Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Klerė Hikari Rugpjūčio 07, 2014, 12:36:14 pm
-
Grifo gūžtos ir Varnanagės bendruosiuose kambariuose yra po baldakimą, kurį pakėlus gali pamatyti ilgą tamsų tunelį. Einant juo maždaug pusiaukelėje į kito koledžo bendrąjį kambarį išvysi du uždegtus deglus, o tarp jų- linksmo seneliuko, vardu Lukrecijus Geranoris, portretą, saugantį įėjimą į vadinamąjį Drąsaus Žinojimo kambarį. Niekas nežino, nei kodėl jis taip pavadintas, nei kada atsirado. Dauguma net nežino, kaip jis atrodo, nes net ir iš tų nedaugelio nusigavusių prie portreto retas įkalba Lukrecijų Geranorį pasakyti slaptažodį ir įsileisti.
Pats Drąsaus Žinojimo kambarys gan didelis, jame yra spinta, prikimšta raudonų ir mėlynų kepurių, skarelių, pirštinių, šalikų ir panašių dalykų, kelios knygų lentynos, pilnos knygų, kurių nerasi niekur kitur, penkios sofos, židinys į kurį nepateksi su kelionmilčiais ir dešimt komodų, kuriose gali rasti beveik bet ką. Tiesa, viskas Drąsaus Žinojimo kambaryje yra mėlynos, raudonos, auksinės arba bronzinės spalvos, trumpiau- Grifo gūžtos arba Varnanagės spalvų. Kambarys visada tvarkingas, nors jo ir nelanko namų elfai. Po teisybei, beveik niekas į jį neužeina...
-
Keitė jai nežinia kiek laiko ėjo tuo tuneliu. Užkniso. Kaip nieko nėr, taip nėr.
Staiga tolumoje Keitė išvydo šviesą. Taip nudžiugo, kad net pradėjo bėgti.
Šviesos šaltinis buvo du viename tunelio šone pakabinti deglai. Tarp jų buvo didžiulis kažkokio seneliuko portretas.
-O kas gi čia!-nudžiugo seneliukas.-Mokinė. Varnanagietė tiesa? Čia jau senokai niekas neužsuko. Na, nebent išskyrus tą nelemtą vagišių. Retas atranda tunelį, retas. O varnanagiai dažniausia dar ir nesiryžta ateiti, nors tunelį randa dažniau nei grifai. Pastarasis mane aplankęs mokinys buvo grifas, mokyklą baigė prieš daugiau nei dvidešimt metų. Kuo tu vardu?
-Aaa...Keitė,-sutrikusi sumurmėjo mergina.-O, ee, tu?
-Lukrecijus. Lukrecijus Geranoris.
Keitė kažkaip suabejojo, kad yra toks vardas kaip Lukrecijus, ne tik Lukrecija, bet patylėjo.
-Kodėl tu gyveni čia?-paklausė Keitė.-Kodėl gyveni čia vienas, o ne keliauji į koridorius? Ten dažniau sulauktum draugijos.
-Na taip,-pritarė Lukrecijus.-Bet tada Drąsaus žinojimo kambarys liktų be apsaugos.
-Drąsaus Žinojimo?-sumirksėjo Keitė.-Kas per pavadinimas?
-Ką aš žinau. Žinau tiek, kad jis toks,-gūžtelėjo pečiais Lukrecijus.-Tai eisi ar stovyniuosi visą naktį?
-Gal užeisiu,-nutarė Keitė.-Praleisi?
-O slaptažodis?
-Slaptažodis?-pakartojo Keitė.-Aš nežinau jokio slaptažodžio.
-Be slaptažodžio neįleidžiu. Galiu nebent duoti slaptažodį.
-Duok,-sutiko Keitė.
-Ką duosi mainais?
-Lukrecijau...aš nieko neturiu.
Staiga Lukrecijus prisimerkė.
-Kas tau ant delno?-paklausė.
Keitė net pašoko. Kairėje rankoje ji tebespaudė lazdelę, tačiau dešinę buvo atgniaužta. Žymė matėsi. Mergina skubiai vėl ją sugniaužė.
-Paslaptis,-atsakė.
-Sugalvojau,-išsišiepė Lukrecijus.-Slaptažodis mainais į tavo paslaptį. Aš irgi noriu paslapties. Saugosim kartu.
Keitė giliai įkvėpė. Ji norėjo patekti į tą kambarį. Vistiek, pasak Lukrecijaus, čia niekas neateina.
Mergina lėtai atgniaužė delną ir parodė Lukrecijui
-Oho...-prabilo šis.-Pažįstu šitą žymę. Tai tas vagišius Durmštrangietis nemelavo sakydamas, kad jo sesuo mokosi čia ir kad jis-Grifo paliiuonis!
-Durmštrangietis?-pasitikslino Keitė.-Natanielis?
-Nežinau jo vardo. Bet jis pavogė knygą. Nereikėjo įsileisti pašaliečio, tačiau jis buvo iš akies trauktas Godrikas, Džeimsas šio tiek nepriminė, kaip tavo brolis!
-Džeimsas?-paklausė Keitė prisiminusi Hario sūnų.
-Džeimsas Grifas, Godriko sūnus!
-Aaa...-nutęsė Keitė. Savaime aišku, tai negalėjo būti tas pats Džeimsas.-Pažinojai Godriką Grifą?
-Buvo mano geriausias draugas,-atsiduso Lukrecijus.-O dabar padėk man sugalvoti slaptažodį.
-Tai slaptažodžio nėra?-pyktelėjo Keitė.
-Oficialiai jis yra. Bet mano fantazija išseko. Pamėgink tu tūkstantį metų vis keisti ir keisti slaptažodžius. Iš pradžių keičiau kasmet, po to atsibodo. Jei nekeisčiau, žmonės perdavinėtų slaptažodžius iš kartos į kartą. Nieko negaučiau.
-O tai Natanielis?-nepatenkinta paklausė Keitė.
-Kaip jis pats sakė, jis Durmštrangietis. Jis norėjo tik slaptai iškeliauti. Atėjo tik vieną kartą, beprasmiška jam galvoti slaptažodį.
Keitė piktokai šnarpštelėjo.
-Svarbu ne kas esi, o kuo tapsi,-sumurmėjo.-Tiks?
Lukrecijus linktelėjo.
-Kiek varnanagietiškas bet tiks. Užeik.
Keitė įlipo pro angą. Spintoje jei pavyko rasti mėlyną pirštinę dešinei rankai. Atrodys kiek keistai, bet geriau nei žymė.
Prisėdus ant mėlynos sofos pasirodė Lukrecijus. Pasirodo, jo paveikslas dvipusis, jis gali būti arba vienoje, arba kitoje pusėje.
-Kokį daiktą pavogė mano brolis?-paklausė Keitė.
-Knygą. Su trijų šimtų metų grifų kraujo linija ir viena pranašyste,-atsakė Lukrecijus.
-Ji pas mane,-sumurmėjo Keitė.-Kitą kartą atnešiu, gerai?
-Gerai.
-Lukrecijau?
-Taip, Keite?
-Aš skaičiau tą pranašystę. Ir... mano antras vardas Elena.
-Ir jų vardai bus Helena Varnanagė, Voldemortas Klastuolis, Elena Grif ir Džeinė Švilpynė,-tyliai pacitavo Lukrecijus.-Vargšelė.
Keitė tylėjo. Neturėjo ką pasakyti. Voldemortas dar galėjo rinktis, juk pats suteikė sau tą vardą. Keitei Elenos vardas buvo suteiktas vos gimus. Žinoma, Džeinei dar blogiau.
-Ar galiu čia numigti?-paklausė Keitė.
-Kol lankytojų skaičius yra šeši ar mažiau, miegoti galima,-sumurmėjo Lukrecijus. Keitė išsitiesė ant sofos ir užmigo.
-
Fasas įėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Aišku, savo užrašų knygą kaipmat surado, bet kažkur buvo pasidėjęs knygą iš Godrko Grifo bibliotekos, pavadinimu ,,Magiški skraidantys gyvūnai". Greičiausiai vaikinas buvo numetęs ją ant sofos, o kažkas pernešė ir padėjo ją ant bibliotekoje esančio baldakimo su Godriko Grifų dienoraščiu. Fasas suirzęs paėmė knygą ir įsimetė į kuprinę. Tada pastebėjo kažką juoda po baldakimu. Grifiukas apsidairė, ar niekas nemato, o tada nustūmė baldakimą ir išvydo tamsų tunelį. Iškart pasiėmė lazdelę, įlipo geležinėmis, kiek aprūdijusiomis kopėčiomis vidun, o baldą užstūmė ant viršaus, kad nė kiek nesimatytų skylė grindyse.
- Lumos!- ištarė Fasas. Bet šviesos jam buvo per mažai, o kadangi aplinkui jokių gyvūnų nesimatė, vaikinas sustiprino kerus:- Lumos maximus!
Apsidairė. Tunelis buvo gana siauras, tokiu praeiti galėtu daugiausia du žmonės, bet ir tai, labai susispaudę. Todėl žmonės, kenčiantys nuo klaustrofobijos, tokiu tuneliu tikrai neitų. Gerai, kad Fasas tokiems nepriklausė, tad ramiai nuėjo į priekį. O eiti teko gan ilgai (grifiukas nuėmė laiką: eiti pradėjo 15:36). Staiga jis išvydo didelį paveikslą su gal šešiasdešimties senuko portretu. Fasas iškart suprato, kad jis linksmas ir geraširdiškas. Nereikėjo net būti geru žmonių pažinėju.
- Labas!- šūktelėjo senelis.- Šiandien lyg kokia stebuklinga dienelė, kad sulaukiu jau antro lankytojo, po dvidešimties metų!
Fasas pakėlė antakį, žiūrėdamas į senuką kaip į nevisprotį.
- Labą dieną.- pasisveikino jis nustebęs.
- O tu man kažkur matytas!- pasakė senukas. - O, tu Grifų Gūžtos mokinys?
- Taip. Bet tikrai vargu ar būsiu jums matytas, nes jus tikrai pirmąsyk regiu.
- Na, man jau daugiau negu tūkstantis metų. Kartais užklysta mokiniai, kurių protėvius pažinojau. O koks tavo vardas ir pavardė?
Fasas šyptelėjo.
- Įdomu, į ką aš taip panašus. Aš Fasas, Fasas Oldefortas.
- O aš Lukrecijus Geranoris.- prisistatė paveikslo veikėjas.
-Malonu,- nusišypsojo Fasas. Šis senukas negalėjo kažkam nepatikti. Staiga vaikinas šį tą prisiminė. Auroro tėvo įduotas įtarumas visada lydėjo Fasą.- O kas gi dar atėjo pas jus?
- Viena mergaitė iš Varno nago. Ant dešiniojo delno turi įdomią žymę su Godriko Grifo herbu, nes ji - jo palikuonė, bet niekam neprasitark, gerai? Supyks jinai ant manęs, nes ir taip nervinasi, kad yra pranašystėje. Dabar ji miega manajame kambaryje.- tyliai pasakė senukas ir suokalbiškai pamerkė akį. Fasas kilstelėjo pečius.
- Gerai. - pažadėjo jis.- O koks kambarys yra už jūsų?
- Drąsaus Žinojimo,- pasakė senukas.- Net neklausk, kodėl toks pavadinimas, nes nežinau pats.
- Supratau,- pasakė Fasas. - Galite į jį įleisti mane?
- Slaptažodis?- gudriai pasakė Lukrecijus, aiškiai parodydamas atviru veidu, kad žino, jog Fasas nežinos. Taip ir buvo. Fasas susiraukė.
- Kad nežinau jokio... slaptažodžio.- vos neprasikeikė vaikinas.
- Na, nežinai, tai nežinai. Tada nebent galiu tau jį pasakyti.
- Tai, gal galėtumėt?- paklausė Fasas jau truputį susierzinęs.
- Bet žinoma, pasakysiu slaptažodį ne dykai. Ką duosi?
Fasas nusiėmė kuprinę.
- O ko reikia?- paklausė jis, turbūt nelabai mandagiai. Senukas skėstelėjo rankas nežinodamas.
- Paslapties. Daikto. Gyvūno.- pasakė senelis. Fasas nusijuokė. Tada sukišo rankas į vieną mažesnį kuprinės skyrelį ir kažko pradėjo ieškoti. Išsitraukė kažkokį senovinį žiedą.- Čia buvęs horokrusas. Dabar nebepavojingas. Tėvas atidavė man.
- Ohoho, tai jau dvelkia Voldemortu. Apie jį žinau. Gerai, kad jis nebegyvas.- nenorom tarė Lukrecijus ir ištiesęs ranką pro paveikslą, pasiėmė žiedą.- slaptažodis - ,,Svarbu ne kas esi, o kuo tapsi".
- Svarbu, ne kas esi, o kuo tapsi.- pakartojo Fasas ir paveikslas pasislinko.- Pas jus tokie siaubingi slaptažodžiai.
Senukas vėl mostelėjo rankomis į šonus, sakydamas ,,nežinau". Fasas įėjo ir apsidairė. Pamatė spintą, lentynas, prikimštas knygų, galybę komodų, penkias sofas ir gražų židinį. Viskas buvo išpuošta raudonai, geltonai, žaliai ir bronzine spalvomis. Priminė Grifų Gūžtos ir Varno Nago herbų spalvas. Fasui sukilo įtarimas, o staiga ant vienos sofos pamatė miegant mergaitę, kurią visai buvo užmiršęs. Priėjo arčiau ir išsižiojo: tai buvo Keitė Moris! Fasas tyliai apžiūrėjo spintą, lentynas (jose knygos buvo senovinės, bet vis vien įdomios). Komodas paliko kitam kartui. Tada atsisėdo ant vieno sofos priešais židinį ir įžiebė židinyje ugnį.
Fasui nusibodo ten sėdėti. Tada jis atsisveikino su Lukrecijumi Geranoriu ir išėjo į Kambarį Ikii Pareikalavimo.
- Aš grįšiu,- pažadėjo Fasas.- Pasakyk Keitei, kai nubus, kad buvau čia ir kad ji užeitų į Kambarį Iki Pareikalavimo.
