Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Eleizija Stigler Liepos 02, 2018, 11:55:35 am
-
Prie pat Hogvartso yra tokia pieva, kur auga įvairiausios laukinės gėlės. Tą pievelę galima net pamatyti pro mokyklos langus. Žinoma, ten pat yra keli suoleliai, jei norėtum prisėsti ir pasinerti į ramybę, kurią sukuria visos tos gėlės.
Palaidais plaukais ir vilkinti tik džinsinį švarkelį, Eleizija patraukė link išėjimo iš Hogvartso. Šiandien buvo ta diena, kai ji su tokiu bernužėliu buvo paskirti priskinti gėlių profesoriams. Varnė taip nekantravo sužinoti, kas jis toks, kad net į sutartą vietą susiruošė nueiti keliomis minutėmis anksčiau.
Priėjusi pievelę, kuri buvo prie pat mokyklos langų, apsižvalgė ir patenkinta atsiduso.
- Atėjau pirma. Gerai, gerai...
Krestelėjo ant suolelio. Sėdėjo taip, kad nugara būtų nukreipta į Hogvartsą. Kodėl? Nes ir kaip norėjo sužinoti, kas tas berniukas, tačiau vis dėlto norėjo padaryti sau staigmeną.
Praėjo minutė, dvi, o niekas dar nepriėjo prie jos, neužkalbino - nieko. Tad neturėdama kitos veiklos nei galvoti, Elė palengva pasinėrė į savo mintis. Žinoma, pirma mintis šovusi į galvą buvo apie JĮ. Nors Elei vis dar buvo skaudu, kad ji sugriovė jų santykius keliais melagingais žodeliais, tačiau didžiavosi savimi. Ne visos merginos įstengtų išsiskirti su vaikinu vien dėlto, kad jam netektų daugiau kentėti.
- Ech... - tyliai sudejavo.
Net nepajuto, kaip pirštai nuslydo prie jos suknelės, kuri,žinoma, buvo juoda, bei pradėjo jos medžiagą nervingai tampyti.
- Kurgi jis? Jau turėtų būti čia.
Tai pasakiusi, ji staigiai atsigręžė ir net sustingo. Pastebėjo iš pilies išeinantį vaikiną - Hubertą.
- Hubertas? Oi ne... Man atrodo, kad jis bijo manęs, - prisiminusi visus jo pabėgimus, lengvai šyptelėjo.
Paskutinį kartą pažvelgė į jį ir nusigręžusi išsitiesė. Užsimerkė ir iškart visus savo jausmus paslėpė po šydu.
- Dabar ne laikas ašaroms, - pati sau tyliai sušnabždėjo.
-
Būna debesuotų dienų. Jų, tiesą sakant, Hubertui pasitaiko dažnai, tad nėra jokia naujiena. Tačiau būna ir giedrų, keistai giedrų, šiaip apniukusio gyvenimo lopinėlių, kai niekas neužstoja šviečiančios saulės, širdis plaka drugelio sparnų plazdėjimo greičiu, kai rankos pačios siekiasi kaip niekada žalios medžių lapijos, ir kai ausis aplanko nuostabi gyvenimo - juoko, vandens tekėjimo, gal net svirplių - melodija, o tu savęs paklausi, kodėl niekada anksčiau deramai neįsiklausei į šio gražaus pasaulio triukšmą.
Kad ir kaip bebūtų keista, būtent tokia šviesi bei netikėta diena aplankė Hubertą. Jis net nebūtų žinojęs ko imtis, mat viskas, ką mėgdavo daryti, buvo rašymas, o jis reikalavo liūdesiu pulsuojančių debesuotų dienų, jeigu ne mėlynasis koledžas. Niekam ne paslaptis, jog varniukai - kone pavyzdingiausi moksleiviai, kurie brangina savo profesorius, ir pastebėję progą tai jiems parodyti nieko nelaukia. Būtent todėl protinguoliai sumanė priskinti gėlių bei po mažą jų puokštelę be jokios progos padovanoti kiekvienam profesoriui. Žinoma, tokiam poelgiui reikėjo poros aukų, kurie augalus nuskintų, tad šiam reikalui į pagalbą buvo pasitelktas koledžo vadovas Ramsay. Hubertas svarstė, kodėl buvo pasirinktas jis. Gal dėl nemokšliškumo. Gal kaip pasityčiojimas. Gal vyriškis matė, kad nieko doro ketvirtakursis niekuomet negalės nuveikti, kad vienintelis galimas jo panaudojimo būdas štai tokie menkniekiai. Šios mintys sekundėlę kitą pasisuko po garbanomis paslėptoje galvelėje, tačiau greitai iš jos išskriejo - juk buvo šviesi diena.
Vaikinukas nežinojo, kas bus darbo porininkas, tad tik netvirtai šlepsėjo reikiamos vietos - dailios pievos, puošiamos krūva gėlių - link, dairydamasis kokio nors, reikia tikėtis, jau matyto veido. Žavios akys sustingo, kai pastebėjo į jį įsmigusį žvilgsnį, kurį norėjosi pamiršti, ir kuris vis tik nepaliko minčių nuo pat susitikimo Mėlynajame parke. Po šims perkūnai...
- Eee, sveika, - į rausvo megztinio kišenes sugrūstoms rankoms švelniai drebant, ištarė varnius, priartėjęs prie turbūt mieliausios merginos dešimties mylių atstumu - panelės Stigler.
-
Nusiraminusi perbraukė per savo tamsius plaukus ir laukė. Laukė, kol prisistatys Hubertas - berniukas, su kuriuo susipažino mėlynajame parke. Laukti nereikėjo ilgai. Priėjęs prie varniukės, jis pasisveikino.
Atsigręžusi spėjo išvysti, kaip jis virpančias rankas susikišo į megztinio kišenes. Tikriausiai ir pats nesitikėjo sutikti jos čia. Likimas iškrėtė jiems pokštą. Atrodė, kad tyčia bando juos suvesti. O gal tai ir tiesa. Gal tikrai jiems lemta būti kartu. Nors su jo bėgiojimais...
- Labas, - lengvai šyptelėdama tetarė ji.
Akys nuskenavo visą varnių - batus, kelnes, marškinėlius, megztinį, kaklą, veidą ir, žinoma, tuos pasakiškus plaukus. Galėjo prisiekti, kad jie net šiek tiek pailgėjo.
- Gražus megztinis, - neturėdama ką pasakyti sušnabždėjo.
Rimtai? Elė neturėjo, ką pasakyti? Wow. To nepamatysi kasdien. Ji visada sugalvodavo, ką vebtelti, o dabar? Gražus megztinis? Tiesiog nuostabu.
- Seniai bematytas, varniau. Buvai kur išvykęs ar šiaip slampinėjai koridoriais taip, kad net nematydavau?
Belaukdama jo atsako, varnė stryktelėjo nuo suolelio bei nužvelgė gėlių pilną pievą.
-
Merginai pasisveikinus, Hubertas tik nejaukiai linktelėjo, žvelgdamas į josios akis, kurios taip pat buvo įsmeigtos į darbo partnerį. Jaunuoliai nežinojo ką daryti, tad tik keistai stoviniavo, nekeisdami savo žvilgsnių krypties bei laukdami, kol kuris nors nutrauks tylą. Tai, žinoma, buvo Elė. Kaip kitaip, kai Huberto liežuvis svėrė penkias tonas. Na, gerai, gel keturias. Vaikinukas negalėjo jo pakelti, negalėjo jo pajudinti, ir visai tuo džiaugėsi, nes antraip būtų pasakęs kokią nesąmonę. Net įprastai burokėlio atspalvio oda šįsyk neraudo, atvirkšiai - pabaltavo, mat gėda jam nebuvo, tiesiog labai, labai keista. Kad ir kaip stengėsi draugės (jei taip ją buvo galima vadinti) vengti, ši vis išdygdavo keisčiausiose vietose. Aišku, jis tam neprieštaravo, o, na, gal ir prieštaravo, bet gal ne, o gal... Jausmai ir mintys priminė didžiulį puodą ilgų spagečių, sujauktų neatpainiojamai.
Bendramokslei pasakius komplimentą, Šefleris nurijo seiles bei padėkojo. Stengėsi apsimesti, kad viska normalu, tačiau jautė krūtinėje besidaužančią širdį, skleidžiančią šilumą bei, atrodo, šokinėjančią iš džiaugsmo, matant varniukę. Drovuolis komplimento negrąžino, mat bijojo visai praskysti - bijojo leisti sau patikėti, kad burtininkė yra čia, šalia, mat buvo tikras, jog ji nekantrauja iš šios pievos dingti.
- Nebuvau. Išvykęs, - tyliai tarė, nusukdamas akis. - Nieko neįprasto. Žmonės kaip tu nemato žmonių kaip aš.
Šią frazę Hubertas stengėsi ištarti it juokaudamas, tačiau kartėlis išsprūdo iš savo narvelio bei atsimušė žodžių aide. Elei atsistojus, ketvirtakursis padarė atvirkščiai - atsisėdo.
- Gal, e, jau reikėtų eiti rinkti gėlių, - vos girdimai išstenėjo, vis dar nepakeldamas akių.
-
Kad ją devyni velniai apgraužtų. Kodėl ji taip nejaukiai jautėsi? Visada būdavo tokia drąsi, nenuspėjama, rizikuojanti, o dabar... Liko tik molio gabalas, kuris su kiekviena minute vis smuko, smuko ir smuko. Pati nesuprato kodėl. Nejau ją taip paveikė tas ilgaplaukis vaikinas. Negali būti. Juk jos mintys pastaruoju metu sukosi tik apie vieną – Niką. Eleizija visaip bandė tas mintis nuslopinti: pradėjo labiau domėtis herbologija, aktyviau rinkti taškus koledžui. Po galais... Ji darė bet ką, kad tik išmestų jį iš savo galvos. Deja, nesėkmnigai. Viskas mokykloje priminė jį. Klastuolių uniforma – Nikas, tamsūs plaukai – Nikas, raudoni skruostai – Nikas... Viskas.
Vaikinukas padėkojo už komplimentą ir atsisėdo. Varniukė dar labiau sutriko. Nejau taip tau nepatinku, kad net stovėt kartu nenori? Bet jei tai tiesa, tai kodėl aš reaguoju visiškai priešingai? Ir tada į galvą pasibeldė svečias – prisiminimas. Tikriausiai būsite šokiruoti, tačiau tai nebuvo vienas iš tų, kuriuose būtų Nikas. Oi ne. Šis buvo apie tuos du varniukas, kurie buvo išrinkti priskinti gėlių. Žinoma, varniukė įsileido jį. Atrodė, kad viskas įvyko dar vakar. Hubertas nuslydo nuo suolo, o Elė iškart stryktelėjo prie jo. Pamačiusi, kad jis šiek tiek susigėdo, ji pabandė atsistoti, bet vietoje to varnės kojos susipynė ir ji griuvo ant varniaus. Jų lūpos vos nesusilietė. Nežinia kodėl, bet tą akimirką ji troško, kad jos būtų tai padariusios.
Išgirdusi jo repliką, piktai dėbtelėjo į Hubertą. Tokie žmonės kaip aš? Ji perbraukė per savo tamsius plaukus bei krestelėjo šalimais, tikėdamasi, kad jis tyčia neatsistos. Išsitiesė ir tyliu balseliu pasiteiravo:
-Tokia kaip aš? Ką tai turėtų reikšti? Aš nuo tavęs visiškai nesiskiriu. Na... – norėjo uždėti ranką ant jo, bet susidrovėjo. - Na gal tik lytimi, - šyptelėjo ir atsistojo. -Nenuvertink taip savęs, Hubertai.
Jis pabandė nusukti temą kita kryptimi. Elė taip norėjo paimti jį už rankos ir nusitempti į pievą, tačiau nedrįso.
-Gerai. Galime pradėti. Skinsime bet kokias ar pasirinksime kelias spalvas?
-
Trumpai žvilgtelėjęs į Elę, Hubertas nusprendė, kad šiandien ji atrodė kitokia. Šiek tiek... minkštesnė? Švelnesnė? Trapesnė? Nors ir šiaip pasižymėjo moteriškumu, buvo stipri asmenybė, ir tai visuomet atsispindėdavo jos elgsenoje, tačiau šįkart... Šįkart ji pražydo visai kitomis spalvomis.
O gal vaikinukui tik taip pasirodė.
Panašu, mergina daug mąstė. Šefleris norėjo paklausti, kas sukosi jos galvoje. Norėjo pasiteirauti apie baisiausius košmarus ir gražiausias svajones, norėjo paprašyti papasakoti, kokia buvo vaikystėje, norėjo, norėjo... Norėjo ją pažinti. Pamatyti slapčiausias sielos kerteles, kuriose, buvo tikras, vis tiek žydi gėlės. Ir visgi neišdrįso. Drovuolis bijojo apsikvailinti. Kas, jeigu Eleizija tik pamanys jį esant kokiu iškrypėliu? Geriau nerizikuoti.
Kai ji prisėdo šalia, jis galėjo užuosti jos kvapą; galėjo prisiekti, kad net pačios gardžiausios bandelės, Hubertui - šokoladinės, neskleidė tokio skanaus aromato. Ji buvo tokia graži. Vidumi, išore ir tarpu tarp jų - negalėjai pasakyti, kur nuostabumas prasideda ar kur baigiasi.
Varniui supratus taip įtemptai galvojant apie bendramokslę, jis susigėdo bei nuraudonavo. Kai suprato, kad toks staigus raudonis keistas, pažaliavo, pavioletinavo ar tiesiog nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Saugu sakyti, jog nebuvo maskuotės profesionalas.
- Nieko nuo manęs, hmm, nesiskiri, sakai? - paklausė suglumęs. - Ele, ar n-nematai? Tu populiari, drąsi, stipri, aha, tu įdomi, labai įdomi, tu protinga, tu... tu ir labai graži, - nuleidęs akis vardino visas savybes, kurių neturėjo, kol mergina stojosi ant pėdų. Galbūt jau norėjo pabėgti.
- Bet kokias... Nežinau... Eee... Kaip tu manai? Man labai gražios tos... baltos, - pirštu parodė į kiek tolėliau smulkius žiedelius skleidžiančius augalėlius. - Nežinau jų p-pavadinimo, niekad, supranti, nebuvau geras herbologijoj... Oi, pala, nesupranti, ak, tu juk gera herbologijoj, tiesa? Jei gerai pamenu. O gal negerai pamenu. Ak, kaip nejauku būtų. Nejauku. Labai. Aš tiesiog... atsiprašau, - žodžius malė lyg su mėsmale. - Tikrai. Tik amžinai viską sujaukiu.
-
Ji negalėjo atitraukti akių nuo jo. Tai suprato tik tada, kai jis lengvai raustelėjo, tačiau ir tada spoksojo lyg kvailelė. Tamsios didelės akys, nedidelė tiesi nosis, švelniai rausvos lūpos ir aštri žandikaulio linija - visai tai kartu sudarė Hubertą. Tačiau varniukė norėjo ko kito. Ji norėjo pažinti Hubertą, slypintį viduje, susidraugauti su juo, tačiau delsė, bijojo. Elė nemanė, kad jis nori to paties.
Veiduką papuošė švelni šypsenėlė ir raustelėję skruostai. To kaltininkas buvo Hubertas. Jis pasiekė tokius žodžius, kad varnė negalėjo susilaikyti ir pasijuto nesmagiai, gerąja to žodžio prasme. Varnius manė, kad Eleizija yra populiari, drąsi, stipri, bet ne tai paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai paveikė paskutiniai jo žodžiai. Tu ir labai graži. Pakartojo juos savo galvoje ir dar labiau raustelėjo. Giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti, tačiau tai tikrai nepadėjo. Raudonis ir toliau puošė jos veiduką.
- Tu tikrai taip galvoji apie mane? - pasiteiravo nors dėl pirmojo punkto galėtų pasiginčyt.
Varniukė nelaikė savęs populiaria. Po galais, ji teturėjo vieną draugę - Torę. Kur čia populiarumas? Pažinojo dar kelis mokinius, bet štai ir viskas. Ji tikrai nemanė, kad dauguma mokyklos mokinių ją pastebėdavo koridoriuose. Ji tebuvo pilką pelytė, kuri kitų pelyčių akimis atrodė svarbi. Tačiau tai tikrai nebuvo tiesa. Elė net džiaugėsi tuo. Tikrai ne jai būti mokyklos įžymybę.
- Na... - nevaldydama savęs prašneko. - Tu ne ką prastesnis, varniuk. Kol kas esi man mįslė, bet norėčiau tave įminti. Ar tu nieko prieš?
Tai ką? Liežuvis atsirišo, Eleizija? Puiku. Tiesiog puiku. Dabar jis pamanys, kad esi kokia pakvaišus ar ką nors panašaus. Bravo. Nepastebimai įgnybo sau į ranką ir mirktelėjo akimis. Tikėjosi, kad skausmas, kad ir koks menkas tebūtų, praskaidrins protą. Žinoma, nepaskraidino ir dėl to kaltas buvo jis - Hubertas.
Vaikinui parodžius pirštu, varniukė atsigręžė pažiūrėti. Jau žiojosi sakyti, kad tai paprastosios baltažiedės, tačiau Hubertas buvo pirmesnis. Jis užsiminė apie Elės herbologijos žinias. Tu žinai? Nejau taip manimi domiesi? Kažin Nikas pastebėdavo tokias smulkmenas? Ir vėl Nikas? Pamiršk jį. Dabar galvok apie ką nors kitą. Pavyzdžiui Hubertą. Ji nejaukiai šyptelėjo ir apglėbė save.
- Na taip. Domiuosi herbologija, bet nelaikau savęs tokia gera, - minutė tylos. - Kiek tu daug žinai apie mane. Stebini, - pasakė ir šyptelėjo lūpų kampučiais. - Be to, tos tau patinkančios gėlės yra paprastosios baltažiedės, bet vienų priskinti jų negalim. Turėtum pagriebti ir levandų.
Levandos buvo mėgstamiausios varnės gėlės. Jai taip patiko jų išvaizda, spalva, o dar ir kvapas koks. Tiesiog velnių kūrinys, sukurtas, kad mirtingieji pakvaištų dėl jo.
- Taip, sujauki. Sujauki net mano mintis, - supratusi, kokie žodžiai išlėkė iš jos, varnė įsitempė ir greitai nusigręžė. Galėjo prisiekti, kad net juto, kaip kraujas palieka veidą. Ji pabalo.
-
Gabūt Hubertui tik taip atrodė, galbūt šios akimirkos nuostabumas susuko jaunuolio protą, tačiau Elė, panašu, nuo vaikinuko neatitraukė akių. Nors dauguma tai būtų palaikę susižavėjimo ženklu, Šefleris svarstė, ar tik nebus ko nors ne taip padaręs. Gal atvirkščiai apsivilko megztinį? Ne, tokiu atveju negalėtų rankų slėpti kišenėse. Gal rudos garbanos užkritusios ant veido? Tai jau absurdiška, juk jaustų. O gal, gal... Ak, negi nenusivalė veido po rytinio karšto šokolado puodelio? Tamsūs ūsai visai nederėtų prie nebrandaus veido, tad verniukas apsidžiaugė, kad smakro perbraukimas ranka nepasižymėjo jokiomis lipniomis zonomis šalia lūpų.
Kai persipildė kantrybės taurė, ketvirtakursis negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
- Ar viskas gerai?
Drovuolis stebėjo merginos akis, stengdamasis jose išvysti atsakymą. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bijojo, kad jose paskęs; realistiškesne gaida - trumpam panirs į komą. Nors tai gal neturėtų būti "realistiškesnė gaida". Velniai žino. Viskas buvo labai kesita. Hubertas jautė, kaip aplinkinis pasaulis tarsi susilieja, kaip keistas deginantis jausmas užpildo liesą krūtinę, ir kaip jam nebepavaldžios mintys nenumaldomai tapo Elės paveikslą.
Tamsiaplaukei paprašius patvirtinti skeltabarzdžio pasakymą, šis tik palinksėjo bei nežinia kelintą kartą nurijo seiles. Lygiai taip pat pasielgė ir Stigler prabilus apie mįsles. Atrodo, kad šnekėjo šia tema. Buvo sunku išlaikyti susitelkimą. Tiksliau, ne sunku, o visai neįmanoma. Todėl Eleizija kažką murmėjo panosėje, o jis, kad ir kaip bandė klausytis, tegalėjo mąstyti apie tai, į ką naivi širdelė įklampino.
Tačiau paskutinioji merginos ištarta frazė taip ir liko skambėti aidu vaikinuko galvoje.
Burtininkas būtų bet ką atidavęs už popieriaus lapą ir paprastą, gal net žiobarišką, rašiklį. Visa ta sumaištis, sukelta vieno vienintelio žmogaus, nebetilpo moksleivio kūne, ir jis žinojo, kad daug lengviau viską būtų išreikšti nutylėtais žodžiais, formuojančiais sakinius, eilutes bei posmus. Jis buvo poetas, o Elė buvo pati poezija, jis buvo...
Deja, visus svajokliškus pasisakymus, kabojusius tarp jaunuolių, sutrukdė virš Hogvartso skridęs kiras, nusprendęs savo bombardavimo taikiniu padaryti dviejų varnių šildomą suoliuką. Sėkmė nebuvo jų sąjungininkė.
-
Nors ir nusigręžusi, tačiau vis vien matė jį. Kaip? Po paraliais, pati Elės sąmonė suformavo Huberto veidą jai prieš pat akis. Jis giliai įstrigo jos pasąmonėje. Kad mane devyni velniai apgraužtų. Kas čia dedasi? Kodėl aš jį įsivaizduoju? Gal... Ne, užtilk. Nedrįsk pabaigti to sakinio. Pati žinai, kad to negali būti. Juk meilė taip skaudina, žeidžia.
- Mhmm? - sumykė klausiamai, išgirdusi jos ausiai malonų balsą.
Atsigręžė ir dar kartelį nuskenavo jo išvaizdą lyg kokia kiborgė. Nieko nemalonaus, juokingo ar keisto nepastebėjo. Atsiduso, lengvai perbraukė per savo suknelės klostę ir lengvai šyptelėjo.
- Na... Su tavimi viskas kuo puikiausiai, tačiau čia aš turiu problemų, - dar kartelį šyptelėjo ir nusidažė raudonai kaip saulėlydis.
Greitai užvertė galvą aukštyn, tikėdamasi, kad kraujas kartu su raudoniu paliks jos skruostus. Tačiau labiausiai ji bijojo kai ko kito. Ji baiminosi, kad Hubertas viską suves į vieną tašką. Raudonis, judesiai ir keistos replikos vedė tik prie vieno. Aš įsižiū.... Ne, užtilk. Pamiršk, pamiršk, pamiršk, pamiršk... Kelis tūkstančius kartų sau ji pakartojo galvoje ir jau norėjo eiti skinti gėlių, kai akis kai ką užmatė. Žydra padange skriejo kiras ir turėjo vieną tikslą - sugadinti šią per daug keistą ir mielą akimirką. Jis nusitaikė ir išmetė skystą smirdančią bombą, kuri pagal trajektoriją turėjo nusileisti tiesiai ant žavingojo Huberto. Elė iškart sureagavo. Prišoko prie vaikinuko ir įsikibusi trūktelėjo jį į save.
- Atsargiai, Hubertai.
Tikriausiai jis to nesitikėjo arba Elė per stipriai trūktelėjo, tačiau dabar jie stovėjo per arti vienas kito. Ji juto jo alsavimą, savo vėl raudonuojančius skruostus ir virpančias rankas. Giliai įkvėpė, paplekšnojo į jo krūtinę bei staigiai atšlijo.
- Kitąkart būk atsargesnis. Tavęs vos nepapuošė kiras, - vis dar raudonuodama, nusišypsojo ir rankas sunėrė ant krūtinės. - Gal jau eikime rikti gėlių? - pabandė pasukti temą kita kryptimi.
-
- Kokių problemų? - nuoširdžiai sunerimo Hubertas. - Ar tau, žinai, e, kažkas kažką padarė?
Vaikinukui suspaudė širdį. Jam rūpėjo Elė. Kaip draugė, žinoma. Gera draugė. Nors... Kai susivoki apie varniaus pabėgimų statistiką... Draugai taip nesielgia. Šefleris pamanė, kad nenusipelno ramiai sėdėti bei grožėtis aplinka, besišnekučiuojant su puikiausia jos dalimi. Vis dar nebuvo iš galvos išmetęs minties, kad gal Eleizija tik nori pasityčioti, gal nori priversti juo pasitikėti, o tuomet drovuolį išjuokti su savo draugais - tikrais draugais, tais, kurie jos verti. Galbūt būtų lengviau darkart išnykti... Žinoma, norint išsaugoti bent lašelį garbės reikėtų apsimesti, jog susuko vidurius ar kokį kitokį klasikinį pasiteisinimą, o su panele Stigler daugiau niekuomet nesusitikti. Nors ir šito pasimatymo (pasimatymo kaip susimatymo, ne pasimatymiško pasimatymo!) neplanavo, tad išvengti negalėjo.
Hubertas neapsisprendė, ką reikėtų daryti, ką reikėtų sakyti, bet gal ir gerai, mat to neprireikė. Ar bent išsisuko šįkart. Virš jaunuolių skridęs kiras nusprendė nutraukti keistoką akimirką bei nusitaikyti į garbaniaus gyvybę. Na, gerai, gal ne gyvybę, bet baisaus fakto tai nekeičia.
Gerai, kad Eleizija sureagavo laiku, nors situacija pasidarė kone dar nejaukesnė. Jie buvo taip arti vienas kito, kad galėjo girdėti širdies dūžių skambesį; jausti tai, kaip jie derėjo. Tačiau momentas tebuvo momentas, ir abu, vos susipratę, kad reikia elgtis... na, normaliai, vienas nuo kito atšlijo.
- Taip, - pritarė Hubertas, nežinia kodėl šyptelėjęs. - Gal jau eikime rinkti gėlių. Palauk, kaip ten jos, na, tos, žinai, vadinasi?
- Auksinės žuvelės atmintis, - dar pridūrė tyliai.
-
Hubui taip nuoširdžiai sunerimus, varnė tik pažvelgė į jį ir sumirksėjo. Jis nesupranta. Hubertas nesupranta visų šių kvailų užuominų, kuriomis dalinasi mano prakeiktas kūnas. Tai gerai? Nors... Maža mano dalelė nori, kad jis suvoktų tai. Gal jam pasakyti? Pajuto, kaip visas kūnas įsitempė lyg gitaros styga, grasinanti tuoj nutrūkti.
Varniui sutikus, Elė taip pat šyptelėjo ir patraukė gilyn į pievą, tikėdamasi, kad jis seks. Išties čia buvo įvairiausių gėlių: ir levandų, ir baltažiedžių, ir muilinukių, ir kraujažolių, ir saulučių, ir pienių... Varnė tūptelėjo prie levandų ir pradėjo jas skinti, vis užmesdama akį į Hubertą.
- Neįžeidinėk auksinių žuvelių, ponaiti, - pabandė pajuokauti ir šypsodamasi pasitaisė nepaklusnią plaukų sruogelę. - Turi omenyje baltažiedes? Gerai. Kol aš skinu levandas, tu gali jas prigriebti.
Nutilo ir toliau skynė savo mėgstamiausias gėles. Jos taip maloniai jaudino jos akis, nosį, širdį. Tikras velnio kūrinys. Net prisiminimai užklupo. Visada per gimtadienį tėvai jai padovanodavo didelę puokštę levandų, tačiau per dvyliktąjį jie Eleiziją kai kur nuvežė. Tai buvo levandų laukai. Kur tik pažvelgsi, visur levandos puošė žemę. Tiesiog nuostabu.
- Hubertai, neseniai klausei kokios tai problemos, - prakalbo po kelių akimirkų ji. - Na... Ji susijusi su tavimi.
Ji nedrįso atsigręžti į jį, tikėjosi, kad jis nepabėgs išgirdęs. Giliai įkvėpė ir nurijo seiles. Eleizija labai jaudinosi, nenorėjo vėl įklimpti į tokią meilę, kuri jai ir skausmo atneštų, tačiau toks jau gyvenimas. Plius, ji net nežinojo ar patiko varniui.
- Matai, tu man la-labai pa-pa-paati... - Nesugebėjo užbaigti paprasto sakinio, nes nematoma ranka pradėjo gniaužti jos trapų kaklą.
-
Beskindamas baltažiedes, Hubertas galvojo. Mąstė apie viską ir nieką. Ši popietė kėlė sumaištį. Nežinia, kokie dalykai dėjosi tarp panelės Stigler bei ponaičio Šeflerio. Situacija buvo painesnė už ilgų, vaikinuko mėgstamų spagečių dubens turinį.
