Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 27, 2020, 09:14:42 pm
-
Tai buvo kalnas, stūksojantis už Ūdrų Žabangų miestelio. Lipti į šį kalną yra gan sunkoka, nes nepasižiūrėjęs, koja įstrigsi į triušio urvą ar paslysi ant žolės kupsto. Nuo šios kalno atsivėrė pievų, kalvų su išsibarsčiusių medžių po apylinkę panorama. Ant Šermuonėlio Galvos kalno buvo padėta nešyklė (senas batas), leidusi nuvykti į 1994-ųjų pasaulio kvidičo čempionatą. Tokių nešyklių buvo apie du šimtai, ir Magijos Ministerijos išmėtytos patogiausiose Britanijos vietose.
Juodo rašalo spalvos danguje švietė rugpjūčio pilnatis ir tylą drumstė vilkų kauksmai. Mėnesienos šviesą ir nakties tamsą perskrosdavo ryškūs kerų blyksniai.
Kokie jie buvo kvailiai. Manė, pabėgę nuo JAV medžiotojų, bus saugūs Jungtinėje Karalystėje. Ir taip dar labiau sumažėjęs klanas buvo ir taip labiau pažeidžiamas. Štai, šią naktį tą suprato skaudžiausiu, karčiausiu būdu.
Belėkdamas Igoris link kalno, ant kurio buvo įsitaisę šios medžiotojų grupės vadas su trimis bendrininkais, akies krašteliu sekė kaip šalia jo lekiantys trys vilkolakiai bandė nuo jo neatsilikti. Kiti kovojo su medžiotojais, stengėsi į save atkreipti dėmesį, duodami laiko saviškiams nepastebėtams pasiekti kalną ir ten išvaduoti sučiuptus du bendraklanius.
Žingsnis po žingsnio, įkvėpimas po iškvėpimo, keturi vilkolakiai greitai artėjo prie medžiotojų, kurie jų džiaugsmui, buvo per daug įsigilinę į tai, kas vyko apačioje, prie kalno, arba greičiausiai, neatskyrė tamsiu kailiu išsiskiriančių vilkolakių nuo nakties tamsos. Bet tai ilgai netruko, nes vos pasiekę kalno viršūnę, pilnaties šviesa greitai demaskavo Igorį ir jo bendraklanius.
Orą sudrebino skardūs kerų pavadinimai, o vilkolakiai šoko ant medžiotojų. Vienas paklaikusiai sukliko, kai Igoris suleido iltis į šio ranką, laikusią lazdelę, stipriai pargriovė šį ant žemės ir užbaigė vargšo žmogelio gyvenimą šioje žemėje. Netikėtai sustingdymo kerai nubloškė Igorį nuo pradedančio šalti medžiotojo kūno, net Igiui nespėjus suvokti kas ką tik nutiko. Lorijanas mėnesienos šviesoje išvydo medžiotojų vado veidą, kupiną pykčio ir saldaus pasitenkinimo. Vyras puolė prie sustingusio Igorio, bet, staiga, Daimonas, tamsiai pikšva beta, žaibiškai prilėkė prie vado, čiupo už blauzdos. Igorio klausą perrėžė šiurpus klyksmas.
-
Juodas it mirtis dangus kėsinosi praryti visus šiam po kojomis ir tik baltaskruostė pilnatis vaikydama visus tamsos šešėlius pavertė šią naktį kiek šviesesne. Juodi, dideli debesys, retkarčiais uždengiantys mėnulį, bauginančiai šypsojosi, šnabždėdami baisiausias istorijas. Žadindami didžiausias baimes.
Ir neveltui. Miške valdžią perėmė medžiotojai, arba bent jau stengėsi tai padaryti. Aplenkę nemažu lanku Pusmėnulio gaujos vilkų teritoriją (turbūt gandai, jog su pusmėnlio žymę turintys vilkai gailestingumu nepasižymi, pasiekė ir juos) puolė mažiausią klaną. Prireikė laiko, kad žinia pasklistų.
Sukarpė ausimis. Mišką perskrodė nasrų kaukštelėjimas. Maiklas su Rėjumi eilinį kartą pureno kailį vienas kitam. Atrodė, kad šių dvikovos nesibaigs niekuomet, laimei, tai tebuvo savotiška treniruotė ir kol jiedu kapodavosi, alfa akylai stebėdavo, galiausiai supratusi, jog neverta, nukreipdavp žvilgsnį kitur. Anksčiau ar vėliau šie išsiskirdavo stumdydamiesi ir draugiškai kandžiodamiesi. Neišskiriami draugai.
Safyrinės akys susirado Marleną, kaip ir pridera, naktį leidžiančią su jaunesniais vilkais. Bent jau čia, kadtu su kitais ji atrodydavo savotiškai laiminga, o galbūt taip atrodė tikroji laimė?
Padėjo galvą ant letenų trumpam užsimerkdama. Šalia gulinti rudai pilkšva vilkė taipogi ilsėjosi. Kantriai laukė sugrįžtančių žvalgų, kurie visai netrukus pasirodė vejami prastos žinios.
-Maiklai, Rėjau, Selena, jūs su manimi,-stryktelėjusi ant kojų pasileido paskui ką tik sugrįžusius vilkus. Dideliu noru Igio klanui padėti netryško, jei kalbėtume atvirai, būtų mielai stebėjusi, kaip Igį sugauna medžiotojai, tačiau kažkas viduje neleido palikti jų įsibrovėlių rankose. Galbūt pabudo gailestingumas? Likusieji vilkolakiai nebuvo kalti, kad Lorijanas jų alfa. Prie šito turbūt prisidėjo ir tai, jog Luna buvo pasiryžusi išvyti iš Ūdrų Žabangų bet kokius įsibrovėlius.
Stabtelėjo nužvelgdama stūksantį kalną ir besikaunančius vilkus. Nakties tylą sudrebino kurtinantis klyksmas.
-
Vadas krito ant kelių ir kitą akimirką, nieko nedelsdamas, Daimonas savo dantis giliai suleido į medžiotojo sprandą. Stiprūs betos žabtai sulaužė kaklo slankstelius ir nejudrus vyras krito ant žemės kaip kokia skudurinė lėlė.
Igoris nebyliai stebėjo šią klaikią medžiotojo baigtį, o tuo tarpu stingdymo kerai po truputį atlėginėjo. Žinojo - po kelių akimirkų šoks ant kojų ir lėks padėti kitiems. Igoris nesigilino į savo jausmus, nieko nebijojo, jo galvoje ūžė tik vienas vienintelis tikslas - išlaisvinti savo klano narius ir nešdintis iš čia. Tik tiek tenorėjo.
Daimonas skubiai priskuodė prie savo alfos, už jo nugaros krito dar vienas medžiotojas. Rodės, persvara yra Lorijanų pusėje. Liko paskutinis ant kalno. Deja, Daimono akyse žibėjo kita muomonė.
-Treicė ir Eritrėja jau išgelbėtos. Abi sveikos. Ketvirtasis medžiotojas pabėgo. Tristana jį nusivijo,- viską atreportavo beta. Igoris lėtai linktelėjo, dar normaliai kalbėti negalėjo, tačiau po truputį kėlėsi nuo žemės. Kūnas buvo toks nejudrus, sunkus, vos ne iš akmens iškaltas,-Mes turim trauktis. Nors medžiotojų mažai, čia...pasirodė Pusmėnulio gauja. Ne visa, bet keli, tačiau gerai jų neįžiūrėjau,- Igoris Daimono balse išgirdo maldavimą. Tarsi, užslėptą sakymą: "grįžkim...turim patausoti jėgas".
Igoris susiraukė. Ne, jis neužuodė Pusmėnulio gaujos, vėjui užpūtus, ne, jis nepamatė kelių priešininkų vilkolakių, tolumoj stovinčių. Ne todėl, kad nesirgo kažkuom, todėl, kad tai jam nerūpėjo. Ne dabar. Ne per šią pilnatį. Igorio snukis buvo kruvinas, įprastai stengtųsi šį greitai nusivalyti, nes kraujas jį trikdė. Bet ne dabar.
Igoris pakilo, jo akys įsmigo į betos taip po gi pilkšvas. Tačiau nieko nepasakė, bet to užteko Daimonui - jie nesitrauks. Beta mintyse nepatenkintas suurgzė, bet nesiginčijo ir nubindzeno paskui Igorį šalia kalno krašto. Prie jų prisidėjo ir šiek tiek apkvaitusios ką tik išlaisvintos vilkolakės. Į šias Igoris nužiūrėjo, pats pasitikrindamas, ar Eritrėja ir Treicė yra sveikos, bet nieko nepasakė. Tylėjo.
Pilnaties šviesa apšvietė besikaunančius silietus, klausą sudirgindavo urzgesys, narsų kaukštelėjimai, baimės pilni medžiotojų balsai, spigūs, garsūs pokštelėjimai, iškeliaujant oru. Medžiotojai traukėsi. Kova su vilkolakiais buvo trumpa ir nieko gero neišpešė. Abejingu žvilgsniu apžvelgė atsivėrusią panoramą, o tada sukaukė. Po kelių sekundžių į kaukimą atsakė kiti Lorijanų klano vilkolakiai. Už penkių minučių šie turėjo prilėkti prie Šermuonėlio Galvos kalno.
Daimonas atsargiai pasižiūrėjo į savo alfą. Ne jis vienas žinojo, kad Igoris nebuvo savo kailyje. Net ir buvusį švilpį paveiktų tavo klano keturių narių išdavystė.
-Eime,- įsakė alfa ir pasileido ristele nuoklane. Trio šį nusekė, prieš tai visi susižvalgę. Kaip būtų galėję pasipriešinti? Vylėsi, jog per šią pilnatį pabuvęs šaltokas Igoris atsigaus ir vėl sugrš į savo vėžias. Vėl taps tokiu pačiu Igoriuku. Bet tai buvo tik rožinė svajonė, nes trio nežinojo ką reiškia būti Igorio vietoje ir patirti tai, ką jis patyrė visai nesenai.
Apačioje laukė penki vilkolakiai, tarpe jų ir pilkakailė Tristana Emousa. Igoris pastebėjo, jog jam priartėjus, Tristana pasitraukė nuo jo, laikėsi atstumo. Jei būtų žmogaus formoje - pašaipiai, liūdnai šypteltų. Žinau, kad nusivijai tą medžiotoją, norėdama pasirodyti mano pusėje. Nesivargink, man vis vien nerūpi. Nusuko akis į šalį, neeikvos savo energijos tokioms mintimis.
Vienas iš gamų atroportavo, jog prie visai ne toli stovi Luna su kitais penkiais vilkolakiais. Su tais žodžiais, Igoris žvilgtelėjo į Gardner pusę. Būtų galima pasakyti, kad visai nesenai buvo susitikę ant Tauerio tilto, o štai, kaip per laiką vieno ar kito gyvenime įvyksta daug pokyčių.
"Tikiuosi, daugiau nesusitiksim." Ech, kaip iš manęs Likimas tyčiojasi.- niūriai pamintijo Lorijanų alfa, laukdamas ką darys Luna.
Šermuonėlio Galvos kalnas šiuo metu buvo savotiška Šveicarija - neutrali vieta, žiūrint iš vilkolakių teritorijos perspektyvos.
-
Išsitiesė. Tarp vilkų ir medžiotojų besisukiojantis vėjas tarsi stebintis ir tyliai vertinantis kovą atnešė kitų vilkų kvapą. Lorijano kvapą.
Po tiek prabėgusių metų, kai ji, gerokai jaunesnė mergina alfos poziciją užėmė dar Hogvartso laikais, kol tuo metu Igoris tebuvo paprastas gama, dabar jiedu buvo lygaus statuso. Šitai žadino susidomėjimą ir smalsumą.
Balkšvai juoda letena, pastatyta į priekį, ir pasiruošimas nerti iš miško į kalną tuoj pat buvo sustabdyti. Veltis į kovą nesiruošė, bent jau ne dabar, kai Igorio klano pusėje persvara. Akylai nužvelgė kiekvieną vilką. Dešimt. Visi jie įnirtingai kovojo su medžiotojais. Mišką drebino kaulų lūžiai, nasrų kaukšėjimas, urzgesys ir klyksmai. Įsibrovėliams nebuvo šanso išsigelbėti. Viltis - užgeso.
Kilstelėjo galvą safyrines akis įsmeigdama į kalno viršūnę. Vėjas atnešė balsus, silpnus ir gerai nesuprantamus, tačiau blykstelėjusi baimė betos akyse išdavė, jog jie žino. Nė vienas nenorėjo kovos. Be abejonės, kova būtų nelygi, jei čia pasirodytų visa Pusmėnulio gauja, tačiau dabar... Dešimt išvargusių vilkų prieš šešis stiprius ir pasiruošusius pulti. Visgi nedavė komandos žengti nė žingsnio. Visi kantriai laukė.
Netrukus susilaukė dėmesio. Melsvai pilkšvos akys susidūrė su safyrinėmis. Pusmėnulio vilkai nesislėpė, netūnojo krūmuose, tačiau į atvirą lauką taipogi nėjo.
Pilnaties šviesa apšvietė kalno papėdėje stovinčius vilkus. Kruvinais snukiais. Maži kraujo lašeliai nuo sulipusio, šlapio kailio krito ant žemės. Uoslę sukuteno metalo kvapas. Kiek bauginantis vaizdas. Turbūt, jei būtų žmogiškame pavidale, vyptelėtų. Tokiais snukiais Igorio vilkai išties atrodė pavojingi.
