Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Laura Griciūtė Rugpjūčio 21, 2017, 10:52:08 pm
-
Einant iš didžiosios salės pasukus į kairę paėjus tiesiai koridoriumi ir pasukus į dešinę yra mažos durelės. Jas pravėrus gali rasti sandėliuką. Ten yra maža ir jauki lemputė, apšviečianti visą nedidukę patalpą, pora naujų šluotų, kiaurai nudėvėtas katilas, kelios nušiurusios knygos ir truputis vietos pasėdėti pasislėpus nuo visų raganų ir burtininkų Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje.
Cara bėgo pro ašaras nematydama kelio ir staiga pamatė duris. Jas atvėrusi išvydo merginą. Ji irgi verkė. Nepažįstamoji mokinė pakėlė akis. Jos akys regis prasiskverbė pro Caros kiautą ir išlaisvino viską, kas buvo jos viduje. Jaunoji klastūnėlė verkė jau pasikūkčiodama ir neištvėrusi puolė nepažįstamai mokinei į glėbį. Sutrikusi dėl savo poelgių Cara paleido merginą ir pasitraukė nuo jos, uždarė sandėliuko duris. Nuėjo link palangės ir ant jos atsisėdo, apglėbė kelius ir įsikniaubė į savo pačios guolį. Staiga ją užplūdo visi įvykiai ką tik nutikę didžiojoje salėje. Paskirstymo kepurė rėkia: "klastūnynas!". Klastuolių stalas vėpso ir padrikai ploja, o Cara bėga tiesiai pro duris.
-
Į pabaigą ėjo ketvirti metai, kuriuos Mirjam praleido šitoje pilyje. Ir vis dar neįstengė jos pamilti. Nesusirado draugų. Škotija ir Hogvartsas su visais savo priedais (mokiniais, šarvais koridoriuose, vaiduokliais, pamokomis, pusryčiais Didžiojoje salėje ir niūriais tuščiais koridoriais) buvo tarsi katorga, į kurią mergina visiškai nenorėjo grįžti. Pamažu ji priprato prie šalto klimato, tačiau vis dar nesugebėjo susitaikyti su žmonių niūrumu ir užsisklendimu savyje. Čia beveik nepamatysi verkiančių vaikų, pykčiai užgesinami jiems dar neužsiplieskus. Viskas paslėpta po kažkokiomis dirbtinėmis kaukėmis, kurių prasmė jau seniai buvo pasimetusi gyvenimo teatro rekvizitų stalčiuose. Ir kam viso šito reikia? Jau ketvirti metai eina į pabaigą, kaip Mirjam rimtai sau uždavinėja šitą begalinį klausimą. Na ir ko norėti iš mergaitės, kuri neturėjo jokių gražesnių su Europa susijusių prisiminimų. Vargas purvinuose Hamburgo uostuose tikrai nebuvo tai, ką norėjosi įsivaizduoti kaip "gražų prisiminimą". Visas jaunosios Schwartzer gyvenimo grožis buvo paliktas Rio. Tame didžiuliame mieste, kurį tarsi rankomis apglėbęs laikė Kristus. Šiuo momentu Mirjam kuo mieliausiai būtų sutikusi pabuvoti net ir faveloje, kuria šiaip baisėjosi, tačiau Rio. O iš gyvenimo Vokietijoje jai buvo išlikusi tik pavardė. Nereikalingas balastas.
O kartais ilgesys tapdavo nepakeliamas. Kaip ir šįsyk. Tereikėjo laiško. Vieno mažutėlyčio laiškučio ir jau sėdėtų lėktuve. Bianca jau tūkstantį kartų teiravosi, ar Mirjam susirado draugų. Ar jai čia gera. Mergina labai stengėsi, kad jos laiškai įtėviams spindėtų džiaugsmu ir nuoširdumu, kaip ir visad, tačiau iš paskutinio Christiano laiško suprato, kad veltui stengiasi. Įtėvis rašė, jog jam neramu, kai gauna vieną už kitą santūresnius ir šaltesnius laiškus. Po truputėlį artėjo tai, ko Mirjam labiausiai bijojo čia važiuodama - jai grėsė pavirsti tokia pat šalta ir bejausme, kaip ir viskas Škotijoje.
Ir tada suvokimas užgriuvo su kaupu, tad mergina tiesiog negalėjo - o galbūt nenorėjo atlaikyti. Visą laiką tramdytas ir slopintas skausmas, ilgesys išsiveržė į paviršių kaip geizeris. Grifiukė bėgo per koridorius už nugaros besiplaikstant baltutėlei lengvutei suknelei, dar žinomai kaip pagrindinis Mirjam dėvimas rūbas. Tos mažytės durelės koridoriuje atrodė tarsi išsigelbėjimas nuo viso atšiauraus pasaulio, kuris jaunajai Schwartzer nutarė parodyti savo nagučius. Tačiau net ir pačioje nuošaliausioje vietoje retsykiais atsiranda žmonių. O kartais ir visai netinkamu laiku, kaip dabar - pro duris įlėkė užsiašarojusi mergytė, toks jausmas, leidžianti pirmąsias valandas mokykloje. Nespėjo keturiolikmetė ir apsidairyti, o mažosios ašaros jau gėrėsi į baltą drabužį greitai džiūdamos, palikdamos tik gailesčio ir sielvarto jausmą Mirjam krūtinėje. Taip pat nespėjo ir deramai pasiteirauti klastuolės (taip atrodė iš uniformos) vardo, kai šioji pasitraukė prie mažyčio langelio.
- Guten tag. Ich haisse ((laba diena, mano vardas - vokiškai))...- pradėjo Mirjam priėjusi arčiau mergytės. Susivokusi greitai įkvėpė ir pasitaisė.- Boa tarde ((laba diena - portugališkai)),- tirštai nuraudusi (nors to beveik nesimatė dėl tamsaus įdegio, mergina vėl prabilo, tik daug tyliau.- Norėjau pasakyti, labas. Mano vardas Mirjam,- švelnus balsas su lengvu akcentu užpildė visą mažutę patalpą.- Kuo tu vardu?
-
Eidama iš didžiosios salės Ela pasuko į sandeliuką. Tai jau buvo jos pamėgta vieta,kur ji lankydavosi su draugėmis. Šiek tiek ten pabuvojusi ir apsižvalgiusi nsprendė eiti link bendrojo kambario. Tačiau einant jos žvilgsnis užkliuvo uždviejų mergaičių sėdinčių ant palangės. Matėsi kad tamsesnio gymio mergaitė jautėsi nejaukiai pasakodama kitai,tylesniajai savo istorija bet nesustojo.
Ela jau seniai ieškojo draugių nes buvo sunku jų rasti. Ugniniai plaukai ir strazdanotas veidelis visus atbaidydavo, todėl mergaitė praradopasitikėjima savimi. Visada mylėhjo save ir savo plaukų spalvą bet šioje mokykloje dėl to suabejojo.
... NMergaitė lėtai priėjo arčiau palangės , apsižvalgė ir jau norėjo kažką sakyti betstaigiai nutilo. Truputį pastovėjusi virpnčiu balsu tarė
-Labas ,aš Ela ,o kuo jūs vardu.
...Tuo metu jos galvoje sukosi tik vienas prašymas prašau neastumkite manęs dėl plaukų spalvos.
-
Mergaitė greitai tipeno pilies koridorium ieškodama privatumo. Damelzės širdyje verdė emocijos. Rankoje buvo stipriai suspaustas vokas. Mintys painėsi, tarsi žinodamos voko turinį.
Netikėtai, jinai pamatė smulkutes sandėliuko duris ir nudžiugusi, nėrė pro jas, stipriai užtrenkdama.
Sandėliukas nors ir nedidelis, ją ramino. Jai nemaišė sklandančios dulkės kurios veržėsi į plaučius ir kuteno gerklę. Tik vokas jos delne vertė širdį daužytis. Mokinių skleidžiamas juokas ir žingsniai koridoriuje tolo.
Susiradus vietą atsisėsti ir atgauti kvapą, Demelzė įsmeigė akis į voką. Vienas, du trys - jinai jį atidarys ir sužinos kad jos tėvai jai siunčia linkėjimus pirmają mokslų dieną. Bet juk gali būti ir taip, kad vienas iš tėvų nesididžiuos kaip kitas. Demelzės mintys sukosi apie mamą. Ką jinai pasakys jei Demelzė nepateks į klastūnyną? Ar jinai šypsosi ir linksės nors ir žinodama kad dukra nutraukė ilgą šeimos tradiciją? Ar tiktai palinkės sėkmės, nusivylusi savo vienturte dukra. Demelzei nelabai rūpėjo koledžų reputacijos. Savo akimis matė kaip jos mama, išsimokiusi klastūnyne tapo grabinga, sumani ir sėkminga moteris, be lašelio juodosios magijos pagalbos. Klastūnynas vertina ambiciją, tai ką Demelzė žavėjosi savo motinoje. Ir jei ji pati ten nepatektų... ar nuviltų mamą?
Tėčio reakcija jos negasdino. Švilpynė buvo pilna geranoriškų, nuoširdžių burtininkų - lygiai kaip jos tėtis. Kad ir kur jinai atsidurs, jis didžiuosis. Aišku būtų geriausia jei dukra patektų į Švilpynę kurioje ji garantuotai išsilavintų teigiamus charakterio bruožus.
Demelzę neramino, o kas jeigu ji nepateks nei į vieną, nei kitą? Kas jei paskirstymo kepurė suriks 'Grifų Gūžta!' arba 'Varnanagė!' ?
Nusprendusi kad pakankami esanti nerimo nukamuota, Demelzė pradėjo plėšti voko kampą. Ją apėmė jausmas tarsi sienos pradėjo ją spausti, ir oras iš jos plaučių išėjo su paskutiniu atokvėpiu. Jos akys surado pirmajį žodį, ir viskas lygtais nutilo.
-
Nors ir nebuvo mėgėjęs sėdėti vienas, Dylan'as taip pat nepakentė milžiniško triukšmo ir spygavimų, nors kartais šios savybės tiesiai šviesiai sakant sprogdavo švilpio viduje.
Didžioji salė - viena iš tų vietų, kurioje niekuomet nebuvo tylos. Nebent ta tyla išsilaiko skaitant pranešimus, tačiau ir tai, ne ilgam.
Dylan'as stovėjo šalia salės durų ir žvelgė į plačią salę. Akinius berniukas turėjo kišenėje, tačiau užsidėti juos dabar mažiausiai troško. Triukšmas ėmė didėti, o skrandyje jokios dainos negrojo, tad berniukas patraukė iš salės. Posūkis į kairę, keli nedideli žingsneliai dešiniau. Pasimato nedidelės durelės. Gūžtelėjęs švilpis pravėrė dureles ir pamatęs tik tamsą, nesistengė daugiau nieko įžiūrėti bei uždarė jas.
-
Rytas buvo nuostabus. Išties. Jeigu Elena būtų normaliai išsimiegojus, jai rytas būtų dar nuostabesnis. Šiandien ketvirtakursei nebuvo noro eiti į uždraustąjį mišką. Dabar ji labiau norėjo pavaikščioti po pilį. Grifė net nesiruošė eiti į didžiają salę. Ten buvo per daug žmonių. Priėjusi prie įėjimo į didžiają salę, mėlynplaukė tiesiog žvilgtelėjo ir greitai praėjo ją. Vos paėjusi kelis žingsnelius, metamorfmagė sau iš dešinės pamatė dureles. Greitai prie jų priėjusi, Elena bandė jas atidaryti. Jos neatsidarė. Raudonakė pasiėmusi savo lazdelę į rankas, nutaikė ją į durų spyną.
-Alochomora,- tyliai sušnabždėjo Grifė. Pabandžius atidaryti duris, jos atsidarė, tai reiškė kad kerai suveikė. Greitai apsižvalgiusi, ketvirtakursė įbėgo į kambariuką. Uždariusi po savęs duris, Elena nieko neko nematė. Visur buvo tamsu.
-Lumos,- leptelėjo raudonakė. Staiga kambariukas jau buvo apšviestas. Mėlynplaukė prieš save matė daug saldumynu. Grifė nieko nelaukusi priėjo prie jų ir pradėjo juos valgyti. Grifų Gūžtos globotinė buvo labai alkana, todėl valgė viską, kas tik pasitaikė. Staiga Elena išgirdo žingsnius, kurie pagal garsą buvo labai arti.
-Nox,- tyliai sušnabždėjo raudonakė ir pasislepė. Staiga durys atsidarė. Kambaryje jau buvo šviesu. Tarpduryje stovėjo berniukas. Aiškiai matėsi jog pirmakursis. Kodėl aš durų neužrakinau? Mintyse paklausė savęs Grifė ir tyliai nusikeikė. Sukaupusi visą savo drąsą, metamorfmagė atsistojo.
-Kas tu?- paklausė vaikino LoveGood ir priėjo prie jo.
-
Dylan'as retai kreipė dėmesį į aplinkybes ar menkas detales. Tad galbūt ir nepanoro atidaręs sandėliuką pamatyti jame tūnančios mergaitės. Tačiau dabar ji stovėjo priešais jį.
- Dylan, - prisistatė. - Arba Dylan'as. Kaip patogiau. O tu vardu...
Berniukas specialiai nekėlė balso intonacijos, kad sutiktai nepažįstamajai tereiktų pasakyti vieną žodelį - savo vardą. Na, nebent ji pati norėtų ką pridurti ar paklausti daugiau. Dylan'as puikiai pastebėjo, kad ji vyresnė. Vien išvaizda galėjo tai pasakyti. Netrokšdamas tokio menko atstumo, berniukas žengė pusę žingsnelio atgal, pernelyg nenutoldamas, juk tai būtų buvę labai negražu. Žengiant atgal, apsiausto kišenėje sujudėjo lazdelę, o tuo pačiu ir akiniai. Galėjau šiuos velnio stiklus ir palikti kambaryje. Juk man jų dabar visiškai nereikia. Nežinomas kodėl, švilpis pirmąsyk šyptelėjo Hogvartso mokinei. Žinoma, nežymiai.
-
Elena įdėmiai žiūrėjo į vaikiną. Išties ji net nesitikėjo jo čia pamatyti.
-Aš Elena, arba El, arba Elė,- sukikeno mergina,- na, kaip patogiau, taip,- nusišypsojo jam Grifė. Išties Elena stovėdama prie vaikino, jautėsi nejaukiai. Ji buvo beveik tokio pačio ūgio kaip jis, o apie kūno sudėjimą ji išvis tylėjo, nes buvo kūdesnė už vaikiną. Pasižiūrėjus į jo melsvas akis, raudonakė lyg paskendo jose. Tačiau susiprotėjusi jog per ilgai į jį žiūri, mėlynplaukė jas nusuko.
-Sakyk, Dylan, kodėl čia atėjai?- linksmai paklausė Grifė ir apsižvalgė,- gal tu geriau ateik čia, jeigu koks nors Profesorius mus užtiks, tikrai aprėks,- sukikeno raudonakė ir pravėrė labiau duris. Pasiėmusi savo lazdelę, ketvirtakursė sušnibždėjo burtažodį, dėl kurio patalpa buvo apšviesta. Atsisukusi į vaikiną Grifė labiau pasitraukė ir leido jam įeiti.
-
Švilpis stovėjo nutolęs nuo mergaitės tokiu pat atstumu ir nejudėjo iš vietos.
Dylan'as pajuto kaip Elena gaudo jo žvilgsnį, o galop įsismelgia į jo melsvas akis. Tai truputį švilpį išmušė iš pusiausvyros, tačiau tik trumpam laikui.
- Aš? - žengė arčiau nedidelių durų, o tuo pačiu ir šios mergaitės, kuri atrodė tikrai vyresnė, - na, pirmiau atėjau iki Didžiosios salės, bet mane suerzino visas triukšmas ir šurmulys joje. Todėl, nežinodamas apie šios patalpos egzistavimą, atsitiktinai čia atklydau.
Berniukas nesitikėjo, kad jam leis specialiai įeiti pirmiau į šį sandėliuką, bet nesiskundė ir šiek tiek pasilenkęs įlindo. Apšviesta patalpa nebeatrodė tokia sena ar keista, tačiau joje esančių daiktų gausa sukėlė keletą klaustukų galvelėje.
- Na, o, tu, El? Ką sugalvojai čia veikti? - pasisuko mergaitės pusės link.
-
Elena kiek suklydo. Vaikinui priėjus arčiau, Grifė pastebėjo jog jis tikrai aukštesnis už ją.
,,Daryk išvadas, Elena.” Pasigirdo užsnūdęs balselis.
,,Uoj Lulu, patylėk. Jeigu jau miegi mano kišenėje, tai ir miegok.” Mintyse nusijuokė raudonakė. Dylan’ui įėjus į kambariuką, Elena uždarė duris ir jas užrakino, kad nebūtų taip, kaip atsitiko prieš penkias minutes. Susiradusi potogią vietą sėdėjomui, mėlynplaukė ten ir atsisėdo. Išgirdusi Dylan’o klausimą, metamorfmagė šiek tiek pasimetė.
-Na... Aš... Aš... Atėjau čia pavalgyti, nes didžioji salė buvo pilna žmonių, nemanau kad būčiau pasiekusi Grifų Gūžtos stalą,- pavartė akis Grifė ir pažiūrėjo į Dylan’ą,- ištikrųjų net negalvojau kad čia bus maisto, bet klydau,- sukikeno raudonakė,- bet kadangi aš beveik nevalgau, nemanau kad čia labai ilgai užtruksiu,- vėl sukikeno Elena. Staiga ji pajautė kaip iš jos kišenės jau išlipa drakoniukė. Paėmusi ją į rankas, mėlynplaukė padėjo ją ant savo peties.
-
Patalpa Dylan'ui atrodė pakankamai mažutė, kad į ją tilpt du, jau šiek tiek įgudę burtininkai. Bet visgi, jis klydo pakankamai.
Sandėliuko durys užsidarė, tačiau šviesa čia vis dar apšvietė aplinką. Pastebėjęs atsisėdusią Eleną, švilpis tik pakėlė lūpų kampučius ir atsisėdo ant kažkokios tvirtos dėžės, bent jau taip manė, bet visgi netoli šios draugiškai atrodančios mergaitės.
- Na, vistiek kažkiek valgyti reikia, - pabandė pajuokauti ir suvokė, kad tikriausiai už tokius juokus, jei jie tęsis toliau, gaus per makaulę su kokiu senu bei apsitrynusiu laikraščiu, - bet tikrai ne visados norisi, nematau nieko blogo. Tik beveik badavimas, čia jau negerai. Mano septynmetė sesuo buvo tokį eksperimentą mėnesiui sumaniusi. Trečios savaitės bėgyje jau galėjai jos kaulelius skaičiuoti.
Dylan'as nutilo ir apsižvalgė. Šioje menkutėje patalpoje galėjai rasti daugybę reikalingo, ir nereikalingo šlamšto, taip pat įvairaus negendančios maisto ar ilgai galiojančių saldumynų bei kitokių skanumynų. Turbūt turėjai prikąsti liežuvi. Bet visgi, tu esi tu. Švilpio akys nusileido nuo lubų bei paliko ramybėje sienas bei lentynas.
- Tai tavo gyvūnėlis? - pagautas susižavėjimo paklausė švilpis. Idiote, jeigu jis išlindo iš Elenos kišenės, tai kaip bus ne jos? Melsvos akys stebėjo kiekvieną gyvūno judesį, kai šis atsitūpė ant peties.
-
Šis kambariukas buvo išties mažas. Bet... Kadangi Elena buvo kūda, jai čia vietos buvo per akis. Didžiają dalį vietos užėmė daug maisto. Išgirdusi Dylan replika kad reikia valgyt, Elena nuliųdo. Tai išdavė jos pasikeitusi plaukų spalva, kuri buvo juoda.
-Na... Kaip tėvai pasako kad reiktų mažiau valgyt, visada įsikalu tai į galvą. Todėl ir nevalgau tiek daug. Man vos vieno keksiuko į dieną pakanka,- liūdnai tarė Grifė. Greitai papurčiusi galvą ir sugražinusi plaukams vėl pilką spalvą, ji pasižirėjo į Dylan’ą.
-O tu manai pas mane kaulai nesimato? Jie dar ir kaip matosi, tik aš juos slepiu,- vos vos nusišypsojo jam raudonakė.
,,Tu tik neliūdėk.”
Aš neliūdžiu, Lulu. Tiesiog tie prisiminimai... “
,,Gerai, pamirštam. Galėčiau paskraidyt čia? Patikėk, labai ilgai to nedariau.” Pilkaplaukė mintyse nusijuokė ir leido Ragauodegei čia paskraidyti.
-Taip, ji mano. Vengrijos ragauodegė Lulu,- atsakė į vaikinuko klausimą ir jam nusišypsojo.
,,Girdi? Tu jam graži.”
,,Nes aš tokia ir esu.”
-Lulu tau sako ačiū,- sukikeno Grifė,- na, o tu? Turi kokių gyvūnų?- maloniai paklausė metamorfmagė ir ištiesusi ranką laukė, kol į ją grįž jos Vengrijos ragauodegė.
-
Dylan'as visiškai pasimetė kai pamatė Elenos plaukus, pakeitusius spalvą.
- Vieno keksiuko? - norėjo įsitikinti, kad išgirdo viską tinkamai. Jo veide šmėžavo nuostaba. - Viskas. Apsieikim be šios temos.
Mintis apie nevalgymą bei Eleną ir seserį, privertė menkai nusipurtyti Dylan'ą.
- Nesuprantu tokių asmenybių, kurioms patinka itin didelis lieknumas, - atsiduso pridurdamas menkutį sakinuką šia tema. Švilpis uždėjo rankas ant savo kelių ir pažvelgė pirmyn. Jis ne itin degė noru kažką suvalgyti, tačiau neapkentė to jausmo, kai valgyti ir norisi, ir nesinori. Būtent šis jausmas laikėsi švilpio krūtinėje.
- Labai gražus gyvunėlis, - akimis nulydėjo Lulu, pakilusį beveik iki pat lubų, - na, aš labai norėčiau turėti kačiuką. Mano sesuo jį turi. Tačiau su jos katinu niekad nesutariau, jis manęs nemėgsta ir tiek. Kai buvau trečiakursis, tas katinas mane taip sunervavo, nes apvertė visą mano kambarį bei mane sužeidė, tad bandžiau jį paskandinti kibire. Man nepavyko, o katinas manęs nemėgsta toliau, - šyptelėjo, nes visiškai nenorėjo pasirodyti kaip gyvūnų skriaudikas ar beširdis.
-
Grifė toesiog sėdėjo ir stebėjo Lulu. Kaip ji mosuoja savo ilgais sparnais ir suka ratelius. Staiga visus Elenos žiūrėjimus nutraukė Dylan’o balsas.
