Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Sigurd Eddi Hallgrimsson Liepos 13, 2020, 12:42:38 pm
-
Mušeikų skersgatvis - juodąja magija alsuojanti gatvė, pasiekiama iš Skersinio skersgatvio. Įėjimas į ją iš karto rodo, kad tai tikrai ne vieta vaikams. Ir ne tik jiems. Čia save gerbiantis burtininkas niekad neužsuks, nubaidytas niūraus bei prišnerkšto skersgatvio vaizdo.
Siaura gatvelė vingiuoja pro įvairias parduotuves, tokias kaip ,,Bordžinas ir Berkas" ar ,,Nuodingos žvakės''. Jų vitrinose išdėliotos prekės ne tik traukia dėmesį, bet ir verčia pašiurpti.
Čia mėgsta rinktis prekybininkai, dažnai neturintys leidimo parduoti savo prekių, savo egzistavimu gąsdinančių net patį Magijos Ministrą. Taip pat nuolat trainiojasi abejotino patikimumo burtininkai, su kuriais net vidurdienį geriau nesusitikti.
-
Gavęs laiškelį nuo Kaideno Dafydd gerokai nustebo. Įdomu, kodėl kažkam prisireikė susitikti Londone? Aišku, madų namai Kiauliasodyje nebuvo pati maloniausia vieta, tačiau vis tik gerokai arčiau Hogvartso.
Tiesą sakant, toks prašymas sukėlė velsiečiui tam tikrų nesusipratimų, mat visos atsargos buvo kaip tik Kiauliasodyje. Tačiau, kaip sakoma, kliento noras - įsakymas, tad vaikinui teko nukeliauti iki Kiauliasodžio ir grįžti į Londoną.
Reikia pastebėti, kad susitikimo vieta buvo ne iš tų, kuriose itin norisi lankytis. Velsietis nežinojo, kas yra tas ar ta, kuris planavo pirkti lazdelę, tačiau daugelis klientų vis dėlto buvo mokiniai. Koks sveiko proto mokinys norėtų susitikti čia, Mušeikų skersgatvyje? Dafydd netruko padaryti išvados: tas mokinys (jeigu, žinoma, tai išties Hogvartse tebesėdintis vaikas) nėra sveiko proto.
Pirmiausia, žinoma, teko apsiprausti. Kaidenas raudonplaukiui nerūpėjo, tačiau prieš klientą reikėjo atrodyti bent kiek tvarkingiau. Žinoma, viešojo tualeto darbuotoja ir vėl apšaukė Dafydd, tačiau jam tokios smulkmenos nerūpėjo - verslas yra verlas.
Tad galiausiai atrodantis beveik padoriai ir galbūt netgi neprasmirdęs Londono kanalizacija Dafydd stoviniavo Mušeikų skersgatvyje. Atėjo maždaug laiku, tad reikėjo tikėtis, kad ir likusieji pernelyg nevėluos. Buvęs klastuolis stengėsi nekristi į akis, tačiau tai buvo nelengva. Tuo labiau, kad kuo toliau, tuo labiau spaudė šaltis.
-
Jeigu būtų norėjęs pasigilinti, būtų atradęs, kad jiedu su Daffyd gyveno gana panašų gyvenimą - abu be labai pastovios gyvenamos vietos, užsiiminėjantys keistais dalykais ir viltingai (beviltiškai?) besivaikantys savo gyvenimo meilių, abu lygiai taip besistebintys, kad potencialusis pirkėjas nenorėjo susitikti Kiauliasody, o verčiau Londone, basiausiam miesto skersgatvy. Bet gilintis Kaidenas nenorėjo, buvo ir taip apsikrovęs rūpesčiais.
Palikęs savo nudrengtą uniformą kažkur kitur, vaikinas vilkėjo lygiai tokiu pat nudrengtu tamsiai violetiniu vilnoniu apsiaustu, kuris jam buvo mažumėlę per trumpas, turėjo skirtingas sagas (žalią, varinę ir kaulinę, įtartinai panašią į dantį) ir skylę kišenėje. Savo seniau turėtą rūbą Kaidenas buvo kažkur pametęs (greičiausiai per vieną savo nuotynkingą pasivaikščiojimą nežinomais keliais), o šis buvo geriausia, ką sugebėjo rasti padėvėtų apsiaustų krautuvėj. Žinoma, miltelių nubukintos smegenys nesugebėjo pagalvoti apie tai, kad jis kokį nors daug geresnį rūbą galėjo nugvelbti iš mados namų, kurių rūsy glaudėsi.
Buvo velniškai šalta, o Mušeikų skersgatvis net dieną atrodė tamsus ir niūrus. Kaidenas, nuleidęs akis, kišenėj visais pirštais spaudžiantis lazdelę, gal ir būtų praėjęs pro stoviniuojantį Daffyd, jeigu nebūtų sugalvojęs kaip tik tą akimirką pakelti akių, už kurių kaip mat užkliuvo ryškiai oranžiniai plaukai, kurie, rodės, švietė it žibintas tamsioj nakty. Kaidenas sustojo šalimais ir linktelėdamas pasisveikino. Buvo per šalta kalbėti, o gal ir nebūtų žodžio ištaręs per dantų tirtėjimą.
Ką gi, beliko laukti, kol anas vaikėzas čia pasirodys. Žiemos atostogos, Kaidenas sumetė, kad netrukus kalėdos.
-
Sigurdas suraukęs nosį skubiai žingsniavo prastą reputaciją turinčia gatvele, kitaip žinoma kaip Mušeikų Skersgatvis. Sustirusios rankos slėpėsi nemėgiamo apsiausto kišenėse, ausis turėjo šildyti ryškiai raudona kepurė, o nuo žieminio oro negelbėjo net papildomi sluoksniai rūbų. Spaudė toks šaltis, kad islandas manė esantis namuose, o ne Anglijos sostinėje.
Dabar, neapakintas baimės dėl prarastos lazdelės, jis keikė save, kad susidėjo su neaiškiais tipais. Ir dar prašė/liepė susitikti ne Kiauliasodyje, kur iškilus pavojui buvo gali susitikti profesorių ar mokinių, o Londone. Žiemos atostogų metu. Negana to, regis, pačioje pavojingiausioje bei bjauriausioje vietoje.
Tad keliaujant Hogvartso ekspresu vaikinukas ėmė rimtai manyti, kad pavažiavo stogas. Bent kiek protelio turintis mokinys ten jokiu būdu ten nesivilktų. Vis dėlto grifas sugebėjo įžvelgti ir šviesiąją pusę: jeigu išeis iš ten gyvas ir neapvogtas, bus kuo pasigirti.
Ir viskas dėl lazdelės, be kurios kokioje pusėje pamokų negali dalyvauti! Suirzęs pagalvojo.
Sigurdas staiga pakėlė galvą, akies krašteliu pamatęs ryškių plaukų kupetą. Pasirodė matytas. Greta oranžinių plaukų savininko stoviniavo ir kitas jaunas burtininkas, su kuriuo anksčiau susisiekė. Nieko nelaukdamas šviesiaplaukis pasuko link jų.
Atsidūrus šalia, jo akys ėmė šaudyti nuo vieno prie kito veido. O jo paties įprastai bejausmė marmūzė turėjo neblogai pasitarnauti, nes širdis dungsėjo labai jau išdavikiškai.
Išdrįsęs praverti burną, mokinys trumpai tarstelėjo, neleisdamas balsui virptelėti:
-Sveiki.
Vaikinukas iškart norėjo eiti prie reikalo ir nesitrainioti šioje gatvelėje, todėl greitai pridūrė:
-Kokių turit lazdelių?
Įdėmus jo žvilgsnis nepaliaudamas klaidžiojo, ieškodamas (ne)esamo pavojaus.
-
Pagaliau Kaidenas teikėsi pasirodyti. Vienas. Be paslaptingojo pirkėjo. Dafydd nežymiai atsakė į linktelėjimą, tačiau nieko nesakė. Ne bičiuliautis čia susirinko, nėra ko aušinti burną. Vis dėlto verslo partnerį buvęs klastuolis nužiūrinėjo įdėmiai. Tiesą sakant, anas atrodė neką geriau negu jis pats. Tai kiek sudomino raudonplaukį, tačiau neketino ko nors klausti. Nesinorėjo pasakoti, kur ir kaip gyvena pats.
Raudonplaukis jau norėjo piktai paklausti Kaideno, kur tas prakeiktas pirkėjas, kai kažkoks mažvaikis teikėsi prieiti prie jų. Dafydd nužvelgė jį ir apsidžiaugė, kad jis bent jau ne koks paikšas pirmakursis: toks Mušeikų skersgatvyje iš karto kristų į akis.
Jam pasisveikinus ir paklausus apie lazdeles, velsietis nužvelgė Kaideną. Ko jis iš viso čia atsivilko? Nepasitiki? paklausė savęs vaikinas, tačiau prie kliento to, žinoma, garsiai neištarė. Visgi kito įtarimas, kad Kaidenas pabijojo prarasti savo pelno dalį už pardavimą. Tokia mintis buvusį klastuolį kiek suerzino, nes pasitikėjimo judviejų partnerystėje vis dar trūko - bent jau iš jo pusės. Panašu, kad ne tik iš jo...
- Žiūrint, ko reikia, - pratarė vaikinas. Stengėsi kalbėti kuo draugiškiau - šiaip ar taip šitas vaikis pasiruošęs mokėti pinigus. Raudonplaukis ištraukė iš kišenės penkias lazdeles. - Šitos jauniesiems burtininkams yra tinkamiausios, tačiau turime ir keletą galingesnių variantų.
Raudonplaukis dar kartą žvilgtelėjo į Kaideną: ką gali žinoti, gal jis paslapčia atsigabeno dar ką nors? Akyse šmėstelėjo tylus klausimas.
-
Kaidenas iki galo nesuprato, kokio velnio jis atsivilko. Galbūt pats nebuvo labai reikalingas vykdant pardavimo operaciją. Nebent viskas pasisuktų į pietus ir idant įtikintų, kad lazdelės tikrai geros kokybės ir vertos galeonų, jam tektų griebtis savo nepamainomo žavesio. Žavesio, kurio, deja, jo įdubusiose akyse nebebuvo nė kvapo. Žiema nebuvo labai gailestinga tiems, kurie per savo durnumą virto kone benamiais.
Pagaliau pasirodžius anam berniūkščiui, kuris pagal kažkieno rekomendacijas (Kaidenas džiaugėsi, kad žodis vis dėl to pasklido) juodu su Dafydd ir susirado, Kaidenas tylutėliai atsiduso. Iš burnos pasklido baltas garas. Greičiau, greičiau, tegul šitas reikalas baigiasi, ir škotas galės traukti savo keliais, o jeigu pasiseks - ir su galeonais kišenėje.
Dafydd traukiant lazdeles, jis nepratarė nė žodžio. Neatrodė, kad raudonplaukiui būtų reikalinga moralinė parama. Pirštai šalo, o jo violetinis apsiaustas, išsišokąs bjauriam skersgatvy, pernelyg smarkiai nešildė. Sugavęs klausiamą Dafydd žvilgsnį, kilstelėjo antakius ir gūžtelėjo pečiais. Kaidenas lazdelių neturėjo, ir Dafydd tai žinojo. Negarbinga būtų slėpti prekių nuo verslo partnerio. Verslo partneris, pakartojo mintyse. Frazė turėjo kažkokį keistą skonį (mintys turi skonį? kas čia per negirdėti dalykai?).
Vis dėlto akimirką patylėjęs škotas prasižiojo:
- Parodyk jam visas lazdeles, - tarė mostelėjęs sustirusiu delnu. Nereikia, kad klientas manytų, esą jį laiko kokiu nors nupiepėliu siūlydami vidutinio galingumo lazdeles. Na, o jeigu lazdelėmis bus nepatenkintas, Kaidenas turėjo atlikęs maišelį miltelių. Gal šiais susidomėtų.
-
Kad ir kaip atidžiai Sigurdas dairėsi, jis vis dar nematė nieko įtartino. Tad dėmesys sugrįžo prie prekybininkų. Vienas iš jų jau buvo spėjęs prabilti.
-Pirmiausiai pabandysiu šitas. - jis nenutuokė, kuris magiškas pagaliukas jį pasirinks, tad kol kas nusprendė elgtis taip.
Apšepusiam burtininkui parodžius lazdeles, islandas nieko nelaukdamas pasiėmė vieną. Galbūt dabar jis elgėsi ne per mandagiausiai, bet abejojo, kad ryžaplaukis drįstų pakelti prieš jį lazdelę. Juk grifas - pirkėjas. O iš prekeivių išvaizdos galėjai matyti, kad jų gyvenimas ne rožėmis klotas. Akis badė keista, nunešiota apranga, įdubusios bei niekada džiaugsmo nemačiusios akys ir dar nuo to kažkur matyto žmogaus (greičiausiai neseniai lankiusio Hogvartsą) sklindantis neaiškios kilmės kvapas. Galbūt Sigurdo kišenėje žvangantys galeonai galėjo pagerinti jų egzistencijas, bet jis neketino pinigų taip lengvai atiduoti. Jokia lazdelė dar nebuvo jo pasirinkusi.
Tad šviesiaplaukis greitai mostelėjo pagaliuku. Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neįvyko, nepajuto jokio jaudulio ar kažkokio ryšio. Bet jis nenusiminė. Juk ne iš pirmo karto pavyksta gauti tokį svarbų burtininkų pasaulyje daiktą. Tokį, kurį paskui galima pradanginti mėsėdžių augalų džiunglėse. Neleidęs mintims apie nuotykius šiltnamyje išsikeroti, Sigurdas grąžino lazdelę ir ketino imti kitą. Žinoma, prieš tai pabandęs bent šiek tiek atšildyti sušalusius pirštus.
Kaip tik tada prabilo iki šiol tylėjęs Kyden, šis paragino savo kolegą parodyti daugiau prekių. Nors vaikinukas nieko nepasakė, jis pritarė tam burtininkui. Kuo greičiau iš čia išeisiu, tuo bus geriau. Islandas vėl nerimastingai apsižvalgė. Šįkart jis prabilo, lyg mėgindamas paskubinti buvusį mokinį:
-Na?
-
Atrodė, kad viskas eisis visai neblogai. Vaikinukas lyg ir visai patenkintas gyvenimu paėmė lazdelę. Na, netiko tai netiko, nereikia tikėtis, kad pati pirma įtiks klientui. Net ir tokios kokybės lazdelės galėjo turėti savo kaprizų.
Ir tada tas prakeiktas Kaidenas būtinai turėjo užsiminti apie likusias lazdeles! Dafydd suirzo. Pirkėjas atrodė kokio ketvirto ar penkto kurso mokinys. O gal netgi tiesiog peraugęs trečiakursis. Negi tokiam reikėtų siūlyti pačią geriausią prekę? Raudonplaukis buvo nepatenkintas. Aukštesnės kokybės lazdelės ir kainavo brangiau. O ar tokiam pavyks ją įsiūlyti už tinkamą kainą? Tuo niekas negalėjo būti tikras - ypač Dafydd Carwyn Llewellyn.
- Žinoma, - apsimestinai maloniai tarstelėjo buvęs klastuolis. Iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė keletą lazdelių. Staiga suprato, kad nė vienos iš jų labai nenori parduoti būtent šitam. Ir kam man toks verslo partneris? paklausė savęs vaikinas. Metė trumpą, tačiau piktą žvilgsnį į Kaideną. Teliko tikėtis, kad šviesiaplaukis pyplys jo nepastebės.
- Šitos lazdelės gali būti itin įnoringos, - pratarė velsietis. Žinoma, galėjo pasirodyti, kad jis tiesiog rūpinasi kliento gerove. O kad jo tikslai visai kiti, pirkėjui žinoti tikrai nebuvo būtina. Kaidenui taip pat.
-
Sumirksėjo kažkokioj keistoj atplūdusioj prieblandoj. Kilstelėjo kulnus nuo grindinio ir juos su trinktelėjimu nuleido. Kilo noras ramstytis sienos, bet ak, siena buvo ne tokia, į kurią atsišliejęs norėtum ilsinti jaunų dienų išvargintus kaulus. Pro rudas apsiblaususias akis nepraslydo ir geltonplaukio geltonsnapio nerimastis, ir dabar jau piktas Dafydd žvilgsnis. Kaidenas atsakydamas nusivaipė ir skėstelėjo rankomis. Ne taip diskrečiai, kaip galbūt būtų reikėję, tačiau ak, su savo violetiniais apdarais ir taip išsišoko skersgtavy it nusmurgęs povas, tai kam dar smulkintis? Be to, buvo bebaigiąs nušalti šventas (ir tas, kurioms iki šventumo dar gerokas gabalas kelio) vietas, o akimirkai buvusi pristabdyta širdis ėmė pumpuoti kraują it privaryta kofeino ar kokio nors kito greitį varančio gėralo.
Nusibraukė riebaluotą, per ilgą sruogą nuo akių ir pamosavo ranka.
- Na, galbūt mūsų klientas irgi įnoringas, - burbtelėjo į orą. Negarsiai, nežiūrėdamas nei į raudonplaukį verslo partnerį, nei į baltaplaukį verslo klientą. Kaidenui pirštai (ir plaučiai) niežtėjo cigaretės. - O, patikėk, kad ir kokios įnoringos, mūsų lazdelės neprastesnės už tas, kurias rastumei pas Olivanderį, - kreipėsi į grifą išspaudęs akių neliečiančią šypseną. - Turime ir tokių, kurių Jungtinėj Karalystėj negamina, atvežtos iš šiaurės, ar, jeigu labiau prie širdies, net ir pietinių kraštų, - Kaidenas bestelėjo pirštu į vieną iš Dafydd laikomų lazdelių. - Ši, pavyzdžiui, iš lauro, su kelpio plauku... Puikiai tinka kerėjimui.
Kaidenas pliurpė nesąmones, bet niekam nereikėjo to žinoti. Jeigu jo dailus kalbėjimas padės greičiau parsirasti į šiltesnę vietą ir sušvelninti sukryžiuotą ir mirtiną Dafydd žvilgsnį, tebūnie. Rankos, kuria nemosavo, nagais knebinėjo tą švelnią odelę prie nykščio. Veikiai ir iki kraujo.
-
Regis, raudonplaukis savo kolegos pasiūlymu buvo kažkodėl nepatenkintas. Sigurdas turėjo būti koks nors patiklus pirmakursis pyplys, kad to nebūtų pastebėjęs. Tad jis tik nežymiai susiraukė, kai keistai kvepiantis (o gal smirdantis?) burtininkas pagaliau išsitraukė lazdeles. Kai grifas ėmė jas apžiūrinėti ir jau rinkosi, kurią imti, ryžpalaikis pradėjo postringauti apie lazdelių įnoringumus. Šis, jo manymu, visiškai nereikalingas įsiterpimas sutrikdė jį. Be to, jei ne anksčiau pro akis nepraslydęs ryžiko nepasitenkinimas, islandas nebūtų galėjęs išgirsti silpnų neapykantos gaidelių. Ko jis galėjo nekęsti? Kuo piktintis? Tai Sigurdui buvo mįslė ir jis čiupo vieną iš galingesnių lazdelių bei greitai pamosavo ja. Nieko. Grąžino.
Jis nežinojo, ar prabilęs Kaidenas pataisė ar pablogino padėtį. Tačiau juo dėl nežinia kokių priežasčių labiau pasitikėjo negu tuo raudonplaukiu (žinoma, kvapas, kad ir silpnas, darė savo). Nors kiek ten to pasitikėjimo buvo. Greičiausiai keli lašeliai, kad prekeiviai jo neapiplėš ir nenužudys, palikę šiame skersgatvyje.
Klausėsi toliau, žvilgčiodamas į lazdeles. Kai rudaplaukis paminėjo Olivanderį, vaikinukas kilstelėjo akis ir susidūrė su nenuoširdžia šypsena. Jau tapo aišku, kad burtininkas balbatuoja, kad tik užimtų klientą, o ne juo rūpintųsi. Bet šis pliurpimas buvo naudingesnis už ryžaplaukio savanaudišką pastabą.
Islandas sukluso, išgirdęs minint šiaurę, todėl net nepažvelgė į nurodytą lazdelę. Vietoj to jis paklausė:
-Kurios yra iš šiaurės? - jis buvo šiek tiek susijaudinęs, balsas tai išdavė.
Nelaukdamas jų atsakymo, Sigurdas pasielgė gana neapgalvotai: nusičiupo dar vieną lazdelę, kuri jam pasirodė gana šiaurietiška. Jau ketino ja mostelėti, o gal net sušnibždėti burtažodį, kai kažką pajuto. Toks pats jausmas buvo užplūdęs ir tada, kai prieš ketverius metus jį pasirinko lazdelė.
-
Gal viskas nebus taip jau blogai. Mokinukas buvo nusiteikęs ramiausiai pabandyti lazdeles ir jam patinkančią nusipirkti. Bent jau to tikėjosi Dafydd. Kai vaikas grąžino lazdelę, raudonplaukis nieko nesakė. Suprantama, kad pirma lazdelė žmogui netinka. Taip tikriausiai niekada nebūna. Ne, reikia tiesiog parodyti kantrybę.
Ir kaip tik tada tas nelemtas Kaidenas turi pradėti savo idiotiškus postringavimus! Turint omenyje, kad būtent Dafydd buvo atsakingas už prekių kokybę ir įvairovę, partnerio pezalai gerokai buvusį klastuolį erzino. Tuo labiau, kad juose logikos buvo ne daugiau nei... Dafydd gyvenime. Jam ne penkeri metai, negi manai, kad patikės šitomis kvailystėmis? suirzęs paklausė Kaideno Londono kanalizacijos gyventojas, tačiau padarė tai tik mintyse. Jeigu pirkėjas netyčia išties yra toks kvailys, geriau negriauti tų iliuzijų.
Ar patikėjo, ar ne, tačiau potencialus pirkėjas užklausė, kurios gi lazdelės yra iš šiaurės. Reikėjo suktis iš padėties. Laimei, jis, nelaukęs atsakymo, griebė dar vieną lazdelę (ją Dafydd buvo gavęs iš kažkurios Afrikos valstybės) ir tarsi sustingo. Ar užsigalvojo. Ar padarė kažką, ko Dafydd iki galo nesuprato. Susidarė įspūdis, kad pirkėjas staiga įkrito į transą. Ar man suprasti, kad jis pagaliau rado tinkamą lazdelę? viltingai paklausė savęs velsietis. Žvilgtelėjo į Kaideną. Nežymiai kilstelėjo antakius. Tikėjosi, kad verslo partneris supras: daugiau tokių nesąmonių nešnekėk, o tai baigsi tikrai blogai. Vis dėlto reikėjo valdytis (na, ir sunkus tas verslas! Tik ir žiūrėk, kaip įtikti kokiam kvailam pirkėjui!), tad vaikinas kuo malonesniu balsu paklausė:
- Ar man tik atrodo, ar šita lazdelė tau tinka?
-
Nebeturėjo vilčių, kad kažką ten labai sužavėjo, bet bent jau vienintelis jo ištartas žodis iš visos sapalionės kažkuo palietė baltaplaukio smegenis ir širdį. Kaidenas pusiau patenkintas, bet vis dar šąlantis į ledą, timptelėjo savo violetinio apsiausto kraštą ir vos vos šyptelėjo.
Kaip ir Daffyd, žiūrėjo, kas nutiks su tąja lazdele. Kaidenas nežinojo iš kur ji yra, o ir procentas, kad iš šiaurės, buvo turbūt labai mažas. Ir vis dėl to, jo paties pasitenkinimas dar padidėjo pamačius berniuko reakciją, o ir Daffyd, grėsmingai jam antakiuojantis ir tarsi tariantis, kad baltapūkiui pasišalinus jų laukia rimtas pokalbis, nebeatrodė toks suirzęs. Kaidenas būtų įmanęs paplekšnoti sau per petį.
Daugiau jis nieko nesakė, nutarė palaukti, kol įvyks tas lemtingas pokalbis apie kainas tarp staiga sumalonėjusio Daffyd, kuriam reikėjo žūtbūt išsimaudyti, ir lazdelę nelaimingai praradusio mokinio. Sugrubusiais pirštais iš kišenės išžvejojo kažkokią pusiau padorią cigaretę, lazdelės galu ją prisidegė. Anksčiau nerūkė, tačiau užteko vien į kartį panašaus žmogelio kažkur kitam pasaulio gale, ir prastos kokybės ugnies nuo lazdelės, kad suprastų atradęs dar vieną nerimo naikintoją (šalia piksių šūdukų, žinoma).
-
Sigurdas kelis kartus lėtai sumirksėjo. Lyg per rūką jis girdėjo netikėtai itin malonų raudonplaukio balsą. Tad nuleido lazdelę (neketino kokiu nors burtažodžiu tikrinti jos; to nuostabaus jausmo, kai lazdelė tave pasirenka, su niekuo nesupainiosi) ir pažvelgė į prekybininką:
-Taip, tinka. - atsakė sunkiai slėpdamas džiaugsmą. Kokia laimė, kad taip greitai rado jam tinkančią lazdelę! Visiškai nesinorėjo čia daugiau stoviniuoti. Beveik tą pat akimirką islandas prisiminė kur esąs. Šypsenos užuomina nublanko, balsas tapo ramus, kone bejausmis. - O...iš ko ji pagaminta? - pasiteiravo jis, perkeldamas žvilgsnį į Kaideną.
Žinoma, tokie dalykai kaip ir neturėjo reikšmės, juk tinkamą lazdelę jis jau gniaužė rankoje. Tiesiog buvo įdomu. O kai bus patenkintas grifo smalsumas, beliks tik susimokėti ir čiuožti iš šio nemalonaus skersgatvio, kuo toliau nuo smirdinčių burtininkų. Mat Kaidenas visai neseniai prisidegė cigaretę: pasklido kvapas, ne mažiau bjauresnis už ryžpalaikio.
-Kiek kainuos lazdelė? - norėjo pasitikslinti jis, tuo pat metu stengdamasis nesuraukti nosies. Kol sustirusiais pirštais krapštė iš kišenės galeonus, Sigurdas prisikvėpavo nemažai nuodingų dūmų.
-
Šiuo momentu Dafydd labai norėjo, kad pirkėjas greičiau nešdintųsi. Priežastis buvo paprasta: Kaidenas išsitraukė cigaretę, o tokio poelgio atleisti nebuvo galima. Norėjosi griebti prakeiktą cigaretę ir ją sunaikinti. Deja, toks elgesys prie kliento nebūtų pats tinkamiausias, tad kol kas turėjo užtekti tik tylaus atodūsio ir itin nepatenkinto žvilgsnio. Argi jis dar nežino, ką Dafydd galvoja apie rūkymą?! Jau pirmojo susitikimo Kiauliasodyje metu buvęs klastuolis parodė tai daugiau nei aiškiai. Bent jau jam pačiam taip atrodė.
Išgirdęs palaimingus žodžius, kad lazdelė tinka, raudonplaukis pasijuto patenkintas. Jau senokai nieko nepardavė... Knietėjo pasakyti kiek didesnę kainą, tačiau nežinojo, kokios reakcijos gali tikėtis iš Kaideno. Būtų vienas, užsiprašytų daugiau. Dabar teko sakyti tai, kas buvo sutarta.
- Keturi galeonai ir penkiolika siklių, - stengdamasis skambėti kuo rimčiau ir profesionaliau ištarė velsietis. Dar kartą žvilgtelėjo į Kaideną. Aišku, po pardavimo jis dar atsiims už tą klaikų kvapą, tačiau gal tegul bent kažkuo prisideda dabar? Eilinį kartą Dafydd paklausė savęs, kam jam reikalingas toks partneris. Suranda vieną klientą per pusmetį? Ką gi, raudonplaukis galėtų ir geriau. Tereikia šiek tiek pasistengti.
O dabar reikėjo pasistengti nepulti tiesti rankos, kol pinigai dar neblizgėjo purvinoje gatvėje.
-
Ir galbūt dūmai, keliaujantys į jo plaučius nebuvo pačios geriausios kokybės ir neatstojo itin didelio šlakelio Ugninės, vis dėl to buvo šiokia tokia paguoda mirtinai šaltam kažkurio žiemos mėnesio (dar prieš Kalėdas, ar jau po?) ore, šliejantis prie purvinų akmeninių sienų ir žvalgantys per violetinį petį ar tik koks nors nepatenkintas klientas neatslenka nurauti jam ausų.
Tiesa, jei jau kalbam apie ausis, jas greičiau negu bet koks kitas nemielai nusiteikęs veidas jam nuraus Daffyd, šalimais į jį kažin ko baisiai nedraugiškai šnairuojąs. Kaidenas beveik gūžtelėjo pečiais, tačiau tik beveik. Išpūtes balsvus dūmus pro šnerves, menkai šyptelėjo baltapūkiui. Ak taip, jie juk vykdo "verslą". Kaidenas nenutuokė, iš ko lazdelė, su kuria vaikinukas pajuto nepaprastą ryšį, tačiau nė mažumėlę nesutrikęs atsakė:
- Grenlandinė pušis, sparnuotojo banginio šerys, - akimirką nužvelgė pagaliuką bandydamas įvertinti jo ilgį. - Maždaug dvylika colių, nesu tikras, reikėtų tiksliai išmatuoti.
Štai pasigirdo ir kaina, šventas vietas prieš akimirką nušalęs škotas žvilgtelėjo į riešą it tikėdamasis ten išvysti laikrodį, kuriuo pasinaudojęs it priedanga galėtų įsmukti į pirmą pasitaikiusią užeigą. Riešas buvo nuogas ir įtartinai išbalęs šaltam ore. Trūko tik sniego ir varpelių.
Mostelėjo ranka, nervingai trūktelėjo dūmo, nukratė pelenus beveik sau ant bato. Kad jį kur galas ir skylė Merlino apatiniuose, kažkoks nepaprastas nervas, kurį cigaretė turėjo uždusinti, pakėlė savo bjaurią galvą vidujai Kaideno. It būtų prisiplempęs kofeino ant tuščio skrandžio. Pagavęs priešišką verslo partnerio žvilgsnį truputį per garsiai paklausė:
- Ką?
-
Sigurdas nustebo, išgirdęs tokią keistą sudėtį, nes nesitikėjo, kad iš tiesų pasirinks šiaurietišką lazdelę ir ji jam tiks. Tačiau nieko daugiau neklausė. Dabar, kai beliko tik susimokėti, pradėjo svilti padai. Jis trypčiojo vietoje lyg bandydamas sušilti. Smarvė taip pat iš čia skubino dingti.
Lazdelė buvo nebrangi. Grifui tai labai patiko ir neketino derėtis dėl kainos. Kur kas mažiau simpatijų kėlė ne itin gardžiai kvepiantys prekybininkai. Tačiau, šiaip ar taip, jiems reikėjo mokėti pinigus. Kitaip nebus. Kad ir kokie apšepę bei nusmurgę burtininkėliai buvo, jie netiesė rankų, kad kuo greičiau gautų išsvajotus galeonus. Būtent tai šiek tiek stebino vaikinuką. Bet gūžtelėjęs pečiais jis tiesiog įspraudė pinigus į ryžaplaukio delną. Paskutinę sekundę pasirinko jį, o ne jo kolegą. Ak, bet kam tai rūpėjo? Vis tiek uždarbį pasidalins.
-Viso. - kuo abejingiau burbtelėjo islandas ir pagaliau pasišalino.
Ištrūkęs iš smardingojo skersgatvio, lengviau atsiduso. Iš karto palengvėjo. Monetų jis turėjo daugiau, nei tikėjosi. Tai reiškė, kad galbūt ir pats sau kažką pasidovanos. Gal varlę? Tokia mintis viliojo. Nesigręžiodamas Sigurdas pasuko link magiškų gyvūnėlių parduotuvės.
-
Dafydd turėjo labai pasistengti, kad nepradėtų garsiai dūsauti. Tas Kaideno nusipezėjimas peržengė bet kokias ribas, tačiau jauniklis buvo nusiteikęs mokėti, kas šiuo metu buvo svarbiausia. Tad raudonplaukis susikaupęs nieko nesakė. Patenkintas paėmė pinigus. Tiesą sakant, šiek tiek nustebo, kad būtent jis gavo į ranką galeonus, mat atrodė, kad mažylis tarsi labiau pasitiki jo kliedinčiu kolega. Nebent perprato susimąstė buvęs klastuolis, tačiau suvokė, kad tokiu atveju baltapūkis iš viso nebūtų nieko pirkęs.
Vaikiui dingus Dafydd tik gūžtelėjo pečiais. Paėmęs du galeonus atkišo juos Kaidenui. Tikėjosi, kad brangusis kolega nepradės čia skeryčiotis dėl kelių siklių. Vis dėlto už šitą prekę juk mokėjo jis, Dafydd. Atrodė, kad tarsi tuo momentu velsietis suprato, kad Kaidenas ne tik kliedėjo išsijuosdamas, bet dar ir rūko! O šito jau tikrai nebuvo galima pakęsti. Tuo labiau, kad mažvaikis teikėsi išsinešdinti. Palikęs pinigus, svarbiausia.