Nusuko žvilgsnį šalin, o tuomet pasisuko ketindama grįžti atgal, kai klausa sugavo silpną, gergždžiantį, tačiau tvirtą balsą.
-Avada Kedavra!-bragakmenio spalvos akyse blykstelėjo baimė. Vaizduotė akimirksniu nupiešė prisiminimą. Sniege ramiai gulinčią, nekvėpuojančią betą. Net tuomet, kai nešė šios negyvą kūną namų link, atsisakė patikėti, jog tai pabaiga. Neišliejo ašaros ir tuomet, kai stovėjo prie kapo. Suvokė, jog Džesika mirusi, tačiau negalėjo patikėti. Kvailai ir naiviai vylėsi, kad ši prisiartinusi iš už nugaros sušuks ir ims kvatoti.
Pro šalia esančius krūmus nėrė taip greitai, jog net ir norėdamas nebūtum spėjęs sužiūrėti. Pati taip pat nespėjo iki galo suvokti, ką daro. Instinktyviai puolė Igorio link. Metėsi šio link, pro pat mentę praskriejo burtas pataikydamas į tą vietą, kur ką tik stovėjo Igoris.
Abu alfos persivertė kalno papėdėje. Akimirką stojo tyla. Neiškart visi suvokė, kas nutiko. Pilkakailė stryktelėjo ant kojų, kilstelėjo galvą į kalno viršūnę ieškodama šio chaoso kaltininko. Tuo pasirūpinti nusprendė vienas iš vilkų, skuodžiantis jo link, tik šiam vargiai reikėjo dar vieno puolimo. Atidavęs paskutines jėgas burtui nugrimzdo į mirties gniaužtus.
-
Lunos gaujos vilkolakiai nejudėjo, jie nieko nedarė. Igoris to ir galėjo tikėtis. Penki vilkolakiai nepasipriešins dešimčiai vilkolakių, nors puikiai suprato, kad jo yra nuvargę, o tuo tarpu Lunos - pailsėję. Juodakailis mostelėjo galva, jie grįš į savo valdą. Čia nėra ką veikti.
Netikėtai klausą perrėžė Nedovanotinų kerų burtažodis, deja, Igoris per vėlai sureagavo. Kažkas rėžėsi į jį, mintis perskrodė jį - Ar jau viskas?, bet vos savo kūnu palietęs žemę, išvydo safyriškas Lunos akis, širdis nusirito į kulnus. Jie puolė? Bet kam tada tas burtažodis...? Igoris nežinojo reaguoti net tada, kai pats žaibo greitumu pakilo, jo klano nariai buvo sutrikę taip pat kaip ir jis. Jie būtų įprastai puolę, net ir alfą, bet šioje situacijoje...
Igoris kaip mat dirstelėjo ton pusėn, kur pažvelgė Garnder ir tada suprato. Pusmėnulio gauja jų nepuolė, tai buvo medžiotojas. Lorijano akys žaibiškai nukrypo į žemę, ten kur iš pat pradžių stovėjo. Ant žemės bolavo Avada Kedavra išrausta duobelė.
Žengtelėjo atgal. Luna mane išgelbėjo. Bet kam? Ne...kažkas su ja yra ne taip... Bet tada jo nuostaba persimainė. Kodėl Luna turėjo būti greitesnė už tuos, kurie buvo šalia jo!? Kodėl Daimonas, Treicė, Eritrėja ar kažkas kitas negalėjo sureaguot!? Bet tada kodėl pats nepastebėjai to medžiotojo? Nuovargis? Norėjo tikėti. Nenorėjo tikėti, kad tai galbūt buvo bandymas pasikėsinti į jį, tyčia neužstojant savo alfos...Dar vienos išdavystės neištvertų.
Daimonas prisiartino prie jo, klausinančiai pažvelgė į Igorį. Nenoromis Lorijanų alfa papurtė galvą, nebyliai sakydamas, kad neverta dėl jo paties nereikia nervinti. Gyvas. Lunos dėka. Daimonas atstojo, bet vis tiek įdėmiai žiūrėjo tai į Igį, tai į Luną.
Igoris pats nežinojo ką daryti su Luna. Padėkoti? Liežuvis nesirišo, o ir kažkaip buvo nepatogu. Kas jausis patogiai, kai tavo priešininkė tave išgelbsti? Tą pačią akimirką apsisprendė. Tai nebuvo gražu, bet kitaip negalėjo nepasielgti, Ne dabar, kai yra tokioje padėtyje. Igoris paniuro.
-judam,- burbtelėjo, paskutinįsyk nužvelgdamas pilkakailę Gardner, jo bendraklaniai sutrikusiai susižvalgė, patys svarstydami ar tai gera mintis pasitraukti nepadėkojus, tačiau priešintis nenorėjo - ir kartu su Igoriu nulėkė link savo teritorijos, link savo namų.
-
Safyrinės akys susidūrė su pilkai melsvomis. Sutrikusiomis, bandančiomis išsiaiškinti, kas ką tik įvyko. Akimirką atrodė, jog jos žvelgė kaltinančiai.
Ne aš tave puoliau, kvaily...
Įžūliai dėbtelėjo į Igorį, pagaliau pamažu imantį viską suvokti.
Dvi poros akių nukrypo į žemę. Nemaža duobė puikavosi Šermuonėlio kalvos papėdėje. Bylojo apie Nedovanotinių kerų antpuolį. Kurį laiką it užhipnotizuota žvelgė į išraustą žemę. Jei nebūtų laiku sureagavusi, žaibiškai metusis į Igorį, dabar ten gulėtų juodakailis vilkas. Lygiai taip pat, kaip ir baltakailė beta.
Nejučia sugaludė ausis. Kaltė eilinį kartą suleido iltis į sprandą. Puolė netikėtai.
Pasipurtė nenoriai nusukdama žvilgsnį šalin. Išsitiesė visu ūgiu, taip, kaip darydavo visuomet.
Igorio betai prisiartinus prie jų, Pusmėnulio vilkai sutartinai žengė žingsnį artyn trijulės. Kiek pritūpė įtempdami raumenis. Buvo pasiruošę ginti savo alfą. Akylai stebėjo kiekvieną iš priešingos gaujos. Jų mažiau, bet tai nė vieno negąsdino.
Iškėlusi galvą žvelgė į Igorį, paskutinį kartą žvilgtelėjusį į ją, o tuomet dingstantį nakties tamsoje kartu su savo gauja. Pasigirdo grasinantis urzgimas. Selena šaltu žvilgsniu perliejo jiems nugaras atsukusius vilkus.
-Nedėkingas mulkis...-burbtelėjo prisiartindama prie alfos.
-Igoris,-vyptelėjo nusipurtydama. Mostelėjo likusiems vilkams, šie apsigręžę nutykino namų link, pas likusią gaują.
Trumpam likusi kartu su beta nužvelgė kalvą. Viršuje šmėžavo lavonų siluetai, paversdami ir taip kraupią naktį dar kraupesne.
-Eime,-burbtelėjo pasileisdama mišku.
-
Vasaros rytmečio rūkas dengė visą atsivėrusią apylinkę nuo Šermuonėlio galvos kalno. Buvo tylu, gera. Gera vieta vidiniams apmąstymams ir nekantriam laukimui atsiprašymui ir padėkojimui, kai žinai, kad tave vis vien pasiųs ant kelių raidžių.
Igoris sėdėjo ant žemės, sulenkęs vieną kelią ir pešiojo žolės kuokštus. Kaip mažas vaikas būdamas elgėsi, nervindamasis ar nuobodžiaudamas.
Neprisiminė prieš kiek laiko čia susidūrė su medžiotojais, o vėliau jiems į pagalbą atskubėjo ir Lunos gauja. Užsimerkė. To nenorėjo prisiminti. Jis nebuvo savas. Bet vis vien jautė kaltę už savo poelgius.
Pažvelgė į kylančią saulę.
Širdyje jautė lengvą tuštumą, neramią ramybę.
Jis laukė Lunos ir sutarta susitikimo valanda nesustabdomai artėjo.
-
Oras pamažu vėso, o tai reiškė, jog netrukus teks atsisveikinti su vasara. Pastaroji skaičiavo paskutines dienas ir nors atrodė, kad šiluma nesitrauks dar ilgai, dangų vis dažniau temdė niūrūs debesys. Artėjo lietingasis sezonas, netrukus Angliją ir vėl merks lietus. Dienos taps nuobodžios ir liūdnos. Bereikšmės.
Pro aukštas medžių viršūnes, iškeltas tiesiai į saulę, besipuikuojančias tankiomis šakomis, sruvo saulės spinduliai nutvieksdami ilgus, juodus plaukus. Nematomomis rankomis švelniai glostė rausvus skruostus. Nors įprastai į tai nekreipdavo dėmesio ignoruodama saulę, šįsyk pakėlė galvą. Spinduliai akimirksniu ėmė glostyti veidą. Švelniai ir maloniai. Deja, spiginanti saulė privertė greitai nusisukti. Kelis kartus sumirksėjusi žvilgtelėjo į tolį. Nuo čia, kur stovėjo atsivėrė Šermuonėlio Galvos kalnas. Antgamtiškos regos dėka įžvelgė ir ten sėdintį, jos laukiantį Igorį.
Prie laiškų jau buvo spėjusi įprasti. Marlenai taip puikiai sekėsi bendrauti su profesoriais ir kitais mokiniais, kad Luna nebespėjo skaityti visų laiškų. Visgi vasarai dar besitęsiant jaunoji Hatfield buvo čia, Ūdrų Žabanguose, tad jokio laiško nesitikėjo gauti. Bent jau ne to, kuriame išvys Lorijano pavardę. Nė nenumanė, ko Igoriui prireikė iš jos. Kurį laiką netgi svarstė nepasirodyti. Jų niekas nesiejo, Lunai nerūpėjo jo gauja ir tai, kas joje vyksta. Ir visgi... Kažkas privertė pasirodyti čia.
-Koks netikėtumas,-tarstelėjo atsistodama rudaplaukiui už nugaros, sunerdama rankas. Įsmeigė žvilgsnį į Igorio nugarą. Neatrodė nusiteikęs ginčui ar atakai. Regis, tenorėjo pasikalbėti. O galbūt ji klydo. Nepasitikėdama dėl tam tikrų priežasčių atsargiai stebėjo vyriškį. Laukė paaiškinimo.
-
Lunos žingsniams priartėjus, Igoris pasisuko į ją.
Kaip visada stipri, nepriklausoma jauna moteris, Luna atrodė pasiruošusi kovai. Igoris tyliai atsiduso.
-Dėl praėjusio susidūrimo čia, šalia šio kalno,- tiesiai ėjo prie reikalo Igoris, neketindamas nė atsistoti. Tai buvo nebulus prašymas atsisėsti ir Lunai, pasikalbėti kaip normaliems žmonėms, nors jų pozicijos vilkolakių visuomenėje vėl pasikeitė. Jokios įtampos, jokių sunertų rankų - tik paprastas pokalbis.
-Nežinau kiek prisimeni, bet tą kartą tau nepadėkojau už pagalbą, todėl atsiprašau ir tik dabar ačiū, kad išgelbėjai mano buvusį klaną.
Nenorėjo nuslėpti to fakto, kad su seserimi išėjo iš klano. Daugiau negalėjo veltis į vilkolakių problemas, taip keldamas grėsmę savo šeimai. Jau per didelę kainą sumokėjo. Jo pusbrolis Daimonas perrėmė alfos vietą, perkeisdamas klano pavadinimą iš Lorijanų-Emousų į Fedorų-Emousų. Taip geriau. Niekam akių nebadys Lorijanų pavardė ir naujasis klanas turės šiek tiek ramybės ir laiko susirasti labiau nuošalesnę klano teritoriją ir ten apsigyventi.
Igoris žinojo, jog alfos pareigos - ne jam. Buvęs gama, neturėjo jokių įgūdžių alfos darbui. Iš dalies pabėgę išdavikai buvo teisūs - jis buvo netikusi alfa, tačiau jie klydo dėl fakto, jog jam nerūpėjo klano gerovė.
-Buvau nesavas ir man reikėjo laiko, kol įstensgiu atsiprašyti,- pridūrė daug tylesniu balsu, ne dėl to, kad jaustų gėdą, bet dėl to, kad nenutuokė, ar ims Luna tyčiotis. Neturėjo jokio ūpo pasakoti savo priešei-buvusiai alfai "kolegiai" apie savo sūnaus nužudymą.
-
Kažkas buvo ne taip. Per tiek metų taip ir neišmoko skaityti iš akių, bet tai, ką išvydo Lorijano akyse... Jos buvo pasikeitusios. Niekad per daug į jas nekreipė dėmesio, bet jose kažko trūko. Toptelėjo, kad galbūt tik pasirodė, saulė per daug akino, tačiau paprastumas, nerūpestingumas, sklindantis nuo Igorio...
Prisimerkė bandydama suprasti, kas čia negerai. Nuojauta kuždėjo, kad tai nieko gero nežada. Priminė pasalą, tik juodaplaukė nesuprato, kam keleriais metais už ją vyresniam vaikinui ją pulti. Ypač dienos metu. Tokiu būdu užtrauktų tik bėdą savo gaujai.