-Na taip. Baigiam. Man niekada nepatinka kalbėti apie save,- pavartė akis raudonakė ir pažiūrėjo į vaikiną. Staiga šis metė repliką, dėl kurios LoveGood išties supyko.
-Nesu aš labai liekna. Be to turiu priežastį dėl kurios tokia esu,- susiraukusi ir gan piktu balsu atsakė Elena.
,,Nusiramink, viskas gerai, gal jis tiesiog nesuprato. Juk ir tu kaikurių dalykų nesupranti.” Pradėjo ją guosti Lulu nutūpusi ant jos kelio.
,,Taip, tu teisi. Gal aš kiek pasikarščiavau.” Mintyse atsakė jai pilkaplaukė ir atsiprašomu žvilgsniu pažiūrėjo į Dylan’ą.
Netrukus vaikinas pradėjo pasakoti nutikimus su kate, kas tikrai prajuokino metamorfmage.
-Vargšė katytė,- nutesė Grifė ir sukikeno. Ištikrųjų Elena labai mėgo kates. Jeigu koks nors žmogus prie jos akių būtų kankinęs katę, raudonakė tikrai nebūtų stovėjusi vietoj ir nieko nedariusi. Tarp merginos ir vaikino įsisvyravo nejauki tyla, kurią Elena vis norėjo nutraukti.
-Papasakok kažką apie save, nes tikrai norėtūsi pažinoti žmogų, su kuriuo sėdžiu mažame sandėliuke su užrakintomis durimis,- balsu nusijuokė pilkaplaukė ir pažiūrėjo į Dylan’ą.
-
Dylan'as visuomet prisivirdavo košės su savo plepumu. Tai nutikdavo daug kur. Na, vaikinukas stengėsi pakeisti tai ir retais atvejais bandydamas save sustabdyti, įsikąsdavo į liežuvį. Bet net ir jausdamas skausmą, švilpis sugebėdavo prisikarksėti į valias.
Šmaikštūs juokeliai nebūdavo išimtis. Na, jis galbūt ir tikėjosi tokios ar bent panašios Elenos reakcijos, tad tai davė dar daugiau įsitikinimų, jog dėl savo plepumo turėtų kartkartėmis pamąstyti.
Dylan'as pagavo atsiprašymo kupiną žvilgsnį ir menkai šyptelėjo. Jis žinojo, kad nėra to vertas. Bet, kaip sakoma, kartais geriau yra prikąsti liežuvį bei patylėti.
- Na, ji išties vargšė, - pripažino, - bet visi gyvūnai turi savitą charakterį. Taip ir asmenis, kuriuos mėgsta labiau. Ir kai kurie turi nemėgstamus, - omenyje turėjo save. Švilpis pasitaisė languotus marškinėlius bei šiek tiek atraitojo rankoves aukštyn. Jam taip dėvėti marškinius patiko labiau.
- Mhm, - pagalvojo ką galėtų gero pasakyti, - turiu septynmetę sesutę. Mano motina žiobarė, tačiau nuostabi tapytoja bei dailininkė. Ji pelniusi pripažinimą, o jos daugelis darbų kabo parodose. Tėvas dirba magijos ministerijoje, bet menkai trokšta užsiminti apie tai, - nurijo seiles, nes atrodė, kad visas gomurys tuoj pavirs dikyne, - be to, laisvu laiku, dažniausiai per atostogas, tėvas gamina eliksyrus. Daugiausiai felix felicis. Jis stengiasi prisidėti prie nedidelio mano giminių verslo, prekiavimo įvairiais vaistais bei eliksyrais. Na, išties nelabai kas ir gero...
-
Elena sėdėjo ir žvalgėsi po kambariuką.
,,Negi jis negali būti bent truputį didesnis?”
,,Nagi, El, nesiskūsk. Pati čia atejai. Vos jį pamačius galėjai iškart išeit.” Išgirdusi šiuos Lulu žodžius, ketvirtakursė tik pavartė akis ir nebekreipė į ją dėmesio.
-Na taip, tu teisus. Manęs nekenčia mano mamos sesers šuo,- sukikeno metamorfmagė,- kažkada jam ant uodegos netyčia užlipau. Bet aš nekalta. Mane pastūmė. Jam iš kart reikėjo trauktis,- balsu nusijuokė ketvirtakursė. Atsisėdusi patogiau, pilkaplaukė pradėjo klausytis Dylan’o.
-Na... Su tavo šeima yra įdomiau,- jam baigus kalbėtis leptelėjo Grifė,- mano mama yra aktorė žiobarų pasaulyje. Kaip buvau maža mane ir mano mama užpuolė vilkolakis. Mano mama tapo vilkolake, o man vilkolakis tik apdraskė kaklą, taip palikdamas randus kurie niekada neužgis,- pasakojo Elena ir paėmusi už maikutės krašto patraukė ją žemyn, taip parodydama tris, ilgas linijas. Supratusi jog Dylan’as jau tai pamatė, Grifė savo maikutę paleido.
-O mano tėtis dirba garsioje mados įstaigoje. Jo tėvas buvo metamorfmagas. Aš iš jo ir paveldėjau savo metamorfmagijos galias,- nusišypsojo mergina ir pasižiūrėjo į savo Vengrijos Ragauodegę.
-
Švilpis dar kartą nužvelgė visą nedidukę sandėliuko patalpėlę. Ji neatrodė jauki, tačiau jei čia nebūtų šviesos, vaikinukas seniausiai būtų iš čia išsinešdinęs. Dylan'as niekuomet nepasižymėjo drąsa. Ir protingomis savo mintimis. Jos buvo suprantamos tiems, kas puikiai įkando sarkazmą.
Randai, kuriuos parodė Elena nebuvo tokie baisūs, tačiau siaubas, kurį turėjo patirti, persismeigė iki švilpio ir šis trumpam susimąstė, nugirsdamas vieną kitą žodį. Išties, jis girdėjo kiekvieną šios metamorfmagės žodį. Šie burtininkai, metamorfmagai, Dylan'o dėmesį traukė nuolat.
- Na, ne taip jau nuobodu su tavo šeima, - šyptelėjo vaikinukas. - Niekad nepritapau prie žiobarų, nors to troško mano mama. Žinoma, turėjau pradėti žiobarų pradinę, o vat joje prasidėjo mano pirmosios linksmybės.
Vaikinukas nutraukė kalbėjimą vienoje įdomiausių vietų. Bent jau jam taip pasirodė, kai akys užkliuvo už keturkampės obuolių/braškių saldainių - pupelių dėžutės. Jis netroško valgyti, bet šį pakelį atidarė.
- Norėtum? - ištiesė ranką, kad ši pasiimtų bent kelis saldainiukus, - na, jau būdamas pirmoje žiobarų mokyklos klasėje pusiau ir dar nepataisomai padalinau kriauklę. Kaip tai padariau, nepamenu, bet aš vienintelis kikenau, - šyptelėjo į burną įsimesdamas kelias saldžias pupeles.
-
Grifė stebėjo kiekvieną Dylan’o judėsį. Kaip jis žvalgosi po kambariuką, kaip klausosi Elenos kalbų. Staiga iš jo išgirdusi tai, ką mažiausiai tikėjosi girdėti. Metamorfmagė nusišypsojo ir pažiūrėjo tiesiai vaikinui į akis.
-Negi tave domina tokių gėbėjimų turintys žmonės?- sukikeno raudonakė. Elena vis sugrįždavo prie minties, ar jiems jau nereikia eiti atgal į bendruosius kambarius. Tačiau jos tokias mintis nutraukė vaikino balsas.
-Na... Aš lankiau žiobarų pradinę mokyklą. Man ten tikrai nepatiko. Nes kaip vaikai pamatydavo jog galiu keisti savo išvaizdą, pradėdavo manęs bijoti,- balsu nusijuokė Elena. Staiga Dylan pasiūlė Grifei saldainiukų. Ji jų nelabai norėjo, tačiau nenorėjo kad paskui reikėtų alkanai sėdėti bendrajame kambaryje.
-Na... Manau pasiimsiu vieną ir pažiūrėsiu ar nepradeda temti,- nusišypsojo mergina Švilpiui ir priėjo prie durų. Sušnabždėjusi burtažodį, kuris atrakina duris, Elena atidarė jas. Išvydusi jau tamsius koridorius, LoveGood akys išsiplėtė.
-Žinai, gal jau reikėtų eiti, nes kaip tik tokiu metu vaikšto profesoriai ir ieško vaikų, kurie dar ne savo koledžo bendruosiuose kambariuose,- tyliai pasakė Grifė ir atsisukusi į Dylan’ą jam nusišypsojo,- na, galėsim pratęsti mūsų pokalbį kitą kart, o dabar aš jau einu, nes tikrai nenoriu gauti pikto laiško iš mamos. Iki susitikimo, Dylan’ai,- nusišypsojo jam Grifė ir partraukė link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.
-
Jis tyliai kramsnojo saldainius, nors beveik pilną pakelį Dylan'as įsidėjo sau į kišenę. Bent jau mąstė juos pasidėti, kad galėtų turėti ko užkrimsti vėliau. Laikas, atrodė, sustingo. Galbūt bėgo greitai, galbūt lėtai, tačiau švilpis šioje patalpėlėje sugebėjo pabėgti nuo visų pamokų bei namų darbų, leisdamas laikų tekėti, bet tuo pačiu ir savotiškai stovėti vietoje.
- Metamorfmagai man visuomet buvo įdomūs, - pagavo raudonų akelių žvilgsnį, - mano tėvo teta buvo metamorfmagė. Kasdien keisdavo plaukų spalvą. Kartais, net jos pačios negalėdavau pažinti.
Per rankas nubėgęs neaiškus šiurpuliukas, privertė marškinėlius atraitoti bei nuleisti rankoves žemyn.
- Na, nemanau, kad koks nors burtininkas buvo mėgiamas ar pritapęs prie žiobarų, o ypač tose mokyklose, - leido paimti saldainių bei galop juos pasidėjo. Tuomet švilpis akimis nulydėjo Eleną. Laikas, kurį čia praleido, pasirodė tik trumputė akimirka, savita, parodanti, jog gyvenime ten kur nieko nesitiki, pamatysi tai, ką prisiminsi.
- Mhm, tikrai tamsu, - pakėlė galvą aukščiau bei ištempė kaklą, o akies kraštelį pamatė tą tamsą koridoriuje, - iki.
Dylan'as nespėjo daugiau nieko sušnabždėti. Dar pasimatysim.
Kur nors. Švilpis lėtai atsistojo, o dėžė, ant kurios jis sėdėjo, lengvai susvyravo. Išlįsti pro duris nebuvo sunku. Tekankino klausimas, kaip tyliai nusigauti iki miegamųjų. Galbūt jam pasisekė, mat Švilpynės miegamieji visai netoli didžiosios salės, o tiksliau, virtuvės. Kuo tyliau privėręs duris, bet jų neužrakinęs, Dylan'as patraukė link Švilpynės bendrojo kambario per svajingai keistą tamsą koridoriuje.
-
Mergina neskubėdama judėjo link Didžiosios Hogvartso salės, atėjus į ją Sara nematė labai daug mokinių ar mokytojų sėdinčių prie stalų. Įėjus pro dideles duris penktakursė iš karto pasuko link varno nago stalo prie kurio beveik nebuvo šio koledžo mokinių.
Suvalgiusi lėkštėje buvusį nedidelį kepsnį mergina greitais žingsniais išėjo iš salės, pasuko į kairę, vėliau į dešinę, ten paauglė pamatė nedideles dureles, pro kurias Nikolė ūgiu vos pralįstų. Mėlynaplaukė smalsumo vedama įėjo į nedidelę patalpą, kuri buvo apšviesta vienintelės, mažos lemputės.
Patalpa, labiau primenanti sandėliuką, buvo nedidukė, joje sutilptų mažiausiai nuo vieno iki daugiausiai dešimties lieknų žmonių. Sandėliuke nebuvo labai daug vietos sėdėti ar tuo labiau, gulėti. Ant grindų mėtėsi keletą knygų su nušiurusiais, apiblukusiais viršeliais.
Nikolė neilgai patalpoje buvo viena, po keletos minučių, pro duris į patalpą įėjo varnanagė, vardu Eleizija su kuria kartu dirbo per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką.
-Sveika.-linksmai pasisveikino.-Kaip sekasi? Kaip mokslai?-uždavė keletą klausimų susitikimo proga.
Ir atsisėdo ant nelabai šaltos žemės, prieš tai patraukdama keletą pasitaikiusių knygų.
-
Apsivilkusi paprastus plėšytus džinsus, marškinėlius ir šiltą megztinį, varnė paliko sau už nugaros Varno Nago bendrąjį kambarį ir patraukė link didžiosios salės. Pilyje vyravo silpnas triukšmas, bet jis panelei varnei visiškai netrukdė. Kelios plaukų sruogos buvo užkritusios jai ant vienos veido pusės ir ji tyčiai jų nepatraukė šalin. Jai patiko būti tokiai.
Įėjusi į salę, apsidairė ir padarė išvadą, kad didžiojoje salėje mokinių ir profesorių buvo mažokai. Visada jų čia būdavo pilna, bet šis sykis, kaip pati įsitikino, buvo kitoks.
Netikėtai Eleizija pastebėjo mažas, menkas durytes, esančias salės gale. Susidomėjusi patraukė jų link.
Eiti ilgai nereikėjo. Kai jau stovėjo prie pat jų, švelniai suėmė už rankenos ir, tyliai atidariusi, šmurkštelėjo vidun. Atsigręžusi norėjo apžiūrėti naują vietą, tačiau nustebo, silpnai šūktelėjo, nes pastebėjo čia esant dar vieną būtybę.
-Labas, Sara, - virpančiu balsu tarė ji. -Nesitikėjau čia kažką sutikti.
Pasitaisiusi megztinį, atsisėdo priešais kitą varnę ant grindų.
-Sekasi, sakyčiau, gerai. Mokslai irgi puikiai. Pastaruoju metu ypač herbologija susidomėjau. O tau kaip? Seniai jau besimatėm - pateikė šį faktą Sarai ir įkvėpė šviežio deguonies į plaučius.
-
Eleizijai įėjus į sandėliuką, ji nepasakė kažko labai daug, bet to ir nereikėjo.
-Na aš ir nesitikėjau, kad kas nors šią vietą aptiks.
Vėliau varnanagė atisėdo priešais Sarą. Atsakymo į merginos užduotus klausimus penktakursė klausėsi pakankamai įdėmiai, netrukus ir pati Nikolė papasakojo:
-Na Varno nagui uždirbau nemažai taškų ir pakankamai aktyviai dalyvavau pamokose, ne kaip praeitais mokslo metais.Taip seniai matėmės, smagu vėl susitikti.-šyptelėjo, prisiminus kaip praeitais metais dalyvavo pamokose.-Ką galėtum papasakoti? Gal kažkas įdomaus nutiko per pastarąsias dienas? Na man turbūt, kaip visada nenutiko nieko naujo ar įdomaus, tik pramogavau su draugais, mokiausi ir vaikštinėjau po pilį.-Mėlynplaukė dar kartą prisiminė, kaip per magiškų gyvūnų priežiūros pradėjo kalbą apie Aleną, bet per daug neišsiplėtus pokalbis apie vaikiną pasibaigė. Tada mergina mintyse padėkojo Eleizijai, ji nenorėjo, kad kas nors nugirstų jų pokalbį, o vėliau išpasakotų švilpiui. Na jau ne. Nikolė atidžiai stebėjo kitos varnanagės judesius.
-
Ella su knyga žingsniavo per salę, dairydamasi kokio jaukaus kampelio. Staiga ji pastebėjo mažas dureles. Atsargiai timtelėjo rankeną žemyn ir durys atsivėrė. Patalpoje buvo tamsu, bet šilta ir jauku. Kaip tik tai, ko ieškojau patenkinta pagalvojo pirmakursė. Ji apžiūrėjo čia sumestus daiktus. Sandėliuko gale mėtėsi paveikslų rėmai, seni kvidičo marškinėliai su skylėmis ir daug daiktų, kurių ji anksčiau nebuvo mačiusi. Sandėliuko priekyje, lentynose, gulėjo senos knygos, su nebeįskaitomais pavadinimais. Daugelis puslapių buvo išplėšti arba apipilti neaiškiais viralais. Mergaitė suradusi minkštą krėslą, jame atsisėdo ir atsivertė knygą. Ak, kaip aš galėjau pamiršti.
— Lumos, — vos girdimai ištarė Ella. Jos lazdelės gale užsidegė švieselė.
Mergaitę išgąsdino atsiveriančių durų garsas. Ji tuoj pat paslėpė lazdelę ir stengėsi nekvėpuoti.
-
Amber pavalgė greičiau už kitus vaikus ir soti nužingsniavo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Pasukusi už kampo staiga pastebėjo mažas dureles. Amber nusprendė, kad tai koks nors sandėliukas ir jau norėjo žygiuoti toliau, tačiau smalsumas nugalėjo. Grifiukė pravėrė duris ir žvilgtelėjo. Tamsu. Amber lėtai įžengė pro dureles.
-Lumos, -sušnibždėjo mergaitė. Užsidegė silpna švieselė ir Amber apsidairė. Aplinkui buvo pilna senų sulūžusių suolų, nepataisomai sugadintų kvidičo šluotų, grėblių bei kažko, iš ko buvo likusios tik padrikos šukės. Staiga iš lazdelės sklindanti šviesa apšvietė baltą veidą.
-Ne, aš nenoriu mirti! Ne!- išsigandusi sušuko Amber ir puolė prie durų. Deja, ji pamiršo, kad sandėliukas buvo pilnas įvairių niekniekių ir ranka užkabino kažkokį keistą daiktą. Ant vargšės grifiukės užgriuvo gal tuzinas grėbliakočių ir ji neteko sąmonės.
-
Mergaitė išvydusi kažką šviečiant tiesiai jai į veidą, prisidengė rankomis, bandydama įžiūrėti. Viso labo ji matė tik lazdelę, ir jos gale šviečiantį žiburėlį. Nespėjusi suvokti kas vyksta, Ella išgirdo mergaitės balsą, ir krentančius daiktus. Pagaliau atsitokėjusi ji paklausė:
— Kas čia?
Neišgirdusi atsakymo, ji vėl iškėlė lazdelę ir apsidairė. hm, šitos grėblių krūvos čia nebuvo... O, kažkas po ja šviečia! Ji atsargiai pakėlė kelis grėblių kotus ir nustebo išvydusi ten mergaitę panašaus amžiaus.
— Kas tu tokia ir ką čia veiki? — tyliai paklausė Ella. Neišgirdusi atsakymo ji atsargiai pamosavo ranka mergaitei prieš veidą. Atrodo ji be sąmonės. Ką man dabar daryti? Ella nenorėjo palikti jos čia gulėti, tad atsargiai bandė ją pakelti. Jei ir pakelsiu, nutempti iki ligoninės nepavyks. Tad pirmakursė vėl sėdo į minkštąjį krėslą ir tyliai sumurmėjo:
— Na, teks laukti kol atsibusi...
-
Amber atsimerkė. Ką? Kur aš?. Grifiukė ne juokais išsigando. Tuomet jai į galvą pradėjo plūsti prisiminimai. Prisiminus, kaip išsigando veido, Amber mintyse nusijuokė. Kokia aš naivi. Juk giltinė neegzistuoja. Tuomet Mergaitė nusipurtė. O jei..? Pala, ar aš iš viso gyva? Ji atsargiai pajudino kairę ranką. Aha, visgi nemiriau nusišaipė iš savęs grifiukė. Amber lėtai atsistojo. Visos galūnės buvo visiškai nutirpusios. Tuomet vėl prisiminė baltąjį veidą. Mergaitė atsikrenkštė ir išsigandusios šešiametės balseliu pasiteiravo:
-Atsiprašau, ar čia kažkas yra? -nesulaukusi atsakymo sušuko.- Ei tu, kad ir kas esi, išlįsk! Nes... moku... karatė. Chaja!
Nusijuokusi ir nusprendusi, kad visa ta istorija su veidu buvo tik jos pačios fantazija, Amber jau ruošėsi eiti, kuomet sandėliuko gale išgirdo balsą.
-
Sėdėdama tame sename krėsle ji prabuvo gal valandą ar dvi. Jau tuoj reiks eiti miegot, o aš vis dar sėdžiu čia ir laukiu, kol nepažįstamoji atsikels. Staiga mergaitės mintis nutraukė verčiami grėbliakočiai. Ella paslėpė lazdelę ir tyliai laukė. Ko? Ji pati nežinojo. Išgirdusi ploną balsą pirmakursė pažvelgė į vietą, iš kurios sklido balsas. Mergaitė nieko neatsakė. Pala, ką? Nepažįstamoji moka karatė? Ella mintyse nusijuokė. Pamačiusi, kaip siluetas stojasi, ji prakalbo.
— Labas.
Tyla. Praėjo kelios sekundės ir ji toliau kalbėjo:
— Ilgokai laukiau kol pabusi. Ką sapnavai? — Ella nusišypsojo, bet, žinoma, nieko nesimatė tokioje tamsoje, — Koks tavo vardas? Kokiam koledžui priklausai?
Mergaitė užvertė knygą ir laukė atsakymo. O kas jei ji neatsakys? Tiesiog paims ir išeis?..
-
Norėdamas pasislėpti nuo šurmulio Aleksas tyliai įsliukino į jau pirmoje dienoje Hogvartse atrastame sandėliuke. Čia buvo jauku ir ramu. Gilbert dažnai užsukdavo čia norėdamas pabūti su savimi ar tiesiog pailsėti nuo kitų mokynių ir mokytojų balselių. Vaikis tikėjosi, kad dar niekas be jo šios vietos nežino ir jis čia galės pasiskaityti Julian rastą knygą apie vilkolakius.
-Lumos , - garsiai ištarė Aleksas norėdamas ryškiai apšviesti ką tik atverstą knygą, bet staiga pasigirdo keistas miaukimas ir rankose laikyta knyga buvo išmesta. Iš prieblandos išlindo baltas, kaip ką tik nukritęs purus sniegas katinas ir Aleksas piktai pašnairavo į jį.
-Azarai? Ar neturėtum dabar saugiai vartytis mano lovoje varnių kambaryje?
-
Mergaitė visdar neoažinodama Hogvartco nusprendė išeiti pasivaikščioti ir bent kiek pažinti milžiniško dydžio mokyklą. Visgi jeigu ji nieko nežinos vos mokslo metams prasidėjus jai tekrų vėluoti į kiekvieną pamoką. Ši mintis prmakursėe tikrai neviliojo tad vis dėlto şi jau žygiavo Hogwartco koridoriais. Jos tamsios akys su susidomėjimu žvalgėsi aplink. Ji tikrai labai graži ir jauki nors ir milžiniška. Pagalvojo mergaitė ir linktelėjo sutikdama su savo mintimis.