Kai Elė prabilo apie paslaptingąją problemą, moksleivis sukluso. Apsimetė, jog nėra sudomintas, tuo pačiu metu besistengdamas išvengti krūvos pievoje gyvenančių vabzdžių įkandimų, tačiau net nepažįstamajam būtų buvę aišku, jog paauglys jautė įtampą. O ji tik padvigubėjo, merginai pridūrus, kad problema kažkuo susieta su garbaniumi, kurio galvelė dabar stengėsi suprasti, kokie žodžiai išbirės iš Eleizijos burnos po kelių sekundžių. Žinoma, galėjo svajoti apie daugelį dalykų, tačiau reikėjo būti realistiškam. Ar tamsiaakis kuo nors pakenkė Varno Nagui? Stigler buvo pavyzdinga moksleivė, tad tai viską paaiškintų... Nors apie tokius dalykus kalbėti turėtų prefektai bei koledžo vadovas, tiesa?
- Ele, k-kas yra? Galvojau, aš čia, ee, esu tas, kuris mikčioti kartais gali sau leisti, - sukrizeno varnius. - Pati..? Pasirodžiau tinginiu? - droviai pasiteiravo. - Atsiprašau, šita, žinau, jog nebuvau pats geriausias mokinys, tikrai atsiprašau, bet...
Ir tada nutiko kai kas, kas užčiaupė Hubertą, kai kas, ko, jau viskam pasibaigus, jis dar ilgai negalėjo pamiršti.
-
Šiuo metu tamsiaplaukei niekas nepadėjo. Atvirkščiai. Viskas tik kėlė didesnę problemą. Varniukė vos nepasakė Hubertui, kad jis jam patinka, kai vis dar myli Niką. Nuostabu. Levandomis ji prisidengė veiduką taip, kad matytųsi akys. Tamsūs augalo žiedeliai slėpė įkaitusius skruostelius.
- Naa... - keistai nutęsė žodį. - Mikčiojimas man nebūdingas, tačiau... - giliai įkvėpė levandų kvapo. - Ir aš, panelė Eleizija, kartais sutrinku. Nustebinau? Manei, kad esu tobulą? Cha, man dar toli iki tokios, branguti.
Net keista. Neseniai ji mikčiojo, bandydama atsiskleisti, o dabar lyg nieko nebūta. Nebūti ji Elė. Tik pastaroji taip sugeba. Tokia ji jau ir yra.
Priėjo arčiau varniaus, gražiai padėjo gėles ant žemės. Davė jam minutėlę atsistoti, kai drąsiai paėmė jį už rankų. Kilstelėjo savo galvą ir šyptelėjo susijungus varnių akimis. Kažkodėl ji jautėsi drąsesnė. Oi ta Eleizija. Keičiasi kas sekundę.
- Tiesiog norėjau pasakyti, kad man patinki. Gal tai tik laikina simpatija, tačiau noriu, kad būtum draugai. Na, ne pora, bet draugai.
Dar kartelį droviai šyptelėjo ir pakštelėjo vaikinukui į skruostą. Tai tebuvo draugiškas bučkis. Daugiau nieko.
- Ką manai? Galėtume?
-
Elė elgėsi neįtikėtinai keistai, o Hubertas negalėjo suprasti, kokia buvo to priežastis. Dėkui vyrukui aukštybėse, mergina, rodos, ruošėsi ją atskleisti. Garbaniui lėtai pakilus nuo žemės, jis atsistojo tiesiai prieš meilių veido bruožų savininkę bei ėmė kantriai laukti. Staiga pajuto šiltą prisilietimą, ieškantį Šeflerio rankų. Klausiamai suraukęs antakius, vaikinukas ištiesė delnus.
O tuomet ji pažvelgė į moksleivio akis. Ši akimirka buvo neįtikėtinai intymi, tai, ko paauglys dar niekada nebuvo patyręs. Žinoma, Elė, kuri buvo daug… socialesnė, tokiose situacijose buvo ir anksčiau, juk net turėjo ilgalaikį vaikiną, su juo sudarė vieną įsimintiniausių pastarojo dešimtmečio Hogvartso porų. Štai Hubertas net draugų neturėjo. Tebuvo keistuolis. Vienišas keistuolis. Tiesą sakant, tuo net nesiskundė, buvo visai patogu. Tiesiog visa tai, kas dabar vyko, labai trikdė.
- Aa, mm, - išgirdęs, ką Eleizija turėjo pasakyti, Hubertas tegalėjo leisti keistus garsus. – Ką tu, am, sakei? – pasiteiravo, bijodamas, jog neteisingai išgirdo. Tokios naujienos kudločiaus ausis pasiekia toli gražu ne kiekvieną dieną, o jei tiksliau… niekada.
Tiesa, visus turėtus klausimus, o jų, patikėkite, buvo galybės, išsklaidė po kelių sekundžių nutikęs vienas nuostabiausių dalykų, kokius galima įsivaizduoti, - merginos pakštelėjimas į skruostą. Žinoma, tai nebuvo kažkoks didžiulis romantiškas gestas, tačiau drovuoliui reiškė daug. Net nereikia sakyti, jog varniukas per pastarąsias kelias minutes savo oda pavaizdavo visa raudonų atspalvių paletę – nuo koralinės iki čili pipirų.
Kadangi negalėjo ištarti nei žodžio, vaikinukas tiesiog pasilenkė bei nuskynė pienę, savo ryškumu bei dailumu primenančią bendramokslę, bei labai nedrąsiai ją užkišo už panelės Stigler plaukų.
-
Ir ko Elė tikėjosi? Kad Hubertas išsišieps iki ausų, šokinės iš laimės ar klykaus kaip maža mergiotė? Na, tada varnė išties yra naivi, nes Hubertas tiesiog pradėjo raudonuoti visais atspalviais. Tylėjo, lyg būtų vandens burnoj prisisėmęs. Viskas tiesiog idealu. Hubertas lieka Hubertu. Tačiau jis tikrai nustebino merginą vienu savo poelgiu. Lėtai tūptelėjęs, nuskynė pienę ir baikščiai užkišo ją už Elytės ausies. Varnė tik droviai nusišypsojo ir nudelbė akutes. Išties, toks poelgis privertė ją pasijusti nejaukiai.
- Kodėl tai padarei? - tyliai pasiteiravo, turėdama omenyje pienę.
Nežinodama ką daryti, žengė arčiau jo ir švelniai apsikabino. Žinoma, ilgai neužlaikė vaikinuko savo glėbyje. Paleidusi paėjėjo šiek tiek tolėliau ir atsigulė į gėlių patalą. Ramunės glostė mergaitės nuogas kulkšnis, o levandos su aguonomis turėjo paslėpti mergaitės švelniai rausvus skruostus. Virš galvos dūzgė bitės, po kūnu jautė sausą žvyrą. Buvo taip ramu, taip tylu, tik netikėtai viską sugriovė kažkokia kvaila pelėda su savo ūkavimu. Varnė taip nenorėjo pakilti nuo žemelės, tad dar ten patysojo kelias minutes, tikėdamasi, kad pelėda bus lėta ir nerangi.
-
Visa tai atrodė netikra. Hubertas keistai pažvelgė į pienę puriuose Eleizijos plaukuose. Galbūt jis tik sapnavo? Šis paaiškinimas neatrodė įtikinamai, mat Šeflerį gražūs sapnai lankydavo itin retai, dažniausiai į mintis belsdavosi košmarai, ir visgi bet kokia eksplikacija atrodė labiau galima nei tai, jog ši laimė buvo reali. Jau taip seniai jo veide nebuvo pasirodžiusi šypsena, kad vaikinukas vis nustebdavo, kai apie gerą valandėlę nedingstančią grimasą primindavo dilgčiojimas skruostuose.
- Nesu, umm, visai tikras, - tyliai sumurmėjo atsakymą į Eleizijos klausimą. Ir išties. Varniuko veiksmas nebuvo apsvarstytas, veikiau instinktyvus. Gėlės, puošiančios nuostabią Elės egzistenciją... Tai tiesiog atrodė teisinga.
Apsikabinimas buvo netikėtas. Iš pradžių garbanius, užkluptas iš pasalų, tik įsitempė kaip stagaras, tačiau po sekundėlės atsipalaidavo bei apvyniojo savo liesas rankas aplink trapų merginos kūną. Gaila, burtininkė tuoj pat išslydo iš moksleivio glėbio, ir ta trumpa, tačiau nuostabiai šviesi bei šilta akimirka baigėsi.
Kai panelė Stigler susiliejo su pieva, Hubertas pajuto keistą troškimą prie jos prisijungti - prigulti ir stebėti dangų, uosti gėlių aromatą, jausti popietės vėją... Įprastai itin nedrąsus vaikinukas jau net ruošėsi taip ir padaryti, kai svajingą nuotaiką išbaidė prieš akis pasimaišiusi rusva pelėda, pradėjusi sukti ratus aplink magą. Šefleris dažnai gaudavo laiškus nuo savo mamos, tačiau jie visada atkeliaudavo pirmadieniais... Šiandien buvo trečiadienis. Vaikinukas ištiesė savo plaštaką bei atplėšė ant jos numestą voką.
Pasaulis apsivertė aukštyn kojom.
Jo tėvas... Jo tėvas... Jis rado savo sūnų. Kad ir kaip gerai paslėptą, rado.
Būtent todėl mama liepė susikrauti daiktus bei po penkiolikos minučių susitikti Hogvartso vidiniame kieme.
Jie bėgs.
Skris į Skandinaviją.
Hubertas... Hubertas praras savo gyvenimą, tą, kurį spėjo susikurti čia, mokykloje.
Ir visos šios šiltos akimirkos teliks prisiminimais.
Nors varnius visuomet žinojo, kad tokia diena diena gali ateiti, nors manė jai esantis pasiruošęs, jis nebuvo. Nes, palikus Elę bei kvapniąją pievą, palikus svajones, palikus tai, kas spėjo tapti jo šeima, bebėgant į berniukų kambarį, jis galėjo prisiekti, kad girdėjo savo širdies skilimą.
-
Remi, susisupusi į didžiulį optimistiškai geltonos spalvos megztinį, su didžiule knyga rankose vaikščiojo palei ežero pakrantę ir ieškojo vietos kur galėtų ramiai paskaityti. Rudeninė saulutė vis dar maloniai šildė, tad Remi nuotaika buvo puiki.
Mergaičiukė galiausiai, atradusi pievą pilną gėlių, pirmiausia apsidairė ar čia nebus jokių žmonių. Nepamačiusi nė vieno mokinio ar dar kažko, švilpė atsisėdo prie vieno iš suoliukų, tiesiai į aukštą pievą, atremdama nugarą į kietą medieną.
Atsivertusi knygą, kuri tiesą sakant buvo apie žiobarus, tamsiaplaukė nusibraukė nuo veido karamelės spalvos sruogelę ir patogiau įsitaisiusi leido sau pasinerti į knygos pasaulį. Šiuo metu skaitė apie žiobarų sporto šakas ir buvo kaip reikalas tuo susidomėjusi-burtininkams turint vieną populiarų sportą-kvidičą, žiobarai jų turėjo šimtus ir ta tema mergaitei atrodė tikrai įdomi, tad jokių atėjusių žmonių ji nė nebūtų pastebėjusi.
-
Markas tokią ramią bei vėsią rudens popietę nusprendė pasibastyti po Hogvartso apylinkes ir net nepajuto, kai patraukė link ežero. Beeidamas ežero krantu, klastuolis retkarčiais sustodavo ir tai įmesdavo kokį akmenuką į vandenį ir stebėdavo raibulus arba šiaip susimąstęs žiūrėdavo į vandenį. Prisiminimai užplūdo Marką. Jo pirmas susitikimas su Luke, maudynės žiemą, klastuolių išvyka su palapinėmis ir daugelis kitų. Vieni buvo skaudūs ir tai rudaplaukis suprasddavo iš sunkumo pilve, bet buvo ir tokių prisiminimų, kurie pakylėdavo jį iki dangaus. Taip pasimetęs savyje berniukas net nepajuto atsisėdęs prie rudaplaukės mergaitės, kuri buvo labai įnikusi į knygą. Kiek nustebęs, kad sutiko kitą žmogų čia, jis pasilenkė ir perskaitė knygos pavadinimą ir garsiai nusijuokė.
-Tai patinka žiobarai? Negi pati būsi viena iš jų?-išsišiepė Markas, pašaipiu tonu taręs tai mergaitei.
-
Remi žinoma girdėjo žingsnius, juk ne kurčia buvo, bet stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Juk Hogvartsas buvo pilnas mokinių, nebuvo ko stebėtis, kai vienas atklydo ir čia. Juk vis dėl to ankstyvas rudens oras daug hogvartsiečių traukė į gryną orą.
Tiesa, nesitikėjo, kad kažkas teiksis su ja kalbėti ir dar... tokiu tonu.
Rudaplaukė pakėlė akis į jį ir žvilgsnis iškart užkliuvo už klastūnyno spalvų.
Taip, na žinoma... Ko daugiau reiktų tikėtis?
-Na kadangi esu magiškoje mokykloje, tai, kaip matai žiobarė nesu,-atšovė jam Rain, pabrėždama žodį magiškoje,-Be to nematau nieko blogo tame, kad prijaučiu žiobarams,-matėsi, kad trečiakursė, net gi didžiavosi tuo ir berniuko komentaras jos pasitikėjimo savimi nė kiek nesumenkino,-O tu turbūt būsi iš tų bukagalvių, kurie vis dar tiki, jog grynakraujai kažkuo viršesni už kitus?-nesusilaikė nepaleidusi kandžios replikos Remi. Taip, buvo švilpė, bet už save pastovėti ši mergaičiukė mokėjo.
-
Markas nuo mergaitės išsireiškimo tik dar labiau išsišiepė. Jam nepatiko prisidėti prie to stereotipo, kad Klastūnyne vien tik blogiukai, bet kartais prisikabinti prie žiobarų mėgėjų jam patiko. Rodos, šita saulytė nori pasipešti. Markas tik nusijuokė iš švilpės ,,nieko blogo tame, kad prijaučiu žiobarams"
-Pati žinai, ko aš tavęs klausiau,-suniurzgė, o gal labiau suurzgė Markas.-Ir bukagalviu manęs nevadink, saulyte, ir manau net ir tokiem vaikam kaip tu aišku, kad grynakraujai burtininkai pranašesni už kvailus žiobarus. Juk jie net nepastebi magiškojo pasaulio!
Markas atsistojo ir atsisuko į ežerą, ranką pridėdamas ten, kur buvo įkišta jo burtų lazdelė kartu apsimesdamas, kad sukryžiuoja rankas. Akies kampu stebėdamas švilpę, jis jau kūrė mintyse planą, kaip ją pažeminti.
-
Remi tik pavartė rudas akis.
-Ak tai susidomėjai ar aš gryno kraujo? Ne, negryno ir tuo didžiuojuosi,-vis dar tuo pačiu pasipūtusiu tonu atšovė jam švilpė, vos sulaikydama šypseną dėl jo tono.
Šiaip nebūtų vėlusis į kažkokius kvailus įsitikinimus, bet šis klastuolis įžeidė jos įsitikinimus.
-Aš tau ne kokia draugė, kad saulyte vadintum,-suraukė tvarkingus antakius Jackson, su pasibjaurėjimu klausydamasi jo kitų žodžių. Net gi labai mandagiai praignoravo tai, kad ją laikė vaiku. Iš kiek galeonų turėčiau lažintis, kad mes tokio paties ar bent panašaus amžiaus?
-Bet jie turi daug geresnių dalykų už magiją. Išmaniosios technologijos, daugybė sporto šakų ir pramogų. Šioje srityje jie tikrai labiau pažengę už burtininkus, kurie atrodo laimę randa tik kvidiče,-užvertusi knygą užginčijo Remi. Vaikinuko nusisukimas jai pasirodė keistas ir pačią privertė užmesti akį į geltonojo megztinio kišenėje kyšančią lazdelę. Ji nepasitikėjo šituo klastuoliu.
-
Ta geltona dėmė jau ėmė siurbti Marko kantrybę, kurios buvo likę visai nedaug. Atitraukęs ranką nuo lazdelės, berniukas pasisuko šonu ir ėmė vaikščioti su rankomis kišenėse pirmyn atgal klausydamasis švilpės pasakymų.
-Taip ir maniau,-atsakė jai berniukas, vis dar žingsniuodamas,-Joks grynakraujis burtininkas nebūtų toks kvailai pasipūtęs kaip tu.
Besiklausydamas rudaplaukės žiobarų gynimo Markas negalėjo nustoti šypsotis. Jam ta geltona dėmė atrodė patetiškai. O šiai trankiai užvertus knygą Markas apsimestinai šoktelėjo.
-Oi, bijau bijau... Tai gal tave vadinti auksiniu paršeliu, spindulėli?-perdėtai saldžiu balseliu tarė berniukas. Tai pasakęs klastuolis sustojo ir atsisuko į rudaakę bei greitai išsitraukęs lazdelę sumurmėjo:
-Levicorpus.
-
-Taip, joks grynakraujis išskyrus tave,-po nosimi sumurmėjo Remi, atidžiai stebėdama kiekvieną to klastuolio žvilgsnį. Tiesą sakant dalykas, kurį labiausiai norėjo padaryti buvo dingti, bet taip turbūt tiesiog parodytų, kad nusileidžia šitam berniokui, o to greitu metu tikrai nesiruošė daryti, nes šita švilpė buvo užsispyrus, kaip reikalas.
Išgirdus, kaip ją ruošiasi vadinti vos nesusijuokė. Šitas klastuolis kalbėjo, kaip kokia viena iš jos senstelėjusių tetulyčių per giminės susitikimą.
-Ne, gali vadinti tiesiog nuostabiąja Re-eeemiiii,-mergaitė buvo kerais išskraidinta į orą ir pakabinta aukštyn kojom. Vos susilaikė nesuklikusi, bet dabar tiesiog džiaugėsi, kad nėra su sijonu, bet vis dėl to geltonasis jos megztinis nuo pečių nukrito. Dėkui merlinui ji spėjo pagauti savąją lazdelę, kol ji nesulaukė tokio pat likimo, kaip megztinis.
-Aguamenti!-iš panikos pirmą galvoje kilusį burtažodį panaudojo Rain, nukreipusi lazdelę į tą idiotą. Tiesa, taikyti turbūt pavyko nelabai tiesiai, nes juk kabaldavo žemyn galva.
-
Markas sėkmingai pakabino tą storą geltoną dėmę aukštyn kojom kerų pagalba, dabar beliko sugalvoti, ką jai daryti. Marko pusiau pasidalinusioje sąmonėje gimė keista mintis. Jeigu pabučiuosiu mergaitę, įsitikinsiu... Kad aš normalus. Kaip visi kiti, tiesa? Markas nusijuokė, kai pajuto, kad jo kelnės bei apsiausto apačia šlapi. Įtūžęs jis atsisuko į Remmy ir, nukreipęs lazdelę į ją, nuginklavo:
-Expelliarmus!
Lazdelei išlėkus iš švilpės rankų, Markas priėjo prie jos, patraukė plaukus nuo jos veido ir ją pabučiavo. Bučinys buvo trumpas, nes Markas negalėjo jo pakęsti ir, iškart atsitraukęs, nusivalė lūpas ir tarė:
-Kaip šlykštu...
Nusispjovęs berniukas, priėjo prie besimėtančios rudaplaukės lazdelės ir pasiėmęs užsikišo ją už diržo.
-Tau jos neprireiks... Kol kas.
-
Pajutusi, kad lazdelė taip lengvai išslysta iš rankos, Remi, nespėjusi panaudoti dar kito sugalvoto burtažodžio, buvo palikta beginklė. Ir dar aukštyn kojom.
Nuostabu. Kvaiša aš. Ką išvis dabar darysiu?
Klastuoliui einant prie jos, mergaitė ėmė spurdėti, bandydama kažkaip pašalinti kerų efektą. Net nesitikėjo iš šito bernioko... bučinio. Jai pačiai buvo šlykštu, nes šiam klastuoliui smarkią antipatiją ir turbūt šis jausmas buvo abipusis, tad natūralus jos atsakas, buvo spjūvis tamsiaplaukiui į veidą. Net ir tokioje situacijoje jai tai kėlė juoką. Jei būtų labai norėjusi, būtų galėjusi iš kumščio smarkiai jam vožtelėti, bet paprasčiausiai nespėjo, tad pasitenkino ir tuo spjūviu.
Matydama, kad jos lazdelė atsirado pas klastuolį, Jackson suspurdėjo dar labiau.
-Grąžink lazdelę po velnių!
-
Markas nusivalė tos pakvaišusios švilpės spjaudalus nuo veido. Jis dabar viską suprato ir tai tikrai nebuvo džiaugsmingas supratimas. Berniukas žiūrėjo nieko nematančiomis akimis į mergaitės, pakabintos priešais jį, atspindį vandenyje. Markas stovėjo sustingęs, kol keršto noras užvaldė jį ir jis atsisukęs į Remmy nukreipė savo lazdelę į ją ir tarė:
-Rictusempra.
Nekreipdamas dėmesio į mergaitę, klastuolis vėl atsisuko į ežerą ir pravirko. Aš kažkoks nenormalus... Niekada nebūsiu... Ir gal būtų taip kūkčiojęs, kol nepamatė dangaus mėlynės vandenyje ir tada visai įsiverkė. Išsitraukęs servetėlę, Markas išsipūtė bėgančią nosį ir pasilenkęs užsitėškė šalto vandens sau ant veido, o kai tai nepadėjo jis garsiai skėlė sau antausį. Po tokios drastiškos priemonės, klastuolis pagaliau nusiramino.
-
Remi šita situacija visai nebuvo smagi, o dėl to, kad ji buvo pakabinta aukštyn kojom irgi geriau nebuvo, nes galva ėmė pamažu skaudėti ir vaizdas akyse truputį liejosi. Būtų dabar, bet ką atidavusi už tai, kad būtų nuleista ant žemės.
Kur tau... Ji susilaukė tik dar vienos kerų dozės ir šįkart tai buvo kutenimo kerai. Turbūt reikia dėkot Merlinui, kad esu nejautri kutenimui. Kerai neprivertė švilpės juoktis, kaip būtų paveikęs kitus žmones, Jackson visu kūnu tiesiog lakstė nemalonūs šiurpuliukai, kurių atsikratyti niekaip negalėjo. Jau ruošėsi paleisti keiksmų laviną to klastuolio link, bet jos dėmesį patraukė tai, kad... Jis verkė?.. Negi jis verkia? Po velnių. Čia gal dėl to, kad spjoviau į veidą? Velnias...
-E-e-ei, tau viskas gerai? Bliam, jei čia dėl kažko ką aš padariau, tai labai atsiprašau,-pirmą kart šiame pokalbyje atsiskleidė, kad Remi turi ir švelnesnę, švilpiškesnę pusę. Nors ir nujautė, kad čia nebus jos kaltė, bet paklausti reikėjo. Nors ir vis dar kabaldavo aukštyn kojom šio vaikėzo dėka.
-
Markas po pliaukštelėjimo sau apsiramino, o nuo šalto vandens sumažėjo raudonis veide, nors ant žando taip ir neišnyko, o tik išryškėjo. Markas nusivalė rankove veidą ir atsisukęs nuleido mergaitę ant žemės. Jos veidas raudonumui prilygo Marko žandui. Vis dar šniurkščiodamas nosimi, klastuolis priėjęs atidavė lazdelę Remmy ir atidžiai ją stebėdamas, gal sugalvos jį užpulti, tarė:
-Tiesiog... Kai ką svarbaus supratau apie save... Kas nėra labai gerai, nes dėl to prarasiu savo šeimą, o tiksliau manęs išsižadės šeima. Kokia gėda. Aš šeimos gėda...
Markas buvo bepratrūkstąs, kai vėl sau trenkė per veidą. Šįkart iš kitos pusės ir giliai įkvėpęs rudaplaukis suvaldė bekylančias ašaras. Persibraukęs ranka per plaukus, berniukas atsisėdo ir sumurmėjo:
-Net pats nežinau, kas man darosi...
-
Remi, nuleista ant žemės net nebandė stotis, nes žinojo, kad reikės laiko, kol galva nustos suktis ir ji vėl matys viską aiškiai. Atgavusi lazdelę, paliko ją savo kairiojoje rankoje. Nors pulti ir neketino, bet dar kart kabėti aukštyn kojom irgi per daug noro neturėjo.
Pamačiusi, kad berniukas dar kartą sau trinktelėjo per veidą, Jackson atsargiai spustelėjo jo petį, tarsi norėdama atkreipti kažkiek dėmesio.
-Ei, atsargiau, dar liks mėlynė,-švelniu balsu perspėjo jį švilpė, nužvelgdama raudoną klastuolio skruostą,-Nemanau, kad esi šeimos gėda. Kad ir kas benutiktų, juk šeima visada su tavimi, ar ne? Tu keitiesi. Pokyčiai visada gerai ir visai nesvarbu ar šeima tam pritaria ar ne. Tu esi tu ir gali turėti savo nuosavą nuomonę ir įsitikinimus ir nieko čia blogo,-išsakė ką galvojo apie visą šią situaciją Remi, vos atsisukusi į tą bernioką. Lyg ir nujautė kas jam neduoda ramybės, bet garsiai to neišsakė. Jei norės pats pasakys, o kol kas ji pati nelįs su savo spėjimais.
-
Marko žandai degė ir berniukui tas jausmas patiko, nes nukreipė dėmesį nuo bandančių prasiveržti jausmų. Klastuolis pats nežinojo, kas jam darosi. Tarsi jo protas bei širdis būtų pasidalinę į dvi dalis: viena skatino rudaplaukį pripažinti ir priimti savo jausmus, o kita liepė likti ištikimam savo įsitikinimams. Remmy pabandžius jį paguosti, jis tik pavargusiu balsu atsakė:
-Tai... Yra toks dalykas, dėl kurio manęs šeima išsižadėtų. Ji pakankamai konservatyvi, tad jie nepritartų tam, kad...-berniukas delsė. Jis nežinojo, ar galima sakyti tai, ko jis bijojo, bet vis tiek tai ištarė,-Man patinka berniukai... Pabučiuodamas tave tik norėjau įsitikinti... Atsiprašau...
Dabar Markas norėjo sau trenkti už pasakytus žodžius. Kvailys! Tu jos net nepažįsti ir dar norėjau iš jos išsijuokti! Markas pakėlė ranką, ruošdamasis sau dar kartą trenkti.
-
Remi maždaug tokio atsakymo ir tikėjosi, bet niekuo neišsidavė, kad kažkiek šitai nuspėjo. Ji tiesiog išklausė klastuolio ir atsargiai, švelniai suėmė jo vėl pakeltą ranką už riešo, kai jis jau vėl norėjo sau trenkti.
-Baik. Savęs trankymas prie nieko gero neprives, tik tai, kad paskui veidas liks raudonas,-nutęsė Rain, atleisdama jo riešą.
-Sunkiausia viską prisipažinti pačiam sau, ypač jei tau nuo vaikystės buvo į galvą kalta, kad turi būti “normalus” ir panašiai. Pasaulis keičiasi, žmonės taip pat, tad manau visai tikėtina, kad ir tavo šeima kada nors... Žinoma prireiks laiko, bet anksčiau ar vėliau jie turėtų pripažinti tavo pasirinkimą ir mylėti tave tokį koks esi,-tiesiog pasakė ką galvojo Remi. Pati augo smarkiai ją mylinčioje šeimoje, kuri ją visada priimė tokia, kokia ji buvo. Turbūt iki šiol nesuprato kaip jai nuskilo. Tiesa... Norėjo kažkaip labiau padėti šiam berniokui, bet minčių tam nebuvo.
-
Remmy sustabdžius Marko ranką, kylančią prie veido, berniukas susikrimto. Jis nenorėjo, kad kažkokia geltona dėmė jam padėtų. Jis nenorėjo jokios pagalbos. Atsidusęs jis papurtė galvą ir atsakė mergaitei:
-Mano šeima yra sena grynakraujų burtininkų giminė. Jie nekenčia žiobarų ir mano, kad homoseksualumas bei psichologinės ligos yra būdingi tik žiobarams ir kad tai nenormalu. Mano tėvai sužinoję, kad man patinka berniukai mane išmes iš namų. Po velnių, jie net leidžia mano anoreksikei pusseserei save lėtai žudyti, nes, matai, taip burtininkams nenutinka. Ir spėk, kas dabar turi visą tai stebėti?! Ak, kad visą mano giminę gyvatės išskerstų!-Markas visiškai pratrūko.-Nekenčiu jų, nekenčiu savo tėvo, kuris parsives jau trečią žmoną į namus, nekenčiu motinos, už tai, kad mane paliko, nekenčiu savo tetos, už visą tą žiobarišką mėšlą, aš gi esu iškrypėlis psichas, visai kaip mano pusseserė, kur dabar turbūt apsikabinusi tualetą verkia! Koks smagus gyvenimas!
