Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Brett OConnor Sausio 31, 2022, 10:53:48 pm
-
Tolimiausiame nuo jūros Sautendo miesto pakraštyje, atokiau nuo bent pusėtinų namų, stovi gerokai aptriušęs dviejų aukštų medinis namas. Kadaise buvęs švelniai žalias, dabar jis yra toks nublukęs, kad lentos yra visiškai bespalvės. Trūksta kelių stogo čerpių, tad ryškiai raudoname stoge matosi kelios juodos dėmės. Sienų viršus prie pat stogo bent keliose vietose apipuvęs, tad priėjus arčiau galima matyti skyles, kurias kiaurai perpučia vėjas. Durys kadaise buvo geltonos, dabar dažai apsilupinėję ir atrodo tikrai neviliojančiai. Jas varstant garsiai girgžda ir, atrodo, tuoj nukris.
Įėjus vidun pirmiausia į nosį trenkia nemalonus prakaito ir purvinų skarmalų tvaikas. Prie pat įėjimo pilna bet kaip sumestų batų. Pro šią smarvę nešančią krūvą norisi praeiti kuo greičiau. Perėjus trumpą koridoriuką patenkama į didžiausią namo kambarį. Prie sienos stovi trys lovos, kuriose pasikeisdami miega O'Connor šeimos vaikai. Lovoje prie sienos visada miega Brett: kam nors pabandžius užimti šią vietą, jis paprasčiausiai išmeta brolį ar seserį ant žemės. Lovos yra sulankstomos ir labai senos. Šalia jų mėtosi keletas suplyšusių miegmaišių, kuriuose miega likę vaikai. Dienai niekas nesivargina miegmaišių sutvarkyti. Prie lovų ir miegmaišių stovi dideli sudusę maišai su O'Connor šeimos vaikų drabužiais ir kitais daiktais.
Kitame kambario gale yra palyginus neblogas stalas su keletu kėdžių aplink. Dalis kėdžių visiškai sulūžusios, tačiau vis tiek užima garbingą vietą prie stalo. Netoli jo yra židinys, kuris yra vienintelis šilumos šaltinis. Taip pat stovi senas šaldytuvas, kuris dažniausiai yra visiškai tuščias. Šalia šaldytuvo - sena skalbimo mašina, ko gero, neveikianti jau daugybę metų. Kampe primesta daugybė žvakių, kurios dažniausiai yra šviesos šaltinis, mat už neapmokamą sąskaita dažnai atjungiama elektra.
Priešingoje pusėje nuo koridoriaus, vedančio į lauką, yra dar vienos apkiužusios durys, vedančios į O'Connor šeimos tėvų kambarį. Jis atrodo šiek tiek geriau, dėl to tėvai neleidžia vaikams eiti vidun, jiems išėjus ant durų yra pakabinama spyna. Kambaryje stovi nebloga dvigulė lova, rašomasis stalas ir netgi spinta. Be to, tame kambaryje nesmirda.
Netoli šio kambario yra sukiužę laiptai, kuriais lipant baisu nugriūti. Antrame aukšte yra O'Connor tėvo dirbtuvės, tad ten pilna įvairių medžiagų, įrankių ir dulkių. Ten daugiau nieko nerasi, tad geriau nė nelipti, nes viskas sumesta labai netvarkingai, ir dėl to yra lengva už ko nors užkliūti.
Šalia laiptų yra dar vienos nedidelės ir aptriušusios durys, slepiančios nedidelį vonios kambarį. Jame yra tualetas ir dušas, abu seni, tačiau netikėtai tvarkingi. Spintelė užgrūsta neaiškaus senumo muilų ir kitų priemonių, visame nedideliame kambarėlyje iškabinėti seni ir sudusę rankšluosčiai.
Už namo yra nedidelis apžėlęs daržas. Ten turėtų augti daržovės, tačiau ponia O'Connor nemoka rūpintis augalais, tad geriausiai želia piktžolės.
Namas yra apsuptas medžių, tad nežinant, kad jis ten yra, galima ir nepastebėti. Jokio kiemo nėra. Artimiausi kaimynai už gerų poros šimtų metrų.
-
Athena sėdėjo ant vienos iš kambaryje esančių lovų. Namuose apart jos ir Breto nieko nebuvo. Iš tiesų, buvo keista, kad brolis liko namuose. O'Connor labai norėjo likti viena namuose bent šiandien. Per atostogas ji taip pavargo nuo savo šeimos.. Nuo kovų dėl maisto ar dėl lovos. Hogvartse jai nereikėjo kautis dėl lovos, ji turėjo savąją. O ir maistas buvo labai skanus... Čia ji retokai gaudavo pavalgyti, tad kartais netgi blogai jausdavosi. Skrandis buvo įpratęs prie maisto tam tikromis valandomis, nors ji ir stengėsi nevalgyti daug.
Mergaitės rankose puikavosi knyga. Ji skaitė kerėjimo vadovėlį, kadangi šis mokslai jai atrodė labai įdomus. Plius jis galėjo padėti jai apsiginti nuo rudaplaukio esančio namuose su ja. Nors gal apsigynimas nuo juodosios magijos labiau padėtų?Bet greičiausiai gynybai nuo brolio reiktų atskiros pamokos: Apsiginkime nuo Breto brolių ir sesių pagalvojo smaragdinių akių savininkė ativersdama kitą puslapį ir pasivarkydama savo plaukus.
-
Buvo dar pakankamai ankstyvas rytas, tačiau Bretas jau buvo piktas. Pažiūrėk, kad Athenai nieko nenutiktų. Pasirūpink, kad nepradėtų naudoti magijos aidėjo galvoje. Ak, ir vėl jam reikia daryti tokias nesąmones! Visa šeima kažkur išėjo, o jis, Bretas, turi likti namuose ir prižiūrėti, kad ta mažvaikė ko neprisidirbtų! Ta, kuri ištisus mokslo metus turėjo galimybę gyventi Hogvartse, kurį jis matė vos keturis mėnesius! Ir, aišku, per tą laiką priprato gausiai valgyti, tad po penkių minučių jau būtinai išgirs: "Bretai, aš noriu valgyti." Neturi jis ką pasiūlyti! Maisto namuose nėra! Ir kas turės tai aiškinti mažam nuskriaustam vaikui? Savaime suprantama, ne kas kitas, o jis, geidžiamiausias Britanijos
bomžas jaunikis!
Nutaręs, kad reikės gerai pamokyti motiną, vos tik ji teiksis parsivilkti namo, vyrukas sėdėjo prie stalo. Šaldytuvas buvo visiškai tuščias, o jis burnoje nieko neturėjo jau porą dienų. Prakeikta vasara, o jie net neturi kokios nors uogos?! Ir ką ta motina veikia? Jeigu teiktųsi prižiūrėti tą žemės lopinėlį, vaikai galėtų bent ką nors užkąsti!
Na nieko. Sėdėdama namuose šita tikrai turės atidirbti patenkintas nutarė Bretas žvilgtelėdamas į sesutę. Jeigu jau visus metus gali gausiai prisikimšti pilvą, dabar tegul pasirūpina, kad ir kiti turėtų maisto. Skaitys ji čia dar, matote! Tai jau ne, šito tikrai nebus. Vyrukas įsiutęs prisiartino prie sesutės ir staigiu judesiu išplėšė knygą jai iš rankos.
- Na jau ne. Netinginiausi man čia. Dabar pat keliauji į daržą ir išravi visas piktžoles. Manai, šiaip sau čia sėdėsi visą vasarą? Tik jau ne po to, kai tau išleidome krūvą pinigų!
Rudaplaukis trūktelėjo sesutės ranką taip pastatydamas ją ant kojų ir stipriai pastūmė durų link. Kiek galima tuos nelemtus mažvaikius mokyti mandagumo?! Daugiau nieko nesakė, bet akys degė neapykanta. Jeigu Athena turi bent kiek proto, ji tikrai turėtų išsigąsti.
-
Ramuma greitai baigėsi. Greitai Brett priėjo prie mergaitės ir atėmė iš jos knygą.
- Atsargiai, - ištarė mergaitė suskrimsdama. Jai juk reikėjo saugoti savo knygas, jos buvo brangios ir už jas teko pakloti tikrai nemažai pinigų... Juk tai būtų tiesiog pinigų švaistymas ir netgi tėvų negerbimas. Rudaplaukė tiesiog buvo pasibaisėjusi. Nejaugi brolis nesupranta? Nejaugi jis nesupranta, kad jei suplėšys knygas vėl reikės jas pirkti? Nejaugi jis toks kvailas? Pats širsta dėl to, kad neturi pinigų, o vėliau plėšo knygas. Brangias knygas.
- Bet aš nemoku tvarkyti sodo, - pasakė mergaitė kiek nedrąsiai. Matė brolio pyktį, bet jau buvo kiek drąsesnė pro laiko praleisto Hogvartse. Dabar ji jau mokėjo apsiginti. Deja, muštis dar nemokėjo, bet ties tuo padirbės šiais metais. Ji ras kažką su kuo galės muštis, kad vėliau galėtų apsiginti nuo savo žudančio brolio.
- O beje su kuo man viską reiktų daryti? - paklausė. Nusprendė, kad galbūt čia pravers herbologijos žinios. Juk greičiausiai žiobariškais augalais reikia rūpintis taip pat kaip ir magiškais ar ne?
Jai reikėjo susižinoti su kokiomis priemonėmis ji dirbs, kadangi kitaip jai teks naudoti savo pirštines apie kurias jos šeima nežinojo.
-
Ak, tai jis dar turi būti ir atsargus?! Sėdėk namie su kažkokia mažvaike, ją prižiūrėk ir dar elkis atsargiai?! Ne, šitaip gyvenimas neveikia. O jeigu Athena mano kitaip, tik įrodo, kad yra visiškai kvaila! Tarsi jam rūpi kažkokios knygšės! Užtenka to, kad sutiko pasilikti namuose, kai mielai susitiktų su kokia nors žavia panele. Kodėl jis turi švaistyti savo laiką, kai miestas pilnas turisčių, tik ir ieškančių nuotykių?! Tėvams visai varžteliai atsisuko.
- Nemoki? - tyliai perklausė vyrukas, o netrukus pakartojo gal keturis kartus garsiau: - NEMOKI?!
Kam iš viso ta mažė reikalinga?! Ką ji veikė tame Hogvartse, jeigu negali net išravėti prakeiktų žolių?! Argi ten nemoko, kaip prižiūrėti visokias stebuklingas nesąmones?! Tegul dabar įrodo, kad krūva pinigų buvo išmesti ne veltui! Jeigu jis būtų turėjęs galimybę mokytis magijos, tikrai surastų, kaip ją panaudoti! O šita tai tik kemša maistą ir nenuveikia nieko naudingo šeimai!
- Kaip suprasti "su kuo"? - nuoširdžiai nesuprato vyrukas, dėl to klausimas buvo ištartas visiškai ramiu tonu. Čiupo Atheną už rankos ir nužygiavo iki namo durų. Jas atidarydamas vos nenulaužė, bet kol kas vargšės durys dar išgyveno. Ar ilgai, neaišku, ypač kai Bretui teko leisti laiką namuose.
Nutempęs sesutę iki apžėlusio daržo stipriai pastūmė ją mintyse melsdamas visų įmanomų dievų, kad ji nusidrėbtų ir skaudžiai užsigautų. Kiek galima su ta mažvaike terliotis?! Gal dar ją ir aprengti reikia? Pavalgydinti? Žiūrėk, dar ir asmeniniu tarnu tuoj taps! Šiaip ar taip, jis turėtų būti lygiateisis šeimos narys! Kodėl amžinai tenka dirbti visus juodžiausius darbus? Bet daugiau taip nebus.
Bretas atsisėdo ant žemės netoli daržo ir atidžiai stebėjo sesutę. Tegul ji tik pabando išsisukti nuo darbo! Tada susipažins ne tik su kumščio, bet ir pėdos stiprumu. Vyruko veidą nušvietė firminė "žavioji" šypsena.
-
Athena iš tiesų nesuprato kodėl brolis liko su ja. Juk ji jau pakankamai suaugusi, kad pasirūpinti savimi pati. Plius ir pats Brett nenorėjo likti su ja. Nebent jis jautė didelį malonumą būdamas su ja ir skriausdamas ją. Tai turbūt buvo pati mėgstamiausia jo veikla visame pasaulyje. Juk gyvenime negalima nieko kito veikti, tik skriausti Atheną.
- Bet aš pasistengsiu, - sumurmėjo išsigandusi. Čia negalėjo naudoti magijos, kad apsigintų nuo brolio. Juk tada ją išmestų iš Hogvartso, o mergaitė negalėjo to leisti. Ji negalėjo būti išmesta iš Hogvartso. Tada jai tektų visada būti su šeima, neturėti skanaus maisto ir patogios lovos... Savos lovos su sava patalyne ir panašiais dalykais. Tai buvo tragiškai nuostabus dalykas. Skaniai kvepianti patalynė ir toks skanus maistas. Viskas taip magiška ir nuostabu, priešingai negu yra šiuose namuose. Apskritai užaugusi O'Connor galvojo pabėgti nuo savo šeimos į kokią nors Italiją ar Graikiją. Ten jos niekas nerastų ir ji ramiai galėtų gyventi nieko iš šeimos netrukdoma. Ten Bretas jos nemuštų, ten niekas jai netrukdytų skaityti knygų ir mokytis magijos. Greičiausiai kitose šeimose nebuvo taip kaip jos šeimoje/
- Na, man reiktų pirštinių ar kauptukų, - sumurmėjo, bet rudaplaukis jau buvo išstūmęs seserį pro duris. Smaragdinių akių savininkė atsiduso ir suklupo kai brolis ją nustūmė. Kiek pasitvarkiusi plaukus mergaitė atsiklaupė ir pradėjo rauti žoles.
