Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Koukvortas => Temą pradėjo: Loras Lanisteris Gruodžio 04, 2011, 09:34:49 am
-
Einant Koukvortu, galėjai pastebėti neoklasicizmo šedevrą. Baltą pastatą iškylantį virš namų. Jo fasadas buvo išmargintas skulptūromis, o priekį rėmė galingos kolonos. Pastato gale buvo kažkas panašaus į koplyčią su kupolu, bet iš tikrųjų ten buvo observatorija. Milžiniškos pastato kolonos rėmė užrašą "Karališkasis astronomijos muziejus".
Šis muziejus priklausė žiobarams, bet jis neveikdavo pirmadieniais ir antradieniais, tuomet jį ir lankydavo burtininkai. Pačiame muziejuje galėjai rasti visko ir meteorų liekanų ir senovinių žvaigždėlapių ir seną biblioteką pilną astronominių knygų. Čia buvo įvairių teleskopų, buvo net tokių didelių teleskopų, kad burtininkams jie atrodė labai kvaili. Čia buvo skliautas su žvaigždynais ir žvaigždėmis, čia buvo visko, ko tik geidė smalsi astronomo širdis.
-
Ponas Flečeris laukė, kol ateis mokiniai. Pirmoji pasirodė maža mergaitė. Kiekvienam atvykstančiam jis išpyškindavo tokią kalbą:
- Sveikas drauguži. Muziejus laukia tavęs. Jei kas tau yra labai įdomu gali manęs paklausti. Dabar gali eiti ir vaikščioti po muziejų, tavo mokytojas sakė, kad dvyliktą turi ateiti į didžiąją salę, - ji štai ten mostelėjo ranka muziejaus darbuotojas. - Na ką. Bėk.
Taip ir plūdo mokinių srautas pro jį. Būk mandagus. Tiesą sakant. Šypsokis... Ponas Flečeris nelabai mėgo.. Ir vėl vaikai, kiek jų čia... savo darbo. Bet jis jį keikė tik mintyse, jis žinojo, kad niekada negalės jo pakeisti. Galiausiai pro angą išlipo profesorius Christian. Jis pasisveikinosu darbuotoju ir persimetė keliais žodžiais:
- Kiek jų praėjo?
- Lygiai trisdešimt pone...
- Sunkumų buvo?
- Ne...
- Puiku. Na aš irgi judu, sėkmės pone Flečeri.
[[ Piromoji užduotis aprašyti pasivaikščiojimą muziejuje. Už tai gausite iki trijų taškų. sėkmės. ]]
-
Beatkris ėjo paskui visus vaikus. Štai, pagaliau jie pamatė baltą pastatą kuris iškylą virš namų. Jis buvo milžiniškas.
Įėjusius į vidų juos pasveikino ponas Flečeris.
- Sveikas drauguži. Muziejus laukia tavęs. Jei kas tau yra labai įdomu gali manęs paklausti. Dabar gali eiti ir vaikščioti po muziejų, tavo mokytojas sakė, kad dvyliktą turi ateiti į didžiąją salę.
Kiekvienam jis išdrožė štai vat tokią kalbą. Beatkris paskui kitus nužingsniavo į didžiąją salę. Praėję kelias milžiniškas, senas ir dailiai išgraviruotas arkas jie pagaliau pasiekė didžiają salę. Didžiulės medinės durys buvo atidarytos. Beatkris ir kiti įžingsniavo į ją. Ten jau buvo profesorius.
Beatkris įsispraudė į kampą, kuo arčiau profesoriaus, kad matytų kiekvieną eksponatą ir nepraleistų nė vieno profesoriaus žodžio..
-
Ponas Flečeris laukė, kol ateis mokiniai. Pirmoji pasirodė maža mergaitė. Kiekvienam atvykstančiam jis išpyškindavo tokią kalbą:
Įleidęs juos į muziejų, kaip jau mokytojas sakė, darbuotojas Flečeris tarė:
- Sveikas drauguži. Muziejus laukia tavęs. Jei kas tau yra labai įdomu gali manęs paklausti. Dabar gali eiti ir vaikščioti po muziejų, tavo mokytojas sakė, kad dvyliktą turi ateiti į didžiąją salę, - ji štai ten mostelėjo ranka muziejaus darbuotojas. - Na ką. Bėk.
Iš jo žodžių galėjai spęsti, kad jam patinka šis darbas, tačiau taip nebuvo. Jo akys, galiausiai kūno judesiai rodė, kad jis nemėgo šio darbo, ir prireikė didelių valios pastangų, kad jis neimtų elktis nemandagiai.
Galiausiai pasirodė mokytojas, ir Brigita išgirdo jū pašnekesį.
- Kiek jų praėjo?
- Lygiai trisdešimt pone...
- Sunkumų buvo?
- Ne...
- Puiku. Na aš irgi judu, sėkmės pone Flečeri.
Mergaitė prisipraudė prie mokytojo, kad geriau viską girdėtų. Pamačiusi tą patį darant ir kitą mergaitę, ši jai šyptelėjo ir pasiruošė atidžiai klausytis mokytojo.
-
Jordan, kartu su savo "chebra" atsidūrė muziejuje. Vaikinai paspaudė ranką ponui Flečeriui nusišypsodami jam ir tardami:
- Labas vakaras.
Šiuos žodžius lydėdavo pagarbus linktelėjimas. Septintakursiai nužengė pačiu pirmu koridoriumi. Jis atrodė gan siauras - visai nepanašus į tipinį muziejaus koridorių, kuriame būtų kas nors įdomaus. Tačiau vaikinai nesustojo ir jie priėjo akligatvį - priešais juos buvo užrašas "WC". Lyg niekur nieko, porelė varnanagių ir klastuolių įėjo. Atlikę visus reikalus ir nusiplovę rankas pagal instrukciją, jie laukė prie kriauklių, kol iš kabinos sugrįš Robas.
- Tu gal ten įėjimo į Magijos Ministeriją ieškai?- nusijuokė Leo.
- Prigavo...- taipogi juoku atsakė Robas išėjęs iš kabinos. Su šlapiais batais.
- Kažkam problemos su prostata?- šyptelėjo Jordan.
- Nuu, nesityčiok,- kumštelėjo Robertas. Palaukę, kol klastuolis Robas nusiplaus rankas, jie grįžo, iš kur atėję. Ten nebeliko būrelio mokinių - visi išsiskirstę kas kur. Vaikinai ėjo jau plačiu, tipiniu muziejaus koridoriumi, kol priėjo salę. Jos viršuje buvo kupolas, nusagstytas žvaigždžių. Čia buvo tamsu, aplink sudėlioti žymių astronomų, kaip Galilėjo Galilėjaus, Mikalojaus Koperniko bei kitų astronomų švelnios šviesos apšviesti biustai. Tolėliau stūksojo keli teleskopai. Jie buvo dydžio sulig... na, labai dideli, kadangi jų nebuvo su kuo palyginti. Jie buvo aptverti, tačiau kaip tu aptversi nuo burtininkų? Tvorele? Nejuokinkit... Tačiau vaikinai, nors ir labai niežėjo nagai, vis gi elgėsi gražiai - juk po to gali kilti įtarimas žiobarams, o to burtininkas reikia mažiausiai. Galiausiai, dar pavaikštinėję po muziejų, keturi vaikinai patraukė į salę, kurioje jau lūkuriavo mokiniai, apsupę profesorių.
-
Ir štai pagaliau Rūta išlėkė iš to prakeikto, suodino ir nešvaraus židinio. Visada mergaitei išlipus jai gerokai sukdavosi galva, ką jau kalbėti apie išsipurvinusius drabužius. Bet jai gerokai pakėlė nuotaiką mandagus ponas Flečeris. Jis, kaip ir visiems kitiems mokiniams išpyškino savo jau atmintinai išmoktą kalbelę:
- Sveikas drauguži. Muziejus laukia tavęs. Jei kas tau yra labai įdomu gali manęs paklausti. Dabar gali eiti ir vaikščioti po muziejų, tavo mokytojas sakė, kad dvyliktą turi ateiti į didžiąją salę, na ką. Bėk.
Taip grifiukė ir padarė. Ji nubėgo, atsiskirdama nuo savo bendrakursių, muziejaus bibliotekos link. Ji visada domėjosi astronomija, ji net pažinojo grižolo ratus, andromedą ir keletą kitų žvaigždynų. Žvaigždės jai priminė jos gyvenimo prasmę. Grifiukė norėjo atrasti naują žvaigždę, niekieno dar nematytą, ir ją pavadinti mamos vardu. Jos garbei. Užsisvajojusi mergaitė vos nepralėkė bibliotekos. Įbėgusi ji demonstratyviai prižingsniavo prie bibliotekininkės. Moteris šiek tiek nustebo pamačiusi dvylikos metų mergaitę apsirengus hogvartso uniforma. Žiobarai juk nė nenutuokė, kad burtininkai išviso egzistuoja, ką jau kalbėti apie jų rengimosi stilių. Rūta drąsiai ir garsiai paklausė:
- Laba diena, ar kartais turėtumėte knygą pavadinimu "Kosmoso žvaigždynų pradžiamokslis"? - Bibliotekininkė ne iš karto susigaudė, mat ji net nežinojo, kad tokia knyga išviso yra išleista. :
- Atsiprašau, brangioji, bet mes tokios čia tikrai neturime. - Rūta jautėsi tokia prislėgta, ji tos knygos ieškojo jau nuo vaikystės.
- Na ką, tada aš jau eisiu. - Nusivylusi mergaitė nužingniavo didžiosios salės link. Tenai susirinkusių mokinių jau buvo nemažai. Ji atsisėdo nuošaliau, bet ne per daug nuošaly, reikia, kad ji girdėtų kiekvieną profesoriaus de Shevrez'o ir pono Flečerio žodį. Juk maža nesėkmė nesugadins jos jau savaitę lauktos ir išsvajotos ekskursijos.
-
Visi mokiniai jau buvo susirinkę. Dėl viso pikto, Christian juos dar persakiačiavo. Taip, lygiai trisdešimt. Šaunu. Apžvelgęs susirinkusiuosius pamatė daug grifų kelis klastuolius bei tik kelis varno nagius. Iš, kurių pažinojo tik Jordan. Mokytojas nusišypsojo jam ir atsistojąs ant pakylos pradėjo savo "kalbą":
- Na, sveiki visi susirinkę į pamoką astronomijos muziejuje. Pagrndinis jūsų tikslas yra linksmai praleisti laiką ir sužinoti kažką naujo. Taigi yra keturi pasirinktini variantai, kur galite eiti. Štai tame koridoriuje, - mokytojas parodė ranka į didelias duris. - Yra saulės sistemos tyrinėjimų bei istorijos paroda. štai ten, - dar vienas rankos mostas - yra žvaigždynų salė. Ten, už tų raudonų durų yra observatorija, ji labai puiki patariu ten nueiti. Na ir galiausiai už vat anų durų yra mėnulio paroda. Pasirinkite kur jums būtų įdomiausia ir nueikite. Grįžę į mokyklą galbūt viską aptarsime. Na lėkite.
Kai, kurie pirmakursiai taip ir pasileido tekini į mokytojo paminėtas sales, tuo tarpu vyresni mokiniai lėtai pajudėjo. Jie suprato, kad niekur nepriskubėsi. Christian papešiojo sau ūsą ir patraukė link muziejaus direktoriaus. Jų dar laukė pokalbis apie ekskursiją, juk vis dėl to čia ne kasdien atvyksta jaunieji burtininkai.
[[ Užduotis - yra keturios mokytojo paminėtos salės:
Observatorija
Mėnulio paroda
Žvaigždynų paroda
Saulės sistemos tyrinėjimų ir istorijos paroda
pasirinkite vieną ir apraųykite savo poste, jei jau kažkas pasirinko kokią parodą, tai nesikartokite. Už tai gausite iki penkių taškų.
Už postus:
Rūta - du taškai.
Jordan - trys taškai.
Brigita - vienas taškas. ]]
-
Marieta išklausiusi profesoriaus lėtai nuėjo į Saulės sistemos tyrinėjimų ir istorijos parodą. Salėje, kurioje vyko ta paroda, buvo tuščia, nei gyvos dvasios. Kaip visada.. - pagalvojo Marieta. Mergaitė buvo pripratusi visur būti viena. Visi tikriausiai nulėkė į observatoriją.. Na, bent jau galėsiu ramiai pasižvalgyti. Salėje buvo tamsu ir tylu. Aplinkui skriejo visų Saulės sistemos planetų modeliai. Štai Merkurijus, o ten mūsų Žemė.. Jupiteris! Koks jis didelis, palyginus su kitom planetom.. netgi Plutonas vis dar čia! Pasaka..
Marieta nieko nelaukusi nudūmė prie Plutono, kuris jai kėlė didžiausią susižavėjimą. Planetėlė buvo nedidukė, palyginus su milžinu Jupiteriu - visai mažutė. Aplink Plutoną skriejo jo palydovas Charonas. Prie šių dangaus kūnų buvo ir aprašas: Plutonas – Saulės sistemos nykštukinė planeta, tai antra pagal didumą žinoma nykštukinė planeta(po Eris)...
Buvo parašyta ir daugiau, tačiau mergaitė nesigilino, o tik gėrėjosi planetėlės šviesa. Marieta vos ne vos atsiplėšė nuo Plutono ir apžiūrėjo Neptūną, Uraną ir Jupiterį, tačiau jai jos nebuvo labai svarbios. Toliau sekė Marsas, pagaliau Žemė ir Venera. Marieta ilgai prastovėjo prie jų, negalėdama atsistebėti Marso raudonumu, Žemės gražumu ir Veneros spalvomis. Štai pagaliau ji pasiekė Merkurijų ir pačią Saulę. Saulė švytėjo neapsakoma šviesa, Merkurijus prieš ją tiesiog nublanko. Prie Saulės stovėjo stendas, kuriamia buvo aprašyta visa jos sistema: Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.
Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra aštuonios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas...
Aha.. Vadinasi informacijaa čia šiek tiek pasenusi, juk jau seniai skaičiau, kad Plutonas priskirtas nykštukinėms, o ne paprastoms planetoms.. Ką gi.. Bet vistiek jis labai gražus.. Marieta dar karta patraukė pasigrožėti savo mėgstamiausia planeta - Plutonu...
-
Palaukęs, kol susirinks visi mokinai, profesorius tarė:
- Na, sveiki visi susirinkę į pamoką astronomijos muziejuje. Pagrndinis jūsų tikslas yra linksmai praleisti laiką ir sužinoti kažką naujo. Taigi yra keturi pasirinktini variantai, kur galite eiti. Štai tame koridoriuje, - mokytojas parodė ranka į didelias duris. - Yra saulės sistemos tyrinėjimų bei istorijos paroda. štai ten, - dar vienas rankos mostas - yra žvaigždynų salė. Ten, už tų raudonų durų yra observatorija, ji labai puiki patariu ten nueiti. Na ir galiausiai už vat anų durų yra mėnulio paroda. Pasirinkite kur jums būtų įdomiausia ir nueikite. Grįžę į mokyklą galbūt viską aptarsime. Na lėkite.
Nagi, nagi, kur čia pasukus,- mintijo Brigita ir greitai nuėjo prie Žvaigždynų salės.
Įžengus pro nieko neišsiskiriančias duris, Brigitai kvapą užgniaužė. Lubos buvo kaip dangus, kuris tesėsi ir per sienas. Kai kur mėlynas, su visais žvaigždynais, žvaigždėmis ir planetomis, nuostabaus mėlynumo, jis užgniaužė Brigitai kvapą. Atsitokėjusi mergaitė patraukė prie pirmo pasitaikiusio žvaigždyno. Keista, tačiau jo aprašymo nebuvo. Negalėdama susilaikyti, mergaitė prilietė jį pirštu ir staiga... prieš ją atsirado aprašymas. Prie visų žvaigždynų, pavaizduotų dangaus skliaute, pokšėdami radosi užrašai, gal koks šimtas po keturias eilutes stulpelių radosi mėlynomis, ore plevenančiomis raidėmis. Atsigavusi, Briigta suskubo skaityti, kaip sužinojo, Andromedos žvaigždyno aprašymą. Štai ką ji perskaitė:
Andromeda (And) – šiaurinio pusrutulio žvaigždynas. Andromedos žvaigždyne plika akimi kaip silpna šviečianti dėmė matomas Andromedos ūkas (M31), galaktika (esanti(s) žvaigždyne). Be to jame yra meteorų, andromeditų srauto, susidariusio 1845 m. suirus Bielos kometai, radiantas. 1885 m. žvaigždyne pastebėta supernova S And Andromeda gerai matoma vasarą, rudenį ir žiemą.
Įdomu įdomu,- garsiai pamasčiusi, nes nieko nebuvo šalia, ir kai ką užsirašiusi, ji patraukė toliau. Priėjus Delfino žvaigždyną, Brigita perskaitė:
Delfinas (Delphinus, Del) – 69-as pagal dydį šiaurės pusrutulio žvaigždynas. Dažniausiai matomas rudens mėnesiais.
Viena legenda byloja apie tai, kaip graikų poetas ir dainininkas Arionas plaukė laivu, jūrininkai susimokė ir išmėtė jį į jūrą. Poeto gyvybę išgelbėjo delfinai. Kita legenda susijusi su Poseidonu, kuris siekė Amfitritės širdies, bet ji pasislėpė. Tik delfinas rado Amfitritę, už tai buvo įkeltas į dangų.
Ryškiausios žvaigždės
* Sualocinas – α Del 3m,77
* Rotanev – β Del 3m,63
Įdomiai čia,- perskaičiusi mergaitė dar kartą apsižvalgė po dangų ir patraukė toliau. Taip ji ėjo ir ėjo, skaitinėdama žvaigždynus, kol galiausiai pamatė įdomiausią, Paukščių tako, galaktiką.
Keista, kad čia įtrauta galaktika. Na, bet nesvarbu,- pamintijo Brigita ir ėmė skaityti.
Paukščių takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema - spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.
Daugelyje šalių vadinamas Pieno Taku (angl. Milky Way, graik. Galaxia Kuklos).
Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus.
Žvaigždynai
Žvaigždynai, per kuriuos eina Paukščių Takas:
* Persėjas, Vežėjas, Tauras, Dvyniai, Orionas, Vienaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Laivagalis, Burės, Laivo Kilis, Kentauras, Pietų Kryžius, Matuoklė, Skorpionas, Gyvatė, Gyvatnešis, Šaulys, Skydas, Erelis, Strėlė, Laputė, Lyra, Gulbė, Cefėjas, Kasiopėja, Driežas.
Spiralinės vijos
Saulė šioje spiralinėje Galaktikoje yra Oriono vijoje, tarp Šaulio ir Persėjo vijų.
Pabandžiusi surasti visus žvaigždynus, ir viską užsirašiusi, mergaitė patraukė prie durų, ir, išėjusi iš salės, nuėjo prie mokytojo.
-Ką gi, profesoriau, aš jau baigiau,- spindinčiomis iš džiaugsmo akimis, kad pamatė tokį nuostabų dalyką, pasakė Brigita.
-
((Atsiprašymas už pavėlavimą, atliksiu abidvi užduotis viename poste, tikiuosi nebus tik permesta akimis))
Beprotiškai dangų, žvaigždes ir viską, kas yra toli nuo "čia ir dabar" mylinčiam Fredžiui tai buvo rojus. Taip smarkiai knietėjo paliesti tuos meteoritų gabalėlius... Tą nuostabų akmenį iš mėnulio... Atrodė kaip paprasčiausias uolos gabalėlis, o ne sūris, bet vien mintis, kad jis iš ten!
O ir pats muziejaus dizainas! Lubos aukštos ir išgaubtos, sukuria begalybės efektą, tamsiai mėlynos, sodrios spalvos, nusėtos tūkstančiais, milijonais žvaigždučių. Ant sienų - žvaigždynai, turbūt tik jų paveikslai, bet atrodantys taip tikroviškai kaip nuotraukos... Vaikštinėjo Fredis visiškai atitolęs nuo realybės, skaitinėdamas apie Paukščių Taką, atrasdamas vis naujų dalykų apie Saulės Sistemą, ir mokytojas paskelbė užduotį, aplankyti vieną iš salių.
Labiausiai viliojo Mėnulio paroda ir observatorija, tačiau pirmiausia ryžosi nueiti į Saulės Sistemos tyrinėjimų bei istorijos salę. Buvo tikrai įspūdinga, patalpa atrodė lyg begalybė, juodos lubos, sienos, grindys, ore sklandančios Saulės Sistemos planetos, milžiniškos senovinės knygos, iškabintos lentos su informacija. Labiausiai Fredį domino vienas iš kitus-nelabai-dominančių dalykų - Planeta nr. 5 arba Planeta X.
Planeta X
Jau nuo senovės astrologams žinoma, kad atstumas tarp Marso ir Jupiterio yra pernelyg didelis. Lyg tarp jų turėtų būti dar viena planeta. Šiandien jau yra nuodugniai ištyrinėta viena teorija. Planetos X teorija.
Prieš 6000 metų egzistavo šumerų civilizacija, palikusi po savęs daugybę dantiraščiu išrašytų molinių lentelių. Lentelėse buvo aprašyta viskas apie Saulės Sistemą ir mūsų galaktiką, nors oficiliai visi tie dalykai atrasti tik prieš kelis šimtmečius. Kaip byloja molinės lentelės, prieš 4 mlrd metų į mūsų Saulės sistemą įsibrovė ateivis iš kosmoso gelmių – Nibiru, Žemės dydžio klajojantis kosminis kūnas. Tuo metu Saulė (Apsu) turėjo 9 savo sistemos planetas: Merkurijus (Mummu), Venera (Lachamu), Marsas (Lachmu), Žemė (Tiamat), Jupiteris (Kišar), Saturnas (Anšar), Uranas (Anu), Neptūnas (Ea) ir Plutonas (Gaga). Kai paslaptingasis Nibiru įėjo į Saulės sistemą, jis pateko į gravitacinį lauką, ir, jo pagriebtas, įėjo į nestabilią orbitą. Savo ruožtu, dėl Niburo gravitacinio lauko poveikio, artimiausiose jam planetose prasidėjo kataklizmai. Labiausiai nukentėjo Tiamat, ji skilo į dvi dalis. Viena iš jų kartu su Tiamat palydovu Mėnuliu, buvo išsviesta į kitą orbitą ir tęsė savo gyvavimą kaip Žemė. Kita dalis žuvusios planetos suiro į gabalus ir suformavo asteroidų žiedą, esantį tarp Marso ir Jupiterio orbitų. O Niburu? Veikiama jėgų, iššauktų Tiamat katastrofos, jis irgi perėjo į naują orbitą pačioje periferijoje ir tapo dešimta, pačia tolimiausia sistemos planeta. Mokslinėje ir fantastinėje literatūroje ją priimta vadinti Transplutonu.