- Gerai.- atsakė šypsodamasis senukas. O Fasas nubildėjo koridoriumi į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, paskui nepastebėtas - į Kambarį Iki Pareikalavimo.
-
Keitė pabudo ant sofos Drąsaus Žinojimo kambaryje.
-Labas rytas, gražuole!-pasisveikino Lukrecijus Geranoris.-Turėjai lankytojų!
-Kas buvo atėjės?-žiovaudama paklausė Keitė.
-Ai, grifas. Fasas Odfortas, rodos, toks jo vardas. Pasakiau, kad čia miega Grifo palikuonė, kad leistų išsimiegoti.
Keitė paspringo. Ne. Ne. Tai nevyksta.
-Ir kur...jis dabar?-silpnu balseliu paklausė Keitė.
-Kambaryje iki Pareikalavimo!-džiugiai atsakė senukas.
Keitės viduje kažkas atitrūko ir nukrito. Fasas išėjo į Kambarį iki Pareikalavimo.
Pas Džeinę.
Keitė pašoko.
-Turiu jį pasivyti,-suriko ji lėkdama pro portreto angą.
Lukrecijus kažką šūktelėjo, bet Keitė jo negirdėjo. Galvoje skambėjo pranašystės nuotrupa.
Jų vardai, pasirinktieji ar įduotieji, bus Helena Varnanagė, Voldemortas Klastuolis, Elena Grif ir Džeinė Švilpynė. Jie turės milžinišką savo protėvių galią, tačiau arba jie išžudys vienas kitą, arba ji pražudys juos pačius.
Jei Keitė nesustabdys Faso, jis pasakys Džeinei. Tada Keitei beliks tik numirti.
-
-Ar nebūtų galima pakeisti slaptažodžio?
-Slaptažodis keičiamas lygiai kasmet. Kitaip įsitvyraus netvarka.
Keitė.atsiduso. Lukrecijus buvo nesukalbamas.
-Svarbu ne kas esi, o kuo tapsoli,-sumurmėjo. Lukrecijus ją praleido.
Keitė pasiėmė ir atsivertė knygą pamėgino skaityti.
Staiga sukukčiojo.
-Lukrecijau, palik mane viena,-paprašė pajutusi Lukrecijaus žvilgsnį.
-
Irbis skubiai, bet slaptomis nusileido į tunelį, o į žmogų atvirto prieš posūkį, už kurio jau buvo matyti paveikslas su Lukrecijum Geranoriu.
- Sveikas,- mestelėjo Fasas prišokęs.- Svarbu ne kas esi, o kuo tapsi!
Senukas sutrikęs pasitraukė. Fasas, įlįsdamas į kambariuką, dar spėjo išgirsti pusę žodžio. Ir ta pusė jį sunervino. Animagas, kiek šlubuodamas, įžengė į kambarį, apsidairė ir pamatė Keitę. Verkiančią. Išplėtė akis.
- Kas yra, po perkūnais?- piktokai paklausė Fasas priėjęs. Tada prisėdo šalia varniukės ir paklausė ramiau:- kas yra, Keite?
-
Išvydusi Fasą Keitė pašoko ir skubiai nusišluostė ašaras. Tobula. Vos tik ji iš kažkur pabėga, jis tuoj pat atseka iš paskos.
-O tau?-atšovė ji.-Kas tau negerai Fasai? Tu jau žinai. Lukrecijus tau pasakė. Jis tau pasakė, kad...-ji nebepajėgė šnekėti. Nusiplėšė pirštinę ir parodė Fasui žymę.
-Kai ji išryškės,-sukuždėjo Keitė,-aš mirsiu. Nes niekada nepadarysiu to, kas viską pakeistų.
Tai buvo tiesa. Ji to niekada nepadarys. Ji niekada nenužudys Džeinės.
-
Fasas susiraukęs pažiūrėjo į Keitę. Paėmė delną. Pamatė aiškų Grifų Gūžtos herbą.
- Man Lukrecijus pasakė apie tave, kad esi Godriko palikuonė ir kad susijusi su kažkokia pranašyste. Pranašystės - laikinas dalykas, turėtum nusiraminti,- gal šaltokai, bet ramiai pasakė Fasas. - Jeigu aš kažko ir nežinau, nebandyk nuslėpti. Gal ir nesu galingesnis už tave, bet išmanau daug. Turiu daugiau patirties.
Fasas perbraukė per herbą ranka. Pajuto dilgsint savo delną. Apvertė. Pamatė nedidelį ir blukų Grifų Gūžtos herbą, bet jis tarsi įsigėrė į ranką. Nekreipdamas dėmesio į tai, pažiūrėjo tiesiai į Keitės akis.
- Nusiramink ir papasakok man. Viskas gerai.
-
-Aš ar Džeinė?-tiesmukai paklausė.
Fasas nori tiesos, Fasas gaus tiesą. Kad ir kaip būtų baisu.
-Kažkuri iš mūsų turi mirti. Nebent gerasis Dievas nuspręs mūsų pasigailėti ir pareikš, kad Džeinė ne ta. Bet per daug vilties neturiu, nes Elena mano antras vardas, o aš... pats matai.
Keitė nutilo. Ji jau buvo įsitikinusi, kad Džeinė tikrai ta, tačiau ištarus savo mažą viltį garsiai ji vėl atgimė.
((Srr, mane varo iš wi-fi zonos. Prisijungsiu rytoj. Labanakt)))
-
Fasas mąstė, ieškodamas loginių sąsajų. Prabilo.
- Esu girdėjęs tą pranašystę. Taigi... Voldemortas negyvas. Nekliudo. Helena - vaiduoklis. Nekenks niekuo, išskyrus gąsdinimąsi. Tu... tavo antras vardas Elena, ar ne? Elena Grif, drąsi iš prigimties, o protinga dėl tėvų. Tinka. Paskutinė - Džeinė. Džeinė Švilpynė, tiesa?- pasitikslino. Keitei linktelėjus, tęsė.- Na, man Džeinė į švilpiukę neneša. Na, turi ugnies valdymo galią, bet dievaži - pasitreniravęs ir aš galėčiau. Džeinė klastuolė - klastuolė, kad būtų Švilpynės palikuonė - neįmanoma. Juk švilpiai su klastuoliais - didžiausi priešai. Visiškai neįmanoma. Na, o dėl tavęs turbūt neabejoju. Garbė Godriko palikuonei!- išsišiepė Fasas.
-
Keitė pavartė akis.
-Čia ne juokai, Fasai,-sumurmėjo ji.-Ir Helena nekenks. Šitą žaidimą ji jau pralaimėjo. Kam jai man kenkti? Pats matai,-ji mostelėjo aplink kambarį,-Grifo gūžta ir Varnanagė žaidžia kartu. Gal dėl to, kad aš pataikiau į Varnanagę. Gal Godrikas Grifas iš pat pradžių susitarė su Rovena Varnanage. Bala žino,-Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Ir... nesakyk nieko Džeinei, gerai?-kiek patylėjusi paprašė.-Kol nesam tikri, kad Švilpynė-ne ji.
-
Fasas linktelėjo.
- Tylėsiu. Bet vis dėl to, privenk jos... geriau tegu galia kurią sudoros, negu išsižudyt pačioms. Būk atsargi.- pasakė grifas. Širdyje tikėjosi, kad Džeinė nebūtų Švilpynės Helgos anūkė. O jeigu yra ir vienos iš merginų mirtis neišvengiama, kad verčiau žūtų klastuolė. Kad ir kokia tiesmukiška mintis. Tad Fasas padrąsinamai nusišypsojo Keitei. Turėjo keistą savybę - niekada neparodyti baimės ar ko panašaus kitiems. Tik likęs vienas nusiimdavo tokią šaltą kaukę ir pradėdavo šypsotis ar liūdėti.
-
Keitė nepatenkinta purkštelėjo.
-O kaip tau atrodo, ką aš darau?-paklausė.-Kada tik galiu painiojuosi jai po kojom ir rodau kuo daugiau užuominų, kas aš? Jei tik Džeinė išsiaiškins, man šakės. Gal aš ir ne pati protingiausia varnė, bet nesu ir kvailiausia. Suprantu tai. Ji sugebėtų mane nužudyti, aš jos-ne. Tai ne mano būdui.
Keitė papurtė galvą. Į akis plūstelėjo ašaros. Ji skubiai nusuko veidą. Nenorėjo, kad Fasas pamatytų jos ašaras.
-
Fasas nebuvo toks absoliutus kvailys, kad nepamatytų, jog Keitė verkia.
- Nu nusiramink,- ramiai pasakė Fasas.- Juk net neturim įrodymų, jog tai ji! Galų gale... jeigu ji susiprastų, ir vis dėl to būtų ji...- Fasas nugurkė seilę.- Bandyčiau apginti tave. Viskas bus gerai, pamatysi. Galiu garantuoti.
Fasas išsiėmė lazdelę. Graži. Būtų gaila, jeigu liktų tik anglys. Bet dar galima nusipirkti naują, o jeigu žūtų Džeinė ar Keitė, nieko nepakeisi.
-
Keitė papurtė galvą.
-Nebus,-sukuždėjo.-Net jei tai ne ta Džeinė, aš... tiesiog negalėčiau. Aš negaliu nužudyti žmogaus, Fasai. Aš...tiesiog negaliu. Ir niekada negalėsiu.
Ji nutilo ir nusišluostė ašaras. Ne laikas verkti, Keite,-pasakė sau.-Ne laikas.
-
Fasas šyptelėjo, pažvelgė tiesiai Keitei į akis.
- Nemanau, kad ir Džeinė yra tokia žmogžudė, kaip tau atrodo. Nemanau, kad jums reikės išsižudyti. Neverk. Būk rami. Viskas bus gerai.
Fasas ištiesė burtų lazdelę ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Iš lazdelės galo staiga iššoko įvairiaspalvių gėlių puokštė. Fasas krūptelėjo. Matyt, neteisingai pasakė burtažodį, bet ketindamas viską užglaistyti ir nepasirodyti kvailiu, ištiesė puokštę Keitei. Kvailai padarė. Turbūt. O gal ne.
-
Gavusi puokštę Keitė kiek raustelėjo. Iš paskutiniųjų tikėjosi, kad: a) nesimato, kad ji užraudo, b) Lukrecijus nesumanė pasižiūrėti, kas vyksta kambario viduje
-Aaa...mmm...ačiū,-sumurmėjo. Ji nežinojo, ką dar sakyti tokioje situacijoje. Nuleido akis į gėles. O jos buvo tikrai gražios.
Staiga Keitė pagalvojo apie Heilę. Gal gerai, kad ji čia nesimoko,-pamanė.-Sužinojusi, kas čia vyksta, ko gera, numirtų iš džiaugsmo. Tiek paskalų...
-
Fasas sutrikęs atsakė:
- Prašau...
Fasas išsišiepė, pamatęs, kaip Keitė kiek paraudo. Slapčiom išsišiepė, bet apsimetė žiūrėintis į Lukrecijaus pusę, ar to ten nėra.
- Taigi... Gal nori jau eiti iš čia? Žinai, Džeinė garantuotai nežino tų visų pranašysčių. O jeigu slėpsimės, ji gali pradėti įtarinėti. Bet susitarkim tokį dalyką... kad tu nuo mūsų nebėgsi. Nes mes gavom laišką - įspėjimą: arba einam į Uždraustąjį Mišką, arba mus visus iššžudys. Tai sėdim Kambary Iki Pareikalavimo. Keite, jeigu nenori susidurti su Džeine, bent jau man pranešk, kur esi, nes man neramu. Gerai?
-
Keitė atsiduso. Na taip...
-Gerai,- nenorom sutiko.-Kambarys iki Pareikalavimo. Jei ne, tai pats žinai kur mane rasti. Mano maršrutas paprastas- Biblioteka, Varnanagės bendrasis kambarys, pamokos, didžioji salė... dabar dar prisidėjo Gūžta ir šitas kambarys. Ir Kambarys iki Pareikalavimo.
Ji atsistojo. Kaip sakė Fasas, nuo Džeinės neiśsisuksi. Bet Kambarys iki Pareikalavimo vistiek neviliojo.
Vis dėl to Keitė užsitempė ant dešinės rankos mėlyną pirštinę, atsistojo ir pasisuko į Fasą.
-Eisim?-paklausė.
-
Fasas liūdnai nusišypsojo.
- Žinai, aš anksčiau nepastebėjau to tavo ženklo. Nusimauk tą kvailą pirštinę, nes ji atkreipia daugiau dėmesio, negu pats ženklas. Laikyk ranką kumštyje.- Fasas prisiminė, kai kumštį visada laikydavo, kai naktimis, būdamas pirmakursis, grauždavo nagus, kad jo nenukaltų koks septintokas.- Į Uždraustąjį Mišką nebeik. Tave iškart nužudytų. Jeigu siųsiu tau laišką, atrašyk... Nepyk, kad esu toks įkyrus. Neramu.
Fasas nejaukiai šyptelėjo, atsistojo, užsimetė ant peties kuprinę.
-
Keitė pavartė akis. Žinoma, žinoma...
-Ženklo nepastebėjai, nes nuo tada, kai jis atsirado, iki tada, kai tau jį parodžiau mane matei daugiausia du kartus-ne, man rodos, vieną. Kumštį galiu pamiršti,-atsakė Keitė. Kaip visada, buvo per daug užsispyrusi nusileisti. Nutarė patylėti dėl Uždraustojo miško. Nenorėjo duoti pažadų, kurių neįvykdys, nes žinojo: dabar, kai sykį jau aplankė testralius, nė nepastebės, kaip nudroš pas juos dar kartą.
-
Klausydamasis Keitės, Fasas keistai primerkė vieną akį.
- Aha, o kada ir kur tau jis atsirado?- Fasas skarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į Keitę. Pameluoti jai tikrai nepavyks.- Ir ar pažadi man nebeiti viena į Uždraustąjį Mišką?
Fasui rūpėjo dar šis tas. Bet tasai klausimas dar palauks. Vaikinas regėjo Keitės akyse šokant nepasitenkinimo ir jau planuojamo žygio į Uždraustąjį mišką, kibirkštėles. ,,Nieko nebus. Turėsiu ją sekti."- stebėdamas Keitę, pamanė Fasas. Bet nė nekrustelėjo.
