Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Morgana Buterfield Rugpjūčio 18, 2017, 04:41:52 pm
-
Uždraustajame miške, visai kitam jo gale, buvo toks apleistas namelis apie kurį žinojo tik vienetai. Šalia jo čiurleno žolėm apaugęs upelis, o į jį sviro drebulės. Upelio vanduo, nebuvo iš švariausių, bet pakankamai skaidrus, kad matytųsi dumblėtas dugnas. Namelis kuris čia stovėjo metų metus buvo visas apaugęs kerpėm, samanom. Nors vieta ir atrodė baugi, čia keistai jautėsi saugiau. Neskaitant to, kad pilis buvo velniškai toli, mokiniai retai atklysdavo, nes keliaujant link šios vietos miškas tapdavo vis tankesnis ir tankesnis.
Gyvūnai atklysdavo čia neretai, tačiau gyventi pasiruošdavo tik retas. Vieta neatrodė tinkama gyventi, anaiptol ji buvo siaubinga. Arti upelis, bet kada galintis patvinti, net nežinia koks pavojingas padaras užklysta.
Nors namelis iš išorės atrodė mažytis, bet viduje jis buvo toks erdvus, kad atrodė galėjo tilpti visi Hogvartso mokiniai ir mokytojai. Jo viduje buvo pilna dulkėtų paveikslų su nežinomų burtininkų veidais, kurie atrodė, kad savo tuščiu žvilgsniu perveria tave kiaurai, it ietis. Čia tai pat buvo ir menė, su milžinišku stalu ir tuščiu stalu. Kėdės tai pat buvo didelės ir tarsi padabintos mažais deimantukais. Menės grindys buvo iš marmuro ir einant jomis girdėjosi žingsnių aidas, kartais atrodantis, kad už tavęs kažkas eina. Čia buvo dar daug kambarių į kuriuos negalėdavo įeiti niekas iš žiobariškos kilmės, joks purvakraujis.
Bet negalėjai apsigauti namelio išore ir vidumi. Iš ties jis buvo tarsi blogio irštva, skęstanti juodame kraujyje. Todėl niekas ir nežinojo apie jį...
Morgana brovėsi pro visokiausius krūmynus ir jai net nebuvo svarbus joks skausmas. Mokslo metais baigėsi ir reikia grįžti atgal į kvaištelėjusių įtėvių namus, atgal į žiobariškąjį gyvenimą. O ji to nenorėjo, todėl pabėgo nuo visų, gilyn į mišką pilną pavojų. Ir štai po ilgo kelio ir skaudančių kojų bei rankų ji pamatė tamsų namelį, apšviestą nuo pro medžius prasiskverbusių saulės spindulių. Ji palaimingai atsiduso ir slidinėdama pribėgo prie namelio. Atsisėdo ant laiptų ir pasitvarkė užkritusius plaukus. Rusvaplaukė atsipūtė ir apsižvalgė, vieta buvo apaugusi aukštomis žolėmis, bet vis tiek atrodė pakankamai graži ir saugi. Netoliese ji pamatė čiurlenantį upelį ir tą pačia akimirką pajuto ilgai kankinantį troškulį. Ji prasibrovė pro pjaunančias žoles ir atsiklaupė, suglaustus delnus pakišo po skaidriu vandeniu ir tada susimąstė ar tikrai galima gerti tokį vandenį. Na, bet velniai rautų, blogiau jau nieko nenutiks.
Atsigėrusi ji atsistojo ir apsižvalgė dar kartą, tačiau pro aukštas žoles nepamatė nieko doro. Ji vėl apsisuko ir pažiūrėjo į namelį. Jis atrodė kaip šimtą metų nenaudotas. Susidomėjusi juo ji priėjo prie durų ir iš pradžių pabandė jas atidaryti paprastai. Tačiau neišėjus taip ji išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:
– Alohomora.
Bet durys nė nesuvirpėjo. Mergiotė nusivylusi atsisėdo ir atsirėmė į jas mąstydama apie kitokius burtažodžius kurie galėtų atverti duris.
-
Hogvarste buvo jau atostogos. Reikėjo važiuoti namo, bet Emillia norėjo pasilikti. Ji pasiilgo tėvų, bet Hogvarsto ji nenorėjo palikti, ji prisirišo prie šios mokyklos. Tai jai buvo antri namai, todėl nusprendė apvaikščioti aplink Hogvartso aplinkybes. Emillia sedėjo mergaičių kambaryje. Ji užsidėjo klastūnyno uniforma ir pradėjo vaikščioti po Hogvartso koridorius. Emillia užėjo į biblioteką, balkoną, mirtos tualetą. Ji viską aplankė. Išėjus iš Hogvartso, ji nuėjo į uždraustąjį mišką. Uždraustajame miške klastuolė buvo retkarčiais, todėl nusprendė Emillia apvaikščioti vos ne visą mišką. Emillia buvo sutikus daug įdomių dalykų. Kaip, apaugusi kalva, grybų slėnis, pavėsinės. Tą dieną švietė saulė, saulės spinduliai mišką labai gražiai papuošdavo. Pas Emillia buvo liūdna ir linksma nuotaika. Ji liūdėjo, kad turi išvažiuoti iš Hogvartso. Ji žinojo kad grįš, bet vistiek liūdėjo. Ir buvo linksma, nes buvo labai graži diena, pamatė daug įdomių dalykų, ir greitai pamatys savo šeimą, kuria labai pasiilgo. Su savo mintimis Emillia labai susipainiojo, ji jau nežinojo ko nori. Daug galvodama, Emillia priėjo prie kito miško galo. Emillia iš tolo matė, kaip jau baiginėjasi miškas. Klastuolė suprato, kad ji labai toli nu Hogvartso, ir išsigando, nes Emillia gali pasiklysti. Klastuolė išgirdo, kaip žmogus taria burtažodžius. DiLaurentis pasidarė smalsu, kas darosi. Ji ėjo link to žmogaus kurio girdėjo. Pamačiusi ji pamatė mergaitę, ji stovėjo šalia apleisto namo. Emillia pasidarė smalsu ką ji daro, bet nenorėjo pasirodyti grubi.
- Ką čia darai? - paklausė Klastuolė.
-
Ji persigando išgirdusi klausimą ir staigiai pakėlė galvą, tikėdamasi išvysti kokį suaugusįjį ar mokytoją. Bet tai buvo tik žema mergiotė. Jau spėję ataugti rožiniai plaukai labai rėžė akis, bet tai pat pro jas neprasprūdo, kad ji dėvėjo klastūnyno uniformą. Ir tada Morgana prisiminė, kad čia viena iš jos klasiokių – Emillia DiLaurentis. Ji visada atrodė tarsi gyva barbė, o rožiniai plaukai dar labiau pridėjo jai tokį įvaizdį.
– Nieko. Tiesiog atėjau pasižvalgyti. – ji apsimetė rami ir nė kiek ne persigandusi.
Rausvaplaukė puikiai mokėjo slėpti jausmus, sunkiai ją ėjo suprasti, o tuo labiau perprasti. Ji atsistojo ir papūtusi lūpas paklausė Emillios:
– O tu kodėl valkiojiesi po miškus? Ar tau nereiktų priežiūros, barbe?– klastuolė kiek pašaipiai paklausė ir nužvelgė mergiotę.
-
Kai Emillia paklausė mergaitės, ką ji čia veikia. Emillia pradėjo žiūrėti į tą apleistą namą. Koks mistiškas namas. Įdomu, kas jame viduje, ir kas gyvena šitame name. Jis toks apleistas, neprižiūrėtas. Netoli namo, buvo ir upė. Emillia ir upę pastebėjo. Jos akys pradėjo judėti į visus šonus, kad apžiūrėti šalia to apleisto namo, aplinką. Ji apie šitą vietą nežinojo. Todėl tai klastuolei buvo keista, nes visas Hogvartso aplinkybes ji žino, ir visuose planavo pabūti, ar jau juose buvo. Emillia pažiūrėjo į mergaitę. Kažkur aš ją mačiau. Tik nepamenu kur. Tiksliai, taigi ji irgi klastuolė kaip ir aš. Reiškia ji mano klasiokė. Ir irgi pirmakursė. Emilliai galvojant, ji išgirdo nuo mergaitės atsakymą. Ji atsakė grubiai, ir dar pavadino ja barbe. Tai keista. Kodėl aš barbe? Emilliai mergaitė pasirodi grubi. Prisiminiau, taigi tai Morgana Buterfield. Emillia nežinojo netgi ką Morganai atsakyti, klastuolė nemokėjo atsakinėt grubiai atgal, kai su ją panašiai kaip dabar elgiasi. Gal man pasirodė? Aš gi visada per daug panikuoju. Nors visgi nesuklydau, ji manęs gan pašaipiai paklausė.
- Tiesiog užsinorėjo. O ką? - grubiai atsakė klastuolė. - Gal tau ir reiktų, bet ne man. - pašaipiai atsakė. Emillia jautėsi nejaukiai, nes ji taip kalba labai retai. Dažniausiai Emillia su visais bendrauja, linksminasi. O čia ji buvo netgi truputi pasimetus. Na, bet jeigu su manim panašiai elgsis, tai aš irgi.
-
Morgana greitai trenkė per ranką, kaip pajuto menką skausmą. Toje vietoje kur trenkė ji pamatė uodo liekanas. Jas nusivaliusi ji vėl pažvelgė į Emillią.
– Nejuokink, barbe. Tai tikrai, kad ne man. – rusvaplaukė pavartė akis ir kiek nusijuokė.
Nežinia dėl ko ji jautė manką antipatiją mergaitei stovinčiai priešais. Ji ją erzino net ir buvimu netoliese, o ką kalbėti apie tai, kai Morgana išgirsta jos balsą. Jai išties retai kas patikdavo, o kartais ir apsimesdavo, kad patinka. Ji turėjo tikrai bjaurų charakterį.
Rusvaplaukė pažvelgė žemyn ir pastebėjo gana didelį ir apvalų akmenį. Jai staiga kilo nuostabi mintis, ji greitai pasilenkė ir paėmė akmenį, kuris buvo žymiai sunkesnis nei atrodė iš tiesų. Pakėlusi kelis centimetrus nuo žemės Morgana vėl numetė akmenį žemyn ir pažvelgė į Emillia.
– Gal ateisi padėti, o nestypsojusi čia it medis?– ji atžariai paklausė.
-
Emillia jautėsi nepatogiai šalia Morganos. Ji tokia bjauri. Įdomu ar ji draugus turi? Atrodo, kad ne.Nes kas norės su ją bendrauti. Negaliu, kaip ji mane sunervino. Dabar norisi pasiimti burtų lazdelę ir ant jos panaudoti skraidinančius buražodžius , kad iš jos pasityčioti ir, kad paskraidytu truputi. Įdomu kada ji paskutini kartą šukavo plaukus? Emillia labai įniršo ant Morganos, nes Emilliai nepatiko, kad ji juokėsi iš jos klausimo. Tai nebuvo juokelis, ji juokėsi iš mano rimto klausimo. Nežinau kodėl, bet ji mane pradeda nervinti tikrai. Ji elgiasi negražiai tikrai. Bet aš vis dar neįsitikinus, ar ji specialiai taip.Gal tiesiog išėjo taip. Aš gi dažnai nesuprantu žmonių, bet vistiek ji man jau nepatinka. Ji jau tikrai nebūs man kokia nors draugė. Morgana atėjo prie didelio akmens ir bandė jį pakelti. Vėliau pridūrė, kad Emillia padėtu. Kodėl aš jai turėčiau padėti? Ir išvis, kodėl ji nenaudoja burtus, kad pakelti šitą akmenį? Ir kam jai jis? Na gal padėsiu. Emillia ištraukė burtų lazdelę.
- Wingardium leviosa - Ištarius šiuos žodžius Emillia pakėlė didelį akmenį. Klastuolė pažiūrėjo į Morganą su pasikėlusiu žvilgsniu. - Na ir ką man daryti? - atsakė grubiai. Kad jai tą akmenį numesti ant galvos. Nuo tokių minčių Emillia pradėjo garsiai juoktis.
-
– Ak, o savo jėgomis negalėtum pasikliauti? Ar esi tokia silpna, kad naudojiesi tik burtais? Na, nenuostabu ir net nesuklydau vadindama tave barbe. – Morgana staigiai išsisuko iš keblios situacijos.
Ji išties nepagalvojo, kad galima pasinaudoti burtais. Kvailė. Iškeikė save ji, bet tuo pačiu ir pagyrė, kad šlapia išlipo iš balos. Kokia gėda. Esu tokia užmarštuolė. Bet ji iškėlė galvą ir pažvelgė į Emillia. Mergaitė stovėjo patenkinta ir išsišiepusi.
– Mesk jį į namelio langą. – pakėlusi antakį ir parodžiusi į gana didelį langą Morgana vėl pašaipiai tarė.
Nusisukusi nuo rožinės klastuolės ji dar kartą pavartė akis ir tai pat išsitraukė burtų lazdelę, kuri buvo kiek įskilusi. Morgana pagalvojo apie tai, kad jai praverstų nauja lazdelė, kol nesudrožė šitos. Ji net nežinojo kaip įskilo lazdelė, o pastebėjo tai tik visai nesenai. Vėl įsidėjusi lazdelę į švarko kišenę ji atsisuko į Emillia.
– Ko tu lauki? Net burtais nepaslenki ko nors padaryti? – vėl pašiepė ją.
-
Emillia pakėlus akmenį, Morgana pradėjo lyg pasityčiojo iš Emillios jėgų ir išvaizdos. Emilliai buvo nemalonu. Ji netgi nepadėkojo, gal rimtai tą akmenį numest jai ant galvos? Visgi kokia ji pasikėlus. Emillia pradėjo laikyti gan ilgai akmenį, jai darėsi jau sunku. Įdomu, kas tame name. Turbūt jame jau daug metų nebuvo žmonių. Emillia labai užsigalvojo apie tą apleistą namą. Galvodama, Morgana kažką jai pasakė, bet Emillia praklausė jos žodžius. Kaip nejauku, aš negirdėjau ką ji sakė. Kad tik ji nieko nepagalvotu, bet išvis įdomu, ką ji apie mane galvoja? Kad aš kažkokia lėlė, ar ten pasikėlusi? Morgana staigiai nusisuko, nuo Emillios. Emilliai pasirodė, kad ji jau nori kažkur išeiti. Bet ji stovėjo vietoje. Atsisukus Morganai, Emillia išgirdo, ką reikia padaryti. Emillia su burtų lazdelę, didelį akmenį numetė į didelį langą. Langas staigiai sudužo, stiklai pradėjo skristi į visas puses.
- Laiminga? Be to prašom. - grubiai atsakė. Emillia jau norėjo eiti prie to lango ir per jį perlipti, kad užeiti į tą mistišką,apleistą namą. Bet Emillia stengėsi nieko nedaryti, kol Morgana pati nieko nepadarys. Na laukiam, nes taip tai baisu eit. Įdomu.
-
Morgana net nespėjo pasitraukti, kaip šukės šovė į visas puses, tai pat ir į Morganos. Ji kiek prisidengė veidą, tačiau viena smulki šukė negiliai smigo į žandą. Labai pradėjo perštėti. Rusvaplaukė susiraukė ir lėtai atsisuko į Emillia. Joje pradėjo kilti pyktis, tačiau stipriai suspaudusi kumščius ir kelis kartus įkvėpusi ji ramiai priėjo prie lango ir pačiupdama žaslvas, šalia kabėjusias užuolaidas apvalė šukes.
– Gali neatsiprašinėti. Man tai nerūpi. – ji akimirkai atsisukus pasakė kitai klastuolei.
O tada pasiremdama rankomis, per palangę įlipo į namo vidų. Jis buvo tamsus, na neskaitant tos prošvaistės pro išdaužtą langą, ir labai dulkėtas. Rusvaplaukė išsitraukė lazdelę ir pasakė burtažodį:
– Lumos.
Šviesa greitai išsižiebė iš lazdelės galo dar labiau apšviesdama ilgą ir tamsų koridorių. Jis visas buvo iškabintas apdulkėjusiais paveikslais. Prie vieno iš jų Morgana ir priėjo ir perbraukė per jį pamatydama juodabarzdžio burtininko veidą.
-
Emillia laukė iš Morganos veiksmų. Pamačius, kai sudužo langas, tai stiklas pateko į Morganos žandą. Taip jai ir reikia. Vėliau Morgana pridurė, kad Emillia neatsiprašinėtu. Ką? kodėl aš turiu atsiprašinėti? Nesąmonė. Tai ne dėl manęs įvyko. Emillia jau norėjo burto lazdelę pakišti prie veido, ir ištarti kelis burtažodžius. Bet ji įkvėpė orą, ir bandė nusiraminti. Emillia, nusiramink. Prisimink ko tavęs mokė mama, kad niekada nerodyk savo jausmus. Klastuolė stengėsi nusiraminti, po to ji pamatė, kaip Morgana užlipą į namą. Emillia įlipo į tą apleistą namą paskui Morganos. Ten buvo tamsu, ir labai dulkėta, nesutvarkyta. Įdomu kada čia buvo paskutinį kartą žmonės. Emillia pradėjo vaikščioti po namą, atidarius vieną kambarį Emilliai, klastuolė nustebo ką pamatė. Ant sienų buvo pakabinti keisti ginklai. DiLaurentis pasidarė tai šiurpu, todėl ji išėjo iš kambario. Būtu juokinga, jeigu šitame name būtu vaiduokliai. Emillia eidama sutiko Morganą, ji buvo prie kažkokio paveikslo. Keista, ar paveikslai neturi judėti, ar ten kalbėti? O čia nejuda, nereaguoja. Iš galo, Emillia išgirdo kažkokio senio žodžius. Klastuolė labai išsigando, atsisukus, pamatė paveikslą, kur buvo senelis paveiksle. Visgi kai kurie paveikslai čia kalba.
-
Morganą nervino kaip po visus kambarius klaidžiojo Emilia. Ar ji nemoka ramiai stovėti? ji pašaipiai pagalvojo. Ji nustojo apžvelginėti paveikslą Seniena- pagalvojo ji ir tada priėjo prie bordo spalvos durų, iš kurių visai nesenai išėjo Emillia.
Įėjusi į kambarį ji nustebo pamačiusi galybę visokiausių ginklų. Ji buvo sužavėta ir tuo pačiu kiek išsigandusi. Kam tokioje vietoje reiktų tokių ginklų?
Rusvaplaukė priėjo prie vienos lentynos kur buvo sustatyti visokie durklai, strėlių antgaliai ir panašūs daiktai. Ją sužavėjo vienas iš durklų - jis turėjo juodą ir blizgančią rankeną, tamsius, kone irgi juodus ašmenis. Morgana atsargiai palietė ašmenis, kurie buvo labai aštrūs ir truputį prabrėžė jai pirštų pagalvėles. Ji greitai atitraukė ranką ir pridėjo pirštus prie burnos, kad nulaižytų kelis kraujo lašelius, o tada pačiupo peilį už rankenos. Jis buvo neįprastai lengvas, it plunksna, bet aštrus it vanago žvilgnis, gal net aštresnis.
Klastuolė apsižvalgė po kambarį ir už rausvų durų ji pamatė dar vieną lentyną su diržais ir dėklais. Garbanė patenkinta radiniu, kurį laikė savo rankose nuėjo iki lentynos ir išsirinko vieną iš diržų - jį užsisegė ir į dėklą įkišo durklą. Gal prireiks kada nors.
Išeidama iš kambario ji išgirdo keistai girgždantį balsą, o visai netoliese, vos už kelių žingsnių ji pamatė sustingusia Emillia.
- Jau ir su savimi kalbėti pradėjai? - pašaipiai paklausė jos Morgana.
-
Emillia nesuprato, ką pasakė senis iš paveikslo. Paveikslo fonas buvo pilkas, jame sėdėjo gan šiurpus senelis, liekno sudėjimo, laikydamas pagalį. Ten buvo karališko įvaizdžio kėdė, ant kurios sėdėjo senelis. Emillia apsižiūrėjo, ir pamatė, kad ten visi paveikslai labai šiurpūs ir mistiški. Pažiūrėjus Emilliai į šoną, ji matė stovinčią miške mergaitę laikant meškiuką rankose. Emilliai pasirodė, kad tas paveikslas buvo visai mielas tik , kad miškas buvo mistiškas. Emilliai įsižiūrint į paveikslą pamatė, kad pas mergaitę akys visiškai juodos. Jai atrodė, kad ji ten lyg be akių. Kas per? Mergaitė be akių? Be akių?! Kas per nesąmonė tie paveikslai tikrai jau labai šiurpūs. Staiga mergaitė paveiksle irgi sujudėjo. Emillia iš baimės norėjo suklykti, bet stengėsi visas emocijas laikyt savyje. Emillia pažiūrėjo atgal ir bandė pažiūrėt ir į tuos paveikslus. Ten buvo nupiešti irgi keisti dalykai. Varnos, gyvatės, liūtai ir dar kažkoks gyvūnas kuri Emilia nepažinojo. Staiga mergaitė iš paveikslo paklausė ką aš čia veikiu. Pas Emillia buvo jau šiurpuliukai po kūną, bet staigiai pamatė Morganą, kuri paklausė ar aš čia pati su savimi kalbuosi. Aš aišku būnu, kad kalbuosi su savimi, bet ne tokiu momentu.
- Tu pažiūrėk į šituos paveikslus, tau jie nekeisti?
-
Morgana tai pat susidomėjo paveikslais. Ji vis dar laikydama ištiestą lazdelę priėjo prie Emillia'os ir pažvelgė į paveikslą kuris vaizdavo mergaitę. Mergaitė turėjo juodus plaukus, kurie buvo supinti į dvi kasytes, dėvėjo juodą suknutę, o rankose laikė baltą meškiuką. Geriau įsižiūrėjusi ji staiga pamatė, kaip mergaitė sumirksi ir iš jos iškrenta dvi akys, o baltas meškiukas staiga permirksta krauju.
Morgana velniškai išsigando, bet stengėsi to neparodyti. Ji jautė kaip pradeda prakaituoti jos delnai, o iš rankos pamažu slysti lazdelę.
- Po galais, kas čia negerai? - ji paklausė savęs ir Emillia'os. - Tai netikra. Viskas netikra. - rusvaplaukė pradėjo tyliai murmėti.
Ji žengė žingsnį atgal ir pajuto kaip atsitrenkia į kitą paveikslą. Po kelių akimirkų Morgana sucypė, pajutusi kaip kažkas peša jos garbanas. Mergiotė greitai nusisuko nuo sienos ir pažvelgė į kitą paveikslą. Jame buvo pavaizduotos visus lakiojančios varnos, o viena iš jų skrido su Morganos plaukų sruogomis. Ji jautė kaip jos širdis pradėjo nevaldomai daužytis, jautė kaip pradeda trūkti oro plaučiuose.
-
Pas Emillia jau buvo šaltas prakaitas, ji norėjo iš šito šiurpaus namo išeiti. Jos širdis daužėsi labai greitai. Ji panikavo. Priėjus Morganai prie paveikslų, pagal jos veido išraišką Emillia suprato, kad ji irgi išsigando. Emilliai jau netgi nesinorėjo iš jos šaipytis, nes klastuolė Morganą suprasdavo. Staiga tas keistas senis pradėjo kažką neaiškaus pasakoti. Jis pradėjo pasakoti, kad šitame name žudė žmonės ir ten, kad čia gyvena raganos kurios senai mirusios, čia vaiduokliai.. Senis pradėjo sakyti visokias nesąmones vienu metu. DiLaurentis netikėjo šituo, ji stengėsi netikėti. Noriu iš čia išeiti,
ir kodėl aš išvis čia atėjau? Tas smalsumas mane žlugdo. Emillia stengėsi neverkti, bet ašaros jau tekėjo. Ji greitai jas nuvalė. Emillia pažiūrėjo į paveikslus.
- Kas čia dedasi? Kodėl šitas namas toks keistas? - nesusilaukusi klastuolė paklausė. Emillia nesusilaukė atsakymų iš paveikslų. Paveikslai lyg užšalo. Jie pradėjo nejudėti, neskleisti garsų, išvis nereaguoti. Kodėl kai reikia, jie nekalba, o kai nereikia jie gąsdiną mane? Emillia buvo pasimetus, ji jau nebežinojo ką daryti. Klastuolei atrodė, kad Morganai tas pats kas ir Emilliai.
- Gal einam iš čia? - nedrąsiu balsu paklausė.
-
Morgana jautė menką svaigulį, bet viskas nustojo tą pačia akimirką kai varnos paveiksle nustojo skraidyti ir klykauti. Viskas sustingo it būtų užšaldyti ledu. Toli toli ji girdėjo laikrodžio tiksėjimą ir kitą akimirką ji pajuto kaip durklas esantis jos delne velniškai įkaito. Rusvaplaukė sušuko ir paleido juodą durklą iš delno. Jis skambėdamas nukrito ant marmurinių grindų, tamsoje matėsi kaip rankena ir ašmenys buvo tamsiai raudoni.
– Kas po velniais čia vyksta? – ji kiek mikčiodama paklausė ir pažiūrėjo į paraudusį delną.
Ant jo matėsi durklo žymės ir keistas ženklas. Mergaitė suspaudė delną ir nusisuko nuo Emilios. Bet tada vėl atsisuko ir pakėlė jau ne tiek įkaitusį durklą. Įsidėjo jį į odinio diržo kišenę.
– Eime iš čia. – jau visiškai ramiai ji atsakė ir pradėjo atgal eiti link išdaužto lango.
Klastuolė matė besimėtančias šukes ant grindų, jos visos keistai žėrėjo. Bet kitas dalykas kurį ji pamatė, dar labiau išmušė iš vėžių. Langas buvo sveikut sveikutėlis, be jokio įbrėžimo. Pro jį ramiai skleidėsi saulės spinduliai, kurie po truputį tamsėjo artėjant vakarui.
– Padėk surasti tą akmenį! – ji greitai sušuko ir pradėjo žvalgytis po visą koridorių.
Bet akmens nė iš tolo nesimatė...
-
Emillia prisiminė knygas su siaubo istorijom. Jai tai buvo kiek keistoka, nes istorijos buvo panašiai aprašomos į tai, ką dabar mato klastuolė. DiLaurentis vos nusiramino, bet širdis vis tiek daužėsi labai greitai. Emilliai atrodė, kad Morgana panikoje.
- Aš nežinau kas čia vyksta, bet tau neatrodo, kad tai labai panašu į kažkokią siaubo istoriją? - pasakė klastuolė, ir pati susimąstė. Emilliai pradėjo skaudėti galvą. Pažiūrėjus į paveikslus, pas ją pasidarė dar didesnė paniką, negu buvo ankščiau. Staiga Morgana pasakė eiti iš čia. Nors viena gera, jos idėja. Iš čia rimtai reikia jau nešdintis, per daug jau visokios mistikos. Emillia pradėjo eiti paskui Morganą. Klastuolė jau matė saulės spindulius iš tolo, bet priėjus jai prie lango, langas buvo nesudaužytas, kokį pirmą kartą ji sutikom toks ir liko. Kas per nesąmonė? Emillia pabandė surasti tą didelį akmenį. Apvaikščiojus koridorių, ji nieko nesurado.
- O tu suradai akmenį? Nors atrodo, kad ne. - nusivylusiai pasakė. Emilliai kilo idėja, kad reikia iš naujo sudaužyti langą, bet iškarto ji pabandė tiesiog atidaryti duris. Duris buvo užrakintos, todėl ji pabandė jas susprogdinti.
- Boombarda - ištariant šį burtažodį, Emilliai truputi netgi apakino akis. Bet po to pažiūrėjus į duris, nieko nenutiko. Kas per? Bet kodėl neveikia kerai ant šitų durų? Reiškia reikės išmušti langą. Emillia pabandė ir kitus burtažodžius panaudoti, kad sudaužyti langą, bet nieko nepavyko. Klastuolė labai susinervino, todėl ji pradėjo bandyti daužyti langą su kojom, kumščiais, ir netgi įsibėgėjus sudaužyti su pečiais. Bet nieko jai nepavyko, Emillia tik susižalojo ir atrodė kaip kažkokia nenormali.