„Ticijaus-Bodės taisyklė“ nurodo dėsningumą, kokiu atstumu nuo Saulės turi būti nutolusios planetos. Pagal šitą dėsningumą tarp Marso ir Jupiterio turėjo egzistuoti „Planeta NR 5“, tačiau jos nebuvo.
Įdomi teorija. Bet vis dėl to, tik teorija... Mąstė Fredis. Dar patyrinėjęs jis nusprendė prisijungi prie daugumos mokinių, nuėjo į Observatorijos salę. Na, tokio dydžio teleskopų dar gyvenime nebuvo matęs. Buvo nuostabu - įstabus Saturnas su savo žiedais, ugnies spalvos Venera, mažas mielas atsiskyrėlis Plutonas... Sužinojęs begalę įdomių dalykų, pamatęs Marsą iš tokio artumo, kad galėjo tyrinėti paviršiaus nelygumus, gavęs Mėnulio trupinėlį dovanų, Fredis pagaliau nusprendė pasitraukti. Prisirašęs pilną sąsiuvinį įvairių dalykų, jis išėjo iš Observatorijos salės, ir priėjęs prie mokytojaus, tarė:
-Aš jau baigiau. Labai didelis ačiū Jums už šią ekskursiją. Buvo nuostabu.
-
Mergaitė tipeno, ant savo suknelės užsimetusi juodą gyvačių odos gobtuvą. Savo tamsiomis akimis žvalgydamasi aplink po pažįstamą Koukvortą, dvylikametė pastebėjo karališkąjį astronomijos muziejų, kuris atrodė lyg šventykla ir Sacharai buvo žinomas kone atmintinai. Muziejų remiančios kolonos ir skulptūros buvo dailios, ir, svarbiausia, atrodė net nepaliestos. Priėjusi prie vienos ir atsirėmusi į ją, Sa laukė draugės ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Dar kiek pasižvalgiusi žvitriomis akimis, dvylikametė pajautė keistą čia tvyrančią atmosferą - tai neatrodė lyg muziejus, greičiau galaktika. Nors ir buvo vasariškas oras, mergaitė trynė sužvarbusias rankas. Gamta buvo ypač išvaizdi: po augalų raizginius šokinėjo saulės zuikučiai, čia nebuvo daugybės šiukšlių, kaip Verpėjo akligatvyje - miestas buvo švarut švarutėlis, tačiau čia Sachara nesijautė kaip namie. Sulaukusi lėtapėdės draugės, kuri, atrodo, niekur neskubėjo, Sa paragino Melody:
-Greičiau, eime!
-
Niekur neskubėdama, mergina lėtu žingsniu sekė pašnekovę. Dažnai, o tiksliau niekad, nesilankydavo žiobarų vietose, tad stengdamasi baisiai neatsilikti žvalgėsi aplinkui. Keisti namai, gatvės, transporto priemonės, apie visa tai ji jau yra girdėjusi ir anksčiau, tačiau išvysti šį spektaklį buvo smagu. Galiausiai prisivijusi Sacharą, pažvelgė į baltą pastatą šaunantį aukštyn virš aplinkui supančių namų. O visos tos skulptūros. Nuostabu! Pagaliau žiobarai padaro kažką tinkamai! Nusijuokusi klastuolė striksėdama aplenkė Sacharą ir nuskubėjo į vidų. Išvydusi šią erdvę, šviesą patalpą prigrūstą visokių daikčiukų, kurių kiekvieną norėjo paliesti, pamatyti ar apie jį paskaityti Mel suplojo delnais:
- Eime eime eime,- šūktelėjo kviesdama merginą. Moteris tuo metu buvusi netoli ir šluosčiusi dulkes nuo vieno iš modeliukų, nusišypsojo. Prišokusi prie pirmo pasitaikiusio eksponato, prisiplojo prie apsauginio stiklo ir prikandusi lūpą tyrinėjo:
- Esu įsitikinusi, kad sugebėčiau paversti jį ginklu ir susprogdinti mažiausiai vieną, kokį Australijos žemyną.
-
Baltaplaukė taip neskubėjo ir atidžiai visur žvalgėsi, nors jai tas beveik nerūpėjo. Žvilgtelėjusi šonan ir pažvelgusi į sutrikusią moterėlę, aiškiai nevertėlę, varnė šiaip taip puse lūpų šyptelėjo ir linktelėjo.
-Šiaip, čia ne Žiobarų kūryba, o pačių magų,-kimiu ir gergždžiančiu balsu dvylikametė burbtelėjo. Pakėlusi akis, Sachara apžiūrėjo visus dujinius planetų modeliukus, po truputį skraidančius ir mažutes dujines žvaigždutes, kaip visada, žibančias.-Nėra ko skubėti, šiandien apžiūrėsime nors dalį šio muziejaus. Vis tiek išeis pora valandų.
Sa negalėjo atplėšti akių nuo naktinio dangaus skliauto. Sirija nuotaikingai priskubėjo prie arčiau sienos ir žemiau skraidančius kamuoliukus ir blizgučius. Siri atsargiai pakėlė paslaptingai atrodantį mėnulį su ateiviais, kaišančiais galvas iš kraterių. Baltapūkė atsargiai paleido kamuoliuką, o šis nesvariai slystantis gravitacija atsirado savo vietoje. Toliau merginos akis patraukė Paukščių takas. Mergina neslėpė susidomėjimo ir pažvelgė į pamažu judančias žvaigždutes. Paėmusi į savo šaltas rankas Paukščių taką, dvylikametė ėmė jį tyrinėti ir iš mažų žvaigždučių sudėliojo kareivėlį su užrašu "MES JAU ČIA", tačiau šis ilgai nelaikė ir vėl susisatė į normalujį Paukščių Taką.
Drought tyliai pritipeno prie Melody nugaros ir net nepajuto, kaip ją apkabino, tik palaipsniui į visą kūną plūdo šiluma. Šaltoje ir baltoje kaip sniegas rankoje plūduriavo žvaigždynas. Baltaplaukė pakišo jį Mel po nosimi ir paklausė:
-Spėk, kas čia?
-
Pakėlusi galvą aukštyn išvydo sklandančią saulės sistemą. Kiekvienas planetos modeliukas atrodė įspūdingai. Saulė, didžiausioji iš visų, skleidė šviesą ir šilumą, jos raudoni, geltoni, bei oranžiniai raštai raibuliavo lyg lavos upė. Merkurijus toks pilkas ir šaltas, kaip akmenukas, o tai juokinga, mat tai arčiausiai Saulės esanti planeta. Venera plūduriuoja lyg didelis, baltas saldainis, kurį tik ir norisi sugauti ir suvalgyti. Sekanti - mums visiems gerai žinoma gimtoji Žemė, apie ją net nėra ką sakyti. Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas į visus šiuos modelius Melody žiūrėjo atidžiai, tyrinėjo galvoje lygiai taip pat kiekvieną iš jų. Kol galiausiai atlenkė galvą tiesiai, šis jau buvo pradėjęs skaudėti:
- Kodėl mes čia?- paklausė Sacharos. Tuomet pajudėjo link teleskopų ekspozicijos. Į eilę, pagal sukūrimo bei naudojimo laiką sudėlioti dangaus kūnų stebėjimo prietaisai atrodė liūdnoki. Muziejaus šeimininkai stengėsi palaikyti jų gyvastį valant dulkes, nublizginant kokia nors priemone, ar karts nuo karto pajudinat į kitą vietą. Tačiau jiems reikėjo ne to, teleskopai troško vėl bent vieną kartą su savo objektyvu pažvelgti į visatos kūnus, pasimėgauti žvaigždėmis, būti laikomiems mokslininkų ar tiesiog smalsių žmonių, būti pagalbininkams, keliauti iš vietos į vietą, tačiau štai - sėdi ir viskas ką jų mažieji stikliniai lęšiai regi yra tik bjaurūs atėjūnai kurie vis dar mano, jog pasaulį sukūrė Dievas ((Nieko neįžeidžiu, kalba Melody ne aš)). Taip jos apmąstymus nutraukė kažkas staigiai prišokęs artyn. Klastuolė krūptelėjo ir tuo pačiu metu pasijautė baisiai nejaukiai, artumo, o ypač tokio, sąvoka buvo gan retas dalykas. Spėju ne gražus vaikinas vėliau norėsiantis nuskraidinti ant šluotos į kokią mielą ir žavią vietą:
- Sachara, kodėl mes čia? Ką tuo nori pasakyti?
-
Sachara kiek nustebo ir pažvelgė į Melody. Ar aš čia nesuprantu, ką ji nori pasakyti, ar ji nieko nenori pasakyti?
-Kas? Kas yra, kažkas blogai?-Sa apsimetė nustebusia ir papūtė lūpas, tuo pačiu svajingai mirktelėdama.Pažvelgė, kaip mergina nuėjo prie teleskopų, o pati nuskubėjo prie skraidančių planetų moduliukų, kur ketino padėti žvaigždyną, tačiau jį įsikišo į kišenę ir ėmė ieškoti kitos įdomios spragos. Baltapūkė praėjo - o paskui, priėjo įrėmintas lenteles, kuriose juodai buvo parašyta:
Žvaigždžių sudėliojimai
Sirijos dėmesį patraukė ir apatinės lentelės, parašytos tokiu pat dailiu raštu raitytomis uodegėlėmis:
Žvaigždes sudėlioti pagal savo norus nėra lengviausia. Čia reikia didelio įgudimo ir noro. Tačiau žvaigždės nesusidėlios, jei bus bandomos suvaldyti Tamsos burtininko (Voldi, žinau, kad tu skaitai tai). Tačiau..
Toliau lentelė buvo nukirsta, o rėmeliai išdaužti, tad nedaug begalėsi perskaityti. Tie.. Prakeikti, žemės kirminai.. Kiek išliejusi pyktį savo mintyse (((galvos smegeniose)) "Medžių kirtėjai.. Rėmelių daužytojai.." Sirija paėjo vėl prie planetų ir dar jas apžiūrinėjo.
Jau atsižiūrėjusi planetų iki kaklo, Siri priartėjo prie Melody ir sukišo savo liaunus pirštus į Mel minkštus, banguotus plaukus.
-Tai kur eisim dabar,-lipšniai tarė.
-
- Man tiesiog įdomu kodėl mane čia atsivedei,- pirštu braukdama per įvairius astronautų reikmenis pasitikslino Melody. Tuomet atsisuko atgal ir rimtu linksmu žvilgsniu pažvelgė pro langą, esantį Sacharai už nugaros, į prasidedantį lietų. Žmonės iš gatvių greitai išsibėgiojo, nei vienas iš jų nesidžiaugė ir nevertino audros. Betiksliai nardydama tarp eksponatų Melody pradėjo niūniuoti, švelniai pirštai braukdama per kiekvieną daiktą prie kurio tik buvo lentelė draudžianti tai daryti. Moteris prižiūrinti čia tvarką paniuro, visą laiką sekė mokinės judesius, bet nieko nesakė, matyt bijojo. Papurčiusi galvą taip, kad garbanos nebedengtų veido, klastuolė patraukė link nuotraukų iš kosmoso. Kaskart judėdama suktelėdavo, tūptelėdavo ar kitaip plastiškai "šokdavo" paskui savo pačios kuriamą melodiją. Galiausiai sustojusi pradėjo skaitinėti aprašymus. Išgirdo tylius kaip katės žingsnius, neatsisukdama žinojo, jog tai Sachara. Pajutusi merginos pirštus plaukuose pašiurpo. Tiesiog kūną nupurtė šaltis. Apsisukusi veidu į merginą nusišypsojo:
- Nustebink mane,- sušnibždėjo mergina prasilenkdama pro varnanage.
-
Sachara pajuto Melody šnabždesį ir josios garbanų kutenimą, ir tai privertė jos širdį degti. Liepsnojant širdžiai Sa nejučia tylomis pradėjo tipenti paskui Mel. Likus keliems žingsniams iki galimybės prisiliesti prie merginos stangrios nugaros, Sirija tyliai prišoko tą menką atsumą ir padėjo vieną ranką ant liekno liemens, o kitą - ant klubo.
-O kaip tave galima nustebinti, mažute,-sušnabždėjo Siri, priartėjusi prie Melody ausies. Keistai į jas prižiūrėtojai žiūrint, varnė kaip regis tapo normalesnė ir atsitraukė nuo Mel ausies, bet klubo ir liemens nepaleido.-Pirmiausia, manau, eisime kažkur kitur,-pridūrė dvylikametė, nekaltai suklapsėdama akimis.
Baltaplaukė truputį patrynė garbanės liemenį šaltomis rankomis ir apkabino iš nugaros.
-Gal paskubėkim?-valytojai stebint visa tai ir manant, kad tai šventvagystė, rudakė susiraukusi sušnypštė.
-
Praeidama pro moteriškę kuriai jau antakis pradėjo trūkčioti, kilstelėjo nematomą kepurę ir nusilenkusi šyptelėjo:
- Buvo malonu,- moteris visa išbalusi greitai papurtė galvą.
Tuomet staigiai pajuto kaulėtas rankas apsivejančias merginos liemenį bei klubą. Lyg ledinio vandens nulieta išplėtė akis. RIBOS. Krenkštelėjusi pasistengė skambėti ramiai, tačiau vis tiek nenorėdama taip baisiai atstumti, nusišypsojo:
- O ne, viskas nebus taip paprasta,- nuėmusi Sacharos rankas, vieną iš jų persimetė per petį iš nugaros ir pradėjo eiti pirmyn,- Nustebinimo esmė - nustebinti,- tarstelėjo linksmai griebdama vieną iš planetų ir sviesdama per kambarį tolyn. Venera atsitrenkė į kosmonauto kostiumą ir lėtai pradėjo grįžti atgal į lubų skliautą. Išgirdusi kaip prižiūrėtojos nagai tiesiog įsirėžia į stiklinį stalą, nusišypsojo.
- Tik rodyk kelią,- pasakė vieną ranka atverdama duris ir žengdama į lietų.
-
Suniurzgėdama baltaplaukė pagaliau nerodė jokių emocijų, tik kartais krenkštelėdavo ir užsimerkdama susiraukdavo.
-Dabar klausyk,-atsainiai bei nerūpestingai metė albinosė.-Kodėl aš tave turėčiau nustebinti, jei mane pačią staigmenos erzina? Kur eiti?-galiausiai sugriežė dantimis Sachara, tačiau sugniaužė kumščius ir po kiek laiko nusiramino. Dieve, per daug aršiai reaguoju. Ir kas iš to?
Žema pusamžė moterėlė trumpomis, rudomis garbanomis jau visai susierzinusi nužiūrinėjo abi mergaites. Sa kumštelėjo Mel nugaron ir tikėjosi, jog ši supras tą signalą ir galbūt atsiprašys moterėlės už nepatogumus, kadangi Sirija nebuvo patyrusi tuo reikalu. Siri dar apsižvalgė aplink ir vėl susiraukė.
-Tai kur?-suniurzgėjo.
-
Kasiopėja, laikydama Džesiui už rankos ir sunėrusi judviejų pirštus, akimirkai stabtelėjo prie pastato, giiai įkvėpdama. Keista, pati dėstydama astronomiją, ji niekada nebuvo čia apsilankiusi ir mažas jauduliukas spinduliavo kažkur viduje. Atsisukusi į Džesį, ji nusišypsojo, kita ranka pasitvarkydama savo sijoną ir pagaliau įžengusi, giliai įkvėpė.
-Einam ten,-staiga sukrykštė ji, vesdamasi ((aim blū da bu dy da bu dai)) vaikiną už rankos prie žvaigždėlapių, žvaigždynų ir, tiesą pasakius, visko, kas susiję su žvaigždėmis. Paleidusi jo ranką, Kasiopėja priėjo prie didžiulio plakato, kuriame puikavosi naktinis dangus, ir pažvelgusi į jį, dėliojo visus žvaigždynus, kuriuos buvo įmanoma čia įžiūrėti.
-
Džesis tvirtai laikė suėmęs merginą už rankos ir ėjo šalia jos netardamas nė žodelyčio. Dažniausiai tai, ką jis pasakydavo, būdavo koks nors pickup lainas, o dabar nebuvo ką labai jau kabinti (juk jie ėjo į muziejų o ne į klubo tualetą). Džesis žvelgė į mėlyną dangaus skliautą bei jame skraidančius juodus ir rudus paukščius, retkarčiais kažką čirptelstančius.
- Einam, - nusijuokė septyniolikmetis ir vos ne bėgte nusekė paskui Kasiopėją. - Gražūs žvaigždėlapiai, ar ne? Taip ir maniau, kad tau patiks, - nusišypsojo rudaplaukis ir atsistojo priešais plakatą su naktiniu dangumi ir daug daug dangaus kūnų. Jis matė pagrindinius žvaigždynus, bet tiek, kiek žinojo Kasiopėja, jis net sapne nebūtų atskyręs ar įsiminęs.
-
Kasiopėja atsisuko į Džesį, nusišypsodama jam.
-Labai tikslūs,-šyptelėjo ji, bakstelėdama į Sirijų.-Viskas savose vietose, net keista, kad čia žiobarų darbas. Žiūrėk, matai?-ji pirštu į kelias žvaigždes, jas sujungdama nematoma linija.-Čia tavo žvaigždynas,-nusijuokė ji žiūrėdama į sudarytą formą.-Dvyniai,-pridūrė Kasiopėja surasdama ir likusius zodiako ženklus.-Džesi,-staiga atsisuko ji į vaikiną.-Pažiūrėsim, kaip lankai astronomijos pamokas. Surask man Kasiopėjos žvaigždyną,-šyptelėjo puse lūpų ji, dėdama žingsnį atgal ir atsistodama greta Džesio.-Prašau,-pridūrė ji, kad nenuskambėtų taip jau valdingai ir sunėrusi piršus, garbanė pažvelgė aukštyn į Džesį, laukdama kol šis suras minėtąjį žvaigždyną ir, iš dalies, pačią Kasiopėją.
-
Rudaplaukis žvelgė į mažą merginos ranką, nesiklausydamas, ką ji pasakoja apie Dvynių žvaigždyną, bet galvodamas, kad jos ranka labai graži it kokios porcelianinės lėlės oda atrodė labai aristokratiška.
- Tiesą pasakius, aš nelankau pamokų, - nusijuokė Džesis. - Bet savo merginos vardo žvaigždyną surasti moku. Jis štai čia, - vaikinas bedė pirštu į žemėlapį, kur ir buvo profesorės pageidaujamas žvaigždynas. - Kasiopėja – 25-as pagal dydį šiaurės pusrutulio žvaigždynas Paukščių Take, pavadintas Etiopijos karalienės Kasiopėjos vardu.
Grifas nusišypsojo ir pažvelgė į Kasiopėją (tikrąją). Ši atrodė tokia laiminga, koks būna laimingas vaikas, kai gauna norimą saldainį arba kai aštuonmetė mergaitė gauną naują barbę ar beibį borną (įdomu, kas paskatina šešiolikmetes gimdyti...).
-
Kasiopėja nusijuokė, pažvelgdama į žvaigždėlapį. Jos įgudusios akys surado žvaigždynę greičiau nei Džesis jį spėjo parodyti.
-Teisingai,-nusišypsojo profesorė, pravesdama liniją tarp tų penkių žvaigždžių.-Kasiopėjos žvaigždynas ten,-ji atsisuko į Džesį.-Toji Etiopijos karalienė per daug puikavosi savo grožiu, todėl graikų dievai už bausmę ją pavertė žvaigždynu,-trumpai pasakojo ji, žiūrėdama į žvaigždyną, nors veidu buvo atsisukusi į vaikiną.-Paprastai duočiau du taškus, o gal penkis, jeigu čia būtų praktika,-šyptelėjo ji, numesdama savo garbanas nuo peties.-Tačiau tu nelankai pamokų, tai nežinau, ką tau duoti už teisingą atsakymą,-Kasiopėja pažvelgė į jo akis, gūžtelėdama smulkiais pečiais.
-
Džesis tyliai ir slapčia nužvelgė savo merginą, kuri turėjo užtikrintą ateitį, jau dirbo savo mylimą darbą, o Džesis... jau baiginėjasi septintas kursas, o jo magiškoje erdvėje darbas visiškai netraukia. Jis savęs neįsivaizduoja nei profesoriumi, nei magijos ministerijos darbuotoju, nieko, kad būtų arti Kasiopėjos. Na, jį trauktų kas nors, kas yra bent kiek pavojinga ir kitos merginos, o, žinoma, labiausiai jo mylimiausioji garbanė, dėl jo bijotų ir galvotų, koks jis yra nuostabus ir drąsus vaikinas.
- Tai tu nesijaudink, vien jau savo buvimu šalia tu mane apdovanoji ir kiekviena su manimi iškęsta diena irgi yra geras apdovanojimas man, -...ir skatinimas kada nors gyvenime pasikeisti. pabaigė mintyse septyniolikmetis.
-
Kasiopėja pasimuistė vietoje, pirštu pravesdama dar vieną žvaigždyną. Šyptelėjusi ji atsisuko į Džesį, jos žvilgsniui suminkštėjant kaip koks minkomas modelinas.
-Kaip miela,-atsiduso garbanė, apvyniodama savo rankas aplink jo kaklą ir pažvelgdama giliai į jo akis.-Bet kažką vis tiek turi gauti,-šyptelėjo puse lūpų ji, pasistiebdama ir švelniai, tačiau jausmingai, pabučiuodama vaikiną.
Atsitraukusi Kasiopėja vėl paėmė jo ranką, vesdamasi tolyn ir burbuliuodama, kaip nusišneka gidė, pasakojanti apie žvaigždes kitiems žiobarams ir kurią jie ką tik praėjo.
-Einam,-nusijuokė ji, beviltiškai papurčiusi galvą ir prieidama prie didelio mėnulio gaublio. Laisva ranka perbraukusi per grublėtą paviršių, profesorė pasuko gaublį, žiūrėdama, kaip šis sukasi.
