Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Gloria Clarke Kovo 04, 2021, 03:07:18 pm
-
[size=14Tema: vandeniaiai augalai | Letehanospt][/size]
Daniel jau prieš gerą valandžiukę stovėjo šiltnamyje ir vis dar netikėdamas (kad jo prašymą profesoriauti Hogvartse priėmė) jaudinosi ir tuo pačiu laukė savo pirmosios pamokos. Tai buvo ypatingas momentas – pirma Džeimso pamoka. Staiga, netruko prisiminti, kaip būdamas vienuolikos vaikinukas nedrąsiai įžengė į šį šiltnamį. Tada žvelgė į tuometinį profesorių ir tikrai nesitikėjo po tiek daug metų save vėl išvysti čia, tik kitoje pozicijoje – profesoriaus pozicijoje. Ir koks sutapimas – pirmoji, kaip mokinio, Danielio pamoka buvo Herbologija, ir štai – pirmoji jo vedama pamoka, irgi Herbologija!
Prasmegęs prisiminimuose jaunuolis net nepastebėjo kaip nuskambėjus varpui į šiltnamį pradėjo grūstis pirmieji mokiniai. Po kelių minučių, kai šiltnamis jau buvo pilnas, Danielius pervertė ugninėmis akimis mokinių sąrašą ir sulygino su jau šiltnamyje spėjusiais įsitaisyti mokiniais. Puiku, visi yra! Galime pradėti... Profesorius Klarkas giliai atsikvėpė ir prabilo:
- Sveiki gyvi, naujieji mokiniai. Žinau, kaip Jums nedrąsu stovėti priešais naują profesorių. Turbūt dabar Jūsų galvelėse mintys sukasi apie tai, ko iš manęs tikėtis? Ar aš būsiu geras profesorius? ir panašiai. Bet žinokit, man taip pat nėra labai drąsu. – padarė pauzę, leisdamas sau atsikvėpti. Tuo pačiu metu pastebėjo kaip naujieji moksleiviai apžiūrinėja Mafiją. Po kiek laiko tęsė: - Taigi, šiemet Herbologiją dėstysiu aš – profesorius Daniel James Clarke, bet prašau mane vadinti tiesiog profesoriumi Klarku, arba profesoriumi Clarke. Kaip Jums patogiau. Na o dabar, keliaukime prie pamokos – šiandien pamoka vyks ne šiltnamyje, o prie ežero. Nekviečiau Jūsų iškart ateiti patiems prie ežero, kad nekiltų nesusipratimų, taigi, keliaujame prie ežero kranto!
Baigęs savo įžanginę kalbą naujasis profesorius prasispraudė pro Hogvartso mokinus ir nukako iki šiltnamio durų. Atidarius duris į šiltnamį ūžtelėjo gaivus ir vėsus ryto vėjelis. Žengus žingsnį ant rasotos žolės, Džeimso eilinį kartą basos kojos iškart sušlapo, bet tai jam netrukdė. Jis nužingsniavo per pievą iki ežero, kartkartėmis vis atigręždamas į gale einančius mokinius. Na tiksliau atsigręždavo patikrinti ar jie tikrai eina, ar niekur nenuklydo.
Kai galiausiai visi jau stovėjo prie ežero kranto, iš Džeimso kišenės išlindo Demonas. Vaikinas sumurmėjo kažką panašaus į "Visai geras oras pamokai lauke", bet driežui turbūt taip neatrodė. O gal tiesiog nepatiko toks vaikų dėmesys, todėl jo galva greitai vėl dingo kišenėje, na o Danielius liko vienas aiškinti pamokos temą. Jis susikaupė, kaip įprasta atsikvepė ir pradėjo aiškinti pamokos temą.
- Taigi... Gal kas jau suprato, o gal kas dar ne, bet šiandienos mūsų pamokos tema – vandeniniai augalai. Kagi, pamoką pradėsime nuo teorinio klausimo – kokius žinote vandeninius augalus? Pasakykite kokios jų savybės ir trumpai nupasakokite kam jie naudojami ir kokios būtinos sąlygos jiems augti. Prieš atsakydami prašau prisistatykite, juk dar nepažystų jūsų, nesu legimantas. Prisistatydami paminėkite savo vardą; pavardę; koledžą bei kursą.
Baigęs kalbėti profesorius nužvelgė mokinius ir tikėjosi, kad pakils nors viena ranka (na gali būt ir koja, bet svarbu, kad pakiltų).
Parašote postą, kaip iš šiltnamio nueinate iki ežero pakrantės. Tada prisistatote (galite ir vieną kitą žodį apie savo personažą paminėti) ir atsakote į teorinį klausimą. Galima tik vieną augalą. Augalas turi būti išgalvotas. Taip pat savo poste galite minėti ar ką nors veikti su Danielio gyvūnais tik svarbu nieko jiems nepadarykit/nesužalokit ir paskaitykit kitų postus, ar jie "nenaudojo" kokio gyvūno, kad išlaikyti logiką.
Teorija iki pirmadienio (2021-03-08).
-
Šiltnamis buvo nėmėgstamiausia Cristal vieta visame Hogvartse. Pridvisusi ir per daug karšta patalpa visada buvo prisigėrusi įvairių, gražių ir šlykščių, augalų aromato, kuris susimaišęs tiesiog vertė akis ašaroti. Sėdėdama savo jau kiek metų sėdimame suole grifė galvojo, ar džiaugėsi ir liūdėjo, kad kažkoks kitas liurbis užėmė ankstesniojo vietą. Iš vienos pusės, galbūt šiais metais pavyks daugiau išmokti. Iš kitos, brunetė mažiausiai domėjosi herbologija, o savo ateities tikrai nežadėjo sieti su augalais.
Klausydamasi, jei taip galima pavadinti spoksojimą po nešvarias šiltnamio sienas į toli toli esančius kalnus, penkiolikmetė galvojo kaip būtų smagu netūnoti šiame šiltnamyje, o su draugais tysoti ant rudeniškos rasos prisiskverbusios žolytės. Lyg išgirdęs Cristal mintis, profesorius pasakė, kad pamoka vyks prie ežero. Žaliaakei iškart atsirado daugiau entuziazmo.
Su visu būriu ji nusekė link ežero ir atsistojo maždaug per vidurį. Labiausiai ji tą akimirką norėjo šokti į ežerą su visais drabužiais, nes šio rugsėjo saulutė kepino kaip niekad. Deja, savo troškimą turėjo numalšinti. Buvo laikas atsakyti į klausimą. Kol niekas nepasakė Cristal atsakymo.
- Incubius perta yra vienas seniausiai žinomų vandens augalų. Šis augalas labai ilgas, tad ji nesunku pastebėti, tačiau auga tik giliausiose vandenų vietose. Labiausiai šie augalai mėgsta šaltus vandenis, dėl to tikriausiai jo galima rasti šiame ežere, - tai pasakiusi Cristal ranka parodė į ežerą. - Pagrindinė jo savybė yra suteikti žmogui, suvalgius jo kotelį, galimybę kvėpuoti po vandeniu. Deja, kiekvieną kartą poveikis išlieka skirtingą laiko tarpą, tad šiuo augalu nereikėtų pasitikėti.
Supratusi, kad neprisistatė, kol niekas nepradėjo šnekėti ant viršaus, brunetė tarė:
- Beje, esu Cristal Daunt iš Grifų Gūžtos, penktakursė.
-
Įėjusi į šiltnamį mergaitė pamatė profesorių Klarką. Jis peržiūrinėjo mokinių sąrašus. Varniukė paskendo mintyse, ji apžiūrinėjo šiltnamį. Ten buvo tiek daug augalų ir visi tokie skirtingi. Varnė užsisvajojo. Net nepastebėjo kaip praėjo laikas. Ji išniro iš minčių gilumos ir pamatė, kad jau yra prie ežero kur profesorius klausinėjo apie vandens augalus. Mergaitė stebėjo vandenį ir kai ką prisiminė. Na taip juk mėlynoji aguona.