- Tai ką darysim? - piktai paklausė. Emillia pabandė paieškoti dar kartą tą akmenį, bet ji nieko nesurado. Jai kilo idėja nueiti į ta kambarį su ginklais ir su vienu iš jų sudaužyti langą. Emillia priėjo prie to kambario durų ir atidarė duris. Atidarius, Emilliai po kūną atsirado šiurpuliukai. Klastuolė priėjo prie jai nepažįstamo ginklo, kuris atrodė, kad galėtu sudaužyti, bet kokį langą. Ir pasiėmė. Ginklas buvo sunkus, Emillia vos ji nešė. Priėjus prie lango, Emillia įsibėgėjus pabandė langą sudaužyti. Klastuolei nepavyko sudaužyti, bet atsirado įskilimas. Klastuolė apsidžiaugė rezultatu, bet tas įskilimas po kelių sekundžių išnyko. Ką? Kodėl? Kas per? Tai neįmanoma.
- Tu tai matei? - panikuojančiu balsu paklausė. Emillia jau nebežinojo ką daryti, ji buvo nusivylusi jau.
-
Morgana stovėjo be jokių emocijų, kai Emillia patrūko. Ji jau žinojo, kad burtais iš šio namo neišeisi. Tai buvo beviltiškas laiko eikvojimas. Staiga ji išgirdo balsą už savęs ir greitai atsisuko į kitą paveikslą. Jame, kad ir kaip keista, buvo pavaizduotas senasis direktorius Albas Dumbldoras.
– Mergaite, prieik arčiau. – jis tyliai pasakė ir Morgana lėtai priėjo arčiau senojo direktoriaus portreto.
Bet tada jo akys, plaukai pajuodavo ir iš seno vyro pasikeitė į jauną vaikiną juodomis akimis. Paveiksle vaikinas turėjo juodus it varno plunksnos plaukus, baltą it popierius odą, kaulėtas rankas, kuriose laikė didelę lazdą su juodu krištolu vidury. Krištolas atrodė lygiai toks pats kaip ir durklo ašmenys. Staiga vaikinas pasilenkė ir ant jo peties nutūpė juodas didelis varnas.
Morgana išsigandusi atšoko ir pačiupo burtų lazdelę, bei sušuko burtažodį:
– Bombardo!
Kerai atrodė, kad susigėrė į paveikslą, arba tiksliau į patį krištolą. Rusvaplaukė išgirdo skambų juoką ir pažvelgė į juodaplaukį.
– Morgana, jokie kerai čia nepadės. Dabar turi padėti tavo aštrus protas. – vaikinas pasirėmė į lazdą. – Aš esu Derekas Darkas. Jauniausias ir galingiausias juodosios magijos burtininkas. Bet manau, apie mane daug nereikia kalbėti. Jūs norit iš čia ištrūkti? Neištrūksit! – jis vėl kraupiai nusijuokė. – Na, nebent išspręsit trys galvosūkius, nors tai irgi nėra įmanoma. Dar niekas nėra išsprendęs visų trijų galvosūkių, o jūs nesate išimtis, mergaites.
Rusvaplaukė jautėsi sutrikus, nustebus ir sužavėta tuo pačiu metu. Juodasis magas! ji sužavėta pagalvojo, bet tada papurtė galvą ir išmetė tokias mintis iš galvos. Jai dabar reikia išklausyti trys užduotis kurias turės įvykdyti kartu su Emillia, kad ištrūktų iš šios prakeiktos vietos. Tikėkimės, kad jos nebus velniškai sunkios. Klastuolė tyliai sušuko kitos mergaitės vardą pakviesdama ją.
– Tai pat yra viena taisyklė, mergaites. Pirmoji - negalite naudotis jokia magija, turi veikti tik jūsų protas. Aš visada jus stebėsiu, jei sukčiausit - mirsit.
-
Nu jo.. Labai juokinga. Emillia nesusilaikus pradėjo sakyti keiksmažodžius, po to ką jis pasakė Morganai. Tai jau tikra nesąmonė, nes tokio nebūna. Tiesiog nebūna.. Pas Emillia į galvą pradėjo eiti keistos ir netgi baisios mintys. Aš mirsiu, jeigu nedarysiu užduočių. Tiesiog super. Negaliu tiesiog patikėti tuo. O jeigu tai tiesa? Bet negali tai būti tiesa. Tokie dalykai būna tik siaubo istorijose. Emillia pabandė dar kartą išeiti iš čia. Bet jai nepavyko. Klastuolė jau nesusilaukus, pradėjo verkti. Smalsumas mano, dabar mane ir nužudys. Puiku tiesiog. Emillia buvo labai nusivylusi, ir netgi pikta vos ne ant viso pasaulio, ji pradėjo dėl visko kaltinti save, Morgana, patį Hogvartsą, visus iš esmės. Bet visgi, jis gi sakė kažką apie tris užduotys. Gal pabandyti, nors neįsivaizduoju, kas ten gali būti. Emillia jau nesusilaikus paklausė.
- Jeigu tai viskas tiesa, tai kas per užduotys? Ir kaip suprast mes galim mirti? - nesusilaikus paklausė klastuolė. Jai tai jau atrodė viskas kvaila.
- Puiku, kad susidomėjot. - pasakė tas portretas. Reikia pabandyt, bet įdomu, kaip aš galėsiu dirbti kartu su Morgana. Mes gi visiškai nesusitariam. Tikiuosi, kad viskas tai pasibaigs laimingai,
nors jau pradėtu abejoti.
-
– Pirmoji užduotis yra galvosūkis. Bet jūs turite jį surasti ir išspręsti. – juodaplaukis keistai nusišypsojo ir paglostė tupintį varną sau ant peties. – Vėliau pasakysiu kitas užduotis.
Vaikinas paveiksle mirktelėjo mergaitėms ir tada viskas užtemo. Paveiksle vėl atsirado Albas Dumbldoras, nejudantis ir statula. Viskas vėl aprimo, it po audros. Rusvaplaukė lėtai atsisuko į Emillia. Ji net nepagalvojo apie tai, ką darys su ja. Klastuolės visiškai nesutarė ir kažin ar kada sutars, o Morganai net nesinorėjo būti maloniai ar gerai. Ji suspaudė lūpas ir kiek piktokai pažvelgė į mergaitę su rožiniais plaukais. Morgana būtų bet ką padariusi, kad tik dabar ją pakeistų į kokį kitą žmogų.
Bet tada ji atsipūtė ir pagalvojo, kad reiks susitaikyti su tuo. Ji pažvelgė į juodą durklą paslėptą už koledžo apsiausto ir pradėdama eiti kartu pasakė:
– Eini ar taip ir stovėsi kaip medis?
Morgana ėjo gana greitai, net nesižvalgydama atgal ar į šonus. Ji kiek prisibijojo kas gali būti paveiksluose, ar už jos, nors to nė kiek neparodė ir ėjo nutaisiusi ledinį veidą. Pasiekusi koridoriaus galą ji pamatė juodas duris, su keistais ženklais. Mergiotė sustojo prie jų ir giliai įkvėpusi jas pravėrė.
-
Emillia šokiruota stovėjo ir negalėjo pajudėti iš vietos. Kai Morgana paklausė ar ji taip ir stovės, Klastuolė pradėjo ieškoti tos užduoties. Einant Emilliai, koridoriuje atsirado lyg pasenęs, bjaurus elfas. Kuris pamatęs Emillia ir Morganą pradėjo juoktis. Emillia pabandė nereaguoti ir pradėjo vaikštinėti po tą namą. Klastuolei lyg pasirodė, kad kambarių ir koridorių atsirado dar daugiau negu buvo. DiLaurentis pabandė atidaryti naują kambarį kurį pirmą kartą matė. Tas kambarys lyg buvo kitoks, negu kiti kambariai. Tas kambarys priminė kaip mažos mergaitės kambarį. Ant spintos buvo lėlės, buvo labai tvarkinga, ant stalo buvo padėti daug žaislų ir prie jų buvo puodukai. Gal šitame kambaryje ir yra mįslė? Emillia įėjo į kambarį ir apžiūrinėjo viską. Bet lyg ir nieko nerado. Gal aš kažko nepastebiu? Klastuolė pabandė paieškoti ko nors žaisluose, bet vistiek nieko nebuvo. Reiškia ne šitam kambarį galvosūkis. Klastuolėi išėjus, ji sutiko Morganą. Atrodo, kad ir ji nieko nerado. Nors ir gerai, jeigu aš surasiu pirma, tai galėsiu gal netgi pasigirti. Emillia užėjo priešais kitą kambarį, ir ten buvo visiškai kitaip negu praeitame kambaryje. Viskas buvo labai purvina, nesutvarkyta, voliojosi visokios šiukšlės. Čia turbūt jau nieko nebebus. Nors jeigu ir bus, tiesiog nesinori eiti čia. Tegul Morgana pati ir eina. Emillia pradėjo vaikštinėti po koridorius ir pamatė Morganą.
- Gal man nesimaišysi po kojom? - Piktai paklausė klastuolė. Iš šono buvo paveikslas, kuris buvo visiškai tuščias. Buvo nuspalvintas tiesiog pilkai visas paveikslas. Emilliai pasirodė keistas toks paveikslas. Man tokia nuojauta, kad mįslė ir bus šitam paveiksle. Klastuolė pradėjo liesti tą paveikslą, ir staiga atsirado tas vyriškis.
- Jūs suradote, galvosūki pasakysiu jums aš. Taigi, gyveno 5 raganos, jos visos kartu gamino vaistus. Ir tos raganos nužudė vieną iš saviškių. Koks motyvas joms buvo nužudyti? Jums duosiu 3 minutes. - pasakė ir išnyko. Ką? Jis neaiškiai pasakė. Aš nieko nesupratau. Bet reikia pagalvot.
Jis sakė, kad jos visos raganos. Tai gal nužudė dėl kokios nors ten religijos? Nors ne nesąmonė. Gal pavydas? Bet nepasakyta tai. Jau minutė praėjo. Aš neįsivaizduoju, ką man atsakyti jai. Praėjo tris minutės. Viskas.. aš neįsivaizduoju.
- Aš žinau.. - nedrąsiai pasakė Emillia. Ir ką aš žinau? Kad nieko. Neįsivaizduoju ką man sakyti.
Nors sako, kad gamino nuodus. Tai gal.. - Motyvacija buvo tokia, kad ant jos panaudoti jų pagamintus nuodus? - nedrąsiai pasakė.
- Na, gerai. Tu atspėjai. Dabar bus kita užduotys. - pasakė ir išnyko. Emillia truputi jau nusiramino. Bet, namo aplinka visiškai pasikeitė. Emillia ir Morgana buvo nepažįstamoj vietoj.
-
Ji jautė menką svaigulį, tačiau tai buvo niekis palyginus su patirtu skausmu. Morgana lėtai atsistojo ir pažvelgė į Emillia. Ji buvo nuoširdžiai laiminga, kad mergaitė liko gyva. Tikrai.
- Gerai jautiesi? - ji neįtikėtinai maloniai paklausė jos.
Ką tu po galais darai, Morgana. Tai ne tavo charakteriui. Ji save subarė ir apsižvalgė po namelį. Šis atrodė kaip ir ankščiau, o paveiksle priešais stovėjo Derekas. Jis atrodė kiek nustebintas, bet tuo pačiu ir sugniuždytas.
- Sveikinu, įvykdėte užduotis. - ji nepatenkitas pasakė ir jo žvilgsnis susmigo į garbanę. - Tiesą sakant, tikėjausi, kad viena iš jūsų mirs. Deja.
- Kuo tau blogiau, tuo geriau mums. - rusvaplaukė atkirto ir mintyse save pagyrė.
- Hahahaha, patikėk, dar nepasiseks jums. - vaikinas netikrai nusijuokė ir vėl pažvelgė juodomis akimis į Morganą. - Paskutinė užduotis. Jei jums šios atrodė sunkios, šita bus tikras pragaras.
-
Emilliai atsikėlus iškart apsidairė ar yra Morganą. Klastuolė labai pergyveno dėl jos, nes tai ką ji patyrė, buvo tikras siaubas. Ir labai norėjo, kad su Morganą būtu viskas gerai. Emilliai pažiūrėjus į Morganą, pasirodė, kad jinai irgi pergyveno. Ji pergyvena? Tai truputi keista.. Nors aš irgi dėl jos pergyvenau.
- Tai ką patyriau aš, būtu sunku pasakyt, kad gerai jaučiuosi, bet kažkaip laikausi. O tu? Ar su tavim viskas gerai? Be to kokia tavo užduotis buvo? - sunerimusi pasakė. Emillia jau nebejautė to pykčio kurio jautė prieš tai kol įėjo į tą namą.
- Ž-žin-nai.. Aš per-gyvenau..- susidrovėjus pasakė. Nejaugi aš noriu su ją susidraugauti? Tai nesąmonė. Negali būti to tiesiog. Staiga atsirado tas Derekas. Emillia gan piktai pažiūrėjo į jį.
- O kas bus jeigu nedarysiu užduoties? Aš vos nenumiriau nuo šalčio tame labirinte, ir tu rimtai nori pasakyt, kad man reikia daryti dar trečios užduoties? - kaprizingai pasakė.
- Jeigu tu taip nenori daryti užduoties, gali lengvai mirti. Man bus nuo to geriau, bet tavo draugei ne. - labai įsitikinęs pasakė Derekas. Emillia jau lyg iš principų nenorėjo daryti tos užduoties, bet ji jau nebežinojo kitos išeities.
- Kokia tą trečia užduotis? - susinervinusi paklausė Emillia.
-
Bethany žingsniavo pro tankius medžius. Jai buvo nė motais, kad pirmąjį viešnagės šiame miške kartą, ją nutvėrė profesorė. Tačiau ji buvo dėkinga už dovanotą areštą.
Vienoje rankoje suspausta laikėsi lazdelė, o kita ranka tempė nedidelę, aptrintą kuprinytę, pilną įvairiausių daiktų : žvakių, knygų ir šiaip visokiausio šlamšto. Brautis pro krūmus nebuvo nei lengva, nei sunku, bet iš takelio mergaičiukė jau buvo išklydusi. Atrodė, kad dangus specialiai pasitraukė tamsiais debesimis ir dar labiau tamsino dieną. Bethany negalėjo suprasti, kada pasieks namelį bei ar išvis jį ras.
Netrukus jis pasirodė, kai mergaičiukė beveik įstrigo tarp tankių krūmų, o iš jų ištrūkti prireikė nemažų pastangų bei sukandus dantis iškęsti pešamų plaukų jausmą. Bethany jautėsi palyginti nuvargusi, atkakti iki šios vietos reikėjo nemažai laiko.
- Alahomora, - durys lengvai pasidavė šiam burtažodžiui bei atvėrė kelią. Dulkės nekėlė nei susižavėjimo, nei čiaudulio. Pirmojo kambario išvaizda privertė perbėgti šiurpuliukus per nugarą, tačiau nesukėlė baimės ar nerimo jausmo.
Pasirinkusi didžiausiąjį kambarį, turbūt buvusią svetainę, Bethany padėjo krepšį ant ilgo stalo. Išsirinko kėdę, keistu pamušalu arčiau durų, mostelėjusi lazdele privertė dulkes nuslysti nuo kėdės. Tuomet mergaičiukei ėmė kraustyti ant stalo tai, ką buvo pasiėmusi ir ko reikėjo jos sumanymui. Be to, ji dar laukė draugių - viena tokio dalyko mergaičiukei nebūtų išdrįsusi.
-
Šiandien naktis jau buvo neįprasta netgi tuo, kad buvo pilnatis, kur mėnulis švytėjo, o kokie nors žmonės tampa vilkolakiais.
Bet tada, klastuolė nekreipė dėmesio į tai. Tada, ji buvo susitarusi susitikti su Elena LoveGood. Naktį. Uždraustajame miške. Emilliai atrodė, kad pas Elena yra kažkoks rimtas reikalas, nes jai jau viskas atrodė kažkaip oficialiai.
Savo kambaryje, mergina užsidėjo juodus džinsus kurie buvo labai aptempti ir gan šiltą žalią megztinį. Užsidėjus dar juodus žieminius batus, tada klastuolė pradėjo gan tyliai, kaip kokia katė eiti po Hogvartso koridoriais ir stengtis nesutikti kokį profesorių. Emi nenorėjo problemų, todėl viską jai teko daryti labai atsargiai.
Jau išėjus iš Hogvatso pilies, klastuolė pradėjo dairytis. Buvo gan tamsu, šalta, tylu. Bet tai nesustabdė Emos. Ji pradėjo eiti į miško galą kur jai ir reikia susitikti.
Po kiek laiko, ji jau priėjo prie to finišo. Elenos dar nebuvo, bet klastuolę pastebėjo tą namą, kuriame buvo apie keturis metus atgal. Jai net šiurpas kėlė, todėl į jo pusę net nenorėjo žiūrėti. Todėl jai teko tiesiog laukti ir kiek šalti. Netoliese, Emillia pastebėjo kažkokį siluetą kuris eina link to namo. Klastuolė išpūtė akis, o pačiai dar labiau baisu pasidarė. Gal tai koks vilkolakis? Ar vampyras? Ar dar baisiau... Profesorius? Bijau..
Tada Emillia pradėjo eiti žingsniais atgal ir stengtis ten nežiūrėti. Ant klastuolės trečio žingsnio ji sutiko Eleną.
- Labas.. - Kiek tyliai pasakė. - Ar ten tu buvai prie namo? - Norėjo pasitikslinti.. - Na nesvarbu.. - Pasakė ir tada jau laukė, ką Elena pasakys..
-
Mergaitė tylomis sėlino mišku. Turėjo aiškų planą. Krepšyje nešėsi užrašų knygelę, rašiklį ir žvakių, o rankoje gniaužė burtų lazdelę.
Kai jau buvo visai netoli savo tikslo išgirdo kažką sušnarant. Kažkodėl jautė, kad tai tikrai nebuvo viena iš jos draugių. Truputį sulėtinus žingsnį, mergaitė sliūkino visai iš lėto, kiekvieną žingsnį apgalvodavo ir atidžiai dėdavo kojas. Tik pajautė kaip užlipa ant šakelės, bet nespėja sulaikyti kojos ir pasigirsta garsus trakštelėjimas.
- Kad mane Katilas,- tyliai nusikeikė, pasinaudama žodžiu iš savo skaitomos knygos. Tikra knygų graužikė. Tuo pat metu paslaptingas, garsus keliantis šešėlis nutilo. Sukluso. Išgirdo ją. Po kiek laiko jis vėl pradėjo šnarėti ir Torė vėl pradėjo žingsniuoti. Galiausiai, pasiekusi namelį, kuriame tarėsi susitikti, mergaitė iš lėto pravėrė duris ir įžengė į jo vidų. Viską dengė storas dulkių sluoksnis, bet varniukei visai nerūpėjo. Nuėjusi į didžiausią namelio kambarį, žaliaakė šyptelėjo ant kėdės sėdinčiai Betanei. Pasistatė kėdę kitoje stalo pusėje, ranka nubraukė dulkes ir klestelėjo ant jos.
- Lauke yra kažkas be mūsiškių,- tarstelėjo, traukdama iš krepšio atsineštus daiktus.
-
Trakšt! - kažkas sutraškėjo, kai Šerė pastatė žingsnį. Dėl savo nelemto žemesnio, nei vidutinis ugio, per tankius krūmus bristi buvo labai sunku. Staiga sušmežavo kažkokia figūra. uoj.
Pakliuvau. bet ji lengviau, atsiduso, kai pasimatė, jog figūra- tai tik jos bendramintė, einanti ten pat. Lengviau atsiduso ne tik dėl to, kad ten ne profesorius, ar vienas iš Švilpynės prefektų, bet ji ten ne buvo, ne karto, tad pasiklysti pagal vedlį nebus sunku. Juo lab, kad naktis. Įžengusi į dulkėtą namą, ji nusipurtė, bet tai nieko nereiškė
-Sveikos... - tyliai, pasisveikino mergytė. Išsideliojusi iš nežinia kur gautas žvakes, juodą flomasterį ir popieriaus lapus, ji pastebėjo pro plyšį kažkokį šešėlį. -Mes tikrai ne vienos... na, tikėkimės ne profesoriai ar prefektai ar seniūnai... Varnės. Priešais mane sėdi Varnės. Čia gi tos, kurios negali sulaužyt taisyklių. Na, šiuolaikinė kepurė tikrai kartais klysta. Nors ne... kiek žinau jos daug, daug geriau mokosi už mane... Tai... nuo ko pradedam? - labai ramiu ir tyliu balsu, bet ne pašnibždom tarė...
-
Buvo eilinis vakaras su gera nuotaika, kol jos nesugadino Lulu.
-Aš tau sakau valgyk,- sušnypštė Elena pažiūrėdama į Vengrijos ragauodegę. ,,Nu nenoriu aš valgyt, nekišk tu man tos mėsos!” Pradėjo savo Lulu.
-Gerai, tuomet paskui nesiskųsk kad nedaviau tau valgyt,- pasiėmusi į rankas drakoniukę leptelėjo Grifė. Apsirengusi kuo šilčiau, raudonakė išėjo iš pilies. ,,Tu žinai kad vėl eini į uždraustajį mišką?” Mintimis pakalusė Lulu Elenos ir apsižvalgė.
-Žinai, tu tupi ant mano peties ir jautiesi saugiai. Taip kad baik bumbėt ir suvalgyk lapą. Be to aš čia esu net nežinau kelintą kartą, todėl man nebaisu,- sumalė mėlynplaukė ir nuskynusi nuo šakos lapą pradėjo jį duoti drakoniukei.
,,Nu nenoriu aš tavo tų žolių!” Pasipiktino Lulu ir nusisuko į kitą pusę. Staiga už Elenos akių užkliuvo neaukštas ir liesas siluetas. Emillia! Pagalvojusi apie tai, Grifė pasileido bėgti link jos pusės.
,,Nenori truputį lėčiau? Aš tuoj nukrisiu!” Pradėjo rėkti Vengrijos ragauodegė.
-Sveika!- visa uždususi Grifė pribėgo prie jos ir su ja pasisveikino. Elena bandė atgauti kvapą, tačiau tas jai puikiai sekėsi.
,,Sakiau nebėgt, bet tu manęs neklausei” Pradėjo sakyti moralus Lulu, tačiau raudonakei ne tas buvo svarbiausia.
-Matei?- ten katik įėjo dvi merginos!- tyliai sušaukė Grifė ir atsisuko į Emillia.
-
Bethany nusišypsojo sulaukusi Torės bei Šerės. Tačiau abiejų draugių pasakymai privertė pasijusti ne itin jaukiai.
- Jūs tikrai matėte siluetus? Na, visko gali būti, - menkai atsiduso, - tačiau šis namelis dažnai nieko nepritraukia. Viena ramiausių ir mažiausiai žinomų vietų visame Hogvartse.
Žinoma, šioks toks jauduliukas virpėjo mergaičiukės krūtinėje. Akelės dar sykį perbėgo per abj drauges, o galop pasiekė ir daiktus ant stalo.
- Juk mes žinom ko susirinkome, - lūpų kampučiai pasikėlė aukščiau, - teisingai, kviesti demonų. Na, tai nėra labai gerai. Bet koks skirtumas, - menkai gūžtelėjo, - svarbu, kad būtų linksma.
,,Gal ne veltui Paskirstymo Kepurė tau sukuždėjo, kad puikiai pritaptum ir Varno Nage, ir Klastūnyne. Ne veltui ji taip viliojo tave pas klastuolius", - atrodė, mintys galvos nepaleis.
- Tai, pradėkim? - sukluso ir ėmė laukti pritarimo. Rusvos akelės sustojo ties baltu pieštuku bei juodu popieriaus lapu.
-
Elena! Pagaliau. Jau baisu darosi. Dar tas prakeiktas namas. Jame nuotykiai keturis metus atgal man buvo ne kokie tiesiog. Nenoriu tai prisiminti...
- Labas.. - Dar kartą pasisveikino. Emi ir Elena matėsi jau gan labai seniai. Klastuolei atrodė, kad ji tada buvo tik antram kurse. Tada Elenos figūra supanašėjo į Emillios ir jos atrodė kaip kokios nors sesės, nes ji irgi buvo ne aukšta, liesa ir turėjo gan neįdegusią odą. Gal tik kiek veidas skiriasi, bet ir tai galima buvo pamatyti panašumu. Kopijuoja. Primerkusi akis galvojo.
Bet tada nuo savo kvailų ir keistų minčių nusipurtė mergina ir atkreipė dėmesį į drakoną kuris buvo ant Elenos pečio. Emi kiek dar karta nusipurtė, nes jai jau atrodė, kad iš proto išėjo, kad net drakonus ant pečių mato. Bet jis vis dar buvo.
- Koks gražus drakonas. Koks jo vardas? - Pasakė ir nusišypsojo.
Bet tada kiek atmosfera surimtėjo. Elena pasakė, kad matė kažkokius du siluetus link to namo. Ką jie ten daro? Pas Emą buvo toks kaip smalsumas ką jie ten vis gi daro, bet joje buvo ir gan didelė baimė. Tie jausmai lyg susimaišė ir dėl to klastuolė nežinojo ką daryti išvis.
- Ką galvoji daryti? Ar nori eiti ten ir patikrinti? - Kiek nedrąsiai pasakė. Klastuolės kojos jau visiškai drebėjo, o dar kai išgirdo kai netoliese kažkur vilko kaukimą. Tada Emi dar labiau išsigando, bet įkvėpus giliai oro pradėjo mintyse visaip save drąsinti ir laukti ką pasakys Elena.
-
Mergaitei sėdint kambaryje ramybės nedavė lauke klajojęs šešėlis. Kažkodėl kirbėjo mintis, kad dar niekas nebaigta ir tuo labiau dabar vis dar labai nesaugu. Pažvelgusi pro apkerpėjusį langelį, pro kurį galėjai pamatyti tik žalią tamsą, nieko nepešusi Torė vėl nužingsniavo prie stalo kur jau buvo įsitaisiusi ir Šerė. Ji atsisėdo ant tos pačios kėdės ir pažvelgė į drauges.
- Nežinau, man kažkaip neramu. Kažkas tikrai yra netoliese,- murmėjo ji, bet žinojo, kad nieko negali pakeisti. Galbūt Betanė ir Šerė atėjo čia pasilinksminti, bet varniukei tai visai neatrodė linksma. Baisu. Jai buvo šiek tiek baisu, bet jos smalsumas ir vėl ją įveikė. Kaip visada. Galiausiai, mergaitė susikaupė ir pabandė pasijausti kiek drąsiau. Vaidindama baisiai susidomėjusią, mergaitė kiek klastingai šyptelėjo:
- Pradėkime.
-
-Pradedam. - tyliai pritarė ir įsistebėjo į Torę. nagi, nusiramink... viskas bus gerai mintyse ramino varnę, kai ji vaikštinėjo, bet pati bijojo ne mažiau. Nežinia kas ten gali būti, juk profesoriai irgi mėgsta paslampinėti. Baisiausia - pilnatis. Vilkolakiai. Bet didelė galimybė, jog ten tik gyvūnai. Sulaukusi ir Torės pritarimo, ji sukando lūpas ir šiek tiek nusišypsojo. na, tikėkimės mirties neprišauksim
-Taigi, kurį kviesim pirmajį? - na, ji niekada to nedarė, tik matė. Tiesa, ji tikrai žinojo, kad prieš tai reikia papaišyti kažką, bet čią garbę perleido Varnėms. -Beth, pradėk. Arba tu - Tore. - tyliai pasakė ir pakėlė akių vyždžius į viršų. Ji nesilaikė smalsumu, nekantrumu ir iš tiesų bijojo. bailiukė. bet to niekaip neparodė. Ji nebuvo pastebėjusi, kad čia taip dulkėta. Matė, kad dulkėta, bet ne taip... vėl kažkas sušlamėjo. Ji krūptelėjo, bet to stengėsi neparodyt
-Pasistengiam nekreipt dėmėsio...
-
Elena stovėdama prie Klastuolės pastebėjo, kad jos ir Emilli’os figūros labai supanašėjo.
,,Sakau tau, El, eik pavalgyt.” Pasigirdo Lulu balselis.
,,Tu man neaiškink.” Mintyse nusijuokė Grifė. Raudonakei atsisukus į Emillia, ji pastebėjo jog Klastuolė žiūri į ją prisimerkusi. ,,Kas jai?” Staiga Grifė nuvijo visas šias mintis, nes pastebėjo dar vieną mergaitę einančia į namą.
-A, taip. Čia mano Vengrijos ragauodegė Lulu,- nustebusi atsakė LoveGood. Metamorfmagė vis negalėjo atitraukti akių nuo mergaitės, kuri eina į namą.
