Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Fasiras von Sjuardas Rugpjūčio 24, 2014, 10:56:10 pm
-
Didžiulis, senas parkas. Jis užima apie dešimt kvadratinių kilometrų ploto. Visi jo takai yra išgrįsti akmenimis, iš abiejų tako pusių auga medžiai, maždaug kas dvidešimt metrų tako stovi gražus mūrinis suolelis prisėsti. Parko centre yra aikštė, kurioje auga didžiulis, labai senas magiškas ąžuolas, kuriam jau apie du tūkstančius metų. Po ažuolu stovi niekuo neišvaizdus užburtas suolelis, ant kurio, kaip pasakoja Godriko Daubos gyventojai kiekvienam svečiui, sėdėjo pats Godrikas Grifas iš ten išmoko Nuginklavimo užkeikimą. Aikštėje taip pat prisodinta gėlių, yra kelios senovinės statulos. Beje, dar sako, kad netoliese ąžuolo, po viena gražia eglaite, yra prasmegusi garsaus Godriko Daubos kalvio Boumano Raito, burtininko kalvio, kuris pirmasis nukalė Aukso Šmaukštą, kalvė. Todėl kai kurie pamišę Kvidičo gerbėjai lipa į eglės viršūnę, kad neva įgytų galių Kvidičui.
Parkas įdomus tuo, kad kokius burtus ten beatliktum, žiobarai to nemato. Todėl burtininkai ten retkarčiais siaučia. Bet tik draugiškai, nes kažkokia magija parke neleidžia jame smarkiai kovoti. Parke draugiškai kalbasi ir sugyvena visi - ir žiobarai, ir burtininkai.
-
Keitė prisėdo ant suolelio parke. Pagaliau viena.
Mergina atrėmė alkūnes į kelius ir paslėpė veidą delnuose.
O Dieve.
Ji norėjo pasikalbėti su Fasu. Suprasti, kas, po galais, jam negerai.
Suprasti, ką blogo ji padarė.
Kiek pasėdėjusi ji išsitraukė knygą "Izola" ir ėmė skaityti.
-Vėl slepiesi?
Keitė pakėlė akis. Natanielis.
-Ne visai,-sumurmėjo ji.-Tik skaitau. Žinai,- ji apsidairė,-kažkada jis čia buvo.
-Kartą seniai seniai...
Keitė pavartė akis.
-Tarp kitko, dėl to serialo...
Keitė staigiai žvilgtelėjo į jį.
-Išėjo naujas sezonas?
-Ne. Tai dėl tų "Tikėk" citatų.
Keitė kilstelėjo antakius.
-Tikėk, kad Grifė gali išgyventi nenužudydama mažų Švilpinukių.
Mergina prunkštelėjo.
-Kada ir kaip mes taip susidraugavon, Netai?-atsidususi paklausė.
Natanielis gūžtelėjo pečiais.
-Nežinau. Bet žinai, pagalvojau, gal galėtum pamokyti mane legilimantijos...
Keitė vėl prunkštelėjo.
-Ak štai kaip.
-Jei ne, galėčiau papasakoti tėčiui ar mamai, kad...
-Gerai, gerai. Bet juk žinai, jog gali paaiškėti, kad tu labiau animagas.
Natanielis sulinksėjo.
-Už tai galėtum... surasti vietą, kur galėtume treniruotis. Ir nestebėti manęs per savo regintįjį akmuo. Aš žinosiu, jei tai tebedarysi.
Natanielis kiek paniuro.
-Na,-ištarė jis,- manau, eisiu ieškoti to kambario.
-Sėkmės,- šūktelėjo Keitė jam nueinant ir vėl palinko prie knygos.
-
Fasas, skrisdamas iš Džeinės namų, pasuko į parduotuvę. Nusipirko maisto, pasuko į kelias magiškas krautuves, kuriose gavo Skundiklį, dar keletą magiškų sekimo ir magijos atpažinimo prietaisų. Viskas sutilpo jo kuprinėje. Fasas buvo labai patenkintas, kad tėtis jį apsaugojo neišsklaidomais judančiais apsauginiais kerais, ypač, kai lankantis vienoje šiurpioje magijos parduotuvėje, užsipuolė neaiškus senis. Tokie apsauginiai kerai, kokiais Fasas buvo apsaugotas, nesulaikytų tik labai reto juodosios magijos užkeikimo, Nužudymo ir Nukryžiavimo užkeikimų.
Fasas buvo apsirengęs juodą apsiaustą ir mūvėjo geras odines pirštines, iš įpročio nešiojamas, kai reikia daug skraidyti ant hipogrifų. Vaikinas paliepė hipogrifams nusileisti parke, nes žinojo, jog toje teritorijoje žiobarai magiškų gyvūnų tiesiog nemato. Kai Fasas ir Ahadas nestebimi nusileido, hipogrifai išskrido pamedžioti, o į vakarą, kaip įsakyta, grįš namo. Grifiukas, lydimas ligerio, pėdino plačiu akmeniniu parko taku ir mėgavosi grynu oru. Ant daugumos suoliukų sėdėjo jaunų žiobarų porelės, ant kai kurių - jau pagyvenę žmonės. Visi nemagai jau buvo įpratę prie vis pasirodančių keistai apsirengusių žmonių.
Fasas prasilenkė su burtininku, kuris buvo jam keistai pažįstamas. Jam, iš pažiūros, buvo apie šešiolika, plaukai geltoni. Atrodė, kad jis tikrai nespinduliuoja draugiškumu. Grifas įžvelgė ir to žmogaus sąsają su Durmštrangu ir iškart pajuto palankumą. Ahadas nieko nepastebėjęs ėjo šalia šeimininko, kaip visada. Fasas išsitraukė iš kišenės mėtinį saldainį ir nerūpestingai įsimetė burnon. Staiga už gal trisdešimties metrų ant vieno suolo sėdint auroro sūnus pastebėjo dar vieną pažįstamą žmogų. Iš Hogvartso. Keitę Moris. Fasas nė nekrustelėjo, bet eidamas suabejojo, užkalbinti Keitę, ar ne. ,,Kokia kalba su tokia apsimetėle." pamanė jis. Bet vis vien, lyg ir kitoks balsas jo mintyse, neleido jam taip paprastai praeiti. Kažkas neleido iki galo patikėti, kad Keitė iš tiesų yra bloga, o Fasas ja pasitikėjo be reikalo. Fasas visada pažino žmones. Tai jam sakė net mėgstamiausias profesorius Durmštrange. Tad auroro sūnus atsistojo priešais Keitę, skaitančią kažkokią knygą.
- Labas,- šaltai pasisveikino.
-
Jeigu jus kada nors koks nors ne itin malonus žmogus buvo ištraukęs iš nuostabaus knygos pasaulio, suprasite, kaip pasijuto Keitė.
-Sveikas,-sumurmėjo ji nepakeldama akių nuo knygos.
Vis dėl to Faso pasisveikinimas neleido jai ramiai skaityti toliau.
Šaltis. Šaltis, nepasitikėjimas ir neapykanta.
Štai kas sklido iš Faso pusės.
Verčiau jau Natanielis nebūtų išėjęs,-pamanė ji.
-Kaip vasara?-paklausė Keitė tyliu, kiek drebančiu balsu.
-
((Eik tu sau, jau neapykantos tai tikrai nebuvo, neperdėk :D))
Fasas nežymiai susiraukė, apsidairė aplink, tarsi kažko ieškodamas.
- Gera vasara. Tiesiog puiki.- trumpai tarė, paskui vos vos šypteldamas. Ahadas klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į Fasą, o sugavęs jo žvilgsnį, suprato, su kuo tiksliai susidūrė. Tad atsisėdo šalia jo ant akmeninio tako.
- O tau kaip?- dar neskubėdamas prieiti prie rūpinčių klausimų, paklausė Fasas. Tada priėjo arčiau ir mostelėjo į suoliuką, stengdamas būti perdėtai mandagus,- galiu?
-
Keitė atsidudo.
-Na, jis man nepriklauso,-pasakė stodamasi.-Be to, aš ir taip aš jau ketinau...
Mergina nutilo. Namuose prie jos prišoks Natanielis ir ims zyzti dėl legilimantijos. Be to, juk ji norėjo, tikrai norėjo išsiaiškinti su Fasu.
-Vasara gera,-pareiškė Keitė.-Užteks tų mandagybių. Eik tiesiai prie reikalo.
Keitė žvilgtelėjo į netoliese gulinėjantį ligerį, matyt Ahadą. Jis į ją žvelgė kone tokiu pat žvilgsniu kaip Fasas. Mergina nesusilaikiusi žvilgtelėjo giliau.
Ahadas buvo kiek kvailokas. O Fasas jį išauklėjo savaip.
Nebegalėdama toliau žiūrėti į Ahadą, Keitė nusuko žvilgsnį.
-
Fasas numetė žvilgsnį ant žemės. Ahadas gulėjo vis dar šalia. Vaikinas, vis dar stovėdamas, lyg ir nenoriai, tarstelėjo:
- Luktelk dar minutėlę.
Fasas kiek gėdydamasis atsiprašė:
- Nepyk, kad ten taip užsipuoliau. Su tokiu mažu daiktu, kaip kad paprasčiausias apsiausto gabaliukas, gali pridirbti žmogui labai daug rimtos bėdos. O tau Juodoji magija paklūsta. - Fasas nuspyrė iš kažkur atsiradusį akmenėlį, nežiūrėdamas į Keitę.- Atsiprašau. Bet tą naktį buvau išsigandęs. Susitikau su Juoduoju, tokia varniukė Gemma vos neužsimušė, beveik mano dėka to vos nepadarė ir mano dėka vis dėl to nepadarė. Kelias naktis ir nemiegojau.
Užteks pasiteisinimų. Reikalas.
- Tu esi žmogus, kuriuo pasitikėjau labiausiai Hogvartse. Bet paskui ėmei slapstytis, nepriimti pagalbos, bėgti nuo manęs ir Džeinės. Bandžiau dar kažkaip susisiekti, bet sekioti tavęs it koks... nežinau, įkyrus nusikaltėlis, nenorėjau. Nesupratau, kodėl taip ir elgies. Bandei man užleisti Dolohovo užkeikimą, paskui kažką išdarinėjai su Džeinės pantera ir mano apsiaustu,- kilstelėjo antakį grifas.- Nu nepyk, pasimečiau. Nesu varniukas, nesu ir superinis legilimantas. Gali paaiškint?- žybtelėjo žydromis akimis.
-
-O tu man viską pasakodavai?-spjaute išspjovė Keitė.
Giliai įkvėpė, kad nusiramintų.
-Ir žinoma, kad tu ne legilimantas. Tu juk animagas.
Keitė nuleido akis.
-Ak, tiesa. Tu juk Fasas Oldefortas, auroro sūnus. Tu pereini visas neįmanomumo ribas. Tu tobulas,-ji nusijuokė.-Tu protingiausias, galingiausias ir kvailiausias. Gerietis, žmogus be trūkumų. Visuomet šaltas. Bejausmis. Visuomet geriausias.
Ji atsiduso. Prisivertė akimirkai žvilgtelti į Fasą.
-Būtent todėl ir pradėjau slapstytis. Sakai, aš ne tokia, kokia turėtų būti Grif? Žinai kokia mano nuomonė? Tavo vieta Klastūnyne.
Keitė vėl nusijuokė.
-Ak, vos nepamiršau. Mano nuomonė juk nesvarbi. Aš juk blogiukė.
-
Fasas žiūrėjo į Keitę. ,,Skaito mintis. Bet kitko neskaito." - apmaudžiai pamanė jis. Lazdelė gulėjo kuprinėje, bet rodos, jos ir nereikėjo. Net nebuvo galima panaudoti.
- Man gaila, kad tu taip apie mane galvoji. - susiraukęs ir nudelbęs akis žemyn, pasakė.- Na, pripažįstu, ir aš kartais pagalvoju, kad mano vieta ten. Bet aš esu čia, Grifų Gūžtoje, ir neketinu jos pakeisti.
Fasas sugniaužė kumščius. Mokantis valdyti jausmus yra bejausmis. Štai kaip yra.. Fasas visiškai nenorėjo, kad pokalbis pasisuktų taip.
- Aš nesu bejausmis, legilimante.- pabrėžė paskutinį žodį. Norėjo dar šį tą pridurti, bet sukandęs dantis patylėjo. - ir niekada nemaniau, kad esi blogiukė.
Fasas atsirėmė į visai šalia augantį medį ir sunėrė rankas, žiūrėdamas į besiniaukiantį dangų. Veidas buvo visiškai abejingas viskam, bet mintys virė.
- Atsiprašau. Jeigu galvoji, kad aš esu tavęs nekenčiantis pasipūtęs blogio įsikūnijimas, galiu pasišalinti.- tarė jis. Ir prisimerkęs pažiūrėjo į Keitę.
-
Keitė nusikvatojo.
-Vadini mane legilimante, bet meluoji į akis,-pareiškė ji.-Nereikia jokios legilimantijos, jog sužinotum, kuo mane laikai. Be to, manai bejausmis prisipažintų, jog jis bejausmis. Ir jei iš tiesų nori man padėti, tai nelįsk pavojui po kojų.
Keitė žinojo, jog Fasas nesiklausys. Ir ji pati nesiklausytų.
Ir vis dėl to norėjo jo paprašyti. Jai visai nesinorėjo kojas pakratyti vidury kokios pamokos.
-
Čia jau Fasas neteko kantrybės. Ahadas išpūtęs akis pažiūrėjo į žmogų.
- Keite, Keite, po velnių!- vos tramdydamas apmaudą, negarsiai sušuko Fasas. - Jeigu būčiau toks bejausmis debilas, ir nekęsčiau tavęs, kaip tu galvoji, aš nebūčiau nė stabtelėjęs čia, parke, prie tavęs! Kokio velnio tada būčiau ėjęs paskui tave ir gynęs prie visų tų prakeiktų namukų? Pasivaikščioti?! Paieškoti būdų užsimušti?! Kokio velnio gabenau į ligoninę iš Būstinės, jeigu vietoj to būčiau galėjęs palikti tave kokiems Akromantulams, vilkolakiams ar kitokiems bjaurybėms suėsti?!
Fasas sukando dantis. Kantrybė išpilta ant kelio visai šalia.
-
Džeinė ėjo gatvele prie parduotuvių. Nusprendė dar apsipirkti. Nusipirkusi saldumynų ir "žaibą" ji jau ruošėsi keliauti, tačiau pastebėjo besikalbančius Fasą ir Keitę.
-Sveiki,-pasisveikino su jais mergina.
Priėjusi arčiau išgirdo, kad jie ginčijasi.
-Ką jūs... Apie ką jūs kalbatės? Kas nutiko?-paklausė juodaplaukė.
Jos pantera Naktis atsisėdo Džeinei prie kojų.
-
Keitė nuleido akis. Na žinoma. Kur Fasas, ten ir Džeinė. Šita porelė juk VISADA kartu.
-Nieko, Džeine, nieko,-prabilo Keitė.-Tiesog atsitiktinai susitikom. Nieko ypatingo. Na, aš jau eisiu. Netas laukia.
Ji atsistojo ir prieš nueidama dar pridūrė:
-Džiaugiuosi dėl judviejų.
Ir nuėjo namo.
-
Fasas trinktelėjo sau per kaktą, kai Keitė išėjo. ,,Galėjai palaukti. Nereikėjo skubėti."- rėkė mintyse. Norėjo pasiversti į irbį, bet susivaldė. Jeigu dabar į jį pasiverstų, iš pykčio neatvirstų į žmogų gal mėnesį. Ir visą tą gražų laiką lakstytų miškais žudydamas. Kol jį patį nužudytų draugas Juodasis.
- Žinai, šiaip jau dabar nebuvo reikalo ateiti čionai,- mestelėjo Džeinei. Ką gi. - Tai einam.
Ahadas susinervinęs pakilo nuo žemės ir atsistojo. Fasas paniuręs ėjo Godriko Grifo Daubos parko taku, Džeinė ėjo kartu. Ahadas ėjo šalia, tik iš kitos pusės.
- Lis,- tarė, pasižvalgydamas į dangų. Nuotaika buvo panaši, kaip kad dangus. Fasas nuėjo Grifo gatve ir pasuko į namus.
-
Džeinė krūptelėjo ir dėbtelėjo į Keitę.
-Kvailė,-mestelėjo.-o dar gyniau tave. Tvirtinau, jog nesi juodoji magė.
Ji papurtė galvą.
-Aš jau eisiu,-tarstelėjo.
Ir nuėjo, o Naktis nutipeno paskui.
-atleisk, nesitikėjau tavęs čia sutikti,-pasakė Fasui.-tik nusipirkau šluotą. Senoji sulūžo.
Ji kilstelėjo "žaibą".
((Keite.... >:())
-
Fasas, mėgaudamasis grynu, gaiviu vakarinio parko oru, neskubėdamas žingsniavo neblogai apšviestais Godriko Daubos parko takais. Ahadas nemėgo tokių naktinių pasivaikščiojimų, arba šiandien tam tiesiog neturėjo ūpo ir liko miegoti Faso kambaryje ant savo sofos. Vaikinas žygiavo visiškai be baimės, nes jį saugojo stiprūs Skydiniai kerai. Grifiukas priėjo prie upelio, kuris tekėjo per vieną parko dalį. Upė buvo neapšviesta, bet Fasas vis vien žvilgtelėjo į vandenį. Išvydo blukų, siluetinį savo atspindį. Bet tokį save, rodos geriausiai ir pažinojo: neaiškų, šešėlinį vaikiną. Įsivaizdavo, kad tai - lyg antra jo dvasia, žmogišku pavidalu. Vaikinas atsistojo ir nuėjo toliau. Ėjo gana ilgai, kol pateko į parko centrą. Ten atsisėdo į ,,legendinį" suoliuką po senu ąžuolu.
-
Keitė nudrožė tiesiai į Godriko Daubos parką. Atsisėdo po medžiu, prisitraukė kelius prie savęs, apkabino juos, pasidėjo ant jų galvą ir užsimerkė.
Čia, Godriko Dauboje, gimė Haris Poteris. Šis miestelis turėtų būti lyg pavogtas rojus, bet...
Čia buvo tiesiog per tylu. Keitė nesiilgėjo Londono šurmulio, tačiau čia visad buvo tylu, dauguma namų seni ir pustuščiai. Be to, netoli senųjų namų miškelyje gyveno testraliai. Jų Keitė siaubingai pasiilgo. Ne konkrečiai tų, bet apskritai testralių. Tie padarai tylūs ir neburzgia, o čia visi tartum tik ir burba dėl legilimantijos ir kitų reikalų...
-
Fasas sėmė iš parko viską, ko norėjo: tamsą, gryną orą, tylą ir ramybę. Buvo smagu sėdėti čia ir be Ahado, kuris, vos buvo ištrauktas iš Uždraustojo miško, neditraukė nuo vaikino lyg amžinas šešėlis. Staiga Fasas išgirdo žingsnius. Visai netoli jo, ant kito suolelio kažkas atsisėdo. Fasas prisimerkė ir nustebo supratęs, kas ten. Ramybę, gaubusią vaikiną, lyg žiobaras su šluota nušlavė. Bet užbaigti pokalbį grifiukas norėjo.
- Labas darsyk.- pasisveikino prisėlinęs. Pasistengė, kad balsas skambėtų draugiškiau. - Ką veiki čia tokiu vėlyvu metu?
-
Pažinusi balsą Keitė tyliai keiktelėjo. Na žinoma. Dar vienas pliusas, kurį turėjo Londonas- jokio Faso, jokios Džeinės. Mergina piktai trinktelėjo galva į medį.
-Hm, o pats?-paklausė ji.-Aš nieko. Už kurio medžio lindi Džeinė?
Gal kiek per bjauriai,-pamanė Keitė.-Bet rimtai. Jie visada visur būna kartu.
Vis dėl to ji papurtė galvą.
-Nepyk,-sumurmėjo.-Aš kiek nervuota.
-
Fasas susiraukė.
- Neįsiėsk su ta Džeine. Kai tu pradėjai slapstytis, veikiam su ja, kartais su Nikki ar Liuse. Nežiūrėk į mane kaip į kvailį. Man neužtenka testralių draugijos. Džeinė man nėra mergina ar kas panašaus, kaip kad tu galvoji. Mus tris - mane, tave ir Džeinę - spaudžia tas pats juodasis burtininkas, bet kadangi tu prie manęs nesidedi vedama neapykantos Džeinei ir man,- Fasas gūžtelėjo pečiais.- Kas man belieka? Ir prašau, nepyk ant manęs. Ką aš tokio blogo padariau?
-
Keitė prikando lūpą. Prisiminė Natanielį. Jo žodžius.
"Tam, kuris atsidėkodamas už Sergėtojo užkeikimą tave partrenkė."
Tai būtų atsakymas į Faso žodžius.
Bet ji neprisivertė pasakyti jam tiesos. Tik ne tos tiesos.
-Tai, ką judviem jaučiu, nėra neapykanta,-ramiai pasakė Keitė.-Nors kartais jūs ir... nesvarbu. Su Džeine susidraugaut mums nepavyks, pats žinai, o tu...-Keitė užsičiaupė. Jau ir taip daug pasakei,-pareiškė sau mintyse.
-
Fasas prisimerkęs pažvelgė į Keitę.
- Na, na, pratęsk. Ir neskiesk, kad tai nėra neapykanta.
Fasas stovėdamas šalia Keitės, sunėrė rankas. Buvo sumanęs du dalykėlius, tik abejojo, kuria seka tai daryti. Kol kas reikia kantriai palaukti, o kitą vakarą galės truputį paeksperimentuoti... Fasas sustabdė mintis, prisiminęs, jog prieš jį - nebloga legilimantė. Kad ir kokia trenkta. ,,The doooctor is in... " skambėjo mintyse tik patyrusiai ausiai gurdima metalu ir būgnais apipinta melodija.
-
-Na, tavo trūkumus jau išsakiau prieš tai. Neketinu kartoti,-atsakė Keitė.-Bet,-pridūrė sukdama aplink pirštą trumpų plaukų sruogą,-galiu pridėti visažiniškumą ir tą amžiną "man labai gaila, kad apie mane taip manai". Tu nepriimi savo trūkumų. Tu suverti kaltę ant to žmogaus, kuris tai pasako. Ir neapsimesk, kad daug išmanai apie neapykantą. Animagai įtarūs ir greit perpranta žmones ir jų jausmus, tačiau susipainioti baisiai paprasta. Aš legilimantė ju seniai. Atpažįstu jausmus kitų galvose ir didžiąją dalį laiko suprantu savuosius. Ar tu...
Ji nutilo. Taip, tai tas žvilgsnis.
Tas žvilgsnis, kurį ji jau išmoko atpažinti. Kai ją įtarė esant legilimante ji dažnai jį išvysdavo.
Tas žvilgsnis, kuris pasirodo, kai žmogus savo galvoje klykia, dainuoja or daro nesąmones. Kad nukreiptų savo mintis.
Kad apsisaugotų nuo legilimanto.
-
Fasas šyptelėjo, kai jam mintyse prisiminus dainą, Keitė sukluso, įtardama ar suvokdama bandymą apsisaugoti nuo minčių skaitymo.
- Aš niekada nevaidinu visažinio, bet šį tą, kiek man reikia, tikrai išmanau, pavyzdžiui tai, kad tu esi legilimantė.- ramiai pasakė jis.- Neapykantos neišmanau, na ir kas? Bet kas tada tavo legilimantiškose akyse taip maloniai žybsi - pagarba? Smalsumas? Draugiškumas? Meilė?- sarkazmiškai užbaigė. Fasas atsisėdo ant suolo, kur sėdėjo ir Keitė, bet tyčia toliau.- Grifų gerąsias savybes tu žinai - taurumas, kilnumas drąsa. Bet visiems grifiukams yra būdingos ir kelios blogos savybės. Niekas nesam šventi ir tobuli. Šalia drąsos gali eiti kvailumas, šalia kilnumo - pasipūtimas. Šalia taurumo - vienatvės, keršto pomėgis.- atvirai, bet bejausmiu balsu pasakė Fasas.- aš nebėgu nuo savo brolio, kai jis bijo. Nuo Džeinės - kai ji, galbūt meluoja. Nuo tavęs, kai visa savo esybe visiškai pasiunti mane velniop, bent man taip atrodo.
Fasas žiūrėjo į didįjį ąžuolą. ,,Kaip ten sako? Nuo atviros drąsos iki visiškos kvailustės - vienas žingsnis. Pažiūrėkim, ar nebūsiu irvėl susimovęs."
-
Keitė šyptelėjo. Vėl grįžo noras pažiūrėti Fasui į akis ir smagiai skelti jam antausį.
Bet nepadarė. Vien dėl to kvailo Sergėtojo užkeikimo.
-Kas gi susivokės nesąs tobulas,-atšovė.-Ar pats būsi išimtis.
Ji prisimerkė.
-Klausi, kas mano akyse? Na, nežinau, kas jose, bet pagalvojusi apie tave juntu tik pyktį. Ant savęs, ne ant tavęs. Pyktį, kad buvau tokia kvaila ir nutariau, jog mano gyvybė verta tavosios.
Keitė palinko arčiau Faso.
-Mėgsti žaidimus, ką? Na, vienas jau prasidėjo.
Daugiau nieko netarusi Keitė atsistojo ir nuėjusi toliau atsisėdo ant žolės po kitu medžiu.
-
Fasas sėdėjo lyg nieko nepajutęs. O tada išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė į Keitę. Taip veikti nemėgp, bet šikart bent nepakenks
- Legilimes.- sušvokštė jis. Ir pro akis ėmė lėkti Keitės prisiminimai. Slapstymasis miške. Buvimas su testraliais. Pyktis ant Faso prie ežero. Biblioteka... Naktis, Faso apsiausto skiautė, Sergėtojo užkeikimas. Lėkė, kol prisiminimų savininkė jų nesustabdė. Fasas išpūtęs akis ir pakreipęs galvą pažiūrėjo į Keitę.
- Gal tu paskutinė kvaiša?- sušvokštė.- Kokio velnio taip pasielgei!
-
Keitė atsistojo. Pažvelgė į Fasą.
Dabar ji jau iš tiesų jo nekenčia.
-Net neįsivaizduoju!-suriko.
Nežinojo ką ir bedaryti. Akyse kaupėsi ašaros.
"Šis užkeikimas nutruks nebent įvykus nenumatytam įvykiui".
Ką gi, nenumatytas įvykis jau įvyko. Ir net ne vienas.
Bet užkeikimas tebeveikė.
"Aš niekada nevaidinu visažinio".
Aha. Tik žinai apie tikriausiai paslaptingiausią pasaulio užkeikimą ir seniai palaidotą pranašystę.
-Primenu, kad už mokyklos ribų draudžiama naudoti magiją,-sušnypštė Keitė.-Nors dėl tėvelio matyt išsisuksi...
Daugiau netarusi nė žodžio ji nubėgo į Skubio Dū namelį.
-
Fasas paniuręs pažvelgė Keitei pavymui. Šalia jo staiga išdygo magijos ministerijos darbuotojas ir prabilo:
- Jūs pažei...
- Obliviate.- metė Fasas. Pasigailėjo, kad Nužudymo užkeikimas jam daugiau kainuotų. Fasas stebėjo, kaip vyras su netikru prisiminimu grįžta i Ministeriją. Kai tas išnyko, vaikinas palengva akmenimis grìstu takur pėdino namo. Perėjo kelias gatves ir pravėręs savo kiemo vartus, įžengė į savo namą ir kambarį.
-
Keitė įsilipo į medį. Faso aplinkui nebuvo. Džeinės irgi.
Mergina įsitaisė ant šakų.
Kad tik Fasas neateitų.
Keitė užsimerkė. Ir vėl nemiegojo visą naktį.
Ir viskas vien dėl to kvailio.
-
Liucijus bėgo akmenimis grįstu parko takeliu. Sportavo vakare, kaip visada. Klastuolis stebėjo lekuančią aplinką ir grožėjosi ja. Paskui paduso ir sulėtėjo, prisėdo ant laukiačio paprasto suolo. Keista, bet jis nebuvo sugadintas žiobarų, kaip bet kur kitur. Liucijus atsisėdo. Staiga pamatė medyje tupinčią mergaitę. Ji buvo jam kaži kur matyta. Nustebęs berniukas paižiųrėjo į ją.
- Labas, koks tavo vardas? Kodėl tu sędi medyje?- paklausė Liucijus Kampinis.
-
-Labas, koks tavo vardas? Kodėl tu sėdi medyje?
Keitė pažvelgė į ją pažadinusio balso savininką. Tai buvo berniukas, tikriausiai antrakursis.
-Keitė,-trumpai atsakė Keitė apsnūdusiu balsu.-O kas draudžia sėdėti medžiuose? Čia gražu,-mergina apsidairė.-Nesijaučia, jog gali būti skausmo ir pykčio.
-
Liucijus guviai atsakė:
- O aš Liucijus. Nesakiau, kad medžiuose sėdėti draudžiama. Bet keistai atrodai.
Berniukas prisiminė, koks dar jo pažinotas žmogus kalbėjo tokiu tonu. Jo pusseserė, visada besitrankanti su bernais. Ačiū likimui, kad toji suaugo į protą ir elgiasi jau normaliai.
- Atrodo, kad tu liūdi,- atvirai tarė klastuolis. Ko geri, dar nebuvo pratęs elgtis blogai.- Tave paliko tavo vaikinas?
Berniukas šyptelėjo, mintyse lygindamas Keitę su pussesere.
-
Keitė piktai dėbtelėjo į Liucijų.
-Koks dar vaikinas?-paklausė.-Aš tiesiog neišsimiegojau. Vakar vakare vėlai išėjau iš namų pasivaikščioti, o po to grįžusi duris radau jau užrakintas,-ji liūdnai šyptelėjo.-Mūsų namai milžiniški, manęs nepasigedo. Žinai, Skubio Dū namelis ant Džonsono Kvailojo ir Liuminicensijos Šernienės gatvių kampo. Pati raktų neturėjau, o belstis į duris būtų tas pats kas belstis į Hogvartso duris trečią nakties. Sakai, keistai... kiekvienas turime savą supratimą apie tai, kas yra keista, o kas ne.
-
Liucijus nusišypsojo.
- Nesakyk, kad tik blogai išsimiegojai,- angelo balseliu prabilo. Norėjo dar kažką pridurti, bet išsigando pikto Keitės žvilgsnio.- Iki, sėkmės su meile.
Liucijus atsistojo ir vėl pradėjo bėgti taku. Švarus, grynas oras, ne taip, kaip Londone. Gerav čia. Tik kaži, ar yra kur nors padori kavinukė?
-
Keitė atsiduso.
Meile.
Kokia dar meile?
Kai ji kitąkart sutiks Fasą, ji jam psichologiškai sprandą nusuks.
Ir jei jis grifas ne dėl to, kad davė Paskirstymo kepurei kokį kyšį, tai gal jis pagaliau pajus sąžinės graužatį.
Bet kol kas...
Keitė vėl patogiai atsirėmė į šakas.
Pagulėjusi keletą minučių ji išgirdo balsą.
-Keite?
Atsisukusi ji pamatė vaikiną. Raudonplaukį, auksaakį maždaug dvidešimties metų amžiaus aukštaūgį kumpa nosimi.
Mergina suraukė antakius.
-Ar mes pažįstami?
-Na kaip čia pasakius,-atsakė nepažįstamasis. Jo akys nusidažė tamsaus pieniško šokolado spalva.
-Netai?-aiktelėjo Keitė.-Ar tu...
-Ša, nerėk ant visos gatvės,-sumurmėjo Natanielis. Jo nosis pamažu išsitiesino.-Ir ropškis iš medžio.
-Kiek laiko... kaip...aš nė neįtariau...
Natanielis mirktelėjo.
-Oklumantija. Ar jau galima vadinti mane meistru?
-Nė velnio. Penkerius metus nenaudojau prieš žmones legilimantijos.
-Tai kaip praėjo pasimatymas?
-KAS?!
-Oi baik, Keite. Tu čia susitinki su Fasu.
-Kiekvieną kartą meldžiuosi, kad jo čia nebūtų! Šita vieta tobula, Fasas- vienintelis jos minusas.
-Na žinoma.
Ir jie tylėdami patraukė namo.
-
Kažkoks burtininkas, susikišęs rankas į kišenes, pėdino parko taku. Buvo apsirengęs juodau apsiaustu ir tamsiai mėlynomis kelnėmis, apsimovęs drakono odos pirštines. Iš įpročio. Toks įprotis Fasą, ko gero, ir išskyrė. Na, dar akiniai ir juodi, susitaršę plaukai. Fasas Ahadą paliko namuose. Ligeris buvo priėdęs, todėl ir vėl neturėjo noro niekur eiti. Bet to ir nereikėjo.
Vaikinas neskubėdamas žingsniavo akmeninimis grįstu taku. Paskui susivokė, kad nežino, kur tiksliai Keitė liepė susitikti, bet nusprendė, kad greičiausiai - parko centre, po ąžuolu. Grifas ten ir nužingsniavo. Aplinkui nieko nesimatė, tad vaikinas tiesiog atsisėdo ir įsipatogino ant suoliuko.
-
Džeinė Meko ir jos juodoji pantera Naktis ėjo godriko daubos parko takeliu. Jos ką tik išėjo iš "kiauro katilo".
-Tokį vakarą nuostabu vaikščioti,-atsiduso ir tarė juodaplaukė.
Jos pantera pritariamai suurzgė. Mergina giliai įkvėpė gaivaus oro. Išties, šis parkas nuostabus. Gal nuotykių čia ir nepatirsi, bet pasivaikščioti ir atsipalaiduoti tikrai gali. Džeinė priėjo prie gluosnio ir atsisėdo po jo šakomis. Naktis atsisėdo šalia. Jos kiek pasėdėjo ir nuėjo į Oldefortų namus.
-
Keitė stryktelėjo iš ažuolo ir nusisiautė Neregimąjį apsiaustą.
-Fasas Oldefortas,-garsiai ištarė.-Punktualus kaip visada.
Jai knietėjo paklausti, ar jis nesitikėjo, jog ji taip iššoks iš medžio, tačiau balselis galvoje liepė nenukrypti nuo plano ir palikti kontrolinį klausimą tokį, kaip suplanuota.
-Kur Džeinė?-paklausė Keitė ir nusišypsojo.-Žinai, kad jei meluosi, aš sužinosiu.
-
Fasas krūptelėjo, kai Keitė staiga iššoko iš medžio, o jai ironiškai pagyrus Fasą ir uždavus klausimą, apsimestinai šyptelėjo.
- Džeinė mano namuose, Godriko Dauboje. - tvirtu balsu atsakė vaikinas. ,,Vienas dalykas, kurį ji tikrai paveldėjo iš Godriko Grifo, jeigu yra jo palikuonė: pomėgį ,,sukelti bangas" savo pasirodymu. Pasipūtimą." - mintyse nusišaipė Fasas, puikiai suvokdamas, jog ir pats tokį pomėgį turi. Tada Fasas jau ketino klausti, ko čia jį pakvietė, bet nusprendė luktelti, kol pati keitė suteiks malonę jam tai sužinoti.
-
Keitė šnarpštelėjo. Melo nepajuto, ir iškart pasigailėjo bent jau šįkart nepanaudojusi legilimantijos. Ji išmoko neblogai perprasti žmones ir be jos, tačiau Fasas- išimtis. Jis moka meluoti, paprastai jo neperprasi.
Bet jo nekantrumą iš tolo ir be legilimantijos pajusi.
-Pasikviečiau tave čia dėl kelių dalykų,-ramiai ir lėtai išdėstė.
Pauzė.
-Pirma,- toliau tęsė ji,- kokio velnio tau reikėjo knistis mano prisiminimuose?
-
Fasas smalsiai nužvelgė Keitę. ,,Įdomu, kiek jau laiko tupėjo tame medyje...". Išgirdęs klausimą, Fasas kilstelėjo antakį.
- Na, supranti, nesu legilimantas, kad galėčiau skaityti mintis be jokių kerų,- apmaudžiai tarė.- Ir turėjau būtinai sužinoti, kokį užkeikimą uždėjai per apsiausto skiautę. Kai taip ilgai slėpeisi ir nepasitikėjai manim, maniau, kad... nežinau, kad nori dėl kažko atkeršyt, ar ką.
Fasas paskyrė pusę sekundės laiko, kad sumąstytų - kurį klausimą užduoti pirmiausia: kodėl ji jam uždėjo Sergėtojo užkeikimą, ar kodėl nuolat slėpėsi.
- Sėskis šalia,- nekantriai pasiūlė grifas.- Ar gali pasakyt, kodėl uždėjai man tą suknistą užkeikimą?
-
Keitė sukryžiavo rankas. Nė velnio.
-O ką tu manei?-paklausė.-Leisk atspėsiu,-pasakė pavarčiusi akis,-pikta juodoji ragana Keitė paima gerojo Faso apsiausto skiautę, kad jam pakenktų... nužudytų... prakeiktų... atimtų jaunystę...-mergina palingavo galvą.-Žinai, Fasai, galvojau, kad esi daug protingesnis už mane, bet kai kada tu būni toks kvailas...
Ji papurtė galvą.
-O dabar įsivaizduok,-Keitė ramiai dėstė toliau.-Tu esi Juodasis ar kaip jis ten. Priešais tave- Grifo palikuonė pilna galia, legilimantė. Dar yra Švilpynės palikuonė ,spėju, padalinta galia, animagė. Ir dar yra maždaug tokio pat galingumo (gal truputėlį mažesnio) kaip ir tu burtininkas, animagas. Atsakyk man į klausimą- kam tau jo reiktų? Animagą tu jau turi, galingumą irgi. Visa bėda- jis stovi priešais tą švilpinukę. Ką tu darai? Viskas paprasta: tu jį nužudai.
Įkvėpusi Keitė tęsė:
-Taigi, kai viską susumavau, man lyg ir suveikė mano grifiškas kraujas,-sumurmėjo ji.
-
((Sorry, sakiny ,,animagą tu jau turi, galingumą irgi" kažko nesumaišei?))
Fasas susiraukė.
- Bet kokiu atveju, man tavo apsaugos nereikia. Jeigu TAU mano pagalbos nereikia, gerai, galiu nieko nebedaryt. Bet... na, draugai man rūpi. Nepalieku likimo, ar juodųjų burtininkų valioj, kad ir koks būtų pavojus,- atidžiai žiūrėdamas į Keitę, nuoširdžiai tarė Fasas.- Nemaniau, kad TU mane nužudysi. Maniau, kad tave užvaldęs Juodasis, tad bet kokie tavo veiksmai būtų priklausę nuo JO. O iš kur man žinoti, kas tau pasidarė, kai lakstai velniai žino, kokiais Uždraustojo miško kampais... žinau, kad tau nepatinka, kai tai sakau, bet. Kai tu pati nuo manęs bėgi ir manim nepasitiki, kai tau rodos, ar aš turėčiau būt dėl tavęs tikras?
Fasas prisimerkęs žiūrėjo į varniukę. Dabar jau buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad jo kaukas pasikeitė pavidalą.
-
((Ne))
Keitė prunkštelėjo.
-Na, reikia tau mano pagalbos ar ne, kas padaryta, tas padaryta. Tau trenks- skausmą pajusiu aš. Tave nužudys- liksi sveikas, mirsiu aš. Jei žinai būdą tai nutraukti, prašau, pasidalink mintimis, nes viskas , ką pavyko išsiaiškinti apie burto nutraukimą- "užkeikimas nutruks įvykus nesuplanuotiems įvykiams", o tokių jau įvyko krūvą,-ramiai atšovė mergina.-Okey, kadangi spėju, kad mano draugija tave ne itin džiugina, tai antras dalykas...
Keitė kyštelėjo ranką į kišenę. Laikas.
-Prieš paskirdama mokinį į koledžą, Paskirstymo kepurė jam visada ką nors pasako,-pasakė Keitė.-Visada. Net jei jos apsisprendimas tetrunka akimirką, ji pasako nors vieną sakinį.
Giliai įkvėpusi Keitė paklausė:
-Ką ji pasakė tau?
-
Fasas nurijo seilę. Net neįtarė, kad Keitė taip tiesmukai to paklaus. ,,Nėra ko slėpti, reikia sakyti tiesą... tik ar reikia, vis dėl to? Vargu, ar šita sumauta varniūkštė jos verta. Kad ir kokia tiesa...". Fasas atsismaukęs rankovę, žvilgtelėjo į laikrodį. Visada tai darė, kai reikėdavo nukreipti žvilgsnį, arba jį kas nors sunervindavo. ,,Nebe laikas gaišti.". Apsisprendimui - pusė sekundės.
- Aš manau, kad Sergėtojo užkeikimas ant manęs neveiks...- pasakė Fasas ir nutilo. Daugiau iškloti nenorėjo.- Kepurė man pasakė ne vieną sakinį,- atsargiai tarė Fasas. Žiūrėdamas į nekantrų Keitės veidą, jis suabejojo. - Kodėl tau tai rūpi?
-
Keitė nebesusilaikė. Žengė artyn ir trenkė jam į ranką. Tą pačią akimirką pasijuto, lyg būtų gavusi smūgį į ranką.
-Ai!-aiktelėjo. Fasas į smūgį visai nesureagavo, taigi, tikriausiai nepajuto.-Patenkintas? Šiuo atveju mudu nesam niekuo ypatingi, Sergėtojo užkeikimas veikia puikiai, kad ir kaip gaila būtų,-ji pasitrynė sau ranką.-Negi aš iš tikrųjų taip stipriai trankausi? Jei taip, užjaučiu Natanielį...-ji pažvelgė į Fasą.-Klausiu, nes svarbu. Tikrai svarbu. Na... gyvybės ir mirties klausimas, taip sakant.
Keitė atsiduso. Galėjo beveik lažintis, kad jis į klausimą atsakys klausimu.
-
Fasas su gailesčiu pažiūrėjo į Keitę.
- Atmušamieji apsauginiai kerai,- pristatė kerus, liūdnai žiūrėdamas į varniukę.- elfų magija. Ją tik pats Uncas, mano elfas ir galėtų atšaukt.
Fasas atsiduso ir prabilo:
- Labai prašau, nepasakok niekam tokio dalyko. Man siūlė rinktis vieną iš dviejų. Varno Nage mokėsi dauguma mano prosenelių ir močiutė iš tėvo pusės. Pats tėvas buvo grifas. O mama - klastuolė.- tada Fasas pacitavo.- ,,Tu turi daug žinių, bet į Varno nagą netiktum, nes esi per daug drąsus. Ir grynakraujis... Turi savanaudiškumo, bet pasipūtimas ir principingumas tai nurungia. Būtum geras juodasis burtininkas, bet ir puikus auroras.". Klastūnyno nesirinkau, nes nenoriu būti blogas.
Fasas kilstelėjo pečius. Šio to iš citatos nepasakė. Bet to jis negali pasakyti. Todėl užbaigė savo kalbą:
- Aš pasirinkau Grifų Gūžtą, kaip matai. Tada kepurė atsakė: ,,teisingai pasirinkai".
-
-Kažkaip abejoju, ar ji taip sakė,- sumurmėjo Keitė. Ranka išslydo iš kišenės.
Jis nėra tikras grifas.
Kodėl?
Nes a)jis melagis.
Jei jis Paskirstymo kepurė taip ir sakė, iš tolo jautėsi jo noras būti Varnanagėje.
b)jei jis nemelavo, jis gavo rinktis. Iš trijų.
Jam medalionas nesuveiks.
-Ir laba diena, visažini,-Keitė papurtė galvą.-Elfų magija atmuša burtus. Jei būtų kitaip, tai 1998-aisias namų elfas, vardu Dobis, nebūtų miręs.
-
Fasas pastebėjo, kaip Keitės veide atsirado abejonė.
- Keite,- pasakė, tarsi tai būtų sunku,- Aš nemeluoju dėl Paskirstymo Kepurės kalbos. ,,Tu turi daug žinių, bet į Varno nagą netiktum, nes esi per daug drąsus. Ir grynakraujis... Turi savanaudiškumo, bet pasipūtimas ir principingumas tai nurungia. Būtum geras juodasis burtininkas, bet ir puikus auroras." - pakartojo citatą. Aš pasirinkau Grįfų Gūžtą, ji mane pagyrė. Ji man dar minėjo kai ką, kas tikrai nesusiję su Klastūnynu, kaip greičiausiai tu galvoji, bet atleisk, aš esu prisiekęs to neišduoti. Ne Nesulaužomąja priesaika, bet garbės. Sulaužyčiau šeimos pasitikėjimą, jeigu išduočiau. Nepyk.- Fasas pamanė, kad Keitė to nesuvoks, bet tiesiog laukė.- O 1998 metais Dobiukas nebuvo apsisiautęs atmušamaisiais kerais, Keite. Ir iš tiesų, kodėl klausi manęs apie tai, ką kalbėjo kepurė?
((Labanakt))
-
Keitė atsiduso.
-Nesvarbu,-sumurmėjo.-Ir gal nuskambės kiek kvailai, bet...
Ji įkvėpė. Taip, skambės tikrai kvailai.
-Drąsa,-ištarė Keitė,-būna visokia. Bene didžiausia yra... paviešinti savo baimes. Ir jas nugalėti.
Pauzė.
-Skambėjo, lyg aš mėginčiau nevykusiai mėgdžioti Dumbldorą, tiesa?-atsiduso mergina.
((Labanakt))
-
Fasas smalsiai žvilgtelėjo į Keitę. Mergina daro pažangą, nebesiunta, bent jau atvirai - ant manęs. - pasišaipė mintyse grifiukas.
- Žiūrint, ką tu tuo norėjai pasakyti.- Fasas pastebėjo, kaip Keitė kišenėje kažką slepia, bet nusprendė neklausinėti.- Nemanau, kad paviešinti baimes yra sunku. Bet jas įveikti - taip. Taigi, ką tuo norėjai pasakyti?
Fasas pažiūrėjo į dangų. Iš už debesies išlindo ryškiai baltas mėnulis ir vaiduokliška šviesa apšvietė parką. Fasas tuo kažkodėl grožėjosi.
-
-Tai, kad tu bijai. Suklysti,-Keitė šyptelėjo ir pagaliau prisėdo ant suoliuko. Po trumpos tylos prabilo:
-O ką tu iš tikrųjų pamanei dėl tos apsiausti skiautės?
Ji jau numanė. Savo įtarimą jau išsakė. Beveik galėjo lažintis, kad taip ir yra.
-Spėju, kad tai, jog sužinojai, kad aš legilimantė, į gerą pusę nelenkė.
Keitė nutilo laukdama atsakymo.
-
Fasas šyptelėjo.
- Taip, iš tiesų bijau suklysti. - linksmai pripažino.
Fasas susimąstė, ką atsakius į kitą klausimą.
- Jei sąžiningai, tai bijojau, kad tavęs nebūtų užvaldęs Juodasis. Buvau girdėjęs tik apie juodosios magijos užkeikimus daiktamd. Tokio Sergėtojo užkeikimo nežinojau.- kreivai vyptelėjo vaikinas.- O kad esi legilimantė, suvokiau palyginus, neseniai.
-
Keitė šyptelėjo puse lūpų. Dar nė sykio nebuvo girdėjusi, jog Fasas pripažintų kokį nors savo trūkumą.
-Kai žmonės sužino, kad esu legilimantė, ima mąstyti kitaip,-murmtelėjo ji.-Iškart pradeda manyti, jog laužtis į mano smegenis- sąžininga. Nesiklauso, kad tai, ką gali, skiriasi nuo to, ką darai. Pradeda savo galvose dainupti ar rėkauti nesąmones. Kad apsigintų. O aš tik ilgainiui įsimenu išraiškas.
Keitė užsimerkė. Ir vėl. Ir vėl ji pasakė per daug.
-
Fasas, įdėmiai stebėdamas Keitę, rimtai linktelėjo.
- Suprantu, kad sunku. Bet legilimantai gali bet kada skaityti mintis, o kai tai žinai, būdamas neišsiskiriančiu legilimantijoje žmogelis, pasijunti lyg su rūbais, bet be odos, ir kažkas mato visą tavo veiklą. Įsivaizduok, jeigu per odą matyčiau, kaip dirba tavo skrandis, ar per smarkiai plaka širdis, ar nenorėtum man pačiam nulupti visą skūrą?- šyptelėjo vaikinas. Pažiūrėjęs į laikrodį, nustebo: buvo antra valanda nakties. Bet graži naktis...
-
Keitė šyptelėjo.
-Ir vis dėl to, gal ir savanaudiška taip elgtis su penkerių metukų mergaite. Įsivaizduok, kad nuo rytojaus žmonės pradeda manyti, jog animagystė sužvėrina žmogų ir jis pasidaro siaubingai pavojingas. Kiekvienas, išsiaiškinęs tavo paslaptį, ima į tave žiūrėti kreivai, nors tu ir nepasivertinėji.
Keitė pasitrynė smilkinius.
-
Fasas kilstelėjo pečius.
- Būtų žiauru. Bet... jeigu nepasivertinėčiau, nekelčiau įtarimų ir viskas būtų gerai. Bet juk tu tai skaitai mintis, bet kokiu atveju. Ir niekam tai tikrai nepatinka.- tarė vaikinas. Atsistojo, kad išsitiestų: nesmagu visąlaik sėdėti ant suolo, kai iš žolės garuoja rasa ir stingdo kaulus. Stubiras, busdamas iš sąstingio trakštelėjo. Grifiukas prisimerkė. Ką daugiau pasakyti, neturėjo minčių. Tiesiog žiūrėjo į medžius ir šviesą atspindintį akmeninį taką.
-
Keitė pavartė akis. O ko tu tikėjaisi?-paklausė vidinis balsas.-Nagi manei, kad jis SUPRAS?
-Neskaitau,-sumurmėjo.-Tas prisiminimas bibliotekoje... Nakties mintis perskaičiau pirmąkart per keturis metus. Per keturis metus. Manai, tai buvo lengva? Pamėgink nepasivertinėti keturis metus, tada pašnekėsim. Ir žinai, kas būna, kai žmonės sužino, kad esu legilimantė? Jie viską paprasčiausiai viską užglaisto. Nebesiklauso. Akyse matai, kad jie stengiasi nukreipti savo mintis... ir supranti, kad dėl tavęs. Jie saugosi nuo tavęs.
-
- Tai tu tiek laiko atsisakei legilimantijos, nes netekai draugų?- paklausė sutrikęs Fasas. Sudėtinga taip... Fasas pritilo susimąstęs. Iškilo prisiminimas, kaip draugą plėšo keturi psichai: žiauriausia Durmštrango bausmė. Fasas pastebėjo, kad Keitė vėl kažkuo nepatenkinta. Nieko nuostabaus. Kai aptiko savo giminystes su Godriku Grifu, tapo labai pasipūtus. Tarsi Godrikas būtų buvęs karalius, o ji - įnoringa dukrelė. Fasas susierzinęs žiūrėjo į Moris. O jinai dar sako, kad JIS kvailys.
-
Keitė žvilgtelėjo į Fasą ir atsiduso.
-Žinai, tavo jausmams nustatyti reikia arba penkto lygio legilimantijos, arba juos pajusi iš tolo ir be jos,-sumurmėjo mergina.-Kas dabar?
Netoliese Keitė pastebėjo stovint senuką. Jis atrodė visiškai nepavojingas, tačiau pastebėjęs Keitės žvilgsnį nušlubčiojo šalin. Mergina pasigailėjo, kad telepatija nėra legilimantijos rūšis. Žinojo, kokią žinutę pasiųstų senukui.
-
Fasas niūriai šyptelėjo. Tu dar tikrai nesi gera legilimantė, jeigu neskiri minčių... - pamanė. Fasas pamatė, kad Keitės žvilgsnis nukrypo kitur. Jis pažiūrėjo į tą pusę ir pamatė nušlubčiojant senuką. Vaikinas susiraukė ir paklausė varniukės:
- Tu jį pažįsti?
Senukas keistai šlubavo. Atrodė, kad jis šypsosi.
- Tai ne tavo brolis, puikiai valdantis pasivertimų kerus.
-
Keitė prunkštelėjo.
-Netas, skirtingai nei kai kas, už mokyklos ribų nenaudoja magijos,-pasakė mergina.-Aš vis dar laukiu atsakymo.
Jai dar knietėjo paklausti, kodėl Fasas mano, jog Natanielis naudoja pasivertimų kerus. Kita vertus, jei jis nenulipa nuo Hogvartso "kur Keitė, ten ir Džeinė/Fasas" tai nieko nuostabaus. Plius Netas ne kartą ir ne du lengvabūdiškai persikeitė gatvėje.
Keitė žvilgtelėjo į laikrodėlį. Be minutės trys.
O...
Kišenėje mergina apčiuopė medalioną su išraižytu ereliu. Stipriai jį suspaudė.
Neatsidaryk,-pamanė.-Nė negalvok atsidaryt.
-
Fasas kilstelėjo antakius.
- Į kokį klausimą? ,,Kas dabar"? - paklausė Fasas.- nesuprantu, ką turi mintyje to klausdama.
Vaikinas pastebėjo, kaip Keitė žvilgtelėjo į laikrodį ir kažką suspaudė kišenėje aiškiai sunerimusi. Grifas instinktyviai ir pats pažiūrėjo į mechaninį magišką savo laikrodį. Beveik trečia valanda nakties: jis čia jau styro tris valandas. Nesąmonė.
-
Po kiek laiko medalionas kišenėje suspurdėjo. Keitė jo nepaleido. Laimė, po kelių minučių jis nustojo. Mergina atsiduso iš palengvėjimo. Tada atsisuko į Fasą.
-Kai klausiau "kas dabar?", turėjau omenyje "kas ir vėl nutiko?"-ramiai paaiškino.-Jau sakiau: kartais tavo jausmams nustatyti reikia arba žiauriai stiprios legilimantijos, o kartais juos pajusi iš tolo ir be jos. Kaip pavyzdžiui, dabar. Irzlumas iš tolo jaučiasi. Arba aš tiesiog net ir be legilimantijos pradėjau atpažindinėti jausmus.
Mėnulis apšvietė parką. Atrodė didžiulis kai apskritas sūris.
Beveik kaip tam filmuke, kur jis priartėja prie žemės,-pamanė Keitė.
-
Keitė kelias minutes kažką spaudė kišenėje. Fasas tylėjo, bet atidžiai stebėjo Keitę.
- Bravo, legilimantė išmoko ir kitaip suprasti žmones. Ar žinai, kaip tai vadinama? Žiobarai tai vadina psichologija.- pašaipiu tonu prabilo Fasas.- Nesuprantu, ko tu iš manęs nori, nes man tikrai nieko nenutiko.
Tada vaikinas nusprendė nebenukreipinėti dėmesio.
- Ką ten taip slepi?- įtariai paklausė.
-
Keitė papurtė galvą.
-Nesvarbu,-sumurmėjo. Neverta jam sakyti to, ko ir pati gerai neišmanai,-pasakė balselis galvoje.-Ir aš žinau kas yra psichologija. Žinai ką man pasakė kepurė? Kad į Klastūnyną netikčiau, nes per daug myliu žiobarus. Ir nelaikyk manęs kvailute.
Norėjosi dar pridėti "nes įjungsiu legilimantiją", tačiau Keitė prikando liežuvį.
Tu vos atgavai jo pasitikėjimą,-sumurmėjo balselis galvoje.-Nenorėk ir vėl jo prarasti.
-
Fasas šyptelėjo. ,,Na, aš esu prieš žiobarų skriaudimą. Bet mylėti juos, atsiprašant... ir dar prašo nelaikyti kvaila..." - pamanė Oldefortas. Ir Keitės balse įžvelgė, kad ji pasakė mažiau, negu reikėjo. O jis pats buvo, palyginus atviras. Tad žvilgtelėjęs į savo laikrodį, atsistojo.
- Manau, pakalbėjom ganėtinai. Man jau būtų metas, jeigu nieko naujo nebepasakysi.- tarė grifas. Kažkodėl jo balsas nuskambėjo šalčiau, negu reikėjo. Penktakursio žvilgsnis nukrypo į žalius parko medžius. Kaip būtų gera vėl pasiskolinti iš snieginio leopardo laisvę...
-
Keitė linktelėjo.
