Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Koukvortas => Temą pradėjo: Gabriella von Sjuard Kovo 01, 2015, 07:58:51 pm
-
Netoli kavinės „Fazenas“ stūksojo penkiaaukštis pastatas. Jis niekuo neišsiskyrė nuo kitų čia stovinčių pastatų ir tikrai mažai žmonių žinojo, kad būtent čia stovi viešbutis. Pastatas buvo apaugęs žaliai raudonais vijokliais, o ant durų mažomis sidabrinėmis raidelėmis užrašytas viešbučio pavadinimas. Pravėrus duris visada galėjai užuosti jūros gėrybių kvapą iš netoliese esančios virtuvėlės.
Viešbučio kambariai buvo nedideli, bet jaukūs. Kambario viduryje stovėjo apvalus staliukas ir dvi kėdės. Ant staliuko dažniausiai buvo padėti švieži vaisiai arba sausainiai. Prie sienos stovėjo dvi lovos atskirtos mažu staliuku. Kitoje kambario pusėje stovėjo rašomasis stalas, o prie jo buvo didžiulis langas, pro kurį galėjai matyti jūrą.
Viešbučio kieme buvo nedidelis sodas, kuriame augo daug rožių. Ant žolės buvo pastatyti ne daugiau kaip penki stalai su keliomis kėdėmis prie jų. Sodo kampe augo keli vaismedžiai, tad galėdavai tiesiog prie jų prieiti ir nusiskinti natūraliai augantį vaisių.
Viešbutis „Koukvortas“ yra labai tolimų Gabriellos giminaičių nuosavybė, tad klastuolei ir jos draugams vietos čia tikrai atsiras.
Gabriella įėjo į viešbutį ir iš karto užkilo laiptais į ketvirtą aukštą. Jos kambarys visada būdavo 405 ir mergina visada turėdavo raktą su savimi. Ji atsirakino duris ir nuėjo į kambarį. Savo lagaminą ji pastatė prie rašomojo stalo ir nusimovusi batus atsigulė ant lovos. Pagaliau atostogos pagalvojo mergina ir netrukus užmigo.
-
Elizabeth gana nepatenkinta atėjo į viešbutį. Ji visa širdimi troško skristi į Naująją Zelandiją, Į namus, bet žinojo, kad tai galės padaryti negreitai. Aukšta baltaplaukė judančiomis, mėlynomis akimis tepė iš paskos lagaminą. Susimokėjusi už porą savaičių pasiėmė keturi šimtai šeštą kambarį. Šiaip skaičius šeši jai nepatiko, bet keturi šimtai penktas buvo nuolatos užimtas, ką ji išsiaiškino iš stovinčio kasininko. Mergina užlipo į viršų ir atvėrusi kambario duris atsiduso - jai niekuomet nepatikdavo nei viešbučiai, nei kitos patalpos, kurios būdavo nedidelės, o jose lindėdavo daug žmonių, bet paaiškėjo, kad tik trys kambariai kartu su jos yra užimti. Pirmasis jos, gretimas visuomet užimtas, o trečias savininkų, taigi kitų žmonių nebuvo. Aukšta pirmą kursą baigusi mergina atsisėdo ant lovos lotoso poza ir ėmė medituoti mintimis niekur neiškeliaudama ir pasilikdama ten, kur buvo.
-
Gabriella atsibudo ir atsikėlusi iš lovos priėjo prie lango. Nuo rašomojo stalo stalviršio ji pasiėmė kelias vynuoges ir pažiūrėjo pro langa. Gera diena pagalvojo šviesiaplaukė ir nulingavo link lagamino. Pasiraususi jame, Gabriella išsitraukė keliu nesiekiančius, net vis tiek ilgesnius baltus šortus ir užsimetė šviesia mėlyna palaidinę. Išeidama iš kambario mergina pačiupo džinsinę striukelę ir nulipusi laiptais į apačia išėjo į kiema ir prisėdo prie staliuko. Netrukus prie jos priėjo padavėjas.
- Ko norėtumėte, panele? - paklausė jis.
Šviesiaplaukė užsisakė šaltos arbatos su citrinomis ir žiūrėdama į gėles laukė savo užsakymo.
-
Meditacijos pagalba nurimusi Elizabeth pramerkė akis ir nusprendė išeiti į lauką. Norėdama atrodyti normaliau nei paprastai apie ją manė žmonės, mergaitė užsitempė baltą palaidinukę trumpomis rankovėmis, džinsinius šortukus, šiaudinę gelsvą skrybėlę ir baltas basutes. Dar kiek sulyginusi baltus lyg sniegas plaukus aukšta pirmą kursą baigusi dvylikametė išėjo iš kambario ir nulipusi į apačią užsisakė bei pasiėmė braškinį ledų kokteilį. Ji pasijautė linksma, todėl trumpam pamiršusi savo ramią išvaizdą išėjo į lauką. Kepino gal dvidešimt aštuonių laipsnių karštis. Fleur pamatė prie staliuko su skėčiu sėdinčią iš matymo žinomą Hogvartsietę ir su šypsena priėjo lrie jos.
- Tikriausiai galiu prisėsti, - mirktelėjo mergina. - Aš Elizabeth Bella Fleur Mayer, o kuo tu vardu?
-
Kai Gabriellai atnešė jos arbatą, klastuolė ją ramiai gurkšnojo ir galvojo apie nuostabias vasarines atostogas. Po keliu akimirkų prie jos staliuko pasirodė kažkur jau matyta mergina iš Hogvartso ir pasiteiravo, ar gali prisėsti.
- Žinoma, kad gali. Aš Gabriella Morris iš klastūnyno, - nusišypsojo mergina ir primerkė akį. - Gal nori ko nors užsisakyti? Šita arbata labai skani ir desertai nerealūs. Kelintam tu kurse? - pasiteiravo klastuolė. - Kodėl sumanei čia atvažiuoti?
Mergina šnekučiavosi su Elizabeth ir puikiai leido laiką kartu. Ji karts nuo karto gurkšnodavo arbatą, nes merginai dažnai išdžiūdavo burna. Išgėrusi arbata ji paėmė puodelį ir padavė jį padavėjui. Gabriella paklausė, ar gali gauti dar vieną ir tęsė pokalbį su pašnekove.
-
Elizabeth nudžiugo, kad pataikė ant plepios pašnekovės, nes seniai nekalbėjo daug ir smagiai.
- Malonu susipažinti, Gabriella. Ačiū, užtenka man braškių ir ledų kokteilio. Aš būsiu antrame kurse, - mergaitė nenusebo išvydusi, jos manymu, kiek suglumusią išraišką, nes Fleur atrodė lyg ketvirtakursė. - Čia atvažiavau, nes žinojau šitą viešbutį. Gyvenu Naujojoje Zelandijoje, tad puikiai supranti, kad taip skraidyti ne kažkas. Bent taip atrodo mano tėvams, todėl dabar ne miške vaikštinėju, o Koukvore kepu. O kodėl tu čia?
Bella pasijautė puikiai kalbėdama su kitu žmogumi, kaip paprastai nesijausdavo, tad pagaliau ėmė mėgautis bendravimu. Jaukiai sėdėdama proe staliuko pasijuto lyg naujai gimusi ir mintis apsistoti viešbutyje nebeatrodė klaiki.
-
Bus antrame kurse?!
- Na, aišku. Iš kur sužinojai apie viešbutį? Nedaug žmonių žino šią vietelę. Daugiausia burtininkai, - nustebo mergina. - Šis viešbutis - mano tolimų giminaičių. O šiaip gimiau Anglijoje, bet šiuo metu mano mama gyveno Italijos pietuose. Gaila, kad per šias atostogas negalėjau pas ją nuvykti.
Bekalbėdama Gabriella retkarčiais gurkšnojo arbatą ir žiūrėjo pašnekovei tiesiai į akis. Klastuolė pasitaisė savo šortukus ir nuėjo link nuostabių rožių krūmų. Gabriellos šviesūs plaukai spindėjo ir plaikstėsi vėjyje, o stambios garbanos krito ant pečių. Šviesiaplaukė nusiskynė vieną žiedą ir pauosčiusi svajingai įsisegė jį į plaukus. Mergina nenuėjo per toli nuo Elizabeth, kad girdėtų pašnekovę.
-
Elizabeth nesuklydo dėl pašnekovės nustebimo. Ši išties atrodė suglumusi.
- Tiesiog domėjausi viešbučiais, kurie ne populiarūs, bet tvarkingi, taigi labiausiai tiko šis, - pasakojo mergina stebėdama, kaip Gabriella prisitaikė sau gėlę. Užkliuvo ir neįtikėtinai gražūs ir išpuoselėti plaukai, - Tau labai tinka ši gėlė. Iš tiesų būtų buvę smagu nuvykti į Italiją. O kelintame kurse tu būsi?
Paprastai Fleur tiek neplepėdavo, bet dabar jos noras kalbėti išsiveržė į paviršių kaip Samara per visas sienas, kuriomis šį bruožą paslėpusi buvo baltaplaukė. Ji žinojo, kad Magijos Ministerija nebaudžia už būrimą ne burtų lazdele, todėl Bella priėjo prie krūmo ir nuskynusi žiedą ramiai įsidėjo į delnus ir viena ranka viršum žiedo pabraukusi zžiūrėjo į gėlę. Ši atsiskleidė visu grožiu ir nusidažė net nesuprasi kokia spalva, bet toji buvo nupstabi. Lengvu judesiu dvylikametė ištraukė iš pašnekovės plaukų rožę ir įsegė tą, kuriai suteikė daugiau grožio. Nusišypsojusi iškėlė nykščius ir nusijuokė. Gabriella atrodė išties gražiai.
-
Kai į Gabriellos plaukus įsegė nuostabią gėlę, mergina nudžiugo ir šviesiu plauku garbanotą sruogelę užkišo už ausies.
- Ačiū, - padėkojo septintakursė. Ji žvilgtelėjo į savo vintage stiliaus odinį laikrodį ir išsižiojo. - Oi, užsibuvau, man jau metas eiti.
Gabriella išgėrė paskutinį arbatos gurkšnį ir pamojavusi Elizabeth nuėjo sau šypsodamasi.
Nuėjusi į savo kambarį, mergina šukomis perbraukė per garbanas ir atsidususi pažvelgė pro langą. Gatvės buvo judresnės, nei tada kai ji atvyko. Ji pasiėmė savo daiktus ir gražiai sulanksčiusi rūbus, juos sudėjo į lagaminą. Nulipusi prie registratūros, šviesiaplaukė atsisveikino su giminaičiais ir išėjo iš viešbučio. Pasukusi į kitą judresnę gatvę ji pradingo žmonių minioje.
-
((Ką sakei? :D ))
Elizabeth šyptelėjo. Visas jos linksmumas pamažu ėmė nykti ir pradėjo parsirasti daugelio atžvilgiu toji "nesveika" ramybė.
- Iki, - jau ramiu balsu ištarė ji ir nužingsniavo iki savo kambario. Ji net nebuvo pradėjusi išsikrauti daiktų, taigi dabar persivilko vėl savo mėlyną suknelę ir nulipo su lagaminu į apačią. Ten susimokėjusi pasiėmė buteliuką vandens ir paskutinįsyk pasidžiaugusi viešbučio vėsa išėjo pro duris. Staigiai plūstelėjo karštis, bet tą akimirką baltaplaukė visiškai atgavo ramybę ir karštis sustojo jos nepalietęs bei išsisklaidė kitur. Hogvartsietė vėl atrodė paslaptingai ir keistai kaip visuomet bei skleidė magija apipintą aurą. Dar kiek pažiūrėjusi tolyn priėjo prie rožių ir nusiskynusi vieną raudoną kaip kraujas žiedą privertė atsiskleisti ir įsisegė į plaukus. Apsižvalgiusi išėjo iš viešbučio kiemo ir pradingo tarp minios žmonių, nors iš tolo galėjai įžiūrėti baltus plaukus ir raudoną rožę.
-
((Kas nors nori rpg? Kas turi mokytojo personažą ar kažkaip?))
Keitė Emilė Darvin, rankoje nešdamasi rudą lagaminą, pasuko į pirmą pasitaikiusį viešbutį kažkokiame neaiškiame miestelyje, pavadinimu Koukvortas. Vos įžengus pro duris, moterį pasitiko jauki aplinka ir visu kūnu jaučiamas draugiškumas, kuriuo čia sutinkami klientai - nesvarbu, žiobarai ar burtininkai.
Keitė kelias minutes pasišnekėjo su sekretore registracijoje ir gavusi kambarį su raktu rankoje užlipo laiptais į ketvirtą aukštą. Jos numeris buvo 237, pačiame ketvirto aukšto koridoriaus gale. Užtįsusi sunkų lagaminą laiptais (moteris negalėjo rizikuoti naudodama magiją lagaminui skraidinti - o jeigu susidurs su kokiu žiobaru?), Keitė apsidairė, ar niekas nemato ir, kad būtų lengviau, pribūrė lagaminui ratukus. Atrodė keistokai, tačiau juk lagaminai su ratukais - įprastas dalykas žiobarų pasaulyje?
Nusigavusi iki savo kambario durų, Keitė truputį pavargo, kol susigaudė, kaip atrakinti duris raktu, ir saugiai jas uždariusi už nugaros, išpūtė orą.
Kambarėlis pasirodė visai jaukus, kaip tik tinkamo dydžio. Šalia buvo ir vonios kambarys. Pastačiusi lagaminą šalia lovos, Keitė Emilė jį atidarė ir išsitraukusi knygą išėjo. Šiaip ar taip, ketino kambaryje tik miegoti. Užrakindama duris, moteris nebesikankino su raktu, paprasčiausiai užrakino lazdele.
Netrukus moteris atsidūrė viešbučio kiemelyje. Įsitaisiusi prie vieno iš baltų stalų, susikėlė kojas ant priešais stovinčios kėdės ir ėmė skaityti savo knygą.
-
Džeinė meko, tempdama savo juodą odinį lagaminą, įėjo į Koukvorto viešbutį. Su ja įėjo ir dar kai kas, žiobarams nematomas. Užburta nematomumo kerais, paskui devyniolikmetę įėjo ir jos juodoji pantera Naktis. Mergina buvo apsirengusi raudonus, viršuje prasagstytus raudonus marškinius, kurio rankoves buvo atsiraitojusi iki alkūnių, juodus džinsinius šortus ir avėjo juodus martinsus. Ant nosies juodaplaukė buvo pasibalnojusi juodus "aviatorius", akinius nuo saulės, kad netyčia kas nors jos neatpažintų- aurorų štabo vadovė norėjo bent porą dienų ramiai pailsėti. Susimokėjusi tais keistais žiobarų popieriukais, ji pasiėmė raktus ir užlipo į savo kambarį. Jis buvo gana erdvus, dominavo juoda ir balta spalva. Su palengvėjimu Džeinė numetė savo daiktus bet kur ir pasiėmusi naujausią "magijos žinių" numerį nuėjusi atsisėdo viešbučio kiemelyje prie laisvo balto stalo. Naktį paliko kambaryje. Kiek atsipalaidavusi aurorė padėjo ant stalo savo akinius, nes čia buvo nedaug žmonių ir užsimetusi koją ant kojos įniko skaityti.
-
Keitė, nepakeldama akių nuo knygos, išgirdo, kaip kažkas atėjo į viešbučio kiemelį ir įsitaisė netoliese. Versdama puslapį, ji žvilgtelėjo per knygos viršų ir išvydusi raudonai bei juodai apsitaisiusią moterį (o gal merginą?), tyliai murmtelėjo:
- ji nepanaši į žiobarę, - Koks žiobaras skaitytų ,,Magijos žinias"? užbaigė mintyse. Po kelių minučių Keitė užvertė knygą ir apsižiūrėjusi, ar niekas nespokso, pamakalavo lazdele. Netrukus ant balto stalelio šalia moters atsirado dailutis porcelianinis puodelis su karšta raudona arbata. Lėkštutėje po puodeliu gulėjo keletas cukraus kubelių. Įsimetusi į arbatą vieną, rudaplaukė sumosavo lazdele virš šaukštelio ir tas ėmė savarankiškai maišyti gėrimą. Keitė persibraukė ranka per plaukus ir vėl pasiemė knygą, tik šįkart apsimetė skaitanti. Per knygos viršų stebėjo juodaplaukę. Tai nebuvo įprasta Keitei Emilei iš Džersio, tačiah dabar ją apėmė šioks toks smalsumas.
-
Džeinė, aišku, buvo užbūrusi laikraštį, kad žiobarams "magijos žinios" atrodytų kaip paprastas žurnalas apie madą, tad jie nebūtų pamanę nieko įtartino. Pastebėjusi, kad į ją kažkas žiūri, juodaplaukė nežymiai kilstelėjo akis ir išvydo jauną moterį, žvilgčiojančią į merginą. Visų pirma aurorų štabo vadovė sunerimo, kad gal kerai bus nepavykę ir laikraštis "magijos žinios" matomas ir įprastai žiobarų akiai, tačiau tada nuramino save, kad burtus darė labai atidžiai ir vėliau dar patikrino ar veikia, tad tai neįmanoma. Tada išvydo tą nepažystamąją išsiburiant puodelį kavos, ir Džeinė šiek tiek nurimo. Ji irgi burtininkė. Tad ir pati nestebint pašalinėms akims po staliuku mostelėjo savo burtų lazdele ir jos rankoje atsirado garuojantis baltojo šokolado latte puodelis. Devyniolikmetės akys nejučia vis krypo link nepažystamos burtininkės, jai pasidarė smalsu. Ji sėdėjo tyliai skaitydama laikraštį ir žvilgčiodama, kol galiausiai nebeištvėrė ir priėjusi prie moters prisistatė:
-Sveika, aš Džeinė Meko. Kas tu tokia? Dirbi MM?-pasidomėjo juodaplaukė.
Paprastiems žiobarams "MM" tikrai nebūtų suprantama. Joks žiobaras nepagalvotų, kad "MM" galėtų reikšti magijos ministerija.
((SVEČIAI AŠ MATAU KAD JŪS SKAITOT PRAŠAU PRISIREGISTRUOKIT TT_TT ))
-
Priėjus nepažįstamai burtininkei, Keitė nukėlė nuo kėdės kojas ir atsistojo. Maloniai šyptelėjusi priešais stovinčiai jaunesnei merginai, atsakė:
- Sveika. Aš Keitė, - nepažįstamiems moteris niekada nesakydavo pavardės ir antro vardo. Jai atrodė, kad tai nelabai saugu. Dar kiek pamąsčiusi, atsakė ir į antrąjį klausimą:
- Aš apskritai niekur nedirbu. Ketinu tapti mokytoja Hogvartse, na, o jei nepasiseks... Galbūt grįšiu namo, o gal ieškosiu darbo Ministerijoje... - ramiai išdėstė Keitė ir vėl atsisėdo, rankos mostu pasiūliusi sėstis ir Džeinei. Gurkštelėjusi jau kiek pravėsusios arbatos, paklausė:
- O tu? Mokyklą jau baigei, manyčiau. Atrodai vyresnė nei septyniolikos, manyčiau, turi ir darbą?
Domėtis, bet nepasakoti daugiau nei reikia. Tokie buvo moters principai, nors labai ko bijoti nebuvo. O gal?
-
Džeinė atsisėdo šalia Keitės ir staiga pasijutusi kiek nejaukiai mostelėjo lazdele, apie merginas susidarė nematomas laukas, tad dabar tik jos girdėjo viena kitą. Juodaplaukė išgėrė savo baltojo šokolado latte ir pamojavusi savąja juoda burtų lazdele vėl pripildė puoduką karštos kavos.