Raudonplaukis iš padilbų nužvelgė kolegą ir galiausiai staigiai ištiesęs ranką ištraukė cigaretę jam iš burnos. Ar tyčia, ar ne, tačiau trinktelėjo Kaidenui į nosį. Nieko nepasakęs Dafydd pavartė cigaretę rankoje ir galiausiai numetė ant žemės. Kuo skubiau sutrynė ją batu. Nebekreipdamas dėmesio į šalimais esantį Kaideną vaikinas pradėjo žvalgytis. Reikėjo sugalvoti, kaip protingiau išleisti ką tik gautus galeonus. Londono alaus namai? pasiūlė sau raudonplaukis ir iš karto suprato, kad neilgai trukus jis kaip tik ten ir atsidurs.
-
Akimirką išsišiepė skaisčiai baltais dantimis (velniai žino, ko jie tokie balti, gal nuo miltelių, gal nuo kerų), kai Dafydd atkišo jam du galeonus. Tų penkiolikos sidabriškai blizgančių pinigėlių nė nepastebėjo, o ir pastebėjęs greičiausiai nebūtų pradėjęs mįslingai ir reikšmingai kilnoti antakių į savo tariamo draugelio pusę. Violetinio apsiausto kišenėje atsidūrusios monetos maloniai, tykiai ir kažin kaip prislopintai dzingtelėjo. Kaidenas palingavo galvą, įkvėpė savo kartaus ir plaučius maloniai deginančio dūmo. Tačiau ak, nė nespėjus pabaigti įkvėpimo, smilkstanti cigaretė atsidūrė ant žemės ir po Dafydd padu, o sušalę ir kieti ano vaikinuko krumpliai trinktelėjo į jautrią Kaideno nosį.
Jis užsikosėjo, užsimerkė, pirštais patrynė nosies galą.
- Po velnių, - iškosėjo keiksmą kartu su dūmais. Atsisuko į vadinamąjį draugelį ir pernelyg smarkiai nemąstęs tėkštelėjo šiam kumščiu į pilvą ar kažkur maždaug ten, nelabai gilinosi. Nors didesniuose pasimušimuose dalyvavęs nebuvo, žinojo, kad svarbu nykštį laikyti išorėje, saugiai prispaustą prie įžeidžiantiems gestams skirto piršto.
Kaidenas aiškiai susinervino, nesuprato, kokio velnio čia dabar iš jo atiminėja cigaretes, jeigu kažkam nepatinka, tegul čiuožia lauk - toks buvo beveik į gatvę gyventi persikrausčiusio bernelio požiūris. Ir galbūt prieš daug metų konfliktinėje situacijoje jis būtų pirmiausia mėginęs išsiaiškinti žodžiais, o ne kumščiais, tačiau nuo tada praėjo daug vasarų ir žiemų, o šitą žiemą kova už išlikimą kažkaip buvo daug sunkesnė, nei keletą pastarųjų. Tad kumščiai telieka.
-
Dafydd, pamatęs, kaip Kaidenas pasitrina ką tik užgautą nosį, nesusilaikęs prunkštelėjo. Vis dar nesuprato, kodėl iš viso lindo į kažkokį "verslą" ir dar su šituo. Taip, dabar turimi galeonai padės kurį laiką išgyventi. Na, jų užteks keliems alaus bokalams. Bet šiaip... Tai užėmė pernelyg daug laiko, davė per mažai naudos ir, visų blogiausia, reikėjo turėti reikalų su šituo apsirūkiusiu kvaileliu.
Deja, ir mielasis kolega neliko skolingas. Pajutęs smūgį kažkur į pilvą Dafydd turėjo labai stengtis, kad nesudejuotų. Porą dienų nieko tam pilve neturėjus net ir toks nebaisiai stiprus smūgis jautėsi net pernelyg gerai. Deja, tai vis tiek nepaskatino raudonplaukio susimąstyti apie tai, kad galeonus reikėtų išleisti normaliam maistui. Kelias akimirkas pasvarstė, ar nereikėtų pasiūlyti "verslo partneriui" kartu keliauti į alaus namus, kai staiga suprato: jis Kaideno daugiau ir akyse matyti nenori. Tereikėjo nuspręsti, kaip pranešti, kad nori raukti visą šitą kvailą reikalą. Pardavus likusias lazdeles, žinoma.
- Rūkyti nesveika, mielasis, - burbtelėjo buvęs klastuolis. Žvilgtelėjo į šiek tiek vyresnį vaikiną tarsi laukdamas, ar jis neišsitrauks dar vienos cigaretės. Vis dėlto nutarė, kad daugiau nepraleis čia nė sekunde ilgiau, tad neaiškiai ištarė:
- Dar susitiksime.
Tikiuosi, ne. Daugiau nieko nebesakęs ir net nepažiūrėjęs, ar Kaidenas kreipia į jį dėmesį, Dafydd apsisuko ant kulno ir prapuolė.
-
Blyškiaveidis, tatuiruotas ir apsirėdęs nežinia kur parautu jam tinkamų išmatavimų juodu kostiumu, vasaros pavakarėj šlitinėjo Londono skersgatviais, vadovaudamasis labiau klišoku poetiniu kompasu, negu sveiku protu ir supratimu, kur dera trainiotis, o kur - ne. Trys žingsniai į kairę, du į dešinę, viens į kairę, pusė atgal, o svarbiausia, kad buvo visai blaivus, mat į visokius „Kiaurus katilus“ ir panašias bukų europiečių pritvinkusias pripuvusias landynes save gerbiantis japonas anei kojos nekėlė.
Kiek netvarkingi, ilgoki juodi plaukai bangavo girtam londonietiškam vėjely, iš pačių azijiečio pilvo gelmių ūžė kažkas panašaus į urzgimą, bet ne visai tai. Gal praktikavo mongolišką dainavimo būdą - kaip žinia, jį įvaldyt ne juokai. Tik vėliau jaunuolis pradėjo niūniuoti seniai girdėtą japonišką dainušką jau ir normaliems žmonėms įprastu muzikos atlikimo ir skleidimo pasaulin būdu.
- Šventvagystė, - sumurmėjo jis, netikėtai stabtelėjęs.
-
Amelijai reikėjo apsipirkti Skersiniame Skersgatvyje. Visokių plunksnų ir knygų į Hogvarsą ir šiaip mergaitė norėjo po parduotuves pavaikščioti. Nors iš tiesų išlaidoms turimų pinigų kiekis buvo apgailėtinai mažas. Ir dar Amelija bandė susitaupyti kokiam nors gyvūnui.
Štai kodėl Amelija ir vaikščiojo burtininkų pilnoje gatvėje. Ji buvo užėjus į raštinių prekių krautvę ir nusipirkus visai neblogą, smulkiai rašančią plunksną. Ją ir kelis kitus daiktus, įskaitant kapšelį pinigų, ji talpino juodai mėlynoje kuprinėje.
Beieškodama kur dar užeiti Amelija nepastebėjo, kaip nuklydo į kažkokią tamsią gatvelę, kurioje nebevaikščiojo daug burtininkų, kitaip nei didelėje, krautuvių pilnoje Skersinio Skersgatvio gatvėje. Kur aš papuoliau? Ir kas čia per keista gatvė? Turbūt buvau užsisvajojus, kad čia nuklydau. Pagalvojo Amelija ir pradėjo dairytis aplinkui.
-
Mušeikų skersgatvy net ir tyla buvo triukšmas - dieną naktį čia galėjai girdėt iš toli ataidančius šveplus riksmus, išmuštų dantų spjaudymą į pagriovius. Prie įėjimų į smukles (arba išėjimų, jei pažiūrėsim kitu kampu) suskilinėjusių plytelių plyšiuose dažnai užstrigdavo ne vienas dantis, o dantys Mušeikų skersgatvyje buvo vertybė ir prabanga.
Čia apskritai daug kas buvo vertybė ir prabanga.
- Turite atliekamų dantų? - paklausė išstypėlis, netyčia taip aiškiai išbrisdamas iš savo apmąstymų, kad netgi identifikavo nedrąsų trepsėjimą, nelabai limpantį prie bendros Mušeikų skersgatvio garsų ekosistemos.
Azijietiškų bruožų veide žėrėjo išplėstos akys ir alkano žvėries šypsena. Žvilgsnis buvo sutelktas į mergaitės kaktą.
- Dantys labai neblogai tinka dramblio kaulo dažų spalvai išgauti, - paaiškino jis, teatrališkai pamostaguodamas aukštyn dešiniąja ranka.
-
Amelija niekaip nesuprato kur papuolė. Ir kaip. Buvo tikra, kad čia ne Skersinis Skersgatvis. Be to atmosfera aplinkui buvo nemaloni. Kažkur toliu girdėjosi šūkavimai, gatvė buvo tamsi ir nešvari. Kodėl aš sugalvojau į tą Skersinį Skersgatvį keliauti viena? Juk aš dar vaikas. Taip, vaikas. Ir nežinia kas man gali atsitikti.
Burtų lazdelė. Amelija prisiminė, kad turi burtų lazdelę. Jai pasidarė truputį lengviau. Nors ta lazdelė bet kokiu atveju būtų mažai gelbėjus. Visų pirma ji negali ja naudotis, dėl magijos pasaulio taisyklių, nors ginantis šitą gal kaip nors ir pavyktų pateisinti. Ir dar Amelija net nežinojo ar šita gatvė burtininkų ar žiobarų. Jeigu burtininkų, tai jie tikrai mokės geriau kerėti už Ameliją, o jei žibarų, tai lazdelę prie jų naudoti būtų kvaila.
Staiga Amelija prie savęs išgirdo kažkokį balsą. Ten stovėjo, Amelijai atrodė, pakankamai jaunas vyras. Bet apie ką jis čia kalbėjo? Amelija neturėjo supratimo.
-Nea, neturiu... - tyliai ir išgąsdintu balsu pasakė Amelija. Ką jis čia per nesąmones kalba? Pagalvojo jinai, mąstydama ar jai vertėtų bėgti ir ar vyras yra burtininkas, ar žiobaras.
-
Vieną dieną grifų gūžtos mokinei Kristinai reikėjo nusigauti iki skersinio skersgatvio nusipirkti naujų plunksnų ir vadovėlio , nes netyčia mokinė buvo apipylus savo vadovėlį karšta kava. Mergaitė pasiėmė šluotą ir norėjo jau skristi , bet staigiai atsirado kažkokioje gatvėje. Ji apsidairiusi nieko panašaus i skersinį skersgatvį nebuvo. Visi žiobarai arba burtininkai net sunku buvo suprasti buvo pikti , su baisiomis kaukėmis , stumdėsi . Kristina buvo baisiai išsigandusi O ne ką daryti? Prie grifų gūžtos mokinės priėjo kažkoks keistas jaunas vaikinas ir atrodė lyg kažką padarys , o mergaitė išsigandusiu balsu atsakė:
- Ko jūs norite? Ir nelyskite prie manęs!
Mokinė rado ant žemės akmenį ir iš visų jėgų metė jam į veidą.
-
Hayato niūriai atsiduso ir supratingai palinksėjo galva - tokį neapsimestinį liūdnumą išvydęs menininko veide žmogus pats būtų pirštais visus dantis išsirovęs, naujus atsiauginęs ir darsyk išsirovęs, kad tik padėtų padaryt tuos stebuklingus dramblio kaulo spalvos dažus. Bus tų dantų, anoks čia praradimas, kai mandagų ir padorų žmogų, susitiktą ne tokioj mandagioj ir padorioj gatvėj, visą persmelkia toks akivaizdus sielvartas!
- Netgi, jei padeklamuočiau eilėraštį? - graudžiai gergždžiančiu balsu klausė japonas, į nepažįstamą mergaitę žvelgdamas beveik iš pačių padebesių, jei tik ne dausų - va toksai regėjos jų ūgių skirtumas.
Pakumpus ištįsėlio nugara keistai trakštelėjo, o pats jis susikišo rankas į kišenes. Per tas kelias sekundėles pamiršęs visa, ką anksčiau kalbėjo, tatuiruotojas visas išsitiesė ir įsitempė. Inteligentiškai. Dažai nebebuvo toks prioritetas, kokia buvo garbė.
- Miesto venom sruvena dažai, bet tatuiruotojams dar per mažai, - sukrizeno jis. - Skiepijas pykčiu pamišus valdžia, tik...
Tolumoj kažkas tyliai riktelėjo - garsas kažkuo buvo toks ypatingas, kad atkreipė net Shinoharos dėmesį. Pasukęs galvą pastebėjo už keliolikos metrų bestovinčią mergaitę. Gavęs į kaktą iš akmens ant šaligatvio susirietė visai nepažįstamas jaunuolis.
- Kaip... žiobariška... - persikreipė paniekos pilnas azijiečio veidas.
-
Eilėraštį? Ir kam jam tų dantų reikia? Amelija pradėjo galvoti, kad sutiko pamišėlį. O su tokiais reikia elgtis atsargiai. Ir mandagiai. Nes kitaip nežinia ką jie tau gali padaryti. Todėl kaip galėdama mandagiau ir ramiau, nors išlikti ramiai jai nelabai išėjo, Amelija pasakė:
- Ne, aš neturiu nereiklingų dantų. Iš kur aš juos galėčiau gauti? Bet jeigu Jums jų reikia, gal būtų įmanoma nusipirkti kokioje nors krautuvėje?
Vyras pradėjo kažką deklmuoti. Tai ką, dabar už eilėraštį ir mano dantų pareikalaus? Aš nesutinku! Amelija nebesuprato ne tik kur yra, bet ir kas čia vyksta. Ji pradėjo galvoti, kad sapnuoja. O kaip kitaip paaiškinti atsiradimą čia? Ir šitą... Hm... Keistą žmogų?
Staiga pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Viešpatie, kas dabar? Amelija atsisuko link garso. Ten gulėjo dar vienas vyras ir stovėjo mergaitė. Pala, iš kur čia mergaitė? Amelijai pasirodė, kad mergaitė maždaug jos amžiaus. Labai tikėdamasi, kad ši yra iš Hogvartso, Amelija pribėgo prie jos.
- Gal žinai kas čia vyksta? - paklausė mergaitės.
-
Kristina buvo visa išsigandusi , bet tuo pačiu ir galinga , nes žinojo , kad bent jau nebelys tas dvokiantis keistuolis. Prie mokinės priėjo visa išsigandusi mergaitė , mokinė atsakė:
- Labas , aš taip pat nežinau kas čia vyksta , daug keistų žmonių čia vienas šitas gulintis atrodo norėjo mane sumušti , todėl turėjau imtis priemonių , aš esu iš Hogvartso esi man kažkur matyta gal tu žinai kaip atgal patekti į Hogvarstą?
Kristina atsakė mergaitei ir laukė kol ji atsakys , bet ją tik staigiai paėmė kažkoks didelis vyras ir nešėsi toli . Kristina rėkė iš visų jėgų , prašė pagalbos , bet atrodė , kad niekas jos negirdi. Tas baisus vyras ją padėjo ant gatvės ir pasakė:
- Dabar tu gulėsi čia ir nei cypt iš tavęs negirdėčiau.
Mokinė tyliai pasiėmė didelį akmenį ir vožė jam per galvą ir pasakė:
- Pažiūrėsim kas čia cypt tuoj pasakys!
Kristina greitai pradėjo bėgti ir bandė surasti tą mergaitę.
-
- Hm, na, iš tiesų, reiks apsilankyt kokioj krautuvėj, - susimąstęs ir kiek nustebęs galva palinksėjo japonas. - Ačiū tau už idėją! - mandagiai padėkojo jis ir japoniškai nusilenkė. Aišku, ne iki žemės, bet...
Jis gi buvo puikiai išauklėtas ir aiškiai suprantantis dėkingumo visuomenėje svarbą jaunuolis. Ne veltui tokios aukštos kilmės! Ne šiaip sau azijietis, ne šiaip sau japonas! Paties imperatoriaus sūnus, vyriausiasis sūnus!
Ar mano tėvai yra Japonijos imperatoriai? - staiga skaudžiai žiebė dvejonė ir šioks toks nusivylimas savim. Buki, identiški europietiški veidai veikė kaip trintukas jo atmintį. Jis netgi pradėjo dvejoti savąja misija. Neatsiminė, kada skaitė tėvų laišką. Kada bebuvo sutikęs Suzu - ar Suzu dar buvo gyvas?
Debesys, dengiami vakarinės miesto pašvaistės, gelsvai pablyško ir lėtai, ligotai slinko į rytus. Japonui buvo jų gaila. Ta proga panoro užsidegti cigaretę, bet tik tada jis vėl išgirdo rėkimą ir skubius žingsnius.
- Triukšmas? Nešimai?.. Netikėliai, žiobarai, sataniūgos, - Hayato skeryčiojo rankom ir liejo apmaudą, šen ir ten įterpdamas necenzūrinių japoniškų žodžių. - Tu, - pirštu parodė į gatvėj likusią vienišą mergaitę, - einam kartu išauklėti jų, - įsakė ir pats apsidžiaugė tai netyčia surimavęs.
Ilgos kojos siauru skersgatvioku nešė greit.
- AVIS! - šūktelėjo tatuiruotojas, nukreipęs lazdelę į atbėgančią bėglę ir besivejantįjį. Krūvos žvirblio dydžio paukščiokų pasipylė į du veidus - vieną vaikišką, kitą - nemalonų. Na, abu nemalonūs.
-
Išsigandusi Kristina bėgo , bėgo ir pamatė kaip į ją nuginklavo lazdele kažkoks jauniklis ir ištarė ne visai blogą burtažodį . Paukščiai skrido iš lazdelės tiesiai į Kristiną ir į tą keistą vyrą. Mokinė visiškai nebijojo , nes su tokiais dalykais mokėjo susitvarkyti . Ji paėmė vieną paukščiuką į rankas ir pradėjo glostyti ir šnekinti . Paukštelis nieko mergaitei nedarė ir tik mielai į ją žiūrėjo. Kristina pasakė:
- Labas, ar tu iš hogvarsto ? Gal galėtum padėti iš čia ištrūkti ? Žinau, kad tau nepatinku , bet tik noriu pasakyti , kad aš nieko nepadariau ir , kad turėjau imtis kažkuo , kad pačiai apsisaugoti. O jai esi iš hogvartso labai prašau padėk man iš šitos baisios gatvės ištrūkti .
Beveik apsiverkusi atsakė mokinė.
-
Taip, ta mergaitė buvo iš Hogvartso! Bet, gaila, ji irgi nesuprato kas čia vyksta ir nieko negalėjo paaiškinti Amelijai.
- Taip, gali būti, kad buvom susitikusios, nes aš irgi iš Hogvartso. Bet nežinau kaip iš čia ištrūkti, nes net neįsivaizduoju kokia čia vieta, - pasakė Amelija mergaitei. Ji truputį apsidžiaugė, nes ta mergaitė buvo kažkas pažįstamo, o ir jaunas vyras pradėjo kalbėti žmonių kalba ir nebeatrodė toks pavojingas.
Paskui viskas susimaišė. Kažkas kažką nešė, kažkas rėkė, kažkas trankėsi. Kas čia vyksta? Gal penkioliktą kartą per dieną savęs paklausė Amelija.
Vyras liepė jai sekti paskui jį ir kažką padaryti mergaitei ir jos grobėjui (o gal aukai?). Amelija norėjo paklausti kas čia ką ne taip daro ir ką kodėl reikia išauklėti, bet pati nebesudėliojo klausimo, be to viskas vyko per daug greitai. Ji žiūrėjo į paukščius lekenčius iš burtų lazdelės. Stovėjo netoli ją užkalbinusio vyro, nes ilgai pagalvojus nusprendė, kad ten jai bus saugiausia.
-
Kol pagrobtoji ir galimai pagrobsimoji mergaitė kažką kalbėjo Hayato, sutrikdytas paukščiukų ir piktas neaiškus vyriškis neilgai šitoj gatvėj tedelsė. Ką jam pora nedraugiškų žvirblių, kurių vieną kažkokia Disnėjaus princesėlė jau ir prisijaukint suspėjo? Kakutis - ne kulka, nors ir panašiai skamba. Karališkai mėlynas kerų žybsnis prilipdė Hayato prie pilkos vieno iš skersgatvių namų sienos. Shinoharai beliko žioptelėti, kai iš burnos ar nosies žemyn nutįso apgailėtina kraujo srovelė.
- Euro... eu... ropiečiai... anticiviliza... - sukosėjo japonas, nulenkdamas galvą žemyn.
Akys išplėstos iš siaubo - keli kraujo lašeliai įsigėrė į baltą marškinių atlapą, kokia nelaimė, kokia nešvara, kokia šventvagystė. Ilgi balti pirštai suspaudė rankose lazdelę, Bežodžiai kerai buvo tas dalykas, ką burtininkas praktikavo velniškai ilgai ir mokėjo tikrai jau neblogai.
Avis - karališka tragiškai agresyvių žvirblių aureolė apsupo mergaičių grobėjo galvą, snapais žiauriai pešiodama plaukus ir taikydamasi į akis.
- Ar žinot, kodėl poetai nemiršta sava mirtimi? - paklausė Hayato mergaičių, tebekiurksodamas prie sienos kaip skudurinė lėlė.
-
Kristina kalbėjosi su juo , o jis visai nekreipė dėmesio. Nu ir kvailys aš čia veltui tiek kalbėjau. Mokinė pastebėjo prie jo dar ir tą pačią mergaitę ji pasakė:
- Kas čia vyksta? Aš nesuprantu ar galite man paaiškinti ?
Ji laukė kol jie du atsakys nors jis net nesiklausė jos , bet staiga atsisukusi į sieną pamatė kabantį tą patį vaikiną , dar jis kraujavo . Kas čia dabar? Kas jam atsitiko? Kristina greitai pribėgo prie jo ir norėjo jam padėti , bet pamatė , kad iš jo lazdelės vėl paukščiai skrenda ir jie jau buvo tikrai pikti . Kristina pradėjo rėkti , bet ji turėjo kišenėje sausainių todėl pradėjo mėtyti juos į priekį ir taip paukščiai kuo toliau nuskrido nuo jų. Mokinė vėl priėjo prie to vaikino ir bandė jam padėti.
-
- Aš visiškai nesuprantu kas čia vyksta, - vėl pakartojo Amelija mergaitei. - gal net aš sapnuoju. Kaip manai, ar taip gali būti? - paklausė mergaitės. Tada kažkas vėl paleido kerus ir jaunas vyras atsidūrė prie sienos.
- Kes čia dabar!? - netyčia iš netikėtumo sušuko Amelija. Ji norėjo padėti tam vyrui, bet tas vyras, kuris buvo pagrobęs kitą mergitę į ją paleido kažkokius kerus. Amelijai vos pavyko nuo jų išsisukti. Amelija negalvodama paėmė kažką nuo šaligatvio, net nespėjo pažiūrėti ar ten pagalys, ar akmuo ir metė į tą vyrą. Kodėl aš negaliu naudotis burtų lazdele? Mane gi puola! Nesąmonė tas įstatymas... Pagalvojo ji. Tada, labai apsidžiaugus, kad mergaitė nuvijo piktus paukščius, ji priėjo prie vyro. Nežinojo kaip gali padėti, todėl tik paieškojus savo kuprinėje išsitraukė norinę ir davė tam vyrui.
-Gali nusivalyti kraują, nes nežinau kaip dar galėčiau tau padėti, - pasakė Amelija.
-
Hayato piktai susiraukė, kai jo klausimas taip ir buvo praignoruotas. Niekam neįdomu pistoletai poetų rankose ir skylės eilėraščių kupinuose lapuose - o tiek vargo, tiek civilizacijos.
- Niekada ir nesuprasit, toksai pasaulis, - suniurzgė japonas, beveik laimingas, kad kažkas staiga pamatė niūrų Europos veidą tokį, koks jis yra.
Išvydęs prie nosį atkištą nosinaitę, Hayato iki apvalumo išpūtė akis, su švelniu dėkingumu žvelgdamas į Ameliją. Nejaugi ne visi europiečiai tokie buki?
- O, priimkite mano padėką, kilnioji, - be sarkazmo, iškilmingai prabilo aiškiai išauklėtas aukštesniųjų visuomenės ir sąmonės sluoksnių atstovas, nuolankiai priimdamas nosinaitę ir grakščiais prislietimais nurinkdamas nuo savo veido kraujus.
Sunkiai, bet užtikrintai atsistojo, lyg toksai įmantrus gests būtų grąžinęs jam jėgas.
- Ar atskleisite savo vardą man, jūsų japonui svečiui Hayato Shinoharai? - maloniai paklausė jaunuolis Amelijos. Nebežinojo, kur padėti tą kruviną nosinaitę, todėl išsitraukė lazdelę ir, sukuždėjęs švarinimo kerus, ištiesė savininkei ją visiškai švarią.
Nosinaitė pakibo ore viena ir pradėjo lėtai leistis žemyn, Hayato rankai netikėtai išnykus.
Burtininkas išdygo vis dar paukščių kapojamam vyrui už nugaros, sukuždėjo burtažodį ir šis išnyko, palikdamas tik šviežesnės deguonies gūselį, priešingai, nei būtum tikėjęsis.
- Žiū... dingo, - nusišypsojo tatuiruotojas.
-
Kristina pastebėjo , kad ta mergaitė davė nosinaitę sužeistajam ir , kad jis ne atrodo toks sužeistas nusivalęs kraują. Bet Kristina žinojo, kad vis tiek liks žaizda todėl prisiminė, kad jos kuprinėje yra dezinfekcinis skystis ir, kad jis tikrai pravalo žaizdas. Mergaitė priėjo prie jo ir pasakė:
- Sveikas, duodu tau dezinfekcinį, nes pravalo ir pagydo bent kiek žaizdas. O dabar draugai ieškom būdo kaip grįžti į hogvartsą na nebent tu nori likti čia - parodė pirštus į japoną.
Kristina paliko juos du laikinai ir nuėjo ieškoti pagalbos. Kristina eidama rado kažkieno lazdelę pamestą , ji pamanė, kad tai kokio nors burtininko todėl grįžo atgal kur buvo japonas ir ta mergaitė ir pasakė , kad rado lazdelę. Mokinė pamanė , kad galima teleportuotis su kitos asmenybės lazdele , bet nebuvo tuo tikra.
-
Ką? Amelija vėl suabejojo priešais stovinčio vyruko proto sveikumu. Neįsivaizdavo kas čia vyksta, bet jai viskas atrodė kaip iš kokios senovinės romantinės knygos. Ir Amelija negalėjo paskayti, kad jai tai nepatinko. Tokios knygos ir tuometinis gyvenimo būdas ją visai žavėjo.
- Aš Amelija Harmon, - truputį suglumus pasakė ji.
- Ačiū, - padėkojo, kai Hayato gražino jai nosinę, paslėpdama ją savo kuprinėje.
Kai tas japonas kažkur pradangino piktąjį vyrą, Amelija labai apsidžiaugė. O kai Christina vėl prašneko apie grįžimą į Hogvartsą Amelijai į glvą šovė mintis. Ne, ji nežinojo kaip iš čia ištrūkti, bet pagalvojo, kad Hayato gal bent žino kur jie yra. O kodėl turėtų nežinoti? Juk čia tik Amelija nežinojo kaip ir kur atsibeldė.
- Gal būt Jūs žinote kur mes esame? Nes aš netyčia čia papuoliau ir nežinau kokia čia vieta, - truputį kopijuodama japono mandagaus kalbėjimo būdą jo paklausė Amelija.
-
- Čia ne žiobarų dezinfekcinis? - pasibjaurėjęs paklausė Hayato, įtariai žvelgdamas į mergaitės tiesiamą buteliuką. Savaime aišku, tatuiruotojas žinojo, kas yra dezinfekcinis skystis, tačiau pats naudojo tik tokį, kokį gaudavo burtininkų krautuvėse. Žiobarais niekada neverta pasikliauti, niekada gyvenime.
Dar didesnį inteligento pasipiktinimą sukėlė antrosios mergaitės parodymas į jį pirštu. Nemandagesnio būdo išreikšti jo, garbingo azijiečio egzistavimą ir svarbą šitoj situacijoj, nebūtum galėjęs rasti. Netgi ačiū mergaitė nepasakė, akmensvaidė mergaitė. Žiobariškoji Sizifė, kitaip nepavadinsi. Jei Sizifas nelipa į kalną, tai kalnas lipa į Sizifą, kaip sako arabai, o Hayato tikrai gerai tą žinojo, mat buvo apsiskaitęs, priešingai, nei...
Tylos...
Tylos!..
Hayato galvą kiaurai išūžė dundančių traukinių grumėjimas ir daužymasis į geležinkelį. Bet jis pasistengė net per tą gausmą, girdimą tik jo vieno ausims, išgirsti maloniosios hogvartsietės vardą bei pavardę. Kelioms sekundėms jis netgi patikėjo tai įsiminsiąs.
- Europoje, jei konkrečiau, gyvenimo kelyje, - nusišypsojęs atsakė Hayato į Amelijos klausimą. Christinai paklausus apie lazdeles bei teleportaciją, japonas išdidžiai išpūtė krūtinę, nes jautėsi pagaliau įvertintas. Kažkas jo klausinėjo! Kažkas Europoje suprato, kad jis, Japonijos pilietis ir inteligentas, yra šio liūdno žemyno šviesa!
- Lazdelė padės keltis oru tik tada, jei esi to išmokęs bei pilnametis. Duokit man savo rankas, - įsakė jis. - Nukelsiu jus į Skersinį Skersgatvį.
Kraupiai ilgi ir kaulėti jaunuolio delnai atsivėrė lyg vandenynų gelmių žuvies nasrai.
-
Hmmm.. ar tikrai reikia juo pasitikėti? Kristinai šis japonas nuo pat pradžių atrodė labai įdomi asmenybė ir gan simpatiškas vaikinas, todėl grifė ištiesė ranką ir tikėjosi, kad suveiks. Bet tas vyras kuris buvo sučiupęs Kristiną vėl iš kažkur atėjo. Na ką gi dar ir to betrūko Mergaitė baisiai susinervino, kad tas baisiai ne laiku atsigabeno.
- Ką tu čia veiki?! Aš kai grįšiu į Hogvartsą pasiskųsiu direktorei ir visiems profesoriams ką tu padarei! - žinodama, kad vis tiek nieko nepadarys direktorė atkirto Kristina.
Mokinė labai norėjo dar kartą pasiimti akmenį ir vožti jam vėl, bet nenorėjo prieš Hayato ir Ameliją atrodyti kaip kvailė ir neišsilavinusi mergaitė. Kristina paprašė jo išeiti net nesiklausydama ką tas kvailys jiems nori pasakyti.
-
Kas čia per filosofijos? Kur ji yra Amelija taip ir nesužinojo. Ir eilinį kartą suabejojo Hayato proto šviesumu. Negi buvo sunku paprasčiausiai pasakyti kokia čia vieta? Bet Amelijai tokia filosofija visai patiko ir Hayato jai pradėjo patikti. Tik ji jautė, kad dabar kokį mėnesį negalės užmigti, bandydama išsiaiškinti kur buvo papuolus. Nors dar kartą papulti ten Amelija tikrai nesutiktų.
Mergaitė apsidžiaugė, kai japonas pasiūlė jas grąžinti į Skersinį Skersgatvį. Ji net buvo pradėjus galvoti, kad jai iš viso nepavyks iš ten ištrūkti. Amelijai pasidarė įdomu kiek ji čia prabuvo. Ji norėjo paklausti Hayato, bet suabejojo ar jis normaliai atsakys. Bet Amelijai tada pasidarė įdomu ką jis vėl sugalvos pafilosofuoti todėl galiausiai paklausė:
- Gal žinote kiek dabar laiko?
Ji nekreipė dėmesio į vėl atsiradusi piktąjį žmogų, tik palaukė kol su juo išsiaiškins Christina ir davė ranką Hayato.
-
Su pasišlykštėjimu Hayato staiga suvokė, jog pasiūlęs nugabenti mergaites į jos reikalingą vietą, jis neapsimovė net pirštinių. Jį visą purtė vien nuo minties, jog reikės paliesti baltą ir purviną europietišką odą. Per odą juk irgi sunkiasi bjaurios ir neišprususios mintys! Vos tik grįš namo, vos tik grįš į savo jaukų japonišką kampelį, jis valandų valandas stovės po verdančiu dušu ir lauks, kol visa, kas ant jo nešvaru ir europietiška, nusileis kanalizacijos vamzdžiais žemyn, ten, kur tokiam šlamštui ir vieta.
- Neverta skaičiuoti tai, ko nėra, - paslaptingai sušvokštė galimai albinosas kitatautis, delne stipriai sugniauždamas mergaitės ranką.
