušė. Ant viršaus užgriuvo ir visų kitų nužudytų mifritų svoris. Dar stipriau prisispaudė prie sienos, rankų nagus suleisdamas į veidą. Skausmas turėjo užgošti prisiminimus, bet dar labiau juos aitrino. Greywindas drebėjo. Siaubas niekur nedingo, o taip, jis sustiprėjo dvigubai. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip von Sjuardui padavė ranką, šiam pagelbėdamas išlipti ant tvirtesnio ploto. Išsigandęs, sumišęs vaikinuko veidas jau norėjo tarti padėką, kai jis trenkė šį į sieną. Bendražygio, atsiradusio šalia po įdago gavimo, duota lazdele grifą pavertė gyvu deglu. Eliksyrininko sūnaus riksmas ir dabar aidėjo žudiko ausyse. Kas vėliau nutiko - nebe prisiminė. Dabar jis čia, krūpčioja iš siaubo, negalėdamas suvokti, kad visgi miręs tėvas sugebėjo jį paversti paklusniu šuniuku. Džeimsas Greywindas. Šuo. Pasirodo, Tris, Tomas, visi jie - buvo teisūs.
- Džei.
Vaikinas staigiai pašoko, staigiu mostu nukreipdamas lazdelę į balsą.
- Ko?! - beviltiškas riksmas išsiveržė iš mėlynakio lūpų, - ko tu nori?! Viską padariau kaip liepei! - veidas persikreipė iš pykčio.
Bendžjamino veido raumenys nesutrūkčiojo. Ta pati abejinga kaukė matyta ir prieš visą šią mėsmalę. Džei, lyg perskaitęs ano mintis suurzgė:
- Atšok, - lazdelę tvirčiau suėmė.
Ragvaldsonas žengė žingsnį.
- Tu su mumis ar kaip?
Kitas pakėlė antakius.
- Su.
- Tai ko nenužudei Beatričės? Visų kitų pelkėje? - klausimas pakibo ore. Po pauzės pridūrė nesulaukęs Greywindo atsakymo, - reiškiasi ne viską padarei.
Džei žagtelėjo. Nuleidęs lazdelę ėmė iš lėto tolti nuo brolijos nario. Akys išsiplėtė iš panikos.
- Aš...
- Tu esi išdavikas, Džeimsai.
Pasaulinis eilinį sykį dužo, vertėsi iš po kojų.
- Ne... Aš, aš...- balsas drebėjo, - mūšis nepasibaigė! Aš vis dar galiu juos nužudyti!- vos ne desperatiškai išrėkė, - aš ne išdavikas!
Pilkšvaplaukis metė buteliuką su prisiminimais. Greywindas užsičiaupė akimirksniu. Stiklo kūrinėlyje gulėjo jo planai apsimetęs Slapstūnu apsaugoti Tričę, nužudyti Ragvaldsonus ir pabėgti.
- Mūšis jau seniai pasibaigė. - pavargusiu balsu išdainavo Slapstūnas, - tavo laikas irgi.
Viena vienintelė ašara nuslydo skruostu ir greitai įsigėrė į purviną Demonų metro grindinį.
-
- Mmm, vardas? Marina, vadink kaip nori- Mar, Mari, Rina...- balsas nutyko vos dar kelios, šįsyk jau pirštais sušukuotos sruogos, užkrito ant veido,- o tu, moleli broleli, kaip man tave šaukti, prakeikti ar pavadinti?
- Mano vardas Donaldas, būsim bendrakursiai, tik dar nežinau ar tame pačiame koledže mokinsimės, mat tėvai metus mokė mane namie, išleido tiesiai į antrą kursą. – šyptelėjo Donaldas ir tada atsisuko saldumynus pardavinėjančios moteriškės pusėn.
Marina, kažkur kitur, palaimingai šypsojosi.
Ji daugiau neįkvėpė. Marina Lilė Grindelwald, akimirksniu pasikeitusi pavardę į Jovilette, o Klastūnyną iškeitusi į Švilpynę, tikėdamasi po mūšio pradėti gyvenimą iš naujo, sulaukusi keturiolikos nustojo kvėpuoti Demonų metro, po Mirtininkų susidūrimo su Slapstūnais, Demonų mūšio metu. Ji buvo įmūrinta nežinomo brolijos nario į sieną. Juokinga mirtis, ką? Tačiau ta juokinga mirtis ir nutraukė svajones surasti Donaldą Roką Ridlį, jos pravardžiuotą Užkandine, savo įbrolį... taip pat ir įmotę, įtėvį.
Tyla įsivyravo čia. Niekas daugiau nebejudėjo, kraujas spėjo sukrešėti. Tik šešėliai šluojo metro sienas su grindimis, tik slogi nuotaika viešpatavo čia.
Jokių paskutinių sentimentalių prisiekinėjimų Mirties akivaizdoje, jokių verkšlenimų ir klyksmų. Marina mirė tyliai.
Su mintimi, kad ji kartu su Donaldu.
-
Ore buvo justi degėsių ir ugnies kvapas.
Ravenas von Sjuardas, Gifų Gūžtos ketvirtakursis atstovas, mirė taip ir nesužinojęs, kad tą rytą, kuomet pirmąsyk turėjo įžengti į Hogvartsą su savo vyresniu broliu dvyniu Fasiru von Sjuardu, Godriko Dauboje pro savo langą matęs Slapstūną, o paslaptingos varnos reiškusios brolijos norą turėti vaikinuką po savo sparneliu arba troškusios jo žūties. Net jei ir antras variantas buvo teisingas... jis išsipildė.
Mirė palūžęs, besišaukiantis tėvo, brolio, įseserės ir mirusios motinos su sesute. Vėl užkibęs ant Džeimso Greywindo kabliuko, tik jau ne Kelionmilčių kambaryje, o Demonų metro pelkėje.
Bet su mintimi, kad yra kartu su...
- Tu gimei už mane dešimčia minučių anksčiau! Dabar aš nelauksiu tos dešimties minučių čia!- šūktelėjo Fasirui ir nieko nelaukęs pasileido bėgti link pertvaros.
- Ėė...- išsprūdo Fasirui, kai brolis pasileido šuoliuoti link pertvaros.Pasileido ir pats bėgti, pačiupęs iš tėvo savąjį lagaminą.
Netikėtai atsiradusi Beatričė kitapus pertvaros nusijuokė, o mažoji Solveiga puolė Fasirui į glėbį. Šalia stovinti mama Natalie sukikeno atsiremdama savo vyrui Sorenui į petį. Šeima ir vėl buvo kartu. Huginas nutūpė Ravenui ant pečio. Muninas sukrankė įsitaisęs ant Fasiro nepriekaištingos šukuosenos. Venas plačiai šypsojosi, pirštus sunėręs už galvos.
Jis ir vėl laimingas.
-
Gwyn dainavo, daina drąskė tylą atbaidydama už nūgaros aidinčius žingsnius, deja, su kiekviena nata jie skambėjo vis arčiau, tarsi bugnai, akompanuodami sodriam gomuriniam mergaitės vokalui. Viskas, ji pagaliau atskleidė kas tokia yra iš tiesų, daugiau jokių multisulčių eliksyrų, jokių apsimetinėjimų! Liko tik ji pati, Gwyneira Silvia Nightingale. Rankoje sugniaužta lazdelė rodė kelią blausiai žibėdama, daina netilo:
-Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi. – menkutis šviesos spindulėlis apšvietė priekyje kažką atbėgant ir klastuolės širdis sudrebėjo: negi ją apsupo? Gėdingai sučiupo po tokios saldžios medžioklės pabaigos? Negi pati yra sumedžiota? Akmuo nuo širdies nusirito išvydus Natašą, savo giminaitę, tempiančią kažką... Pala, ten gi Ašas! Tas tipo kietas bachūriukas! smulkytė mergytė kone sukikeno iš pagaliau atsivėrusio vaizdelio: jis buvo toks galingas, na, tiksliau jautėsi galingu, o dabar... ištižusi bejėgė masė. Ne, žinoma tai sąjungininkas, netgi daugiau nei sąjungininkas, jis pusbrolis, bet vis tiek... juokinga. Šiek tiek. Staiga, širdis nusirito į kulnus! Juos atsiveja jos tėvas, juos atsiveja jos tėvas, juos, atsiveja, jos, t,ė,v,a,s! Trylikmetė baimingai žvilgtelėjo atgal ir ją sukaustė dar didesnis siaubas, atbėgantieji nuo tos pusės, kur ji paliko Džei todėl taip arti, jog negirdi jos dainos, jie visi turi ausų kištukus! Mažytis sidabrinis pistoletas perliukais puošta rankena spragtelėjo užtaisomas, bet tą akimirką nuo Natalijos strėlės žuvo jos tėvas, tik vienai šimtąjai dainės žvilgsnis nukrypo į lėtai virstantį stambaus raudonplaukio lordo Silkhamo kūną, o tada prasidėjo kulkų papliupa. Gwyn atsekę Slapstūnai puolė.
-Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo! – klasikinės operos stiliumi tesdama Otorino Respighi dainą „Nebbie“ lapiaveidė iš visų jėgų stengėsi įveikti priešininkus saugančius ausų kamštukus, deja, matyt ten būta ne tik kamštukų, bet ir kerų. Pačiupta iš už nugaros bei visu smulkiu kūneliu stambių rankų išsviesta į orą raudonplaukė grakščiai atliko salto, o leisdamasi ant žemės iššovė į vėl besitaikančias sugriebti letenas. Kitos rankos negailestingai sugriebusios nudrėbė mergaitę šalia likimo draugų. Ar tai tokia toji pabaiga? Ką jie mums dabar darys? Suriš? Padegs? Tiesiog nužudys burtų pagalba? baisios mintys kamavo vaikišką galvelę, rankutė tvirtai spaudė nedidelį pistoletą prie šono. Ji pajuto tvirtą Natalijos ranką apsivejančią ją per liemenį ir paniro į tamsą, tačiau širdis tarytum tebedainavo:
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
-
Ji norėjo namo.
Pirmą kartą pagalvojo, kad tikrai pasiilgo namų Italijoje. Kažin, ar šeima jos nors kiek pasiilgo? Juk dingo nei žodžio nepasakiusi, net neatsisveikinusi... Nebūtų ji Mussolini, jau antrą dieną išsiaiškino, kad ne magai Hogvartsą kaip savo ausis be veidrodžio matys. Žinojo, kad tėvai jos tikrai neras. Bet ar nors pasigedo? Ar nors pastebėjo, kad linksmuolės Bertos, taip svajojusios stovėti scenoje, nebėra? Kad ji dingo? Norėjosi manyti, kad buvo nors kažkam reikalinga.
Pasąmonėje žinojo, kad į Hogvartsą nors artimiausiu metu nebegrįš. Ji nepažinojo tų mėlynapsiausčių vyrų, kurie be ceremonijų įsibrovė į merginų miegamąjį, kuriame kaip tyčia tuo metu buvo tik Albertina. Ji pernelyg nesipriešino - buvo per daug protinga, kad eikvotų jėgas kovodama su trimis vyrais, kurie visi buvo už ją daug daug stipresni.
Visai kaip Emilijaną, Bertą vyrai nepastebėti (ar tik ne užmaskavimo kerai?) išsivedė iš Hogvartso teritorijos ir išsigabeno oru. Giliai kvėpdama deguonį po ne itin malonios patirties mergina apsižvalgė kur esanti. Nežinojo, kad yra Londone - turistiniuose žemėlapiuose paprastai nei prastos reputacijos rajonų skersgatviai, nei paslaptingi apleisti metro nepažymėti, tad italė neturėjo žalio supratimo kur yra vedama. Šiurkštokai nutempę šviesiaplaukę laiptais mėlynapsiausčiai tiesiog numetė ją ant iškruvintų grindų.
- Kieno marionetės būsit, gerbiamieji?- paklausė prisimerkdama. Nesitikėjo atsakymo, nesitikėjo nieko laimėti - tik išsaugoti nors lašelį to tikro Mussolini giminei įprasto orumo. Lazdelę ištiesusio vyro ranka akimirkai virptelėjo, tačiau tvirti bendražygių žvilgsniai iš po gobtuvų greitai viską atstatė į vėžes. Jie irgi išsitraukė lazdeles. Berta nejudėjo ir nešokinėjo - puikiai žinojo, kad jos pačios lazdelė guli miegamajame, ant spintelės. Be jos ji buvo visiškai bejėgė, tačiau stovėjo aukštai iškelta galva.
- Obliviate,- tvirtai ištarė trys vyrai. Iš trijų lazdelių šovė trys kerų kibirkštys. Visos buvo nukreiptos į gražuolę italę, kuri tik dėpsojo pašaipiu žvilgsniu, tarsi sakydama "Na, ir kas jums iš to?"
Rikošetu atsimušę kerai merginą išmetė į orą gerus trisdešimt centimetrų. Nukritusi ji suglebo ant jau daugelio krauju paženklintų Demonų Metro grindų. Slapstūnai, atlikę darbą, pasišalino.
Ji atsimerkė. Žalios, paprastai gyvos aks žvelgė apsiblaususios, tarsi seno žmogaus. Mergina sunkiai atsikėlė. Nebeliko ir tiesios, išdidžios, tvirtos laikysenos - pečiai pakumpę, nugara susikūprinusi.
- Ir kur aš čia atsidūriau oi varge vargeli visai nebegerai, visai, Viešpatie Dieve kaip negerai,- nerišliai, pavargusios senutės tonu sušvagždėjo Berta. Išsitiesusi, kiek jai tai buvo įmanoma, apsižvalgė aplinkui.
- O štai kur tu, Roželyte, o aš ieškau tavęs negerai negerai taip nuo močiutės pabėgti oooi kaip negerai,- vapėjo lenkdamasi prie vis dar nespėjusios atsigauti po pirmo sukrėtimo rupūžės, kitaip tariant - paverstos Emilijanos.- Viskas, einam, mergyte tu mano, einam. Einam namučio, išgersim arbatėlės, viskas bus gerai, kad ir kaip mudvi čia atsidūrėm, oi vargeli vargeli,- Albertina pasičiupo rupūžę ir lėta, sunkia eisena užsilipo laiptais. Apsižvalgiusi pasitupdė rupūžę kišenėn ir nedvejodama nudrožė gatve miesto, kurio prieš dešimt minučių visai nepažinojo.
-
Tai buvo Donaldas - kaip ir reikėjo tikėtis. Dievaži, mergina vis dar nesuvokė, kodėl labiausiai kenčia vaikai. Slapstūnai ne kvailiai, puikiai žino, kad pačių jauniausių Mirtininkų kraujas labiausiai juos sukrės, palauš. Kokie visi gudrūs naudotis tuo, kas kitiems brangiausia? Kita vertus, galbūt Ašas dėl to buvo teisus. Brangūs dalykais daro žmones silpnus. Tačiau kas dar buvo brangu Caroline? Senelis nužudytas, o visa suknista giminė ne šiaip nuo jos nusisuko - juk turėjo svarbesnių reikalų nei dukra. Valdžios ir mėlynapsiausčių intrigantų žaidimėliai juk kur kas įdomesni nei depresijon puolusi tuo laiku dar paauglė. Greičiausiai Vaildingų galva Ašui net padėkotų - niekas netrukdė rengtis kovai. Ašas. Kaip keista, kad žmogus, rodos atėmęs iš jos viską ką dar buvo galima atimti, reiškia tiek daug? Net daugiau nei ta supuvus šeimynėlė.
- Donaldai, Donai, kas tau?- mergina uždususi nuo bėgimo atsirėmė į sieną. Ištempusi ausis klausėsi, ar kartais neišgirs artėjant krikštatėvio ar kitų Slapstūnų žingsnių, tačiau pakolkas metro koridoriuje buvo girdėti tik tankus jos alsavimas ir vampyrų sūnaus kvėpavimas. Pritūpusi šykščioje šviesoje pabandė nors kiek apžiūrėti Donaldo žaizdą. Neturėjo net lazdelės pasišviesti, tad nenuostabu, kad viskas ką matė, tebuvo tirštas ir tamsus vampyro kraujas. Merginą kaustė nerimas. Nieko neišmanė apie žaizdų gydymą, net negalėjo įžiūrėti kokio pavojingumo sužeidimas. Jeigu taip ir toliau, berniukui gresia apakimas, tiek dar sugebėjo įžiūrėti. Tai va kiek naudos iš jos tokiais atvejais. Nei pati apsigins, nei kitą gebės apginti. Ašas... Ir vėl jis. Kaip sadistui, labai keista, tačiau vaikinas gydyti puikiai mokėjo. Aišku, šito gebėjimo dažnai nenaudojo. Kas tau darosi, Carol... Tai jis tau gyvenimo griovėjas, tai prisimeni jį vos ne kaip artimiausią žmogų. Apsispręsk po galais!
Pasigirdo žingsniai. Carol instinktyviai prisispaudė prie sienos, stengdamasi nors kiek pridengti sužeistą Donaldą.
- Beatriče? Ak ačiū Merlinui,- palengvėjimo atodūsis išsiveržė iš juodaplaukės krūtinės. Pirma, Tričė dar gyva, galbūt dar ne visi žuvę. Antra, motina tikrai sugebės pasirūpinti sūnumi. Reiškia dar ne viskas prarasta. Dar ne visi Mirtininkai padėjo galvas, dar liko ir gyvų. Trapi, kvaila vilties kibirkštėlė įsižiebė širdyje - galbūt jie išgyvens - kažkaip. Galbūt turės dar kelias sekundes, dienas, valandas, savaites šitam pasauly? O jeigu ne - nors galimybę žūti oriai.
Bet, kaip Carol spėjo jau antrą kartą įsitikinti, pasaulis nėra, nebuvo ir nebus norų tenkinimo fabrikas. Žmogiškos ausys per vėlai išgirdo dar vieną žmogų šalimais. Žybtelėjo kerų žaibas - pataikė į prie vaiko palinklusią Beatričę. Ne ne ne prašau nežūk prašau... Carol žalias žaibas per daug priminė mirtiną užkeikimą. Tačiau įvyko kitaip. Merginos akyse vampyrė virto į didžiulę, beveik katės dydžio žiurkę. Netruko pasikeitimas paliesti ir Donaldo - šis viršun išskrido šikšnosparnio kūne. Nustebusi Caroline žvelgė į buvusius bendražygius žvėriūkščių kailyje, neramiai laukdama sau skirto kerų žaibo. Tačiau vietoje to išgirdo žingsnius - daugybės žmonių, o gal ne žmonių? Prisispaudė prie sienos, bijodama, kad tai dar viena govada Slapsūnų atlėkė jų pribaigti. Tačiau vietoje mėlynų apsiaustų išvydo raudonus.
Viskervilai tarsi raudonas kraujas užliejo metro koridorių, paverstą pelke. Paskutinis dalykas, kurį tada užfiksavo Caroline, buvo rudos krikštatėvio akys. Jis stovėjo priešingame gale, uždusęs nuo bėgimo - regis, merginą vytis teko netrumpai. Žiūrėjo su kažkokiu keistoku jausmu - tarsi būtų nusivylęs. Tarsi būtų visai ne to tikėjęsis iš priešais jį stovinčios juodaplaukės merginos, kurią baigė uždengti Mirtininkų sąjungininkų apsiaustai. Jiems laikinai prasiskyrus Elijui Vaildingui nebeprireikė teptis rankų žudant dukterėčią - jos tiesiog nebebuvo. Šalia milžiniškos žiurkės ir palubėje skraidančio šikšnosparnio tupėjo pelėda nudrengtomis plunksnomis. Paukščio ir Slapstūno akys susitiko. Vyras nustebo. Per savo gyvenimą nematė pelėdos su tokia neapykanta akyse.
-
Lėkė koridoriais nesidairydamas, neatsigręždamas, netgi nieko negirdėdamas - o gal nenorėdamas girdėti. Jo dažnis buvo nsutatytas išgirsti tik Carol balsą. Buvo tikras, kad tuoj išgirs jos klyksmą. Ji nėra silpna, geba savim pasirūpinti, tačiau visgi tokia trapi... Ausys užfiksavo mergaitės riksmą, tačiau tai nebuvo ji. Tai ta mergytė, ėjusi kartu su vampyre.
Juolab, kai tiems kvailiams visai nesvarbu, ar į jų rankas patenka vyras, moteris ar vaikas. Ne, jam nebuvo gaila, jam giliai širdyje visai patiko ta puota mirčiai, kraujas, riksmai ir klyksmai, o galiausiai ir Mirtis Išvaduotoja, nutildanti vargšelių priešmirtines dejones. Tai taip... tikra. Nesuvaidinta, neapgauta - čia žmonės žūva iš tikrųjų. Užsimerkia, nutyla, suklykia, galbūt užspringsta savo paties krauju. Negali sakyti, kad tai malonu. Tačiau negali sakyti, kad bjauru. Šitoks Mirties šokis juk turi savotišką grožį, ar ne?