-Taip, man devyniolika. Dirbu magijos ministerijos antrojo lygio viršininkė,-šyptelėjo mergina.
Jeigu moteris pakankamai protinga, supras. Aurorų štabo vadovė atsiduso.
-Tik prašau, niekam nesakyk kad aš čia?.. Dvi dienas noriu atsipūsti. Palikau savo patikimiausią aurorę Izabelę vadovauti vietoje manęs. Tikiuosi, nepridirbs man košės per tas keletą dienų,-prikando lūpą juodaplaukė.
Džeinė Meko jau krimtosi, kad paliko savo darbą atlikti kitam, ir buvo labai nervinga. Tačiau stengėsi atsipalaiduoti.
-Sakai, Hogvartse?.. Ir kokį dalyką kandidatuoji dėstyti?-paklausė Keitės žaliaakė, kol kas dar neišduodama, kad galbūt jos susitiks toje mokykloje.
-
Keitė stebėjo, kaip jaunoji aurorė kuria magišką lauką aplink jas ir kiek nejaukiai apsidairė, tikėdamasi išvysti kažką, kas jas kėsintųsi užpulti. Nieko neišvydusi atsipalaidavo. Džeinei paprašius niekam neprasitarti apie jos atostogas, Keitė nutaisė rimtą veido išraišką, kas abai sunku nebuvo, ir, sudėjusi rankas taip, kad dešiniosios rankos kumštis būtų po ištiestu kairiosios rankos delnu, o dešinysis nykštys įsiremtų į kairiojo delno vidurį, linktelėjo tardama:
- Tylėsiu, - pabaigusi keistokai atrodantį ritualą, moteris sukikeno. - Herbologiją. Tris metus studijavau ją magiškajame universitete, o dabar ieškau darbo, taigi...
Keitė sunėrė pirštus ir ,,išvertusi" rankas į kitą pusę jas įtempė. Moteris, vilkinti gelsvą suknelę žemiau kelių, avinti rudus suvarstomus ilgaaulius aukštakulnius batelius ir iš plaukų pasidariusi gana elegantišką šukuoseną, atrodė keistokai taip tampydama rankas.
- Žinai, esu stipresnė nei atrodau, - išpyškino ji Džeinei nei iš šio nei iš to.
-
Džeinė Meko kryptelėjo galvą.
-Herbologija? Tau tai įdomu?-nuoširdžiai nustebo burtininkė.-man labiau prie širdies kerėjimas, magiškųjų gyvūnų priežiūra, nuodai ir vaistai, apsigynimas nuo juodosios magijos... Beje, vėliau norėsiu tave supažindinti su savo augintine, jei turėsi laiko.
Su paskutiniais žodžiais juodaplaukė šyptelėjo.
-Tikiu, kad tu stipri. Žinai, praeitą asavaitę į mano kabinetą atėjo kažkoks vaikis ir pradėjo šnekėti su mano augintine, nes manė kad ji-tai vadovė, pasivertusi gyvūnu. Animagė. Taigi, ir mane nuvertimo dėl jėgos vien dėl mano amžiaus ir išvaizdos,-sukikeno mergina.
Ji mostelėjo burtų lazdele ir ant stalo atsirado dubuo, pilnas "skittles".
-Gal nori?-pasiūlė.-beje, o tu ir mokeisi Hogvartse? Anksčiau ten tavęs nepastebėjau.
-
Keitė gūžtelėjo. Herbologija jai visai patiko, bet ne tiek, kad kiauras dienas lindėtų šiltnamiuose tarp augalų. Bet justi ir matyti gyvenimo ratą augaluose - kaip jie užauga, gyvena ir nuvysta - prilygo stebuklui, kurį galima suvokti.
- Na, visai nieko, - tarstelėjo moteris. Nuleidusi negirdomis prisipažinimą, kad Džeinė tiki, Keitė išdėstė gerokai sutrumpintą gyvenimo istoriją:
- Ne, Hogvartse nesimokiau. Gyvenau Oksforde, magijos mane mokė tėvai, gavę Magijos Ministerijos sutikimą, mat tėtis dėstė magiškjame universitete. Paskui, sulaukusi pilnametystės, keliavau po Europą, tada grįžau ir ėmiausi studijuoti herbologiją... - nykiai papasakojo Keitė ir išgėrusi visiškai atšalusią arbatą, dirstelėjo į saldainiukus.
- Ne, ačiū, - mandagiai atsisakė ji. - Augintinę? Gali kad ir dabar, jeigu nori. Laiko aš turiu.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Galim ir dabar,-sutiko juodaplaukė.-eime į mano kambarį, ten ji ir yra.
Aurorų vadovės kambario numeris buvo 228. Ten merginos ir patraukė. Vos tik žaliaakė atrakino ir atidarė kambario duris, išgirdo tylų urzgimą. Jos juodoji pantera Naktis, ligi tol ramiai gulėjusi tarytum juodas kilimėlis ant kambario tamsių ąžuolinių grindų, užuodė nepažystamo žmogaus kvapą ir ėmė urgzti. Pamačiusi, kad tai tik Džeinė Meko su kažkokia jauna gražia moterimi, plėšrūnė nutilo ir nusižiovavo, parodydama eilę aštrių it skustuvas dantų. Tada atsistojo ir pritipenusi prie merginų užvertė galvą ir pažvelgė į jas, uosdama orą.
-Čia Naktis, juodoji pantera. Nebijok, ji nekąs tau,-nusišypsojo ir pristatė savo gyvūnėlį Keitei.
-
Keitė atsistojo ir nusekė paskui Džeinę. Eidama spoksojo tiesiai žemyn, į Džeinės kulnus. Netrukus jos sustojo ir aurorų vadė pravėrė duris. Pasigirdus tyliam urzgimui, Keitė gūžtelėjo pečiais ir kartu su juodaplauke įžengė vidun.
Kambaryje tupėjo didelė juoda pantera. Keitei bežiūrint, šioji paskelbė nuobodžiaujanti ir priėjusi atsitūpė priešais. Moteris kilstelėjo ranką ir švelniai uždėjusi delną gyvūnui ant galvos, perbraukė per žvilgantį juodą kailį. Paskui atsisuko į Džeinę.
- Gražus gyvūnas. Spėju, gyveni su ja nuo vaikystės? - Keitė nuleido ranką. Gyvūnus neypatingai, tačiau mėgo. Pati nelaikė jokio.
Žengusi žingsnį į kambario vidurį, apsidairė. Nuo balto ir juodo ėmė mirguliuoti akyse ir ji kelis kartus tankiai sumirksėjo.
- nesi labai spalvingas žmogus, - murmtelėjo herbologė.
-
Džeinė šyptelėjo.
-Taip, mes kartu jau nuo kūdikystės,-sumurmėjo devyniolikmetė.
Ji prisiminė, kaip miške prie Mekų šeimos dvaro pasimetė, būdama vos metukų. O tada krūmuose išgirdo kažkokio gyvūno inkštimą. Ten susigūžusi tupėjo maža, visiškai juoda juodosios panteros jauniklė. Džeinė nedrąsiai ištiesė rankutę ir paglostė žvėriuką. Matyt, panteros mama buvo mirusi arba ją palikusi-taip dažnai nutiko. Po pusvalandžio Džeinės tėvai rado ją žaidžiančią kartu su jaunikle. Galiausiai leido jai pasilikti panterą ir pavadinti ją Naktimi dėl jos blizgančio, juodo tarytum naktis kailio.
Išgirdusi Keitės klausimą, juodaplaukė krūptelėjo. Buvo pasinėrusi į prisiminimus.
-Pagrindinė aurorų spalva yra juoda. Visi mūsų apsiaustai, kovos aprangos yra juodos. Be to, juoda yra mano mėgstamiausia spalva. Aišku, nevengiu ir kitų spalvų, bet...-gūžtelėjo pečiais jaunoji aurorė.
Džeinė pažvelgė pro langą. Atrodo, ligi saulėlydžio liko dar bent pora valandų.
-Gal nori nueiti apsipirkti ar šiaip į kokią nors kavinę?-pasiūlė mergina Keitei.
-
Keitė supratingai linktelėjo. Juoda, juoda... O jei reikia įsimaišyti į minią krikštynose? pagalvojo moteris ir gūžtelėjo pečiais. Priėjusi prie lango, Keitė įsispoksojo į vaizdą už jo. Veido išraiška skelbė: netrukdyti, aš mąstau.
Tačiau apie ką gi ji mąstė? Gyvenimo prasmę? Žmogaus? O gal apie daugybę skirtingų prasmių? Vis dėl to ne. Pažvelgęs į Keitę net nesusimąstytum, kad jos galvoje, pilnoje protingų minčių, gali slėptis mintis apie ginklus. Ne tuos žiobariškus pistoletus ir panašius, Emilė Darvin galvojo apie kardus. Nors praktiškai nieko apie juos neišmanė, svajojo tokį (ar du) turėti. Ir mokėti jais naudotis, žinoma.
Matyt, abi moterys buvo trumpam nugrimzdusiosį savo mintis apie skirtingus dalykus, tad po kelių minučių tylos Džeinei paklausus, ar Keitė nenorėtų kur nors nueiti, ji sekundę nesuvokė klausimo.
- O, žinoma, gerai, - atsitokėjo rudaplaukė. - Tik ne į kavinę. Užtenka pasisėdėjimų. O į parduotuvę, galim nueiti. Gal žinai kur... - Galima įsigyti kardą?- ... Tiek to. Eime.
Netrukus judviejų Koukvorte neliko nė kvapo. Tik ant stalo viešbučio kiemelyje liko Keitės knyga, bylojanti apie čia buvusią herbologę.
-
Ostinas norėjo atsipūsti nuo mokslų dėl to nuėjo į šį viešbutuką. Berniukas įžengė pro durų slenkstį ir nužingsniavo link registratūros:
-Man vieną kambarį,- Ostinas pasiėmes kambario raktus nukulniavo link jo. Pirmakursio kambariukas buvo mažas ir labai jaukus, bet prasilenkti dviems žmonėms čia būtų sunku. Kodėl aš čia atėjau? Net pats nežinau.
Ostinas atsisėdo ant krėslo kurio medžiaga primena grifų gūžtos spalvas. Jis nusišypsojo ir žvalgėsi aplinkui. Berniukui buvo nuobodu, bet tuomet pamatė sienoje išgręžtą skylę. Jis nesuprato kam jinai yra reikalinga, bet patikrint tikrai norėjo. Priėjęs prie skylutės įdėmiai žiūrėjo į ją kol kažkas nenutraukė jo dėmesio ir nepabaldeno į kamabario duris.
-
Po rytinio pasivaikčiojimo po Koukvoto miestelį Lėja vėl sugrįžo į viežbutį. Vos įžengusi, susirado kavos aparatą, įmetė ten du siklius ir jos rankose atsidūrė puodelis latte kavos. Kelis kartus gurkštelėjusi iš puodelio mergaitė prisėdo ant minkšto raudonai auksinio fotelio.
Iš nuogirdų išgirdo, jog neseniai į šitą viežbutuką atvyko ir grifas Ostinas. Taip, tas, kurį iškritusį iš medžio ji sutiko Ūdrų žabangų miške.
Gal reikėtų užeiti pasisveikinti? - atėjo tik tokia mintis
Ji greitai baigė geri kavą ir išmetė puodelį į šiukšliadėžę. Klastūnyno mokinė greitai surado Ostino kambarį ir kelis kartus pabarbeno į duris.
Gal jis išėjo pasižvalgyti ? - bemąstydama mergaitė atsirėmė į sieną ir įsispoksojo į lubas.
-
Ostinas priėjo prie durų ir pažvelgęs pro skylutę pastebėjo tą pačią paslaptingą mergaitę kurią sutiko miške. Nieko nedelsias atidarė durisir tarė:
-Na, tu ir vėl čia. Berniukas šyptelėjo jai ir pakvietė užeiti. Kaip jinai surado mano kambarį? Ką dabar man veikti su ją? Ką pasiūlyti? Nieko neturiu.
Ostinas uždarė duris ir žvilgtelėjo į mergaitę.
-Tu čia irgi apsistojai? Girdėjau šis viešbutis yra burtininkų gan mėgstamas,- Ostinas tarė jai.
Pirmakursis pritupė ant žemės prie tos pačios skylutės kurią buvo pradėjęs tyrinėti, jis norėjo rasti ką nors įdomaus joje, kažkokią užuominą ar panašiai, bet tai tik buvo Ostino svajonėse. Jam patiko tyrinėti viską, nuo pačio mažiausio plyšelio iki didžiausio pasaulyje namo. Diauriak atsisuko į mergaitę.
-
Kai tik Ostinas atidarė duris, mergaiė iškart nustojo žvalgytis į lubas ir pažvelgė į berniuką
- Labas
Gavusi kvietimą užeiti klastuolė nedelsiant taip ir padarė
-Dar neiškritai iš medžio? - pajuokavo su nuoširdžia šypsena veide mergaitė - nes man jau būtų sunku tave vėl gelbėt
Ji apsižvalgė po Ostino kambarį pamatė grifų gūžtos spalvos fotelį
- Sutapimas?- paklausė klastuolė, prieidama arčiau - nes mano kambaryje nėra nieko žalio ar sidabrinio.
Ji nusišypsojusi atsigręžė į grifiuką.
- Nori sėdėti viežbutyje ar kažkur nueiti? Aš tai visai norėčiau įsilipti į medį, tik jei pažadėsi neiškist
Ji vėl draugiškai šyptelėjo
- Tai gal leidžiamės žemyn? Eime į lauką.
Mergaitė išėjo iš draugo kambario ir dar atsisuko pažiūrėti, ar drąsuolis grifas eina iš paskos.
-
Ostinas pažvelgė į fotelį, o tada į mergaitę ir tarė:
-Taip, manau tai tik sutapimas.
Pirmakursis atsistojo ir nuėjo prie mergaitės.
-Aš užrakinsiu duris, o tu apačioje luktelk,- grifukas šyptelėjo Lėjai ir užtrenkė kambario duris. Ostinas į duris įkišo metalinį raktą ant kurio buvo parašyta 13 skaičius. Mama sakydavo man, kad skaičius 13 yra nesėkmių skaičius, bet aš tuo tikėti nelabai norėjau, nors ir jinai yra puiki burtininkė ir ragana.
Pirmakursis po minutėlės užrakino supuvusias duris ir pasinėrė lauko durų link. Ostinas uždusęs atbėgo prie durų kur stovėjo klastuolė.
-Na ką, einame kopti į everestinius medžius?- linksmai tarė berniukas ir nusijuokė.
Jinai graži. Jos plaukai, tiesiog, kerintys.
-
- Gerai, aš einu prie kavinės. Gal pasiimsiu ką nors atsigerti.
Ji nulipo laiptais žemyn ir nuėjusi į kavinę paėmė du vandens butelius. Tiesa, pardavėja bandė įsiūlyti mergaitei kolos, bet Lėja tvirtai atsikirto, kad nuodų negers, o juo labiau, nebandys nunuodyti draugo. Pardavėja kiek susinervinusi pardavė jai butelius už dešimt knutų.
Paskubomis išsitraukusi markerį klastuolė surašė - ant vieno buteliuko - '' Ostino '' , ant kito '' Lėjos''
Ji dar ketino ant Ostino buteliuko nupiešti liūtą, bet pamatė ateinat tikrąjį Ostiną, todėl šios minties atsisakė
- Taip, žinoma. Kaipgi be everestinių medžių - nusijuokė ji - Štai, paėmiau mums vandens , jeigu kartais ištrokštume
Klastuolė atsuko savo butelį ir gurkštelėjo
- Taigi, kur einam ?
-
Ostinas pasijautė kiek nemaloniai, nes jam nepatiko tai, kad mergina nupirko jam vandens.
-Palauk, duok, aš tau sumokėsiu už savąjį vandenį. Nelaukęs mergaitės atsako jis Lėjai į rankas įkišo 10 knutų.
-Jokio atsakymo ar panašiai, pinigų atgal nepriimsiu,- grifukas nusišypsojo klastuolei ir patraukė laukan.
- Manau, kad galime nueiti į viešbučio parkelį, neabejoju, kad rasime puikių medžių kurie mus atlaikys,- Pirmakursis nusijuokė ir prisiminė įvykį kaip dėl šios mergaičiukės jis iškrito iš medžio.
-Tikiuosi vėl nenukrisiu kaip anąkart ir nereikės tau manęs gelbėti ir panašiai. Ostinas patraukė link parkelio ir atsisukęs į klastuolę paklausė:
-Eini?
Taip Lėja man ir nepasakė kelinto kurso jinai yra.
-
- Šeip tais buteliukas vandens kainuoja penkis knutus, taigi šitie penki yra tavo
Klastuolė ketino suberti pinigus grifiukui į delną, bet jis kategoriškai atsisakė
Ką gi, vis vien rasiu būda gražinti jam tuos penkis knutus
Jiems išėjus į gryną orą mergaitės plaukų spalva pasidarė purpurinė
Not funny, Lėja
Klastuolė susirišo plaukus į uodegą ir apsižvalgė
-Šitas medis visai nieko - parodė ji į gana aukštą bei stiprų ąžuolą, augantį netoli išėjimo iš viežbučio.
Ką gi pamanytų viežbučio administracija
- staiga toptelėjo jai į galvą
Bet kam gi rūpi jų nuomonė
Klastuolė priėjo arčiau medžio ir pažvelgė į jo išsikerojusią viršūnę
-Manai, galėtumėm užlipti į pačią viršūnę ? - paklausė Lėja Ostino
-
Ostinas sugniaužė delnus, kad Lėja negalėtų įberti jai penkių knutų. Berniukas išėjęs į lauką pamatė, kad klastuolės plaukai pasidarė purpurinės spalvos.
-Kaip čia suprast? Na, apie plaukus,- berniukas įsižiūrėjo į šiuos kerenčius plaukus kurie pradėjo kvepėti lauko gėlėmis.
Jis greitai papurtė galvą ir žvilgtelėjo į medį.
-Na, manau, kad galėčiau įlipti, bet užtruks laiko,- jis nusijuokė. -Nežinau kaip tu, bet aš lipu, ate,- berniukas nusijuokė dar kartelį ir pribėgo prie medžio. Ostinas nieko nelaukdamas pradėjo lipimą į medžio viršūnę. Kol kas jam sekėsi labai gerai, bet užlipus trečdalį kelio jis nebežinojo kur toliau dėti ranką, kad nenukristų. Tad šioje vietoje jam reikėjo pastovėti gan ilgoką laiką kol sugalvojo kur padėti tą prakeiktą ranką.
-
Pamačiusi, kad Ostinas nieku gyvu nepaims iš jos pinigų ( kurie, beja, teisėtai priklausė jam ) Lėja neva priekaištaujančiu žvilgsniu pažiūrėjo į jį
- Mano plaukai? Ai, taip - klastuolė pamatė, kad jie purpuriniai - esu metamorfmagė, bet dar nevalgau šio gebėjimo. Plaukai kaitaliojo spalvą bet kada
Draugams priėjus prie medžio, Lėja žiūrėjo, kaip Ostinas į jį įlipo, o tada ir pati pradėjo lipti. Kai jau buvo gana aukštai, pažiūrėjo žemyn, ar nematyti viežbučio administrcijos
- Manai, lipsime iki pačios medžio viršūnes? - Lėja pažiūrėjo Ostinui į akis, bet tuoj pat nusuko žvilgsnį, lyg grifiuko akys būtų rentgeno spindulys, galintis peršviesti ją iki sielos gelmių ir atskleisti jos jausmus.