Nepatikliai apsidairė tarsi laukdama, kada iš už krūmų iššoks Lorijano gaujos nariai. Neiššoko. Buvo tylu ir atrodė, kad gyvos dvasios ieškoti čia - beviltiška.
-Nusprendei pakartoti savo "mirties dieną"?-kandžiai paklausė vyptelėdama. Dar kartą apsidairė ir tik tuomet, kai įsitikino, jog aplink nieko nėra, tik jiedu, atsisėdo netoliese. Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo kalnu, metančiu šešėlį ant jų.
-Jau pastebėjau, kad mandagumu nepasižymi,-atsainiai gūžtelėjo pečiais persibraukdama ranka per ilgus plaukus, vėjo draikomus už nugaros. Prisitraukė kelius, padėjo ant galvą, o tuomet tyliai atsiduso. Žodis "buvusį" sudomino, nors Luna stengėsi to neparodyti. Kantriai, kaip jai nebūdinga, laukė tolimensio paaiškinimo. Regis, Igoris ją pasikvietė pokalbiui, prilygstančiam išpažinčiai.
Norėjosi atšauti, paaiškinti viską, kaip iš tiesų buvo, tačiau tylėjo. Laukė. Vylėsi, kad netrukus rudaplaukis prabils. Dar kartą. Atskleis daugiau.
Pakreipė galvą trumpam žvilgtelėdana į nuo Hovvartso laikų ją lydintį vyriškį. Ryžtas, drąsa ir įtūžis, kaskart suliepsnojantis išvudus ją... Viskas buvo dingę. Regis, jam nė nerūpėjo, kad šalia sėdėjo ji, Luna Gardner, jo priešė, puikiai sugebanti išvesti jį iš kantrybės.
-Ne vien dėl atsiprašymo pasikvietei ar ne?-galiausiai paklausė nusisukdama ir įsistebeilėdama į horizontą. Kažkas buvo daugiau. Turėjo būti daugiau.
-
Lunos replika jį įžeidė. Norėjo išrėžti "tik tau", bet susilaikė.
- Dažniausiai susitikę, bandydavom vieną kitą vos ne nudėti. Kaip tikiesi tokiose situacijose mano mandagumo?- pakėlė akis Igoris, pasisukdamas į Pusmėnulio gaujos alfą. Buvo tik vienas normalus pokalbis ant tilto Londone.
-Be to, tu taip pat nepasižymi mandagumu, kiek prisimenu,- nepatingėjo įgelti ir Lunai už jos kandžius žodžius.
Kaip viskas pasikeitė. Turbūt tikrai jie suaugo. Arba tai tik dar viena veidmainystė, kai kitą kartą susitiks, vėl ims draskytis, tik jau paties nenaudai. Todėl Igoris bandė džiaugtis ryto ramybe ir gan kiek taikiu pokalbiu su bendrarūše.
-Tai mano atsiprašymas priimtas? - vietoj atsakydamas į paskutinį klausimą, užklausė Luną. Jis dvejojo. Taip, jis atėjo čia vien dėl atsiprašymo, negalvojo jai atskleisti savo išgyvenimų, tuo labiau asmeniui, kurio neapkentė. Tačiau ir galėjo papasakoti. Ne, kvaila. Nesileisiu į asmeniškumus, nieko nesakysiu. Kas praeity, tas ir lieka praeity. Jai tai neturi rūpėti. Tačiau, kaip keista, sėdynė liko prilipusi prie žemės, tarp pirštų sukosi smilgų stiebai.
Igoris vis dar dvejojo.
Galėjo bet kiek kartų žvelgti į tolį, bet britų gamta nepadėjo išsklaidyti abejonių, galutinai nuspręsti ką daryti.
Ką iš viso Luna galėtų man padėti?Nieko.
-Niekas nepakeis mūsų priešiškumo vienas kitam. Todėl, ne. Pasikviečiau tik dėl atsiprašymo ir viskas.
-
Ji nežiūrėjo į šalia sėdintį rudaplaukį. Safyrinės akys, tokią saulėtą dieną žėrinčios it brangakmenis, slydo Šermuonėlio Galvos kalnu. Lietaus reikalaujanti žolė pamažu ėmė įgauti kitokią spalvą. Žemė nebepajėgė suteikti tiek vandens, kiek reikėjo, todėl vietomis žolė jau ėmė ruduoti. Gyvybė blėso. Atrodytų liūdna, jei vos tik lietui nepalijus, ji neatsigautų. Taigi viskas bus gerai. Visuomet būna.
-Įdomu, kas dėl to kaltas,-vyptelėjo kilstelėdama vieną antakį, toliau tyrinėdama juos nuo saulės saugojantį kalną.
Puikiai prisiminė tą naktį. Naktį, kai turėjo mirti Igoris ir kai mirė Džesika. Jos pečius jau slėgė dviejų artimų žmonių mirtis, trečią išgelbėjo ir, nors Lorijanas jai rūpėjo mažiausiai, kažkas giliai viduje leido džiaugtis net ir tokiu pasiekimu. Jo šeimai bent jau neteko gedėti taip, kaip gedėjo ji. Kaip gedėjo ir Marlena.
Šalia sėdintis vyriškis jos neįžeidė, priešingai, pralinksmino tarsi pasakęs kokį pokštą. Luna gana linksmai nusijuokė papurtydama galvą, pati sau.
-Turi gerą atmintį,-pašaipiai kirto atgal. Nepavyko įgelti jai. Galbūt dėl to, jog buvo atspari savo nuodams.
Tyliai atsidususi atsilošė. Ištiesė kojas, atsirėmė rankomis į žemę sau už nugaros ir kilstelėjo galvą. Ilgai tylėjo neatsakydama į Lorijano klausimą. Privertė jį laukti, bet šitai darė tik todėl, kad bandė suprasti, koks tikrasis buvo šio susitikimo tikslas. Apsvarstė visas galimybes ir nei viena neatrodė tinkama. Galiausiai susitaikė su mintimi, kad visgi tai tik kilnaus tikslo susitikimas.
-Tebūnie,-linktelėjo galva ir vėl sugrįždama į senesnę poziciją, beveik tokią pat, kaip sėdėjo Igoris.
-Tai gali baigtis. Mes neprivalom ir toliau peštis it du maži vaikai,-taip staigiai atsakė į vyriškio žodžius, kad nė pati nesuspėjo suvokti, ką pasakė. Po kurio laiko mintyse trenkė sau į veidą. Visgi tęsė toliau:
-Tą naktį, kai paaiškinai savo bjaurius planaus man ir Vasariui,-paminėjus balataplaukio vardą trumpam susimąstė, ar šis vis dar gyvas,-troškau atkeršyti už tai. Norėjau, kad tu kentėtum, kad tau skaudėtų. Kaskart keršto troškimas išvydus tave augo... Kol galiausiai ėmė blėsti,-prisipažino vis dar nežiūrėdama į Igorį. Nevengė jo žvilgsnio, bent jau ne dėl to, kad bijojo. Tai, ka slėpė jo akys, gniuždė.
-Tu erzini,-vyptelėjo iš savo žodžių,-bet neapykantos tau nebejaučiu. Vis dar noriu trenkti tau, bet aš valdausi. Tikrai,-dar kartą kiek linksmiau nusijuokė. Po tokio ilgo laiko jie pagaliau kalbėjosi, kaip du suaugę žmonės. Be jokių peštynių.
-Taigi...Tai gali baigtis. Mes nebeprivalom ir toliau peštis,-gūžtelėjo pečiais,-tavo akys...-pagaliau prabilo apie tai, kas jai nedavė ramybės. Neiškart ėmė kalbėti. Valandžiukę tylėjo pagaliau stebėdama Igorį, žvelgdama į tas liūdnas akis.
-Kažkas nutiko, ar ne? Žinau, kad nesu tas žmogus, kuriuo pasitiki, bet...-už šitai irgi trenkė sau į veidą mintyse. Turbūt taip veikė niūri ir slegianti atmosfera, sklindanti nuo rudaplaukio.
-
Akimirkai nustebo, kai Luna priminė įvykį Kambaryje iki Pareikalavimo, kai jis dar buvo magiškų gyvūnų priežiūros profesorius. Tas nutikimas jau buvo senai išblukęs iš jo atmities. Nuleido akis į ruduojančią žolę. Visiškai užmiršo iš kur kilo abipus pyktis abiems.
-Neprivalom,- sutiko tyliai,- tačiau kitaip nei tau, aš nemėgstu,- šią akimirką ištarti "nekenčiu" neišėjo,- tavęs dėl keletos tavo asmenybės bruožų. Gal ir nesipešim, bet tai nereiškia, kad iš karto tapsi mano mėgstamiausias asmuo.
Tai buvo nebyli nepuolimo sutartis.
Tolimesni Lunos žodžiai išmušė Igorį iš vėžių. Sutriko, bet laiku užsičiaupė, šiai dar kartą neįgeldamas (gal antrą kartą pavyks).
Nerado žodžių, nenutuokė ar išlieti savo širdį - visai neseniai buvo visiškai įsitikinęs, jog Lunai nieko neatskleis. Bet netikėtas Lunos persimainymas.... Nuo kada aš taip esu lengvai palenkiamas...?- liūdnai pagalvojo.
Atsiduso.
-Tai įvyko maždaug prieš metus.- Iš tikrųjų Igoris nesigaudė laike. Jam buvo sunku nuspręsti, kada tiksliai prarado savo sūnų. Vis atrodydavo, jog vakar. Ir taip kiekvieną dieną. Kerštas surasti ir likviduoti išdavikus neleido jam panerti į skausmo liūną, tik dabar jame skendo Lorijanas.- Mano sūnus buvo nužudytas vieno iš mano buvusio klano. Jis,- surinkiai rinko žodžius, sunki širdgėla užspaudė Igorio krūtinę,- negimė vilkolakiu. Tai buvo laikoma klaida, kurią reikia ištaisyti. Tas išdavikas tai "bandė" ištaisyti savavališkai, man nieko nežinant,- išspiaute išpsiovė panieką.
Igoris daugiau nieko nesakė. Nesakė, kad Dantė nepakluso jam dėl kilusios velniavos dėl JAV vilkolakių, nesakė, kad Danielius buvo auginamas kitos šeimos, kitoje šalyje, nesakė, kad jo vaiko motina buvo sirena. Nesakė jokių detalių, nesakė apie jo pačio kalėjimą Azkabane, nesakė, kad dėl savo šeimos saugumo, su seserimi pasitraukė iš klano ir dabar yra kaip beklaniai. Nesakė, kad Dantei padėję vilkolakiai gyvi ar negyvi yra Ūdrų Žabangų apylinkėje. Nesakė, nes kas iš to būtų Lunai?
Šią akimirką Igoris suprato, nemgėgstantis verkšlenti prie kitų žmonių, koks jo sunkus gyvenimas. Tarsi kitų būtų rožėmis klotas...
Papurtė galvą.
-Nereikėjo man to sakyti,- piktai burbtelėjo ant savęs, stagiai pakilo ant kojų. Kraujas mušė į smilkinius.
Jis buvo omega, lengvas Jungtinės Karalystės medžiotojų taikinys (Ach, kada iš jo gyvenimo išsiešdins medžiotojai), o šalia jo sedėjo viena iš galingiausių vilkolakių gaujų alfa, kurios prieglobstis užtrikrintų visavertį saugumą. Reikėjo tik paprašyti. Bet. Igoris nenorėjo vėl kažkam paklusti. Nenorėjo veltis į vilkolakių dramas. Taip buvo nekorektiška manyti, bet Igoris nenorėjo turėti vadės tokios kaip Luna. Tai nebuvo tas asmuo, kurį galėtų sekti visa siela, visa širdimi.
Nužvelgė Luną, tik nenutuokė, ką dar šiai pasakyti.
-
Trenkė sau į veidą nesuskaičiuojamą kartą už liežuvio nelaikymą tinkamoje vietoje. Galėjo pirmiau apmąstyti, iki ko gali privesti ištarti žodžiai, o vėliau juos leptelėti.
Tyliai atsiduso. Nebeverta bandyti užginčyti. Ir nors Igorio veido nematė, žvelgė į tolį, buvo tikra, kad jos žodžiai jam paliko įspūdį. Akimirką pamanė, kad privertė netekti žado. Ne kiekvieną dieną gauni nuoširdų paliaubų pasiūlymą iš didžiausio priešo.
Ji puikiai mokėjo išprovokuoti aplinkinius. Igoris Lorijanas Greywindas - puikus įrodymas.
– Ooo... – Nutęsė nusijuokdama. Štai ta paslaptis. Juodaplaukis jos nemėgo vien dėl jos būdo. Ką gi, ne jis vienas. Įdomu, kuris labiau nekentė jos? Dafydd ar buvęs alfa?
– Tu taip pat nesi mano mėgstamų žmonių sąrašo viršuje ir abejoju, kad kada nors ten atsidursi, – gūžtelėjo pečiais pirmą kartą būdama atvira su šalia sėdinčiu asmeniu. Ne paslaptis, bet ji stengėsi.
Ar tai reiškė, kad ji pagaliau suaugo?
Vilkiška klausa sugavo už nugaros, miško pakraštyje trakštelėjusios šakelės garsą. Jei neklydo – į kelionę leidusiojo paukščio kaltė. Gana didžiulio.