Negalėjo pasakyti, kiek ilgai bėga, kol sustojęs suvokė, kad grindys beveik neištepliotos krauju, o mūšio kakofonijos visai nebesigirdi. Pasistengė įsiklausyti, tačiau trukdė besidaužanti jo paties širdis. Įkvėpti, iškvėpti, nusiramint. Negalima pamesti galvos. Negali būti, kad niekas nepastebėjo jo išbėgančio - su tokia persvara Slapstūnams nereikėjo būti itin susitelkus į kovą, kad nepastebėtų jo išbėgančio iš fronto. Tiesą pasakius, net stebėjosi, kodėl jo nesivijo kokie keturi. O gal vijosi, tik susitelkęs į Carolin nepastebėjo.
Keiktelėjo. Vis dar nieko negirdėjo. Jautrias, prie tylos pratusias ausis matyt per daug paveikė sprogimas. Jautėsi kaip be pusės savo galios - bejėgis, lengvas taikinys. Ne, panikuoti negalima, Reikia būti dukart atidesniam. Pirmiausia, kur jis atsidūrė. Koridorius buvo nuošalus, beveik neišpaišytas - rodės, niekas ten nei žingsnio jau daug laiko įžengęs nebuvo. Apsidairė. Vis dar buvo visiškai vienas. Atsirėmė į sieną, pirštus užkišdamas už striukės. Mažytis palengvėjimas. Ginklai vis dar buvo ten. Visiškai bejėge auka netaps, o tai jau gerai. Nors... jis sugebėtų atsilaikyti visiškai be nieko. Jis - vilkas, o ne auka. Apsidairė. Ausis pasiekė žingsniai - iš labai labai toli. Sukluso, atsistojo pasirengęs gintis - o gal pulti. Pažeista klausa negalėjo tiksliai nustatyti kiek užpuolikų bus. Iš paskutinių jėgų stengėsi savo stiklinį, aiškų, griežtą pasaulį išlaikyti vietoje. Stiklas suvirpėjo. Mėlynapsiausčiai buvo devyni. Metė vieną ginklą, antrą - suprato tik gadinantis peilius. Net ir nepramesdamas nei karto, kas sekundę patiesdamas po vieną peilius pabaigs neišguldęs visų. O puikiai žinojo, kad šitas priešas nesitrauks ir nebėgs. Atsitraukė, lėkdamas kiaurai koridorių, už savęs vis girdėdamas Slapstūnų žingsnius. Jie jo nepaleis - matyt visi kiti jau negyvi. Carolin... Kur ji dabar? Ar dar gyva? Ar dar kvėpuoja? Ne, jeigu kas ir turėjo teisę sustabdyti jos alsavimą, tai tik jis.
Užsižiopsojo. Slapstūno užkeikimas pataikė tiesiai į prieš keliolika minučių strėlės padarytą žaizdą petyje. Po velnių. Kad ir kokie kerai trinktelėjo, šie sužeidimą perplėšė, pagilino, vėl atvėrė kraujavimą. Sustugo kaip sužeistas žvėris - o juk taip ir buvo. Nesidairydamas švystelėjo dar vieną ginklą. Riksmas pranešė, kad peilis pasiekė taikinį. Tačiau to nebuvo gana - likę gyvi mėlynapsiausčiai stropiai vijosi, o sužeistas jis tikrai nepaspruks. Dar vienas žaibas, trinktelėjęs į tą pačią vietą. Suklupo. Skausmas įsibrovė į mintis, sugriaudamas visus planus. Užpuolikai apsupo jį ratu - kokiu ten ratu, juk vos trys buvo likę. Lyg per miglą girdėjo tariamus burtažodžius, tačiau skausmas nestiprėjo. Drumstėsi protas, kas buvo baisiau už tūkstančius strėlių į tą pačią vietą. Susiėmė už galvos, tarsi taip būtų galima užkamšyti atmintyje didėjančią skylę.
Aš esu Ašalainas Blekmoras. Visada veikiu vienas. O dabar merdėju purviname metro nuo kažkokių pasipūtusių dabitų kerų. Ir su manim taip pasielgti teisę turi tik ji. Kas ta ji? Kas čia per vieta?
Mintys almėjo kaip vanduo, vaizdai pynėsi į mirguliuojantį sūkurį, jis nebepajėgė atrinkti kas tikra, o kas įteigta Slapstūnų. Skausmas petyje sustiprėjo. Nebeišlaikęs jis tiesiog parpuolė ant grindų. Mėlynapsiausčiai buvo pranykę - kažin, kodėl nenužudė. Nenutuokė, kiek laiko jau guli pasimetęs tarp savo minčių. Pajuto jį apkabinančias rankas, išgirdo dainą, tačiau balso neatpažino - nors buvo tikras, kad jau kažkur girdėjo. Girdėjo balsą, kažką sakantį kažkam. Gal jam? Nesuvokė. Mūšio kakofonija vėl priartėjo, girdėjo zvimbiančias kulkas. Petį, vėl tą patį petį pervėrė skausmas. Po velnių. Kažin ar kas beliks iš jo po viso šito. Liaunos merginos rankos vėl jį apsivijo, o mūšio garsai pamažu nutolo. Liko tik daina - nežinia kieno dainuojama, nežinia kam skirta.
-
Traukinys ėmė lėtinti greitį, o vaikinukas, sėdintis prie lango, kruopščiai įdėjo į knygą paprastą žiobarišką skirtuką (negalėjo pakęsti aplankstytų puslapių kampučių) ir ją užvertęs atsargiai paguldė į lagaminą. Nervingai persibraukė rudus plaukus taip dar labiau juos sušiaušdamas. Kažkodėl vis labiau jaudinosi. Na taip, nauja aplinka, nauji žmonės, nebebus įtėvių... Tačiau ar labai jie buvo ir prieš tai? Kartais per dieną nei žodžio Elijui nepratardavo. Taigi labai čia bus skirtumas... Na o Hogvartsas... tai gali būti nauja pradžia. Nors ir atvyko semestrui įsibėgėjus, Lorijanas tikėjosi, kad galbūt čia atras kažką apie save. Per tiek valandų Biobetonso bibliotekoje jis padarė išvadą, kad jo šaknys tikrai ne Prancūzijoje. Tai ir buvo tikroji priežastis, kodėl paliko namus ir atvyko čia.
Pažvelgė į lietaus lašais aptaškytą lango stiklą. Matė save - tokį pat, kokį matydavo visada pažvelgęs į veidrodį, jeigu tik neskaitysime neramiai lakstančių akių. Elijus giliai įkvėpė ir pasitaisė apykaklę. Viskas bus gerai. Tikrai.
Tempdamas nelengvą lagaminą keturiolikmetis pagaliau išlipo iš traukinio. Iš saulėtos Prancūzijos atvykusiam vaikinukui angliškas lietus buvo kiek netikėta staigmena. Apsidaręs perone Elijus po truputį nužingsniavo prie išėjimo, kur jo turėjo laukti žmogus, palydėsiąs iki mokyklos. Bent jau taip buvo sutarta. Tačiau nespėjus net iki kito perono nueiti, keturiolikmetį už parankių pačiupo du vyrai mėlynais apsiaustais. Nieko nesuprasdamas Elijus pažvelgė į abu svetimuosius. Šie, net nežvilgtelėję į rudaplaukį, nusitempė jį į priešingą pusę.
Vaikinas buvo per daug apstulbęs, kad priešintųsi. Ir kaip tu ten pasipriešinsi, kai nepažįstamame mieste tave tempia du stiprūs tvirti vyrai, o pats esi tik paprasčiausias knygų mėgėjas keturiolikmetis? Kruopščiai išlyginti marškiniai greitai buvo sulamdyti ir sulyti, o kelnės iš šviesiai pilkų tapo nenusakomos spalvos - stengdamasis išlaikyti tempą ir dar prisiminti kur jį veda Elijus dažnai parklupdavo, o mėlynapsiausčiai nematė reikalo sustoti, tad vaikinas gaudavo vilktis iš paskos kol pavykdavo atsistoti.
Po kiek laiko vyrai pasuko į dar vieną skersgatvį, kuris atsirėmė į apleistą metro pastatą, kaip susigaudė vaikinas iš apdaužytų ir, reikia pasakyti, jo keliams gerokai per kietų laiptų. Slapstūnai Elijų nusviedė tarsi mazgotę - parklupdė ant grindų. Rudaplaukis apsidairė aplink ir vos neėmė klykti - kraujo klanai, lavonai, kūnai, visi sudarkyti, sudraskyti, subūti... kaip geram siaubo romane. Vaikinas pašoko ant kojų, negalėdamas patikėti kur atsidūrė. Kas tai, velniai rautų? Po galais, kur jis atsidūrė, kodėl jį čia atitempė? Kuo jis nusikalto?
- K-k-ko jum iš manęs r-r-eik-kia?- nejučiomis balsas sudrebėjo. Elijus siekė lazdelės, tačiau prisiminė, kad pats ją kruopščiai susipakavo į lagaminą: tikrai nemanė, kad kelionėje prireiks nuo kažko gintis.
Slapstūnai šyptelėjo, nieko neatsakė. Dievaži, jie nemanė, kad paskutinis pagautas Lorijanų pavardę nešiojantis vaikinukas šitoks ištižėlis. Lazdelę susipakuoti į lagaminą... Kvailiau nesugalvosi. Bet tiek tos, ir taip pakaks nesąmonių šitoj mėsmalėj. Greičiau bus galima viską užbaigti panašios mintys sukosi abiejų galvose. Jie vieningai iškėlė lazdeles, nukreipdami jas į vaikinuką.
Tačiau jie klydo, kad Elijus toliau knygos puslapio nemato. Jis nesipriešino, tačiau stovėjo tiesiai ir ramiai, nedrebėdamas, aukštai iškėlęs galvą. Žybtelėjo dvigubi Pavertimo kerai, pakeldami keturiolikmetį į orą. Kūnas susitraukė, vaikinas pavirto į nušiurusį šikšnosparnį, skraidžiojantį palubėje. Prireikė akimirkos kitos, kad Elijus susitaikytų su nauju pavidalu. Šyptelėję mėlynapsiausčiai nuleido lazdeles, o kaip tik tuo metu į vieną jų tarsi kulka smigo šikšnosparnis, aštriais nagučiais akėdamas veidą. Viena Slapstūno akis spėjo pasrūti krauju, kol jo bendražygis vargais ne galais nukrapštė šikšnosparnį. Piktai klyktelėjęs nakties padaras ūžtelėjo į palubę ir nuplasnojo Demonų Metro gilumon. Štai taip neįprastai, pats apie tai nežinodamas Elijus Adrielis Lorijanas tapo Mirtininkų bendruomenės nariu.
-
Karas užvaldo apskritai viską, tavo mintis, protą, sielą, širdį, kūną... nes kraujo troškimas stipresnis nei ramus rytojaus laukimas atiduodant savo gyvenimą į likimo rankas. Kam? Kam leisti kažkokiai venerai marso padėtyje nuspręsti pasimylėsi rytoj ar susipyksi, kai gali tiesiog ištaškyti kieno nors smegenis? Kam pasigerti, kad tave išmetė iš darbo, jei užuot nuodijęs savo organizmą gali sumaitoti darbdaviui kaukuolę? Kam apskritai reikalinga taika? Nešanti jos mylėtojams skausmą, o jie, it naivios žmonos daužomos savo alkašėlių vyrų, už tai, jog nesugeba sukrapštyti kelių paskutinių centų likusių nuo ir taip alkano vaiko vakarienės, nė nepastebi to gindami šį absurdą, pavadinimu Taika, įvesdami milicijas, policijas, KGB bei visokį panašų šlamštą. Tomas Viljamas Ridlis irgi taip manė, sekdamas apleisto metro tuneliais dar kvapniais žmonos pėdsakais. Vaikinas buvo pasirengęs dantimis perplėšti gerklę kiekvienam, pasipaišiusiam jo akyse, arba net uoslės lauke. Jis matė kyburiuojantį Klodo de Lomeni-Šamboro lavoną, bet ir taip nemanė, kad tas lepšis ilgiau temps nei kelias akimirkas, kažkur tolumoje girdėjo priešmirtinį Marinos klyksmą. O Dieve, Tričė, ką ji... pribėgęs vietą, paversta pelke, nutilo, tiesiog sustingo žvelgdamas į nugrimztantį gilyn Raveną von Sjuardą. vienu nevykėliu mažiau. pamintijo, o tada išvydo itin piktą katino dydžio pacą, virš kurio skraidė nušiurusi pelėda bei šikšnosparnis, kruvinu sparnu, užmerktomis akutėmis. Aplink pradėjo rinktis žmonės: priešai ar draugai juodaplaukiui nelabai rūpėjo, jam jau visko pakako. Trys lavonai, jei neskaitysim žuvusių dar iki mūšio, trys paversti gyvūnai... pažino juos iš kvapo. Tai kur kiti? Kas nutiko likusiam šešetui? Nuo mūšio pradžios nematė nei Ašalaino, nei Natalijos, nei Igorio, nei Melijandros, nei Johano, nei Gwyneiros,. O gal jų buvo daugiau? Gal Slapstūnai susirado dar aukų? Pvz: Emilijaną ar dar kieno nors antrąją pusę, kad nekeltų maišto? Tomas niekuomet nesigyrė turįs ekstrasencinių galių, tačiau visuomet sugebėdavo nuspėti kelis priešininkų žingsnius į priekį. Tą darė ir dabar, skanuodamas aplink susirinkusią publiką, todėl kaire ranka sučiupęs bei po pažastimi pasibrukęs piktą pacą, likusia laisva plaštaka sugriebęs nušiurusios pelėdos plunksnas, o dešine ranka suspaudęs šikšnosparnio kūnelį mikliai apsisukęs ant kulno paprasčiausiai dingo oru, išnyko nei vienai brolijai nežinoma kryptimi.
-
[VIETA EPILOGO]
Igoris dingo.
Tomas pabėgo.
Beatričė pavirto žiurke.
Donaldas su Elijumi yra šikšnosparniai.
Tvardovskis žuvo, palikęs horokrusą.
Gwyneira pabėgo į praeitį kartu su Onorina.
Ašas taip pat, bet su pakeista atmintimi.
Albertinai irgi įdiegta kita atmintis. To pasekoje buvo įgrūsta savo žiobarų tėvelių į psiciatrinę.
Emilijana - rupūžė.
Marina uždusinta.
Ravenas gyvas sudegintas.
Mirjam, Anabetė nužudytos.
Caroline ir Mela - pelėdos.
Klodas su Natalie nuavakedavrinti.
Fredas, Vladeinas, Ambrozijus, nors ir nebuvę tikrais Mirtininkais, bet žaidę su Mirtimi, irgi mirę.
Iš Izaac, Celestės, Lilith - Mirtinininkų bandyti patraukti savo pusėn - jokių žinių.
Galiausiai išaušo. Saulė prasiskverbė pro tamsius, storus dangaus debesis. Pridususi šviesa apšvietė apsimiegojusį Londoną. Šįsyk nelijo. Tačiau Demonų metro, kaip visada, vyravo tamsa. Paskendęs kraujuose ir lavonuose. Kas visa tai iškuops? Laikas parodys arba mažytis lazdelės judesys. Akimirka ir iš apleistos stoties ėmė rūkti dūmai. Kažkas ten degino lavonus. Bet niekas čia neužeis, niekas nesužinos kas čia nutiko ir kodėl.
Pasigirdo pokštelėjimas ir sunkūs batai tiesiai nusileido į raudonio balą.
Kokios čia bėgėdiškai nesuprantama nesąmone tituluojamos skerdynės čia įvyko?
Ferumos tyliai užčiaupusios snapus ir suglaudusios tamsius sparnus, savo violetinėmis akimis spiritijo į sanitarus. Jie, apsitaisę įprastais drabužiais šmirinėjo po įvairiausius kampelius, kerais tempdami Mirtininkų ir ne Mirtininkų kūnus. Juos krovė į kelias krūvas, nesibodėdami priešus atskirti. Paskutinįsyk įsitikinę, kad visi negyvi, magiškai išaukę liepsnas, sudegindavo lavonkrūvius. Aplinkui galėjai išgirsti negarsius murmesius - šiaip žodžių persimetimus, krizenimus arba kerų pavadinimus. Anksčiau raudoniu sutepti sunkūs batai sustojo. Jų savininko liūdnos, rudos akys susmigo į artėjančią porelę. Lilas su Bendžjaminu, du Slapstūnai, iškeitę mėlynus apsiaustus į civilių drabužius, tempė negyvėlį mėlynu apsiaustu, šio rankas persimetę sau per sprandus.
- Dima,- Bendžjaminas iš palengvėjimo atsiduso.
Dimitrijus Vetrovas šiam linktelėjo raudonplauke galva pasisveikindamas. Linktelėjimas buvo draugiškas, lyg sakantis "viskas gerai. Pavyko", bet kažkas vertė abejoti vyro taikumu priešais esantiems vaikinams. Lyg kažkur būtų užslėptas troškimas juos sudraskyti dėl nesuvestų sąskaitų.
Lilas žvilgsniu sugavo ruso akis. Įtarus spiginimas susidūrė su šaltu. Iki tol, kol augaloto dvidešimt vienerių metų raudonplaukis pastebėjo žuvusį Slapstūną. Juodi plaukai buvo sutepti krauju, išsitaršę. Griežtas veidas nudaužytas, kruvinas, kaip ir visi drabužiai. Širdis ėmė stipriau plakti krūtinėje. Gerklę užspaudė gumulas. Vaikiną prikaustė negyvėlio akys. Akys, jos buvo neužmerktos. Neįprastai šviesiai mėlynos akys buvo stiklinės, vis dar spinduliuojančios skausmu.
- Džeimsas Greywindas. Radome po nuolaužų krūva,- Lilas sausai išbėrė,- ačiū Merlinui, pagaliau tas išdavikas nudvėsė,- jo veidą perkreipė šypsenėlė.
Vetrovas įaugo į žemę. Žandikaulio linija dar labiau išryškėjo rusui sukandus dantis.
Džeimsas nužudytas.
Visi Mirtininkai likviduoti.
Bendžjaminas su Vetrovu susižvelgė.
Kai kurie Slapstūnai prisivertė atvykti į skerdynių vietą sudeginti savo artimuosius. Tačiau čia didžiausią darbo dalį atliko apiburti žiobarai. Visgi iš Mirtininkų pusės niekas to nepadarys - visi jie išblaškyti arba nužudyti. O kas belieka? Pėdsakų nepaliksi. Ir taip kai kurie Hogvartse iš skausmo kudakuoja žiūrinėdami kas nukepė Anabetę ir kitus.
Praėjo dvi dienos, kai mūšis pasibaigė. Slapstūnai, magiška brolija, seniai pamiršusi savo žinių troškimą ir tapusi kariais, kovojančiais dėl išlikimo, ėmė kabarotis iš silpnumo liūno. Rengėsi panaikinusi savo priešą iš Hogvartso susidurti su Amžininkais, savo atsiskyrusia dalimi. Tačiau šitos karo dalies Mirtininkai nepamatys. Niekas nepamatys Nebylaus karo. Jis liks tik tarp jo dalyvių. Panašiai kaip tarp Mirtininkų bei Slapstūnų, dalyvavusių Mažąjame kare, prasidėjusiame kuomet Džeimsas Greywindas su Igoriu Lorijanu atvyko į Hogvartsą bei kurio kulminacija patapo Demonų mūšis. Jis prasidėjo Mirtininkų susidarymu ir baigėsi Mirtininkų iširimu.
Vetrovas nenutraukė žvilgsnio net ir tada, kai krūva su Džeimsu ir Fredu Greywindais, Anabete Liz ir Natalie von Sjuard ėmė pleškėti. Šnekėkit ką nori, bet tas vaikinas suvienijo savo problemomis, vien savo egzistavimu Anglijoje visą tą šaiką. Jei jis būtų nepalikęs JAV ir Ilvermonio, Igis nebūtų jį sekęs. Tas vilkolakis nebūtų sutikęs Emilijanos, taip greitai neatradęs sesers, o šios Elijas. Džei nebūtų sutikęs Beatričės, jo problemos jai būtų neprišaukusios sapnų burtų, šie neįtraukę Tomo su Tvardovskiu prie kompanijos. Pats Tvardovskis nebūtų būtent mokykloje sutikęs ir savo įsivėlimu su Slapstūnais neįtraukęs prie Mirtininkų Albertinos. Natalie von Sjuard irgi nebūtų įsitraukusi kai sužinojo, kad jos dukra pavojuje. Donaldas nebūtų pagrobtas, kas neįrašytų jo kaip Mirtininko. Tas pats su Ravenu. Marina neįsiveltų vien dėl to, kad yra Ridlių - Tris ir Tomo - įdukra. Solveiga nebūtų nužudyta dėl Gwyneiros noro sekti Greywindą. Gwyneiros apsimetinėjimai Onorinos aka Natalie mirusia seserimi, jos neprišauktų į šį laikmetį. Jei Džei nebūtų sutikęs Caroline, o jos smalsumas to vaikino paslaptingumu nepriverstų dalyvauti šioje mėsmalėje. Ašas nebūtų prisikabinęs vien dėl to, kad Carol dalyvauja ir vyks skerdynės. Visi kiti irgi nebūtų buvę kartu - Anabetė, Klodas, viena dalele Izaac, Celestė, Lilith... - jie irgi nežinotų kas vyksta, kai kurie iš jų nebūtų įtaukti į mūšį, sukelto Džei problemų. Už viską atsako Džeimso Greywindo veiksmai, bet tik ne už Mirjam mirtį. Ji pati kalta, kad nesugebėjo pabėgti.