-
Nustok čia stengtis ir pagaliau pradėk dirbti! vėl siuto Bretas. Kiek ta mažė gali pliurpti?! Tai jai reikia to, tai jai reikia ano, tai vėl kažkas negerai! O viską tvarkyti ne kam kitam, o dailiausiam šeimos atstovui! Pasirūpinti sesute, neleisti jai naudoti magijos! O kas, po velnių, duos jam bent ką nors pavalgyti?! Kaip sėdėdamas namuose užsidirbs bent keletą apspurusių svarų?! Akivaizdu, kad tiek motina, tiek tėvas žalingą įprotį galvoti iš viso metė!
- Ko tau dar reikia?! - suurzgė Bretas pačiupęs sesutę už pakarpos. Kauptukai? Pirštinės? Ir iš kur šita išlepusi mergiotė prisigalvoja tokių nesąmonių?! Pats laikas ir jai išsitepti tas švelnias rankeles! Jai nusivertus į apžėlusį daržą vyruko veide sušvito "žavioji" šypsena. Na nieko, dabar jau mažė padirbės!
Kurį laiką Bretas stovėjo atsišliejęs į namo sieną. Atrodė, kad ji tuoj sugrius, tačiau tai rudaplaukiui nerūpėjo. Jeigu taip nutiktų, atsirastų priežastis greičiau nešdintis iš šitų kvailų "namų". Lūpose vėl atsiradus šypsenai vyrukas tarsi prisiminė besidarbuojančią sesutę. Jo nuomone, ji dirbo per lėtai ir jau greičiau kenkė daržui nei bandė jį išravėti.
- Kokias čia nesąmones išdarinėji?! - suriko prišokęs prie mergaitės ir čiupo ją už rankos. Nesusimąstė apie tai, kad ji gali būti purvina. - Ir tu tai vadini ravėjimu?
Pačiupęs Athenai už pakarpos atsistojo ir pakėlė ją nuo žemės. Žvelgė į tą bjaurų veidelį neapykantos kupinomis akimis. Tik per ją reikia sėdėti namuose ir apsimesti, kad kažkas rūpi! Dabar tai tu man tikrai atsiimsi siuto vyrukas. Piktai numetęs ją ant žemės žengė žingsnį artyn ir trenkė antausį. Mielai būtų čia ir dabar ją sudaužęs, bet bijojo motinos priekaištų, kad "neapsaugojo vargšės mažos mergaitės!" O kas apsaugos jį? Kas pasirūpins, kad šaunus vyrukas turėtų kuo gyvenime pasidžiaugti?! Niekas!
- Dabar pat eini ir išravi tas prakeiktas žoles, nes prisiekiu - gyva rytojaus nesulauksi, - suurgzė Bretas nė akimirkai nenuleisdamas nuo Athenos akių.
-
Athena nenorėjo ravėti piktžolių. Ji norėjo skaityti ir mokytis kerėti, o ne kaip herbologijoje ravėti. Iš tiesų, dabar suprato, kad jos brolis šiek tiek panašus į jos herbologijos profesorių. Abudu liepė ravėti ir grasino. Vienas, kad užmuš, kitas, kad neišlaikysit egzaminų ir, kad išmes iš šiltnamio. Tiesa, profesoriaus ji nebijojo, kadangi kaip sklandė gandai nemokėjo kerėti.
- Ne, ne man nieko daugiau nereikia, - sumurmėjo mergaitė kai buvo pakelta į orą. Athena tyliai atsiduso. Norėjo nebijoti brolio, taip kaip nebijojo profesoriaus. Juk tada jos košmariškas gyvenimas namuose būtų daug lengvesnis arba būtų dar blogiau, kadangi tokia bebaimė ji tikrai prisišnekėtų per daug ir brolis ją užmuštų.
O'Connor be gailęsčio rovė visas žoles. Labiau atrodė, kad yra daugiau piktžolių nei sveikų augalų. Beveik viską reikėjo išrauti. Rudaplaukė pradėjo niunuoti kažkokią melodiją, bet greitai buvo nustumta nuo augalų. Ji nesuprato kodėl jos brolis taip pasielgė. Greitai jai buvo pasakyta, kad ji viską daro blogai kaip ir įprastai. Smaragdinių akių savininkė atsiduso ir žvelgė į brolio akis. Jos tiesiog degė pykčiu. O'Connor atžala suprato, kad viskas tikrai gerai nesibaigs. Vos po kelių akimirkų klastuolė buvo numesta ant žemės. Mergaitė pradėjo tankiau kvėpuoti. Jos veido link atskrido antausis. Hogvartso mokinė susiėmė už savo skruosto. Iš jos akių pradėjo tekėti ašaros, bet ji vis tiek nusikuko ravėti. Baimės brolio pasidarė daug didesnė. O, kad galėčiau naudoti magiją pagalvojo.
- Taip, žinoma, - atskė broliui pradėdama rauti visas žoles, kurios nebuvo tinkamos valgymui.
-
Bretui labai nuoširdžiai nusibodo žiūrėti, kaip mažvaikė dirba. Kodėl jis negali praleisti šitos nuostabios vasaros dienos su kokia nors žavia panele? Ne, turi sėdėti su šita ir vaidinti, kaip ja rūpinasi! O motina kur? Tėvas? Visi kiti broliai ir seserys? Žinoma, smagiai leidžia laiką! Dabar, kai Brendanas pagaliau išsinešdino iš šitos lūšnos, vadinamos namais, Bretas buvo vyriausias. Ir atsakingiausias, ar ne? Kurgi ne! Kai jam nėra suteikiama galimybė mokytis, kodėl jis turi dėl kažko stengtis?! Kodėl turi žiūrėti, kad magijos besimokanti mažė nesusisprogdintų?! O gal ir nieko idėja? susimąstė vyrukas. Motinai pasakytų, kad... Na, ką nors sugalvotų, kad tik pagaliau būtų paliktas ramybėje!
- Ai, matau, kad vis tiek čia nieko nebus, - suurzgė rudaplaukis leidęs sesutei kurį laiką ramiai ravėti skurdų daržą. Vis dėlto buvo įsitikinęs, kad ji nededa nė menkiausių pastangų, o tai dar labiau siutino. Ką, gal nenorėsi šviežių daržovių valgyti?! Manai, kad esi šitam maistui per gera?! Kurgi ne! Galėsi ryti supuvusius pomidorus! vis labiau siuto Bretas ir čiupęs Atheną už rankos pakėlė ją nuo žemės.
- Tai dirbti taip ir neišmokai, ar ne? - neapykantos kupinomis akimis spoksodamas į mergaitę piktai paklausė ir nepaleisdamas rankos numetė ją ant žemės ir paprasčiausiai nutempė atgal į namą. Negalvojo apie tai, kad drabužiai išsiterlios. Kaip ir negalvojo apie tai, kad Athenai galbūt skauda. Jam irgi skauda žinoti, kad kiti turi galimybę mokytis magijos ar bent jau nebūti tėvų vergais! Tik jis turi būti kažkoks šeimos pastumdėlis, kurio norai ir poreikiai niekam neįdomūs! Klausdamas savęs, kodėl vis dar rūpinasi šita mažvaike Bretas atidarė duris ir stipriai įstūmė Atheną vidun. Nuoširdžiai tikėjosi, kad ji skaudžiai drėbsis ant grindų ir taip duos bent kelias akimirkas ramybės.
- Eini nusiprausti, - burbtelėjo ir grįžo prie stalo. Ar pagaliau gaus pailsėti nuo šitos nelemtos mažės?..
-
Pagaliau mergaitė suprato, kodėl piktžolių pavadinimas yra piktžolės. Jos tiesiog gadino klastuolės gyvenimą, kuris ir taip jau buvo sugadintas kaip reikalas. Šeima, kuri neturi pinigų net maistui nusipirkti, labai stipriai smurtaujantis brolis, kuris visiškai nekentė mergaitės. Tai buvo didelis krūvis besiformuojančiai jos psichologijai, kuri buvo trapi kaip porcelianinė lėkštutė. Jos jausmai taip pat buvo trapūs. Visi šitie veiksmai vėliau galėjo kaip reikalas atsiliepti mergaitei ir privesti ją prie psichologinių bėdų ateityje. Tačiau to dar nežinojo net pati mergaitė. Ji jautėsi liūdna dėl brolio veiksmų. Nejaugi jis tikrai jos taip nemyli? Užsimąsčiusi netgi sulėtino savo ravėjimo darbą.
- Aš išmokau dirbti, aš tikrai labai stengiuosi, - pasakė rudaplaukė. Jos akyse pasirodė ašarą, kuri reiškė baimę. Athena buvo pilna baimės ir pykčio savo broliui. Juk jei jis jos nekenčia kodėl ir ji negali nekęsti jo? Žinoma, muštis negalėjo, kadangi žinojo, jog atgal gaus triguba jėga jei ne penkiaguba. Brett buvo daug stipresnis ir vyresnis už ją, o ji to niekaip negalėjo pakeisti.
O'Connor atrodė, kad žodinių įžeidimų pakako, tačiau vyresnėlis ėmė tempti klastuolę žeme. Hogvartso mokinė pradėjo muistytis bandydama ištrūkti iš geležinių brolio gniaužtų, tačiau niekas nepadėjo. Rudaplaukis nepaleido mergaitės ir toliau tempė ją iki namo. Galiausiai ji it kokia šiukšlė buvo numesta ant grindų. Athane suinkštė, kadangi jai labai suskaudo ranką. Greičiausiai bus mėlynė pgalvojo mergaitė atsidusdama ir atsistodama. O'Connor apžvelgė savo drabužius. Jie visi buvo sugadinti - ištepti ir netgi vienoje vietoje įplėšti. Kai grįš į Hogvartsą ji turės paprašyti ko nors, kad sutvarkytų tuos drabužius. Pati dar nemokėjo tokių kerų.
Nenorėdama dar labiau sunervinti savo vyresniojo brolio - monstro, ilgaplaukė ėmė praustis. Žinoma pradėjo nuo veido. Iš čiaupo tekėjo ledinis vanduo netgi geliantis rankas, tačiau smaragdinių akių savininkė negalėjo skųstis - jie bent jau turėjo kažkokio vandens. Tai stebino, kadangi sąskaitos greičiausiai buvo nesumokėtos. Nebent vandenį vagiam pamąstė Athena tęsdama savo prausimą.
-
Stengiuosi stengiuosi! O valgyti tu dar ne taip stengiesi! vėl siuto Bretas, kai sesutė bandė pasiteisinti, kaip ji stengiasi dirbti. Kodėl jis nuolat turi terliotis su šita maže, kuri nesugeba nieko, tik "stengtis", o po to prisikimšti pilvą tiek, kad kitiems nelieka?! Priprato Hogvartse ryti, tad mano, kad ir namuose bus tas pats?! Tai jau ne, kiti šeimos nariai taip pat turi teisę į maistą!
Šią akimirką vyrukas nuoširdžiai nekentė jauniausios šeimos narės. Mielai būtų išmalęs jai snukį taip, kad niekas neatpažintų. O gal netgi taip, kad ir nebeatsikeltų. Vis dėlto motina įtartų ne ką kitą, o jį, Brett, tad kol kas reikėjo pakentėti. Nieko. Kai palydėsiu ją į Hogvartsą... mintyse grasino sesutei rudaplaukis.
Bretas nė nepastebėjo, kad Athenos drabužiai dabar atrodo tikrai nekaip. Jeigu ir būtų pastebėjęs, tai visiškai nebūtų svarbu. Paties atrodo ne ką geriau, o juk dar reikia sužavėti merginas! Kam šitai mažei gražūs rūbai, jeigu snukelis visai nedailus? Joks berniokas į ją nežiūrės! O štai Bretas, itin žavus jaunuolis, turi turėti kuo apsirengti. Šiaip ar taip, turistės į visiškus nevykėlius nežiūri.
Nutaręs, kad tų penkių sekundžių, kurias davė nusiprausti, turėjo pakakti, vyrukas atsisuko į sesutę. Atrodė, kad ji vis dar terliojasi su vandeniu, o tai ir vėl suerzino. Kiek galima?! Kodėl jis turi sėdėti ir laukti, kol ta mažvaikė ten išsidirbinėja?!
- Ar yra kokio maisto? - visiškai ramiu tonu pasiteiravo Bretas. Nė neketino kažko gaminti. Jeigu jau patarnauja tėvams, kurie "paprašė" pažiūrėti mažę, tegul šita kvaišelė patarnauja jam! Tingiai atsistojęs vyrukas nužingsniavo iki savo lovos ir išsidrėbė joje. Kurį laiką nieko nesakė. Mielai būtų pamiršęs, kad namuose yra dar kažkas. Vis dėlto pilvą pamažu pradedantis graužti alkis neleido pamiršti apie save.
- Iškepk kokių bulvių, - paliepė Bretas sesutei. Žodžiais "prašau" ar "ačiū" jo tonas nė nekvepėjo.
