Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Brita Hedwig Kovo 10, 2023, 11:34:41 am
-
Prie pat bibliotekos stalo yra lentyna su knygomis apie eleksyrus. Jeigu patrauksi knygą apie eleksyrų mokymo padėtį pasaulyje, knygų lentyna pasitrauks ir pasirodys kambarėlis. Jo lentynos nukrautos knygomis apie Hogvartso įkurėjus Helga Švilpyne, Roveną Varnanage, Gordriką Grifą ir Salazarą Klastuolį. Čia kėkvienas ras sau knyga. Ši vieta nenaudojama. Ją žino tik vienas kita vyresnis mokinys. Ir užklysta tik labai rėtai.
Vieną vakarą Brita klajojo koridoriuje. Ji ėjo į biblioteką. Nuėjusi ji patraukė į eleksyrų skyrių ir norėjo paskaityti kaip sekasi kitose mokyklose mokyti eleksyrų. Patraukusi vieną knyga ji labai nustebo. Priešais ją atsirado kambarys. Apžiūrėjusi visas knygas, dar labiau nustebo. Jos visos apie Hogvartso įkūrėjus! Brita pasiėmė po keletą knygų iš kėkvienos lentynos. Apie kėkvieną įkūrėją. Ir nubėgo į bendrajį kambarį jų skaityti.
-
Gruodė kaip ir kiekvieną vakarą ruošėsi egzaminams. Šį vakarą mergina nusprendė skirti eliksyrams ir todėl nuėjo į eliksyrų skyrių. Vartydama knygas kelias netyčia numetė ant žemės. Knygas skubiai pakėlė. O tada pamatė, kad atsiradusiame plyšyje kuriame turėjo gulėti knygos pasirodė mažas plyšelis, už kurio ji išvydo lyg ir kažkokio kambarėlio kraštą. Mergina susidomėjo. Na, tai nebuvo jai labai būdinga. Lįsti į nežinomybę. Bet ar dėl to, kad daug laiko leido su Milu. O gal dar ir todėl, kad daug bendraudavo su Eion joje atsirado ir šioks toks nuotykių troškimas. Taigi ji ėmė traukti knygas tol, kol galėjo įeiti į tą kambarėlį.
Kaip įdomu. Nei nežinojo apie kažkokį slaptą kambariuką bibliotekoje. Mergina nusitraukė vieną knygą nuo lentynos. Pavadinimas rodė, kad tai knyga apie mokyklos įkūrėjus. Bevartant knygas pamatė nedidelę juodą knygutę pavadintą "Paskutinieji Hario Poterio ir tamsos valdovo karo metai". Ta knygelė buvo netvarkingai įkišta į lentyną. Ir nesiderino prie kitų. Nes jau praverstose knygose buvo kas nors pasakojama apie Hogvartso įkūrėjus. Gruodė paėmė knygelę. Ėmė vartyti puslapius. Vertė ir vertė, kol pamatė pirmą paveikslėlį. Ten buvo kažkoks senas namas. Gruodė įsižiūrėjo į jį. Kažkuo tas paveiksliukas traukė. Staiga, name išryškėjo langas. Pro tą langelį ji galėjo matyti namo vidų. Matė kažkokį seną kambarį. Gruodė pasilenkė arčiau. Plaukų sruogelė netyčia užkrito ant puslapio, kaip tik ant to lango. Ir tada, merginos kojos atsispyrė nuo žemės ir ji stačia galva įvirto pro tą langą.
Gruodė suklykė iš netikėtumo, bet niekas negirdėjo. Ji susmuko ant grindų. Tamsiame prieškambaryje.
Čia buvo taip niūru. Rimeikaitė nulindo į kampą ir ten susigūžusi stebėjo. Taip bijojo, kad nedrįso nei krustelėti. Matė namų elfų galvas prikaltas ant sienos, parverstą skėčių stovą. Kažkokias užuolaidėles, kurios kažką dengė. Prieškambaris buvo toks dulkėtas. O tada atsivėrė durys.
Ir ji nustebusi pamatė, kaip pro jas įeina trys žmonės. Tikros legendos. Atpažino juos, nes pamatė randą vieno vaikino kaktoje. Truputį nurimo. Jie dabar pamatys Gruodę ir paklaus ką ji čia veikia. O ji pasakys kaip yra. Bet niekas į merginą nekreipė dėmesio.
Haris, Ronis ir Hermiona žvalgėsi. Atrodė sunerimę. Tada kažkas jiems pasidarė. Gruodei atrodė, kad gal jiems bloga. Tai netruko ilgai. Ir Hermiona išmikčiojo.
- Tai... Tur... Turbūt bu... Buvo liežuvio supančiojamieji kerai, kuriais Baisioji akis užbūrė namus nuo sneipo. - Dabar Gruodė susivokė kur esanti. Taip. Ji Fenikso Brolijos būstinėje. Juk jau seniau girdėjo apie šį namą per magijos istorijos pamokas.