-Buvo malonu pasikalbėti,-sumurmėjo daugiau iš mandagumo. Pokalbis nebuvo atviras. Gal ir nuoširdus, bet tikrai ne atviras. Melo ir nutylėjimo siena tebėra tarp jų ir nė viena pusė nenori jos sugriauti. Tiksliau-nugriauti savąją sienos pusę. Abu tik nori, kad tai padarytų kitas.
-Spėju, pasimatysime vėliau,-tarė Keitė stodamasi nuo suoliuko.
-
Fasas gūžtelėjo pečiais.
- Gali būt. Jeigu norėsi, gali užsukt pas mane į namus. Žinai, Oldefortų namas Godriko Daubos Šiaurinėj gatvėj. - pasiūlė Fasas. Suvokė, kad mandagumas - tėra dar viena melo apeaiška. Fasas nemėgo mandagumo. Bet kai nebeturi kito pasirinkimo...
- Gal palydėt namo?- paklausė vaikinas. Šitai pasiūlė dėl dviejų priežasčių: norėjo daugiau pavaikščioti ir galbūt išplėšti dar kokį tiesos gabalą. Ir pasijuto tikru klastuoliu: vaikinas, palydintis bendrakursę, tik kad kažką sužinotų. O tai, kad norėjo užtikrinti jos saugumą ir susitikti su Juoduoju, nepripažino.
-
-Aaa...-numykė Keitė visai nežinojo, kaip elgtis tokioj situacijoj.-Nežinau... nenoriu trukdyti, supranti...
Jai nereikėjo aiškinti, jog Fasas pamanys, kad ji stengiasi juo nusikratyti. Jis visada pagalvodavo ne tai, ką reikia.
-O...tavo tėvai nepastebės, kad tavęs nėra namie trečią nakties?-paklausė nežinodama, ką dar sakyti. Suprato, kad kiek keistoka to klausti, kai pasikvietė jį susitikti vidurnaktį, bet vis geriau, negu tiesiog tylėti.
Jo...-pamanė pati sau.
-
Fasas šyptelėjo.
- Mano tėvų nėra namuose. O šiaip tai... jie kartais leidžia visą naktį praleisti parke. Manim pasitiki,- paaiškino Fasas. ,,Aha, kai mane kviesti vidurnaktį labai smagiam pokalbiui, tai dzin. O kai siūlaus palydėt, parūpo. Hm, gal ir ne visos merginos bijo tamsos...
- Jeigu nenori, galiu nelydėt, nesiprašau prievarta,- pridūrė Fasas ir žengtelėjo žingsnį atgal.
-
Keitei kilo noras trumpam nusisukti ir išsikeikti. Na žinoma.
Fasas Oldefortas gali būti gudriausias žmogus pasaulyje, tačiau prireikus jis niekada nesupras situacijos.
-Ne, aš tik nenoriu...-Keitė nutilo ieškodama tinkamo žodžio.-hm... trukdyti.
Tobula. Tiesiog tobula.
Dabar jau norėjosi pliaukštelti sau per kaktą.
-
Pro nenuotakingą veidą prasiveržė tik psichologijos profesoriaus įžvelgiamas šypsnys.
- Na ką gi. Tada iki,- linksmiau atsakė Fasas. Keitė atrodė keistai susinepatoginus, todėl grifas nusprendė nebenankinti vargšo žmogaus ir eiti. Vaikinas apsisuko ir nužingsniavo į savo pusę. ,,Hmm.. o gal Keitė apskritai neketino eiti namo... Atrodo, praslinko vos vieni mokslo metai, bet žmogaus mąstymą tarsi nutarkavo, nuskuto, pakorė ir vėl atgaivino. Penktakursis pasuko už kampo ir sustojo. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Fasas pasipurtė nuo šalčio, jam ant rūbų ir veido išdygo sidabrinis kailis. Snieginis leopardas suriaumojo: nežinia, ar iš džiaugsmo, ar iš pykčio ir taku nuskuodė į savo namus.
-
Keitė stebėjo, kaip Fasas nueina. Šyptelėjo jam pasivertus leopardu ji šyptelėjo. Ji niekada to nepadarys.
Kai Fasas jau buvo nubėgęs, ji išsitraukė mėlynąjį medalioną.
Taip ji tikrai jį matė anksčiau.
"Tiesa, tikėjausi, kad būsi grifė, bet..."
-Aš to neprašiau,-sukuždėjo Keitė medalionui.-Nežinau, koks tas jūsų koledžų žaidimas, tačiau jis jūsų. Ne mano. Aš jo nežaisiu.
Tai tarusi ji patraukė namo. Medalioną įsidėjo atgal į kišenę. Nenorėjo jo turėti, tačiau negalėjo rizikuoti palikti jį vidury miestelio parko.
-
Džeinė sunerimusi atėjo į parką.
-Viskas gerai, tas vyras nieko neišgirdo,-ramino save.
Jos juodoji pantera Naktis nepatikliai pažvelgė į šeimininkę. Jai atrodė kitaip.
-Jis turbūt mūsų net neseka,-sumurmėjo mergina.
Juodaplaukė atsirėmė į seną ąžuolą. Ji labai tikėjosi, kad tas vyras jų neseka. Bet pastaruoju metu jai nesiseka. Už vieno medžio ji išvydo lyg ir to vyro apsiausto kraštelį. Džeinė nusprendė kol kas nieko nedaryti, palaukti Faso.
-
Fasas iš oro apžvalgė parką. Ahadas dairėsi kitoje vietoje ant kito hipogrifo. Staiga vienoje vietoje pamatė mėlyno apsiausto dalį. Fasas liepė hiogrifams leistis prie Džeinės, tada pakilti ir laikytis arti. Nusileidęs Fasas nušoko nuo Radago ir netyčia nuliejo viskio. Truputį apmaudžiai žvilgtelėjis į taką, nepastebimai apsidairė. Tada nuėjo pas Džeinę.
- Geras oras.- ironiškai šyptelėjo grifiukas vaikinas. Žvilgsniu pranešė, kad kaip ir numatyta, vyras jau yra čia. Tik kaip apsiginti nenaudojant kerų prieš tą burtininką?..
-
Džeinė dirbtinai šyptelėjo Fasui.
-Taip, tikrai,-pasakė.-reiktų dažniau čia ateiti...
Ji nepastebimai paėmė Faso ranką. Joje atsirado keturi mažyčiai plėšrūnai- Fasas, Džeinė, Naktis ir Ahadas. Jie apsupo ugninę burtininko figūrėlę ir puolė. Tada juodaplaukė paleido Faso ranką ir klausiamai žvilgtelėjo į jį. Ugniniai plėšrūnai išnyko.
-Gerai?-paklausė mergina.
-
Fasas linktelėjo. Tik dar pamatė plano spragą.
- Uncai...- tyliai pasikvietė namų elfą. Kaip ir sutarta, elfas nepastebimai atsirado prie Faso.
- Uždė Ahadui, Nakčiai ir Džeinei skydus,- tyliai paprašė stipriais Praskiedimo kerais užsibūrusio elfo. Šis taip ir padarė. Tada išnyko. Vaikinas išgėrė visą likusį viskį, po to metė stiklinę į šiukšlių dėžę. O tada nežymiai linktelėjo klastiolei. Pradedam.
-
Džeinė linktelėjo galva. Pradedam, tai pradedam. Naktis jau sėlino burtininkui iš vienos pusės, o Ahadas- iš kitos. Mergina išsišiepė.
-Ei, ponuli!-pašaukė juodaplaukė.-ko nors ieškai? Gal bėdos?
Burtininkas už medžio krūptelėjo. Šito nesitikėjo. Džeinė sukikeno. Ji papurtė galvą ir po akimirkos jos vietoje jau stovėjo baltoji tigrė. Plėšrūnė primerkė savo žalias akis ir po akimirkos visas jos kūnas tapo iš ugnies. Vyras suriko. Džeinė pradėjo lėkti į jį ir paleido ugnies kamuolį. Vyro ranka nudegė, ir jis skausmingai suriko. Naktis pribėgo prie jo ir įkando jam į šlaunį.
-Palauk!-suriko vyras.-aš tik noriu jus įspėti! Čia yra šnipas! Jūs gerai jį pažįstate. Saugokitės!
Ir mostelėjęs ranka pranyko. Džeinė atsivertė į žmogų.
-Velnias,-sumurmėjo ji.-einu į smuklę.
Ir nuėjo su Naktimi į kiaurą katilą.
-
Fasas pasivertė į snieginį leopardą per vos kelias sekundes, pribėgęs prie nepažįstamo vyro, labai greitai ir žavingai perplėšė ranką nagais, pats degė džiaugsmu ir pasididžiavimu, kaip puikiai visa tai padarė. Vyras garsiai ir skausmingai, kas Faso ausims skambėjo itin gražiai, suriko kažką apie šnipą ir - pokšt - išnyko. Fasas nespėjo net gerai išgąsdinti jo. Bet buvo ìsitikinęs, kad šnipinėja vienas iš dviejų: Keitė arba Juodasis. Džeinei išėjus, irbis iš medžio apžvalgė parką, atsivertė į žmogų ir nuėjo į ,,Kiaurą Katilą". Labai keista, kad kažkoks vyras juos bando įspėti... arba apgauti. Arba arba. Tikėtinesnis antras variantas. Ir faktas, kad ten nebuvo Juodabarzdis. Bet kas tada buvo?
-
Keitė įsilipo į medį čia pat ji sėdėjo prieš metus, tiksliai neprisiminė dėl ko. Dabar čia įsiropštė dėl vieno vienintelio dalyko- šakos ją galbūt paslėps nuo Natanielio. Na, jei ką, tai dar ir Fasas žino, jog jai ši vieta visai patiko. Gal suras, jei ieškos. Juk jis profesionalas žaidime "surask klaidą". Visada mato, ko nereikia. Arba tai, kas tiesiog netinka prie aplinkos.
Gal tai nebuvo pati protingiausia mintis, bet Keitė įsitaisė ant šakos ir užmerkė akis. Siaubingai norėjo miego. Jei ne tas kvailys Netas, ji tikriausiai jau saldžiai snaustų savo lovoje. Na, bet tas šmikis egzistuoja...
Taip mąstydama Keitė užmerkė akis ir užsnūdo.
-
Fasas Oldefortas įžengė į Godriko Daubos parką. O, kaip seniai čia buvau. - pamanė sau Fasas, dairydamasis aplinkui. Parkas buvo visiškai tuščias, bent jau toks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nusimovęs drakono odos pirštines, vaikinas susidėjo jas į apsiausto kišenes. Rodos, nereikės greitai sprukti su hipogrifu, todėl pirštinės nelabai reikalingos. Staiga Fasas vėl pirštines apsimovė ir pabandė mintyse susisiekti su hipogrifu. Nepavyko. Et, nesvarbu. Penktakursis nužingsniavo parko taku. Staiga pastebėjo kažkokį keistą siluetą viename medyje. Velnias. Gal Užkariautojas ir mdžiuose jau ieško relikvijų? Kvailys, ir lazdelės dar nepasiėmei - niauriai pamanė Fasas. Staiga pastebėjo, kad tas žmogus baigia išgriūti iš medžio, bet alsuoja vis dar ramiai. Į mėnulio šviesą išsikišo plaukai.... Fasas nustebęs šyptelėjo ir nupėdino į ten. Įsitikino, kad Keitė ten, bet miega. Sustojo, nežinodamas, ką ir daryti.
11. A
-
Keitė nusižiovavo ir pasitrynė kaktą. Virš jos tamsiame danguje blizgėjo žvaigždės, tolėliau švietė jaunatis, o visa tai tarsi vainikavo plačios ąžuolo šakos. Visai gražu.
Pala. Tamsus daugus?
Keitė pasivertė ant šono ir vos nenudribo žemyn. Staigiai pasirėmusi rankomis mergina lėtai atsisėdo ir stryktelėjo žemėn.
Parke buvo tamsu. Turbūt naktis. Reiškia, ji čia išmiegojo kelias valandas. Na, visai gerai, kad sušlamtė tuos keksiukus. Dabar namie visi žinos, kad ji grįžo namo.
Keitė darsyk nusižiovavo ir pasitrynė akis. Kitą kartą reiks miegoti kuriame nors traukinyje...
Staiga mergina pastebėjo kažkokį žmogų. Geriau įsižiūrėjusi atpažino Fasą.
-O,-prabilo.-Čia tu. Sveikas.
-
Fasas išlaikė ramų veidą, kad neatrodytų, kad tyčiojasi.
- Labas. Vėl niekas neįleido į namus?- paklausė vaikinas. Kažkaip įtartina. Miegot medy. Jeigu pats Fasas kažkokiu neįtikėtinu būdu būtų atsidūręs už durų - ropštųsi pro langą. Jeigu langai užsandarinti - kerais atrakintų duris. Arba tiesiog garsiai, garsiai baladotųsi. Taip, kad bet kas išgirs. Jei namuos niko nebūtų - staigiai skristų pas kokias gimines arba tiesiog nemiegotų. Bet miegoti medy... Gal... Bet negi tokie tragiški santykiai su šeima? Dzin. Fasas žvilgtelėjo aukštyn, nužvelgdamas praskrendančių testralių būrį ir vėl pažiūrėjo į Keitę.
-
-A? Ne... į namus įėjau. Tiesiog nutariau ateiti čia ir pasislėpti... trumpam. Neketinau miegoti. Bet,regis, užsnūdau... Fasai, kiek dabar valandų?
Stauga Keitė patebėjo porą dangumi skriejančių testralių. Buvo kiek keiata, kad jie skranda taip arti miesto, bet akimirką jos viduje tarsi kažkas užvirė kaip paprastai nutikdavo išvydus testralį neįprastoje vietoje kaip ši. Gal Godriko Dauboje jų irgi yra... galbūt- tik galbūt- čia ne taip ir blogai. Regis, netoliese yra.miškas turbūt tenais jie ir gyvena. Reiks paieškot. Nors bus nelengva.
Na,-pagalvojo Keitė,-pirmiausia reiks įsitikinti, kad Natanielis neseka iš paskos. Visa kita pavyks savaime.
-
Fasas nužvelgė apsimiegojusį Keitės veidelį ir šyptelėjo.
- Nesuprantu, kaip būdama vyresnė, tu nesutvarkai mažylio broliuko,- pasišaipė grifas. Žodis ,,mažylis" greičiausiai nelabai tiko, bet visai nesvarbu. Penktakursis, ar kitaip sakant - būsimas šeštakursis atsmaukė apsiausto rankovę ir pažvelgė į laikrodį. Patikrinęs laiką, atsakė į Keitės klausimą:- Dabar pusė trijų.
Staiga Fasas pastebėjo, kaip Keitė sujudo, išvydusi porą paskutinių testralių. Jei Oldefortas neklydo, jie visi skrido į šiaurę, artyn Hogvartso. Šypsenėlė išblėso kaip paskutinė ant ne visai sudegusios malkos kibirkštis.
- Keite, nejaugi tau vis dar patinka testraliai?- paklausė grifas.
Kvailas klausimas. Negi tu to nežinai?
Bet šitas pomėgis nenormalus. Man atrodo kaip kokia nors pinklinė ar vilioklinė magija, suplanuota kokio labai kruopštaus mago.
Po Durmštrango tu visur pastebi tik juodus užkeikimus.
Melas. Magija yra visa magija, o ne pyragėlis, kurio vienas gabalas raudonas, kitas baltas, trečias juodas.
Gražus būtų pyragėlis.
Bet ne tame esmė. Tylos. - užtildė sarkazmišką balselį grifas. Tada pažiūrėjo į Keitę.
- Tu vėl pradėsi manęs nekęst dėl priešiškumo testraliams- pabrėžė vaikinas.- Bet man tas pomėgis atrodo visiškai nenormalus.
-
Keitė ir vėl atsiduso. Gerai, Fasas nesupranta jos dantykių su Netu, su tuo ji jau susitaikė, tačiau ar būtina plėtoti tą temą?
-Na, taip, jie man tebepatinka. Jei skaitei "Mažąjį princą", tai testraliai mane "prisijaukino" kai dar buvau visai maža,-ramiausiai atšovė mergina, išgirdusi klausimą apie testralius.-Na, o tavo požiūrį galima lengvai pakeisti. Tiesa, lengviau priversti ką nors ko nors nekęsti negu mylėti, bet įveiksiu tą iššūkį.
Keitė šyptelėjo. Tuoj, jau tuoj Faso veidas ištįs. Išgirdus ką nors kvailo Faso veidas visą laiką ištįsta. Mergina svarstydavo, ar pats Fasas tą žino.
-
Fasas kilstelėjo antakį. Trumpam suabejojo, ar Keitė sarkazminškai juokauja, ar iš tiesų meta jam pirštinę. Panelė iš Varno nago prieš vaikiną iš Grifų Gūžtos. Penktakursiui tapo įdomu, ką ši testralių mergelė sugalvojo. Faso veidas nė nevirptelėjo, bet žvilgsnis nusmailėjo it vanago.
- Bandyk,- trumpai šyptelėjo Fasas ir pasirėmė alkūne į parko žibinto stulpą, atsipalaidavęs ir pasiruošęs įdomiausių ir karštligiškiaudsių argumentų bangai. Iš esmės visi žmonės, ginčydamiesi ar įrodinėdami kone patempdavo lūpą ir pakeldavo balsą. Aišku, Keitei išdidumas to neleis, bet puikaus testralių patriotų spektaklio tai negadina. Ironiškasis balselis vėl kaži ką sumurmėjo, bet vaikinas nė neišgirdo, apie ką. Žvilgtelėjo į laikrodį: kiek truks tirada?..
-
Keitė pavartė akis. Regis, viskas buvo aišku, bet Fasas vistiek pasinaudojo savo talentu viską suprasti klaidingai. Nieko naujo, taip sakant.
-Fasai, neketinu su tavimi kautis argumentų kovoje,-šypsodamasi pareiškė Keitė.- Kad ir kaip ten būtų, argumentuoti man nelabai sekasi, priešingai nei tau. Su jais susidraugauti gali tik su jais bendraudamas, pabrėžiu- bendraudamas, ne dinrbdamas. Rugsėjį Hogvartse galėsi pabandyti. Arba čia, jei pavyks surasti nors kelis. Argumentais draugystės nesukursi.
Beliko tik laukti, kol Fasas paprieštaraus. O kas jau kas, bet jis tikrai prieštaraus
-
Plėšrūniškos liepsnelės žydrose Faso akyse apsiblausė. Išsprūdo tokia graži proga pasiginčyti. Cha. Ir nereikėjo tikėtis, kad tokio aukšto emocinio koeficiento žmogus leisis į smagią diskusiją. Tas pats, kaip kad pardavėja iš žiobariškosios ,,Maximos" koptų į Everestą. Absurdas. -pagalvojo Fasas. Štai šitą faktą, bendraudamas su keite, penktakursis ir praleido.
- Aš įsitikinęs, kad bet kokiu atveju testraliai man nepatiks,- perdėtai mandagiai šyptelėjo Fasas Oldefortas. Na ir keista Godriko Grifo palikuonė: juk testralius mėgo tik Salazaras... Taktika paprasta, kaip rytinio dantų valymo judesių seka. Tiesiog nesikišti ten, kur nieko neišmanai. Saugu, bet kvaila. Kiek daug praleidi įdomių dalykų... - tyliai sau pamintijo grifas. Pastebėjo, kaip Keitė pradėjo švytėti. Penktakursio akys vos vos prisimerkė, kad užuot pašaipai perėjus į šypseną, jos apskritai nesimatytų. Ir abu aiškiai jaučiamės teisūs.... Fasas žvilgtelėjo į laikrodį. Nustatęs, kiek valandų, jis vėl pakėlė žvilgsnį į Keitę ir užsmaukė rankovę.
- Atleisk, turiu eiti. Turbūt brolis pasigedo jau. Iki kito karto.- atsiprašydamas linktelėjo Fasas ir išėjo iš parko.
-
-Nebūk toks tikras,-tyliai, vien tik sau po nosimi sukuždėjo Keitė. Žinojo, kad ir ji, ir Fasas stivės už savo nuomonę, kol kitas pasiduos. Neverta pradėti kovos.
Fasui atsisveikinus, Keitė šyptelėjo.
-Iki,-šūktelėjo jau nueinančiam. Mintyse pasižadėjo sau, jog prisimins dar su juo pasimatyti iki mokslo metų pradžios. Nors vieną kartą. Ji privalo šįkart su juo bent jau normaliai atsisveikinti.
Mergina dar ilgai spoksojo ton pusėn, kurion nuėjo Fasas. Po kiek laiko susivokė, kad snaudžia ir tuoj iš tikrųjų užmigs. Tada papurtė galvą ir iš nuovargio kone svirduliuodama parėjo namo.
Na, šįkart ji bent jau turėjo raktus.
-
Jekaterina vaikštinėjo Godriko daubos parke. Kepino saulė, liepos pabaiga, karšta. Mergaitė lengvai žengė žolytė pasidabinusi paprasta balta suknele su nėrinių petnešėlėmis. Ji buvo trumpa ir visai paprastutė, iki liemens lengvai aptempta, o toliau Lengvai krito, buvo trumpesnė nei iki kelių. Akis kaip ir visuomet puošė "Katės akies" formos akiniai nuo saulės. Ant kojų apautos baltos basutės minkštai žengė vešlia žolyte tarp pavėsyje, tarp medžių. Juodi plaukai buvo lengvai paleisti ant nugaros ir purūs. Šiai progai Jekaterina juos buvo nudažiusi smulkiomis, baltomis sruogelėmis, kurios gražiai kontrastavo su juodais plaukais. Mergaitė linksmai besišypsodama niūniavo Enyos "The river sings" ir žingsniavo tą ankstų rytą, kai dar nebuvo žmonių.
((Suknelė:http://pictcloth.com/wp-content/uploads/2015/01/white-summer-dress.jpg))
-
Svelė linksmai žingsniavo Godriko Daubos parku. Mergina traukė į plaučius gaivų ryto orą, kai staiga pastebėjo kitą merginą. Šioji atrodė kažkur matyta- turbūt iš Hogvartso. Galbūt jos netgi kadaise šnekėjo, tačiau Svelė jokiais būdais nesugebėjo prisiminti jos vardo. Varnė stipriai užsimerkė ir lyg per miglą išvydo merginos atvaizdą prisiminimuose, apsuptą žalios spalvos. Kitas būtų rėžęs žodį "klastuolė" tarsi nuosprendį, tačiau Svelė nekentė skirstymo į koledžus pagal spalvas. Turbūt todėl ji taip mėgo šviesiai violetinę- daili, beutrali, prie akių tinkanti spalva.
Kurį laiką Svelė tiesiog spoksojo į bendramokslę svarstydama, ar pasisveikinti, ar pasislėpti už medžio. Galiausiai priėjo ir ištarė tylų "labas".
-
- Labas, - išgirdo Jekaterina. Mergaitė atsisuko ir jos akys suapvalėjo iš nuostabos. Sutikti Hogvartsietę tokį ankstų rytą, kai saulė tik dar normaliai teka yra paranormalu, nes daugelis vyresnių miega, kai tuo tarpų jaunučiai laksto po pievas.
- Sveika, - visiškai žvaliai pasisveikino Klastuolė. - Tu turbūt Svelė Džastin?
Jekaterina pagyrė save, kad prisiminė Varnės vardą. Mergaitės baltos sruogos imdavo žėrėti lyg deimantukai, kai ant jų užplaukdavo saulė. Kvepėjo magija, bet magijos naudoti už Hogvartso ribų nebuvo galima. Tokiam rezultatui pasiekti Klastuolė naudojo metamorfmagiją. Ji linksmai žiūrėjo į merginą, kuri, rodėsi, norėjo už medžio iš drovumo pasislėpti. Jekaterina buvo gal net per porą galvų žemesnė, tačiau, priešingai nei Varnė, drąsi, pasitikinti savimi ir nepaisanti jokių normų.
-
-Aaa... taip, aš Svelė,-tarė mergina šypteldama ir tuo pat metu viduje nusikeikdama (tik šypsena padėdavo nesusiraukti, kaip filmuose nusisukę daro žmonės keikdamiesi). Vadinasi, jos jau oficialiai susipažino. Tikėkimės, tuoj atlėks koks jos draugas, ir per pusę parko aiškia tartimi suriks jos vardą.
Svelė prikando lūpą ir nedrąsiai šyptelėjo galvodama, ką čia dar pasakius.
-Aaa... gražios sruogelės. Jos visai kaip...-Velnias, koks jos vardas,- Bog... ne, Rob... na žinai, tos labai geros veikėjosiš to žiobarų filmo...- dar viena vidinį keiksmažodį užgniaužianti šypsena,- žinai, Giemenai... ar Bėmenai ar kažkaip panašiai...
Davar nebesinorėjo keiktis. Dabar norėjosi mažų mažiausiai trenkti galvą į akmeninį suoliuką. Arba- dar geriau- skradžiai į žemę prasmegti.
Trumpai tariant: Let's play a hard game, called "Guess who didn't watch many muggle movies".
-
Jekaterina kilstelėjo antakius. Toji mergina atrodė tiesiog velniškai sutrikusi, sumišusi or... Nesuprasi dar kokia. Ji šyptelėjo puse lūpų, išgirdusi gana neaiškius Varnės žodžius.
- Ačiū, - mirktelėjo ji. - Gali nepergyventi, ne taip aš ir išmanau tuos aktorius, su daininkais ir modeliais lengviau, taigi net neįsivaizduoju, ką turi omeny. Kaip atostogos?
Čiauškėjo Klastuolė. Jai patikdavo kalbėtis, nors rytais, ypač tokiais anksčiais, kaip dabar, mėgdavo patylėti ir klausytis ryto garsų ir bundančios gamtos. Jekaterina lengvai atsisėdo ant rasotos žolės sukryžiavusi kojas ir pakvietė Svelę prisėsti kartu. Ji nebijojo dėl rytmetinės rasos, nors kojos su basutėmis ir nemenka dalis suknelės sušlapo. Saulėje išdžius, mama išplaus. Įspindę pro medžius saulės spinduliai ėmė žaižaruoti ant Klastuolės sruogelių.
-
Svelė nedrąsiai šyptelėjo.
-Na... atostogos... visai neblogai. Truputėlį keliavau. Po to tėvai grąžino mane į Angliją, o patys vėl išlėkė. Nesuprask klaidingai, jie tuesiog.... nenori manęs varginti visokiais nuotykiais ir panašiai, nors sakau, kad man tai patinka. Jie... senosios magijos tyrėjai, kaip žiobarų archeologai. Dirbo... daug kur. Daugiausia Egipte ir Pietų Amerikoje. Pastaruoju metu tyrinėja majus, ieško jų kultūroje magijos pasaulio.
Svelė staigiai užsičiaupė. Jai sukilo įspūdis, kad per daug išsiplėtė ir visiškai neleido pašnekovei kalbėti. Paprastai pasakodama apie tėvų darbą ji prarasdavo laiko nuovoką ir net nepajusdavo, kaip pašnekovas, taip sakant užmigdavo.
-O... kaip tavo atostogos,-paklausė.
-
Jekaterina nudžiugo, kad Svelė pagaliau kiek atsipalaidavo. Jai įsikalbėjus apie tėvų darbą mergaitė smalsiai klausėsi, nes jai buvo išties įdomu klausytis apie kitus. Merginai staigiai nutilus Klastuolė nusišypsojo ir kaip visados čiauškėjo.
- Mano atostogos nuostabios. Gyvenu čia, Godriko Dauboje savo namuose. Jie šiek tiek primena miniatiūrinę baltą pilį su jūros bangavimo išdažymais ir keturiais bokštais, iš kurių vienas mano. Visas sodas yra tokio nuostabumo, kad atsibostų ir tau klausytis ir man aiškinti. Jei pamatysi baltą betoninę sieną be įėjimo, apaugintą vijokliais su gėlėmis žinok, kad ten gyvenu aš. Namie visuomet linksmai leidžiu laiką jodinėdama, plaukiodama ir užsiimdama įvairia veikla savo bokšte bei žiasdama su seserimi bei broliais, - jau įsivažiavo Jekaterina, bet pailsusi nuo kalbėjimo nutilo.
- O ką tu veiki? - paklausė.
-
-Na, aš...-lėtai prabilo Svelė,-kaip sakiau, ką tik grįžau. Prieš valandą, jei tiksliau. Tėvai mane paleido įdavė šiek tiek pinigų ir daiktų,- mergina šyptelėjo.-Kaip manai, ar... ar draudžiama parke statyti palapinę?
Nebūtų pasirodę keista, jei naujajai pažįstamai tai būtų pasirodę keistoka. Kai kuriems žmonėms tai pasirodydavo net nenormalu. Svelė niekada nepamirš, kaip jai esant vienuolikos, likus kelioms dienoms iki išvažiavimo į Hogvartsą tėvai ją išleido Londone, davę šiek tiek pinigų, maisto, daiktų, palapinę ir išplėstą kuprinę. Mergaitė visą vakarą beldėsi į namų duris klausdama, ar šeimininkai negalętų leisti jai išskleisti palapinę savo namų kiemelį, kol galop vakarop ją pamatė kažkokio parko sargas ir leido įsikurti parke. Ryte ėmė rinktis žmonės, joems buvo neįprasta matyti palapinę vodury parko. Kai žmonės prasisklaidė, palapinė užkliudė pradedančiosios žiobarų fotografės akį, ji nufotografavo palapinę, ežerą ir praeinančius žmones. Po kelių savaičių nuotrauka laimėjo konkursą, fotografė išgarsėjo, o žmonės ėmė plūsti į parką pamatuti palapinės, tačiau šioji jau buvo dingusi.
-
Jekaterina buvo kaip reta supratingas žmogus, todėl situacijoje susigaudė.
- Jei nori, gali palapinę išsiskleisti mano kieme arba miegoti mūsų svečių kambariuose, - pasiūlė mergaitė nesijaudindama, jog nakvynę siūlo menkai pažįstamam žmogui. Juk Hogvartsietė ir ne koks Tomas Ridlis. Klastuolė linksmai šypsojosi galvodama apie tai, kada jos tėvas grįš iš išvykos į Kiniją, kur yra laikinai išsiųstas dirbti. Klastuolė buvo jo pasiilgusi ir norėjo pamatyti prieš išvažiuodama į Hogvartsą, bet tai tikriausiai tik liks svajone, nes tėvas dar net neįpusėjo darbo ir tikriausiai grįš tik apie Kalėdas, kurias juodaplaukė švęs greičiausiai Hogvartse, nors dar nebuvo nusprendusi. Ji atsiduso, bet greitai vėl šypsojosi ir draugiškai žvelgė į Svelę.
-
Svelė greotai sumirksėjo, kaip tai daro susijaudině žmonės.
-Tikrai? Supranti, aš tikrai galėčiau nakvoti parke, esu tai dariusi šimtus kartų... netgi žiemą. Nenoriu pasirodyti nemandagi, supranti, nenoriu trukdyti... gyvenu joje labai seniai, ji viską atlaiko. Ji tarsi antrieji namai,- tiesą sakant,3
pirmieji, tačiau negi aiškinsi žmogui, gyvenančiam rūmuose, kad tavo namai- ne tik kad ne didesni už senovės Egipto valstiečių namelius, bet dar ir tik palapinė.- Kita vertus, je itikrai galėtum... būtų malonu. Labai malonu,- Svelė droviai šyptelęjo. Pas naująją pažįstamą tikrai būtų linksma, tačiau vatnė visai nenorėj maišytis po kojų merginos šeimai ir jai pačiai.
-
Jekaterina prikando lūpą, kad neimtų kvatoti.
- Nesijaudink, namie mes tik miegam. Na, išskyrus mamą, kuri geria arbatą svetainėje. Tėtis Kinijoje atlieka darbu, o sesuo ir broliai plavinėja sode. Patikėk, jei žinotum, kaip atrodo sodas iš vidaus - taip baisiai nesikuklintum, nes jis neįsivaizduojamo dydžio. Namas tėra keturių aukštų su keturiais bokšteliais, ber sodas... Na, pamatysi, - mirktelėjo Jekaterina. Dabar ji visai nenorėjo eiti namo, nors, geriau pagalvoju, išsimaudyti būtų neprošal. Ji patogiai atsirėmė į medžio kamieną, kad labai nesikuprintų. Klastuolė iki galo ir nesuprato, ar Svelė miegos palapinėje sode, ar svečių kambaryje. Juodaplaukė manė, kad greičiausiai name, nes mergaitės maa kažin ar leistų taip "išsidirbinėti", nors jei naujoji draugė užsibrėžtų - mama leistų. Jekaterina linksmiau nusišypsojo.
-
Svelė nusišypsojo neišmanydama, ką pasakyti. Gerai, kad dar nepradėjo nervingai kikenti. Tik keturių aukštų su keturiais bokšteliais! Tik! Ir čia dar niekas, palygimyi su sodu! Tai kas tada stovi sode- deimantų medžiai?
Svelei, pagalvojus apie didingą sodą, prieš akis iškilo piramidės, partenonai ir Liudviko XVI rūmai. Savaime suprantama, jie negalėjo visi tilpti viename sode, tačiau Svelei tai reiškė didingą vaizdą.
-Na... dėkui,- dar kartą šypteldama tarė Svelė. Nebeišmanė, ką daugiau ir bepasakyti, bet jautė, kad jei liks pas šią hogvartsietę, ją būtinai šūktels jos vardą.
Staiga Svelė kai ką prisiminė.
-Sakei, tavo tėtis išvykęs į Kiniją darbo reikalais,- tarstelėjo ji.- Kuo jis dirba?
-
Jekaterina niramino kylantį juoko priepuolį. Rytais jos nuotaika dažnai būdavo puiki.
- Mano tėtis auroras. Kažkas kažkam Kinijoje prisidirbo ir ten jo reikia. Tikriausiai jį pamatysiu per Kalėdų atostogas, nes panašiu metu jis grįš namo, nors greičiausiai per šventes liksiu Hogvartse, - žaibiškai persimainiusi ir iš kvatoklės į ramią merginą virtusi kalbėjo Jekaterina. Jos galvoje skambėjo jos vardas. Tikrasis ir mielesnis vardas nei Jekaterina. Liusė. Tik su tuo vardu ji jautėsi savita ir laiminga, nes kitas jos neatitiko, nors buvo žinomas ir visi buvo proe jo pratę. Išskyrus jos šeimą. Juodaplaukė ramiai sau mąstė užmmiršusi, jog lyg ir turėtų bendrauti.
- Papasakok apie savo praeitį, - užklausė, nors veikiau paprašė Liusė. Kalbantis su žmogumi ją šis klausimas domindavo dažniausiai.
-
Svelė užgniaužė atodūsį. "Papasakok apie savp gyvenimą" visada reiškia "papasakok ilgą laimingą istoriją". Svelė niekada nesijautė taip, kaip jaučiasi žminės, turintys laimingą istoriją. Na taip, ji daug keliavo, matė daug vietų, tėvai ją mylėjo, bet... dar vaikystėje Svelė pradėjo abejoti, ką jie myli iš tiesų- ją ar susikurtą jos versiją.
-Na,-pradėjo Svelė,-kaip sakiau, nuo mažumės daug keliavau. Per atostogas visada keliauju ir padedu tėvams, vėliau grįžtu ir apsistoju pas močiutę arba palapimėje. Tokia mano istorija, daugiau nelabai ką turiu.
Svelė nuoširdžiai tikėjosi praslysti su tokia striuka istorija. Kai kuriems reikėdavo ilgesnės, labiau intriguojančios praeities. Tačiau Svelė ramiqi atsakydavo, kad daugiau nieko neturi- ir tai buvo tiesa. Ji neturėjo netgi paslapčių pasidalinti, kad paliežuvauti. Na gerai, vieną. Bet šito jau niekam nevalia žinoti.
-O kokia tavo praeitis?-paklausė pašnekovės.
-
-O kokia tavo praeitis?-paklausė pašnekovė. Jekaterina kirk krūptelėjo. Jai visuomet būdavo įdomi žmonių praeitis, bet apie savąją pernelyg nemėgo kalbėti, nes daugeliui reikėdavo tik paslaptimis ir romanais apipintų pagrąžintų istorijų. Taip, mergaitės gyvenime paslapčių buvo kur kas daugiau nei tiesos, bet šį faktą ji dažnai nutylėdavo. Ji žinojo, kad nemoka meluoti, kai meluoja apie save, bet vis dėlto bandė nors kiek sušvelninti situaciją.
- Mano gyvenimas visada buvo kupinas nelaimių, žiaurių nutikimų ir kančios, taigi nemanau, kad bus itin įdomu ir malonu klausytis apie metus, kuriuos gyvenau pragare, - ką juodaplaukė mokėjo geriausiai - sukurti paslapties šydą aplink save, ką ji dabar ir padarė. Tarsi nematomas rūkas uždengė visų mintis apie gražų jos gyvenimą. Gal linksmesnės nuotrupos ir liko, bet jas temdė prieblanda. Liusės akys tarytum patamsėjo ir nors jas dengė akiniai galėjai pagalvoti, kad ją apsiaučia migla ir netikrumas. Štai šitaip dėliodama žodžius vienuolikmetė sugebėjo apgauti kito žmogaus psichologiją ir sukurti keistą savo pačios įvaizdį, kuris atsiranda dėl to, kad pašnekovas patiki ir pasineria į jos žodžius. Mergaitė atrodė rimta.
-
-Nagi, negali būti taip jau blogai,- šyptelėjo Svelė.- Patikėk, visiems buvo tų... blogų nutikimų. Juk tu čia. Gyva. Kalbi, girdi, jauti, vaikštai ir matai. Mokaisi Hogvartse, turi mamą, tėtį, brolius ir seserį. Gyveni name su gražiu sodu. Kai kuriems,- mergina nurijo seilę,- ne taip pasiseka.
Svarbiausia tokiais momentais nepagalvoti apie tups, kuriems " ne taip pasiseka. Taip pagalvojus mintyse iškyla dailus, tačiau išvargęs ir iškankintas vėjo nugairintas veidas, nors ir laimingas. Svelė vis žiūrėdavo į tą veidą, nors kalbėdamasi negalėdavo žiūrėti vien jai į akis kitaip nesuprasdavo ką ji sako. Močiutė suprasdavo, tačiau Svelė norėjo kalbėti pati.
- Patikėk,- pasakė ji pašnekovei, nė nepajusdama, kaip kiltelėjo rankas.
-
Jekaterina šyptelėjo kalbant Svelei. Ji nelabai suprato, ar ją guodžia, ar prašo pasakoti, ar kažką aiškina, bet tai buvo labai malonu iš jos pusės. Mergaitė nusišypsojo.
- Nenoriu pasirodyti pesimiste, bet iš tiesų tai, ką patyriau ir buvo ypatingai blogai, nors tai toks banalus žodis. Po tokių dalykų į viską imi žiūrėti kitaip. Štai esi mažas vaikas ir paprasčiausiai džiaugiesi, kad esi ir gali būti, bet po tokių įvykių tarsi atgimsti iš naujo su patirtimi, kurią nuolatos nešiojiesi ir net nesant tokiai kaip aš to neįmanoma pamiršti. Tuomet viskas atrodo ne taip, kaip yra ir sunku suvokti, kad taip, kaip anksčiau, niekada nebebus. Tas jausmas, kad negalėsi grįžti atgal yra toks pat skausmingas kaip ir tai, kad nesupranti, kaip to nežinojai kažkada anksčiau ir kodėl tavo gyvenimas pasikeitė. Po to keičiasi visas mąstymas ir suvokimas, požiūris į gyvenimą. Atrandi tai, ko nebūtum atradęs, jei ne patirtis. Ir tik vienas dalykas gali išlaisvinti nuo to ir šio dalyko apibūdinti negali, nes kiekvienas tą darytų skirtingai, nors ir tų kitų yra vienetai. Nėra taip blogai? Taip, tai yra dar blogiau, nei gali isivaizduoti. Turi iš prigimties pasikeisti. Nori pakeisti likimą ir praeitį, bet tai neįmanoma. To niekada nebebus ir su tuo turi susitaikyti. Vien liūdėdamas nepakeisi to, kas jau buvo suplanuota tau prieš daugybę metų. Kai susitaikai belieka tik pripažinti prisiminimus ir leisti jiems iškilti į paviršių, nes gyventi negalėsi. Tokia mano gyvenimo istorija, - Jekaterina nenurodė tokios istorijos priežasties, nes apie tokius dalykus parke tikrai nevertėjo kalbėti. Jos žvilgsnis buvo rimtas ir galėjai prisiekti, kad kalbi su tūkstančius gyvenimų nugyvenusiu žmogumi, kuris prisimena visas jų detales.
-
Svelė šyptelėjo ir ėmė skabyti žolės stiebelius. Mergina neįsivaizdavo, kas gali būti taip blogai, kiek žmonių šita mergaitė turėjo nužudyti, kad viskas būtų taip blogai, kad Svelė negalėtų nė įsivaizduoti, ką patyrė ši hogvartsietė. Taigi, ji arba perdeda, arba ji... nuskandino Šri lanką? Vidury šviesios dienos sudegino didžiulę H&M parduotuvę? Paveikta valdymo užkeikimo dirbo serijinę žudike? Susprogdino ateivių planetą?
Blogiausia, kad po tokios išmintingos kalbos negalėjai pasakyti, kad žmogus galbūt perdeda, ir kad tavo jelias ne rožėmis klotas.
-Jo...- nutęsė Svelė. Tokiais atvejais žmonės taip sako. Juk nepakartosi, kad žmogus tebeturi penkis jutimus, magijos stebuklą ir mylinčią šeimą, o kai kurie to netenka. Visko vienu metu.
-
Jekaterina vis dar buvo susimąsčiusi apie tai, ką kalbėjo pati. Viskas tarytum išplaukė iš lūpų, o Svelė, atrodo, buvo visiškai pasimetusi dėl to, ką pasakė mergaitė. Jos akyse galėjai išvysti užsidarantį stalčių, nes skaudūs prisiminimai vėl bandė lįsti lauk. Juodaplaukės mamos burtai pamažu ėmė nykti ir išryškėjo nuodų paliktos tatuiruotės, kurių nebuvo galima panaikinti. Viena kiek aukščiau širdies, kita ant kojos ir dar viena ant nugaros, tačiau ši buvo uždengta vienuolikametės plaukais. Atrodė, kad tose vietose nuo nuodų šaltinio po nedidelį plotą išsivaikščiojo juodi nuodai. Jekaterina pastebėjo tai, bet nieko nesakė. Jei Svelei bus įdomu - paklaus, nors dažniausiai visi mano, kad čia tiesiog tatuiruotės, nors taip nebuvo. Nejučia ji ėmė niūniuoti violančelės kūrinį "Arijos". Jis buvo labai liūdnas ir spaudė širdį. Kūrinys tiko laidotuvėms, bet nebuvo monotoniškas ar nuobodus. Jis bylojo apie didžią praeiti ir skausmingą mirtį. Ir visiškai netiko prie saulėtos vasaros dienos, bet ne aplinka jį pavertė komišku, o kūrinys užtamsino dieną ir pavertė ją niūresne. Ašaras spaudžianti muzika vilnijo aplink Jekateriną ir Svelę. Muzika buvo tik niūniuojama, bet tokia aiški, kad beveik galėjai suprasti, apie ką dainuojama. Kūrinys tarsi pasakojo apie skaudžią Jekaterinos praeitį nė krisleliu neužsimindamas apie džiaugsmą ir laimę. Juodos sruogos atrodė, dar labiau pajuodo, o baltosios tarsi išbluko. Tokia buvo muzikos galia, kuri ilgai pasakojo mergaitės istoriją. Ji ėjo iš pat širdies gelmių. Jai nutilus dar ilgai tvyrojo tyla, tarsi paukščiai būtų sulaikę kvapą ir norėję klausytis juodaplaukės balso ir būtų prislėgti niūraus ryto.
-
Svelė toliau skabojo žolę. Jai patiko žolė. Niekas negalėjo prilygti bambukų miškams, tačiau žolė ramino- šis visiškai neegzotiškas, įprastas augalas spinduliavo paprastumu ir simbolizavo namus. Tokia žolė vešėjo kažkuriame kaime netoli Londono, kur gyveno močiutė. Draugė taip pat. Draugė juk nuostabiausias žmogus pasaulyje. Prinešantis bėdų, nors būna visai nekaltas, bet vistiek nuostabiausias žmogus pasaulyje.
Staiga Svelė pastebėjo ant šalia sėdinčios mergaitės kojos tamsėjančią tatuiruotę, nors galėjo prisiekti, kad anksčiau jos čia nebuvo.
Svelė kažką suuodė tačiau nutarė neklausti. Naujosios pažįstamos pasakojimas apie jos praeitį intrigavo ir tarsi maldavo paklausti, kas tai, tačiau, nepaisant visko, tai galėjo būti ir paprasta tatuiruotė. Be to, Svelė nenorėjo dar labiau jos nervinti.
-Lauki mokslo metų?- staiga paklausė.
-
-Lauki mokslo metų?- staiga paklausė Svelė. Jekaterina matė, kad jos žvilgsnis užkliuvo už jos tamsėjančių nuodų paliktų žaizdų. Jos pamažu darėsi vis juodesnės, kol tapo ne tatuiruotės spalvos, o kažkokio demoniškos tamsios mėlynos ir juodos spalvų, oda toje vietoje papilkėjo. Taip pat atsitiko su žaizda aukščiau širdies ir ant nugaros. Ji pirmas žmogus, kuris pamatęs neapibara dėl tatuiruočių tokiame jauname amžiuje arba nesidomi tų žaizdų kilme pagalvojo ji ir sugrįžo prie Svelės klausimo. Po nedidelės tylos mergaitė atsakė:
- Taip, labai laukiu, nes būsiu antrakursė. O tu ar lauki?
Vienuolikmetė ramiai sėdėjo ir žiūrėjo į Varnę jau nusiėmusi akinius. Jai patikdavo bendrauti natūraliomis spalvomis ir su akių kontaktu. Ji vos blankiai šypsojosi, nors veikiau tiesiog rodė, kad jos nuotaika gera. Ji jautėsi taip, tarsi jai tuojau atsiriš liežuvis ir ji papasakos viską, ką nutylėjo.
-
Svelė šyptelėjo prisiminusi Hogvartsą.
-Na, laukiu mokslų. Penkstas kursas, didieji egzaminai ir,- mergina išsišiepė tą prisiminusi,- man regis radau vieną vietą su paslaptimi, kuri turėtų būti visai įdomi. Labai norėčiau baigusi mokyklą imtis tokio darbo, kaip tėvai, dievinu vietas su paslaptimis, niekada nepavargstu jų narplioti. Na, man patinka įvairios pasaulio vietos. Or kultūros. Be to, vietos, skirtingai nuo žmobių, gali būti painios, tačiau niekada nemeluoja. Jai atvirai, kuo painesnė vietos paslaptis, tuo geriau. Pavojai- irgi ne bėda. O ten, kur buvau... nė neapsakysi. Labai, labai paslaptinga. Bet aš išnarpliojiu tą paslaptį,- Svelė nusišypsojo,- tikrai išnarpliosiu.
-
Jekaterina šyptelėjo. Jai pačiai patiko paslaptys ir įvairios pavojingos vietos, tad Svelės noras jai atrodė visiškai suprantamas. Mergaitės akys apžvelgė vien žalumą, pamažu pradėjo rinktis žmonės. Ji užuodė gėlių, žolės ir medžių kvapą, nes rytmetinė gaiva jau pamažu nyko, prasidėjo vasaros kaitra. Oras jau šilo vis smarkyn, juodaplaukės suknelė išdžiūvo kartu su rasa, kuri iš po ryto dar tvyrojo ant žolės. Tolumoje bėgiojo žmonės su šunimis. Vienuolikmetė girdėjo juoką ir žingsnius, rankomis juto žalią žolę, kūnu medžio kamieną, iš žemės vis dar garavo vanduo - rasa ir vėsino mergaitę. Ji ramiai sėdėjo ir klausėsi trumpos paskaitėlės apie paslaptingas vietas.
- Taip, ir man patinka paslaptingos vietos. Vieną vietą labai toli nuo pilies Uždraustajame miške radau. Ten yra viskas, ko geidžia ramumos trokštanti širdis, - ramiai pasakė ji.
-
Svelės akys suspindo.
-Tikrai? Gal galėsi parodyti? Na, suprasiu jei nenorėdi,- varnė skubiai nuleido akis.- Na žinai, juk tu ją radai. Bet jei norėtum... pasidalinti... man b7tų garbė.
Svelė vėl nuleido akis ir ėm skabyti žolę. Mergina įsmeigė akis į tolumą. Dabar vasaros pabaiga. Draugė dabar sėdi toje trobelėje su močiute. Galbūt močiutė, kai tik ji nusisuka, burba dėl užgriuvusių rūpesčių, nors, tiesą sakant, tie rūpesčiai atsirado prieš septyniolika metų. Tačiau močiutė yra močiutė- visą laiką burbės dėl darbų ir rūpesčių, tačiau tik pasisiūlyk jai padėti- greit iš suvargusios akiniuotos senutės tampa karžygys, ginantis savo darbą kai badaujantis šup kaulą ar vilkas grobį. Draugė buvo jos rūpestis, ir niekino kito.
-
Jekaterina šyptelėjo. Toks jausmas, tarsi visada visi atsisako pabūti su šia Varne arba ją visuomet atstumia.
- Su malonumu parodysiu, tik gausi niekam nesakyti, kiti patys atras, - mirktelėjo juodaplaukė. Jeogu jai taip patinka paslaptys, tai tuomet aš turėčiau jai pasirodyti labai įdomus žmogus, nes kitiems visuomet būnu savotiška paslaptis, kuri daugeliui atsibosta, nes jie negali jos įminti. Ir iš tiesų - nė vienam žmogui nepavyko išsiaiškinti visko, ką galėčiau pasakyti: mano keisti gebėjimai, liga ir praeitis, žaizdos ant kūno pamąstė vienuolikmetė. Tai buvo gryniausia tiesa, nes joks žmogus, apart jos šeimos nepažinojo Liusės pilnai. Tik pastaruoju metu jos paslaptis daug kas greitai išsiaiškindavo, kas nepatikdavo mergaitei. Dažniausiai jai kildavo mintys apie tai, kad ji nebemoka saugoti savo paslapčių, nes svetimas saugojo ypatingai kruopščiai.
-
-Mano burna bus kaip užsiūta,- pažadėjo Svelė.- Moku saugoti paslaptis. Nors, tiesą pasakius, nelabai jų turiu.
Iš tikrųjų Svelė turėjo paslapčių. Ji sakydavo, kad turi vieną didelę paslaptį ir krūvą mažų, iš didžiosios paslapties kilusių paalaptėlių. Šita drovi, angeliško veido mergina saugojo tokią paslaptı, kuri vieniems atrodytų nereikšminga, o kiti nuo jos pašiurptų. Dar kitus sukrėstų, kad ji tą žino. Tqčiau daugeliui ppaslaptis pasirodytų nereikšminga. Tai daugiau šeimos reikalas.
-Kokie žmonės tau patinka labiau?- paklausė ji nežinodama, kas jai čia užėjo.- Su paslaptimis ar visai be paslapčių?
Na taip, gal kiek tiesmukoka ir nemandagu, tačiau Svelei staiga pasirodė įdomi pašnekovės nuomonė.
-
- Man? Su paslaptimis. Su atvirais žmonėmis nebeįdomu bendrauti. Viską pasako ir nebelieka įdomumo. Tikiu, kad paslaptis saugoti moki, bet apie tokius dalykus kalbėti parke nėra itin gerai. Bet kas gali išgirsti, o man tai reikšminga, - ramiai atsakė Jekaterina. Jai jau magėjo išsipasakoti šiai draugei, nes ši atrodė labai miela ir įdomi asmenybė. Juodaplaukė nepatikėjo, kad ji neturi paslapčių. Klastuolė galėjo iš tolo pažinti paslaptingus ir įdomius žmones. Štai šitokius dalykus ji puikiai išmanė. Dar niekam ji nepasakojo apie save visko, nes tiesiog norėjo išlikti inkognito. Aišku, tai reiškia savo kilmę ir tapatybę, bet tokiu žodžiu ji žymėjo save apskritai. Mergaitė užuodė kaitrą, nes gaiva visiškai išnyko. Rasa išdžiūvo ir visas parkas vėl nutilo, nes visi žmonės lindėjo namuose.
-
Svelė šyptelėjo. Jai irgi patiko žmonės su paslaptimis, bet ne todėl, kad žmonės be paslapčių būtų neįdomūs. Tiediog šalia žmonių su paslaptimis galėdavai pradėti šbekėti apie jų paslaptis, o jau tada Svelė jausdavosi kaip koks Šerlokas Holmsas, žinabtis tai, ko nežino kiti. Kai kurie sakydavo, kad ji juodoji burtininkė ar legilimantė, o Svelė kikebdavo iš jų kalbų. Baimės akys didelės, tačiau jos "gebėjimas" iš tiesų buvo apdaugomieji burtai, kurių kai kurie nesuprato. Gal todėl, kad tas senelės burtas buvo senokai užmirštas.
-Su kai kuriais žmonėmis be paslapčių irgi būna visai linksma,- šyptelėdama tarė Svelė.- Tiesiog juose reikia ieškoti ne paslapčių, o ko nors kito.
-
Jekaterina sėdėjo vis labiau kaistančiame parke ir ėmė svajoti apie savo ežeriuką namie, kur galėtų atsivėsinti, nes net ir su balta lengvos medžiagos suknute buvo karšta, nepaisant to, kad savo plaukus ji padarė pusiau baltus, kad ne taip trauktų karštį. Ji pasiklausė to, ką sako Svelė ir šyptelėjo.
- Taip, pritariu, nors man žmonės su paslaptimis patinka labiau. O ko tu ieškai nepaslaptinguose žmonėse? - tiriamai nužvelgė draugę juodaplaukė. Ši mergina kalbėjo protingai ir laisvai, tarsi jau nuo senų laikų žinotų tai, apie ką kalba dabar. Na, ji juk smarkiai už mane vyresnė, tai ir žino daugiau, o apie patirtį aš nieko negaliu pasakyti - Gal ji jautė daugiau nei aš? Pamąstė mergaitė ir žiūrėjo į Varnę. Ji vienuolikmetei pasirodė draugiškesnė ir labiau atsipalaidavusi, nei atrodė anksčiau, kai buvo tik priėjusi prie jos. Pokalbiai keičia žmones ir jų požiūrį į įvairius dalykus...
-
Svelė užsisvajojusi pakėlė akis į dangų.
-Na, tai priklauso nuo įvairių dalykų. Žmonių, nuotaikos... juk nepaprašysi žiobaro pagalbos dėl transfigūracijos. Ieškau beveik bet ko- supratingumo, pagalbos, pykčio... Kai kurie žmonės tiesiog skisto žmones į gerus ir prastus, bet patikėk, ne kiekvienas įdomus žmogus turi paslaptį. Kartais žmogus be paslapčių būna įdomesnis už tą, kuris turi šimtus. Taip, paslaptys suteikia žmogui įdomumo, bet... kai žnogus paverčia savimi tiesiog žmogumi, kupinu paslapčių.
Svelė liepė sau užsičiaupti. Kažkodėl nutarė, kad peržebgė ribą ir kalba kaip kokia mokytoja.
-
Jekaterina išklausė Svelės kalbos. Mergaitė susilaikė nekilstelėjusi antakio.
- Iš tiesų kalbi labai protingai. Ar esi pastebėjusi, kad muzikalūs žmonės klausosi muzikos ir nori atrodyti pagal ją, bet jeigu kitas žmogus nežino dainos jis galvoja, kad jis labai keistai elgiasi? - paklausė juodaplaukė. Jai pačiai tai dažnai pasitaikydavo, todėl ji nusprendė paklausti draugės nuomonės.
- Nemanai, kad labai karšta? - pasidomėjo jau kepdama juodaplaukė. Staiga jai suskaudo nuodų paliktą žaizdą virš širdies ir jos veidą iškreipė skausmo mimika. Ji staigiai griebėsi už širdies ir netyčia pašokusi parklupo ant kelių. Skruostu nusirito vėsi ašara. Jai ėmė skaudėti ir nugarą bei koją, bet žiauriausiai gėlė virš širdies. Jos plaukai iš šonų užkrito, bet skausmingos išraiškos nepaslėpė. Mergaitę degino toji žaizda. Ji ir visos kitos tapo dar ryškesnės ir juodesnės, oda dar labiau papilkėjo tose vietose.