-
-Amm...-numykė Keitė. Velnias,-pamanė.-Gūžtoj. Kai lijo, tai turbūt vakar,-Keitė su siaubu suvokė praradusi laiko nuovoką.-Dėl Uždraustojo miško... negaliu pažadėti. Deja, negaliu.
Iš Faso veido Keitė suprato, kad jis nenusileis. Ką gi, ji irgi.
Keitė prisiminė, kaip Heilė prašydavo ko nors nedaryti. Niekada nebūdavo taip, kad Keitė to nepadarydavo, jei norėdavo. Nes ji tuoj pat užprotestuodavo, o Heilė nemėgdavo ginčytis ir nusileisdavo.
Na, Fasas-ne Heilė. Gal taip netgi savotiškai linksmiau.
-
Faso akyse šokinėjo pašaipūs šešėliai. ,,Tai užsispyrėlė. Nežada. Vadinasi, neklausys manęs ir lįs, kur nereikia. Tada aš ją seksiu." - pamanė Fasas. Bet nusprendė darsyk ją perkalbėti.
- Aš juk tau minėjau, kad Uždraustajame miške mūsų visų tyko. Be to, tu - Godriko Grifo proanūkė. Tave nužudys iškart. Aš buvau pasivertęs į snieginį leopardą, ieškojau tame miške tavęs, kai neatrašei. Neradau, susikoviau su akromantulu ir dar kažkokiu neaiškiu padaru. Jis buvo protingas, nes suvokė, jog esame lygių galių, kol buvau irbis. O juk žinai, kiek kartų esu lankęsis tame miške ir nenukentėjau. Paskui Džeinė irgi slapčia išsliūkino į Uždraustąjį mišką. Grįžo labai sunkiai sužeista to paties padaro, kuris puolė mane. Be to - vilkolakis prie Buveinės ar Būstinės, nepamenu. Ar tu savižudė, kad nori į ten eiti?- griežtai paklausė Fasas, nenuleisdamas akių nuo varniukės. ,,Aha, ji lankėsi Gūžtoje. Dabar žinosiu, kur jos ieškoti."
-
-Ne,-kuo ramiausiai atšovė Keitė.-Bet jeigu aš keliausiu į testralių olą ar Gūžtą kelionmilčiais arba testraliu, kas tada nutiks. Be to, ne tiek jau ir daug žmonių žino, kad aš-Grifo palikuonė. Manau, mane jie įvertintų tiesiog kaip kvailą smalsią mokinę. Nemanai? Be to, aš dar turiu savo magiją, nepamirškim to.
Staiga Keitė susivokė suklydusi. Jei ji mano turinti savo magiją, ji tikrai savižudė. Juk nuo tos kvailos magijos žymė ir ryškėja.
-
Fasas liūdnai šyptelėjo. Tada prabilo:
- Kelionmilčiai... gerai. Bet testralį gali sužeisti. Pas mus pro langą į Kambarį Iki Pareikalavimo atskrido visas sudraskytas ir kruvinas Džeinės testralis, kuriam ir koja buvo sulūžusi. Jau išgydėm, jeigu ką,- pridūrė skubiai, išvydęs Keitės veido išraišką.- Tas, kam reikia, jau garantuotai žino. Ir... kaip manai, ar daug mokinių Hogvartse turi juos saugančią ir už juos kerštaujančią paklusnią it šuniuką juodąją magiją?- piktai paklausė grifiukas. Išvydęs besiklausantį Lukrecijų Geranorį, piktai mestelėjo jam kažkokį burtą. Senukas susigėdęs čiuposi krapštytis ausį. ,,Ausų užkimšimo kerai visada veikia." - piktdžiugiškai pamanė Oldefortas. Bet paskui pasigailėjo. ,,O gal jis būtų mums kažką pataręs..."
-
Keitė suirzusi pavartė akis. Taip, Fasas ne šiaip ginčijasi, jis turi argumentų...
-Nemanau, kad labai jau daug žmonių Hogvartse moka naudoti juodąją magiją, nebent klastuoliai. Ir mane saugo ne juodoji magija. Sakai, Džeinės testralis grįžo? Tikriausiai ji jų neskiria. Ir tarp kitko- pasitaikius progai reiktų paaiškinti Džeinei, kad testraliai yra testraliai, ne arkliai. Be to, yra maskuojamieji kerai,-išpyškino Keitė. Akies krašteliu žvilgtelėjo išėjimo pusės. Pamačiusi Lukrecijų, besikrapštantį ausį (matyt, Fasas pasidarbavo) skubiai paslėpė gėles. Kad tik jis nepamatytų....
-
Fasas pakraipė galvą. Na ką gi.
- Taigi, tu sakai, kad tave saugo magija, ne juodoji, nors aš galvoju kitaip, lad yra maskuojamieji kerai ir esi puikiai pasiruošusi žygiui į Uždraustąjį mišką. Tad man kyla TOKS klausimėlis: ko tu ten taip užsikepei?- akylai stebėdamas į varniukę, paklausė vaikinas. Toks noras eiti į tokią vietą buvo labai įtartinas. O jo paaiškinimai tik trys, ir visiškai priešingi: pirma, ją bando prišaukti kerais nepažįstamasis nusikaltėlis, antra - ją į ten kviečia magija, o kokia - lieka paslaptis, trečia - ji pati turi kažkokį įdomų tikslą. Kaip ten bebūtų, miške labai pavojinga. Ypač Grifo palikuonei, kad ir kokios galios jai paklūsta.
-
Keitė gūžtelėjo pečiais.
-Man tiesiog patinka testraliai,-sumurmėjo ji.-Supranti?
Šitas klausimas buvo beveik retorinis. Keitė žinojo, kad niekas negali suprasti jos meilės testraliams.
Keitė užsimerkė. Atsiminė tą dieną, lyg tai būtų buvę vakar.
Atsiminė Heilės veidą. Atsiminė kraugeriškas Bertramo akis ir paskutinį perspėjimą. Atsiminė, kaip atsisakė ir stovėjo kur stovėjusi.
Atsiminė, kaip užkeikimas, turėjęs ją nužudyti, atsisuko prieš patį Bertramą.
-
Fasas primerkė vieną akį, žiūrėdamas į Keitę.
- Džeinė testralius irgi myli, bet ji vieną jų vis pasikviečia į Hogvartsą. Be to, gali susikurti ugninį. Tu irgi galėtum, panorėjusi. Be to,- pritilo grifiukas, abejodamas, ar verta tai sakyti. Įtarė, kad Keitė supyktų. Bet tiek tos.- Yra specialus Skraidūnų iškvietimo ir Surišimo užkeikimas. Jis iškviečia tavo dvasiai giminingą, visiškai laisvą skraidantį gyvūną ir suriša, kad tarnautų. Ir ir tiesiog Iškvietimo burtažodis. Godriko Grifo bibliotekoje viską radau.
-
Keitei norėjosi paimti kokią storą knygą ir trenkti ja sau į galvą. Arba Fasui, irgi būtų neblogai.
Keli žmonės šioje mokykloje supranta testralius?-pamanė ji.
Nedaug,-sumurmėjo balselis galvoje.-Tikrai nedaug.
-Pirma, negalėčiau susikurti jokio ugninio testralio. Antra, aš tikrai neimsiu išnaudoti testralių taip, kaip Džeinė išnaudoja tą vargšelį. Trečia, testraliai nėra paprasčiausi laukiniai arkliukai, kuriuos gali paskviesti į namus ir prisijaukinti,-išpyškino Keitė. Paskutinis sakinys buvo sugalvotas eksprontu, ji net nebuvo tikra, ar jis teisingas, tačiau nesugalvojo nieko kito. Jai tai buvo savaime suprantamas dalykas, o tokius žmonės ne visada moka paaiškinti
-
Fasas jau kelintą kartą šiandien pašaipiai šyptelėjo. Keitė itin keistai suvokė testralius.
- Nesuprantu, kuo tau netiktų ugninis testralis? Džeinės sukurttieji nedegina, elgiasi lygiai, kaip ir tikrieji. Nrmanau, kad Džeinė jį išnaudoja - juk testraliai vis dėl to yra tamsūs padarai, dar vadinami Mirties Paukščiais. Na, yra gan taikūs, bet pažįstu daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip, yra nukentėję nuo testralių. Tu sakai, kad jie nėra prijaukinami arkliukai. Juos prijaukinti laisvai įmanoma, jų galima ir nusipirkti. Tačiau, jeigu jie yra LAUKINIAI, tai kokio velnio lįsti į jų gyvenamą teritoriją? Jie pripratę prie tavęs, gero žmogaus, ims priiminėti kitus, kurie pas juos ateis su negerais tikslais ir tie negerieji gali juos pavergti, ar dar velniai žino ką padaryti. Vien jų labui neturėtum ten lankytis.
-
Keitė piktai žvilgtelėjo į Fasą. Taip, jis tikrai nesupranta...
-Jei galėtum kurti ugninius žmones, ar norėtum pakeisti tikruosiuos jais?-paklaususi Keitė nutarė, kad palyginimas netikęs, nes kai kada tikrai norisi, kad kiti tau paklustų.-Be to, tu nežinai, ar Džeinės testralis elgiasi lygiai taip, kaip tikrieji, nes niekada iš rimtųjų jais nesidomėjai. Testraliai nėra tokie patiklūs kaip žmonės, jų lengvai nepavergsi. Ir iš kur žinai, kad tie prijaukinti testraliai tikrai yra testraliai?-Keitė suvokė mąstanti pernelyg sudėtingai, bet jai nerūpėjo.-Klausi, kam, jei jie laukiniai, pas juos lįsti? O pavyzdžiui kam tau pasivertinėti irbiu, jei esi žmogus?
-
Fasas jau pasipiktinę pažiūrėjo į Keitę. Jis buvo ne varniukas, bet tai nereiškia, kad debilas. Tada jau piktesniu balsu, nors veidas tebebuvo ramus, atkirto Keitei:
- Ugninis žmogus nelygu ugniniam testraliui. Žmonės nėra laukiniai, su jais gali bendrauti, o jų nepavergsi. Testralius pavergti gali be jokių kerų. Aš testralius pažįstu labai gerai, nes Durm..štrange turėjau labai daug praktikos su jais. Aš irbiu pasivertinėju su tikslais. Susikalbėti su kitais plėšrūnais ir kai kuriais gyvūnais. Greičiau kur nors patekti. Užsimaskuoti. Pulti, nekeliant įtarimų,- grėsmingai pasakė. Ir baigdamas netekti kantrybės, žiūrėdamas į atkaklų Keitės veidelį, užbaigė:- jeigu nori pakratyti kojas - prašau, eik į Uždraustąjį mišką ir būk ten kad ir visą gražią dieną. Ir dar gražesnę naktį. Kaip sau nori. Aš tik bandau apsaugoti savo draugus, nors žinau, jog tai įkyru. Daug jų aš turėjau, visi jie buvo drąsūs. Ir bent du trečdaliai iš jų dabar jau yra lavonai, graužti pergraužti kirmėlių. Kaip nori. Jeigu nori greitos mirties, prašau. Nesikišiu.
Ir nebenorėdamas ginčytis, pasuko link išėjimo. Lukrecijus Geranoris priekaištingu žvilgsniu pažiūrėjo į hį, tačiau grifas nekreipė dėmesio.
-
Keitė piktai žvelgė Fasui pavyjimui. Palaukė, kol jis nueis pakankamai toli, tada nepatenkinta purkštelėjo. Tada apsvarstė jo žodžius.
Ugninis žmogus nelygu ugniniam testraliui... na žinoma, testralis kartais atrodo patraukliau. Praktikos jis mat turėjęs...tikriausiai kartu darė matematikos darbą. Su tikslais jis mat pasivertinėja!
-Nelabai tave mėgsta, ką?
Keitė krūptelėjo. Buvo visai pamiršusi Lukrecijų. Gūžtelėjo pečiais.
-Tikriausiai,-sumurmėjo ir pasitaisė krepšį.-Nesupyksi, jei jau eisiu.
-Kaip čia pasakius. Kur eisi?
-Negi ne užtektinai prisiklausei?-paklausė Keitė.-Į Uždraustąjį mišką.
Lukrecijus kilstelėjo antakį.
-Maniau, jis tau neleido.
Keitė pažvelgė Grifo gūžtos bendrojo kambario pusėn.
-Jis man ne tėvas,-tarė užstumdama portretą.
-
Fasas dar nebuvo išėjęs, tik stovėjo prie paveikslo, laukdamas, kol Lukrecijus Geranoris praleis. Tada pamatė, kad jo ten nėra. Apsisuko, išvydo jį kitoje pusėje, ant išėjimo pro Varno Nago koledžą.
-Nelabai tave mėgsta, ką?- paklausė Lukrecijus Keitės, užmiršęs Fasą.
-Tikriausiai,-sumurmėjo Keitė.-Nesupyksi, jei jau eisiu.
-Kaip čia pasakius. Kur eisi?
-Negi ne užtektinai prisiklausei?-paklausė Keitė.-Į Uždraustąjį mišką.
Lukrecijus kilstelėjo antakį.
-Maniau, jis tau neleido.
Keitė pažvelgė Grifo gūžtos bendrojo kambario pusėn, Fasas irgi apsigręžęs žiūrėjo.
-Jis man ne tėvas,-tarė užstumdama portretą. Fasas ramiai žiūrėjo pavymui. Lukrecijus peršoko į portretą priešais jį.
- Turėtum ją sulaikyt.- pasakė tas. Fasas kilstelėjo antakius.
- Tegu susidurs su tuo šmėkliuku, kuris sužeidė ir mane. O jeigu pakratys kojas, ne mano bėda.
- Bet vis vien jausi sąžinės graužimą. - pasakė pastabus Lukrecijus.- Tu irgi turi šiokių tokių giminų, kurie buvo susiję su Hogvartso įkūrėjais. O be to, ji Godriko...