Kad ir žinojo kur atsidūrė lengviau nepasidarė. Ji tyliai aiktelėjo ir dar labiau susigūžė, kai iš tamsos išlindo baisi figūra. Aukšta, papilkusi. Tuščiomis akiduobėmis. Gruodė net kvapą sulaikė iš siaubo. Ne ji viena persigando Hermiona irgi suriko. O dar ir užuolaidėlė nuslydo ir Gruodė pamatė ką ji dengė. Tai buvo moters portretas. Kuris dabar piktai klykė.
Tas padaras parodė pirštu į Harį.
- Ne. - Griežtai pasakė jis. - Ne mes tave nužudėme. - Ir kai jis tai ištarė pamėklė sprogo. o Gruodė kartu su kitais užsikosėjo nuo siaubingo dulkių debesies pasklidusio po prieškambarį.
- Šiukšlės, purvakraujai! Gėdos žymė ant mano tėvų namų slenksčio! - Klykė moteris iš paveikslo, kol Haris ją užtildė.
Ronis Guodė Hermioną. O Gruodė užsisvajojo, kad čia atsidurtų Milanas ir ją ištrauktų. Ką man daryti?
Jie kalbėjosi. O Gruodė neįsivaizdavo ką daryti. Šioje tikrovėje mergina buvo nematoma. Trijulė patraukė iš vestibiulio. Kad ir kaip bijojo Gruodė nenorėjo čia likti. Ką gali žinoti. Gal vėl pasirodys ta pamėklė ir ką nors padarys. Taigi tamsiaplaukė atsistojo ir nusekė paskui kitus.
Visi buvo tokie susirrūpinę. Dabar jie atėjo į svetainę. Už langų tvyrojo tamsa. Tai matyt vakaras, kai jie pabėgo iš vestuvių. Kai prasidėjo horokrusų medžioklė. Pamanė. Bet tai neguodė. O jeigu liksiu čia amžinai? Galvojo. Panoro apsiverkti. Bet susilaikė. Tik krūptelėjo, kai pasirodė žebenkšties formos gynėjas ir informavo, kad viskas gerai.
- Ei. Ar girdite mane! - Pradėjo šūkčioti. Bet niekas į ją nekreipė dėmesio.
- Tualetan. - Su kažkokiu skausmu balse pasakė Haris ir dingo iš kambario. O Gruodė galvojo ką daryti. Vis labiau panikavo. Ji ėmė vaikščioti po kambarį. Vis tiek niekas nematė. Po kelių minučių tokio lakstymo prisiminė vieną daiktą. Minčių koštuvą. Tokio dubens niekada nematė. Bet skaitė apie jį. Efektas panašus. Nors tai ir neprisiminimai. Bet gal pavyks. Gruodė pradėjo šokinėti. Gal pakils ir nusklęs atgal. Kaip minčių koštuve. Stryktelėjusi porą kartų pajuto, kad kyla. Kyla kažkur ir pagaliau kojos vėl trinktelėjo į žemę. Apsidairiusi susivokė, kad yra bibliotekoje. Rankose laiko knygą. Kurią skubiai užvertė ir įmetė į lentyną. Reikėjo prisėsti. Ką ir padarė. Atsisėdo ant žemės ir leido nuo savęs pamažu nuslinkti baimei.
-
Kad ir kaip būtų nejauku tai pripažinti, Oliveris pavydėjo broliui. Jis ėjo kažko veikti su Auriu, o štai tylesniam dvyniui likusi veikla buvo mokslai. Žinoma, tą daryti irgi reikėjo, bet galvoje nuolat sukosi mintys apie tai, kad net ir tėčio draugui jis yra nuobodus, dėl to pasikvietė tik Eliotą.
Vildamasis, kad tai padės susikaupti, Oliveris patraukė į biblioteką. Klastūnyno bendrajame kambaryje buvo per daug klegančių mokinių, kurie labai priminė, kad artimiausias žmogus šiuo metu yra nuotykyje.
Berniukas jau žinojo apie slaptą lentyną. Ją atrado visai netyčia, bet nutarė dabar tuo pasinaudoti. Taip jam tikrai niekas netrukdys, ir jis galės ramiai pasimokyti. Jau neteko vilties kada nors išmokti transfigūraciją, bet dėmesį šiandien skyrė būtent jai.
