Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Klarė Konė Karter Spalio 06, 2020, 03:23:39 am
-
Atokioje, pavienių išsikerojusių medžių paslėptoje vietoje virš ežero kontūro kybojo erozijos išgraužtas skardis. Pavojinga vieta buvo mėgiama mokykloje besimokančių drąsuolių, o bailiai dažniausiai ją apeidavo ratais. Keli metrai nuo skardžio krašto tūnojo maždaug trijų metrų pločio proskyna, iš kurios giedrą dieną galėjai grožėtis horizontu.
Vakarais čia laiką mėgo leisti Hogvartso vyresnėliai, mesdami vis labiau pakvaišusius iššūkius vienas kitam.
Pilies apylinkėse vakarėjo. Septintakursė pilna kuprine pasiekė skardžio proskyną. Klarė suruošė lauknešėlį vakaronei, skirtai paminėti koledžo komandos pergalę čempionate. Žaidėjai išklausė draugų sveikinimus bendrajame kambaryje, tačiau grifiukai turėjo tradiciją paminėti komandos sėkmę tik tarp besivaržančių.
Merginos kuprinėje tūnojo keli pledai, kuriuos žaliaakė užkabino ant vieno šalia proskynos augančio plataus medžio šakos. Draugai galės ant jų prisėsti, ar žvarbų vakarą apsigaubti.
Žvilgtelėjusi į laikrodį suprato, kad netrukus tems, tad norint spėti prigriebti maisto iš visada alkanus pamaitinančios virtuvės ir grįžti atgal, teks paskubėti. Nieko nelaukdama užsimetė kuprinę ant pečių ir paskutinį kartą atsisuko į laukymę, tikėjosi, kad netrukus čia parsiras pirmieji raštelius pamatę komandos nariai.
-
Septintakursis taip pavargo nuo tų rungtynių, nors gal labiau nuo klaikių oro sąlygų, kad belekokie prisiminimai apie kvidičą priversdavo jį nusipurtyti. Vienintelė paguoda buvo ta, jog pergalė iškovota garbingai, o visas rungtynių kontekstas nebuvo toks prastas. Komanda buvo pakankamai gerai susižaidusi, išskyrus kelis nesusipratimus, kurie įvyko dėl nebrandaus jaunimo elgesio aikštelėje.
Green' as labai nustebo, kada išvydo raštelį, skirtą kvidičo žaidėjams. O ne aš turėčiau tuo rūpintis? Mat šis privertė jį vėl suabejoti savo kaip kapitono statusu, tačiau buvo nustebintas kitų komandos narių entuziastingumu.
Adam' as nė akimirką nesuabejojo, tik ilgai krovėsi daiktus į kuprinę, mat dvejojo dėl kai kurių gėrimų, tačiau įsimetė tik įvairių skonių sulčių pakelių, bei vieną gazuotą skystį, kurį buvo atsivežęs iš atostogų Turkijoje.
Tad viską susikrovęs pasuko link tos vietos, kur jau turėjo būti susirinkę bent keli jo komandos atstovai. Na bent jis tikėjosi, kad nebus pirmas, tačiau viltis durnių motina, tik keli daiktai mėtėsi proskynoje. Nors kita vertus, nieko blogo, jog kapitonas atėjo pirmas. Kaip tik viskas į gerą.
- Puiku! - Pasitrynė delnus ir ėmė krauti daiktus iš savo juodos tašės. - Čia pledas, sultys, limonadas, pora guminukų, saldumynų.. - Viską įgarsino, po truputį daiktais apkraudamas mažą plotelį ant žemės. O viską baigęs, smalsumo vedamas žengė kelis žingsnius arčiau skardžiaus, pažiūrėti koks didžiausias pavojus jų gyvybei gali iškilti.
-
Nugvelbęs iš vargšelių Švilpynės mokinių pyragėlių su uogiene (nors jie kvidičo rungtynes pralaimėjo, tačiau kepimo įgūdžiai vis dar nedingo ir šiaip, galėtų dažniau palikti kepinius nesaugojamus), Ashtonas nebenorėjo būti bendrajame kambaryje, nes po varginančių rungtynių ir daugybės sveikinimų, nebenorėjo būti apsupras didelės grupės žmonių. Laiškelis, kviečiantis vakarop palikti pilį nedavė ramybės, tad vos nutaikęs laisvą minutėlę, kuomet niekas nematė, išslinko iš bendrojo kambario, o tuomet jau nebebuvo sudėtinga. Per tuos kelis mėnesius jau šiek tiek geriau pažinojo Hogvartso apylinkes, tad patraukė link ežero, kur ir turėjo susitikti su kitais komandos nariais.
