Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Kovo 01, 2022, 12:09:41 am
-
Tema: magiškieji svogūnai
Matthew stovėjo šiltnamyje ir mąstė: ar jis buvo girtas, kai pildė prašymą ir toliau čia dirbti, ar direktorė - dar girtesnė, kai tą prašymą priėmė? Jokio kito logiško paaiškinimo, kodėl jis buvo čia ir dabar, nebuvo. Profesoriaus darbo švelniai tariant nemėgo, mokinių - juodai nekentė. Kam save kankinti dar vienerius metus. Buvo smalsu, kaip reaguotų profesorė Evenstar, jeigu jis staiga praneštų išeinantis.
Hogvartsas buvo pilnas naujų kolegų, tad prieš metant darbą reikėjo išsiaiškinti, kurie iš jų galėtų tapti draugais. Clarke, žinoma, buvo galima atmesti iš karto, bet kiti… Kas ten juos žino, gal atsirastų bent vienas kitas, sutiksiantis kartu išgerti.
Deja, dabar reikėjo mąstyti ne apie butelius, o apie augalus. Tai toli gražu nebuvo tokios malonios mintys, bet Turner šiaip ne taip susikaupė darbui. Gerai buvo tik tiek, kad oras gražus. Visai nesinorėjo jau pirmą mokslo metų dieną visiškai susigadinti nuotaiką.
- Sveiki susirinkę. Esu profesorius Turner. Šiais mokslo metais nepakęsiu jokių nesąmonių, - pasisveikino su mokiniais nužvelgdamas šiltnamį. Buvo smalsu, kas jį sutvarkė, mat pats po paskutinės pamokos darbo vietoje paliko visišką chaosą. Permetė akimis mokinių veidus ir su apmaudu suprato daugiau niekada čia nepamatysiantis Deoiridh. Išties, kokio velnio jis čia sugrįžo?..
- Šiais mokslo metais dirbsime su vienu projektu, kuris bus visiškai kitoks nei pernykštis. Rudenį kalbėsime apie magiškuosius svogūnus, dar vadinamus kvapniaisiais svogūnais. Tas, kas sugalvojo šį pavadinimą, turi labai nekokį humoro jausmą, mat kvapnieji svogūnai labai smirda. Šiandien juos sodinsime. Šis augalas pasižymi labai prastu dygstamumu, tad kiekvienas privalote pasodinti bent po penkis svogūnus. Taip yra nemaža tikimybė, kad bent vienas iš jų išaugs. Kiekvieną svogūną sodinate į atskirą vazoną ir jokiu būdu nesodinkite antro nenunešę ankstesnio saugiu atstumu: šie augalai jaučia vienas kitą, tad jeigu ant stalo atsiras du vazonai su svogūnais, jie tiesiog išprotės. Pradės muistysis žemėse, galiausiai išlėks į orą ir pradės daužytis tarpusavyje. Patikėkite manimi - šito pamatyti nenorite. Tas pats atsitiks, jeigu du svogūnus pasodinsite į vieną vazoną. Jie jau yra užpildyti žemėmis, tad jums tiesiog reikia sugrūsti svogūną kuo giliau. Tuomet turite pagaminti specialų mišinį, instrukcijos ant stalų. Juo palaistykite žemes. Perspėju: jeigu mišinys susiliečia su svogūnu, pasklinda smirdančios dujos, kurios priverčia apalpti. Būkite atsargūs! Jeigu kas neaišku, galite klausti.
Nė nebandykite mintyse pagrasino profesorius nužvelgdamas mokinius.
[Svogūnams iššokus iš vazonų jie pradeda daužytis ir cypti. Garsas sveikatai nėra kenksmingas, tačiau labai nemalonus ir einantis per ausis. Mišinio turinį sugalvokite patys, tačiau nepamirškite, kad čia ne nuodų ir vaistų pamoka: jis turi būti pakankamai paprastas. Jeigu reikia pagalbos ar turite klausimų, drąsiai rašykite asmeniškai. Chaosas kaip visada mielai laukiamas (silkių šiltnamyje nėra). Bent trys praktikos postai, pamoką uždarysiu kovo 12 dieną (su pratęsimais gali būti sunku).]
-
Gal ketvirtas kursas ir nebuvo labai blogas dalykas, tačiau tai nekeitė fakto, kad į pamokas eiti reikėjo. Meghan netryško noru tai daryti, tačiau niekur nedingsi - kartoti kurso tikrai nesinorėjo. Nors mokslo metai dar buvo tik tik prasidėję, švilpiukė nusprendė lankyti pamokas ir pasiruošti egzaminams. Juk, vis dėlto, kitąmet teks laikyti VML, o čia jau ne juokas.
Šiltnamyje mergaitė stovėjo jausdamasi keistokai. Po praeitų metų paskutinės pamokos ji buvo porai dienų praradusi atmintį, ta patirtis nebuvo pati geriausia. Be to, per herbologijos pamokas ji ne kartą buvo šiaip nukentėjusi (nesvarbu, kad dėl savo pačios kaltės). Buvo įdomu, kas gausis šį kartą.
Išgirdus pamokos temą paaiškėjo - nesigaus nieko gero. Svogūnų Meghan tiesiog nekentė. Iš esmės, visų daržovių. Tiksliau, maisto gaminimo. O kadangi svogūnai buvo su juo susiję, švilpiukė nekentė ir jų. Nesvarbu, kad juos reikės pasodinti, o ne kažką iš jų pagaminti. Meg nesinorėjo daryti nieko kito išskyrus įsilipimą į kokį nors medį ir piešimą ten.
Tačiau niekur nedingsi, teko daryti praktiką. Ar bent jau apsimesti, kad tai daro. Gali tiesiog pastovėti prie darbastalio, apsimesti, kad kažką daro, o pamokos pabaigoje pasakyti, kad paprasčiausiai nespėjo. Juk visaip būna. Ryžtingai užsikėlusi vazoną ant stalo ir į jį pribėrusi žemių Meghan iškilmingai nusprendė nieko nedaryti. Bent kol kas.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Ach, iš Panamos grįžti taip nesinorėjo... Deja, mokykla buvo mokykla, ir ją privalu lankyti nesvarbu, kad ji kitame žemyne negu tu gyveni. Tradicišku žiobarišku būdu - kelių valandų skrydžiu lėktuvu - persikėlusi per Atlantą ir sugrįžusi į Europą, Kristė jau ilgėjosi namų, kuriuos paliko visiems metams. Tačiau ką jau padarysi, toks tas gyvenimas, kai tėvai nusprendžia tave išsiųsti mokytis į kitą žemyną, o patys nesikrausto gyventi kartu.
Šiemet Hogvartse de Leighi jau jautėsi geriau - anglų kalba jau pramokta, yra pažystamų, žinai ko tikėtis. Tikėtis buvo galima visko - vienas iš tokių dalykų buvo koledžo vadovo vedamos herbologijos pamokos. Sutapimas ar ne, tačiau šiemet pirmoji Vėtrūnės pamoka buvo ne kas kitas, o herbologija. Bus galima pasikalbėti su vadovu dėl naujų mokslo metų, tačiau abejotina ar baltaplaukė išdrįs tą padaryti vidury pamokos lyg niekur nieko.
Ir vėl išklausiusi ilgą profesoriaus Turner prakalbą, iš kurios vis viena ne viską suprato, apie darbą su augalais, muzikantė jau ruošėsi dirbti, tačiau vienas klausimas nedavė jai ramybės.
- Profesorius, koks būti tas „saugus atstumas“? - pasiteiravo klastuolė. Jug vis dėlto, tai galėjo būti ir dvidešimt centimetrų, ir metras ir visi penki.