Cha. Visgi pavyko. Dabar mergina puikiai matė, kaip Lorijanų šeimos atstovas sutrinka. Ne šito ji norėjo, bet tokia reakcija bylojo, kad bandymas bent iš dalies buvo sėkmingas, o kokio sėkmingumo - netrukus išsiaiškins.
Kantriai laukė. Nusigręžė nuo vaikino, leido viską gerai apmąstyti. Be spaudimo. Safyrinėmis akimis naršė kraštovaizdį. Nestiprus vėjelis draikė ilgus plaukus.
Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors jie sėdės taip ramiai, svarstys apie galimas paliaubas.
Pravėrė rausvas lūpas ketindama pasakyti, kad neprivalo vargintis ir atskleisti savo gyvenimiškų patirčių, tačiau tuoj pat užsičiaupė. Igoris pradėjo pasakojimą. Ir jis iš tiesų priminė pasakojimą. Tik be laimingos pabaigos.
Lūpos dar kartą prasivėrė, tik šįkart – iš nuostabos. Nežinojo, kaip reaguoti. Taip, ji neteko brolio, kai buv dar visai maža. Taip, ji neteko betos, ištikimos draugės, aršios vilkės. Bet ji nebuvo motina ir nežinojo, ką reiškė turėti vaiką.
Marlena. Tą nenuoramą Luną saugojo ir rūpinosi, ji iš tiesų buvo svarbi jos gyvenimo dalis, tačiau... Ji visuomet žinojo ir žinos, kad jaunoji Hatfield Džesikos dukra. Betos, mirusios dėl jos kaltės.
– Aš... Nežinau, kaip tu turi jaustis ir ką išgyvenai... Ar ką vis dar išgyveni... – tyliai prakalbo nedrįsdama pažiūrėti į melsvai pilkas akis.
Apie Igorio gyvenimą niekada per daug negalvojo. Tiesa sakant, visai negalvojo. Žinojo tik tai, kad jis vilkolakis ir turi seserį bei dirba hileriu. Štai ir viskas. Niekada nesusimąstė, kad jis turi mylimąją ar... Ir kad yra tėvas. Niekada.
– Tik žinau, kad bet kokia netektis yra skaudi... Velniškai skaudi... – trumpam žvilgtelėjo į vaikiną, o tuomet nusigręžė. Nereagavo į staigų vaikino judesį. Tebesėdėjo, kaip sėdėjusi. Ramiai žvelgė į tolį.
– Ką ketini daryti dabar?
-
Gal buvo galima tikėtis užuojautos žodžių iš Lunos, bet šie praėjo kaip rėtis per vandenį. Igoriui buvo nei šilta, nei šalta. Jam nerūpėjo jos nuomonė, pagyrimai, ar užuojauta. Visgi giliai širdyje pajuto padėką Pusmėnulio gaujos alfai.
-Ačiū,- sumurmėjo.
Apie sūnaus netektį daugiau nenorėjo nei galvoti, nei kalbėti. Buvo geriausia įsitraukti į darbus ir apie tai užmiršti, ar geriausia susirasti Emi, Melą ir joms padėti, susikėravoti su globotiniais. Čia Igorio mintys sustojo. Po tokio praradimo, Igoris nenorėjo mąstyti apie savo vaikų turėjimą, kažkaip apsiprato su mintimi globoti kitų vaikus...Ir neprieštaravo šiai idėjai. Net jam tai patiko. Dažniausiai globotiniai būdavo beveik hogvartsinio amžiaus, turi savo charakterį, pomėgius, norus - jie kaip mįslės, kurias reikia įminti.
Be to, Kajaus, Wrenos, Etano (taip, tai buvo Danielio draugas, netekęs tėvų tą pačią naktį kaip ir savo draugo, dabar globojamas šių jo su Emi) skaudi praeitis nepaliko Igio abejingo.
Žvilgtelėjo į horizontą. Norėjo, jog jų gyvenimai būtų daug geresni, nei jo ir Emilijanos.
-Iš tikrųjų neįsivaizduoju. Išdavikams kaip ir atkeršyta, bandysiu nesivelti į jokią vilkolakių, medžiotojų politiką...Tikiuosi pavyks. Nežinau, Luna, bandysiu grįžti į prastą gyvenimą,- kurio nutruopų nė kiek neprisimenu. pabaigė mintyse,- Nesirūpink, tau nebūsiu galvos skausmas,- jau šiek tiek linksmiau šyptelėjo,- Be to, ačiū, kad išklausei. Rūpinkis saviškiais ir savimi,- atsisveikino su neprieše Luna ir nuėjo nuo Šermuonėlio galvos kalno žemyn.
-
Jis nežinojo, ką daryti su laisve. Tai buvo keistas jausmas; jis ėdė jį gyvą. Jo akys, kažkada žibėjusios skaisčiai mėlyna, dabar ruda rainele, apsiblausė, o dviejų randų įrėžtas veidas susmuko, prarado spalvą.
Džeimsas Greywindas stovėjo Šermuonėlio Galvos viršūnėje. Laukai, prisišlieję prie miško, ir miškas, atsirėmęs į kalvas, miegojo. Rūkas tvenkėsi ten apačioje, o dangus palengva švito. Artėjo saulėtekis. Dažnai pabudęs tokiu laiku jausdavo prisispaudusį Olivijos kūną, tačiau dabar jis buvo vienas. Vyras įsisupo į mantiją, kišenėse giliai panardindamas rankas. Užčiuopęs vyšninę lazdelę, jau seną ir pavargusią, buvęs transfigūracijos profesorius sustingo ir tik po minutės svarstymų ją paleido. Nereikia, - jis priminė sau, negalėdamas susitaikyti su mintimi, jog daugiau niekas nebetrokš jo mirties, - Viskas.
Jis trūksmingai iškvėpė, įsitempė ir tada atsipalaidavo.
Per pusiau užmerktas blakstienas Rafaelis matė, kaip saulė užliejo pasaulį. Vis dėlto šiluma buvo per daug menka, jog būtų galėjusi išvaikyti nakties šaltį, vis dėlto - visi žinojo - įdienojus karštis užguls plaučius. Kaip diena keičia naktį, kaip karštis keičia šaltį, taip keičiasi gyvenimas ir mintys. Greywindas pasitaisė krepšį ir žvilgtelėjo ten, kur turėjo būti Guolis.
Jis dar neturėjo atsakymo, ką darys, kur eis; nežinojo, kada grįš, jei išvis nuspręs sugrįžti. Vis dėlto giliai viduje jautė, jog privalo palikti tai, ką pažįsta. Jis turėjo nustumti Hogvartsą ir jo prisiminimus: Beatričę, Solveigą, Gwyneirą ir senąjį profesorių von Sjuardą; Caroline ir buvusius Grifų Gūžtos bendramokslius, pamokas ir mokyklos koridorius, Demonų mūšį ir tai kas įvyko po to; pogrindžio metus: Dumštrango revoliuciją, Oliviją bei Džoną; sugrįžimą iš šešėlių: transfigūracijos pamokas, savo mokinius - Ginger, Herą, netgi suknistą Gilbert ir Llewellyn - ir, žinoma, mirusiuosius.
Įsikabinimas į praeitį trukdė kvėpuoti, kai baimė ir kaltė smaugė ne prasčiau nei virvė.
Senasis batas kiurksojo toje pačioje vietoje. Per šitiek metų jis nė velnio nepasikeitė - liko tokia pačia apgailėtina ir nušiurusia šiūkšle, reikalinga tik norintiems ištrūkti. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys, auroras, transfigūracijos profesorius, Klastūnyno vadovas ir žudikas pasilenkė prie nešyklės. Po valandos laišką turėtų rasti Olivija Rožė. Po trijų valandų turėtų pabusti Džonas. Tada Brodvinas suūbaus, o Šernė pramerks geltonas akis. Jis galėtų apsigalvoti, žengti žingsnį atgal ir sugrįžti namo. Tačiau Džeimsas Rafaelis Greywindas palieka namus ne dėl to, jog sau neranda vietos - jis išvyksta, nes ne viską padarė. Nuodėmės gi pačios neišsipirks, ar ne? Tik taip vyras tikėjosi rasti ramybę ir prisijaukinti laisvę.
Tiesa, galbūt Džeismas Greywindas niekada daugiau ir nebegrįš, o šešiolikos metų istorija, prasidėjusi keturiolikmečiui berniukui įžengus į King Kroso stotį ir pasibaigusi Šermuonėlio Galvos viršūnėje berniukui tapus trisdešimties metų vyru, nutrūks, tačiau tai nereiškia, jog tai yra pabaiga. Visada - visada - pasibaigus vienai istorijai, gimsta kita - galbūt kitoje formoje, galbūt kitu laiku.
Džeimsas Greywindas, iškvėpęs orą, palietė nešyklę.
Kažkur toli sukrankė varnos, tačiau jų akys, deja, nebuvo violetinės.
-
Buvo žiemos atostogos. Ūdrų Žabangų miestelyje už apšerkšnijusių langų įnirtingai snigo. Evelina kaip ir kiekvienas žiemos, bei kitų metų laikų atostogas leido pas senelius. Namai kvepėjo nuo senelės Felicės meduolių. Roma, Tesa ir Evelina tą dieną puošė eglutę.
- Ką galiu pasakyti, - tarė Evelina, - šiemet senelis pagaliau nupirko sveiką eglutę.
Visos nusijuokė prisiminusios kaip praitais metais senelis nupirko eglutę iš žiobarų turgaus. Jis visai nemokėjo jų rinktis todėl eglutė buvo nekokybiška. Tą kartą ji nuvirto ant jos užkabinus vos penkis žaisliukus. Teko tenkintis šakele iš sodo. Daba joms tai buvo juokynga. Sesės baigė puošti eglę. Ji buvo spalvota padabinta švairiausiomis girliandomis ir žaisliukais. Ant lentynų kabojo bugienis, o stalas jau pastatytas į jo vietą. Ant jo dar nebuvo nei vaišiu nei nieko, bet jis vis tiek atrodė be galo Kalėdiškai. Senelis Frodas praėjo pro duris. Jis niuniavo Kalėdinę dainelę "Bėkit bėkit Hipogrifėliai". Į kambarį iėjo senelė.
- Evelina, gal galėtum nubėgti iki parduotuvės? Mums baigėsi miltai, o dar turiu iškepti dvi partijas meduokių, - paprašė ji.
Evelina pažvelgė į ją.
- Bet mes kaip tik ketinome eiti žaisti sniego karą kol nesutemo... - nutesė. Felicė griežtai pažvelgė į anukę. Evelina iškarto pašoko. - Žinai gal vis dėlto nueisiu. Juk kol gaišiu tol temsta. Kuo greičiau susisuksiu tuo daugiau pažaisim.
- Teisingai, - pritarė Felicė. - Keliauk, - ji pradėjo kratytį savo šventinę prijuostę ant Evelinos ir jos sesių.
- Einu, jau ainu, - Evelina užsikosėjo nuo miltų.
Ji nubėgo į prieškambarį. Čia taip pat tvyrojo Kalėdinė atmosfera. Pažvelgė pro langą į lauką. Ten stipriai snigo. Ant namų stogų krito sunkios snaigės. Ledas buvo nudengęs takelį. Evelina užsimaukšlino paltą ir apsievė žieminius batus. Ant kaklo užsirišo raudoną šaliką, užsidėjo kepurė ir su žiobarų pinigais (kadangi ėjo į žiobarų krautuvėlę) rankoje išėjo. Lauke ji nuklampojo per senelio nukastą takelį, kuris ir vėl buvo apsnigtas. Evelina nuėjo tarp apsnigtų eglių eilės. Išėjusi už vartų patraukė parduotuvėlės pusėn. Parduotuvė buvo arčiausiai Šermuonėlio Galvos kalno kuris skyrė Ūdrų Žabangus ir kitą miestelį. Priėjo parduotuvę. Jos vitrinoje puikavosi puikiausia Kalėdų eglutė, o aplink - dovanos. Evelina jau norėjo įeiti kai kalno papėdėje šalimais pamatė keistą siluetą. Jis buvo didelis ir grakštus. Spalvos bei aiškios formos nelabai matėsi per prieblndą. Evelina pabandė įsižiūrėti geriau. Kas ten?.. Negi vilkas? Jų čia nėra jau keletą metų, beto jis žymiai... grakštesnis. Turiu išsiaiškinti kas tai. Evelina apsigrežė nuo parduotuvės ir nuėjo link paslaptingo silueto. (Ne)norėdama pasislėpė už krūmo. Siluetas lyg kažką pajutęs apsigręžė. Ir Evelinos nuostabai tai buvo žirgas! Ir ne šiaip sau žirgas, o dailus baltas žirgas. Jo beveik nesimatė tarp sniego. Negali būti... Evelina prisiminė šių metų Magiškųjų Gyvūnų pamokas. Ar tai metų laikų žirgas?.. Mergaitė įtempė kaklą. Taip tai jis. Mergaitė jau norėjo lysti atgal į krūmus. Tegu jis ganos sau ramiai. Netrukdysiu jam. Bet staiga ji neišlaikė pusiausvyros ir išvirto iš gervuogių krūmo. Veidas buvo apibraižytas, bet mergaitei tai nerupėjo. Žirgas... Jis mane pamatė! Ką aš dabar darysiu? Žirgas stovėjo priešais ją. Jis buvo aukštas ir dar baltesnis (jeigu tai įmanoma) už sniegą. Jo karčiuose buvo kelios snaigutės.