Dar nebuvo tamsu, tad pamatė skardį, apie kurio buvimą pranešė ne tik jis pats, bet ir augantys medžiai. Netrukus jau buvo visai prie pat kvidičininkų. Nevėlavo, anksčiau ateiti spėjo tik komandos kapitonas Adam'as, kuris, Hughes tikėjosi, neišspirs jo iš komandos.
- Sveikas,- pasisveikino ir neatkreipęs dėmesio į pledus, klestelėjo ant šlapios, rasos jau nugultos žolės ir iškart suprato padaręs klaidą. Lėkštė su švilpių pyragėliais atsidūrė šalia kitų atneštų daiktų.
-
Klarės kuprinė buvo tokia sunki, kad septyniolikmetė kelis kartus vos nežnegtelėjo atbula. Galėjo ją palengvinti kerais, tačiau pamokose užsisėdėjus ne ką pasportuodavo. Nelygus takelis jau gerokai temstant buvo gana klaidus, bet rizikuoti lazdelės šviesa grifiukė nenorėjo. Buteliai tarškėjo kojoms kas kartą radus ne itin lygų žemės grumstą. Tiesa, juose nebuvo nieko nusikalstamo, tik garsas, galintis nespėjus pasiekti skardžio išduoti paauglių ketinimus atokiau nuo kitų paminėti pergalę kvidičo varžybose.
Kartkartėmis aukštaūgė kiek stabteldavo. Takelis iki skardžio buvo gan siauras, juo eiti dviese nebūtų buvę komfortabilu, o užsigauti nesinorėjo. Vis pasisukdama atgal žvilgsniu pasiteiraudavo vienos iš komandos puolėjų ar ši vis dar sekė paskui.
Siauras takelis išvedė grifiukes į nedidelę aikštelę, kur Karter anksčiau paliko daiktus. Čia jau buvo susirinkusi komandos vyriškoji dalis.
- Labas vakarėlis, - pratarė apžvelgdama situaciją plotmėje, neapaugusioje medžiais. - Ei, Ashtonai, - išskyrė kreipinį į jauniausią liūtų emblema pasipuošusį atstovą. Priėjusi prie medžio nuo šakos nukabino arčiausiai esantį pledą ir susukusi į kamuolį mestelėjo lankų gynėjui, tikėdamasi, kad šis sugaus. - Nuo to, kad sėdėsi ant žemės, kietesnis neatrodysi.
Nors žinoma, ką apie kietumą galėjo sakyti Klarė, kurios rūbai dar kur ne kur buvo pasidengę miltais, o batus vis dar puošę šokoladinio pyrago trupiniai galėjo pritraukti mažų mažiausiai skruzdes.
- Linkėjimai iš virtuvės... - Nutęsė, nusikeldama sunkią kuprinę nuo pečių. Rankoje vos nulaikoma kuprinė privertė žaliaakę kiek susvyruoti. Atvėrusi gėrybes slėpusį medžiagos gabalą traukė vieną skanėstą po kito, paversdama skardžio laukyme tikra puota. Elfai alkanų nenuvils. Kuprinėje slėpėsi sausainiai, pyragėliai ir kiti puikiai pažįstami saldėsiai. Galiausiai vienas po kito iš dugno traukė ir iš pažiūros visus sveikus gėrimų buteliukus.
- Tikiuosi bent kartą žaidėt tiesą drąsą ant skardžio, jei jau radot čia kelią. - Kreiva šypsenėlė atsispindėjo strazdanės veide, šiek tiek apšviestame po truputėlį savo buvimą atskleidžiančio mėnulio.
-
Deoiridh nesuprato, kodėl kažkur eina su ta pašaipūne Klare. Mergaitė vis dar buvo išsigandusi ir suirzusi ir, ko gero, tik noras pabendrauti su šiek tiek pažįstamais žmonėmis vedė ją paskui komandos gaudytoją. O vis tik per treniruotes ji buvo malonesnė. Kaip žinoti, kokie bus kiti? Viskas gali būti dar blogiau!
Grifiukėms pasiekus numatytą vietą Deoiridh apsižvalgė. Cristal nepamatė, tačiau kitas dalykas negalėjo nekristi į akis: Klarė atviliojo komandą prie pavojingo skardžio. Neįtikėtina! labai pasipiktino rudaplaukė. Nepaisant to, kad Klarė pasirodė esanti tikra pašaipūnė, šito iš jos mergaitė vis dėlto nesitikėjo.