-
Džesis žiūrėjo į merginą, kaip vaikas žiūri į sausainį, ar kaip
Sorenas žiūrėdavo į Gabriellą, kai staiga paslaptingai dingo kačiukas žiūri į šviežio pieno dubenėlį. Su meile, geismu ir troškuliu, džiaugsmu ir laime bei dar daugybe kitų jausmų, kurių net ir aš pati gražiai nemoku apibūdinti.
- Žinau, aš mielas, - šyptelėjo vaikinas, tą sakinį ištardamas žemu kaip kokio Skaro iš "Liūto karaliaus" balsu, nuo kurio daugelis hihihi merginų lydosi. - Oi oi, kaip ačiū jums už tokią dosnią dovaną, profesore, - puse lūpų šyptelėjo jis ir nusekė paskui linksmą garbanę.
Nors grifui ir atrodė, kad gidė kalba protingai ir ne nesąmones, tačiau iš Kasiopėjos veido išraiškos suprato, jog ši nusišneka, ir dar kaip...
-
-Turėtum džiaugtis, kitų mokinių taip neapdovanoju,-nusijuokė Kasiopėja,paplekšnodama per Džesio skruostą, o po to tą patį ir paglostydama. Atsidususi ji toliau ėjo priekin, net krūptelėdama, kai išgirdo gidę kliedžiančią nesąmones apie datas.-Prašyčiau, paskutinis saulės užtemimas buvo kovo dvidešimtą, o ne dvidešimt antrą,-purkštelėjo ji, susiraukdama ir atsisukdama į Džesį, kai šiedu buvo pakankamai toli nuo penkiasdešimtmetės moteriškaitės, primygtinai peršančios klaidingą datą.-Džesi, neklausyk jos, tai kenkia tavo sveikatai,-pavartė akis ji, pažvelgdama į Plutono nuotrauką, pakabinta šalia aštuonių Saulės sistemos planetų.-Sulig kiekvienu žodžiu tavo intelekto koeficientas mažėja.
-
Džesis kilstelėjo antakį. Tai kad aš ar taip, ar taip nieko nežinau apie tuos tavo žvaigždynus, pagalvojo vaikinas, tačiau nieko nesakė ir toliau nusekė paskui Kasiopėją. Jis tarp pirštų pavartė kelias žvaigždynų, įvairių planetų, žvaigždžių bei kitų dangaus kūnų nuotraukas ir jas peržvelgė greitai, nieko neįsimindamas, tiesiog, kad ką nors veiktų. Jo nelabai traukė žvaigždynai ar ta pati profesorės Kasiopėjos dėstoma astronomija, tačiau jis žinojo, kad merginą astronomija traukia beveik taip pat kaip ir pats Džesis, taigi reikėjo nueiti ir į muziejų, juk visada jie darydavo tik tai, ko norėdavo Džesis (nors Kasiopėja dėl to visiškai net ir neprieštaravo). Džesis pasuko mėnulio gaublį ir perbraukė per jo paviršių.
-
Kasiopėja atidžiai išnagrinėjo kiekvieną planetos nuotrauką, tikrindama, ar tie žiobarai nebus privėlę klaidų, bet likusi patenkinta rezultatu, pagaliau baigė žiopsoti į Saturną.
-Džesi,-staiga kreipėsi ji, paimdama vaikino ranką ir pastatydama šalia savęs.-Žiūrėk,-ji bakstelėjo pirštu į Plutono nuotrauką, bet staiga susivokusi, kad šis nelabai supras kur žiūrėti, garbanė parodė į šviesesnę dėmę ant planetos šono, net žabalam primenančią širdį.-Plutonas turi širdelę,-nusijuokė ji, žvilgtelėdama į Džesį, o po to ir apsidairydama.-Žiobarai net pliušinį žaislą su Plutonu pardavinėja,-Kasiopėja, su šiokia tokia nuostaba pažvelgė į suvenyrų krautuvėlę šalia, pro akis nepraslystant mielam kawaii plutonui, su mažomis rankutėmis laikant tą širdį.
-
- Žinau, 9gag'e mačiau, - nusijuokė Džesis. - Aš dar ne toks atsilikęs, turiu šitą daikčiuką, - pridūrė šyptelėdamas ir išsitraukė naujutėlaitį iPhone 6. - Tik gaila, kad juo ne visur galima naudotis... - sumurmėjo jis, piršto antspaudu atrakindamas išmaniąją susisiekimo priemonę.
Nors Džesis ir nebuvo koks "nerdas", jis vis tiek domėjosi visokiais 9gagais, vainais, jūtubais, feisbukais ir visokiais kitais dalykėliais. Socialinėje erdvėje, kaip ir realiame gyvenime, jis buvo populiarus, sulaukdavo daug laikų ir merginų dėmesio, ir galvojo, kad tie visi laikai plaukia ne dėl to, kad nuotraukose beveik visada pozuoja pusnuogis (na, o mes žinome, kad beveik kiekvieną merginą traukia ryškūs raumenukai, presiukas ir gera fizinė forma).
-
Kasiopėja pavartė akis, atsisukdama į Džesį ir pati sužvejodama savo samsungą galaksį šeštą delninėje. Telefonas, papuoštas Kasiopėjos mėgstamiausiu dėklu su, nepatikėsit, tai ne katės, levandos ar vienaragiai, o doge.
-Wow. Such knowledge. Very 9gag. Many Pluto. So heart. Wow,-monotonišku balsu išdėjo garbanė, naudodama savo mėgstamiausią doge mėmę.
Atrakinusi telefoną (kurio užrakinimo ekraną puošė jos selfis su Džesiu (well, c'mon, juk taip daro poros gal), o pagrindinį ekraną - levandų laukas), Kasiopėja pažiūrėjo kas gero tumblryje ir gūžtelėjusi pečiais atsidarė snapčiatą, tuo pačiu metu vėl prieidama prie plakatų su planetomis ir paslapčia, su priekine kamera, nufotkino Džesį, kažką maigantį savo aifoune.
-Gražiai atrodai,-nusijuokė ji, nusiųsdama nuotrauką Džesiui.
-
((Gal :DDD))
- Many love, very couple, - pridūrė Džesis, papurtydamas galvą dėl Kasiopėjos ekrano fono, ir pavartė akis.
Septyniolikmetis pasižiūrėjo į ekrane mirguliuojančias programėles, atsakė į kelias žinutes feisbuke, palaikino kelias nuotraukas instagrame ir nuėjo į snapčiatą, kur jo jau laukė viena nuotraukėlė nuo Kasiopėjos, užvadintos "Love" ir keliomis širdutėmis, vaizduojantį patį vaikiną. Septyniolikmetis slapta irgi nufotografavo merginą, įkišusią savo nosytę į telefono ekraną, ir nusiuntė garbanei bei vienam draugui, kuriam siųsdavo viską (plius, norėjo pasigirti savo beveik mergina). Viską baigęs, vaikinas vėl įsikišo savo telefoną į galinę kišenę, nors daug kas sako, kad iPhone 6 dėl to gali susilenkti, bet, tiesą pasakius, jam nerūpėjo.
-
((Beveik :DDD))
Kasiopėja gūžtelėjo pečiais, pakedendama Džesio plaukus.
-Ta nuotrauka labai miela,-ji pasiteisino, žiūrėdama į save, besišypsančią kamerai ir Džesį, bučiuojantį jos žandą. Net ir nuotraukoje matėsi kaip spindėjo jos rudos akys.
-Eei,-nusijuokė ji kai notifikeišenų juostoje pasirodė snapčiato vaiduokliukas, o vardas Mažutis (su bućkiu), reiškė, kad failas gautas iš Džesio. Kasiopėja, peržiūrėjusi jo atsiųstą nuotrauką, prunkštelėjo, atsisukdama į vaikiną ir pirštais tapšnodama į silikoninį telefono dėklą.-Ach, tu mano Džesi,-atsiduso garbanė, vėl paslėpdama mobilųjį delninėje ir apkabinusi vaikino ranką, atrėmė savo galvą į jo petį.-Einam?-ji pakėlė akis į septyniolikmetį, sumojusi, kad priešingai nei jai, jam ćia nebuvo taip jau baisiai įdomu.
-
- Ne, tai mes labai mieli, - sumurkė Džesis merginai į ausį ir apėjo ją ratu tarsi koks katinas, kai glaustosi prie šeimininko kojų, ko nors prašydamas. - Ach, taip, mano Kasiopėja? - paklausė jis, taip keistai atsiliepdamas, ir kilstelėjo antakį.
Rudaplaukis sukabino savo ir profesorės Evers pirštus ir, dar kartą ratu apsukęs Mėnulio gaublį, išėjo iš didžiulės salės su plakatais ir kitų žvaigždžių bei planetų modeliais. Dabar porelė įėjo į tamsią ir šiek tiek mažesnę salę su ant lubų šviečiančiomis lemputėmis - žvaigždėmis. Iš jų buvo sukurti ištisi žvaigždynai, o didesnės lempos vaizdavo Saulės sistemoje esančius Marsą, Venerą, Jupiterį, Uraną ir kitus dangaus kūnus.
- Tai, panele, kur norite eiti? - galantiškai paklausė Džesis ir apsidairė aplinkui.
-
Kasiopėja sutrikusi pirštu parodė į telefoną, tada į juodų, tada vėl į įrenginį, vos neatkartodama tos bish whet mėmės.
-Tai kad... Mes... Abu... Ir čia, ir ten...-sumikčiojo garbanė, nežinodama kaip suformuluoti sakinį.-Nesvarbu,-galiausiai ji numojo į visą tai ranka, stebėdama Džesį, šiam besiglaustant aplinkui.-Ar tu piktnaudžiauji mano meile katėms?-ji nusijuokė, žiūrėdama į jo katinišką elgesį. Užsikišusi garbaną už ausies, Kasiopėja, vis dar tebesišypsodama, nukaukšėjo kartu su vaikinu į salę.
Nusišypsojusi pati sau, ji pažvelgė aukštyn, regėdama visas žvaigždes ir planetas, lempučių formoje. Lempos, simbolizuojančios planetas, dar ir pagal spalvą buvo priderintos. Ir ko tik tie Žiobarai neprisigalvoja.
-O kur pasiūlysi?-ji lėtai atsisuko į Džesį, vėl pasivydama jo kaklą rankomis, pasistiebdama ir žiūrėdama į jo akis, retkarčiais dirstelėdama į lūpas.
-
- Taip? Mes... Abu... Ir čia, - toliau murkė vaikinukas. - Ir ten? Ką tuo nori pasakyt, mažut? - paklausė jis švelniai pirštu braukdamas jos skruostikaulio linija. Jis taip svaiginamai žiūrėjo į tas varvančio juodojo šokolado spalvos akis, kad tikriausiai tuo žvilgsniu būtų pavergęs ir Didžiosios Britanijos karalienės širdį, kad ši akimirksniu jam nurašytų visą savo turtą. Gal šis žvilgsnis turėjo kažkokios galios, o gal jame tiesiog matėsi meilės kibirkštėlės. - Oi ne, mažute, aš pats kaip katinas. Didžiulis, gauruotas ir savimi pasitikintis liūtas.
Septyniolikmetis kreivai šyptelėjo ir įsisiurbė į mylimos garbanės putlias lūpas.
- Nori į parką? - paklausė grifas ir sunėrė judviejų pirštus. Iš šios dienos, tiesą sakant, jis nieko nesitikėjo, tik gerai praleisti laiką. Na, gal šiek tiek ir kūniškų malonumų, bet negadinkime rimancikos.
-
-Ne, nieko, viskas gerai,-nusišypsojo garbanė, jausdama kaip oda pašiurpsta nuo jo prisilietimo. Kasiopėja žiūrėjo į jo akis, negalėdama patraukti savųjų - tarsi Džesio katiniški geltoni veizolai būtų savotiški juodai balti spiraliniai skrituliai, o ji pati būtų hipnotizuojama. Mergina, rodos, net mirksėt pamiršo, tačiau akims pradėjus perštėti, šioji nusijuokė, papurtė galvą ir kelis kartus pamirksėjo.-Eik jau, katinas atsirado,-nusijuokė Kasiopėja, atsidusdama ir kiek užversdama galvą į viršų.
-Tiesiai po Paukščių Taku,-garbanė tyliai sukuždėjo į jo lūpas, Džesiui dar nespėjus atsitraukti.-Laužom standartus,-sukikeno ji, paleisdama jo kaklą ir švelniai šyptelėdama, kai jo pirštai susiraizgė su josios.-Galim eit,-nusišypsojo Kasiopėja.
-
- Ar tikrai? - dar kartą, dar švelniau ir ramiau murktelėjo žalsvaakis, liūliuodamas Kasiopėją žvilgsniu ir galėdamas įsiskverbti į mintis ir giliausius jos pasąmonės kampelius, rodėsi, galėjo iš jos akių skaityti visus jausmus, knaisiotis po kiekvieną atminties stalčiuką ir traukti iš jo prisiminimus apie juos kartu, kai jiedu dar buvo tik maži bei nekalti vaikai. Nors Džesis galėjo daryti su ja viską, ko tik užsigeistų jo įnoringa širdis, grifas tiesiog ramiu žvilgsniu žiūrėjo į merginą, o galiausiai nutraukęs ilgai trukusį akių kontaktą, nuslinko Kasiopėjos garbanomis žemyn ir įsmeigė žvilgsnį į įlinkį jos kaklo linijoje, kur būtinai turėjo atsirasti melsva ar rausva (čia jau kaip išeis) dėmelė, žyminti, kad garbanė priklauso jam, tik jam ir niekam kitam. Džesis pabučiavo merginai į kaklą šiek tiek įkasdamas ir nusijuokė.
-Meilute, standartai manęs negąsdina, - primerkė akį jis ir išėjo kartu su Ateities būrimo profesore iš didelės muziejaus salės, kuri, grifo akimis, visiškai nesiskyrė nuo kitų muziejaus salių (na, nebent šiek tiek nublukusiais sienų dažais).
-
Vos ankstyvesnįjį antradienio rytą įžengęs į gyvybės ženklų savyje nerodantį muziejų, vaikinas vos susilaikė nenusižiovavęs - miego stygius ėmė pasireikšti, o tris dienas sekiojantis akių nesumerkimo šešėlis ėmė rodyti aiškius požymius ant kūno. Akiduobės kiek įdubusios, ir taip blyški oda tarsi popieriaus baltumo, nerangūs judesiai, nesibaigiantis atbukimas ir galvos svaiguliai, ir aišku, visiškai tamsūs paakiai. Įkėblinęs vidun, klastuolis buku žvilgsniu apsidairė ir patraukė prie kiek pirmiau pasitaikiusio dalyko - žvaigždėlapio.
Žiūrėdamas į seną, kiek pageltonavusį popierių, vaikinas nesusivaldė nenusižiovavęs - aišku, pats muziejus buvo įdomus, bet tiesiog jis neatrado energijos juo džiaugtis. Kaži, ar ir įprastos nuotaikos ir savijautos vaikinas būtų parodęs ką labiau, bet kaip buvo, taip buvo.
Vilkėdamas savo įprastinį šiltą apsiausta, su plėšytais džinsais ir plona maike - gal kiek per šilta apranga tokiu smagiu oru, bet net ir taip apsirėdžiusį Karmą krėtė minimalus drebulys. Juodaplaukis pagaliau nusisuko nuo žvaigždėlapių ir patraukė prie iškilusių meteronų eksponatų, viena dalimi mintyse snūduriuodamas, o kita galvodamas, kuo galėtų dabar užsiimti jo varnas, nesiilsintis šalia šeimininko.
-
Pagaliau atėjo taip visų lauktas ir išsiilgtas poilsio ir ilgo miego metas - atostogos, tačiau Alisa nuo pat ankstaus ryto niekaip nebegalėjo užmigti, tad nusprendė prasiblaškyti išėjus pasivaikščioti į lauką. Saulė švietė kuo skaisčiausiai, o ir nei vieno juodesnio debesėlio nebuvo matyti. Mergaitė buvo apsirengusi savo juodais džinsiniais šortais, o ant viršaus apsirengė pačią pirmą po ranka pasitaikiusią palaidinę.
Neilgai teko eiti ir klastuolė pasiekė tokio karališko pavadinimo pastatą - patį geriausią Hogvartse astronomijos muziejų. Mergaitė plačiai pravėrė duris. Žmonių nebuvo daug dėl aiškios vienintelės priežasties: dabar vasara, tad mokiniai ilsisi ir dabar tikriausiai sapnuoja antrą sapną (ir jiems tikriausiai net nerūpi, kad saulė seniai spigina pro jų storas užuolaidas, dengiančias langus ir blokuojančias bet kokį spindulėlio prasiveržimą).
Šviesiaplaukė įžengė į vieną didesnių, tačiau jaukią salę, kurioje stovėjo vienintelis žmogus. Alisa kelis kartus sukosėjo ir sukrenkštė, bet nepatraukė personos dėmesio. Tada jos galvoje užgimė dar vienas planas. Ji tyliai prisliūkino prie tamsiaplaukio ir "netyčia" užkliuvo ant šio alkūnės, susverdėjo ir išsitėškė ant muziejaus grindų. O ką pirmakursei daugiau sugalvot? Prieiti ir pasisveikinti, kaip daro normalūs žmonės? Na jau ne, Alisa taip neprisistatinės.
- Atsiprašau, - tyliai pasakė ji ir pagaliau gavo progą pasižiūrėti į berniuko veidą.
-
Tokiu pat buku žvilgsniu žiopsodamas į eksponatus, Karmos akys neužfiksavo prieš šias padėto objekto, jo išvaizdos ar formos - toks banalus dalykas kaip spalva irgi jam neįsiminė, tad kažkuria prasme, jis spoksojo į nieką.
Netgi nežinojo, kodėl pasirinko muziejų pirmoje vietoje - buvo gausu ir kitų vietų, kuriuose galėtų ar pabūti vienas, ar nesėkmingai pasistengti pamiegoti, bet kojos tiesiog atnešė į šį pastatą, o pats Karma tiesiog tam nesipriešino. O kodėl turėtų? Gi svarbiausia buvo tas faktas, kad reikiamos sąlygos vistiek puikiai atitiko ir čia.
Pajutęs, kaip kažkas į jį atsitrenkė, juodaplaukis iškarto įžengė į ne tik ginybinę poziciją viduje, bet ir kruptelėjo išorėje. Turimas miego stygius draugiškai palėtino reakcijos laiką, tad apsisukęs aplink klastuolis išvydo merginą, šviesiaplaukę, drabužiais plaunančią muziejų.
Sutrikęs, kaip sugebėjo ją praleisti pro akis prieš tai, ar ji ilgai jau čia ir ar būtinai užklysti turėjo dabar, tamsiaakio akys, įsmeigtos į merginos šviesių plaukų kupetą, skleidė ir aiškiai rodė šiokią tokią sumaištį. Tarsi automatiškai įjungęs gero žmogaus jungiklis privertė jį ištiesti ganėtinai liauną ranką į merginos pusę, tarsi siūlant pagalbą.
-Nesusižeidei?- Užklausęs gana buko klausimo, Karma kiek suraukė antakius į savąjį elgiasį - net nežinojo, iš kur tas draugiškumas atsirado, bet jeigu yra, tai ir tebūnie tol, kol vėl pilnai pranyks.
-
Prieš akis Alisa pamatė gražaus veido bruožų, tamsiaplaukį, baltos šviesios odos vaikiną ir tik vėliau susiprato apie jo ištiestą ranką. Ne dėl to, kad buvo užsimiegojusi, bet greičiausiai dėl to, kad bandė atsiminti, kur vaikiną metė, jei išvis jį matė.
- Ne, man viskas gerai, - pasakė klastuolė atsistojusi ir besitrindama skaudantį kelią. Pirmos atostogų dienos, o aš vėl turėsiu mėlynę...
Vaikinas atrodė žymiai vyresnis už ją, tačiau, palyginus, visai mandagus - juk nepaliko vargšės mergaitės tįsoti ant muziejaus grindų, o dar nepatingėjo ir paklausė, ar šiai viskas gerai. Nors parkritimas ir buvo jos kruopščiai sugalvotas, kritimas nebuvo toks švelnus, kokį ji įsivaizdavo. Mergaitė apsižvalgė po salę, akimis ieškodama suoliuko ar kokios nors kitos vietos prisėsti.
-
Kažkaip, tarsi atsitiktinai išspaudęs menką šypsnį, Karma sugriebė už merginos rankos, pakeldamas ją viršun ir pastatydamas ant kojų. Šviesiaplaukei besitrinant skaudamą kelį, vaikino akys ir vėl nusisuko į parodą - staigus kitas būtybės atsiradimas jį kiek prižadino, ir nors tai nebuvo daug, tai bent jau buvo šis tas ir geriau negu nieko.
Nusprendęs, kad meteorito gabaliukas ne itin vertas jo dėmesio, juodaplaukis atsuko išvargintas akis atgal į merginos pusę, kaip tik užtikdamas ją besidairant aplink.
-Nori kartu apžiūrėti muziejų?- mintyse kiek susikeikdamas - gal čia ėmė veikti miego stygius?- dėl pačio ant liežuvio galiuko susiformulavusio ir išsprūdusio klausimo, tamsiaakis kiek susiraukė, pats nepatenkintas savuoju poelgiu. Na, bet ką padarysi - kažkuria prasme, jiems dviems čia tik esant, būtų keista visiškai ignoruoti vienas kito egzistenciją, ypač po tokio susidūrimo.
Kiek visu kūnu apsisukdamas, kad veidu pilnai žiūrėtų į jaunąją merginą, Karma, belaukdamas šios atsakymo ėmė mintyse niūniuoti kažkokią melodiją. nedidelį garselį kitą paleisdamas ir į orą tarp jų.
-
- Galim, - šyptelėjo mergaitė ir atsilenkė visu ūgiu. Nors vaikinas buvo žymiai už ją aukštesnis, o ji jam vos siekė pečius, tai šviesiaplaukės nei kiek netrukdė.
Alisa norėjo paklausti, iš kokio jos naujas sutiktas pažįstamas koledžo, kiek jam metų, koks vardas, bet tiesiog stovėjo kaip įbesta ir žiūrėjo į juodaplaukio tamsias akis, pavargusį veidą, kiek pasitaršiusius plaukus - nors tai, tikriausiai, buvo paprasčiausia jo įvaizdžio dalis. Tikriausiai ir jam nesimiegojo... pagalvojo klastuolė ir kartu su tamsiaplaukiu nuėjo link kažkokio dangaus kūno modelio. Kadangi ji nelabai domėjosi astronomija, išdrįso pašnekovo paklausti:
- Gal žinai, kokia čia planeta? - nors tarp jų jautėsi tas šioks toks nejaukumas, greitai jis turėtų dingti.