- O man nusispjaut, Lukrecijau.- atsikirto Fasas ir portretui pastūmęs, plačiais žingsniais nubildėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Kadangi nieko nebuvo, ramiai išlindo ir nužingsniavo į koridorių. Tada greitesniu tempu nuėjo į kitą aukštą. Dar greičiau. Dar. Tada pasivertė į Snieginį leopardą ir nušuoliavo į Kambarį Iki Pareikalavimo.
-
Keitė sėdėjo ant sofos ir skaitė knygą, kai židinyje kažkas pasirodė ir nušvilpė link išėjimo. Portretas užsitrenkė.
-Praleisk mane! Man reika ją pamatyti! Slaptažodis-svarbu nekas esi, o kuo tapsi, ar kažkaip panašiai!
-"Kažkaip panašiai" nepriimu. Be to, slaptažodis šiais metais pasikeitė.
Keitė šyptelėjo puse lūpų. Regis, Netas pražiopsojo naują slaptažodį, kurį Keitė (ir vėl) turėjo sugalvoti. Ne be kainos. Lukrecijus, tas senas sukčius, vėl pareikalavo paslapties. Na, šį kartą bent jau pasiteisino tokia smulkmena, kad žymė tik ryškėja.
Šįkart Keitė negalvojo daug ir ilgai. Tik prisiminė, kieno čia kambarys ir pasakė pirmą į galvą šovusią mintį: aš to neprašiau.
-Nagi, prašau. Tai būtina.
-Aną kartą irgi taip sakei. Ir pavogei knygą.
-Įleisk jį, Lukrecijau,-pasakė Keitė.-Prisiimsiu atsakomybę, jei jis ką nukniauks.
Kelias sekundes Lukrecijus nepatikliai žvelgė į Keitę, tada lėtai atsidarė.
-Jis gali rėkti,-perspėjo mergina ir ruošdamasi antpuoliui nudūrė akis į knygą.
-KEITE ELENA MORIS, KVAIŠA TU!
-Ir man malonu tave matyti, Netai.
-TU GALĖJAI ŽŪTI!
-Baik rėkti.
-NEAIŠKINK MAN!
-Netai, raminkis.
Natanielis prisėdo ant sofos.
-Keite, ką tu sau galvojai?
-Kada?
-Žmogau, trečias kartas nemeluoja. Kai kitą kartą rizikuosi dėl tų padarų, rimtai žūsi.
-Sakai?-paklausė Keitė.-Nemanau,-sumurmėjo žiovaudama.-Ir šis kartas nebuvo...
Staiga jos akis išsiplėtė.
-Tu nematei pirmo karto,-sukuždėjo.
-Tiesą sakant, mačiau. Aš... truputėlį pasekiau judvi su Heile.
-Ne,-sukuždėjo Keitė purtydama galvą.-Tau buvo penkeri...
-Ir ką? Juk tu tik gyneisi.
-Natanieli...
Ji užsimerkė. Ne. Jis negalėjo matyti.
Netas žvilgtelėjo į laikrodį.
-Turiu eiti. Nepyk. Ir saugok save. Neturiu jokio noro prarasti sesutės, kuri ką tik užaugo iki padorio trečiakursės ūgio.
Keitė pavartė akis. Natanielis šyptelėjo.
-Iki,-tarė žengdamas į židinį.
-
Natanieliui išėjus Keitė išlindo pro portreto angą.
-Matai?-paklausė ji.-Jis nieko nepaėmė.
-Tiesa,-sutiko Lukrecijus.
Trumpa tyla.
-Jis čia buvo, mažoji Elena,-pasakė Geranoris.
-Ką?
-Jis čia buvo.
-Natanielis.
-Ne. Jis.
Keitė paniuro. Kiek gi ji pažįsta "jų" galinčių patekti į šitą kambarį?
-Supratau,-tarstelėjo nueidama.-Ačiū, kad pasakei, Lukrecijau.
-
-Gyvenimas užkniso, Lukrecijau.
-Koks įdomus teiginys. Bet jei kas sumokėjęs kainą paklaustų slaptažodžio, pamanytų, kad juokauju. Manau, supyktų.
-Taip, taip. Tai įleisi?
-Žinoma,-suburbėjo Lukrecijus, atverdamas paveikslą. Keitė smuko vidun.
Mergina pasirinko Drąsaus Žinojimo kambarį dėl vienos paprastos priežasties- apie jį žinojo tik ji ir Fasas. Fasui iškeliavus, liko tik Keitė. O tai reiškia, jog kad ir kas tūno medalione, niekas apie jį nesužinos. Nebent koks atsitiktinis ne vietoj ir ne laiku pasipainiojęs paklydęs moksleivis, tačiau tokių neturėtų būti daug.
Keitė pavartė kelias knygas. Nieko įdomaus. Žvilgtelėjo į laikrodį. Devynios. Ir kaip, po galais, ji ketina išbūti iki trijų valandų nakties?
Varnė visai nesugalvojo ką veikti. Iš pradžių skaitė, tada pasipraktikavo kelis kerus, kuriuos reikėjo pasikartoti. Vėl skaitė. Pasimatavo visus spintoje esančius daiktus. Pakeitė ir atkeitė visų kambaryje esančių daiktų spalvas. Pabandė išsiburti maisto, nors žinojo, kad tai neįmanoma. Pabandė pasikeisti antakių spalvą į ryškiai oranžinę, bet nepavyko. Vėl bandė skaityti. Iškuitė komodą. Sustojo tik išvydusi piešimo blonknotą.
Keitė susirado kuprinėje pieštuką ir, atsisėdusi krėsle, ėmė piešti. Iš pradžių pripaišė visokiausių nesąmonių, gėlyčių, debesėlių ir saulyčių, tada ėmė piešti rimčiau. Nuo gėlyčių perėjo prie medžių, nuo medžių- prie personažų, nuo personažų prie žmonių. Pasiekus reikiamą susikaupimo lygį, Keitei patikdavo piešti žmones, ypač įspūdingesnius. Mergina nupiešė tą varnanagį, įmetusi savo vardą į taurę, bet neištrauktą, Biobetonso čempionę, Soreną, Džeinę, Liucijų su Liuse. Bent pusė piešinių neatitiko realybės, bet kam rūpi.
Baigusi paskutinį piešinį Keitė trumpam užsimerkė. Kai atsimerkė, jautėsi keistai apdujusi. Laikrodis ant rankos rodė devynias.
-Ką?!-šūktelėjo Keitė.-Lukrecijau! Kiek laiko aš čia?
-Hm, daug. Buvai užmigusi.
-Velnias,-keiktelėjo mergina. Ji pražiopsojo.
Atsidususi Keitė nutarė eiti į biblioteką. Gal bent ten ras ką nors naudingo...
Pakabinusi paskutinį piešinį ant sienos mergina išėjo. Dar išgirdo Lukrecijų sakant:
-Gražus piešinys.
-
Jekaterina plavinėjo iš kažkur į kažkur. Jautėsi pavargusi, todėl vienu petimi rėmėsi į sieną. Staiga kažkas klaktelėjo ir Klastuolė įgriuvo pro skylę sienoje. Sienai užsivėrus mergaitė rado išėjimąbir apsižvalgė. Ji atsidūrė kažkokiame koridoriuje.
- Labas! Senai čia kas užsuko, - pasigirdo balsas.
- E, kaip aš turėčiau reaguoti? - sutriko mergaitė.
- Matau, tu ne Varnė ir ne Grifė. Kaip čia patekai? - kalbėjo senolis paveiksle.
- Pro sieną.
- Kuo tu vardu?
- Jekaterina Houly.
- O kodėl rusiškas vardas? - senukui buvo viskas įdomu.
- Man irgi malonu susipažinti. O kuo jūs vardu? - nuleido negirdomis Jekaterina.
- Lukrecijus Geranoris. Norėsi į kambarį ar ne?
- Kokį kambarį? - Klastuolė nebuvo apie tokį girdėjusi.
- Drąsaus žinojimo. Neklausk, kodėl jis taip vadinasi. Pas nežinau. Slaptažodis?
- Emmm, - numykė Jekaterina. - O koks jis yra?
- Už kokią paslaptėlę pasakysiu, - mirktelėjo Geranoris.
- Aš pažįstu dvi mitologines būtybes.
- Tiks. Koks slaptažodis? - Lukrecijus jau nekantravo, nes su Klastuole dar mebuvo plepėjęs..
- Geri dalykai nutinka to vertiems? - pabandė Jeka.
- Ooo, koks išskirtinis. Na, slaptažodis? - Klastuolė sutriko.
- Geri dalykai nutinka to vertiems.
- Taip. Užeik, - Lukrecijus pasislinko į šonąvir juodaplaukė atsidūrė Drąsaus žinojimo kambaryje. Ten buvo spinta, židinys, sofa. Ant sienos kabojo kažkieno pieštas piešinys. Senas. Jekaterina nusivaipė - vien Grifų ir Varnų ženklai. Mostelėjusi lazdele mergaitė įliejo žalios ir sidabrinės spalvų, užkūrė židinį.
- Jauku, - apibendrino Lukrecijus.
- Ačiū. Ne dažnai čia taip?
- Pastaruoju metu čia niekas nesilanko.
- Malonu girdėti. Aš čia pirmoji Klastuolė?
- Apskritai nežinau, kaip tu čia atsidūrei, - pakraipė galvą Geranoris. Jekaterina pasiėmė knugą ir įsivyniojusi į pledą atsisėdo ant sofos ir pradėjo skaityti.
-
Svelė žygiavo tuneliu. Į priekį ištiesta lazdelė išleido jaukią ploną šviesos juostą. Galo nesimatė, o varnė dar nematė tunelio ga dar nesimatė, tačiau, nors dauguma žmonių susinervindavo tiek laiko eidami tamsiu tunels,iu, Svelė su kiekviena minute tik vis labiau šiepėsi. Kai kas nors užkasa ką nors taip giliai, aiškiai nori tą ką nors paslėpti.
Netrukus Svelė išvydo drglus, šviečiančius tolumoje. Mergina staiga pajuto, kad jos kojos kaip medinės, tačiau vis tiek pasileido bėgti. Pasiekusi deglus, ji išvydo tarp jų pakabintą paveikslą, vaizduojantį senuką. Šis, pamatęs Svelę, išsišiepė.
-Bet jūs ir hogvartsiečiai,-pradėjo jis,- arba ateinate penkių minučių skirtumu ir po to pastoviai arba nė vieno.
-Penkių minučių skirtumu?-krūptelėjo Svelė.-Čia kažkas buvo?
-Taip,- atsakė senukas,- davar ji ten,- jis parodė nykščiu už savęs.
Svelės kraujas užvirė.
-Už tavęs kambarys?
Senukas linktelėjo.
-Taip. Drąsaus Žinojimo Kambarys. Beje, aš pats- Lukrecijus Geranoris. Godriko Grifo geriausias draugas! Praleisiu tave, jei žinai slaptažodį. Jei nežinai ir nori sužinoti, reiks man ką nors duoti. Kokį stebuklingą daiktą. Arba paslaptį, aš juk toks pat kilnus kaip mano didysis draugas. Antramečiams lankytojams skiriama nuolaida- žinai, mažesnė paslaptis.
-Aaa... aš neturiu netgi paslapčių,- neevingai sumurmėjo Svelė.-Na... turiu vieną paslaptį, didelę... bet tai šeimos reikalas. Pašalinis nesupras.
-Sakyk!-nekantravo Lukrcijus.-Sakyk!
Svelė padvejojusi ištraukė iš kišenės nuotrauką ir padavė Lukrecijui
-Čia... Draugė,- sumišusi tarstelėjo
-Nieko nesuprantu, bet įdomu! Unikali istorija!-Lukrecijus prasivėrė.-Kitą kartä, slaptažodis-"Geri dalykai nutinkato vertiemd". Beje, neišgirdau tavo vardo?
-Svelė,- pasakė varnė žengdama vidun.-O. Sveika, Jekaterina.
-
Jekaterina vis dar skaitė kažkokią knygą, kai išgirdo Lukrecijų su kažkuo kalbantis.
- Kas ten, Lukrecijau? - paklausė. Senukas atsisuko.
- Kažkokia mergina, - portretas pasislinko ir į kambarį įėjo... Svelė.
- Ooo, labas. Tu irgi įgriuvai pro sieną kažkokiu mistišku būdu, ar aš kažko nežinau?
- Į šį kambarį gali patekti tik Varniai ir Grifai, taigi nežinau, kaip ji čia atsirado, - pasiskundė Geranoris.
- Sakiau, kad pro sieną. O kaip tu čia atsiradai? - paklausė Svelės pamiršusi, kad ką tik klausė.
- Varno Nago ir Grifų Gūžtos kambariuose yra po gobeleną, per kurį patenkama čia.
- Į kambarį?
- Žinoma, kad į koridorių. Kas per klausimas? - pasipiktino senolis.
- Malonu su juo bendrauti, kaip manai? - nusišypsojo Jekaterina. Židinyje degė ugnis.
((1. Nesikabinėk
2. Aš ne pro gobelenus atėjau. Hogvartsas juk magiška mokykla))
((Sor: magiška mokykla, bet gerbkim temos sukūrėjos darbą. Visgi į kambarį patekti galėjo tik varnai ir grifai.))
-
Kol Jekaterina sau kalbėjo su Lukrecijumi, Svelė dairėsi po kambarį. Beveik viskas kambaryje buvo mėlyna ar raudona, kas patvirtino Lukrecijaus žodžius: į kambarį gali patekti tik varniai ir grifai, nors akivaizdu, kad Jekaterina kažkaip apėjo šią taisyklę. Drăsaus Žinojimo kambarys... na žinoma. Drąsa- grifai, žinojimas- varniai. Ir vis dėlto. Žinojimas. Kažkaip ne taip skamba. Negalėjo būti kažkaip kitaip? Drąsus protas? Drąsi išmintis?
Ai, velniop,-pamanė Svelė.-Kam rūpi tas pavadinimas?
-Baikit ginčytis,- sumurmėjo ji Jekaterinai ir Lukrecijui. Tada pastebėjo ant sienos pakabintą piešinį. Jame buvo vaikinas, regis, kažkur matytas.