- Labas rytas aš esu Maria Edela iš Varno Nago, esu pirmakursė ir manau žinau augalą,- pakėlusi ranką pasakė Maria,- jis vadinasi mėlynoji aguona, tai ypač retas augalas kartais būna tik viena iš tūkstančio ar daugiau. Ji mėlynoji, nes yra žydra lyg dangus, o kodėl aguona nežinau man tik svarbu, kad ji vandens augalas ir viskas.
-
Nors visose kitose pamokose Daniela jautė sentimentalus prisiminus, kad tai bus paskutinė pirma ... pamoka, herbologija vertė merginą žiaukčioti. Va vien dėl jos nesikrimsiu palikus pilį, - niauriai pagalvojo klastuolė, stovėdama dvokiame šiltnamyje. Į jį pasistengė ateiti paskutinė ir stirksoti prie galinio stalo - kas žino, gal ir išsmukti pavyks.
Deja, su pabėgimu neišdegė, nes naujasis profesorius Vadinkite Mane Klarku Arba Clarke nusprendė nusitempti juos prie ežero. Velniava. Žolės plotas tarp šiltnamių ir ežero buvo pernelyg atviras, garantuotai užsidirbtų areštą.
Taigi po dešimties minučių visa pajuodusi iš nevilties Dani stovėjo prie milžiniško, ramaus ežero ir prisiminė, kaip jame murkdėsi su viena tokia švilpe. Daniela tikėjosi, kad bent kalmaras pasirodys - vis šiokia tokia pramoga.
Iš pradžių klausimas Danielai pasirodė nesąmoningas - iš kur aš trauksiu vandens augalus?? - tačiau po dviejų mokinių merginos smegenys klaktelėjo. Gi "Maginėje Pietų Amerikos istorijoje besidomintiems" buvo skaičius apie princesės Alamachos pomėgį...
- Jūrinė gėlė Karasetta, - prabilo, lyg ir pertraukdama kitą bandžiusį kalbėti. Ups. - Ją išveisė gėles be galo mylėjusi čarua genties vado dukra Alamacha. Tai buvo pirmoji ir vienintelė vandeninė Alamachos veista gėlių rūšis, nes, tiesa pasakius, niekas gentyje negalėjo jų pakęsti. Ta Karasetta tik surydavo pakrantės žuvis. Viskas. Daugiau ji niekam nenaudinga. Bet, kiek skaičiau, ji visai graži... - Dani suprato nežinanti, kaip Karasetta atrodė, nes herbologine pasakojimo prasme nesidomėjo tiek, kiek istorine. - Ai, žodžiu, išvaizdos nenupasakosiu, bet ją galima rasti bet kuriuose šiltuose kraštuose, kuriuose didelis vandens druskingumas. Tiesiog eikite į vandenis, kuriuose nėra žuvų - garantuotai Karasetta sušlamštė.
Daniela jau norėjo nutilti, bet kai ką prisiminė.
- Ai, esu Daniela. - Daugiau nieko nepasakė, nes nematė reikalo, kad ją įsimintų prakeiktos herbologijos profesorius. Bus sunkiau atgaminti mano veidą, kai bėgsiu iš kitų pamokų...
-
Davidas stovėjo atsirėmęs į šiltnamio sieną. Labai džiaugėsi - pagaliau sulaukė pirmosios pamokos! Deja, beeidamas šiltnamio link susimąstė apie tėvą. Jis ne kartą laužėsi į įvairius namus, kažin kaip tą padaro?! Dabar berniukas stovėjo šiltnamio išorėje ir pradėjo apžiūrinėti duris tarsi ruoštųsi įsilaužti. Tikriausiai būtų taip stovėjęs visą pamoką, tačiau mokytojas išėjo iš jo ir kažkur nusivedė visus vaikus. Davidas nenoromis nuslinko iš paskos. Būtų daug įdomiau svarstyti įsilaužimo į šiltnamį būdus! Deja, reikėjo mokytis...
Išgirdęs klausimą Davidas susiraukė: jis buvo be proto nuobodus! Ranką pakėlė tik tam, kad laiške tėčiui turėtų ką papasakoti, kad jis galėtų didžiuotis.
- Davidas Domingesas, - su vos juntamu ispanišku akcentu prisistatė berniukas. - Klastūnynas, pirmas kursas. Yra toks augalas vandeninis kaktusas. Jis atrodo kaip paprastas kaktusas, bet auga vandenyje. Pagrindinė savybė ta, kad savyje laiko vandenį. Panaudojus burtažodį aquam atsiveria maža skylutė, iš kurios išteka geriamasis vanduo, tad šis augalas labai praverčia kelionėse po dykumas.
Ak, kaip jam nusibodo šnekėti! Vis tik jeigu atsakymas teisingas, Davidas galės parašyti tėčiui, kad nesusimovė per pamoką. To užteko, kad jis pasijustų visai patenkintas.
-
Jones stovėjo šiltnamyje. Šalia šiltnamio stovėjo Viesulas, o ant jo pečių tupėjo po varlę. Išgirdęs, kad keliaus prie ežero, švilpis šyptelėjo nieko gero nežadančia šypsena. Žinojo, kad greičiausiai paleis visas varlės ,,pasivaikščioti'' po vaikus ar tiesiog po ežerą. Galiausiai švilpis paklusniai sekė profesorių. Na, sąlyginai paklusniai, kadangi jis sėdėjo ant Viesulo. Juk jo į klases nenusivesi, bet pasivaikščioti po Hogvartsą pamokų metu ir jam reikia! Galiausiai visi mokiniai pasiekė ežerą. Švilpis nušoko nuo graniano ir paleido jį paisvaikščioti. Žinojo, kad Viesulas kažkur per toli nepabėgs. Išgirdęs klausimą švilpis prasižiojo.
- Vandentatukis. Šis augalas dažniausiai auga netoli kranto, gėlavandeniuose telkiniuose, kadangi yra labai jautrus ir druska paprasčiausiai išgraužtų jį. Yra rausvai melsvos spalvos. Turi tris lapelius ir labai didelį mėlynos spalvos viduriuką. Kotelis užsikąsęs po smėliu, - paaiškino švilpis apie augalą, o tada lėtai atidarė savo kuprinę ir išleido varles. Jos iš karto nuėjo į vandenį.
-
Rosė norėjo čiaudėti ir žvalgėsi aplink. Vienintelis dalykas privertęs jos kūną taip reaguoti būtų... tačiau negali būti, kad toks retas augalas atsirastų Hogvarsto šiltnamiuose. Jos akys užkliuvo už violetinių žiedelių ir mergina atsiduso. Akis į akį su savo mirtinu priešu, o čia tai laimė. Jei vazonėlis stovės čia kiekvieną kart kai jai reiks klausytis pamokos, hilere ji niekada nepataps. O herbologija jai iš tiesų patiko. Ji nusičiaudėjo pirmą kart. Per tai net neišgirdo mokytojo žodžių kur vyks pamoka, tik pamačiusi, kad mokiniai po viena žengia iš šiltnamio ji nutipeno jiems iš paskos.
Atsidūrusi prie ežero ji lengviau įkvėpė. Kvepėjo rudeniu, visai malonu po kankynės viduje. Mokytojui, kuris, kaip ji suprato, buvo toks pat naujokas kaip ir ji, pristačius pamokos tema ji šyptelėjo. Mama vandens augalams svetainėje buvo paskyrusi visa akvariumą. Na žinot, kur normalus žmonės augina gyvūnus, ten pas Athertonus auga augalai arba ant eliksyrų bręsta pelėsiai. Ir tai jos namai kvepėjo geriau nei tas šiltnamis.
Užleidusi pora mokinių kalbėti ir susidėliojusi mintis mergina tvirtai prabilo.