-
Praėjo kokios trys sekundės pamokos, o šiltnamis vis dar stovėjo savo vietoje. Tai buvo didelė pažanga, ir bent jau dabar Turner nesigailėjo grįžęs čia mokyti. Žinoma, pamokos laiko liko dar daug, tačiau buvo galima tikėtis, kad viskas bus bent šiek tiek geriau. Susiprotėjo bent jau palikti akvariumą su šešiasdešimt šešiomis silkėmis savo kabinete.
Pamatęs Pritz Matthew susiraukė, bet bent jau kol kas ji elgėsi kaip žmogus, o ne iš nežinia kur pabėgęs juodosios magijos padaras. Netgi Mendel nepasireiškė. Vadinasi, viskas ne taip jau ir blogai. Deja, netrukus herbologas išgirdo kreipinį, kurį girdėti norėjo mažiausiai: "profesoriau." Kas yra? iš karto pajutęs susierzinimą mintyse paklausė juodaplaukis, tačiau veidas šios emocijos neišdavė. Nužvelgęs mokinius suprato, kad tai Vėtrūnė, akla Klastūnyno mergaitė. Priėjęs prie jos susiraukė. Tiesą sakant, apsidžiaugė, kad ji akla: bet kuris kitas mokinys išgirdęs apie saugų atstumą būtinai pasiimtų liniuotę tam, kad sudėtų svogūnus vienu centimetru per arti. De Leighi šito padaryti tikriausiai nesugebės. Puiku.
- Vazonus turi skirti bent pusė metro, - apsimestinai draugišku tonu pratarė Turner klastuolei. - Juos reikia išdėlioti palei sieną mažiausiai tokiu atstumu.
Pasidarė pikta ant savęs, kad nesusiprotėjo pažymėti vietų, ties kuriomis galima statyti nelemtus augalus. Ką gi, bus galima laukti chaoso.
- Jeigu reikės pagalbos ieškant vietos, kur gali pastatyti vazoną, nesidrovėdama pašauk mane, gerai? - dar pridūrė vildamasis, kad de Leighi kokiu nors būdu sugebės pati sudėti vazonus į vietas. Labai jau tingėjo padėti mokiniams net ir tuo atveju, jeigu jie nieko blogo nedaro. Ne, vis dėlto profesorius Turner be galo gailėjosi vėl čia atsidūręs.
-
Dori stovėjo nunarinusi galvą tolimiausiam įmanomam šiltnamio kampe. Ji žinojo, ji tiesiog žinojo, kad Matthew nepasirodys. Keturiolikmetė žvelgė į niekur, buvo taip apmaudu ir liūdna, kad Turner čia nebebus. Ji nusprendė net nepakelti galvos, nepažiūrėti, kas stovi Matthew vietoje. Kol ji nemato jo, naujojo profesoriaus (o gal profesorės?), tol šiek tiek lengviau, galima nepripažinti tos klaikios realybės. Kvaila viltis ruseno, atmintyje šmėžavo Matthew atvaizdas, bet kaip kitaip galėjo būti? Po viso to, ką mokiniai (o tarp jų, deja, ir Dori) yra jam pridirbę... Kiekvienas sveiko proto žmogus nebegrįžtų.
Akyse norėjo kauptis ašaros, Mendel krapštė savo auksarą antakyje, o auskarą lūpoje graužė. Ir tada keturiolikmetė išgirdo balsą, tą šitiek kartų raminusį ir drąsinusį balsą, ir pamanė, kad jai vaidenasi. Pakėlusi galvą ji išvydo Matthew ir norėjo tiesiog krykštauti iš laimės, bet tik žiūrėjo į jį džiaugsmo ašarų kupinomis akimis.
Matthew kažką pasakojo, kalbėjo apie augalus, bet klastuolė visiškai negirdėjo, ką. Kažkas kažko paklausė, vėliau profesorius priėjo prie Vėtrūnės. Ir kai jis vėl buvo įprastinėje savo vietoje, ketvirtakursė tiesiog šoktelėjo aukštyn ir pasileido prie jo bėgti. Pribėgusi norėjo sveikintis, sakyti, kad pasiilgo, apkabinti, verkti iš laimės, bet susilaikė. Tiesiog sustojo ir žiūrėjo į Matthew. Tylėjo. Žinojo, kad atrodo taip, tartum jai būtų ne visi namie (o gal taip ir buvo?). Tą akimirką dingo visi nerūpestingumai ir savarankiškumai iš paaugliškos galvos ir Dori vėl pasijuto kaip mažas, nuo kažko priklausomas vaikas.
- Laba diena, - galiausiai pratarė.
Išsitraukė burtų lazdelę. Padėjo ją ant profesoriaus stalo.
- Aš verčiau per pamoką paliksiu ją čia, gerai?
Ir Dori apsisuko nueiti. Bet kažkas tarsi iš vidaus ją sustabdė. Mergina susigraudino. Atsigręžusi tyliai tyliai pasakė:
- Aš labai jūsų pasiilgau ir labai džiaugiuosi, kad jūs čia.
-
Nors Klojai buvo įdomu mokytis įvairių dalykų, niekas neprilygo transfigūracijai ir kerėjimui. Nors herbologija žadėjo būti tikrai įdomi. Dar gyvendama Lutone ji domėjosi augalais ir jų savybėmis. Būdama maža klausinėdavo tėčio kam skirtas koks augalas ir kokios to augalo savybės. Kartais tėtis ją juokais pavadindavo mažąja herbologe. Herbologijos šiltnamis žavėjo savo magiškų augalų įvairove. Tiesa, užduotis teko ne pati maloniausia. Vos priėjus prie "kvapniųjų svogūnų" klojai teko nosį ir burną prisidengti šaliku. Kruopščiai pagal instrukcijas padarė mišinį ir ėmė laistyti pasodintus svogūnus. Tiesa, net per šaliką ji jautė tą bjaurų kvapą. Šiaip ne taip pasodinusi visus svogūnus nunešė juos prie sienos pasirūpindama, kad šie būtų saugiu atstumu vienas nuo kito, nenorėdama šiltnamyje sukelti sumaišties ir supykdyti ir taip nelabai draugiškai nusiteikusio profesoriaus. Tikra perfekcionistė. Ko tik nepadarysi dėl savo koledžo.
-
Gruodė tiesiog norėjo lankyti pamokas, svajoti ir ramiai niekam nekrisdama į akis pabaigti bent jau pirmą kursą. Viskas. Ar tai labai daug? Na gerai jau, iki pilnos laimės trūktų tik draugės. Tokios, su kuria galėtų patirti visus mokyklos džiaugsmus, kalbėtis ir žinoti, kad toji draugė neatsuks nugaros. Bet tokiems jos norams tikriausiai nebuvo lemta išsipildyti.
Mergaitė stovėjo šiltnamyje, abipus iš abiejų šonų stypsojo du berniūkščiai. Vienas tikriausiai iš Klastūnyno, o kitas iš Varno Nago. Ji matė jį prie koledžo stalo. Kuo toliau, tuo labiau ji meldė, kad Profesorius ateitų ir nutrauktų viską, kas dabar vyko.