Klastuolė vėl nukreipė žvilgsnį į žemę.
-
Tada Alenas atsikėlė nuo gan didelio triukšmo kurį kėlė jo šeima. O priežastis triukšmo buvo ta, kad Alenui atėjo laiškas nuo Saros. Sesės iškarto pradėjo juokaut, kad jis susirado merginą, o Alenas tik sugebėjo pratylėti, paraudonuoti ir atimti laišką. Užsidaręs kambaryje jis atidarė laišką ir ruošėsi skaityti, kai prieš tai pas švilpį ant veido buvo šypsena vos ne iki ausų, kad Sara jam parašė. Vienu metu jam buvo netgi kiek baisu atidarinėti laišką ir jį skaityti, bet visgi jis kažkaip pernelyg pasiilgo Saros ir labai norėjo jau sužinot, ką ji ten parašė.
Perskaičius laišką, Alenas dar labiau netgi apsidžiaugė. Jį kvietė apsilankyti svečiuose, viešbutyje kur jį apsistojo. Švilpis net negalvodamas pradėjo ruoštis ir netgi kiek pergyventi. Ir tik tada jam "daėjo", kad Kalėdas jie švęs kartu. Viešbutyje. Vieni. Alenas pakasęs kiek savo galvą pradėjo galvoti ką jai galima buvo padovanoti.
Gėlės.. Taip, bet reikia dar kažko. O kokias gėles pirkt? Rožės.. Banalu. Gal tulpės? Arba.. Orchidėjos! Nuspręsta. Bet ką dar? Ką išvis dabartinės merginos mėgsta? Papuošalus man atrodo... Padovanosiu kokią apyrankę. Auksine, jeigu dar užteks pinigų..
Taip Alen nusprendė ką Sarai padovanot Kalėdom ir pats pradėjo žiūrėt ką jam apsirengti. Tada prisiminė, kad Sara pasakė, kad Alenas labai atrodo gražiai be akinių. Tada jis iškarto jas nuėmė ir užsidėjo linzes kur Aleno akys būdavo žalios. O pats aprengė Kalėdinį megztinį ir juodus džinsus. Susiruošęs dviem žodžiais pasakė tėvams ir išėjo iš namų ir ėjo link parduotuvių, dovanai pirkti.
Pasirodo, papuošalai dabar buvo be galo brangūs. Alenui užtektu pinigų, bet visgi, kainos privertė vaikinui išpūsti akis ir vos neišsižioti. Apžiūrėdamas apyrankes, pastebėjo vieną tokia grandinėlę. Ji buvo gan plona, auksinė arba jau tiesiog auksinės spalvos kuri buvo su kažkokiais širdeliais dar prie to. Švilpis kiek susiraukė, pamatęs tai, bet nusprendė nupirkti būtent tai. Merginoms patinka turbūt tokie..
Nusipirkus jau Alenas ėjo link gėlių parduotuvės. Bet ten taip nesisekė. Ten nebuvo tokių gėlių kokių jis norėjo. Todėl jis pradėjo eit link kitos parduotuvės kuri buvo gan toli.
Po kiek laiko atėjęs ten, išvydo tik vienas orchidėjas kurios buvo, bet jos buvo gan gražios. Jos buvo tokios pačios spalvos kaip Saros plaukai, todėl be abejonių jis jas iškarto ir pasiėmė. Alenui pinigų liko gan nedaug, bet pats jis jau atrodė kaip kažkoks tikras kavalierius. Bet tada jau kiek pats ir supanikavo, nes jie juk ne pora. O ta mintis jam niekaip negalėjo iškristi iš galvos.
Atėjus jam į tam tinkamą vietą, Alenas išvydo viešbutį. Jis buvo gan jaukus, todėl dėl dabartinės Saros gyvenamos vietos švilpis nepergyveno. Įėjęs į viešbutį priėjo prie tam tikro numerio kur gyveno Sara. Įkvėpęs orą jis pradėjo belstis į duris.
-
Atsibudus ryte mergina prisiminė Aleną, tad švenčių proga nusprendė susitikti su juo ir šitaip atšvęsti Kalėdas. Sara pasiėmė pergamento skiautę, plunksną, kuri neseniai buvo pamirkyta mėlyname rašale ir pradėjo raityti raides pergamente, ir tartis rašomus žodžius:
-Brangus, Alenai. Ne negerai.-ištarė, subraukė pergamente išraitytas raides,pasiėmė naują pergamento skiautę ir iš naujo pradėjo rašyti laišką.
Po kelių minučių laiškas buvo parašytas tereikėjo dar kartą perskaityti.
Alenai,
Visų pirma, noriu pasveikinti Tave su šventėmis. Linkiu laimės,
džiaugsmo, draugų ir, kad visi linkėjimai pasakyti Tau išsipildytų. Antra, noriu pakviesti kartu atšvęsti Kalėdas, jei nori ateik į viešbutį "Koukvortas", kambario numeris - 132. Lauksiu!
P.s.nepamiršk dovanos! :)
Parašiusi laišką, jį išsiuntė ir nuėjo ruoštis. Mėlynaplaukė apsivilko neryškios žalios spalvos suknelę, kuri puikiai derėjo prie žalių merginos akių, įsivėrė auksinius auksarus, kuriuos padovanojo jos tėtis per Kalėdas, kai dar mergina buvo visai mažytė.Susiruošusi išlėkė į viešbutį.
Viešbučio kambarys buvo nepakartojamas, sienos violetinės, kurios labai derėjo prie kai kurių baldų, kurie buvo juodos spalvos.
Neilgai trukus į kambario duris pradėjo kažkas belstis, varnanagė priėjo prie durų, jas atidarė ir išvydo švilpį. Pribėgusi trumpam jį apkabino, atsitraukė ir tarė:
-Sveikas. Dėkui,kad atėjai, labai džiaugiuosi dėl to.Gal nori prisėsti?-paklausė ir parodė netoliese stovinčią sofą ir prakalbo toliau:-Kaip sekasi? Kaip mokslai? Kaip nuotaika, gal šventinė?-užpuolė Aleną klausimais ir netyčiom nusišypsojo.
-
Vaikinas drebėjo gan stipriai. Tos kelios sekundės, kai jis stovėjo šalia durų, jį privertė jaustis nejaukiai. Mintyse jis įsivaizdavo kaip Sara atidaro duris. Kad ji su juodais džinsais ir baltais marškinėliais. Ir pati yra basa. Ji atidaro duris ir padaro Alenui arbatą.
Na, švilpio fantazijos buvo visiškai kitokios, nei pati ta tikroji realybė. Viskas buvo Alenui net dar geriau. Kai Sara atidarė duris, vaikinas vos neišsižiojo. Jam Sara pasirodė kažkaip neįprastai graži.
Nusipurtęs jis kuo greičiausiai Sarai atstatė mėlynų orchidėjų gėlių puokštę, o pats sulaukė nuo varnos apkabinimo. Sara apkabino Aleną. Švilpis taip keistai pasijautė. Tai tiesiog maža smulkmena, bet Alenas jautėsi tiesiog nerealiai. Neapsakoma žodžiais tai tiesiog.
Įėjęs vidun, vaikinas nusiėmė striukę ir ją pakabino ant pakabų kurios buvo šalia durų, nurengė batus ir pradėjo vaikščiot po Saros kambarį. Apsižiūrėjus atsisuko į Sarą, bet iškarto ir nusisuko. Ir tada prisiminė apie jos klausimus į kuriuos reikėtu atsakyti.
- Irgi džiaugiuosi, kad pakvietei į svečius. - Gan nedrąsiai pasakė. - Na atsisėsiu, - Pasakė ir atsisėdo ant sofos kuri buvo netoliese. - Na žinai.. Kai pakvietei į svečius tai jau turbūt matosi, kad sekasi gan gerai.. - Kiek pajuokaudamas pasakė. - Mokslai.. Na žinai. Nesimokau.. - Pradėjo visur sukioti akis. - Nuotaika tai tiesiog pati geriausia. Aš labai džiaugiuosi, kad tu mane pakvietei. Aj, ir taip gal kiek šventinė. O tavo? Kaip sekasi? Kaip su mokslais? - Pasakė, ir tada įkvėpė orą, - Tai gal pasiilgai manęs? - Pabandė pradėti flirtuoti, kas jam nelabai ir pavyksta. - Ar turi gal ką nors pavalgyt? Esu beprotiškai alkanas.. - Kažką pabandė pasakyt, kai pasidarė nejauki tyla. Kai jau Sara nežiūrėjo į Aleną, vaikinas greitai ištraukė dovaną ir ją padėjo šalia savęs, bet taip, kad Sara nematytu. Iš tikrųjų, švilpis nežinojo kada pradėt dovanoti dovanas. Todėl Alenas priėjo šalia Saros ir jai davė dovaną.
- Čia tau dovana... Su Kalėdom.. - Nedrąsiai pasako ir pats nusisukęs. O rankos drebėjo gan stipriai. Alenas tiesiog labai bijojo kažkaip. Jis manė, kad tuoj kažką padarys ne taip ar sugebės viską sugadinti. Jam pirma kartą taip. Ankščiau jam tikrai taip nebebuvo...
-
Prieš Alenui atsisėdant ant sofutės, šis varnanagei įteikė orchidėjų puokštę, tyliai sumurmėjusi padėkojimą. Švilpiui nusirengus, jis prisėdo, o mergina nedelsus taip pat atsisėdo netoli Aleno, kelių metrų atstumu.
Užpuolus vaikiną klausimais, ji po minutės tik atsakė ir iš karto atsakius, paklausė jos beveik tų pačių klausimų, mergina suskubo atsakinėti:
-Manau, kad mano nuotaika yra šventinė.O su mokslais sekasi palyginus gerai, lankau kelias pamokas.Man sekasi gerai, ypač, kai šventės jau atėjo.-Kai mergina atsakė, varnanagę užklupo netikėtas, šiek tiek keistokas klausimas, tačiau nė nesudvejojusi atsakė:-Kaip ir pasiilgau, šiek tiek pasigedau tavęs, kaip be tavo to sarkastiško juoko, ką? Be to, pastebėjau be akinių esi, vėl neberadai kur pasidėjai, ką?
Pabandė pajuokauti ir netrukus dar rimčiau atsakė į dar vieną Aleno klausimą:
-Tai ko nepavalgei? Jei rimčiau, nežinau ar yra. Turėtų būti ten, šaldytuve.-pasakė, nusuko akis ir parodė į kitam kambario kampe stovintį baltą, nedidelį šaldytuvą.
Vėl atsisukusi į švilpį, pamatė jo rankose esančią supakuotą dovaną. Ir netrukus išgirdo kalėdinį sveikinimą, po sekundės mergina iš karto pradėjo dovanos išpakavimą. Išpakavusi dovaną Sara išvydo ploną, auksinės spalvos grandinėlę.
-Ji nuostabi...-tyliai, kad Alenas išgirstų ištarė ir pridūrė:-Dėkoju.-ir vėl apsikabino švilpį, tik šį kartą minute, dviejomis ilgiau, taip parodydama atsidėkojimą.-Gal galėtum užsekti?-paėmusi į rankas, mergina atsuko nugarą į vaikiną ir padavė jam į rankas dovanotą grandinėlę tam, kad užsegtų ją, ir, kad Sara galėtų ja pasipuošti jau šį vakarą.
-Be to, aš irgi turiu tau dovaną!-džiugiai sušuko ir nuėjo į kitą patalpą, kur buvo paslėpusi Alenui skirtą dovaną.
Įėjusi į kitą patalpą, pamatė ant lovos gulinčią kalėdinę kepurę ir gulinčią puikiai supakuotą dovaną, popierius buvo raudonų ir žalių spalvų, su Kalėdų senio atvaizdais. Mergina užsidėjo kalėdinę kepurę, paėmė į rankas dovaną, išėjusi į patalpą, kurioje buvo Alenas ir sušuko:
-Ho ho ho! Kas kvietė Kalėdų senį?-švilpiui įteikė supakuotą dovaną ir pasveikino su šventėmis.
Alenui išpakavus dovaną, mergina išvydo savo pačios nupirktą dovaną Alenui, šaliką, kuris buvo šiek tiek kalėdinis ir labai šiltas.
-
Švilpis įteikė Sarai gėlių puokštę ir sulaukė iš jos padėkojimą. Tai jį lyg nuramino netgi, nes vis pergyveno, kad nupirko netinkamas gėles. Vis galvojo, kad geriau kaip visada nupirkt kokias raudonas rožes ir būtu viskas puiku. Bet rodos, Sarai patiko gėles, nors švilpis tuo nebuvo įsitikinęs, bet tai jau ne taip buvo svarbu, nes jis buvo šalia Saros ir kartu švenčia Kalėdas.
- Dėl akinių.. Šiandien specialiai neužsidėjau. Kažkada sakei, kad gražiai be jų atrodau, todėl specialiai užsidėjau linzes. - Atsakė ir nusišypsojo Sarai.
Pats švilpis buvo be protiškai alkanas. Jis visą dieną nevalgė, nes vis turėjo reikalų, tokių kaip pasiruošti prieš ateinant pas Sara. Todėl kai varnonagė pasakė, pažiūrėt kas yra šaldytuve, švilpis nedelsiant prie jo ir priėjo. Atidarius, ten iš ką nors Alenui valgomo buvo tik kažkokia bandelė. Iškarto, Alenas mintyse pradėjo galvoti, kad kodėl ji laiko bandelės šaldytuve, bet į tai stengėsi nekreipt dėmesio - juk tai paprasta smulkmena.
Alenas vis žiūrėjo į Sarą ir tiesiog džiaugėsi, kad yra šalia jos. Kad dabar bendrauja, švenčia Kalėdas. Jam užtektu tik to, kad būti laimingam, o dar jie jau kaip ir pora. Kaip Alenui nebūti laimingam? Kai meilė yra iš dviejų pusių ir švilpis kažkaip neabejojo Sara, kad ji bus neištikima ir panašiai. Aišku, jie netgi ne oficialiai pora ir tai mažai bendrauja, bet Alenui jau net to užtenka, kad tiesiog būti laimingam.
Laikas atėjo ir dovanų keitimasis. Pirmas dovanojo Alen - grandinėlę. Sarai išpakavus dovaną, ji pagyrė tai. Pas Aleną atsirado šypsena veide ir tada laukė, kol Sara grįš nes ji kažkur buvo išėjus.
Sarai grįžus ji atrodė juokingai, bet prie to ir labai mielai pagal švilpį, todėl jis silpnai nusijuokė ir pradėjo išpakuoti Saros dovaną. Išpakavus, ten buvo šalikas. Kalėdiškas ir dar šiltas. Švilpis labai apsidžiaugė dovana, nors jis ir turėjo tų šalikų, bet tai buvo pirmoji dovana nuo Saros, todėl jis tai brangins gan ilgai.
Apsivyniojęs savo kaklą su šaliku Alen pradėjo žiūrėt į Sarą.
- Ką norėtum dabar nuveikti? - Paklausė ir pradėjo žiūrėt į Sarą.
-
Išgirdusi Aleno akinių neužsidėjimo priežastį mergina nusišypsojo.
Taigi, taigi...švilpiui mano nuomonė svarbi.-Pagalvojo ir tyliai sukrizeno.
Padavus vaikinui dovaną, šis ją išpakavo ir Sara iš Aleno akių suprato, kad jam patiko dovana, kad jam patiko jos dovanotas šalikas. Švilpio akys spindėjo švelnumu ir džiaugsmu. Netrukus, Alenas apsivyniojo kalėdinį ir šiltą šaliką.
Po minutės išgirdusi mėlynakio klausimą mergina šiek tiek suglumo, tačiau vis dėl to rimtai nutaisiusi veidą, pajuokavo:
-Galėtume padaryti namų darbus, kaip manai?
Varnanagė buvo įsitikinus, kad švilpis šiek tiek sunerims ar bent kažkokią veido išraišką padarys, tik ne juokingą veido mimiką.
-Tik juokauju, Alenai. Galvoju, gal galėtume pažaisti kažkokį stalo žaidimą, tik nežinau kur juos padėjau.-mergina nusijuokė ir pradėjo eiti po visas patalpas, peržiūrinėjo visus kampus, patalpas, tačiau vis tiek nerado, tad nusprendė pasikviesti į pagalba švilpį.
-Gal galėtum padėti surasti tuos žaidimus, jie turėtų būti kažkur čia?-Ištarė ir parodė į visas puses, ir dar kartą nusijuokė.
O gal vis dėl to aš neatsinešiau tų žaidimų?-Beieškant pamąstė ir prisiminė, kaip ruošėsi, o žaidimus paliko gulėti ant medinio paviršiaus stalo.
-Rupūs miltai!-sušuko ir atsisuko į vaikiną.-Gali nebeieškoti, aš tų stalo žaidimų net neatsinešiau.-šiek tiek nusiminė, pagalvojo ką dar galėtų paveikti be stalo žaidimų, tačiau jokios idėjos nelindo į galvą.-Tai gal tu turi idėjų, ką veikti? Man niekas nelenda į galvą.-Merginos lūpų kampučiai truputį pakilo į viršų, Sara nusišypsojo.
-
Ta keitimosi dovanų ceremonija kaip ir pasibaigė, todėl porelei reikėjo susirast kokią kitą veiklą. Todėl, Alenas pradėjo klausti ką dar veikti.
Sara pasiūlė padaryti namų darbus.
- Rimtai? - Pakėlė vieną antakį ir kiek nustebo. - Namų darbus? - Atkartojo Saros žodžius. Iškarto mintyse jis pagalvojo apie Saros veiklą namuose, kad ką ji daro namie. Nejaugi gi Sara daro visą laiką namų darbus? Alenas kažkaip pradėjo galvoti apie, bet normalaus atsakymo taip Nikolei ir davė.
Vėliau ji prisipažino, kad pajuokavo.
- Tai tu juokavai.. Aš priėmiau viską rimtai. Dar jau pagalvojau, kad ne veltui esi iš Varno Nago koledžo.. - Pasakius nusijuokė. Vaikinas tada pradėjo laukti kitų jos pasiūlymo ir kaip tik susilaukė, ji pasiūlė pažaisti stalo žaidimą.
- Na gerai. - Atsakė teigiamai į Saros mintį, o pats toliau sėdėjo ant lovos. Stalo žaidimas.. Gal kiek nuobodžiai, bet manau pirmam kartui gerai tiks. Ką dar daryti mums, kai tik vieną savaitę žinom vienas kitą... Užsigalvojo švilpis.
Sara vos ne visą savo kambarį apvertė ieškodama ko nors, o pati nieko nesuradus pasakė, Alenui padėti ieškoti.
- Na gerai.. - Atsakė ir pradėjo ieškoti ko nors. Bet visos pastangos buvo veltui, nes vaikinas nieko negalėjo surasti. O Sara vėliau pasakė, kad juos net nėra atsinešus. Negalėjo ankščiau to pasakyt? Mintyse nusijuokė Alenas.
Ir taigi, Alenas ir Nikolė pasiliko ir vėl be veiklos. Švilpis turėjo vieną mintį, bet ar varno nago koledžo mokinė sutiks taip pasielgti?
- Žinai.. Turiu vieną idėją. Žinai, čia gi viešbutis ir tu turi kaimynus, taigi, manau, kad galim ką nors pridaryt jiems. Ar tai apmėtyti kiaušiniais duris ar kažką panašaus... Tai ką manai? - Pasakė ir priėjo prie šaldytuvo ir paėmė vieną dėžę tų kiaušinių. - Einam?
