Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Keitas Kolinsas Rugsėjo 02, 2018, 11:09:36 pm
-
Paėjus tolyn keliu nuo parko, kiek atokiau nuo viso šurmulio, perėjus vingiuotą gatvę galima pasiekti mažutę žiobarišką kavinukę. Pastatas nudažytas svajingai melsva spalva, o kur ne kur dailiai baltais ir rausvais dažais yra išraityti keli debesėliai. Kavinukės langai neįprasti-dideli ir platūs, jų rėmai taip pat dažyti dangaus mėlynės spalva, o pažvelgęs pro juos gali matyti, kad kitoje pusėje laukia didelės palangės su daugybe įvairaus dydžio margų pagalvėlių ant kurių jauku prisisėsti.
Įėjus vidun visada skimbteli varpelis ir pasklinda gardus šviežios kavos aromatas. Visos sienos nudažytos optimistiškai nuteikiančia geltona spalva, o ant jų kaba įvairūs, tarsi iš devynesdiašimtųjų atsiradę plakatai ir daug geltonų, atrodo kalėdoms tinkančių lempučių. Toliau į akis krinta vos ne kiekviename kampe pastatyti žaliuojantys augalai-tiek dideli, tiek maži, bet visi nežydintys.
Ant tamsaus medžio grindų beveik visur pakloti įvairių spalvų, raštų, medžiagų ir dydžių kilimėliai, ant kurių stovi juodos medienos staliukai ir minkštos kėdės.
Prekystalis nudažytas kiek tamsesne geltona spalva, o prie jo gali matyti savotišką vitriną už, kurios matosi visai nebrangūs įvairių rūšių skanėstai-nuo gabaliuko torto iki papraščiausių sausainių. Maloniai besišypsanti pardavėja visada pasiūlo šviežios kavos ir čia būti visada jauku.
Keitas, klajodamas po Londoną užklydo ir į mažą kavinukę. Buvo didelis kavos mėgėjas, bet buvo ją įpratęs gerti, bet kur ir tik įžengęs į šią vietą suprato, kad niekad nėra buvęs tikroje kavinukėje.
Čia iškart dvelkė kava, o oras buvo gaivus, nes visur buvo pilna žalių augalų.
Juodaplaukis vaikinas, turbūt pirmą kart neatkreipdamas dėmesio dėl savo išvaizdos, atsisėdo tolimiausiame kampe, prie staliuko, kuris stovėjo prie didelio lango ir atvėrė vaizdą į gerai apšviestą, nejudrią Londono gatvelę.
Švilpis užsisake juodos kavos su šlakeliu migdolu pieno ir vienu kubeliu cukraus-tokią kavą visada gerdavo, ir išsitraukė atsineštą žiobarišką knygą, kurios viduryje buvo juodas skirtukas. Atsivertęs puslapį, kuriame aną kart baigė skaityti, vaikinukas akimis lakstė nuo eilutės prie eilutės, atsilošęs kėdėje ir gurkšnodamas kavą.
-
Buvo gan vėsoka, tad žaliaplaukė mergaičiokė įsisupo stipriau į juodą, juokingom mažom kaukulytėm išsiuvinėtą megztinį, vis dėl to norėdama kaip nors gerai praleisti laiką, būtinai užsigalvojusi pasiklydo ir nebežino kur beesanti.
Ką pasakytų Abigailė jeigu čia būtų... Turbūt kaip visada pasisukiotų su savo nupigintais rausvais bateliais ir mesteltų kokią erzinančią frazę. Teta nebuvo labai malonus žmogus, visada turėdavo savo įmantrų skonį. - Mintijo Dema.
Eidama gatve vos nesušuko iš laimės, kai pamatė mielą ir jaukiai atrodančią kavinukę. Demetra pasileido bėgte, nedaug trūko, kad nepargriūtų, bet šįkar jai pasisekė ir nesusižalojusi, plačiai atvėrė duris, taip sugadindama jaukią atmosferą viduje. It girtuoklei Emirai nelaikė kojos ir ši be paliovos drebėjo.
- Man kakavos ir jei turite šokolado. - Kiek nerangiai priėjusi prie padavėjo tarstelėjo. Tik gavusi savo užsakymą, Flores kiek paeėjo toliau, bet užkliuvusi už kažko numesto ant grindų, tėškėsi žemyn taip apipildama kampe sėdėjusį vaikinuką, kuris ramiai skaitė knygą.
- O tu, apžėlusi Merlino barzda, aš labai atsiprašau!
-
Keitas, net neatkreipė dėmesio į garsų varpelio skimbtelėjimą, jis buvo per daug pasinėręs į knygą, kur dabar, kaip tik vyko didelė intriga. Skaitantis vaikino balsas aidėjo galvoje, akims lakstant po knygos eilutes, tik staiga ant pačios įdomiausios vietos knygos puslapiai apibiro rudais taškeliais ir Keitas nė nespėjęs sureaguoti į smarkiai plikantį karštį, pašoko. Visa kairioji šlaunis ir nepridengta ranka buvo apipilta karšta, visur bėgančia kakava.
-Po velnių,-vaikinukas sukando dantis, atrodo visai negirdėdamas atsiprašymų. Jis pagriebęs dėžutę servetėlių pirma gelbėjo ir sausino knygą ir tik paskui stalelį ir savo ranką ir koją. Pro smarkiai suplėšytus džinsus matė, kad jo šlaunis visa paraudonavusi, o tas pats darėsi ir su ranka.
Švilpis tik tada pamatė mergaitę, kuri jį apipylė. Norėjosi ją apšaukti, bet vis dėl to prisiminė esąs švilpis.
-Eaa... Tau viskas gerai? Nenusiplykei?-paklausė jis, servėtele trindamas skaudančią ir peršinčią ranką.
-
Demetra buvo visa paraudonavusi iš gėdos bei baimės, mat pamačiusi, kaip vaikinukas tvardosi jos neaprėkęs, vos išstovėjo neišbėgusi lauk su šokoladu rankose. Mergaičiukė niekad nenorėjo veltis į bėdas kuriose nelabai sekėsi suktis, tad išgirdusi šio klausimą kaip reikiant sutriko.
- Ammm... Manau, kad ne. - Nežinodama ką be pridurti, Emira žvilgtelėjo į nepažįstamojo nuplikytas vietas, kurios neatrodė labai patraukliai.Pasimk šokoladą ir bėk iš čia, jis net nesusipras kas nutiko ir neiškels tau ieškinio už žioplumą! - Rėkte rėkė protas.
Varnė iš lėto pradėjo trauktis, greitomis pasisuko ant kulno ir patikrino kišenėje esantį šokoladą. Staiga padavėjas nešinas sausainiais atsitrenkė į Flores, o ši atbula griūvo ant nelaimėlio ir jo nudeginimų.
It padykusi, žaliaplaukė ropštėsi nuo šio kelių, bei pasileido bėgte durų vedančių į laisvę nuo visos šios beprotybės.
-
Vaikinas šiaip taip susitvardė. Turbūt trumpam Keitą buvo paveikusi jo klastuoliškoji pusė, smarkiai paveldėta iš motinos.
-Ei, ei, viskas okei, ramiau,-ištiesęs vieną žieduotą ranką, pabandė mergaitę nuraminti Kolinsas. Juk jis grįš į vaikų namus, nusiplaus tas žaizdas ir viskas bus gerai.
Kai mergina užgriuvo ant jo, Keitas atsargiai ją pakėlė ant kojų, vis dar stengdamasis nuraminti žaliaplaukę. Ji atrodė tarsi elnias iššokęs priešais automobilio šviesas ir berniukas, prieš jai pabėgant, švelniai sugriebė mergaitę už rankos.
-Ei, ei, ramiai, ramiai. Viskas gerai, nieko tau nedarysiu,-švelniu balsu patikino ją Keitas,-Gal galėčiau gauti ledo?-praeinančio padavėjo paprašė vaikinas, o tam linktelėjus vėl atsisuko į mokinę,-Rimtai. Viskas ok. Leisk pavaišint tave kakava,-švelniai pasiūlė juodaplaukis.
-
Dar nepasiekus durų, Demetrą sulaikė ranka švelniai nusileidusi ant smulkaus jos riešo. Lėtai atsisukusi varnė juto dėgte deginantį jausmą skruostuose, kuris atsirado nuo jausmų protrūkio šitaip apsikvailinus.
- Kakavos..?- Nežinodama ką dar pasakyti ar paklausti, mergaičiukė lėtai patraukė ranką iš ano gniaužtų. Kiek sutrikusi dėl savo žioplumo kuris ir buvo visų šitų įvykių kaltininkas. Emira pakėlė galvą ir įsitelbėjo į vieną tašką esantį juodaplaukio kaktoje. Flores niekada nežiūrėjo kitam į akis, tai labai trigdė kaip ir rūpestis ar draugiškumas kuris buvo Hogvartso globotinei svetimas. Augant žiobarų šeimoje nebuvo lengva gyventi kiekvieną dieną patiriant nuoskaudas, tad labiau prie širdies buvo, tapti nematomai.
- Nenoriu jūsų apkrauti, manau, kad šiuo metu aš turėčiau pavaišinti jus kakava, bet neturiu smulkių... ar išvis pinigų, tad suteiksiu tokį malonumą ir leisiu mane papopinti.
-
Vaikinui buvo keista, kad kažkas taip reaguoja į tiesiog pasiūlytą puodelį kakavos. Vaikinas buvo gan draugiška asmenybė, o ir Hogvartse, kurį laikė namais, augo tarp kitų švilpių, kurie visada buvo draugiški ir malonūs, tiek vieni kitiems, tiek kitų koledžų mokiniams, tad ir Kolinsas pramoko būti “geresniu žmogum”.
Praeinančios padavėjos vaikinukas paprašė kakavos ir padavė jai kelias žiobariškas monetas iš kišenės. Ji linktelėjo ir netrukus grįžo ir su anksčiau prašytu ledu ir su kakava, kurią vaikinukas atsargiai padavė žaliaplaukei. Jo judesiai vis dar buvo atsargūs, kaip ir tada, kai buvo su Adele. Buvo, net keista, kai toks išstypęs asmuo mokėjo elgtis švelniai ir atsargiai.
-Merline, tiesiog vadink mane Keitu. Aš ne ką vyresnis už tave,-nusijuokė juodaplaukis, atsisėsdamas ant minkštos kėdės ir priglausdamas šalto ledo maišelį prie šlaunies, o paskui prie rankos. Buvo daug geriau, kai atšaldė nudegimus.
-Taigi. Kuo tu vardu?-kilstelėjo antakį vaikinukas, gurkštelėdamas savo vos atšalusios kavos.
-
- Demetra, bet gali mane vadinti Deme. - Šaltomis rankomis apglėbusi karšta kakavos puodelį tarstelėjo varniukė.
- Atleisk, kad reagavau kaip pamišelė ir dar pridariau tau nemalonumų... Esu kiek išsiblaškiusi.- Aprimusi ir nuleidusi akis žemyn murmėjo žalių plaukų savininkė vis patrindama paraudonavusia nuo šalčio dešniają ranką.
- Atrodo, kad lis.- Emira mestelėjo žvilgsnį pro langą.O varge, negaliu eiti per lietų šitokį kelią- Kiek susikrimtus mintijo Flores. Pakėlusi akis ir pagaliau prisivertusi žvilgtelėti bei sudaryti akių kontaktą su vaikinuku, rudaakė neramiai pakramtė lūpą.
- Nesu pratusi būti kažkieno akiratyje, o tuo labiau įsivelti į nemalonumus, man labiau patinka ramybė, nors esu baisiausiai išsiblaškiusi.- Murmėjo lyg sau Dema.
Netikėtai iš varnės kišenės išsiropštė vienintelis draugas bei mylimas gyvunėlis, šikšnosparnis. Lyg nujausdamas šeimininkės rūpesčius, atsargiai užkopes ant peties glaudėsi šalia.
- Krekai, kiek pamenu palikau tave namuose.- Visai pamiršdama Keitą, Deme susikoncentravo ties mažuoju nakties klajūnu, kuris ignoruodamas mergaičiukę išskleidė sparnelius ir nuskrido arčiau nepažįstamojo.
- Susipažink, čia Krekas, mano draugas bei kompanjonas.- Su linksmumu balse tarstelėjo Keitui Demetra.
-
-Malonu susipažinti,-šyptelėjo berniukas, priglausdamas kiek atšalusios kavos puodelį prie lūpų. Kiekvieną kartą kai gerdavo kavą, jo du lūpų auskarai trinktelėdavo į puodelio kraštą ir skimbtelėdavo.
-Nieko, nebesuk galvos dėl to,-numojo ranka Keitas, vėl priglausdamas ledo maišelį prie šlaunies. Reiks grįžus perplauti džinsus, nes šie vis dėl to jo mėgstamiausi.
Išgirdęs komentarą apie orą Kolinsas žvilgtelėjo pro langą. Tikrai-danguje, tarsi nepermatomos lubos plaukė visiškai vienas su kitu susispaudę, sunkūs, tamsūs audros debesys. Pats neplanavo greitu metu grįžti, turbūt prasedės čia iki užsidarymo ir tik tada kulniuos atgal į vaikų namus.
Kai atsisuko, ant merginos peties jau tupėjo šikšnosparnis. Keitas vos neloštelėjo atgal. Nei magiškų, nei nemagiškų gyvūnų jis labai nemėgo ir išvis nematė reikalo kažkokį padarą turėt, kaip augintinį.
-A-aha, mielas padarėlis,-išspaudė su kiek dirbtine šypsenėle penktakursis ir tada užmetė žvilgsnį į ant sienos kabantį laikrodį. Vėlavo.
-Klausyk, soriukas, bet turiu eiti. Tikiuosi gerai praleisi laiką,-paskubomis palinkėjo švilpis ir vis dar laikydamas šalto ledo maišelį ant rankos, dingo už kavinukės durų.
-
Vidurvasario saulė kaitino negailestingai, sukeldama aukštyn Londono gatvių dulkes ir paversdama miestą į sunkią, dulkėtą ir pilką skylę. Mašinos dūzgė gatve, retsykiais pravažiuodavo toks raudonas autobusas ar geltonas taksi, tačiau žmonių buvo mažai: visi slėpėsi nuo kaitros atokiau nuo centro; parkuose ar prie vandens. Arba bent jau savo būsto vėsoje. Tokiu oru, kai negaivina nė silpnutis oro gūsis – nes jo paprasčiausiai nėra – o išsausėjusi žaluma, nemačiusi lietaus jau mėnesį, pavirsta į gelstumą, ypač sunku išsėdėti didmiesčio pilkumoje.
Todėl Nikas slėpėsi pavėsyje, prisėdęs lauko terasoje vienoje iš sostinės kavinių. Čia irgi buvo tvanku, bet bent jau karšta saulė nespigino į akis ir nevertė juodais rūbais apsirėdžiusio aštuoniolikmečio kentėti dar labiau: visi gi žinome, kas būna apsirengus juodais rūbais saulėtą (o šioji buvo labai saulėta, dangaus nepuošė nė menkiausias debesėlis) dieną.
Ant apskrito metalinio staliuko buvo pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį; kaip ir pridera jaunuoliui iš labai pasiturinčios, žiobariškos šeimos, ant šiojo puikavosi nukąstas obuolys. Ant šalia esančios kėdės gulėjo krūva daiktų: juoda kuprinė, kelios knygos, šiukšlės ir dar balažin kas. Šaltos arbatos, kurios stiklinė stovėjo šalia laptopo, ledukai jau buvo seniausiai ištirpę, o pats gėrimas spėjo pakankamai sušilti, kad jau nė kiek nebegelbėjo.
Tamsiaplaukis kažko įnirtingai ieškojo ekrane ir rašėsi į paprastą užrašinę – gili raukšlė jo kaktoje išdavė susirūpinimą. Lyg pasiduodamas, išpūtė garsiai orą ir supynė abiejų rankų pirštus sau ant pakaušio, vis dar įbedęs žvilgsnį į mirksintį ekraną.
-
Pasinaudojusi proga pasprukti nuo tėvų Londone, Elė kartu su Franku pamojavo tėvams ir nėrė į artimiausiai esančią gatvelę. Nenorėjo duoti tėvams laiko, kad galėtų sustabdyti savo vaikus. Juk jie jau seniai planavo šią visos šeimos išvyką. Frankas grįžo iš universiteto, o Elytė iš Hogvartso. Visa šeima vėl buvo kartu, tačiau juk ji su Franku jau nebebuvo mažyliai, kurie norėtų kiekvieną akimirką praleisti su tėveliais. Juk ir patys vaikai supranta, kad šeimos vyresniesiems reikia šiek tiek privatumo.
- Juk jūs ir patys norite pabūti vieni, tėveliai, - mirktelėjo ir šyptelėjo.
Eleizija su Franku priėjo sankryžą. Jei suksi dešinėn, prieisi kinų kvartalą, o jei kairėn - alėją, pilną įvairiausių kavinukių, užkandinių, suvenyrų krautuvėlių ir, žinoma, drabužių parduotuvių. Kažkur toliau net prekybos centrą būtų galima rasti. Tikriausiai daugelis būtų norėję atsidurti kinų kvartale, bet Stiglerių jis visiškai netraukė. Tad jie patraukė kairėn. Netrukus pasiekė alėją. Frankas švelniai niuktelėjo Elei į šoną ir tarė:
- Susitikime čia po geros valandos, gerai? Tikiuosi nerasiu tavęs, apsikrovusios kalnu pirkinių, panele Stigler.
- Ir kodėl gi nori išsiskirti? Nejau eisi į kokią rimtesnę parduotuvę, Frankuti. Mhmm?
- Visai stogas pačiuožė tau, varne.
- O jau koks formalumas, - tetarė ir nusigręžusi patraukė savais keliais.
Toli ji tikrai nenuėjo, nes po kelių minučių pilvas pradėjo groti tikrą bado maršą. Varnytė paskutinį kartą valgė prieš geras penkias valandas. Ji tikrai išalko. Ir kurgi čia pavalgius? Akimis peržvelgė alėjos kraštą. Gal ten?
Priėjusi vieną iš sostinės kavinukių, perbraukė savo tankius plaukus ir jau ruošėsi iškart nerti vidun, nes ten tikriausiai vėsiau nei lauke, bet lauko terasoje sėdintis vaikinukas, tiksliau jo nugara sutrikdė Elę. Argi ten ne Nikas? Taip, tai jis. Tik mano klastuolis gali sėdėti tokiame karštyje su juodais rūbais. Na, ir tie šioks toks atvaizdas kompiuterio ekrane išduoda jį. Nieko nelaukė ir praėjo tyliai sėlint. Priartėjusi pakankamai arti, padėjo delnus ant jo kaulėtų pečių ir pakštelėjo į skruostą.
- Laba diena, ponaiti Maquet. Pasiilgai manęs, klastuoliuk?
-
Žinoma, matinis kompiuterio ekranas užtikrino didelį patogumą naudojantis juo saulėtomis dienomis: Nikas galėjo kad ir vidurdienį spoksoti į ekrana nebijodamas, kad jame matys tik savo atvaizdą. Kita vertus, tai reiškė, jog nematė nieko, kas vyko už jo.
Dėl to, vos pajutęs kažkieno rankas ant pečių, išsigando ir staigiai pakilo nuo kėdės, bene nuversdamas stalą su visu ant jo gulinčiu turiniu.
– Labas, meile, – šyptelėjo tamsiaplaukei, pakštelėdamas ją į kaktą, – ką čia veiki tokią karštą dieną? – sumurmėjo.
Staiga, lyg kažką prisiminęs, atsisuko prie kompiuterio ir staigiai jį uždarė, tarsi nenorėtų, kad varniukė žiūrėtų į monitorių. Išties: pažinodamas ją, buvo įsitikinęs, kad šioji smalsuolė iškart puls klausinėti ką jis darąs. O sužinojusi – įsius ir pradės knisti jam protą (ir ne, jis nežiūrėjo filmukų suaugusiems). Dėl to saugiau buvo tiesiog nekaltai išjungti prietaisą.
– Tu čia viena? – tarstelėjo lyg tarp kitko, dairydamasis aplinkui.
-
Jis atsistojo ir, pavadinęs ją meile, pakštelėjo į kaktą. Elyė tyliai sumurkė ir apsivijo jį rankomis. Priglaudė savo tamsiais plaukais pasipuošusią galvą jam prie krūtinės ir giliai įkvėpė kvapo, Niko kvapą, prisisunkusio skalbimo miltelių aromatu. Tiesiog nuostabu. Jei galėtų, niekada nepaleistų jo iš savo mažo glėbio.
- Tiesiog iškaulėjau iš tėvų minutę sau ir nusprendžiau apsipirkti, tačiau kažkoks žavingas jaunuolis atėmė visą norą, - tetarė ir atsitraukė.
Jau ruošėsi klausti Nikučio to paties klausimo, tačiau jo poelgis sutrikdė varnę. Jaunuolis lyg kažko išsigando ir staigiai uždarė savo nešiojamąjį kompiuterį. Atrodė, kad kažką bandė nuslėpti nuo Elės. Pastaroji tik kilstelėjo antakį, bet nieko neklausė. Jokių paslapčių. Ar tik ne tu tokius žodžius ištarei, klastuoli? O ką dabar darai? Slepi kažką?
- O pats ką čia veiki? Ir dar taip tamsiai apsirengęs? Tikriausiai verdi savo kaily.
Ji mielai perbraukė pirštą per klastuolio tobulai nuskustą smakrą ir krestelėjo ant šalimais esančios kėdės. Pasirėmė savo galvą rankomis ir atidžiai stebėjo Nikutį. Ją labai sujaudino tas jo paslaptingumas.
- Oi ne. Kažkur šalimais po parduotuves vaikšto mano vyresnysis brolis Frankutis. Visai nieko būtų proga susipažinti, taip? - paerzino savo vaikiną. - Be to... Kaip tau atostogos?
-
Klastuolis droviai šyptelėjo.
– Ot koks begėdis, neleidžia mano princesei po parduotuves lakstyti, – sukrizeno, darsyk pakštelėjęs Elę į kaktą.
Dėl rūbų nekvarštino sau galvos: buvo taip pripratęs prie juodos aprangos, kad jau nė nepastebėdavo to karščio, lydinčio tokius apdarus šviečiant saulei. Be to, jo spintoje sunku buvo rasti kitos spalvos rūbų (jei neskaičiuosime mokyklinių marškinių), tad ir rinktis nelabai buvo iš ko.
– Truputį reikalų turiu, o namie nelabai noriu pūti, tai tenka bastytis mieste, – gūžtelėjo pečiais.
Be abejo, namie jis būti tikrai nenorėjo: ten tvyrojo tokia slogi nuotaika, tokia įtampa, jog mažai trūko, kad visas Maquetų namas įsielektrintų. Ginčai kildavo nuo mažiausių žodelių, tad Nikas vengdavo buvimo namie. Geriau kaitinsis tokiame karštyje negu bus name: vėsiame, tačiau tokiame niūriame.
– Na, anksčiau ar vėliau turbūt teks, ar ne? – nusijuokė, aiškiai pasijutęs nepatogiai, – O atostogos būdavo ir geresnės, – šyptelėjo, tačiau jo veidu perbėgo šešėlis, – o tau?
Netrukus prie jų priėjo padavėja. Nikas užsisakė ledų sau ir savo draugei. Šiems atsiradus ant staliuko, iškart padavė padavėjai porą svarų.
– Skanaus, – tarstelėjo, pats paragaudamas citrininio šerbeto, – Tokią karštą dieną reikia atsigaivinti. – Naa, prieš mus paskutiniai metai. Ar jau nutarei, ką veiksi po jų?
-
Truputį reikalų turiu. Elė dar aukščiau kilstelėjo antakį. Jai pasidarė išties smalsu, ką Nikutis veikė prie kompiuterio. Norėjo staigiai nugvelbti jo tą žiobarišką technologiją ir užmesti akį, tačiau tikriausiai klastuolis labai užpyktų. Juk jis tai nesikiša į varnės reikalus. Na... Smalsauja, bet Elei užtenka pasakyti, kad to nedarytų, ir jis nustoja. O Niko poelgis su kompiuteriu aiškiai parodė jo nenorą Elės smalsavimui.
- Teks teks. Bus labai nejauku, bet teks, - užsikišo sruogelę už ausies. - Visai norėčiau pamatyti tavo reakciją.
Šyptelėjo parodydama savo akinančią šypseną ir akies kampučiu stebėjo Niko kompiuterį. Viduje ji kaito iš smalsumo. Netikėtai išdygo padavėja. Elė jau žiojosi sakyti, kad nieko nenori, tačiau ponaitis Maquet buvo greitesnis ir užsakė ledų. Žinoma, kas gi atsisakytų nemokamo maisto? Na, tikrai ne Eleizija. Pastaroji švelniai perbraukė per Niko dilbį ir padėkojo:
- Ačiū, meile.
Padavėjai atnešus ledus, Elė padėkojo ir, nieko nelaukdama, suėmė šaukštelį. Nugriebė šiek tiek šilauogių skonio ledų ir įsidėjo į burną. Pastaroji iškart apsalo nuo ledų gardumo, saldumo. Elytė net akis užvertė.
- Kaip gardu.
Jau ruošėsi dar kabinti ledų, kai Nikas paminėjo paskutiniuosius metus. Elė kilstelėjo akutes ir padėjo šaukštelį į vietą. Atkišo savo ranką priešais tankių plaukų savininką ir caktelėjo liežuviu.
- Po mokyklos planuoju laukti žiedelio ant šios rankos, - dar labiau erzindama tarė ir iškart susijuokė. - Juokauju, nors galimybės neatsisakau, - mirktelėjo. - O šiaip galvoju apie Herbologijos mokslą, tačiau dėl pernai praleistų pamokų teks su kaupu atsigriebti. Eisiu papildomai mokytis pas profesorių Starką. Tai va. Na, o tu, Einšteine?
-
Taip, tikrai bus nejauku. Nors tas priklausys nuo to, ką jos brolis ir kiti šeimos nariai žino apie jųdviejų santykius. Kai didelė dalis to, kas yra tarp dviejų jaunų žmonių, paliekama tik tarp jų, labai didelė to nejaukumo dalis išnyksta savaime. Aišku, kai varnė susipažino su jos tėvu, nejaukumo išvengti nepavyko. Kita vertus, vargu, ar visą tą situaciją galima pavadinti nejaukia. Labiau tiktų žodis „katastrofiška“. Gal ne jo tautiečių 39-ųjų metų mastu, bet vis tiek.
Užuomina apie vestuves išmušė jį iš vėžių. Švelniai tariant. Išpūtė akis ir paraudonavo; staiga pasidarė taip karšta, kad net oro pritrūko ir, patikėkit, juodi marškinėliai bei +35 laipsniai su tuo neturėjo nieko bendra.
– Ir kaip sureaguotų tavo broliukas, sužinojęs, kad vos po mokyklos baigimo jau trokšti vedybinio gyvenimo? – pabandė nuleisti juokais.
Ir taip, jis ne sykį mąstė apie bendrą jųdviejų ateitį, tačiau joje buvo tiek nežinomųjų x, y ir z, tiek kliūčių, kad vargšas aštuoniolikmetis nė nežinojo, nuo ko pradėti kažko planavimą.
– Kaip čia taip, buvai prefekte ir pamokų nelankei? – klausiamai iškėlė antakius, tačiau, nors klausimas galėjo pasirodyti šiurkštus, jo akyse žaidė žaismingi spindulėliai, – O šiaip, nepatinka man tas jūsų Starkas. Kodėl jūs jį vardu vadinat? – susiraukė.
Nikas ne be priežasties pradėjo pokalbį apie ateitį. Nors pats ilgą laiką vengė tokių temų, vis dėlto jiedu beveik suaugę. Reikia apsispręsti, ką daryti toliau.
O jis jau spėjo apsispręsti. Ir, tikėjosi, jo sprendimas nudžiugins Eleiziją.
– Eisiu dirbti. Gal įsidarbinsiu kokio burtininko asistentu ar dar kuo, – gūžtelėjo pečiais, –Aišku, bus sunku visai be pinigų ir be būsto, bet gal kaip nors, – pasitaršė plaukus, atsidarydamas kompiuterį: varnė visa degė smalsumu ir nutarė jos daugiau nebekankinti.
-
Nikas nuleido Elės pastabą apie žiedą juokais, paminėdamas jos brolį Franką. Ji šyptelėjo lūpų kampučiu ir šiek tiek prisimerkė. Gerai sužaista, gražuoli. Špagą, kuria bandžiau tave, atgręžei prieš mane. Oi koks išdykėlis. Ar tik nereiks paauklėti, mhmm? Užkėlė koją ant kojos ir nagais pradėjo barbenti į stalo paviršių. Pakedeno savo tamsius bei tankius plaukus.
- Visų pirma tikriausiai išbartų, kad atsidaviau tau prieš vestuves, o tada tikriausiai pasisiūlytų būti mūsų piršliu, Nikuti, - vaikišku žvilgsniu pažvelgė į jį ir caktelėjo liežuviu.
Žinoma, kad ne. Frankas tikriausiai užrakintų ją kokiame drėgname rūsyje, o jei dar sužinotų, kad ji atsidavė Nikui Maquetui tokia jauna... Jau tada geriau Eleizija pati pasiaukotų pačiam Šėtonui, nes brolis geriausiu atveju ją pasmauktų savomis rankomis. Na... Tikriausiai perdedu, tačiau varnytei tikrai nebūtų linksma.
- Pamokų nelankiau, nes per daug laiko skyriau slankiojimui su tavimi, - mirktelėjo ir pasilenkusi švelniai pakštelėjo jos klastuoliui į nosies galiuką. - Jei rimtai, tai pamokas lankiau, bet norisi stipriau įtvirtinti savo žinias, supranti? O dėl Starko, tai... Asmeniškai aš nepamenu jo pavardės, tad ir vadinu vardu, - kilstelėjo pečius.
Ir tada Elytės kančia pasibaigė. Nikas nusprendė atskleisti tą mažytę paslaptį, kurią paslėpė jai tik priėjus. Tai buvo darbo skelbimas? Klastuolis ruošėsi eiti dirbti. Keisčiausia buvo tai, kad darbas nebuvo žiobariškas. Jis buvo susijęs su magija.
- Oho, - tegalėjo pasakyti.
Varnė net nežinojo, ką sakyti. Viena jos dalis norėjo džiaugtis už jį, kita - išbarti, trečia - įsisiurbti į jo kūno odą ir tyrinėti jos lobynus. Kukliai pakilo nuo kėdės ir žengė arčiau mylimojo. Stumtelėjo jo ledų porciją tolėliau ir atsisėdo ant stalo taip, kad būtų priešais jį. Siekė jo rankų.
- Nors man ir keista, kad pasirinkai kelią, susijusį su magija, bet visa širdimi tave palaikysiu. Net raginu ieškoti darbo Braitone, tad galėsi apsigyventi mūsų baseino namelyje. Mano šeima neprieštaraus, tad kodėl neišnaudojus tokios galimybės?
Iš tiesų Elė tik norėjo, kad Nikutis būtų kur kas arčiau jos, o gyventi tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje ir net kieme tiesiog svaigino ją. Jis būtų taip arti jos, galėtų šviesias vasaros naktis leisti jo glėbyje ir žiūrėti nevykusius romantiškus filmus, kur viskas baigiasi laimingai. Uchhh... Aš taip noriu to.
-
Nusijuokė, išgirdęs jos atsakymą apie numatomą vyresniojo brolio reakciją, tačiau juokas buvo nenuoširdus, o jo skruostai kaip mat nusidažė tirštu raudoniu, vos paminėjus jų fizinį artumą. Vis dar negalėjo apie visus juos jungiančius dalykus kalbėti laisvai, ypač apie tuos nelabai legalius, tad tekdavo vis raudonuot ir mikčiot – dar labiau nei įprastai.
– Na, jau, tiek tu ten ir slankiojai su manimi, – šyptelėjo, švelniai sutaršydamas jos plaukus, – Kiek tik paklausdavau, tu vis prie knygų sėdėdavai, o dabar pasirodo, kad ne? – mirktelėjo, tačiau lūpose žaidė valiūkiška šypsenėlė, – Kokia bloga mergaitė.
Tačiau juokams laiko nebebuvo, Nikas labai norėjo papasakoti jai viską, kas nutiko per pastaruosius porą mėnesių.
– Na, dėl buto vėliau, kol kas noriu tau kai ką papasakot, – pratarė jau daug tyliau ir rimčiau, – Tu žinai, kad pagrindinė priežastis, kodėl norėjau likt namie, buvo Polas, tiesa? Jam dabar dešimt, taigi po metų turėtų eiti Hogvartsan. Bet jo galia labai didelė jau dabar, prieš porą savaičių vos pusės namo nenugriovė supykęs. Tėvas jo bijo. Įsivaizduoji? Jis suprato, kad nieko nebus ir teks jį leisti mokyklon, tad dėl jo viskas ramu, – garsiai nurijo seiles, pasiryžęs antrajai daliai, – Tačiau jis vis dar nori, kad stočiau į Oksfordą ir dabar, kai man aštuoniolika... Jis žino, kad turiu teisę savo noru mesti mokyklą. Aišku, pykomės, bet galiausiai jis paskelbė ultimatumą – arba lieku Londone ir rudenį užsirašau į papildomus kursus prieš stojant į universitetą, arba išvažiuoju į Hogvartsą ir namo nebekeliu kojos daugiau niekada. Ir dabar, kai man ramu dėl Polo, apsispręsti buvo visai lengva.
Klastuolis kalbėjo visiškai kitaip negu įprastai: brandžiau, logiškiau, neleisdamas emocijoms užvaldyti proto. Drąsiau. Gal pagaliau į paviršių išlenda stiprioji jo asmenybės pusė – vis dar nedrąsi ir silpna, tačiau egzistuojanti.
-
- Pasakok, pasakok, - paragino savo mylimąjį varnė.
Švelniai brūkštelėjo per jo delną ir nudelbė akis. Žinoma, jo klausėsi, tačiau tikėjosi, kad akių kontakto nebūvimas jam padės. Aišku, Elytė karts nuo karto pakeldavo akis. Nenorėjo sukelti Nikui tokį įvaizdį, kad jis visai nerūpi pastarajai. Išklausiusi tik nurijo seiles. Nežinojo net ką ir besakyti. Prireikė akimirkos, kad apgalvotų savo mintis, nes tikriausiai jau būtų veptelėjusi kokią nesąmonę. Kad jį devyni velniai... Nusprendė išeiti iš namų be pinigų, be stogo virš galvos - be nieko. Nuostabu. Tikrai puikus planas. Šaunu nors tiek, kad pasakei man. Oi, Nikai. Giliai įkvėpė. Ele, nusiramink. Jis tikisi, kad tų jį palaikysi. Juk pati kažkada jį raginai nusispjauti į tėvą. Nagi... Jis tave tai visada supranta. Net kvailose situacijose, į kurias tu tik esi gabi įsivelti.
- Klastuoli, - ganėtinai tyliai kreipėsi.
Lėtai pakilo ir gan kukliai atsisėdo ant tamsiaplaukio kelių. Dešinia ranka įsitvėrė į jį. Tada ramia veido išraiška atsisuko į jį. Jų lūpos buvo taip arti. Nosių galiukus teskyrė tik pora milimetrų, tačiau dabar reikia surimtėti.
- Žinai, kad tave myliu ir palaikysiu visada, - na nebent norėsi su manimi išsiskirti norėjo pridurti varnė. - Tačiau nemanai, kad paskubėjai? Suprantu, kad tėvas nebuvo toks dosnus ir laiko nedavė apsispręsti, bet galėjai iškart man pranešti. Palėdos skraido ir atostogų metu, gudruoli. Tad dabar nežmonišku greičiu turime surasti, kur gyvensi po mokslų, nemanai?
Ir tada iš už Niko tankių plaukų Eleizija išvydo brolį. Pastarasis kaip tik traukė iš priešingo alėjos kampo link mažos kavinukės, kurioje šnekučiavosi tą gyvatiškai varniška porelė.
- Kad mane devyni velniai.
Greitai prisispaudė prie klastuolio skalbimo milteliais atsiduodančios krūtinės ir susijaudino. Nežinojo net ką daryti. Ar leisti Frankui čia ateiti, ar nuvyti jį kuo toliau. Žinoma, Elė tikrai turėjo parako antrajam variantai, bet juk visą gyvenimą neapgins mylimojo nuo brolio. Nebent... Nebent sukurtų gerą planą. Ele, čia jau vaikų žaidimai.
- Mano brolis artėja prie kavinukės. Man jį nuvyti ar...
-
Žinoma, jis vis dvejojo, vis svarstydavo, ar nepaskubėjęs. Tačiau, pirma, jis kol kas tėvui nieko nesakė dėl savo sprendimo; tiesą pasakius, Eleizija buvo pirmoji, su kuria pasidalino. Antra, jo dvejonės nelabai būtų ją pakeitusios. Gyvenimas žiobarų pasaulyje reikštų gyvenimą be Elės, o šito jis neištvertų. Dar sykį.
– Taip, dėl būsto... Čia ir yra tas kitas dalykas, – tik šyptelėjo, pakštelėdamas ją į nosį ir atsisuko į kompiuterį.
Nikas viso to laiko nešvaistė. Kadangi pokalbiai su tėvu vyko dar birželį, bene visą vasarą aštuoniolikmetis praleido prie kompiuterio. Ir, nepamanykit, ne žaisdamas žaidimus, o ieškodamas būsto. Nemažai laiko praleido ir įvairiuose pokalbiuose bei susirašinėdamas su svarbiomis magijos pasaulio personomis, tad jau daugmaž viską buvo susitvarkęs ir beliko viskuo pasidalinti su Eleizija.
Žinoma, esti tikimybė, kad ji supyks, esą jis nesitaręs su ja ėmė ir išsinuomavo sau būstą, tačiau jis nenorėjo būti tas silpnasis, nenorėjo, jog varniukė pataptų jų tariamos šeimos galva, o kol kas viskas krypo būtent šiąja linkme. Tad Nikas, norėdamas leisti pasireikšti savo vyriškumui, visų darbų ėmėsi pats: nors sykį gyvenimė.
Jau buvo besiruošiantis rodydi jai, kokį būstą išsirinkęs, kai išsigandusi varnaitė prigludo prie jo.
– K-ką? Frank-kas? – kaip mat sumikčiojo klastuolis, karščio bangai vėl užplūdus jo kūną, – Kur t-tu jį matai?
Suprato, vėl besielgąs kaip kompleksų užvaldytas paauglys, niekaip neišaugąs iš mamytės (ar Elytės) sijono laikymosi. Todėl išdidžiai išsitiesė ir ranka suėmė mylimosios delną.
– Tai gal pagaliau mus supažindinsi, ką? – šyptelėjo, suspausdamas jos pirštus.
-
Išgirdusi Nikučio mikčiojimą, pamanė, kad jau viskas aišku. Mylimais paprašys Elės, kad ji nuvytų savo brolį. Gal taip buvo ir geriau, nes nežinia, ką Frankas gali pasakyti. Ir tada, kai jos delnas atsirado mylimojo, ausis pasiekė tvirtesnis balsas. Nikas jau nebemikčiojo.
- Ar tu įsitikinęs? - pasiteiravo pakėlusi galvą.
Net nereikėjo atsakymo. Nikas, kaip bebūtų keista, tikrai atrodė apsisprendęs. Jis net nemikčiojo, o tai reiškė, kad viskas gerai. Jis nebijo, nesikremta ir tikrai nesiruošia nešti iš čia kudašiaus. Oho... Net keista. Kažin nekarščiuoji? Sau taip kukliai mintyse pagalvojo tamsiaplunksnė varna. Tada atšlijo nuo šilto ir taip trokštamo jaunuolio kūno. Susitvarkė plaukus, nors nieko blogo nebuvo jiems atsitikę, bet juk niekada nebūsi per daug atsargus, ir gan akivaizdžiai pamojo broliui. Žinoma, Frankas iškart pastebėjo seserį. Kur tau nepastebės su savo tuo chimerišku regėjimu. Tikriausiai net ir užuodė, kai dar buvo visai kitoje alėjos pusėje. Net neabejoju.
- Frankai, - priėjus broliui, kreipėsi varnė. - Matau, kad atėjo laikas tau su kai kuo susipažinti, - nerangiai susidėjo rankas už nugaros.
Brolis tik keistai pažvairavo į mergiotę ir linktelėjo.
- Jei jau taip nori, tai kodėl gi ne. Tikiuosi nebus koks medžiotojas, - mirktelėjo sesei.
Šeimynėlei priėjus prie ponaičio Maquet, Elė tikrai pasijautė nejaukiai. Ir ką jai dabar daryti? Besti pirštu į gražuolį tamsiaplaukį sakant, kad tai jos mylimasis ir... Ir kas gi toliau? Kad nori su juo gražiai ir jaukiai gyventi, gal net po kelių metelių susilaukti pirmagimio?
- Frankai, čia Nikas, - drovia šypsenėle papuoštu veidu atsigręžė į mylimąjį, - Nikai, o čia Frankas - mano vyresnysis brolis.
Tada sekė draugiškas rankos paspaudimas. Elė buvo tikrai įsitempusi. Velnias. Niko nelaimei, o gal laimei ji atsisėdo prie brolio. Matote, ji manė, kad prispyrus reikalui, galės lengvai suvaldyti Franką, nes pastarasis gali įvairiausių nesąmonių paklausti. Ar jūs jau tai darėte? Ar ji tau graži? Ką tu tokio šaunaus joje matai, nes aš asmeniškai tik pustuštį bulvių maišą... Mintyse peržvelgė blogiausius variantus.
- Taigi... Tai tu būsi tas paslaptingas vaikinas, kuris susuko mano Zijai galvą, - nužvelgė Niką vertinančiu žvilgsniu. - Ir kuo ji taip patraukė tavo akį, huh?
Išties, varnės brolio balso tonas buvo rimtas. Kažin ar Elė arba Zija, kaip ji buvo vadinama šeimos rate, buvo kažkada girdėjusi pastarąjį. Net keistai pažvelgė į jį, tačiau brolis praleido tai pro akis.
-
Ne, jis nebuvo įsitikinęs, tačiau nesiruošė trauktis atgal. Be to, tylus balselis smegenų užkaboryje sakė, kad anksčiau ar vėliau teks susipažinti su visa šeimyna, tad kodėl nepradėjus jau dabar? Gi mažas žingsnelis neturi būti sunku – Frankas yra tik vienas, kol kas tamsiaplaukis neturi stoti į akistatą su visais Stigleriais, greičiausiai be proto saugančiais savo lepūnėlę.
Aišku, jam visa tai buvo nesuprantama ir nauja. Tėvas greičiausiai jau seniausiai buvo suradęs Sarai porą – kaip ir jam pačiam, beje. Nereikia jokių susipažinimų, jokių nejaukių situacijų. O ir santuokos neretai būdavo panašesnės į naudingą finansinį sandorį negu į meilės įrodymą.
Gal dėl viso to jam buvo kiek smalsu. Kaip reaguos brolis? Kaip reaguos jis pats, susitikęs su jos giminaičiu? Aišku, brolį buvo matęs ir iš vaizdo pažinojo dar mokykloje, tačiau to nepavadinsi tikrąja pažintimi.
Netrukus priėjo Frankas. Nikas, truputį nerangiai, atsistojo ir paspaudė jam ranką. Tikėjosi, kad varnė atsisės šalia – jam visai norėtųsi laikyti jos delną, galbūt šitaip jaustųsi ramesnis ir labiau pasitikintis savimi. Deja, ji atsisėdo priešingoje stalo pusėje. Kita vertus, tai reiškė, kad galės žiūrėti į Elę, nebandydamas nejaukiai vengti jos vyresnėlio akių.
– Na, turbūt būsiu, – nejaukiai šyptelėjo, o akys, žvelgiančios į Ziją (kas per velnias? kas taip ją vadina?) maldaute maldavo padėti išsisukti iš nejaukių klausimų, koks, beje, iškart sekė paskui tą žvilgsnį, rodos, bandantį nuskenuoti Niką it rentgenas, – Na, ji graži, protinga ir šiaip, pati geriausia, pakenčia mane, – nusijuokė, bandydamas nepasirodyti labai nevikrus ir nemokantis bendrauti.
Norėdamas nukreipti kalbą nuo savęs ir, tikėtina, išvengti dar keblesnių klausimų, nutarė ir pats parodyti susidomėjimą Elės šeimos nariais.
– Tu neseniai baigei mokyklą, tiesa? – paklausė, bandydamas atrodyti labai atsipalaidavęs, – Kuo dabar užsiimi?