-Būtinai einam! Reikia patikrinti kas ten darosi kad tiek siluetų ten matosi!- riktelėjo ketvirtakursė ir pradėjo eiti namo link. Namas aiškiai matėsi jog buvo senas ir apleistas. ,,Kas gi norėtų gyventi uždraustajame miške?”
Elena stengėsi kuo tyliau užlipti laiptais ir įeiti į namą. Bet gi Elena nebus Elena jeigu ji nieko nenuvers ar nepargrius. Uždėjusi koją ant senos lentos, ji garsiai perlūžo pusiau. Tyliai nusikeikusi ji staigiai puolė į namą. Netrukus ji pradėjo žvalgytis kambariuko kuris jos manymu butų buvęs apšviestas. Staiga už jos raudonų akelių užkliuvo būtent toks kambariukas. Tyliai prie jo priėjusi, Elena išvydo tris jaunas merginas kurios kažką darė prie stalo.
-Ką jūs čia darot?- garsiai paklausė jų metamorfmagė ir priėjo arčiau.
-
Bethany prieš save pastatė juodą lapą, o ant jo žvakę. Ranka bandė nubrėžti idealų apskritimą, tačiau pirštai tirtėjo, tad apskritime matėsi sudrebėjimo žymės.
- Čia nieko nėra, tik mes, - dabar jau bandė nuraminti ir save, prieblandoje uždegusi degtuką. Blausi švieselė atkreipė mergaičiukės dėmesį, bet nenorėdama nusideginti pirštų, Bethany kuo greičiau uždegė žvakę ir užpūtė degtuko liepsnelę. Varnėje pabudo keistas nerimo kupinas jausmas ir nerodėmas jos apleisti, vis labiau tvirtinosi krūtinėje.
Bandydama apsimesti, kad visiškai atsipalaidavo bei, kad negirdėjo netoliese buvusio krebždėjimo, Bethany vangiai šyptelėjo. Ji vylėsi, jog tokiu būdu šiek tiek prasklaidys ir nerimą savyje. Varniukė jau būtų pradėjusi kviesti demoną ar šiaip kažkokią dvasią, tačiau garsą išleido trakštelėjusi lenta. Tai pilnai atkreipė jos dėmesį.
Nespėjusi nieko apgalvoti ar bent turėti menką spėjimą galvoje, Bethany išgirdo balsą. Jis ją išgąsdino, bet ir buvo pažįstamas. Varniukė tesugebėjo pakelti akis nuo žvakės liepsnos ir nukreipti žvilgsnį Torės pusės link. Bet prabilti reikėjo jai, juk ji pirmoji sumojo pradėti visą šį reikalą.
- Mes... - būtų tęsusi toliau, tačiau atsisuko atgal norėdama įsitikinti, kad dėl balso savininko neklydo, - mes... Kviečiam demonus.
Daugiau pasakyti ji neįstengė, kadangi ir taip pažinojo Eleną, o iš jos balso jau nieko gero nelaukė.
-
Stovėdama šalia Elenos, klastuolė vis pradėdavo nerimauti dėl tų siluetų kuriuos matė šalia namo, o po to kaip jie ir įeina į namą. Emillios jausmai buvo tokie kaip sumaišyti, jie vienu metu jautė smalsumą ir baimę, todėl visaip būdais stengėsi kreipti dėmesį kur nors kitur.
- Labai gražus padariukas. Kaip ir vardas. Lulu! Labai mielai skamba. - Nusišypsojo ir pradėjo toliau žiūrėti į tą mažą drakoniuką.
Bet merginai visgi labai dėmesį kreipė tie siluetai, namas, tas smalsumas ką jie ten daro tame name, todėl nesusilaikus paklausė Elenos ką daryti.
- Na gerai... Einam. - Nedrąsiai pradėjo sakyti ir, pradėjo žiūrėti į žemę. Klastuolei pradėjo atrodyti, kad tarkim Elenai visiškai nebaisu ir dėl to taip energingai ir pozityviai pradėjo sakyti.
Mergina pradėjo eiti grifei už nugaros su lėtu žingsniu ir truputi netgi drebėti.
Po kelių minučių jie jau buvo šalia namo. Ema giliai įkvėpė orą ir pradėjo eiti už paskos Elenai. Garsas girdėjosi pačiam didžiausiam kambaryje todėl ten klastuolė su grifę ir nuėjo.
Tai ką pamatė Emi, privertė išpūsti akis ir vos net neišsižioti, bet tada atsiduso ir norėjo jau klaust klausimą, bet Elena spėjo paklaust pirma. O atsakymas dar labiau nustebino Emillia. Emi net nežinojo ką ir atsakyti joms ar tai, kad negalima naktį vaikščiot ir dar po uždraustąjį mišką ar, kad jos šiurpiame name dar kviečia.. demonus.
- Demonus....? - Atkartojo vienos mergaitės žodžius. O tada pradėjo dairytis. Jos iš tikrųjų ruošėsi tai daryti. Net žvakės buvo uždegintos yra nupieštas tas ženklas...
- Ir kaip tai ruošiates daryti? - Paklausė mergaites ir pakėlė vieną antakį. Viena mergaitę Emi atpažino. Šerė Bridon. Ji kartu buvo transfigūracijos grupėje su Emillia. Bet tai Dilaurentis kol kas nerūpėjo, prarydama seiles pradėjo laukti kol jos pradės teisintis ar bent kažkas panašaus...
-
Kai vėl pasigirdo žingsniai, mergaitė sukryžiavo rankas.
- Sakiau, kad tai ne gyvūnai ir ne koks nors vėjas,- sušnabždėjo tylomis, kad išgirstų tik dvi mergaitės esančios šalia. Netrukus pro duris įžengė dvi vyresnės mokinės. Žinoma, geriau nei kokie profesoriai ar padarai, bet vis tiek menkas malonumas. Vieną merginą iš jų atpažino, o kitos net akyse nebuvo regėjusi. Dabar žaliaakė visai nesijautė saugiai. Norėjo palįsti po stalu ir tūnoti ten kol pavojus praeis, bet suprato, kad visko taip palikti negalima.
- Taip, demonus,- pasakė ir net sugebėjo kiek šyptelti, vaidindama, kad visai nebijo nei pačio kvietimo, nei demonų, nei abiejų atėjūnių. Drąsos kaip nebuvo taip nebuvo, tačiau užplūdęs adrenalinas dabar neleido pasiduoti ir pradėti atgailauti ar teisintis.
- Žinot, mes pamanėm, kad būtų visai įdomu pabandyti tai, kas dar neišbandyta anksčiau. Todėl ir kviesime,- prašneko ir net kiek nustebo, nes balsas nesiruošė drebėti,- ir beje, jums taip pat nederėtų slankioti po mišką vienoms. Visai kaip mums,- dar pridūrė laukdama vyresniųjų atsako. Gal ir per daug prišnekėjo, bet bent jau neprileido į kelnes.
-
Žingsniai. Lentos trakštelėjimas. Dvi merginos. Šerė vieną Klastuolę atpažino iš transfigūracijos. Švilpės mintyse buvo panika, bet ji to sėkmingai neparodė. aaaaa - ką daryt?! Baisuuuu! Bet ne Švilpės. Juo labiau. Nieko blogo. Tu tik nusiramink. Bet gali būt prefektės! Saaaa! Raminkis tu. Atrodai kaip durnė. O iš Varnių oficialiai esi vyriausia. Bet elgiesi kaip mažiausiai trim metais jaunesnė. Tiek tos tas amžius. Užtat jos kietai pasakė.
-Na, tai prašom eiti, nes mes ne vienintelės šią nakt pažeidėm taisykles neiti į uždraustajį mišką ir nesikelti iš lovos naktį. - pašnekėjau kaip kokia taisyklių garbintoja... jos smegenys toliau panikavo, bet ji pati ir toliau sėkmingai visiškai to neparodė...
-
Grifė stebėjo visas tris merginas. Dvi iš jų iškart pažino. Tai buvo Bethany ir Torė. Tačiau trečios nėra niekur mačiusi. Na, gal tik keliose pamokose.
Mergaitėm pareiškus kad jos kviečia demonus, Elena kiek nustębo, tačiau ir susidomėjo tuom.
-Demonus sakot?- nusišypsojo joms raudonakė ir susidomėjusi priėjo prie stalo,- demonai man patinka...- nutėsė mėlynplaukė ir perbraukė ranka per savo ilgus, mėlynus ir tiesius plaukus. Pažiūrėjusi į stalą, Elena ant jo pamatė daug žvakių ir nupieštą tą tokį ženklą, kurio būtinai reikia norint demonams kviesti.
-Jeigu jau kviečiat demonus, gal galiu prisidėti? Nes demonų kvietimas kaip juodoji magija, tiesa? O mane juodoji magija visada žavėdavo,- užsisvajojusi kalbėjo Elena. Kadangi ji visa buvo juoda, tik plaukai mėlyni, metamorfmagė nuspręndė būti visa juoda. Pakeitusi savo plaukų spalvą į juodą, raudonakė pažiūrėjo į visas merginas.
-Na? Nuo ko pradėsime?- maloniai paklausė jų LoveGood ir perbraukė ranka per plaukus.
-
Bethany pakėlė antakius norėdama įsitikinti ar tai ne sapnas. Keisčiausia buvo tai, jog išgirdus griežtą ir garsų balsą, mergaičiukė vylėsi ir toliau girdėti tokį pat toną. Tačiau jis visiškai pasikeitė, o ir Elena, parodė visišką susidomėjimą.
- A, taip, - atsakė lyg pabudusi, - žinoma gali prisijungti. Taip pat Elena, ir tavo draugė...
Mergaičiukė kalbėjo taip lyg už visas kitas. Ji nelabai tikėjo, jog dėl galimo nuomonių nesutapimo, ją ims graužti sąžinė. Kad ir kaip būtų ironiška, kitos merginos Bethany nepažinojo, gal retsykiais ją matė pamokose ar šiaip kokiose kitose pilies vietose. Bet visgi, jos plaukai patraukė dėmesį. Jei sugebėjo įžiūrėti tinkamai, jie buvo rožiniai.
- Pradėti reikia, tiksliau reikėtų nuo žvakės uždegimo, - iš varnės aiškintoja bei pasakotoja buvo nekokia, - kelios dar turėtų būti čia, - ištraukė iš savo krepšio, visada atsargoje turėdavo papildomų daiktų, - o paskui uždėjus ant juodo lapo nubrėžti baltu pieštuku apskritimą. Tuomet jau bandoma kviesti demonus.
Bent jau tokius punktus žinojo Bethany. Ji nebuvo tiek daug prisiskaičiusi, bet tokių žinių jai pakako.
-
Emillia labai nustebo Elenos poelgiu. Jai užsinorėjo prie tų mergaičių prisidėti. Klastuolė pagalvojo, kad tai visiška nesąmonė. Nesąmonė... Jai juk jau keturiolika.. Elena apie ką tu galvoti, surimtėt reikia gi..
- Aš laikau tai visiška nesąmone. Jūs suprantat, kad tai yra netikra, o jeigu jums ir pavyks, tai bus labai pavojinga.. - Pareiškė klastuolė. Emillia labiausiai buvo pasipiktinus Elena, kad ji užsinorėjo dar prisidėti ir, kad dar pamanė, kad tai linksma..Pasibaisėtina!
- Elena, apie ką tu galvoji? - Paklausė grifės. Tada Ema laikėsi logika ir protu, kad niekur nepakliūti dar prie to. Iš tiesu, ji dar ir bijojo. O mintis, kad tai daro pirmakursės, jai privertė jausti gėdą, kad pirmakursės tai daro ir nebijo, o Emillia kai vyresnė dar ir bijo prie to. Jos turbūt nieko nesupranta, todėl ir nebijo...
Klastuolė neėjo paskui Eleną, o liko kamputyje stebėti.
- Aš manau, kad nepridėsiu, o tiesiog pasiliksiu pastebėti. Jeigu tai tikra, bijau gaut problemų... - Su pergyvenusiu balsu pasakė... Ir liko stebėti, o stebint, kai jos daro visokius tuos dalykus, kad iškviest demoną pagal kažkokius punktus, klastuolė pakėlė vieną antakį ir nesuprato...
- Man atrodo, kad galima susisiekti su demonu gi ir kitais būdais. Tarkim ir su ta vidža lentele, jeigu aišku turit ją. Arba tada, kas nors gali pasinaudoti savo transfigūracijos gebėjimais ir paverst kokį suradusį akmenį į lentelę. - Pasakė savo nuomonė ir pati susigėdo, kad neseniai vos ne drebėjo nuo baimės ir principingai nenorėjo pas juos eiti, o dabar jau duoda jiems patarimus, lyg tuoj ir prisidės....
-
Mergaitė, kuri jau tikėjosi, kad vyresnėlės tempte ištemps jas iš miško, dabar buvo visiškai apstulbusi. Ko jau ko, bet, kad jos pačios pasisiūlys kviesti demonus kartu, tikrai nesitikėjo. Na, iš tiesų ji buvo ganėtinai laiminga, nes vyresnės mokinės juk geriau moka burti, o jei kas atsitiktų penkioms būti visada geriau nei tims. Pradžioje, Elena atsisėdo prie jų ir pavertė savo plaukus juodais. Torė kiek šyptelėjo ir pažvelgė į kitą merginą. Šioji matyt nebuvo tikra dėl likusiųjų poelgio, bet vėliau pateikė gan įdomų pasiūlymą, kuris Torei patiko daug labiau nei pirmasis.
- Manau, kad reiktų paklausyti,- kiek sustojo, nes vis dar nežinojo kitos atėjūnės vardo,- paklausyti jos. Kviesti dvasias su vidža lentele būtų daug įdomiau,- šyptelėjo suleisdama nagus sau į delnus, stengdamasi, kad nedrebėtų rankos.- Tik transfigūracija man nesiseka,- ištarė ir apžvelgė visas kambaryje esančias mergaites.
-
Tikrai? apsidžiaugusi merginos poelgiu, bet ir su nustebimo gaidele, jog nieks nepradėjo aiškint, kaip tai nesaugu pagalvojo Švilpė. Emillia neprisidėjo, bet pasiūlė kitą įdėją. aha, pasiūlimas geras, bet su lentele dažniau prisišauki nelaimių. Bent jau kiek aš girdėjau, su vidža lentele, po kalbėjimosi būna daugiau nesąmoniu, o su tuo kitu būdu žmonės tiesiog išsigąsta. Nors, ką aš žinau...
-A-a... nežinau, galim ir su lentele... tik mano transfigūracijos gebėjimai kol kas tragiški, nebent norėtumėt susprogusio namelio... - su baimės, bet nepajaučiamos prieskoniu kalbėjo Šerė. - amm, malonu susipažinti, aš Šerė... gražus slibinukas, - kiek drąsiau tarė Grifei. Kiek pastebėjo, ji vienintelė jos nepažinojo ach, kodėl aš tiek žmonių nepažįstu... nuostabu, o kažkuri iš mūsų moka transfigūraciją? Pasakykit, kad taip...
-
Priėjusi prie merginų, Grifė išgirdo nepatenkintą Emilli’os balsą. Atsisukusi į ją, Elena jai nusišypsojo.
-Aš galvoju apie laiko praleidimo būdą. Taip, žinau jog tai nesąmonė, bet pabandyti juk verta,- tarė jai metamorfmagė ir vėl atsisuko į merginas. Šios ją priėmė be jokių dramų. Tiesą sakant Grifė tuom džiaugėsi.
-Malonu Šere. Aš Elena. Elena LoveGood,- prisistatė LoveGood ir nusišypsojo Šerei. Taip pat išgirdusi jog ji giria jos drakoniuką, Grifė pažiūrėjo į Lulu.
,,Kaip tu į tai, Lulu?” Mintyse jos paklausė ketvirtakursė.
,,Pasakyk jai ačiū.”
-Lulu sako ačiū,- leptelėjo Elena ir pažiūrėjo į Šere.
Atsisėdusi prie jų ir padariusi savo plaukus juodais, ketvirtakursė vėl išgirdo Emillia. Šioji pareiškė jog kviesti dvasias su vidža lentele būtų įdomiau ir paprasčiau. Tačiau Elenai transfigūracija nelabai ir sekėsi. Jis visada padarydavo ką nors blogai arba kažką netyčia sugriaudavo.
-Teks jus nuliūdinti, bet mano transfigūraciniai gebėjimai nėra patys geriausi,- sukikeno raudonakė ir pažiūrėjo į visas merginas. Galiausiai jos raudonos akelės sustojo ties Emillia.
-O kaip tavo transfigūraciniai gebėjimai?- maloniai paklausė jos ketvirtakursė ir išsišiepė.
-
Lentelė, kurios pavadinimo Bethany jau neprisiminė (tiesą pasakius, net nesistengė prisiminti), pasirodė geriau už žvakes, popieriaus lapą ir visiokias kitokias nesąmones.
- Nesakau, kad mano transfigūraciniai sugebėjimai milžiniški ar tobuli, bet kažką išburti galiu, - pirštukais ėmė barbenti į seną, gyvenimą atgyvenusį stalą, o duslus garsas vos girdimai siekė ausis, - bet manau, jog galbūt kažkas kitas galėtų. O jei ne, tai pabandyčiau. Ne, iš manęs nereikėtų tikėtis stebuklo.
Mergaičiukė tylomis atsiduso. Šalia buvo jos bičiulės, tačiau varniukė jautėsi ne kaip. Galbūt dėl nepažįstamos merginos, stovėjusios kiek tolėliau. Neturėdama ką daugiau pasakyti, Bethany nustojo barbenti į stalą bei atrėmė į ranką galvą. Akelės pakrypo link žvakės, o noras sunaikinti paskutinę švieselę degte degė. Nesusivaldžiusi mergaičiukė užpūtė žvakę, o nedidelis dūmelis ėmė kilti aukštyn.
- Tai ką darom dėl tos lentos? - kilstelėjo antakį.
-
Emillia vis buvo labai nepatenkinta idėja. Ji laikėsi tokią poziciją, kad nenori sau problemų, o jeigu tai ne tikra, tai jinai atrodys kaip tikra kvailė tarp mergaičių, kad tuo užsiiminėja. Na jau ne, nedarysiu to, jeigu tik su vidžio lenta. O vėliau Elena atsakė dar keistesnį dalyką, kad klastuolė pradėjo galvot dėl jų bendravimo.
- Tu juk neesi toks jau ir vaikas. Turėtum pati suprast, kad tai gali būti ir netgi pavojinga. Kaip tu nesupranti? Kaip išvis galima galvot apie tokį praleidimo laiko būdą? - Kiek pasipiktinus netgi pasakė, ir pakėlė vieną antakį.
Mergaitėms patiko Emillios idėja. Mergina netgi nesistebėjo išvis, klastuolei buvo įdomu, kaip jos bandys kviest demonus su visokiais žvakėm, ten piešiniais ir popieriaus lapais. Bet, buvo vienas niuansas. Niekas nemoka transfigūracijos. Emillia susiraukus ir pakėlus antakius dar nustebo, kad kai kurie mokiniai čia iš Varno Nago. Jie ką, pamokas nelanko? Kilo tokia mintis, iškarto po jų atsakymus. Bet Ema tik nusijuokė keliomis sekundėmis ir pradėjo žiūrėt į mergaites.
- Tai ką, brangieji ką darysit? - Jau su ironija pradėjo kalbėt. Pataisius savo garbanotą plaukų sruogą ir įkišus ją už ausį, šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
- Gerai, padėsiu jums. Aš bent mokiausi transfigūracija. - Sukando lūpas, ištraukė burtų lazdelę ir pamatė netoliese gulinčia šaką. Ištiesė savo ranką, kur laikė burtų lazdelę, ir nusitaikė link tos lazdelės. Vienas, du, trys... Klastuolė užmerkė akis ir pasakė burtažodį, kuris jai atrodė, kad pavers į tai ko ji nori. Atmerkus akys, viskas pavyko. Emillia viduje apsidžiaugė ir pati atsiduso. O tada pažiūrėjo į tas mergaites su tokia išraišką "ką jūs, be manęs darytumėt".
- Dėkojimų nereikia ir tikiuosi nereikia pasakot, kaip ją naudotis. - Mirktelėjo. Ir pati priėjo prie mergaičių ir atsisėdo ant savų kelių. - Kadangi, aš padariau vidžio lentele, tai aš pirma uždavinėsiu klausimą. Beje, turbūt žinot, kad šitą negalima judint ir visoms reikia jį laikyt. - Pažiūrėjo į mergaites, įkvėpė giliai orą ir iškvėpė. - Noriu paklaust dalyko, ar tai viskas tikra? - Pradėjo klaust lentelės, o visos mergaitės kai laikėsi už to daikto, jis pradėjo vest.
- Prisipažinkit, kas judina. - Negalėjus patikėt, kad lentelės adata pradėjo rimtai judėti. O ji nuvedė link žodžio kuris yra kampe, "YES". Klastuolė išpūtė akis ir iškarto ją paleido. - Visai nejuokinga, kas judino? - Pradėjo visas įtarinėti 'nusikaltimu'. Ne, ne. Tai negali būti tiesa.
-
Galiausiai paaiškėjo, kad nei viena iš jų nemoka paversti daikto kitu. Žinoma, galbūt Torei ir pavyktų, tačiau prireiktų penkiolikos ar net daugiau bandymų. Visa laimę, Emillia sutiko paversti daiktą į vidža lentą. Torė kiek šyptelėjo, nes pagaliau ir vyriausiąją mokinę pavergė smalsumas. Taigi, taigi, kuo toliau tuo labiau varniukei tai buvo panašu į pokštą. Juk jokių dvasių iš tiesų negali būti, o ypač jos neatsilieps į kažkokios lentelės buvimą ant stalo. Tačiau visi juokai išgaravo, kai klastuolei uždavus klausimą, lentos adata pajudėjo rodydama teigiamą atsakymą. Mergaitė išplėtė akis ir apžvelgė visas mergaites. Juk to negali būti, tiesa? Bet kažkas sakė, kad nei viena mokinė prie šio nutikimo niekuo neprisidėjo. Net Ema, atrodė, negali patikėti savomis akimis.
- Aš tikrai nieko nepadariau,- sušnibždėjo.
Mergaitė įkvėpė gurkšnį oro ir pasiruošė taip pat užduoti dar vieną klausimą:
- Ar tikrai?- suprato, kad tai pats kvailiausias klausimas, bet įsitikinti reikėjo. Lentos adata vėl pajudėjo, parodydama teigiamą atsakymą.
- Juk to negali būti, ar ne?- pažiūrėdama kiekvienai į akis, sumurmėjo varnė.
-
ačiū. mintyse, kai Emillia pavertė į vudžu lentelę padėkojo jai. Tuojau pat Šerė prilaikė kampą su užrašu ,,NO" ir buvo užduotas klausimas. Atsakymas ją nelabai džiugino, juo labiau ir Torės pasitikslinimas. rimtai? Nu gers...
Ar tu tikrai, tikrai tikras? mintyse kažko nelogiško paklausė ir tikrai nesulaukė atsakymo. Tik tada jai toptelėjo, jog reikia atsakyt į klausimą užduotą klastuolės
-a, ne aš nejudinau, - lyg nekreipdama dėmėsio ar lyg susipainiojusi atsakė. - Ar... nieko, nieko... - jau norėjo kaiko klaust, bet prisiklaususi apie mirtis ji galėjo tikrai ir mirti. Gal užduos, bet vėliau. Ji tik dar patogiau susirangė kėdėje ir vos, vos kitaip pakeitė kampo laikymą. kuri kita paklaus? Ko gi paklaus? Aš juk čia bailiausia... įdomu ar šitas demonas mokėsi Hogvartse? O gal iš vis niekur nesimokė? O gal buvo kaip su Voldemortu, mokykloje gerutis, senatvėje toks nelabai... nu ne toks jis jau ir senas buvo... gal neklausiu, gal geriau vėliau?
-
Elena ištiesų nežinojo ar jai prisidėti prie jų, ar ne. Nes jeigu nutiks kažkas blogo, kas tada bus? Jeigu ji prisidirbs ir pakenks sau? ,,Baik, Elena, mes šias mintis lauk.” Pradėjo su savimi šnekėti Grifė. Staiga išgirdusi Emilli’os repliką, Elena nieko nesakė, tik pavartė akis ir priėjo prie stalo.
,,O tu tikrai to nori? Bijau dėl tavęs.” Tyliai paklausė Lulu.
,,Taip, aš to noriu. Lulu, juk visada smagu kažką išbandyti.” Pradėjo jai aiškinti metamorfmagė.
Netrukus Emillia pasinaudojo savo transfigūraciniais sugebėjimais ir kažką pavertė į vudžu lentelę. Merginoms paėmus už lentelės, Klastuolė uždavė klausimą. Staiga adata pradėjo judėti link žodelio ,,YES”. Raudonakė tai pamačiusi išplėtė akis.
-Aš tikrai nejudinau,- nustębusi ištarė Grifė,- ar kažkuri iš mūsų judino lentelę?- paklausė ketvirtakursė lentelės. Šios adatelė pradėjo judėti link žodžio ,,NO”. Sustojusi prie jo, Elena atsitraukė nuo visų.
-Žinot, man jau baisiu,- tyliai ištarė Elena ir nuėjo dar toliau.
-G... Gal... Galbūt aš jau eisiu,- vos ne vos išvebleno raudonakė ir greitai išėjo iš namelio.
,,Lulu, daugiau niekada man neleisk daryti tokių dalykų.”
,,Aš tau ir neleidau, pati man prieštaravai.”
Vos pasiekusi pilį, Elena nustojo ginčytis su Lulu ir patraukė link Grifų Gūžtos benrojo kambario.
-
Bethany visuomet buvo smalsi. Troško sužinoti, išsiaiškinti bei patirti. Tačiau šis perdėtas noras viskam rasti priežastis, atskleisti paslaptis turėjo ir tamsiąją savo pusę. Tai lyg žiūrėti į obuolį. Matyti tik vieną, rausvai žalią pusę, tačiau nematyti kitos - visiškai išpuvusios.
Jei jau čia atėjo kviesti dvasių ar demonų, tai tuo užsiimti reikėjo. Nors pamačiusi tą keistoką, nevisai, (vardo gi ji nežinojo tos merginos, išbūrusios šią lentą) mergaičiukė suglumo. Akimirką sudvejojo. Tačiau dabar ji nebegalėjo trauktis. Teko rodyti visą drąsą bei norą, o giliai viduje paslėpti nerimą bei baimę. Prisidėjusi prie kitų, varniukė ranka laikė vieną kamputį šios lentutės. Bethany buvo apie ją girdėjusi, bet nematė akelėmis. Ir nebuvo nė karto kvietusi demono ar dvasios. Žiūrėdama kas vyks toliau, mergaičiukė susimąstė. Vienintelis klausimas tebuvo jos galvelėje : kuris būdas pavojingesnis - su žvakėmis ar šia lenta?
Pasisukus adatai, varniukė atsitokėjo. Bežiūrėdama į atsakymą, iškart išleido iš rankos tą mažutį kamputį lentos bei žengė žingsnį atgal nuo stalo.
- Tikrai ne aš, - dabar viduje virė visiška baimė bei sumišimas, - nenorėčiau tokio dalyko daryti. Judinti adatą? Jūs juokaujat...
Bethany kalbėjo paskubomis. Žodžiai patys bėrėsi greitai, o akyse galėjai įžvelgti menką baimės šešėlį.
- Žinot, aš to nebenoriu, - tepasakė paskutinį sakinį bei nutilo.
-
Paleidus lentos adatą, kuri turi judėti pati, bei nurodyti ką sako mistinės būtybės, kitos mergaitės irgi pasimetė. Jos pradėjo aiškinti, kad nejudino. Emillia tik pakėlė antakius ir nelabai dar norėjo joms tikėti. Nu, nu... Su tokiomis mintimis mergina buvo, kai kitos jaunesnės mokinės pradėjo teisintis. Bet tai buvo dar ne viskas, klastuolė dar labiau jomis nustebo, kai jos pradėjo uždavinėti dar kvailesnius klausimus. Emillia net negalėjo apibubint žodžiais, kad kas per nesąmonė. Jai norėjosi pasiimti su rankomis už galvos ir stebėtis. Geresnių klausimų negalėjo dar sugalvot... Visus savo jausmus bei mintis pradėjo laikyti savyje.