Nespėjo net sureaguoti į vyriškį, vėl prisiplakusį prie mergaitės - dievaži, kaip kokia erkė ar mažas vaikas, ir net neaišku, kas iš dviejų pastarųjų palyginimų yra blogiau. Sučiupęs suspaudė ir kitos mergaitės nedezinfekuotą delną, stipriai užsimerkė, stengdamasis atkurti galvoje kuo tikslesnį reikalingą vaizdą.
Japonai gi patikimi. Jis negalėjo jų pavesti, net jei jos tebuvo mažos europiečių jauniklės.
- Poetai nemiršta sava mirtim... - sušvokštė jis, paleisdamas mergaičių delnus, kai tik nusileido į reikiamą vietą.
Ir išnyko kaip niekingai maironiškas dūmas. Aišku, kad į dušą.
-
Salsvas geležies skonis užgožė josios liežuvio galą, prakirsta lūpa. Ausų būgnelius kankino šlykščių gerbėjų laidomos gerklės. Mergina specialiai pasirinko štai tokią vietą savo vienoms iš daugelio nelegalių kovų - muštynių iki kraujų. Visada buvo įsitikinusi, kad iš čia sugebės pabėgti pasinaudojusi magija, kad ir juodąja. Nebuvo prancūzaitė šventuolė, tačiau nebuvo ir iš tų, kurios imasi blogų darbelių iš oro.
Paliko šiai dienai Hogvartsą, šiam savaitgaliui. Jos mylimiausia pasaulyje motina net neklausė, kodėl, dėl kokio Merlino kelnių kampo, šiai prireikė suveikti ekstremalią bei itin sudėtingą situaciją šeimoje. Juliette - Élises Juliettes motina - pažinojo savo dukrą labiau negu labiau už visus aplinkinius sudėjus.
Ir, rodos, ei, juk tai burtininkų skersgatvis. Deja, čia jie magijos šįkart nenaudojo. Tik kumščius, kojas ir galvas. Tamsiaodė susilaukė skaudaus smūgio į žandikaulį iš apačios, susvyravo. Galva apsvaigo, tačiau mintis, kad nenori vėl prarasti sąmonės kaip tada, rodos, visai neseniai, nors net prieš dvejus metus. Netroško šonkaulių sulaužymo iki tokio lygio, kai šie nebenori klijuotis. Élise Juliette Charron buvo profesionalė, todėl pernelyg greitai atsikvošėjusi sudavė lemiamą smūgį savo priešininkei ir toji krito ant šalto grindinio.
Septyniolikmetė grasiai šnopavo, nusibraukė kraujo dėmes nuo veido ir vyptelėjo, nes tėvas ją būtų gyvą palaidojęs, jeigu matytų, kokį velnią tatuiruotoji čia išdarinėja. Burtininkės pečius apsupo tvirta trenerio ranka, skirtingų spalvų akimis ji pažvelgė į Pierrą. Mirktelėjo. Tačiau netrukus susiraukė, mat kamuolio dydžio objektas atakavo Anglijos nekenčiančios boksininkės galvą. Akirmikai susvyravo, susiėmė savo aptvarstytomis rankomis už kaktos bei riebiai nusikeikusi atsisuko į pusę, iš kurios atskriejo tas nelemtas kamuolys. Kas per savižudis mušeikų skersgatvyje svaidosi kamuoliais?
-
Jaunuolį užplūdo prisiminimai. Visokie. Kankynės, žudymai, tėvas, Hogvartsas. Ir svarbiausia, visi prisiminimai buvo blogi. Net Hogvartse, buvo šį bei tą, patyręs. Iš Otavos, turėjo skristi į Londoną. Tenai buvo pakviestas ir dėl darbo, gautų dar daugiau pinigų. Vis dėl to, apsistotų pas gerą pažįstamą, kuris turi namą galbūt net didesnį už pačią burtų ir kerėjimo mokyklą (taip įsivaizdavo Alaric'as). Iš tiesų, vaikinas jautėsi šiek tiek neturintis gyvenimo. Bastėsi po šalis, ne daug uždirba, pavalgo gal kartą per dieną, miego visiškai negauna. Buvo smagu, kad bent lėktuve, galėjo valandai ar kelioms, primigti. Jis jau buvo Londone, pačiame gražiausiame Anglijos mieste.
Tamsiaplaukis nešėsi dvi dideles kuprines, kuriose buvo daug, reikalingų daiktų. Pagrinde knygos, visokiausios užrašinės kuriose repo žodžiai, futbolo kamuolys, keturi pistoletai, cigaretės ir kokakolos butelis. Tai buvo jo pats mėgstamiausias gėrimas. Nors ir turėjo nemažai kalorijų, jam patiko. Finn'as buvo jau prie draugelio namo. Vienas skambesys į duris ir jau buvo pakviestas vidun. Susidėjęs daiktus, nuvarė į svečių kambarį ir kritęs ant lovos, užmerkė akis. Buvo net nenusiėmęs batų, bet nieko, draugas leisdavo Rikui net su šiukšlių maišais ant galvos ateiti, taip, kad tai tikrai nebuvo problema. Velnias, kaip čia nepatogu... Išvis čia yra čiužinys? - Erzinosi jaunuolis, niekaip negalėdamas užmigti.
Lipęs iš lovos, nuėjo pasiknaisioti po Simo daiktais. Visokios nuotraukos, albumai, apdulkėtos dėžės. Tai tikrai buvo įdomu. Pastebėjęs nuotrauką, kurioje buvo pats Alarikas, šiek tiek nustebo. Tai buvo maža nuotraukytė, kurioje jis buvo kokių dvylikos metų, muštynių skersgatvį su pačiu draugu. Tenai praleisdavo nemažai laiko, būdavo iš tų "mušeikų" ir tik iš ten, pas save lentynoje turi vis dar juodosios magijos knygą. Kodėl būtent šiandien aš apie praeitį galvoju?- Paklausė savęs, vampyras. Atsakymo į klausimą nebuvo žinoti. Išėjęs iš Simo namo, pradėjo eiti link mušeikų skersgatvio, kurį tikrai sunku buvo rasti. Dvidešimt minučių, jis jau ten. Su savimi buvo pasiėmęs ir kamuolį, gi gal kas prisijungs pažaisti? Kodėl gi ne? Žiurkių mylėtojas padėjo kamuolį ant žemės ir spyrė su visa jėga, kažkam į kaktą. Rikai, nebemoki normaliai kamuolio spirti?- Pagalvojo ir šiek tiek nusijuokė. Atsisukęs kur kamuolys, pamatė tamsiaplaukę merginą. Vietoj šypsenos veide, atsirado susiraukimas kaktoje. Rikai, tu durnas? Priėjęs prie jos, pasiėmė į rankas kamuolį ir mandagiai pabandė atsiprašyti.
- Labai sorry,- Išlemeno tik du žodžius, šitaip atsiprašydamas.- Sveika? Nereikia greitosios pagalbos?- Šiek tiek paerzino šis ir šyptelėjęs, stovėjo.
-
Élises veidu tekėjęs kraujas buvo atgrasiai nuvalytas džemperio rankove. O treneris dar kartą patikrino, ar mergina gali adekvačiai reaguoti į aplinką, nes po tokių susikibimų dažniausiai prasidėdavo ne tik fizinės problemos. Auskaruotoji akimis nepaleido artėjančio vaikino. Ir kaio tik tą akimirką josios mintis pasiekė Sebastiano žvilgsnis. Stebuklo. Sebuko. Jie taip ir nesikalbėjo po to, kai susitiko kvidičo aikštėje. Rodos, girdėjo, kad ir jis pasiliko kartoti kursą. Na, bet koks skirtumas.
Nespėjusi atsakyti iš pažiūros vyresniam už ją vaikinui nuginklavo akimis priešininkę, kuri pašiepė Élise dėl tokio neišvengto kamuolio smūgio.
- Tu pati nesugebėjai išsisukti nuo paprasto smūgio, o ką jau kalbėti apie kablį,- paniekinančiai spjovė varžovei, kuri kartu su sabo payda greitai dingo.- Kaip šmaikštu. Ir ne, toks smūgi, palyginus su tuo, kaip buvau talžoma vos prieš akimirką, yra niekis,- gūžtelėjo pečiais.
Ją erzino toks kvailas vaikino klausimas. Greitosios pagalbos? Greičiau jam tuoj tokios prireiks dėl dar šiek tiek įniršio, užsilikusio nuo kovos, užvaldytos septyniolikmetės. Ką gi, vaikinas norėjo paerzinti, prašom.
Migruojanti persona netikėtai išmušė iš jo rankų kamuolių, suktelėjo ant piršto ir suėmė į rankas. Ko tik dar visi šio pasaulio žmonės nežino apie tamsiaodę. Kažkaip ten valiūkiškai sukikeno, o tuomet su menka azarto kibirkštėle savo irisuose pažvelgė į šokoladines jo akis.
- Tai pasispardom, rūpintojėliau?- kandžiai pasiūlė jam.- Juliette, beje,- mirktelėjo ir numetė kamuolį savo treneriui, kuris vartydamas akis stebėjo, kaip Élise išsidirbinėjo.
-
Policininkas buvo užtikrintas, kad ji sveika, gal tik šiek tiek susižeidusi. Kamuolys rankoje, vos laikėsi, taip, nebesilaikė, jis nukrito ant žemės. Net nežinojo, ar iš baimės ar dar kažko, tiesiog nesijautė prie šios merginos drąsiai. Pažvelgęs, kad ši ne viena, dar labiau susigėdo. Pats buvo atėjęs vienas ir atrodė vienišas, be draugų. Nors taip galima sakyti, ir buvo. Finn'as vis dar stovėjo, šiek tiek be žado. Pakėlė savo kamuolį ir vėl laikė rankoje. Tegul džiaugiasi, kad kažkas rūpinasi.- Pasakė mintyse, nenorėdamas sakyti to garsiai.
- Nu varom,- Šyptelėjo. - Malonu Juliette, aš Alarikas, taip, taip, žinau, keistas vardas.. bet gali mane vadinti ir Finu, arba tiesiog Riku,- Prisistatė šis, jau galvodamas, kad turės naują draugę. Koks ten treneris? Koks mulkis, tikriausiai nemoka normaliai spardyti kamuolio. - Šiek tiek pavydėjo vaikinas. Norėdamas pasirodyti tikru kietuoliu, nuėjo prie to trenerio, paėmė kamuolį ir spyrė į sieną. Velniass, nepaėjo.- Susigėdo jaunuolis. Nesigavo triukas. Pasirodė kvailai. Treneris tik pasijuokė iš Alaric'o, o pats garbanius, spyrė kamuolį išnaujo. Šį kartą pavyko, pavyko triukas. Mirktelėjęs merginai, pasitaisė plaukučius ir vėl priėjęs, tarstelėjo.
- Žinai, aš profas, man atrodo... tu nelaimėsi,- Nusijuokė, kiek nusišnekėdamas. Kai laimėsiu, dar ir repuką jai surepuosiu.- Suplanavo jis. Pakvietęs ją prisijungti, pradėjo pirmas, spirti kamuolį.
-
Juodaodė vyptelėjo Alarikui - Finui - Rikui. Vis dėlto, ne ji viena čia turi milijonus vardų. Kažkaip viduje ten žaismingai sumirguliavo įvairūs širdies siūlai, kai vaikinas nusprendė pasirodyti, koks jis čiotkas. Pierras merginai tik pamojo ir dingo iš akiračio, dėl ko Élise net nepyko, treneris puikiai žinojo, kad garbanė mėgo reikalus tvarkyti pati. Viena.
Prancūzaitės kiek apdaužytame veide atsirado baltų dantų šypsena. Ir raudonis, kurio nebuvo matyti.
- Pažiūrėsim, mon chéri,- mirktelėjo bičiukui atgal.
Prieš pradedant žaisti, dar spėjo magijos pagalba susitvarkyti visus veido bei kūno sužalojimus. O tuomet čia jau užvirė tikra futbolo kova. Tiesa, tatuiruotoji mergina šiek tiek pervertino savo jėgas prieš vaikiną, nes tiek josios avalynė nebuvo tikusi bėgioti (ahem, forcai skirti stovėjimui), tiek ir senokai praktikuotas futbolas.
Tačiau boksininkė dar nežadėjo pasiduoti, tad netrukus perėmė iš Alariko kamuolį ir varėsi link ribų, kurios buvo nustatytos kaip vartai. Bet. Juk visada yra bet. Bet čia koją pakišo skersgatvio grindinio nelygumai. Kamuolys nesugebėjo pasiekti ribos, o štai Élise, ha, spėjo. Skaudžiai pasibučiavo su grindiniu. Nugara, rodos, suskilo į milijardus dalelių, lyg plaučius išmušė, prakiurdė. Oras nebenorėjo keliauti į merginos vidų, dėl ko ši pradėjusi dusti ir kosėti beveik krauju. Gal vis dėlto magijos pagalba ir nesusitvarkė visų savo sužeidimų.
- Gerai, pasiduodu,- šiaip ne taip iškvošė.- Pasišerei savo ego?- kilstelėjo antakius bei plačias akis į Finą. Ir itin žaviai nusišypsojo.
-
Raudonplaukė palengva vaikštinėjo palei Londono gatves. Ką tik pridavusi prašymą pradėti mokyti Hogvartse jautėsi pakylėtai ir numanė, kad mokyklos vadovybės atsakymas bus teigiamas. Ir net neįsivaizdavo ką darytų sužinojusi, jog jos nepriėmė. Ir vėl studijuotų kažkokį dalyką, kuris praplėstų žinias? Taip, Ariella nesiskundė, turėti daugiau dalykų, kuriuos laisvai galėjo mokyti buvo privalumas, tačiau troško tas žinias kažkur pritaikyti ir užmiršti mokinius, kuriuos teko palikti Koldovstoretzo mokykloje. Juk ta mokykla penkerius metus atstojo namus, Brown dažnai net vasaromis ten pasilikdavo, o atgal į gimtąjį miestą grįždavo tik per šventes pas artimuosius.
Aukštaūgė net nežiūrėjo kur eina, mat melodija, kurią šiuo metu niūniavo ją tiesiog pakerėjo. Jei dėstysiu Švedijoje, šią melodiją girdės kiekvienas mokinys, - toptelėjo magei ir ši išsitraukusi mobilųjį telefoną užrašų knygutėje tai ir pasižymėjo. Dar vienas ypatingai svarbus dalykas norint išlaikyti norimą atmosferą klasėje, kas burtininkei buvo neišpasakytai svarbu.
Minimaliai linguodama palei šią melodiją kinietė ant bato kulno apsisuko 180 laipsnių kampu ir net nepastebėdama to, kad dabar jau kulniavo į tą pusę iš kurios ką tik atkeliavo, pagal melodiją vis dar skambančią galvoje žingsniavo tamsia gatve. Nenutuokė kur eina, tačiau vylėsi surasti vietą, kur galėjo išgerti arbatos. Nors, žinoma, Europoje gaminama arbata neatstojo jos gimtinėje gaminto gėrimo, raudonplaukė nežadėjo atsisakyti, savo sugalvotos, tradicijos gerti arbatą ne vien tik tada, kai reikėdavo atsiprašyti. Net neprisiminė kada buvo paskutinis kartas, kuomet teko pasakyti atsiprašymą, o jei taip pat būtų neatsiminusi kada paskutinį kartą gėrė arbatą. Būtų... būtų... Paprasčiausiai neišgyvenusi! Taip! Ariella būtų praradusi vieną dalelę savęs ir niekuomet jos nesusigrąžinusi. Galbūt ši netgi būtų specialiai su kažkuo susipykusi, kad tik tektų atsiprašyti ir tada išgerti arbatos. Ir iš tiesų, tokio varianto atmesti tiesiog negalėjo, nors ir žinojo, kad nebūtų sau atleidusi ir kažkada vis tiek prisipažintų, kad priėmė prastą sprendimą.
O galbūt kažkur čia yra kiniškos arbatos?.. Jos tiesiog privalo būti. Negi europiečiai vien tik geria tą šlamštą? Kaip jų siela tai sugeba ištverti... - samprotavo Ariella ir pajuto šaltas, ledines rankas sau ant pečių. Gobtuvas, dengęs jos raudonus plaukus buvo, tiesiogine to žodžio prasme, nuplėštas. Mergina spontaniškai suriko, tačiau tuoj pat nutilo išgirdusi grasinimą su ja susidoroti, jei tik ji pratars dar bent žodelį.
Aukštaūgė nurijo burnoje susikaupusias seiles ir sumurmėjo porą sakinių kiniškai, to net nepastebėdama.
-
Sunkūs batai garsiai dunkstelėjo į grindinį. Kiek griežtokų, bet dailių bruožų veidas pasisuko į šalį. Safyrinės akys nuskenavo skersgatvį. Čia bebuvo seniai, tačiau, regis, niekas nepasikeitė. Net žmonės regėjosi tie patys. Nieko nuostabaus, būtent tokio plauko čia ir susirenka, įprastai padorūs žmonės šią vietą aplenkia, kiti skubiais žingsniais pasišalina. Pasišalinti iš čia ketino ir Luna, tik pirmiausia reikėjo pereiti Mušeikų skersgatvį. Ėjo neskubėdama, į kiekvieną praeivį žvilgtelėdama akių kampučiu. Nė vienas nedrįso pulti po juodu, dideliu apsiaustu besislepiančios žmogystos.
Kelias akimirkas Gardner mintyse net meldėsi, jog kas nors užkliūtų už jos, pareikštų priekaištus, o ji galėtų "draugiškai" atsakyti. Visas tas kuklių vestuvių planavimas ir kiti su tuo susiję rūpesčiai kasdien vis labiau siutino. Kas išvis sugalvojo, kad net pačioms paprasčiausioms vestuvėms reikia tokių dalykų, kurie varo iš proto? Šventinė apranga, kad ir paprasta, liudininkai, vaišės ir menkas paminėjimas. Ir visa tai reikalavo begalės dėmesio ir kantrybės, kurios mergina neturėjo. Jei būtų tekę organizuoti dideles ir iškilmingas vestuves, pusę savo svečių būtų išžudžiusi dar net neprasidėjus vestuvėms, likusius - per pačias vestuves.
Kažkas garsiau šūktelėjo už nugaros. Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius grįžtelėjo per petį, bet didžiam nusivylimui, tai tebuvo nelaimėlis, išmetęs savo telefoną ir garsiai nusikeikęs. Nieko įdomaus ir intriguojančio čia nevyko, o jei nieko įdomaus nevyko čia, Mušeikų skersgatvyje, kur galėjo būti įdomiau?
Nusivylusi, kiek patempusi apatinę lūpą patraukė pagrindinės gatvės link nusprendusi, kas visas susikaupusias emocijas išlies grįžusi į namus. Vargšas medinis taikinys... Arba Maiklas...
Paskutinę akimirką prieš pasukant į priešingą pusę, klausą pasiekė riksmas. Sudvejojo. Buvo pasiruošusi dingti iš čia, o dabar... Eilinį kartą nusprendusi elgtis impulsyviai ir neapgalvotai, patraukė riksmo link. Užpuoliką ir jo auką susirado nesunkiai.
- Darosi įdomu, - vyptelėjo nusiimdama apsiausto gobtuvą ir įveikdama tą nedidelį atstumą, skyrusį ją ir nepažįstamuosius. - Sveikinu, šiandien tau laiminga diena, - čiupusi už džemperio užpuoliką ir su jėga atitraukusi jį nuo moters, smogė šiam kumščiu į veidą.
Nesitikėjęs tokio puolimo ir dar iš merginos, vaikinas išspjovė kruvinas seiles rauktelėdamas antakius, bandydamas įsitikinti, ar priešais jį tikrai stovi mergina ir, ar tikrai gavo kumščiu per veidą jos dėka. Galiausiai atsigavęs po šoko išsitiesė užsimodamas.
- Per lėtai, - lengvai išsisukusi nuo smūgio sudavė šiam į pilvą, o kitu judesiu parvertė ant žemės. - Prastas mušeika iš tavęs, - nusivylusi caktelėjo liežuviu.
Sumurmėjęs kažką po nosimi, piktai nužvelgęs abi dailiosios lyties atstoves, dingo palikdamas šias vienas. Kurį laiką klausėsi tolstančių žingsnių, galiausiai šie dingo. Atsigrįžusi nužvelgė keleriais metais vyresnę moterį.
- Tu sveika?
-
Nors nenorėjo patikėti tuo, kad šiuo metu bijojo, tas spontaniškas riksmas puikiai įrodė, kad nenoromis nerimavo. Velniškai jaudinosi. Nors ir netikėjo, kad užpuolikas galėjo beširdiškai su ja susidoroti, pastarasis jo pasakytas sakinys privertė susimąstyti iš naujo. Jeigu jau tiek laiko bėgo nuo vilkolakius gaudančių žmonių, negi būtų leidusi ją nudobti visiškai nereikšmingomis aplinkybėmis? Žinoma, kad ne. Ak, kaip ji gailėjosi, jog nesugebėjo maža treniruotis ir dabar buvo vilke, kuri nebūnant savo pavidale negalėjo nė musės užmušti. Taip, galbūt visgi autorė ir persistengė, tačiau tai nekeitė fakto, kad Ariella net pasimuistyti prieš maniaką nedrįso, o gi turėjo patirties...
Nežinia ar vaidenosi jai, ar ne, išgirdo visai netoliese skambantį balsą: nusigando, o gal iš ties ją atsekė iki Londono, atpažino net pasikeitus pavardę ir visad vaikščiojant su gobtuvu bei kitais, niekad kitur nedėvėtais rūbais? Vien tik nuo tokių minčių veidas išbalo ir Brown rankos pradėjo menkai drebėti.
Tačiau situacija buvo visiškai kitokia. Nuo jos pečių taip pat staigiai, kaip ir uždėtos, buvo atplėštos lediniai delnai ir pasigirdo stiprus smūgis. Annė žiobtelėjo ir nedrąsiai užsimetusi gobtuvą ant ilgų, banguotų raudonų plaukų pažvelgė į pusę, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, vyko ne bet kas, o muštynės. Jeigu visam Londone taip, kaip aš galiu tikėtis čia rasti mėgstamiausios arbatos, - nežymiai palingavo galvą, vis dar išplėtusi savo žydras akis stebėdama įdomų vaizdelį. Vien tik tai, kad užpuoliką, kaip reikiant pamokė moteris buvo kažkas neįtikėtino. O burtininkė nesugebėjo pratarti nė žodžio stebint šį reginį.
Vyrui nubėgus vilkolakė pergalingai šyptelėjo negalėdama nuspręsti ar tai buvo nelemptas atsitiktinumas, ar iš tiesų ją atsekė iki Junginės Karalystės. Giliai širdyje troško, kad tai tebūtų pirmas variantas ir ši galėtų toliau ramiai vaikščioti gatve, kaip paprasta Anglijos pilietė ir nesirūpinti tuo, ar ją kas nors seka.
- Žinoma, - dėkingai tarė ir paslėpė iš už gobtuvo išsikišusią raudonų plaukų sruogą taip, kad jos visiškai nebesimatytų, - ne pirmas kartas, - tyliau sumurmėjo ir suvokė, kad to sakyti tikrai nevertėjo, - o jūs? Ak, jei visi žmonės būtų tokie ir išgelbėtų tokius neišmanėlius kaip aš, iš pavojų...
-
Stovėdama atsisukusi visu kūnu į nepažįstamąją, instinktyviai ėmė žvilgsniu ją vertinti. Pro safyrines akis nepraslydo neįprasti Europos žemynui veido bruožai, kurie nepaprastai tiko prie raudonų, ilgų plaukų. Mintyse akimirksniu iškilo Selenos atvaizdas. Priešingai nei priešais stovinti mergina, beta buvo tikrų europietiškų šaknų: jos akys buvo nepaprastai didelės, rudos, putlūs skruostai įprastai pabalę, lūpos kietai sučiauptos, o charakteris, kaip ir alfos, karingas. Visgi plaukų spalva abi merginos išties buvo panašios.
Nuvijusi gaujos narės atvaizdą šalin įvertino kovinį statusą. Raudonplaukė neatrodė tokio tipo, kokia buvo ji pati, nė nedrįso priešintis užpuolikui. Padariusi išvadas, kad nepažįstamoji yra nepratusi prie kovų ir muštynių, gražino žvilgsnį prie azijietiškų, mielų veido bruožų. Tiesa, spėjo pastebėti, kaip nepažįstamoji stengėsi paslėpti išskirtinės spalvos plaukus ir veidą. Toptelėjo, kad ši nuo kažko slepiasi.
- Ne pirmas kartas? - rauktelėjo antakius pateikdama klausimą, vildamasi, kad jai bus paaiškinta. Negi padarė klaidingas išvadas? Ar raudonplaukę visad kas nors išgelbėja? Jei taip, tuomet jai nepaprastai dažnai šypsosi sėkmė.
- Negali spręsi apie mane pagal vieną mano veiksmą, - įspėjo apsidairydama.
Klausą pasiekė artėjantys žingsniai. Laimei, iš priešingos pusės nei pradingo raudonplaukės užpuolikas, tačiau visi raumenys instinktyviai įsitempė pasiruošdami puolimui. Jos nebuvo pačioje saugiausioje Londono gatvėje.
- Ką veiki čia, Londone? - grįžtelėjo per petį į raudonplaukę.
Netrukus merginų draugiją papildė du stamboki vyrai, nenusiteikę draugiškai dailiosios lyties atstovių atžvilgiu. Išsitiesdama Luna dėbtelėjo į nelauktus kompanijonus. Laimei, gaujoje buvo panašaus sudėjimo vilkai, todėl praktikos susidoroti turėjo.
- Mačiau, neblogai susidorojai su tuo vargšeliu, - kreivai šyptelėjo.
Nebuvo tikra, kada ir kaip šis viską matė, mat per daug dėmesio tuo metu į aplinką ir aplinkinius nekreipė, bet nujautė, kad muštynes kažkas matys, tik nesitikėjo sulaukti būtent tokio dėmesio.
- Ar man dar ilgai teks nuobodžiauti? - apsimestinai nusižiovavo tokiu veiksmu, regis, įsiutindama priešais stovinčius vaikinus. Šitai visuomet suveikdavo. Nežymiai šyptelėjo pati sau.
Ilgiau laukti nebereikėjo. Lyg susitarę abu vyriškiai puolė vienu metu. Žengtelėjo atatupsta nemažą žingsnį, jog turėtų šiek tiek daugiau laiko įvertinti situaciją. Galvoti laiko nebuvo, todėl veikti reikėjo greitai. Kelis kartus išsisuko nuo smūgių vertindama šių techniką, o tuomet smogė atgal. Reikia pripažinti, lengva nebuvo, vyriškiai buvo dvigubai stambesni už ją, todėl jėgos reikėjo naudoti kur kas daugiau nei tam vargšeliui.
Turbūt nieko ypatingo ir nebūtų daugiau nutikę, jei ne ore švystelėję durklo ašmenys. Paskutinę akimirką pastebėjusi pasilenkė ir geležtė tik įdrėskė kairįjį skruostą. Tyliai suniurzgusi griebė už durklo ir suvarė šį vyriškiui į pilvą.
- Jei kilstelėčiau jį aukščiau, jis perpjautų plautį, jauti? - vyptelėjo žiūrėdama tiesiai šiam į akis.
Neįstengdamas kalbėti, tik linktelėjo. Turbūt to ir užteko. Jo bendrininkas sustingo svarstydamas, bet galiausiai abu vyriškiai atsitraukė palikdami merginas vienas.
- Ar tu visada tokio tipo žmones trauki? - atsisuko į raudonplaukę atbula ranka nusibraukdama kraują nuo skruosto.
-
Ariella drąsiau apsižvalgė. Regis, šalia jos stovėjo tik ką tik Brown išgelbėjusi panelė, o apart jos žmonės matėsi tik tolumoje. Tai šiek tiek ją nuramino, mažesnis šansas, jog sugebės užpulti ar dar blogiau, nužudyti. Moteris giliai įkvėpė ir iškvėpė, tai pakartojo dar šimtus kartų ir nukreipė savo žydras akis į juodaplaukę.
- Nereikėjo to sakyti, nereikėjo to sakyti, - vis girdimai sumurmėjo išgirdusi safyrinių akių savininkės klausimą, - ne pirmas kartas kada esu užpuolama ar ieškoma, tik, šįkart, nežinau ar žmogus, kuris norėjo kažką man padaryti turėjo tokį patį tikslą, - prabilo ir giliai atsiduso, - žinau, kad skamba kvailai, ypač žinant tai, jog nesugebėjau žengti nė žingsnio, tačiau kitur apsigynimui naudoju kitokius būdus, - gūžtelėjo pečiais vildamasi, kad neišsidavė jog yra burtininkė. Tas atvirumas buvo ganėtinai prasta savybė ir puikiai tai suprato, tačiau vis dar nesugebėjo imtis kažkokių veiksmų, kad sugebėtų bent retkarčiais palaikyti liežuvį už dantų. O galėjo taip ir prisidirbti...
- Tas veiksmas parodė, kad tu turi bent truputį gėrio ir tavo siela nėra galutinai suteršta, - pasitaisė gobtuvą, kuris dengė jos ryškius plaukus ir tarstelėjo. Žinoma, merginos teiginys privertė sunerimti, tačiau po to, kas ką tik nutiko nemanė, kad labai nerimauti vertėjo. Juk žmogus, kuris nelinkėjo jai gero nebūtų Ariellos išgelbėjęs, tad tikėjosi bent jau ties šiuo dalyku neapsistoti ir neprisigalvoti įvairiausių teorijų, kodėl safyrinio atspalvio akis turinti keleriais metais jaunesnė panelė ją išgelbėjo.
- Ką tik pridaviau prašymą profesoriauti, tiksliau išsiunčiau prašymą mokytojauti, - prisiminusi šį ganėtinai linksmą faktą, vangiai šyptelėjo. Hogvartsas buvo saugomas ir ten tikrai turėjo, tiksliau privalėjo, būti saugiau. Taip pat azijietė negalėjo pamiršti ir fakto, kad ir vėl kiekvieną dieną matys spindinčius vaikų veidus ir mokys juos. Negalėjo apibūdinti to jausmo, kuris apimdavo ją, dėstant mokyklose, tačiau tomis valandomis suprasdavo, kad tikrai yra ten, kur ir reikia. Norėjo būti užtikrinta, kad burtų bei kerėjimo mokykla Švedijoje jai paliks tokius pat pasakiškus jausmus, kaip ir mokykla Rusijoje. Vien tik pagalvojus apie ten paliktus mokinius, kuriems dėstė penkerius metus pasidarė šiek tiek liūdna. Buvo pernelyg prie jų prisirišusi ir daliai jautėsi kaip antra mama.
- Atvykau į Jungtinę Karalystę ir žiūrinėjuosi, kur saugiausia, ten nusipirksiu arba namą, arba butą ir jei nieko iki to laiko neatsitiks, apsigyvensiu, - dabar jau tikrai atsakė į tamsiaplaukės klausimą, - o kuo jūs vardu ir ką taip pat veikiate Londone? - uždavė gana banalų klausimą Annė ir nukreipė žydras akutes į akmeniu grįstą grindinį. Staiga pastebėjo dar dvi poras vyriškų batų ir spontaniškai žengė du tvirtus žingsnius atgal, nė nepagalvojusi apie tai, kad panelė, kuri ją ką tik išgelbėjo buvo palikta viena.
Kaip ir reikėjo tikėtis neilgai trukus du vyriškiai užpuolė aukštaūgę ir kinietė žiobtelėjo. Ir tokios, hm, nelygios jėgos, kaip išvis du vyrai, du stiprūs vyrai, gali užpulti moterį? Negi Londone taip būna visur? Ne, aš nesugebėsiu čia rasti mylimosios kiniškos arbatos... Ir, galbūt, iš ties vertėtų pradėti treniruotis, kad sugebėčiau apsiginti, jei mane priims profesoriauti ir Londone teks apsilankyti dažniau, - svarstė vilkolakė ir giliomis akimis stebėjo keistoką reginį. Staigus durklo įsmeigimas į vieno iš užpuolikų pilvą privertė dar labiau sunerimti, ir Ariella net nepastebėjo, kaip staigiai jai pasidarė negera, vos pastebėjus tuos kraujo lašus besiskverbiančius pro vyriškio marškinėlius.
- Mhm, - numykė ir dėkingumo pilnu žvilgsniu žengtelėjo į tą pačią vietą, kurioje stovėjo ir anksčiau, - viskas gerai? - pastebėjusi įdrėskimą šalimais stovinčios panelės veide pasidomėjo.
-
Girdėti neturėjo, bet girdėjo. Vilkiška klausa sugavo žodžius, skirtus tik juos ištarusiam. Kiek prisimerkė dar kartą nuskenuodama merginą. Apsiauste pasislėpusi raudonplaukė nė iš tolo nepriminė į bėdas nuolat besiveliančios padaužos, kitaip tariant, tokios, kaip Luna. Visgi, pasvarstymus nustūmė šalin prikaustydama žvilgsnį prie nepažįstamosios.