Markas atsargiai palietė savo karštą bei šlapią nuo ašarų žandą. Kaip nuo pasišaipymo aš priėjau prie išpažinties? Markai, kas tau darosi? Atsipeikėk, kvaily tu!
-Tarsi tu man galėtum kuo nors padėti. Koks aš kvailys.
-
-Svarbiausia ką pats manai. Nors šeima ir turėtų būti didelė ir svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet taip nevisada yra ir turi būti. Be to šeimos nepakeisi, tad arba susitaikai ir leidiesi sumenkinamas ir sutrypuamas arba kovoji už save ir įrodai, kad esi daugiau negu kažkoks daiktas, kurį kas nori gali stumdyti-nusukdama akis tarsi paaiškino Remi, šiuos žodžius skirdama dar ir sau. Žinoma ši švilpė ilgėjosi savo mamos, bet nuo jos buvimo kartu turbūt būtų buvę dar daugiau skausmo ir pykčių.
-Kas dėl tavo pusseserės tai... Manau pats gali jai padėti. Tokie dalykai nėra juokai ir gali baigtis labai... Liūdnai. Mano sesei buvo labai panašiai ir tuo metu jai reikėjo daug priežiūros ir palaikymo, kad nenustotų kovoti ir panašiai. Jei ji mokosi čia... Tai ir be savo šeimos ir jų visų kvailų įsitikinimų galėtum jai padėti. Žinoma ji to nenorės, bet vis geriau negu greitu metu dalyvauti jos laidotuvėse,-nevyniodama žodžio į vatą, atsakė jam Rain, pirštais nejučiomis skabydama gėlytes ir trumpučius žolės kuokštelius.
Išgirdusi kitus vaikinuko žodžius Jackson trumpam nutilo, ieškodama žodžių.
-Tu teisus. Nesu kokia magiška fėja ir tavo šeimos nepakeisiu, problemų neišspresiu, bet juk išsikalbėjus geriau, negi ne? Niekada nebūna geriau visko laikyti savyje,-gūžtelėjo pečiais garbanė, pakeldama karamelės atspalvio akis į klastuolį.
-
Markas jautėsi sutrikęs. Kaip gi nuo pasišaipymo objekto ji tapo jo išklausytoja?
-Dėl Ma... Mano pusseserės tu teisi. Jai reikia pagalbos. Ir aš... Na, atsiprašau... Kad elgiausi... Elgiausi kaip subinė ir... Na... Pabučiavau tave...-Markas nedrįso pažvelgti Remmy į akis. Jis juto kaip daužosi jo širdis, panašiai kaip sutikus Luke pirmą kartą, bet kartu ir kitaip. Žandai kaito, rankos prakaitavo ir Markas jautė, kad tuoj neištvers. Jis apsisuko ir nuėjo tolyn ežero pakrante iš gėdos.
Pūtė ramus popietės vėjas, debesys danguje vijosi vienas kitą bei keitė formas. Markas ėjo užvertęs galvą, nes jam nerūpėjo, kas jam gali nutikti, ir stebėjo debesis. Užkliuvęs už akmenėlio rudaplaukis beveik pargriuvo, bet greitai atsitiesė ir atsisuko paskutinį kartą į Remmy. Vis dar jausdamas gėdą bei kaltę, Markas nusisuko ir grįžo į pilį.
-
Žinoma Remi už tą kabėjimą žemyn galva nebuvo jam dėkinga ir šito greitu metu nesiruošė šito pamiršti, bet vis dėl to, juk šitam klastuoliui aiškiai reikėjo pokalbio ir taip jau pasitaikė, kad Rain buvo tas žmogus, kuris tam pokalbiui pasitaikė ir nesvarbu jie sutarė ar ne.
-Nesvarbu. Tikiuosi...-Remi nespėjo pabaigti savo sakinio, nes vaikinas nuėjo,-Tikiuosi, kad tau nors kiek geriau,-po nosimi pabaigė mergaitė, karamelės spalvos akimis stebėdama, kaip vaikinas pamažu dingsta.
Švilpė dar kiek pabandė skaityti savąją knygą, bet po tokių įvykių ji ramiai skaityti ir nusėdėti vietoje nesugebėjo, tad netrukus pasiemė savo megztinį, aplipusį žolėmis ir pati pasuko pilies link, svarstydama, kad reikės greitu metu padaryti namų darbus.
-
Jo balšvi skruostai pasipuošė puikiai įžiūrimu raudoniu, kaipo ausų linkiai, išduodantys jį esant lauke ilgiau nei derėtų. Tamsiuose varno plaukuose iš lėto tirpo mažytės snaigės, kartu nugulusios ir padėvėjusios žieminės mantijos pečius. Auliniams batams aplenkus vieną iš miegančių suolelių, šie susmigo negiliame sniego storyje ir sekęs nostalgiją varantis girgždesys nutilo.
Po dviejų mėnesių ateis vasara, pakeisianti pavasarį. Šis vis dar nepriminė į to apkalbėto atgimimo įsikūnijimo - sniegas, kur patižęs, o kur dar žiema alsuojantis, šaltis ir tyla kiekviename tavo žingsnyje. Lyg mirtis.
Jis įkvėpė gerklę rėžiančios žvarbos. Balti tumulai neapgaubė randuoto jo veido, o akys neapsiblausė pamačius Hogvartso, mokyklos, kurioje tiek daug įvyko, kontūrus.
Tai buvo ankstus rytas. Sunkių aulinių batų pėdsakai vedė nuo Kiauliasodžio link, kur Džeimsas ėjo, pievos, kažkadaise pilnos vėjo kedenamų lauko gėlių, bet dabar nebylios plynės. Dyka klajonė, stumianti laiką iki susitikimo Vakarų Didžiojoje gatvėje.
Lėtai snigo.
Eiti pažįstamomis ar beveik tokiomis vietovėmis matant dar didesnę prisiminimų bombą, užplūdo keistas netikrumas. Tarsi čia priklausytų, bet kartu ir ne. Hogvartso kiemai. Viename iš jų sutiko Caroline po įsimintinos integruotos Žiobarotyros ir Transfigūracijos pamokos. Hogvartso bokštai. Viename iš jų yra Grifų Gūžtos bokštas. Hogvartso klasės... Kerėjime vos netapo ledo gabalu, Nuoduose ir Vaistuose sutiko Soreną, Integruotuoje Herbologijoje lindo į nemėgstamus labirintus, Transfigūracijoje teko gaudyti drugelius... Mokykla, geriausia pasaulyje, bet su galimybe nusisukti sprandą. Rudaakio veide nešmėstelėjo nei linksmas, nei rūgštus lūpų kryptelėjimas. Kaži, ar norėjosi čia grįžti. Kaži, ar nenorėjo.
Juodaplaukis nusisuko, dar labiau pirštinėtas rankas nugrūsdamas tarp mantijos klosčių. Didysis apuokas praskirdo viršum galvos ir suūbavęs nulėkė pilien pusėn. Kelios kitos atsiskyrusios pelėdos iš skirtingų pusių taip pat, tolimoje sutikusios apuoką ir tapę įžiūrimais taškeliais pasuko Didžiosios salės kryptimi. Ak taip, rytinis paštas. Niekad tokio negaudavo. Tėvai, net tada dar gyvi, jo nesiuntė, nerašė. Kodėl? Kas žino. Ko gero, šiltoje salėje skamba šakutės ir peliai, mokytojai prie Garbingojo stalo patylomis šnekučiuojasi tarpusavyje aptardami naujausius Magijos Žinių straipnius, o mokiniai, priešingai, klega, mokosi arba tyli. Ten šilta, savaip ramu ir miela. Ten esti bendruomenė.
Vaikino bendruomenė kapuose. Blogiau, iki širdies gelmių reikalingi, toli arba nepasiekiami.
Tyla, ji ir vėl užgimė pelėdai praskirdus.
Tuštuma irgi, net ir tada neužčiaupta ugninės Kiaurajame Katile.
Stovėjo lauke, bet reikėjo oro kvėpuoti.
Greywindas užvertė galvą, žemės rudumo akis įsmeigdamas į pilkąjį besaulį dangų, bekrentančias snaiges. Jis pravėrė burną, bandydamas nuryti susidariusį gumulą.
Nemąstyk, nemąstyk...
O galvojo esąs pasveikęs. Džono draugija, šypsenos ir juokas vieną kitą išvadinat girtuokliu ir paranojiku, vėl ir vėl, vėl ir vėl perskaitomi Livi laiškai, tas užsidegimas rasti ir susigrąžinti, tylios mintys prisiminus, kad ne visi Greywindai pražuvę, vis dar yra galimybė susikalti šeimą ir toliau gyventi, džiaugsmas, Nebyliajam karui seniausiai pasibaigus...
Bet...
Barzdotasis nuleido galvą. Akimirka, rodės ir pratrūks, tačiau sučiaupė lūpas ir užsimerkė. Tamsa apgaubė regos ratą. O juk žiema traukėsi.
Tada atsimerkė, dingus tam svoriui. Žengė žingsnį nežinia kur tolyn. Vėjas pakilo sušvilpęs ausyse.
Tas jausmas.
-
Didžiojoje salėje kalbų dūzgesį trumpam nutraukė rytinis paštas. Pelėdos, siuvančios pirmyn ir atgal, adresatams į sterbles mėtė laiškus ir tuo pačiu pasivaišindavo jų pusryčiais, mokiniai tuo tarpu nekantriai plėšė vokus, sklaidė laikraščių puslapius ir gyvai aptarinėjo naujienas. Olivija pakėlė galvą, pelėdų margumyne ieškodama pažįstamos dėmės. Nepamatė. Per popierių šiugždėjimus, įrankių dzingsėjimus ir kalbas beveik negirdėjo savo minčių, dėl ko net džiaugėsi. Jau kuris laikas jokios žinios, o tai reiškia, kad, kad jis (kaip visada) bus įsipainiojęs kažkur, kur nereikia. Tarsi būna kitaip. Pakilo nuo stalo, vos užmesdama akį į bendrakoledžius. Šeštadienio rytą mokiniai paprastai neskuba pusryčiauti, dauguma pasilieka ilgiau arba ateina vėliau, todėl kai kurie mokytojai klausiamais žvilgsniais nulydėjo išeinančią "tą raudonplaukę iš Biobetonso", kuri, teisybę pasakius, valgyti net nemėgino.
Žiema užsitęsė. Lėtai besileidiančios snaigės krito ant pilies kuorų, speigas išrašydavo langus gėlėmis, o ežeras tebesipuošė ledu. Dangus nebuvo giedras, todėl žaižaruojantis sniegas nepapildė tipiškos viduržiemio idilės paveikslo. Prie jo nederėjo ir maža figūrėlė, greitai tolstanti nuo pilies. Tik beveik pasiekusi ežerą mergina susivokė, kad laukan išbėgo kaip stovėjo, nesivargindama lipti į bokštą atsinešti mantijos. Akys ašarojo nuo baltumos ir vėjo, garbanos plaikstėsi už nugaros, tačiau žvarbos ji beveik nejuto. Seniai bebuvo lauke, laisva nuo aukštų akmeninių sienų, tvarkingų kambarių ir pavyzdingo elgesio. Seniai bebuvo pati su savimi. Po kojomis grikšėjo sniegas, vėsuma atgaivino mintis. Skaidrus ežero paviršius liko už nugaros, prieš akis plytėjo sniegu padengta dykra. Kadaise čia buvo tiek gyvybės, spalvų, kvapų, žalumos... Laukinių gėlių pilną pievą Livi pamilo nuo pat pirmųjų dienų Hogvartse. Tačiau dabar iš vietos, kurioje virte virė gyvybė, teliko speigo palytėta plynė. Tuščia, šalta, negyva. Nebegyva. Labai panašioje vietoje jie susipažino - kada? Jau seniai. Atskirtieji metai išsitęsė taip, jog tie laikai merginai atrodė kaip sapnas. Kažkada regėta pasaka, tolimo, taip ir neturėto gyvenimo atgarsis. Geriau pagalvojus - o koks buvo jos gyvenimas? Atsakymas paprastesnis nei atrodo: viliantis, jog jis dar priešaky.
Giliai įkvėpė. Žvarbuma lediniais pirštais suspaudė gerklę, neleisdama pasisavinti deguonies. Olivija vis dar stovėjo, nors buvo laikas grįžti, jei nenorėjo artimiausias kelias dienas praleisti gydydamasi peršalimą. Ašarojančios akys tolumoje užfiksavo tamsią figūrą, kuriai tikrai nederėjo čia būti. Per toli, per daug vėjuota, kad galėtų įžiūrėti. Susinėrė rankas, gindamasi ne kiek no šalčio, kiek nuo prisiminimų. Ne, nuo vities, vis dar gyvos kažkur giliau. Rusenančios pakankamai stipriai, kad saugioms sienoms atsuktų nugarą. Po kojomis sugirgždėjo sniegas, kelios neklusnios garbanos užkrito ant veido. Pilis tolo, tolo pamokos, mokytojai ir kalbos, atsiliko net jos pačios mintys, teliko gerklę deginantis šaltas oras ir įdumbančio sniego garsas. Tamsi figūra artėjo, įgavo kontūrus.
Dabar net vėjui glostant veidą ir spaudžiant ašaras, net pro plaukų kaskadą Livi matė užtektinai, kad galėtų tikėtis, kad galėtų įsivaizduoti ar atsargiai pasvajoti. Tačiau nedrįso įsižiūrėti, nenorėjo nusivilti kaip tūkstančius kartų iki dabar, kai vienai laimingai akimirkai širdis sustodavo, o atsigręžus per petį ji nematydavo nieko, ką taip norėjo pamatyti. Sustojo. Žvarba glostė veidą. Jis buo nusisukęs, stovėjo dar pakakamai toli nuo jos, kad galėtų neabejodama atpažinti. Tačiau pakankamai arti, kad nusibraukusi plaukus nuo akių nebijotų pakelti galvą.
- Tu.
-
Tas jausmas. Tas jausmas, nepamirštas ir puoselėtas paika viltimi, užsispyrimu ir pastangomis. Rasti ir turėti. Ne, daugiau nepraleis metų toje duobėje vienui vienas. Niekada. Jis nori kvėpuoti.
Vėjas vertė primerkti akis, irzliai šias ašaroti ir vaizdui tapti skystų atspalvių koše. Snaigės tirpo plaukuose. Šaltis skverbėsi ligi kaulų giliausių. Žengęs žingsnį ir sniege likus atspaudui, reikėjo dėti kitą...
Šeštadienis. Tyla, ramybė. Mokiniai kaži kur pilyje arba pusryčiauja. Ten jau nebelaksto nei Igoris, nei Carol, nei Džonas, o tuo labiau Olivija. Jau nebe tie laikai. O kada bus tie? Geras klausimas.
Pripažink, kartais ilgiesi to. - nejudrios lūpos nebyliai sujudėjo.
Iš sniego išplaukęs merginos sodrus, kartu žemas, bet su užjuntamu švelnumu balsas, pramušė vėjo kauksmą, jo mintis, o girgždesys nutilo. Prisiminimai užgožė pasąmonę, kiekvieną nervą supurtė. Svečiai?
- Livi? - vyriškas siluetas atsisuko. Jėga, ji pripildė visus jo raumenis. Tą akimirką veide blykstelėjo nuostaba sumišusi džiaugsme; nuslopo jau kitą. Tik akys tebežibėjo, randuota oda pasiliko be šypsenos.
Livi... Ta neaukšto ūgio garbanė su visas bėdas nustelbiančiu juoku, su pasiutėlišku lėkimu laukais. Ji stovėjo čia pat, pati save apsikabinusi ir vieninteliu žodžiu lūpose. Trapi ir pažeista. Kieta ir užsispyrusi. Laisvės sinonimas. Pavogtas iš jo.
Mėlynas, jūros gelmes primenantis megztukas jau puošėsi snaigių plutele, plaukai taip pat.
Širdis šoktelėjo krūtinėje, grasydama išlipti laukan.
Žengė arčiau, sniegas suskambo.
Kaip taip nutiko, kad ši mergina su raudonųjų plaukų kaskada, prilygstančiai tamsiai raudonmedžio spalvai, tapo jo deguonimi?
Kaip taip nutiko, kad ji įsibrovė į jo košmarus, priversdama rėkti iki užkimimo?
Kaip taip nutiko, kad nukentėjęs nuo Likimo, vis dar bando kapstytis ir kažkam dovanoti save? Juk seniau buvo kitaip...
Dovana nėra graži, bet randuota, su bjauriu charakteriu. Kodėl jis tiko Olivijai Rouzei Žiemai?
Juodos, šiurkščios pirštinės smiliumi ir nykščiu suėmęs blyškų septyniolikmetės smakrą šį kilstelėjo aukščiau. Dvi akių poros susitiko. Žemės rudumo, gal labiau pieniško šokolado, nušviesėjusios ryto pilkumoje, atvirai nagrinėjo tamsesnes už smaragdą miško žalumos raineles, įrėmintas kelių neklusnių raudonmedžio garbanų. Jos akyse jis ieškojo skausmo, Nedovanotinų kerų, prievartos ir noro žudytis, peilių ir adatų, užgujimo bei kritimo į patį dugną, išdavystės pėdsakų. Kažko, ko negalėtų toleruoti. Kažko, ko negalėtų atleisti. Kas priverstų akimirksniu eiti skirtingais keliais ir imti mąstyti, kad tai tebuvo tik paikas žaidimas, jam nereikalingas. Dar vienas laiko gaišimas. Įrėžtų dviejų randų veide nešvietė joks lūpų kryptelėjimas, pasislėpęs trumpoje barzdoje.
Kas jei?...
Džei žengė žingsnį dar arčiau. Juos skyręs atstumas sumažėjo perpus, žvilgsnis tyrinėjo kitą. Mergina kvepėjo vanile, atsidavė sklindančia šiluma - tuom, kaip visada. Pažįstamas kvapas ligi nagų įpjovų, iššaukė Dumštrango vakarus. Tačiau blaivus protas pasiliko.
Dvidešimt vienerius skaičiuojantis vis dar tylėjo. Stovėjo it nebyli uola priešais Livi, tarsi basiliskas prieš katiną, išlindusį paslampinėti Paslapčių kambario plytelėmis.
Vėjas nebešvilpė, tik šaltis dar labiau susmaugė nuogus skruostus. Hogvartsas liko kažkur toli, liko juodu, pievoje, kurioje augo įvairiausios laukinės gėlės. Širdis padūkusi varinėjo kraują; neapdengtą odą, išraižytą randų, apgaubė šiluma.
Telieka apsispręsti.
Tas jausmas.
Jo suskeldėjusios lūpos susirado šiltas, putlias, dar paaugliškas. "Ar pameni tuos vakarus?" - jos klausė. Jos sakė Meilę, Griežtumą, Tamsą, Norą, Aistrą.
Niekada. Niekada jis neliks vienas. Ji - jo.
- Aš. - sumurmėjo pasitraukdamas. Tik tiek tos akivaizdžios meilės. Pirštinėta ranka, laikiusi smakrą, nuslydo oru.
- Eime.
Viskas bus gerai.
-
Pasakė negalvodama, vis dar alsuodama kiek per greitai. Žodis paliko lūpas lygiai taip pat greitai, kaip ištirpsta ant delno nusileidusi snaigė. Jis atsisuko iškart, tarsi būtų klausęsis, norėjęs kažką išgirsti, o gal taip ir buvo. Buvo beveik toks pat, kokį Livi prisiminė: aukštas, tamsus, atšiaurus. Tačiau ko dar gali norėti mergina, mėgstanti geliantį speigą? Akimirką tamsiai rudose akyse pagavo jam taip nebūdingą žiburį, emociją, kurią matė be galo seniai. Vos akimirkai, o gal trumpiau. Tačiau to užteko, užteko, kad suprastų, jog po tiek mėnesių, dienų, valandų, kurias praleido blaškydamasi, jaučiasi laimingesnė. Nei vienas nesišypsojo, tačiau žaliose akyse smaragdu stipriau sužibo jausmas, kurį kiekvienas sau įvardija skirtingai: džiaugsmu, pilnatve, ramybe, viltimi... meile.
Sugirgždėjo sniegas. Ledinis oras smaugė dar labiau, iškvepiamas maišėsi su kitu. Galva pakilo aukščiau, garbanos sukrito ant nugaros, veidą palikdamos nepridengtą ir atvirą. Jautė rudų akių žvilgsnį skverbiantis į ją, jautė išrenginėjant, išdrąskant po gablėlį. Ieškantį. Neramų. Ar ji galėjo slėptis? Galbūt. Ar norėjo? Nė karto. Todėl tiesiog žiūrėjo, taip pat kaip anksčiau, laisvai ir atvirai, visas emocijas palikdama atsispindėti miško žalumos atspalviais. Savo ruožtu stebėjo, ieškojo skirtumų tarp dabarties ir įsimintino saulėtekio prieš daug mėnesių. Dar vaikystės pasakose Olivija sužinojo, kad laikas visada palieka žymes.
Tokiomis akimirkoms laikas nematuojamas nei sekundėmis, nei minutėmis, net širdies tvinksniai taptų netinkamu matu. Vis dar apkabinusi save ji laukė. Per tuos metus laukti puikiai išmoko. Livi manė, kad jau yra atspari jauduliui. Tačiau dabar suprato vėl - treniruokis kiek patinka, vis tiek laikui atėjus šaltas kaip ledas nebūsi. O jeigu būsi - ne ten pataikei.
Matė jį dvejojant, svarstant.
Nuo kada ji, mergaitė, nešiojanti žiemos vardą, atidavė save kitam į rankas?
Ar ji galėjo trauktis? Taip. Kol dar nevėlu, kol dar nebuvo išmesta ir sudaužyta.
Ar pasitraukė? Ne.
Įkvėpė ledinio oro gurkšnį.
Lūpos. Svetimos, o kartu tokios pažįstamos. Šiurkščios, suskeldėjusios nuo šalčio, skausmo ar dar ko - tikrai ne nuo per dažnų šypsenų. Ragavo. Ieškojo. Ilgėjosi. Surado. Jis jos niekada nebučiuodavo švelniai. Bet ar ji ieškojo švelnumo? Ne, to nepažindamas niekada neieškosi.
Lūpas vėl lediniais pirštais suspaudė speigas. Mergina pirštų pagalvėlėmis atsargiai palietė vėjo nugairintą jo skruostą, tarsi įsitikindama akimirkos tikrumu.
Galiausiai Livi tegalėjo padaryti vieną išvadą: Džeimsas Greywindas grįžo. Beveik nepasikeitęs per tuos mėnesius, tarsi nužengęs iš jos pačios prisiminimo.
Net jeigu ir sapnuoja...
Tegul sapnas tęsiasi.
Pievoje akimirkai pasigirdo tyras, skaidrus ir kiek vaikiškas juokas.
Sugavo oru slystančią pirštinėtą ranką, dar šiltą nuo jos pačios odos. Livi būtų ėjusi bet kur, bet kada, bet kiek. Ir tai neturėjo nieko bendra su prisirišimu, priklausomybe ar tuo jausmu, kurį žmonės vadina įsimylėjimu. Septynioliktus pradėjusi mergina tiesiog jautė, kad su tuo rūstoku juodaplaukiu jos neilgas gyvenimas yra geresnis nei be jo. O tokios priežasties pakako. Dar kartą atsigręžė į apsnigtą pilį, rodos, ramiai snaudžiančią įšalo paliestose pusnyse. Ten buvo šilta, ramu ir saugu. O ir prieš akis plytinčių tolių, ir šalia esančiojo mirk gyvenk nepavadinsi ramia užuovėja. Olivija blausiai šyptelėjo, suspausdama ranką. Ar ji bijojo? Taip. Ar abejojo tuo, ką pasirinko? Nė karto.
-
Livi...
Ji juokėsi. Kaip Džonas. Tas skaidrus, tyras džiaugsmas, džiaugsmas... Stovėjo tvirtai, akys nebijojo, nebėgo šalin, po to ranka nuslydo skruostu, palietė pirštus ir nusijuokė. Milžiniškas palengvėjimas pakeitė kraują venose; puiki proga švelniai šyptelėti, pasakyti kažką, tačiau tylėjo. Vis dar jautė prisilietimą ant randuotosios veido pusės. Šiupuliukai bėgiojo užlindę po mantijos apykakle.
Net jei ir tiek praėjo.
Jam žengtelėjus atgal, sniegas sugirgždėjo, į batus ėmė sunktis geliantis šaltis.
Tik tiek? Tik tiek.
Šiltos žemės rudumo akys nusekė nusigrežusios merginos figūrą. Hogvartsas. Apsnigtas, ramus, šaltas ir šiltas toje pačioje vietoje, vaiduokliai ir pasakos, tragedijos ir vienaragiai. Šiandien jie abu jį paliks už nugaros.
Prisiminimai sulindo į mintis. Niekad nemokėjo nuo jų pabėgti. Per daug visko nutiko.
Olivija spustelėjo delną, pajuto iškart. Klausiamai žvilgtelėjo į blausią šypseną kitos veide. Netruko kol pats pakėlė lūpų kampučius, didelės magijos kodėl čia nereikėjo. Ne tu viena,- derėjo pasakyti, bet ir vėl žodžiai pasiliko už dantų. Visgi nykščiu perbraukė per jos. Ir suktelėjo petį atgal - metas eiti.
Nuėjo. Pieva, kurioje augo įvairiausios lauko gėlės, pasiliko tuščia. Tik dar viena pelėdą praskrido link Hogvartso langų.
O jis su ja.
-
Stevie atėjo į kažkokią pieva. Čia buvo pilna gėlių. Deja, nė vieno mokinio. Rudaplaukė nebuvo tuo labai patenkinta. Miške sekėsi taip prastai, kad grifė nebenorėjo su elfais kovoti viena. Tačiau šioje pievoje jų tikrai turėjo būti. O kadangi pagalbos nesimatė, Stevie nebesižvalgė mokinių, o tiesiog susikaupė. Ji pasvarstė, kad galbūt reikėtų iš karto išburti skydą, kol nepasirodė namų elfai. Po to bus per vėlu logiškai nutarė Stevie. Ji iškėlė ranką ir kurį laiką nejudėjo. Mintyse pakartojo burtažodį. Galiausiai pajuto tą magiją, kurią išmoko pajusti praeitoje pamokoje. Tad grifė ryžosi ištarti garsiai:
- Protego horribilis!
Kažkas iš lazdelės šovė, tačiau tai nebuvo tikras skydas. Tiksliau, gal ir buvo, tačiau jis akivaizdžiai buvo labai menkas. Stevie kiek nusivylė. Tačiau netrukus ji prisiminė, kad tai yra pirmas kartas, kai jai kaip ir pavyko šitie kerai.
- Puiku! - džiaugsmingai sušuko penktakursė. Ir tada ji pamatė tarp gėlių tupinčius porą elfų. Rudaplaukė skubiai iškėlė ranką ir po kelių akimirkų dar kartą sušuko: - Protego horribilis!
Pavyko lyg ir šiek tiek geriau, bet vis tiek buvo akivaizdu, kad tokio skydo neužteks. Namų elfai sujudėjo. Stevie jau žinojo, kas jos laukia. Ji pasiruošė atmušti kerus, nes buvo tikra, kad skydas jos neapsaugos. Iš tiesų - kol elfas paleido į mergaitę kerus, skydas tiesiog išgaravo. Kas per? pradėjo keiktis Stevie, tačiau nespėjo - reikėjo atmušti kerus. Laimei, jai pasisekė. Tačiau namų elfai buvo nusiteikę ryžtingai. Tad Stevie skubiai iškėlė ranką ir, nenuleisdama akių nuo užpuolikų, kelis kartus pakartojo:
- Protego horribilis, protego horribilis, protego horribilis!
Nežinia, ar teigiamai suveikė tai, kad burtažodis buvo pakartotas kelis kartus, ar tiesiog šį kartą pasisekė, bet skydas išėjo visai neblogas. Stevie matė, kad namų elfai šiek tiek sutriko.