Liepsnos visiškai pasiglemžė kūnus. Dima užmerkė akis.
Tai netikra, viską ką sukuria Slapstūnai yra tik vienas didelis spektaklis,- kartojo sau mintyse,- Tai apgaulė, neapsigauk. Nusisukęs atsimerkė ir sparčiu žingsniu, tarp pirštų sukdamas erškėčio lazdelę, patraukė prie išėjimo angos. Jautė, kad draugai seka paskui.
- Kur toliau?
Išėjus, vėjas pašiaušė vyrams plaukus. Dėl viršuje esančių pilkų debesų, atrodė, kad pats vėjas pilkas.
- Į Dumštrangą,- perbraukęs pirštais per trumpą, bet tankią barzdą atsakė Vetrovas. Trijulė susižvalgė,- tavo sesuo laukia, Benja.
Vėliau išėjęs į gryną ora Dimitrijus Vetrovas suspaudė kumštį virš snaigės įdago, paslėpto po juodu paltu.
Mažytis, juodas Taškas.
-
Storas sniego sluoksnis nuklojo Londoną ir jo apylinkes. Baltos snaigės krito iš juodo dangaus. Šalta. Vėsu. Tylu.
Vakaro tamsa savyje slėpė praeities paslaptis, varžiančias jos kalinius judėti į šviesą.
Grigžd. Girgžd.
Juodi žieminiai batai nusileido ant baltojo sluoksnio. Šiltas garas išėjo iš burnos - atvykėlis atsiduso.
Jo tamsios akys perbėgo nykų apleisto metro stoties vaizdą.
Kajus nežinojo kodėl čia nuėjo. Kai atvykdavo su Igoriu į Londoną, berniukštis pastebėdavo, kad globėjas nueidavo čionai - švilpis profesorių nusekdavo, nors jam pačiam būdavo pasakyta pasilikti su Melijandra Cukriniame Kiškutyje.
Kajus pastebėdavo, kad po Igorio apsilankymo, prie metro stoties įėjimo gulėdavo gėlių puokštė. Tačiau šį kartą jos čionai nepūpsojo. Trečiakursis švilpis atvyko į Londoną su Mela. Igio sesei nukliūtinus į darbą, Kajus pasišovė pats vienas apsižvalgyti po Jungtynės Karalystės širdį. Kajus lėtai priėjo prie įėjimo. Tamsa it kokia bjaurastis, it kokia blogybė slinko iš metro gilumos.
-Kodėl tu čia ateini, Igori?- tyliai pasiklausė savęs Kajus,- Kuo ši vieta tau svarbi?
Snaigės po lėto krito ant jo garbanų ir švilpis pasijuto vienišas ir esantis netoje vietoje, kurioje reikia būti. Jam čia negalima būti, tarutum esąs kažkokioje šventoje, skausmo persmelktoje vietovėje.
Jam, išdykusiam, linksmos širdies vaikui nevieta čia.
Atrodo, ta tik tamsa ir ore užduodžiantis blogumas ištraukia iš jo paskutines švilpiškas savybes.
Igi, kaip tu čia gali ateiti?
Kajus susikrimtęs atsiklaupė prie laiptų žemyn, pirštinėta ranka nubraukė nuo grindinio sniegą. Ir ant šaltų plytelių pasimatė suvytę, sustirę žiedlapiai, o prieš kelis metus čia liejosi kraujo upeliai, tačiau to Kajus nežinojo.
Jis nežinojo, kokias paslaptis, kokią istoriją slepia šis apleistas metro, dar vadinamas Demonų metro. Galbūt švilpis niekados to nesužinos, kaip ir tų faktų, kad jį globoja ne žmonės.
O vilkolakiai.
Kajus darsyk atsiduso ir atsitiesė.
Berniukas dar kurį laiką pastoviniavo prie metro įėjimo, kol galiausiai nusisuko ir nužingsniavo šalin. Kuo gilyn nukišęs rankas į kišenes, berniukas pasileido bėgte.
Kad tik kuo greičiau dingtų iš šios vietos. Ir tik veidą nutvieskus gatvės žibintui berniūkštis pasijuto saugus, ir tik tolokai nutolęs nuo tos šiurpiai tylios ir baugios vietos, Kajus sulėtino žingsnį.
-
Šiandien Mija nusprendė pasivaikščioti po Londoną. Bet ji nenorėjo tiesiog vaikščioti po Londoną, nes Londoną ji gerai žinojo. Ji norėjo nueiti į vietą kurioje niekada nebuvo. Valandomis ji vaikščiojo po Londoną. Kol surado apleista senovinį metro. Ji girdėjo apie šį metro daug baisių istorijų, sako, kad tai Demonų metro. Kas patekdavo į tą metro daugiau nebegalėdavo išeiti. Mija netikėjo dėl to drąsiai užėjo į Apleistą metro stotį. Mergaitė nusileido tamsiais metro laiptais. Pačiame metro nebuvo tamsu. Dar vis degė kelios lempos. Ten buvo labai daug pelių ir vorų. Ji vaikščiojo ir apžiūrinėjo metro stotį. Ten labai šlykščiai kvepėjo, kaip supuvusiais kaušiniais. Ji priėjo prie vietos kur važinėjo metro. Mija pažiūrėjo į tamsą. Ir staiga ji išgirdo lyg iš tikrųjų atvažiuoja metro. Garsas vis garsėjo ir garsėjo. ir po keliu sekundžių pasirodė tikras metro. Jis buvo visas pilkas. Metro dūris atsidarė ir iš jo išėjo vaiduoklis. Jis buvo su ragais ir su ilga uodega. Vaiduoklis nusišypsojo Mijai. Vaiduoklis lig norėjo Mijai kažką pasakyti, bet pasigirdo žingsniai lig kažkas leidžiasi metro laiptais...
-
Ella išsiruošė į Londoną pasivaikščioti. Gan senai ji čia buvo, gal prieš metus ar pusę. Deja, diena nebuvo labai tinkama, nes vos įėjus į „Londono parduotuvių alėją” pasipylė lietus. Mergaitė įbėgo kur pasitaikė, o tai buvo apleista metro stotis. Kaip tik ta, apie kurią visada rašydavo „Magijos žinios”. Per jos kūną perbėgo šiurpuliai. Žinoma, pirmakursė galėjo tiesiog bėgti kitur, bet smalsumas nugalėjo. Švilpė iš lėto leidosi plačiais, purvinais laiptais, stengdamasi neįminti nudvėsusios pelės, ar obuolio griaužtuko. Turėklai, kažkada galbūt buvę ryškūs, dabar liko pilki. Ji negalėjo nepamatyti išpieštų sienų, kai kur net grindų. Mergaitės akys užkliuvo už žmogaus silueto, stovinčio šalia bėgių. Ella dirbtinai sukosėjo, o nepažįstamasis atsisuko.
- Mija?! - Netikėdama savo akimis sušuko ji. - Ką čia veiki?
-
Mija išgirdo, kad kažkas sukosėjo. Mergaitė atsisuko ir pamatė Ella. Jos pusseserę. Mija labai seniai nematė savo pusseserės, bet ji tikrai negalvojo, kad sutiks ją čia. Mija net nežinojo, kas keisčiau, kad sutiko Ella Demonų metro ar, kad už jos stovi vaiduoklių metro. Ji buvo tokia apstulbus, kad net negalėjo atsakyti į savo pusseserės klausimus. Bet staiga vaiduoklis prašneko:
- Tai jūs važiuosite?- Vaiduoklis pažiūrėjo keistu žvilgsniu.- Jūs juk norite išeiti iš čia.
Mija buvo tokia apstulbus, kad tik linktelėjo, bet stovėjo vietoje. Po minutės ji žengė žingsni arčiau metro. Vaiduoklis atsiduso:
- Jūs juk nenorite, kad jūs išmestu iš mokyklos,- Piktu balsu pasakė vaiduoklis.-Čia laikas sustoja, bet jeigu jūs ne važiuosite, tai ir liksite čia amžinai!
Mija taip išsigando, kad nenorint užėjo į metro. Mergaitė liūdnai pasižiūrėjo į Ella. Vaiduoklis pasižiūrėjo į Ella. Lyg kviestų ją kartu važiuoti...
-
Ella pažvelgė į pusseserę, kuri stovėjo kaip įbesta.
- Ką tu čia darai?! - Išrėkė mergaitė, žiūrėdama kaip Mija lipa į metro. - Ką tu sau galvoji? Lipk lauk!
Bet kita švilpė jos nesiklausė, tik pažiūrėjo liūdnu veidu ir atsistojo prie durų.
- Na ir gerai. Aš išeinu. - Ramiai pasakė, ir pažvelgė į vaiduoklį. - Nelipsiu! - šovė vaiduokliui, tarsi atspėdama jo mintis. Ella dar pasiklausė, kaip jos manymu, vaiduoklis nusišnekėjo, ir užbėgo laiptais. Ji nekreipė dėmesio nei į peles, nei į vorus ar dar ką. Pirmakursei reikėjo iš čia ištrūkti ir pakviesti pagalbą. Ten, kur prieš tai buvo atviras įėjimas, dabar buvo milžiniškos durys su raudonu, krauju parašytu užrašu:
„Nepabėgsi”. Ella iš visų jėgų bandė išlaužti duris, kol už savęs išgirdo žvangančio metalo garsą. Raktai! Rudaakė nieko nelaukusi apsisuko ir bėgo atgal prie vis dar stovinčio metro.
-
Mija užėjo į metro. Metro buvo šalta ir nejauku. Ji išgirdo, kad Ella kažką šaukė, bet mergaitė nieko negirdėjo. Ji matė, kaip jos pusseserė eina laiptais į viršų. ,,Tikriausi ji nori išeiti'' pagalvojo Mija. Į metro užėjo vaiduoklis:
- Ji grįš.- pasakė vaiduoklis ir išėjo iš metro.
Mergaitė atsisėdo ant geležinių metro suolo. Ji atsiduso. Ji pasižiūrėjo į kairę puse metro atrodė lig jis niekada nepasibaigs. Bet staiga ji pamatė kažkokia knygutę kuri labai labai toli. Mergaitė pradėjo bėgti į tą pusę. Kol nepamatė kažkokia keista knygutę ant jos buvo parašyta ,,1875''. Atvertus knyga ji pamatė tik tuščius puslapius. ,,Kodėl" mintyse pasakė Mija. Ji vis žiūrėjo į knygos puslapius. Kol viename iš puslapių nepamatė kažkokį laikraščio gabaliuką Ji padėjo knygute ir paėmė laikraščio gabaliuką. Ten buvo parašyta:
1875 04 15
Šiandien, bus uždaromas metro, dėl kai kokių priežaščių.
Mergaitė toliau vertė puslapius. Kol nepamatė kažkokį lapelį. Ji pradėjo skaityti:
1875 04 15
laikrašti nebuvo pasakyta kodėl uždarė metro. Nieks nežino išskyrus tie kurie matė tai ką aš. Aš buvau ten. 1875 03 11 iš metro išėjo žmogus. Atrodė lyg kokių 50 metų ten buvo. Nežinau kodėl bet man jo labai pagailo ir aš ji nuvedžiau pas save į namus. Nežinau, kodėl tai padariau. Jis pasakojo, kad kai jis užėjo ne į tą metro. Ten buvo tusčia. Jis nuvažiavo į kažkokį keistą vietą, bet neprisimeną kaip atrodė tą vieta. Bet prabuvo tam metro apie 50 metų. Aš pagalvojau, kad jis išprotėjo, todėl pasakiau jam, kad nueitu pas daktarą. Po to atsitikimo aš sapnavau tik košmarus. Todėl nusprendžiau nueiti ten...
Mija suprato, kad iš čia reikia ko greičiau išeiti. Nors laibai norėjo išsiaiškinti, kas gi įvyko. Todėl net džiaugėsi, kad čia pakliuvo...
-
Tarpdury ją pasitiko tas pats vaiduoklis, su žvangančiais raktais po kojomis.
- Duok... Man... RAKTUS! - Uždususi išrėkė Ella. Mergaitė bandė pačiupti raktus, bet kažkokia jėga ją įtraukė į požeminį traukinį. Pirmakursė pamatė kaip užsiveria durys. Metro lėtai, puškuodamas pasileido girgždančiais bėgiais. Tamsiaplaukė norėjo stotis ir bandyti pabėgt, bet netekusi žado, ji sedėjo apkvaitusi, tik dairėsi aplink. Ką aš padariau... Kodėl iš karto neišsivedžiau Mijos iš čia? Visokios mintys sukosi vienuolikmetės galvoje, kai staiga ji pamatė pusseserę, bėgančią tolyn. Sukaupusi paskutines jėgas, Ella atsistojo ir pasileido paskui ją.
- Mija, man čia visiškai nepatinka. Kodėl mes čia? Kodėl nieko man nesakai? - Pirmakursė turėjo dar krūvą klausimų, bet staiga pamatė, kad šalia stovinti mėlynakė laiko mažą laikraščio skiautę.
- Ką čia skaitai? Duokš, parodyk. - Neiškentusi ji išplėšė popierėlį Mijai iš rankų.
-
Mija pajautė kaip metro pradeda važiuoti. Mergaitė išgirdo kaip kažkas bėga. Ji atsisuko ir pamatė pussesere. Pirmakursė atsiduso, kad tai buvo ne koks vaiduoklis. Ella iškart paėmė laikraščio gabalėlį. Ir Mija pradėjo aiškinti pusseserei:
- Čia buvo parašyta laikrašti, kad uždarė šį metro, bet nepasakė kodėl.- Ji rodė į laikraštį kuri laikė Ella.- O čia žmogus rašė, kas buvo.
Po keliu minučių pusseserė perskaitė tuos užrašus:
- Labas dar kartelį.-Už švilpų stovėjo tas pats vaiduoklis tik rankoje laikė metalinius raktus.- Jums reikės gauti šituos raktus, bet gauti šituos raktus ne taip lengva, tik vienas žmogus sugebėjo, bet jam užtruko apie 50 metų.
- Tai ką mums... reikia padaryti- nedrąsiai pasakė Mija
- Jums reikės išgyvent...- nusijuokė vaiduoklis.- Čia prasideda žaidynės su mirtimi, jums reiks praeiti visus kambarius.- Vaiduoklis pasikasė pakaušį.- Jums pasisekė nes jus juk raganos, todėl jeigu jus išeisite iš čia tai jūs nepasensite, bet aš abejoju, kad pirmakursės sugebės išeiti.
Po to vaiduoklis paėmė raktus ir įsidėjo sau į kišenę. Po keliu sekundžių jis dar pridūrė:
- Tą knygą su tuščiais lapais siūlau pasiimti.- Po to vaiduoklis numetė kažkokį maišelį ant grindų.- Į šį maišelį galite sudėti kiek norite daiktų... ir šitame maišelį jūs rasite visko ko jums reikės.
Mija paėmė maišelį nuo grindų ir papurtė. jame kažkas buvo, ji įkišo ranka ir išėmė iš ten savo ir Ellos lazdeles. Vienuolikmetės pasižiūrėjo į vaiduoklį:
- Jos nelabai jums padės, nes dauguma kambariu negalima naudotis burtu lazdele.- Po šitų žodžių vaiduoklis išnyko.
Mergaitė paėmė knyga su tuščiais puslapiais ir įdėjo į maišelį. Požeminis traukinys pradėjo greičiau važiuoti. Po to Mija pasižiūrėjo į savo pusseserę ir tarė:
- Kaip galvoji ar mes ištrūksime?- Po to maišelį kažkas suburbėjo
Mija ištraukė knyga ir atvėrtė pirmą puslapį, bet ten jau buvo parašytas vienas sakinys:
1875 04 25
Daugiau nei prieš mėnesį uždarė šį metro, aš dabar čia dėl to, kad išsiaiškinti, kas gi atsitiko su tuo vyru. Nežinau ar daugiau grįšiu namo...
Mija pasižiūrėjo į savo pusseserę lyg sakydama, kas čia vyksta...
-
- Nesąmonė, - piktai metė Ella. - Nusišneki, sakau tau. Turbūt tas nususęs vaiduoklis tau kažko prigirdė.
Vilką mini, vilkas čia. Mintyse suburbėjo pirmakursė. Tiesa, ji buvo kiek kitokia nei kiti bendraamžiai. Vienuolikmetė buvo drąsi, o ją priversti tikėti kai kuriais dalykais buvo sunku, tad į šitą reikalą žiūrėjo verčiau kaip į pokštą.
- Išleisk mus. Dabar. - švilpė stengėsi atrodyti rami, bet neapykanta sau ir aplink esantiems tiesiog kunkuliavo jos viduje.
Pamačiusi, kad vaiduoklis apsimetė jos negirdėjęs, ji stvėrė lazdelę nuo žemės ir nusitaikė į padarą. Velnias. Juk jis kiaurai perliečiamas. Ella susigėdusi lėtai nuleido lazdelę, stengdamasi neišsiduoti. Pagaliau pamatė, kad ant grindų mėtosi dar viena skiautelė.
1875.05.02. Aš vis dar neištrūkau. Čia baugu. Man šalta, neturiu maisto.
Kvailys, Pagalvojo mergaitė. Jeigu būčiau žinojus kas čia bus, tikrai nebūčiau ėjusi.
- Aišku, kad neištrūksime. Mirsime čia, o jeigu ir išeisime, visi mūsų draugai jau bus baigę Hogvartsą. - liūdnai tarstelėjo mergaitė ir suplėšė popierių.
O jei neištrūksime? Jei teks praleisti savo gyvenimą čia, sename metro su negyvu, nežinia net kada mirusiu vaiduokliu?
- Lumos, - sumurmėjo tamsiaplaukė, tik dabar supratusi, kad traukinyje tamsu. - Beje, Mija, kokie vėjai tave čia atpūtė? O, kad galėčiau dabar Žiobariškoj kavinukėj gurkšnoti karštą šokoladą, o ne sėdėti smirdančiame metro. - Ji užsisvajojusi atsiklaupė ant grindų, mat šios atrodė patikimesnės nei supeliję foteliai.
-
Mija matė, kad pusseserė nelabai tiki, kas vyksta. Mija net nežinojo, ką daryti, nežinojo kaip elgtis ir kodėl jos čia...
Mergaitė tikrai žinojo, kad tai ne pokštas, ,,o gal ir pokštas'' mėlynakė vis negalėjo nuspręsti. Ji vaikščiojo tai atgal tai pirmyn, tai atsisėsdavo tai atsistodavo. Po to ji atsirėmė, į purvina metro siena. Po kelių minučių. Mija pajautė labai gardų kvapą, kvepėjo, skaniomis bandelėmis... Bet mergaitei nuo jo pasidarė bloga, ji pradėjo kosėti, ji jautė kaip jei trūksta oro. Staiga metro sustojo ir įsijungė šviesos:
- Ella kur tu.- Mergaitė pašaukė savo pusseserę.
Ji atsisuko, bet Ellos ten nebuvo. Atsidarė Metro dūris. Mija pažvelgė ir pamatė kambarį su daug veidrodžių. Ji nenorėjo ten eit, bet ją ten kažkas įstūmė. Švilpė nurijo seilę. Ir pasirodė tas pats vaiduoklis:
- Labas.- nusišypsojo vaiduoklis.- Ella galvoja, kad tai pokštas.- vaiduoklis skraidžiojo aplink Mija.- bet tai ne pokštas.- Vaiduoklis priėjo prie sienos.- Pažiūrėsime ant kiek tavo pusseserė gerai žino tave,- Vaiduoklis piktai nusišypsojo.- Ji turės išgelbėti tave tikrą, o ne vaiduoklį kuris apsimetinėja tavimi. Jei bus pateikti trys variantai ir ji galės išsirinkti tik vieną kartą, Ella turės atspėti kur tu esi, kokiam kambary, o jeigu neatspės tai... tu žinai kas bus.
vaiduoklis pradingo...