- Kur Cristal? - griežčiau nei ketino paklausė keturiolikmetė. Įtariai nužvelgė gaudytoją, po to - ir vaikinus. Klarei "susirūpinus" Ashton'o sveikata, ji vos susilaikė neprunkštelėjusi. Laimei, nutylėti pavyko. Deoiridh nuėjo iki artimiausio medžio ir atsirėmusi į jį įsispoksojo į trijulę, esančią prie maisto. Suprato nenorinti turėti su jais nieko bendro. Bendrauti? Kaip tai įmanoma, jeigu nė vienas iš jų nėra vertas pasitikėjimo? Bet jei išeisiu, "draugiškoji" Klarė būtinai ką nors sakys! pradėjo svarstyti grifiukė.
Galiausiai nutarė kurį laiką dar pabūti. Vis dėlto artintis prie buvusių komandos draugų nė neketino. Su apmaudu pagalvojo apie tai, kad labai norėtų pašnekėti su Matthew ar, mergaitė net sudrebėjo, su Sigurdu.
-
Vienai pabūt norinčiai mergaitei niekam nebuvo įdomu ko ji nori. Gyvenimas nesustojo, mokslai visaip, iš visų pusių toliau spaudė. Negi Cristal nenusipelno bent savaitės poilsio? Juk tokias rungtynes atlaikė! Tačiau juk žinoma, niekam nebuvo įdomu. Mokytojai uždavė daugiau namų darbų nei bet kada anksčiau, kurie, savaime suprantama, trūnijo kažkur trylikametės apverstame kambaryje. Dar daugiau ramybės nedavė raštelis, kuris kvietė į kvidičo komandos susitikimą. Cristal kažkaip atrodė, kad komandoje jos niekas nemėgsta, tad žaliaakė truputį baiminosi, kad kažkas jai galėjo iškrėsti tokį pokštą.
Vis dar kažkur jausdama pinkles ir visus įtarinėdama vieną vakarą brunetė vis dėl to paliko pilį ir nusuko kažkokio skardžio link, kurio akyse nebuvo mačiusi. Kai ši vargais negalais prietemoje pagaliau rado skardį tolėliau užmatė sėdinčius jos komandos narius. Jos komandos. Tai vis dar skambėjo labai nenatūraliai, lyg ji būtų prie tos komandos tik prie progos prisitrynusi. Pagaliau priėjusi prie kitų grifų mergaitė pasisveikino ir atsistojo arčiau Deoiridh, nes ji vis dėl to buvo vienintelis Cristal normaliai pažįstamas žmogus, šioje "draugų" grupėje.
-
Adam' ui bežiūrint į apačią net galvoje ėmė spengti. Ten nukritus, gyvas tikrai neliksi net ir pačių geriausių ir praktiškiausių burtų pagalba. Nors jis buvo optimistas, dabar teko nusipurtyti ir atsitraukti nuo to baisaus ir pavojingo skardžio, plius, pagaliau pradėjo rinktis komandos draugai, tad nebebuvo taip bauginančiai klaiku.
- Sveiki, - pasisveikino su besirenkančiais grifais.
Pagaliau visi kvidičininkai galės atšvęsti tai, ką pasiekė per "aršią" kovą. Na žinoma, negalima nepaisyti tų žioplų klaidų, kurias sukėlė jauniausieji komandos atstovai, tačiau pergalė jau rankose, todėl moralai bus tik per treniruotes. Mat dabar rudaplaukis buvo pasiruošęs pašėlti, tačiau nužvelgus komandos draugus nebuvo matyti didelis jų noras, gal jiems truko drąsos ar..
- Tiesa sakant, ant skardžio žaisti dar neteko, bet pirmi kartai būna nuostabūs, - sarkastiškai trintelėjo delnus. - Bet gal pirma reikia kažkaip artimiau susipažinti? Kiek matau ne visi čia jaučiasi jaukiai.. - Žvilgsniai nukrypo ties Deoiridh, Cristal ir Ashton, nors Klarės jis gerai nepažinojo, bet suprato, kad su šia problemų nebus.
-
Ashtonas sėdėjo ir laukė kol ateis bendrakoledžės, kai tuo metu jo užpakalis dar labiau šlapo nuo žemės.