- Na, pulkit! - patenkinta sušuko mergaitė. Ji žiūrėjo, kaip namų elfai tariasi. Įdomu, kiek jie išmano teoriją? pagalvojo Stevie. Ji svarstė, ar jie ryšis pulti, ar ne. Grifė kiek ironiškai atsisėdo ant žolės. Gėlės skaniai kvepėjo, tad penktakursė mėgavosi kvapu ir sutrikusių elfų veidais. Mergaitė sėdėjo ir šypsojosi.
Panašu, kad elfai susitarė. Stevies nuostabai, jie patraukė tolyn. Kurį laiką rudaplaukė atidžiai stebėjo elfus, nes buvo tikra, kad jie rezga kažkokią pasalą. Tačiau laikas ėjo, o elfai vis negrįžo. Tad Stevie nutarė, kad laikas traukti mokyklos pusėn. Tik ji nežinojo, kaip panaikinti skydą. Laimei, netrukus šis išgaravo pats. Stevie ramiai atsistojo ir patraukė pilies link. Šį kartą ji buvo tikrai patenkinta savo darbu.
-
Taika, ramybė ir vienybė.
Penkiolikmetis pirštais perbraukė per nuogą kairį dimblį, per juodą runą. Besileidžiančios pavasario saulės spinduliai nuauksino vaikino odą, tamsios akys prisimerkė.
Pirštai vikriai sugriebė atraitotą rankovę ir paslėpė taturiuotę po marškinėlių medžiaga.
Suspaudė tarpuakį. Kajus sunkiai atsiduso, užmerkdamas akis. Kraujas tvinksėjo smilkinyse, lengvas nuovargis kalė į galvą.
Pavasariui artėjan, artėjo ir egzaminai, kaip ir aštrėjo noras kuo greičiau tapti animagu. Gavęs iš Ekongo siuntinį - animagus eliksyrą - Kajus vos laikėsi iš paskutiniųjų neišgerti šio eliksyro iš karto, o pabaigti ieškoti ir sužinoti apie animagiją, tam, kad iš skubėjo nesulauktų liūdnų pasekmių.
Animagija - tai ne juokai.
Dvivardis pasigriebė ant žolės numestą transfigūracijos knygą ir ją įsikišo į krepšį. Būtų galėjęs mokintis bendrajame kambaryje, bet jam nepamaišys akimirka tylos ir vienumos.
Kajus išsitiesė ant žolies. Tamsios akys nukrypo į dangaus mėlynę, vakarėjančiu dangumi plaukiančius debesis, skrajojančius paukščius.
Kas jeigu man pavyks? Tikrai pavirsiu į paukštį?
Nuo išsiųsto pagalbos laiško Džeimsui Greywindui prabėgo nežinia kiek laiko - Kajus jau nebeskaičiavo dienų ir skaičių jau pamiršo, tačiau vylėsi, jog atsaką gaus.
Jam reikia pagalbos. Būtinai reikia.
Prefekto akys nuslinko link jo kairės rankos, ant kurios dimblio puikavosi juoda taturiuotė -vikingų runa, reiškianti ir taiką ir ramybę ir vienybę.
Kajus nesuprato, kodėl pasirinko skaičių dešimt, nesuvokė, kas jį privertė išsitaturuoti dešimt taturiuočių.
Apie šį žingsnį bemaž niekas nežinojo.
Ir vargu ar sužinos.
Gal kažkada, gal vasaros metu.
Gal....
Galbūt Kajus taip pasielgė, ginamas noro, pasiženklinti tai kas jam yra svarbu, tikrai ne dėl mados. Ne, jis neseka Keito keliu. Ne, auskarų nesivers.
Ši mintis privertė Kajų suvirpėti iš pasidygėjimo. Švilpis užsimerkė.
Jam nerūpėjo ką manys Igoris, Melijandra ar Emilijana ar jo bendrakoledžiai.
Jam rūpėjo vertybės, noras nepamiršti praeities, vertybių svarbos ir būti geresniu nei vakar.
Jis nustos krėsti išdaigas.
Širdyje sukirbėjo malonus, bet tuo pat metu gąsdinantis jausmas.
Kodėl būtent aš? Kodėl dabar? Kodėl dabar? Kodėl...? - mintyse dūzgė, maišėsi begalė jausmų, minčių, lyg kažkas būtų toje kaukolėje susiruošę išvirti kokį nors eliksyrą.
....Kodėl....Ką reiškia įsimylėti?
O taip, jis slėpė jausmus. Slėpė po begale užraktų, vaizdavosi vėjavaikišku bernioku. Tik sužinojęs tiesą apie savo tėvus iš Igorio, suvokė, kad nebegali toliau slėptis už savo kaukės. Jie abu suvokė, kad krėtė išdaigas vien dėl to, kad išbandytų aplinkinius, jų kantrybę, supratingumą, sužinotų...ar jie taip jį karštai myli...kad galėtų pakęsti jo išdaigas, nusišypsoti švelniai ir pasakyti: "Kajau, ačiū už linksmumą, bet užteks. Ateik čia, mažas pūkuotuk, einam valgyt."
Dabar...šią šeimą rado...vienišumas ir desperatiškas bandymas surasti tą vienintelę šeimą dingo, tačiau atėjo kitas jausmas.
..Someone took a big L, don't know how that felt...
Kajus atsimerkė, atsikėlė, maloniai dygus Švilpynės šalikas nuslinko nuo skruosto (išsitiesdamas pirmais, šalikas kažkaip užslinko ant veido), slėpdamas šiek tiek žemiau sprando ištaturiuotą kitą juodą runą, simbolizuojančią drąsą.
Nors pavasario vakarai buvo šviesūs, tamsūs vakaro šešėliai jau pradėjo slinkti pieva.
-
Kupidonas nerado sau vietos. Pripratęs prie savo mažyčio kambarėlio su atsilaupisiomis žaliomis sienomis ir pelėsiu kvapu, Hogvartse jis jautėsi nesaugus. Erdvės visur buvo per daug, bet tuo pačiu ir per mažai-visur vien mokiniai, vien šypsenos, pokalbiai ir kitas sentimentalus šūdas-nuo to pabègti buvo neįmanoma ir tai kėlė blondinui irzulį. Nors tos skylės, kurią vadino namais ir sesers šeimos nepakentė (o sesers užvis labiausiai-vien už paslaptis, kurias tiek ilgai slėpė) bet senojo rajono ilgėjosi.
Vos išėjęs laukan jis giliai įkvėpė-oras buvo gaivus, visai nepalyginamas su dūmų kvapu ten iš kur berniukas atvyko. Ir ta tyla jį nervino-išėjus laukan jis buvo įpratęs girdėti šunų skalijimą, rėkimą, karts nuo karto-policijos sirenas. Taip, visa ta rami ir taiki, atrodo idilėje užstrigusi aplinka vertė jį jaustis nepatogiai.
O, dar jis nekentė namų darbų-kalnai, jūros ir vandenynai nuobodaus šlamšto, o be to jis visai nieko nesuprato ir pagalbos visiškai atsisakė. Ką? Jis koks debilas, kad jam lengvintų mokymą? Jei jau nežinojo apie magijos pasaulį prieš tai, tai prisivys, bet tų idiotų profesorių pagalbos nepriims net ir mirdamas. Vistik, tapti atsilikėliu nesinorėjo, tad jis pasiėmęs MGP knygą ir pargamento (rašė tušinuku, nes plunksnos buvo viduramžių reikalas) išėjo pasimokyti. Pieva atrodė bjauriai-tarsi kokiame banaliame romantiniame filme. Kupidonas ėmė eiti tolyn, spardydamas kiaulpienes iš kelio savo nutrintais konversais. Žiedadulkės kėlė čiaudulį-visokioms gėlėms turėjo šiokią tokią alergiją.
Galiausiai Kupidonas rado saulės normaliai apšviestą vietą ir sustingo-kažkas jau buvo ją užėmęs. Žmogelis buvo taip ramiai nusisukęs, kad norėjosi gerai įspirti į nugarą. Monro beveik ir ruošėsi imtis šito planelio, bet už skvarbių akių užkliuvo geltonai juodas šalikas.
Oo, dar vienas bičių spalvos skystablauzdis.
Kupidonas nelabai suprato ar čia kepurė jau sutrunyjus, ar koks pokštas buvo, bet pateko švilpynėn. Kiek domėjosi Hogvartsu, jį visada traukė klastūnynas-tamsūs požemiai, kur niekada negali būti tikras kas yra kas ir kur gali išmokti tikrai gerų burtų. Bet vistik atsidūrė pas tikrus skystablauzdžius-visiems draugiškus, sunkiai ariančius ir nuoširdžius, sausainius visiems kepančius liurbius.
-Jėzau Marija, apsaugok ir padėk! Dar vienas iš tų idiotų koledžo,-atsiduso garsiai Monro.
Dabar turėjo gerą tikslą-pažiūrėt ar visi jie kaip bestuburės medūzos, ar kažkas iš jų turi bent vieną kaulą nugaroj (visiška evoliucijos viršūnė, kaip jiems).
-
Kajus jau besiruošiąs pakilti, išgirdo dunksėjimą. Silpnesnį nei buvo girdėjęs Ūdrų Žabangų senienų krautuvėlėje, kai iš lentynos nukrito simbolių ir alegorijų knyga.
Šis dunksėjimas priminė tai, jog pats kadaise spardė gėles.
Kajus mintyse sudejavo. Ir kodėl Hogvartse yra toks dalykas, kai nori pabūti vienas, susitinki su kitais, o kai nori - nesusistinki?
Prefektas pagriebdamas krepšį, staiga išgirdo paniekos pilną balsą. Kajus sustingo.
Hogvartse besimokindamas jau penkerius metus nebuvo girdėjęs jokių patyčių - mokykloje tvyrojo tolerantiška atmosfera - jau tai rodė koledžuose gyvenantys ar gyvenę įvairesnių tautų nariai: baltarusiai, lenkai, ispanai, rusai, pusiniai amerikiečiai, prancūzai, japonai, pietų korėjiečiai, graikai, bulgarai...
Jis niekad nebuvo girdėjęs, jog kas nors vis dar laikosi kvailų stereotipų apie koledžus.
Pyktis sukirbėjo krūtinėje.
Rudaplauksi atsisuko į prašnekusįjį ir jau buvo besižiojęs pamokyti mandagumo, kai staiga užsičiaupė. Prieš jį stovėjo švilpis Kupidonas, apie kurį buvo girdėjęs - atvyko į Hogvartsą po vienuolikos metų, tik neprisiminė, kiek tajam metų yra.
Primena mano globėjo istoriją. -Jėzus ir Marija čia niekuo nepadės,- galiausiai nepatenkintas prabilo. Nemėgo, kai kažkoks toks asmuo tyčia pamini kažką, susijusį su religija. Kajus galėtų pasišiaušti iš pykščio, nes traktuotų kaip nepagarbą religijai ir tikitiesiems, tačiau užuot tai, stirpiai sukando dantis ir pasistengė nusiraminti.
-Švilpynė nėra idiotų koledžas, Kupidonai,- rimtai tarė, ramiai pakildamas, nors širdis grasino šokti laukan,- Kaip gali taip kalbėti apie savo koledžą? - susiraukė.
Jei taip kalbi, kaip galėjai papulti į šį koledžą? Mintis, jog šis asmuo, nuo kurio sklido kažkas tamsaus, vaikščios po Švilpynės kambarius buvo nepakeliama jau nuo pat suvokimo mintutės.
- Be to, jei kažkokiu nežinomu būdu pakliūvai čionais ir tau šis koledžas nepatinka, bet susilaikyk nuo piktų žodžių ir pasistenk gerbti čia esančius. Niekas netoleruos tavo žodžių, ypač vadovė,- atėjo akimirka, kai Kajus apsidžiaugė esąs prefektas.
Visgi, nebuvo didžiūnas ir neketino šiam nepraustaburniui rėžti kas esąs. Tegul nusvyla, o po to sužino. Gal kitą kartą bus atsargesnis. Kita vertus, jei jau papuolė į Švilpynę, turėjo suprasti, kas čionais esą prefektai, o jų buvo net trys: jis, Roana ir Olivia Eier.
-
Tolerancija? Cha. Kupidono manymu, bet kuris, kas tai laikė būtinybe galėjo susikišti tą toleranciją giliai ten, kur nelenda.
Žinoma, nebuvo nei rasistas, nei seksistas, nei homofobas, bet negalėjo pakęsti silpnų žmonių. O kur tokių buvo pilna? Būtent, kad švilpynėje. Jei bent vienas iš tų vaikigalių atsidurtų rajone, tai pirmą momentą būtų sudaužyti, kaip kriaušės. O dėl stereotipų tai... Gal kitiems koledžams jie ir netiko, bet švilpiai visi kaip vienas buvo durni, kaip tapkės.
Pamačius, kad švilpis jį pastebėjęs staiga sustingo, melsvos akys žybtelėjo-jautėsi gyvesnis keldamas kam nors neigiamas emocijas.
-Jo, neegzistuojantys dalykai nelabai padeda,-savaip sutikdamas, gūžtelėjo pečiais Kupidonas. Šitaip užaugęs seniai buvo visiems dievams ištiesęs vidurinįjį pirštą. Išgirdęs tą niekam tikusią gynybą kreivai šyptelėjo,-Ye, tikėk kuo nori, laisva šalis, nuomonę kiekvienas savo turi, tik problema ta, kad tavoji itin kvaila.
Išgirdęs kitą klausimą, prunkštelėjo.
-Savo koledžą? Tu juokus baik, greit dingsiu iš šitos šūdskylės, kurią vadinat mokykla, apskritai. O tai, kad ruošiesi skųstis vadovei tik įrodo tai, kad švilpynėje-myžniai,-su nuoboduliu apžiūrinėdamas savo nagus pareiškė Monro.
O dėl prefektų tai... Jie galėjo imt ir užsiknist su tom savo pareigom-Kupidonui tai nerūpėjo.
-
Viltis sudužo paskutinė. Kupidonas toliau varė savo dainelę.
Kajus kietai sukando dantis, tramdydamasis neužstaugti ant šio švilpio, mat šio argumentai yra kvaili ir nieko neverti.
-Mano nuomonė ne kvaila, o jei taip manai, bent argumentuok,- išpyškino dvivardis, lyg būtų prasidėjęs su gan dviem - trims protingais asmenimis ir praklausęs jų protingų debatų, kur kiekvienas kiekvieną talžo su argumentų gausybe ir savo nuomone.
Susikišo rankas į kišines.
Tamsios akys įdėmiai tyrinėjo bendrakoledžio veidą. Iš kurio Marso jis nukrito ar atsirado?
-Atleisk, jei bent taip tau pasirodė, bent neketinu tavęs skųsti vadovei,- šaltai atšovė Kajus Arno,- Omenyje turėjau, kad jei tavo kalbas išgirs vadovė. Nesu linkęs kaip prefektas iš pirmo karto kažką bausti, linkęs labiau duoti antrą šansą,- tyliau pratarė, žengdamas artyn Kupidono.
Kajaus veidas surimtėjo, akys tarytum pajuodavo iš užslėpto pykčio,- Jei išgirsiu šitaip,-pabrėžė kiekvieną žodį,- Kaip kalbi šiandien, būsiu priverstas griežčiau reaguoti į tavo kalbas ir jas vertinti, kaip netolerantiškas, menkinančias kitus bendrakoledžius ir dėl to imtis veiksmų. Ar supratai, Kupidonai? - prefektas žvelgė į bendrakoledžio mėlynų akių gilumą, bandydmas išvysti, kažką už ko galėtų įsikibti ir įsitikinti, jog Kupidonas viską teisingai suprato.
-
Todėl Kupidonui ir nepatiko švilpiaii-šleikščiai, nusaldintai malonūs ir draugiški, ant tiek, kad net vimdo. Na pripažinkim-joks žmogus nebuvo toks draugiškas. Na, todėl turbūt klastūnynas ir geriau-ten žmonės tiesmuki ir bent gali žinoti, kad jei su tavim sutaria, tai tikrai sutaria, o ne iš kvailo noro visiems patikti ir visiems palikti mandagių vaikelių įspūdį, kaip kad tos nieko vertos geltonos dėmės.
Po švilpio išsireiškimų Kupidonas nusijuokė. Geras, Kajus atrodė, kaip piktas viščiukas, bet turbūt nebuvo ko stebėtis. Buvo beveik linksmą, bet tam idiotui ėmus aiškinti Monro antakiai šoktelėjo viršun. Tokie durniai rajone seniai gulėtų sudaužyti griovyje, o žiniose skelbtų skelbimą su "IEŠKOMA". Šiaip ar taip Kupidonui norėjosi parodyti kas čia kam gali kažką burnotis.
-Manau mes abu skirtingai suprantame kas čia gali kam aiškinti, švilpiuk,-spjaute išspjovė šviesiaplaukis, o tada smarkokai stumtelėjo švilpį tolyn nuo savęs. Tai, kad tas suskis drįso išvis tarti jo vardą siųtino-Kupidonas niekada nemėgo savo vardo, o dar girdint jį taip tariant išvis. Fū.
-
Kajaus kūną silpnai nupurtė pykčio elektrinės kilmės virpuliai.
Prefektas stipriau sukando dantis.
Ak tu, rupke,- sugriežė dantimis mintyse vyresnysis švilpis.
-Tikrai pastebėjau,- šaltai atkirto Kajus ir pajuto stiprų stumtelėjimą. Reakcija buvo greitesnė už mintis: galvoje "persijungę pavaros" ir viskas įvyko greitai: rankos žaibiškai pakilo tarp Kupidono rankų, delnais praslydo iki pat alkūnių, Kajus į šalis numušė jaunesniojo švilpio rankas.
Kelias jau buvo laisvas: staigūs žingsniai ir Kajus pats nustūmė Kupidoną per nuo savęs tolyn.
Prefektas sustojo.
Grėsmingos it anglys juodos akys įsmigo į jaunesnį švilpį.
Jis galėtų viską pabaigti ir po to nesulauktų bandymų vėl "rodyti ragus" prieš jį. Galėtų taip padaryt, kaip sakant: padarai ir eini namo, tačiau...
Jis prefektas.
Ir nesijautė tvirtai, ypač prieš bendrakoledžį. Koks skirtumas, jog tasai ne itin gražiai šnekėjo apie Švilpynę, tačiau nesijautę turįs teisę toliau naudoti prieš Kupidoną savyginos judesius.
Bet jis puolė tave. Jis tave gali puolti dar sykį. Tokie ir puola,- bandė įtikinti save Kajus, tačiau jis dvejojo.
Jis bijojo kažką sužeisti. Kažką pasiųsti į ligoninės sparną. Bijojo panatyti savo tamsiąją pusę. Bijojo sužverėti. Bijojo išvysti kitp kraują ant savo krumplių.
-
Stumtelėjimas atgal privertė aukštai iškelti abu antakius. Švelnusis švilpiukas turėjo nagučius ir ragučius? Na nieko, Kupidonas dar ne tokius didvyrius aplaužė. Tikėjosi, kad Madam Pomfri moka gydyti į miltus sumaltas nosis.
-Nori muštis, švilpiuk? Rodyk ką moki,-plačiai iššiepęs baltus dantis, tarp kurių ypač išsiskyrė smailių, tarsi kokio žvėries, iltinių pora, erzino Kupidonas.
Netruko ilgai, kol Monro įveikė jį ir Kajų skyrusį atstumą. Kairė vaikino ranka jau buvo įpratusi vieną po kito pilti smarkius smūgius, tad dabar tarsi užprogramuota jau buvo iškelta. Kupidonas su visa turima jėga smogė Kajui pilvan, o tada su koja spyrė tiesiai po keliu - ten pataikius priešininko koja visada juokingai susilenkdavo, tarsi skudurinės lėlės. Vaikinui patiko kontrolė - tas jausmas, kai valdai padėtį ir kai esi visko šeimininkas - ta jėga, kuri užplūsta visą tavo kūną po pirmo smūgio. Kupidonui to reikėjo kaip vandens, o gal net labiau. Kaip oro plaučiuose.
Jei Kajus ir nenorėjo jo sužeisti ir pamatyti savo tamsios pusės, tai šviesiaplaukis šiuo atžvilgiu buvo visai kitoks. Jis žinojo, kad toks dalykas, kaip tamsi pusė ir šviesi pusė tebuvo sumanymas tų, kurie nori patys sau pasiteisinti. Žmonės nemėgsta pripažinti, kad bijo - net ir sau, todėl jie randa priežasčių sau nuraminti - "taip nedarau, nes nenoriu būti blogas", arba klasikinis - "Tam aš esu per geras".
Gyvenimo tikrai negalėjai skirstyti į baltą ir juodą. Viskas buvo nuobodžiai pilka. Kupidono gyvenimas nebuvo visiškai tamsus ir jis pats nebuvo visiškai tamsus - negi jūs galvojat, kad jis niekada nieko gero nebuvo padaręs?
Tas pats ir su Kajumi - nei jo gyvenimas, nei jis pats tiesiog negalėjo būti visiškai šviesūs.
Kuo skyrėsi Kajus ir Kupidonas? Kupidonas nesidengė tuo kas yra "gera", kas "bloga". JIs tiesiog darė tai, kas jam atrodė teisinga.
-
Savaitgalis yra kaip tik reikiama diena pabėgti nuo svarbių darbų ar fakto, jog po savaitės mergaitė vėl vyks į Angliją visai vasarai. Persefonė nenorom pasiilgo savo šeimos ir jau gerus du mėnesius laukia apkabinti jaunesniąją savo sesutę Piją, kad ir kaip su ja nesutaria ar dvynį Natanielį, kuris šiuos dvejus metus kankinosi, negalėjęs mokytis Hogvartse.
Jau buvo gerokai po pietų, o varnanagė vis dar spausdama rankoje nemažą keksiuką su mėlynėmis, išėjo pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes, link ežero ir atgal. Tačiau po valandos negrįžo atgal, nes negalėjo atsigrožėti pavasario gėlių pieva.
Antrakursė atsitūpė, prieš tai rankomis pasitvarkydama savo pastelinę rausvą suknelę ir įdėmiai pažvelgė į raudoną boružėlę, smulkiomis kojytėmis kopiančią žaliu gėlės stiebeliu į pūstą, spalvotą žiedą. Štai ir ilgai laukta šypsena papuošė varnės veidą. Bent trumpam.
-
Armellė jau turėjo visą atostogų planą. Tiksliau, gal bent dalį jo. O antroji pusė tebuvo įvairūs scenarijai, ką galėtų patirti, kaip įsivaizdavo įvairius dalykus ir kitokios paikos mintys. Iš pradžių turėjo sekti Milanas, vėliau Paryžius, Barselona ir visas turas po Olandiją. Šitokios atostogos su lagaminais turėjo įvykti pirmą kartą mergaitės gyvenime, bet ko tikėtis, kai jos motina buvo žymus modelis.
Marisa kyžtelėjo nosį laukan. Troško išvysti gėlių pritvinkusią pievą, kurią bandė įsivaizduoti dar žiemos viduryje, kai sugebėjo įklimpti iki bambos pusnyje. Dabar, kitaip nei žiemą, saulė spigino į akis bei žvilgino šviesius plaukus, sportiniai bateliai mindė akmenukus paprastame takelyje, rusvas diržas prilaikė laisvokus šviesiai melsvus džinsus. Buvo gera - šito jausmo ji laukė be galo.
Pievoje buvo dar nuostabiau. Gėles lakstė vėjo gūsiai, o spalvų įvairovė priminė meno kūrinį. Deveru, pirštais liesdama gėlių žiedlapius, pastebėjo neaiškų šešėlį. Tiksliau - siluetą, priminusį kitą burtininką. Ji tyliai prisėlino su nedidele šypsenėle veide - jautėsi protinga sugalvojusi šitokį dalyką. Sustojusi už nepažįstamos, pasirodo, mergaitės, tarstelėjo:
- Bū!
-
Vėjo beveik nebuvo, o saulė aitriai degino akies centrinę rageną. Varnanagei nuo to įskaudo žiūrėti aplink, prie to prisidėjo ir margaspalvės, įvairių rūšių gėlės aplink, spalvoti paukščiai giedrame danguje. Išsispaudė ašarą, kurią antrakursė greitai nuvalė, tuo pačiu patrynė akis, užsimerkė, atsisėdusi tarp žalių pievos žalių ir ilsėjosi. Ilsino akis, ilsino sielą, save.
Staiga, iš už nugaros pasigirdo kažkieno balsas. Mergaitė pašoko aukštyn, pasitvarkydamą rausvą suknelę ir, prisidegusi delnu nuo saulės, pažvelgė į atėjūnę. Persefonės akyse maišėsi išgąstis, nerimas, susierzinimas ir sumišimas.
– Ar turėjai leidimą šitaip su manim pasielgti?!– dvylikametė kiek pakėlė balsą, piktai nužvelgdama klastuolę, – tuojau pat atsiprašyk.
Tąkart iš varnės džiaugsmo liko tik pyktis. Tos malonios mergelės energija nuslydo iki nulio ir rudaplaukė perlipo į kitą savo asmenybės pusę. Dabar jau pyko ant savęs. Turėčiau atsiprašyti. Bet. Pati kalta. Persefonė vis dar lyg princesė laukė atsiprašymo ir nepatraukė savo pasipūtėliško žvilgsnio kitur, nei ne į klastuolę. Netgi spėjo sukąsti savo apatinę lūpą taip stipriai, kad iš jos pradėjo sunktis raudonas kraujas. Mergiotė jį nulaižė liežuvio galiuku ir netikėtai nudelbė akis sau po kojomis.
-
Armellė nežymiai šyptelėjo prikąsdama apatinės lūpos kampelį. Jai buvo linksma stebėti šitokią nepažįstamosios reakciją. Nuo viso sumišimo klastuolei darėsi juokinga, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi neatverti gerklės tiesiai prieš vargšės veidelį ir neprapliupti juokais.
- Atsiprašau, - kaltai šyptelėjo, akimis nužvelgdama savo batų nosis, - mano kaltė. Reiktų atsikratyti šitokio mąstymo ir nustoti gąsdinti kitus, tiesa?
Šitaip nevykusiai bandė Marisa pajuokauti. Deja, viduje jai visiškai nebuvo gaila.
- Man patinka tavo suknutė. Ji labai vasariška, - sušnabždėjo bandydama nusukti kalbą, - kaip mano mama galėtų pasakyti, pataikei į šios vasaros mados viršūnę.
Deveru pastebėjo nežymius kraujo lašelius ant nepažįstamosios lūpų. Dvejojo, ar leptelti ką nors, ar paklausti ar viskas gerai. Galop apsimetė, jog nepamatė.
- Sakyki, kuo tu vardu?
-
Didžiąją dalį savo gyvenimo mergaitė buvo tarsi vienturtė (nors turėjo dvynį). Gyveno su mama, o po jos mirties – kelis metus tik dviese su tėčiu. Ko gero, toks atskirtas gyvenimas Grenlandijoje ir visas dėmesys jai išlepino ją. Nebuvo ir nėra turtinga, šeima mylinti. Bet ji pavydi savo senojo gyvenimo vaikystės jai. Nori tapti tuo, kuo nėra ir niekada nebus. Vienintelė tėčio dukrelė su šilkine suknele, baltais kailinukais, laku išpurkšta šukuosena ir tėčiu, kuris savo lazdele galėjo pildyti visus jos norus. Dabar jis atsisakė to ypatingo medinio pagaliuko ir pasinėrė į žiobariškąjį gyvenimą, susirado naują žmoną, jiems gimė dukra. Persefonės nevertėlis brolis tapo jau nebe tuščia vieta, mergaitė jį pagaliau pastebėjo. Juk ne jis kaltas dėl to, kad jis gimė toks. Be magijos. Ji išmoko prisitaikyti, užaugo, bet jaučiasi palikta. Visi tokie paprasti, lazdelės jiems – ne pats svarbiausias objektas žemėje, Persefonė taip pat. Visas pasipūtimas turi nusėsti ežero dugne, tačiau kartkartelėmis varnė jį paleidžia į orą. Kaip kad dabar.
– Atsiprašau, – ji netikėjo savimi, nebuvo pamaniusi, kad kažkada tai pasakys, – mokausi būti... tuom, kuom nenoriu. Bet privalau. Todėl atsiprašau ir atleidžiu. Ar taip žmonės daro atsitikus tokiems įvykiams, kaip šis? – jos tonas išties net nebuvo švelnesnis.
Persefonė nukreipė žvilgsnį į savo rausvą suknutę. Ak, taip, ji graži, pastebėjo daugelis, net pati jos savininkė. Linktelėjo galva.
– Persefonė. Tiesiu keliu iš graikų mitologijos, – vėl krimstelėjo lūpas, sugėrė kraują. Atėjūnės vardo taip ir nepaklausė.
