Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Chinatsu Ayiama Vasario 27, 2016, 12:49:34 pm
-
Atėjus dar vienai gana šiltai dienai Miranda buvo suplanavusi mokiniams neeilinę pamoką, kokios greičiausiai Hogvartse dar nebuvo, bet profesorė buvo patyrinėjusi Hogvartso apylinkes ir iššniukštinėjusi, kokiose vietose yra įvairiausių rūšių augalų ir visgi priėjo išvadą, kad šiandienos pamoka bus kiek kitokia.
Profesorė McGonagall laukė mokinių šiltnamyje, bet nebuvo nieko paruošusi ant stalų. Ji tik ramiai tvarkė kelis daiktus ant stalo kol pradėjo rinktis mokiniai. Suskambus varpui ji luktelėjo porą minučių, gal bus šiek tiek vėluojančių, visgi jie šiandien nesėdės šiltnamyje.
- Laba diena. Manau, jau visi mane pažįstate... taigi, šiandienos pamoka bus kitokia nei visos kitos. Šiandien keliausime prie ežero. Kiekvienas iš jūsų ten bus užburtas kerais, kurie neleis sušlapti, galėsite kvėpuoti ir visi nersite į vandenį - aš taip pat kartu žiūrėsiu, kaip jums sekasi. Po vandeniu turėsite surasti įvairių įdomių ir išskirtinių augalų, tai bus jūsų pamokos užduotis, su kuria gausite namų darbų, o kitą pamoką augalus tyrinėsime. Patariu smulkius daiktus, tokius kaip pakabukai, apyrankės, laikrodukai, palikti ant stalo. Jeigu bus klausimų, klauskite. Eikit paskui mane, - viską išdėsčiusi profesorė išėjo iš šiltnamio ir patraukė link ežero. Jis buvo netoli, tad ilgai eiti neteko. Miranda greitu žingsniu mynė pirmyn ir galop sustojo prie patogiausios nėrimui ežero vietos. Pasisukusi į mokinius ji ėmė laukti, kol visi apspis ją ir ims klausytis tolesnės pamokos dalies.
-
Trečioji Herbologijos pamoka! džiaugdamasi gražiu oru, mergaitė pasišokinėdama keliavo šiltnamio link. Pagaliau prasidėjus pamokai, mokytoja paskelbė, kad pamoka nebus įprasta, kas pirmakursę labai nustebino. Pagaliau! sidabraplaulė varniukė vos garsiai nesušuko, išgirdusi užduoties. Nors jai nereikia jokių burtų, mat išgyventi gali kaip žuvis, mergaitė savo ypatybėmis nesinaudos ir leis būti apkerėta. Nuo rankų, kaklo, ji nusiemė papuošalus ir padėjo ant stalo. Nusiėmė akinius ir įsidėjo lešius į akis, kad gerai matytų ir nepamestu akinių. Kai visi jau buvo susiruošė, jie kartu su mokytoja pradėjo žingsniuoti ežero link. Sustoję, visi apspito mokytoją iš visų pusių ir laukė, kol ji išaiškins užduotį.
-
Adira klausėsi mokytojos. Ši pamoka bus nuostabi! pagalvojo, nes jai dar niekada neteko būti po ežeru ir kvėpuoti tuo pačiu metu. Net nežinojo, kad tokie burtai yra!
Kai mokytoja paliepė eiti kartu, varniukė išsiėme mėlynus mažus auskarus iš ausų. Dar pasidėjo laikrodį, kurio tikrai nenorėjo pamesti.
Eidama iš paskos Adira grožėjosi matytu vaizdu, kuris jai jau spėjo tapti įprastu ir ne tokiu svetimu, kokiu buvo prieš kelias savaites.
Ji pastebėjo, kad šiandien dangus visiškai be debesų, bet saulė irgi neryškiai švietė, todėl buvo nei šalta, nei šilta.
Mergaitė galvojo apie darbą, kurį teks daryti jau po kelių minučių. Tai turėtų būti neįprasta. Vaikščioti ežero dugne bus neįprasta. nuo šios minties ji šyptelėjo.
-
Nors lauke buvo šilta ir gražu Edgar'as į Herbologijos šiltnamį atpėdino be nuotaikos, nes buvo visas pervargęs nuo suintesyvėjusių pamokų ir jų namų darbų, tai pastebėti buvo galima ir iš jo užtinusių akių nuo per mažai miego.
Pamoka po vandeniu.. Gal bent tai padės labiau prasibudinti vylėsi berniukas profesorei paskelbus apie tokią neeilinę šios dienos pamoką. Jam nukeliavus, su grupele bendraklasių, prie ežero, nieko nelaukdamas jis pripuolė prie vandens, nuo kurio buvo matyti atsispindinti saulutė, ir pasisėmęs saujelę gaivaus vandens, šliūktelėjo jo ant savo veido, vildamasis, kad tai bent kiek atleis jo apsiblaususias akis. Po to atsistojo ir priėjo arčiau mokamo dalyko vadovės ir laukė, kol šioji užkerės jį ir duos tikslesnius nurodymus užduočiai.
-
Klastuolė įdėmiai klausėsi mokytojos. Vien nuo minties apie nardymą ir maudynes tokiu oru, Arianne nukrėtė šiurpas. Pamoka yra pamoka, taisyklėms nepasipriešinsi. Arianne nebuvo vandens mėgėja. Mergina kaip tyčia šiandien užsidėjo senelės dovanotą pakabuką - sidabrinį vienaragį. Teks trumpam atsisveikinti,- galvojo mergina, dėdama pakabuką ant stalo. Arianne nebeturėdama su savimi jokių smulkmenėlių, nusekė paskui mokytoją. Diena buvo išties graži ir palyginus šilta. Ach, tuoj pavasaris. Pavargau nuo šlapio ir šalto oro. Ežeras buvo netoli, todėl eiti nereikėjo. Pamačius ežerą, klastuolė aiktelėjo: Mačiau jį kelis kartus, tačiau šiandien ežeras atrodo pritrenkiančiai. Arianne žvalgėsi po apylinkes, kol profesorė laukė, kada ateis visi klasės mokiniai.
-
Melisa ramiai sėdėjo šiltnamyje. Mes čia visi kaip kokie augalai. Išgirdusi užduotį, ji išsigando ir apsižvalgė. Kiti mokiniai šypsojosi, tačiau varniukei ši užduotis nekėlė džiaugsmo. Ji nemokėjo plaukti, o ir vanduo buvo šaltokas. Negana nuodingų gėlių, dabar turėsime nerti į vandenį ir ieškoti keistų augalų. Iš kur man žinoti, kurie iš jų yra išskirtiniai? Na, bent nereikės sušlapti. Melisa atsiduso ir pasižiūrėjo į savo apyrankę iš mėlynų karoliukų. Užsidėjau ją todėl, kad tikėjausi, jog ji mane apsaugos nuo herbologijos pavojų. Puikumėlis, dabar turiu ją nusiimti. Varnanagė dar kartą atsiduso ir, lėtai nusiėmusi apyrankę, padėjo ją ant stalo. O jei kas nors mus apvogs? Ji neramiai apsižvalgė po šiltnamį, tačiau nė vienas mokinys neatrodė panašus į vagį. Jei kaip nors sugebėsiu paskęsti, apyrankės man nebeprireiks. Melisa šyptelėjo ir nusekė paskui profesorę. Gal ir nebus taip blogai.
-
Na va, dar viena pamoka, kurioje reikia stengtis ir stengtis, kol kažkas pavyksta, ir taip ne visados.. Ir kaip tik tokią dieną aš neišsimiegojau, gražiausia.. tokios mintys sekė klastuolė, kuri žingsniavo į dar vieną herbologijos pamoką. Įėjusi į šiltnamį, kuriame jau rinkosi mokiniai, ir išklausiusi naująją vietą ir pamokos uždavinį klastuolė nustėro. Vandenyje? ..Ieškoti augalų? pati mintis, kad taip reikės daryti privertė Junko nusipurtyti - vandens mėgėja ji nebuvo, ir dabar turės atlikti tokį uždavinį pamokai.. Tačiau neturėdama kito pasirinkimo, klastuolė nusiėmė aplink kaklą kabojusią grandinėlę ir iš ausies išsiėmė žiogelį, kuris turėjo tokią pačią paskirtį kaip ir paprastas auskaras. Nusiėmusi visus pamokai nereikiamus daiktus, Junko kartu su visais kitais mokiniais pradėjo eiti link ežero. Kol profesorė McGonagall laukė kitų mokinių, kad galėtų paaiškinti pamokos uždavinį ir juos užkerėti, Junko bandė stovėti kuo atokiau nuo kitų žmonių, apsikabindama save pačią rankomis ir bandydama nevirpėti iš baimės. Nagi vandenie, žinau, kad mes nė kiek nesutariame, bet pasistenk šiandien būti man gailestingas, kad daugiau nebereiktų matyti vienas kito ateityje.
-
Dairydamasi po apylinkes mergaitė neskubėdama atkeliavo prie šiltnamio kuriame turėjo vykti pamoka. Įėjusi į vidų Rebel nedrąsiai atsistojo prie kitų mokinių, išklausiusi profesorės uždavinį nusišypsojo ir suplojo rankutėmis. Bent kartą kažkas į domaus! Mintyse pagalvojo varniukė. Atsargiai išsiėmusi savo labai branginamus auskarus bei ant kaklo kabėjusį pakabuką mergaitė padėjo juos visus į reikiamą vietą ir pasiruošusi žygiui, kartu su kitais mokiniais išėjo iš šiltnamio ir patraukė ežero link.
Rebel žinojo, kad ji nelabai gerai mokėjo plaukti, bet tikėjosi, kad ežeras nebus gilus ir jai pavyks neapsikvailinti prieš kitus mokinius, o ypač pačią profesorę McGonagall.
Kadangi varniukė nelabai tikėjosi, kad eidama su kažkuo kalbėsis, ji dairydamasi apžiūrinėjo kiekvieną gamtos kūrinį ir kas penkias minutes giliau įkvėpdama užuosdavo gryno oro kvapą. Ach, koks grynas ir gaivus šiandienos oras! Rebel šypsena tik dar labiau išsiplėtė pagalvojus apie artėjančius šiandienos nuotykius.
-
Nors Klara pabudo kiek vėliau, nei buvo suplanavusi, tačiau į pamoką nepavėlavo. Atėjo pačių laiku ir profesores ištarti "Labas rytas" galūtinai privertė ją pabusti ir suklusti. Sužinojusi, kad šiandien vyks neįprasta pamoka, Klara labai nudžiugo. Palikusi apyrankes ant stalo, neatsilikdama nuo kitų mokinių, ji žingsniavo link ežero. Kadangi jį buvo ganėtinai pastabi iškart pajuto, kad šiandien galima sakyti visai nėra vėjo, o ir danguje nematyti jokio debesėlio... Tai varniukei pasirodė keista, nes plaukai nebuvo taršomi vėjo... Tačiau ji to itin nesureikšmino ir nužingsniavusi prie ežero, vėl ėmė klausytis ką aiškina profesorė...
-
Kaip ir visi mokiniai, Katitė ramiai sėdėjo savo vietoje ir klausėsi profesorės paskirtos užduoties. Ji labai apsidžiaugė išgirdusi tai, kad reikės plaukioti vandenyje ir ten bus galima kvėpuoti nesulaikė šypsenos mergaitė, mat klastuoliukei labai patiko vanduo, nors jos vardas ir sako ką kitą. Vos tik profesorei baigus, Katitė atsistojo ir nusiėmusi mamos pakabutį, bei žiedą, keičiantį spalvą pagal mergaitės nuotaiką ir jausmus. Klastuolė padėjo savo papuošalus ant profesorės stalo ir palaukusi visų kitų, išėjo iš šiltnamio. Visą kelią einant ežero link, Katitė straksėjo ir šokinėjo iš laimės, ji nepabūgo nei šalto ežero vandens, nei ežere esančių neaiškių padarų ir žolių. Prie ežero visi sustojo ir apsupę profesorę laukė tolimesnių jos nurodymų.