-
Svelė raustelėjo.
-Nepyk. Man kartais užeina... nenoriu pasirodyti taip lyg bandyčiau atrodyti labai protinga, nesu tokia. Na... taip, teisingai. Lyg ir porą kartų pastebėjau.
-Nemanai, kad labai karšta?- paklausė pašnekovė.
-Aaa... gal,- tarstelėjo Svelė, kai staiga naujoji draugė stvėrėsi už širdies ir parkrito. Svelė tarsi suakmenėjo nebeišmanė ką daryti. Mergina žinojo, ką daryti, kai žmogus patenka į piramidės spąstus ar kai išgirsti riksmą, sklindantį iš urvo, kur kątik įžengė žmogus. Bet dabar? Svelė.nė nenutuokė, kas vyksta. Žinojo vieną dalyką, taćiau nemėgo jo naydoti. Tačiau niekas nesiliovė ir Svelė išsitraukusi pudrinę pūstelėjo. Draugė aprimo. Po poris minučių atsibus, visi atsibunda. Svelė atsiklaupė šalia ir ėmė laukti.
-
Jekaterina pajuto, kaip ant jos byra kažkokie milteliai. Ji nebuvo praradusi sąmonės, bet tikriausiai panašiai atrodė, nes jos galvoje šmėsčiojo juodi ir raudoni žaibai. Jos juodos žaizdos tiesiog tarsi žioravo nuo juodumos, lyg viduje degtų. Mergaitė negalėjo pakęsti to jausmo, kuris plėšė jai krūtinę, tad ji iš savo slaptos kišenės suknelėje išsitraukė vandens buteliuką ir įpylusi vandens į delną užsipylė ant pagrindinės žaizdos. Vanduo šnypšdamas išgaravo, bet jai palengvėjo. Juodaplaukė lengviau atsidususi atsirėmė į medį ir vis sudrėkindavo žaizdą, kol pagaliau vanduo nebešnypštė, tik žiauriai žioravo, tačiau vos ji nustojo drėkinti, žaizda vėl ėmė degti. Vienuolikmetė neišmąstė, ką daryti, tad sušlapino samanas ir jas prisidėjo. Niekas nebešnypštė ir jai palengvėjo. Ji lengviau atsidususi atsirėmė į medį ir užsimerkė.
-
Svelė stebėjo, kaip mergaitė atsikėlė ir atsirėmė medį.
-Kaip... jautiesi?- atsargiai paklausė.- Kas... čia buvo.?
Penkiasdešimt procentų žmonių šioje situacijoje meluoja, ko Svelė nepakenčia, tad su ja susipyksta. Trisdešimt procentų praranda sąmonę, dešimt procentų klausinėti, kas čia per velnias, septyni procentai nesusigaudo aplinkoje ir tik trys čia pat iškloja visą tiesą. Finale septyniasdešimt procentų žmonių ant Svelės supyksta, laiko ją legilimante ragana (blogąja prasme) ar šiaip kažkokia netokia, dvidešimt procentų lieka siaubongai sutrikę, šeši pareikalauja jos pačios išpažinties, ko Svelė dažniausiai nesuteikia bijodama tėvų ir kokie keturi procentai lieka su ja draugais. Na, žinant tai, kad paprastai Svelė nepalridžia visko labai lengvai, ši statistika nieko nestebino. Ir vis dėlto ji tikėjosi, kad şi mergaitė, kad ir kuo vardu ji būtų, patektų į tuos keturis procentus.
-
Liusė kurį laiką tylėjo po svelės klausimo laikydama samanas ant žaizdos, bet pamažu pasimarkstė. Jos liga ėmė nesivaldyti ir prieš akis lėkė septynerių metų prisiminimai. Jos akys buvo tarsi stiklinės. Pagaliau jos smegenys suprato klausimą ir juodaplaukė galėjo kalbėti.
- Jaučiuosi klaikiai ir absoliučiai nežinau, kas man buvo. Žinau, kad nepatikėsi, tad man tikriausiai teks viską ilgai pasakoti, nes iš tiesų nežinau, kodėl taip jaučiuosi, - silpnai ištarė trumpam patraukusi samanas išvydo, kad nuodų palikta žaizda padidėjo ir tapo juodesnė, oda labiau papilkėjo. Vienuolikmetei degė ta vieta, tad ji vėl sušlapino samanas. Panašus vaizdas buvo ir ant kojos bei nugaros. Nugara jai degė taip pat smarkiai, bet nežinia kodėl tą žaizdą vėsino medžio kamienas ir iš ryto likusi šlapia suknelė.
-
Svelė nejučia šyptelėjo puse lūpų. Savaime suprantama, nedera šypsotis tokiose situacijose, tačiau kai žmogus taip režia tiesą į akis, kitaip neišeina.
-Tai dėl tavo... tatuiruočių... tiesa?- šiaip taip paklausė. Ant kojos esanti tatuoruotėlyg ir buvo ryškesnė, tačiau Svelė nenorėjo pasižymėti fakto be patikslinimo.- Tau... dažnai taip būna?
Po tokių dalykų svarbiausia (ir sunkiausia) eiti riba ir neperžengti jos. Vienas klaidingas žingsnis- ir tavo santykiai su nelaiminguoju nepataisomai sugadinti. Kai kurie žmonės mėgsta būti išaiškinti, tačiau kitus lengva įskaudinti ar įžeisti taip klausinėjant. Tiesą sakant, daugumai taip. Draugė klausinėjama nė kiek neįsižeidė, paklausus tėvų... na, Svelė tada atsipirko atminties kerais.
-
Liusė sėdėdama pasijuto kiek geriau, bet judėti nebandė. Į klausimą apie tai, ar viskas vyko dėl žaizdų mergaitė sunkiai linktelėjo galva. Į antrą klausimą atsakė.
- Taip atsitiko pirmą kartą, - staiga juodaplaukė pasijuto lyg tardoma. Ji pastebėjo, kad Svelės žvilgsnis krypsta link jos kojos tatuiruotės, tad ji "pademonstravo" juodą ir žioruojančią žaizdą ant krūtinės, kuri buvo padidėjusi, o oda šalia jos - papilkėjusi. Vienuolikmetė buvo balta lyg popierius ir silpna. Labai silpna. Jos protas nesistengė suvaldyti ligos, tad prisiminimai kankino ją kaip įmanydami. Ji skausmingai sudejavo išvydusi, kaip mažutė mergaičiukė apsikabinusi kelius šaukia sėdėdama kambario kampe ir verkia, o jos plaukų spalva bei ilgis keičiasi žaibišku greičiu. Štai sulysusi mergytė iškankintu veidu ir pilkšvais plaukais panardinama į spindintį vandenį ir šis susilieja virš jos. Jekaterinos veidu nusirito kelios ašaros.
-
Svelė pasislinko arčiau ir patapšnojo jai per petį išvydusi ašaras.
-Nusiramink;-ramiai tarė ji.- Viskas bus gerai, viskas susitvarkys. Visada susitvarko. Žinai, gal aš ir neturiu kažkokių baisių stebuklingų tatuiruočių, tačiau mano gyvenimas irgi nebuvo rožėmis klotas ir galiu tau pažadėti: anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.
Svelė patylėjo kurį laiką. Reikėjo kažkaip padėti šiai nelaimingajai, tik ji neišmanė, kaip.
- Ar tavo šeima apie viską žino? Galbūt jie galėtų pafėti?
Svelė vylėsi, kad šios mergaitės santykiai su šeima geri. Svelės šeima vienos bėdos, o kai turi tokias, hm, tatuiruotes, reikia šeimos, kuri tave suprastų, o ne... bala žino ką darytų. Stumdytų pagal savo interesus, va.
-
- Mano šeima žino tą istoriją, bet padėti jie negalėtų, - tolumoje šmėstelėjo juodas pavidalas ir Liusė išbalo dar labiau, jei tai buvo įmanoma. Žaibo greičiu smegenys susirikiavo ir sutramdė prisiminimus. Juodaplaukė pašoko ant kojų ir atsargiai nuėjo ton pusėn. Vienuolikmetė iš slaptos kišenės išsitraukė lazdelę. Jos veide spindėjo ryžtas ir, kad ir kaip tai būtų keista, įsiūtis. Ji buvo įniršusi. Juodasis pavidalas staigiai atsirado ir išmušė iš jos rankų lazdelę.
- Tau nebus iš jos naudos, purvakrauje, - sušnypštė juodasis jai tiesiai į veidą. - Bet žinok, kad kiekvieną dieną nebūsi saugi, jei neatsikratysi savęs pačios.
Jekateriną pagavo dar didesnis įsiūtis nei anksčiau ir ji smogė juodajam į veidą. Mergaitė su siaubu suprato, kad šis jai įkando į ranką. Šiurpiai nusikvatojusi būtybė dingo, palikdama vienuolikmetę su kraujuojančia ranka, nuo kurios sklido juodi nuodai.
- Negi vėl...
-
Svelė stebėjo atsistojančią ir nueinančią draugę. Ji kažkodėl išsuyraukė lazdelę, ir varnė nejučiomis prisiminė močiutę, vaikštančią aplink sodybą ir laidančią visur apsauginius kerus lyg prieš Hogvartso mūšį. "Jei čia prasmuko maža mergaitė, prasmuks ir jos tėvai,"-burbėho močiutė.-"Nes patikėk, Svele, tavo tėvai suktedni už daugelį mano pažįstamų, o pažinojau daug suktų žmonių."
Staiga mažosios hogvartsietės lazdelė nuskriejo šalin. Svelė suraukė antakius ir pašokusi nulėkė paskui ją. Būtų ėjęsi daug paprasčiau žinant jos vardą, tačiau vardo ji nežinojo- ką padarysi...
Baidiausia buvo; kai priėjusi Svelė pamatė kraujuojančią draugės ranką. O ant jos lyg ir formavosi nauja tatuiruotė.
-Kas per..?- nutęsė Svelė žiūrėdama jai į akis.
-
Jekaterina spaudė ranką, kad išbėgtų nuodai, kurie lašas po lašo sunkėsi iš žaizdos. Staiga juodaplaukė ėmė naršyti žolę. Kažką užčiuopusi prakapstė žemes ir rado violetines uogas. Mergaitė jas sutraiškė ir užpylė ant žaizdos. Ji skausmingai sudejavo, nes sultys graužė. Ant žolės byrėjo juodi nuodai, o tose vietose žolė smilko lyg išdeginta. Kai nebeliko nė lašo nuodų Liusė ant rankos uždėjo gysločio lapą ir kraujas nustojo bėgti. Vienuolikmetė susirado žolėje lazdelę ir įsikišusi į slaptą kišenėlę ir grįžusi pas Svelę atsisėdo po medžio. Išgirdusi klausimą juodaplaukė kilstelėjo antakį.
- Tu rimtai nieko nematei? - nusistebėjo. Nejaugi Varnė nematė juodojo pavidalo? Galbūt tai buvo haliucinacija? Bet tas faktas netiko, nes kos rankoje sau gražiausiai lindėjo žaizda.
-
Svelė vaikščiojo kartu su savo naująja drauge laukdama atsakymo, tačiau sulaukė jo tik tada, kai jos grįžo atgal prie medžio.
-Aišku mačiau,- atsakė ji į klausimą.- Mačiau nueinančią tave, nuskriejančią lazdelę ir žaizdą rankoje. Taigi, viską susumavus gaunasi, kad arba aš akla, arba... na, arba sveikinu, mieloji, tave persekioja šmėkla. Rekomenduoju kokius nors.apsauginius kerus, nes kai kuriuos burtininkus jų šmėklos persekioja iki mirties. Tiesa... nenoriu įžeisti, bet kokios tu kilmės? Pala, parodyk dar tą tatuiruotę,- Svelė greitai apėjo mergaitę ir kiltelėjusi plaukus apžiūrėjo ant nugaros esančią tatuiruotę.- Kažką panašaus mačiau Indijoje. Ajajai...- Svelė prikando lūpą prisiminusi to indo senuko istoriją
-
- Aš grynakraujė, manęs niekas iki daar nepersiokiojo, ten buvo juodasis iš jų šutvės ir šias žaizdas man padarė nuldingos strėlės, kurios mane ir dar kitus žmones mūšyje sužeidė ir aš vos nemiriau, o iš kur tas bachūras tai neįsivaizduoju, tik tiek, kad jis man įkando ir jo dantys nuodingi. Laimei radau Velvažvytslės uogų, kurios randamos tik Godriko Dauboje. Ir manau, kad tau vertėtų sužinoti, kad sergu viena ypatingai reta liga bei turiu du gebėjimus, kurie praverčią įvairiose situacijose, - jau ramiau atsakė Liusė ir išgirdo, kad pamačiusi žaizdą nugaroje sudejavo.
- Šita liko po to, kai man strėlė perkirto stubirą. Šita, - parodė ji į koją. - Atsidūrė pas mane, nes toje vietoje taipogi smigo strėlė ir ši virš krūtinės, nes nuodai apnuodijo ir dalelę širdies, - mergaitė jautė, kad Svele gali pasitikėti, todėl jai sakė viską, ką žinojo.
-
Svelė susiraukė.
-O ar tau neatrodo keista, kad tau staiga pirmą kartą pradeda... mmm..... skaudėti tas tatuiruotes, o po kelių munučių atsiranda tas... bachūras ir tave apnuodija, ir jisai dar prie viso to yra šmėkla ar dar kojs velnias, kurį tu matai, o aš ne? Nepyk, tačiau, kaip sakoma, atsitiktinumų nebūna, o man viskas atrodo kažkaip... susiję,- Svelę atsiduso.- Norėčiau dabar apklausti tą vyruką. Ir jį matyti. Apklausos siaubingai viską palengvina.
Apklausos iš tiesų viską palengvindavo. Ar bent jau jai Svelei Džastin. Jai jos būdavo kaip hintai kompiteriniuose žiobarų žaidimuose. Būtent todėl jai labiau patikdavo tirti paslaptingas vietas- jos niekada neskriausdavo žmonių, nebent lendančių, ir jų paslapčių žaidimuose negalėdavai sukčiaudamas nueiti lengvesniu keliu.
-
- Taigi jis mane galėjo ir sušaudyti savo nuodų strėlėmis, jeigu aš jo neužmušiau, - "aš jo neužmušiau" Jekaterina pasakė tokiu tonu, kad galėjai pagalvoti, jog ji kiekvieną dieną kažką užmuša. Mergaitė prisiminė, kaip vieną juodąjį apakino, kitą sudegino.
- Jie nėra žmonės, bet ir ne psichai. Ir šis skyrėsi nuo kitų, nes ankstesnieji buvo žmonės su juodais apsiaustais, galintys dūmu teleportuotis bet kur, net Hogavartse. O šis... - mergaitė suakmenėjo iš siaubo. - Buvo demonas.
Beveik pašnidžomis pratarė ji. Ir iš tiesų galvodama vienuolikmetė pamažu ėmė gaudytis.
- Juodieji naudojo to padaro nuodus kelioms strėlėms, kurios turėjo pasitaikyti profesoriams, bet nuo jų kentėjau aš ir demonui tai nepatiko, tad šis atėjo keršyti, - juodaplaukė net nepajuto, kad pradėjo mąstyti garsiai.
-
-Gyvenimo pamoka: nežudyk, nes tai gali kažkam nepatikti,- atsiduso Svelė.- Taigi. Demonas pyksta ant tavęs už juodųjų žudymą. Kadangi juodieji galėjo teleportuotis į Hogvartsą, logiška, kad ir jis gali. Tai reiškia kad tu saugi... niekur. Arba kažkokiam pasaulio užkampį, kur negali patekti pati apsukriausia šmėkla. Jei demonas rimtai ant tacęs, taip sakant, užsišikęs, jis tave iki mirties nugainios.- Mergina apsidairė.- Eime, pririnksim tau tų yogų, jų gali prireikti. Dar ką nors atsimmeni?
Svelė jautėsi nekaip rėždama tokią kalbą naujajai draugei, bet veidmainiavimo nepakėlė. Galbūt ji net negalėtų veidmainiauti- juk nuo veidmainiavimo ji apsaugota.
-
Jekaterina nesusilaikė neprunkštelėjusi.
- O ką, tavo manymu, turėjau daryti, kai mane bando užmušti? - kiek per kandžiai paklausė ji. Tai buvo gryniausia tiesa. Juodieji bandė nužudyti visus, kurie pasipainiojo kelyje ir Liusė atsirado tų sąraše. Ji atsiklaupė ir ėmė dėlioti ranką visur ant žolės, kol pajuto lengvą pulsavimą. Toje vietoje išrovusi žoles rado nediduką violetinių uogų medelį. Jas nuraškiusi juodaplaukė susidėjo į slaptą kišenėlę, kurioje tilpdavo daug kas ir pažiūrėjo į per kelias galvas už save aukštesnę Svelę. Mergaitė atsispyrė pagundai metamorfmagijos gebėjimu išstypti aukštyn.
- Demonas pyksta už tai, kad dar liko jo nuodų mano kūne, o juodųjų jis nekenčia, nes tuos nuodus pamėklės iš jo atėmė, - vienuolikmetė pati nesuprato, kodėl taip išmanė demono jausmus.
-
Svelė kilstelėjo antakius.
-Kai tave bando nužudyti, gali tapti paslaptimi,- ramiausiai atsakė.- Pasislėpti. Kartais tai reiśkoa drąsą. Beje,- Svelė įkvėpė,- gal nuskambės keistai,- Svelė padavė mergaitei kelias uogas,- jei demonas pyksta, nes turi jo nuodų, tai kodėl tu paprasčiaisiai neišsivalai jų? Suprantu, kad ne pyragai, tačiau juk gal jas prapjauti ir įpilti tų uogų sulčių ar kas panašaus. Kodėl nepasinaudoji tuo? Turi būti koks nors sprendimas. Antraip, jau sakiau, tu mirusi. Kovoji dėl ilgesnio gyvenimo, jei nori, tačiau su tatuiruotėmis ilgai neištversi, kad ir kaip kovotum. Nes tas demonas, šiaip ar taip, yra šmėkla. Su juo labai nepakovosi.
Svelė vėl nudūrė akis į žemę ieškodama daugiau uogų.
-
Liusė priėmė uogas.
- Man Pomfri viską paaiškino. Tos uogos išvalo tokias žaizdas kaip rankoje, bet negalima jų pilti ant širdies, plaučių, inkstų ir taip toliau. Jos neišvalo nuodų iš kaulų, kur kaip tik turiu žaizdas ant nugaros ir kojos. O dėl tos kovos su šmėkla - taip, aš kovoju su juodąja magija. Ji dvilypė ir paslaptinga, jei nukirsi jai galvą, ataugs dar nuožmesnė ir pavojingesnė. Ji niekada nepasiduos, tad ir tu turi veikti kaip ir ji, - šią akimirką suveikė dvylikametės Hipertimezija ir ji prisiminė Severo Sneipo žodžius, kuriuos jis ištarė pirmojoje savo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamokoje. Šią istoriją juodaplaukė žinojo iš legendų.
- Dabar tai, ką tau reikia žinoti, - mergaitė atsisuko į Svelę ir jos akys tapo žalios, ji buvo raudonplaukė, septinto kurso. Veikiai vėl tapo savimi.
-
Svelė kilstelėjo antakius.
-Įdėmiai klausau,- pareiškė. - Iš tikrųjű klausau,- dar patikino, nes tą pačią akimirką užpuolė žiovulys, po kurio dauguma žmonių paprastai nutaria, kad tik apsimeti, jog klausaisi. Turbūt todėl, kad žmonės dažnoausia žiovauja per pamokas ar kai nori miego. Taigi, savaime suprantama, kad kai kažkam kalbant nusižiovauji, reiškia, nesiklausai arba tau baisiausia nuobodu. Ta nepasirašyta taisyklė kartais siutino kai ir tą kita nepasirašyta taisyklė, žmones skirstanti į koledžus pagal jų drabužių spalvą.
Draugei staigiai persimainius Svelė šyptelėjo puse lūpų. Paprasta ir aišku. Nė sakyti nereikia.
-Metamorfmagija,-ramiai konstatavo faktą ji.
-
Jekaterina šyptelėjusi linktelėjo. Svelei iš pažiūros niekas nedarė įspūdžio ir tau buvo gana gerai.
- Ir dar: prieš šešerius metus aš pasiklydau viename miškyje ir tik po poros parų manęs pasigedo namie. Tąkart vilkėjau raudoną palaidinukę su kačiukais, džinsus ir sportbačius, buvau blondinė rudomis akimis ir plaukus buau susirišusi į uodegą. Tąkart naktį iš nuobodulio skaičiavau žvaigždes ir jų buvo trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt septynios. Pilnatis. Tuomet man buvo šeši metai, du mėnesiai ir aštuonios dienos, - ramiai išdėstė Liusė. Ji šitokiu būdu pateikė savo ligos faktą, tik ji abejojo, ar Svelė suprato. Šią užklupo žiovulys. Mergaitė vos nesukikeno.
- Tik žandikaulio neišsinarink, - šyptelėjo dvylikametė žiūrėdama į šviesiaplaukę pašnekovę.
-
Svelė kilstelėjo antakius. Nebuvo tikra, ar ji suprato teisingai, bet apie tai vidury baltos dienos Godriko Daubos parke nepasiteirausi.
Svelė vėl nusižiovavo. Rimtai. Kiek ji miegojo naktį?
Išgirdusi draugės perspėjimą Svelė nusišupsojo.
-Pasistengsiu,-atsakė ji.- Matyt, neišsimiegojau, - vėl žiovulys,- tikrai neišsimiegojau.
Svwlė dirstelė į laikrodį. Po kelių valandų reikės sėsti į traukinį, važiuojatį į Londoną, tiksliau- į Kings Kroso stotį. Iš ten, savaime suprantama reikėseiti į 9 3/4 peroną, sėsti į Hogvartso ekspresą ir keliauti atgal į mokyklą. Mokytis, mokytis. Nors Svelę visai ne pamokos jaudino. Jai knietėjo grįžti į namelį ir išnarplioti jo paslaptį. Žmonės tegu turisi paslaptis, bet namukams Svelė to neleis.
-
Jekaterina nusišypsojo Svelei ir prižvelgė į jos laikrodį liko kelios valandos iki išvažiavimo į Hogvartsą ir juodaplaukė aiktelėjo.
- Liko tiek nedaug laiko, o aš sakau, kodėl šiandien žmonių nėra! - ji apsižvalgė ar niekas negirdi ir dar kartą susiieškojo tų violetinių uogų. Jas visas pagaliau susidėjusi į suknelės kišenėlę nusijuokė dėl pašnekovės žiovulio.
- Taip, tu tikrai neišsimiegojai arba tavo smegenims trūksta deguonoes ir taip - mes avėluosim į Kings Kroso stotį ir devintą su trimis ketvirčiais peroną jeigu nenueisime ruoštis jau dabar! - mergaitė buvo beprotiškai linksma, nes absoliučiai norėjo vykti į burtų, magijos ir kerėjimo mokyklą ir ten išmokti dar daugiau burtų ir gynybos nuo to demono. Ji čiupo Svelę už rankos ir nusitempė pas save namo, kur juodaplaukė susikrovė daiktus ir kartu su drauge papusryčiavo bei vėliau laimingai išvyko į Hogvartsą.
-
Sename, gūdžiame ir paslaptingame, bet kažkuo jaukiame ir mielame kiekvieno žmogaus, nesvarbu, ar visiško žiobaro, ar grynakraujo burtininko, širdžiai ir akiai Godriko Daubos parke vaikštinėjo žmonės. Parko centre šalia tako stovėjo du ar trys ledų vežimėliai su šalia jų stovinčiais ir gyvai besikalbančiais pardavėjais. Jeigu pabandytum pas juos nusipirkti ledų, suabejotum, ar jie atėjo pardavinėti, ar aptarinėti Didžiosios Britanijos karalių šeimynėlę.
Taigi, žiobarams apsėdus kone visus suolelius, saulutei besislepiant už debesų, ledų pardavėjams plepant ir vykstant dar daugybei veiksmų ir įvykių parke, čia pasirodė ir jaunatviška, kiek išsiskirianti iš minios von Sjuardų šeima. Kol kas, tik kol kas, ją sudarė... na, kam čia paslaptis - du asmenys, Gabriella, mergautine pavarde Morris ir Sorenas, berniū... šiaip pavarde von Sjuardas.
Sorenas nužvelgė pievoje dūkstančius vaikus ir nejučia apsilaižė, bet susidūręs su Gabriellos žvilgsniu pasisuko taip, jog atrodytų, kad jis nori ledų.
- Neblogas oras.- be sarkazmo tarstelėjo Sorenas, žvilgtelėjęs į nedidelius debesis ir sodriai mėlyną dangų.
-
- Labai geras, - pritarė Gabriella. - Retai toks būna Anglijoje.
Mergina šiame parke buvo pirmą kartą, nors jis ir netoli namų, ir labai gražus, tačiau kažkodėl von Sjuard čia nebuvo užsukusi. Vampyrė nužvelgė parke esančius žmones. Visi buvo linksmi, vaikai krykštavo iš laimės, net medžiai, atrodė, džiaugiasi pagaliau grįžusį pavasarį. Gabriella, tebeįsikibusi Sorenui į parankę, nuėjo link laisvo suoliuko, ne parko viduryje, bet šiek tiek toliau nuo ledus pardavinėjančių pletkininkų. Merginai buvo gera nuotaika - o kodėl neturėtų būti laiminga, kai pagaliau pamatė savo vyrą, gyvą ir sveiką, kai vėl galėjo mėgautis jo draugija bei suteikiama meile.
- Tau patinka saulė? - paklausė Gabriella gal rimtai, gal nerimtai, o gal jau buvo primiršusi, ar vampyras mėgsta būti kepinamas saulės.
-
Sorenas vėl žvilgtelėjo į dangų.
- Ko gero.- Trumpai atsakė. Vyrui buvo vis dar sunku prisitaikyti prie angliško klimato. Nežinia, ar jam tik vaidenosi, ar iš tiesų: auksinis Soreno žvilgsnis užfiksavo vieną kitą iš dangaus krentantį lašą. Saulės, slenkančios į vakarus, fone, šie lašai atrodė raudoni it kraujas. Sorenas sukando dantis, pradėjo tarytum trigubai stipriau užuosti tvyrančius maisto kvapus. ,,Kraujas..." - pamintijo Sorenas, nejučia pamanęs - kada gi paskutinįsyk jis matė savo kraują? Ar jis tokį beturi? Kada jis buvo sužeistas? Keista, bet vampyras to nebeprisiminė. Visos žaizdos užgijo be randų, visi kraujo lašai išdžiūvo, nepalikę nė menkiausios žymės, primenančios apie menkiausią būtybės panašumą į žmogų.
- Labai,- sarkastiškai nusišypsojo Sorenas, žvelgdamas į Gabriellą. - Šiaip tai kaip kada. Mums nėra labai gerai saulė.
-
Gabriella nusišypsojo, žvelgdama Sorenui į akis, matydama jose tas pačias šelmiškas liepsneles, paskendo jo giliame žvilgsnyje. Mergina buvo išsiilgusi to žvilgsnio - jis ją keistai nuramindavo, tarsi koks lietus, nuplaunantis visą purvą nuo judrių Londono šaligatvių.
Šįkart šviesiaplaukė vyro akyse įžvelgė ne tik begalinę meilę, bet kartu ir alkį. Na ir gera aš žmona, net nepasirūpinu savo mylimuoju... pagalvojo Gabriella ir atsiduso. Apsikabinusi savo vyrą ir įsikniaubusi jam į krūtinę, įkvėpė jo kvepalų, o jos oda nuėjo pagaugais. Kaip tik šiuo metu ji širdyje pajautė keistą spaudimą, kaltės jausmą ir graužatį.
- Sorenai, aš... - beveik ignoruodama vyro atsakymą pradėjo von Sjuard ir skvarbiai pažvelgė vampyrui į akis.
-
Sorenas, pažvelgęs į Gabriellą, tarsi transformavosi: pasikeitė, sušvelnėjo žvilgsnis, dėl niūrokų minčių ir savitvardos susimetusios kaktoje raukšlės išsilygino. Žmona... jai dabar... Sorenas susigėdęs nuleido akis į žemę. Kai jiedu susituokė, vyrui buvo 31-eri, o žmonai - 22-ji, atrodo. Čia buvo tikrai reikšmingas pasiaukojimo gestas. Ir ne tik galbūt gėdos dėl aplinkinių apkalbų, kad va - jauna mokytojaičiukė ištekėjo už DEŠIMČIA metų vyresnio... nei ruso, nei anglo, nei vokiečio senbernio. Sorenas nusišypsojo Gabriellai, švelniai perbraukė delnu jai per skruostą. Ir tyomet pagavo keistą kaltės žėrėjimą jos akyse, kokį tebuvo pratęs matyti pirmakursių, išliejusių verdamą eliksyrą, akytėse.
- Viskas gerai?- susirūpinęs paklausė Sorenas. [[Nebūtina...]]
-
((Žinau, kad nebūtina, ir nesiruošiau sakyt (; ))
- Taip, tik norėjau pasakyt, kaip tave myliu, Renai - kuo švelniausiai ištarusi paskutinius žodžius, tarsi tai būtų didžiausia paslaptis pasaulyje. Žaliaakė priglaudė savo auksinę galvą prie vyro krūtinės, nusiramino. Apskritai, Sorenas visada tiesiog spindėdavo ramybe, pasitikėjimu, buvo tvirtas. O Gabriella - nenustygstanti vietoje, jos veide visuomet švyti nuostabiausia šypsena, nors ir ne visada pasitikinti savimi, jautri. Ne veltui sakoma, kad priešingybės traukia. Sorenas ir Gabriella papildo vienas kitą ir sudaro tobulą porą. Vampyrė rankomis apsivijo vyro kaklą ir pabučiavo į skruostą, o nusišypsojusi apdovanojo dar vienu bučiniu - tik šįkart į lūpas.
- Labiau nei viską pasaulyje, - žvelgdama vyrui į akis sušnabždėjo Gabriella.
-
Sorenas von Sjuardas kuo plačiausiai nusišypsojo - štai ko tereikėjo pilnai jo laimei, neįskaitant jaukių namų ir gero oro. Ir maisto. Kas be ko. Ir nuolatinio padrąsinimo, kurio visad sulaukdavo iš Gabriellos.
- Aš irgi tave myliu, Gabriella,- Sorenas nusistebėjo, kaip žmona rado tokį mielą jo vardo trumpinį. Sorenas kaip Sorenas, bjaurokas Nuodų ir Vaistų profesorius. O Renas - Gabriellos Renas. O Gabriellos visas žavesys, visas švelnumas, meilės, kaip bebūtų keista, buvo sutelktas jos pilname varde.
- O tu man - visas pasaulis, kurio man reikia.- pridūrė, tarsi pratęsdamas Gabriellos mintį, nusišypsodamas Sorenas. ,,Tik tiek to bučinio?" - Soreno alkanos, tik ne kraujo ištroškusios akys tyrinėjo žmonos veidą. Kaip ir seniau, stipriai ir tvirtai apsikabinęs savo gyvenimo moterį, Sorenas įsisiurbė jai į lūpas, tarsi ištraukdamas sielą. Luktelkit, šiaip jis ir buvo atėmęs jos sielą. Ko gero, visomis galimomis prasmėmis. Bet, turbūt, šita prasmė buvo gražiausia.
-
Gabriellos širdis, atrodė, tiesiog norėjo iššokti iš savo vietos ir išsiveržti pro krūtinę, plazdėjo tarsi tūkstančio drugelių sparnai. Kiek paprasti trys ar keturi žodžiai gali suteikti laimės ir visiškai pakeisti dviejų žmonių dieną, paskatinti laimės hormonų - endorfinų - išsiskyrimą.
- O tu man... - pradėjo profesorė, bet nieko nesugalvojo, tiesiog stovėjo užburta auksinio žvilgsnio ir šypsojosi. Von Sjuard ne ką mažiau aistringai atsakė į bučinį ir vos susivaldė čia pat neparvertusi vyro ant suoliuko šalia jų. Profesorė nusijuokė, jautėsi apsvaigusi nuo meilės, rodos, net jėgos apleido jos kūną, o visą merginos sielą laikė tvirtos Soreno rankos. - Tu man kaip... - tarp žodžių ji įterpdavo po saldų saldų bučinį. -... kaip šviesa naktyje, kaip vėjas karštą vasaros dieną... aš be tavęs tiesiog neištverčiau.
-
Sorenas von Sjuardas, jau visai nebe jaunas vampyras, puikiai girdėjo dar truputėlį žmogišką Gabriellos širdies plakimą. Vyras švelniai nusišypsojo savo žmonai - štai kas iki šiol, net ir po josios pakeitimo, nė trupučio nepakito! Širdies plakimas...
Sorenas jau norėjo sarkastiškai prikibti: ,,O aš tau kas? Niekas?", tačiau įprastai tokia čiauškutė žmona puikiai viską išsakė bučiniu, kurio kalbos labiau patylėti mėgstančiam Sorenui pilnai pakako. Ta pačia (turbūt - prancūzų) kalba laisvai kalbėjo ir Sorenas. Nors po teisybe, jis prancūziškai nė velnio nemokėjo. Tik kažkuria prasme...
Visgi Sorenas nesusilaikė dar plačiau nenusišypsojęs, kai Gabriella išbėrė saldžios poezijos gerą saujelę. Dar mąstė kažką pridurti, kažką atsakyti į Gabriellos žodžius, bet, ko gero, kalbėti nebylia prancūzų kalba profesoriui patiko labiau.
-
Gabriella von Sjuard pakėlė akis į savo vyrą, sunėrė judviejų pirštus, priglaudė jo delną prie savo lūpų ir iš jos krūtinės išsiveržė tylus laimės atodūsis. Jos smaragdinės akys nebyliai sakė "Kad tu žinotum, kokia aš laiminga, kad turiu tave". Šviesiaplaukė užsimerkė ir paniro į saldų bučinį, o atsitraukusi apsidairė. Žinoma, parke buvo daug vaikų bei jų tėvų, nužiūrinėjančių smagiai nusiteikusią porelę. Gabriella šiek tiek išraudo ir kukliai šyptelėjo savo brangiausiajam.
- Rodos, tėvai nėra labai patenkinti mūsų elgesiu, - nusijuokė ji prikąsdama lūpą.
Buvusi Hogvartso profesorė dar arčiau prisitraukė vyrą ir pabučiavo dar kartą ir įsižiūrėjo į tas svaigias auksines akis, kurios kartą ir visiems amžiams užbūrė ją "Pas madam Lepečkoję", o galgi net ir dar anksčiau.
-
Sorenas von Sjuardas buvo žmogus, eee, tai yra, vampyras, kuris šypsojosi nedažnai, bet visgi mokėjo šypsotis. Ir ypač šiltai ir nuoširdžiai jis šypsodavosi tik vienu atveju: kai šalia jūdavo Gabriella von Sjuard. Visai kitaip Sorenas šypsodavosi, kai koks nors žioplas mokinys ne iš jo koledžo (dažniausiai) susprogdindavo katilą arba iškrėsdavo kitokią žymią nesąmonę. Dar kitaip 30-tį perplaukusio vyro šypsena atrodydavo, tarsi papildydama aistros pilnų akių spindesį, kai vyras virdavo sudėtingus ir retus eliksyrus arba tyrinėdavo pačius pavojingiausius gyvūnus.
Soreno lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo ir per... (kokį čia būdvardį radus...) nepakartojamą bučinį, stebint gausiai publikai, iš kurių kai kurie pradėjo ploti (hmm, kokio velnio? Ar čia kokia žmonių tradicija?).
- Ko gero, tu teisi,- nusijuokė Sorenas, eilinį sykį grožėdamasis Gabriellos sąlyginai žmogiškomis akimis ir raustelėjusiais skruostais. Ko gero, raudonuoti galėjo tik žmonės ir jauni paverstieji, nes Reno, kad ir kaip jis stengėsi, veido spalva niekada nekisdavo (nebent kai jis išsiterliodavo veidą šlykščiai žalios spalvos dažais, jeigu tekdavo užsimaskuoti miške medžiojant ar dirbant).
-
Gabriellą, buvusią apsigynimo nuo juodosios magijos profesorę, dar kartą pakerėjo jos mylimojo Soreno šypsena. Regis, pati profesorė negalėjo atsispirti juodajai magijai ir užblokuoti jausmus šiam vaikinui, nors, tiesą sakant, ji to padaryti net nesistengė.
Sušokus pirmąjį šokį su paslaptingu raudonapsiausčiu vaikinu, tuomet dar pirmakursė Gabriella Morris negalėdavo to vakaro išbraukti iš atminties. Retkarčiais sugrįždavo į burtų trikovės turnyrą, pasvajodavo apie rudaplaukį, keliais kursais vyresnį vaikiną, tačiau jokio romano nesitikėjo - paprasčiausiai galvojo, kad tai - ne jos nosiai. Tačiau likimas nenuspėjamas. Tuometinę septyniolikmetę dar kartą su Sorenu suvedė kavinėje ir nuo to laiko Gabriellos minčių šis ypatingas vyras niekuomet nepalieka.
Jauna vampyrė prisiglaudė prie vyro ir įsikniaubė šiam į krūtinę. Tiesą pasakius, jai neberūpėjo nei ką mano kiti žmonės, nei kaip jų pora atrodo vaikams, Gabriella tiesiog giliai įkvėpė Soreno kvapo, tarsi tai darytų paskutinį kartą ir laiminga nusišypsojo.
-
Sorenas von Sjuardas stebėjo žalias Gabriellos akis. Pagalvojus, visai nenuostabu, kad žaliaakė buvo tokia nuostabi Magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytoja. Netyčia Sorenas ir pats nugrimzdo į prisiminimus - kažin, ar iš tiesų jis vedė Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas su Gabriella, ar tik sapnavo? Ar tai buvo ,,Seniai ir netiesa"? Sorenas atsiduso, užversdamas galvą aukštyn, į šviesų dangų su plaukiojančiais šiokiais tokiais, tolydžio tamsėjančiais debesėliais. Atrodo, kad viskas buvo seniai ir netiesa, viskas. Ir Burtų trikovės turnyras, kurį Sorenui pati Fortūna padėjo laimėti, ir Durmštrangas, kurį įveikti, matyt, padėjo Borėjas, ir Hogvartsas, kuriame jis - jau nebe profesorius... Bet visgi Sorenas tikėjosi nors kiek ten pabuvęs Mimiru, nors šiek tiek dovanojęs mokiniams žinių ir supratimo. Galgi ir jo portretas atsidurs ant požeminio kabineto sienos...
- Gal norėtum nueiti į kokią kavinę? - užklausė Sorenas, pastebėjęs, kad jau ir lietus nusimato ne už kalnų.
-
Gabriella von Sjuard dar kartą paniro į senąją Burtų Trikovės Turnyro puotą, vėl prisiminė, kaip sukosi su pačių gražiausiu vaikinu salėje. Nors šviesiaplaukę pakerėjo ne Soreno išvaizda, von Sjuardas nebuvo neišvaizdus. Visai netikėtai žaliaakė pagalvojo, kad Sorenas - jai pirmasis. Mintyse nuaidėjus tyliam balseliui, klausiančiam, kiek jos vyras turėjo merginų (juk nemirtingas vampyras turėjo dažnai keisti mylimąsias), žaliaakė net suglumo. Kodėl jis pasirinko būtent ją. Nors mergina nei kiek neabejojo vyro ištikimybe, ta mintis tikriausiai grįš dar ne sykį.
Pats maloniausias balsas Gabriellos ausiai pertraukė tą tylą, akimirkai stojusią tarp mylimųjų, ir Magijos ministrė nusišypsojo.
- Žinoma, mielai sutikčiau, - atsakė šviesiaplaukė ir įsikibo Sorenui į parankę, o galvą atrėmė į jo petį. - Kur eisim? - smalsiai paklausė ji.
-
Sorenas von Sjuardas žvilgtelėjo į laikrodį metaline apyranke ant kairiosios rankos. Ciferblatas buvo puoštas išradingais juodais ir baltais oranamentais, kraštuose žibėjo sidabriniai skaičiukai ir auksinės rodyklės: trumpoji buvo sustojusi ties šešetu, ilgoji - ties vienetu. Ciferblato centre, ant rodyklių ašies, buvo pritvirtintas mažytis rubinas su išraižyta raide ,,G''. ,,Keista, kodėl laikrodžio dizaineris parinko būtent tokias spalvas?" - šovė į galvą Sorenui, bet jis neabejojo, kad neatsitiktinai. Visa tai gali simbolizuoti gyvenimą: pasitaiko ir juodų, ir baltų dienų, dienos ir metai - skaičiai, svarbiausia, ką pats nuveiki. O centre visuomet tai, kas svarbiausia. Tuomet viskas būna tvarkoje. Soreno gyvenimo ciferblato centre buvo būtent Gabriella.
- Na, aš užmačiau kelias naujai atsidariusias kavines per tą laiką, kol buvau išvykęs,- Sorenas klausiamai pažvelgė į Gabriellą.- Arba galime keliauti į Kiauliasodį...
-
- Išbandom kokią nors naują? - paklausė Gabriella ir švelnus šypsnis papuošė merginos veidą.
Von Sjuard priglaudė delnus prie vyro skruostų ir skvarbiai pažvelgė mylimajam į akis. Jose, kaip ir visus kitus kartus, įžvelgė rūpestį, laimę ir, žinoma, begalinę meilę. Juk sakoma, akys - žmogaus sielos veidrodis (nors, teoriškai vampyras neturėjo sielos...). Gabriella vyro žvilgsnyje galėjo įžvelgti tik tyrus jausmus, nors pati buvo beveik įsitikinusi, kad jos akys slepia menkutį kaltės trupinėlį. Staigiai nutraukusi akių kontaktą ir nusukusi akis į ledų vagonėlį, Gabriella dar kartą šyptelėjo sau.
- Eime? - paklausė ji ir sunėrė rankų pirštus su Soreno.
Gabriella ir Sorenas jau šiokioje tokioje tamsių debesų prieblandoje išėjo iš parko. Šviesiaplaukė leido kavinę išrinkti Sorenui, o pati ėjo šalia ir šypsodamasi žiūrėjo tai į judviejų sunertas rankas, tai į mylimojo profilį.
-
Dangus buvo apniukęs, apsitraukęs debesų draikanomis. Iš to dangaus dribte dribo sniegas gabalais sulig žemės riešutu, tik tas sniegas buvo visai pažliugęs, šlapias, betirpstantis, atakavo kiekvieno praeivio kaklą, rankas, skruostus ir akis, o akis - labiausiai. Sniegas krito į akis taip, tarsi tas, kas jas mėto iš dangaus, norėtų priversti praeivį ne tik šiaip mirkčioti, vengiant šalto vandens pakliuvimo į akis, bet užsimerkti... amžinai. Užsimerkti, sustoti, parkristi ir užmigti visam laikui, nenubusti net pavasarį, kai viskas aplinkui pabus.
To norėjo ir vienas praeivis, greitai žingsniavęs nepramintu, nenukastu, užpustytu parko taku. Iš tolo blausioje, krentančio sniego draskomoje ir darkomoje šviesoje galėjai įžvelgti tik tamsų siluetą, ir suprasti, kad jis priklauso vyrui. Tvirtam, ne itin didelio ūgio. Apsirengusiam plonai, visai netinkamais tokiam prastam orui drabužiais, bet visai nedrebančiam iš šalčio - veikiau juo besimėgaujančiam. Pro debesis ir medžių šakas vyriškį pasiekė pilnaties šviesa, ir dabar jau galėjai įžvelgti barzdotą veidą ir juodus plaukus, kuriuos žiema iš visų jėgų stengėsi pasidabruoti, pražildyti, ir jai sekėsi visai neblogai. Pro medžių šakas trykštanti mėnulio šviesa atkreipė ir vyro dėmesį - šis sustojo, pažvelgė į dangų, susikišo rankas į kišenes ir kažko atsiduso.
-
Nelabai ir pats vaikinas suprato, ką jisai veikia Godriko Daubos parke, ypač tokiu metu, kai ir oras yra pavirtęs į nemaloniai šleikštų, kad pats bridimas per sniego pliurzes verčia raukytis iš nepasitenkinimo. Vis dėl to, buvo pati atostogų pradžia, Karma jau ir dienos viduryje turėjo bandyti spraustis į traukinį, kuris iš Hogvarsto ir jo apylinkių tiesiu taikymu jį parvežtų jį į dabar motinos ir patėvio gyvenamus namus Londone, kur susilauktų bereikalingų komentarų dėl išvaizdos, galbūt ir pakelto balso dėl to, kad per didelį tingumą ir nenorą dalyvauti mažesnių, vunderkidiškų mokinių persispaudusiose klasėse antrus metus pasiliks tame pačiame kurse. Nors realiai, koks gi ir skirtumas, klastuoliui mosikuoti lazdele ir apgaudinėti save manymu, kad kada pataps gabus burtininkas, galbūt užims vieną svarbesnių pozicijų Magijos Ministerijoje.. Ne, tai tiesiog kėlė dar vieną nepatenkintą išraišką jo veide.
Galbūt dėl to jis ir atsidūrė parke, besivalkiojantis ten, kur tik ėjo užeiti - bent jau džiaugsmas šioks anoks buvo, kad dėl purvino sniego ir vėlyvesnio paros laiko aplinkui nebuvo daugybės čiauškančių žmonių, apsimestinai besimėgaujančių tokiu oru. Tikriausiai būtų derėję ir apsidairyti aplinkui parką, vis dėl to, šis buvo verčiau gražus, ar bent žinojo, kad mėgstamas Hogvarsto mokinių apsilankymui ir gal ne itin leistinam magiškam pašėlimui kitam - aišku, tas būtų pavykę daug geriau, jeigu maži puraus sniego gabaliukai nebandytų net ir pro kapišonu uždengtą galvą ir akis lįsti į pastarąsias, visiškai sugadinant regos galimybes. Nors net ir tada tamsiaplaukiui iš blausaus regos lauko neprasprūdo kitos personos figūra, pro kurią norint neišklysti iš akmeninio takelio teks praeiti.
Karma atsiduso, iškarto paspartindamas žingsnį, kad tik nesusigadintų vienatve atsiduodantis pojūtis, ligi šiol kybojęs ore - gal ir gerai, kad nepažįstamojo vyro figūra įdėmiai žiopsojo į pilnatį, galbūt keldamas klaustukus savo gyvenimo pasirinkimams, galbūt tiesiog tyliai keiksnodamasis, kad tokiu nemaloniu šaltesniu oru nusprendė kišti koją iš šiltų namų.
-Profesoriau Sjuardai?- nespėjus ir stipriau krimstelėti liežuvin, kad kokio velnio ir užkalbinti paskutinę akimirką atpažintą personą nusprendė, klastuolis ir pats akimirkai pristabdė spartesnį žingsnį, kad galėtų dar kartą įsitikinti neklydęs. Kažkas - gal tai, kad jisai buvo įpratęs profesorių regėti vien koridoriuose, gal tai, kad jau ilgą laiką svarstė, ar nebūtų pats laikas pradėti lankyti vienintelio subjekto, kuris jį ėmė dominti pamokų - nors tikriausiai jį paprasčiausiai nustebino tai, kad vyras paprasčiausiai nusprendė šalti lauke vietoje to, kad mėgautųsi šituo baisiu reginiu lauke iš šiltų namų guolio - privertė jį pavirsti tarsi į nustebusį pirmakursėlį, pirmą kartą suvokusį, kad profesoriai egzistuoja ir už mokyklos ribų.
-
Dangus niaukėsi ir niaukėsi, ir niaukėsi, ir ta pati pilnatis it visiškai jau perdegusi lemputė, baiginėjo užgesti. Sorenas stovėjo it koks zombis ne biblinės, o fantastinio romano ar filmo apokalipsės metu, keistai, it gerianti višta, užvertęs galvą aukštyn, sniegas gausiai krito ir tirpo ant veido, miniatiūriniu kriokliu lašėjo už baltų, peršlapusių marškinių apykaklės, o jam, pasimetusiam nežmogiškos rasės vyrui, buvo tarsi visiškai nesvarbu. Nesvarbu, ar aplinkui pilna vilkolakių, ar demonų, nesvarbu, ar jau prasideda pasaulio pabaiga ar Trečiasis pasaulinis karas, nesvarbu, ar čia kažkur, pasaloje, tyko nusamdytas vampyrų medžiotojas, visur su savimi besinešiojantis lagaminėlį, pilną medinių kuolų nusmailintais ir pasidabruotais galais (dėl geresnio efekto ir šimtaprocentinio veiksmingumo). Pilnatis, išblukusios šviesos, arba veikiau kažkokios beprasmės - šviečiančios - tamsos šaltinis (nes šviesa tos išblukusios nepaliečiamos neskaidrios masės niekaip negalėtum pavadinti), vyrui aiškiai reiškė daug, nors niekas nežinojo, kiek ir ko. O iš tiesų įskaudintas vyras, būdamas nežmogiškos, o vampyriškos rasės, daug jautriau reagavo į mėnulio šviesą, ši, veikdama keistai, o galbūt ir magiškai, leido jam keistai atsipalaiduoti, nurimti, netgi patirti vaizdinius. Štai dabar vyrui prieš akis plaukė žmonos veidas, kai ji buvo dar visai mergaitė, mokinė, per jų pirmuosius susitikimus prie ežero Hogvartse.
- Kur tu taip bėgi, kur slepiesi? - beveik juokdamasis klausinėjo Sorenas, akimis sekiodamas merginą, jau norėjo žengti į priekį, tačiau susvyravo ir, neišlaikęs pusiausvyros, parkrito it girtas kaimo vaikėzas. Skysta pliurzė, ačiū šventiesiems Asgardo dievams, bent jau švari, o ne purvina, rūpestingai ir šlapiai apgaubė ir taip jau šlapią Soreno veidą, o mėnulis ir toliau sėkmingai veikė protą, nors, galbūt dėl tokio gėdingo skrydžio žemyn į sniegą, vizija jau buvo pasikeitusi.
,,Iš kur čia senelis Leopoldas?" - apstulbo Sorenas von Sjuardas, skubiai keldamasis iš pusnies ir valydamasis sniegą nuo veido, kelnių, apsiausto ir rankovių. Barzda, šiaip jau labai maloniai ir rūpestingai sušildanti veidą, šįsyk peršlapo ir veikiau padėjo šalčiui skverbtis į veido skūrą, negu saugojo nuo jo.
- Profesoriau von Sjuardai,- niauriai pataisė mokytojas, net ir būdamas šlapias ir niekingas kaip žiurkė, ką tik išvaryta su šluotkočiu iš sandėliuko į lietų, neprarasdamas savo išdidumo. Bet, net ir atpažinęs mokinį, rodos, kelis sykius matytą Hogvartso koridoriuose, vyras sugniužo viduje ir nukabino nosį.- Bet čia ne Hogvartsas, gali kreiptis ir tiesiog Sorenu. Joks aš čia ne profesorius, nė iš tolo į tokį nepanašus. - vampyras prisėdo ant šalia po išdaužtu parko žibintu stovinčio suolelio ir šlapiomis rankomis persibraukė per veidą. Prisiminęs mokytojo profesiją, Sorenas žybtelėjo auksinėmis akimis į mokinuką:
- O ką tu čia veiki? Ko ne namuose? - paklausė veikiau draugiškai, negu griežtai, ir vis dar nenustojo stebėtis dėl vaikinuko panašumo į savo senelį.
-
O galbūt jis bus sumaišęs žmones? Galbūt tiesiog prastos atminties veikiamas kažkokį pasitaikiusį kelyje barzdočių supainioti su verčiau gerbiamu profesoriumi (ir vėl - mėgstamiausias dėstomas subjektas, vien dėl to šis buvo užsitarnavęs šiokią anokią pagarbą ir reikšmę ir kaip žmogus, ir kaip profesorius) - kuris, žinoma, turėjo tokias pat skvarbias geltonas akis, tiesiog pilnai tinkančias ir dar didesnį panašumą keliančias su vyresniuoju vyru, su kuriuo ne kartą prasilenkė koridoriais, ir kuris, ačiū dievams maloningiesiems, niekada nebuvo užtektinai įkyrus prisikabinti prie pamokų nelankančio jaunuolio. Tik problema, kad neprisiminė von Sjuardo esančio tokio nevikriai užsigalvojusio, net ir Hogvarste tokia žinia, papildyta juokeliu kitu būtų pasklidusi greičiau už visų septintakursių kartu sudėtų purvinų kojinių tvaiką.
Keliais žingsniais atsitraukdamas tolyn, kažkuo įtikėdamas, kad bandymas ištiesti pagalbos ranką tiesiog sukeltų profesoriaus pasipiktinimą - gal tai kėlė jo aura, gal tai tiesiog tebuvo išankstinis nusisprendimas pagal šio išvaizdą. O ir mintį tokią pilnai parėmė piktesnio tono balsas, tarsi automatiškai iškeliantis savo vertę ir parodantis, kad negali pakęsti tai, kas jo akimis atrodė bent lašelis nepagarbos - o galbūt Karma ir klydo, vis dėl to, tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai šį perpus vyresnį vyrą regėjo ilgiau nei tąsias trumpas penkias sekundes, ką jau kalbėti apie kalbėjimą.
-Ar šaltis taip nukabina nosį, ar tiesiog pasigavote savo mokinių depresyvumą?- tikriausiai net nederėjo bandyti užvesti kalbos, ypač regint, kaip prastai jinai ėjosi. Kažkas Soreno, kaip buvo leista kreiptis, žvilgsnyje kėlė klastuoliui norą tiesiog atsisukti atgal, žvilgtelint ir patikrinti, kad už jo nestovi kokia pabaisa, o gal kaip tik koks dar vienas vaikiūkštis - nedaug tetrūko, kad ir nugara perbėgtų šiurpas dėl tų geltonų, kaip rodėsi, akių svarbaus tyrinėjimo, kad ir kaip jaunuolis stengėsi įtikinti save, kad tai tebuvo bandymas prisiminti, ar yra juodaplaukį profesorius kur regėjęs.
Pats pilnai nesusivokdamas, ar daro gyvenimo trukmės klaidą, ar kaip tik pildo galimą galimybę ką pramokti ar išturėti turtingą pokalbį, galintį net ir kažką nulemti jo visiškai aklinomis užuolaidomis uždengtą ateitį, Karma vis dėlto prisėdo šalimais, iškarto pajausdamas tą ištirpusio sniego likusį ant suoliuko - nuostabu, bent jau galėjo pasidžiaugti, kad buvo tamsu, o juodas paltas ne ką per regimas dėmes irgi paliko.
-Verčiau visi namų išsiilgę mažakursiai grįžta pirmi, vienaip kitaip didelės prasmės to daryti man nėra,- atsidusdamas ir išleisdamas menkutį perregimų garų kamuolėlį į orą tarstelėjo - nematė nė menkiausios prasmės kažkaip bandyti tai perfrazuoti ar sukurpti per naują melą, kuris būtų dar beviltiškesnis už tiesa,- O kodėl gi jūs verčiau vartotės pliurzinose pusnyse? Žmona išvarė iš namų ar kas per dramos?- tai realiai atitiko įprastinio kvailai romantinio filmo scenarijų, kur vyras sielvartauja dėl to, kaip pasielgė - kad ir kaip netinkama rodėsi Soreną prilyginti tokio filmo personažui.
-
Sorenas paniuręs spoksojo į sniegą, plačiai, draugiškai, storu pūkiniu apklotu, tarsi močiutės iš avies vilnos numegztu šilčiausiu pledu apklojusį viską aplink: kadaise žaliavusią parko pievelę, parko tako grindinį, juodus medžių siluetus, kurių tamsoje galimai net ir nesimatytų, jeigu ne apšerkšnijusios, balta vata aprištos šakos. Viskas apdengta, viskas paslėpta, viskas saugiai ir šiltai... Bet tik ne tiems, kas buvo priversti vaikščioti ant viso to. Vaikščioti sniegu, braidyti lygias platinos krūvas ir trikdyti šventą žiemos miegą ir poilsį, šventą laiko sustabdymą ir šventą laikiną mirtį buvo beveik mirtina nuodėmė, šventvagystė ir šventgriovystė, kiek primenanti mylinčios močiutės viso mėnesio rankų šildyto ir kantriai darbo išniekinimą, jeigu tu tai suplėšytum, išardytum jos akyse, vos tik gavęs šią ypatingą dovaną Kalėdų proga. O būtent šį nusikaltimą dabar Sorenas ir mokinukas, atklydęs į parką, ir vykdė. Po teisybe, profesorius von Sjuardas pats neapsakomai geidė atsisėsti į pusnį, pasinerti po sniegu ir atsidurti visiškoje sniego apsuptyje, jausti, kaip balti klodai nugula virš tavęs, tobulai visą paslėpdami, suteikdami begalinę ramybę... ,,Kaip gera tiems, pas kuriuos sniegas niekada neištirpsta..." - pamintijo Sorenas ilgesingai.