-
Armellė stengdavosi būti šilta asmenybė. Skyrė jėgas, dėmesį ir viską, ką tik galėjo, kitiems, pirmiau savęs. Tačiau šitoks elgesys greitai ėmė nykti mergaitei suvokus, kad ją pradėjo išnaudoti kas tik netingėjo. Taip ji ir pasislėpė po kandumo, nerūpestingumo ir pranašumo parodymo šydu. Audeklu. Kauke. Bėgant mėnesiams taip įprato prie naujosios savęs, kad senoji, ta tyli ir visuomet pagalbos ranką ištiesusi mergaitė pavirto svetimąja. Tarsi ta asmenybė buvo nevykusi kaukė, visiškai netikusi prie charakterio.
Marisa spoksojo į šalį. Pasirodė kiek juokinga, kad užkluptoji pati atsiprašė už kaži ką. Veidelyje įsispraudė nežymus, spindintis šypsnis. Deveru žvilgsnis grįžo prie suknutės dėvėtojos, vardu Persefonė. Klastuolė prikando apatinės lūpos kamputį. Vis dar mąstė apie tą atsiprašymą ir žodžius po jo. Bandė suvokti ar galėjo pritarti tokiam jausmui. Ar tokį išvis pažinojo. Galop pripažino sau, kad ne. Toks jausmas - svetimas.
- Tai ką veiki čia? Nepasakyčiau, kad su tokia miela suknele turėtum sėdėti susigūžus ir pasislėpus nuo visų, - akimis perbėgo Persefonės kūnu nuo galvos iki kojų. Galėtų atlošti pečius dar labiau atgalios, atmesti spindinčius plaukus ir parodyti, jog Armellė viršesnė. Tik kuo? Pagal savo žaidimą, galėtų pasakyti, kad viskuo. Tačiau nenorėjo be reikalo gąsdinti mergaitės, pasiremdama pirmuoju įspūdžiu.
-
Mergaitė delnu sulygino prie šaknų styrančius rusvus plaukus. Šiandien pamiršo trumpuosius susegti segtukais ar bent pašlapinti vandeniu, jog liktų prigludę. Štai išlenda tas irzlumas ir perfekcionizmas. Jei vėjas vėl sumanys papūsti, antrakursė lengvai pratrūktų.
Šalia praskrido didelė raudona boružėlė, nusileido ant geltonos gėlės, kiek primenančios kiaulpienę. Mintyse varnė suskaičiavo septynetą juodų taškelių. Nupūtė padarėlį nuo ramybės ir poilsio vietos, kodėl?
Persefonė įsiskverbė į pilkai melsvas klastuolės akyse. Matėsi sumišimas, supratimas, kažkas, kas jas siejo.
– Ko gero tu teisi. Jei noriu išlikti nepastebėta, turiu nusivilkti šią suknelę, – sarkastiškai tarė ir nusijuokė, – bet koks gi skirtumas, kad ir kaip apsirengusi būsiu, net ir norėdama pasislėpti nepavyks. Štai tu mane radai tarp gėlių. O aš juk tokia į jas panaši! Graži ir spinduliuoju šviesą, – šįkart net jos mintys atsiliko nuo lūpų, tarančių šiuos žodžius. Ji paminėjo tai, kuom norėtų būti. Ar tai, kaip šiuo metu atrodė Armelė? Ji pasijuto ne tokia drąsi, ne tokia ypatinga, nejaugi konkurentėmis šiais metais Hogvartse vietoj sniego sninga? Ak, tiesa, dabar jau pavasaris. Nei sniego buvo žiemą, nei dar bus kitais mokslo metais. Ar tik vargu. Bet tokių gyvatėlių kaip atėjūnė bus. Koks pažeminimas Persefonei. Koks nusivylimas jai. Tačiau tos mintys liko tylios it motinos kape. Mergaitės motina Demetra – buvo išskirtinė panelė Hogvartse. Mis populiarioji. Dar ir klastuolė. Ji net jos negalėtų pranokti grožiu ir protu, pažiūrėkit, palyginkite, kokios skirtingos. Bet pažiūrėjus giliau nei mama, nei Armelė labai nesiskyrė nuo Persefonės. Tiek pat trokšta atsidurti toje viršūnėje, pažaisti dievus, išbandyti kitų kantrybę. O kas gi, vis dėlto, buvo viršesnė?
– Aš čia iš tiesų stengiuosi viena pabūti, apmąstyti. Bet štai, atsiradai tu, tai mąstyti nelabai garsiai galiu, o tyliai, tu trukdai savo įkyriu balsu, – susimaišė varnanagės asmenybės tarpusavyje, – todėl dabar nieko neveikiu. O tu? Ką čia veiki tu?
-
Armellė pamesdavo save. Dar prieš metus tokie jausmai gąsdino ir kėlė visapusiškus, baimės persisunkusius klausimus, tačiau dabar virto kažkuo panašiu į paprastą kasdienybę - persivertė prie įpročio sąvokos. Niekam apie tai nepasakojo ir, vargu, ar kada prabils. Net mirties dieną tikimybė galėtų būti praktiškai nulinė.
Ji tik menkai šyptelėjo, išspaudė nediduką, gal kiek dirbtiną šypsnį kaip atsaką vietoj žodžių į suknelės savininkės komentarus apie patį rūbą. Kam kvaršinti galvą bei galvoti, ką pasakyti pravėrus lūpas, kai galima paprasčiausiai šyptelti?
Marisa retai abejodavo savimi. Pasitikėjimo savimi vis teikė išvaizda, kuria jautėsi pranašesnė, bet kartais klastuolė prarasdavo taškus ant visų įmanomų raidžių gyvenime. Stebėdama motiną, tapusią nuolatiniu autoritetu, net nesuprato įsisukusi į marionetės vaidmenį. Bet Deveru niekam to nesakys. Užteko nuovokos faktui, kad aplinkiniais pasitikėti nebuvo verta.
- Atsiprašau, - pajuto grįžimą į realų pasaulį iš nuosavų minčių, - tačiau atrodei per daug gražiai, kad tyliai, ant pirštų galiukų praeičiau pro tave ir nepasinaudočiau proga pasakyti paprasčiausią bū, - sukikeno. Armellei buvo per daug linksma stebėti Persefonę. Tokios trapios asmenybės iškart grąžindavo lyderio jausmą ir primindavo, kodėl ji geresnė.
- Paprasčiausiai vedinau galvą ir mintis, - pakraipė veidą, kad atrodytų įtikinamiau, bet ji tik pradėjo reikšti savo viršenybę, - norėjosi pabėgti, pamatyti gėles ir pasisemti įkvėpimo tolesniams kūriniams, - dirbtinai šyptelėjo sekundėlę, - Armellė Deveru, - ištiesusi kaklą pridūrė.
-
Visko, kas sukosi rudaplaukės galvoje, buvo neįmanoma aprėpti jokiais būdais, jokiais matavimais. Niekuo. Mintys žaidė gaudynes, vijosi viena kitą, šoko, išdykavo, bėgo nuo tiesos, nuo pačios Persefonės. Buvo sumaištis, tiesiogine to žodžio prasme. Bet tik mergaitės viduje, ne išorėje. Štai su kuo jai tenka susidurti kiekvieną kartą, norint pagalvoti.
Mergaičiukė šyptelėjo. ją pavadino gražia. Tačiau ir vėl paniuro.
– Kokį žaidimą čia su manim žaidi? Ko sieki? – mergaitė buvo pamiršusi, jog tupėjo tarp gelių žolėse, todėl atsistojo, – nuo kada tokios kaip tu gali taip viešai ir aiškiai kažką pavadinti gražiu? Ar ir dabar tave šitaip reikia pagirti? Ot tie išlepinti vaikai, – paskutinį sakinį varnė pakartojo taip tyliai, kad vargu, ar kažkas galėjo išgirsti. Tačiau vėl prisiminė save. Juk ji – tokia pati kaip Armelė. Kaltina kitą, tačiau viskas atsimuša rikošetu į ją. Viskas, absoliučiai viskas.
– Gal ir nenorėjau to pasakyti, bet žinok, – tarstelėjo ir nusuko rausvus skruostus į saulę, kuri aitriai kaitino neapdengtą viršugalvį.
Staiga antrakursė pajuto svaigulį galvoje, sumirksėjo kelis kartus bei neturėdama į ką pasiremti, susvirduliavo, deja, nenukrito. Dėmesio negaus, vėl į dugną nusėdo pragmatiška Peoloquin pusė.
– Pripažinsiu, gražus vardas. Kokios kilmės?– nuoširdžiai, tikrai, pasiteiravo varnė.
-
Amelija nusprendė išeiti į lauką, nes buvo graži diena. Ji nusprendė paieškoti kokių nors gėlių, kad galėtų pasimerkti pas save kambaryje. Atėjo pvasaris ir Amelijai buvo labai smegu, ji norėjo daugiau būti lauke, jausti ryšį su gamta. O kadangi vis tiek daug laiko tekdavo praleisti pilyje, tai bent gėlės primis apie bundančią gamtą.
Varnanagė ėjo link ežero, manė, kad ten tikrai turėtų rasti gėlių. Oras buvo tikrai nuostabus, čiulbėjo paukščiai. Vieną sparnuotį mergaitė pamatė visai šalia, ant medžio. Deja nežinojo jo rūšies, o anas vos prisiartinus Amelijai nuskrido.
Amelija pasiekė pievą kurioje buvo tikrai daug puikių gėlių. Amelija net aiktelėjo iš džiaugsmo. Ji atsitūpė ir ėmė skinti gražutes gamtos dovanas.
-
Švilpė vaikštinėdama prie ežero galvojo apie žiema bei snaiges. Žiema buvo pirmakursės mėgstamiausias sezonas.
Staiga italė pamatė didelę pievą. Nedvejojusi nuėjo ten. Tiesa, gėlės jau buvo nuvytusios, nes, visgi, jau žiema. Na, kelios gėlės buvo išsilaikiusios labai gerai. Tai tikriausiai magija. Taip normaliai nebūna...
Šiek tiek pamąsčiusi ir paėjusi toliau, pamatė mergaitę, kuri skynė išsilaikiusias gėles. Geltonplaukė priėjo šiek tiek arčiau mergaitės ir, nenorėdama išgąsdinti, tarė:
-Labas. Aš Michelle, Michelle Rivera. Kuo tu vardu?
Prisistačiusi švilpė atsisuko į Hogvartso pusę. Pilis atrodė mažesnė negu buvo. Pirmakursė atsisuko į kitą pusę, kurioje buvo Uždraustasis miškas. Kokią dieną reiks ir ten patekti...
-
Amelija jau turėjo nemažą puokštę gėlių. Jos labai kvepėjo ir kvapu truputį priminė bandeles, kurias Amelija valgė pusryčiams. Mergaitė suprato, kad priskynė tiek gėlių, kad jos net netilps pasimerkti, bet negalėjo sustoti skinti. Kai jau turėjo labai daug gėlių ji susirūpino kur jas pdėti. Gėlės jau byrėjo iš rankų. Amelija surišo puokštę ir įmetė ją į ežerą. Gražiai plaukia. Pagalvojo ji žiūrėdama į tolstančią puokštę. Tada prisiminė, kad nepasiliko gėlių pasimerkti, todėl vėl ėmė jas skinti.
Staiga prie Amelijos priėjo kažkokia mergaitė ir pasisveikino.
- Labas, aš Amelija iš Varno Nago. Aš pirmakursė, - pasakė Amelija. - Kaip sekasi. Ar tau patinka Hogvartse?
Po kiek laiko Amelija išgirdo kažkokį garsą ir atsisuko į Uždraustojo miško pusę. Ten toli, link mergaičių, ėjo kažkokia figūra.
- Kas ten? Žiūrėk! - parodė ranka į figūrą Amelija Michellei.
-
- Malonu susipažinti Amelija. Man sekasi visai neblogai, o tau kaip? - atsakė švilpė. - Ir taip, man labai patinka Hogvartse, kaip tau?
Michelle stovėjo ir žiūrėjo į Hogvartso pilį. Labai graži pilis. Tikrai graži...
Išgirdusi Ameliją, italė atsisuko į Uždraustojo miško pusę ir pamatė artėjančia figūrą. Pirmakursei pasidarė šiek tiek baisu, nes ji dar nesuprato, kas artėja prie mergaičių. Riveros galvoje sukosi kelios idėjos, kas ten galėtų būti. Švilpė galvojo, kad iš Uždraustojo miško atkeliauja kaukas arba vienaragis, arba trolis, arba didžiulis voras, arba kentauras. Labiausiai mergaitę baugino mintis, kad tai galėjo būti didžiulis voras. Michelle labai bijojo mažyčių vorų, o ką jau kalbėti apie didelį vorą...
- Nesu tikra, bet tikiuosi ten ne tas, apie ką galvoju, - ištarė geltonplaukė.
-
- Man irgi labai patinka Hogvartse. Labai laukiau kol į jį papulsiu, - atsakė Amelija.
Kai jos pamatė gyvūna Amelija truputį išsigando. Kas ten? Trolis? Vienaragis? Kentauras? Dar kas nors? Bet šie išvardinti gyvūnai Amelijai dar neatrodė tokie baisūs. Kad tik nebūtų baziliskas... Amelijos smegenys veikė taip - jei jau baisu, tai turi būti labai baisu. Amelija galvojo, kad gal reikėtų bėgti arba dar ką nors daryti, bet nežinia kodėl tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į figūrą.
- Aš nežinau kas ten... O kas tu galvoji, kad ten yra? Ir ar mums nereikėtų eiti iš čia? - pasakė Amelija.
Figūra vis labiau artėjo ir Amelija jau galėjo būti tikra, kad ten ne baziliskas. Tai buvo kažkoks padaras su keturiomis kojomis. Vienaragis? Kentauras? Hipgrifas? Testralis? Ai pala, aš nesu mačius mirties, vadinasi tai ne testralis. Pagalvojo Amelija ir laukė kol viskas paaiškės labiau.
-
Švilpė stebėjo tolumoje artėjančią figūra ir galvojo kas ten galėtų būti. Išgirdusi, kad ir Amelija nežino, kas artėja prie mergaičių, geltonplaukė pritūpė ant žemės ir pradėjo knistis savo kuprinėje. Pirmakursė žinojo, kad kuprinėje turėjo būti žiūronai. Mergaitė nežinojo kam jų gali prireikti, bet savo kuprinėje turėjo daug daiktų, kurie gali praversti bet kada.
- Kažkur turėjau žiūronus. Tuoj, palauk, - ištarė varnanagei.
Ant pievos italė išdėliojo daiktus, kurie buvo kuprinėje. Tai buvo bintas, dezinfekcinis skystis, pirštinės, žvakė... Ir pagaliau Michelle išsitraukė žiūronus. Švilpė greitai susidėjo išsiimtus daiktus iš kuprinės ir prie akių prisidėjo žiūronus.
- Amelija, žinai kas ten... Ten kentauras. Ką darom?- paklausė vienuolikmetė.
-
Amelija žiūrėjo kaip Michelle ieško žiūronų. Viskas atrodė keista. Amelija prisidėjo delną prie kaktos ir bandė dar kartą įžiūrėti kas ten. Veltui. Mergaitė truputį bijojo to neaiškaus padaro. O jeigu Michelle nespės išsitraukti žiūronų, o padaras puls? O kas, jei pasižiūrėjus kas ten bėgti bus jau per vėlu? Pagaliau Michelle vis dėl to išsitraukė žiūronus.
- Kentauras? - Amelija net išsižiojo iš nustebimo. Nežinojo kodėl taip nustebo, padarą juk matė ir anksčiau. Bet dabar ji lyk gavo patvirtinimą, kad nesapnuoja ir čia ne jos fantazijos. Kai Micelle paklausė ką daryti Amelija susimąstė. Toks klausimas jau seniai sukosi ir jos galvoje.
- Ar jis atrodo piktas? - paklausė Amelija prieidama prie kitos mergaitės. Tuo tarpu kentauras priartėjo taip arti, kad jį galima buvo įžiūrėti ir be žiūrono.
-
Švilpė stebėjo artėjantį kentaurą ir bandė įžiūrėti, ar kažkas yra šalia artėjančio gyvūno.
Išgirdusi Amelijos klausimą, Michelle bandė įžiūrėti, ar kentauras piktas.
- Žinok, nelabai supratu. Neatrodo labai linksmas, bet ir į labai piktą nepanašus. Liekam čia, ar turim sprukti?- pasakė varnanagei.
Tuo tarpu, kol italė laukė atsakymo iš mergaitės, geltonplaukė pradėjo galvoti ką daryti. Kentauras neatrodo piktas, bet ir linksmas neatrodo... Bėgti tikrai neverta... Nors... Ne. Manau galima ir čia pasilikti. Kam sveiko proto kentaurui pulti mus? Pala, o jei jis nesveiko proto?! Kas tada?! O gal viskas bus gerai? Švilpė galvoje sukosi daug minčių, kurios kartu nesutarė ir Michelles viduje vyko konfliktas.
-
Gal vis dėl to reikia sprukti... Nors mes lyg ir ne kentauro valdose, jis neturėtų mūsų pulti, bet... Galvojo varnanagė. Ji priėjo arčiau Michelle, taip saugiau, ir vis bandė sugalvoti ką daryti. Deja, laiko protui įrodyti koks jis naudingas (ar atvirkščiai) daug nebuvo. Mergaitė taip ir nespėjo nieko sugalvoti, nes uždraustojo miško gyventojas jau buvo čia pat. Amelijai pasidarė truputį lengviau, nes pykčio kentauro veide neįžiūrėjo. Šis, atrodo buvo sutrikęs, susirūpinęs ir susijaudinęs. Prie tokio padaro arti būti nebuvo itin malonu.
- Laba diena... - pabandė pasisveikinti su juo Amelija. Nežinojo kaip reikėtų sveikintis su kentauru. Padaras lėtai atsisuko į mergaites ir Amelija nejučia sudrebėjo.
-
Švilpė atsistojo ir laukė bent kokio ženklo iš šalia stovinčios varnanagės. Deja, mergaitė nieko nesakė ir tik stovėjo. Tuo tarpu kentauras, kuris keliavo iš Uždraustojo miško, su kiekviena sekunde vis artėjo ir artėjo. Tai kas dabar? Sprukti ar kas?! AAAAAA KĄ DARYTI?!!!! Michellė rėkė savo mintyse, o kentauras jau buvo visiškai šalia mergaičių.
Kai Amelija pasisveikino su kentauru, geltonplaukė sustingo ir nežinojo, ar ir jai reikia pasisveikinti. Nu nebūk tokia nemandagi. Kas su tavim nebegerai, Michelle... Kaip ir visada, vienuolikmetė pasikalbėjo su savimi ir po geros minutės ištarė:
- Sveiki.
Kentauras tik atsisuko į mergaites, palinksėjo galva ir žingsniavo toliau.
- Kaip gyvenate?- po kelių sekundžių pridūrė italė.
-
Akimirką (kuri Amelijai baisiai prailgo) atrodė, kad kentauras taip ir stovės sustingęs ir nieko nedarys. Mergaitė negalėjo žiūrėti į jo akis, todėl laikė akis nudelbtas į žemę. Pagalvojo ar jau dabar nereikėtų bėgti, bet suprato, kad jei kentauras norėtų, be vargo jas pasivytų.
- Sveikos, - galiausiai nuskambėjo žemas balsas. Amelija bandė neparodyti, jog bijo. Galiausiai net išdrįso pažiūrėti kentaurui į vaidą. Šis, atrodo, niekur neskubėjo ir tikrai jau nesijautė nejaukiai. Jis tiesiog stovėjo ir kažką mąstė.
Tyla pasidarė nejauki. Bent jau Amelijai taip atrodė. Ji norėjo paklausti kur kentauras eina, bet niekaip neprisivertė to padaryti. Kai mergaitė jau galvojo, jog tuoj klausimą tikrai ištars garsiai, kentauras, lyg perskaitęs jos mintis, lėtai prabilo:
- Keliauju pas jūsų direktorę.
Žodžiai pakibo ore.
-
Švilpė nusprendė, kad jei pažiūrės į kentauro akis, arba pradės rėkti, arba bėgti. Todėl Michellė pažvelgė į tą pusę, iš kurios atžingsniavo keturkojis padaras.
Mergaitė, išgirdusi, kad kentauras žygiuoja pas Hogvartso direktorę, susimąstė ir vėl pakartojo savo užduotą klausimą:
- Kaip gyvenate?
Mergaitė pasijautė kvailai, kad dar kartą pakartojo šį klausimą. Laimei, kentauras maloniu balsu prabilo:
- Esu sveikas, todėl negaliu sakyti, kad gyvenu blogai, tačiau Uždraustąjį mišką puola. Manau, kad dėl šio dalyko tikrai negaliu teikti, kad gyvenu labai gerai.
Geltonplaukė nejučiomis sudrebėjo. ji išsigando, kad tai pastebėjęs kentauras supras, kad italė bijo ir, kad ji yra lengvas grobis.
- Jūs mūsų nepulsite?- staigiai paklausė pirmakursė.
-
Amelija tyliai klausėsi kentauro. Kas čia vyksta? Nejučia atėjo klausimas. Taip, čia burtininkų pasaulis, bet vis tiek negalėtum pasakyti, kad nėra keista vidurį dienos, pievoje netoli Hogvartso sutikti kentaurą. Šis, nors ir neatrodė laimingiausias padaras apylinkėje ir apskritai laimingas padaras, bet šioje trijulėja, akivaizdžiai jautėsi geriausiai ir ramiausiai. Žinoma, juk jam būtų vieni niekai mus sutrypti, jei tik jis panorėtų. Amelija sudrebėjo nuo šios minties.
- Ne, žinoma nepulsiu, - garsiai nusijuokė kentauras, - juk sakiau, einu čia su reikalu. Kodėl turėčiau jus pulti?
Kentauras vėl nusijuokė ir varniukei pasidarė truputį ramiau, bet visas nerimas vis tiek neišgaravo. Išgirdus kentauro žodžius Amelija žengtelėjo atgal. Puola??? Ar aš teisingai išgirdau? Kas čia dabar vyksta?..
- Kas puola?... - nejučiomis paklausė rudaplaukė. Kentauras žvilgtelėjo į ją ir akimirką pagalvojo.
- Nesvarbu, mergaitės. Jums tai neturi rūpėti, - galiausiai ištarė.
-
Švilpė, išgirdusi, kad kentauras nežada jų pulti ir, net, apsijuokė, pakėlė galvą ir gana drąsiai ištarė:
- O aš akimirką pamąsčiau, kad pulsit.
Michellė pradėjo juoktis, bet paskui nuoširdus juokas pavirto į nervingą krizenimą, kurio pirmakursė nebesustabdė. Ar jūs mumis pulsit? Ne, prote, tikrai nepuls normalios mergaitės, kuri stovi netoliese, bet tave... Žvengi čia kaip arklys... Vaje, vaje... Kiek tu dar čia gėdos žadi prisidaryti? EILINĮ KARTĄ geltonplaukė pasišnekėjo su savimi ir, staiga, žvengimo nebebuvo. Italė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Nusiraminusi pirmakursė vėl išsižiojo su klausimu:
- Jūs sakote, kad tai nemūsų reikalas, bet gal bent kokią užuominą pasakysite? Na, apie Uždraustąjį mišką.
Kentauras nustatė keistą žvilgsnį ir tik sumurmėjo:
- Aš čia ne žaidimus žaisti atvykau.
-
Cha, tikrai juokinga. Stovėti pievoje ir bandyti spėlioti kas ir kaip puola mišką pagal kentauro duotas užuominas. Tačiau tos savo dalies, kuriai buvo juokinga, Amelija neparodė ir kažkin ar būtų toks dalykas, už kurį būtų sutikus tai padaryti. Juk vis dėlto mišką puola. Ir nieks daugiau nėra aišku. O gal būt čia jau prasideda koks karas, ką gali žinoti? Bet buvo ir dar viena priežastis, kurios šiuo metu varniukė bijojo net labiau nei to karo. Tai buvo priešais stovintis kentauras. Nors jis ir neatrodė priešiškai nusiteikęs, bet kol kas mergaitė nejautė nė menkiausio pasitikėjimo juo.
Po paskutinių kentauro žodžių vėl stojo tyla. Amelija dar niekada neįsivaizdavo, kad tyla jai gali taip nepatikti. O kentauras, kažkodėl, dar niekur nėjo. Gal nusprendė, kad taip palikti mergaites būtų nemandagu? Nors kam tai rūpi, vis dėl to jos tik mažos pirmakursės ir visiems tiesiog nusispjaut ką šis kentauras joms pasakys ar kaip nemandagiai paliks. Apskritai, kuo ilgiau tęsėsi tyla, tuo labiau Amelija jautėsi kaip blusa šuniui (tiksliau kentaurui) ant uodegos. Galiausiai šis padaras teikėsi prabilti:
- Hm, tai manau man jau laikas eiti. Ir be to, siūlau grįžti į pilį, nors nieko čia neturėtų nutikti, bet, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro.
Pimakursė mokinukė nežymiai linktelėjo. Kentauro figūra vis tolo nuo mergaičių, o Amelija sekė ją akimis. Galiausiai, kai uždraustojo miško gyventojo beveik nebebuvo galima matyti ji atsisuko į Michelle.
- Eime...? - labiau paklausė negu pasiūlė varniukė, paskui apsižvalgė ir pradėjo žingsniuoti link pilies.
-
Švilpė, išgirdusi kentauro atsakymą, pasijuto labai durna. Uždraustąjį mišką puola ir kentrauras rūpinasi, kad viskas susitvarkytų, o pirmakursė uždavė tokį kvailą klausimą. Aš sakau tau dar kartą. Kiek tu kartų gėdos dar prisidarysi? Pavadinčiau tave nevisprote, bet pamokose visai gaudaisi. Gal pavadinti pusprote? Ne, kažkaip keistai skamba. Tiesiog tu esi labai durna Michelle. Užuominą gal duosit? Taip, duos tau užuominą, mergele. Tikrai duos. Atsipeikėk Rivera! Susiimk! Kaip ir visada švilpė prasikalbėjo su savimi ir net nepastebėjo, kaip visą tą laiką vyravo labai ilga ir nejauki tyla.
Po kelių sekundžių, prakalbus kentaurui, vienuolikmetė atsikvėpė, sulaukė, kol kentauras nutols ir atsisuko į Ameliją.
- Einam greičiau,- tarė geltonplaukė ir pajudėjo Hogvartso pilies link.
-
Danguje švietė skaisti saulutė. Dangus buvo giedras, vos vienas kitas debesėlis perplaukdavo dangumi, it laivas jūra. Visi Hogvartso mokiniai, vos gavę progą patenkinti lėkė laukant. Jiems toks oras vėlyvu rudeniu buvo tikra palaima. Deja, jaunasis magizoologas nuostabiu oru mėgautis negalėjo, kadangi jo galva buvo ,,užkišta'' gėle. Ta gėle, kurią nukniaukė iš trolių gana stipriai susižeisdamas koją. Ši jau buvo beveik sugijusi, bet vaikinukas vis dar jautė skausmą joje. Vaikščiojo šlubčiodamas. Dėl to ir šią diena pasivaikščioti ėjo ne vienas. Jį lydėjo Viesulas, jo numylėtasis granianas. Bet apie koją jis beveik nemąstė. Visada jo galvoje buvo vien gėlė. Ką reiškia tie žodžiai? Kodėl jie būtent tokie? Kokį paslaptį slepia jų reikšmė? Berniukas atsiduso šiek tiek susvyruodamas ir žingsniuodamas toliau. Jis labai labai tikėjosi, kad koja bus visiškai sugijusi iki kitos užduoties, kitaip jam tikrai nepasiseks. Berniukas ir vėl tyliai atsiduso, o tada susistabdė Viesulą ir lėtai užšoko ant jo. Kojos varginti nenorėjo, o ir visai norėjo pajoti ant žirgo. Jis pasiilgo tų dienų kai ramiai lakiojo pievomis nesijaudindamas dėl jokių užduočių ar kitų dalykų. Deja, dabar jo galva buvo apkrauta mintimis. Didžioji dauguma minčių buvo apie gėlę, bet buvo ir keletas kitų tokių kaip kodėl jis negalėjo būti poroje su Cindy tą kerėjimo pamoką? Juk dabar, matyt, net ir po kerų atšaukimo ji kažką jaučia tam grifui. O dabar Ryan'as tikrai nebegalės išsakyti jai savo jausmų, nes taip sugriautų kitų meilę. O to daryti negalėjo. Rudaplaukis atsiduso ir apsikabino graniano kaklą. Jis nebenorėjo apie nieką galvoti. Norėjo tiesiog lėkti laukais ant jo nugaros. Negalvodamas apie nieką skristi. Deja, greitai į mintis įlindo gėlė. Ta bjauri gėlė, kurios mįslės švilpis įminti negalėjo. Gėlė(jau nuvytusi ir be žiedlapių, bet jie buvo pririšti prie gėlytės) gulėjo kišenėje. Atrodė, kad nuo jos sklinda energija, kuri vis primena apie gėlės egzistavimą. Patapšnodamas per kaklą, berniukas sustabdė granianą. Tada nušoko nuo jo ir tiesiog atsigulė į pievoje esančius gana aukštus žolynus. Nors žemė jau ir buvo vėsi, Jones pavardės nešiotojui tai nerūpėjo. Gulėjimas žolėje ramino jį, davė jam kažkokią keistą energiją, kuri ramino ir valė jo mintis nuo visokių dalykų. Jo mintyse dabar buvo tiesiog tuštuma. Ir tai ramino. Tai leido švilpiui ilsėtis nemąstant apie tokius dalykus kaip gėlelė ar meilė.