- Nebe pirmą kartą esi užpuolama arba ieškoma? - kilstelėjo iš nuostabos antakius suprasdama, kad gerokai nuvertino azijietę. - Ką tu tokio padarei? Apiplėšei Amerikos banką ir išžudei visus Baltųjų rūmų gyventojus? - su akivaizdžia nuostaba balse paklausė.
Dabar safyrinės akys buvo kur kas didesnės nei prieš kelias akimirkas. Kaip kažkas gali tiek prisivirti košės, jog tektų nuolat bijoti, kad būsi užpultas. Ne veltui ji taip baigščiai slėpėsi savo apsiauste. Nusprendusi nuraminti azijietę ir bent šįkart leisti ramiau įkvėpti, šyptelėjo papurtydama galvą.
- Jis tikrai nebuvo vienas iš tų, kurie būtent tavęs ir ieškojo, pernelyg šviežias, - gūžtelėjo pečiais pasitvarkydama gobtuvą sau už nugaros. Juodi, ilgi plaukai puikiai susiliejo su tokios pat spalvos apsiaustu. - Galbūt tik bandau ją šiek tiek nušveisti, - paslaptingai kilstelėjo lūpų kamputį, tik kažin, ar tai, ką ji sakė, buvo tiesa. Praeitis ir lieka praeityje. Jai nerūpėjo tai.
Išklausiusi trumpą paaiškinimą, linktelėjo. Pastaruoju metu į Hogvartsą plūdo daugybė profesorių, kurie su nekantrumu laukė progos pakankinti mokinius. Ar raudonplaukė bėgo į Hogvartsą tikėdamasi pasislėpti? Pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, tačiau į tai numojo ranka.
- Ir nusprendei ieškotis gyvenamos vietos čia... Nesakyčiau, kad labai protinga, - papurtė galvą apsidairydama, - Laikykis nuo čia kuo atokiau. Bet kokiu atveju, - davusi nuoširdų patarimą paslėpė rankas apsiausto kišenėse.
Kiek pasimankštinusi po susidūrimo su dviem nedraugiškai nusiteikusiais kompanijonais, dar kartą persibraukė ranka per skruosta ranka norėdama įsitikinti, ar veidas ne kruvinas. Laimei, nedidelis įdrėskimas teliko nedideliu įdrėskimu. Žaizdą kiek perštėjo, bet prie tokio skausmo Luna buvo pratusi. teko patirti ir didesnį skausmą.
- Luna, - pagaliau atsakė į klausimą. - Atvirai... Nežinau, ką čia veikiu. Turbūt reikėjo prasiblaškyti ir susitvarkyti su kasdienybe. Ir taip, man viskas gerai. Menkas įbrėžimas, kuris užgis po poros valandų, - gūžtelėjo pečiais per daug nesureikšmindama to įdrėskimo.
-
Ši diena buvo neišpasakytai keista. Noras paprasčiausiai surasti kavinukę, kurioje galėjo išgerti arbatos tuoj pat išgaravo, vos pajutus tuos ledinius delnus sau ant pečių. Vien tik tai prisiminus Brown nukrėtė šiurpas. Ne, azijietė tiesiog privalėjo daryt kažką dėl to. Negi iš tikro slapstysis visą likusį gyvenimą ir nesugebės apsiginti? Kažkada to nebesugebės. Ir buvo tuo užtikrinta.
- Ne, ne, - šelmiškai šyptelėjo. - Nežudau nieko, jeigu to daryti paprasčiausiai neprivalau, - tarstelėjo nors visiškai nebuvo tuo patenkinta. Ir nors prie Lunos jautėsi gan saugiai, visgi, suprato, kad šioje temoje Ariella turėjo palaikyti liežuvį už dantų. - Nieko nepadariau. Kinijoje buvo gana didelė žmonių grupelė, kuri ieškojo tokių kaip aš, - gūžtelėjo pečiais. - Nenoriu galvoti apie tai, kas atsitiko tiems, kurie papuolė į jų rankas, tačiau nė vienas negrįžo, - liūdnai atsiduso ir nusprendė nieko daugiau nebesakyti. Jei juodaplaukė turės klausimų, tikrai paklaus, o visgi trisdešimtmetė buvo pernelyg atvira, kad galėtų neatsakyti į klausiamąjį sakinį.
Mirtis. Nutuokė, kad tuos vilkolakius pasitikdavo būtent tas. Faktas, kad jie tikrai nebuvo nieko padarę ją glumino. Kaip kažkokie burtininkai galėjo būti tokie beširdžiai ir norėtų išnaikinti visą vilkolakių rasę? Raudonplaukė to nesuvokė. Ir nors pati keletą kartų buvo nudobusi vieną iš tos nežmogiškos gaujų narių, jie to bent jau buvo nusipelnę. Jiems neskaudėjo ir jie suprato to priežastį. Tuo labiau azijietė tik mėgino apsiginti. Nežudė dėl malonumo ir neįsivaizdavo kaip kažkas galėtų elgtis kitaip.
- Gerai...- pratarė išgirdusi Lunos pasakytus teiginius. Pasitikėjo ja, atrodė profesionalė tokiuose reikaluose, tad buvo priversta pasitikėti. Vien tik dėl to lengvai įkvėpė ir iškvėpė. Faktas, kad galimai jos čia dar nesurado, o galbūt ir iš viso nesuras nuramino. Galbūt nebeteks kiekvieną dieną apsiausto kišenėje laikyti lazdelės, kuri ir tebuvo vienintelis ginklas, kuriuo Ariella sugebėjo pakankamai gerai naudotis.
- Esi padariusi kažką tokio dėl ko gailiesi? - perbraukė per po apsiausto gaubto besislepiančius banguotus plaukus ir pasidomėjo. Regis, atsakymą buvo galima ir numanyti, tačiau būti užtikrinta niekada nebuvo prastas sumanymas.
-
Dabar Luna visai sutriko. Nenujautė, ar aiškios emocijos atsispindi veide taip pat gerai, kaip ši jautė jas, bet buvo tikra, kad nuostabą tikrai galima įžvelgti pažiūrėjus atidžiau.
Nežudau nieko, jeigu to daryti paprasčiausiai neprivalau? Kas per?...
Dar kartą nužvelgė merginą. Šįkart nepaprastai įdėmiai žvilgsniu nuskenavo kiekvieną veido lopinėlį, kiekvieną judesį ir net įkvėpimą bei iškvėpimą. Mergina tikrai nebuvo panaši į žudikę. Ji klykė taip tari pirmą kartą būtų susidūrusi su mirtimi, be to, slėpėsi nuo viso pasaulio. Priešingai nei ji, Luna, raudonplaukė atrodė tyra ir draugiška. Gardner nebūtų slėpusis apsiauste net, jei ją būtų medžiojęs visas likęs pasaulis. Būtų ėjusi iškėlusi galvą, rankoje laikydama kardą ir pasiruošusi paskersti kiekvieną, kuris kėsinsis ją nudėti. Bet galbūt tame ir buvo gudrybė? Nekaltas, mielas veidelis, draugiškas tonas ir žavi šypsena.
Nutarė patikėti mergina, tačiau visų abejonių ištarti žodžiai visgi neišsklaidė. Kiek prisimerkusi stebėjo azijietę vis mintimis nuklysdama prie šios žodžių. Galbūt ji sutiko naują, dar nepažįstama jai asmenybę? Nuoširdžiai buvo įdomu sužinoti daugiau.
Rauktelėjo antakius. Pasakojimas buvo toks pats paslaptingas ir miglotas, kaip ir pati mergina. Net pati nesuprato, ar toks paslaptingumas erzino ar domino dar labiau. Nusprendusi palaukti ir pažiūrėti, kur link nuves toks pokalbis, neskubėjo pasišalinti.
- Tokių, kaip tu? Ką turi omenyje? Kuriai rasei priklausai? - nujausdama, kad priešais stovi ne žiobarė, paklausė įtariu tonu. - Ar daug buvo tų, kuriuos sugavo? - dar vienas klausimas, turėjęs paaiškinti daugiau apie azijietės gyvenimą ir praskleidęs tą paslaptingumo šydą.
- Ar gailiuosi padariusi kažką?.. - susimąsčiusi nutęsė. - Turbūt ne, niekas gyvenime nenutinka šiaip sau, o kas buvo, tas buvo, žvalgytis atgal neverta. Įprastai tai kelia tik depresija ir žmonės užstringa dabartyje gyvendami praeitimi, - gūžtelėjo pečiais. - Beje, neprisistatei, kuo tu vardu, ir kodėl palikusi savo žemyną nusprendei dėstyti čia, - sukryžiavusi rankas ties krūtine žvilgtelėjo į naująją pašnekovę.
Per daug draugiška nesistengė būti, bet šalta ir žiauria taip pat nesinorėjo būti. Bijojo, kad tai atbaidys raudonplaukę ir smalsumas liks nepatenkintas.
-
Klausimas palikęs Ariellos lūpas buvo ganėtinai neįprastas. Nesuprato, kaip sugebėjo pati paklausti tokio ganėtinai asmeniško klausimo žmogaus, su kuriuo buvo susitikusi pirmą kartą. Ir vėl neapkentė perdėto savo atvirumo, bandydama nuraminti save, kad atvira tikrai nebus, kai jaus, kad aplinkoje nevyrauja tam tinkama atmosfera.
Juto Lunos žvilgsnį, kuris ją skanavo. Nieko nesakė, tik vangiai šyptelėjo numanydama, kodėl juodaplaukė taip elgėsi. Azijietės balsas buvo švelnus, raminantis, dažnai jos veidą papuošdavo kerinti šypsena. Retkarčiais pati negalėjo patikėti, kad sugebėjo nužudyti žmones. Iš tiesų, ir nenorėjo tuo tikėti.
Safyrinių akių savininkės užduoti klausimai privertė vangiai šyptelėti. Luna buvo burtininkė. Ak, kaip Brown nesugebėjo to suprasti anksčiau? Jautėsi dar saugiau, nereikėjo slėpti fakto, kad buvo magė, ne taip stipriai rizikavo viso jos taip mylimo pasaulio slaptumu.
- Aš vilkolakė, - numykė tyliau, jog būtų užtikrinta, kad netyčia neišdavė magijos pasaulio. - Vilkolakė, kuri apsigynimui geba naudoti tik lazdelę ir mažiau žinomus burtažodžius, - apmaudžiai pridūrė ir pažvelgė į šalimais stovinčios panelės safyrinio atspalvio akis. Nenorėdama, kad jų žvilgsniai susidurtų, savo žydras akis nukreipė į tolį, lyg bandydama pastebėti kažką, ko dar nespėjo. Tuo labiau nenorėjo atmesti ir galimybės, kad Lunai nepatiko kitos rasės atstovai. Net ir dėstant Rusijoje ar studijuojant sulaukdavo atgrasių žvilgsnių iš tų magų, kurie žinojo tokią jos paslaptį. Vaikams to pasakyti taip ir nesugebėjo, bet nujautė, kad galbūt taip buvo ir geriau.
- Su keturiasdešimt tokių kaip aš bendravau, dar daugiau žinojau tiesiog iš matymo. Daugiau nei pusė iš jų prasmego skradžiai žemę, - tylus atodūsis paliko raudonplaukės lūpas. - Jei šnekėčiau atvirai, nuojauta kužda, kad mano rasės atstovų sugavo labai daug. Ir negaliu įsivaizduoti ką turėjo išgyventi vilkų artimieji. Dalis turėjo vaikų...
Jos atvirumo valandėlę nutraukė galvoje sukirbėjusi mintis. Ariella Annė Brown skambėjo kaip bailė. Velniška bailė. Kas galėjo bėgioti iš vienos vietos į kitą nerimaudama pažvelgti įtariam asmeniui į akis? Jai juk buvo trisdešimt treji, nebuvo vaikas. O gal?..
- Aš Ariella, - atsikvėpė ištarusi savąjį vardą. - Po studijų dėsčiau Rusijoje. Tokioje, hm, magų mokykloje. Po penkių nuostabių metų dėstymo nebesijaučiau ten saugiau, tad ilgokai svarsčiusi nusprendžiau, kad Hogvartsas būtų ganėtinai geras pasirinkimas. Skaičiau, kad burtų ir kerėjimo mokykla turi ganėtinai neblogą reputaciją, o žinau ir tai, kad profesorių ten trūksta, - gūžtelėjo pečiais ir žydromis akimis stebėdama palengva ant grindinio nusileidžiantį lapelį. Tikriausiai jį atnešė vėjas, mat medžių šiame skersgatvyje nesimatė, tačiau tai nekeitė fakto, jog kinei to užteko, kad bent sekundei pamirštų savikritiškumą bei nerimą savyje. Raudonplaukė dar porą sekundžių stebėjo lapelį, tačiau nenorėdama, kad pokalbis su Luna pasibaigtų taip mistiškai ir pati nusprendė kažko paklausti.
- O tu kuo užsiimi? - ramiu tonu, lyg nieko svarbaus nebūtų pasakiusi, pasidomėjo.
-
Jos žvilgsnis buvo pastebėtas, bet Pusmėnulio gaujos alfa jo ir nesistengė paslėpti. Savo priešininkus vertindavo atvirai ir netgi neretai įžūliai. Tiesa, Ariella nebuvo jos priešė. Tyrinėjo ją paprasčiausiai norėdama perprasti ir suvokti, kas per žmogus stovi priešais. Lengva nebuvo, nes pirminės išvados, pasirodo, buvo klaidingos, o netikėtai pareikšta frazė visai išmušė iš vėžių.
Arielloje, kaip pati mergina prisistatė, Luna įžvelgė kažkokį panašumą. Nebūtų pasakiusi, kad žiūri į veidrodį, bet nebūtų galėjusi pasakyti ir to, kad žvelgia į visiškai svetimą žmogų. Savo darbais juodaplaukė nesididžiavo, bet ir nesigėdijo. Retkarčiais jai patikdavo matyti savo priešininkų veiduose baimę suvokus, kas stovi priešais juos, koks likimas jų laukia. Nenumanė, kokia azijietė būna žudydama savo priešus, bet aišku buvo viena - priešais ją tikrai stovėjo ne pūkuotas kačiukas.
Taigi tiriantis žvilgsnis neliko nepastebėtas, kaip ir vangi šypsena bei nušvitimas suvokus, kad priešais ne žiobarė. Buvo įdomu sužinoti, ką svarsto Ariella ir kaip visą šią situaciją vertina ji. Neatrodė, kad bijotų. Priešingai, mėlynakė buvo tikra, kad su ja raudonplaukė jautėsi saugi ir buvo atvira. Tiesa, tuo pat metu sugebėjo išlikti ir nepaprastai paslaptinga.
Šįkart prisipažinimas apie rasę nuostabos nepadarė, nors Luna tikėjosi, kad priešais stovi vampyrė, o ne jos rasės atstovė. Jos ne tik turėjo keistų panašumų, bet dar buvo bendrarasės. Sutapimas? Likimo pokštas?
Instinktyviai apsidairė. Nežymiai, vos matomai žvilgtelėdama į visas puses akies kampučiu bandė surasti Ariellos gaują. Kad ir kokia gauja, vilkų instinktas stipresnis, todėl ginti savo gaują yra įprasta, tačiau nei vienas neatskubėjo net ir pavėluotai. Tuomet toptelėjo, kad mergina bus atsiskyrusi nuo savo gaujos. Netrukus tokius spėliojimus patvirtino pratęstas pasakojimas. Pažįstama situacija. Iki kraujo pažįstama situacija, tačiau mėlynakės veide jokia emocija neišdavė to skausmo, kurį kažkada teko patirti. Tarsi viduje buvo pastatyta siena už kurios visas skausmas ir visos emocijos pasilikdavo. Veidas išliko abejingas, nors mergina ir linktelėjo leisdama suprasti, kad situacijos rimtumą suvokė.
Kurį laiką prieš atsakydama dvejojo. Atvirauti nebuvo pratusi, bet niekuomet šitaip neteko kalbėti su bendrarase. Neteko matyti to skausmo, nusivylimo ir baimės girdint, kaip kažkas kalba apie savo rasę. Tuos, kurių likimas nepagailėjo. Įsivaizdavo, kokį skausmą kiekvienas patirdavo, tačiau nebuvo tikra, ar atskleisti, kas tokia yra, iš tiesų gera mintis. Kita vertus, ką ji tuo praras?
- Medžiotojai? - pagaliau paklausė mėgindama išsiaiškinti, kas buvo tie, kurie šitaip elgėsi. - Ir kur tavo gauja? Ar juos ištiko toks pats likimas?
Tik po tokio tardymo toptelėjo, kad raudonplaukė galbūt kalbėjo apie save. Ji atrodė keleriais metais vyresnė, todėl tikimybė, kad turėjo vaikų, buvo didelė, tik to nepaprasto skausmo, kurį kadaise matė Igorio veide, neįžvelgė. Tai buvo gailestis, o ne vidinis skausmas.
- Ar ir tau teko palikti artimuosius? - Kiek švelnesniu, draugiškesniu balso tonu paklausė. - Mums, vilkams, įprasta laikytis gaujoje, bet tu neatrodai ta, kuriai tai būtų įprasta, - pabaigė kalbą vildamasi, kad jai bus paaiškinta.
- Hogvartse nuotykių netrūksta, - gūžtelėjo pečiais sugebėdama nusijuokti. - Jei kartais pasisektų, atsidūrusi ten paganyk mažą varniukę Arabellą, - kilstelėjo lūpų kamputį.
Vylėsi, kad mergaitei bus daug drąsiau būti Hogvartse, jei ten turės bent jau ja besirūpinančią profesorę. Kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad Ariella iš tiesų yra geras žmogus ir varniukę sugebės padrąsinti taip, kaip tai moka tik profesoriai. Patirties jai tikrai netrūko.
- Slampinėju iš kampo į kampą, - vyptelėjo gūžtelėdama pečiais. - O jei rimčiau, stengiuosi atstoti motiną mažai mergaitei ir suvaldyti milžinišką gaują vilkų. Pastarasis darbas man sekasi geriau. - Apie savo tikrąjį darbą neužsiminė, bet nujautė, kad tai nebuvo svarbu.
-
Retkarčiais jos melodingas balsas ir buvo neregimas ginklas, kuris kartkartėmis ją išgelbėdavo arba bent jau padėdavo veikti greitai ir nepastebimai. Raudonplaukė buvo geras žmogus ir labai norėjo tuo patikėti, tačiau kartais draugiškos personos įvaizdis praversdavo įvairiuose užduotyse ir tikrai ne visos jos buvo paprastos bei niekam nepavojingos.
Savo žydromis akimis stebėjo Luną. Nors nebuvo labai įgudusi emocijų ar jausmų atpažinime, derėjo pripažinti, kad dalis knygų būtent šia tema jai padėjo. Tik šįkart azijietė nežadėjo net prabilti šia tema. Troško save apgaubti paprastam magui nematoma paslaptingumo skraiste ir išlaikyti mistiškos vilkolakės įvaizdį, šis jai patiko.
Tarp burtininkių įsivyravo tyla, tačiau ji buvo kitokia. Nesinorėjo jos vengti ar prabilti, kad išvaikyti šią keistoką atmosferą. Brown iš tiesų ja mėgavosi.
Netrukus nuskambėjo ir tylą išvaikęs klausimas. Tik deja jis nebuvo susijęs su mokymo karjera ar kažkuo panašiu. Safyrinio atspalvio akių šeimininkės žodžiai priminė šeimą, su kuria nebendravo jau ilgą laiką, žinoma, tik dėl jų pačių saugumo. Niekados nebūtų tėvų išsižadėjusi.
- Kažkas panašaus, - kiek įmanydama abejingiau gūžtelėjo pečiais. - Dėl gaujos...- nutęsė giliai atsidusdama. - Tokią turėjau nebent būdama labai maža. Taigi esu atsiskyrėlė, kuri nenori kitų vilkų velti į problemas, rizikuoti dar daugiau gyvybių ir kiekvieną kartą sužinant, kad kažką rado graužti save, kad aš kažko nepadariau, kad apginčiau tą vilką arba... kad jo vietoje turėjau būti aš, - švelniu tonu pridūrė ir pasitaisė juodą gobtuvą, kuris dengė jos rausvus plaukus. Tiesa, paskutiniuosius žodžius ištarė labai tyliai, tačiau kažkur giliau vylėsi, kad jie bus išgirsti.
Dalies sprendimų gailėjosi daug metų. Prisiminusi pačius artimiausius draugus ar giminaičius nuoširdžiai norėjo, kad tą naktį buvo radę ją, o ne juos... Raudonplaukė neįsivaizdavo kodėl, tačiau ta graužatis lydėjo ją visą gyvenimą. Beliko viltis, kad šios nepastebės Hogvartse dienas leidžiantys moksleiviai bei kiti asmenys, kuriems to padaryti tiesiog nevertėjo.
- Kažkuria prasme taip. Pas tėvus negrįžtu dėl jų pačių saugumo, kiti artimieji išsisklaidė po pasaulį, dalis sugauti. Jau daug metų mano gyvenimą sudarau tik aš pati ir tie mokiniai, kurie man kaip šeima, - šyptelėjo prisiminusi vaikus, kuriuos paliko Rusijos mokykloje, ar pagalvojusi apie tai, kad jei bus priimta dirbti Švedijoje sutiks dar daugiau geraširdžių ir nuostabių vaikų, dar nesuterštomis sielomis ir kerinčiomis akutėmis, kuriose buvo įmanoma pastebėti kiekvieną jų mintį. - Nemanau, kad dabar net ir sugebėčiau būti gaujoje, visgi temoku naudotis lazdele, - tarstelėjo ir apsižvalgė.
Tik dabar suprato, kad juodaplaukė taip pat buvo vilkė. Nuoširdžiai ir akivaizdžiai dar kartelį šyptelėjo. Kiek metų nebuvo sutikusi savo rasės atstovų? Raudonplaukė atvirai net nenutuokė, tačiau tai taip pat kažką reiškė.
- Taigi tu pati mokeisi Hogvartse? - pasidomėjo. - Būtinai, - šiek tiek per rimtu tonu pridūrė ir pažvelgė į safyrines magės akis. Eilinį kartą suprato, kad vaikai nuo suaugusiųjų neišpasakytai skyrėsi. Giliose Lunos akyse neįstengė pamatyti kažko tokio, kas praneštų ką šiuo metu galvojo prieš ją stovinti aukštaūgė.
- Oooo, - nustebusi nutęsė. - Arabella ir yra ta mergaitė, kuriai atstoji motiną? - paklausė ir nutilo.
Ariella pati norėjo tapti mama, tačiau vien tik dėl to, kad nenorėjo, jog jos vaiką ištiktų toks pat likimas, kaip ją privalėjo atmesti šią idėją. Kažkiek gailėjosi, bet, ech, nusprendė, kad prie apmąstymu šia tema grįžti nevertėjo. Nesugebėtų pasirūpinti ne vien tik savo kailiu ir tai buvo nekeičiamas faktas. Vaiko velti į jos gyvenimo nesąmones nebūtų išdrįsusi.
-
Migloti atsakymai merginos visai netekino, tiesa sakant, Luna buvo pratusi gauti visą informaciją čia ir dabar, be jokių užuolankų ar išvedžiojimų. Norėjosi dar kartą paklausti apie tuos, kurie medžiojo jos bendrarasius, tačiau nujautė, kad raudonplaukė šitaip tik bando apsisaugoti, o galbūt nė pati gerai nežinojo, kas per vieni buvo tie žmonės, burtininkai ar kokie kiti padarai. Nusprendusi pasilikti prie tokio ganėtinai neaiškaus ir nekonkretaus atsakymo, tyliai atsiduso. Paslaptingas vilkės įvaizdis ėmė kiek erzinti, bet žinodama situaciją stengėsi ją pateisinti.
- Juk suvoki, kad būdama gaujoje esi stipresnė nei būdama viena? - kilstelėjo vieną antakį abejingai žvelgdama į priešais stovinčią merginą.
Sumedžioti pavienį žvėrį visuomet lengviau, nesvarbu, ar šis plėšrūnas ar žolėdis. Įprastai užtrunka laiko, kol medžiotojas išsirenka savo auką, todėl gauja turi daugiau laiko puolimui arba sveiko kailio išnešimui. Be to, pulti vienam kelis medžiotojus gali būti sudėtinga. Neretai tai baigiasi mirtimi, o štai kelis medžiotojus pulti visai gaujai...
- Manau, kad neteisingai, kaip vilkė, supranti žodį "gauja". Tai ne kitų vėlimas į savo problemas, tai ne kaltinimas savęs dėl to, kas nutiko vienam ar kitam. Tai vienybė, stiprybė ir pagalba vienas kitam. - Nujausdama, kad jos žodžiai nebus reikšmingi, per daug vilčių ir nedėjo į tai. Nė pati nežinojo, kam aušino burną. Galbūt alfos instinktai veikė ir čia, atvesti kiekvieną į protą, parodyti, kad gaujoje yra geriau nei be jos.
- Kad ir kaip bebūtų, tikiuosi, kad čia atrasi gaują prie kurios galėsi prisijungti ir jausiesi saugiau, - galiausiai gūžtelėjo pečiais. - Būti gaujoje - kiekvieno vilko instinktas.
Be Pusmėnulio gaujos ji nuoširdžiai neįsivaizdavo savo gyvenimo. Žinojo, kad tebeturėtų Arbabellą ir Elijah, bet gauja... Gauja buvo dalis jos pačios, jos, kaip vilkės. Ir ne tik, jai reikėjo jų, kaip žmonių, antraip viduje būtų atsivėrusi bedugnė tuštuma. Nenumanė, kaip visą šį laiką jautėsi Ariella. Galbūt jai gaujos netrūko taip, kaip būtų trūkę Lunai, visgi ji, kaip pati minėjo, nuo mažens buvo atskirta, todėl... Bet vilko instinktai, saugumas ir... Merginai pagailo azijietės, tik ne kaip žmogaus, o kaip vilkės. Deja, apie tai neužsiminė. Nemanė, kad verta.
- Mokiausi... - Ilgesingai nutęsė nusijuokdama. - O jei tiksliau - gadinau profesoriams gyvenimą, visas pamokas paversdavau įdomias man, pabuvojau pragare ir... Jau nebeprisimenu, ką dar veikiau, - gūžtelėjo pečiais menkai šyptelėdama.
- Nemanau, kad man gerai tai sekasi, - kreivai vyptelėjo patvirtindama raudonplaukės spėjimą dėl varniukės. - Vaikai sudėtingas dalykas, - paslėpusi rankas apsiauste žvilgtelėjo į merginą. - Žinau, ką sakysi. Vaikai nėra sudėtingi, jie mieli ir faini, - nusijuokė. - Bet mano požiūrio tai nepakeis, - papurtė galvą.
-
Ariellos klausa buvo prilyginama tobulumui, tad net neabejojo, kad išgirs kiekvieną juodaplaukės teiginį ar klausimą, kuris buvo skirtas būtent azijietei. Ir jai tai patiko. Visgi bendravimas su burtininkais ar žiobarais ne darbo reikalais buvo ganėtinai retas reiškinys aukštaūgės gyvenime. Spėjo to pasiilgti.
Į Lunos teiginius apie gaują tik linktelėjo. Nutuokė, kad pati nesugebėjo ir niekuomet nesugebės suprasti, kodėl vilkui gauja buvo tokia svarbi, tačiau jos požiūrį priėmė kaip faktą. Kiekvienas burtininkas buvo skirtingas, tad su bendrarase ginčytis nemėgino. Kažkur viduje kirbėjo mintis, kad safyrinių akių savininkė buvo teisi.
- Žinoma, - nusprendusi vis tiek atsakyti į juodaplaukės klausimą, prabilo. - Tačiau nežinau ar to noriu... Kai net neprisimenu ar buvau mokyta vilkams įprastų dalykų apsunkinčiau gyvenimą gaujos nariams. Išmokau gyventi viena. Ir dažniausiai man to pakanka, - pridūrė azijietė ir apsižvalgė. Kažkur tolumoje regėjo personas, kurios mėgino išvengti smūgio, kuris geriausiu atveju paliktų randą visam gyvenimui. Jei būtų kalbėjusi atvirai, pripažintų, kad tokių žmonių Ariellai buvo labai gaila. Tie individai manydavo, kad viską privalėjo išspręsti jėga, o tai, Brown nuomone, nebuvo protinga. Žodžiai buvo ginklas, kurį galėjo naudoti kiekvienas nepriklausomai nuo to ar fiziškai buvo stiprus, ar silpnas. Ir dažniausiai, jei situacija nebuvo tokia tragiška, žodžiai viską išspręsdavo, tereikėjo nesiimti neapgalvotų sprendimų.
- Gadinai profesoriams gyvenimus? - perklausė raudonplaukė nuoširdžiai šyptelėjusi. - Tokios pamokos yra įdomios, ir esu užtikrinta, kad daugelis jas prisimena visą likusį gyvenimą. Tad jeigu ten nieko nenužudei, viskas yra pateisinama, - ramiu, melodingu balsu išdėstė savo painias mintis ir atmestinai gūžtelėjo pečiais, praleisdama faktą, kad mokiniui, kuris būtų gadinęs jos pamokas tikrai taip pat nesakytų. Jos pamokos buvo jos pamokos, ir įdomios jos privalėjo būti tiek jai, tiek vaikams...
- Taip, vaikai mieli ir draugiški... Tačiau turėčiau sutikti, kad jie sudėtingi. Kiekvieno mažojo charakteris skirtingas, jie nesupranta to, kas atrodo paprasta suvokti mums - suaugusiesiems. Reikia mėginti su jais rasti bendrą kalbą, - tarstelėjusi šyptelėjo. - Bet man dėl to jie ir patinka. Kiekvieną vakarą atsisėdus prie mokinių darbų taisymų galiu pergalvoti, ką galėjau pasakyti „vaikų kalba“ geriau, - svajingai pasakė ir apsidairė. Bent vienu dalyku buvo tikrai užtikrina - sprendimas mokytojauti jai tikrai pagelbėjo ir neišpasakyti patiko. Taip, pripažinti tai, jog būdavo keistai sunkių dienų ji privalėjo, tačiau tų vaikų žvilgsniai, galimybės juos supažindinti su įdomiausiais dalyko, kurį tuo metu dėstė, privalumais, visus sunkumus atpirkdavo.
- Žinau, kad mano žodžiai nevertingi, tačiau garantuoju, kad esi geriausia motina Arabellai, - prabilo moteris pažvelgdama į vilkolakę.
-
Gal jos ir nebuvo tokios panašios? Luna neįsivaizdavo nė vienos pilnaties be kitų vilkų amsėjimo, ilčių kaukšėjimo ir kiek grubokų grybštelėjimų vienas kitam per kailį. Niekuomet nemąstė apie laiką būnant vienai per pilnatį. Jai reikėjo jos gaujos. Gyvybiškai. O štai Ariellai... Ji neįsivaizdavo gyvenimo gaujoje. Nežinojo, ar gailėtis merginos, ar suprasti ją.
- Dažniausiai, - užsikabinusi už to, regis, nieko nereiškiančio žodžio, safyrinėmis akimis pažvelgė į keleriais metais vyresnę merginą. Bandė įžvelgti, ką tai reiškė jai pačiai.
Nuojauta kuždėjo, kad visgi raudonplaukę traukė mintis išbandyti atsidurti gaujoje, suprasti, ką reiškia, kai nesi vienas, kai šalia tavęs stovi tavo gauja, pasiruošusi eiti iki pat galo, jei tik eisi tu. Nejučia šyptelėjo. Toptelėjo, kad būtų įdomu stebėti, kaip Ariella elgiasi šalia kitų vilkų. Galbūt jai puikiai sektųsi. Kaip žmogui bendrauti jai iš tiesų sekėsi.
- Džiaukis, kad nebesimokau Hogvartse, - vyptelėjo patvirtindama merginos žodžius dėl profesorių gyvenimo gadinimo. - O dėl pastarojo... Hmm... Negaliu patvirtinti... Regis, būsiu pribaigus kelis medžiotojus... Ir po kojomis pasitaikiusį prašalaitį, ir... - galiausiai gūžtelėjo pečiais nusprendusi, kad aušinti burnos neverta. Vis tiek neprisimins visų, kuriuos per septynerius metus nudėjo.
- Tai štai, galėsi mėginti rasti bendrą kalbą su Arabella, vėliau lauksiu laiško su psichologo pavarde pas kurį užsirašei, - nusijuokė pagąsdindama merginą dėl savo globotinės.
Žinojo, kad varniukė nėra blogas vaikas, paprasčiausiai ją reikėjo suprasti, suvokti, kaip ji jaučiasi ir ko nori, o šitai Lunai ne itin sekėsi, bet ji stengėsi, kiek mokėjo. Vylėsi, kad laikui bėgant jų santykiai gerės, arba bent jau Arabella jausis geriau ir drąsiau.