-
Margo atsinešė molinį vazonėlį su Omnibulus Efxacsius. Apžvelgus visus šiltnamyje jau susirinkusius mokinius Varna nuraudo. Vienintelė atsitysė tą Kempingėlę į šiltnamį. Nežinodama ką daryti akimis apibėgo visus šiltnamio kampus. Maždaug už pusšimčio žingsnių nuo mergaitės stovėjo stalas su iš pažiūros tokias pat augalais, kokį atsinešė ir ji.
Nesugalvodama nieko geresnio pirmakursė nepastebimai nuslinko prie to stalelio ir pastatė savąjį augalą prie, jau rymančių ant stalviršio.
Gal nieko nenutiks... - susimąstė sutrikusi.
Mago Liusilė Debora Hartli nepastebimai nutipenusi taip pačiai ir partipeno savo vieton.
Profesorei prabilus apie ežerą jaunoji Varnanagė ir nudžiugo, ir kiek išsigando.
Argi ežeruose nebūna piktų vandenių..? - sukirbo juokinga baimė merginos viduje.
-
Miranda sulaukusi visų mokinių apžvelgė jų veidus - vienus džiugius, kitus ne itin, bet užduotis buvo užduotis ir pamokos plano negalėjai atšaukti. Kol oras geras, profesorė norėjo surengti šiokią tokią labiau išskirtinę pamoką.
- Taigi dabar aš jus visus užbursiu kerais, kurie neleis sušlapti ir uždusti, tai yra, galėsite kvėpuoti po vandeniu. Ežere yra gabikių, jie gali bandyti jus nusitempti, naudokitės lazdele, geriausiai padeda burtažodis Respulso. Venkite galvakojo aštuonkojo, nekiškite nosies į vandenių miestą, jie nebus itin patenkinti. Nerkite iki pat dugno, ežeras gilus, galėsite tamsiose gelmėse naudotis burtažodžiu Lumos. Ne tiek jau ir daug šviesos, bet užtektinai. Toli neplaukite, susiraskite kokį nors išskirtinį augalą (geriau nelieskite raudonų ar oranžinių, jie dažnai būna nuodingo). Pamatę jus patraukusį augalą pabandykite užburti kerais Cantathe, jeigu nieko neįvyks, dailiai išraukite augalą (jie turėtų lengvai išsirauti) ir kilkite į paviršių, ilgai neplaukiokite dugne, aš visą laiką jus stebėsiu, bet jei kils bėdų, bandykite burtažodį Daario kreipti į ežerio paviršių, tuojau pat atskubėsiu į pagalbą. Dabar kurie manote, kad esate pasiruošę, prieikite arčiau ir jus užbursiu, o kas dar nori pasikartoti burtažodžius ar ko nors pasiklausti, klauskite, - ramiai išdėstė situaciją Miranda ir apžvelgė mokinius. Tikėjosi, kad jie normaliai klausėsi įvado, nes kitaip bus daug ką gelbėti.
[[Miranda: parašykite mažiausiai penkis postus: turite būti originalū! Nepamirškite, ežeras gilus, pilnas visokių dalykų, esate neįprastoje aplinkoje, galite rašyti itin išradingai, neapsiribokite ties ,,Panėriau-radau-iškilau". Originalumą vertinsiu taškais, galite truputį susižeisti, bet TIK truputį.]]
-
Išgirdusi užduotį ir tiek daug burtažodžių, klastuolės galva pradėjo suktis. Na va, saugokit to, nedaryk ano, prisimink tą tą ir tą, kaip aš tą padarysiu..? pradėjo nerimauti klastuolė. Gerai, kvėpuok, ir prisimink, dar kartą pasikartok, ir tik tada, kai būsi užtikrinta nerk. Viskas bus gerai, viskas bus gerai.. Nuėjusi kiek tolėliau nuo kitų mokinių, Junko pradėjo spoksoti į ežerą, kuriame turės greitu metu nardyti. Net pati nepajuto, kaip tylomis pradėjo murmėti:
-Respulso, Lumos, Cantathe, Daario.. Respulso, Lumos, Cantathe, Daario.. Apsiginti, šviesa, augalui, pagalbai.. Apsiginti, šviesa, augalui, pagalbai.. Respulso, Lumos, Cantathe, Daario..- nusprendusi, kad įsidėmėjo pakankamai gerai, ir tik melsdamasi, kad senas gera įprotis viską reikalingą užmiršti nepakištų jai kojos. Priėjusi prie profesorės McGonagall pradėjo laukti, kol šioji ją užburs. Laikykis, Junko, čia tik vienai pamokai.. Įnersi, surasi ir viskas, nieko baisaus..
-
Nors ir nedaug burtažodžių buvo išdėstyta profesorės, pirmakursiui jie atrodė tokie sudėtingi, todėl eidamas link profesorės, kad šioji jį užkerėtų, jis murmėjo kerų tarimą, kad nepamirštų iškilus kokiai nors grėsmei. Dėstytojai apkerėjus berniuką šis palengva žengė vandenin. Kai įbrido iki tiek, kad vanduo apsėmė jo batus greita parbėgo į krantą. Nuostabu žavėjosi nesušlampamais kerais jausdamas, kad kojos sausut sausutėlės ir vėl per naujo pradėjo žingsniuoti į ežerą. Prieš panyrant galvai po vandeniu iš įpratimo užgniaužė grifas kvapą ir būnant po vandeniu nedrąsiai bandė įkvėpti bijodamas netyčia nepritraukti vandens į kvėpavimo takus. Įkvėpimas įvyko sklandžiai lyg būnant virš vandens paviršiaus. Pats tuo sunkiai patikėdamas Edgar'as ėmė kvatotis.
-
Vos tik profesorė McGonagall ją užkerėjo, klastuolei tik dabar pilnai daėjo, kad ji turės leistis į ežero gelmes. Jinai. Po vandeniu. Dėl dievo meilės, Junko, arba susiimi, arba vėliau susigalvosi sau kokią nors idiotišką bausmę, kad atpirktum savo bailiškumą. Taip galvodama klastuolė delnais trenkė sau per skruostus. Jai net neberūpėjo, kad į ją gali kas nors žiūrėti, ar kad gali palaikyti keista. Ryžtingu žingsniu žengdama į ežerą mergina matė, kaip vanduo pradeda ją supti iš visų pusių, nors šios drabužiai nesušlampa. Vos tik vanduo aplink ją pasiekė lūpų lygį, Junko lyg iš įpročio nustojo kvėpuoti ir taipogi pajuto, kad ryžtingas žingsniavimas į ežero gilumą silpsta, ir ji praranda bet kokią drąsą kurią buvo sukaupusi. Jau visa paraudonavusiu veidu, vis dar nekvėpuodama, mergina žengė gilyn, bandydama per prievartą palikti akis atmerktas, nors baimė, kad tiesiog vanduo užplūs atmerktas akis bandė priversti jas užmerkti. Klastuolei visu kūnu palindus į ežerą, ji stipriau sugniaužė lazdelę rankoje ir vos po kelių akimirkų pradėjo kosėti - vis dėl to, ilgiau sulaikyti oro negalėjo, ir taip peržengė visas ribas. Išsikosėjusi ir įkvėpusi tiek deguonies, kiek ir reikėjo, klastuolė apkabino save rankomis, tuo pačiu metu atsargiai grimzdama gilyn į ežero gilumas.
-
Arianne paskutinis džiaugsmas išblėso kartu su mokytojos žodžiais. Aš šiaip ne taip įveikiu vieną burtažodį per pamoką, o dabar jų keturi? Klastuolės rankos ne juokais pradėjo drebėti. Arianne žengtelėjo žingsnį atgal, nes ji tikrai nesijautė pasruošus dirbti. Mergina susiėmė rankomis smilkinius ir stipriai užsimerkė. Ji tyliai kartojo tuos svarbiuosius keturis burtažodžius Respulso, Lumos, Cantathe, Daario, Respulso, Lumos, Cantathe, Daario. Nepamiršk, svarbiausia nepamiršk. Arianne stengėsi nusiraminti. Juk ji nenorėjo, kad ją ištiktų panikos priepuolis, ir kad reiktų visą savaitę pragulėti ligoninės lovoje. Aš stipri. Aš galiu. Aš padarysiu. Mergina lengvai atplėšė akių vokus ir vėl pažvelgė į ežerą. Gana būti mažvaike, pagalvojo Arianne stipriai sugniaužusi kumščius. Dar kartą trumpam užsimerkus, giliai įkvėpė, ir atsimerkus žengė profesorės link.
-
Būdamas visiškai po vandeniu bet šalia jo paviršiaus grifas užvertė galvą ir pažvelgė į saulės spindulius lūžtančius vandens paviršiumi. Koks nuostabus vaizdas mąstė akyse matydamas judančią švieselę. Ir pradėjo žengti gilyn ir gilyn, kur šviesos po mažu vis mažėjo ir mažėjo, kol visiškai tapo tamsu. - Lumos,- lazdelės gale užsižiebus nedidukė šviesa, nelabai ką apšvietė, bet kas yra aplink berniuką pusantro metro spinduliu jis galėjo puikiai matyti. Aplinkui šiuo metu nebuvo nieko matyt apart po kojomis nepatraukliai atrodančių dumblių, tad jais iš syk pasibjaurėjęs pirmakursis pradėjo plevėsuoti kojomis, kad bent šiek tiek būtų pakilęs virš jų. Dabar jau irdamasis palei ežero dugną ieškojo jam ypatingai atrodančio vandens augalo.
-
Grimzdama gilyn į ežero dugną, Junko nenorėjo atsimerkti. Vos apkabinusi save rankomis, mergina tvirtai užmerkė akis, neleisdama joms atsiverti. Vis dėl to, niekas jos nematė, tai koks skirtumas? Dabar ji galėjo elgtis taip, kaip norėjo - tai yra, kuo greičiau išlįsti iš šito velnių ežero ir vandens aplink ją. Kaži, jeigu dar šiek tiek čia pabūčiau, o tada išnerčiau ir apsimesčiau, kad pamačiau kažką traumuojančio ir panašiai, gal leistų išsisukti nuo gilesnio nėrimo? Dar tik numinusuočiau Klastūnynui taškus ir visiems pasirodyčiau kaip apgailėtina bailė? Nors man net nesvarbu, ką mano kiti, pati sau pasirodyčiau apgailėtina. Iš lėto atmerkusi akis Junko krūptelėjo - aplinkui buvo vos ne aklinai tamsu. Negi aš taip ilgai leidausi to net nesuprasdama? Na, lengvo išsikapstymo dabar nebus.
-Lumos,- tylomis ištarė klastuolė, ir lazdelės gale atsirado šiokia tokia švieselė,- Taigi.. dabar saugokis gabikių, aštuonkojų ir vandenių miestų.. Ir jokių raudonų ar oranžinių augalų..
Bandydama likti vienoje vietoje Junko apsidairė - visur aplink ją buvo vanduo, apačioje matėsi dumbliai, keliose vietose ir akmenys, jūros žvaigždės ir kai kuriose vietose galėjo pastebėti smulkių žuvelių pulkus. Tikrai būtų gražus vaizdas, jeigu tik galėčiau pakęsti buvimą čia, nusivaipė mintyje mergina, lėtai dairydamasi aplinkui.
-
Adira, išgirdusi dar daugiau profesorės žodžių, labai neišsigando. Jai patiko herbologija ir, beje, žinojo daug augalų. Apie vandens augalus galbūt išmanė mažiau, bet tai tikrai jos neprivertė susinervuoti. Stovėdama eilėje ji žiūrėjo į kitų veidus - dauguma buvo susikaupę. „Tikriausiai kartojasi burtažodžius“ pagalvojo ir savo mintyse taip pat pasakė visus.
Kai atėjo jos eilė, mokytoja ją užburė ir ji nekantraudama nuskubėjo į vandenį pažiūrėti. Truputį giliau įbridus ji įkišo ranką iki alkūnės ir ištraukė - rūbai buvo sausi kaip visada.
-Oho!-kiek per garsiai nusistebėjo ji ir iš karto apsidairė, ar kažkas išgirdo. Bet keli vaikai jau buvo panirę.
„Na, Adira, tu gali tai padaryti“ padrąsino save mergaitė ir įbrido iki kaklo. Vanduo buvo gana šiltas.