-Rosė Atherton, varnanagas, pirmi metai. Mama namie augin "Sal Pulveris". Tai toks vandens augalas permatomais lapeliais, taigi nežinodams jo vandeny net nematys. Jie dažnai naudojam gydomiesiems eliksyrams, nes tie lapeliukai turi gydančių sąvybių. Nežinau kokių tiksliai sąlygų jiems reik, bet mama jiems į vanden visad dėdavo sodos. Tai va taip,- daug tyliau ji pradėjo užbaigė ji. Tikrai nesinorėjo pirmą mokslo metų pamoką kišti visiems į veidą tai, jog jos šeimoje yra garsi hilerė, tačiau tai vis tiek jai gavosi savaime.
-
Pirma naujojo profesoriaus Herbologijos pamoka. Christina vėl nuobodžiavo ir
klausėsi nesiklausė profesoriaus. Laukelyje buvo šilta ir gera, o skraidantys drugeliai kuteno princesės žandus. Na ir žinoma, fenekas buvo su Christina, kaip visad. Mokiniai pradėjo atsakinėti, o iš jų mergaitė suprato kokia yra maždaug teorija.
- Laba diena Hayato- Hekase, taigi, nebijau aš jokių demonų visų pirma, o visų antra, vadinkite mane princese arba madam Christina, o aš esu iš grifų gūžtos, drąsiausio koledžo ir esu antrakursė, tai... yra vandenyno augalas, Rotrožvandis, augalas kuris yra giliai, giliai, tikimybės labai mažai, kad įmanoma šį augalą pamatyti. Taip pat, šis augalas dainuoja, nusiskynus jį, gali savo spuogus panaikinti, bet reikia atsargiai, jei prisilieti prie šaknų, užmiegi ir daugiau nebeatsikeli. Dar norėčiau paklausti, ar jums kažkas negerai ar jums per mažai vietos įsigyti mieliausio gyvūnėlio pasaulyje, feneko?
Oi, gyvūnų turi, bet kažkaip feneko tai nematau, ach, kaip mielai mano Mailytė kramsnoja kažkokį augalėlį.
-
Švilpė labai noriai šį rytą stovėjo šiltnamyje, kuriame turėjo vykti pirmoji Herbologijos pamoka šiais metais. Mergaitei labai patiko ši pamoka, nes jai buvo labai įdomu sužinoti daugiau apie įvairius augalus, o gavusi progą uždauginti augalus, italė džiaugdavosi dar labiau.
Prasidėjus pamokai ir pamačiusi, kad šiais metais jos tikriausiai mėgstamiausią pamoką dėsto kitas profesorius, šiek tiek išsigando, tačiau greitai sugrįžusi į buvusią būseną antrakursė atidžiai klausėsi naujojo profesoriaus.
Išgirdusi, kad reikės eiti prie ežero dvylikametė pasiėmė savo kuprinę su visais daiktais ir kartu su visais išėjo iš šiltnamio.
Pagaliau atsidūrusi prie ežero geltonplaukė pažvelgė į vandens telkinį ir ten pamatė kelias plaukiojančias žuveles. Visą susidomėjimą žuvytėmis nutraukė profesoriaus kalba. Michellė atsisuko į profesorių ir, po kelių akimirkų, išgirdusi pirmąjį klausimą nedelsdama pakėlė ranką.
- Sveiki. Aš esu Michellė Rivera. Esu Švilpynės mokinė iš antro kurso. Apie vandens augalus labai daug nežinau, tačiau prisimenu, kad yra toks augalas Lelijoza. Tai yra vandens gėlė, kuri auga po vandeniu. Ši gėlė yra visiškai nepavojinga. Priešingai, šis augalėlis yra naudojamas medicinos eliksyrams gaminti. Lelijoza gali sustabdyti gausų kraujavimą, gali staigiai panaikinti mėlynes ant kūno. Šis augalas, kaip ir minėjau, auga po vandeniu. Jį galima rasti dviejų metrų gylyje. Lelijozai būtinas šiek tiek sūrus vanduo. Tiesa, jei vanduo bus per sūrus, gėlė praras savo gydomąsias galias, - viską sumalusi mergaitė nutilo ir vėl atsisuko į plaukiojančias žuvytes.
-
Pirmakursė pamokos pradžioje užsisvajojusi stoviniavo šiltnamio gale, bet kai suprato, kad jau tikrai yra pamoka staigiai pradėjo grūstis į klasės priekį, kad užimtų vietą pačioje pirmoje eilėje. Mažoji smalsutė įdėmiai klausėsi kiekvieno profesoriaus žodžio. Kibirkštėlei labai patiko Herbologija, tai buvo jos pati mėgstamiausia pamoka. Na ir kodėl ji nepateko į Švilpynę?.. Kai atėjo laikas keliauti prie ežeriuko, vėl brovėsi priekin. Sustojusi su visais mokiniais atsidūrė pačiame gale, tai ją erzino. Kai atėjo laikas kalbėti Jessicai (ar bent jau ji taip manė), visu svoriu griuvo pirmyn ir tėškėsi ant minkštos žolytės. Staigiai pakilo ir visa išraudusi tarė:
- Sveiki, aš esu Jessica Moony iš Grifo Gūžtos, pirmakursė. Am, manau, kad tai turėtų būti vandeninis augalas... mmm, - Smaragdaipas, jis auga giliai, ant pačio ežero dugno, jie labai mažyčiai. Iš pavadinimo matyti, kad jis turėtų būti smaragdo spalvos, bet vis dėl to, yra rausvos spalvos ir tai (kaip ir) reiškia, kad yra labai matomas, bet iš tiesų – ne. Kai augalas pajunta ką nors artėjant, staigiai nusilenkia ir prisiglaudžia prie smėlio bei pritaiko savo spalvą prie smėlio ar purvo. Jį surasti be galo sunku, o jis labai vertingas. Naudojamas gaminti grožio ir sveiktos eliksyrus. Labai brangus. Sutrintą Smaragaipą senovėje ponios tepdavosi ant skruostų ir jis joms išryškindavo putlius žandukus. Turtingieji dar dabar perka šio augalo miltelius arba eliksyrus bei beria ar lašina į vonią, kad liktų gražūs ir sveiki, - pagaliau baigusi, mergaitė dirstelėjo į vėl iš profesoriaus kišenės išlindusį driežo liežuvį.
-
Grifiukė nekantriai laukė pirmosios herbalogijos pamokos.. Nors šiltnamiuose buvo drėgna ir tvanku, bet visą tai atpirkdavo naujos žinios ir įdomybės apie magiškus augalus. Vos įžengus į šiltnamį su savo kate Luma (kuria dvejojo neštis kartu, nes Luma kvailutė labai baikšti) Poliana pamatė profesorių. Mergaitė greitai nuskubėjo užsiimti vietos daugmaž klasės priekyje, kad girdėtu ką profesorius dėstys. Bet kai profesorius paminėjo, kad pirmoji pamoka vyks prie ežero grifė nebegalėjo nusėdėti vietoje tad patraukė link profesoriaus pusės, kad neužsisvajotu šiltnamiuose ir nereikėtu visai išraudus prieš visus teisintis kodėl ji pavėluotai atėjo prie ežero. Taigi Poliana su Luma prie kojų žingsniavo už profesoriaus link ežero pakrantės. Vos profesorius uždavė klausimą grifiukė nedelsdama pakėlė ranką ir laukė kada profesorius ją pastebės.
-Sveiki profesoriau Klarkai, aš esu Poliana Marker antrakursė iš Grifų Gūžtos. Ir žinau tokį vandeninį augalą, jis vadinasi ,,Povandeninė Pilnatis". Jis yra priskiriamas koralinių augalų šeimai ir ypatingas tuo, kad kaip galima suprasti iš pavadinimo per pilnatį jis pradeda švytėti. - patenkinta savimi Poliana užbaigė savo kalbą ir laukė praktinės dalies.
-
Džeimso kojos šlapo nuo ryto rasos, o jis pats nekantriai laukė pirmojo mokinio, kuris ryšis atsakyti į jo teorinį klausimą, juk jis nebuvo toks sunkus... Ar buvo?