-
Mergaitė stengėsi nusiplauti visą purvą, kurį galėjo nusiplauti. Norėjo nusivilkti ir drabužius, tačiau šiuo metu neturėjo jų į ką pasikeisti. Juk negali po namus vaikščioti su mantijomis kaip Hogvartse ar ne? Tada atrodytų kaip didžiausia kvailė. Nukvakusi beprotė. Brolis tikrai ją dar stipriau sumuštų ir gal netgi lieptų daryti kažkokį dalyką, kurio rudaplaukė visai nenorėtų daryti. Kaip ir visada.
Iš tiesų, klastuolė nuoširdžiai nesuprato kodėl būtent Bretas turi ją prižiūrėti. Juk kiekvienas tikrai gali jausti įtampą sklandančią tarp jų ore kai jie bendrauja. Arba kai tiesiog žiūri vienas į kitą. Tačiau visi apsimetė to nematantys ir nesuprantantys. Visa tai buvo tiesiog nuostabu. O nuostabu buvo naudojamas kaip sarkastiškas apibūdinimas.
Deja, savo prausimosi ji baigti negalėjo. Greitai to pačio brolio buvo ištempta iš vonios. O'Connor jauniausioji atžala tyliai atsiduso, nieko nesakydama broliui. Juk jam prieštarauti ar kažką sakyti nebuvo galima. Na, jei norėjai likti sveikas ir nesužeistas rudaplaukio kumščių galios.
Išgirdusi kitus brolio paliepimus, smaragdinių akių savininkė ir karto nuėjo šaldytuvo link. Lėtai atidarė šaldytuvo duris tikėdamasi ten pamatyti kokio nors maisto, kurį galėtų atiduoti broliui, tačiau nieko nebuvo.
- Šaldytuvas tuščias, - ištarė ji baimės kupinu tonu.
-
Mažė išmoko patylėti, o tai jau buvo neblogai. Žinoma, nepakankamai, kad bent kiek praskaidrintų sugadintą vyruko nuotaiką. Tą padaryti galėtų nebent kokiais dešimčia metų už tą prakeiktą Atheną vyresnė panelė, atėjusi palaikyti kompanijos. Ir, žinoma, pačios Athenos išnykimas.
Bretas užsimerkęs drybsojo ant lovos ir, regis, visai pamiršo, kad kažko prašė sesutės. Gal netgi pamiršo ir tai, kad ji iš viso buvo namuose. Vyruko vaizduotė jau buvo iškeliavusi ten, kur su juo buvo daug žavesnės ir patrauklesnės panelės negu šita mažė. Ir ne tokios beviltiškai kvailos.
Deja, visos svajonės buvo nutrauktos pačiu žiauriausiu įmanomu būdu: Athena pasakė žodžius, pranešančius, kad maisto nėra. Alkis, deja, trauktis nė neketino, o tai reiškė, kad skubiai reikia ieškoti išeities. Rudaplaukis lėtai atmerkė akis ir kilstelėjęs galvą pažvelgė į sesutę.
- Ką tu pasakei? - suurzgė jis tyliai. Athena, ko gero, jau žinojo, kad toks tylus urzgimas parodo: Bretas yra toks įsiutęs, kad geriau tiesiog pasitraukti iš kelio. O dabar tas įsiutęs žmogus atsistojo iš lovos ir neskubėdamas nužygiavo prie mergaitės. Čiupo jai už plaukų ir atlošė galvą. Kita ranka suėmė kaklą ir pradėjo spausti. Sveikas protas kuždėjo, kad taip gali ir pasmaugti, bet įsiūtis neleido sustoti.
Vis dėlto galiausiai vyrukas paleido sesutę ir stipriai ją nustūmė nuo savęs. Vėl priėjęs čiupo už rankos ir vos girdimai sumurmėjo:
- Aš noriu valgyti. Padarai, kad būtų maisto. Kam tau ta prakeikta lazdelė, jeigu nieko nesugebi?
Vyrukas prisiminė ir pats turintis lazdelę, bet ji buvo saugiai paslėpta. Geriau jau šita nelemta mažvaikė pagaliau duotų jam ką nors praryti - kitaip išties pasigailės gimusi.
Rudaplaukis nusisuko nuo sesutės ir neskubiu žingsniu grįžo į lovą. Alkis darė sunkiai pakenčiamas, o turbūt visi šeimoje žinojo: kuo labiau nori valgyti, tuo Bretas yra piktesnis.
-
Baimė buvo nuolatinė Athenos draugė. Ji lydėjo mergaitę visur. Kiekvienas jos žingsnis buvo kupinas baimės. Baimė, baimė, baimė. Vienintelis jausmas, kurį mergina jaudavo dvidešimt keturias valandas per parą. Netgi tada kai miegodavo. Jos sapnai būdavo košmarai kupini baimės. O'Connor neprisiminė kada paskutinį kartą sapnavo normalų sapną, kuris buvo gražus ir nebaisus. Vaikišką sapną, kuriame galėjai matyti gražią pievą, svajonių gitarą ar šilumos ir meilės kupinus namus... Deja, rudaplaukės visi sapnai būdavo kupini brolio mušimų. Jos sapnai visada užsibaigdavo brolio, jos skriaudėjo, pasirodymu. Nebuvo jokio kitokio sapno. Tik tokie persmelkti baimės sapnai.
- Nėra maisto. Greičiausiai tėvai nenupirko, aš nežinau, - pasakė smaragdinių akių savininkė kiek drebančiu balsu. Šiandienai smurto dozės jai užteko. Ji norėjo tiesiog atsigulti į lovą ir niekada nebeatsikelti. Arba nuvykti į Hogvartsą ir niekados čionais nebesugrįžti... Deja, visa tai buvo tik kvailos jos svajonės, kurioms buvo nelemta išsipildyti. Vos po kelių akimirkų klastuolė buvo patempta už plaukų. Brett savo geležiniais gniaužtais suspaudė mergaitei kaklą. Jauniausioji O'Connor'ų atžala pradėjo muistytis bandydama išsilaisvinti. Nors jos pastangos ir buvo bevertės, rudaplaukis ją paleido. Laisvė netruko ilgai, kadangi ji ir vėl buvo sugriebta.
- Aš negaliu naudotis magijas už Hogvartso ribų, - vis dar sunkiai gaudydama orą ištarė Athena.
-
Ko gero, labiausiai Bretą erzinantis ir pykdantis dalykas pasaulyje buvo nusišnekantys žmonės. Pats vyrukas buvo visiškai tylus, retai kada rėkdavo ar skeryčiodavosi. Iš viso nemėgo šnekėti. Ne, daug paprasčiau buvo reikalus aiškintis kumščiais. Kaip tik dėl to norėdavosi, kad ir kiti būtų tokie patys. Kam tie žodžiai, kai viską gali paaiškinti jėga?
Vyrukas laikėsi šitos nuostatos, ir jam visai nerūpėjo tai, kad kartais turėdavo reikalų su daug smulkesne ir jaunesne savo sesute. Tai buvo visiškai nesvarbu, o štai jos nesugebėjimas patylėti pykdė. Kodėl ji negalėtų bent kartą patylėti ir tiesiog duoti užkąsti? Argi jis prašo tiek daug?! Panelytė mokosi Hogvartse, ištisus metus gali kimšti kiek nori, o dabar negali pagelbėti šeimos nariui?! Ir kas tą vaiką auklėjo?!
- Aišku, tėvai kalti, - suurzgė vyrukas, bet padarė tą pakankamai tyliai. Nebenorėjo klausytis Athenos sapaliojimų, kad ji kažko negali, kad dėl to kaltas kas nors kitas... Jam tiesiog siaubingai nusibodo laikas su šita nelemta mažvaike. Kiek galima terliotis?!
Gal vyrukas būtų nusiraminęs. Lova buvo nepatogi, bet vis buvo galima atsigulti ir apsimesti, kad mažės netoliese nėra. Deja, ji ir vėl pražiojo žabtus. Tai privertė rudaplaukį atsikelti, kas, sakykime taip, nuotaikos nepataisė. Bretas prižygiavo prie sesutės ir vėl griebė už plaukų.
- Man nerūpi, ką tu gali ir ko - ne. Noriu valgyt. Geriau pasirūpink tuo, kitaip pasigailėsi gimusi.
Vyrukas ruošėsi sugurinti sesutei nosį, bet išgirdo beldimą. Nustebęs žvilgtelėjo į langą ir pamatė ten pelėdą. Stipriai nustūmęs Atheną ir palinkėjęs jai įsirėžti į sieną prisiartino prie lango ir įleido paukštį. Skubiai sučiupo už sparno ir nusuko sprandą. Prie kojos pririštą voką nerūpestingai numetė ant stalo. Tai tegalėjo būti laiškas iš Hogvartso. Vadinasi, nieko vertas. O štai negyvą paukšti subruko Athenai į rankas ir nė kiek ne draugiškesniu tonu suurzgė:
- Iškepk.
-
Rudaplaukę slėgė namų aplinka. Ji čia jautėsi sugniuždyta ir nelaiminga. Norėjo iš bėgti kur nors toliau. Ir žinojo, kad kažkada tai padarys. Tik ne dabar. Ji nebuvo susiruošusi savo daiktų su kuriais bėgtų. Taip pat nebuvo pasiruošusi emociškai. Jai reikėjo susitaikyti su tuo, kad po pabėgimo turės glaustys gatvėje, o tai labai jau neviliojo. Čia bent jau buvo stogas virš galvos lietingomis vasaros dienomis.
O'Connor jautė brolio pyktį. Jis tiesiog sklandė ore kaip kokios nevalytos dulkės. Athena kvėpavo jo pykčiu. Vaikinas bet kada galėjo jai trenkti ar padaryti ką nors panašaus. Smaragdinių akių savininkė sunkiai atsiduso. Kodėl būtent ji turi gyventi tokiuose namuose?
Greitai monstras prisiartino prie klastuolės. Bretas čiupo ją už plaukų. Vos jam tai padarius, Athenos kvėpavimas kaip mat padažnėjo. Baimė ėmė kaustyti visą mergaitės kūną savo sunkiais pančiais. Ilgaplaukė nesimuistė, kadangi nenorėjo, jog brolis išrautų jos plaukus. Nenorėjo būti plika ir negraži.
- Gerai, - drebančiu tonu ištarė ji. Staiga pasigirdo beldimas. Jis buvo kaip išsigelbėjimas būsimai antrakursei, kadangi tik taip jos brolis paleido jos plaukus. Deja, pelėdai, kuri buvo už lango nepasisekė. Dabar klastūnyno atstovė buvo labai patenkinta, jo nebuvo jos vietoje. Vargšė pelėda buvo nebegyva.
- Gerai, - pasakė mergaitė paimdama pelėdą. Buvo šlykštu, tačiau gyvybė jai buvo svarbiau už kažkokį pasišlykštėjimą. Tiesa, eidama į virtuvę nuo stalo ji paėmė laišką, kurį atnešė pelėda, bet prie brolio jo neatplėšė.
-
Athena jo bijojo. Bretas šitą suprato jau seniai - ko gero, ji dar nežinojo, ar gaus kvietimą į Hogvartsą, bet drebėjo iš baimės pamačiusi brolį. Deja, tai nė kiek nepataisė nuotaikos. Vyrukui reikėjo, kad mažė jo ne bijotų, o pagaliau suorganizuotų kokio nors maisto. Kodėl visada viską turi padaryti jis?! Gal dar šitą mažvaikę dar ir pašerti reikia?! Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino to daryti. Na jau ne, tegul bent valgyti paduoda! Ir iš kur tokia kvaila mergiotė iš viso atsirado? O dar, matote, turi galimybę mokytis magijos...
Gerai buvo bent tai, kad ta nelemta mažvaikė nesugalvojo ginčytis dėl pelėdos - tokioms nesąmonėms Bretas paprasčiausiai neturėjo jėgų. Jau seniai norėjo valgyti, o Athena vis dar nesiteikė nieko pagaminti. Pro akis nepraslydo, kad mergiotė paėmė nelemtą laišką. O kam jis jai?! Tikisi, kad burtininkai vasarą rašinėja? Na, jeigu ir taip, daugiau tai nepasikartos! Jeigu reikės, Bretas nusuks sprandą kiekvienai atskridusiai pelėdai. Nė neketino taip paprastai pasiduoti. O dabar... Norėjo valgyti. Deja, maisto ir toliau nebuvo. Reikėjo parodyti mažei, kad jis ilgai nelauks. Priėjęs prie sesutės skaudžiai suspaudė ranką.
- Geriau pasiskubink, - suurzgė žvilgsniu parodydamas į negyvą paukštį. Jo nuomone, Athena jau seniai turėjo būti jį nupešusi ir uždėjusi kepti. Bet kur ten! Akivaizdu, kad prie trijų patiekalų per dieną pripratusi mergiotė išpuiko ir išlepo. - Aš tavęs nemaitinsiu.
Paleidęs ranką vyrukas trenkė sesutei į nosį. Gal bent dabar ji pajus skausmą ir supras, ką reiškia, kai esi išties alkanas?! Neturėdamas kur dėtis Bretas nužvelgė nuskurusius namus ir dar labiau supyko. Jam be galo nusibodo trintis su šita mažvaike.
- Jeigu po dešimties minučių nebus valgyti, nužudysiu, - pagrasino vyrukas ir vėl nustūmęs nuo savęs sesutę grįžo ant lovos.