- Labas, Klare,- vos sugavo pledo kamuolį, nes reikėjo gerai išsitiesti tam, kad visai netinkamas mėtymui kamuolys nenugarmėtų žemyn skardžiu. Patenkintas, kad nebebus šlapia ir net nereikėjo eiti pačiam pasiimti pledo, pasitiesė ir vėl atsisėdo, kad vėjas nenupūstų ir nereiktų traukti su jam nežinomais kerais iš ežero. Iš Švilpių pavogta pyragėlių lėkštė atrodė visiškas niekas prie gaudytojos atitemptų skanumynų, bet niekas nepasakė, kad čia reikės prisinešt daug maisto. Jis, kitaip nei mergina, neketino pamaitinti visų buvusių ir būsimų Grifų Gūžtos kvidičininkų. Linktelėjo kitoms atėjusioms mergaitėms, kurios traukėsi link medžių, lyg kas būtų toks kvailas ir vietoj visų skanumynų norėtų jas suvalgyti. Apie prie Hogvartso gyvenančias laumes, ypatingai mėgstančias žalias kepenis nebuvo girdėjęs, tad čia turėtų būti saugu tiek, kiek gali būti saugu sėdint ant skardžio.
Nors ir buvo mažiausias pyplys pirmakursis, Ashtonas ko nors per daug nesibaimino. Greičiausiai šiek tiek neramino mintis, kad nežinos kokios nors tradicijos, bet ei, juk jis net ne visą laiką skraidė apie savo mylimuosius ir giesmėse apgiedotus tris kvidičo lankus! Svarbiausia, kad neprarado galimybės pamatyti, kaip Klarės gaudomas šmaukštas nori nusileisti iki kritlio lygio ir perskristi lanką. Vis vien blogiausia dalis bus tuomet, kai Adam'as nuspręs aprėkti už visus šitus kaprizus, kilusius iš nuobodulio. Dabar jau blogiau nebus.
Tiesa drąsa. Ir dar ant skardžio. Jei kas lieps prisiartinti prie krašto ir palikti šią gražią, per porą metrų nuo skardžio esančią pikniko vietelę... Ne, Ashtonas negalėjo pasakyti, kad labai bijojo aukščio ar vandens. Tačiau mirties... Kaip gi galėtų leisti sau mirti tokiam jaunam ir gražiam? Tokie kaip jis turėtų mirti mūšyje, gindami savo tiesą, arba seni ir lovose, išsilaižę mūšio paliktas žaizdas.
Bet ne, nepabėgs. Kaip galėtų atsisakyti tokios galimybės, išbandyti savo drąsą? Išbandyti visų kvidičininkų drąsą? Hughes pažiūrėjo į puolėjas. Jei kapitonas sako, kad reikia susipažinti, teks taip daryt. Per daug nenorėjo kištis į visą šitą reikalą, nes ir taip gaus per nosį už šias kvidičo rungtynes.
-
Pirmosios dienos Hogvartse buvo neįprastos, jos tiesiog buvo per daug keistos, o ir pati mergaitė pastaruoju metu buvo kažkokia nesava. Tarkim dabar vakare, kai dauguma vaikų jau buvo bendruosiuose kambariuose Adelė žingsniavo ežero pakrante, net nenutuokdama, kiek dabar valandų. Po truputį temo, buvo galima išvysti, kad šiandien - pilnatis, tad Mokslinčė ar taip ar ne taip nebūtų sudėjusi gluosto. Mintyse jau planuodama kaip gali išgąsdinti kažkokį vaiką mergaitė išvydo daug medžių. Na, tai nebuvo nieko keisto, tačiau paėjus toliau buvo galima pastebėti skardį. Laisvai nuo jo galėčiau nušokt, užsimušt ir gal kitą gyvenimą būčiau katė, - rimtai apsvarstė šį variantą ir priėjo arčiau skardžio krašto. Pabandyti Adelė nedrįso, tačiau reikėjo bent jau apsimesti, kad buvo drąsi.
- Snaige, ateik čia, - pakvietė katinėlį ir atsisėdo ant skardžio krašto, vien tik dėl to, kad vaizdas nebuvo toks baisus, koks atrodė iš pat pradžių. Viens du trys ir manęs šiame gyvenime nebeišvys, - lyg primindama sau mintyse ištarė ir nervingai nusijuokė. Tą pačią sekundę ranka perbraukė per gyvūnėlio kailiuką, o kadangi katinai ir buvo ta priežastis, kodėl dabar mergaitė nesiryžo nušokti nuo skardžio apglėbė Nebelungą iš visų jėgų, tikėdamasi, kad augintiniui tai patiko.
Aplinkui skardį buvo daug medžių, jie mergaitei tikrai patiko, visad galėjo į kokį nors įsikabaroti ir praleisti ten visą likusią dienos dalį, sakydama Snaigei, kokia stebuklinga gyvenimo dovana ši katytė Adelei yra, tačiau šį kartą į aukštą medį mergaitė lipti kiek pabijojo, vis gi buvo tamsu ir Mokslinčės katė galėjo nukristi. Įdomu ar Ligoninės Sparne padeda sužeistiems gyvūnams, - pamintijo ir toliau liko sedėti ant skardžio krašto.