-
Tamsių, beveik juodų akių savininkas sėdėjo vieną ranką pasidėjęs ant stalo, kai tuo tarpu antrąją - ant pilvo. Krūtinė palengva pakildavo, tai vėl nusileisdavo. Išvada - kvėpavimas normalus. Frankas nebuvo sudirgintas minties, kad dabar priešais jį sėdi sesers vaikinas, kuris, palyginus su Franko sudėjimo, tebuvo skeletas. Brolio vešlūs antakiai visada pakildavo iš nuostabos, tačiau tik ne šįkart. Atrodė, kad klastuolis į užduotą klausimą atsakė teisingai. Brolis nenustebo.
- Pakenčia tave? - pasitikslino. - Šiaip net nesuprantu, kaip tu ją pakenti. Ji tikra rakštis sėdimojoje. Patikėk.
Eleizija švelniai stumtelėjo brolį. Tada, pakėlusi savo tankius antakius, caktelėjo liežuviu, lyg būtų pasiruošusi įgelti į kaklą.
- Rakštis? Iš tavęs to nesitikėjau, broli, - pradėjo vaidinti, kad liūdi.
Matote, Elė nusprendė pagyvinti visą šią situaciją, nes juokas gi niekada nepamaišė. Na... Nebent esi laidojimo namuose. Tada tai jo... Juokas - paskutinis dalykas, kurio tau gali ten prireikti.
Frankas žavingai šyptelėjo. Kad mane devyni velniai apgraužtų. Tie Stiglerių velniai tikrai mokėjo šypsotis. Tada pastvėrė tamsiaplaukę per liemenį ir prisitraukė arčiau savęs. Pakštelėjo į kaktą ir nubraukė plaukus nuo veido.
- Juk žinai, kad tik išsidirbinėju, - paaiškino Frankitas.
- Aišku, žinau.
Tada jau Nikas uždavė klausimą. Tikriausiai nenorėjo pratęsti Franko tardymo. Šaunuolis. Myliu tave. Be garso tarė varnė. Frankas tik perbraukė per trumpais šeriais pasipuošusį smakrą.
- Žiūrint, kas tau yra neseniai. Hogvartsą baigiau prieš dvejus metus. Buvo sunku atsisveikinti su ta magiška vietele. Ten, galima sakyti, buvo praleista visa mano vaikystė ir paauglystė. Ten susiradau pirmąją ir kol kas vienintelę meilę. Ten su ja amžiams ir atsisveikinau, - minutėlei nutilo ir užsimerkė. Tikriausiai dabar matė Anabetės atvaizdą. - Mokykloje susidraugavau su begalę jaunų ir talentingų burtininkų ir raganų. Kai kurios buvo labai keistos ir įsižiūrėjusios į mane. Ewwww... Net nupurtė, - ir vėl ta šypsena. - O dabar pasirinkau žiobarišką kelią. Esu iliustratorius. Žinoma, magija karts nuo karto pasinaudoju. Nesu jos atsisakęs, bet nuo mažens jaučiau, kad savo likimo vingio su tai nesiesiu. Ko negalėčiau pasakyti apie Ziją.
Mirktelėjo akį.
- Dabar susimąsčiau ir supratau, kad net nežinau, kaip susipažinote. Tikriausiai tai buvo išties nejaukus ir tuo pat metu juokingas momentas, taip? - atsuko tamsias lyg bedugnė akis į klastuolį.
-
Santykiai tarp Stiglerių vaikų buvo jam nesuprantami. Kokie normalūs (normalūs!) broliai ir seserys glėbesčiuojasi vidury miesto? Jis dar suprastų meilų plaukų pakedenimą ar kumštelėjimą, bet tai, kaip Franko rankos literaliai apsivijo varnės liemenį... tai jau buvo virš visko. Tad Nikas sėdėjo labai sutrikęs ir visai nesuprantantis, kas čia vyksta.
Ar taip turi būti? Ne, kad ir kokie nesveiki santykiai būtų jo šeimoje, jis žinojo – toks artumas (juolabiau fizinis) nėra įprastas.
Eleizijos brolis kažkuo priminė patį Niką – pastarasis irgi, vos netekęs Elės, vis nuklysdavo mintimis į praeitį, vis mažiausiai tinkamose vietose apie ją užsimąstydavo. Taip ir buvęs švilpis dabar nuskrido mintimis tolyn nuo tvankaus Londono, vos spėjęs užsiminti apie savo meilę. Tiesa, klastuolis su niekuo nesidalindavo nei savo mintimis, nei išgyvenimais; su niekuo, išskyrus savo mylimąją.
Nesitikėjo, kad Stigleris bus pasirinkęs žiobarišką darbą. Na, tamsiaplaukiui vis atrodė, jog tik labai retas burtininkas pasuka kitu keliu ir tai tik be proto išskirtinomis aplinkybėmis. Priešais jį sėdintis vaikinas neatrodė iš tokių, tad klastuoliui labai knietėjo pasmalsauti, sužinoti priežastis, lėmusias tokį pasirinkimą; deja, tuojat pat sulaukė klausimo, nė nespėjęs pasiteirauti.
– Na, mes tada antrame kurse berods buvome, tiesa? – šyptelėjo Elei, – O gal net pirmame, nebepamenu. Ir abudu slėpėmės nuo viso pasaulio kažkuriame iš atokesnių Hogvartso kampų, ieškodami vietos ramiai paskaityti, – gūžtelėjo pečiais, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo savo išrinktosios, – Pradėjome kalbėti apie knygas, mokslą ir, na, susibendravome kažkaip, – pasimuistė.
Nuo to laiko jau buvo praėję šitiek metų, tačiau Nikas puikiai prisiminė, ką jautė pirmąsyk ją pamatęs. Kaip negalėjo nuleisti žvilgsnio nuo tų šokoladinių akių, kaip nejaukiai miksėjo, negalėdamas žodžio suregzti – tiesa, šitai juodu lydėjo beveik visą tą laiką. Keista, kaip čia šįsyk jis gebėjo kalbėti visai ramiai ir normaliai, nors viduje visas tirtėjo ir drebėjo.
Netrukus jo mobilusis telefonas pradėjo vibruoti. Nikas tik dirstelėjo į ekraną ir visas išbąlo, numesdamas skambutį. Vis dar nieko nesakydamas, paskubomis susivkrovė visą savo mantą į kuprinę.
– Aš, eee, turiu eit-ti. Atsiprašau, – neaiškiai sumurmėjo, – Iki.
Dar tik paspaudė Frankui ranką, greitosiomis pakštelėjo Elę į viršugalvį ir nudūmė tik jam vienam žinoma kryptimi.
-
Laikrodžiui dar neišmušus nė penktos valandos vakaro, Rosemarie jau buvo sutvarkiusi paskutinius reikalus ir palengva žingsniavo tolyn nuo magijos ministerijos. Tiesa, trūko vos keleto minučių, tačiau visuomet gera ištrūkti anksčiau, kad ir koks menkas skirtumas bebūtų. Tai, nežinia kodėl, visuomet sugeba pakelti nuotaiką.
Tad ne išimtis ir dabar – sukišusi nosį į minkštą šaliką, mergina nusprendė kiek pasidžiaugti vakarop einančia diena. Klausydamasi bereikšmio, tarpusavy besipinančio šurmulio, džiaugsmingai žingsniavo tarp visos tos kažkur, greičiausiai namo, skubančių žmonių masės. Kiekvienas iš jų su savomis, per dieną susikaupusiomis mintimis ir nekreipdami jokio dėmesio į esančius aplinkui nepažįstamuosius, tarsi šie būtų nematomi. Rose sunkiai būtų galėjusi sugalvojusi geresnį jausmą nei nematomumo iliuziją, patiriamą įsimaišius tarp gausybės savais reikalais užsiėmusių žmonių.
Nukirtusi nedidelį parko kampelį, rausvaplaukė įsuko į šalimais esančią vingiuotą gatvelę ir apsidairė. Žinojo, kad reikiama kavinukė turėtų būti kažkur netoliese, bet kadangi niekad joje neteko lankytis, būtų nenustebusi, jei pasuko ne ten. Visgi, į šią panašių gatvelių tikrai nebuvo tiek ir mažai. Tačiau nerimavo ji be reikalo, kadangi dar šiek tiek paėjėjusi pamatė tarsi iš dangaus išpjautą, melsva spalva išdažytą pastatą. Rosemarie šiek tiek paspartino žingsnį ir jau netrukus lenkė durų rankeną žemyn, žengdama vidun.
-
Edgar'o pasivaikščiojimas nesibaigė ties parku, esančiu netoliese Magijos Ministerijos. Iš šio parko jis patraukė kito parko link, po to dar kito ir dar kito. Visą pusdienį jis ir praslampinėjo lankydamas Londono parkus. Galėjo pasirinkti ir kiek įvairesnį maršrutą, tačiau to nedarė. Šiandieną norėjo praleisti kiek ramiau, nesimalant miniose žmonių, kurių buvo ir parkuose, tik, aišku, ne tiek, kiek už jų ribų.
Artėjant penktai valandai, juodaplaukis išėjo iš medžiais apsuptos zonos, esančios netoli vietos, kurioje jis turėjo susitikti su savo drauge. Paėjėjus dar keletą minučių žaliose akyse jau buvo matyti reikalingas pastatas. Vis artėjant tos pačios akys užfiksavo, kaip į kavinukę įžengė pažįstama mergina. Edgar'as iškart padidino savo ėjimo tempą ir po kelių minučių atsidūrė pastato viduje. Žvilgsniu nuskanavo aplinką, kuri buvo ganėtinai jauki. Prie to jaukumo prisidėjo ir šiluma, užklupusi įžengus čia, iš vėsaus lauko. Priešais jaunuolį, truputėlį tolėliau, stoviniavo, dar nespėjusi turbūt prisėsti, Rosemarie. Nieko nelaukdamas nupėdino prie jos.
- Labas dar kartą,- nusišypsojo ir šiandieną jau antrą kartą pasisveikino magas.
- Tai gal tu išsirink vietą, kur norėtum prisėsti, o aš ko nors užsakysiu. Tik pasakyk ko tu norėtum,- nieko nelaukdamas tamsiaplaukis pateikė tokį pasiūlymą ir pažvelgė į vitriną, kur buvo šiokių tokių žiobariškų skanėstų. Tik nežinia kodėl, nes pats dabar nelabai norėjo kažko saldaus.
-
Rosemarie pasitiko šilto oro srautas, švelniai apglėbdamas ir sušildydamas šalčio nurausvintus skruostus. Kavinės vidus taip pat buvo šviesiai išdažytas, tik jau ne mėlynai kaip išorės sienos, o saulės geltonio spalva, kuri suteikė savotiško jaukumo. Ant sienų kabėjo kažin kokie plakatai, tačiau rausvaplaukė taip ir nespėjo į juos dorai įsižiūrėti, kadangi vos po akimirkos už nugaros išgirdo Edgaro balsą. Matyt įėjo tuojau pat po jos.
– Sveikas, – atsakė šiek tiek kilstelėdama lupų kampučius. – Man tiks ir arbata.
Gūžtelėjusi vienu pečiu, Rose apsidairė ieškodama laisvų vietų. Tuojau pat už akių užkliuvo nedidelis stalelis palei sieną, tad nieko nebelaukusi pasuko jo link. Prasisagsčiusi palto saga ir nusimuturiavusi purų šaliką, permetė šį per kėdės atlošą, o tuomet šmurkštelėjusi įsitaisė veidu į langą. Visuomet buvo malonu stebėti, kas vyksta kitapus stiklo, net jei tai ir tebuvo maža ir ne itin judri gatvelė.
– Tai kaip praleidau likusią dienos dalį? – prie stalelio priėjus ir buvusiam bendramoksliui, pasiteiravo. – Tikiuosi, laikas per daug neprailgo.
-
Jeffter'is linktelėjo galva, kai jo draugė pareiškė ko norės. Gal iš tiesų ji nebemėgsta saldumynų žingsniuodamas link prekystalio pamintijo apie vieną iš priežasčių, dėl kurių Rose galėjo užsiprašyti tik arbatos.
- Prašyčiau vieną arbatos ir..,- ir vaikinas kelioms akimirkoms nutilo, nes susiprato, kad pats nesusigalvojo ko norėtų. Iš tiesų, jis net nežinojo ko nori, todėl netempdamas gumos užsisakė to
paties.
Juodaplaukis sumokėjęs už tai ką užsisakė, susirado akimis buvusią bendramokslę, sėdinčią prie lango ir nuėjo prie jos. Prisėdus ir pačiam, iškart sulaukė klausimo.
- Neprailgo. O šiaip pravaikštinėjau po miesto parkus,- šyptelėjo ir suskubo pats pasiteirauti, - O kaip tau sekėsi? Manau, jog turi daug veiklos dirbdama tokį darbą,- smalsavo Edgar'as. Jam buvo įdomu išgirsti apie ministerijos darbą. Nors jo pačio krikštasūnis ir dirbo ministerijoje ir dar buvo galva, kuri, pagal idėją, turėjo žinoti kone viską apie ten vykstančią veiklą, apie tai vis dėl to jie nebuvo niekada kalbėję.
Netrukus kavinukės darbuotojas atnešė du puodelius arbatos. Žaliaakis burtininkas savo pirštinuota ranka pasiėmė puodelį ir truputėlį sriūbtelėjo jame, esančio skysčio. Skonis buvo priminė lyg ir citrinų. Ir taip, skonį reikėjo spėlioti, nes tamsiaplaukis pateikdamas užsakymą nepaminėjo, kokios konkrečiai arbatos jis nori. Kaip bebūtų keista, bet ir pats pardavėjas nė nepasiteiravo kokios norėtų. Gal tik vienos rūšies arbatą teturėjo? Nežinia. Kaip ten bebūtų, dabar jau nebesvarbu.
-
Paėmus į rankas arbatos puodelį, pirštus nutvilkė maloni kaitra. Odą net sudilkčiojo nuo karščio, tačiau Rosemarie puodelio nepaleido – to dar betrūko, jei išvers viską ant stalo. Padėkojusi, prisitraukė jį arčiau ir atsargiai kilstelėjo lūpų link. Burną užpildęs vaisių, su kiek išsiskiriančiu citrinų poskoniu, gėrimas greitai ėmė šildyti ir visą, nuo pasivaikščiojimo lauke sužvarbusį kūną. Siektelėjusi šalimais stovėjusios cukrinės, pasėmė keletą smiltelių ir, subėrusi arbaton, išmaišė.
– Ir ką gi pamatei tiekoje parkų? – nustebusi pasidomėjo.
Rose galėjo sugalvoti dešimtis skirtingų veiklų, kurių buvo galima prasimanyti Londone, tačiau vargu ar dažnai kas nors pareikštų, kad nusprendė visą laisvą laiką paskirti kelionei po skirtingus parkus. Nors, tikriausiai, šie buvo įspūdingi.
– Nemažai, – sutikdama linktelėjo, – bet nepasakyčiau, kad dažnai itin įdomaus. Tiesa, pasitaiko ir įdomesnių įvykių bei susitikimų, tačiau pernelyg retai, kad atpirktų nuobodžią rutiną tarp krūvos popierių. Nors privalumas tas, kad sužinai viską apie visus pirmiau kitų, bet čia, manyčiau, jau dera nutilti.
Silpnai šyptelėjusi, Rosemarie nuleido akis į vis dar rankose spaudžiamą puodelį. Lėtai pasukiojusi šaukštelį, gurkštelėjo, o tuomet vėl pakėlė akis į pašnekovą.
– O pats kuo užsiimi po mokyklos baigimo?
-
- Nemanau, kad pamačiau kažką tokio, ko nebūtum pati mačiusi,- nežymiai besišypsodamas prisipažino vaikinas, - Tiesiog norėjau pasivaikščioti, o parkai buvo tam tinkamiausia vieta,- žinoma, dar buvo įdomu pamatyti ar per tiek laiko jose kas nors pasikeitė, tačiau to nepaminėjo. Ir nebuvo reikalo, nes kiek pamena, tai daugmaž viskas atrodė taip pat.
Edgar'as toliau gurkšnojo savo arbatą, kai jo draugė ėmė pasakoti apie savo darbą. Jos paskutiniai žodžiai apie jį atvėrė stipresnę šypseną mago veide.
- Negi būtina nutilti?- neatrodė, jog informacijos gavimas Magijos ministerijos darbuotojams pirmiems yra kažkoks privalumas, kuris galėtų kelti kitų nepasitenkinimą. Tamsiaplaukiui atrodė tai visiškai normalus dalykas, jei, aišku, ta informacija yra susijusi su jų darbu, o ne traukiama vien tik tam, kad sužinoti kažką apie ką nors.
Po Rosemarie klausimo animagas pažvelgė į Rosemarie.
- Po baigimo praleidžiu daug laiko namuose. Tai tikriausiai atrodo daug nuobodžiau nei tavasis darbas,- pačiam jaunuoliui, tai tikrai nebuvo nuobodu, nes pats labai tuo domėjosi, - O juose aš tobulinu savo magijos žinias bei įgūdžius,- paaiškino ir tai, ką veikia būdamas namie, nes tikrai būtų sulaukęs klausimo, ką veikia namie, nes tūnoti kelis metus namie ir nieko neveikti būtų tikrai keista.
- Pastaruoju metu taip pat ir mokau to, ką esu pats išmokęs,- šiuo atveju kalbėjo apie savo, jau oficialiai šiandien tapusios, globotinės treniravimą.
- O šiaip kas įdomaus nutiko pas tave per tuos keletą metų be profesoriavimo ir darbo ministerijoje?- paklausęs pažvelgė į puspilnį savo puodelį ir vėl leido šiltam skysčiui nubėgti savo gerkle.
-
Pasimuisčiusi kėdėje ir besistengdama įsitaisyti patogiau, Rosemarie kiek laisviau atsitiesė į atlošą. Pro langą smunkantys paskutiniai vakaro saulės spinduliai maloniai glostė akis, nors ir trukdė geriau matyti pašnekovą. Rankos iš lėto senkančio arbatos puodelio vis dar nepaleido ir kartkartėmis vis kilstelėdavo arčiau lūpų.
– Ir kaip gi juos tobulini? – suklususi pasiteiravo.
Buvusio bendramokslio pareiškimas jai pasirodė itin įdomus, tad, savaime suprantama, tuojau pat pakurstė viduje rusenančias smalsumo kibirkštis. Dar nebuvo girdėjusi atvejo, kad kas nors po mokyklos baigimo ir toliau tobulintų magijos įgūdžius patys vieni, namų sąlygomis, ypač turint omeny, kad iš kažko reikėjo gyventi. Be abejo, pagilinti apmokymai tam tikroms specialybėms, kaip kad norintiems tapti aurorais, buvo įprastas reiškinys, tačiau viskas vykdavo pagal specialiai tam rengtas programas. Būtent dėl visų šių žinomų faktų toks savimokslos pavyzdys Rose viduje ir sukėlė papildomų klausimų bangą bei amžiną norą sužinoti daugiau.
Dar nespėjus išgirsti laukiamų atsakymų, šias mintis išstūmė jau kitas jai skirts klausimas.
– Kai nedirbdavau, nemažai keliavau. Padirbdavau metus kitus, o progai pasitaikius išvykdavau, kad galėčiau užsiimti tuo, kas domina labiausiai, – išsišiepė, be abejo, kalbėdama ne apie ką kitą, kaip magiškųjų gyvūnų tyrinėjimus bei žinių apie juos gilinimą. Visi tie darbai jai tebuvo reikiamo biudžeto palaikymas. – Tad tokios kelionės trukdavo netrumpai.
Kiek užsigalvojusi, Rosemarie lėtai gurkštelėjo paskutinius kelis arbatos gurkšnius ir galiausiai nuleido puodelį ant stalo. Šis, tyliai bumptelėjęs, grąžino mintis prie vis dar neatsakytų klausimų.
– Tai visgi, kaip ten tavo savimoksla vyksta ir ką apsiėmęs mokai?
-
Tamsiaplaukis nenuleisdamas savo žalių akių žiūrėjo į Rose ir klausėsi jos. Kai nedirbdavo, buvusi bendramokslė Hogvartse pasirodo keliaudavo. Ir tai darydavo, nes tos kelionės buvo susijusios su ją dominančia veikla. Na, panašiai kaip ir Edgar'as užsiėmė savo mėgstama veikla, tik tiek, kad jam niekur nereikėjo keliauti. Ir jo užsiėmimas iš pirmo žvilgsnio, tikriausiai, daugumai pasirodytų kur kas nuobodesnis. Čia retam kiltų dvejonė renkantis tarp sėdėjimo namuose ir keliavimo.
- Aš tiesiog skaitau knygas, o vėliau bandau tai, ką perskaičiau panaudoti praktikoje,- šyptelėjo jaunuolis savo draugei pradėjęs pasakoti tai, kas ją domino, - Na, pagrindinis dalykas, kurį tobulinu yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Aišku, tam turiu įtraukti ir kažkiek kerėjimo bei transfigūracijos,- tuomet kilstelėjo truputėlį aplankalą su dokumentais nuo stalo ir galva linktelėjo šiek tiek į juos, kad pašnekovė atkreiptų savo dėmesį į popierius, - Tai globos dokumentai, nors tikriausiai pati tai žinai,- kiek klausiamai prisimerkė, nes nebuvo visiškai tikras ar Mortimer išties yra susipažinusi su informacija, esančia aplankale, - Tai gaunasi taip, jog to paties apsigynimo mokau ir savo globotinę,- dar kartą nusišypsojęs Edgar`as gurkštelėjo arbatos, kurios puodelyje liko jau ne taip ir daug.
- Gal norėtum dar ko nors?- pasiteiravo nepraleidęs pro akis, kad metais vyresnės merginos puodelis jau buvo tuščias.
- Tai kur tau teko pakeliauti? Ir kuo konkrečiai užsiimdavai savo kelionių metu?- jaunas burtininkas domėjosi labiau rausvaplaukės kelionėmis. Nors ji ir minėjo, kad užsiimdavo tuo kas jai patikdavo, vis gi Jeffter`is nebuvo tikras, kad jis galėtų įvardinti jos pomėgius nesuklysdamas. O, jei ir įvardintų, vis tiek jam norėtųsi apie tai sužinoti bent šiek tiek plačiau.
-
Rosemarie kiek nustebusi kilstelėjo antakius, o po keleto akimirkų papurtė galvą, taip parodydama, kad nieko daugiau nenori.
– Globotinę? Ar man ji žinoma?
Rose neslėpė nei savo nustebimo, nei kilusio linksmumo nuo minties, kad buvęs bendramokslis apsiėmė globą, nors pats ne taip ir seniai baigė mokyklą. Be abejo, anksčiau dokumentų turinys jai buvo nežinomas, kadangi tebuvo paprašyta juos perduoti, o jei imtų vartyti kiekvieną pasitaikiusį lapą, tikriausiai daugiau nebeliktų laiko niekam kitam. Būtent dėl to ši žinia ir paskatino tokią jos reakciją.
Rausvaplaukės mintys zujo, vangiai svarstydamos, ar jos paskutiniais mokymosi metais toji globotinė jau buvo pradėjusi lankyti Hogvartsą. Net jei ir ne, tikriausiai vis tiek teko susidurti tuomet, kai jau profesoriavo. Tokią mintį tebūtų galėjusi įvardinti kaip šiek tiek keistą.
– Mh, – išnirusi iš apmąstymų numykė. – Magiškųjų gyvūnų paprastai nerasi netoli žmonių bendruomenių, tad iki šiol daugiausiai teko aplankyti atokesnius, mažai gyvenamus Europos kampelius. Toliau norėčiau traukti į rytus, bet bus matyt, – gūžtelėjo pečiu.
Išties, Rosemarie dažnai pagalvodavo apie galimas tolesne kryptis, bet ėmusi galvoti dažnai įklimpdavo į tokius apmąstymus ilgam laikui. Visgi yra tiek daug skirtingų kelių, kuriais norėtų pasukti, kad ėmus mąstyti tik įsiskaudėdavo galvą. Juolab, kad šiuo metu buvo įstrigusi Londone ir šiaip ar taip nieko nepadarytų. Puikiai suprato, kad dabar ne viena ir ne laikas įklimpti į šias mintis, tad tik silpnai pakratė galvą ir nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.
– Dažniausiai užsiimu stebėjimais jų natūralioje aplinkoje, elgseną, įpročius ir panašiai. Paprastai stengiuosi nesikišti ir nedrumsti jų aplinkos, bet būna atvejų, kai tenka. Na, ir, be abejo, knygos taip pat neatsiejamos, – šyptelėjo. Visgi, literatūra tikriausiai buvo neatsiejama nuo bet kokios pasirinktos srities.
-
- Am..,- Edgar;'as kiek susimąstė, tačiau tas susimąstymas ilgai netruko, - Taip. Bent turėtum pažinot,- remdamasis logika atsakė Edgar'as, nes jo globotinė dar spėjo vienerius metus pabūti jo bendrakoledže, kas reiškė, kad jai taip pat teko mokytis magiškų gyvūnų priežiūros pas Rosemarie Mortimer.
- Na, tikrai skamba įdomiai,- neslėpė fakto juodaplaukis fakto, kad jo draugės veikla atrodė įdomi. Aišku, gal pats neitų tyrinėti ir stebėti magiškų gyvūnų be itin ypatingo reikalo, tačiau kelionių kažin ar atsisakytų. Ypač kai tiek laiko buvo praleidęs vien tik namuose.
Už kavinukės lango darėsi vis tamsiau ir tamsiau, kas buvo ženklas, kad jau laikas būtų traukti namo. Žinoma, Edgar'as galėtų dar sėdėti ir plepėti, bet negalėjo, nes nežinia, kada galėjo pasirodyti Fasiras su sau svarbiais žmonėmis šalia jo namų durų.
- Manau, kad man jau bus laikas eiti,- po šių žodžių Jeffter'is baigė gerti savo arbatos likutį, - O Tu užsuk kokią dieną į Godriko Daubą. Tuo pačiu grąžinsiu pirštinę, kuri jau ilgokai užsibuvo pas mane,- net nusijuokė prisiminęs, kad dar vis tebeturi Rosemarie pirštinę, kurios taip ir neatidavė po transfigūracijos namų darbų.
Edgar'ui pakilus iš savo vietos, tą patį padarė ir jo buvusi bendramokslė, kuri nesiruošė čia pasilikti viena. Abu burtininkai, drauge palikę kavinukę, atsisveikino vienas su kitu ir patraukė į skirtingas puses.
-
Baltapūkė nedrąsiai įžengė į mažą kavinukę ir geriau apsidairiusi patraukė prekystalio link. Ji nežmoniškai norėjo kažko skanaus, nežmoniškai, tačiau namuose nerado nieko ypatingo. Mergaitė mėgavosi savaitgaliu, kai tūnoti Magijos Ministerijoje nebereikėjo, tik gaila labiausiai ją dominančio dalyko atlikti negalėjo. Jos drakoniukas buvo jau užaugęs, pakankamai stiprus, kad galėtų išlaikyti bent kelis žmones, tačiau būnant Londone nebuvo jokių galimybių jo išleisti iš sukurto pasaulio, kuris magijos pagalba buvo sutalpintas kuprinėje.
Nusišypsojusi padavėjai Elridė bakstelėjo pirštu į vitrinoje skaniai atrodanti torto gabaliuką. Jis buvo neįprastai, merginos akims, violetinės spalvos su visokiausiomis uogomis ant viršaus, bet būtent tuo ir gundė. Prie tortuko, aišku, panelytė užsisakė ir šiltos arbatos, tik žinodama, kad jos teks palaukti, pasiėmė lėkštutę su tortuku ir patraukė prie staliuko su langu šalia. Kaip gi mergaičiukė be stebėjimo žmonių? Vis dėl to, žiobarų elgesys gerokai pasikeitė nuo to laiko, kai ji dar buvo laikoma žiobare...
-
Buvo ta įprasta pavasario, einančio į pabaigą, diena. Kas skubėjo darban, kas iš jo. O kas įnirtingai ginčijosi šalia žiobariškos kavinukės. Maskatavo rankomis, spjaudėsi. Staiga kavinukės durys su trenksmu prasivėrė.
- Ir nešk iš čia savo celiulitą!- piktai užriaumojo garbanė moteris, sakykim, dar mergina.
Melisa atsiduso. Ramiai pakvėpavo. Peržvelgė kavinės vidų ir susiraukė.
- O ko tu spoksai?- rėžė kažkokiam vaikinukui. Vargšelis, pasitaikė piktai poniutei po nosim.- Fui, smirdžiu,- be jokios gėdos tarė pauostydama savo pilkus marškinėlius, kuriuos apsirengdavo bėgiojant.
Savaitgaliais ir po darbo sportiško sudėjimo mergina mėgo ir pabėgioti. Netgi ministerijoje, savo kabineto spintoje, buvo nukišusi atsarginę aprangą, jei netyčia išsinešdintų vėliau nei įprastai ir kol grįžtų namo jau būtų sutemę. O šiandien jai bėgiojant, iš už kampo išlindo kažkoks vėpla su laikraščiu rankose ir nežiūrėjo, kur eina, tad Keyes sugebėjo tėkštis į jį ir drėbėsi ant savo sėdimosios, o tasai vėpla net neastiprašęs žingsniavo toliau. Melisa nebūtų Melisa, jeigu neišrašytų velnių tam vyriškiui, kuris atrodė kaip baikštus, liesas berniukas prieš piktą, grėsmingą žiežulą. Iš dalies tai buvo tiesa.
Pasitvarkiusiu garbanas, surištas į uodegą, priėjo prie baro ir paprašė buteliuko vandens ir ciberžolių arbatos. Gavusi tai, ko norėjo, apsisuko, deja, laisvų vietų nerado, tad aplėkė akimis visus gražius vyrus. Žadėjo prie kurio nors prisėst ir pakabint. Šiknon tą teisėją. Bet sustojo ties gana pažįstamu veidu. Tai buvo ta jauna panelytė iš ministerijos.
- Bonjour, tikiuosi leisi piktai tetulei prisėst čia,- mirktelėjo jau geresnės nuotaikos Melisa.
-
Elridė įsitaisė savo pasirinktoje vietoje ir ramiai pasidėjusi visur ir visados nešiojamą kuprinę pažvelgė pro langą susilaikydama nuo "ryklio puolimo", nors tas tortukas taip stipriai viliojo... Tik ilgai žvelgti pro langą merginai teko, aplinkoje buvo kur kas įdomesnių dalykų nei ramiai vaikštantys žiobarai.
Atsivėrusios duris patraukė tikrai daugelio dėmesį, tarp jų buvo ir baltapūkė mergaičiukė, kuri nieko nesuvokdama žvelgė į dar vieną burtininkę, šioji atrodė kažkur matyta, bet visiškai nepažįstama.
-Ir atsiranda žmonių...-nuvydama šalin mintis, kaip pati ne kartą spiegė ant vargšų nekaltų žmogučių, Elridė pasistengė nusukti žvilgsnį tolyn ir nebespoksoti į kavinėje esančią merginą. O kodėl turėtų? Jos laukė nuostabus tortukas ir turbūt neužilgo ir arbata atkeliaus. Tik nužvelgusi tuščią vietą prieš save ji pasijautė kiek keistai. Galbūt reikėjo pasikviesti Edgarą? Vis dėl to seniai su juo bendravo... Tik, aišku, buvo jau per vėlu. Ir per vėlu ne dėl to, kad ji jau sėdėjo toje kavinukėje. Per vėlu todėl, kad panelė beprotė nusprendė prisėsti būtent prie jos.
Susilaikius nuo nepatenkinto žvilgsnio mergina vos vos šyptelėjo ir įsistebeilijo į nepažįstamąją.
-Ar pikta tetulė sugalvos dabar išsitrauki kelis pasišiaušusius katinus ir pradės juos mėtyti į vyrus?-prisimindama kažkokį filmuką ar galbūt ir filmą tarstelėjo mergaičiukė nutuokdama kaip stipriai rizikuoja savo žodžiais. Bet Elridė jau seniai bendravo su žmonėmis ir kad ir kokie pokyčiai vyktų su ja noro pasakyti kažkokios nesąmonės, kuri kartais gali ir įžeisti žmogų, ji neprarado.
Merginos žvilgsnis kelioms sekundėms nukrypo nuo moterėlės, kadangi arbata vis dar buvo neatnešta ir pažvelgus į prekystalį, niekas nežadėjo jos atnešti. O juk Elridė taip norėjo pradėti valgyti tą tortą!
-
Barbendama tais ilgais, ryškiai žaliai lakuotais nagais į puodelio kraštą išrietė antakį it tasai būtų kokia gyva katė.
- O taip,- vaidino, kad knaisiojasi šortų kišenėse.- Ak, velnias, pamiršau šiandie įsidėt juos,- apmaudžiai ištarė Melisa, patempė lūpą.- Matai, nepatogu bėgiot su katinais.
Akimirką pajuto vėl nuo savęs sklindantį prakaito dvoką. Tikėjosi, jog šįkart kavinukė bus vėdinama, deja, ne. Ministerijos darbuotojai teko atsistoti ir pėdinti tualeto link. Apsilankiusi tame dvokiančiame kambaryje (jis dvokė labiau nei garbanė) atsigaivino vėsiu vandeniu veidą ir pasiprausė. Hm, kiekvienas pasportavęs naudojasi tokios įstaigos kriaukle. Prieš išeidama dar kartą apsiuostė, rodos, šįkart kvapas buvo pasitaisęs.
- Taigi,- grįžusi prie savo pašnekovės prabilo.- Ėė, o tu negersi arbatos? Atsakau, jog po tokio kąsnio tortuko būsi ištroškusi. AR GALIMA ŠIAI JAUNAI PANELEI, KURIOS TURĖTŲ GEISTI VISI ŠIOS KAVINUKĖS VAIKINUKAI, ATNEŠTI ARBATOS?- tiesiogine ta žodžio prasme užkriokė smaragdinių akių savininkė. Manieros? Niekada geromis nepasižymėjo.
Patys Melisos tėvai niekada nebuvo itin mandagūs, jie buvo, švelniai tariant, kuoktelėję. Tokia buvo ir Keyes atžala. Tai galima buvo pastebėti vos jai pasirodant viešoj vietoj.
Nekreipus dėmesio į savo išsišokimą mergina nusuko akis į kavinukės duris. O gal?.. Bet mintis nutrūko. Padavėja, atnešusi puodelį su arbata, nemaloniai kažką burbtelėjo.
- Kad tave šik,- tačiau nepratęsė savo žodžių. Susilaikė vis dėl to.
-
Stebėdama nepažįstamosios vaidybą Elridė negalėjo susilaikyti nenusišypsojusi.
-Hm... Niekados nebandžiau to,-bandydama atsiminti, kada paskutinį kartą buvo išėjusi bėgioti buvusi grifė pajautė kaip jos pilvas suurzgė. Tik šis merginai per daug nerūpėjo, ji galėjo kentėti, po tiek laiko įprato, nors jos kabinete buvo galimybė stalčiuje rasti kokių nors batonėlių, ar galbūt dėžutę su nebaigtomis salotomis...
Moterėlei pasitraukus nuo staliuko Elridė klausiamai žvelgė į ją, tačiau nei šaukė, nei ką, vėl įsižiūrėjo į savo tortuką ir ėmė svarstyti, kad reikėjo kažką paimti ir savo augintiniui. Tik ką po velnių jis gali valgyti iš tokios vietos? Mėsos gabalo juk negausi... Aišku, galėtum įmesti į kuprinę, kad ir kokį vaikinuką sėdinti netoliese, bet taip negražu...
Mergaičiukė suėmė šaukštą, mat ėmė jaustis nemaloniai ir suvokė, kad reiktų tikrai užkąsti, kai nepažįstamoji nusprendė grįžti. Šiai prakalbus apie arbatą baltapūkė nespėjo nė įsižioti kai panelė vėl sugalvojo užrėkti. Žaliaakė neturėdama žodžių atsilošė pilnai ir įsistebeilijo į merginą. Ir vis dėl to arbata buvo atnešta labai greitai, kur kas greičiau nei baltapūkė tikėjosi.
-O tavo balsas tikrai viska paspartina... Gal norėtum pereiti dirbti pas mane?-Elridė leido sau pasvajoti, kaip viskas būtų lengva turint tokį žmogų. Nebereikėtų kankintis bandant įkalbinti reikalingus žmones Kvidičo turnyrui ar kokiam kitam renginiui... Pastatai laukinę merginą ir viskas, užsakymas yra, o problemų nebe!
Nužvelgusi atneštą arbatą mergina įkvėpė jos skleidžiamo aromato, tačiau puodelio nepalietė. Ji vis dar rankoje laikė šaukštelį, tačiau kol kas nei vienas torto gabaliukas nepasiekė jos skrandžio. Tai ištaisiusi žaliaakė prisiminė, kad šios kvanktelėjusios merginos net vardo nežino. Na, tiesa sakant, ji visiškai visų esančių Magijos Ministerijoje nepažinojo išskyrus Fasirą.
-Aš vis dar nežinau tavo vardo,-draugiškai pareiškusi ji pakėlė akis.-Aš esu Elridė, jei netyčia nežinotum manojo,-tada merginos veide pasirodė mažutis šypsnis. Ji jautėsi labai keistai prie tokio žmogaus, lyg būtų ne savame kailyje. Galbūt panelytė tiesiog atprato nuo to, kad būnant su kitu žmogumi tai ji ta "kvanktelėjusi boba", o ne kitas žmogutis. Bet tiesą sakant jai tai atrodė pakankamai linksmai. Prie tokio žmogaus turbūt galėtų padaryti visišką nesąmonę ir žmonės vis tiek jos nelaikytų ant tiek pametusią protą.
-
Raudonplaukė, pastebėjusi baltapūkės šypseną, pati nesusilaikiusi šyptelėjo. Žaismingai papurtė galvelę ir mirktelėjo. Melisa mokėjo pralinksminti žmones, netgi, jeigu jai pačiai būtų liūdna ar pikta. Prieplaukėlė moteris, grasiai užrėkusi, nekaltai pažvelgė į baltapūkę.
- Ne, nenoriu,- atsakė. Rimtai nenorėjo, o kam? Juk turi ir taip daug darbo. Oj, pala, juk ji atostogauja.- Bet jeigu reikės pagalbos, būtinai kreipkis,- mirktelėjo. Pašūkaut ne prošal būtų.
Strazdanė garsiai šliurptelėjo ciberžolių arbatos, susiraukė, ne dėl to, jog ji buvo neskani, o dėl to, kad ji jau buvo spėjus atšalti. Dar geriau, aš tiesiog mergina, gimusi po laiminga žvaigžde. Atsiduso, jau nesiruošė dar kartą spiegti dėl arbatos, jei reiktų kokio cukraus, tai nepagailėtų savo nuostabiųjų balso stygų.
- Oh, Melisa,- nusišypsojo.- Aš tavojo taip pat nežinau, pamačiau pažįstamą veidą ir pripuškavau,- sukikeno.
Atsisukusi vandens buteliuką, pusę jo ištuštino ir pakėlė akis į merginą, laukė kol ši vėl prabils.
-
-Būtinai kreipsiuosi... Kai kurie žmogučiai kartais būna tokie užsispyrę,-su šiokia tokia šypsenėle mergina tarstelėjo ir jos burnoje atsidūrė dar vienas šaukštelis pilnas violetinės spalvos torto. Deja, šis, kuo daugiau mergina jo valgė, tuo šlykštesnis ėmė tapti. Suvokusi, kad pasirinko ne patį geriausia dalykėlį baltapūkė tik viduje šiek tiek susierzino ir padėjo šaukštelį šalin svarstydama, kad reiks vėliau nusipirkti kažko geriau.
-Elridė,-prisistačiusi mergina šiek tiek susiraukė.-Neįsižeisk, jei pamiršiu tavo vardą, mano atmintis ne pati geriausia,-teisindamasi dėl dar net neįvykusių įvykių baltapūkė gurkštelėjo arbatos ir pažvelgusi pro langą vėl atsisuko į Melisą.
-Čia labai nuobodu...-svarstydama, kad galbūt reiktų pasinaudoti šios "pakvaišusios" moterėlės pagalbą Elridė ėmė svarstyti apie daugybę idėjų, kurių nedrįso įvykdyti. Tada mažas šypsnis išdygo jos veide.
-Moki burti slaptai?
-
Smaragdinės akys stebėjo blyškiaveidę, kai ši atbulais dantim vilgė violetinio tortuko gabalėlį, o galiausiai padėjo šaukštelį ir nebevalgė. Raudonplaukė trumpam pakėlė antakius, nesuprato, kodėl ta mergikė valgo tą šlykščios spalvos tortą, bet patylėjo.
- Aha, nieko tokio, nepažadu, jog tavąjį irgi prisiminsiu, Elride,- mirktelėjo.
Melisa vėl gurkštelėjo vandens iš buteliuko, nustumdama arbatą į šalį. Pasukiojo žiedą, esantį ant kairės rankos bevardžio, nors dažniausiai toks žiedukas nešiojamas ant dešinės rankos. Atsidususi vos nepraleido kito merginos klausimo. Nusuko akis nuo jos, patylėjo, nieko nesakė. Tik ranka užčiuopė lazdelę, kuri buvo pasislėpusi atskiroje šortų kišenėje, specialiai lazdelei. Atsargiai ištraukė, vis dar nežvelgė į savo pašnekovę. Kažką sumurmėjo po nosim ir menkai pajudino riešą. Kavinukėje dirbanti padavėja, kuri nešė du stiklinius butelius vandens, sugebėjo abu išversti ir išpilti vandenį ant prastokai nusiteikusio vyruko, kuris netrukus atrodė kaip piktas avinas. Dieve, drama dėl vandens, gi ne cukrinis.
- Turi galvoje taip?- galiausiai atsisukusi į Elridę prabilo.- Tie vyrai šiais laikais visai kaip bobos. O ne vanduo - ištirpsiu!- suburbėjo ir žaismingai pavartė akis.
-
Stebėdama, ką padarė Melisa, mergaičiukė vos vos šyptelėjo.
-O taip...-į jos pirmuosius žodžius tarstelėjo turmputį artsakymą, o tada dar labiau nusišypsojo.-Kad, man atrodo, taip buvo visais laikais...-Elridė geriau įsižiūrėjo į vykstanti ginčą. Viskas taip paprasta, piktas vyrukas rėkia ant vargšės pardavėjos. Žmonės, patys pykčiausi gyviai... Iš kurių linksma šaipytis. Baltapūkė lygiai taip pat vos vos pajudino suknelę ir vyrukas, šaukdamas iš pykčio, ėmė žagsėti. Paprasta, labai, tačiau panelytei tai atrodė labai smagu. Kietas senis, o žiūrėk, žagsi kaip penkiametė mergaitė. Vos vos šyptelėjusi ji atsisuko į Melisą.
-Net žagsi kaip boba,-niekad nenaudojusi žodžio "boba" Elridė ištarė jį labai pabrėžtinai. Ji nesuvokė tiksliai to žodžio, kadangi šis nebuvo jos žodyne. Išvis, panelytė net nebuvo girdėjusi, kad toks egzistuoja.
-Hm... O čia apsauga ezgistuoja?-stebėdama į žagsintį vyrą, kuris pyko dar labiau, bet šį kartą jau nebe tik ant pardavėjos, mergina ėmė svarstyti, už kiek minučių jis pradės vartyti stalus?
-
Skimbtelėjo varpelis, ir Enolas įžengė į kavinukę. Iškart užuodė kavos ir sausainių kvapą, ir skrandis iš nekantrumo persivertė kūlio. Jaunuoliui tas jausmas visai nepatiko, todėl vos vos susilaikė nesusiraukęs. Aišku, pats buvo kaltas dėl tokio jį kamuojančio alkio - juk šiandien vien kavą ir teplampė.
Nuo plaukų lašėjo vandens lašeliai. Vos jiems palikus parką lietus visai įsismarkavo. Tačiau Enolas, priešingai nei dauguma žmonių, visada mėgavosi jį prausiančiu natūraliu, lediniu dušu, todėl iš jo lūpų nenuskambėjo nei vienas raginimo paskubėti, skundo ar keiksmą reiškiantis žodelis. Wildwoodas visada pasijusdavo tarsi nusiplovęs kaži kokį purvą ar pravalęs mintis. Toks gyvesnis ir, apskritai, geresnis. Bet tik tol, kol jį prausdavo lietus. Pasiekęs vietą, kur jo nebepasiekdavo iš dangaus krintantis lietus, juodaplaukis pasijusdavo dar purvinesnis nei buvo. Tačiau šįkart paslėpė tai po ramiu, kiek patenkintu mintimi apie maistą veidu.
Pasisuko į palydovę ir šyptelėjo.