-
Profesorius šlaistėsi Hogvartso pilies apylinkėmis. Kaip ir dažniausiai buvo kiek liūdnas, bet visiems kitiems atrodė linksmas. Ir jis vaidino linksmą kitiems, nors buvo labai liūdnas. Jis atsiduso ir pradėjo žingsniuoti pieva. Jo akys buvo nuleistos į gėles esančias po jo kojomis. Jis žingsniavo lėtai, neskubėdamas, kadangi neturėjo kur skubėti. Tada staiga jo ausis pasiekė žvengimas. Žirgo žvengimas. Profesorius kilstelėjo savo antakius ir pakėlė galvą. Kažkur kiek toliau pamatė žirgo figūra. Magizoologijos profesorius pradėjo artėti link žirgo. Buvo panašu, kad tas žirgas čia buvo vienas. Matyt, pabėgo iš kažkokių gal ir netoli Hogvartso esančių arklidžių. Pagalvojo profesorius eidamas arčiau. Greitai žirgui ant nugaros pasimatė sparnai. Buvęs švilpynės vadovas iš karto suprato, kad tas žirgas tai granianas. Profesorius šyptelėjo ir lėtai artėjo prie gyvūno. Profesorius nenorėjo išgąsdinti žirgelio, tad ėjo lėtai. Beaumont priėjus beveik prie pat žirgo pasimatė vaikinukas gulintis žolėje.
- Mielas jaunuoli, ar šis nuostabus gyvūnas tavo? Ir kodėl tu čia guli žolėje kažkoks liūdnas? - paklausė profesorius atsisėsdamas į žolę šalia vaikinuko. Norėjo jam padėti, kadangi atrodė, kad rudaakis gulintis žolėje kažkokia gimininga siela. Toks pats žirgų ir gyvūnų mylėtojas kaip ir jis.
-
Jones tiesiog gulėjo žolėje. Nieko nesakė Viesului ar šiaip sau pačiam. Tiesiog gulėjo žolėje nieko nemąstydamas. Atrodė, kad plaukioja kažkokioje jūroje, kartu su debesėliais, kurie kartais praplaukdavo giedru dangumi. Galiausiai iš kišenės išsitraukė tą velnio gėlę. Jis ją velnio gėle vadino todėl, kad ji jam gadino gyvenimą kaip pats velnias ar kas nors iš pragaro. Berniukas pradėjo žvelgti į ją buku žvilgsniu. Nežinojo kokį augalą, būtybę ar gyvūną tie žodžiai galėjo reikšti. Nors keletą idėjų gal ir turėjo, jos tikrai nebuvo logiškos ar geros. Rudaplaukio lūpas paliko gilus atodūsis. Jis galvojo, kad gėlę reiktų atiduoti kokiam ne savo gyvūnui. Jis ją suvalgytų ir kankynės pasibaigtų. O kodėl jis atiduotų gėlę ne savo gyvūnui? Todėl, kad neaišku ar šita gėlė kažkaip gali paveikti jų virškinimo sistemą. O jei ta gėlė paveiks virškinimo sistemą, tada gyvūnėlis gali ir numirti, o to švilpis nenorėjo. Staiga vyresnio žmogaus(nelabai daug vyresnio, bet vyresnio) balsas privertė rudaakį krūptelėti. Šalia jo kažkaip magiškai atsirado profesorius. Matyt dėl to Viesulas tada ir sužvengė pagalvojo vaikinukas žvelgdamas į atrodo magiškų gyvūnų priežiūros profesorių. Šis vyriškis atrodė gana draugiškas ir geras, tad vaikinukas jo nesigąsdino taip kaip kokio kito profesorius. Nors gal labiau profesorės šiais mokslo metais buvo baisio?
Išgirdęs klausimą, beveik iš karto atsakė.
- Taip, profesoriau. Šis granianas mano. Jo vardas Viesulas, - paaiškino viską berniukas. - Am ar aš atrodau liūdnas? Na, ir esu, - pripažino berniukas. Kažkodėl jis visada žavėjosi magizoologijos profesoriumi, nors kai kurias pamokas kartais ir praleisdavo. - Aš liūdnas, todėl, kad negaliu išpręsti burtų trikovės turnyro užduoties. Ant žiedlapių kaip matote yra kažkokios eilutės, kurios manau, kad reiškia kokį gyvūno ar augalo pavadinimą. Dėl būtybės abejoju, nes kiek žinau toks aprašymas nėra tinkamas jokiai būtybei, - ištarė berniukas paveldamas savo plaukus. Tada ištiesė gėlę profesoriui, kad šis jei nori galėtų ją apžiūrėti. Nežinojo ar profesorius ką nors nutuokia apie augalus, bet bent tikėjosi, kad profesorius išpręs mįslę, kuri buvo vienintelė švilpio užuomina. Kitaip berniukas tikrai negalės pasiruošti užduočiai, kadangi kaip jis kovos prieš kažką, jei net nežino prieš ką? Juk jam reikia pasirinkti kokį pagalbininką ar kažką. Rudaplaukis dar kartelį atsiduso ir nukreipė viltingą žvilgsnį į profesorių, kuris dabar buvo vienintelis jo išsigelbėjimas.
-
Profesorius smalsiai žvelgė į berniuką negalėdamas prisiminti kur jis matytas. Galiausiai prisiminė. Jis juk čempionas. Ir dar ne kokio kito koledžo, o Švilpynės čempionas. Buvęs švilpynės mokinys ir vadovas šyptelėjo. Išgirdęs vaikino atsakymą su šypsenėle pažvelgė į granianą ir atsistojo. Tada paglostė nuotabaus gyvūno kaklą. Tada atsigulė į žolę šalia vaikino. Jam ištiesus gėlę, profesorius iš karto ją paėmė. Tada pradėjo vartyti ją rankose bandydamas suprasti ką gi tie žodžiai reiškia. Galiausiai į galvą jam šovė dvi mintys.
- Aš manyčiau, kad pagal pirmąją eilutę, tai panašu į feniksą, bet kitos eilutės netinka. Šiaip herbologas nebuvau labai geras, bet manyčiau, kad tai mandragora. Šiaip, kad ir kas bebūtų tau turėtų padėti kokie velnio raizgai ar tavo ištikimasis granianas. Gali pasirinkti kas tau pačiam atrodo naudingiau. O jokia būtybė man į galvą nešauna, tad turiu tik šiuos du pasiūlymus ir vieną užtikrintesnį užuominos sprendimą, - ištarė profesorius draugiškai nusišypsodamas berniukui ir paveldamas savo plaukus. Kažkodėl bendrauti su berniuku jam buvo lengva, priešingai nei su kitais mokiniais.
-
Rudaplaukis laukė profesoriaus atsakymo su nekantrumu. Jis žinojo, kad profesorius tikrai yra protingesnis už vaikinuką. Taip pat profesorius buvo ir labiau patyręs magizoologas, tad galėjo žinoti apie kokį gi gyvūną ar būtybę, o gal augalą čia kalbama.
Ryan'as dar kartą pasikartojo visus žodžius mintyse. Į galvą kažkodėl atėjo, kad tai galėtų būti kokia gyvatė, bet gyvatės apibūdinimui tik paskutinė ketureilio eilutė. Jones pavardės savininkas sunkiai atsiduso. Tada pažvelgė į profesorių, kuris dabar jau glostė granianą ir trumpai nusišypsojo. Jam profesorius iš tiesų labai patiko būtent dėl jo meilės gyvūnams. Panašu, kad ta meilė buvo panaši į Ryan'o meilę gyvūnams. Matyt, kad net ir tokia pati kaip ir Jones.O įdomu ar profesorius pats augina kokių gyvūnų? Gal ne tiek daug kiek aš, bet nors keletą mažų ar didelių gyvūnėlių? Prie progos reiks jo to paklausti. Gal ne dabar bet kokioje nors jo pamokoje apie gyvūnus. Būtinai turėsiu tai padaryti pagalvojo tamsiai rudų akių savininkas. Po kelių minučių išgirdo rišlų ir gerai apmąstytą profesoriaus atsakymą. Jis buvo daug daug logiškesnis nei visi Švilpynės čempiono variantai, idėjos. Ir kaip jam pačiam kvailiui neatėjo tokia gera idėja į galvą? Juk mandragora puikus atsakymas. Tai raktas šiaip užuominos spynai, kuri vaikinukui nervus gadino visą laiką.
- Granianas arba velnio raizgai? Labai geros idėjos. Tik jei naudosiuosi graniano pagalba jam reikės prieš pat užduoti uždėti kokius ausinukus, kad mandragoros klyksmas nesugadintų jam klausos. Taigi jei kas granianas mane pakeltų į dangų, o velnio raizgai suraizgytų mandragorą. Gal dar ir pats ką pamąstysiu. Labai dėkoju jums, profesoriau už pagalbą. Be jūsų nieko sugalvojęs tikrai nebūčiau, - pasakė švilpis, o tada nesidrovėdamas apsikabino profesorių, kuris, beja, kaip ir švilpis buvo prancūzas. Tai padarė norėdamas kaip ir atsidėkoti, o gal iš šeimos ilgesio. Apsikabinęs Beaumont pavardės nešiotoją, berniukas pajautė kažkokią it brolišką ar dar kažkokį ryšį, tad dėl to vaikinukas šyptelėjo. Tada lėtai atsistojo ir užsėdo ant graniano. Kojoje skausmas buvo sumažėjęs. Atrodė, kad tas gulėjimas žolėje ir pabendravimas su profesoriumi kažkaip padėjo vaikinui vos ne išsivalyti ir kiek pasveikti nuo kojos skausmo.
- Dar kartelį ačiū jums, profesoriau. Tikiuosi susitiksime dar ne vieną kartą, o dabar manau, kad man laikas ruoštis užduočiai, - ištarė švilpis, o tada paragino Viesulą ir jie nuskrido į Hogvartso pilį ruoštis užduočiai.
-
Atėjusi žiema nedžiugino Deoiridh. Prie ežero gyvenančios varlės buvo dingusios, Davina ir Matthew bendravo tarpusavyje, situacija su Sigurdu nesidarė aiškesnė, tad grifiukė pradėjo jaustis vieniša. Ji suprato, kad jai reikia susirasti draugę, su kuria būtų galima ramiai pasišnekėti. Ar yra žmogus, kuriuo ji galėtų pasitikėti tiek, kad paklaustų patarimo koledžo draugo iš Islandijos klausimais? Pati Deoiridh buvo įsitikinusi, kad ne, bet ką gali žinoti?
Paskendusi šiose sudėtingose mintyse rudaplaukė išėjo į lauką. Jai nusibodo sėdėti koledžo bendrajame kambaryje ir tyliai tikėtis, kad susitiks tą, apie kurį nuolat galvojo. Jai reikėtų mokytis, bet galvoti buvo daug smagiau. Deja, kažkodėl susitikus tą žmogų smagumas išnykdavo, ir Deoiridh paprasčiausiai susimaudavo. Stengdamasi negalvoti apie paskutinį nuotykį rudaplaukė pasiekė kažkokią pievą, kuri dabar, žinoma, buvo visa apsnigta. Paėmusi į ranką sniego, padarė gniūžtę ir paleido ją atgal pilies link. Kažin ar daug sniego yra Islandijoje? susimąstė mergaitė, bet skubiai nuvijo tą mintį šalin. Ne, ji išėjo į lauką pailsėti nuo tų sudėtingų minčių, o ne dar labiau jomis apsikrauti.
Deoiridh norėjo įsitaisyti ant suoliuko, bet pamatė, kad jis paskendęs sniege, tad tik sunkiai atsiduso. Iš neturėjimo ką veikti paėmė dar šiek tiek sniego ir galiausiai nutarė nulipdyti sniego senį. Ilgą laiką apie tokius nė nebuvo girdėjusi, bet Matthew per Kalėdų atostogas parodė, kaip tai daroma, tad buvo galima pabandyti vieną nulipdyti ir savarankiškai.
Sniegas lipo gana sunkiai, tad netrukus pievoje nuaidėjo garsus keiksmas. Deoiridh sunerimusi apsižvalgė, bet atrodė, kad buvo viena. Tai jai visiškai tiko. Niekas nei girdės, kaip ji keikiasi, nei matys, kaip ji nesugeba pastatyti sniego senio. Giliai įkvėpusi rudaplaukė piktai nužvelgė sniegą ir ėmėsi darbo dar atkakliau. Jai tiesiog privalėjo pasisekti.
-
Vėjas taršė palaidus mergaitės plaukus jai bėgant kiemu. Meghan lėkė taip, tarsi ją vytųsi pats šėtonas. Panašiai ir buvo, tik šėtonas tebuvo jos vaizduotėje, jos mintyse. Rudaplaukės galvoje vis dar šmėsčiojo ką tik pamatyti vaizdiniai. Svarbiausi Quentin gyvenimo įvykiai. Švilpiukė pajuto, kaip jos skruostais ritasi ašaros. Kodėl, nežinia. Pastaruoju metu ji tapo labai jautri. O gal tokia buvo visada, tik dabar ši jos savybė išlindo į paviršių? Kad ir kaip ten bebūtų, fakto nepakeisi - Meghan buvo jautruolė, kad ir kaip stengėsi tokia nebūti.
Mergaitė pasiekė pievą, esančią kieme. Vasarą joje žydėdavo galybė visokiausių rūšių gėlių, tačiau dabar, rudenį, gėlės buvo nuvytusios. Papūtė dar vienas vėjo gūsis ir švilpiukė sudrebėjo. Visi jos daiktai ir megztinis liko kerėjimo kabinete. Tačiau nieko nepadarysi - ten grįžti rudaplaukė neketino. Bent jau artimiausiu metu.
Meg atsisėdo ant suolelio, pritraukė kelius prie krūtinės ir pažvelgė miško pusėn leisdama vėjui kedenti plaukus. Ji nebeverkė. Nors ir norėjo, nebeverkė. Noras būti stipriai buvo didesnis nei noras išsiverkti. Tik kažin, ar ilgam.
Mergaitė sėdėjo tiesi kaip statula, nejudėdama. Galėjai pagalvoti, kad ji išskaptuota iš akmens. Deja, taip nebuvo. Meghan suprato, kad reikėtų grįžti į pilį, į kitas pamokas, tačiau nepasijudino. Negalėjo. Jai reikėjo laiko sau. Laiko apmąstyti tam, ką matė Quentin mintyse.
-
Šaltas vėjelis pašiaušė plaukus, leido kelioms nepaklusnioms sruogoms pasileisti iš žemai surišto kuoduko. Vaikino mintyse siautė toks pat, galbūt net kiek stipresnis vėjas. Pirma jo pamoka tikrai nenusisekė taip, kaip buvo norėta. Tačiau, ko gi buvo galima tikėtis iš paauglių? Buvo aiškiai suprantama, kad jie sukels klasėje sumaištį, nors kai kurie, nė patys to nenorėdami. Su savo sumaištimi, deja, jie pasisunkino sau kerėjimo pamokas ir prarado vaikino nuolankumą. Quentin žinojo, kad nebebus su jais toks nuolankus ir geras. Karma visad turėjo savo jėgą.
Bet labiausiai vaikiną nustebino ir nuvylė ne pirma pamoka ar sumaištį keliantys mokiniai, o jo globotinė. Šis negalėjo patikėti, kad Meghan galėjo taip neatsakingai ir negražiai pasielgti. Tikėjosi iš jos daugiau, geriau, o dabar, buvo labai nusivylęs.
Tvirti žingsniai ir nė lašelio emocijų nerodantis veidas. Iš aplinkinių mokinių Quentin susižinojo merginos buvimo vietą ir jau matydamas jos siluetą gėlių pievoje, žygiavo jo link. Rankose šis nešėsi švilpukės paliktus klasėje, jai priklausiančius daiktus. Nežinojo ką sakys, nežinojo, kaip reikės pradėti pokalbį, bet žinojo, kad ganėtinai sunkiai uždirbtą pasitikėjimą Natali sugebėjo per vieną mažytę akimirką sugadint.
Netrukus, nepraėjus nė pusei minutės, aukštas vaikino siluetas jau stovėjo prieš mažą, susigūžusią pievoje būtybę. Yann'as neištarė nė žodžio. Tik šaltu kaip ledas, nusivylusiu žvilgsniu, žvelgė tiesiai paaugliukei į akis. Tarsi laukė kažko, nors ir pats nežinojo ko. Numetė daiktus ant pievos, šalia švilpukės, nesivargindamas jų gražiai paduoti jai.
-
Saulė po truputėlį artėjo link miško. Vakaras. Vėl tas paslaptingas, auksinis metas. Riba tarp dienos ir nakties. Tarp šviesos ir tamsos. Gal net tarp gėrio ir blogio. Nors, kita vertus, kodėl tamsos padarai iš karto vadinami blogio padarais? Jei velnias baudžia tik blogus žmones, ar tai nepadaro jo geru? Ech, klausimai. Klausimai į kuriuos atsakymų nėra. O gaila.
Vėjas toliau taršė palaidus mergaitės plaukus, jai sėdint taip ramiai, kaip gali tik akmuo. Tačiau, nors Meghan kūnas buvo sustingęs, mintys lėkė žaibo greičiu. Po mintis vis skraidžiojo vaizdiniai, matyti Quentin mintyse. Ypatingai į galvą sugrįždavo vyras tualete ir jo laidotuvės. Ir tai reikėjo išgyventi mažam vaikui, likusiam vienam pasaulyje. Quentin. Gal tai ir paaiškina visą jo šaltumą. Juk vis dėlto, tokia trauma vaikui - ne juokai. Gal taip vaikinas gynėsi nuo pasaulio ir jo teikiamų skausmų?
Pasigirdo žingsniai. Pakėlusi galvą Meg akys susidūrė su kaip niekad šaltomis savo globėjo akimis. Tiesą pasakius visas jo veidas atrodė kaip išskaptuotas iš ledo. O tokio jo rudaplaukė jau seniai nematė. Akies krašteliu mergaitė pastebėjo ant žemės numestus savo daiktus, kuriuos paliko klasėje. Ignoruodama juos, švilpiukė atsistojo. Nori žaisti taip? Puiku. Aš irgi moku būti šalta.
Papūtė stiprus vėjo gūsis ir iškėlė jos plaukus aukštyn. Mergaitė išsitiesė ir pažvelgė vaikinui į akis.
- Pirmyn, - abejingu balsu tarė. Tokiu nutolusiu nuo šio pasaulio, tarsi jis net nebūtų jos. - Pradėk rėkti ar skaityti moralus. Aiškink, kad labai manimi nusivylei. Kad nesitikėjai tokio elgesio iš manęs. Kad pasielgiau neatsakingai ar dar kažkaip. - toliau abejingai kalbėjo. - Liepk pažadėti daugiau taip nesielgti. Liepk atsiprašyti ar dar kažką. Nori, išduosiu paslaptį? - mergaitės akys pavojingai sublizgo. - Man nerūpi. Tiesiog. Man nuoširdžiai nerūpi. Niekas. Ne-be-rū-pi. Viskas. Pabaiga.
-
Tokioje situacijoje buvo galima tikėtis bet ko blogo iš vaikino pusės, bet kokio blogo atsako. Klykimo, pykčio, nusivylimo, atsižadėjimo, nervų ir pykčio išliejimo, priepuolio, užsidarymo ar kitų blogų jausmų. Buvo galima tikėtis bet ko blogo, tačiau nepaisant viso to, išgirdęs mergaitės žodžius, vaikinas tik giliai atsiduso, sušvelnino žvilgsnį ir žengęs žingsnį, rankomis tvirtai apglėbė gležną būtybę. Šaltas lūpas trumpam priglaudęs prie ledinės Meghan kaktos, priglaudė savo smakrą prie jos pakaušio, tik dar stipriau suspaudė glėbyje.
- Ahh, mažyle, kad tik tu suprastum... - liūdnu, Natali dar niekad negirdėtu balso tonu, prakalbo ir atsiduso. Nenorėjo matyt mergaitės tokios. Nenorėjo, kad ji taptų tokia kaip jis – šalta ir bijanti rodyti savo emocijas. Bijanti būti nesuprasta, o galiausiai, vieniša. Nenorėjo, kad jai tektų patirti tai, ką teko patirti jam. Jaustis išduota ir niekam nesvarbi, nereikalinga. Nenorėjo, kad gyvenimas jai taptu beverčiu žaidimu, kurį norėtųsi kuo greičiau užbaigti. Deja, tačiau gyvenimas kažkada tokiu žaidimu buvo tapęs ir Quentin'ui...
- Achhh, Meghan... Aš tiesiog nenorėjau, kad tu žinotum ką man teko patirti. Nenoriu, kad kada nors tai tektų patirti ir tau. Noriu tave apsaugoti nuo to. Tik pažadėk, kad daugiau niekad taip nedarysi. Prašau, - ramiu, gal kiek liūdnu balso tonu, prakalbo, - tu man kaip mažoji sesuo... Noriu, kad būtum laiminga.
Dar minutėlę palaikęs merginą tvirtai suspaustą glėbyje, lėtai atsitraukė ir pakėlęs jos megztinį, ištiesė jai.
- Nagi, maže. Apsirengsi pati ar suvaikėjai ir teks padėti? - nežymiai, gan liūdnoka šypsena šyptelėdamas, bet vis vien sugebėdamas pajuokauti, paklausė.
-
Meghan buvo pasiruošusi viskam. Rėkimui, nervams, šaltam nusivylimui, kaltinimams, aiškinimui, kaip negerai pasielgė, gal net grasinimui grąžinti ją į vaikų namus... Tačiau tik ne tam, ką dabar padarė vaikinas. Vietoj to, kad aprėktų, Quentin ją apkabino. Ir ne šiaip sau - suspaudė taip, kad negalėtų pabėgti, nors rudaplaukė ir norėjo. Pabėgti norėjo ne todėl, kad nemėgo vaikino. Iš tiesų mergaitė jį mylėjo. Tačiau todėl, kad nenorėjo dabar būti su žmonėmis. Nenorėjo, kad Que matytų ją tokią. Norėjo atsiriboti nuo pasaulio. Bent trumpam.
Vaikino balsas buvo liūdnas. Toks liūdnas, kokio Meghan niekada dar nebuvo girdėjusi. Bet ji vis tiek nieko neatsakė į pirmuosius Quentin žodžius. Tačiau į kitus...
- Pavėlavai, Quentin. - šaltai tarė ji, išsivaduodama iš glėbio. - Man teko patirti dar daugiau, negu tau. Nebent vėl kažką slepi.
Mergaitė pajuto vėl besiartinančias ašaras ir skubiai nusisuko, kad jų nesimatytų. Pajutusi, kad jau vėl gali kalbėti, pažvelgė vaikinui į akis.
- Pavėlavai. Jei norėjai, kad man nebūtų nieko tokio atsitikę, turėjai sutrukdyti man gimti.
Iš tiesų tai buvo tiesa, nes nelaimės švilpiukę lydėjo nuo pat gimimo.
- Man nešalta, - atsakė Meg, tačiau vis tiek paėmė megztinį į ranką.
Tuomet pasisuko į miško pusę, pažvelgė į besileidžiančią saulę ir nejučiomis atsiduso. Viskas gyvenime buvo taip painu.
-
Žinoma, vaikinas pyko, labai pyko. Šis buvo kiek nusivylęs tokiu Meghan poelgiu ir tikėjosi iš jos daugiau, tikėjosi, kad ji bus labiau supratinga ir nelįs į jo privatų gyvenimą, į jo praeitį, skaudžiausią gyvenimo tarpsnį. Taip, tokio mergaitės poelgio šis pakeisti jau nebegalėjo, tad stengėsi ir nerodyti to nusivylimo, pykčio ir norinčios į paviršių iškilti agresijos. Norėjo tiesiog jai padėti. Padėti suvokti ir pasijusti gerai. Tačiau nežinia, ar tai buvo jo jėgoms.
Šalti žodžiai, išėję iš dar jaunos, daug gyvenimo nemačiusios būtybės lūpų kirto ganėtinai skaudžiai. Nors tai nebuvo susiję su juo ar su Heidi, vaikinui rūpėjo ir skaudėjo, bet jis to neparodė. Jis paslapčia jautė artimus jausmus tamsiaplaukei, tačiau jų neatskleidė, laikė užskleistus viduje ir retai parodydavo. Nors tai ir nekeitė fakto, kad jam rūpėjo.
- Meghan, - per daug ramiai vardas paliko jaunuolio lūpas vos tik šiai ištrūkus ir jo stiprių gniaužtų. Akimirką buvo tylu.
- Nedrįsk taip kalbėti. Tavo žiniai, jeigu ne vienas žmogus, manęs taip pat čia nebūtų. Turi vertinti savo gyvybę, nes visi tik ir žvalgosi kada ją atimti, - kiek grubesniu balso tonu tarė, tačiau tai suvokęs tik atsikvepė ir stengėsi toliau nerodyti jausmų.
O jeigu juos parodyčiau, galbūt Meghan reaguotų kitaip?
- Ahhh, - sunkiai atsiduso pats nežinodamas kaip elgtis. Visgi, tokie jausmai ir situacijos buvo jam vis dar nauji, - Bet aš galiu padėti tai sutvarkyti. Ar leisi man padėti?
Viltis, šiokia tokia emocija, atsispindėjo Quentin balse. Viltis – durnių motina, bet tik ji miršta paskutinė.
-
Mergaitės viduje maišėsi gėda, įtūžis, liūdesys, kaltė ir dar nežinia kokie jausmai, kuriems, greičiausiai, pavadinimai net nebuvo sugalvoti. Ji sukando dantis, kad neprasiveržtų žodžiai, kurie galėjo amžiams viską sugadinti. Rudaplaukė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nudelbė akis į žemę, klausydamasi, ką nerišliai kalba vaikinas. Jo žodžiai į paviršių iškėlė prisiminimus, nuo kurių Meghan jau visą amžinybę bandė pabėgti. O gal tai ir buvo klaida? Bėgti nuo praeities? Gal reikėjo ją pripažinti, palikti už nugaros ir keliauti į ateitį? Tačiau, net jei ir taip, pasakyti buvo lengviau nei padaryti.
- Quentin... - pradėjo. - Aš... - sunkai nurijo seiles ir atsiduso. - Gerai, gal laikas susiimti. Nagi, Meghan, tiesiog padaryk tai. - dar kartą įkvėpė. - Suprasiu, jei po šitos istorijos nebenorėsi su manimi turėti nieko bendro, tačiau... gal atėjo laikas palinkti praeitį už nugaros. O kadangi sakei, kad nori man padėti, tai išklausyk. Aš tau papasakosiu savo istoriją, gal tada suprasi. - mergaitė nedrįso pakelti akių į savo globėją. - Niekada nepažinojau savo motinos, ji mirė vos man gimus. Tėvą vos vos pamenu, jis dingo, kai man buvo ketveri. Mane užaugino sesuo. Tačiau man iškeliavus į Hogvartsą, ji dingo. Negaliu jos kaltinti, ne po to, ką padariau. Pirmą vasarą pasilikau pas tetą, tada mane priglaudė Veronica, o paskui - tu. Tačiau... vienas dalykas man visą gyvenimą neduoda ramybės. Jį žino, įskaitant mane, tik keturi žmonės. Dabar bus penki. - Meg dar kartą įkvėpė, ruošdamasi nelengvai išpažinčiai. - Prieš pat man išvažiuojant į mokyklą, aš turėjau draugę. Eveliną. Ji turėjo brolį, kuris dažnai būdavo girtas, ją mušdavo, o gal net ir prievartaudavo. Tą dieną jis būtent tai ir ruošėsi padaryti. Aš bandžiau jam sutrukdyti, jis man smogė ir tada... aš jį pastūmiau. Jis trenkė galvą į stalo kampą, pargriuvo ir... mirė. - glaustai papasakojo visą istoriją. - Aš nužudžiau žmogų. Luiza viską sutvarkė, padarė, kad tai atrodytų lyg nelaimingas atsitikimas. Paskui aš išvažiavau į Hogvartsą, o ji.. pabėgo. Nekaltinu jos. Kas norėtų gyventi po vienu stogu su žudike. - mergaitė nutilo. Po ilgos pauzės ji prabilo vėl. Tik šį kartą šaltu it ledas balsu. - Tai dabar tikriausiai supranti. Padėti man bus sunku. Nors, greičiau neįmanoma. Jokie burtai neprikelia numirusių. - tarė atkakliai spoksodama į žemę.