-
Neberadus žaidimų ir Sarai pasakius, kad žaidimų net nepasiėmė Alenas netrukus pasiūlė idėją, kuri tikrai buvo skirta neklaužadoms.Rimtai pagalvojusi apie išdaigą, mergina sutiko:
-Sutinku. Tu pasiruošk kiaušinius, o aš tuojau pareisiu.
Išgirdus švilpio idėją varnanagė sugalvojo dar dvi išdaigas, kurios jai patiko. Penktakursė nulėkė link tualeto ir paėmė du tualetinio popieriaus ruliukus((ar kažką panašaus)). Atsidūrusi vėl patalpoje, kur buvo Alenas, įteikė jam tualetinį popierių ir pradėjo naršyti po stalčius, kurie buvo patalpoje. Pagaliau radusi tai ko ieškojo: žirklių ir lipnios juostelės, apsidžiaugė ir vėl įdavė mėlynakiui į rankas daiktus.
-Na va, dabar galime eiti.-Nusišypsojo švilpiui ir išėjo pro duris, pasuko link dešinėje esančio kambario.
Paėmė iš Aleno rankų lipnią juostą, žirkles, atkirpo gabalą juostos, atidavė žirkles ir užklijavo juostą nuo vieno durų pusės iki kitos. Dar vieną kartą taip padarė tik žemiau ankstesniojo lipnios juosto gabalo.
Vėliau, mergina paėmė iš dėžutės du kiaušinius, padėjo ant žemės ir pradėjo Alenui pasakoti planą:
-Matai, tu turėsi paskambinti skambučiu, kai kažkas atidarys duris tu turėsi mesti į juos kelis gabaliukus tualetinio popieriaus ir pabėgti kur nors, kad nepamatytų tie žmonės, kurie išeis.-Mergina pasakiusi, paėmė lipnią juostą, žirkles, kiaušinių dėžutę ir vieną tualetinio popieriaus dėžutę.
-Pasiruošęs?Kai nueisiu į kambarį, tu galėsi skambinti, galėsi užbėgti už kampo arba į kambarį, kur būsiu aš.-Pakalbėjo ir nuėjo į kambarį, padėjusi daiktus kambaryje, atvėrė duris, ir parodė nykštį į viršų, taip parodydama, kad ji pasiruošusi.
-
Sara sutiko su Aleno idėją. Švilpiui buvo abejonių, kad ji gali nesutikti, nes jis jos puikiai dar nebuvo pažinojęs - todėl, buvo toks variantas, kad ji yra iš tų merginų kurios nemėgsta laužyt taisykles, kažkam daryti pokštus ir tiesiog yra rimta. Na, bet pasirodo ne. Dar vienas charakterio bruožas kurį Alenas sužinojo iš jos būtent tuo metu.
Tada švilpis paėmė iš šaldytuvo kiaušinius ir jau ruošėsi eiti, bet Sara pradėjo dar kažką ieškoti ir nuėjo link vonios. Alen nesuprato ką ji daro ir dėl to pakėlė vieną antakį, bet tada Nikolė grįžo su tualetiniu popieriumi.
- Kam tai? - Nesupratęs paklausė varnos ir laikė viską tai rankose. O Sara pradėjo kažką ir vėl ieškot ir tada atnešė dar lipnios juostos ir žirklių. Sugalvojau dar vieną idėja.. Nusišypsojęs švilpis padėjo dėžę atgal į šaldytuvą.
- To mums neprireiks. - Pasakė, bet visgi tris paėmė ir išėjo kartu su Sara iš jos viešbučio numerio.
Priėjus Sara paėmė iš Aleno rankos jo laikančius daiktus ir pradėjo kirpti kažkokias juosteles ir jas klijuoti. Sullivan be emocijų tiesiog žiūrėjo ką ji darė ir truputi netgi kiek švilpis pasimetė. Bet po to Sara pradėjo pasakot savo planą - chuliganą.
- Na jau ne. Aš vienas to nedarysiu. - Užsispyręs pasakė Sarai ir kai jį išėjo, švilpis grįžo pas ją ir paėmė ją už rankos ir nuvedė link tos būsimos nusikaltimų vietos.
- Beje turiu kiek geresnę idėją ateičiai. Manu, kad galima mums abiems prieiti prie kokio nors numerio ir pradėt pardavinėti šito tualetinio popieriaus. - Pasakė savo idėją ir šyptelėjo Sarai. - Taigi, o dabar.. Manau, kad galima padaryti taip. Mes abudu mesime tualetinio popieriaus į juos, bet su burtažodžiu Wingardium Leviosa iš tolo. Ką manai? - Pasakė savo nuomonę ir pradėjo visur dairytis, o po to priėjo šalia Saros. - Kada nori pradėti? Gal ir dabar jau?
-
Papasakojus apie savo planą, Alenas užsispyrė, kad neskambins vienas ir nemes vienas tualetinio popieriaus.Bailys.-pamanė Sara ir pradėjo klausytis švilpio idėjų.
Išklausiusi idėją kitam kartui ir idėją su burtažodžiu Wingardium Leviosa, mergina sušuko:
-Nuostabi idėja!Einam dabar, tik net nežinau ar labai pavyks burtažodis man.-Pagyrė Aleno idėją ir iš karto prisipažino apie burtažodį, mat varnanagė beveik niekada nenaudojo šito burtažodžio, gal tik per pačią kerėjimo pamoką, kurios nelabai ir lankė.Nuėjusi toliau nuo paruoštų durų,priėjusi kampą, pasislėpė už jo, tik iškišo galvą, kad stebėtų duris. Mergina išsiėmė savo burtų lazdelę, kuri buvo kai kuriose vietose išmarginti įvairiais raštais. Netrukus ir Alenas atėjo į slėptuvę, tik tada mėlynaplaukė pagalvojo apie skambutį, kas skambins, jei abu bus pasislėpę už kampo.
-Aš paskambinsiu skambučiu, o tu lauk čia pasiruošęs sakyti burtažodį.-Palėpė ir nuėjo link durų, kur buvo padėti kiaušiniai, užklijuota lipni juosta, ir netoliese laukiantis Alenas su burtų lazdele, ir tualetiniu popieriu.
Vienas...du...trys...-suskaičiavo iki trijų ir įkvėpė, iškvėpė ir pagaliau paskambino durų skambučiu, pabeldė į duris, ir pradėjo bėgti link kampo už, kurio slėpėsi švilpis.
-
Sara pagyrus Aleno idėją, švilpis net paraudonavo..
- Ačiū.. - Nuraudęs vaikinas, padėkojo mėlynplaukei. Bet buvo vienas toks niuansas, Sara nelabai mokėjo to burtažodžio. - Nieko tokio, jį kiekvienas pirmakursis moka. - Pabandė paguosti merginą ir ją kiek padrąsinti.
Sara pradėjo eiti už kampo. Matyt slepiasi. Tada kiek vaikinas taip pastovėjo ir pats nusekė ją ir priėjo prie jos, už kampo. Mergina pasakė, kad eis paskambinti į skambutį.
- Gerai, - pasakė ir ištraukė savo burtų lazdelę kuri yra iš juodmedžio. Alenas kiek palaukė, kol mergina susikaups ir tada ji jau paskambino į duris ir pasibeldė.
Vaikinui liko tik laukti kol išeis kas nors. Iš anksto, Alenas nusprendė panaudoti burtažodį ant popieriaus, nes dar gali nespėti.
- Wingardium leviosa - ištarė burtažodį ant tualetinio popieriaus ir jis taiga pakilo į viršų. Iškarto, vaikinas nesugebėjo jį kontroliuoti, nes jis pradėjo skraidyti visaip į šonus, bet kažkaip.. kažkaip Alenui pavyko.
Popierius jau buvo ore ir liko tik laukti, kol kažkas išeis. Sarai paskambinus, praėjo mažiau kaip pusė minutės, bet vistiek tos sekundės Alenui jau kėlė įtampą ir kiek nerimą.
Bet tada išėjo žmogus. Ten buvo kažkoks vyras. Atrodė, kad jis yra pavartojęs alkoholio, nes matėsi pagal jo raudoną veidą ir jo stovėjimo pozą. Na, Alenui tai nerūpėjo, jis su tualetiniu popieriumi metė į tą vyriškį....
-
Kai tik mergina pabeldė ir paskambino skambučiu, kad kas nors atidarytų duris, nubėgo link Aleno, kai tik atsidarė durys, pro jas Sara pamatė veidą žmogus, kuris varnanagei pasirodė girtas. Po sekundės, kai duris atidarė girtas vyras į jį lėkė tualetinis popierius, kurį paleido mėlynakis. Bebėgdama link slėptuvės, mergina šiek tiek slystelėjo, vos nepargriuvo, tačiau išlaikiusi pusiausvyrą, paėmė į rankas savo burtų lazdelę ir pabandė ištarti burtažodį.
Nagi, Sara, juk net pirmakursiams gali pavykti šis burtažodis. Neapsikvailink prieš Aleną.-pagalvojo ir pusgarsiai ištarė reikiamą, norimą burtažodį:
-Wingardium leviosa.-ištarus burtažodį, tualetinis popierius pakilo į orą, tačiau kelias sekundes jis tik pasivartaliojo ore, netrukus varnanagė susikaupė ir popierius pasileido link apgirtusio vyruko.
-Pavyko...-tyliai sumurmėjo ir dar sykį ištarus burtažodį paleido tualetinį popierių į vyruką.
Tikiuosi, kad tas vyrukas nepradės mūsų vytis...-šiek tiek pamąstė ir dar kelis sykius ištarė burtažodį, ir dar kelis kartus į vyruką skriejo tualetinis popierius, o juk dar tuojau jis užmins ant tų trijų kiaušinių, pakliūs į lipnios juostos spąstus.
-
Po Aleno 'ataką' ant vyruko tada pradėjo ir Sara. Pokštas pavyko kuo puikiausiai, o vyruko turbūt nė ir nesuprato kas atsitiko. Gal jis rimtai ant tiek girtas? Užsigalvojo švilpis, bet ir nepamiršo situacijos.
- Manau, kad reikia bėgti.. Taigi bėgam!! - Pasakė šešiolikmetis ir tada paėmė Sarą už ranką ir pradėjo bėgti link jos numerio.
Po dviejų minučių jie jau buvo šalia jos numerio. Na, tas vyriškis gyveno netoli Saros, todėl tas pabėgimas nebuvo toks sunkus. Bet tai buvo nesvarbu, švilpį apėmė kažkas panašaus kaip adrenalinas nuo tokio pokšto iš Saros kaimynų. Dėl to, jis nedelsiant pradėjo juoktis.
- Tu matei jo veidą?? Pokštas išėjo kuo puikiausiai! - Kiek nusijuokęs pasakė Sarai, o po to paleido ranką. - Tai dabar nori padaryti kokį kitą pokštą? Tik jau galima pasirodyti ir kaip sakiau, kažką panašaus padaryti, kad mes lyg kažkokie tualetinio popieriaus pardavėjai. Ar tarkim pradėsim siūlyti nupirkti mūsų specialų viešbučio vandenį už penkis geleonus. Na čia fantazija gali atsipalaiduot. Taigi, turi gal idėjų arba kažkokia mano pasakyta idėja tau labai patiko? - Pasiteiravo pas Sarą. - Arba, jeigu jautiesi pavargus, galima grįžti pas tave atgal į kambarį. Spręst tau. - Pasakė ir tada su šypsena laukė jos atsakymo.
-
Porelei pataikius į vyruką, Alebas turbūt išsigandęs, pasiūkė bėgti. Žinoma, bėgti jiems ilgai nereikėjo, beje ir pavargti nelabai pavargo, nes Saros numeris buvo šalia to girtuoklio, kuris dabar tikrai nenustebo gavęs tokią kalėdinę staigmeną.
Atbėgus ir sustojus prie Saros numerio, Alenas pasiūkė kelias išeitis, tačiau nors jų buvo gana mažai, varnanagė vis tiek turėjo pagalvoti.
Gal pasakyti, kad noriu truputį pailsėti numeryje, bet tada jis pamanys, kad esu nuobodi ir greitai pavargstanti, be to, aš dar noriu šiek tiek pasilinksminti.-mergina apsisprendus, šiek tiek, neryškia šypsena nusišypsojo ir paskelbė savo sprendimą:
-Žinok, galim dar kur nueiti,kaip tualetinio popieriaus pardavėjai, o tada norėsiu grįžti į numerį ir šiek tiek pailsėti. Tau tinka?-paklausė, tačiau nesulaukusi atsakymo, pradėjo plepėti toliau:-Žinok, aš manau, kad mums reikėtų daugiau tualetinio popieriaus, jei jau einame pardavinėti. Be to, juk pardavėjai turi daugiau nei vieną ar du ruliukus popieriaus, jie turi pakuotėmis. Tai ar mes tikri pardavėjai, ar ne?-paklausė, lyg būtų paskelbusi svarbią šalies kalbą ir uždavusi viską nulemsiantį klausimą į kurį turės atsakyti mėlynakis,ir padaryti lemiamą sprendimą.
-
Nikolė ir Alenas atbėgo šalia jos numerio. Pirmas pokštas jų jau pasibaigė, kuris pasirodė švilpiui labai sėkmingas. Todėl, tada reikėjo naujų idėjų kokiam nors pokštui. Bet Alenas vis abejojo, ar Sara to tikrai nori, jis gal netgi truputi pergyveno dėl to, juk jam jos nuomonė labai svarbi, o jis gali priimti ir, bet kokią Saros nuomonę.
Bet tada ji pasiūlė pabūti tualetinio popieriaus pardavėjai. Visgi puiki mintis. Mintyse nusijuokęs pagalvojo švilpis. Na, bet tada atsirado ir kitą jų problema - kaip gauti tiek popieriaus? Švilpis nežinojo ką dėl to daryti, juk Saros numeryje tiek nėra ten.
- Aš dėl šito vat nežinau. Jeigu tik iškarto galima pereit pro numerius ir paprašyti po tualetinio popieriaus, o po to jiems taip pat ir pradėt pardavinėt.. - Pasakė ir suprato, kad nusišnekėjo. Bet tada jis rimtai pagalvojo apie tai, nes skambėjo visai neblogai. Nors gal ne... Nesąmonė... Nesigėdyk prie Saros.
- Na žinai, viskas taip puikiai skamba, bet dėl to rimtai nežinau. Bet gal ir tiek užteks, ar ne? - Paklausė Saros, o po to pradėjo tylėti ir laukė labai Alenui jos svarbios nuomonės, ką ji pasakys, ką mano dėl šito...
-
Porelei pradėjus diskutuoti apie tualetinio popieriaus kiekį, mergina pagalvojo apie vieną dalyką, tik jo garsiai neaptarė su Alenu, tepasakė:
-Tu truputį palauk. Pasitikėk manim...-tyliai bepridūrė ir nulėkė į apatinį aukštą, mergina nuėjo link administracijos ir mandagiai paprašė tualetinio popieriaus ruliukų, mat ji jį jau pabaigė. Beprašant popieriaus, varnanagė susukuo įtikinamą melą, lyg būtų kokia nors klastuolė, tačiau ji buvo tik paprasta varnanagė, ne, ne paprasta, o protinga varnanagė. Mergina iš savo minčių nusišypsojo, o administracijos darbuotojas turbūt tik pamanė, kad nieko blogo nežada ta šypsena. Bet Nikolės šypsena žadėjo apie išdaigą, kuria greitai iškrės kartu su vaikinu, kuris laukė šalia jos numerio.
Darbuotojas įdavė merginai visą tualetinio popieriaus pakį, kuris dažnai taip buvo pardavinėjimas įprastose žiobarų parduotuvėse. Mergina nudžiugo dėl tokio jauno vaikinuko paslaugumo ir grįžo ten, kur laukė jos švilpis.
-Na štai...-šiek tiek uždususi tarė ir vėl atgavusi normalų kvėpavimą pridūrė:-Galim jau eiti? Tik,kai pardavinėsime nutaisyk labai rimtą veidą.-Davė patarimą ir nusišypsojo plačia, nuoširdžia, ir šiek tiek nieko gero nelinkinčia šypsena. Nešina tualetinio popieriaus paku mėlynaplaukė nuėjo link artimiausių jos kaimynų, tik ne tų durų, kur iškrėtė išdaigą girtui vyrukui.
-
Sara sugebėjo suintriguoti Aleną. Ji pasakė švilpiui palaukti, o pati kažkur nubėgo. Vaikinas ir taip suprato, kad jos idėją turbūt kažkaip išgaut tualetinio popieriaus. Ar tai ji rimtai eis į numerius išprašinėti ar, tai nuėjo į administraciją prašyti. Jeigu ten nueis, turbūt žmonės pagalvos, kad pas ją su tuo problemos... Pradėjo nešvankiai galvoti ir pats nuo to mintyse nuoširdžiai juoktis.
Alenui teko laukti ne per ilgai, ir ne trumpai, bet jis sugebėjo palaukt Saros kurį atnešė visą tualetinio popieriaus pakį.
- Na galiu pagirt, neblogai, neblogai panelė Keyes. - Mirktelėjo Sarai ir pasiėmė tą visą paką ir laikė rankose. - Na taip. Einam. - Šyptelėjo merginai ir pradėjo eiti šalia to numerio kur buvo tas girtas vyriškis..
Greitai atėjus, Alenas jau norėjo belstis į duris, bet jį apėmė nenormalus juokas. Jis negalėjo susilaikyti, todėl norėjo iškarto pasijuokt, kol neatidarė dar duris..
Juokėsi gan ilgai, bet po to švilpis nusivalė ašaras nuo juoko ir jau ruošėsi belstis į duris..
- Atleisk.. Na ar tu pasiruošus? - Pozityviai paklausė ir pradėjo belstis į duris.
Laukti reikėjo ilgai, bet porelė kažkaip sugebėjo palaukt. Saros ir Aleno laukimas pasiaiškėjo, nes atidarė kažkokia bobutė. Švilpis sekundei padarė garsą lyg juoktusi, bet tada nusiramino.
- Laba diena, šiandien pas mus vyksta akcija "auksinis tualetinio popierius" kur galite jį nusipirkti tik už tris geleonus! - Pasakė ir tada bobutei atstatė dantis. Pats švilpis vos laikėsi, kad nenusijuokt.....
-
Sarai parnešus tualetinio popieriaus pakį, Alenas ir varnanagė pakankamai greitai atsidūrė prie jos kaimynų durų.Švilpis jau ruošėsi belstis į duris, tačiau staiga penktakursės akivaizdoje pradėjo gana garsiu, merginą jo juokas užkrėtė. Ši šiek tiek kartu pasijuokė, vėliau surimtėjo. Alenas dar truputį pasijuokė, netrukus ir jis pats nutaisė rimtą veidą.
Durims atsivėrus, iš už durų išlindo senutė, jos veidas buvo nusėtas raukšlių, kaip ir rankos. Amžiui bėgant, žmogus pasikeičia, ne tik vidumi, bet ir išvaizda.
Va, ką daro amžius...-merginos užsigalvojimą nutraukė Aleno įmantri kalba apie "auksinio tualetinio popieriaus" akciją.
Jam nutilus, mergina pratęsė prekiautojos kalbą:
-Jeigu pirksite dar vieną ruliuką, kainuos vos du galeonus, jei ne-padarysiu jums specialą nuolaidą, kur kainuos vos du galeonus net neperkant papildomo ruliuko.-Mergina jautė, kad nusišneka, bet nenorėjo to parodyti, dar nepasiseks prekiaujant.-Ką darysite, jei sėdėsite tualete ir štai, staiga baigias tualetinis popierius. Nemaloni situacija, tačiau jos kuriam laikui galite išvengti, tik nusipirkus popierių iš mūsų.