-
Athena pradėjo pešti pelėdą. Tai nebuvo malonus darbas, jai buvo labai gaila gyvūnėlio. Nužudytas. Ji nežinojo kiek ši pelėda buvo nugyvenusi gyvenimo, bet jai tikrai buvo jos gaila. Tiesa, buvo smagiau, kad pelėdos vietoje nebuvo Athenos galvos. Ji išliko gyva ir tai jai buvo tikrai svarbu. Bent jau kol kas mirti Klastūnyno koledžo atstovė nenorėjo. Norėjo pagyventi nuostabiame Hogvartse. Jau dabar beprotiškai ilgėjosi savo kampelio Hogvartse.
Kai brolis atėjo, pusė plunksnų jau buvo nupešta. Rudaplaukė sudrebėjo. Jos baimė pildė visą kūną. Mintys ištuštėjo, liko tik baimės jausmas. Ir mintys kaip brolis nužudys mergaitę. Realiai, jis turėjo tiek variantų kaip galėtų nužudyti Atheną, kad vien nuo pasirinkimų kiekio mergaitė drebėjo.
Vos po kelių akimirkų klastuolė sulaukė skaudaus smūgio į nosį. Iš jos akių pasipylė ašaros, o iš nosies pasipylė kraujas.Tikiuosi nelūžo verkdama pagalvojo mergaitė. Jai reikėjo pasinaudoti kerais, kad galėtų pagydyti savo nosį, tačiau kerų naudojimas už Hogvartso ribų buvo draudžiamas iki tam tikro amžiaus. Gaila. Dabar to draudimo pakeitimas tikrai būtų padėjęs(ne tik dėl nosies gydymo, bet ir dėl gynybos).
Išgirdusi kitus brolio žodžius tik linktelėjo. Iš tiesų jauniausioji O'Connor atžala net bijojo prasižioti, kadangi nežinojo kada gali sulaukti smūgio už ne tokius žodžius, tad su ašaromis akyse ir krauju nosyje baigė pešti pelėdą, bei pradėjo ją kepti.
-
Athenos drebulys nepraslydo Bretui pro akis, bet, deja, visiškai nenuramino, greičiau jau priešingai. Šita mažė jo dar ir bijo?! Tegul tiesiog duoda pavalgyti, tada nebus ko bijoti! Bretas nežinojo, kad jauniausia šeimos atžala yra visiškai buka. Nuoširdžiai vylėsi, kad ji turi bent šiek tiek smegenėlių. Deja, kuo toliau, tuo buvo akivaizdžiau, kad taip manydamas klydo. Tai nuotaikos visiškai nepataisė, o kraujas ir ašaros viską tik dar labiau sugadino. Vis dėlto šį kartą pavyko susivaldyti neuždaužius mergaitės. Ko gero, taip buvo tik dėl to, kad netrukus į šitą lūšną netrukus grįš motina, kuriai būtinai parūps, kas nutiko Athenai. O štai jeigu kas nors sudaužytų jį, Bretą, visiems būtų nusispjaut! Argi taip sąžininga?! Kodėl simpatiškiausias šeimos atstovas turi nuolat kentėti?! Tai buvo visiškas absurdas, tad vyrukas tiesiog gulėjo ant lovos ir stengėsi apie nieką negalvoti. Labiausiai apie tai, kad vis labiau nori valgyti.
Po kelių minučių nutarė, kad duotas laikas jau praėjo. Visiškai nedomino, kiek minučių iš tiesų praėjo. Jau Athena dar neiškepė mėsos, labai pasigailės. Bretas nepatingės ir išsikeps ją pačią!
Atmerkęs akis bandė užuosti kepamos mėsos kvapą, bet nepavyko to padaryti. Ar taip buvo dėl to, kad namuose smirdėjo neskalbtais drabužiais, ar dėl to, kad mažė dar nepradėjo kepti, nebuvo aišku. Vis dėlto viena buvo daugiau nei akivaizdu: rudaplaukis ir vėl įsiuto. Atsikėlė iš lovos ir sparčiu žingsniu priėjo prie sesutės. Apsivijęs kaklą kurį laiką ją smaugė, bet galiausiai vis tik paleido ir nustūmė toliau nuo savęs.
- Geriau duodi valgyti, kol pati neatsidūrei keptuvėje, - negarsiai, bet be galo piktai suurzgė vyrukas nė nežiūrėdamas, ar mergaitė nenukrito ir nenusidaužė galvos. Tai jam visiškai nerūpėjo. Svarbu buvo tik pagaliau pavalgyti.
- Ir kas tame prakeiktame laiške? - prisiminęs pridūrė. Popieriaus ar pergamento, žinoma, nevalgysi, bet vis būtų daugiau naudos nei iš laiško, kurį tikriausiai parašė kas nors iš Hogvartso.
-
Mergaitė drebančiomis rankomis vis pavartydavo pelėdą, kad ši nesudegtų. Kadangi kepė pelėdą, jai pagaliau atsirado laiko atplėšti ir pasiskaityti laišką. Rudaplaukė nedrąsiai atplėšė laišką ir pradėjo jį skaityti. Greitai jos truputėlį pagerėjusi nuotaika subjuro. Pasirodo čia buvo sąrašas daiktų, kurių reikės kitais metais besimokant Hogvartse. Oh, velnias pagalvojo mergaitė kaip reikiant susinervinusi. Ji paslėpė laišką savo kišenėje, kad nerastų kažkas iš šeimos. Nenorėjo, kad vėliau ant jos visi O'Connor'ai pyktų dėl to, kad dėl mergaitės prekių, kurį laiką turės dar labiau susiveržti diržus. Nors realiai diržų jau nebebuvo kur veržti, kadangi šių ši šeima netgi neturėjo.
Vos po kelių akimirkų, kai Athena baigė skaityti laišką, į virtuvė įėjo brolis. Jo rankos vos ne iš karto atsirado ant mergaitės kaklo. Tiesa, šį kartą jis pasigailėjo ir nesmaugė, o tik tai pagąsdino. Jis labai mėgo gąsdinti mergaitę. Rudaplaukei tai atrodė it keistas brolio pomėgis.
Išgirdusi žodžius apie jos kepimą, klastuolė susiraukė. Žinojo, kad to brolis tikrai nepadarys. Ar ne?
- Pelėda jau baigė kepti, - pasakė smaragdinių akių savininkė ištraukdama nusitrynusią lėkštę. Įrankių nebuvo, kadangi jie greičiausiai buvo paslėpti arba parduoti.
Iš keptuvės, Athena visą pelėdą sudėjo broliui į lėkštę. Tegul paspringsta pagalvojo klastuolė. Išgirdusi kitą klausimą ir vėl išsigando.
- Ten nieko svarbaus nerašo. Tiesiog priminimas apie Hogvartsą ir keli dalykai apie kitus mokslo metus, - dalinę tiesą pasakė jauniausioji O'Connor atžala.
-
Atrodė, kad jeigu artimiausiu metu šita mažvaikė neduos ko nors užkąsti, Bretas išties nepabijos papjauti ją pačią ir pagaliau prisikimšti pilvą. Nuo tokios minties, tiesą sakant, pykino, tačiau pyktis viduje ėmė virtų. Kiek galima badauti?! Šita ir kiti mažiai, turintys galimybę mokytis magijos, amžinai turi teisę tris kartus per dieną pavalgyti! O štai jis, Bretas, kuris yra žaviausias šeimos atstovas, kartais negauna nieko praryti ištisas tris dienas! Tai buvo siaubingai nesąžininga, kas paprasčiausiai siutino. Rudaplaukis jau norėjo vėl griebti sesutei už gerklės, kai ji pagaliau teikėsi pranešti, kad jau galima valgyti. Bretas su tam tikru palengvėjimu atsiduso ir godžiai žvelgė į lėkštėje atsidūrusį ne itin skaniai atrodantį mėsos gabalą. Nepatenkintas, kad mažė nesiteikė paduoti šakutės ir peilio atsikando ir su pasišlykštėjimu tuojau pat išspjovė mėsą atgal į lėkštę.
- Tu apie druską esi girdėjusi? - suurzgė jis pakėlęs neapykantos kupinas akis į Atheną. Pridirba čia kažkokių nesąmonių, o jam tenka valgyti?! Vis dėlto mėsa buvo iškepusi, tad vyrukas prisivertė paragauti dar kartą. Žinoma, ir toliau buvo šlykštu, tačiau alkis darė savo - nenoromis pradėjo kimšti mėsą. Nė neketino siūlyti jos sesutei - šiaip ar taip, vos po poros mėnesių ji vėl galės nuolatos valgyti. Vadinasi, dabar gali ir pabadauti. Nuo tik geriau - gal supras nesanti pati svarbiausia pasaulyje. Šioje Žemėje buvo daug žmonių, alkanesnių už Atheną O'Connor. Vienas iš jų buvo Brett, dabar ne itin noriai taršantis mėsą.
- Ak, tai vėl ten važiuosi, - neslėpdamas pykčio sumurmėjo vyrukas. Vis dar griežė dantį ant tėvo, kad pats niekada negalėjo pabaigti tos mokyklos. Vis dėlto matyti sesutę, kuri visai netrukus ir toliau mokysis magijos meno, buvo dar pikčiau. - O kam tau tai?
Atsistojęs nuo stalo paliko didžiąją dalį nelabai skanios mėsos ir priėjo prie sesutės. Sugniaužė jos ranką ir pradėjo stipriai spausti. Nekreipė dėmesio, kad jai, ko gero, gerokai skauda.
- Kam tau ta magija? - pakartojo jis.
-
Athena stebėjo kaip brolis dorojo pelėdą. Jai vis dar buvo gaila tokio nekalto paukštuko. Iš tiesų, O'Connor pavardės nešiotoja kaip reikiant susimąstė. Ar Brett galėtų valgyti žmogieną? Na, kad ir pavyzdžiui ją? Juk kiek rudaplaukė buvo girdėjusi, žmogaus mėsa skyrėsi nuo gyvūnų mėsos ar paukštienos, tačiau brolis, juk valgė nekaltą pelėdą. Atrodė, kad jam tiesiog nerūpi ką jis valgo. Jis tiesiog galėjo valgyti bet ką kaip koks monstras. Dar labiau juo nusivyliau pagalvojo klastuolė. Jos akyse brolis buvo tik tais monstras, kuris yra tikrai labai nenormalus.
- Atsiprašau, negalvojau, kad turim druskos, - jauniausioji O'Connor atžala pasakė nuleisdama savo akis į žemę. Baimė kaip ir dažniausiai kalbant su broliu sukaustė jos menką kūnelį. Ji jautėsi kaip mažas stirniukas, kuris laukė medžiotojo nusprendžio - leis gyventi ar ne. Su broliu ir jos gyvenimu iš tiesų buvo labai panašiai, tačiau kartais mergaitė nenorėjo to pripažinti. Ji juk laisva. Jos gyvenimas nepriklauso nuo brolio. Galbūt... Tas žodelis galbūt ir sudarė visą priklausomybę. Hogvartso mokinė tyliai atsiduso ir greitai išgirdo brolio klausimą. O velnias. Kam jai reikėjo nors kiek prasižioti apie laiško turinį. Rudaplaukė jautėsi kaip kokia kvailė. Ji tikrai nebuvo savimi patenkinta, tačiau reikėjo toliau bendrauti su broliu, jei ji norėjo išsaugoti save nuo stipresnių sužeidimų.
O'Connor sukando savo dantis, kai jos ranka buvo paimta į brolio geležinius gniaužtus. Ji bandė išsilaisvinti, net žinodama, kad nepavyks.
- Tam, kad galėčiau apsiginti nuo, - mergaitė užtilo. Vos nepasakė, kad tam, jog galėtų apsiginti nuo brolio.
-
Ar Breto prakeiktas reikalas, kad namuose galbūt nėra druskos?! Kodėl negalima bent jau normaliai pavalgyti?! Amžinai kentėti tenka jam! Tai buvo taip siaubingai nesąžininga, kad norėjosi čia ir dabar išlieti įsiūtį ant Athenos. Deja, turėjo užtekti stipriai trenkti į stalą. Smūgis buvo toks stiprus, kad viena koja keistai pasisuko, o stalas palinko. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad stalas netrukus subyrės. Apie naują nėra ko ir svajoti, bet šita juk mokosi magijos mokykloje! Tegul pagaliau padaro ką nors naudingo ir sutaiso prakeiktą stalą!
- Mokaisi magijos, o nesugebi net gauti druskos? - negarsiai suurzgė vyrukas, bet suprato, kad daugiau nepraris nė kąsnio. Maistas nebuvo skanus. Kodėl jis turi valgyti tokias nesąmones?! Visa šeima dabar tikriausiai puotauja, šita prakeikta mažė tuoj grįš į mokyklą, kur gaus tris kartus per dieną pavalgyti, o štai jis, Bretas, turi kęsti nuolatinį alkį!
Athenos bandymas ištrūkti visiškai nepataisė nuotaikos. Priešingai - jis dar labiau įsiutino. Dar stipriau suspaudęs rankelę kita plaštaka trenkė sesutei antausį. Pačiupęs už pakarpos pakėlė nuo žemės ir beveik suglaudė nosis. Vyruko akys degė neapykanta. Kurį laiką Bretas nieko nesakė, galiausiai nušveitė menką kūnelį ant žemės, stalo link. Vylėsi, kad Athena atsitrenks į tą daiktą, ir jie abu sėkmingai perlūš pusiau. Buvo toks įtūžęs, kad, atrodė, tuoj nesusivaldys bei čia ir dabar mergaitę nužudys. Dabar negalvojo apie tai, ką pasakytų motina. Paprasčiausiai nenorėjo Athenos matyti.