Emillia nenorėjo pabaiginėt tuo, juk prasideda įdomiausia dalis. Bet, deja kiti pernelyg rodos išsigando. Vienai juk klastuolei nepasilikti, nebe tas jausmas. Tai merginai beliko tik su jomis sutikti ir pareikšti, kad reikia išeidinėt.
- Eh...- Atsiduso ir gūžtelėjo pečiais. - Aš norėčiau užduoti dar vieną klausimą, o po to rodos, jus esat pernelyg išsigandusios, todėl manau reik tai baigti. - Kiek surūgus pradėjo sakyt. Bet pagriebus dar kartą adatą, Emillia tik nusišypsojo, kur ta šypsena nieko nežada, bei ir pasiruošė ir uždavinėti klausimus.
- Na, aš užduodu klausimą. Taigi, ar tie gandai kurie yra apie kambariuką po laiptais, tai tiesa? - Kai tik adata nurodė žodį 'YES' mergina iškarto paleido ir netgi kiek pašoko. - Ha! Taip ir žinojau! - Netgi kiek apsidžiaugė, bei po to mintyse nustebo ir pasibaisėjo, kad visa tai yra tiesa. O bože moi. Ir vėl norėjo užsiimti sau už galvos, bet tada atkreipė dėmesio į tas mergaites. - Aš kaip vyriausia, manau, kad reikia mums pabaigt su šituo ir eiti atgal į pilį. - Surimtėjusiu balsu pasakė, bei susiruošus visoms mergaitėms pamojavo.
- Iki. - Mirktelėjo ir šyptelėjo, o pati išėjo iš to namuko ir atsidusus paėjo apie dušimtai metrų. Bet po to sustojo ir grįžo atgal į ta namuką. Emillia ten nieko jau nepastebėjo ir nematė. Na arba ji tiesiog akla. Bet ten buvo palikta ta lenta. Klastuolė šyptelėjo ją greitai pagriebė ir išėjo iš to namuko ir vėl ir pradėjo jau tada eiti link Hogvartso, o atėjus į mergaičių kambarį, lentelę Emillia paslėpė po lova.
-
Jos visos klausinėjo to paties dalyko tik, kad skirtingais žodžiais. Bet vis tiek, atsakymas likdavo tas pats. Torei buvo sunku patikėti. Ne, greičiau neįmanoma patikėti. Juk tokie dalykai tik išsigalvojimas, ar ne? Tačiau žvelgiant į šios dienos situaciją, įspūdis susidarė visiškai priešingas. Galiausiai, visoms dvasių kvietėjoms pasidarė baisu. Ne išimtis ir Torė.
- Taip, aš taip pat nebenoriu,- tyliai sušnabždėjo ir pažvelgė į tą prakeiktą lentą.Kad ir kaip buvo išsigandusi, vos Emillia uždavė dar vieną klausimą, varnė buvo tiesiog priversta išsišiepti. Į gandus mergaitė niekada nekreipdavo dėmesio, nes dauguma jų buvo laužti iš piršto. O šis... mergaitė vis dar šypsojosi. Galų gale susitvardė ir pasakė:
- Manau, jei jau tokį dalyką sužinojome, dabar tikrai reiktų eiti,- tada atsistojo nuo kėdės ir kurį laiką tiesiog laukė. Juk nelabai smagu eiti per mišką vienai. Na, į priekį buvo eiti ne taip baisu. Juk čia turėjo būti tik vaikiškas žaidimas, o dabar jis išsivystė iki tikrų tikriausių, mistiškų įvykių. Jai nusibodus laukti, vis tiek patraukė link kambario viena. Neskubėjo, nes galbūt dar pasivys kokia mergaitė?
Po kurio laiko, Torė pagaliau grįžo į kambarį. Tiesiog maldaute maldavo, kad kuo mažiau prisisapnuotų. Juk po tokio nuotykio būtų visai nenuostabu, kad naktimis prasidėtų košmaro sapnavimas. To mergaitė labiausiai ir bijojo.
-
O ji tik stebėjo ir laukė. Laukė, kol kažkas dar ko nors paklaus. Iš dalies buvo šiurpoka, bet net jai nebuvo per daug baisu. Staiga ji susidomėjo kažkokiu senu daiktu esančiam kitam kambaryje.
-Na ką, viena aš irgi tuomet nežaisiu... - tarė kai kompanjonės viena po kitos traukėsi iš šios veiklos. Ko ji labiausiai bijojo tai profesorių. O viskas kitas buvo nebaisu. Kai atrodė jog visos išėjo ji jau turėjo pasiteisinimą, kuris nesukeltų įtarimų, jog ji čia lieka
-Iki tuomet... aš su jumis neisiu, į Švilpynę patogesnis įėjimas bus einant pro ten. - parodė į kitą pusę, nei ėjo visos kitos. Kai atrodė, jog visos kitos jau nužingsniavo Šerė pargrįžo į namelį ir nušliopsino į kitą kambarį. Ir pradėjo žvalgytis. Staiga pasigirdo žingsniai ir įėjo figūra. Šerė tuoj pat pasislepė po kažkokia tais spintele ir nejudėjo. velnias, pamiršau lentelę paslėpt... jei koks nors profesorius, tai galas. ji kiek lengviau atsikvepė, kai įžiūrėjo Emilią, bet pasirodyt nedrįso. Ji tik pasiėmė lentelę ir dingo. ech... Švilpukė išlindo, ir toliau ėmė biliką apžiūrinėti. Kai viskas buvo sutvarkyta, išžiūrėta, ji pasileido tekinom į miegamajį. Laimei joks profesorius ar personalas jos nepasigavo ir ji labai tyliai šmurkštelėjo į šilta lovą. ooo, tie elfai tikrai mieli...
-
Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi. Čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Nikoletė įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, kol mergaitė nepasiekė savo tikslą - apleistas namelis miške.
Priėjus prie namo, Nikolė dar kartą pažiūrėjo į dangų. Žvilgtelėjusi dangun į žvaigždes susirado šiaurinę ir laikomos šakelė ore pradėjo vedžioti ir daryti visokias figūras. Tiesa, tai visai nebuvo būtina, bet mergaitei norėjosi tai padaryti. Bet pasirodė, kad Nikoletei patrukdė. Atsisukus, pastebėjo dar vieną mergaitę šalia apleisto namelio. Hm?
- Ar ne įspūdinga šiandien naktis? - Susižavėjus leptelėjo, o po to pradėjo stebėti mergaitę, kurią Nikoletė tuo metu buvo pastebėjus.
-
Kyra vėl žingsniavo uždraustojo miško keliuku. Tik šį kart ji ėjo iš jo. Ji vis visur matė tą kruviną voverę kurią neseniai pasigavo. Lilly lūpos dar vis buvo kraujuotos, o akys paraudonavusios. Laurence dar kos kas nežinojo kaip jad padaryt vėl žmogiškas, o ne kaip kokio demono.
Vampyrė vis žingsniavo užvertusi galvą ir giliai kvepuodama. Klausydama paukščių čiulbėjimų, dvispalvių plaukų savininkė mąstė apie savo gyvenimą. Gal tas vampyriškumas yra dovana? Tačiau Kyra nelabai jos ir nori. O gal ji dar to nesuvokia? Gal ji tik dabar to nenori, o vėliau supras kad tai tiesiog labai geras dalykas?
Taip užsigalvojusi, Varniukė net nepajautė kaip atsitrenkė veidu į medžio kamieną. Tyliai nusikeikusi raudonakė atmerkė akis. Prieš save ji matė apleistą mažą namuką. Staiga pasigirdo lengvučiai žingsniai kurie vis artėjo. Kadangi Kyros tiek rega, tiek uoslė, tiek klausa ir visi kiti dalykai buvo žymiai geresni negu žmogaus, Lilly įsiklausė. Link jos judėjo mergaitė maždau Laurence amžiaus, bent jau ji taip manė. Atsistojusi už medžio, Varniukė ir toliau ją stebėjo. Staiga ji sustojo prie namelio. Kiek įsidrąsinusi pusiau baltaplaukė, pusiau juodaplaukė pajudėjo iš vietos ir pradėjo eiti arčiau namelio. Netrukus mergina ją pastebėjo ir pasisveikino. Tiesą sakant Kyra nustebo, nes dažniausiai beveik visi eina nuo jos kuo toliau. O dar kaip tamsu dabar, jos akys žiba tamsoje, todėl iš vis baisu būtų.
-Ammm... Labas,- kiek išvargusiu balsu prakalbo Lilly ir pažvelgė tiesiai mergaitei į akis. Šioji uždavusi klausimą, vampyrė vėl turėjo pakelti akis į dangų. Jame kaip ir visada buvo daug žvaigždžių kurios švietė arba ryškiai, arba nelabai.
-Na taip, ji nuostabi,- ištarusi tai, Kyra stipriai užsimerkė ir giliai įkvėpė.
-
Vampyrė. Kaip įdomu.. Pradėjo apžiūrinėti mergaitę priešais ją. Pusiau juodi ir pusiau balti plaukai. Čia kartais ne eilinė Melanie Martinez fanė? Tokio stiliaus plaukai dažniausiai simbolizuoja dainininkę. Nors, tie plaukai nebuvo svarbiausia. Vampyrė turėjo žymiai daugiau neįprastu išvaizdos bruožų, kurie ir sudaro tokią gražią natūrą. Jos akys tamsumoje žibėjo, įdomu ar jos trokštančios dabar kraujo? Ak, Nikoletė tada būtu tokioje nemalonioje situacijoje. Bet ar tikrai jos trokštančios kraujo? Varnai labiau pradėjus ją apžiūrinėti, pastebėjo šiek tiek kraujo ant jos lūpų.
- Tikiuosi, tas žmogus ar gyvūnas stipriai nenukentėjo. - Šyptelėjo mergaitei ir ištraukius iš savo kelnių, kelias servetėles, padavė juos pusiau baltaplaukei, pusiau juodaplaukei. - Visada žiūrėk, kaip atrodai, nes manau, kad kada nors tave taip lengvai atpažins, kaip aš. - Nusišypsojo mergaitei plačia šypsena ir su rudom akim metė žvilgsnį į apleistą namą.
- Koks įdomus apleistas namas, ar netiesa? Turbūt jis slepia tiek daug paslapčių. - Prancūzės akys pradėjo spindėti iš smalsumo. Ji taip norėjo ten įeiti. Bet kaip Nikolette paliks šią mergaitę? Varna pernelyg gerai išauklėta, kad tiesiog ją čia palikti. Bent paklausti ar ji nori kartu į namą, reikia gi.
- Ar nenorėtum man palaikyti kompaniją? - Pasiteiravo vampyrės ir atidarė apleisto namo duris. -Nagi, einam. - Mirkelėjo.
-
Nusibodus žiūrėti į dangų pilną žvaigždžių, Kyra vėl pažvelgė į mergaitę. Vos pažiūrėjus į ją, Lilly pastebėjo jog ji ją nužiūrinėja. Staiga prisiminus jog ant jos lūpų vis dar yra kraujo, Laurence visa išraudonavo.
-Atleisk... Visai pamiršau apie tai... Na, ta voverytė dabar vėl po medžius laipioja, nes nieko aš jai baisaus ir nepadariau,- sukikeno vampyrė ir paėmė jai siūlomą servetėlę. Nusivaliusi savo lūpas, dvispalvių plaukų savininkė šyptelėjo nepažįstamąjai.
-Aš ją išplausiu ir tau grąžinsiu, nes nemanau kad norėtum nešiotis servetėlę su voverės krauju,- mielai šyptelėjo raudonakė ir įsidėjo servetėlę į kišenę.
Pasukusi galvą į dešinę pusę, Varniukė pastebėjo jog namas yra jau daug ko matęs, nes vos vos laikosi. Lėtai priėjusi prie jo medinės sienos, Lilly ją palietė. Staiga ji išgirdo kažkokius greitus žingsnius. Bet pagalvojusi jog ten kokia nors pėlė, Kyra nuvijo visas blogas mintis.
-Na taip, jis tikrai atrodo įdomiai. Mane labiau traukia mintis, jog ten galėtų būti koks rūsys ar panašiai. Va tada tai tikrai būtų įdomu,- sukikeno pusiau juodaplaukė, pusiau baltaplaukė. Netrukus Kyra tikrai užsimanė įeiti į vidų, todėl nebestovėjusi vietoje mergina patraukė link namo durų.
-Aišku kad norėčiau. Kas gi nenorėtų eiti į tokius namus,- tai pasakiusi, Laurence įžengė į namo vidų.
Viduje ją pasitiko ne pats maloniausias kvapas. Medžio pūvimo kvapas jai nelabai patiko. Apsižvalgiusi, vampyrė pamatė tikrai įdomų veidrodį, tačiau jis buvo sudaužytas. Priėjusi prie jo, Varno Nago globotinė bandė pamatyti save jame, tačiau ji prisiminė jog vampyrai veidrodyje savęs nemato, todėl nusuko akis į kitą pusę. Giliai įkvėpusi, raudonakė perbraukė ranka per šalia stovintį staliuką. Vos patraukusi ranką nuo jo, Lilly greitai nusivalė dulkėtą ranką į savo kelnes. Apsisukusi antrakursė priėjo prie nepažįstamosios.
-Man jau čia patinka,- tyliai sušnabždėjusi tai, Varniukė vėl nuėjo į kitą kambarį.
-
Klastūnė nebūtų klastūnė. Ji puikiai puikiausiai žinojo, kad uždraustas miškas yra visiškai ne be reikalo uždraustas. Ir, kad ypač pirmakursiam čia eiti negalima. Bet vis tiek ėjo. Nes nu norėjo. Jen visada turi viską daryt kitaip, priešingai, ne kaip visi, prieš srovę. Tik tada ji jautė malonumą ir šiaip tik tada ji jausdavosi savim.
Pamokos atrodė per sunkios. Pilis per ankšta. Šalia tipeno juoda kaip smala katė, kurią neseniai nusipirko. Faina katė irgi panašaus charakterio. Tyli, kartais nužudo kokią pelę dėl smagumo. Jos dvi eidamos miško takeliu buvo ko gero tamsiausias šio miško taškas. Visa juoduma ir neapykanta pasauliui viename taške. Na, gal dviejuose. Didelė koncentracija.
Eidamos jos neskleidė jokių garsų bet puikiai viena kitą suprato. Mintyse Jen dainavo Blue Foundation - eyes on fire. Gera daina. Savy turi pakankamai tamsos.
Jen jau spėjo pajusti, kad aplinka - dėstytojai - jos nelabai supranta. Tegu galvoja nors ir, kad antras Voldemortas užgimė. Kaip jau ir sakyta, ne veltui klastuolė. Tinka ji ta žalia. Puikiai.
Nė vienas miško gyvis nesiartino prie šių dviejų juodų taškų. Keista. Matyt, pasisekė.
Staiga, netyčia ir visai netikėtai jos priėjo apleistą namą. Jen dievino tokias vietas. Bėgti iš pamokų į apleistą pastatą yra nuostabiau nei nuostabu. Spėsim visur. Pirma čia. Tačiau įeiti į pastatą jos net nebandė. Keista, nenatūralus poelgis šiai tamsiai, bet mielai mergaitei. Šiaip būtų lindus stačia galva. Šįkart ji tik klestelėjo ant žolės. Užkniso. Viskas užkniso, nebegaliu, šluotą dėjau. Būt mažiausia užknisa, viskas užknisa. Išsitraukė saują sprogučių iš kišenės, kuriuos nušvilpė per nuodų ir vaistų pamoką ir pradėjo mėtyt į medžius. Jai vienodi švietė ar kas nors ateis. Ar voras, ar profesorius. Būtų paleidus vieną liepsnelę atėjūnui tiesiai į tarpuragį. Katė gulėjo šalimais visiškai absoliučiai ignoruodama pokšėjimus. Tik karts nuo karto kirptelėdavo ausimis.
Sprogimai baigėsi. Tyla. Šalta, visgi žiema jau. Sniego dar nėra, bet šalta. Jen tai ignoruodama toliau guli ant žemės, ant pavytusios žolės. Klausosi vėjo. Kaip jis gena debesis. Kaip kvėpuoja katė. Kaip plaka jųdviejų širdys. Nebloga klausa visai šios mergaitės.
Ramybė. Dzen būsena. Visai neblogai atpalaiduoja. Tačiau, grįžta namų ilgesys, nostalgija. Ji pasiilgo savo geriausio draugo Renio. Norėtų, kad ir jis kažkokiu mistiniu būdu atsidurtų čia, Hogvartse. Gal ir atsidurs. Kadanors. Būtų gerai.
Galiausiai nebegalėjo pakęsti šalčio, einančio iš visų pusių. Iš žemės, iš vėjo. Pakilo ir caktelėjo liežuviu kviesdama Katę padaryti tą patį. Katė pakilo ir ėmė rąžytis.
Galiausiai abi ištipeno iš miško lygiai taip pat ramiai kaip ir čia atėjo. Į pamokas. O gal į miegamąjį. Niekas nežino.
-
Katrilė vos sugebėjo ištverti pamokas tądien, o dar laukė projektas, kurį turėjo daryti su kažkokiu berniuku (kiek prisiminė, Tobijumi) ir Persefone, žaviai atrodžiusia mergaite. Visgi, mielai būtų griuvusi į lovą, spoksojusi į lubas, tačiau dingti nebuvo kur. Magijos Istorijos pamokos mergaitė nemėgo. Turbūt todėl, nes nemokėjo jos mokytis, bet nelabai stengėsi šį faktą keisti. Palaidais plaukais švytuodama į šalis, ant vieno peties užsimetusi kuprinę, kurią prilaikė ranka, pamažu žingsniavo uždraustojo miško link. Akys žvelgė į kiekvieną smulkmeną aplink. Su savimi raudonplaukė turėjo vadovėlį, tuščią ritinį pergamento, plunksną ir buteliuką mėlyno rašalo. Niekas negalėtų pasakyti, kad tokia kaip ji galėjo nervintis. Ir iš tiesų nervinosi - bijojo neparodyti savo susižavėjimo, bijojo būti palikta nuošalyje. Devina prikando lūpą - priešakyje jau matėsi namelis, susitikimo vieta. Prasibrovusi pro keletą medžių, klastuolė pravėrė duris. Jos negražiai sugirgždėjo, ji stabtelėjo bei įsiklausė. Tyla. Gilus atodūsis. Ramiai, ramiai, Katre, ramiai... Čia dar nieko nėra. Raudonplaukė žengė į vidų, privėrė duris ir apėjusi visus kambarius, pasirinko tą, kuris turėjo didžiausia stalą ir pats buvo didžiausias. De Liuka atsisėdo ant nepatogios kėdės, pasimuistė bei padėjo kuprinę priešais save.
-
Šiandien vėjas pūtė vos vos, bet Persefonės švelniai rusvi plaukai vis tiek plaikstėsi į visas puses kaip pašėlę, o dėvima balta bei įvairiom gėlytėm siuvinėta suknelė kėlėsi iki pat strazdanoto varnės veido.
Ėjimas buvo melancholiškas, ramus. Reikėjo kažko naujo ir... Oh I wish I had a river I could skate away on. mintyse uždainavo ji. Papurtė galvą. Netinkamu metu netinkamos dainos. O tuo labiau, jog eina mokytis ir ruoštis. Tokie dalykai nelabai Persefonę ir žavi. Tiesa, vienas dalykas tikrai žavi. Kol kas tai liks paslaptis. I love long gone songs of olden You sing throughout the year. Kiek pakilo šypsena, pasiekus medinį namelį – čia trijulė turėjo susutikti. Į galvą lindo visos dainos, tad mergaitė kiek sumišo, kas privertė ją šitaip keistis? Šis susitikimas? Nežinia.
Pravėrė duris. She's a stomping beast, and a dark demanding child. Tada kiek atsiduso, kadangi viduje nebuvo susirinkę visi. Na, trūko tik vieno žmogaus, bet Persefonei nerūpėjo. Ana klastuolė varnanagei nepatiko, bet turėjo kentėti. Išspaudė dirbtinai saldžią šypseną ir nedrąsiai pamojo ranka mergaitei.
– Sveika, princese, – sukikeno. Šitaip ji vadina žemesnes už save. Na, ne karalienes. O tie labiausiai antrakursei nepatinkantys tampa tarnais. Kol kas tik tinkamo kreipinio jiems nesugalvojo. Bet tiek to – niekam nerūpi, – o dar nepasirodė mūsų žavusis princas, ką?
-
Visas išvargęs Tobijas vos išstovėjo ant kojų. Jeigu ne kavos galia, šis vokietis jau seniai būtų užmigęs kokioje nors pamokoje ir dėl to užmigimo dabar turėtu areštą. Bet štai jis čia. Varno Nago berniukų kambaryje darydamas kerėjimo namų darbus.
Pažiūrėjus į savo užrašų knygutę kur buvo surašyti visi jo planai šiandienai, garbanius kiek atsiduso, suprasdamas, kad diena tuo nepasibaigia. Buvo sunku suprasti, kaip kai kurie mokiniai dar spėja patirti nuotykius, kai reikia tiek mokytis. Deja, jūros spalvos akių atstovui tai tik galėjo būti jo sapnuose. Dabar jį laukia projektas.
Išgėrus dar kelis puodukus kavos, Wolfensohn susiruošė ir išėjo iš Hogvartso pilies. Vaikėzo mėlyni paakiai turbūt jau švytėjo iš tolumos kaip plikio galva saulėtoje dienoje. Na, trylikametis atrodė tikrai išvargusiai, tokie jau tie mokslai šioje magiškoje mokykloje.
Priėjęs prie apleisto namelio, berniūkštis atidarė duris ir įėjo į tą gan šiurpų namą. Kažkaip keista, kad tos merginos negalėjo pasirinkti geresnę vietą, juk kur kas geriau būtų biblioteka kuri dar yra ir arčiau. Bet tebūnie.
- Jūs jau visos susirinkot, - pabandė išspausti šypseną, - aš atnešiau kelis konspektus, - išsitraukė iš kuprinės kelis popiergalius ir padavė juos Katrilei bei Persefonei, - šiaip jie visai turėtų padėti. Galime ką nors iš ten ir nukopijuoti projektui, manau.
-
Kėdė Katrilei nepatiko. Labai. Buvo kieta, nuo kiekvieno judesio sucypdavo, o šio garso ji tiesiog neapkentė. Išvis, kol dar buvo viena, klastuolė ėmė save eilinį kartą peikti - kaip mergaitei galėjo patikti tokia išlepusi varnanagė, kuria vis labiau žavėjosi? Pamiršusi viską aplink, Devina sutelkė akis į kuprinę, akių žvilgsnis susiliejo viename taške ir galop ji matė tik neaiškius siluetus, o jautėsi irgi ne per geriausiai. Į realybę grįžo tik ties Persefonės žodžiu ,,princesė", kitus žodžius girdėjo padrikai, bet savo sutrikimo neparodė. Paslėpė. Kaip ir savo šilumą vėl ėmė slėpti po netikrų kaukių šydu.
- Oi, tas princas, - atidarė savąją kuprinę, - niekados laiku pasirodyti nesugeba, - burbtelėjo, nors kaip tik ties tais žodžiais pasirodė ir jis. Ir ne, de Liukai nepatiko, kaip varnė jį pavadino. Princu. Pagal klastuolę, tokios pravardės Tobijus buvo visiškai nevertas.
- Štai ir jis, - nieko neišsiėmė, tik nukėlė nuo stalo ir prie kėdės kojų padėjo kuprinę, - ir netgi pasiruošęs rimtam darbui, - pervertė gautus popiergalius, nors neperskaitė nei vieno žodžio.
-
Persefonė nužvelgė patalpą ir kiek nusipurtė nuo netvarkos. Nebuvo labai malonu, bet kai šalia bus gražus vaikinas ir kiek erzinanti Katrilė, gal varnanagei neteks kreipti dėmesio į neturimą namelio grožį. Atstūmusi girgždančią kėdę nuo dulkėto stalo, atbula ranka ją nušluostė ir sulygindama suknelės kraštus atsisėdo ant medinės kėdės priešais Katrilę ir šyptelėjo. Jautėsi nejaukiai.
Atvykus berniukui į susitikimo vietą, per kūną perbėgo švelnūs šiurpuliukai.
Išsitraukė savo rašiklį ir didelį sąsiuvinį bei akimis peržvelgė varniaus turimus daiktus, užrašus.
– Taigi, nuo ko pradėsime? – Persefonė jau tingiai paklausė, žiūrėdama tik į vaikiną. Turbūt bandydama sugauti jo akių kontaktą, – neturiu nieko prieš žiobarus ar magijos istoriją, tačiau ši tema nelabai mano sritis. O jūs kažką pagaunat? – sukikeno.
-
Persefonei paklausius, vaikinukas tik akies kampučiu pažiūrėjo į ją, bei po to pabandė susikoncentruoti ties projektu.
- Am.. Gal jūs kažką žinot daugiau apie žiobarus? Deja, aš grynakraujis burtininkas, todėl sunku kažką man pasakyti. Šiaip, galim paminėti skirtumus tarp burtininkų ir žiobarų. - Kiek sustojo. - Ką manai, Catrille? - Pažiūrėjo į ugninės spalvos plaukų atstovę ir jai šyptelėjo, nekreipdamas dėmesio į jos komentarus prieš tai kuriuos sakė tik varniui atėjus į šią patalpą.
Vaikėzui ištraukius visus daiktus iš jo kuprinės, šis pasiėmė užrašų knygutę ir rašalą bei atvertus pirmą knygos puslapį, šis pradėjo nurašinėti reikalingą informaciją kuri tikrai praverstu projektui.
- Ne prieš, kad aš rašysiu viską? Jūs galit ką nors padaryti.. Kitą.
-
Šviečiant saulei, Stevie pasinaudojo proga pasivaikščioti. Laiko buvo į valias, tad mergaitė patraukė į užsdraustojo miško gilumą. Ji nė nepastebėjo, kaip perėjo visą mišką - net pati nustebo, kad nieko nesutiko. Išlįsdama iš miško ji pastebėjo nedidelį namelį. Grifė susimąstė. Po keistus namelius landžioti jau teko ir nuotykių būta įvairiausių, kartais ir itin nemalonių. Tačiau Stevie buvo iš tų, kurie turi viską sužinoti. Tad ir šį kartą nugalėjo smalsumas. Mergaitė neskubėdama patraukė namelio link. Buvo akivaizdu, kad ten niekas negyvena ir, panašu, seniai nesilankė. Tai buvo gerai, tačiau Stevie šiek tiek prisibijojo, kokių radinių galima tikėtis. Tačiau ji tikrai nebuvo iš tų, kurie skubiai atsitraukia. Tad grifė sukaupė drąsą ir pravėrusi duris įsmuko vidun.
-
Jau ilgą laiką Grinčas svajojo patyrinėti šį neįprastą, paslapčių kupiną mišką, tačiau vis privengė, nes dienų dienas tykojo užsidaręs tarp pilkų hogvarsto sienų ir vis skaitydamas įdomias ir kiek nuobodesnes knygeles apie miško fėjas, drakonus, feniksus. Tačiau, šiandienos jis nenorėjo nė už ką praleisti tūnodamas kambarėlyje, nes pro langą matomas vaizdas, nušviestas skaidrios saulės spindulių, viliote viliojo išeiti į gryną lauką ir patirti daug nuotykių. Taigi apsirengęs pavasarinį tą senąjį, pabodusį, rudą švarkelį, aulinius senesnius batus jaunuolis išskubėjo į lauką. Oras buvo nuostabus: švietė saulė, jautėsi gaivus vėjelis. Berniukas ryžto kupinas išskubėjo į mišką. Čia buvo nepaprastai tylu ir ramu, o aukštai virš medžių matėsi sklandančios viena kita pelėda. Kaip norėčiau būti paukštis.. mąstė įsisvajojęs jaunuolis, kol nepajuto staigaus skausmo į galvą. Grinčo nelaimei, jis atsitrenkė į storą gluosnį ir čia pat džiaugsmas aptemo. Toliau berniukas klaidžiojo po mišką šiek tiek be nuotaikos ir paraukęs veido antakių raumenis iki kol nepamatė tolumoje tarp medžių esančio nepastebėto namelio. Tai be galo sudomino ir išgąsdino jaunuolį nes jis niekada nebuvo matęs tokio namelio gyvai, tik skaitęs apie juos, kad juose gyvena raganos, ketinančios susikurti iš jaunų vaikų amžinos jaunystės eliksyrus. Dar šiek tiek priėjęs arčiau berniukas pastebėjo, įėjimą į šį namelį. O gal neiti...o, jei ten...baubų arba raganų bus..reikia gal..apsiginkluoti.. pamažu ėmė drebėti Grinčas ir ieškoti šakos, kuri būtų tinkama į lazdą. Nusiskynęs vidutinio storumo šaką berniukas žegnodamasis ruošėsi savo pirmajam gyvenime "žygiui" ir lėtai besiartindamas prie durelių stengėsi nesukurti jokio triukšmo, kad neišsiduotų namelio gyventojams. Tada visiškai priėjęs prie durų berniukas staigiai jas atidarė ir rėkiančiu balsu įšoko į namelį, tačiau su lig žingsniu tarpdury berniukas užsilipo ant netvarkingai surištų aulinukų batų raištelių ir apsivertė neatlikęs savo "žygdarbio".