-
Zoey klaidžiojo ežero pakrante. Ji ieškojo vietos kur galėtų išsirėkti ir pasiilsėti. Deja, daugelis ežero vietų priminė Liuciją. Priminė jų kova šakomis, jų pasivaikščiojimą ir panašius dalykus. Tiesiog ežeras jai priminė Liuciją. Tą mergaitę baltais plaukais. Šviesiaplaukė atsiduso ir žingsniavo toliau. Staiga priėjo skardį. Šyptelėjo. Skardis atrodė gana aukštas, o nuo jo šokant atrodo norėjosi tiesiog pakilti nuskristi dangum. Skrendant dangum pasiekti debesis ir skristi ten aukštyn. Pradurti dangų ir sužinoti kas ten tarp tų baltų debesų. Kas ten už mėlyno dangaus. Švilpynės koledžo atstovė tyliai atsiduso ir atsisėdo ant skardžio. Liūdėjo dėl to, kad čia neatsivedė Dailės. Šunytė jai būtų palaikiusi kompaniją ir Zoey nesijaustų tokia vieniša ir atstumta. Ji juk nepritapo ir Švilpynėje. Ji nebuvo tokia draugiška ar gera. Ji buvo baili it koks mažas stirniukas neseniai palikęs savo mamą. Mergaitės skruostu nutekėjo ašara. Ji mąstė apie galimybę nušokti iš užbaigti savo gyvenimą. Juk niekas jos nepasiges. Draugų ji nelabai turėjo, o vaikų namams buvo tik našta. Bet dabar nušokti ji negalėjo. Ne, negalės tol kol turės Dailę. Ji likus po mergaitės lova tikrai neišgyvens. Na, nebent kokia švilpė suras ją. Richter išleido gilų atodūsį, o tada pratrūko.
- KODĖL BŪTENT AŠ? - suriko it klausdama kažko. Tada atsigulė ant žolės ir gulėjo. Tiesiog gulėjo. Atrodė, kad kažkur tolumoje girdi žingsnius, bet jai tai nerūpėjo.
-
Tolumoje girdėjosi kažkoks riksmas, o tai Adelę šiek tiek pralinksmino. Na, vien tik ta mintis, kad mergaitė ne vienintelė išgyvena labai sunkų laikotarpį ją.. Nuramino?
Pilkšvos spalvos kailiuką turintį katinėlį mergaitė apglėbė ir jautė, kaip šis ją guodė. Kažkodėl atrodė, kad ją ir būtent Snaigę kažkas siejo, nežinojo kas, tačiau atrodė, kad jos labai panašios. Lyg būtų kokios nors dvynės, tačiau aišku, mergaitė net nežadėjo aiškintis kodėl taip yra. Visų pirma visiems tai pasirodytų kvaila, kadangi ir pati jaunoji burtininkė manė, kad kažką tokio jausti buvo labai neįprasta. Antra tai buvo be reikalingas laiko švaistymas, antrakursė tikrai negalėjo arba nueiti pas kokį nors profesorių ir viso to papasakoti arba kuistis bibliotekoje ieškodama atsakymo į nežinia ką. Tai jai buvo per ne lyg sunku, aišku, sau to nepripažino, tad mintis, kad tam tiesiog neturi laiko mergaitę tenkino.
- Eime paieškoti, kas klykauja ir drumsčia ramybę? - šyptelėjo ir pašoko nuo žalsvos žolės, šiek tiek apsidairė ir savo mėlynomis akimis nieko neįžvelgė. Vis gi medžiais apaugęs skardis ir buvo medžiais apaugęs, tad antrakursė turėjo nueiti apsidairyti, kur nors toliau, nežinia, gal tas asmuo, kuris klykė buvo visai netoli, už vieno ar kito aukšto medžio, o ispanė to burtininko tiesiog neįstengė įmatyti.
- Ar...čia kažkas yra? - kiek drebančiu balsu (pati nesuprasdama, kodėl jis buvo toks) klausė eidama tolyn, ir aišku, glėbyje vis dar laikė nebelungą. Ir, kodėl tau taip rūpi? Susigadinsi savo reputaciją, kurios net neturi, - pagalvojo. Kas...kas čia vyksta? - visa persigandusi, nežinia ko pamintijo ir žengė dar kelis žingsnius pirmyn.
-
Mergaitė bandė neverkti. Čia gulėdama ji verkti negalėjo, kadangi girdėjo žingsnius, kurie galėjo būti ir kokios jaunos profesorės, o ši tikrai paklaustų mergaitės kas nutiko, o Zoey apie tai kalbėti nenorėjo su niekuo. Na, ji norėtų apie tai galbūt pasišnekėti su Liucija, bet, deja, to ji padaryti tikrai negalėjo.