Profesorius jau pradėjo nerimauti, kad niekas neatsakys į jo pirmos pamokos teorinį klausimą (pats nesuprato kodėl, juk praėjo tik minutė, mokiniams juk reikia laiko prisiminti atsakymą), bet staiga iš mokinių krūvos pakilo viena mokinė ir paminėjo vieną augalą. Išklausęs iki galo mergaitės, Danielius iškart pradėjo komentuoti.
- Ak taip... Buvau visai primiršęs Incubius pertą. Panele Daunt, jūsų atsakymas tikrai išsamus ir visiškai teisingas. Uždirbate 2 taškus savo koledžui.
Po šios grifiukės pakilo kita mokinė, ši buvo akivaizdžiai daug jaunesnė. Kai Maria baigė kalbėti, profesorius papildė jos apsakytą augalą:
- Panele Edela, Mėlynoji Aguona, dar žinoma kaip Generis, kaip jau minėjote, mėlynoji yra dėl pačios augalo spalvos, o aguona todėl, kad šio augalo sėklos labai primena žiobariškosios aguonos sėklas, taip pat jos yra naudojamos įvairiems patiekalams ar užkandžiams gaminti (kaip ir žiobariškosios aguonos sėklos). Varnanagei uždirbate taip pat du taškus.
- Daniela Kravitz, labai gerai, kad paminėjote kas išveisė Karasettą. Tik esu priverstas patikslinti, kad Karasetta nėra niekam nenaudinga. Jei būtum eleksyrininkė, tikrai žinotum, kad Karasetta yra naudojama ne viename nuodų eleksyre. Bet Tavo atsakymą užskaitau - gauni 2 taškus.
Po net trijų moteriškos lyties mokinių, pagaliau pakilo vaikinas. Jis prisistatė David Dominguez vardu ir paminėjo Džeimsui lygi toliai negirdėtą augalą, tad profesorius kiek sutriko.
- Ponaiti Dominguez, nesu girdėjęs apie jokį Vandeninį Kaktusą, todėl negaliu patvirtinti ar tikrai tokio augalo neišsigalvojote. Kagi, belieka jumis patikėti - 2 taškai Klastunynui.
Profesorius liūdnokai nužvelgė kitus mokinius - jų tokia daugybė, o profesorius Klarkas jau spėjo padusti! Na ką, toks jau tas Hogavrtso profesoriaus gyvenimas atsiduso Daniel ir toliau klausėsi kitų, norinčių savo koledžui pakelti taškus, mokinių. Staiga profesorius pastebėjo kai ką neįprasto - granianą, o kas buvo keisčiausia, kad jis priklausė vienam mokiniui! Kad ir kaip profesorių domino šis neįprasta gyvūnas, jam teko pasilikti čia, su mokiniais, ir toliau jiems dėstyti herbologiją. Per tą netikėtą gyvūno pasirodymą, Daniel nenugirdo pusės mokinio, kuriam priklausė šis nuostabus gyvūnas, atsakymo. Profesorius kiek susigėdo, bet teko kaip nors "išsisukti", taigi jis tiesiog pratarė "Ponaiti Jones, atsakymas visiškai tikslus - 2 taškai" ir nors kaip buvo gaila daugiau nesužinoti apie granianą, Džeimsas vėl susikaupė ties pamoka ir mokiniais. Dabar jau kalbėjo kažkokia mergaitė iš grifo gūžtos. Iš išvaizdos buvo galima spręsti, kad mergaitė dar tik pirmakursė.
- Panele Atherton, Jūs visiškai teisi, norint, kad Sal Pulveris išgyventų, jam reikia sodos, ir gana nemažai. Jeigu nori tiksliau sužinoti kam augalui reikalinga soda, siūlau atsiversti... - profesorius greit iš kišenės išsitraukė Herbologijos vadovėlį, atsivertė turinį ir pridūrė. - 142 vadovėlio puslapį, ten labai detaliai yra išaiškinta.
Po šių žodžių Klarkas įsikišo vadovėlį atgal į kišenę ir tęsė mokinių atsakymų klausymąsi ir vertinimą. Po panelės Atherton atsakinėti pakilo (Danielio akimis) keista mergina. Išklausęs jos iki galo, profesorius susimąstė - kaip čia jai paaiškinti? Po kiek laiko prabilo:
- Ak taip, visų pirma sumaišei mane su Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesoriumi Hayato - manau teks jam pranešti, kad Tau jo pamokos patinka, - šyptelėjo profesorius. - Na o dėl augalo, panele princese, (Jeigu žmogus pageidauja, vadinsiu jį "princese") Jūs esate visiškai teisi, tik drįsčiau prieštarauti, kad Rotrožvandis nedainuoja, jis sukelia vibraciją, kuri primena dainavimą. Panele princese, uždirbate 2 taškus drąsiausiam koledžui.
- Panele Rivera, taip - Lelijoza yra iš ties graži vandens gėlė. Jums leidus, drįsčiau teigti, kad net viena iš gražiausių.
Po šių dviejų mokinių, pakilo dar viena grifiukė, ši buvo labai jau didelė garbanė, kas profesoriaus akimis atrodė labai jai tinka.
- Panele Moony, jūsų paminėtas augalas taip pat yra tinkamas atsakymas į šį klausimą. Dar 2 taškai Grifo Gūžtai.
Galiausiai pakilo paskutinė mokinė (vėl iš Grifo Gūžtos). Klarkas iki galo ją išklausė ir įvertino:
- Panele Marker, uždirbate 2 taškus savo koledžui, bet norėčiau dar paminėti, kad Povandeninė Pilnatis dar yra žinoma kaip Lumanija ir, kad šviečiant pilnačiai, ant šio augalo galima rasti prisikaupusių pūslelių, kurias pradūrus išbėga labai vertingas skystis.
- Na ką! - mostelėjo rankomis profesorius. - Kaip matau visi baigėte pasisakyti, todėl žygiuokime (kaip sako žiobarai) prie praktikos.
Eilinį kartą profesorius giliai atsikvėpė ir pradėjo aiškinti praktiką:
- Šiandienos Jūsų užduotis bus pasinerti į ežerą, - parodė ranka į Hogvartso ežerą. - Ir jame surasti augalą - Letehana. Letehana auga maždaug 5-7 metrų gylyje, tad iškart perspėju - pasinerti reikės giliai. Letehanos ieškokite prie olų, didelių akmenų ar dar kažkokių didelių akmeninių pavidalų. Nepamirškite, kad Letehana nemėgsta žmonių, todėl kai bandysite ją nuskinti ji priešinsis jums ir visomis pastangomis stengsis likti ežero dugne. Kaip Letehana gali jus sužeisti, galite rasti vadovėlio 75 puslapyje. - profesorius Klarkas nutilo ir palaukė kol visi iki vieno atsivers 75 vadovėlio puslapį. Kai jau visi vadovėliai buvo atversti, Džeimsas tęsė. - Taigi, kaip matote paveikslėlyje, Letehana turi aštrius dantukus, kuriais kandžiojasi. Jie kanda skaudžiai ir iki kraujo, bet tai dar nebaisiausia - Letehana gali bandyti jus surišti savo lapais, todėl būkite budrūs jei nenorite amžiams likti ežero dugne surišti Letehanos lapų. Jei jau taip nutiktų, kad Letehana jus įveikė, būtinai panaudokite Aquae Lumen burtažodį ir sulauksite pagalbos. Na o dabar, kiekvienas dar kartą perskaitote vadovėlyje kaip apsiginti nuo Letehanos ir kai jau tai baigsite, ateikite prie manęs, aš jus užbursiu, kad galėtumėte kvėpuoti po vandeniu.
Uff... Na atrodo viskas. Ai, dar kai ką pamiršau!
- Ai ir dar, vaikai, "kelionei" po ežeru turėsite lygiai 43 minutes, po šio laiko kerai nustos veikti, todėl nežaiskite po vandeniu - keliaukite tiesiai prie Letehanos.