Tie du pradėjo gadinti jai gyvenimą nuo pat pirmojo ryto šioje mokykloje. Dabar gi jie įkalbinėjo Gruodę padaryti tai, ką herbologas uždraudė daryti. Na nedraudė, bet tai vis tiek būtų blogai. Jie norėjo, kad ji sumestų du svogūnus į vieną vazoną. Gruodė kiek bemanydama priešinosi jų ketinimams jos rankomis sugadinti pamoką. Pirma, Profesorius baisiai ant jos supyktų už tokį dalyką, nes šiltnamyje kiltų siaubingas sujudimas. O antra, ji bijojo, kad tada gaus areštą. Na ir šiaip ji visai nenorėjo trukdyti pamokos. Bet jie ją spaudė. Sakė, jog jeigu nepadarys šito, tai pasigailės. Kodėl visada aš? Kodėl visada visiems reikia šitaip su manimi elgtis? Ar aš kalta, kad mano veidas taip atrodo? Aš gi niekam netrukdau. Bet kad ir kaip ji bijojo tų dviejų vyresnių mokinių, spyrėsi ir nesutiko gadinti pamokos. Noriu namo. Galvojo ji. Troško atsirasti savo kambaryje, kur saugu, kur niekas nepradeda kabinėtis dėl jos išvaizdos. Kur ji galėtų ir toliau ramiai skaityti, svajoti ir mokytis paprastų dalykų. Tokių, kaip pavyzdžiui geografija ar matematika.
-
Vyko herbologijos pamoka. Alanui buvo labai įdomu, kas gi ją ves šiais metais. Ir tik įžengęs į šiltnamį ir pamatęs, kad tai profesorius Turner jis visai nudžiugo. Kad ir kokios chaotiškos buvo tos pamokos, Alanas tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad vietoj šio žmogaus, čia stovėtų kas nors kitas. Svarbiausia buvo kažkaip nieko neprisidirbti. Reikia rimtai imti mokytis šio dalyko. Galvojo jis.
Bet kad ir kaip šito troško jau per pat pirmą pamoką grifas įklimpo į bėdą.
Vaikinas stovėjo ir klausėsi ką turės padaryti. Neatrodė labai sudėtinga ir jis jau norėjo pradėti, bet pamatė kažkokią pirmakursią mergaitę. Jai iš šono stovėjo du trečiakursiai. Alanas pažinojo juos iš matymo. Mergaitė atrodė sunerimusi, įsibaiminusi. Jis nutarė prieiti arčiau, norėjo išgirsti kas ten dedasi. Ir kai suprato, kad mergaitė pakliuvo į bėdą įsikišo.
Jis pasakė, kad Tie du dingtų velniop ir paliktų ją ramybėje. Žodis po žodžio ir įsiplieskė tikras kivirčas. Viskas pasibaigė tuo, kad jie nutarė po pamokos viską išsiaiškinti kerais. Kur nors pamiškėje ar kokioj kitoj nuošalioj vietoj.
- Einam. - Pasakė jis tai mergaitei, norėdamas nusivesti ją prie savo stalo. Tada atsuko tiems dviems nugarą ir prasidėjo.
Tas iš Klastūnyno paleido levicorpus kerus. Alanas vos spėjo atšokti nuo jų. Užtai kerai pataikė į lentyną su vazonais. Kažkuri jų dalis nuo to sudužo. Alanui visi protingieji balsai galvoje kartojo, kad nereikia veltis, bet jis irgi išsitraukė lazdelę.
Tuomet pažiro visokiausių kerų žybsniai. Visi trys berniukai laidė pačius įvairiausius burtus. Ir didžioji jų dalis kliuvo lentynoms, vazonai su visokiais augalais krito ir dužo. Kliuvo ir kitų mokinių stalams. Kažkurio iš jų kerai suskaldė galinį šiltnamio stiklą. Dar vieni apvertė dėžę, kurioje buvo žemės.
Galop vieni iš Alano kerų kliudė taikinį ir vieno iš vaikinų veidą išbėrė didžiuliais skaudžiais spuogais.
- Galas tau Senkleri. - Piktai pasakė tas iš Varno nago ir abu movė šalin ir išdūmė į lauką.
Grifas liko vienas. Šalia stovėjo iš siaubo paklaikusi mergaitė, dėl kurios viskas čia ir prasidėjo. Šiltnamio vaizdas švelniai tariant buvo nekoks. Puikiai pradėjau, tiesiog nuostabiai. Pagalvojo jis.
-
Nespėjo Turner pasidžiaugti, kad pamoka yra panaši į pamoką, kai iš kažkur atsirado Mendel. Tiesą sakant, jeigu ne tas žvilgsnis, profesorius auklėtinės nebūtų nė atpažinęs. Ji buvo visai kitokia negu vasarą, kai lydėjo ją į Azkabaną. Po to daugybę kartų klausė savęs, kodėl sutiko su ta avantiūra. Atrodė, kad kuria kažkokią sąsają tarp savęs ir mergaitės, su kuria kažko bendro turėti buvo gana sunku. Su ja viskas buvo tiesiog pernelyg sudėtinga.
- Turi klausimų? - neatsakęs į pasisveikinimą pasiteiravo kuo nuoširdžiausiai vildamasis, kad Dori nesugalvos pradėti kuo nors domėtis. Ne, tik ne šiandien... Dar tik pirma pamoka, o profesorius jau pervargęs ir nepatenkintas gyvenimu. Mendel tą žino, ar ne? Susipras, kad geriau patylėti ir tiesiog palikti profesorių ramybėje?
Į padėtą lazdelę neatkreipė dėmesio, o į žodžius neturėjo ką atsakyti. Nesitikėjo, kad mokinė jo pasiilgs. Galbūt viskas vasarą nebuvo taip jau gerai? Vis dėlto kad ir kaip ten būtų, jie tebuvo mokytojas ir mokinė. Daugiau niekas jų nesiejo. Ši mintis paskatino dar kartą suvokti, kokia didelė klaida buvo grįžti į Hogvartsą. Dirbtų bet kokį kitą darbą, visa šita nesąmonė su Dori Mendel būtų pasibaigusi.
Nespėjus daugiau nieko nuspręsti ar pagalvoti šiltnamyje kilo chaosas. Ir vėl?! mintyse beviltiškai paklausė savęs profesorius. Nespėjo pamatyti, nuo ko viskas prasidėjo, tad teliko stebėti, kaip vazonai su vertingais augalais laksto į visas puses, o du mokiniai sprunka iš šiltnamio. Nepastebėjo, kas ten tokie, tad išsilieti teko ant to, kuris turėjo tiek įžūlumo pasilikti.
- Senkleris... - pusbalsiu suburbėjo Matthew artindamasis prie grifo. - Penkiasdešimt taškų iš Grifų Gūžtos! O tu, Senkleri, ateini šį vakarą į mano kabinetą. Pasižiūrėsime, ar dar norėsi traukti burtų lazdelę. Daugiau herbologijoje nesi pageidaujamas. Geriau savo noru keliauk iš šiltnamio, nes prisiekiu - jeigu to nepadarysi, padėsiu.
Giliai širdyje Turner suprato, kad Alanas galimai net nėra kaltas dėl to, kas čia atsitiko. Deja, kiti du spėjo dingti, o pyktį reikėjo kažkur išlieti, ar ne? Į prie grifo buvusią mergaitę profesorius nė nežvilgtelėjo. Įsiutęs grįžo į savo vietą, kuri, laimei, išliko nenukentėjusi.
-
Herbologijos pamoka, Arcadia nekentė augalų ir jie nemėgo jos. Ji tikėjos, kad bent čia pramoks kaip nenumarinti augalo per dieną. Šiltanamis buvo milžiniškas, jos akimis, daug mokinių tą erdvę pavertė maža, o šnibždesiai tarp mokinių užpildė tą nejaukia pauzę. Vienas smulkmena jai kliuvo labiausiai, nežine ar būtų galima tai vadinti smulkmena. Šiltnamis skendo tragiškam kvape, jos nestebino, nes daugelis magišku augalų turėjo tragišką kvapą, bet toks kvapas kelė jei šleikštuli.
