((Tikriausiai daugeliui iškils klausimų, kodėl šitą reikalą pradėjau – paprastas atsakymas – man reikia galeonų, ir aš visiškai neįsivaizduoju, ką rašau. Kita vertus, nuėjusi apie 5km miške ir n kartų apkrikštyta lapų ir įsimūrijusi į voratinklius, nusprendžiau šį tą parašyti į Hogą. Bet tai dar nereiškia, kad visam laikui apsistosiu čia, nes yea, turiu egzistencinę krizę.))
[Pradingusi kibirkštis arba hamletiški monologai]
Tai buvo ramus vakaras, kai tarp žolių griežė cikados ir pilnas mėnulis rymojo tarp tingiai praslenkiančių baltų debesų. Danielis aukštielnikas tysojo ant žemės ir žvelgė į dangų. Antras kursas pasibaigė ir atėjo dar viena vasara Ūdrų Žabanguose. Tačiau, kas buvo keista, Danielis nenorėjo grįžti į Hogvartsą. Jau pradingo ta magiška atmosfera... o gal jos iš viso net nebuvo? Jo gyvenimas nebuvo ramus. Todėl ir nebuvo nuostabu, kad nesijautė Hogvartso, tuo labiau Švilpynės, dalimi. Jis gyveno tėvų praeitimi - štai kas buvo. Niekas, ne...kažkas vis dar jo laukė mokykloje. Kad ir kaip vienišas besijaustų. Bet ar verta vis tiek grįžti?
Sniegas be garso atsigulė šalia berniuko.
-Vis dar mąstai? – legilimantijos pagalba sumurkė vampus katinas.
Danielis linktelėjo.
-Gal galiu kažką padėti?
-Nežinau.
Prieš kelis mėnesius Dulksna, ar kitaip Pandora Streikers – melediktė, Mišelės Streikers, bandžiusios nuversti Magijos Ministeriją, duktė – atsiuntė laišką. Tačiau nuo to laiko Danielis jau nieko neišgirdo iš buvusios draugės. Turbūt jau pasitraukė nuo savo planų pakenkti jam. Vienintelė „priešė“ Hogvartse tapo savotiška drauge per Burtų Trikovės Turnyro puotą, tai taip, Sniegas nieko negalėjo padėti. Tik tas jausmas...Kaip tai apibūdinti? Danielis jautėsi beviltiškai.
Sniegas pasimuistė, buku snukiu bakstelėjo į švilpio petį. Ir tada...
-Ei!
Ir visa sunki letena užkrito ant berniuko šono, savotiškai apkabindama Danielį.
-Sniege! Tu sunkus!
-Čia tik letena! – suniurzgė didelis šešiakojis katinas.
-Pasitrauk! Uždusiu! Ei!
Danielis neapsikentė. Šiluma perbėgo per kūną. Ne - staiga mintis sustabdė jį.- Jei pavirsiu mažesniu, mane pritrėkš! Bet undo kūnui jau nepasakysi – drabužiai susiliejo su oda, rankos ir kojos, kaip dailininko prieštukas, sutrumpėjo, apsitraukė rusvai gelsvu kailiu ir Danielis piktai amtelėjo. Iltys, spurdesys ir metamorfmagas šunišku pavidalu išsinėrė iš Sniego nevykusio apkabinimo.
Papurtė kailį ir įsispitrino į sutrikusias katino geltonas akis.
-Aš...
-Sniege! Tu visai pamiršti, kaip suaugai! Tu milžinas, o ne tas kačiukas, kurį galima nešioti ant rankų!
Sniegas pakrutino ūsus. Jis įsižeidė. Bet to stengėsi neparodyti.
-Atsiprašau....
Danielis šuniškai įsišiepė.
-Atleista! Palauk. Sugalvojau! Žėk, paklausyk, turiu idėją.
Sniegas sukluso. Ką sužinojo Danieliaus mintyse, jį suintrigavo. Dar viena išdaiga? Basta, tas vaikis bus dar vienas Kajus!