-
Lemon stovėjo ir tampė citrininius, stengdamasi nenutampyti jų ir nenurauti su visa galva dar neprasidėjus užduočiai. O tu Šūdeli Cukruotas, čia reikės nerti po vandeniu? Rimtai? Ką profesorė bando apgauti, aš ten paskęsiu net nepanirusi į vandenį. Seth nervingai patampė marškinių apačią ir sunkiai atlaikomu žvilgsniu pažvelgė į ežerą. Visų pirma, neišgirdai burtažodžių. Visų antra, tu lipsi į ežerą, ten nardysi ir net nežinai žūtbūtinių burtažodžių. Šaunuolė, Citrina. Ir kaip tu ten čytinai darydama namų darbus, kad sugebėjai uždirbti 49 taškus Švilpynei? Nenoriai, kaip medinė lėlė ar Pinokis mergaitė sunkiai dėliojo kojas ir stengėsi nuvyti mintis šalin, nors jos sukosi kaip uraganas ir nedavė ramybės tol, kol vienuolikmetė mintyse riebiai joms neatsikirto, tada tos mintys tik suribuliavo kaip piktas vandenynas ir sušnarėjo bangomis. Pirmakursė iš visų jėgų stengėsi neparklupti ir išbalo kaip popierius, kaktą nusėjo prakaito lašeliai, jų buvo visa galybė - tiek, kiek ant žolės rasos nusėda iš ryto. Švilpiukė iš visų jėgų nenoriai sustojo prie profesorės ir laukė jos burtų, kitaip sakant, palaiminimo prieš šią pražūtingą kelionę.
-
Neršdamas po ežero dugną Edgar'as matė įvairiausių žuvų, kurios plaukiojo palei pat veidą taip pat buvo atkreipęs dėmesį įstabus didelis augalas, kurio žiedai kas kelias sekundes užsiverdavo, po to vėl atsiverdavo, tačiau jis buvo raudonas it kraujas, tad klausydamas profesorės nė nerizikavo prie jos lįsti. Suprasdamas, kad iki pamokos gal dar laiko yra likę nemažai nusprendė prasiirti į ežero paviršių ir pasidairyti, kur jis esąs. Plaukiant link paviršiaus iš aklinos tamsos buvo regėti lyg pro adatos skylutę besiveržiantys saulės spinduliai, kurių su kiekvienų yriu vis daugėjo.
Išnėrus į paviršių, taip gerą berniukui buvo įkvėpti gaivaus gamtos oro, kadangi po vandeniu jautėsi lyg po kokiu skafandru. Apsižiūrėjęs tolumoje dar regėjo krantą, bet kas lūkuriuoja prie jo nesugebėjo įžvelgti. Pakankamas atstumas, jog būtų galima čia kažką rasti tik reikia atidžiau iššniukštinėti ežero plotus apsvarstė susidariusį įspūdi juodaplaukis.
-
Šiek tiek pasidairiusi vienoje vietoje, Junko nusprendė nusileisti šiek tiek giliau - nors ir praeitoje jos vietoje buvo keletas augalų, jie tebuvo raudonos ar oranžinės spalvų, o keli, kurie pasirodys kaip galimai tinkantys pamokos uždaviniui pačiai Junko neįtiko - jeigu jau nusileidau į šitą velnio prakeiktą vietą, tai tuomet bent jau atliksiu pamokos uždavinį gerai, ir surasiu normalaus dydžio augalą, o ne tokį, kuris mažesnis už mano delną. Atsargiai panirusi dar giliau, kad merginą - nors labiau aplink ją - iš visų pusių supo dumbliai, per kuriuos net ir su lazdelės teikiama šviesa kažką sunkiai įžiūrėjo. Pamačiusi kažkokią šviesą, kuri tikrai buvo daug ryškesnė negu kito mokinio lazdelės galiukas, Junko jau norėjo keliauti tik tos vietos, vis dėl to, gal ten randasi reikiami augalai, tačiau kažkas ją lyg ir laikė vietoje, gal paprasta nuojauta, kad ten geriau nekišti nosies. Gal tuomet tiesiog pasiliksiu čia, gal ką nors surasiu.. Nes negi ta švieselė kokie nors vandenių miestai? mintyse klastuolė nusivaipė galvodama paskutinį sakinį - neįtikima, netikiu ir netikėsiu, kad taip būtų. Bet vistiek reiktų laikytis tolimiau. Nusprendusi paieškoti ką nors dumbliuose, gal ten koks bus pasislėpęs augalas, Junko atsargiai viena ranka pradėjo juos vieną po kito sklaidyti.
-
Dar jam plūduriuojant ežero paviršiuje nejučia, kažkas apsivijo berniuko koją ir akies mirksniu pradėjo tempti jį dideliu greičiu link ežero dugno. Bandė jis įžiūrėti kas tai per padaras, bet vandenyje matėsi tik slenkantys purslai priešais akis. Koks ten tas burtažodis lengvai panikuodamas bandė prisiminti burtus nubaidančius vandens pabaisas. Skaudžiai kliudė savo ranka akmenį, kai tuo metu prisiminė kaip reikia atsikratyti jį pagavusios baidyklės ir iš skausmo peršieptu veidu tarė: - Respulso,- šviesos blyksnis atlaisvino grifiuko koją ir šiam susiėmus už rankos, matė dingstantį čiuptuvuotąjį ežero gyventoją. Nemenkai kraujuojanti Edgar'o ranka, kuri net vandenį dažė raudonai, neprivertė jo nė pagalvoti apie grįžimą į krantą. Ir jis plaukė pats nežinodamas į kurią pusę palei dugną. Pranėręs pro kažkokias aukštai išaugusias žoles, gilumų tolumoje pastebėjo kažką švytint ir nusprendė patraukti link žiburėlio.
-
Adira po kelių sekundžių padėjo plaukti ir tik tada susivokė, kad jau reikia nerti. Todėl ji panėrė ir pradėjo kvėpuoti. „Nuostabu!“ pagalvojo ji ir nusišypsojo po vandeniu.
Vanduo buvo gana skaidrus, todėl galėjo viską matyti. Taip pat ir akių negraužė, todėl laisvai galėjo žiūrėti. Bet dugnas buvo giliau, o išrautų augalų juk nebuvo. Plaukiant giliau ji maskatavo kojomis, kol truputį pavargo ir nustojo. Tuo metu jos kūnas pradėjo kilti aukštyn į sausumą, bet po kelių sekundžių ji vėl pradėjo plaukti. Greitai pasidarė gana tamsu.
-Lumos,-paslaptingai ištarė ji ir jos lazdelės gale pasirodė spindulėlis.
Ežere buvo visokiausių žuvų. Kitokių padarų ji dar nematė, augalų taip pat. O smėlį ant dugno jau galėjo matyti. „Galbūt išeis viską padaryti be susitikimo su aštuonkojais“ tikėjosi ji.
-
Lemon susikaupė ir atsargiai pripėdino prie gūdaus ežero. Kažkodėl užburta tais burtais ji duso deguonimi, tad jai kuo greičiau reikėjo atsidurti vandenyje, kol neužduso darydama užduoties. Įdomu, ar yra nustatytas laikas, kada mes vėl pradėsime gargaliuoti vandenyje? Tikėdamasi, kad vis dėl to ne, pirmakursė maktelėjo į ežerą.
Visų pirma mergaitė pajuto, kad dumblas skrenda viršun nuo dugno ir klijuojasi prie akių. Tada švilpiukė pastebėjo, kad jos drabužiai neperšlapo ir ji nėra tempiama apačion, kad galėtų prisigargaliuoti (o tai jau laimėjimas!). Tik vis dar liko tas pats pavojus, kad pirmakursę iš bet kurios pusės gali užpulti gabikiai, kalmarai, aštuonkojai ir kiti žiaurūs ne tik Magijos pasaulio padarai, o tas tikrai kėlė šiurpą. Citrina prisiminė Češyro katino žodžius ir sukikeno po vandeniu. Iš jos burnos išsiveržė keli burbuliukai, bet įtraukusi vandens Seth nesijautė. Kerai veikia, šyptelėjo mergaitė, krapštydama kibų dumblą lauk iš akių, tačiau neaišku, kiek ilgai dar veiks. Lemūrė kiek galėdama greičiau išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo Lumos, nors žinojo, kad ir taip praverdama burną neprigargaliuos. Nors negaliu būti tikra. Aplinkui nardė ir ramiai plaukė įvairiausios žuvys, o jų nejaudino nė menkiausias dalykas.
-
Vos po kelių akimirkų ieškant po dumblius Junko pamanė kažką pastebėjusi, ir tas kažkas buvo kitokios spalvos žalios spalvos negu dumblių. Pasimelskim, kad tai būtų man reikiamas augalas.. tikėdamasi, kad taip ir būtų, klastuolė pradėjo tiesti laisvąją ranką dar giliau į tamsiąsias ežero gelmes link to, kas galimai buvo reikalingas pamokos uždaviniui augalas. Tačiau pajutusi, kad kažkas pagriebė ją už tos pačios rankos riešo mergina išbalo ir pati nejučiomis pradėjo klykti, ir nors didžiulis vandens kiekis aplink ją prislopino garsą klastuolė negalėjo pasakyti, kad jos klyksmas nesigirdėjo ir kitiems mokiniams, esantiems ežere. Bandydama išlaisvinti sugniaužtą riešą Junko bandė irtis toliau nuo dumblių, bet nesėkmingai - kad ir kas ją laikė, tai buvo daug stipresnis gyvis už ją. Nepanikuok, nepanikuok.. Burtažodžiai, buvo burtažodžiai, prisimink kokie.. prisimink tvarką, prisimink tik.. Apsiginti, šviesa, augalui, pagalbai..ir, pagalbinis buvo.. neprisimenu, neprisimenu! Apsiginti buvo, buvo..
-Respulso, Respulso, Respulso, Respulso, Respulso!- rėkė klastuolė, lazdelės judesius nukreipdama į visas puses iš eilės. Pajutusi, kad kažkas, kas ją sugriebė jau nebebuvo čia, Junko iš kart prisitraukė ranką sau prie krūtinės, o su kita, kuriose laikė lazdelę įsikabino į vieną iš dumblių, kad neiškiltų netyčiomis į ežero paviršių. Taip išbuvo kelias minutes atidžiai klausydamasi ar niekas nesugrįžta atgal, kad vėl ją pasičiupti, tuo pačiu momentu ir bandydama susireguliuoti kvėpavimą. Jeigu prarasiu sveiką protą dėl tos gėlės, kaltinsiu ir augalą, ir profesorę. Nereikėjo man čia lyst, nereikėjo.
-
Išgirdusi reikiamą informaciją, burtažodžius ir užduotį, eidama profesorės link vis kartojo visus 4 burtažodžius. Gerai Rochell, viskas bus gerai. Juk žinai, kad tavo atmintis gera, ar ne? Nagi tai kokie tie burtažodžiai? Pasakyk ir galėsi eiti... su savim kalbėjo sidabraplaukė varniukė. Na? Pradėk!
-Šviesai - Lumos, augalams - Cantathe, apsiginti - Respulso, pagalbai - Daario, Šviesai - Lumos, augalams - Cantathe, apsiginti - Respulso, pagalbai - Daario, Šviesai - Lumos, augalams - Cantathe, apsiginti - Respulso, pagalbai - Daario,- gana garsiai murmėjo Rochell.
Pagaliau sau leidus nueiti profesorės link ir jai ją užbūrus, ji artėjo tamsaus ir gilaus ežero link. Plaukus susirišo į greitą, bet dailų kuodą, kad netrukdytų ir su visais batais įlipo į vandenį. Kaip keista yra, kad jie neprisemti vandens, toks keistas, bet ne pernelyg patogus jausmas... Eidama vis gilyn ir gilyn, vanduo pasiekė jos pečius ir ji nėrė vandenin.