Ilgokai mokėsi teoriją, persirašė visą informaciją į sąsiuvinį. Pagaliau išsitraukė burtų lazdelę ir ruošėsi imtis praktikos, bet tada kažkas atskrido. Iš pradžių nesuprato, kas tai, bet galiausiai pamatė lėktuvėlį. Įtariai spoksojo į jį, bet galiausiai ryžosi paimti ir nustebęs suprato: tai laiškelis nuo Aurio. Gal jie su Eliotu visai netyrinėjo? Ar gali būti, kad tėčio draugas aiškino broliui, kad reikia stengtis? Oliveris nusišypsojo ir dar kartą perskaitė klausimus. Jie buvo visai paprasti. Negali būti, kad Eliotas nežino atsakymų, bet jeigu jau Auris prašo, jis pasistengs padėti. Įsidėjęs laiškelį į kišenę Oliveris dar kartą perskaitė reikiamą transfigūracijos burtažodį ir išsižiojo ruošdamasis jį panaudoti praktiškai.
-
Pirmiausia, aišku, nulėkė į Klastūnyno bendrąjį kambarį, bet ten Oliverio nerado. Kambario draugas pranešė, kad matė tylųjį dvynį išeinantį su knygomis rankose. Viskas aišku. Oliveris mokosi. Ką gi, nuo to tik geriau - didesnė tikimybė, kad iš karto atsakys į tuos klausimus, kurie tiesiog degino Elioto akis. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad susitikimas su Auriu baigėsi ne nuotykiu, o kažkokia nesąmone, kurios metu jis pažadėjo pasistengsiantis mokytis. Ką gi, kokias dvi dienas teks pasistengti, o tada tikėtis, kad Auris viską pamirš.
Gerokai mažiau entuziazmo persmelktais žingsniais berniukas nuslinko į biblioteką. Ten sėdintys pirmakursiai parodė, kur ieškoti Oliverio. Jis, pasirodo, dar ir slaptas bibliotekos vietas atrado. Tai visai nepritiko Elioto dvyniui, bet apie tai šnektelės vėliau. Dabar reikėjo atsakyti į kvailus klausimus.
- Oliveri, man reikia pagalbos! - tiesiai šviesiai pareiškė brolis. - Tu tikrai žinosi atsakymus į klausimus. Pasakyk juos ir man!
Nei prašau, nei ko nors panašaus į tai Elioto žodžiuose nebuvo. Jis spoksojo į brolį ir galiausiai susiprato pateikti tuos klausimus. Išsitraukė bjaurų lapelį ir ištiesė jį Oliveriui. Pasimokyti jis galės ir vėliau. Dabar dvynys prašė pagalbos.
-
Burtažodis buvo sudėtingas, todėl Oliveris labai susikaupė. Deja, netrukus visos mintys buvo išblaškytos - pasirodė Eliotas. Berniukas tuo tik džiaugėsi, tačiau netrukus paaiškėjo, kad Auris buvo teisus. Jis pernelyg gerai perprato Eliotą. Tai nebuvo didelė problema, bet kad brolis jį prisiminė tik prireikus pagalbos, kiek skaudino. Oliveris paėmė lapelį. Jame išties buvo tie patys klausimai, kuriuos jau buvo perskaitęs. Bet čia berniukas susidūrė su problema. Tėčio draugas buvo teisus - jis turi ne pasakyti atsakymus, o padėti Eliotui mokytis. Bet tai dvyniui, deja, visiškai nepatiks. Sakyti, kad nežino, irgi negali - tikrai nemeluos. Taigi dabar gerokai už brolį tylesnis dvynys nežinojo, kaip elgtis toliau.
- Aš tau galiu pasakyti, kur rasti atsakymus, jeigu tu jų nežinai, - galiausiai nelabai ryžtingai ištarė, nors tai Eliotui irgi nepatiks. Dar neryžtingiau pridūrė: - Juk mokėmės šituos dalykus, tai visai nesudėtinga… Ar tikrai nežinai?
Liūdnai pažvelgė į Eliotą. Atrodė, kad jeigu jis ir toliau nesimokys, vieną kartą gali baigtis blogai. Gal net liks antriems metams (mintis, kad brolį iš viso gali išmesti iš mokyklos, buvo pernelyg baisi, tad Oliveris atkakliai ją stūmė į šoną). Vadinasi, turi padėti.
- Pirmas klausimas yra apie velnio raizgus, - pradėjo Oliveris. - Tai yra augalas. Vadinasi, atsakymą gali surasti herbologijos vadovėlyje. Gal turi jį čia?
Nedrąsiai žvilgtelėjo į brolį ir bandė suprasti, ar pernelyg jo nenuvils. Eliotas turbūt nori ne to, bet Oliveris žinojo: tiesiog atsakydamas į klausimus visai jam nepadės.
-
Kad Oliveris gali nepasakyti atsakymų, Eliotas labai nuoširdžiai nepagalvojo. Taigi dabar, išgirdęs keistas brolio šnekas, apstulbo. Spoksojo į dvynį ir bandė suprasti, ar nepasigirdo.
- Man nesvarbu, kur tie atsakymai yra. Man reikia jų pačių. Pirmadienį Auris apie tai klausinės, tad turiu žinoti. Gali tiesiog pasakyti?