Kagi, užduotis aiški (jeigu ne - rašote man į PM). Įsivaizduojate, kad Daniel jus užbūrė Die Lunae Reversurus kerais. Po šito jums turėtų pradėti trūkti oro ir atrodyti, kad tuoj numirsite, vienintelė išeitis - šokti į vandenį. Atsigėrę/Įkvėpę vandens pajaučiate kaip jau galite kvėpuoti. Tada leidžiatės gilyn į ežerą. Ieškant Letehanos galite sutikti įvairių vandens būtybių (pvz. vandenių), bet jie nieko jums negali padaryti.
Postų ilgį galite rasti čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=7809.msg167421#msg167421).
Praktika iki sekmadienio (03-14).
-
Švilpė buvo taip susidomėjusi žuvytėmis, kurios plaukiojo ežere, kad net pati norėjo šokti į ežerą. Tačiau šias mintis atbaidė profesorius, kuris pradėjo sakyti komentarus apie kiekvieno mokinio pasakytus vandeninius augalus. Michellė, išgirdusi, kad lelijoza, pagal profesorių, yra gražiausia gėlė, palinksėjo galvą ir pradėjo laukti praktinės užduoties.
Praėjus šiek tiek laiko profesorius pagaliau pasakė praktinę užduotį. Čia gal mintis perskaitė? Norėjau paplaukiot su žuvytėm, dabar teks plaukiot ne vien su žuvytėm...
Mergaitė sudrebėjo pagalvojus, kad ežero vanduo turėtų būti šaltas. Antrakursė norėjo pabėgti iš pamokos, tačiau nusprendė, kad taip pasielgti būtų labai negražu, todėl geltonplaukė pasiėmė savo Herbologijos vadovėlį. Italė atsivertė 75 puslapį ir pradėjo skaityti apie Letehaną. Ot augalas, sužeisti dar norės bandyti...
-
Melediktė tyliai atsiduso.
-Jis nesusipras, kad Arbatžolės informatorius apie jo giminystes esu aš. Nepergyvenk. Jaučiu, jis nė karto nesusimąstė apie melediktų egzistenciją.
Etanas kažką po nosimi suurzgė.
Dulksna švelniai nužvelgė trečiakursį.
-Bet...bet kaip tu?- pagaliau išdrįso paklausti Etanas,- Ką tu darysi? Juk...pranašystė.
-Pranašystė nieko nekalba apie kažką kas bandys atkeršyti už Mišelės ar Iano mirtį...
-Bet, Dulksna! O kaip tos eilutės? "Iškils nauja, gąsdinanti jėga ir nebus kur dėtis"!?
Dulksna nusijuokė, stengdamasi išsklaidyti draugo nerimastį, įtampą.
-Čia buvo kalbėta, kad Ianą nuvers kita jėga - Mišelė! Gi visi manė, kad Ianas visą laiką buvo tas didysis blogis! Etanai, tu per daug nerimauji. Neturėtum tiesiog susitelkti į mokslus? Gi trečias kursas, ne juokai!
Mergaitė įsišiepė, o švilpis atsiduso.
Jie kartu sėdėjo mediniame draugų namelyje. Buvo ankstus rytas, dar prieš pusryčius. Etanas daugiau neištaikydavo laiko, kada su savo kniubute meledikte galėjo paplepėti nieko nepastebėtiems. Visgi Dulksnai reikėjo slėpti savo tikrąją tapatybę.
-Kiek tau liko laiko, Dulksna?
Mergaitė gūžtelėjo pečiais.
-Neįsivaizduoju. Bet nemanau, kad taip bus greitai.
-Arbatžolė manė, kad bus greitai...
-Etanai! Baik bijot!
Dabar jau metamorfmagas nusijuokė, bet nuoširdžiai. Dulksna linksmai papurtė galvą. Jos juodi lygūs plaukai nepaslėpė ir šios šypsenos.
-Toks jau aš esu.
Visgi paklausė jos ir pasistengė susitelkti į mokslus, todėl ir po pusryčių nuėjo į herbologijos pamoką. Teorinėje dalyje nesiklausė, pamatė keletą pažįstamų veidų - klastuolė Danielą (iš atminties troško ištrinti jos pelėdos gelbėjimo misiją ir savo apgailėtiną bailumą ir nedrąsumą). Ne, tu pasikeitei. Viskas baigta. Panašios mintys sekė ir atpažinus bendrakoledžį Ryan. Kitus - Michellę, Christiną, rodos, matė tik pamokose.
Vandens augalai...mhm, skamba įdomiai. Gal naudosime žiaunažoles? Būtų nuostabu.
Gan entuaziastingai nusekė profesorių ir kitus prie ežero pakrantės. Ir tik sužinojęs praktiką, jo nuotaika subliuško.
-Kerai?!- tyliai nusivylė,- Aaach...Tebunie.
Nužvelgė ramų ežero paviršių.
Neatvertė 75 vadovėlio puslapio, gal dėl to, kad jautėsi drąsus su savo gebėjimais, arba pats norėjo iš savo klaidų mokytis. Drąsiai žengė prie ežero.
Skausmas kaip dygliai įsirėžė į plaučius, akimirką Etanui galva apsisuko. Su uniforma?! Skubiai nusimetė apsiaustą, šoko į vandenį ir tada aptemo protas.
Šaltis jį atgaivino, vanduo tarytum suteikė jam jėgų. Negi mama irgi taip jaučiasi vandenyje?
Atsimerkė. Jis buvo po vandeniu, ant jo rankų, sprando šoko, raibuliavo saulės spinduliai. Bet kodėl ne žiaunažolės? Reikės po to paklausti profesoriaus.
Apsigraibė burtų lazdelės. Lengviau atsiduso. Turėjo. Šią buvo užsikišęs už diržo. Tada nėrė gilyn.
-
GERIAUSIAS PROFESORIUS! Iš Christinos veido, buvo galima matyti, kad laimės buvo pilnos kelnės. Tai buvo vienintelis profesorius, kuris pavadino mergaitę princese. Granger nubėgo prie profesoriaus ir smarkiai apsikabino.
- Aš jus dievinu!
Tačiau, kai aiškino praktiką, garbanė nenorėjo būti tokia įkyri, tad nuėjo kelis žingsnius atgal ir klausėsi išsišiepusi praktikos. Kol šis aiškino praktiką, mergaitė pradėjo šokti, įsivaizduodama, jog yra labai kieta.
- Žiūrėkite kaip aš moku, op, op.
Šiek tiek pašokusi ir apšilusi, atsivertė vadovėlio puslapį ir pamatė to augalo baisiai aštrius dantukus. O jėzus. Nuotrauka vadovėlyje, tikrai sušokiravo, net gi per daug. Christina norėjo kuo greičiau dingti iš pamokos, arba bent jau ne daryti šios praktikos.
- Hayato, nesvarbu, būsite man Hayato, ar galima būtų nedaryti praktikos? Aš bijau to augalo, o gal dar kokį vandeninį knisių sutiksiu, nenoriu.
Tamsiaplaukė užsispyrusi pasislėpė už medžio ir meldėsi, kad tik jos niekas nepamatytų. Deja, mergaitė prisiminė, kad taškų visad reikia, tad šiaip taip priėjo prie profesoriaus ir paprašė, jog ją užkerėtų.
-
Švilpė sėdėjo ant šlapios žolės ir skaitė vadovėlio 75 puslapį. Mergaitė dar labiau nenorėjo keliauti į ežero gilumas, nes augalas atrodė per daug pavojingas. Antrakursė, pabaigusi perskaityti visą teksto skyrelių apie letehanos augalą atsistojo, užvertė Herbologijos vadovėlį, įsidėjo jį į savo kurpinę ir nuėjo prie profesoriaus. Gerai, viskas bus gerai, nebijok Michelle. Čia tik bus pasiplaukiojimas ežero dugne, kuriame ieškosi pavojingo augalo, kuris bandys tave suryti. Ne, tai tikrai nebaisu...
- Laba diena dar kartelį, profesoriau. Aš pasiruošusi tam burtažodžiui, - ramiai ištarė geltonplaukė.