-
Lemon pasisukiojo ir pasistengė pasitempti apačion, kad jaustų dugną po kojomis. Atsargiai ir lėtai judindama lazdelę su spingsinčiu žiburėliu ant jos galelio, švilpiukė atidžiai apžiūrėjo įniršusius krabus (teko šokinėti ant kairės kojos, kad jie tavęs nepriliestu savo kraupiomis žnyplėmis), romias žuveles, besirangantį aštuonkojį (nuo jo Seth bėgo kuo greičiau, tad nespėjo jo kaip reikiant apžiūrėti), tačiau niekur nematė nė menkiausiai kyšančio lapelio. Češyrė buvo atsukusi nugarą atidžiai apžiūrėtiems gyvūnams ir stengėsi nepanikuoti, negalėdama prisiminti burtažodžio, tačiau kažkokia seilėta, smardi ir gleivėta ranka ar koja prilietė jos nugarą. Po nemenko bandymo apsiginti strakaliojant atbuliniu bėgiu, mergaitė suprato, kad tai buvo aštuonkojis ir strykčiojo dar aukščiau bei greičiau. Jei taip bus visą laiką, iš čia gyva neištrūksiu. Koks tas burtažodis, koks ten.. Švilpė nieko nespėjo išmąstyti, nes aplink jos ranką apsivijo čiuptuvas ir tvirtai sugniaužė ranką, lyg norėdamas sutraiškyti kaulus. Seth nė neabejojo, kad panorėjęs jis taip ir būtų padaręs.Ne-PAA-nikuOk, nepahnikuok, tas burtažodis Respulso, pasiraususi atminties kertelėse konstatavo Lemūrė ir nukreipė tirtančią ranką, gniaužiančią lazdelę, į apsiseilėjusį aštuonkojį.
-Repulso! Reespulso! Respulsoo! Respulso!- beviltiškai bandė kažką padaryti mergaitė. Laimė, kad tasai aštuonkojis nulėkė nuo jos kaip patrankytas oro, greičiausiai vandens, ir nebeatsikėlė. Pirmakursė griebėsi už krūtinės ir susmuko. Ko aš čia lindau?
-
Prisiartinus prie šviesos šaltinio ten ežero dugne buvo šviesu, kaip dieną. Ir tas šviesos šaltinis buvo krūminis augalas, kurio šakos buvo pasidengusios mažais briliantiniais blizgučiais skleidžiančiais šviesą. Vietomis iš šakelių buvo išaugusios žalsvo žiedo gėlytės, kurių stiebą puošė perpus ilgesni lapai. Na, šaunu. Manau radau šiandieną man skirtą augalėlį ir paėmęs jį rankomis bandė nurauti nuo krūmokšnio šakelės, bet toji neišsirovė. Kas su ja negerai pradėjo rauti kitą ir toji buvo įaugusi, taip, kad nė nekrustelėjo iš vietos, o žaliaakiui net būnant po vandeniu ėmė plūsti prakaitas. Tiesa! Cantathe prisiminė, jog raunant augalus po vandeniu profesorė buvo liepusi naudoti specialų burtažodį.
-
Nagi, Junko, pirmyn! Jau atlikai didžiąją dalį, ir galbūt net atradai tą reikiamą augalą, dar kelios minutės ir viskas, galėsi lįsti į paviršių! O jeigu ten nieko nebus, vistiek išlysi, nes kitaip tikrai prarasi sveiką protą ar tai, kas iš jo liko... Bandydama padrąsinti save pačią, klastuolė paleido dumblį, į kurį laikėsi įsikabinusi ir kuo atsargiau ir apdairiau pradėjo ieškoti ieškoti tos pačios žalios spalvos, kurią matė pirmais. Ją pastebėjusi, kelis kartus įkvėpė - negiliai, nes vis dar bijojo netyčiomis pradėti kvėpuoti vandeniu, o ne deguonimi - ir atkišo lazdelę į priekį, visiškai pasiruošusi panaudoti burtažodį, kad apsiginti nuo dar bet kokių kliūčių, kurios gali dar pasirodyti klastuolės akiratyje. Nagi, pabando ten nebūt man reikiamo augalo, tegul pabando.. Tačiau klastuolės laimei (o gal ir dumblių aplink ją, kas žino, kiek butų jų išrovus ar sunaikinus, jei ten nebūtų buvęs augalas) žalioji spalva ir buvo augalas, kokio jai reikėjo. Iš pirmo žvilgsnio gal ir pasirodytų keistas – kotas buvo tamsiai žalias, lapai – šviesiai žali, o žiedlapių spalva Junko priminę neoninę žalią spalvą. Vienoje gėlėje augo du žiedai, abu identiškai vienodi – dideli, neoninės žalios spalvos, su kažkokiais juodais išraižymais žiedlapiuose, kurių klastuolė negalėjo įžiūrėti. Nagi nagi, dabar pabūk gerutė ir lengvai man išsirauk.
-
- Cantathe,- ištarus ir nukreipus lazdelę į augalą, šioji minimaliai blykstelėjo ir berniukas ėmė rauti augalą. Nepanašu, jog būtų palengvėję dar kelis kartus stipriau truktelėjo, bet nežinomoji vandens gėlė buvo neišraunamai įsisiurbusi į krūmo šakelę.
Galvodamas ką dar galėjo praleisti plaukiojo ratu aplink krūmą dairydamasis į jo apšviečiamas žuvytes, kur kai kurios buvo visai nedidukės, bet turėjo kyšančius iš palūpių aštrius dantyčius. Dar matėsi ir paprasčiau atrodantys augalai, tik pastarieji buvo kažkokios žolės susipynusios į keistų formų ornamentus. Pamažu ėmė jausti ir slegiantį skausmą savo numuštoje ir vis tebekraujuojančioje rankoje. Tada priplaukės dar kartelį prie ežero dugne stūksančio krūmo ištarė: - Cantathe,- šį sykį nieko neįvyko. Gi rimtai.. Kaip pamiršti galėjau, kad neturi nieko įvykti, jog pasiteisintų burtažodžio veikimas su džiugesiu veide grifiukas ėmė rauti gėlę, kuri dabar jau pasišalino nuo krūmo šakos be jokio vargo.
Tvirtai laikydamas savo sveikame kumštyje sugniaužęs ilgalapės gėlės kotą žaismingai pakildamas tai į ežero paviršių, tai vėl nerdamas iki dugno, taip parsigavo iki kranto, kurį pasiekė vienas iš pirmųjų. - Štai mano gėlė,- rodė profesorei savo rastą žaliažiedę.
-
Tik jau ne nardymas į vandenį suraukė nosį klastuolė išgirdusi ką šią pamoką turės veikti. Nusiėmusi grandinėlę, kaip mokytoja ir liepė, padėjo ją ant suolo ir dar ant viršaus užmetė vieną iš savo švarkelių, kurį tą dieną dėvėjo, nes diena tikrai buvo šilta. Kartu su herbologijos profesore ir bendraklasiais išskuodusi iš šiltnamio priartėjo prie ežero. Nuo vandens atsispindėjo šviesa ir šis atrodė lyg būtų žalias. Mergaitė bestebėdama ežerą buvo taip paskendusi savo mintyse, kad sugebėjo praklausyti pusę mokytojos aiškinimo. Šūdas, šūdas, šūdas bardama save mintyse, ji nuėjo prie vieno iš vyresnių klastūnyno mokinių ir viską pasitikslinusi patraukė mokytojos link, jog ši kuo greičiau ją užkerėtų. Kai kurie vaikai jau plaukiojo ežero dugne, o ši dar net nebuvo užkerėta.
-
Lemon pasistengė nepanikuoti ir roplinėjo po dugną, pasistengdama bent aštuonių metrų spinduliu aplenkti visus krabus ir kitokias neatpažintas būtybes, kurios radosi ežero dugne arba gyveno įsirausę į tankius dumblius. Dabar pasitaikė proga rasti tą augalą po šitiek kančių, ir nesušik viso šito reikalo, gerai, Šventasis Češyre? Labai dėkosiu. Menkai šyptelėjusi švilpiukė apgraibomis ieškojo kokio nors menko augalėlio, kuris per daug nekristų į akis ir nebūtų oranžinis ar raudonas. Gerai. Geraai. Geeerai. Dar kartą išsivaliusi dumblą iš akių mergaitė paskubėjo jį nutėkšti ant žemės, kad jai nematant jos neužtiktų dar koks nors pavojingas ir šlykštus padaras. Bet tu ir pati esi pavojinga ir šlykšti, ko dar nori, suraukė antakius švilpė ir apžvelgė viską aplink skvarbiu įžūliu žvilgsniu. Nei Češyro, nei Šventojo Petro, nei augalo. Ką daryti? Staiga mergaitės žvilgsnis sustojo ties smulkiu, juodu ir silpnu augalėliu, styrančiu viršun. Pusė augalėlio buvo svarstyklių formos, o kita pusė - dvynių, tad ši suprato, kad augalas yra įdomus ir pasitrynė rankas. Tikiuosi, kad išsirausi lengvai.
-
Margo skruostai vis dar degė tad mergaitei patiko mintis, kad įlipus į ežerą išdavikas raudonis paliks jos veidą ramybėje.
Pakėlusi prie stalo kojos gulėjusią kuprinę, nuo riešo nusisegė laikroduką ir išsivėrė mažyčius auksinius auskarus. Viską įdėjo į nedidelę ir apvalią, seniau saugojusią saldainius, dėžutę. Dėžutę įdėjo į kuprinę ir visą turtą saugiai padėjo prie visų kitų mokinių paliktų daiktų.
Varnai vis dar nepatiko Vandenių vaizdas, bet iš profesorės žodžių buvo galima suprasti, kad jei nekiši nosies į jų miestą, jie tavęs nė nepastebės.
-Burtažodžiai... - numykė profesorei išvardinus visą eilę jų. Dėl kelių priežasčių jaunoji Varnanagė panorėjusi galėjo prieš save išskleisti kitiems nematomą sąrašą, brėžinį ar lentelę - priklausomai nuo situacijos.
-Lumos. Hm. Aš jį žinau. - spragtelėjo pirštais, pildydama nematomą, prieš akis kabantį, žinomų burtažodžių sąrašą ir taip pažymėdama minėtuosius kerus varnele. -Respulso! - tvirtai tarė nukreipdama lazdelę žemėn, mat Mar norėjo sužinoti ar moka naudoti šį burtažodį. Vos ištarus burtažodį mergaitė kiek pašoko, dėl į žemę paleistų kerų atatrankos. -Tfuu... - savotiškai nusikeikė, atsivaipaliodama nuo ką tik gauto smūgio. Visiškai atsigavusi Varna savo nematomame burtažodžių sąraše pasižymėjo dar vieną varnelę.
-Toliau... Cantathe! - ramiu tonu ištarė nukreipdama lazdelę į paprasčiausia žolę pasitaikiusią netoli kojų. Nieko neatsitiko, bet nieko įvykti ir neturėjo. Juk paprasta žemės žolelė nekėlė jokios grėsmės gyvybei, todėl pirmakursė užbrėžė dar vieną riebią varną savo perregimame sąraše.
-Na, beliko - Daario... - priminė sau mergaitė. Kad neprišauktų nereikalingos pagalbos, tuo labiau nespėjus nė kojos į vandenį įmerkti, Margo tiesiog delnu uždengė lazdelės galiuką ir tyliai sušnibždėjo. -Daario. - lazdelė supuškavo ir išleido nežymią oranžinę švieselę.
-Viskas! - atsikvėpė užbrėždama dar vieną varnelę ir stodama į eilutę, kuri pamažu judėjo mokinius užbūrinėjančios profesorės link.
-
Erm.. Koks ten buvo burtažodis?.. Velnias. Supratusi, kad ir vėl (o atrodo, kad tai įvyksta net per dažnai) užmiršo reikiamą burtažodį, Junko susiėmė galvą rankomis, lyg bandydama neleisti burtažodžiui išlysti iš jos ausų ir nukeliaut i ežero dugną, kur tikrai niekuomet jo neatmins. Taigi, Junko, arba prisimeni tą prakeiktą burtažodį ir iš čia pagaliau ištrūksti, arba neri dar gilyn ir ten pasilieki, ir tai bus bausmė už tavo užmirštumą. Kelias sekundes pabuvus tokioje pačioje pozicijoje, klastuolė staigiai pakėlė galvą, akyse žibėjo laimėjimas prieš save pačią.
-Cantathe.