Nekantriai spoksodamas į Oliverį spėliojo, kodėl jis šneka tokias nesąmones. Kam reikia vadovėlių, kai brolis dvynys ir geriausias mokyklos profesorius viską žino? Visada galima paklausti jų, ir Eliotas nė neketino šitos taktikos keisti.
- Aš žinau, kas yra velnio raizgai! - nekantriai pareiškė, kai Oliveris užsiminė apie juos. - Tą augalą galima įveikti su lumos. Ir man tikrai nereikia vadovėlio. Tu ir taip viską žinai!
Eliotas labai jau draugiškai nusišypsojo broliui, bet viduje pradėjo kirbėti abejonė. Negi teks ieškoti pagalbos kitur? Ką gi, Džefas turėtų žinoti. Deja, Eliotas norėjo, kad čia jį išgelbėtų Oliveris.
- Geriau pasakyk kitus, - labiau pareikalavo nei paprašė berniukas.
-
Nors Eliotas čia atėjo prieš kelias minutes, jau aišku: paprasta nebus. Oliveris nurijo seilę. Norėjo padėti broliui, bet žinojo, kad jam tai nepatiks. Kodėl Auris jį pastatė į tokią situaciją? O gal tai padarė jis pats?
- Bet per egzaminą negalėsi manęs paklausti. Jeigu aš tau pasakysiu, tu tuoj pamirši. O radęs pats įsiminsi… - įsidrąsino pasakyti Oliveris, nors žinojo, kad gero geriau čia nesitikėti. Jeigu jau Eliotas nori atsakymų, jis užsispirs, kol juos gaus. Arba kol neteks kantrybės, ir tada paliks apsiašarojusį brolį kankintis vieną.
- Gal yra dar bent vienas klausimas, kurio atsakymą žinai? - paklausė. Nelabai užtikrintai pratęsė: - Juk mokėmės versti gyvūnus į taures. Mes dirbome su žiurkėmis, ir taviškė pabėgo. Tikrai turi prisiminti. Eliotai, jeigu aš tau pasakysiu atsakymus, nebus gerai. Kitą kartą vėl nežinosi…
Oliveris gailiai žiūrėjo į brolį ir mintyse prašė jo suprasti, kodėl nepasako atsakymų. Bet ar Eliotas pajėgs tai padaryti? Gal jam rūpi tik rezultatas? Ko gero, taip ir yra - jeigu broliui būtų bent kiek svarbūs mokslai, jis atsakymus į šituos klausimus tikrai žinotų.
-
Nuo kada Oliveris nebenori padėti? Eliotas visada žinojo: jo brolis yra geriausias dvynys pasaulyje. Deja, dabar pradėjo atrodyti kitaip.
- Ir tu pradedi apie tuos egzaminus, - neslėpdamas nepasitenkinimo pareiškė Eliotas. - Dabar dar ne egzaminas! Man reikia atsakyti į šituos klausimus, nes kitaip savaitgaliais turėsiu sėdėti pas Aurį ir daryti namų darbus!
Tonas buvo toks, kad buvo visiškai aišku: didesnio siaubo ir bausmės tiesiog negali būti. Auris irgi ne šventasis, jeigu prisigalvoja tokių nesąmonių. Bet dabar apie jį Eliotas nenorėjo galvoti.
- Taip! Žinau, kad stipriausia lumos forma yra lumos solem, - baisiausiai patenkintas savimi pareiškė energingas dvynys. Šitie klausimai jau pradėjo pabosti. Tarsi to būtų maža, brolis pradėjo pamokslauti apie kerus. Tiesa, ta pamoka buvo visai smagi, ir Eliotas netgi pasistengė prisiminti.
- Ne, ne tokie tie kerai, - ramiai pareiškė jis ir akimirką svarstęs pridūrė: - Vera verto! Na gerai, šitą žinau. Bet čia dar daug klausimų. Būk geras, tiesiog pasakyk, ir tiek. Tada aš eisiu sau, o tu galėsi ramiai mokytis.
Dabar Eliotas į brolį žiūrėjo labai jau draugišku ir nekaltu žvilgsniu. Taip, dabar nė kiek neabejojo, kad jau po kokių trijų minučių galės lėkti veikti ko nors smagesnio. Tik, žinoma, be Aurio, mat jis šiandien viską sugadino.
-
Eliotas užsispyręs. Netgi labai užsispyręs. Ypač tada, kai kalba eina apie mokslus. Kodėl jis negali bent šiek tiek pasistengti? Klausimai tikrai neatrodė sudėtingi, ir Oliveris tyliai atsiduso. Labai mylėjo brolį dvynį, bet jo nerūpestingumas kartais gerokai gąsdino.