Profesoriui pristatant, merginos akys klaidžiojo, tačiau jos dėmesys buvo sukauptas tai ką šnekėjo jos profesorius. Dar vienas, griežtas? Profesorius, šaunu... Raudonplaukė norėjo išmokti ko daugiau, per kuo mažesnį laiką. Tačiau Arcadiai išgirdus užduotį, ji išsigando, begalo išsigando, merginos rankos šiek tiek drebėjo, problemų ji visai nenorėjo. Ji nebuvo gabi su sodinimu ar bet kokia augalų priežiūra, o ką kalbėti apie svogūną kurio kvapas jautėsi visur? Ir jis net gali tave priversti apalti. O Dievai, tikiuos nereiks apsilankyti ligoninės sparne.
Mergina tikėjosi teorijos, o dabar jai tenka sodinti svogūna. Ji nusprendė viską daryti kuo lėčiau, tai aišku vilkintų laiką, bet ir pridėtų kruopštumo. Kaip sakoma, neskubėk ir būsi pirmas. Mergina užsikėlė vazona, kuris tikrai svėrė daug, tad kilo šioks toks sunkumas. Griebė žemių ir ėmė jas pilti į vazona.
-
Šį kartą Matthew su Dori buvo šaltas. Žinoma, jį buvo galima suprasti, nes kažkokiu stebuklingu būdu Alanas susiėmė su pora kitų mokinių ir šiltnamis vėl pradėjo griūti. Tačiau herbologas buvo šaltas jau ir prieš tai, prieš visą tą sumaištį. Mendel tik džiaugėsi, kad bent jau šį kartą (arba kol kas) ji visiškai nebuvo prisidėjusi prie tos sumaišties. Tačiau profesoriaus abejingumas stipriai nuliūdino keturiolikmetę. Ji norėjo sau pasakyti, kad visą tą šilumą, kuri siejo ją ir profesorių, mergina paprasčiausiai išsigalvojo. Tačiau ji žinojo, kad vis tik ne. Dar pavasarį Matthew ją guodė apkabinęs per pamoką. Galbūt jis buvo gavęs užduotį? Galbūt mokyklos direktorė liepė jam pagloboti savo koledžo mokinę? Taip, tikriausiai taip ir bus. Veikiausiai visi čia esantys suaugusieji žinojo, kad klastuolės šeimos sudėtis keičiasi ir būtent herbologas buvo paskirtas atsakingu už tai, kad mergaitei tas laikas praeitų ramiau. O dabar, kai tu jau neva turi mamą, kuri tavimi rūpinasi, tapai niekam nebeįdomi. Kaip ketvirtakursė galėjo giliai širdy vaizduotis, kad Deoiridh yra jos sesė, o Matthew - tėtis? Buvai visiška kvaiša.
Mendel grįžo į savo darbo vietą. Per skruostus nuriedėjo kelios tylios ašaros, kurias paauglė greit nusivalė. Ji nenorėjo, kad kas nors tai pamatytų.
Dori prieš nosį matė penkis vazonus su žemėmis. Apsidairiusi po šiltnamį pažiūrėjo, ką darė kiti. Jie sodino svogūnus. Keturiolikmetė paėmė vieną ir pradėjo grūsti į žemes.
-
Viskas buvo tiesiog blogai. Absoliučiai šlamštiška diena. Pagalvojo Senkleris. Galėjo išlėkti su tais dviem šakalais, bet pasiliko. O tada jį žinoma užgriuvo profesoriaus rūstybė. Frazę, kad nebesi pageidaujamas herbologijos pamokoje jis girdėjo šimtą kartų, bet ji buvo skirta kitiems, o ne jam. Vaikinas sugebėjo smarkiai aptuštinti Grifų Gūžtos smėlio laikrodį, o jeigu Auris sužinos kas čia atsitiko Jis galimai neišvengs dar vieno arešto.
Bet vis tiek nesigailėjo, kad užstojo tą mergaitę. Būtų ir antrą kartą taip pat pasielgęs, bet va kad įsivėlė į tas kvailas peštynes...
Alanas nieko neatsakė herbologui. O ką galėjo pasakyti? Atsiprašau? Skambėtų kažkaip juokingai. Užteko vien į jo veidą pažvelgti, kad pastebėtum kaip jis gailėjosi dėl viso šito.
Alanas lazdele suvarė žemes atgal į dėžę. Tada nužvelgė suniokotus vazonėlius, augalų liekanas. Negalėjo jų sutvarkyti. O kai dar pamatė skilusį šiltnamio stiklą suprato, kad popieriai visiškai prasti.
Nebenorėdamas daugiau painiotis profesoriui jis išėjo ir uždarė šiltnamio duris. O tada net nesidairydamas ar tie du tyko jo ar ne nuėjo į pilį.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Vėtrūnė nesitikėjo, kad profesorius prie jos prieis. Pasidarė kiek nejauku, tačiau jam atsakius į klausimą tyliai susigėdusi padėkojo ispaniškai:
- Gracias...
Tačiau jam užsiminus apie pagalbą, dar labiau susigėdo - Kristė nebuvo pratusi prie pagalbos, daugelis nenorėjo jai padėti, dėl to, kad ji akla, taigi įprato viską stengtis daryti pati, o dabar čia netgi siūlėsi suteikti pagalbą. Į pagalbos siūlymą muzikantė nieko neatsakė, o profesoriui nuėjus atsipalaidavo. Pati net nepastebėjo, kad įsitepė jam priėjus. Tačiau daugiau nieko nelaukusi ėmėsi darbo. Apgraibomis ant salo susiradusi vieną vazoną, ėmė rankomis ieškoti svogūnų daigų, kurios reikės pasodinti. Deja, jų niekur nerado.
- Profesorius, kur rasti svogūnų... - daigus? nedrąsiai paklausė baltaplaukė, tikėdamasi, kad profesorius vėl prie jos neprieis. Tačiau pasirodė, kad paklausė ji visai be reikalo - tik paklausė, ranka iškart apčiuopė dėžutę ant stalo su svogūnų daigais.
- Ne, nebereikia. Jau radau! - ispaniškai informavo profesorių muzikantė, tačiau nežinojo ar jis supras. Tikiuosiu, kad supras... vylėsi Kristina, nes nebenorėjo, kad profesorius Turner ir vėl prisiartintu prie jos, lyg prie kokios nemokšos, kuri negali dirbti pati, kaip ir visi kiti mokiniai.
Išsitraukusi vieną svogūniuką, mergina jį atsargiai įgrūdo giliai į žemę ir su savo mažais pirštukais užglostė tvarkingai žemę. Tuomet nusivaliusi žeminas rankas į kelnes (lieka tikėtis, kad jos ne baltos), Vėtrūnė pamėgino pakelti vazoną, kad nuneštų jį kur reikia, tačiau visiškai nesportiškai ir gležnai merginai, jis pasirodė per sunkus. Net jei ir būtų jį pakėlusi, kaži ar žinotų kur jį nunešti. Susigėdusi, kad ir vėl reikės prašyti pagalbos, baltaplaukė pašaukė profesorių, prašydama pagalbos su sunkiu vazonu.
-
Iškilmingasis Meghan pažadas nieko nedaryti greitai buvo pamirštas. Sekundės tiksėjo taip lėtai, kad nori nenori teko imtis kokios nors veiklos. Aišku, labiausiai norėjosi iškrėsti kokią nors išdaigą, nes tai buvo smagu, tačiau jokia išganinga mintis nešovė į galvą, tad mergaitei neliko nieko kito, kaip tik imtis daryti praktiką.