Mostelėjusi lazdele augalo link, klastuolė po poros akimirkų pabandė jį išrauti su viena ranka. Puiku, puiku, vistiek niekas man nesiseka. Ir būtinai dabar turėsiu tave rauti pati, negalėdama panaudoti lazdelės? Niūriai minčiai perskrodus klastuolės protą, ši nepatenkinta tyliai suniurnėjo, bet iš kart po to atsargiai apsidairė aplink tikrindama, ar nieko nėra ir dantimis atsargiai įsikando lazdelę, o abi rankas panaudojo tam, kad apkastų žemes aplink gėlę.
-Auch! Negi tu dar turi kokius nors nematomus spyglius?!- vos suprantamai suniurnėjo klastuolė, žiurėdama į mažus kraujo lašelius, kuris formavosi ant kelių jos pirštų. Pasitraukusi šiek tiek toliau nuo augalo, mergina vėl į rankas paėmė burtų lazdelę,-Cantathe!
Pabandžiusi dar kartą išrauti gėlę Junko pavyko - ši pasidavė lengvai, gal del apkasimo, o gal dėl burto. O gal dėl abiejų. Viskas, ate ate vandenėli, tikiuos daugiau nebesusitikti, taip galvodama klastuolė išniro į vandens paviršių ir šiek tiek paplaukus link kranto kuo greičiau nešdinosi iš vandens karalystės. Apsidairiusi pamatė, kad buvo viena pirmųjų išlindusių, o keli mokiniai dar net nepanėrė. Nusprendusi profesorei parodyti savo augalą po kelių minučių, klastuolė atsisėdo kuo toliau nuo ežero ir pradėjo laukti kitų mokinių.
-
Rochell galutinai panėrus į vandenį, ištiesė rankas į priekį ir vėl atgal, makaluodama kojas gale, ji plaukė gilyn ir tolyn į ežero gilumą. Ežeras nebuvo pilnas keistenybių. Tiesiog paprasti, žali dumbliai, daug žuvų, krabų, bei aštunkojų. Kai pradėjo leistis arčiau dugno, ji pasijautė lyg savimi. Jos zodiako ženklas žuvis ir jos ypatybė yra išgyventi vandenyje kaip žuvis. Vis dėlto, pamoka yra pamoka, ji - užburta, bet galop pasiekus dugną, ji tvirtai ant jo atsistojo. Po batais kažkas garsokai sugirgždėjo ir Rochell pažvelgė po savo kojam. Ah, vargšos kriauklės Šiaip ne taip išsitraukus savo burtų lazdelę, Rochell prisiminė reikiamą burtažodį:
-Lumos,- ištarė varnanagė ir lazdelės gale sužibo šviesa, apšvietusi nemažą plotą dugno.
Pro batų padą skaudžiai jausdama akmenukus ir kriaukles, sidabraplaukė varniukė slinko ežero dugnu, ieškodama kokio keisto augalo.
-
Mokytojai pradėjus mojuoti lazdele jos pusėn mergaitė užsimerkė. Po akimirkos Aretha atmerkė vieną akį, net nepajutusi kaip mokytoja spėjo nueiti nuo jos. Maniau privalai kažką jausti kai tave užkeri. Norėdama patikrinti ar kerai tikrai suveikė, ji nedideliais žingsneliais nuėjo prie ežero krašto.
-Ar turėtų būti taip šalta,- sau po nose burbėjo pirmakursė iki kelių įbridusi į vandenį.
Nors ji visiškai nešlapo, mergaitei vistiek buvo velniškai šalta. Turbūt reikia tik priprasti
Greitai sau galvoje pakartojusi keturis burtažodžius, kurių jai gali šiandien prireikti, ji gausiai įkvėpė, nors ir žinodama, jog panirusi po vandeniu galės kvėpuoti laisvai, ir panėrė. Tamsiaplaukės ausis persmelkė vandens teškėjimo garsas. Vis dar įtariai, lyg netikėtų, jog gali kvėpuoti po vandeniu, ji giliai įkvėpė, pripildydama savo plaučius oro. Čia tai jėga. Aš irgi noriu mokėt tokius burtus
Prieš mergaitė, priekyje, bandydami pasirinkti tinkamą plaukimo techniką buvo keli mokiniai. Greitai juos apiplaukusi ji juokdamasi nuplaukė pirmyn, it tai būtų žuvis ir turėtų pelekus.
-
Pagaliau atėjo Arianne eilė būti užburtai. Klastuolė tikėjosi, kažko itin naujo ir keisto, tačiau tai buvo paprasti burtai ( bent jau merginai taip atrodė). Arianne nesijautė neįprastai. Aš nemanau, kad tai suveikė... Vis dėl to pajudėjo ežero link. Įbridusi iki kelių, klastuolė suprato, jog burtai veikia. Arianne prirekė šiek tiek laiko, kad įsidrąsintų panerti. Giliai įkvėpus, dėl nežinia kokios priežasties, mergina pasinėrė į ežero gelmes. Iš tiesų, panėrus, Arianne pajautė keistą trauką vandeniui. Turėčiau nardyti dažniau, visai smagu. Arianne plaukė giliau, o kuo giliau plaukė, tuo tamsiau buvo.
-Lumos,- ištarė burtažodį. Lazdelė įsižiebė, ir klastuolė pradėjo matyti plaukiamą kelią. Vienas pavyko. Dėl šio buvau ganėtinai užtikrinta savimi. Mergina plaukė vis gilyn, matydama tolumoje žybsint kitų bendraklasių lazdeles.
-
Adira krūptelėjo, kai kažkokia mergaitė greitai ją aplenkė ir laiminga nuplaukė gilyn. Varniukė pabandė dar greičiau plaukti, bet jai skaudėjo šlaunis, lyg būtų sportavusi visą dieną.
Tuo metu Adira pamatė aštuonkojį. Jis buvo mažesnis nei ji įsivaizdavo, bet jo veidas buvo baisus ir tai privertė Adirą aiktelėti. „Ar mokytoja sakė kaip išvengti šių gyvūnų? Man atrodo kalbėjo tik apie gabikius, ką daryti?! panikos apimta savęs klausė ji ir iš baimės pasakė kažkokį burtažodį:
-Respulso!,-aštuonkojis, trumpam išsigandęs sustojo ir tai buvo gera proga plaukti kuo toliau nuo jo.
Adira, dar kartą atsisukusi į jo pusę, pamatė, kaip jis plaukia link jos. „Taip, tikriausiai tas burtažodis skirtas tik gabikiams“
Varniukė kaip galėdama greičiau plaukė į taip netoli esantį dugną, jai gėlė kojas. Plaukdama net atsitrenkė galva į smėlį. Palietusi galvą iš skausmo, ji atsisuko į kitą pusę ir aštuonkojo nebematė.
-
Visiškai trumpam užsimiršdama užduotį, ir viską aplink, mergaitė lengvais judesiais plaukiojo ežere, vis po truputį leisdamasi dugno link. Iš pradžių ši idėja jai atrodė kiek nemaloni, bet kai dabar ji pati plaukiojo vandenyje, apsupta įvairių žuvų, mergaitė jautėsi jog priklausytų prie jų būrio. Vis labiau į apačią, saulės spinduliai sunkiau pasiekė Arethos buvimo vietą, todėl ši magijos lazdele pamojusi vandenyje tarė:
-Lumos
Lazdelės gale kaip mat susidarė šviesos rutuliukas, kuris apšvietė pakankamai, jog Leverett galėtų matyti kur plaukti.
-O dieve su pasibaisėjusia veido išraiška pagalvojo ji, kai tolumoje pamatė didelę uodegą, galbūt net didesnę už ją visą. Nusipurčiusi, ji visu greičiu kiek tik galėdama nuplaukė gilyn, į ežero dugną.
-
Plaukdama vis toliau ir toliau, ji stebėjo seniai matytus gyviu. Eww nusipurtė sidabraplaukė, bet pajudėjo tolyn. Įnerdama į dumblių pilną ežero vidurį, įsipainiojo į vieną iš ilgujų žalių augalų, kurių čia buvo minios. O dar pamačiusi galvakojį aštunkojį, kurio profesorė sakė šalintis, Rochell sukliko ir kiek įmanydama bandė išsilaisvinti. Viskas veltui. Aštunkojis artinosi arčiau jos, taip pagreitydamas varniukės kvėpavimo dužius.
-Respulso! Respulso!- laisvają ranka, pirmakursė numušė bauginantį padarą ir sugalvojus šitą keisto sušaukė:
-Respulso!- nukreipta lazdelė į dumblius, išlaisvino koją ir ši kuo greičiau šalinosi vidurio. Vis dar su baime akyse, ji plaukė nežinia kur. Pro šalį pamatė praplaukinčia arba praeinačias drsuges ir pamojavo...
-
Vis dar stebėdamasi, kaip taip lengvai ji gali kvėpuoti po vandeniu, pagaliau beplaukdama pasiekė ežero dugną, kas ir buvo jos tikslas. Į šonus stumdama įvairius augalus, kurie buvo panašūs į vijoklius, Aretha ieškojo jai įdomiai atrodančio augalo. Visas dugnas buvo nusėtas dumblinais akmenimis, kriauklėmis, net ir senas batas čia voliojosi, seniai pamirštas ir suplyšęs. Mergaitė galėjo valandų valandas čia taip pliuškentis po vandeniu, bet galiausiai jos dėmesį patraukė violetinių žiedlapių gėlė. Ji jau ruošėsi traukti lazdelę, bet niekaip negalėjo prisiminti burtažodžio. Po perkūnais tą mano tokią atmintį
Ranka atsargiai išrovė gėlę, bet kaip staigiai ir neapgalvotai ją čiupo, taip pat ir greitai paleido. Visa jos ranka buvo subadyta mažų spygliukų.
-Prakeikta gėlė,-suburbėjo kratydama ranką.
Neturėdama daugiau ko prarasti, ji vėl griebė tą patį augalą ir kaip tik galėdama greičiau išplaukė į krantą. Klastuolė nuėjusi prie mokytojos atkišo gėlę, kuri buvo jau šiek tiek apkruvinta.
-
Margo Diuken viena iš paskutiniųjų paskubomis įšlepsėjo ežeran rankoje tvirtai spusdama lazdelę. Lumos burtažodžio pagalba paliepusi savo ištikimajai lazdelei skleisti šviesą mergina apžvelgė ežero gelmę.
Dauguma mokinių plaukė, bet visa bėda buvo, kad Varna nemokėjo plaukti. Būtent dėl šios priežasties mergina tik skubiai žingsniavo ežero dugnu.
Tai šen tai ten šmėsteldavo kokio mokinio siluetas užburinėjantis, raunantis ar netgi grįžtantis su augalu rankose ir tai buvo dar viena priežastis Mar paskubėti. Tik, kad skubėti nelabai išėjo. Nors ir buvo užburta, bet vanduo vis vien stabdė pirmakursės judesius.
-Reikia... Pabandyti... Plaukti... - vargais negalais, pati sau prisakė tiesdama rankas ir bandydama atplėšti kojas nuo ežero dugno.
Mergaitė atsispytė ir pašėlo mataskuoti kojomis ir rankomis kaip tik sumanė, bet kūnas horzantalioje padėtyje išsilaikė tik akimirką...
Margo pastangos irtis nuėjo veltui ir ši skausmingai plojosi į smulkiais akmenukais ir kitais skaudžiais dalykais nusėtą ežero dugno smėlį.
Jaunoji Varna kiek pamosavusi rankomis atsitiesė ir suraukusi antakius piktokai dėbtelėjo į ežero dugną. Žvulgsniui iš lėto kylant, antakiai vis taisėsi ir akims pasiekus kraujuojančius kelienius, mergaitės veide nebesimatė nei kruopelės pykčio.
Vienuolikmetė skubėdama atsitraukė iš vandenyje sklandančio smėlio debesies ir paskubomis, bet atsargiai perbraukė kraujuojančius kelienius. Vandenyje kraujas nebėgo, taip, kaip būrų sruvenęs sausumoje, todėl nieko negalėdama padaryti mergaitė tiesiog paliko taip kaip yra.
Apžiūrėjusi dar keletą žaizdų ant plaštakų, pirštų ir vienos alkūnės žygiavo toliau. Neketinu pasiduoti, dėl kelių įbrėžimų! - piktokai susimąstė, ryžtingai traukdama tolyn į ežero gelmę.