Pabaigusi pasakyti, tai ką norėjo pasakyti, mergina matė, kaip švilpis vos laikuosi nesusijuokęs. Todėl,Sara paėmė Aleno ranką ir stipriai suspaudė, kad šis pajustų šiokį tokį skausmą, ir nukreiptų mintis į skausmą, o ne į išdaigą ar juoką.
-
Švilpis pats net nežinojo, kaip jis sugeba sulaikyti juoką. Jis vos tramdėsi, o sukandus liežuvį, jam tas nepadėjo, bet jam nutilus, Sara pradėjo jį laikyti už rankos taip stipriai, kad Alen tikrai nusiramino, bet Sara laikė toliau ranką. Ji su savo nagais buvo taip lyg įgėlus vaikinui, kad jis jau manė, kad tai prieis prie rimtos žaizdos. Nusiramink, Alenai...
Vaikinas kiek nustebo Saros fantaziją, bet jai nutilus, švilpis toliau prakalbėjo.
- Tik šiandien! Šis tualetinis popierius yra padarytas.. - Kiek nutilo ir pasimetė, bet vaikinas greitai rado išeitį, - Popierius yra padarytas iš visiems įžymaus augalo šiklapis! Kuris viską vienu metu iškarto ir išvalys viską, - Mirktelėjo bobutei, - Popierius tinka kaip ir svarbiems reikalams, kaip ir jame išpūsti nosį ar nuvalyt rankas kokias. Jis tinka visoms situacijoms. Kadangi esate specialus klientas, tai jums galime padaryti ir akciją. - Nustojo kalbėti ir iškvėpė orą, kurį buvo giliai įkvėpus. Taip dar kartą bobutei atstatė dantis, o ji pasirodo, net nieko nesuprato kas čia vyksta.... Alenai, tik nenusijuok. Pabandyk laikyti save rankose.. Nors Sara jau laiko... Tik nenusijuok...
-
Alenui pradėjus pasakoti iš ko pagamintas šis tualetinis popierius ir kam jis gali būti naudojamas, mergina stengėsi nutaisyti rimtą pardavėjos veidą, tačiau jai buvo vis sunkiau nenusijuokti, ypač, kai Alenas vos tramdė juoką. Juk nepradėsi juoktis senai moteriškei į veidą. Varnanagei tramdant juoką jis vis labiau gniaužė švilpio ranką, kol galiausiai atpalaidavo ranką, kad mėlynakis neinkštų iš pakankamai didelio skausmo.
O dar, kai švilpis mirktelėjo senutei ir parodė savo baltus dantis, tai privertė merginą nusisukus sukikenti, tačiau vėl atsisukus užbaigė prekiautojų kalbą:
-Taigi, ar pirksite popieriaus, kuris būtent jums atiteko ir dar su nuolaida? Alenai, kam šiais laikais taip sekasi, ką? Retam kam. Taigi ar pasinaudosite likimo suteikta malone?-paklausė senutės lemtingo klausimo, kuris nulems ar porelės pokštas pavyks, ar ne.
Moteris iš pat pradžių, bekalbant Alenui ir Nikolei, šiek tiek sutriko, tačiau dabar ši keletą sykių palinksėjo ir sumurmėjo kažką neaiškaus, bet buvo girdėti vientisi žodžiai, kaip "taip", "kokie gražūs jaunuoliai", "tuojau atnešiu pinigus". Keletą kartų senutė pakartojo apie tai kokie mes gražūs arba kokia graži porelė, žinoma, senutė nebūtų senutė, jei nepasakytų kažko panašaus. Žinoma, Keyes šiek tiek nuraudo, tačiau tada moteris išėjo pasiimti pinigų, o Sara tyliai švilpio paklausė:
-Na, kaip manai pavyko?-šyptelėjo iš praeito pokšto su girtu vyriškiu ir dabar su senute.
Varnanagei truputį pagailo tų žmonių, juk, kur matyta, kad jauni žmonės dar nė nesulaukę pilnametystės krėstų išdaigas senyvai moteriai ir girtam vyrukui.
Iki kur aš nusiritau.-tyliai pamąstė ir mintyse sudejavo.
-
Sara vis stipriau laikė jo ranką, Alenui jau atrodė, kad ji lyg specialiai tai daro, juk jis jau nesijuokė, o tik plačiai šypsojosi ir atstatė dantis pagyvenusiai moteriai, bet po to jau pasirodė, kad Sara atsipalaidavo ir visiškai paleido ranką, kur jau vaikinas galvojo, kad joje pasiliks kokia mėlynė ar koks įdrėskimas ar kokia nors kita žaizda, kokia dar ir gali būti. Iš kur ji tiek jėgos turi? Užduoda sau tokį klausimą vaikinas kai reklamuoja tualetinį popierių senutei.
Sustojus švilpiui jis atsiduso ir iškvėpė orą kurį laikė savyje visą tą laiką kai po Saros ir vėl pradėjo kalbėti. Tik norėjus vaikinui ir vėl prakalbėt, už jį pradėjo sakyti Sara.
Kiek vėliau, jau pasirodė, kad bobutė nieko nesuprato kas čia vyksta, bet vis gi ji pirks tą tualetinį popierių. Alenas išpūtė akis ir pakėlė antakius iš nustebusios jo reakcijos. Jis tiesiog sutriko dėl to, kad jiems pavyko. Jis norėjo, kad tai būtu tik juokelis, o tai, kad ji rimtai išleidinės savus pinigėlius kuriuos ir taip mažai turbūt nori.. Kitaip sakant, Alenui jos pagailo.
Sena moteris pradėjo kažką atsakinėti, kas buvo nesuprantama pagal Aleną, bet jis nepasimetė, ypač kai pasakė, dėl to, kad jie atrodo graži pora.
- Na, ačiū ačiū. Mums visi taip sako, kad kokia mes graži porele, - pasiėmė Sarą už rankos, nusišypsojo ir mirktelėjo tai bobutei, o ji pati išėjo pinigų pasiimt.
- Pasirodo, kad pavyko. - Pasakė su kiek rimtu balsu. Ne, ne. Nieko jai neparduosiu. Gal viską ir sugadinsiu, bet nenoriu, kad kažkas dar pradėtu išleidinėt pinigus.
'Močiutei' atėjus, švilpis pažiūrėjo į ją, davė jai tualetinį popierių, o pinigus iš jos nepasiėmė.
- Čia bus jums dovana kaip pirmiems klientams, - šyptelėjo bobutei ir laikant Alenui Saros ranką, kartu ją nutempė kitur ir paliko bobutę. Kitaip sakant, jie išėjo iš ten.
- Turbūt viską sugadinau taip? - Šyptelėjo ir pakasė pakaušį, - Na, negaliu taip kažkaip išprašinėt pinigus. Jaučiuosi kaip barakuda tik vyro pavidale. - Nusijuokė nuo savų minčių ir jau ruošėsi laukt litanijos nuo Saros, kad jis viską sugadino.
-
Senutei bekalbant apie Aleną ir Sarą, švilpis tik priėmė senutės komplimentus, apie tai, kokia graži porelė jie yra. Šeštakursis net paminėjo, kad visi jiems sako "kokia graži porelė", nors pasakysiu jums atvirai, mielieji, jų niekas taip negyrė, kaip ši senyva moteriškė. O Alenas ir vėl mirktelėjo, nusišypsojo senutei.
Sarai paklausus apie išdaigos pavykimą, švilpos rimtu balsu atsakė, tačiau jo balse skambėjo nusivylimas.
Senutei atnešus pinigus, Alenui pagailo jos, todėl šis atidavė popierių, tačiau nepriėmė bobutės pinigų. Netrukus, Alenui pasakius paskutiniuosius savo žodžius moteriškei, o Sara dar pridūrė:
-Sveikinu tapus pirmąja mūsų kliente. Beje, ačiū už komplimentą, skirtą mums.-padėkojo senutei, o Alenas staiga nusitempė mėlynaplaukę kitur, toliau nuo pirkėjos numerio.
-Ne, nesugadinai, bet juk pokštas pavyko, tik pinigų negavome.-Paguodė švilpį.
Barakuda vyro pavidale.-nusijuokė iš mėlynakio žodžių.
-Žinok, man ir ne per labiausiai patiko apgaudinėti pagyvenusią moteriškę.-Saros sąžinė pabudo ir droviai nusišypsojo.
-Gal norėtum nueiti į mano numerį? Šiek tiek pavargau.-pasakė atvirai, kad truputį pavargo ir laukė, ką mėlynakis pasakys.
-
Alenas jau jautėsi, kad viską sugadino, bet ne. Sara lyg atvirkščiai, labiau tai įvertino ir pati prisipažino, kad to nenorėtu daryti. O vaikinui tai išgirdus jis tik plačiai nusišypsojo.
- Na gerai. Einam. Užteks mums. - Mirktelėjo Sarai ir paėmęs ją už rankos nuvedė link numerio.
Atėjus į kambarį, vaikinas atsisėdo ant sofos ir pradėjo aplinkui dairytis. Kambarys buvo ne vienas iš pigiausių todėl atrodė prabangiai. Iš kur pas ją tiek pinigų gali būti? Gal tėvai sumokėjo.. Gal su laiku sužinosiu... Vaikinas užsigalvojęs taip ir toliau visur dairėsi.
- Neblogos kalėdos, tiesa? - Pajuokavo ir šyptelėjo Sarai. - Žinai tik vieno dalyko trūksta, kad laimingai galima būtu jas pabaigt. - Sustojo ir atsiduso.
Vaikinas neabejojo, kad jis taip galėjo sudomint Nikolę, bet jis norėjo pakelt jai intrigą, todėl porą minučių patylėjo ir kaip koks kvailys tiesiog šypsojosi ir žiūrėjo į lubas. Bet po kiek laiko, jau pagalvojo, kad tas laikas atėjo. Vaikinas atsistojo ir priėjo prie Saros. Savo rankas padėjo ant jos liemens ir užmerkęs akis, ją pabučiavo.
Po kiek laiko, vaikinas atsitraukė ir pradėjo žiūrėt į Sarą.
- Va kokio dalyko trūksta, tiesa? - Šyptelėjo merginai ir dar kartą tai padarė.
-
Alenui sutikus su varnanagės pasiūlymu grįžti į jos numerį, jei nuėjo į jį. Parėjus į kambarį, Alenas atsisėdo ant sofos. Šeštakursis pradėjo dairytis ir žinoma kažką galvoti, o minčių Sara nemokėjo skaityti, tik dabar ji panoro turėti tokias galias.
Po neilgos tylos mėlynakis prakalbo, sukeldamas šiokią tokią intrigą, turbūt specialiai, kad panervintų varną.
-Taip, vienos iš geriausių mano švęstų Kalėdų, pamirškime, kad beveik nešvenčiu Kalėdų su savo mama.-Mergina šiek tiek pabandė pajuokauti, jeigu būtų tik atėjus į viešbutį ir susitikus su Alenu, ji būtų nusiminusi dėl savo pasakytų žodžių. Tačiau, dabar po patirtų linksmybių, jai beliko, tik džiaugtis iškrėstomis išdaigomis. Po sukeltos intrigos švilpis mėlynomis akimis stebėjo lubas ir be priežasties šypsojosi, nors gal buvo priežastis, bet Sara jos nežinojo.
Švilpis keletą minučių patylėjo, netikėtai atsistojo, priėjo prie merginos, netrukus, jo rankos atsidūrė ant merginos liemens. Vaikino vokai uždengė akies obuolius, kitaip sakant, jis užsimerkė((turbūt kažkoks keistas sakinys?)) ir lėtai užsimerkęs ją pabučiavo. Po bučinio Alenas atsitraukė ir paklausė klausimo, kuris tikrai nebuvo tinkamas šiai akimirkai.
-Taip, tik šio dalyko ir trūk...-netrukus, Sarai nepabaigus sakinio, Alenas ir vėl ją pabučiavo, taip nutraukdamas varnanagės pradėtą sakinį.
Bučinys truko sekundes, o gal minutę ar dvi, tačiau Sarai atrodė, kad jis tęsiasi amžinybę, malonią amžinybę.
-Dabar tai pačios geriausios Kalėdos, Alenai.- jų lūpoms atsitraukus, mergina tarė Alenui ir nusišypsojo pačia tikriausia, ir nuoširdžiausia šypsena, kuria nusišypsojo tik švilpio dėka, tik bučinio dėka.
-
Alenas padarė tai, ką jau seniai ir norėjo. Tik dabar lyg jau negalėjo laukt, ir nesusilaikęs ją pabučiavo. Aišku, kaip ir be tu intrigų linijų, kur jis pasakė kelis sakinius kurie buvo kai kurie labai neaiškūs ir paslaptingi.
Vaikinas pabučiavęs mergina antrą kartą atsitraukė ir tiesiog žiūrėjo į ją. Jis džiaugėsi, ką jam pasakė Sara. Geriausios Kalėdos... Mano irgi. Pagalvojęs šyptelėjo.
Alenas nežinojo kaip toliau elgtis. Ką jam daryt, ką sakyti. Jis norėtu netgi visą tai pratęst, bet susilaikė, nes nenorėjo Sarą kažkaip išgąsdint ar panašiai..
- Man beje, pasilikt nakčiai su tavim, ar ruoštis eiti jau namo? - Sako, lyg nieko nebuvo ir jam tai įprastas dalykas.
Atsidusęs vaikinas sukando lūpas ir vis bandė nukreipt savo minčių dėmesį kur nors kitur, tik kuo toliau nuo visokių nešvankių minčių. Nusipurtęs Alenas nusprendė, kad geriau jam būtu eiti namo. Todėl apgalvojęs visas mintis Sarai ir pasakė.
- Aš gal geriau vis gi eisiu namo. - Šyptelėjo, apkabino Sara, o pats greitai apsirengė ir išėjo iš viešbučio.
-
Na štai, Jessica jau stovi prie apaugusio vijokliais viešbučio įėjimo. Apsižvalgiusi smalsioji atostogautoja žengė vidun. Kai rankoje jau laikė raktą nuo savo kambariuko, nužingsniavo koridoriumi. Jos kambarėlio numeris buvo 84 ir ji niekaip nesusiorientavo kur tas kambarys yra, vargo, privargo, kol pagaliau nusikalusi atrado savo miegamąjį. Perbraukusi kortele per keistą daiktą ant sienos, Jessica jau buvo kambaryje. Užtrenkusi duris nusiavė batus, nusiėmė skrybėlę ir Nužingsniavo per kambarį. Atrodė labai įdomiai, nes tai tebuvo trečias ar ketvirtas jos lankomas viešbutis. Susikabino rūbus į spintą ant pakabų ir pavargusi nuo kelionės mergina šoko į lovą, kuri buvo arčiau lango. Pradėjo svajoti, bet tada jos svajones nutraukė klausimas, kur dabar yra jos draugai ar pusseserė... Taip begalvodama skaniai užsnūdo ir išsiilsėjo, ji, iki pat šilto vakarėlio. Dar nebuvo sutemę, tik prieblanda, ji nusprendė nulėkt pasitrainioti po viešbutį ar pasivaikščiot pajūriu. Nulipo laiptais žemyn ir atsisėdo ant grindų paskaityti. Gal ir atrodė keistai, bet jai patiko.
-
Kapitonės dukrai, jau buvo paduoti pinigėliai apsilankyti viešbutyje, žiobarų miestelyje. per puikias vasaros atostogas. Turėjo keltis net trečią valandą nakties, bet vampyrei nebuvo sunku. Lagaminas buvo jau sukrautas kraujo maišeliais, varlių terariumu ir svarbiausia, mėgstamiausia skrybėlaite. Pasitrynusi akėles, lipo iš lovos, iš pižamos, apsirengė juodus džinsus, vilnonį megztuką ir aukštus batus, taip pat neužmiršo savo diržo, kuris buvo jai pats mėgstamiausias. Po dvidešimt minučių, visiškai susiruošusi, išėjo iš namų ir tyliai užtrenkė duris, kad neprižadintų savo itin keistos šeimynos. Ji jau skuodė greičiau į traukinį. Į Anglijos miestelį ji ruošėsi keliauti, vien dėl senelio, tenai jis gyveno ir turėjo darbą, o jį turėjo aplankyti bent kartą per metus. Traukinyje, mergaitė tiesiog miegojo, o pamiegojusi, net nepastebėjo kaip randasi netoli Koukvorto viešbučio. Su gražiais batukais, išlipo ir pajuodusiomis akimis žvilgtelėjo į viešbutį. Jis buvo nuostabus, netoli jo, tikriausiai ir gyveno senelis. Kadangi, artėjo rytas, šokėja net nesiruošė eiti miegoti, tikriausiai ruošėsi eiti tiesiai link restorano kuris galbūt buvo viešbutyje. Atidariusi gražias duris, apsižvalgė ir priėjo prie administracijos.
-Labas rytas, aš užsisakiau kambarį šiame viešbutyje.
Administracija nieko neatsakė ir padavė numerėlį, tai tikriausiai jos kambarys buvo keturiasdešimt devintas. Jaunoji vampyrė padėkojo ir pamatė sėdinčią mergaitę, iš tiesų jai buvo keista, jog ji sėdi ant žemės, bet labai nekreipusi dėmesio, ruošėsi eiti link savo kambariuko. Kol nepamatė mergaitės rankose knygos. Ši priėjo prie mergaitės ir tarė kelis žodžius.
-Sveika, kokia čia knyga? Tikiuosi, kad detektyvas, nes kitokių knygų mes nepripažįstam su seserimi. - Šaltu tonu pasakė ji.
-
Jess, pasirodo, skaitė iki pat ankstaus ryto, na va... Buvo baisiai įkibusi į knygą, kad net nepastebėjo kaip prie jos priėjo kažkokia mergina. Atrodė kažkur matyta (lyg ir), bet atostogautoja buvo taip išvargusi po nakties, kad nebesivargino šiosios atpažinti. Patrynusi jau pavargusias akis atsistojo ir smagiu spiegiančiu balsu sušuko:
- Labas! Aš esu Jessica Moony, lankau Hogvartsą, butų ir kerėjimo mokyklą, - Iš kur žmogus gali žinoti kas tas Hogvartsas. – Ermh, čia... De... dekt.. tekty... v... vas.. De-tektyva... s, taip..., emmm... - pristigo žodžių Jessicai. Moony pasitampė savo jaukų megztinį ir vėl pabandė, bet dėl nepaaiškinamos priežasties, nepavyko pasakyti, galiausiai nusivylusi savo balsu ir protu dar neviltingai pabandė:
- Ne. Čia ne detektyvas. – Pagaliau pavyko mieguistai Moony. - Skaitau aš, visokias knygas, vienas iš mėgstamų žanrų ir yra detektyvas, bet čia... romanas.
Pagalvojusi, kad prieš ją stovinti mergina pradės ją kritikuoti ir iš jos šaipytis, iš karto pasiruošė nudelbti akis į švarias viešbučio grindis. Dar kartą įtartinai ir nervingai žvelgusi į rudaplaukę pradėjo galvoti, kad ji tikrai kažkur matyta, bet kai pamąstė apie Hogvartso didžiąją salę, nusipurtė ir tai pamiršusi tyliai susijaudinusi laukė nepažįstamosios atsakymo.