Sugrūdusi svogūną į vazoną švilpiukė apsidairė aplinkui ir atsiduso. Taip norėjosi mauti lauk iš šiltnamio kur nors laukan ir pasimėgauti paskutine saulute... Rudaplaukė mintyse jau ėmė kurti planą, kaip nepastebėtai (arba net labai pastebėtai) pasišalinti iš pamokos, tačiau jos dėmesį patraukė kitame šiltnamio gale prasidėjęs veiksmas. Dori draugas grifas (Alanas?) pradėjo svaidytis kerais kartu su kažkokiais kitais berniukais. Tik pamanyk, chaosas šiltnamyje, o aš prie to net neprisidėjau? Mat kaip būna.
Chaosas, deja, baigėsi per greitai ir nespėjo išnaudoti viso pamokos laiko, kad būtų pasiteisinimas, kodėl Meghan neatliko pamokos darbo. Hm, šiek tiek chaoso dar niekam nepakenkė.. ar ne? Jeigu niekas nesukelia problemų taip leisdami man nieko neveikti, problemų padarysiu pati. Žinoma, jos bus skirtos profesoriui.
Po sekundėlės Meghan jau stovėjo išsitraukusi lazdelę ir svarstė, ko griebtis. Sprogimai, sniegas, viesulai ir panašūs dalykai jau buvo panaudoti. Reikėjo ko nors naujo. Ko nors įdomaus ir smagaus. Atsakymas šovė į galvą kaip žaibas. Nuo to turės nukentėti ir pati Meghan, tačiau nieko baisaus.
- Wingardium leviosa. - tarė, atsitraukusi per porą žingsnių nuo savojo vazono.
Svogūnas pakilo ir dailiai nusileido į vazoną, kuriame jau gulėjo kitas. Akimirksniu svogūnai pakilo į orą, pradėjo daužytis ir cypti, garsas tiesiog ėjo per ausis. Švilpiukė skubiai įsikišo lazdelę atgal į apsiaustą, pasislinko prie kito vazono ir apsimetė, kad labai susikaupusi dirba, nors turėjo labai tramdytis, kad nepradėtų juoktis garsiai. Svogūnų skleidžiamas garsas buvo bjaurus, tačiau ne toks bjaurus, kad sugadintų rudaplaukės nuostabią nuotaiką.
-
Marchetti įžengė į pirmą Herbologijos pamoką. Jei atmintis nešlubuoja, praeitais mokslo metais, Herbologija buvo lankomiausia merginos pamoka ir ne todėl, kad augalai ją žavėjo, o dėl to, jog profesorius Turner - jos koledžo vadovas. Ši vylėsi, kad jei apsireikš kelis kart jo pamokoje, nesusilauks priekaištų dėl pamokų nelankymo.
Tradiciškai, prireikė geros pusės sekundės, kol ši susigaudė, kas vyksta. Nors į pamoką atėjo laiku, panašu, jog visos instrukcijos, kurios buvo išdėstytos pamokos pradžioj, įėjusios pro vieną ausį, neužilgo išėjo pro kitą.
Levanda akimis bandė susirasti Dori, kad ši jai paaiškintų, kas čia vyksta. Tačiau, kaip visad, mokslų metų pradžioje retai kas praleidinėja pamokas, tad per visą juodų mantijų makalynę, raudonplaukės akys neužkliuvo už kokia nors nauja spalva nudažytų kompanionės plaukų.
Praradusi viltį išsiaiškinti, kaip tuos nelemtus augalus reikia sodinti, ši tik griebė kažkokį į svogūną panašų daiktą ir įkišo į jau stovintį vazoną žemių. Apsidairiusi pamatė, jog kiti mokiniai kažką skaito. Žinoma, ko aš tikėjausi... Visas sodinimas nesibaigė tik sodinuko palaidojimu po žeme.
Kiek pasimuisčiusi jau norėjo kumštelėti šalimais stovintį hogvartsietį, tačiau, pačiu laiku jos akiratyje atsidūrė Mendel.
- Dori! - sušuko gal kiek per garsiai ir, laikydama rankose vazoną, priėjo prie merginos.
-
Kai Gruodė pamatė dar vieną vaikiną artėjantį prie jos ir tų dviejų išsigando, nes pagalvojo, kad čia dar vienas jų draugas. Bet taip nebuvo. Tasai ją užsistojo. Ji pasijuto tokia laiminga kaip niekados. Bet kaip greit viskas pasikeitė... Mergaitė jau norėjo eiti paskui tą raudonplaukį, bet staiga kilo kautynės.
Ji pirmą kartą stebėjo kovą burtų lazdelėmis. Stovėjo ir žiopsojo į lakstančius ir viską niokojančius kerus. Norėjo šauktis profesoriaus, bet negalėjo praverti burnos. Galop viskas pasibaigė ir jos skriaudikai pabėgo. Užtai šiltnamis pasidarė toks nuniokotas, kad net liūdna buvo žiūrėti. O tada prisistatė ir profesorius.
Gruodė vėl norėjo pasakyti, kad čia ne tas raudonplaukis pradėjo, bet niekaip nesugebėjo įsikišti. Tas berniukas gavo areštą ir kas baisiausia jam buvo pasakyta, kad nebegalės lankyti herbologijos pamokų. Tai kas dabar bus? O jis nieko taip ir nepasakė. Aptvarkė truputį šiltnamį ir išėjo. Taip jie ir nepasikalbėjo ir ji net nepadėkojo jam.
Dabar reikėjo prikaupti drąsos ir priėjus prie mokytojo jam viską paaiškinti.
Gruodė susirado sveikesnį plotelį, paėmė nenukentėjusį vazonėlį ir susiradusi sodinukus vieną įgrūdo kuo giliau į žemes. Žinojo, kad dirbdama susikaups ir priėjusi prie profesoriaus jam viską papasakos ir tada viskas bus gerai.
-
Matthew buvo juodai susinervinęs. Nekentė visų šitame šiltnamyje esančių mokinių. Visų iki vieno. Ko jie iš viso eina į tą herbologiją, jeigu rūpi tik viską aplinkui sugriauti?! Turner nervus jau seniai buvo sugriovę, akivaizdu, kad dabar atėjo šiltnamio eilė. Būtent tai labiausiai ir erzino. Kažkas (profesorius įtarė, kad pati direktorė) sutvarkė mokinių padarytą jovalą. Dabar, vos prasidėjus mokslo metams, viskas vėl kartojasi iš naujo! Išgyvensiu šitą pamoką ir manęs čia tikrai neliks! pažadėjo sau Matthew. Šiaip ar taip, alga, kurią gavo už profesoriaus darbą, tikrai nebuvo pakankama, kai kiekvieną mielą savaitę turi išgyventi šitą pragarą.
Sulig ta mintimi de Leighi vėl paprašė pagalbos. Šiaip ne taip pavyko sulaikyti atodūsį. Ko gero, tik dėl to, kad ta mergaitė nematė, ir jai išties reikėjo parodyti, kur kas yra. Jeigu čia būtų Pritz... Stengdamasis neatrodyti pernelyg nepatenkintas gyvenimu Matthew nužingsniavo prie auklėtinės. Jos problema atrodė visiškai natūrali nematančiam vaikui, tad kaip ir nebuvo ko skųstis. Vis dėlto Turner pernelyg norėjo pasiskųsti, tad bent jau garsiai atsiduso ir čiupo vazoną. Nunešęs jį prie sienos grįžo prie Vėtrūnės. Suėmė ją už pečių ir apsuko.