-
Rochell paskubomis plaukė aukščiau nei dugnas buvo ir pasiekė dar vieną dumblų pilną, gilią duobę. Iš kurios kyšojo trišakė. Vandenių miestas... vos apie tai pagalvojo, sidabraplaukė varnanagė dėjo į kojas, tiksliau teko plaukti, o tai buvo labai sunku. Norėdama išlikti nepastebėtai, Rochell užgesinos savo lazdelę, panaudodama "Nox" kerus, tada pagreitino plaukimą ir pakilo arčiau paviršiaus. Ilgokaimplaukiojus viršuje, varniukė nusprendė atsargiai nusileisti žemiau. Ir vėl pasiekus dugną, keliavo ieškoti augalų, kurių čia buvo daugiau nei kitų. Pamačiusi neaiškios spalvos augalą priplaukė arčiau ir tuoj pat turėjo atsitraukti, nes jis buvo ryškiai raudonos spalvos, o aplink jį plaukiojo aštunkojis ir vienas, bet mažas gabikis...
-
Margo sunkiai skynėsi kelią per vandenį, sulėtintais judesiais žingsniavusi pagaliau pastebėjo augalą, kuris neatrodė kaip paprastas dumblis. Varna pasileido bėgti, bet tik dar kartą plojosi į akmenėtą ežero dugną.
Šį kartą po mergaitės koja pasitaikė aštrokas akmenukas. Kūną nuvėrė skausmas. Anie nubrozdinimai buvo tik niekis, palyginus su šiuo. Maždaug nuo kelio iki čiurnos raudonavo, krauju pasruvęs įdrėskimas. Bet čia nebuvo paprastas įdrėskimas. Čia buvo DIDELIS įdrėskimas.
-Kad-vel-niai-grieb-tų! - iškošė skausmo pervertu balsu, bet pirmakursė nė už ką neketino pasiduoti.
-Aš-turiu-tai-padaryti! - paskatino pati save ir ėmė klibikščiuoti. Lėtai žingsniavusi, sužeistajai kojai dar pagelbėdama laisva ranka mergaitė galiausiai priėjo nusižiūrėtąjį augalą.
-Cantathe! - sušuko, bet vandens prislopintas balsas pasklido kaip paprasti žodžiai.
Nieko neįvyko, bet ir taip susižalojusi Margo Liusilė Diuken neketino rizikuoti ir žengtelėjusi dar vieną skausmingą žingsnį vėl sušuko:
-Cantathe! - bet balsą ir vėl nutildė vanduo.
Nieko. Po dvejų burtažodžių jaunoji Varnanagė įtikėjo, kad augalas jos nepražudys, žengė dar vieną žingsnį ir priartėjo prie pat jo.
Vienuolikmetė pabandė atsitūpti, kad galėtų išrauti augalą, bet vos koja pradėjo linkti, per kūną pasklido aštrus skausmas. Nelikus kito pasirinkimo mergaitė atsitiesė.
Mažoji raganaitė atsargiai ir švelniai, vieno piršto galiuku palietė žaizdos kraštelį, tarsi norėdama jam pasakyti "palūkėk, prašau, tuojau tave užgydysim"...
-
Sprukti nebuvo laiko, todėl gabikis ją puolė. Nuo staigių judesių, aštunkojis pasislėpė po nuodingu augalu. Rochell suklykė ir pradėjo, kuo greičiau plaukti tolyn, o gabikis ją vijosi. Žinoma, kad gabikis buvo greitesnis ir jis pasivijęs sidabraplaukę varnę, įsikibo į jos pliką kulšnį, o tada perbrėžė per visą kairę koją.
-Respulso!- suriko Roch, bet šis tik šiek tiek atšoko,- Respulso!- laimėjus šiektiek laiko, Varnanagė paskubėjo viršun, pasiekus viršų gabikio nebematė ir įkvėpė išlindus į paviršių, atsisėdo ant krante esančio suoliuko ir nuvalė kraujo klaną ant kojos. Apsiausto skvernu ji uždengė gabikio padarytą kraujo brūkšnį ir ilgokai, pasėdėjus ir aprimus, vėl nėrė vandenin. Vis perštėjo koja, bet laiko daug nebuvo, todėl tęsė augalo paieškas...
-
Klastuolė iš ties mėgavosi lengvu pavasariniu pasiplaukiojimu. Net jei tai ir buvo jos užduotis. Po kelietos minučių, mergina priplaukė ežero dugną, ar bent jau taip manė. Pamatė smėlėtame dugne augančias, purpuriniasi žiedais apsikrovusiusias, gėles. Jei galima jas taip vadinti. Arianne tiksliai nesuprato, kas tai per augalas, bet manė, kad tai viena iš jos mėgstamiausių matytų ežero dugne, todėl pasirinko šią.
- Cantathe - ištarė ji. Tačiau lazdelė, atrodo, nenorėjo nieko daugiau daryti. Uhh, kvaila lazda. Arianne nežinojo, ar jos lazdelė dar norės jos klausyt, todėl ėmėsi reikalus tvarkyti primtyviai - rankomis. Priplaukusi arčiau, mergina pirštais apsivijo augalo stiebą ir pabėgino išrauti. Klastuolės nelaimei, augalais tvirtai laikėsi įsikabinęs į žemės paviršių. Na ir užsispyrusius augalus amžiais išsirenku. Arianne bandė dar, ir dar, ir dar. Kol galiausiai pasidavė, nes rankos degte degė iš skausmo. Na, jėgų turiu per mažai. Teks priverst lazdelę klausyti. Iš apsiausito kišenės, pasiėmusi lazdelę, Arianne vėl pamėgino burtažodį.
- Cantathe!- tačiau atroddė, jog tik veltui gaišo laiką. Bet juk žiedai tokie gražūs. Išrikau pagaliau, na gi. Arianne turbūt daugiau laiko praleido kalbėdamasi su savimi, nei bandydama atlikti užduotį.
Cantathe, Cantathe, Cantathe, nagi veik pagaliau,- atrodo, jog paskutinis lašelis vilties išgaravo kartu su žodžiais. Ech, tiek to paliksiu tave ramybėj. Prieš nuplaukdama tolyn, mergina paskutinį syk pabandė prisiliest prie augalo. Ir nepatikėsit, bet augalas, su visais žiedais atsidurė Arianne rankose.
-
„Na ir pasisekė“ greitai pagalvojo. „Jeigu dar kažkas nori mane pulti, tai tegu tai būna gabikiai“
Adira giliai įkvėpė, dar kartą pasimėgaudama šia pamoka ir užkerėjimu. Ji jau buvo pačiame dugne, o būtent šioje vietoje matėsi tik smėlis. Ir jokio augalo. Adira pasuko galvą į kairę ir pažiūrėjo į aukščiau plaukiančius mokinius.
Tada ji pradėjo plaukti pirmyn tikėdamasi, kad šis ežeras yra didelis. „Keista, net tris kartus buvau prie ežero ir to nepastebėjau“ tvinktelėjo jai.
Adira žiūrėjosi augalų, kol pagaliau rado kažkokį. Bet tai pasirodė - tik paprastas dumblas, kurių Adira bandė vengti. Plaukdama ji lėtai maskatavo kojomis, jas skaudėjo labiau nei bent kada.
„Pagaliau!“ pamačiusi kažkokį nematytą augalą, ištarė varna. Greičiau mintyse.
-Cantahe,-pasakė ji ir nieko neįvyko.-Cantathe,-pagaliau taisyklingai ištarusi, augalas išleido kelis oro burbuliukus. „Nepavadinčiau tai kaip ''nieko neįvykimu'' pagalvojo ji ir paliko augalą ramybėje.
-
Negalėdama atsitūpti Margo kiek galėjo pakapstė žemes koja. Nors tai ir nebuvo labai greitas ar patogus, bet taip beknibinėdama šlapią smėlį mergaitė prisikapstė iki šaknų. Šiaip taip, kiek pasilenkusi, kiek pritūpusi pirmakursė pasiekė augalą ir gražiai jį iškeldino.
Varna jau norėjo traukti kranto link, bet sustingo kažką pamačiusi lazdelės neapšviesto dugno tamsoje. Tai buvo šviečiančios akys. Nė nežinodama kaip elgtis Mar tiesiog atsargiai ir lėtai ėmė trauktis atbula, bet padaras puolė.
Kažkas panašaus į glitų čiuptuvą sučiupo mergaitę už sveikosios kojos. Ji kiek pasispardė, bet ištrūkti nepavyko.
-Respulso! - sušuko atsisukusi į tamsoje tūnantį padarą. Šis kiek atleido koją, bet nusipurtęs vėl griebė už vienuolikmetės galūnės.
-Respulso! - vėl sušuko, bet gelmių pabaisa išsisuko nuo smūgio ir po truputį artėjo prie mažosios raganaitės. -Respulso! - dar kartą pamėgino, bet beperstojis blaškymasis naikino Margo Liusilės jėgas.
Tikriausiai jau baiginėjosi profesorės kerai, mat mergaitei kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Jaunoji mistikė nepaleisdama augalo sukaupė likusias jėgas ir mostelėjo lazdele.
-Respulso! - išrėkė nusigalavusi.
Pabaisa šaižiai sušnypštė paleisdama gležną Varniukės koją. Gavusi šansą Mar kiek įkabindama pasileido bėgti, kaip įmanydama bandydama nenukristi ir dar ko nors nepasidaryti ar dar blogiau - likti suėstai.
-Daario! - šaukė nukreipdama lazdelę į ežero paviršių, atsiplėšusi nuo padaro vos per keletą žingsnių ir iš paskutiniųjų stengdamasi likti gyva, sveika ir nepraryta...
-
Dabar jau su plačiausia šypsena veide, ir nuostabiu augalu rankose, Arianne ruošėsi plaukti į paviršių. Ar aš nieko nepamirštu, atrodo kažkaip per paprasta. Taip bemastydama Arianne suprato, kad plūduriuoja aklinoje tamsoje. Ištarusi Lumos, jos lazdelė vėl sužibo, ir mergina galėjo vėl viską aiškiai matyti. Arianne niekur neskubėdama ir mėgaudamasi plaukimu, plaukė į viršų. Pasirodo, kaip ir sakė profesorė, ežeras labai gilus, o ji buvo pasiekusi dugną, na, ar bendt jau kažkokią jo dalį. Pakėlus galvą, saulės šviesa atrodė už tūkstančių kilometrų. Kadangi Arianne per daug atsipalaidavo, ji nebekreipė dėmesio į ją supančią aplinką, o vis dėl to vertėjo. Už jos praplaukė milžiniškas aštuonkojis. Ir šiam, Arianne kažkuo nepatiko, todėl jis griebė ją už gležnos mergino blauzdos. Arianne suklykė.
- Paleisk mane tu bjaurus padare,- klykė ji visa gerkle, bandydama atkabinti glitų čiuptuvą. - Po galais, paleisk! - Arianne tikra to žodžio prasme prasidėjo isterija, ir ji nebemąstė blaiviai. Jos klyksmas siutino padarą, ir šis apsivyniojo kitą jos koją.
- Koks tas prakeiktas burtažodis? - Arianne turbūt per dažnai kartojo žodį "prakeiktas". Respalsio, Respundo, Reslupso? Merginos galva buvo tuščia, ji nebeprisiminė elementariausio burtažodžio, ir ekstremalesnėje situacijoje jau būtų pakračiusi kojas. Tačiau, dėkui jos bukoms smegenims, kurios pamanė, kad dar nori gyventi, ir ji prisiminė tinkamą burtažodį.
-Respulso!- išrėkė, nes pasakyti ištarė, būtų netikslu. Žiežirbos pasiekė aštuonkojo čiuptuvus ir šie iš skausmo paleido klastuolės kojas. Arianne nieko nelaukė ir movė kuo toliau, nuo vandens pabaisos. Na ir sekasi man. Per plauką išsisukau. Būčiau puiki vakarienė.