- Daugoka geltonos sapvos, tačiau čia jauku, - nužvelgęs augalų gausybes ir šviesias sienas tarstėlejo. - Vietą išrinkit jūs, man didelio skirtumo nėra, - truputėlį sumeluodamas pridūrė. Pats visada pasirinkdavo kuo mažiau praeiviams ir į kavinukę užsukusiems žmonėms matomą staliuką.
Nusisautė paltą ir pakabino ant kabliuko. Pirštais perbraukė šlapius plaukus, nubraukdamas juos taip, kad vanduo nebėgtų ištisai per veidą. Suvokė, kad reikėtų pagaliau prisiruošti į kirpyklą.
Pirma užleido užsisakyti baltaplaukę, o po to - pagaliau! - užsisakė maisto ir sau. Tiesa, neprisiminė, kad dėl kažkokio užkandžio būtų taip džiaugęsis, kaip kad dabar.
- Man didelį puodelį kavos ir va tą didelį gabaliuką to kakavinio pyrago. Dar porą šitų šokoladinių keksiukų ir, jeigu galima… porą šimtų gramų šitų sausainių, - pasisveikinęs išbėrė užsakymą.
-
Mergina įžengė į kavinukę sekdama nepažįstamąjį. Motina gamta nusprendė ją išmaudyti, dėl ko, tiesą sakant, panelytė nepyko. Dėl lietaus jos mintys išplaukė pačiu greičiausiu laiveliu tolyn ir ji pagaliau galėjo kažkuo mėgautis. Elridės veide išdygo maža šypsenėlė, ji atsiminė šią vietą, nors, regis, joje buvo taip seniai... O ir su kuo buvo? Nors, tiesą sakant, su kuo pamiršti neįmanoma. Ta beprotė mergina, kuriai į viską buvo nusispjaut. Žavinga. Baltapūkė dabar galėtų tik pasvajoti, kad būtų tokia bebaimė ir nesirūpinanti kitų nuomone.
Paskatinta išrinkti vietą mergina geriau apsižvalgė. Kavinukė atrodė šiek tiek pasikeitusi, tačiau vis tiek jauki. Nužvelgusi jai patinkančią vietelę iškart ir patraukė prie jos. Kiek nuošalesnis staliukas, tačiau su langu šalia. Tas jai ir patiko. Stebėti ir nebūti pastebėtai.
Nusirengusi mergina nužvelgė save, nelabai kas pasikeitė su jos apranga, dingo šalikas ir striukė. Taigi, jos apranga tokiam orui netiko, bet ką padarysi, kad baltapūkė nenutuokė, kas jos laukia už lango.
Elridė užsisakė skaniai atrodančio šokoladinio pyrago ir prie jo kakavos. Mergina norėjo kažko saldaus ir paprasto, kuo būtų tikra, kad jai patiks, nes po tiek laiko net nebebuvo aišku, koks maistas jai patiko, o koks ne. Mergina namie jei ir sugebėdavo pasidaryt maisto tai ir tas būdavo tik spagėčiai ar galbūt kokie sumuštinukai...
Įsitaisiusi prie staliuko Elridė nužvelgė tą nepažįstamąjį ir vėl ėmė svarstyti, kaip įsitikinti, kad šis yra burtininkas? Jos galvoje dingtelėjo labai kvaila idėja. Pasakyti kažkokį žodį, į kurį sureaguotų burtininkas, bet ne žiobaras... Bet kaip ji tada atrodys? Jei prieš ją iš tikrųjų sėdi žiobaras ir merginai tiesiog vaidenasi. Merginos smegenys atsijungė nuo perdidelio mąstymo. Beliko tik kalbėti.
-Hm... O tu tiki magija?
-
Enolui patiko, kad keistoji mergina išsirinko būtent šią vietukę. Nors ir ne pati pati slapčiausia, bet ne ką prastesnė ir už aną vaikino įprastą. Regis, baltaplaukė iš tiesų nepratusi prie žmonių.
- Ačiū, - šyptelėjęs pasiėmė užsakymą. Deja, daugiau nei dviejų rankų neturėjo, o pritraukti žmonių akių kursuojant dusyk per beveik visą patapą tikrai nenorėjo, tad, pasiėmęs lėkštę su pyragu ir keksiukais ir kavą bei po pažastim pasikišęs suvyniotą sausainių maišelį, nuvinguriavo prie staliuko. Atsisėdo taip, kad matytų vaizdą pro langą ir akies krašteliu duris. Jei įeitų koks verslininkiūkštis, vaikinui tereiktų atsiremti į kurį nors ranktūrį ir sienos gabalėlis langą rėminančios sienos arba augalėlis iš dešinės jį pridengtų.
Apsimesdamas, kad nemato, kaip jį tyrinėja nepažįstamoji, į kavą įsipylė du su puse pakelio cukraus. Likutį, žinojo, panaudos, tad padėjo į lėkštelę. Juodaplaukis jau žiojosi palinkėti skanaus ir tiesė ranką prie desertinės šakutės, kai šviesiaplaukė mestelėjo jam netikėtą klausimą. Vaikinas nuleido ranką šalia pyrago gabalėlio ir atsilošė kėdėje. Lūpose šmėstelėjo maža patenkinta šypsenėlė. Arba tikrai trenkta, arba ragana. Į galvą užklydo mintis, kad raganos būdavo rimtai trenktos žiobarų pasakose. Tai buvo siaubingai iškraipyti pasakojimai apie tikrus burtininkus. Na, bent jau apie daugumą.
Wildwoodas sekundėlę pamąstė, žvelgdamas pro langą į lietaus skalaujamą gatvę, ir galiausiai gūžtelėjo pečiais.
- Kiek save atmenu, visada jaučiau magiją aplink.
Neabejojo, kad įprastas žiobaras tai palaikytų tiesiog poetiškais žodžiais, o vat burtininkas tikrai turėtų suprasti, apie ką kalba eina.
- O kaip jūs?
-
Merginai atrodė kiek neįprasta ir gerokai nustebino pamačius, kiek vis dėl to vaikinukas užsisakė. Jai turbūt tiek maisto įveikti prireiktų visos dienos atsižvelgiant į tai, kad valgyti daug buvo atpratusi.
Po užduoto klausimo Elridė pastebėjo mažą šypsnį. Viltis, kad jos teorija yra teisinga ėmė augti, o jo atsakymas visą tai tik patvirtino. Ji nejučia pasijautė kiek lengviau, galbūt netgi saugiau, kadangi kiekvieną kartą kalbant su žiobaru ant mergaitės pečių krisdavo didžiulė atsakomybė ir baimė, kad pasakys kažką nesuprantamo ir nesuvokiamo ar galbūt net išgąsdins. Vis dėl to magiškas pasaulis gerokai skyriasi nuo žiobariško. Ir nors žiobarų gebėjimas apseiti be magijos jai tikrai atrodė labai įdomus dalykas ji už nieką neatsisakytų magijos pasaulio, nes jame slypi daugiausiai nuotykiu ir nuostabių prisiminimų.
-Manau, kad tai yra dalykas, kuris mane žavi labiausiai,-garsiai pamąstydama ji nusprendė, kad išburti vandens srovę yra kur kas šauniau, nei parašyti žinutę naudojant kažkokį šviečiantį metalo gabalą.
-O jūs alkanas...-netyčia išsprudusi pastaba Elridę privertė vyptelėti, tačiau mintis apie tokį kiekį maisto, kurio iš tikrųjų net tiksliai maistu nepavadinsi, jai kėlė per didelę nuostabą.
-
Na va, vis tik ragana, - pamatęs žybtelėjimą jos akyse ir išgirdęs atsakymą pamintijo.
Su merginos mintimi sutiko galvos linktelėjimu. Magija Enolui visada buvo stulbinantis dalykas. Net ir po šitiek metų dažnai tekdavo nusistebėti tuo, kokius nepaprastus dalykus galima daryti gerai įvaldžius šią jėgą.
Apsidžiaugęs trumpute pauze šakute atsignybė ne patį mažiausią kąsnį pyrago ir įsimetė į burną. Kažkodėl prie baltaplaukės jautėsi gan jaukiai, nejuto kažkokios grėsmės, kad vėliau parduos surinktą informaciją kokiam žurnalistui, nepamiršdama pabrėžti jo rajumo.
Bet vis tik keistoji panelė nesusilaikė neleptelėjusi to jam. Laimei, Wildwoodas buvo jau nurijęs tą gigantišką kąsnį, antraip būtų užspringęs.
- Tas tiesa... - šyptelėjo merginai ir nužvelgė nusipirktą maistą. - Hm... Akys didesnės už pilvą, - tarstelėjo ir, mėgaudamasis švelniai karčiu skoniu, gukštelėjo kavos. - A, skanaus, - prisiminęs, kad taip nemandagiai pradėjo vienas sau valgyti skubiai pirdūrė juodaplaukis.
Lauke vis dar pylė kaip iš kibiro. Lauke net patamsėjo, tad ant stalelio stovinti žvakė degė gal ir ne be reikalo. Rudaakis nukreipė žvilgsnį į burtininkę. Tokia panaši į ją... Kaip tai išvis buvo įmanoma? Taip, buvo kiek jaunesnė, bet...
- Atleiskite... - susizgribęs, kad žiūri kiek per ilgai, išsiblaškęs atsiprašė ir nukreipė akis į savo puodelį. Merginai turėjo būti baisiai nejauku. - Tik priminėte kai ką, - tarsi asiaškindamas trumpai tarstelėjo. Iš tiesų, galėjai matyti, kad jaunuolio nuotaika buvo kiek pasikeitusi.
Nenorėdamas sulaukti kokių klausimų, o gal labiau norėdamas, kad tyla neužsitęstų, pasiteiravo:
- O kur jūs mokėtės?
-
Mergina vos vos šyptelėjo dėl nepažįstamojo pasakymo, o tada nužvelgė savo maistą. Ji jo dar nepalietė ir, tiesą sakant, nenorėjo liest. Keista, turint omeny, kad prieš ją buvo nuostabiai atrodantis šokoladinis pyragas. Bet vis dėl to... Mergaitė buvo visiškai atpratusi valgyti.
-Oi... ačiū, skanaus,-priminta vaikinuko mandagybių Elridė ėmė svarstyti, kur viskas prapuolė? Nors nelabai kas ir prapuolė. Ji juk buvo įžūli, kažkada labai seniai ir niekad neturėjo mandagumo. Deja, darbas Magijos Ministerijoje privertė išmokti būti kur kas madagesniai, tačiau nepaisant to tuo metu ji vis tiek galėjo kalbėti su žmonėmis kaip tikroji Elridė. O kur dabar ji? Pasikorusi bute? Ar bandanti prasimušti pro ledą ežere?
Juntamas žvilgsnis baltapūkė iš pradžių kiek sutrikdė, tačiau geriau pagalvojus, tai juk buvo įprasta. Žmogus jos nepažinojo, tad ir tyrinėjo. Arba galbūt svarstė kur ji matyta? Nors geriau pasvarsčiusi, Hogvartse ji šio žmogaus nematė, ar bent panašaus į jį.
-Hm?-apsimesdama, kad nieko nesuprato mergina klausiamai nužvelgė nepažįstamąjį ir vos vos šyptelėjo.
-Hogvartse,-jau be jokios baimės ar dvejonės tarstelėjo Elridė. Aišku, toks tiesmukiškas pasakymas galėjo baigtis ir ne per geriausiai, tačiau dėl viso pikto visada yra paprastas burtažodis, kuris padeda tokiais atvejais...
-O jūs?-mergina greit perklausė to pačio klausimo, tačiau įsižiūrėjus į vaikinuką tikrai svarstė, kad jis Hogvartse nesimokė. Ne. Jis atrodė per mandagus tam. Ta prasme, per dauuuugg mandagus. Arba gal tiesiog Elridė bendravo su netinkamais žmonėmis?
-
- Ačiū, - šiek tiek šypteldamas padėkojo ir vėl nukreipė akis į pyragiuką. Skonis buvo pasakiškas, ir jaunuolis pagalvojo, kad gal reikėtų kažką panašaus įtraukti į greitu metu būsiantį atnaujintą restorano meniu…
Vaikinas atsiduso. Nejau daugiau niekada nebegalės bent valandėlei pamiršti visus darbus ir pailsėti? Tikriausiai ne.
Enolas nesulaikė šypsenos, kai žaliaakė bandė apsimesti nepastebėjusi jo tiriančio žvilgsnio. Keistoka mergina… - linskmai pamintijo šis, berdamas į kavą likusią cukraus dalį.
Prasivėrė kavinukės durys, ir tamsiaplaukio akys iškart nukrypo į tą pusę. Prie laukujų durų suskleidė ir į cilindro formos stovą įdėjo skėtį jauna mergina, greičiausiai dar moksleivė. Wildwoodas vėl atsipalaidavo ir gurkštelėjo vis dar karšto gėrimo.
Mintimis perbėgo visus veidus, kuriuos prisiminė iš Hogvartso laikų, tačiau jokių baltaplaukių neprisiminė. Galbūt dažnai prasilenkdavo, tačiau didesnė tikimybė, kad jaunuoliui reikėjo tiesiog dažniau pasižmonėti.
- Ten pat, - linkteldamas atsakė į merginos klausimą ir dar pridūrė: - Jei konkrečiau, tai grifų gūžtoje. Bet tik paskutiniam, septintajam, kursui. Prieš tai šešerius metus mokiausi Ilvermornyje, Audrapaukščio koledže.
Vaikinas negalėjo meluoti, kad nepastebėjo, kaip panelės kalboje kaitaliojosi kreipiniai „tu“ ir „jūs“. Nusprendė, kad mergina greičiausiai nežino, kaip į jį kreiptis. Be to, pačiam atrodė galgi kiek nemandagu neprisistatyti.
- Beje, neprisistačiau. Aš Enolas. Ir prašau į mane kreiptis tiesiog „tu“, - kiek pakildamas nuo kėdės ir paspaudimui tiesdamas ranką maloniai, su nedidele šypsena prisistatė vaikinas. - Kuo vardu jūs?
-
Mergaitės antakiai pakilo, kai ši išgirdo, kad vaikinukas mokėsi Hogvartse. Juo labiau jos numylėtam koledže! Tik, pabaigtas sakinys viską ištaisė. Bent jau buvo aišku, kodėl mergina jo niekur nebuvo mačiusi, kad paskutiniais metais jos akys buvo nukreiptos į egzaminus, o ne į vaikinukus. Tiesa, panelytė vis tiek nustebo, kad taip puikiai išlaikė egzaminus atsižvelgiant į tai, kokia kerėpla buvo.
-Įdomu... Aš priklausiau Grifų Gūžtai,-vos vos šyptelėjusi tarstelėjo baltapūkė. Jai taip sakant toptelėjo mintis, kad ji vaikinuko nėra mačiusi, nes galbūt jis yra vyresnis? Amžiaus iš išvaizdos skaityti ji nemokėjo, tačiau, vis dėl to, turėtų būti kažkoks paaiškinimas.
Priminta, kad pati net nebuvo pratarusi savo vardo mergina kiek susigėdo. Na taip, štai ir visos mandagios manieros išmoktos darbo metu, kai net vardas nebeegzistuoja. O atrodo tada tai buvo pats pirmas dalykas.
-Su sąlyga jei lygiai taip pat kreipsitės ir į mane,-greitai atšovusi mergina ištiesė savo ranką.-Elridė,-ištardama savo vardą baltapūkė šyptelėjo, nors giliai viduje pajautė kažką kitokio. Savo vardo žmogus nebuvo girdėjęs kelis metus. Ir dabar vėl jį naudoti, prisistatinėti. Tai buvo neapsakomai keista ir mergina negalėjo apsispręsti, tas jausmas buvo geras, ar ne?
Ji nužvelgė savo ataušti baigiančią kakavą ir prisiminė taip mylimą augintinį.
-Vis dėl to... Kur čia artimiausia parduotuvė?-tada mergina pažvelgė pro langą ir susiraukė. Pabuvojus kurį laiką šiltoje sausoje patalpoje, kai rūbai jau buvo ėmė džiūti, laukas nebeatrodė toks draugiškas. Lietus vis dar pliaupė, o mergina skėčio juk neturėjo ir magijos naudoti negalėjo.
-Hm... Nors lietutis turbūt mūsų iš čia kurį laiką neišleis... Koks dabar metų laikas?-net nejausdama, kad paklausė visiškai keisto ir galbūt netgi kvailo klausimo mergina gurkštelėjo savo turimos kakavos.
-
Nors Hogvartsu skųstis negalėjo, Ilvermornis Enolui buvo vis tiek labiau prie širdies. Vaikinas grifu jautėsi mažiau, nei audrapaukščio globotiniu, ir tas tikriausiai buvo lengvai paaiškinama: juk Anglijos burtų ir kerėjimo mokykloje tesimokė vos metus, o ir draugų ten nesiieškojo.
Kita vertus, Amerikoje turėjo ir nemažai priešų. Šie, priešingai nei draugai, atsekė jį net iki čia.
- Taip, žinoma, - plačiau nusišypsojo juodaplaukis ir spustelėjo mažą merginos plaštaką. Ar ji ką nors valgo? - Neįprastas vardas, - kiek susimąsčiusiu balsu tarstelėjo. Kaip tokį pasakymą priims mergina, dvidešimt penkerių metų jaunuolis nelabai ir galvojo.
Akimirką lietus taip įsismarkavo, kad į stogą besidaužantys stambūs lietaus lašai netgi užgožė fone grojančią ramią muziką. Enolas kažkaip norėjo, kad ta vandens siena atitvertų jį nuo pasaulio ir pagaliau leistų pailsėti nu savų ir kitų minčių triukšmo. Rudaakis susimąstė, kaip jo tėvas visa tai tempė šitiek metų. Jei ne staiga ir, tiesą sakant, neatsitiktinai pablogėjusi sveikata, jis vis dar ramiai, su mielu noru kiurksotų savo kabinetėlyje iki vėlyvo vakaro - taip mėgo tą darbą.
Po sekundėlės liūtis kiek aprimo, tačiau vanduo iš dangaus vis dar gausiai pildė nedidelius plentu tekančius upelius.
- Na, - prisiminęs, kad žadėjo nurodyti, kur eiti, numykė, - šita gatve einant į tą va pusę, - mostelėjo ranka durų pusėn - į priešingą pusei, iš kurios atėjo, - gal septyniasdešimt metrų, nežinau tiksliai, bet bus gatvė į dešinę. Ant kampo yra įsikūrusi sendaikčių krautuvėlė. Rasi, nesijaudink, - šypteldamas patikino. Taigi, pasukusi į tą gatvę paėjėk kiek tolėliau ir tada suk į pirmą posūkį po kaire. Kiek tolėliau tikrai rasi. Iškaba yra raudonos ir baltos spalvų, aiškiai išsikišusi virš šaligatvio.
Iš kur žinojo tokią informaciją, nutylėjo. Apie restoraną kalbėti norėjo mažiausiai.
Po sekančio klausimo Enolas sutriko. Viena yra nepažinoti miesto, kuriame gyveni, kita nežinoti, koks dabar mėnesis.
- Jau žiemos pabaiga, - sumurmėjo vaikinas. Kiek patylėjęs pasirėmė alkūnėmis į stalą ir įdėmiai pažvelgė į žalias akis. - Elride, ar viskas gerai?
-
Akimirką abejojo. Galbūt būtų buvę geriau vaikiną nuvesti į "Cukrinį kiškutį" arba parduotuvę... Papurtė galvą. Kad ir kaip stengėsi pavadinimo neprisiminė, tad paprasčiausiai pasirinko žiobarišką kavinukę, esančią netoliese, o ir puikiai žinomą.
Persibraukė ranka per apdžiūvusius juodus plaukus. Šlapi tebebuvo tik galiukai, tiesūs it stygos krentantys už merginos nugaros. Drabužiai irgi beveik išdžiuvo. Ant juodų džinsų nebesimatė šlapių dėmių ir tik juoda palaidinė vis dar nemaloniai lipo prie krūtinės ir nugaros. Regis, ir sutiktas italas buvo gerokai apdžiuvęs. Na, tuo geriau. Neteks kavinėje sėdėti šlapiems, didelėje vandens baloje ar netgi būti išvytiems už tokią išvaizdą.
Kryptelėjo galvą. Atidžiai nužvelgė savo pašnekovą. Ramybės nedavė vienas klausimas, tačiau šį nusprendė užduoti kiek vėliau.
Stabtelėjo nužvelgdama nedidelę kavinę. Ketino žengti į vidų, tačiau persigalvojo. Su jais buvo šuo, be viso to, jie vis dar šlapi, tad pasilikti lauke ir leisti vėjui ir toliau džiovinti drabužius, atrodė kur kas geresnė mintis.
Nedideliais, lėtais žingsniais priėjo prie laisvo staliuko. Akylai sekė naująjį kompanioną. Nė nenumanė, kaip derėtų elgtis su tuo, kuris nemato. Padėti? O jei taip jis įsižeis?
Tyliai atsiduso. Verčiau palauks ir pažiūrės, jei reiks - tuomet nedvejodama padės.
-
Bastiano paklusniai cimpino beveik nepažįstamai merginai iš paskos, Galileo karts nuo karto pataisydavo jo judėjimo kryptį arba įspėdavo apie kokią kliūtį kelyje. Jiedu buvo įpratę taip glaudžiai bendrauti ir bendradarbiauti, kad neįsižiūrėjęs net negalėdavai suprasti, jog šuo yra aklojo vedlys. Kaip pirma tokia kelionė nepažįstamu miestu, ji praėjo itin sklandžiai. Italas susišiaušė plaukus, tikrindamas, ar jie dar šlapi - bet per tokį karštį šie jau buvo visiškai išdžiūvę ir klaikiai susigarbanoję.
- Tu vietinė Londone? - tylos neapsikentęs pasidomėjo Bastiano. - Gražus miestas, neseniai atvykau, tik šen bei ten tespėjau apsilankyti. Miestas puikus, nors, mamma mia, turbūt nenorėčiau pasilikti su visam - ne taip stipriai mėgstu triukšmą, uffa! - nusikvatojo jis. - O kaip tau jis? Minėjai, kad irgi nelabai, ką? Ar netrikdo gyvenimas su tokia stipria klausa, jei tik mano klausimas nesutrikdys tavęs, Luna? - pažėrė klausimų jis, kurį laiką erzinančiai neleisdamas anglei įsiterpti.
Šuniui staiga sulėtinus tempą, sustojimui pasiruošė ir aklasis. Atsidūręs turbūt jau vietoj jis apgraibomis užčiuopė stalelį - aha, vadinasi, ji atsivedė jį į kažkokią kavinę. Tai italui buvo mažumėlę netikėta, bet jis neprieštaravo. Dievaži, pasiilgo žmoniško bendravimo šitam gigantiškam mieste! Kiek begalima užkabinėti praeivius?!
- Kaip fantastiškai kvepia, magari! - šūktelėjo Bastiano nesusilaikęs. - Oi, atleisk, Luna, įpratimas blogiau už prigimimą, - pritildęs toną staiga atsiprašė, nors dvejotina, kiek čia įpratimas, o kiek - itališka prigimtis.
-
Mintys nuo žiobariškos kavinės nukeliavo prie šalimais esančio italo, linksmai besikvatojančio iš niekniekio ir paprasčiausiai besimėgaujančio saulėta diena. Kvatoklis, linksmas ir paplepėti neatsisakantis vaikinas. Kokia priešingybė jai, tamsiaplaukei alfai, įprastai išliekančiai rimtai ir nelinkusiai per daug išsiplėsti pokalbio metu. Ji net dorai nesišypsodavo kitiems, išskyrus tuos atvejus, kai šypsena būdavo pašaipi ar pergalinga. Tiesa sakant, tikros merginos šypsenos nusipelnydavo tik Elijah ir jos gauja, o štai Bastiano... Atrodė, kad jis galėtų kvatoti su bet kuo nė nekreipdamas dėmesio ar jo pašnekovui juokinga.
Minčių jūra išnyko šalia nuskambėjus balsui. Ketindama atsakyti pravėrė rausvas lūpas, tačiau nė žodžio nespėjo pratarti. Jos mintis, it atspėjęs, tuoj pat patvirtino italas. Žodžius pylė, kaip iš kibiro nepamiršdamas nusikvatoti.
Kiek suirzusi dėbtelėjo į vyriškosios giminės atstovą. Nebuvo pratusi bendrauti su tokiu žmogumi, todėl turbūt nieko keisto, kad jis mažumėlę merginą erzino. Regis, prie to teks įprasti.
-Ne, triukšmas man taip pat nepatinka,-į visus Bastiano išbertus žodžius tamsiaplaukė atsakė vos keliais žodžiais,-per dvidešimt trejus metus pripranti, imi nebekreipti dėmesio į pašalinius garsus, jei šie tau nesvarbūs,-gūžtelėjo pečiais pagaliau patogiai įsitaisydama ant kiek kietokos lauko kėdės. Kilstelėjusi ranką persibraukė ranka per pilnai išdžiūvusius plaukus. Šie akimirksniu merginai kryptelėjus galvą į šoną, paslėpė jos veidą nuo netoliese sėdinčių žmonių. Tarsi siena nuo kitų akių.
Vilkišką klausą netrukus sudrebino garsus šūktelėjimas. Krūptelėjo, tačiau šįkart nepriekaištavo, italas akimirksniu suvokė savo klaidą.
-Beveik pripratau,-vyptelėjo kiek perdėdama, tačiau į tai nekreipė dėmesio,-jei Londonas tau taip nepatinka... Kodėl esi čia?-nebeketindama daugiau laukti uždavė turbūt labiausiai ją dominusį klausimą.
-
Gal pradžiai kalbėti ir žvengti, neišgirstant jokio atsako, iš plepios šalies atvykusį jaunuolį ir trikdydavo bei erzindavo, ilgainiui jis susitaikė, kad šiauriečiai esti tiesiog žymiai labiau susikaustę ir nuobodesni. Žinodamas, kad ir pats neišvarytų iš savęs neapykantos tylai ir liūdesiui, Bastiano paprasčiausiai stengėsi toleruoti iš šiauresnių Europos kraštų kilusius kaimynus.
- Oho, tai tu jau tiek metų gyveni šitam mieste? - paklausė italas, stebėdamasis ir faktu, jog ši mergina taip nesunkiai jam atskleidė savo amžių.
Pro radarus nepraslydo ir kitas faktas - jei tik nepažįstamosios išgyvenimo Londone laikas ir jos amžius sutampa, tai jie faktiškai yra bendraamžiai. Kaip žinia, bendraamžių turėjimas pokalbiui visada praverčia. Pavyzdžiui, jeigu ji vieniša. Nors ne, tylios ir niūrios merginos ne jam.
- Likimo vėjai atpūtė! - vėl nusižvengė Zuccarelli. - Atvykau čionai mokytis savo amato, dirbu su šluotomis. Italijoj jau nemažai išmokau, bet norisi ir iš kitur pasisemti patirties. Žinai, kiekviena šalis turi tam tikrą braižą šluotų gamyboje - apskritai, juos turi net patys meistrai, bet žiūrint šalies mastu tie skirtumai tampa ryškesni ir aiškesni, - dėstė jis gausiai gestikuliuodamas, bet tirados gale sunėrė pirštus ir trumpam pritilo. - O kuo tu užsiimi, Luna?
-
Vyptelėjo išgirdusi nustebusį vaikino balsą. Susimąstė svarstydama, kuris faktas jį nustebino labiau: tai, kad mergina taip lengvai atskleidė savo amžių, kas dailiosios lyties atstovėms buvo nebūdinga, ar tai, jog savo noru būdavo Londone, triukšmingame ir milžiniškame mieste? O gal visgi buvo kaltas jos amžius? Tikėjosi jaunesnės ar vis gi manė, kad sutiktoji jau turi vyrą, kelis vietoje nenustygstančius vaikus ir niekam tikusį gyvenimą?
Pasipurtė nuo tokios minties it šuo išlipęs iš ežero, suerzintas šlapio kailio. Nors su vampyru kelis kartus kalbėjo apie ateitį, bet tai tebuvo tik trumpa vaizduotės iškarpa. Niekad per daug apie tai negalvojo. Gal dėl to ir nemėgo ateities būrimo pamokų?
-Negyvenu Londone,-papurtė galvą,-bet dažnai čia lankausi. Nuošalesnės ir tylesnės vietos man labiau patinka,-gūžtelėjo pečiais. Nė neįsivaizdavo, ką tektų jai pasiūlyti, kad sutiktų išsikraustyti iš Ūdrų Žabangų ir gyventi čia, Londone.
Kryptelėjo galvą nužvelgdama į savo pasakojimą įsijautusį Bastiano. Atrodė, jog šis dievina savo darbą ir yra pasiruošęs praleisti visą gyvenimą jį dirbdamas. Kiek rauktelėjo antakius. Niekad nesuprato tokių žmonių.
-Kodėl būtent šluotos? Vilioja merginos ant šluotų su smailiom skrybelėm?-kilstelėjo antakį sukikendama. Pati sulaukusi klausimo kurį laiką tylėjo.
Ak, per pilantį virstu vilke, treniruoju savo gaują, ją saugau, o visai neseniai gyniau Magijos Ministeriją ir nudėjau daugiau žmonių nei tu gali įsivaizduoti...
Vis gi nieko panašaus Luna nepasakė. Neabejojo, kad tuomet italas iš burtais užburtos kišenės išsitrauktų šluotą ir sėdęs ant jos nurūktų į kitą pasaulio galą.
-Mėgaujuosi gyvenimu,-vyptelėjo pakreipdama galvą ir žvilgtelėdama į Menu pristačiusią padavėją. Nebyliai padėkojusi atsivertė asortį. Žvilgsniu greitai perbėgo per siūlumus desertus, o tuomet kilstelėjo galvą į italą.
-Spėju, jog turėčiau perskaityti garsiai?-kilstelėjo antakius.
-
- Va bene, aišku, - palinksėjo galva Bastiano, patogiai atsiremdamas į kėdės atlošą.
Pirštais susirado šuns ausis - Galileo, matyt, prisėdo šalia. Jaunuolis kurį laiką glostė auksaspalvę galvą, kol šuniui tai atsibodo ir jis atsigulė po stalu. Tuomet aklasis ranką padėjo ant stalo ir pradėjo įkyriai barbenti į medinį paviršių pirštais. Ko gero, buvo cholerikas ir bendrai labai energingas žmogus - niekaip jau negali kaip normalus nusėdėt vietoj.
- Ha ha ha, - sarkastiškai nusižvengė italas dėl Lunos pastabos apie merginas. Štai ir dar vienas susidūrimas su užsieniečių stereotipais apie jo šalį, na, bet Bastiano į širdį giliai to neėmė. - Man tiesiog patinka tvarkytis su šita magiško transporto rūšim. Pagalvoji, kiek daug galima nuveikti vien iš medienos, koks tai įspūdingas daiktas ir kiek darbo reikia nuveikt, kad ji tinkamai skristų?! Mamma mia, labai daug! Tik nelabai kas susimąsto, kiek šluotų meistrų kaulelių lūžę testuojant šluotas, ant kurios skraido vėliau jau paprasti žmonės. Na, ne šluotų meistrai, - pasitaisė Zuccarelli.
Jaunuolis pratylėjo, kol atėjusi padavėja pasisveikino ir sudėliojo ant stalo meniu. Greitakalbe žodžius žeriančią moterį užsieniečiui buvo vis dar sudėtinga suprasti - va todėl kartais būdavo baisu lankytis vietose, kur kažkas tave aptarnauja. Tie žmonės tūkstančius kartų kartojamas frazes išmoksta kartoti tokiu greičiu, kad gal net vietiniams sudėtinga iš garsų kratinio išskirti ką nors suprantamo.
- O ką gi konkretesnio? - smalsavo Bastiano, šypsodamasis iš tokio lakoniško Lunos atsakymo. Oi, tie šiauriečiai. - Šiaip skaitau Brailio raštu, - atsakė į merginos klausimą jis, apgraibomis nuo stalo pasiimdamas meniu. Pirštais perbraukęs per kelis puslapius greit identifikavo, kad akliesiems šitas daiktas nėra pritaikytas. - Jo, jei gali, visgi perskaityk, - paprašė jis.
-
Šyptelėjo, kai klausą pasiekė kiek įkyrokas pirštų barbenimas į stalo paviršių. Turbūt priešais sėdintis jaunuolis viduje laikė per daug energijos, kad imtų ir ramiai pasėdėtų, o galbūt sis nervinosi? Daugelis nervindamiesi barbena kojomis į žemę, spragsi tušinuku arba kramto apatinę lūpą, tik klausimas, kodėl tuomet Bastiano nervinosi?
Krūptelėjo nuo tokio garsaus ir netikėto vyriškosios lyties atstovo juoko. Šis švelniai tariant nusižvengė, kaip arklys. Neiškentusi ir pati mergina susikikeno, tik jau nebe iš savo žodžių, o paties vaikino juoko. Turbūt tai ta situacija, kai žmogaus juokas juokingesnis už pasakytus žodžius.
Susidomėjusi kurį laiką atidžiai klausėsi taip užsidegusio italo pasakojimo. Atrodė, kad šis iš aistros savo hobiui galėtų nusigauti ir į kitą pasaulio kraštą.
-Ir kiek gi kaulelių esi susilaužęs pats?-pasirėmė ranka galvą įsmeigdama žvilgsnį į užsienietį,-vargu, ar norėtum žinoti,-papurtė galvą atsidusdama ir atsilošdama į kėdės atlošą. Žvilgsniui bėgiojant po Menu vyptelėjo.
-Esu linkusi abejoti, kad ši kavinė pasirūpino Brailio raštas,-kiek liūdnai žvilgtelėjo į Bastiano pastangas, o tuomet klusniai linktelėjo safyrinėms akims susiradus desertų sąrašą.
-Mangų-melionų, bananiai, šokoladiniai, arbūziniai, vaniliniai su vyšnių sirupu, karamele ir riešutais, trintomis braškėmis bei... trintomis žemuogėmis,-rauktelėjo antakius, o tuomet kilstelėjo galvą pažvelgdama į vaikiną,-platus asortimentas,-konstatavo ir taip akivaizdų faktą nudelbdama žvilgsnį žemyn, į Menu ir dar kartą peržvelgdama siūlumus ledų skonius.
-
Išgirdęs, kad ir Luna pagaliau bent prasijuokė, Bastiano pamanė, jog pagaliau šioks toks ledas pralaužtas. Visgi jis buvo žavingo charakterio pietietis, kurį ilgainiui nori nenori turi pamėgti, na, bent jau jis pats taip galvojo. Anglijos snobija turi ko pasimokyti iš savo pietinių kaimynų. Na, ne visai kaimynų, bet... Draugų? Visi gali būt draugais, neabejotinai.
- Na, aš pakankamai nedaug. Testuoti tenka retai, mat nedaug tėra šluotų, pritaikytų, na, žinai, - mažumėlę susinepatoginęs pritilo. - Akliems burtininkams. Bet manau, jog ties tuo galėsiu dirbti ateityje, - išsidavė šluotų meistras.
Nors jis kartkartėmis leisdavo sau pasvajoti ir apie susitaupymą akių operacijai, na, bent jau vienos akies, mat tamsos prasklaidymas, ko gero, turėtų stipriai pagerinti jo gyvenimą. Bastiano, galima sakyti, tebuvo vos palaižęs to malonumo - kažkur buvo gavęs nugerti stipresnio haliucinato, kuris sukėlė smegenyse vaizdus, panašius į tuos, kuriuos gali matyti, jei tik matai.
- Ką padarysi, gal ateityje, - numojo ranka italas, užversdamas meniu ir nustumdamas ten, kur įsivaizdavo esant stalo vidurį. Tat padaręs pasilenkė paglostyti Galileo. Net nepagalvodavo, kad jau turėjo susiformavusį įprotį karts nuo karto pakasyti labradoro retriveriui ausis.
- Tai gal arbūzinių, nesu tokių ragavęs, - atidžiai išklausęs ledų sąrašą, tarstelėjo Bastiano. Pasiėmęs kuprinę, kurią buvo nusikėlęs ant grindų, jaunuolis sugraibė joje piniginę. - O kokių tu imsi? Ir kokie tavo mėgstamiausi? - pasidomėjo jis.
- Minutėlę, o čia galeonais ar svarais? - pasiteiravo juodaplaukis, staiga susizgribęs, kad ir šito Luna nepaminėjo.
-
Kryptelėjo galvą atidžiai stebėdama Bastiano emocijas ir veido grimasas pasakojant apie šluotas ir skraidymą jomis. Vyptelėjo. Buvo savotiškai panašūs. Ji - alfa, pasiruošusi paaukoti savo gyvybę dėl gaujos, jis - šluotų meistras, nusiteikęs itin ryžtingai dėl savo hobio.
-Visgi pasistenk nenusisukti sprando. Būtų gana liūdna, jei daugiau netektų būti nutemptai nuo tilto tiesiai į upę,-priekaištingumas, sumišęs su sarkazmu ir gana linksma gaidele, atsispindėjo tamsiaplaukės, akylai tebestebiančios vaikiną, balse.
Menu, pastumtas kiek per stipriai, turėjęs atsidurti stalo viduryje, bent jau taip spėjo anglė, nuskriejo kiek per toli ir tik dėka merginos nenukrito ant žemės.
-Gal burtininkai ir skraido ant šluotų, bet kiek man žinoma Menu - ne,-sukikeno padėdama abu valgiaraščius stalo viduryje, kad atėjusi padavėja galėtų šiuos be vargo pasiimti.
-Turbūt bananinių,-gūžtelėjo pečiais. Neskyrė per daug dėmesio savo pasirinkimui. Tiesa sakant, ištarė galvoje tebeskambantį ledų skonį nesigilindama į savo skrandžio poreikius,-neturiu, ledus valgau pernelyg retai, kad turėčiau savo mėgstamiausius,-atsakiusi į pateiktus klausimus apsidairė. Netoliese sėdintys žmonės atrodė atsipalaidavę ir nerodantys jokio susidomėjimo tuo, kas vyko aplink juos. Vargu, ar šie būtų pastebėję, jei šalimais būtų susprogusi bomba.
-Svarai, tai žiobarų kavinė,-neatsisukdama į Bastiano pratarė iškvėpdama orą, o tuomet kryptelėjo galvą į ateinančią padavėją. Išbėrusi užsakymą, mat, įtarė, jog italui susikalbėti būtų gana sunku, patogiai atsirėmė į kėdės atlošą.
-
- Mamma mia, nu ačiū, - nusikvatojo Bastiano vėl. - Esu tikras, jog tai buvo visam gyvenimui įsimenanti patirtis. Aišku, kartoti jo nederėtų, nes, žinai, ką imi kartoti, tas netenka tokios prasmės. O kažkam palikti prasmę yra visai gražu, - malė liežuviu jaunuolis, kažkaip pasąmoningai nujausdamas, kad galbūt Luna jo kompanijoj jaučiasi jau visai jaukiai, kas jai leido ironizuoti ir švelniai iš jo pasišaipyti. Tik įsileisk paršą į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips, tik pajuokauk su italu, tai ir ans ir mišką iškirs dėl malkų, kad ir dvejotinos kokybės.
- Dovanok, - sureagavo Bastiano, supratęs, ką mergina turėjo su savo pastaba. - Ką gi, tuomet galbūt turėsi progą paragauti ką nors nauja, - suplojo garsiai delnais jis, nors ir dvejojo, ar bananiniai ledai būtų kažkas išskirtinio.
Zuccarelli patylėjo, kol mergina pateikė užsakymą. Regis, nugirdo, kaip ji užsakė ir jo norimus ledus - mažumėlę nustebo, kad ji neleido to padaryti jam pačiam. Juk kas moka, tas ir užsako, tiesa?
- Svarai tai svarai, - linktelėjo galva jis, padavėjai nuėjus, mat dar nebuvo sureagavęs į prieš tai Lunos pateiktą informaciją. Liežuvį niežėjo paklausti, kodėl mergina pati nieko nelaukdama pateikė užsakymą, bet jis nuo šito susilaikė.
Ledų ilgai laukti nereikėjo - dar kiek ir abu jau galėjo laižyti savo užsisakytus desertus.
-
Tos Stigler praktika jau seniausiai buvo pasibaigusi. Nuo to vieno bučinio bibliotekoje daugiau nieko neįvyko – hm, iš tiesų, jiedu bene net nesimatė. Gana greitosiom apibėgdavo per pamokas, tačiau lankininkas net nesiklausydavo jos pliurpalų, užskaitė užsiėmimus beveik maksimaliu balu (pačiau piktybiškai pagailėjo aukščiausio įvertinimo) ir paleido į laisvę.
Bent jau taip atrodytų iš šalies. Ir toks turėjo būti įspūdis pačiai Stigler.
Mintyse visą tą laiką Starkas kurpė planą. Retai kada panikės jo atsisakydavo, tad kiekvienąsyk priimdavo tai labai asmeniškai ir netgi plėšrūniškai – jam tai tebūdavo dar vienas iššūkis, kurį lemta priimti. Juolabiau, kad tariama tos mergšės ir kažkokio lepšiaus draugystė jam visai netrukdė – bent penkiolika kartų buvo girdėjęs frazę „aš turiu vaikiną“ nuo panos, kuri kitą rytą atsibusdavo jo lovoje, o ne su minėtuoju vaikinu.
Šiaip ar taip, iki dabar ji jau turėtų būti nurimusi, o gal net ir išsiskyrusi su tuo savo nelaimėliu. Starkas nedelsė daugiau – sugalvojęs bene svarbią priežastį, pasikvietė ją į Londoną, kur pats trumpam buvo apsistojęs. Teigiamas atsakymas pasiekė jį beveik iškart, taigi jau kitą popietę herbologas sėdėjo kavinėje, gurkšnodamas savo įprastą dvigubą espresą ir leisdamas pro nosį dūmus, su įprasta pašaipia šypsenėle nužvelgdamas praeinančius šalia sijonus, laukdamas, kol pamatys būtent tą, dėl kurio čia atėjęs.
-
Po to įžūlaus buvusio profesoriaus bučinio Eleizija jautėsi tari ant ylų. Kaskart sliūkindama Hogvartso koridoriais, atsigręždavo, akimis lakstydavo užkampiais, paslapčia tikėdamasi nesutikti pastarojo vyriškio - nepatogiai jautėsi. Tikriausiai nuskambės kvailai ir gan banaliai, bet net pati nesuprato, ką jaučianti. Tarsi viduje virė katilas, perpildytas ir neapykantos, ir nerimo, ir pykčio, ir sumišimo su aistra? Labai kebli situacija su tuo bučiniu. Tarsi ir turėjo sukelti milžinišką skandalą ant svieto, juk kalbama apie mūsų Elytę, tačiau vargšelė viską paleido vėjais: neskėlė nei antausio profesoriui, neapšaukė jo, vietoje to sėdėjo sau su įraudusiais skruostais susigėdusi. Matote, Starkas tikrai buvo išvaizdus vyriškis, žinoma, vyresnis nei jos mylimasis, bet tikrai dailių bruožų, nepaneigsi to. Tad nenuostabu, kad daugelis merginų ir krito jam po kojomis, tačiau Elytė bandė priešintis, veidmainiauti ir net erzinti herbologą. Velniop viską, ji jau nebe jo mokinukė. Bet tas prakeiktas bučinys... Gal ir gerai, kad po pastarojo Eleizija net nesimatė su profesoriumi, mat tik devyni velniai žino, kas būtų įvykę tarp jų.
Deja, likimas tikrai nenuspėjamas ir mėgstantis tyčiotis iš žmonių, pavyzdžiui, Eleizijos. Rodos, istorija su Starku jau pasibaigė, mergina sugrįžo į savo seną vagą: vėl gulėjo šalia Niko, perdažė buto kampą, kitą, net įsidarbino į žurnalo "Herbo ir Ūglis" redakcijoje, tačiau tas nelaimingas laiškas, rastas vėlų penktadienio rytą pašto dėžutėje. Tiesa, tikriausiai net nenustebsite, bet pastarasis buvo adresuotas tai pačiai panelei Stigler, kad ir nedailiai buvo Starko užrašyta ant voko. Ir štai įkrito vėl vargšelė į besisukantį vyriškio merginimo ratą, pati to nenutuokdama.