-
Gal dėl to, kad buvo toks pervargęs, o gal dėl to, kad tiesiog jam neberūpėjo, Karmos visiškai, nė lašeliu netrukdė jaunesniosios merginos buvimas šalia. Nors šviesiaplaukė ir atrodė kaip viena pirmųjų kursų moksleivė, tasai faktas irgi neprisidėjo prie tos nejaukios atmosferos buvimo - kuri palyginus su daugybę kitų, galima sakyt, buvo net neegzistuojanti.
-Taigi, nesimiegojo ir tau?- Nesibaigiantiems tarsi ne saviems elgesiems, nuo jo liežuvio galiuko ir vėl nusprūdo klausimas, vos tik aptikus merginos susidomėjimo ir įvarių klausimų svarstymo pilną žvilgsnį, įbesta į jį.
Akimirkai leidęs pasirodyti įkyrumui savame nuvargusiame veide, klastuolis kelis kartus giliai įkvėpė, kiek leisdamas gal kūnu, gal mintimis prisitaikyti prie ne tik merginos, bet ir prie savo neįprastinio elgesio - tai buvo ir pati geriausia išeitis, nes regis, nuo liežuvio nusprūstančios frazės artimiausiu metu liautis nenorėjo.
-Heh, net nepamenu, kada paskutinį kart buvau astronomijoj,- kiek pašaipiu balsu, tarytum juokdamasis pats iš savęs pratarė juodaplaukis,- nors spėju, kad čia bus Saturnas, kadangi yra jį sukantys žiedai,- padaręs pauzę, ir vėl tarstelėjo nereikalingą nesąmonę,- Čia visatos kūrėjas pasipiršo jam, kaip mėgstamiausiui.
Šaunu, Karma. Lėkščiau negali būti.
-
- Nelabai, - sausai atsakė Alisa ir suglamžė savo juodų šortų kraštą delne. Ji nebuvo viena tokių, kurios galėjo laisvai kalbėti ir bendrauti su visiškai nepažįstamais bei vyresniais žmonėmis. O jis mandagus ir visai mielas, šmėstelėjo mintis klastuolei ir ji nusuko žvilgsnį į kitą sieną, kad jos žydros akys nesusidurtų su vaikino. Šviesiaplaukės skruostus išmušė raudonis. Nedaryk klaidos, atsipeikėk blondine, subarė save Alisa ir įbedė žvilgsnį į nepažįstamą planetą.
- Kas? - atsitokėjusi tarsi iš kokios trumputės komos, paklausė pirmakursė. - Kam pasipiršo? - susidomėjusi paklausė klastuoliukė ir pasižiūrėjo į Karmą, žinoma, po sekundės to pasigailėjo, nes visas burokėlių raudonumas net nemanė pasitraukti nuo jos veidelio.
-
Tarsi suprantamai linktelėjęs Karma ir vėl nusisuko į kitur - nors kur tasai kitur realiai buvo, tai nežinojo ir jis pats. Akys klajojo tai vienur, tai kitur, nesusikoncentruodamos į vieną dalyką, kartais sustodamos ir prie blondinės jauno veidelio, bet ir tuomet greitai nusisukdavo kitur. Nors ir labiau buvo gyvūnų ar vienatvės tipo žmogus, merginos draugija jam netrukdė - na, arba bent jau jo nenervino jos buvimas šalimais, o tai irgi buvo šis tas.
Tikriausiai taip pat mintyse ir siela klajojusios merginos balsui pažadinus juodaplaukį, jis kiek krūptelėjo - nors tikriausiai jos balsas nebuvo toks garsus, bet bemiegiui Karmai, kuris buvo tarsi kiek atbukęs nuo viso, tai pasirodė kiek garsiau negu realiai buvo.
Nukreipęs žvilgsnį į merginą, kurios vardo vis dar nežinojo, klastuolis kiek šyptelėjo - blondinės akys buvo kaip tik žiūrinčios į jo, o raudoni tarytum krauju ištepti skruostai atrodė kaip apsistoją ilgalaikių atostogų ant jos veidelio. Ji atrodo tokia nekaltutė.
-Visatos kūrėjas. Žinai kaip koks Jėzus,- pasikartodamas tarsi kiek per prievartą, vaikinas pagaliau nusuko žvilgsnį į sumažintą Saturno modelį,- Kadangi tai vienintelė planeta, turinti kokius žiedus. Ar kažkas panašaus.
Atsidusęs vaikinas ir vėl leido žvilgsniui klaidžioti nesikoncentruojant ir kiek atbunkant - kad ir kaip keista, ši draugija jam patiko, bet miego trūkis ne itin leido būti savimi, kas irgi jį nepaliaujamai erzino.
-
- Nenorėjau išgąsdint, atsiprašau, - instinktyviai uždėjusi plaštaką ant Karmos peties, sumurmėjo mergaitė ir staigiai atitraukė ranką. Vaikino oda buvo kiek šaltesnė, nei ji įsivaizdavo.
Tamsiaplaukio balsas buvo malonus, o planetos apibūdinimas ją sugebėjo pralinksminti ir netgi prajuokino. Klastuolė užkišo plaukų sruogelę už ausies ir nedrąsiai šyptelėjo. Atrodo, vaikiną mato pirmą kartą, bet su juo nėra taip nejauku, kaip įprastai būna naujos pažinties pirmomis valandomis.
- Supratau, - nusišypsojo šviesiaplaukė ir nusuko žvilgsnį į Saturno modelį. Pirštais perbraukė per jo paviršių, nubraukė nuo žiedų dulkes ir atsikrenkštė. - Ką veiksi, kai išeisi iš muziejaus? - paklausė vienuolikmetė ir dar kartą jos baltą veidelį papuošė kuklutis šypsnis.
-
-Ah.. Nieko, nieko,- puse lūpų šyptelėjęs pratarė Karma, kiek nustenbintas netikėto atsiprašymo ir lengvo prisilietimo,- Prastos naktelės.
Panosį murmtelėjęs, žvilgsnį ir vėl nusuko į linksmu veideliu besijuokiančią blondinę, pats nesusiprasdamas, kaip toks lėkštumas ją prajuokino. Bet kažkas, tylaus ir lengvo, prabudo jo mažoje širdelei, taip leisdamas pastarajai būti perlietai malonaus ir džiaugsmingo pojūčio.
Keistai nekeista, tarytum vietoje sustojusi ir nebesikrutinanti tolimiai atmosfera leido tiesiog būti, netrukdomai ir nekenkiančiai.
-Tikriausiai.. Nežinau. Galbūt šiaušiu kur nors kitur, tikriausiai į mišką. Turėtų tenais jau būt išsiskraidęs varnas.
Patraukdamas pečius, pats nebūdamas tikras, juodaplaukis nusuko akis į kitą muziejaus kampą, leisdamas liežuviui pačiam atsipainioti ir ištrūkti su savąją žodžių lavina.
-Aš Karma, be to. Tikriausiai ne itin svarbu, bet tiesiog.. gal įdomu.
Nagi, ką tu čia darai. Tarytum jinai tavį kitą personažą pabudinus būtų.
-
- Žinau, aš ir pati pastarosiomis naktimis neišsimiegu, - pritarė Alisa ir nusuko žvilgsnį į didžiulį Saulės modelį. Geltonai oranžinis kamuoliukas spinduliavo kažkokią keistą šviesą ir tiek, neprikaustė didžiulio mergaitės dėmesio. - Tu turi varną? - nusistebėjusi paklausė klastuolė ir jau žiojosi vėl kažką sakyti, bet laiku užsičiaupė. Norėčiau jį pamatyti...
Vienuolikmetė pažvelgė į juodaplaukį. Jo paslaptingumas, užsisklendimas savyje, tačiau kartu ir jautrumas, ją sudomino ir šviesiaplaukė visiškai nenorėjo su juo išsiskirti. Taip pat ir keistas vaikino įvaizdis - juodi drabužiai, juodos akys, blyški oda - nebuvo įprastas jos akiai.
- Aš... Alisa, - kukliai nusišypsojo žaliaakė. - Tu man... - įdomus. Baigė mintyse sakinį Alisa ir nuraudo.
-
Klausiamai pakėlęs antakį - o gal tiesiog ši mergina buvo apdovanota nesimatančiais juodais ratilais ant tokios švelnios ir šviesios odos - ir žiūrėdamas į jaunėlę, juodaplaukis kiek šyptelėjo. Tarytum kuklindamasis, ranka persibraukė plaukus, kelias ilgas sruogas numesdamas ir atgalios, veidą irgi pasukdamas kitu kampu.
-Taip.. Žinai, visas juodas. Nepasakyčiau, kad daugumai draugiškas, bet manau, kad tu jam patiktum,- ir vėl po žodžių sekė šypsnys, nedidelis, bet akivaizdus, ir papuošdamas jaunuolio veidą kiek atskleidė ir tai, kad šypsena nebuvo dažnas svečias - tai matėsi vien nuo nesusipatoginusios akių išraiškos ir kiek trūkčiojančių kampučių, tarytum veido raumenys būtų metų metus nejudinti.
Nors rodėsi, kad jų amžiaus skirtumas buvo palydinti didelis, bet bendra kalba juos palaimino savuoju apsireiškimu, leisdama nepaversti visko į keistai nejaučią atmosferą. Gal keista, gal ne, bet Karma dėl to itin džiaugėsi - aišku, viduje, kur Alisa nesugebėjo matyti.
-Gražus vardas,- dar vienas liežuvio atsipainiojimas ir nereikalingas leptelėjimas. Nors toliau sekti norinčius žodžius dar sugebėjo nuryti, galiausiai pasidavė - nu ir kas? Vienaip ar kitaip, tų netyčinių ir nereikalingų leptelėjimų buvo per daug, tad vienas vien iš smalsumo klausimėlis nieko nepakeis,- Aš koks?
Žiūrėdamas į ir vėl visą nuraudusią mėlynakę (tarytum raudonį ji nešiotųsi kaip aksesuarą) Karmos veidą ir vėl nudažė šyptelėjimas, šį kartą siekęs ir tamsias, didžumą laiko tarsi negyvas akis.
-
Jo tokia graži šypsena... pagalvojo Alisa ir pati nusišypsojo vaikinui atgal. Jos veidą šypsena puošdavo tikrai dažnai, nors vienuolikametė ir buvo iš Klastūnyno.
- Norėčiau jį paliest. Niekada neturėjau jokio gyvūnėlio, šunis ir kates matydavau tik gatvėse arba paveikslėliuose. Mano tėvai kažkodėl nepritaria gyvūnų laikymui, - pasiguodė mergaitė.
Aplink porelę buvo palyginti romantiška atmosfera. Žmonių buvo vienas kitas, šviesa irgi buvo blausoka, kad galėtumei geriau apžvelgti žvaigždžių bei planetų modelius, salė graži... Vienintelis trūkumas tas, kad jaunuoliai pirmą kartą matosi ir kad tarp jų didelis metų skirtumas (nors tai nebuvo labai didelė problema, pokalbis vystėsi ir negeso).
- Ačiū, - padėkojo Alisa, išspausdama kuklų šypsnį. Retai jos veide matydavai tikrą, kupiną laimės šypsnį, kažkas mergaitės viduje ją labai slėgė. - Tu įdomus žmogus, tu man patinki, - pasakė mergaitė. Žinoma, ji galvoje turėjo nuoširdų patikimą, kartu išreiškė norą naujos draugystės pradžios.
-
-Na.. Jeigu dar neįgrisau, tuomet gal.. Norėtum po muziejus, arba kažkada kur nueiti, kur atsirastų ir jis? Jo plunksnos tikrai minkštos ir švelnios,- kiek bandydamas priešintis sau, savo tariamiems žodžiams, bet tuo pat metu norėdamas, kad Alisa kažkiek sutiktų, pratarė Karma.
Žengtelėjęs kelis žingsnius tolimiau į muziejų, sustodamas prie raštinių dokumentų, bet nesigilindamas į jų turinį, jis ir vėl atsisuko į jaunesnę mergina. Nors aišku, amžiaus skirtumas buvo, kažkoks supratimas tarp jų buvo, leisiantis ir tolimiau besimegzti pokalbiui, kuris rodos, ėmė kiek susidaryti iš šypsenų ar jos raudonavimo.
-Tu būsi pirmoji tą pasakiusi,- baltą odą papuošęs lengvas raudonis, o ant lūpų vėl atsiradus šypsenėlei, juodaplaukis leido jai dar kiek pasibūti ant veido, palėta ją numalšindamas ir sugrįždamas į savo įprastinį veidą.
Kiek susvyruodamas - rimtai, miego trūkumas nereiškė nieko gero - o galvai apsisukus aplink, Karma kelis kartus smarkiai užsimerkė ir atsimerkė, galiausiai kiek geriau pasijutęs įsmeigdamas žvilgsnį į merginos mėlynas akis.
-
- Galim, - sutiko Alisa ir nusišypsojo. Šypsena nebuvo tik paprastas linkis veide, ji slėpė kai ką daugiau. Anksčiau mergaitės niekas nėra pakvietęs niekur eiti, o apskritai ji draugų turėjo vos kelis. Atvykusi į Hogvartsą laiką klastuolė visuomet praleisdavo viena, kadangi buvo per daug drovi ką nors pakalbinti, o kiti taip pat nebuvo ja sudominti. - O tu būsi pirmasis mane kur nors pakvietęs, - šįkart pasakius sakinį, jį palydėjo net ir nuoširdus, skambus juokas.
Alisa kukliai užsikišo išsprūdusią šviesią plaukų sruogelę už ausies ir pakėlė akis į vaikiną. Keistas klausimas jai šovė į galvą, kad ši dar vis nežino, kiek laiko jos pašnekovas jau vaikšto ant šios žemės. Vienuolikmetė prikando lūpą ir pagrąžė rankas, o paskui vėl šyptelėjo ir paklausė:
- Kelintam tu kurse?
-
Jusdamas Alisai malonius jausmus, kas buvo gana retas dalykas ne tik jo galvoje, bet ir gyvenime, vaikinas kiek atsiduso. Keista, viskas buvo keista - kodėl ji jį taip traukia ((stabdyk arklius, Karma)), kodėl kelia tokius jausmus, išspaudžia nesibaigiančias šypsenas ir sukelia taip retą juoką? Kodėl jis, jai būnant drauge, jaučiasi taip gerai, tarsi būtų apsuptį pozityvių angelų, giedančių jam vienam girdimą džiaugsmingą baladę?
Susiraukęs jaunuolis kiek išlygino veido išraišką į jam įprastinę bejausmę, ir vėl atsisuko į jaunesnę merginą, kuri visu jo nukrypimo į šoną laiku nesulaukė jokio atsakymo.
-Ką, tokios gražuolės nekviečia visur? Nebūčiau pagalvojęs,- vėl leisdamas liežuviui imti kontrolę, šį kart bent jau su jo pritarimu, Karma pasuko galvą 45 laipsnių kampu, tamsias akis kiek primerkdamas - taip leisdamas pasirodyti ir dar tamsesniems nemigos ratilams, kurie dėl viso tamsumo atrodė tarsi dirbtiniai,-Penktakursis. O tu būsi, spėju.. Trečiame?
Akims parodant klaustukus ir išreiškiant neužtikrinamumą, juodi vyzdžiai užmatė kažką lengvai ir švelniai atrodančiuose merginos plaukuose.
-Kas tau čia?- sušnibždėdamas, bet dėl atstumo, kurio galima sakyti net nebebuvo tai leido pasiekti ir merginos ausis, klastuolis pasilenkė prie merginos, leisdamas juos skirti tik keliems milimetrams - savo kaulėta ranka lengvai perbraukė per Alisos plaukus, ieškodamas požymių to, ką pirmiau užmatė.
-
- Nekviečia, - atsakė Alisa ir patempė lūpą. - Ir visai aš ne gražuolė, mano plaukai kaip šiaudai, aptrankytos kojos, pilna mėlynių. Kitos, atrodo, atsikelia ir jau panašios į princeses. Norėčiau būti tokia kaip visos...
Šviesiaplaukė atsiduso ir pirštu perbraukė per nedidelį Plutono modelį, rasdama nedidukę širdelę. Mergaitė švelniai šyptelėjo ir pažvelgė pro langą. Saulė jau buvo žymiai aukščiau ir kur kas ryškesnė. Spinduliai gražiai krito į salės vidų, sudarydami ant grindų langų šešėlius.
- Dabar būsiu antrakursė, - patikslino Karmai klastuolė. Jos žvilgsnis tarsi užsifiksavo ant juodų vaikino akių ir Alisa stovėjo tylėdama, žvelgdama į jo akis, vos vos kvėpuodama. Tas balsas ir jo artumas... Vienuolikmetė galėjo pajusti ramų kvėpavimą, o vaikino pirštai buvo jos plaukuose, jų žvilgsniai buvo taip arti vienas kito, kad mergaitė vaikino akyse galėjo matyti savo atvaizdą - baikšti, tyrų žydrų akių savininkė, nežymiai praverta burna ir nuostaba bei susižavėjimu žvilgsyje.
-
-Man tu gražuolė,- akimis nusišypsodamas, bet pasigailėdamas savo burnos raumenų ir jų šypsniais nebekankindamas, klastuolis dirstelėjo į merginą. Nelabai matėsi priežastis, kodėl ji galėjo būti tokia savikritiška - nors aišku, trūkumus pastebi geriausiai juos turintis žmogus. Vien dėl to ir Karma stengdavosi apie tai negalvoti žiūrint į kitus, o pats nepraleisti žiūrint į veidordžius daugiau negu po minutę visos dienos tarpe, o ir tą daryti būtinybei prispyrus. Vienaip ar kitaip, išvaizda nieko nepasako.
Jaunesnė, negu maniau. Tai kiek, apie trijų, keturių metų skirtumas.. Tai ķą tu, po velnių, darai? Mintyse kiek keiksnodamasis, o realybei švelniai perbraukdamas per kelias šviesias sruogas, pilnai užmiršęs savo pradinį tikslą, vaikinui kilo mintis - net nežinojo, ar pavyks, bet kodėl gi nepabandžius?
Pasinaudodamas bežodžiais kerais, kuriuos užmatė vienos iš bemiegių naktų nereikalingo besimokymo metu, susikaupęs Karma kiek užmerkė akis - nosį iškarto pasiekė lengvas susimaišęs alyvų ir lengvos vanilės aromatas, sklindantis nuo Alisos. Saldžiam kvapui tarsi užvaldžius vaikiną, jis lengvu judesiu iš už plaukų krioklio ištraukė nedidukę mėlyną gėlę, kuri spalva derinosi prie merginos akių.
Pagaliau ir pats atsimerkęs, akims iškarto susitikus su antrakursės, klastuolis kiek raustelėjo - pagaliau leido ir lūpoms parodyt šypsnį, kurį nukreipė į Alisos pusę. Įterpęs gėlę tarp judviejų, be žodžių pasiūlė šią jai.
-
Alisa nudelbė žvilgsnį į žemę, o jos skruostus vėl lėtai užliejo taip neišsiilgtas raudonis. Mergaitė niekaip negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi. Karma buvo pirmas vaikinas ir netgi pirmas žmogus, tikrai nuoširdžiai pasakęs vienuolikmetei kažką gražaus. Tie du žodžiai taip sujaudino vargšelę ir prasiskverbė iki širdies gelmių, kad net akys pradėjo labiau žibėti, o vaikiną pradėjo dar labiau vertinti ir mėgti.
Tarp porelės atsiradus gėlei, Alisa ją švelniai paėmė, akimirką delną uždėdama ir ant Karmos rankos. Nepatogiai pažvelgusi jam į akis, ji greitai atitraukė ranką ir pauostė gėlę.
- Kaip tau taip pavyko? - besistebėdama paklausė šviesiaplaukė. Jai išburti kokį nors daiktą prilygo kokiam kopimui į Everestą. Jei būtų buvusi vaikino vietoje, jau seniai būtų padegusi ar dar kaip nors prisidėjusi prie muziejaus sunaikinimo ir jau bėgtų į lauką, gelbėdama savo kailį. - Ji labai graži...
-
Jeigu kada ir turėjau susikaupęs kokia malonumo atsargas, tai tuomet jos visos bus išnaudotos čia ir dabar. Bent jau mintyse kiek sugebėdamas būti įprastiniu "Aš", Karma nusuko tamsias akis į šalį, jas kurioms akimirkoms sukoncentruodamas ties kažkurios - smegeninė dalis draugiškai prie pavadinimo išsiaiškinimo neprisidėjo - planetos eksponatu ir bukai į jį praspoksojo, pats nebūdamas tikras kaip ilgai.
Galiausiai tingiai "prasibudinęs", vaikino akys ir vėl atsisuko į merginą, kurios simpatijas jis rodos, kad kažkaip sugebėjo laimėti. Šiai kaip tik švelnia ir šilta rankele prisilietus prie sušalusios vaikino odos, pastrasis ne itin norėjo, kad prisilietimas būtų taip greitai sustabdytas - ta skleidžiama šiluma, o ypač Alisos, buvo kažkoria rami, tarsi draugiškai nusiteikusi vaikino atžvilgiu. O jau vien ir tai sukūrė nesibaigiantį komforto pojūtį.
-Paslaptis,- pridėjęs rodomajį pirštą prie savų, vis dar mažos šypsenos požymius rodančių lūpų, tarstelėjo jis. Žvilgsniui, taip ir nenukritusiam nuo antrakursės veido, sugebėjus pamatyti menkus minties šešėlius, klastuoliui ne itin pavyko susilaikyti nepridėjus dar vieno klausimėlio,- tai nėra daug, bet.. Jeigu turėtum daug stipresnę magiją, kaip ja pasinaudotum?
-
Retkarčiais, kai vaikinas nusisukdavo, Alisa nagrinėdavo jo stovėseną, plaukus, drabužius. Šįkart ji pasekė Karmos žvilgsnį ir kelias akimirkas be tikslo žiūrėjo į kažkokį eksponatą, neturėdama jokio supratimo, ar tai planeta, ar žvaigždė, ar dar koks nors panašus velnias.
Alisa įsmeigė žvilgsnį į gėlę. Nors nežinojo jos pavadinimo, mergaitei ji labai patiko. Anksčiau man niekas nėra padovanojęs gėlių... Šviesiaplaukė laisva ranka patempė šortus žemyn. Nors ji ir nesuprato, kas yra meilė ir kaip ji jaučiama, bendraudama su vaikinu širdyje ji kažką pajuto. Kaip pasakytų vyresni, tarp porelės buvo ta chemija.