-Jekaterina...- Svelė atsargiai nuklijavo piešinį nuo sienos. Priklijuota buvo gumele, tokia panašia į kramtomąją gumą, garantuotai žiobarų įrankis. Ant kitos pusės buvo parašyti inicialai F. O.-Pažįsti jį?
-
Jekaterina sukluso, kai Svelė ją pašaukėvir nukabino piešinį.
- F ir O... Lyg ir nepažįstu, bet labai matytas. Daug raudonos spalvos - gal Grifas? F ir O, - kiek labiau sau, nei Varnei murmėjo Klastuolė ir paėmė piešinį. Kažkieno veidas jame buvo labai gerai atkartotas, bet jau senas ir pablukęs. Juodaplaukė naršė visų pažįstamų vaikinų vardus. Sąrašas skurdus, bet mergaitė vis dėl to prisiinė.
- Ar čia kartais ne Fasas Oldefortas? Tik žymiai jaunesnis.
- Tas pats, kuris čia lankėsi tikrai dažnai kartu su mergina, vardu Keitė Elena. Ji ir piešė, - įkišo savo trigrašį Pukrecijus.
- Ar ji irgi turėjovpasakyti paslaptį? - pasidomėjo Jekaterina magiškai prilipdžiusi Fasą prie sienos.
- Taip, ji pirmoji čia apsilankė. Jau praėjo metų... daug, - ne itin rišliai užbaigė Geranoris. - Na, gal kokie trys metai tai tikrai. Kas jai nutiko?
- Esu girdėjusi, kad žuvo, - suabejojo antrakursė.
- Tikrai? Gaila, buvo šauni ir ypatinga mergaitė, - apgailestavo Lukrecijus.
- Esi apie tokią girdėjusi? - paklausė Jekaterina Svelės. Klastuolei patiko šnekučiuotis su Geranoriu. Mergaitė pakurstė ugnį.
-
Svelė suraukė antakius.
-Keitė Elena... Moris?- pasitikslino.- Ji? Palauk...- Svelė pačiupo piešinį.-JIS yra Fasas Oldefortas? Aš jį mačiau, prisiekiu... prie to namelio! Jis kalbėjosi su kažkokia mergina... ir Keitė negalėjo čia būti prieš trejus metus, nes piešinys nupieštas prieš du,- Svelė bakstelėjo pirštu į datą. Staiga vos nenugriuvo.
-Jekaterina .... prieš kiek, sakei, laiko ji mirė?
Laukdama, kol Jekaterina atsakys, Svelė atidarė spintą. Ši buvo pilna įvairiausių mėlynų, raudonų, bronzinių ir auksinių drabužių. Svelė nepritariamai sušnairavo į drabužius, tačiau netrukus išvydo tai, ko reikėjo. Mergina ištraukė iš spintos piešinius. Pirmàjame buvo juodaplaukė mergina, panaši į tą, kuri kalbėjosi su Fasu prie namelio. Inicialai skelbė "Dž.M.", tad Svelė nutarė ją esant Džeinę Meko, Hogvartso čempionę. Sekantis buvo nepažįstamas vaikinas, niūrios išvaizdos juodaplaukis. Kaip ir visi kiti, piešinys buvo nespalvotas, tačiau kaklaraištis buvo tamsus, tad tikriausiai ne švilpis. Inicialai buvo "V. V." ir Svelei nieko nereiškė. Ji nutarė palikti šį vėlesniam laikui.
Trečiasis irgi buvo vaikinas. Inicialai buvo "L. K.", tad, Svelės nuomone, turėjo būti Liucijus Kampinis. Paskutinė buvo mergina, inicialai "L. P." piršo išvada, jog tai Liusė Paik.
-Gal pažįsti jį?- paklausė ištiesdama Jekaterinai neatpažinto vaikino portretą.
-
Jekaterina stebėjo Svelę.
- Mirė gal prieš metus, ar pusantrų. Tiek girdėjau, - gūžtelėjo pečiais Klastuolė apžiūrinėdama Varnės parodytus piešinius.
- Tik vieną žmogų žinau tokiais inicialais - Velin Vauhelt.
- Toks čia nebuvo atėjęs, - įsikišo Lukrecijus.
- Tu man primeni Ksenofilijų Geranorį, kuris mirė gal prieš keturiasdešimt metų. Tu jo kartais nepažįsti? - pasidomėjo juodaplaukė.
- Jis tikriausiai mano tolimas propro kažkiek pro anūkis, - susimąstė Lukrecijus. Jekaterina dar kartą pakūreno ugnį ir įmetė šiek ttiek malkų, nes židinys vien ugnimi negalėjo būti gyvas.
- Klausyk, ką tu žinai apie Keitę?
- Paslaptis už paslaptį, - gudriai nusišypsojo Geranoris.
- Aš esu metamoragė, - užvertė akis Klastuolė.
- Na, toji Keitė turėjo Godriko Grifo žymę ant delno. Spėju, kad jos mirtis buvo su tuo susijusi, - nutęsė senolis. Juodaplaukė linktelėjo ir atsisuko į Svelę. Gal ši ką nors žinojo.
-
-Juos visus piešė Keitė. Velin nebūtinai turėjo čia ateiti,- sumurmėjo Svelė, žvelgdama į piešinius.- Be to, Lukrecijau, būčiau dėkinga, jei mano paslaptis neatsidurtų paslapčių turgelyje. Man ir... hm... Draugei... ir visiems kitiems nebūtų labai gerai, jei kas sužinotų.
-Jei pasakytum jos vardą užuot vadinusi ją drauge....- numykė Lukrecijus.
-Ne dabar,- sumurmėjo Svelė.- Man juk reikės kaip nors įeiti kitais metais ir gauti slaptažodį, tiesa?
- Tiesa,- burbtelėjo Lukrecijus.
-Matai,- tarė Svelė. Mintyse ji galvojo, kaip išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko Keitei. Ji netikėjo, kad ši mirė. Sunkiausia buvo nurpręsti, ar sakyti ką nors Jekaterinai. Daugiausia abejonių kėlė Lukrecijus- jis ką tik įrodė, kad nėra itin patikimas paslapčių saugotojas.
-
Fasas Oldefortas žingsniavo tamsiu ir dulkėtu, kai kur bjauriai apipelijusiomis sienomis tuneliu. Šioje vietoje jis nesilankė jau kone šimtą metų. O rodos, tik prieš tą šimtą metų čia ir buvo - ir tada dar buvo gyva Keitė Moris. Vaikino ramus veidas nė nekrustelėjo - išliko velniškai stebėtinai susikaupęs. Bet visgi Fasui buvo sunku patikėti, kad varnė jau negyva, netgi gavus tiek įrodymų ir pasakojimų.
- Sveikas gyvas, Lukrecijau,- pasisveikino Fasas su senuku priekyje.- Svarbu nekas esi, o kuo tapsi.
- Oho, dar nepamiršai...- nuliūdo Lukrecijus pasislinkdamas. Fasas liūdnai šyptelėjo.- O pasirodo, neteisingai.
Fasas tyliai keiktelėjo.
- Koks slaptažodis, Lukrecijau?
-O ko tuos kelis metus nė snukio čionai neįkišai? Ir toji tavo draugė...
- Laiko nebuvo. Beje, toji draugė....- pacitavo Fasas Lukrecijų,- Sakyk slaptažodį, pasakysiu, kas jai nutiko.
- Geri dalykai nutinka to vertiems.- netverdamas smalsumu išpliurpė senukas.
- Ji jau negyva. O man būtų įdomu šį tą patikrinti. Geri dalykai nutinka to vertiems. - , peržengdamas paveikslo ribas, pasakė Fasas ir sustojo. Kambaryje netikėtai pamatė dar dvi žmogystas.
Fasas sustojo nustebęs. Kambaryje buvo dvi žmogystos.
-
Katerina jau seniai, labai seniai nebuvo lankiusis Drąsaus žinojimo kambaryje. Jau seniai norėjo palankyti Lukrecijų. Senokai jo nelankė. Tikiuosi jį kas nors lankė..., tikėjosi to, kas tikriausiai beveik neįmanoma. Visi varnai ir grifai žinojo Lukrecijų. O į kambarį jie vieni tik ir gali užeiti. Grifiukė pro baldakimą įlindo į pažįstamą koridorių ir priėjusi prie Lukrecijaus paveikslo ir jau ruošėsi jam į ausį sakyti slaptažodį, kuris buvo tinkamas praeitų mokslo metų pradžioje. Bent tikėjosi, kad jis vis dar tiks.
-O Katerina...-kiek įkyriu balsu pasakė Lukrecijus.
-Sveikas Luki, atlesik kad seniai nelankiau ir...- Katerina buvo pertraukta vidurį sakinio.
-Slaptažodis?- kiek piktdžiugiškai paklausė Katerinos.
-Rumunija su kopūstų žnyplėmis...- atsibodusiai pasakė Katerina.
-Neteisingas slaptažodis,- išgirdo Lukį tariant.
-Ką? O tai koks dabar naujas slaptažodis tinkamas? - Ketės balsas pradėjo po truputį kilti.
-Slaptažodis už paslaptį...- kaip senais laikais pasakė Lukis.
-Na jau ne... Jeigu nenori kad išpliurpčiau tavo paslaptis, įleisk...-piktai dėbtelėjo į Geranorį. Jo akys išsiplėtė. Jis tik linktelėjo galva ir praleido ją. Jai užėjus ji pamatė prie židinio besišnekučiuojančias merginas. Viena buvo iš klastūnyno. Klastūnyno! Bet juk..., sutriko Katerina.
-Sveikos, ką jūs čia veikiat? - paklausė merginų.
-
Jekaterina matė, kad Lukrecijus labai jau... "moka" saugoti paaptis, tad norėjo pavaryti šalin, bet jis pats nusisuko.
- Hm, taigi?.. - nutęsė Klastuolė, žiūrėdama į Svelę. Šią aiškiai draskė prieštaringi jausmai. Juodaplaukė neatkreipė dėmesio į Geranorio pokalbį su kažkuo. Juk jis galėjo kalbėti ir pats su savimi, tai senam žmogui nebūtų keosta.
- Gaila, kad nepažinojau Keitės Moris. Atrodė visai nieko, - garsiai pagalvojo antrakursėvir staigiai sugaudė atsiverenčio portreto garsą. Į vidų įžengė Grifas Fasas Oldefortas. Vilką mini, vilkas čia, atsiduso mintyse mergaitė. Ji vos nesukikeno, nes to Hrifo ošraoška buvo... komiška? Nesuprasi. Na, bet jis sutrukdė Svelei kažką pasakyti. Užvertusi akis Jekaterina paklausė Lukrecijaus.
- Čia dabar kas? Kaip jis atspėjo slaptažodį. Kaip tu jį atspėjai? Už paslaptį? - nepasakytum, kad kaip maloni senutė paklausė Klastuolė. Tuomet atsirado Katerina.
- Em, čia aš gal ne vietoj į Grifų ir Varnų susirinkimą? - kiek nervingai pajuokavo juodaplaukė. Viskas buvo pernelyg keista.
-
-Na... tu kaip ir kambaryje, į kurį veda tunelis, iškastas tarp Varnanagės ir Grifo Gūžtos bendrųjų kambarių,- tyliai sumyrmėjo Svelė. Savo pasididžiavimui, ji tik pritildė balsą iki vėjo šnarėjimo, tačiau nepradėjo mikčioti (kita vertus, anoks čia pasiekimas...)
Jei atvirai, jai ne itin patiko kad kambarys taip prisipildė. Na taip, keturi žmonės- ne itin daug, tačiau jai labiau patiko vienu metu bendrauti su vienu žmogumi. Senelė visad sakydavo, kad dėl to ji ateityje turės bėdų. Na, ji turi.
-Sveiki,- sumurmėjo ji Fasui ir nepažįstamai mergaitei. Tikėjosi, kad jie išgirdo. Ji nenorėjo pasirodyti šalta ar nemandagi, bet kitaip elgtis nemokėjo. Tai buvo automatinė funkcija: pasirodo žmonės- Svelė užsiveria.
-
Fasas apsisuko - jam už nugaros išniro dar viena grifiukė. ,,Ir kuo šita vieta pavirto? Iš paslapties į vietą, kur net klastuoliai gali įkišti nosis..." - kiek apgailestaudamas pagalvojo Fasas, nors veidu nieko neparodė. Visgi su klastuoliais, nors ir buvo grifas, niekada nesipyko. Dažnai netgi bičiuliavosi.
- Labas visiems,- pasisveikino Fasas,- Hmm, keista kad šiandien mūsų tiek daug čia... Bet jokio susirinkimo nebuvo,- nuramino Jekateriną septintakursis. Fasas klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Lukrecijų Geranorį - negi jis buvo toks besotis paslapčių, kad prileido vdiun netgi klastuolių? Bet išvydęs tą patį geraširdišk, nekaltą snukelį, vaikinas tyliai atsiduso. Geriausias Godriko Grifo draugas nė velnio nepasitaisė.
-
Jekaterina akimis vedžiojo nuo Faso prie Lukrecijaus, nuo senuko Lrie Katerinos, nuo Katenkuos prie Svelėsvir taip toliau. Pagavusi visų pažįstamų žvilgsnius ir nuotaikas kone užvertė akis. Vėl ji laikomaz velniu vien dėlto, kad yra Klastuolė? Tiesą sakant, juodaplaukė dabar vilkėjo juodus drabužius su nedideliu, keistu deriniu - mėlynos ir sidabrinės spalvų atrobutika. Netgi plaukuose tokias dvi sruogas turėjo.
- E, Lukrecijau, kaip jie čia pateko? Juk aš pakeičiau slaptažodį.
- Paslaptis už paslaptį, mieloji, - nusišypsojo gerasis senukas. Jekaterina plestelėjocant sofos.
- Tai ką veikiam?
Betikslis sėdėjimas ir stebėjimasis, kaip kodėl kas kame jai netiko ir nepatiko. Klastuolė žiūrėjo į ant sofos paliktą knygą "Filosofija nuoširdiems". Juodaplaukė ją skaitė, kol čia nepriėjo žmonių.