- Aš... Aš... - Evelina jautėsi taip lyg prieš žirgą turėtu kažkuo pasiteisinti. Žirgas pažvelgė į ją. Jo žvilgsnis lyg kausė: kas tu? Evelina nesuprasdama ką daro atsakė, - Aš Evelina, - ji jautėsi kaip kvailė. Kalbuosi su žirgu?.. Najau aš netokia. Tai ne mano lygis...
Evelina žvelgė į žirgą su trupučiu baimės. Pilkos akys išsipletė. Žirgas artėjo link jos. Evelina prisidengė veidą alkūnę. Tačiau tik pagalvokit, žirgas tik pasilenkė ir apuostė ją. Įsitikinęs, kad ji nenori nieko blogo ramiausiai vėl ėmė rupšnoti žolę. Evelina atsidengė veidą. Pamažu susidėliojo vaizdus kas įvyko jai nematan per alkūnė ir tada vėl pažvelgė į arklį. Turiu ant jo pajodinėti iš nežinia kur atsirado beprotiška mintis. Ne, ne negaliu. Juk jis neprijaukintas, o kaip elgėsi prijaukinti žirgai pamokoje?.. Negaliu Bet kitas balsas galvoje ragino Nagi tu gali. Užlipsi tau pavyks... Evelina prieš savo valią lyg buvo nutemta prie arklio. Jis ramiausia pažvelgė į ją nė neįtardamas ką ši ketina daryti.
Viskas įvyko labai greitai. Evelinos kojos pašoko nuo žemės. Rankos užsikabino už arklio stuburo ir ji užšoko. Arklys sužvengė. Tą akimirką mergaitė ant jo nugaros šaižiai suklykė ir jis pasileido šouliais. Iš pradžių Evelina manė numirsianti. Jos širdis nusirito kažkur žemiau negu turėjo būti. Ji netolygiai kvėpavo. Galiausiai priprato prie žirgo ritmo. Tik... tak... tik... tak... Jo kaopos baladojosi į kietą suledėjusia žemę. Staiga Evelina suprato lekianti tiesiai į Šeruonėlio galvos kalną. Dar kartą suklykusi pasilenkė prie gyvūno stuburo. Nuo jo pasijuto šaltukas. Evelina apsidairė lauke jau buvo tamsu. Tačiau ji buvo pamiršusi ir apie parduotuvę ir apie sniego karą. Viską pritrenkė džiaugsmas ant arklio nugaros.
-
Buvo žiemos atostogos, kai Danielis sugrįžo namo. Buvo keista vėl peržengti namų slenkstį antrą kartą kaip Danielius, o ne Etanas. Švilpį sutiko vanilės, kepinių kvapas ir daugybė akių porų. Juokas ir šilti klausimai, minkštas užklotas ir puodelis kakavos tarp delnų.
Jį pažadino pilnaties spinduliai, krentantys pro langą. Kambarys skendėjo lengvoje prieblandoje. Danielis persivertė ant šono ir ant naktinio staliuko išvydo tarp vadovėlių susirietusį Sindrį. Juodasis knisius miegojo, apsiglėbęs medalioną su pakalnučių ir irisų žiedais. Danielius nusišypsojo, švelniai, stengdamas nepažadinti knisiaus, šį paglostė, ir tada vikriai išsirito iš lovos.
Lauke sniegas spindėjo sidabru, gaivus žiemos oras kaip šaltas dušas atbudino šiek teliek apsimiegojusį berniuką. Juodi, stori Ūdrų Žabangų medžiai tyliai rymojo savo vietoje, laukdami kažko taip senai matyto.
Danielis stipriau įsisupo į žieminę mantiją. Dirstelėjo į savo šiltas pirštinėtas rankas.
***
-Taip! Aš tikrai noriu! – Danielis ramiai neišsidėjo ant stalo. Kambarys skendėjo kaip bažnyčia su vitražiniais stiklais spalvų šokyje – įvairiaus pilnumo su keisčiausiais skysčiais buteliukai mirgėjo, spindėjo saulės spinduliuose. Danielio plaukai paskendo šiame spalvų margumyne. Jo mėlynai pilkose akyse švietė nekantravimas ir pasiryžimas susitikti per pilnatį.
Berniukas ištiesė kaklą ir receptų knygą ir kunkuliuojantį katilą. Užuodė švelnų levandų ir čiobrelių ir dar kažko kvapus. Pro petį eliksyras atrodė gražiai.
***
Danielis kiek nerimavo. Jis nebuvo užtikrintas, ar praktikų jam užteko, ar šį kartą virsdamas, jo įvaizdis bus teisingas ir tobulas. Keisti žmogaus išvaizdą buvo juokai! Bet čia...
Kūną perliejo karštis, tarytum būtų užpiltas vašku, rankos, kojas aptirpo, vaizdas pradėjo trauktis, mažėti. Kažkas atkimšo nosį, ausis, pravalė akis. Pasaulis patapo daug garsesnis, tada, šaltas sniegas apgaubė jo letenas. Vilkiūkštis markstėsi nuo lyg gongų dūžiais ūkančiomis pelėdomis, lyg tarp dantų girgždančiu sniegu, daug šviesesne naktimi. Letenėlės šalo, o rudą, tankų kailiuką šiureno žiemos vėjas.
Metamorfmagas apsižvalgė save, o tada!
-Valio! - apsidžiaugė šis - tranformacija įvyko sėkmingai, bet kaip mat užsičiaupė, suvokęs, kad vilkiškai sukaukė - jo balsas buvo daug skardesnis!
Danielis susigūžė išsigandęs. Jis nenutuokė, ką mama pagalvos. Gi ji nesupranta vilkų kalbos! Vilkiukas apsidairė - tamsūs medžiai toliau ramiai stovėjo, lyg tylūs teisėjai, name šviesos buvo užgesintos.
Jis įtempė klausą. Sukaupė drąsą ir žengė miško gilumon.
Širdis plakė smarkiai, nors pažįstamos vietos, bet naujoj formoj, jos baugino jaunąjį metamorfmagą. Danielis žinojo vietą, pats pasišovė vienas iki jos nueiti, tačiau vis vien... Rodės, kad pasielgė kvailai.
Atrodė, praėjo amžinybė, kol Danielis prasikasė prie Šermuonėlio Galvos kalno. Atvirtos sniego dykynės gąsdino vilkiuką, kolei šis pasileido šuoliais link kalno viršūnės. Metamorfmagas bėgo nuo apdulkėjusių prisiminimų iš praeities.
Pilnaties šviesa akinančiai žlibino Danielį, užlėkusį ant viršūnės. Netikėtai jis atpažino nepažįstamą kvapą. Sumišo.
-
Igoriui širdis nusirito į kulnus, kai suprato, kad sūnus nejuokauja. Igoris atsitraukė nuo katilo, kuriame verdė vieną Kalėdinį eliksyrą ir pažvelgė į mėlynai žalias Danielio akis. Vyresniojo Lorijano veide atvirai švietė nuostaba.
Hileris visiškai prarado laiko nuovoką, kai į namus atskrido Ra su labai storu laišku. Tą vakarą jis liko be žado. Tekstas rodėsi kaip išgalvotas, nerealus, bet tuo pačiu metu - savas. Kažkas jame buvo, kažkas tokio artimo, kad Igoris suprastų, jog visgi tai yra tiesa. Negi jis kitaip elgtųsi, atsidūręs toje situacijoje? Nužudyti globėjai, užpuolimas ir baimė, kad visa tai nesibaigė, reikia slėptis. Tarsi, esi įkalintas košmare ir negali iš jo atsibusti.
Sumišimą, nuostabą, džiaugsmą pakeitė ramybė, tarytum sunkus akmuo pagaliau nusirito nuo pečių. Jis turi sūnų. Gyvą. Su kuriuo gyveno trejus metus. Tik vadino kitu vardu. Globėjo reikšmė nuo tėčio niekuo nesiskyrė, nes Igoriui nerūpėjo kraujo ryšiai. Jei myli, tai myli kaip savus.
Tada pajuto baimę. Klanai, vilkolakiai. Kodėl Dantė blefavo? Ar bandys kėsintis į Danielį? Bet kodėl turėtų? Kuo kitiems Danielis rūpėtų? Jis buvo kaip vienišius. Mela dažnai išvykdavo. Jis vienas neapgintų nuo vilkolakių gaujos sūnaus. Senos baimės niekur nepabėgo ir Igoris nenorėjo patikėti, kad galgi gali būti jau taika.
Todėl ir neperkalbėjo Danielio, panorusio su juo kartu pabūti per pilnatį. Nuo Danieliaus nenuslėpė fakto, kad šį šio ir to išmokys.
***
Randai senai jau buvo paslėpti po juodu kailiu, tik vilkiškos akyse spindėjo praeities atvaizdai iš jaunystės laikų. Igoris visados susantūrėdavo vilko formoje, nesugebėdavo, kaip sesuo linksmai bėgioti ir kaip lapei mūrytis į sniegą.
Vilkolakis lengvu žingsniu nušuoliavo iš miško tankmės link Šermuonėlio Galvos kalno. Iš dalies nenorėjo ten būti - atmintyje iškilo pokalbis su Luna. Mintyse praaidėjo jo paties balsas ir Lunos užuojauta. Jei šią tenais sutiktų, reiktų ilgai aiškinti painią sūnaus elgesio istoriją. Kita vertus, kas jam darbo? Šermuonėlio Galvos kalnas vilkolakiams buvo kaip neutrali vieta, o tokios vietos menkai turėjo rūpėti tokiai galingai vilkolakių gaujai kaip Pusmėnulio gauja.
Igoris pirmas atvyko į susitikimo vietą. Giliai širdyje nerimavo, ar tik Danielis, kur nepasiklydo. Miškas naktyje atrodė visiškai kitoks, o ir manė, kad šitiek savitransfigūracijos praktikos sūnus turėjo per mažai. Kaip norėjo šiam padėti. Deja, buvo tik vilkolakis. Ne metamorfmagas. Ach, nereikia. Tas vaikas, yra daug stipresnis, gudresnis, nei pats manai.
Jautri klausa sugavo gergždančius nuo sniego šuolius, alsavimą ir kitą akimirką, kiek nepažįstamas kvapo paveikslas sutapo prieš akis stovinčiu rudakailiu vilkiūkščiu. Igoris švelniai, vilkiškai nusišypsojo atsargiai priėjo artyn prie sūnaus. Suprato šio sumišimą.
-Kiekvienas gyvis turi savo kvapą, - paaiškino. Atmintyje iškilo du jauni vilkolakiai - varnė pilkakailė Elna Klumpar ir tamsiakailio Mela - jo pirmoji "gauja". Ir štai, turiu vėl mokyti naują vilką. Laikas pernelyg greitai bėga.
-Žinai, kodėl aš leidau pačiam ateiti iki šios vietos?
-
Laikas negailestingai bėgo ir Luna pamažu ėmė nerimauti. Ne, tai tikrai nebuvo nerimas dėl pačių vestuvių. Ji žinojo, kad nori praleisit likusį gyvenimą su Elijah'u, be to, ceremonijoje neturėjo būti nieko ypatingo. Nieko, kas keltų paniką. Jie abipusiai nutarė, kad užteks vos kelių žmonių, paprastutės ceremonijos ir kelionės į kalnus. Savaitė kalnuose skambėjo it pasaka. Poilsis nuo naujojo agentės darbo, poilsis nuo treniruočių ir visko, kas vadinosi kasdienybe.
Blogiausia buvo tai, kad mergina nenorėjo palikti Arabellos vienos. Žinoma, dvylikos metų mergaitės niekas vienos ir neketino palikti. Beta buvo davusi pažadą pasilikti ir ja rūpintis, tačiau Luna nerimavo, kad palikta mergaitė jausis niekam nereikalinga ir tik viską apsunkinančia našta. Nujautė, kad tamsiaplaukė taip ir neatsigavo po tėvų mirties, o šalia jos ir Elijah'aus nesijautė pilnavertė šeimos narė. Kaip visa tai ištaisyti, Pusmėnulio gaujos alfa neturėjo jokio žalio supratimo. Tiesa sakant, būtų buvusi be galo laiminga, jei kas nors būtų davęs vertingą patarimą, kaip viską sutvarkyti.
Giliai įkvėpė, kardo geležtė perskrodė orą ir įsmigo į taikinį. Ašmenys sulindo kur kas giliau nei mėlynakė tikėjosi. Turbūt, jei priešais būtų buvęs žmogus, ne medinis taikinys, šis jau gulėtų perkirstas per pusę. Suniurzgusi sau po nosimi trūktelėjo kardą. Teko nemenkai paplušėti, kol ašmenys buvo išvaduoti. Pakartojo tą patį veiksmą dar kelis kartus. Vargšas medinis taikinys, imituojantis žmogų, vos laikėsi neišsitėškęs ant žemės.
Galiausiai pavargusi nuo treniruočių ir nusprendusi, kad priešininkas mirė mažiausiai šimtą kartų, spyrė šiam tiesiai į krūtinę ir parbloškė ant žemės. Dunkstelėjusiam taikiniui netrukus nukrito ir galva. Dar viena netikėta mirtis. Padėjusi ginklus į jiems skirtą vietą apsidairė. Prie namo niekur nebuvo Arabellos. Regis, treniruodamasi matė, kaip ši patraukė į mišką, bet tikėjosi, kad pasivaikščiojusi sugrįš. Atsidususi, kiek padvejojusi patraukė miško link mintyse jau žinodama, kur link galėjo patraukti mergaitė.