-
Erka atsivedė Melody į pievą norėdama paskraidyti. Pieva jai atrodė tinkamiausia vieta skraidyti šluotmis. Erka nešėsi dvi padangių valdoves bei kelis turimus apsauginius daiktus. Šalia ėjo jos katė Pola.
- Štai. Pirštinės, šalmas, akiniai ir kojų apsaugos. Tiek turiu. Matai pati jau seniai be nieko skraidau, - tarė trečiakursė ir pasiguldė vieną iš šluotų. Tada atsistojo iš kairės.
- Atsistok prie šluotos iš kairės, ištiesk dešinę ranką ir sakyk op. Parodysiu, - dar tarė bei ištiesė ranką virš šluotos.
- Op! - tarė trečiakursė ir jos rankoje atsidūrė šluota. Klastuolė atsisukusi į Melody nusišypsojo. Tada šluotą apsižergė ir suėmė abiem rankom.
- Apsižerk šluotą, stipriai laikyk abiem rankom ir tiesiog stipriai atsispirk nuo žemės, - tarė bei tai padarė. Erka pakilo ir kelis kart apsikrido visą pievą. Tai buvo nenusakomai nuostabus jausmas, tad klastūnyno atstovė tikrai neketino sustoti.
-
Lengvu žingsniu Melody vėl atsidūrė pievoje. Tiesa, šioje gėlių buvo kur kas daugiau ir grifė net nežinojo kur žengti, kad nesumindytų vienos ar kitos gėlės. Juodas apsiaustas buvo užrištas ant liemens ir savo apačia braukė per smilgų viršūnes. Karštis buvo beveik nepakeliamas ir visa laimė jog trečiakursė vilkėjo grifišką palaidinę trumpomis rankovėmis.
- Ačiū, pravers,- padėkojo iš šalimais ėjusios klastuolės gavusi kvidičininko apsaugas.
Spektaklis prasidėjo. Neseniai sutiktai katės šeimininkei (berods vardu Erka?) pradėjus mokymus, tamsiaplaukė atidžiai akimis stebėjo kiekvieną jos judesį ir aiktelėjo šluotai tarsi šuniukui paklusus pagal komandą. Viskas atrodė itin lengva... Tačiau taip nebuvo. Trylikmetė atsistojo šluotai iš kairės, kaip matė darant klastuolę ir ištiesusi ranką sušuko:
-Op!
Nieko. Bet grifė nebuvo iš lengvai pasiduodančių, tad bandė vėl.
- Op!- suriko ir šluota šiek tiek sukrutėjo. Tai tarsi magija be lazdelės!- nusistebėjo. Ir iš kur būdama našlaite ji turi dvi tokio lygio šluotas?! Pabandžiusi trečiąsyk grifės rankose šiaip ne taip atsidūrė šluota ir Melody šyptelėjo.
- Dabar beliko sunkioji dalis,- sumurmėjo ir apsižergė šluotą. Tačiau viskas įvyko pernelyg greitai. Kojos tarsi žinodamos ką daryti stipriai atsispyrė nuo žemės ir vos juodaplaukė spėjo įsitverti šluotos, ši šovė į orą.
-
Tai, kad Melody pavyko pakilti į orą buvo nuostabu.
- Juk sakiau, kad nėra sunku, - tarė klastūnyno atstovė. Jai buvo smagu. Ne tik skraidyti, bet ir leisti laiką su Melody. Trečiakursė dar nebuvo sutikusi tokios nuostabios grifės. Nors susipažino ne seniau nei prieš dvidešimt minučių atrodė, kad Erka ją pažinojo visą gyvenimą. Klastuolė dar kelis ratus apsuko po pievą. Tai leido bent trumpam pamiršti gyvenimo sunkumus. Klastūnyno atstovė leido save valdyti orui. Pati tik vairavo, tačiau mintys buvo kažkur kitur. Visiškai ne šiame pasaulyje.
- Smagu? Tik dar vienas patarimas. Čia penkto lygio šluota. Neskraidyk su paprastom kurios naudojamos skraidymo pamokoje. Su jom neįmanoma, - dar tarė klastuolė ir staigiai šovė žemėn. Prie pat jos sustojo, nusiskynė kažkokią gėlę ir nuskraidino Melody.
- Tau, - tarė ir nusišypsojo. Tada panoro ko nors įdomesnio nei paprastas skraidymas.
Tad atsisukusi į Melody tarė:
- Pavysi?
Tai tarusi Erka visu įmanomu greičiu šovė per pievą.
-
Adrenalinas užtvindė Melody vidų ir grifė nemirksėdama stebėjo tolstančią pievą. Dar niekuomet ji nesijautė tokia gyva ir nenorėjo, kad tai kada nors baigtųsi. Tamsiaplaukė pakankamai lėtai skriejo virš pievos, o vėjas šiek tiek mėtė šluotą ir buvo nelengva skristi tiesiai viena kryptimi, tačiau apart to, jausmas pakilus į orą buvo neapsakomas.
- O kaip gi kitaip, žinoma smagu!- suriko kažkur toliau skridusiai klastuolei. Melody skriejo nepalyginamai lėčiau ir žemiau, nei šluotų savininkė, tačiau džiūgavo ne ką mažiau. – Penkto lygio? Kaip būdama našlaite nusipirkai dvi penkto lygio šluotas?!- nustebusi suriko Erkai, tačiau regis šioji buvo užsiemusi kitais dalykais.
Melody vos spėjo žvilgtelti, o bendrakursė jau rodėsi tuoj trenksis į žemę... Tačiau likus vos porai sekundžių įmantrus manevras išgelbėjo klastuolės kaulus ir grifė nustebusi aiktelėjo. Norėjo paploti, tačiau susivokusi, jog tuomet pati trenksis į žemę- persigalvojo.
- Ačiū,- padėkojo iš niekur išdygusiai klastuolei padovanojus jai gėlę. Ši kvepėjo tarsi imbieriniai meduoliai. Tikriausiai kokia nors magiškoji atmaina,- pamanė ir vos susilaikė nesuvalgiusi gėlės. - Ir iš kur išmokai tokių triukų?
Dar kiek palaviravusi ore, grifė šyptelėjusi atsisuko Erkos pusėn ir priimdama mestą iššukį sušuko:
- Pati prisiprašei!
Grifė stipriau suspaudė šluotos kotą. Gal aš dar naujokė skraidyme, tačiau greitai mokausi. Dar pora treniruočių ir ji net nepastebės kaip susilyginsime,- pasiryžo Melody ir palinkusi padidino greitį.
-
Erka džiaugėsi. Jai buvo tikrai smagu.
- Prieš mirtį mano tėvai buvo atidarę sąskaitą gringotse. Dar šiek tiek liko. Man užtenka. O supratusi, kad užteks ilgam nusipirkau kelis augintinius ir šluotų. Čia dar ne visos. Dar turiu kelias penkto lygio šluotas. Lygiai tokias pačias. Ir vieną trečio, - šūktelėjo ji, bet nebuvo įsitikinusi ar Melody išgirdo. Bet tikėjosi, kad išgirdo. Per daug aš tų šluotų turiu. Pagalvojo klastuolė ir nusišypsojo.
- Tiesiog pati, - atsakė į Melody klausimą ir gūžtelėjo pečiais klastūnyno atstovė.
Kai išgirdo, kad Melody priėmė išūkį ji netvėrė savam kailį. Jai buvo be galo smagu. Pamačiusi, kad ji padidino greitį klastuolė stipriau suėmė šluotą ir neapsakomu greičiu šovė tolyn. Tokiu dideliu greičiu Erka dar nebuvo skridusi, bet suprato, kad kuo greičiau, tuo smagiau. Paskui staigiai apsisuko ir tokiu pat milžinišku greičiu šovė gerokai už Melody.
-
Grifė giliai įkvėpė dar vieną gaivaus oro gurkšnį ir šyptelėjo šalia skridusiam varnui. Juodaplunksnis tarsi prilipęs skrido visai netoli Melody ir kadangi skrido tokiu pat greičiu kaip, kad grifė, atrodė, jog šis beveik nejuda. Tokia palyda trečiakursei buvo visai netikėta, tačiau kompanija ji nesiskundė.
Plaukai taršėsi į visas puses, o akys ašarojo nuo vėjo gūsių talžusių veidą. Ir vis tik- tai buvo nepamirštama akimirka ko gero ilgam įstirgsianti trečiakursės atmintyje. Užsisvajojusi grifė atsipeikėjo tik išgirdusi klastuolės balsą, kuris privertė grįžti į Žemę.
- O tu visai turtinga,- šyptelėjo išgirdusi kiek visokio turto prisikaupusi Erka. O, kad aš turėčiau nors kelias dešimtis galeonų,- paslapčiomis tyliai pasvajojo grifė. - Beje, kokių augintinių turi? Ir kur būdama našlaitė Hogvartse juos laikai?- susidomėjo, prisiminusi vargus, kol savo priglaustai šunytei rado kažkokį gyvūnų aptvarą Uždraustajame miške.
Erkai regis viskas pavyko itin paprastai… Tiek skraidymas, tiek pinigų gausa ar nemaža augintinių draugija… Deja, tokia sėkme Melody negalėjo pasigirti. Užtat ryžto ji turėjo ir neketino pralaimėti jai mesto iššukio. Klastuolė netrukus dingo iš akiračio ir sulėtinusi, grifiukė prisidengė rankomis nuo akinančių saulės spindulių, kad galėtų deramai apsižvalgyti. Tačiau nespėjus susigaudyti, šluota pasibaidė ir staigiai smigo žemyn.
-
Jausmas buvo tiesiog pasakiškas. Erka pamatė, kad prie Melody skrido kažkoks paukštis, bet violetinplaukė buvo per toli ir nematė koks. Bet šiuo metu jai tai nė kiek nerūpėjo. Akimirka vistiek buvo nuostabi. Tiesiog nuostabi.
- Turiu kaip matei katę. Tada tigrinį pitoną, feniksą ir smulkujį mėlynajį drakoną. Katę laikau pilyje. Tigrinį pitoną irgi, nes nėra kur kitur pastatyti terariumo. Feniksą irgi, o drakoną uždraustajame miške. Dažnai ten nueinu. Kartais, nes noriu ją pamatyti, o kartais, nes ji ten taip gerokai nesutaria su vienu kentauru. Bet taip labai, - gana plačiai į Melody klausimą atsakė violetinplaukė.
Dabar ji buvo taip toli, kad Melody nebematė. Galvojo grįžti arčiau jos, bet nusprendė, kad grifė ją pasivys. Tad tik sulėtino greitį. Netikėtai išgirdo kažką krentant. Kad tik ne ji. Labai prašau. Ne ji. Kažkieno maldavo violetinplaukė mintyse. O tada visu įmanomu greičiu šovė atgal. Kai priskrido arčiau pamatė, kad tai Melody. Todėl greitai nusileido ir padėjo jai atsistoti.
- Ką nors skauda? - paklausė violetinplaukė kaip reikiant susirūpinusi. Kodėl nuskridau? Kodėl? Jei nebūčiau nuskridus būčiau spėjus pagauti. O gal ji ir nebūtų nukritus. Mintyse save kaltino klastūnyno atstovė. Ji jaudinosi. Labai. Ji dar dėl nieko nebuvo taip jaudinusis. Tai buvo vienintelė jos draugė iš kito koledžo. Nors jos susipažino visai neseniai. Bet Erka tvirtai ją laikė drauge.
-
Netrukus Melody prarado kalbėjimo dovaną. Feniksas? Dra... Drakonas?- aiktelėjo mintyse įsivaizduodama įspūdingai plasnojantį drakoną priešaky. Mintis, kad našlaitė hogietė įsigijo drakoną tiesiog atėmė žadą. Grifė būtų bet ką atidavusi, kad savo akimis išvystų paslaptingą būtybę, o priešais kalbanti klastuolė apie tai kalbėjo tarsi apie naminius gyvūnėlius, pelėdžiukes ar žiurkes!
- Tu... Turi drakoną?- pasitikslino vis dar negalėdama patikėti. Balsas buvo kaip nesavas, o akys paslaptingai žibėjo. Tačiau pasisukus kalbai apie kentaurus Melody vėl atsigavo ir lyg niekur nieko dirbtinokai šyptelėjo, vis dar mintyse galvodama apie drakonus. – Sutinku, su kentaurais nelengva... Kartą vos išnešiau sveiką kailį iš Uždraustojo miško...
Uždraustasis miškas mokinių tarpe jau buvo pagarsėjęs ne kaip uždrausta ir baugi vieta, o kaip puiki vietelė paslampinėti, kažką paslėpti ar įsivelti į kokį nuotykį, tad retas kuris mokinys nebuvo įžengęs žingsnio į Uždraustąjį mišką. Todėl Melody nė kiek nenustebo išgirdusi, kad klastuolė lankosi šiame miške.
Po pokalbio praėjo vos kelios minutės, o grifė sugebėjo rėžtis su šluota į žemę. Pats krytis nebuvo kažkuo baisus, priešingai- jauteisi tarsi skristum ore, tačiau kai teko skaudžiai pabučiuoti žemę nebuvo taip smagu. Šluota (laimei visiškai sveika) gulėjo už poros metrų nuo trylikmetės, o ši tvirtai susiėmusi už kojos iš paskutiniųjų stengėsi nesuklykti.
- Na... Taip. Skauda koją,- tarstelėjo tverdama skausmą ir padedama klastuolės atsistojo. Ir vardan Beveik Begalvio Niko, kurių galų paleidau tą šluotos kotą... – Manau visi kaulai savo vietose,- šiaip taip šyptelėjo,- bet ko gero dar teks gerokai pasimokyti skraidyti šluota, kol sugebėsiu nenudribti...
Skausmas šiek tiek atlėgo ir grifiukė nuslinko paimti pasiskolintos šluotos.
- Štai, visa laimė, kad liko sveika,- tarė tamsiaplaukė ir atkišo Erkai šluotą. Tuomet klestelėjo ant pievos ir liūdnai šyptelėjo. – Tačiau manau daugiau šiandien nepasiseks paskraidyti... Gal kitą kartą? Manau man būtų neprošal pasitreniruoti, ką manai? Gal net kitais metais įstočiau į kvidičo komandą...
Užsisvajojusi grifė pažvelgė į dangų ir nusijuokė.
- Ką bandau apgauti, niekuomet nebūsiu tokia gera skraidūnė kaip tu. Klastuoliai jau ne vienerius metus grifus triuškina kvidiče, ko gero dabar žinau kodėl. Ir vis tik, džiaugiuosi turėdama nors vieną pažįstamą iš Klastūnyno...
-
- Taip. Na, tiksliau drakonę, - į naujos draugės klausimą atsakė violetinplaukė ir nusišypsojo.
Kai violetinplaukė jau buvo ant žemės ji suprato, kad Melody kažką skauda. Greitai ir sulaukė atsakymo ko.
- Gal reikia į ligoninę? - nerimo iškreiptu veidu paklausė violetinplaukė.
Bet pamačiusi, kad ji nuėjo paimti šluotos Erkai atėmė žadą. Kaip ji dabar gali galvoti apie kažkokią šluotą? Koks skirtumas kieno ji, kiek kainavo ar kokio lygio? Mintyse savęs paklausė violetinplaukė, nes ji niekada savo daiktų nesaugodavo.
- Pamiršk ją. Dabar svarbiausia tavo koja. Aš negyvų daiktų niekada nesaugau, - tarė ir nuėjusi numetė šluotą toliau. Ši ir toliau liko sveika. Kodėl Melody, o ne šluota? Galvojo klastuolė. Erka dabar daug būtų atidavusi, kad būtų sulūžusi šluota, bet Melody nieko nebūtų atsitikę.
- Būsi. Tikrai būsi daug geresnė už mane. O aš džiaugiuosi, kad turiu bent vieną drauge iš grifų gūžtos, - tarė violetinplaukė ir švelniai apkabino Melody.
Erka vėl užsigalvojo apie Rają. Šiais metais nemaža dalis jos minčių sukosi apie augintinius. Ji prisiminė kaip naktį vos tik Erka apie ją pagalvojo ji atskrido. Prisiminė ir pokalbį su Auriu.
Tada kažkas sugebėjo užstoti saulę. Pirmiausia violetinplaukė pamanė, kad kažkas keri. Bet apsidairiusi nieko nepastebėjo. Staiga per milimetrą nuo Erkos nusileido Raja.
- Vieną dieną tu man infarktą sukelsi, - tarė meiliu balsu ir apsikabino drakonę. Ši diena buvo nuostabi ir violetinplaukė niekam neketino leisti jos sugadinti. Niekam! Mintyse tarė ir nusišypsojo dar plačiau.
- Čia Raja, - pristatė drakonę draugei.
-
Koją kankino skausmas, tarsi kas iš vidaus aštria šukia būtų raižęs odą, tačiau laikui bėgant grifė prie jo beveik priprato. Užsimiršti taip pat puikiai tiko ir pokalbis su neseniai sutikta klastuole, o kur dar jaudulys dar nedingęs po pirmojo pasiskraidymo šluota.
- Ačiū, bet manau ištversiu ir be ligoninės,- tarė vien dėl to jog nė kiek netroško visos likusios popietės praleisti ligoninės sparne.
Tačiau buvo ir kita priežastis- nepaprastai sudominusi naujoji draugė, kuri kaip klastuolė pasirodė itin draugiška, taip pat kaip ir Melody- našlaitė, puiki skraidytoja, o kur dar augintinė drakonė!
- Žinai, niekad nemaniau, kad būna tokių draugiškų klastuolių,- atvirai pasakė ir šyptelėjo. -Turiu omeny gerąja prasme.
Klastuolei vėl prabilus Melody vėl nusistebėjo bendrakursės palaikymu ir vos nuskambėjo paskutinieji žodžiai, tamsiaplaukė pajuto švelnų apkabinimą, privertusį suglumti. Per pastaruosius dešimt metų po motinos mirties, jai dar niekad neteko to patirti ir Grifų Gūžtos atstovė paprasčiausiai nežinojo kaip elgtis.
Staigiai kaip ir prasidėjo, viskas baigėsi ir ant judviejų krito milžiniškas šešėlis. Grifė vos spėjo kilstelėti akis aukštyn ir išvydo didingai plasnojančią būtybę. Melody kokius penkis kartus sau įžnybė, kol prisivertė patikėti savo akimis- priešais buvo tikrų tikrutėliausia drakonė... Raja,- pakartojo Erkos pristatytos drakonės vardą mintyse, vis dar negalėdama atplėšti akių.
- Aš... Net nežinau ką pasakyti,- apstulbusi sumikčiojo ir šiaip taip atsistojusi atsargiai žengė žingsnį artyn, paskui save vilkdama skaudančią koją. – Ka gi... Malonu susipažinti, Raja.
-
Erka nebuvo šimtu procentų tikra, kad Melody nereikia į ligoninę, bet patikėjo drauge.
- O tu nuostabi grifė, - pasakė ir visiškai nemelavo.
Išgirdusi Melody pasisveikinimą su Raja violetinplaukė tik nusijuokė. Ji nežinojo ar ši diena galėtų būti dar geresnė, bet jai to nereikėjo - diena ir taip buvo nuostabi. Klastuolė prigulė šalia Rajos, ją glostė bei žiūrėjo į gėles. Jų čia buvo daugybė ir visos buvo tokios gražios. Viena gėlė augo prie pat jos veido, todėl ją pauostė. Kvapas ją nustebino. Blogąja prasme.
- Fui. Ji kvepia kaip šulinys pilnas šiukšlių. Pauostyk, - tarė ji.
Tada Erka dar kartą pasižiūrėjo į Rają ir staiga jai toptelėjo, kad jos galėtų ant jos paskraidyti. Raja jau buvo suaugusi, tad galėjo panešti nemažą svorį.
- Gal norėtum ant Rajos paskraidyti? Ji jau suaugusi, todėl ant savo kupros gali panešti iki šimto penkiasdešimties kilogramų svorį, - tarė ir užsilipo ant Rajos. Raja ir toliau ramiai sėdėjo. Erka buvo ne kartą ant jos skraidžiusi ir žinojo ką daryti.
- Lipk. Aš ne kartą ant jos skridau. Patikėk Raja mūsų tikrai nenumes.
-
Mintyse Melody šokinėjo nuo vienos minties prie kitos, tačiau kaip bebūtų visos baigdavosi mintimis apie drakonę- Erkos augintinę. Skausmas dabar buvo bėmaž pamirštas, tad grifė tvirtai žengė dar arčiau būtybės. Neitin geriausios būklės koją vėl persmelkė skausmas, tačiau tamsiaplaukė tik sukando dantis ir klestelėjo ant žolės šalia drakonės šeimininkės. Ir nors drakonė priešais buvo tikrų tikriausia, akys apstulbusios vis dar spoksojo čia į drakonę, čia į Erką, negalėdamos patikėti.
- Ačiū,- vėl padėkojo klastuolei. Ko gero, kaip gyva trylikmetė nebuvo sutikusi draugiškos klastuolės, tad eilinį kartą reiškiant padėką Erkai, Grifų Gūžtos mokinė vėl stebėjosi netikėtu draugiškumu. – Tai jau tikrai,- susiraukė ir atsitraukė gaudydama kvapą. Ir kokių šiais laikais išvesta gėlių rūšių...
Netikėtas pasiūlimas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Galimybė paskraidyti drakone... Ar šitaip grifė įsivaizdavo šią popietę? Tenka pripažinti, jog tikrai ne. Tačiau nieko geresnio trečiakursė nė negalėjo įsivaizduoti...
- Žinoma!- entuziastingai sušuko ir šiaip taip atsistojusi ant kojų, nusvyravo iki nepaprastosios būtybės. Užsilipusi įsipatogino ir su jauduliu pažvelgė į tuo pradėsiančią tolti žemę. – Tikiu, kad nenumes, juk tu jos šeimininkė, tiesa? Tačiau kur tu skraidai? Negi nieks nepastebi skraidančio drakono? Manau, ką jau ką, tačiau drakonę tikrai nėra sunku pastebėti...
Melody įsitvėrė naujosios draugės, kad pakilus nenukristų ir nekantriai laukė tuoj išsipildysiančios svajonės.
-
Erka būdama ant Rajos jautėsi puikiai. Jai buvo gera, nes visgi Raja - jos augintinė. O sulaukusi Melody sutikimo ji dar labiau apsidžiaugė. Ši diena tiesiog nuostabi. Pagalvojo violetinplaukė ir nusišypsojo. Erka palaukė, kol Melody užsiropštė ant drakonės.
- Taip. Paprastai skrendu virš uždraustojo miško, bet visada reikia išbandyti ką nors naujo, todėl manau, kad geriausia būdų skristi tiesiog virš šios pievos, - tarė ir pajuto, kad draugė įsitvėrė į Erką. Violetinplaukė neprieštaravo, todėl ranka paplekšnojo Rajai į nugarą ir ši pakilo. Jausmas buvo tiesiog nenusakomas. Erka buvo seniai neskridusi ant Rajos, todėl buvo to taip pasiilgusi.
- Na, kaip? - paklausė, bet balsas kiek suvirpėjo, nes Raja staigiai pasisuko. - Posukių čia būna.
Tada Erka pažvelgė žemyn ir pamatė gulinčią Polą. Buvo karšta, todėl violetinplaukė nenustebo, kad augintinė guli.
- Šiandien labai karšta. Mėgsti karštį? Lietų? O ką labiau šaltį ar šilumą? Aš tai dievinu lietų bei šaltį, tačiau karščio nekenčiu, - klausimais draugę apipylė violetinplaukė ir papasakojo ką pati mėgsta, o ko ne.
-
Vėjas sutaršė grifės juodus plaukus, o drakonei pakilus į orą Melody dar stipriau įsitvėrė ir sulaikė kvėpavimą. Pagaliau pakilus grifė lengviau atsikvėpė. Grifų Gūžtos moksleivę apėmė lengvas svaigulys ir ji su jauduliu stebėjo tolstančią žemę.
- Negi profesoriai nepastebi, jog mokyklos teritorijoje skraidžioja drakonas?- šūktelėjo, tikėdamasi, jog švilpiantis vėjas neužgoš balso. – Ir... Kiek tiksliai laiko turi šią drakonę?- netikėtai susidomėjo ir žvilgtelėjo į Rają.
Netikėtas posūkis paįvairino skrydį ir pakilus adrenalinui grifė išsišiepė. Balsą užgožė sparnų plasnojimo sukeltas vėjas, tačiau grifė vis tiek negalėjo palikti tiek daug ją kamuojančių klausimų nuošaly.
– Be to, ko gero laikai tokį didelį padarą mokyklos teritorijoje nelegaliai, tiesa?- atsargiai ištarė ir klastuoliškai šyptelėjo. Grifė ar ne, Melody nebuvo itin grifiška, palyginus su kitais grifais ir turėjo keletą klastuoliškų bruožų, tad neprieštaravo taisyklių laužymui... – Kuo ją maitini? Ar dažnai ją lankai?
Apibėrusi Erką klausimais, tamsiaplaukė įsidrąsinusi paleido rankas ir išskėtė į šalis mėgaudamasi skrydžiu. Kažkur tarsi iš toli toli ausis pasiekė klastuolės balsas ir Melody netruko jam atsakyti:
- Žinoma šaltį ir lietų,- pranešė tarsi akivaizdžiausią dalyką pasaulyje,- juk kiaurai merkiantis lietus pažadinantis viską aplinkui ir šaltis persmelkiantis visą tavo kūną nė negali būti lyginami su kankinamu karščiu! Žinoma, pora šiltų dienelių nepakenkia, dėl įvairovės, tačiau šaltis, drėgmė ir tamsa- bent jau man yra patrauklesnis pasirinkimas. O tu? Ką tu rinktumeis?
Grifė nusišypsojo ir vėl įsitvėrė, kad neparkristų. Prieš tai kamavęs skausmas buvo tarsi likęs apačioje pievoje ir viską užmiršusi grifė mėgavosi akimirka.
-
Erkai buvo labai gera. Vėjas panaikino visas blogas mintis ir klastuolė galėjo dėl nieko nesijaudinti. Išgirdusi Melody klausimus, ji apsisuko ir visas kelias liko jai už nugaros.
- Dar nepastebėjo. Tik vienas profesorius žino, kad auginu drakonę. Ją turiu maždaug du metus, - tarė violetinplaukė. Jausmas buvo tiesiog nuostabus. Erka dažnai skrisdavo atbulai.
- Žinoma nelegaliai. Tu gi manęs neišduosi, tiesa? - tarė ir klastuoliškai nusišypsojo. - Beveik viską ji susiranda miške. Nunešu jai tik to, ko miške nėra. O lankau tikrai dažnai, - atsakė į dar kelis klausimus violetinplaukė.
Erka dar kartą paglostė drakonę bei įsistebeilijo į toli.
- Man šaltis ir lietus patinka, nes gali atsigaivinti. Tačiau aš nekenčiu karščio. Man nuo jo bloga darosi, - pratarė klastūnyno atstovė ir dar kartą nusišypsojo.
-
- Profesorius?- nepatikliu balsu pasitikslino, vos išgirdusi, jog kažkoks profesorius taip pat žino apie drakonę. – Kuris?
Melody jau turėjo blogų patirčių su profesoriais, o ir dauguma jos žinomų profesorių Hogvartse buvo arba nekenčiantys mokinių, arba girti, arba du viename. Todėl pasitikėti profesoriais grifė jau senokai atprato.