-
Betyrinėdama namelį, apie kurį nuomonės dar nesusidarė, Stevie staiga išgirdo riksmą, o iš karto po to - keistą trenksmą. Žinoma, mergaitė išsigando. Taip, to ir reikėjo tikėtis tokiuose nameliuose išgąstingai pagalvojo grifė. Tačiau ji ne veltui buvo grifė - jau po kelių akimirkų išgąsti pradėjo nustumti smalsumas - reikėjo išsiaiškinti, kas gi tenai atsitiko. Gal ten nieko baisaus. Gal kokie pirmakursiai landžioja bandė raminti save Stevie, tačiau turėjo pripažinti, kad šis raminimas nelabai teveikia.
Rudaplaukė nedrąsiai, tačiau pradėjo artintis prie lauko durų. Ji buvo nuslinkusi iki kažko panašaus į virtuvę, kas buvo tolokai nuo išėjimo. Keikdama save už neapdairumą Stevie tykino toliau. Pro atviras lauko duris šviečianti saulė kiek apakino mergaitę, nes namelyje buvo ganėtinai tamsu. Tad ji nepastebėjo, kad kažkas guli ant žemės ir užkliuvusi nugriuvo šalia. Tačiau grifė suprato, kad tai yra kažkas gyvas - tikrai ne vaiduoklis. Tai ją kiek nuramino ir ji paklausė:
- Kad ir kas tu, ką čia veiki?
-
Parvirtęs Grinčas paleido iš rankų lazdą ir ji slystelėjo mažumėlę link sienos. Tada staiga išgirdęs senų grindų grigždesį jaunuolis bandė sugriebti lazdą, tačiau ji buvo toliau nuo jo rankų nutolusi ir pargriuvęs Grinčas niekaip neįstengė parvirtęs pasiekti lazdos, dėl to išsigando dar labiau:Dieve, jei man bus lemta išgyventi šią dieną..aš atnešiu tau maisto.. tikėdamasis pamatyti sniego žmogų arba slibiną dvigalvį, meldėsi jaunuolis, bet pamatęs, kad girgždesį sukėlė nepažįstama mergaitė, su palengvėjimu apsidžiaugė. Vis dėlto jis stebėdamas mergaitės reakciją ir elgesį nedrįso tarti žodžio, tik labiau susigėdo, o jo skruostai ėmė pamažu rausti. O varge..ką man dabar sakyti..reikia pasiteisinimą sugalvoti.. mąstė sau tyliai berniukas. Bemąstant rudaplaukiui kilo idėja apsimesti nematomu žmogumi, todėl įtikėjęs, kad jis iš tiesų gali tokiu tapti, stipriai užsimerkė, susigūžė alkunėmis, pečiais ir užsidengė veidą delnais. Muhahaha...ji manęs nepastebės!..aš esu nematomasis žmogus!.. džiaugėsi Grinčas, tačiau staiga pajuto, kad kažkas nelengvo užkabino jo kojas ir per jas vertėsi kažkas vidutinio sunkumo. Tada atsargiai pramerkęs vieną akį ir pasukęs delną iki pusės skruosto Drakundukas pažvelgė pažiūrėti, kas nutiko. Tai buvo tapati mergaitė, kurią jis pamatė prieš keletą akimirkų, tik ji dabar buvo parvirtusi ir atrodė nemažiau išsigandusi nei pats berniukas. Jos nelauktas balsas ir su juo išėjusiu klausimu išgąsdino Drakunduką: jis nežinojo, ką atsakyti ir į kurią pusę bėgti bei rėkti, todėl bandė improvizuodamas atsakyti:
- Aššššš.., - nutęsdamas žodį Grinčas stengėsi kalbėti, - aš aš..vaikščiojau miške ir namas su manim ėmė kalbėti, todėl užėjau su juo pasikalbėti.., - pasijutęs kvailai berniukas vis vien bandė išteisinti save, - bet namas apkurtęs, todėl reikėjo rėkti.
Po šių žodžių Grinčas jautė, kaip jis sukaito, o jo širdies plakimas taip paspartėjo, jog rodėsi, kad iššoks iš krūtinės. Jis bijojo, kad mergaitė su kerais jį padegs.
-
- Aha... - nutęsė Stevie. - Man tikrai paaiškėjo, kas tu. Labas, aš. Aš irgi aš.
Mergaitė pati nelabai suprato, ką kalba, ypač - kodėl tai kalba. Tačiau tai buvo neblogas būdas nusiraminti.
Remdamasi už sienų grifė atsistojo. Ji įžvelgė, kad tai kažkoks berniukas. Atrodė maždaug jos amžiaus, tačiau mergaitė neprisiminė, kad būtų mačiusi jį pamokose. O jo atsakymas dar labiau sutrikdė.
- Kalbėjai su namu? Tai yra namas su tavim kalbėjo? - paklausė ji, nežinodama, ar berniukui ne viskas gerai, ar jis juokauja. - Kažkodėl nieko negirdėjau.
Stevie pasvarstė, ar nevertėtų padėti šitam vaikiui atsikelti, tačiau nutarė, kad ne - jis atrodė kuo toliau, tuo keistesnis.
- Namas apkurto, - tyliai sumurmėjo mergaitė. - Hm...
Tokios berniuko šnekos Stevie gerokai išgąsdino ir trikdė. Ji nuoširdžiai nebežinojo, ką daryti.
- Klausyk, o tu Hogvartso mokinys? - galiausiai paklausė. Ir, išsitraukusi lazdelę, ištarė: - Lumos!
Stevie ištiesė ranką ir nukreipė švytintį lazdelės galą berniukui į veidą.
- Man atrodo, aš tavęs nepažįstu, - pratarė grifė, kažkodėl vėl gerokai nusigandusi.
-
Grinčas visą laiką gulėjo nuvirtęs. Jis nedrįso keltis ar pats imtis iniciatyvos kalbinti šią nepažįstamąją, nes neapsakomai bijojo mergaitės, todėl ją stebėjo įtempęs kaktos ir skruostų raumenis. Berniukas visiškai sumišo išgirdęs mergaitės atsakymą į savo pasiaiškinimą, bet ir maloniai nustebo: tos mergaitės vardas aš? vaje koks neįprastas reikia tada..pasisveikinti galbūt..
- Laba diena, aš, - mažumėlę pamąstęs Drakundukas tęsė,- tavasis vardas neįprastas, bet manau, kad gražus.
Baigęs komentuoti jaunuolis bandė nusišypsoti, bet jam prastai sekėsi, nes išėjo persikreipusi šypsena. Toliau berniukas visą laiką tylėjo ir vis žvilgtelėdavo į mergaitę: netrukus ji atsistojo ir Grinčas kartu su tuo ėmė vėl drebėti. Jis nežinojo, ko laukti iš nepažįstamosios, todėl nepratarė ir vėl nė vieno žodžio, o išgirdęs jos murmėjimą, - pasimetė.
- Jis kalbėjo su manimi, o aš atsakinėjau, - bandė išsisukti berniukas, - tik viskas gavosi labai keistai, nes namas nutilo staiga, tad priėjau išvadą, kad gal namas apkurto ir reikia rėkti jam.
Grinčui pabodo gulėti jau, bet jis suprato, kad nėra kitos išeities, nes reikia stengtis neišgąsdinti mergaičiukės, tad dar pasiliko kuriam laikui gulėti. Išgirdęs ryžtingesnį ir garsesnį nepažįstamosios balsą berniukas pasijautė kiek drąsiau:ši mergaitė iš hogvarsto kaip nuostabu..vadinasi ji manęs.. ir staiga pamatė, kad kažką mergaitė daro su lazdele tarsi ją mojuoja ir staiga su jos ištartu burtažodžiu sušvito nedidelė, bet šviesi švieselė, privertusi Grinčą krūptėli.arba mane iš tiesų..padegs.. be žado kaip miręs užbaigė savo pamąstymą jaunuolis. Ir netrukus rėkiančiai atsakė i nepažįstamos klausimą:
- Taip, aš hogvarsto mokinys, aš, - ir paplūdo prašyti,- prašau nepadeg manęs! Duosiu tau sumuštinį, aš, jis labai skanus!! - bandė gelbėtis rudaplaukis, sukrutęs iš gulėtos vietos.
- Aš labai daug nesirodau hogvarsto koridoriuose ir pamokose - mėgstu labiau būti atsiskyręs!
Supratęs, kad gali geruoju nesibaigti berniukas galiausiai atsistojo.
-
Jis rimtai mano, kad mano vardas aš? paklausė savęs Stevie, tačiau jai nuo to buvo tik smagiau.
- Ačiū, - į pagyrimą atsakė mergaitė, nė negalvodama pasakyti, kad iš tiesų jos vardas kitoks. Jeigu keistuolis mano, kad jos vardas gali būti Aš, kodėl reikia griauti įsitikinimus?
Grifei pasirodė, kad keistuolis kalba labai užtikrintai. Ir kalba apie tai, kaip namas su juo kalbėjo. Ji vis dar nesuprato, ar berniukas apsimetinėja, ar tiesiog yra ne viso proto. Tad galiausiai paklausė:
- O... Gal gali pasakyti, apie ką jūs kalbėjot? Ko jis tavęs klausinėjo?
Kai Stevie nukreipė lazdelę į berniuką, jis dar kartą nustebino mergaitę.
- Kodėl turėčiau tave padegti? - nesuprato Stevie. - Aš tik norėjau pamatyti, kaip tu atrodai. Beje, koks tavo vardas? Ar tu irgi esi Aš? Ir... Nereikia man tavo sumuštinio.
Po paskutiniųjų žodžių mergaitė pajuto, kad yra alkana, tačiau neketino šitam keistuoliui to sakyti. Kai jis galiausiai atsistojo, grifė pasiūlė:
- Gal nori apžiūrėti šitą namelį? Jis visai įdomus.
Ir nelaukdama atsakymo patraukė į kitą kambarį, kurio prieš tai nepabaigė iki galo apžiūrinėti.
-
Grinčas išgirdęs, kai nepažįstamoji jam padėkojo ėmė pamažu didžiuotis savimi:vaje...ji padėkojo..kaip nuostabu! tai pirmas sykis, kai berniukas išgirdo padėka iš kito žmogaus, ir tuomet jam vaizduotė ėmė piešti įvairiausius vaizdus, kai jį šventina į riterius, kai jis staiga išgelbsti visa burtininkiją nuo sunaikinimo ir už tai jam visi didieji pasaulio burtininkai dėkoja, kad jis atliko gerą žygdarbį. Pagarbintas Drakundukas ėmė rausti pamažu žandais, tačiau svajones išsklaidė, nepažįstamosios balsaskodėl taip viskas sudėtinga ėmė tyliai piktintis Grinčas ir drebančiu balsu atsakė:
- Naaa - nutęsęs a raidę bandė atsakyti berniukas, - na...a. aš..tiksliau jis..na tiksliau aš ėjau tankme ir jis man ėmė rėkti ei tu ar gali prieiti aš..na..žinoma atėjau juk visi būtų priėję, - berniuką ėmė mušti prakaitą, tačiau jis stengėsi nepasiduoti, - ir kai priėjau jis manęs klausė ką aš čia veikiu aš buvau labai pasimetęs,todėl jam sakiau, kad vaikštau ieškau nuotykių, o jis man ir sako, jei nori nuotykių privalėsi man atlikti misiją aš išsigandau jo, - ir ėmė teatrališkai įsijautęs berniukas diriguoti šiek tiek rankomis, - ėmiau aiškinti jam, kad neisiu į tą jo misiją, bet namas jau tada nebegirdėjo, todėl atsakiau garsiau ir dar garsiau..ir dar..ir nežinau, kiek sykių atsakiau - tada galiausiai nusprendžiau, kad metas veikti ir štai aš čia,- pabaigęs nerealų pasakojimą berniukas bandė nusišypsoti ir nuleidęs rankas pažvelgė trumpam į mergaitę, tada į žemę ir į savo purvinus pirštus tada ir vėl nukreipė žvilgsnį į mergaitęhmm..ji man kažką primena.. ėmė spėlioti Drakundukas, kol galiausiai vėl išgirdo mergaitę ir krūptelėjęs rėkiančiai vėl atsakė:
- Todėl nes aš nežinau tavęs, o tu, aš, nežinai manęs ir ir gal tu mėgsti valgyti žmones keptus su lazdele! - išsižiojęs pabaigė Grinčas ir suraukė veido kaktos raumenis antakius suglausdamas vieną arčiau kito, - džiaugiuosi, kad manęs nepadegsi.. - su palengvėjimu atsiduso berniukas, - aš dar truputį norėčiau pagyventi..noriu tapti super didvyriu, bet juo netapsiu sudegęs...o aš esu..aš iš, iš ten, - su rankomis jaunuolis parodė kryptį į pietus, - aš ne, aš nesu, aš esu Grinčas, - nusišypsojo Drakundukas ir tęsė toliau, - tu pirmas žmogus, kuris klausė mano vardo, todėl jaučiuosi keistai, o iš kur tu esi, jei to galima klausti? - Atviravo Drakundukas ir nutilo.
Tada galiausiai visiškai atsistojęs jaunuolis ėmė šluostytis nugulėtus ir skaustamus kelius ir panašiai kaip šuo stovėdamas nusipurtė aplipusias grindų dulkes ant švarkelio, batų ir kelnių, dėlto po kambarį staigiai pasklido dulkių debesys, kuris netrukus išsisklaidė ir nugulė ant sienų bei grindų. Mažumėlę pamąstęs Drakundukas nusišypsojo mergaitei ir tarė:
- Taip, aš visai norėčiau šį kalbantį namą patyrinėti, o tu norėtum?! - riktelėjęs paklausė berniukas, tačiau jam kur kas labiau rūpėjo, kodėl mergaitė nenori jo sumuštinio, bet nedrįso to paklausti, todėl tai liko neįminta mįslė Grinčui. Netrukus berniukas ėjo link to kambario, link kurio nuėjo mergaitė, tačiau Grinčas netyčia atsitrenkė į sieną, iš kurios staiga atsivėrė slapti laipteliai į viršų, o pats berniukas vėl nuvirto ant žemės antrą sykįaaaaaaaaaaaaa!!! užrėkė mintyse jaunuolis.
-
Stevie klausėsi, ką jai kalbėjo berniukas, ir nesuprato. Nesuprato, ar jis juokauja, ar tikrai girdi balsus. Tačiau nutarė, kad neverta gilintis. Jeigu jo tokie keisti juokai, na ką gi, prašom. O jeigu jis girdi balsus... Tikiuosi, daugiau jo nebesusitiksiu. Esu čia jau gana ilgai, o jį tikrai matau pirmą kartą. Tačiau galiausiai Stevie neištvėrė ir tarstelėjo:
- O visgi įdomu, kokia būtų ta misija.
Ar kas nors valgo žmones, iškeptus ant lazdelės? paklausė savęs grifė, bandydama grąžinti pokalbį į jai suprantamą plotmę. Tai sekėsi sunkiai, tačiau Stevie iš paskutiniųjų bandė suprasti, ką nori pasakyti berniukas. Tačiau galiausiai ji suvokė, kad taip ir neperkando šito vaikio.
- Malonu, Grinčai, - pratarė rudaplaukė, kai išgirdo bent kažką, ką tikrai galėjo suprasti. - Tarp kitko, aš Stevie. Ne Aš. Na... Tai yra aš esu aš, bet mano vardas yra Stevie.
Mergaitė visai susipainiojo. Jau pradedi kalbėti kaip jis pasišaipė iš savęs grifė.
- O kodėl niekas neklausia tavo vardo? Galbūt tau reikėtų daugiau išlįsti į žmones?
Stevie nusišypsojo. Ji tikėjosi, kad berniukas nepalaikys to pašaipa, nes ji tikrai norėjo būti draugiška. Po kiek laiko ji pridūrė:
- Na... Aš iš Hogvartso. Jeigu to klausi. O mano tėvai gyvena Guernsey saloje.
Vos tik Stevie įėjo į kambarį, ji išgirdo trenksmą. Kas dar?! pagalvojo ji ir skubiai grįžo pažiūrėti, kas atsitiko. Ir pamatė, kad naujasis pažįstamas vėl guli ant grindų.
- Tau viskas gerai? - paklausė grifė, stengdamasi nepradėti juoktis. Ir tik tada pastebėjo laiptelius. - Oho! Manau, būtinai reikia užlipti ir pažiūrėti, kas ten yra. Gal balsas atsklinda iš ten?
-
Atsitrenkęs ir gulėdamas Grinčas susiėmė už galvos, bet jam skausmas netrugdė išgirsti, ką nepažįstamoji kalbėjo, ir bandė rėkiančiai atsakyti:
- Naaa..man viskas gerai: aš gyvas!.- užspiegė Drakundukas ir iškėlė ranką mojuodamas mergaitei - manau, kad toji misija labai slapta..na žinai ją gali atlikti tik slaptas agentas toks, kaip betmenas arba spaidermenas, - vis labiau kalbėdamas ir pasakodamas neįtikimą istoriją jaunuolis ėmė pamažu prarasti viltį, kad mergaitė žino, kas yra šie herojai iš žiobariško pasaulio, tačiau stengėsi visvien tęsti, - ir tikriausiai namas užuodė, kad toks esu, ir liepė man atlikti misiją - įveikti slibiną, gyvenantį šiame name.
Baigęs kalbėti rudaplaukis nutilo trumpam ir netrukus užčiuopė ant kaktos guzą
- Aaaaaa!!!! mano galva, - užrėkė riaumodamas jaunuolis ir išgirdo vėl mergaitę kalbant. Tai jį nepaprastai nudžiugino, nes jis dar niekada savo gyvenime nėra girdėjęs prisistatymo kito burtininko, kuris pasakytų savo vardą, todėl nusišypsojo Drakundukas:
- Oho..o aš maniau, kad..tavo...vardas Aš, - išraudo berniukas: jo visai nesutrigdė keistas ir nelabai rišlus mergaites prisistatymas tik dar labiau nudžiugino berniuką, nes tai paties jo kalbos manieros! - labai kietas vardas tavo vardas, Stevie! - tačiau berniuko šypsena dingo, kai jo nauja draugė paklausė apie vardą, - naaaaaaa..aam nežinau, kodėl manęs niekas neklausia, aš niekada neturėjau draugo gal todėl neklausia, tik draugai gali klausti vardo, pagūsčiojo pečiais Grinčas, - o dabar mes esame draugai! - vėl nusišypsojo Grinčas, - ir dabar aš tavo žinau vardą, o tu mano!
Pagyręs mergaitės vardą Drakundukas išgirdo atsakymą į klausimą ir labai susidomėjo tuo:
- Kaip atrodo Guernsey sala? - Grinčas bandė įsivaizduoti salą, jos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus vaje..oo jei joje gyvena drakonai arba mėlynos žirafos? reikia būtinai paklausti... Grinčas nedrįso to klausti naujosios draugės, bet jam išsprūdo netyčia:
- Ar toje saloje galima pamatyti dinozaurų arba piktų gėlių, kurios kandžiojasi, kaip krokodilai? O gal galima pamatyti šnekančių kalnų??Pagautas įdomumo klausinėjo kaip pašėlęs Grinčas mergaitės, tačiau jo dėmesį nuo klausimų nutraukė nukreiptas žvilgsnis
į atsivėrusius sienoje paslaptingus ir labai tamsius laiptus gal..šie laiptai..veda į Narniją.. spėliojo sau tyliai Drakundukas ir tuojau pat ėmė krutėti. Galiausiai jam pavyko atsistoti ir užrėkė ant viso namelio:
- Stevie! eikime į tuos laiptus! Taipp!!!
Ir pasileido Grinčas lipti laiptais, tačiau netyčia užlipęs ant savo bato raištelio kūlversčiu nusivertė vėl į pirmą namelio aukštą. Tada vėl užrėkė:
- Ne, neikim ten laiptai kėsinasi nužudyti mus! - išsigandęs muistėsi parvirtęs Grinčas.
-
Jam negerai su galva nutarė Stevie, tačiau pagalvojo, kad būtų nelabai mandagu tai pasakyti nelabai bendraujančiam berniukui. Ji nutarė patylėti.
- Šitame name gyvena slibinas? - neišlaikė grifė. Klausimo tonas buvo gana pašaipus. Mergaitė nežinojo, ar Grinčas tai supras, tačiau jai nelabai ir rūpėjo. Jai buvo daug įdomiau, iš kur berniukas semiasi tokių idėjų. - Spaider... kas? - pridūrė Stevie.
Išgirdusi jį klykiant mergaitė gerokai išsigando. Rudaplaukė bandė pripulti prie berniuko, tačiau skaudžiai trinktelėjo į sieną.
- Auč, - tyliai sumurmėjo Stevie. Garsiau pridūrė: - Ne, žinoma, kad mano vardas nėra Aš. Ačiū, malonu... Drauge...
Mergaitei buvo keistas Grinčo požiūris į draugus, tačiau nutarė nesiginčyti. Ji norėjo apžiūrėti, kas gi jam yra, tačiau bijojo pernelyg prisiartinti prie naujojo pažįstamo. Na, draugo, jeigu jis taip nori. Tad Stevie liko stovėti pakankamai saugiu atstumu, kai jos ausis pasiekė Grinčo klausimas.
- Na... Sala kaip sala, - atsakė mergaitė. - Net nežinau. Daug gamtos. Miško. Ne, - nusijuokė rudaplaukė. - Ten nėra jokių keistų gyvūnų. Yra vilkų, tačiau jie bijo žmonių. Nėra nei krokodilų, nei žirafų.
Mergaitę maloniai nustebino Grinčo entuziazmas užlipti laiptais. Jis nubėgo pirma jos. Stevie neskubėdama lipo iš paskos, kai berniukas kūlvirsčiais nusirito žemyn ir, žinoma, nuvertė ir ją. Stevie gerokai prisitrenkė. Skaudėjo abu šonus ir dar be to galvą. Mergaitė bandė atsistoti, tačiau pirmame aukšte nebuvo labai daug vietos, o čia dar muistosi išsigandęs keistuolis...
- Niekas čia nebando tavęs nužudyti! - nesusilaikiusi sušuko Stevie. Šiaip ne taip ji atsistojo, tačiau teko pasilaikyti už sienos, nes atrodė, kad kojos nelaiko. - Turbūt nemoki lipti laiptais.
Rudaplaukė susiraukusi priėjo prie laiptų. Nežmoniškai skaudėjo, tačiau ji nenorėjo to parodyti, tad pradėjo lipti viršun. Ant kiekvieno laipto teko pastovėti ir palaukti, kol nuslūgs skausmo banga, tačiau mergaitė ryžtingai lipo.
Galiausiai ji pasiekė antrąjį aukštą.
- Ei! - riktelėjo ji. - Čia tikrai nėra ko bijoti, o pro langą matosi gražus vaizdas! Ateini?
Grifė norėjo pažiūrėti, ar Grinčas ateina iš paskos, tačiau nespėjus prieiti atgal prie laiptų tiesiai ant galvos sugriuvo namo stogas.
-
Besivartydamas nusigandęs ant žemės Grinčas mažumėlę pritilusiu balsu atsakė:
- T-t-tai-i-p-ip gy-gy-gyvena čia-a slibina-a-s, t-t-to-oks-s-s ma-manau jujuo-das, - Grinčas jautė, kad jam be galo sunku pasakyti savo mintis, todėl trumpam nutilo ir ėmė purtytis. Jis purtėsi kelias minutes, kol pajautė didelį palengvėjimą:tikiuosi dabar aš kalbėsiu ne kaip ateivis..o gal..aš esu ateivis?.. susimąstė Grinčas ir suraukė kaktos raumenis tada susikaupęs tęsė ir bandė pabaigti savo mintį, - bet supranti jie nesirodo labai dažnai: jie gali pavirsti į nematomus, todėl galime ir nesutikti slibino, - bandydamas taisyti padėtį berniukas nusišypsojo mergaite ir tada bandė atsistoti, bet nustojo stotis vėl išgirdęs mergaitę. Grinčas ją klaidingai suprato: pamanė, kad mergaitė klaidingai tarė vieno žiobariškame pasaulyje žinomo super didvyrio vardą, todėl ėmė ją taisyti:
- Ne, tu, klaidingai tari jo vardą: jis ne spaiderkas, o spaidermenas, - pasikasęs plaukus Grinčas bandė paaiškinti aiškiau, - jis yra žiobaras voras ir gali nušauti su tinklu, kurį leidžia iš savo rankų, kitą žiobarą, bet jis blogus žiobarus šaudo, bandančius padaryti bloga pasauliui! - Grinčas nuoširdžiai tikėjosi, kad mergaitė jį supras.
Netrukus Grinčas pasijautė labai laimingas išgirdęs, kad jį naujoji draugė pavadino "Draugu", bet iš karto išsigando pamatęs, jog mergaitė trinktelėjo į sieną ir užrėkė dar garsiau nei prieš tai rėkė:
- Prašau nemirk Stevie! - mikliai atsistojęs Drakundukas stebėjo kurį laiką Stevie, bet nedrįso artintis prie jos. Grinčas nusiminė išgirdęs, kad jos gimtuose namuose nėra gyvūnų, kuriuos įsivaizdavo savo vaizduotėje, bet išgirdęs apie gamtą ėmė įsivaizduoti, kad medžiai kalba, o kai kurie netgi šviecia tamsoje:
- O gal..tada medžiai kalba? - berniukas labai tikėjosi, kad šį sykį jo vaizduotė neapgaus. O atsiduręs vėl ant žemės staigiai pažvelgė į Stevie ir netrukus susikrimto pamatęs, kad jos nėra apačioje Stevie..kaip slibinas išnyko? išsigando rudaplaukis:nejau..ji turi super galių..o gal..ją namas suvalgė...o švenčiausiasis Odino sūnau.. susiėmęs rankomis už galvos Drakundukas ėmė sielotis, bet jo susidaręs liūdesys ir nerimas atslūgo, kai jis išgirdo, kad Stevie jau viršuje. Greitai užsirišęs batų raištelius Grinčas keturiomis laiptais užlipo į antrą aukštą. Berniuko nuostabai, paslaptingame kambarėlyje nebuvo jokio slibino, tačiau buvo įgriuvęs stogas: išsigandęs Drakundukas užrėkė:
- Nemirk, Stevie,- šį sykį Drakundukas jau nebežiūrėjo atstumo ir prišokęs prie lentų traukė jas šalin nuo mergaitės. Lentos buvo per sunkios neturinčiam daug fizinės jėgos jaunuoliui, bet jis visada žinojo pagrindinę taisyklę, kad draugą reikia gelbėti iš nelaimės, todėl labai stengėsi išgelbėti Stevie. Berniuko pastangas nutraukė pasigirdęs šlamesys, sklindantis iš lauko pro įgriuvūsį namelio stogą. Truputį pamąstęs apie galimą slibino pasirodymą, drebantis Drakundukas ir vėl ėmė kabintis į lentas, kad besiartinantis slibinas nesuvalgytų pietums jo naudos draugės: ne..ne tik ne šį sykį piktas slibine...
-
Stevie šiek tiek pavargo nuo keistų Grinčo šnekų. Ji pati niekada pernelyg nemėgo pasakų. Neskaitė jų pati ir neprisiminė, kad kas nors būtų jas skaitęs. Dėl to ši grifė neturėjo tokios lakios vaizduotės. O štai šis berniukas, panašu, vaizduotės turėjo iki kaklo. Jeigu jam smagu galvoti tokias nesąmones, prašom pagalvojo Stevie, tačiau nutarė, kad pati į tokias diskusijas nesivels. Ką berniukas kalbėjo apie tą spaider... ji taip ir nesuprato. Tačiau suvokė, kad tai yra kažkoks žiobariškas dalykas. Gal ir įdomu. Tačiau ne šį kartą. Dabar daug labiau norėjosi apžiūrėti namelį.