-
Rochell labai gėlė koją, bet ką padarysi. Plaukdama dugnu ir atokiau nuo vietų, kuriose sutiko pavojus, pirmakursė dairėsi keistų ir gražių augalų. Kiek čia daug nuodingų... pagal spalvą atpažinus nuodingus augalus, sidabraplaukė pagalvojo. Kas ten?! varniukė pradėjo plaukti greičiau, nes pamatė gražios spalvos augalą. Tai buvo koralas, šviesiai violetinės, o kita pusė kreminės spalvos. Gražus keistuolis augalas... Pala, koks ten burtažodis? Rochell tu privalai atsiminti. Nagii... pasikrapščius galvą, varniukė pasileido plaukus, nes jai buvo lengviau galvoti. Ak, taip! nestipriai daužtelėjus sau per kaktą, mergaitė susiruošė burti:
-Cantathe!- augalui neparodžius jokių keistų ir "nuodingų" ženklų, Roch priplaukė arčiau augalo ir pabandė jį patraukti į save...
-
Mergaitė dusdama nuo vandens apsunkinto bėgimo ir tikriausiai besibaigiančių profesorės kerų nepasidavė ir visomis likusiomis jėgomis bandė išsigelbėti. Ežero pabaisa nenorėjo prarasti vakarienės, tad sparčiai vijosi pirmakursę. Kai Margo jau girdėjo nirštančio padaro šnopavimą, nė neatsisukdama, nes nebuvo verta rizikuoti parkristi, atbula ranka paleido kerus:
-Respulso! - sušuko ir netikrindama ar pataikė ar ne, dūmė kranto link. Matyt buvo gan giliai panirusi, mat kranto toli gražu nesimatė.
-Respulso! - dar kartą išrėkė neatsisukdama, bet neišgirdusi padaro švokštimo dėl visa ko dar kartą užsimojo:
-Respulso!
Pasigirdo skausmingas švokštimas, o pagal tolygų jo tylimą buvo galima spręsti, kad kerai ežero pabaisą nubloškė tolyn. Mergaitė kiek atsikvėpė. Perdrėksta koja ėmė pulsuoti, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau.
Atsisukus vienuolikmetė išvydo pykčio perkreiptą, gleivėtos pabaisos veidą ir iš čiuptuvo varvančią kokčiai žalią, į drebučius panašią masę.
-Velnias! - dusliai nusikeikė suskasdama bėgti. Nusprendusi, kad jėgų nebepakas nukreipė lazdelę į ežero paviršių.
-Daario! - išrėkė. Galbūt ir ji pati galėtų išlipti į krantą, be neverta rizikuoti. Ypač, kai tave vejasi kažkoks glitus ir piktas padaras, dar labiau įniršęs dėl menko burtažodžio sužeidimo...
-
Sunkiai raudama Koralą iš po ežero dugno, sidabraplaukė papurtė savo garbanas ir išsklaidė po vandenį. Stipriai įsikabinęs gražuolis koralas. Suimdama už abiejų galų, Rochell stipriai jį suspaudė ir vėl patraukė į save. Šis stipriai įsikabinęs į akmenėtą dugną, laikėsi stipriai, o varnanagė netyčia betraukdama, apsivertė kūliais tolyn nuo augalo. Pirmakursė nepasidavė ir dar stipriau patraukė. Kame čia kampas?!
-Cantathe!- pabandė įsitikinti ar gerai ištarė burtažodį.
Ir vėl nieko. Priplaukdama vėl prie dvispalvio Koralo, lengviau pajudino jį iš vietos. Dabar jis laikėsi labai silpnai ir vos po kelių truktelėjimų jis buvo išrautas... Puiku! abiejose rankose laikydama gan didoką, šviesiai violetinės ir kreminės spalvos, dvispalvį koralą, pasispyrė kilti į paviršių...
-
Adira ir toliau plaukė visai prie pat ežero dugno. Vanduo jai jau atrodė šiltas, net nenorėjo iš jo lipti.
Varniukė ieškojo augalų, pasirinkimo buvo mažai. Daugiausiai augo dumblai.
-Gerai, susikaupk,-pasakė sau Adira ir šiek tiek nustebo prakalbusi po vandeniu. Visai pamiršo, kad jau tarė burtažodį.
Ji priplaukė prie įtartino augalo. Lyg jis būtų stebuklingas, toks, kokio ji ieško.
-Cantahe,-greitai išrėžė ji ir nieko neįvyko. „Pagaliau!“ nudžiugo.
Adira su visais penkiais pirštais pabandė išrauti augalą (kitoje laikė lazdelę) ir jai puikiausiai pavyko. Tai tikrai ta, kurios ji ieškojo.
Plaukdama į paviršių ji negalėjo mąstyti bet buvo tikra, kad tai - kažkoks augalas, kurį matė savo vadovėlyje ar knygoje. Tas užkerėjimas ir vanduo lyg praskalavo jos smegenis ir Adira negalėjo mąstyti.
Išnirus ji su atodūsiu įkvėpė tikro deguonies ir pasijuto keistai. Mergaitei truputį sukosi galva. Bet tikriausiai taip ir turėjo būti, tikriausiai burtai baigėsi. Bet jos rūbai dar nesušlapo. Ji greitai nuplaukė arčiau kranto ir pagaliau pasiekė kojomis dugną. Vienoje rankoje laikė tankų augalėlį, kitoje - seną lazdelę. Buvo viena iš pirmųjų, dar matė plaukiančią mergaitę.
Adira greitai išlipo ir pamojavo augalėliu mokytojai:
-Darbas baigtas,-ji jautėsi laiminga.-O gal dar ne?
Kai baigė skaudėti galvą, mergina ir vėl sugebėjo normaliai galvoti. Ji iš karto prisiminė augalo pavadinimą - geltonoji plytelė!
Nors ir kaip varniukė norėjo dar grįžti į ežero tankumą, jos aštuonkojai neviliojo. Todėl jei reikėtų rinktis, Adira ten nebegrįžtų.
-
Rochell su dvispalviu augalėliu rankose, kilo į paviršių. Stipriai spausdma prie krūtinės radinį, atsargiai dairėsi aplinkui ir stengėsi nesutikti jokių pavojų. Vis artėdama prie viršaus, galop varniukė jį pasiekė. Išsiropščius į krantą, greitai ir kaip tik baigėsi veikę kerai ir sidabraplaukė atsiduso. Pradėjus giliau kvėpuoti, ji džiaugėsi įveikta užduotimi. Žinoma ji šokinėjo, toks jos įprotis. Priėjus prie profesorės pamatė ten Aretha ir greičiausiai Adirą. Parodžiusi mokytojai augalą, kaip ir draugės, klestelėjo ant šalia esančio suolo, po kuriuo dar matėsi jos kraujo lašeliai.
-Sveikos!- sušuko jaunoji varnanagė draugėms...
Tada pradėjo švilpauti, nes nebeturėjo ką veikti. Užduotis buvo įvykdyta, tereikėjo sulaukti kitų ir išklausyti profesorės tolimesnės užduoties... Ji to ir laukė!
-
-Na ir kodėl, niekas manęs negelbėja?! - piktokai sušvokštė bandydama atsiplėšti nuo to padaro, mat mirti ji tikrai nenorėjo.
Matyt bėgdama Margo kiek nuklydo iš praeito kelio (arba tie dumbliai auga tikrai labai greitai), nes iš kažkur po kojomis atsirado vijoklinių dumblių maišalynė kuriuose įsipynė sveikoji mergaitės koja.
Na ir kodėl mano kojos taip kenčia?! - kandžiai pagalvojo nuverdama apie koją susiraizgiusius dumblius.
Nieko nesisaugodama ir nesaugodama, nes nieko blogiau už buvimą surytai gličios ežero dugno pabaisos, šį kartą negalėjo nutikti. Pirma išrautą smaragdo žalumo augalą, kurio lapeliai priminė dar minkštus ežiuko spygliukus, į galiukus pereinančius į raudoną spalvą perėmė į ranką kurioje jau laikė žibančia lazdelę.
Laisva ranka Varna nudraskė, nuplėšė, išrovė, nugnybo ir dar visaip dorodama dumblius nuo čiurnos, išsilaisvino.
Vėl suskatusi bėgti, neatsigręždama dar paleido burtus, kad nors truputėlį nubaidytų padarą.
-Respulso!
Neprarasdama vilties dar kartą išbūrė ženklą, kad jai reikia pagalbos.
-Daario! - išrėkė, nukreipdama lazdelę į ežero paviršių, o augalą vėl laikydama kairėje rankoje.
O, kad kas nors pastebėtų! - mintyse paprašė toliau bėgdama, bandydama neparkristi ir nenumirti.
-
Rochell sau ramiausiai, atlikus užduotį, kartu su draugėmis sėdėjo ant suoliuko, kol iš po ežero gelmių, neiškilo šviesos rutuliukas, išauktas "Daario" kerų. Kadangi profesorė visai jo nematė, sidabraplaukė varniukė šoko į vandenį. Supratusi, kad kerai vis dar nesibaigė, Rochell nudžiugo ir puolė ieškoti lazdelės savininko, kuris ir iškvietė šį ženklą. Ilgai plaukti nereikėjo, nes priešais pamatė jau pažįstamą ir išsigandusią Margo. Šią vijosi glitus, jūros pabaisa. Sidabraplaukė sudrebėjo ir vos neatsisuko atgal. Visgi Margo jos draugė ir tikrai nenorėtų palikti jos nelaimėje. Nepasisveikinus jaunoji varnanagė, čiupo sužeistos draugės ranką ir padėjo jai plaukti.
-Respulso! Respulso!! Respulso!!!- vis rėkdama užkeikimus ant pabaisos, Rochell padėdama ir Margo, plaukė link paviršiaus, bet bandymai buvo nesėkmingi. Pasiduoti nenorėjo, nes jų gyvybės buvo pavojuje.
-Kaip jautiesi, Margo? Tuoj pasieksim paviršių, viskas bus gerai,- netyčia palietus savają žaizdą ant kojos, suinkštė pirmakursė.
-
Nors Rochell plaukė, Margo nerizikavo prisiploti prie ežero dugno ir toliau bėgo.
-Po perkūnais, kas čia per padaras?! - sunkiai alsuodama sušvokštė Varna. -Atsiknisk, šlykštyne! Respulso! - rėkė ant kokčiai žalio, besivejančio padaro. -Respulso!
Perdrėksta koja ėmė pulsuoti. Tikriausiai ją paveikė vanduo. Gal būt dumblas ar dugno smėlis. O galbūt vandens apsunkintas bėgimas. - mintyse pasvarstė, susilaikydama ir nesušnypšdama, nes kiekvienas bereikalingas deguonies sunaudojimas vis labiau sunkino mergaitės kvėpavimą.
-Respulso! - išrėkė neatsisukdama ir iš paskutiniųjų stengamasi greičiau bėgti, bei neparkristi.
-Iš esmės nieko, bet manau, kad baigdinėjasi kerai ir man darosi vis sunkiau kvėpuoti. - pranešė Rochell'ei, toliau skindamasi kelią tarp dumblo ir, atrodo, vis tirštėjančio vandens.
-
-Neįsivaizduoju! Teks paklausti mokytojos, nes tikrai pravartu žinoti. Respulso!,- glitėsis nesitrauko nuo mergaičiu, nei per žingsnį ir sekė jas tolyn,- kodėl jis nejaučia "Respulso" kerų? Nesamonė!- suriko mergaitė. Nusileidusi ant dugno, sidabraplaukė pradėjo bėgti.
-Nemanai, kad vertėtų plaukti?- paklausė Margo. Bet bėgo toliau, nes matėsi, kad varniukei sekėsi labai blogai plaukti, o paprasčiau bėgti. Rochell pati pajautė, kad ir jai vis trūksta oro.
-Man taip pat,- pasakė varniukė,- greičiau! Paskubėkime! Respulso!- dar sušuko sidabraplaukė pabaisai.
Lėkdama dumbluotu dugnu, mergaitė netyčia užkliuvo už gana didoko akmens ir vėl sužeistoji koja buvo stipriai nudeginta skausmo.
-Margo, tu bėk! Man viskas bus gerai!- sušuko Rochell,- Respulso!- varniukė sutrukdė glitėsiui ją pagauti ir bandė atsistoti.