- Nuo ko apsigintum? - suurzgė vyrukas tikėdamasis, kad ištarti žodžiai bent šiek tiek sumažins įtūžį. Deja, tai paveikė priešingai. Priėjęs prie pelėdos likučių čiupo juos ir paleido tiesiai sesutei į galvą. Jeigu apsivems, tada bent jau atsiras "logiška" priežastis ją sudaužyti.
-
Rudaplaukė su baime stebėjo savo brolio baisųjį elgesį. Staiga, stalas buvo sudrebintas smarkia galia. O'Connor pavardės nešiotoja sunkiai nurijo savo seiles. Brolis greičiausiai sulaužė stalą... O šeima žinoma pinigų neturėjo, tad teks valgyti prie sulūžusio stalo, kuris greičiausiai taps nebetinkamu naudotis. Ir šeimos nariai juo vis tiek naudosis, nes yra per daug neturtingi, kad kaip normalūs žmonės kažkaip rimtai nukentėjus, pavyzdžiui sulūžus, nusipirktų naują daiktą. Bet ne O'Connor šeima turėjo ir toliau naudotis sugadinta nesąmone. Iš tiesų, Athenai tai labai nepatiko. Beveik taip pat kaip jai nepatiko ir jos brolis.
- Magija negali sutvarkyti visų problemų. Plius man negalima burti už mokyklos ribų, - tyliai pasakė mergaitė nuleisdama savo galvą. Jos žvilgsnis pradėjo tyrinėti nešvarias namų grindis, kurios nebuvo plautos jau seniai. Juk visi tingėjo, tad tai bus nauja pareiga užkrauta rudaplaukei. Žinoma, Athena privalo būti atpirkimo ožiu. Niekas be jos negali pasitvarkyti ar pabūti brolio bokso kriauše. Visi visada turi skriausti vargšę klastuolę. Aš pabėgsiu pagalvojo mergaitė visai nekaltai. Ji nemanė, kad gali sudaryti rimtą planą iš šios minties, bet ji žinojo, kad pabandys tai padaryti, tačiau nežinojo kada. Juk tam reikia daug drąsos ir tinkamos akimirkos. Smaragdinių akių savininkė žinoma, kad tą akimirką kai reikės tikrai pajaus.
Po kelių akimirkų ant Athenos skruosto atsirado brolio delno žymė. O'Connor pavardės nešiotoja sukando savo dantis. Nenorėjo dabar apsiverkti, kad ir kaip jai beskaudėjo. Žinoma, ji žinojo, kad ant skruosto liks dėmė, bet verkti tiesiog negalėjo. Nors greitai sumąstė, kad galbūt verkimas būtų padėjęs nebūti pakeltai į orą už pakarpos.
- Nuo to, nuo ko man reikia apsiginti, - sumurmėjo rudų plaukų savininkė užmerkdama savo akis ir nurydama visas akyse susikaupusias ašaras. Kentėti jai buvo velniškai sunku, tačiau ji stengėsi ir tikėjosi, kad brolis to nepastebės.
-
Bretas niekaip negalėjo suprasti, kodėl mažvaikiai taip mėgsta teisintis. Bent darytų tą logiškai! Bet ne, Athena ir vėl skiedė kažkokias nesąmones. Daugiau nei akivaizdu, kad tiesiog nenori, kad brolis skaniai pavalgytų! Ir kas tą mergiotę auklėjo?! Tik jau ne tie patys tėvai, kurie rūpinosi, kad Bretas išaugtų itin žavus ir simpatiškas vaikinukas. Ak, kad taip galėtų gerai sugurinti jai nosį. Gal bent tada pradėtų jausti kokią nors pagarbą vyresniam alkanam broliui?!
- Nerūpi man, ko tu negali, - tyliai ir beveik draugiškai suurzgė vyrukas. Valdėsi, kad nepradėtų daužyti mergaitės galvos į sieną. Juodai jos nekentė - o kartu nekentė ir motinos, kuri buvo vienintelė priežastis, kodėl Athena vis dar buvo gyva.
AAAAAAAAAAAAAAAAAAA mintyse užklykė rudaplaukis, kai sesutė vėl pradėjo kažką sapalioti. Kodėl ji negali bent jau normaliai atsakyti į klausimą?! Nusibodo jam klausytis tų absurdiškų nesąmonių! Tegul kiti aiškinasi su šita mažvaike! Jis, Bretas nueis į miestą, ten susiras kokią nors panelę, kuri bent šiek tiek pataisys visiškai subjurusią nuotaiką. Ir viskas tik per tą nelemtą mažvaikę! Kodėl ji bent akimirką negali būti normali?!
Nušveitęs sesutę žemyn vyrukas sparčiais žingsniais nuėjo prie lovos. Tikėjosi ten rasiantis geriausius drabužius, tačiau jų ten nebuvo. Tai, žinoma, vėl įsiutino. Neapykanta degančiomis akimis atsisuko į sesutę, bet suprato, kad ji yra pernelyg beviltiška. Net ir negyvai ją sudaužęs nepasijustų geriau. Panašu, kad merginas vilioti teks vilkint šitais marškinėliais. Na, bent jau kraujo pėdsakų nesimatė, o tai jau buvo nemažas pasiekimas.
- Niekur neini iš namų, - suurzgė vyrukas ir daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio priėjo prie durų. Iš pykčio drebančiomis rankomis vos sugebėjo jas atidaryti, o išėjęs į lauką trenkė taip, kad išdužo langas.
-
Mergaitę šitie namai varė į beprotystę. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia, tačiau negalėjo. Buvo tam per maža. Nežinojo nei kur turėtų eiti, nei ką turėtų daryti. Juk Hogvartsas tai tikrai nepriimtų jos visiems metams ar ne? Bet gal jei ji pabandytų susitarti su savo koledžo vadovu? Ne, tai buvo kvaila idėja ir Athena turėjo jos atsisakyti. Mergaitės lūpas paliko tylus atodūsis, kadangi ji tenorėjo likti viena ir saugi. O'Connor pavardės nešiotoja gailėjosi, kad buvo būtent O'Connor pavardės nešiotoja. O jei ji būtų buvusi vienturtė kaip būtų buvę smagu... Ji turėtų visą tėvų dėmesį, turėtų savo kambarį ir kiečiausius dalykėlius, kurių neturėtų kiti vaikai. Kaip jai būtų smagu...
Greitai ji buvo pažadinta iš svajonių, kadangi brolis tikrąja ta žodžio prasme ją nutėškė ant grindų. Mergaitės skruostai nuriedėjo keletas ašarų, kadangi jai labai skaudėjo ranką. O jeigu jis ją sulaužė ką man reikės daryti? su baime savęs paklausė Athena. Juk jis tikrai neveš mergaitės pas hilerę į ligoninę. Tačiau galiausiai rudaplaukė vis tik galėjo lengviau atsikvėpti. Brolis išėjo. Smaragdinių akių savininkė nedrąsiai nušliaužė prie vienos iš lovų ir atsigulė ant jos bei užsimerkė.
-
Athenai parsivežus namo kažkokį šunėką Bretas vos susilaikė jos tą pačią akimirką nepapjovęs. Tiesą sakant, papjauti norėjo abu - tiek sesutę, tiek kvailą padarą, iš kurio naudos buvo mažiau netgi nei iš tos prakeiktos mažės. Ėda, šika, o tu tik rūpinkis! Ir, aišku, ta mažė nesugebės to padaryti pati, viską turės daryti jis, Bretas! Tai siaubingai siutino, tad praėjus vos kelioms dienoms po to, kai mažė grįžo namo atostogų atsikėlė pakankamai anksti ryte, kad įgyvendintų vieną užmačią.
Išsivedęs prakeiktą šunpalaikį į lauką, kad koks žvygtelėjimas netyčia nepažadintų Athenos, staigiu judesiu trenkė jam į galvą, o netrukus dėl visa ko ir prismaugė. Paprasčiau nei paprasta. Nudyręs kailį numetė jį namų kieme ir grįžo vidun. Dabar buvo apmaudu, kad šunėkas toks mažas - argi čia bus ką valgyti?
Nepaisydamas apgailėtinai menko mėsos kiekio vyrukas supjaustė ją gabalais ir įdėjo į keptuvę. Nelabai seniai motina buvo nupirkusi naują keptuvę ir netgi aliejaus, tad puota nusimatė tiesiog puiki. Tik reikėjo pavalgyti tol, kol visi kiti dar miega. Bretas neketino dalintis maistu su to nevertais broliais ir seserimis.
Visai netrukus virtuvėje pasklido nuostabus kvapas, o mėsos čirškėjimas tiesiog glostė ausis. Bretas patenkintas šypsojosi ir nekantravo, kada gi pagaliau bus galima valgyti. Kartais vis pažvelgdavo į skarmalų krūvą, kuri iš tiesų buvo jo broliai ir seserys, tačiau nepastebėjo, kad kuris iš jų būtų atsibudęs. Tai buvo tiesiog nuostabu.
Pagaliau mėsa iškepė. Rudaplaukis sukrovė ją į apspurusią lėkštę ir atsisėdo prie sulūžusio stalo. Po to, kai praėjusią vasarą jis iš pykčio baldą sulaužė, niekas nepasirūpino įsigyti naują. O prakeiktas Brendanas, aišku, kerais sutaisyti negali! Nekantraudamas pasiėmė didžiausią gabalą ir godžiai atsikando. Na, nebuvo tai kažkoks delikatesas, tačiau peralkusiam vyrukui tiko. Bretas palaimingai atsiduso.
-
Athena parvyko namo. Ji nenorėjo to daryti, labai nenorėjo, tačiau jai teko tai padaryti. Juk ji negali visada likti Hogvartse. Niekas ten jos taip ilgai laikyti nenorės. Juk jos niekam nereikia. Tik Bellai. Jos nuostabioji šunytė, tiesa, turėjo grįžti namo kartu su ja. O'Connor pavardės savininkė negalėjo jos palikti Hogvartse, kadangi tenais ji paprasčiausiai būtų numirusi iš bado. Žinoma, tėvai ir brolis nebuvo tuo patenkinti, tačiau ką mergaitė galėjo padaryti? Juk negalėjo imti ir palikti šuniuko be namų... Taip negalima.
Šią naktį rudų plaukų savininkė miegojo tikrai nekietai. Greitai jos nosės ertmė prisipildė kepamos mėsos kvapo. Kvėpėjo aliejus ir kvėpėjo kažkokia mėsa. Mergaitė pakilo iš lovos tada kai čirškėjimas nutilo. Ji pamatė brolį valgantį prie stalo. Suraukė savo antakius, kadangi mėsos šaldytuve tikrai nebuvo... Smaragdinių akių savininkė tankiai sumirksėjo savo akytėmis ir apsižvalgė. Nebematė Bellos niekur aplink save. Klastuolė sunkiai nurijo susikaupusias seiles. Brolis valgė jos kalytę.
- Tu esi žudikas!Kvailas žudikas!Nekenčiu tavęs! - suriko mergaitė su susikaupusiomis akyse ašaromis. Ji suprato, kad dabar atėjo laikas pabėgimui. Klatūnyno koledžo atstovė greitai nubėgo prie durų, jas atvėrė ir pradėjo bėgti kuo toliau nuo šitų šlykščių namų.
-
Bretas pasigardžiuodamas kramtė kažkokį itin skanų kąsnelį. Jautėsi taip gerai, kad iš palaimos netgi užsimerkė. Galėjo Athena parsivežti daugiau maisto. Iš to mažo šunėko daug naudos nebus - vieną kartą pavalgei, ir turės užtekti.
Besimėgaudamas nelabai dažna prabanga pavalgyti mėsos geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nepastebėjo, kaip prie jo kažkas priėjo. O ir nebūtų rūpėję - jeigu kas nors būtų sugalvojęs atimti kąsnį, būtų paprasčiausiai gavęs į nosį. Deja, netrukus pasigirdęs balselis privertė atsimerkti. Neapykantą spinduliuojantis žvilgsnis įsmigo į tą, kurią matyti norėjosi mažiausiai: prakeikto šunėko (na, gal ne tokio ir prakeikto, vis dėlto mėsa buvo visai nebloga) šeimininkę. Mieląją sesutę Atheną. Jau norėjo paklausti, ko jai gali reikėti, kai mažė pati pranešė, ko čia atsibeldė. Tiksliau, pradėjo rėkti, taip tik įsiutindama vyruką. Ar buvo verta atsistoti ir pagaliau trenkti tą mergiotę į sieną? Galbūt. Bet vis dėlto Bretas prisivertė likti sėdėti vietoje ir toliau taršyti mėsą.
- Užsikišk tu pagaliau, - neištvėręs suburbėjo nė akimirkai nenustodamas kramtyti. Tai, kad Athena dingo iš namų, buvo tik geriau. Visiškai joks nuostolis. Taigi vyrukas ramiai baigė valgyti ir prisivertė išplauti keptuvę - nereikėjo, kad kas nors suuostų, kas čia atsitiko. Dėl tos pačios priežasties, deja, teks keliauti ieškoti tos mažės ir prigrasinus partempti namo. Bretas, sakykime taip, visiškai nenorėjo tuo užsiimti, tačiau reikėjo rasti Atheną anksčiau nei motina susivokė, kas čia atsitiko. Laimei, rytas buvo ankstyvas, tad buvo galima tikėtis, kad šeimos nariai kurį laiką miegos.