-
Toks pasisveikinimas, išties išgąsdino antrakursę. Mergaitė nebuvo labai pratusi bendrauti su žmonėmis ar sulaukti tokio malonaus pasisveikinimo. Veronica tik netikrai šyptelėjo ir prisėdo šalia jos. Atsakyti nelabai žinojo ką, bet laimė ta, kad ji buvo bent iš kerėjimo mokyklos, o tai reiškia, kad ji nėra svetimas žmogus. Savo vardo nelabai norėjo sakyti, juk nežinojo ar ja galima pasitikėti. Bet, kad nebūtų baisiai nejaukios tylos, norėjosi tarti bent kelis žodžius.
- Aš tavo vardo neklausiau, bet gerai... aš Veronica Spellman, esu iš.... aš neturiu namų, apsistoju kur priima ir tiek.- Atsakė rimtokai ji.
Nu ir nesąmones skaito.. Nebeatsakiusi į Jessicą, nuėjo iki savo kambarėlio, laiptais lipdama, matė visokiausias gėles ant stalų, o pravėrusi dureles, išvydo gražų kambarį. Jame buvo ir lova, tikriausiai labai patogi ir staliukas ir veidrodis na ir žinoma, tualetas, spinta. Jaunoji vampyrė atidarė savo lagaminą ir susidėjo visus savo daiktus. Ant stalo jau buvo padėti šeši kraujo maišeliai, tekilos butelis, vyno butelis ir visi kiti reikalingi dalykai. Ši krito ant lovos ir mėgavosi patogumu. Tik visgi, buvo kiek liūdnoka būti vienai, trūko sesers, na, bent jau turėjo savo antrą šeimą, varles. Jos ir buvo juk visas mergaitės turtas. Kelios varlytės buvo ant lovos, o kitos ant stalo ir gėrė kraują. Na ką gi, ne vien tik aš vampyrė.- Pagalvojo ir nusijuokė. Pamačiusi, kaip varlės skanauja, pati pasiėmė vieną maišiuką kraujo ir gurkštelėjo kol nieko nebeliko. Reikia dar tekilos.. Tuomet, pasiėmė taurelę, kuri buvo spintoje ir pripylė tekilos. Taip, panašu, jog ir tekilos nebeliko. Visiškai girtuoklėlė nupėdino laiptais atgal, iš kambario. Vožėsi ir į stalą ir nuo laiptų nukrito, bet ką jau padarysi, toks jau tas girtumas. Už dešimt minučių, keleivė buvo jau vėl arti mergaitės.
- Žinai ką sumaniau? Eime pas mane, mano kambarys keturiasdešimt devintas, ten dar liko vyno, išgersime, vis dėl to, čia nuobodu, pripažinkime.
Laukusi atsakymo, vis dar bandė išlaikyti pusiausvyrą.
-
Na, ji bent jau iš Hogvartso, pakilo nuotaika Jessicai. Ta dar neįpatingai pažįstamosios šypsenėlė kėlė šiokį tokį nerimą. Bet nupurčiusi kvailas mintis panelė Moony tik sustingusi sekė Veronicą Spellman lipant laiptais aukštyn. Garbanei buvo baisiai gėda dėl to, kaip siaubingai ji mikčiojo, netgi pirmą kart gyvenime! Baisiai išraudonavusi nebežinojo ką daryti, bėkt į kambarį, sėdėt čia, varyti namo ar kažką dar daryti... Žodžiu, burtų ir kerėjimo mokyklos mokinei buvo užėjusi paranoja, dėl kažkokio nereikšmingo dalyko. Nu ir beprotė aš... Po kiek laiko susivokė. Tada, kiek pasėdėjusi ir nesulaukusi Veronicos, sėdo ramiai ir neblaškoma baigti paskutinio skyriaus.
Bet ne! Vėl ta ateina. Tik... Lyg ir ne tokia, kokia išėjo? Taip, dabar matėsi, kad kažkokia pusgirtė, ką padarysi, gal žmogus gert mėgsta. Net nuo laiptų nuvirto! Gerai, kad neužsimušė. Jessica pašiurpusi atsistojo ir pamatė, kad toji mergina iš tiesų artėja prie jos. Giliai įkvėpusi ir nuraminusi tą prakeiktą gėdos jausmą ji jau klausėsi ką jai sakė Veronica. Baigusi klausyti, ji nesulaikė nuostabos ir taip garsiai sušuko:
- VYNO?! – Nu jo... Jai matyt tikrai gerti patinka... Ech, gal ir eisiu, atsiprašysiu už mikčiojimą.
Nuostaba tikrai buvo didžiulė ir to nepavyko nuslėpti:
- Erhm, gerai eisiu, - įdomiu prancūzišku akcentu tarė mergina. – Duok, padėsiu nueiti, o tai dar galvą prasiskelsi. Ar jau persigalvojai?
-
Galva baisiai svaigo. Norėjosi kristi į lovą ir užmigti. Pati mergina nesusivokė ką čia veikia, prie šios, mažos mergaitės. Ar ji ką tik pasiūlė jai išgerti? O taip. Veronica negalėjo susiprasti, kaip jai tokie žodžiai šovė į galvą. Tiesiog dėl to, nes buvo girtuoklė. Menininkė prisėdo šalia, keistoku žvilgsniu žvelgė į akis ir kelis kartus sumirksėjo. Vaizdas kažkodėl liejosi, o vėliau vėl atsistatydavo, vienu žodžiu buvo labai keista. Nuo mergaitės tokio riktelėjimo, merginai vos nesprogo ausų būgneliai. Nu ša...- Pagalvojo ir susigėdo, nes visgi, buvo žmonių.
-Tyliau tu,- Ramiu tonu tarė ir stojosi iš vietos.- Randiesi ne viena, tau motina gal nesakė, jog negalima rėkauti prie žmonių?- Bandė "pamokyti" pirmakursę. Vampyrė paslėpė savo alkoholio butelį toliau ir užsirišo tvirčiau batų raištelius. Po truputį, ji ėmė išsiblaivyti, kas buvo gerai. Jau ir pusiausvyrą išlaikyti buvo lengviau, ir šnekėtis su Jessica. Išgirdusi tokį atsakymą, tik pasitrynė akis. Ar aš tikrai kalbuosi su šiuo žmogumi? Tamsiaplaukė jau nebeturėjo žalio supratimo, ką atsakyti ir kaip bendrauti su šia asmenybe, tad tik nukreipė žvilgsnį kitur ir pabandė praignoruoti. Žinoma, tai buvo per daug negražu, juk ne tokie yra Spellman'ai, bet tiesiog, tiesiog šokėja jautėsi nejaukiai. Galvojo eiti į kambarį ir nebetrukdyti jai, bet buvo variantas, kad ir tiesiog, pasikalbėti su mergaite. Padėtis be išeities. Kad nebūtų tos tylos, trumpaplaukė netikrai nusikosėjo. Vis dar sėdėjo vietoje, tylėjo ir galvojo ką atsakyti. Iš tiesų, šiandien mergina buvo labai alkana, norėjosi kraujo, o kraujas buvo kur? Lagamine. Maišelių tikrai nesiruošė trauktis, prie žiobarų akivaizdos. Nebegalėjusi ištylėti, Veronica prakalbo.
-Žinai,...- Padarė trumpą pauzę.- Aš pradėjau gerti tekilą dvylikos metų ir esu gyva, tad galiu perspėti, kad alkoholis tau neturėtų pakenkti, o pagalbos man iš tavęs nereikia, esu suaugęs žmogus, susitvarkysiu pati,- Kiek grubokai tarstelėjo ir patraukė lifto link. Tikėjosi, kad ir "draugė" eina iš paskos, nesinorėjo jos vienos palikti tenai. Ši mergaitė, Veronicai pasirodė tikrai įdomi ir draugiška, tikriausiai niekada nepaliktų draugo bėdoje. Spellman artėjusi prie lifto, tarė vėl kelis žodžius Jessicai.
- O tu čia viena, ar su šeima? Pagalvos dar, kad kažkokia kvanktelėjusi girtuoklė pagrobė tave,- Garsiai nusijuokė ir paspaudė lifto miktuką.- Perspėju, esu girta, nepyk jei atėjusi pas mane, rasi sudaužytų vazonų.- Šyptelėjo.
-
Sėdėdama prie girtuoklės Veronicos, Jeissica jautėsi kiek nejaukiai, nes per savo gyvenimą nebuvo sutikusi daug tokių pat, girtesnių žmogelių, kaip šioji. Mergina nenutraukdama akių stebėjo kitą rudakę. Kai ši subarė, Jessica įsižeidė. Aišku, ne todėl, kad subarė, bet juk kaip pavadino jos mamuką, o taip, moootina. Matai kokia... Susiraukė. Nieko nesakė, nenorėjo čia pasirodyti lepūnėlė. Bet tarp kita ko, turėjo ir matytis, jog pyksta, nes Jessica labai aštriu ir karštu žvilgsniu žiūrėjo į ją, Veronicą Spellman. Ir argi aš čia rėkiau? Na gerai, gali būti, bet mes šeimoje pratę (bent jau aš), tad jokios bėdos. Žinoma tas žodis buvo „vyno“... Kai pagalvojo, pyktis nuslūgo ir ji vėl žiūrėjo į savo naująją ir be abejo įdomiąją draugę. Tarp jų buvo labai šalta siena, tikriausiai iš šono atrodė kiek įdomiai, nes nesimatė draugiško bendravimo. Mergina užsivertė knygą ir padėjo ją ant grindų. Tyla jau net ir pačiai Jessicai atrodė nebejauki, norėjo kažką pasakyti, bet primoji prabilo Veronica.
Ji pradėjo gerti dvylikos, ohooooo. Gana anksti. Na, aš nenoriu to daryti dar dabar, bet tiesiog, eisiu ir viskas. Pagalbos atsisakymas buvo tiesiog kaip atsakymas, tad dėl to Moony visai nesipiktino. Atsistojo, pasitrynė akis ir ėjo link Veronicos. Gavusi klausimą į jį atsakė:
- Viena. Bet esu savarankiška, todėl niekas taip pagalvoti neturėtų. O jau, kad tikrai nepagalvotų, lipsiu atskirai laiptais.
Iš tiesų, ji nenorėjo kilti liftu kartu su dar nelabai pažįstama, o sugalvojo iš ties visai gerą mintį lipti atskirai, nes maža ką ta moteris iš tiesų nejuokauja? Na, būtų gerai, net labai, kad nejuokautų. Vėliau dar išgirdo ir nelabai kokį juokelį. Bei tarstelėjo:
- Gerai jau gerai, susitiksime viršuj.
Kai tik pyptelėjo lifto skambutis, garbanė pradėjo greitai kopti laiptais. Spėjo užlėkti ir į savo kambariuką pasidėti knygą bei gurkštelėti vandenuko. Tada nubėgo prie Veronicos kambariuko durų ir stovėjo. Liftas dar nebuvo užkilęs. Gal užstrigo?
-
Ta šypsena nebuvo ilgai. Veronica nesuprato, kodėl Jessica taip keistai elgėsi. Išvis nesuprato kodėl šnekasi su šiuo vaiku ir dar skatina gerti. Savarankiška? Okey..- Galvojo, šiek tiek abejodama ji. Pastovėjusi prie lifto su vėl ta pačia, pikta išraiška, pabandė mandagiai atsakyti Jessica'i.
- Kokie dar "gerai jau gerai", nuskambėjo labai piktai,- Nusijuokė ir laukė lifto.- Susitiksime,- Tarė paskutinius žodžius ir net nepastebėjo kaip liftas atvažiavo. Įlipusi, pasižiūrėjo į veidrodį ir pastebėjo kaip ant kaktos, užaugo spuogas! Menininkė susierzino, negalėjo šitaip atrodyti, o kas svarbiausia- nežinojo ką daryti. Mergina pabandė nekreipti dėmesio ir savo kirpčiais, uždengė kaktą ant kurios buvo spuogelis. Liftas jau užkilo. Patenkinta vampyrė išlipo ir dar nepamačiusi Jessicos, pradėjo lėtais žingsniais žygiuoti. Sau po nosimi kažką dainavo, ko pati negalėjo suprasti. Na štai, dvidešimt penkių metų mergina jau matė mergaitę, prie kambario durų.
- Kaip matau užlipai greičiau,- Šyptelėjo ir atidarė su kortele, kambario duris.- O dabar einame!- Garsiai tarstelėjo. Atidariusi duris, greitai įbėgo. Tikėjosi, kad ji eina iš paskos. Tuomet nuėjo prie virtuvės, ištraukė iš šaldytuvo tortuką, kurio nelabai galėjo valgyti ir supjaustė į gabalėlius. Ant lėkštutės jau buvo torto gabaliukai. Taip pat užvirino arbatinuke vandens, juk norėjosi kokios, skanios arbatėlės. Padėjusi lėkštutes ant stalo, atsisėdo ant sofos ir užkėlė koją ant kojos.
- Labai skanus tortas,- Paragavo su šakute, menininkė. Žinoma, už kraują nieko nebus skaniau, bet tai ją tenkino.- Gal dar kažko atnešti?- Rūpestingai paklausė.
-
Deoiridh jautėsi kaip apkvaitusi. Kai užsiminė Sigurdui apie atostogų planus, tikrai nesitikėjo, kad jis atvyks ten pat. Buvo be galo sunku patikėti, kad vaikinas atkeliavo į Koukvortą vien tam, kad susitiktų su ja, bet viskas bylojo būtent tai. Ką daugiau čia veikti? Mergaitė vis dar nesuprato, ko čia atsitrenkė ji pati su Matthew. Ko gero, nebent dėl to, kad šis miestelis buvo pakankamai toli nuo Godriko Daubos, keliančios ne pačius maloniausius prisiminimus.
Kai grifiukė keliavo atgal į viešbutį, kur jie su Matthew buvo apsistoję, buvo jau gana vėlu. Tiesą sakant, Deoiridh neminėjo herbologui, kur eina, bet tikėjosi, kad jis pernelyg neišsigąs. Būtų geriausia, jeigu iš viso miegotų, nors to tikėtis, ko gero, nereikėjo: Matthew tikriausiai sėdi ir dreba, kad ją išprievartaus kokie bepročiai, partrenks automobilis ar apsvaigins narkotikais besimėgaujantys paaugliai… Vis dėlto mergaitė jautėsi esanti verta pačių geriausių atostogų ir padarys viską, kad jos būtent tokios ir būtų. Keliauti su Matthew jai patiko, bet kartu praleisti visą laiką būtų pernelyg neįdomu. Paauglei reikėjo laisvės nuo tėčio, kad ir koks jis būtų brangus ir geras.
Vos užlipusi prašmatniais laiptais grifiukė pamatė prie durų lūkuriuojantį Matthew. Mintyse nusikeikė ir sustingo. Jis kol kas tikrai negalėjo jos pastebėti. Ką daryti? Gal apsisukti ir bandyti ieškoti antro įėjimo? Vis dėlto ne, pastatas buvo didelis, ir mergaitė šiek tiek bijojo pasiklysti. O gal eiti ir bandyti paprasčiausiai praeiti? Jeigu netyčia pasiseks, herbologas tą akimirką nusičiaudės, ilgai mirksės, kokia nors proga nusisuks arba… Bet ne, toks triukas tikrai nepavyks: sėkmė ne taip ir dažnai lydėjo šią rudaplaukę mergaitę.
Vis dėlto nebuvo galima sakyti, kad ši kelionė yra nesėkminga. Ko gero, Sigurdo pasirodymas šitame itin neįdomiame miestelyje bylojo tai, kad atostogų pradžia netgi labai šauni. Ei, ei nuramino beįsišėlstančias mintis Deoiridh. Ir taip pastaruoju metu pernelyg laisvai mąsto apie islandą. Ne tik pernelyg laisvai, dar ir pernelyg daug. Dabar galvok apie tai, kaip pernelyg nesuerzinti Matthew ir praslysti pro jį nepastebėtai griežtai liepė sau Deoiridh. Gerai buvo bent tai, kad ji vis dar sugebėjo liepti sau kažką padaryti. Reikia pripažinti, kad ramus ir šiltas gyvenimas su herbologu privertė rudaplaukę pamiršti nemažai dalykų. Ar dabar ji sugebėtų tris dienas išgyventi turėdama tik vieną apipelijusią bandelę? Dabar jau net ir pagalvoti apie tai baisu… Na, bet bent jau užaugo iki beveik normalaus ūgio (nors vis dar buvo juo nepatenkinta) ir neatrodė kaip vaikščiojantis skeletas.
Galiausiai Deoiridh suprato, kad pati prieiti prie Matthew ji neišdrįs. Teks bandyti prasmukti nepastebėtai. Naktį sukiotis palei viešbučio duris nebuvo labai jauku, tad ilgai gaišti nesinorėjo. Reikėjo kažkaip greičiau sulaukti momento, kada Matthew bent dvi sekundes nespoksos į duris.
Ir pagaliau grifiukei pasirodė, kad herbologas nusisuko. Tą pačią akimirką šastelėjo vidun ir sparčiu žingsniu artinosi laiptų link. Ar jai pavyko?..
-
Matthew nervinosi. Atėjo vakaras, netrukus jį pakeitė ir naktis, o Deoiridh vis nesirodė. Aišku, ji jau nebuvo maža mergaitė, bet nepažįstame miestre trintis vienai nebuvo pati geriausia mintis. Tiesa, herbologas įtarė, kad ji ne viena: tą patį rytą jie sugebėjo susitikti Sigurd, vaikiną, kuris labai jau akivaizdžiai domino jo dukrą. Turner nė neabejojo, kad jiedu laiką leidžia drauge, bet tai nelabai tenuramino. Mokykloje grifas nepasižymėjo blogu elgesiu, bet ką gali žinoti, koks jis už Hogvartso ribų? Ar profesorius gali būti tikras, kad jo mergytė nebus įvelta į kokias nors nesąmones? Nereikia Deoiridh nei vakarėlių su alkoholiu ir narkotikais, nei, neduok dieve, vaikų… Senelis Matthew pašiepė save herbologas, bet skubiai nuvijo tą mintį į šalį. Ne, to tikrai nebus. Deoiridh nėra kvaila.
Neištvėręs laukimo kambaryje juodaplaukis nusileido iki viešbučio durų. Visi patarnautojai, atrodo, buvo nusiteikę kažkuo padėti, bet to padaryti negalėjo niekas. Matthew nerimas vis didėjo, žvilgsnius į laikrodį skyrė vis mažesni laiko tarpai, o Deoiridh vis nesirodė. Turner jau norėjo pulti į lauką ir jos ieškoti, bet suprato, kaip tai būtų nelogiška. Kadangi mergaitė nepasakė, kur einanti, teliktų tik spėlioti. Apie Koukvortą Matthew daug nežinojo, neabejojo, kad ir Deoiridh žinios nėra daug gilesnės. Ar Sigurdas yra čia buvęs (negi vietinis?), Turner nė neįsivaizdavo. Iš viso, iš kur jis žinojo, kad jiedu bus čia? Taip, tikriausiai Deoiridh viską pasakė. Ko gero, reikia džiaugtis, kad mergaitė pagaliau susirado artimą draugą (o gal ir ką daugiau?), bet ar būtina kažkur bastytis visą naktį? Matthew puikiai suprato, kad nusiraminęs jis suprastų: metas dar nėra toks vėlyvas. Deja, dabar iki nusiraminimo buvo labai toli, tad herbologas beveik skambino policijai, kad paskelbtų mergaitės paiešką.
Nutaręs, kad išstovės viešbučio kilime skylę, Matthew pradėjo vaikštinėti pirmyn ir atgal. Tai kažkodėl privertė darbuotojus dar atkakliau stebeilyti, bet Turner to nepaisė. Stengdamasis giliai kvėpuoti žingsniavo pirmyn ir atgal kas akimirką vis žvilgtelėdamas į duris.