Mija suprato, kad gali dar dabėgti iki neuždarytų metro durų. Bet kai ji tik pribėgo metro durų jos užsidarė. Staiga paleido žalius dūmus. ,,Kas čia vyksta'' pagalvojo mergaitė. ,, Taip ką darytu Ella'' mergaitė vis galvojo, kaip ir kas dedasi už tos sienos, todėl ji stovėjo ir žiūrėjo tolyn. ,,Kodėl aš taip darau'' staiga Mijai šovė mintis. Ji išsitraukė maišelį ir išėmė savo lazdelę lyg galvodama, kad atkreips dėmesį. Ji net nežinojo, kas dedasi todėl stovėjo ir rankoje laikė savo lazdelė. Staiga kažkas girgžtelėjo...
-
Taip ir nesulaukusi pusseserės atsakymo, Ella šiek tiek sutriko. Gal tas vaiduoklis kažką jai padarė? Stengdamasi nekreipti dėmesio į tokias mintis, ji, stovėdama už kampo klausėsi Mijos ir vaiduoklio pokalbio.
Staiga ji pamatė žalius dūmus kurie vis greičiau ir greičiau sklido po traukinį. Praėjus vos kelioms akimirkoms, didelės ir storos sienos atskyrė Ellą nuo pusseserės. Mergaitė stovėjo kaip įbesta ir laukė kas bus toliau. Regis, jai teks išvaduoti Miją. Bet kaip? O kas jei nepavyks?
- Labukas. - Pirmakursę išgąsdino tas pats vaiduoklis. Ji krūptelėjo, bet tuoj susiprotėjo. - Eikš paskui mane.
Padaras vedė ją tolyn nuo sesės, kai stebuklingai vėl atsirado prie sienos, tik šįkart iš kitos pusės.
- Kur tu mane vedi? - šaltai paklausė vienuolikmetė.
- Tavo užduotis bus išva...
- Žinau, žinau, - pertraukė jį. - Ir? Kaip man tai padaryt?
- Aš norėjau tau pasakyti, bet mane pertraukei. Taigi, norint padėti ištrūkti, tau reikės atskirti tikrą pusseserę nuo netikros. Ar viskas aišku?
- Tai žinoma, kad ne. Taip ir nepasakei kaip. - Priekaištaudama ištarė Ella.
Vaiduoklis daugiau nieko nesakė, tik nuvedė ją dar toliau. Ten dabar jau buvo ne viena, o keturios kabinos. Visose iš jų spygavo Mijos balsai.
- Tau reikės suprasti, kuri yra tikroji. Jei neatspėsi, mirsi. - Pasakė taip, lyg tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje.
Vaiduoklis geležines sienas padarė permatomas. Staiga jis nėrė per langą ir visoms nutraukė dujokaukes. Mergaitės pradėjo dar labiau spygauti, bet po kelių sekundžių, jų aimanos buvo vis tylesnės.
- O NE! - išrėkė tik dabar situaciją supratusi Ella.
- Dabar laikas. Spėk, kuri tikroji, o kurios ne. - Ramiai suburbėjo vaiduoklis.
- Aaa... Kokia mano akių spalva?
-
Staiga Mergaitė išgirdo keistą klausimą ,,kokios spalvos tavo akys''. Ji nežinojo ką daryti todėl ramiai atsakė:
- Mėlynos...
Jei labai pasidarė bloga. Švilpė neturėdama jėgų nukrito ant žemės. Ji jautė kaip užmiega...
Švilpė atsirado baltame mažame kambaryje. Jis buvo toks mažas, kad mergaitė vos galėjo pajudėti. Staiga mažo kambarėlio grindis pradėjo judėti. Po sekundės Mija pradėjo kristki žemyn. Mėlynakė girdėjo daug keistu garsų...
Staiga mergaitė prabudo. Jai labai skaudėjo galva, bet žalių dujų jau nebuvo. Kairėje pusėje atsidarė durys. Mija atsistojo ir praėjo pro tas durys, ji vėl pakliuvo į metro. Tolumoje ji pamatė pusseserę. Tamsiaplaukė vos pribėgus prie Ellos sušuko:
- Ar tu ką nors supranti.- Bet sesė išnyko
Ji apsižvalgė, pasigirdo keistas garsas. Lyg už Mijos stovėtu didelis drakonas. Ji net nenorėjo atsisukti, ji tik nori sužinoti kur pusseserė, ir greičiau pabėgti iš čia...
-
Išgirdo daug atsakymų apie akis, bet, kad ir kaip būtų keista, visos prašovė. Netiko nei atsakymas mėlynos, nei žalios, pilkos, tamsios. Taip, mergaitės akys buvo tamsios, bet pusseserė turėjo žinoti, kad jos akys rudos.
- Neteisingai. - Atsiduso Ella ir pažvelgė į vaiduoklį. - Tai? Ką dabar daryt?
- Tai kurią renkiesi? - Irzliai sududeno.
- Turbūt... šitą. - Pirmakursė parodė į Miją, kuri galvojo, kad jos akys tamsios.
- Neatspėjai! - grėsmingai sušuko padaras, o Ella atšoko. - Kadangi tai buvo tik pasibandymas, tikroji Mija nemirs. Hehe, gaus migdomųjų truputį.
Vienuolikmetė sužaibavo akimis į vaiduoklį, o tas apsimetė jos nepastebėjęs ir nuvedė toliau.
Jie pasiekė keturis baltus kambarėlius, kuriuose gulėjo tos pačios keturios Mijos, viena tikra ir trys - ne. Ella gerai apžiūrėjo kiekvieną iš kambarėlių, galvojo, kuri yra tikroji pusseserė.
- Taigi, pradėkime tikrą žaidimą. Kaip matai, čia guli iš išvaizdos tos pačios mergaitės. Jų migdomieji tuoj išsisklaidys. Per tą laiką turi sugalvoti, kaip nuspręsi kuri iš jų tikroji. Laikas spaudžia.
Švilpiukė įtemptai galvojo, kai pradėjo budintis vaiduoklės ir kita Moon.
- Hm... - Norėdama atkreipti jų dėmesį, Ella krenkštelėjo. - Kokiam koledžui aš priklausau?
Mergaitė buvo tikra, kad į šį klausimą gali atsakyti tik Mija.
-
Staiga Mija išgirdo daug balsų. Vieni buvo vyriški kiti moteriški treti vaikiški, bet visi jie sakė tą patį:
- Kokiam aš priklausau koledžui.
- Iš kur aš žinau.- rėkė mergaitė.- ko jums reikia iš manęs!
Po to ji suvokė, kad tie balsiai yra Ellos, o ji užmigo nuo dujų:
- Švilpynei...
Staiga ji pajuto kaip sudrebėjo žemė. Šviesos išsijungė:
- Lumos.- tvirtai pasakė švilpė
Bet nieko nesimatė ji buvo lyg tamsiame kambaryje kur nebuvo jokių langų...
Mija atsibudo. Ji matė vis tą patį kambarį tik šalia jos gulėjo mergaitės kopijos. Mėlynakė lėtai atsistojo. Apsižiūrėjo. Staiga išgirdo kažkokį keistą garsą. Rudaplaukė suprato, kad ant kairės rankos ji turėjo didelę apyrankę. Taip pat ji suprato, kad ant jos nėra raudonos apyrankės kuri ji gavo iš mamos...
Staiga ji išgirdo keistą garsą. Ji suprato, kad už jos atsidarė geležinės durys. Ji užėjo. Mergaitė labai nustebo, kad ji atsirado ten pat kur pirmą kartą sutiko vaiduoklį. Staiga ji išgirdo kaip atvažiuoja metro. Metro atvažiavo. Iš jo išėjo vaiduoklis. Jis lig norėjo kažką pasakyti. Bet pasigirdo žingsniai:
- Ką...- Mija suprato, kad ji buvo tokioje situacijoje.- Ella čia tu.
Ji greitai pribėgo prie laiptų. Pamačiusį pusseserę ji paklausė:
- Čia tu? Kur tu buvai?- tada ji atsiduso ir dar pridūrė- Mums reikia iš čia greičiau išeiti.
-
Ella nustebo, nes nesitikėjo tokios reakcijos iš vienos mergaitės. Bet vėliau, išgirdusi teisingą atsakymą, iškėlė šiek tiek drebančią ranką ir parodė į antrą kajutę, kurioje sėdėjo viena Mija.
- Teisingai, - liūdnai tarė vaiduoklis.
Mergaitė metė baisų žvilgsnį į vaiduoklį ir daugiau nieko nesakė. Jis vedė pirmakursę per metro, o tas, atrodo, niekada nesibaigs.
- Ji yra transe, - prabilo vaiduoklis. - Tuoj atsibus, bet bus pasimetusi. Šiuo metu ji iš naujo sapnuoja šitą dieną. Dabar aš tave šiek tiek įkalinsiu, - tarė ir pagiežingai nusišypsojo.
- A... Ne! - Mergaitė nespėjo nieko padaryti, kai ją atskyrė grotos. Vienuolikmetė girdėjo, kaip vaiduoklis už jų aiškino Mijai, kad reikės išvaduoti ją. Keletas sekundžių, ir Ella nieko nebegirdėjo. Jos galvoje sukosi tik viena mintis - o kad galėčiau bent minutę normaliai pakalbėti su Mija...
Vaizdas aptemo.
-
Ella nieko neatsakė:
- Aš sapnuoju...- suprato mergaitė
Mija atsibudo. Prieš ją stovėjo vaiduoklis. Vienuolikmetė atsistojo, ji jau žinojo, kad jos laukia. Todėl drąsiai pasakė vaiduokliui:
- Tai kokios taisyklės?
- Tau reikės išgelbėti Ella, o tiksliau jums reiks abiems išsigelbėti.- Vaiduoklis nusišypsojo.- Jums reikės prijaukinti patį pavojingiausia drakoną, bet iš pradžių tau reikės išgelbėti save ir pusseserę, o kaip aš tau nesakysiu.-Jis pasižiūrėjo į Miją.- Einam...
Vaiduoklis nuvedė pirmakursė prie Ellos:
- Kad išgelbėti pusseserę tu turi 10min, o, kad prijaukinti drakoną jus turėsite 15min, Sėmės.
Vaiduoklis išnyko. Ji pasižiūrėjo į Ella, kuri buvo uždaryta:
- Man jis pasakė, kad reikia kartu išsigelbėti, o po to ir drakoną prijaukinti,- Mija apsižvalgė.- Jeigu ką nors pamatysi sakyk, nes jeigu aš tavęs neišgelbėsiu, tai ir aš neišsigelbėsiu.
Ji pradėjo žvalgytis. Švilpė pamatė kambario kampe seifą. Priėjus Mija suprato, kad reikia surasti kodą ir raktą nuo seifo, o jame jau ir bus raktas. Mergaitė atsisuko į Ella...
-
Kiek metų prabėgo? Šešeri, septyneri? Nebesuvokė. Laikas jau seniai nebeegzistavo. Anksčiau jį matuodavo lygiais, vienodais įbrėžimais durų staktoje - dar vienos merginų gyvenimo punktyrą. Kol vienos tų linijų pabaigti nepajėgė - ir ji vis dar tęsiasi, tik pats neranda jėgų pažymėti. Paprastai vengdavo tokių vietų - jos jaukdavo mintis, o nuo to bėgo visus tuos metus. Viską kontroliuoti. Stiklas. Skaidrus, lygus, vėsus. Neįbrėžtas, neįskilęs - toks buvo visą gyvenimą. Ir bus. Jis kitaip nemoka. Ir niekada nemokėjo.
Susinėrė rankas ir įsistebeilijo į tamsumą, laukiančią nusileidus išdaužytom ir greičiausiai vis dar iškruvintom pakopom. Nežinojo, ką ras viduje. Labai abejojo, ar tada kas bent lavonus pasirūpino išnešt. Įkvėpti, iškvėpti. Kodėl negrįžo į kalnus, nenugirdė dar vienos jaunos mergaitės? Ne, taip negalima. Linija turi nutrūkti, tik tada įbrėš naują. Tvirtų ir užtikrintų žingsnių aidas tuneliais nusirito tolyn. Neužfiksavo kito žmogaus, jokio kito padaro. Lūpas iškreipė pašaipus šypsnis. Kaži, ko tikėjosi - ferumų, laukiančių su fanfarom, kaip anąsyk?
Nepasivargino užsižiebt lazdelės - šviesos pluoštas tik atbukindavo žvilgsnį. O ir vietą atsiminė puikiai, kad ir po tiek metų. Dar viena data, įsirėžusi giliau trijų pagrindinių smegenų vingių. Prakeikti benkartai Greywindai. Įkvėpė mirties tvaiko persisunkusio oro. Vis dar tebestovėjo laiptų apačioj, leido skaidriam krištolui prisiminimų pavidalu bėgti pro pirštus. Septyneri metai. O viskas taip bauginančiai nepakitę.
Pirštai atsargiai apčiuopė vėsų metalą. Oda nubėgo šiurpai, raumenys įsitempė - medžiotojo juslės budo iš ilgai trukusio letargo. Visada tuo jausmu mėgaudavosi. Po kojom sugirgždėjo akmenų ir betono nuolaužos. Atsargiai patraukė tolyn. Žinojo, kad buvo vienas, bet sulyg kiekvienu žingsniu iš tolimiausių atminties užkaborių jį lydėjo žvilgsniai visų, per kuriuos tada čia atsidūrė. Tamsiai rudas akis ignoravo - jas ištraukdavo tik prie butelio, kai minčių sienos būdavo ne tokios trapios. Įkvėpė. Greywindas. Vaikis, kurį pamatęs gyvą, mielai tą nedidelę klaidelę ištaisytų. Po velnių, ar dėl to tada dvejus metus praslampinėjo kankinamas svetimo proto, įterpto į jo asmenybę? Tunelis, kuriuo ėjo atidžiai žvalgydamasis, išsišakojo, atverdamas tą pačią kryžkelę, kurioje ji kadaise dingo. Neatšaukiamai. Sugniaužė peilio rankeną. Įkvėpti, iškvėpti. Ar tikrai buvo tik sadistas? Nes kokio velnio tada trenkėsi į vietą, kurioje akivaizdžiai išsidraskys visas kada nors padarytas ir jau sugijusias žaizdas? Juodos akys įsmigo į Demonų mūšio metu išsprogdintą sieną. Dievaži, galėjo didžiuotis. Ją išmokė puikiai, gal net per daug - turint galvoj, kad po to už tai atsiėmė su kaupu. Ir tai dar ne pabaiga. Žvilgsnis slydo visais kampais, nuolaužom užverstais užkaboriais, nišomis. Kūnų nebebuvo. Nežinia, ko tikėjosi - svetimų rankų sustabdytas jos kvėpavimas galimai išvarytų iš proto, bet tada nors žinotų. Galėtų būti tikras, palikti šitą ašarų pakalnę būdamas garantuotas bent dėl vieno dalyko. Dabar... vėl vyptelėjo, rankoje apsukdamas ginklą. Ieškos įrodymo. Laiko turi. Arba... Staigiai pakėlė galvą. Žingsnių dar negirdėjo, tačiau kito egzistenciją apčiuopti galėjo. Dramblio kaulo rankena automatiškai atgulė delne. Vilkas pabudo.
-
Kaidenui apsilankyti Londone teko vos kelis kartus, kai buvo jaunas ir nepatyręs jauniklis, dar prižiūrimas savo keistuolių globėjų. Prisimena, tada buvo keista girdėti žmones, šnekančius kaip karalienė, standartizuotai tariančius balses ir vartojančius visai kitokį, jam beveik negirdėtą žargoną. Gal ir truputį keista, tačiau šis prisiminimas ryškiausias. Galima būtų manyti, kad dėl to, jog tada dar nežinojo esąs magiškas, o užaugęs žiobarų šeimoje, tarp žiobarų, ėjęs į žiobarų mokyklą, ir negalėjo galvoti esąs koks nors kitoks. Žinoma, jo vaikiškoje galvoje vaizduotė buvo išvešėjusi ir jis kartais žaizdavo piratus, drakonus, burtininkus ir panašiai. Bet tai tebuvo žaidimai ir fantazijos. Galbūt todėl, kad neturėjo skersinio skersgatvio, kiauro katilo ar naktinio autobuso patirties, neturėjo ir ką didaus prisiminti.
Tačiau dabar, bevaikščiodamas nykiomis to paties miesto gatvėmis, irgi nematė nieko, ką būtų verta įsidėti į galvą. Tai jo pirmoji tikra, savarankiška išvyka į Londoną, kuris neapsiriboja saugiais burtininkų kvartalais. Kaidenas sau turėjo pripažinti esąs nusivylęs.
Žinoma, visada būtų galima teigti, kad pernelyg daug tikėjosi. Gražių mergaičių ir bernelių, spindinčių parduotuvių vitrinų, besišypsančių veidų ir jaukių barų bei kavinių. Per daug tikėjosi. Dabar rudens pabaiga, šalta ir lynoja, visi užsiėmę savo reikalais ir niekam nerūpi po gatves be tikslo besibastantis bernelis.
Po kurio laiko, šitaip eidamas kur kojos neša, atsidūrė prie laiptų, vedančių į ryškiai apleistą metro stotį. Nieko ypatingo, kai pagalvoji, tačiau čia Kaidenas pajuto magijos dvelksmą. Nelabai geros magijos. Negalėtų sakyti turintis puikią nuojautą, intuiciją ir panašiai, šiaip buvo vidutinis magas, nei labai galingas, nei labai menkas. Ir naudotis burtų lazdele pernelyg nemėgo. Bet štai iš šios vietos, iš apšnerkštų, slidžiai atrodančių laiptų apačios padvelkė vos juntamas piktos magijos vėjelis. Šiaip jau Kaidenas būtų nešęs pakinklius kuo toliau nuo tokios vietos, tačiau šį kartą jo vidinė logika ir atsargumas kažkodėl nesuveikė. Keista, turint omeny ir tai, kad šiaip buvo bailus ir nelabai geras kovotojas, o juk leidžiantis į tokią vietą vienareikšmiškai reikia mokėti apsiginti.
Leisdamasis laiptais žemyn, varnanagis pasidžiaugė, kad dabar yra pilnametis ir niekas jo neužsipuls, kad naudojasi magija vidury (beveik) žiobarų Londono. Stengėsi eiti tyliai, kad aidintys žingsniai nesutrikdytų kokių tai piktų padarų. Metro platforma buvo baugi. Aptrupėjusi, aidi ir didelė. Beeinant gilyn, šviesa nuo laiptų ėmė blukti ir galiausiai Kaideną apgaubė tiršta, lipni tamsa. Vos girdimai sumurmėjęs burtažodį, uždegė lazdelės galiuką ir jau ruošėsi eiti, bet pasigirdo iš kitos pusės ataidintys žmogaus žingsniai. Kaidenas persigando, užgesino šviesą ir jau ruošėsi bėgti, tačiau iš baimės negalėjo pajudinti nė piršto, liko stovėti prikaustytas prie suskeldėjusių traukinių platformos plytelių aklinoje tamsoje. Staiga žingsniai nutilo. Kaidenas nepajautė jokios jam nepalankios būtybės šalia savęs ir mažumėlę atsipalaidavo. Praėjo dar viena tyli minutė. Bernelis nuleido pečius, giliai atsiduso. Uždegė lazdelės galiuką mažute šviesele, skleidžiančia vos sprindžio ploto šviesos apskritimą. Nukreipė ją priešais save į žemę ir kaip didžiausias kvailys, kokį galėtume sugalvoti, pasileido bėgti į priekį, tolyn nuo savo laiptų, tiesiai į aidėjusių žingsnių pusę.
-
Kažkas išdrįso čia pasirodyti. Čia - jo šventovėje, gyvose kapinėse, kur dar gyvas klajojančios mirties pėdsakas. Kur kadaise galėjai tapti vienintelio tikro dalyko šitame gyvenime - mirties - liudininku. Tai nebuvo pasaka ar istorija. Tarp ant šito betoninio grindinio tikrai liejosi kraujas, odą paglostydavo paskutinis atodūsis, o lūpose nutildavo riksmas. Jis visa tai matė, prisiminė dar geriau, nei norėtų. Iš dalies troško pamiršti, kad nebetektų ieškoti. Bet iš dalies būtent tai ir teikė jo egzistencijai prasmę. Kančia ir skausmas buvo vieninteliai pastovūs palydovai - trokšdavo juos matyti, sukelti, patirti. O dabar, kai neliečiamai šventą mirties buveinę savo egzistavimu kažkas sugebėjo suteršti... Dabar troško dar labiau.