Deja, Soreno močiutė buvo mirusi taip seniai, kad šiam rodėsi, jog jos egzistavimas - kokios šizofrenijos ar depresijos įrėžtas į smegenis melas. Ir vyras niekada, niekada niekada negaus šilto vilnonio pledo šventų Kalėdų proga, jeigu jų proga išvis ką nors gaus ar pats dovanos.
- Mokinių depresyvumą? - nustebo Sorenas ir kone pašaipiai šyptelėjo.- Ne, asmeninės suaugusių bėdos, kuriomis mes nemėgstam užkrauti jūsų mąstymo ir jausmų, - Sorenas stabtelėjo, supratęs, jog nepažįsta to, kuris su juo kalba, ir negali į jį kreiptis vardu. ,,Atrodo, šeštakursis, visgi itin keista, kad bastosi čia... Turbūt ir jam žiemos atostogos nepakliuvo labai smagios." - svarstė mokytojas von Sjuardas.
- Tai tau, vaikine, irgi nieko nelieka, tik bastytis per šaltį? Ar tau nešalta? - klausimas nuskambėjo keistai, kaip vyro, pačiame žiemos snygyje dėvinčiam, ko gero, vasarinį apsiaustą.- Ir beje, kuo esi vardu?
Sorenas nupūtė snaigę, bandžiusią nutūpti ant ir taip sušalusių lūpų. Kur ten snaigę - ten buvo visas sniego kąsnis, kokios devynios snaigės, sulipusios į vieną, kad tarsi svarbią misiją atliekančių desantininkų būrys kuo greičiau nusileistų ant žemės.
- Na, o tavo spėjimas visai vykęs,- gūžtelėjo pečiais Sorenas, o nuo šių nukrito maždaug penki centimetrai ten buvusio sniego, nugulusio tarsi kokio svarbaus žiemos karininko antpečiai.- Tik kiek kitaip nutiko - išėjau pats. Kartais norisi vienatvės. Spėju, ir tau šis jausmas nėra svetimas.
-
Tai buvo it sena tradicija, nuolatinis vėlavimas grįžti namo, būna tai atostogos ar įprastinį kasdieninio darbo diena. Įprotis, patapęs kasdienybe jau nuo mažyčių dienų, nuo pat tada, kai vien tą trumputį, vos penkias minutes trunkantį nueiti atstumą tarp tuometinių namų Noridže ir darželio ir atvirkščiai jis įveikdavo per ilgas valandas, praleistas papildomai šlaistantis aplinkui ir nenorint grįžti į namus, kur virė nesąmoninga ir galvos skausmą varanti makalynė, visad prasidedanti švelniais, per daug švelniais žodžiais, vien jau iš jų tylumo varančiais šiurpą. Pats prisiminimas, žinoma, galbūt ir nebuvo itin blogas - su juo nebuvo elgiamasi žiauriai, nebuvo skriaudžiamas, nebuvo kaip išnaudojamas, tačiau pati atmosfera ir pojūtis, kuris niekad nepranyko iš to namo, vėliau atsekęs ir į naująjį patėvio būstą Londone vertė vaikina purtytis. Galbūt ir nieko keisto, kad jis taip bandė vengti savo atsakomybės grįžti į vadinamuosius namus - kaip priderėtų elgtis geram, drausmingam sūnui. Net ir dabar, po tų visų gerų metų nuo tokio pojūčio atsiradimo, jisai vengė užsibūti ilgiems laiko tarpams, per dažnai išsprūsdamas laukan it koks nenulaikomas vietoje katinas.
-Žinoma žinoma, jeigu taip sakote,- tyliai prunkštelėjęs pratarė, vis dėlto net ir mylinčių Hogvartsą mokinių skundus buvo galima išgirsti per daug dažnai, ypač susijusius ar tai su mokytoju kitu, ar su jų vedamu dalyku. Tęsdamas netikėtai į gyvenimo vingius įlindusį pokalbį su dar netikėtesniu pašnekovu, klastuolis kiek kilstelėjo antakį, tarsi nustebusiai perklausdamas, ar jisai tikrai turėtų būti tasai, kuris čia mirtinai sustirtų pirmasis,- Čia jūs nusprendėt kristi į sniegą, Sorenai, ne aš. Ir jums nėra prasmės manimi rūpintis, galit nesijaudinti dėl to.
Tik šią akimirką tesuvokęs, kad taip mėgstamas bastymuisi aplink draugužis kapišonas vis dar tebėra uždengęs tamsius plaukus nuo baltuojančių ir gniužulais krentančių snaigių, šeštakursis šį nusitempė žemyn, galbūt kiek labiau atidengiant veidą - žinoma, vakaro tamsoje jau ne ką įžioplinsi, tad ir reikšmės didelės turėti neturėjo, bet tai buvo it savotiška nepagarba - kurios jausmo turėjimas jaunuoliui nė per plauką nepatiko - kylanti vien iš buvimo taip. Galų gale, ir kelios - nors ir vertėtų sakyti keli tuzinai - snaigių plaukuose nė vieno nepražudė.
-Karma. Klastuolis, šeštakursis. Nenustebčiau, jeigu manęs nebūtumėt regėjęs, vis dėlto nesu itin aktyvus mokyklos gyvenime,- kiek atsainiai tarstelėjo, patogiau atsilošdamas suoliuoke - neatrodė, kad tai bus trumpas minutės dviejų netikėto susipažinimo pokalbis, kas galbūt ir buvo džiugesnis dalykas šiandieną. Bent galės šalti kompanijoje, o ne vienas.- Nors kaipgi jūs? Ar toliau planuojant dėstytojauti Hogvartse, ar ir vėl dingsit laiko tarpui iš savo profesoriaus pareigų? Atvirai, mielai pradėčiau domėtis Nuodais ir Vaistais kaip mokslo tipu ne vien už pamokų ribų, bet negaliu pakęsti to, kaip perpildytos abiejų, ir mokinių, ir triukšmo būna klasės. Argi jūsų pačio tai neerzina?
Pratęsdamas pokalbį tema, jau ilgesnį laiko tarpą it užgriozdinta motina sėdinčia jo mintyse, jis tik telinktelėjo į teiginį dėl vienišumo - aišku, ar tą regėjo jo perpus vyresnis pašnekovas buvo visiškai kita tema, tačiau nematė prasmės to reikšti žodžiais, vienišumas buvo per gili tema, per greitai gebanti pavirsti į liūdesio sūkurius, ypač tokiame ore, kur buvo regimi tik tamsoje regėjosi krentantys puraus sniego gabaliukai, vos akimirkų tarpe sugebėsiantys sukurti papildomą vienišumo, ramumos ir melancholijos mišinį.
-
Balto snygio sukeliamą priverstinę ramybę, kartais trunkančią mažiausiai tris ilgus mėnesius, sutrikdė garsas, primenantis kokio senovinio indėnų rago skambesį įmantraus ritualo meto... Nors kita vertus, indėnai ir tokius garsus juk ne patys išsigalvodavo, o nusiplagijuodavo nuo gamtos, niekaip neapsaugojusios savo autorinių teisių nuo kūrybingo vagišiaus, save vadinančio Žmogumi. Po teisybe, ir pats žmogus priklausė gamtai ir jos kūriniams, bet per laiką nuo jos visaip stengėsi atsiskirti, pervadinti save ir savo perkuriamus gamtos daiktus kitaip, ir tik vėliau didysis vagis ėmė suprasti, kad šios vagystės, sukčiavimai ir kitokie nesąžiningi poelgiai, už kuriuos gamta kartais tyliai atkeršydavo, kenkia jam pačiam. Visgi sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome; o pradėjome mes nuo garso, kuris sutrikdė balto snygio sukeliamą priverstinę ramybę, kartais trunkančią mažiausiai tris ilgus mėnesius... Šis garsas garantuotai priklausė pelėdai, ir tik stiprus, žiniomis gerai pasikaustęs ornitologas galėjo pasakyti kokiai - ar laplandinei baltajai, ar didžiajam raguotajam apuokui (dar žinomam kaip bubo bubo), ar išskitinei liepsnotajai pelėdai, o tiksliau - pelėdžiukui, kurio vardą iš tiesų turėjo garbę gauti mūsų mylimas (arba ne) Nuodų ir Vaistų dėstytojas.
- O kodėl gi sakai, kad neturėčiau rūpintis mokiniu?- nemąstydamas paklausė profesorius.- Na, man nešalta, aš savim pasirūpinęs, nors gal taip ir neatrodo,- mokytojas pamėgino išspausti savim pasitikinčią šypsenėlę, kuri iš tikrųjų atrodo tik nusišypsojimas puse lūpų, kurio per barzdą net ir nesimato, bet ir šito dalyko jam padaryti nepavyko, galbūt dėl sudrėkusios ir beapledėjančios barzdos. Vyras mėnesienoje šiurpokai blizgančiomis auksinėmis akimis ištyrinėjo ką tik nusiėmusio gobtuvą, ir taip palengvinusio jo atpažinimo misiją, vaikinuko veidą. Krūtinę vėl užgulė kažkoks keistas jausmas: lyg nuojautos, lyg ilgesio, lyg prisiminimų.
- Malonu susipažinti, Karma,- Sorenas iš įpročio kyštelėjo sušalusią ranką sveikintis.- Esu įsitikinęs, kad tave mačiau Hogvartse,- tarstelėjo von Sjuardas, nežymiai gūžtelėdamas pečiais. Staiga supratęs, kad vaikinukui gali pasirodyti įtartina per žemos temperatūros letena, vyras jau norėjo ją patraukti, bet susilaikė - juk tai būtų nemandagu ir itin įtartina, o dar hogvartsietis juk galėtų tai palaikyti kaip pasišlykštėjimo gestą. O tai būtų tikrai nesmagu, tiek Karmai, tiek Sorenui. Sorenas, nors ir kaip nemėgo pripažinti savo silpnumo, kažkodėl šiuo metu buvo visiškai ne prieš, kad kas nors palaikytų jam kompaniją. Ir pilnai suprato, kad galbūt ši atsitiktinė, Toro turbūt siųsta pažintis gali jam padėti susirikiuoti mintis ir susitvarkyti save. Jau ta mintis, jog jis ne vienas šąla tarsi be namų, be jokio noro gyventi ir šiltai prie židinio laukti Kalėdų, kurias teks sutikti vienišam, šiek tiek guodė.
- Mano pamokose paprastai tylu, na, tik katilai kunkuliuoja ir kyla miniatiūrinis triukšmas, jeigu kažkas kažką pjausto, maišo, ar ruošia,- skėstelėjo rankomis vyras. - Į Hogvartsą grįšiu, ir toliau vesiu pamokas, o kur dabar dėsiuos. Jeigu turėsi ūpo prisiliesti prie šio mokslo, pažvelgti į jį ir iš arčiau, galėsi užeiti ir į mano kabinetą ir ne per pamokas. Mielai pamokysiu ir asmeniškai, rasi - ir patiks netyčia...
Gerai, kad tas kabinetas ir apskritai, visas mokslas, egzistavo - tai buvo, bent jau pastaruoju metu, bene vienintelis dalykas, gebantis išjudinti von Sjuardą ir grąžinti jam į akis vilties žiburėlį. Tai buvo galima puikiai matyti ir dabar - vos Karma paminėjo mokslo pavadinimą, juodabarzdis kilstelėjo galvą nuo apsnigto tako ir pažvelgė į šeštakursį. Susivokęs, kad atrodo kaip ne itin bagotas mažvaikis, kuriam siūlomas čiulpinukas, profesorius vėl droviai nuleido akis žemyn, ranka beprasmiškai perbraukdamas per sniegą.
-
Vienišumas - žinoma, kas per didi, visą apimanti ir į ledo kristalėlius sustingdanti tema, žmones, žmoniją ir visokeriausio tipo padarus lydinti ankščiau ir greičiau, negu darbą perima didžioji motina Mirtis. Kad ir kaip stengtumeisi vienišumą pamilti, it kokio kokentuojanti mergelė jisai pabėgtų greičiau, negu pasiektum norimą jausmų krūvį, ir vėl skendi neviltyje - bet kartais ir su ta mergele, pabėgančia greičiau ir tyriau, negu spėji susivokti, sugebi būti savimi, sugebi kažką pasakyti, kažką praveblenti, kažką suvokti - ir nėra skirtumo, kad ir būnant su ja esi vienišesnis už bet kurią kitą egzistuojančią gyvybės rūšį. Emocijos, pojūčiai, viskas, su kuo susiduria gyvybingosios šios visatos formos - tai buvo it nauji spąstai, kur vos sekundę ilgiau susimąsčius ar užklausus savęs "kodėl yra taip, o ne anaip?" į juos įklimpsti, giliai ir ilgam, ir jokio išėjimo nebėra, visos durys užsiveria neatitraukiamomis ir nepasijudinančiomis grotomis, pro kurias neprasprūsi. Nebent kažkas, kas per kitas garsas sugrąžins tave čia, į realybę, paliekant didžiąją dalį sielos užrakintą ten, kur amžinybės laukuose bus ieškodama atsakymų į nesužinomus ir neišaiškinamus klausimus.
Tarsi į išgelbėjimo simbolį pasukdamas galvą link pelėdos skleidžiamo garso pusės, Karma pasistengė nebesivelti į liūdesį, vis nebereikėjo dėti dar didesnių monologų, kurių galima paturėti ir bet kurią kitą liūdinančiai šaltą ir emocišką dieną, kai vėl bus priminta, kad vienatvę sklaidančio į visus galybės kraštus kovo nėra šalia.
-Tikrai taip neatrodo,- trumpai nusijuokdamas pratarė klastuolis, labiau buvo įtikėta, kad tik stipruoliais norintys pasirodyti žmogėnai taip tikintų po įkritimo į šaltas ir stebuklingai vis dar baltas pusnis, o ne profesoriai Hogvartse, bet kaip sakoma, kasdien po naują atradimą. Tarsi tęsiant tolimesnius mandagaus susipažinimo žingsnius, Karma taipogi atkišo ranką, kuri jau prieš ilgą laiką nebesijautė kaip jo galūnių dalis, vis buvo sustirusi ir sunkiai pajudinama - užmatydamas, kad ir profesorius von Sjuardas neturi jokio tipo pirštinių, kur bent akimirkai galėtų prašildyti tą žiemišką sustirimą, klastuolis it prisiekti galėjo, kad prieš akis atsivėrė reginys, kaip Kalėdų Senutė prašo Senelio, kad tiems dviems netikėliškai apsitaisiusiems vyriokams tiesiai ant galvos numestų po storų pirštinių porą.
-Malonu ir man, Sorenai,- it devynių galybių dievų užsiundomas tąsai keistas jausmas, apninkantis tik tada, kai reikia per daug formaliai susipažinti šį kartą besirąžančiai neatsibudo ir neįvarė į savotiškai nepatogią situaciją, kad ir tik per vieno, galimai, ir tik jo, jaunesniojo, pasijutimą - už ką tiems dievams ir derėjo melstis, melstis, ir dar kartą melstis, kartu paaukojant skanesnio šokolado plytelę,- Mh, tai skamba daug maloniau. Kaip per atvirumo valandėlę, prisipažinsiu, kad vien nuo pirmų ir antrų kursų pamokų triukšmingumo supratau mylintis per daug savo varganą klausą, kad naikinčiau vargšelę rėkiančiųjų ir dramas keliančių jaunų vaikų apsuptyje,- išspaudė menkutę šypsenėlę vien apie tai kalbant, net buvo keista, kad tai tebuvo vienintelis iš jo retų prisiminimų apie pirmuosius kursus, viskas kitkas išsitrynė, lyg būtų šiuos praleidęs ant niekada neišgyvenęs,- O ateiti, mielai ateičiau, jei jau leidžiate ir asmeniškai. Žinot, kaip kartais sako, kad svarbių, bet nepažįstamų tau žmonių pėdomis einama dažniau, negu lyderių, visa didybe bandančių pasirodyti prieš akis. Jaučiu, jeigu ką daugiau ir žinočiau apie tėvą, Eginhardą, nebūčiau taip susidomėjęs nuodais ir vaistais, ypač kaip mokslu. O dabar, vienintelis lyg ir iš tų menkų žinomų dalykų tėra tas, kad jis tuo domėjosi, net jei ir dažnai nesisekdavo labiau, nei būdavo sėkmingų galutinių rezultatų.. Tarsi koks ironiškas gyvenimų linijų vingis.
Kažkur viso viduryje pakėlęs galvą į dangų, iš kurio vis dar vargulio ir pavargimo nereginčios snaigės krito, krito ir viską tolimiau perdažė balta spalva dedant dar daugiau šlapio šalčio sluoksnio, Karma net nepajuto, kaip užsipasakojo - galbūt tai ir buvo tvyranti atmosfera, viskas, kas dabar per jausmas savuose gniaužtuose laikė šiuodu netyčia susitiktus kompanionus. Ir realiai, menką ką per informaciją žinojo apie savo tėvą, jei kažkada nebūtų atlikęs tosios astronomijos egzamino užduoties, netgi nebūtų žinojęs, kaip šis atrodo. Stebuklas, kad išpešti bent ką, kad ir vardą ir jo gimimo vietą sugebėjo iš motinos, ypač kai apie mėgstamiausią dalyką, veiklą, užsiėmimą - vadink kaip nori - susivokė tik iš seno buto Noridže persikraustant į Londoną, kur daiktų rūšiavimo metu buvo aptiktas po vienu paveikslų užkištas dienoraštis, tepasirodęs esąs pilnas įvairių viralų receptų.
-Jeigu ką įskaitot, galit pavartyt, gal kils idėjų, ką dar reik kitiems mokiniams išmokti,- tarsi pasakęs nejuokinga pokštą juodaplaukis pusę lūpų šyptelėjo, iš po šiltų aprangos sluoksnių išsitraukdamas tą patį dienoraštį, apie kurį prieš akimirką mislijo ir perduodamas profesoriui, jei kažkodėl jaunesnio ir ką tik sutikto mokinio asmeniniai pareiškimai bent kuo pasirodė šiam įdomūs. Pats pravartė tik dalį jo, per daug vietų raštas buvo sunkiai įskaitomas, o Karma nematė prasmės kelti skausmo galvai, bandant rašliavas išnarplioti - dar vienas faktas, tėvui reikėjo bent kelias pamokas pasiimti, kad išmokti Velino dailyraščio.
-
Buvo gana vėlus vakaras kai Jokūbas pasirodė Godriko Daubos parke ir tik velnias žino kodėl.
Profesorius, lėtai iš palto skverno, išsitraukė „malboro gold“ cigarečių pakelį bei juodą, odinę užrašinę. Visai netrukus užtraukė dūmą. Po kelių akimirkų jis prisėdo prie vieno iš vienišų suoliukų tuščiame parke ir pažvelgė į tolį. Jo smegenyse kirbėjo įvairiausios mintys, lėkdamos viena po vienos milisekundės greičiu. Jokūbas buvo išsiblaškęs, jo planas ėjo ne pagal tvarką ir jaunuoliui reikėjo tai sutvarkyti.
Sušlamėjo lapai. Rodos kažkas pareina. Jokūbas greitai atsistojo užvertė užrašinę kurioje netvarkingu raštu buvo užrašyti keli sakiniai. Profesorius nė nepastebėjo kaip vienas iš lapelių iškrito iš knygutės ir lėtai atsigulė ant suoliuko.
-
Smulkus jaunos merginos siluetas vaikštinėjo vien tik mėnulio šviesa apšviestais parko takais ir takeliais. Jos sunkūs juodi batai vertė kiekvieną, net ir patį mažiausią lapelį krūptelėti. Nesmarkus rudeninis nakties vėjas į šalis plaikstė ilgus rudus Kamilės plaukus.
Pasirodo, parkas vėsiomis rudens naktimis nebuvo toks tuščias, kokio tikėjosi astronomijos profesorė. Vienas vienintelis žmogus ant suolelio netoliese, privertė buvusią klastuolę išnerti iš visą vakarą kamuojančių minčių.
Jaunuolis, matyt, irgi čia apsilankė, kad sudėliotų visas užpuolusias mintis į vietas. Nes ką gi daugiau veiksi milžiniškame parke naktį. Nors Camille nebuvo linkusi aptarinėti asmeniškų dalykų su nepažįstamaisiais, iškritęs vyriškio lapelis galėtų būti puiki pokalbio pradžia. O ir buvo girdėjusi, kad pokalbiai dažnai padeda išsklaidyti netikusias mintis.
Priėjusi prie suoliuko, aštuoniolikmetė pakėlė popieriaus skiautelę.
-Negražu šiukšlinti parke,- Milės lūpų kampučiai kiek pakilo,- o gal nori, kad vėjas, kol tu čia miegosi, spėju, neypatingai patogiai įsitaisęs, nuneštų šį laiškelį kokiam nors tai žmogui?
-
Išgirdęs repliką, Jokūbas atsisuko ir pastebėjo jauną merginą rankoje laikantį popiergalį iš jo užrašinės. Šviesiaplaukis vos susivaldė nepagriebęs jo iš tamsiaplaukės rankų, tačiau tik vos vos šyptelėjo. Jis sukando apatinę lūpą tvardydamasis.
-Atleiskit, kad šiukšlinu.- profesorius atrėžė ir tada ištiesė blyškią ranką į jos pusę.- Gal jau gražinsite lapelį? Būčiau labai dėkingas.
Vaikino veidą dengė medžio šešėlis todėl jis nemanė, kad mergina galės jį pamatyti jei jis sugalvotų ką nors netyčia iškrėsti, bet tai pat jis nedrįso nieko daryti kol nepamatė jos veido. Gal mergina kokia raupsuotuoji? Jokūbas net nusipurtė pagalvojęs apie tai.
Papūtė žvarbesnis vėjelis ir Jokūbui ir vėl atsirado noras užsirūkyti, todėl nieko nelaukęs išsitraukė cigarečių pakelį, vieną pasiėmė pats, o kitą atkišo merginai:
- Norite?
-
Buvusi klastuolė galėjo prisiekti, kad vaikino veide išvydo menką šypsenėlę. Nežinojo, ar tai tik jos fantazijos vaisius, ar šiaip koks medžio šešėlis praskrodė jo veidą. Visgi nepanašu, kad jaunuolis būtų kaip nors piktai nusiteikęs.
-Na, hmm, jeigu būsi geras berniukas, gal ir atleisiu už tokį pasibjaurėtiną darbą,- prancūzaitė pirštais perbėgo kiek susivėlusius nepažįstamojo plaukus. -O kas bus, jei visgi nuspręsčiau negrąžinti?- Camille naglai nusišypsojo ir įsikišo popieriaus skiautę į juodo palto kišenę.
Mergina klestelėjo ant suoliuko, šalia vaikino, ir susikišo rankas į kišenes, kad vėliau pirštai nenukristų nuo šalčio.
-Paimsiu vieną,- nors profesorė kaip ir neturėjo žalingų įpročių ir kitų tikrai neskatino, šiuo metu jai atrodė, kad cigaretė leistų atsipalaiduoti ir nuvyti visas mintis šalin,- pridek.
Rūkymo patirties beveik neturinti Kamilė vos tvardėsi nekosėdama, tačiau po truputį galėjo jausti atsipalaiduojant kūną.
-Nejau visą naktį ruošiesi čia praleisti? Kažkaip abejoju, kad suoliukas labai patogi vieta, ir esu tikra, kad savo kambarėlyje galėčiau atrasti tau laikiną guolį ir gal net kažką stipresnio.
-
Jokūbas kilstelėjo antakius iš menkos nuostabos, tačiau vėl menkas šyptelėjimas šmekštelėjo per jo veidą. Vaikinas nieko neatsakė kai mergina perbraukė per jo šviesius ir susivėlusius plaukus, tiesą sakant tai buvo visai malonus gestas. Gierszal prikando lūpą ir šelmiškai pažiūrėjo į merginą, šį kartą jis galėjo matyti jos veido bruožus, kurie išties buvo labai patrauklūs. Gal vis dėl to vienos nakties nuotykis nebūtų prošal, Jokūbas jau gana senai turėjo merginą lovoje, o kai atsiranda tokia proga negali jos taip paprastai imti ir paleisti.
- Žiūrėk kaip,- vaikis nusijuokė iš merginos bandymų rūkyti. Savo cigaretę jau buvo pabaigęs senai, todėl švelniai paėmęs iš jos rankų įsidėjo į burną.- Turi įtraukti dūmus į plaučius lėtai, o tada lėtai išleisti, o ne taip kaip tu... Gali dar truputi pakosėti, bet po kiek laiko viskas baigsis.
Jis prikando lūpą vėl ir padėjo ranką ant suoliuko atkaltės tarsi apkabindamas tamsiaplaukę. Jaunasis profesorius užvertė galvą į viršų ir pažvelgė į žvaigždėtą dangų. Išgirdęs kaip kažką sako mergina Jokūbas pasuko galvą į merginą ir menkas šypsnis vėl perskrodė jo blyškų veidą.
- Būtų nuostabu.- jis lėtai ištarė, liežuviu perbraukdamas per lūpas, taip jas sudrėkindamas, o tada padarė tai ko pats nesitikėjo.
Pabučiavo ją. Bučinys ganėtinai švelnus, su aršumo kruopele...
-
-Gerai, gerai,- Kamilė išleido juoko aimaną,- ačiū už pamoką, profesoriau... palauk, koks tavo vardas?- buvusi klastuolė išplėšė vaikinui iš lupų cigaretę ir pati ją užbaigė. Neseniai šovusi repliką apie šiukšlinimą profesorė numetė užgesintą nuorūką kažkur į šlapių rudeninių lapų krūvą.
Už savęs, ant suoliuko atkaltės, prancūzaitė pajuto jaunuolio ranką. Tik ir svajojo, kad šis uždėtų delną ant jos peties, o ji pati galėtų atsiremti į jo petį. Mergina beveik visą savo gyvenimą augo be tėvo, tad jai trūko kažkokio tai vyriško prieglobsčio ir dėmesio.
Na, kad ir kaip ten bebūtų, bučinys vargu ar buvo tai, ko šiuo metu reikėjo Camillei. Astronomijos profesorė negelėtų teigti, jog jai nepatiko, tačiau klastuoliškas užsispyrimas ir moteriška savigarba neleido pasiielgti kitaip. Užmojusi dešinę ranką, mėlynakė šaltu delnu trenkė jaunuoliui per kairįjį skruostą ir geram pusvalandžiui paliko ten nedidelio delno antspaudą.
-Prašyčiau nepersistengti, nes priešingu atveju tikrai naktį čia praleisi. Gal net negyvas!- Buvusios klastuolės pyktis buvo tik išorinis. Nors gal ir vidinis, tačiau viduje ji pyko ant savęs dėl kvailo poelgio. Bučinys buvo šildantis, kiek drėgnas, tačiau nuostabus.
-
Smūgis nebuvo stiprus, tačiau vis tiek degino. Jokūbas greitai atsitraukė nuo merginos vieną ranką uždėjo ant degančio skruosto, o kitą suspaudė į kumštį vos tvardydamasis, kad neužsimotų į merginos pusę. Jo pyktis sukilo akimirksniu - akys iš ledo mėlynumo tapo, kone tamsiai tamsiai mėlyna, vyzdžiai išsiplėtė tarsi būtų ko pavartojęs. Ridlis suspaudė lūpas ir žvairomis pažvelgė į merginą. „Kalė.“- karčiai pagalvojo ir nusispjovė į žemę. Staiga Ridlis nesusivaldė ir pačiupo tą pačią ranką su kuria mergina jam trenkė ir stipriai suspaudęs už riešo, prisitraukė ją ir pažvelgė į tamsiaplaukės šviesias akis.
- Tu, maža...- jis jau žadėjo išspjauti riebų keiksmažodį, bet staiga susigaudė kas yra ši mergina. Jokūbas greitai paleido merginos ranką ir nusisuko nuo jos.- Atsiprašau.
Šiurkščiai ištarė ir kištelėjęs ranką į kompanijonės palto kišenę išsitraukė lapelį, kurį buvo pametęs ir tada atsistojo. Murmtelėjęs kažką panašaus į „jau vėlu, turėčiau eiti“ Jokūbas lėtai patraukė savo menkų apartamentų link, tačiau kažkas tyliai sukirbėjo, kad vis dėl to jis pasielgė blogai taip palikdamas merginą, tai pat nedingo ir noras, kad ji jį sustabdytų.
-
Klastuolių koledžo vadovė su milžinišku išgąsčiu savo mėlynose akyse stebėjo vaikiną. Šis, pasirodo, buvo ne kas kitas kaip apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Apie jį Camille buvo girdėjusi tiek pasakojimų ir legendų, kad, ko gero, net knygą būtų galima išleisti, ir tai, deja, tikrai negelbėjo situacijos. Atvirkščiai.
-Paleisk!- prancūzė kairiąją rankė bandė atplėšti Jokūbo ranką nuo savo riešo, kurį beprotiškai maudė stiprus vaikino kumštis. Nežinia, kodėl, tačiau jis gana greitai paleido merginos ranką. Ši buvo gerokai paraudonavusi ir skaudėjo. Laimei, nieko rimtesnio. Matyt profesorius susiprato, kad prieš jį visiškai bejėgė mergina, ir žmogiškieji instinktai nugalėjo žvėriškuosius.
-Aš taip pat,- tyliai burbtelėjo, išgirdusi atsiprašymą. Buvusi klastuolė jautėsi ypatingai kalta dėl viso šito. Kam ji išvis čia atėjo? Kam išvis grįžo dirbti į mokyklą? Baigei ją ir daugiau nesirodyk..
Visokios tokios mintys užvaldė rudais ilgais plaukais uždengtą Kamilės galvą. Ji nė nepastebėjo, kaip vaikinas, su kuriuo visai neprastai leido laiką, atsistojo ir ruošėsi eiti. Kaltės jausmo slegiama, Camille taip pat atsistojo ir, pasivijusi dar visai netoli spėjusį nueiti vaikiną, švelniai sugriebė jo ranką.
-Neprivalai išeiti...
-
Jokūbas jau vėl žadėjo trauktis cigaretę ir užsidūmyti, bet jį sustabdė švelnus merginos prisilietimas. Jis nuleido ranką su cigarete ir pažvelgė į žemyn į merginą. Jo akys vėl kiek patamsėjo dėl menko sukilusio pykčio, tačiau kartą užsimerkus jos vėl buvo ledo mėlynumo spalvos.
- Tai ką tada siūlai daryti?- profesorius šaltai paklausė merginos ir ištraukė ranką iš Camilles gniaužtų.
Viduje mažas nykštukas šokinėjo iš džiaugsmo tačiau Jokūbas jį greitai sutramdė. Nereikia džiaugtis ankščiau laiko, gal nieko ypatingo neįvyks. Jis vėl palaižė sausas lūpas ir akylai nužvelgė merginą. Ši išties neturėjo labai išskirtinių bruožų, tačiau jie buvo mieli ir švelnūs. Būtų gaila tokiai gražuolei kažką padaryti, deja.
-
Šaltas ir nemalonus Jokūbo tonas vertė Kamilės širdį plakti vis greičiau ir greičiau. Tiesa, ne tik dėl baimės, bet ir dėl su ja persipynusios aistros, kuri virte virė merginos kraujyje. Buvusi klastuolė nė pati negalėtų pasakyti, kas vaikino elgesyje ją užvedė, tačiau ji tikrai nesiruošė paleisti jo piktuoju. Gal net išvis paleisti nesiruošė. Nors mergina ir buvo užsisispyrusi, visada pasiruošusi nenusileisti, šis atvejis buvo visiškai kitoks. Arba nevisai. Klastūnyno vadovė visada darė viską, kad pasiektų tai, ko nori. Šiuo metu vienintelis jos noras buvo Jis, ir ji pasiryžo nusileisti.
-Klausyk, aš pasikarščiavau,- Camille giliai įkvėpė ir pažvelgė Jokūbui į akis, tada lūpas, kurios visai neseniai bučiavo ją,- tiesiog, eee, viskas įvyko taip greitai, nežinojau, kaip daugiau reaguoti, ir...- astronomijos profesorė, greitakalbė išbėrusi žodžius, nė nežinojo, kaip užbaigti savo mintį.
-
Jokūbas pasuko galvą į šoną, žvelgdamas į tamsų ir tuščią parką. Čia jie buvo visiškai vieni, o kiti burtininkai gali būti giliai smigę, todėl jie negirdėtų jokių riksmų, net jei ir norėtų... Štai kas tą akimirką dėjosi jo galvoje, tačiau viskas staiga nutrūko, išgirdus vėl merginos kalbėjimą ir nevykusi bandymą pasiteisinti. Nenuleisdamas savo akių nuo Camilles melsvų jis įsikišo cigaretę tarp lūpų ir užsidegė, tik akimirkai nutraukdamas žvilgsnį. Tada vėl į ją pažvelgė, o kai mergina nustojo kalbėti jis išpūtė dūmus į jos veidą. Minutę, dvi tylėjo, rūkė. O po to staigiai prabilo, tačiau jo balsas vis dar buvo šaltas, su menka vos juntama pašaipos gaidele:
- Nori vėl pasibučiuoti?
Jokūbas pakėlė šviesius antakius stebėdamas merginos besikeičiančią veido mimiką, tačiau nieko nedarė.
-
Minutėlę, dvi tarp profesorių stojo ypatingai nejauki tyla. Tiršti cigarečių dūmai Kamilės veide privertė ją šiek tiek kosėti ir taip sugriauti nelabai jaukią, tačiau tuo pačiu malonią akimirką.
Jokūbo žodžiai, išsklaidę tylą, kiek suglumino merginą. Ji jautė, kaip užkaito jos skruostai. Nuleidusi žvilgsnį į akmenimis grįstą parko takelį, Camille plačiai nusišypsojo. Astronomijos profesorė buvo didžiulė svajotoja. Ko gero būtent tai ją ir pastūmėjo eiti astronomijos keliu. Tiek seniau, tiek dabar, kiekvieną šiltesnę naktį praleisdavo kažkur ant žolės po atviru dangumi ir stebėdama žvaigždes svajodavo apie paprastus ir nevisai dalykėlius, kurie rudaplaukei keldavo šypseną.
Nežinodama, ką atsakyti į Jokūbo klausimą, prancūzaitė giliai įkvėpė ir pasistiebusi ant pirštu galiukų (kaip kitaip merginai pasiekti vaikino lūpas, kai jos ūgis vos siekia aukštaūgio pečius) rankomis apsivijo apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kaklą ir švelniai, mergaitiškai įsisiurbė jam į lūpas.
-
Tamsoje baltaplaukis pastebėjo kaip merginos žandai užkaito, jis vos vos šyptelėjo. Staiga, visai netrukus mergina pasistiebė ir įsisiurbė jam į lūpas. Kelias sekundes Jokūbas stovėjo it žado netekęs, bet tada staiga jis pačiupo merginos veidą delnais ir dar labiau prisispaudė. Bučinys buvo kiek grubokas, jis vos vos prikando Kamilės apatinę lūpą, it koks ištroškęs žvėris. Baltaplaukis netikėtai pradėjo stumti merginą link arčiausiai esančio medžio, vos į jį atrėmęs merginos nugarą Jokūbas atsitraukė, aišku, kad dėl oro trūkumo. Jis giliai įkvėpė, visgi, būtų gaila rasti du jaunus burtininkus padususius besibučiuojant parkelyje, naktį.
- Pašok,- staiga jis murmtelėjo merginai ir vėl staigiai pabučiavo merginai.
-
Dar prieš keletą akimirkų mintyse su savimi kalbėjusi apie savigarbą ir kad bučiuoti merginą pirmojo normalaus susitikimo metu yra negražu ir nemandagu, dabar Camille nakties prieglobstyje aistringai bučiavosi su kolega, o nestiprus žnybtelėjimas į lūpą tik dar labiau pagyvino bučinį.
Po keletos bedeguonių akimirkų, prancūzė nugara pajuto kietą medžio žievę ir pagaliau gavo sekundėlę įkvėpti. Kojomis apsivijusi vaikino liemenį, vėl stipriai įsisiurbė į jo lūpas ir įvėlė pirštus į plaukus. Šitaip buvo kur kas patogiau nei būti ant pirštų galiukų įtemptomis pėdomis.
-Tai kaip dėl kvietimo pas mane?- Klastūnyno vadovė nutraukė bučinį ir kilstelėjo antakius.
-
Kamilei atsitraukus Jokūbas dar kartą įkvėpė oro ir jau būtų vėl ją pabučiavęs, tačiau mergina jį sustabdė paprasčiausiu klausimu. Vaikinas atsitraukė, kiek pamąstė, o tada keistoka šypsena nušvietė jo veidą ir jis linktelėjo papurtydamas galvą.
-Žinoma, kodėl gi ne.
Tada jis dar kartą įsisiurbė į merginos lūpas ir vėl ją prispaudė prie medžio kamieno. Jo dešinė ranka apsivijo merginos liemenį, o kairioji merginos kaklą ir jį švelniai suspaudė. Tada jis staigiai atsitraukė ir vis dar drėgnomis lūpomis nusileido merginos žandikauliu, kaklo link. Ten sustojo. Iškvėpęs šiltą orą jis prispaudė savas blyškias lūpas ir truputi sukando jos plono kaklo odelę, tarsi būtų vampyras kuris ilgai neragavo kraujo, tada ir vėl atsitraukė ir nuleido merginą ant žemės.
- Tai kur tavo apartamentai?
-
Astronomijos profesorė atlošė galvą atiduodama visą savo kaklą aukštaūgiui. Minkštos lūpos, slystančios Kamilės kaklo oda, vertė visą merginos kūną nusieti mažyčiais šiurpuliukais, kurie po visa odą lakstė taip, tarsi nerastų sau vietos.
-Apartamentai?- pancūzė šyptelėjo pajutusi tvirtą atramą po kojomis,- kaip tau skamba nedidelis kambarėlis aukščiausioje pilies vietoje su labiausiai erzinančiais laiptais, po kurių daugiau nieko ir nesinori tik kristi į lovą,- mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną ir dar kartelį nusišypsojo mintyse permesdama savo kabineto vaizdą. Tikėjosi, kad nepasirodys it kokia nevala. Negalėjo savęs tokia laikyti, tačiau turėjo pripažinti, kad močiutės jos kabinete nebuvo, tad ir sutvarkyti jo kiekvieną dieną nebuvo kam.
-Eime? O gal parkelio suoliukas skamba linksmiau?- Camille sukikeno ir ištiesė šviesiaplaukiui delną.
-
Išgirdęs merginos atsakymą Jokūbas sukikeno.
- Jei po tų laiptų krisime iš kart į lovą, tai aš nieko prieš.- jis šyptelėjo ir perbraukė liežuviu per apatinę lūpą, žvelgdamas tiesiai į merginos akis, o tada vėl nusijuokė.- Nebent jeigu tu nori sušalti ir susirgti tai galim, bet aš nerizikuočiau tavo ir savo sveikata.
Tai pasakęs šviesiaplaukis ir vėl prispaudė savo lūpas prie merginos lūpų, aišku prieš tai dar pakankamai gerai pasilenkęs, kad pasiektų Kamilę. Vaikino rankos pradėjo slinkti merginos kūnų žemyn, viena lėtai nuslinko sėdmenų link ir ją spūstelėjo, o kita lėtai slinko merginos kaklu žemyn ir galiausiai palindo po merginos paltuku ir marškinėliais, bei lėtai pradėjo kilti link krūtinės vos vos suspaudžiant kurią nors kūno vietą, o tada Jokūbas greitai atsitraukė ir žengtelėjo kelis žingsnius atgal ir kiek užkimusiu balsu tarė:
-Eime.
-
Pagaliau sukimasis sustojo ir rusvaplaukė tėškėsi ant akmenimis grįsto takelio. Vis dar klūpant ant jau nubrozdintų kelių apsižvalgė. Buvo kažkokiame parke – tą suprasti buvo nesunku. Aplink takelius stovėjo išsimėtę suoliukai, aplinkui gana retai augo medžiai. Neturėjo supratimo, kokiame mieste esanti, tačiau kol kas tuo nesirūpino. Dabar reikia rasti ingredientus eliksyrui.
Pasikėlusi ant dviejų kojų, nusivalė nuo kojų ir sijono dulkes, nusibraukė kelis kraujo lašelius nuo kelių. Tik dabar dirstelėjo į rankoje laikomą popieriaus lapą su eliksyro receptu. Iš pažiūros šis atrodė paprastas – vos kelios sudedamosios dalys, tik keli žingsniai virime, tačiau šešiolikmetė puikiai žinojo, kokie apgaulingi kartais būna receptai, tad nutarė kol kas nesidžiaugti.
Pagal jos nuovoką, šiame parke turėtų rasti dvi žoleles ir kažkokio medžio vaisių. Hm. Nors dar tik rugsėjis, bet jau jokių žolelių čia nesimatė. Gal toliau bus? Užtat medžių čia buvo pilna, iš kur ji žinos, kurio jai reikia?
Pagalbą rado visai netikėtai, mat prie kiekvieno medžio buvo lentelė su jo pavadinimu. Puiku. Dabar teliko rasti tą, kur parašyta „Rusvasis poržiedis“. Taip ir ėjo takeliu, vis žvalgydamasi į šalis. Laikas bėgo, o ji dar nieko nerado. Pagaliau jos žvilgsnis užkliuvo už neaukštas, liaunas medelis, labiau primenantis krūmokšnį. Medžio kamienas buvo baltas, o lapai melsvi, tačiau lentelė šalia rodė aiškiai – tai jai reikiamas medis. Hm, o tai tada kodėl jis rusvasis?? Ji niekaip negalėdavo suprasti, kuo vadovasi magiškų augalų pavadintojai. Ar kaip jie ten.
Atsargiai peržengė per neaukštą, tačiau spygliuotą tvorelę. Pasistiebusi ant pirštų galų nurovė keletą plačių, ilgų lapų, kurių reikės eliksyro gamybai. Gerai, ka pasitvėrė savo kuprinę – dabar turi kur dėt surinktas medžiagas.
Vėl grįžusi į takelį susimąstė. Kur ji galėtų rasti tas žoleles? Kaip jos ten vadinosi? Ak taip, nuodingasis šalavijas (pirmąsyk apie tokį girdėjo, visada manė, kad tai gydomasis augalas) ir asfodelijas. Ak, čia jau ne žolelė, ar gėlė. Hm, o ar tokiu metu laiku žydi asfodelijai? Ir kur ji jį čia ras? Ilgai nesvarsčiusi, nutarė toliau eiti takeliu, gal kažką ras.
Netrukus priėjo nedidelį prūdelį. Prie jo krantų augų jai pažįstamos gėlės su dailiais, baltais žiedais – asfodelijai. Vos juos pastebėjusi, pribėgo ir atsargiai nupjovė žiedą. Dar atsargiau jį įsidėjo į kuprinę. Čia pat augo ir nuodingasis šalavijas – atrodė taip pat, kaip įprastas, tačiau lapai buvo bordinės spalvos. Apsimūturiavo delną kažkokia medžiagos skiaute ir išrovė šalaviją. Susukusi jį į tą pačią skiautę, padėjo į kuprinę, atskirai nuo kitų augalų.
Rankoj vis dar laikė nešyklę. Prisilietė prie jos kita ranka ir vėl pajuto, kaip knyga ją įsiurbia vidun.
-
Parko takas buvo nudengtas sniegu ir ant jo nesimatė nė vieno pėdsako, kuris bylotų apie kažkieno būvimą čia. Regis, šį vėlyvą vakarą parke tebuvo Edgar'as ir kapinėse jo sutikta mergina. Tamsiaplaukis pratylėjęs visą kelią iki parko (nors nuo miestelio kapinių iki Godriko Daubos parko nebuvo didelis atstumas), vos tik įžengė į jį, pasuko šiek tiek galvą į mėlynakę ir pažėrė jai klausimų, kurie jam, bent jau šioje situacijoje, buvo svarbūs.
- Kas tu? Ar gyveni čia? Ir kodėl kovojai su šiais padarais?- turėjo ir dar vieną klausimą, bet jį nusprendė palikti vėlesniam laiku, nes ir taip, burtininko nuomone, jis pažėrė pakankamai klausimų pradžiai.
Priėjus prie pirmo akmeninio suoliuko, animagas svarstė galimybę prisėsti bei išsiaiškinti rūpimus klausimus, jei tik to nesutrukdytų kokios nors magiškos būtybės ar ta pati rudaplaukė, kurios kol kas jis nė trupučio nepažįsta. Dėl šios priežasties negalėjo prognozuoti jos galimo elgesio.
Kaip suoliukas buvo prieitas, taip buvo ir praeitas. Tas pats buvo ir dar su kitu suolu, ir su kitu taipogi. Visgi apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas pagalvojo, kad ganėtinai vėsų vakarą ėjimas bus geriau negu sėdėjimas. Na, gal ir prisės minutėlei kitai, bet tam pasirinko parko centre esantį ypatingą suoliuką, o ne eilinį, kurių čia buvo ne vienas ir ne du.
- Kam gi tau tokia ginkluotė?- žaliaakis manydamas, kad pagaliau atėjo laikas ir dar vienam klausimui, išsyk jo paklausė. Išties buvo įdomu, kam tokia ginkluotė. Labiausiai stebino lankas. Nemanė, kad kada nors pamatys, ką nors naudojantis būtent štai tokiu ginklu. Jis net nepažinojo nieko asmeniškai, kas bent užsiimtų šiaip pašaudymu iš lanko į taikinius. O šiandien išvydo, kaip merginos paleista strėlė smigo į vampyro petį. Tas stebino Edgar'ą, nors jam tai ir nelabai patiko, tačiau pastarąjį veiksmą galėjo pateisinti.
-
Žengdama sniego nuklotu taku Davina nė nepastebėjo, kaip Godriko Daubos kapines pakeitė parkas. Nepramintas kelias aiškiai rodė, jog jaunuoliai čia lankėsi pirmieji. Regis, miestelio gyventojai nė neketino kelti kojos iš savo šiltų namų. Turbūt ir pati mergina nebūtų čia vykusi, jei tik būtų žinojusi, jog viskas taip susiklostys. Po kojomis šiugždant sniegui mėlynakė žvelgė į priešais žingsniuojantį vaikiną, tik šviesiai mėlynos akys žvelgė tuščiai. Visas varnės dėmesys buvo skirtas neseniai patirties nuotykiams kapinėse. Vaizduotės niekaip neapleido vaizdas, kaip juodojo kristalo durklu ima tekėti tamsiai raudonas vampyro kraujas. Vos pastebimai papurčiusi galvą ispanė pabandė nustumti visas mintis į šalį. Laimei, netrukus Daviną pasiekė šalia žingsniuojančio vaikino balsas padėjęs išblaškyti nykias mintis. Vis dėl to mėlynakė kelias akimirkas dvejojo prieš atsakydama į ką tik pažertus klausimus.
-Davina Murrell, burtininkė,-tyliu, tačiau draugišku balsu atsakė mėlynakė,-ne, negyvenu čia. Godriko Dauboje lankausi pirmą ir turbūt paskutinį kartą,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius. Net neabejojo, jog tėvui sužinojus apie šį įvykį, jai bus uždrausta dar kartą kelti koją į šią vietą. Juk vyresnysis burtininkas aiškiai perspėjo, jog čia gali būti pavojinga, tik žavioji lankininkė į tai nekreipė dėmesio, o dabar už tai kentėjo.
-Nebūčiau su jais kovojusi, jei jie nebūtų manęs puolę,-vis dar jausdama kaltę dėl sužeistų vampyrų mergina nuleido šviesiai mėlynas akis į sniegą po kojomis. Žvelgdama į sniegu nuklotą žemės paviršių Davina nė nepastebėjo netoliese stovinčių suoliukų, pro kuriuos jie nė nestabtelėdami praėjo. Galiausiai juodaplaukiui uždavus dar vieną, turbūt labiausiai rūpimą klausimą, Davina kilstelėjo galvą.
-Nesu antgamtinių būtybių medžiotoja, jei taip manai,-vos pastebimai šyptelėjo,-iš lanko šaudau nuo mažens, o naudotis durklais pradėjau tik visai neseniai,-stipriau sugniaužė rankoje esantį lanką.
-
Burtininkė pakartojo Edgar`as tai, ką prieš kelias sekundes išgirdo, nužvelgdamas merginą. Tikėjosi ją atsiminti bent iš matymo, jei ji kartais mokėsi Hogvartse. Tačiau to padaryti nepavyko. Bet ko kito ir tikėtis juk Davina mokėsi visai kitame koledže ir buvo keletą metų jaunesnė už buvusį Grifų Gūžtos prefektą. Kalbant apie rudaplaukės amžių, animagas nebūtų galėjęs tiksliai pasakyti ar ji dar mokosi ar nebe.
- Ir tam vieninteliam kartui būtent pasirinkai vakarą ir kapines?- truputėlį stebino toks mėlynakės Godriko Daubos vietos ir laiko pasirinkimas aplankymui. Aišku, lauke buvo gražu. Jei ne tie vampyrai, tai niekas ir nebūtų stebinę juodaplaukio. Tik dabar prie visų Jeffter'io rūpesčių prisidėjo dar ir tas faktas, kad visgi Dauboje nebėra taip saugu, kaip anksčiau. Ir joje tą nesaugumą kelia siaučiantys kitų rasių atstovai, kurie, regis, be priežasties puldinėja kitus.
Galvos palinksėjimu vaikinas atsakė į varnės žodžius, bylojančius, jog šioji pati nepuolė būtybių. Tai jam patiko. Tik čia tuomet kilo vienintelis klausimas, kodėl burtininkė gynybai naudojo ne magiją, o ginklus, kurie gali sužeisti kitus. Tačiau šį klausimą burtininkas pasiliko sau.
Į klausimą apie ginklus atsakymo žaliaakis taip ir nesulaukė. Na, sulaukė, tik esmė, kad ne to jis klausė.
- O man buvo kilusi tokia mintis,- prisipažino, kai mergina paneigė esanti medžiotoja.
- Ir kokiems tikslams tu treniruojiesi su ginklais?- vis dar bandė išgauti iš Davinos informaciją apie ginklų reikalingumą jai.
Taip bekalbėdami jaunuoliai atsidūrė parko centre, kuriame stūksojo didžiulis ąžuolas, o po juo stovėjo suolelis. Magas priėjęs prie daikto, ant kurio galima prisėsti, pirštinuota ranka nubraukė ant jo esantį sniegą ir prisėdo. Tuomet kilstelėjo savo galvą ir pažvelgė į mėlynas akis.
- Tai kaip ketini grįžti namo?- pasiteiravo lankininkės svarstydamas, kaip šioji tai žada padaryti. Tas faktas, kad laikas vis slinko, reiškė, jog mergina kažin ar beparsigaus namo žiobarišku transportu. Nebent ji čia atvyko su savo asmenine žiobariška transporto priemone.
-
Pokalbis su šalia žingsniuojančiu tamsiaplaukiu leido bent trumpam pamiršti neseniai matytus vampyrus ir tai kas nutiko. Žinojo, jog šio vakaro dar ilgai nepamirš, jei išvis pamirš. Tik apie tai kol kas negalvojo, visą dėmesį skyrė vaikino užduoties klausimais, kurie ir išblaškė jaunosios ispanės mintis apie kapines.
-Neturėjau kitos išeities,-gūžtelėjo pečiais. Žinojo, jog vakaras nėra pats tinkamiausias laikas aplankyti kapus, o ypač nežinomoje vietoje, tačiau antraip nebūtų galėjusi išvis čia atvykti. Be to, nors lauke karaliavo tamsa, tačiau laikrodis ant merginos riešo dar nerodė vėlaus vakaro. Atitraukusi žvilgsnį nuo sniegu nukloto tako Davina nužvelgė aplink esantį parką. Šis, kaip ir viskas aplinkui, buvo apsigobęs storu sniego sluoksniu. Medžiai iškėlę savo belapes šakas puikavosi baltuojančiu sniegu. Tikėdamasi, jog prie neatsakyto klausimo apie ginkluotę juodaplaukis nesugrįš, žavioji lankininkė paslėpė lanką po apsiaustu. Vis dėl to netrukus parko paviršiumi nuskambėjo sekantis animago klausimas. Pravėrusi rausvas lūpas mergina ketino atsakyti į užduotą klausimą, kai staiga susivokė, jog nė pati tiksliai nežino, kodėl nusprendė per šias atostogas pradėti treniruotis su ginklais. Kelias akimirkas tylėjusi mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną.
-Nenoriu, kad kitiems tektų mane ginti,-šviesiai mėlynos akys ir vėl nukrypo į šalį. Priėjus parko vidury Davina nužvelgė čia besipuikuojantį ąžuolą ir šalia jo stovintį suoliuką. Netrukus nubraukęs sniegą ant šio patogiai įsitaisė juodaplaukis. Pajutusi vaikino žvilgsnį mergina nusuko akis į ąžuolą. Šis, regis, buvo viso parko puošmena. Didingai iškeltos šakos ir storas kamienas aiškiai rodė medžio jėgą. Vis dėl to netrukus šviesiai mėlynos akys nukrypo į šalia sėdintį animagą.
-Su magijos pagalba,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius,-beje, aš vis dar nežinau tavo vardo,-tyliai nusijuokė prisiminusi, jog priešais sėdintis vaikinas taip ir neprisistatė.
-
- Aišku,- tepasakė vaikinas, kai Murrell pareiškė, jog ji neturėjo kitos galimybės, kaip tik atvykti į Godriko Daubą vakare.
Palengva krentančios snaigės jau spėjo įsitaisyti ant Jeffter'io galvos, taip beveik paslėpdamos tamsius jo plaukus, nuo kurių pats burtininkas nesivargino nusibraukti to sniego. Nematė reikalo to daryti, nes kelios minutės ir vėl būtų buvę tas pats. Be to, jis net nenumanė, kad jo plaukai yra padengti sniegu.
- Ar tai blogai, kai kažkas tave gina?- tęsdamas pokalbį teiravosi buvęs Hogvartso mokinys, - Ir kodėl nenaudoji gynybai magijos?- iškart pridėjo dar vieną klausimą, kuris labiau domino. Nors puikiai pats žinojo, kad gindamasis magijos pagalba gali sužaloti užpuoliką ne menkiau nei su ginklais, visgi buvo linkęs manyti, jog gynyba pasitelkiant ginklus į pagalbą neišvengsi kito sužalojimo. Su magija galėjai mėginti išsisukti be sužeidimų. O gal jai sunkiai sekasi tokia magija? dar nesulaukęs atsakymo į savo paskutinįjį klausimą animagas pats ėmėsi ieškoti priežasčių, kodėl mergina yra pasirinkusi būtent tokį savigynos metodą.
Davinos atsakymas dėl jos grįžimo namo Edgar`ui buvo toks, kokį jis ir tikėjosi išgirsti, todėl tik tyliai palinksėjo galva.
- Edgar`as,- prisistatė jaunuolis žvelgdamas į mėlynakę, - Tačiau ar jo žinojimas ką nors pakeis?- nematė prasmės prisistatinėti, kai jau žinojo, kad varnė yra tik svečias Godriko Dauboje, kuris greičiausiai daugiau čia nebepasirodys. O kažkur kitur ar ją sutiks apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas irgi didelis klausimas žinant tai, jog jis retai išvyksta iš šio miestelio.
Jeffter`is stebėdamas stovinčią rudaplaukę pagalvojo, kad galbūt ji irgi nori prisėsti, todėl nubraukė nuo kitos suoliuko pusės sniegą ir ranka bei galvos kryptelėjimu parodė, jog šioji gali taip pat prisėsti, jei nori.