Ir štai pagaliau! Matthew pamatė, kaip Deoiridh įsmuko į viešbutį ir ryškiai tikėjosi praeiti nepastebėta.
- Deoiridh! - pakankamai garsiai, kad būtų išgirstas, kreipėsi herbologas ir beveik bėgte prisiartino prie jos. - Kur tu…
Klausimas liko neužbaigtas. Mergaitė atrodė sveika, gyva ir viskuo patenkinta. Tai dabar buvo svarbiausia. Vis dėlto taip visko palikti irgi negalima, tad Matthew pabandė nutaisyti griežtą balso toną ir pratarė:
- Keliaujame tiesiai į kambarį. Ten ir papasakosi, kur visą šitą laiką prasišlaistei.
Matthew jautė, kaip krūtinėje daužosi širdis. Nuostabiai palengvėjo, bet jis suprato: dabar reikia laikytis griežtumo politikos. Deoiridh privalo suprasti, kad tokie dingimai nebus priimtini. Ir kodėl tas vaikinas nepalydėjo jos iki viešbučio? Jeigu jau toks rūpestingas, kad atsikapsto iki Koukvorto, galėjo bent jau paėjėti su mergina iki durų. Metęs staigų žvilgsnį į lauką Matthew jo nepastebėjo, kas tik patvirtino jo prielaidą, kad islando niekur arti nėra. Susiraukęs herbologas atsisuko į Deoiridh ir nusivedė ją į kambarį.
-
Deoiridh spėjo pagalvoti, kad jai pasisekė, kai išgirdo garsiai ištartą savo vardą. Mintyse nusikeikusi mergaitė sustojo ir laukė ilgiausio moralo. Užsimerkė, kad nereikėtų matyti tų pernelyg malonių viešbučio tarnautojų, kuriems tikriausiai labai smalsu, kas gi čia nutiko. Tai buvo tik jos ir Matthew reikalas, tad dabar reikėjo kažkokiu būdu pasislėpti kambaryje ir ten… Apie nieką nesišnekėti. Būtent tai rudaplaukė ketino daryti. Ji tikrai neketino pasakoti, ką veikė su Sigurdu. Po galais, vis dėlto ji nebėra mažas vaikas! Dar nėra taip vėlu, kad reikėtų kelti tokias bangas! Grifiukė pajuto pykčio gaidelę, bet kol kas nieko nesakė.
Laimei, Matthew lygiai taip pat buvo nusiteikęs keliauti į kambarį. Tik kam reikia to griežtumo? Tuo labiau, kad Deoiridh tikrai neplanavo pasakoti, kur “šlaistėsi”. Be to, ji net nesišlaistė, o… Na, Matthew to žinoti tikrai nebūtina. Kad ir kaip ten būtų, mergaitė neketino nieko pasakoti. Vakaras buvo smagus, tačiau šiuo smagumu dalintis su tėčiu noro nebuvo visai.
Įžengusi į kambarį Deoiridh sunėrė rankas ant krūtinės ir sustojo. Ne, ji tikrai nieko nesakys, tegul Matthew nė nesvajoja! Tik kol kas, žinoma, reikia elgtis ramiai. Konflikto norėjosi mažiausiai. Tiesa, mergaitei atrodė, kad anksčiau ar vėliau būtent taip ir nutiks - jiedu rimtai susipyks. Deoiridh buvo labai pripratusi nebūti nuo nieko priklausoma. Žinoma, namai, minkšta lova ir maistas tris kartus per dieną buvo gerai, tačiau kai kurių dalykų prarasti nesinorėjo. Galimybė prieš nieką neatsiskaityti buvo vienas iš jų.
- Labanakt, - kuo ramiausiai pratarė Deoiridh ir patraukė savo lovos link. Puikiai žinojo, kad viskas taip paprastai nesibaigs, bet nutarė bent pabandyti. Ką gali žinoti, gal herbologas pagaliau susiprotėjo, kad paauglei mergaitei reikia šiek tiek privatumo? Na, o jeigu ne… Tada bus negerai, nors Deoiridh nebuvo pripratusi prie tokių situacijų.
Išsitiesusi ant lovos rudaplaukė pergalvojo visą susitikimą su islandu. Veide nejučia atsirado nežymi šypsenėlė. Nepaisant to, kad vis dar buvo baisu “pernelyg daug sau leisti”, mąstyti apie vaikiną buvo smagu. Susitikimas tikrai pakeitė šias atostogas. Dabar jos tikrai buvo ypatingos. Tai nereiškia, kad man nepatinka leisti laiką su Matthew bandė save įtikinti mergaitė, tačiau buvo sunku: ji kuo puikiausiai suprato, kad norėtų kiekvieną vakarą praleisti taip, kaip praleido jį šiandien.
Deja, itin nepatenkintas Matthew tarsi bylojo, kad taip nebus. Žinoma, tokiems įvykiams trukdė ir drąsos stoka - Deoiridh neišdrįso (ir niekada nedrįstų!) paklausti vaikino, ar jiedu atostogų metu susitiks dar kartą. Vien jau tai, kad jiedu pasimatė už mokyklos ribų, buvo labai svarbu. Susitikti dar kartą? Ne, šito nebuvo galima leisti, bent jau ne anksčiau nei paaiškės, kas Sigurdas yra. Draugas? Geriausias draugas? O gal?..
Šią mintį Deoiridh nužudė vos gimusią. Įsitaisiusi patogiau mergaitė atrodė esanti nusiteikusi kuo puikiausiai išsimiegoti. TIesą sakant, apie Mattehw ji visai pamiršo.
-
Matthew spėjo pagalvoti, kad Deoiridh eis ir praeis taip, tarsi jo čia nė nebūtų. Tai buvo šiek tiek skaudu, tad kai mergaitė sustojo, herbologas pajuto palengvėjimą. Jis puikiai suprato, kad gražiai čia viskas gali ir nesibaigti, bet atrodė, kad bent kol kas Deoiridh nusiteikusi taikiai. Žinoma, užmerktos akys tarsi bylojo ką kita, bet bent jau kambarį pavyko pasiekti be nuotykių.
Matthew žvelgė į mergaitę ir svarstė, nuo ko pradėti pokalbį. Tiesa, jis manė tai jau padaręs, bet neatrodė, kad Deoiridh tam pritarė: tyla buvo pernelyg iškalbinga. Herbologas suprato, kad jeigu paauglė išties praleido laiką su vaikinu, detalių tėčiui pasakoti nenorės. Bet vis dėlto ji išeidama iš viso nepasakė nieko. Maža to išslinko nepastebėta. Ką jis turėjo galvoti? Aišku, kad jam rūpėjo! Deoiridh nebuvo tokia kvaila, kad to nesuprastų - ar bent jau to tikėjosi Matthew. Jis žiojosi kažko sakyti, kai gavo dar labiau nustebti: mergaitė visiškai rimtai atrodė nusiteikusi eiti miegoti. Turner stovėjo prie kambario durų ir tiesiog žvelgė, kaip ji nueina iki lovos ir atsigula. Uždegęs šviesą matė, kaip veide atsirado šypsenėlė. Tai nebuvo labai dažnas reiškinys, kas privertė Matthew pajusti dar didesnį smalsumą.
Vis dėlto kurį laiką juodaplaukis leido mergaitei pasidžiaugti tyla ir ramybe. Bet jeigu ji tikėjosi viską taip ir palikti, labai klydo. Po kiek laiko Turner priėjo prie savo lovos ir atsisėdęs bandė sudėlioti sakinį.
- Deoiridh, - galiausiai prabilo jis. - Žinau, kad nebesi pirmakursė mažylė, kurią kiekvieną akimirką reikia prižiūrėti. Bet turi suprasti ir mane. Pusę nakties nežinojau, kur tu esi. Žinai, kokia esi man brangi. Negalima taip elgtis. Pasakyk man, kur buvai šitiek laiko? Kodėl išeidama nieko nepasakei?
Vos nutilęs Matthew suprato kalbąs pernelyg griežtai ir… tėviškai? Vis dėlto būtent tai jis dabar ir buvo - tėtis. Ir Deoiridh privalo šitą suvokti. Visą gyvenimą prieš nieką neatsiskaitinėjusi mergaitė staiga rado tėtį, kuriam svarbu, ką ji veikia. Žinoma, to daryti nesinori, bet Matthew tėtis yra ne tik tada, kai nuperka naują uniformą ar kažką skanaus. Ne, jis tėtis yra visada, ir Deoiridh visada turi elgtis kaip mylinti duktė. Tik kaip jai tą pasakyti tinkamu tonu?
- Pasistenk mane suprasti, - ramiai pridūrė Matthew po kurio laiko. Jis neįsivaizdavo, apie ką galvoja Deoiridh. Spėjo, kad jos mintyse karaliauja Sigurdas, tačiau vylėsi, kad bent šiek tiek vietos tenka ir jam. Tiesą sakant, labai tikėjosi, kad mergaitė pagalvojo ir apie tai, kaip reikėtų atsakyti. Kažkokio atsakymo galima tikėtis, ar ne? Turner suprato, kaip pasiilgo laiko, kai Deoiridh išties buvo tik maža mergaitė, kuriai nerūpėjo nei vaikinai, nei kiti “keisti” dalykai. Laikas, kai ji tebuvo alkanas vaikas, kažkuria prasme buvo daug paprastesnis.
-
Deoiridh net pro užmerktas akis pastebėjo, kad Matthew uždegė šviesą. Teko nuryti sunkų atodūsį: šis veiksmas įrodė, kad herbologas nėra nusiteikęs taip paprastai užbaigti šitos situacijos. Ar taip sunku suprasti… pradėjo mintį mergaitė, bet tuo metu Matthew prakalbo ir nori nenori teko bent jau apsimesti, kad klausosi. Tiesa, akių Deoiridh neatmerkė. Ak, man tave suprasti reikia, bet tu nė nesistengi suprasti manęs? Taip nesąžininga! svarstė rudaplaukė ir suprato jaučianti pyktį, kokio tėčiui nejautė niekada gyvenime. Ji iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti jausmų, bet tai buvo labai sunku. Norėjosi pašokti iš lovos ir pradėti tiesiog klykti, bet kelti konfliktą pritrūko drąsos. Tiesą sakant, tai buvo kiek keista, mat Deoiridh nuo ankstyvos vaikystės tiesiog privalėjo drįsti daryti įvairius dalykus. Išlepai, mergyt.
Grifiukė nieko nepasakė, tad kambaryje įsivyravo tyla. Mergaitė ketino ramiai gulėti, kol Matthew pagaliau teiksis išjungti šviesą ir keliauti į savo lovą. Deja, neatrodė, kad jis būtų nusiteikęs padaryti tokį logišką ir lengvai suprantamą dalyką. Kartais herbologas mėgo viską apsunkinti, ir buvo akivaizdu, kad šis atvejis yra vienas iš tokių.
- Aš stengiuosi, - suburbėjo Deoiridh pagaliau supratusi, kad visiškai tylėti nebūtų labai geras variantas. Ir pati pajuto, kad balso tonas yra kupinas nepasitenkinimo, bet nieko negalėjo padaryti - būtent taip ir jautėsi. Ji nepadarė nieko tokio, kad dabar reikėtų visiškai sugadinti vasaros atmosferą. O kelionė dar tik prasidėjo… - Bet dar nepraėjo “pusė nakties”! Sakyčiau, dar iš viso net ne naktis! - staiga sušuko ji ir atsisėdusi pagaliau atmerkė akis. Nedrąsiai žvelgė į Matthew, bet akyse švietė kažkoks užsispyrimas ir galbūt pyktis. Mergaitė iš paskutiniųjų stengėsi nurimti, bet buvo labai sunku.
Kurį laiką ji sėdėjo lovoje ir daugiau nieko nesakė. Norėjosi, kad šita tyla tęstųsi amžinai. Atrodė, kad kuriam nors iš jų prabilus kils tai, ko, ko gero abudu savotiškai laukė: pirmasis rimtas konfliktas. Deoiridh to labai nenorėjo, bet juto, kad kraujas tiesiog verda. Kelis kartus giliai įkvėpusi mergaitė atsistojo iš lovos.
- Aš ir stengiuosi! - gerokai garsiau pakartojo ji. - O štai tu, atrodo, ne! Aš tikrai tau nieko nepasakosiu! Dėl to nieko ir nesakiau! Tai yra tik mano reikalas!
Deoiridh nutilo. Atrodo, tik dabar suprato, kad išties tikrąja to žodžio prasme šaukė ant tėčio. Tai ją kiek išgąsdino, bet kartu buvo ir pikta. Ji visada buvo rami ir gera, kodėl negali bent kartą leisti sau šiek tiek daugiau! Į viešbutį parėjo tokios geros nuotaikos, bet Matthew būtinai turėjo viską sugadinti…
Sunkiai atsidususi mergaitė vėl atsisėdo ant lovos. Buvo šiek tiek liūdna, kad viskas klostosi būtent taip, bet kada Matthew pagaliau supras, kad ji yra pakankamai suaugusi priimti bent kažkokius sprendimus? Rudaplaukė vėl užsimerkė: žvelgti į tėtį buvo baisu. Dar kartą atsidususi susigūžė savyje ir, atrodo, laukė kažko. Kas tai bus, ji nė neįsivaizdavo…
-
Matthew tikrai nežinojo, kas dedasi Deoiridh galvoje, bet įtarė, kad mergaitė iš paskutiniųjų valdosi nepratrūkusi. Niekada jausmų nemėgusi demonstruoti paauglė dabar tikriausiai kovojo su savimi. Turner atsargiai žvelgė į ją ir laukė bent kokios nors reakcijos. Ko gero, tarp jų esanti tyla dar niekada nebuvo tokia nejauki. Deja, Matthew savo dalį jau buvo pasakęs, tad neliko nieko kito, tik laukti mergaitės atsako.
Pagaliau Deoiridh prabilo. Balsas buvo kupinas nepasitenkinimo - ar bent taip atrodė herbologui - tačiau, svarbiausia, jis buvo ramus. Matthew pajuto, kaip atlėgo širdis: tik dabar suprato nuoširdžiai bijojęs dukters pykčio. Deja, visai netrukus pyktis prasiveržė. Turner žvelgė į mergaitę ir galvojo, ką reikėtų atsakyti. Kaip visko dar labiau nepabloginti?
- Prieš teigdama, kad yra ne naktis, pažvelk į laikrodį, - galiausiai griežtokai pratarė profesorius. Puikiai žinojo, kad tai nėra tinkamiausias būdas tęsti pokalbį, bet kažkaip reikėjo parodyti Deoiridh, kad nebus leista elgtis visiškai nevaldomai. Jau Hogvartse mergaitės elgesys tampa vis labiau nenuspėjamas, tad bent jau leidžiant laiką kartu reikia ją sudrausminti.
Matthew susidūrė su dukters akimis, tačiau iš jų išskaitė tik tai, ko labiausiai ir bijojo, - slepiamą nepasitenkinimą ir pyktį. Ir šie du jausmai netruko prasiveržti dar kartą. Tonas buvo piktesnis nei prieš kelias akimirkas, tad Matthew nutarė suklydęs. Vis dėlto kažką daryti reikėjo. Deoiridh privalo suprasti, kad tėtis yra atsakingas už jos saugumą. Iki žiobariškos pilnametystės dar beveik dveji metai, bet Deoiridh, atrodo, to nepaisė. Žinoma, tai prikišti dabar būtų labai didelė klaida, tad kurį laiką herbologas nerado ką pasakyti.
- Aš… Nesistengiu? - tik tiek teįstengė pratarti Matthew ir kiek pavėluotai suprato, kad mergaitės žodžiai jį įskaudino. Nuo pat tada, kai susitiko su Deoiridh Italijoje, stengėsi, kad jai būtų kuo lengviau. Netgi grįžo į Hogvartsą, kad galėtų būti šalia. Kaip ji gali… Vis dėlto nesinorėjo prikišti Deoiridh dar ir nedėkingumo, tad ir vėl stojo tyla.
Atodūsis pasakė daugiau nei reikėjo: Deoiridh buvo itin nepatenkinta. Nepatenkinta juo, Matthew. Žinoma, ji buvo paauglė, tačiau kai kuriuos dalykus suprasti vis tiek turėjo. Herbologas stebėjo mergaitę, bet neatrodė, kad ji būtų nusiteikusi dar kada nors pažvelgti į jį. Buvo ir liūdna, ir apmaudu, ir netgi kiek pikta.
- Deoiridh, - dar kartą pabandė Matthew, nors vis dar neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti toliau. Ką gi, turbūt kitko nereikėjo tikėtis - jis tėčiu tapo tada, kai mergaitė jau žengė į paauglystę, tad laiko išmokti bendrauti tokiose situacijose paprasčiausiai neturėjo. - Žinau, kad nebesi mažas vaikas, tad ir nesielk kaip toks. Ką man reikia galvoti, kai tavęs staiga nebėra viešbutyje, o aš nieko apie tai nežinau? Tereikėjo pasakyti, kad eini susitikti su draugu, ir tiek. Nieko daugiau neprašyčiau. O štai dabar… Kadangi nepasakei nieko, man reikia žinoti daugiau. Jeigu nori, kad tavimi pasitikėčiau, turi su manimi kalbėtis. Arba galime keliauti į Aberdiną ir visą vasarą sėdėti namie. Ar tikrai to nori?
Matthew nutilo ir permąstė tai, ką dabar pasakė. Atrodė, kad pasisekė ne taip ir blogai, Bet ar jis gali žinoti, kaip į žodžius reaguos maištinga paauglė?
-
Pirmasis konfliktas. Jis tikriausiai negalėjo būti malonus, ir Deoiridh jautėsi sutrikusi. Giliai širdyje ji tarsi suprato, kodėl Matthew elgiasi būtent taip, bet šiuo metu jos viduje karaliavo emocijos. O jos, deja, nebuvo teigiamos. Buvo vis labiau pikta, tad į repliką apie laikrodį ji nereagavo. O ir ką čia pasakysi, kai Matthew yra tvirtos nuomonės ir nė nesiruošia jos pakeisti? Žinoma, blogai elgiasi tik ji - kvaila paauglė. O štai suaugusieji kaip visada yra teisūs. Kad ir kiek dabar valandų, ji yra viešbutyje. Saugi. Ar ne tai tėčiui turėtų rūpėti? Kodėl jam svarbiau yra sugadinti nuotaiką? Šito Deoiridh niekaip negalėjo suprasti ir pradėjo svarstyti, ar nereikėtų paklausti. Grifiukė nebuvo kvaila. Ji suprato, kad toks klausimas dar labiau viską pablogintų, tad tiesiog tylėjo. Buvo labai baisu, kad vos prasižiojus paplūs ne patys tinkamiausi žodžiai. Širdį užgulė kaltė, bet kol kas nepavyko nieko pakeisti: apėmęs pyktis buvo gerokai stipresnis už bet ką, tad Deoiridh paprasčiausiai valdėsi.
Ilgainiui suprato besivaldanti ne dėl to, kad nenori pyktis. Ji paprasčiausiai bijojo. Ar ji gali būti tikra, kad Matthew nenuspręs, jog jam tokia maištinga mergiotė nėra reikalinga? Gal paaiškės, kad tėtis gailisi skyręs jai tiek laiko, pastangų ir, žinoma, pinigų? Baimė netruko išsikeroti po visą kūną, ir Deoiridh turėjo labai pasistengti, kad išgirstų tolimesnius žodžius.