Net nepastebėjo Elė, kaip išaušo ta nelemta diena, kai vėl išvys Starką, tiesa, šįkart jo paties prašymu. Na taip, galėjo atsisakyti susitikti, galėjo net neatrašyti jam, tačiau jis tikrai pagelbėjo varnei su praktika, gavo beveik maksimalų balą, nepaisant jo įžūlumo ir nepasotinamo potraukio dailiajai lyčiai dirbant kartu. Tad dabar vargšelė ir pėdino su šokoladiniu pyragu dėžutėje ant rankos , tiesa, pačios jos iškeptu, link jo, sėdinčio va štai ten tolėliau. Net iš čia vargšelė matė jo alkaną žvilgsnį, tiesiog ryjanti pro šalį šmirinėjančius sijonėlius. Ot velnias. Pasirodo, Eleizija šiandien kaip tyčia irgi atsibeldė su sijonu. Visgi, jos buvo ilgesnis nei daugelio merginų čia.
- Laba diena, profesoriau, - tyčiai taip pasisveikino, norėdama priminti tą juos kažkada skyrusią ribą, kuri dabar, deja, nebeturėjo jokios įtakos. - Kaip gyvuojate?
Droviai šyptelėjusi, Elė dailiai krestelėjo priešais profesorių ant kėdės, o pyrago dėžutę laikinai stumtelėjo po kėde - juk nesinorėjo netyčiomis užminti koja.
-
Pretekstas susitikti buvo iki banalumo paprastas – turįs jai itin gerą darbo pasiūlymą. Užbėgant klausimams už akių – ne, tai nebuvo eskorto paslaugos ar kitas į tą pusę linksnantis užsiėmimas. Turįs pažįstamų Karališkajame Herbologijos Institute ir būtent iš jų girdėjęs, kad šiuo metu ieško jauno, nuotykių ir iššūkių nebijančio darbuotojo.
Visa tai atsidūrė trumpame ir labai etiškame, profesionaliame ir dalykiškame laiške, adresuotame buvusiai Ramsay auklėtinei. Aišku, pridūrė dar, kad visas kitas detales papasakos gyvai.
To užteko. Ir kaip neužteks – minėtasis Institutas buvo pelnęs tokią šlovę, kad kiekvienas šį mokslą išmanantis burtininkas nė už ką neatsisakytų progos jame padirbėti. Net ir pats Starkas būtų kandidatavęs (o jei darbo interviu vestų kokia jauna (ar nebūtinai) burtininkė, tai tikrai ją apžavėtų ir jau būtų turėjęs sau vietą), tačiau, tiesą pasakius, labai tingėjo. Tėvų palikimo dar tikrai pakaks jam ir keturiom palikuonių kartom (kurių, beje, kol kas neturėjo ir nesiruošė turėti, nebent kažkur pasauly bastosi be jo žinios), tad darbas jam iš esmės buvo reikalingas tik dėl užsiėmimo. Be to, mokyklos buvo nuostabi vieta naivių ir idėjų kupinų profesorių užkariavimui: visos jos pasiduodavo jo kerams. Geresnė vieta jo gyvenimo misijai tebuvo studentų miestelis.
Šiaip ar taip, neklydo. Atsakymas jį pasiekė greitai ir štai dar net nebaigęs savojo espreso pastebėjo pažįstamas kojas, paslėptas iki pusės po sijonu. Na, jam ir to užteko – tas dailias kojeles tikrai pažintų. Akys neskubiai pakilo aukštyn, besimėgaudamos vaizdu, kol galiausiai sustojo ties varnės žvilgsniu.
– Laba diena, Eleizija, gerai, nesiskundžiu, – bene droviai linktelėjo, – Užsakiau tau arbatos. Kaip pati laikaisi? – iš reikalo pridūrė, aiškiai parodydamas, kad iš tiesų tai jam truputį vienodai.
-
Tas arogancijos pripildytas tipas net neketino sulaikyti savo žvilgsnio - jokio mandagumo. Mat kaip išalkęs padaras prarijo Eleizijos kojas vienu kąsniu. Ot bjaurybė. Duodu galvą nukirsti, kad mintyse jau sukosi įvairiausios mintys, kai galės neskubėdamas ir pasimėgaudamas nužvelgti visą Elytę, kramsnodamas vis po mažą jos odos lopinėlį... Deja, bet teks nusivilti Starkui - Elė gal ir buvo karštakošė, kartais pernelyg ryžtinga mergiščia, tačiau negalėtų peržengti tos nematomos ribos, atsiradusios po pirmojo varnos ir klastuolio bučinio. Po galais, išduoti Niką su šituo, kad ir koks šaunus profesorius, herbologas ir patrauklus vyras jis bebūtų? Kad ją devyni velniai apgraužtų... Eleizijai pakako to karto, kai buvo Hogvartso laikais susipykusi su savo klastuoliu ir pradėjusi bendrauti su Hubertu. Kartą juos du, besikalbančius pievoje, pastebėjo Nikas ir liko toks įskaudintas, kad... Kad... Matote, net žodžiais neina išreikšti to. Visgi tai labai paveikė ir Elę. Suprato, kiek ji reiškia mylimajam ir tiesiog nenorėjo vėl išvysti tų skausmo pripildytų akių, kad ir kaip jis stengtųsi jas paslėpti.
Tad ir dabar, dirbtinai mandagiai dėbtelėjusi į šalimais esantį arbatos puodelį, Elė pasitaisė savąjį sijoną, timptelėdama jį žemiau, tačiau jau jis ir taip padoriai dengė kūną iki kelių, o ir nesiruošė magiškai išsitempti. Tad gavosi šnipštas. Tiesiog dar labiau susigėdo, jei išvis būtų galima to nepadaryti prie šio vyriškio, sėdinčio čia pat, kitoje stalo pusėje ir neketinančio paslėpti savo šaltumą. Kažin jis taip su visomis moterimis bendrauja? Ir nejau jos suskysta dėl to ir mielai leidžiasi būti dar vienu punktu šio patino sąraše?
- Nejau? Džiugu girdėti, kad nesiskundžiate, Starkai. Oi, atleiskite, profesoriau, - na štai ir susivėlė, ne tyčiomis kreipdamasi į herbologą jo vardu. Formalumas vėl dingo, kaip ir tą kartą su bučiniu. - Na aš kaip ir visada - gyvenu. Susiradau darbą redakcijoje, tai vakarais tenka pasidėti iki išnaktų, bet viskas gan gerai.
Viskas gana gerai - cypiančiu balseliu pasikartojo varnė mintyse. Tiesiog nesijautė patogiai šitoje keblioje situacijoje: negalėjo laisvai šnekėti, turėjo apgalvoti kiekvieną žodį, o tai, patys matote, sunkiai sekėsi, taip pat negalėjo apsimesti, kad tarp Starko ir jos nebuvo nieko... Tas prakeiktas bučinys. Ir kodėl jis turėjo taip pasielgti? Nejau negalėjo kokią piemenę Hogvartso koridoriuose susistabdyti ir pasiūlyti aukštesnį įvertinimą, jei ji... Palaukite akimirką... Nuo kada jis užsigeidė nukariauti mane? Tik man baigus Hogvartsą ir parašius jam laišką? O gal jau visas šis voratinklis pynėsi nuo seniau, kai dar Elytei tekdavo vaikščioti koridoriais žymiai trumpesniu sijonėliu nei šiandien? Kad mane devyni velniai, kiek daug klausimų.
- Gardi arbata, - atsigėrusi tarstelėjo. - Beje, turiu jums kai ką prie jūsų kavos puodelio. Prižadėjau jums tai tada, kai... - ir štai vėl pasimetė varniukė. Gi nesakys, kad prižadėjo pati iškepti pyragą tą patį vakarą, kai jis per prievartą ją pabučiavo. Tikrai jau ne. - Kai buvome susitikę bibliotekoje apsitarti dėl mano užduoties.
Nutilusi pasilenkė po stalu, kad galėtų paimti neseniai aptartą dovaną. Rodos, pyrago dėžė buvo dar šilta, turinys nebuvo spėjęs atvėsti, nors kur čia spėsi, kai esi apkerėtas ilgiau išlikti šiltam.
- Prašau, jums žadėtasis šokoladinis pyragas kaip padėka, kad sutikote man pagelbėti keblioje situacijoje.
Įteikusi tą gabalą cukriniu diabetu sergančio vaiko košmarą, buvusi varnė pasitaisė išsipašiusią sruogą ir vėl įniko į savo arbatos puodelį, tiesą, paties Starko užsakytą. Velniai čia matė, arbata buvo tikrai gardi. Šiaip net keista, kad nebuvo užpilta pienu. Juk sėdi žiobariškoje kavinukėje pačiame Londone. Bet gal ir gerai, nes Elytė nebuvo fanė to anglų įpročio.
-
Be abejo, Starkitas nepraleido progos dar kartą žvilgtelėti į panikės kojas, jai besisėdant šalia. Tikrai labai gražios kojos, net liūdna, kad paslėptos iki pusės. Šiaip, reikėtų mokyklos vadovybei duoti pasiūlymą trumpinti merginų sijonus: gal įpras su trumpesniais vaikščiot. Nors va jos auklėtinei Torei, visad žiūrinčiai į jį blizgančiom akim, ir įsakymo nereikėjo. Kad visos tokios lengvos būtų. Nepagalvokit – tarp jo ir tos mažvaikės nieko nebuvo. Na, visgi ji nepilnametė: Starkas, nors ir seksistas bei mergšius, vis dėlto nebuvo pedofilas. Pasvajoti nieks nedraudžia.
Pro jo ausis neprasprūdo merginos susipainiojimas. Kaip ant delno matėsi, kad jaudinasi, nors gal ir pati sau to nebūtų pripažinusi. Jam tai patiko: visai nesislėpdamas plėšrūniškai šyptelėjo, vos tik išgirdo ją besikreipiant į jį vardu. Dar viena maloni detalė, kurią Starkas taip pat išgirdo jos žodžiuose: ji nė žodeliu neužsiminė apie savo tariamą bernužėlį. Žinoma, tai dar nieko nereiškia. Bet, jei būtų buvusi vis dar tokia šalta ir užsispyrusi drovuolė, tikrai būtų paminėjusi.
– Ir kaip darbas redakcijoj? Daug moka? – trumpai pasiteiravo, mintimis nuklysdamas kitur.
Matote, kaip tik tą akimirką varnė pasilenkė, kažko ieškodama po stalu, dalinai atidengdama jos visai dailią krūtinę. Na, Starko fantazijose ji atrodė truputį kitaip, tačiau vis dėlto dailu... Tikras vaizdas jį tikrai užkerėjo ir, gėda pripažinti, net truputį žandikaulis atvipo, kaip kokio besiseilėjančio paauglio, pirmąsyk pamačiusio nuogą paną internete.
Jos užsiminimas apie biblioteką situaciją tik dar labiau įkaitrino. Be abejo, pyrago jis neprisiminė, vyras tuo metu buvo užsiimęs kuo kitu, tačiau visgi šyptelėjo. Spėjo atgauti žadą kol pana dar traukė tą savo pyragą, taigi, Stigler išsitiesus, jo žandikaulis jau buvo savo įprastoje vietoje. Tiesa, žvilgsnio nenusuko ir net nesiruošė to slėpti.
– Tai būtinai reikia paragauti tavo žadėtojo pyrago, manau, tikrai nenusivilsiu, – šyptelėjo, įdėmiai žiūrėdamas, kaip Elytė gurkteli arbatos ir tikrai žinodamas, kad nenusivils.
Matot, Starkas buvo didelis žolių ir kitų gamtos gėrybių žinovas. Eliksyrų taip pat. Puikiai žinojo, ką kur galima pridėti, kad būtų galima mergas truputį palenkti į savo pusę, o jos net skonio nepajustų. Nesakau, kad jis jau tai darė, bet, na, visko pasitaiko.
Šiaip ar taip, milteliai, kuriuos padavė padavėjui kartu su stambiaženkle pinigų suma už tylią pagalbą, nebuvo stiprūs. Nesusuks galvos ir ji nepraras sąmonės (jau pasimokė iš savo klaidų – tempti nualpusią mergiščią per visą miestą yra gana įtartina ir jėgų tikrai daug pareikalauja: daug daugiau negu tai verta), tačiau truputį palenks ją savo pusėn, vos vos sumaišys mintis. O turint omeny, kad buvusi jo auklėtinė ir taip savosiose, matyt, painiojosi, tai net ir vieno gurkšnio arbatos užteks.
Lyg niekur nieko, atsipjovė pyrago ir paprašė padavėjo lėkštutės. Gavęs ją, įsidėjo po gabalėlį sau ir Eleizijai. Paragavo mažyčio kąsnelio.
– Mmm, tikrai geras, matyt, gera šeimininkė būsi, – kandžiai šyptelėjo ir atidėjo pyragą į šalį.
Jau ir taip per daug laiko sugaišė visai įžangai, metas imtis veiksmų.
– Na, bet susitikom mes ne pyrago valgyt, – nebent kokio kito pyragaičio Starkitas neatsisakytų, – Taip kaip su tuo darbo pasiūlymu Karališkajame Institute? Domina? Galiu tave supažindint su reikiamais žmonėm ir kaip mat kilsi karjeros laiptais ir visa tai beveik tik už ačiū, – nekaltai mirktelėjo.
-
Pasibaisėtina! Ir kaip jis sau leidžia taip elgtis merginos draugijoje? Alkanu žvilgsniu tiesiog ryti jos droviai pasirodžiusią krūtinę per iškirptę, kai ji pasilenkusi nuo žemės ketina paimti pyragą, skirtą jam pačiam? Tiesiog... Tiesiog žema. Matyt, yra tiesos žodžiuose, jog visi vyrai yra kiaulės. Gerai, dauguma vyrų, mat Niką prilyginti kiaulei Elytė negalėtų. Greičiau Nikas turėtų teisę ją pavadinti kiaule už viską, kas tarp jų buvo: ir visi kivirčai, ir santykių nutraukimas dėl mokslų akademijoje, ir gandai apie ją su Hubertu... Tai tik lašas jūroje, kiek kartų Nikas buvo įskaudintas, tačiau būkime realistai. Ar būtų įdomu gyventi, jei viskas būtų ramu ar nuspėjama? Abejotina, nors Elės ir Niko gyvenimo etapus būtų galima iš dalies nuspėti: kivirčas, pykčiai, priekaištai, riksmai, arogancija ir galiausiai du šlapi kūnai lovoje. Patikėkite, tai tikrai veiksminga - galimas variantas, kad net santykiai dėl to dar labiau sustiprėja, nors žiedelio ant Elytės pirštelio dar nematyti.
Nors buvęs varnės profesorius spėjo laiku susitvarkyti ir užčiaupti savo burną, kol Elė to nepastebėjo, tačiau tas žvėriškas žvilgsnis, įsmeigtas į Elės krūtinę, pasiliko. Pasirodo, profesorius nors menkiausio gėdos lašelio neturėjo, mat tik toks paršas gali taip elgtis. Žinoma, kad ir kaip apgailėtina visai tai atrodytų, tačiau būkime atviri vienas su kitu - visa ši situacija kurstė Stiglerių atžalos pasitikėjimą savimi, nepaisant fakto, kad jis ir taip per kraštus trykšta. Matote, žinoti, kad vyrai nuo tavęs negali akių atplėšti, tikrai yra nuostabus jausmas. Na taip, sakysite, jog Elė turi savo Niką, vardan kurio turėtų puoštis, tačiau Nikas pažįsta ne tik jos išorę - puikiai yra susipažinęs ir su vidumi, o tai reiškia labai daug, nes tikrai tik retas galėtų ištempti su tokia harpija. Gal tada, kai Elė pasirodė visu "gražumu" ir Nikas nepabūgo, varnanagė galiausiai susiprato mylinti jį, bet tai istorija kitam kartui.
- Patikėkite, tikrai nesiskundžiu naujuoju darbu. Naujas gyvenimo etapas, kai pati galiausiai galiu užsidirbti pragyvenimui, nors alga yra tik šiek tiek daugiau nei minimalus atlyginimas. Tačiau reikia suprasti, kad aš ten dar kol kas žalia mėsa - viskas palaipsniui, - ramiu tonu paplepėjo, vėl gurkštelėdama arbatos.
Dieve, ir kodėl jai čia reikėjo ateiti? Kodėl ji negalėjo tiesiog pasakyti, kad jos visa tai nedomina? Nejau taip sunku tiesiog atsisakyti? Na taip, suprantama, jog Starkas padėjo Eleizijai ir taip toliau, tačiau dera prisiminti ir tą prakeiktą įžūlų bučinį. Tai turėjo būti pirmas ženklas atsisakyti šio susitikimo, bet gi kalbame apie mūsų Elytę, kuri nesugeba žmonėms pasakyti paprasto žodelio "Ne", žinoma, proto ribose. Neįsijauskite pernelyg, mieli skaitovai, mat ką jau ką, bet ribas, kurių nederėtų peržengti, varnė puikiai žinojo. Kad ir dabar tas prakeiktas Starkas. Išties išvaizdus ir seksualus vyras, tikrai paflirtuotų su juo erzindama, tačiau jis nėra vienas iš tų juokingų vaikinukų. Po galais, jis tikras vyras, o tokiomis aplinkybėmis flirtavo žaidimas pasidaro pavojingesnis. Puikus to pavyzdys yra tas vakaras bibliotekoje, kai buvo ne savo noru pabučiuota. Mat jei tai padarė, koks galėtų būti sekantis jo žingsnis?
Gavusi pagyrimų dėl pačios kepto pyrago, Elė švelniai nuraudo. Kad ją devyni velniai apgraužtų, ir kodėl ji taip suskysta prie jo? Nejau negali susiimti ir būti ta geležine ledi? Nejau taip sunku? Bet ir čia problema, mat pastarąjį kartą, kai pabandė išlikti nepasiekiama, sužadino tik dar didesnį Starko susidomėjimą. Tiesiog...
- Taip, dėl jūsų pasiūlymo. Matote, tai tikrai skamba nuostabiai, tikriausiai daugelio herbologų svajonė dirbti ten, tačiau aš esu keblioje situacijoje. Matote, aš tik neseniai įsidarbinau redakcijoje ir nesinori paleisti vėjais ir darbo ten, ir jūsų pasiūlymo. Išties kebli situacija, - susijuokė. - Beveik tik už ačiū? - kilstelėdama antakį pasiteiravo. Mat bijojo, kad giliai viduje užgimusi idėja, kas galėtų būti parašyta tarp eilučių, gali būti tiesa.
Belaukdama buvusio profesoriaus paaiškinimo, kuris, tikėtina, bus dar labiau gluminantis, Elytė siektelėjo arbatos puodelio, tačiau paskutinę sekundė susilaikė, mat akyse susiraibuliavo. Keista, tikrai keista. Nejau bus perkaitusi saulėje? Rodos, sveikata Elė nesiskundė - gal rimtai susirgusi buvo tik prieš metus. Visgi pabandė nusiduoti, kad nieko nebuvo. Mat kam čia dabar be reikalo gąsdinti tą egoistą.
-
Atvirai pasakius, Starkas net nesiklausė, kol varnė vapsėjo apie savo dabrą. Blablabla. Viena nuobodybė. Pakako tik retsykiais palinksėti galva ir bent sykį pakelti akis nuo iškirptės iki Stigler akių.
Ir vis dėlto nesutiko, kad viskas palaipsniui. Jis, pavyzdžiui, iki šiol nebuvo baigęs jokių studijų ar bent kursų, o jau turėjo sėkmingą karjerą. Kur ten aukštasis išsilavinimas, kai jaunuolis vos spėjo baigti mokyklą birželį, kad tų pačių metų rudenį vėl joje atsidurtų, tik šįkart jau kitoje profesoriaus stalo pusėje. Esmė buvo net ne piniguose – grynakraujės šeimos su ilga tradicija turto jam tikrai pakako ne tik gerai gyventi, tačiau ir nesirūpinti dėl ateities.
Jam patiko būti užsiėmusiam, be to, į Hogvartsą kasmet prigūžėdavo bent kelios naujos jaunutės profesorės, dar naivios ir patiklios. Kaip Ramsay tokias mėgo! Užtekdavo kelių saldžių žodelių ir kitą rytą jau pabusdavo ne vienas. Visos jos buvo kaip tos žuvys – truputį kvailokos, vis pakimbančios ant to pačio kablio. Bet jam – to kablio savininkui – tai visai netrukdė. Kaip jis mylėjo paikas mergšes!
– Na, ar palaipsniui, ar ne, priklauso tik nuo trupučio sėkmės, – visgi nutarė atsakyti, apakindamas pašnekovę savo ypatinga, truputėlį kreivoka šypsena, kuri jau spėjo nunešti galvas jei ne šimtams, tai bent kelioms dešimtims panikių.
Nors Stigler ir dėjosi šalta bei nesudominta, vis dėlto jai nepavyko apgauti jaunojo profesoriaus. Jis puikiai išmanė savo dėstomą dalyką ir įvairias augalų savybes, tačiau dar puikiau mokėjo pastebėti tokius berods nereikšmingus signalus kaip patankėjęs kvėpavimas, stipresnis širdies daužimasis bei paraudę skruostai.
Aišku, nebe jauniklis jis – puikiai žinojo, kaip jo apžavai veikia moteris. Juk jeigu nebūtų toks įsitikinęs savo sėkme, net nesėdėtų čia su ta nuoboda, kuriai tik mokslas ir kvailas darbas galvoje.
– Na, jei norėtum įsidarbinti Institute, tai redakcinio darbo reikėtų atsisakyti, – sausai tarė, – Institutas reikalauja iš savo pavaldinių maksimalaus įsitraukimo, o nemanau, kad būtų įmanoma jį pasiekti dar dirbant kitur, – metė pašnekovei kritišką žvilgsnį, rodantį, kad jau kas kas, bet ji tikrai su tuo nesusitvarkytų, – O šiaip, tai į tą vieną yra virš 100 predententų iš visos Europos, dauguma jų baigę geriausias akademijas ir universitetus, tikrai nusipelnę savo sričiai. Dažniausiai naujokų Institutas nepriima, bet tau padarytų išimtį, – dramatiškai nutilo, – Aišku, jei tik norėsi. – pridūrė.
Net nesiruošė aiškint, ką turėjo omeny, kalbėdamas apie padėką. Mergšė, nors gal ir nevisai protinga, vis dėlto buvo varnanagė, taigi greičiausiai pakankamai nuovoki, kad susiprastų. Be to, Starkas niekada iš tikrųjų ir neslėpė savo ketinimų. Jau kelis metus po įsidarbinimo Hogvartse pelnė gana specifinę reputaciją ir net nesiruošė jos keisti. O kam? Nors ir sklandė gandai, kad jis arogantiškas niekšas, nerūpestingas, savimyla ir šiknius, visgi vis atsirasdavo naujų žuvyčių, dar neparagavusių jo kerų.
Pro jo akis neprasprūdo, kad Eleizija daugiau arbatos nebegėrė. Hm, negi tas nevisprotis padavėjas padaugino miltelių ir jų skonis dabar jaučiamas?, spėjo tik pagalvoti. Na, didelio čia daikto – jei bus padauginęs, tai ir vieno gurkšnio užteks.
– Tik siūlyčiau ilgai nedelsti su sprendimu, – nutraukė tylą, – Institutas tikrai nelauks tavo malonės ir susiras kitą darbuotoją. Bet žinok, kad tokia galimybė pasitaiko tik kartą per gyvenimą, taigi siūlyčiau jos neiššvaistyt.
-
Truputis sėkmės... Ką jis, po galais, išmano apie prakeiktą sėkmę? Juk kalbame apie tą patį egoistišką vyrą, buvusį varnanagės herbologijos profesorių, kurio gyvenimas rožėmis buvo klotas: neapsakomi giminės turtai, Mikelandželo Dovydą primenanti išvaizda... Juk tai ir yra raktas gyventi tobulai banaliame ir lėkštame pasaulyje, kur į viską yra žvelgiama per standartų iškraipytą prizmę. Pasaulyje, kur arba esi liūdnas, vienišas ir paliktas likimo valioje, arba turi daug šlamančių kišenėje. Pasaulyje, kur vyrai vis dar stovi laipteliu aukščiau nei protingos, išsilavinusios, stiprios moterys, nes juk jos "tik" moterys. Visgi, kai gerai pagalvoji, jau tiek daug laiko nutekėjo iki XXI amžiaus, tačiau kas gi iš to? Nejau tiek daug žmogus kūrė, tobulino tik tam, kad pasaulio akys vis tiek linktų į egoizmo prisirpusios paršus? Tiesiog... Apgailėtina.
- Vienas paprastas žodelis, o taip sugeba apkvailinti žmones, - ramiai, gal net šiek tiek šaltai sumurmėjo Elė, ranką uždėdama ant šlaunies.
Tikriausiai jau supratote, kad Eleizija turėjo itin apgalvoti kiekvieną savo judesį: rankos padėtį, mostą, plaukų sruogą, krentančią ant veido, net ir pečių padėtį, mat tas nevidonas viską gali perskaityti kaip teigiamą signalą. Bet visgi kartais, netikėčiausiomis akimirkomis, žmogaus protas yra linkęs užsimiršti. Taip įvyko ir dabar: Eleizija tikrai neturėjo jokių nedorų tikslų, taip atsainiai uždėdama ranką ant šlaunies. Kad ją devyni velniai apgraužtų, vargšelė net savo veido paliesti negalėjo, nes velniai žino tą Starką, o čia šlaunį... Tikriausiai tik minutės klausimas, kada to paršo veidas vėl pasipuoš ta prakeikta šypsena, sunaikinusia begalės merginų gyvenimus. Vienas, du, trys...
- Tokiu atveju tą darbą turėtų gauti žmogus, kuris tam ruošėsi nuo mažens, o ne kažkokia mergiotė, kuriai buvo padaryta, velnias žino, kokia išimtis, - griežtesniu tonu Elė spjovė Starkui.
Po galais, nejau jis nesupranta, kad Eleizija nėra kaip kitos? Nejau jis nemato, kad ji mieliau pasiųstų jo idealų darbo pasiūlymą pragaran, nei būtų tik dar vienas vardas milžiniškame sąraše? Išvis, ar jam tai kažkoks nesveikas žaidimas, kurio metu reikia išniekinti kuo daugiau merginų? Na gerai, žodis "išniekinti" gal ir per stiprus, prisipažinsiu, juk begalė merginų, jei galima išvis jas taip pavadinti, mielu noru sutinka su jo pasiūlymais, tačiau kas atsitinka merginoms, kurios priešinasi? Turbūt jos turėtų būti paliktos ramybėje, bet kiek Elei teko matyti, atrodo, kad visa tai dar labiau suaudrina buvusį profesorių. Ir kodėl man reikėjo rašyti tą prakeiktą laišką dėl praktikos? Ir kodėl? Būčiau sau ramiai gulėjusi Niko glėbyje, šiltame glėbyje, o dabar? Ir kur aš įsivėliau?
- Nebijokite, nedelsiu. Galiu ir dabar gan aiškiai pasakyti, kad atsisakau jūsų "dosnaus" pasiūlymo. Geriau jau pati savo rankomis ir tuo lašeliu sėkmės, - paniekinamai tėškė. - Pasieksiu kažką, nei priimsiu kažkokius paslaptingus pasiūlymus beveik tik už ačiū.
Grubiai mostelėjusi rankomis, Eleizija piktai nužvelgė Starką - suprato, galiausiai pratrūkusi, tačiau visko buvo jau per daug. Kiek gi galima taip elgtis? Kiek gi galima apsimetinėti, kad nieko nevyksta, kad Starkas vis dar tas pats Elės autoritetas? Kiek gi, po galais, galima?
- Dar kartą ačiū už viską, tačiau man jau reikia atsiprašyti.
Na štai... Galiausiai buvo nubrėžtas tas brūkšnys tarp Eleizijos ir Starko. Merginai pakako viso šio chaoso. Tad padėkojusi, taip, ji dar ir padėkojo tam egoistui, Elė staiga pakilo nuo kėdės ir ketino traukti durų link, tačiau kaip tyčia akyse vėl suraibuliavo spalvos, vaizdas susiliejo. Rodos, akimirkai net pusiausvyrą prarado, mat nematė, bet nujautė, kad padėjo keletą žingsnių ne ten, kur reikėjo. Galva dar labiau apsisuko ir...
-
Žanos aukštakulniai kaukšėjo gatve. Ji niekur neskubėjo, na, kadangi ir nebuvo, kur ir lėkti. Mergina gyveno savo nuobodų gyvenimą, kuriame nebuvo jokių milžiniškų netikėtumų. Nikolės mama tvarkėsi namus, kurie buvo tikrai dideli ir vienam burtinkui juos sutvarkyti buvo tikras vargas. Parker Mama gamino maistą, kuris vienai panelytei turėjo būti be jokių mėsos produktų, kadangi Žanos dukra buvo vegetarė. Tiesą sakant ir Mokslinčė nelabai mėgo mėsos produktus, jų vengė ir išvis pastaruoju metu visokių vaisių, daržovių, žuvies ir kitų valgomų produktų nevalgydavo. Modelis į burną įsidėdavo tik vaistų nuo galvos skausmo. Taip pat dama didžiausią savo laisvo laiko dalį praleisdavo užsidariusi siuvimo kambaryje, kur vargo ir bandė nupiešti, o paskiau pasiūti, kokius nors prašmatnius drabužius. Šis Mokslinčės hobis tapo jos vienu iš pragyvenimo šaltinių, todėl mergina nesirūpindama galėjo išlaikyti savo šeimą ir namus. Daugiau buvusiai profesorei, kaip ir niekas nerūpėjo, pastaruoju metu su nieko nebendravo, na išskyrus būtinus atvejus, jos veide nebe pasirodydavo šypsena - matyt, kad atleidimas iš išsvajotų pareigų vis dėl to labai stipriai paveikė jos norėjimą egzistuoti.
Mokslinčė ramiai ėjo gatve, rankoje laikė rankinuką, kuriame buvo gal dvidešimt galeonų ir keli sikliai arba knutai. Burtininkė be nuotaikos keliavo link kokios nors kavinukės, kurioje būtų galima užsisakyti arbatos- vienintelio gėrimo, kurį pastaruoju metu mergina galėjo paimti į burną.
Žana net nepastebėjusi ir paskendusi savo pesimistiškose mintyse priėjo ne didelę žiobarišką kavinukę, kurioje pro milžiniškus langus matėsi vos kelis ne burtininkai, todėl pagalvojusi atvėrė duris ir žengė kelis žingsnius iki artimiausio stalelio, prie, kurio nesimatė nei vieno ne burtininko, kuris galėjo drumsti jos ramybę.
-
Atostogos. Berniukas vėl klaidžiojo Londono gatvėmis nenorėdamas grįžti į Norvegiją - namo. Lijo lietus, berniukas su skėčiu rankoje žygiavo į kokią nors šilta vietelę. Kaukšėjo aulinukai. Klastuolis šiek tiek niršo ir nerimavo. Pirmakursis kuris greitai žengs į dvyliktus metus ir į antrą kursą Hogvartse, prasidės naujas gyvenimo lygis. Vaikinukas žiobariškais drabužiais visai tenkinosi, šie buvo patogūs ir malonūs. Pirmakursis nerimavo jog neras kur apsistoti ir teks visą kelią eiti link Kiauro katilo naudojant žiobarų priemones. Klastuolis stebėjo įvarius pastatus. Londonas buvo nuostabus miestas - miestas su renesanso kvapu. Pylė kaip iš kibiro, skėtis jau nebepadėjo. Nevaikščiosiu kaip kvailys po muziejų arba parduotuvė. Netrukus prieš akis iškilo užrašas : „Cafe“. Veide pasirodė blanki šypsena. Mėlynakis tvirtu užtikrintu žingsniu žengė link kavinės. Pro galvą praskrido pelėdą ir staiga įmetė laišką į berniuko rankas. Apsižvalgęs pamatė ,kad žmonių aplink nėra. Negailestingai sugrudęs laišką į švarko kišenę, netrukus priėjo kavinukę. Pastatas mažytis ,bet jaukus atrodė tik kol Klastuolis neišvydo - Žanos Mokslinčės. Vėl ji, mane kas nors prakeikė? Berniukas nuėjo prie moteriškės stalo ir pažvelgė į buvusią profesorę:
-Sveiki, ar galiu čia prisėsti?
-
Dizainerė piktu žvilgsniu pažvelgė į kavinukės duris ir jos staigiai prasivėrė, mergina patraukė savo akis nuo tų durų, nes jautė, kad kažkas atėjo palaikyti jai kompaniją, kurios tuo metu merginai visiškai nereikėjo. Kad ir kaip būtų gaila, Žanos baimė buvo realybė ir prie jos pristojo, ne, bet kas, o Saeterhaug. Laba diena ar galėčiau čia prisėsti? Tai ne, kvailį, lyg aš čia galėčiau reikšti savo nuomonę galėjai net neklaust, vis tiek manęs neklausytu. Žana galvojo, kaip maloniau atsakyti berniukui, tačiau ilgai netrukus pašaipiai ištarė:
- Kad ir, kaip ponas norėtumėte prisėsti šį kartą paprieštarausiu, nemanau, kad turiu su jumis apie ką diskutuoti, o ir stalelių aplink nemažai ir galite prisigausti kažkur kitur.
Ji neįstengė išspausti šypsenos, matyt, tai merginai buvo per sunku. Kaip ir tikėjosi ją ir vėl ušplūdo mintys apie norėjimą nebegyventi, mirti ir ne be patirti tokio didelio skausmo, kurį patyrė dabar. Kad ir kaip gaila, modelio mintys privalėjo virsti realybe, nors ji šiek tiek to prisibijojo. Na, bet kam bus svarbu, kad nebeegzistuosiu? Teisingai, niekam... Tyliai samprotavo sustingusiu veidu. Mergina stebėjo tik savo arbatos puodelį, kuriam paimti jėgų nebebuvo... Gal būt visių šių minčių priežastis buvo vengimas kažką paimti į burną, tačiau jai tai visiškai neberūpėjo...
-
Klastuolis vis dar pyko ant viso pasaulio ,o įžulus ir pašaipus buvusios profesorės atsakas dar labiau erzino. Veide pasirodė didesnis pyktis ir irzlumas. Klastuolis apsidairė, aplink stalelių nebuvo.
-Pilna stalelių? Jums profesore akiniai ne pro šalį būtų.,-Sarkastiškai numetė Klastuolis.
Nepaistęs moters žodžių jis atsitraukė kėdė ir prisėdo. Klastuolis nenorėjo bendrauti su moteriške, o juo labiau ją matyti ,bet aplink kalnas žiobarų kurie tikrai bjauresni ,net už Mokslinčę. Laiškas kišenėje kvietė atplėšti ir paskaityti. Išsitraukus laišką ir perskaičius iš kur jis siūstas Vegard nesuprato ,kas dedasi. Iš piktos veido fizionomijos ten atsirado gilus liudesys. Atplėšęs laišką pradėjo skaityti, tik vienas, mintyse. Laiško turinys buvo parašytas Norvegų kalba, nupieštas kryžius. Giliai įkvėpęs pradėjo skaityti.
Ponaiti V.Saeterhaug
Pranešame ,kad jūsų brolis John Saeterhaug patekęs į avariją žuvo, prašome kuo greičiau atvykti į Norvegiją, į namus.
Klastuolis labai suirzo ir nuliūdo. Tuoj aš nugriausiu šią visą kavinę! Klastuolis kumščiu trenkė į stalą. Nuo smūgio nuvirto stiklinė su vandeniu. John, John, brolau ,kam tu važiavai į tą koncertą? Klastuolis jau nebegalėjo tvardytis, pradėjo verkti ,bet verksmas baigėsi labai greitai ,nes sunku buvo ir taip. Klastuolis stojosi nuo stalo ,bet greitai vėl prisėdo. Pasikvietęs padavėją paprašė vandens, tik šį kartą ne stiklinę , o du litrus.
-
Burtininkė pakėlė savo šokoladinės spalvos akis ir į berniuką pažvelgė keistu žvilgsniu. Ne jaugi jis iš tikro žadėjo sėstis prie Žanos? Mokslinčei kompanijos nereikėjo, o ypač iš Saeterhaug. To klastuolio, kuris visą laiką lysdavo prie buvusios kerėjimo profesorės, kol mergina dar mokė Hogvartso pilyje. Šis vaikinas net gi pavadino Žaną akla! Šiai Mokslinčės šeimos atstovei, tai buvo toks įžeidimas, kad ji vos nesprogo iš pykčio, tačiau kadangi dailioje žiobriškoje kavinukėje buvo burtininkų ar žiobarų ji parodė savo vaidinimo sugebėjimus ir apsimetė, lyg tai jai nerūpėjo.
- Vegard Saeterhaug, ar kartais jūsų tėvai nemokino pagarbos vyresniam asmeniui, neesu jūsų bendraamžė ir to pasekoje reikalauju atsiprašymo ir prisėsti prie kito stalelio, nes, kaip tik nuo jo atsistojo kažkoks žmogus, - šlyščiu balsu pliurpė Nikolės mama. Ji jau buvo pramokusi, kad žodžio "žiobaras" tokių asmenų, akivaizdoje yra tikrai neapsimoku. Jau ne kartą kažkoks mažas žmogeliukas buvo priėjęs prie jos su klausimu: kas yra žiobaras ir panašiai. Mergina nelabai mėgo improvizuoti šiuo klausimu, tačiau kartais tai padaryti tekdavo. Po kelių minučių Saeterhaug gavo kažkokį popiergalį, kuriame buvo išrašliavotos kažkokios raidės, bet ši berniuko problema Mokslinčės visiškai nejaudino. Kadangi Žana turėjo kalnus savų problemų, tai ne nuosavų problemų tiesiog prie savęs neprisileisdavo. Žana nebūtų buvusi savimi, jeigu vis tiek nebūtų paskaičiusi savo protingų ir suprantamų moralų, kurie tikrai pakeisdavo daugumos gyvenimo būdą. Keista, kodėl tie burtininkai ar žiobarai daugiau niekada nenorėjo susitikti su Mokslinče. Kol kas mergina to dar nesuprato.
Ilgai netrukus mergina pažvelgė į Saeterhaug. Šis vaikėzas liejo ašaras todėl ji be jokio sąžinės graužimo pagriebė iš jo tą laišką, kuriame nebuvo parašyta net šimto žodžių. Ilgai nevarginusi savo akių dizainerė perskaitė visą tekstą ir lyg niekur nieko tarė:
- Pats prisidirbai.
-
Klastuolis buvo giliame strese ir vandenį išgėrė akimirksniu. Buvusi profesorė kažką murmėjo ,bet tai klastuoliui buvo nė motais. Berniukas nesuprato už ką taip baisiai baudžiamas. Reiks grįžti į Norvegiją ,kas tikrai nebuvo malonu. Vegard nuoširdžiai nekentė gimtinės, nenorėjo ,net galvoti apie ją. Nuplėšęs nuo rankos raištį su Norvegijos vėliavą metė jį ant kažkokio stalo. Atsirėmęs į stalą pradėjo galvoti apie gyvenimą ir kodėl jis toks neteisingas. Berniukui buvo sunku suvokti ,kad neteko geriausio bičiulio - brolio.
-Aš kaltas? Kaip jūs drįstate, jei jūsų šeimoje ,kad mirtų ir aš taip sakyčiau būtų malonu? Ne nebūtų., -Pakilęs nuo stalo ir neatsisveikinęs pakilo nuo stalo, paliko keletą svarų ir išėjo iš kavinės.
-
Mokslinčei buvo nusispjaut į tai, ką Saeterhaug kalbėjo sau po nosim. Išgirdusi tuos nuobodžius žodžius ji daugiau nieko ir nebepasakė. Ji nebenorėjo su juo turėti nieko bendro, vis gi buvo dizainerė turinti savo puošnių drabužių liniją, o šis vaikis tik buvo viso labo pirmakursis iš Klastūnyno koledžo, besimokantis burtų ir kerėjimo mokykloje - Hogvartse.
Žana lyg niekur nieko atsistojo nuo stalelio, arbatos net gi nebenorėjo ir žengė kelis žingsnius link durų, prieš tai pažiūrėjo pro milžiniškus stiklinius langus ar nesimatė dar vieno pirmakursio, kuriam taip pat neseniai dėstė kerėjimo mokslą, tačiau apsidarius nieko nepastebėjo. Dizainerė atsiduso ir atidarė milžiniškas duris ir grakščiai nužingsniavo, kur nors toliau, gal būt ji jau greitai galvos apie važiavimą namo į Austriją? Toje vietoje ji jautėsi kažkiek geriau, kad ir nevalgė buvo apsupta mylimiausių burtininkų savo gyvenime. Mokslinčė pasuko savo galvą ir pastebėjo už jos einantį Debesėlį - feneką, kuris visą šį laiką buvo jai už nugaros, o ji šio augintinio net nepastebėjo. Mergina jį paėmė į savo šaltas rankas ir nuskuodė kuo toliau bekartodama jam, kaip ji šio augintinio atsiprašo, kad buvo pamiršusi, kad toks egzistuoja.
-
Juodas, neužsegtas švarkas leidosi laisvai nešiojamas šilto, pavasarinio vėjelio, o kelios prasegtos viršutinės melsvų marškinėlių sagos leido šiltiems pavasarinės saulės spinduliams šildyti odą, pridavė šiek tiek neįprasto įvaizdžio. Mayranas nė pats nežinojo, kodėl sumanė šį kartą labiau pasistengti ties savo išvaizda ir rūbų pasirinkimu, tačiau į tai per daug dėmesio nekreipė.
Bežygiuodamas viena iš atokesnių, nuo miesto šurmulio pasislėpusių, Londono gatvių ir kas kelias minutes žvilgtelėdamas į ant rankos esantį laikrodį, buvęs auroras stengėsi nukeliauti iki žiobariškos kavinukės kuo greičiau. Nors ir iki kavinukės liko tik kelios minutės kelio, o susitikti su Sabrina šis susitarė tik už keliolikos minučių, tačiau vaikinas norėjo pasirodyti kavinėje daug anksčiau už merginą, kad šiai netektų sėdėti, nuobodžiauti ir laukti jo. Garbanius jautė keistą, neįprasta, bet malonų jaudulį prieš rodos įprastą draugų susitikimą ir nė pats nežinojo iš kur šis atsirado.
Greitais, plačiais žingsniais žingsniuodamas gatve, tolimoje jau matydamas mielos, jaukios išvaizdos kavinukę, strazdanius buvo priverstas sustoti. Mielos išvaizdos, žemo ūgio senukas, mielai, tačiau pavargusia šypsena šypsojosi ir kvietė nusipirkti jo gražių, prižiūrėtų gėlių. Vaikino veide kelias sekundes aiškiai švietė sutrikimas, tačiau supratęs, kad gėlės galėtų būti puikus būdas pralinksminti merginą, o už jas gauti pinigai turėtų padėti ir senukui, pats patenkintas šiltai vyptelėjo. Priėjęs prie senuko buvęs klastuolis iškart pamatė ryškias, gražiais, plačiais žiedais išaugusias, raudonas rožes. Norėdamas pradžiuginti merginą, į kitas gėles nė nežiūrėdamas, Mayranas nupirko penkias rožes ir nepriėmęs grąžos, padėkojęs, nužygiavo tolyn gatve, kavinukės link. Neužilgo jau stovint visai netoli kavinukės durų, vaikinas dar kartelį pažvelgė į ant riešo esantį laikrodį ir nusišypsojo supratęs, kad tikrai nevėluoja. Laikrodis rodė, kad tamsių plaukų savininkas pasirodė dešimčia minučių per anksti, o tai turėjo reikšti, kad mergina kol kas tikrai nepasirodė kavinukėje.
Sunkokas atodūsis paliko Wallflowerio lūpas, šis nekantriai patrynė delnus vieną į kitą, o žvilgsnį nusuko ties maža gražių gėlių puokštele. Vaikinas nė pats nesuprato kodėl taip jaudinasi, tačiau tikėjosi, kad Sabrinai pasirodžius, viskas kiek pasikeis ir jauduliukas dings.
-
Šoktelėjęs termometro stulpelis ir vis dažniau pasirodanti saulė, leidžianti pasimėgauti šiluma, priminė, kad visai netrukus von Sjuard turės palikti Angliją ir traukti į tolimuosius Vakarus. Toli nuo visų, kurie jai brangūs, toli nuo Anglijos. Vis dar teko kovoti su savo dviem skirtingomis pusėmis, nors sprendimas jau seniai buvo priimtas ir Sabrina žinojo, kad jo nekeis. Vasarą jau praleido ten, turėjo galimybę apsiprasti, o dabar teks apsiprasti su mintimi, kad ilgam teks atsisveikinti su Anglija. Visgi dar buvo laiko. Ji turėjo dar visą pavasarį pabūti su draugais, tad su tokia mintimi, neliūdėdama, nors mintyse vis dar pašmėžuodavo įvykis su Etanu, traukė nedidelės, bet, kiek prisiminė, jaukios žiobariškos kavinukės link.