- Žinoma neišduosiu, kodėl turėčiau?- nusistebėjo grifė ir pažvelgusi į atbulai sėdinčią klastuolę šyptelėjo. – Beje, koks šios drakonės amžius? Įsigijai ją jau užaugusią? Atleisk, kad tiek daug klausinėju, tačiau beveik nieko neimanau apie drakonus, o sutikus tokią milžinišką nepaprastą būtybę Hogvartso teritorijoje, kyla daug klausimų…
Ryt tikriausiai teks kulniuoti į biblioteką, gal rasiu ką nors daugiau apie drakonus,- tvirtai nusprendė grifė ir žvilgtelėjo žemyn. Apačioje burtininkai ir raganaitės svilo karštyje, o čia- virš medžių viršūnių vėjas puikiai gaivino.
- Tavo tiesa. Ir kas sugalvojo tas vasaras?- šyptelėjo, tačiau užsiminus apie laukiančias vasaros atostogas nuotaika subjuro. Veidas persimainė, šypsena išblėso, o balsas netrukus atšalo. - Tu… Tikriausiai vasaras leidi tuose vaikų namuose, tiesa?
-
Erka nusišypsojo kai Melody nepatikliu balsu paklausė kuris profesorius žino apie drakonę.
- Auris Senkleris, - šyptelėjo klastuolė ir prisiminė jų pokalbį naktį prie ežero, kuris skambėjo visai neseniai, bet Erkai atrodė, kad praėjo visa labai amžina amžinybė. - Neseniai naktį jis man sutrukdė medituoti. Raja vėl atskrido tada, kai apie ją pagalvojau. - Tarė Erka. Violetinių plaukų savininkei buvo smagu žiūrėti į apačioje esančius mokinius, kurie negalėjo visko stebėti iš drakono skrydžio.
- Jai dabar septyneri. Taip, ji jau buvo užaugusi. Norėčiau ir aš augti taip greitai kaip kai kurie gyvūnai, - tarė violetinplaukė ir atsiduso. - Beje, o tu augini kokį gyvūną? - dar paklausė klastūnyno atstovė. O kalbai vėl pasisukus apie vaikų namus violetinplaukė tik atsiduso.
- Teks. Neturiu ką daryti ir netrykštu noru atsidurti gatvėje. Ten, kad ir nesmagu, bet bent koks stogas virš galvos.
-
Liesti kitą žmogų vis dar buvo bjauru, bet Eion ėjo koridoriais laikydamas Timočio ranką. Nors reikėjo mokytis, klastuolis norėjo paskirti šiek tiek laiko tam mažiui. Kišenėje gulėjo nekokios išvaizdos mašinėlė ir keksiukų iš "Cukrinio kiškučio" rinkinys. Ar tokios dovanos tiks, Eion nė neįsivaizdavo, tačiau norėjo pats pasveikinti broliuką. Mintyse jau beveik įprato taip jį vadinti.
Kadangi buvo šeštadienio rytas, kieme mokinių netrūko, bet netoli pilies buvo apytuštė pieva. Eion sustojo joje ir nežinojo, ką daryti toliau. Visų pirma, neįsivaizdavo, ką jie galėtų veikti. Be to, ar iš karto pasveikinti, ar iš pradžių pakalbėti apie ką nors kita? Kažkaip susitikus netyčia viskas būna žymiai paprasčiau. O su Timočiu, pasirodo, kalbėtis sunkiau nei su Auriu.
- Čia tau, - galiausiai pratarė išsitraukęs dovanas. Mašinėlei trūko vienų durelių, be to, stogas buvo kiek įlenktas. Bet pirkti naujos Eion tiesiog negalėjo ir labai pasistengė sutvarkyti tą, kurią pats rado kažkokioje šiukšliadėžėje Airijoje. Žinoma, dabar žaislas buvo švarus, bet vis tiek aiškiai naudotas. Apie tai pagalvojęs Eion išraudo ir netgi išsigando - ką gali žinoti, gal Timotis įsižeis ir supyks. O tada Auris kaltins jį, Eion, kad skriaudžia mažą berniuką.
- Su gimtadieniu, - neužtikrintai pridūrė ir atsisėdo ant žolės. Vylėsi, kad Timotis paseks jo pavyzdžiu.
-
Šiandien - Timočio gimtadienis. Jam buvo labai sudėtinga suprasti, jog ir tokie maži vaikai kaip Timotis turi gimtadienius. Ir kad per juos net nereikia gerti fu fu. Berniukas jau žinojo, kad tai yra šventė, kai žmogus paauga. Tada visi tą dieną jį sveikina, duoda dovanų, ką nors kartu veikia.
Šią akimirką Timotis kartu su Eion buvo kieme. Tai - pati geriausia dovana! Šešiametis nepaprastai džiaugėsi galėdamas pabūti su Eion be Aurio.
Vyresnelis nusivedė mažylį į pievą. Čia augo labai gražios spalvotos gėlytės. Vaikui iškart patiko šita vieta.
Netrukus Eion kažką Timočiui padavė. Ar tai dar viena dovana? Raudonplaukis paėmė mašinytę ir kažkokią dėžutę.
- Jėga! - sušuko Timotis žvelgdamas į mašinytę ir atsisėdo šalia Eion, dėžutę padėjo į šalį. - Brum, brum, - susikaupęs pasakė bei šiek tiek pavažinėjo su žaisliuku.
Tada išsišiepė iki ausų. Labai norėjo apkabinti Eion, taip ir padarė. Ir pasakė tai, ką kiekvieną kartą labai norėdavo pasakyti, bet neišdrįsdavo:
- Aš tave myliu! Brum, brum, - jis ir toliau žaidė, o paskui pasūpavo mašinėlę glėbyje lyg kūdikį ir atidarė dėžutę. - Kepsiukai! - džiaugsmingai suriko, paėmė vieną ir pradėjo kimšti. - Imk ir tu, - žiaumodamas, jau visas apsiterliojęs atkišo dėžutę gerų plaukų berniukui.
-
Jau ko Eion nesitikėjo, tai kad Timotis taip apsidžiaugs gavęs dovaną. Žinoma, jo gyvenimas nebuvo lengvas, bet kad ta mašinėlė tikrai atrodė nekaip. Vaikų namuose buvo berniukas, kuris rėkdavo, jeigu gautas žaislas neblizgėdavo naujumu. Visa laimė, Timotis buvo ne toks. Ką gi, Eion to kvailio iš vaikų namų ir nenorėtų laikyti broliu. O štai Timotis - visai kas kita.
- Brum brum, - pakartojo Eion ir neryžtingai nusišypsojo. Pats niekada nebuvo toks laimingas, koks jam pačiam dabar atrodė Timotis. Ar gali būti, kad jis laimingas dėl mašinėlės? O gal dėl keksiukų? Bet ne, jis dar nepažiūrėjo dėžutės.
Šypsena Timočio veide dar labiau pataisė nuotaiką. Eion netgi pamiršo sunkius mokslo metus ir kitas nuotaiką gadinančias nesąmones.
Apkabinimas buvo netikėtas, žodžiai - dar labiau. Kas yra meilė? Ar jis myli Aurį? Ar praėjusiais metais buvo įsimylėjęs Rebeką? Vakar vėl matė ją su Rodžeriu, bet tai neberūpėjo. Bet ar mylėjo? Ir kaip Timotis gali mylėti jį?
- Timoti... - tyliai ištarė Eion pats apglėbęs vaiką rankomis. Stengėsi save įtikinti, kad tai yra geras veiksmas, kad jis reiškia šiltus jausmus. - Ar nori būti mano broliu? Aš... Tu galėtum būti mano mažasis broliukas. Ar nori to?
Nežinia, ar vaikas kažką supras, bet pagaliau Eion jam pasakė tai, apie ką galvojo vos ne nuo pat tos dienos, kai jis atsirado gyvenime. Bijojo, kad viskas dabar sugrius, nors pirmiausia reikėjo sugalvoti, ar imti keksiuką.
- Jie tavo. Valgyk, - galiausiai pasakė. - Tik neužsprink, gerai? Ir gali vieną parnešti Auriui. Galėsi pasakyti, kad jie nuo manęs.
Tai atrodė kiek savanaudiška, bet Eion žinojo: jam būtinai reikėjo, kad Auris suprastų: jis nėra tos blogas. Ir jis gali būti geras brolis Timočiui.
-
Eion irgi išleido mašinytės garsą. Timotis nusijuokė, tai jam labai patiko. Pagalvojo, kad reikėjo pasiimti ir seną raudoną mašinytę, tada Eion būtų galėjęs važinėti su ja.
- Ar nori pavažiuoti? - pasiūlė gerų plaukų berniukui ištiesdamas savo naująją mašinėlę.
O tada Eion kai ko paklausė. Timotis sukluso. Klausimas buvo labai rimtas, bet nepaprastai malonus.
- Noriu! - sušuko Timotis. - Noriu, bet...
Vaiko veide pasirodė liūdesys.
- Bet mano tėtis... Jeigu tu būsi mano brolis... Mano tėtis... Aš nenoriu, kad jis tave muštų, - akyse pasirodė ašaros.
Timotis žinojo, kad tėtis jį pasiims. Juk pasiims, ar ne? Ir jeigu Eion bus Timočio brolis, tada pasiims ir jį. Tad gal geriau nereikia? Gal geriau Eion lai nebūna Timočio brolis? Bet... bet ar tai reiškia, kad tėčiui pasiėmus Timotį berniukas Eion daugiau niekada nebepamatys? Šita mintis labai gąsdino.
- Aš noriu, kad tu būtum mano brolis, - dabar jau tyliai, nedrąsiai kalbėjo. - Bet tėtis... Tėtis muša. Mama ir muša, bet mažiau skauda.
Timotis linktelėjo dėl kepsiukų. Parneš vieną Auriui. Ir dar norėtų duoti kepsiuką Erkai, dar dėdei Juzefui ir Henrikui, dar Širai, dar Hannah, dar mamai ir tėčiui. Tik nežinojo, ar visiems užteks. Bet kaip suskaičiuoti?
- Tikrai nenori kepsiuko? - dar pasiteiravo. Norėjo, kad ir Eion suvalgytų kepsiuką. Jis labai skanus.
-
Timotis stebino. Eion buvo įsitikinęs: jeigu jis būdamas šito vaiko amžiaus būtų gavęs dovanų, tikrai nesidalintų. Dabar, žinoma, pasiūlytų Auriui ir gal netgi tam pačiam Timočiui (tik jau jokiu būdu ne Erkai), bet būdamas šešerių...
- Tai tavo mašinėlė, neprivalai man jos duoti, - tiesiogiai neatsakęs į klausimą ištarė klastuolis. Nebuvo pratęs gauti dovanų, bet lygiai taip pat nebuvo pratęs ir kažką dovanoti. Kažin kada Aurio gimtadienis? nejučia susimąstė, nors neįsivaizdavo, kaip tą sužinoti. Žinoma, gali paklausti jo paties, bet ar nekils klausimas, kodėl tai parūpo? Na, bet apie tai pagalvos vėliau.
Timotis norėjo būti jo brolis. Jis tikrai norėjo. Visos tą vaiką kankinančios baimės neleido paprastai pasakyti, kad nori, tačiau Eion suprato, kad yra būtent taip. Tik prie ko čia Timočio tėtis? Ir mušti Eion tikrai neleis. Nei jo paties, nei mažojo broliuko.
- Niekas nemuš. Nei manęs, nei tavęs, - kalbėjo penktakursis. Norėjo paklausti, ar Timotis ketina grįžti pas tėvus, bet nesiryžo to daryti. Nežinojo, kaip Auriui ir Timočiui sekasi bendrauti. Jeigu vaikas nori pas jį mušantį tėvą, tai Auriui turbūt visai nepatinka.
- Jie tavo, - tą patį, ką ir apie mašinėlę, pasakė, kai Timotis vėl pasiūlė keksiuką. Kiek padvejojęs pridūrė: - Jeigu tu nori, kad suvalgyčiau, galiu tai padaryti. Bet neprivalai dalintis.
Tai turbūt buvo blogas auklėjimas, bet, kita vertus, ne auklėti Timočio jie čia ir susirinko, ar ne? Tiesą sakant, dabar, kai pasakė seniai viduje buvusią mintį, Eion iš viso nebežinojo, ką toliau daryti su tuo vaiku.
-
- Jeigu tu būsi mano brolis, gyvensi pas mamą ir tėtį su manim, - rimtai tarė. - Ir jie muša. Bet dabar aš gyvenu pas didelį Aurį. O didelis Auris nemuša. Todėl galim būti broliais, - dabar jau balsas nuskambėjo tvirtai. - O kai ateis tėtis... - su šiuo sakiniu vėl pasigirdo nedrąsumas. - O kai ateis tėtis, tada ir galvosim ką daryti, - nusprendė.
Taip, Timotis labai norėjo, kad Eion būtų jo brolis. Šis noras buvo stipresnis už baimes.
- Noriu, kad suvalgytum, - nusišypsojo berniukas. - Jeigu mėgsti kepsiukus, - pridūrė. - Ar mes jau broliai?
Dabar Timotis buvo visas išsiterliojęs. Išterliojo ir mašinytę. Bet jam, regis, tai buvo nei motais. Dabar ramiai žaidė su ja.
- Kokia tavo mėgstamiausia spalva? - netikėtai paklausė vaikas. - Ar žinojai, kad dėdė Juzefas geria fu fu?
-
Ar gali būti, kad Timotis nori grįžti ten, kur jį muša? O gal jis pas Aurį ne visam laikui? Staiga Eion suprato, kad jeigu mažiaus neliktų, jo trūktų. Kas būtų pagalvojęs? Kai tik sužinojo, kad namuose atsiras kažkoks vaikas, supyko ir susierzino. O štai dabar, atrodo, nuoširdžiai jį pamilo. Tiesa, vis dar nebuvo tikras, ar tai meilė.
- Aš gyvenu su Auriu. Aš neisiu pas tavo tėtį, - nelabai žinodamas, ką reikėtų atsakyti, kalbėjo Eion. Ko gero, reikėjo paklausti profesoriaus, kokia ten yra situacija. Ką gi, padarys tą vėliau. Tik kaip paklausti, ar Timotis nedings, taip, kad Auris nesuprastų? Ech, apie tai irgi teks galvoti vėliau.
- Mėgstu, - linktelėjo ir galiausiai paėmė keksiuką. Žiūrėjo į išsiterliojusį Timotį ir nejučia nusišypsojo. Kas būtų patikėjęs, kad jam patiks būti vyresniuoju broliu? - Taip, tu esi mano brolis, - tvirtai atsakė.
Bet čia iškilo problema. Planas buvo pasveikinti Timotį su gimtadieniu ir pasakyti apie brolystę. O kas toliau? Vis dėlto jam su šešiamečiu nebuvo itin įdomu, be to, reikėjo mokytis. Bet, žinoma, neskubins Timočio į Aurio kabinetą, o netrukus jis uždavė porą keistų ir lyg ir visai niekaip nesusijusių klausimų. Kas yra "fu fu", Eion neįsivaizdavo, bet jeigu Juzefas (Levinsas?) tai geria... Be to, mokykloje sklandė kalbos apie to profesoriaus nuotykius su ateities būrimo mokytoja. Tik iš kur tai žino Timotis?
- Gal žalia, - pabandė atsakyti į pirmą klausimą, nors, tiesą sakant, neįsivaizdavo. - Ir nežinojau, kad jis geria... Fu fu. Bet iš kur tu tai žinai?
Stebėjo išpurvintą mašinėlę ir visai dėl to nejuto pykčio. Auris buvo tikras stebukladarys, ir Eion amžinai jam bus dėkingas.
-
- Ar tada, kai aš grįšiu pas mamą ir tėtį, tu nebebūsi mano brolis? - liūdnai paklausė Timotis.
Nors iš tiesų žinojo, kad pas didelį Aurį Eion bus geriau nei pas mamą ir tėtį. Ir dar. Šešiamečiui kilo klausimas. Jis žinojo, kad brolis Auris nėra Eion tėtis. Bet kas tada yra brolio Eion tėvai?
- O kas yra tavo mama ir tėtis? - paklausė. - Mano irgi žalia. Gyvatės spalva. Aš, kai būsiu didelis, irgi mokysiuosi pas gyvatę, - pasakojo žaisdamas su mašinėle. - Dėdė Juzefas su teta gėrė fu fu bokšte. Mes su broliu Auriu ten nuėjome ir juos pamatėme, o tada dėdė Juzefas mane suko. Iš pradžių išsigandau, nes galvojau, kad jis muš, bet nemušė ir buvo smagu. Kai aš užaugsiu turėsiu vesti Širą ar Hannah? - dar paklausė. - Aš žinau, kad galėsiu nemušti, - džiugiai pasakė.
-
Eion nurijo seilę. Negi Timotis tikrai kažkada grįš pas savo tėtį? Kodėl Auris negali būti jam tėtis? Na taip, jie broliai, bet Auris daug vyresnis. Timotis galėtų likti su juo ir turėti normalią vaikystę. Kaip pasakyti Auriui, kad to labiausiai ir nori? Jeigu Auris grąžins Timotį tėvui, aš pabėgsiu iš namų mintyse pagrasino Eion ir tada išgirdo dar vieną klausimą. Norėjo pasakyti, kad Auris yra jo tėtis, bet tą mintį išreikšti garsiai vis dar buvo sudėtinga. Be to, vaikas suprato, kad taip nėra. Bet ką tada atsakyti?
- Aš... Nežinau, kas mano mama ir tėtis. Niekada jų nemačiau, - galiausiai pratarė vildamasis, kad Timotis daugiau neklausinės. Visai nenorėjo mažiui pasakoti tų baisybių, kurias teko išgyventi Airijoje. Žinoma, galėtų "pasilyginti randus", bet to tikrai nedarys su šešiamečiu vaiku.
Dabar Eion sėdėjo ant žolės apsikabinęs kelius ir stebėjo, kaip Timotis žaidžia su gauta mašinėle. Pajuto norintis, kad jis pasiliktų žaislą labai ilgai ir būdamas suaugęs prisimintų, iš kur jį gavo. Suprato esąs savanaudis, bet nuoširdžiai to troško.
- Paskirstymo kepurė nuspręs, kuriame koledže būsi. Bet, manau, galėsi jos paprašyti, - atsakė. Susidomėjęs klausėsi istorijos apie nemėgstamą profesorių. Ta teta turbūt buvo profesorė Lindsey - bent jau taip plepėjo daugelis mokinių. Norėjo paklausti, ką reiškia, kad Levinsas jį suko, bet Timotis uždavė dar keistesnį klausimą. Gal galima ir toliau kalbėti apie spalvas?..
- Žinoma, galėsi nemušti. Visai nėra būtina mušti, - atsargiai pratarė Eion. - O vesti galėsi tą merginą, kurią norėsi. Bet ir ji turės norėti už tavęs tekėti.
Neįsivaizdavo nei kas ta Hannah, nei kas yra Šira. Bet neklausinėjo. Ištiesęs kojas pasisodino Timotį ant kelių ir apkabino. Nors liesti kitą žmogų vis dar buvo bjauru, dabar visai patiko. Šis berniukas jam nieko nepadarys.
-
- Gali įsivaizduoti, kad didelis Auris yra tavo tėtis, - pasakė Timotis. - Ir kad Erka yra tavo mama. O tu paprašei kepurės, kad tave paskirtų į gyvatės koledžą? - paklausė. - O tu jau vedei ką nors? - uždavė dar vieną klausimą.
Timočiui buvo sunku suprasti, kada jis turės vesti. Ar kai bus toks didelis kaip brolis Eion, ar kai bus dar didesnis, kaip brolis Auris. Tačiau dabar jis dėl to jautėsi daug ramesnis, nes su pikologės pagalba darėsi vis paprasčiau suprasti, kad raudoni plaukai nėra nuosprendis tapti smurtautoju. Bet... bet jeigu nėra blogų plaukų, tuomet nėra ir gerų plaukų, tiesa? Tai berniukui apsunkino supratimą, kuris žmogus gali mušti, o kuris - ne.
- O tu esi ką nors mušęs?
Netrukus naujasis brolis pasisodino vaiką ant kelių. Timočiui patikdavo prisiglausti ir prie brolio Aurio, tačiau vis dėlto glaustis prie jo būdavo baisu. O prie Eion - visai nebaisu.
- Man patinka šita gėlytė, - parodė į violetinį augaliuką, klestintį šalimais.
-
Ar visi Senkleriai skaito mintis? Dabar atrodė, kad tą daro ir Timotis. Taip, Eion kaip tik ir norėjo Aurį laikyti tėčiu. Tiesa, tai pasakyti kitam buvo keista ir nejauku.
- Erka nėra ir niekada nebus mano mama, - nesusilaikęs leptelėjo. Apie tai ir pagalvoti šlykštu, bet per vėlai suprato, kad gal vis dėlto nereikėjo šito sakyti Timočiui. Ką gali žinoti, gal Erka jam patinka? Laimei, vaikas ir toliau kalbėjo (nors toks klausimų kiekis gerokai stebino), tad galima atsakyti į kitus klausimus.
- Kai atvykau į Hogvartsą, nežinojau, kokie yra koledžai. Kur paskyrė, ten ir ėjau. Nežinau, ar mano koledžas man tinka. O vesti man dar negalima, aš dar neturiu septyniolikos metų. Ir nėra ką.
Laimei, per vasarą simpatija Rebeccai išgaravo, tad kalbėti ta tema nebuvo taip jau nepatogu. Norėjo sakyti, kad Timočiui iš viso nebus būtina vesti, jeigu tik jis nenorės, bet tada pasigirdo dar vienas klausimas. Jis privertė pasijusti netgi labai nepatogiai. Reikėjo pasirinkti - būti atviram ar labai išgąsdinti broliuką.
- Anksčiau labai pykdavausi su aplinkiniais, - galiausiai pradėjo. Bandė išlikti per vidurį tarp dviejų neviliojančių pasirinkimų. - Na, esu susipešęs. Tikrai esu. Bet tu man patinki, tau manęs nereikia bijoti.
Taip kartu sėdėti buvo visai jauku. Eion nelabai žinojo, ką dabar reikėtų daryti, bet eiti į pilį nenorėjo. Pasimokys vėliau.
- Ar prisimeni, kaip vadinasi šita spalva? - paklausė, kai Timotis parodė į augaliuką. Stengėsi būti draugiškas, tik neįsivaizdavo, ar jam tai sekasi.
-
- O ji tavo sesė? - dar paklausė apie Erką.
Timočiui buvo labai sudėtinga suprasti savo naujosios šeimos santykius. Tiesa, kažkada jam didelis brolis apie tai pasakojo, bet tą kartą berniukas suvokė, kad jo ir Aurio tėtis - tas pats žmogus. Tad tuomet kiti dalykai nelabai ir rūpėjo.
- O kada tau bus septyniolika metų? Aš žinau, kad tu manęs nemuši, - linksmai pasakė Timotis ir dar stipriau prisiglaudė prie savo brolio Eion.
Iš tiesų Eion buvo tas vienintelis žmogus, kurio Timotis visiškai nebijojo. Su juo jautėsi labai patogiai ir laisvai.
- Ee... Rožinė?
Nebuvo tikras. Pagrindines spalvas, tokias kaip geltona, raudona, žalia ir mėlyna, taip pat balta ir juoda, vaikas jau gerai pažino. Bet šitos - ne. Tačiau žinojo, kad ne oranžinė. Oranžinė tokia, kaip apelsinas.
-
Ar Timotis norėtų, kad Erka būtų jo sesė? Ne, tai labai negerai. Ji erzino, nors tarsi nebesielgė taip bjauriai kaip tada Kiauliasodyje. Bet vis tiek Eion negalėjo jos laikyti savo šeimos dalimi.
- Ne. Ji man nėra sesė, - kiek abejodamas atsakė. Gal kada reikėtų paklausti Aurio, ar laiko ją dukra? Bet ar jis laiko jį sūnumi? Nors pats bandė mintyse vadinti profesorių tėčiu, visai nereiškia, kad jis atsakytų tuo pačiu. Viskas čia buvo labai sudėtinga, o nežinia iš kokios aplinkos išlindusiam mažiui viskas dar kebliau. Bet apie tai Eion daugiau nieko nesakė.
- Na, man dabar penkiolika. Tad po dvejų metų sueis septyniolika. Tau tada bus... Aštuoneri, - kalbėjo. Vylėsi, kad nesuklydo, bet buvo paklausęs Aurio, kiek Timočiui metų. Nejučia užsigalvojo apie tai, kas bus, kai Timočiui bus, pavyzdžiui, trylika. Pačiam tada jau bus virš dvidešimties. Ir ką jis tada veiks? Gal nebebūsiu gyvas mintyse pasakė Eion ir krūptelėjo. Dabar negalėjo apie tai galvoti. Tuo labiau, kad vaiko žodžiai apie mušimą sutrikdė. Iš kur tas pasitikėjimas? Taip, Eion jo buvo gaila, bet Timotis negalėjo to žinoti. Gal kažką papasakojo Auris?
Vaikas suklydo dėl spalvos. Eion nebuvo tikras, ar pataisytas neišsigąs. Be to, tikrai pasitaikydavo, kad kas vienam atrodė rausva, kitam būdavo violetinė. Bet kad šita buvo labai jau ne rausva. Todėl kiek neryžtingai pratarė:
- Ši gėlė yra violetinė. Rožinė arba rausva būtų ana, - parodė į tolėliau išsiskleidusį rausvą žiedelį. Išsitiesė ant žolės ir pabandė atsipalaiduoti. Nė nebūtų pagalvojęs, kad sėdėti pievoje su kažkokiu mažiumi gali būti taip gera.
-
Timotis linktelėjo, kai Eion kalbėjo apie amžių, bet iš tiesų tai buvo gana sudėtinga suprasti. Vaikas nejautė didelės motyvacijos mokytis skaičiuoti, ypač, kai jį mokyti bandydavo didelis brolis. Pasidarydavo neramu ir nesisekdavo. Dabar paklausė, nes norėjosi klausti, tačiau atsakymas reikšmės neturėjo, o pats Timotis neturėjo noro gilintis.
- Man violetinė labiau patinka, - pasakė berniukas.
Jie leido laiką pievoje. Kalbėjosi. Taip pat raudonplaukis žaidė su mašinyte, tiesą pasakius, nenorėjo jos paleisti iš rankų. Dar Timotis priskynė daug įvairiausių spalvų gėlyčių. Jos buvo gražios, skirtingai atrodančių žiedų ir skirtingų dydžių.
- Dėdė Juzefas didžiojoje salėje sakė, kad moterims reikia dovanoti gėlių, - tarė vaikas. - Imk, galėsi padovanoti tai, kurią vesi, kai tau bus septyniolika, - padavė gėlytes naujam broliui.
-
Eion ir pats nežinojo, ką planavo šitam susitikimui. Na, padovanos keksiukus ir mašinėlę. Pasakys, kad laiko Timotį broliu. O kas po to?
Bet viskas išėjo kažkaip žymiai geriau. Jam patiko leisti laiką su šituo vaiku. Jautėsi taip, tarsi jie būtų broliai ne dėl to, kad taip susitarė, o dėl to, kad abu nuoširdžiai taip jaučiasi. O tai turbūt buvo pats geriausias dalykas šiandien.
Džiugino ir tai, kad Timotį aiškiai sudomino gauta mašinėlė. Nebuvo ji nei gera, nei prašmatni. Netgi nebuvo visai sveika. Bet vaikas ja mėgavosi, o tai džiugino ir ją padovanojusį paauglį. Eion neryžtingai šypsojosi ir galvojo, kaip jie sutars po kokų penkerių ar dešimties metų. Bet geriau tokiais dalykais galvos nekvaršinti - daug smagiau mėgautis laiku kartu.
Tiesa, tai, kad Timotis turėjo kažkokių reikalų su kvailiausiu profesoriumi Hogvartso istorijoje, visai nepatiko. Ką gali žinoti, ko tas plikis vaikui prikalbės. Bet neketino nieko apie tai sakyti. Kiek sutrikęs paėmė gėles, nors neįsivaizdavo, kur reikės jas padėti. Na, bet Timotis į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir jo miegamąjį nepateks, tad galės tiesiog pasidėti prie lovos.
- Aš nežinau, ką vesiu, - nejaukiai ištarė Eion nutylėdamas tai, kad greičiausiai iš viso neves. Ne, geriau netrikdyti šito vaiko. Atsistojo ir kiek padvejojęs įsikišo gėles į kišenę. Nežinia kas iš jų liks, bet į galvą atėjo dar viena mintis.
- Ar tau patinka, kai tave kas nors neša? - paklausė Timočio. Pridūrė: - Tik nebijok.
Atsargiai pakėlė vaiką ir pažiūrėjo, ar nepalieka nei mašinėlės, nei keksiukų. Lyg ir ne. Džiaugdamasis šia diena Eion su Timočiu ant rankų nuėjo pilies link. Tikrai nebūtų pagalvojęs, kad ši diena bus tokia smagi.