- Bet jeigu pasakysiu atsakymus, tu juos atsiminsi tik šį kartą. Išmokęs susirasti knygose galėsi tai daryti kiekvieną kartą, - nelabai ryžtingai dar pabandė paprotinti brolį. Deja, nepanašu, kad šiandien pasiseks. Tiesa, Eliotas bent jau apie lumos kerus žinojo. Oliveris patenkintas linktelėjo ir nusišypsojo. Gal viskas dar ne taip beviltiška?
- Taip, - atsakė. - Matai, viskas ne taip ir sudėtinga. Ir taip, pavertimo gerai teisingi. Nesi kvailas. Viską tu žinai, Eliotai.
Tiesa, tas viską žinantis Eliotas ir vėl reikalavo viską tiesiog pasakyti. Oliveris dar kartą perskaitė klausimus ir nutarė pradėti nuo lengviausio:
- Apie Mėnulį tikrai turi žinoti. Juk žinai, ar ne? O drontai dar vadinami dirikranksiais. Šitas žodis sudėtingas, todėl ir pasakau. Bet ar žinai, kas tai yra? Kur ieškotum informacijos, jeigu nepasakyčiau?
Gailiai dirstelėjo į brolį ir mintyse prašė jo pagaliau pradėti mokytis. Šį kartą tai buvo tiesiog pokalbis su Auriu. Kas, jeigu kitą kartą Eliotą išsikvies direktorė? Anksčiau ar vėliau tai gali baigtis blogai. O būtent tai susijaudinusį pirmakursį gąsdino visų labiausiai.
-
Ar jie šiandien susimokė, ar kas čia vyksta? Auris buvo smagiausias žaidimų draugas (po Džefo, žinoma), o Oliveris - geriausias dvynys pasaulyje. Kodėl jie abu šiandien daro tokias nesąmones? Jis tikrai neketino pradėti mokytis. Kitą kartą tiesiog susiras Oliverio namų darbus ir juos nusirašys.
- Bet egzaminas irgi tik vieną kartą! - patenkintas savo protingumu atsakė Eliotas. - O knygomis naudotis negalima!
Nutaręs, kad dvynio pamokymai, kodėl jis turi mokytis, yra visai kvaili, berniukas šypsojosi. Oliveris atsakė tuo pačiu, tad viskas gerai. Jau visai netrukus ateis laikas pramogoms. Tiksliau, jis jau seniai atėjo, kad ir ką sakytų visokie auriai ir oliveriai.
- Aišku, kad nesu kvailas! Tiesiog šitie klausimai nuobodūs, - nekantriai pareiškė jis. Deja, Oliveris ir vėl ėmėsi mokytojo vaidmens, tad jo žodžius palydėjo garsus atodūsis. - Aišku, kad žinau, kas yra Mėnulis. Tai yra Žemės palydovas! - nelabai patenkintas pareiškė jis. Tiesa, kai Oliveris teikėsi pasakyti, kaip vadinami drontai, jam atleido. Na, bent jau trumpam.
- Kaip manai, ar Auris tikrai klaus to sudėtingo žodžio? - paklausė, nors pats sudėtingojo pavadinimo nė nepabandė ištarti. Ir neatsakė į klausimą, ar žino, kas tai yra. Pagaliau pajudėjo iš mirties taško ir tikrai neketino grįžti atgal. Taigi draugiškai stebėjo brolį ir laukė, kada jis pasakys likusius atsakymus. O jų, laimei, liko ne tiek jau ir daug.
-
Eliotas norėjo būti labai jau protingas. Bet jeigu jis išties toks protingas, kodėl tada negali to protingumo parodyti, kai kas nors paklausia klausimų, susijusių su pamokomis? Kad ir šitas sąrašas - jis visai nebuvo sudėtingas. O štai brolis moka tik išsisukinėti nuo mokslų.
- Bet pats ieškodamas informacijos gali daugiau ką įsidėmėti. Kaip ir savarankiškai darydamas namų darbus, - liūdnokai ištarė Oliveris, nors pradėjo suprasti, kad kovoja su vėjo malūnais. Galiausiai turbūt palūš ir viską pasakys. Ar Eliotas tai išpliurps Auriui? Turbūt taip, o tada tėčio draugas supyks… Pasidarė neramu, kad direktorė gali panorėti šnektelėti ne tik su Eliotu, bet ir su juo. Ką tada pasakys mama ir tėtis?