Dėja, bet bėgęs vaikų būrėlis užkliudė Malią, taip sutrukdydami jos ekskursiją po mokyklą ir grižejomuosi ja bei apversdami ją. Krisdama ši virto ir netyčiomis atidarė kažkokiais duris įkrysdama į tą kambarėlį. Ši apsižvalgė. Tai buvo sandėliukas. Pažvelgusi į kitą pusę ji pamatė mokinį, kurio veidas buvo menkai aošviestas nuo iš lazdelės einančios śviesos ir kiek krūptelėjo išsigandusi bei iš burnos jai išsprudo :
- O šūdas.
Išsigandusi mergaitė nusikeikė, bet atsigavusi atsistojo.
- Atleisk. Tiesiog mane nuvertė ir... na tikiuosi supranti. - Bandė pasiaiškinti žaliaplaukė nors jai tai ir nekaip pavyko...
-
Alekso barnį su katinu nutraukė atsidariusios durys ir įvirtusi mergina. Vaikinas kruptelėjo nuo netikėtino pasirodymo ir paspyrė Azarą į šoną. Katinas šnypštelėjo berniukui, bet šiam tai dabar nerūpėjo. Gilbert apšvietė merginą ir vos susilaikė ne žagtelėjęs. Žaliaplaukė buvo pasakiškai graži. Aleksas! Tu turi merginą! Štai ir pasigirdo vidinis varniaus balselis. Vaikinas trinktelėjo sau per žadną ir lyg niekur nieko nusišypsojo merginai.
-Suprantu,-po kiek laiko atsakė Aleksas,-naujokė?
Mergina atrodė šiek tiek panaši į kažką, bet vaikis neprisiminė tiksliai į ką. Ji panaši, į Milla. Tavi merginą, besmegeni Ir vėl pasirodė Gilbert vidinis balselis. Vaikis nenorėjo pasirodyti nenormalus, bet nesusilaikė.
-Tylėk,-tyliai sušnypštė savo balsui. Dabar kai Aleksas kalbėjosi su savimi, trenkė sau per veidą ir paspyrė katiną atrodė tikrai kaip nevisprotis. Vaikis tikėjosi, kad mergaitė nepamanys taip apie jį ir gal būt šiandien vaikis turės naują draugę.
-
Kai vaikinukas vos nežagtelėjoMalia susiraukė.
- Kas? Ar aš išsitepusi? Ar man ant veido kažkos durnas voras, kad taip reaguoji? - Nespratusi paklausė pirmakursė kiek surauktais antakiais pažvelgdama į vaikiną. Katinėliui priėjus prie mergaitės kojų ir pradėjus miaukti ji su malonumu ir džiaugsmu paėmė jį į rankas.
- Jis toks gražus. - Tarė ši paglostydama švelnų, purų ir baltą kaip sniegas katinėlio kailį.
- Ir taip. Aš naujokė. - Tarė žaliaplaukė linktelėdama galvą ir vėl nuleisdama žvilgsnį į katinėlį. Jis murkė sios rankosi ir retkarčiais pasivartydavo, kadangi jam patiko, kad jį glostė.
Vaikinui kažką sušnypštus mergaitė susiraukė, o supratusi nusijuokė bei radusi kažkokią kėdę prisėdo prieš tai uždarydama duris.
- Vidinis balselis erzina? Huh? - Paklausė ši skirdama savo dėmesį ir vaikinukui ir katinui.
- Bėje aš Malia. Malia Scoott. Tikiuosi nieko prieš, kad pasiliksiu čia. Čia visai nebloga vietelė. - Tarė juodaakė mergaitė pažvelgdama klausiamu žvilgsniu į prieš ją sėdintį berniuką, kuris atrodė kiek vyresnis už ją.
-
Matai? Tu juokini ją. Kada į juokdario darbą įsidarbinsi? Vidinis balselis vis nerimo. Aleksas vėl norėjo rėkti ant jo, bet šį kartą susilaikė. Dabar nuo jo šauksmų būtų skambėję visi Hogvartso koridoriai.
-Tai Azaras,-po kiek ilgos ir nejaukios tylos tarė Gilbert,-mano katinas, bei pukų kamuolys ir ne, būk čia kiek reikės. Tik prašau, neišduok visam Hogvartsui šios vietos. Dažnai ateinu čia pasibarti su savim,-nusijuokė rudaplaukis,-bėja, aš Aleksas Gilbert. Visų mokytojų siaubas, bei būsimas antrakursis.
Vaikis prisitatė ir atsistojęs nuo žemės, pagriebė prieš tai išmestą knygą. Azaro dėka dabar knyga buvo dar labiau dulkina ir Aleksas garsiai iškeikė savo baltapūkį. Šiek tiek papūtęs į knygą, nors tai visiškai nenuvalė dulkių Aleksas gūžtelėjo pečias ir tvarkingai pasidėjo knygą ant ne tiek dulkinų grindų.
-
Mergaitė neatitraukė žvilgsnio nuo balto kaip sniegas katino. Šis jaunuolei begalo patiko.
- Koks tu gražus, Azarai. - Tarė ši kalbėdama vaikişku balseliu su katinu, o tada atsikrenkštuai grąžino normalų balsą.
- Neturėčiau net kam iđuoti. Atvykau čia tik vakar vakare. Ir nesiruošiu jos išduoti. Čia galima pabūti vienai kas yra gan neblogai. - Tarė Malia pažvelgdama į vaikiną, kuris prisistatė Alekso vardu.
- Malonu. - Tarė ši ir linktelėjo galva bei su laisva ranka pavėlė savo žalius plaukus, kad jie taptų kiek pūresni.
- Taigi. Papasakok kąnors. Gi nesėdėsim čia taip tyloje. - Tarė mergaičiukė pažvelgdama į vaikinuką ir pirmą kartą nužvelgdama jį. Vaikinas kaip vaikinas. Na jis tikrai gražus, bet kaip vaikino man jo nereikia. Pagalvojo pirmakursė ir grąžino savo žvilgsnį į vaikino veidą, tarsi laukdama kada jis pradės kąnors pasakoti...
-
Aleksas nusijuokė kai mergina prakalbo vaikišku balsu. Faktas tas, kad jos balselis ir taip dar buvo vaikiškas, o jį dar labiau suvaikinus, jis tiesiog spengė.
Savo katinui Gilbert per daug dėmesio nerodė, todėl buvo panašu, kad šiam žaliaplaukės kompanija patinka.
-O ką pasakot? - nusijuokė rudaplaukis, išgirdęs dar kartą merginos balsą,-Na turiu įdentišką brolį dvynį, merginą, daug manęs nekenčiančių mokytojų ir dar daug kitų žmonių šiam trumpam savo gyvenimėlį. Dabar pasakok tu,-Aleksas dar kartą norėjo išgirsti merginos gražų balsą. Durniau, kiek tau galima kalt į galvą? Kokį dar gražų balsą? Tu turi merginą!
-Ėė? Balsas? Patylėk! - nebeiškentęs tyliai suburbėjo Gilbert ir gražino akis ties Malia, laukdamas jos atsakymo.
-
- Nagi. Bèk, mažyli. Aš jau ir taip visa aplipusi tavo baltais plaukeliais. - Tarė mažoji klastuolė kiek pastumdama katinėlį ir šis tingiai nušoko nuo jos kelių bei nubėgo kažkur į sandeliuko gilumas. Mergaitė kiek pasibalė baltus pūkus ir plaukelius nuo savo rūbų, bet jų vistiek nepavyko visiškai nuvalyti.
- Gan įdomu. - Tarė Malia. Ji kažkodèl pasitikėjo šiuo vaikinu, tad nusprendė jam papasakoti savo painią gyvenimo istoriją.
- Na mano istorija gan paini, o daugiau neturiu ką pasakoti. - Tarė mergaičiukė pasukinėdama auskarą, kuris buvo ant jos nosies.
- Mano tėvai buvo žiobarai. Mano tėvai mirė kai man buvo dvėji lygtais. Kai man suėjo šešeri mane įsivaikino žiobarų šeima. Tada atradau savo galias. Galiausiai suėjus septyneriems globėjai taip pat mirė. Manė priglobė tokia teta, taip pat ragana. Tik po mėnesio supratau, kad aš jai reikalinga tik dėl namų ruošos darbų ir maisto gaminimo. Bet vis dėl to man stogas virš galvos reikalingas tad taip ir gyvenu. Bėje. Mano tikrojo pavardė nėra Scoott. - Viską lėtai, niekir neskubėdama papasakojo žaliaplaukė.
- Tai tiek. Tikiuosi, kad tai nepasklis po mokyklą. Nes tada neatsakau už savo veiksmus. - Prisimerkė mergaitė pažvelgdama į Aleksą.
-
Aleksas tyliai klausėsi merginos, o jai baigus tik nusijuokė.
-Vilkolakio šventas pažadas,-tarė vaikis, bet supratęs ką pasakė, trinktelėjo sau per kaktą.Gilbert, tu kvailys Pavadino taip save mintyse Aleksas. Varnius ką tik išdavė nepažįstamais merginai paslaptį, kurią metus slėpė nuo visų. Tokias tempais turėsi slapstytis iš gėdos nuo visų. Vilkolakiai tarp senų burtininkų vis dar nėra gerbiami, kvailį Gilbert išgirdo savo vidinį balsą ir linktelėjo sutikdamas su jo išsakyta nuomonė. Na, bet bent jau Azaras niekada savo noru nepaliks vaikino. Katinas vėl priėjo prie berniuko ir pasitrynė į jį. Baltakailis be šeimininko grįžti į bendrąjį kambarį net nesiruošė. Toks Azaro elgesys privertė Varnių šyptelti ir užmiršti ką tik pasakytus ir neapgalvotus žodžius Maliai.
-
- Vilkolakis? Huh? - Nenustebusi ar neišsigandusi paprastai paklausė mergaičiukė.
- Nebijok. Aš niekam nesakysiu ir neteisiu tavęs. Tai tavo pasirinkimas. O gal tu net tapai vilkolakiu pats to nenorėdamas. - Supratingai tarė Malia ir draugiškai, plačiai nusišypsojo.
- Taigii. Turi idėjų apie ką kalbam arba ką veikiam? - Pasiteiravo ši. Katinukas pabėgęs nuo savo šeimininko vėl atbėgo pas žaliaplaukę.
- Aš Azarui labiau patinku negul jo pats šeimininkas. - Tariė ši nusijuokdama ir kiek draugiškai pasišaipydama iš rudaplaukio. Baltapūkis katinas pradėjo glaustytis prie jaunosios klastuolės ir murkti, o ši patenkintą glostė jį.
- Jis toks gražus. - Su šypsena veide tarė Malia toliau žvelgdama į baltą kaip kątik iškritęs sniegas katiną ir jį glostydama...
-
Aleksą nustebino merginos reakcija. Ši nebuvo įsigandusi ar sutrikusi. Žaliaplaukė toliau tauškė ir tai sukėlė Aleksui šypseną. Vaikinas pastebėjo, kad Malia labai kalbi, bet tai nebuvo blogai.
Merginai pasakius, kad jai tai jo pačio pasirinkimas ji nesmerks jo Varnius garsiai nusijuokė. Koks durnelis per kiekvieną pilnatį pasirinktų keisti nežmogiškus skausmus? Tikrai ne Aleksas. Tą naktį kai vaikiui įkando, buvo pirma jo diena Hogvartse. Varnius nebijodamas bėdų pasirinko šniukštinėti uždraustąjį mišką. Juk visi kalbėjo kaip ten baisu ir pavojinga, o tai sužadino Alekso smalsumą. Kaip gan šaltam vakarui vaikis apsirengęs tik juoda maikute išsliukino iš pilies ir greitai nukulniavo miško link. Dar nemokėdamas jokio burtažodžio apart paprastučio Lumos, Gilbert drąsiai nužingsniavo pilnaties apšviestu takelių. Uždraustojo miško vidurį girdėjosi garsus žmogaus rėkimas, kuris galiausiai pavirto į urzgimą. Aleksas nieko nesuprasdamas žingsniavo šurmulio link, kol galiausiai sugebėjo pasiklysti. Krūmų šlamenimas iš vienos, kitos ir dar kitos pusės šiek tiek išgąsdino Aleksą, bet jis tada to neparodė. Staiga ant vaikino užšoko kažkas didelio ir panašaus į vilką Tik tiek tada sumatė Gilbert iki kol pajuto didžiulį skausmą ir nualpo. Ryte atsikėlęs vaikas movė iš miško į pilį ir kol kas dar nieko nesuprasdamas galvojo kaip susitvarkyti žaizdas.
Aleksą iš tokių liūdnų prisiminimu ištraukė Malios balsas. Merginos klausimas privertė nuoširdžiai nusišypsoti po tokių prisiminimų.
-Ar visada esi tokia šnekutė? - nusijuokė Gilbert, - tiesiog papasakok ką manai apie Hogvartsą, - jau rimtai kalbėjo Aleksas ir siekė paglostyti Azaro, bet jo nebebuvo. Matyt prisimindamas tą naktį, Aleksas nematė, kad jo baltapūkis nupėdino pas merginą.
-Taip,-ir vėl nusijuokė Varnius,-panašu, kad mano katinas ką tik išdavė mane. Nors ko norėt, jis socialus katinas.
Aleksas pakilo nuo purvinų ir nusivalė arba pabandė nusivalyti nuo nešvarių grindų išsipurvinusius juodus džinsus. Šūdas, juk neseniai juos išsiploviau Vaikis dar pabandė pasivalyti kelnes, bet galų gale nusispjovė ir taip pat kaip Malia susidaręs kėdę, prisėdo ant jos.
-Yup, jis gražus,-išgirdęs pagiras skirtas savo katinui atsakė Aleksas,-Bet tu gražesnė.
-
Vario nago mokiniui garsiai nusijuokus iš Malios, ši patempė lūpą ir apsimetė nuskriausta mergaite.
- Eiii, nesijuok iš manęs, Aleksii. - Suzyzė nepatenkinta pirmakursė ir suraukusi savo nosytę sukryžiavo rankas po krūtine, o tada tik nusijuokusi grąžino normalią veido mimiką. Nors su Aleksu bendrauju tikrai labai trumpai, bet pilnai juo pasitikiu ir nebijau prie jo būti savimi ar pasakyti kokią paslaptį, kurios niekas nežino. Aš tiesiog jaučiuosi, lyg jis būtų mano vyresnėlis broliukas, kurio neturiu, kas yra tikrai liūdna... Pagalvojo mergytė ir šiltai nusišypsojo rudaplaukiui. Jis atrodė gan susimąstęs, tad Malia turėjo puikią progą įdėmiau nužvelgti jį. Žalios akys, rudos spalvos plaukai, graži šypsena bei neblogas kūno sudėjimas. Berniukas buvo tikrai gan aukštas. Tikrai aukštesnis už jaunąją klastuolę, bet ne taip ir žymiai. Visas šis derinys sudarė tikrai gražią jaunuolio išvaizdą. Na bent jau žaliaplaukė mergaičiukė taip manė.
Vaikinukui prakalbus apie jos šnekumą mergaitės skruostus išmušė menkas raudonis ir ji tarė :
- Aš tiesiog visad turiu daug ką pasakyti.
Mergytės balso tonas tariant šiuos žodžius buvo kiek tylesnis, kadangi pati ji buvo truputį susigėdusi.
Aleksui prakalbus apie katinėlį Malia tik tada prisiminė jį ir pažvelgė į baltapūkį. Jis glaustėsi, vartėsi ir kitaip meilinosi ant mergytės kelių bandydamas išgauti bent lašą dėmesio iš jos ir norėdamas būti paglostytu. Žaliaplaukė pradėjo kasyti Azaro užausį, o katinas atsigulė ir pradėjo murkti patenkintas, o klastuolė vėlgi grąžino žvilgsnį į varnanagį. Jis jau buvo spėjęs pakeisti sėdėjimo vietą.
Gautas komplimentas privertė Malio's žandus nusidažyti dar ryškesne, raudona spalva. Susigėdusi šypsenėlė papuošė jos veidą.
- Ačiū. Tai labai mielą. - Tyliai, vos girdimai išlemeno mergytė, bet ši buvo įsitikinusi, kad Aleksas tai tikrai girdėjo.
-
Kai Malia Aleksą pavadino Aleksiu, šis plačiai nusišypsojo. Merginos toks spektaklis patiko varniui, o jai baigus rudaplaukis slapčia nuliūdo. Suraukta mergytės nosis atrodė be proto mielai ir gražiai, o sukryžiuotos rankos pagyvino portretą. Neužmiršk, kad tu turi Camilla, bernužėli. Nors ir nebuvot susitikę daugiau po tos nakties, bet dabar jūs draugaujat. Štai ir vėl pasirodė Gilbert vidinis balsas. Aleksas žinojo, kad jis visada teisus, bet šį kartą tik nusispjovė į jo pasakytus žodžius. Mes juk nesibučiuojam su Malia, o tik kalbamės ir bendraujam. Nieko blogo turėt draugę merginą Aleksas mintyse atsakė į vidinio balso klausimą ir taip pat įteikė sau, kad nėra ko galvoti apie Camilla ir visą pokalbį su žaliaplauke sau mintyse sakyti, kad mes tik bendraujam ar panašiai.
Reikėjo tikėtis, kad jai Cami sužinos apie Malios ir Alekso susitikimą nepradės paviduliauti ir kelti dramos scenų. Juk Cami nebuvo iš tų pavydžių merginų.
-Jai visada turi ką pasakyti, tai ką pasakysi dabar? - galiausiai po tylos vėl su šypsena veide Aleksas kreipėsi į Malią. Žaliaplaukė šį kartą palyginus šnekėjo tyliai, o tučtuojau supratęs kodėl Aleksas dar plačiau nusišypsojo ir tyliai sukrizeno. Mergina buvo miela savo charakteriu ir pačia išvaizda. Kartais žiūrėdamas į žalių plaukų savininkę Gilbert matė Camilla, bet kodėl gilintis net nesiruošė. Tai tikriausiai buvo haliucinacijos dėl jų suartėjimo ir kelių bučinių.
Aš mielas? Man pasigirdo? Kažkas man padėkojo? Po Scoott padėkos Aleksas kiek sutriko. Dar niekas tokiame trumpame Varniaus gyvenime nebuvo taip nuoširdžiai padėkojęs kaip Malia. Dabar išraudusi buvo ne tik mergina, bet ir vaikinas.
-Čia karšta,-savo raudonį pateisino Aleksas ir vaizdingai pavėdeno savo veidą su delnu.
Azaras vis dar buvo pas Malia ir panašu, kad sugrįšti pas šeimininką bent kol kas nesiruošė. Baltakailis mėgavosi kiekvienu žaliaplaukės veiksmu nukreiptų jo link. Nuo visų pakasimų ar paglostymų katinas tik dar smarkiau sumurkdavo ir išsiriesdavo kiek leidžia jo katiniškas stuburas.
-Uhh,-nusijuokė Aleksas apie savo Azarą prisiminęs svarbę detalę,-mano katinas pasiutėliškai šeriasi. Atleisk jam, bet dabar visos tavo kelnės bus baltos,-vis dar krizendamas tarė Gilbert,-pamiršau jį iššukuoti.
-
Mergytės veide švietė plati şypsena. Jai tikrai pasisekė. Pirma diena, o ji jau susirado žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Kažin ar galiu jį vadinti draugu? Ar jis mano, kas mes draugai? Ar aş jam išvis patinku elgesiu ir charakteriu bei išvaizda? Ar tiesiog jis būna su manimi tik iş gailesčio? Ar...? Malio's galvoje kilo pilna klausimų. Şiai bemăstant, ji kandžioja savo lūpą. Tai prikasdavo, tai paleisdavo ir išvien tai kartodavo. Vieni klausimai buvo svarbūs, o kiti net neturėjo reikšmės. Bet atsakymų į juos nesužinosi jeigu nepaklausi. Tad nesidrovėdama mergaitė tarė :
- Man pasidarė įdomu. Gal galėtum pasakyti savo nuomonė apie mane? Na bent iš tiek kiek mes pabendravom. - Tarė susidomėjusi mergaičiukė.
- Nepamanyk nieko blogo. Tiesiog man pasidarė smalsu. Net labai. - Tarė ši ir nusijuokė.
- Bandai pričiupti, kad neturiu ką pasakyti? Aš visad turiu ką pasakyti, tad nepavyks. Tikrai nepavyks, Aleksi. - suprunkśdama tarė Scoott. Ištikrųjų mergaitė visada buvo ir yra labai kalbi. Ji dažniausiai rasdavo ką pasakyti betkokioje situacijoje. Ji nepykdavo ar neišsižiebdavo kaip ugnis kai ją pavadindavo plepute, šnekute ar kaip nors panašiai. Jai tai buvo įprasta...
Vos Malia pastebėjo vaikino įraudusius skruostus draugiškai nusijuokė.
- Nesigėdyk ir nesiteisink, - su plačia šypsenėle veide tarė ši, - Nėra nieko blogo raudonuoti. O dabar tu atrodai ypač mielai. - Tarė mergaitė su dar vis plačia šypsenėle, kuri švietė jos veidelyje.
- Nesijaudink dėl to. Išsiskalbsiu. Vis dėlto šism pasiūtėliui neįmanoma atsispirti. Arne, Azarai? - Tarė žaliaplaukė ir toliau glostė baltapūkio švelnų kailį.
- O tu jau pažįsti visą Hogvartsą? Gal galėtum mane kada bent su puse juo supažindinti? Man kiek baisoka čia pasiklysti. - Pasiteiravo jaunoji klastuolė. Ekskursija po Hogvartsą jai buvo tikrai reikalinga, kadangi şi mokyjla jos akimis atrodė milžiniška, su daug paslapčių ir netikėtų vietų...
-
Aleksas stebėjo merginą, kuri labai gražiai ir plačiai šypsojosi. Po kelių akimirkų buvo panašu, kad ji nuklydo į apmąstymus, nes vis kandžiojo savo lūpą. Taip darydama mergaitė atrodė labai miela, tad Aleksas taip pat nusišypsojo. Galiausiai mergina grįžo į realybę ir paklausė Aleksui visiškai netikėto klausimo. Gilbert kiek sutriko ir sumikčiojo:
-Na...amm... Tu labai graži,-atsidusęs pagaliau tarė jis,-esi labai miela, šnekutė ir labai įdomi asmenybė.-Aleksas pasakęs savo nuomonę taip pat nusprendė užduoti tokį patį klausimą Maliai,-na, o ką apie mane manai? Ir taip! Tu visada turi ką pasakyti!