-
Baltoms snaigėms ėmus leistis iš dangaus Davina kilstelėjo galvą šviesiai mėlynas akis įsmeigdama į juoda skara apsigobusį nakties skliautą. Sušalusios dangaus dukros papuošė merginos plaukus padengdamos juos plonu sniego sluoksniu. Kelias akimirkas padvejojusi Davina nusprendė leisti ir toliau baltoms snaigėms kristi ant tamsių plaukų. Nors apsiausto gobtuvas būtų puikiai paslėpęs plaukus ir neleidęs šiems sušlapti, vis dėl to mėlynakė nė nekilstelėjo rankų. Nuleidusi galvą šešiolikmetė žvilgtelėjo į priešais sėdintį vaikiną. Šio klausimas nuskambėjo tyloje skendinčiu parko paviršiumi. Regis, tamsiaplaukis buvo pasiryžęs išsiaiškinti viską, kas jam buvo įdomu.
-Ne, tik nenoriu, kad kiti rizikuoti savo gyvybe dėl manęs,-žvelgdama į už tamsiaplaukio stūksantį ąžuolą, atsakė mėlynakė. Net neabejojo, jog jei ne burtai ir ginklai, dabar abu jaunuoliai gulėtų krauju nusidažiusiame sniege. Ramiai plakanti merginos širdis būtų sustingusi nuo mirties poveikio. Nustūmusi visas niūrias mintis į šalį Davina žvilgsniu nuslydo žemę nuklojusiu sniegu.
-Būčiau naudojusi, jei būčiau...-kelias akimirkas padvejojusi dėl sekančių savo žodžių mergina tęsė savo atsakymą,-buvusi Hogvartse.-Nukreipusi šviesiai mėlynas akis į tamsiaplaukį mėlynakė nužvelgė ant suoliuko įsitaisiusį vaikiną. Hogvartse jo neteko sutikti, tačiau, tai nė kiek nestebino varnės. Pirmuosius metus burtų mokykloje žavioji lankininkė visą savo dėmesį skyrė mokslams, tad daugelio mokinių nė nepastebėdavo. Galiausiai viskas pasikeitė.
-Galbūt,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius atsakydama į dar vieną Edgar'o klausimą. Regis, priešais sėdintis vaikinas nebuvo linkęs šypsotis. Per visą šį laiką animago veido nepapuošė nė menkiausia šypsena. Tiesa, ir pačios varnės veide nežaidė ta žavi ir plati šypsena. Neseniai patirti nuotykiai privertė šypseną palikti merginos veidą. Persibraukusi ranka per plaukus kartu nubraukdama ir ant jų esančias snaiges Davina tik papurtė galvą pastebėjusi, kaip tamsiaplaukis nuvalė kitą suoliuko pusę siūlydamas sėstis. Likusi stovėti jaunoji lankininkė tik kilstelėjo lūpų kampučius.
-
Pasak rudaplaukės, ji nenorėjo, jog kas rizikuotų mėgindamas ją apginti. Tai buvo suprantama ir Edgar`ui. Jis irgi visuomet pats stengdavosi tvarkytis su savomis problemomis, jomis neužkraudamas kitų. Ypač tokiais atvejais, kai kiti galėdavo nukentėti. Tačiau taip pat buvo vienas iš tų, kuris verždavosi padėti kitiems. Kad ir šiuo metu jis labai norėjo padėti savo krikštasūniui, tik kol kas nežinojo kaip. Kol kas ką galėjo padaryti, tai tik perimti būtybę priklausančią ministrui, taip pašalindamas galimus pavojus nuo jo pečių. Tačiau pusvampyris buvo vienas iš tų žmonių, nelinkusių perleisti pavojingų reikalų artimiems asmenims.
- O tai kur tu mokeisi?- kilstelėjo antakį juodaplaukis susidarydamas įspūdį, jog mergina nesimokė Hogvartse. Apie burtų ir magijos mokyklą, kurioje mokėsi Jeffter`is ji žinojo, tačiau jos atsakymas nuskambėjo tarsi ji būtų lankiusi kitą mokyklą, kurioje magijos susijusios su savigyna nėra mokoma.
- Ir ką?- kilstelėjo vėl savo žalias akis animagas į Daviną kartu su savo žodžiais išleisdamas ir garus į vėsų orą iš savo burnos. Jam buvo įdomu, ką gali pakeisti vardo žinojimas. Vardas visiškai nereikšmingo, atsitiktinai sutikto žmogaus, kurį galbūt matai vieną vienintelį kartą.
Merginai papurčius galvą, kas magui leido suprasti, kad ji liks geriau stovėti, Edgar`o žvilgsnis nukrypo į sniegu nuklotą taką. Tiksliau į jaunuolių paliktus pėdsakus sniege, kurie pamažėle dengės nauju snaigių sluoksniu.
- Žinai, žmonės kalba, kad būtent ant to suoliuko, štai po šiuo ąžuolu, Godrikas Grifas išmoko nuginklavimo kerus,- visiškai nukrypdamas nuo temos tarstelėjo buvęs Grifų Gūžtos atstovas ir šyptelėjo savo įprasta ir jaukia šypsena. Ši vieta bei mėlynakės užsiminimas apie Hogvartsą jam sukėlė prisiminimus iš tų laikų, kai jis pats buvo mokinys. Jie jam ir kėlė tą šypseną. Aišku, buvo prisiminimų galinčių sukelti ir liūdesio, tačiau šį kartą tokie neužplūdo vaikino galvos.
-
Išgirdusi Edgar'o klausimą Davina sutrikusi žvilgtelėjo į vaikiną. Regis, neseniai nuskambėjęs šešiolikmetės atsakymas buvo suprastas neteisingai. Žinodama, kad magijos naudojimas uždraustas už Hogvartso pilies ribų, mėlynakė žiobarų pasaulyje kliovėsi rankoje esančiu lanku ir už diržo užkištais durklais. Nors šie buvo mirtinai pavojingi ginklai, tačiau teikė saugumo jausmą. Vis dėl to, mergina nuoširdžiai tikėjosi, jog jų daugiau neprireiks panaudoti, išskyrus tuos kartus, kai teks treniruotis. Tik abejojo, kad po šio nuotykio kapinėse dar kartą norės paimti už diržo esančius ginklus į rankas.
-Vis dar mokausi, Hogvartse,-kilstelėjo galvą šviesiai mėlynas akis ir vėl nukreipdama į dangų. Iš nakties skliauto besileidžiančios snaigės dabar krito ne tik ant varnės plaukų, bet ir ant juodų blakstienų. Kelis kartus sumirksėjusi Davina nuleido galvą.
-Bent jau žinosiu, kas mane visą šį laiką tardė,-nustūmusi visas niūrias mintis apie ką tik patirtus nuotykius šešiolikmetė linksmai nusijuokė. Nors tamsus vakaras ir neseninai vykę įvykiai nebuvo pats tinkamiausias laikas pokštauti, tačiau stovėti jaučiant nemalonų kaltės ir liūdesio jausmą nebuvo geriausia mintis. Regis, panašiai galvojo ir priešais sėdintis tamsiaplaukis, nes netrukus pokalbio tema buvo pakeista į parke besipuikuojantį ąžuolą ir šalia jo esantį suoliuką. Susidomėjusi jaunoji ispanė dar kartelį žvilgtelėjo į galiūną, o tuomet ir vėl nukreipė šviesiai mėlynas, it brangakmeniai, akis į Edgar'ą.
-Ar dėl to ir pasirinkai šį suoliuką?-prisiminusi, kaip žingsniuodami jaunuoliai praėjo pro kelis iš eilės stūksančius suoliukus, mergina kryptelėjo galvą nužvelgdama tamsoje skendintį parką. Nors keli netoliese stovintys suoliukai puikiai matėsi, tačiau kiek toliau esančios parko dalies buvo neįmanoma įžvelgti. Regis, abiejų jaunuolių pėdsakai palikti sniege, taip pat dingo tamsoje, apgobusioje visą parką. Stovėdama sniegu nuklotame Godriko Daubos parke Davina tikėjosi, jog šią vietą dar teks kada nors aplankyti. Tik jau nebe vakare, arba bent jau ne žiemą. Troško čia atvykti vasaros metu ir šviečiant saulei pasivaikščioti po miestelį.
-
Regis, nesusikalbėjom pamintijo jaunuolis išgirdęs, kad visgi Davina mokosi toje mokykloje, kurią jis pats baigė.
- Tai kodėl tuomet magiją savigynai galėtum naudoti būdama tik Hogvartse?- dar vis smalsavo apie tai, kodėl mergina būtų galėjusi pasitelkti burtus, jei būtų pačiame Hogvartse? Negi už Hogvartso ribų ji netenka savo galių? tokia mintis šovė į juodais plaukais dengiamą galvą. Apie tokius burtininkus Jeffter`iui dar neteko girdėti, todėl tokią savo mintį išsyk palaikė kvaila. Nujautė, kad yra visiškai kita priežastis, dėl kurios mėlynakė buvo nusprendusi naudoti burtus tik burtų ir magijos mokykloje.
Žalios akys nužvelgė mėlynąsias, kai lankininkė po savo žodžių žaviai nusijuokė. Tai animagą privertė irgi nusišypsoti. Tiek tas juokas, tiek tai, kas buvo pasakyta.
- Atleisk. Galbūt ir per daug klausinėju,- su šypsena atsiprašė susivokdamas, kad gal jau truputėlį ir per daug pažėrė klausimų varnei, kurios nebuvo reikalo tiek daug kamantinėti.
- Taip,- atsakė Edgar`as į klausimą dėl ko pasirinko šį suoliuką. Iš tikro jis ant jo sėdėjo pirmą kartą. Aišku, ant kitų būtų buvęs pirmas pasisėdėjimas taip pat, tačiau kiti buvo tik eiliniai suoliukai, todėl nusprendė, vedamas girdėtų kalbų, pasirinkti ypatingiausią. Dar skatino čia ateiti ir tos kalbos apie tai, jog jo buvusio koledžo įkūrėjas čia išmoko nuginklavimo kerus. Būtent šis dalykas mestelėjo mintį magui, kad galbūt čia, šioje ypatingoje vietoje, ir jam išeis sužinoti kažką naujo, kas galėtų padėti jo krikštasūniui. Aišku, mintis buvo naivi, nes mokymasis žinomo dalyko yra viena, o bandyti išmokti apie ką net dar nesi greičiausiai girdėjęs - visiškai kita. Visa tai puikiai suprato ir pats Edgar`as, bet nepaisant to vis tiek manė, jog tai buvo puiki vieta prasiblaškymui.
- Ar tau dar ne laikas namo?- kilstelėjo akis nuo sniego į Murrell, prisiminęs, kad ji sakė, jog vis dar mokosi. Nors ir ji atrodė turinti būti jau vyresnių kursų moksleivė, tai neatmetė to fakto, kad ji vis dar nepilnametė, kuriai Godriko Dauboje yra nesaugu. Žinoma, saugu nebuvo ir pilnamečiams.
-
-Nenoriu susilaukti papildomo dėmesio,-gūžtelėjusi pečiais vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius. Žinojo, jog su burtų pagalba viskas būtų baigęsi kitaip, tačiau visiškai netroško atkreipti kokio nors pro šalį žingsniuojančio žiobaro dėmesio, jei kartais tamsoje būtų pasirodžiusi burtažodį sekanti šviesa. Taip, galbūt panaudojus burtus abu vampyrai nebūtų nukentėję, tačiau tuo metu venose pulsavęs adrenalinas ir abejonė, kad kas nors gali pamatyti, neleido panaudoti magijos. Stovėdama sniegu nuklotame parke tiesiai priešais ant suoliuko sėdintį vaikiną Davina žvelgė į tolumoje šviečiantį žibintą. Šio rykši šviesa neleido nakties tamsai apgobti žibinto. Atitraukusi šviesiai mėlynas akis nuo šviesos šaltinio mergina žvilgtelėjo į tamsiaplaukį. Regis, neseniai nuskambėję varnės žodžiai privertė animagą nusišypsoti.
-Neatsiprašinėk, viskas gerai,-kilstelėjo lūpų kampučius. Nors Edgar'as neseniai apipylė varnę klausimais ir šiai teko atsakinėti į kiekvieną, net ir po bandymo išsisukti, vis dėl to puikiai žinojo, kad animagas turi teisę žinoti, kas nutiko kapinėse. Turbūt jei abu jaunuoliai apsikeistų vietomis, taip pat elgtųsi ir pati mergina.
-Tu buvęs Grifų Gūžtos mokinys, tiesa?-žaviai šyptelėjo supratusi, kodėl tamsiaplaukis pasirinko būtent šį suoliuką. Pastaruoju metu mokslus nustūmusi kiek į šalį didžiąją savo laiko dalį leisdavo su Hogvartse besimokančiais mokiniais. Vis dėl to, kad ir kaip stengėsi neprisiminė mačiusi Edgar'o ankstesniuose kursuose. Žinoma, per kelis metus pasikeitusi išvaizda ir nebūtų leidusi prisiminti. Net pati ispanė nė nenutuokė apie jos laukiančius pokyčius, apvertusius jos gyvenimą aukštyn kojomis.
-Turbūt laikas...Tik visiškai nenoriu išgirsti manęs laukiančio pamokslo,-nors laukianti antra vakaro dalis ir nebuvo maloniausia, tačiau nuo mėlynų akių savininkės veido šypsena nedingo. Regis, neseniai suspindusi žavi šypsena neketino ir vėl palikti merginos veido. Sugniaužusi rankose esantį lanką Davina kryptelėjo galvą šviesiai mėlynomis akimis nusekdama jaunuolių paliktus pėdsakus. Žinojo, jog netrukus teks palikti Godriko Daubą ir grįžti į Londoną.
-
Davinos atsakymai žaliaakiui ne viską galėjo normaliai paaiškinti, tačiau daugiau nusprendė nebesigilinti neatakuodamas merginos klausimais.
- Patinka ateities būrimas?- su šypsniu veide nužvelgė rudaplaukę štai tokiu klausimu atsakydamas į josios pasiteiravimą apie juodaplaukio koledžą, kurį ji įvardijo teisingai.
- Nieko blogo tas pamokslas,- tarė atsistodamas vaikinas. Jis suprato, kad varnė tikriausiai nieko nesakiusi čia atklydo. Gerai, kad jai nieko blogo čia nenutiko ir kažkas dar vis turės kam pasakyti tą pamokslą, kuris tik parodys, kad kažkam rūpi. Juk niekas nė nesivargintų tavęs paprotinti, jei jam būtų nusišvilpti kas tau gali nutikti. Taip bent jau galvojo tamsiaplaukis burtininkas.
Jeffter`is dabar jau perbraukė po pirštine paslėpta ranka per savo plaukus nuo jų nusimesdamas dalį sniego.
- Tau čia pakeliui?- pasisukęs į priešingą tako pusę, nei tą, iš kurios atėjo, pasiteiravo lankininkės. Edgar`ui rodėsi, kad mėlynakei turėtų ši kryptis tikti, žinodamas, kad kelias atgalios nelabai kur ir nuves. Na, nebent atgal į kapines, bet tikrai nemanė, kad moksleivė pro jas atkeliavo.
Animagas giliai įkvėpęs po truputėlį ėmė judėti į priekį, įmindamas naujus pėdsakus ant sniego, nugulusio ant Godriko Daubos parko tako.
-
-Man, regis, tai praeities būrimas,-linksmai nusijuokė atsakydama į užduotą vaikino klausimą. Supratusi, kad ir šįkart neprašovė pro šalį, mergina kilstelėjo lūpų kampučius. Rodos, neseniai vykę įvykiai ir liko praeityje. Dabar abiejų jaunuolių veiduose žaidė šypsenos. Džiaugdamasi, jog nebereikia atsakinėti į klausimus apie kapinėse patirtus nuotykius Davina žvilgtelėjo į priešais sėdintį animagą.
-Turbūt,-vos matomai šyptelėjo. Tiesa, mėlynakė nė kiek nebijojo jos laukiančio pamokslo, tik jautėsi kalta, kad per savo užsispyrimą papuolė į bėdą ir kartu nusitempė Edgar'ą. Visada pasiruošusi padėti kitiems, net jei pačios gyvybei gresia pavojus, dabar šešiolikmetė sugebėjo pati papulti į bėdą, ne tik rizikuodama savo gyvybe, bet ir tamsiaplaukio. Regis, Keitas buvo teisus sakydamas, kad vieną dieną žavioji lankininkė prisidirbs rizikuodama. Laimei, tai buvo ne šiandien, nes varnei pavyko išnešti sveiką kailį iš kapinių.
Prietemoje skendinčiame parke nuskambėjus vaikino klausimui mėlynakė tik linktelėjo ir ėmė žingsniuoti šalia palikdama naujus pėdsakus puriame sniege. Regis, kelionė ir nuotykiai Godriko Dauboje šįkart buvo baigti.
-
Blizgančios akys mąsliai žvelgė iš krūmų, įdėmiai skenuodamos miegančio miestelio gatves, akimirką sustodamos ties kol kas nieko neįtariančia auka. Vidurnakčio šešėliuose besislepiantis žvėris kiek iššiepė nasrus, lėtai sėlindamas pro tankius krūmokšnių kamienus į priekį. Pilkšvas kailis dengė išsišokusius padaro mentikaulius, ritmingai siūbuojančius kartu su kiekvienu priekinių kojų judesiu. Alkanas žvilgsnis persekiojo žmogystą, lengvai plaukiančią per tirštą nakties rūką. Tamsus vyro siluetas, blausiai apšviestas ilgakojų žibintų, sekundę stabtelėjo apsidairydamas lyg kažką nujausdamas, lyg užuosdamas artėjančios mirties tvaiką.
Staiga pasigirdo klyksmas. Aukšta figūra parklupo ant balose skęstančio betono ir susiėmusi už gilios žaizdos dar bandė atsistoti, tačiau nesėkmingai. Plėšrūnas nelaukė. Vos praliejęs pirmąjį nekalto kraujo lašą, it labiau paskatintas, nasrais ėmė darkyti bejėgės aukos kūną. Apmirusiose miestelio gatvėse aidėjo riksmai. Žliaugdamas krauju ir apkvaitęs nuo nežmoniško skausmo vyras paklaiko: tarsi apimtas epilepsijos ėmė purtytis, spardytis, taip apgailėtinai manąs, kad vis dar pavyks apsiginti. Jausdamas nenuilstantį, venomis pulsuojančio adrenalino, srautą, patrakęs nuo kraujo troškimo, pilkšvakailis užgulė ant sumaitoto kūno. Iltys smigo į tysančiojo kaklo linkį, dar sykį ir dar. Galiausiai žmogysta liovėsi purtytis, agonija įveikė aukštaūgį.
Finalas buvo negražus. Medžioklės įkarščiui atslūgus, žvėris atsitraukė nuo, be gyvybės ženklų savo pačios kraujyje plūduriuojančios, aukos ir nusigręžė atgal į krūmokšnius.
Juodos alkanos akys persimainė į šviesų safyrą. Pilkas kailis, virtęs baltų plaukų sruogomis, glostė nuogą nugarą. Lengvu rankos mostu mergina nusivalė kruvinus skruostus. Pasitenkinimo kupinas šypsnis nakties tamsoj paliko žudikės lūpas. Plėšrūnas atgavo tikrąjį pavidalį.
-
Andriui buvo pietų pertrauka. Net ir burtininkų paslaugų įmonės tokias turėjo, kaip tikri hipsteriai, kurių Andrius negalėjo pakęsti. Ir nors buvo tokios nuomonės, pietų pertraukomis palaimingai naudojosi. Nebuvo darboholikas, niekad nedirbdavo viršvalandžiais, o jeigu kas mėgindavo priversti, tam nelabai gerai klostydavosi kitos dvi darbo savaitės. Šiaip bendradarbiai jį nelabai mėgo, kai kurie gal net paslapčia bijojo. Jis pats gal ir turėjo šiokį tokį nuotuokį, kodėl taip buvo, bet nemėgo pernelyg gilintis į kitų žmonių jausmus. Tai niekad nieko gero neatnešė.
Buvo pietų pertrauka ir Andrius išėjo pasivaikščiot į parką netoli savo darbovietės, netoli namų. Pro pilkus debesis karts nuo karto išlįsdavo saulė ir nušviesdavo bejausmį vyro veidą. Eidamas Elias nežiūrėjo į žemę, žvalgėsi aplinkui, į kitus galimai savo pietų pertraukas čia leidžiančius žmones, žiobarus ir burtininkus. Manė galįs atskirti, kas yra žiobaras, kas burtininkas, tačiau po kurio laiko turėjo sau pripažinti, kad tai ne taip paprasta. Jį ir patį būtų galima palaikyti paprasčiausiu žiobaru verslininku, mat šiems irgi buvo įprasta dėvėti puikiai pasiūtus kostimius, ilgus vilnonius paltus ir kašmyrinius šalikus. Galbūt tik geriau įsižiūrėjęs iš kokių nors nenusakomų bruožų atpažintum, kad Elias moka naudotis burtų lazdele.
Taip bevaikštinėdamas, vyras priėjo tvenkinį, apjuostą neaukšta, gana dailiai išraityta tvorele. Sustojo prie šios ir įsistebeilijo į vandenį. Tvenkinyje plūduriavo sudžiūvę medžių lapai ir kelios žolės. Tolimesniajame krante Elias pastebėjo antį.
-
Išgirdęs bruzdesį Lukas pramerkė akis, bet jas greitai turėjo užmerkti, nes saulė turėjo pasirinkti būtinai tą vietą kur buvo susirangęs ant medžio šakos gulėjo vaikinas. Palietęs kišenę užčiuopė dar kelias monetas ir nedidelį nuo vandens susigūžusi popieriuką ant kurio vis dar matėsi skaičius penkiasdešimt.
-Kelios dienos ir viskas, pinigų nebeliks. Ir tada kas? Na tada teks ieškoti darbo ar ieškoti pinigų ar šiaip kažko tarkim taros. Kaip sakė kažkas: nereikia gyventi ateitimi, o reikia gyventi dabartimi ir praeities prisiminimais.
Lukas pasidarė nedidelę mankštelę ir pradėjo lipti žemyn ąžuolo. Kuris stūksojo vidury aikštės. Prieš nulipdamas nuo paskutinės šakos kur jo dar niekas nematė greitai apsidairė ir praėjus jaunuolių porelei nulipo.
-Fu, gerai kad spėjau dar prieš pietų pertrauką, nes tada tai būtų buvę blogai.
Nuėjęs prie artimiausio suoliuko susiskaičiavo pinigus ir juos padalino į kišenes, kad užtektų dar trims dienoms bent po penkioliką per dieną ir dar liktų. Vos tik susikrovė pinigus į kišenes pradėjo plūsti tuntai žmonių.
-Eh, teks dabar eiti kur nors prie tvenkinio, nors ir nėra ten nieko gražaus, bet bent jau žmonių mažai.
Priėjęs prie jo perlipo tvorelę, nulipo žemyn, atsisėdo ant nedidelio, bet patogaus akmens, pasiimė kelis akmenukus ir ėmė juos mėtyti į vandenį. Niekas nežinojo kodėl, net gi pats Lukas, bet jį ramino garsas kurį skleidė akmenukai grimsdantys gylyn į dugną.
-
Oras puikiai derėjo prie Andriaus nuotaikos. Debesuota su pragiedruliais. Antis kitame tvenkinio krante idiliškai plaukiojo pirmyn atgal, karts nuo karto panirdama po vandeniu. Andriui ji nepatiko, atrodė pernelyg patenkinta savo antiška būtimi. Vanduo vos vos raibuliavo, jo matiniame paviršiuje atsispindėjo dangus ir medžių šakos. Jeigu šiek tiek pasilenktų į priekį, Elijas išvystų savo kampuotą veidą. Tačiau visai neturėjo tam noro. Nebuvo asmuo, kuris viešumoje staiposi ir žvelgia į savo atvaizdą visur, kur pasitaiko. Tik veidrodis jo minimalistiškai apstatytame bute žinojo, iki kokių kraštutinumų vyras gali nueiti mėgindamas sustatyti savo plaukus į kuo tinkamesnę šukuoseną. O taip, jo veidrodis yra girdėjęs ir keiksmų, ir matęs pykčio ašaras, ir buvęs apdrėbtas plaukų produktais. Bet niekas, niekas negalėjo sužinoti šitos paslapties. Elijas kaip mat pasitelktų virvutę ar net kirvį, sužinojęs, kad jo plaukų paslaptys sklando viešumoje.
Antį išgąsdino akmenukas, pliumptelėjęs visai šalia, ir ji nuskrido. Andrius susiraukė. Netrukus į vandenį įkrito dar vienas. Vyras apsižvalgė aplinkui, dairydamasis šposininko. Ir pastebėjo. Jaunuolį, vos persiritusį į suaugumą, lyg niekur nieko svaidantį akmenis į vandenį ir baidantį puikiai stebėjimui tinkančias antis. Elijas suraukė antakius. Visai nenorėjo su berneliu kalbėtis, tad labai diskrečiai pamojavo lazdele į jo pusę ir pradangino visus jo turėtus akmenis. Lūpas akimirką iškreipė pasitenkinimo šypsenėlė, tačiau ir ji tuoj pat dingo.
-
Lukas mėtė akmenukus, o jiems pasibaigus išsiburdavo dar ir savo ,,pramogą" tęsdavo toliau. Pakartojęs šį procesą gal penktą kartą vaikinas jau norėjo siekti akmenukų, bet jie buvo dingę. Lukas apsidairė aplinkui ir pamatė žmogų kuris dar nebuvo spėjęs susikišti burtų lazdelės ir šypsojosi labai baisia ir kiek bauginančią šypseną. Tad vaikinui neteko nieko kito kaip tik atsistoti ir jam pamojuoti.
-Ateik tu man čia, parodysiu kur bulvės dygsta, -sušnypštė Lukas ir išsitraukė lazdelę.
Vaikinas lėtai perlipo tvorelę ir pradėjo eiti prie to kuris jam sutrukdė mėgautis akmenukų mėtymu. Likus kažkur dvidešimčiai metrų Lukas kas kelis žingsnius pradėjo laidyti kerus visai prie pat žmogystos kojų, o priėjęs dar arčiau sustojo, įsikišo burtų lazdelę į striukę ir pasisveikino:
-Sveikas, malonu susipažinti aš Lukas. Tikiuosi, kad daugiau su tavim man neteks turėti reikalų.
O tada užsimojo ir trenkė į galvą.
-
Elias manė, kad žmonės civilizuoti. Paprastai jie daugiau ar mažiau tokie ir būdavo. Mandagūs ir mirtinai šalti savo mandagumu. Nesutarimus tik kraštutiniais atvejais sprendžiantys dvikovoje, dažniau pasitelkiantys šantažą ir rafinuotus keiksmus bei įžeidinėjimus. Ką gi, kartais sutinki ir kraštutinumų. Būdamas gana sveiko, nors ir keistoko proto, Elijas nesitikėjo už savo mažytę išdaigą sulaukti tokio pykčio protrūkio. Jei nebūtų reikėję gintis nuo svaidomų kerų žiežirbų, būtų pamanęs, kad berneliui verkiant reikalingi emocijų valdymo kursai.
Andrius, parankiai nespėjęs susikišti lazdelės atgal į palto kišenę, ja pamosavo atmušdamas kerus, kurie tiesiogiai jo nelietė, o kai bernelis prisiartino, atsitraukė kelis žingsnius ir perliejo šį žudančiu, nuožmiu žvilgsniu. Jo veblenimų nesiklausė, nujautė, kad taikingi pasisveikinimai ir šmaikštūs palinkėjimai nelabai dera su tokiu karingumu, tad kai tik šis užsimojo ranka, instinktyviai savasias iškėlė virš galvos ir gindamasis pasilenkė. Smūgis nepasiekė nuostabiai subalansuotos Andriaus šukuosenos, tik susidūrė su gynybai iškeltu vyro dilbiu. Elijas nustūmė įsikarščiavusio asmens ranką ir pasitraukė dar kelis žingsnius atgal, tolyn nuo tvorelės, juosiančios tvenkinį. Iškėlė lazdelę priešais save ir murmtelėjimu bei valios jėga išbūrė nematomą apsauginį skydą, jeigu tik užpuolikas nuspręstų įsibėgėjęs Andrių užgriūti.
- Jūs elgiatės nelabai mandagiai, - tarė, stengdamasis, kad nuskambėtų ne tik kaip paprastas komentaras, bet ir perspėjimas. Juk duomenų analitikas kišenėje visada nešiojosi virvelę, kuria galėjo pasmaugti, o šiandien - ir sumažintą savo kirvį.
-
Nors smūgis vos nelietė nepažįstamojo galvos, bet šis laiku spėjo sulaikyti smūgį, atsitraukti ir pamosuoti lazdele, kas tikriausiai reiškė, kad išsibūrė sau skydą.
-Na ne visi elgiasi labai mandagiai, galima taip pasakyti ir apie jus. Bent kiek žinau nėra labai mandagu pradanginti kitų daiktus ir apsimesti lyg niekur nieko. Taip pat aš jūsų paklausiu ar esate matęs mandagų klastuolį tam kuris jam nieko gero nepadarė? Tikriausiai ne. Taip kad apie mandagumą jūs galėtumėte ir patylėti ir pats dar jo pasimokyti prieš mokydamas kitus.
Išvaręs šitą ilgą kalbą Lukas sunėrė rankas vienoj vis dar laikydamas lazdelę jeigu kartais nepažįstamasis ruoštusį jį mandagiai pulti, šaukdamas kokį karo šūkį ar dar ką garsaus taip perspėdamas apie puolimą, įsirėmė kojomis į grindinį ir ėmė laukti atsikirtimo, puolimo ar dar ko.
-
Jaunuolis, su kuriuo nelauktai ir neparankiai Elijas susidūrė, žodžio kišenėje neieškojo. Tačiau negalima teigti, kad tie kaip riešutai iš jo burnos byrantys žodžiai buvo bent kiek geri. Elijas mintyse sutiko su teiginiu, kad jis pats pasielgė nelabai rafinuotai bei mandagiai, tačiau tai, jo manymu, nepateisino bernelio elgesio. Jis ryškiai buvo užsidegęs dvikovai ir muštynėms. Visa laimė, kad jiedu parke, kuriame žiobarai nesilanko. Godriko dauba - burtininkų miestelis, ir už tai Elijas galėjo dėkoti tik sau pačiam.
Andrius karčiai šyptelėjo. Bernelis rodėsi besiruošiąs gintis bet kokių duomenų analitiko su nepriekaištinga šukuosena veiksmų. Andrius mostelėjo lazdele ir panaikino apsauginį kerų skydą. Išsitiesė ir susikšo lazdelę į vidinę palto kišenę. Pirštai kišenėje brūkštelėjo per kerais sumažinto kirvio ašmenis.
- Manau, kad mes galime pasikalbėti ir taikiai išspręsti šį nesusipratimą, - tarė.
-
Lukas tikriausiai suprato, kad dabar pripezėjo nesąmonių ir kad to jis visai nemanė, tiesiog reikėjo kaip nors atsikirsti tam kuris čia ateina ir trukdo jam užsiimti mėgstama veikla, akmenukų mėtymu į vandenį. Nepažįstamajam pasiūlius viską išspręsti taikiai, pradanginus skydą ir įsidėjus lazdelę į kišenę vaikinas dar šiek tiek padvejojo, bet irgi įsidėjo lazdelę į kelnių kišenę iš kur ją galėjo jeigu reiktų greitai išsitraukti ir apsiginti ar pulti.
-Gerai, galim pasikalbėti gražiuoju ir susitarti ir išsiaiškinti viską, -kiek galėdamas ramiau ištarė buvęs klastuolis.
Jeigu pavyks man su juo susitarti gražiuoju, gal tada tikrai busgeriau ir vėliau ateityje vos jį pamačius pyktis dėl senų dalykų
-
Kalėdų atostogos reiškė viena: galima ištrūkti iš mokyklos ir niekas tavęs nepasiges. Pirmą kartą Dafydd pranešė, kad keliaus namo. O tokiu atveju svarbiausia išsinešdinti iš mokyklos. Ką jis veiks - visiškai ne profesoriūkščių, direktorės ir tuo labiau ne motinos reikalas.
Traukiniu atvykęs į Londoną velsietis iš karto pradėjo galvoti, kur jam praleisti tas tris palaimingas savaites. Iš pradžių ketino pasilikti Londone. Šiek tiek pinigų turėjo (ačiū, mamyte!), tad pigų hostelį užsisakyti būtų galėjęs. Gal net ir maistui užtektų.
Vis dėlto netrukus apsigalvojo. Londone buvo daug žmonių. O šis faktas klastuolio itin nežavėjo. Teko keliauti kur nors kitur. Ilgokai svarstęs Llewellyn nutarė keliauti į garsųjį Godriko Daubos miestelį. Nežinojo, ar ten bus kur prisiglausti, tačiau tikėjosi, kad bent kokią skylę ras. Juk čia turėtų keliauti visi šalies burtininkai! Be galo nuostabus miestelis. Tad tikrai koks nors viešbučiūkštis turėtų mėtytis.
Atkakęs į Gordiko Daubą ir užsisakęs beveik padorią nakvynę velsietis patraukė pasivaikščioti. Jį, tiesą sakant, ne itin domino visos miestelio garsenybės. Tai tebuvo ne itin didelė gyvenvietė, kurioje nesimala pernelyg daug žiobarų. Viskas. Dafydd ėjo be jokio tikslo, kol priėjo parką. Nors žiemos dienos buvo bjauriai trumpos, vaikinas galėjo tikėtis dar kelių valandų dienos. Tik reikėjo viltis, kad nepradės ir vėl snigti.
Raudonplaukis ėjo per ne itin maloniai atrodantį parką ir svarstė, kokio velnio čia atsigrūdo. Net pradėjo atrodyti, kad vertėjo pasilikti mokykloje. Juk per atostogas visokie mažiai išsivažinėja pas mamytes ir tėvelius, tad bendrajame kambaryje būtų vos keli žmonės. Deja, panašu, kad sprendimo nebepakeisi.
Dafydd atsisėdo ant suoliuko ir pirmą kartą gyvenime pasijuto vienišas.
-
O šitas Kalėdas ji praleis Godriko dauboj. Dievaži, ankstyvoj paauglystėj apie nieką daugiau ir nebūtų svajojus - eina kur nori, daro ką nori. Šita suaugusiųjų gyvenimo dalis visai patiko, nemeluotų. Atsitrenkė čia ieškodama įdomesnių reportažų šunlaikraščiui, kuriam tuo metu dirbo. O ką? Svarbu mokėjo, o egzempliorių popierius pusė velnio tiko sukti cigaretėms. Vieni pliusai. Koks jai skirtumas, kad kaip žurnalistės pavardę (ar dažniau inicialus) visi matys šalia straipsnių apie penkiolika būdų, kaip namuose sėkmingai išauginti karpas.
Nebuvo šalta. Ar išvis dar kada bus? Po Ašo treniruočių minusinė temperatūra nebebuvo iššūkis. Vyptelėjo pati sau, ieškodama kišenėje cigaretės. Po šitiek metų jau sugebėjo jo vardą mintyse sakyt nebesipurtydama, bet klausimas, ar būtų tokia drąsi sutikus jį realybėj. Aišku, būtų galima pasvajot. Praeitis jos sąmoningai vengė, galėtų ant rankos pirštų suskaičiuot, kiek kartų nuo baigimo susitiko žmonių, kuriuos pažinojo. Tarsi pasaulyje būtų likusi viena, o visi įvykiai nuo tada, kai paauglė paliko namus, tebuvo sapnas, košmaras, dienomis sapnuotas kažkieno kito. Liko tik randai ir kasdien blunkantys prisiminimai - viskas, ką Caroline žinojo apie save. Turėjo susikurti iš naujo. Norėjo? Taip. Padarė? Ne.
Idealių Kalėdų toje pačioje ankstyvoje paauglystėje nebūtų įsivaizdavusi kaip pilko dangaus ir besniegės žemės. Šalčio tebuvo vos vos, kad galėtum iš bėdos pavadinti žiema, jeigu plikos medžių šakos netyčia suklaidino. Kažkodėl šita parko parodija kėlė juoką. Penki medžiai ir trys suoliukai, bent taip pasirodė Carol, žingsniuojančiai pro vartus. Nebuvo didelė gamtos mylėtoja, nesuprato, kokio velnio medžius reikėtų specialiai sodinti vidury miesto. Ak taip, miesto. Kodėl toks betono vaikas staiga susigalvojo savo noru atsitrenkti į provinciją? Geras klausimas. Čia nematė spalvų (neieškojo jų ir kitur, bet gi reikia prie kažko prisikabint), žmonių irgi vos keli. Vardan Merlino, ar bent jau nusigert nepastebėtam čia bus įmanoma? Nes kol kas nepanašu, kadangi žmonių tematė kelis. Tiesą pasakius, neskaičiuodama savęs, regėjimo lauke turėjo tik dar vieną veikėją - kažkur tolėliau įsitaisiusį raudonplaukį. Ką tik skundėsi spalvų trūkumui, o dabar ryški ševeliūra tik dar labiau suerzino. Dežavu? Ne, neprisiminė, kad būtų tokią kažkur mačiusi, bet kad erzino pagiriotą galvą - puikiausiai. Ir net jeigu negalėjo prisiminti nieko malonaus apie tą pokalbį (tikrai stengėsi), visgi pasuko link suoliuko.
Atsisėdo šalia nesakydama nei žodžio ir neskubėdama prisidegė dar einant išsitrauktą cigaretę. Jeigu dar kiek pamėgintų, gal ir sugebėtų prisimint vaikio vardą. Nors kam? Kreiptis pirma kol kas neketino - vis tiek jis turės sureaguot į neaiškią ir nelabai pageidaujam personą, su cigarete įsitaisiusią šalia. O jeigu nesureaguos, ką gi Caroline išpūtė dūmą ir vyptelėjo pati sau bent kažką nuo praeito susitikimo išmoko...
-
Sakoma, kad tarp "vienas" ir "vienišas" kai kuriais atvejais gali būti milžiniškas skirtumas. Gal ir taip, Dafydd nežinojo. Nors sėdėdamas ant suoliuko buvo ir toks, ir toks. Gal tikrai reikėjo likti mokykloje. Ten bent būtų normaliai šilta. Nereikėtų šalti užpakalio ant šito suoliuko, ant kurio atsisėdo ir dėl ir Aukščiausiajam nežinomų priežasčių vis dar sėdėjo.
Atrodė, kad jis ten sėdi jau kelias valandas, nors tebesilaikanti dienos šviesa paneigė tokią mintį. Beveik sušalo, nors to nejautė. Pernelyg įtemptai galvojo apie tai, kas vyksta - ar nevyksta - gyvenime. Net pagalvojo, kad gal vis tik reikėjo grįžti namo. Kad ir koks kvailys būtų patėvis, kad ir kaip erzintų brolis, nereikėtų bent jau būti visiškai vien(iš)am.
Vos tik šalia kažkas atsisėdo, Dafydd iš karto tą pajuto. Tai nustebino ir jį patį: atrodė, kad yra toks susimąstęs, kad net ir šalimais nugriaudėjęs sprogimas neatkreiptų dėmesio. Vis dėlto šalimais atsiradusi persona, matyt, buvo kažkuo ypatinga, mat vaikinas iš karto ją pajuto. Atsargiai žvilgtelėjęs į jos pusę vaikinas nemaloniai nustebo: kartą jau teko šitą moteriškę susitikti. Ir tai įvyko Londone, ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis. Kaži ko ji čia atsivilko? Londone baigėsi alkoholis ir cigaretės? Turbūt nereikia tikėtis, kad ji persekioja jį, Dafydd. Bet ko ji atšliaužė į šitą parką? Negi matė, kaip vaikinas išėjo iš prakeikto viešbutpalaikio? Raudonplaukis jau gailėjosi, kad atsidūrė ne kur kitur, o čia. Gal vis tik reikėjo pasirinkti Kalėdoms vietą, kur yra daugiau žmonių. Tada būtų lengviau nekristi į akis. Juk ji galėjo ir tiesiog eiti per parką ir pamatyti jį sėdintį ant suolo. Nemanau, kad jai tas susitikimas buvo malonus sugriežė dantimis raudonplaukis, prisiminęs popiergalį, kurį įdavė girtuoklė. Ir kurį jis netgi atidavė adresatui. O štai apie tą žmogų galvoti visai nesinorėjo. Ypač Kalėdų išvakarėse. Nepaisant to, kad Dafydd šios šventės nešventė, tai nebuvo priežastis tokią dieną galvoti apie Džeimsą Greywindą.
Vaikinas ilgokai sėdėjo ir nieko nesakė. Nė nekrustelėjo. Nors išlindęs iš apmąstymų jis pajuto šaltį, stengėsi nieko nedaryti, kad tik nesuteiktų prakeiktai girtuoklei malonumo. Visiškai nenustebo, kai moteris pradėjo pūsti dūmus. Ji aiškiai buvo tokia beviltiška, kad tikriausiai net ir gulėdama karste trauks dūmą. Šlykštu pasipiktino klastuolis ir galiausiai neištvėrė:
- Ir ką gi čia pametė girtuoklė Greywindpalaikio draugužė?
Jis neatsisuko. Apsimetė, kad jos nemato. Jeigu girtuoklė nori, gali pamanyti, kad tie žodžiai net nebuvo pasakyti. Gal jai tik pasigirdo - su tokia prarūkyta ir pragerta galva tai buvo visai įmanoma.
-
Iš pasikeitusio vaikio balso tono jau galėjo suprasti, kad šis ją prisiminė beveik iškart. Kurgi neprisiminsi tokios asmenybės, kuri vidury baltos dienos bare sugalvojo elgtis dar durniau, nei įmanoma numanyti. Paglostė savigarbą? O taip, kas gi šuniui uodegą pakels, jeigu ne pats. Savo ruožtu įsistebeilijo į ryžos ševeliūros savininką, mėgindama ieškoti kažkokių pokyčių nuo praeito susitikimo. Na, bent jau tiesiai muštis nesiveržė, tas jau tikriausiai pagirtina, nors gera nuotaika nespinduliavo nei iš tolo. Nežinojo tikslaus jo amžiaus, bet jeigu pernai dar mokėsi, galbūt mokosi ir šiemet, tai kokio velnio prieš šventes išsinešdino iš mokyklos? Ten šilta, gerai maitina ir musės nekanda. Kas nepatiko? O jeigu jau baigęs - tuo labiau, turėtų sėdėt namuose su šeima (tėvais ar naujai sukurta - nenutuokė, kokio amžiaus vaikai išsikraust iš tėvų namų, nes pati tai padarė keturiolikos), o ne apmirusiam parkely vidury apmirusio miestelio. Toks dvipusis tyrinėjimas apsimetant, kad nei vienas kito nepastebi iš tikrųjų, truko gal porą minučių, kol galiausiai vaikinukas nutarė prabilti. Išgirdus vardą, cigaretė tarp pirštų sudrebėjo. Carol ironizuodama kilstelėjo antakius, pati mėgindama sugrįžt į padorią šneką. Džeimso pavardė veikė gerokai stipriau, negu būtų norėjus pripažinti.
- Ir tave su artėjančiom,- linktelėjo ir susikėlė koją ant kojos, pasisukdama į ryžaplaukį. Dabar jau rimtai pasistengė prisimint jo vardą, bet pragertos smegenys šiuo klausimu ne pačios patikimiausios tarpininkės. Ir negali sakyt, kad vaikis tada buvo visai neteisus.- M, žiūrėk dar ne toks ir durnas kaip atrodai- prisimerkė tikėdamasi, kad apsiblausęs vaizdelis visgi primins tą naktį? rytą? popietę? kada jie susitiko.- David? Dafydd? Tikrai kažkaip panašiai,- kilstelėjo cigaretę prie lūpų, tačiau užsitraukti pamiršo.
Visai ne laikas buvo čia atšliaužti rankiot praeities šukių, regis, buvo su savim sutarusi, kad gali sėkmingai apsimesti, jog pastarieji metai neegzistavo ir pamėgint su savim susipažint iš naujo. Hehe, dar kiek, ir pati savim būtų patikėjus. Misija nesėkminga, bandykit dar kartą...
- Vietinis?- vėl pasuko galvą į Dafydd, kita ranka nubraukdama plaukus už nugaros.- Nes neįsivaizduoju ką dar galėtum veikt šitoj landynėj,- elitinis burtininkų miestelis? Neeea.- Beje, kad jau užsiminei, Džeimsui linkėjimai perduoti?- specialiai neminėjo pavardės. Nekentė jos nuo pat dienos, kai atrado užrašytą ten, kur visai nesitikėjo, todėl į bet kokias užuominas reagavo, švelniai tariant, jautriai.
Ironija, kad prieš kelias minutes neketino turėt kontakto su jokiu gyvu padaru (išimties tvarka pakęstų barmeną), bet dabar buvo netgi labai įsitraukusi į pokalbį (apgailėtina, kai apsikeitimas frazėmis jau staiga pakrikštijamas pokalbiu). Nebaigtą cigaretę numetė ant žemės ir atsainiai sutrynė kulniuku - visgi jėgos įdėjo tiek, tarsi po juo gulėtų bent keli sluoksniai tamsiai mėlyno audinio. Neapykanta šitai spalvai vis dar nedingo, nors praėjo bene dešimtmetis. Ir ne, ne dėl to, kad būtų staiga susirūpinusi ryžaplaukio plaučių sveikata ir kenksmingomis dervomis. Tiesiog pabodo, kaip ir viskas pastarosiomis dienomis. Keista, tačiau gyvas šalia sėdintis padaras buvo bent kiek įdomesnis, nei rašomosios mašinėlės klavišai ir pernelyg lengvai į sieną dūžtančios plono stiklo taurės. O noras bendrauti Carol atveju buvo jau ne šiaip pažanga.
- Ne laikas namo padėt mamai kalakuto kepti?- paklausė, nenuleisdama akių nuo nuo priešais esančio (negalėjo pavadinti augančiu dėl visiško gyvybės požymių nebuvimo) medžio, bet buvo visiškai tikra, kad Dafydd klausa skųstis neturėjo. Na, bent jau ne dėl jos kaltės.
-
Kai tikiesi, kad tave gražiausiai ignoruos, savaime aišku, kaip tik taip ir nenutinka. Tad nenuostabu, kad girtuoklė iš karto reagavo į klausimą. Nors kažin ar tai galima pavadinti reagavimu į klausimą, mat jos pasakyti žodžiai atrodė nei į tvorą, nei į mietą. Galbūt dėl šitos priežasties vaikinas nerado ką pasakyti. Žinoma, būtų galėjęs dar kelis kartus paklausti to paties, tačiau pernelyg ilgai galvoti apie nelemtą profesorpalaikį? Ne, šito visai nesinorėjo.
- Džiugu girdėti, nes pati, matyt, nepalyginamai durnesnė nei atrodai, - neaiškiai burbtelėjo klastuolis. Ir toliau nežiūrėjo į moteriškę. Tarsi laukė, kada gi pagaliau prakeiktas dūmų kvapas taps nepakenčiamas, nors kol kas to taip ir nesulaukė.
Ji žino mano vardą? susiraukė Dafydd, išgirdęs, kaip moteris bando kažką pasakyti. Nesusilaikęs žvilgtelėjo į ją. Cigaretė, savaime aišku, lūpose. Dafydd demonstratyviai atsiduso, tačiau nieko daugiau nebesakė. Tik klausė savęs, kokio velnio jis vis dar sėdi čia, užuot nešdinęsis bet kur, kur nėra šitos girtuoklės.
- Greywindpalaikis su tavimi? - klaustelėjo raudonplaukis, ignoruodamas klausimą, kuris buvo užduotas jam pačiam. Dar betrūko, kad šita pradėtų rūpintis, ką jis čia veikia! Vis dėlto, nepaisant to, kad yra dar tik šeštame kurse, Dafydd buvo pilnametis. Kur norėjo, ten ir leido atostogas. Ak, būtų tiesiog puiku nebegrįžti į tą pragaro skylę, pavadintą Hogvartsu... - Atidaviau aš tą tavo kvailą popiergalį. Daugiau nieko neprašei, kvėša, - rėžė vaikinas. Ir kodėl ji būtinai turi pažinoti Greywindpalaikį? Argent ar Moore - ir tie būtų geriau. Ne, kur ten. Jiedu būtinai turi šnekučiuotis apie tą, kurio Dafydd negali pakęsti labiausiai!
Susinervinęs vaikinas norėjo išplėšti nuorūką girtuoklei iš žabtų, kai ji, velsiečio nuostabai, padarė tą pati. Dafydd net nerado ką pasakyti. Galvoje sušmėžavo mintis pasveikinti moteriškę su proto nušvitimu, tačiau atrodė, kad tai nebūtų itin tinkama. Vis dėlto tai ne šiaip proto nušvitimas - tai ištisas žygdarbis!
Raudonplaukį kiek nustebino moteriškės bendravimas. Juk buvo akivaizdu, kad jiedu nėra vienas kitą itin mėgstantys žmonės. Tad ko ji čia iš viso sėdi? Visų pirma, ko atsivilko būtent prie šito suoliuko?! O dabar tarsi palaiko pokalbį, tačiau spokso į kažkokį medį. Ryškiai bando išsiblaivyti nutarė velsietis. Viduje pradėjo kilti keistas pyktis. Ant visko. Tiek šitos girtuoklės, tiek motinos, tiek savęs, tiek netgi Džeimso Greywindo.
- O pačiai ne laikas kepti kalakutą? - metė Dafydd ir atsistojo. Jeigu reikės tverti su šita dar bent kelias akimirkas, vaikinas nežinojo, kas gali atsitikti. Bet kuriuo atveju tai nebūtų gerai.
-
Apžergusi senąją ir jau kiek spėjusią papūti šluotą Heidi skrido kuo tolyn nuo Moriso. Nors jį iš dalies ir mylėjo, bet nenorėjo jam leisti atimti, kas jai buvo svarbu. Vienintelis dalykas kuris buvo likęs nuo to laiko kuomet ji išsiskyrė su tėvais buvo Balsas, kuris lyg šuo ar koks kitas švelnus naminis gyvūnėlis ją nuramindavo ir saugodavo. Globėjas nesuprato, kad atėmęs vienintelį dalyką kurį turi tamsiaplaukė pasmerks ją liūdesio dienoms.
Kas kiek laiko, kai atrodydavo, kad nuskrido jau daug mergaitė sustodavo, pavalgydavo ir kartais net savomis kojomis įveikdavo dešimtį kilometrų, o tuomet vėl skrisdavo kol ateidavo naktis. Na, o kitas dienas viskas tęsdavosi taip pat, tik aišku visas keliavimo procesas sustodavo atėjus lietingoms dienoms. Tuomet klastuolė apsistodavo kur nors kur yra stogas ir pratūnodavo kol lietus praeidavo. Heidi neįsivaizdavo kiek jau taip keliauja, kaip ir neįsivaizdavo kiek pajėgs taip keliauti, nes pinigų kuriuos galėtų išleisti mažėjo. Galbūt praėjo savaitė, kelios, o galbūt net mėnesis ar daugiau nuo to laiko kuomet mergaitė iškeliavo iš namų ieškodama geresnės vietos gyventi.
Tamsiaplaukės tikslas buvo pasiekti Godriko daubą kurioj planavo kažkur apsistoti, na, iki to tikslo buvo likę netgi mažiau negu savaitė arba kiek daugiau nei tiek, bet kadangi ji buvo pasimetusi laikė to tiksliai pasakyti negalėjo.
Po kelių dienų
Naktis - nuostabus metas atskristi į miestelį nepastebėtai. Heidi kiek nepatogiai nusileido miestelio parke ir ėmė dairytis padoraus medžio įdėti šluotai, kad jos kas nepamatytų. Tokių atrodė tikrai nemažai, bet jie visi buvo toliau nuo takelio, kas visiškai nepadėjo, nes mergaitė nenorėjo tos šluotos praganyti. Nusivylusi, kad nesugeba rasti vietos šluotai pasiėmė ją su savimi ir ėmė vaikščioti apie parką ieškodama kokio nors suoliuko, kuris būtų kiek nuošaliau ir būtų geras numigti. Atrodė, kad tamsiaplaukė rado tokį, bet jis buvo kiek aplaužytas, bet kadangi jai tai dabar buvo mažiausiai svarbu ji pasidėjo šluotą po suoliuku, o tuomet nusiėmusi kuprinę su rūbais, nedideliu buteliuku vandens bei nedidelėje kišenėje esančiais galeonais, pasidėjo ją ant suoliuko ir pabandė užmigti.
Ėjo minutė po minutės, bet klastuolei vis nesisekė užmigti, tad buvo likęs vienintelis dalykas kurį ji galėjo daryti. Kadangi ji buvo apvaikščiojusi tik nedidelę parko dalį ji turėjo puikią, tiksliau nuostabią galimybę apvaikščioti jį. Pasiėmusi kuprinę nuo suoliuko ir šluotą nuo žalios žolės Heidi patraukė parko takeliais. Iš pat pradžių parkas atrodė tikrai stulbinančiai, bet galų gale visa tai ėmė atsibosti, tad mergaitė ėmė dairytis kokios nors atviros vietos kur ji galėtų prigulti ir tiesiog stebėti žvaigždes. Paieškos netruko labai ilgais bet taip pat, tai nebuvo ir labai lengvos paieškos. Radusi tą nuostabią vietą tamsiaplaukė šluotą kuprinės šone ir padėjusi galvą ant daiktų nešyklės ėmė stebėti dangaus žiburėlius.
-
Jau praėjo beveik metai, kai Edgar'as grįžo į Godriko Daubą. Būtų galima sakyt, jog viskas stojo į įprastas vėžias. Tik prieš tris metus, prieš kerų nuo elfo perėjusių ant Edgar'o aktyvavimasi, juodaplaukis burtininkas gyveno laisviau ir nemedžiodamas kitos rasės atstovų. Dabar jis buvo įspraustas į tam tikrus rėmus, dėl kurių nesirodė lauke dienos metu, o iš namų išlįsdavo tik naktį. Kadangi buvo vasara, tai savo medžioklei ar kartais išpuolantiems įprastiems pasivaikščiojimams, kurių vieną turėjo ir dabar, laiko buvo mažiau. Priežastis paprasta - lauke vėliau temo, todėl ir slampinėjančių ilgiau nei įprasta po Godriko Daubą buvo daugiau.
Jeffter'is šį sykį lankėsi Godriko Daubos parke. Buvo pora valandų po vidurnakčio. Burtininkas žingsniuodamas akmenimis grįstu taku pastebėjo už tolėliau esančio suolelio bei už jo esančių poros medžių kažką gulint ant pievutės. Ir vėl? paklausė savęs, kai vaizdas jam pasirodė jau kažkur matytas. Ir panšų vaizdą jis iš tiesų matė, tik kažkur prieš pusmetį, kai Melynajame parke sutiko Mayrą, su kuria vėliau apturėjo problemų. Nors ir buvo problemų, šios personos neignoravo, kaip ir kiekvieno anksčiau sutikto tokiu paros metu. Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas negalėjo pasakyti kokio amžiaus asmuo ten guli, nes tiek neįžiūrėjo. Priėjęs prie mūrinio suolo magas prisėdo ant jo savo nugarą atsukdamas į gulinčiąją. Nors atrodo, kad vaikinas tiesiog nieko negalvodamas įprastai sėdėjo, jis iš tikro ausimis stengėsi nepraleisti jokio garso, kuris galėtų slisti už jo.
-
Nors kuprinė ir nebuvo labai patogi pagalvė, o žemė patogi vieta gulėti, bet Heidi vis tiek kažkaip užmigo. Nors ir miegas nebuvo ilgas, bet per tą laiko tarpą mergaitė spėjo susapnuoti košmarą. Nors viskas sapne ir prasidėjo gražiai, bet jau tuoj viskas tapo nebe tokiu gražiu dalyku. Iš pat pradžių klastuolė ramiai skrido virš nemažo vandens telkinio, bet vos tik pamatė žemės lopinėlį išgirdo kaip kažkas traška, o pažvelgusi į šluotą pamatė, kad ji visa sutrūkusi, kai šluota persiskyrė į dvi dalis vanduo apačioje ėmė greitai didėti ir dar prieš pasiekiant apačią Heidi atsibudo klykdama ir išpilta šalto prakaito. Nuslopinusi savo klyksmus mergaitė apžvelgė aplink save ieškodama kažkokių pokyčių ir nors vienas buvo tiesiai priešais ją ji jo nepastebėjo. Vos tik pamatė kažkokį siluetą kurio anksčiau lyg tais ir nebuvo klastuolė ėmė galvoti apie grėsmes kurias tamsesnis dalykas už tamsą galėjo sukelti. Nors priežasčių kodėl reikėtų dingti iš čia ji buvo sugalvojusi ne vieną, bet tamsiaplaukė vis tiek sumanė bandyti savo laimę ir pasisveikinti su nepažįstamuoju:
-Sveiki, -nedrąsiai ištarė Heidi ir atsistojusi ėmė spoksoti į tamsų siluetą, bet kuriuo metu pasiruošusi bėgti kiek kojos neša.