- Kai neši kitą vazoną, ženk penkis žingsnius į priekį ir sustojusi padėk jį ant žemės. Sugebėsi?
Geriau jau sugebėtum, nes nebeturiu jėgų čia su tavim terliotis vis labiau irzo profesorius. Norėjo vėl apsukti mergaitę ir įduoti svogūną jai į rankas, bet nespėjo: pasigirdo cypimas. Jis galėjo reikšti tik viena: iš žemių ištrūko du svogūnai. Apsižvalgęs suprato neklydęs. Immobulus kerai čia tikrai būtų padėję, bet Matthew nė neįsivaizdavo, kur yra jo burtų lazdelė. Be to, prie mokinių kerėti nebandytų bet kuriuo atveju.
- PRITZ! - užstaugė per visą šiltnamį. Nežinojo, ar būtent ji sukėlė šitą chaosą, bet o ką daugiau kaltinti? Mendel jeigu kartais ir nepasiseka, ji to nedaro specialiai. O šita... - Šimtas taškų iš Švilpynės! Kitą pamoką atneši pasiaiškinimą, kurį su profesore Evenstar panagrinėsime! Kas manai esanti?! Grįžti prie darbo!
Matthew įsivaizdavo, kad atrodo kaip nevykėlis: staugė ant mokinės, tačiau nieko nedarė su cypiančiais augalais. Deja, žiobariško metodo jiems sutramdyti nebuvo, o magiško Turner neplanavo imtis.
- Na, ar nuramins juos kas nors? - netyčia garsiai leptelėjo profesorius. - Negi jie nė immobulus nebemoka?..
Apsimesdamas, kad chaosas vyksta ne šiltnamyje, Turner grįžo į savo darbo vietą ir labai stengėsi negirdėti prakeikto cypavimo.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Vėtrūnė stovėjo prie savo vazono su svogūnu ir laukė kol prie jos prisiartins pagelbėti profesorius Turner. Nors verčiau galėtų ir nesiartinti, nes baltaplaukei ypatingai nepatiko kai prie jos prisiartino profesorius, kuriam de Leighi tik dar daugiau rūpesčių sukelia savo pašaukimu. Ir kodėl ji tiesiog negali būti normali kaip ir visi kiti? Tuomet nereikėtų savo darbo naštos užmetinėti kitiems ant pečių ir jaustis nepatogiai, kai prie jos prisiatrina profesorius...
Užėjus nerimo bangai, kad profesorius neateis ir klastuolė taip ir prastovės visą pamoką prie vieno vazono su vienu svogūnu, kai jų turi būti penki, Vėtrūnė ėmė panikuoti, tačiau netrukus išgirdo prisiartinant profesorių. Mergina sutramdė drebulį, kad Matthew nepasirodytų nevykėlė ir šiaip ne taip išspraudė šypseną, kaip padėką profesoriui už pagalbą tačiau tą pačią akimirką, kai jis pakėlė nunešti vazoną, iš jo Kristė išgirdo sunkų atodusį ir nebeištvėrusi prapliupo karštomis ir sūriomis ašaromis. Ji ir vėl kalta! Jugi ji tik norėjo normaliai pasirodyti pamokoje, atlikti darbą, tačiau nesugebėjo! Viskas tik per ją! Jei ne ji, profesoriui niekas nekeltų savo darbo naštos ir jis nebūtų pavargęs! Visa tai tik jos kaltė! Ir kodėl ji iš vis čia atėjo?.. Jugi žino, kad vis tiek per savo aklumą nesugebės jokio darbo atlikti tinkamai. Tai kam dar belstis į visas pamokas ir apsunkinti profesorių dalią? Ji dėl visko kalta! Ašaros sruvo Vėtrūnės veidu, o pečiai netramdomai krutėjo. Tai aš kalta! Reikėjo man pačiai tą vazoną nunešti!..
-
Na štai ir vėl nauji mokslo metai ir naujos pamokos. Ir visą tai žinoma be galo nervino Violetą Lestrange , nes jai reikėjo eiti į Herbologijos pamoką ,o ji to neknetė ,o ypač nekentė to kvailo geriančio purvakraujo profesoriaus. Nors Violeta ir tikėjosi , kad jo daugiau čia nebebuvo ,o vietoj jo naujas profesorius ir , kad gerbiama direktorė Arwen pagaliau išmoko savo klaidą tiktai klausimas ar ji pati negerianti ir neprisidėjo prie viso šito. Bet vos tik įėjusi į kabinetą klastuolė suprato visiškai klydusi tas prakeiktas profesorius dar vis buvo čia ir tai tiesiog begalo nervino ir erzino jaunąją Lestrange. Aš taip suprantu aš tai turėčiau priimti kaip eilinį išūki ar ne? na ką gi Matthew nori ir toliau žaisti žaidimus , na ką gi puiku tik tai pažadu kitais metais tavęs čia tikrai nebebus. Po šiokio tokio apmąstymo jaunoji klastuolė nusprendė padaryti galbūt ne visai logiška ir gera dalyką , bet panervinti tam geriančiam profesoriui to pakankamai užtektų. Violeta pasistengė greitai susirasti profesorių. O paskui priėjusi kaip ir aną kartą pasakė:
- Na ką gi , ką gi sveiki profesoriau tikrai nesitikėjau čia jūsų pamatyti čia šį sezoną dar vis gyvo. Kaip matau mūsų gerbiama direktorė Arwen vėl padarė tą pačią klaidą priimdama vėl jus čia dirbti. Na ką gi nebent pati buvo girta. - Po šių žodžių Violeta nuėjo šiek tiek šalin.
-
Po maždaug dviejų minučių, per kurias Meghan sugebėjo į kitą vazoną sugrūsti svogūną, ji nebegalėjo tramdyti juoko ir sukikeno. Versti pamokas (ar realiai bet ką) chaosu buvo viena smagiausių įmanomų veiklų.
Deja, juokai greitai išdulkėjo, kai profesorius Grybas nusprendė visą kaltę suversti švilpiukei. Iš esmės ji ir buvo kalta, tačiau jis tai to nežinojo, tiesiog ėmė ir iš oro ją apkaltino.
- Profesoriau! - ne juokais įsiutusi sušuko mergaitė, o jos akys svaidė žaibus. - Jums juk taip labai patogu, - jos balsas lengvai prasimušė pro svogūnų cypimą. - Suverčiate kaltę pirmam pasitaikiusiam mokiniui ir viskas, ar ne? Jeigu nematote, aš ir taip dirbu, - mostelėjo į vazoną. - Ir, beje, aš to, - parodė į cypaujančius svogūnus, - nepadariau. O jei ir būčiau padariusi, jūs neturite įrodymų. Ir pas profesorę Evenstar aiškinsitės jūs, o ne aš. Pavyzdžiui, kodėl staiga Švilpynės smėlio laikrodyje taip sumažėjo akmenukų. Juk jūs dabar taškus atėmėte be jokios priežasties, argi ne? Jei tingite išsiaiškinti kaltininką ir mieliau prisigertumėte patvory, tiesiog tai pasakykite ir išeikite iš darbo. Žinokit, niekas dėl to labai neliūdės.
Rėžusi kalbą, atsiradusią iš pykčio, nuoskaudos ir dar nežinia ko, Meghan išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į triukšmaujančius svogūnus.
- Immobulus.
Svogūnai nukrito žemėn ir šiltnamyje staiga pasidarė nepaprastai tylu.
- Linkiu kuo geriausios dienos ir kad vieną dieną paspringtumėt savo vynu. - mestelėjo per petį ir, krestelėjusi galva, dingo už šiltnamio durų.