Keiksnodamas ir jusdamas vis kylantį įsiūtį Bretas paliko nušiurusį namą ir patraukė gatve tolyn.
-
Nusimatė blogiausios įmanomos Kalėdos. Sugalvojo Kaede grįžti "namo"! Kuo jai blogai Hogvartsas? Bent jau maitina tai tikrai skaniau, o čia ji tikriausiai iš viso negaus nė kąsnelio. Tuo labiau, kad apie tą mergiščią niekas nežinojo. Galbūt Athena ir susidūrė Hogvartse, tačiau su jauniausia sesute žavus vyrukas nebendravo. Pernelyg ji erzino, tad kam gadintis nuotaiką?
Motina kuitėsi virtuvėje, o Bretas gulėjo ant lovos. Puikiai žinojo, kad Kaede turi pasirodyti visai netrukus, tad pradėjo gerokai nervintis. Kaip pasakyti šeimai, kad staiga atsirado tavo duktė, kuriai yra vienuolika metų? Jeigu tik supras, kad ji mokosi Hogvartse, galės paskaičiuoti, kokio amžiaus buvo pats Bretas, kai ta mergiotė atsirado. O tada jau nuo milijono pamokslų niekaip neišsisuksi. Tokį supratimą palydėjo garsus atodūsis, tačiau, regis, niekam tai nerūpėjo. Gal ir gerai, kad kol kas namuose jie buvo dviese. Aiškintis su tėvu ir dvynėmis Bretas tikrai neturėjo noro. O mamytę, jeigu ką, jis tiesiog pridaužys. Nenorėjo čia matyti Kaedės, bet jeigu jau atsivelka, motina gaus elgtis mandagiai. Šiaip ar taip, tai jos pirmoji anūkė. Tai, žinoma, tik įrodė, kad antras šeimos vaikas yra žaviausias iš visų O'Connor: vaikų neturėjo nei trisdešimtmetį perkopęs Brendanas, nei nedaug už Bretą jaunesnės dvynės. Ką jau kalbėti apie visus kitus.
- Noriu valgyti, - pranešė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Pasistengė tai padaryti pakankamai garsiai, kad motina išgirstų. Ji, deja, neparodė jokio susidomėjimo, o tai įsiutino. Bretas žiebė ranka į sieną, kuri, laimei, nesubyrėjo. Nerimas dėl Kaedės atvykimo susimaišė su pykčiu bei alkio sukeltais pilvo skausmais. Taigi Bretas susiraukęs gulėjo lovoje ir degė kuo nuoširdžiausia neapykanta visam aplinkiniam pasauliui.
-
Hogvartsas Kaedei buvo tokia vieta, kur jai visko užteko, kur galėjo jaustis pasiturinčiai, kur buvo tobula vieta gyventi, tačiau ten būdama ji jautėsi taip, tarsi būtų čia įsibrovusi, tarsi ši vieta - ne jai, tarsi čia yra visiškai nepageidaujama. Kaip nusmurgęs elgeta patekęs į karališkus rūmus - čia labai gerai, norisi pasilikti, bet jauti, kad čia ne tavo vieta ir neturi teisės čia būti. Ji jautėsi ten nepageidauja, tad vos tik sužinojusi apie Kalėdų atostogas, per kurias mokiniai gali rinktis ar pasiliks pilyje, ar keliaus pas savo tėvus, Siobhána puolė entuziastingai rašyti laišką Bretui - ji nori pas jį atvykti Kalėdoms! Tas laikas, kai reikėjo laukti kol laiškas suskraidys pirmyn ir atgal, varginančiai kankino, tačiau galiausiai Kaedė, savo didžiam džiaugsmui, gavo atsakymą iš tėčio ir jis buvo teigiamas! Ir ne tik! Tame pačiame voke gulėjo ne tik ranka rašytas laiškas, bet ir traukinio bilietas Londonas - Sautendas!
Dieną, kuomet visi, atostogoms paliekantys Hogvartsą, nešini didžiausiais lagaminais, pilnais įvairiausių asmeninių daiktų keliavo į Kiauliasodžio stotį, O'Connor nejaukiai, tačiau viduje labai džiaugsmingai kėblino paskui visus su mažyčiu ryšulėliu, kuriame buvo visas jos turtas - lazdelė, prie kurios po truputį pratinosi, keli sumuštiniai ir sausainiai, pagriebti nuo paskutinio pusryčių stalo ir apdriskusi užrašų knygelė. Vienintelius drabužius, kuriuos dėvi jau ne pirmi metai tuos pačius, vilkėjo ant savęs - kitų neturėjo, tad nebuvo ką daugiau dėti į savo ryšulėli, dėl to toks ir mažas. Vadovėlius bei nudėvėtą uniformą - kokią ir gavo, mat naujos neturėjo galimybės įsigyti - paliko pakirštus po lova, nes pas tėtį jai jų nepririeks. Traukiny praalkusi sugriaužė kaip pelytė porą sausainių, o likusį maistą nusprendė pasidalyti su tėčiu kuomet pas šį nukaks.
Po dviejų kelionių traukiniu, Siobhána galiausiai išsilaipino mieste, kuriame turėjo gyventi Bretas - Sautende. Jau norėjo ryžtingai pas jį nužygiuoti, tik, deja, per vėlai susivokė, kad nežino kur šis gyvena... O ir pats tėtis stoty jos nepasitiko, kaip buvo žadėjęs. Arba nebuvo, Kaedė jau nebeatskyrė kas iš tikro buvo parašyta tam laiške, o ką ji jau sufantazavo. Pralaukusi gerą pusvalandį traukinių stoty sėdėdama ant kažkokio suoliuko ir nesulaukusi Breto, galiausiai nusprendė eiti ir surizikuoti mėginant pačiai susirasti tėčio namus. Deja, šitai irgi nesibaigė labai sėkmingai, tad po kažkurio laiko Kaedė tiesiog priėjo prie pirmo sutikto žmogaus ir paklausė:
- Gal žinote kur gyvena Bretas O'Connor?
Žmogus su išgąsčiu nužvelgė mergaitę ir tuomet susirūpinęs paklausė ar ši tikrai norinti ten eiti. Susierzinusi, kad negauna atsakymo, Kaedė nesusivaldžiusi užsivožė trinktelėti minėtajam vyrui ir tik po smūgio gavo atsakymą. Tada bėgom pasileido ten, kur nurodė žmogus, minėtąjį palikusi bambantį dėl nedėkingo elgesio. Kaedė pati neįsivaizdavo ko tikėjosi, tačiau vaizdas, kurį išvydo kiek pribloškė - namas, kurį nurodė vyras, buvo visas nusmurgęs, rodės, apleistas, sodas apžėlęs, tankiai suaugę medžiai vos leido ką nors normaliai įžiūrėti. Jame tikrai negalėjo niekas gyventi, tačiau šalia nebuvo jokio kito pastato, tad buvo akivaizdu, kad vyras tikrai nurodė šį pastatą. Žinoma, tai buvo geriau nei tai, kaip O'Connor gyveno metai prieš Hogvartsą, tačiau vis vien nebuvo didelio noro grįžti į tokią aplinką po Hogvartso pilies. Sulėtinusi tempą iki tipenimo, Kaedė nedrąsiai prisiartino prie pastato - jeigu tai iš vis buvo galima vadinti pastatu - ir pravėrė laukines duris. Tačiau į veidą trenkėsi toks dvokas, kad ji nieko nespėjusi pagalvoti kaip derėtų toliau elgtis, staigiai su visa jėga ir didžiuliu trenksmu užtrenkė duris atgal.
-
Alkis darėsi sunkiai pakenčiamas. Pilvas gurgė vis garsiau, o pyktis viduje darėsi nelabai valdomas. Motina ir toliau kuitėsi virtuvėje, o Kaede kaip nesirodė, taip nesirodė. Ne, Bretas nė už ką jos nelaukė. Tiesiog tikėjosi, kad motina sutiks pamaitinti nežinia iš kur atsiradusią anūkę. Ir jį patį, žinoma.
Vis dėlto niekaip negalėjo suprasti, kokio velnio sutiko su šita idėja. Ką jis gali parodyti? Apsitrynusias lovas, kuriose malasi alkanas jaunimas? Pervargusią motiną ir suirzusį tėvą? Save, nuolat alkaną ir piktą? Nė vienas iš šių dalykų nebuvo tai, ką norėtųsi rodyti mažai mergaitei, kuri pažadino kažkokius nepažįstamus jausmus. Ne, tai nebuvo tėviška meilė - tokios geidžiamiausias Britanijos bomžas nė už ką nepripažins. Tai buvo tik… Sakykime taip, tam tikras susidomėjimas į save kiek panašia mergaičiuke.
Vis dėlto ji turėjo atvykti, ir Bretas tik dabar suvokė, kad nenurodė jai, kur eiti. O koks vis dėlto skirtumas? Jeigu ras, tik įrodys, kad yra nekvailas vaikas. Jeigu neras… Ką gi, nuo to tik ramiau. Tiesa, šia mintimi vyrukas save apgaudinėjo. Žinojo, kad jeigu Kaede nepasirodys, jis nervinsis. Tiesą sakant, tą darė jau ir dabar - jo nuomone, mergiotė turėjo jau pasirodyti. Gal vis dėlto pasakyti motinai?
Sulig ta mintimi trinktelėjo durys. Bretas pašoko, bet nieko nepastebėjo. Tai kiek sutrikdė, o blogiausia buvo tai, kad susidomėjo ir motina. Ne, reikėjo eiti ir išsiaiškinti, kas darosi. Jei tai Kaede, gerai išperti jai kailį. Dar išsidirbinės ji čia!
Susiraukęs vyrukas šiaip ne taip prisivertė nuslinkti durų link ir jas atidaryti. Taip, paaiškėjo, kad neklydo - už jų pamatė tą apspurusią mergiotę, kuri tiesiog puikiai tiks namų fone. Laimei, kvaiša Athena teikėsi likti mokykloje.
- Tai užeik, - burbtelėjo Bretas ir čiupės mergaitę už rankos stipriai trūktelėjo ją vidun ir uždarė duris. - Tai Kaede, - tarstelėjo apstulbusiai motinai. Kol kas daugiau neaiškino.
-
Hogvartsas iš tiesų pavertė Kaedę kažkokia išpuikėle. Džiaugtųsi, kad bent stogą virš galvos turi, o dabar užtrankinėja duris vien nuo kvapo! Iškart po šio veiksmo labai susigėdo. Jau tiesė ranką atgal link durų, jau siekė rankenos, norėdama šį kartą švelniai pradaryti duris ir įžengti į (galimai) tėčio namus, tačiau nespėjo, nes durys pačios atsivėrė iš priešingos pusės. Na, ne pačios. Už jų stovėjo Bretas, o tai leido suprasti, kad duris atidarė būtent jis. Siobhános veide išsiplėtė šypsena, tačiau greitai užgeso po pirmo tėčio sakinio, kuris nenuskambėjo labai malonia intonacija. Nespėjus nieko Kaedei atsakyti, Bretas griebė ją už rankos ir norėjo įstumti pro duris, tačiau O'Connor nesileido tampoma kaip mažas vaikas už rankučių. Tėčio trūktelėjimas buvo smarkus, tačiau Kaedė išliko stovėti vietoje nepajudėjusi nė per žingsnį (tik kiek susverdėjusi nuo Breto jėgos). Priekaištingas žvilgsnis įsmigo į žalias tėčio akis, kurios buvo jau gerai pažįstamos, ne taip kaip kiti tėčio kūno bružai ir dalys.
- Aš moku ir pati įeiti, - taip tarusi žengė žingsnį pro duris ir vikriai pralindo pro Bretą, užstojusį didžiąją dalį praėjimo. Patekusi vidun O'Connor suraukė nosį nuo kvapo, bet šį kartą nieko nebesakė ir nebedarė. Nusprendė pakentėti, prisiminusi kokiomis sąlygomis (tai yra dar prastesnėmis) jai teko gyventi metus po Shadi mirties. Netrukus išgirdusi kaip už nugaros Bretas užvožė duris, neatsigręžė į jį pasižiūrėti. Tą padarė tik tada, kuomet išgirdo Bretą ją kažkam pristatant. Suklusi atsigręžė ir tik tada pastebėjo su kuo Bretas kalbėjo. Koridoriuje stovėjo kažkokia moteriškė, kurios Siobhána ankščiau nepastebėjo. Moteris atrodė ne ką mažiau sutrikusi matydama Kaedę, negu pati Kaedė matydama ją. Ar tai gali būti Breto žmona? Jos pamotė?
- Kas tas Kaede? Ar tai šis berniūkštis? Ką jis čia aplamai veikia? - nesusigaudė moteris, o Kaedė nutarė tuo pasinaudoti.
- Taip, tai aš, - burbtelėjo atmestinai. Jai taip tiko. Kaedei nebuvo skirtumo - jis ar ji, tas pats. Jau ne pirmą kartą ją painioja su berniuku - išvaizda tikrai panaši: trumpai kirpti plaukai, moteriškų apvalumų trūkumas, nenešiojami sijonai ir suknelės. O ir būdo bruožai nedaro jos mergaitiškos - tikra mušeika, apsileidėlė tvarkos ir kūno priežiūros atžvilgiu ir taip toliau... Tebūnie pabus berniukas. Atsigręžė į Bretą pranešti šios svarbios naujienos, kol visko nesugadino:
- Jai aš jis, supratai? - griežtai, bet labai pašnibždomis, kad šalia stovinti moteris negirdėtų, išpyškino Kaedė. - Kad ir kas ji tokia... - pridūrė.