Įsiklausė, ieškodamas tikslios vietos. Tuneliai nebuvo jo teritorija, nesijausdavo saugiai uždarose, žmogaus sukurtose nenatūraliai klaidžiose erdvėse, o ši buvo kaip tk tokia. Visgi, beveik galėjo išgirsti kito žmogaus alsavimą, jo skleidžiamą šilumą. Prasegė striukę, iš vidinės kišenės išsitraukdamas pastaruoju metu retai naudojamą lazdelę. Menka tikimybė, kad po apleistą Demonų metro šliaužinėja koks smalsus ir naivus žiobarų paaugliukas - biuro žiurkių vaikai tupi savo urveliuose ir nekiša nosies į vietas, kurios yra bent kiek pranašesnės už pastaruosius. Ir taip pat naivu būtų tikėtis, kad į kadais vykusio mūšio vietą atsdangino visiškai asitiktinis prašalaitis, pakldęs prastesniuose Londono rajonuose. Ne, čia turėjo būti kažkuris iš jų, iš likusių gyvų, jei tokių išvis buvo. Miglotai prisiminė paskutines minutes, bet, regis, mėlynos spalvos regėjimo lauke vis dar netrūko, o štai Mirtininkų nuo pat sprogimo nebematė nei vieno.
Dramblio kaulo rankena atgulė kairėje rankoje - žinojo, kad tikrai neprames, o štai su burtais jau kitaip. Ėjo lėtai, kas kelis žingsnius įsiklausydamas, ar tebejaučia svetimą pėdsaką. Artyn ir artyn, kol iš nuostabos sustingo pats. Pėdsakas pajudėjo. Žmogus, vietoje to, kad bėgtų, artėjo link jo. Sugniaužė lazdelę. Joks sveiko proto ir mąstantis individas taip nesielgtų, o jeigu elgiasi... Ką gi, iš jų tuomet nei vienas smegenim nepasižymėjo. Regis, turim jau pakankamai įrodymų. Atsirėmė į sieną. Įkvėpė. Raumenys nevalingai įsitempė, alsavimas padažnėjo. Atprato nuo judėjimo, nuo medžioklės, nuo fakto, jog visada turi būti pasirengęs. Juk jis - Ašalainas Blekmoras, jo instinktai visada nugali jausmą. Visada? Greiti, netolygūs, skubrūs žingsniai jau buvo visai čia pat, o jis tebestovėjo nesuvokdamas, ką darys. Gali praleisti tolyn, palikti paklysti begaliniuose tuneliuose, kuriuose galimai dar užsilikęs vienas kitas skeletukas ar senosios pelkės pėdsakas. Gali nesureaguoti - juk ne jo reikalas. Tačiau žmonės čia be reikalo nevaikšto. Turi būti kažkuris iš jų, turi kažką, žinoti, turi... Prieš akis bėgo vaizdai ir jau sunkiai galėjo atrinkti tikruosius. Akies krašteliu išvydo magiškos šviesos pluoštą, kažkur miglotai pažįstamą žingsnių ritmą. Greywindas. Kitaip negali būti. Jis. Prakeiktas benkartas, nežinia, kaip tiek laiko išvaikščiojo su nuosava galva ant pečių. Amžinai ištrūkdavo. Visoms amžinybėms ateina galas. Staigiai apsisuko.
Peilį paleido nesitaikydamas - žinojo, neprames. Nenorėjo pataikyti tiksliai, į tą tašką, kuris garantuotai išmuš paskutin atodūsį iš glebaus žmogaus kūno, ne. Dabar norėjo tiesos. Lygiais, ritmingais žingsniais išėjo į šviesą. Pats nepasivargino užsidegti, bent kol kas.
- Tu,- tučiuose koridoriuose garsas nuaidėjo gerokai garsiau, negu būtų tikėjęsis. Norėjo pats, be jokios priklausomybės nuo magiško šviesos šaltinio pasižiūrėt į tas nenatūraliai šviesaus mėlio akis. Juk tokios čia ir buvo, taip?
-
Kaidenas neturėjo priešų. Bent ne tokių, kurie norėtų jį nušluoti nuo žemės paviršiaus, sutrinti į miltus, paversti dulkele. Neturėjo ir kada tokių įsigyti – Hogvartse mokėsi paskutiniuosius metus, o ten į dvikovas ir mirtinus priešus žiūrėjo kreivai. Be to, ir pats Kyden buvo labiau susidomėjęs mergaičių ir bernelių išvaizda bei romantiniais ketinimais. Ir neprisiminė kam nors siekęs kam nors specialiai pakenkti. Tad visai nekeista, kad ne iki galo suprato tolesnius įvykius.
Vaikinukas beveik instinktyviai pajuto kažką skriejant į jo pusę ir ranka užsidengė veidą. Nepaprastai aštrus objektas trenkėsi į jo dilbį ir įsmigo nepervėręs kiaurai. Mesta buvo su keistai stipria jėga. Nudiegė baisus skausmas, Kaidenas suriko nesavu balsu, kaip koks užpultas žvėris. Lazdelė iškrito iš rankos ir vis dar švytėdama pasirideno grindiniu. Negalėjo nieko mąstyti tik tai, kad jam skauda, kad bėga kraujas ir kad kažkoks aštrus daiktas – peilis – styro iš jo dilbio. Delnu sugniaužęs dešiniosios rankos riešą, ašaroms pasipylus iš akių, suklupo.
Praėjus akimirkai sąmonė sugrįžo. Visų pirmą akimirką išpeikė save, kam pasielgė taip neįmanomai kvailai. Išgirdo, kaip jo užpuolikas kreipėsi. Ne vardu ar dar kaip atpažįstamai, grėsmingai skambančia intonacija. Pasigirdo artėjantys žingsniai. Kaidenui staiga sveikas protas pargrįžo ir jis paleidęs sužeistą ranką apsigraibė aplink ieškodamas kažkur nuriedėjusios lazdelės. Vos tik ši palietė pirštus, iškėlė ją tiesiai priešais save ir nukreipęs į užpuoliko pusę, kurio siluetą lyg ir matė akims pripratus prie tamsos, riktelėjo pirmą į galvą šovusį nuginklavimo burtažodį.
Blykstelėjo raudona šviesa, bet ar pataikė, Kaidenui nebuvo labai svarbu, svarbiausia dabar buvo nešti pakinklius atgal, lauk iš šitos prakeiktos metro stoties. Gaila, kad nemokėjo keliauti oru, būtų tuoj pat vietoj teleportavęsis namo. Tačiau bernelis tik pažeme kuo greičiausiai pasislinko kelis žingsnius link išėjimo, negrabiai atsistojo, vėl riktelėjo burtažodį – šįkart sustingdymo – ir pasileido bėgti. Tačiau toli nenubėgo. Nežinia, ar iš siaubo, ar pakrikusios koordinacijos, ar dėl to, kad jį užpuolęs piktadarys ėmėsi veiksmų, išsitėškė ant plytelių skaudžiai nusimušdamas kelius. Negana to, pataikė nusileisti ir ant sužeistosios rankos, iš kurios vis dar styrojo nepažįstamojo peilis. Smūgis į žemę žaizdą tarytum dar pagilino, nors Kaidenas negalėjo būti tuo tikras. Viską temdantis skausmas vėl įsibrovė į smegenis. Bernelis riktelėjo ir sugriebęs už keistai malonios paliesti ginklo rankenos, staigia trūktelėjęs jį ištraukė. Baisinga klaida. Kraujas plūstelėjo galingu upeliu, skausmas tik padidėjo. Apleistoje metro stotyje nuaidėjo kraują stingdantis (ironiškas) klyksmas, kurį pasekė desperatiškas vaikino verksmas. Šis kažkur giliai mintyse buvo įsitikinęs, kad jam jau vienuoliktoji valanda, tačiau, galbūt gana kvailai, pasiduoti nenorėjo. Nežiūrėdamas sveikąja ranka nutaikė lazdelę už savęs ir sušnabždėjo dar vieną stingdantįjį užkeikimą. Greičiausiai prašovė pro šalį.
-
Pataikė - o ir nesitikėjo pramesti. Visi jie tebuvo vaikai. Tegul ir mokėsi apsieiti su kažkuo kitu, negu trapi burtų lazdelė kažkur kitur, nei klasė pliušinėm sienom, minkšom grindim ir užapvalintais kampais (jokios užuominos į psichiatrinę, juk jo galvoje tokia sąvoka net neegzistavo), visi jie buvo vaikai. Tik vienas kitas išgyveno savo įgūdžių dėka - jei išgyveno išvis. O aštuoniolikinis Greywindas tada tebuvo šunytis, bailiai šliaužiantis prie šeimininko svarstydamas, už ką gaus per kuprą. Tikriausiai todėl nuo mažens neapkentė šunų - tarsi pasityčiojimas iš vilko natūralios jėgos, nepriklausomybės ir tikros plėšrūno prigimties. Pastarąja prieš septynerius metus pažinotasis tikrai nepasižymėjo, todėl ir nesitikėjo, kad tai bus stebuklingai pasikeitę. Bet visgi - visgi menkutė nuostaba sukirbėjo kažkur stiklinių lentynų užaboriuose: ar tikrai būtų taip lengvai parmušęs beveik aklai? Jei taip, tikrai negalėjo pataikyti mirtino ar bent mirtinai pavojingo smūgio - kodėl jis nebėga, nesigina? Vaikiui, kurio visą gyvenimą kadais kontroliavo skausmas, toks sužeidimas neturėtų būt nepakeliamas.
Pernelyg užsigalvojo, leido sau nutolti, paprastai įtemptos juslės atbuko - vos vos, tačiau to pakako, kad nuginklavimo kerai lazdelę ištrauktų iš rankos. Keiktelėjo ir pasilenkė, išvengdamas raudono stingdomojo žaibo. Laimei, kad nesugalvojo išmušt peilių, tačiau nuo kada priešininką prisileidžia taip arti? Juolab Greywindą? Atprato, iš jo teliko marionetė su senojo medžiotojo atvaizdu. Kur greitis, reakcija, dvidešimt planų į priekį? Dievaži, nėra juk senas, kad amžius pateisintų refleksų nebuvimą. Nors... Dvidešimt devyneri - retas jų tiek ištempdavo. Taigi šituo klausimu tas prakeiktas benkartas jam padarė paslaugą - ir net ne vieną: nors to ir nenorėjo, bet išsaugojo Carol gyvą ar bent sumaniai nuslėpė jos mirties faktą ir įprasmino kerštą. Nei vienas iš jų vyrų negebėjo ištempti taip ilgai.
Galbūt todėl jį taip žavėjo mirtis, jos teikiama saldi užmarštis - visada saugus prieglobstis.
Iš už striukės išsitraukė dar po vieną durklą. Smailesni, šiek tiek didesni ir mažau nučiupinėti - aukštesnė jo kolekcijos pakopa. Neskubėdamas patraukė aidinčių žingsnių link, vis nukišdamas tolyn mintį, kad dabartinė Greywindo versija tikrai nebūtų tokia neprotaujanti, kad keltų žemės drebėjimo lygio triukšmą. Nelygūs, skubrūs žingsniai, pagreitėjęs alsavimas, kliuviniai - viskas buvo patiekta ant sidabrinės lėkštutės. Leido sau neskubėti, pasimėgauti per daugelį kartų išugdytą ramybę, kurios išmušti nepajėgė net metai ne savo prote. Prakeikti Slapstūnai. Prakeiktas Greywindas.
Bernioką užtiko besivoliojantį tarp nuolaužų, kažkaip sugebėjusį išsilupti peilį sau iš rankos (tai va kur pataikė, pasirodo, taiklumas irgi nebestebuklingas paliko). Vyptelėjo ir pasilenkęs pakėlė. Net neketino mėginti nugramdyti kraujo - tam turėjo atskirą laiką. Užsikišo naudotą ginklą už diržo. Vėliau. Įgudusiu judesiu čiupo vaikį už kaklo ir, pakėlęs nuo žemės, prispaudė prie sienos. Susiraukė. Buvo stebėtinai lengva. Greywindą prisiminė sunkesnį. Pilnai ištiesęs ranką atsitraukė, tamsoje mėgindamas įžiūrėti bruožus. Kerų blyksnių apakintos jautrios akys negebėjo taip greitai prisitaikyti prie tamsos - pirštais jautė kito kūno šilumą, miego arterijos pulsaciją, tačiau nesugebėjo tiksliai nusakyti akių spalvos.
- Kur ji?- iškošė pro dantis. Nemėgo kalbėti nematydamas veido.- Kas atsitiko Carolin?- nemalonus nekantrumo virpulys perbėgo per stuburą, akimirkai sujaukė mintis - jam nepatiko būti tokiam priklausomam, nors tuo pačiu nuostabu buvo po tiek metų savo rankose turėti kažką, iš ko reikalaujama atsakomybės. Tikriausiai todėl ir neapsižiūrėjo neatėmęs iš Greywindo lazdelės. Juk jis viską numato, taip?
-
Akimirka ant purvino grindinio, kita – prispaustas prie purvinos sienos. Geležiniai gniaužtai, spaudžiantys gerklę, bet rodos, kad sąmoningai nepakankamai stipriai, kad Kaideną pasmaugtų. Ir vis tiek, negalėtum sakyti, kad buvo malonu. Jautė karštą kraują susigeriant į rankovę, tekant dilbiu žemyn ir nuo pirštų galų tykštant mažais lašeliais žemyn. Kitam delne tebeturėjo lazdelę, tačiau kažkodėl nekilo noras ja tuoj pat pasinaudoti. Galbūt todėl, kad jautėsi atsidūręs visiškai beviltiškoje padėtyje: jį tuoj pasmaugs ir gyvenimas bus baigtas. Apgailėtinai. Paprastai tokia mintis žmones paskatina muistytis mirties gniaužtuose, jie stengiasi išeiti kaip tik įmanoma įspūdingiau. Tarytum mirę prisimins, kad jei ne gyvenimas, tai bent jau mirtis buvo graži ir didinga. Nesvarbu, kad būtų vieninteliai tokia – aplink nėra liudininkų, o vienintelis jo galimas žudikas neatrodo taip, lyg nešiotųsi kur savy bent dalelę pagarbos priešui ar, žiūrint į vien Kaideno situaciją, aukai.
Akimirką jautė į kaklą alsuojančią užbaigtį, kitą suvokė, kad jo užpuolikas dar nenori jo pribaigti. Klausimas buvo keistas. Ar bent jau keistas Kaidenui.
Vargšas bernelis mintyse išrikiavo visas pažinotas mergaites, ir nei vienos iš jų vardas nebuvo Carol. Nebuvo net panašaus į jį. Viskas pasidarė aišku. Kaideno užpuolikas apsiriko. Palaikė Kaideną kažkuo kitu. Mažutė, vos jaučiama palengvėjimo bangelė nusirito vaikinuko kūnu, sužibo nedidelė viltis, kad nors ir sudaužytas bei sužeistas, vis dėl to liks gyvas. Varnanagio įsivaizdavimu, niekas negalėjo būti toks mirtinai beširdis.
- Nežinau jokios Carol, - sušvokštė. – Ne tas, kurio... ieškai. Kaidenas.
Gal tai tebuvo įsivaizdavimas, o gal tikrai jo gerklę gniaužęs delnas atsileido. Kaidenas galėjo vos vos laisviau kvėpuoti. Garsiai ištaręs užkeikimą, uždegė stiprią šviesą ant lazdelės galo ir nukreipė sau į veidą. Dabar tenorėjo būti paleistas, kad galėtų eiti namo. Susitvarkyti žaizdas ir sumušimus, ką nors apkabinti ir nugrūsti šią traumuojančią patirtį kuo giliau. Šviesa plieskė į veidą, į rudas Kaideno akis, kurias išdrįso pakelti į užpuoliko veidą. Visai ne vietoj ir ne laiku sužeistąjį bernelį aplankė nuostaba, nepasakytum, kad nemaloni. Stebuklingų spindulių nušviestas veidas prieš jį, be jokios abejonės atrodė niūrus ir gal net piktas, tačiau tuo pat metu... žavingas? Gražus? Kaidenas nebesuprato nieko ir tik stebeilijosi į neįtikėtinai tamsias to vyro akis.
-
Akimirką jį palaikė keistas jausmas, galbūt tam tikra euforijos atmaina, kai pagaliau pasieki tai, ko ilgą laiką ieškojai ar troškai. Nepasakytum, kad naktimis sapnuodavo mielą Greywindo snukutį, tačiau reta diena praeidavo be mirties apie jį. Dėl Carol turėjo kažką kaltinti. Kažkodėl tai buvo lengviausias, o gal ir labiausiai logiškas variantas. Gyveno prisiminimais apie ją, keršto troškimu ir kadaise patirtais išgyvenimais. Dabarties neturėjo. Nebeturėjo. Iki dabar. Dabar viena iš jį slegiančių paslapčių bus pagaliau išaiškinta, nukelta, palaidota atskirai, ir galbūt - galbūt vieną dieną galės paskutinį kartą įkvėpti jausdamas tik savo paties svorį. Veikiausiai iš gana ilgos tylos turėjo susiprasti, kad ta akimirka ateis dar labai negreit.
Tikėjosi neigimo, gal net visai tikėtino spjūvio į veidą - tai buvo suplanavęs, tam buvo pasiruošęs. Atrodė, jo viskam. Tačiau jam prabilus beveik sustingo. Neatpažino tembro. Nesistebėtina, turint galvoje, kad vyriškus balsus skyrė daug prasčiau, tačiau buvo beveik tikras, kad šitas buvo naujas. Tas "beveik" žudė. Nepakentė nieko, kas nebuvo idealiai tvarkinga, aišku, suvokiama... Paprasčiau tariant visko, kas nuo šios sekundės vyko apleistame Demonų metro. Pirštai nejučia atsileido - suprato tik iš to, kad silpniau jautė kraujo pulsaciją. Nebekontroliavo savo veiksmų. Ir velnias čia nešė?
Lazdelės šviesa sudirgino vyzdžius, tačiau laikėsi neužsimerkęs. Akimirka, dvi, trys. Pro akinančiai baltą šydą ėmė ryškėti bruožai. Mintyse nupieštas griežtų linijų, varno juodumos ir ledo mėlio derinys eižėjo, šukė po šukės krito žemyn, atidengdamas kaštoninius plaukus ir rudas akis, ryškius skruostikaulius ir putlias lūpas. Priešingybę. Nepažįstamą.
Jis neprisivertė pajudėti, nors suvokė, kad turėtų dingti iš čia ir, pageidautina, kuo skubiau. Ne tas. Ne Greywindas. O visą gyvenimą būdavo viską suplanavęs, pasiruošęs tūkstančiams alternatyvų, iš esmės visoms, išskyrus šitai. Kaip galėjo? Juk niekada neklysdavo. Ranka tebelietė vaikino (regis, sakėsi ir savo vardą?) kaklą - neuronai taip ir nesugebėjo nusiųsti komandos ją patraukti. Regai apsipratus prie šviesos (ji vis dar nepatiko, buvo pernelyg nenatūrali, per daug ryški, per daug iškreipė paviršių kontūrus), niekaip nesugebėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo. Ruduma nebuvo identiška Carol - tą pastebėjo pirmiausia. Viskas, ką šiuo metu galėjo jausti, buvo bukai deginantis maudimas kažkur viduje, kur krito aštrios minčių šukės. Vėliau, kai prisimindavo tą dieną, nesusilaikydavo nepagalvojęs, kad kažkur po tuo skausmu slypėjo ir jaudulys - panašus į tą, kurį paskutinįkart jautė prieš beveik dešimtmetį. Tačiau dabar... dabar tegalėjo mintyse dar ir dar kartą išgyventi būtent tą sekundė, kai įsižiebusi lazdelė jo galvoje įžiebė ugnį, deginančią visa, kas žmogiška.
Nesugebėjo nusukti akių, bet nebegalėjo ir žiūrėti pats. Susikaupęs lėtai nuleido ranką. Raumenys neatsipalaidavo. Kvėpuoti. Išgyveno daug, išgyvens ir tai. Ar tėvas, senelis jautė būtent tai? Ar dėl to pasitraukė? Kiekvienas netikslumas, neplanuotas nukrypimas nuo tvarkos, plano prilygo žemės drebėjimui. Nuo kada prisimena juos?
- Ką čia veiki?- trūksmingas kvėpavimas privertė tarp žodžių palikti nenaūraliai skambančias pauzes. Akys nevalingai nukrypo į krauju permirkusią rankovę, nubrozdinimus. Iškvėpė. Metro, tamsu, tylu. Galėjo. Norėjo. Užtektų vieno judesio - jis jau sužeistas. Niekas neras, net jeigu ir pasiges. Net jeigu ką galiausiai ir užtiks, tai tebus bedvasis kūnas apleistoje stotyje prastos reputacijos rajone. Ar maža čia nelaimių? Juolab, kad vaikinas atrodė pakankamai jaunas. Sukando dantis. Juos vis dar skyrė vos kelios dešimtys centimetrų, kuriems įveikti pakaktų ištiesti ranką. Taip ir padarė - pirštų galiukai atsargiai pagavo benutykštantį kraujo lašą. O gal visgi susivaldys? Nors tam prasmės kaip ir nebėra. Kraujas. Juto skausmą - jo norėjo. Tačiau kažkur giliai taip pat kirbėjo metų metus neišgyventi pojūčiai. Kurie lietė stipriau.