Aleksas vis dar juokdamasis suriko į merginos pastabą apie jos plepumą. Vaikinas dabar paklausęs tokio pačio klausimo šiek tiek jaudinosi ir tai išdavė jo toks pat lūpos kandžiojimas. Gal aš jai pasirodžiau nemandagus? Tikriausiai nepatiksiu kaip Emmai, bet ji šauni. Man reikia tokios draugės. Nuo mūsų pokalbio man jau paskaudo žandus. Mes visą laiką juokemės! Aleksas mintyse išreiškė tai ką norėjo pasakyti garsiai, tačiau neišdrįso. Vaikinukas laukė ką atsakys mergina, bei tuo pačiu formavo atsakymus į jos prieš tai užduotus klausimus.
-Na taip, išniukštinėjau visus kampus,-nusijuokė Aleksas,-žiūrint ko tau reikia. Kiek žinau esi klastuolė. Kartu galėsim nueiti į klastūnyno kambarį.
Berniukas matė šią mergaitę per pirmakursių paskirstimo ceremoniją. Vaikis slapčia džiaugėsi, kad klastūnynas turės dar vieną šaunią mokinę. Jau jos išvaizda pirmą sekundė pakerėjo rudaplaukš, bet prisiminęs apie Camilla berniukas nusišypsojo. Milla vis tiek gražesnė. Berniukas ir vėl mintyse pakartojo dažnai kartojamą frazę ir linktelėjo sau pritardamas.
-O tiesa, gal žinai tikrą savo pavardę?
-
Vaikinuko šypsenėlė privertė dar plačiau išsišiepti Malią. Jai nuo pastovios şypsenos ir juoko jau buvo pradėjen skaudėti skruostai. Nors mergaičiukė buvo pripratusi šypsotis. Ji beveik visada šypsodavosi arba būdavo linksma. Na žinoma tik ne tada kai kasnors nutikdavo arba jai būdavo liūdna. Žaliaplaukė vadovavosi taisykle : "Jeigu kiti pamatys, kad tu laiminga, pradės to pavydėti, o gal net patys pasijus laimingesni..."
Alekso mikčiojimas privertė sukikenti mergaitę. Jis atrodo labai mielas kai bùna susikrimtęs ar susigėdęs. Pagalvojo jaunoji klastuolė ir vos matomai linktelėjo galva, taip pritardama savo mintims.
- Na mano nuomone tu tikrai mielas, draugiškas, tikrai netylus ir malonus vaikinukas. Žinoma gražus ir gan patrauklus, - Tarė şi sukikendama, bet papurtė galvą, - Nebijok. Žinau, kad turi merginą. Daug kas kalba apie tave ir kažkokią Camille, tai net nesikesinu į merginas. - Tarė Malia ir dar kartelį sukikeno.
Berniūkščio susikrimtimas ir jaudinimasis privertė mergaitė dar plačiau išsišiepti ir taip atsirasti jos skruostose "dobutėms". Berniukui prakalbus apue mokyklą žaliaplaukė papurtė galvą ir trumpam nuleido žvilgsnį į katinuką. Jis jau ramiausiai miegojo ant pirmakursės kelių ir nežadėjo artimiausiu metu atsikelti, bet Malia vistiek nesustojo jo glosčiusi. Galiausiai ši pakėlė galvytę ir žvelgė į Aleksą.
- Norėčiau, kad aprodytum tai ką gali. Žinau tik kelią iki miegamųjų, klastunyno bendrojo kambario, klastunyno bibliotekos, šiltnamio, uždraustojo miško ir didžiosios salės. - Išvardijo Scoot viską ir vėl nusišypsojo miela bei draugiška šypsenėle, kuri buvo skirta Aleksui.
Išgirdusi klausimą apie savo tikrąją pavardę mergaitė kiek pasimetė. Kodėl kai man labiausiai jos reikia aš ją pamirśtu? Carta? Cora? Ai ne! Cornet! Pagalvojo mergaičiukė ir apsidžiaugė prisiminus savo tikrąją pavardę bei šypsena, per kurią jau įskaudo skruostus, vėl atsirado jos veide.
- Cornet. Aš esu Malia Cornet. - Išdidžiu balsu tarė jaunoji klastuolė. Nors ji nepažinojo savo tikrosios giminės, bet savo pavarde ir gimine didžiavosi...
-
Malios šypsena vertė šypsotis ir Aleksą. Ji tarsi užbūrė jaunuolį ir šis negalėjo įsėdėti nesišypsojęs. Tuos duobutės atrodė labai mielai, o mielumas verti dar labiau išsišiepti. Kažkam ryt skaudės žandus - viską pabandė sugadinti vidinis balselis, bet jam nepavyko. Šis tik dar labiau pralinksmino Aleksą ir rudaplaukis tyliai sukrizeno. Klastuolis pritarė savo balsui, tad pabaigęs juoktis linktelėjo galva.
Azaras kuo ramiausiai snaudė ant žaliaplaukės kelių ir Gilbert kilstelėjo antakį, tačiau jį greitai nuleido, kad tokio jo judesio nepamatytų mergina. Azarai, tu turėtum būt pas mane, o ne ją. Aš pavydžiu. Klastuolis iš tikro šiek tiek pavydėjo, kad jo katinas miega ne pas šeimininką, o pirmą kartą sutiktą mergaitę. Tikriausiai jis taip pat mano, kad ji graži - pasirodė Alekso balsas ir šis tik papurtė galvą. Vaikinas turėjo Cami ir daugiau jam nieko nereikėjo. Milla buvo šauni visapusiškai. Tiek vidumi, tiek išvaizda. Aišku, Aleksas įžvelgė panašumų tarp Millos ir Malios. Net žaliaplaukės vardas ir Camillos vardo trumpinys derėjo. Jos gal sesės? Štai taip pajuokavo Gilbert mintyse ir dar kartą nesigėdydamas nužvelgė mergaitę. Na jos abi dažosi plaukus, gal dėl to ir panašios? Galiausiai Aleksas nusprendė, kad tai tiesa ir prižadėjo sau nebelyginti savo merginos su naujai rasta drauge.
-Tai reiškias, kad negirdėjai gandų apie išsišokėlį Aleksą Gilbert? - nusijuokė vaikinas pagaliau išgirdęs nuomonę iš Malios lūpų. Ji buvo gan miela ir dar kartą privertė klastuolį nusišypsoti. Po nuomonės ėjo ir mergaitės girdėti gandai apie jį ir Millą. Jau po nuomonės Aleksas galvojo, kad plačiau išsišiepti nebeįmanoma, bet pasirodo jis klydo. Berniuko sausos lūpos įsitempė ir galiausiai plyšo. Dabar Aleksas jautė kraujo skonį, bet tai nesutrukdė jam jaustis laimingu.
-Manau mums nebereikia šypsotis,-nusijuokė Gilbert ir dar kartą nulaižė ištryškusį kraują.
Aleksui pro akis neprasprūdo Malios pasimetimas jam jau anksčiau paklausus tikros jos pavardės. Pasimetimą po kiek laiko pakeitė mąstanti ir rimta veido išraiška. Buvo panašu, kad mergaitei pavardė "užkrito" kažkur toli mintyse, bet jai prisiminus ir pasakius Cornet pavardę Gilbert išpūtė akis. Dabar tai nebejuokinga. Negi jos tikrai sesės?
-Na mano mergina irgi Cornet,-susipratęs, kad turi kažką pasakyti, neišlaikė liežuvio už dantų Aleksas,-tai miela? - tai labiau skambėjo kaip pasimetusio Gilbert bandymas kažką pasakyti, bet vietoj to išėjęs klausimas. Vaikinas tikrai pasimetė ir to tikriausiai buvo neįmano nepastebėti.
-Taip, eime. Manau, kad klastuoliu arba paprastoje bibliotekoje galėsime ramiau pasišnekučiuoti ir apžiūrėti to ko dar nematei. Čia purvina,-po ilgos pauzės pagaliau į Malios prašymą atsakė Aleksas.
-
- Tau tinka šypsena. Šypsokis dažniau. - Tarė su šypsena veide mergaičiukė ir piršto pagalvėle bakstelėjo į menką duobutę, kuri atsirado nuo šypsenos Alekso skruoste. Jai buvo linksma, tikrai linksma ir smagu šnekučiuotis su 1 metais vyresniu mokiniu. Iš šono turbūt net atrodė, kad Malia su Aleksu yra seni geri draugai, kurie seniai matėsi ir dabar turi daug apie ką pasišnekèti, bet ne, taip nėra. Jie susipažino tik kątik, bet vistiek randa labai daug temų apie ką kalbėtis, priežasčių iš ko pasijuokti ir dėl ko šypsotis taip, kad net žandai gali tuoj plyšti.
Katinėliui apsivertus ant kito šono jis vos nenukrito, bet žaliaplaukė spėjo laiku sugauti Azarą.
- Atsargiau, mažyli. - Tarė ši paglostydama jo švelnų kailį, o jis tik sumurkęs toliau, kietai ir patogiai miegojo ant merginos kelių.
- Miegalius, huh? - Paklausė ši apie katinėlı Alekso ir tyliai sukikeno. Malia visada mylėjo gyvūnus, kad ir kokie jie bebūtų. Ji seniai norėjo turėti ir nuosavą augintinį, bet niekaip nerado tam salygų. Visgi ji gyveno su teta, ragana, kuriai Malia reikalinga tik dėl darbo, o tai raganai nerūpi ko nori ši. Na, bet jaunoji klastuolė turėjo ir šiek tiek savo pinigų, bet laikė juos svarbesniem tikslam, jeigu jų prireiktų ir dėl to negalėjo nusipirkti nuosavo augintinio. Dėl to žaliaplaukė taip su meile ir susižavėjimu žvelgė į Azarą. Dėl to jai taip patiko šis katinėlis...
- Išsišokelis Aleksas. Na taip. Nemėgsta herbologijos profesoriaus ir daro nesąmonęs per herbologijos ir kitas pamokas. Neklauso mokytojų ir už tai yra gavęs jau ne vieną baudą ar kaip ten jos vadinosi, - Papasakojo viską ką buvo girdėjusi Scoott ir nusijuokė, - O yra dar kasnors ko neesu girdėjusi? - Pasidomėjo ši ir pažvelgė su šypsena veide bei smalsiomis akytėmis į Aleksą.
- Tu susižeidei? - Paklausė susirůpinusi mergaitė ir nykščiu nubraukė vėl pasirodusį kraują nuo berniuko lūpos. Žaliaplaukės nosutė ir antakiai su kakta buvo mielai suraukti nuo susirůpinimo, veidas ir akys sudarė susirůpinusią veido miną...
Bet staiga išgirstas teiginys, kad jo merginos pavardė yra Cornet privertė mergytę plaćiai išsišiepti, pasiimti Azarą į rankas, kad jis nenukristų ir laimingai pašokti nuo "kėdės" bei pradėti šokinėti.
- Gali būti, kad aš turiu sesę?! Yes! - Laiminga labiau sucypė negu sušuko mergaičiukė. Jos akys ir veidas tiesiog tryško laime. Lůpos buvo suformavusios dar platesnę šypsenėlę negu prieštai.
Pagaliau mergaitė kiek nusiramino nuo laimės akimirkos ir sustojo šokinėjusi vietoje, bet jos visas veidas vistiek tryško laime, o Azaras ir toliau ramiai miegojo ant Malio's rankų.
- Tikras miegalius, - Tarė ši ir sukikeno, - Eime. - Su dar vis tokia pat plačia šypsena veide tarė jaunoji klastuolė...
-
Aleksas stengėsi surimtėti ir nebesišypsoti, bet su Malia tai sekėsi nekaip. Merginai vos kažką pasakius Alekso lūpos automatiškai pakildavo į viršų, tačiau Gilbert stengėsi jas vėl suformuoti į vieną tiesią liniją.
-Ne, negaliu šypsotis,-vis dar išsišiepęs papurtė galvą vaikinas,-tai gadina Alekso įvaizdį. Juk "bad boy" negali šypsotis.
Gilbert net nesistengė būti tuo vienu mokyklos blogiuku iš filmų. Tai vaikinuo gaudavosi automatiškai. Tikriausiai tokį elgesį įtakojo Alekso sunkus charakteris, pilnaties skausmai ir aišku jau hobiu tapęs noras pasišaipyti iš kitų. Klastuolis jautė, kad dabar šnekant su Malia, būnant su Camilla ar tiesiog bendraujant su Julianu jis atrodo ir elgiasi visiškai kitaip. Tada kaip koks automatinis atsakiklis insijungia kita Gilbert pusė.
Galiausiai tema vėl grįžo prie Alekso katino. Azaras patenkintas vartėsi ant Malios kelių karts nuo karto sumurkdamas. Klastuolis ir vėl pajautė menką pavydą, bet dar kartą jį numalšino. Dabar nereikia jokių pavydo scenų. Svarbu, kad Azaras laimingas. Daugiau nieko ir nereikia. Gilbert žinojo, kad mintyse kalba tiesą, bet tas faktas, kad jo naglas ir sunkaus charakterio (kaip ir pats šeimininkas) katinas vartosi kaip niekur nieko ant žaliaplaukės kelių iššaukė keistus jausmus.
-Taip, jis mėgsta pamiegoti,-kaip niekur nieko su šypsena veide prakalbo Gilbert,-Kitą vertus, kas nemėgsta?
Aleksas matė, kad Maliai patinka niurkyti jo baltapūkį, o baltapūkiui patiko būti niurkomui, todėl šiaip ne taip susilaikė nuo noro nuplėšti katiną ir išbarus jį užrakinti savo kambaryje.
Ramiau - sau mintyse tarė vaikinas stipriai suspausdamas savo kumščius. - Juk pats esu kaltas, kad nerodau Azarui dėmesio. Gal būt dabar baltapūkis būtų ant mano kelių, bet pats nedarau nieko, kad taip nutiktų. Visiems reikia meilės ir dėmesio. Abu šiuos dalykus sau greitu metu gausiu iš Camillos. Tai padėjo nurimti vaikinui. Buvo keista sau mintyse iškelti pavydo sceną, bet tikriausiai tai buvo dėl artėjančio pilno mienulio.
Dabar tema pasisuko apie išsišokėli Aleksą. Pasirodo mergina girdėjo ir apie tai. Viską išklausęs Gilbert garsiai nusijuokė ir linktelėjo galva.
-Uhh, net ašara ištryško,-vaidindamas, kad kažką braukia nuo akies tarė Aleksas,-na Herbologijos aš ne nemėgstu. Tiksliau man nepatinka to dalyko profesorius. Vieną kartą per areštą jis atėmė mano balsą, o sugražinti nebemokėjo. Per tokį jo bukumą teko apsilankyt ligoninės sparne,-vis dar su šypsena pasakojo klastuolis. Buvo keista su prieš pora valandų susipažinusia mergina kalbėtis taip, lyg jie būtų seni bičiuliai.
Malios gestas nubraukt ištryškusį kraują privertė rudaplaukį sunkiai atsidusti:
-Jau baigei?-su didžiuliu nepasitenkinimu paklausė Gilbert, bet galiausiai mergaitė atsitraukė ir kažką suriko su džiaugsmu? - Tai nereiškia, kad jūs sesės. Gal tiesiog bendrapavardės? - nusprendė apmalšinti emocijas Aleksas, lengvais žingsnias patraukdamas prie durų vedančių iš šio sandėliuko.
-Taip, gal jau eikim. Tik nepamiršk, kad Azaras bibliotekoje tikriausiai nebus laukiamas.
-
Edison grakščiai tapseno tuščiais, gūdžiais koridoriais, besiblaškydama ir ieškodama sau vietos; pamokose ji beveik nesirodydavo, o ir tada, kai pasirodydavo, dažniausiai neprisijungdavo prie plušančių mokinių. Taipogi atsižvelgiant į faktą, kad ji nebuvo pernelyg gabi kokiai nors mokslo šakai, ji nejautė poreikio jų ir mokytis, o ir pati mėgo manyti, kad burtažodžių ji žino pakankamai, kad sugebėtų išgyventi protarpiais žiauriame burtininkų pasaulyje.
Aukštos, šaltos, akmeninės sienos neatrodė itin patraukliai norint pailsėti, tačiau ji jautėsi saugiai, nukrypusi į dažniausiai niekeno nelankomą vietelę; kažkas apie visišką melancholiją ir vienišumą ją ramino, patikino, kad jos niekas neužklups ir neims kamantinėti įvairiausiais klausimais, kurių atsakinėti ji, tiesą sakant, neturėjo nė menkiausio noro. Kiekvienas ant žemės padėtas žingsnis dusliai atsimušo nuo sienų ir nuaidėjo, po kiek laiko grįždamas atgal ir tuomet painiai išsirangydamas po visą koridorių, tuo pačiu švelniai paliesdamas Edison ausis. Taip lengvabūdiškai keliaudama ji nė nepastebėjo didelių durų, esančių didžiosios salės gale, kurias praėjusi ji atsisuko ir įsistebeilijo. Atsargiai prisiartinusi prie jų, tarsi bet kada jos galėtų būti atplėštos viduje galimai esančių žmonių, ji palietė apdulkėjusią ir anglimi išteptą durų rankeną, kuri visai netikėtai pasisuko ir staigiai atsidarė, ant jų pasirėmusią mergaitę įstumdamos į kambarį ir užsivožusios. “Kažkodėl jos ne tokios sunkios, kokios atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įdomu,” dingtelėjo Edison, nelabai įdėmiai žvelgiančiai į kambaryje sukrautus prakiurusius varinius katilus, sulaužytas, nutrintas lazdeles ir į sieną atremtą seną, apdulkėjusį portretą.
-
Gerda lėtai vaikštinėjo pilies koridoriais, neturėdama noro veikti ką nors kitą. Mergina užsisvajojusi kažkaip sugebėjo nuklysti į jai dar nematytą vietą - koridorių už didžiosios salės. Tarp koridoriaus sienų tvyrojo visiška tyla, ir tik pirmakursės žingsniai ją drumstė. Pačiame koridoriaus gale stūksojo sunkios medinės durys, kurių, atrodė, neįmanoma atverti. Kaštonplaukė tyliai nuėjo prie sunkiųjų durų. Įdomu, ar man pavyks jas atidaryti? susimąstė vienuolikmetė. Ji lėtai ir labai atsargiai pasuko durų rankena. Ir... durys labai lengvai atsidarė. Keista, juk jos atrodo tokios neįveikiamos nustebo varniukė. Tai buvo sandėliukas. Pro atidarytas duris matėsi juodaplaukė mergina, kiek vyresnė už Gerdą.
- Labas, - pasisveikino. – Ką čia veiki?- paklausė vienuolikmetė, nors matė, kad juodaplaukė nenusiteikusi klausimams.
-
Nors Edison ir buvo per daug įsisiurbusi į aplinkos apžvalgymą, kad koridoriuje aidint išgirstų artėjančius žingsnius, kažkam pravėrus (iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusias sunkias) duris, ji dėjosi nė kiek nepabūgusi, tačiau gan matomai krūptelėjo. Staigiai atsisukusi į ateivę ir nuožmiai pažybtelėjusi akimis, į netoliese kabančio, kandžių išėsto švarko ji atsainiai pasivalė anglimi išteptą ranką, nenutraukdama akių kontakto.
- Labas vakaras, - atšiauriai atrėžė mergaitė. Tiesiog puiku, dingtelėjo varniukei. Ateini čia pašniukštinėti ir pasislėpti nuo įkyrių mokinukių, o štai viena jų nuseka paskui tave. - Kažko norėjai? Jei ne, gali keliauti ten, iš kur ir atėjai.
Veidą išdarkiusi pašaipia, pernelyg saldžia šypsena (labiau vypsniu), Edison ranka pamosavo rudaplaukei eiti šalin, tada nusisuko ir atsargiai, per atstumą ėmė akimis naršyti kiekvieną kambario kampelį ir tarpelį. Nors šiandien ir nenorėjau dar daugiau laiko praleisti su kitais mokiniais, gal ir visai nieko - puiki proga pasikivirčyti...
-
Nors Gerda sunkiai gaudėsi aplinkoje, ji pamatė juodaplaukės krūptelėjimą. Tikiuosi, kad per mažai neišgąsdinau.
Kiek baisokas senbuvės žvilgsnis vertė pirmakursę suprasti, kad jai čia ne vieta.
- Matau, kad Tu gerumu nepasižymi,- šaltai pareiškė savo nuomonę vienuolikmetė.
Kaštonplaukė lėtai apžvelgė patalpą, į kurią atėjo.
- Kažko tikslaus nenorėjau, bet štai – pokalbis su Tavimi gali tapti konkrečia mano atėjimo priežastimi, - Vėl pasakoju nesąmones, kurių niekas nesupranta.
Žalsvai pilkų akių savininkė nepakluso vyresniąjai ir niekur neišėjo, tik uždarė duris, kad imituotų savo išėjimą. Gal reiktų ją išgąsdinti? Būtų labai smagu, šyptelėjo Gerda.
- Tai kokio velnio Tu čia atėjai?- tyliai priėjusi juodaplaukei į ausį sušnibždėjo varniukė. Įdomu, ar mano planas pavyko?.
-
Pajutusi į ausį sklindantį žmogaus balsą ir šaltą vėjelį, sukeltą jo burnos judesių, Edison nematomai krūptelėjo ir, nežiūrėdama, kur taiko, dėl savigynos atbula ranka vožė į prie jos stovinčią mergaitę. Na, iš pliaukštelėjimo garso galiu spėti, kad net nežiūrėdama į ją pataikiau, išsiviepė varniukė ir dar pabandė rėžti mergaitei iš alkūnės, nors nebuvo tikra, ar šį kartą laimė jai nusišypsos, tad tiesiog atšoko atgal ir atbula paėjėjo kelis metrus tol, kol jos buvo skirtinguose kambario kampuose.
- Mano atėjimo priežastis yra mažiausia, kas tau šiuo metu turi rūpėti, brangioji, - lipšniai nusikvatojo Edison, - o dabar arba nešdinkis iš čia, arba pati tave išspirsiu lauk.
Nors trylikmetė ir žinojo, kad ji to tikriausiai nepadarys, tai pasakė tik bandydama ją įbauginti, tačiau viduje imantis virti įtūžis ir karštėjantis kraujas parodė, kad nedaug iki to trūko. Lyg norėdama įrodyti savo teiginį, ji pasigriebė arčiausiai esantį daiktą, kuris buvo per pusę lūžusi šluota, ir nulaužtą, dantytą jos dalį nukreipė jos pusėn.
-
- Ar tu kvaila?! - sušuko Gerda, kai juodaplaukė trenkė jai. - Niekas Hogvartse taip nesielgia!
Beprotiškai, tiesiog siaubingai, skaudėjo skruostą, į kurį pataikė ta pasikėlusi vyresnėlė.
Kai mušeika kiek pasitraukė, vienuolikmetė nelaukė nieko gero: arba atėjo koks nors profesorius, arba juodaplaukė puls dar kartą.