- Garantuotai būtum neišleidęs, - suburbėjo mergaitė, nors balse dabar buvo galima pajusti ne tik pyktį, bet ir liūdesį ar baimę. Analizuoti savo balso toną nebuvo laiko, tad Deoiridh jo nepaisė. Jeigu Matthew supras, kad kažkas ne taip, paklaus. Tada bus galima svarstyti, ar verta jam pasakoti apie užslėptą baimę, apie kurią iki šiol nežinojo ir ji pati.
- Nenoriu visą vasarą sėdėti vienoje vietoje, - šiek tiek ramiau pratarė ji. Atūžus dar vienai baimei - kad visą vasarą reikės sėdėti savo kambaryje - Deoiridh kelis kartus giliai įkvėpė ir atsargiai pažvelgė į Matthew. - Bet nesuprantu, kodėl reikia pasakoti viską, ką darau. Nieko net neįvyko. Mes tik… pasišnekėjome.
Rudaplaukė nutilo. Susimąstė, ar Matthew tuo patikės, nes, ko gero, buvo akivaizdu, kad kažkas tarp jos ir Sigurdo bręsta. Iš viso, iš kur tėtis apie tai žino?! Kai koledžo draugas užtiko ją su tėčiu kažkokiame kambaryje Hogvartse, Matthew tikrai nieko negalėjo suprasti. Kada ji išsidavė? Pernelyg aiškiai parodė, kad Sigurdas jai… Ne! Geriau galvok, kaip išspręsti šitą problemą! Kuo skubiau nuvijusi netinkamas mintis į šoną Deoiridh dar kartą žvilgtelėjo į Matthew. Kažkaip reikėjo kapanotis iš situacijos, bet mergaitė nė neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Ar jai reikia kažką sakyti? Ar bandyti aiškintis? O gal Matthew jau neteko vilties, kad su ja galima susišnekėti?
Nuleidusi akis į grindis Deoiridh ilgą laiką tylėjo. Buvo be galo apmaudu, kad vakarą, turėjusį kelti tik smagius prisiminimus, sugadino visa šita nesąmonė. Nesinorėjo sakyti, kad viską sugadino tik Matthew, bet, deja, buvo būtent taip. Ši mintis ir vėl įskėlė pykčio kibirkštį mergaitės viduje, ir ji nesusilaikiusi paklausė:
- Ar buvo būtina mane užsipulti ir viską sugadinti?..
Tik ištarusi žodžius ji suprato, ką pasakė. Tai labai išgąsdino. Kad ir kaip norėjosi pakelti akis į Matthew ir atsiprašyti, tai padaryti buvo baisu. Deoiridh užsimerkė ir sustingo tarsi laukdama verdikto.
-
Matthew šitoje situacijoje jautėsi labai blogai. Mažiausiai norėjo pyktis ir taip abiems sugadinti atostogas. Jos dar tik prasidėjo, o štai jiedu abu nepatenkinti vienas kitu ir nežino, ką daryti toliau. Na, bent jau Turner tikrai nežinojo. Norėjosi apsaugoti mergaitę nuo neigiamų emocijų, bet kartu ir parodyti, kad ne viskas yra galima. Atrodo, herbologas tik dabar susiprato nelabai žinantis, kaip reikia bendrauti su paaugliais. Net ir kelerių metų patirtis mokant nepadėjo. Kita vertus, kaip jo patirtis gali padėti, jeigu kiekviena pamoka virsta kažkokiu chaosu?
- Kodėl esi tokia tikra? - nuoširdžiai nustebo Matthew išgirdęs Deoiridh žodžius. Tik po kiek laiko suvokė, kad jos tonas buvo gerokai pasikeitęs. Pyktis dingęs nebuvo, bet girdėjosi ir dar kažkas. Turner nebuvo tikras, kas tai yra, tačiau susidarė įspūdis, kad mergaitė išsigando ar sutriko. Liūdnai žvelgdamas į ją svarstė, ką reikėtų daryti kitaip, kad nemaloni situacija nepasikartotų.
- Aš lygiai taip pat nenoriu visą laiką sėdėti Aberdine, - stengėsi nutaisyti žvalų balsą Matthew. Atrodo, abu norėjo to paties - nesusigadinti atostogų ir daugiau nesipykti. Deja, kažkodėl tai nepadėjo išspręsti situacijos greitai ir paprastai. Deoiridh, atrodo, buvo nusiteikusi pasispyrioti, tad Matthew teliko negirdimai atsidusti.
- Kaip ir sakiau, norėdama sulaukti mano pasitikėjimo turi su manimi kalbėtis. Klausiu, ką veikei, nes nežinojau nieko. Būtum pasakius iš anksto, ir man būtų to užtekę. Tikiuosi, supranti, kad aš tikrai nenoriu pyktis.
Turner žvelgė į mergaitę ir susidūrus žvilgsniams pasistengė nusišypsoti. Deja, nepanašu, kad Deoiridh būtų nusteikusi viską taip paprastai užbaigti. Tai kėlė be galo daug klausimų, kurių vienas buvo sudėtingesnis už kitą. Ar ji kažko bijo? Ar vis dar absoliučiai juo nepasitiki? Jeigu taip ir yra, tuomet kodėl? Argi per tuos keletą metų Matthew neįrodė, kad mergaitę myli ir nė už ką jos nenuskriaus? Gal yra visai netinkamas tėtis?
Netikėtai užduotas klausimas tiesiog išbloškė herbologą iš padų. Kad situacija nemaloni, buvo daugiau nei akivaizdu. Vis dėlto tokio akivaizdaus puolimo jis nesitikėjo, tad dabar nežinojo, ką sakyti. Stovėjo netekęs žado ir žiūrėjo į Deoiridh. Ji, deja, neatrodė nusiteikusi dar kartą pakelti akis, tad kuriam laikui įsivyravo tyla. Galų gale Turner ryžosi prieiti ir atsisėsti šalia. Apkabinęs mergaitę negarsiai pratarė:
- Žinai, kad aš nenoriu gadinti tavo atostogų. Sunerimau, kai dingai, ir tiek. Atsiprašau, Deoiridh. Man reikia, kad suprastum mane ir tai, kad be proto man rūpi. Aš visada esu tavo tėtis, ir tu visada man rūpi. Tikrai neturi bijoti su manimi kalbėti. Žinau, kad nesi pratusi to daryti, bet gali manimi pasitikėti. Argi nebūtų smagiau, jeigu dabar galėtume ramiai pasijuokti, o ne kankinti save tokiais sudėtingais klausimais?
Nutilęs Turner susimąstė. Galbūt jo tonas buvo netinkamas. Galbūt jis skambėjo kiek piktai. Vis dėlto viską išsiaiškinti reikėjo, ir netrukus turėjo paaiškėti, ar jam sekasi bent jau pusėtinai.
-
Situacija buvo visiškai be išeities. Ko gero, didžiausia problema buvo ta, kad Deoiridh nepažinojo jausmo, kuris baigė užvaldyti, - pykčio. Nepaisant to, kad nemaža dalis profesorių ir mokinių galėjo palaikyti grifę tikra pikčiurna, širdyje ji tokia nebuvo. Tiesiog tai buvo paprasčiausias būdas… Nukreipti dėmesį nuo savęs? Prieiti prie žmogaus ir pajusti ryšį? Deoiridh įsivaizdavo, kad tai nėra normalus būdas pradėti bendrauti, tačiau jokio kito ji nežinojo. Tai gąsdino, bet dabar daug baisiau buvo tai, kad ji nežinojo, kaip suvaldyti pyktį. Ir, visų blogiausia, jis buvo nukreiptas į pirmo artimo žmogaus pusę.
Grifiukė prisiminė Sabriną ir visas jos pastangas susidraugauti. Tai buvo keista: mergina buvo gerokai vyresnė, tačiau vis tiek stengėsi susibendrauti su bjauraus būdo gerokai mažesne mergaičiuke. Iš jos buvo galima tikrai daug išmokti, ir būtent dabar apėmė liūdesys, kad draugei baigus mokyklą atsitiko tai, ko ir reikėjo tikėtis: bendravimas nutrūko. Deoiridh nė neįsivaizdavo, ką Sabrina veikia ir ar prisimena gerokai jaunesnę draugę. Ko gero, buvusi Varno Nago mokinė buvo pirmas žmogus, kurį Deoiridh galėjo taip pavadinti.
Deja, dabar apie tai galvoti neliko laiko. Reikėjo kapstytis iš šitos sudėtingos situacijos, į kurią pati save pastatė. Į klausimą ji neatsakė, tačiau išgirdusi žodžius apie atostogų planus šiek tiek pralinksmėjo. Matthew buvo be proto geras žmogus. Jis viską jai atleistų. Viskas, ką reikėjo padaryti, tebuvo išmokti elgtis tinkamai ir laiku atsiprašyti. Taip, šį veiksmą būtinai reikėjo atlikti. Tik ką daryti, kad Matthew nepagalvotų esą ji atsiprašo tik tikėdamasi visą likusią vasarą nesėdėti namie? Ar jis patikės jos nuoširdumu? Tai buvo labai sudėtingas klausimas, bet galiausiai Deoiridh nusprendė - nepabandęs nesužinosi.
- Aš atsiprašau… - tyliai pratarė ji. Akys vis dar buvo užmerktos, ir mergaitė artimiausioje ateityje neketino to pakeisti. Matthew žodžiai atrodė tarsi repetuoti ar bent jau gerai apgalvoti. Ar jis laukė tokios reakcijos? Žinojo, kad pirmasis konfliktas vis tiek kažkada bus? O jeigu tai tiesa, ką tai reiškia? Ar Matthew žino, kad su paaugliais taip nutinka? O gal paprasčiausiai jaučia, kad ji, Deoiridh, yra konfliktiška, ir tam ruošėsi?
Pastaroji mintis buvo gerokai gąsdinanti ir skaudinanti. Jeigu tai yra tiesa, kaip ji gali tęsti bendravimą su Sigurdu? Gal reikėtų vaikinui pasakyti, kad su ja geriau neturėti jokių reikalų? Bet kaip tą padaryti? Ypač dabar, kai buvo žengtas svarbus žingsnis jų draugystėje? Ką jis tada pagalvos? Šito leisti tikrai nebuvo galima. Vadinasi, reikėjo įtikinti Matthew (o gal labiau save?), kad ji nėra tokia pikta. Tik kaip tą padaryti? Nors dabar to jausmo viduje nebebuvo, Deoiridh jautėsi prastai. Kartėlis buvo pernelyg gyvas.
- Atsiprašau, - dar kartą pratarė mergaitė ir pagaliau atmerkusi akis pažvelgė į Matthew. Jos žvilgsnis buvo liūdnas ir išsigandęs. Ko gero, ji tik dabar suprato, kodėl tėtis yra toks reikalingas. Ne, tikrai ne dėl to, kad nupirks pavalgyti ir vadovėlius. Tėtis reiškė gerokai daugiau.
Kiek padvejojusi Deoiridh apsivijo Matthew rankomis. Norėjo parodyti, kad trokšta tik susitaikyti, kad situacija daugiau nepasikartos. Ar herbologas tuo tikėjo, mergaitė nė neįsivaizdavo, tačiau sakyti kažką daugiau buvo nejauku. Vis dėlto jiedu bendravo jau pakankamai seniai, kad Matthew ją suprastų. Ir, Deoiridh nuomone, jis turėjo suprasti tiek tai, ką ji norėjo pasakyti, tiek tai, kad atviriau kalbėti yra nejauku.
- Ar galime eiti miegoti? - tylutėliai paklausė grifiukė. Dabar labai norėjosi susigūžti po antklode ir taip pasislėpti nuo pasaulio. Ir tikėtis, kad Matthew kažkokiu būdu negirdės kūkčiojimo, kuris tik ir grasino išsiveržti į lauką.
-
Matthew nurijo sunkų atodūsį. Deoiridh, ko gero, buvo vienintelė Hogvartso mokinė, gerbianti profesorių Turner ir nepaverčianti herbologijos pamokų pragaru. Tai buvo kiek netikėta priežastis, kodėl dabar skaudėjo širdį. Žinoma, buvo skaudu, kad konlfiktas kilo tarp jo ir dukters, tačiau kartu tas konfliktas kilo ir tarp mokinių nemėgstamo profesoriaus bei mokinės, kuri per pamokas elgdavosi tinkamai. Kai teikdavosi ten pasirodyti, žinoma.
Viskas bus gerai. Ji taip pat prastai jaučiasi dėl to, kas čia atsitiko kalbėjo sau Matthew. Labai nesinorėjo gadinti atostogų, tad liko tikėtis, kad ši situacija netrukus bus pamiršta. Tiesa, herbologas neabejojo, kad Deoiridh dar ilgai save grauš. Ką padaryti, kad to nenutiktų? Ar jis gali ką nors pakeisti? Ko gero, gerai išsimiegojus geriau nebeleisti šitam jausmui vėl iškilti į paviršių.
Tylus atsiprašymas kažkodėl nudiegė širdį. Matthew spėjo, kad tai pareikalavo labai daug drąsos. Jam labai rūpėjo, kaip mergaitė dabar jaučiasi, bet nesinorėjo to klausti. Iš visa ko atrodė, kad jai sunku. Matthew tvirčiau apglėbė mergaitę ir tyliai atsiduso. Dar visai neseniai nė į galvą nebūtų atėję, kad jie gali įsivelti į tokią situaciją.
Dar vienas atsiprašymas tarsi vertė kažką pasakyti, bet profesorius nežinojo, kas šioje situacijoje būtų tinkama. Vis dėlto tylėti čia tikrai netiko, tad Matthew galiausiai pražiojo burną:
- Viskas gerai. Nurimk. Nesijaudink…
Mergaitės apkabinimas buvo labai laiku. Tai padėjo suprasti, kad nė vienas iš jų nenori daugiau pyktis. Deoiridh tikriausiai gailisi to, kad čia atsitiko. Buvo apmaudu, kad laiką, kada ji turėjo mėgautis susitikimu su vaikinu, jis, Matthew, pavertė bjauriai nemaloniu vakaru. Vis dėlto mergaitė jam pernelyg rūpėjo, net jei ir reagavo į situaciją netinkamai.
- Žinoma, - nė neketino prieštarauti herbologas. Puikiai suprato Deoiridh norą pasislėpti nuo visko - taip pat ir nuo jo. Matthew vylėsi, kad užgesinus šviesą mergaitė galvos apie aukštą šviesiaplaukį islandą, o ne tai, kas atsitiko viešbutyje. Neįsivaizdavo, ar tai realu, bet norėjosi, kad būtų būtent taip.
Paguldęs dukrą į lovą Matthew šiltai ją apkamšė ir ilgokai nenuleido akių.
- Žinai, kokia esi man svarbi, ar ne? - tyliai paklausė jis. Atrodo, būtų galėjęs taip spoksoti visą naktį, tačiau dabar buvo akivaizdu: reikia palikti Deoiridh ramybėje. Nelabai norėjosi, kad ji liktų visai viena, tačiau kaip tik to jai ir reikėjo - šitą Turner suprato kuo puikiausiai. Paglostęs rudus Deoiridh plaukus Matthew nežymiai šyptelėjo ir nusisuko. Kiek padvejojęs išjungė šviesą ir išėjo iš kambario. Tikėjosi, kad laiko, kol jis išgers puodelį arbatos, mergaitei užteks, kad sugebėtų užmigti.
((RPG baigtas))
-
Rolandas baisiai nervinosi. Suko ratą kambaryje, negalėjo nustygti.
- Tai jau gal sėskis? Nustok. - Pasakė Gruodės tėvas, su kurio čia ir atkeliavo. Su kuo dar galėjo tvarkyti tokį baisų reikalą?
- Negaliu Sauliau. Nežinau kas bus.
- Nieko. Nurimk ir eisim. - Eisim... Kas tada bus? Rolandas prisėdo ant lovos. Laukė pokalbis su Amyru. Jeigu jie ras brolį namie. Rolandas pasivargino ir pagaliau aptiko savo brolio paklydėlio pėdsakus. Jis kažkodėl atsidūrė Koukvorte. Sename baisiame name.
- Na, ar jau baigei stresuoti?
- Nežinau. Turbūt.
- Tai gerai. Žinok, toks tai tikrai niekur neisi.
- Ką tu turi galvoje? - Visai nesuprato Kas Sauliui nepatinka.
- Kaip tu Atrodai Rolka? Kaip išsiruošęs į vakarinį balių. Tu manai, kad atrodydamas taip dabitiškai pritiksi prie tos aplinkos? - Rolandas susiraukė. Negalėjo pakęsti savo vardo trumpinimų.
- O kas negerai? Visada taip atrodau. - Jis kaip visuomet vilkėjo kostiumą. Ir nesiruošė atrodyti kažkaip kitaip. Saulius prunkštelėjo.
- Tu rimtai? Klausyk, mes eisim pas tavo brolį. Tu nori jį prisijjaukinti?
- Na ir ką?
- Tai va. Reikės ne vieno karto. Eisim pas jį, išgersim, kalbėsimės.
- Kas sakė, kad gersim? Aš nenoriu, noriu, kad jis nustotų gerti.
- Aha... Panorėsi ir nustos. Pirma, reikės jį prisijaukinti. O dabar persirenk. - Saulius parodė į maišą, kurį su savimi buvo atsitempęs.
- Ką? Nieko aš...
- Daryk kaip sakau. Taip ir žinojau, kad bus su tavimi problemų, tai pasiėmiau paprastų rūbų. Na nerodyk broliui to savo prestižo. Kam dabar jo reikia?
- Nesąmonė. - Bet visgi atsikėlė, pasiėmė maišą ir nupėdino į vonią. Juodu buvo panašaus ūgio. Ir rūbai tiko. Paprasti džinsai, net kiek apspurę. Į akis nekrentantis megztinis. Nejaugi tas taip svarbu? Koks skirtumas kuo jis vilki? Persirengęs savo drabužius sudėjo į maišą. Sugrįžo atgal.
- Va. Dabar atrodai paprastesnis. Turiu ir gėrimėlio.
- Tu ką rimtai?
- Taip. Sugersim su juo. Jeigu nebus piktas ant tavęs.
- Nežinau. Nesąmonė kažkokia.
Rolandas vėl prisėdo ant lovos. Atkako čia su Sauliumi, vienas kažkaip neišdrįso drožti pas Amyrą. Bijojo,kad juo pasišlykštės ir pridarys dar daugiau problemų. Tiesiog nerado ramybės. Privalėjo su juo pasikalbėti.
- Kaip Alanas? - Iš minčių išplėšė klausimas.
- Gerai. Sveiksta. O kaip tavo dukros?
- Rimantė išvyko mokytis. O Gruodė išsikraustė.
- Rimtai?
- Aha. Užaugo mano mergaitė. - Jo akyse švystelėjo šiluma. - Perkraustėm praeitą savaitgalį. Išsinuomavo kambariuką bendrabūtyje. Gyvens arčiau darbo.
- Tai gerai.
- Tikiuosi. Na? Einam? - Buvo laikas. Negalėjo juk smaksoti kambaryje visą amžinybę.
- Einam. - Abu vyrai išėjo iš kambario. Rolandas pamažu rimo. Tiek laiko atidėjo šį pokalbį, privalėjo ko nors juo pasiekti dabar. Na, jeigu reikės sugers su Amyru, kaip sako Saulius. Kalbėsis su juo ne kartą, ateis, lankysis. Bet galbūt vieną dieną Brolis sutiks eiti su juo. Gydytis.