-
Maža mergytė šviesiais garbanotais plaukais vėl bimbinėjo po koridorius, nerasdama vietos ir retkarčiais sustodama prie ypač įdomaus paveikslo, įrėminto bronziniuose rėmuose. Šiaip visas koridorius atrodė labai keistas - lyg kokia paveikslų galerija būtų sugrūsta į ankštą ir pailgą patalpą, turinčią akligatvį, ant kurio sienos keistai kabėjo senuko portretas.
Tavarė neįprastai susižavėjo būtent šiuo portretu, nes buvo didžiausias, daugiausiai vietos užimantis, ir, mergaitės akimis - pats didingiausias iš visų čia esančių. Tav lėtai, atsargiai ir tyliai pritpeno prie senuko nuoširdžia šypsena ir pati šyptelėjo. Padariusi dailų reveransą, garbanė jau suprato visus čia kabančius paveikslus kalbant tik prieš kelias minutes.
-
Jekaterina jau senai lankė Lukrecijų, o antrame kurse prisižadėjo, kad lankys vienišą senuką. Taigi su lengvu rūpesčiu Klastuolė klaidžiojo palei vieną paprastą sieną, kol atrado tam tikrą įdubą ir ją paspaudusi įėjo į slaptą koridorių. Ironiška, jis vedė į Grifų Gūžtos ir Varno Nago kambarius, jokie kitų koledžų mokiniai negalėjo čia patekti, bet per kvailą atsitiktinumą Klastūnyno moksleivė atrado visiems prieinamą kelią. Tik niekas, apart jos, jo dar nerado.
Mergina nuskubėjo koridoriumi tolyn ir sustingo išvydusi žmogų. Na, žinoma, kaipgi ji pamiršo, kad čia lankosi Varniukai ir Grifiukai. Atsidususi penktakursė patraukė prie mergaitės.
- Sveika, - pasisveikino su ja. - Gerą dieną, Lukrecijau.
- Ooo, panelė Lutterworth, aplankėte mane! Pagaliau, kas be ko, žadėjai užsukti dažniau, mieloji, pasiilgai visų tų paslapčių, tu juk žinai šitai, - Lukrecijus buvo tikrai apsidžiaugęs kompanija.
- Ir man malonu tave matyti, - linktelėjo juodaplaukė. - Galbūt įleisi mus į kambarį?
- Paslaptis už paslaptį, juk žinai taisykles, - pamerkė akį Geranoris ir mergina šyptelėjo.
- Dorian man nerašo laiškų, nes jis kažkur dingo, - pasakė Klastuolė patenkinta. Lukrecijus buvo labai susidomėjės, išties.
- Kas tas Dorian? - palinko į priekį Lukrecijus ir Jekaterina tyliai sukikeno.
- Paslaptis už paslaptį, mielasis, - pamerkė akį mėgdžiodama Geranorį juodaplaukė. Lukrecijus prisimerkęs sukrizeno.
- O tu mane pažįsti. Taigi koks slaptažodis?
- Žodynas - tai visata, išdėstyta abėcėlės tvarka? - pasiūlė Klastuolė ir Lukrecijus pasikasė pakaušį. Rodos, jam patiko.
- Puiku... tu, kaip ir visada, išskirtinai viską darai. Slaptažodis?
- Žodynas - tai visata, išdėstyta abėcėlės tvarka, - pakartojo Jekaterina, dirstelėdama į šalimais stovinčią mergaitę. Ji kažkaip abejojo, ar toji Varnė būtų įveikusi Lukrecijaus pinkles. Jis buvo senas ir geras žmogus, bet perdėtai smalsus ir guvus.
- Puiku! Užeikit, - paveikslas atsivėrė ir Jekaterina pasisuko į mergaitę.
- Sveika atvykusi į Drąsaus Žinojimo kambarį, - Klastuolė įėjo į vidų. - Ateini?
-
Tavaret stebėjo staiga iš kažkur, lyg iš žemės išdygusią merginą. Šviesiaplaukė jau buvo gana apsipratusi su netikėtu žmonių atsiradimu ir dingimu (arba ji būdavo per daug užsisvajojusi) bei portretų kalbėjimu, tačiau vis dar krūpčiojo jiems šnekant. Sunkiai sukranksėjusi varnytė tyliai prašneko:
-Na, žinoma, puiku. Ateinu,-paskubėjo žingsniuoti mergaitė, nes bijojo, jog portretas staiga persigalvos ir užsivers. Atsargiai dėdama pėdą ant grindų už paveikslo, Tavarė lyg užburta žvalgėsi aplink.-Gražu,-pagaliau pasistengė išstenėti pirmakursė.-Ne, stebuklinga.
Dar negalėdama atplėšti akių nuo jaukaus kambarėlio (ji jautėsi tokia pakerėta jo gražumu, jog net neįsiminė, kaip tiksliai viskas atrodė), Tav niūniavo kažką ir pagaliau atsitokėjo. Pagaliau stovėdama ant tvirtų (na, tuo ji dar nespėjo įsitikinti) paslaptingojo kambario grindų, vienuolikmetė atsargiai pasisuko į aiškiai kokiais penkeriais metais vyresnę juodaplaukę.
-Koks tavo vardas,-tyliai ištarė.-Aš Tavaret.
-
Jekaterina prisėdo ant sofos ir pasiėmė vieną knygutę nuo stalo. Židinyje liepsnojo židinys - mergina abejojo, ar jis išvis čia kada nors užgęsta. Galbūt pakurena elfai, o galbūt viską darė magija - pats kambarys buvo magiškas. Per vieną sieną besidriekianti spinta buvo prikrauta visokių reikalingų ir nelabai daiktų. Galėtum pamanyti, kokia nors kambario iki pareikalavimo variacija. O ant sienos vis dar kabėjo tas pats piešinukas, vaizduojantis kelis žmogeliukus. Juodaplaukei pavyko išsiaiškinti, kad kažkada jį piešė mirusi mergaitė Keitė. O galbūt tik pradingusi - kas čia žino, nors daug kas tvirtino, kad matė ją mirusią. Tai aiškiai buvo netiesa.
Iš apmąstymų ją pažadino nedrąsus mergaitės balselis.
- Aš Jekaterina, bet kai kas mane vadina Kate, - prisistatė Klastuolė. - Ką čia veiki? Kaip čia atsidūrei?
-
Tavaret nesuvokė, kas atsitiko, bet jai tik staigiai užtemo akyse. Iš šono žiūrint, jos akys iš rudų pasidarė į mėlynesnes ir plačiai atmerktos, net nemirksėjo. Nusisukusi į sieną, šviesiaplaukė bandė ieškoti bent kažkokių ženklų, kad tik dingo šviesa, bet veltui. Jos akyse visiškai nieko nesimatė.
-A-..Aha. Nežinau, tikriausiai užklydau,-nervingai sukrizeno varnė ir pagaliau užsimerkė.-O ką tu čia veiki? Kas jau kas, bet sename, pamirštame koridoriuje nesitikėjau sutikti nė gyvos dvasios,-gal todėl, kad pati nesu tokia, po velnių. Užbaigė ji savo sakinį mintyse.
Sudarydama vaizdą, kad kažką apžiūrinėja (juk ji vis dėl to kažkodėl nematė), Tav niūniavo ir vaidino, jog į nieką nekreipia dėmesio.
-
Jekaterina stebėjo nedrąsią mergaitę ir jai itin į akis krito tai, kad ji nesimarksto ir išvis atrodo ne itin gerai. Klastuolė anksčiau būdavo itin rūpestinga, tad ir dabar tas keistas rūpesčio proveržis tarsi nežymiai prasiveržė iš senosios Klastuolės ir ji padirsčiojusi į Tavaret paklausė:
- Aaam... tau viskas gerai?
Nežymiai kilstelėjo antakius juodaplaukė. Na žinoma, ji ir pati nebuvo viena iš normaliausių žmonių. Jeigu tik galima demonus pavadinti žmonėmis, kas be ko. Tik tiek, kad šituo faktu ji jau senokai abejojo.
Mergina dar sykį pažvelgė į Varniukę ir šįkart jau neabejojo, kad jai tikrai kažkas negerai - normalus žmogus taip nesielgtų. Nebent ji ne žmogus. Visokių būtybių Hogvartse daugiau, negu normalių žmonių, dingtelėjo jai.
-
Tavaret pasistengė nepasirodyti, tačiau nejučia apsisuko ir pakėlė antakius. Tikriausiai iš įpročio, bet kas galėjo žinoti. Kai žvelgi į vieną vietą ir matai tik tamsą, gali orientuotis tik pagal garsus ar liesdama įvairius daiktus.
-Ne.. Tai yra, taip, man viskas gerai. Kodėl klausiate?-Tavarė nusisuko ir tyčia, jog niekas nematytų, uždengė akis, nes jos tikriausiai atrodė kraupiai.-Kodėl čia taip tamsu? Ar šiame kambaryje apskritai egzistuoja šviesa? Nes jei taip, tai nieko nematau,-lėtai purtė galvą pirmakursė.
Kaip čia dabar galėjo nutikti, kad taip staigiai dingo šviesa? Pagaliau įsivaizduodama, jog čia kažkoks kvailas žaidimas, miražas, vizija, svajonė, kažkas, vienuolikmetė vos neverkdama nusijuokė ir tyliai pratarė:
-Gal ką nors pažaidžiame kartu? Aš moku.
-
Jekaterina sunerimusi žvelgė į besisukiojančią mergaitę ir vis tiek nepatikėjo, kad jai viskas gerai. Klastuolė po jos žodžių išvis sutriko ir suspaudė lūpas - tai mergaitei tikriausiai ne viskas buvo gerai su rega.
- Gali mane tujinti, - greitai išbėrė Klastuolė. - Čia yra šviesa, viskas matosi... galbūt tau užtemo akyse? Tau tikrai reikia pagalbos, jeigu taip.
Mergina atsistojo ir priėjusi prie Varniukės padėjo ranką ant peties, kad ji kartais niekur nenuvirstų.
- Dažnai tau šitaip užeina? Nes aš manau, kad dabar tu nieko nematai, tai nėra normalu, nes aš pilnai matau visą kambarį, - juodaplaukės mintyse vėl atgijo tas tikras rūpestingumas mažesniems mokiniams. Kodėl ne vyresniems? Jie ir patys galėjo apsirūpinti savimi, o kažkodėl dažniausiai Hogvartse išvis nesimašydavo, tik Jekaterina penktakursė vaikštinėdavo mokykloje.
-
Rokas vaikščiodamas po kambarį rado įėjimą į kažkokį tunelį ir pradėjo juo eiti. Ištarė kerus lumos ,bet šviesos neatsirado velniava. Jis pabandė dar kartą lumos. Pavyko!!!
Varniukas ėjo tamsiuoju tuneliu į priekį kol galiausiai pamatė portretą. Portrete buvo pavaizduotas senas senelis geltonais plaukais mėlynomis akimis. Tai Lukrecijus Geranoris. Rokas buvo apie jį skaitęs. Jis geras žmogus.
-Laba diena,- pasisveikino varnis
-Sveikas.Tu atvykai prie Drąsaus Žinojimo kambario,- atsakė Lukrecijus Geranoris
Kas tai?
-Gal galiu užeiti vidun?,- pasiteiravo Rokas
-O slaptažodis?,- paklausė Geranoris
-Aš nežinau jokio slaptažodžio,-tarė varnanagis
- Pasakyk paslaptį ir aš tau pasakysiu slaptažodį.
-Aš žaidžiu žiobarų futbolą,- išdavė paslaptį Rokas
- Slaptažodis: Žodynas - tai visata, išdėstyta abėcėlės tvarka,-išdavė paslaptį ir Lukrecijus Geranoris
-Slaptažodis: Žodynas - tai visata, išdėstyta abėcėlės tvarka įleisk mane,- pasakė slaptažodį Varnis
-Gali įeiti išpyškino,- išpyškino Lukrecijus
Kambarys buvo gražus, nedidelis Grifų gūžtos ir Varno Nago spalvų. Ten stovėjo sofa daug lentynų su knygomis.
-Ar galiu čia permiegoti paklausė Rokas
-Šiandien gali.
Apžiūrėsiu viską ryte
-
Elizabeta įbėgo verkdama. Ji sukūkčiojo. Ji tokia maža, o jos pečius jau slėgė tokia nemenka paslaptis.
- Elziza, kas yra? Nebėk!- pasakė kažkas. O jai reikėjo bėgti. Dabar. Ir staigiai kažkur pasislėpti.
Varniukės akys užkliuvo už mėlyno baldakimo. Ji pakankamai smulki, kad už jo užlystu. O jis pakankamai arti, kad jos nesurastu. Varniukė šmurkštelėjo už jo ir atsirėmė į sieną.
Bent jau manė, kad atsirėmė į sieną. Ji staiga igriuvo į kažkokį siaurą, bet ilgą kolidorių.
- Ak, čia matyt kambarys iki pareikalavimo!- tyliai sušnabždėjo ji ir pradėjo eiti juo.
Eli mėgo tamsą. Ji paslėpdavo tą ko paslėpti negalėjo niekas. Žmones. Mintis. Randus. Paslaptis. O paslaptį jei reikėjo paslėpti.
Ilgas ėjimas tamsoje tarsi užliūliavo Ele. Ji nustoje verkti, nusiramino. Ėjo, kol staiga pamatė šviesą. Šviesą? Šviesėti pradėjo jau ankščiau, bet tik išvydus šviesos šaltinį Elizabeta tai suprato. Ji pradėjo bėgti link šviesos. Bėgimas ją ramino. Tamsoje ji to negalėjo padaryti, nes būtu užkliuvus arba atsitrenkus į sieną.
Po kelių minučių bėgimo ji pribėgo... paveikslą?
- Sveika,- pasisveikino paveikslas- kiek daug šiuo metu lankytojų atsiranda! O jergutėliau! Dar viena varnanagė? O jūs labai išdrąsėjot!
- Ar.. ar čia ne kambarys iki pareikalavimo?
- Ak baik juokus. Kambarys iki pareikalavimo yra kitoje vietoje. Čia drąsaus žinojimo kambarys!