Motina... Tamsiaplaukė akimirksniu kilstelėjo galvą į azijietę prisimerkdama. Holland nelaikė savo dukra, o mėlynakė nelaikė jos motina, todėl girdėti tokį žodį buvo keista, net jei jis skambėjo ne iš pačios varniukės lūpų. Kažin, ar ji būtų gera motina. Tiek su Marlena, tiek su Arablla jai ne itin sekėsi. Apie savo vaiką niekad taip pat negalvojo. Būti motina netraukė jos. Lunos gyvenimas buvo pernelyg pavojingas ir nenuspėjimas.
- Kur apsistojei, kol ieškaisi pastovaus būsto? - nukreipdama pokalbį paklausė. - Ir ką ketini mokyti Hogvartse?
-
Raudonplaukė vangiai šyptelėjo ir apsidairė. Jos banguotus plaukus tarsi kiaurai prakošiantis vėjas priminė, kad artėjo žvarbus ruduo, kai, regimai, pro Hogvartso pilies langus galės stebėti įvairiaspalviais lapais nuklotą pievą ir jausti tą dvelkiančią ramybę, kuri aplankydavo kiekvieno rudens pradžioje. Nesudvejojo, kad laukė rudens, pirmų mokinių žvilgsnių, artėjančių pamokų ir nors ir suprato, kad tikrai ne viskas bus taip pasakiška troško to meto, kada išties jausis taip tarsi tikrai neužimtų tik vietos šioje visatoje, nieko gero nenuveikdama.
- Ohoho, - nuostabos kupinu žvilgsniu pažvelgė į Luną. Susitiko dvi žudikės. Ironiška, - nenuleisdama savo, tarsi skaidraus vandenyną, primenančių žydrų bei gilių akių, tik saldžiai šyptelėjo pagalvojusi, tačiau apie tai nieko nepasakė. Kiekvienas burtininkas turėjo savų priežasčių, kažkoks tokių žingsnių pagrindimas privalėjo būti ir pas juodaplaukę, kuri stovėjo prieš Ariellos akis.
- Arabella nėra rami mergaitė? - melodingu balsu pasidomėjo burtininkė ir apsidairė. Apie viduje vyraujančius jausmus net nepagalvojo, mat šiuo metu buvo proga to tiesiog nedaryti, nemanė, kad tokiomis akimirkomis kaip ši vertėjo savo mintis sutelkti kitur. Dar netyčia ir Ariellą Brown nudės, kai mergina neatsargiai leptels kokį nors ne tokį žodelį. Safyrinių akių savininkė buvo tikrai daug stipresnė. Fiziškai ir emociškai, bent jau taip atrodė raudonplaukei trisdešimtmetei.
- Niekur, - gūžtelėjo pečiais. - Retkarčiais išsinuomoju butą, kartais, jei naktis nusimato pasakiška, ją praleidžiu po atviru žvaigždėtu dangumi kokiame nors miške, - šyptelėjo nuskambėjus tikrai tragiškai. Ką gi, ką jau ir galėjo padaryti, dažniausiai atviraudavo, tad ši diena nebuvo išimtis. - Rudenį persikelsiu į Hogvartsą, tad ten gyvensiu visą tą laiką, kol mokysiu žiobarotyrą, ar kokį nors kitą mokslą, jei nuspręsiu likti ilgesniam laikui ir nepasitaikysiu kokiam nors panašius kėslus, kaip tu, kol dar buvai mokinė, turinčiam vaikui į akis, - pasitaisė savo banguotus plaukus uždengusį tamsų gobtuvą ir žengė vieną žingsniuką pirmyn ir atgal, taip mėgindama sušilti. Net pati nustebo, kad vasaros pabaigoje vėjas priminė įsismarkavusi rudenį. Betrūko tik palengva besileidžiančių lapų ir nenustojančių taukšti mokinių, kad pamirštų, jog šiuo metu mokiniai atostogavo ir iš tiesų turėjo mėgautis saulute bei spalvotomis gėlėmis.
- Pati niekad nesvarstei apie būvimą mokytoja ne vien tik vilkams? - prabilo ir pažvelgė į aukštaūgę.
-
Kilstelėjo antakį iš nuostabos. Buvo tikra, kad jos jau niekas nebenustebins, bet štai, ši keleriais metais vyresnė mergina ją kaip reikiant išmušdavo iš vėžių. Vilkų pasaulyje žudymas nebuvo naujiena. Anksčiau ar vėliau kiekvienas vilkas pribaigdavo savo auka, žinoma, jei jis tikrai gyveno vilko instinktais. Bet tamsiaplaukė buvo tikra, kad žinia, jog Hogvartse besimokanti vilkolakė buvo žudikė, išmuš raudonplaukę iš vėžių, o ne atvirkščiai. Ką gi, turbūt Ariella gyvenime mačiusi daugiau nei ji manė. Tai tik dar vienas patvirtinimas, kad būsimos Hogvartso profesorės gyvenimas nebuvo lengvas ir jai teko nueiti ilgą kelią.
Gavusi klausimą neskubėjo atsakyti. Ne dėl to, kad nežinojo, ką atsakyti. Per vienerius metus spėjo pažinti Arabellą, kad ir ne taip gerai, kaip pati norėjo. Varniukė iš tiesų buvo rami, galbūt pernelyg rami ir tyli, kaip savo metų mergaitė. Įprastai vaikams norisi maištauti ir viską pažinti, o Arabella buvo užsidariusi savo pasaulyje ir į jį prisibelsti reikėjo mokėti. Vylėsi, kad iki baigiant Hogvartsą varniukei, ji sugebės į jį prisibelsti. Retkarčiais pagalvodavo, kad su Selena ji būtų laimingesnė, bet čia pat aplankydavo mintis, kad tai Holland priverstų tik dar labiau užsisklęsti savyje. Apskritai, kodėl su vaikais turi būti taip sunku?
- Ji rami, - linktelėjo paprieštaraudama, - būtent jos ramumas mane ir neramina. Ji sunkiai įsileidžia kitus į savo gyvenimą. Turbūt tai normalu, kai matei kaip tėvai žūsta tavo akyse, bet... Nežinau, - galiausiai gūžtelėjo pečiais papurtydama galvą.
- Nežinau, ar tai skamba kaip svajonių gyvenimas klajoti norinčiam žmogui, ar kaip liūdnai skambanti benamio žmogaus istorija, - vyptelėjo, nors buvo linkusi pasilikti prie pirmojo savo varianto.
Ariella atrodė pakankamai laiminga gyvendama tokį gyvenimą. Nepasiskundė, kad naktimis šalta ir rytais dėl rasos tampa šlapia gulėti ant žolės. Kalbėjo savingai ir nejučia Luna šyptelėjo. Mergina išties gyveno vienišos vilkės gyvenimą. Gal nebuvo taip ir blogai?
- Patariu pasisaugoti tuomet, - nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. - Hogvartse ne vienas vilkolakis ar vampyras. - Vyptelėjo prisiminusi Igorį.
Lorijanas ir dabar nekėlė teigiamų emocijų merginai, bet bent jau nekėlė ir įniršio bei neapykantos. Kiek ilgai tai truks, neaišku, bet kol kas... Kol kas viskas buvo ramu.
- Aš? - kilstelėjo antakį. - Tikrai ne, po mano pirmosios pamokos visų mokinių tėvai susirinktų savo atžalas į namus ir užrašytų visam gyvenimui pas psichologą, - nusipurtė vien nuo minties mokyti vaikus.
Nemokėjo su jais nei bendrauti, nei kalbėtis. Su vilkais viskas buvo paparasčiau: duodi ginklą į rankas arba parodai vilkišką judesiuką ir po kelių treniruočių turi žudymo mašiną, o pamokose... Ką ji galėtų padaryti? Išsiųsti juos į žiauriausią karą? Liepti nudėti visus kitus? Gal ir nebloga idėja... Bent vaizdelis būtų neblogas.
- Ką gi, nepražūk ten, - negarsiai nusijuokė suprasdama, kad pats metas dingti ir keliauti savais reikalas.
Daugiau netarusi nė žodžio, dar trumpam žvilgtelėjusi į merginą, galiausiai dingo.
-
Buvo šiltas, tačiau vėlus vasaros vakaras. Birželio pradžia. Ką tik prasidėjo vasaros atostogos. Štai, Dori pabaigė antrą kursą Hogvartse, ir nieko labiau nelaukė kaip tik tapti trečiakurse. Kaip reikės ištverti visą sumautą vasarą pas tuos suknistus žiobarus? Ne, ji tikrai nesėdės namuose.
Tačiau pyktis su tais nevykėliais, kurie už dvylikmetę (na, beveik trylikmetę!) vis dar buvo atsakingi, Dori nenorėjo. Reikėjo tuos idiotus kažkaip pergudrauti. Vis tik jie turės apipirkti mergaitę prieš naujus mokslo metus ir pasirašyti leidimą į Kiauliasodį. Tad Dori pamelavo, jog bendrauja su žiobarų vaikais, o iš tikrųjų nuo pat atostogų pradžios šlaistėsi gatvėmis. Šiandien mergaitė pamelavo, kad nakvos pas Vanesą, savo buvusią bendraklasę iš žiobarų mokyklos. Na taip, gal čia klastuolė kiek ir perspaudė. Ir kur jai dabar dėtis? Saugiausiai ji jautėsi Skersiniame skersgatvyje, todėl visą vakarą čia vaikštinėjo. Tačiau gatvė pamažu ištuštėjo, parduotuvės užsidarė. Tapo tylu.
Dori nusliūkino į Mušeikų skersgatvį. Sako, kad čia nesaugu. Tačiau šią akimirką čia atrodė ramiausia vieta visame pasaulyje, nes nebuvo nei gyvos dvasios. Ar Dori lįsti į kokį nors užkampį ir išsimiegoti? Laikrodis rodė dvyliktą valandą nakties. Bet ar jos niekas neužpuls?
Galvodama Dori tipeno tamsia gatve, tačiau netikėtai pamatė siluetą.
-
Birželis tikriausiai buvo tas mėnesis, per kurį vampyrei labiausiai sekėsi. Maždaug, gimtadienis, šilti orai, gera nuotaika. Visa tai būdavo dažniausiai per Birželį. Vasarą, panelė turėjo daug darbo. Turėdavo dirbti laivo kapitone, nupiešti dar daugiau piešinių, bet kadangi pagrindinis darbas buvo laivo kapitonė, todėl piešinius dažniausiai išeidavo piešti laive. Šią dieną, mergina darbo neturėjo. Tiksliau ne būtent šią dieną, bet šias Birželio atostogas. Net nesinorėjo leisti dienų Amerikoje, norėjosi grįžti į tą seną ir gerą miestelį, Londone. Tie visi vakariniai pasivaikščiojimai Londono gatvėmis, susitikimas su pačiu gražiausiu vaikinu, žmonių valgymas. Visa tai juk būdavo nuostabu. Net dabar, norėjosi baisiai perkąsti kuriam nors kaklą ir išgerti visą kraują. Spellman užsisakė pigų viešbutį Londone, kuriam laikui. Kokioms dvejoms savaitėms, o tada vėl skrydis atgal, į keisčiausią miestą- Grindeilą. Viešbutyje pilnametė tikrai nesiruošė ilgai būti, išvis nesiruošė tūnoti per atostogas, viešbutuko kambarėlyje, todėl pats metas buvo varyti kaip senais, gerais laikais, kur nors pasivaikščioti. Apskritai, visas Veronicos gyvenimas labai pasikeitė. Mergina niekad nebūtų pagalvojusi, jog kada nors dirbs magijos ministerijoje ir bus penktojo lygio darbuotoja. Išvis nesitikėjo, jog ištvers dirbti tris darbus.
Galbūt net būtų pats metas mesti menininkės karjerą ir būti ties ministerijos darbuotojos ir laivo kapitonės. Na, dabar, kadangi atostogos trejiems darbams, norėjosi tikrai laiką praleisti naudingai, pavyzdžiui medžiojant. Tikras žmogaus kraujas, juk daug geriau nei kažkokių triušiukų, sergančių pasiutlige. Kartais vampyriukę apima mintys, jog labai daug kam, pakenkė visą gyvenimą. Bet ką jau padarysi, pas vampyrus tokie genai. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų nutikusi ta tragiška naktis prie tiltelio, Veronika būtų angelėlis nenuskriaudęs net musės. Bet kaip sakoma, jei kas nors jau nutiko, reiškia taip buvo lemta. Reiškia tamsiaplaukei lemta buvo būti vampyre. Magijos ministerijos darbuotoja atsiduso, šiek tiek pasvajojo ir net nebesuprato, jog randasi kažkur prie mušeikų skersgatvio. Šis dalykas priminė nostalgiją, nors ir varlyčių mylėtojai netekę daug kartų čia lankytis, tačiau vis tiek, įvykių buvę. Šio skersgatvio mergina nebijojo visiškai, net gi dievino. Visai būtų smagu susirasti kokį nors draugą kaip ir ji, ir Spellman nebesijaustų tokia vieniša. Išvis, menininkės amžius jau nebebuvo iš jauniausiųjų, norėjosi turėti jau ir vyrą ir vaikus, tačiau tai tikriausiai tik kvaila drambliuko svajonė. Su tokiu Veronicos charakteriu, neimtų jos net benamis. Buvo gan vėlu, dvylikta valanda nakties. Visai netoli matėsi žemo ūgio žmogus, iš išvaizdos neatrodė, jog tai būtų suaugusi mergina.
Darbuotoja pakėlė antakį, nenorėjo būti kaip Sabrina ir lysti prie nepažįstamųjų, tačiau ir nenorėjo, jog tokio amžiaus mergaitė kur nors pasiklystų ar būtų kažkieno užpulta, vis dėl to jauniesiems čia vaikščioti nesaugu, tuo labiau tokiu paros metu. Veroniką gniaužė sąžinė prieiti prie jos ir kuo nors padėti. Kaip sakoma, išgelbėta gyvybė dar niekam nepakenkė, todėl vampyrė priėjo prie nepažįstamosios juodaplaukės, kuri visai priminė Veroniką vaikystėje ir droviai, bei tyliai paklausė.
- Žiopliuke, nematai kiek valandų dabar? - Mergina apsižiūrėjo ir atsuko į mergaitę, savo prašmatnų laikrodį, iš pusseserės pilies. - Suprantu, aš irgi tavo amžiaus mėgdavau kur nors pasiklysti, bet čia labai nesaugu, arba eini namo, arba einame tuomet kartu, - Ši šyptelėjo ir laukė keistuolės atsakymo. Jetus, vaikai šiais laikais nesikeičia. Nu gal šiek tiek. Juodaplaukei pasidarė šiek tiek bloga, žiūrint į tą baltą, švytintį kaklą. Ne, net nedrįsk. Veronikos dantenos šiek tiek pasimatė, tačiau mergina greitai nusuko žvilgsnį nuo kaklo, pabandė nebegalvoti apie kraują ir, kad neatrodytų taip pavojingai, nusišypsojo ne tikra, tačiau gražia šypsena.
-
Iš tikrųjų tai Dori gerokai išsigando, mat tikėjosi, kad nieko čia nesutiks. Kaip gali tokį vėlų vakarą nesutikti nieko Mušeikų Skersgatvyje, višta? Tikrai, ką mergaitė sau manė? Ar ji jautėsi tokia stipri? O jeigu prie jos prieis kažkas, kas norės ją nuskriausti? O gal jau priėjo?
Nes prieš Dori stovėjo moteris. Ji atrodė baugiai, mat žiūrėjo į Dori tokiu žvilgsniu, tarsi norėtų ją suvalgyti. Mendel kišenėje gniaužė burtų lazdelę, nors puikiai žinojo, kad niekaip neatsigintų nuo suaugusios raganos, juolab, sutiktos ne kur nors kitur, o šitame skersgatvyje.
Tačiau moteris prabilo visai kitokiu balsu, nei Dori įsivaizdavo ją prabylant. Ji buvo maloni, galbūt net šiek tiek drovi. Tačiau tai, ką pasakė mergaitei, privertė Dori dar labiau suglumti. Ar ta moteris pasiūlė eiti su ja kartu? Pirmą kartą per visą laiką dvylikmetė pagalvojo, kad šią akimirką būtų geriau būti savo suknistų tėvų žiobarų namuose, ankštame kambaryje, bet ji bent jau būtų saugi. Tarp žiobarų, bet saugi. O jeigu šita moteris nežinia ką juodaplaukei padarys?
- Nemačiau kiek valandų, - atsakė. - Namo tikrai neisu.
Dėl Merlino barzdos, kodėl taip pasakei, Dori?! Jau kaip išsprūdo, taip išsprūdo...
- Bet ir su tavimi tikrai neisiu! - pridūrė.
-
Tai buvo viena iš dienų, kai nesinori kišti nosies į lauką. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, nors iš tiesų rodėsi, kad kažkas atnešė ir virš miesto išvertė visą Atlanto vandenyną. Oras greičiau priminė rudenį nei pavasarį, bet su juo nebuvo galima pasiginčyti. Sigurdui beliko tik pasislėpus po skėčiu pliumpinti bei tikėtis, kad ilgas kelias stebuklingu būdu sutrumpės. Deja, sulig kiekvienu žingsniu atrodė, kad kaip tik tolsta nuo kelionės tikslo, o prie to prisidėjo nelinksmos mintys ir nedraugiški praeiviai. Šie kelis kartus atsitrenkė į vaikiną, tikriausiai nepastebėję per nepermatomą lietaus sieną. Jis pats nustebo, sutikęs žmonių, vaikščiojančių Skersiniu Skersgatviu tokiu oru. Ir susierzino. Prastas ūpas buvo įprastas šios dienos atributas, tačiau reikėjo jį kažkur giliai užkišti - islandas pro liūtį stūmėsi ,,Kiauro Katilo'' link, kur ruošėsi dirbti vakarinėje pamainoje. Ten pavargę lankytojai tikėsis atsigauti, o ne gauti dar vieną niūrios pilkumos dozę. Tylus atodūsis paliko lūpas.
-Žiūrėk, kur drambloji, žirafa! - staiga subaubė balsas apačioje ir šiurkščiai stumtelėjo šonan.
Sigurdas iš netikėtumo sustojo, kažkas skaudžiai smilktelėjo viduje, bet kadangi daugiau nieko neįvyko, net nepakėlė akių. Dėl šios priežasties nepastebėjo, kad nepažįstamasis nukreipė jį kiton pusėn. Atgavęs tempą pėdino toliau, paskendęs mintyse apie Deoiridh. Nuoširdžiai vylėsi, jog tai padės praskaidrinti nuotaiką ir užmiršti nemalonų atsitikimą.
O aplinkui tarsi susitarę nejaukūs pastatai ėmė užgožti dangų, dabar jau siaurą gatvelę paversdami gana tamsia. Būtent tai privertė grįžti į realybę ir kiek nustebus apsižvalgyti. O čia kas? Jau turėjau ateiti iki smuklės, bet jos nė ženklo. Vaikinas jautė, kaip atsėlino nerimas ir susirangė šalia. Deja, net nespėjus susivokti, į kokią vietą sugebėjo nuklysti, ant peties nusileido sunkus delnas.
-Nagi nagi. Ir ką gi mes čia turime? - skėtis tuoj buvo išmuštas iš rankų, o jis pats pajuto esąs atsuktas į sunkiai pastebimą personą. - Vaikutis pasiklydo?
Pro lietų šviesiaplaukis ne kažin ką įžiūrėjo, bet to pakako, kad baimė tarsi vampyras įleistų iltis į jo kaklą. Vis dėlto nežinia kokiu būdu susitvardė ir lengvai virpėdamas žvelgė kažkur šonan. Jautė, kad vos siektelėjęs lazdelės akimirksniu gali būti suvystytas kaip kūdikis. Ta mintis kėlė pasipiktinimą, tačiau tokį menką šalia įsiviešpatavusio išgąsčio.
-
Nuostabiai gražiai apniukusi diena. Tiksliau, vakaras. Lietus pliaupė net ne kaip iš kibiro. Greičiau kaip iš laistymo žarnos. Atrodo, gamtai nusibodo žmonija bei jos nesąmonės ir ji nusprendė pasiųsti antrąjį pasaulinį tvaną. Na, o kodėl gi ne?
Tobias lėtai žingsniavo skersgatviais. Kur, nė pats nežinojo. Tiesiog ėjo. Lietus merkė veidą, drabužius ir gobtuvą, užmestą ant vidurnakčio juodumo plaukų. Tiesa, gobtuvas nelabai saugojo plaukus nuo drėgmės, tad dabar šlapios sruogos buvo išlindusios iš po tokio pat šlapio džemperio gobtuvo.
Sukišęs rankas į kišenes ir slegiamas visokio plauko minčių vaikinas pasiekė Mušeikų skersgatvį. Ne kokia vieta, net kvailiui aišku. Tačiau kažkoks nuotykių troškimo magnetas taip ir traukė ten užklysti. Taip jis ir padarė. Galų gale, neturėjo ką prarasti. O išlošti buvo ką.
Mušeikų skersgatvyje tvyrojo mirtina tyla. Nors kai kur girdėjosi žingsniai, jie buvo labai kraupūs, kaip kapinėse. Tačiau tą tylą persmelkė duslus smūgis ir per daug pažįstamas balsas, sklindantis iš už kampo.
Paspartinęs žingsnį Tobias pasuko ir kaip mat pamatė prie sienos priremtą šviesiaplaukį vaikinuką. Šalimais buvo numestas skėtis, o šio įvykio akivaizdus kaltininkas šiuo metu kažką sakė vaikinukui.
Bus smagu, pamanė juodaplaukis artindamasis. Jis buvo gerokai pagyvėjęs.
- Nagi nagi, Garovėjau, - šaltai, o kartu ir kiek sarkastiškai prabilo. - Vis dar neišbridai iš savo liūno ir kabinėjiesi prie žmonių gatvėse?
Garovėjus atsisuko ir jo veide netilpo nustebimas.
- Walters? - paklausė, lyg išvydęs vaiduoklį.
Tobias blykstelėjo akimis.
- Tas pats. Man regis, puikiai pameni, kas nutiko prieš du metus. Ar aš neteisus?
Vyriškis nutilo, lyg paskendęs savo mintyse. Tiesa, neilgam. Greitai jis išsitraukė peilį iš kišenės ir pamojavo juo.
- Buvo malonu pasimatyti, tačiau dabar jau laikas tau keliauti, - pamojo, liepdamas Tobijui pasišalinti ir pasisuko į savo auką - šviesiaplaukį vaikinuką.
-
Sigurdas buvo išties nepavydėtinoje padėtyje. Savaime suprantama, be galo troško iš jos ištrūkti, tačiau neatrodė, kad su turimomis priemonėmis tai pavyks. Juo labiau su tirtančiomis iš baimės kojomis. Nors jis anaiptol nelaikė savęs ypatingu bailiu, bet priešais tą stypsančią žmogystą kiekvienas būtų pavirtęs skysta košele. Tokiais argumentais islandas bandė išlaisvinti nerime besimarinuojančias mintis. Veltui. Instinktams neįsakinėsi, tad ko tada šauktis? Pagalbos? Regis, taip tik dar pritrauks visokių įtartinų personų, lyg šitos pamėklės neužtektų. Garbingi burtininkai čia nesilankė, jis puikiai žinojo tai, tad nusprendė laikyti burną užčiauptą bet kokia kaina. Net savo smegenų. O jos, rodės, tuoj ištikš ant grindinio, kai vaikinas buvo šiurkščiai priremtas prie sienos. Joks garsas neišsprūdo, nors pakaušį pervėrė tūkstančiai aštriadančių strėlių. Stebuklas, kaip sugebėjo išgirsti, kaip tas bjaurus vyras dar kartą kreipėsi:
-Na? Nori pasilinksminti?
Balansuodamas ant sąmonės praradimo ribos, juto, kad ausis sudirgino kitas balsas. Kitoks. Šaltas ir sarkastiškas, bet jo negalėjai lyginti su pirmąja žmogysta. Jaunas. Šmėkštelėjo vangiose mintyse.
Užpuolikas taip pat prakalbo, tačiau žodžių prasmės nesuprato. Kol tiedu šnekučiavosi, Sigurdas pabandė praplėšti akis, bet dėl to prakeikto lietaus nelabai ką pavyko įžiūrėti.
Vis dėlto truputėlis atokvėpio leido atsigauti smegenims, iki kol šios buvo netikėtai atakuotos: negi tai peilis? Reikėjo tikėtis, jog jo paskirtis bus ne tokia, kokios baiminosi islandas.
Deja. Nors lietus pamažu slopo, visa kita nė kiek nedžiugino. Nei perspektyva būti suraikytam it duonos kepalas, nei nelaiku atsiradusi mintis, kad dabartinis kūnas buvo per menka tvirtovė jo protui ir sielai. Jei kaip nors ištrūksiu, būtinai užsirašysiu į kovos menų kursus. Pasižadėjo sau, netrokšdamas būti dar kartą taip pažemintas - permirkęs iki siūlo galo, tirtantis lyg užguitas šuo. Jis pasirinko laukimo poziciją - ištrūkti iš petį spaudžiančių geležinių pirštų atrodė neįmanoma. Vis dėlto kaip kvailys stypsoti ir žiūrėti, kaip tas žmogėnas mėsinės jį, neketino.
-Ei... - pabandė atkreipti antrojo nepažįstamojo dėmesį. Vylėsi, kad anas nebus dar žiauresnis. - Padė... APČIII!! - staiga nusičiaudėjo šiaurietis, siaubingai apsnargliodamas tą Garovėjų. Šis tik dar baisiau susiraukė, grubiai brūkštelėjo rankove per veidą ir prikišo peilį prie gerklės:
-Nedrįsk sujudėti, išgama. Kitaip paversiu tave kraujine dešra.
Tą akimirką Sigurdas nustojo kvėpuoti. Vyro žvilgsnis aiškiai liudijo, jog jis gali patvirtinti šiuos žodžius. Ir net su kaupu. Bet nuo nosies nutįsęs snarglys kėlė tokį juoką, kad nesusilaikęs prunkštelėjo, greičiausiai taip paskelbdamas sau žiaurios mirties nuosprendį.
-
Vaikinui buvo įdomu, kaip tas šviesiaplaukis pateko į tokią nepavydėtiną situaciją ir dar būtent su Garovėjumi. Kaip jam iš vis užteko proto ateiti į Mušeikų skersgatvį, jei muštynėse akivaizdžiai nebuvo patyręs. Juk net skersgatvio pavadinimas pasako, ko iš jo tikėtis. Matyt, kvailių šioje žemėje ant kiekvieno kampo esama...
Šiaurietiškos išvaizdos vaikinukas staiga nusičiaudėjo, ištepdamas snargliais Garovėjaus apsiaustą. Menkas nuostolis, jis ir taip pasaulio matęs daugiau, nei jo savininkas. Pastarasis kažką sumurmėjo vaikinukui, o jis sekundėlę atrodė rimtai išsigandęs, tačiau tada kažkodėl nusijuokė. Tobijas kilstelėjo antakius, netikėdamas tuo, ką mato. Retas žmogus susitikęs akis į akį su tokiu bjauriu snukiu, priremtas prie sienos ir dar beginklis išdrįstų juoktis. Tačiau šviesiaplaukio juokas greitai sulaukė atpildo. Peilis prie jo gerklės grėsmingai priartėjo ir būtent tą akimirką Tobias Liam Walters nusprendė, kad būtų pats laikas prasimankštinti.
- Ei, - tarė, eidamas artyn savo senojo "bičiulio". - Negalvoji, kad ne ta svorio kategorija? Kaukis su sau lygiu. O gal jau nusiritai iki tiek, kad bijai normalios kovos?
Garovėjus, rodos, sekundei užmiršo savo auką ir, pasisukęs į Tobiją, nusispjovė ant žemės.
- O tu iki ko nusiritai? - neslėpdamas pajuokos ir pykčio paklausė, spoksodamas į juodaplaukį. - Gelbsti visokius pienburnius skersgatviuose kaip koks suknistas superherojus?
Jei Tobias nebūtų prisiekęs sau laikyti ledinio veido, dabar jį tikrai būtų iškreipusi panieka ir sumišimas. Iš tiesų, kodėl jis tai daro? Juk to vaikinuko nė nepažįsta. Galėtų tiesiog praeiti pro šalį. Juk čia Mušeikų skersgatvis - taip vyksta kas dieną. Visų kvailių neišgelbėsi.
Tačiau kažkas vaikinui neleido nusigręžti ir nueiti. Kažkoks balselis viduje jam priminė, kad tas šviesiaplaukis atrodo panašiai kaip jis, kai tėvas dar buvo gyvas ir kai jo gyvenimas buvo pragaras. Jei jis neužkirs tam kelio, ar bent kiek priartės prie savo gyvenimo tikslo?
Giliai įkvėpęs Tobias išsitraukė vieną iš savo durklų. Mylimiausią. Metė jį ir akimirksniu prisegė Garovėjo rankovę prie sienos, taip jį kuriam laikui įkalindamas. Nekreipdamas dėmesio į pastarojo keiksmus ir šūksnius, pasisuko į šviesiaplaukį.
- Siūlyčiau nešdintis, kol dar gali. - tarė abejingu tonu. - Nemanau, kad tai jį ilgam sulaikys.
-
Iš tiesų nėra protinga juokauti su nedraugiškai nusiteikusiu žmogumi, laikančiu peilį. Bet tas vaizdas pasirodė toks linksmas, kad prunkštelėjimas ištrūko pirmiau, nei spėjo susivokti. O po akimirkos teko skaudžiai gailėtis: stingdančiai šalti ašmenys kaipmat prigludo prie apnuoginto kaklo. Rodės, tuoj viskas baigsis. Tuoj ginklas įsmigs giliau ir... Vis dėlto Sigurdas jautėsi kažkoks atitrūkęs nuo pasaulio. Svetimas. Minčių neperskrodė nei Deoiridh, nei, kaip sakoma, visas prabėgęs gyvenimas. O gal tiesiog smegenų nespėjo pasiekti situacijos baisumas, kai staiga prisiartino ta jaunesnė žmogysta, privertusi Garovėjų trumpam pamiršti auką.
Deja, islandas negavo nė sekundėlės atsikvėpti. Ko jau ko, bet iš šešėlių išnirusio jau matyto veido visai nesitikėjo. Įdėmus žvilgsnis įsmigo į jį, lyg manydamas, jog čia kokia nors iliuzija. Tačiau tai buvo realybė. Aštri, žeidžianti it stiklo šukė ir priverčianti susivokti, kad tas mušeika įsiterpė tik dėl smagumo. Vis dėlto jis spinduliavo kažką, kas vertė įsitempti. Negi Ministerija į pokylius kviečia ne tik bomžus, bet ir nusikaltėlius? Jos autoritetas šiauriečio akyse nejučiomis pradėjo kristi, nors nesinorėjo galvoti, kad juodaplaukis yra koks nors blogietis. Ne. Užpuolikas buvo kur kas baisesnis - pienburnis? Joks aš tau ne pienburnis, tik leisk man išsitraukt lazdelę! Supratęs, kaip apgailėtinai tai skambėtų, jis stipriai suspaudė lūpas ir neleido ištrūkti giliam atodūsiui.
Viduje degė troškimas veikti. Laimei, netikėtai atskriejęs durklas prismeigė peilį laikiusią ranką prie sienos. Neliko laiko jokiems kam ir kaip - Sigurdas nieko nelaukdamas atsitraukė bent kokius penkis metrus bei išsitraukė lazdelę. Itin riebūs keiksmai trikdė. Širdis krūtinėje mušė kažkokius afrikietiškus ritmus, kai dar kartą pažvelgė į gelbėtoją. Šįkart netrukdė nei lietus, kuris jau nurimo, nei šešėliai. Juto dvejopus jausmus tam neaiškiam jaunuoliui. Ar jis pats nesiims pribaigti islando su savo durklais? Ar vis dėlto... Viskas paaiškėjo prabilus jam pačiam.
-Nesinešdinsiu, - tardamas tai islandas jautėsi lyg mažas užsispyręs vaikas, - kol to tipo su peiliu nepasodins už grotų. Nenoriu, kad ir kitiems taip atsitiktų. - pridūrė, mintyse aiškiai matydamas Deoiridh. Žinoma, jis elgėsi itin kvailai bei neapgalvotai - gal juodaplaukio kilnumo gestas buvo vienintelė šviesi apraiška tamsiame jo gyvenime? Gal išvis išsilaisvinus reikėjo skuosti tolyn ir net nebandyti aiškintis? Kita vertus, buvo jau per vėlu.
Šviesios akys prisipildė ryžto ir, nors kūnas kentė nemalonią drėgmę bei šaltį, kone žvaliai kryptelėjo lazdelę Garovėjaus link.
-Incarcerous.
Gal tai buvo paprasčiausias noras pagaliau įrodyti, kad jau nėra toks nevėkšla, bet juk reikėjo kažkaip sutramdyti nerimstantį užpuoliką.