Vis dar keista buvo apsiprasti, kad su vaikinu, kurį visai neseniai sutiko Trafalgaro aikštėj, smagiai praleido laiką ir nė nepagalvojo, kad pamatys dar kartą, ketino susitikti jau trečią kartą ir šįkart - planuotai, mat antras, kaip ir pirmas susitikimas, buvo atsitiktinis.
Šis susitikimas skyrėsi ne tik kitokiu būsimu susitikimu, bet ir auksaakės išvaizda. Kurį laiką, o tiksliau - labai ilgą laiką dvejojusi - pagaliau ir vėl, šįkart savo noru, nusikirpo plaukus ir dabar rudi, purūs plaukai buvo kiek ilgesni nei iki pečių. Prie tokios išvaizdos detalės mergina prisitaikė itin greitai. Visgi nebe pirmas kartas.
Žingsniuodama Londono gatvėmis, skubėdama link kavinukės, nors laiko turėjo dar geras dešimt minučių, lengvai prašuoliavo pro keletą susigrūdusių žmonių, mat vis dar vengė būti itin arti žiobarų ir žmogiško kraujo, pasuko už kampo ir akimirksniu auksinės akys susidūrė su kiek toliau stovinčiu garbaniumi. Pavasario vėjelis kedeno ne tik šio plaukus, bet ir paltą, o su juo - ir atsegtus marškinius. Lėtai priėjusi kiek nepatikliai žvilgtelėjo į rožes. Akimirksniu toptelėjo, kad turbūt su jais bus Mayran'o mergina su kuria Sabrina metas susipažinti. Kiek nusivylusi nusuko žvilgsnį į šalį ir kreivai šyptelėjo pastebėjusi, jog abiejų marškiniai tokios pat spalvos, tik jos - keliais dydžiais mažesni ir, žinoma, moteriški. O ir sagos viršutinės taip pat atsegtos. Be abejo, tik tiek, jog nebūtų susegta ties kaklu.
- Labas, dangoraiži, - kreivai šyptelėjo. - Kuris nuo kurio marškinius nusižiūrėjo? - sukryžiavusi rankas ties krūtine sukikeno, o tuomet pasisuko į kavinukės vidų.
- Ten jauku, - sumurmėjo tvirčiau įsisupdama į švarkelį ir pasisukdama į vaikiną.
-
Žmonės po vieną ar po kelis palikdavo kavinukę, tačiau į ją užeidavo ir naujų lankytojų. Plačios ir šiltos šypsenos švietė jų veiduose, o vaikinas toliau nekantriai stovėjo ir laukė pasirodančios merginos. Menkas šypsnis menkai rodėsi šio veide, tačiau jį užgožė šioks toks jauduliukas ir nekantrumas.
Pakėlęs akis nuo plytelėmis iškloto šaligatvio, Mayrano žvilgsnis susidūrė su dailios tamsiaplaukės žvilgsniu. Lūpos kiek nustebusios prasivėrė kai strazdanius pastebėjo pokyčius Sabrinos išvaizdoje. Seniau buvę ilgi, tamsūs, purūs plaukai buvo gana panašaus ilgio kaip ir pačio Wallflowerio, žymiai trumpesni negu anksčiau. Vaikinui tai pasirodė kiek neįprasta, bet pats sau nemelavo, merginai tokie pokyčiai tiko ir ją puošė. Mayranas manė, kad ši atrodo gražiai.
Sabrinai priartėjus ir sustojus visai netoliese vaikino, jo veidą nušvietė šypsena, šis dar kartelį nužvelgė merginą, tarsi negalėdamas atsižiūrėti į jos naujus, jai labai tinkančius pokyčius.
- Labas, skruzdelyte. Aš esu įsitikinęs, kad čia tu mane sekei ir prisiderinai, - paerzindamas žemaūgę prakalbo garbanius. Tamsios garbanos kaip niekad paklusniai ir tvarkingai, laisvai krito ant pečių, o kas svarbiausia, nekrito ant veido.
- Pamačiau rožes ir pagalvojau, kad jos turėtų patikti tau, skruzdelyte. Jos tau, - ištiesdamas gražias, raudonas rožes merginai, šyptelėdamas, tarė buvęs auroras. Šis veiksmas buvo gan neįprastas pačiam Mayranui, kadangi šis nė neprisiminė kada kažkam dovanojo gėles, tuo labiau, nežinojo ar tai išvis kažkada darė, bet tikėjosi, kad tai bent kiek pradžiugins von Sjuard.
- Neveltui pasiūliau būtent šią kavinukę. Nagi, užeikim. Tikiu, kad nori išsirinkti pati geriausią staliuką, kol šis dar laisvas. Argi ne, maže? - visiškai atsipalaiduodamas, pradangindamas visą prieš tai iš niekur nieko atsiradusį jauduliuką, tarė tamsiaplaukis ir imdamasis iniciatyvos, nužingsniavo iki jaukios kavinukės durų, pravėrė jas. Suskambėjęs varpelis pranešė kavinukės darbuotojams apie naujus lankytojus, o gardus šviežios kavos kvapas kuteno nosį. Mayranas atsisuko į Sabriną ir pažvelgė į ją, tarsi ragindamas pirmai užeiti į jaukią, mielą kavinukę, laikydamas praviras duris ir kaip tikras džentelmenas, laukdamas.
-
Klausiamai kilstelėjo antakį pastebėjusi, kaip garbanius kelis kartus atidžiai ją nužvelgė. Nujautė, kad šio dėmesį prikaustė ne kas kitas, kaip itin ryškūs pokyčiai. Leidusi nurėžti šįsyk savo noru ilgus plaukus, dabar kiek abejojo, jog jai tinka tokia išvaizda, o galbūt paprasčiausiai buvo sunku priprasti ir vėl prie trumpų plaukų. Juk visgi nuo pat mažens puikavosi ilgais plaukais, kuriuos kiek sugadino su įvairių spalvų dažais. Be to, pirmąjį kartą jie nukirpti, o tiksliau sudeginti buvo be jos pačios prašymo, nors tuomet manė, kad šitoks ilgis tinka.
- Manau, kad klysti ir nenori prisipažinti, - šyptelėjo pastebėdama tvarkingai sušukuotus, atgal atmestus plaukus bei itin tvarkingą aprangą.
Ar šitaip Mayran išsipuošė dėl jos? O gal po susitikimo su drauge turėjo susitikimą su mergina, arba ta mergina netrukus pasirodys...
- Man? - rudi antakiai šovė į viršų, o rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. - Aaa... Ačiū... -klausiamai dėbtelėjo į vaikiną.
Atsargiai paėmusi jai ištiestas, taip dailiai atrodančias rožes akimirksniu pagalvojo apie grįžimą į namus ir Soreno reakciją. Nujautė, kad be švelnaus "pasikandžiojimo" neliks, o vyresnysis brolis gali viską ne taip suprasti. Norėjosi gražinti gėles, tačiau nujautė, kad tik įskaudintų vaikiną, taigi... Be to, galės pasakyti, kad nusipirko pati. Juk nesakė kokiu tikslu keliavo į Londoną, turbūt paskutinė kartą.
Tai suvokusi plačiai nusišypsojo. Žinojo, kad turėjo liūdėti, tačiau mintis, kad paskutinį kartą čia bus su Mayran ir dar glėbiu gėlių, džiugino merginą.
- O jei geriausias jau užimtas? - nusijuokusi kryptelėjo galvą ir stabtelėjo, kai durys atsilapojo dėka garbaniaus. - Ak... Manau, kad supratau viską... Esi tikras džentelmenas, nes nori, kad įvykdyčiau pirmo susitikimo pažadą tavo plaukus surišti į dvi kasytes? - pašiepusi tamsiaplaukį žengė pro jai atidarytas duris ir trumpai nužvelgusi kavinukę nupėdino iki staliuką nuošalesniame kamputyje.
Padėjusi gėles kiek toliau, jog netrukdytų ir negulėtų vidury stalo, patogiai įsitaisė priešais vaikiną. Vis dar buvo baisu, jog vampyriški instinktai pabus ir ji puls kurį nors kavinės lankytoją, tačiau daugybė žmonių, triukšmas ir kitur nukreiptas dėmesys blaškė, o tai reiškė, kad nereikia galvoti apie šiltą kraują, tekantį kiekvieno venomis. Visgi suvokė, kad netyčia kam nors įsipjovus ar susižeidusi ji turėtų dingti akimirksniu.
- Dažnai čia lankaisi? - nenorėdama grįžti prie minčių apie kraują, pabandė užvesti pokalbį.
-
Pastebėjęs merginos skanuojantį žvilgsnį, vaikinas patenkintai, nieko gero nežadančia, žaisminga šypsena išsišiepė. Mergina turėjo vien iš jos suprasti, kad be pasišaipymų, pasikabinėjimų tikrai neišsisuks.
- Aš žinau, kad šiandien atrodau gražiai, tačiau nereikia manęs taip ryti žvilgsniu, - erzindamas tarė vaikinukas ir šyptelėjęs, tyliai sukikenęs, mirktelėjo akimi. Šis strazdaniaus veiksmas ne tik prisidėjo prie prie Sabrinos erzinimo, tačiau buvo ir šiokia tokia iš nežinia kur atsiradusio, pačiam šiam keista flirto užuomena.
- Taip, jos tau. Tikiuosi, kad patinka, - ramiu, atsipalaidavusiu balsu tarė Mayranas, nors viduje šiuo metu jis visiškai taip nesijautė. Šioks toks matomas sutrikimas Sabrinos veide tikrai neramino ir nedžiugino vaikino. Šis net spėjo pamanyti, kad padovanoti merginai gėles, nebuvo pati geriausia mintis, tačiau visai neužilgo von Sjuard veide atsiradusi šypsena, leido Wallfloweriui atsikvėpti ir nuvaryti blogas, klaidingas mintis. Rodosi, kad plati šypsena reiškė merginos laimę, džiugesį dėl padovanotų gėlių. Buvęs auroras pasijuto patenkintas savimi, savo per daug neapgalvotais veiksmais ir į veidą vėl grąžino tą menką šypsenėlę.
- Jeigu geriausias jau užimtas, esu įsitikinęs, kad rasim kitą staliuką, kuris įtiktų ir taip pat patiktų skruzdelytei, kaip ir geriausias. - trūktelėdamas pečiais tarė tamsiaplaukis ir vos merginai praėjus pro duris, nusekė jos pavyzdžių ir taip pat įžengė į kavinukę. Durims užsitrenkus ir grįžus į įprastą vietą, varpelis dar kartelį suskambėjo. Sabrinai išsirinkus staliuką ir prisėdus prie jo, Mayranas atsisėdo priešais ją, šyptelėjo, dar kartelį, negalėdamas atsigrožėti merginos pokyčiais, nužvelgė ją. Kaip bebūtų keista, visas prieš tai nežinia iš kur atsiradęs nerimas, jaudulys, tiesiog dingo. Buvęs klastuolis šiuo metu jautėsi pakankamai atsipalaidavęs ir laimingas.
- O tu vis dar nepamiršai apie savo pažadą, maže? - nusijuokdamas paklausė vaikinas, bet visiškai neprieštaravo šiai minčiai. Jeigu mergina tik norėtų, šis būtų laisvai sutikęs ir leidęs jai daryti su jo plaukais ką tik nori.
- Tiesa pasakius, ne. Kelis kartus buvau apsilankęs, bet nieko į ją dar kol kas nebuvau atsivedęs. Kadangi ši vieta pasirodė visai jauki, pamaniau, kad ji tiktų mūsų susitikimui. - ramiai paaiškino, trūktelėjo pečiais, kiek išsiplėsdamas atsakė į užduotą klausimą.
Garbaniui ruošiantis pakalbinti trumpaplaukę, šiam teko užsičiaupti, kadangi prie staliuko priėjo padavėja. Bet kas buvo keisčiausia, ji atėjo ne viena, su ja kartu atžingsniavo ir gana droviai, tačiau mielai atrodanti, panašaus į Mayrano amžiaus tamsiaplaukė mergina. Padavėjai nė nepaklausus užsakymo, o kas svarbiausia, turbūt nė nepastebėjus Sabrinos, o tik pradėjus tauškėti kažką apie tai, kad jos draugė susižavėjo Wallfloweriu, nori gauti jo numerį, vaikinas pasimetęs ir nustebęs išplėtė akis, pravėrė lūpas ir pažvelgė į von Sjuard, tačiau iš jo lūpų neišėjo nė menkas žodelis.
-
Į kūną plūstelėjo keistas jausmas. Malonus, tačiau kartu kiek erzinantis. Šypsena, pasirodžiusi Mayran veide, vos tik šis pastebėjo skenuojantį merginos žvilgsnį, privertė norėti prieštarauti, ginčytis ir neigti, jog nieko panašaus nebuvo. Ji tik nužvelgė šį pastebėdama keletą pokyčių ir viskas. Juk tai jis į ją spigino akimis negalėdamas atsigrožėti jos trumpais plaukais!
- Tai tu iš pavydo miršti, jog trumpi plaukai man tinka daug labiau nei tau, - nesileisdama išprovokuojama, didžiuodamasi savimi, jog susivaldė ir nepuolė ginčytis, nežymiai šyptelėjo gūžtelėdama pečiais.
Nors su garbaniumi buvo pažįstama dar visai trumpą laiką, tačiau leisti laiką kartu ir juoktis buvo nepaprastai lengva. Atrodė, kad šitaip ji galėtų leisti dienų dienas ir tai niekuomet nenusibostų. Sabrinai nuoširdžiai patiko būti šalia Mayran ir kikenti be perstojo. O juk didelė kikentoja nebuvo.
- Jei nerasim, staliuką padarysiu iš tavęs, - atmestinai, tačiau linksmai gūžtelėjo pečiais.
Laimei, staliukas buvo laisvas ir garbaniaus kankinti merginai neteko. Priešingai, von Sjuard čia patiko. Kavinukė buvo maža, bet jauki, o ir triukšmo ne daug, tarsi lankytojai patys to nemėgtų ir stengtųsi kuo tyliau ir ramiau kalbėti. Muzika taip pat buvo tyli ir rami. Atpalaiduojanti.
- Galbūt, - šyptelėjo nutaisydama abejingą veido išraišką. - Man vis dar įdomu pamatyti, kaip gi atrodysi su dviem kasytėmis, - šįkart nesusilaikiusi nusijuokė mintyse bandydama įsivaizduoti garbanių su dviem kasytėmis.
- Kokia man garbė, - pasipūtėliškai prakalbo kiek kilstelėdama galvą, o tuomet sutelkdama dėmesį į prie jų staliuko priėjusią padavėją su... Drauge, trokštančia Mayran'o dėmesio?
Sabrina, besiruošianti pasakyti savo užsakymą, taip ir liko su pravertomis iš nuostabos lūpomis. Ar šiais laikais vis dar yra tokių drovių merginų, jog joms reikėtų advokatų ir pagalbininkų užkalbinant vaikinus? Kilstelėjusi antakius, nužvelgusi abi merginas nusisuko į šalį leisdama bendrauti vaikinui su savo gerbėja, tačiau pro auksines akis neprasprūdo klausiamas žvilgsnis. Ar garbanius prašė jos leidimo ar pagalbos? Klausiamai dėbtelėjo atgal, o tuomet suvokusi, kad šitai gali būti pastebėta, atsisuko į merginas.
- Jis užimtas, - tvirtu tonu pratarė pasijusdama mažų mažiausiai kvailai ir keistai, jog gelbėja vaikiną nuo gerbėjų. - Namuose jo laukia mergina, o aš, kaip gera draugė, turiu prižiūrėti, jog jis niekur nenuklystų, tad ne, jums nepasisekė. Man labai gaila, - kiek liūdnesniu balsu užbaigė laukdama, kol jos pasišalins.
Vylėsi, kad aukštaūgiui būtent šito reikėjo, o ne leidimo, nes...
Nedrįsdama pažvelgti į akis, nusigręžė į langą.
-
Vaikinas jautėsi laisvai, laimingas ir atsipalaidavęs, kas jam buvo ganėtinai keista, kadangi anksčiau su niekuo taip nesijautė, nedrįso bendrauti taip laisvai, o gal tiesiog neturėjo tinkamos kompanijos, žmonių, su kuriais galėtų taip bendrauti. Kaip bebūtų, nors ir buvo keista, tačiau Mayranas jautėsi laimingas, kad atrado tokią draugę, sau artimą žmogų kaip Sabriną. Nors tiesą pasakius, šis niekad netikėjo, kad per tokį ganėtinai trumpą laiką galima taip gerai susibendrauti su žmogumi, su juo bendrauti taip laisvai, kalbėtis, juokauti ir kikenti be perstojo ir vis tiek turėti temų, kuriomis būtų galima kalbėtis. Visa tai buvo neįprasta, tačiau malonu, kėlė džiugesį.
- Ir kodėl būtent dvi kasytės, o ne koks kuodukas? Tu žadi iš manęs padaryti princesę ar ką? - nusijuokdamas paklausė strazdanius ranka perbraukdamas per savo ilgus, tamsius, garbanotus plaukus, kurie kaip niekad tvarkingai nuo šio veiksmo nugulė ant pečių. Tiesa pasakius, vaikinas neturėjo nieko prieš jo plaukų surišimui ar supynimui į dvi kasytes, tačiau jam vis tiek buvo įdomu, smalsu, kodėl Sabrina jo plaukus norėjo supinti būtent į dvi kasytes, kai galėjo pasirinkti bet kokią kitą kvailą ar keistai atrodančią vaikinui šukuoseną.
Padavėjai su mergina vis dar stovint, laukiant Wallflowerio atsakymo į jų kalbas, šis jau ruošėsi atsakyti, bet buvo apgintas Sabrinos, kad iš tiesų nustebino buvusį aurorą. Pažvelgdamas į von Sjuard, šis nesitikėjo sulaukti pagalbos iš jos, o tuo labiau, nesitikėjo būti apgintas, tiesiog norėjo parodyti, kad kiek pasimetė nuo tokių keistų, neįprastų nepažįstamųjų merginų veiksmų, pats nežadėjo palikti Sabrinos užnugaryje ir pradėti maloniai kalbėtis su jomis. Bet rodosi, kad tamsiaplaukė pasimetusį vaikino žvilgsnį suprato ne taip arba tiesiog pati, savo noru norėjo apginti šį, padaryti, kad merginos atstotų, ką Mayranas tikrai vertino. Deja, tačiau gintarinių akių savininkei nepavyko atsikratyti merginomis, ši liko nesusipatoginusi, gal net kiek nusiminusi, o dvi nepažįstamosios vis vien nesitraukė nuo jų stalelio.
Drovioji mergina rodosi, kad pasidavė, susigėdo ir norėjo atsiprašiusi ir apsisukusi nueiti, tačiau padavėjai sustabdžius ją ir vėl pradėjus kalbėti nesąmones, sakyti, kad mergina ne siena, galima nustumti, o Sabrina išvis turėtų į tai nesikišti, garbanius jau kiek susierzinęs užvertė akis į lubas.
- Viskas gerai, Sabrina, - turbūt pirmą kartą į draugę kreipėsi vardu. Norėdamas padrąsinti, suėmė šios ranką, buvusią ant stalo, švelniai perbraukė per ją, taip paglostydamas ir nusišypsojo raminančia šypsena.
Žvilgsniui vėl atsisukus į merginų pusę, jis surimtėjo, gal net tapo kiek įpykęs, kas Mayranui metu buvo labai neįprasta.
- Klausykit, neįsivaizduoju kas jūs per vienos, bet niekas su mano draugais taip nekalbės ir jeigu per sekančią minutę nedingsit nuo staliuko, tikrai toli gražu nebeatrodysiu jums nė patrauklus, nė draugiškas, - rimtu, perspėjančiu, tačiau nepiktu balsu tarė vaikinas ir gan nedraugišku žvilgsniu pažvelgė į jas, - be to, tokios padavėjos kaip tu nenorim. Atvesk kitą. Neigiamo atsakymo nepriimsiu.
Rodosi, kad ramų, draugišką draugų pasibuvimą sudrumsčiusios merginos pagaliau susiprato ir nuleidusios galvas nužingsniavo savais keliais. Buvusio klastuolio lūpas paliko sunkus atodūsis ir šis sušvelninęs žvilgsnį, atsisuko į Sabriną.
- Skruzdelyte, atleisk, kad įvėliau tave į visą šitą cirką ir per mane susigadino visas ramus pasisėdėjimas. Viskas gerai? - susirūpinusiai paklausė strazdanius ir vis dar nepaleido jos rankos, nykščiu perbraukė per šios delną.
Idiotas, per mane visad viskas susigadina.
-
- Bingo, atspėjai! - suplojo rankomis kiek perdėdama džiugesį, tačiau tik todėl, jog šito linksmam vaidinimui reikėjo. - Supinsiu į dvi kasytes, aprengsiu rausvą suknelę, uždėsiu mielą, pūkučiais papuoštą karūną ir leisiu žygiuoti per visą Londoną, - pergalingai, tarsi jau būtų įgyvendinusi savo planą plačiai nusišypsojo.
Aplinkiniai gautų nustebti, o Sabrina - smagiai pasijuokti, na, o Mayran... Turbūt užsiliepsnotų iš gėdos, arba išdidžiai, besijuokdamas pats iš savęs drąsiai žingsniuotų Londono gatvėmis. Gal dar kokią dainūšką užtrauktų. Žinoma, princesiška, princesišku balsu.
Sulaukti papildomos draugijos, kai ši nėra laukiama, nebuvo malonu, ypač, kai pasirodžiusi "draugija" įžūliai atsisako pasišalinti. Stebėdama pro langą gatve einančius žmones ir aukštai danguje besišypsančią saulę, retkarčiais paslepiamą kokio debesies, trumpam atitrūko nuo kavinėje vykstančio šurmulio. Mėgavosi matomu vaizdu, gėrė šį į save suvokdama, kad Londono turbūt ilgai nepamatys ir... Mintis nutraukė nepatenkintas, irzlus balsas. Atsigręžusi į mergina išvydo priekaištingą žvilgsnį, liepiantį nesikišti. Netrukus šitai buvo išreikšta ir žodžiais. Nustebusi von Sjuard kelis kartus sumirksėjo netikėdama tuo, ką išgirdo, o tuomet gavo dar kartą nustebti. Vaikinas, su kuriuo ji pažįstama vos keletą savaičių, pirmą kartą kreipėsi į ją vardu. Apstulbusi rudaplaukė visai pamiršo apie liepimą nesikišti ir žvilgtelėjo į Mayran. Atrodė, kad šis žinojo, ką kalba ir kodėl. Regis, nesuklydo bandydama apginti ir nuginti merginas šalin.
Ne iškarto pajuto, kaip ranka atsidūrė vaikino plaštakoje. Turbūt nuostaba tam sutrukdė. Juto, kaip švelniai per odą braukia garbaniaus pirštai, kaip... Auksinės akys išsiplėtė. Suvokimas, kad dvi, šalia stovinčios merginos turbūt šitai supras visai ne taip, kaip reikėtų, smogė visa jėga. Ji ką tik pasakė, kad Mayran turi merginą ir ji jo laukia namuose, kol šis su drauge kavinėje nusprendė pasiburkuoti. Pradžioje atrodžiusi tokia mintis siaubingai, galiausiai tapo juokinga. Nesvarbu, ką pagalvos dvi nieko nežinančios merginos. Juk jokios vaikino širdies damos nebuvo, o jie viso labo - draugai.
Švelniai įsikandusi sau į lūpą, jog neimtų kikianti, kol nepageidaujama "draugija" dar šalia, giliai įkvėpė, o tada lėtai iškvėpė. Svarbiausia buvo neimti juoktis.
- Taip, - linktelėjo nuoširdžiai džiaugdamasi, kad vaikino gerbėjos pasišalino palikdamos juos vienus. - Tu dėl to nekaltas. Neprašei, kad jos čia ateitų, be to, buvo smagu žiūrėti, kaip mielas, pūkuotas kiškutis pavirsta į piktą, nemielą kiškutį, - nusijuokusi pavaizdavo Mayran pridėdama rankomis "ilgas" zuikio ausis.
-
Nepažįstamoms ir nelauktoms viešnioms nužygiuojant, Mayranas dar kartelį pažvelgė į jas ir nulydėjo piktoku, kiek susierzinusiu žvilgsniu, tikėjosi, kad nebesumanys grįžti. Šioms pagaliau dingus iš akiračio, nužygiavus savais keliais, lengviau atsiduso ir vėl grąžino kiek sušvelnintą žvilgsnį ties mergina.
- Kaip tik aš dėl to kaltas, skruzdelyte. Tos kvailos mergšės priėjo prie manęs, o ne prie tavęs. Dėl mano kaltės buvo sugadintas vakaras, - kiek nemaloniai jausdamasis, griauždamasis dėl šio nelabai malonaus vakaro įvykio, tarė vaikinas. Visgi šis taip pat nebūtų labai patenkintas, jeigu vakaro metu prie von Sjuard būtų priėjęs koks nors vaikinas ir kalbinęs ją, bandęs "nukabinti". Pala, o kodėl aš būčiau nepatenkintas?
Švelnus žvilgsnis žvelgė į priešais jį sėdančią merginą, o pats Wallfloweris jautėsi kiek nusikaltęs, nelabai žinojo kaip toliau elgtis, kaip pataisyti šio vakaro nuotaiką.
Sabrinai pavaizdavus zuikio ausytes, garbanius nesusilaikė nesukikenęs. Mergina buvo per daug miela, kad būtų įmanoma šalia jos išbūti bent minutę nenusišypsojus, nenusijuokus. Na, arba ši tiesiog turėjo kažkokį talentą lengvai pralinksminti Mayraną, kadangi kiek susierzinusio ir susinepatoginusio vaikino veide ji labai greitai grąžino prieš tai jame buvusią šypseną, pagerino nuotaiką.
Kitai, jau normalesnei ir mandagesniai padavėjai priėjus prie staliuko ir pradėjus atsiprašinėti už kolegę, o galiausiai ir paklausius užsakymo, tamsiaplaukis tik papurtė galvą, taip parodydamas, kad atsiprašinėti nereikia. Buvęs auroras pažvelgė į Sabriną ir laukė kol ši pirma padiktuos savo užsakymą.
-
Auksinės akys paslapčia stebėjo priešais sėdintį vaikiną, veidą atsukusį profiliu. Nė pati nesuprato, kodėl žvilgsnis nukrypo į Mayran. Kad ir kaip bandė, niekaip nesugebėjo atitraukti akių nuo dailaus, gana aštrių, bet kartu žavingų veido bruožų. Kol vaikinas savo žvilgsniu lydėjo nueinančias merginas, Sabrina turėjo puikią progą atidžiau ištyrinėti jį patį. Dabar jie bent jau buvo panašioje padėtyje ir įžiūrėti sekėsi geriau.
Mintis, kad Mayran'ą pasirodžiusios nepažįstamosios ne juokais įsiutino, keistai paglostė von Sjuard širdį ir savimeilę. Buvo smagu žinoti, jog garbanius šitaip vertina jų susitikimą. Žinoma, draugai - neįkainojama vertybė. Visgi, matyti susirūpinusį ir nusiminusį draugą, Sabrinai nepatiko. Nenorėjo sėdėti kavinėje, spoksoti į pašnekovą ir stebėti jo surūgusį veidą. Ne šitaip jiedu leisdavo laiką, jis visuomet šypsodavosi būdamas su ja, o ji nesugebėdavo nesijuokti. Nesugebėdavo paslėpti auksinėse akyse spindinčių laimės žiburėlių.
Mayran'ui pasirodžius jos gyvenime, viskas atrodė daug paprasčiau. Ji turėjo draugą, su kuriuo galėjo jaustis savimi, laisva, linksma ir svarbiausia - krizenti, kiek panorėjusi. O geriausia buvo tai, kad garbanius irgi juokdavosi kartu. Retkarčiais susimąstydavo, kur šis anksčiau buvo.
Staigiai nusuko žvilgsnį, vos tik vaikinas teikėsi pagaliau pažvelgti į ją. Auksinės akys nuslydo kiek žemiau veido, tad dabar von Sjuard spoksojo šiam į krūtinę. Raumeningą, viršutinių marškinių sagų apnuogintą krūtinę. Suvokti, kur spokso prireikė laiko. Tik juokas privertė pabusti iš keisto transo ir sumirksėjus kelis kartus suvokti, kur jos žvilgsnis klaidžiojo. Galėjo prisiekti, kad tai nutiko netyčia, ji visiškai dėl to nekalta, tačiau skruostai po suvokimo vis tiek įsižiebė švelniu raudoniu. Ji ką tik nužiūrinėjo savo draugą. Na, ir sekasi...
Sutelkusi dėmesį į kavinėje esančius žmones tam, jog galėtų pamiršti savo gėdą, ne iškarto sureagavo į priėjusią padavėją. Žvilgsnis stebėjo kiek toliau sėdinčius du vaikinus ir kažką žaidžiančius. Smalsumas ir šįkart nugalėjo ir Sabrina it užburta stebėjo jų žaidimą, kai vampyrišką klausą pasiekė balsas.
- Ką? - sumirksėjusi kilstelėjo galvą į padavėją, vos tramdančią juoką iš tokios lankytojos.
Keista, bet matyti linksmą padavėją, kad ir bandančią nekrizenti iš jos, buvo smagu. Daug geriau nei matyti Mayran piktą ir mąstyti, kaip viską atitaisyti.
- Vaisinės arbatos, - linktelėjo tarsi pati sau pagaliau pateikdama užsakymą ir atsisukdama į vaikiną, laukdama, kol šis pateiks savo užsakymą.
-
Ilgai netrukus, rodosi, kad nepažįstamųjų, viską sujaukusių merginų, paliktas nemalonus jausmas, nemaloni savijauta, dingo ir viskas vėl stojo į savas vėžias. Ant jaunuolių veidų neužilgo ir vėl atsirado šypsenos, retkarčiais net iš lūpų pabėgdavo linksmas juokas ar kikenimas.
Žinoma, Mayranas tikrai nepraleido Sabrinos skanuojančio, nužvelgiančio žvilgsnio, pro akis, tačiau ir nesitikėjo, kad mergina taip akivaizdžiai jį nužiūrinės. Pastebėjęs žvilgsnį, nuslinkusį iki jo viršutinių marškinių sagų apnuogintos krūtinės, kiek nustebo, bet jautė keista pasitenkinimą, pasididžiavimą. Pašaipi šypsenėlė švietė buvusio auroro veide ir šis tik laukė akimirkos kada Sabrina atitrauks tiesiog ryjanti žvilgsnį nuo jos ir šis galės pasišaipyti.
- Žinau, kad aš gražus, tačiau nereikia taip akivaizdžiai manęs ryti akimis, - vos tik von Sjuard atsigavus nuo nužiūrinėjimo transo, pašiepiančiaiz pajuokaujančiai tarė Wallfloweris. Tamsiose garbaniaus akyse ir vėl grįžo laimės spinduliukai, kurie pasirodydavo gana dažnai, ypač šiam būnant su Sabrina. Būnant su ja vaikinas negalėdavo ilgai būti suniuręs, šį kaip mat savo mielumu ir žaismingumu grąžindavo laimę, plačią šypseną ar net juoką, kikenimą jo lūpuose. Mayranas didžiavosi savo to vakaro įsivaizduojamų draugų pastumėjimu ir sprendimu nueiti ir pakalbinti tamsiaplaukę. Ši, per gana trumpą laiką, spėjo tapti tikrai brangia ir artima drauge aukštaūgiui, kurios šis jokia kaina nenorėtų prarasti.
- Man taip pat vaisinės arbatos, - stenkdamas nesusijuokti nuo merginos mielo pasimetimo, pasakė savo užsakymą. Palydėjęs nueinančią padavėją žvilgsniu, Mayran tuoj pat vėl grąžino žvilgsnį ties savo pašnekove.
- Nu tai ką, skruzdelyte, sakyk, ką tokio gero pamatei nužvelgiant mane? Aš nežinau, man įdomu, gal sužinosiu kažką, ko iki šiol dar nežinojau apie save, - vis dar nenustodamas erzinti draugės, stengdamasis ją sugėdi tik, tarė šis.
Nors šis draugų susitikimas ir nebuvo labai vykęs, jį bandė sugadinti dvi nepažįstamos ir keistos merginos, tačiau Jie vis tiek sugebėjo linksmai praleisti laiką, pasišnekučiuoti, pasijuokti, o susitikimui pasibaigus, nenoriai atsisveikinti ir patraukti savais keliais.
-
- Nieko panašaus nebuvo! - užprotestuodama Mayran žodžius mergina įnirtingai papurtė galvą.
Dabar buvo tikra, kad garbanius nepraleis nė vienos progos paerzinti ją, jog ši spoksojo į apnuogintą savo draugo krūtinę, kas nutiko visai netyčia, nes ji spoksojo į jo veidą.
- Tu esi savimyla ir pasipūtėlis, - sukryžiavusi rankas ties krūtine dėbtelėjo į vaikiną ir vaidindama lygiai tokią pat pasipūtelę, kilstelėjo galvą ir nusisuko į priešingą pusę nei sėdėjo Wallfloweris.
Nekentė savęs už tai, kad taip lengvai įklimpo, pateikė progą ją paerzinti tiesiai ant sidabrinės lėkštutės, o Mayran mėgaudamasis ją erzino. Akimirką toptelėjo, jog būtų visai naudinga paerzinti ir jį, griebtis to paties ir atsakyti tuo pačiu, tačiau... Garbanius jos nenužiūrinėjo ir į ją taip akivaizdžiai nespoksojo, tad reikėjo ieškoti kitos progos.
Švelniai persibraukusi ranka per plaukus ir šiuos kiek pakedenusi žvilgtelėjo pro langą. Nujautė, kad netrukus teks palikti šią kavinę ir grįžti į namus, kad Sorenas neimtų per daug nerimauti. Žinoma, menka galimybė, kad vyresnysis von Sjuard ims nertis iš kailio žinodamas, kad jo sesuo vampyrė pateko į bėdą. Nors vis dar buvo nesubrendusi, vaikiška ir naivi, Sabrina mokėjo išsisukti iš bėdos. Arba jos prisidaryti.
- Nieko ypatingo, - pasukusi galvą, auksinėmis akimis susiradusi Mayran veidą, abejingai gūžtelėjo daugiau nesuteikdama jam galimybės ją paerzinti.
Visgi susitikimas pasibaigė linksmu juoku ir draugišku vienas kito paerzinimu, o tuomet išsiskyrimu. Žiobariška, miela kavinukė liko už nugaros, pamiršta tačiau tiek jaunosios von Sjuard, tiek Mayran, tačiau pats susitikimas niekuomet neliks užmirštas.
-
Pasitaikė pakankamai graži diena. Nors ryte iš dangaus ir pabiro keletas lietaus lašų, tačiau po to dangus prasigiedrijo, jeigu atsiradusius šviesesnės spalvos debesėlius, taip buvo galima vadinti. Džiaugdamasis tokiu geru oru, Lukas traukė gatvelėmis, ieškodamas kavinukės, kur buvo susitaręs susitikti su Anya. Nors dalinai ir žinojo kur ji yra, tačiau taip gerai dar nesiorientavo Jungtinės karalystės sostinėje, kad sugebėtų be nesklandumų nusigauti į mažiau jam žinomas vietas. Vienintelis dalykas, pagal kurį galėjo orientuotis vaikinas, buvo parkas, prie kurio jo žiniomis stovėjo pastatas.
Greitu žingsniu bei karts nuo karto pažvelgdamas į laikrodį, mėlynakis judėjo kavinukės link. Kadangi išėjo kiek per anksti, turėjo pakankamai daug laiko, tad pabandė kiek sulėtinti žingsnį, tačiau tai nelabai išėjo. Traukdamas per parką, rudaplaukis nusprendė pirmiausia surasti susitikimo vietą, na, o tada, kad laikas neprailgtų stovint, apsukti keletą mažesnių ar didesnių ratų parke. Buvusio klastuolio nuostabai, paieškos nebuvo labai ilgos, tad šis po kelių minučių jau vėl buvo, medžių ir kitos žalumos, pilnoje teritorijoje.
Apsukęs porą ratukų, Lukas pažvelgė į ant rankos uždėtą laikrodį ir truputį išsigandęs nustebo. Iki to meto, kuomet buvo susitaręs susitikti buvo likusios vos septynios minutės ir nors tai atrodė kaip nemažas laiko tarpas, tačiau norėjosi atsidurti ten truputėlį anksčiau. Sparčiu žingsniu, vaikinas greitai pasiekė vietą ir atsistojęs netoliese durų, atsirėmė į sieną ir ėmėsi laukimo proceso. Laikas ėmė judėti truputį lėčiau, kas mėlynakiui nelabai patiko, kadangi šis nebuvo pratęs prie tokio dalyko, tačiau pasistengė to per daug neimti į galvą ir tiesiog laukti, kol pasirodys Anya.
-
Vėjuota vasario diena jaunuolį pasitiko su sniegu. Nuplėšęs dar vieną lapelį nuo kalendoriaus Nojus ruošėsi vykti į miestą, darbo pokalbiui. Geras dalykas, jog bent ne jis darbinsis. Vaikinas nusirengė savo pižamą ir pradėjo ruoštis, reikėjo apsivilkti šiltai. Žiemos Londone buvo tiesiog pragaras. Įdomu kokia temperatūra už lango, nebūtų nuostabu jog stulpelis būtų pasiekęs -28. Telefone įsijungęs orų prognozę suprato, reikia tikrai apsirengti šiltai, nesinorėtų susirgti kai tiek darbo. Šiandienos apranga buvo įprasta, juodi jau kiek senoki džinsai, megztinis, paltas, šalikas ir odinės pirštinės. Tankūs rudi plaukai turėtų apsaugoti galvą nuo šalčio. Klausimas: važiuoti mašina ar eiti pėsčiomis? Sprendimas eiti pėsčiomis buvo kiek klaidingas, nuėjus nuo namų bent kokį 100 metrų pasidarė šalta, sugrįžti nebesinorėjo, tad teko eiti pėsčiomis į tą kavinę. Dafydd Carwyn Llewellyn, rodos toks buvo to vaikino vardas. Wolfhard paspartino žingsnį. Palto vidinėje kišenėje, kurioje gulėjo erškėčio lazdelė, bei kiti menkniekiai taip pat trukdė eiti. Palto neprasisegsi tokiame šaltyje, nieko nepadarysi teks kentėti. Iki kavinukės jau buvo nebetoli, kažkur 10-15 minučių. Tas laikas praėjo nepastebimai ir Noah stovėjo prie kavinės durų. Lėtai jas atidaręs nuėjo prie staliuko, kurį buvo rezervavęs lygiai 13 valandai. Dabar belieka sulaukti tik Dafydd Carwyn Llewellyn. Vaikinas užsisakė kavos ir pradėjo ją gurkšnoti.
-
Dafydd jautėsi prislėgtas. Kaip jis galėjo būti toks kvailas? Jis, šeimos vyras ir tėvas, yra toks nevykėlis, kad nesugeba išlaikyti šeimos, bet apie tai nė nesusimąsto? Širdį skaudėjo beprotiškai, ir vaikinas įtarė, kad tai gali tapti geroku kliuviniu darbo pokalbyje, į kurį jis dabar keliavo. Reikėjo susikaupti ties tuo, ką reikės pasakyti, bet Dafydd gebėjo mąstyti tik apie tai, kad daugiau nei dvejus metus jis buvo tiesiog... Nevykėlis ir kvailys, nebuvo čia daugiau ką ir pridurti.
Eidamas kažkokios kavinukės link raudonplaukis iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie būsimą pokalbį, o ne apie savo idiotiškumą. Deja, sekėsi neįtikėtinai sunkiai. Jeigu Dafydd nesugebės gauti šito darbo, kuris, tiesą sakant, visiškai neviliojo, namo tikriausiai geriau nė negrįžti... Jis nesugebės pažvelgti mylimajai į akis, nesugebės tinkamai atsiprašyti už viską, ką padarė, ar, tiksliau, ko nepadarė...
Susikaupk griežtai liepė sau Dafydd, tačiau ir tai nepadėjo. Jis neįsivaizdavo, kokio amžiaus bus jo galbūt būsimas darbdavys. Nežinojo apie jį iš viso nieko, tik vardą ir tai, kad jis tikriausiai buvo burtininkas. Deja, galvoti apie tokius menkniekius Dafydd neturėjo jėgų. Jis jautėsi sutrikęs, išsigandęs ir sužlugdytas.
Pagaliau pasiekęs kavinukės duris vaikinas pajuto, kad yra kiek susijaudinęs. Ar tai buvo gerai, jis nežinojo, bet padėjo kelioms akimirkoms atitraukti mintis nuo skausmingo supratimo apie save. Dafydd įžengė į vidų ir tik tada pajuto, kaip lauke buvo šalta - buvo taip užsigalvojęs, kad to net nepastebėjo. Dabar nė žodžio neištarsi, nes esi sustiręs, kvaily tu. Jeigu šito darbo negausi... Velsietis užgniaužė mintį ir pastebėjo staliuką, kur, kaip buvo tikras, buvo laukiama būtent jo.
- Sveiki, - trumpai tarstelėjo jis ir atsargiai nužvelgė būsimą pašnekovą. Kažkoks vaikas... - Dafydd.
Raudonplaukis nelabai žinojo, kaip elgtis, tad tiesiog atsisėdo priešais. Tiesa, rankos pasisveikinti jis nepadavė.
-
Kava nudegino liežuvį, suaimanavęs ir išpylęs arbatą ant stalo vaikinas nusikeikė. Nebuvo servertėlių, o kerų naudoti negalima, nes aplink vieni žiobarai. Kas čia per skylė? Pribėgusi padavėja piktai nužvelgė jaunuolį ir sutvarkė stalą.
- Ačiū., -Sumurmėjo vaikinas.
Viduje norėjosi rėkti, vestuvinis žiedas labai spaudė pirštą. Kam išvis reikėjo tų vestuvių? Į kavinę pradėjo plūsti vis daugiau žmonių, artėjo pietų metas ,tad tai nestebino. Rudaplaukiui tai buvo ne pirmas darbo pokalbis, bet jie dažniausiai vykdavo pačiame Mados namų pastate, o ne kažkokioje žiobarų kavinėje, tolimame Londono kampelyje! Žvilgsniai lakstė nuo laikrodžio iki durų. Tikriausiai būsimas darbuotojas buvo labai jau nepunktualus. Nojui rūpėjo punktualumas, tai buvo didžiausia vertybė, bent jau jam. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys sunerimo, jeigu jis neateis? Jeigu per tą kvailį visa diena nuėjo šuniui ant uodegos? Tegul jis pabando dabar neatsirasti priešais šį vaikiną. Vis dėl to, kavinės durys atsidarė ir į vidų įėjo gana aukštas raudonplaukis vyras, tik jis buvo kiek žemesnis už Nojų. Pasisveikinęs tas pats raudonplaukis prisėdo priešais Nojų. Vaikinui nepatiko tas vyras, jau iš pirmo žvilgsnio. Abejoju ar gausi galimybę dirbti pas mane. Wolfhard vylėsi jog jis nelegilimantas.
- Taigi, jūs esate Dafydd Carwyn Llewellyn? Jūs norite dirbti pas mane, kokios pareigos jus domintų?,-Gana elegantiškai paklausė rudaplaukis ir laukė atsakymo. Ar galima tikėtis jog galimai Dafydd kažką pasakys? Galbūt jo IQ labai žemas.
-
Dafydd, pasirodo, buvo labiau pripratęs sėdėti, kaip sakoma, kitoje stalo pusėje. Kai vaikinas darbinosi Magijos ministerijoje, ten vyravo tikras chaosas, tad nenuostabu, kad ir pokalbis buvo ne itin rimtas. Tą tik patvirtino faktas, kad jis buvo priimtas į rimtą darbą, nors tuo metu gyveno kanalizacijoje ir niekada nebaigė Hogvartso.
Štai dabar reikėjo pačiam atsakinėti į klausimus, pačiam bandyti įteigti, kad yra vertas siūlomos darbo vietos. Dafydd puikiai prisiminė, kaip jam nuo pat pirmųjų akimirkų nepatiko nei Mayran, nei Gerda, tačiau į darbą jie abu buvo priimti. Reikia tikėtis, kad ir pačiam Dafydd taip pasiseks, nors jis nesuprato, ar nuo pašnekovo sklinda tokia pati antipatija.
- Taip, tai aš, - nelabai žinojo, ką atsakyti vaikinas, tačiau visai tylėti negalėjo. - Taigi, em... Yra šiek tiek tekę dirbti su užsienio magais. - Tai yra, vieną kartą buvau Egipte, bet net ir ten būdamas galvojau visai apie ką kita. - Manau, kad tai galima panaudoti... Tarptautiniams ryšiams. - Tai taip vadinasi, ar ne? - Taigi taip. Galėčiau bendradarbiauti su užsienio partneriais.