- Drąsaus žinojimo?
- Taip. Į jį gali pateikti tik varnanagiai ir grifai. Ar nori užeiti? Ten jau miega varniukas.
- Taip, taip. Bet kas tu?
- Ak, koks aš nemandagus! Aš Lukrecijus Geranoris. O tu būsi?
- Elizabeta Norten. O kaip užeiti į kambarį?
- Su slaptažodžiu žinoma!
- O koks slaptažodis?
- Slaptažodį sužinosi, jei duosi ką nors.
- Bet aš nieko neturiu!
- Na daikčiuką, o gal paslapti?
- O tu pažadi jos niekam neišduot?
- Kaip manai ar čia daug žmonių ateina?
- Na gerai. Aš žinau pranašyste. Ir ji nekokia.
- Kokia? Kieno?
- Šita paliksim kitam kartui. Dabar sakyk slaptažodį.
- Žodynas - tai visata, išdėstyta abecėlės tvarka.
- Žodynas - tai visata, išdėstyta abecelės tvarka.- ištarė varniukė ir pro atsidariusį paveikslą įėjo į kambarį. Jis buvo išpuoštas grifų gūžtos ir varnanagių spalvomis. Buvo židinys, foteliai ir ...biblioteka? Biblioteka! Sucypė iš laimės varniukė. Ji iškart norėjo traukti ten, kai ant sofos pastebėjo dar vieną žmogų.
Tai buvo varniukas, jos bendraklasis. Rokas... Nusprendusi jo nežadinti varniukė nuėjo tiesiai prie bibliotekėlės.
-
Rokas pagaliau atsikėlė ir pamatė, kad čia dar yra mokinė jos bendraklasė Elizabeta gal kie didesnė už Roką. Rokas pasisveikino su ja. Jis atėjo prie knygų lentynos ir pradėjo ieškoti knygų. Vėliau pasiėmė kažkokią knygą ir pradėjo skaityti. Vėliau apžiūrėjo kitas kambario vietas čia dar buvo spinta. Ji buvo užrakinta. Tačiau Rokas buvo kažką girdėjęs apie burtažodį Alohomora ir pabandė jį atlikti tačiau nepavyko .Spintą paliksiu kitam kartui. Savo kambario apžvalgą Rokas tesė toliau ir pamatė užuolaidas jis pabandė jas atitraukti. ir pavyko. Už užuolaidos nieko nebuvo tik kabėjo lenta su užrašu
Vieta naujiems daiktams. Rokas perskaitė viską ir užtraukė užuolaidas. Rokas pasižiūrėjo į ant sienos kabantį laikrodį jis rodė 12:50 Pietų metas ir išėjo iš kambario .
Išeidamas pasakė Geranoriui:
– Iki lankysiu tave dažniau.
–Iki,– atsisveikino portretas.
Ir Rokas grįžo į Varno Nago bendrąjį kambarį
-
Tavaret dar pasiblaškė ir krūpčiojo, nes vis dar nieko nematė.
-Ką jūs, galima sakyti, visiškai nebuvo. Niekada. Visiškai,-tyliai krenkštelėjo Tavarė ir atsargiai apsižvalgė, kad tik neišsidurtų akių.-Na.. O kas pas jus naujo? Nekreipkite dėmesio, čia nieko svarbaus, kažkaip susitvarkysiu. Gal nueisiu pas madam Pomfri ar kažkas panašaus,-tikiuosi, to neprireiks, užbaigė sakinį mintyse baltaplaukė ir skaičiavo sekundes, galima sakyti, visai iš lempos.
Pabandžiusi šyptelėti, pirmakursė atsargiai nuleido tos mergaitės ranką nuo savo peties.
-Na, kartą jus pamačiau, tad dabar galėsiu įsivaizduoti, kaip jūs atrodote,-tyliai sukrizeno ir sukikeno vienu metu šviesiaodė. Dar kiek pasižvalgiusi rudomis akimis aplink, ji pagaliau jas užmerkė.
-
Rokas apsižvalgė po bendrąjį kambarį. Nieko nėra, saugu galima eiti. Jis nustūmė baldakimą. Stengėsi tai daryti kuo tyliau. Atidaręs įėjimą į tunelį jis pasiėmė kuprinę uždarė tunelį ir nuėjo toliau. Kaip visada nieko nesimato. Kažkada čia buvę deglai jau seniai sudegė. Rokas norėjo pasiimti lazdelę iš kelnių kišenės. Jos nėra Jis pradėjo ieškoti lazdelės visose kišenėse. Bet nei vienoje jos nebuvo. Jis atsidarė kuprinę ir pradėjo raustis joje, kol galiausiai surado lazdelę įdėtą į Magiškųjų gyvūnų priežiūros vadovėlį. Ačiū dievui lumos , lumos maxima. Šviesa išsižiebė. Pagaliau matau kur einu.
Staiga jis išgirdo kažką darant tunelio įėjimą. Kas gi ten?
-
Liusinda pamačiusi varnanagį, nusprendė jį pasekti. Truputį paerzinsiu ir viskas. Neturėtu supykti,- pagalvojo Liusinda. Bet kaip jis įsėjo į Liusindai nežinomą vietą jai pasidarė įdomu. Liusinda iš smalsumo pradėjo bėgti paskui Roką. Liusinda taip pat nustūmė baldakimą ir atidariusi įėjimą įėjo į tunelį. Jau norėjo bėgti kai išgirdo, kad varnanagis sustojo. Liusinda pasaukė gan ilgai ir kai pamonė, kad jis jau turėtų eiti Liusinda pamašu jo link jo. Jau norėjo iššokti iš už kampo kai užsipo ant kankorėžio. Kas čia prinešė kankorėžių? Bet gal dar nereikia nusivirti, gal jis neišgirdo?Nors Liusinda tvirtai tikėjo, kad taip ir atsitiko, ji klydo. Varnanagis sustojo. Liusinda stovėjo nekvėpuodama.
-
Varniukas atsisuko. Jis pamatė kažkokį žmogų. Gerai nesimatė kas, bet iš ilgų plaukų ir ūgio sprendė, kad tai mergaitė. Tikriausiai jo bendraamžė. Jis susirinko išmėtytas knygas, sąsiuvinius, bei kitus daiktus. Nežinojo kaip išvalyti ištiškusį todėl jį ten ir paliko. Jei čia ateis kažkas iš vyresniokų, arba turės vandens ir servetėlių išvalys Priėjęs arčiau atpažino, kad ta mergaitė tai ko klasiokė Liusinda, matyta pamokose. Rokas nuėjo prie mergaitės. Nėra kur bėgti. Geranoris vistiek jai pasakys slaptažodį už paslaptį.
– Labas. Aš Rokas. Ar esi buvusi Drąsaus žinojimo kambaryje? Gal radai tunelį? Ar tiesiog nusekei mane? Nebijok nepyksiu. Tikriausiai einame. Bent jau aš einu. Jei nori neatskleisti savo paslapties portretui eik dabar.
-
Liusinda nusiminusi, kad ją pastebėjo, tarė:
- Labas. Aš Liusinda. Atsekiau čia tave, nes norėjau tave išgasdinti, bet net neįsivaizduoju kur mes dabar esame. Gaila, kad mane pastebėjai...
Liusinda dabar jau drasiau žvalgėsi aplinkui. Nors aplinkuinieko įdomaus nebuvo, Liusinda dairėsi dar įdėmiau. Bet atpilkui buvo tik tamsios ir drėgnos sienos. Čia nebuvo nei langų, nei žibintų, nieko. Turbūt jeigu Rokas neturėtų lasdelės Liusinda, net savęs nematytų. Staiga Liusinda prisiminė, kad dabar ji jau nebeseka Roko taigi taip pat išsitraukė savo burtų lasdelę.
-Lumos maxima.
Liusindos burtų lasdelės gale atsirado gal šviesi liepsnelė.
- Na dabar jau pakankamai šviiesu,- tarė Liusinda ir gan kukliai nusišypsojo.
-
Tai einam. Rokas nuvedė mergaitę ilgu tiesiu tuneliu iki pat jo vidurio kur stovi Lukrecijaus Geranorio portretas.
– Labas, – Rokas pasisveikino su portretu.
– Sveikas, – Atsakė Lukrecijus.
– Įleisk, – pasakė Rokas.
– Pasakyk paslaptį,– atkirto paveikslas.
– Atleisk Lukrecijau. Bet aš šiais metais čia jau trečią kartą. Ir slaptažodį puikiai žinau. Žodynas – tai visata išdėstyta abecėlės tvarka.
– Gerai, – nusileido portretas – Bet kas ji tokia.
– Čia Liusinda.
Portetas atvėrė duris į kambarį. Rokas pasidėjo savo kuprinę ant sofos. Ir galvojo ką jam dabar veikti. Staiga pamatė po stalu keletą šokoladinių varlių. Tikriausiai kažkas paliko.
– Nori? – paklausė Liusindos
Ir pats pasėmė šokoladinę varlę.
-
Liusinda įėjus apsidairė.
- Noriu,- atsakė supratusi, kad jos Rokas uždavė jai klausimą ir Liusinda paėmė vieną šokoladinę varlę.
Liusinda taip pat pasidėjo keprinę ant sofos.
- O kodėl tu čia ėjai?- Liusinda paklausė Roko.
Daugiau kambaryje nieko nebuvo. Liusinda atsisėdo ant sofos ir kažką murmėjo apie nuotrauką, kurią gavo šiandien ryte. Rokas turbūt, net jeigu labai norėtu negalėtų girdėti ką kalbėjo Liusinda. Staiga Liusinda kažką išgirdo. atsisukus į Roką suprato, kad jis irgi kažką išgirdo. Liusinda nustojo murmėti ir gerai įsiklausė. Tas garsas buvo lyg žingsniai. Iš pradžių jie vis garsėjo ir garsėjo. Jau atrodė, kad jie prie pat kai po truputį pradėjo tilti. Po kiek laiko žinksnių Liusinda išvis negirdėjo. Liusinda atsiduso.
-
Rokas atsakė į Liusindos klausimą:
– Pirmiausia aš prižadėjau Geranoriui, kad jį lankysiu. Antra norėjau padaryti namų darbus. Trečia praeitą kartą neapžiūrėjau kas toje spintoje.
Staiga pasigirdo žingsniai. Rokas nutilo.
– Ar kažkas čia ėjo, – Rokas paklausė Lukrecijaus.
– Ne
Rokas susimastė.
– Kaip manai kas yra virš šio kambario,tikriausiai ir koks nors tunelis. Arba koridorius, o gal kokio nors mokytojo kabinetas? – paklausė jis Liusindos.
Rokas įsiklausė pradėjo galvoti iš kur skilo tie žingsniai. Čia juk Hogvartsas visur pilną slaptų ir atvirų vietų. Mes esame vienoje iš jų ir nė nenutuokiame kaip arti mūsų yra kita
Rokas pasiėmė dar vieną šokoladinę varlę ir nuėjo prie spintos. Gal dabar atidarykime ją .
-
Liusinda priėjo prie Roko ir tarė:
- Gerai. Tik gal pirmiausia gali man padėti nubraižyti šį kambarį?
Liusinda pamačiusi Roko veidą suprato, kad jis nieko nesuprato, taigi pradjo aiškinti:
- Aš braižau Hogvartso žemėlapį, nes čia tiek daug kambarių ir tuneliu. Mano tėtis architektas, taigi braižyti maku, bet reikia tiksliai nortatyti ilgį nuo šio kampo iki ano ir nuo šios sienos iki anos.
Liusindai einant prie kampo jos žvigsnis užkliuvo už spintos. Ji priėjo prie jos ir atidarė. Ten buvo daug gana įdomių daiktelių. Liusinda tarė Rokui:
- Nors gal pirmiau apžiūrėkim spintą.
Liusinda dar plačiau pravėrė duris ir ėmė žiūrinėti kiekvieną daiktelį.
- Na ko lauki?- tarė Rokui.- Juk pats pasiūlei.
Liusinda pagrėbė pirmą pasitaikiusią dėžę ir padavė ją Rokui.
-
Rokas atidarė dėžę joje rado akmenukų. Na Rokas nemanė, kad tai paprasti akmenukai. Apaioje dėžės jis pamatė dubenį ir du buteliukus su kažkokiais skysčiais skysčiu taip pat lapą. Jis jau buvo apgraužtas, ir išblukęs. Pavadinimo visai nesimatė, bet žodžius dar galėjai įskaityti. Varniukas garsiai paskaitė:
– Chimiošis, 1 stiklinė. Naidzelis trys lašeliai. 3 kartai prieš laikrodį, 5 kartai pagal laikrodį, 4 kartai prieš laikrodį. Zifo akmuo į vidurį, – Rokas susimąstė – Čia kažkoks receptas! Naidzelis ir Chimiošis tikirausiai yra šitie skysčiai.
Jie pabandė išsiaiškinti kuris yra Naidzeis, o kuris Chimiošis po išblukusių raidžių šifravimo jie suprato, kad didžiajame butelyje Chimiošis, o mažąjame Naidzelis.
-
Tuo tarpu kol Rokas rausėsi dėžėje Liusinda apžiūrinėjo kompasa. Ji žinojo, kad tai stebuklingas kompasas. Ji tokį turėjo namie. Kompasas turėjo rodyti kurioje pusėje yra žmogus ar daiktas kurio tu nori. Bat juk jis neveikia,-pagalvojo Liusinda. Aš juk žinau ko aš noriu. Ir jis tikras ne šiaurėje. Liusinda burtų pagalba bandė pasukti rodyklę į pietryčius, bet rodyklė, net nepajudėjo. Taip pat komtasas vis trukčiojo, o tai reiškia, kad tas daiktas ar žmogus yra netoli. Bet juk jis negali būti hogvartse, nebent... O gal kompasas nebeveikia? Liusinda įspraudė kompasą į Roko rankas. Rodyklė pasisuko į pietus. Na jis lik ir veikia... Mhh gal jis tik man suklydo?
- Rokai, ar tu žinai kurioje pusėje yra žmogus ar daiktas kurio tu nori?