Herbologijos profesorius kažką sumurmėjo ir staiga dvylikametei pradėjo trūkti oro.
Michellė susigriebė už savo gerklės ir nuvirto ant žemės. Mergaitė pradėjo vartytis kaip žuvis sausumoje ir iš paskutiniųjų stengėsi nuropoti prie vandens.
Šiaip ne taip, italė įslinko į ežerą ir visa paniro po vandeniu. Dvylikametė vėl pradėjo normaliai kvėpuoti, todėl ji plačiai nusišypsojo ir pamažu pradėjo nerti gilyn į ežerą.
Aplink ją plaukiojo įvairios žuvytės, kurias mergaitė matė pamokos pradžioje. Švilpė energingai pabandė pamojuoti vandens padarėliams, kurie tik išsigando linguojančios Michellės rankos. Ot durnelės! Gerai, kur ta baisi gėlė yra? Amm... Pala, kažkas matosi ten giliau.
Antrakursė šiek tiek greičiau pradėjo nerti dar giliau tikėdamasi surasti letehaną.
-
Heidi džiaugėsi, kad viena iš pirmųjų pamokų buvo Herbologija. Nuėjusi į šiltnamį mergaitė kiek nusivylė, nes reta pamoka šiltnamyje buvo įdomi. Nors ir buvo dar galima tikėtis jog pamoka vyks lauke, tačiau su kiekviena minute praleista, klausantis naujojo profesoriaus, šansai mažėjo.
Prisistatymui pasibaigus, daug simbolių varde ir pavardėje turintis žmogus prasispraudė pro mokinius ir pravėrė duris į lauką. Tai nežadėjo labai daug, nes galbūt šis pastebėjo kažką vykstant lauke ir norėjo išsiaiškinti ar tai nėra pavojinga. Tačiau šiam išėjus ir pakvietus mokinius sekti paskui jį, tamsiaplaukė apsidžiaugė, kad nereikės pamokos laiko praleisti šiltnamyje.
Šiems patraukus prie ežero klastuolė apsidžiaugė dar labiau, nes reta Herbologijos pamoka vykdavo šitoje vietoje. Aišku teorijos klausimas kiek sugadino tą nuostabią nuotaiką, bet ji vistiek išliko gera, nors ir nemaža dalis mokinių atsakinėjo į klausimą ir reikėdavo išklausyti juos visus, o tuomet dar ir profesoriaus pastabas ir komentarus.
Kai viskas susiję su teorija pasibaigė ir buvo išaiškinta praktika Heidi išlėto atsistojo į eilę ir ėmė laukti kol į ją bus paleistas burtažodis, suteikiantis kvėpavimą po vandeniu. Eilė po truputį mažėjo, tačiau prieš ją dar stovėjo nemažas kiekis mokinių, tad mergaitė kiek gailėjosi, kad neskubėjo užsiimti vietos pirmose eilėse. Kai jau beveik atėjo jos eilė, tamsiaplaukė dar kiek apsidairė ieškodama artimiausio kelio prie vandens telkinio ir leidosi užkerėjama.
Kiek dūsdama nuo gryno oro, kad ir kaip keistai tai skambėtų, klastuolė nuėjo prie ežero pakrantės ir nusimetusi viršutinę uniformos dalį, kad būtų lengviau plaukti, nėrė gilyn.
-
Sofija greitai atsivertė 75 ir susidomėjusi pradėjo skaityti apie Letehaną. Perskaičiusi vadovėlį ji lėtai nužingsniavo ir atsistojo į eilę kur jau dvidešimt mokinių laukė kol juos užkerės Die Lunae Reversurus kerais. Ji norėjo, kad kuo greičiau ją profesorius užkerėtų ir ji galėtų plaukti į ežerą, nes sausumoje buvo truputi šaltoka ir labai nuobodu. Prieš mergaite dar buvo dešimt mokinių. Kiek dar galima taip neįdomiai laukti!. Ji laukė. Pagaliau atėjo jos eilė. Profesorius ją užkerėjo ir ji lėtai žengė prie ežero norėjo eiti po truputi, bet po to pajuto lyg kokį spaudimą atrodė, kad tuoj uždus yra tik viena užduotis šokti į ežerą pagalvojo Sofija ir įbrido į jį. Vanduo šaltas nebuvo nors kai mergaitė laukė eilėje atrodė šaltas. Ji prisiminė profesoriaus žodžius. Jis sakė, kad Letehanos ieškoti prie olų. Mergaitė nuplaukė link didelių truputi suskeldėjusių olų. Iki jų dar buvo ilgas kelias tad buvo nuobodoka (Aišku ne taip jau ir nuobodu lyginant su ilgu laukimu kol užkerės).
-Lumos- garsiai ištarė mergaitė ir jos lazdelės galas pradėjo ryškiai šviesti.
-
Atsidūrusi vandenyje Heidi ėmė plaukyti pirmyn atgal ieškodama gilesnės ir akmenuotos vietos. Aišku dėl ežero tamsių savybių, tai buvo kiek sunkoka užduotis, tačiau šiek tiek paplaukiojusi mergaitė pastebėjo labiau tamsesnę vietą, į kurios pusę ir pasileido. Bandydama sekti gylį, kuriame yra, tamsiaplaukė mąstė, kodėl profesorius turėjo išsirinkti tokią vietą, kur nesimatė beveik nieko toliau nei trys metrai. Aišku, tai tikriausiai nebuvo padaryta specialiai, nes klastuolė labai abejojo, kad šis pats nėrė į vandenį tikrinti ar tų augalų vis dar čia yra ir ar iš viso jie kažką matys po vandeniu.
Kai jau pasiekė dugną, kurį nuo gryno oro skyrė penkių septynių metrų vandens sluoksnį, Heidi ėmė plaukti, skersai ir išilgai ieškodama Letehanos prikibusios prie akmenuoto paviršiaus. Laimė šiandien nusisuko nuo mergaitės ir ji jau buvo praleidusi bent pusę savo laiko ieškodama augalo, tačiau akmenys stygojo jo. Plaukdama tuo pačiu keliu atgal tamsiaplaukė pastebėjo kažką, kas lyg koks dumblis lingavo į visas puses, veikiamas nedidelių povandeninių srovių.
Priplaukusi arčiau klastuolė apžiūrėjo augalą, bandydama nustatyti, kur būtų Letehanos silpnasis taškas ir tokį radusi pradėjo plaukti jo link. Kadangi iš visų pusių buvo dantukai, kurie lyg kokie vampyrai, ruošėsi išsiurbti mirtingųjų kraują, Heidi nusprendė plaukti į tą vietą, kur augale buvo daugiau jų, nes kaip šiai teko pastebėti, tose vietose lapai yra visiškai nenaudingi, kadangi jų ilgis, tiesiog neleidžia pasiekti tos vietos.
Mergaitė labai drąsiai priplaukė prie Letehanos ir pagriebusi iš apačios ėmė švelniai traukti, nenorėdama pažeisti šaknų. Sulaukusi pirmosios dantukų porcijos tamsiaplaukė šiek tiek cyptelėjo, tačiau neleido skausmui sutrukdyti jai. Šiaip ne taip nulupusi augalėlį nuo akmeninio pagrindo klastuolė ėmė kilti į paviršių, kiek prilaikydama į jos ranką įsikandusią Letehaną, kuri nesuprato, kodėl iš jos rankos nepradėjo bėgti kraujas.
Dar kiek pagal paviršių paplaukiojusi vandenyje, Heidi palaukė kol ims dūsti nuo vandens, o ne nuo gryno oro ir tik tuomet išnėrė. Nenorėdama, kad uniforma sušlaptų, mergaitė jos neužsidėjo atgal, tik pasiėmė ir užsidėjusi ant rankos, patraukė prie profesoriaus, kuriam įteikė augalėlį, švelniai nukabindama jį nuo įkandimo vietos.
-
Princesė jau buvo užkerėta ir vos neužduso.
- Ką daryt? Kur man šokt? Aš su šita suknele tikrai nešoksiu!- Panikavo mergaitė.