- Nežinau, - kiek pagalvojusi atsakė klastuolė ir pakėlė akis į penkiolikmetį. - Tikriausiai niekaip jos tinkamai nepanaudočiau, o jei jau kada nors ir prireiktų, tai saviems tikslams, aš savanaudė... O ką tu norėtum su ta magija nuveikti?
-
Jausdamas, kaip ir vėl užplūsta įprastumo būsena, toji, kuri jau buvo pripratusi ir prilipusi prie jo it kokia medžiaga, prilipinta super klijais, Karma atsiduso. Lėtu judesiu, kiek skelbiančiu pavargimą, pasimasažavo akių kampučius, pats tuo metu leisdamas sau kiek nukrypti į klystkelius.
Realiai, jis norėjo šiaušti iš čia. Dabar, tuoj pat, neatsigręžiant atgal ir nedirstelint į nieką. Mergina - Alisa, kėlė jam nesuprantamus ir neatpažįstamus jausmus, tarsi pribudino iš meškos miego kitą "aš", o nors nežinomybė dažnai būdavo gera ir klastuolis šią priimdavo be antros minties, šį kartą viskas buvo kitaip. Neišėjo padaryti, kad viskas galėtų būti taip banaliai paprasta.
Patraukęs rankas nuo akių (ar labiau - jų jautrių kampučių), Karma kiek papurtė galvą, bent jau tiek, kad kelios sruogos galėtų uždengti jo veidą. Kad bent kiek būčiau paslėptas ir nesurandamas.
Nors, net ir pragyvendamas keistą, jam pačiam pilnai nesuvokiamą krizę, jis negalėjo likti neatsakęs antrakursei. Kitaip kažkas jo vidaus kitoje dalyje, būtų paskelbęs karą jam pačiam.
-Savanaudystė nėra blogai. Tai reiškia, kad laikai save užtektinai svarbiu žmogumi, o tai atpina nuo mažos savivertės. Maniškė priežastis... Irgi kokia savanaudiška, manau. Ta, kuri leistų man akimirsnį sustabdyti, ir pagaliau pasigrožėti vaizdu, kuris bukai ir neregimai strypsojo man prieš akis visą šį laiką.
Pabaigęs palyginti tylą kalbą, kurios ilgumu ir vėl teko kiek nusistebėti, jis nebežinojo, ką toliau daryti. Jautėsi tarsi koks ištuštintas kiautas, pilnas oro ir kelių bevertiškai besirangančių kirminų.
-
Alisa žiūrėjo į vaikiną smalsumo kupinomis akimis. Mergaitė nesuprato, kodėl Karma kartais nusisuka nuo jos ir tarsi atsiriboja. Klastuolio plaukai ant veido jam atstojo savotišką užuolaidą ar netgi sieną nuo Alisos. Pirmakursei tai buvo tarsi koks niekinamas poelgis ir ji tai suprato kaip nenorėjimą bendrauti. Na o koks penkiolikmetis norėtų su manimi draugauti, jei net pirmakursiai nepakalbindavo?.. mintyse pasigirdo klausimas ir auksaplaukė nudelbė akis į grindis, na, tiksliau, į mėlyną kaip dangus ar jūros gėlę rankoje. Penkiolikmečiui atsakius, Alisa nevisiškai suprato, ką jis tuo norėjo pasakyti, bet nesigilino ir nieko per daug neklausinėjo, nors jos akyse matėsi kruopelytė nesusipratimo.
- Gal jau einam? Aš noriu pamatyti tavo varną, - mergaitė nusišypsojo vien nuo minties, kad tuoj jos rankos lies minkštas, švelnias ir juodas it smala Karmos varno plunksnas.
-
Jausdamas taip, lyg kažkas pamainomis tai diegtų, tai aukštakulnių kulnais spardytų paširdžius, vaikinas susiraukė. Tai tikriausiai buvo Alisa, su savo žvilgsniu, sakančiu, kad jai skaudu nuo tokių nesibaigiančių jo nukrypimų, ignoravimų, negalėjimo apsispręsti ties buvimo įprasta nusukta tolyn mina, ar draugiška, nepaliaujamai šyptelėjančia asmenybe, nukreipusia visą dėmesį į ją.
Bet.. Ką jis galėjo padaryti? Karma jautėsi taip, tarsi būtų įtrauktas į nesibaigiantį sūkurį, skausmingai tampantį jį tarp buvimu įprastu savimi ir buvimu tuo "aš", kurį pažadino Alisa. Galbūt jis buvo neigime, pačioje pirmoje visko stadijoje - nenorintis pripažinti, kad egzistuoja kita, tokia nepažįstama ir nepanaši į jį pusė, kurioje jis irgi jaučiasi savimi. Galbūt nenoras pripažinti buvo ir to, kad mergina, su kuria susipažino prieš gerą valandėlę, visą tai jam atvėrė, parodė kitą "aš", kitas emocijas, kitą supratimą, ir tai, kad jis, ilgą laik taip nepaliaujamai vengęs žmonių, žmogiškų santykių, dabar tarsi godus vaikas troško jų dar, dar ir dar, kad tik mergina nepaliktų jo pusės. Tai buvo savanaudiškas ir šlykštus jausmas ir klastuolis mielai juo atsikratytų, bet suvokimas, kad jis čia, pas jį, yra jau dažnas svečias, trėškė tarsi iš niekur atsiradęs traukinys gūdžią naktį. Visą laiką jis tik neigė tą jausmą, emocijas, kurios egzistavo jau ilgą laiką, o dabar norom nenorom turėjo susitikti su jomis akis į akį.
-Žinoma, galim,- Atsisukęs į Alisą - per greitai, per staigiai, kad viskas nesusilietų į jam vienam teregimą iliuzinę masę, vaikinas kelis kart giliai įkvėpė prieš žengdamas toliau. Prilaikydamas duris merginai, kad žengtų į tyrią lauko vėsą pirmoji, Karma bandė atitraukti paskendusias mintis, sujungti jas ir palikti ramybėje, kad vėliau galėtų peržiūrėti, suprasti ar suvokti.
-
Buvo pirmadienis, jau į pavakarę slenkanti dailiai giedra žiemos diena. Saulė į vasario pabaigą vis labiau įkaisdavo, kai kur sniegas buvo patižęs, ne vien nuo saulės, ir nuo purvo bei druskų, kad jas kur. Druskos gadindavo batus, ir nors burtininkai pukiai mokėjo juos apsaugoti, tai vistiek nervino.
Žingsniuodama šlapiomis plytelėmis Firielė Lučiena pasiekė baltą astronomijos muziejaus pastatą. Šis muziejus nebuvo toks didelis, kaip Grinviče, toli gražu ne toks įspūdingas, tačiau trenktis kažkur į Londoną šiuo metu elfė mažiausiai norėjo. Juk ir čia galima praleisti laiką gerai, ar ne?
Užlipusi dailiais laipteliais ir pastūmusi stiklines duris ji atsidūrė pirmadieniais ir antradieniais žiobarams nedirbančiame muziejuje. Bilietų kasos buvo užtrauktos žaliuzėmis, niekas nedirbo.
Lučiena laisvai ir nė kiek nesivaržydama perėjo visokius keistus žiobariškus bilietų barjerus, atsidūrė dalioje salėje su viduryje kylančiais spiraliniais laiptais į antrą aukštą.
Nusimetusi žieminę mantiją elfė liko tik su sidabriško pilkumo suknele iki kulkšnių, mantiją ji nerūpestingai numetė ant pasienyje stovinčios sofutės.
Džiugaus jaudulio apimta ėmė laukti.
-
Dar viena, bet jau žiemos kiek apsnigta bei ištirpusi su purvu - diena. Kelias nusėtas smėlliu, druskomis ar dar kaži velniams žinoma kuom. Tuo tarpu slidžia, akmeniu grįsta gatve kiūtino jaunasis profesorius. Aukšto sudėjimo, juodų, garbanotų plaukų. Gana kiek malonaus veido, kartais ir šmaikštaus. Na, o apranga buvo tipinė, kaip žiobarų. Juodi, aptempti džinsai, balti marškiniai ir juodas, žieminis paltas siekiantis lygi kelių. Aplink kaklą buvo apsivyniojęs ilgas, juodas šalikas.
Vis žvilgčiodamas į savo rankinius laikrodėlius Tyler nusišypsojęs įėjo į vidų. Vėl į jį užplūdo šilumos banga. Jis kiek pasitrynęs rankas apsidairė. Bilietų kasos buvo uždarytos. Ha, mums šį kartą tenka įsibrovėlių vaidmuo. Sarkastiškai pagalvojęs jaunuolis kuo lengviausiai perėjo barjerus ir atsidūrė salėje. Kartu su žmogysta. Nusišypsojęs Tyler tyliai priėjo prie jos ir sušnabždėjo šalimais jos:
- Sveika.
-
Firielė apsiblausiusiu žvilgsniu tyrinėjo aukso spalvos spiralinius laiptus, turėklus, tarytum gyvatė besirangančius aukštyn, į kitą aukštą, gerokai labiau nei ši salė priartinančius prie žvaigždžių.
Lučiena net krūptelėjo, kai švelnus, minkštas, netgi drįsčiau sakyti, minkštas balsas ištarė paprastuti pasisveikinimą. Ji atsisuko į Tailerį, liaunomis rankomis apsivijo kaklą ir trumpai glustelėjo.
- Sveikas, - nusišypsojusi ištarė ir pasičiupo draugą už rankos. Spindončiomis akimis žiūrėdama pasiteiravo, ar jie kopsią aukštyn.
Nelaukusi atsakymo ir nepaleisdama vaikino rankos ėmė lipti į dausas vingiuojančiomis pakopomis, tarytum skriete skrieti.
Taileris galbūt nebuvo pats visiškai tas žmogus, su kuriuo ji ptaleistų valandų valandas, ypač turint omeny, kad tokią būtybę savo gyvenime jau turėjo, tačiau su juo Lučienai buvo gera.
Užlipę laiptais jiedu atsidūrė priešais milžinišką žvaigždėlapį, it freska nutapytą ant sienos. Kiekviena žvaigždelė stebuklingai žibėjo. Firielė paleido juodaplaukio ranką ir akimis iškart susiradusi žvaigždyną, prie jo priėjo.
-Aš šaulė, - ištarė.
-
Priėjęs prie madmuazelės jaunuolis, nusišypsojo. Aiškiai buvo jausti kaip iš josios sklido įprasti josios kvapai. Taip pat nuo jos ėmė dvelkti šiluma kuri apėmė taip pat ir jį. Juodaplaukis kiek atsitraukęs pažvelgė į laiptukus. O tada netrukus pajuto rankas apsivyniojančias aplink jo kaklą. Tuo tarpu jis švelniai apkabino liemenį. Profesorius mąsliomis akimis pažvelgęs jai į akis pastebėjo iš džiaugsmo spindinčias akis. Tos akys kaip naktį tamsoj žibančios žvaigždės. Linktelėjęs į nebylų klausimą jis kartu su Firiele pakilo laiptais į antrą aukštą. Ten jų vėl laukė šiokia tokia staigmena. Ant lubų buvo nutapyti žvaigždynai, taip pat galėjai pastebėti ir planetas. Štai, Marsas žaizazruojantis ugnine spalva. Netrukus Tyler pastebėjo ir sąvąjį žvaigždyną. Gyvatnešį. Atsistojęs taipogi tik po savuoju žvaigždynų prabylo:
- Tikiuosi, esi girdėjusi apie tryliktą zodiaką ar žvaigždyną? Gyvatnešį?
-
Ne, velniai rautų, Firielė nebuvo girdėjusi apie gyvatnešį. Tiek žvaigždėmis dar nesidomėjo. Papurčiusi galvą ji klausismai sužiuro į draugą, žvilgsniu kviesdama papasakoti daugiau.
Klausydamasi melodi go Tailerio balso ji grakščiai pasisukinėjo po nutapytu dangumi, žingsneliai aidėjo erdvioje salėje. Pilkos gilios akys lakstė skliautu, ieškojo pažįstamų žvaigždžių, žvaigždynų, planetų. SStai Kasiopėja, Pegasas, Dvyniai, Lokys arba Didieji Grįžulo Ratai. Vakarė žvaigždė, arba Venera, meilės deivės vardu pavadinta visai nemiela planeta.
Firielė sustojo viduryje salės, pakėlė akis į vidurinį spingsulį, Šiaurinę žvaigždę, ir lėtai apsisuko aplink save stebėdama judantį dangų.
Po minutėlės priėjo prie Tailerio, suspaudė jo delną tarp savųjų.
- Einam pažiūrėti teleskopų, paprašė.
-
Tebe pakėlęs galvą į savąjį žvaigždyną, Tyler tebe ilgai tyrinėjo žvaigždyną. Atsigėrėjęs jis pažvelgė į Firielę ir šyptelėjo.
- Na, žiobarai pripažįsta zodiakus ženklus. Kiekvienas jų turi savo mėnesį ar mėnesius. Vardijant iš eilės avinas būtų pirmas. Po jo eina jautis, dvyniai, vėžys, liūtas, mergelė, svarstyklės, skorpionas, - kalbant jis vis praodydavo kiekvieno zodiako atitikmenis žvaigždynuose. - Kaip matai, gyvatnešis yra tarp skorpiono ir šaulio. Na žinoma, yra ir daugiau. Bet tingisi daugiau vargint, - šyptelėjęs jis vėl pasakojo. - Gyvatnešio žvaigždynas vyrauja tarp lapkričio 30 dienos ir gruodžio 17 dienos. Dar norėtum kažką sužinot? - tyliai pasakojęs jis stabtelėjo prie Firielės ir tada pats taipogi švelniai suspaudė nesivaržydamas:
- Einam, - sutikęs jis pažvelgė madmuazelei į akis.
-
Lengvi žingsneliai aidėjo tuščioje salėje, tuščioje aprėpiamoje muziejaus erdvėje. Kambarys buvi pilnas visokio dydžio, stoto ir galingumo teleskopų, kai kurie atrodė tiesiog juokingai dideli ir nepaslankūs, o buvo ir tokių, kurie tilpo į apsiausto kišenę.
Firielė nubraukė baltus netvarkingai banguotus plaukus ant vieno peties, mirktelėjo pilkomis akimis ir paleidusi Tailerio ranką it stirna prišokavo prie vieno iš didesniųjų teleskopų. Prikišusi prie jo akį, pasižiūrėjo.
Nieko gero ir įdomaus nepamatė, tik nuobodžias, siaubingai priartintas kambario lubas. Nusisuko.
Staiga jos žvilgsnį patraukė kažkur į kampą nugrūstas nedidelis, tačiau baisingai gražus žiūrėjimo į žvaigždes įrenginys. Nežinojo, kur tokį dėtų, jeigu turėtų, bet gražumas labai sužavėjo.
O jeigu šitokiu pat tamsumu, šitokiais pat raštais išmarginčiau suknelę? Ar būtų gražu?
-
Aidint jo dusliems žingsniams Tyler vieną laisvąją ranką susikišo į palto kišenę. Taip jis ir nenusivilko to palto. Juodaplaukis ramiai dairydamasis pro kambarį atidžiai ištyrinėjo akimis kiekvieną teleskopą. Netgi buvo ir auksinių, jo nuostaba šiek tiek augo, kad antakiai pakilo lygi plaukai taip, kad jų, antakių nesimatė. Jaunasis profesorius netrukus pajuto kaip jo kolegė paleidžia ranką ir nustraksi kaip grakšti stirna link teleskopų. Eisiu ir aš pasidairyti. Kažin ar juos galima nukreipti link langų. Taip pagalvojęs, jis nukreipė vieną iš šio kambario esantį auksinį, bet didžiulį teleskopą link lango esantį ant sienos šalimais Tyler. Nukreipės jis pažvelgė ir bandė pareguliuot okuliarą (ar kaip). Ir pažvelgė pro akutę. Laimei, diena ėjo vakarop. Debesims išsiklaidžius, pasirodė jaunas mėnulis. Tyler tada į jį pažvelgė ir bandė nagrinėt.
-
Turbūt nelabai nustebsite, kad ta, kuri šaltomis Hogvartso grindimis eina basa, ankstyvą rytą bastėsi po visai kitą, ne jos darbe esančią vietą. Paaiškinimas paprastas - šiandien pamokų nebuvo, tad aplink pilį vaikščiot nematė prasmės. Na, buvo ne basa. Vis dėl to artinasi žiema su savo šalčiu, o klimatas Brtitanijoj ne toks parankus kaip Indijoj. Tad buvo su batais ir (jos didžiam nusivylimui) ant rausvos spalvos sario vilkėjo mantiją. Čia, Koukvorte ji norėjo sutikti saulę. Ir ne vien savo noru atsidūrė šiaoj vietoj. Jos papūga prieš kelias dienas turbūt kokias dešimt minučių snapu baksnojo į žemėlapį, kur buvo užrašytas šio miestelio pavadinimas. Todėl ir dabar, einant tamsiomis Koukvorto gatvėmis prieš ją plasnojo prie pilkumos netinkanti ryškiaspalvė Selestė. Augintinė dėl kažkokių priežasčių vedė šeimininkę. O tų priežasčių nežinojo ir pati Cessė.
-Seleste, palauk manęs,- kiek pyktelėjusi gan tyliai paprašė. Papūga luktelėjo, bet paskui šovė dar greičiau į priekį. Profesorė sekundėlę žvilgtelėjo į šalia esantį pastatą, kuris buvo didelis. Ir šviesus, tik nepasakytum kokios spalvos. Nes saulės dar nėra. Vėl pažvelgus į priekį, papūgos ji nebematė. Kur ta nusidaigojo? Lyg atsakymą pamatė praviras duris, turbūt paliktas ir pamirštas. Prie durų priėjusi mergina mostelėjo lazdele ir išvydo užrašą, skelbiantį pastato paskirtį. Kažkur toliau, lyg už durų tyliai ir trumpai sučirškė paukštis. Greit augintinės balsą atpažinusiai šeimininkei neliko nieko kito, tik tvirčiau susisupti į apsiaustą ir žengti pro duris. Pasitikėsiu tavim šį sykį, Seleste.
Durys tyliai sudejavo ir buvusi švilpė už jų matė tik tamsą. Nukreipusi lazdelės šviesą reikiama linkme, išvydo sraigtinius laiptus. Kaip Hogvartse... Ateities Būrimo profesorė dirbo bokšte, tad prie laiptų ir gal kiek besisukančios galvos buvo pratusi. Papūga dar kažkur raginamai sučirškė ir mergina pradėjo greitai lipti. O laiptų buvo gan nemažai.
Selestė įskrido į kažkokią salę. Kažkoks jausmas ją vedė butent čia. Mėlynai geltonas paukštis kiek priprato prie blankaus apšvietimo ir apsidairė. Girdėjo čia kalbančią moterį, tik kiek sunkiau suprato jos žodžius. Prie Cessės buvo labiau pratusi, tad garsiai sučirškė. Daug garsiau. Taip stengėsi atkreipti tiek moters, tiek šeimininkės dėmesį.
Cessė išgirdo papūgos čirškimą gan arti, tad pasileido greičiau ir atsidūrė salėje. Buvo ne viena. Ant peties nutūpė Selestė, o Shetaka nustebusi žiūrėjo į taip pat esančią moterį. Seleste, Seleste... Dėl šito mane atvedei? Nejučia stipriau suspaudė lazdelę, bet prisiminus, kad tai tik varo iš vėžių, nusišypsojo ir prabilo.
-Sveiki,- nesitikėjo, kad balsas nuskambės taip garsiai.- Kas jūs esate?
Seleste, jei bus blogai, savaitę negausi riešutų. Paskyrė mintyse galimą bausmę, bet ir pati suprato, kad neturės valios jos taikyti.
-
Jaunoji profesorė išklausė labai oficialaus burtininkės prisistaymo. Sužinojus kas ji tokia yra, pasistengė iš rankų neišmesti šviesą suteikiančios lazdelės, suglaudė delnus ir linktelėjo.
-Cessiondi Shetaka Khanna, Hogvartso Ateities Būrimo profesorė,- taip pat oficialiai pasisveikino.- Vadinkit mane Cesse.
Nors su šiuo vardu gyveno jau dvidešimt dvejus metus, bet kiek sutrikę žmonių veidai jai nepatiko. Nenorėjo jaustis visiškai tokia kaip visi, pilkos masės, bet kartais išskirtinumas priverčia nejaukiai pasijusti. Mergina nenorėjo ilgiau laikyti šios tylos, tad paragino Selestę, kuri šiuo metu tupėjo ant jos sulenktos rankos, ką nors pasakyti.
-Aš jus kažkur mačiau,- prabilo nešneki papūga ir Shetaka į ją pažiūrėjo klausiamu žvilgsniu.- Cesse, antras I kursas, L suvažiavimas.
Shetaka kelias sekundes pagalvojo ką pasakė šis draugiškas paukštelis. Žinoma, Lilė turbūt nieko nesuprato. Dėl to Dangiškoji ir susigėdo, nuleido snapą, bet toliau žiūrėjo į astronomijos observatorijoj sutiktą moterį.
-Selestė,- Khanna kiek kilstelėjo ranką su paukščiu.- Norėjo paklausti ar prieš maždaug metus dalyvavote Londono burtininkų suvažiavime.
Šiaip, ta I raidytė reiškė Indiją, tad nurodė metus, kai buvusi švilpė mokėsi Indijos universitete. Bet to Magijos Ministerijos darbuotojai nepasakė. Tik dabar susigaudė kodėl jos prisistatymas keistokai nuskambėjo. Dvasių skyriaus darbuotoja. Gerai nežinau kas yra ši moteris, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad su dvasiomis neprisižais.
Mergina pastebėjo, kad draugė jau nebestebi sutiktosios. Dvi nedidelės blizgančios angliukės buvo įsmeigtos į vieną iš didžiulių plakatų. Šis skelbė kažką apie neryškią šiais metais matytą kometą. Keista, bet buvo pavadinta jos paukštelio, Selestės vardu. Būtent dėl to Dangiškoji taip žiūrėjo į pavadinimą. Skaityti mokėjo šiek tiek, tad savo verdą perskaitė. Tada nestipriai kaptelėjo į šeimininkės ranką snapu, atkreipdama dėmesį, mat nebuvo pajutusi, kad jos draugė žiūri ten pat.