- Aš nemirštu, - kuo ramiau atsiliepė rudaplaukė, eilinį kartą norėdama prakeikti Grinčo vaizduotę. Ji šiaip ne taip buvo atsistojusi ir nenorėjo kalbėti nei apie žiobarus vorus, nei apie dar ką nors. Ir tada jos ausis pasiekė klausimas apie kalbančius medžius. Rudaplaukė susiraukė. Ji jau norėjo neatsakyti į tą klausimą. Tačiau tada suprato, kad Grinčas daug laiko praleidžia vienas. Ir galbūt tai nėra labai smagu... Tikėtina, kad jis būtent dėl šito dažnai ir būna vienas pagalvojo grifė, tačiau atsakė:
- Ne, mūsų medžiai nekalba. Bent jau su manimi. Gal jie ir kalba tarpusavyje, tačiau tai daro pakankamai tyliai, kad mes negirdėtume.
Rudaplaukė visiškai netikėjo, kad medžiai galėtų kalbėtis, tačiau ji tikėjosi bent kiek pradžiuginti keistąjį vyruką. Ar bent jau ne visiškai užmušti jo viltį apie kalbančius medžius.
Kai ant Stevie užgriuvo namelio stogas, ji dar kartą išgirdo prašymą nemirti. Jau norėjo atsakyti, kad nė nemano to daryti, tačiau net ir kvėpuoti darėsi pakankamai sunku. Ko gero, ne tiek mažai lentų nudribo tiesiai ant mergaitės.
- Aš... Nemirštu, - iškvėpė grifė. Tačiau balsas buvo toks tylus, kad, jį išgirdęs, Grinčas galėjo dar labiau išsigąsti. Tad Stevie stengėsi daugiau nieko nesakyti. Nors sąmonė pamažu temo, mergaitė suprato, kad Grinčas bando ją ištraukti, mat girdėjo judančias lentas. Tad sukaupusi paskutines jėgas grifė pajudino kairę ranką ir pabandė ją iškelti į viršų. Kokius dešimt kartų nusibrozdino pirštus, bet panašu, kad galiausiai pavyko. Stevei pasirodė, kad jos plaštaka kyšo iš po lentų krūvos. Ji tikėjosi, kad Grinčas tai pastebės ir kad jam bus lengviau ją ištraukti.
-
Išgirdęs Grinčas, kad Stevie, naujoji jo draugė, nemiršta, be galo nudžiugo ir nusišypsojo plačia šypsena. Jis stebėjo, kaip ji atsistoja pamažu ir kaip reaguoja į jo klausimą, tačiau pamatęs, kad Stevie suraukė antakius, labai išsigando: šypseną pakeitė surauktos lūpos ir suglausti antakiai. Jai tikriausiai nepatinka medžiai..juk..su jais galima pasikalbėti nusiminęs pamąstė sau Grinčas. Berniukas trumpam nutilo išgirdęs naujosios draugės atsakymą, bet taip ir nesiryžo atsakyti kažką:hmm, vadinasi..ji irgi šnekasi su medžiais tokią išvadą padaręs Grinčas nušvito, pasijuto laimingesnis ir pradėjo vėl šypsotis.
Netrukus atsidūręs antrame aukšte Grinčas išgyveno devynių balų stresą: jam visai nesisekė gelbėti draugę, todėl ėmė lakstyti kaip išprotėjęs katinas, išgąsdintas staigaus lietaus lašų. Jis lakstė aplink užgriuvusias nuo stogo lentas ir šiek tiek rėkė, nes manė, kad riksmas padės Stevie išlikti gyvai. Ne..nelaikas dabar panikuoti..reikia tapti supermenu! ir Grinčo vaizduotę vėl užplūdo įvairios vizijos, kuriose jis išgelbsti draugę, o ši jam ima dėkoti ir jie tampa geriausiais draugais amžinai! Svajonės jaunuoliui suteikė naujų jėgų ir lentas ėmė traukti vėl iš visų jėgų, bet jos buvo per sunkios berniukui, todėl, nieko geriau nesugalvodamas, jis ėmė traukti lentas netgi įsikandęs su dantimis. Lentų skonis nelabai patiko Grinčui: jis jam priminė mažumėlę sugedusį sūrį ir kartu supelijusią duoną. Flek feeeelk.. spjaudėsi Drakundukas. Jis baigė traukti lentas vos išgirdęs, kad Stevie gyva, bet jos balsas buvo be galo tylus, todėl išgirsti berniukui draugę buvo, ypač, sunku.
- Bet tu miršti Stevie!
Prisiplojęs prie žemės Grinčas stebėjo Stevie, nors nematė jos veido per lentas, Drakundukas jautė, kad kažkas artinasi siaubingo ir kad mergaitė gali mirti. Iš berniuko ėmė plūsti ašaros: jis labai stengėsi susivaldyti, nes "didvyrio kodeksas" neleidžia verkti, bet, deja, šio kodekso nebuvo lemta laikytis tvirtai.
Galiausiai atsistojęs berniukas pastebėjo Stevie ranką. Pasistiebęs jis pačiupo ją. Stevie ranka neatrodė šiltaJi..vampyras!išsigandęs Grinčas netyčia paleido Stevie ranką, bet greitai vėl susiėmęs berniukas suskubo gelbėti draugę ir sunkiai paėmęs jai už delno ėmė traukti. Pamažu taukiant berniukui Stevie lentos ėmė slysti į šalis ir su kiekviena slystelėjusia lenta darėsi mažumėlę lengviau traukti draugę iš nelaimės.
-
Stevie girdėjo, kad keistasis berniukas šaukia, jog ji miršta. Mergaitė buvo tikra, kad taip nėra, tačiau nenorėjo švaistyti jėgų tokiems dalykams. Buvo daug svarbiau ramiai kvėpuoti ir neleisti lentoms jos pernelyg prispausti.
Rudaplaukei atrodė, kad ji guli po lentomis jau labai ilgą laiką. Galiausiai pajuto, kaip kažkas suima jos ranką. Beliko tikėtis, kad tai Grinčas. Netrukus grifė gerokai išsigando, nes pajuto, kad jos vėl niekas nebelaiko, o lentos slegia vis stipriau. Tačiau, matyt, naujasis draugas dėl kažkokių priežasčių buvo trumpam ją paleidęs, o dabar vėl stengiasi ištraukti. Stevie suprato, kad tai nėra lengva užduotis. Tačiau ji negalėjo niekaip padėti Grinčui. Daug svarbiau buvo išlaikyti blaivią sąmonę, tad mergaitė taupė jėgas.
- Aš vis dar gyva, - po kiek laiko pratarė ji. Tikėjosi, kad tai nuramins berniuką. Įsivaizdavo, kad jis gali būti ir rimtai išsigandęs. Nors ir pasirodė esantis be galo keistas, ko gero, nenorėtų, kad vos tik jiems susitikus, ji sunkiai susižeistų ar, tuo labiau, mirtų.
Po keliolikos metų, kaip atrodė Stevei, ji pajuto, kad gali judėti. Tad ji kita ranka skubiai nusirinko likusias lentas ir galiausiai atsistojo. Šiek tiek skaudėjo šoną, tačiau buvo be galo gera jausti tyrą orą.
- Ak, ačiū, - nuoširdžiai pratarė ji. - Nesuprantu, kas čia atsitiko. Galbūt tai namo kerštas man?
Stevie, žinoma, tik juokavo. Ir per vėlai pagalvojo, kad Grinčas gali priimti jos žodžius rimtai. Tačiau žodis - ne žvirblis. Jeigu berniukas patikės, ką gi...
- O vis dėlto... Šis kambarys man atrodo įdomus. Jis tikrai vertas dėmesio.
Nepaisydama to, kad tai gali būti pavojinga, mergaitė patraukė prie lentų krūvos. Ji spėjo pastebėti kažkokį įdomų daiktą, kurį dabar norėjo apžiūrėti. Rudaplaukė pradėjo mėtyti lentas į šonus, lengvesnes paprasčiausiai išmesdama per skylę stoge.
- Gal nori padėti? Mačiau kažką tikrai įdomaus, - atsisukusi į Grinčą pratarė grifė.
-
Viena po kitos lenta buvo traukiama nuo Stevie. Berniuką džiugino ir daug teikė jėgų mergaitės prisipažinimas, jog ji yra gyva. Ir netrukus dar patraukus kelias lentas mergaitė galėjo pajudėti, nes visos sunkiausios lentos buvo patrauktos į kambario pakraščius. Šiek tiek sušilęs Grinčas stebėjo naująją draugę, bet stebėti mažumėlę pabodo, todėl nusprendė atsisėsti ir atsisėdus stebėti. Berniukas ilgą laiką žiūrėjo į Stevie veidą, pridengtą mažumėlę lentų pjuvenomis ir plaukais: jam jos veidas priminė vieną magą iš skaitytų žiobariškų komiksų.o jei čia tapati herojė..gal..tada man reikėtų jos paprašyti autografo.. tyliai mąstė Grinčas ir ėmė jo vaizduotė piešti pergalingus žygius, kuriuose ji gulėdama tokioje padėtyje užpuolama slibino ir staiga ją Drakundukas išgelbsti. Nejučiomis Grinčas įsivaizduodamas net nepajautė, kai Stevie atgavo sąmonę ir atsikėlė nuo grindų. Jis krūptelėjo išgirdęs naujosios draugės balsą ir kurį laiką tik žiūrėjo į staiga pabudusią mergaitę ir tik po kelių minučių atgavo kalbos dovaną:
- Nėra už ką, - išraudusiais žandais išlemeno Grinčas: jam niekada niekas dar gyvenime nėra dėkojęs, todėl akimirką iš tiesų pasijautė tarsi supermeno vietoje, - aš žinau, kas nutiko, - ir įsijautęs Grinčas pradėjo pasakoti "būtą" istoriją, - šiame miške yra nemažai dinozaurų, bet jie dažnai būna seni, todėl dinozauras pavargo vaikščioti senas ir jis prisėjo ant namo pailsėti, bet nesuprato, kad namas nėra suoliukas, ir įlaužė stogą, o tada nenorėdamas, kad kas nors ant jo supyktų, jis pabėgo.
Berniukas nuoširdžiai tikėjosi, kad Stevie jam pritars, bet išgirdęs, jog tai gali būti kerštas, labai išsigando:mus suvalgys namas...mums reikia bėgti iš čia..suraukęs antakius tyliai mąstė Grinčas: nejučiomis jis ėmė netgi drebėti, bet nesiryžo to pasakyti garsiai, nes supermenai nebijo. Tada jo minčių traukinį vėl nutraukė naujosios draugės garsios mintys:
- Ta-ta-taip į-įdomus šis-s namas, tik labai bau-baugus, - mikčiodamas stengėsi atsakyti Grinčas, - bet, jei na-namas tikrai keršins ta-tada mes galime numirti, - netyčia išsprūdo berniukui.
Grinčas stebėjo, ką Stevie veikia, jam visai patiko, kad ji ėmė mėtyti lentas, ir norėjo prisijungti prie šios pramogos, deja, jis liko stovėti kampe, nes bijojo užrūstinti namą, bet, kai naujoji draugė paskatino padėti, berniukas neatsakydamas palinksėjo galva ir prisidėjo prie mergaitės pramogos: jis kartu su mergaite mėtė lentas pro skylę, o paėmęs dar vieną lengvesnę lentą, kurį laiką Grinčas tyrinėjo jos spalvą, įtrūkimus ar neturi, kokių nors vielų ar varžtų. Galiausiai patikrinęs, kad saugi, berniukas trumpam nusišypsojo ir žiūrėdamas į užsisukusią Stevie užpuolė ją iš pasalų:
- Ha, ha, - lyg kokią špagą berniukas laikydamas lentą ištiesė ją į draugės pusę ir garsiau užrėkė, - ginkis, Stevie!
Nenaudėlis nuoširdžiai tikėjosi, kad draugės neišgąsdino, nes jis norėjo su ja pažaisti.
-
Stevei buvo taip gera jausti tyrą orą, kad net ir nauja Grinčo istorija jos nė kiek nesuerzino. Nepaisant to, kad pati buvo laukinukė ir nuotykių mėgėja, jai nepatiko, kai tie nuotykiai buvo išgalvoti. Dėl to bendrakoledžio pasakos apie drakonus, pokalbius su namais ir taip toliau buvo gerokai keistos ir ne prie širdies merginai. Vis dėlto Grinčas atlėkė padėti, kai Stevie pateko į bėdą, tad ji stengėsi nustumti bet kokį nepasitenkinimą kuo toliau.
- Jeigu tai iš tiesų drakono darbas, manau, galime nebijoti namo keršto, - pratarė Stevie. Ir per vėlai susimąstė, kad berniukas gali įsižeisti. Juk ji iki šiol nepriėmė jokių jo žodžių rimtai. Deja, kas pasakyta, pasakyta, žodžių juk ji neatsiims...
Panašu, kad svaidyti lentas per stogo skylę buvo smagu abiems. Tačiau vienu momentu grifė išgirdo kažką šaukiant ir net stryktelėjo. Ir, žinoma, trenkė galvą į kažką. Ji net nesuprato, kas tai yra. Laimė, beveik neskaudėjo, mat sužeidimų jau ir taip pakako. Galiausiai rudaplaukė suprato, kad tai šaukė Grinčas.
- Ko tu šauki? - nustebusi paklausė Stevie, nė neišgirdusi, ką gi jis pasakė. Pamatė, kad berniukas ją "puola" su lenta ir įtarė, kad jis perspėjo ją gintis. Tokia pramoga Stevei buvo įdomi, tad ji pradėjo skubiai akimis ieškoti kitos lentos, kurią galėtų panaudoti kaip ginklą. Lyg ir nieko tinkamo nesimatė, tačiau po kojomis mėtėsi kažkokia nuolauža. Kol ko nors tinkamesnio neras, bus gerai ir šita. Skubiai pakėlusi nuolaužą Stevie atsisuko į Grinčą. Nebuvo itin patyrusi tokiose kovose, tad tikėjosi, kad ir Grinčas nebus tikras meistras.
Rudaplaukė kaukštelėjo savo nuolauža į berniuko lentą ir ji dar kartą perlūžo. Grifės rankoje liko keliolikos centimetrų ilgio medžio liekana.
- Ką gi, - sumurmėjo Stevie ir pradėjo raustis likusių lentų krūvoje. Kurį laiką nieko tinkamo nerado. Galiausiai išsitraukė ilgoką, tačiau nelabai sunkią lentą. Stevie buvo pasiruošusi kovai.
-
Grinčą šiek tiek nuramino Stevie žodžiai: jis nuoširdžiai patikėjo, kad nevertėtų bijoti namo keršto, todėl ramiai ir su džiaugsmu įsitraukė į sugalvotą žaidimą. Deja, berniuko džiaugsmą nutraukė trenkimas per galvą:
- AAAAUUUUUUUU, - dar garsiau užrėkė Drakundukas susiėmęs galvą, - esi labai taikli, - pagyrė kasydamasis galvą berniukas.
Nors labai smarkiai kasėsi galvą stengdamasis sumažinti skausmą, jis girdėjo Stevie klausimą:
- Aš nerėkiu, - susimąstė filosofiškai berniukas:Ar garsiai kalbėjimas yra rėkimas?.., - tik maniau, kad garsus kalbėjimas yra geriausias būdas pakviesti tave į žaidimą, - nusišypsojo berniukas ir galiausiai apraminęs skausmą nusprendė, kad metas veikti. Išsitraukęs lazdą, jis labai apsidžiaugė, nes draugė nusprendė prisidėti prie žaidimo su lentomis. Netrukus žaidimas prasidėjo, kai mergaitė kaukštelėjo su lazda, tuomet Grinčas ketino pulti, bet pamatęs, kad draugės lazda perlūžo nusprendė palaukti, kol mergaitė susiras kitą tinkamą lentą, o, kai susirado- berniukas mažumėlę persigando, nes Stevie nauja lazda buvo šiek tiek didesnė ir platesnė tikiuosi mes liksime gyvi.. tyliai ėmė melstis Drakundukas. Laikydamas lentą dešiniąją ranka jis puolė mergaitę bandydamas su lentos galu paliesti Stevie petį. Negaliu patikėti mes žaidžiame.. džiūgavo mintimis nenaudėlis.
-
Iš Grinčo reakcijos Stevie galiausiai suprato, kad tas, į ką ji netyčia pataikė, buvo būtent jos koledžo draugas. Mergina kiek sutriko, nes visai nenorėjo padaryti jam ko nors blogo. Tačiau Green nespėjo atsiprašyti: prasidėjo žaidimas, tad laiko tokiems niekams kaip "atsiprašau" neliko.
Mergina suprato, kad jos antroji lenta buvo didesnė už pirmąją. Stevie susimąstė, ar nebus pavojinga su ja užsiiminėti tokiais žaidimais. Labai nesinorėjo gąsdinti Grinčo, tad Green susimąstė, ar nereikėtų vis tik paieškoti kokios nors bent kiek mažesnės lentos. Deja, laiko neliko ir šitam reikalui išspręsti, mat berniukas puolė intensyviai žaisti. Stevie netgi pati kiek išsigando. Ji buvo tikra, kad Grinčas nenori jos sužeisti ar susižeisti pats. Tačiau kas žino, kas gali nutikti visai netyčia? Grifė kelias akimirkas pamąstė, tačiau reikėjo gintis. O galbūt netgi bandyti pulti.
Stevie netruko suprasti, kad Grinčas taikosi jai į petį. Deja, berniukas buvo daug geresnis šio žaidimo žaidėjas, tad rudaplaukė netruko pajusti nestiprų stuktelėjimą.
- Ak tu man! - sušuko ji. Nenorėjo, jog Grinčas pamanytų, kad ji pyksta, tad nusijuokė. Ir tada pradėjo pulti pati. Nutarė, kad verčiau taikyti į kojas. Net ir nestiprus smūgis galėtų pargriauti priešininką, o tada jau būtų lengviau nugalėti. Deja, Green pasirinkta lenta buvo tikrai ne iš lengvųjų, tad ji netrukus pajuto, kad gerokai pavargo ranka.
- Gal nori pertraukos? - ištarė ji, nors ir suprato, kad taip rodo silpnumą. Tačiau Grinčas netrodė iš tų, kurie dėl tokio dalyko pradėtų šaipytis. Galų gale tai tik žaidimas ir, atrodo, jiedu puikiai tą suprato. Kiek uždususi Stevie atsisėdo ant lentų krūvos. Atsisukusi į berniuką ji pratarė:
- Jeigu nori, gali bandyti pulti, aš galiu gintis ir sėdėdama. Tačiau labai siūlau bent šiek tiek pailsėti. Po to galėsime pratęsti.
-
Grinčui patiko žaisti, tačiau jis nesuprato, kad Stevie norėjo kitą lazdą pasiimti ar kad atsiprašyti. Nes jis neįsižeidė ir manė, kad draugai taip turi elgtis. Tačiau, kaip matė berniukas, jo puolimo draugė neišvengė, nes lentos galiukas prisilietė prie jos pečio, todėl šiek tiek išsigando jis. Vargšas nenaudėlis labai ėmė pergyventi, kad Stevie nesupyktų, bet išgirdęs jos kvatojimą pats ėmė pusiau dirbtinai, pusiau iš tiesų nuoširdžiai juoktis, kad sumažintų įtampą. Pamažu Grinčas ėmė mintimis melstis: Tikiuosi Stevie nemirs...o, galingiausias pasaulyje burtininkų angele, padaryk, kad draugė nemirtų.., pats, kad pasirodytų vis dar geros nuotaikos ėmė atsikirtinėti į Stevie sušukimą:
- Toks žaidimas, Stevie, - nusišypsojo berniukas.
Galiausiai pastebėjęs, kad draugė pavargo, jis pats nuleido lazdą ir žiūrėdamas į Stevie prisėdo ant žemės. Netrukus sėdintis berniukas išgirdo, kai Stevie vėl prakalbo klausdama. Grinčas nusuko žvilgsnį į lubas, o tada vėl į draugę ir tarė:
- Na pertrauka skamba gerai, - bandė pritarti draugei Grinčas ir šiek tiek drebėdamas ėmė guostis, - aš mažumėlę alkanas jaučiuosi, gal nori eiti pavalgyti? - paklausęs berniukas galiausiai atsistojo bei ėmė valytis savo nusitrynusius kelius nuo dulkių; jis girdėjo, ką Stevie toliau šnekėjo, todėl pasivalęs kelius stengėsi toliau atsakyti neišgąsdindamas mergaitės:
- Nereikia, galim pailsėti abu, - su tais žodžiais nenaudėlis išsitraukė sausainių apsilamdžiusį pakelį, iš kurio trupėjo aplūžę sausainiai, - nori pavalgyti? - netrukus Grinčas arčiau priėjęs prie Stevie atkišo delnuose laikomą pakelį. Tačiau netrukus pasigirdo keistas garsas iš apačios.
-
Panašu, kad jie abu buvo pernelyg įsitempę, kad tik vienas kito neišgąsdintų. Stevie nenorėjo to padaryti dėl to, kad šis vaikinukas atrodė itin savotiškas ir įdomus. Ką gali žinoti, gal tokiu atveju jis tiesiog pabėgs ir daugiau niekada nebenorės merginos nė matyti? O Stevie tikėjosi dar kada nors su juo pasišnekėti. Tikrai neatrodė eilinis nuoboda.
Laimei, abu darė ir dar vieną dalyką - juokėsi. O tai grifei tiko. Juk jeigu žmogus juokiasi, su juo susibendrauti lengviau.
- Aha, geras žaidimas, - išsišiepė Stevie. Labai tikėjosi, kad atsakymas nenuskambėjo sarkastiškai - jai iš tiesų buvo smagu.
Laimei, Grinčas buvo supratingas ir, užuot pradėjęs šaipytis, sutiko pailsėti. Stevie nežinojo, ar ir jis buvo pavargęs, tačiau dabar buvo svarbiausia pačiai šiek tiek atgauti jėgas. Dėl to pasiūlyto sausainio atsisakyti ji neketino.
- Mielai, - pratarė ir ištiesė ranką pakelio link. Deja, nespėjo paimti užkandžio, kai kažką išgirdo. Nepaisant to, kad norėjo pailsėti, Green skubiai atsistojo. Ji atsargiai pažvelgė į draugą - tikėjosi, kad jis nepradės pasakoti dar kokių nors keistų istorijų. Na, apie kalbančius namus, drakonus ar dar kažką. Green iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti.
- Kaip manai, kas tai? - pašnibždomis paklausė ji. Neįsivaizdavo, kad tai galėtų būti mokinys - juk šiuo metu namelyje ir taip yra dviem mokiniais daugiau negu paprastai. Mergina priėjo prie laiptų ir atsargiai pažvelgė žemyn. Visiškai nieko nesimatė. Kiek padvejojusi Stevie pradėjo be galo lėtai leistis žemyn.
-
Grinčas labai apsidžiaugė, kai išgirdo, kad Stevie norės sausainio. Bet jam nepavyko paduoti, nes sutrugdė keistas garsas iš apačios. Akimirką nenaudėlis suakmenėjo bijojo sujudėti, kad keisto garso sukėlėjas neateitų laiptais į namelio antrą aukštą. Berniukas buvo taip susirūpinęs garsu, kad net nepajuto, kai laikytas delne sausainis staiga nukrito ant žemės ir sutrupėjo. Nuo nukritimo garso Grinčas krūptelėjo: iš išgąsčio jo veidas persikreipė: antakiai mažumėlę susiglaudė, lūpos susiraukė, o akys - sustingo ir susiaurėjo. Atrodė, kad Grinčas išgyvena širdies smūgį. Po keletos sekundžių jaunuolis nukreipė žvilgsnį į draugę ir vos laikėsi nepradėdamas savo teorijų. Ten tikriausiai ta pati geroji meška, kuri davė medaus, arba kalėdų senis, kurį sapne užpuoliau praeitų metų rugpjūčio mėnesį...kodėl man taip nesiseka..o dar draugę dabar ta meška suės.. keistąjį minčių traukinį netrukus pertraukė tylus Stevie balsas. Drakundukas stengėsi arčiau prieiti Stevie, kad galėtų dar tyliau kalbėti:
- Ne-ne-ne-ežina-a-au - iš išgąsčio nenaudėlis ėmė mikčioti: jam labai sunkiai sekėsi suregzti žodžius - bet man atrodo, kad čia meška, ku-kuri davė man medaus: aš-š iš jo-jos pasiemiau medaus, nes norėjau-au valgyti, bet-et ji neda-vė man jo tie-tiesiogiai, ne-es ėmė riaumo-moti pagalvojau, kad gal ji šitaip ma-man sutinka duo-duoti ir-r aš-a-š pasėmiau...
Grinčas nespėjo papasakoti savo istorijos, nes Stevie ėmė leistis laiptais žemyn. Nenaudėlis ėmė dar labiau drebėti, nes jis išsigando, kad toji meška norės Stevie medų pasiimti arba pačią draugę pagrobti, todėl suskubo eiti paskui ją. Jaunuoliui sekėsi sunkiai leistis laiptais: atrodė, kad kiekvienas žingsnis labai garsus. Galiausiai nenaudėlis paslydo ir nusirito žemyn laiptais. Nusiritęs jis kurį laiką gulėjo ant žemės, bandė susigaudyti, kas nutiko. Nuo nusiritimo Grinčui be galo skaudėjo kaklą, galvą, abi alkunes ir kojos kelį. Grinčas palengva atsisėdo ant grindų ir ketino rėkti, nes keistas garsas sklido jam arti, už nugaros. Pirmas aukštas buvo tamsus, todėl berniukas sustingo ir nenorėjo pajudėtiGal, kai būsiu statula, manęs nesuvalgys?. Tas gyvis netrukus ėmė kvėpuoti Grinčui į nugarą, bet jis neriaumojo, nerėkė, neurzgė ir neskleidė kitų agresyvių garsų, būdingų agresyviems, išsigandusiems arba alkaniems gyviams.
-
Grinčui užsiminus apie kažkokią mešką ir jos medų Stevie vos nepradėjo garsiai rėkti. Negi ir tokiomis aplinkybėmis jis negali bent kiek surimtėti?! Su tomis savo nesąmonėmis jis mane jau pradeda erzinti! pagalvojo mergina, tačiau nieko nesakė - nenorėjo įžeisti keistuolio.
Vos tik grifė nulipo nuo laiptų, išgirdo kažkokį trenksmą. Žinoma, tai ją išgąsdino, tad rudaplaukė skubiai pasitraukė kiek toliau nuo laiptų. Pasirodo, tai buvo Grinčas! Nenoromis Stevie pripažino, kad tą supratus jai palengvėjo. Nepaisant to, kad vaikinukas ją galbūt laiko drauge, geriau kai nuo laiptų nusirita jis, o ne koks nors daug pavojingesnis padaras... Tuo labiau, kad namelis buvo kuo toliau, tuo nejaukesnis.
Ir tada Stevei į galvą šovė mintis. Nors buvo tamsu, ji įžiūrėjo, kad Grinčas sustingo ant grindų. Panašu, kad jis buvo gerokai įsibailinęs. Mergina kilstelėjo antakius. Gal išgąsdinti keistuolį dar labiau? Rudaplaukė vilkėjo uniforminį apsiaustą. Ji kuo tyliau prisiartino prie Grinčo - sugebėjo pasitraukti taip, kad jis jos nematė. Žengė kuo tyliau, tačiau specialiai šiek tiek šlamino apsiaustą. Suprato, kad jo vietoje jau seniai būtų taip persigandusi, kad ir kvapo jos čia nebūtų likę. Grinčas vis dėl to buvo vaikinas, tad nebuvo toks bailus (nors Stevies baile pavadinti tikrai negalima!). Galiausiai rudaplaukė atsidūrė prie pat jo. Tolimesnio plano nebuvo sugalvojusi, kad ilgokai stovėjo ir svarstė, ką daryti. Stevie nusistebėjo, kad Grinčas nesižvalgo, kas čia darosi. Gal mano, kad nejudant bus saugiau? paklausė savęs rudaplaukė ir nutarė, kad jis galbūt yra teisus. Jeigu čia užklystų koks kvailas žvėris, gal patikėtų, kad čia gulintis daiktas yra negyvas.
Galiausiai Stevei į galvą atėjo mintis. Buvo be galo smalsu, kaip gi reaguos Grinčas.