- Na, aš nežadu iš čia išeiti, taigi tau teks mane išspirti. Tik ar tikrai tai padarysi?
Kai vyresnėlė pagriebė perlūžusią šluotą, kaštonplaukė suprato, kad jos ketinimai išspirti pirmakursę iš šio sandėliuko - rimti.
- Ei, ei, gal ramiau?! - nesusilaikė nesušukusi Gerda ir griebė arčiausiai buvusį varinį katilą. Jis pasirodė kiek sunkokas, bet išlaikyti buvo įmanoma, be to - puikus atkeršyti už skruoste.
-
- Tik žiūrėk, nepaleisk katilo, nes jau matau, kaip dreba tavo rankos, - lengva pašaipa Edison palengvino trumpoje tyloje nusistovėjusią įtampą, kurią tarsi galėjai peiliu pjauti. Mergaitė stipriau įsikibo šluotražį ir prisimerkė, nuožmiai stebėdama savo oponentę. Kadangi katilas sunkokas, nemanau, kad ji pernelyg laisvai ar vikriai galės judėti, tad tai suteikia man menką pranašumą, dingtelėjo jai.
Kadangi ilgai stovėdama ji manėsi įgaunanti silpnumo, Edison nėrė pirmyn, apsisuko ir lazda taikė mergaitei tiesiai gerklėn, tada pasilenkė ir, nežiūrėjusi, pataikė ar ne, staigiai atšoko į saugų atstumą, kad būtų pasiruošusi artėjančiai atakai.
- Na, parodyk, ką moki, - erzinančiai šūktelėjo mergaitė ir taip pasiruošė gintis, kad galėtų atmušti smūgį, tačiau panorėjusi ir sugebėtų išsisukti.
-
Likus kokiai valandai iki pusryčių, Sigurdas vaikštinėjo netoli Didžiosios salės. Kojos vis suko virtuvės link ir kiekvieną kartą grifas sukandęs dantis pasukdavo priešinga kryptimi. Buvo nulis šansų, kad toji pati rudaplaukė ilsėsis ant miltuotų grindų. O gal? Ne, namų elfai, pamatę ją ateinančią, užsibarikaduotų virtuvėje ir nieku gyvu neįsileistų. Šviesiaplaukis šyptelėjo pats sau.
Grifų Gūžtos bendrasis kambarys buvo keistai perpildytas ir triukšmingas, tad mokinys slankiojo tuščiais koridoriais, kol rado neiššniukštinėtą ramų kampelį. Nors durys buvo užrakintos, mėlynakis nė nemirktelėjęs jas atidarė Alohomora kerais. Tačiau žengdamas į jaukią tamsą jis stabtelėjo. Atsigrįžo. Nieko. Jokios gyvos dvasios. Ir ko gi aš galėjau tikėtis? Kad ta paniurusi mergiotė pasirodys? Kam? Juk per ją likau alkanas! Tokia mintis suerzino ir paskatino vaikinuką pagaliau atsidurti sandėliuke ir užtrenkti duris.
Su Lumos pasišviesdamas kelią, jis nuėjo prie tolimiausios kambarėlio sienos. Atsilaisvinęs šiek tiek vietos, šiaurietis nudribo ant grindų ir atsiduso. Atsirėmęs į sieną jis panaikino kerus. Viskas paskendo tamsoje. Grifas palaimingai užsimerkė, mėgaudamasis akimirkos ramybe, kurios nebuvo bendrajame kambaryje.
-
Iki pusryčių liko visai nedaug. Nors Domantas ir nemėgo pusryčių reikėjo pasistiprinti ateinanačiai mokslo dienai. Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje buvo labai garsu ir nemalonu būti tad Grifas patraukė link Didžiosios salės. Dar valanda ką man veikti? savęs klausė Domantas. Netyčiomis jis užmatė nedideles dureles. Domantas prie jų priėjo ir išsitraukęs lazdelę pasakė:
-Alohomora.
Durys atsidarė. Kambaryje buvo labai tamsu.
-Lumos
Kambaryje pasidarė žymiai šviesiau. Ant grindų sėdėjo jaunuolis. Berniukas buvo iš Grifų Gūžtos tik Domantas nežinojo kuo jis vardu.
-Labas aš Domantas Varnanagis. O tu kuo vardu?,-tarė berniukui.
Domantas nesiruošė sėstis jei Grifiukas sugalvotų jam pakenkti.
-
Šviesiaplaukio nelaimei, ramybė truko neilgai. Ir kam gi prireikė čia užsukti? Jis susiraukė, bet neatsimerkė, kai kažkas atėjo pasišviesdamas lazdele. Apsižvalgys ir išeis. Deja, žmogus pasielgė priešingai: atsistojo netoliese ir prisistatė. Lyg nematytų, kad ilsiuosi. Kaip ir neturėdamas kitos išeities, grifas atsimerkė ir pažvelgė į jį. Vyresnis mokinys, ko gero, buvo dar aukštesnis už Sigurdą. Tikriausiai tai jį paskatino kuo greičiau atsistoti ir įsitikinti. Taip, tas Domantas tikrai aukštesnis. O jau pavardė... Vaikinukas susilaikė jos nepakomentavęs. Savitvardos kruopelytė, išlikusi iš priešhogvartsinių laikų, savo darbą atliko puikiai.
-Sigurdas- lakoniškai tarė jis.
Nematė reikalo daugiau kalbėti. Be to, rudaplaukis reikalavo tiktai vardo.
Islandas nenorėjo pasirodyti nemandagus ar piktas, dėl to, kad buvo sutrukdytas. Todėl jis šyptelėjo, tiksliau, tik pakėlė lūpų kampučius ir paklausė:
-Ką tu čia veiki?
Šviesiaplaukis įdėmiai, tačiau neįkyriai spoksojo į įsibrovėlį. Ūmai Domantas pasirodė keistai matytas. Lyg būtume iš to paties koledžo...
-Pala, tu esi iš Grifų Gūžtos?
-
-Šiaip laukiu pusryčių ir taip aš iš Grifų Gūžtos malonu susipažinti.,-atsakė Domantas.
Grifui buvo liūdna ,kad tai jo paskutiniai metai Hogvartse. Gal pavyks Ministerijoje įsidarbinti ,o gal net pačiame Hogvartse mokytoju svajojo Domantas.
-O tu ką čia veiki.,-maloniu balsu atsakė Domantas.
Grifas įsikišo lazdelę į apsiausto vidinę kišenę. Jei ką tai Domantas kumščius vietoj lazdelės naudos. Gal geriau ne nuostabi mintis aplankė Domantas.
-Iš kur tu kilęs? Koks tavo kraujas? Pavardę dar gali pasakyti atsiminčiau tave. Domantas prisėdo ant žemės ir atsirėmė į sieną. Ir laukė Sigurdo atsakymo ir aišku gardžiūjų pusryčių Didžiojoje salėje. Tuo metu Domantui pasidarė karštą ir jis nusirengė apsiaustą.
-
Rudaplaukiui pasakius, kad jis iš Grifų Gūžtos, Sigurdą suėmė juokas. Varnanagis... Ir dar iš Grifų Gūžtos... Laimei, nė vienam iš jų neteko jo išgirsti. Vaikinukas laiku prisidengė besišiepiančią burną. Ir laikė tiek, kiek paprastai trunka žiovulys. Tik prie akių galėjai matyti juoko raukšleles.
-Ką, ką...-šviesiaplaukis gal net kiek piktokai pažvelgė į jį,- Ieškojau ramybės...
Sigurdas nutilo, duodamas suprasti, kad mokinys buvo nepageidaujamas. Buvo, nes ką gali žinoti... Nuo vieno sakinio, o gal net žodžio, gali viskas pasikeisti. Apsiversti aukštyn kojomis. O kalbant apie jas, grifas jau seniai mindžiukavo, nežinodamas, kokio velnio jis atsistojo. Tad skubiai šlumštelėjo žemėn ir patogiai atsirėmė į sieną. Netrukus atsisėdo ir Domantas, apibombardavęs šviesiaplaukį klausimais. Šiam beliko tik mintyse atsidusti ir vėl prabilti:
-Esu iš šiaurės. Islandijos.- pridūrė Sigurdas, abejodamas ar grifas supras užuominą.- Mano motina buvo ragana, o tėvas žiobaras.-tęsdamas savo monologą, mokinys neapdairiai pridėjo žodelį ,,buvo''. Jis tikėjosi, kad Domantas to nepastebės. Ir nepaklaus. Pasakoti savo šeimos istoriją kiekvienam sutiktam žmogui? Ačiū, ne.
-Ir ko ten dar norėjai? Pavardės?-vaikinukas dėl to nebuvo tikras.- Hallgrimsson. O tu? Ką nori apie save papasakoti?
-
-Ieškok ir toliau savo ramybės neketinu iš čia dumti.,-atsakė Domantas.
Sigurd Hallgrimsson juokingas vardas.
-Mano tėvai žiobarai nesuprantu kodėl mane priėmė į Hogvartsą.,-atsakė Domantas.
Daugiau neatskleisiu savo gyvenimo tam Islandui. Vaikinas tikrai norėjo pabūti vienas ,bet iki pusryčių dar liko valanda todėl Domantas neturėjo ką veikti todėl pasiliko čia.
-Nenoriu tu įkyrėti ,bet neturiu ką veikti.,-atsakė Septintakursis.
Domantą vėl aplankė mintis ,kad teks palikti Grifų Gūžtą ir patį Hogvartsą. Gal priims mane į kokią profesoriaus vietą čia Hogvartse. Domantas pakilo nuo grindų ir ėjo apsižvalgyti po kambarėlį. Kambarėlis ne buvo vienas iš mėgstamų vietų. Domantas čia tikrai negalėtų atlikti namų darbų.
-
Žiobaras? Sigurdas iš nuostabos net pasisuko į vyresnį mokinį.
-Na...-šviesiaplaukis kelias akimirkas patylėjo, norėdamas suvaldyti kiek pakrikusias mintis,- Kadangi gyvename žiobarų pasaulyje... Ko tu pasiilgsti iš jo, kai esi Hogvartse?
Šį kartą grifas žvelgė su atviru susidomėjimu. Jis pats apgailestavo, kad mokykloje negali naudotis telefonu ar muzikos grotuvu. Juk jie tikrai pagerintų nuotaiką niūrią dieną arba dabar, kai pokalbis nelabai mezgasi. Ypač muzika būtų gerai... Mėlynakis stipriai užsimerkė, bandydamas prisiminti kokios nors dainos nuotrupas, kurios galbūt pakels ūpą. Keista, bet niekas į galvą neatėjo. Islandas atmerkė akis, jausdamas menką nusivylimą (na gerai, ne tokį jau ir menką).
Kita Domanto replika taip pat nepagerino padėties. Jautėsi tarp vaikinų susidariusi įtampa. Neaišku, kieno čia buvo kaltė.
Jei čia neturi ką veikti, tai kodėl neišsinešdini? Sigurdas įdėmiai sekė grifą akimis. Jis pats neketino eikvoti energijos šniukštinėdamas po šitą kamarėlę. Tikėjosi ramiai pasėdėti, kol rudaplaukis pagaliau išsikrapštys iš čia.
Prie mokinio buvo numesta kažkokiu būdu sulaužyta lazdelė ir keletas apipelijusių sausainių. Už poros metrų voliojosi prakiuręs katilas. Nieko įdomaus.
-Na? Ką ten gero radai?-paklausė šiaurietis vildamasis, kad Domantas aptiko kažką, kas labiau kaitintų kraują nei pelėsiais apaugę kepiniai.
-
Domantas priėjęs sieną pamatė ant sienos keistus žodžius '' IIII ketveri metai nebūsiu čia jau geriau būsiu namuose'' Domantas nesuprato ką tai reiškia.
-Ateik čia žiūrėk ką radau,-paragino Domantas Sigurdą.
Domantas nusprendė ,kad už šios sienos bus kas nors naudingo ar įdomaus.
-Bombarda Maxima.
Domantas net atšoko nuo sienos kai ji išsitaškė į visas šalis. Tikrai ten buvo slaptas kambarėlis. Gaila ,kad kamabrėlyje nieko nebuvo.
-Reparo
Viskas vėl susitvarkė.
-Nieko įdomaus nebuvo.,-Su liūdesiu pasakė Domantas.
Domantas vėl grįžo prie tos vietos kur sėdėjo ir vėl atsisėdo.
-Klausiai ko labiausiai pasilgstu žiobariškame pasaulyje - namų labiausiai pasiilgstu namų. Domantas prisiminė savo tėvus ir nuliūdo. Gaila dar visi metai kol su jais susitiksiu.
-
Domantui pakvietus šviesiaplaukį, jis pradėjo keltis, svarstydamas, kas ten ten tokio įdomaus. Tačiau jis neatsistojo, tik skaudžiai dribtelėjo ant žemės, abstulbintas to, kad grifas susprogdino savo radinį. Negana to, į mokinį atsitrenkė kelios sienos atplaišos, tarsi jis būtų sėdėjęs pačioje netinkamiausioje vietoje. Vaikinukas tylut tylutėliai sudejavo, lyg gėdintųsi parodyti savo skausmą. Už ką man taip... Vis dėlto jis įstengė normaliai atsisėsti ir nusiraminti, kol rudaplaukis kažką apžiūrėjo bei grąžino viską į vietas, tartum nieko nebūtų atsitikę. Deja, skausmas išliko.
Grifas beveik negirdėjo, ką pasakė vyresnis mokinys, bet suvokė, kad nieko gero nerado. Gaila... Tokia mintis aplankė jį ne tik dėl to, kad šiame sandėliuke buvo galima numirti iš nuobodulio, bet ir dėlto, kad neužteko laiko apsižiūrėti, ar koks kaulas nebuvo sulaužytas. Nors greičiausiai tai buvo tik skaudūs nubrozdinimai ir sumušimai, Sigurdas nebuvo jutęs tiek skausmo, kaip dabar. Aišku, atmetant tą atvejį, kai praeitais metais nusivertė ant miltuotų grindų.
Kai Domantas atsisėdo šalia, šviesiaplaukiui labiausiai norėjosi iškošti: ,,Žiūrėk, ką pridirbai", bet vietoj to tylėjo. Tik akyse galėjai įskaityti kaltinimą.
-Aaa... Aš irgi.
Pyktis kiek nuslūgo grifui užsiminus apie namus. Juk ir pats jau spėjo jų pasiilgti. Stumdamas į šalį nostalgiškus (ir nelabai) namų prisiminimus, jis pateikė kitą, ne tokį širdį virpinantį klausimą:
-Ar turi naminį gyvūną čia, Hogvartse? Kokį?-islandas nejučia apsilaižė lūpas, ruošdamasis paaiškinti savo smalsumą. Ūmai jis pajuto kraujo skonį ir vos vos susiraukė. Regis, buvo prakirsta lūpa. Bet vaikinukas neketino dėl to aimanuoti.- Matai, norėčiau kokį nors auginti, gal dienos nebūtų tokios nuobododžios ir pilkos...
-
-Turiu, pelėdą vardu Narciza.
Domantas prisiminė savo pelėdą ir pamanė. Kur ji dabar ,kur ji klaidžioja ,o gal neša man kokį laišką.
Domantas atsisuko į berniuką.
-Tavo lūpa praskelta ,pagydyti?.,-Pasisiūlė Domantas.
Domantas patikrino ar turi lazdelę jei Sigurdas norėtų pagalbos.
-Atleisk ,kad išsprogdinau sieną ir tave sužeidžiau tikiuosi nesusilaužei nieko.,-Nuoširdžai atsiprašė Grifas.
Domantas pajuto keistą jausmą kurio niekada nejautė. Tas jausmas buvo įpatingas skausmas. Bet kur? savęs paklausė Grifas. Staiga pamatė kaip jam iš kojos bėga kraujas.
-AAAAA.,-Suriko Domantas.
Išsitraukė lazdelę.
-Vulnera Sanenturum.
Domanto koja kaip mat pagijo. Grifas labai džiaugėsi ,kad jam pavyko iš pirmo karto išsigydyti koją.
-
Pelėda... Gaila, su ja tik per pusryčius ir pelėdyne gali susitikti. Bet katino tikrai nenoriu. Mintijo jis ir linktelėjo. Ar pats sau, ar Domantui, nežinia.
Sigurdas nepatikliai debtelėjo į grifą:
-Ne, ačiū. Pats susitvarkysiu.
Nors mokinys buvo vyresnis ir neabejotinai mokėjo daug daugiau negu islandas, jis nelabai pasitikėjo juo. Šviesiaplaukis nusprendė, kad vis dėlto prieš pusryčius trumpam apsilankys ligoninės sparne.
Domantui puolus atsiprašinėti, vaikinukas tik tyliai sumurmėjo kažką panašaus į atleidimą. Jis jau norėjo garsiau tarti, kad nieko nenusilaužė, kai pamatė, kad rudaplaukis taip pat susižeidė. Tačiau jis reagavo labai audringai, o Sigurdas vos prisivertė nepasislinkti kuo toliau nuo ausį rėžiančio riksmo.
-Užsičiaupk!-tiek teįstengė sušukti, bet abejojo, kad Domantas paleidęs gerklę dar kažką girdėjo, išskyrus save.
Grifas tik kilstelėjo antakius, kai bendrakoledžis netrukus pasigydė. Gal jis iš tikrųjų gerai moka burtažodžius... Tačiau po viso šito šviesiaplaukis vis tiek nebūtų patikėjęs savo gyvybės šiam ramybės drumstėjui.
-Žinai, gal tikrai nereikėjo leist tokių stiprių kerų. Būtų užtekę ir Bombarda.-pastebėjo šiaurietis, užsitęsus nejaukiai tylai,- Beje, ar tau patinka kerėjimas? Nes matau, kad pats puikiai pasigydei. Kuo planuoji tapti baigęs Hogvartsą? Hileriu?
-
-Gerai tyliu.,-Pasakė Grifas.
Išgirdo ir kitą sakinį iš bendrakoledžio.
-Gal tu ir teisus gal ir nereikėjo Bombarda Maxima.,-Pasakė Domantas
Netrukus išgirdo ir kitą klausimą.
-Man Kerėjimas pats mėgstamiausias dalykas ir tikrai neketinu tapti Hileriu ,o mokytoju Hogvartse arba Magijos ministerijoje darbuotoju.,-Atsakė į klausimą Grifas.
Domantas apsižiūrėjo ar kur nors dar nesusižeidė. Atrodo sveikas esu. Domantas džiaugėsi ,kad daugiau nesusižeidė. Domantas prisiminė ,kad vakar pamiršo iš apsiausto išsiimti sausainius tad peržiūrėjo visas kišenes ir rado du sausainius.
-Klausyk gal nori sausainį?.,-Paklausė Grifas.
Tikiuosi elfai neiškepė kokios nesamonės.
Domantas pradėjo valgyti sausainį.
-
-Na, tai sėkmės tampant profesoriumi,-su šypsena veide tarė Sigurdas.
Domantas pasirodė kur kas draugiškesnis ir atviresnis nei prieš ketvirtį valandos. Rodės, jis nesiruošė eiti iš sandėliuko ar šiaip ką nors susprogdinti. Tad mintyse lengviau atsidusęs, mėlynakis dar kartą prabilo:
-O ką tu manai apie magiškų gyvūnų priežiūros pamoką? Aš tai norėčiau tapti magizoologu...
Grifui pasiūlius sausainį, šviesiaplaukis pajuto, kad jau yra alkanas ir maisto neatsisakė:
-Noriu, ačiū,-pridūrė jis bei susikišo į burną pusę sausainio.
Nors Sigurdas nebuvo labai išrankus maistui, ūmai pajuto, kad skonis ne toks, koks turėtų būti. Jis panėšėjo į džiovintus dumblius su paskrudintais sliekais. Vaikinukas susiraukė ir pasipiktinęs išspjovė sausainį į delną. Bent jau tai gerai, kad ten nesiraitė jokios kirmėlės.
-Ką tu čia man pakišai?!-pakeltu balsu tarė ketvirtakursis,- Skonis kaip...-islandas nelauktai nutilo, bandydamas apibūdinti to nelemto sausainio skonį.-Ai, tiek to.-pasidavė jis ir sviedė tai, kas buvo rankoje į tolimiausią kambarėlio kampą.
-Kaip tau negėda tokius siūlyti?-paklausė vos pajėgiantis tvardytis šviesiaplaukis.- Šitų sausainių neįmanoma valgyti!
-
-Ačiū.,-Atsakė Grifas.
Domantas išgirdo ir kitą klausimą.
-Normali pamoka ir tada sėkmės tampant magizoologu.,-Pasakė Domantas.
Vaikinas paėmė sausainį ir pusę įsikišo į burną ,bet netrukus išspjovė ir apipylė Domantą patabomis.
-Nieko ,geras sausainis ,iš vakar pietų Hogvartse.,-Pasakė Domantas.
Staiga ir jis pajuto nemalonų sausainio skonį. Ir išspjovė.
-Tu teisus jis tokia bjaurastis tik dabar supratau.,-Pasakė susiraukęs iš tokio skonio.
Vaikinas kažką sviedė į kambarėlio sieną.
-Aš prisiekiu Grifų Gūžtos vardu ,kad nenorėjau tau nieko pakišti.,-Nuoširdžiai tarė Grifas.
Domantui iškilo klausimas kodėl tokio skonio sausainis.
-Apsiaustą ploviau vakar negalėjo nuo jo būti toks skonis ,Grifai ne tokie paršai ,kad man pakištų nesamonė ,elfai irgi nekvaili ,kad tokius sausainius... Nežinau... .,-Pasakė su nusivylimu Grifas.
-
Kad ir kaip Sigurdas buvo susinervinęs, pyktis akimirksniu nuslūgo, pamačius, kad ir Domantas sutriko, pajutęs bjaurų skonį. Aišku, buvo šiek tiek įtarimų, tačiau ir jie dingo, kai rudaplaukis ėmė prisiekinėti Grifų Gūžta. Be abejo, nuoširdus jo tonas taip pat padėjo islandui susitvardyti.
Matydamas vyresnį mokinį tokį nusivylusį, tokį, rodos, pažeidžiamą, šviesiaplaukis susimąstė. Negi jis vis dar gali būti toks naivus ir lengvatikis? Keturiolikmečiui buvo tuo sunku patikėti. Be to, jam kilo klausimas, kodėl siaubingo skonio sausainai buvo išvis buvo patiekti. Gal juos iškepė toji miltuota rudaplaukė? Mėlynakis vos pastebimai šyptelėjo.
-Viskas gerai.- prabilo nusiraminęs Sigurdas ir uždėjo ranką ant peties, norėdamas pagerinti grifo nuotaiką.-Kaip manai, gal šiandien tokių sausainių nepatieks?