-
Buvo lietingas pirmadienio rytas, ir Margareta, slėpdamasi po geltonu skėčiu, kulniavo viena Koukvorto gatvių. Ji jau matė savo tikslą - aukštą kolonomis dabintą pastatą, savo neoklasicizminiu stiliumi gerokai išsiskiriantį iš įprastų statinių. Moters raudonas paltas greit pavirto pilku, traukiančiu mažiau nepageidaujamo dėmesio, kol ji pati susirado slaptas bei tik burtininkams skirtas duris. Patarosios neegzistavo trečiadieniais – sekmadieniais, kai astronomijos muziejuje lankėsi žiobarai.
Albinosė nė pati dorai nežinojo, kodėl išsiritusi iš lovos nusprendė čia atkakti. Galbūt pabodo nieko neveikti. O ir jos santaupos jau baiginėjosi, tad reikėjo pagaliau išlįsti iš savo kiauto bei pradėti naujo darbo paieškas. Po to, kai išėjo iš magijos ministerijos, rinka mėlynakė dar dorai nesidomėjo. Net nežinojo, kuo galėtų užsiimti, mat į tai, ką mylėjo labiausia - magiškuosius gyvūnus -, dabar negalėjo pažiūrėti. Kaskart prisimindavo senąją save, bedėstančią Hogvartse, o blogiausia, kad kiekviena tokia vizija baigdavosi vienu vaizdiniu - besisukančiu bei temstančiu pasauliu. Jos kūną vėl užliedavo besiglemžiančios mirties skausmas. Nykimo jausmas. Būtent todėl po metų kančių Givens paliko magiškų gyvūnų kontrolės departamento vadovės pareigas.
Įžengusi į muziejaus vestibiulį, putliaskruostė nupurtė skėtį bei apsidairė. Čia buvo galybė įėjimų į visokio plauko sales, kuriose eksponuojami astronomijai svarbūs objektai, tačiau burtininkai įstaigoje lankėsi ne jų peržiūros tikslais.
Priėjusi prie registracijos, Margareta pasiteiravo vieno darbuotojų:
- Laba diena, ee, atleiskite, kur galėčiau rasti ypatingas demonstracijas? - žodį "ypatingas" ryškiai pabrėžė, taip leisdama suprasti ieškanti magiškų objektų.
Buvo pasiųsta į antrąjį pastato aukštą, ir jau ketino ten tipenti, kai savo regimojo lauko pakraštyje išvydo ant medinio suoliuko paliktą tamsiai mėlyną, baltais taškeliais margintą skėtį. Galbūt ir kvaila, tačiau jai visuomet labai rūpėjo pamestų daiktų likimas, todėl albinosė mikliai priėjo, suspaudė jį viena ranka, kita laikydama saviškį, bei apsisuko ant kulno keliauti registratūros link, kur galėsianti daiktą priduoti. Galbūt atsiras teisėtas savininkas.
-
Dar vienas pirmadienio rytas, kurį Camille praleido astronomijos muziejuje. Baigusi profesoriauti Hogvartse, dažnai čia užsukdavo, nors, atrodė, kiekvienas pastato kampelis jau pažįstamas, o eksponatai vis nesikeičia, kažkas visgi čia traukė merginą. Dažniausiai į muziejų užsukdavo burtininkų dienomis, kaip šiandien, tačiau mėgdavo apsilankyti ir kitoms dienomis, kai astronomijos muziejų lankydavo žiobarai. Buvusiai astronomijos profesorei patiko stebėti jų elgseną, reakciją, pamačius meteoritą ar dar kokį eksponatą, tačiau labiausiai Kamilė mėgdavo stebėti vaikus, juk ir pati greitai mažutį kūdikėlį sūpuos savo rankose.
Devyniolikmetė sėdėjo ant medinio suoliuko priešais langą, pro kurį stebėjo judrią Koukvorto gatvę, ja važiuojančias mašinas, kažkur skubančius žmones, ant kurių galvų leidosi dideli lietaus lašai, reiškiantys vis įsibėgėjantį rudenį. Negalėtum pasakyti, kad vasaros Koukvorte buvo sausos, tačiau anas lietus buvo lengvas, dvelkiantis vasara...
Dar akimirką pasėdėjusi, prancūzaitė atsistojo ir visai neskubėdama marmuro plytelėmis nupėdino išėjimo link, ant suoliuko palikusi savo skėtį - vienintelį apsisaugojimą nuo lietaus. Apie tokį apsižioplinimą susiprato tik vėsiam lietaus lašui nuriedėjus Kamilės skruostu. Mergina ėmė vis dažniau pastebėti savo neatidumą: neretai palikdavo įjungtą šviesą vonios kambaryje, pamiršdavo užrakinti duris. Ir visai nenuostabu. Juk būdama dar tokia jauna taps mama, vaiką augins be tėčio, kuris kažkur dingo vos baigęs profesoriauti.
Sugrįžusi vidun, ant suoliuko skėčio jau nerado, nors, atrodė, praėjo vos kelios minutės. Daiktas nebuvo kažkuo ypatingas ar labai brangusi prancūzei, tad kitu atveju būtų taip ir palikusi, tačiau skėtis tokiu oru būtinas. Nei peršlapusiai atvykti į darbą, nei vėliau kosėti bei čiaudėti merginai tikrai nesinorėjo, tad nukulniavo registratūros link, kur dažniausiai ir būdavo nešami pamesti daiktai.
-Ak, atleiskite, kokia aš neatidi,- šyptelėjo prancūzė, priėjusi prie registratūros, šalia kurios stovėjusi mergina rankose laikė Kamilės skėtį,- prieš keletą minučių palikau savo skėtį ant ano suoliuko,- rankos mostu parodė į medinį suoliuką, ant kurio prieš tai ramiai sau sėdėjo,- matau, radote jį.
-
Albinosei lengvu žingsniu judant registratūros link, vitražiniame lange pasirodžiusi bei lietaus debesis bent trumpam prasklaidžiusi saulė žaidė su jos plaukais. Baltomis sruogomis lėkiojo mažytės švieselės, teikdamos vilties, jog ketvirtą parą besitęsianti liūtis pagaliau užsnūs. Lietus Margaretai patiko, ir dažnai moteris džiaugdavosi jo apsilankymu, tačiau tik tuomet, kai užsukdavo arbatos. Daugių daugiausia pyragėlio. O štai šis kimšo jau trečią patiekalą bei, panašu, ketino pasilikti pernakt. Netikėti svečiai malonūs, tik ne visada susipranta, kada metas išeiti.
Pasiekusi savo tikslą, muziejaus lankytoja jau norėjo klausti, kur galima palikti rastus daiktus, kai sau už nugaros išgirdo žavų moterišką balsą. Atsigręžusi išvydo kiek jaunesnę dailios išvaizdos merginą, kurios pečius dengė šviesiai rudi plaukai. Pro akį nepraslydo ir nėščiosios pilvukas. Albinosė kone nutaisė liūdnoką vypsnį, tačiau spėjo laiku susitvardyti. Baltai pavydėjo tokios laimės. Pati dieviškai mylėjo vaikus, būtų nežinia ką atidavusi už galimybę po savo širdimi justi dar vieno tokio paties organo plakimą, tačiau po to, kai buvo prikelta iš numirusiųjų, dalis jos vidinių funkcijų nebeveikė kaip anksčiau. Nebeaugo plaukai, įgytos žaizdos nebegijo ir, kaip netruko sužinoti, nebeturėjo galimybės daugintis. Ką čia apie pastarąją ir kalbėti, kai pribaigti Givens galėjo net menkiausia sloga. Jos kūnas buvo lyg nebegyvas, retkarčiais mėlynakė net suabejodavo, ar kvėpuoja. Plaštaka pajutusi išpūstą orą, nepatirdavo užliejančio palengvėjimo. Puikiai žinojo, kad tik laiko klausimas, kol kokia nors menka sloga pasiglemš jos gyvybę. Per porą metų buvo su tuo susitaikiusi. Stebuklas, jog tiek ištempė.
- Oi, atsiprašau, - nuraudo suvokusi, jog ši nepažįstamoji buvo radinio savininkė. - Visai neplanavau pasisavinti Jūsų daikto, tiesiog susirūpinau, kad kažkas jį pametė ir, na, suprantate, nenorėjau palikti likimo valioj, - šyptelėjusi ištiesė taškuotą skėtį jo šeimininkei. - Tiesą sakant, kiek ne taip įsivaizdavau jo turėtoją, - prisipažino, - bet gal čia ir mano bėda, mat per greitai galvoje kuriu nebūtas istorijas.
Ir išties, Margaretos vaizduotėje nuolat sukdavosi trumpametražiai filmai. Štai ir dabar kone sulipdė mėlyno radinio savininko gyvenimo istoriją. Tik su realybe gerokai prasilenkė. Bet taip gal net šiek tiek įdomiau.
- Darkart prašau atleisti, - droviai pridūrė, mat atsiprašymų, kaip manė, niekada nebus per daug.
-
-Na jau... Tikrai neturite už ką atsiprašyti,- mandagiai šyptelėjo,- anaiptol. Tai aš jums turėčiau dėkoti už tai, kad nepalikote mano skėčio. Labai ačiū,- dar kartelį šyptelėjo ir paėmė baltais taškučiais padabintą skėtį, kurį dar šią vasarą, prieš prasidedant naujiesiems mokslo metams, parsivežė iš gimtosios Prancūzijos. Vaikštinėjo ten gimtosiomis gatvėmis, matė ir savo namą, kuriame kurį laiką augo, tačiau tėvų devyniolikmetė aplankyti neišdrįso. Šie ir taip nemėgo jos dėl kitokios prigimties, laikė ja išsigimėle, gal dabar nė neprisiminė savo vienintelės dukters, kurią dar visai nedidelę išvarė iš namų. Visgi dėl to merginai neskaudėjo. Priešingai, ji džiaugėsi, kad išvyko gyventi pas močiutę, kuri anūkę priėmė ne tik išskėstomis rankomis, bet ir mokė ją skaityti, rašyti bei lepino kaip tik įmanydama.
Štai visai nuo, rodos, niekuo neišsiskiriančio skėčio Kamilė perėjo prie minčių, visiškai sumaišiusių jos šviesiai rudą galvą. Melsvos prancūzės akys netikėtai aptemo, ir ji, neišlaikiusi pusiausvyros, it koks bulvių maišas sukrito ant šaltų marmurinių grindų. Laimei, nenualpo, o astronomijos muziejaus vestibiulis pamažu vėl įgavo spalvas, o jame buvusių burtininkų, tame tarpe ir tos malonios moteriškės, veidai vėl įgavo formas. Pastaruoju metu būsimai mamai taip nutikdavo dažnai, tačiau pas gydytojus devyniolikmetė taip ir neišsiruošė. Bijojo likti išjuokta dėl savo amžiaus, bijojo, kad neturės ką atsakyti į klausimą apie vaiko tėvą, bijojo, kad žiobarų gydytojai nesugebės atsakyti į visus devyniolimetei rūpimus klausimus. Kol kas padėjo močiutė, visą gyvenimą gaminusi įvairius žolelių viralus bei kurį laiką dirbusi Hogvartse, ligoninės sparne, bet nei amžius, nei sveikata nebe ta.
-
Mėlynos akys išsipūtė, nepažįstamajai krentant ant grindinio. Margareta dar bandė tiesti savo gležnas rankas, tačiau jos nebuvo pajėgios išlaikyti suaugusio žmogaus svorio. Albinosė, nors ir dalyvavusi pirmosios pagalbos mokymuose bei techniškai turėjusi žinoti, ką reikia daryti tokiose situacijose (juk trejus metus profesoriavo Hogvartse), taip seniai naudojo medicinines žinias, kad į galvą netoptelėjo nė viena gera mintis, kaip galėtų nėštukei padėti. O gal kalti buvo ne praėję metai, gal tai Givens išmušimas iš įprasto gyvenimo vėžių. Buvo atpratusi nuo bendravimo su kitais; atpratusi nuo rūpinimosi kuo nors, kas nebuvo ji pati - menka būtybė, įkalinta bet kada pavesti galinčiame kūne. Taip priprato prie tų pačių procedūrų, diena iš dienos neišnykstančių iš buvusios numirėlės rutinos, kad, nutikus kažkam netikėto, net nebesugebėjo blaiviai mąstyti.
Šiek tiek atsitokėjusi, tačiau bijodama veiksmais ne padėsiant, o pakenksiant, Margareta pasiteiravo:
- A-a-ar yra kas nors, ką, na, e, galėčiau padaryti? Jūs tik pasakykite, panele, - mikliai murmėjo. Po akimirkos nejaukumo, švelniai padėjo sutiktajai atsikelti nuo marmurinėmis plytelėmis iškloto astronomijos muziejaus grindinio.
- Jums tikriausiai reikėtų apsilankyti pas profesionalą. Nejuokaukite tokiais svarbiais dalykais. Galbūt norite, jog palydėčiau? Lyg tyčia pažįstu vieną reikiamos srities specialistę netoliese esančioje žiobariškoje ligoninėje. Kartu mokėmės apie magiškųjų gyvūnų priežiūrą, mat iš pradžių ketino savo gyvenimą sieti su jų gydymu, tačiau galiausiai nusprendė radusi savo tikrąjį pašaukimą žiobariškoje medicinoje, - greitai paaiškino. Na, gal ir lėtai, nes greitakalbė visai nebuvo viena moters stiprybių, drovuolė dažnai pernelyg užtęsdavo sakinius, byrančius iš rožinių lūpų. - Žinoma, neprivalote sutikti, tačiau tikrai rekomenduočiau. O ir taksi čia, jei neklystu, pasigauti nesunku.
-
Dešine ranka suėmusi išsipūtusį pilvą, kaire ranka Kamilė perbraukė per šalto prakaito lašeliais nusietą kaktą. Prieš nėštumą merginai niekada taip nebuvo, tad dėl to ji kaltino būtent tą mažą, penktą mėnesį jos pilve besiformuojančią gyvybę, ir tikėjo, kad kai tik ši iš ten išlįs, viskas vėl bus kaip buvę. Na, sveikatos atžvilgiu. Žinoma, kad nebus taip, kaip buvo prieš tai, kai ministrės namuose apsigyvens mažas vaikutis, tikriausiai neleisiantis mamai tinkamai išsimiegoti naktį, dieną reikalausiantis daug dėmesio, tačiau vis tiek mylimas ir kaskart pažvelgus keliantis šypseną. Juk taip būna su tais mažyliais?
-Ačiū, viskas gerai,- Camille paėmė baltapūkės ranką ir atsistojo,- ne pirmas kartas, jau viskas gerai,- pakartojusi šyptelėjo ir delnu perbraukė per žalsvą kelius siekiančios suknelės medžiagą.
Lėtai pasilenkusi, paėmė juodą skėtį nuo žemės ir prie jo prikabintą virvelę it kokią apyrankę užsidėjo ant lieso riešo, kad skėtis šiandien daugiau nepabėgtų nuo savo šeimininkės.
-Buvau pas gydytoją,- melavo, žinoma- tenka ten neretai apsilankyti dėl nėštumo. Ir dėl viso šito klausiau, tai sakė, kad su laiku praeis,- greitakalbe išbėrė žodžius ir nusuko mėlynas akis į registratūros darbuotoją, kuriai, panašu, nė motais šalia stovinčios ponios, kurių viena, nėščioji, prieš porą akimirkų vartėsi ant grindų.
-Man jau reikėtų eiti,- šyptelėjo rudauplaukė, pažvelgusi į milžinišką laikrodį, kabantį ant sienos- jau seniausiai būčiau išėjusi, jei ne tas prakeiktas skėtis,- nusijuokė Kamilė, kiek iškeldama skėtį,- na, bet man buvo labai malonu susipažinti, dar kartelį ačiū,- pamojo ir išnyko Koukvurto šurmulyje, supratusi, kad nė nepaklausė moters vardo.
-
Benita nedrąsiai atsisėdo į limuziną. Ji dar tokio daikto gyvenime nėra mačiusi, o tuo labiau jame sėdėjusi.
- Chris, o kada mes spėsim persirengti į sukneles? - klausiamai, ramiu balsu pašnibždėjo Black ir metė žvilgsnį į savąją melsvą suknelę. Kodėl būtent šita, kodėl negalėtų būti kokia raudona, bordo, tokios spalvos bent kiek atspindi mane, o mėlyna... Ajj... Ką žinau, šita spalva ne man... Bet be Christinos ji net neturėtų šitos suknelės. Staiga šviesiaplaukė pajuto spurdėjimą savo džemperio kišenėje. Ji nedrąsiai įkišo ranką į kišenę ir ištraukė knisių, mėlynų akių savininkė net pamiršo turinti šį mažą grožį kišenėje. Grifė pasiėmė šią savo meilę į rankas ir ištiesė parodyti princesei.
- Čia Knysliukė, susipažink, gavau ją per savo 10-tajį gimtadienį, graži ar ne? - Benita pasilenkė prie Granger stengdamasi iš arčiau parodyti šią gražuolę.
Artėjant prie muziejaus mergaitė pradėjo nerimauti, vis dėlto, ji niekada nedalyvavo jokiam tokiam svarbiam renginyje. Pirmakursė net bijojo pagalvoti, kaip gali sau prisidaryti gėdos, nes nežino kaip ten elgtis. Vis dėlto, ji važiuoja su Christina, ji tikrai turėtų žinoti, kaip ten deramai elgtis, tik yra viena problema... Jaunoji princesė tikriausiai net neturi noro elgtis gražiai, jai labiausiai rūpi iškrėsti kokią nors išdaigą ir stebėti visą dramą. Ne, šviesiaplaukė gali pripažinti, stebėti dramas yra vienas iš jos pomėgių, bet būti pačiai kaltai, dėl jos ir apkaltinti kitus, na ką žinau... Vis dėlto, grifiukei reikės ten dalyvauti, iš kitos pusės ji nori ten dalyvauti ir nekantrauja pamatyti, kaip ten viskas vyksta. O NE... Benita staiga prisiminė turinti ir šeimą kuri tikriausiai jos laukia paruošusi vakarienę, o ir broliui ji prižadėjo kartu sužaisti partiją burtininkų šachmatų. Bet grifės abejonės greitai išsisklaidė, nes ji prisiminė, kad mama kažką minėjo apie giminės balių ar kažką tokio...
Atvykus į vietą, kur turėjo vykti vestuvės, Benita atsargiai pasuko galvą į jaunąją princesę ir nieko nesakiusi tik linktelėjo, pati nesupratusi šito įvykio reikšmės, tad greitai nusisuko ir patraukė mašinos durelių rankeną. Mergiukštė lėtai pastūmė limuzino dureles ir greitai išlipo. Užtrenkusi duris Benita atsisuko į "draugę", o gal ir tikrą draugęji vis dar nežino ar Christina tikrai nori būti draugėmis su ja ar tik stengiasi būti maloni, kad nereikėtų vienai sėdėti vestuvėse.
- Eime? A-Aš... Gerai prisipažinsiu, nežinau ko tu tikėjaisi, bet aš vestuvėse dalyvauju pirmą kartą, tad būčiau patenkinta, kad man padėtum neprisidaryti gėdos.
Black niekada nebuvo pagalvojusi, kad gali ištarti tokiu žodžiu, o būtent princesei. Grifiukė labai nemėgo apsikvailinti prieš kitus planetos gyventojus, tikriausiai jai šią fobiją išugdė jos brolis, nes vaikystėje ( dabar mergaitė neleidžia jam taip elgtis ) jis juokdavosi iš kiekvieno dalyko kuo tik ji apsikvailindavo. Šviesiaplaukė įkėlė koją pro plačiai atidarytas muziejaus duris. Viduje buvo pilna žmonių, gal apie kelis šimtus. Nu ir kas galėtų tūrėti tiek draugų. Ši mintis mėlynakiai buvo įstigusi gal kelias minutes, kol ji greitai nenulėkė prie desertų stalo ir nesuvalgė saldžiojo keksiuko, kurio viduje... Kažkokiu būdu buvo šampano! Šiam karalių ir karalienių, princesių ir princų vakare, pirmakursė galėjo jaustis kaip tikra princesė, maždaug kaip Christina...
-
Limuzine, buvo labai patogu, motina sėdėjo priekyje apsivyniojusi save kažkokiu kaspinu, bet į tai mergaitė visiškai nekreipė dėmesio.
- Nu nežinau, sėdėk ir tylėk. - Atsakė mokinė, kurią baisiai pykino.
Limuzinas visaip lingavo, o princesė jautėsi tikrai prastai. Jaunoji karaliaus dukra net užmiršo ar feneką pasiėmė su savimi ar paliko drabužių parduotuvėje, bet ar taip ar kitaip, Maila visad kažkaip sugrįždavo, juk gyvūnas buvo magiškas, turėjo gerą uoslę ir mokėjo surasti savo šeimininkę. Šiek tiek užsnūdusi mergaitė, pamatė košmarą, didžiausią košmarą, žinoma, iš pradžių ji tikrai netikėjo, bet net gi pasitrynusi akis, išvydo tą šiurpų vaizdą.
- Cha cha, man ir vėl haliucinacijos.. - Bandė save nuraminti.
Tačiau, jau visiškai įsitikinusi pradėjo klykti.
- TU, TU TRAUK ŠITĄ ŽIURKĘ, GREITAI, AŠ TAU PASAKIAU, AŠ TUOJ TĄ TAVO KNISIŲ APVEMSIU, MAN BLOGA, KAIP TU NESUPRANTI? A? TRAUKK, TRAUK PASAKIAU, MAN BLOGA, TRAUK, ČIA PABAISIUKĖ, O NE KNYSLIUKĖ! DOROTĖJA STABDYK LIMUZINĄ!- Rėkė Christina.
Christina nualpo. Bet po kelių minučių atgavusi sąmonę, pamatė, jog yra jau šalia gražaus, prabangaus muziejaus. Princesė be jėgų išlipo iš limuzino ir atvėrė kartu su Benita, muziejaus dideles duris. Įėjusi pamatė visko. Ir šampano ir savo tėtį, girtą. Motina paliko mergaites ir pati nubėgo bendrauti su Eriku ir Marija. Granger net nežinojo ką daryti, bet gurkštelėjo tą taurę šampano ir pasižiūrėjo į Benitą.
- Nu? Eik man paimk torto, tingiu eiti iki kito staliuko, po to galėsime eiti vakarot, beje, būsime kiek žinau pamergės tai... jo..
Ech, reikia kaip nors juk atsigauti nuo tokio širdies smūgio.. įdomu kur dabar tas k...kanisius?