Richter sušniurkščiojo nosimi. Buvo ant to kraštinio laiptelio kur jai reikėjo arba išsirėkti, arba apsiverkti arba paimti peiliuką. bet peiliuko ji neturėjo, tad tiesiog tylėjo bandydama neverkti. Neišleisti nei garselio. Po kelių akimirkų ji išgirdo jaunos mergaitės balsą, kuris klausė ar čia kažkas yra. Zoey tyliai atsiduso ir maždaug penkias minutes mąstė ar jai reiktų pasakyti, kad čia yra ji ar ne. Galiausiai nusprendė, kad negąsdinant mergaitės pasakyti vis tik reikėtų.
- Taip. Čia esu aš. Nors galėčiau ir nebūti, - pasakė mergaitė atsidusdama ir pasitvarkydamas savo susivėlusius nuo vėjo plaukus. Jai buvo labai liūdna, kad tai nebuvo Liucija. Jis norėjo, kad Liucija atsirastų iš oro. Arba, kad čia atsirastų jos mama, paglostytų jai galvą ir pasakytų, kad viskas bus gerai, nesvarbu, kad nebus.
-
Adelė įtartinai apsidairė. Nors iš tikro negalvojo, kas buvo už aukštų medžių, šiek tiek jaudinosi ir vylėsi, kad ten neegzistavo koks trolis ar slibinas, na su pastaruoju dar būtų radusi kalbą, o apie pirmąjį nenorėjo net galvoti. Tik tikėjosi, kad nieko tokio rimto ten nebuvo ir ši ramiai, niekieno netrukdoma galės praleisti dešimt ar dvidešimt minučių kažkur netoliese.
- Ėėė...nedramatizuok, - sumurmėjo sau po nosimi pamačiusi geltonojo koledžo atstovę. Švilpiukė atrodė nusivylusi, liūdna ir įbauginta, tačiau Mokslinčei tai nebuvo labai svarbu. Bet ar iš tikro nebuvo...
Jaunoji burtininkė apsidairė ir rankose snaudęs nebelungas pakėlė savo pilkšvą galvą, apsidairęs toliau užmigo, jaunoji klastuolė kiek nusivylusi tuo perbraukė per pilkšvojo gyvūnėlio kailiuką ir savo mėlynas, vandenyną primenančias akis nukreipė į mergaitę, kuri vis dar stovėjo ne per geriausios nuotaikos
- Kas nutiko? - apsimesdama, kad prieš tai tikrai nieko nepasakė, šyptelėjo ir pakreipė galvą. Kištis į kitų gyvenimus nemėgo, tačiau tai buvo pakankamai įdomu ir jeigu tik būtų buvusi tokia profesija, dvylikametė būtų ja gerai pasidomėjusi. Mane, kad toks darbas buvo kiekvieno, panašaus į jaunąją ispanę žmogaus svajonė.
Ilgai nesugebėjo žvelgti į šviesiaplaukę, tad savo melsvas akis ir vėl nukreipė į Snaigę. Ši miela ir draugiška katytė vis dar snaudė ir Adelina eilinį kartą atsargiai, perbraukė per pilkšvą kailiuką, taip primindama augintiniui, kiek daug šis, mergaitei reiškia.
-
Zoey mintyse atliko skaičiavimus. Nuo skardžio nušokus, mergaitė užsimuštų, kadangi skardis didelis, o ji jau trečiakursė. Zoey atsiduso paveldama savo plaukus ir tiesiog žiūrėdama į dangų. Į mėlyną dangų, kuriame plaukė įvairiausių formų debesys. Visi jie buvo į kažką panašūs. Jei blondinukė būtų su kažkokia drauge ar mama ji galėtų žaisti žaidimą: sugalvok kas yra debesis. Šį žaidimą ji žaisdavo su mama kai buvo maža, bet dabar, deja, neturėjo nei draugės nei mamos. Dėl to jos lūpas paliko dar vienas atodūsis. Kartu su tuo atodūsiu pasigirdo ir toliau stovinčios mergaitės. Richter papurtė galvą nieko nesakydama. Ak, kad ji žinotų, bet ji nesužinos. Zoey žinojo, kad tikrai nesidalins su nepažįstamąja kokios problemos ją slegia. Juk kartais geriau pasilaikyti viską sau ir nekalbėti apie problemas nei apie jas kalbėti. Jai vos pagalvojus apie problemas, mergaitė iš Klastūnyno ėmė ir paklausė kas nutiko. Zoey vėl papurtė galvą ir ėmė žaisti su savo pirštais. Ji susinervino. Tas klausimas kas nutiko visada ją gąsdindavo ir priversdavo jaustis nejaukiai.