-
-Ji jaučia. Tik labai silpnai. Man pavyko ją sužeisti, bet nuo to ji tik dar labiau įsiuto. - prisiminus kokčius, žalius, tirpstančią želė primenančius, iš pabaisos žaizdos virstančius glitėsius Margo nusipurtė.
Toliai bėgant oro stigo vis labiau.
-Aš nemoku plaukti.- pareiškė toliau bėdgama. -Kitaip nė nedvejodama irčiausi...
Staigiai atsisukusi Varna dar suškuko, vildamasi, kad kerai nors trumpam sulaikys padarą:
-Respulso!
Nors ir sunkiai alsuodama, bet nesustodama, pirmakursė toliau lėkė tarp dumblo, akmenų ir dėl kerų, atrodo į kisielių virstančio vandens.
Užmačiusi dublėtame dugne tūnantį akmenį, tikėjosi, kad ir Rochell jį mato, tad nieko nesakė ir lengvai aplenkė kliūtį. Bet atvirkščiai negu manė Margo, Roch nepastebėjo akmens ir užkliuvusi sukniubo.
Varnanagės ausis pasiekus skausmingiems, bėgti raginantiems žodžiams, mergaitė nė neketino paklusti.
-Dar gražiau! Nepaliksiu tavęs! Tu gelbti mane - aš gelbsčiu tave! - pareiškė ir sugriebusi bendrakursę padėjo šiai atsistoti. -Respulso! Bėgam!
Abi mergaitės gelbėdamos savo ir viena kitos gyvybes vėlei pasileido bėgti.
-Man rodos gylis po truputį mažėja, o tai reiškia, kad krantras nebetoli! - kiek lengvesniu balsu pranešė. -Tik keista, kad tas glitėsis nebijo išlįsti iš ežero gelmės tamsos...
-
Rochell bandydama atsistoti sustingo.
-Tu nemoki plaukti? Nepasisekė...Na, bet nieko,- pagaliau ant skaudančios, sužeistosios kojos atsistojus Rochell atsirėmė ir kita. Vos paeidama, sidabraplaukė sušuko:
-Respulso!- padaras šiektiek atsitraukė, bet ir vėl įsiutęs, sekė mergaites. Bėgdama kartu su Margo, varniukė vis sustoja sudėjuodama dėl skausmo ir vėl pasileidžia bėgti. Rochell, nesustok! Margo balsas pasiekę Rochellę, kad gylis mažėja, ji taip pat tai pastebėjo. Padėdamos viena kitai, jos bėgo kranto link. Krantas buvo jau ranka pasiekiamas. Sidabraplaukė jau norėjo šaukti burtažodį ir sutrukdyti pabaisai jas pasiekti iki kranto, bet atsisukos jo jau nebematė. Hmm... Kur jis? Abi jau šiektiek sušlapusios, nes burtai baigėsi veikę, varniukės išlindo į krantą. Visai šlapi jų batai, klampiai ėjo per ežero kranto smėlį, kol pasiekė pievelę.
-
Padaras, nieko nesibaimindamas, atkakliai sekė mergaites vis mažindamas nuotolį tarp jų.
Net pirmiesiems saulės spinduliams prasiskverbus pro tirštą ir tamsų ežero vandenį pabaisa besiraitydama, sparčiai slinko artyn. Nors matėsi kaip nuo saulės spindulių nudega gliti, kokčiai žalia padaro oda, bet šis matyt neketino lengvai paleisti vakarienei numatytų Varnanagių.
Bet kuo artyn kranto, tuo lengviau pro vandenį skverbėsi šilti saulės spinduliai ir neištvėrusi, matyt tikrai skaudaus jų deginimo, pabaisa pasidavė ir šaižiai sušnypštusi puolė atgal į gelmę.
Ramesniu žingsniu mergaitės pasiekė pakrantę. Kiek sušlapusios, Rochell su batukais, o Margo basomis (dėl visa ko buvo juos nusiavusi. Juk jie tik prideda svorio...) nutrepsėjo per žvyringą žemę ir klestelėjo į minkštą žolę.
Margo rankoje spaudė smaragdo žalumo augalą, tankiai aplipusį į galiukus paraudonuojančiais, minkštus ežio spygliukus primenančiais lapeliais. Mergaitė pergalingai iškėlė augalą sau virš galvos.
-Ačiū. - padėkojo Rochell'ei. -Kad atplaukei. - šyptelėjo. -Jei ne tu tas padaras tikriausiai būtų mane surijęs. - prisiminus pabaisą pirmakursės nugara nubėgo šiurpas. -Tokia gliti, kokčiai žalia, su moters galva ir kumpu, matėdos snapu vietoj nosies... Pykčio perkreiptomis, bevyzdėmis, pageltusiomis akimis ir bene dvidešimčia čiuptuvais aplipusių, kalmariškų kojų, išsikerojusių po visą pabaisos kuną nuo pat kaklo... Iš visos tos čiutuvų maišalynės kyšojo kaulėtos, apgliaumijusios ir apmaurijusios rankos su pageltusiais, užsilenkusias, ilgumo su lig pirštu nagais... - žvelgdama kažkur į tolį prisiminė. -Tikrai nebūtų smagu tapti jos vakariene. Iš vis nebūtų smagu tapti vakariene... - Mar truktelėjo pečiais atsisukdama į draugę. -Na, bet svarbiausia, kad ir netapome. - šyptelėjo rankoje spausdama ežero dugno augalą...
-
Mergaitė po mažu pradėjo matyti švelnius vandenį skrodžiančius saulės spindulius, kurie vandeniui suteikė ypatingo grožio. Rankoje vis dar tvirtai suspaudusi laikė purpurinių žiedų augalą. O jos koja buvo nusėta deginančiais aštuonkojo čiuptuvo ratilais. Greitai Arianne pasiėkė vandens paviršių, ir kaip bebūtų keista, klastuolė pradėjo kvėpuoti lyg pamišus. Nesvarbu, kad galėjau kvėpuoti. Pasiilgau gryno oro. Ir ką aš sau galvojau, kai norėjau būti undine. Po mažu kebėriodama iš vandens, Arianne apžiūrėjo krantą, kuriame jau buvo susispietę nedidelė mokinių grupelė. Profesorės buvo nematyt, todėl mergina nusprendė šiek tiek pagulėti pievoje ir pažiopsoti į minkštus cukrinius debesis.
-
Lemon atsargiai paėmė dviem pirštais už augalo kotelio ir švelniai patraukė jį viršun. Augalėlis labai greitai išsirovė ir dabar lingavo sulig vandens bangomis.
Mergaitė gailiai pažvelgė į paburkusią ranką, dailiai ir įžvalgiai nusėtą aštuonkojo čiuptuvų skritulėliais.
Dabar lieka tik keliauti į paviršių ir mėgautis vandens paviršiumi slystančiais žaismingais spinduliais, taip. Vandens paviršius iš apačios atspindėjo vatos gumulėlius, ramiai plaukiojančius po dangų be jokių rūpesčių, kvaršinančių jų buką ir visai nemąstančią galvelę.
Seth pamažu yrėsi viršun, tikėdamasi, kad silpnasis augalėlis neperlūš jai plaukiant. Ranką labai dilgino, tačiau teko kentėti, kad pasiektum gryno oro gurkšnį. Gryno, gaivaus oro nepalyginsi su vandenynu - jis kažkoks sunkus, vangiai suvirškinamas plaučių. Pasiekusi krantą, švilpė šiaip ne taip išsikapanojo, susmuko ant žemės, šyptelėjo ir užkišo juodų plaukų sruogą už ausies. Tada ramiai apglėbė juodąjį augalėlį ir užmerkė akis.
-
Išplaukusi ir išlipusi į krantą varniukė smagiai atsiduso. Jos laimingos ir saugios jau krante. Varnanagė apkabino bendravarnę ir jai nusišypsojo plačia šypsena.
-Na, jei ne tu...Negalėčiau tavęs gelbėti,- sukrizeno Rochell.,- Ačiū ir tau, sidabraplaukė patraukė savo palaidą garbaną ir užkišo už kairės ausies.
-Kokį augalą pasirinkai?- pasiteiravo Margo, kuri rankose laikė kažkokį, Rochell neįžiūrimos spalvos augalą,- manasis tai dvispalvis. Viena pusė švelniai rožinė, dar kitaip vadinama kreminė, o kita švelniai violetinė. Gražus koralas ar ne?- nusišypsojo varniukė, parodydama savajį, dvispalvį koraliuką. Apsidairydama pro gana giedrą ir saulėtą padangę, Roch klestelėjo ant suoliuko, nes buvo pavargusi nuo plaukimo...Pradėjus niūniuoti ir kažką akimis paišyti danguje, apžiūrinėjo ir augaliuką. Jis jai buvo labai gražus ir fainas. Taip pat, sidabraplaukei atrodė, kad jis su ja ir kalba...
-
Kamilė taip apsidžiaugė kai išgirdo III pamokos tema. Kamilė mėgo plaukioti ir nardyti. Kadangi Kamilė buvo tik pirmakursė tai ji beveik nieko nežinojo apie kerus, todėl truputi pergyveno.
-Profesore!- šaukė Kamilė. -Tie kerai mums niekuom nepakenks, nes aš truputi bijau.
Kai mokytoja ištarė burtažodį Kamilė pasijuto lyg undinė. Tada pradingo visa baimė ir nėrė į vandenį ir pradėjo ieškoti augalų. Kai vos tik panėrė po vandeniu tamsiaplaukė pastebėjo keistus augalus. Kamilė apžiūrinėjo augalą. Ji juos pirmą kartą mato. Augalai atrodė labai keisti. Kamilė pastebėjo, kad šalia yra profesorė. Ji ją pasikvietė:
-Profesore, pamačiau kažkokį keistą augalą.
-
Alisa atidžiai su kraupumu išklausė užduotį. Jos oda, net nuėjo šiurpas išgirdus, kad reikės nerti.
Mergaitė labai bijo vandens, nes vaikystėje ji vos nepaskendo. Bet niekam išimčių taikoma nebus . "Viskas bus gerai, mus prižiūri mokytoja"- drąsino save Alisa. "Mes gi žinom burtažodžius"-toliau save drąsino mergaitė. Bet tada ji susimąstė: bet pala kokie tie burtažodžiai? Respulso- nuo gabikių. Cantatche- užburti augalams, o Daario - kreipti į ežero paviršių ir profesorė atskubės į pagalbą. O koks burtažodis šviesai? Koks? Taip ir galvojau, kad reikia viską užsirašyti... Ką daryti? Gal jo neprireiks? Tikiuosi ežero dugne bus šviesu... - Tokios mintys sukosi mergaitės galvoje.
Viską apgalvojusi mergaitė lėtu žingsniu nuskubėjo prie profesorės.
-
Miranda vanago žvilgsniu prižiūrėjo visus mokinius ir stebėjo jų nuotykius po vandeniu. Aišku, viskas buvo sukurta taip, kad nei vienam negrėstų mirtinas pavojus, o visi tie kerai buvo dėl didesnio saugumo ir užtikrintumo mokiniams, kuriems visgi nepasiseks.
Pamokai einant į galą profesorė sulaukė visų mokinių ir apėjo kiekvieną apžiūrėdama jų žaizdas ir viską užgydydama, sutvarkydama, kruopščiai nagrinėdama augalus ir pagirdama už gerą darbą. Visgi pamoka buvo kiek kitokia, nei anksčiau. Profesorė apėjusi visus mokinius [[rašyčiau kiekvienam individualiai, bet jūsų tiek daug, kad, atleiskit, bet šį kartą be šito]] parvedė visus atgal į šiltnamius.
- Pasiimkite savo darbus, o augalus palikite ant darbo stalo. Visi šiandien pasirodėte puikiai! Manau, jog dažniau įvyks pamokos kitose vietose, gerai susitvarkėte su užduotimi. Kiekvienas dirbęs gaunate po penkis taškus. Galite eiti, - kaip tik su tais žodžiais suskambėjo varpas ir mokiniia pasipustė padus laukan, o McGonagall liko tvarkytis savo šiltnamyje. Žinoma, jai tai patiko, prižiūrėti visus augaus ir panašiai, o dar dabar kai buvo daug darbo ir įdomių dalykų... nusimatė smagi popietė, tad ištuštėjus šiltnamiui profesorė ėmė tvarkytis.