-
Viskas taip sukosi, sukosi, ir Dori nukrito ant kieto asfalto. Kelionė buvo sunki, nes Elliw, deja, priešinosi.
- Elliw, - kreipėsi į bendrakoledžę atsistojusi nuo žemės ir pasivaliusi drabužius, - juk sakiau, kad keliaujame į astronomijos muziejų, taip. Kam čia priešinaisi?
Mendel buvo smagu, kad velsietė atsiminė trylikmetės vardą. Nors prie jo ir pridėjo ne ne ne nesąmonę, bet vis tiek. Pagaliau nustojo sieti klastuolę su kažkokia Liucija.
- Aš tau noriu padovanoti naują teleskopą, - įteikė prietaisą, supakuotą į ryškiai žalią dovanų popierių. - Tu ne tik sugavai aukšto šmaukštą, bet ir įkrėtei į kailį Alrisai, o kur dar sniego žaidynės žiemą! Elliw, tu genijus! Ar tu tai supranti?
Klastuolės stovėjo priešais didingą baltą pastatą. Šiandien buvo pirmadienis, tad muziejuje karaliaus burtininkai. Bilietukus Mendel buvo parūpinusi iš anksto.
- Matai šitą? - pamojo ranka į muziejų. - Ten bus teleskopų. Daug teleskopų. Mes eisim pasižiūrėti, gerai? Tik Elliw, įspėju iš karto. Jų negalima imti. Supratai? Tu turi savo teleskopą, ir šitą teleskopą, kurį daviau dabar. Jis irgi tavo. Daugiau teleskopų imti negalima.
Tik dabar Mendel pagalvojo, kad su Elliw muziejuje gali būti sudėtinga. O jeigu ji bandys pasiimti kokį teleskopą? O jei kurį nors sudaužys? Na, ir prisiviriau sau košės, pagalvojo trylikmetė. Juk vis tiek greičiausiai Elliw šitos išvykos neprisimins.
- Viskas, eime, - pasakė teleskopininkei - šlepetininkei, ir nuėjo durų link.
-
Elliw niekaip nesuprato, kodėl ne ne ne neDori ją kažkur tempia. Kodėl negalima ramiai pabūti vietoje, o paskui grįžti namo ir patikrinti, ar teleskopai sveiki? Kam reikalinga…
Velsietė pamiršo, ar keistoji mergaitė ką nors jai sakė, tačiau vis tiek nenorėjo niekur keliauti. Deja, buvo visiškai nepajėgi pasipriešinti nunešančiai ne ne ne neDori jėgai.
- Teleskopą?! - tarsi pirmą kartą išgirdusi apie tokio daikto egzistavimą riktelėjo Elliw ir pašoko nuo žemės, ant kurios kažkodėl buvo pargriuvusi. To priežastį, žinoma, jau seniausiai buvo pamiršusi, tad dabar tiesiog spoksojo į ne ne ne neDori ir kokią akimirką nė nepastebėjo, kaip astronomijos prietaisas buvo subruktas jai į rankas.
Nelabai suprato, kodėl toji keista mergaitė kažką pliurpia apie “aukso šaukštą”, bet netrukus to fakto jau neprisiminė. Nuplėšė žalią daiktą nuo to, ką turėjo rankose, ir baisiausiai apsidžiaugė.
- Ačiū! - garsiai sušuko ji ir iš to džiaugsmo vos neišmetė naujojo teleskopo ant žemės. Pakėlė akis ir pažvelgė ten, kur rodė ne ne ne neDori. Nesuprato, kuo ta vieta tokia ypatinga, kad reikia į ją spoksoti.
- Teleskopai?! - staiga viską suvokusi nušvito Elliw ir nebeklausė, ką toliau šnekėjo ta, kuri jai ką tik padovanojo vieną astronomijos prietaisą. Gerai apžiūrėjo naująją brangenybę. Tiesą sakant, beveik pamiršo, kad rankose laiko ir dar vieną. Prisiminė tik tada, kai senasis teleskopas vos neiškrito iš rankos.
- Mano teleskopas! - baisiausiai išsigando klastuolė, bet tuo metu ne ne ne neDori jau buvo kažkur toli. Kol nepamiršo apie jos egzistavimą, skubiai apsižvalgė ir pamačiusi keistąją mergaitę nuskubėjo iš paskos ir netrukus ją aplenkė. Nepagalvojusi, kad reikėtų atidaryti duris, kurias priėjo, skaudžiai į jas trenkėsi. Tą pačią akimirką senasis teleskopas nuskubėjo ant žemės ir sudužo.
-
Elliw, regis, buvo kažkokioje nuostaboje. Atrodė, jog mintys apie teleskopus veda ją euforijos link. Dori nudžiugo, kad teleskopininkė padėkojo už naują astronomijos prietaisą. Gal ir nebus jau taip blogai? Galbūt velsietė muziejuje jausis laiminga?
Tačiau kompanionė, deja, nesugebėjo be nelaimių net patekti į muziejų. Ji trenkėsi į duris. Kaip jinai išgyvena, nežinia kelintą kartą klausė savęs trylikmetė.
- Deja, neturiu burtų lazdelės, kad galėčiau pataisyti teleskopą. Maniškė liko Hogvartse... Elliw, ar tu turi burtų lazdelę? Jeigu man ją duotum, galėčiau pataisyti šitą teleskopą, - pasiūlė Mendel.
Dori paėmė nuo žemės sudužusį teleskopą. Atidarė muziejaus duris ir nutarė praleisti Elliw pirmą. Laukė, kol ši praeis. Ir galbūt duos savo burtų lazdelę.
-
- Pataisyti teleskopą?! - nušvito Elliw, kai ne ne ne neDori užsiminė apie šią galimybę. Deja, neišgirdo, ką tiksliai pasakė keistoji mergaitė - arba to neprisiminė. Ji ir toliau kažką šnekėjo, bet tokios smulkmenos Elliw neberūpėjo - ne ne ne neDori sutaisys teleskopą! Tiesa, jau buvo pamiršusi, kas gi jam atsitiko, bet jeigu kažkokia mergaitė yra pasiruošusi sutvarkyti, kažkas turėjo būti nutikę, ar ne? Tai buvo visiškai logiška, tad Elliw jautėsi laiminga.
- Ačiū! - džiaugsmingai sušuko mergaitė spoksodama į ne ne ne neDori. Nesuprato, kodėl ji šnekėjo kažką daugiau užuot išties paėmusi ir sutaisiusi teleskopą. Tai šiek tiek trikdė, tačiau pažadas yra pažadas, tad velsietė buvo nusiteikusi kantriai palaukti, kol keistoji mergaitė padarys tai, ką sakė padarysianti.
Kai ne ne ne neDori atidarė duris, Elliw visai sutriko. Ar jos turi eiti į vidų? Bet kodėl? Teleskopą galima sutaisyti ir čia! Tai buvo sudėtingas ir varginantis klausimas, bet, visa laimė, velsietė netruko jo pamiršti. Žvilgtelėjusi į keistąją mergaitė kiek paspoksojo, bet netrukus neprisiminė, kodėl tai daro, tad tiesiog nusuko akis ir galiausiai įėjo į vidų. Neįsivaizdavo, kur reikėtų keliauti toliau, tad sustingo. Dar kartą nužvelgė aplinką, bet, deja, niekas nepaaiškėjo. Gal ir būtų susipratusi atsisukti į ne ne ne neDori, jeigu jos egzistavimas toje pačioje erdvėje nebūtų išnykęs iš atminties. Deja, klastuolė visiškai neprisiminė, kad ta keista mergaitė iš viso egzistuoja pasaulyje. Daug svarbiau buvo tai, kad egzistuoja teleskopai, kurių vienas buvo jos rankose.
- Mano teleskopas! - patenkinta sušuko ji ir atidžiai apžiūrėjo sveikutėlį astronomijos prietaisą. Pasijuto be galo laiminga. Dabar viskas bus gerai.
Pasirodė, kad kažkur netoliese yra pažįstama mergaitė, tad pabandė atsisukti į ją. Galbūt tai bus Liucija?! Deja, besisukdama susipainiojo savo kojose ir plojosi ant žemės.
-
Vietoj to, kad Elliw atsakytų, ar ji čia turėjo burtų lazdelę, ji padėkojo ir įėjo į muziejų. Žinoma, o tu tikėjaisi, kad ji ims ir atsakys: taip, ne ne ne neDori, aš turiu burtų lazdelę, prašom, imk ir sutaisyk mano teleskopą. Atsidususi trylikmetė įžengė iš paskos. Apsidairiusi pamatė šiukšliadėžę. Tuo pačiu metu teleskopininkė dar kartą plojosi ant žemės. Su tokiais vaikščiojimais mes tik į Skutelį nueisim. Dori greit priėjo prie šiukšliadėžės ir išmetė sudužusį teleskopą. Užteks jai ir vieno.
- Kelkis, - vartydama akis pasakė bendrakoledžei.
Visai jau višta. Dūsaudama Mendel nuėjo prie muziejuje dirbančios moters, kuri tikrino bilietelėlius.
- Štai, du bilietai, - atkišo popieriukus moteriai. - Eisiu aš ir... ee... antai ta mergina su tapkėm, - metė žvilgsnį į velsietę. - Ar galima į muziejų įsinešti savo teleskopą?
- Savo teleskopą? - nustebusi perklausė muziejaus darbuotoja. - Na, nežinau... To dar nėra pasitaikę, - regis, ji buvo labai pasimetusi. - Danute? - pašaukė kažkur į tolį. - Ar gali mergaitė įeit su savo teleskopu?
- Kas? - pasigirdo balsas iš kažkur toliau. - Ką?
- Savo teleskopą atsinešė!
- Kas atsinešė?
- Mergaitė kažkokia! Dabar guli ant žemės.
- Tegul palieka pas tave.
- Ji nepaliks, - įsiterpė Dori. - Labai prašau. Ji kitaip neis.
Moteris pavartė akis, bet sutiko.
- Gerai, tiek jau to. Eikit, - pamojo į priekį.
- Elliw! - suriko Dori. - Einam! - pasuko salės link.
-
Kažkokia mergaitė (o gal berniukas?) pasakė jai keltis, bet Elliw nespėjo sureaguoti - netruko tą žodį pamiršti. O kaip ji gali viską prisiminti, kai aplinkiniai tiek daug šneka? Štai ji pati yra ne tik gera, bet ir pakankamai tyli mergaitė: retkarčiais paklausia, kur jos teleskopas ar apkaltina neLiuciją, ne neLiuciją arba ne ne neLiuciją. Taip viską daug lengviau prisiminti! Argi būtina tiek daug pliurpti, kad viskas tiesiog išnyktų iš atminties.
Vis dar gulėdama ant žemės velsietė apžiūrinėjo iš kažkur rankose atsiradusi teleskopą. Jis vis dar buvo sveikas (!), tad gyvenimas buvo ne toks jau ir blogas. Dabar tereikėjo prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Tai, deja, buvo siaubingai sudėtinga užduotis: kadangi jau labai seniai nematė Liucijos, kuri būtų nusiteikusi padėti gyventi, viskas buvo pernelyg sunku. O ką daryti vargšei mergaitei, kuri retkarčiais pamiršta vieną kitą smulkmeną?
- Kur mano teleskopas? - garsiai paklausė Elliw, pamiršusi, kad vieną prietaisą laiko rankose. Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo dingusi, tad, atrodo, niekas nesutiko padėti susigaudyti šiame sudėtingame gyvenime.
Dar kiek pagulėjusi velsietė galiausiai nutarė, kad reikia atsikelti. Vos pabandžiusi tai padaryti užvirto ant teleskopo, ir tas trakštelėjo.
- Mano teleskopas! - persigandusi sušuko Elliw ir pašoko ant kojų. Vos nenusivertė ant žemės, tačiau šį kartą viskas baigėsi gerai. - Ne ne ne neDori!
Džiaugsmingas šūksnis, ištrūkęs iš mergaitės burnos, parodė, kad ji pastebėjo tą keistą ir sunkiai suprantamą mergaitę. Daugiau apie nieką negalvodama nuskubėjo jos link. Astronomijos prietaisas buvo rankose, tačiau jis buvo kiek įskilęs. Kol kas Elliw to nepastebėjo: ji buvo patenkinta, kad sutiko tą, kuri... Ką ji ten padarė? Ak taip, ko gero, padovanojo teleskopą.
- Labas! - sekdama ne ne ne neDori iš paskos pasisveikino Elliw. Buvo galima pamanyti, kad mato keistąją mergaitę pirmą kartą gyvenime. - Kur mes esame? - susirūpinusi paklausė.
-
Savaime suprantama, kad Elliw paklausė, kur jos teleskopas, nes ji to visada klausia. Akimirką Dori nusigando, kad Elliw pamatė, kaip Mendel išmetė jos teleskopą į šiukšlių dėžę arba prisiminė, kad turėjo du. Atsisukusi suprato, kad ne. Čia tik eilinė teleskopininkės balsinė išraiška. Žinoma, ji nesugebėjo nusaugoti ir antrojo teleskopo, kurį padovonojo trylikmetė. Jis tikrai sutraškėjo, bet atrodė sveikas, o Elliw, regis, nieko nepastebėjo. Na ir ačiū Merlinui.
- Labas, labas, - atsakė trylikmetė.
Gyva bėda. Mes kartu atvykome, o ji elgiasi taip, lyg mane tik dabar būtų sutikusi.
- Mes esame astronomijos muziejuje, - jau nežinia kelintą kartą informavo. - Ateik.
Dori nusivedė Elliw į muziejų. Jos atsidūrė kažkokioje didžiulėje, prieblandoje skendinčioje salėje, kurioje prie sienų buvo begalė vitrinų, o jose puikavosi įvairiausi teleskopai. Visokių dydžių, visokių spalvų, visokių dizainų. Salės viduryje stovėjo milžiniškas auksinės spalvos teleskopas, o virš jo sklandė kelios planetos. Teleskopą puslankiu supo buvo juoda, žvaižgdėta erdvė. Mendel turėjo pripažinti, kad viskas atrodo tiesiog įspūdingai. Mergaitė pasijuto kaip kosmose. O dar esu su Elliw, pagalvojo. Na, tikrai kad jau kosmosas. Gražus ir įspūdingas kosmosas.
-
Elliw jautėsi patenkinta gyvenimu. Teleskopas buvo sveikas (o jeigu ne, ji šito nežinojo), šalia iš kažkur atsirado keista, bet visai draugiška mergaitė. Tiesa, velsietė niekaip negalėjo prisiminti, ar ne ne ne neDori yra jos draugė, ar ne.
- Labas! - apsidžiaugusi pasisveikino ji. Nežinojo, kodėl ta mergaitė sveikinasi, bet Elliw - gera ir mandagi mergaitė. - Ne ne ne neDori, ar tu mano draugė? - dėl visa ko pasitikslino.
Kur jos yra, klastuolė neišgirdo. Tiksliau, net nebuvo tikra, ar būtent tai keistoji mergaitė pasakė, o netrukus neprisiminė, kad ji iš viso šnekėjo. Tiesa, žmonės iš prigimties mėgo labai daug pliurpti. Tiek daug, kad net puikia atmintimi pasižyminti Elliw negalėdavo visko prisiminti.
Kad ir kur dabar velsietė buvo, vieta buvo tiesiog nuostabi. Čia buvo daugybė teleskopų! Elliw patenkinta atsisuko į ne ne ne neDori ir jau norėjo išreikšti savo džiaugsmą, bet tą akimirką pamiršo, kodėl džiaugėsi. Ar tai buvo susiję su teleskopais? O gal ji pagaliau pamatė Liuciją, Sabriną arba Joaną trečiąją? Ak, kaip būtų smagu susitikti su draugėmis!
Deja, jų čia nebuvo. Užtat buvo teleskopų! Atrodė, kad Elliw tik dabar pastebėjo aplinkui stovinčius įvairiausius astronomijos prietaisus.
- Ne ne ne neDori! Teleskopai! - vėl baisiausiai apsidžiaugusi sušuko velsietė ir nukurnėjo prie vitrinos, už kurios stovėjo visai paprastas prietaisas. Jis buvo kiek panašus į tą, kurį klastuolė vis dar laikė rankoje. - Mano teleskopas!
Be galo norėjosi jį pasiimti. Juk tai jos teleskopas, ar ne? Vadinasi, jis turi grįžti ten, kur jam ir vieta! Elliw ištiesė ranką ir norėjo pasiimti brangenybę. Deja, pirštai atsitrenkė į stiklą, ir juos bjauriai suskaudo.
- AUČ! - garsiai suriko Elliw ir supyko. - Tai mano teleskopas!
Visiškai nepatenkinta nusisuko nuo vitrinos ir nužvelgė patalpą. Tai yra jos teleskopai, tad kodėl jie čia?! Atsisukusi į ne ne ne neDori norėjo to paklausti, bet klausimą pamiršo, tad taip ir liko spoksoti.
-
O Merline, ar jos šeima dar neišprotėjo? Nes jinai jau dabar mane varo iš proto. Dori jau nebeskaičiavo, kelintą kartą bebūnant kartu Elliw nustebo pamačiusi Dori.
- Labas. Taip, aš tavo draugė, - atsakė Mendel, tačiau jau su šiokiu tokiu irluziu balse.
Nežinia, kas dėjosi teleskopininkės galvoje. Ji tai nustebdavo, tai apsidžiaugdavo, paskui vėl nustebdavo ir taip toliau. Kad ir kaip ten bebūtų, atrodė, velsietei teleskopai patiko (na, o kaip galėtų būti kitaip?). Deja, kaip ir Mendel prognozavo, Elliw norėjo juos pasiimti. Dori džiaugėsi, kad ji nesudaužė stiklo.
- Tavo teleskopas tavo rankoje, Elliw, - pasakė Dori. - Šitie teleskopai yra muziejaus. Jų negalima imti. Į juos reikia tik žiūrėti, - bandė paaiškinti, nors ir žinojo, kad tai yra visiškai beprasmiška.
Pati Dori žiūrėjo į tą milžinišką teleskopą, į planetas ir į žvaigždėtą puslankį. Ėmė skaityti informacinius stendus, nors jie ir nebuvo labai įdomūs. Kažkas apie astronomiją ir tiek.
Priėjusi arčiau puslankio Dori jį palietė ir aiktelėjo: aplankė toks jausmas, tartum būtų ranką įkišusi į šaltą želę.
- Elliw! - sušuko Dori. - Elliw, ateik čia! - pakvietė trylikmetė ir dingo toje juodoje, paslaptingoje erdvėje.
-
Draugė? Ar šita mergaitė yra jos draugė? Ne, taip būti negali! Ji turi penkias drauges: Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ir Sarah. Na, o ne ne ne neDori... Ji negali būti draugė! Iš viso, kas čia per vardas ne ne ne neDori? Kodėl ji neturi kokio normalaus vardo? Štai, pavyzdžiui, Liucija ar Sabrina yra visiškai normalūs vardai! Ech, šita mergaitė tiesiog keista. Tiesa, ji kažką darė su teleskopais, be to, šių prietaisų buvo ir čia, kur Elliw kažkodėl buvo ne su kuo kitu, o su ne ne ne neDori. Vadinasi, ji nebuvo visai bloga. Bet...
Šitoje vietoje velsietė pamiršo, apie ką tiek daug mąstė, tad vienintelis logiškas dalykas buvo nustoti galvoti, ką ji skubiai ir padarė.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw, nei ne ne ne neDori užsiminė apie tokį daiktą. Atsargiai patikrinusi savo brangenybę nepastebėjo, kad ji būtų sudaužyta, tad viskas buvo gerai. Tai buvo svarbiausia, tad kai keistoji mergaitė kažkur dingo, Elliw visai nesutriko ir neišsigando. Netrukus išgirdusi jos balsą, nustebo: spėjo pamiršti, kad netoliese yra ne ne ne neDori. Buvo smalsu, ką ji čia veikia (nors dar smalsiau - ką čia veikia pati Elliw), bet neprisiminė šito paklausti, o tiesiog nužygiavo iki didžiojo teleskopo. Jis buvo aptvertas apsaugine virve, tačiau velsietė labai sėkmingai ją nutraukė ir netrukus stovėjo visiškai šalia milžiniško astronomijos prietaiso. Buvo be galo laiminga: dabar gyvenimas atrodė gražus.
- Liucija? - kreipėsi į geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje tikėdamasi, kad galės su ja pasidalinti tuo gyvenimo džiaugsmu. Deja, draugė ir toliau buvo dingusi ir neatsiliepė. Tai šiek tiek nuliūdino, tačiau milžiniškas teleskopas, apie kurio egzistavimą Elliw vis dar nepamiršo, privertė liūdesį išnykti iš atminties. Viskas bus gerai.
Velsietė žengė dar žingsnį teleskopo link, ir tada nutiko tai, ko ir reikėjo laukti, nesupratusi, kad yra pernelyg arti, rėžėsi į vargšą astronomijos prietaisą.
-
Kai Dori peržengė to puslankio ribą, mergaitę aplankė vėsa, bet maloni. Ji atsidūrė tartum kosmose. Čia buvo beveik tamsu, tačiau šalia pat esančios žvaigždės spindėjo taip skleisdamos šviesą. Daugiau čia nieko nebuvo, todėl trylikmetė nustebo, kokiu tikslu yra padaryta ši erdvė, tačiau kai žengė žingsnį, iškart suprato: tai neva kosmosas, o tu jame gali sklandyti.
Žengus žingsnį Dori pasijuto lengva kaip pūkas ir ėmė kilti aukštyn. Baisu nebuvo. Atvirkščiai: be galo malonus, nors ir keistas jausmas. Mendel ėmė džiūgauti ir sklandyti. Kryptį rinktis galėjo pati panašiai kaip plaukiant, tačiau tam nereikėjo jokių pastangų, buvo akivaizdu, kad nelankys joks pavargimo jausmas.
Tamsiaplaukė iškart užsimanė pasidalinti šituo malonumu su Elliw pamiršusi, kad čia nėra teleskopų arba kad velsietė gali išsigąsti. Mendel buvo taip vaikiškai smagu, kad ji tenorėjo, jog ir Elliw čia atsidurtų. Todėl priskrido prie puslankio sienos, tačiau aukštai viršuje, ir iškišo galvą atgal į muziejų.
Pamatė Elliw nutraukusią juostą ir atsitrenkiančią į didįjį teleskopą.
- Elliw! Elliw! - sušuko Dori. - Ateik čia, greičiau! - pakvietė ir įskirdo atgal.