- niekas nenutiko. Viskas gerai, tiesiog nusprendžiau pagulėti žolėje, prie skardžio, - ištarė žalsvai melsvų akių savininkė su netikra šypsena. - O tau kas nutiko? - pasidomėjo.
-
Vakaras. Medžiuose čiulbėjo iš šiltųjų kraštų sugrįžę paukščiai, o vis dar plikos ilgaamžių šakos siūbuodavo vėjo kutenamos. Liucija kopė į skardį. Merginos mintyse buvo per daug minčių ir norėjosi jas visas, kaip kokią naštą, palikti kitiems. Būtų smagu, jeigu ji taip galėtų padaryti. Deja, legilimantija vis dar buvo keblus reikalas - nuo netyčiomis užklydusių svetimų minčių, iki nežmoniško galvos skausmo.
Dangus buvo padengtas debesimis, kurių rožiniai, geltoni, oranžiniai bei visokie kitokie atspalviai sudarė sunkiai suprantamą abstraktų paveikslą, kuris atsispindėjo lygiame ežero paviršiuje.
Pasiekus proskyną, gaivus vakarinis vėjas pradėjo blaškyti šviesias sruogas. Nusibraukusi jas nuo veido, Liucija atsisėdo ant žemės. Vaizdas čia buvo gražus, tačiau tai nepadėjo atsikratyti mintyse siaučiančio uragano. Atsirėmusi į medį, baltaplaukė atsiduso. Jeigu tik galėtų čia užmigti ir niekada neatsibusti... Ar kas nors jos pasigestų? Ją paliko šeima, Nojus ir net Hayato...
-Jei turėčiau sparnus, krisčiau bedugnėn ramiai, nes ten, kur saulės nėra... Ten... Mano namai...-sušnabždėjo švilpė ir pasitrynė netikėtai ašarų prisipildžiusias akis.
Bandydama nepravirkti, Liucija apsiglėbė savo kelius, pasidėjo ant jų galvą ir užsimerkė, klausydamasi paukščių giesmės.
-
Mažai žingsneliais švilpė žingsniavo link skardžio. Link to pačio skardžio kur susipažino su kažkokia klastuole, nors jų susitikimas ir buvo trumpas, Zoey prisiminė jį. Na, bet tokius dalykus blondinukė prisimindavo dažnai. Jai daug prasčiau sekėsi prisiminti eliksyrų sudėtis ar kerus. Jei dažniau lankytumeisi pamokose, prisimintum viską. Pasakė jai jos mitys, o gal labiau tas įkyrus balselis vadinamas sąžine.
Mergaitė atsiduso ir patampė savo megztinio rankoves. Šiandien vėsus pavasarinis oras buvo puikiai tinkamas tokiai aprangai. Na, megztinio ir uniformos aprangai.
Po maždaug dešimties minučių žalsvų akių savininkė pasiekė skardžio viršų. Jaunuolė apžvelgė visą gražią aplinką ir suprato, kad čia bus ne viena vos tada kai pamatė šviesius plaukus turinti mergina. Trylikmetė suraukė savo antakius nesuprasdama ar čia tikrai Liucija. Juk čia galėjo būti ir kažkokia kita mergina šviesiais plaukais, o paklausti Richter pavardė nešiotoja kiek bijojo. Jei čia nėra Liucija ir ji apsikvailino bus labai gėda... Gal ją net išjuoks. Bet, galiausiai sukaupusi drąsos likučius ilgaplaukė giliai įkvėpė.
- Liucija, ar čia tu? - paklausė trylikmėtė.
-
Kelios išdavikės ašaros vis dėlto ištryško ir mėlynų kaip giedras dangus akių. Liucija šniurkštelėjo nosimi. Nors ir persirengė iš uniformos į paprastus, žiobariškus, rūbus, nosinių kišenėse nesinešiojo. Tik degtukų dėžutę, kaip kokį „prisimink, kad vieną dieną viskas baigsis“. Baigsis gera ir bloga. Reikia tik kantriai ir tyliai laukti, pamažu plėšti nelaimių sluoksnius, kaip žievę nuo beržo kamieno.
Vieną. Po. Kitos.
Baltaplaukė net nepajuto, kaip kažkas atsidūrė šalia jos, tad merginos balsas privertė ją krūptelėti. Pakėlusi šiek tiek drėgną veidą su paraudusia nosimi nuo kelių, švilpė dar kartą šniurkštelėjo ir nuskalbto bliuzono rankove nusivalė akis.