Prabėgo, regis, ne tiek ir daug laiko, bet Luna pamažu ėmė pažinti varniukę. Perprasti ją sunkiai sekėsi, bet pažanga jau buvo padaryta, o "gera pradžia, pusę darbo". Neskubėdama, žingsniuodama lėtai, retkarčiais apsidairydama priėjo Šermuonėlio galvos kalną. Kaip ir reikėjo tikėtis, Arabella buvo čia. Saugi.
- Ką čia veiki? - gana draugiškai paklausė atsiremdama į medį ir sukryžiuodama rankas ties krūtine.
-
Laikas skubėjo, tarsi bėgo nuo kažko nieko nelaukdamas ir neleisdamas pasimėgauti nė viena menkiausia akimirka. Nors tiesą pasakius, mergaitė nelabai ir turėjo kuo mėgautis, nors ir buvo vasara. Vienintelė vieta, kurioje ši bent šiek tiek atsipalaiduodavo ir pasijausdavo sava buvo miškas. Įvairūs žvėreliai, padarėliai ir kiti gyvi organizmas, gamta, leido jaustis sava, neatstumta ir tarsi būnant toje vietoje, kurioje ir turėtų būti. Taip, tai buvo tiesa. Arabella net nesijautė sava būnant namuose ar savo kambaryje. Šios galvelę vis dažniau aplankydavo mintis, kad ji tik trukdo Lunai su Elijah kurti laimingą gyvenimą, yra tik besimaišantis ir nelabai reikalingas žmogus jų gyvenime. Ji vis dar nejautė to ryšio nė su vienu iš globėjų, nesijautė sava ar suprasta, neturėjo kam pasipasakoti ar pasiguosti. Išvis, mergaitė jautėsi tarsi jai nereiktų būti šiame pasaulyje, jautėsi čia be galo vieniša, atstumta ir niekam nereikalinga, tačiau tikrai nenorėjo ir nežadėjo apie tai kažkam pasakoti, turėjo susigyventi su tuo. O, kad tėvai būtų gyvi...
Glausdama storą knygą prie savo krūtinės, pasitaisydama akinius, mergaitė išsmuko iš namų ir išžygiavo į vienintelę vietą, kurioje jautėsi bent kiek geriau, labiau savimi ir labiau priimta – gamtą. Jos apsuptyje, medžių šlamesyje, vėjelio ošime ir gyvūnėlių apsuptyje, mergaitė jautėsi tarsi savoje vietoje, laisva, o knyga, vienintelė jos draugė, padėjo pasinerti į kitą pasaulį ir palikti visas problemas šiame pasaulyje.
Šiaip ne taip įsikabarojusi į pačia kalno viršūnę, varniukė eilinį kartą pasigrožėjo prieš ją pasirodžiusiu pasakišku vaizdu. Prieš šios akis atsivėrė medžiai, pievos, kalvos, gamta ir visas jos grožis, kuris be galo žavėjo dvylikametę, atrodė tarsi dar vienas pasaulio stebuklas.
Klestelėjusi ant didesnio akmens, kiek toliau nuo kalno šlaito, šono, tačiau vis vien puikiai matydama tobulą vaizdą, mergaitė prisitraukė savo kojas arčiau krūtinės, ant jų pasidėjo knygą ir leido sau pasinerti į kitą pasaulį, pabėgti nuo tikrovės ir jaustis laisva. Knyga ir gamta buvo vieninteliai Arabellą gelbėjantys objektai, kurie padėjo iškęsti viską, ką ši patyrė ir dar patirs, pabėgti nuo problemų.
Tačiau rodosi, kad likimas tam trukti ilgai neleido. Išgirdusi šnaresį, o vėliau ir klausimą skirtą jai, mergaitė buvo priversta išlįsti iš kito pasaulio, pakėlė žvilgsnį ir prieš savo akis pamatė stovinčią globėją.
- Skaitau, o ką tu čia veiki? Niekad čia tavęs nematydavau, - pasitaisydama kristi pradėjus akinius, pažvelgdama Lunai į akis ir tikėdamasi, kad šiandien dar turės progą pabėgti nuo tikrovės, tačiau pati tuo abėjodama, trumpai atsakė ir paklausė.
-
Šiltas, nė iš tolo negaivinantis vėjelis šiltą vasaros dieną lengvai pakedeno aukštai į uodegą surištus juodus plaukus. Plaikstydamiesi ore šie sugebėjo užsikabinti už šakos ir Luna per neapdairumą spėjo pakreipti galvą taip, kad tektų aiktelėti. Burbtelėjusi sau po nosimi atsargiai atkabino kelias nepaklusnias sruogas nuo šakų ir patraukė Arabellos link.
Kur buvęs, kur nebuvęs, tarsi jausdamas netoliese savo šeimininkę, čia pat pasirodė ir Delgadas. Atrisnojęs stabtelėjo kiek tolėliau, iš pradžių nužvelgdamas aplinką, įsitikindamas, kad pakankamai saugu, o tada iš lėto nusekdamas paskui tamsiaplaukę, susirangiusią šalia mergaitės. Atsisėdęs netoliese vilkas žvilgtelėjo į atsivėrusį vaizdą. Kurį laiką taip ir sėdėjo stebėdamas aplinką, kiek vėliau pasidėjęs snukutį ant letenų atsigulė.
Atsisėdusi lotoso poza, nugara atsirėmusi į akmenį ir trumpam žvilgtelėjo į augintinį. Vyptelėjo šiam sukarpius ausimis ir kilstelėjus snukutį. Safyrinės akys akimirkai susidūrė su melsvomis. Netrukus pilkakailis ir vėl nuleido galvą.
- Tave prižiūriu, - gūžtelėjo pečiais pakreipdama galvą į tamsiaplaukę. - Ne, nematydavai, nes dažniausiai ateidavau čia, bet niekuomet tavęs neužkalbindavau. Man patikdavo stebėti tave iškeliavusią į kitą pasaulį. Tada būni laiminga, - safyrinės akys nukrypo į horizontą.
Vis dar negalėjo patikėti, kad vos po kelių dienų bus toli nuo šios vietos, liks viena su Elijah'umi ir visą savaitę negalės matyti varniukės. Giliai įkvėpė svarstydama, ką apie tai mano pati Arabella.
- Tu taip nieko ir nepapasakojai apie Hogvartą. Tai buvo tavo pirmieji metai Hogvartse, o grįžai nusiminusi ir liūdna. Ką man papurtyti ar pagrasinti? - vyptelėjo.
-
Vilkui atsliūkinus šalia savo šeimininkės ir mergaitės, ši susižavėjusi užvertė knygą ir padėjo šią šalia savęs, ant žemės. Susižavėjęs žvilgsnis nedrąsiai nuskanavo vilką, mergaitė šyptelėjo stebėdama jį, tačiau taip ir neišdrįso prisiliesti prie jo ar paglostyti jo švelnų, pilką kailį, nes kiek prisibijojo pilkiaus reakcijos į tai. O miško gyvūnui rodosi, kad visiškai nerūpėjo netoliese jo sėdinti mergaitė. Jam svarbiau buvo šeimininkė, į kurią šis savo ryškiai mėlynomis akimis žvelgė be galo susižavėjusiu žvilgsniu, tarsi kaip į savo didvyrę, kas privertė mergaitę menkai šyptelėti ir pagalvoti, koks stiprus ryšys juos sieja.
Vien tik pagalvojus apie ryšį su augintiniu, į Arabellos mintis grįžo drakonas, kurį dar visai neseniai paslapčia Holland išritino ir rasto vienišo kiaušinio, o dabar augina, tačiau bijo apie tai prasitarti savo globėjams, kad neatimtų jo iš jos. Drakonas, nors kol kas dar neturėjo vardo, tačiau buvo vienintelis jos draugas, šeimos narys ir ši iš visų jėgų stengėsi jam suteikti geras sąlygas bei taisyklingai jį ištreniruoti. Jis buvo vienas iš labai mažo kiekio dalykų, kurie teikė šiai džiaugsmą ir leido pabėgti nuo tikrovės, tad ši turbūt neiškęstu jeigu tektų su juo išsiskirti. Būtent dėl šios priežasties ji ir bijojo globėjams užsiminti apie jį, nors puikiai žinojo, kad turi tai padaryti...
- Hogvartsą? Hogvartse viskas buvo gerai, - per daug nedaugžodžiaudama ir aiškiai meluodama globėjai, nenorėdama, kad ši sužinotų tiesą ir nenorėdama jai užkrauti savų rūpesčių, kadangi ir pati jautėsi kaip rūpestis. Tačiau mergaitės veide atsispindėjo nežymus nusiminimas, šiai atsakant į klausimą.
Iš tiesų, kad ir kaip bebūtų, varniukė nenorėjo sugrįžti į Hogvartsą. Ji ten neturėjo nieko. Nei draugų, nei vieno žmogaus su kuriuo būtų galima pasikalbėti ar ko nors panašaus. Taip pat buvo tikimybė, kad patyčios iš Indio pusės sugrįš ar net dar labiau padidės. O dar vienas minusas buvo tas, kad grįždama į Hogvartsą mergaitė neturėjo nė mažiausios minties ką turės daryti su savo augintiniu. Ji nė neįsivaizdavo kur jį turės dėti, tačiau palikti čia, tikrai nežadėjo ir žinojo, kad privalės kažką sugalvoti...
-
Tingiai užsimerkė. Saulės spinduliai maloniai glostė veido odą, o kūnas nenoriai pamažu šilo. Regis, apsirengti juodais drabužiais nebuvo pati geriausia mintis, nors turbūt merginos spintoje be juodų drabužių kitų spalvų beveik ir nebuvo. Kita vertus, juodi drabužiai visur ir visuomet prie visko dera, išskyrus tuos momentus, kai namuose augini kailio kamuoliuką nuo kurio visi drabužiai ima panašėti į plonus kailinius.
Kelias akimirkas tylėdama, mėgaudamasi saule pabandė išstumti visas mintis iš savo galvos. Dabar ji sėdėjo šalia tamsiaplaukės ir galėjo bent šiek tiek atsipalaiduoti, pasimėgauti šiltu oru. Tiesa, mieliau būtų palindusi po šaltu dušu, mat po treniruočių degintis buvo prasta mintis. Laimei, Luna ilgai čia užsibūti neketino.
Lėtai prasimerkė, tingiai išsiviepė, o tada pasisuko į mergaitę. Melsvai pilkos akys su susižavėjimu žvelgė į netoliese gulintį vilką. Tokio ypatingo žvilgsnio mergina jau senokai nebematė. Turbūt šitai išprovokavo pagarba plėšrūnui ir neįprasta augintinio forma. Net ir moderniausiame, šiuolaikiškiausiame pasaulyje retas, kuris augina vilką, kaip augintį.
Žvilgtelėjo į Delgadą. Turbūt pajutęs Arabellos žvilgsnį ir šis kilstelėjo galvą. Atidžiai šią nužvelgė, bet neradęs nieko, kas galėtų sukelti pavojų jam ar šeimininkei, vėl pasidėjo snukutį ant letenų. Mergaitę keturkojis matė nebe pirmą kartą, tačiau žinodama, kad plėšrūnui reikia daug daugiau laiko, kad imtų pasitikėti ir suartėti, nesistebėjo tuo.
- Vis dar neišmokai meluoti, - vyptelėjo nežiūrėdama į šalia sėdinčią tamsiaplaukę. - Ne tik tavo veidas, bet ir balsas išduoda, kad yra priešingai. Verčiau klok viską dabar. Kuris mokinys ką padarė? Ar tai buvo profesorius? Ne, neišsisukinėk, nieko neišdegs, - papurtė galvą užbėgdama įvykiams už akių.
Galiausiai žvilgtelėjo į varniukę. Ši iš tiesų atrodė nusiminusi, tik kas viso to kaltininkas buvo, mėlynakė nenumanė. Žinoma, galėjo spėlioti, tačiau nusprendė palaukti.
- Klausyk... Žinau, kad niekad neatstosiu tau motinos ir niekad nesistengsiu jos atstoti, bet tą dieną, kai Selena atvedė tave man, aš prisiėmiau visą atsakomybę už tave ir negalėsiu tau padėti, jei nebūsi su manimi atvira, nepasitikėsi manimi. Neprašau viso to dabar, bet galiausiai... Vienišas žmogus nėra laimingas, o tu niekad nebūsi vieniša. Elijah ir aš būsiu šalia, tau tereikia nuspręsti, ar pati to nori, - atsistojusi, pasivaliusi kelnes, kad šios nebūtų aplipusios žolėmis, grįžtelėjo per petį.
-
Lengvas ir šiltas vasarinis vėjelis glostė, kedeno tamsius ir dar visai neseniai kiek nutrumpintus tamsiaplaukės plaukus, o saulutė nepasiduodama vėjui švietė, džiugino savo šiluma, kvietė laiką praleisti lauke, gamtoje, o ne tūnoti pasislėpus už keturių sienų.
Mergaitės žvilgsnis dar kartelį nukrypo į įspūdingo grožio ir tvirtumu, ištikimybe pasižyminti vilką, kuris įdėmiai ryškiai melsvu žvilgsniu nuskanavo šią, tarsi įvertino, o galiausiai ir vėl padėjo savo snukutį ant letenų, kas privertė Holland tik droviai šyptelėti ir vėl nuleisti žvilgsnį į žalia žolele nuklotą žemę.