- Bet tau reikia žinoti atsakymus į juos, - stengėsi nepasiduoti broliui Oliveris. Suprato, kad būtų smagiau lėkti ieškoti nuotykių, bet reikėjo pabaigti mokytis. Bent jau šituos kelis klausimus. Apie Mėnulį Eliotas, žinoma, irgi atsakė teisingai. Kodėl visko negalėjo tiesiog pasakyti Auriui? Nebūtų reikėję čia kankintis. Tiesa, viso šito Oliveris neįgarsino. Tik atkreipęs dėmesį, kad brolis nepasakė, kas yra drontai, prisivertė priminti:
- Nežinau, ar klaus, bet kas tai yra? Ir kitas klausimas. Kaukai. Juk apie juos mokėmės per Aurio pamokas. Auris - geriausias mokytojas Hogvartse. Jau per jo pamokas tu tikrai klausaisi. Ar prisimeni: visi turėjome kai ką sugalvoti, tada daugelis susidūrė su kauku. Tas buvo nelabai seniai. Tau labai patiko ta pamoka, žinau tą.
Stebėjo Eliotą ir vylėsi, kad jis neprimins, kaip su kauku nesisekė pačiam Oliveriui. Tai buvo siaubinga pamoka, bet broliui ji patiko. Jis tikrai turėtų prisiminti tų padarų keliamą pavojų. Taigi berniukas žvelgė į dvynį ir laukė teisingo atsakymo.
-
Kartais Oliveris būdavo siaubingai nesupratingas. Ar jie tikrai dvyniai?
- Bet ieškoti informacijos neįdomu! Ieškoti reikia nuotykių! - kiek per garsiai šūktelėjo berniukas. Gal ir reikėtų atsiversti kokią knygą, bet tai taip kvaila… - Reikia žinoti. Ir tu man padėsi, - draugiškai nusišypsojo broliui Eliotas. Neabejojo, kad taip ir bus, bet kodėl Oliveris klausinėja tokių nesąmonių?
- Gyvūnas! - pareiškė, nors nebuvo visai tikras. Vis tik tai buvo klausimas, tinkantis magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokai. Kažin ar tasai Grindevaldas yra koks žvėris. Patenkintas stebėjo brolį, o tada prisiminė: tikrai žinojo, kas yra kaukai. - Taip! Jie priverčia bijoti. Ne, ne visai taip. Jie patys baisūs. Tu bijojai per tą pamoką! O man sekėsi puikiai. Kaukams įveikti yra burtažodis, kurį tu man pasakysi.
Eliotas nebežinojo, ką tiksliai reikia pasakyti apie tuos kaukus, bet Oliveris teisus - jis išties žino kažką apie tuos padarus. Dar kartą nusišypsojo broliui ir laukė likusių atsakymų. Jų kvailose knygose tikrai neieškos.
-
Eliotas ir toliau nebuvo nusiteikęs mokytis. Turbūt tai, ką jie čia daro, visiškai nenaudinga, ir Auris ant jo supyks. Pasidarė nesmagu. Jau ne pirmą kartą mylimas dvynys pastatė jį į nepatogią situaciją. Oliveris tyliai atsiduso.
- Negali vien tik ieškoti nuotykių, - liūdnai sumurmėjo. Skaudžiausia tai, kad būtent nuotykiai juos ir atskyrė. Jų Oliveris visai nenorėjo, o štai Elioto požiūris priešingas. - Pasakydamas nepadėsiu. Aš noriu, kad tu išmoktum…
Žodžiai nuskambėjo liūdnai ir neužtikrintai. Eliotą įtikinti mokytis labai sudėtinga, ir jis nepajėgus to padaryti. Kad drontas yra gyvūnas, tik linktelėjo. Kažin ar Eliotas tą žinojo, bet jeigu išmąstė, irgi gerai.
- Kaukai pasiverčia tuo, ko mes labiausiai bijome. Jie keičia pavidalą. Todėl ir yra pavojingi, - paaiškino. Gerai, kad bent Aurio pamokose Eliotas kažką išgirsta. Kiek padvejojęs pridūrė: - O burtažodis yra riddikulus. Atsiminsi?
Reikėjo pereiti prie kito klausimo. Oliveris peržvelgė sąrašą ir paklausė:
- Ką žinai apie bezoaro akmenį? Ką jis daro ir kur jo ieškotum?
Tai buvo šiek tiek plačiau nei Aurio sąraše, bet nepakenks. Tai labai svarbi tema, tad Eliotas būtinai išmoks.
-
Jeigu nuoširdžiai, Eliotas mielai lįstų į nuotykius su Oliveriu. Žinoma, su Džefu labai smagu, kai kurie kiti berniukai irgi šaunūs. Bet vienuolikametis vis dėlto labiausiai troško viską patirti su dvyniu. Todėl jo požiūris į nuotykius gerokai slėgė, tik Eliotas niekada to nepripažins.
- Aš pasiruošiu egzaminams. Tikrai, - bandė raminti brolį. Labai jį mylėjo, na o jų skirtumai… Ką jau padarysi.
- Taip! - džiaugsmingai sušuko apie kauką. Burtžodį pakartojo mintyse ir pažadėjo sau įsidėmėti. Auris dar įsitikins, kad jo pamokose Eliotas tikrai geba pasistengti. Bet kitas klausimas visai nepatiko - energingas berniukas nė neįsivaizdavo, kas yra bezoaro akmuo. Klausiamai žiūrėjo į Oliverį ir gūžtelėjo pečiais.