Dafydd juto, koks neužtikrintas jo balsas, bet negalėjo nieko padaryti. Jeigu skambėsi taip apgailėtinai, jis tikrai tavęs nepriims. Ką tada apie tave pagalvos Mayra? Nagi, susiimk! Dafydd kiek pasitempė ir žvilgtelėjo į jaunesnį vaikiną. Jis nežinojo, ko dar galima tikėtis iš šito pokalbio, bet kuo puikiausiai suprato: kiti jo atsakymai turės būti tvirtesni ir daug labiau užtikrinti. Dafydd turėjo padaryti viską, kad būtų vertas Mayros meilės. Jis dar kartą pažvelgė į pašnekovą ir beveik su nekantrumu laukė dar vieno klausimo.
-
Ar jis ką nors šiandien pralemens? Ar taip ir liks tylėti? Noah jau tikrai norėjo pasiųsti pašnekovą, bet dėl savo padėties ir išdidumo to padaryti paprasčiausiai negalėjo. Gal kokiam žiobarui ir kils klausimas: Kodėl Nojus taip nemėgsta pašnekovo su kuriuo susipažino tik prieš penkias minutes? Gurkšnis po gurkšnio ir puodelyje juodo kaip smala gėrimo nebeliko. Nepraėjo nei dvi minutės ir raudonplaukis prabilo, kaip neįtikėtina! Nerišli kalba, dalinai menkas mandagumas ir šimtas kitų problemų. Verslininkas tikrai nenorėjo šio vaikino priimti į darbą, bet kas ten žino gal jo nuomonė pasikeis.
- Ar turite CV?, - Mandagiai paklausė rudaplaukis ir nusuko žvilgsnį į kavos puodelį, kurį sukinėjo lekštėje.
Buvęs grifas nesitikėjo iš Dafydd nieko. Į vaikino galvą ėjo mintys, viena už kita kvailesnės. Jis galvojo apie Sabriną, hm, įdomu ar raudonplaukis sėdintis priešais tūrėjo merginą? Tikriausiai jog ne. Eh, koks Nojus pasidarė pesimistas, bet kas jį tokiu padarė? Atsakymą žinojo kone visi. Verslas pakeitė rudaplaukį. Noah vylėsi jog į rankas gaus Dafydd CV.
-
Pavadinti Dafydd kvailu būtų sudėtinga. Ne, jis buvo tiesiog sutrikęs, išsigandęs ir prislėgtas. Vaikinas nesijautė vertas būti mylimas ir mylėti pats. Tai buvo priežastis, kodėl jis taip sunkiai atsakė į tą paprastą ir, kas svarbiausia, apgalvotą klausimą. Vis dėlto ir pats suprato, kad atsakymas nebuvo toks, kokio norėtų rimtas darbdavys. Ar mados namų "ENER" savininkas buvo rimtas darbdavys, Dafydd nežinojo, bet nutarė, kad bent jau pats save tokiu laiko.
Kad ir kaip ten būtų, raudonplaukis laukė bent kokios reakcijos į tą tegul ir nevykusį atsakymą. Tai, kad reakcijos nebuvo, dar labiau sutrikdė. Dafydd bijojo pažvelgti į pašnekovą, tad sėdėjo nudelbęs akis į žemę ir iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti. Tiesa, visai negalvoti nebuvo galima: reikėjo susikaupti ir kažkaip įtikinti šitą jauniklį, kad Dafydd yra vertas darbo. Deja, kažkodėl galvoti apie tai, kad negavęs darbo, jis bus iš viso nieko vertas, buvo paprasčiau.
Laimei, mados namų savininkas netruko užduoti klausimą. Gerai buvo tai, kad tas klausimas buvo reikalaujantis ne tik atsakymo, bet ir kažkokio veiksmo.
- Taip, žinoma, - beveik užtikrintu tonu pratarė Dafydd ir ištraukė dokumentą. Laimei, jis atrodė tvarkingai, tad bent čia nebus dėl ko priekaištauti.
Mandagiai ištiesęs CV pašnekovui Dafydd susimąstė. Melo ten nebuvo tiek jau daug - tik apie Hogvartso baigimą. Velsietis nerimavo, kad jaunesnis vyrukas pradės per daug klausinėti. Dafydd nenorėjo galvoti nei apie ministeriją, nei apie gyvenimą Londone, nei apie savo kol kas itin nesėkmingą karjerą. Norėjosi tikėti, kad dabar viskas pasikeis, bet kažkokia nuojauta kuždėjo, kad viskas ne taip paprasta.
Dafydd sėdėjo įsitempęs ir, atrodo, laukė kažkokio puolimo ar netgi pažeminimo.
-
Oho, CV, kaip netikėta. Sarkastiškos mintys, tikriausiai pačios mėgstamiausios. Išties, rankose laikyti Dafydd CV buvo kiek įdomu. Atsivertęs jis sukišo savo mėlynas akis į popierių. Ar ras prie ko prisiknisti? Žinoma. Akis užkliudė Hogvartsas ir Magijos ministerija. Auroras ir dar melagis.
- Dirbote auroru Magijos ministerijoje, tuomet kodėl jūs meluojate? Kodėl neparašėte jog buvote išmestas iš Hogvartso? Kodėl išėjote iš Magijos ministerijos?, - Gana atsainiai ir piktai paklausė Nojus.
Pakėlęs akis pradėjo žiūrėti į raudonplaukio rankas, ant vieno iš pirštų pastebėjo vestuvinį žiedą. Netgi ištekėjęs, buvęs auroras ir dar melagis, labai įdomu. Atsidusęs jis vėl pradėjo gilintis į CV. Nieko ten ypatingo nebuvo. Noah nenorėjo priimti to Dafydd.
-
Dafydd nurijo seilę. Jis šito jauniklio neprisiminė, bet negalėjo būti tikras, kad jauniklis neprisimena jo? O jeigu jis žino, kaip viskas baigėsi Hogvartse? Ką reikės daryti tada?
Vos spėjo savęs to paklausti, Dafydd išgirdo patvirtinimą, kad pašnekovas viską žino. Viduje sukilo pyktis: vaikinas vis dar buvo tikras, kad dėl visko kaltas tik tas prakeiktas Moorepalaikis. Kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs Dafydd kiek nurimo - ir, žinoma, čia eilinį kartą padėjo mintis apie mylimąją. Jis privalėjo gauti šitą darbą. Dėl jos.
- Nemanau, kad tai yra svarbu, nes sprendimas nėra teisingas. Jį priėmė vienas žmogus, - tas prakeitas, - Markas Moore... - palaikis. - Jis buvo prieš mane nusistatęs nuo pat tada, kai tapo koledžo vadovu, ir specialiai man kenkė. Tas faktas nėra sąžiningas.
Dafydd nutilo ir suprato, kad jam reikia dar kelių kartų įkvėpti. Klausimas apie Magijos ministeriją buvo sudėtingesnis. Panašu, kad apie tą atvejį šitas jauniklis nieko nežino, bet nuo to nepasidarė lengviau. Ką jis gali pasakyti? Kaip ir visada, atsakymą pakišo dar viena mintis apie mylimąją ir vaikus.
- Tai padariau dėl šeimos priežasčių. Turime mažų vaikų, tad nenorėjau, kad žmonai viską reikėtų daryti vienai. Dabar, kai vaikai paaugę, galiu grįžti į darbą, tačiau norisi išbandyti kažką naujo.
Tai buvo beveik tiesa. Dafydd išties ketino išeiti iš ministerijos, tačiau to padaryti nespėjo. Bet argi tai prakeiktas šito jaunuolio reikalas?! Dirbti Dafydd moka, tad tereikėjo gauti šansą - kad ir bandomajam laikotarpiui. Deja, vaikinui pradėjo atrodyti, kad pašnekovas vis tik jaučia tą antipatiją, kuria pats Dafydd nuolat švaistėsi kandidatų į darbą pusėn. Kodėl mados namų savininkui turėtų rūpėti, kodėl jis išėjo iš ankstesnio darbo? Koks turi būti teisingas atsakymas? Dafydd šito nežinojo, bet galėjo džiaugtis bent tuo, kad pasakė beveik tiesą.
Dabar reikėjo suprasti, koks yra pašnekovo požiūris į visą šitą reikalą. Ar velsietis vis dar turi šansų? O gal tiesiog atsistoti ir išeiti? Ne, šito Dafydd padaryti negalėjo: jam pernelyg reikėjo šito darbo.
- Norėčiau pradėti kuo greičiau, - kuo tvirtesniu tonu pratarė vaikinas tikėdamasis taip parodyti, kad yra nusiteikęs dirbti. Motyvacija, šiaip ar taip, buvo vienas svarbiausių veiksnių. Ar pašnekovas juo patikės, Dafydd nežinojo. Vis dėlto jis labai norėjo tikėti, kad viskas bus gerai, ir jis grįžęs namo galės pranešti šeimos nariams gerą naujieną.
-
Padėjęs CV ant stalo vaikinas dar kartą persmelkė raudonplaukį piktu žvilgsniu. Kodėl Nojus jautė tokią antipatiją? Kuo jam neįtinka šis vaikinas? Turėjęs gerą darbą ir tikriausiai gebantis gerai dirbti?
- Kokia jaudinanti istorija, taip, profesorius Moore nebuvo vienas maloniausių personų mokykloje ,bet ir nebuvo pats bjauriausias. Galbūt jo sprendimas ir klaidingas, aš to nepasakysiu, bet žinau vieną profesorius Moore protingas vyras ir jeigu jis padarė tokį sprendimą, vadinasi nebereikalo. - Greitai pasakęs ką norėjo giliai įkvėpė ir nurijo susikaupusias seiles burnoje. Priėjo kalba apie Magijos ministeriją ir Noah galima sakyti neteko žado. Raudonplaukis turėjo šeimą ir net vaikų. Kodėl pasireiškė tokia nuostaba? Vaikinas gurkštelėjo paskutinį gurkšnį puodelyje ir paskutinį kartą atsivertė CV, viskas paaiškės po dešimties, galbūt daugiau minučių. Nojus privalės priimti sprendimą: priimti tą vaikiną į darbą ar visgi ne. Buvęs grifas bandė kuo greičiau viską perskaityti, bet jo atidų ir svarbų skaitymą nutraukė Dafydd žodžiai.
- Pradėti kuo greičiau? Jūs negausite darbo pas mane, atleiskite. - Kodėl jis nepriėmė į darbą šio žavaus jaunuolio? Ar tai klaida? Vaikinas atsistojo nuo stalo, iš kišenės ištraukė apglamžytą popierinį banknotą ir numetė jį ant stalo.
- Buvo malonu susipažinti, geros dienos. - Pamelavo vaikinas ir paliko patalpą.
-
Piktas žvilgsnis, kuriuo vaikiną pervėrė pašnekovas, nežadėjo nieko gero. Dafydd atkakliai bandė nenuleisti akių ir parodyti, kad nesutriko, tačiau tai buvo pernelyg sudėtinga. Vis dėlto panašu, kad jauniklis jautė tą antipatiją, kurią pats Dafydd jautė saviems kandidatams.
Na gink tu jį, gink irzo raudonplaukis, išgirdęs aiškinimus, kad Moore...palaikis negalėjo suklysti. Taip žinoma, tikra tobulybė! Tik mintis apie mylimąją sutrukdė vaikinui išrėžti, ką galvoja apie tą nelemtą buvusį profesorių ir, deja, vis dar esamą Mayros pusbrolį.
Apie ministeriją vyrukas iš viso nesakė nieko, kas šiek tiek nustebino, tačiau Dafydd viduje viltis pradėjo kelti galvą. Gal vis dėlto viskas ne taip ir blogai? Nepanašu, kad šitas žino, kas iš tiesų įvyko magiškosios valdžios institucijoje, tad raudonplaukis tikėjosi, kad jo parodytas entuziazmas patiks būsimam darbdaviui (?), ir jis netrukus galės pradėti dirbti.
Deja, atsakymas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jo kandidatūra buvo atmesta. Ir dargi be jokio paaiškinimo. Tiek mokykloje, tiek darbe paaiškinimas buvo duotas, nors antruoju Dafydd taip niekada ir nepatikėjo. Bet čia?.. Kodėl? Akivaizdu, kad jis nėra visiškai kvailas, tad kam reikia atmesti nė nedavus progos parodyti, ką moka?
- Kodėl? - sugebėjo paklausti raudonplaukis, bet neatrodė, kad pašnekovas dar nori švaistyti laiką tokiam... šiukšlei. Dafydd ir vėl pasijuto tesąs nieko vertas kvailys, kuriam nereikėtų skirti nei laiko, nei pastangų, nei iš viso vietos žemėje. Ką jam dabar pasakys Mayra? Išeidamas iš namų Dafydd tikėjosi ir tikėjo grįšiantis su geromis naujienomis, o dabar jis yra visiškai sugniuždytas... Norėjosi arba verkti, arba eiti ir daužyti sienas. Deja, nė vienos iš tų reakcijų Dafydd negalėjo parodyti tam jaunikliui, ką tik sėdėjusiam priešais. Ne, reikėjo išeiti išdidžiai ir pakelta galva. Raudonplaukis atsistojo nuo kėdės ir nė nepažvelgė į ką tik jį pažeminusį žmogų. Nematydamas nieko aplink jis išdūlino pro duris. Viduje grūmėsi du jausmai: noras apsikabinti mylimąją ir pajusti ją šalia su baime suprasti, kaip labai jis ją nuvylė...
-
Buvo karšta vasaros diena. Atostogos. Tačiau Dori jos visai nedžiugino. Jau per žiemos atostogas mergaitė matė, kad vasara bus tiesiog siaubinga, nes mama visiškai nenorėjo suprasti, kad mergaitė yra burtininkė. Liepė nerodyti jokių daiktų, kurie susiję su magija. Ir apskritai liepė apie magiją nekalbėti. Bandė Dori temptis į miestą pirkti žiobariškų drabužių. Vos nesutraiškė mergaitės voro Svogūno. Per dvyliktąjį gimtadienį padovanojo mergaitei naują išmanųjį telefoną, tačiau Dori jo net neįjungė. Kam jis jai? Pasisiūlė net šunį nupirkti, tačiau dvylikmetė kategoriškai atsisakė. Juk ji turi vorą.
Mergaitė tiesiog kvėpavo laukimu, kada baigsis vasara. Labiausiai dėl to, jog namuose ji slėpė naują šluotą, kurią slapčia iš savo santaupų ir nugvelbtų iš tėvų pinigų dar per žiemos atostogas nusipirko Skersiniame skersgatvyje. Taip knieti ją kuo greičiau išbandyti! Šiandien prašyti pinigų tėvų nebuvo baisu, nes jaunoji ragana pamelavo, kad eina susitikti su drauge žiobare. O iš tikrųjų Dori laukė savo draugės Henrietos iš Hogvartso, su kuria susisiekė pelėdų paštu ir susitarė susitikti.
Dori atsisėdo ant palangės, atsirėmė į pagalvėlę. Užsisakiusi ledų aukė Henrietos. Šiandien dvylikmetė dėvėjo juodas timpas ir juodą maikutę su pilkos spalvos gyvate. Bent kažką mažiau žiobariško pavyko rasti, pamanė Dori, ir jai buvo visai nesvarbu, kad su tokiais tamsiais drabužiais buvo dar labiau karšta: žiobariškų gėlėtų suknelių ji tikrai nedėvės.
-
Henrieta klaidžiomis Londono gatvėmis bandė pasiekti, kažkur netoli miesto centro įsikūrusią, nedidelę žiobarų kavinukę. Mergaitė tiesiog švytėjo džiaugsmu. Vasara jai visada patikdavo, o dabar ją pagyvins ir susitikimas su Dori.
Diena buvo šilta. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Henrieta buvo apsirengusi trumpus džinsinius šortus ir paprastus baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis su nupieštu mirties relikvijų ženklu per vidurį.
Galiausiai mergaitė įžengė į kavinukę. Vidus jai pasirodė jaukus. Stalai (kiek ten jų buvo) buvo sustatyti palei langus ir salės viduryje. Palei langus prie stalų stovėjo rausvos sofutės, o viduryje kėdės aptrauktos raudona medžiaga.
Henrieta apsižvalgė ir pastebėjusi Dori, patraukė jos link.
- Sveika, - tarė. - Kaip sekasi?
Mergaitė draugiškai nusišypsojo draugei. Ir pridūrė:
- Smagu, kad sutikai pasimatyti. Tai ką norėtum nuveikti?
Grifiukė atsisėdo priešais draugę ir ėmė laukti atsakymų.
-
- Labas, Henrieta! - nudžiugo Dori pamačiusi draugę ir ją apkabino.
Mendel atsiduso.
- Gal turi kokių pasiūlymų? Mano galva tuščia kaip puodynė, jau ir čia gerai jaučiuosi, svarbiausia, kad ne namie... - suraukė antakius. - Sekasi suknistai, nes namuose jaučiuosi kaip koks goblinas, niekieno nemėgiamas ir nesuprastas... Mama visiškai nieko nenori girdėti apie magiją, pasakė, kad greičiausiai tai yra apgaulė ir jokios magijos nėra, o aš nežinia kur leidžiu mokslo metus. Kai parodžiau judančias nuotraukas vadovėlyje, ji liepė paslėpti jas lagamine ir jo neatidaryti iki atostogų pabaigos. Jai net išsprūdo, kad mes išsigimėliai. Be to, ji nori užmušti Svogūną, - iš kišenės išsitraukė vorą. - Nežinau, Henrieta, mano šeima tiesiog siaubinga. Mama nori, kad draugaučiau su žiobarėm mergaitėm, nupirko man išmanųjį telefoną, kažkokių nagų lakų, makiažo. Dėl Merlino barzdos, kad aš naudočiau tas žiobariškas nesąmones, - pavartė akis ir įsidėjo šaukštelį ledų į burną. - Ji tiesiog visiškai negali susitaikyti su tuo, kas esu, kad manęs nedomina žiobariški dalykai, kad man patinka tamsios spalvos... Ir bando tai pakeisti, o tai jai nepavyks! Ir ji nervuojasi, pyksta... - atsiduso. - O tėtis tyli. Košmaras, o ne vasara... O kaip tu laikais?
Tik dabar Dori pagalvojo, kad niekada su Henrieta nekalbėjo apie jos šeimą, nes dažniausiai mergaitės bendraudavo arba pamokose, arba pakliūdavo į kokį nors nuotykį.
- Papasakok ką nors apie savo gyvenimą už Hogvartso ribų, - paprašė.
-
Henrieta tyliai klausėsi Dori pasakojimo apie savo šeimą. Kaip tėvai gali taip engti dukrą? Pagalvojo mergaitė. Tačiau dažniausiai anksčiau ar vėliau jie susipranta ir viskas būna taip kaip anksčiau. Grifiukė atsiduso. Kaip ji norėjo, kad vėl viskas būtų kaip anksčiau, kad ji turėtų tėvus. Tačiau tai buvo neįmanoma.
Staiga mergaitės ausis pasiekė Dori klausimas ir grifė išniro iš apmąstymų.
- Na, matai, už Hogvartso ribų nelabai turiu gyvenimo. Kiekvienos vasaros vakarai būna, nors diena ir linksma, tamsūs. Nors ko kito tikėtis gyvenant vaikų namuose... - Henrieta trumpam užsikirto. Apie tai niekada su niekuo nesikalbėjo. Mat Dori buvo jos vienintelė draugė. - Mano tėvai žuvo kai aš buvau devynerių. - tęsė grifiukė. - Jie buvo burtininkai. Jų didžiausias pomėgis buvo tyrinėti kerus, išdarinėti su jais eksperimentus. Tačiau šis pomėgis vieną rugpjūčio naktį juos ir pražudė.
Mergaitė nebepajėgė pasakoti toliau. Tai buvo skaudi tema. Juk praėjo vos treji ar keturi metai... Henrieta pajuto iš akių sunkiantis ašaroms ir pasuko galvą į šalį. Galiausiai grifiukė nusišluostė akis servetėle esančia ant stalo ir kreipėsi į Dori:
- Tau labai pasisekė, kad turi tėvus. Gal jie ir nėra tobuli, jie - tavo tėvai. - Henrieta nutilo ir pridūrė. - O dėl užgauliojimų, anksčiau ar vėliau jie baigsis. Tik reikia neimti jų į galvą.
-
Dori pasijuto nesmagiai. Ji nežinojo Henrietos praeities istorijos. Mergaitei pasidarė gaila draugės. Dori nemanė, kad santykiai su jos tėvais kada nors pasitaisys, tačiau skųstis Henrietai dėl jų nebeketino, nes draugė neteko tėvų ir jai tai buvo skaudi tema.
- Taip, tikriausiai, - negarsiai pasakė baigdama valgyti ledus. - Na, tai mes abi tikriausiai nekantriai laukiame rugsėjo, - atsargiai šyptelėjo.
Dori ištiesė delną, ant kurio ropojo jos voras Svogūnas.
- Žinai, - susimąstė, - dar prieš metus nebūčiau galėjusi patikėti, kad auginsiu vorą. O dabar tai vienas geriausių mano draugų. Kiekvieną vakarą padedu jam gaudyti muses, tų zyzlių mano kambary jau retai bebūna, tikriausiai jaučia, kas su manimi gyvena.
-
Henrieta sėdėjo nuleidusi akis. Tema, kuria kalbėjo su Dori nebuvo iš maloniųjų. Ji mergaitei priminė tėvus ir netektį. O, kad būtų galima atsukti laiką atgal ir vėl juos pamatyti! Tačiau tam būtų reikėję laiko atsuktuvo, o jie nėra labai paplitę.
Gana ilgai tarp mergaičių tvyrojo tyla. Kol galiausiai tylą nutraukė Dori. Henrieta šyptelėjo klastuolei pasakojant apie Svogūno musių gaudynes. Ji pati augino du katinus ir porą kukučių. Grifiukė dėkingai pažvelgė į draugę. Buvo smagu turėti tokį žmogų su kuriuo galėtum pakalbėti.
Dar kiek pasėdėjusi Henrieta prisiminė, kad dar reikia spėti laiku grįžti į vaikų namus. Juk nesinori sėdėti visą likusią vasarą uždarytai, dėl to, kad nesugebi laiku grįžti! Grifiukė atsistojo ir atsisveikinusi išėjo namo.
-
Henrieta atsisveikino su drauge ir išėjo iš kavinukės. Dori dar kurį laiką sėdėjo kavinėje. Kokia Henrieta gera, pamanė. Tikra grifė. Tačiau Dori iki tokio gerumo buvo toli gražu (juk vis dėlto ji klastuolė) ir ji tikrai nemanė, kad jos santykiai su tėvais kada nors pasitaisys. Juk kuo toliau, tuo vis darėsi blogiau. Dori nenorėjo, kaaaip Dori nenorėjo išeiti iš šios kavinukės ir grįžti namo. Todėl ji dar kurį laiką sėdėjo joje ir kalbėjosi su savo voru. Praeinantys žmonės spoksojo į ją, na, gal labiau - į vorą - ir aplenkdavo Dori ratu. Kažkoks vaikas susidomėjo Dori augintiniu, bet mama jį nuvijo šalin bumbėdama kažką panašaus į tai, jog Dori yra nenormali. Tačiau burtininkė į tą moterį pasižiūrėjo tokiu klastuolišku, gąsdinančiu žvilgsniu, jog moteris beregint susičiaupė.
Galiausiai Mendel susimokėjo už ledus ir patraukė namų link, tačiau jos širdis buvo kitur - Hogvartse.
-
-Po galais, mažyti, kodėl tu taip darai?- suburbėjo Lisette tempdama Kepsniuką, kuris jau velniai žino kelintą kartą įbrido į purvą,- tau juk nepatinka praustis, o man nepatinka tave prausti. Natukas mus tikrai užmuš,- piktu žvilgsniu dėptelėjo į mažąjį paršiuką, kuris, tiesą sakant, nebebuvo toks jau ir mažas, kaip kad pastarąjį kartą jį matė rausvaplaukė. Matyt, tėvelis gerai maitina.
Lisetė su Kepsniuku vaikštinėjo Londono gatvėmis, stebėjo įvairiaspalvėmis lemputėmis išpuoštą miestą. Tai turbūt buvo vienintelis dalykas, kuris vertė šalčio nekenčiančią gyvatėlę nors šiek tiek džiaugtis žiema. Na ir dar atostogos, kurias šiemet leido pas Natanielį. Bet kitąmet, visa laimė, nebereikės laukti atostogų, kad porelė susitiktų. Aišku, jeigu tik Liz sugebės baigti mokslus (kas, žinokit, yra žymiai sunkiau nei gali skambėti), na ir jeigu balandėliai nepasuks skirtingais keliais, bet kur jau taip nutiks, juk tie du tiesiog sutverti vienas kitam, net jaunikaičio pavardė niekam kitam taip netiktų...Lisette Lizert... Kiek per daug apie ateitį užsisvajojusi septyniolikmetė priėjo nedidukę kavinukę, vasarą, kai buvo Londone, dažnai čia užsukdavo. Ne išimtis ir šis kartas, juk dar turėjo šiek tiek laiko, o ir sušilti buvo neprošal.
Įėjus į kavinukės vidų, prancūzaitę pasitiko meduolių kvapas ir kreivi žmonių žvilgsniai. Na, bet juk negalima pykti, visgi ne kiekvieną dieną galima pamatyti mergaitę rožiniais plaukais, kuri pavadėliu tempėsi paršelį.
Užsisakiusi didelį puodelį karštos kakavos, septyniolikmetė krestelėjo ant rausvo krėslo prie lango ir servetėlėmis kiek apvaliusi Kepsniuko purvinas kojas, užsikėlė jį sau ant kelių.
-Murziau tu murziau,- sukrizeno ir švelniai pakštelėjo knyslę.
-
Vis daugiau laiko Londone praleidžiantis Bretas nutarė, kad reikėtų apsvarstyti persikėlimą į sostinę. Deja, kišenėje ir toliau švilpavo vėjai, tad apie nuomą rudaplaukiui buvo galima tik pasvajoti. Kanalizacijoje geidžiamiausias Britanijos bomžas, žinoma, negyvens, tad kol kas turėjo tenkintis tėvų namais. Jeigu tą apkiužusį ir baigiantį nugriūti namą galima pavadinti namais, žinoma.
Šiandien, tiesa, Bretas buvo turtingas. Tėvas parsinešė antrą (!) algą, iš kurios vyrukas tiesiog nušvilpė porą šimtinių. Pasijuto toks pasiturintis, kad šį kartą į Londoną išvažiavo traukiniu. Taip tikėjosi išvengti erzinančių vairuotojo plepalų. To išvengti pavyko, bet nutiko nelaimė atsidurti viename vagone su jauna moterimi ir dviem jos klykiančiais vaikigaliais. Tiek motina, tiek mažiai sostinę pasiekė būdami be sąmonės, o Bretas kelionę užbaigė gretimame vagone, kuris buvo gerokai tylesnis. Taigi kelionė nebuvo labai bloga, ir vyrukas Londone išlipo būdamas visai geros nuotaikos.
Beslampinėdamas mieste rudaplaukis nežinojo, ką norėtų nuveikti. Žinoma, geriausia būtų pasigauti kokią mergaičiukę ir kuo nors užsiimti dviese. Deja, bjauriai šaltas oras privertė visas gražias (ir nelabai) merginas apsitūloti taip, kad nebuvo galima suprasti nei kokio jos amžiaus, nei ar iš viso vertos dėmesio. Reikėjo eiti kažkur, kur yra šilčiau. Tokiose vietose merginos nebijos parodyti savo veidelio, taigi Bretas galės nesunkiai susirasti tinkamiausią kandidatę vakarui praleisti.
Tokia šilta vieta tapo niekuo neypatinga kavinukė, pasipainiojusi vyruko kelyje. Vos pravėręs duris anglas pamatė tinkamą panelę, tad “žaviai” nusišypsojęs žengė prie jos. Tik priėjęs visai arti pastebėjo, kad mergaičiukė ant kelių pasidėjusi kiaulę. Toks įdomus faktas žavųjį jaunuolį kiek sutrikdė, tačiau jis nė neketino sustoti. Mergikė gal ir kiek jaunoka, tačiau pakankamai daili, kad sudomintų geidžiamiausią Britanijos bomžą.
- Laba diena, - kuo kukliausiai pažintį pradėjo Bretas ir pasistatęs kėdę šalia mergaičiukės klestelėjo į ją.
-
Lisette lėtai gurkšnojo geltoname puodelyje garuojančią kakavą ir žvelgė pro langą. Už jo kartkartėmis pasirodydavo kažkur skubantis žiobaras, pravažiuodavo vienas kitas automobilis. Rausvaplaukei itin patiko stebėti paprastus žmones, nė nenutuokiančius apie magijos pasaulį. Keisti jie padarai. Ar galite įsivaizduoti, kad jiems reikia pakelti užpakalį nuo sofos, norint kažką pasiimti, kai raganos ir burtininkai tai gali padaryti vos keliais burtų lazdelės mostais? Patetiška,- suprunkštė gyvatėlė, švelniai paglostydama jau kone miegantį Kepsniuką.
Septyniolikmetė jau buvo bebaigianti gerti savo saldų gėrimą, kai nei iš šio nei iš to prie rožiniaplaukių dvejulės nusprendė prisijungti vyriškis. Nelabai išvaizdus, gal dėl to, kad vyresnis, gal kad nesusitvarkęs, o gal dėl to, kad buvo tiesiog negražus - greičiausiai, tiko visi atsakymai, bet čia ne koks nors tai kerėjimo kontrolinis.
La Claire kilstelėjo dešinįjį antakį ir įbedė piktas mėlynas akutes į nepažįstamąjį. Nelabai žinojo, kaip reaguoti. Nesupraskit tik klaidingai, gyvatėlė labai mėgo bendrauti, turbūt daug kas norėtų, kad septyniolikmetė ir užsičiauptų kartais, tačiau tokie žmonės ją kiek gąsdino. Kas lenda prie nepažįstamų ir akivaizdžiai jaunesnių mergaičių? Rausvoje galvelėje šiuo metu lakstė milijonai minčių: Gal turėčiau atsakyti kažką prancūziškai ir apsimesti, kad nekalbu angliškai? O jeigu nieko neatsakyčiau ir apsimesčiau kurčia, hmm? Šitas visai geras,- pati sau pritarė.-Galėčiau tiesiog išeiti. Bet ne, juk toks keistuolis tikrai seks iš paskos, o ką aš tada? Dar šiek tiek pamintijusi, galų galiausiai nusprendė:
-Sveiki, pone,- su pačiu ryškiausiu, kokį tik mokėjo, prancūzišku akcentu ištarė (jeigu ką, apsimes, kad ties čia ir baigiasi jos anglų kalbos žinios), bandydama pabrėžti ir gal net kiek pašiepti amžiaus skirtumą.
-
O jau kuklumas tos mergytės! Bretas apsimetė, kad piktai žvelgiančios akutės demonstruoja ne ką kitą, o kuklų susidomėjimą priėjusiu žaviu jaunuoliu. Toks dailus vaikinas kaip Brett O'Connor, žinoma, negalėjo nekristi į akis, tad nenuostabu, kad mergaičiukė net žado neteko. Ko gero, ne kasdien ja susidomi žavus ir dailiai apsitaisęs jaunikaitis.
Pernelyg arti panelės esanti kiaulė kiek trikdė, bet vyrukas buvo pasiruošęs nekreipti į tokį, hm, keistą gyvūną dėmesio. Tuoj sužavės mergaitę taip, kad ji pamirš kvailą augintinį ar šiaip ir kažkur atsiradusį purviną gyvulį. O iš jo išeitų neblogas kepsnys...
Pasisveikinimas, ištartas su keistu ir nelabai žaviu akcentu šiek tiek atbaidė. Bet tik šiek tiek ir labai trumpam. Daug svarbiau, kad tas pasisveikinimas egzistavo, o tai leido žengti dar vieną žingsnį. Prisistūmęs kėdę arčiau mergaičiukės rudaplaukis apdovanojo ją dar viena "nuostabia" šypsena. Nežinojo, kaip reikėtų subtiliau pradėti, bet kišenėje sušiugždėjęs banknotas priminė: jis turtingas. Kodėl gi nepasinaudojus proga?
- Galbūt norėtum išgerti ko rimtesnio? - maloniu balsu pasiūlė Bretas nužvelgdamas kavinukę. Nežinojo, ar čia bus ko nors, ką jis turėjo omenyje, tačiau tikėjosi, kad mergaitė su kiaule ant kelių neprieštaraus pasivaišinti. Nerūpestingai uždėjęs ranką ant krėslo atlošo pasislinko dar šiek tiek arčiau. Dar centimetras ar du ir teliks mergaičiukę apsikabinti. O jau tada ji niekur nepabėgs. Tik, deja, vis dar trukdė nelemtas paršas, įsitaisęs gražuolei ant kelių. Bretas juto, kad pradeda nekantrauti, tačiau ir toliau šypsojosi. Nenorėjo išgąsdinti merginos ar priversti jos jaustis nejaukiai. Turbūt nedaug dėmesio sulaukianti mergaitė jau ir taip galėjo sutrikti: šiaip ar taip, prie jos priėjo ne kas kitas, o geidžiamiausias Britanijos bomžas.
-
Na ir dienelė. Bjauri neišpasakytai. Dabar Senkleris sėdėjo kavinėje ir skendėjo netolimuose prisiminimuose.
Ačiū dievuliui tasai gerietis nepradėjo lįsti į žmonių tirštumą. Bet vis tiek iškrėtė tai, ko Senkleris tikrai nesitikėjo. Jis ištempė Aurį iš turgaus. Nu čia dabar, jau antrą kartą iš eilės esu tempiamas iš tos pačios vietos... Bet šiaip gal tai buvo ir visai nieko, nereikėjo skintis kelio pačiam, juk ranką, kurią susižeidė tai skaudėjo. Tada tas raudonplaukis paleido Aurį.
- Kas čia, auroriški gelbėjimo instinktai suveikė? - Užklausė. Šiandien buvo nusiteikęs prastai, o kai taip būdavo nusiteikęs tai pamiršdavo visas gražias kalbėjimo manieras.
- Tai kad jau šitaip, gal galim pratęst diskusiją kur nors su kavos puodeliu? Neketinu atsiprašinėti tavęs iškart sakau. O turguje pradėjau rietis su tavimi... Na, tiesą pasakius tam konkrečios priežasties nėra. - Išdrožęs tai tiesiog nusisuko ir patraukė siaura gatvele į netolimą kavinukę. Nežiūrėjo seks tasai raudonplaukis paskui ar ne. Auriui reikėjo prisėsti ir išgerti puodą juodos kavos. Tada jau tikrai sėsti ant motociklo ir važiuoti, važiuoti, kol galvoje nieko neliks, tik nuostabus greičio pojūtis ir vėjo ūžimas.
Taigi dabar sėdėjo kavinukėje. Vieta buvo nuostabi ir jauki. Iškart kėlė nuotaiką. Jis užsisakė puodelį juodos kavos.
-
Dafydd bijojo. Šitas prisikabinęs žmogus tikrai žinojo per daug. Praėjo jau keleri metai po to, kai velsietis buvo priverstas palikti Magijos ministeriją. Iš kur tas vyrukas gali žinoti ar prisiminti, kad jis dirbo ne kuo kitu, o aurorų štabo viršininku? Galbūt jį kas nors pasiuntė? Ką gali žinoti, galbūt valdžia galvoja, kad jis, Dafydd vis dar gali pranešti kokios nors informacijos?
Būtent tai, kad reikėjo išsiaiškinti bent šiek tiek daugiau, ir paskatino eiti paskui nepažįstamąjį į kažkokią kavinukę. Dafydd visiškai nenorėjo gaišti dar daugiau laiko. Dovanėlių nupirkti nepavyko, tad privalėjo keliauti namo. Vis dėlto vaikinas žinojo: jeigu nepavyks išsiaiškinti nieko daugiau, jis tiesiog neturės ramybės. Anksčiau ar vėliau Mayra tai pajus. Nebuvo galima rizikuoti, kad mylimoji dėl ko nors nerimautų. Vadinasi, reikėjo viską išsiaiškinti čia ir dabar.
Aukštesnis vyrukas atrodė esantis visai nekaltas, tačiau Dafydd neabejojo, kad tai gali būti paprasčiausia vaidyba. Jeigu jį išties atsiuntė ministerija, tikrai nesiuntė tokio, kuris nesugeba apsimesti. Tik kaip tą išsiaiškinti? Tiesą sakant, velsietis nebūtų galėjęs pasakyti nieko, kas galbūt domintų buvusius darbdavius. Tai, kas nutiko Velse, buvo beveik išblukę iš atminties. O ir Shane... Jis taip pat ieškojo Siuzanos. Kažkur čia nesuėjo galai. Ką gi, teks išsiaiškinti.
Vaikinas nenoromis užsisakė vaisinės arbatos. Nenorėjo gaišti ilgai, tačiau reikėjo bent kiek suartėti su šituo nepažįstamuoju, kad jis pasakytų kokios nors naudingos informacijos.
- Dirbi ministerijoje? - apsimestinai abejingu balsu pasiteiravo Dafydd ir pažvelgė į vyruką. Jis buvo labai jaunas. Atrodė, kad tuo laiku, kai toje institucijoje dirbo pats, šitas dar turėjo mokytis Hogvartse. Bet kas ten žino...
- Beje, kuo tu vardu? - pridūrė velsietis, nors, tiesą sakant, pašnekovo vardas nedomino visiškai. Tiesiog vylėsi išgirsti vardą, kuris nesusisies su jokiu praeityje pažinotu žmogumi.
-
Še tau kad nori, visgi tas raudonplaukis atsekė paskui į kavinę. Tas buvo ganėtinai keista. Ką gi, galima ir pasikalbėti, nereikės vienam sėdėti su savo nykiomis mintimis. Pamanė.
- Oi ne, ministerijoje jau nedirbu. Išėjau iš ten prieš metus su trupučiu. Nusibodo. Ne man ten būti. - Pasakė jis. Ir gurkštelėjo kavos.
- Aš Auris. O tu? Neatgaminu tavo vardo. - Žinoti apie jį šį tą žinojo, o štai vardas kažkaip išskrido iš galvos.
- O tu manęs neprisimeni? Tu dar turėjai mokytis, kai mokykla turėjo savo muzikos grupę. Atsimenu kai surengėm pirmą savo koncertuką Žviegiančioje Budoje, tai ten prisirinko daug liaudies. Visą naktį ten prašokom, dar paskui kažkuris profesorius mus ten užklupo ir skyrė tokį areštą, kad ir dabar negaliu pamiršt. - Ėmė pasakoti Auris. Na gal aišku to raudonplaukio ten ir nebuvo. Pagal Senklerio skaičiavimus kai jis pats buvo ketvirtame kurse, tai šis žmogus turėjo būti septintame. O gal jis tada jau ir nebesimokė. Kada buvo išmestas iš mokyklos Auris tiksliai nežinojo.
-
Vyruko atsakymas dar labiau sutrikdė. Jeigu jis išėjo iš ministerijos prieš daugiau nei metus, ko jam gali reikėti? Kažkodėl buvo sunku patikėti, kad jis tiesiog sugalvojo pasityčioti iš mažai pažįstamo žmogaus. Ar gali būti, kad meluoja? Bet... Ar viskas ne pernelyg sudėtinga siekiant išsiaiškinti kelerių metų senumo istoriją? Nebent, žinoma, šito raudonplaukio tikslas visai kitas. Bet koks jis tada gali būti?
Dafydd spoksojo į atneštą arbatos puodelį ir atkakliai bandė sugalvoti, kaip bent pabandyti išsiaiškinti šiek tiek daugiau. Nusibodo... mintyse pakartojo pašnekovo ištartą žodį velsietis, tačiau tikrai neketino įgarsinti šitos minties. Geriau apie ministeriją nebegalvoti.
- Dafydd, - trumpai prisistatė, nors viduje pajuto, kaip atlėgo širdis. Jokio Aurio neprisiminė, o tai buvo ne taip ir blogai. Vadinasi, galima tikėtis, kad jis išties šito vyruko nepažįsta. Bet iš kur tuomet Auris žino tiek daug?
- Hogvartse neturėjau, su kuo eiti į renginius ar koncertus, - apsimestinai abejingu balsu tarstelėjo vaikinas ir gūžtelėjo pečiais. Nenoromis pagalvojo, kad nė už ką nebūtų išdrįsęs pakviesti Mionos į tokį renginį. Kelias akimirkas galvojo apie paauglystės laikų simpatiją, bet galiausiai nuvijo mintis apie ją į šoną. Skubiai mintimis persikėlęs į Sautendą susimąstė, ar Mayra ir vaikai norėtų keliauti į tokį koncertą. Buvo apmaudu, kad jis taip retai kur nors nusiveda šeimos narius. Pažadėjęs sau pasitaisyti pakėlė akis į Aurį ir svarstė, kaip reikėtų tęsti pokalbį. Kol kas vis dar nieko neišsiaiškino.
- Ar vis dar užsiimi muzika? - neužtikrintu tonu paklausė. Kaip žmogus pašnekovas nedomino visiškai. Vis dėlto širdyje buvo labai jau neramu, tad negalėjo taip tiesiog paimti ir visko palikti. Žūtbūt reikėjo išsiaiškinti bent šiek tiek daugiau.
-
Jauki kavinės aplinka ir prisiminimai apie tą superinį vakarėlį visai pražvalino Senklerį. Jo pasakojimas regis visai nieko nepriminė Dafydd. Tai kuo jis savo mokyklos laikais užsiėmė, kad neprisimena tų nuostabių laikų, kai vyko šaunūs vakarėliai ir grupė buvo ant bangos? Na nesvarbu žinoma, koks skirtumas.
- Nelabai. Neturiu tam laiko. Nors norėčiau. Bet šiuo metu negalėčiau daug laiko atiduoti grojimui. - Staiga Auriui toptelėjo mintis. Jei surengčiau Hogvartse muzikos pamokas ar kas nors jas lankytų? Bet ši idėja tik šmėkštelėjo ir jis apie tai ilgai negalvojo.
- O ką tu veiki savo gyvenime? Nepasiilgsti pavojingo auroriško gyvenimo? - Tie aurorai. Kelia juoką. Rimtai. Kad ir aš tarkim. Šitiek laiko blaškiausi ministerijoje ir ką? Ot laikai buvo. Auris paskendo prisiminimuose. Turėjo pažinčių visur. Greit įsiliedavo į kompanijas, juk buvo kalbus, linksmas ir visada turėjo ką pasakyti, kai tik turėjo ūpo. Taigi ministerijoje bendravo ir su keliais aurorais. Kaip smagu būdavo su jais aptarinėti savo paties darbelius. Visokius nelegaliai patekusius daiktus ar dar kokius neramumus. Ir niekas niekada neįtardavo Aurio. Juokinga. Galvojo vaikinas. Bet staiga ir vėl užplūdo nyki nuotaika. Ir kas dabar iš viso to? Kažkada visus kvailinau, o ką dabar pats turiu? O va štai šis žmogus, su kuriuo dabar kalbu tuo tarpu tikriausiai ir vadovavo tam mulkių štabui. Norėjosi vėl sviesti kokią nors pastabą į Dafydd pusę, bet jis tylėjo. Užuot pravėręs burną atsigėrė savo kavos.
-
Dafydd neįsivaizdavo, kodėl, bet žinia, kad Auris užsiima muzika, pernelyg nenustebino. Galbūt jis tiesiog atrodė kaip muzikantas. O gal buvo labiau atsipalaidavęs nei pats velsietis. Šito, deja, jis nežinojo, tačiau puikiai suprato, kaip apgailėtinai atrodo: įsitempęs, išsigandęs ir nesugebantis pratarti nė poros žodžių.
Vis dėlto šitas vyrukas, iš pradžių juodai jį pažeminęs, dabar bendravo... Pakankamai normaliai. Žinoma, neatrodė, kad jiedu kada nors bus draugai, tačiau ir toliau vienintelis žmogus, kurį Dafydd galėjo prisileisti, buvo mylimoji, dabar (ne)laukianti jo namuose.
- Hobiai reikalingi, - sumurmėjo Dafydd, nors nebuvo aišku, kam tie žodžiai skirti - Auriui ar jam pačiam. Pats laisvalaikio užsiėmimų velsietis taip ir nesusirado. Jam ir toliau svarbiausia buvo kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su šeima. Žinoma, kartais praleisdavo šiek tiek laiko piešdamas su Eliotu, bet tai darė tik dėl sūnaus, o ne dėl to, kad pats mėgo tuo užsiimti.