Mokinė liko be išeities, tad privalėjo šokti į šį pavojingą ežerą. Iššokusi į ežerą, matė tik mėlyną spalvą ir pilną žuvyčių, kurios kiek gąsdino mokinukę. Princesė vos galėjo paplaukti, bet ir tai, ją vis nešė į kairę ir į dešinę. Mergaitė tik plaukė gilyn, gilyn ir dar kartą gilyn. Praėjo dvidešimt minučių, garbanė vis dar buvo vandenyje, visa sušalusi. Ji pasitrynė akis ir pamatė kažkokį keistą augalą, kuris buvo prasižiojęs su dideliais dantukais. Christina tik rėkė, bet niekas jos negirdėjo. Galų gale, išsidrąsinusi čiupo už augalo šaknų ir stengėsi plaukti atgal. Augalas tik tabalavosi ir nedavė princesei ramybės ir kas dar buvo baisiausia, tai, jog augalas užsikabinęs su dantimis buvo už Christinos kaklo. Mergaitė norėjo ir klykti ir verkti ir nebegyventi, tačiau tokia jau ta praktika buvo. Praėjo dešimt minučių, o mokinė buvo jau išnėrusi su apkraujuotu kaklu.
- HAYATO! M.... mano kaklas, padėkit!
Christina metė augalą šalin ir pati nukrito apalpdama.
-
Kuo giliau antrakursė plaukė, tuo uola, šalia kurios tikriausiai augo ieškoma gėlė, tolėjo. Mergaitė jau nebenorėjo nerti gilyn į ežerą, kuris stūksojo šalia Hogvartso, nes geltonplaukei darėsi šalta, o tikslo pasiekimo galas visiškai nesimatė.
Kad ir kaip darėsi sunku nerti gilyn, švilpė susikaupė, sukaupė visą drąsą bei jėgas ir greitai pradėjo nerti gilyn.
Po kelių minučių Michellę ir letehaną skyrė tik dešimt metrų. Augalas jau buvo neramus ir po truputį pradėjo rodyti savo dantukus, o augalo kotelis lingavo taip, jog atrodė, kad tuoj kažką pasmaugs. Nu ką, augale, jei pulsi, tu pajusi Michellės Riveros jėgą!!! Jo, jo, greičiau tavo baimę pajaus tas augalas, durnele tu. Pasišnekėjusi su savimi dvylikametė išsitraukė lazdelę ir iš lėto judėjo augalo link. Letehana staigiai pajuto, kad prie jos artėjo italė. Augalas pradėjo lankstytis į visas puses ir įkąsti mergaitei. Švilpynės koledžo mokinė iš karto garsiai ištarė:
- Lumos!
Vandens gėlė iš karto pajuto švieselę, kuris sklido iš mergaitės burtų lazdelės ir sustingo. Geltonplaukė skubėdama pradėjo rauti augalą iš žemės, nes augalas, nors ir buvo sustingęs, leido kažkokį oranžinį skystį, kuris judėjo mergaitės link ir stengėsi išgraužti dvylikametės kojoje skylę.
Po kelių sekundžių švilpei pasisekė išrauti letehaną, todėl ji sukaupusi paskutiniąsias jėgas atsispyrė nuo dugno ir skubėjo išnirti į sausumą.
Po maždaug dešimties minučių geltonplaukė jau sedėjo ant žolės su augalu rankose.
Mergaitė, sulaukusi profesoriaus leidimo ir pasibaigus pamokai, išskubėjo į pilį, nes drabužiai buvau kiaurai permirkę.
-
Šilnamyje zujo vaikai, pirmakursiai ir vyresnių kursų, na tiesiog kiekvienas. Adelės galvoje jau sukosi planas po herbologijos pamokos nužingsiuoti pas kerėjimo profesorę ir paprašyti išmokyti ją susprogdinti tuos, kurie trukdo dvylikametei gyventi. Kas čia per nesąmonė? Negi nei vienas negalėjo elgtis tyliau ir nešnarėti kiekvieną sekundę. Jos katė snaudė, mergaitės glėbyje ir atrodė, kad, bet kurią akimirką pabus nuo viso šio triukšmo, tad Mokslinčė neturėjo nei kruopelytės geros nuotaikos. Reik nueiti iki virtuvės ir pasiimti kočėlą, trenkti per galvą kiekvienam ir bus viena problema mažiau, - susinervinusi galvojo, tuo pat metu švelniai braukdama, per katinėlio kailiuką, kol šis murkė ir tikriausiai sapnavo kažką dailaus ir keistai įdomaus.
Sužinojusi, kad eis link ežero nudžiugo, bus puiki proga įstumti ką nors į vandenį arba tiesiog bent jau įkvėpti gryno oro, kadangi šiltnamyje dvylikametei jau buvo įsiskaudėję galvą, tad ši pasišokinėdama ir aišku, eidama kiek toliau, nei kiti nužingsniavo link ežero pakrantės.
Ne, Adelė ištverti to negalėjo, tad tiesiog greitu žingsniu, vos ne bėgdama pasuko į nuošalesnę pievos vietelę, kur tiesiog galėjo, bent kelias minutes pabūti ramiai, leisti augintiniui pamiegoti ir pailsėti nuo viso to, ką dar reiks patirti nesuskaičiuojamus kartus.
Ir už ką man taip? – klausimas, kuris visas tūnojo mergaitės galvoje, ji niekad nesuprato ir nerado atsakymo į šį klausimą, tad atsakymas vis dar buvo paslaptis.
Kaip man viskas nusibodo... - pamintijo, ir vos susilaikė šių minčių neišsakiusi garsiai, beje ir šauniai padarė, kadangi po penkių minučių, Adelės požiūriu rami vietelė visai nebeatrodė rami, čia šukaujo ir vėl, lakstė krūva Hogvartso mokinių, tad Mokslinčės klyksmus būtų išgirdęs kiekvienas iš jų. Na, arba katinėlių mylėtojai taip tik atrodė.
Mergaitė jau norėjo žiotis ir išsakyti viską ką mano apie šią pamoką, ir tai, kad tai buvo be proto nuobodu ir net nesaugu, tačiau pamanė, šį kartą savo nuomonę pasilaikyti sau. Ji juk mokėjo plaukti, tad surasti kažkokį augaliuką, kuris nieko nedarė neturėtų būti didelė problema.
Net nepastebėjusi, mergaitė buvo užburta. Ji dar kelis kart bandė įkvėpti, tačiau pajutusi, kad to padaryti tikrai nesugebės šoko į vandenį ir pasijuto, taip lyg gimė iš naujo.
Vandenyje buvo pasakiškas vaizdas, nematytų rūšių žuvytės, įvairiausių spalvų pelekais, daug žalsvų augalėlių, kurie atrodo tik ir laukė tokios akimirkos, kai jų grožis bus pastebėtas, o ir triukšmo čia nė kvapo, tad Adelė jautėsi kuo puikiausiai. Ji neskubėdama plaukiojo ir net nenėrė giliau. Nematė prasmės nepasimėgauti maltomu vaizdu. Ką galėjo žinoti, gal tokį vaizdą matė paskutinį kartą?
-
Mergaitė atsipalaidavusi plaukiojo ir stebėjo lekiančias žuvytes, tos spalvos atrodė stulbinamai ir Adelė mielai būtų kokią vieną parnešusi katinėliams pietų. Deja, jos užduotis nebuvo tokia, o burtažodis neveiks ilgiau nei keturiasdešimt minučių. Na, kiek tiksliai aišku nebuvo, Mokslinčė praklausė šią informaciją, kurią tikriausiai pasakė profesorius Clarke, bet kam rūpi? Ji bent jau darė kažką, o tai irgi buvo milžiniškas žingsnis norint pelnyti taškų Klastūnyno koledžui.