Nepaisant to, kad vos nesuvalgė apipuvusio ar šiaip neaiškaus kepinio, vaikinukui apetitas nedingo. Jis buvo išbadėjęs. Šviesiaplaukiui paminėjus maistą, tuoj suurzgė ir tuščias skrandis.
-Gal pusryčiai jau ant stalo?- nei sau, nei Domantui tarė islandas, žiūrėdamas kažkur į sieną.
-
Domantas pajuto ranką ant peties. Grifui nepatiko ,kad jį liečia. Tad Domantas nukėlė ją sau nuo peties.
-Tikiuosi neiškeps šiandien tokių sausainių.,-Atsakė į klausimą Grifas.
Domantas išgirdo kaip urzgia Sigurdo pilvas. Išalkęs labai žmogus tikriausiai.
Sigurdas Domanto paklausė klausimo.
-Nežinau reiktų laikrodžio.,Pasakė Grifas.
Staiga prisiminė jog turi senelio kišeninį laikrodį.
-Palauk turėčiau rasti laikrodį.,-Pasakė ir pradėjo knistis po apsiaustą Grifas.
Domantas iš slaptos kišenės laikrodį. Atidarius ji rodė 8:30. Nesamonė pusryčiai prasideda 5:30.
Grifas išsitraukė lazdelę. Ir nukreipė į laikrodį.
-Reparo.
Laikrodis susitaisė ir pradėjo rodyti tiksliai. Jis rodė 5:00.
-5:00 dar pusvaladnis iki pusryčių.,-Pasakė Grifas.
-
Vaikinukas beveik susidomėjęs stebėjo, kaip Domantas ieško ir krapštinėjasi prie laikrodžio. Matėsi, kad grifui tas įrenginys kažkuo svarbus, bet nesirengė klausti. Vėl, rodės, ką tik rudaplaukis tapo paslaugiu ir maloniu, o visai neseniai atmetė draugiškumo gestą. Keista. Tačiau islandui visai ne tas buvo galvoje.
-Pusvalandis? Hm?-susimąstė Sigurdas.
Jis svarstė, ar spėtų nukėblinti iki ligoninės sparno. Grifas šios Hogvartso dalies nesišalino, jam nebuvo baisios baltos sienos ir tvyranti kraupi tyla. Žinoma, ketvirtakursiui nepatiko tai, kad ten praktiškai nebuvo ką veikti. Bet ką padarysi.
Nors kraupint pirmakursius jam gal ir visai būtų patikę, vis dėlto į pamokas taip sudaužytas neisi. Kad ir ta praskilusi lūpa, keletas nubrozdinimų ar jau bepradedančios atsirasti mėlynės. Juk kiek apsitvarkius bus maloniau. Gal tai atsvertų pradingusią miego valandą.
Tad šviesiaplaukis neskubėdamas atsistojo ir palankstė šiek tiek nutirpusias kojas.
-Na, aš gal jau eisiu...-neryžtingai nutęsė vaikinukas, galvoje sukantis įvairiems patiekalams, nuo kurių galėjo pradėti tįsti seilė.
Alkanas pusgyvis skeletas. Sigurdas pasišaipė iš savęs ir lėtai pasuko link durų. Bet neišėjo. Kažkas jį skatino dar truputį pasilikti.
-
Vaikinukas jau beveik išėjo ,bet ne. Domantui tiesą sąkant jau atsibodo tas Grifas. Gal nepratrūksiu.
Domantas labai norėjo vaikinukui padėti sutvarkant jo visą kūnelį kerais ,kad net įbrėžimo neliktų.
-Gal apsigalvojai? Gal nori ,kad pagydyčiau tave?.,-Pasisiūlė vėl Grifas.
Galėtų ir nesutikti ,bent jėgų nesekdinčiau. Tada Grifas atsistojo. Ir nuėjo prie vaikino. Ir jau pats norėjo eiti ,bet nėjo tiksliau nenorėjo palikti Sigurdo likimo valiai. Domantui pasidarė karštą ,bet juk nenusivilksi dabar apsiausto kai jau beveik pusryčiai. Grifas labai mėgo Hogvartso uniformą ,bet ne dabar kai taip karšta. Galėtų dabar pūsti žiobarų ventiliatorius. Svajojo Domantas stovėdamas. Staiga pajuto kaip susmuko. Tikriausiai iš karščio.
-
-Ne, ne. Aš eisiu į ligoninę,- užsispyręs šviesiaplaukis atkakliai laikėsi savo ir neplanavo nusileisti.
Jis neramiai mindžiukavo, tarsi padai būtų svilę. Bet liko. Lyg nežinoma jėga būtų neleidusi dingti iš čia. Sigurdui dar tebegalvojant, ką gi čia daryti, prisiartino Domantas. Ko jis nori?
-Ką, šįkart iš tiesų bandysi mane pagydyti?-pajuokavo vaikinukas.
Tačiau tuomet jis pastebėjo, kad vyresniui mokiniui kažkas darosi. Net nespėjus nieko pasakyti, jis pargriuvo.
-Ei!-nevalingai šūktelėjo islandas, tarytum tikėdamasis, kad to užteks pakelti sąmonės netekusį žmogų.
Akimirką jis kaip kvailys spoksojo į parkritusįjį. Po to ėmė veikti: atsidūręs šalia, šviesiaplaukis patikrino pulsą - gyvas. Vadinasi, beliko atgaivinti.
Dar kiek palaukęs, jis nukreipė lazdelę į vaikiną:
-Aguamenti,-šalto vandens srovelė turėjo atgaivinti grifą.
Sigurdas nežinojo, ar to pakaks. Bet tai geriau nei nieko. O gal tiesiog būtų užtekę paprasto pliaukštelėjimo per veidą? Tačiau tada atstatyti draugiškiems ryšiams prireiktų amžinybės. Ak, kas padaryta - padaryta. Svarbu, kad gyvas.
-Ar tau viskas gerai?-dar paklausė, atidžiai tyrinėdamas rudaplaukio veidą.
Juk dar visai neseniai Domantas sakėsi pagydysiąs mokinį. O dabar jam pačiam prireikė pagalbos.
-
Domantas pajuto kaip ant jo užtiško vanduo. Grifas truputį atsigavo ,bet ne tiek kiek reikia.
-Man atrodo aš kartu su tavimi keliausiu į ligoninę.,-Silpnu balsu pasakė Grifas.
Domantas neturėjo jėgų atsistoti ,nes jam pasidarė dar blogiau. Domantas nemokėjo teleportacinių kerų todėl negali nuvykti į Ligoninės sparną.
-Pakviesk panelę Pomfri neturiu jėgų nei kerėti nei eiti kur nors.,-Dar silpnesniu balsu pasakė Grifas.
Domantas buvo sveikas nesirgo niekuo ,bet dabar taip atsitiko. Karštis. Domantas sugebėjo pakelti ranką prie kaktos. Kakta degė.
-Aš turiu temperatūros kuo greičiau pakviesk Pomfri.,-Labai dideliu prašymu pasakė Grifas.
Domantas pats nejusdamas atsigulė ant žemės ,nes jam buvo tikrai labai blogai.
-
Domantui atsigavus, islandas lengviau atsiduso. Bet išgirdęs menką jo balsą vėl sunerimo. Negi jis taip greitai susirgo?
Sigurdas puikiai matė, kad mokiniui visai blogai. Tai netrukus patvirtino ir jis pats, kalbėdamas dar silpniau.
-Gerai, pakviesiu.-šviesiaplaukis vis dar susirūpinęs žvelgė į grifą.
Jau sukdamas durų rankeną jis pamatė, kaip Domantas lėtai ir sunkiai kelia ranką prie kaktos, norėdamas patikrinti temperatūrą. Vien šis veiksmas jam kainavo daug jėgų. Vaikinukas dar kartą išgirdo ligonio paraginimą ir daugiau nieko nelaukęs išbėgo.
Skubėjo kiek galėdamas, bet vis tiek užtruko. Jam pačiam šiek tiek trukdė tos menkos žaizdelės. Įžengęs į ligoninę ketvirtakursis susirado slaugytoją ir uždusęs nuo bėgimo papasakojo apie Domantą.
-Regis, jam pakilo temperatūra,-pastebėjo Sigurdas.
Juto, kaip Pomfri kritiškai nužvelgė jį patį, tačiau nieko nesakė. Žinojo, kad su juo susitvarkys vėliau.
Po kelių minučių jiedu su Pomfri įžengė į sandėliuką. Rudaplaukis bejėgiškai gulėjo ant grindų, prie jo ir priklaupė moteris, kažką murmėdama po nosimi. Ji tarsi iš oro išsitraukė buteliuką su tamsiai raudonu skysčiu ir ketino jį sugirdyti Domantui.
O vaikinukas tik stovėjo šalimais ir nesikišo.
-
Vaikinukas atvedė panelę Pomfri. Domantas žinojo ,kad tas bernelis tikras Grifas. Pomfri prašė ,kad Domantas išgertų kažkokį raudoną skystį.
-Ačiū Sigurdai.,-Padėkojo Grifas ir išgėrė neaiškujį skystį.
Staiga atėjo jėgos, greičiausiai nukrito temperatūra, Domantas vėl galėjo daryti viską.
-Ačiū panelę Pomfri.,-Padėkojo Grifas moteriškiai.
Ir dar pridūrė.
-Padėkite Sigurdui jis turi kelis įbrėžimus.,-Paprašė Grifas.
Domantas atsistojo ir užsidėjo apsiaustą.
-Kai tave pagydys turėsim jau eit į Didžiają salę ,nes tik dešimt minučių iki pusryčių liko.,-Tarė Sigurdui.
Domantas priėjo prie Sigurdo ir jį pastumėjo į priekį arčiau panelės Pomfri. O pats atsitraukė ir laukė kol panelė Pomfri pagydys Sigurdą.
-
Regis, panašus į kraują gėralas neįtikėtinai greitai padėjo Domantui atgauti jėgas. Jau po kelių akimirkų jis pradėjo visiems dėkoti, nepamiršdamas, kad ir Sigurdas buvo truputį sužeistas.
Laimei, jam nereikėjo maukti jokio neaiškaus gėrimo. Pomfri užteko tik mostelėti lazdele ir vėl kažką tyliai suniurnėti. Tikriausiai ji buvo šiek tiek pasipiktinusi, kad buvo taip anksti iškviesta. Bet ne. Baigusi darbą, moteris atlaidžiai nusišypsojo ir tarė:
-Neįsivaizduoju, ką jūs čia išdarinėjot,-akys nuskenavo juos abu, bet kiek ilgiau pasiliko prie šviesiaplaukio,-tačiau kitą kartą pagalvokit apie savo veiksmų pasekmes.
Taip tarusi, Pomfri skubiai išėjo ir paliko atidarytas duris, lyg kviesdama iš čia kuo greičiau pasišalinti.
-Gal ir mums jau metas...-pagaliau prabilo vaikinukas, nebejausdamas jokių skausmų.-Eini?
Pasidomėjo grifas ir išėjo į koridorių, kuriame šurmuliavo visai nemažai mokinių. Tuščias skrandis vėl priminė apie savo egzistavimą, o Sigurdas, beveik nekreipdamas į tai dėmesio, atsisukęs draugiškai šyptelėjo Domantui.
-
Vakaras, Luna ką tik išėjo iš didžiosios salės ten ji labai skaniai pavalgė ir smagiai paplepejo su draugais. Ir dabar jau ruošėsi eiti į švilpynės koledžo bandrajį kambarį ar net į mergaičių miegamąjį. Evanns buvo jau gana pavargusi ir klaidžioti tikrai niekur nenorėjo, tačiau vieną minutę švilpė pamatė duris kurių ankščiau kai čia ėjo nematė. Ar būtų labai gerai ten eiti, juk nei vienas profesorių niekada ne minėjo apie šį kambarį. Tačiau mergaitės smalsumas nugali ir Luna nusprendžia užeiti į tą kambarį. Užėjus Evanns nieko nematė, nes buvo tamsu, o lazdelės įžiebti ji nenorėjo ir nespėjo. Na ką gi štai aš čia, bet kaip reikės iš čia išeiti? Ir kam po galais šitas kambarys iš viso skirtas? Ir štai Luna jau traukė iš kišenės kaip visai netyčiomis ją išmetė iš rankų. Na ir kodėl man turi taip nesisekti? Garantuoti lazdele jau kur nors nuriedėjo ir man jos nerasti...
-
Ir vėl vakaras, kodėl Vegard gyvenime šis paros laikas toks dažnas? Vaikinas dar sėdėjo didžiojoje salėje ir jau baiginėjo vakarienę. Kažkas jį kalbino, bet klastuolis paprasčiausiai to negirdėjo. Visi skirstėsi, salėje mokinių liko nedaug. Juodaplaukis nebuvo mėgėjas išeiti su visais kartu, nes žmonės jį nervino. Praėjo gal penkioliką minučių ir galiausiai kai visi paliko salę, vaikinas atsistojo ir išėjo. Nesinorėjo leistis į požemius, šį vakarą kaip ir visus kitus, praėjusius ir dar artėjančius norėjosi pralesti smagiai. Žvilgsnį užkliudė durys, netoli didžiosios salės. Bingo. Pamąstė trečiakursis ir pasuko link tų durų. Rankoje laikė lazdelę, nes durys pačios neatsirakins. Netrukus, vaikinas stovėjo prie durų.
-Alohomora!,-Nepasigirdo trakštelėjimas, keista. -Aberto!,-Durys atsidarė, ir vaikinas įėjo vidun. Iš rankų staiga iškrito lazdelė, ir sukėlė mažą dulkių debesėlį. Vegard pradėjo ieškoti lazdelės ir suprato, jog į kažką atsitrenkė. Neišlaikęs pusiausvyros jis krito ant kažkieno, tik dar nebuvo aišku ant ko. Tai tikrai buvo žmogus. Mintyse nusikeikęs vaikinas laukė, antausio ar ko nors daugiau.
-
Luna buvo panikoje ji neįsivaizdavo nei kur jos Burtų lazdele nei kur išėjimas iš šito prakeikto kambario. Na ir kokio velnio aš čia atėjau? O gal reikėtų pasišaukti pagalbos? Bet, juk jau vakaras. Ir kaip man aišku derėtų turėti atsarginę lazdelę nors aišku ir tą laisvai būtų galima pamesti. Evanns dar gana ilgai galvojo, o paskui nusprendė vis tik bent jau pabandyti paieškoti savo lazdelės. Tačiau vieną minutę švilpė į kažką atsitrenkė, o paskui ant jos kažkas už krito ar ji ant kažko tiksliai Evanns nesuprato. - Po šimts žiobarų! - Luna keiktis tikrai nenorėjo, bet ji vis dar negalėjo suprasti kas įvyko. - Um.. Aš labai atsiprašau aš tikrai nenorėjau. - Evanns jautėsi kalta dėl to kas įvyko, bet ir vis dar nesuprato kas buvo. - Labai atsiprašau... - Dar kartą pakartojo Luna ir laukė atsakymo , o tuo tarpu pabandė atsistoti.
-
Ant to sutvėrimo buvo nepatogu gulėti, ne nefiziškai, o emociškai. Niekam nepatinka kai ant jo guli ~65 kilogramų antras sutvėrimas. Vaikinas galiausiai pabandė atsistoti, kiek keistai tai nuskambėjo. Klastuolis nusišluostė dulkes. Buvo gerai ,bent tai jog Vegard rado lazdelę.
-Lumos.
Užsižiebė lazdelė ir vaikinas ėjo link to ant kurio užkrito. Šviesa apšvietė jau pažįstamą veidą.
Luna Evanns, labai (ne)gerbiama Luna Evanns. Tyliai pagalvojo vaikinas, jis tiksliai neprisiminė iš kur pažinojo šią merginą, bet jeigu žinojo jos vardą iš kažkur žinojo. Vaikinas iš tiesų laukė antausio, nes šios merginos charakteris ne vienas geriausių, bet gal Vegard ir klydo. Juk jis ją pažinojo tikriausiai tik iš pamokos, eh, koks sunkus tas gyvenimas.
-
Luna pagaliau atsistojo ir jau tikrai norėjo dingti iš čia kuo greičiau, bet dėja savosios lazdelės mergaitė dar vis ne turėjo. Visa laimė, kad kitam žmogui pavyko rasti savo lazdelę ir ją uždegti šviesą. Kai Evanns pagaliau galėjo įžiūrėti bent kažką ji pasijuto daug saugesnė ir ramesnė. Po kiek laiko Luna pakėlė akis į ten kur sklido šviesa ir suprato, kad tai berniukas ir Evanns tikrai žinojo, kad jį tikrai buvo kažkur mačiusi ir tikrai ne vieną kartą. Po velnių aš privalau prisiminti jo vardą gal kas iš profesorių minėjo? Ar dar kas nors?.. Pala nejaugi... Luna pagaliau prisiminė tai buvo klastuolis Vegard Saeterhaug.
Švilpė nusišypsojo, bet ar tai matė Vegardas neaišku. Po kelių minučių Evanns pagaliu pratarė:
-Šaunu, kad turi savo lazdelę dabar bent jau šviesu, dėkui ir aš labai atsiprašau dėl to kas ką tik buvo, bet aš savosios lazdelės taip ir neradau...-Evanns atsiduso ji labai bijojo prašyti pagalbos. Tačiau vieną minutę Evanns vėl susvirdėjo ar net beveik nukrito... Velniava...
-
Luna kažką pradėjo kažką kalbėti, rodos atsiprašinėti.
- Nereikia, aš kaltas dėl šito nugriuvimo. Ieškai lazdelės sakai, paieškokime drauge?, - Labai draugiškai ir neįprastai išvelbleno trečiakursis.
Juodaplaukis atsitūpė ir bandė ieškoti merginos lazdelės, įdomu ar jis suras.
- Accio lazdelę!, - Ha, nejaugi jis manė jog taip naiviai pavyks? Čia juk nenuginklavimo kerai.
Klastuolis atsiduso ir giliai įkvėpęs užsimerkė. Eh, kaip jam patiko būti užsimerkus, tai tokia, tokia maloni atmosfera. Pasitaisęs plaukus vaikinas atsimerkė ir vėl pabandė ieškoti lazdelės. Šviesa lazdelės gale ,net nesiruošė padėti Klastuoliui. Tik vieną akimirką, grabaliodamas po žemę jis kažką užčiuopė, kažką kieto. Tai tikriausiai ir bus Lunos lazdelė. Apšvietęs jis tikrai suprato jog ją rado.
- Aš ją radau, štai tavo lazdelė., - Padavė lazdelę vaikinas ir vėl užsimerkė.
-
Luna stebėjosi tuo ką pasakė Vegard ,juk klastunyno mokiniams toks draugiškas elgesys nei kiek nebūdingas. Na ką gi panašu ne visi klastuoliai tokie jau nedraugiški kaip dažniausiai turėtų atrodyti. Evanns nusišypsojo ir ištarė:
-Na taip būtų puiku ,dėkui.- Luna džiaugėsi ,kad ji čia ne viena ir bent kas nors padės jai. Aišku su laiku jeigu būčiau čia visai viena rasčiau tą savo lazdelę ,bet dabar yra kas padės Kiek laiko švilpė mąstė, o paskui vėl ištarė:
- Kaip manai ar mūsų jau kas nors pasigedo? - Luna galvojo ko dar paklausi ar tiesiog ką nors pasakyti ,nes taip stovėti ir tylėti Evanns paprasčiausiai nenorėjo. Dar po kiek laiko mergaitė nusijuokė ir juokdamasi pasakė:
- Tu gal juokauji? Šaukiamieji kerai čia nepavyks net nebandyk. Luna dar kurį laiką tiesiog juokėsi ,o paskui vėl pasakė:
- atleisk tikrai nenorėjau....- Evanns tikrai pasigailėjo to ką pasakė Vegardui. Luna valdykis po velnių! Juk negali ,bet kaip kalbėti su šiuo berniuku jis tik atsitiktinai sutiktas prakeiktas klastuolis . Dar kelias minutes antrakursė kažką mąstė. Ir štai Vegard pagaliau padavė jai lazdelę Luna nusišypsojo ir padėkojo. Po kiek laiko Vegard užsimerkė ,o Luna dar kurį laiką tiesiog stovėjo. Nagi Evanns tai tavo šansas padaryk tai tu gali... Ir Evanns tai padarė paėmė ir pabučiavo Vegard į lupas...
-
Vaikinas užsimerkęs stovėjo dar keletą minučių, kol pajuto, pajuto jog kažkas jį bučiuoja, ir dar į lūpas! Greitai atsimerkęs suprato jog tai ta pati Luna. Vegard sutriko. Stūmęs nuo savęs merginą ir atsitraukęs kelis žingsnius šiek tiek supyko, ne per daugiausiai ,bet paliesti Lunos vargšę širdį ir ją sudaužyti pykčio užteks.
- Tu gal visai pakvaišai?! Ką tu sau galvoji?!, - Rėkė klastuolis.
Atrodo čia nuo tokio rėkimo gali ir būgneliai ausyse sprogti, nes šis sandėliukas toks ankštas! O juodaplaukio gerklė per daug plati. Tas šaukimas tesėsi neilgai, gal dvi minutes. Trečiakursis nepyko labai stipriai, priešingai, gal net truputį džiaugėsi. Drugelių pilve nebuvo, tfu, viskas gerai. Rodos ši mergina tikrai nežinojo nieko apie Vegard, juk jo širdis užimta ir greičiausiai neatsilaisvins dar ilgokai. Į mintis pradėjo lįsti Elizabet, Elizabet Vanesa Von Chang.
- Išsiaiškinkime kas čia ką tik įvyko, gerbiama Luna Evanns, ar tu po velnių mane įsimylėjai?!, - Paklausė gan keisto ir skaudinančio klausimo. Laukdamas atsakymo jis piktu žvilgsniu spoksojo į merginą.
-
Lunai tikrai patiko tai ką ji ką tik padarė, bet Vegardo atstūmimo ji tikrai nesitikėjo. Po kiek laiko klastuolis pradėjo šaukti ant Evanns, mergaitė pasijuto blogai ir jos akyse pradėjo kauptis ašaros Luna beveik verkė, o paskui pro ašaras ištarė :
- A.. Atleisk aš tikrai nenorėjau.. Tikrai nemaniau, kad tu taip supyksi... - Luna pradėjo dar stipriau verkti.
Na aš ir kvailė ir kokio velnio aš tai padariau tikrai nemaniau, kad jis taip supyks ir mane atstums gal jis turi kitą? Evanns jautėsi tikrai žiauriai ji verkė ir norėjo, kad Vegard ją pabučiuotų kaip tai padarė ji arba bent jau ją paguostų, kad viskas yra gerai, tačiau švilpė aiškiai suprato, kad to nebus. Juk sakiau jie visi tokie panašu aš per anksti pamaniau, kad jis kitos nei visi klastuoliai, bet panašų aš labai giliai klydau. Evanns atsiduso ir vėl pasakė:
- Taip Vegard, aš tave myliu tu man patinki ir kas? Tikriausiai nebenorėsi manęs daugiau matyti todėl tikriausiai turėsiu eiti nors to ir visai nenoriu. Ir dar tikriausiai turi kitą...