-
Nežinojo, ką atsakyti. Galėjo pasakyti bet ką. Kad užklydo netyčia, kas turbūt ir buvo gryniausia ir vienintelė tiesa. Galėjo apsimesti, kad ėjo čia kažko ieškodamas. Ko? Nežinojo, nespėjo sumąstyti. Galų gale, ko gali reikėti jam, mažam ir nereikšmingam burtų pasaulio atstovui, šioje niūroje, gąsdinančioje vietoje? Kaidenas šiuo metu tiesiog džiaugėsi likęs gyvas, džiaugėsi nebejausdamas šaltų geležinių gniaužtų ant savo gerklės. Norėjo nuslysti siena žemyn ir susmukti ant žemės, iš staiga užplūdusio palengvėjimo ėmė drebėti kojos. Tačiau išsilaikė neparkritęs. Visa dar stebeilijo į jį užpuolusio vyro veidą, nors šis ir nuleido akis. Negalėjo suprasti, kas dėjosi šio galvoje, bet įsivaizdavo, kad turėtų būti apimtas didaus nusivylimo, turėtų būti pikta, kad į rankas jam pakliuvo visai ne tas, kurio ieškojo. Kaidenas pagalvojo, kad jeigu būtų jo vietoje, tiesiog liepsnotų pykčiu.
Bernelis išleido tylų, drebantį atodūsį. Bijojo pajudėti iš vietos, jautė nuo pirštų vis lėčiau lašantį kraują. Ranka, laikiusi lazdelę, pavargo. Mažučiu riešo kryptelėjimu paleido šviesos kamuolį aukštai į palubę. Šviesa aplink du vyrus nublanko, veidai paskendo šešėliuose, bruožai suaštrėjo. Kaidenas nuleido ranką, iš atsipalaidavusių pirštų išslydo lazdelė ir klaktelėjusi nukrito ant žemės.
Nesuprato, kaip dabar turėtų jaustis. Ką tik patyrė baisiausią užpuolimą visame savo apgailėtiname gyvenime, skaudėjo sužeistą ranką, sumuštus ir nubrozdintus kelius. Pamanė, kad trūksta tik išprievartavimo, ir galėtų žingsniuoti į ministeriją su visais parodymais, galima mėlyne ant kaklo nuo priešo gniaužtų, sužeista ranka. Tačiau tuo pat metu kažkodėl visai nenorėjo to daryti. Galbūt būtų paprasčiau nusigerti. Juk tai buvo laikoma įprastu būdu pamiršti visus gyvenimo sunkumus, ar ne?
Galbūt dėl emocinės traumos, kurią ką tik patyrė, krūvio, galbūt iš skausmo, galbūt iš vis dar kaustančios baimės, gal dėl ko kito, pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. Gerklėje ėmė kilti gumulas, tačiau nesugebėjo išspausti nė garso. Viskas, ko tuo visiškos tylos momentu troško, tebuvo grįžti namo. Sumirksėjo, vienintelė ašara nusirito skruostu. Kilstelėjęs sveiką ranką, ją greitai nubraukė delnu. Įkvėpė. Atsakydamas į užpuoliko, kurio vardo vis dar nežinojo ir nemanė norįs sužinoti, klausimą, gūžtelėjo pečiais.
- Aš tiesiog noriu namo, - be galo tyliai sumurmėjo. Pamanė, kad suteikus norui žodinį, kalbinį pavidalą, šis greičiau išsipildys.
-
Dėkui visiems tiems, kuriais žmonės ar kiti padarai tiki, kad jis susiprotėjo lazdelės šviesą pasiųsti palubėn. Atslinkę šešėliai palaimingai ramino peršėti pradėjusias akis, vyzdžiai vėl išsiplėtė - rega grįžo. Blausesnėje šviesoje priešais stovintis atrodė vyresnis, aštresnių bruožų, mažiau skausmingas matyti. Vis dar negalėjo prisiversti nusisukti, tegul ankstesnė jo paties versija būtų nedelsdama pasitraukusi ir palikusi auką tvarkytis su savimi kaip tik patinka. Dalis vis dar norėjo taip padaryti - būtų protingiausia. Tačiau priverstinai įkvėpdamas tegalėjo jausti aštrų kraujo ir baimės kvapą, tarsi prikausčiusį vietoje ir neleidžiantį nusukti akių.
Jame juto pažeidžiamumą. Tyrą, nesuvaidintą, natūraliai kylantį iš slapčiausių širdies užkaborių, lediniais pirštais besiskinantį kelią aukštyn, besibraunantį pro gerklę ir galiausiai išsiveržiantį ašarų pavidalu. Gal tada įsikalbėjo galįs girdėti net ir trūkčiojantį kvėpavimą, lydimą atodūsių, pastangas susivaldyt - o gal tiesiog norėjo tai matyti. Sukandęs dantis po vieną atpalaidavo rankų raumenis. Jo viduje gyvenanti tamsuma kilo iš sudužusių vaizdinių šukių, tebedraskančių žaizdas kažkur giliai viduje, ir viesulu veržėsi į išorę, ieškojo menkiausių savitvardos spragų. Tylūs, neužtikrinti, beveik negirdimai ištarti vaikinuko žodžiai kontrolei sudavė stipresnį smūgį, nei būtų galėjęs pagalvoti.Nuo pat pradžių suprato, kad ilgai išsilaikyti nesugebės net jeigu norėtų - o norėjo mažiausiai. Kone pirmą kartą po tiek metų be buko maudimo pajuto adrenalino pliūpsnius, tikslą - viską, o dabar to atsisakys vien todėl, kad apakintas neatpažino, ką vejasi? Sulaikė kvėpavimą vengdamas neuronus pernelyg stipriai veikiančio drėgmės, sumišusios su krauju, prakaitu ir požemiu kvapo.
- Esi tikras, kad gali grįžti?- iškvėpė. Neskubėti, lėčiau. Per greitai. Kaži kiek laiko to nedarė: anksčiau aksomo minkštumo gomurinės gaidos dabar priminė sudūlėjusį raudonmedį - kadaise dailų pažiūrėti, bet dabar praradusį tiek žavesį, tiek paskirtį.
Vėliau stebėjosi, kaip toks nukrypimas jo nesudaužė - anksčiau niekaip nebūtų atlaikęs. Dainiaus balsas, nors naudojamas palyginti retai, buvo pastovus, nekintantis ir visada patikima išeitis. Dabar liko toks, koks yra, su savo veiksmų padariniais prieš akis. Ir nepasakytum, kad pastarieji jo nedžiugino. Paleisti Kaideno (regis, taip save vadino? Jau neprisiminė, ne ten buvo susikoncentravęs), savaime suprantama, negalėjo ir netroško. Kalėjimo nebijojo, gal net džiaugtųsi priverstne ramybe, tačiau mintis, kad bus iššvaistyta tokia galimybė, buvo kas kita.
Įkvėpęs prisivertė pajdėti ir iš už diržo išsitraukė vis dar kruviną peilį. Pats nesuprato, kodėl jo kruopščiai nenuvalė, kaip ir anksčiau. Vienos klaidos, vienos klaidos... Tik klausimas, kodėl jos nebeveikė taip stipriai, kaip anksčiau. O gal tik laikino palengvėjimo dėka dabar nejaučia viduje viesulų siaučiančių stiklo šukių? Bet kokiu atveju, tam dar greičiausiai turės nemažai laiko apgalvoti. Peilis idealiai švaria geležte nugulė jam skirtoje vietoje už striukės pamušalo. Pakėlė akis, nužvelgdamas sužeistą, pasimetusį vaiką? jaunuolį? vyrą? Nebūtų sugebėjęs apsispręsti. Negebėjo ir nutarti, kaip visgi elgsis toliau. Keista, bet minčių gausa beveik neklaidino. Gal dar ir verta kurį laiką pasivaidenti ant šios žemelės, o ne po ja? Bet kokiu atveju, Demonų metro nebuvo blogiausia vieta mirti - kartą jau buvo tam pasiruošęs, o kiek žinojo, Greywindo dėka masine kapaviete stotis tarnavo jau kurį laiką.
- Grįžti nesugebėsi. Nerasi net kelio iš čia, nebent klaidžiotum traukinių bėgiais tikėdamasis sėkmės, o tam, atrodo, laiko nepakaks,- nužvelgė paties padarytą žaizdą: tikrai netobulą, tačiau tai beveik netrikdė.
-
Gyvenime nebūtų pagalvojęs, kad gali pakliūti į tokią situaciją. Tačiau nieko keisto, pasaulis taip susitvarko, kad rytą atsibudęs Temzėje po tiltu irgi mąstai apie tai, kad negalėjo taip nutikti būtent tau. Žmonės, o jų tarpe ir Kaidneas, linkę išskirti save kaip vienintelį, kuriam jokiu būdų neįmanoma patirti kone mirtinų dalykų. Ir dabartinė vaikinuko situacija buvo būtent tokia, kokios nebūtų galėjęs įsivaizduoti net didžiausiuose košmaruose.
Širdis daužėsi krūtinėje, keliai drebėjo, o jis vis dar iš paskutiniųjų kovojo su žemės trauka, su mirtinu noru sukniubti ant purvinų plytelių kaip kokis skuduras. Prieš kelias akimirkas buvo įsitikinęs, kad jeigu ne pėsčiomis, tai bent kokiais kitais būdais parsigaus namo, nesvarbu, ar tuneliais, ar sienomis, ar kanalizacijos vamzdžiais. Viešpatie, juk jo rankose - nesuskaičiuojami magiški būdai pasiųsti kam nors žinią. Susilopyti ranką, kad nenukraujuotų. Žmogus, atsidūręs šulinio dugne, mąsto tik apie tai, kaip išlipti. Kaidenas, atsidūręs arti mirties, mąstė apie tai, kaip išgyventi. O jeigu ir pasiliktų čia, juk galėtų maitintis žiurkėmis, kol galų gale jo kas nors pasigestų. Širdy tebelaikė kruopelę vilties, kad neteks prieiti iki tokių kraštutinumų.
Ranką ir kūną varstantis skausmas virto buku maudimu. Ak, nejaugi taip greitai priprato, kad nė nebejaučia? O gal.. Matyt, daug tikresnė tiesa ta, kad jo smegenys ir kūnas pasiduoda. Racionalaus proto likučiai kuždėjo, kad tai nesąmoninga. Kaidenas turėtų būti pajėgus judėti ir išsigelbėti ir...
Balsas buvo keistas. Kitoks, neįprastas, negirdėtas. Į skutelius sudraskęs visą mažutytę viltį sugrįžti namo.
Galbūt Kaidenas buvo silpnas. Pats visada turėjo tokią nuojautą, giliai slepiamą ir gniuždančią. Niekuo neypatingas (tik gražiu veidu), paprastas ir silpnas. Turėjo tikslų ir svajonių, buvo ambicingas ir šiaip gal net visai žavingas. Bet silpnas, nesutvertas būti vartomas ir purtomas pasaulio negandų. Bent taip atrodė akimirką tą, kai visiškai besąlygiškai patikėjo jį užpuolusiojo žodžiais.
Vaikinukas nuslydo siena žemyn ir dunkstelėjo ant žemės. Užsidengė veidą delnais ir nusikeikė, tyliai, garsas prislopintas delnų, tačiau mirtinoj tyloj girdimas lygiai taip, kaip neįprastai lėtas kito žmogaus kvėpavimas. O gal jis nė velnio ne žmogus, kažkur giliai nuskambėjo blausi mintis ir dingo iš akiračio.
Akimirka, dvi. Kaidenas buvo bepradedąs susitaikyti su mintimi, kad čia ir mirs. Tačiau kažkas jo viduj norėjo kovoti. Jeigu jau iš čia neišeis pats, tai jį išves kas nors kitas. Žiobaras, burtininkas, bet kas. Kad ir tas pats, kuris šitaip sužeidė. Juk visko pasauly pasitaiko. Svarbiausia likti gyvam, kad būtų ką išvesti. Nebūtų buvę labai linksma, jeigu atėję jo išgelbėti rastų tik labai dailaus bernelio lavoną.
Jis prisiminė netoliese turinčią gulėti anksčiau iš pirštų paleistą lazdelę. Tikėjosi, kad ji nenuriedėjo pernelyg toli, kad negalėtų pasiekti. Ištiesė sveikąją ranką į šalį ir delnu pagrabaliojo tamsoje. Milžiniškas vyro siluetas priešais užstojo šviesos kamuoliuką palubėje, metė juodą šešėlį, todėl Kaidenas turėjo pasikliauti tik lietimo jusle. Surado, užčiuopė ir sugniaužė delne. Kaip kokį šiaudą beskęsdamas. Nemokėjo jokių gydymo kerų. Bet mokėjo išburti objektus iš oro. Tvarstis, šovė į galvą. Galbūt ne tai, ko iš tikrųjų reikia, tačiau bent jau kažkas apčiuopiamo ir tikro.
Pamėgino susikaupti, nestaugti iš naujo užplūdus skausmui, kurį vėl pajuto baisingu stiprumu. Keletą kartų įkvėpė ir iškvėpė, lėtai, bet užtikrintai pamosavo lazdele ir išsibūrė sau baltos drobinės juostos gabalą, ne tokį šaunų ir gražų, kokį būtų galėjęs būdamas šviesaus būvio, tačiau turėjo pakakti. Naudodamasis viena ranka ir dantimis ėmė negrabiai vynioti tvarstį ant krauju paplūdusio dilbio, inkšdamas iš skausmo, tačiau su kažkokiu keistu ryžtu, kuris iškilo į paviršių paskutinę akimirką.
-
Stebėjo. Anksčiau tai buvo viena mėgstamiausių jo dalių, dabar keistai erzino. Prisivertė neskubėti - gal vėliau to gailėsis? Žvilgsniu nulydėjo susmunkantį vaikiną kas mirksnį tikrindamas savitvardą. Kad ir pakitęs, dainiaus balsas šiokią tokią įtaką padarė. Mažytę, beveik nepastebimą lyginant su tuo, kokia turėtų būti: juk dešimtis kartų matė merginų akis apsiblausiant ir vėl nuskaidrėjant, stebėjo atvirus, nuogus žvilgsnius į tolį, nesipriešinančius kūnus, kuriam laikui pavergtus protus. Tai turėjo savotiško laukinio grožio, kurio nebūtų galėjęs paaiškinti net ir apdovanotas geresne iškalba. Juolab, kad pats šito iki galo nesuvokė. Dainiaus galia buvo duotybė, kuria nuo gimimo naudojosi net natūraliau nei kvėpavimu - vėliau mąstydavo, ar tai apibūdina jo žmogiškumą. Ir ar išvis yra ką apibūdinti.
Priešais susmukęs vaikinas akivaizdžiai gyveno kitaip. Proporcingi, dailūs bruožai traukė - nesumeluosi - tačiau matomas pažeidžiamumas taip pat nekėlė pasišlykštėjimo, priešingai nei kituose vyriškos lyties asmenyse. Todėl nemėgdavo su jais turėti reikalų, mieliau pašalindavo nematydamas. Vyras, maldaujantis pasigailėjimo? Vien tokia mintis keldavo šleikštulį, ką jau kalbėti apie vaizdą. Matė kartą. Daugiau nenorėjo.
Todėl nebyliai stebėjo pagirtinas, tačiau neitin veiksmingas pastangas kažkaip išgyventi, mėginimus daryti viską, kas jo galioje, kad išliktų gyvas. Vyptelėjo pats sau. Pasiduoda žaidimui. Kaip? Taip papastai, po tiek metų, galų gale po to, kai svetimo kraujo lašais buvo nuplautos visos jo viltys galų gale bent akimirką pagyventi neslegiamam keršto prievolės. Anksčiau būtų... Kaži, kelintą kartą lygino ankstesnį save su dabartimi, vis stebėdamasis, kaip gali išlaikyti nedrumstas mintis. Nemalonios šilumos bangos akimirkai nukratė stuburą pamačius Kaideno rankoje lazdelę, tačiau lėti, stebėtinai tikslūs mostai nebuvo nukreipti į jį. Nevalingai kilstelėjo lūpų kampučius. Buvo visiškai praradęs budrumą, tad jeigu vaikinukui užteko jėgų nusičiupti lazdelę, tikrai būtų užtekę jį pasiųst jei ne po žemėm, tai bent ant jų. Kiek dar gali sau leisti klaidų? Fortūna niekada jo nemylėjo - pradedant nuo to, kaip gimė, baigiant tuo, kaip greičiausiai numirs - kaip ir visi Blekmorai, su pistoletu burnoj. Geriausiu atveju. Tačiau šiandien... Atsargiai įkvėpė laukdamas tokiais momentais užklumpančio svaigulio. Nesulaukė. Gal tik kiek didesnio adrenalino, sumišusio su krauju, nors jau nebuvo tikras, pagal ką turėtų matuoti.
Pritūpė prie Kaideno apdairiai išlaikydamas atstumą - isteriško blaškymosi reikėjo mažiausiai. Dar nepasitikėjo savimi taip, kad susivaldytų tokiu atveju. Akyse ieškojo atstumsiančių bruožų, kažko, kas leistų atsilaikyti prieš jo žvilgsnį. Šitai paprastai būdavo paskutinis lašas - arba pasiduos, arba ne. Ir nors riešuto rudumo akys masino, tebegalėjo galvoti. Stiklas mintyse tebebuvo sveikas - arba taip sutrūkęs, kad nei nepastebėjo naujų įbrėžimų. Kartais jokio skirtumo. Tarp pirštų suspaudė likusį tvarsčio galiuką, kita ranka švelniai (kiek sugebėjo) prisiliesdamas prie žaizdos. Juto aplink jau kurį laiką siaučiant baimės ir skausmo pavidalais besimaskuojančias emocijas, tačiau įtartinai lengvai gebėjo jas ignoruoti. Įgudusiais judesiais kelis kartus apsuko tvarstį apie ranką, nors iš jo, deja, greičiausiai mažoka bus naudos. Nešvari žaizda. Kilstelėjo kruvinus pirštus prie lūpų. Toks jausmas, kad Greywindą savo galvoje vaikėsi prieš amžinybę. Ar gali būti, kad čia ateidamas galvojo tik apie tai, kaip greičiau palįsti po velėna, jeigu motina žemelė dar teiktųsi priimti tokį antžmogį? Iškvėpė. Kraujo ir baimės kvapas pro kvėpavimo takus skverbėsi į smegenis, budindamas iš miego jame snaudžiantį... po tiek metų vis dar nesugalvojo gero pavadinimo. O gyveno jis tikrai palyginti ilgai. Turėjo pats sau pripažinti, kad net tas kelias euforines minutes nuo mirties neatsitraukė taip toli kaip dabar - kada tikrai turėjo tikslą. Kokį? Nebuvo tikras. Nesuprato, kaip gali pakelti tiek nepažįstamų, svetimų dalykų: keista trauka, bet ne moteriai, troškimas, bet ne svaigulys, aiškus protas, netemdomas neplanuotų dalykų krušos. Atitraukė akis nuo kruvino vaikino dilbio, vengdamas pažvelgti jam tiesiai į akis. Netipiška - juk galų gale medžiotojas buvo jis pats.
- Nemanau, kad gali kažkur eiti ir juo labiau - kam nors apie tai papasakoti. Išvesti iš čia tave galiu tik aš. Esam giliai po Londonu, toli nuo pagrindinių takų,- tiesą pasakius, iki šiol stebėjosi, kaip Kaidenas sugebėjo čia atšliaužti. Tokie žavingi jaunimo egzemplioriai paprastai nesivalkioja po apleistus metro, ką jau kalbėti apie jo gilumas.- Galvok.
Mintis nutrūko. Šviesos kamuolėlis, iki tol tykiai skraidžiojęs palubėje, nusileido arčiau šeimininko, taip apšviesdamas abiejų bruožus ir patamsindamas šešėlius. Įkyriai besibraunanti baltuma apakino, skausmingai susitraukę vyzdžiai išmušė iš vėžių. Trūksmingai įkvėpė. Žinojo, kad regėjimas netrukus sugrįš, paprasčiausiai nebuvo pratęs prie staigaus ir dirbtino pasikeitimo. Neramino ne tai - būtent tada pajuto prie Kaideno atsidūręs arti. Pernelyg arti.