Kad tik nebūtų blogas ir nebandytų manęs nužudyti ar kitaip nuskriausti tokios mintys sklido mergaitės galvoje laukiant nepažįstamojo atsakymo.
-
Jeffter'is prasėdėjo, gal pusę valandos ir nieko nevyko. Gal tas asmuo buvęs už Edgar'o nugaros sugebėjo kažkaip patyliukais pakilti ir dingti. Galimas daiktas, tačiau juodaplaukis neatsigręžė į tą pusę. Kažin kiek laiko jis būtų taip sėdėjęs. Neaišku. Bet pusvalandį tikrai išsėdėjo. Išgirdęs klyksmą buvęs Hogvartso profesorius pasuko galvą į kairę pusę ir pažvelgė sau per petį. Atrodė, kad kažkas būtų užpuolęs tą gulėjusią personą. Tačiau taip tik atrodė. Ji klykė visai dėl kitos priežasties. Netrukus ji nedrąsiai pasisveikino. Edgar'o ausis pasiekė vaikiškas balsas. Antgamtė? iškart šovė mintis prakalbus mergaitei. Jau naktį buvo susitikęs su vienu vaiku. Ir tikrai tas vaikas buvo ne žmogus. Na, šis bent nešiepė dantų vos tik pamatęs magą. O gal ir šiepė, tiesiog žaliaakis vaikinas to nematė, nes mergaitė buvo tolėliau nuo tako, ten, kur buvo kiek mažiau šviesos.
- Neturėtum būt namie?- kelnių kišenėje susirado burtų lazdelę. Nors kalbėjo su vaiku, jis galėjo būt pavojingas. Taip pat klyksmas galėjo atkreipti kieno nors dėmesį, jei kažkas dar buvo parke be jų abiejų. Juodą maikę vilkintis tamsiaplaukis pakilo nuo suolo. Apsidairė aplinkui ir pilnai atsigręžė į neseniai rėkusią mergaitę.
-
Neilgai trukus siluetas pasuko galvą į jos pusę ir taip pat kaip ir ji stebėjo jos veiksmus. Iš pradinio žvilgsnio šis tamsuolis atrodė kiek pavojingas, bet klastuolė nusprendė, kad jeigu būtų norėjęs ją užpulti būtų, tai padaręs anksčiau. Nors būtų buvę protingiau stovėti pilnai ant dviejų kojų, bet Heidi didesnę svorio dalį permetė ant kairės kojos, kad būtų bent kiek patogiau stovėti. Tamsusis daiktas nepasirodė esantis labai malonus, nes vietoj to, kad pasisveikintų ėjo tiesiai prie reikalo.
-Na, čia toks sunkesnis reikalas, -kiek drebančiu balsu pradėjo kalbėti mergaitė. -Bet aš neturiu tokių jau namų.
Tamsiaplaukė trumpam nutilo ir dar kiek apžvelgusi jau stovintį vyrą tęsė toliau:
-Pirmiausia gyvenau tokį gyvenimą kurį gyvena dauguma vaikų, tai yra su tėvais, tada patekau į vaikų namus, ten mane įsivaikino kažkoks Magijos ministerijos darbuotojas ir va ne per seniausiai aš iš jo pabėgau ir dabar esu čia.
Klastuolė jautėsi pakankamai saugiai prie nepažįstamojo, kurio net vardo nežinojo, o tuo labiau ar čia tokio balso moteris ar vyras. Kadangi nei vienas nežinojo kito asmens vardo mergaitė nusprendė prisistatyti pirma ir taip galbūt sužinoti šiojo vardą, kad nereiktų kreiptis dėde ar pone, ar dar kokiu keistu pavadinimu, kurie jai nebuvo būdingi.
-Aš Heidi, o koks tavo vardas? -tamsiaplaukė pabandė nusišypsoti maloniausia šypsena kokia tik leido apsimiegojęs veidas.
Klastuolei labai norėjosi sužinoti kur ji galėtų permiegoti ar apsigyventi, bet taip pat, o gal net labiau norėjosi išaiškinti kitus dalykus, tad nusprendė, kad gyvenimo reikalas truputį palauks.
-
Iš pradžių tamsiaplaukis vaikinas stebėjo, kaip mergaitė pakyla nuo žemės, o vėliau jau klausėsi ką ši šneka. Stovinti ant pievos mergina jau pirmaisiais sakiniais sugebėjo sutrikdyti Edgar'ą ir šiam sukelti papildomų minčių. Nebuvo įsitikinęs, kad šioji sako tiesą. Jei ir tai ką ji kalbėjo buvo tiesa, tai tuomet ji, kaip nepažįstamam žmogui daug ką pasakė. Aišku, ten tokios detalės, kaip tai, jog ji gyveno su tėvais, o vėliau vaikų namuose, didelės reikšmės burtininkui nesudarė. Tačiau tas jos pasisakymas, jog pabėgo nuo globėjo dirbančio ministerijoje vertė Jeffter'į susimastyti. Jam tikrai neparanku buvo susitikti su ministerijos darbuotoju. Nors su viena buvo susitikęs ir nieko iki šiol nenutiko. Bet prisiminus jos buvusią būseną galima suabejoti tuo, jog ji išteis dirbo ministerijoje.
- O kas ta Magijos ministerija?- vos tik susipratęs, kad niekaip neišsidavė, jog yra magijos pasaulio atstovas, paklausė žaliaakis mergaitės. Taip, dabar buvusio Hogvartso moksleivio galvoje sukosi dvi teorijos. Viena buvo ta, kad mergaitė apie jį žinojo, o kita, kad vaikiškas neapdairumas leido jai pamiršti faktą, jog egzistuoja burtininkų pasaulis. Ir dabar Edgar'o padėtis buvo tokia, kad pastarasis variantas atrodė toks absurdiškas ir toks sunkus sunkiai prilyginamas atsitiktinumui.
-
Heidi stovėjo ir stebėjo beveik nejudantį siluetą, kuris tikriausiai taip pat stebėjo ir ją. Viskam ką mergaitė pasakė jis buvo pernelyg ramus ir neparodė emocijų dėl ko tamsos žmogus jai dar labiau patiko. Didžioji dalis išgirdusių tokią istoriją būtų ėmę ją glostyti, myluoti, apkabinti ir daryti dar visokius durnus dalykus kartodami kokia ji vargšė ir klausdami ar jai nereikia pagalbos. Tokie kaulų pripildyti odos maišai jai jau buvo atsibodę, nes keliaudama kelyje vis sutikdavo tokių kurie siūlė savo pagalbą, bet tokio dalyko ji nenorėjo iš jų priimti iki dabar. Kai suprato, kad jau geriau būtų pasilikusi pas juos negu vykusi čia. Bet tuomet jie tikriausiai būtų kvietę Morisą pas juos ir tas būtų tamsiaplaukę pasiėmęs su savimi į kalnų namą. Tamsiam objektui paklausus kas yra Magijos Ministerija klastuolė suprato padariusi didelę klaidą, nes ji šiek tiek išdavė burtininkų pasaulį ir dabar reikėjo sugalvoti kokį gerą paaiškinimą.
-Šūdas, -tyliai pasakė Heidi. -Tai tokia saldainių parduotuvė. Ten dirbantys žmonės sako, kad tenai gaminami geriausi saldainiai mieste ir jų skonis magiškas, bet jie kvepia lyg ištraukti iš tualeto, tad net niekada ir neragavau jų, tad tiesiog vadinu juos šūdu.
Mergaitė nemokėjo meluoti ir šis tamsus stulpas turėjo tai suprasti iš to kaip ji kalbėjo ir stengėsi nupasakoti tą parduotuvę ir jos saldainius. Eh, kad būčiau užčiaupusi burną ir nekalbėjusi apie tą Magijos Ministeriją. Dabar kažkoks žiobaras žino apie ją, nors ir nežino jos tikrosios paskirties, bet vistiek. Tamsiaplaukei buvo kiek keista, kad šis stovintysis ignoravo jos kitus klausimus, kas ėmė kelti įtarimą dėl jo tikslų. Klastuolė pasitaisė lazdelę esančią kišenėje, kad kartais neišlystų ir šis vyras jos nepamatytų, o tuomet paėjo kelis žingsnius į priekį, kad jie galėtų įsižiūrėti į vienas kito veidus. Heidi buvo šiek tiek nusivylusi savimi, tad norėjo greičiau dingti iš čia kol neprikalbėjo nesąmonių, bet taip pat norėjo likti čia su šituo siluetu kurio veido vis dar nesugebėjo įžiūrėti.
-
Juodą pirštinė iki alkūnės mūvintis burtininkas šyptelėjo, kai mergaitė ėmė kalbėti apie kažkokią saldumynų parduotuvę mėgindama išsisukti iš padėties ir pridengti nejučia išduotą magijos pasaulį. Nors taip galėjo mėginti užmėtyti pėdas ir dėl išsidavimo, jog žino apie Edgar'ą. Pastarasis net nežinojo tikėti šiuo vaiku, ką tik žengtelėjusiu link jo, ar ne.
- Tai kokias pareigas užima tavo globėjas?- Jeffter'is ištraukęs ranką iš kišenės bandė daugiau išsiaiškinti apie sutiktąją ir jos globėją. Jis žvelgė į priešais esančias akis, kurias matė kur kas geriau.
- Ar jis irgi gyvena Godriko Dauboje?- dar mestelėjo papildomą klausimą jau įtardamas, jog tas globėjas galėtų būti jo krikštasūnis, kurio medžioklę kol kas buvo atidėjęs. Na, tiesą sakant tai medžioklei ir nebuvo galimybės, kai pusvampyris, išmestas iš ministro posto, dabar buvo apdairus ir nieko nedarė kaip akis išdegęs.
Buvęs Grifų Gūžtos atstovas Hogvartse dar turėjo klausimų Heidei klausimų, tačiau nemanė, kad jau yra tinkamas laikas jiems užduoti. Pirma reikėjo gauti atsakymus į tuos klausimus, kuriuos jau uždavė. Laukdamas tų atsakymų vaikinas dar kartelį apsidairė, kad pasižiūrėtų ar nevyksta nieko keisto aplinkui.
-
Heidi stovėjo kiek persigandusi priešais siluetą ir bandė neparodyti, kad meluoja nors jis tikriausiai tai jau buvo supratęs. Atrodė, kad tamsos žmogus šyptelėjo, bet mergaitė buvo linkusi tuo abejoti, tad ir toliau apsimetė, kad Magijos Ministerija yra saldumynų parduotuvė. Kadangi žmogysta ėmė klausinėti jos klausimų tamsiaplaukei teko į juos atsakyti stengiantis nuslėpti, kad ji yra burtininkė.
-Mano globėjas užima kasininko pareigas, bet labai svajoja dirbti kepėju ir daro viską, kad pasiektų šios svajonės.
Klastuolė trumpam nutilo leisdama juodukui suvirškinti informaciją bei užduoti klausimą apie gyvenamąją vietą.
-Ne, jis gyvena kažkur Alpių kalnuose. Kažkada rodė žemėlapyje, bet dabar negalėčiau parodyti.
Heidi nutilo leisdama juodajai (ne)grėsmei suvirškinti informaciją ir pateikti kitus klausimus, bet prieš tai mergaitė taip norėjo susižinoti jai svarbų dalyką.
-Gal, jūs, kartais turite namus ir galėtumėte mane priglausti bent šiai nakčiai? Nes taip išėjo, kad aš neturiu jokio pinigo kuriuo galėčiau susimokėti už nakvynę kažkur, o darbo kaip užmokesčio jie tikriausiai neimtų. Jeigu norėsite galėsiu jums sutvarkyti namus, taip atsilygindama už nakvynę.
Klastuolei vis dar buvo keista į kitus kreiptis „jūs“ ir nors taip teko kreiptis gyvenant vaiknamyje, bet laikas pas Morisą vis ką vėl gražino į senas vėžes ir mandagūs krepiniai iškrito iš josios žodyno iki dabar. Kaip ten bebūtų, bet tamsiaplaukė labai tikėjosi, kad aukštas juodas daiktas įsileis ją į savo namus pernakvoti ir nenudobs vos įžengus prie tikriausiai medines duris.
-
Edgar'o sutiktas mergaičiukas ir toliau melavo išsijuosęs. Tačiau tą darė gana neblogai, ir jei juodaplaukis magas nebūtų magijos pasaulio atstovas, tai kažin ar būtų supratęs, jog Heidi jam kabina makaronus ant ausų. Dar žiobarui turbūt kiek keistai skambėtų ir tai, jog žmogus dirbantis kažkokioje krautuvėlje yra įsitaisęs kažkur Alpėse.
- Tu tikrai drąsi, jei esi nusiteikusi eiti pas naktį sutiktą žmogų, kuri pažįsti vos kelias minutes,- rimtu žvilgsniu žiūrėjo į mergaitę, - Bet nežiūrint to, bet kokiu atveju nemanau, jog tau būtų saugu su manimi. O gal tą tu žinai?- žalios akys kiek išsiplėtė suformuodamos vaikino veide nustebusį žvilgsnį. To paklausė, nes vis dar nebuvo tikras, kad sutiktoji apie jį nežino.
- O ir pačiam nebūtų saugu parsivesti nepažįstamą, nepaisant to, kad jis tėra vaikas,- dabar žaliaakis burtininkas kalbėjo apie galimas rizikas jam pačiam, - O kai tas nepažįstamas taip įnirtingai meluoja, tai rizika jį pasikviesti pas save į namus yra dar didesnė,- netiesiogiai pareiškęs, jog perprato mergaitės melus, apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas ėmė svarstyti ar verta čia su ja dar stoviniuoti ir šnekučiuotis. Vienintelis dalykas, kuris dar laikė tamsiaplaukį burtininką buvo tai, kad nežinojo ar ji yra antgamtė.
-
Siluetui užsiminus apie saugumą Heidi tik tada susimąstė, kad galbūt ir nėra labai protinga eiti pas ką tik sutiktą žmogų į namus, bet mergaitė prie jo jautėsi per daug saugiai, kad imtų bijoti ir atsisakytų savo plano.
-Na taip, su ką tik sutiktu žmogumi eiti nebūtų labai saugu, bet būnant prie tavęs, -tamsiaplaukė net nebesistengė naudotis mandagiais kreipiniais, -aš jaučiuosi pakankamai saugi, tad ir elgiuosi kaip atrodytų kitam neatsargiai ir nesaugiai. Taip pat nežinau kodėl man turėtų būti su tavimi nesaugu, tad tikiuosi gauti bent jau šiokį ar tokį paaiškinimą kuris man padės suprasti kodėl reikia tavęs bijoti.
Tamsuoliui ėmus kalbėtis su savimi klastuolė tik klausėsi jo, bet šiam paminėjus, kad su melage jam pačiam būtų nesaugu šioji nustėro. Priešais ją stovėjo ne žiobaros, o burtininkas, kuris ją nuo pat pradžios apgaudinėjo. Kita priežastis dėl ko mergaitė nustėro buvo ta, kad netiesiogiai, bet buvo pagirti jos melavimo įgūdžiai, kurie net nebuvo tokie geri.
-Daryk ką nori, tiesiog žinok, kad kastuvą valdau geriau nei lazdelę ir nors Dvikovų turnyre iškovojau trečią vietą, bet tik vienoje iš dviejų tų kovų man teko kovoti normaliai ir joje aš pralaimėjau. Tad nemanau, kad tau keliu kokią grėsmę. Taipogi panašu, kad esi galingesnis burtininkas negu aš, tad tau mane įveikti būtų taip pat lengva, kaip man pasodinti tavo darželyje gėlių, -tamsiaplaukė kiek nutilo galvodama ką dar galėtų pasakyti. -Taip pat aš esu tiesiog burtininkė be jokių papildomų priedų, tad, tai yra dar viena priežastis dėl ko tau nereikia manęs baimintis.
Klastuolė stovėjo priešais juodos aprangos vyriškį, kuris kaip buvo panašu norėjo išsinešdinti iš čia greičiau ir jautėsi lyg mažam vaikui sakydama priežastis dėl ko ja galima pasitikėti.
-
Ar ji bent suvokia ką kalba? Edgar'as niekaip negalėjo patikėti tuo ką girdi. Sutiktoji mergaitė teigė, kad būdama šalia jo jaučiasi pakankamai saugi. Juk, jei pasitvirtintų, jog ji yra antgamtė, tai jos tas saugumo jausmas būtų išsyk sudaužytas į šipulius. Tą tokį Heidi saugumo jausmą dabar burtininkas logiškiausiai galėjo paaiškinti tik vienaip. Jeffter'is priverstas buvo galvoti, kad sutiktoji mergaitė greičiausiai žino apie jį. Tokius spėjimus itin sustiprino ir tai, kai raganaitė pareiškė, jog yra be papildomų priedų, kas leido suprasti, jog ji turbūt kalba apie papildomas galias.
- Ir darysiu,- ramiai atsakė į mergaitės raginimą daryti ką nori, - Kitą kartą tegul tavo globėjas ar kas ten turi drąsos pats mane susirasti užuot siuntęs vaikus, kurie dar nėra pernelyg gerai įgudę meluoti,- tai pasakęs apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas pasuko akmeniniu taku, gaubiamu giedru nakties dangumi, kuriame žėrėjo daugybė žvaigždžių, į tą pusę iš kurios atėjo. Kol kas žaliaakiui viskas atrodė komplikuota, nes, jei Magijos ministerija nutuokė apie jo buvimo vietą, tai buvimas Godriko Dauboje nebebuvo toks saugus ir nusprendus čia likti galimai tektų kovoti dar ir su magiškojo pasaulio valdžios atstovais.
-
Atrodė, kad oras atšalo, nes su kiekvienu silueto žodžiu Heidi darėsi vis liūdnesnė. Šitas, juodas buvo vienintelis nepažįstamas žmogus prie kurio mergaitė jautėsi ant tiek saugi, kad net būtų likusi sužinojusi, kad jis yra žudikas. Vos ne nuo pat pirmos jų pažinties akimirkos tamsiaplaukė pajautė ryšį su juo ir nors tas galbūt jo ir nejautė, bet jis turėjo būti.
-Manęs nieks nesiuntė, niekam tavęs nereikia, -išskyrus man - man tavęs reikia, -ir aš tau nemeluoju! Tu buvai vienintelis be mano tėvų kuriuo aš būčiau pasitikėjusi besąlygiškai, -klastuolės balsas ėmė lūžinėti ir iš akių pasipylė nedidelės ašaros. -Aš tau negaliu įrodyti, kad nesu siųsta kažkieno kito, bet labai prašau tavęs patikėti manimi.
Heidi net pati neįsivaizdavo kodėl taip elgiasi, jeigu tai būtų eilinis žmogus ji tikriausiai jau seniausiai būtų dingusi, bet šis tamsusis daiktas ją kažkuo žavėjo ir ji nenorėjo jo taip greitai prarasti. T
Jeigu taio būtų atsitikę tai būtų buvę jau pusketvirto praradimo per visą jos trumpą gyvenimą - pirmiausia tėvai, tuomet iš dalies Liucija ir dabar šis, visiškai nepažįstamas vyras.
Siluetui apsisukus mergaitė išsitraukė iš kišenės lazdelę ir numetė ją netoli jo stengdamasi suvaldyti ašaras tekančias iš ašarų liaukų. Grįžusi atgal prie daiktų pakėlė kuprinę, užsidėjo ją ant pečių, o tuomet pasiėmusi šluotą ėmė stovėti ir žiūrėti ką darys neseniai sutiktasis. Vienaip ar kitaip tamsiaplaukė neplanavo jo taip lengvai paleisti, nesvarbu kiek įtarimų jam ims kelti. Taip pat ji buvo pasiruošusi beveik bet kam, kad tik būtų netoli jo.
-
Edgar'as eidamas nuo sutiktos mergaitės girdėjo jos žodžius. Jam juokinga buvo girdėti, kad Heidi juo besąlygiškai pasitiki. Čia tiesiog nesuvokiamas dalykas, kad be jokių dvejonių galėtum imti ir pasitikėti žmogumi, kurį pažįsti vos keliolika minučių.
Vaikinas būtų sau žingsniavęs toliau, tačiau sutiktosios mergaitės lazdelė, nukritusi jam palei kojas jį sustabdė. Jis pažvelgė į magiškąjį įrankį gulintį ant žemės. Juodaplaukis iškart pagalvojo, kad raganaitė sumanė atiduoti savo galimą ginklą mėgindama įrodyti, jog tikrai nesukels jam kokios nors grėsmės. Edgar'as pasisuko į jaunąją burtininkę, kuri jau buvo susirinkusi savo mantą.
- Kas tu per burtininkė?- nusistebėdamas paklausė. Buvusį Hogvartso profesorių nustebino taip mėtoma lazdelė. Jeffter'is priklaupė ir paėmė savo pirštinėta ranka lazdelę. Tuomet vėl atsistojo ir prieš save ištiesė delną su mergaitės lazdele ir nukreipė savo žalias akis į jos savininkę.
- Kiek suprantu tau ji nebereikalinga, tiesa?- greitai persimetė lazdelę į kitą ranką ir ją įsidėjo į laisvą kelnių kišenę, kurioje nebuvo jo paties lazdelės. Taip padarė ne dėl to, kad su ta lazdele jaunoji burtininkėlė keltų jam didelę grėsmę, bet todėl, jog šioji gautų pamoką, dėl tokio poelgio. Nors gal iš tiesų daugeliui burtininkų svarbus daiktas jai visiškai nieko nereiškė.
-
Heidi stovėjo jau pasiruošusi bet kokia kaina būti šalia silueto, bet šis į visą tai žiūrėjo kitaip negu ji. Klausimas „Kas tu per burtininkė“ privertė mergaitę kiek pagalvoti, bet vos ne iš karto ji rado atsakymą į šį kiek keistą klausimą.
-Aš esu burtininkė kuriai nereikia magiško pagalio ir jo teikiamų galimybių, kad galėčiau gyventi gyvenimą. Man nereikia jo, kad galėčiau nunešti trąšų maišus, atnešti vandens, prijungti šlangą prie čiaupo ir paleisti vandenį. Taip pat sugebu padaryti kitus dalykus reikalingus išgyventi šioje planetoje.
Pamačiusi, kad jos lazdelė yra tiesiama jos link tamsiaplaukė ėmė stebėti jos kelią į vyriškio kišenę ir tik pamačiusi, kad ji jau tenai yra teikėsi atsakyti į klausimą.
-Labai gerai supratai. Tegul bent kažkas tau primins apie mergaitę kurią sutikai vidury parko ir po to ją įskaudinai išvadindavęs melage ir kažkieno pasiuntinuke. Labai tikiuosi, kad tau teko tai patirti - tą jausmą, kai tavimi niekas netikėjo ir jauteisi lyg šiukšlių krūva sąvartyne, kurios niekam nereikia, kaip paskutinis lapas ant medžio ar paskutinis vandens lopinėlis išsausintoje pelkėje kurio niekas net nesiruošė sausinti.
Klastuolė šiam žmogui pasakė daugiau priešiškų dalykų nei bet kuriam kitam žmogui, bet niekaip nesugebėjo priversti jo susimąstyti, kad ne jis vienas yra šiame pasaulyje kuriam reikia pagalbos. Heidi nemanė, kad po to kaip jis ją įžeidė ji vis dar norės būti netoli jo, bet tas saugumo jausmas neleido jai atitolti pernelyg toli.
-
Pasirodo mergaitei iš tiesų nerūpėjo lazdelė. Ir iš jos šnekų Edgar'as ėmė manyti, kad jai prie širdies sodininkystė. Ta žiobariška, nes, kaip bebūtų, norint rūpintis magiškais augalais be magiškų dalykų neapsieisi. Na, gal lazdelės ties herbologija dažnai ir neprireiktų, bet verstis vien tik tuo, ką išvardino Heidi būtų ką veikti.
Raganaitė visaip bandė paveikti Jeffter'į. Štai dabar ji jau bandė skaityti kažkokius moralus, bandė lipti ant jo sąžinės. Tai ką ji dabar kalbėjo gal labiau būtų tikę nebent tuo atveju, jei jis ją būtų priėmęs pas save, leidęs jai gyventi savo namuose, o vėliau vijęs lauk. Bet dabar.. Dabar ji tarsi mėgino kaltinti juodaplaukį dėl savo padėties, nors pati save pastatė į tokią vietą.
- Ar suvoki ką šneki? Turbūt ne.. Nes kitu atveju suvoktum, kad ministerijos darbuotojas netruks tave surasti. O, jei rastų pas mane, tai bėdos turėtum tikrai ne tu..,- ir bėdų juodaplaukiui tikriausiai kiltų ne vien dėl pas jį apsistojusios moksleivės, bet ir dėl jo paties dabartinės padėties. Edgar'as vėl apsisuko ir patraukė iš parko namų link. Lazdelės įkyriai mergaitei negrąžino, nes dėl jos susirinktos mantos numanė, kad ši vis tiek slinks iš paskos jam.
-
Heidi stovėjo ir ėmė mąstyti, kad visas tas lazdelės reikalas gal ir nebuvo gera mintis, nes dabar vienintelis dalykas kuriuo ji galėjo apsiginti buvo pernelyg pasenusi šluota. Kurią buvo galima sulaužyti vienu spyriu jeigu ji būtų laikoma iš abiejų galų. Kaip ten bebūtų, bet dabar ją užpuolęs žmogus jai galėjo padaryti bet ką, kas nebuvo labai geras dalykas. Išgirdusi apie jos radimą mergaitė tuo suabejojo.
-Jis manęs neieškos ir neleis niekam manęs ieškoti. Jis matė, kad man pas jį nepatinka, bet kenčiu vien dėl to, nes į vaikų namus nenorėjau grįžti. Kažkuriuo metu man net buvo siūlęs duoti pinigų ir išeiti iš jo namų gyventi kažkur kitur, bet aš vis pasilikdavau iki to laikotarpio kuomet dingau su visam.
Tamsiaplaukei ėmėsi daryti ko jis dar galėjo būti prisidirbęs, nes paskutiniai jo žodžiai nepanašėjo į tų kurie priglausdavo pabėgusius vaikus niekam to nežinant. Jie dažniausiai sakydavo, kad jeigu ją ras ji sakytų, kad pabėgo pati ir apgintų juos ar dar kažką panašaus. Bet jis visą šitą suformulavo per daug kitaip paminėdamas, kad jam bus blogai, kai taip pagal logiką neturėjo būti. Juk jis ne koks žudikas ar šalies priešas, o gal jis toks ir yra? Šiam pradėjus eiti parko takeliu klastuolė dar kiek pastovėjo ir tik tuomet pradėjo judėti paskui kas kiek laiko sustodama, pastovėdama ir stengdamasi tamsiojo vyriškio nepamesti iš akiračio. Labai tikiuosi, kad šis saugumo jausmas manęs nenuves ten kur nereikia ir po šios nakties aš vis dar būsiu tokia kokia buvau.
-
Šiuos du vasaros mėnesius Ariella stengėsi praleisti kuo produktyviau. Kiekvieną dieną kažkur nueidavo, iškišdavo nosį laukan, bent trumpam atsiversdavo seniai skaitytą knygą ir tiesiog mėgavosi ramybė. Galvoje skambėdavo įvairiausių simfonijų melodijos, o azijietė savo švelniu ir raminančiu balsu, joms vis pritardavo.
Tačiau niekaip neatrado vietos, kurioje norėtų apsistoti ilgiau. Praleisdavo porą dienų Londone, persikeldavo į Bristolį ar Kembridžą. Negalėjo pasakyti, kad šiuose miestuose jai visiškai nepatiko, nes tai būtų melas, o meluoti nebuvo gerai, tačiau vylėsi, kad atras vietovę, kurioje iš tikro jausis kaip namuose. Ir tą vietą galės vadinti namais. Annei nebuvo svarbu ar tai bus mažas kaimelis, ar milžiniškas daugiabutis. Jai tereikėjo vietos, kurioje jaustųsi saugiai ir ramiai, jei jos nepriimtų Hogvartsan.
Atvykus į Godriko Daubą Brown liko sužavėta. Čia buvo ramu bei gera, tad nusprendė, kad galės kažkur apsistoti bent savaitei. Pilnaties metas nors ir nebuvo tobuliausias dalykas šioje visatoje, jis egzistavo. Ariella jau išmoko susitvarkyti su virtimu į vilką, kiekvieną kartą medžiaginiame krepšyje drybsojo bent vienas buteliukas, kuris buvo pripildytas iš vaistinės pirkto antivilkinio eliksyro ir kiti, tačiau mažiau reikalingi daiktai.
Vos įžengus į parką aukštaūgę pasitiko paukščiukų čiulbėjimas. Daugiau jos vilkiška klausa girdėjo nuo vėjo šlamančius medžių lapus bei vos girdimai čiuženančią žolę, kuria ir ėjo vilkolakė. Parke nebuvo nė gyvos dvasios ir tai buvo nekeičiamas faktas. Ariella suprato, kad šioje vietoje virsti į vilkę neskambėjo viliojančiai, tačiau žinojo, kad iki buto, kurį išsinuomojo grįžti dar nepavirtus į vilkę buvo vargu ar įmanoma.
Dėl to trisdešimtmetė greitais žingsniais nuėjo ten, kur buvo daugiausiai medžių ir krestelėjo ant samanų. Iš medžiaginio krepšio išsitraukusi antivilkinį eliksyrą porą sekundžių tiesiog žvelgė į skystį savo žydromis akimis nenorėdama prisiminti to kvapo. Tiesa, šio viralo skonis taip pat niekuomet Ariellos nežavėjo, tačiau kvapas vilkiškai uoslei buvo tiesiog neapkenčiamas. Vien tik tai prisiminus ji giliai įkvėpė gaivaus oro ir atsiduso. Suprato, kad eliksyrą išgerti teks ir tai darė tiek daug metų. Jau privalėjo būti įpratusi ir susitaikiusi su tuo, kad to pakeisti negalėjo.
-
Pirmą kartą, ištekėjusi moteris, norėjo pabūti viena. Tiesiog viena, su savo mintimis, be Nojaus, be vaikų. Galbūt kaip ir senais laikais, atsisėsti ant žolės, išsitraukti savo violetinį sąsiuvinį ir rašyti mintis ir jausmus. Tiesą sakant, dienorašty buvo rašyta senai, tad tikriausiai pats metas aprašyti apie savo gyvenimą, kas pasikeitė ir panašiai. Jei sąsiuvinis būtų prie nosies, rašytų apie tai kaip ištekėjo, kokį vaikiną tuo metu sutiko Ispanijos parkely, kaip myli savo vaikus. Vienu žodžiu, apie viską. Sabrina nekantravo, kol tai galės greičiau padaryti. Mergina užsimetė megztinį, baltą, ilgą, gėlėmis apipaišytą, sijoną ir pasileido savo baltas garbanėles. Kadangi vasara baiginėjosi, reikėjo tas paskutines vasaros dienas, praleisti gerai ir įsimintinai. Godriko Dauba. Vietelė, kurioje dažnai lankosi pusseserė- Christina. Vieta kur daug bažnyčių ir gražių vaizdelių, Sabrinai skambėjo visai įdomiai. Galbūt gera mintis, naktį praleisti tenai. Šiandien pilnatis. Kodėl gi nepasivirsti į vilką? To devyniolikmetė dar nebandė.. bus įdomu patirti tą skausmą, tą jausmą būnant vilku. Iš tiesų, profesorei buvo sunku save įsivaizduoti tuo padaru, tačiau toks jau tas gyvenimas. Žmonėms, ne viskas tinka, kaip jie įsivaizduoja.
Eidama, prisiminė tą naktį, tą naktį kai buvo sukandžiota iš vilko. Tiesą sakant, nenorėjo sutikti Lunos, dar kartą. Ji šiek tiek sugadino gyvenimą, Sabrinai. Bet tik šiek tiek. Vis gi yra antivilkiniai eliksyrai, kuriuos labai dažnai profesorė geria, bet vis tiek, esi vilkas, vis tiek esi šis padaras, nors ir mąstai kitaip.. Jau artėjo Godriko Daubos parkelis. Mažai žmonių, gražu, puiku. Pats tas, sėdėti ant žolės, virsti į vilkę, rašyti dienoraštį, būti su savimi. Pasirodo, visą kelią sekė kažkoks katinas. Ne kažkoks... tas pats Sabrinos katinas. Ką tu čia veiki?- Užvertė akis, bet ir apsidžiaugė, baltaplaukė. Žodžiu, katinas minčių skaityti nemokėjo, tad Wolfhard tik padavė vieną dešros gabaliuką, nuo sumuštinio. Katinas sukramsnojo ir toliau sekė fotografę. Blondinė užsilipo į medį, atsisėdo ant medžio šakos ir ant šalia esančios šakos, padėjo kuprinę, kurioje tūnojo dienoraštis. Grįžtam prie senų, gerų, laikų.. Kažkodėl tą visą gerą momentą, sugadino mintis. Apie Alisą. Apie pirmąją dukrą, kurios nebėra. Ne, ji yra, tik ne Sabrinos gyvenime. O toli.. Iš devyniolikmetės akies nuvarvėjo ašara, šiek tiek sugadino dienoraščio lapą. Nieko nelaukus, pasiėmė plunksną, nusiramino, ir pradėjo rašyti. Pasigirdo garsas. Nu žinoma, Sabrina ne viena. Matėsi ant žolės, kažkokia moteris. Tikriausiai irgi, tokia pat keista, kaip ir Spellman Wolfhard. Vilkolakė atidžiau pasižiūrėjo, jau norėjo trauktis lazdelę ir pašviesti pirmakursių burtažodžiu, bet nenorėjo, kad ir ją, kas nors pastebėtų. Pavyzdžiui ta gulinti moteris.
- Nieko netrūksta? - Automatiškai ir garsiai, klustelėjo Sabrina. Azijietė turėtų išgirsti. Ne, iš tikro, kerėjimo profesorė nebenorėjo būti viena. Norėjo su kuo nors pasišnekėti. Norėjo pasišnekėti apie vilkus ir sužinoti jausmą, virstant, tačiau net nenutuokė ar šis žmogus kažką apie tai žinos. Vis tiek, nėra blogai palaikyti galbūt liūdniems, arba tiesiog vieniems, žmonėms, kompaniją. Iš aukštumos, Sabrina numetė vieną sumuštinį užkąsti. Tikėjosi, jog jis labai neišsitėškė, arba bent jau, neišsitėškė ant Ariellos galvos. - Ei, nematei balto katino? Ten mano. Žinai, tamsu, nelabai įmatau, - Paklausė ji, jau nebe labai drąsiai. Tikiuosi, kad patyčių nesulauksiu. Dabar man jų mažiausiai reikia.
-
Vilkolakė laikė antivilkinio eliksyro buteliuką prieš savo akis dar ilgai. Kvapas, kuris pasiekė ją dar net neatvėrus indo buvo vimdantis, apie skonį pagalvojus aplankydavo ne patys maloniausi jausmai. Ir taip nutikdavo kiekvieną savaitę, kurios metu vyraudavo pilnatis, kuri paprastam žmogeliui nieko ypatingo nereiškė. Na, nebent persona tikėjo pilnaties poveikiais, kurie net pačiai aziejietei atrodė truputį absurdiškai. Kaip paprastas burtininkas galėtų būti prastesnės nuotaikos vien tik dėl to, jog šiuo metu danguje rodėsi tokia mėnulio fazė? Galbūt čia ir pritrūko astronomijos, astrologijos, ar kas gi ten ir bebūtų, žinių.
Tačiau ką jau padarysi. Pasirinkimo Ariella neturėjo, kadangi troško išlaikyti žmogišką protą. Trisdešimtmetė tikrai nenorėjo net pati to nesuprasdama užpulti kokį nors žiobarą ir prisivirti košės. Žinoma, visad egzistavo atminties ištrynimo variantas, tačiau tai, kad žmogus galėjo arba numirti, arba tapti vilkolakiu ją pačią labai neramino. Raudonplaukė tikrai nebūtų pasiryžusi sugadinti dar vieną gyvenimą. Net negalėjo apie tai pagalvoti.
Vėsus, visiškai vasaros neprimenantis vėjelis tarsi kiaurai perkošė jos šiltų bruožų veidą, primindamas, kad viralą išgerti panelė privalėjo tuojau pat. Tą ir būtų padariusi, tad tik nukulniavo šiek tiek toliau nuo takelio. Jos horizonte matėsi tik palengva linguojantys medžiai, kurie savo dažnai matomus spalvotus lapus jau spėjo ir apleisti. Dalis gražiai nukritę jau buvo įvairiausių spalvų, nors regis, tai dar buvo truputį per anksti. Ypač suprantant, kad šiuo metu buvo vasaros pabaiga, dar net ne ruduo.
Vilkiška klausa išgirdo žingsnius, tačiau instinktas (nors, klausimas, ar tokį Annė net turėjo) neliepė pasislėpti kur nors toliau. Tik žydrų akių žvilgsnis lakstė į įvairias puses, galiausiai pastebėdamos, kad mergina atkulniavusi čia, jau buvo įsitaisiusi medyje.
Kaip nekeista, trisdešimtmetės lūpas paliko nežymus atodūsis. Ji pasitaisė savo gobtuvą taip, kad jos tikrai neatpažintų ir pakėlė savo gilias akis aukštyn, tuo pat metu sulaukusi ir klausimo.
- O ko šiame pasaulyje netrūksta? - šiltu, melodingu ir ramiu balsu paklausė ir saldžiai, saldžiai šyptelėjo. Tiesa, baltaplaukės panelės klausimas buvo ištartas taip garsiai, kad jeigu profesorė nebūtų supratusi to, jog čia yra žmogus, lengvai būtų gavusi infarktą. Nenutuokė, ką darytų tokioje situacijoje. Keliautų į žiobariškąją ligoninę? Vien tik nuo tokios idėjos buvo priversta nežymiai nusipurtyti. Dėkui Visatai, kad taip nenutiko, - pamintijo raudonplaukė ir visiškai uždengė savo plaukus, gobtuvu.
- Balto katino? - perklausė vilkolakė apsidairydama ir tolumoje išvysdama baltą katinėlio uodegą. - Gal ir mačiau, - paslaptingai gūžtelėjo pečiais. - Gal ieško to sumuštinio, kurio vos nenumetei ant manęs? - dar kartelį saldžiai šyptelėjo, tačiau nenusijuokė. Nesinorėjo pradėti atvirauti taip, kaip atviravo, tarkim, Lunai. Dar prisikalbės...
-
Balta, daili vasariška suknelė plaikstėsi į šviesiaplaukės kojas. Prie suknelės derantys balti bateliai negarsiai kaukšėjo į grindinį. Kelis kartus persibraukusi per ilgus, šviesius plaukus, taip pat plaikstomus vėjo, kilstelėjo galvą jūros mėlynumo akimis sekdama priešais save lėtai bėgiojančią rudaplaukę. Susidomėjusi kiekviena vieta, praeiviu ir pro šalį praskridusiu drugeliu mažoji von Sjuard strikinėdama ėjo parko takeliu vos per kelis žingsnius nuo savo motinos.
Auksaakės veide švietė šypsena, o gintarinės akutės žibėjo iš laimės. Davinos akyse taip pat spindėjo mažučiai laimės spindulėliai. Vis dar negalėjo patikėti, jog pagaliau nebereiks kiekvieną kartą grįžtant į Londoną palikti Aleksandros tėvams, jog šitaip galėtų ją apsaugoti. Kiekvieną kartą merginai plyšdavo širdis stebint, kaip jos dukra klykia Klaros rankose nenorėdama išleisti jos ir Fasiro, nors žinodavo, kad netrukus ir vėl pamatys tėvus. Skaudžiausia būdavo, jog dažniausiai tekdavo paskubomis atsisveikinti ir nusigręžus, klausantis mažosios verkimo ir prašymo neišvažiuoti, užtrenkti dvaro duris su ašaromis akyse. Tiesa, galiausiai ašarų kaskart mažėdavo, būdavo lengviau atsisveikinti, nes tiek jiedu su Fasiru žinojo, tiek Aleksandra buvo informuota, kad netrukus ji važiuos su jais. Visi nekantriai laukė tos dienos. Nejučia Davina šyptelėjo stebėdama dukrą. Tiek ji, tiek šviesiaplaukė nusivylė Fasirui pareiškus, kad šįkart į parką jis negalės eiti, tačiau guodė tai, kad jam sutvarkius galutinai viską dėl ministerijos, viskas bus kitaip.
- Mama, paziulėk, kokios gėlytės! - šūktelėjo rodydama pirštu į nedidelėje pievelėje mirguliuojančias įvairiaspalves gėles.
Lėtai pritūpusi prie dukros, kiek pakreipė galvą rankomis apsivydama šios liemenį ir prisitraukdama į save. Aleksandra instinktyviai apsivijo rankomis motinos kaklą vis dar stebėdama pievelėje augančias gėles. Von Sjuard nesunkiai pastebėjo tokį Helkkari susižavėjimą gėlėmis, nors Ispanijoje jų netrūko, visgi tai buvo nauja vieta ir kitokie augalai.
- Nupinkim iš jų vainiką tau? - pasiūlė šyptelėdama, entuziastingas linktelėjimas ir linksmas krykštavimas bėgant į pievelę leido suprasti, kad pasiūlymas itin vilioja mažąją von Sjuard.
Iš pradžių parodžiusi, kaip gražiai nuskinti gėlę, stebėjo, kaip mergaitė itin atsargiai, galvodama, kad augalui labai skauda, o jei ji elgsis atsargiai, skaudės mažiau, priėjusi prie jai patinkančios gėlės nuskina šią. Surinkusi nemažą saujelę, nuolat atnešdavo šviesiaplaukei. Atrodė, kad toks užsiėmimas auksaakei itin patiko. Kiek vėliau ši susirangė ispanei ant kelių ir su susidomėjimu, atidžiai stebėdama, paduodama jai patinkančią gėlę, kad ši būtų įpinta į vainiką, stebėjo, kaip jos motina jį pina. Apie dominantį darbo procesą galėjai spręsti iš vos matomai pravertų mergaitės lūpų. Retkarčiais Davinai atrodydavo, kad Aleksandra nustodavo trumpam kvėpuoti stebėdama.
Lengvas, pavasariškas vėjas retkarčiais įsipainiodavo į vainiką, tarsi norėdamas išplėšti merginai iš rankų gėlę, o nepavykus tik švelniai perbraukdavo per dailių bruožų veidą ir imdavo draikyti plaukus.
-
Mokslo metų pabaiga buvo visai netoli. Tai, ko gero, buvo vienintelis Matthew palaikantis dalykas. Tokių baisių metų neturėjo per visą karjerą. Atrodė, kad mokiniai darosi vis sunkiau ir sunkiau suvaldomi. Sprogstantys šiltnamiai, vemiantys mokiniai ir pamokas tikrinanti Hogvartso profesorė tikrai nebuvo tai, ko normalus profesorius nori per savo pamoką. Na, Matthew, ko gero, nebuvo normalus profesorius, bet vis tiek būtų sutikęs turėti ramias ir nuobodžias pamokas. Kad tik visokios Dori Mendel ir Meghan Natali Pritz leistų jam ramiai gyventi.
Kad ir kaip ten būtų, kelios pamokos dar buvo likusios, tad reikėjo joms pasiruošti. Siaubingai nesinorėjo to daryti: tie pabaisos, vadinami Hogvartso mokiniais, tikrai nebuvo verti pastangų. Matthew kažką darė turbūt tik dėl to, kad reikėjo įrodyti direktorei: jis vertas likti savo darbo vietoje bent jau iki mokslo metų galo. O rudenį... Deoiridh bus jau septintame kurse. Jai, ko gero, nereikia rūpestingos tėčio akies. Ne, Matthew galės ramiai likti Aberdine ir pamiršti, kad Hogvartsas iš viso egzistuoja.
Dabar to pamiršti dar nebuvo galima, tad profesorius išvyko į Godriko Daubą. Šis miestas nekėlė malonių prisiminimų, bet būtent čia augo kelios augalų rūšys, kurios padės pasiruošti likusioms pamokoms. Vis dėlto iš karto pulti prie darbo nesinorėjo, tad profesorius patraukė į miesto parką. Žinoma, ne į tą, kuriame lankėsi su Deoiridh, kai sutiko Daviną su... Klaudu. Apsilankymas Godriko Dauboje, žinoma, sugrąžino prisiminimus apie žaviąją šviesiaplaukę, kurios herbologas nematė siaubingai seniai. Kuris susitikimas buvo paskutinis? Negi ligoninėje, kurioje Deoiridh atsidūrė tik dėl to, kad jis, Matthew, visiškai apsikvailino? Tai, ko gero, buvo vienas bjauriausių susitikimų. Netgi akimirka, kai Davina pasakė žinanti, ką profesorius jai jaučia, buvo kažkuo smagesnė. Juodaplaukis atsiduso ir apsižvalgė.
Akys užkliudė jauną šviesiaplaukę mamą su dukra. Skubiai sukoncentravęs žvilgsnį suprato, kaip tikisi, kad tai ne Davina. Neprireikė daug laiko, kad tokiems paaiškėtų: norams išsipildyti nebuvo lemta. Ne... Ji negali... Ta mergaitė... bandė save įtikinti profesorius, bet mintys buvo tokios nerišlios, kad nė vienos iš jų nepavyko užbaigti. Kažkur krustelėjęs sveikas protas pakuždėjo, kad Davina negali turėti tokios didelės dukters: herbologo nuomone, mergaitei buvo bent treji metai.
Protingiausias sprendimas būtų buvęs jaunąją ispanę tiesiog ignoruoti ir nueiti sau. Bet argi Matthew kada nors pasižymėjo protingais sprendimais? Žinoma, ne. Keleri metai profesoriavimo Hogvartse tą puikiai įrodė. Tad ir dabar herbologas kiek neryžtingai patraukė merginos link. Kelias akimirkas stebėjo ją ir mergaitę, bet galiausiai drįso prieiti dar šiek tiek arčiau.
- Davina? - negarsiai pratarė pažvelgęs jai į veidą. Ji vis dar buvo tokia pati graži. - Kaip... Kaip laikaisi? - galiausiai paklausė Matthew ir tą pačią akimirką pasijuto be galo kvailai.
-
Palaukusi, kol dukra perpras, kaip reikėtų pinti vainiką, atsargiai atidavė jį jai. Mergaitė su didele nuostaba ir susižavėjimu apžiūrėjo jį iš visų pusių. Jis nebuvo baigtas, bet jau dabar mažoji von Sjuard buvo be galo laiminga, kad netrukus turės tikrą vainiką sau ant galvos ir dar iš tokių gražių gėlių, kurias kartu su mama priskynė!
- Pabandysi pati? - švelniai, pirštų galiukais patraukė ant tamsiaplaukės veido užkritusius plaukus ir vos juntamai lūpomis prilietė šios skruostą.
Aleksandra akimirksniu atsirėmė Davinai į krūtinę linksmai nusijuokdama ir apsidairydama kokios gi gėlės liko dar neįpintos. Iš džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi, spindinčio mažame veidelyje, ispanė nujautė, kad mergaitė pasiryžusi pabandyti.
- Teip, - linktelėjo galvyte grįžtelėdama į motiną, tarsi tikėdamasi, kad ši padės. Išrinkusi mėlynų žiedlapių gėlę padavė būsimai vainiko nešiotojai ir kartu su dukra įpynė šią. Helkkari linksmai sukikeno.
Po kelių akimirkų įvairiausių spalvų vainikas, kuriame puikavosi ir keletas įdomesnių kitų augalų, buvo baigtas ir abi ispanės, tiesa, viena turėjo ir angliško kraujo, apžiūrėjo šį iš visų pusių. Įsitikinusi, kad vainikas neiširs, Davina atsargiai uždėjo jį dukrai ant galvos. Mergaitės veide akimirksniu atsirado plati šypsena.
- Patinka? - nusijuokė stebėdama, kaip dukra ima bėgioti aplink ją strykinėdama iš laimės. Pagavusi šią ir švelniai suspaudusi glėbyje ėmė kutenti. Parke pasigirdo linksmas vaikiškas juokas. Pro dukros kikenimą girdėjo netoliese esančius žingsnius, tačiau į juos nekreipė dėmesio. Buvo toptelėję, kad tai tik praeivis, skubantis savais reikalais, tačiau klausą pasiekus pažįstamam balsui, tariančiam jos vardą, nustebusi kryptelėjo galvą į netoliese stovintį vyrą.
- Matthew, - šyptelėjo apdovanodama tamsiaplaukį žavia šypsena.
Gerai neprisiminė, kada paskutinį kartą matė herbologą. Turbūt tai buvo tas kartas, kai jis atsidūrė ligoninėje kartu su savo dukra. Koks keistas likimo pokštas... Tąkart Turner stovėjo priešais ją su savo dukra, dabar ji buvo čia, parke, su savo dukra, tik gerokai jaunesne.
- Liabas, - pastebėjusi nepažįstamąjį mergaitė nedrąsiai pamojavo apsikabindama motinos kaklą.
Švelniai apglėbusi tamsiaplaukę kilstelėjo šią atsistodama. Mergaitei atsidūrus taip arti motinos dabar neliko jokių abejonių, kad ši von Sjuard ir Murrell atstovė. Dailūs merginos veido bruožai atsispindėjo mažame veidelyje, kuriame jie puikiai derėjo su griežtesniais mažosios von Sjuard tėčio bruožais. Veidą puošė žavios, mažos auksinės akys, paveldėtos iš von Sjuard atstovo.
- Gerai, - šyptelėjo jausdama, kaip mergaitė įsikniaubia jai į kaklą ir veidą paslepia jos plaukuose. - Kaip tu laikaisi? Kaip sekasi Deoiridh Hogvartse? Regis, ji jau bus septintakursė?
Stovėti priešais Matthew buvo pernelyg keista. Ji puikiai prisiminė tą kartą, kai suprato, ką jis jaučia jai. Prisiminė tamsiaplaukio veidą, išvydus ją su Fasiru. Regis, skaudu buvo ir dabar, matant ją su dukra. Kokios skirtingos aplinkybės kiekvieną kartą herbologui sutikus ją.
- Turbūt pamačius mane su Aleksandra iškilo klausimų, - nusijuokė nujausdama, kad Matthew neabejotinai turės klausimų.
-
Matthew iš paskutiniųjų stengėsi nespoksoti, tačiau tai buvo labai sunku. Norėjosi žiūrėti į jauną merginą ir tiesiog mėgautis vaizdu. Vis dėlto taip spoksoti nelabai priderėjo. Tuo labiau, kad ji buvo ištekėjusi ir... Atrodo, turėjo vaiką. Kad ir kaip nesinorėjo pripažinti tos tiesos, ją neigti būtų buvę paprasčiausiai kvaila. Tą suprato net ir Matthew Turner.
Bet o kaip jis gali neišsilydyti, kai Davina padovanoja savo nuostabiąją šypseną? Herbologas bandė atsakyti tuo pačiu, bet nenorėjo pasirodyti esąs nesubrendęs kaip paauglys berniukas, tad liko stovėti rimtu veidu. Nespėjo nieko daugiau pasakyti, kai savo dėmesio porcijos paprašė mažoji mergaitė. Matthew pažvelgė į ją ir nieko negalėjo padaryti: širdį labai greit suspaudė kažkoks nemalonus pojūtis. Matthew puikiai suprato niekada neturėjęs šansų, bet matyti į širdį įkritusią merginą su dukra nebuvo taip paprasta.
- Sveika, - šį kartą nusišypsojo Turner. Negalėjo nepastebėti mergaitės ir jos mamos panašumo. Tai nė kiek nepadėjo, tad Matthew jau gailėjosi priėjęs. Tiesa, Davina pagaliau teikėsi prabilti, tad buvo galima vėl pažvelgti į ją. Atsakymo norėjosi išsamesnio, bet herbologas nė neįsivaizdavo, ko klausti ir, tuo labiau, ko būtų galima tikėtis. Visai nesinorėjo, kad jaunoji ispanė pasakotų apie savo... vyrą. Apie Deoiridh, tiesa, kalbėti buvo kiek lengviau.
- Greit bėga laikas, - pratarė Matthew reikšmingai žvilgtelėdamas į mergaitę. Ir pats nežinojo, ar turi omenyje šį vaiką, ar tai, kad Deoiridh jau visai netrukus baigs mokyklą. Ko gero, abu. - Aha, bus jau septintame kurse, - pridūrė manydamas, kad reikia atsakyti į klausimą. Kaip sekasi pačiam, diskutuoti nesinorėjo. Kokia prasmė sakyti, kad viskas gerai, kai gyvenimas tiesiog slysta iš rankų? - Galvoju ar verta grįžti dirbti į Hogvartsą, - po kiek laiko vis dėlto pridūrė. Apie tai, kaip mokiniai per pamokas tyčiojasi, nusprendė nutylėti.
Kad ir kaip norėjosi dar kurį laiką pažiopsoti Davinai į veidą, tai daryti būtų buvę pernelyg nemandagu, tad Matthew apsižvalgė po parką. Nebuvo jis kuo nors ypatingas. Nebent tuo, kad būtent čia šiuo metu buvo žaviausia pasaulio mergina.
- Vis tik apsistojote Anglijoje? - paklausė Turner, nors padarė tai labiau iš mandagumo. Žinoma, klausimų buvo galybė, bet jie neatrodė tinkami šitai akimirkai. - Vis dar dirbi ligoninėje?
Tik to paklausęs Matthew suprato, kad be reikalo užsiminė apie tą vietą. Deja, buvo per vėlu, tad teliko stovėti kaip kvailiui ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Taip toli gražu nebuvo, bet ką jau padarysi. Juodaplaukis negirdimai atsiduso ir vėl pažvelgė į Daviną. Nepaisant to, kad ji stovėjo su savo dukra, herbologo jausmai visiškai nebuvo pasikeitę. Dabar jis dėl to buvo visiškai tikras.
-
Kilstelėjo galvą. Mėlynos akys, primenančios vandenyną, susidūrė su žaliomis, panašiomis į smaragdus. Tai tetruko vos akimirką, nes herbologas nusigręžė, tačiau Davina išvydo jo akyse skausmą. Viduje kažkas sukirbėjo. Nemalonus, erzinantis jausmas. Mergina jautėsi kalta, kad įskaudino tamsiaplaukį. Žinojo, kad nieko blogo nepadarė, ji niekuomet nesuteikė Turner vilties, kad gali pamilti jį, tiesa sakant, nė nebuvo apie tai pagalvojusi, nes į tamsiaplaukį žiūrėjo tik kaip į buvusį profesorių, tapusį... draugu?
Visgi tas keistas kaltės jausmas niekur nedingo. Von Sjuard troško, kad Hogvartso profesorius būtų laimingas, tačiau užuot buvęs laimingas jis kankinosi iš meilės jai, matydamas ją su tuo, kurį ji taip beprotiškai mylėjo, kurio dukrą dabar ji laikė ant rankų, kuri meiliai prie jos glaudėsi. Davina žinojo, kad dėl dukters galėtų paaukoti viską, kad tik ji būtų laiminga.
Akimirką sudvejojo. Nuoširdžiai nebežinojo, ką derėtų daryti. Atrodė protingiausia atsiprašyti ir išeiti, nebeskaudinti herbologo, tačiau šitaip pasielgti atrodė nemandagu ir turbūt būtų įskaudinusi tik dar labiau, o įskaudinti Turner mergina nenorėjo, net jei iki šiol tai darė netyčia.