Dabar jau Dori nebegalvojo, kad Elliw keistuolė, nes buvo per daug susižavėjusi ta erdve. Nepagalvojo, kad gali nukentėti tas didžiulis teleskopas ir ką teleskopininkė pagalvos pamačiusi tik Mendel galvą, kyšančią iš niekur.
-
Teleskopas nesudužo. Tai velsietei labai patiko. Štai tokio astronomijos prietaiso jai ir reikia! Jeigu tik atmintis neapgavo, ji čia buvo ne viena. Su ja buvo ir... Kažkas.
- Liucija? - su viltimi kreipėsi Elliw, bet netrukus suprato, kad to tikėtis pernelyg naivu: ji jau labai seniai nematė geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje. Ak, kaip norėtų su ja susitikti ir padiskutuoti apie teleskopus! Deja, toji draugė buvo kažkur dingusi (beveik kaip astronomijos prietaisas), tad teliko tikėtis, kad pavyks susitikti kokią kitą draugę.
Tuo metu kažkas ištarė Elliw vardą, tad pastaroji kiek sutrikusi apsižvalgė. Iš kur čia atsirado ne ne ne neDori? Ar tai ji kalta, kad niekaip nepavyksta rasti Liucijos?
- Ne ne ne neDori? - sutrikusi paklausė ji, bet nė neketino artintis prie tos keistos mergaitės. Per visą tą laiką, kiek ją pažįsta (o jos seniai pažįstamos, ar ne?) vis dar nepavyko šitos mergaitė suprasti. Ji nebuvo tokia gera kaip Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ar Sarah, tačiau nebuvo ir tokia bjauri kaip neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Ak, viskas buvo pernelyg sudėtinga.
- Kur mano teleskopas?! - griežtai paklausė velsietė, pamiršusi, kad ką tik atsitrenkė į tikrai nuostabų astronomijos prietaisą. Deja, tuo metu ją ištiko visai kita bėda - ne ne ne neDori dingo! Tiksliau, gal tai ir būtų bėda, jeigu velsietė nebūtų skubiai šio fakto pamiršusi. Taigi ji tiesiog stovėjo vietoje ir bandė prisiminti, kur esanti. Ir kaip ji, po galais, galėjo čia atsidurti? Ar dėl to kalta neLiucija? Bet čia yra teleskopų! staiga prisiminė klastuolė ir baisiausiai apsidžiaugė. O jeigu yra teleskopų, tiesiog privalo būti ir Liucija! Tai dar labiau pradžiugino mergaitę, ir ji garsiai sušuko:
- Liucija! Kur tu? Tai mano teleskopai!
-
Dori linksmai sau sklandė erdvėje, tačiau kai šalia pradėjo skraidžioti ir kiti burtininkai, kurių mergaitė nepažinojo, tamsiaplaukė panoro nešti iš čia kudašių. Pasišalinusi iš puslankio ji susirado akimis Elliw. Jos ilgai ieškoti nereikėjo, mat ši stovėjo ten pat kur ir prieš tai ir šią akimirką šaukėsi Liucijos bei kalbėjo apie savo teleskopus.
Trylikmetei teko susitaikyti su tuo, kad Elliw nesklandys toje nuostabioje erdvėje. Tačiau stovėti prie didžiojo teleskopo, kuomet velsietė nuplėšė apsauginę juostelę ir priėjo per arti, irgi nebuvo gerai: o jeigu kas nors ateis ir pradės bartis?
Dori pakėlė akis į viršų ir pagalvojo, kad būtų visai neblogai lipti į antrą aukštą. Tiesą pasakius, jai ir pačiai buvo įdomu, kas lauks tenai.
- Labas, Elliw! - juodaplaukė priėjo prie teleskopininkės ir vaidino, kad jos ką tik susitiko visai netyčia. - Antrame aukšte, - ranka parodė į viršų, - yra begalybė teleskopų! Gal einame pasižiūrėti? - Mendel nuėjo iki laiptų ir pradėjo lipti aukštyn.
-
Pasaulis buvo sudėtingas dalykas. Jame trūko teleskopų ir Liucijų. Deja, buvo per daug neLiucijų, ne neLiucijų ir ne ne neLiucijų. Kaip tokiame pasaulyje galima susigaudyti ir nepasimesti? Na, gal geriausia ir protingiausia mergaitė ir sugebėtų tai padaryti. Deja, Elliw Liucijai protu neprilygo, tad dabar jautėsi visiškai pasimetusi. Ji nežinojo nei kur yra, nei ką čia veikia. Na, ką veikia, gal ir žinojo - tikėtina, kad ieškojo arba Liucijos, arba teleskopo. Bet kur vis dėlto ji yra? Tai buvo labai sudėtingas klausimas, į kurį atsakyti galėtų tik viena iš penkių draugių. Deja, nė vienos iš jų čia nebuvo.
Užtat buvo ne ne ne neDori. Ją pamačiusi Elliw kiek pradžiugo: nors ji buvo keista mergaitė, kartais žinojo, iš kur galima gauti teleskopą.
- Ne ne ne neDori! - džiaugsmingai sušuko velsietė, tarsi pirmą kartą šiandien (o gal ir gyvenime) pamačiusi tą keistą ir nelabai aiškią mergaitę. - Teleskopai?!
Patenkinta tuo, kad yra gyva, Elliw nukurnėjo ne ne ne neDori iš paskos. Šiuo metu viskas buvo ne taip jau ir blogai. Toji keista mergaitė žinojo viską apie teleskopus, vadinasi, pasakys, ką čia reikia daryti. Kad ir kur būtų tas "čia". Velsietė visai pamiršo, kad neseniai ieškojo draugių ir teleskopų. Pastaruosius jai parodys ne ne ne neDori. Na, o draugės... Su jomis, žinoma, labai norėjosi pasikalbėti, tačiau kol nežinojo, kur kurią nors iš jų rasti, nereikėjo varginti savo atminties tokiais neišsprendžiamais uždaviniais.
Deja, keistoji mergaitė kažkur dingo. Velsietė kuriam laikui sutriko, bet, laimei, netruko pamiršti, kad yra sutrikusi, tad paprasčiausiai apsižvalgė ir pamatė ne ne ne neDori ant laiptų. Ar ir jai ten reikėtų eiti? Neprisiminė, kodėl jai gali prireikti būti ten, kur yra ta keista mergaitė, bet vis tik nusekė jai iš paskos. Vis dėlto užlipusi kokius šešis laiptus velsietė susipainiojo savo kojose ir nusirito žemyn.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ji, kaltindama, žinoma, neLiuciją, ne neLiuciją ir ne ne neLiuciją.
-
Laimei, Elliw nesiožiavo ir ėjo Dori link, tačiau, žinoma, sugebėjo nukristi lipdama laiptais. Hogvartse, kur būdavo pilna mokinių ir veiksmo, Mendel nepastebėdavo, kaip dažnai Elliw nukrenta. Dabar, suvokusi tokią baisią realybę, tamsiaplaukė išties labai stebėjosi, kaip velsietė negyveno Skutelio ligoninės traumų skyriuje.
- Labas, Elliw! Atsistok! - ėmė kelti merginą. - Einam čia, - ir vėl parodė į antrą aukštą, - nes ten yra teleskopų!
Dori nuėjo į antrą aukštą, kuriame kairėje pusėje ore kabojo daug įvairių nedidelių planetų. Jas buvo galima liesti. Muziejuje esantys vaikai tas planetas minkė, jomis mėtėsi. O dešinėje pusėje buvo išrikiuota visa eilė įvairų formų ir spalvų teleskopų, per kuriuos žmonės stebėjo dangų. Mendel priėjo prie vieno iš teleskopų ir pažiūrėjusi pamatė žvaigždžių margumyną. Pažvelgusi per kitą pamatė Mėnulį. Vadinasi, čia ne šiaip sau dangaus stebėjimas. Kiekvienas teleskopas rodo skirtingus dalykus!
Ir pagaliau Dori į galvą toptelėjo vienas klausimas.
- Elliw? - kreipėsi ji į merginą. - O tu ar bent žinai, kam skirti yra teleskopai?
-
Skaudėjo viską, tik ne teleskopą. Bent tokia buvo paguoda, mat Elliw jautėsi labai nelaiminga. Juk ji gera mergaitė, kodėl turi nuolat taip nesisekti? Ji tenorėjo… Na, neprisiminė, ką tiksliai ten darė, tačiau neplanavo, kad šitaip skaudės. Laimei, netrukus tą skausmą pamiršo, tad kai priėjo ne ne ne neDori (o iš kur ji čia atsirado?!), buvo galima ramiai (?) atsistoti ir galiausiai užlipti… kažkur. Kur tai buvo, Elliw neįsivaizdavo, bet jeigu neapgavo atmintis, ten turėtų būti teleskopų. Argi tai nėra pakankamai rimta priežastis kur nors nueiti?
Taigi velsietė nukurnėjo paskui keistąją mergaitę. Niekaip negalėjo prisiminti, kodėl nutarė ją esant keistą, tačiau dėl šito buvo visiškai tikra. Kurį laiką bandė atsakyti sau į šį sudėtingą klausimą, bet, laimei ar nelaimei, netrukus pamiršo, apie ką taip giliai mąstė.
- Ne ne ne neDori! - šūktelėjo Elliw, tarsi tik dabar ją pamačiusi. Jau ruošėsi pamiršti, ką ketino sakyti toliau, bet nespėjus to padaryti paklausė: - Ar tu esi bjauri mergiūkštė?
Kurį laiką spoksojusi į ne ne ne neDori klastuolė pamiršo, kodėl į ją žiūri, tad nusisuko. Akys užkliudė teleskopus, tad Elliw nuskubėjo prie jų. O kiek jų buvo daug! Dabar velsietė jautėsi visiškai patenkinta. Nuotaikos nesugadintų net neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija!
- Mano teleskopai! - apsidžiaugusi sušuko rudaplaukė, visiškai pamiršusi, kad keistoji mergaitė, kuri kažkodėl čia buvo, kažko klausė. Žengusi arčiau nuostabiai (tačiau keistai) žalio teleskopo norėjo jį paimti į ranką. Tai padaryti pasisekė, bet astronomijos prietaisas, deja, nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti: vos tik velsietė tvirtai jį suspaudė, teleskopas skubiai nukrito ant grindų ir garsiai sudužo.
- Tai tu kalta! - garsus šūksnis nuaidėjo muziejuje.
-
Žinoma, Elliw neatsakė į klausimą apie tai, ar ji žino, kam yra skirti teleskopai. Nejau manei, kad jos smegenis pasieks šis klausimas?
- Aš esu tavo draugė, Elliw, - atsakė Mendel, tačiau tai nebuvo šimtaprocentinė tiesa.
Kaip galima draugauti su tuo, kuris tavęs iš esmės neatsimena? Teleskopininkė tamsiaplaukei buvo keistas genijus. Nepaisant to, kad Elliw nemokėjo net normaliai vaikščioti ir bene kiekviename žingsnyje sugebėdavo apsivožti, ji sugebėjo pagauti aukso šmaukštą, įkrėtė į kailį Alrisai ir laimėjo sniego žaidynes.
Tačiau muziejuje taip puikiai, kaip mokykloje, velsietei nesisekė. Ji, nors ir nudžiugo dėl teleskopų, sugebėjo vieną sudaužyti. Per Mendel kūną perėjo šiurpuliukai, o po kelių akimirkų prie merginų prisitatė iki tol nematyta muziejaus darbuotoja.
- Nežinau net ką pasakyti, - prabilo ji. - Atrodo, ir maži vaikai sugeba nepridaryti nuostolių, o čia dičkės panos.
Moteris paėmė į rankas sudužusį teleskopą.
- Tai ką dabar darysime? - paklausė ji žiūrėdama į Elliw.
-
- Draugė?! - pasitikslino Elliw ir skubiai apsižvalgė - gal kur pamatys Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ar Sarah? Deja, jų čia nebuvo, tad velsietė sutrikusi atsisuko į ne ne ne neDori. Kodėl ji šneka apie drauges, jeigu jų čia nėra? Laimei, netrukus pamiršo šitą mintį ir kad keistoji mergaitė paminėjo lemtingą žodį.
Vis dėlto labai greitai Elliw susidūrė su tokia didele problema, kad nesugebėjo jos net pamiršti. Nukrito teleskopas! Dėl to kaltos, suprantama, buvo neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Vis dėlto nė vienos iš jų čia nesimatė, tad klastuolė nesivargino tos žinios pranešti. Kad frazę jau buvo išrėkusi, seniai neprisiminė.
Kai priėjo kažkokia nepažįstama mergiūkštė, velsietė gerokai išsigando. Ką gali žinoti, galbūt ji apkaltins būtent Elliw, kuri yra gera mergaitė? Toji gera mergaitė buvo pamiršusi, kuo ją kažkas gali apkaltinti, bet vis tiek bijojo.
- Tai mano teleskopas! - rėžė klastuolė piktu žvilgsniu varstydama moterį. Norėjo išplėšti prietaisą jai iš rankų, tačiau staiga save sustabdė: brangenybė buvo sudužusi. Vadinasi, kažką reikėjo daryti. O tai reiškė tik vieną - jiems reikėjo Liucijos. Elliw pažvelgė į nepažįstamą mergiūkštę ir paklausė:
- Gal žinai, kur Liucija? Ji taiso teleskopus!
Ak, kaip dabar reikėjo surasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje! Velsietė be galo troško pamatyti draugę ir su ja pasikalbėti. Viltingai apsižvalgė tikėdamasi rasti draugę, bet vietoj jos pamatė kitą matytą mergiūkštę.
- Ne ne ne neDori! - džiaugsmingai sušuko velsietė tarsi pirmą kartą matytų keistąją mergaitę. - Ką tu čia veiki? Gal žinai, kur Liucija?
-
Dori norėjo skradžiai žemę prasmegti. Jai buvo nenusakomai gėda. Dėl Merlino barzdos, ir kas jai užėjo, kad sugalvojo nusivesti Elliw į viešą vietą?
- Nesupratau? - muziejaus darbuotoja žiūrėjo į teleskopininkę išplėtusi akis. - Kaip tai tavo teleskopas? Mergaite, čia yra muziejaus eksponatas! Ką jūs sau galvojate! Gal pasiaiškinsite? - dabar moteris varstė žvilgsniais abi merginas. - Kokia dar Liucija?!
Mendel atsiduso.
- Aš... ji... aš labai atsiprašau, - tamsiaplaukė kaupėsi bandydama rišliai kalbėti. - Šita... mergina... - pažiūrėjo į bendrakoledžę, - na, ji yra... nežinau... jai sutrikusi atmintis, suprantate? Ji atsimena... Na, ji nieko neatsimena.
- Ką jūs čia šnekate per nesąmones?! Tai tokį vaiką turi lydėti suaugęs asmuo, o ne kitas paauglys! Ar ji turi kokią pažymą?
- Na, ne... Ji... Mes... tiesiog mokomės Hogvartse ir sugalvojome nueiti į muziejų, nes jai labai patinka teleskopai.
- Kur jau ne, patinka teleskopai! Vieną sudaužėte, o kitą sugalvojote pavogti?! - darbuotojos kantrybė, regis, seko, o žvilgsnis nukrypo į teleskopą, kurį Elliw įsinešė į muziejų.
- Šitas teleskopas tai yra jos. Prie įėjimo mes susitarėme, kad su juo įleis.
- Taip, taip! Dabar prisivirėt košės!
Darbuotoja griebė iš Elliw rankų jos nuosavą teleskopą ir pamojo burtų lazdele tartum kažką kviesdama.
-
- Mano teleskopas! - nuoširdžiai išsigandusi suriko Elliw. Niekaip nesuprato, kodėl šita nepažįstama mergiūkštė pliurpia kažkokias nesąmones. Norėjo atsiimti prietaisą, bet tai nebuvo taip paprasta.
- Tai tu kalta! - piktai suriko velsietė, bet tuo metu nepažįstamoji paminėjo Liuciją. Nuotaika iš karto pasikeitė, ir Elliw plačiai išsišiepė. - Žinai, kur Liucija?!
Ne ne ne neDori pradėjo kažką nusišnekėti, bet Elliw jos nesiklausė. Šita nepažįstama mergaitė ją nuves pas Liuciją! O štai geriausia ir protingiausia mergaitė būtinai sutiks sutaisyti teleskopą ir surasti visus tuos, kurie yra kažkur dingę. Tiesa, nepažįstamoji atrodė šiek tiek pikta, bet velsietė kuo puikiausiai ją suprato: o kas nebūtų piktas, kai ne ne ne neDori per daug šneka? Geriau jau patylėtų ir leistų ramiai eiti susirasti Liuciją!
- Tai mano teleskopas! - nepatenkinta sušuko klastuolė, kai Liuciją pažįstanti mergiūkštė nutarė jį pavogti. Jau buvo pamiršusi, ką toji bjauri mergiotė turėjo padaryti, tad dabar supyko. Nutarusi, kad dėl to kalta yra ne ne ne neDori (o gal ji yra ne ne ne neLiucija? Šito, deja, velsietė tiksliai neprisiminė) piktai atsisuko į ją. Gal būtų pamiršusi, kad ji čia (kad ir kur tas “čia”) egzistuoja, bet nuolat griūnančios nelaimės vertė kažką daryti.
- Kur mano teleskopai? - piktai paklausė keistosios mergaitės. Nė neketino kažkur iš čia judintis. Ne, jis tiesiog stovės ir lauks, kol kas nors pagaliau teiksis jai grąžinti astronomijos prietaisus. Net ir ne ne ne neDori, pasirodo, yra bjauri mergiūkštė! Tai ji kalta, kad Elliw prarado savo brangenybes. Ši mintis liūdino, tad velsietė, nors ir neprisiminė to priežasties, garsiai šniurkštelėjo.
-
Elliw pradėjo savo kaltinimų bangą, bet Dori kol kas į tai nekreipė dėmesio. Buvo svarbesnių dalykų. Tiksliau vienas dalykas: kas dabar bus? Reikėjo temptis kartu ir Juzefą. Kaip aš viską sutvarkysiu? Aš gyvenu viena. O iš Elliw naudos mažiau nei iš žiobaro.
Netrukus prisistatė į muziejų merginas įleidusi darbuotoja ir ta kita, Danutė. Danutė paklausė:
- Kas čia vyksta?
- Šitos mergaitės vagia ir daužo teleskopus! - suriko velsietės teleskopą laikanti darbuotoja.
- Netiesa! Mes, tai yra ji... netyčia! O šitas teleskopas yra jos! - pirštu parodė į tą darbuotoją Dori.
- Kaip tai jos?! Aš...
- Palaukit! - pertraukė Danutė. - Šitą teleskopą ana mergaitė, - parodė į rudapaukę, - tikrai atsinešė. Šitas iš tikrųjų jos.
Kitos darbuotojos veide pasirodė nuostaba. Ji atidavė Elliw teleskopą.
- Tačiau tai, - parodė į sukultą eksponatą, - yra nedovanotina! Nepykit, mergaitės, bet turėsite iš čia išeiti, kitaip teks skambinti jūsų tėvams.
Išgirdus grasinimą Mendel nukratė šiurpas.
- Gerai, gerai, mes išeisime, - iškart atsakė. - Labai atsiprašome, tikrai.
Nieko nesakiusi Dori griebė Elliw už parankės ir tiesiog išsitempė iš muziejaus. Nereikėjo jos čia vestis, nereikėjo. Jau būnant lauke Dori išsitraukė iš kišenės siekėją.
- Juzefai! Jeigu tu girdi! Greitai pargabenk mane ir Elliw su nešykle į Velsą!
Trylikmetė uždėjo savo ranką ant nešyklės. Elliw vis dar laikė už parankės, kad ši nesugalvotų kur nors bastytis. Senasis teleskopas gulėjo muziejaus šiukšlių dėžėje, bet tai jau tamsiaplaukė buvo pamiršusi.
- Laikykis tvirtai! - liepė Dori ir uždėjo kitą Elliw ranką ant nešyklės.
Kažkas ir vėl truktelėjo už bambos. Nešyklė išvyko.
-
Elliw neprisiminė, kas ten tiksliai atsitiko, bet viena buvo aišku: kažkas atėmė iš jos teleskopą! Tai tikrai turėjo būti neLiucija, ne neLiucija arba ne ne neLiucija. Baisiausiai supykusi velsietė apsižvalgė, bet nė vienos iš bjauriųjų mergiūkščių nepastebėjo. Tai šiek tiek trikdė: kur tokiu atveju galėjo dingti jos brangenybė?
Situacija buvo labai jau sudėtinga, bet Elliw netrukus ją pamiršo. Žinojo neturinti teleskopo, bet kadangi dėl to kaltos buvo tik trys bjaurybės, nebuvo verta rūpintis. Jos prietaiso vis tiek negrąžins! Iš kažkur atsiradusi ne ne ne neDori pliurpė, bet velsietė nė nesistengė klausyti - žinojo, kad ji vis tiek ką nors nusišneka.
Vis dėlto atgavusi teleskopą (nors nesuprato, iš kur jis atsirado), mergaitė baisiausiai apsidžiaugė.
- Mano teleskopas! - garsiai sušuko ji.
Klastuolė buvo visiškai sutrikusi, tad nė nepastebėjo, kai ne ne ne neDori pradėjo ją kažkur tempti. Situacija buvo visiškai nesąmoninga, nors Elliw neprisiminė to priežasties. Ji tiesiog džiaugėsi atgavusi savo prietaisą, o daugiau niekas kitas nebuvo svarbu. O jeigu teleskopas dar ir sveikas... Sulig ta mintimi rudaplaukė pradėjo įdėmiai apžiūrinėti savo brangenybę, bet netruko pamiršti, kodėl tai daro. Taigi dabar tiesiog... Na, darė kažką, nors jau pamiršo kur esanti. Ne ne ne neDori ir vėl nusišnekėjo, tačiau Elliw jos nepaisė. Daug svarbiau buvo pasidžiaugti tuo, kad rankose yra teleskopas, jis galbūt yra sveikas... Ir dar kažkas.
- Paleisk mane! - staiga suriko velsietė ir pabandė ištrūkti. Kartais tikrai atrodydavo, kad ne ne ne neDori yra bjauri mergiūkštė. Vis dėlto ji nebuvo ne ne ne neLiucija, tad ir bjauria mergiūkšte vadinti negalėjai. Ech, viskas buvo per daug sudėtinga. Ypač tai, kad Elliw kažkur išnyko to taip ir nesupratusi.