Nauji Aurio klausimai pritrenkė. Atrodė, kad jis ir vėl bando prikišti ministeriją. Dafydd nuleido akis ir kurį laiką nieko nesakė. Kartais pasvarstydavo, kad dabartinis darbas atnešdavo dar daugiau pavojų. Iš kai kurių misijų grįžo toks sudaužytas, kad išgelbėjo tik Mayros rūpestingumas.
- Dirbu Gringotse, - pagaliau atsakė į klausimą, nors atrodė, kad tyla užsitęsė pernelyg ilgai. Nelabai norėjo pasakoti apie darbą, nors ten sekėsi ne taip jau ir blogai. Bent jau kol kas, kol viršininkai nepradėjo reikšti nepasitenkinimo, kad jis nebevyksta į misijas. - Anksčiau tekdavo keliauti į misijas, kurios kartais nebūdavo lengvos. Bet dabar...
Dafydd nutilo vidury sakinio. Tikrai neketino pasakotis. Liūdnai pažvelgė į arbatos puodelį ir neužtikrintai nugėrė gurkšnį. Be proto norėjo grįžti namo ir priminti Mayrai, kaip ją myli. Deja, nesugalvojo tinkamo būdo išeiti iš nelemtos kavinukės.
-
Auriui galvoj netilpo kaip šis žmogus galėjo vadovauti aurorų štabui. Jis įsivaizdavo, kaip Dafydd atvyksta jo suimti. Įsiveržia į namus ar dar kur. Ir kas tada? Ar ir tada atrodytų taip... Na taip neužtikrintai? Senkleris tiesiog negalėjo įsivaizduoti jo imantis griežtesnių veiksmų. Na ar paprasčiausiai kalbančio pakeltu tonu. Gal aišku čia tik išankstinės išvados, gal darbe jis kitoks. Svarstė Auris.
- O dabar... Dabar nevyksti į misijas? - Paklausė, kai jis nutraukė sakinį. Vos nepridūrė bijai? Bet to nepasakė garsiai.
Kalbantis su juo kilo dvejopi jausmai. Toji Senkleriškoji Aurio pusė norėjo išvesti Dafydd iš kantrybės ir pamatyti tikrą aurorų štabo viršininką. Na, o meniškoji jo pusė neleido jam šitaip elgtis. Bet visgi jis leptelėjo.
- Žinai, jeigu tu ir darbe atrodai šitaip, kaip dabar, tai nieko keista, kad išskridai iš pirmųjų savo pareigų. Kažin ar Gringotse ilgai išsilaikysi. - Ar ir dirbdamas jis vos kas nutyla, nudelbia akis ir atrodo panašus į pasimetusį vaiką? Bet po galais mulki tu nelaimingas, o ką jam daryti? Taigi tu užsipuolei jį tame turguje visiškai be jokios tikros priežasties. Tai kaip jis dabar turėtų elgtis?
- Na žinoma aš tavęs nepažįstu, bet man atrodo, kad tau reikia viską mažiau imti į galvą. - O tau pačiam reikėtų išmokti kartais užsičiaupti. Galėjom ramiai sau pasėdėti, bet ne... Mintyse plūdo pats save.
-
Auriui, aišku, nebaigtas sakinys nepraslydo pro ausis. Dafydd mintyse keiktelėjo, tačiau garsiai nepasakė nieko. Tik papurtė galvą ir vylėsi, kad to užteks. Atrodė, kad šis iš kažkur jį pažįstantis vyrukas žino pernelyg daug. Dar kartą įdėmiau pažvelgęs į jį vis tiek neprisiminė, kad būtų tekę kur nors susidurti. Kiek pasvarstęs vis dėlto pravėrė burną:
- Dabar dirbu banke, o kartais ir iš namų.
Nutarė, kad tiek informacijos Auriui tikrai turės užtekti. Iš viso, kodėl jis viskuo taip domisi? Ieško daugiau priežasčių pasityčioti ir pažeminti? Pasidarė įdomu, ar jis žino tikrąsias Magijos ministerijos istorijos aplinkybes, tačiau neketino apie tai kalbėti.
Ko gero, sprendimas buvo teisingas, mat naujasis pažįstamas pažėrė dar vieną pašaipų salvę.
- Tu nieko nežinai, - netikėtai griežtai pratarė velsietis susiraukęs. Visiškai nenorėjo kvailos arbatos. Reikėjo tiesiog atsistoti ir palikti šitą pristojusį kvailį ramybėje. Deja, viduje Dafydd labai norėjo įrodyti, kad nėra toks niekam tikęs nevykėlis. Šiaip ar taip, turėjo mylinčią ir mylimą žmoną, tris vaikus ir dirbo gerai apmokamą darbą. Ko šitas dar iš jo nori? - Niekur iš Gringotso aš nelėksiu, - pridūrė kiek mažiau užtikrintai, nors tokia baimė iš tiesų pradėjo kaustyti: viršininkai pastebėjo vaikino elgesio pokyčius, nežinia, ar jie dėl to yra patenkinti. Kas bus, jeigu jis išties praras darbą banke? Ką reikės daryti tada? Negalvok apie tai, moki dirbti, esi reikalingas mintyse įtikinėjo save Dafydd, kai išgirdo dar vienus žodžius. Jie žeidė šiek tiek mažiau, bet vis tiek nebuvo malonūs. Ko gero, taip labiausiai buvo dėl to, kad Auris buvo velniškai teisus, kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti.
- Gal ir taip, - tarstelėjo Dafydd. Atrodė, kad nutils ilgam, tačiau galiausiai išdrįso pridurti: - O štai tau reikėtų nustoti kabinėtis prie žmonių, atrodytum esąs daug draugiškesnis.
Būtent toks buvau aš. Nenuostabu, kad vis dar neturiu nė vieno draugo... mintyse užbaigė raudonplaukis ir liūdnai gurkštelėjo arbatos. Iš tiesų Auris gerokai priminė jį patį paauglystėje...
-
Net šios replikos neprišaukė aurorų štabo viršininko. Dabar buvo pats metas pabandyti užmegzti daugmaž draugišką kalbą, kuri vestų link atsisveikinimo ir dingti iš čia. Bet šiandien bjaurioji jo pusė tiesiog veržėsi lauk. Taigi išgirdęs paskutiniuosius Dafydd žodžius skėlė nei šį, nei tą.
- Ai, aš ir taip žinau, kad nesu mielaširdingiausias vaikinas žemėje. Draugystė kvailystė. Žmonės teikia naudos arba ne. Viskas tuo ir pasakyta. Nesiruošiu vaidinti kažkokio spektaklio. - Tai pasakęs paėmė valgiaraštį ir ėmė vartyti. Norėjosi ko stipresnio nei kava. Bet tada prisiminė tą laukinį pasilinksminimą su Juzefu ir visi norai pradingo. Todėl padėjo jį atgal ant stalo. Ir atsainiai pasakė.
- Taip. Tikrai nežinau kaip ten su tavimi viskas buvo. Tai gal papasakosi? Mėgstu įdomias istorijas. - Žinoma jis žinojo ar bent jau manė, kad Dafydd tikrai nieko jam neaiškins. Ypač todėl, kad jis elgėsi kaip paskutinis mulkis. Ir dar todėl, kad jie buvo nepažįstami žmonės. Galvoje pradėjo suktis tikras minčių uraganas. Reikia išeiti, kol neprikalbėjau daugiau nesąmonių. Absurdas. Man atrodo, kraustausi iš proto. Viskas buvo blogai. Auris pirmą kartą gyvenime nebejautė žemės po kojomis. Kažkaip visuomet išsisukdavo o dabar... Kas dabar? Jautėsi kaip tada, kai buvo šešerių metų vaikėzas pabėgęs iš namų. Tik dabar buvo blogiau. Jis susikniso savo gyvenimą susidėjęs su Dolohovais. Neturi kur normaliai apsistoti. Jį persekioja įsiutę bendrininkai, kiek išsilaikys mokykloje neaišku. Viskas atrodė miglota. Tos mintys užliejo tarytum potvynis. Po galais gana! Piktai tarė pats sau. Gana šito ištižimo. Pasidavinėti savo nuotaikoms atrodė labai apgailėtinas reikalas. Norėjosi prasukti laiką atgal ir atsiimti visus tuos žodžius pasakytus Dafydd.
-
Atrodė, kad Auris nori pasirodyti esąs labai jau kietas ir bejausmis. O gal toks ir buvo, ką čia gali žinoti. Tai slėgė ir erzino, bet vaikinas nematė prasmės kažką sakyti. Šis raudonplaukis jaunuolis pernelyg priminė jį patį iki pat tos akimirkos, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų. Galbūt ir šitam vaikinui tiesiog reikia kažko, kas parodytų, kad viskas nėra taip blogai? Dafydd dar kartą pagalvojo apie tai, kad mylimoji ištraukė jį iš visiškos duobės, mintyse padėkojo jai. Į Aurį nežiūrėjo. Jis, tiesa, neatrodė esantis tokio gylio duobėje, kokioje prieš keletą metų buvo Dafydd. Na, bent jau kanalizacijoje tikriausiai negyveno. Prisiminęs šį savo gyvenimo epizodą velsietis nusipurtė. Ne, geriau jau galvoti apie ką nors kita.
Deja, Auris visiškai nepadėjo. Žinoma, jam buvo be galo smalsu, kaipgi viskas vyko Dafydd gyvenime. O kas nenorėtų iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, kaip iš mokyklos išmestas devyniolikametis apsigyvena kanalizacijoje, po metų įsidarbina Magijos ministerijoje, užtaiso kolegei du vaikus, ją veda ir galiausiai yra išmetamas iš tos pačios ministerijos? Intriguojanti istorija, ar ne? Problema buvo ta, kad Dafydd ja visiškai nesididžiavo. Norėjo būti eilinis jaunas vyrukas, turintis mylimą žmoną ir vaikus. Kodėl tamsi praeitis turi jį nuolat persekioti, nors praėjo jau nemažai laiko?
- Šita istorija tikrai nėra įdomi, - abejingai pratarė Dafydd, bet juto, kad kažkaip reikia nusukti pokalbį nuo savęs. Deja, vienintelis žmogus, su kuriuo jis mokėjo kalbėtis, buvo Mayra. Jos čia nebuvo, vadinasi, reikėjo inicijuoti pokalbį pačiam. Tik kaip, po galais tą padaryti? Ko paklausti ar ką pasakyti, kas sunaikintų visas galimybes klausinėti apie jo, Dafydd, ankstesnį gyvenimą? Vis dėlto bandyti reikėjo.
- Geriau tu daugiau papasakok apie savo muzikos grupę, - galiausiai sugalvojo velsietis, nors, tiesą sakant, tai nebuvo labai įdomu. Vis dėlto jeigu Auris pradės plepėti, bus galima pasijusti šiek tiek saugiau. Nei apie Moore, nei apie von Sjuardą Dafydd šnekėti tikrai neketino.
-
Auris manė, kad toji istorija turėtų būti kaip tik įdomi. Bet nieko taip ir neatsakė. Jis ir pats nieko nepasakotų tokiam žmogui, kokiu dabar darė save patį Dafydd akyse. Ką gi, jau prisikalbėjau pakankamai. Dabar tiesiog eisiu. Bet taip ir liko sėdėti vietoje.
- Ką? - Paklausė išgirdęs jam skirtą klausimą. Tasai jį nustebino kaip reikiant.
- Apie grupę? - Tai keistuolis. Kuriems galams jis išvis veliasi su manimi į kalbas?
- Na mes visi keturiese susitikome kai pradėjome lankyti mokyklą. - Ėmė kalbėti Auris.
- Visi buvome iš Klastūnyno koledžo. Žodžiu, tarp mūsų buvo tokia viena pakvaišėlė dėl muzikos. Ji ir prikalbėjo mus imtis šio reikalo. - Linėjos mama buvo muzikantė. Muzika buvo Linėjos gyvenimas. Ji mokėjo groti pianinu, fleita, gitara, smuiku ir matyt dar kuo nors. Jų grupėje ji buvo multiinstrumentalistė. Dažniausiai grojo pianinu. Bet tokiose vietose, kaip Žviegianti Būda tokių dalykų jie neturėjo, tada ji grodavo kokiu smulkesniu instrumentu.
- Na tai žodžiu mes keturiese pradėjome rinktis kambaryje iki pareikalavimo. Ten gaudavome visokių instrumentų, kokių mums reikėdavo. Grojome jau nuo kokio antro kurso. Bet tik sau žinoma. Tada nesivadinome grupe. Mes tik kūrėmės. - Jis ir nepajuto, kaip įsivažiavo pasakoti. Veide pasirodė svajinga išraiška. Mat tie laikai buvo nuostabūs.
- Mes lipdėmės. Išmokau groti gitara. Vėliau ir grodavau per mūsų pasirodymus ja. Kambaryje iki pareikalavimo mes pergrodavome kitų kūrinius. Linėjai. Na tai merginai, kuri pripūtė mums vėjų apie muziką patiko senos žiobariškos grupės. Tai jų dainas ir pergrodavome. Paskui pradėjome kurti ką nors savo. Taip atėjome į ketvirtą kursą. Ir jau surengėme tą koncertą, kur tau jau pasakojau. Na ir pradėjome rimtai groti. Linėjos mama muzikantė. Taigi ji išgirdusi kaip grojame padėjo mums. Taip ėmėm muzikuoti visokiose kavinėse. Ten kur burdavosi jaunimas. - Viską jis apipasakojo bendrais bruožais ir užtilo. Tada nusišypsojo ir pasakė.
- Vajetau, atsiprašau užsikalbėjau truputį. - Dabar sau pasirodė dar labiau panašus į pamišėlį.
- O tau patinka muzika? Kokį stilių labiausiai mėgsti?
-
Tiesą sakant, Dafydd nesuprato, kuo jo klausimas toks keistas. Aišku, Auris galėjo stebėtis, kodėl velsietis iš viso su juo leidžia laiką. Vis dėlto iki šios kavinukės atėjo, tad bent kiek pasišnekėti reikalavo paprasčiausias mandagumas. Vis dar nežinodamas, kaip reikia taip nerūpestingai pliurpti, Dafydd be galo kankinosi, tačiau viduje vylėsi, kad sekasi ne taip jau ir blogai.
Laimei, su klausimu lyg ir pataikė: Auris pradėjo plepėti. Velsietis klausėsi jo puse ausies, nors ta istorija, tiesą sakant, nedomino visiškai. Daug svarbiau buvo tai, kad galėjo išvengti bet kokių minčių apie savo paties praeitį. Ne, geriau jau padiskutuoti apie tai, kaip pašnekovas paauglystės laikais sugebėjo suburti grupę draugų ir pradėti koncertuoti. Kažin ką pats būtum kvietęs? mintyse paklausė savęs raudonplaukis, bet tuo metu Auris kažką pasakė apie Klastūnyną, ir Dafydd krūptelėjo. Būtent šiame koledže mokėsi pats, tik, deja, niekada nesužinojo, ką reiškia baigti Hogvartsą. Ką jau kalbėti, kad senų senovėje ne su kuo kitu, o su Mayra praktiškai sunaikino koledžo bendrąjį kambarį...
Pagalvojęs apie mylimąją Dafydd nejučia nusišypsojo. Dabar buvo be galo apmaudu, kad mokykloje ją žinojo kaip didžiausią isterikę. Ak, koks buvo kvailas ir nieko nesuprantantis... Puikiai žinojo dabar žinantis daug daugiau. Ir, žinoma, esantis daug laimingesnis. Kad ir kokioje gilioje duobėje buvo dabar, šiandieninis gyvenimas buvo nepalyginamai geresnis už tą, kurį vaikinas turėjo mokyklos laikais.
Klausimas užklupo nepasiruošusį. Dafydd niekada neturėjo galimybės domėtis muzika. Kartu su Eliotu kartais papiešdavo, bet jokie Mayros įtikinėjimai nepadėjo patikėti, kad daro tą tinkamai. Ir vis dėlto piešimas buvo daug artimesnis nei muzika. Ką jis gali pasakyti apie šią meno rūšį? Nebent tai, kad niekada nepagalvojo nusivesti mylimosios ir vaikų į jokį koncertą...
- Muzika neužima svarbios vietos mano gyvenime, - visišką tiesą pasakė Dafydd. Gurkštelėjo arbatos ir su palengvėjimu suprato, kad ją pabaigė. Nelaukdamas, kol Auris užsisakys dar ką nors, velsietis atsistojo. Nežinojo, ar ką nors reikėtų sakyti, tad paprasčiausiai linktelėjo ir išėjo iš kavinės. Vos atsidūręs ant šaligatvio pagalvojo apie namą Sautende, apsisuko ant kulno ir išnyko oru.
-
Aurį pagavo mielų prisiminimų jūra. Laikai, kai jie rinkdavosi į kambarį iki pareikalavimo. Kaip iš pradžių ginčydavosi dėl kokių smulkmenų. Linėja kaip visuomet aiškindavo jam ir Deidrui apie jų siaubingą elgesį. Jūs abu smukdot Koledžo garbę. Sakydavo ji. Auris tada galvodavo, kad tai kepurei galvoj buvo negerai, kai paskyrė Linėją į Klastūnyną. Paskui prasidėdavo repeticija. Grodavo jie tol, kol Deidras sviesdavo savo būgno lazdeles šalin ir sakydavo, kad metas baigti. Jie su Auriu susižvelgdavo ir tai reikšdavo, kad laukia koks neatidėliotinas reikaliukas, turintis sudrumsti mokyklos ar kokio mokinio ramybę. Malika, dar viena mergina iš jų ketveriukės Dažniausiai prisidėdavo prie Aurio ir Deidro išdaigų.
Atsakęs į Aurio klausimą Dafydd atsistojo ir išėjo. Vaikinui net palengvėjo. Šiandien diena pokalbiams matyt nebuvo skirta. Bent jau jam. Senkleris kaip mat susimokėjo ir išėjo pro duris.
Tada patraukė link turgaus. Įdomu kaip ten viskas pasibaigė. Svarstė jau sėsdamas ant motociklo. Tuomet užvedė jį ir nurūko savais keliais.
-
Ruduo jau ėjo į pabaigą. Dabar laikas lėkė dar greičiau, nes buvo apsivertęs darbais. Prie mokyklos reikalų prisidėjo ir Timotis. Taigi laikas atrodo skriejo visiškai nepastebimai.
Auris atėjo į kavinę. Į kurią dažnai ateidavo kartu su Erka. Labai jau norėjosi ją pamatyti. Paklausti ką gero nuveikė per tuos kelis laisvės mėnesius. Aišku, rašė jai laiškus. Bet laiškai ir tikras susitikimas juk ne tas pats. Norėjo dar ir apie kitus dalykus pakalbėti.
Senkleris įsitaisė prie staliuko ir laukė savo įdukros, gal dukters. Dabar tą žodį mintyse galėjo laisvai ištarti. Nebuvo kažkokio bloko, kurį turėjo seniau.
Priėjusiai padavėjai pasakė, kad užsisakys kiek vėliau. Mergina nuėjo priimti kito užsakymo. O Auris liko laukti.
-
Erka keliavo mažos kavinukės link. Ji su Auriu dažnai joje sėdėdavo ir kalbėdavosi apie tariamai svarbius dalykus. Turbūt ir šiandien norėjo pasikalbėti apie kažkokias nesąmones, kad pakvietė čia. Bet sualukusi kvietimo Erka, žinoma, turėjo ateiti.
Pasiekusi kavinukę iškart priėjo prie Aurio. Jį rasti buvo labai lengva, nes ši kavinukė turėjo vieną labai išskirtinį bruožą - ji tikrai buvo maža. Erka užsisakė puodelį kapučino su karamele ir prisėdo priešais Aurį.
- Na, kaip reikalai mokylėlėje? Ar pamokos be manęs nenuobodžios? - paklausė ir nusijuokė. Taip, apsigynimas nuo juodosios magijos be jos turėjo būti nuobodi pamoka. - O kaip šiaip einasi? Nebedinginėji? Aš štai darbą susiradau. Kvaila, ar ne? - juokėsi. Nusprendė pasikalbėti juoko forma. Tikėjosi, kad šis susitikimas nebuvo vienas iš tų ilgų, sunkių ir nuobodžių istorijų. Nenorėjo gauti jokių pamokslų.
-
Buvo labai smagu pamatyti Erką. Nes atrodė taip keista nematyti jos mokykloje.
- Labutis. - Pasisveikino ir palaukė, kol ji užsisakys ko nori. Pats pasiėmė kaip visada juodos kavos.
- Žinok labai keista, kad mokykloje tavęs nebėra. Kažkaip negaliu įprasti. Kas gero namie? Ar tas senis, kuris nuomoja butą nerašė? - Klausinėjo.
- Ar pamokos gali būti nuobodžios, kai į mane amžinai skraido paršai, dėžutės ir taip toliau? - Nusijuokė.
- Nebedinginėju. Juk žinai, yra Timotis. Ir šiaip nebenoriu dinginėti. O naujo tai nežinau. Pamokos, namų darbai ir brolis. Labai kažko daugiau neveikiu. Tikrai, susiradai darbą. Tai geras. O kokį? Ar tau ten patinka? - Labai nudžiugo, kad Erka susirado darbą. Tai jam tikrai patiko
- Kaip tavo gyvūnijos pasaulis? Tikiuosi nepaleidi Liudviko keturioliktojo lakstyti po namus? Jeigu jie sugrius, tai tu pamatysi, kas tada tau bus. - Šypsojosi. Išties pasiilgo Erkos. O tai, kad ji susirado darbą labai jį nudžiugino. Norėjo, kad jai ten patiktų.
-
- Kažką ten parašė. Bet ką tai nežinau. Vos gavusi laišką nubėgau sudegint, - juokėsi. Taip, laišką tikrai buvo gavusi, tačiau skaityti nematė prasmės. O kas iš to? Parašys, kad nori didinti kainą ar greičiau gauti užmokestį? Ne, tokie dalykai violetinplaukei nerūpėjo.
Buvo labai gera girdėti, kad į Aurį vis dar skraido paršai. Hogvartsas ir be jos liko Hogvartsu. Ir tai buvo svarbiausia.
Erka toliau klausėsi Auružio. Girdėti tai, kad jis nebedinginėja irgi buvo gera.
- Ai, įsidarbinau magijos ministerijoje. Renginių organizavime. Nieko geresnio kažkaip nepasitaikė. Kiek padirbsiu nežinau, bet gal bus įdomu. Nepatiks išeisiu. Lyg būtų problema, - gūžtelėjo pečiais. Kol kas Erkai darbas visai patiko, tačiau ateity visko galėjo nutikti. Tačiau iš darbo išeiti ji nebijojo. Vis tiek labiau dirbo tik dėl to, nes neturėjo ką veikti. O renginių organizavimas jai visai patiko.
- Visai gerai. Pabandžiau pitonei duoti stambesnių žinduolių. Žinai, visada maitindavau šaldytomis žiurkėmis. Bet ir triušis jai labai patiko. Tai turbūt kartais ir jų duosiu. Žinai, delikatesai būtini, - papasakojo, o išgirdusi apie knisių tik pavartė akis. - Aš neturiu tokio augintinio! - supyko. - Šiaip ar taip, Auris antrasis puikiai leidžia laiką. Palaksto kambaryje, blizgučiais pasidžiaugia, - šypsojosi. - A, o jei kokio blizgančio daikto nerasi... Aš nupirksiu naują.
-
- Rimtai sudeginai? Kaip rituališka. Na, jis neturi ko skųstis. Pinigus tai juk gauna laiku. Bet jei kada dar parašys paskaityk ko jam reikia ir parašyk man gerai? - Erka pakliuvo į magijos ministeriją. Čia tai bent. Ir dar pasirinko sritį, kuri Aurio nuomone jai tikrai tiko.
- O, tai turim ką atšvęsti. - Nusišypsojo. - Man atrodo renginiai tavo sfera. Jau tikrai sugalvosi ką ten nuveikti. Ir taip. Jei nepatiks galėsi išeiti. Kodėl neišbandžius kelių profesijų. Tik žinok, kad iš pradžių gali būti sunku, kol įprasi. Todėl jei kas nepatiks iškart nelėk iš ten. - Labiau norėjo, kad jai patiktų ir kad ten liktų. Bet žinoma galėjo ir kitaip nutikti.
- O tau tų triušių negaila? - Kažkaip atrodė žiauroka pačiai maitinti gyvais padarais.
- Na gerai jau gerai. - Nusijuokė Senkleris. Mintyse tas padaras vis tiek liko ir liks Liudviku.
- Man nerūpi blizgantys daiktai. Svarbiausia, kad kai grįšiu namus rasčiau vietoje. - Norėjo kai ko dabar Erkos paklausti. Atrodė visai gera proga. Auris prisiminė, kad kai ji pamatė, jog jis padovanojo Eion knisių sureagavo kažkaip labai... Labai liūdnai. Norėjo paklausti kodėl gi taip nutiko. Ir galbūt paaiškinti kaip ten viskas buvo išties.
- Kad jau kalbam šia tema. Norėjau jau seniai tavęs paklausti. - Nutilo. Galvojo kaip suformuoti klausimą. - Mačiau, kad per Eion gimtadienį tu labai nusiminei. Ar galėtum pasakyti kodėl būtent? Ar nusiminei todėl, kad jam tada padovanojau knisių? - Jei taip ir buvo. Tada Auris galėtų merginai paaiškinti kodėl Eion gavo būtent tą gyvūnėlį. Ir šiaip jam nepatiko, kad Erka dėl kažko skaudinasi, o jis nežino kodėl taip yra.
-
- Kodėl manai, kad neturėjau sudeginti? Ko jam iš mūsų gali reikėti? - nustebo. Tikrai nematė prasmės skaityti tų laiškų. - Pagalvosiu. Jei būsi labai geras, turbūt pasakysiu, ką jis ten pripaišė, tačiau dėl nieko nepažadu, - nusišypsojo.
Rodos, Auris nudžiugo dėl to, kad ji susirado darbą. Net per daug. Negi jis manė, kad niekada nesusirasiu darbo? Tegul eina toli! Pagalvojo. Juk ši diena vis tiek būtų atėjusi. Ar anksčiau, ar vėliau, bet Erkai vis tiek būtų tekę ieškotis darbo.
- Ką tu apie mane manai? Aišku, kad po penkių minučių nepabėgsiu, - pasakė ir padarė poros sekundžių pauzę. - Gal po šešių, - juokėsi.
Išgirdusi Aurio norą, Erka tik išpūtė akis. Norėjo vaidinti nustebusią, tačiau laikytis nesusijuokus tikrai buvo sunku.
- Tu tiek daug iš manęs nori!
Tačiau paskui paaiškėjo, kad čia nebus tik ramus pasikalbėjimas. Auris, žinoma, norėjo sužinoti kuo daugiau, o violetinplaukė norėjo tik pasišnekėti apie įvykius, kurie nutiko būnant atskirai.
- Kodėl negalim tiesiog ramiai pasikalbėti? - atsiduso. - Vis tiek tai jau niekas... Aš tiesiog buvau labai naivi...
-
- Nes jis gali užsinorėti apsilankyti ar dar ko nors. Ir tai reiktų žinoti. Juk žinai koks mūsų butas pilnas magijos. - Būtų ne kas, jeigu buto nuomotojas kada sumąstytų atsibelsti. Prieš tai juk reiktų butą gerokai užburti, kad jis nematytų Rodnės ir upės ant sienos. Eion kambario tai nerastų. Bet visgi bute buvo tiek daiktų, kad jam turėtų kilti klausimas kaip į tą mažytį butuką telpa šitiek dalykų. Narvai, pianinas, gyvatės terariumas ir visa kita. Juk tam reiktų daugiau vietos.
- Tiesiog iš savo patirties sakau, kad pirmos dienos darbe kartais būna tokios, kad norisi dingti iš ten. Todėl ir sakau, kad reikia palaukti ir apsiprasti. Nieko nemanau. Šiaip džiaugiuosi, kad tik baigusi mokyklą įsidarbinai tokioje vietoje. Tai didelis pasiekimas. Juk esi dar labai jauna. - Dabar jau tikrai turėjo išsiaiškinti kas gi nutiko tą dieną. Kaip galėjo viską tiesiog palikti? Kažkas ten svarbaus sukosi Erkos galvoje.
- Aš irgi noriu tiesiog pasikalbėti. Bet tiesiog žinau, kad kažkas tave kamuoja, kažkas liūdina. O juk galėtume išsiaiškinti ir būtų lengviau.- Atrodė, kad kažkaip Erką įskaudino. Visai nenorėjo, kad taip būtų.
-
- Manau, visą tai pamatęs jis nuspręs sprukti. Rodnė tikrai neatrodo labai mielas gyvūnėlis. Net man, - nusišypsojo. Žinoma, Erka visko augino, tačiau apie Rodnę vis dėlto nesvajojo. Ji ir paveiksle nebuvo miela. Įsivaizduoji, tavęs net paveikslai nekenčia. Pagalvojo apie savo santykį su Rodne.
Išgirdusi, kad Auriui pirmos dienos darbe būna sunkios, Erka išpūtė akis. Iš to, kiek laiko jis profesoriavo nemanė, kad jis galėtų kada galvoti apie sunkumus.
- Tau darbas Hogvartse būna sunkus? Žinoma, kerai ir paršai gal ir nesmagu... - paklausė ir nusijuokė. - Tačiau paršeliai juk tokie mieli gyvūnėliai! Eina sau, kaip norėčiau paršelio! - juokėsi.
Bet Auris vis dėlto nepaliko jos ramybėje. Ir Erkai tai nepatiko. Ji tikrai nenorėjo šios dienos gadinti, tačiau žinojo, kad Auris būtų piktas, jei ši neatsakytų. Jis buvo įpratęs gauti visus atsakymus, o jei į kokį klausimą jo ir negaudavo, tikrai niekada nepasiduodavo. Todėl greitai pasakė:
- Gerai jau, gerai. Aš tiesiog... Tiesiog buvau naivi. Tikėjausi, kad... Ai, nesvarbu...
-
- Jam nereikia to matyt. - Nusišypsojo.
- Hogvartse būna visokių dienų. Bet ten man patinka dirbti. Nežinau ar tau pasakojau, bet kai baigiau mokyklą irgi dirbau ministerijoje. - Tai buvo tik priedanga prieš kontrabandos reikalus. Bet visgi ten dirbo.
- Popierizmas, dokumentai. Va to negalėdavau pakęsti. Ir šiaip pirmos dienos būna sunkios. Nes reikia išmokti kažką naujo. O dar nežinia kaip sutarsi su kolegom. Na žodžiu viskas nauja. Dėl to ir sunku. Bet įsivažiuoji ir viskas būna gerai. - Noriai pasakojo. Išvis atrodė, kad dabar Erkai skiria kiek mažiau dėmesio. Taip jau išėjo, kad ji pabaigė mokyklą ir dabar jie nesimatė tiek, kiek seniau. O dar ir kiti du vaikai. Be to Erkai jau greitai dvidešimt metų sueis. Normalu, kad ji kuriasi savo gyvenimą. Aišku, patarti ar padėti jis visada galės.
- Turbųt paršeliui namie būtų mažoka vietos ar ne? - Turbūt jei galėtų, tai ji laikytų visą zoologijos sodą.
Ir toliau buvo neaišku kas negerai. Naivi. Ką ji turi galvoje? Kodėl žmonės tiesiog negali pasakyti kas yra. Juk jis negali perskaityti Erkos minčių.
- Naivi? Dėl ko naivi?
-
- Jei jis yra normalus žiobaras, tai pamatęs tokius dalykus tikrai numirs iš baimės. Taigi nebus blogai, jei pasikviesime jį į svečius, ar ne? - šypsojosi. Buvo juokinga. Visas šitas pokalbis apie nuomininką buvo kvailas, tačiau tikrai labai juokingas.
- Ir ką gi ten veikei? - pasidomėjo išgirdusi, kad Auris taip pat dirbo ministerijoje. - Kažkaip negaliu įsivaizduoti tavęs kitoje darbo vietoje. Mano galva, profesorių darbo vieta buvo sukurta tam, kad tu turėtum kur dirbti. Argi ne taip?
Išgirdusi, kad paršeliui namie vietos mažai, Erka tik prunkštelėjo. Tada pavartė akis ir pasakė:
- Jei telpa feniksas ir knisius, turi tilpti ir paršelis. Kadangi tu dirbi, aš pasidomėsiu, kur Londone geriausia jų įsigyti.
Auris vis dėlto neatstojo. O ką ji turėjo daryti? Pasakyti tiesą? Tada būtų du scenarijai: arba Auris atstotų, arba nepatikėtų ir gadintų gyvenimą toliau. Jei patikėtų, jam tikrai reikėtų platesnio paaiškinimo. Bet tylėti irgi buvo blogai - rodos, šis atsakymas Auriui buvo svarbesnis už jo gyvenimą.
- Gerai, aš tikėjausi... - užsikirto. - Tikėjausi, kad... Kad tu jį... Jį išrinkai man... - atsidudo, bet vis dėlto pabaigė. - Viskas, ši tema uždaroma! - Daugiau apie tai kalbėti ji nenorėjo. Gerai, buvo kvaila. Gerai, buvo naivi. Ir ką dabar? Visą pasaulį griauti? Nors, tiesą sakant, tau buvo nebloga idėja. Vienintelė bėda - Erka nežinojo, kokiu būdu turėtų tą pasaulį sugriauti, tačiau pasižadėjo nueiti iki bibliotekos ir paieškoti informacijos apie tai.
-
- Nu čia dabar? Aišku bus. Jam nereikia to matyt. Žmogus nei neįsivaizduoja ką mes padarėm iš jo paprasto butuko. - Auris pabandė įsivaizduoti kas būtų, jeigu nuomotojas sužinotų, kad jo bute atsirado trečias kambarys. Paveikslai ant sienų juda. O ir šiaip kambariai dėl kerų atrodo didesni nei yra. Žmogų ištiktų širdies smūgis.
- Rūpinausi į šalį įvežamomis prekėmis. Tvarkiau visokius dokumentus. - Trumpai paaiškino. - Taip manai? Aš ateidamas į mokyklą maniau, kad pabūsiu joje metus ir išeisiu. - Nuostabu. Auris jau beveik įsivaizdavo, kad grįžus namo per atostogas naminį žvėryną papildys dekoratyvinis paršelis. Mums jau gal reiktų nusipirkti namą. Pagalvojo.
- Bet gi jam reikia palakstyti. Argi namie paršeliui užteks tiek vietos? - Mėgino atkalbėti.
- Gerai. Uždarysim tą temą. Tik iš pradžių kai ką išsiaiškinsim. Aš tau išvis paaiškinsiu kaip tas knisiukas atsirado namuose. Eion kartą manęs paprašė, kad nupirkčiau jam knisių kaip gimtadienio dovaną. Gal jam tiesiog patiko tas gyvūnėlis. Nežinau. Mes kiek dėl to pasiginčyjom. Nes aš galvojau dovanoti Eion ką kitą. Juk knisiui reikia daug priežiūros. Bet Eion labai retai manęs ko nors paprašo. Išties tai buvo pirmas jo prašymas ką nors padaryti. Juk tu turėjai pastebėti, kad ir Eion ir Timotis turi šiokių tokių baimių. Aš noriu, kad taip nebūtų. Ir knisių Eion nupirkau todėl, kad jis suprastų, jog gali manęs kažko paprašyti supranti?
-
- Jis gauna pinigus ir tikrai ne jo reikalas, ką mes ten, po velnių, darom! - garsiai pasakė. - Ir išvis, Auri, kada pasidarei toks paranoikas? - Neprisiminė, kad Auris dėl visko taip panikuotų. Erka anksčiau gal ir šiek tiek dėl įvairių dalykų papanikuodavo, tačiau dabar ji jau paaugo ir į tokias nesąmonęs jai buvo nusišvilpt.
- Sveikinu, dirbai nuobodžiausią darbą istorijoje, - pavartė akis, o tada klausėsi apie vietą. - Ojojoj, padidink butą dar kelis kartus, jei jau toks protingas. - pasakė. Tikrai nesiruošė ginčytis dėl gyvūnų. - Ir išvis, man jau seniai laikas pasipildyt zoologijos sodą.
Išgirdus, kad Eion pats paprašė knisiaus, Erką užliejo dvejopi jausmai. Tai lyg ir nuramino, bet iš kur jai žinoti, kad Senkleriūkštis sako tiesą?
- Tai kodėl man padovanojai knisių? - paklausė pakėlusi galvą į jį.
-
- Tai jo butas. Pagal sutartį ten keisti nieko negalima. Taip yra, kai nuomojiesi butą. Todėl jeigu jis sumanytų apsilankyti turėtume daug ką paslėpti. - Aiškino. Taip, jie galėtų tą žiobarą užkerėti. Bet to nedarys. Nes taip būtų negerai.
- Taip. Buvo nuobodu. Taigi dingau iš ten. - keistas kažkoks Erkos etapas gyvenime. Viskam ji prieštaravo, dėl visko atsikirsdavo. Atrodė, kad dabar ėmė ir prasidėjo paauglystė.
- Pati žinai, kad tokiems gyvūnams geriau kieme, lauke. Jei kada turėsime namą, tada bus kitas reikalas. - Vis dar neprarado kantrybės.
- Todėl, kad žinau, kaip tau patinka gyvūnai ir žinojau, kad juo pasirūpinsi. O kita svarbesnė priežastis ta, kad... Na, Prisimeni, kai kartą susitikome naktį prie ežero. Mokykloje. Tada vėl vos nesusiriejome, bet iš krūmų išlindo kažkieno knisiukas. Prisimeni? Nuo tada mes pradėjome sutarti geriau. Tą kartą pasikalbėjome. Pasakojai man apie savo gyvūnus. Tiesiog padovanojau jį tau todėl, kad tai kaip mūsų simbolis. Taikos ar panašiai. Nežinau kaip ta paaiškint. O tai, kad Eion paprašė šio gyvūnėlio tik sutapimas.
-
- Taip yra, taip nėra, - murmėjo panosėje. - Auruži, man atrodo, tu per daug dėmesio kreipi taisyklėms. Atsipalaiduok. Ir pažvelk į tokio dalyko gerąją pusę - tada jis tikrai nebenorėtų mums trukdyti apsilankymais ar laiškais.
Išgirdusi, kad jam ten buvo nuobodu, Erka pavartė akis.
- Tai dėl to dabar dirbi profesoriumi? Kad problemos gyvenime niekada nesibaigtų? - paklausė. Tai nebuvo panašu į Aurį. Kai baigėsi visos tos nesąmonės su jo gyvenimu, rodos, jis buvo laimingas. O dabar... Dabar vėl nori neramumų. Na ir žmogus. Pagalvojo.
- Ir kas? Padidinsi vėl savo butą! Jei aiškinsi, kad reikia lauko, paieškosim knygose, kaip kerais sukurti lauko sąlygų kambarį. Bet gerai, šitą temą uždarykim. Bus mažiau problemų, jei aš jį nusipirksiu kai nematysi, - nusijuokė. Tikrai kada nors gyvenime žadėjo turėti paršelį, tačiau tai dar buvo už kalnų. Iš kitos pusės, ji vis pagalvodavo, ką reikės Auriui padovanoti artėjančioms Kalėdoms. Ir paršelis buvo visai gera idėja. Reikės apie tai pamąstyti.
- Ne, neprisimenu, - susiraukusi pasakė. Žinoma, ji prisiminė. Kaip galėjo neprisiminti? Tada lyg nusiėmė rožinius akinius (gal geriau violetinius) ir suprato, kad Hogvartso aplinka tikrai ne tokia, kokia dedasi. Kur nori bėgioja knisiai, vandenyje kažkas neaiškaus. Maišalynė kažkokia. Nors prie to Erka jau buvo pripratusi. Tiesą sakant, visas Erkos gyvenimas buvo kažkokia mišrainė. Nors ne, negalėjo būti - ji nemėgo mišrainės.
-
- Žinau, kad taisyklės kartais nervina. Bet tu irgi pagalvok. Jei tas žmogus išsigąstų pamatęs magiją, tada galimai apie viską sužinotų ministerija. Ir tada mes turėtumėm problemų. O kam jų reikia? Ir šiaip pagalvok kaip jaustųsi žmogus pamatęs tokius dalykus? Jam būtų baisu. Magija skirta visai ne tam, kad šiurpintų žiobarus. - Jis nusijuokė ir pasakė. - Ne. Dabartinis darbas kelia man ir nemažai džiaugsmo. Taip. Bųna kartais nelengva. Bet man vis tiek patinka tai, ką dabar darau. - Padidinsi mat... Lyg tai būtų taip paprasta.
- Ne. Iš pradžių paieškosim knygose kaip sukurti lauko sąlygas. O tada galėsi pirkti paršelį. Puiku. Kartu galėsime užkerėti butą dar labiau. Ir jei pavyks tada prašom. Pirk kad ir tris paršus. - Jie sunkiai įrėsi per tą knisiaus temą. Auris pajuto ironiją merginos balse.
- Tiesiog norėjau primint tau tą dieną. Tai štai. Kaip ir sakiau dovanojau tau tą gyvūnėlį, nes man atrodo, kad jis daug reiškia mano ir tavo istorijoje. Pirkau jį tau ne šiaip sau.
-
- Žinau, kad taisyklių nebuvimas tave nervina, bet tu pats pagalvok: argi nebūtų gerai jam įkrušti į protą šiek tiek suvokimo apie tikrąjį pasaulį? - pamėgdžiojo Aurį ir pradėjo juoktis. - Bet baigiam šitą temą, o tai man kraujospūdis užkils!
Išgirdusi, kad jie paieškos knygose, kaip sukurti lauko sąlygas, Erka pavartė akis.
- O sukurti Eion kambarį problemų nebuvo, ne? Bet va su lauku jau sunku, tai taip pavojinga, tai gali kainuoti gyvybę!
Auris vėl pradėjo tą temą. Mat norėjo priminti! Lyg mano, kad mano atmintis kaip žuvies! Nors ne, dar blogiau - kaip Elliw!
- Gerai gerai, ačiū kad priminei, gal jau baikime tą temą? - paklausė. Norėjo pasikalbėti apie ką nors smagaus. Nors taip, tai buvo jos problemos, Erka turėjo susiprasti, kad šiaip sau pasikalbėti jis nesiūlo. Ji ir vėl naiviausias žmogus pasaulyje! Ar kas nors nustebtų? Žinoma, ne!
-
- Kas tau sakė, kad man patinka taisyklės? Kai kurios tikrai nervina. Bet yra tokių, kurių geriau laikytis. Bet gerai. Baigiam šią temą. - Na štai ir vėl kažkoks priešiškumas iš jos pusės. Nejau Erka rimtai nesupranta, kad sukurti kambarį ir lauką yra du skirtingi dalykai?
- Kaip tau atrodo ar sunkiau sukurti paprastą kambarį? Ar lauką su žole, medžiais, gryno oro jausmu ir panašiai? Aišku, kad reikia pažiūrėti knygose kaip. Neprisimenu visų kerų formulių. Jau kambarį kuriant turėjau peržiūrėti kerų formules. - Ar tikrai Erkai greit sueis dvidešimt? Atrodė, kad jai kokie keturiolika ir prasidėjo pati atkakliausia paauglystė.
- Gerai. Tiesiog pasakodamas tau kaip yra norėjau paimti kažkokį kontekstą ir tiek. Kad galėčiau paaiškinti kaip yra. - na, gal ji apmąstys viską ir supras. Kaip dar pridurti, kad ji niekam daugiau nepasakotų, kad Eion gyvena jų namuose? Ir kodėl man atrodė, kad iš visų trijų su Erka bus lengviausia bendrauti, nes ji vyriausia ir mes jau seniai laikomės kartu? Vėl pasijuto vienišas. Neįsivaizdavo su kuo galėtų pasitarti tokiais klausimais. Kaip tarkim. Kodėl pastaruoju metu taip nesiseka bendrauti su Erka? O ir ką gali žinoti kas vieną dieną Eion šaus į galvą. Ir dar Timotis. Šiuo metu atrodė, kad yra įstrigęs pelkėje, kuri traukia jį žemyn.
- Na, tai gal atšvęskim tavo karjeros ministerijoje pradžią? užsisakom ko nors? - Paklausė jai nusišypsodamas. Atrodė gana linksmas, ir tik jį gerai pažįstantis žmogus jo akyse galėjo pastebėti susirūpinimą.