- Per greitai... - nutęsė žvilgtelėdama į besiglaudžiančią mergaitę. Vis dar negalėjo patikėti, kad netrukus Aleksandra švęs savo penktąjį gimtadienį. Ji su Fasiru stengėsi kuo daugiau praleisti laiko su dukra, stebėti pirmuosius jos žingsnius, klausytis varginančių verksmų dėl prasikalusių dantukų, jie buvo šalia visą tą laiką, tačiau vis tiek ji augo per greitai. O galbūt taip atrodė tik jai. Nors, regis, atrodė, kad dar vakar stebėjo, kaip Fasiras nešiojo ją susuktą į pleduką, o dabar ji lakstė paskui Kiarą ir Kovu mėgindama pagauti šiuos.
- Kodėl abejoji? Ar kas nors neramina? - kiek susirūpinusi paklausė pritūpdama ir paleisdama rudaplaukę.
Pastebėjusi pievelėje skraidantį margaspalvį drugelį, prie kurio netrukus prisijungė ir dar vienas, mažoji von Sjuard nusprendė leistis į medžioklę. Nepaleisdama dukros iš savo akiračio, stebėjo, kaip ši krykštaudama laksto pievelėje mėgindama sugauti drugelį.
Apsidairiusi ir įvertinusi atstumą, kur galėtų nueiti pasėdėti, jog nenutoltų per daug ir galėtų stebėti Aleksandrą, žengė kelis žingsnius link suoliuko tikėdamasi, kad Matthew seks paskui ir jie ramiai galės pasikalbėti sėdėdami.
- Tai įvyko savaime. Fasiras negalėjo likti Ispanijoje būdamas magijos ministerijos ministras, o ir darbas hilere čia Londone atrodė viliojančiai, nors Ispanijos ilgesys kelerius metus tikrai kankino, - nusijuokė gūžtelėdama pečiais ir persibraukdama plaukus ranka. Kelios nepaklusnios sruogos užkrito ant veido, tad merginai teko šias užkišti už ausies.
- Jaučiuosi laiminga žinodama, jog galiu kitiems padėti, ar išgelbėti gyvybę, todėl nemanau, kad greitu metu išeisiu iš ligoninės, - atsakydama į klausimą ir netgi pateikdama platesnį atsakymą, nežymiai šyptelėjo. - Ar nesvarstei kitos profesijos, jei abejonės dėl Hogvartso neramina? - kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į Turner.
-
Aplinkui krykštaujanti mergaitė privertė Matthew pajusti niekada nepažintą skausmą ir liūdesį. Atrodo, jis tik dabar suprato, kad nepaisant beprotiškos meilės tai, kuri tapo jo dukra, neturėjo galimybės matyti jos augant. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jiedu paskutiniu metu taip prastai sutarė? Kad ir kaip ten būtų, jis su dukra susipažino tada, kai ji jau žengė į paauglystę. Kokia ji buvo būdama tokio amžiaus kaip ši krykštaujanti laiminga mergaitė?
Šios skausmingos mintys privertė pamiršti netgi tai, kad šalia yra Davina - mergina, kurios iš savo širdies, ko gero, neišmes niekada. Profesorius buvo beįkrentąs į minčių liūną, bet (ne)laiku ištarti ispanės žodžiai privertė atsitokėti. Pažvelgė į merginą ir liūdnokai šyptelėjo. Ilgai spoksoti būtų pernelyg nemandagu, tad Turner dar kartą nužvelgė parką. Džiaugsmą pamačius šią žavią jauną moterį išstūmė sunkiai nuslepiamas skausmas. Reikėjo kažkaip užsimiršti. Tam puikiai tikrai būtų tikusi vyno taurė, bet dabar buvo nei laikas, nei vieta.
Dar vienas Davinos klausimas tarsi priminė, kodėl tas taures Matthew kilnojo dažniau nei būtina. Atsakyti nebuvo paprasta: profesorius jau neprisiminė, ar Davina mokyklos laikais veldavosi į per pamokas vykstančias nesąmones. Vis dėlto tai, ką apie ją žinojo, vertė manyti, kad ji specialiai profesorių nekankindavo. Tiesa, apie “puikų” jo sugebėjimą kerėti turbūt buvo girdėjusi, bet tikrai nesišaipytų. Jokiu būdu ne. Taigi garsiai apie tai kalbėti nesinorėjo.
- Nemanau, kad tai man, - paprastai atsakė Turner gūžtelėdamas pečiais. Tik ką jis veikia toje mokykloje jau kone dešimtmetį?..
Nenorėdamas dar labiau savęs skaudinti Matthew nežiūrėjo į Aleksandrą. Geriau jau nepastebimai žvelgti į Daviną ir džiaugtis, kad gavo progą susitikti. Nusekė merginą iki suoliuko, bet liko stovėti. Taip jautėsi saugesnis. Klausėsi, ką kalba ispanė, ir apstulbo. Neprisiminė, kad buvusi mokinė būtų kada sakiusi, kas iš tiesų yra Klaudas. Nenuostabu, kad žinia gerokai pritrenkė, o Matthew liko stovėti kaip stulpas. Reikėjo nemažai laiko, kad susivoktų aplinkoje. Kita vertus, ko čia taip stebėtis? Davina nusipelno paties geriausio. Nieko keisto, kad rado tinkamą žmogų, užimantį svarbias pareigas. Ne kitokios buvo ir jos pačios.
- Manau, tokios geros širdies žmogui kaip tu darbas hilere puikiai tinka, - sumurmėjo herbologas stengdamasis nuslėpti vis dar nenykstantį sutrikimą dėl netikėtos žinios. - Jeigu ne tu…
Nutilo nebaigęs sakinio. Nenorėjo prisiminti, kad paties nevėkšliškumas privertė Deoiridh bjauriai didelę vasaros dalį praleisti ligoninėje.
- Esu pasimetęs gyvenime, - nusijuokė Turner atsakydamas į klausimą. Tikėjosi taip kiek sumažinti įtampą, kuri pradėjo gerokai slėgti. - Gal vėl reikėtų leistis į kelią… - beveik negirdimai pridūrė.
Dar kartą apžvelgė parką. Čia tikrai būtų smagu, jeigu Godriko Dauba nekeltų tiek daug keistų asociacijų. Dažniausiai čia atvykdavo darbo reikalais, kaip ir dabar. Tik vis sugebėdavo sutikti senus pažįstamus. Pažvelgęs Davinai į veidą nusišypsojo.
- Ispanija vis dėlto yra nuostabi šalis, ar ne? - kvailai leptelėjo prisimindamas labai netikėtą susitikimą Madride.
-
Sugavusi liūdną tamsiaplaukio žvilgsnį nenoriai ir pati liūdnai šyptelėjo. Neįsivaizdavo, ką Matthew galvoja ir kaip jaučiasi, tačiau žinodama, ką jis jaučia jai ir kaip skaudu turėtų būti sužinoti, kad ji turi dukrą, nujautė, kad herbologą kankina ne pačios geriausios mintys. Norėjo šiam padėti, kaip nors paguosti, bet žinojo - tik dar labiau jį įskaudintų. Teliko susitaikyti su tomis liūdnomis akimis. Galbūt žiūrėdamas į Helkkari jis galvojo apie savo dukrą? Liūdėjo, kad niekad negalėjo matyti jos augant. Nejučia pati pakreipė galvą ir žvilgtelėjo į tamsiaplaukę. Ši linksmai strykinėjo nė nenujausdama, kad kažka privertė pasijusti blogai.
Išgirdusi Matthew žodžius kiek rauktelėjo antakius. Ji niekad nebūtų pagalvojusi apie herbologą, kaip apie kitos profesijos asmenį, tik kaip apie profesorių Hogvartse. Tiesa, žinojo, kad jam nesiseka su vaikais, bet augalus jis tikrai mylėjo, o kas geriau gali būti, jei neišmokyti kažką kito apie tai, ką pats žinai?
- O kas stabdo? Kas atbaido nuo minties keisti profesiją? - pasidomėjo mėgindama daugiau išsiaiškinti, mat įprastai tamsiaplaukis nebūdavo toks uždaras ir kalbedavo kur kas daigiau.
Tik pasakiusi, kas iš tiesų yra Fasiras, kurį herbologas žinojo, kaip Klaudą, su siaubu žvilgtelėjo į šalia stovintį vyrą. Buvo akivaizdu, kad žinia kaip reikiant pritrenkė. Nejučia Davina kiek susigūžė. Ji niekad šitaip nesielgdavo, niekad niekam nemeluodavo, o dabar kai susiklostė tokios aplinkybės buvo priversta, tik ne iš karto prisiminė viską paaiškinti. Norėjo atsiprašyti ir kaip nors viską tiksliai papasakoti, tačiau nuojauta kuždėjo, kad bus daug geriau, jei visa tai liks nepaliesta. Nebenorėjo daugiau skaudinti tamsiaplaukio.
- Ačiū, - nusijuokė. - Mintis, kad kažkam galėjau padėti ramina, - šyptelėjo akimis sekdama Aleksandrą. Įsitikinusi, kad ji dar niekur nenuklydo, žvilgtelėjo į herbologą.
- Kelionės neretai padeda žmonėms atrasi save, arba bent jau naujų dalykų, - tarsi padrasindama tarstelėjo. - Nemanau, kad reikia save stabdyti nuo ko nors, jei manai, kad tai gali atnešti džiaugsmo, - kiek tyliai pridūrė. - Net jei atrodė, kad bus sunku.
Sulaukusi šypsenos ir klausimo, nejučia pati šyptelėjo nusijuokdama. Paprastas klausimas, nors nežinojo, kodėl tiksliai jį uždavė tamsiaplaukis, privertė pralinksmėti.
- Ar čia užuomina, kad pirmoji kelionė būtų į Ispaniją? - nusijuokė giliai viduje džiūgaudama, kad kažkam visgi Ispanija įstrigo atmintyje.
-
Pagaliau Matthew suprato, kodėl šis susitikimas buvo toks nejaukus. Iki pat šiol širdyje ruseno viltis. Nors ir žinojo, kad Davina yra visiškai nepasiekiama. Be to, kad buvo gerokai jaunesnė ir protingesnė, ji seniai buvo susižadėjusi ir, panašu, susituokusi. Nepaisant visų šių faktų, kažkur viduje vis tiek degė ta vilties ugnelė, kuri tik ir viliojo kur nors susitikti merginą ir dar kartą su ja pabendrauti. Ir dabar ta viltis visiškai žlugo. Profesorius neabejojo, kad po kiek laiko šį susitikimą prisimins su šypsena ir norės pamatyti Daviną dar kartą. Protas, žinoma, primins apie Aleksandros egzistavimą, bet širdis ir protas nebuvo tie dalykai, kurie dažnai sutardavo.
- Manau, Deoiridh manęs reikia Hogvartse, - paprastai atsakė į klausimą tarsi pakuždėdamas, kad mergaitei baigus mokyklą ir jo paties ten neliks nė kvapo. Taip, ko gero, ir bus. Vos tik dukra baigs mokyklą, jam tikrai neliks ten ką veikti. - Tik nežinau, ką veiksiu vėliau, - pridūrė gūžtelėdamas pečiais. Kad magijos pasaulyje Matthew Turner vietos nėra, buvo kaip ir akivaizdu. Bet ar jis sugebės rasti save tarp žiobarų? Vos tik baigė Hogvartsą, bandė tai padaryti, bet nesisekė. Ech, o kada jam iš viso sekėsi gyvenime?
Panašu, kad Davina pastebėjo jo sutrikimą, kai paaiškėjo, kas per vienas yra Klaudas. Laimei, temos netęsė, nors dėl to stebėtis nereikėjo - jaunoji ispanė buvo pernelyg taktiška, kad judintų skaudinančią temą. Nežinodamas, kur dėti akis, Turner žvilgtelėjo į mergaitę, bet ir ji buvo ne tai, į ką norėjosi spoksoti, tad vėl atsargiai pažvelgė į Daviną. Kaip tik tuo metu jos akys pažvelgė į jį patį, tad teliko nusukti savąsias. Šviesiaplaukės juoko galėtų klausytis ir klausytis. Dabar nieko nesakė: paprasčiausiai nežinojo, kas čia būtų tikę.
Apie keliones, tiesa, kalbėti buvo lengviau. Tai buvo viena iš nedaugelio temų, kur turėjo pasisakyti ir turėjo patirties. Deja, paties klajonės nepadėjo surasti savęs. Matthew žinojo: jeigu Italijoje nebūtų netyčia sutikęs Deoiridh, į Hogvartsą nebūtų grįžęs - ir toliau dirbtų bet kur ir bet ką.
- Tikrai, keliaujant galima išmokti daug ko, - pratarė nenorėdamas pasirodyti nemandagus. Jo atveju tai nebuvo tiesa, tačiau žinojo, kad daugelis žmonių keliaudami tikrai nemažai sužino. Gerai, kad Davina dar kartą nusijuokė ir buvo galima negalvoti apie dar vieną savo nesėkmę, šį kartą pavadintą kelionių vardu.
- Kas žino? - klausimu į klausimą atsakė profesorius ir prisivertė pats nusijuokti. Ilgokai žvelgęs nežinia kur atsuko žvilgsnį į ispanę ir paklausė: - Ar pati dažnai ten apsilankai?
Atmintyje iškilus susitikimui Madride profesorius nuleido galvą. Tada eilinį kartą įrodė, kad yra nevykėlis. Vis dėlto buvo tikras, kad Davina negalėtų šaipytis, tad prisivertė pakelti akis ir pažvelgti į ją.
- Nė nepastebėsi, kaip Aleksandra pradės mokytis Hogvartse… - nutęsė jis ir susimąstė. Labai tikėjosi, kad kai taip nutiks, jis išties jau bus dingęs iš tos prakeiktos pilies. Mokyti Davinos dukterį būtų pernelyg skausminga.
-
Linktelėjo. Giliai viduje mergina nujautė, kad herbologas vyksta į Hogvartsą ir pakenčia mokinius tik dėl savo dukters. Atrodė nepaprastai žavu ir miela, jog Matthew daro viską, kad dukra jaustų jo buvimą šalia ir žinotų, kad nutikus nelaimei nebus viena.
- Deoiridh turėtų būti laiminga turėdama tave, - šyptelėjo trumpam žvilgtelėdama į savo dukrą. Davinai užteko vos kelių pirmųjų dienų po Aleksandros gimimo, kad spėtų pastebėti, kaip Fasiras žvelgia į mažąją von Sjuard, ir suprasti, kad ji turės geriausią tėtį, kuris padarys viską, kad ji būtų laiminga.
Kiek susimąsčiusi rauktelėjo antakius. Buvo gaila, kad Deoiridh negalėjo būti nuo gimimo su Matthew. Neabejojo, kad herbologas būtų buvęs laimingas galėdamas matyti ją augančią nuo pat pirmų dienų.
- Dar yra laiko, - kilstelėjo lūpų kampučius tarsi paguosdama, kad per ateinančius mokslo metus tamsiaplaukis dar spės sugalvoti, ką veiks po profesoriaus karjeros. Galbūt tada keliaus po pasaulį ir tyrinės augalus kartu su Deoiridh, šitaip leisdamas jai pamatyti visas šalis ir kartu patirti nuotykius. Kaip kokiame filme. Nejučia šyptelėjo nuo tokios minties. Kažką panašaus jiedu ir veikdavo, tik galbūt kiek realistiškiau.
Žvilgtelėjo į Aleksandrą. Nesinorėjo pasakoti visų liūdnų akimirkų, kad ketverius metus jiedu su Fasiru vos atsiradus progai susikraudavo daiktus, ar ir be jų, keliaudavo į Ispaniją dėl dukros. Žinoma, dabar viskas buvo kitaip, ji buvo su jais, tačiau tai nereiškė, kad Ispanija liks užmiršta. Nujautė, kad jos brolis dažnai ten lankysis norėdamas pamatyti tėvus, o ir Davina kartu su Helkkari bus išsiilgusi Klaros su Viljamu. Bei, žinoma, žirgų.
- Turbūt per dažnai, - nusijuokė. - Kad ir kokia laiminga esu čia, Anglijoje, Ispanija vis tiek kviečia karts nuo karto sugrįžti, - nežymiai šyptelėjo.
- Šitai mane ir gąsdina, - galiausiai prisipažino stebėdama, kaip mergaitė atbėga iki jos ir puola į glėbį. Švelniai sugavusi dukrą nubraukė nuo veido plaukus. Auksinės akys atrodė pavargusios, mieguistos. - Manau, kad mums metas keliauti į namus, ar ne? - Aleksandra palinksėjo kelis kartus pasitrindama akutes ir nusižiovaudama.
- Buvo smagu ir vėl susitikti, - stodamasi ir suimdama mergaitės ranką apdovanojo herbologą šypsena, o tada pasisuko į keliuką. - Gerų mokslų metų, - dar kartą šyptelėjo imdama žingsniuoti namų link parko takeliu.
Rudaplaukei dar kartą nusižiovavus Davina švelniai apglėbė ją kilstelėdama ant rankų. ALeksandra apglėbė motinos kaklą ir žvilgtelėjusi šiai per petį dar spėjo pamojuoti herbologui, o tada pasislėpė šviesiuose plaukuose.
-
Davina buvo ypatinga mergina. Kur jau ten mergina, ji buvo jauna moteris, turinti šeimą. Nepaisant to, Matthew negalėjo pakeisti savo jausmų, tad žvilgsnis, kartais įsmingantis į jaunosios ispanės veidą, buvo kiek liūdnas. Matyti, kaip ji bendrauja su dukra, buvo skaudu, bet kartu ir savotiškai gražu. Turner neabejojo, kad mergaitė bus be galo laiminga ir mylima. Ko gero, kiekvienas vaikas pavydėtų tokios motinos kaip Davina.
O ir pasakyti visada žinojo ką. Ar Deoiridh laiminga, Matthew neįsivaizdavo, bet vis dėlto tikėjosi, kad gali labiau džiaugtis gyvenimu nei iki susirasdama tėtį. Vis dėlto tokie paprasti žodžiai, kurie galėjo būti suprasti kaip savotiškas komplimentas, iš šios ispanės lūpų skambėjo tikrai ypatingai. Kad ir kaip ten būtų, atrodė, kad ir ji savotiškai brangina šią neįprastą draugystę. Vadinti keliolika metų jaunesnę merginą drauge buvo šiek tiek keista, bet jau geriau draugė nei beviltiškos vienpusės meilės objektas, ar ne?
Žvilgtelėjęs į mergaitę negalėjo nepastebėti panašumo su motina. Į galvą pradėjo lįsti nelabai tinkamos mintys apie tai, kad vis dėlto norėtųsi turėti savo vaikų. Kad ir kokia brangi ir mylima buvo Deoiridh, Matthew jos ilgą laiką nė nepažinojo. Vis dėlto dabar apie tai galvoti nereikėjo. Geriau pasimėgauti netikėtu susitikimu su žavia jauna mergina, kuri niekaip negalėjo palikti minčių.
- Gimtinė visada traukia, - draugiškai nusišypsojo profesorius. Tiesą sakant, net ir jį patį Ispanija pradėjo traukti. Susitikimas Madride galbūt buvo kiek nemalonus, tačiau prisiminti vis tiek buvo smagu. Ar ne ten jiedu susitiko pirmą kartą po to, kai mergina nebebuvo jo mokinė? Deja, į galvą neatėjus tinkamai minčiai, ką būtų galima pasakyti, Matthew daugiau nieko nesakė.
- Taip, augantys vaikai parodo, kaip nevaldomai lekia laikas… - sumurmėjo profesorius. Buvo keista suprasti, kad Deoiridh jau visai netrukus baigs Hogvartsą. Atrodo, jiedu ką tik susipažino, o juk tada Italijoje ji tebuvo maža išsigandusi mergaitė…
Davinos mergaitė, ko gero, buvo pavargusi, ką bylojo ir jos mamos žodžiai. Buvo apmaudu, kad susitikimas toks trumpas, tačiau pamatyti šią merginą vis tiek buvo smagu. Matthew šyptelėjo ir linktelėjo. Kažkodėl atrodė, kad daugiau susitikti neteks, tačiau vis tiek pratarė:
- Gal dar kada pasimatysime… Sėkmės.
Kiek liūdnu žvilgsniu stebėdamas merginą Matthew stovėjo ir tarsi laukė kažko. Turbūt to, kad ji atsisuks ir padovanos paskutinę šypseną. Vis dėlto laukimas buvo bergždžias ir tik pametęs ispanę iš akių herbologas atsitokėjo. Beveik neprisiminė, ko atvyko į Godriko Daubą. Pasidėjo šį susitikimą į saugią vietą širdyje ir žinojo dar ilgai jį ten laikysiantis. Buvo visiškai tikras, kad artimiausiu metu Davinos vietos gyvenime ir širdyje neužims jokia kita mergina. Tai buvo skausminga, bet ši ispanė įkrito pernelyg giliai į širdį.
Negarsiai atsidusęs Matthew nužvelgė parką ir galiausiai patraukė į priešingą pusę.
-
Auris nebuvo tikras kodėl šią vasaros dieną jie trenkėsi kaip tik čia. Parke kažkada klajojo su Linėja. Gal todėl. Jis pastaruoju metu vis svajodavo apie ją. Svajodavo ir svajodavo. Žaidimų aikštelių juk galėjo bet kur rasti ar ne? Dėl to nereikėjo lėkti į kitą pasaulio kraštą. Bet jo motociklas nusileido kaip tik Godriko Daubos parke. Atvyko su broliuku. Pasiruošė maisto visai dienai. Žinojo, kad diena nebus smagi. Bet... Bandė ir bandė... Auris nulipo nuo motociklo ir iškėlė vaiką iš motociklo kėdutės.
Diena buvo šilta, graži. Tikra įsibėgėjančios vasaros popietė. Dvelkė nupjauta žole, girdėjosi vaikų klegesys. Saulė smagiai švietė kviesdama pasivaikščioti lauke. Auris ėmė maldauti kažkokių aukštesniųjų jėgų, kad šiandien viskas būtų kitaip negu visada. Bet žinojo, kad nebus. Reikės ieškoti gero psichologo. Labai gero šitam vaikui.
-
Timočiui buvo labai negera. Kaip ir visada, kai jį brolis Auris skraidindavo motociklu. Berniukui atrodė, kad didelis Auris mano, jog Timočiui skristi motociklu patinka. Na, Timotis taip jam ir sakė. Ne kartą brolis raudonplaukio klausė, ar jam patinka. Vaikas linksėdavo, sakydavo, kad taip.
Pagaliau. Pagaliau jie nusileido ir Auris iškėlė Timotį iš kėdutės. Šį kartą pojūčiai kažkodėl buvo stipresni nei įprastai. Galbūt dėl to, jog prieš išvykdamas penkiametis pavalgė? Kad ir kaip ten bebūtų, dabar vaikas visas buvo išbalęs, o jo viduje tarsi kažkas šoko šokį.
Mažasis Senkleris jautė, kad tuoj tuoj kai kas atsitiks. Kad tie šokėjai, kurie linksminasi jo skrandyje, netrukus pasirodys dienos šviesoje. Ir štai, Timotis apsivėmė. Pasidarė šiek tiek geriau. Bet tik fiziškai. Kaltu žvilgsniu berniukas pažiūrėjo į Aurį.
-
Berniukas pasirodė kažkoks išblyškęs. Gal serga? Juk jis nepasakytų, jeigu ką skaudėtų. Va tai varė iš proto. Lyg patvirtindamas jo mintis vaikas apsivėmė. Jam baigus Senkleris pavedėjo vaiką kiek tolėliau nuo vėmalų.
- Atsisėsk ant žolės. Nuleisk galvą ir pasistenk ramiai kvėpuoti. - Pasakė. Gal blogulys taip praeis. Jis susirado šlapias servetėles kuprinėje. Pasiėmė jų, kad pavalgius būtų kuo nusivalyti rankas. Norėjo nuvalyti jo veiduką, bet paskui žinoma. Jei blogumas praeis.
- Ar tau buvo bloga prieš išvažiuojant? Ar pasidarė dabar? - Paklausė, kai praėjo šiek tiek laiko. Kas tai galėtų būti? Gal virusas? Bet Eion ir Erkai ir jam pačiam nieko nebuvo. Gal jam pakilo temperatūra ir dėl to pykina. Reikėjo įsitikinti, reikėjo paliesti brolio kaktą ir įsitikinti ar nėra temperatūros.
-
Brolis Auris jau buvo matęs, kaip Timotis vemia. Anksčiau taip kartais atsitikdavo, kai berniukas labai greitai sukimšdavo maistą. Dabar valgydavo kur kas lėčiau, bet kartais dar pajausdavo instinktą, kad reikia griebti, kol yra. Žinoma, dabar taip nutiko ne dėl maisto. O dėl skridimo motociklu.
Timotis padarė kaip lieptas. Jis atsisėdo ant žolės ir nuleido galvą. Stengėsi ramiai kvėpuoti. Pasidarė dar geriau. O brolis Auris po kiek laiko ėmė klausinėti, tik Timotis nebuvo tikras, ar jau gali pakelti galvą.
Penkiametis išdrįso pakelti galvą. Buvo atgavęs normalią veido spalvą. Tačiau atsakyti į klausimus nedrįso. Nors brolis niekada neskriausdavo Timočio, bet vaikas vis tiek jautė baimę, kad pasakys, padarys kažką ne taip ir vis dėlto Auris pratrūks.
Raudonplaukis nejučiom žvilgtelėjo į motociklą. Žvilgsnis bylojo, jog motociklas yra dėl to blogumo kaltas. Ir dar Timotis ėmė purtyti galvą, tarsi bandydamas pasakyti, kad viskas gerai, kad jam ne bloga, kad jis atsiprašo.
- Man viskas gerai, - šiaip ne taip išlemeno.
-
Auris stebėjo vaiką. Kuris paklusniai darė kaip pasakyta. Matė, kad veidelis atgauna spalvą. Bet vis tiek nebuvo tikras ar viskas gerai.
Galiausiai berniukas pakėlė galvą. Pradėjo aiškinti, kad viskas jam gerai. Auris atsisėdo ant žolės. Ne šalia, bet ir ne per toli nuo Timočio.
- Mažuti, ar tu supranti, kad jeigu aš nežinau kas tau yra, tai negaliu tau padėti. Jeigu tu sergi, tai nežinau kas tau yra. Nežinau ar tau skauda ar ne. Jeigu su manimi nekalbi. - Tada jam toptelėjo, kad Timotis prieš išvykstant pavalgė. Galbūt taip nutiko nuo skrydžio. Bet seniau tai nieko nebūdavo.
- O gal tau pasidarė bloga, kai mes skridome? - O jeigu vaikas kada rimtai susirgtų ir nieko nesakytų kas tada? Aurį vis labiau kaustė neviltis. Žinojo, kad grįš į mokyklą, nes Timočiui ten patiko. Suprato tai aiškiai tada bibliotekoje. Bet broliui patiko be jo. Reikės ir psichologo. Būtinai.
-
Timotis jautėsi kaltas. Jis gaišino brolio Aurio laiką. Tačiau juk berniukas negalėjo imti ir pasakyti, kad jį pykina nuo skridimo motociklu.
- Man viskas gerai, - jau kiek drąsiau pakartojo Timotis. - Aš nesergu. Man neskauda.
Tada brolis paklausė, ar berniukui pasidarė bloga tada, kai jie skrido. Raudonplaukis išpūtė akis ir vėl pažiūrėjo į motociklą. Tada pažiūrėjo į Aurį baimės kupinu žvilgsniu.
- Man... man patinka skristi motociklu, - pamelavo, bet nelabai vykusiai. Balsas skambėjo kone beviltiškai.
Žinojo, kad Auriui tai patinka. Na, skristi motociklu. Juk jeigu nepatiktų, jis neskristų, ar ne? Todėl ir pats Timotis turėjo sakyti, kad jam patinka. O kaip ten buvo iš tikrųjų, visai nesvarbu. Timotis ištvers tai. Ne kartą ištvėrė.
- Man nereikėjo valgyti, - tyliai pasakė. - Aš kitą kartą nevalgysiu.
-
Galbūt visgi supykino nuo lėkimo motociklu. Auris nežinojo ar vaikas bijo, kad dabar gaus mušti. Ar bijo prisipažinti, kad skraidyti jam nepatinka. Daug kartų Auris to klausė. Bet dabar ėmė labai abejoti ar tinkama skraidinti brolį ant motociklo.
- Ne. Reikia valgyti. Kitą kartą mes neskrisime ant motociklo. - Abejojo, kad išpeš tikrą atsakymą iš vaiko. Taigi, nusprendė, kad skraidymus teks palaidoti. Bent jau iki tol, kol pavyks su vaiku išties susikalbėti.
Jis atsikėlė. Priėjo prie motociklo ir pradangino jį. Išsiuntė namo. Transporto priemonė turėjo atsidurti jų stovėjimo aikštelėje.
- Na va ir viskas. - Ramiausiai pasakė. Tada atsisėdo atgal.
- Ar nori namo Timoti? Ar nori pabūti čia? Nežinau ar tikrai nesergi. Galbūt tada reiktų grįžti. Jei su manimi nekalbėsi, aš nežinosiu ką daryti ar supranti? Labai sunku, kai nesakai kaip iš tikrųjų jautiesi. Tu neturi taikytis prie manęs. Norėčiau, kad sakytum kaip yra iš tikrųjų.
-
Brolis Auris pasakė, kad kitą kartą jie neskris motociklu. Ir kažkur pradangino motociklą. Timotis atrodė nusikaltęs. Ir jautėsi nusikaltęs.
- Ar tu ant manęs nepyksti? - paklausė jis. - Kad per mane negalėsi skraidyti motociklu.
Pastaruoju metu Timotis šiek tiek daugiau šnekėjosi su Auriu, nors jo ir bijojo. Tiesa, vis tiek stengėsi prie jo prisitaikyti, nesupykdyti. Tačiau jau drįsdavo ištarti šiek tiek daugiau žodžių ar net paklausti. Žinoma, labai daug klausimų likdavo neištartų. Dabar vaikui buvo smalsu, kaip jie grįš namo. Bet šito jau paklausti jis nedrįso. Dar norėjo paklausti, ar negalėtų brolis jo parvesti pas mamą ir tėtį.
Kai didelis Auris pradėjo klausinėti apie tai, ar Timotis nori namo, ar nori pabūti čia, penkiametis nežinojo, ką atsakyti. Galvojo, ko nori Auris. Jeigu jis čia atsivedė Timotį, tikriausiai nori pabūti.
- Pabūti, - dabar jau labai nedrąsiai ir tyliai ištarė vaikas. - Nesergu, - patikino.
Jis iš tiesų nesirgo. Tačiau jeigu būtų sirgęs, vis tiek būtų sakęs, jog neserga. Tėvams labai nepatikdavo, jei Timotis apsirgdavo. O pats iš tiesų norėjo čia pabūti. Mėgo leisti laiką namuose, ypač, kai kambaryje likdavo vienas, be Aurio. Žaisdavo su mašinytėmis, piešdavo, vartydavo knygeles. Tačiau Timočiui patikdavo ir kur nors išeiti, stebėti aplinką. Dar jam būtų patikę dūkti, lakstyti, bet prie Aurio jis negalėjo to daryti.
-
- Ne. Nepykstu. Pykstu ant savęs, kad nepastebėjau, kad tau važiuojant motociklu pasidarydavo bloga. Nes manau, kad tai ne pirmas kartas. - Atsakė į klausimą. Dar kiek pasėdėjo. Timotis sakė, kad nori pabūti. Auris nebuvo dėl to tikras. Bet gal vaikui geriau prasiblaškyti. Ir kadangi daugiau nieko blogo nenutiko atsikėlė.
- Tada einam. Bet labai prašau pasakyk, jeigu pasijusi blogai. - Jis ėmė eiti. Pastaruoju metu pradėjo su Timočiu žaisti vieną žaidimą. Pirma, tikėjosi, kad tai pralauš klausinėjimų ledus. O antra. Norėjo lavinti jo žodyną.
- Pažaiskim taip ir ne gerai? Sugalvojau gyvūną. - Vis tiek eidami jie tylėtų. Tai gal bent pažais. Taip ir ne žaidimo esmė buvo tokia, kad vienas sugalvoja daiktą, gyvūną ar maisto produktą. O kitas klausinėja. Turi paklausti taip, kad būtų galima atsakyti taip arba ne. O paskui jau uždavus kažkiek klausimų galima ir spėti.
-
Timotis nustebo, kai brolis Auris pasakė, kad pyksta ant savęs. Ar tai reiškia, kad jis save muš? Vaikas su baime laukė, ką dabar darys didelis Auris, tačiau jis nemušė nei savęs, nei Timočio.
Galiausiai jie pradėjo eiti, o brolis liepė pasakyti jam, jei Timotis pasijus blogai. Penkiametis linktelėjo, bet iš tiesų neketino nieko sakyti, jei taip nutiktų. Jis tik gailėjosi, kad prieš išeinant valgė. Daugiau niekada prieš kur nors eidamas nevalgys.
Vaikas ir taip buvo liūdnas, o dabar Auris pasakė, kad jie žais tą žaidimą. Timotis labai nemėgo to žaidimo. Ypač, kai jis turėdavo spėlioti. Jautėsi priverstas kalbėti, o atsisakyti negalėjo. Brolis buvo klausęs, ar Timočiui šis žaidimas patinka. Aišku, mažasis Senkleris sakė, kad taip.
Bet šį kartą Timočiui pasidarė pikta. Jis sustojo. Sukryžiavo rankas. Labai nenorėjo klausinėti. Todėl piktokai tarstelėjo vietoj to, kad paklaustų:
- Katė.
Tada įsižiūrėjo į vaikų žaidimų aikštelę. Matė ten smėlio dėžę, čiuožyklą, kitas karstynes.
-
Reikės jį stebėti. Galvojo. Beveik žinojo, kad Timotis nesakys, jeigu vėl blogai pasijus. Ir kaip man su juo gyventi? Aš jau nežnau ką daryti. Bet tada nutiko vienas dalykas, kuris privertė truputį pralinksmėti. Auris aišku žinojo,kad Timočiui tas žaidimas neturėtų baisiai patikti. Nes reikia kalbėti. Bet kalbėti jam juk reikėjo mokytis. Kaip kitaip viskas pasikeistų. Ir šį kartą vaikas pagaliau parodė nenorą kažką daryti. Ne. Žodžiais to neišsakė. Bet vis tiek buvo aišku. Matydamas užsispyrusiai stovintį berniuką nusišypsojo.
- Ne broliuk, ne katė. Gerai. Dabar galim nežaisti šito žaidimo. - Tokiu užsispyrimų Auris išvis nelabai prisiminė. Galbūt tai reiškia, kad po truputį jie išeis iš tos siaubingos visiško paklusnumo zonos?
- Nori į aikštelę? Gerai. Einam ten. Galėsi ten pažaisti. - Ji buvo visai čia pat.
-
Kodėl Timotis šitaip pasielgė? Jis turi būti paklusnus. Vaikas jau ėmė abejoti, ar tėtis ateis jo pasiimti. Tačiau tikėjosi, kad brolis Auris parves jį namo. Timotis išdrįs to paprašyti. Tik prieš tai jis turi būti labai ilgai geras.
O ar jis geras? Per jį brolis Auris negalės skraidyti motociklu. Timotis ir vėl apsivėmė. Ir dabar parodė priešiškumą Aurio norimai veiklai. Tik laiko klausimas, kada už tai gali gauti į kailį. Ir kai yra toks blogas, neturi teisės prašyti jį parvesti namo.
Apie tėvus Timotis jau kurį laiką nebuvo užsiminęs. Tačiau kiekvieną dieną apie juos pagalvodavo. Nors dabar jautė dar kažkokią neteisybę. Ne tik kaltę ir ilgesį. Po to karto, kuomet suprato, jog Hannah tėtis tikrai nemuša. Kodėl jos nemuša, o Timotį namuose mušdavo? Ir visi tie kiti vaikai, kuriuos Timotis mato su tėvais parkuose ar kitur. Ar ir jų tikrai tėvai nemuša? Jie visi atrodo laimingi. Vaikai bėgioja, krykštauja. Bet jų nemuša. O gal tai tik apgaulė? Gal juos už tai muša namuose? Timotis nežino, ar tėvai būtų jį mušę viešose vietose, nes jie niekur neidavo.
- Atsiprašau, - sumurmėjo Timotis, kai vėl pradėjo eiti. - Ar tas gyvūnas turi aštuonias kojas? - nenorom paklausė.
Ir iš tiesų turėjo omeny keturias kojas. Bet berniukas dar susimaišydavo tarp skaičių, tarp spalvų.
Netrukus jie priėjo žaidimų aikštelę. Joje dūko keli vaikai. O netoliese matėsi ir dvi mamos. Ir vėl, vaikai rėkavo, lakstė, o nieks jų nemušė.
-
- Viskas gerai Timi. - Gaila, bet ta mažytė užsispyrimo akimirka išsisklaidė.
- Aštuonias? Ar gali pirštukais parodyti tą skaičių? - Auris žinojo, kad broliui skaičiai kelia keblumų.
Jie priėjo prie aikštelės. Kurioje nebuvo daug žmonių. Įėjo pro vartelius.
- Eisi pažaisti? Aš pasėdėsiu ant suoliuko. - O, labai norėjo elgtis kitaip. Norėjo pasupti jį sūpynėmis, pastatyti miestą iš smėlio, pabėgioti. Pamokyti kažkokių žaidimų. Norėjo išmokyti važinėtis dviratuku. Norėjo pamokyti plaukioti ežere, taškytis vandeniu. Žodžiu žaisti. Bet dabar negalėjo šito padaryti. Bent jau kai sėdėdavo atokiau vaikas kiek pažaisdavo. Taigi vis šis tas. Auris kartais pagalvodavo kas bus, kai jis paūgės. Galvojo, kad visgi reikės eiti pas Rolandą ir papasakoti apie šį vaiką. Reikės pinigų psichologui. Bijojo to pokalbio. Bijojo Rolando abejingumo su kuriuo susidūrė pats būdamas mažas.
-
Suklydau, mintyse pagalvojo Timotis. Akytės išsipūtė, o veide pasirodė nusivylimas. Nusivylė Timotis savimi. Jis parodė pirštais tą skaičių. Tada suprato, jog tai - ne aštuoni, o keturi. Bet jau neišdrįso garsiai pasakyti. Jis ir vėl nusikalto. Jeigu taip ir toliau, tikrai niekada negrįš namo.
Brolis Auris paklausė Timočio, ar jis eis pažaisti. Vaikas linktelėjo ir nuėjo prie čiuožyklos. Ji buvo didelė. Užlipus laiptukais reikėjo pereiti per tiltelį. Tada galima buvo arba čiuožti, arba nueiti į bokštelį. Kiti vaikai lipo greitai, per tiltelį bėgo, stumdėsi, katras čiuoš pirmas. Timotis elgėsi kitaip. Jis lipo laiptukais lėtai, o tuo metu žiūrėjo į Aurį Senklerių žvilgsniu. Norėjo, kad brolio čia nebūtų. Tada ir jis galėtų palakstyti.
Kai Timotis ėjo per tiltelį, į žaidimų aikštelę įbėgo du vyresni berniukai. Gal kokių aštuonerių metų. Aišku, Timotis net nenutuokė, koks jų amžius. Tie berniukai tarpusavyje draugiškai pešėsi, kažkuris net nusikeikė. Bet Timočiui tai nerūpėjo. Jis nebijojo vaikų. Berniukas bijojo brolio.
-
- Tai keturi. O aštuoni yra va tiek. - Parodė tą skaičių.
Auris sėdėjo ir kartais žvilgteldavo į vaiką. Negalėjo visai nežiūrėti. Juk Timotis galėjo užsigauti. Jau ne pirmą kartą jo akyse pastebėjo tą pyktį. Guodė save, kad tai vis šis tas. Bet kita vertus... Ne. Viskas negerai ir jam tikrai reikės eiti pas Rolandą. Kalbėtis, prašyti savo seno saugyklos rakto. Tada naudotis Senklerių pinigais. O ką daryti? Auris nežinojo kaip užsiimti su berniuku. Taigi pats laikas buvo kreiptis į specialistus.
Aikštelėje pasirodė du berniukai. Vyresni. Kad tik neišgąsdintų Timočio. Galvojo Senkleris.
Auris užsigalvojo. Svarstė kaip pradės tą nykų pokalbį su Rolandu. O gal geriau su Elija? Ta moteriškė buvo sukalbamesnė. Auris jos nemėgo, nes buvo tokia pati kaip Rolandas. Na ir kas, kad švelnesnė. Ji vis tiek visada rūpinosi tik savo reikalais. Alaną prisiminė tik po Frederikos mirties. Taigi. Su kuriuo imtis to pokalbio? Elija ar Rolandu. Augustinas iškart atkrito. Nes jo ne tai, kad negalėjo pakęsti. Jam jautė didžiulę neapykantą.
-
Timotis vis dirsčiojo į Aurį. Kartais jų akys susitikdavo, kartais brolis žiūrėdavo kažkur kitur. Penkiametis norėjo, kad jis išvis nežiūrėtų. Kodėl jisai žiūri? Ar laukia, kol berniukas pasielgs netinkamai? Tam, kad galėtų niekada neparvesti jo namo?
Tą akimirką, kai brolis Auris nematė (ar bent jau Timotis galvojo, kad jis nemato), raudonplaukis nusišypsojo vienai mergaitei ir apsisuko ratu. Dabar jis dažniau nusišypsodavo kitiems vaikams. Pasirodo, vasarą Hogvartse vaikų nebūna ir paties Timočio vasarą ten nebus. Todėl nelabai kam būdavo dabar šypsotis. Nebent kur nors tokiose žaidimų aikštelėse.
Timotis porą kartų nučiuožė. Jautė, jog kiti vaikai nekantravo, norėjo, kad Timotis viską darytų greičiau, bet jis negalėjo. Suaugusiems nepatinka, kai vaikai laksto.
Trečią kartą nučiuožęs berniukas ir vėl ėjo lipti laiptukais. Matė, kad ant tiltelio yra ta mergaitė. Norėjo pagauti jos žvilgsnį, dar kartą nusišypsoti. Tad eidamas nepastebėjo vieno iš tų didesnių berniukų ir į jį atsitrenkė.
Visai nepabūgo, tik pasižiūrėjo ir jau būtų ėjęs toliau. Į Henriką bibliotekoje ne kartą buvo atsitrenkęs. Tada jie abu tyliai juokdavosi ir vieninteliu svarbiu dalyku tapdavo tik tai, jog bibliotekininkė jų neišgirstų. Vaikui pasidarė juokinga tai prisiminus ir jis šyptelėjo.
- Ė! Šitas snarglys mane pastūmė ir dar juokiasi! - sušuko vyresnis berniukas.
- Ar šitas ryžikas? Jis vienas? Tai duok jam į kailį! - atsiliepė kitas.
Viskas įvyko labai greitai. Timotis net nespėjo susivokti. Atrodo, dar ką tik galvojo apie šiltus prisiminimus su Henriku, kai staiga pajuto smūgį. Vienas berniukas laikė Timotį už pažastų, o kitas spyrė į pilvą ir šią akimirką berniuko veido link artėjo kumštis. Penkiametis bandė susigūžti, tačiau buvo laikomas, todėl neišėjo. Ir negalėjo įkvėpti oro. Tačiau jau greit galės. Tėtis ne kartą jam buvo spyręs į pilvą. Timotis žinojo, kaip būna.
-
Auris sėdėjo ir kankino save mintimis. Galvojo apie senus prisiminimus, apie pokalbį, kurį girdėjo tarp Augustino ir Rolando. Prisiminė koks ten buvo nereikalingas. O dabar turės pristatyti dar vieną Amyro vaiką. Tiesiog šiurpas ėmė nuo šitos idėjos.
Staiga pasigirdo visai ne žaidžiančių vaikų balsai. Auris išgirdo visai ką kitą. Staigiai atsikėlė nuo suolo. Kuris buvo pakankamai atokus. Ūžtelėjo pyktis. O kai pamatė kas vyksta. Greitai pasileido prie vaikų. Jie jau užgavo Timotį, vienas dar laikė jį. Antro berniuko kumštis palietė brolio skruostą Auriui esant dar toli. Baisiausia buvo tas, kad Timotis nešaukė. Nekvietė nei jo, nei šiaip nešaukė.
- Alio, paliekat mano brolį ramybėj. - Užriaumojo dar dumdamas prie jų. Dabar labiau panėšėjo ne į mokytoją ar žmogų mokantį nesmurtauti. Dabar atrodė piktas, galintis nežinia ką padaryti. Taip. Ten buvo vaikai. Bet jis persiuto matydamas kaip jie elgiasi su jau tiek iškentėjusiu jo broliuku.
-
Timotis labai išsigando. Tačiau išsigando jis labiau ne jį mušusių vaikų, o brolio Aurio, kuris artėjo jų link. Atrodė toks piktas, toks grėsmingas, panašus į tėtį. Vaikai akimirksniu berniuką paleido.
- Bėgam! - sušuko jie ir išlėkė.
Pats Timotis jautė pažeminimą. Jau seniai jo niekas nemušė. Jau buvo atpratęs nuo to. Pilvuką skaudėjo. Skaudėjo ir skruostą, tikrai liks mėlynė. Vaikas ir vėl pajuto pyktį ant savo tėčio. Kaip ir tada, kai žaidė su Hannah.
Aplink Timotį ėmė būriuotis aikštelėje žaidę vaikai. Tos dvi mamos, jos atrodė išsigandusios. Kodėl? Negi jos niekada nemušė savo vaikų?
- Popa, - pasakė ta mergaitė, kuriai prieš tai Timotis šypsojosi.
- Kokie siaubūnai, - tarė viena iš mamų. - Ir dar žaidimų aikštelėje!
- Ar jums reikia pagalbos? - paklausė brolio kita mama.
Toks dėmesys Timočiui nepatiko. Galbūt nebūtų keista, jeigu dabar Timotis pagalvotų, kad ir Auris jį muš. Juk atrodė piktas. Tačiau širdyje Timotis žinojo, kad to nebus. Nors dažnai tekdavo suabejoti. Ir kad ir koks brolis dabar atrodė piktas, Timotis suprato, kad pyksta jis ne ant penkiamečio. Juk jis šaukė tiems vaikams, kad paliktų Timotį ramybėje. Jį mušęs berniukas po smūgio į veidą ruošėsi spirti. Tačiau išgirdęs Aurio balsą to nepadarė ir pabėgo. Tai brolis apgynė Timotį.
Raudonplaukis nesitikėjo, kad jį gali mušti vaikai. Buvo labai pasimetęs. Ir skaudėjo. Šią akimirką pajuto broliui dėkingumą. O visas tas netikėtai užplūdęs dėmesys, jis vaiką trikdė. Timotis norėjo pasislėpti. Brolis čia buvo vienintelis žmogus, kurį Timotis pažinojo. Nei pats nepajuto, kaip atsidūrė šalia brolio. Apsikabinti nedrįso, tačiau prisiglaudė prie jo, nuleido galvą, kad nematytų susirūpinusių vaikų ir tų moterų žvilgsnių.
-
Tada Aurio galvoje virė visiškas uraganas. Nežinojo ar pyksta ar jaučia paniką, o gal liūdesį, kažkokį klaikų nenusakomą jausmą. Dabar galvojo apie tai, kad Timis bijos ne tik jo, bet gal ir visų vaikų. Ar galėtų būti nuostabiau? Ar galėtų būti suknistai nuostabiau? Šaukė mintyse. Irgi mat prisistatė poniutės. Kodėl nieko nedarė seniau? Gi buvo arčiau už mane, galėjo tuos vaikigalius nuvyti šalin anksčiau.
- Ne. Nebent pažįstate tų vaikų tėvus. Norėčiau su jais pasikalbėti. - Artsakė susirūpinusiųjų mamelių klubui.
Vaikėzai pabėgo. Gaila, kad buvo vieni. Nebuvo tėvų, kuriems galėtų išgiežti pasipiktinimą.
Na, brolis bent jau nebandė nuo jo sprukti. Auris jį atsargiai pakėlė nuo žemės ir nusinešė ant savo atokaus suoliuko. Pasodino jį ant jo, o pats kuprinėje susirado buteliuką. Labai gerai, kai kuprinė magiškai padidinta ir ten galima rasti visokių dalykų. Auriui visai nerūpėjo nei slaptumas, nei žiobarai. Visi jie galėjo smegti skradžiai. Jis atsuko magiškojo tepalo buteliuką ir atsargiai vos liesdamas patepė brolio skruostą ant kurio jau ryškėjo mėlynė. Tepalas turėjo nuslopinti skausmą ir greitai pašalinti mėlynę.
- Vargšiukas tu mano. Jie jau negrįš ir nenuskriaus tavęs. - Šnekėjo tepdamas tuo tepalu jo veiduką. Gaila, bet neturėjo tokio eliksyro, kuris visai nuslopintų skausmą. Juk vienas iš jų dar ir spyrė Timočiui. Tokį turėjo tik namie. Norėjo dabar ten vaiką ir parvežti.
- Ar labai skauda pilvuką? Pasėdėk truputį, turėtų greitai praeiti. - Taip. TUrbūt reikėjo kiek pasėdėti ramiai. Nesitempsi juk dabar vaiko namo. Reikėjo luktelėti kelias minutes, kol nuslops skausmas. Auris prisėdo šalia. Norėjo jį apkabinti, paguosti. Bet jam atrodė, kad tada tik labiau išgąsdins vaiką.
-
Moterys atsakė, kad nepažįsta, toliau kalbėjo apie tai, kad įvykis buvo baisus. Ramino savo vaikus. Po kelių minučių lyg niekur nieko vaikai žaidė, kaip žaidę, o mamos šnekučiavosi, kaip ir prieš muštynes.
Brolis Auris nusinešė Timotį ant suoliuko. Kažkuo tepė berniukui veidą. Tą vietą, kuri buvo sumušta. Vaikas pajuto šaltį nuo tepalo, bet netrukus skausmas ėmė po truputį slopti.
- Neskauda, - kaip visada atsakė Timotis. Nors iš tikrųjų skaudėjo.
Kai mušdavo mama ir tėtis, berniukas jausdavosi kaltas. Tačiau dabar Timotis kaltas nesijautė. Tiesa, jeigu jis būtų atsitrenkęs į mamą, tėtį arba brolį Aurį ir jie jį būtų mušę, tuomet Timotis pripažintų savo kaltę. Tačiau su vaikais viskas buvo kitaip. Berniukas nemanė, kad kiti vaikai turėtų jį mušti.
Kurį laiką raudonplaukis tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į tolį, o paskui pažvelgė į Aurį. Šį kartą akys nebuvo kupinos baimės arba pykčio. Dabar jose atsispindėjo dėkingumas. Ir pirmą kartą per beveik vienerius metus kartu praleisto laiko Timotis broliui nusišypsojo. Šypsnis buvo mažas, bet nuoširdus. Timotis suprato, kad didelis Auris jį apgynė. Bet nesuprato, kodėl.
- Kodėl tu mane apgynei? - išdrįso paklausti.
-
Kaip visada neskauda. Kur gi ne...
- Mažuti, jeigu tu man nepasakosi kaip jautiesi, tada mes turėsim važiuoti į ligoninę. Jeigu nežinosiu kaip stipriai skauda, tai negalėsiu tavęs pagydyti ar supranti? - Kalbėjo ne griežtai, ramiai. Kaip visada sujuo šnekėdavo. Kurį laiką jie sėdėjo ramiai. Auris jau manė, kad pats laikas eiti. Gal į ligoninę nereikia. Bet vis tiek gal geriau būtų grįžti namo. Kai brolis jam nusišypsojo. Pirmą kartą gyvenime. Auris jam irgi nusišypsojo. Tai buvo keista, tik kažkodėl nepajuto jokio džiaugsmo. Nes pirmą kartą pamatė tą vaiką šypsantis po tokio blogo nutikimo.
- Nes tave skriaudė kiti vaikai, nes tau skaudėjo, buvo baisu. Nenoriu, kad tave kažkas skriaustų. - Aiškino Senkleris. Kaip galėtų kažkam kilti toks klausimas? Bet jis suprato kodėl brolis to klausinėja. Na, gal bent kokios naudos iš šio nutikimo ir bus. Galbūt dabar Timotis bent supras, kad Auris nekelia grėsmės. Tik raudonplaukiui visai nepatiko, kad per tokį įvykį tai broliui paaiškės. Jeigu žinoma paaiškės.
-
Brolis Auris pasakė apie ligoninę. Nors tai buvo labai seniai, Timotis nepamiršo, jog tą kartą, kuomet jį tėtis paliko dideliam Auriui, berniukas su Auriu atsidūrė ligoninėje.
- Ligoninę Hogvartse ar ligoninę, kur kambariukas? - paklausė Timotis. - Ar tada ateis tėtis? - balse suskambo viltis.
Taip, jeigu jie nuvyks į ligoninę, galbūt tėtis ateis ir pasiims Timotį namo. Gal viskas, ko reikia, tik ten atsidurti? Vaikas žinojo, kad į ligoninę reikia tada, kai kažką skauda, kai žmogus susižeidžia, serga. Jis matė nemažai susižeidusių vaikų, kurie Hogvartse ateidavo į ligoninę, kai ten leisdavo laiką.
- Aš noriu į ligoninę. Man skauda, - pasakė.
Brolis Auris irgi nusišypsojo Timočiui. Dabar jau jis neatrodė piktas. Gal nebuvo labai laimingas, bet tikrai ne piktas. Kartais brolis atrodydavo pavargęs. Henrikas pasakojo Timočiui, kad jo tėvai būna pavargę, kai daug dirba. Auris Hogvartse labai daug dirbo, tačiau dabar buvo vasara. Penkiametis žinojo, kad vasarą profesoriai nedirba. Vaikai jam sakė, kad Auris - profesorius.
- Ar tu pavargęs? - tas apsikeitimas šypsniais padėjo Timočiui išdrįsti paklausti.
Tada vaikas pagalvojo, kad Auris gali būti pavargęs nuo Timočio. Nes Timotis daug ko nežino, kartais sumaišo spalvas ir skaičius.
- Aš blogas, - pasakė. - Kodėl tu nenori, kad mane kiti skriaustų? Kodėl tu manęs nemušei, kai ne taip pasakiau skaičius? - neįprastai daug paklausė Timotis.
-
- Tą, kur kambariukas. Ten gydytojai patikrins ar tu labai susižeidei. Nes aš nežinau. Todėl, kad nesakai kaip tau skauda. - Tėtis. Ir vėl tas Amyras. Amyras nežinia kur. Taip. Auris visgi iškvietė policiją. Žinojo, kad jie rado Laurą. O Amyras, tik pamanykit sugebėjo pabėgti. Ir kur jis dabar yra Auris neturėjo supratimo.
- Ne. Tėčio ten nebus. Tau labai skauda? - veide išryškėjo rūpestis. O jeigu rimtai vaikai kažką pažeidė? Vaikas juk toleruoja skausmą. Bet jis kalbėjo ir toliau. Ir nemažai. Todėl Auris ėmė abejoti ar tikrai jam taip labai skauda.
- Ar tu nori į ligoninę dėl to, kad galvoji, jog ten bus tėtis? Jeigu tik todėl, tai... Na jis neserga ir ten tėčio nėra. - Taip. Jis buvo pavargęs. Bet ar reikia tai sakyti Timočiui? Meluoti gal negerai. Vaikai kartais jaučia, kai jiems meluoji.
- Kartais. Kartais aš pavargęs. Bet ne dabar. Dabar man liūdna, kad tau taip nutiko. Kad kiti vaikai tave nuskriaudė. - Liūdna buvo dėl daugiau dalykų. Bet viso to neaiškino. Visgi vis tiek pasakė dalį teisybės.
- O kodėl tu sakai, kad esi blogas? - Nusprendė, kad šį kartą nesakys, kad taip nėra. Kaip dažniausiai darydavo. Galbūt dabar Timotis jam paaiškins kodėl jam taip atrodo, o Auris jam galės kažką atsakyti.
- Jeigu tu neteisingai atsakai į klausimus, nežinai skaičiu ar spalvų tikrai nesi blogas. Taip yra. Kartais žmonės klysta. Mes mokomės. Ir dėl to, kad kažko nežinai aš nenoriu nei tavęs skriausti, nei kad tave skriaustų kiti.
-
- Bet kai tėtis mane paliko, mes ėjome į kambariuką, - pasakė. - Jeigu ir dabar ten vyksime, tada tėtis ateis, - paprieštaravo Timotis. - Neskauda, - dabar pasakė kaip įprastai.