-
Ak, čia, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Panelė Kaede moka vaikščioti pati. Tai reikėjo ir įeiti pradėjo irzti Bretas praleisdamas mergaitę. Vis dar nesuprato, kodėl sutiko su tuo, kad ji atostogas praleis čia. Gerai, kad bent prakeikta Athena liko Hogvartse. Matyti abu snukelius, kurie turi galimybę mokytis magijos, vyrukas visiškai neturėjo noro.
Berniūkštis? nustebo Bretas, kai motina būtent taip apibūdino šitą mergiotę. Teko nepasiduoti pagundai tvoti motinai į snukį. Arba Kaedei - šiuo metu jos abi labai sėkmingai šitą žavų jaunikaitį erzino.
- Čia yra Kaede, - urgztelėjo Bretas stumtelėdamas mergaitę motinos link. Tik dabar susivokė, kad gal vis dėlto reikėjo perspėti iš anksto. Arba bent informuoti dukrą, kad jis gyvena su tėvais, broliais ir seserimis. Situacija atrodė visiškai be išeities, ir tai Bretui tiesiog siaubingai nepatiko.
- Kodėl? - urgztelėjo Bretas. Kokių ji dar nesąmonių prisigalvos?! Maža to, kad teks kęsti ją čia, Sautende, dar ir reikės apsimesti, kad ji - jo sūnus? Na jau ne, to jau buvo per daug.
- Motin, Kaede yra ji. Ir ji yra mano duktė, - tiesiai šviesiai išrėžė geidžiamiausias Britanijos bomžas žiūrėdamas tik į mamą. Neabejojo, kad mergiotė dabar įsius, bet to nepaisė. Jeigu reikės, tiesiog ją primuš, kad būtų ramiau.
- Tavo duktė, - balse buvo galima išgirsti visko: pasibaisėjimo, nuostabos, bet ir kažko, kas bylojo, kad moteris visiškai nenustebo. Turbūt tik ir laukė, kada žaviausias šeimos narys pagaliau susilauks savo vaikų.
- Taip, mano duktė. Atostogas praleis čia. O tu jai duosi pavalgyti, - tarstelėjo Bretas ir atsisuko į Kaedę. Tik dabar suprato neturįs ką jai pasiūlyti. Negali netgi pažadėti lovos, ką jau kalbėti apie atskirą kambarį. O ir karšto maisto tikėtinai negaus. Pasiseks, jeigu kas antrą dieną praris sudžiūvusią duonos kriaukšlę.
- Taigi, eee… - bandė pradėti vyrukas, nors nežinojo, ką pasakyti. Motina per tą laiką grįžo į tai, kas teoriškai buvo virtuvė. - Sveika atvykusi į Sautendą.
-
Kuomet Kaedė prisistatė kaip berniukas ir prisakė tėčiui, kad nuo šiol šiuose namuose taip ir bus, ji tikrai nesitikėjo, kad tėtis taip išdavikiškai visą šitą Kaedės susikurtą įvaizdį taip greitai ir paprastai tiesiog išsklaidys kaip kokią miglą. Merginos akys išsiplėtė iš pasiutimo, netikėjimo, pykčio ir dar visokių kitokių neigiamų jausmų.
- JUGI SAKIAU TAU, KAD AŠ JIS! AR TU KURČIAS?! - suspigo tiesiai Bretui į veidą. Siobhános veidas persikreipė iš įtūžio. Kodėl viską reikia gadinti pačią pirmą akimirką?! Kaedė nejučiomis suspaudė kumščius. Ji tuoj pratrūks ir tai geruoju nesibaigs. Kažkur galvoje dar plaukiojo mintys, kad reikia tuojau pat nustoti, kol netrenkė Bretui, tačiau jos buvo pusiau ištirpusios ir pyktis vis vien paėmė viršų. Kaedė iš visų jėgų spyrė tėčiui į kojas ir nužvelgusi jį visą panoro skradžiai žemę prasmegti - būti bet kur, tik ne čia. Pyktis veržėsi per visus šonus, nors ir problema, dėl kurios jis sukilo, tebuvo menka. O'Connor suklykė ir dar kartą vožtelėjusi tėčiui pradingo duryse į kažkokį kambarį. Girdėjo, kad už sienos tėtis dar kažką sako tai moteriai, tačiau Kaedei tai neberūpėjo.
-
Bretas, galvodamas, kad numano Kaedės įsiūtį, labai suklydo. Šito jis tikrai nesitikėjo. Kadangi pats supykęs neklykdavo, tokie riksmai nemaloniai ėjo per ausis. Geidžiamiausias Britanijos bomžas susiraukė.
- Nerėk gi tu, - urgztelėjo ir pajuto smūgį per kojas. O tai jau įsiutino ir patį vyruką. Prieš akimirką dar pagalvojo apie tai, kad nežinia ką pasakys motina, jeigu jis ir jo duktė čia susipjaus, bet dabar viršų ėmė pyktis. Bandė pagriebti jai už rankos, tačiau dar vienas klyksmas išmušė iš vėžių, tad pats prasileido smūgį. Tai taip įsiutino, kad, ko gero būtų čia ir dabar mergiotę užmušęs. Vis dėlto ji dingo. Pykčio kaip nebūta.
Vis dėlto be emocijų Bretas neliko - supratęs, kur dingo Kaede, paprasčiausiai išsigano - tėvų kambarys šeimos vaikams buvo uždrausta teritorija. Aš jai... mintyse pradėjo grasinimą ir motinai nespėjus susigaudyti nusekė mergiotei iš paskos.
- Bretai, - iš paskos ataidėjo griežtas balsas, bet vyrukas to nepaisė. Dabar pat išmes tą mergiščią iš namų. Čia ji daugiau nepageidaujama. Pakviesta praleisti kartu Kalėdų dar skeryčiojasi?!
Atidaręs duris staigiai pakėlė Kaedę nuo žemės. Buvo nusiteikęs, kad ji draskysis ir spardysis, bet laikė labai tvirtai.
- Dabar gerai manęs paklausyk. Buvai priimta čia praleisti Kalėdų. Netgi nupirkau tau bilietą iš Londono. O tu reaguoji šitaip?
Priėjęs prie namo durų nelabai švelniai nuleido dukterį ant žemės.
- Daugiau esi čia nepageidaujama, - pridūrė ir užtrenkė duris, net langai sudrebėjo.
-
Ar ji tikėjosi, kad normaliai pabendraus su tėčiu? Taip! Ar buvo pagalvojusi, kad šis susitikimas galbūt sustiprins jų santykius? Taip! Bet kam tai dabar rūpi?! Viskas jau pirmą minutę šiuose namuose apsivertė aukštyn kojomis! Įvairiausių emocijų viesulas plaikstėsi mergaitėje ir ši norėjo tiesiog sprogti. Viskas tiesiog nebetilpo šiame kūne. Kaedė ėmė skeryčioti rankomis, trypti bei spardyti kojomis ir rankomis trankyti orą (netyčiomis užvožė per keletą daiktų ar sieną, bet suskaudusi ranka tik dar labiau padidino vidinę O'Connor dramą).
Netrukus atsilapojo kambario, į kurį prieš akimirką, kuri, rodos, jau truko visą amžinybę, pateko Kaedė, durys ir įlindo ne ką mažiau pykčio sunervintas nei pati Siobhána Bretas.
- AAAAAAAA! - ėmė rėkti iš visų plaučių Kaedė ir dėdama dar vieną smarkų spyrį į kažkokį šalimais pasitaikiusi baldą, norėdama išleisti pyktį. Rėkė tol, kol pritrūko oro ir padususiai ir išpiltai prakaito teko nutilti ir įkvėpti naujo oro gurkšnio. - NEKENČIU TAVĘS! NEKENČIU, NEKENČIU, NEKENČIU!
Pajutusi, kaip tėtis sugriebė už pakarpos ir ėmė kažkur tempti, Kaedė dar labiau pasiuto ir ėmė trankyti Bretą kaip kokią bokso kriaušę, tačiau šis ją buvo suėmęs taip tvirtai, kad nepavyko ištrūkti. O tai erzino dar labiau. Kaedė neapkentė kuomet kažkas ją įveikia jėga, o ji nieko negali padaryti.
- PALEISK MANE! PALEISK, PASAKIAU!
Ir būtent po šių žodžių O'Connor buvo nudrėbta ant žemės. Tačiau ne ant namo grindų, o už durų, lauke. Išklausiusi paskutinio Breto sakinio ir pajutusi prieš nosį užsitrenkiančias duris, Siobhána nebevaldydama pykčio suspaudė tvirtą kumštį ir tvojo į namo sieną. Paskaudo krumplius, tačiau mergaitė iš principo nekreipė į tai dėmesio ir nužingsniavusi tolyn gerus dvidešimt metrų, užlindo už tankaus krūmo ir krestelėjo ant žemės. Daugiau nekels į tuos namus kojos. Tiesiog iš principo. Va paims ir nekels daugiau. Ir viskas. Pati prasimanys kaip išgyventi iki atostogų pabaigos. O tada... tada lauks Hogvartsas. Kaedė užvertė akis ir giliai atsiduso. Pyktis praėjo.
-
Visiškai nebuvo entuziazmo klausyti mergiotės riksmų. Be to, gerokai stebino jos nedėkingumas. Po galais, jis ne tik leido jai atvykti čia praleisti atostogų, bet dar ir bilietą nupirko! O ji pirmą minutę viską sugadino.
Vos tik užtrenkė namo duris, išgirdo smūgį į namo sieną. Nereikėjo daug mąstyti, kad suprastum, kas čia nutiko. Norėjo apsisukęs išeiti į lauką ir užmušti tą nedėkingą mergiščią. Vis dėlto akys užkliudė motiną, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas dar labiau supyko, tik šį kartą jau ne ant dukters.
- Būtinai turėjai viską sugadinti, - urgztelėjo ir pastūmė motiną taip, kad ji išsitėškė ant grindų. Žaviausias šeimos atstovas to nepaisė, tik nuėjo ir įsitaisė ant lovos. Kurį laiką drybsojo ir tiesiog virė pykčiu. Ne taip įsivaizdavo šitas atostogas, nors ir žinojo, kad su Kaede nėra lengva. Vis dėlto tikėjosi, kad ji po minutės jo namuose netaps pikčiausia pasaulio mergiote.
Po kiek laiko tokio pikto gulėjimo (motina tuo metu nelabai sėkmingai bandė stotis nuo žemės) Bretas susimąstė. Neįsivaizdavo, ką Kaede veikia dabar. Tiesą sakant, neabejojo, kad vos išmesta pro duris pradės iš karto brautis atgal. Juk ji "svajojo" praleisti čia atostogas, ar ne? Tokia ten ir svajonė. Tai Bretą įžeidė, bet jis prisivertė atsistoti ir nueiti iki namo durų. Pažvelgė pro artimiausią langą, bet mergiotės nepastebėjo. Ne, jam nerūpėjo, ką ji daro, kur eina ar dar kas nors. Būtų paprasčiau, jeigu ji tiesiog neegzistuotų. Bet vis dėlto... Jie buvo panašūs, ir tai gąsdino.
Neprataręs nė žodžio išėjo į lauką ir netrukus rado mergiotę už krūmo. Pyktis jau seniai buvo išgaravęs, liko tik sutrikimas ir nežinojimas, ką daryti toliau.
- Sušalsi, - burbtelėjo. - Bent šią naktį pernakvok čia, rytoj galėsi keliauti po velnių.
Žiūrėjo į žemę kažkur už Kaedės. Jeigu ji vėl pabėgs, tiesiog pamirš apie dukters egzistavimą. Vis dėlto tikėjosi, kad nereikės jos tempti atgal namo. Bretas buvo pavargęs.
-
Pykčiui atslūgus Kaedė ėmė mąstyti apie tai, kas ką tik įvyko. Tėtis atidarė duris, kažkokia moteris, kuri pasirodė esanti Breto motina, ją užkal... Pala, Breto motina? Tai vadinasi... mano močiutė?.. Aš turiu močiutę?! Trumpaplaukė staiga pakilo iš sėdimos padėties. Ši naujiena nuskambėjo... keistai ir netikėtai. Dar kartą apmąsčiusi šitą faktą, O'Connor nutarė, kad tai visai logiška ir ne taip jau netikėta, tad krestelėjo atgal ant šaltos žemės. Mano močiutė palaikė mane berniuku, man taip tiko ir patiko, pasakiau Bretui, kad noriu, jog taip ir būtų, tačiau jis viską sugadino, tuomet aš nulėkiau į kažkokį kambarį, atėjo tėtis, vienas kitą aprėkėme ir jis mane išmetė už durų. Ne taip jau ir blogai. Kodėl aš viską sureikšminu tą akimirką kai tai vyksta, o tik vėliau suprantu, kad tai nėra tokia jau didelė tragedija, kokia atrodė? O tada jau būna šaukštai po pietų ir nieko nebegaliu pakeisti. Mergaitė garsiai atsiduso. Tuomet pakėlė akis nuo savo nusmurgusių batų (kurių net negalėjai pavadinti normaliais batais - visi pirštai kyšojo kiaurai per skyles, kurias pratrynė per didelės pėdos per mažuose batuose), į kuriuos buvo įsmeigusi žvilgsnį ir staiga pastebėjo prisiartinusį Bretą. Jis prisiartino taip netikėtai, kad Siobhána staigiai vėl pakilo nuo žemės ir net žagtelėjo iš netikėtumo. Tėčiui ėmus burbėti apie sušalimą, Kaedė jau žiojosi piktai atrėžti, kad jai visiškai nešalta, yra užsigrūdinusi ir to visai pakanka, nemirs, tačiau kiti Breto žodžiai privertė užsičiaupti ir taip ir neištarti norėtų žodžių. Vietoj to mergaitė sumurmėjo:
- Atsiprašau... - apmąsčiusi viską suprato, kad ne tik Breto kaltė čia buvo.