-
Vaikinas vis dar svarstė, kaip tas šviesiaplaukis sugebėjo įsivelti į tokią nemalonią situaciją. Juk turėtų aiškiai suprasti, kur pateko ir kad jam čia ne vieta. Tačiau, iš kitos pusės, kvailių veiksmai nenuspėjami.
Šiuo teiginiu Tobias galėjo įsitikinti dar kartą kai tas šviesiaplaukis vaikinukas vietoj to, kad pabėgtų, išsitraukė lazdelę ir surišo Garovėjų prieš tai dar pafilosofavęs apie gėrį ir blogį. Juodaplaukis papurtė galvą.
- Suprask, vaikine, pasaulis nėra baltas ir juodas. "Tas tipas su peiliu" turi savų motyvų ir savų tiesų, kurioms tu sunkiai paprieštarautum. Kiekvienas daro iš savo požiūrio kampo. O pasodint jo tai tikrai nepasodins, galiu garantuoti. - Nes jis turėjo būti pasodintas jau seniai, bet niekam tai nerūpi.
Tobias nužvelgė skersgatvį. Lietus liovėsi, tad jau galėjo geriau įsižiūrėti. Garovėjus, prismeigtas prie sienos ir surištas, plūdosi paskutiniais žodžiais. Ignoruodamas jį vaikinas pasisuko į šviesiaplaukį.
- Ir kas dabar? - ramiai pasiteiravo. - Surišai jį, o kas toliau? Nepamiršk, kad vis dar esi Mušeikų skersgatvyje - čia taisyklės kitokios. Net jei lietus ir sulaikė dalį žmonių, nepastebėtas neišsmuksi, juolab su tokiu kroviniu.
Vaikine vaikine... Geriau jau keliautum iš kur atėjęs ir paliktum tai, nes nieko nepeši, tik nusvilsi. Negi peilis prie gerklės tau buvo per mažas argumentas? Suknisti mažvaikiai... Amžinai vaidina didvyrius. Tikisi, kad pakeis pasaulį. Lyg tai būtų taip lengva.
Tobias nusibraukė šlapius plaukus nuo kaktos, atsirėmė į sieną, išsitraukė dar vieną durklą ir ėmė sukinėti rankose laukdamas, ką darys tas šviesiaplaukis. Blogiausiu atveju, pasigrožės puikiu spektakliu. Vis šioks toks laimėjimas.
-
Regis, virvės nepadarė jokio įspūdžio juodaplaukiui. Riebūs keiksmai nenutilo ir tai buvo vienintelis garsas po liūties tilstančioje gatvelėje. Smilktelėjo mintis: negi aš išties pasielgiau netinkamai? Negi man reikėjo bėgti? O gal reikėjo tiesiog jį užtildyti? Tačiau prabilęs nepažįstamasis tarsi prislėgė Sigurdą savo žodžiais. Jautė jų gniuždantį svorį ir tylėjo sukandęs dantis, mat suprato, kad tai tiesa. Kaip tada elgtis? Klausė savęs, bet atsakymo nebuvo - pabėgimas prieštaravo jo paties įsitikinimams. Nelauktai islandas vėl prisiminė pokylį, o su juo ir įsimintinas muštynes. Kas jis per vienas, kad turi pakankamai smegenų filosofuoti ir raumenų muštis?
-Nepasodins tai nepasodins. - galiausiai atsiduso, paslėpdamas lazdelę. Vaikinas spoksojo kažkur žemyn, lyg negalėdamas pakelti naštos. O gal vis dėlto jautėsi it prasikaltęs vaikigalis, kuris tik subartas suprato savo klaidą. Tačiau jaunuoliui vėl prašnekus pakėlė akis.
Kažkur giliai išties plito idėja viską palikti - po galais, jei negali nieko pakeisti, tai ko tada čia stovėti? Nors mintis pradžioje neatrodė pati geriausia, paskutinis sakinys įtikino. Ko jau ko, bet susitikti su dar bent dešimčia Garovėjų Sigurdas neturėjo nė menkiausio noro. Tai paskatino paskelbti galutinį sprendimą:
-Tuomet paliksiu jį čia. Galėsi sumušti taip puikiai, kaip tą bomžą per Ministerijos pokylį. - Tik prabilęs susivokė, kad juodaplaukis greičiausiai jo neprisiminė, o tuo labiau nemanė, kad anas galėtų dalyvauti tokio pobūdžio renginyje. Per vėlu. Be to, keistai ryžtingas bei drąsus balso tonas neleido suabejoti atsitiktinumu.
Nutilo, nurimo žodžių aidas. Islandas jautė pasikeitusią atmosferą, bet tik tylėdamas paėmė numestą skėtį ir suskleidė jį. Nepakėlė akių aukščiau nei reikėjo. Ne, nebijojo dar vieno durklo, blizgančio jaunuolio rankose. Tačiau... jėgų tam paprasčiausiai nebuvo.
Praėjęs pro vėl pradėjusį plūstis vyriškį stabtelėjo. Sekundėlę palaukęs jis grįžtelėjo:
-Smagaus vakaro. - Negalėjai suprasti, ar tai buvo ironija ar nuoširdus palinkėjimas. Pats šiaurietis bandė susigaudyti įvykių ir emocijų marmalynėje, kai pamažu pradingo už kampo, skendinčio vakaro tamsoje.
-
Tobias pats nustebo dėl savo žodžių. Taip, jis nesigailėjo to, ką pasakė ir tikrai nemanė kitaip, tačiau dar niekada niekam (neskaitant Brittos) nebuvo taip aiškiai ir atvirai išdėstęs savo paties minčių. Ir nors atrodė, kad jis atsitiktinai ir abejingai pasakė kažkokią nesąmonę, iš tiesų tai buvo ne vieną naktį svarstytas reikalas. Tas pasaulio suvokimas be galo domino ir tuo pat metu gąsdino vaikiną. Jei nėra vienos tiesos, tai kaip tada gyventi? Kas tuomet yra doras gyvenimas? Kaip surasti "teisingą kelią", jei viskas yra taip susipynę tarpusavyje?
Tobią iš minčių pažadino šviesiaplaukio žodžiai. Jei tai lygintume su realiu pažadinimu iš miego, tai būtų žadinimo tipas, kai miegantysis apipilamas kibiru ledinio vandens. Be įspėjimo. Be nieko. Nepasiruošęs.
Tai štai. Nukeliauji kartą į ministrės balių, iš karto su kažkuo susimuši, o tai dar pamato visokie pienburniai, kurios paskui tenka gelbėti iš po senų priešų durtuvų. Ne tai, kad Tobias gailėjosi savo poelgio baliuje, ne ne, jei tektų sutikti Bretą dar kartą, juodaplaukis savo rankomis pasirūpintų, kad tas kartas būtų paskutinis. Tačiau buvo keista, kad tas šviesiaplaukis prisimena tokį dalyką ir kad jo pirma nuomonė apie vaikiną būtent tokia. Dar keista, kaip jis rėkdamas nepabėgo.
Vaikinas sau mintyse bandė įrodyti, kad jam nė motais, ką mano tas šviesiaplaukis, kad kaip tik geriau, jei žmonės jo šalinsis ir galvos, kad jis koks maniakas, tačiau tai jam nelabai sekėsi. Kažkodėl Tobias norėjo įrodyti, jog jis nėra vien toks - pavojingas nusikaltėlis, tik ir laukiantis progos su kuo nors susimušti. Britta jį suprastų. Britta padėtų. Britta leistų jam pasijusti geriau. Leistų pasijusti kažko vertam.
Jos čia nebuvo.
- "Bomžas ministerijos baliuje" to nusipelnė. - po labai ilgos pauzės atsakė. - O Garovėjus, nors ir padarė galybę nesąmonių ir nusikaltimų, padarė kai ką gero ir man. Dėl to aš jo neliesiu. Tačiau ir neišlaisvinsiu.
Rankose sukiodamas durklą jis stebėjo, kaip vaikinukas pasiima savo skėtį, ironiškai (arba ne) palinki gero vakaro ir nueina tolyn. Atsidusęs Tobias prisitvirtino durklą prie grandinės ir, nusibraukęs plaukus nuo akių, paliko skersgatvį su jau nutilusiu banditu.
-
Dafydd gerokai nervinosi. Darbo reikalais teko keliauti į Mušeikų skersgatvį. Vaikinas tos vietos nebijojo, tačiau vis dėlto sunkiai susižeisti visai nesinorėjo. Dabar, kai viskas pamažu grįžo į savas vėžes, be reikalo gąsdinti Mayrą būtų buvusi pati didžiausia beprotybė.
Dėl tos priežasties velsietis banką paliko vos darbo dienai prasidėjus - tikėjosi, kad Mušeikų skersgatvyje besitrinantys prašalaičiai dar miegos, tad jis galės susitikti su reikiamu žmogumi, paimti užkeiktus daiktus ir ramiai grįžti atgal. Neketino čia trukti ilgiau nei būtina. O ir ką veikti vietoje, kur nerasi tinkamos dovanos žmonai ir nuostabiems mažyliams? Nors visai neseniai buvo Kalėdos, Dafydd galvojo, kad reikėtų nustebinti šeimos narius kokia nors miela dovanėle. Deja, dabar to padaryti negalės, tad kad ir kaip buvo apmaudu, nebuvo ko nė svajoti.
Vaikinas nė nepajuto, kokiu lėtu žingsniu eina. Mintys sukosi tik apie brangiausius žmones, kurie dabar buvo tiesiog tragiškai toli. Be galo norėjosi grįžti namo, apkabinti Mayrą, praleisti laiko su mažyliais... Keliauti Mušeikų skersgatvio link tikrai nebuvo tai, ko dabar labai reikėjo. Galvoje pradėjo suktis mintys, kad reikėtų mesti darbą, susirasti ką nors paprastesnio. Vis dėlto jis negalėjo to padaryti. Gringotse mokėjo gerai, o jam reikėjo išmaitinti šeimą. Daugiau didžiausios gyvenimo klaidos tikrai nekartos. Be to, kai turi mažiau laiko su mylimais žmonėmis, jis tampa dar svarbesnis ir reikšmingesnis, ar ne? Vildamasis, kad Mayra pritartų tokiai minčiai, raudonplaukis pagaliau pasiekė reikiamą skersgatvį. Žvelgė į jį kaip į kokį kitą pasaulį ir, atrodė, nedrįsta ten žengti. Vis dėlto žmonių daug nebuvo, tad galiausiai pajudėjo į priekį. Atidžiai apsižvalgė, bet reikiamo asmens nepastebėjo. Viršininkas buvo pasakęs, kaip jis turi atrodyti, ir Dafydd neabejojo pastebėsiąs. Deja, nieko panašaus į tai, ko ieškojo, nerado. Lūpas paliko sunkus atodūsis.
-
Juzefas slinko Mušeikų Skersgatviu. Šiandien jam reikėjo užsukti į vieną krautuvėlę, kurioje tikrai buvo mirties akmenėlių. Jam pačiam jų nereikėjo, tačiau Merėjus paprašė parūpinti, o jo ten nebeįleidžia dėl vagysčių. Mainais draugelis duos kelis ingredientus tiesos eliksyrui, kurį Juzefas pataisys tam, jog brolis galėtų pakišti buvusiai ir išsiklausinėti jos apie tą sektą.
Plikšius tik dabar pagalvojo, kad abu Levinsų broliai yra tikri nelaimėliai, kuriuos paliko žmonos. Ar jie tikrai tokie nevykę? Tai kaip tuomet motina su tėvu Levinsu jau gyvena šitiek metų?
Vasarą mėlynakis išdrįso parašyti laišką savo sūnui. Deja, jokio atsakymo nesulaukė ir dabar jau nebeįsivaizduoja, kaip jam sekasi. Juzefo brolis taip pat nebendravo su savo dukra, tačiau dėl sveikatos problemų jos mama išlindo iš savo miško ir šiuo metu gydosi Skutelyje, o plikio dukterėčia Sakura leidžia laiką su broliu. Kaip keista bebūtų, visa graži šeima susirinko pas tėvus per Kalėdas. Atsirado šioks toks ryšys su broliu, kas Juzefą maloniai džiugino, o jau ta mergaitė, vyruko dukterėčia, buvo tikrų tikriausia keistuolė, nes ji net neavi batų.
Juzefas žinojo, kad ji yra Dori bendraamžė, tačiau niekada nesumojo geriau pasidomėti apie tuos koledžus ir nežinojo, kokiame mokosi Mendel. Buvo kilusi mintis paprašyti Dori, kad ši Sakurą paglobotų, nes pradėjus mokytis lapkričio mėnesį turėtų būti sudėtinga pritapti, nors tai mergytei ir taip tikriausiai yra sunku. Tačiau mėlynakis žinojo, kad jeigu jau susisieks su įkyruole Dori, tai jos ir neatsikratys, o dabar tam neturėjo laiko, todėl nieko nedarė.
Pats Levinsas buvo gerokai užsiėmęs. Vis dar dirbo siuntų pergabenime, vis dar atlikinėjo šiokius tokius tamsius darbelius, o mokytis nuodų ir vaistų plikiui išties patiko. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad gali šitaip gerai juos virti. Jau įgijo nemažai praktikos ir sužinojo daug subtilybių.
Galvodamas apie savo gyvenimą, kuris šiuo metu neatrodė labai jau sumautas, Juzefas pamatė Dafydd. Vyruką, kuris pažino Levinsą beprotiškai sunkią akimirką ir su kuriuo kalbėjosi kavinėje vasarą. Juzefui iki šiol buvo gėda: kurių galų jisai prie jo šalia tada šitaip ilgai sėdėjo?
Beplaukis nutarė tyliai prasėlinti, tačiau pastebėjo, kad už ryžo nugaros artinasi keli įtartini tipai. Juzefas jau norėjo įspėti, tačiau nespėjo - vienas jų užpuolė Dafydd.
-
Dafydd nežinojo, ką geriau daryti - ar ramiai palaukti, kol tas, kurio jam reikia, pasirodys, ar grįžti į banką ir po kiek laiko ateiti dar kartą. Nė vienas iš variantų neviliojo, tad galiausiai susiklostė taip, kad velsietis stypsojo vietoje ir galvojo, kaip pasielgti.
Laimei, netrukus akys užkliudė reikiamą vyruką. Jis atrodė dar menkesnis ir labiau nutriušęs nei Dafydd tikėjosi, tačiau neabejojo, kad tai yra kaip tik tas, kurio ir laukė. Žengė žingsnį jo link, tačiau niekur nueiti nespėjo - pajuto stiprų smūgį į nugarą, o netrukus kažkas užlaužė rankas.
- Ir ką gi mes čia veikiame? - suurzgė balsas tiesiai į ausį, o rankos pradėjo naršyti kišenes. Raudonplaukis neabejojo, kad tai koks nors žioplys, neturintis kišenėje nė knuto. Nori nenori teko prisiminti laikus Magijos ministerijoje, tad Dafydd stipriai spyrė jį užpuolusiam vyrui. Tas buvo gerokai stambesnis už pernelyg liesą vaikiną, tad didelės naudos tai neatnešė. Vis dėlto pavyko ištraukti ranką. Buvo galima bent pabandyti atsitraukti, tačiau tuo metu paaiškėjo, kad užpuolikas ne vienas - Dafydd buvo apsuptas bent penkių sėbrų. Dėl savęs vaikinas nebijojo visai, bet jeigu jis negrįš namo, ką pagalvos Mayra? Pagaliau mergina atsigavo po vaikučio mirties, nebuvo galima leisti, kad ji prarastų ir to vaikučio tėvą.
Vidinėje striukės kišenėje velsietis turėjo kelis galeonus, tad šiaip ne taip juos ištraukė ir atkišo vienam iš užpuolikų. Nespėjo nieko pasakyti, kai tas nubloškė ranką ir stipriai smogė į smakrą. Galeonai išsilakstė į visas puses, o skausmas veide buvo sunkiai pakeliamas. Užmerkęs akis Dafydd labai aiškiai išvydo prieš save Mayros veidą. Šią akimirką nuoširdžiai galvojo daugiau niekada gyvenime jos nepamatysiantis.
- Ko norit? - sugebėjo išspausti, nors įtarė, kad tai užpuolikams be galo patiks. Atmerkė akis ir iš karto suprato, kad tai buvo klaida - visai netoliese pastebėjo Juzefą. Kažkur viduje sukrebždėjo abejonė, o Dafydd kiek garsiau pridūrė: - Tu išvien su jais, ar ne?
Deja, paaiškėjo, kad tai buvo dar viena nesėkmė. Vienas iš užpuolikų pernelyg susidomėjo, su kuo jų auka šnekasi, tad piktai išsišiepęs apsisuko ir pamatęs plikį grėsmingai nužingsniavo jo link.
-
Juzefas, kaip koks nevykėlis, stovėjo ir žiūrėjo, kaip tie tipai talžo Dafydd. Kai pagaliau plikšius susizgribo pažįstamam vaikinui padėti ir išsitraukė burtų lazdelę, buvo jau per vėlu, mat vienas iš užpuolikų pradėjo eiti Levinso link.
- Crucio! - sušuko mėlynakis, nutaikęs burtų lazdelę į atėjūną.
Žinojo, kad nėra ko terliotis. Su tokiais pašlemėkais nevalia žaisti sustingdymo kerais. Tačiau Juzefo nustebimui jis kerų nepataikė. Nesitikėjo, kad nusikaltėlis sugebės juos atmušti, mat neatrodė, jog būtų pasiruošęs kerų mūšiui.
- Nedovanotini kerai, vyruti? Ajajai, - primerkdamas akis nusišypsojo eidamas plikšiaus link.
Netruko praeiti nei minutėlė ir Juzefo burtų lazdelė buvo jau atimta, o du tipai atitempė vyrą į susibūrimo vietą ir skaudžiai bloškė prie Dafydd kojų. Plikis sudejavo iš skausmo ir bandė atsistoti, tačiau vos atsisėdus vienas iš užpuolėjų spyrė beplaukiui į krūtinę ir šis vėl gulėjo ant šaltos žemės.
Juzefas girdėjo, kaip tipai šnekasi, kokią bausmę dabar skirti jam už bandymą panaudoti nedovanotinus kerus. Reikėjo išnykti oru, pagalvojo Levinsas. Reikėjo išnykti oru, paskutinis idiote!
- Tu tikras kvailys! - sušuko Juzefas į Dafydd pusę. - Jeigu nebūtum manęs užkalbinęs, aš būčiau tau padėjęs!
-
Dafydd ir pats nežinojo, kodėl riktelėjo tą itin kvailą frazę. Juzefas, ko gero, buvo pernelyg didelis bailys, kad prasidėtų su tokiais žmonėmis. Kur jau jis bus išvien su nusikaltėliais... Deja, šiek tiek pažįstamas vyras netrukus pats pateko į bėdą. Velsietis puikiai suprato pats jį į tą bėdą įstūmęs. Baimė niekada daugiau nepamatyti mylimosios sumišo su kalte: kad ir koks keistas būtų tas plikis, Dafydd nelinkėjo jam blogo. Norėjosi klykti ieškant brangiausio žmogaus pasaulyje pagalbos, bet vaikinas negalėjo to daryti. Neparodys silpnumo. Užpuolikai gali daryti ką nori. Nori užmušti - tebūnie, tačiau Dafydd nesuaimanuos.
Mayra? ir vėl mintimis ieškojo merginos raudonplaukis. Žinojo, kad jeigu ji būtų čia, viskas atrodytų paprasčiau. Tada nerūpėtų nei pavojus gyvybei, nei dar kokios nors nesąmonės. Deja, vaikinas buvo vienas, tad kažkaip turėjo kovoti su praeities šmėklomis.
Tarsi viso to būtų maža, Juzefas atvirai apkaltino Dafydd. Pastarasis žinojo esąs dėl visko kaltas, bet nenorėjo nieko sakyti. Jis troško tik pamatyti žmoną ir vaikus. Viskas, ką darė, buvo dėl jų. Negi dabar neturės galimybės nė atsisveikinti?..
- Ak būtum padėjęs? - pašaipiai nusijuokė vienas iš užpuolikų ir smogė Dafydd į krūtinę. - Tokiems dabitoms čia ne vieta, ar ne?
Velsietis bandė grumtis. Iš paskutiniųjų kovojo, kad tik galėtų dar kartelį apkabinti mylimąją. Deja, su keliais užpuolikais kovoti buvo pernelyg sunku, ir netrukus jis parkrito šalia Juzefo. Buvo visai netoli šiek tiek pažįstamo žmogaus. Tai kažkodėl privertė pasijusti šiek tiek geriau.
- Juzefai... - vos girdimai iškvėpė Dafydd vildamasis, kad užpuolikai neišgirs. Jautėsi be galo kvailai. Jis susimovė. Ir vėl. Dar kartą pakišo žmogų, kurį šiek tiek pažįsta. - Aš... Atsiprašau.
Tai skambėjo tiesiog juokingai, bet Dafydd daugiau nieko nesugalvojo. Tuo metu vienas iš užpuolikų keliu prispaudė vaikiną prie šaligatvio. Raudonplaukis pradėjo dusti, bet galvojo tik apie Mayrą ir mažylius. Bet ką atiduotų, kad tik dar kartelį juos pamatytų...
-
Po akimirkos Levinsas pasigailėjo prabilęs, mat, regis, dėl šios priežasties vienas iš tų tipų spyrė į krūtinę raudonplaukiui ir dabar vyrukai ant žemės gulėjo kartu. Juzefo ausis pasiekė tylus Dafydd kreipimasis ir atsiprašymas ir tai nuskambėjo taip suknistai klaikiai ir privertė plikį pagalvoti: ar dabar mes mirsime? Ar jau viskas? Ar šitas bankininkas bus paskutinis pažįstamas žmogus, kurį matys mano akys? Levinsą mušė prakaitas. Jis visą gyvenimą bijojo jam bloga linkinčių žmonių, rengiamų sąmokslų prieš jį, o dabar jį nudės visiškai atsitiktiniai nusikaltėliai? Netyčia pasimaišius ne laiku ir ne vietoje? Aš tai nieko neturiu, o kažkas praras vyrą ir tėvą, pagalvojo plikšius matydamas, kaip pažįstamas dūsta.
Nagi, ne! Negi taip pasiduosime?! Kovok, Dafydd, kovok! Tų tipo buvo keturi. Juzefas pajuto skaudų spyrį į veidą. Kraujo skonį burnoje. Jautė kažkieno batą sau ant nugaros, nes šią akimirką buvo paguldytas ant krūtinės. Tie šlykštynės kažką kalbėjosi, juokėsi, spjaudėsi, o Levinsas susitelkė ties burtų lazdele, kuri kyšojo iš kišenės tam, katras tuoj uždusins Dafydd.
Juzefas pirštų galiukais jau beveik lietė lazdelę. Ar jie tikrai nemato? O gal apsimeta? Gal suteiks Levinsui paskutinę viltį ir tuoj tuoj su pasimėgavimu sutraiškys ranką? Tačiau po kelių akimirkų plikio prakaituotas delnas jau gniaužė burtų lazdelę ir Levinsas suriko:
- Avada kedavra!
Blykstelėjo žalias žaibas ir Dafydd žudęs tipas krito negyvas. Ką darė kiti trys tipai, Juzefas nematė, tačiau akimirką stojo tyla ir per tą akimirką kerų pagalba Juzefo rankose atsidūrė šešios burtų lazdelės. Levinsas griebė bankininką už rankos ir norėjo perkelti juos oru, tačiau net nespėjo susivokti, kaip tos visos lazdelės buvo jam išspirtos iš rankų ir dabar mėtėsi galai žino kur.
Priešų buvo trys ir jie buvo sveiki. O Juzefas su Dafydd - tik dviese ir jau sumušti. Levinsas buvo pratęs kovoti kerais, o ne kumščiais, bet privalėjo kautis už savo ir Dafydd gyvybę.
- Kovok! - sušuko raudonplaukiui. - Tu gali!
Šią akimirką mėlynakis bandė išsisukti nuo dviejų žmogystų, puolančių jį, smūgių.
-
Dafydd užsimerkė. Nenorėjo matyti nieko aplinkui, nes žinojo, kad šita situacija susiklostė tik per jį. Neturėjo jėgų kovoti, tačiau ir pasiduoti negalėjo. Neįsivaizdavo, ką daryti, kad padėtų tiek sau, tiek Juzefui.
Pastarasis, laimei, neatrodė nusiteikęs pralaimėti. Gal jis ir buvo keistas, bet žudymo kerų velsietis tikrai nesitikėjo. Tuo labiau to, kad jie suveiks sėkmingai. Dafydd traiškęs užpuolikas uždribo tiesiai ant jo, tačiau dabar raudonplaukis galėjo kvėpuoti. Akimirką ar dvi godžiai traukė orą į plaučius, tačiau ilgiau ramybe pasidžiaugti neturėjo galimybių. Vos spėjo pašokti, Juzefas čiupo jo ranką, tačiau netrukus teko ir vėl kovoti. Daryti viską, kad tik dar bent kartelį pamatytų mylimiausius žmones. Dafydd visai nenorėjo prisiminti tų laikų, kai buvo tikras mušeika, nors ir tada naudodavo ne kumščius. Dirbdamas ministerijoje privalėjo išsiugdyti reakciją, vikrumą ir pastabumą, kas dabar pravertė. Staigiai pasilenkęs išvengė trečiojo užpuoliko kumščio, o netrukus pats žiebė jam į smakrą. Kūnas suglebo. Dafydd norėjo pulti padėti Juzefui, tačiau akies krašteliu pastebėjo, kad viena iš lazdelių nukrito ne taip ir toli. Puolė prie jos ir, savo džiaugsmui, suprato, kad tai yra ne kieno kito, o jo paties ginklas. Gaišti ieškant kitų nebuvo galima - reikėjo atsilyginti Juzefui už pagalbą. Pagalvojo ir apie avada kedavra, tačiau greitai tą mintį atmetė - visų pirma, jam nieko neišeitų, be to, veiksmas buvo toks greitas, kad buvo baisu pataikyti ne į užpuoliką, o į tą, kurį jis bandė apginti. Nejučia susimąstė, ką darytų, jeigu čia būtų ne menkai pažįstamas Juzefas, o Mayra ir mažyliai. Viduje pradėjo plisti siaubas, tačiau Dafydd negalėjo jam pasiduoti. Susikaupęs nusitaikė stambesnį vyrioką ir aiškiai riktelėjo:
- Sustink! Sustink!
Pirmasis užpuolikas nugriuvo, tačiau antrieji kerai šovė pro šalį. Dafydd nebuvo tikras, tačiau pasirodė, kad jie pataikė tiesiai Juzefui į galvą.
-
Tos burtų lazdelės, jos buvo taip arti Juzefo, tačiau pagriebti bent vieną šią akimirką plikiui buvo neįmanoma. Vyrukas ir vėl gavo smūgį į galvą, o kadangi jau nužudė vieną iš tos gaujos nusikaltėlių, tai buvo tikras, kad ir paties laukia tas pats, tačiau žymiai žiauresniais, skausmingesniais, žiobariškais būdais.
Mėlynakis susivokė, kad Dafydd pavyko paimti lazdelę. Dabar jis šaudė kerus į priešus ir, regis, vieną jam pavyko sustingdyti. Sustingdymo kerai, bankininke? Rimtai? Reikėjo žudyti! Levinsas susierzino, kad jo komandoje, jei tik taip galima pavadinti, kovojantis raudonplaukis švaistosi paprasčiausiais sustingdymo kerais. Sekundžių reikalas, kada anas ir vėl atsistos į kovą, pagalvojo Juzefas. Tačiau šiuo metu kova vyko du prieš du. Ne taip ir blogai, ar ne?
Sukaupęs visas fizines ir emocines jėgas Juzefas šiaip ne taip atsistojo, nes juk ir vėl buvo pargriautas. Beplaukis kumščiu smogė priešininkui į žandą, tačiau muštynėse vyrukas nelabai pasižymėjo. Tas užpuolikas suraukė savo veidą, pasičiupinėjo skaudamą vietą ir klaikiu žvilgsniu pervėrė plikšių. O dabar tai jau Juzefas norėjo skradžiai žemę prasmegti, nes varžovo akys bylojo, kad jis pasiruošęs ir užmušti. Tačiau nespėjus Juzefui susivokti mėlynakis sustingo ir griuvo vietoje.
-
Aišku, Dafydd susimovė. Argi jis moka ką nors daugiau šiame gyvenime? Norėjo padėti Juzefui, bet sustingdė ne ką kitą, o būtent tą plikį... Užpuolikas, anksčiau gavęs į smakrą, pradėjo gaivaliotis, tad Dafydd skubiai nukreipė lazdelę į jį ir pratarė:
- Incarcerous.
Netrukus jis gulėjo supančiotas virvės. Tai visiškai tiko. Šiaip ar taip, velsietis žudyti neketino. Tegul sako Juzefas ką nori, tačiau Dafydd žudikas nebuvo. Sulig ta mintimi prisiminė, kad plikis guli sustingdytas. Žinoma, tokia situacija susiklostė tik dėl to, kad velsietis susimovė. Vadinasi, reikėjo skubiai galvoti, ką daryti toliau. Nukreipęs lazdelę į toliau esantį užpuoliką pakartojo burtažodį, o tam, kuris buvo prie Juzefo, žiebė į kaklą kumščiu. Jis nulėkė porą metrų tolyn. Raudonplaukiui nebuvo laiko stebėti, ką anas daro. Ne, reikėjo padėti keistajam pažįstamui.
- Rennervate, - ištarė nukreipęs lazdelę į Juzefą. Nuoširdžiai tikėjosi, kad to užteks. Viskas atsitiko tik per jį. Nesuprato, kodėl plikis iš viso kišosi. Vis dėlto noras dar kartą pamatyti žmoną ir vaikus buvo stipresnis už viską. Dafydd įsitempęs apsižvalgė ir pamatė, kad tas, kurį apdovanojo smūgiu į kaklą, bando atsistoti. Labiausiai norėjosi sprukti, bet negalėjo taip apsijuokti prieš Juzefą. Situacija buvo beviltiška. Dafydd be galo reikėjo, kad kas nors pasakytų jam, ką daryti toliau. Priimti sprendimus vis dar buvo sunku, vaikinas mokėjo tik pritarti mylimajai. Dabar tokios galimybės, deja, nebuvo. Brangiausias žmogus pasaulyje buvo pernelyg toli.
Velsietis ir pats nežinojo, kodėl nepuola to lėtai besikeliančio priešo. Ne, jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Ir nė neįsivaizdavo, ką daryti toliau.
-
Sustingdytas Juzefas gulėjo ne taip ir ilgai. Dafydd jį atgaivino. Plikis jautėsi šiek tiek sumišęs, todėl nešoko iškart ant kojų. Minutėlę galvojo apie tai, jog visai neseniai mintyse kaltino bankininką dėl to, kad šis terliojosi ir leido sustingdymo, o ne žudymo užkeimą. Ir šią akimirką pliką Levinso makaulę pasiekė suvokimas, jog jeigu Dafyd būtų žudęs, tai Juzefo tarp gyvųjų jau nebebūtų. Ir ką aš sau galvojau? Juk ir aš galėjau nudėti Dafydd. Juk nudėjau vieną iš tų šlykštynių tiesiai po ryžiko panose.
Tačiau Levinsas suprato, kad dabar nėra laikas apmąstymams apie gyvenimą, jo trapumą ir savo (ne)teisingus sprendimus (juk vis dėlto tas lavonėlis, gulintis netoliese, nebekėlė jokios grėsmės). Juzefo akys nukrypo į nuo žemės kylantį priešininką. Štai tada Juzefas šoko ir puolė žiobariškai muštis. Jis tai padarė visiškai negalvodamas. O galėjo pagalvoti. Jis prabėgo tiesiai pro vieną iš burtų lazdelių ir to net nepamatė.
-
Laimei, Juzefas atsipeikėjo. Nežinia, kaip jautėsi, nes kurį laiką nejudėjo, tačiau bent jau parodė esąs gyvas. Tai padėjo pasijusti šiek tiek geriau, nors velsietis ir toliau jautėsi įsitempęs. Kodėl jam nuolat reikia įsivelti į kažkokias nesąmones? Ar tai nesukelia grėsmės šeimai? Galbūt iš tiesų reikėjo susirasti kokį paprastesnį darbą, kur sėdi popieriais nukrautame kabinete, o lygiai penktą gali keliauti namo? Taip, banke mokėjo išties gerai, bet ar pinigai buvo verti nuolatinio laiko toli nuo namų ir kiekvieną dieną gresiančio pavojaus? Atrodo, šį kartą tereikėjo ateiti čia, greitai atlikti reikalus ir grįžti į saugų banką. Deja, net ir tokia trumpa kelionė baigėsi šita nemalonia situacija, į kurią tik per Dafydd pateko ir Juzefas. Norėjosi jo atsiprašyti, tačiau nespėjo - plikis puolė švaistytis kumščiais. Dafydd nežinojo, ką reikėtų daryti dabar, mat mušeika iš jo buvo visai prastas. Kaip tokiu atveju padėti?