- Iš kur tu... - nesuprasdama iš kur Luna suprato, kad ši meluoja, tačiau kiek įtardama, kad tai išdavė jos liūdnokas balsas ir veido išraiška, kiek nusimindama, kad nesugebėjo to paslėpti, nustebusiu balsu paklausė ir pažvelgė tiesiai globėjai į akis. Deja, tačiau greitai nustebusį žvilgsnį pakeitė liūdnokas. Globėjai vos tik pradėjus kalbėti apie tai, kad ši turi jai išsipasakoti ir pradėti pasitikėti ja, mergaitė nusuko žvilgsnį į per horizontą matoma nuostabų vaizdą.
- Hogvartse nesijaučiu sava, tarsi būdama savoj vietoj. Aš maniau, kad ten priprasiu, pritapsiu, susirasiu draugų, ten man bus linksma ir smagu, kaip ir visiems likusiems mokiniams. Bet taip nebuvo... Visus mokslo metus ten prabuvau viena, tarsi atstumta, o ant jų pabaigos, patyriau nedidelias patyčias, kas turbūt atmes norą visiems su manim bendrauti, kurio ir taip niekas nerodo, - liūdnai, stengdamasi neišsiduoti, kad jaučiasi dėl to tik dar blogiau ir nuspręsdama vieną kartą padaryti išimtį ir išsipasakoti Lunai, tarė ir toliau žvelgė į horizontą, - Aš šitam pasauly apskritai nesijaučiu sava ir reikalinga. Aš visad jaučiuosi vieniša, nereikalinga ir tarsi nepriklausyčiau šiam pasauliui. Atrodo, kad man nėra skirta čia gyventi, čia ne mano vieta ir tiesiog, aš jaučiuosi savoje vietoje tik tada, kai skaitydama pasineriu į kitą pasaulį. Tik tada jaučiuosi reikalinga ir suprasta. Tiesiog... Aš visą laiką ir liksiu paveikslo gyventoja, kuri niekur nesigaudo, nieko nesupranta, neturi nei tėvų, nei draugų, nieko ir yra tuščia vieta.
Greitai nusibraukdama vieną išdavikę ašarėlę, neleisdama daugiau nei vienai jos pasekėjai ištrūkti iš akių, Arabella atsisuko į globėją ir nežymiai, švelnia šypsena šyptelėjo.
- Bet tai tik 6 metai. Aš kažkaip juos iškęsiu ir viskas bus gerai. Viskas privalo būti gerai...
-
Reaguodamas į savo šeimininkės veiksmus, vilkas tingiai atsistojo, pasipurtė ir žengęs kelis žingsnius įveikė juos skyrusį atstumą. Stabtelėjęs toje pačioje tiesėje, kaip ir tamsiaplaukė, kilstelėjo galvą, o tada įdėmiai įsispoksojo į horizontą. Safyrinės akys irgi stebėjo aplinką retkarčiais vis nukrypdamos tai į augintinį, tai į ant žemės sėdinčią mergaitę. Suvokęs, kad niekur iš čia neteks keliauti ateinančias kelias akimirkas, keturkojis kiek padvejojęs atsisėdo išlaikydamas didingą ir kiek gąsdinančią laikyseną.
Veidą papuošė patenkinta šypsena. Šiuo atveju ji turėjo pranašumą, buvo daugiau patyrusi, be to, Arabella dar nemokėjo tinkamai paslėpti savo emocijų. Tai itin viską palengvino. Vylėsi, kad varniukė niekuomet neišmoks slėpti savo jausmų, arba bent jau neužsidarys nuo viso pasaulio likdama su savo mintimis. Per trumpą laiką Luna spėjo priprasti prie Holland, savotiškai prisirišti ir priimti ją, kaip savo šeimos narę. Būtų buvusi laiminga, jei Arabella būtų pasijutusi taip pat, užmiršusi skausmą dėl tėvų netekties ir tapusi laimingesne paaugle, lankančia Hogvartsą.
Nesitikėdama, kad jai bus atsakyta, mergina jau ketino grįžti į namus, toliau treniruotis, pasižiūrėti, ką veikia Elijah'us ir pagaliau pasirūpinti savo skrandžio poreikiais. Visgi buvo sulaikyta it žirnių pabertų žodžių. Kiek nepatikliai žvilgtelėjo į mergaitę svarstydama, ar šitai buvo jos žodžių pasekmė, ar susikaupusių emocijų. Nesitikėjusi nei pokalbio, nei ypač tokio netikėto atvirto, liūdno pasakojimo, sutriko.
- Ei... - padvejojusi sugrįžo į savo vietą šalia tamsiaplaukės. - Nekalbėk taip. Niekas nevyksta šiaip sau, tad, jei atsidūrei čia, vadinasi taip turėjo būti. Ir, žinoma, kad esi reikalinga. Tu priklausau Pusmėnulio gaujai, esi jos dalis, visi tave myli ir saugo. Šalia visada esu aš. Žinau, kad tau trūksta tavo bendraamžių... Galbūt per tuos šešerius metus atsiras keletas ir vasarą galėsit leisti kartu, o kol kas... Kol kas mes galim ką nors nuveikt drauge. Ką manai, jei kurią nors dieną po visko nuvyktume į Londoną? Galėtume kokį knygyną aplankyti, - šyptelėjo apglėbdama Holland per pečius ir švelniai priglausdama prie savo kūno.
-
Vieną sekundę mergaitė jau buvo spėjusi pagalvoti, kad visos jos kalbos buvo visiškai bevertės, globėja jų net nesiklausė ir jai tai nerūpėjo, o ir net šis išdidus gyvūnas, vilkas, rodosi norėjo tik kuo greičiau dingti iš mergaitės akiračio. Bet pasirodo, kad visa tai nebuvo tiesa, tai buvo tik dar vienos kvailos, liūdnos išgalvotos mintys, o ne realybė.
Globėjai grįžus prie varniukės, vėlgi prisėdus šalia jos, Arabella pakėlė liūdnoką, kiek nusivylusi savimi ir gyvenimu žvilgsnį ir pažvelgė tiesiai į Lunos akis, kuriose matė tik šilumą, rūpestį ir saugumą. Būtent šių dalykų ir trūko jaunajai burtininkei visą laiką. Būtent to ir menko artumo trūko, kad ši nesijaustų tokia vieniša ir nereikalinga, tik visiems besimaišanti ir trukdanti.
Šiltas ir rūpestingas moters glėbys leido jaustis taip, tarsi būtų namie, o Luna būtų šios mama, kurios maža širdelė taip ilgėjosi ir laukė, nors ir žinojo, kad ši niekad nesugrįš ir nebeapkabins, nebepaguos taip, kaip dabar tai darė Luna. Šie visi susikaupę jausmai leido sekundėlei pamiršti apie realybė ir iš tiesų pasijausti savai ir reikalingai, pamanyti, kad ta pati Pusmėnulio galvos alfa – Luna Gardner ir yra jos mama, kas iš tiesų turbūt būtų net neįmanoma...
- Tiesiog... Aš jaučiuosi tokia tuščia ir pamesta, kad net nežinau kaip tai išreikšti. Aš tiesiog noriu būti paprastas vaikas gyvenantis su mama ir tėte, lankantis mokyklą ir turintis ten draugų, niekuo nesirūpinantis ir būnantis visad laimingas, su plačia šypsena veide, bet... Aš tiesiog žinau, kad tai neįmanoma ir galbūt man tiesiog nelemta būti laimingai ir mylimai, - stengdamasi neapsiverkti tarė mažoji varniukė, kol šios lieknas kūnelis glaudėsi prie tvirto globėjos kūno.
Jausmai veržėsi per kraštus, bet akys tvirtai laikė norintį pabėgti skystį iš jų. Arabellai šią akimirką viskas atrodė prastai. Jai atrodė, kad gyvenimas yra žaidimas, o ji yra jo žaidėja, kuriai atitenka visi prasčiausi iššukiai, kurie niekad nesibaigs. Visas pozityvumas, kuriuo anksčiau ši trykšdavo, buvo kažkur išgaravęs ir mergaitė tiesiog norėjo bent žiūbsnelio meilės...
- Aš to norėčiau... - kiek atsitraukdama nuo globėjos, stengdamasi nusiraminti ir nusukdama žvilgsnį į šoną, tarė Holland.
Pilkiaus ir jaunosios burtininkės žvilgsniai minutei susitiko, šiai net pasirodė, kad ji atokiau stovinčio vilko žvilgsnyje sugebėjo įžvelgti net šiokį tokį rūpestį, kuo net pati nepatikėjo, kadangi visiems buvo aišku – šio gyvūno pasitikėjimą užsidirbti sunku. Tačiau niekas nesakė, kad tai neįmanoma, o Arabellos pajaustas keistas ryšys, dviems žvilgsniams susidūrus, tai tik patvirtino.
-
Akimirką sustingo. Liūdnas Arabellos žvilgsnis smigo taip giliai, jog Luna trumpam sulaikė kvėpavimą nė pati to nejausdama. Nebuvo tikra, ar mergaitė taip pažvelgė sąmoningai, ar ne, bet to žvilgsnio užteko, kad suprastų, jog niekuomet neatstos Holland motinos ir nesuteiks to, ko ji iš tiesų nori, ko iš tiesų jai reikia - šeimos. Taip, varniukė būtų galėjusi laikyti šeima ją, Luną Gardner, ir Elijah Chris Dawson'ą, tačiau abu antgamtikai buvo savotiškai pratę neįsipareigoti niekam kitam, būti atsakingi tik už savo veiksmus.
Tiesa, Pusmėnulio gaujos alfa buvo atsakinga už savo gaują, bet jais įprastai rūpintis tekdavo tik per pilnatį, o ir svarbiausia buvo įsitikinti, kad niekam negresia pavojus. Nė vienu iš jų nereikėjo rūpintis kiaurą parą, padėti susivokti gyvenime ir apgaubti begaline meile ir rūpesčiu, ką įprastai darydavo tėvai. Netgi jos pačios tėvas šito niekuomet nedarė. Galbūt griežtokas būdas neleido parodyti meilės, o galbūt buvęs alfa nenorėjo paversti savo dukters minkštaširde.
Kiek sudvejojo, tačiau neatsitraukė. Motinos neatstos, bet bent jau pamėgins priversti pasijusti mylimai ir laimingai. Na, arba bent jau mylimai. Nebuvo tikra, ko Arabellai iš tiesų reikia, kad būtų laiminga ir džiaugtųsi savo gyvenimu. Ji neturėjo rūpintis dėl tokių dalykų, buvo per maža. Viso labo ji tebuvo vaikas, kuris turėjo džiaugtis vaikyste ir negalvoti apie nieką svarbaus.
Tylėdama išklausė mergaitės. Holland atrodė daug labiau suaugusi būdama vos dvylikos nei ji buvo būdama kiek vyresnė. Tiesa, Luna suaugo, jei apskritai suaugo, daug vėliau. Netgi dabar neretai elgdavosi kvailai ir neatsakingai. Deja, retai dėl to kada gailėdavosi.
- Ne, - ramiu balso tonu paprieštaravo, ką tik girdėtai liūdnai išpažinčiai. - Visa tai iš tiesų įmanoma. Arabella, tu turi kur kas daugiau nei tai. Žinau, kad mudu su Elijah'u neesam tobuli tėvai ir niekuomet jais nebūsim, bet tai nereiškia, kad mums nerūpi ir tavęs nemylim. Be to, nors nesi vilkolakė, esi Pusmėnulio gaujos dalis. Jie gins tave bet kokia kaina, - nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
Nors emocijas iš veido išskaityti ne visada pavykdavo, tačiau šįkart be vargo galėjo matyti, kokia liūdna yra mergaitė ir kaip stipriai ji mėgina išlikti stipri ir nepravirkti. Toptelėjo, jog padrąsinus galėtų leisti jai išsiverkti ir pilnai nusiraminti, bet nenorėjo išsiduoti, kad taip lengvai permato jos jausmus.
- Tą akimirką, kai Etanas laikė tave savo gniaužtuose, bijojau taip, kaip niekad dar nebijojau. Maniau, kad neteksiu tavęs... - tyliai sušnabždėjo švelniai pakštelėdama vėsiomis lūpomis varniukei į kaktą, o tada atsitraukdama ir paleisdama šią iš glėbio. Žinoma, prieš paleidžiant dar kiek padelsė, bet galiausiai vis tiek paleido.
- Tuomet tavo pareiga bus sudaryti sąrašą vietų, kurias norėtum aplankyti drauge, - linktelėjo šyptelėdama.
Atsitraukusi nuo Arabellos galėjo stebėti, kaip ji žvelgia į Delgadą. Neabejojo, kad varniukės akyse matė nenumaldomą norą paliesti vilką, panardinti pirštus į minkštą jo kailį, bet puikiai suvokė, kad didinga prigimtis neleidžia taip paprastai prisiimti nepažįstamo žmogaus. Luna Holland akyse pastebėjo ir dar kai ką. Tamsiaplaukė priėmė vilko iššūkį užsitarnaujant pasitikėjimą. Nejučia šyptelėjo.