Klastuolė dairėsi į visas puses, vis pro akis „praskrisdavo“ viena ar kita žuvelė, arba kitoks padarėlis, kuris kėlė nuostabą mergaitei. Ir vėl mergaitės mintys buvo tokios pat. Jei tik bus laiko, kai suras tą Letehaną iš tikro pasigriebs vieną ar kitą vandens gyvūnėlį ir parneš, katinėliui namo. Šiandien aišku, katės irgi buvo svarbiausia, bet tai buvo puiki proga užsidirbti taškų, kad ir vėl koledžas, kurio pagrindinė spalva buvo žalia neštųsi metų taurę, o kiti akimis tik stebėtų tai, ko niekada negalės patirti.
Mergaitė net nepastebėjo, kaip atsidūrė pakankamai giliai, žuvyčių beveik nesimatė, tad teko dairytis to augalėlio. Aišku, nieko nerėgėti nebuvo smagu ir be galo keista. Negi herbologijos profesorius iš tikro paskyrė tokią užduotį, kurią galėjo atlikti vienas iš trisdešimties?
Taip besižvalgydama mergaitė atsiduso, jau buvo bepraradąs viltį, kad išvis kažką ras ežero dugne, tačiau stengėsi dairytis toliau. Ji pradėjo jausti, kaip ima trūkti oro (?), tad jau norėjo plaukti į viršų, tačiau akis užkliuvo į kažkokį augalėlį, kuris buvo tarp visokių akmenukų. Mergaitė jau priplaukė prie jo ir atpažino, kad augalėlis beveik atitinka profesoriaus apibūdinimą, tad griebė už stiebo ir išrovė jį, jau negalėdama įkvėpti, tad staigiai plaukė iš ežero gilumos. Tie Letehanos lapeliai jau vijosi mergaitės kaklą, tačiau ji plaukė toliau, bandydama atitraukti tą augalą kuo toliau nuo savęs. Buvo nuostabu, kad augalas augo tik septynerių metrų gylyje vandenyje, kadangi mergaitė tikrai nebūtų išsigelbėjusi, jei būtų bent keliais metrais toliau.
- Profesoriau, kitą kartą neduokite užduočių, kurios yra pavojingos, nes galėčiau dabar nueiti ir pasiskųsti direktorei, - piktai sumurmėjo sau po nosimi išnirus iš vandens, visa permirkusi ir sviedė augalą herbologo link.
-
Buvo tylu. Bet Sofija nenorėjo šiame ežero dugne likti amžinai. Tad po visą ežerą plaukiojo norėdama kuo greičiau surasti Letehaną. Staiga mergaitė kažką išgirdo jį labai greitai atsisuko. Vandens žolės sujudėjo ir iš jų išlindo ryškiai raudonos spalvos ir geltonų akių gyvūnas. Jis užšoko jai ant kojos. Mergaitė suklykė. Tada ji spyrė savo koja ir keistasis padaras atsimušė į olos smailų kampą. Iš žolių iššoko dar du keistieji padarai ir nuvertė ją ant žemės. Mergaitė sviedė akmenį į vieną iš jų ir jis paleido ją taip ji pasielgė su visais padarais. Sofija nuplaukė toliau. Gerai, kad turiu burtų lazdelę nes kitaip atsitrenkčiau į olą neturėdama šviesos. Ji iš lėto nuplaukė link senos olos. Kai priplaukė prie olos ir ją apžiūrėjo tada nuplaukė olos apačion ir apžiūrėjo ar neras Letehanos. Latehanos ten nebuvo. Mergaitė nusiminusi nuplaukė ieškoti toliau. Po kiek laiko ji jau buvo apžiūrėjo maždaug dešimt vietų, bet nei vienoje vietoje nebuvo Letehanos. Mergaitė susikaupė ir pabandė atsiminti kuo daugiau faktų kur rasti Letehaną. Iš už olos iššoko mergaitės didžio vandenis. Sofija pasileido bėgti.
Pastebėjimas: sakiau, kad jokie gyvūnai/būtybės/padarai nieko jums negali padaryti, tad būtų gerai jei pasitaisytum. Ir dar, nemanau, kad galima po vandeniu būnant bėgti, veikiau plaukti.
-
Pabaigęs pasakoti praktiką, profesorius stebėjo mokinių veidus: kai kurie buvo nepatenkinti užduotimi, bet buvo ir tokių, kuriems (bent jau taip atrodė) užduotis patiko. Kai mokiniai baigė skaityti vadovėlio ištrauką apie Letehaną, vienas po kito jie ėjo link profesoriaus, kad šis juos užburtų.
- Die Lunae Reversurus
- Die Lunae Reversurus
- Die Lunae Reversurus
- Die Lunae Reversurus
- Die Lunae Reversurus
- Die Lunae Reversurus!
Danielius vis kartojo vieną ir tą patį burtažodį - tai kiek vargino, bet vis tiek, dirbti reikia... Kai galiausiai vienas po kito profesoriaus užburti mokiniai subrido (kas sušoko) į šalia Hogvartso pilies esantį ežerą, profesorius su dideliu palengvėjimu atsipūtė - dabar galės pailsėti.
Profesorius Klarkas išsitraukė lazdelę, ja mostelėjo ir sumurmėjo kažkokį keistą burtažodį, kuris nelabai jam nusisekė, nes kėdė, kurią bandė išsiburti, vis tiek gavosi kiek kreiva ir šleiva. Nepaisant šios klaidos profesorius įsitaisė kėdėje. Pasirausęs savoje švarko kišenėje jis išsitraukė pypkę ir patraukė dūmą atidžiai stebėdamas ežero paviršių, ar kam iš mokinių neprireikė pagalbos su augalu ar kokiom vandeninėm būtybėm.
Netrukus Džeimsui kompaniją palaikyti atėjo iš kažkokio krūmo išlindusi Mafija. Jos kailis dabar priešingai nei įprastai, buvo baisiai kažkuo išsitepęs, bet pati katė pasitenkinusi nasruose laikė jau nebegyvą didžiulę pelę. Profesorius pasilenkė pagirti savo augintinio.
- Šaunuolė, Mafija. Gerulė, - paglostė katės kailį Danielius, o ši pradėjo murkti, o paskui ir laižytis savo nešvarų kailį, kad jis vėl žibėtų balta spalva.
Tuo tarpu į krantą pradėjo lipti pirmieji mokiniai, kurie įveikė užduotį. Profesorius paskutinį kartą patraukė dūmą ir įsikišęs pypkę atgal į kišenę atskubėjo prie mokinių.
- Taigi, šauniai padirbėjote. Dabar prašyčiau visų augalus sudėti į šią dėžę, - išbūrė sandarią dėžę, kuri prilygo pusei mokykliniam mokinio lagaminui. - Taip pat prieš išeidami nepamirškite išsidžiovinti (kerų pagalba žinoma), kad paskui koks ūkvedys nesupyktų dėl paliktų šlapių pėdsakų mokykloje, - užbaigė kiek pajuokaudamas Klarkas, bet greit jo juokus nutraukė katik į krantą išlipusi grifiukė. Į jos kaklą buvo įsikabinusi Letehana, o pats kaklas visas kraujavo - atrodė mergaitė gali bet kurią akimirką nualpti. Danielius iškart pribėgo prie "princesės" ir apžiūrėjęs jos kaklą ištraukė lazdelę, kurią nukreipė tiesiai į panelės kaklą.
- Internum Cruentamque! - ištarė vaikinas ir kraujavimas nustojo. - Panele, šis burtažodis tik sustabdė kraujavimą, bet jums būtinai reikia kuo greičiau pasirodyti Madam Pomfri! Dabar!
Profesorius tikėjosi, kad toji mergaitė kuo greičiau nulėks pas mokyklos seselę, todėl atsisuko į likusius mokinius.
- Kagi, jei jau sudėjote Letehanas į dėžę, galite eiti - pamoka baigta.
Kai po kelėtos minučių visi išsiskirstė į kitas pamokas, Danielius susirinko daiktus, pašaukė Mafiją ir iškeliavo atgal į pilį, svarstydamas ar pirmoji pamoka pavyko gerai.
Pamoka baigta.