Netoliese gulėjo lazdelės, tad velsietis paėmė jas į ranką. Galbūt pasitaikys proga perduoti ginklą Juzefui? O gal reikėtų daryti visai ne tai? Atrodė, kad sudėtingos misijos užsienyje turėjo išmokyti greito mąstymo, tačiau dabar Dafydd galėjo galvoti tik apie tuos, kuriuos labai norėjo dar kartą pamatyti. Smegenys tiesiog atsisakė mąstyti apie tai, ką reikėtų daryti čia ir dabar. Vis dėlto galiausiai paėmė visus ginklus į dešinę ranką ir nusitaikė į besišvaistančių kumščių kamuolį. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pataikyti į užpuoliką, kad Juzefas nenukentėtų. Vadinasi, reikėjo pasirinkti ne pačius pavojingiausius kerus.
- Impedimenta! - galiausiai suriko Dafydd, ir į mušeikas nuskriejo keletas kerų spindulių - ji išlėkė iš visų rankoje laikytų lazdelių.
-
Po keliasdešimt sekundžių Juzefas jau buvo stipriai apkultas. Jam reikėjo atgauti savo lazdelę, tačiau plikšius nusprendė, kad tiek to. Nusipirks naują. Jeigu nori likti gyvas, dabar reikia bandyti pabėgti. Beplaukis rovė tolyn, tačiau bėgti ilgai neteko, mat bankininkas sugebėjo priešininkus nukenksminti.
Keletą akimirkų stojo mirtina tyla. Juzefas kvėpavo giliai, tačiau visiškai netolygiai. Sudėtinga buvo suprasti, ar kažką skauda, ar ne. Aplink buvo nemažai kraujo. Negali delsti, pasakė balselis galvoje ir Levinsas priėjo prie Dafydd. Šis turėjo visas lazdeles ir pamatęs raudonplaukio rankoje savo lazdelę Juzefas ją iš bankininko paėmė.
- Turime kuo greičiau iš čia dingti, Dafydd, - tarė beplaukis ir griebęs nelaimės draugą už alkūnės pokštelėjo oru tiesiai į Skutelio ligoninę.
-
Buvo šilta diena, bet Deoiridh to beveik nepastebėjo. Jai šiandien teko svarbi užduotis - žiobarai draugai pritrūko “magiškų” miltelių, tad animagė keliavo į Mušeikų skersgatvį jų įsigyti. Šį kartą buvo gerokai sunkiau išsikeisti pinigus. Goblinai, pamatę girtą ir akivaizdžiai kažką vartojančią jauną merginą nebuvo patenkinti, tad nenorėjo įleisti jos į Gringotsą. Vieną padariūkštį teko primušti, bet galiausiai mergina su galeonais kišenėse paliko banką.
Vos įėjusi į Mušeikų skersgatvį sutiko jau neblogai pažįstamą pardavėją. Jis iš karto pasiūlė šio bei to pauostyti, tad vos po kelių akimirkų Deoiridh jau patenkinta kvatojosi. Vyrukas pasiūlė ir butelį kažkokio stipraus ir nuostabiai svaiginančio gėrimo. Deoiridh žinojo vakar padauginusi, tačiau neketino atsisakyti tokio nuostabaus pasiūlymo. Paėmė butelį ir draugiškai, gal netgi pernelyg draugiškai, pažvelgė į vaikiną.
- Gal nori vakare susitikti? - negarsiai paklausė ir atsišliejo į artimiausio pastato sieną. Nepaisant to, kad jautėsi tuoj nusiversianti ant žemės, vis tiek godžiai paragavo iš butelio. Skystis nudegino gerklę, bet suteikė nemažai energijos. Deoiridh stovėjo atsirėmusi į sieną ir nė nepastebėjo, kaip pradėjo kvatoti girtu isterišku juoku.
-
Metai, praleisti mokant Hogvartse, suteikė nemažai patirčių. Vienos buvo malonios, o kitos nelabai, bet šios visada galėjo pagelbėti ir už mokyklos ribų. Grįžęs į Londoną, Sigurdas visų pirma nusprendė užsukti į Gringotsą, kur pamatė, kad turimi bei uždirbti pinigai nelabai leis išvykti į kokią egzotišką šalį. Vasarą teks praleisti karščiu alsuojančioje sostinėje ir gal net susirasti darbą, jei neketina rudenį vėl tapti profesoriumi. Tokios nelengvos mintys skraidžiojo galvoje besiilsint kažkokioje lauko kavinėje. Negi ieškoti užsakovų ir vėl imtis fotografuoti? Svarstė jis, niūriai siurbčiodamas vėsų citrinomis pagardintą vandenį. Vaiski vasaros diena bei islando veido išraiška nelabai derinosi, tad praeiviai mielai nusukdavo žvilgsnį kur nors kitur.
Vis dėlto gėrimas pasibaigė ir reikėjo po truputį judėti namų (taip jis vadino mažą butuką milžiniškame daugiaaukštyje) link. Todėl vaikinas nupėdino Skersiniu Skersgatviu, stengdamasis laikytis šešėlio. Jau buvo bepanyrantis į minčių jūrą, kai išgirdo kažką keisto. Tiesą sakant, tai nebuvo labai neįprasta, tačiau to visai nesitikėjo išgirsti patį vidudienį. Kažkas laimėjo galeonų puodą loterijoje, ne kitaip. Pamanė Sigurdas, pasukdamas galvą garso šaltinio pusėn ir tą pačią akimirką prakeikė savo smalsumą.
Šoniniame skersgatvyje gyvenimu džiaugėsi Deoiridh, akivaizdžiai išlaisvinta nuo visų pasaulio vargų ir rūpesčių. Juokas... Jis skaudžiai priminė praeitį, bet jo nenatūralumas žeidė ir dabar, matant škotę tokioje būsenoje. Jei praeitais kartais jiedu tik iš tolo prasilenkdavo, tai skausmas krūtinėje buvo nepalyginamai stipresnis esant visai šalia. Smegenys tarsi plaukiojo rūke, kai šviesiaplaukis žengė pirmyn. Jis priartėjo gana nemažai, kai greta merginos buvęs vyrukas pastebėjo ateinantįjį:
-Eeeeeiii! Gal iiiiir tu noooori atsipalaiduooooti? Tiesaaa, tau teks susimokėėėėėti, - džiugiai kriuktelėjo nepažįstamasis, neaiškiai mostelėdamas ranka.
Islandas suabejojo. Apsvaigusių žmonių nuo seno vengė, bet... Deoiridh rankose laikomas butelis privertė apsispręsti. Netrukus jis neryžtingai stovėjo šalia buvusios merginos ir stengėsi nekreipti dėmesio į panosėje kišamus miltelius - iškankintos akys buvo įsmeigtos į škotę. Ar atpažins? Ar...? Kvaily tu, jinai girta! Paprieštaravo sau vaikinas ir, ūmai praradęs sugebėjimą mąstyti, uždėjo ranką jai ant peties.
-
Tokia laisva ir nerūpestinga Deoiridh nesijautė niekada gyvenime. Kai tik susirado dabartinius draugus ir pradėjo su jais leisti laiką, dažnai savęs klausdavo, kodėl viso to nepadarė anksčiau. Na, negali sakyti, kad Matthew buvo blogas tėvas. Sigurdas iš viso buvo ypatingas žmogus. Ir vis dėlto nė vienas iš jų nesugebėjo padaryti to, ką padarė Londono narkomanų kompanija. Tik čia jauna mergina atsipalaidavo ir galėjo nevaržomai bendrauti ir juoktis.
- Palik ir man, - sukikeno škotė, kai vyrukas pasiūlė gėralo kažkam, kas artėjo prie jų. Nė neketino žvelgti į tą pusę - kodėl jai turėtų rūpėti kažkas, kas taikosi atimti šlakelį laimės? Rodžerio, kuris tokią personą mielai priluptų, netoliese nebuvo, o veido Deoiridh tikrai neįsidėmės.
Deja, netrukus planai ignoruoti atėjūną žlugo. Apdujusios smegenys pajuto, kad kažkas padėjo ranką ant peties. Kad ir kaip stengėsi nepanikuoti, viduje pradėjusi plisti baimė privertė pasimuistyti bandant atsikratyti rankos. Ką gali žinoti, galbūt tai magiškosios policijos atstovas, supratęs, kuo užsiima ši jauna mergina? Baimė labai greitai išblaivę škotę, ir ji galiausiai nustūmė tą ranką tolyn. Pažvelgė į draugu tapusį vyruką ir bandė iš jo suprasti, ar situacija yra grėsminga. Jis atsakymo nepateikė nei atvirai, nei su užuominomis. Deoiridh garsiai nusikeikė ir pagaliau pažvelgė į tą, kuris sukėlė tą baimę.
Žmogus, kuris stovėjo visai šalia, išgąsdino ją dar labiau. Iš giliausių smegenų kertelių iškilo prisiminimai apie jį - Sigurdą - ir tai, koks jis buvo svarbus. Nenorėdama būti taip arti šio žmogaus Deoiridh žengė atatupsta. Deja, tiesiai už jos stovėjo noriai visus vaišinantis vaikinukas, kuris neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo ant žemės kartu nusitempdamas ir Deoiridh. Tai ją kažkodėl labai prajuokino, tad pamiršusi apie Sigurdą škotė vėl nusikvatojo.
-
Ta akimirka, kai jis prisilietė prie Deoiridh buvo kitokia: siela neprisipildė ramybe ir šviesa, kaip anksčiau. O dabar Sigurdas su baime laukė reakcijos. Nežinojo, ko tikėtis, bet net ir menkiausi lūkesčiai nublanko jai pasimuisčius bei nustūmus ranką. Bet vaikinas dar spėjo pajusti škotės kūnu pasklidusį virpulį - tarsi pasišlykštėjimo užuomazgą. Ko jai manęs šalintis? Nesuprato islandas ir ūmai suvokė, kad ji greičiausiai sąmoningai dar nebuvo pakėlusi akių į jį. Todėl beliko toliau žvilgsniu kantriai gręžti žmogų, kuris praeityje reiškė neišpasakytai daug. Jis tikėjosi padėti (o gal greičiau priversti) jai prisiminti, kas per vienas yra bei įsisąmoninti, kad mergina puikiai gali gyventi ir be jo. Pastaruoju dalyku netrukus teko įsitikinti: iš jos lūpų išsprūdo riebus keiksmas, nė iš tolo neprimenantis ankstesniosios Deoiridh. Sigurdas sutrikęs žengtelėjo atgal, tarsi būtų gavęs smūgį į paširdžius. Keista, tačiau netgi tai negalėjo jo paruošti kitam akibrokštui - pagaliau pažvelgusi į šviesiaplaukį škotė nusigando taip, lyg prieš ją būtų išnirusi pabaisa iš pačių šiurpiausių košmarų. Tiesa, toji pabaisa buvo ,,tik’’ praeities vaiduoklis, kuris savo ruožtu irgi gąstelėjo bei apmiręs stebėjo, kaip dvi apsvaigusios žmogystos nuvirto žemėn. Viską apvainikavo dūžtančio butelio garsas. Aplinkui pažirę stiklai tobulai įrėmino trijulę.
-Ne! - suaimanavo vyrukas, liesdamas aštrias šukes. Ant grindinio žibėjo išsiliejęs tamsiai raudonas skystis, kurį jis pasilenkęs pamėgino išsiurbti. Veltui. Veidas išsikreipė it karnavalo kaukė, kai atsisuko į merginą:
-Tuuu už tai sumokėsi! - atrodė, kad jau ims ir pasmaugs, bet ūmai sukosėjo bei išsivėmė ant jos. Vaizdelis buvo nekoks, jau nekalbant apie kvapą, bet kompanionas atsitraukė, toliau garsiai šalindamas skrandžio turinį.
Būtent tai islandą paskatino išsivaduoti iš laikino sąstingio ir imti reikalus į savo rankas. Pripuolęs prie Deoiridh virpančiais pirštais suspaudė pečius, atsargiai, bet reikliai papurtė ją bei desperatiškai sušnibždėjo:
-Ar tau patinka toks gyvenimas? Ar tu jautiesi… laiminga? - paskutinysis žodis savyje talpino visus metus skaudžios vienatvės, mintis apie prarastus laikus. Viskas suėjo į šį momentą - ar škotė pasirinko teisingai, nueidama laisvo, taisyklių nevaržomo gyvenimo keliu.
Savo ruožtu Sigurdas jautėsi it prastai surežisuotoje telenovelėje. Tačiau viskas, ką jis galėjo šią akimirką padaryti, buvo bandymas ieškoti aiškaus proto tose keistai išsiplėtusiose akyse. Tam netrukdė nei keliai, mirkstantys gėralo baloje, nei žiaugčiojimo koncertas už nugaros. Sekundės išsitempė į valandas, kol staiga kažkas šiurkščiai sugriebė už pečių ir truktelėjęs atgal sunaikino tą pojūtį. Jau girdėtas spėjusio pasitaisyti vyruko balsas šįsyk kreipėsi į islandą:
-Ko tu lendi prie jos, iškryyypėli?
-
Juokai labai greitai baigėsi. Vyrukas, kurį Deoiridh būtų galėjusi pavadinti draugu, ant jos supyko. To užteko, kad į paviršių išlįstų maža mergaitė, nepasitikinti nė vienu aplinkiniu. Ji pradėjo gūžtis tarsi laukdama smurto, bet tai buvo menkiausia problema - netrukus apsvaigęs draugelis ją dar ir apvėmė. Laimei, panika nespėjo užvaldyti, tad mergina sugebėjo išsitraukti lazdelę.
- Valyk, valyk, - kelis kartus pakartojo. Pavyko šiaip sau. Dalis bjaurios medžiagos dingo, tačiau kvapas ir toliau buvo šleikščiai stiprus. Deoiridh susiraukė. Tikrai nesitikėjo, kad jos draugas gali taip elgtis. Ar ji be reikalo pasitikėjo tuo žmogumi?
Vis dėlto nespėjo daugiau apie tai susimąstyti. Kažkas iš praeities reikalavo jos dėmesio. Ne, ne kažkas. Šį šviesiaplaukį iš atminties klodų ištraukė net ir vis dar apsiblaususios smegenys. Sigurdas... Vardas sugrįžo tik dabar. Mergina neįsivaizdavo, ką reikėtų atsakyti į tokius sudėtingus klausimus. Niekada negalvojo apie tai, ar ji laiminga. Visai pamiršo apie Matthew ir jo rūpestį, apie draugus, kuriais išties galėjo pasitikėti - Sigurdą ir Dori. Kažkuria prasme gyvenimas dabar tikrai buvo paprastesnis. Gal tai ir atsakyti?
Deoiridh jau žiojosi ištarti ką nors - kas tai bus, ji vis dar nežinojo. Deja, tuo metu vis dar apsvaigęs draugelis sugalvojo prisikabinti prie Sigurdo. Škotė pašoko ir žengė jų link.
- Atstok, aš jį pažįstu. Jis... Nieko blogo nepadarys.
Nelabai susigaudydama, ką daro, Deoiridh nustūmė dar ką tik žiaukčiojusį vyruką tolyn ir įdėmiai pažvelgė į Sigurdą. Juto norą apkabinti jį - dabar suprato, kad tikrai džiaugiasi jį matydama. Bet kartu suprato ir tai, kad pati sugriovė visą besiskleidusią draugystę. Ką gali žinoti, gal islandas jau turi kitą merginą? Pati Deoiridh per šiuos metus patirties su vyrukais turėjo daugiau nei pakankamai.
- Iš kur čia atsiradai? - paklausė prisiversdama pažiūrėti į tas baugiai pažįstamas akis. Norėjosi atsiprašyti, nors Deoiridh nežinojo, už ką. Be proto norėjo tą padaryti, bet tiesiog negalėjo. Ir pati puikiai suprato: atsiprašinėti ir kažką keisti jau yra paprasčiausiai per vėlu.
-
Kadangi jis visą laiką buvo įsmeigęs akis į škotę, netrukus galėjo pastebėti pirmuosius atpažinimo ženklus. Kartu su tuo atkeliavo ir šiek tiek blaivesnis žvilgsnis. Deja, širdžiai nebuvo lemta prisipildyti palengvėjimu, mat atrodė, jog mergina nė nesiruošia prabilti. Tiesa, Sigurdas ketino dar užduoti kokį klausimą ar tiesiog paraginti, kai staiga buvo šiurkščiai atplėštas nuo jos. Paaiškėjo, kad girtuoklis jau spėjo atsigauti, tačiau islandas šia naujiena nė kiek nesidžiaugė. Be to, nuo jo sklido gaiži smarvė, verčianti suraukti nosį. Kažkur pilve ūmai kirbtelėjo baimė, jog vyrukas gali bandyti ir jį pasmaugti ar kitaip sužaloti. Su girtais žmonėmis geriau nejuokauti, todėl norėjosi sprukti iš čia kuo greičiau ir gal net išsitempti Deoiridh. Vis dėlto šie planai beregint žlugo.
Šviesiaplaukis nesitikėjo, kad į dviejų vaikinų reikalus drįstų įsibrauti mergina, bet ji, regis, puikiai žinojo, ką daryti, kad kompanionas sutriktų.
-Ką tu čia spanksti… - netvirtai nutęsė šis, tačiau buvo neblogai stumtelėtas tolyn. Akivaizdu, jog stebėjosi nelauktu rudaplaukės ryžtingumu.
Dabar… jiedu stovėjo vienas priešais kitą. Praeities nuotrupos bei de žavu jausmas ketino užvaldyti smegenis, bet Sigurdas suspaudęs lūpas susitelkė tik į dabartį. Nepaisant to, nepaaiškinamas jausmas darė savo ir jis susikišo rankas į kišenes. Žvilgsnio pasistengė nenukreipti šonan. Įsivyravo mirtina tyla - beliko tik apsišarvuoti kantrybe bei klausti savęs, ko tikisi iš škotės. Greičiausiai kokių nors paaiškinimų, tačiau netrukus pasirodė, jog pačiam teks kalbėti. Islandui tai nepatiko, juk būtent buvusi grifė skaudžiai suardė bendravimo saitus. Akimirką jis ypač įdėmiai žvelgė į mėlynas akių gelmes, kol pasukęs galvą giliai atsiduso:
-Ėjau Skersiniu Skersgatviu ir staiga išgirdau tavo… juoką. - paskutinis žodis nuskambėjo keistai. Jos juokas greičiau panašėjo į girtą žvengimą, nei į garsą, poetų neretai lyginamą su krištolo skambesiu ar upelio čiurlenimu. - Taip atsiradau čia.
Šviesiaplaukis atkakliai spoksojo į neaiškaus gėrimo balą, tarsi trokšdamas paskandinti ten niūrias mintis. Pastarosios nedavė ramybės: kodėl, po galais, jis taip maloniai elgiasi su žmogumi, kuris sunaikino pusę jo gyvenimo? Ką jam dabar reiškia Deoiridh? Ir kodėl Sigurdas negali neprisiminti tų laikų, kai jiedu stovėdavo šitaip arti? Sugniaužęs kumščius, jis nuvijo tas mintis tartum įkyrius balandžius, prašančius maisto. Sutelkdamas visas jėgas, pasistengė giliai įkvėpti bei iškvėpti. Ir, svarbiausia, prabilti.
-Tai taip gyveni dabar? Dar tik diena, o jau apsvaigus? - nesinorėjo įžeidinėti merginos, bet kitų žodžių išreikšti krūtinėje kirbantiems jausmams tiesiog nerado. - Matau, kad spėjai susirasti draugų. - šiek tiek pašaipiai tęsė jis, linktelėdamas vyruko, kuris įtariai stebėjo juos, pusėn. - Tai ar esi… laiminga ir patenkinta? - dar kartą pakartojo klausimą vildamasis, jog šįsyk į jį bus atsakyta.
Tačiau vaikinas bijojo tos akimirkos, kai škotė pradės šnekėti. Nenutuokė, ko gali laukti iš jos ir kaip tai gali paveikti jį patį. Norėjosi apsvarstyti visus galimus variantus bei pasiruošti kiekvienam iš jų, bet tai buvo tiesiog neįmanoma. Tyloje islandas spėjo pajusti, kad metus trukusi vienatvė neužslopino jausmų - kažkur giliai iš gilaus miego budo kunkuliuojantis lavos katilas. Taip, tebūnie prakeiktas mano smalsumas. Pagalvojo jis, prisimindamas šio nelaukto susitikimo pradžią. Sulig tuo vėl grįžo kankinantys klausimai, aršiai kapojantys smegenis lyg balandis batono gabaliuką. Nė pats nepajuto, kaip prašneko, tačiau ne įgarsindamas protą, o širdies balsą:
-Jei atsakysi ne, bandysiu kažką dėl to daryti, o jei teigsi, kad esi iš tiesų laiminga… - Sigurdas pakėlė akis į giedrą dangų, tarsi ieškodamas tvirtybės. Bet jos nebuvo, tik tylus šnabždesys, skirtas tam vieninteliam žmogui, stovinčiam priešais. - …susitaikysiu su tuo ir mūsų keliai daugiau niekada nebesusikirs.
-
Deoiridh jautėsi sutrikusi. Susiraizgiusioje smegeninėje neliko net vyruko, kurį ji laikė draugu, vardo. Dar ką tik viskas buvo paprasta, tačiau užteko vieno žvilgsnio į praeities šmėklą, ir gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Naujasis draugas neberūpėjo visiškai. Reikėjo kažkaip išspręsti šią keblią situaciją.
Viską dar labiau sunkino tai, kad škotė neabejojo: Sigurdas vis tiek ją gintų nuo bet kokio pavojaus. Prisiminusi, kaip stotyje ja susidomėjo nelabai išvaizdus vyrukas, o ji nieko nesuprato, nejučia sukikeno. Tai tiesiog tragiškai netiko šiai situacijai, bet mergina negalėjo nieko padaryti - tuometinis kvailumas tiesiog stulbino.
Sigurdas kažką sakė, bet Deoiridh smegenys nesugebėjo to užfiksuoti. Ji tiesiog labai stengėsi nepradėti kvatotis. Ak, kad taip dabar sutiktų tą vaikinuką! Atsakytų visiškai kitaip, ir jie abu tuo būtų labai patenkinti.
Bet apie tai galvoti nebuvo kada. Islandas ir toliau šnekėjo. Kažin kodėl jam labai rūpėjo, kaip ji, Deoiridh, jaučiasi. Vėl pažvelgusi į pernelyg pažįstamą veidą mergina susiraukė. Tam, kad šiek tiek atsigautų, dabar būtinai reikėjo dar gurkšnelio palaimingojo skysčio. Vis dėlto viena buvo aišku: tas, kurį dar neseniai laikė draugu, dabar į ją žiūrės tikrai nebe taip maloniai.
- Taip, iki šiandien galėjau jį laikyti draugu, - burbtelėjo škotė apsižvalgydama. Ko gero, Sigurdas atrodė pernelyg padoriai. Kitos priežasties, kodėl prie jų neprieina kitas pardavėjas, ji tiesiog nerado. - O kas yra laimė? Kodėl mums ji reikalinga? Laimė laikina, kaip ir skausmas. Viskas ateina ir praeina, - vis labiau besipinančiu liežuviu kažkokias mintis dėstė rudaplaukė, regis, spėjusi pamiršti, kad netoliese stovi žmogus, vos prieš vienerius metus buvęs jai bene svarbiausias šiame pasaulyje.
- O ką tu gali padaryti?! - staiga suriko Deoiridh. Suriko taip garsiai, kad susidomėjo visi aplinkiniai. Mergina suprato esanti pikta, nors ir nežinojo, kodėl. - Tai yra mano gyvenimas, iš kurio tu netikėtai išnykai! Man tavęs be proto trūko, norėjau tau parašyti, o tu...
Deoiridh nutilo viduryje sakinio, tarsi kas būtų kirviu nukirtęs balso stygas. Akyse tvenkėsi ašaros. Ne, mergina tikrai nebuvo laiminga, tik Sigurdas to nesuprato. Ją skaudino tai, kad pati buvo dėl visko kalta, kad neturi ko apkaltinti. Tai, kad apšaukė tą, kuriam iš tiesų rūpėjo, privertė pasijusti dar blogiau. Rudaplaukė žengė artyn. Kilstelėjo rankas norėdama jį apkabinti, bet nesiryžo to padaryti. Taip ir liko stovėti visiškai šalia. Atrodė, kad tyla įsivyraus amžiams, bet galiausiai iš lūpų išsprūdo vos girdimas šnibždesys:
- Atsiprašau...
-
Sigurdas vos nekrūptelėjo, pamatęs, kaip Deoiridh susiraukė. Vadinasi, lauk kažko negero. Bloga nuojauta tarsi psichas siurbė visas geras viltis - o juk dar taip neseniai mergina pasirinko su juo šnektelėti. Tiesa, greičiausiai kitos išeities nėra, kai praeities vaiduoklis atsiduria tiesiai priešais nosį. Vis dėlto jis galėjo šiek tiek atsipalaiduoti jai nutraukus tylą: pritarė minčiai, kad tasai draugas jau nebe draugas. Todėl natūralu, jog islandas tikėjosi panašaus tono ir vėliau - virpančia širdimi laukė škotės atsakymų į jį kankinančius klausimus. Deja, ji pradėjo filosofuoti. Toks nekonkretumas varė iš proto, ypač norint žinoti, ką daryti su perštinčia žaizda sieloje. Akys sunerimusios stebėjo rudaplaukę - lūpos prasivėrė tarti raminančius žodžius, bet vietoje jų pasigirdo kai kas nelaukto. Nė pats nepajuto, kaip atsivėrė, o kai susiprato, beliko tik tyliu šnabždesiu pabaigti mintį. Džiaugėsi, kad nebuvo toks, kaip per pirmuosius susitikimus. Tikėjosi, kad bus atitinkamai įvertintas.
Tačiau visa, kas gera, staiga nupūtė merginos riksmas, šįkart privertęs gerokai krūptelėti. Ir ne tik. Kažkoks neteisybės jausmas ėmė plisti paširdžiuose, tarsi slidi gyvatė kildamas aukštyn, kol pasiekė burną. Kodėl ji kaltina mane?! Sigurdas to visiškai nesuprato - kaktoje įsirėžė raukšlė, stipriai suspaustos lūpos iš paskutiniųjų slėpė piktus žodžius. Bet…
-Tai tu pati pasirinkai tokį sprendimą! Ir ne kokiose džiunglėse gyvenai, kad negalėtum… - spjaute išspjovė jis ir ūmai nutilo, mat pastebėjo Deoiridh veido išraišką.
Viskas atslūgo taip staiga kaip ir atsirado, nors vis dėlto kažkur giliai kirbėjo nuoskauda. Islandas tyliai stovėjo, nežinodamas, kaip derėtų elgtis. Anksčiau, žinoma, jis būtų nedvejojęs bei bandęs paguosti, o gal net apkabinti, kad tik ta liūdna nuotaika pranyktų. Dabar paliko viską likimo valiai. Tačiau visgi vaikinas nesitikėjo kito jos žingsnio - ne toliau, o arčiau. Savo ruožtu jis nepajudėjo nė centimetro, nors aiškiai juto keistą bei nemalonų, švelniai tariant, dvelksmą, sklindantį nuo škotės. Stovėjo it stulpas net tada, kai ji pakėlė rankas ir bejėgiškai nuleido. Toks abejingumas reiškė tik viena: viduje siautė emocijų audra, ne, greičiau uraganas, kuris nė nesiruošė nuslopti. Tai paliudijo ir tylut tylutėlis atsiprašymas, dar labiau sujaukęs mintis. Šviesiaplaukis sunkiai atsiduso.
-Aš irgi turėčiau prašyti tavo atleidimo, kad aprėkiau… - nutęsė, nors puikiai suprato, kad ji atsiprašo už visus tuos metus. Jei dar prieš kelias minutes kažkur viduje kunkuliavo pyktis, tai dabar jis beveik išnyko po vieno stebuklingo žodžio. Nors šis nepanaikino skausmo, šiek tiek pasikeitė požiūris į visą situaciją. Vis dėlto buvo nejauku. Atrodė, jog viso pasaulio tyla įsiterpė tarp jų. Sigurdas sukaupė jėgas vien tam, kad panaikintų juos skiriantį atstumą ir apkabintų merginą. Tačiau kitaip nei seniau: netvirto glėbio priežastis buvo tiek šnerves kutenantis nemalonus kvapas, tiek neaiški jų ateitis. Tai buvo paprastas apkabinimas, ir nieko daugiau.
-Ir ką man su tavim daryti… - sumurmėjo islandas atsitraukdamas. Pirštų galiukai dilgsėjo nuo keistų jausmų, bet veidas jų neišdavė. Tik kiek virpantis balsas bei vengiančios susidūrimo akys atskleidė, kaip jis jaučiasi. Staiga viso to lengvai pažeidžiamo atvirumo pasidarė per daug:
-Man jau metas, - lyg kirviu nukirto vaikinas ir pasisuko eiti, nors viena jo dalis be proto troško pasilikti kartu su Deoiridh. Ši dalis taip ir neleido jam ryžtingai išžygiuoti, palikdama šviesiaplaukį nejaukiai trypčioti vietoje.
-
Miegas. Miegas ir dar kartą miegas. Tai buvo viskas, ko Deoiridh šiuo metu norėjo. Tik patogi lova galėtų padėti atsigauti ir susiprasti, kas čia įvyko. Deja, mergina ne tik buvo mieste, ji netgi neturėjo normalios lovos. Gerokai prasmirdęs čiužinys, kuriame kartais pasnausdavo, nebuvo tai, ko šiuo metu taip reikėjo. Taigi čia ji susidūrė su labai rimta problema.
Bet ta problema nieko nereiškė palyginus su tuo, kad vis dar nepavyko išsiaiškinti, kas čia vyksta. Ar ji klausė Sigurdo, ką jis čia veikia? Ar jis jau atsakė į šitą klausimą? Ak, kaip smegenims kenkia tie skysčiai… Ir vis dėlto Deoiridh neabejojo, kad jau po kelių minučių ieškos, iš kur gauti dar vieną gurkšnelį. Gal pavyks susitaikyti su tuo, kurį neseniai vadino draugu? Ak, tai būtų tiesiog nuostabu, tas žmogus vis dar sugeba nustebinti, nors škotė buvo jo klientė jau daugiau nei pusę metų. Neabejojo, kad jau kitą savaitę jis paprašytas atgabentų ko nors dar įspūdingesnio.
Deja, visos nelabai rišlios mintys buvo nutrauktos keistu šalčiu padvelkusių žodžių. Prireikė nemažai laiko, kad Deoiridh susiprastų: tai buvo Sigurdas, su kuriuo ji pati kalbėjo vos prieš kelias akimirkas. Deja, galvoti apie svaigiąsias medžiagas buvo paprasčiau nei apie praeities šmėklas.
Atsiprašymas tarsi buvo ištartas kažkieno kito lūpomis, bet tą, kurį pateikė islandas, Deoiridh įsidėmėjo. Kiek labiau sufokusuotu žvilgsniu stebėjo žmogų, kuris buvo daugiau nei draugas. Jie abu tai žinojo, nors garsiai niekada to ir neišsakė. O jeigu ir išsakė, Deoiridh to neprisiminė. Pasidarė keistai liūdna. Kažkuri smegenų kertelė norėjo grįžti į praeitį. Jai labai trūko nedrąsių apkabinimų ir žvilgsnio. Kodėl ji taip paprastai visa tai išmetė?
Tylūs žodžiai nepasiekė vis dar apkvaitusių smegenų, o rankos taip ir neapsivijo Sigurdo. Deoiridh stovėjo kaip statula ir bandė susigaudyti, kaip įsivėlė į šią situaciją. Iš šono nė nebūtum pasakęs, kad tai ta mergina, kuri visai neseniai garsiai kvatojo. Iš jos buvo likęs tik sutrikęs žmogus, nežinantis ką daryti toliau.
- Metas kam? - sumurmėjo Deoiridh. Ar tai reiškė, kad Sigurdas išeis? Kas pasikeis po šito susitikimo? Galbūt niekas, nors mergina įtarė, kad daug apie tai galvos. Ką gi, ko gero, teks nemažai išgerti, kad nustumtų jaučiamą kartėlį. Tokia savijauta škotei visiškai nepatiko.
- Aš… - pradėjo ji ir atsargiai pažvelgė į islandą. Deja, neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti toliau. Kurį laiką žiūrėjo Sigurdui į veidą, bet staiga apsisuko ir netikėtai sparčiu žingsniu nutolo. Vos po akimirkos paskendo žmonių minioje.