- Šito tikrai nežinau. Kaip ir apie… Grindevaldą, - prisipažino. Nuskambėjo kiek kaltai, nors, tiesą sakant, taip nebuvo. Šie klausimai buvo nuobodūs. - Užtat ateitį galima spėti iš arbatžolių lapelių, iš krištulo rutulio ir pagal planetų išsidėstymą!
Apie tai kažkada kalbėjo su kitais klastuoliais, tad dabar pasijuto labai protingas. Tik gaila, kad to nesusakė Auriui. Dabar nereikėtų kankinti brolio. Eliotas stebėjo jį ir laukė paskutinių dviejų atsakymų.
-
Eliotas bandė jį nuraminti, bet ar žodžiai nuoširdūs? Šito Oliveris nežinojo, bet labai norėjo tikėti, kad taip. Eliotas privalo išlaikyti egzaminus. Kas būtų, jeigu jam nepavyktų, baisu ir pagalvoti.
- Turi juos išlaikyti, - sumurmėjo. Eliotas, žinoma, nekvailas. Viskas bus gerai. Oliveris nusišypsojo broliui. Labai jį mylėjo ir nuoširdžiai norėjo padėti.
- Bezoaro akmuo susijęs su nuodų ir vaistų pamoka. Tai yra naudinga medžiaga. Kalbėjome apie tai per pamoką. Džefas negalėjo patikėti, kad vieta, kur tas akmuo randamas, tokia keista. Manė, kad profesorius O'Connor meluoja. Tikrai turi prisiminti.
Et, jeigu tik pasistengtų, Eliotas tikrai galėtų viską atsiminti. Iš informacijos, kurią teikdavosi išgirsti, pasidarydavo nuotykį. Tik kad visai nededa pastangų… Oliveris nenorėjo tiesiog visko pasakyti - broliui reikia išmokti. Gal ir gera idėja viskam sugalvoti asociacijas ir prisiminimus. Tik kad pačiam teorija sekėsi puikiai, o praktikoje tokie dalykai nepadeda.
- Pagalvok, - dar pasakė. - Apie Grindevaldą pakalbėsime po to.
Žvelgė į dvynį ir vylėsi jį suprantant, kad mokslai yra svarbu. Nenorėjo moralizuoti, bet, panašu, gali tekti tą padaryti.
-
Kalbėti apie egzaminus gerokai pabodo, ir Eliotas tyliai atsiduso. Jo broliui reikia dažniau veikti ką nors smagaus. Gal tada nustos galvoti apie egzaminus ir namų darbus.
- Išlaikysiu, - nekantriai pakartojo. Neketino dabar persistengti - egzaminai tik birželio mėnesį.
Keista, kad Oliveris kažką prisiminė apie Džefą. Atrodė, kad jis broliui nepatinka. Kita vertus, tai susiję su mokslais, tad ne taip jau ir šaunu. Bet Eliotas ilgokai nesuprato, apie ką Oliveris kalba. Bet pagaliau sušuko:
- Kažkas su ožkom ar ožiais! Taip, tikrai buvo!
Profesorius O'Connor visai neblogas. Jis mokyti norėjo lygiai tiek pat, kiek Eliotas - mokytis. Ar bent jau taip atrodė pačiam berniukui. Deja, tai nereiškė, kad jo pateikiamą informaciją įsidėmėti bent kiek lengviau. Kiek pagalvojęs (ir netgi nuoširdžiai pabandęs prisiminti) pratarė:
- Ne. Tiksliai nežinau. Kažkur ožkos ar ožio viduje? Ar tai ir yra ožys?
Tai skambėjo juokingai, ir berniukas sukikeno. Kartais pamokos gali būti smagios. Kartais. Štai Aurio pamokos - visai kas kita. O'Connor neatrodydavo laimingas, kai Eliotas paklausdavo dvidešimt su nuodais ir vaistais susijusių klausimų.
- O Grindevaldas? - dar paklausė nutaręs, kad reikia greičiau baigti šitą reikalą.
-
Eliotas aiškiai prarado kantrybę, tad Oliveris apie egzaminus nieko nebesakė. Deja, vidinė baimė, kad broliui išties gali nepasisekti, kamavo vis labiau. Tik kaip tam broliui įrodyti, kad mokslai yra svarbu? Tai atrodė kaip visiškai neįmanoma misija.
Laimei, bent Džefas padėjo kažką prisiminti. Bet kodėl Eliotas negali to padaryti nepaskatintas? Auriui tokio atsakymo kažin ar pakaktų, bet bent būtų aišku, kad jis stengiasi. O dabar atrodė, kad Eliotas specialiai neatsakė į tuos klausimus. Tėčio draugas turbūt supyko.