Dar kiek laiko antrakursė stovėjo paskui ištarė :
- Lumos. Ir tokiu būdu uždegė ir savo lazdelę.
-
Vegard nesigailėjo nei vieno savo žodžio, o juo labiau veiksmų. Kaip greitai toks mielas pūkuotas Vegard gali pavirsti į tikrą gyvatę. Blausios šviesos tyloje vaikinas išgirdo kūkčiojimą, verkė tikrai Luna. Rodos juodaplaukio širdis vėl atslėgo.
- Klausyk, nenorėjau tavęs įskaudinti, aš tiesiog... Tiesiog toks esu, toks mano charakteris. Ir nebeverk, ne pasaulio pabaiga, ar neužsigavai?, - Stebuklas, Vegard keičiasi na arba čia eilinis jo pasityčiojimas.
Svarbiausia tai jog jis neturėjo tokio plano, o kas jeigu jis keičiasi? Būtų negerai, juk klastuolis žinomas kaip piktas, irzlus ir nieko nepatenkintas egoistas. Toks paveikslas buvo gražesnis. Susiimk, kvailį, ką tu sau galvoji? Mintyse, sau, pasakė vaikinas. Luna prabilo vėl, jos žodžiai, tie žodžiai lyg peilis į krutinę. Nejaugi jis dabar visada išgirdęs panašius žodžius taip reaguos? Kambaryje užsižiebė dvi šviesos, Lunos ir Vegard.
- Labai blogai apie mane galvoji.
-
Kurį laiką Luna tiesiog Stovėjo ir verkė Gaila ,kad jis man nepasakė ankščiau ,kad myli kitą ,juk aš tokia didžiulę klaidą padariau ir sugadinau viską ir sau ir Vegard. Nors man visai nerūpi ,kad ir kas bebūtų toji jo mylimoji mergina aš vis vien myliu Vegard ir vis vien noriu būti su juo. Dar kiek laiko Evanns ir verkė ir mąstė ,bet po kiek laiko dar vis pro ašaras ištarė:
-K...Kas toji mergina kurią tu myli? - Luna vis tik dvejojo ar tikrai ji nori žinoti atsakymą į šitą klausimą ,bet jeigu jau uždavė vadinasi kažkuri dalis vis tik tai žinoti norėjo. Dar kažkiek minučių buvo tyla paskui antrakursė išgirdo Vegard ją guodžiant. Po kiek laiko ir pati ištarė:
-N.. Nieko tokio aš pati kalta, juk aš pati lindau bučiuotis...I.. Ir tu suprask tu tikrai man patinki ,bet viskas gerai jeigu tu turi kitą. - Evanns pradėjo dar stipriau verkti ji žinojo ,kad melavo Vegardui ,bet jeigu pasakytų tiesa tikriausiai berniukas dar labiau supyktų. Kiek patylėjusi švilpė vėl ištarė:
- I.. Ir gal būt dabar tave labai įskaudinsiu ,bet gal būt ta mergina apskritai myli kitą...- Luna pasigailėjo paskutinių pasakytų žodžių ,bet ji tikrai norėjo tai pasakyti ,juk gal tai ir yra tiesa. Žinoma nesu šimtu procentų įsitikinusi ,kad jis turi kitą ,bet kito paaiškinimo dėl mano atstūmimo tiesiog nėra. Dar kelias minutes švilpiukė verkė paskui ir vėl ištarė:
- T...Taip galvoju aš tik noriu būti su tavimi...Aš tave...Myliu Vegard.
-
Vegard dar ilgai klausėsi Lunos, klausėsi jos ilgos žodžių litanijos. Kai pagaliau ji baigė kalbėti juodaplaukis atsiduso. Tas verkimas, kūkčiojimas tikrai varė į neviltį. Užsičiaupk, maldauju.
- Toji mergina... Tai ne tavo reikalas, nenoriu jog kentėtu nei ji, nei tu. - Išlemeno klastuolis.
Ji ir toliau neužsičiaupė, kaip prisukta šnekėjo.
- Suprantu tavo jausmus, bet, bet, nesvarbu. - Toliau tesė.
Kitas sakinys, jis tiesiog smogė į paširdžius. Kvailė!
- Kaip tu drįsti?! Ar tu žinai kas ji tokia?! - Kriokė vaikinas, jis įsižeidė, kaip niekada ankščiau. Jis norėjo dingti iš čia ir lėkti pas Elizabet, iškvošti iš jos viską, visą tiesą, nors ji ir buvo aiški.
- Ta mergina, Elizabet Vanesa Von Chang! O dabar, aš su tamstyte atsisveikinu, nesirodyk man akyse ir tikiuosi mes niekada nesusitiksime. - Piktai pasakęs vaikinas paliko sandėliuką.
-
Bėgo laikas. Greitai, lyg turėdamas kojas. Ir štai jau žiema.
Alanas atidarė sandėliuko duris. Įsitaisė ant žemės prie galinės jo sienos. Kartu kaip visada buvo jo padauža Gringo. Voveraitė dabar tapo dar viena jo palydove. Kartu atsivedė ir Dingą, nes tam buvo klaikiai nuobodu vienam. Berniukas laukė Dori. Ji turėjo čia ateiti. Daug jie bastydavosi kartu. Daug kalbėdavosi. Laikas su ja lėkdavo nepastebimai. Per visus tuos reikalus, Senkleris taip ir nematė jos durklo, kurį mergaitė gavo vasarą. Dori sakė, kad atsineš jį čionai. Taigi, Grifiukas laukė.
Dingas brazdino kažkokias šluotas. O Gringo šiuo metu davėsi po sandėliuką. Alanas jau galėjo ją paleisti, vis tiek gyvūnas sugrįždavo pas jį. Dingas, kuris iš pradžių mėgino puldinėti voveraitę dabar žinojo, kad tai griežtai draudžiama.
-
Dori pėdino didžiosios salės link, tačiau nusuko ne į ją, o į už jos esantį sandėliuką. Ji taip ir neparodė Alanui to durklo, kurį gavo iš paslaptingosios moters dar vasarą, o buvo jau žiema. Tiesą pasakius, visą šitą laiką Mendel to durklo ir iš lagamino išėmusi nebuvo. Dabar ginklas gulėjo trečiakursės kuprinėje, o šalia jo buvo antras saugas. Kitas kabėjo Dori ant kaklo.
Kol mergaitė ėjo koridoriumi, labai didelė dalis mokinių į ją atsisukinėjo, mat vakar vakare ji nusidažė plaukus žalia spalva. Darė tai magišku būdu kartu su miegamojo draugėmis. Pavyko ne taip, kaip norėjosi, nes spalva išėjo kur kas ryškesnė, negu turėjo, bet bus gerai. Prie pat sandėliuko durų trylikmetės širdis suspurdo. Kaži, kaip į jos šitokį pasikeitimą reaguos Alanas? Ar jam patiks? Dori negalėjo paaiškinti, kodėl tai jai buvo taip svarbu. Bet ji labai bijojo, jog Alanui bus negražu.
Kai Dori įėjo į sandėliuką, Alanas sėdėjo atsirėmęs į sieną. Klastuolės lūpose iškart radosi šelmiškas šypsnis, ir ji nejučiom pagalvojo, kad grifas žaviai atrodė šitaip čia sėdėdamas. Jo garbanoti neklusnūs plaukai taip pat lietėsi prie sienos. O Merline, ar neatrodys jie juokingai būdami kartu? Viena galva žalia, kita - raudona. Tikrai neliks nepastebėti. Dori sukikeno.
Šiandien Alanas buvo atsivedęs ir savo gyvūnus, kurių Dori ne itin mėgo, bet juos mylėjo draugas, tad tekdavo pristaikyti. Prie Dingo Mendel jau visai buvo pripratusi, o su vovere sunkiai sekėsi susidraugauti, nes šios kažkodėl mergaitė šiek tiek prisibijojo. Nelabai kreipdama dėmesio į gyvūnus Dori atsisėdo šalia Alano. Sukryžiavo kojas ir atsisuko į jį. Jautė, kaip skruostai ima rausti, nes žinojo, kad tuoj tuoj Alanas kažką pasakys apie jos plaukus.
- Nežinau, gal padariau kvailystę, - kartu ir besišypsodama, ir susiraukdama, tarė Dori.
Pajutusi, kad Gringo į ją spokso, iš kuprinės išsitraukė kelis riešutus ir pavaišino voverę.
-
Pagaliau atsidarė durys ir pro jas įėjo Dori. Dingas ant jos suurzgė, matyt nepažino. O Alanas kurį laiką žvelgė į ją nieko nesakydamas.
Mergaitė atsisėdo šalia ir numetė voverei riešutų. Toji pasigavo ir nulindusi į kambario kampą ėmė juos graužti. Dingas pagaliau supratęs, kas čia ką tik atėjo taikėsi palaižyti jai veidą. Paskui pradėjo brukti savo gauruotą galvą jai į rankas, kad paglostytų.
- Gana gi jau Dingai. - Nusišypsojo jis. Bet šuo Senkleriui rūpėjo dabar mažiausiai. Žvilgsnį kaustė mergaitė, sėdinti šalia. Atrodė ji jam labai miela, gal dėl tų truputį raustelėjusių skruostų.
- Sveika žaliaplauke. - Šelmiškai pasakė jis.
- Atrodai pritrenkiančiai. - Pasakė ir padarė tai, ko šiaip niekados nedarydavo. Pakėlė ranką ir švelniai pataršė jos plaukus. Jam labai patiko šis įvaizdis. Nes mėgo klausytis Pankroko ir metalo ir panašios muzikos. O šitoks neformalus stilius Alanui visados patiko.
- Puikiai atrodai. Kada čia spėjai nusidažyti plaukus?
-
Koks keistas šuo, pagalvojo žaliaplaukė. Prieš tai sugalvojo ant manęs paurgzti, o dabar bando palaižyti veidą. Nejau iš pradžių nepažino, mintyse svarstė. Dori paglostė Dingą ir švelniai liepė eiti toliau, kad netrukdytų.
Mendel su jauduliu laukė, ką pasakys Alanas. Šis pataršė jai plaukus ir pasakė, kad mergaitė atrodo pritrenkiančiai. Tai išgirdus Dori nukrito akmuo nuo širdies, ji dar labiau nuraudo, bet šį kartą ne iš jaudulio, o iš laimės, ir atsipalaidavo.
- Ačiū, - šypsodamasi tarė. - Žinai, seniai galvojau. Vakar kelios klastuolės padėjo tai padaryti. Turėjo išeiti ne taip ryškiai, bet savaitėms lekiant ryškumas sumažės ir spalva taps sodresnė.
Trečiakursės kuprinė vis dar buvo pravira. Ji išsitraukė iš jos saugą ir įsispoksojo Alanui į akis.
- O kaip manai, kam gi dar galėčiau duoti antrą saugą, jeigu ne tau? - paklausė. - Visą rudenį galvojau apie tai, ar mandagu bus jį duoti būtent tau, jeigu tu padovanojai man saugus. Tačiau mano mintyse nėra daugiau jokio kito žmogaus, su kuriuo galėčiau juo pasidalinti.
Dori užkabino Alanui saugą ant kaklo. Kabinant jį pirštai perbraukė neklusnias raudonas garbanas ir Mendel šyptelėjo. Užsimanė jas pataršyti taip, kaip ir Alanas pataršė jos plaukus, tačiau susilaikė.
-
Daugiau jokio kito žmogaus, su kuriuo galėčiau juo pasidalinti. Aidėjo Alano mintyse šie žodžiai. Dovanodamas jai saugą niekada nemanė, kad gaus antrą jo dalį. Tai jam reiškė labai daug. Ir šiaip jų draugystė Alanui buvo labai svarbi, gal todėl, jog visada jautėsi taip, tarytum pažinotų Dori daug metų.
- Ačiū. Man tai labai daug reiškia. - Balse skambėjo rimtumo gaidelės, kurio šiaip nebūdavo. Kadaise, tokį saugą norėjo padovanoti Enrikai. Šiaip, kaip draugystės ženklą. Bet ji jau seniai yra labai toli. Ne, ne todėl, kad gyvena kitoje šalyje ir net ne dėl to, kad jis namo tegrįžta tik atostogoms. Enrika visada buvo kaip sesuo, jie kvailiojo, augo kartu ir dabar bendravo laiškais. Susitikę jie ir vėl galėtų kalbėtis lyg niekur nieko, bet jo mintyse Enrika nebebuvo tas svarbiausias žmogus.
Dabar Alanas užsisvajojo, kaip būtų nuostabu pasikviesti Dori į svečius. Norėjo parodyti visas savo mėgstamas vietas, išeiti į žygį po mišką, aprodyti senus keistus daiktus. Troško, kad jo tėvas visko nesugadintų imdamas kalbėti apie kilmę. Kai ateis pavasaris ir dvaras atrodys puikiai, supamas pamažu pražystančio sodo ir atgyjančio miško, jis ją būtinai pakvies išvykti kartu.
Veide pasirodė kažkokia svajinga išraiška. Norėjo ką nors daugiau pridurti, bet žodžiai ėmė ir pradingo. Dabar atrodau, kaip tikras mulkis. Siuto ant savęs.
-
Alanas padėkojo, regis, apie kažką tuo pačiu ir užsisvajojo. Dori pagalvojo apie tai, kad dabar bet kuriuo metu galės susisiekti su Alanu, padaryti taip, kad jis žinotų trečiakursės buvo vietą, tačiau saugas - ne žaislas, jis skirtas naudoti tik patekus į bėdą. Būtų smagu, jei Alanas turėtų siekėją, pagalvojo mintyse Mendel, tada mes galėtume susisiekti net ir būdami savo koledžų bendruosiuose kambariuose, bent jau balsu ar iš siekėjo išnirus tam vaiduokliškam atvaizdui, kaip darydavo Juzefas. Apie tai pagalvojusi klastuolė prisiminė Juzefą ir ją aplankė šioks toks kartėlis, nes tas melagis atšaukė rudenį jų susitikimą Kiauliasodyje ir dingo be žinios. Prieš tai, beje, išsiklausinėjęs trylikmetę apie slaptesnes vietas mokykloje.
- Žinai, po to karto, kai Juzefas pasiplovė ir neatvyko į Kiauliasodį, jis dar pasidomėjo vietomis čia, Hogvartse, kurios yra atokesnės, ir dingo. Man neramu, - pažvelgė grifui į akis, - kad jis kažką sumanė. Aš, kaip višta, jam viską papasakojau. Labiausiai jis susidomėjo Hogvartso įkūrėjų atminimo mene. Kaip manai, gal reikės kurią naktį eiti patikrinti tą vietą? Gal jis ten buvo, ką nors paliko ar panašiai? - svarstė.
Tačiau ne dėl Juzefo mes čia susitikom, mintyse sau pasakė Dori. Mergaitė iš kuprinės ištraukė paprastą juodą durklą ir atsargiai atkišo jį Alanui.
- Na, tai štai jis, - tarė.
-
Iš visų tų svajonių pažadino Dori pasakojimas. Ir jis vos nepaklausė. Ką sakei? Bet vardas Juzefas gražino Alaną į žemę.
- Tu ką galvoji, kad jis gali patekti į mokyklą? Į tą menę? Bet juk apsaugos tokios stiprios. - Paabejojo. Bet ką čia žinosi? O jei tai kaip nors įmanoma?
- Keista būtų, jeigu jam pavyktų čia patekti. Gal šiaip domisi? Bet žinoma patikrinti būtų ne pro šalį.
Taip, patikrinti tą menę tikrai reikėjo, o be to Alanas norėjo pamatyti tą Juzefą. Gal atsimintų jį kada kur matęs.
Iš minčių pažadino kitas dalykas. Ir Senkleris paėmė durklą.
Neatrodė, kad būtų kuo ypatingas, kaip nors užkerėtas. Jis įdėmiai apžiūrėjo ginklą. Tada išsitraukė burtų lazdelę ir pasakė.
- Reikia patikrinti. Specialis Revelio.
Šie kerai turėjo parodyti paslėptus kerus ar šiaip kokią nors durklo magiją. Bet nieko nenutiko. Nepasirodė joks užrašas. Durklas liko toks pat.
- Na, atrodo jis visai paprastas. Aišku, aš ne juodosios magijos specialistas. - Šyptelėjo jis. - Bet tikriausiai jam viskas gerai.
-
- Nežinau... Jeigu jis sugebėjo nugalabyti Džo ir kalbėti per Levandos kūną, - Dori nukrėtė šiurpuliukai. - Nenustebčiau, jeigu jis kokiu nors būdu galėtų patekti į mokyklą. Galbūt net per patį siekėją?
Dori dar kartą nukratė šiurpas. Ji įsivaizdavo, kaip tamsią naktį iš stiklo rutuliuko išnyra gyvų gyviausias plikis.
- Labai noriu nueiti į tą vietą, - pasakė galvodama apie tą menę.
Dori žiūrėjo, kaip Alanas tikrino durklą. Pagalvojo, jog keista, kad pati nesumanė per tiek laiko to padaryti. Kai kerai parodė, jog durklas nėra užkerėtas, Mendel šyptelėjo.
- Man irgi taip atrodo, kad šitas durklas nėra pavojingas. Tikriausiai pavojingiausias jis gali būti mano rankose, jeigu užsimanyčiau nudėti vieną kitą žiobarą, - susijuokė, tačiau iškart surimtėjo. - Žinau, žinau, tu tik nieko nesakyk. Pajuokavau, - lūpose vėl ėmė rastis šypsnis. - Žinai... aš tau jau turbūt minėjau, kad bendrauju su tavo bendrakoledže Deoiridh, - pakeitė temą. - Įtariu, kad tau skambės keistai... Nes ir man pačiai keista, bet... eee... aš važiuosiu pas ją per Kalėdas.
Dori taip norėjo papasakoti plačiau. Pasakyti, kad tie namai ne tik Deoiridh, bet ir herbologijos profesoriaus. Tačiau negalėjo. Bent jau kol kas... Tikrai negalėjo.
- Aš tau rašysiu. Gerai? - ir vėl nusišypsojo.
-
Patikrinti tą menę tikrai reikėjo. Alaną užvaldė artėjančio nuotykio ūpas.
- O kaip manai, ką darysime jei rimtai ten aptiksime Juzefą? Ir ką jis tau pasakys, kad mane atsivedei kartu? Juk niekas neturėtų žinoti apie jį ir siekėją ar ne? Manau jis supras, kad jei mes naktį atėjome į tą menę, tai tikrai ne šiaip sau. Tuo labiau, kad tu jam apie ją pasakojai ir jis susidomėjo.
Alanas sugražino durklą Dori. Gerai, kad tas nebuvo kažkaip užkerėtas. Alanas nemanė, kad Dori jį galėtų kažkur panaudoti. Bent jau artimiausioje ateityje.
Tada ji prakalbo apie atostogas. O tai atrodė puiki proga ją pakviesti pas save.
Deoiridh jis truputėlį pažinojo. Geras kadaise iš jos išėjo triušiukas. Mintyse nusijuokė jis. Šiaip, toji mergina jam atrodė įdomi ir tolima. Alanas taip jai niekados ir nebelindo į akis, nors tikrai norėjosi. Jam atrodė, kad ji neieško draugijos, o įkyrėti jis nenorėjo.
- O kodėl tai keista? Tai jei gerai sutariate ir puiku, kad ten važiuosi per atostogas. - Kuo nuoširdžiausiai pasakė jis.
- Aišku gerai. Dar klausi. - Pasakė, kai Dori paklausė ar gali jam rašyti. Po šimts, bus nyku be jos per atostogas. Staiga susimąstė jis.
- Žinai, Velykos ir pavasaris dar labai toli, bet aš čia seniai jau svarsčiau. O tu kaip tik prašnekai apie atostogas. Gal norėtum per pavasario atostogas atvykti pas mane?
-
- Žinai, jei rimtai aptikčiau ten Juzefą, tai žinočiau, kur panaudoti šitą durklą, - nusikvatojo, - nes norėčiau tą kvailį nudėti už visą šitą tylą. Paliko mane ir Levandą su siekėjais nežinioje, - susiraukė. - Bet aš nemanau, kad jis ten bus. Galvoju, verčiau bus kažką palikęs. Galbūt rasime daugiau siekėjų? - svarstė. - Žinai, nueikime ten. Šiąnakt, - pasiūlė.
Dori šyptelėjo, kai Alanas nudžiugo dėl to, jog trečiakursė vyks pas Deoiridh.
- Na, tiesiog ji daug vyresnė už mane. Maniau, galbūt atrodys keista, kad mudvi susidraugavom, - gūžtelėjo pečiais. - Žinai, kartais aš jaučiuosi taip, tartum Deoiridh būtų vyresnioji mano sesuo. Bet aš jai negaliu to pasakyti, nes nežinau, ar ji mane supras... Deoiridh yra gana tyli, - susimąstė. - Tik tu man pirmas parašyk! Aš nežinau, ar ji turi pelėdą.
Alanui pasiūlius atvykti per Velykų atostogas pas jį, Dori pilve suplazdėjo mažiausiai tūkstantis drugelių. Iš pradžių ji išsižiojo iš nuostabos, o po to veide radosi plati šypsena. Pasijuto panašiai kaip tada, kai draugas jai surengė gimtadieninį pasisėdėjimą namelyje medyje.
- Taip! - džiaugsmingai sušuko. - Taip, taip, taip!
Rankos jau tiesėsi džiaugsmingai apkabinti draugą, bet tuo pačiu ir sustojo. Kelias sekundes Dori savo rankas palaikė Alanui ant pečių, o po to greitai patraukė. Susigėdo ir pajuto, kaip žandai šiek tiek paraudo. Stengėsi ignoruoti tai, kas čia ką tik įvyko ir tik dar kartą patvirtino, kad norėtų atvykti pas grifą per Velykų atostogas:
- Labai norėčiau!
-
- O taip, tavo durklas tada gal ir praverstų. - Pasakė ir nusijuokė jis. Po galais, Irgi mat... Ką tas žmogus sau mąsto? Daro neaišku ką, Velia mokinius į savo eksperimentus. Staiga jis susimąstė. O jeigu Auris mokykloje yra dėl tokių pat priežasčių? O jeigu jis irgi verbuoja mokinius kokioms kvailystėms? Aš paranojikas. Supyko ant savęs.
- Gerai. Eikim šiąnakt.- Pritarė Alanas.