-
Auris giliai įkvėpė. Tada iškvėpė. Jie laisvi. Su visais savo juodosios magijos įnagiais. Su visomis knygomis ir viskuo, ko neturėtų būti Hogvartse. Planas pavyko. Dabar Juzefas ir Auris stovėjo mušeikų skersgatvyje. Abu buvo ką tik išėję iš Bordžino ir Berko krautuvės. Į kurią pateko per pradanginimo spintą esančią mokykloje. Tereikėjo tik įlipti į ją ir spinta veikė. Matyt pats Merlinas jiems linkėjo laimės, kad ta sena spinta veikė ir perkėlė juos į kitą esančią jau toli nuo mokyklos. Nusisekė ir tai, kad išlindę iš spintos nerado pardavėjo. Taigi tiesiog niekieno nepastebėti išėjo pro duris ir galėjo atsikvėpti. beveik.
- Maniau, kad tai kvaila idėja. Kad užstrigsim ten. Bet mums pavyko Juzefai. - Nusijuokė. Tik dabar suprato kaip jam palengvėjo.
- Gal turi kokių idėjų. Kur galėtume dabar traukti su savo turtu?
-
Juzefas su Auriu stovėjo kažkur už kampo Mušeikų skersgatvyje. Plikis gaudė kvapą susiėmęs už širdies, valydamasis nuo kaktos šaltą prakaitą ir galvodamas, kad jam vos trisdešimt šešeri metai, o kartais jaučiasi kaip bent septyniasdešimt šešerių. Jo kūnas į tam tikrus dalykus reaguodavo kitaip, nei anksčiau. Pavyzdžiui, į sportą, į kai kurį maistą, į alkoholį, į stresą. Taip, o dabar streso patirta per akis.
Levinsas išmetė vandens buteliuką ir šokoladukus į greta esančią šiukšliadėžę. Ne, dabar jam nereikėjo tokių nesąmonių. Gniaužė tik maišelį su daiktais, kuriais aurorai tikrai neapsidžiaugtų.
- Merline, nežinau, - atsakė beplaukis draugui. - O tau nesisuka galva? Negaliu patikėti, jog taip pasisekė. Maniau, jog teks bent jau susikauti su kažkuo Bordžine ir Berke. Tu genijus, Auri. Tik dar džiūgauti jaučiuosi neatsipeikėjęs. Leisk pagalvot, nes į galvą kol kas šauna tik baras ir butelys ugninės, - nusijuokė.
Plikšius apsidairė. Kol kas jokių įtartinų tipų nebuvo matyti. Šiame skersgatvyje visada turėjai išlikti budrus. Kodėl čia nėra suoliuko, pamanė Juzefas mintyse.
-
- Kas ten? Ką ketinai veikti su tokiomis maisto atsargomis? - Nusijuokė pamatęs ką draugelis išmetė. Viskas dabar atrodė juokinga. Jautėsi lyg su sparnais. Juk jie išsigelbėjo. Beveik.
- Ne. Jaučiuosi puikiai. O kodėl mes turėtume su kažkuo muštis toje krautuvėje? - Užklausė. Neįsivaizdavo, kad tie tipai dirbantys juodosios magijos krautuvėlėje imtų su jais muštis. Jau greičiau bandytų įsiūlyti kokį daikčiuką.
- Aš ne genijus. Tiesiog mane globoja fortūna. O butelį ugninės tikrai galėsime išgerti. Turim ką atšvęsti. Bet pagalvok gerai. Nes mano draugeliai, kuriems galėčiau šitai patikėti mane pribaigtų. Gi žinai, kaip Dolohovai ir jų žmonės manęs nemyli. - Kaip nuostabiai viskas išėjo. Ką jie darytų, jei spinta būtų nebeveikusi? Bet koks skirtumas. Abu juk laisvutėliai ir toli nuo mokyklos ir visų prakeiktų aurorų. Neprijaučiu teisėsaugai. Pagalvojo.
-
Regis, Auris buvo puikios nuotaikos.
- Galvojau, gal ne taip greit numirsim, jeigu turėsim vandens ir po šokoladuką, - dabar jau ir pats Juzefas šyptelėjo. - Nežinau. Maniau, rausim iš tos spintos, kils sumaištis. Gerai, kad to nebuvo. Ne, ne, Dolohovams nieko tikrai negalime patikėti, dabar jie jau mūsų priešai, - jis prisiminė tą kartą parke.
Juzefas, šiek tiek pastoviniavęs ir pakvėpavęs Mušeikų skersgatvio oru, pasijuto geriau. Galvojo, kur gi jiems padėti tuos daiktus, tačiau vienintelė mintis buvo Merėjus. Nors Juzefas jau kurį laiką su juo nedirbo. Dabar tai darė vienas. Nebuvo tikras, ar šis senų laikų draugelis tikrai gera išeitis.
- Turiu minty vieną draugelį, - pasakė Levinsas. - Tik nežinau, ar tai yra pakankamai saugu. Na, kad jis mūsų neįskųs, tai aš tau garantuoju. Nes pats yra įklimpęs iki ausų. Bet kad jis nepasisavins šitų daiktų ir nepadarys iš jų bizniuko, tai tikrai negalėčiau pažadėti. Aišku, galeonų tokiu atveju mes tikrai nematytume, - plikis klausiamai pažiūrėjo į Aurį, reikėjo sužinoti, ką jis apie tai galvoja. - Bet, po velnių, - toliau kalbėjo Juzefas. - Kaip tu manai, su kuo visa tai susiję? Kas prinešė į mokyklą tų artefaktų? Ir kodėl. Ar tai nėra pavojinga vaikams? Žinai, Walgunas. Neramu man dėl jo. Kaip tau turbūt dėl Timočio, - padarė prielaidą.
Tik dabar Juzefas pagalvojo, kad per visą šitą sumaištį jis neįspėjo Walguno, jog jis neliestų jokių įtartinų daiktų.
-
- Nuostabios maisto atsargos. - Nusikvatojo jis.
- Ne. Ko jiems ten muštis su mumis. Bet gerai, kad ten nieko nebuvo. Niekas nežino, kad mes išvis naudojomės ta spinta. - Jiems tiesiog nuostabiai nuskilo. Aš gimęs po laiminga žvaigžde. Visada atrodo, kad jau šakės. Bet kas nors vis tiek padeda išsisukti.
- O taip. Tiesą pasakius aš net nežinau kur jie. Ir tikiuos nesužinoti to ilgai. - Jis laukė. Kol galbūt Juzefui į galvą ateis kokia idėja.
- Jei tas tavo draugelis prakals mano knygas, tai aš jį nudėsiu. Čia mano kolekcija rinkta nuo gal trylikos. Tu žinai kokių aš čia turiu egzempliorių? Ne. Jeigu jis gali parduoti mano knygas, tada gal aš jas perduosiu Alanui. Kad nukištų kažkur į dvarą. Jei jis parduotų kitus mano daiktus, tai ką gi. Išgyvensiu. Bet knygos... Pabandytų tik...- Išdėstė Senkleris. Jis nei už ką neketino prarasti savo kolekcijos.
- Nežinau. Aš įtarčiau mudu, dėl tų artefaktų. Juk mokykloje turbūt tik tu ir aš turim ar turėjom tamsių reikalų. O dabar net nežinau. Gal kas nors tikrai netyčia viską atgabeno į mokyklą. Gal tas žmogus paveiktas užvaldymo kerais. Nežinau. - Auris užsigalvojo. Ir užsimąstęs pasakė.
- Taip. Man nepatinka. Vaikams nesaugu. Timotis ir E... - Ir čia sustojo. Po galais vos nepasakė, kad Timotis ir Eion gali susižeisti. Jei taip pasakytų,tai matyt Juzefui kiltų klausimų. Gal ne dabar, bet paskui. O Auris dar tikrai negalėjo apie tą vaikinuką su Juzefu kalbėtis.
- Žodžiu mokiniams tikrai nesaugu.
-
- Tu tikrai taip pasitiki Alanu? Nepamiršk, kad jis prikėlė Ad... demoną.
Prie Aurio Juzefas Adriją visada vadindavo demonu. O apie dar visiškai šviežią pokalbį Kiauliasodyje ir kelionę į Hogvartsą plikis nenorėjo užsiminti. Ir pačiam pasidarė keista, jog to individo dabar vos nepavadino tiesiog vardu.
- Tikrai nežinau, galėtų parduoti ar ne, - vėl prabilo. - Spręsk pats, ką daryti su knygom. O kitką turbūt bus geriau perduoti Merėjui, negu išmesti.
Tada Juzefas išklausė Aurio nuomonės apie artefaktus.
- Abejoju, kad tai įvyko netyčia, - pasakė. - Per daug įtartina. Norėjai pasakyti Erkai? - nusijuokė. - Taip, ir man keista, kad tos neklaužados nėra mokykloje, - nusišypsojo.
Galiausiai su Erka Juzefas kaip ir susigyveno. Ji tikrai nebuvo pavyzdinga mokinė ir gerokai per daug sau leisdavo, bet palyginus su Eion, na, Erka - tikra šventoji.
- Tik nežvenk, - pasakė Juzefas, išsitraukęs burtų lazdelę. - Aš tave nudėsiu, Senkleri, jeigu tu žvengsi, - įspėjo. - Ir tada savo daiktus galėsi gabentis atgal į mokyklą.
Aišku, net jeigu Auris ir susijuoktų, Juzefas nei jo nudėtų, nei paliktų bėdoje. Iš balso Auris turėjo tai suprasti. Tuos žodžius Levinsas pasakė tik norėdamas pranešti Auriui, jog turbūt bus neįprasta, o gal keista. Arba juokinga. Nes Juzefas po jų iškart Merėjui pasiuntė gynėją, o jo gynėjas buvo mažas, vos vos paliegęs triušis.
-
- Alanu aš pasitikiu šimtu procentų. Juk sakiau tau, kad Adrijas ne demonas. Jis iš demono pasaulio. - Kartais pasakydavo tai Juzefui. Kartais ne. O tas atrodo vis dar buvo įsikalęs į galvą, kad Adrijas demonas. Bet dabar jau Auris nebebuvo prieš jį nusiteikęs. Adrijas jam ne kartą padėjo ieškoti Alano tais blogaisiais metais. Jis žiūrėdavo, kad Alanas darytų namų darbus. Jis perėjo į Grifų Gūžtą išgelbėdamas Kają. Taigi arba buvo žiauriai klastingas, arba Alanas tikrai žinojo ką daro jį prikeldamas. Auris abejojo, kad teisingas pirmas variantas.
- Na, gal knygas aš visgi atiduosiu Alanui. O visą kitą tam tavo draugeliui. - Savo brangučių visai nenorėjo prarasti.
- O ką tu pats įtartum? - Pasidomėjo. Pats visgi manė, kad kažkas tai padarė netyčia.
- O taip. Erka. Tikrai negaliu įprasti, kad ji Londone. O aš čia. - Kaip gerai čia išėjo. Nereikėjo galvoti kokio melo. O ir šiaip Erkos jam trūko mokykloje. Erka, Eion. Net vardai panašūs. Bet kodėl jie taip klaikiai nesutaria.
- Aš pasistengsiu, bet nepažadu drauguži. - Pamatęs gynėją visgi nusišypsojo.
- Tiesiog mielumo įsikūnijimas. Labai mielas padarėlis. - Tiesiog negalėjo nepakomentuoti to triušiuko.
-
Juzefas svarstė, ar reikėtų Auriui papasakoti apie tą savo ir Adrijo pokalbį. Nusprendė, kad vis dėlto - ne. Būtų gėda prieš draugą, jog Levinsas buvo toks sudirgęs, jog akivaizdžiai demonui (galbūt) parodė, kad kažką yra prisidirbęs. Jau ir taip dabar gėda buvo ir dėl savo panikos, ir dėl to triušio.
- Net neįsivaizduoju, - atsiduso. - Visi atrodo normalūs. Neįtarčiau tavęs, Auri. Tu pasiėmei globoti Erką, o dabar augini Timotį. Ir savęs neįtarčiau. Merline, juk mokau žiobarotyros. Na, tikėkis, kad Erka nesugriaus tavo namų, - nusijuokė. - Taip, tikrai mielas, - ironiškai murmtelėjo beplaukis.
Jiems reikėjo šiek tiek palaukti, o tada prieš nosį išdygo Merėjus. Merėjui tiesiog ant kaktos buvo parašyta, jog jis verčiasi įvairiais darbeliais. Jis atrodė kaip asmuo, prie kurio galėtum prieiti šiame skersgatvyje ir ko nors nusipirkti arba kažką parduoti.
- Nai nai nai, profesorėlis, - mirktelėjo Merėjus Juzefui. - O aš galvojau, kad pasirinkai dorybę, - šaipėsi. - Kaip ir tu. Senkleris? - kiek klausiamai nužvelgė Aurį. - Ir tu, girdėjau, pasirinkai šviesybės kelią. Nepamirškit paskui nueiti pasimelsti į baž...
- Merėjau! - pertraukė buvusį bendrininką Juzefas. - Mes neturim laiko. Pasaugok šituos mano daiktus, - įdavė maišelį su jais. - Mano draugas tau perduos savo daiktus, kuriuos irgi reik pasaugot.
- Bet tu, tikiuosi, supranti, kad tai nebus už dyką? - paėmė maišelį Merėjus ir žvilgtelėjo į Aurį tarsi laukdamas, kol ir šis ką nors jam duos.
- Kiek? - paklausė Levinsas.
- Nežinau, - paslaptingai atsakė Merėjus. - Priklauso nuo to, kas čia yra, - pakratė maišelį.
- Tas pats, kas ir visada, - atsakė Juzefas.
- Ania? Gerai, dorasis Levinsai, o pas draugelį kas?
- Aš neturiu piniginės, - atsiduso Juzefas. Visai pamiršo ją pasiimti. - Auri, tu turi pinigų?
- Oi, oi, oi, - maivėsi Merėjus. - Prasideda. Duodat kiek turit, o paskui išrašysiu, kaip ten sako žiobarai, sąskaitą faktūrą.
- Ir man reikės, kad vieną dalykėlį nugabentum į Kiauliasodį, - dar pasakė Juzefas.
- Papildomi mokesčiai. Papildomi bus mokesčiai, Juzefėli. Ir, aišku, procentai man. Septyniasdešimt, pavyzdžiui.
- Po velnių, Merėjau! - nervavosi Juzefas. - Žinai, gal išvis nieko nereikia, atiduok ir dink, - jis tiesė rankos į savo maišelį.
- Gerai, gerai, - surimtėjo Merėjus ir prisitraukė maišelį sau prie krūtinės. - Kaip senam geram draugui, pasaugosiu aš jūsų tuos daiktus be žiobariškų sąskaitų ir faktūrų, ar kas ten per velnias, bet mokėt vis tiek turėsit. O Kiauliasodžio pelną dalinsimės per pusę. Tu juk supranti, kad man pavojinga, čia ne menkniekiai iš Vizlių krautuvėlės.
- Suprantu, suprantu, - atsakė mėlynakis.
-
- Aš tai save įtarčiau. Prisiminus mano praeitį, o dabar staiga tokius pokyčius gyvenime tikrai pamanyčiau, kad jau šitas tipas tikrai maskuoja kažkokius savo poelgius. - Nusijuokė. Bet jei rimtai, tai buvo labai svarbu ar tie daiktai į mokyklą pateko tyčia ar ne. Jei koks mokytojas tarkim užsiima tokiais dalykais... Jei Timotis Ar Eion netyčia pamatytų kažką, tada tas mokytojas galėtų juos nuskriausti, kad matė ko nereikia. Galėtų ir kiti vaikai patekti į tokią situaciją. Jam staiga pasidarė neramu.
- Na, gal greitai viskas bus išsiaiškinta. - Dabar jau pasakė be lašelio linksmumo balse. - Nieko. Erka nieko nesugriaus. Nebent jos žvėrynas gali pasidarbuoti.
Pagaliau pasirodė tas tipas. Buvo kažkada matytas. Aurį baisiai nervino jo kalbos manieros.
- Gal tu neaušink burnos. Susitariam ir skirstomės. - Niūriai pasakė. Tingėjo su juo aiškintis. Kol gyveno Merėjaus pasaulyje, nusikaltimų pasaulyje burnos irgi niekada neaušindavo. Būdavo gana tylus, niūrokas ir lyg palaikydavo tam tikrą atstumą nuo jų. Kur kas kalbesnis būdavo su paprastais žmonėmis, kurie tarkim perduodavo jų daiktus ar žinias kur reikia. Gal dėl to, kad mokėdavo su jais rasti kalbą Dolohovai ir pakėlė jį auksčiau. Juk laikui bėgant tapo ne jų žudiku ar pinigų išmušinėtoju. O... Auris nežinojo kaip įvardyti savo pareigas. Na, jis verbavo žmones, kad jiems dirbtų, palaikė ryšius su žmonėmis gabenančiais daiktus. Lygiai taip pat traukdavo žinias iš ministerijos darbuotojų ar kitų naudingų žmonių. Jis visada mokėjo pabūti linksmu draugeliu. Arba priešingai Išklausysi kitus. Kartais atrodydavo labai dėmesingu klausytoju. Žmonės jam pasipasakodavo. taigi turbūt reikėjo save vadinti ryšininku. Jis pažinojo visus jų kontrabandos tinkle, padėdavo prastumti visokius daiktus. Taigi turbūt nieko keista, kad kai paliko Dolohovus jie baisiai supyko ant jo.
Auris išsiėmė iš kuprinės dėžutę su savo daiktais. Ji atrodė nedidelė, kaip ir kuprinė buvo išplėsta nesusekamaisiais išplėtimo kerais.
- Imk - Padavė Merėjui. Nesiteikė pasakyti kas yra dėžės viduje. Knygas taip ir paliko kuprinėje. Teks perduoti jas Alanui.
- Neturiu čia pinigų. Sakyk kiek nori. Pinigus gausi. Juk žinai, kad jei pažadu, tai pažadu ir sumoku.
-
- O ar kas nors be manęs mokykloje žino, kad buvai įsivėlęs į tam tikrus dalykus? - paklausė Juzefas Aurio.
- Jie pasikviečia mane, nors neturi pinigų! - reiškė nepasitenkinimą Merėjus. - Nežinau, nežinau, kaip čia bus...
- Po velnių, Merėjau, juk čia tu turėsi mūsų daiktus, o ne mes tavo! - sušuko Juzefas.
- Mhm, o gal būtent šitų daiktų dabar ieško aurorai, iš kur man žinot.
- Neieško, - patikino Juzefas. - Tiesiog Hogvartse neramumai, dėl to reikėjo juos skubiai išgabent. Geriau ten tokių dalykų neturėt.
- Sakau, kad nesąmonė tas tavo Hogvartsas, - dabar Merėjaus balsas nuskambėjo liūdnokai. - Jei norėsi grįžt, visada lauksiu, - kalbėjo rimtai. - Kiek manai, kad tas pasaugojimas vertas, tiek ir atsiųsk. Ir dėl Kiauliasodžio susitarsim.
O tada Merėjus dingo su jų daiktais. Pokštelėjo oru. Juzefo veide kažkas sušmėžavo. Gal ilgesys, gal dvejonės. Merėjus kadaise buvo geras jo draugas, puikus bendrininkas. Aišku, suktas jis ir tikrai nėra sąžiningas. Tačiau bent dabar plikiui atrodė, kad gal ir saugūs pas Merėjų bus jų daiktai.
- Žinai, aš jį išmokiau keliauti oru, - pasakė Juzefas Auriui. - Žinoma, jis nelaikė keliavimo oru egzamino, kad ir kiek kartų kalbinau, - nusijuokė. - Buvom net susilažinę. Jeigu aš būčiau laimėjęs, Merėjus būtų ėjęs laikyti egzamino. Tačiau aš pralaimėjau, todėl jis nėjo. O aš turėjau... - Juzefas vėl nusijuokė. - Na, nesvarbu, ką turėjau. Žodžiu. Pala, Auri. O tu laikei keliavimo oru egzaminą? Jei nori, galiu ir tave išmokyt keliaut oru, - tarsi visai pamiršęs šiandienos nuotykius kalbėjo Levinsas.
-
- Ne. Aišku ne. - Ne. To niekam nepasakojo ir nesiruošė pasakoti.
- Nesijaudink. Aurorai apie šituos daiktus tikrai nežino. Mums ir reikia, kad nežinotų. - Atrodė, kad jie susitarė. Merėjus dingo. O Auris pajuto keistą ilgesį, kurį atnešė palengvėjimas, kad viskas gerai pasibaigė.
- Kaip tau atrodo ar normalu ilgėtis senų baimingų dienų? Aš visada sakau Eion ar Erkai, kad reikia elgtis gražiai, negalima daryti to ar ano. Bet kartais man atrodo, kad norėčiau grįžti į laikus, kai mano gyvenimas buvo pilnas tokių dienų kaip ši. - Pradėjo pasakoti Merėjui dingus oru. Jis net turėtų su kuo dirbti. Mišelis, kuriam pridavė Dolohovus jį priimtų. Dar ir pats sakė, kad Auris galėtų pas jį ateiti. Bet tada Auris pasirinko mokyklą.
- Ką pasakytų tie vaikai, jei sužinotų kokius dalykus aš išdarinėjau? - Tada susivokė, kad įkišo čia ir Eion vardą. Na ir ką? Kažin ar Juzefas stebėtųsi tuo, kad jie kartais pasikalba.
- O ką turėjai daryti? - Paklausė šypsodamasis. Jei jau Juzis nepabaigė pasakoti reiškė, kad tai kas nors įdomaus.
- Ne. Aš nelaikiau ir nenoriu. Niekada. - Dolohovai jį spyrė laikyti tą egzaminą. Bet auris niekada nesutiko. Ir dar vis nenorėjo to daryti. Nors Juzefas turbūt tikrai jį galėtų išmokyti keliauti oru. Jis apie tai gerai išmanė. Bet Auris niekada nepasakys Juzefui kodėl nenori to mokytis. Ir niekada nepradės to mokytis.
Staiga jis ėmė galvoti, kad dabar jiems reikės išeiti iš čia ir Juzefas turbūt pasiūlys oru keltis į Kiauliasodį. Ir kaip Auris turės išsisukti? Kol Juzefas neuždavė to klausimo Auris pradėjo galvoti ką reiktų pasakyti jei Levinsas užduotų tą klausimą.
-
- Normalu, - atsakė Juzefas. - Aš ir pats tų laikų ilgiuosi, - nusijuokė. - O gal jaunystės ilgiuosi. Aišku, ir dabar esu jaunas. Bet vis tik ne dvidešimt penkeri... - atsiduso. - Tai bendrauji su tuo... Breathnach, - kaip kokį keiksmažodį ištarė. - Ir gerai. Šiais metais elgiasi žymiai normaliau. Bent jau kitiems mokiniams stiklinių butelių į galvą nedaužo. Nes praeitais metais buvo ir taip, - piktinosi. - Nežinau, ką pasakytų vaikai. Neapsikrauk taip. Koks skirtumas, - gūžtelėjo pečiais. - Juk svetimi vaikai. Štai, ką pasakytų paties vaikas... - pagalvojo apie Walguną. - Va čia man atrodo svarbu. Aišku, suprantu, kad tau svarbu būtų, ką pagalvotų Timotis ar Erka. Bet dėl tokio kaip Eion tikrai nesuk smegenų, - patarė. - Juk niekas tavęs su juo nesieja. Cha, - nusijuokė galvodamas apie tas lažybas. - Na, turėjau keptuvėmis prisidengęs savo intymias vietas prabėgti pro parduotuvių alėją Londone. Tarp kitko, atsidūriau žiobarų laikraštyje. Seniai tai buvo, gal prieš dešimtmetį. Dėkui Merlinui, Walgunas, atrodo, nematė. Bet matė buvusi. Tada dar žmona, - susiraukė. - Oi, matytum, kaip ji siuto, - šypsojosi. - Tikrai, tai buvo kvailystė. O kodėl nenori? Juk oru keliauti daug greičiau ir paprasčiau nei nešykle ar motociklu, - gūžtelėjo pečiais. - Galėtume dabar keltis į Kiauliasodį, bet... Po galais, turbūt negalime? Kaip manai? Juk negalime grįžti pro aurorus, jeigu pro juos neišėjome... Ir knygos! - šūktelėjo. - Turi kažkur padėti knygas.
-
Ar jis ilgisi jaunystės? Ko jis ilgisi? Gal laisvės. Kai gyveno dėl savęs. Gal. Ar to nuotykių pojūčio? Ar tikrai norėtų grįžti į praeitį? Ne. Tik tada, kai negalvodavo apie kitų žmonių jausmus buvo lengviau. Bet šiaip...
- Aš nežinau ar dėl jaunystės. Tiesiog tais laikais visko tiek nepergalvodavau kaip dabar. - Pasakė. Bet toliau nesiplėtė. Reikėjo juk judintis, grįžti į mokyklą.
- Taip. Bendrauju su Eion. Rimtai? Jis kažkam trenkė su stikliniu buteliu? - Namie Eion taip nedarydavo. Kad ir Timotis tarkim. Eion su juo elgėsi labai gražiai. Kas jame pabunda, kad išdarinėja tokius dalykus? Norėjosi apie daug ką su vaikinuku pakalbėti. Bet ar jų ryšys tikrai tai leistų padaryti?
- Na, sakiau tau Šerno galvoje, kad reikia Eion parodyti kitokiį bendravimo būdą. Jei šiais metais jis geresnis, tada gerai. O, būtų labai negerai, jeigu Eion sužinotų kas aš buvau. Tada galbūt jis nebenorėtų klausyti ką jam sakau. - Ne svetimi. Eion ar Erka jie jam nesvetimi. O ir šiaip nesinorėjo, kad ir kiti mokiniai sužinotų tuos tamsius dalykus. Auris mylėjo savo darbą, jam patiko, kad mokiniai atrodo juo pasitiki. Ir to jis nenorėjo prarasti.
- Oho. - Nusijuokė. - Džiaukis, kad Walgunas turbūt nevarto senų žiobariškų laikraščių. - Toliau juokėsi.
- Nenoriu ir viskas. - Nukirto. Tos knygos. Visai buvo pamiršęs, kad negali jų neštis atgal. Bent jau palengvėjo dėl to, kad keliauti oru dabar nereikės.
- Tu teisus. Negalim grįžti per Kiauliasodį. Pakviesiu Alaną ir atiduosiu jam knygas. Ir mes grįšim tuo pačiu keliu, kokiu čia atėjom. - Auris išsiėmė lazdelę ir paleido gynėją pusbroliui.
-
Alanas labai skubinosi. Norėjo greičiau sugrįžti namo. Šiandien siaubingai užsibuvo darbe. Ir dabar dar lakstė skersiniame skersgatvyje. Jam reikėjo šį tą nupirkti ir rytoj nusinešti į darbą. Visi jų globojami kosliukai sirgo, reikėjo vaisto. Ir kai išlėkė iš krautuvėlės priešais nusileido pusbrolio gynėjas. Alanas iš pradžių nesuprato, kad jis Aurio. Nes Aurio gynėjas buvo didelė pikta lūšis. O čia buvo mažas lūšiukas. Taigi suvokė kas tai tik tada, kai pusbrolio balsas pakvietė jį ateiti prie Bordžino ir Berko krautuvės. Ir ko jis prisidirbo? Alanas skubiai patraukė ten ir greitai nukako į reikiamą vietą. Auris buvo ne vienas. Su Juzefu.
- Sveiki. - Pasisveikino vaikinas.
- Džiaukis, kad buvau netoli. Ko nori? Tik nesakyk, kad prikrėtei kokių kvailysčių.
-
- Trenkė. Bet čia jau senokai. Anksčiau nuolat tekdavo pėdinti pas Klastūnyno vadovą. Tą kartą ėjau ir pas direktorę. Bet dabar situacija tikrai geresnė. Šaunu, kad turi tiek kantrybės, - šyptelėjo. - Maniškė iš karto išsektų. Džiaugiuosi, - pasakė apie Walguną. - Štai kodėl vis atidėlioju pamoką apie žiobarišką spaudą, - nusikvatojo. - Gerai jau gerai. Nenori, tai nereikia, - gūžtelėjo pečiais dėl keliavimo oru.
Netrukus čia pasirodė ir Alanas. Buvo visai smagu pamatyti vaikinuką. Paauglystės proveržis po skyrybų su Dori, regis, liko praeityje. Levinsas šyptelėjo, kai Alanas paklausė Aurio, ar šis prikrėtė kokių nors kvailysčių.
- Sveikas, - paspaudė plikis ranką vaikinui.
Nusprendė, kad lai Auris ir papasakoja tiek, kiek nori Alanui. Ar ko nors prikuria. Kažkaip visai nesibaimino, jeigu šis kažką sužinotų. Tikėjo, kad Auris nepasakys, ko nereikia. Laukė, kol Auris perduos knygas ir abu profesoriai galės keliauti į mokyklą. Ėmė gailėtis, jog išmetė tai, ką turėjo geriamo ir valgomo, į šiukšliadėžę. Vis tiek ta spinta ne - ne itin malonus dalykas.
-
Reikėjo tik tikėtis, kad daugiau Eion niekada tokių dalykų nedarys. Dar iš vis gerai, kad po tokio nutikimo jo neišmetė iš mokyklos. Kas tada būtų? Jis juk pražūtų, jei gyventų visada Airijoje. Na, dabar turbūt Auris įtaisytų Eion į paprastą žiobarišką mokyklą. Ne, tikrai neleistų jam likti tuose vaikų namuose. Bet vėlgi... Juk dar buvo nevisai aišku ar berniukas liks pas jį visam laikui. Jie dar vis apie tai nesikalbėjo.
- Blogai. Tikiuosi, tokie dalykai nebepasikartos. Šiaip jame gyvena išties geras vaikinukas. Galbūt ateis laikas, kai Eion nebenorės savęs pateikti iš blogosios pusės. - Labai tikiuosi.
- Na, gal tavo didžioji paslaptis taip ir liks neatskleista. - Nusijjuokė. Kalbėjo apie tas lažybas.
- Ai, vis tiek būtum atsitrenkęs, net jei būtum ir toli. - Pasakė Alanui. Abu jie trumpam pasisveikindami apsikabino.
- Kodėl iškart aš ko nors prikrėčiau? Visai nieko nepadariau jeigu ką. - Auris nusikabino nuo pečių savo kuprinę.
- Matai, mokykloje yra kažkokių juodosios magijos artefaktų. Tu žinai apie mano kolekciją... Laikiau ją mokykloje. Bet dabar aurorai tikrina kabinetus. Tai negaliu ten jos laikyti. Ar gali pasaugoti? Tik iškkart ssakau. Nebandai nieko praganyti supratai?
-
- Nes tu amžinai kur nors įsipainioji. - Nusišypsojo. - O iš kur jie atsirado mokykloje? - Pagalvojo, kad jei gyventų senąjį savo gyvenimą, kuriame nebūtų skyrybų su Dori, turbūt dabar mokytųsi auroro amato. Dori nebūtų tokia prislėgta, tokia nuolanki.
- Vaje, patikėsi man savo didžiąją kolekciją. Gerai, duok. Paslėpsiu tavo knygas. Galėjai seniai jas palikti dvare. Mokykloje juk mokiniai. O jei jie netyčia rastų tavo knygas kas tada? - Alanas paėmė kuprinę. Jis labai mylėjo savo pusbrolį, kuris labai dažnai būdavo neatsakingas. Prisiminė paskutiniuosius savo metus mokykloje. Dėl kurių dabar išties gailėjosi.
- Kaip Tavo broliukas? Kaip jam sekasi mokykloje? - Alanas niekada nematė to vaiko. Bet žinojo, kad turbūt nelengva su juo. Jeigu vaikas augo su Amyru visą laiką.
- Na ką gi. Aš jau eisiu. Man reikia namo. Iki. - Padavė Ranką Juzefui. Atsisveikino su Auriu ir nuskubėjo namo.
-
- Prašneko mat tas didysis rimtuolis. Tau gal priminti ko pridirbdavot su Milanu? - Siaubas buvo, o ne metai.
- Nežinau. Dėl to aurorai ir daro paieškas. Tas ir blogiausia, kad niekas neaišku. - Pasakojo Alanui.
- Man patinka, kai mano knygos su manimi. Tu ką galvoji pallieku jas ant kiekvieno kampo? Nei mokiniai jas rastų, nnei ką. - Auris perdavė knygas pusbroliui.
- Ai, labai po truputį. - Apie brolį daugžodžiauti nesinorėjo.
- Iki. Perduok linkėjimus Dori. - Atsisveikino ir Alanas nuėjo.
- Na ką gi... Metas ir mums eiti. Tikėkimės, kad spinta nesumanys sugesti. - Šyptelėjo. Jie su Juzefu vėl įžengė į parduotuvę, o tada į spinta. Kuri turėjo nukelti atgal į Hogvartsą. Mes išsisukome. Neįtikėtina, bet išsisukome. Galvojo Auris atverdamas spintos dureles.