-
Jausmas turint kažką šalia, kažką tokio kam tu bent kažkiek rūpi ir esi brangus, kažką tokio, kas stengiasi dėl tavęs, vertė mergaitė pasijausti bent žiubsneliu geriau. Tačiau šios viduje tarpusavyje vis dar kariavo jausmai, kurie norėjo, labai norėjo, tačiau bijojo pasitikėti Luna. Jie bijojo jai atsiverti, per daug prisirišti prie jos ir pagaliau laikyti ją tikra savo šeima, laikyti ją žmogumi, kuris atstotų mamą, vieną iš svarbiausių žmonių turbūt kiekvienos mergaitės gyvenime. Mergaitė viso to norėjo, labai norėjo, bet viduje kovojanti baimė ir šioks toks nepasitikėjimas, kurį uždirbo siaubingi įvykiai jos gyvenime, neleido to padaryti, tiesiog neleido tam įsipildyti ir Arabella nė pati nežinojo, ko trūko, kad ši galėtų visą tai paleisti ir leisti tam įvykti.
Ir staiga visos ašaros, kurios ir tik laukė akimirkos, kada galės pabėgti iš akių, nuriedėti veidu ir galiausiai nukristi, pradingti rūbų medžiagoje, tarsi nė nebūtų egzistavusios, tiesiog dingo. Varniukė bent akimirkai, trumpai akimirkai patikėjo, kad ji turi šiokią tokią šeimą, kuri nors ir nebuvo įprasta, normali, tokia kokią turėdavo kiti vaikai, tačiau buvo didelė, ji jai rūpėjo ir ji žinojo, kad jie rūpinsis ja bet kokia kaina. Ir tam užteko tik kelių sakinių. Kelių ramiu balso tonu ištartų sakinių, kurie kiek privertė atsileisti viduje kovojantiems jausmams, tačiau viso to dar nepakeitė galutinai.
Arabellą visad žavėjo ramumas, pasitikėjimas savimi ir buvimas tokia stipria asmenybe, kuria buvo Luna. Nors vilkolakė tamsiaplaukės globėja nebuvo ilgą laiko tarpą, tačiau ši jau spėjo tapti žmogumi, kuriuo mergaitė žavėjosi, į kurį norėjo lygiuotis ir kuriuo norėjo tapti. Luna buvo tarsi varniukės įkvėpimas stengtis ir tapti stipresnia, tapti tokia pat tobula, kokia šios akimis buvo jos globėja.
- Nemanau, kad aš norėsiu daug ką aplankyti. Manau, kad man užteks ir apsilankymo bibliotekoje ir kokios nors knygos išsirinkimo, - kiek kuklindamasi ir nenorėdama per daug užspausti Gardner, puikiai suprasdama, kad jos gyvenime įvykiai verda sparčia tėkme, tarė. Žvilgsnis daugiau nebeužkliuvo už didingo gyvūno, kuris gulėjo visai netoliese Arabellos su Luna. Mergaitė davė jam laiko ir ruošėsi, tarsi žinojo, kad su laiku ir darbu užsidirbs jo pasitikėjimą ir turės dar vieną nuostabų ir ištikimą draugą šalia savęs.
-
Pilkos akys nuklydo į miško pusę. Aukšti, stori medžių kamienai bei jų nusvirusios šakos, pasipuošusios žaliuojančiais lapais, slėpė tai, kas prikaustė vilko žvilgsnį. Neišsiduodamas, jog kažką stebi, nerūpestingai žvalgėsi po medžių karalystę retsykiais sukarpydamas ausimis. Girdėjo tai, kas paprastam žmogui buvo negirdima.
Pakreipus galvą pilkos akys susidūrė su safyrinėmis. Vos akimirkai, bet Lunai užteko suprasti, kas nedavė Delgadui ramybės. Žvilgtelėjo į mišką bandydama pamatyti tai, ką girdėjo ir ji. Tankiai suaugę medžiai per daug gerai slėpė garso šaltinį net nuo žvitrų vilkolakės akių. Tarsi supratęs, kad yra raginamas, plėšrūnas lėtai atsistojo nurisnodamas į mišką. Pasiekęs pirmuosius medžius stabtelėjo grįžtelėdamas per petį. Pilkos akys susirado ant kalvos stovinčius siluetas, nutviekstus saulės. Netrukus gauruota uodega dingo.
Safyrinės akys susirado melsvas. Dabar Arabellos žvilgsnis atrodė ramesnis. Kur kas ramesnis. Žvelgdama į kiek labiau atsipalaidavusį ir nurimusį mergaitės veidelį, svarstė, kurie žodžiai šitaip paveikė. Knietėjo paklausti, kas priverstų pasijusti geriau, pasijusti laimingesnei, tačiau nujautė, kad atsakymo nesulauktų, arba šis būtų ne nuoširdus.
- Ar tikrai nori atostogas praleisti apsilankius tik vieną kartą bibliotekoje? - kilstelėjo vieną antakį nujausdama, kad tamsiaplaukė drovisi. - Londone nemažai įdomių vietų, be to, vizito laukia visas platusis pasaulis, galimybių daugybė, - mirktelėjo.
Saulei vis greičiau leidžiantis ir dangų nudažant švelniai raudona, tapo aišku, kad jos čia pernelyg ilgai. Gaivus vasariškas vėjelis švelniai paglostė stovinčias tamsiaplaukes tarsi įspėdamas, kad vakaras jau čia pat. Turbūt būtų likusi ant kalvos iki pat vidurnakčio, sėdėdama šalia globotinės ir tylėdama, leisdama pajusti jai, kad ji nėra viena, tačiau tokia veikla Luna neužsiimdavo, o be to, Holland reikėjo pasistiprinti ne tik žiniomis.
- Nagi, keliaujam, - paraginusi varniukę palikti kalvą ir grįžti į namus, Luna dar sykį žvilgtelėjo į mišką, tačiau nei Delgado, nei to keisto garso šaltinio nematė ir negirdėjo. Nujautė, kad medžioklė pasisekė ir gauruotasis keturkojis ilsisi.
-
Mergaitė anksčiau nė negalėjo pagalvoti, kad pasaulis už paveikslo rėmelio vienu metu gali būti toks nuostabus, paslaptingas, fantastiškas ir gražus bei tuo pačiu metu baisus, kupinas pavojų ir liūdesio. Pasaulyje slypėjo laimė, tačiau tuo pačiu metu ir liūdesys. Turbūt nebuvo nė vieno gyvo organizmo, kuris nebūtų pajutęs abiejų šių jausmų pusių ir tai nebuvo blogai. Ir laimė, ir liūdesys mokė gyventi, parodė tikrąsias pasaulio spalvas, išmokė būti tikru žmogumi ir mokytis iš savų klaidų. Taip, Arabella pagaliau suprato, kad neturėtų žvelgti į praeitį, netūrėtų liūdėti dėl jos, prisiminti jos ir gailėtis. Praeitis turėtų būti jai viena didelė pamoka, iš kurios ši pasimokytų ir kurios klaidų ši nebekartotų. Ji turėtų džiaugtis dabartimi, ateitimi ir būti laiminga su tais žmonėmis, kurie supo ją dabar, o ne kurie liko praeityje, paliko ją. Ji buvo pagaliau pasiruošusi pasinerti į tikrojo pasaulio naujoves, leisti sau pasitikėti naująja šeima, leisti sau klysti, liūdėti, atsistoti ant kojų ir mokytis, o kas svarbiausia, nebežvelgti su liūdesiu į prarastus žmones ir praeitį tame mažame paveikslėlyje. Ji pagaliau leido sau atsiverti, šviesti tikromis savomis spalvomis, ieškoti tikrosios savęs ir rado žmogų, kuris rodosi apgintų nuo kiekvieno pavojaus, rodytų pavyzdį kokiu žmogumi ji norėjo tapti. O visam tam reikėjo tik tiek ne daug, vieno mažyčio, bet tokio artimo pokalbio...
- Jis nuostabus, - akimis nulydėdama vilką, kuris išnyko žalumos apsuptyje, tarė mergaitė. Ji jautė tą ryšį, kuris buvo tarp Lunos ir vilko, ir tikėjosi atrasti tokį patį ryšį taip pat. Gal ne dabar, gal dar negreitai, bet ji norėjo šalia turėti tokį padarėlį, kurį ji galėtų suprasti be žodžių, kuris suprastų ir ją.
- Pasaulis nuostabus, tačiau nesu įsitikinusi, kad esu pasiruošusi keliauti kažkur toliau. Vis dar bandau susipažinti su šia teritorija, ištyrinėti ją, nežinau kaip jaučiausi svetimoje vietoje, nežinau ar esu tam pasiryžusi. Paveikslas nebuvo toks didelis, koks yra tikrasis pasaulis. Dar vis bandau susitaikyti su šia mintimi. Galbūt palikim tai ateičiai? Aš noriu tai pamatyti, bet jaučiu, kad dar ne laikas, - nuoširdžiai tarė tamsiaplaukė ir pasitaisiusi nosimi slystančius akinius, nusišypsojo nežymia, tačiau nuoširdžia šypsena. Nusprendė beveik nieko nebeslėpti nuo Lunos, galbūt kiek sustiprinti ryšį tarp jų.
- Namo? - paklausė varniukė, pati puikiai žinodama atsakymą į savo pačios užduotą klausimą ir pagaliau jausdama tikrąją šio žodžio reikšmę. Akys vis dar buvo tarsi pagrobtos nuostabaus vaizdo, kurį kūrė dangus su gamta. Tačiau, kad ir kaip ši bebūtų paskendusi šiame grožyje, atsistojo, susirinko daiktus, priglaudė prie krūtinės ir pažvelgė į globėją. Nusekė jos pėdomis, vis dar širdyje tikėdamasi, kad žvilgsnis susitiks su miške klaidžiojančio pilkio paslaptinguoju žvilgsniu, galbūt jis ir taps tuo padarėlių, juos sies artimas ryšys.
-
Veidą papuošė nedidelė, santūri šypsena. Delgadas akivaizdžiai paliko didelį įspūdį jaunajai Holland. Kiek spėjo pastebėti, mergaitė retai kada išreikšdavo savo jausmus taip atvirai, o dabar ne tik dėl keturkojo atvirai pasisakė, bet ir dėl būsimų kelionių.
Kurį laiką tylėjo svarstydama, ką vertėtų atsakyti. Arabella nuo jos skyrėsi nepaprastai stipriai. Lunai niekuomet nereikėdavo apsiprasti su teritorija ar priprasti prie žmonių. Ji buvo kovotoja ir retai ruošdavo tokie dalykai. Arabella buvo daug įžvalgesnė ir labiau prisirišanti prie aplinkos ar žmonių. Buvo daug jautresnė, trapesnė. Priešingai nei ji, Luna.
Pakreipusi galvą žvilgtelėjo į mergaitę. Kukli ir santūri, jokios drąsos, tik kuklumas ir baikščios akutės. Jokio kovingumo ar aršumo. Ir visgi, ji turėjo kažką tokio, kas siejo jas abi. Tokio, kas privertė pamilti tą trapią būtybę.
Kilstelėjo galvą. Satyrinės akys nuklydo į tolį. Paprasčiausiai linktelėjo. Suprato, ko buvo prašoma ir buvo pasiryžusi nespausti Holland, nekviesti keliauti, kol ši pati nepaprašys, nesuvoks, kad atėjo metas ir viduje kirba noras viską pažinti ir pamatyti. Giliai įkvėpė. Padvelkė drėgmę ir vėsumą. Artėjo lietus, nors debesies dar nesimatė, bet buvo tikra, kad netrukus dangus prakiurs ir ims lyti. Iki tol reikėjo sugrįžti į namus.
- Namo, - dar sykį linktelėjo palikdama Šermuonėlio galvos kalvą ir patraukdama į namus. Prie pat miško stabtelėjo įsitikinti, ar Arabella tikrai ją seka, nors vilkiška klausa ir girdėjo tylu žolės šiurenimą už nugaros. Mergaitė ėjo tyliai ir ramiai, paskendusi savo mintyse.
Šyptelėjusi pažvelgė į horizontą. Saulė pamojo joms dar sykį, o tada dingo už kalvos laukdama naujos dienos. Nauja diena visada atneša kažką naujo.
Apsigręžusi trumpam žvilgtelėjo į Arabellą, paragindama pasigrožėti saulėlydžiu ir raudonai nusidažiusi dangumi, o tuomet įsitikinusi, kad saugu, paragino skubėti į namus. Vis stipriau dvelkė artėjančia gaiva ir drėgme.
-
Kai saulė nusileido, Igoris sėdėjo ant akmens. Daug laiko praėjo, kai paskutinį kartą čionais lankėsi. Vardai, vietos, daiktai - viskas susipynė į vieną blankią prisiminimų masę. Daug vandens nutekėjo. Bet jis čia neatėjo paskęsti nostalgijos upėje, tą jis galėjo padaryti bet kuriame pasaulio kampelyje.
Net ir padėjęs burtų lazdelę ant žemės, juto, kaip magija, kaip švelnus vasaros vėjas, sruveno pro pirštų galiukus. Igoris užsimerkė.
Vėjo sruogos vijosi aplink medžių šakas, į Igorio rudas garbanas, tamsūs debesys tyliai plaukė per dangaus skliautą. Buvo tyku ir gera.
Vilkolakis švelniai, savim patenkintas, vyptelėjo. Ir tada pakilo ir neskubėdamas nuėjo kalno šlaitu žemyn. Kitą akimirką pasigirdo pokštelėjimas, kuris tik akimirką sudrumstė gamtos ramybę.
Einam toliau bandyti.