-
Jautėsi pavargęs, kone nežmoniškai. Ir negrabiai jo paties pirštų vyniojamas dilbis suskaudo it į jį būtų naujai įterpti dar dešimt mažų peiliukų. Kaideno smegenų kamputy kirbėjo mintis, kad liks randas, jo nuostabus gražus kūnas įgis randą labiausiai matomoj vietoj, ir tarytum tik tai vaikinuką šią nelemtą akimirką turėtų jaudinti. Tačiau mintelė buvo silpna, o vien tai, kad nugrūsta į smegenų kamputį, regėjosi nereikšminga. Vargu ar kas apskritai galėjo būti reikšminga pačios tamsos akivaizdoje. Kaidenas tą akimirką dar nežinojo, tačiau jo pasąmonėje ir sieloje ir dar kur nors, kas neša bent kokią svarbą visoje esybėje įsirašė tikriausiai vėliau neracionalia laikysima tamsos baimė. Tokios, kurioj težybsi vienas mažas nepasiekiamas šviesos kamuolėlis, o aplink ir priešais augantys šešėliai, regis, lenkiasi vis arčiau ir arčiau ir arčiau ir ak..
Kaidenas suinkštė išsigandęs. Be garso aiktelėjo, vos šalti kito žmogaus pirštai palytėjo tų pačių rankų darbą. Įtraukė gurkšnį oro ir tarytum susitraukė į save, tikėdamasis kažin ko neaiškaus, skausmingo. Prieblandoje jis ne ką teįžiūrėjo ant ano vyro veido, o nuo šviesos kamuolėlio kažkur toli palubėj atšvaitai kaip tyčia nežybsėjo ano akyse. Jos rodėsi it bedugnės, godžios bedugnės, it norinčios savuoju žvilgsniu išsiurbti visą šiltą rudumą iš Kaideno rainelių ir pasiglemžti sau, sau, sau. Vaikinukas sudrebėjo.
Jis visą tai pamirš. Ar bent jau stengsis pamiršti, nugrūs kur giliai į pasąmonės ir papasąmonės ir išvis nepasiekiamų gylių šulinius, bedugnes ir prisieks sau širdy, savo paties širdimi ir tų mylimų olandų žiobarų, kurie jį užaugino normaliu žmogumi, širdimis. Prisieks, kad niekad, o niekad neištrauks šių į šviesą. Tada jis dar nežinojo, kad turbūt dar labai ilgai vilksis šitą tamsą paskui save, jei jau ne žmogaus priešais jį pavidalu, tai kitais, kur kas arčiau odos esančiais. Temps sau už kulnų, prie pirštų kone prisirišęs it juodą purviną šleifą per gatves, o už akių rainelių naktimis šoks ši, ir dar daugelis būsimų tamsų, ir vien dienos šviesa matysis kaip išeitis. Užmirš, kaip miegoti, nebegalės miegoti, ir drebėdamas vėjuose ir žliaugdamas prakaitu karštyje, prisisėmęs burną smėlio ir kartais vandens rymos ties išėjimu į rytus laukdamas aušros. Ir ne vien ši, dar daug kitų tamsybių šitaip lems. Bet tą akimirką Kaidenas šito dar nežinojo, ir turbūt turėjo džiaugtis nežinąs. Bet tą akimirką jam rūpėjo kiti dalykai.
Jis nebekreipė dėmesio į savo vis dar skausmu degančią ir kur kas šauniau, nei pats sugebėjo, apvyniotą dešiniąją ranką. Anie žodžiai, ištarti šitaip, apie negalėjimą kalbėti, nei išeiti, apie vienintelę išeitį - kliautis tuo nepažįstamuoju, kuris kol kas buvo ne kas kitas, tik baisus, baisus ir gero nežadantis padaras, šitie žodžiai kažką labai didžiai besipriešinančio uždegė vidujai Kaideno, ir šis akimirką užsimerkė kvėpuodamas paviršutiniškai, trūksmingai.
Atsimerkė į šviesą, kažin ko nusileidusią tiesiai priešais, aštriais šešėliais nutapiusią, tačiau aiškiai apšviečiančią ano vyro veidą, kuris staiga atsidūrė prie pat. Dar vos centimetras, ir jiedu susimuštų nosimis. Kaidenas prisimerkė ryškioje šviesoje, o kraujas, varinėjamas beprotiškai besibaladojančios širdies, staiga suošė ausyse. Kaidenas nesuprato, apie ką jis turėtų galvoti, kokį velnią jis turėtų galvoti, tai ir nelabai galvojo.
Kad ir koks gražus buvo tas akyse besidvejinantis veidas, kad ir kaip būtų paprasta jį sugriebti ir.. na, nežinau, ką padaryti, Kaidenas pasielgė truputį priešingai ir nelabai draugiškai.
- Ne, - suinkštė jis, nebūdamas tikras, kam sako ne. Kilstelėjo ranką ir delnu nustūmė šio veidą tolyn nuo savęs ir nėrė lauk pro šone atsivėrusį tarpą tarp judviejų kūnų. Jis kokį metrą ropojo, tada svirdikuliuodamas atsistojo, delną įrėmė į sieną lyg save prilaikydamas. Tačiau ilgai nelaukė, nė neatsigręždamas vėl puolė bėgti į tą pusę, kur manė esant išėjimą. Žingsniai aidėjo, o jis toli ir nenubėgo. Ar iš siaubo, ar iš ko, tačiau jo kojos susipynė, Kaidenas pats už savęs užkliuvo ir vėl, dar kartelį virto nosimi ant žemės, klyktelėdamas it nesavu balsu. Susirietė, kelius prispaudė prie krūtinės, purvinais skruostais vėl ėmė tekėti karštas sūrus vanduo. Kaidenas balsu sukūkčiojo.
-
Buvo vėlyvus penktadienio vakaras, kai į miesto centrą susigrūsdavo visas Londonas, o šalutinės, mažiau žinomos gatvės ištuštėdavo, kai kurios tapdavo tuščiau nei tuščia. Melijandra kaip tik iš po darbo greitai lėkė kaip tik tokia gatve, melsdamasi visų Helgos Švilpynės barsukų, nesutikti nė vieno žmogaus. Tik ne šį kartą.
Nežinia koks vėjas papūtė ir Melijandra vėl grįžo į Magijos Ministeriją, tik jau ne į transporto ir susisiekimo, o į magiškų gyvūnų kontrolės departamentą kaip darbuotoja. Aišku, puse etato dirbo kaip lobių atkeikėja, bet tai dabar nebuvo svarbiausia. Gal troškimas sužinoti kas tiksliai vyksta Magijos Ministerijoje po mūšio, o gal noras tikrai pakeisti vilkolakių padėtį (kuris, gaila, nepasikeitė į gerą) Jungtinėje Karalystėje, nuginė Melą į šį departamentą. Deja, ji nenutuokė, jog ištrūkusi iš Avery-Mišelės manipuliacijos tinklo, papuolė į Iano žudikės vadės valdžią, ir tiesiogiai paklūsta mafijos bosei. Kuri tikrai žino jos rasę - Melijandra registravosi kartu su Igoriu. Žinojo, jog šis užsiregistravimas reikš dalinai mirties bausmę, tačiau baudos nenorėjo mokėti. Kita vertus, paprastiems žmonėms išgauti rasių sąrašą buvo begalo sunku, ar bent taip tikėjosi Mela.
Kojos ją pačią atvedė į Demonų metro. Čia buvo pilna košmariškų prisiminimų, tačiau skubančiai pasislėpti nuo visų akių Melai ši vieta buvo tobula. Skubiai nubildėjo laiptais ir tik pasukusi už metro kampo, sustojo, gaudydama kvapą. Vilkėjo tamius, laisvus paprastus tačiau Magijos Ministerijos darbui tinkančius drabužius, tik jei ne departamento emblema, aplinkiniams neiškiltų klausimas ką šioje bjaurioje ir įtartinoje vietoje veikia darbuotoja. Mela žinojo, jog jei kas to užklaus, ji pati neturės laiko į tai atsakyti. Suprato, kad nespėtų, o ir išgąsčio liežuvis susipintų.
-
Norėjosi viską mesti. Koks tikslas bandyti kažką daryti, jeigu tai niekam neberūpi? Taip, klientai rastų Kiškutį uždarytą, tačiau prie to priprastų. Norėjo išnykti. Nieko nejausti, bet tuo pačiu - jausti kažką. Jausmų sūkurys, į kurį pati įsisuko, darėsi nebevaldomas. Jasmine pradėjo dirbti Ministerijoje. Jai ten gerai sekėsi - kitaip, nei Claudie. Sesuo atrodė patenkinta kitu darbu, o likusi vyriausia iš seserų, Clau, pradėjo abejoti, ar gyvenimas išvis turi tikslą.
Net jei nebegrįžtų? Kas pasikeistų, jei negrįžtų? Nusileido pora apgriuvusių laiptelių. Juk trūko tiek nedaug, kad paslystų ar už ko nors užsikabintų. Lyg ieškotų Giltinės šiuose griuvėsiuose. Ar kvailas per didelis pasitikėjimas išlindo visai netikėtai? Juk pati gerai žinojo, kas nutiko paskutinį kartą, kai nusprendė, jog yra pakankamai pasiruošusi kovai. Būtų paprasčiau pradingti čia, tapti tragedija, apie kurią gal būt parašys Magijos Žinios ir išnykti niekam nieko nepaaiškinus. Tai buvo savanaudiška. Gyveno ne dėl savęs, o kai pabandė, nebežinojo ką išvis daryti.
- Ramiai,- tyliai sušnibždėjo sau po nosimi. Nutilęs Londono triukšmas leido išskirti kitą garsą. Neramus kvėpavimas, kuris nebuvo jos. Sunkiai nurijo seiles. Dar keli laipteliai. Ji buvo lengvas taikinys. Delne stipriai spaudė raudonmedžio lazdelę. Tu grifė, pameni? Nebėgo. Norėjo pasitikti likimą, todėl paruošusi lazdelę nusileido paskutiniais laipteliais ir pasuko už kampo. Ką?!
-
Ji pamiršo tinkamai sugerti Antivilkinį eliksyrą, o ji, kvailė, susiprato per vėlai!
Stengdamasi susinormalinti kvėpavimą, atsirėmė į šaltą metro sieną. Vengė atidžiai apžvelgti Demonų metro. Per daug skaudžių įvykių čia nutiko. Virpulys ją krėtė.
-Kvailė, kvailė...durna višta...- niršo ant savęs, gniauždama kumštį, be jokios gėdos, suvarydama nagus giliai į odą, bet, kokia nelaimė, šiuos nusikirpo, tad beveik jokio skausmo nejuto. Sudavė kumštį į šiukščią sieną. Švediškai susikeikė.
Jai galas. Jai galas Ministerijoj. Gailas jos darbui! Galvon lėkė angliški, rusiški, lenkiški, švediški keiksmažodžiai, Mela susimėmė save ir skaudžiai sudribo ant žemės.
Susikeikė dar kartą.
Po velnių, kad jei tik nieko nesusitiktų! Tada tyliai sarkastiškai susijuokė. Dirba vilkolakių registre, bendradarbiauja su vilkolakių gaudymo skyriumi. Kokia gyvenimo ironija! Turbūt jos kolegos nesuklydo, juokaudami, jog ateis diena, kai jie patys turės ją sutramdyti. Manė, kad ši diena niekados neateis. Deja...
Melijandra papurtė galvą, tada susiėmė už jos. Geriausia iškeliauti oru. Bet...koks kvailys tą darytų? Ji nesuspės. Kas nutiks, jei keliaudama oru, jau pradės virsti į vilkolakę? Ar...ji pajus skausmą? Agoniją? Bet ar verta tą žinoti? Geriau kentėti, nei žinoti, jog nudėjai žmones...
Mela griebėsi už šono, per drabužį suleido savo bukus nagus. Užsimerkė. Kvėpuok. Galvok apie vietą, kur nori keliauti. Ūdrų Žabangai. Miškas. Širdis suvirpėjo iš džiagsmo. Tas lapų šlamėjimas viršum galvos, žvaigždių paklodė, silpnai prasiskverbianti pro tamsių medžių lapų stogą. Vėjo gijos, šokančios tarp medžių šakų, pašiaušdamos krūmus, žolę, jos tamsiai pilkšvą kailį.
Baimė slopo. Jautėsi vis stipriau ir tvirčiau, kad jai pavyks iškeliauti oru namo. Jau įsivaizdavo tą džiaugsmą, supratus, kad jai pavyko - niekas nenukentės nuo jos.
Bet tas džiaugsmas greitai pavirto į kūną sustingdantį siaubą, sumišimą, šlaikštų, stirpų nusivylimą, jog tau niekas nepavyks, nes padarei žiaurią, neatitaisomą klaidą.
Melijandra kaip šoko ant kojų iš siaubo, išvysdama Claudie.
-Ką tu čia veiki!?- išsprūdo panikiškos baimės perkreiptas šūksnis,- Nešdinkis iš čia!
Atšoko nuo Jasmine Amnetos, taip pat dirbančios Magijos Ministerijoje, sesers.
Lorijan buvo taip įsigilinusi į norą išsinešdinti iš čia, kad net nepastebėjo Demonų metro laiptais žemyn nusileidančios kadaise Egipte sutiktos buvusios "bosės". Eina perkūnais tas likimas!
Melijandra darsyk papurtė galvą. Jai to per daug! Viskas! Tegul baigia Likimas ar Dievas tyčiotis iš jos...! Čia kas, haliucinacija? Taip nutinka iš stiprios baimės? Mela to nežinojo ir nenorėjo sužinoti.
Dar keliais žingsniais atsupta atsitraukė nuo Claudie. Nenorėjo pagalvoti, kaip baisiai atrodė prieš ją. Bet ir Clau pati neatrodė gerai. Rudai pilkos akys pastebėjo kažkokį pasikeitimą Amnetos elgesyje, ne, prieš susidūrimą, Clau dėl kažko buvo susierzinusi.
Deja, Mela šiai nieko padėti negalėjo, pati klimpo savo bėdų mėšle.
-Clau...N-nešdinkis iš čia...p-prašau...!- sunkiai išlemeno, jausdama kaip tuoj pilnatis pasirodys.
Nešdinkis, beprote! Antraip mirsi!- rėkė viduje, nesuprasdama kaip Claudie gali ramiai jaustis per pilnaties naktį!
Tą akimirką kažkoks siaubas surakino Melijandrą. Suvokimas. Ne! Aš nebūsi Igoris! Nepasiduosiu tam! Claudie nebus mano Elna!
Bet taip buvo taip naivu sakyti.
-
Šios pavasario atostogos, mergaitei taip patiko, taip priminė tas šiltas ir gražias dienas pilyje, Japonijoje, prie sakurų su tėveliu ir gražiai iškeptais keksiukais. Dabar jaunoji princesė leido atostogas ne pilyje, o Londone, pas pusseserę Sabriną. Gyventi pas Sabriną yra tikras košmaras Christinai, lova tik su vienu čiužiniu, fenekams nepatogu, maistas per prastas, vyras neskiria visiškai dėmesio, vaikai klykauja, norėjosi tiesiog eiti kur nors pasivaikščioti, artimiau susipažinti su Londonu, vis gi šio miesto, kilmingos šeimos atstovė nepažino taip kaip tarkim Tokijo. Kadangi truputėlį buvo vėjelis, Christina užsidėjo savo dailų švarkelį, ilgą sijonėlį ir baltus marškinukus, užrištus kaspinėliu. Juodos garbanos buvo kaip visad paleistos. Neatsisveikinusi su dvejais nevykėliais, princesė užtrenkė durimis ir laikydama vienoje rankoje šiltą, rožių arbatėlę, ėjo kažkur, kur vedė kojos. Tikiuosi, kad bent į šią arbatą, Sabrina neįpylė kokios tekilos ar ko nors panašaus, fui kaip ji gali tokias makalynes gerti, visa mano šeimyna kažkokia alkoholikų, nesupranta kas yra tikras skonis. Apie Veroniką išvis tyliu... Fenekai buvo įkišti į rožinę kuprinę, jie irgi norėjo įkvėpti gryno oro, o kad jo įkvėpti, Christina Vanessa Granger prasegė kuprinę. Tikiuosi, kad neišbėgs kaip praeitą kartą... Bubnys juk kaip visad pašėlęs.
Darėsi jau kiek tamsiau, saulė leidosi žemyn. Panelė negalėjo suprasti kur randasi, bet buvo akivaizdu, jog tai yra apleista stotis. Keturiolikmetei pasidarė nejauku. Net labai. Ai, nesvarbu, jau čia geriau, nei pas Sabriną su tais nenormaliais vaikais. Ši atsisėdo ant kažkokio suoliuko ir apsimetė, kad ko nors laukia, nors iš tiesų norėjo tiesiog pasisėdėti ir pailsėti, dar prisiminus, kad kuprinėje yra sausainukų, išvis nuotaika pakilo ir nebebuvo tos baimės, ateinant prie apleistos stoties. Valgydama šokoladinius sausainius, tiesiog mėgavosi oru ir galvojo, kaip reikės nepasiklystant persigabenti pas Sabriną. Vis dėl to, čia nakvoti būtų per daug žiauru. Fenekai stebėjo mergaitę ir bandė išlikti ramūs, kad gautų bent trupinėlį sausainio.
- Ko spoksai, durniau, - Pavartaliojo akis princesė ir pasižiūrėjo į Bubnį. - Gaus sausainių nebent Deo, arba Maila. Vienintelės kurios moka gerbti būsimą karalienę, o tu, tu gausi nebent trupinį, esi toks pat negeras kaip ir katinas Ocelis, - Garbanė vėl pavartaliojo akis ir padavė du sausainius, abejiems fenekams. Bubnys liko nuskriaustas. Nu ką jau padarysi, kad elgesys kaip pas Sabrinos vaikus. Mergaitė užmerkė akis.
-
Pavasaris, šeštadienio popietė, šiltas, nors ir kiek vėjuotas oras. Kaip kam tai pats tobuliausias laikas. Gal taip ir buvo, tačiau Tobiui visiškai nerūpėjo. Tiesą pasakius, jam nerūpėdavo, lyja, sninga ar šviečia saulė. Orai ar savaitės dienos visiškai neturėjo įtakos jo nuotaikai. Vienintelis skirtumas tarp visų dienų Tobiui buvo ar reikia eiti į darbą, ar ne. O kadangi ši diena buvo iš tų retų, kuomet nereikėjo, vaikinas nusprendė išeiti pasivaikščioti. Aišku, prieš tai buvo įprasta treniruotė, kad nors kiek nusiramintų, o tada jau galėjo išeiti iš namų.
Juodi marškinėliai trumpomis rankovėmis, dailiai pabrėžiantys vaikino figūrą ir raumenis, juodi džinsai, tokios pat spalvos kerzai, mylimiausios grandinės, kabančios ant klubų, kaip visada netvarkingai gulintys juodi plaukai ir vaikinas pasiruošęs keliauti... nežinia kur. O ir koks skirtumas?
Po kelių valandų klaidžiojimo po Londoną, vaikinas atklydo į vietą, kurioje dar niekad nebuvo. Panašu, kad tai buvo kažkokia apleista metro stotis. Tobias buvo girdėjęs gandų, kad čia renkasi visos padugnės, juodieji burtininkai, vilkolakiai, kartais ir psichai. Normalus žmogus čia nosies tikrai nekištų, nes bijotų ją prarasti, tačiau Tobias nė iš tolo nebuvo normalus, tad labai mielai nusileido aptriušusiais laiptais į dar labiau aptriušusią, purviną ir smirdinčią skylę, kuri ankščiau tarnavo kaip stotis. Giliai širdyje juodaplaukis net vylėsi, kad jį kas nors užpuls - būtų proga pasimušti.
Nors į vidų pro duris ir apmusijusius langus dar krito šiek tiek šviesos, stotyje jau tvyrojo prieblanda. Jaukumo nepridėjo ir palubėje kraupiai blykčiojantis šviestuvas. Tobias patraukė gilyn į stotį iš pažiūros ramiu žingsniu, tačiau įtempti rankų raumenys rodė ką kitą. Vaikino žingsnių aidas ritosi tolyn į stotį kraupiai sugausdamas.
Po poros minutėlių vaikino akys užfiksavo ant suoliuko sėdinčią figūrėlę. Tamsūs garbanoti plaukai siekė liemenį, o apsirengusi ji buvo tikrai ne kaip paprasta mergaitė. Puošnūs suderinti drabužiai dvelkė prabanga ir išdidumu. Juodaplaukio nuomone, jai buvo maždaug keturiolika.
Vos Tobias pastebėjo mergaitę, jo paties veidas vėl įgavo įprastąją kaukę. Kol buvo vienas, trumpam buvo ją nusimetęs, tačiau pamatęs gyvą būtybę, vėl įgavo savo emocijų nerodantį veidą. Vėl pasislėpęs už savosios ledo sienos, Tobias pajuto, kad jam palengvėjo. Taip, iš tiesų, nieko nejausti buvo žymiai lengviau.
