Naktį pripildė berniuko klyksmai, Tamsos šnypšimas bei kitokie sektantų skleidžiami garsai, o Mėnulis nebyliai stebėjo šią kraupią sceną, užliedamas aktorius savo šalta, balta šviesa.
Mayra juto, kaip kraujas ant jos veido, rankų bei rūbų pamažu kreša. Žmonės, tarsi sulaukėję ir pamiršę, kad ant akmens guli niekuo jiems nenusikaltęs berniukas, darkė jo kūną, bandydami numalšinti amžiną smurto ir skausmo troškulį. Puota, kitaip nei ta Dievo Avinėlio, persmelkta mirtimi ir prieinama tik išrinktiesiems, kurie, atsisakę priimti patiektą Kūną ir Kraują, nepajusdavo, kaip kaltės ir savigailos grandinių traukiami į dugną paskęsdavo.
Bloga. Prie žemės nuovargio traukiamas kūnas, šalta, karšta, visus skonius ir kvapus užgožiantis šviežias kraujas. Mayros akyse vėl šoko tie tamsūs taškeliai, grasindami ją pasiglemžti į amžinos Tamsos karalystę.
Priėjus prie akmens, mergina juto po kojomis nekalto vaiko krauju permirkusią žemę, matė jo išdarkytą lavoną ir, ištiesusi jo paties krauju išteptas rankas, švelniai suėmė veido likučius.
-Sudegint. Viską!-paliepimas nuaidėjo mišku. Aplink stoviniavę žmonės, tarsi ką tik pabudę iš savotiško transo, vengė pažvelgti į šios nakties auką.
Skruzdėlės grįžo prie darbų, o ji, jų karalienė, vis dar glostė vasariškus saulėlydžius primenančius berniuko plaukus ir šnabždėjo žodžius.
Blogumas nepraėjo. Mayra keliais atsirėmė į kruviną žemę, vis dar keistai šypsodamasi. Tamsa, jos taip išsiilgusi, taip pat tiesė savo rankas. Kaip ir viskas buvo suplanuota, netrukus kraujo kvapą nugalėjo benzino tvaikas. Blykstelėjo degtukas ir ugnis apsiautė Mayrą ir berniuko kūno likučius.
Melsvi ugnies liežuviai, sieros kvapas, nutilę žmonės, paukščiai, gamta, balsai...
Laikas tarsi sustojo.
Ir suskambo varpai/Džiaugsmingi iš kalnų aukštų./Kelkim rankas į viršų,/Šlovinkim Tave kartu...
-Tu atėjai,-pakėlusi akis į juodą kaip Niekas dangų, tarė Mayra. Ledinės šešėlio rankos uždengė jai akis. Aš visada šalia, Mayra, ir tu tai žinai.
-Lauki...-atsiduso juodaplaukė.-Tu vis lauki ir lauki, o ne žinai...
Ir vieną dieną sulauksiu.
Lediniai lietaus lašai bėgo Mayros veidu žemyn. Mergina lėtai pramerkė akis. Šviesus, lietaus debesų pilnas dangus žiūrėjo į ją, sušlapusią ir bejėgę, gulinčią ant akmens, kur guldoma tik auka. Naktį vykusio ritualo nebuvo likę nė žymės - Tamsos būtybės žinojo, ką daro.
Sunkiai nusivertusi nuo akmens, juodaplaukė žnektelėjo ant purvu virtusios žemės. Skaudėjo visą kūną, tarsi ji būtų sudarkyta iš vidaus. Lėtai atsistojusi, mergina apsidairė, nusišypsojo ir, pasigirdus garsiam pokštelėjimui, dingo.