- Būūū! - garsiai riktelėjo mergina, žinoma, niekaip neperspėjusi vaikino.
-
Grinčas neišgirdo, kaip Stevie nusileido laiptais, jam per daug skaudėjo galvą ir rūpėjo, kas tamsoje triukšmauja. Nusiritęs nuo laiptų ir atsistojęs nuo grindų, berniukas įdėmiai ėmė žvalgytis aplinkui, bandydamas ką nors pastebėti. Tačiau aplinka buvo šiek tiek per daug užtemdyta, kad būtų galima įžvelgti gyvastį. Nenaudėlis pasistiebęs ant batų galų, kuriuose rėmėsi pirštai, ėmė patyliukais artintis link garso šaltinio. Jis taip stengėsi nesukelti triukšmo, kad kiekvieną žingsnį žengdavo iškėlęs kuo aukščiau koją ir kuo atsargiau ją dėdamas ant žemės. Rodos, Grinčui gerai sekėsi žingsniuoti, tačiau jo tokius žingsnius išgąsdino Stevie sušukimas "BŪŪ". Berniukas akimirksniu krūptelėdamas pašoko ir staigiai atsisuko į Stevie. Drakunduko veidas persikreipė: jis išpūtė žandus suraukė akis, perkreipė antakius ir prasižiojo. Galiausiai sučiaupęs burną ir atmerkė akis ir priėjęs prie draugė paskatino ją būti tylesnę:
- ŠHHŠŠŠŠŠŠHHHŠŠŠHH, - patildė nenaudėlis draugę ir nutęsė toliau, - ššhhhšššhšhšššš.
Netrukus iš kampo, prie kurio artinosi Drakundukas, irgi pasigirdo garsas "šššhhšš". Berniuko žvilgsnis nuo draugės nukrypo į tamsiausią pirmo aukšto kampą. Drebėdamas ir įsižeidęs berniukas prisimerkęs ėjo ryžtingiau prie to kampo sau mąstydamas:jis turbūt..man metė iššūkį..jei neišlaikysiu..tada jis tikriausiai mus suvalgys su Stevie...privalau laimėti.. ir dar sykį pakartojo ššhhššh, bet erzinantis garsas nesiliovė. Jaunuolis mažumėlę pasimetė - jis nežinojo, ką daryti, todėl toliau "ginčinosi" su tuo neaiškiu padaru. ŠHH, ŠHH, ŠHH, - apie dvi minutes nieko daugiau tamsiame namelio pirmame aukšte nesigirdėjo. Berniukas jautėsi susinervinęs ir vis dar pasimetęs. Jam nepatiko, kad negali laimėti "ginčo", nes kas kart jam vis atsikerta neaiškus padaras. Nenaudėlis nusprendė, kad reikia imtis kokių nors veiksmų. Šiek tiek drebėdamas ir išsitraukęs burtų lazdelę berniukas ištarė nevisai taisyklingai burtažodį, kuris paskatina lazdelę šviesti. Netrukus pirmame aukšte ėmė gerėti nuo lazdelės sklindantis apšvietimas. Išryškėjo kitoje pusėje stovintis nedidelis suoliukas, šalia jo staliukas, nešvarios, dulkėtos, medinės grindys. Netrukus apšvietimas pasiekė ir tą garsus skleidžiantį neatpažintą gyvūną. Nuo šviesos spindulių ant padaro išryškėjo rudų vingelių raštuotos baltos plunksnos, riestas tamsiai rudas snapas, didelės tamsiai pilkos akys ir puri tamsiai pilka uodega - tai buvo įžūli papūginė pelėda, kuri meistriškai pamėgdžioja įvairius garsus. Ji įdėmiai spoksojo į berniuką ir toliau nesiliovė kartojusi "ŠHH". Grinčas susiraukė, nes tikėjosi didesnio, baisesnio padaro, bet netrukus labai pralinksmėjo ir pažvelgęs į Stevie, jai nusišypsojo:
- Mes nemirsim! - džiaugsmingai pradėjo rėkt draugei nenaudėlis, - ir dar naują draugą susiradom vardu..? - nežinodamas kokį vardą duoti berniukas aptilo ir susiraukęs vėl pažvelgė į papūginę pelėdą, kuri ir vėl pakartojo 'šhh". Staiga berniukas sumąstė jam vardą, - vardu Šhh? Mes jį pavadinsime Šhh, - davęs vardą ir nutilęs berniukas vėl pažvelgė į draugę, laukdamas pritarimo. Vaje..įdomu kiek dar rasiu šiandien draugų..gal reikėjo daugiau sumuštinių atsinešti?..
-
Artėjo Hogvartso atostogos. Klastuolis nenorėjo per šias atostogas namo, bet per vasaros atostogas negalima pasilikti mokykloje tad Klastuolis ieškojo kur laikinai pagyventų kol jo neprigaus ir neišmes iš mokyklos. Gal geriau to nedaryti? Svarstė jaunuolis eidamas link mokyklos išėjimo.
-Nenoriu skristi lauk iš Hogvartso- durnių laivo. Nors ir nenorėjo mokytis čia ,bet Hogvartas- visų namai ,net ir tų kurie nenori čia mokytis. Giliai širdį aš noriu čia būti. Mastė toliau eidamas klaidžiais koridoriais. Galiausiai priėjo išėjimą iš mokyklos kuris vedė link paslaptingiausios Hogvartso vietos- Uždraustojo miško į kurį profesoriai ir seni kvakniai direktoriai nenori ,kad ten eitų mokiniai ,bet Vegardui tie kvaili draudimai buvo nė motais. Lazdelę rankoje berniukas laikė gana stipriai juk neveltui ten niekam neleidžia įžengti. Priėjęs miško pradžią giliai įkvėpė:
-Lumos.
Pavyko. Berniukas įžengė į mišką. Kur eiti? Tiesiai į kairę ar į dešinę? Vaikinas ėjo tiesiai, į medžių tankumą. Kuo tiesiau ėjo tuo miškas darėsi tankesnis, klaidesnis, baugesnis ir šaltesnis. Vegard nebijojo eiti daug kilometrų iki pat miško galo ,kad tik rasti ką nors įdomesnio ,bet kol kas nieko nesimatė. Juodaplaukis ėjo žiūrėdamas tik po kojomis. Tikiuosi į kokią ,,mešką'' neatsitrenksiu. Nuėjęs dar ,,du''kilometrus (nu arba jam taip atrodė), priėjo upeliūkštį kuris buvo visas apaugęs žolėmis ir prie kurio stovėjo daug nusvirusių drebulių. Pakėlęs akis ankščiau berniukas pamatė baisų ir šiurpų namą.
-Ar šiandien ne penktadienis? Ar ne trylikta?,-Savęs paklausė Klastuolis.
Vaikinas išgirdo šlamėjimą ir žingsnius.
-AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!,-Sukriokė.
Greitai berniukas bėgo link durų:
-Alohomora maxima!!!
Durys atsidarė ir vaikinukas įėjo į vidų, užtrenkė duris, persižegnojo tris kartus ir sukalbėjo 5 sveikas marijas. Kai adrenalinas nuslūgo atėjo pažinimo jausmas.
-Lumos.
Berniukas pradėjo vaikščioti po kambarius...
-
Vakarėjo. Jacob vis dar liūdėjo ,kad pateko į Švilpynės koledžą. Jei tik leistų man pasilikti čia, mokykloje būčiau kone laimingiausias žmogus pasaulyje, kad tik nereiktų grįžti... Su lazdele rankoje Saeterhaug ėjo link mokyklos išėjimo, nors ir vakaras ,bet į mišką berniukas eis, nors ir didelis pavojus ten žengti. John pasakojo apie šį mišką ir apie vieną įdomesnį objektą: Apleistą namelį kitame miško gale. Nuo čia iki jo buvo apie tris kilometrus ,bet Saeterhaug'ai nebijo didelių atstumų. Jacob jau leidosi nuo kalnelio kuris vedė link Uždraustojo miško. Viskas, viena koja jau buvo Uždraustame miške. Berniukas ėjo tiesiai, miškas vis tankėjo, tankėjo ir tankėjo. Su jo tankumu išlysdavo ir gyvūnai- magiškieji.
-Noriu fenikso!
Upelis vis artėjo ir artėjo. Galiausiai didelis kraupus namas stovėjo priešais Jacob. Giliai įkvėpęs berniukas įėjo į namą. Siluetas. Akys išdidėjo.
-Petrificus totalus!,-Sukliko, o kerai vis artėjo prie silueto.
-
Vegard dar vis girdėjo kaip jo širdis daužėsi iš baimės ir adrenalino. Vaikinukas jau norėjo žengti toliau ,bet išgirdo kaip atsidaro durys. Atrodė tuoj širdis iššoks iš krutinės ir nušokuos per visą dulkių paklotą kambarį. Kerai- kažkas paleido kerus. Vegard greit apsisuko ir pamatė Jacob na ir žinoma kerus.
-Sancterium stopefo!
Burtažodis kurį išmokė mama dar 9 metų padėjo apsisaugoti nuo kerų. Ką tas mažas liurbis sau galvoja? Vegard taip pagalvojo ne dėl kerų, ne dėl Švilpynės herbo ant apsiausto ,o dėl pykčio mažajam broliui. (Vegard taip vadina brolį todėl ,nes jam taip patinka.
-Kaip matau pakliuvai į Švilpynę, teisingai reikia ir Švilpių mūsų šeimoje, jau įgriso žalius herbus visur matyti. Už tai ,kad paleidai į mane kerus aš tave galiu prikulti kaip 6 metų! Bet čia nekulsiu, nes mamai pasikūsi ,o tada man ragai.
Vegard Klastūniškai nusišypsojo.
-Na ką brolelį ateik čia, nebijok.
-
Siluetas išsuko nuo kerų. Jacob nustebo išvydęs Vegard.
-Vegard, ką čia veiki? Nori Moore pasakysiu ,kad čia atėjai?
Jacob labai mylėjo Vegardą ,bet Veg elgėsi priešingai.
-Ačiū?,-Klausiamai padėkojo Švilpis kai Veg jį pasveikino patękus į Švilpynę.-Kaip manai mama su tėčiu apsidžiaugs?
Jacob suprato ,kad brolis pyksta. Ką daryt? Apsimesti ,kad nebijau negaliu, nualpti? Jacob nusimetė apsiaustą.
-Vegi, man bloga.,-Apsimetė.
Atsisėdęs ant žemės, kad atrodytų įtikimiau pradėjo dejuoti. Jeigu supras man šakės ir tada gausiu į marmuzę. Labai stipriai berniukas krito ant žemės išmesdamas lazdelę. Nebevaidinimas, kietos grindys praskėlę jaunuolio galvą.
-Vegard padėk! Maldauju!,-Sukriokė berniukas iš visų jėgų.
Galva labai skaudėjo.
-
Jacob su pirma minute pradėjo savo kvailus grasinimus.
-Sakyk, bet kaip tu jam ir Amnetai paaiškinsi ką tu čia veiki?
Savo žodžiais juodaplaukis ,,suvartė'' savo brolį. Jacob ir padėkojo.
-Mama tai numirs iš laimės, o dėl tėčio nežinau galbūt ir apsidžiaugs.
Jacob pradėjo savo vieną iš eilinių vaidinimų ,bet vaidinimas virto realybe. Žaliaakis pastebėjo ,kad ant dulkinų grindų liejasi kraujas.
-JACOB! Tu kraujuoji.,-Po šių žodžių Vegard prilėkė artyn.
Viešpats pradėjo bausti Vegard.
-Jacob? Gyvas, palauk išmesiu į lauką kerus kokius kaip žinią profesoriams ir tau padės, laikykis.
Vegard su ,,truputį'' skaudančia širdimi išlėkė į lauką.
-PERICULUM!!!!,-Sukriokė Vegard, kerais net nežibėjo.
-PERICULUM!!!,-Sukriokė antrasyk, šį kartą signalas išėjo.
Viešpatie, bausk mane ne Jacob, prašau padėk jam. Meldė Vegard ir suprato ,kad myli brolelį. Vegard nuėjo pas Jacob ir atlapojo duris ,kad profesorius galėtų suprasti.
-
Į Marko pareigas įėjo daug dalykų. Vienas iš jų - pasirūpinti, kad mokiniai nelandžiotų ten, kur jiems draudžiama ir pavojinga, tarkim, į Uždraustąjį mišką. Bet dažnai atsirasdavo drąsuolių ir kvailių mokinių tarpe, kurie ne tik kad sugalvodavo išsivilkti į girią, bet ir nublūdindavo nežinia kur. Na, žinoma, dar būdavo tokie keistuoliai kaip jis, kurie tiesiog mėgaudavosi ramybe nuo pasaulio, bet tokie niekada ir neatsidurdavo dingusiųjų sąraše. Tarsi pats Miškas žinotų.
Markas žeme vilko maišą pilną rykščių. Kad ir kaip norėtųsi pagalvoti, kad jos bus naudojamos nepaklusniems mokiniams auklėti, deja - šakos areštų metu bus kruopščiai išdarinėtos ir paruoštos ateinančioms nuodų ir vaistų pamokoms. Mokytojo burnoje buvusios cigaretės galiukas blausiai švytėjo prietemoje. Rūkė, metė rūkyt, vėl rūko... Juokinga, koks silpnavalis sutvėrimas tas žmogus. Pilki dūmai toliau vartėsi ore, kai pro medžių lapiją prasiskverbė ryški šviesa. Ot debilai. Garbanius sunkiai atsiduso, numetė beveik surūkytą cigaretę ant žemės, užgesino batu, užsimetė ant peties maišą ir patraukė nelaimėlių žioplių link.
Gerai, kad profesorius orientavosi šioje miško dalyje. Jam net pačiam iškilo klausimas - ką čia veikia mokiniai? Ir kodėl jie sugalvojo šauktis pagalvos? Šviesa seniai dingo iš dangaus, liko tik jos atspindys akyse užsimerkus, bet štai pasirodė namelis. Tiesiog tobulas kotedžas. Pasidėjęs nelemtas šakas šalimais, mokytojas įžengė į namą ir užžiebė lazdelę.
-Saeterhaug,-nusivylimo kupinu balsu atpažino savo auklėtinį Markas. Melsva šviesa taip pat apšvietė kitą mokinį, akivaizdžiai dramos karalienę. Prakeikęs save, savo darbą ir visus protėvius, rudaplaukis pritūpė ir papurtė krituolį.
-Kelkis, gyvensi. Pamatė kraujo lašą ir klykia kaip mandragoros. Tik išleisk juos į lauką. Na, panelės rožės, opapa, susirenkam galūnes ir lauk,-mostelėjo Markas ranka, vydamas berniukus iš namo. Suknisti pirmakursiai.
-
Jacob'ui vis dar bėgo kraujas.
-Nebijok, viskas bus gerai.
Dievaži nejaugi visi mokytojai miega? Tik su šia mintimi į namą lazdele rankoje įėjo Markas Moore- Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius ir Klastūnyno vadovas. Kone mėgiamiausias Vegard'o mokytojas ištarė berniuko pavardę. Moore atėjo ir link Jacob. Profesoriaus žodžiai suerzino juodaplaukį. Vegard išėjo iš namo, kartu išsivedė ir Jacob.
-Profesoriau, jį reikia nuvesti į ligoninę ir kuo ilgiau mes delsime...-Pauzė- Tuo blogiau bus jam- Jacob Saeterhaug.
Berniukas nekentė savęs dėl to ,kad Jacob susžeidė. Išsprūdo menka ašarą ,bet Klastūnyno mokinys greit ją nusišluostė ir tarė:
-Kodėl? Kodėl jūs taip negražiai su mumis? Juk mes nieko blogo nepadarėme tik atėjome į Uždraustajį mišką- Kentaurų žemę...
Kentaurų žemė!
-Moore, po Hogvarsto mūšio miškas- Kentaurų žemė! Nešam kudašių!
-
Jacobui skaudėjo galvą. Toks jausmas jog visas kraujas ištekės ir smegenys išlips lauks. Jacob norėjo galvoti tik apie tai kaip jis neišgyvens. Jacob buvo pakeltas Vegard'o, nuo to berniukui pasidarė dar blogiau. Pykino, labai pykino. Jacob neišlaikė ir apvėmė profesorių (netyčia).
-Profesoriau atsiprašau.,-Silpnai tarė Jacob.
Vegard kažką pasakė tik iš skausmo Jacob nieko negirdėjo. Jacob vėl supykino ,bet šį kartą jis apvėmė Vegardo batus.
-A...atsipra...šau...
Jacob dabar norėjo gulėti tik Hogvartse. Be reikalo aš išėjau iš šiltutės pilies. Mintys buvo neskaidrios. Jacob pajuto kaip susmuko ant žemės ,bet netrukus Vegard vėl jį pakėlė ir kažką sumurmėjo profesoriui. Berniukas jautėsi labai labai blogai.
-
Markas norėjo keiktis. Ne tik, kad jo auklėtinis valkiojasi miške, bet ir štai - jo brolis sugebėjo apvemti jo batus. Šlykštu. Tyliai burbtelėjęs burtažodį, profesorius nuvalė nereikalingus skysčius nuo savęs.
-Į ligoninę, į ligoninę. Pirma iš miško reikia išeiti. Gudručiai,-tarė garbanius ir nusikeikė. Išėjęs iš dvokiančios pašiūrės. Saeterhaug verkšlenimas jau pradėjo erzinti Marką. Jeigu tik galėtų - lieptų klastuoliui užsičiaupt. Patys lindo į mišką, patys nukentėjo, patys verkia. Apgailėtina.
-Sveikinu. Kaip manai, kodėl Uždraustasis miškas yra uždraustasis? O kentaurai,-vaikinas pasiėmė rykštes,-Jeigu prie jų nelendi ir gerbi jų papročius bei taisykles. Jie prie tavęs nelenda. O tavo broliui smegenų sutrenkimas. Gerai stuktelėjo. Eime.
Pačiupęs švilpį, mokytojas pradėjo eiti tako, vedančio pilies link.
-
Profesoriaus elgesys pykdė Klastūnyno mokinį. Pykdė ir tas jausmas ,kad Jacobui, broliui negerai.
-Tai ir išeisime, bendromis jėgomis ,bet išeisime.,-Tarė Vegard murmėdamas.
Rykštės? Nejaugi jis ketina mane lupti?
-Iš kur man žinoti? Gal dėl įdomumo šį mišką pavadino ,,uždraustuoju''!
Profesorius pačiupo Jacob'ą. Atsargiau, morkagalvi! Vegard ėjo paskui profesorių tikėdamasis ,kad iš miško pavyks išeiti be kliūčių ir Vegard'ui, Jacob'ui ir profesoriui Moore.
-Netoli jau pilis. Kaip tai gali būti?
Neveltui Hogvartsas. Berniukas beveik visą kelią ik mokyklos tylėjo ir nieko nesakė. Nepykdė profesoriaus. Visi trys jau buvo netoli Hogvartso mokyklos ligoninės. Jacob jau gulėjo ligoninės pataluose ir prie jo šokinėjo Pomfri.
-Ačiū.
Ir išbėgo.
-
Po pamokų mergaitė norėjo atsipalaiduoti, tai nuėjo pasivaikščioti. Jinai nužingsniavo iki uždraustojo miško. Prie uždraustojo miško norėjo apsisukti ir gryžti, bet ji apsigalvojo ir nužengė į miško tankme. Miške buvo tamsu, nes pro tankes medžių viršunes neprasiskverbia saulės spinduliai. Mergaitė atsargiai ėjo vis gylin ir gylin į miško giluma. Ja vis iškazdindavo lapų žmežėjimas ir šakelių traškėjimas. Bet mergaitė nepabūgo šių garsų ir toliau ėjo gilyn. Po gero kokio pusvalanduko mergaitė prieidinėjo miško galą. Miško gale mergaitė pamatė maža trobelę. Mergaitė garsiai ištarė:
-Iš kur ta maža trobelė? Čia kažkas gyvena? Įdomu... O jeigu kokia pabaisa. Tuomet man reikia nešti kudašiu iš čia.
Mergaitė baigusi garsiai mastyti, sukaupė visą drąsa ir apėjo aplink trobelę. Trobelė buvo mažutė, bet dailutė. Aplink trobele buvo maža, bet graži tvorelė. Tvora buvo apipinta vijokliais. Mergaitė apėjusi maža trobelę sustojo, apsižvalgė ir jau ruošėsi eiti link trobelės ir užeiti į vidu. Bet už savęs miško gilumoje išgirdo krabždesius. Mergaitė truputi persigandusi tyliai sušuko:
-Kas čia ?
Mergaitė tai ištarusi greitai nubėgo iki krūmo ir jame pasislepė.
-
Dienos vidury po pamokų mergaitė norėjo pailsėti todėl sugalvojo nueiti pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro. Vaikščiodama mergaitė pamatė du kelius, ji nežinojo kur jie veda. Negalvodama pasirinko eiti pirmu keliu kuris veda į kairę. Mergaitė pradėjo jausti blogą nuojautą. Gal man grįžti atgal? Mergaitė nusprendė eiti toliau. Ji ėjo vis toliau ir toliau kol pamatė mišką. Jai buvo labai smalsu todėl nusprendė jį apžiūrėti. Žvalgydamasi mergaitė pamatė namelį. Jai pasirodė labai keista, kodėl mažas namelis stovi vidury miško? Ji išsigando ir nusprendė grįžti namo. Apsisuko ir suprato jog nebežino kur eiti! Mergaitė pasiklydo! Mergaitė pradėjo panikuoti, nes nebežinojo kaip grįš namo. Nusprendė nueiti į namelį ir pažiūrėti ar jame kažkas yra, nes jei kažkas bus viduje ji galės paprašyti pagalbos. Beldėsi net tris kartus tačiau niekas neatsakė. Mergaitė nuliūdo, atsisėdo prie medžio ir pradėjo verkti. Po kelių minučių ji išgirdo kažką krebždant krūmuose. Nuėjo pasižiūrėti ir rado mergaitę. Paklausė:
- Ką tu čia darai? Nebijok, išlįsk.
-
Katerina labai persigando kai mergaitė priėjo prie krūmo ir jos paklausė. Bet Katerina matė pro krūmo tarpus, kad ji tik mergaitė kuriai tiek pat metu kiek ir Katerinai. Tad jinai nedrąsiai išlindo iš krūmo ir tarė:
-Sveika. Prašau niekam nesakyk, kad mane čia radai.
-Labas. tikrai niekam nesakysiu. Aš esu Viktorija. Man irgi kaip ir tau negalima būti čia. - tyliai tarė mergaitė.
-Aš esu Katerina. Ėjau pasivaikščioti ir užplūdo noras nueiti į uždraustajį mišką. O miško gale radau šia trobelę. Norėjau eiti į jos vidu, bet nugirdau kaip kažkas miške krebžda. Tai ir pasislėpiau krumuose.
Mergaitės dviese susipažinusios nužingsniavo prie trobelės. Katerinai vis viena mintis nedavė ramybės. Įdomu...Ką mes ten viduje rasime? Katerina apsvarsčiusi savo klausimo atsakimo variantus tarė Viktorijai:
-Eime ? Ar grįžtame į pilį ?
-Aš beldžiausi į trobelę, bet niekas durų neatidarė, - tarė Viktorija.
-Vadinasi gal niekas toje trobelėja negyvena. Tuoj...Palauk truputi.
Katerina iš apsiausto išsitraukė lazdelę ir nuėjo prie trobelės duru. Nupėdinusi prie trobelės durų tarė:
-Alohomora!- garsiai tarė Katerina.
Kai Katerina ištarė burtažodi duris atsirakino ir atsidarė.
- Eime vidun,- tarė Katerina.
Mergaitės tyliai ir atsargiai peržengė trobelės slenksti.
-
Atėjusios mergaitės į vidų trobelėje pamatė: ant pilkų sienų buvo užkabinti paveikslai. Paveiksluose buvo pavaizduoti augalai, gyvūnai. Mergaitės žvelgusios į grindis pamatė neapsakomo gražumo ir šilumą suteikiančius kilimus. Ant sienų buvo pakabintos dailios lemputės kurios suteikė trobelei šviesą. Dar trobelėje buvo dvi lentynos. Vienoje buvo knygos, o kitoje buvo pristatyta visokių suvenyrų. Ant stalo buvo padėtos dvi stiklinės ir stiklinis puodas kuriame buvo saldainiai. Namelyje buvo labai šalta, ten nebuvo jokių šildytuvų ar kažko kas šildytu namus. Mergaitės pradėjo šalti ir nusprendė, jog laikas eiti atgal į pilį.Eidamos atgal jos sugalvojo,kad ta vieta bus jų slapta vieta kur galės daryti ką nori ir niekam nesakyti. Grįžusios į pilį mergaitės išgėrė karšto šokolado ir nubėgo daryti namų darbus.
-
Sakurai visiškai nesimiegojo, nes viena mergaitė iš kito kambario galo aip stipriai knarkė, kad net pralenkė ir Sakuros pusbrolį Klarką. Jai atsibodo vartytis lovoje ir gulėti kankinamai pilnaties šviesos, kuri šianakt buvo tokia ryški, kad prasiskverbė net pro menkiausiuis plyšelius. Mergaitė užsimetė chalatą su sakurų žiedais apsimovė batus ir nuspręndė paslankioti po pilį, bet vos sustojo prie lango bendrajame grifiukų kambaryje jai žvilgsnis užkliuvo už Uždraustojo miško. Aišku protingas žmogus nerizikuotų gyvybe vien tik dėl to, kad galėtų pamatyti ką nors naujo. Bet ką padarysi jeigu Sakura savo užsispyrimo nevaržo ir negalvoja apie pasekmes. Tad kol niekas jos nepamatė ji nulįkė į merginų kambarį, susirinko neseniai ant židinio atbrailos rąstus daiktus ir išskuodė pro Storulės paveikslą į lauką. Laimei ūkvedys užmiršo užrakinti duris ir ji, kaip pelytė tyliai išsmuko laukan. Jos kojos lėkė taip savanoringai ir gretai, kad Sakura tikrai atrodė tarsi rožinės spalvos žaibas. Galiausiai ji prilėkė mišką ir norėjo sustoti, bent kiek pagalvoti, bet kojos visiškai nebeklausė. Ji truputėlį išsigando, kas reiškė jog miške nutiks kažkas, ko ji tikrai nesitikėjo. Ji skuodė ir skuodė, laužydama šakelias nuo žemų medžių ir mindama vešlią žolę. Galiausiai ji sustojo prie namuko, atrodo tikrai baisiai apleisto. jos kojos sustojo taip pat staigiai ir netikėtai, kaip ir pradėjusios skuosti. Mergaitė net parvirto ir nusibrozdino kelius. Ot ir kvailė aš. Save subarė Sakura. Ji šlubčiodama priėjo prie namuko durelių, prasiverdamos jos garsiai sugergždė, o tada Sakura išgirdo kažką ateinant. Ta būtybė giliai šnopavo ir kai iįlindo iš medžių bei krūmų tankumos suriausmojo. Vilkolakis, puolė Sakurą, kuri sustingusi stovėjo prie durų ir vos spėjo įsmukti į vidų namelio ir uždtrenkti duris, nors vilkolakis sugėbėjo jai perdrėksti skruostą. Vilkolakis trankė medines duris ir tik po kokių gerų dešimt minučių nurimo. Vos Sakura paleido duris, baltasis vilkolakis ir vėl trinktelėjo, bet tai buvo jau paskutinis kartas. Rausvaplaukė buvo ištikta šoko ir vos tik kerais užrakino duris, ji pagaliau galėjo atsipalaiduoti ir atsirėmusi į namelio dulkiną sieną susmoko ant purvinų grindų. Jautėsi, kaip pragare, nors žinojo, kad jei galėjo baigtis ir prasčiau. Perštėjo žaizdas, o ašaros kaupėsi akyse. Tačiau ši mergaitė, buvo tikrai ne eilinė, ji prdėjo galvoti apie gerus dalykus ir nusiramino. O žaizdos savaime išnyko, tik taisai perrėžtas skruostas, vis dėl to dar perštėjo ir neužgijo. Atrodo, ši naktis kažkuo ypatinga. Sakura ir vėl išgirdo šakelių traškėjimą išorėje, iškarto pribėgo prie suodžiais apsinešusio lango ir pamatė tris paauglius. Gal septyniolikos gal aštuoniolikos... Jie artinosi vis arčiau ir arčiau trobelės, o mažoji mergaitė pasiruošusi vos tik jie atvers duris šauti kerais ir bėgti, vilkolakis iššoko ant trijulės, bet galėjo to ir nedaryti, mat dabar gulėjo negyvas. - neįsivaizduoju ar jie geriečiai ar blogiečiai. Manau verčiau pasislėpsiu pogrindyje. Nenoriu netyčia sužeisti gerų žmonių. - Sakura pakėlė vieną perpuvusią lentą ir palindo po grindimis. Čia ašku, nebuvo itin smagu, bet kompaniją palaikė keletas pelyčių ir voriukų.