Nelėtindamas žingsnio, vaikinas nužingsniavo link mergaitės, nors ėjo ne pas ją. Jei kelias vedė pro tamsiaplaukę, Tobiui neliko nieko kito, kaip tik pro ją praeiti. Tikėdamasis, kad ji bus supratinga ir tylės, vaikinas pabandė praeiti pro suoliuką, ant kurio buvo įsitaisiusi nepažįstamoji.
-
Ilgai nesimiegojo. Bet užtat buvo toks ryškus sapnas, kad pačią japonę, krėtė šaltis ir šiurpuliai per visą kūną. Mergaitė stengėsi į sapną nepakliūti, vis dėl to, viskas atrodė labai keistai, beveik taip pačiai kaip realiame pasaulyje. Ta pati stotelė, tas pats metų laikas. Tik sapne, Mikasa maitino visus tris fenekus, ne miegojo, o visai netoliese ėjo toks gražus vaikinas, kurio Sei dar nebuvo mačiusi. Toks aukštas, stiprus. Mikasa pramerkusi akis, pamatė lygiai tokį patį vaikiną, kuris buvo sapne. Nuo kada aš čia aiškiaregė patapau? Garbanės širdis pradėjo stipriai plakti, o pilvą kuteno drugeliai. Princesė nusipurtė, atidžiau įsižiūrėjo į vaikiną ir supratusi, kad negali leisti tiesiog jam praeiti, atsistojo priešais jį. Išdidžiosios panelės šypsena tiesiog pati, automatiškai pakilo, o akys žiūrėjo tiesiai į jo ryškiai mėlynas akis. Yoshitaka garsiai nurijo seilę, įkvėpusi ir iškvėpusi, paėmė jam už rankos. Net neberūpėjo fenekai, kurie miegojo arba ne, rožinėje kuprinėje. Ką sakyti, durne, ką sakyti? Pala, ar aš ką tik save taip pavadinau? Kas man darosi, Jeronimai... arba greičiau sakyk, arba pasiimk fenekus ir varyk namo.- Mikasos širdis ėmė dar stipriau plakti, o akys tempti. Kodėl akys aptemo, mergaitė neturėjo nei žalio, nei rožinio supratimo, gal dėl to, kad meilė užplūdo visą kūną ir visas emocijas, arba dėl to, kad per visą dieną suvalgė tik porą sausainukų. Ir tai, neskanių. Šalta ranka, vis dar laikė šio keisto vaikino delną, o pati Mikasa, išdrįso prikalbinti keistuolį.
- Niekur neik, - Yoshitaka šyptelėjo nuoširdžia šypsenėle, kurios beveik niekada neišvysi mergaitės veide, nebent per magiškųjų gyvūnų priežiūrą, kai reikėdavo netikrai rodyti pagarbą dėdei Rafael.
Princesė nebežinojo ką dar galėtų pridurti, bet tiesiog norėjo su jaunuoliu nueiti kur nors prie daug gėlių, pasišnekėti, laikyti ne tik jo ranką, bet ir stipriai apkabinti. Tamsiaplaukė jautėsi labai keistai, gal kiek nejaukiai. Juk tai buvo visiška priešingybė šiai išdidžiai asmenybei, kažkokia netikėta meilė iš pirmo žvilgsnio. Juk Mikasa net jo nepažinojo, gal jis valkata, pavogęs gražius drabužius? Gal jis koks vargšas gyvenantis lūšnoj? Juk tokio vaikino, tėvas tikrai į pilį nepriimtų. Tikriausiai ne tik nepriimtų, bet ir neleistų turėti Sei tokio vaikino. Ką reikėjo daryti? Reikėjo susipažinti, kad įsitikinti, jog jis turtingas ir nėra vargšas. Jei ir yra neturtingas, tėčiui bus galima pameluoti, kad turtingas. Jeronimai, aš jam privalėsiu visą pilį aprodyti, pavaišinti pačiais gražiausiais keksiukais žemėje, įrengti kambarį, jis man darys kiekvieną rytą kavą.
- Kaip ir sakiau, niekur neisi, atsisėsk ant suoliuko, labai norėčiau su tavimi susipažinti, - Princesė mirktelėjo akimi ir vėl nusišypsojo. - Aš Mikasa, jei nori sužinoti apie mane daugiau, atsisėsk, - Ši vėl lyg įsakydama tarė ir po sekundės nusisuko, kad nesimatytų tie išraudę žandai. Velnias, jis atrodo vyresnis nei penkiolikos, jeigu jam tokios keturiolikmetės nedomina? Ai, aš visiems patinku, patiksiu ir jam.
-
Tolumoje, tamsoje, vis dar bildėjo neaiškūs garsai. Saulė vis leidosi ir netrukus vienintelis šviesos šaltinis liko kraupusis blyksintis ir girgždantis šviestuvas palubėje. Nors nežinia, ar galima jį vadinti šviesos šaltiniu, kai realiai jis beveik jokios šviesos neskleidė. Tačiau užteks tyčiotis iš vargšo atgyvenos šviestuvo. Juk ne jo kaltė, kad jį taip neatsakingai apleido žmonės ir paliko likimo valiai kažkokioje dievo pamirštoje stotyje.
Tobio matyta mergaičiukė aiškiai neišklausė jo maldų ir, vietoj to, kad jį ramiai praleistų, pastojo kelią. Vaikinas matė, kaip ji į jį žiūri. Tiksliau, net ne žiūri, o ryja akimis. To man dar betrūko. Kodėl tos mažos mergaitės negali svaigti žiūrėdamos į kokius populiarius dainininkus ar kas ten populiaru. Palikit mane ramybėj.
Tamsiaplaukė pačiupo Tobio ranką. Vaikinas pajuto, kaip kraujas verda jo gyslomis ir kaip mielai jis dabar trenktų tai mergaičiukei už tai, kad drįso prie jo prisiliesti. Ne, Tobias nebuvo savimyla. Netgi priešingai - jis savęs nekentė taip, kad vargu ar būtų atsiradęs žmogus, kuris ko nors labiau nekęstų. Tačiau vaikinas netoleravo artimų santykių, prisilietimų ar šiaip bet kokio artumo. Fizinis kontaktas jam reiškė muštynes. Vaikystėje - dėl to, kad tėvai prie jo prisiliesdavo tik mušdami, dabar - dėl to, kad jis prie ko nors prisiliesdavo tik mušdamasis. Žodžiu, juodaplaukio pasaulėlyje fizinis kontaktas buvo lygus fiziniam skausmui. Nusiramink, juk ji vaikas. Nepradėk mušti beginklės mergaitės. Tobias vis dar buvo pasislėpęs po savo ledo kauke, tačiau po ja virė arši kova. Galiausiai, su daug valios pastangų, vaikinas nuramino save ir ištraukė savo ledinį delną iš mergaičiukės gniaužtų. Apsidžiaugęs dėl savo valios tvirtumo, juodaplaukis norėjo eiti tolyn, tačiau nepažįstamoji to neleido. Jai liepus jam neiti, vaikinas kilstelėjo antakius. Tu man dar įsakinėsi? Princesyte, o karūna nenukris? Mergaičiukė, prisistačiusi Mikasos vardu (pasipūtusi japonė. Kas gali būt geriau?) pradėjo kažką taukšti, kad jei jis pasiliksiąs, ji jam papasakosianti apie save. Tarsi man būtų įdomu. Nesusireikšmink tiek.
Mikasa vis šypsojosi, o Tobias žvelgė į šalį. Galiausiai, jai pasakius paskutinį sakinį, vaikinas nužvelgė ją su savo ledine išraiška, kilstelėjo antakį ir metė į ją savo geriausią ar-tu-čia-rimtai žvilgsnį. Tuomet perbraukė pirštais per savo juodutėlius plaukus ir pasisuko eiti tolyn. Kažkokios mergytės jo nedomino, vaikinas turėjo savų reikalų. Pavyzdžiui, duoti kam nors į snukį, o geriausia - gauti atgal.
-
Dar vienas nenusisekęs vakaras Londone. Bretas atkako į sostinę tikėdamasis susirasti kokį darbelį, tačiau niekas nenorėjo leisti šiam žaviam jaunuoliui vargintis uždirbant svarus ar galeonus. Nenuostabu, kad kišenėse švilpavo vėjai, o nuotaika buvo bjauri. Aplankęs kelis prasčiausius barus buvo skubiai iš jų išvytas, kas sutrukdė susirasti panelę vakarui kartu praleisti. Akivaizdu, kad sostinėje darėsi vis sunkiau. Sėdėti Sautende nesinorėjo visiškai. Ar jam teks ieškoti kokio kito didesnio miesto, kuriame rastų tiek panelių, tiek darbo? Tranzuoti darėsi vis sunkiau, kas tarsi bylojo, kad reikėtų susirasti miestą pakankamai netoli nuo sostinės ir tos lūšnos, kurią O'Connor šeima vadino namais. Ten, priešingai nei po tiltu, bent jau buvo lova. Lovą, kurią jam nesant namie prakeikti mažvaikiai nuolat užimdavo - dėl šito Bretas buvo visiškai tikras. Tai gerokai siutino, bet jis nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų mažius priversti nesiartinti prie jo patalų. Kuo jiems blogi miegmaišiai?! Maža to, kad būtent Bretas nuolat turi lydėti ir prižiūrėti mažvaikes sesutes, net ir lovos tuoj neteks!
Tokiomis piktomis mintimis ūžiančia galva vyrukas pasiekė kažkokią apleistą stotį. Neįsivaizdavo, kaip čia atsidūrė, mat nebūtų galėjęs pasakyti, kurioje Londono dalyje yra. O ir koks vis dėlto skirtumas, jeigu aplink nėra nė vienos dailios panelės?! Ką jam čia iš viso veikti? Vis dėlto ant galvos nekrito jokie nesąmoningi krituliai, tad visai tiko praleisti kiek laiko čia. Jeigu bent kartą pasiseks, visai netrukus pas jį ateis kokia nors gražuolė, tik ir ieškanti šaunaus vaikino, kuris galėtų palaikyti kompaniją tokioje nelabai jaukioje vietoje. Taip, viskas bus gerai.
Bretas nusileido žemyn, kur buvo negi kiek baisoka. Vis dėlto tingėjo kur nors judintis, tad susirado šiek tiek sveikesnį suoliuką ir klestelėjo ant jo. Sėdėjo ir laukė kokios nors princesės, kuri būtinai netrukus čia pasirodys.
-
Atostogos. Demono metro stotis. Tyla ir ramybė - labiausiai vertinamas dalykas numirusiesiems. Ramiai iškeliauti į anapilin. Katherine tikėjo, kad to reikėjo gyvatėms, jos iškeliauja į pomirtinį gyvenimą, kaip žmonės.
Taikos ir darnumo niekas negalėjo sudrumsti prie senųjų traukinių, daugelis bijodavo užeiti dėl skleidžiamų gandų, kad mistiški dalykai vyksta - riksmai, dingusių žmonių. O gal tai nebuvo visai gandai. Silverstone tuo negalėjo patikėti pasakomis iš žmonių.
Puiki vieta atsisveikinti su savo mylimais ir brangiais draugais. Septyni gyvačių kapavietės nebuvo išdraskytos per ilgą laikotarpį, tai tik patvirtino tą faktą, kad atėjo laikas ir aštuntai prisidėti prie savo giminių ir iškeliauti į dausas.
Grifė laikėsi savo laidomoji etiketo - gražiai pasipuošdavo: blizgėdavo balti švarus plaukai, nė purvinos dėmelės ant juodos suknelės ir kairėje rankoje laikoma viena balta rožė, kurią pavogė pasitaikiusiai progai iš pagyvenusios gėlių parduotuvės savininkės.
Atrodė, kaip nekaltas vaikas netyčiomis pasiklydęs po metro. Saulės nusileidę spinduliai leido matant žengti pro nevalytus ir apdergtus laiptus. Jau mąstė, kur galėtų palaidoti savo negyvą gyvatę.
Plaukai švelniai glostė žvynuota kūnelį pasikabinusi ant kaklo, o mėlynos akys dairėsi aplinkui. Viskas liejosi akyse nuo ašarų lavinos. Raudonos akys vos įžiūrėjo, kad tolumoje ant suoliuko kurio visados sėdėdavo Silverstone prisiminti savo šventasias gyvates sėdi juodas vyriškio siluetas. Juodo šešėlio įžiūrėti nebuvo įmanoma dėl susiliejusio vaizdo, bet pagalvojo, kad tai pagyvenęs žmogus.
Nežymiai kostelėjo ir arčiau priėjo prie silueto nejusdama savisaugos instinkto.
- Pone, jus tikriausiai pasiklydote dėl savo žioplumo, bet šis metro jau nebeveikia. - pasakė Katherine. - Jus reikia palydėti į namus?
-
Gyvenimas gali būti gražus. Kai esi vienas, ir tavęs niekas neerzina, gyventi pasidaro netgi visai smagu. Būtent taip dabar jautėsi geidžiamiausias Britanijos bomžas. Sėdėjo kažkokiame apleistame užkaboryje ir mėgavosi vienatve. Žinoma, jeigu kompaniją palaikytų žavi panelė, viskas būtų dar nuostabiau. Būtent dėl tos priežasties Bretas sėdėjo ir svajojo apie tai, kaip prie jo prieina gražuolė ir pasiūlo ką nors nuveikti kartu. Mintyse piešė dailų veidelį ir vaizdus, ką būtų galima nuveikti. Nė nepastebėjo, kaip lūpose atsirado "žavioji" šypsena.
Kad ir kaip tikėjosi sulaukti merginos, nesitikėjo, kad tai nutiks taip greitai. Dėl to išgirdęs balsą net pašoko. Žinoma, iš karto apsidžiaugė ir pažvelgė į atėjusiąją. Smegenis ir širdį iš karto užkariavo nusivylimas: ji buvo stipriai per jauna. Kažkoks vaikas. Ką su tokia galima veikti? Bretas nė neketino slėpti savo nusivylimo, tad netaręs nė žodžio klestelėjo atgal ant suoliuko ir nusisuko. Pradėjo svarstyti, kaip nusikratyti šitos mažės, kad atėjusi daili panelė nepamanytų esą jis užsiėmęs.
- O ką pati čia pametei? - piktu balsu vis dėlto paklausė mergaitės. Visiškai nenorėjo turėti su ja kažkokių reikalų. Bet negi taip paimsi ir išeisi? Atsargiai pažvelgė į vaiką, bet su didžiausiu nusivylimu suprato: manydamas, kad ji yra pernelyg jauna, nė kiek nesuklydo.
Bretas vėl atsistojo ir nuėjo prie bėgių. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad čia nevažiuoja jokie traukiniai. Tad ką šita čia galvoja, kai jam aiškina tokius dalykus?! Atsisukęs į ją norėjo kažką pasakyti, bet laiku prikando liežuvį. Argi ji verta aušinti burną? Tėra kažkokia kvaila mažė! Vis tik reikėjo ja nusikratyti.
- Mamytė ir tėvelis nepasiges? Geriau keliauk namučio, kol blogas dėdė nenuskriaudė, - negarsiai pratarė vyrukas neįsivaizduodamas, ar nenaudinga mažvaikė jį išgirs.
-
Tai turėjo būti greitai surengtos laidotuvės gyvatei ir po to grįžti toliau klaidžioti po Londono gatves. Bet ne, turėjo kažkas sukliūdyti apraudoti vargšą būtybę. Žmogus. Žmonės atrodo išties negerbdavo kapinių apie kurias niekas nežinojo, viena tai galėjai spręsti iš nepažįstamojo aptriušiusių rūbų. Žinoma, ne visi būdavo kilę iš turtingų šeimų, bet pagarba numirusiesiems turėjo būti, bent jau padoriau apsirengti, bet iš kur jam žinoti apie laidotuves?
Nepažįstamasis visgi visai nepriminė senuko iš vyriško ir tvirtaus balso, bet ir nebuvo pirmosios jaunystės.
- Pamečiau laiko nuovoką, kai reikėjo suprasti, kad po metro vaikštinėja benamiai.
Piktas žmogaus nustatytas balsas išties erzino merginą, kad jau norėjo trenkti į tarpkojį. O gal netgi norėjo jį nunuodyti su savąją gyvate, bet deja nebuvo šalia, kad galėtų įkąsti žmogėdrai žmogui į koją ir akimirksniu numirtų.
Atrodo, kad vyriškis negalėjo nustygti vienoje vietoje. Vieną akimirka sėdėjo prie suoliuko, o kita stovyniuoja prie bėgių.
-Tipo jus blogas dėde? Tuoj trenksiu jums, kad maža nepasirodys. - kimiai atsikosėjo. - Ką čia veiki seni?
-
Šita mažvaikė pradėjo gerokai erzinti. Bretas nesuprato, kodėl ji negali tiesiog išsinešdinti ir nustoti trukdyti kitiems. Argi jai būtina sėdėti čia ir dabar? Tikrai galėtų nuveikti ką nors naudingesnio, pavyzdžiui, išvesti iš kantrybės tėvus. Ji ir toliau kažką vapėjo, kas pamažu pradėjo tiesiog pjauti ausis. Vyrukas pajuto irztąs, o tai nežadėjo nieko gero. Norėjo tiesiog pabūti vienas ir pasiruošti smagiai nakčiai su kokia nors vyresne ir dailesne panele už šitą po kojomis pasipainiojusią mažę.
Bretui pasirodė, kad mergiotės tonas pasidarė dar ir ironiškas, o tai suteikė pretekstą dar labiau supykti. Daugiau nieko nesakęs priėjo prie mažvaikės ir čiupo jai už rankos. Kelias akimirkas neapykantos kupinomis akimis žiūrėjo jai į akis ir galiausiai nebesivaldė - trenkė jai į nosį. Vis dar tylomis žengė tolyn ir norėjo eiti sau, bet staiga pyktis dar labiau sukilo. Rudaplaukis atsisuko ir atsidūręs mergiotei už nugaros staigiai apsivijo kaklą ir pradėjo spausti. Žinoma, nieko nesakė, nes tą daryti paprasčiausiai nebuvo prasmės, be to, šis vyrukas niekada nebuvo pernelyg plepus.
Ilgokai dusinęs mergelę nutarė, kad ji nejuda, o gal netgi ir nekvėpuoja. Deja, tai pykčio nė kiek nesumažino. Nereikia čia trintis po apleistas stotis! Kas ją čia kvietė? Bretas tiesiog norėjo pabūti vienas. Pati kalta, kad atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.
Vis dėlto kūno taip palikti nesinorėjo - ką gali žinoti, gal visai netrukus čia susirinks jos draugai. Be to, anglas net nebuvo tikras, kad ta mažvaikė išties negyva. Visiškai nešvelniai pakėlė ją ant rankų ir apsidairė. Nieko protingiau nesugalvojo, tad nužingsniavo iki bėgių ir numetė mergiotę ant jų. Jeigu atsibus, tegul mąsto, kaip ten atsidūrė. Jeigu ne... Ką gi, jos niekas nė nepasiges.
Nusišypsojęs savo "žaviąja" šypsena Bretas nužvelgė stotį ir galiausiai patraukė išėjimo link. Laimei, visiškai neišsikruvino, tad jau po dešimties minučių galės bandyti sužavėti kokią nors gražuolę.
-
Vėlus, rudens vakaras. Vegard žygiavo tamsiomis Londono gatvėmis vilkėdamas juodą paltą, užsidėjęs juodą skrybelę. Batų auliukai tauškėjo plytelėmis ir sukūrė malonią atmosferą. Kur gi Saeterhaug ėjo taip vėlai? Atsakymo į klausimą eilinis praeivis sulaukęs nebūtų, jaunuolis skubėjo į apleistą metro stotį, kur sutartu laiku turėjo perduoti labai paslaptingą, nelabai legalią prekę vienai merginai. Gyventi visgi reikia, o legalaus darbo Vegard nenori, likusias savo gyvenimo dienas jis norėjo gyventi linksmai, verta paminėti, kad Vegard neseniai sukako 18, o jis jau ruošiasi mirti, eh, tas Vegard... Švelnus vėjelis malonimo buvusį klastuolį. Pravažiuodavo vos kelios mašinos, tačiau niekas paslaptingojo kilnios šeimos atstovo nematė, nes šis buvo tarsi šešėlis vienišose Londono gatvėse. Tiesa, toks ir buvo jo slapyvardis - Londono tuščių gatvių šešėlis. Trys kanapių suktinės ramiai gulėjo vaikino palto kišenėje ir laukė akimirkos, kol bus uždegtos ir švelniai surūkytos. Juodaplaukio veide pasirodė demoniška šypsena. Praėjo gera valanda keliavimo, kol Vegard priartėjo prie to legendinio įėjimo, kur dažniausiai ir perduodavo nelegalias medžiagas klientams. Pakėlęs galvą, apsidairė ir greitai nusileido laipteliais.