-
Tai, kad Kaede pašoko vos jam pasirodžius, sutrikdė. Visai nebuvo aišku, ką tai galėtų reikšti. Ar ji vėl pradės muštis, ar kaip tik nustojo širsti. Ir iš viso, ko ji taip pasiuto? Tai buvo visai nesuprantama ir gerokai erzino. Turbūt nė neverta stengtis kažką čia sukurti. Vis tiek nieko gero iš to nebus - jiedu pernelyg panašūs.
Bet tai ir buvo dalykas, kuris tarsi vertė kažką daryti. Panašumas įrodė, kad mergiotė iš tiesų yra jo vaikas. Ir apsimetinėk neapsimetinėjęs - tai vyrukui buvo svarbu. Labai pikta, bet kartu ir svarbu.
Atsiprašymas pritrenkė. Pačiam toks žodis nebuvo pažįstamas - nusiraminęs Bretas tarsi pamiršdavo, kad ką tik siuto ir kažką darė ne taip, taigi atsiprašinėti nebūdavo priežasties. O štai ši mergiotė tokį žodį žino. Nebent apsimetinėjo, žinoma, bet spėlioti ir galvoti geidžiamiausias Britanijos bomžas neturėjo jėgų. Žvelgė į mergaitę ir svarstė, ką daryti toliau. Ar buvo verta stengtis kažką sutaisyti? O gal tokios vilties nė nebuvo?
- Gerai, pamirškim, - galiausiai burbtelėjo. - Ar nori čia praleisti savo atostogas, ar ne?
Balsas nebuvo piktas, jis labiau buvo abejingas. Bretas nežinojo, ar nori, kad šita mergiūkštė leistų čia savo laisvalaikį. O ir nieko negalėjo pasiūlyti. Vis dėlto ji dabar yra čia, tad vyti kažkur kitur paprasčiausiai būtų pernelyg absurdiška. Žengęs arčiau neužtikrintai apkabino per pečius. Nebuvo įpratęs taip elgtis, bet kad jau priėmė šitą mergiščią į namus, reikia bent pasistengti nesusipjauti galutinai.
- Jeigu nori, užeik, - dar pridūrė mostelėdamas ranka į netoliese stovinčio aptriušusio namo duris. Kad ten laukia pridaužyta motina, jis nė nesusimąstė. Kita vertus, argi Kaede tokio vaizdo išsigąstų?..
-
Kaedė dažnai gailėdavosi dėl savo poelgių užplūdus pykčiui, bet nieko tuo metu negalėdavo padaryti. Paskui, žinoma, laukdavo tos akimirkos kai ji suvokdavo ką padariusi ir imdavo to gailėtis bei save peikti už tai, bet niekada vis vien nesugebėdavo susitvardyti pykčio metu, net ir žinodama kas vėliau laukia. Siobhána pati nežinojo ko tikėjosi (ar ko reiktų tikėtis) iš savo atsiprašymo, tai yra Breto reakcijos į jį, bet gauta reakcija mergaitę kažkodėl kažkiek pribloškė.
- Na... kaip ir norėčiau.... Bet, įtariu, tu manęs jau nebenori? Tai man jau gręžtis atgal ir keliauti sau? Ar velniop? Kuris variantas tau labiau tinka? Lyg ir minė... - tačiau O'Connor teko nutilti. Aišku, jai taip tinko, nes murmėdama kažkokius apgailėtinus atsiprašymus ji tikrai nesijautė gerai, bet ir priežastis, dėl kurios nutilo, nebuvo verčianti jaustis jaukiai ar komfortiškai. Bretas prie jos prisiartino ir atsargiai apglėbė ją rankomis. Kaedė akimirką pastovėjo sutrikusi, tačiau vėliau irgi pamėgino apglėbti tėtį.
- Atsiprašau, aš tikrai nenorėjau...
-
Viskas buvo tiesiog siaubingai kvaila. Atrodė, kad nė vienas iš jų nenori leisti mergiotės atostogų kartu, tačiau bijojo tai pripažinti. Po galais, Bretas bijo prisipažinti kažkokiam vaikui, kad nenori jo matyti? Tai buvo pernelyg absurdiška.
Deja, tai buvo ne bet koks vaikas. Tai buvo jo nuotykio su kažkokia eiline gražuole rezultatas. Nežinia, kiek dar tokių rezultatų trinasi pasaulyje, tačiau Kaede jį rado. Gal ir netyčia, tačiau dabar jie buvo pažįstami. O tai vertė imtis kažkokių veiksmų. Tik kokių?..
Dabar buvo palankiausia proga jos atsikratyti. Užteko tiesiog pasakyti, kad taip, jis jos matyti visai nenori. Bet kažkas neleido to padaryti. Taigi reikėjo sugalvoti, ką sakyti.
- Gali pasilikti, - visiškai ramiai pratarė. Bet viena reikėjo padaryti - paaiškinti, kad Hogvartse įprastų patogumų ji čia neras. Nei maisto, nei patogios lovos (Bretas tikrai neketino aukoti savosios), nei namų elfų, kurie išmeta bet kurią paliktą šiukšlę. - Tik... Na, jau galėjai pamatyti, kaip mes gyvename. Mokykloje turbūt pripratai prie kitokių... Sąlygų. Negaliu tau to pasiūlyti. Dėl to ir sakau, kad nesu tėvas. Aš...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Vyrukas leido mergiotei jį apkabinti, bet nė neįsivaizdavo, ką atsakyti į atsiprašymą. Panašumas į jį nuoširdžiai gąsdino.
- Gerai, pamiršk, - galiausiai burbtelėjo. Nenorėjo daugiau jokių isterijų, tad prisivertė laikyti apkabinęs šitą mergiotę. Tai buvo keista, bet nebuvo iš ko rinktis.
Galiausiai Bretas sunkiai atsiduso ir nusivedė ją atgal į namą.
-
Paleidusi tėtį iš glėbio, Kaedė Atsitraukė per žingsnį, nes glaustytis nebuvo pratusi ir vis dar nebuvo jauku apkabinant Bretą. Atitolusi keliasdešimt centimetrų, O'Connor ėmė klausytis to, ką turi papasakoti Bretas. Ji klausėsi ir nesuprato kas tėčiui šioje situacijoje negerai. Jai čia viskas tiko.
- Tėt... Bretai, man taip yra gerai. Tikrai. Metus iki sutinkant tave, gyvenau dar prasčiau, visai neturėjau stogo virš galvos ir išmokau taip gyventi. Man tikrai tiks toks būstas ir... nesikrimsk dėl to?.. Hogvartsas - čia jau visai kita kalba. Tenykštės sąlygos, kaip tu sakai, tikrai tobulos, bet mano to tobulumo per daug... Supranti, nesu pratusi prie tokios prabangos ir tai, kad galiu grįžti į tai, kas man artimiau pažįstama ir labiau įprasta - net maloniau. Man tikrai visa tai bus gerai ir tu dėl to ne nesi tėvas, - galiausiai Kaedei nutilus, Bretas vienu trumpu sakiniu pabaigė temą ir jie abu patraukė atgal į Breto namus.
-
Mergiotė vos nepavadino jo tėčiu. Tiksliau, netgi pavadino, tik susiprato laiku užsičiaupti. Norėjosi į tai nereaguoti, bet kiti žodžiai paveikė... kažkaip, tik žavusis jaunikaitis nesuprato, kaip. Aišku buvo viena: po motinos mirties šitam vaikui buvo labai sunku. Hogvartsas, žinoma, buvo gerai, tačiau už mokyklos ribų ji nieko neturėjo. Tik jį, savo tėvą. Absurdiška mintis, bet Bretas pratarė:
- Jeigu nori, gali mane vadinti "tėčiu". Kaip nori.
Gal tai padėtų suprasti, kaip dėl šito jaučiasi? Viskas buvo sudėtinga, tačiau reikėjo pripažinti, kad viduje norėjosi būti vadinamam būtent taip.
Įėjęs į vidų geidžiamiausias Britanijos bomžas paleido mergiotę ir grįžo prie vis dar ant žemės gulinčios motinos. Šiurkščiai padėjo jai atsistoti. Vargšė moteris atrodė išsigandusi ir suvargusi. Tai suerzino Bretą. Nuotaika jau buvo kiek pagerėjusi, tačiau dabar viskas vėl pradėjo erzinti.
- Padaryk jai ir man ko nors užkąsti. Puikiai žinai, kad jeigu čia būtų Athena, surastum jai maisto. Tai va dabar surask jo man ir mano dukrai.
Motina suinkštė ir pradėjo kuistis virtuvėje. Bretas grįžo prie dukters.
- Lova prie sienos - mano. Jeigu nori miegoti kurioje nors kitoje, tiesiog numesk ten esančius daiktus ant žemės. Valgyti gausi.
Kad maisto bus tik šiandien, kol kas nesakė. Ką gali žinoti, gal ateis palaiminga diena, kai motina susivoks, kad jos vaikai (ir vaikaitė) nori valgyti.
Daugiau iš viso nieko nebepasakęs vyrukas grįžo prie savo lovos ir vėl išsidrėbė joje. Alkis graužė vis atkakliau, bet tikėjosi, kad motina teiksis paskubėti.
-
Vadinti tėčiu? Iš Breto lūpų tai nuskambėjo taip... keistai? Akimirką Kaedė sutriko, tačiau greitai pasistengė tai užgožti ir į šį vyresniojo O'Connor pasakymą tik pritariamai linktelėjo ir Bretas patraukė link namų. Nors ir nebuvo nuo jų labai nutolę, Siobhánai šis ėjimas kiek parilgo. Buvo keista eiti kartu su savo tėčiu į jo namus. Tačiau įžengus pro minėtojo namo duris, Kaedė netikėtai dar labiau nustebo pamačiusi koridoriuje ant žemės išsidrėbusią moterį - jos močiutę. Trumpaplaukė atsigręžė į Bretą ir klausiamai pakėlė antakius - ką ši moteris čia veikia? Atrodė kaip prikulta - ar tai Breto darbas? Tačiau tėtis tik nužygiavo prie savo motinos ir nelabai maloniai pakėlė ją nuo žemės. Po tėčio prašymo (o gal labiau paliepimo), O'Connor sukluso.
- Athena? - kažkodėl jai šis vardas buvo labai girdėtas, bet mergaitė kažkodėl šią akimirką negalėjo prisiminti kur ir kada. Ar gali būti, kad Hogvartse? Tačiau Bretui staigiai kibus prie kitos temos, Kaedė tarsi pamiršo Atheną ir susikoncentravo ties lovų pasiskirstymu.
- Bet... Jeigu ten yra kažkieno daiktai, ar tai nereiškia, kad lova jau priklauso kažkam kitam? - Kaedė įsmeigė kažkokį įtarų, nepatikimą, sumišusį žvilgsnį į tėtį.
-
Aišku, mergiotei nepraslydo pro akis tas kvailas faktas, kad jos močiutė (tai skambėjo labai jau keistai) drybso ant žemės. Pakeltuose antakiuose tiesiog šviečiantis klausimas buvo labai aiškus, tačiau Bretas neketino į jį atsakyti. Kaedei visai nebūtina žinoti, kaip jos tėvas elgiasi su motina ir kitos šeimos nariais. Anksčiau ar vėliau vis tiek sužinos, tačiau kol kas ji... Na, per maža. Taip, galima apsimesti, kad itin rūpinasi mergiotės gerove, dėl to nieko ir nesako.
Tai, kad Kaede atkreipė dėmesį į Athenos vardą, buvo labai negerai. Ką gali žinoti, gal jos dar ir pažįstamos. Žinoma, mieloji sesutė buvo kiek vyresnė, be to, geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neįsivaizdavo, kuriuose koledžuose mokosi šitos dvi niekam nereikalingos personos. Šiokia tokia viltis, kad jos viena kitos nežino, egzistavo.
- Mano jauniausia sesutė, - burbtelėjo Bretas patogiau įsitaisydamas lovoje ir užsimerkdamas. Vylėsi, kad Kaede tiesiog pasirinks kurią nors kitą, ir bus galima ramiai palaukti, kol motina teiksis paruošti ką nors kramtomo. Alkis darėsi sunkiai pakenčiamas.
Bėda ta, kad ir Kaede nebuvo daug lengviau pakenčiama. Jai ir vėl kažkas neįtiko, o tai įžeidė itin žavų jos tėtušį.
- Nekreipk dėmesio. Apsieis be lovos. Vis dėlto tu esi viešnia, - prisivertė kalbėti ramiai. Labiausiai padarė tą dėl to, kad nenorėjo klausytis daugiau isterijų. Užteko jau to, kad vos atsivilkusi puolė reikšti nepasitenkinimą. Ko gero, šitą mergiotę reikės pamokyti mandagumo. Athena jo bijo. Turbūt reikia tą patį padaryti ir su Kaede.