Viršuje sugirgždėjo durys ir pasirodė trys žmonės su gana maloniais veidais ir ramia eisena. Jie kažką šnibždėjosi ir aptarinėjo. Sakura nugirdo tik nuotrupas: manau mergaitė pasimetusi... ar tasai aukso šmaukštas jau atsivėrė..? ... mums derėtų su ja susipažinti normaliau... tadien židinyje, ji... - tada visi sustojo ir nutilo. Jie išgirdo kažką krebždant po grindimis. Viens iš žmonių iškėlė mergaitę iš po grindų ir džiugiai ją apkabino.
- Sesute, ir kaipgi tu mus suradai? Maniau mes tikrai įslaptinta grupuotė. - Sakurai atvipo žandikaulis. Negi jos brolis blogiukas, nors aišku, kad tai tik eilinė mergaitės naivi mintis.
- Sajau, čia jau kaiką mes pričiupome. Gal verčiau pakeičiamia susitikimo vietą. - sodrus, gražus ir raminantis rudaplaukės merginos balsas ramino Sakurą. Tad ji vėl sugrįžo į savo sąmonę, o ne kitos, baikščios, pasimetusios ir silpnos Sakuros.
- Broliuk, čia tavo mergina? Tai kodėl nesupažindinai? - pakilnojusi atakius paklausė ji brolio.
- Ką čia kalbi, - susiėmęs už pakaušio išlemeno jis. Rudaplaukė mergina nusijuokė ir priėjusi prie Sakuros paaiškino.
- Mes tik labai geri draugai ir mylime visi vienas kitą, kaip draugai. O dabar geriau negaištam ir lekiam kaikur kitur. - ji paėmė Sakuros nubrozdintą, sopančią ranką ir dar paklausė. - Pirmas kartas, kaip keliauji oru? - aišku, kad rausvaplaukė sparčiai linktelėjo ir staiga pokštelėjimas ją įtraukė kažkau į tamsą ir šilumą...
-
Esmeralda iplėtusi akis ir vis dar laikydama Dori už rankos stovėjo namelyje. Dar vienas apleistas namels. Viskas tikrai nesibaigs gerai. - grifė nerimavo, nors stovėjo priešais Dori ir buvo pasiruošusi apginti net klastuolę. Žmogaus ar padaro kuris jas čia įtraukė nebuvo matyti. Mergaitės stovėjo mėnulio apšviestoje vietelėje prie pat kitos spintos. Negi jau naktis atėjo? Negali taip būti... Visa kita skendėjo šešėliuose ir nieko deje nesimatė. Kažkas šaltai prabilo iš šešlio. Tačiau Esmeraldai buvo per didelis šokas, kad ką nors suprastų. Jos smegenėlės sprogtų nuo tokio krūvio. Na, Esmeralda nebuvo kažkokia kvailelė, tačiau nors ir daug ji yra patyrusi nuotykių Hogvartse, tačiau kiek vieną kartą iš naujo nustemba. Taigi, ji tik pasakė Lumos ir ėjo arčiau balso, kuris vis dar kažką šnekėjo, bet Esmeralda tik triukšmą ir šnypštimą girdėjo. Lazdelės šviesa apšvietė baltą vyro veidą ir ledines akis bei šviesius plaukus. Jis į mergaitę žiūrėjo iš aukšto, tarsi viso pasaulio valdovas būtų. Jis parodė į Dori.
- Žiedas.
Pagaliau Esmeraldai niekas neūžė ir nesiliejo vaizdas.
- Ką tu nori daryti mano draugei, kvailas seni?
Senis pradėjo juoktis ir atsisuko į Esmeraldą.
- Tu įdomus vaikas. Grifas klastuolį laiko draugu? Keistas tu sutvėrimas Esmeralda.
- Iš kur tu žinai mano vardą?
- Nuleisk lazdelę, aš neketinu nieko daryti tau ar tavo draugei. Kaip aš galiu nežinoti žmogaus vardo, dėl kurio aš čia atvykau? Matau, ta mergaitė sunkiai susitvarkė su tuo žiedu, o tu ar ką nors jaute jį užsidėjusi? Ne. Lazdelė, nors ir ne tiksli kopija tau paklūsta, o ką ji darė mergaitės rankose? Be to, apsiaustas tau pasirodė ne pirmą kartą, tiesa? Žiedo pagalba aš trupučiuką pasinaudojau tavo drauge, kad čia ateitum.
Esmeralda atsitraukė nuo senio ir atsisuko į Dori.
- Ką mums daryti?
-
Dori ir Esmeralda persikėlė į kitą vietą. Tikriausiai jos keliavo pradanginimo spinta, bent jau taip pamanė klastuolė, nes skaitė apie jas kažkuriame vadovėlyje. Vieta, kurioje mergaitės atsidūrė, taip pat buvo namas. Šis - kur kas labiau apleistas, erdvesnis ir šiurpesnis, bent jau taip rodėsi iš didžiulės svetainės marmuro grindimis, kurioje dabar hogvartsietės stovėjo.
Vienuolikmetei jau nebebuvo juokinga. Regis, atsidūrus čia grįžo visas sveikas protas. Kurių galų aš kviečiau Esmeraldą į tą suknistą spintą? Dori negalėjo sveiku protu suvokti. Tartum kažkokia keista jėga ją traukte būtų traukusi, o kodėl - nežinia. Tikriausiai mes buvome apsvaigintos kažkokiais kerais, galvojo pirmakursė. Tikiuosi, ne juodosios magijos, mergaitę nukretė šiurpas.
Deja, mergaitės kambaryje buvo ne vienos. Šalia pat stovėjo kažkoks pagyvenęs vyras, kuris kalbėjosi su Esmeralda, prieš tai pirštu parodęs į Dorį. Žiedas? Ir ką tas žiedas? Kvaila mirties relikvijų kopija, pamanė Dori, bet garsiai sakyti nedrįso.
Netrukus vyro žodžiai privertė juodaplaukę suglumti. Jis pasakė, jog norėjo atsivilioti Esmeraldą į šią vietą. Kad atvyko dėl jos. Tą pačią akimirką klastuolei pasidarė ir baugiau, nes kažkas čia jas atsiviliojo, kažkas įttraukė Dori net ne į jos reikalą, kodėl mane? Bet kartu tapo ir šiek tiek jaukiau: galbūt Esmeralda kuo nors yra susijusi su šiuo žmogumi ir Dori yra saugi?
- Na ir ką tas žiedas? - vis tik prabilo Dori. Balsas skambėjo daug drąsiau ir tvirčiau, nei mergaitė jautėsi. - Ir kaip gi jis mane veikė? Natūralu, kad jeigu buvo užburtas, kerai pakeitė mano elgesį, jeigu bent šiek tiek moki burti, - pakėlė antakius.
Mendel nusiėmė žiedą ir metė vyrui į rankas. Šis jį pagavo ir ėmė sukioti tarp pirštų.
- Esmeralda, ar tu pažįsti šį žmogų? - jau ramiau paklausė bendražygės. - Kodėl jam reikėjo, kad tu čia ateitum, ir kas jis toks? - įsispoksojo į draugę.
Dori sunervino Esmeraldos klausimas. Ką mums daryti? Iš kur man žinoti, ką mums daryti, jeigu čia ateiti turėjai tu, mintyse atsakė klastuolė, bet lūpos buvo sučiauptos. Tai Esmeralda turi žinoti, ką reiškia visos šitos nesąmonės, nes aš neturiu nei menkiausio supratimo, mergaitė pavartė akis, bet vis dar tylėjo.
- Bet kadangi čia atėjo ir tavo draugė, - vyro balsas pertraukė Dori mintis ir privertė suklusti, - tai aš turiu darbelio ir jai. - Su tavim, Esmeralda, kalba kita, - mestelėjo žvilgsnį grifės pusėn, - bet tu, klastuole, teturėsi nunešti šitai į pilį ir įteikti profesoriams, - vyras įdavė supakuotą dėžutę klastuolei į rankas. - Prašau neatidarinėti, - griežtai pasakė žvelgdamas Mendel tiesiai į akis. - Ar supratai? - pasitikslino.
- Aš... - Dori pasimetė. Ji nenori sutikti, bet ar turi pasirinkimą? - Mhm. Nunešiu. O kas čia?
- Kas čia? - šaltai nusijuokė. - Čia dovanėlė Hogvartsui. Ar ne, mieloji? - vyro žvilgsnis grįžo prie Esmeraldos.
O taip, ir vėl pradėjo galvoti Dori. Vos tik atvykus į Hogvartsą visi aplink tik ir šnekėjo, kad čia gali tykoti daug pavojų. Jau pirma magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, kai reikėjo teleportuotis į vandenyną, man pasirodė tokia nesaugi, bet ten, regis, buvo visiški niekai... Mergaitė prisiminė ir kitas pamokas, per kurias, jai atrodė, kad tyko potencialūs pavojai. Bet tai, kas vyksta šiandien... Mergaitės paprasčiausiai užsuko į namelį, o dabar atsidūrė nežinia kur ir nežinia su kuo. Klastuolė pajuto dar didesnį norą išmokti visko, kas susiję su magija. Nes šiame pasaulyje tu turi daug žinoti ir gebėti. Čia tau ne anglų ir ne matematika, palygino su žiobarų mokykla. Nes būti magu yra beprotiškai įdomu ir dar beprotiškiau pavojinga.
-
Esmeraldą sunervino toks Dori elgesys, tai yra numetimas žiedo tiesiai į nežinomo žmogaus rankas. Esmeralda atsiduso, suraukė antakius ir vis dar laikydama lazdelę su mėlyna šviesele gale, laukė kas bus toliau. Kalba nuėjo prie Dori, tad Esmeraldai pasidarė įdomiau.
- Ei! Na ir ką tu mums padarysi, jei tavęs Dori neklausys?
Vyras gūžtelėjo pečiais.
- Dėžutė ar taip ar taip turės atsirasti Hogvartse, tad kodėl to nepadarius gražiuoju?
Esmeralda suraukė antakius ir užgesino švieselę lazdelės gale Nox.
- Bet aš visai nenoriu, kad ta dėžutė atsirastų Hogvartse.
- Tuomet kaukimės. Laimėsi tu - klastuolei nereiks nežti dėžutės, laimėsiu aš - klastuolei reiks nešti dėžutę. Vaikeli, suprask, ji visviena atsiras Hogvartse.
- Aš tikrai su tavimi nesikaučiau, o Dori tikrai jos neneš. Tu manai aš kvaila?
- Aš manau, tu grifė.
Iš tiesų grifiukei degė noras pasmauk senį ir tada sprukt. Tačiau šiuo atveju jai reikėjo sprukti ir kartu būtinai pasiimti Dori. Ji taip ir ketino daryti. Tad griebė Dori už riešo, o jai už peties taip pat kažkas suėmė. Jie persikėlė į kažkokią kitą vietą. Tačiau paskui Esmeraldą skriejo du žaibai. Pirmasis raudonas, jis perrėžė mergaitei skruostą toje pačioje vietoje kur jai jau buvo neryškus, siauras, tačau ilgas randas nuo ausies iki lūpos kraštelio, o kitas buvo žalias - Avada Kedavra. Ačiū dievui jie nepataikė į nieką, nes Esmeralda, dori ir dar kažkas spėjo persikelti. Vos persikėlę jie pradėjo bėgti. Esmeralda atsisuko į žmogų iš dešinės, o tai buvo šeštakursis. Jis buvo aukštas ir gražus ( tik, kad Esmeralda nieko nesuprato apie berniukų grožį ). Jo plaukai buvo šviesūs, akys gražios, žalios spalvos, kairėje ausyje vienas juodas auskaras.
- Geli! Čia tu! Ei, kodėl tu čia?
- Aš Rafaelis...
- A, tiesa.
- Mes tave stebim, juk jau buvau tau sakęs.
- Ačiū dievui išgelbėjai mus.
- Tiesa, kas toji mergaitė?
Rafas parodė į juodaplaukę klastuolę.
- Dori, ji mano draugė.
Su pasididžiavimu tarė Esmeralda. Jai labai patiko turėti draugę iš klastūnyno.
- Na, tai turi jau du draugus iš klastūnyno.
- Kas antras?
- Esmeralda... - Rafas buvo švelnus, tačiau reikėjo tai mergaitei vis priminti, kad ji auga ir turi ant pečių nešioti vis daugiau atsakomybės. - Nebūk tokia vėjavaikiška! Klausykit, bėgam į pilį. Draudžiu tau Esmeralda eiti iš pilies vakare, pernelyg pavojinga. Tikiuosi neišdarinėji mokykloje nesąmonių. Tu man baisiai primeni vieną žmogų. Na gerai. Ei, Dori tavo vardas, taip? - jo gražios akys pasisuko į Dori. Jis jai šltai nusišypsojo. - Tą dėžutę, nuneškit abi profesoriams, tik būtinai viską papasakokite, kas nutiko šiandien. Dėžutės neatidarykit, viską palikit profesoriams. Aš daugiau nebėgsiu, jūs nesustokit ir lėkit po profesorių į savo kambarius. Noekam daugiau nieko nepasakojate. Dar susitiksim! Labos nakties.
Rafas iškeliavo oru, grifė ir klastuolė liko vienos bėgti pilin. Grifė jautėsi ir puikiai ir baisiai po tokio nuotykio.
-
Esmeralda ėmė atsikalbinėti nepažįstamajam. Šis pasiūlė mergaitei susikauti ir tuomet Dori pilve pajuto begalę daug dieglių. Laimei, grifiukė atsisakė. Tačiau ji įspėjo vyrą, kad Dori nebūtinai tą dėžutę neš į Hogvartsą. Ir čia akimirksniu tartum pasispaudė tas bailusis klastuolio mygtukas, ir Dori isteriškai sušuko:
- Aš nešiu! Aš nešiu, tik nieko mums nedaryk!
Tą pačią akimirką vienuolikmetė pasigailėjo. Pasirodei kaip visiška bailė, Mendel, sudraudė ji save. Bet tuo pačiu klastuolę apėmė noras kuo greičiau sprukti ir ji jau galvojo, kad reikia palikti Esmeraldą ir bandyti nešti savo sveiką kailį. Tamsiaplaukė apsidairė aplink. Matėsi kelios durys. Kaži, kurios iš jų išves iš namelio? Pro kurias prasprukti bus saugu ir kurios mergaitę išgelbės? Tačiau nespėjus iki galo apsvarstyti pabėgimo plano, Esmeralda netikėtai sugriebė Dori už rankos. Jos ėmė kažkur keltis Dori nežinomu būdu, o paskui skriejo kerai. Vieni buvo raudoni, o kiti - žali, ir būtent dėl pastarųjų Dori jau manė, kad apalps. Ji žinojo, kad tokios spalvos yra žudymo užkeikimas. Mergaitė tikėjosi, kad klysta. Ji atsisakė tuo patikėti. To negali būti, tikino ji save. Tiesiog negali.
Kai Dori, Esmeralda, ir dar kažkas, o siaube, persikėlė į kitą vietą, Dori tiesiog skuto kažkur tolyn, bet netrukus parklupo. Kol ji atsistojo, Esmeralda jau kalbėjosi su kažkokiu vaikinu, kurio vardas buvo Rafaelis. Klastuolė nieko nesuprato. Netrukus Rafaelis kažkur dingo liepęs mergaitėms grįžti į pilį ir nunešti dėžutę profesoriams. Tik dabar Dori pajuto, kad rankoje kietai gniaužia dėžutę. Dar ji save sudraudė už tai, kad vykus tokiam mūšiui net neišsitraukė iš apsiausto burtų lazdelės. Kvaiša, burbtelėjo ant savęs mintyse. Mergaitė jautė, kaip to truputėlį atslūgsta baimė, panika, kaip iš kūno dingsta adrenalinas. Tačiau galvoje kirbėjo milijonai neatsakytų klausimų.
Mergaitės buvo kažkur uždraustojo miško pradžioje, netoli švietė pilies žiburiai. Jau buvo sutemę. Dori pradėjo pėdinti pilies link. Ji džiaugėsi, kad nespėjo bandyti sprukti tame keistame namelyje. Iš to nieko gero nebūtų išėję. O Esmeralda draugės nepaliko bėdoje. Pirmakursę šiek tiek graužtelėjo klastuoliška prigimtis. Ji nutarė nieko nesakyti Esmeraldai apie savo ketinimus vienai bandyti nešti sveiką kailį. Jautėsi dėkinga grifiukei ir suprato, kad šiandien susirado naują draugę. Dabar jau nebestebino tai, kad joms susipažinus Esmeralda kaip žirnius į sieną išbėrė pasakojimą apie tai, kad yra linkusi įsivelti į pavojus.
- Esmeralda, - kreipėsi ji į naująją draugę, - kas tas Rafaelis? Ar tai jis mus išgelbėjo? Niekaip nesuprantu, kas čia įvyko. Bet buvo smagu, - nusijuokė.
-
Rafaeliui pradingus Esmeralda vis dar skuodė, kaip beprotė, o atsigręžusi pamatė, kad Dori jau nebe tokia išsigandusi ir paprasčiausiai eina. Mergaitė sustojo ir pradėjo giliai alsuoti, tik dabar pajuto, kaip smargiai daužosi jos širdis. Kol ilgaplaukė vis dar veikiama adrenalino bandė atsipūsti, prie jos jau buvo priėjusi Dori ir uždavė Esmeraldai du klausimus. Pirmasis buvo įdomus, o antrasis - vidutinis.
- Rafaelis... Jis... - jos balsas skambėjo kvailokai dėl kvėpavimo. - Taip... Jis mano draugas iš klastūnyno. Kažkada su viena varniuke būdama tokioje pievoje radau įdomiai atrodančią dėžutę, ji mane bandė atkalbėti, kad neimčiau jos ir aš beveik patikėjau ja, tačiau sunku buvo atsispirti pagundai... Taip ir susipažinau su juo ir dar dviem tokiais. Asmira... ne Asami, ji iš Varno Nago ir dar su tokiu nuobodyla iš Švilpynės koledžio. Man Rafas labiausiai patinka, nes jis draugiškiausias. Keista, aš jo niekada nebūčiau paskyrusi į Klastūnyną, jis neturi tam tikrų bruožų. Asami, ji tokia protinga gražuolė, bet labai jau rimta. Jai patinka Ikas... Mikas. Bet Asami labai nemėgsta Rafo, nes jis iš Klastūnyno. Nors nesuprantu, aš manau kad nėra skirtumo, iš kokio koležo yra tavo draugas. Man patinka įdomūs žmonės, kaip kad tu. Tada aš visada su malonumu bendraučiau su klastuole ar klastuoliu. - Esmeralda užvertė galvą dangun ir sužibo pirmoji žvaigždė. - Kepurė sako, kad klastuoliai protingi, klastingi, siekiantys naudos sau, tačiau manau, kad kiekvienas turi ano ar kito koledžo savybių. Vieni mažiau, kiti daugiau. Na, tai dar susimatysim!
-
- Na, klastuoliai... - susimąstė Dori. - Klastuoliai žodžių kišenėje neieško, - tarė pirmakursė. - Žinai, bet šiandien įsitikinau, kad koledžas tikrai ne viskas, - pritarė Esmeraldai. - Man su tavimi patiko, esi šauni! Ir tikrai ne nuoboda! - sukikeno. - Susimatysim rytoj ryte prie garbingojo stalo, galėsim per pusryčius profesoriams įteikti šitą, - iškėlė aukštyn dėžutę.
Mergaitės priėjo pilį ir išsiskyrė. Dori nupėdino požemių link prieš tai dar užsukusi į virtuvę. Ji siaubingai norėjo valgyti. Sukimšusi kelias bandeles ir išgėrusi stiklinę moliūgų sulčių pirmakursė patraukė Klastūnyno link. Buvo tokia pavargusi. Širdy kažkas dar dunktelėjo pagalvojus apie nuotykį ir rytojaus rytą, tačiau vienuolikmetė nebeleido sau apie tai mąstyti. Ne dabar, pasakė sau mintyse ir nuėjo miegoti.
-
Rodės, britės savaitgalio rytas pagaliau bus vienas iš tų retųjų, kurie būna iš tiesų geri. Ji galėjo kiek tik nori išsimiegot, negana to - išsimiegot gerai! Tai buvo retas nutikimas jos gyvenime, tad iš šiandienos tikėjosi taip pat gero. Bet, kaip ji mėgsta pasakyti - nebūna to gero, kas neišeitų į blogą. Užtat, šiandien tasai blogas dalykas buvo kiek kitoks. Bet deja, blogesnis nei įprasta. O tai buvo Elodie's katės Mochos tiesiog išnykimas į bala žino kur. Ši nebuvo ant savo lovelės, nebuvo nei ant ar po pačios varnanagės lova, išvis nebuvo jos nė ženklo niekur visame mergaičių miegamąjame. Jai net teko iškeiksnoti keletą bendrakoledžių berniukų bendrąjame kambaryje, beieškant pūkuotosios. Bet ši lyg į vandenį prapuolus. Aišku, iš pradžių antrakursė apie tai per daug negalvojo, ką gali žinot, gal katė tiesiog išėjo pasivaikščiot, gi katės taip daro. Bet juodaplaukė turėjo įtarią nuojautą, kad šį sykį viskas nebuvo taip paprasta. Ir jos įtarimai buvo patvirtinti.
Apieškojus visus "ant" ir "po" kampus, esančius Varno Nago bokšte, ji jau liūdnokai sėdėjo ant savo lovos, prie pat Mochos gulimos lovelės. Atsirėmusi alkūnėmis į kojas, ji žvelgė žemyn, belaikant delnais kaktą. Ir štai tada mergaitės rudos akys pastebėjo nedidelį kamputį kažkokio lapuko, bekyšantį iš po katės pagalvės. Staigiai pastarąją numetusi, ji susiraukusi suėmė lapelį pirštais. Ant šio buvo katės pėdos antspaudas su užrašu.
Namelis miško gale. Pavakarė. Ten ją rasi.
Gold labai sutrikusi žvelgė į popiergalį. Jis toks.. nerišklus? Bet kodėl? Kokiam idiotui reiktų... Dvylikametė žvilgtelėjo į laikrodį ant stalelio šalia lovos. Rodė beveik penktą valandą. Logiškai pagalvojus, tai ir buvo beveik reikiamas metas. Varnė dar ilgokai delsė, svarstydama į kokią peklą ji buvo besivelianti. Bet prisiminus mylimiausiąją augintinę, ji visgi pasiryžo.
Tad po visų šitų nesusipratimų ji jau žingsniavo žalumos tankumyne. Reikėjo tai perlipti šaką, tai perlysti po peraugusia šaknimi, tai susivaldyti nedribt ant žemės veidu, nuo kai kur slidaus purvo. Vienu žodžiu, aplinka miestietę ne itin žavėjo. Kadangi būdama idiotė nepasiėmė rankinio laikrodžio, dabar neturėjo jokio supratimo, kiek laiko taip eina, nes per šakų ir lapų tankumynę nėjo net dangaus žmoniškai pamatyti. Nors ir daug žalumos jau buvo geltonėjantys bei raudonėjantys, vistiek kaip prilipę ant medžių buvo. Varnanagės pėdos jau buvo bepradedančios skaudenti nuo plokščiapadžių batų, visiškai netinkamų tokiems žygiams. Rodės, visos svajos, kad šiandiena bus gera, parodė juodaplaukei vidurinįjį pirštą. Na, išskyrus tik tai, kad dabar ji jau matė kažkokios trobelės siluetą netoliese. Bet sustingo, pastebėjusi žmogaus suluetą pro šakų tankumynę, irgi artėjant link minėtosios trobelės.
-
Slinko tingus šeštadienio rytas ir Meg bergždžiai ieškojo, ko nusitverti. Visi jos draugai mokėsi arba buvo kažkur išėję, tačiau švilpiukė neturėjo nuotaikos nei vienam, nei kitam. Nors rudaplaukė miegojo gana ilgai, ji tikrai nebūtų atsisakiusi dar kelių valandėlių miego. Tačiau, kaip visada tokiais atvejais, užmigti nepavyko. Grieždama dantimis Meghan išlipo iš savo minkštutėlės lovos ir išsliūkino iš bendrojo kambario į biblioteką - gal pavyks prastumti laiką ką nors skaitant ar darant namų darbus.
Vėlyvą popietę Meg grįžo į Švilpynės mergaičių miegamąjį. Mergaitė buvo pavargusi, nors nieko labai ypatingo nedarė. Bet vis dėlto mokytis nėra toks lengvas darbas. Ypač šeštadienį. Rudaplaukė klestelėjo ant savo lovos ir pasirėmė rankomis galvą. Tačiau jai kaip mat teko atsistoti, nes švilpiukė pajuto, kad ji ant kažko (kas nebuvo lova) atsisėdo. Atsistojusi mergaitė pažvelgė į lovą ir kaip mat pamatė raštelį, kurio prieš tai nebuvo pastebėjusi. Meg paėmė popieriaus skiautelę į rankas ir ištiesino.
Namelis miško gale. Pavakarė. Lauksiu tavęs.
X
X? Kas tas X? Visas Meg nuovargis dingo kaip nebuvęs. Švilpiukės galva įnirtingai dirbo, mėgindama išsiaiškinti, kas tas keistasis X ir kodėl jis (ar ji) nori su Meg susitikti. Tačiau mergaitė nieko nesugalvojo. Matyt, detektyviniai sugebėjimai, jei ilgai jų nenaudoji, dingsta. Rudaplaukė dirstelėjo į laikrodį, esantį ant jos staliuko. Šiek tiek po penktos vakaro. Temo kiek po šešių, tad švilpiukė nusprendė, kad dabar būtų pats tinkamiausias laikas keliauti.
Sekundėlę Meghan buvo kilusi mintis neiti - ką tu žinai, kas gali atsitikti. Tačiau šią mintį kaip mat nurungė nuotykių troškimas ir nuobodulys. Ilgai nesvarsčiusi Meg užsimetė savo juodąjį apsiaustą (naktys jau buvo vėsios), raštelį įsikišo į kišenę ir, griebusi savo lazdelę, išdundėjo iš miegamojo trenkdama durimis.
Leidžiantis saulei Meg žingsniavo miško tankme. Saulėlydis. Rudaplaukės mėgstamiausias paros metas. Dienos pabaiga, nakties pradžia. Tobulasis viduriukas tarp dviejų visiškai nesuderinamų laikų. Dominuojanti aukso spalva. Tikrasis grožis. Nerasi saulėlydžio, kuris būtų negražus. Kiekvienas buvo vis kitoks, tačiau vis tiek vienodai ypatingas.
Miške tvyrojo prieblanda, kai Meg nusigavo prie namelio miško gale. Jame nieko nebuvo, net šviesa nedegė. Švilpiukė nusipurtė. Vis dėlto, kad ir kokia bebaime dėjosi, mergaitė buvo ne pati drąsiausia. Ji daug ko bijojo, o ir dabar, viena, tamsoje, Uždraustajame miške, nesijautė labai drąsiai.
Meg apsidairė ieškodama kokių nors paslaptingojo X pėdsakų. Kažkur tolumoje, tarp medžių, kažkas sušmėžavo.
- Lumos. - sušnabždėjo švilpiukė, išsitraukusi savo lazdelę. Jei jau teks su kažkuo aiškintis santykius ar grumtis, geriau jau iš karto matyti su kuo.
Meghan lėtai ir atsargiai ėmė artintis prie šmėžuojančio silueto. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai žmogus (jei galvojate, kad tai ir taip aišku, negyvenote magijos pasaulyje. Čia tau pasiseka, jei tamsoje susitinki žmogų, o ne kažkokį keistą padarą), regis, mergaitė. Daugiau rudaplaukė nieko nesugebėjo įžiūrėti, nes dar buvo per toli, o eiti arčiau ji nedrįso. Tad sustojusi už gerų trijų metrų mergaitė tyliai sužnabždėjo:
- Kas tu?