-
Varniukas atsakė į mergaitės klausimą:
– Iš tikrųjų nelabai žinau tokio daikto. Mano namai vakaruose. Kaip ir Varno Nago bendrasis kambarys. Ten visi mano daiktai.
Jis priėjo prie spintos. Ir pradėjo ieškoti stiklinės. Jis patraukė kelis daiktus ir ją rado.
Jis pradėjo gaminti eliksyre nurodytą mišinį. Supylė skysčius maišė tiek kartų kiek nurodyta.
– Dabar tikriausiai kažkas atsitiks, – pasakė jis Liusindai.
Jis įmetė akmenį. Pradėjo sklisti raudonos ir mėlynos spalvos dūmai. Jie susisuko į spiralę. Tada nusileido atgal į dubenį. Pasigirdo garsas. Sprogimas. Rokas atsitraukė nuo dubenio. Po kiek laiko jis pastebėjo, kad kažkas žybsi katile.Bet dūmai dar garavo, todėl Rokas jo ir neįmė. Nenorėjo nusideginti Rankų.
-
- Kas čia per eliksyras?- paklausė Liusinda.
Nesulaukusi atsakymo paėmė knygą taip pat buvusią dėžėje ir ėmė vartyti.
- Gal šitoje knygoje bus apie jį parašyta, bet nežinau kuriame skyriuje ieškoti.
Pervertusi visą knygą Liusinda aatsisėdusi ant sofos pradeda raustis savo kuprinėje. Išsitraukusi nuotrauką Liusinda ją ištiesino ir gal ilgai stebėjo kol jai skruostais pradėjo teketi ašaros. Gal po penkių minučiu Liusinda suprato, kad kambaryje yra neviena. Susigėsusi ji atsisuko į Roką, bet jis lyg nieko aplink save nematantis maišė eliksyrą. Noriu namo,- pagalvojo Liusinda.-Pasiilgau savo draugų, o juk atostogos dar taip negreit. Nors Liusindai dar skruostais tekojo ašaros ji jautėsi ramesnė, nors taip ir neatrodė.
-
Rokas atsisuko ir pamatė Liusindą verkiančią.
– Kas tau atsitiko, – paklausė Rokas.
Liusinda tylėjo. Rokas nenorėjo jos kamantinėti. Nesuprantu. Vieną akimirką ji sėdi linksma, o kitą jau verkia ir kūkčioja. Rokas nuėjo prie savo eliksyro ir ištraukė akmenį. Jis pasidarė veidrodinis. Jame atsispindėjo visi vaizdai ir šviesos.
Rokas pasižiūrėjo į laikrodį kabantį ant sienos.
– Gal jau pradėk braižyti savo planą mums tuoj reiks eiti, kad kas nors nepradėtų mūsų ieškoti ir, kad nepatektumėme į namų darbų darymo bangą. Kai bendrasis kambarys pilnas žmonių.
Rokas išsitraukė namų darbus ir pradėjo daryti.
– Sakyk jeigu reiks padėti braižyti planą, – tyliai tarė Rokas – Be to gal tau reikia servetėlių kažkur jų turiu.
-
- Ne. Viskas gerai,- tarė Liusinda. Ji atsistojo išsitraukė žemėlapį ir pradėjo matuoti kambarį.
- Penki metrai, penkiolika metrų, šeši metrai,- burbėjo Liusinda matuodama.
Pamatavusi priėjo prie savo žemėlapio ir braižė. Žemėlapyje jau daug kambarių buvo nubraižytų: Varno Nago kambariai, kabinetai kuriuose Liusindai vykdavo pamokos, salė, ligoninė. Liusinda netgi paprašė vienos megaitės iš Grifų Gūžtos, kad ji nubraižytų savo koledžo patalpas. Liusindai liko nubraižyti tik porą kabinetų, kiemą, koledžų kambarius ir požemius. Bent jau ji taip manė. Gal dar šiandien užsukti į požemius?- Pagalvojo Liusinda.
- Rokai, aš jau baigiau, gal jau eikime iš čia?
Rokas nieko neatsakė. Liusinda susidėjo daiktus į kuprinę ir nuėjo apžiūrėti paveikslo kabančio ant sienos.
-
Rokas sutiko su Liusinda:
– Taip gal eikim iš čia.
Jie susirinko daiktus ir išėjo iš Drąsaus žinojimo kambario. Rokas atsisveiknu su portretu ir užsidegė lazdelę. Lumos maxsima
Jie ėjo ilgu koridoriumi. Galiausiai priėjo tunelio galą. Rokas įsiklausė, bendrajame kambaryje visiška tyla. Varniukas pravėrė įėjimą.
– Švaru, – jis pasakė Liusindai – Niekam nesakyk apie šitą kambarį. Nebent keliems žmonėms. Tokiems kurie neišpliurptų visai mokyklai. Jis visiškai nustūmė baldakimą ir išėjo į Varno Nago kambarį. Jis atsisveikino siu mergite ir nuėjo į berniukų miegamuosius.Ak. Visai pamiršau kodėl ėjau į tą kambarį. Visai nepadariau namų darbų. Nors nieko tokio. Tikriausiai reiks suspėti rytoj.
-
Rokas susipratęs, kad bendrajame kambaryje nepasimokys susikrovė daiktus, apsižiūrėjo ar jo niekas nemato, pastūmė baldakimą ir atsidūrė tunelyje vedančiame į drąsaus žinojimo kambarį. Tikiuosi nors jis bus tuščias. Vaikinas iškėlė lazdelę Lumos maxima. Tunelyje pasidarė pakankamai šviesu ir jis galėjo. Kelias nebuvo labai tolimas, bet ir nebuvo labai artimas. Priėjęs portretą jis pakausė:
– Gal šį kartą įleisi mane ir be slaptažodžio?
– Gaila, bet ne, – atsakė paveikslas.
– Mes su šeima visada slapstomės, – pasakė Rokas.
– Nuo ko aišku nepasakysi. Beje gal padėsi sugalvoti slaptažodį?
– Para – tai laiko tarpas nuo ryto iki vakaro, įleis.
Kambario durys atsivėrė, o varnanagis atsisėdo ant sofos.
-
Elna su naujomis pažįstamomis tyliai pakėlė baldakimą ir garsiai joms aiškino ką jos turės daryti:
-Taigi, mes galėtumėm jį aplieti vandeniu. Kaip manot? Arba, Džiulieta, tu galėtum išlįsti ir su juo pasisveikinti, pasiguosti, kad mes tave išvijom ar kažką. O tuomet mes su Klarisa išlįstumėm su lazdelėmis ir aplietumėm jį vandeniu. Na kaip manot?
Laukdama atsakymų El toliau akilai stebėjo varnį ir bandė visaip būti jo nepastebėta. Vos tik jis priėjo portretą ir pradėjo kalbėtis su juo Klumpar pasitraukė, su savimi pasigriebdama ir draugės į kažkokį tarpelį sienoje. Nematomumo kerų trūko, bet tie kerai neleidžiantis girdėti pokalbių tikrai gelbėjo. Vos tik pastebėjusi, kad paveikslas prasivėrė ir įžūlusis berniukas lenda už jo varnė greitai spruko link jo, girdėdama, kad ją seka ir jos bendradarbes. Durys dar nebuvo užsivėrusios, tad Klumpar kiek įmanoma tyliau įlindo į kažkokį nežinomą kambarį.
-
Mergaitė iš karto įėjus į kambarį išgirdo išdaigos siūlymą ir klausimą jai.
-Mintis visai nebloga, Elna, bet ar nenorit dar gudriau padaryti? Galėtume aplieti vandenį, o paskui kai jis nueis miegoti kaip nors jį išgąsdinti ir vėliau...-Klarisa taip ir nepabaigė savojo sakinio, kai bendradarbė nusitempė į tarpą sienoje, netrukus jos visos trys įlindo į varniukei nežinomą kambarį.
Po ilgo laiko tylos varnanagė pagaliau pabaigė savo sakinį:
-Vėliau dar ką nors sugalvosime. Pavyzdžiui paimti jo namų darbus, pakišti koją ar panašias žiobariškas išdaigas, o gal net pavasarį galėsim jį burtų pagalba įmesti į ežerą netoli uždraustojo miško,-varniukė netikėtai pati iš savo minčių nusijuokė.
Tikėkimės ką nors pavyks sugalvoti tam berniūkščiui.
-
Visą kelią link vietos, kur pradingo berniukas (kažin ar tinka tai pavadinti keliu, veikiau kelias žingsniais) Džiulę kankino bloga nuojauta. ,,Ką darai, kodėl eini su jomis?! Garantuotai pakliūsi į bėdą!"- jos vidinis balsas rėkte rėkė. Tenka pripažinti, kad šitaip stačia galva pulti keršyti neturint nei plano, nei realios priežasties, nei pasiteisinimo nebuvo puiki idėja.
Praskleidusios baldakimą mergaitės viena po kitos suėjo į tunelį. Mergaitė jau norėjo klausi plano, kai viena iš ,,nusikaltimo partnerių" prabilo.
-Aplieti vandeniu? Gal ir visai gera idėja.
Ji pati nustebo, kad kątik pati noriai pasisiūlė dalyvauti. Klarisai taip pat ši mintis patiko, bet ji turėjo savų.
-Ei, gal nepersistenkim. Juk jis vis dėl to nieko blogo nepadarė,- Džiulieta puolė drausiminti draugę. -Manau, aptaškymo vandeniu tikrai užtektų.
-
Einant tuneliu tarp Grifų Gūžtos ir Varno Nago koledžų bendrujų kambarių yra Lukrecijaus Geranorio pro urį galima patekti į Drąsaus Žinojimo kambarį.Su Lukrecijumi reikia ilgai derėtis ,kad įleistų.Domantas vieną dieną po pamokų nusprendė ten nukeliauti.Priėjes prie Lukrecijaus portreto tarė:
-Labas.
-Labas.Atsakė Lukrecijus.
-Įleisk į kambarį.Paprašė Grifas.
-Slaptažodis?
-Aš nežinau jokio slaptažodžio gal gali įleisti be slaptažodžio? Maloniai paklausė Domantas
-Nėra slaptažodžio nėra ir įėjimo.Išsišiepęs atsakė Lukrecijus.
-Prašau,gal kaip susitarsim.Paklausė Domantas
-Kaip? Paklausė portretas.
-Aš tau galiu parodyti savo lazdelę. Pasiūlė Domantas.
-Atiduok lazdelę tada įleisiu.Juokingai atsakė Lukrecijus.
-Aš negaliu prašau įleisk.Su didele pagarba paprašė Grifas
-Nea neįleisu vistiek.Atsakė Lukrecijus.
Domantas pagalvojoNu šakės.Domantas ilgai prašė ,kad Lukrecijus Domantą įleistų.Neapsikentęs Domanto įžūlumo Lukrecijus tarė:
-Atsibodai eik į savo tą kambarį.
-Ačiū.Atsakė Domantas.
Portretas atsivėrė ir Domantas pakliuvo į kambarį.Kambaryje stovėjo spinta su Grifų Gūžtos ir Varno Nago atributika.Knygų lentyna su knygomis kurių nerasi bibliotekoje.Domantas apsižvalgė aplink kambarį.Valandėlę kambaryje pasedėjo ir galiausiai pasibeldė į portretą ir tarė:
-Išleisk mane.
Portretas atsivėrė ir Domantas išėjo iš kambario ir pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.Portretas kažką burbėjo ,bet tai buvo ne jaunojo Grifo problema.
-
Tylų vakarą, princesė lakstė po koridoriais su dešimt gal vadovėlių, kol jie galų galiausiai nukrito. Žinoma, karaliaus dukra tikrai nesiruošė pakelti jų, tad pamaivišku žvilgsniu žvilgtelėjo į numestus vadovėlius ir ėjo toliau. Kažkur nuėjusi pamatė dureles ir paprasčiausiai užėjo. Kambarys buvo visai jaukus ir meniškas, atmosfera Christinai patiko. Mergaitė atsisėdo ant sofos ir darė namų darbus, nors ir labai daryti tingėjo. Taip pat, atsitempė ir katiną Ocelį, kuris garsiai murkė. Mokinė vis dar žiūrėjo į tuos namų darbus kurie buvo tušti ir susinervinusi metė juos šalin.
- Nedarysiu aš nieko!
Princesė labiausiai norėjo su Vile sėdėti prie jaukaus židinio ir gerti arbatą, arba nuvykti aplankyti į karalystę, tėvų. Šie namų darbai buvo žiauresni nei teta Žana, ji mielai būtų susitikusi su Žana nei bandytų išspręsti tuos namų darbus. Antrakursei atsibodo sėdėt, tad ji pradėjo daryti mankštą, kad nebūtų taip nuobodu, o katinas tik stebėjo į grifę ir vizgino uodegą. Tikiuosi, kad kažkas ateis ir galėsiu kam nors įsakyti savo įsakymą, nes nu... man to reikia.. Po penkių minučių, Christina pavargo ir atsigulė jau ant didesnės sofos. Užsidėjusi koją ant kojos, vis dar svarstė ką galėtų nuveikti. Kad būtų dar geriau, mergaitė išsitraukė iš kuprinės šiltos arbatos ir vos ne visą išgėrė.Ką daryyyyt
-
Vakaras. Tikriausiai pats geriausias metas Hogvartse ,nes visi kvaili mokiniai savo kambariuose, bet vistiek kokia nors kvaila mergiotė vistiek tūno kur nors ir laukia. Su metais Vegardą vis labiau erzindavo visokie vaikai. Vakaras buvo tamsus tad be lazdelės ir šviesos kerų nė iš vietos. Mintyse skambėjo dainos žodžiai:
Oh, she knows what I think about
And what I think about
One love, two mouths
One love, one house
No shirts, no blouse
Just us, you find out
Nothing I really wanna tell you about no
'Cause it's too cold, whoa
For you here
And now, so let me hold, whoa
Both your hands in the holes of my sweater
Pamatęs keistą paveikslą Vegard savaime aišku juo susidomėjo. Ten buvo pavaizduotas kažkoks berniukui nematytas vyras. Hm? Paveikslas atsidarė. Įkvėptas didesnio susidomėjimo įžengė į vidų ir apsidarė.