Ir iš tiesų. Timočiui menkai skaudėjo. Pilvuką - šiek tiek, o ant skruosto beveik nieko nebejautė. Kai mušdavo mama ir ypač - tėtis, skaudėdavo žymiai stipriau ir ilgiau.
Timočio drąsumo minutėlė tikriausiai mušė paskutines sekundes. Ant liežuvio galo kabėjo daugybė klausimų, bet dabar jau vaikas nebedrįso klausti. Jis norėjo sužinoti, kur yra mama ir tėtis. Ar namuose? Kodėl Timotis negali grįžti namo? Kodėl tėtis jį paliko? Ar būtent dėl to, kad Timotis yra blogas? Ką jam reikėtų padaryti, jog tėtis parsivestų namo? Tačiau visi šie klausimai liko nepaklausti.
- Nes tėtis mane paliko, - tyliai išlemeno penkiametis, kai brolis Auris paklausė, kodėl Timotis galvoja, kad yra blogas. - Tėtis sakė, kad aš esu blogas, nes maišausi ir nieko nežinau. Aš vis tiek blogas, nes atsitrenkiau į berniuką. Ir tėtis manęs nepasiima.
Kaip keista bebūtų, bet dabar Timotis visai nebijojo, kad Auris jį muš. Tačiau kalbėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Vaikas nebenorėjo atsakinėti į jokius klausimus. Paskutiniai ištarti žodžiai bylojo tai, jog raudonplaukis netoli ašarų. Jis stengėsi susivaldyti, tačiau kelios ašaros išbyrėjo kaip pupos. Timotis užsidengė rankomis veidą ir tyliai tyliai verkė. Žinojo, kad negalima. Tėtis sakė, kad geri vaikai neverkia.
-
Buvo sunku apie tai kalbėti. Bet jie turėjo. Auris turėjo paaiškinti Timočiui tai, kad ta vieta ir tėvas nėra susiję.
- Tada mes ten nuėjome todėl, kad tau skaudėjo dantuką ir šiaip blogai jauteisi. Timi, jeigu ten nueitume dar kartą. Tėtis neateitų. - Argi geriau šerti vaiką kažkokiais tuščiais pažadais? Ne. Tiesa skaudi, bet ji tokia. Amyras neateis jo parsivesti. Namai jau ne tie. Lauros ten nėra, o Amyras kažkur dingo. Auris negavo iš jo jokių žinių. Tik tą vieną laišką, kuriame tėvas iškeikė jį dėl iškviestos policijos, parašė, kad bent jau pagaliau tos suknistos narkomanės nėra ir dar pasakė, kad Auris dėl to, kad norėjo jį įduoti policijai labai pasigailės. Paskutinis teiginys jį prajuokino. Senkleris nesiruošė kreipti dėmesio į tėvo grasinimus.
Buvo labai sunku girdėti viską, ką vaikas sakė. Paskui matyti, kaip jis verkia ir slepia tas ašaras. Auris nežinojo kaip galėtų jį paguosti. Abu skyrė tokia bedugnė, kad jis neįsivaizdavo kaip reiktų ją peržengti.
- Tėtis paliko tave ne todėl, kad tu blogas. jis... - Auris taip nenorėjo, kad vaiko širdyje užsimegztų neapykanta tėvui. Ji tokia nuodijanti, griaunanti.
- Mūsų tėtis... Jis... - Sėdint ant suoliuko galvoje ėmė rastis seniai palaidoti ir užrakinti prisiminimai. Seni, tokie, kurių Auris nekeldavo niekada, nes jie skaudindavo gal net labiau už tą smurtą, kurį patyrė vaikystėje.
Auris prisiminė save penkiametį. Kai kiekviena diena būdavo kaip šventė. Nauja, kupina nuotykių ir kažko nuostabaus. Jo tėtis ir mama buvo gimę tapti tėvais. Jie visada kažką sugalvodavo. Žaisdavo, eidavo į ilgus pasivaikščiojimus. Vesdavosi jį į žirgyną. Prie upės. Visur. Jis sukiodavosi virtuvėje, kai mama ruošdavo valgyti. Arba eidavo su tėčiu į mišką malkų. Jie trise eidavo grybauti, tėtis vesdavosi jį žvejoti. Pasakodavo istorijas. Mama ir tėtis prasimanydavo visokių smagybių, per kurias jis dar ir išmokdavo ko nors naujo. Apie gyvūnus, augalus. Apie viską. Ir tie prisiminimai degino labiau už visus kitus.
Senkleris prisiminė laidotuves. Kurių niekada stengėsi neprisiminti. Matė save vaiką. Tėvui ant rankų. Prisiminė, kaip tėtis glaudė jį prie savęs, ramino. Šluostė vis besiritančias ašaras. O po poros savaičių Auris jau ėmė bijoti jo. Viskas keitėsi greitai. Po laidotuvių tėvas buvo kažkoks mąslus, liūdnas ir vengė jo. O paskui atsirado alkoholis ir tėvas virto pabaisa. Labai greitai.
- Ne tu esi blogas, o alkoholis. Tas skystis, kurį tėtis taip vartoja. Juk tu tai žinai Timoti. Žinai, kad tėvas geria blogą skystį, o tada pasidaro dar piktesnis. Jis išėjo ir dabar tu esi su manimi todėl, kad tėtis žino, kad negalės susivaldyti ir bus piktas ir blogas. Ir nenori, kad tu kentėtum nuo jo. Todėl jo čia ir nėra. Nesvarbu ką jis tau sakė, jis taip kalbėjo tik dėl to blogo skysčio. Tas gėrimas pakeičia tėčio mintis. O tada jis pasako daug piktų dalykų. Labai gaila, kad tėtis negali gyventi be to skysčio, bet taip yra... - Na, Auris buvo įsitikinęs, kad tėvas palikdamas vaiką neturėjo jokių gerų sumanymų. Juo jis nusikratė. Bet niekada to vaikui nepasakytų. Nenorėjo nei jo dar labiau skaudinti, nei užauginti neapykantos tėvui.
- Kartais, kai nori kažkam geriausio turi palikti. Tėtis tai žino. Galbūt tau sunku dabar tai suprasti, bet galbūt, kai būsi vyresnis galėsime apie tai daugiau pasikalbėti. - Vaikas verkė. Auris galvojo, kad reikia išsiverkti. Dar turbūt daug ašarų jis išlies, bet be jų neįmanoma pakelti tokių dalykų. Norėjo jį priglausti, nuraminti. Bet buvo per daug sukaustytas to jų svetimumo.
-
Timotis netikėjo Auriu. Jis manė, kad tėtis ateis į ligoninę, jei tik berniukas atsidurs joje. Timotis norėtų ten atsidurti. Be didelio Aurio. Bet kaip tai padaryti? Berniukas visada yra su broliu. Kaip jam reikėtų pabėgti? Ir kaip jis rastų ligoninę?
Auris atrodė kažkoks susimąstęs. Tarsi ieškojo žodžių. Sakiau, kad esu blogas, pagalvojo Timotis mintyse. Išgirdo, kaip didelis Auris pavadino Timočio tėtį jų abiejų tėčiu. Mano tėtis negali būti Aurio tėčiu. Auris yra per didelis, toliau kalbėjosi su savimi galvoje.
- Fu fu? - dabar jau garsiai paklausė Timotis, besišluostydamas ašaras. - Bet visi suaugę geria fu fu. Žinau, kad ir aš turėsiu gerti fu fu. Kodėl tu negeri fu fu? Tavo plaukai blogi, bet tu nemuši ir negeri fu fu.
-
- Taip Timoti. Fu fu yra blogas skystis. Be kurio mūsų tėtis negali gyventi ir todėl jis negali gyventi su tavimi ar manimi. - Stengėsi visada sakyti mūsų tėtis. Kad Timotis suprastų ką reiškia žodis brolis.
- Ne. Tu neprivalėsi gerti to skysčio. Jokie žmonės neprivalo taip daryti. Kartais žmonės to skysčio atsigeria šiaip, retkarčiais dėl linksmumo. Bet kai kurie vis geria jį ir geria. Pripranta prie jo ir negali be jo gyventi. O tu tikrai neprivalėsi to daryti. - Bandė išaiškinti berniukui. Bet kaip penkiamečiui paaiškinti tokius dalykus?
- Aš nenoriu visada jo gerti. Ir mušti visai nenoriu. O ar gali man paaiškinti kas yra blogi plaukai? - Susidomėjo Auris. O tada dar paklausė.
- O ar yra geri plaukai? Ar būna tik blogi? - Gal nereikia dabar kalbėtis? O jeigu jam tikrai skauda kas tada? Gal geriau eiti? Auris įdėmiai įsižiūrėjo į vaiką ieškodamas skausmo ženklų. Bet atrodė, kad jų nėra.
- Ar tau tikrai neskauda? - Dar kartą pamėgino išklausti.
-
Timotį trikdė tai, kad Auris tėtį vadina jų abiejų tėčiu. Tačiau jis stengėsi nekreipti dėmesio. Nežinojo, kodėl didelis brolis taip sako. O paklausti nedrįso.
- Man fu fu neatrodo linksmas, - tyliai pasakė berniukas.
Jis labai norėtų užaugęs negerti fu fu. Bet kaip tai įmanoma?
- Blogi plaukai yra tėčio. Blogi plaukai yra tavo, mano ir dėdės Fapydd, - pasakė Timotis. Iš kur jame atsirado tiek drąsos kalbėti? - Tie, kas turi blogus plaukus, geria fu fu ir muša. Žinau tai, nes tėtis taip darydavo. Kai užaugsiu, ir aš turėsiu taip daryti. Tu jau didelis, o aš nesuprantu, kodėl taip nedarai. Ir bijau tavęs. Kad supyksi ir padarysi, - penkiametis kalbėjo tiek, kiek su broliu dar per visą laiką nebuvo kalbėjęs. - Yra geri plaukai. Gerus plaukus turi Eion, - šiandien jau antrą kartą Timotis Auriui nusišypsojo. - Aš jį labai myliu ir jis labai geras. Kai jis bus labai didelis, jis negers fu fu ir nemuš. Neskauda, - numojo ranka, o balsas nuskambėjo kitaip nei visada.
Dabar Timotis buvo pakankamai linksmas. O tas skausmas, kurį vaikas jautė, buvo toks nežymus palyginus su tuo, kurį yra tekę patirti, kad nei nereikėjo kreipti dėmesio.
-
Ką išjudino nutikimas aikštelėje? Kaip nutiko, kad vaikas staiga pasidarė toks kalbus? Auris tuo labai stebėjosi, bet tikrai ketino išnaudoti šitą akimirką.
- Tas gėrimas jis tikrai kartais labai kenkia. Žinoma, geriau jo niekada nevartoti. Bet kai kurie žmonės retkarčiais mėgsta jo išgerti. Kai jo išgeria kartais ir ne per daug nieko baisaus neatsitinka. Bet geriausia išvis be jo gyventi. - Prabilo abstinentas. Nusivaipė mintyse.
- Raudoni plaukai tau primena tėtį suprantu. Bet Timoti, tai tik spalva. Mano ir tavo plaukai raudoni, nes mes tai gavome iš savo tėčio. Vaikai visada kažką gauną iš savo tėčio ir mamos. Bet tai tėra tik spalva. Dėdė Fapydd labai myli savo vaikus ir niekada jų neskriaustų. Nesvarbu, kad jis raudonplaukis. O aš niekada neskriausiu tavęs ir galbūt kada nors suprasi, kad manęs bijoti nereikia. - Labai įdomus tai buvo pokalbis. Auris negalėjo patikėti, kad jis išvis vyksta.
- Eion tu irgi labai patinki. Aš žinau. - Nusišypsojo berniukui. - O kodėl geri plaukai yra šviesūs? Ar koks nors žmogus su tokiais plaukais padarė tau kažką gero? - Bandė prisiminti kokie yra Lauros plaukai. Gal tai ji šviesiaplaukė. Neprisiminė ar Amyras apie tai kada rašė. O ir jiedu su broliuku labai mažai kalbėjo apie Laurą.
Šį kartą kažkaip patikėjo, kad jam neskauda. Ir kol kas namo dar neėjo.
- Tada gerai, kad neskauda. - Nusišypsojo.
-
Timočiui buvo keista, kad gali būti didelių žmonių, kurie gyvena negerdami fu fu. Tiesa, su broliu Auriu berniukas gyveno jau ilgą laiką, o jo niekada ir nematė išgėrusio fu fu. Bet visada nenoriai laukdavo, kol taip nutiks. Netikėjo, jog to nebus.
Timotis pagalvojo apie save. Jis žinojo, kad užaugęs turės gerti fu fu. Priėmė tai kaip neišvengiamą realybę. O dabar viduje sukirbėjo galimybė. Galimybė užaugus galbūt negerti fu fu. Ar tai būtų įmanoma?
Tačiau Aurio suteikiamos informacijos apie plaukus Timotis nepriėmė. Jis buvo įsitikinęs, jog raudoni plaukai - blogi. O tokie kaip Eion, kaip makaroniukai be padažo, geri. Tačiau dabar vaikas linktelėjo. Drąsa šiek tiek ėmė blėsti, penkiamečiui nepavyko paprieštarauti.
- Gerų plaukų vyras man davė gumos, - pasakė Timotis. - O Eion davė saldainį ir pasakė, kad suvalgė cukrų. Ir kad nemuštum, - paskutinį sakinį kiek tyliau pridūrė.
Timotis ėmė stebėti aplinką. Grįžti į žaidimų aikštelę jis nebenorėjo. Bet pasivaikščioti mielai būtų sutikęs.
-
Kaip įdomu. Kodėl jam užsifiksavo būtent žmonių plaukai. Bet tai ir nelabai gerai. Kada juk gali sutikti ir kokį piktavalį šviesiaplaukį.
- Žinai Timoti, pasaulyje gyvena labai daug žmonių. Vienų plaukai vienokie, kitų kitokie. Ne spalva juos daro gerais arba blogais žmonėmis. Yra ir gerų raudonplaukių, ir blogų šviesiaplaukių. Visaip būna. - Norėjosi tą temą pavystyti. Jeigu jau pasitaikė proga pasikalbėti su mažyliu kiek daugiau.
- Ar nori dar grįžti pažaisti? O gal nori šiaip pasivaikčioti arba grįžti namo? - Davė jam kelias pasirinkimų galimybes. Labai norėjo išmokyti vaiką spręsti kažką. Kol kas su tuo buvo nelengva, bet galbūt šį sykį pasitaikys kitaip. Juk šiandien jie kalbėjosi daugiau, nei per visus metus kartu sudėjus. Na žinoma, Auris mokė vaiką. Bet tai buvo priverstiniai pokalbiai.
-
Timotis susiraukė. Jam visai nepatiko tai, ką šnekėjo didelis Auris. Žmonės su tokiais plaukais kaip jie abu - blogi. O žmonės su tokiais plaukais kaip Eion - geri. Ir tikrai nebūna visaip. Timotis tai žinojo.
Jis dar nebuvo tikras, kokie žmonės yra su tokiais plaukais kaip Erka arba Hannah. Taip pat nebuvo tikras, kokiems žmonėms auga rudi plaukai. Didžiausias klausimas kilo dėl žmonių, kurie plaukų neturi. Hogvartse Timotis su Auriu kartais valgydavo šalia dėdės Juzefo, kuris buvo plikas. Tačiau dėl tokių plaukų kaip Timočio ir Aurio ir dėl tokių plaukų kaip Eion viskas buvo aišku.
Vaikas nenorėjo prieštarauti, todėl tik linktelėjo, nors buvo galima pastebėti, jog su žodžiais jisai nesutinka.
- Pasivaikščioti, - nedrąsiai atsakė berniukas.
-
Auris suprato, kad įtikinti mažylį dėl plaukų nebus taip paprasta. Kol kas nežinojo ar tai labai kupinas svarbos klausimas. Na nebent tiek, kad save patį Timis laikė blogu dėl tų plaukų. Ką gi. Reikės pagalvoti kaip pakeisti Timočio nuomonę. O dabar nenorėjo prarasti visus metus taip lauktos pasikalbėjimo akimirkos.
- gerai einam pasivaikščioti. Gal dar pakeliui rasim ledų furgonėlį ir nusipirksim gerai? - Abudu patraukė iš žaidimų aikštelės ir paskui per parką. Auris svarstė kaip geriau reiks grįžti. Autobusu jie užtruktų labai ilgai. O reaktyvinis autobusas irgi labai krato. Dar supykins ir vėl jo vargšą broliuką. Nutarė, kad gal šį kartą grįš nešykle. O jau paskui ims važinėtis paprastais autobusais. O gal kada galės nusipirkti mašiną. Kad galėtų ramiai ir paprastai kažkur išlėkti su visa savo trijule.
-
- Žinai, labai keista, kad atradau tikėjimą, - pasakė Linėja. - Paauglystėje ir dar vėliau nei pagalvojusi nebūčiau, jog savo noru eisiu į bažnyčią, - šyptelėjo. - Dabar ten nusiraminu. Pabūnu su savimi.
Jie įžengė į parką. Ak, ji elgėsi taip kvailai, ar ne? Tačiau ir toliau norėjo glaustis prie raudonplaukio. Įsikibo jam į parankę.
- Man patinka Godriko Dauba, - toliau šnekėjo ji. - Labai gražus miestelis. Ir šitas parkas. Akmenimis grįsti takai suteikia jam savitumo. O ką tu apskritai veiki Godriko Dauboje? - paklausė. - Labai tikiuosi, kad neseki manęs, - pažvelgė į jį griežtesniu žvilgsniu, bet ne piktu, o tuo, senosios Linėjos iš mokyklos laikų ir šyptelėjo, buvo galima suprasti, kad juokauja.
Šią akimirką jautėsi visai gerai. Tikrai geriau nei prieš susitinkant Aurį.
-
- Tai gerai. Visiems praverčia būdas aprimti. - Ar tai tikra? Kas išvis čia dedasi? Auris nedegė noru eiti kaip tik į šį parką. Čia sužeidė Timotį. O ir paauglystėj jie su Nėja čia eidavo. Bet nieko nesakė.
Dar bažnyčioje užtikrino ją, kad aišku nieko nesakys jos tėčiui. O to žmmogaus ir nenorėjo sutikti. Truputėlį jo prisibijojo nuo vaikystės. Čia tau ne geroji Linėjos mamytė. Čia griežtokas auroras. O ir šiaip nei nesiruošė jam lįsti į akis su tais klausimais.
Jie ėjo šalia, o paskui Nėja išvis išverttė jį iš kojų. Kas jai yra? Stebėjosi. Ne, skųstis tikrai nesiskundė. Bet tiesiog suprasti negalėjo kas jai yra. Kaip visada Linėja jį sugebėdavo nustebinti.
- Labai ramus ir mielas miestelis. Bet man gal per ramus. Nors nežinau... - Vos neleptelėjo, kad jau ne kartą buvo pagalvojęs apie panašią vietą, kaip Linėjos sodyba. Bet to aišku nesakė.
- Nesekioju tavęs. O tu čia ką gyveni? Tiesiog miestelyje gyvena Alanas su savo šeima. Buvau pas juos. O paskui praeidinėjau pro tą bažnyčia ir kažkaip užėjo noras užsukti. - Nusišypsojo jai.
- Ten pas jį toks zoologijos sodas užsiveisęs. Jaučiu iki senatvės rimtai galės atidaryti gyvūnų parką.
-
- Oi, ne. Čia ateinu aplankyti kapų, nes čia palaidota ji, mano... mano mama, - dabar liūdniau tarė. - Ir užsuku čia į bažnyčią. Ir į šį parką.
Linėja žvilgtelėjo į vieną tolėliau esantį medį. Prisiminė, kaip kartą jau susidraugavę kaip pora, jiedu su Auriu gulėjo po tuo medžiu vasarą ir bučiavosi. Bučiavosi praktiškai visą laiką, nes tai buvo taip nauja, taip nepatirta. Drugeliai ėmė skraidyti pilve prisiminus tą dieną.
Sustok, aš noriu tave pabučiuoti, pasakė ji, bet tik sau. Tik savo mintyse. O iš tiesų ėjo kaip ėjusi. Kas yra? Kas man darosi? Turi liautis. Negali gyventi prisiminimuose ir iliuzijose, toliau šnekėjosi su savimi galvoje. Tai ne tu.
Toks elgesys Linėjai iš tiesų nebuvo būdingas. Ji racionaliai mąstanti, tvirta, realybėje gyvenanti moteris. Bet juk ir stiprūs žmonės palūžta. Šiandien, tik šiandien aš pabūsiu silpna. Įsivaizduosiu, kad viskas yra kitaip. Mintyse ji ėmė kurpti istoriją, kad Auris visai su ja taip nepasielgė. Kad jie nebendravo tiek metų dėl visai kitų priežasčių. Ir šią akimirką ji nuoširdžiai bandė sau tai įteigti.
- Alanas turi šeimą? - nustebusi paklausė Linėja.
Mintyse jis Linėjai buvo mažas vaikas. Ji neįsivaizdavo jo suaugusio ar, juolab, turinčio šeimą.
- Bet jis labai jaunas, - pasakė. - Kiek jam dabar? Žiemą bus... bus dvidešimt dveji? - mintyse paskaičiavo. - Oho... Kokiame koledže jis mokėsi? Netikiu, kad Klastūnyne, - nusišypsojo. - Na, kai pasakojai, tai pas tave irgi nemenkas zoologijos sodas, - nusijuokė.
-
Paminėjus tas kapines vėl pajuto skausmą. Tas suvokimas kaip žuvo Linėjos mama siaubingai skaudino.
Jie praėjo vieną vietą ir Auris panoro sustoti. Bet nestojo. Tik kiek sulėtino tempą. Kaip keista, kad galvoje įsiminė visos vietos, panašios į būtent šią. Juk tai niekuo neišsiskiriantis medis. Bet tik jau ne jam.
- Taip. Kai buvo šešto kurso pabaiga išsiskyrė su mergina ir pašėlo. Buvo sunkus metas. Paskui jie susitiko. Jau kai jis buvo septintam kurse. O vasarą po to septinto kurso. Na žodžiu gimė dvynukės. Tai va jie dabar visi gyvena miestelyje. Jau maniau, kad Alanas taip ir nebaigs mokyklos tais metais. Bet susiėmė ir kažkaip pasibaigė mokslus. O jam visai gerai sekėsi mokytis. Žiemą sueis dvidešimt dveji. - Auris nusijuokė. - Oi aišku jis ne klastuolis. Jis buvo paskirtas į Grifų Gūžtą. O mano namų zoologijos sodas visai ne mano. Beveik viskas priklauso Erkužei, o kitkas Eion. Mano tik sena katė ir beveik triušis. Nes triušis yra Timočio. - Aš pabusiu ir suprasiu, kad šitai nevyksta. Kad nesame parke ir nekalbame taip, tarytum nebūtų tų metų pertraukos. Tai ir neramino ir vertė kilti į padebesius.
- Nežinau ar prisiskaito prie to zoologijos sodo. Prisimeni, pas mane namie ant sienos prie įėjimo tą kvaila pabaisa. Tai va Rodnę Alanas ir nupaišė tada, kai buvo išsiskyręs su ta mergina. Nes tada pas mane gyveno per atostogas. Kiek aš jam kartų sakiau, kad nepaišytų ant sienų. Bet jis manęs neklauso. O butas tai net ne mano. Nežinau kaip reikės jį priduoti savininkui, jei kada kraustytumėmės kitur. Ta vargšą butelį jau tiek išplėčiau kerais. O Timočiui kada juk reikės kito kambario. Kai ten atsikrausčiau visai nemaniau, kad... Na aš nemanaiu, kad jis pasidarys toks pilnas. - Butas buvo reikalingas tik slapstymuisi.
-
- Dvynukės? Po septinto kurso? Oho, - šyptelėjo. - Pasiutęs, pasirodo, Alanas, - nusijuokė.
Ji ėjo vis dar įsikibusi Auriui į parankę ir neketino atsitraukti.
- Na, o man per tuos metus neteko gyventi nei su vienu gyvūnu, - pasakė. - Tiek, kiek jų turėjau gyvendama su tėvais, ir buvo visi mano gyvūnai.
Linėja paauglystėje augino porą žiurkėnų skirtingu metu, taip pat jie turėjo ir šunį, kuris numirė nuo senatvės jau merginai išsikrausčius iš tėvų namų.
- Prisimenu, kad Alanas mėgo piešti, - tarė. - Džiugu, jog nenustojo. O kuo jis dabar užsiima?
Kalbantis vis šmėstelėdavo mintys apie tai, jog nereikėtų to daryti. Tai juk niekur neveda ir vėliau bus tik sunkiau. Tačiau tokias mintis šią akimirką Linėja sėkmingai vijo šalin.
-
- Baik jau. Visai nejuokinga. Nei nežinau kas būtų, jei Rolandas būtų išmetęs jį iš dvaro. Nežinau ar būčiau sugebėjęs juos išlaikyti, kol susirastų darbą. Aš jau seniai neturiu prieigos prie Senklerių aukso. Na čia ilga istorija. - Prieiga dabar jau kaip ir turėjo. Išties jau turėjo. Bet kažkas vis trukdė nuvykti ir pasiimti savo saugyklos raktelį. Rolandas jam persiųsdavo pinigų neprašytas. Ir tik būtiniausioms išlaidoms. Būtų siuntęs ir daugiau, bet Auris jam neleido to daryti.
- Piešia toliau. Namo palėpėje turi įsirengęs tokią savo gūžtą taip sakant. O dirba jis magiškųjų gyvūnų priežiūros centre. Ten jau savanoriavo ir besimokydamas. Visai žinok pamišęs dėl gyvūnų. Praeitais metais gulėjo ligoninėje, nes jam įgėlė kažkokia fėjūnė. Žiauriai prisinervinau. Ten jau buvo mirties ar gyvybės klausimas. - Prisiminus tą siaubą perliejo šiurpas.
Jis taip norėjo ką nors sužinoti apie merginą. Norėjo pasikalbėti apie tai kuo ji gyvena. Todėl pasiūlė.
- Pažaiskim klausimų žaidimą? - Jie jį kartais pažaisdavo paauglystėje. Ypač tada, jeigu Auris užsispirdavo ir tylėdavo nenorėdamas kažko pasakoti. Žaidimo esmė klausti apie vienas kitą ko nors. Pradėti nuo lengvesnių klausimų ir eiti prie sunkesnių.
-
- Kažkodėl manęs tai nestebina, - graudžiai šyptelėjo Linėja Auriui paminėjus tai, jog jis nebeturi prieigos prie Senklerių aukso.
Ji žinojo, kad Aurio situacija su Senkleriais buvo ne kokia. Aišku, negalėjo būti tikra, kaip viskas yra dabar, bet įtarė, kad arba taip pat, arba blogiau.
- Bet tai neatrodo labai sąžininga, - šiek tiek susiraukė. - Juk tu rūpiniesi Timočiu. Manau, kad išlaidoms, kurias skiri vaikui, auksą turėtum imti iš ten.
Linėja mėgo sąžiningumą ir teisybę. Tačiau Auris buvo gana principingas ir išdidus, tad tikriausiai nei knuto neima iš Senklerių.
Moteris stengėsi įsivaizduoti Alaną. Piešiantį, užsiimantį su gyvūnais. Iš to, kokį berniuką pažino vaikystėje, toks vaizdinys jam tiko.
- Ak, svarbiausia, jog viskas gerai baigėsi, - tarė išklausiusi apie įgėlimą.
Išgirdusi Aurio pasiūlymą apie klausimų žaidimą Linėja susiraukė. Prisiminė, kaip šio žaidimo pagalba vaikiną prakalbindavo. Be to, žaidimą sėkmingai naudodavo savanoriaudama. Tai buvo Linėjos metodas.
- Ne, - atsakė pasikeitusiu, griežtu balsu. - Mes jau nebe paaugliai. Jeigu nori ką nors sužinoti, klausk tiesiai.
-
- Na kaip čia pasakius. Dabar jau Rolka pasidarė kitoks. Tu jo nepažintum, jei susitiktum. Kai mirė Frederika... - Jis atsiduso. - Na ji mirė. Kai Alanas buvo pirmam kurse. Nuo ligos. - Kiek patylėjo. - Buvo ten visko. Ir dabar jau Rolandui kažkas pasidarė. Aš jo neprašiau, bet jis siunčia pinigų Timočio psichologei. Iš pradžių galvojau siųsti jį po velnių. Metus išvis Rolkai nieko apie jį nesakiau, bet susitikom netyčia. Ir dar, tik pamanyk kartu buvo Augustinas. Tai ten tokia nesąmonė gavosi. Timis pagalvojo, kad ten Amyras. Kažkoks košmaras buvo. Žodžiu, paskui pagalvojau, kad Timočiui nuo to jei užsirauksiu geriau nebus. Tai nieko taip ir nesakiau dėl tų pinigų. Nors nežinau. Gal negerai čia. Man nepatinka. Ir laiškus rašinėja matai. Irgi... Kas jo prašė. - Nežinia kodėl ėmė nervintis. - Ai nesvarbu. Pamiršk šitas nesąmones. - Ko jis čia dabar užsiplieskė apie tą Rolką pliurpti. Dabar buvo tūkstantį kartų svarbesnių temų.
- Taip. Dabar jau jis sveikas. - O tada nusišypsojo. - Gerai, gerai nesiusk. Aš daug ką noriu sužinoti. Bet klausimas kiek tu nori pasakoti. - Norėjo klausti apie tą Airiją. Bet prisiminė, kad dėl kažkokios priežasties merginą ta tema liūdina. Todėl neklausė.
- Kaip atklydai į žurnalistiką? - Va. Gal šita tema nieko nežeis.
-
Linėja jau žiojosi klausti, kaip sekasi Frederikai, tai mažai mergaitei, kai Auris pasakė, kad ji... mirė. Tą akimirką moteris aiktelėjo. Ši žinia tiesiog šokiravo. Kai miršta vaikas...
- O Merline... - tarė ji. - Nuo... kokios ligos? - atsargiai paklausė. - Tikriausiai... tikriausiai visiems buvo nežmoniškai sunku...
Aišku, tai vertė pagalvoti ir apie savo prarastą vaikelį, nors jis nebuvo spėjęs gimti. Linėja tikrai nebuvo iš jautriųjų, bet pajuto tokį artumą Aurio dėdei ir tetai, kad beliko tramdyti ašaras.
- Tai žinoma, kad jis pamanė, jog tai Amyras, - atsiduso Linėja išklausiusi pasakojimo. - Vargšas Timotis... Teisingai elgiesi, jog priimi Senklerių pinigus, - rimtai pasakė. - Timotis juk yra Senkleris, neturėtum už jį jaustis atsakingas vien tik tu, - padrąsinimai žvilgtelėjo į vaikiną. - Nesiuntu, - nusijuokė Linėja.
Šią akimirką pasijautė visai kaip su senuoju Auriu.
- Klausk, ko nori, - gūžtelėjo pečiais. - Jei ko nors pasakoti nenorėsiu, tai nepasakosiu. O, žurnalistika... Tiesiog reikėjo pailsėti nuo muzikos. Susivokti savyje, - ji prikando lūpą. Ėjo vis dar įsikibusi Auriui į parankę. - Nusprendžiau grįžti į gimtinę, ieškojau darbo. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Todėl įsidarbinau radijuje. Ir tuo pačiu gaminu dekoracijas šventėms, na, juk matei, - pagalvojo apie patį pirmą netikėtą jų susitikimą po šitiek daug metų. - Tai man lyg pomėgis.
-
Fredė. Labai retai apie ją galvodavo. Stengėsi negalvoti. Fredei patiko kasytės. Todėl Auriui teko išmokti jas pinti. Išmokti pinti ir dar visokiais būdais. Jai patikdavo kaspinai plaukuose. Frederika buvo tvarkinga, labai tvarkinga mergytė. Visai kaip jos tėtis. Kada grįš Alanas, buvo vienas iš didžiųjų klausimų, kai jis išvyko į mokyklą. O dar tas, kad tuo laikotarpiu jie su Alanu atitolo. Dėl tų prakeiktų nukryžiavimo kerų. Mergaitė plėšėsi nuo vieno, prie kito. Klausinėdavo kas jiems yra. Kodėl nebežaidžia kartu, kaip seniau. Auris nenorėjo galvoti apie Frederiką.
- Nuo slibinraupių. - Taip ir nesulaukė, kol Alanas sugrįš. - Turėjau pasakyti Alanui, kai pasiėmiau iš stoties. - Liejo jį nenorimi prisiminimai. - Tai įvyko mokslo metams pasibaigus. Buvo blogai. Elija susirgo. Na žodžiu. - O kur buvo seniau? Kodėl jos nebuvo seniau su Frederika?
Man nieko nereikia iš Senklerių. Timotis mano brolis, ne jų šeimos dalis. Norėjo taip ir išrėžti, bet tą būtų pasakęs Auris prieš keliarius metus. O ne dabartinis. Todėl nutylėjo. Nors akyse ir žybtelėjo užsispyrėliškos kibirkštėlės.
- Tiesiog darau taip, kad Timočiui būtų geriau ir tiek. - Tepasakė ir viskas. - Tikrai, kad tas susitikimas buvo sudėtingas. O dar žinant Augustiną. O jis visai nepasikeitė. - Auris vėl nuginė klausimus apie Airiją.
- O ar vyko kažkokios atrankos į darbą radijuje? - O tada nusijuokė. Tik aš tokiu keistu būdu galėjau susitikti Linėją gatvėje ir užkalbinti net nežinodamas ką kalbinu.
- Tikrai, kad mačiau tas dekoracijas. - O tada nei nespėjus pagalvoti ėmė ir paklausė. - O kas toks tas vaikinas, kuris buvo ir radijuje ir tada, kai susitikome pirmą kartą?
-
- Ak... O kaip dabar jaučiasi Elija? - paklausė.
Linėja manė, o ir Aurio žvilgsnis patvirtino, kad tikriausiai jam reikėjo perlipti per save imant iš Rolando pinigus. Džiugu, kad broliuko gerovė - aukščiau už išdidumą. Na, o Augustino Linėja nenorėjo prisiminti. Bjaurus žmogus.
- Tikriausiai tokie žmonės kaip Augustinas niekada nesikeičia, - tarė jiems praeinant pro karštai besibučiuojančią porelę, sėdinčią ant suoliuko.
Linėja jautė, koks Auris yra atsargus su ja kalbėdamas. Tai kėlė šypsnį. Tiesiog žinojo, kad jam įdomu, ką mergina veikė visus tuos metus. Bet tikriausiai klausti nedrįso. Na, arba žino iš kur nors kitur, dar pamanė. Tada prisiminė, jog minėjo jam pati, kad pastaruosius dvejus metus Airijoje dainavo privačiuose renginiuose.
- Nevyko. Marselis, radijo savininkas, labai paprastas žmogus. Užteko nuoširdaus pokalbio, - rudaplaukės balsas pagyvėjo, jai patiko jos darbas, ji gerai sutarė su kolegomis. - O tau, ar reikėjo pereiti kažkokią atranką, norint pradėti profesoriauti? - paklausė.
Roberts manė, kad dabar Auris paklaus ko nors daugiau apie dekoracijas, bet jis paklausė apie Brajaną. Nusijuokė ir Linėja.
- Brajanas, jis veda humoro laidą, - tarė. - Pasirodo, yra tikras mergišius, bet nesijaudink, šiuo metu turi panelę, - šyptelėjo.
Tada pagavo save darant klaidą. Kodėl ji pasakė, kad Auris nesijaudintų? Turi panelę Brajanas ar ne, neturėtų turėti reikšmės. Pamaniusi, kad metas pradėti laikytis atstumo, ji šiek tiek atsitraukė nuo vaikino, nebebuvo įsikibusi jam į parankę.
-
- Nežinau. Nebendraujam. Bet gal jau geriau. Tikrai geriau. Ilgai laikė Frederikos kambarį tokį, kokį ji paliko. Bet Alanas sakė, kad jau su Rolandu kartu jie sudėjo Frederikos daiktus. Na, kad pakeitė tą kambarį. Elija, kai Alanas buvo antrakursis gulėjo ligoninėje. Bet man atrodo jau tikrai grįžo į vėžes. Kiek tas įmanoma po tokios netekties. - Ir vis tiek žinojo, kad vietoj tos mergaitės visada žiojės tuštuma.
- Turbūt. - Pasakė, bet Augustinas jau buvo už kažin kiek mylių. Dabar galvojo visai ką kitą. Galėtų ir jis bučiuoti ją. Apkabintų Linėją, buvo taip išsiilgęs artumo su šia mergina. Troško jo visu kūnu. Pasistengė dabar į ją nežiūrėti, kad neišskaitytų iš akių ką įsivaizduoja, ką galvoja. Reikėjo gerokai pasistengti, kad galėtų normaliai tęsti tą pašnekesį.
- O ir pati galėjai pasirinkti apie ką darysi laidas? Ne. Tiesiog kreipiausi dėl darbo. Nežinau kodėl direktorė sugalvojo mane priimti. - Nusijuokė. - Taigi murksodavau pas ją kabinete dėl visokių nesąmonių. Žinai gi, kad nežibėjau pavyzdiniu elgesiu mokykloje. Na, bet ji mane priėmė į darbą. Kokių nuotykių su tais vaikais būna. - Kalbėjo greitai. Buvo nemažiau užsiplieskęs nei Linėja, mat greičiausiai kaip ir ji pati labai mėgo savo darbą. Nors bent kartą per mėnesį pagalvodavo jį mesti.
- Mergišius? - Jam tai visai nepatiko. Gal ir nieko planas buvo nuleisti jį į kanalizacijos šulinį, kurį dėstė Dafydd. Bet Linėja tikrai su juo nesusidėtų, jei tai žino. Tikrai ne.
Nesijaudinti? Pala ar ji man taip tikrai pasakė? Nesijaudinti? Taip nustebo,kad kurį laiką nesugalvojo ką pasakyti. O dar tas faktas,kad ji pasitraukė. Ar peržengė ribas su tuo klausimu? Vienintelis dalykas, kurį norėjo pasakyti buvo toks. Laikykis nuo jo atokiau. Bet gi negalėjo to sakyti. Negalėjo jai kažko aiškinti. Bet gi čia tik patarimas. Tiesiog.
- Jis man iš pirmo žvilgsnio nepatiko. - Tarstelėjo ir beveik iš karto pasigailėjo.
- O tas dekoracijas darai magų šventėms? - Skubiai keitė temą.
Dar kiek paėjėjus tiesiog nusprendė, kad kas bus tas. Paėjo artyn tuos porą žingsnių ir paėmė merginą už rankos.
-
Linėja nuolat jautė liūdesį ir tuštumą dėl vaikelio. Su laiku darėsi šiek tiek lengviau, bet nepakankamai. O kaip turėtų jaustis Elija, kaip turėtų jaustis Rolandas, kai neteko jau seniai gimusio, mylimo savo vaiko? Taip, mergina žinojo, kad Elija ir Rolandas neskirdavo pakankamai laiko savo vaikams. Bet taip pat žinojo, kad tuos vaikus jie mylėjo.
- Buvau paprašyta vesti žinias, o pati pasišoviau kalbėti per roko rubrikėlę, - tarė. - Ar tu... ar tu klausaisi radijo stoties, kurioje dirbu? - paklausė.
Norėjo paklausti, ar jis klausosi jos. Bet toks klausimas nuskambėtų kažkaip... labai asmeniškai.
- Tikriausiai direktorė matė tavo potencialą, - šyptelėjo. - Na, ir kokių nuotykių su jais yra tekę patirti?
Buvo akivaizdu, jog Brajanas Auriui nekėlė teigiamų jausmų. Linėja net nenorėjo įsivaizduoti, kaip jaustųsi matydama merginą, kuriai akivaizdžiai patinka raudonplaukis. Tačiau žinodama save nutuokė, jog tiesiog stengtųsi linkėti jiems sėkmės kartu.
- O man patinka, - pasakė. - Jis draugiškas ir paslaugus. Ir, žinoma, linksmas. Gal kažkiek vaikiškas, bet kaip kolega Brajanas išties šaunus.
Kai Auris paėmė Linėją už rankos, per visą kūną perbėgo malonūs šiurpuliukai. Taip, ji prieš tai atsitraukė. Bet kas sakė, kad imtis kokių nors veiksmų draus jam? Roberts net neketino ištraukti rankos iš jo šilto delno.
- Taip, tik magų, - atsakė dėl dekoracijų. - Kartais pati gaminu, o kartais klientai užsinori dekoracijų iš žiobarų parduotuvių ir man belieka patobulinti kerais.
-
- O žinioms pati turi surasti informaciją ar jas tiesiog turi perskaityti? - Domėjosi. Niekada neteko matyti kaip vyksta žurnalistinis darbas.
- Na... - Ėmė šypsotis. - Dabar jau paklausau. - Aišku paklauso. Kur gi nepaklausys. Ėmė klausytis sužinojęs, kad ji ten dirba.
Ką jame matė direktorė šiuo tarpu nesvarstė. Pats tuo metu, kai pradėjo dirbti mokykloje net nežiūrėjo į tai rimtai.
- oi. Net nežinau nuo ko pradėti. Tarkim buvo tokia Elliw. - Jis ėmė pasakoti apie ją ir teleskopus ir skraidančius po klasę paršelius. Ir tai, kad buvo tapęs penkis kart neLiucija, o paskui penkis kartus ne Auriu.
- Aš taip ir nežinau kas tiksliai su ja yra. Įsivaizduoji, kažkokiu būdu ji tapo net animage. - Aiškino. Po to papasakojo apie tą prakeiktą meilės eliksyrą. Tik praleido tos istorijos galą. Dabar nenorėjo prisiminti kaip švaistėsi kerais ir kaip teko keisti Gruodei prisiminimus. Norėjo papasakoti apie Mandragorą, bet staiga nutarė nepasakoti. Staigiai prisiminęs kitką papasakojo apie baisią suirutę, kai mokiniai užuot atkeikinėję grojo savo užkerėtais muzikos instrumentais. Užsiminė apie tai, kaip trečią ryto turėjo medituoti su Erka ežere ir kaip ten juos užpuolė kažkokie padarai. Žodžiu nemažai kalbėjo.
- Žodžiu. Buvo visko. - Pabaigė.
Paslaugus matai. Linksmas. Visi jie vienodi, tie mergininkai. Bambėjo mintyse. Bet neatrodė,kad turėtų dėl ko šiuo tarpu nervintis. O ir šiaip net nebūtų galėjęs Linėjai dėl jo ko nors sakyti. Ir nedarytų to, nei negalvotų, jeigu žinotų, kad jis normalus, kad jie būtų laimingi kartu. Nors... Nors šiandiena kažką pasuko visai kitaip. Ką jie dabar daro? Ir kaip reikės išsiskirti vėl? Bet ne, dabar to negalvos.
Labai jau nudžiugo, kad paėmus Linėją už rankos ji nepasitraukė ir nesupyko.
Jie pasišnekėjo apie tas dekoracijas. Auriu kirbėjo dar vienas neužduodamas klausimas. Dėl to žiedo. Bet jau šito tai neklausė. Dar norėjo klausti ar jie tebeturi tą sodybą. Bet pabijojo, mat ta sodybą kažkada reiškė labai daug jiems.
- Ar tu šiandien turi daug laiko?
-
- Žinioms gaunu sausą informaciją, o kaip ją pateikti, sprendžiu pati. Na, o roko rubrikėlei viena informacijos ir ieškau, - šyptelėjo. - Aišku, nežinau, kaip yra kitose radijo stotyse. Mūsų vadovas, Marselis, labai savitas žmogus ir daro daug ką kitaip nei įprasta.
Linėja nusijuokė išgirdusi, kad Auris dabar jau paklauso „Milžino pėdos“. Bet tuo pačiu kažkas viduje ir sukirbėjo. Ar tik dabar kalbėdama ji negalvos apie tai, jog jis ją girdi?
- Oho, - nuoširdžiai stebėjosi dėl mergaitės, vardu Elliw. - Skamba neįtikėtinai, juk norint tapti animagu reikia nueiti ilgą, sudėtingą, nuoseklų kelią.
Ji bandė įsivaizduoti Aurį profesoriaus rolėje. Negalėjai sakyti, kad jam tai netiko. Gana lengvai įsivaizdavo jį esant linksmu, žaismingu profesoriumi. Tačiau pagalvojus apie tai, kaip jis pats laužydavo taisykles, kiek kartų sėdėjo direktorės kabinete, tai atrodė gana keista.
- Tai papasakok, kaip gi atrodo tas Grifų Gūžtos bendrasis kambarys, - paprašė, kai jiems besikalbant sužinojo, jog raudonplaukis vadovauja šiam koledžui. - Kuris gražesnis? Turiu laiko iki ketvirtos, - atsakė. - O tu?
Buvo nepaprastai gera vaikščioti paskendus šioje iliuzijoje. Linėja šią akimirką atrodė laiminga.
- O kaip muzika? - paklausė. - Ar per tuos metus grojai, dainavai?
-
- Geras. Įdomu. Tenka juk su daug kuo pasikalbėti. Ir kai vadovas daug leidžia smagiau dirbti. Direktorė man duoda tiek laisvės. Net Brolį galėjau į mokyklą paimti. - Tikrai. Buvo labai gaila, kad kelis kartus sulaužė mokyklos taisykles dirbdamas. Tarkim leido Juzefui atvykti su ta naujoviška nešykle. Dėl to ne kaip jautėsi.
- Tai būtent. Vos iš kojų neišvirtau, kai ji per vieną pamoką virto ožka. O dar tą dieną sugebėjo save prakeikti, tai man paskui reikėjo ją atkeikti. Ten irgi buvo... Tik ji dabar kažkur dingo. - Neįsivaizdavo kur Elliw yra. - Ai. Daug raudonos, šiaip patogus. Daug krėsliukų, židinys. Toks jaukus. Bet man labiau patinka Klastūnyno bendrasis kambarys. Jis atrodo toks paslaptingas. Ai, pas Grifus reikia įeiti per portretą pasakius slaptažodį. - Ar galėjo būti kas nuostabesnio? Bet kas bus vėliau? Kur jie dabar abu save stumia? Tos mintys vis norėjo įsigraužti į jo laimės burbulą.
- Aš. Visą dieną laisvas. O ką tu veiksi ketvirtą? Turėsi kažkur kitur vykti iš šito miestelio? - Auris pabėgo iš darbo. Realiai turėtų būti mokykloje. Bet ką jau padarysi. Taip jau išėjo. Norėjo užkrėsti ir ją. Kodėl jiems šiandien nepabėgus nuo visokių reikalų?
- Tik šiaip. Mėgėjiškai kur nors. Arba sau pačiam. Mokiau Eion groti pianinu ir gitara. Ir Timočiui patinka pamėginti groti su pianinu.
-
- Profesorė Evenstar iš tiesų labai gera moteris, - tarė. - Džiugu, kad leido gyventi Timočiui Hogvartse. O kaip jam, labiau patinka bute ar pilyje? - paklausė.
Linėja juokėsi įsivaizduodama, kaip Auris atkeikinėja mokinę, pasivertusią ožka.
- Pasirodo, profesoriavimas yra daug įdomesnis nei galvojau, - prisijuokusi pasakė.
Pašnekesys ėjosi lengvai. Labai keista, bet neatrodė, jog jiedu nebendravo šitiek metų.
- Ketvirtą valandą turėsiu būti Kiauliasodyje. Matai, manęs šiandien laukia konferencija, susijusi su darbu. Mėgėjiškai, tai kokiuose nors renginiuose? - domėjosi dėl muzikos. - O man ne vienerius metus muzika buvo visas pasaulis. Subūriau kitą grupę. Daug koncertavome keliaudami po pasaulį.
Linėja plačiau papasakojo apie tą grupę, apie koncertus ir keliones.
- Žinai, kaip tik Kiauliasodyje, kur apsistojome, na, konferencija vyks su nakvyne, lagamine turiu grupės nuotrauką. Jai kažkas nutiko, nebejuda. Pačiai sutvarkyti neišeina, todėl pasiėmiau su savimi, nes Kiauliasodyje yra profesionalus fotografas. Ketinu jam nunešti, kad sutvarkytų, - pasakojo. - Jeigu nori, galėtume užsukti į mano kambarį, parodyčiau, kaip atrodėme, jei įdomu, - pasiūlė. - O kaip Erka, ji negroja kokiu nors instrumentu?
-
- Taip. - Pritarė merginai Auris. - Man atrodo pilyje. Man atrodo jam ten geriau. O be to jis eina į darželį mokslo metais. Žinai. Buvo labai siaubinga. Tėvas jį tiesiog paliko. Kažkokiam bare susitikom. Atėjau pasakyti jam, kad nerašinėtų man laiškų. Ir jis pareiškė, kad štai tavo brolis. Ir išėjo. Timotis bandė jį vytis. Tu įsivaizduoji kaip jam turėjo būti baisu likti su kažkuo nepažįstamu. Metus buvo kažkoks visai sustingęs. Kitus irgi beveik, bet jau ėmė rastis pokyčių. Kai prasidėjo darželis ir psichologė. - Įsileido į prisiminimus, tų pirmųjų dienų. Nejau išties praėjo tiek laiko? Klausė savęs.
Ji juokėsi, kaip senais laikais. O jam sužinojus, kad ši diena tęsis iki ketvirtos apėmė kažkoks beviltiškumo jausmas. Norėjosi sustabdyti laiką. Turi mėgautis dabartim. Sakė sau.
- Darbas tikrai įdomus. Aš tiesą pasakius ir pats nemaniau, kad jame užsiliksiu. - Kiek guodė, kad tai vyks Kiauliasodyje, Bent grįš kartu.
- Taip. Baruose ir panašiai. - O paskui jie kalbėjosi apie naują Linėjos grupę. Bent jau muzikos iš jos neatėmiau. Galvojo. Buvo labai nyku, kad tas keliones po pasaulį, apie kurias jie tiek svajojo jis ėmė ir išmetė. Ir kad ji viena su nauja grupe to pasiekė. Bet žinoma džiugino tai,kad ji viso to nepaliko.
Ta nuotrauka jam visai nerūpėjo. Svarbiausia buvo tiesiog būti kartu su Linėja.
- Gerai. Būtų įdomu pamatyti. - Kur jau ne. - Ne. Erka negroja. Bet puikiai gamina. - Šyptelėjo.
Jiems beinant iš tolo atsklido muzikos garsai, žmonių balsai. O dar kiek paėjėjus pastebėjo laikinai sumeistruotą pakylą. Žmonės būrėsi aplink ją. O kažkoks vyras užsilipęs ant jos per mikrofoną aiškino.
- Kiekvieną dieną šią savaitę jūsų lauks užduotys, pramogos ir prizai. Šiandien kviečiame jus paimprovizuoti. Padainuoti, pagroti, pašokti. O tie, kas sulauks daugiausiai plojimų laimės didįjį šiandienos prizą. - Jis iškėlė kažkokią dėžutę ir buvo neaišku kas ten yra. Parkas buvo nemažas ir greičiausiai čia dažnai vykdavo kokie miestelio renginukai.
- Pagrokim Nė... Linėja. - Šiandien yra šiandien. Šiandien dėjosi neįtikėtini dalykai ir todėl jis pasileido link tos pakylos. Jie tikrai galės suimprovizuoti. Ir laimėti kažką, kad ir kas ten bebūtų.
- O, atrodo turime pirmuosius atlikėjus! - Šūktelėjo žmogus jiems prisibrovus prie pakylos.
- Prašom prisistatykit ir papasakokit ką gi parodysite. Jei reikia turime gitarų.
-
Linėjos nestebino Aurio tėvo poelgis. Tiesą pasakius, viduje ji net pajuto šiokį tokį dėkingumą tam žmogui dėl to, kad sugebėjo atvesti mažylį raudonplaukiui. Nors būtų buvę geriau, jei būtų tai padaręs kur kas anksčiau.
- Svarbiausia, kad jis atidavė jį tau, - tarė. - Kadangi buvo pakankamai mažas, viskas po truputį ir keičiasi į gera. Bet, aišku, tikriausiai tam tikri padariniai liks visada...
Išgirdusi, kad Erka puikiai gamina, Linėja išsišiepė.
- Timočiui su Eion pasisekė, - tarė. - Per atostogas tikriausiai valgo skaniau nei Hogvartse, jei prigaminat kulinarių šedevrų.
Ši diena - tikrai ypatinga. Bevaikščiodami parku jie pasiekė vietą, kurioje, regis, vyko kažkoks renginys. Ir šio renginio vedėjas kvietė pasirodyti savanorius. Širdis suspurdėjo stipriau. Kokią dainą jie galės atlikti? Tiksliau ne kokią, o kurią? Iš savo senų kūrinių...
Vaikinui vos nepavadinus jos Nėja, rudaplaukė metė į jį griežtą žvilgsnį, tačiau trumpą.
- Pagrokim, - atsakė. - Pagrokim „Pasislėpusią sielą“, gerai?
Linėja griebė gitarą ir du mikrofonus. Vieną mikrofoną mestelėjo Auriui. Ak, kaip norėjosi užburti gitarą taip, jog primintų žiobarų elektrinės gitaros skambesį, bet teks pasitenkinti ir paprastu.
- Mes Linėja ir Auris, - pasakė mergina, nedrįso ištarti senosios jų grupės pavadinimo, be to, čia buvo tik pusė grupės, o ne visa. - Išgirsite seną seną dainą.
Roberts pradėjo groti, o netrukus - ir dainuoti.
-
- Kartais galvodavau, kad būtų buvę geriau, jei būčiau kažkam kitam patikėjęs jį auginti. Nes tiesiog. Primenu jam tėvą ir šiaip. Ta pirma susitikimo akimirka buvo tokia labai neigiama. Kartais manau, kad su kuo kitu jam būtų lengviau taisytis. O dėl tų padarinių. Tai matyt. Deja jų liks. - Pats Senkleris irgi buvo pilnas tėvo auklėjimo padarinių.
- Ai, bet Erka ir Eion blogai sutaria. Net jau ir nebežinau ką daryti. - Liūdnokai kalbėjo apie jų didelę problemą.
Nuostabu. Jie eis pagroti. Nėjai piktokai nužvelgus Senkleris labai nekaltai išsišiepė.
- Gerai. - sutiko dėl dainos. Jų grupės dainos.
Auris sugavo mikrofoną ir irgi pasiėmė gitarą. Užliejo kažkoks nerealus jausmas. Pirštai kuo geriausiai prisiminė natas. Auris pradėjo siausti ant tos pakylos. Tą dainą jie dainuodavo kartu, jis traukdavo ne vien priedainius. Taigi ir dabar taip darė. Per gitaros solo dalis kalbino žmones nuo scenos, kaip visuomet. O kai jie baigė tą dainą atsargiai pastatė gitarą ant žemės ir apkabinęs linėją ėmė dųkti po sceną.
- Dar, padainuokit dar. - Šūkalojo įsilinksminę žmonės.
-
- Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Gal jam ir būtų buvę geriau. O gal ir ne. Bet neverta apie tai galvoti, Auri. Yra kaip yra, - dabar kalbėjo ta racionaliai mąstanti Linėja. - Galima svarstyti, kaip būtų buvę, tačiau Timotis auga pas tave, daro pažangą, tad žvelk tik į priekį ir nesvarstyk apie tai, kas būtų, jeigu būtų.
Linėja dar paklausinėjo apie Erką ir Eion. Nebuvo keista, jog jie nesutaria. Kartais gyvenimo nuskriaustiems vaikams sudėtinga su kitais sutarti, o štai jie abu turi gyventi vienuose namuose.
Dainuoti kartu su Auriu buvo nepaprastai gera. Atrodė, kad ką tik ji atgavo dalelę savęs. Jie šėlo šioje nedidelėje scenoje, patiko žiūrovams. Sudainavo dar kelias dainas. Ir laimėjo tą didįjį prizą.
Laikas lėkė labai greitai. O Linėja visai nenorėjo skirstytis. Ji norėjo parsivesti raudonplaukį į savo kambarį pas Talmerius. Ta nuotrauka, pff... Tik kvailas pretekstas.
- Pažiūrėsim Kiauliasodyje, - pamosavo ji dėže.
Jiedu patraukė už atokios statulos, kur nešykle dingo iš parko.