-
Matthew Turner kuo nuoširdžiausiai nekentė savo darbo ir Hogvartso mokinių. Išties ką gi jis čia veikė? Kodėl turėjo kankinti save, tiek tuos neklaužadas, kurių gyvenimo prasmė yra paversti profesorių gyvenimą pragaru?
Tarsi viso šito būtų maža, de Leighi sugalvojo apsiverkti. Matthew nejučia prisiminė, kaip pravirkus Dori ją apkabino ir bandė paguosti. Vis dėlto ši akla mergaitė tebuvo eilinė mokinė, tad profesorius neketino kartoti tokios pačios klaidos.
- Viskas gerai, nereikia verkti. Juk matau, kad stengiesi, - vėl priėjęs prie auklėtinės pratarė Turner apsimestinai draugišku tonu. Jam be galo nusibodo šita situacija: ar dabar visą darbą turės nudirbti už de Leighi? Kažin kaip ji iš viso atsidūrė Hogvartse. Ir dar ta tragiška anglų kalba...
Nespėjus daugiau nieko padaryti pasigirdo dar vienas balsas, kuris, sakykime taip, nuotaikos nepakėlė. Lestrange pasakė sau profesorius ir su didžiausia neapykanta akyse atsisuko į tą mergaitę.
- Ir ką gi mes čia matome? - pašaipiai paklausė. - Į pamoką atėjai - jau pažanga. Bet iki to, kad per ją dirbtum, akivaizdžiai dar nepriaugai.
Nebekreipdamas į tą neįtikėtinai nemandagią mergužėlę Turner vėl atsisuko į de Leighi. Paėmęs jos ranką aprodė, kur yra likę sodinukai ir vazonai. Ramiu tonu paaiškino, kur ką gali rasti.
- Jeigu reikia, nunešiu vazonus, tiesiog ramiai pakelk ranką, - bandė bent kiek nuraminti mergaitę.
Ją nuraminti gal ir pavyko, tačiau savęs tikrai ne, mat kaip tik tuo metu Pritz ir vėl priminė apie save. Herbologas apsimetė, kad jos negirdi, tačiau žodžiai kiek išgąsdino: ką gali žinoti, gal ji išties pasiskųs direktorei. Kita vertus... Jeigu profesorė Evenstar išmes jį iš darbo, Turner tik taps laimingesnis.
- Na ir dink iš akių, - netinkamai garsiai suburbėjo profesorius, kai velnio nešta ir pamesta švilpė teikėsi išsinešdinti iš šiltnamio. Gerai buvo tik tai, kad ji bent jau teikėsi panaudoti kerus. Turner ir vėl buvo be galo piktas ir nepatenkintas gyvenimu.
Gal jam išsitraukti lazdelę ir pačiam susprogdinti šiltnamį?..
-
Dori nelabai suprato, kurių galų sodinti jų penkis, tačiau stengėsi daryti tą patį, ką ir kiti mokiniai. Ji jau grūdo antrą sodinuką į žemę, o prieš tai nunešė pirmąjį, nes šitaip darė mokiniai, kuriems sekėsi. Akies krašteliu pažiūrėjo, kas dar vyko šiltnamyje, nes pasigirdo triukšmas. Žinoma, ir vėl šaršalas, susiraukė ketvirtakursė. Šitos nesąmonės per herbologiją pradėjo gerokai užknisti. Ir kaip Matthew tikisi, kad mokiniai išmoks augalų mokslo, jeigu kiekviena jo pamoka virsta tikra katastrofa? Aišku, mokiniai, o ne kas kitas, ir sukelia šitą sumaištį, tačiau jeigu profesorius bent šiek tiek mokėtų burti... Juk viskas būtų kitaip, ar ne?
Mergina matė, jog Turner netenka kantrybės, tačiau stengėsi ignoruoti profesorių, kaip ir jis, regis, buvo nusprendęs ją ignoruoti. Šią akimirką klastuolei buvo ne gaila vyro, o šiek tiek ir saldu, kad ir šiandien jam nesisekė. Liūdesys ėmė augti į pyktį. Tačiau kai pamatė, kad su Matthew kapojosi Meg, klastuolė susierzino. Ji nenorėjo, kad jos geriausia draugė pyktųsi su... su kuo? Su juo.
Mendel mintis pertraukė Levandos balsas ir keturiolikmetė pakėlė akis.
- Sveika! - apsimestinai nusišypsojo, mat nenorėjo, jog raudonplaukė įtartų, jog Dori yra be nuotaikos. - Gal žinai, ką čia reikia daryti? Praklausiau, - gūžtelėjo pečiais.
-
Štai jau ir trečią vazonėlį ji nunešė ir pastatė į vietą. Gruodės mintys dabar buvo taip toli. Ji galvojo apie tą raudonplaukį, apie viską, kas nutiko dėl jos. Bet Varnės minčių tėkmę pertraukė siaubingas cypimas. Ji stovėjo ir vėpsojo į lakstančius svogūnus. Buvo baisiau, nei ji įsivaizdavo. O tie vaikinai dar norėjo, kad aš tai padaryčiau. Kas būtų, jeigu būčiau paklususi toms užgaidoms? Tada šitaip duotųsi net dvi poros svogūnų. Dabar mergaitė suprato, kad nė už ką nesiartins prie profesoriaus su savo paaiškinimais. Ir nors visas tas triukšmas paskui nurimo, ji ir toliau laikėsi savo nutarimo.
Bet tai irgi jos nedžiugino. Jis tai man padėjo, o aš? Bet jai atrodė, kad jeigu prieis prie to žmogaus, kai jis tokios siaubingos nuotaikos ir dar ims jam ką nors aiškinti, tai dar tik pakenks. Pirmakursė pabaigė sodinti svogūnus. Penki vazonėliai jau buvo nunešti ir sustatyti kaip reikia. Dar reikėjo pagaminti mišinį. Mergaitė paėmė lapą su instrukcija kaip tai daryti. Į indą susmulkinusi subėrė klevo lapų, geroką samtelį pelenų, viską užbėrė juodžemiu, gerokai pamaišė. Tada dar įpylė vandens. Didžiąją tos masės dalį jis ir sudarė. Tada, ta lipnia koše ji atsargiai apdėjo žemes. Ir darbas buvo pabaigtas.
-
Pastačiusi savąjį vazoną, prie kažkieno kito jau pasodinto augalo, liko kiek sukrėsta, mat Dori paklausė Levandos, kokia pamokos užduotis. Kai raudonplaukė neišgirsta užduoties, tai visiškai normalu ir suprantama, bet kai Dori nežino, ką daryti, tai jau visai blogai. Nors Marchetti turėjo pripažinti, jog pastaruoju metu bendrakoledžė nebuvo tokia moksliukė, kaip anksčiau, tačiau šiandien atrodė tikrai ne šioj planetoj.
- Norėjau tavęs to paties klausti. Atrodai kiek išsiblaškiusi, - kiek aukštesniu balsu atsakė, mat šiltnamį užtvindė garsi šurmulio banga.
Mergina nespėjo išgirsti klastuolės atsakymo, kai jos svogūnas, tikrąja to žodžio prasme, iššoko iš vazono. Penktakursė krūptelėjo ir bandė atskirti savo svogūną, nuo kažkieno kito, mat, panašu, jog augalai nesutarė tarpusavyje. Tačiau, svogūnas buvo kur kas stipresnis, nei ji manė, tad net pasitelkus kiekvieną kūno raumenį, atskirti besipešančius gyvius atrodė misija neįmanoma.
- Dori, gal gali padėti, - šūktelėjo vildamasi, jog Mendel puls jai į pagalbą.