- Na taip. Susiję su ožiais, - patvirtino Oliveris, nors atsakymo sakyti nenorėjo. Auris prašė ar liepė kaip to ir nedaryti. Kita vertus, Eliotas - jo dvynys. Jis berniukui buvo visų svarbiausias. Taigi nelabai drąsiai paaiškino: - Bezoaro akmenį galima rasti ožio skrandyje. Ar prisiminsi?
Knietėjo paklausti, ar Eliotas bent pabandė prisiminti, bet to padaryti Oliveris nesiryžo. Neaišku, ar brolis ką nors prisimins, bet gal bent pajėgs pirmadienį atsakyti į klausimus?
- Apie Grindevaldą tu turėtum man papasakoti. Tau patinka profesorės Forrm pamokos, - pratarė po dar vieno klausimo. Apie tą žmogų ir pats neprisiminė daug, bet Eliotui tai buvo įdomu. Ko gero, jie abu nustebo, kai energingas ir smalsus dvynys susidomėjo magijos istorija. Tik kad tai šį kartą, deja, nepadeda.
- Jis mokėsi Durmštrange ir bendravo su Dumbldoru. Juk žinai, kas jis toks, ar ne? - pabandė padėti broliui. Klausė savęs, ar turės pasakoti Auriui apie šitą susitikimą, bet žinojo taip ir neišdrįsiantis to padaryti.
-
Broliui patvirtinus, kad bezoaras susijęs su ožiais, Eliotas išsišiepė. Dabar pasijuto esąs itin protingas, ir Auris negalės priekaištauti. Gal atsakys į klausimus, o gal ir ne. Bet šį tą prisiminė ir pats, o tai ne tiek ir mažai.
- Taip! Ožio skrandyje! - patvirtino Eliotas, kai brolis teikėsi pasakyti atsakymą. Prisiminė, kad iš šios informacijos su Džefu kikeno bent porą pamokų. Kaip jis galėjo pamiršti? Bet dabar jau tikrai prisimins. Bent jau iki pirmadienio, o po to… Kas ten žino. Pasaulyje buvo įdomesnių dalykų nei ožių skrandžiai.
- Taip, man patinka Forrm pamokos, - patvirtino berniukas, tačiau to, ką norėjo pridurti, vis dėlto neišsakė. Nors jam patinka tos pamokos, nereiškia, kad per jas kažką įsimena. - Taip, Dumbldorą žinau. Ir Durmštrangą. Dereko tėtis norėjo jį siųsti ten, - pareiškė apie vieną miegamojo berniuką. Nelabai jį mėgo, tad visai gailėjosi, kad Derekas vis dėlto atvyko į Hogvartsą. - Jie dėl kažko pešėsi. Ir tada žuvo Dumbldoro sesuo, - dar pasakė Eliotas ir pats nustebo dėl savo žinių gausos. Net švytėjo iš džiaugsmo ir gerokai per garsiai šūktelėjo: - Ačiū!
Daugiau nieko nelaukęs nusisuko nuo Oliverio ir movė lauk. Dabar jau tikrai laikas nuotykiams.
-
Atrodė, kad Eliotas tikrai prisiminė, kad bezoaro akmuo randamas ožio skrandyje. Bet ar ilgam? Šito Oliveris nežinojo, ir tai gąsdino. Tiesa, nenorėjo, kad mylimas brolis galvotų jį ir vėl priekaištaujant, tad tik linktelėjo patvirtindamas atsakymą. Tik kad Auris viską sužinojęs turbūt supyks…
- Jeigu patinka pamokos, vadinasi, bent ką nors tikrai turi prisiminti, - pasakė apie magijos istoriją. Specialiai daugiau nieko nekomentavo - laukė, kol ką nors prisimins pats Eliotas. Ir, laimei, šį kartą jis prisiminė. Oliveris laimingas nusišypsojo. Norėjo pridurti dar kelis faktus - nežinojo, ar Auriui pakaks tiek, kiek Eliotas prisiminė pats. Kita vertus, tėčio draugas prašė atsakymų nesakyti. Bet kuriuo atveju nespėjo nieko pasakyti - brolis dingo. Tiesa, šį kartą padėkojo, kas nuoširdžiai pradžiugino. Nežinia, ar tėčio draugas nepyks, bet berniukas jautėsi laimingas.
Netgi pasisekė transfigūracijos kerai, prie kurių Eliotui išbėgus grįžo. Pakartojo juos dar kelis kartus - sekėsi tikrai neblogai. Nutaręs, kad Eliotas jam padėjo, Oliveris pasižadėjo būtinai jam tą pasakyti.
Dar kiek pasimokęs galiausiai paliko biblioteką ir patraukė bendrojo Klastūnyno kambario link.