-
- Jei nepatiktų, nekaltum jų man į galvą, - burbtelėjo sukryžiavusi rankas ir nusisuko. - Gerai jau gerai, baigiam, - pasakė vėl lyg niekur nieko. O jai kažko reikia, kad visiškai pasikeistų emocija? Ne! Nors gal... Netingėjimo ir trupučio vaidybos? Taip, greičiausiai to ir reikia.
Auriui vėl pradėjus burbėti kaip tai sunku, Erka šįkart jau tylėjo. Nebuvo pasiruošusi tylėti visą jo pasakojimą, tik galvojo, ką čia pasakyti, kad jis pagaliau užtiltų.
- Gerai, duosiu tavo lazdelę Timočiui, jis tikrai žinos, kaip sukurti lauką, jei jau tu nedrįsti, - išsiviepė. Nieko geriau nesugalvojo, bet taip, ši tema Erkai jau tikrai pabodo. Jai reikėjo kažko, kuo Aurį galėtų atakuoti visą gyvenimą, bet kad būtų juokinga ne tik jai, bet ir pačiam Auriui.
- Gerai, užsakyk man tortą su mangais! - lyg karalienė įsakė, kai išgirdo, kad jis nori atšvęsti.
-
Kalti apie taisykles jau nusibodo. Gal paliks tai kokiam kitam kartui. Bet deja, norint gyventi žmonių pilname pasaulyje reikėjo laikytis tam tikrų taisyklių.
- Nedrįstu? Man tiesiog reikia formulių kaip tą padaryti. Ot, kad jau tokia gudrutė tau jas ir duosiu. Ir galėsi kurti kokį rojaus kampelį. Bus man kur atsipūsti per atostogas. - Kai pagalvoji Aurį ir Erką skyrė dešimtmetis. Ir tai ne visai pilnas. Gal todėl jų bendravimas kartais tikrai nebuvo toks, koks turėtų būti tarp tėvų ar dukterų ar tiesiog tarp globėjo ir globotinės. Kartais Auris suko galvą ar taip ir turi viskas būti. Norėjosi pas ką nors paklausti patarimo tokiu klausimu. Bet pas ką? Tėvų neturėjo. Dafydd vaikai buvo maži. Juzefas? Galbūt. Bet buvo keista apie tokius dalykus su juo kalbėtis. Taigi daugiau neturėjo kieno paklausti. Gal Felicijos iš teatro? Bet ji neturėjo vaikų. Va tokiais atvejais norėjosi turėti tėvus iš kurių galėtų semtis kažkokio pavyzdžio.
- Su mangais? - Kažkodėl nustebo.
- Atsiprašau, ar turit torto su mangais? - Paklausė padavėjos. Toji pasakė, kad yra. Ir nuėjo atnešti.
Ir kaip? Ar jau turi planų apie renginius kuriuos organizuosi?
-
- Gerai gerai, baigiam šitą temą, kol dar nenukentėjai... Bet gerai, galėsi duoti, padarysiu, - pasakė. Atsibodo. Ši tema Erkai atsibodo. Jai išvis atsibodo ginčytis, tačiau tokia ji jau buvo. Žinojo, kad savęs nepakeis, ypač kai kartais tokie atsikirtimai gyvenime pagelbėdavo, tačiau nusprendė bent likusį laiką šiandien praleisti ramiai, be ginčų.
Auriui nustebus dėl Erkos torto pasirinkimo, mergina tik nusijuokė. Taip, skonis buvo keistas, tačiau buvo taip skanu! Erka tiesiog dievino šį tortą, todėl kartais, kai būdavo sunku, užeidavo ir jo nusipirkdavo, ypač kai gyveno viena. Ir būdavo nesvarbu, turėjo likusių daug pinigų ar ne, tortas buvo svarbus, mat jis išties padėdavo.
Gavusi tortą, mergina padėkojo padavėjai, o tada psiėmė peilį. Viso torto į gabaliukus nepjaustė, tik vieną kartą per pusę. Tada atsargiai vieną pusę įdėjo sau, kitą Auriui ir įniko valgyti.
Valgydami jie dar kiek pasikalbėjo, o tada Erka viską sutvarkė, sulaukusi sąskaitos nusprendė sumokėti pati, ir galiausiai pasakė Auriui:
- Na žinai, Auruži, man jau metas. Ačiū, buvo smagu paplepėti.
Susiruošusi ir apsirengusi, mat už lango snigo ir speigė šaltis, mergina išėjo iš kavinukės. Tik su vienu skirtumu - pilnu pilnu pilvu!
-
Viskas baigėsi tuo, kad jie sukirto tą torčiuką per pusę. Gal ir nieko toks jis buvo. Skanus, gaivus. Valgydami kalbėjosi. Paskui atsisveikino ir išsiskyrė.
Ar Auris buvo labai patenkintas pokalbiu? Na, gal pusiau. Galbūt dabar jau suprato kas dėjosi per Eion gimtadienį. Bet visa kita. Taip ir nepasakė Erkai, kad nereikia visiems aiškinti, jog Eion pas juos gyvena. Dargi daug ginčijosi. Sudėtingas atvejis. Jų pokalbiai buvo migloti, o jis kaip visada likdavo galvoti ką jie pasiekė besikalbėdami.
Džiaugėsi aišku, kad Erkužė susirado darbą, tikėjosi, kad merginai ten patiks. Na, galbūt viskas bus gerai. Auriui nepatiko tas galbūt. Nepatiko tas jį gaubiantis netikrumo jausmas.
Raudonplaukis apsirengė ir išėjo iš kavinės.
-
Išėję iš parduotuvių alėjos susirado nedidelę kavinukę ir visi trise įėjo ten. Auris tyčia surado ne trivietį, o daug didesnį stalą, kad Eion turėtų sau daugiau erdvės.
- Ar jau praėjo? - Dar kartą pasitikslino rūpinosi dėl vaikinuko.
Kai atsisėdo tikėjosi, kad Dafydd atsisės šalia ir taip Eion liks visa viena stalo pusė. Arba, kad jie su Eion atsidurs vienoje pusėje, o Dafydd kitoje. Pats aišku žinojo, kad nėra Eion ko baimintis Dafydd, bet žinojo ir tai, kad Eion atrodo kitaip. Juk galimai ir paties Aurio jis vis dar bijo. Aišku, keistai jie turbūt atrodys kitiems lankytojams, trise prie didelio stalo. Bet Auriui buvo tas pats.
- Nori valgyti? - Paklausė, paskui jiems atnešė valgiaraščius.
- Kas pas tave naujo Dafydd? - Mėgino pradėti pokalbį vartydamas savo valgiaraštį. Kaip visada ketino pasiimti kavos. Gal ir ko užkąsti. Mat žygis po parduotuves labai jau nuvargino.
-
Kažkur eiti su Auriu jau tapo šiek tiek įprasta. Dar kiek gąsdinanti patirtis, bet pamažu Eion prie to pratinosi. Bet eiti su dviem suaugusiais vyrais? Tai jau buvo didelė grėsmė, nuo kurios reikėjo sprukti. Būtent dėl to visą kelią iki kavinukės Eion dairėsi tarsi ieškodamas būdo pabėgti. Kartojo sau, kad jam nuo Aurio nėra ko sprukti, bet tas jo draugas... Nieko blogo nepadarė. Kol kas. Be to, jis Aurio draugas. Bet įveikti vidinę baimę buvo pernelyg sudėtinga.
Įžengęs į kavinę apsižvalgė. Nemėgo tokių vietų ir nesuprato, kodėl sutiko čia ateiti. Bet dabar jau buvo per vėlu ir klusniai nusekęs Aurį atsisėdo šalia jo. Keista buvo sėdėti prie tokio didelio stalo, bet Eion tikrai nesiskundė. Netgi jautėsi dėkingas, tik žodžiais to neišsakė.
- Man viskas gerai, - patikino ir paėmė meniu. Ar ji nori valgyti? Gal ir būtų neblogai, bet kažkaip nejauku. Taigi tik gūžtelėjo pečiais ir paliko tą sprendimą Auriui. Jeigu jis ką nors ims, Eion pasiims tą patį. Jeigu ne, bus gerai ir be maisto. Iš viso klausinėjo savęs, kaip atsidūrė tokioje kvailoje situacijoje.
-
Apie šitą Eion tikrai reikės kada pasikalbėti su Auriu. Tiesą sakant, buvo labai jau įdomu, kodėl jis toks. Kas tam vaikinukui atsitiko, kad jis taip bijo bet kokio priartėjimo prie kito žmogaus? Kaip jis tada iš viso gyvena? O gal jį gąsdina tik jis, Dafydd? Atkakliai bandė prisiminti, ar galėjo padaryti kažką, kas išgąsdintų paauglį. Nepavyko to padaryti. Na taip, mėtė sniegą, bet juk tai buvo žaidimas, o kai Eion nukentėjo, pats pasiūlė viską nutraukti. Tad ne, jis pats lyg ir neturėtų būti baimės priežastis. Bet kas tada?.. Žinoma, tai ne jo reikalas, o kiek galima, draugas kada nors papasakos. Būtinai papasakos.
Pasiekęs kavinę Dafydd jau ruošėsi eiti prie nedidelio staliuko šalia lango, bet Auris nusprendė kitaip. Nustebęs kilstelėjo antakius. Negi vaikinuko baimė tokia jau didelė? Gal Dafydd, turintis krūvą psichologinių problemų, neturėtų teisti kitų, bet atrodė, kad ir šitam Eion reikėtų apsilankyti pas psichologą. Negi jis tikrai bijo, kad aš kažką padarysiu? vėl pradėjo mintyse savęs klausinėti. Bet nieko nesakė ir įsitaisė kitoje stalo pusėje. Buvo sąlyginai toli nuo draugo ir jo globotinio, kas lėmė, kad teks gerai apgalvoti kiekvieną žodį. Nereikėjo, kad žiobarai išgirstų apie Hogvartsą, Gringotsą ir panašius dalykus.
- Manau, paimsiu sūrio pyrago, - peržvelgęs meniu ištarė velsietis ir paragino kitus du taip pat pasirinkti ką nors skanaus. Žinoma, buvo pietų metas, bet jam visada smagiau alkanam grįžti namo ir taip pradžiuginti Mayrą.
- Naujo? Man vis dar nauja tai, kad Eliotas puikiai sutaria su Oliveriu. Labai smagu juos stebėti. Tiesiog mėgaujuosi, - nuoširdžiai atsakė į klausimą. Apie savo mažylius mielai kalbėtų ir kalbėtų, bet suprato, kad Eion tai tikriausiai visai neįdomu. - Aišku, teko laužyti galvą dovanomis, bet iki Miriam gimtadienio esu saugus. Tuo labiau, kad, ačiū jums, jau yra idėja kolegė dovanai. O kaip jūsų Kalėdos? Kaip laikosi Timotis? Ar tau patinka tas berniukas, Eion?
Vylėsi, kad užkalbindamas tą išsigandusį vaiką jo dar labiau neišgąsdins, bet išties buvo įdomu, koks yra šito keisto vaikinuko ir to neką mažiau keisto berniuko santykis.
-
Tai, kad Eion pasirinko ne tuščią stalo pusę labai nustebino, bet ir pradžiugino. Gal jau dabar nebeatrodo vaikinukui toks grėsmingas?
- Ai, namie kažką pasidarysim rimtesnio. - Užsikrėtė noru desertams ir ėmė žiūrinėti ką kavinė gali pasiūlyti.
- Yra obuolių pyrago su ledais. Šalta net pagalvot apie tai. - Iškart atmetė šitą pasirinkimą.
- Gal paimsiu šokoladinio braunio. Kai išsirinksi ką nors pasakyk, pakviesiu padavėją. - Žodžiai apie padavėją buvo skirti Eion.
- Eliotas ir Oliveris ir Miriam yra Dafydd vaikai. Eliotas ir Oliveris kitais metais pradės eiti į mūsų mokyklą. - Paaiškino jis vaikinukui. Neminėjo Hogvartso, nes čia buvo pilna žiobarų.
- Įsivaizduoju. Išrinkti per kiekvienas Kalėdas tiek dovanų vaikams nelengva užduotis. - Nusišypsojo.
- Na ir gerai, kad jie sutaria. Ir pagaliau dėl to galima atsikvėpti. O mes ramiai leidom laiką. Timočiui išvis turbūt čia pačios pirmos normalios Kalėdos. Jis... Sudėtingai Dafydd. Dažnai prisimena savo tėvą ir šiaip. Jis bijo manęs. Bet gal kaip nors po truputį bus geriau. - Buvo įdomu ar Eion kažką atsakys Dafydd. Pats nieko nesakė dėl jų abiejų. Bent jau kol kas. Nors šiaip labai džiaugėsi tuo, kaip jie sutarė.
-
Ką gi, desertai tai desertai. Gerai. Netgi geriau nei rimtas maistas - tai leis užtrukti čia bent šiek tiek trumpiau. Auriui tyliai pasakė:
- Man irgi tiks braunis.
Nelabai žinojo, kas tai yra, bet neketino kažko rinktis. Ir pats nesuprato, kodėl, bet tai atrodė esantis ne toks dalykas, kurį norėjo daryti prie svetimo žmogaus. Išgirdęs kalbant apie kažkokius vaikus nejučia susimąstė. Tie Eliotas, Oliveris ir Miriam turėjo vienas kitą. Turėjo mylinčius tėvus ar bent jau tėvą - akivaizdu, kad Dafydd savo vaikus myli. Jie turi normalią šeimą. Tai, apie ką ilgą laiką svajojo ir Eion. Nors gyveno pas Aurį ir netgi nuoširdžiai pamėgo Timotį, nesijautė turintis šeimą. Šito vis dar trūko. Bet viso to stengėsi neparodyti. Sėdėjo be emocijų ir laukė, kada atneš užsakytą maistą.
- O kiek jis turi vaikų? - tyliai paklausė Aurio. Kažkaip atrodė, kad gali būti daugiau nei tie trys, apie kuriuos jau užsiminė. Kam žmonėms tiek vaikų? Tai buvo labai geras klausimas, bet jo nė už ką garsiai neužduos.
Išgirdęs jam adresuotą klausimą Eion pastebimai krūptelėjo ir baugiai pažvelgė į Aurį. Ką jo draugas žino? Kodėl kalba su juo? Gal atsakius ne taip staiga supyks ir pradės muštis? Bet ne. Jis jau ne koks mažius ir mokės apsiginti. Nuleido akis į stalą ir neužtikrintai pratarė:
- Patinka. Man jo gaila. Jis geras vaikas.
Vėl žvilgtelėjo į Aurį tarsi klausdamas, ar atsakymas buvo teisingas. Išties - kaip jis įsivėlė į šitą nesąmonę? Net pirkti drabužius buvo geriau.
-
Auriui paminėjus ledus Dafydd net nusipurtė. Atėjo čia sušilti ir, regis, tik dabar suprato, kaip rimtai buvo sušalęs.
- Nejuokauk tu su tais ledais, - šyptelėjo. Vis žvilgtelėdavo į Eion, kuris kažkodėl buvo toks susikaustęs. Pasidarė įdomu, ar jis norėjo čia eiti, ar sutiko tik dėl to, kad bijojo prieštarauti. Taip, būtinai paklausinės draugo. Išgirdo vaikinuko klausimą apie vaikus, bet atsakymą paliko Auriui. Atrodė, kad jeigu atsakys į ne jam užduotą klausimą, dar labiau išgąsdins. Ne, geriau nereikia. Tik koks yra atsakymas į šį klausimą? Kiek jis turi vaikų? Šešis? Ar Elijah iš viso neegzistuoja? Kalbėdamas su Mayra sakydavo, kad nori septinto mažylio. Bet juk iš tiesų jis nori aštunto... Negalvok apie tai! griežtai pasakė sau mintyse. Laimei, draugas pradėjo kalbėti apie Kalėdas ir dovanas, tad galima iš tiesų nekankinti savęs mintimis apie prarastą mažylį. Reikėtų nuvykti į kapines... galvoje praplaukė dar viena mintis.
- Taip, dovanos vis dar yra didelis vargas. Bet mokausi, - paatviravo Auriui. Turbūt niekada nepasakojo, kad kol Mayra nepriėmė į gyvenimą, niekam nebuvo ko nors dovanojęs. Žinoma, išskyrus tą žiobarotyros pamoką, kurią prisimins visą gyvenimą. Mielai būtų atsivėręs, bet prie įsibailinusio paauglio tai neatrodė itin tinkama. O gal tai buvo dar vienas būdas likti savo kiaute? Ir vėl teko save sudrausminti.
- O štai pas mus namie ramu nelabai tebūna, - nusišypsojo. - Bet man taip patinka. Gerai, kai namai pilni žmonių. Kažkaip... Gera.
Juto šnekantis kažkokias nesąmones. Bet Auris - jo draugas. Supras, ar ne? Dafydd labai vylėsi, kad taip ir bus. Kartais tikrai norėjosi tiesiog pasišnekėti. Laisvai ir nevaržomai. Su Mayra užtekdavo būti kartu, ir tai, ko gero, buvo pagrindinė priežastis, kodėl reikėjo draugo.
- Jis dar labai mažas, - tęsė Timočio temą. - Manau, kad pradėjęs augti saugioje aplinkoje įsidrąsins. Jam reikia žmonių, kuriems rūpėtų. Ir žinoti, kad tokius turi.
Nežinia, ar kalbėjo apie tą berniuką, ar apie save. O gal apie Eion. Pasidarė nejauku, tad pagaliau priėjusiai padavėjai pateikė visų trijų užsakymą. Tikėjosi, kad atneštas maistas padės atsipalaiduoti. Ir vėl viską sugadino, bet pradėjo jausti nemalonią įtampą.
-
- Taip. Šalta vien apie juos pagalvot. Bet žinai, žinau žmogų, kuris jų neatsisakytų. Manau Eliotas jų užsisakytų. - Nusijuokė Senkleris. Eion pasakius ko nori linktelėjo. Žinojo, bemaž jautė, koks šis pasisėdėjimas išbandymas šitam vaikui. Bet... Bet juk reikėjo šito. Bent Auriui atrodė, kad taip reikia. Jis juk turi suvokti, kad Dafydd ar koks kitas žmogus iš nepažįstamos aplinkos nėra pavojingas. Arba reiktų sakyti nebūtinai visi žmonės turi būti pavojingi.
Auris susimąstė. Reiktų sakyti septynis. Bet... O jei pasakys, kad septynis, jei tada Dafydd primins tą netektą vaiką? Nors kažin ar išvis tai įmanoma pamiršti.
- Dafydd turi šešis vaikus. - Visgi pasakė Senkleris. Jeigu kada jie visi susitiks. Nors tai atrodė keista. Bet jeigu. Tada juk reiktų Eion paaiškinti ir apie vaiką, kurio nebėra. Dar ir todėl šitaip pasakė.
- Dovanų rinkimas per Kalėdinį šurmulį vis tiek visada yra tikras išbandymas. - Šyptelėjo jis. - Aišku. Juk smagu, kai esat visi kartu susirinkę. - Nelabai norėjo plėtoti šios temos. Dėl Eion. Eion nori šeimos. Jau tai žinojo. Labai gerai tai žinojo. Bet ar Atstoja jam bent dalį tos norimos šeimos? Dėl to tikras nebuvo ir nenorėjo dabar kalbėtis apie dideles šeimos Kalėdas.
Tas klausimas sukėlė Eion tikrą audrą. Tai gerai buvo pastebima. Bet vėlgi. Juk nieko tokio blogo nevyksta. Juk pamažu reikia pabandyti laužtis. Auris padrąsinamai šyptelėjo vaikinukui. Norėjosi jį padrąsinti, uždėti ranką ant peties ar panašiai. Bet tai tik labiau viską pablogintų.
- Jie išties gerai sutaria. Nuo pat pirmos dienos. Timotis daug geriau jaučiasi, kai šalia yra Eion. - Pridėjo prie vaikinuko atsakymo Senkleris. Viskas gerai Eion, tai tik paprastas klausimas. Tik paprastas pokalbis. Galvojo. Gal reikės apie tai vėliau šnektelėti. Gal vakare.
- Taip. Jis dar labai mažas ir visą gyvenima augo su mano tėvu. - Auris susiraukė. - Timotis nori grįžti pas tėvą, jis vis dar nesupranta, kad smurtas yra labai blogas dalykas. Nes nuo mažumės nieko daugiau nematė. Žinai Dafydd, aš tik nežinau kaip man paaiškinti kodėl Timotis negali būti pas savo tėvą. Kaip tu tokiam mažam vaikui tai paaiškintum? Kad tėvas išprotėjęs girtuoklis, kad... - Tada susilaikė nuo tolimesnių žodžių. Ar šitaip galėjo kalbėti šalia Eion? Nenorėjo dar to vaiko labiau gąsdinti.
- Gal bėgant laikui viskas susitvarkys. - Tepasakė. Dafydd užsakė desertus. Auris stengėsi neužsigalvoti apie Timotį.
-
Auris ir vėl kalbėjo apie tą Eliotą. Iš kur jį taip gerai pažįsta? Negi jie susitinka? Bet kodėl? Ar gali būti, kad du suaugę draugai susitinka, ir vienas iš jų atsiveda savo vaikus? Ar dabar yra panašiai, tik vaiką atsivedė ne Dafydd, o Auris? Ar jis į mane žiūri kaip į savo vaiką? nejučia mintyse paklausė savęs Eion. Tai buvo keista, bet savotiškai maloni mintis. Nespėjo daugiau apie tai pagalvoti, kai išgirdo atsakymą į klausimą.
- Šešis? - tyliai pakartojo vildamasis, kad Dafydd to neišgirs. Neįsivaizdavo, kaip galima turėti tokią daugybę brolių ir seserų. Bet kai pagalvoji... Tai būtų nuostabu. Gal reikėtų pasistengti žiūrėti į Erką kaip į seserį? Tada tarsi turėtų du. Maža gal, gal iš kur nors atsiras dar trys, ir jie bus tarsi šito Dafydd šeima. Žinoma, šitų svarstymų garsiai neišsakė, o ir žinojo Erkos nuoširdžiai nepamėgsiantis.
- Aš tau nieko nepadovanojau, - Auriui užsiminus apie kalėdines dovanas sumurmėjo Eion. Nė nepagalvojo apie tai ir dabar pasijuto blogai. Turėjo tai padaryti, juk šis žmogus jam geras. Bet, deja, jau buvo per vėlu. Tuo labiau, kad visi turimi pinigai buvo gauti iš to paties Aurio. Ką gi, kitą vasarą būtinai susiras darbą.
Geriau kalbėti apie Timotį, nors kodėl svetimas žmogus jo klausinėjo, vis tiek nebuvo aišku. O štai Auriui apie tą vaiką kalbėti turbūt visai smagu. Bet Eion neketino dalyvauti pokalbyje, tad tik spoksojo į vieną tašką ir laukė, kada gi atneš tą nelemtą maistą. Tada bent jau turės ką veikti.
-
Taip, Auris teisus. Eliotas mielai sušlamštų kokias penkias ledų porcijas. Pagalvojęs apie savo berniuką Dafydd nusišypsojo ir linktelėjo. Kažkaip patiko jam tai, kad draugas pažįsta tuos nuostabius mažylius. Atrodė, kad tai dar labiau sutvirtina draugystę. O juk prieš metus neįsivaizdavo, ar Auris jam dar draugas. Sunkus tai buvo laikas, bet geriau dabar apie tai negalvoti.
- Na, manau, supranti, kad surasti visiems dovanas yra rimtas darbas, todėl neįsižeidei, kad nieko tau nenupirkau, - šyptelėjo atsakydamas į tą temą. Tiesą sakant, tik dabar pagalvojo, kad gal kažką reikėjo padovanoti ir draugui. Dovanų vis dar nemėgo kaip reiškinio, o šeima buvo labiau pareiga. Nežinia, ar Auris tą supras, bet tikrai neturėtų supykti nieko negavęs. Atrodė, kad šiuo metu jų draugystė jau išgyveno pakankamai, kad neiškiltų nesklandumų dėl tokios smulkmenos.
Buvo tikrai įdomu paklausyti apie Eion ir Timotį. Dar įdomiau buvo tai, kad įsibailinęs paauglys gerai sutaria su, ko gero, dar labiau įsibaiminusiu vaiku. O gal jie tiesiog vienas kito bijo? Arba bijo Aurio? Pirmąją dieną Timotis tikrai atrodė išsigandęs, o ir Eion gerokai susikaustęs. Norėčiau pamatyti, kaip jie ten visi gyvena mintyse ištarė Dafydd.
- Timotis nori grįžti pas tėvą? - negalėjo patikėti velsietis. Pats mielai būtų sprukęs iš motinos namų vos tik pradėjo suvokti aplinką. Kodėl Timotis to nori? - Gal pabandyk jam paaiškinti, kad jūsų tėvas nebegali juo rūpintis? Nemanau, kad mažam berniukui labai reikia smulkmenų. Dabar jis gyvena pas tave, nes taip geriau.
Žinoma, Dafydd tikrai nebuvo geras patarėjas tokiais (ar bet kokiais kitais) klausimais. Bet kažką atsakyti reikėjo. Tuo labiau, kad Timotis tikrai sudomino. O štai Eion, regis, nutarė atsiriboti. Tai nelabai patiko - draugas išsivedė tą vaikinuką į miestą, tad gal dabar jis, Dafydd, trukdo jų pasibuvimui kartu? Deja, kaip tik tuo metu atnešė užsakymus, tad sprukti buvo per vėlu.
- Skanaus, - pasakė abiems ir paragavo pyrago. Vis dar valgė nedaug, bet šį kartą su pasirinkimu tikrai pataikė.
-
- Taip. - Atsakė jis Eion. Ne visai. Išties septynis. Bet apie tai nesinorėjo dabar kalbėti.
- Bet tu man padovanojai. Daug labai svarbių akimirkų. Daug svarbesnių už bet kokius daiktus. - Tyliai pasakė berniukui. Pokalbiai ir tai, jog Eion norėjo jį matyti kaip tėvą. Ir tai, kad kažkuo pasidalindavo, klausdavo patarimo jam buvo svarbu. Reiškė labai daug.
- Ne daiktuose esmė. - Dabar jau garsiai pasakė, mat ir Dafydd ėmė apie tai kalbėti.
- Taip. Jis nori grįžti atgal. Aš jam sakiau, kad tėvas ar mama negali rūpintis. Be to net jeigu jie panorėtų, neleisčiau jiems to daryti. - Akys piktai žybtelėjo pagalvojus apie tėvą. - Jiems nei šuns nepatikėčiau. O čia vaikas. Bet matai. Tai nieko nekeičia. Jis nori pas tėvą. Gal tai traumos dalis. Timotis mano, kad to nusipelnė, nes yra blogas. Bet tai juk nesąmonė. Tėvas jam į galvą prikišo visokių nesąmonių. - Pasistengė nesiplėsti. Nemanė, kad Eion dėl šių pasakojimų pasidarys smagiau.
Atnešė desertus.
- Ačių. Skanaus ir tau. Skanaus Eion. - Pyragas jam patiko. Atrodė šviežias.
-
Didelė šeima vis dar buvo sudėtinga tema, tad Eion nutarė jos netęsti. Nors jam patiko leisti laiką su Auriu ir mintyse jį vadinti tėvu, giliai viduje suprato, kad toks jis niekada nebus. Jeigu turi tokį draugą kaip Dafydd, jam, Eion, belieka tik pavydėti.
Auriui pasisakius apie nedaiktines dovanas vaikinukas sutriko. Pačiam tos akimirkos tikrai buvo svarbios. Bet negi jos rūpi ir suaugusiam žmogui? Labai norėjo to paklausti ir įsitikinti. Deja, prie svetimo žmogaus nesijautė jaukiai, tad tik gūžtelėjo pečiais. Jeigu išdrįs, išsiaiškins vėliau.
- Aš noriu, kad Timotis liktų su... - išdrįso pasakyti, bet teko sustoti. Liktų su Auriu? O gal čia tiktų frazė "su mumis"? Šito nežinojo, todėl užbaigė kitaip: - Nenorėčiau, kad jis grįžtų pas tėvą. Jam ten negerai.
Dirstelėjo į atneštą desertą ir apie kažką užsigalvojo. Net ir tokie paprasti palinkėjimai skanaus vertė jausti keistą diskomfortą. Eion nurijo seilę ir neryžtingai pakabino pyrago. Norėjo užduoti kelis klausimus, bet svetimo žmogaus buvimas kartu trikdė. Todėl tiesiog lėtai valgė desertą ir stengėsi būti kuo mažiau pastebimas.
-
Auris kažką tyliai kalbėjo Eion, bet Dafydd pasistengė neklausyti. Šis susitikimas iš viso buvo keistas. Gal nereikėjo eiti į tą kavinę? Iš šių trijų žmonių, dabar sėdinčių prie stalo, bendrauti geriausiai sekėsi Auriui. Bet ir jam turbūt nelengva, kai vienu metu tenka aiškintis ir su persigandusiu paaugliu, ir itin nekalbiu save peikiančiu draugu. Kodėl amžinai reikia įsivelti į tokias situacijas?
- Būtų gerai, kad ir vaikai sakytų, kad ne daiktuose esmė, - nusišypsojo Dafydd. Stengėsi mažylius auklėti taip, kad jie vertintų ne tik žaislus ar kitas daiktines dovanas. Deja, didelę įtaką darė bendramoksliai žiobariškoje mokykloje, kurie gaudavo krūvą dovanų. Laiko kartu mažyliams turbūt neužtektų. Priešingai nei jų tėvui. Kita vertus, dovanos yra dar vienas būdas parodyti dėmesį, ar ne?
- Kada tavo gimtadienis, Auri? - staiga paklausė Dafydd. Gal net ką nors padovanos ta proga. Nors jau ne vienerius metus turėjo mylimą šeimą, vis dar troško būti normalus. Toks kaip visi.
Draugui pradėjus daugiau kalbėti apie Timotį suspaudė širdį. Iš kur atsiranda tiek daug traumuotų vaikų? Visi trys paties Aurio globotiniai (nors apie Erką Dafydd žinojo tikrai nedaug) buvo puikus to pavyzdys. Jis pats vaikystėje turėjo tiek traumų, kad net ir būdamas daugiau nei trisdešimties nesugeba iš jų išlipti.
Eion žodžiai apie Timotį sudomino. Jam akivaizdžiai rūpėjo tas berniukas. Dafydd nejučia pradėjo savęs klausti, kaip pats būtų reagavęs Eion vietoje. Ko gero, nebūtų pamilęs vaiko. O šitam paaugliui gyvenime anksčiau tikrai nesisekė. Jis galėtų būti toks pat piktas ir visko nekenčiantis, koks buvo Dafydd. Bet sugebėjo būti geresnis. Vėl atslinko savigrauža, bet, regis, pavyko ją nuslėpti. Reikėjo skubiai nukreipti temą, tad velsietis paklausė bet ko:
- Kaip pyragas? Čia desertai tikrai neblogi.
-
Užplūdo meilės, švelnumo jausmas Eion. Auris visada bijojo kas bus, kai susitiks Eion ir Timotis. O jis taip jautriai reagavo į jo broliuką.
- Timotis visada liks su mumis. Aišku, kaad pas tėvą jam negerai. Ten niekam nebūtų gerai. - Taip. Jis turėjo minčių išsiųsti timotį kur kitur. Gal į dvarą. Auris galvodavo, kad Timotis pas jį niekada pilnai neatsigaus. Bet kol kas nedrįso imtis tokių veiksmų ir kažin ar taip nutiktų. Nebent... Jei tikrai įsitikintų, kad nėra kitos išeitis. Bet vėlgi jau tiek laiko Timotis gyvena pas jį. Vėl kažkur jį kraustyti būtų bloga išeitis.
- Vaikams dažnai ko nors norisi. - Šyptelėjo. - Oi, dar tik pavasarį. Gegužės gale. O kada tavo gimtadienis? - Nelabai mėgo saviškio gimtadienio. Beveik po jo mirė mama ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
- Man tai patinka. O kaip tau Eion? O tau patinka taviškis pyragas Dafydd? Kažkada seniai dirbau padavėju vienoj kavinėj. Tai ten kartais duodavo visokių pyragėlių išsinešti namo. Tada buvau paauglys ir mes su Linėja... - Nutilo ją prisiminęs. - Būdavo smagios dienelės. Gera ten buvo vasara.
-
Su mumis. Timotis liks su mumis. Būtent taip pasakė Auris. Ar tai reiškia, kad jis, Eion, irgi liks su šiuo žmogumi? Nedrąsiai žvilgtelėjęs į jį klastuolis mintyse klausinėjo savęs, kodėl. Na, turbūt todėl, kad Auris yra geras žmogus. Kitos priežasties tiesiog negali būti.
- Nenoriu, kad jis ten grįžtų, - pakartojo Eion ir nudūrė žvilgsnį į desertą. Deja gabaliukas nebuvo labai didelis, tad ilgai jį suvalgyti neužtruks. Žinoma, su mielu noru paliks šitą vietą, bet ar nebus taip, kad suvalgys ir turės sėdėti neturėdamas ką veikti?
- Svarbiau jausmas, kad kažkas nori būti kartu, - sumurmėjo vaikinukas išgirdęs to Aurio draugo žodžius. Taip, pačiam buvo labai skaudu, kai atrodė, kad negaus knisiaus. Bet ilgainiui pradėjo vertinti tas akimirkas, kai kažką veikdavo su profesoriumi. Kad ir dabar. Taip, buvo klaikiai nejauku, tačiau Auris išsivedė jį į miestą (apie drabužius stengėsi negalvoti) ir skyrė laiko būtent jam. Tikrai neprivalėjo to daryti.
Deja, per vėlai suprato be reikalo kažką sakęs. Skubiai grįžo prie maisto. Pasvarstė, kad iki gegužės mėnesio gal sugalvos kokią dovaną Auriui (nebent jie iki to laiko susipyks, žinoma), o paklaustas apie pyragą tik linktelėjo. Tiesa, netrukus susidomėjo - profesorius šiek tiek užsiminė apie praeitį, kuri buvo labai įdomi tema.
- Kas yra Linėja? - išdrįso paklausti. Bene pirmą kartą pagalvojo apie tai, kad profesorius neturi žmonos ar draugės. O būtų visai įdomu. Nenorėdamas atskleisti šitų minčių kuo lėčiau valgė pyragą ir stengėsi iš viso neparodyti jokių jausmų.
-
Ir vėl į galvą pradėjo lįsti mintys, kad šis susitikimas Auriui turėtų būti tiesiog pragariškai sunkus. Nors galima atrasti panašumų tarp jo, Dafydd, ir Eion, draugas su jais abiem tikėtinai bendrauja labai skirtingai. Pavyzdžiui, dabar, jiems kalbant apie Timotį, Dafydd juto neturintis čia būti ir visko girdėti. Tasai vaikinukas ir taip persigandęs, o čia dar jo klausosi nepažįstamas suaugęs žmogus. Bet ausų neužsikimši. Kaip ir atsistojus išeiti būtų pernelyg absurdiška. Taigi Dafydd sėdėjo ir stengėsi pernelyg daug negalvoti apie tai, kad šalia esantys žmonės aptarinėja asmeniškus dalykus.
Tiesa, Eion ištartas sakinys sudomino. Jis tarsi parodė, kaip šitam paaugliui reikėjo kažko šalia. Rado tokį žmogų. Tik, nejučia susimąstė velsietis, ar Auris tikrai tam tinkamas? Kai draugas praktiškai nutraukė santykius, pačiam labai skaudėjo. Kas bus, jeigu jis tą patį padarys ir Eion? Toks paauglys gali ir neištverti. Ar jų ryšys pakankamai tvirtas, kad Auris visko nemestų? Kita vertus, visa tai ne jo reikalas. Taip, Auris tapo labai svarbiu žmogumi, tačiau su Eion turbūt daugiau niekada nesusitiks.
- Kita vertus, kaip yra smagu, kai vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, - atsakė į lengvesnę temą. Išties - matyti, kaip mažyliai mėgaujasi gautu žaislu ar kokia kita dovana, buvo vienas geriausių jausmų gyvenime. - Tavo gimtadienis gegužę? Mano irgi. Tik pradžioje, - kažkodėl gerokai nustebo velsietis. Apie pyragą nieko nesakė, tik linktelėjo. Dabar buvo įdomu, ką draugas pasakys apie Linėją. Tokios nuotrupos iš praeities labai domino. Tiek jį, tiek, ko gero, ir Eion. Kažin ar Auris specialiai užsiminė apie savo paauglystę? Nežinia, bet apie tai Dafydd nieko nesakė, tik stengėsi kuo natūraliau valgyti desertą.
-
- Aš irgi visai nenoriu, kad jis grįžtų pas tėvą. - Rimtai patikino Eion Auris. Ne, niekada to neleistų.
Jų pokalbis buvo labai keistas dalykas, toks dvigubas. Bet dėl to Senkleris galvos nesuko. Eion kartais ką nors pasakydavo, o tai juk gerai.
- Taip, žinoma, kad tai svarbu Eion. - Visai neseniai buvo laikas, kai sakytų ką kitą. Ne, gal girdint Eion ar kam kitam kokiam kitam vaikui neaiškintų, kad kažkada pats bėgo nuo tokių akimirkų. Bet einant laikui pats ėmė išmokti jų nebebijoti ir nebebėgti.
- Aišku ir tai svarbu. Baisiausia, kai vaikai gauna kažką ir nori brangesnio ar populiaresnio daikto. - Va tai tau, jie abu pasirodo gimę tą patį mėnesį. - Geras. Nors šiaip nemėgstu savo gimtadienio.
Po perkūnais. Tik šiaip norėdamas pagyvinti kažkaip tą jų pokalbį ėmė pasakoti apie tuos senus smagius laikus ir visai nepagalvojo, kad jo geriausi prisiminimai siejasi su Linėja.
- Na, ji buvo mano mergina. - Žinoma atsakė į Eion klausimą.
-
Tai, kad Timotis, regis, liks su jais, keistai ramino. Žinoma, Eion visai nesidžiaugė, kad tokią svarbią akimirką juos girdi ir Aurio draugas, tačiau stengėsi galvoti tik apie tą vaiką. Jis jam patiko. Na, gal ir nepatiko. Gal tiesiog buvo gaila. Bet vis tiek džiaugėsi, kad jis nedings iš gyvenimo.
Apie dovanas daugiau nieko nesakė. Nebuvo tai lengva tema, nors tokių turbūt geriau nesitikėti. Bent jau ne tada, kai jam vienam tenka kęsti net du suaugusius žmones. Prisiminęs, kuo tai dažniausiai pasibaigdavo, Eion krūptelėjo ir susigūžė. Mintyse pažadėjo taip paprastai nepasiduoti. Vėl sukilo senosios baimės, o pasitikėjimas Auriu išnyko tarsi dūmas. Net ir praeitis ir toji Linėja beveik neberūpėjo. Norėjo paklausinėti apie ją, pasidomėti, ar kada nors galėtų pasvajoti apie mamą. Bet baimė tiesiog stingdė, ir Eion tiesiog įsispoksojo į profesorių mintyse maldaudamas eiti iš čia. Jis be proto norėjo grįžti namo.
-
Nors Auris neturėjo savo vaikų, iš jo būtų galima pasimokyti labai daug. Kad ir tokio skirtingo bendravimo. Oliveris ir Eliotas su juo kalbėjo tiesiog kardinaliai skirtingai, tad jeigu tekdavo bendrauti su abiem dvyniais vienu metu, kartais tikrai būdavo itin sudėtinga. O štai Auris tokią mįslę, regis, gliaudė visiškai paprastai. Kodėl jis, Dafydd, niekaip nesugeba išmokti taip lengvai bendrauti? Kodėl jis iš viso nesugeba išmokti bendrauti?
- Taip, ta baimė ir mane kamuoja, - pasakė draugui užsiminus apie daiktus. - Stengiamės, kad vaikai per daug neįsitrauktų į žiobariškas technologijas. Norime, kad jie augtų kaip burtininkai. Bet kadangi leidžiame į žiobarišką mokyklą, kartais pasidaro labai sudėtinga. Vis tik manau, kad bent kartais sekasi įdiegti, kad svarbiausia ne daiktai.
Nutilęs susimąstė apie savo mažylius. Apie juos galėtų galvoti ir kalbėti visą dieną. Žinoma, paaugliui vaikinukui tai tikrai neįdomu, tad Dafydd daugiau nieko nesakė. Tik dirstelėjęs į Eion pastebėjo, kad jis ar išsigandęs, ar šiaip keistai elgiasi. Žiojosi paklausti Aurio, ar žino, kas čia vyksta, bet suprato, kad prie to vaiko geriau klausimus pasilikti sau. Draugas gal ir žino, bet tai tikrai ne jo, Dafydd, reikalas. Taigi ramiai užbaigė pyragą ir išsitraukė žiobariškus pinigus.
- Buvo smagu taip netikėtai susitikti, - pasakė ir atsistojo. - Manau, man teks keliauti. Kad ir kaip būtų apmaudu, teks grįžti į darbą.
Dar kartą dirstelėjo į Aurį tarsi sakydamas, kad kažkada norės pasakojimo, kas Eion negerai. Tik, žinoma, garsiai to neištarė. Kad ir kaip buvo smalsu, tai reikėjo atidėti kitam kartui. Ištiesė ranką Auriui, linktelėjo Eion ir palikęs pinigus ant stalo paliko kavinę.
-
Aišku, kad kai bandai gyventi dviejuose pasauliuose nelengva būna.
- Na taip, suprantu. Jei vaikai eina ir į įprastą mokyklą tikrai nesinori visai jų atriboti nuo žiobariškų dalykų. - Kažkas negerai buvo Eion. Kažkoks staigus pokytis ir Auris panorėjo eiti namo. Ar bent jau išeit pasivaikščioti. Kas gi čia dabar? Ar mes jį kažkaip nugąsdinom?
Norėjo jau žiotis ir sugalvoti pasiaiškinimą kodėl staiga jiems reikia namo. Bet Dafydd jį pralenkė.
- O, na tai iki ir sėkmės. - Pasakė linksmai. Lyg niekur nieko. Nors žinoma negalėjo nepastebėti bičiulio žviilgsnių ir Eion pasikeitusios būsenos.
Dafydd išėjo.
- Eisim namo gerai? - Žvelgė į vaikinuką kaip visuomet šiltai ir draugiškai. Jis susimokėjo už jų pasiimtus desertus. Atsikėlė ir jie išėjo. nutarė pabandyti užvesti kalbą apie tai kas čia nutiko beinant. Arba vakare. Namuose.
-
Trys mažyliai Hogvartse. Net trys. Kaip taip gali būti? Kažkokia nesąmonė. Dafydd nesijautė esąs toks senas, kad galėtų tris savo vaikus leisti į mokyklą. Į burtininkų mokyklą, į kurią vaikai išvyksta būdami ne tokie jau ir maži. Ne, tiesiog neįmanoma, o Miriam Hogvartsui tikrai dar per maža.
Galvodamas tik apie savo mažylius, kurie ir vėl buvo toli nuo namų, Dafydd tarsi nesusivokė ką tik gavęs milžinišką užsakymą, kuris darbo suteiks beveik iki pat Kalėdų. Turės nupiešti ir pagyvinti daugybę gyvūnų, o jie bus panaudoti magiškame spektaklyje. Už šį užsakymą dėkingas turėtų būti Rafael'iui - jeigu ne jo patarimai ir pagalba, tikrai nesugebėtų to padaryti. Vis dėlto per tuos metus neblogai patobulėjo, tad verslas sekėsi visai neblogai. Taip, būtinai parašys magizoologui ir dar kartą padėkos už pagalbą.
Darbinis susitikimas įvyko Londone, tad Dafydd nutarė dar kiek pabūti mieste. Žinoma, jau pasiilgo mylimosios ir su ja likusių keturių mažylių, bet išėjus iš nemėgstamo darbo Gringotse, gyvenant su mylima šeima Sautende sostinė nebebuvo tokia nepakenčiama. Taigi nors į antrą pusę persirito spalis, oras buvo neblogas, ir velsietis nusprendė pasivaikščioti. Galbūt suras ką nors skanaus Mayrai ir mažyliams. O galbūt tiesiog susidėlios darbų planą, jeigu tik sugebės mintimis grįžti prie dailės.
Po kiek laiko suprato esąs kiek sušalęs. Turbūt laikas keliauti namo, bet vis dėlto užsuko į jau pažįstamą kavinukę išgerti arbatos ir suvalgyti kokio pyrago. Mayrai turbūt vis dar nepatinka jo valgymo įpročiai, tad galbūt pradžiugins? Vėl užsigalvojęs apie mylimąją sugebėjo užsisakyti žalios arbatos bei vyšninio torto gabalėlį. Įsitaisė prie staliuko salės viduryje ir eilinį kartą paskendo mintyse.