-
- Užkniso. Viskas užkniso, supranti? Profesorius tikras grybas, ar ne? - piktai dėbtelėjo į Matthew. - Man atrodo, tuoj išvis neisiu į pamokas. Šita pilis gerai tik tuo, kad galima patogiai išsidrėbti bendrajame kambaryje ant fotelio ir skaniai pavalgyti. Visa kita čia užknisa, - Dori nunešė tolėliau ir antrą vazoną. - Kurių galų penki? - vartė akis. - Bus gerai ir du.
Dori riebiai nusikeikė. Tiesiog norėjosi.
- Ar mums bus reikalingi kažkokie kvaili svogūnai? Kuo tai mums pravers gyvenime, Levanda? Ogi niekuo, - pradėjo paaugliškai filosofuoti. - Aš geriau žinau, ko man reikia. Ir tai tikrai nėra nei obuoliai, nei svogūnai. O Merline, tu pažiūrėk, koks gražus bernas, - įsispoksojo į kažkokį švilpį. - Gaila, kad iš Švilpynės, ar ne? Nors magijos istorijos profesorius kur kas gražesnis, - sukikeno. - Kaip tau atrodo?
Kol Dori kažką sapaliojo, Levanda spėjo ir prisidirbti. Šalia jos pešėsi du svogūnai. Bendrakoledžė, kaip visuomet, paprašė Mendel pagalbos.
- Neturiu lazdelės. Ji... ją... ji pas profesorių ant stalo. Duok savo, - nei neatsiklaususi pagriebė Marchetti lazdelę, kyšančią iš jos kišenės.
- Sustink, - pabandė nuraminti nenaudėlius svogūnus, tačiau šie neklausė.
Tie besipešantys svogūnai baisiai cypė. Tai nervavo Dori. Ji pasistengė vieną sugriebti ranka. Norėjo užčiaupti. Sugriebti pavyko, tačiau ištiko kita bėda: tie du svogūnai ėmė lupti Dori. Regis, taikė į galvą. Keturiolikmetė aiktelėjo, Levandos lazdelė iškrito iš rankos, o Dori gindamasi užsidengė galvą.
-
Kol Marchetti kovojo su svogūnais, jos kompanionė dėstė savo mintis. Žinoma, klastuolė turėjo kur kas didesnių problemų, tad net nenutuokė apie ką Mendel taip energingai kalba.
Dori pamačiusi nelemtus augalus, puolė gelbėti Levandą, tačiau, atrodė, jog ši pati užsitraukė svogūnų nemalonę. Paleisti kerai nesuveikė, tad nelemti daigai pradėjo atakuoti kompanionę, o jos nugvelbta raudonplaukės lazdelė dabar gulėjo ant žemės.
Nieko nelaukusi ir pakėlusi burtų lazdelę, nusitaikė į Dori atakuojančias svogūnų galvas. Jau norėjo sušukti "expulso", kad susprogdintų tuos gyvius, tačiau pabijojo, jog kerai pataikys į bendrakoledžę, mat nenuoramos svogūnai kaip reikiant muistėsi aplink merginos veidą. Reikėjo prisiminti kerus, kurie veiktų švelniau ir nesukeltų pavojaus Mendel, tačiau, kaip tyčia, joks tinkamas burtažodis nešmėžavo jai prieš akis. Galvok, Levanda, galvok... Ji bandė kažką išpešti iš savo makaulės, bejėgiškai stebėdama kraupų reginį priešais, tačiau, kaip visad, stresinėse situacijose merginai nesisekė mąstyti.
Nusprendusi, jog nieko nepeš. Puolė rankomis tempti svogūnus kuo toliau nuo kompanionės, tuo pat metu brukdama jai į ranką savo burtų lazdelę.
- Panaudok kokius kitus kerus! - šūktelėjo atitraukusi svogūnus nuo Dori veido ir dabar tvirtai laikydama juos rankose.
-
Visam šitam mergina neturėjo jėgų. Dėkui Levandai, kad ji patraukė nuo keturiolikmetės tuos svogūnus. Marchetti ėmė brukti Dori savo burtų lazdelę į rankas, tačiau Mendel padėjo lazdelę ant stalo.
- Negaliu, - atsiduso. - Nebursiu čia. Tik ne šiltnamyje. Gal pabandyk sukišt tuos svogūnus į žemes? - pasiūlė.
Klastūnyno ketvirtakursė tikrai nebeketino sodinti dar tų svogūnų. Net jeigu ir apsisunkins sau darbą kitose herbologijos pamokose, spalvotų plaukų savininkė neturėjo noro toliau dirbti. Ji matė, kad kiti mokiniai dar kažką su tais svogūnais daro, tačiau net nebuvo minties pasidomėti, kaip toliau su jais reikia užsiimti.
- Lauksiu tavęs bendrajame kambaryje šeštą valandą. Girdėjau, kad Liza Prodington ketina smarvinėmis bombelėmis užmėtyti grifų stalą. Galėsime prisidėti.
Žinoma, jeigu ten nesėdės Alanas arba Hienrieta. Ketvirtakursė nuėjo prie profesoriaus stalo, pasiėmė nuo jo savo burtų lazdelę, tačiau į profesorių nei nežvilgtelėjo. Išėjo iš šiltnamio.
-
Kaip ir visada, herbologijos pamoka virto kažkokia nesąmone. Ir, žinoma, prie to pernelyg stipriai prisidėjo Meghan Natali Pritz. Kažkokiu būdu reikėjo pamokyti tą mergužėlę, bet čia Matthew susidūrė su problema: jis visai nenorėjo švaistyti savo laiko bet kokiam kontaktui su ta nepakenčiama mokine. Ne, geriau jau žiūrės, kaip dirba rami varniukė.
Dori su Marchetti, aišku, vėl prisidirbo, bet Turner jas paprasčiausiai ignoravo. Tiesiog nebeturėjo jėgų eiti ir aiškintis, kas atsitiko su tais svogūnais. Iš savo paties koledžo atiminėti taškus taip pat buvo pakankamai kvaila, tad profesorius nutarė apsimesti, kad šiltnamyje nevyksta nieko. Sėdėjo savo kėdėje ir atvirai rodė nepasitenkinimą. O ir kur būsi patenkintas, kai mokiniai visiškai nenori dirbti?
Pamokai artėjant prie pabaigos profesorius Turner atsistojo ir priėjo prie pastebėtos varniukės sužalotu veidu. Norėjosi kažkaip ją pagirti, kad gražiai dirbo.
- Dešimt taškų Varno Nagui už gerą pamokos darbą, - maloniu balsu pratarė. Net ir pačiam buvo keista, kad vis dar sugeba draugiškai šnekėti su mokiniais.
Vos grįžo į savo vietą, prie jo priėjo Mendel. Matthew jau žiojosi kažko sakyti, tačiau ji tik pasiėmė lazdelę ir dingo. Profesorius gūžtelėjo pečiais. Visai nereikėjo jam čia kažkokio ryšio. Maža ką - susibendraus su dar viena mokine ir dar ketveriems metams pasiliks Hogvartse... Ne, geriau jau elgtis šaltai, kad Dori nepagalvotų nieko, ko nereikia. Ypač dabar, kai turi motiną.
Nuskambėjęs varpas buvo kuo didžiausia palaima. Kaip ir per kiekvieną pamoką profesorius su nekantrumu laukė jos pabaigos.
- Pamoka baigta, galite eiti.
Ir daugiau niekada čia negrįžti. Taip, visiems būtų daug paprasčiau, jeigu daugiau nė vienas mokinys nepasirodytų herbologijos pamokose, kol jas dėsto profesorius Matthew Turner.