- Gerai, aš tau parašysiu. - Pasakė ir nusišypsojo jis. Pelėda turėtų atrasti Dori. Nors ir nežinojo kur gyvena Deoiridh.
- Aš tai tik kartą su ja susitikau. Truputį pasipešėm, paskui susitaikėm. Buvo smagu.
Alanas nudžiugo, kad Dori sutiko atvykti pas jį. Jos reakcija ypač pralinksmino.
Bet ar kažkas tarp jų pamažu keitėsi? Ne, tikrai ne į blogąją pusę. Atvirkščiai. Atrodo, ji norėjo apsikabinti, bet to nepadarė. Ji vėl paraudo. Visai kaip tada, kai tik ką užėjo į sandėliuką ir pasakė, kad nusidažė plaukus. O ir jis pats vis ieškodavo Dori. Juk tiek laiko leisdavo kartu. Būti su ja kartu patiko vis labiau. Na ir kas, kad kartais jie tokie skirtingi? Taip dar įdomiau.
- Tik... Žinai, tik tikiuosi, kad atvykusi nenusivilsi. Ir jei bus kokių kvailų nesąmonių iš mano giminės pusės... Iš anksto atsiprašau. - Kažkaip drovokai pasakė jis.
-
Dori šyptelėjo.
- Viskas gerai. Aš gerbiu grynakraujus burtininkus. Žinau, kad jie gali negerbti manęs, bet aš susitvarkysiu, - rimtai pasakė.
Iš tiesų žaliaplaukė labai norėjo pamatyti Alano šeimą ir namus. Pagaliau išvysti, kaip atrodo tikrų burtininkų dvaras, koks gyvenimas ten verda.
- Beje... kalbant... apie burtininkus... ir apie tavo giminę, - vėl prabilo mergaitė. - E... užvakar... užvakar aš buvau varpinėje ir bandžiau prisikviesti Juzefą. Mane užtiko Auris.
Trylikmetė kelioms sekundėms nutilo. Nebuvo labai malonu apie ta pasakoti Alanui, nes ji žinojo, jog draugas tikrai nebūtų pritaręs tam, kad Dori papasakotų jo pusbroliui apie siekėją. Na, bent jau galvojo, kad Alanas tam tikrai nepritartų.
- Jis pačiupo iš manęs siekėją, aš jį išplėšiau jam iš rankų ir pasiėmiau atgal... Mes šiek tiek ir ginčijomės, ir kalbėjome... galiausiai jis patikrino... siekėją. Ar jis nėra užkeiktas kokiais nors negerais burtais, ar nėra pavojingas... Auris sakė, kad tai nėra susiję su juodaja magija... Rutuliuku jis domėjosi, bet aš per daug nepasakojau jam apie tai. Tikiuosi, nepyksti dėl to, kad šiek tiek išsipliurpiau Auriui? - žvilgtelėjo į draugą. - Jis pats mane pričiupo, aš nežinojau, kaip man elgtis, buvau pasimetusi, - atsiduso.
-
- Ne po galais, jie negali... - Piktai nukirto Alanas, bet daugiau nusprendė ta tema nekalbėti.
- Tegul tik pabando tau kas nors ką nors dvare pasakyt... - Dar pridūrė.
O Tada ji papasakojo apie susidūrimą su Auriu. O čia tai neblogai... Jis nusišypsojo, kai įsivaizdavo Aurio veido išraišką, kai Dori atėmė jam iš rankų siekėją. Bet greit šypsnys dingo iš jo veido.
- Kuriems galams tau prireikė to Juzefo? - Paklausė.
- O kodėl turėčiau pykti dėl to, kad pasikalbėjai su Auriu, kad jis tave užtiko su tuo rutuliuku? Ir kaip pasibaigė tas jūsų susitikimas? Ar jis tau sakė, ką darys? Negi taip tiesiog nieko? Tiesiog žinos, kad turi kažkokį nelegalų daiktą ir nieko nedarys? - Nors, ką aš žinau kas Aurio galvoj sukasi? Sako jis kartais vieną, galvoja ką kita. Na kad ir kartais aiškina, kad purvakraujai tokie ar anokie, o kartais trinasi su visokiais žiobarais baikeriais. Suprask dabar...
- Bent jau gerai. Dabar aišku, kad siekėjas nėra juodosios magijos prietaisas. - Pasakė jis.
-
Dori gūžtelėjo pečiais.
- Pasakys, tai pasakys. Jei aš būčiau grynakraujė, irgi tikriausiai ką nors pasakyčiau. Na, arba bent jau pagalvočiau. Bet nesu, - balse pasigirdo kartėlis.
Kai Alanas paklausė, kuriems galams mergaitei prireikė Juzefo, Mendel atsiduso.
- Nežinau, - atsakė. - Tikriausiai nuskambės labai idiotiškai, tačiau man jo šiek tiek trūksta. Tu tik neklausk kodėl, nes aš pati nesuprantu. Nesuprask klaidingai, jis senas, - ėmė aiškintis, - gal net galėtų būti mano tėtis arba bent jau vyresnysis brolis. Bus tikrai gerokai vyresnis už Aurį. Tiesiog... nežinau... kažkaip smagu žinoti, jog kas nors iš burtininkų pasaulio mane prisimena... O dėl tavo pusbrolio, na, žinau, kad tu jam nieko apie Adriją nepasakoji, maniau, gal supyksi, kad aš papasakojau apie siekėją ar panašiai, - šyptelėjo. - Galiausiai jis mane palydėjo į bendrąjį kambarį. Sakė, kad jeigu reikės kokios pagalbos, galiu kreiptis. Neatrodė, kad būtų linkęs kažką daryti, bet tu jį geriau pažįsti nei aš. Nenustebčiau, jeigu kada sugalvotų kokiu nors būdu atimti iš manęs siekėją, kad aš nei nesuprasčiau, jog čia jo darbas, - svarstė. - Bet taip, dabar jau daug ramiau, kai žinau, kad siekėjas nėra susijęs su juodaja magija. Ir, žinoma, po to kilo dar didesnis noras duoti Juzefui į galvą už melą, - prunkštelėjo.
-
Šiąnakt laukė susitikimas su Juzefu, bet dar truputį vėliau. O štai dabar Auris drožė mokyklos koridoriumi. Praėjo pro didžiąją salę. Žinojo, kad čia visai netoli turėtų būti nedidelis sandėliukas. Ir jam reikėjo čia užeiti. Mirtinai. Tas kambariukas buvo prigriozdintas visokių rakandų. Todėl jis čia irgi kai ką padėjo. Tas daiktas niekuo nesiskyrė nuo viso to šlamšto, todėl niekas net nebandytų tikrinti. O dabar atėjo laikas jį pasiimti.
Auris atidarė duris ir atsiduso... Sandėliukas buvo pilnas visokių asmenų.
- Vajatau kaip gražu. Dori, Alanukas ir visas gyvasis kampelis. Na ką, pasisėdėjot, o dabar drožkit iš čia. Man čia yra reikaliukų. - Pasakė jis.
- Aš čia turiu labai rimtai pasiruošti pamokai, o jūs man maišysitės. Dinkit. - Tai buvo melas, bet nieko geresnio dabar jis nesugalvojo.
-
Dar viena smulkmenėlė. Juzefas vyresnis už Aurį. Bet ir tai nieko jam nedavė. Kartais Alanas pagalvodavo apie tą žmogų, gal prisimins. Bet ne. Negerai, kad Dori jo reikia. Bet jis su ja regis nesusisiekia. Gal pagaliau baigė savo eksperimentą? Arba tiesiog padidino jo mąstą, juk klausė apie mokyklą. Pamatysim kaip čia bus. Gal jau net šiąnakt viskas pasidarys aiškiau.
- Sakai Auris tau siūlė savo pagalbą... Žinai, su juo sudėtinga. Aš ne visada pagaunu ką jis galvoja. Bet šiaip. Aš manau, kad jei būtų norėjęs, būtų pasiėmęs tavo siekėją ir išėjęs savais keliais. Juk davei jam jį patikrin... - Staiga jis nutraukė sakinį, nes atsivėrusios durys įleido kaip tik jo pusbrolį. Dingas smagiai sulojo ir linksmai stryktelėjo ant atėjūno.
- Ai Auri pats nyk sau. Čia mūsų plotas, o tu turi savo kabinetą. - Tikiuosi, jis niekaip nepamatys durklo. Pagalvojo Alanas. Alanukas mat... Po galais. Siuto jis.
-
Na taip, su Auriu išties sudėtinga, vakar taip ir nepavyko suprasti, ką jis iš tiesų mano, mintyse galvojo mergaitė besiklausydama Alano žodžių. Tačiau spalvotaplaukių pokalbis buvo pertrauktas. Kažkas atlapatojo sandėliuko duris ir tai buvo ne kas kitas, o tas pats Auris.
Regis, apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius buvo pasiryžęs išvaryti mokinius iš šios vietos. Ir jis pavadino Alaną Alanuku, mintyse sukikeno trylikmetė. Tačiau grifas irgi buvo ne pėsčias, pasakė pusbroliui nykti iš sandėliuko ir žaliaplaukės veide pasimatė pasididžiavimas draugu, kad jis šitaip atsikirto savo vyresniam pusbroliui, kuris dabar yra profesorius.
Tačiau tuo pačiu mergaitei pasidarė kažkiek gėda. Ji sėdėjo sandėliuke nusidažiusi plaukus žaliai, o šalia vaikštinėjo šuo ir striksėjo voverė. Ar Dori dabar neatrodė kaip kokia mažvaikė? Tikiuosi, kad ne, ir vėl mintyse kalbėjosi su savimi.
- Niekur mes neisim, - pagaliau garsiai prabilo Dori. - Sandėliuke ruoštis pamokai, rimtai? - pakalė antakį ir pažiūrėjo į Aurį. - O kokia kitos pamokos tema? Tu mums pasakyk, kad mes abu galėtume pasiruošti ir gauti patį aukščiausią įvertinimą, - sukrizeno. - Jeigu mes turėtume kabinetą, tikrai nekiurksotume sandėlyje, - toliau kalbėjo klastuolė. - Ar tu čia kažką slepi? - nutaisė įtarų žvilgsnį ir apsidairė aplink.
-
- Rimtai Rimtai Dori. Ir nieko aš jums neaiškinsiu. Per pamokas turit mokytis, o ne žinoti aišku? Turit savo bendruosius kambarius, ten ir čiuožkit. - Dingas toliau smagiai puldinėjo Aurį, tas jį nustūmė šalin.
Senkleris apsižvalgė. Jam reikėjo vienos iš tų senų šluotų.
Prieš dešimt minučių Auris gavo laišką nuo vienos pažįstamos. Toji parašė, kad matė Džamilę. Kurią Senkleris paleido tada, kai juos užtikęs Alanas išmušė jį iš pusiausvyros. Džamilė turėjo mirti. O Auris... Bet Auris to nepadarė, jis nebegalėjo. Nepajėgė... Jis ją paleido. Prigrasė negrįžti, niekada ir paleido. O dabar ji čia.
Sena šluota buvo nepaprasta. Auris ją užbūrė sudėtingais kerais. Jie deja buvo vienkartiniai. Jis susiejo šluotą su Džamile, tam reikėjo tik jos plaukų sruogelės. Kerai turėjo aktyvuotis vos tik ji grįžo į Londoną. Tą padarė iškart, kai paleido ją. Galėjo šluotą palikti dvare, bet nuojauta liepė paimti. Tą seną nutriušėlę jis paliko čia, sandėliuke, kur ji niekam nekristų į akį. Ir štai, nuojauta neapmovė. Tik jam reikia paimti ją iš čia. Šluota gali jį nunešti ten, kur ji yra ir Auriui nereikės ilgai ieškoti tos merginos.
Džamilė manęs bijo, užteks tik pasirodyti ir ji išklos ko atsibeldė į Londoną.
Tik dabar viskas labai smarkiai kitaip. Dirbu mokykloje, pasižadėjau sau mesti visą tą reikalą ar ne? Visus tuos ryšius. Juk paleidau ją, tai ar turiu dabar ją vėl persekioti?
Reikėjo jiems pasakyti ką nors kito. Pagalvojo jis žvelgdamas į tuos du nenuoramas.
Bet ar man reikia taip skubėti? Vos gavau laišką, atėjau čia kaip akis išdegęs. Ji čia pati tiek įsipainiojusi, kam ji eis pasiskųsti? ministerijai? Tai jau tikrai ne. Pati sėstų į Askabaną. Nebent labai trokšta mane pasodinti ir jai tas pats, kaip tą padaryti. Tik tarp mūsų didelis skirtumas. Aš. Kilmingas Senkleris. O ji nevertėlė ir gana. Aš galiu išsisukti, o kas už ją pastovės? Ji juk net šeimos neturi. Nieko artimo.
Visi šie apmąstymai greit perlėkė jo galvoje.
- Tai kaip supratau nedingsit ar ne? Skelbiat man karą? - Visai linksmai paklausė. Kam aš atbėgau čia taip greit? Rasiu Džamilę vėliau ir pakalbėsiu su ja.
-
- Jeigu jūs, profesoriau Senkleri, taip netyčia nepastebėjot, mudu negalim čiuožt į savo bendrąjį kambarį, nes esam iš skirtingų koledžų. - Pasakė Alanas sarkastišku tonu.
- Todėl, kadangi jūs pats turite puikų kabinetą, ten ir galite drožti ir ruoštis savo begalinėms siaubingoms pamokoms. - Kuriems galams dabar jam čia užsireikė ateiti? Alanas panoro, kad pusbrolis eitų sau. Ypač šiandien, kai Dori kuprinėje guli durklas, kai jie planuoja savo naktinį žygį. O ir šiaip, visai ne laiku sugalvojo čia atsibelsti.
- Žinai, ta istorija apie pamoką... Man irgi atrodo, kad tu visai ne dėl to čia atėjai. - Kadangi visgi savo pusbrolį pažinojo gana neblogai, spėjo pamatyti jo akyse kažką. Rūpestį gal? Kažkas ten tikrai šmėstelėjo. Ir Alanui pasidarė labai įdomu kodėl jis sugalvojo ateiti į seną sandėliuką. O kai staiga Auris pasidarė visai draugiškas, kai atrodo vėl visiškai pakito Aurio nuotaika, tai pasidarė dar įdomiau.
-
- Mes čia atėjom pirmi! - susiraukė Dori. - Ir, jeigu ką, mes turim šunį, voverę ir durklą, - iškėlusi galvą gyrėsi. - Taip kad karo su mumis geriau nenorėti. Vaikai kartais būna žiaurūs, - ėmė krizenti.
Žalių plaukų savininkė pasiėmė į rankas durklą ir pirštais pradėjo liesti jo ašmenis. Žinojo, kad gali prisižaisti, tačiau norėjo pavaidinti labai suaugusią ir stiprią. Netyčia kiek stipriau perbraukusi nykščiu per ašmenis klastuolė šiek tiek įsipjovė. Menkai šyptelėjusi nusivalė kelis kraujo lašelius į drabužius ir nerūpestingai tarstelėjo:
- Oi. Netyčia.
Tada Klastūnyno trečiakursė atsistojo ir, laikydama rankoje durklą, ėmė vaikštinėti po sandėliuką, nors iš esmės ten vaikščioti nebuvo kur. Ji dairėsi tarp daiktų bandydama atspėti, ką gi Auris galėjo čia paslėpti. Jis tikrai ne pamokoms čia atpėdino ruoštis.
- Kaip profesorius, baigęs Hogvratsą, turėtum žinoti, kad tokie sandėliukai ir panašios vietos amžinai būta užsėstos tokių vaikigalių kaip mes, - pakėlė antakį. - Nėra labai protinga slėpti savo daiktus tokiose vietose. Juk jis čia visai ne dėl pamokos atėjo, ar ne, Alanai? - žvilgtelėjo į draugą. - Jis mus nuvertina. Mes būtinai išsiaiškinsime, ko jam čia reikia, - paskutinius sakinius ištarė taip, tartum Aurio čia nei nebūtų.
-
- Vajetau Voverę? Rimtai? Vadinasi, tikrai turiu ko pasisaugot. - Nusikvatojo Senkleris. Bet kai pamatė durklą Dori rankoje visi juokai dingo.
- O čia dabar kas per trofėjus? Mendel, kiekvienas susitikimas su tavimi, man atveria vis didesnį norą išgrūsti tave pas direktorę. - Ji ėmė vaikštinėti ratais, visur nešiodamasi tą savo durklą. Auris atsirėmė į sieną ir kurį laiką ją pašaipiai stebėjo.
- O ko tu čia ieškai Dori? Jeigu nori, galim pažaist šiltą šaltą. Iškart sakau, šalta, tikras ašigalis. nykybė.
Visą tą laiką pliurpdamas tas nesąmones, kišenėje spaudė burtų lazdelę. Durklas. Čia dabar kas? Šita mergaitė amžinai įsipainiojusi kur nereikia. Ar tas durklas susijęs su tuo daiktu, kurį aptikau pas ją varpinėje?
- Nesiseka tau Dori žinok. Ir šiaip, kažkokie nepagrįsti kaltinimai. Nieko aš čia nelaikau. Accio durklą. Expelliarmus. - Viską suliejo į vieną žodžių srautą. Norėjo paimti šį ginklą iš jos ir išeiti. Taip pat nusprendė juos abu nuginkluoti. Nes tikrai žinojo, kad sulauks pasipriešinimo, o šitam jis dabar neturėjo laiko. Aišku, nepasiims šluotos. Bet ką padarysi. Vizitas pas Džamilę gali ir luktelėti.
-
Ir kam dabar Dori išsitraukė tą durklą? Dar ir pirštą įsipjovė bežaisdama su juo. Bet kad ir ką dabar jis galvojo, žinoma vis tiek ėmė antrinti Dori. Nors ir manė, kad geruoju čia viskas nepasibaigs. Jis irgi atsistojo nuo grindų ir prabilo.
- Aišku Dori, mes surasim tai, ką jis čia slepia. Pamokoms ruoštis. Kur jau ne. - Šnekėjo, nors viduje augo susirūpinimas. Ypač tada, kai pusbrolis pradėjo eilinį savo cirką. Taip Alanas vadindavo tokius Aurio kvailiojimus. Jeigu ji nori išsaugoti savo durklą, reikia dingti iš čia ir jį kur nors paslėpti. Dar tas siekėjas. Gal spėčiau Aurį nuginkluoti? Labai greitai. Vienas, du... Ir tada jo paties lazdelė šovė iš rankos.
O ką aš sakiau? Taip ir turėjo nutikti. Alanas puolė gaudyti savo burtų lazdelės. Bet paslydo užkliuvęs už kažkokio kibiro ir tėškėsi ant žemės. Pajuto, kaip kaista skruostai. Po galais, kodėl?
-
Vis dėlto Auris buvo visom prasmėm stipresnis už šituos du vaikus. Jis meistriškai pagriebė durklą iš Dori ir abiejų mokinių burtų lazdeles. Alanas bandė pagauti savąją, bet vietoj to išsiteškė ant žemės užkliuvęs už kibiro.
- Alanai! - suriko Dori. - Ar labai užsigavai? - sunerimusi paklausė. - Viskas per tave! - metė piktą žvilgsnį į Aurį. - Reikėjo tau ateiti ir viską sugadinti! Ir atiduok mano daiktus!
Suraukusi antakius Dori ryžtingu žingsniu patraukė prie apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. Bandė atsiimti savo daiktus, tačiau buvo ir per maža, ir per silpna, kad pavyktų nugalėti suaugusį žmogų. Be to, po vakar Auris tikriausiai buvo pasiruošęs, jog įžūlioji Dori gali pulti.
Klastuolė visomis jėgomis siekė durklo ir galiausiai delnu perbraukė per aštrius jo ašmenis. Čia tau ne pirštas. Žaliaplaukė suspigo iš skausmo ir klūptelėjo ant grindų. Susiėmė skaudamą ranką, iš kurios nemaža srovele tekėjo ryškus raudonas kraujas.
Tas vaizdas Mendel buvo itin nemalonus. Ji jautėsi visiškai bejėgė neturėdama lazdelės ir negalėdama susitvarstyti žaizdos. Kadangi kraujas sunkėsi išties greitai, trylikmetę pradėjo pykinti.
- Aš nukraujuosiu... - išbalusiu veidu ėmė sapalioti.
-
Durklas ir lazdelės atsirado pas jį. Tada dar sužvangėjo kibiras ir Aurio pusbrolis plojosi ant žemės. Tas turėjo tramdytis, kad nepradėtų kvatotis iš šito ir iš to, kaip Mendel pradėjo kelti dramą.
- Nieko jam neatsitiko, baik čia šūkauti. Dramistė atsirado mat. - Pasakė. Bet nors ir kalbėjo buvo įsitempęs, nes žinojo, kad ji dabar tikrai gali bandyti atimti savo durklą. Taip ir nutiko.
- Na Dori raminkis. - Tvirtai pasakė. Ir tada nutiko tai, kas tikriausiai ir turėjo atsitikti mėginant atimti aštrų durklą.
- Nežinau kas tau davė šį daiktą, bet daugiau tu jo nematysi. - Tarė ir atsitūpė šalia. Atsargiai paėmė jos kraujuojančią ranką. Ir ėmė braukti burtų lazdele per gilią žaizdą. Tylomis berdamas reikiamus burtažodžius, kad nustotų tekėjęs kraujas. Kai liovėsi tarė.
- Einam. Reikia į ligoninę. Netekai daug kraujo ir šiaip, tegu žaizdą apžiūri seselė. - Auris lazdeles gražino šeimininkams. Durklą įgrūdo į magiškai išplėstą savo kuprinę. Tada patraukė link durų.
-
Gėdingai išsitėškęs ant grindų, Alanas stebėjo kas bus toliau. Žinoma, Dori daiktai irgi atsirado pas Aurį. Jis atsikėlė. Truputį diegė ranką. Tiksliau ir vėl alkūnę, tą pačią vietą, kurią susitrenkė per kerėjimo pamoką, bet šį kartą kur kas silpniau nei tada.
- Man viskas gerai. - Pasakė jis Dori. Bet greit pamiršo savo skausmą, nes Dori smarkiai susižeidė. Prakeiktas durklas. Alanas stebėjo ką daro Auris. Dar ir Dingas sugalvojo kišti čia savo nosį.
- Nelįsk dabar čia Dingai ne. - Sučiupo šunį už antkaklio. Kiek kraujo. Rūpinosi berniukas.
Pagaliau pusbrolis gražino jų lazdeles. Alanas sučiupo voverę ir jie visi išėjo į ligoninę. Viskas taip gerai prasidėjo. Gavau antrąjį saugą, bet Auris... Būtinai sumastė čia šiandien ateiti. Palauk, dar išsiaiškinsiu ką tu ten slepi. Galvojo eidamas koridoriais į ligoninės sparną.