-Aš,-šiek tiek prikimusiu balsu atsiliepė Liucija.-Seniai matėmės, Zoey,-šalta šypsena iškreipė merginos veidą.-Kaip laikaisi? Kaip gyvenimas? Tik nesakyk, kad nieko naujo. Ir prisėsk, kad jau atėjai.
Švilpė šiek tiek pasislinko ir paplekšnojo žemę šalia jos, kviesdama bendrakoledžę prisėsti. Kaip bebūtų keista, jei anksčiau pažįstamas veidas būtų pakėlęs jai nuotaiką, šį kartą Liucijos galvoje sukosi visai kitokios mintys. Ir lyg tyčia papūtė vėjas, sušlamendamas lapus, kurie tarsi pritardami jai dainavo.
Liucija užsimerkė ir giliai įkvėpė gaivaus pavasarinio oro. Laikas liautis verkšlenus.
-
Zoey tyloje laukė merginos atsakymo. Baimė ir jaudulys kartu neleido jai būti ramiai ir mąstyti ramiai. Jos mintyse, mintys buvo susiraizgiusios į vieną didelį mazgą. Matyt organai pilve taip pat, kadangi ją kankino nemalonus jausmas ir ten. Tas jausmas, kurį kelia baimė...
Po kelių labai nemalonių minučių jaudulio ir baimės, ji išgirdo atsakymą ir pamatė merginos veidą. Tai vis tik buvo Liucija. Richter šyptelėjo, bet pamačius ašarotą trumpaplaukės šypsenėlė iš jos veido pradingo.
- Iš tiesų seniai, - tyliai pritarė švilpynės koledžo atstovė draugei. - Laikausi... Laikausi normaliai, - sumelavo. - Gyvenimas gražus su liūdesio prieskoniais, - ištarė su liūdnu šypsniu veide. Iš tiesų to liūdesio buvo daugiau negu reikia, bet šviesiaplaukė neprivalo apie tai žinoti. - O kaip laikaisi tu? Ar viskas gerai? - paklausė dviejų klausimų ilgų plaukų savininkė. Antrą klausimą uždavė kiek tyliau ir nedrąsiau nei pirmąjį.
Mėlynų akių savininkei pakvietus atsisėsti, šviesiaplaukė atsisėdo šalia. Daugiau ji nieko nesakė, kadangi laukė atsakymų į klausimus. O ir tyla dabar jau nebebuvo tokia nejauki.
-
Man jau koktu to Klastūnyno! Mintyse suriko jaunoji Cammilo, bet kol kas nedrįso ištarti to garsiai, nes vis dar stovėjo koridoriuje pakeliui į mergaičių tualetą kur įvyko incidentas. Ji pikta išsiplaiksčiusiais plaukais pasileido koridoriais į kiemą. Nesivargindama užsimesti mantijos iškarto nušuoliavo per gan aukštą žolę na, ką tu, pas žiobarus tokios neišvystum) prie ežero. Jai iš akių jau kapsėjo ašaros, ne tik nuo ką tik patirto pasityčiojimo, bet ir nuo į akis negailestingai pūčiančio šalto vėjo. Kaip galėdama grečiau ir energingiau ji nukūrė iki pamiltojo medžiais apaugusio skardžio. Jį buvo nusižiūrėjusi jau nuo išlipimo iš traukinio kai visi pirmakursiai jį praplaukė ji tik jį ir stebėjo (galbūt dėl to jos apsaisto galiukas ir sušlapo). Po kelių minučių ji galutinai pasiekė vietelę ir įsitaisė ten - atsisėdo ant kuprinės nes žolė buvo šlapia.
Kam iš viso tas Klastūnynas?! Jis tik erzina ir viskas. Vis jo nekenčia! Jos viduje vieną iš tų išskirtinių kartų užsiliepsožnojo pagieža ir pyktis Klastūnynui ar bet kam kitam. Apgalvojo nutikimą. Aš toms Klastūnyno auklėtinėms raudongalvė žąsis? Na jos net nežino kas jos visai mokyklai! Ji nebeslėpdama papylė ašaras. Nebesigėdyjo netankaus miškelio. Ji buvočia visiškai viena.
Išsitraukusi iš kuprinės blonknotą ir pieštuką pradėjo piešti vaizdą prieš save. Piešimais jai visą laiką padėdavo nusiraminti. Ji piešdavo stebuklinguas peizažus, nuostabius žaliuojančius miškus ir daugybe gyvūnų. Ji mėgo piešti gamtą nes gata ją nuramindavo. Beto jai ne tik patikdavo piešti gamtą jai patikdavo piešti gamtą gamtoje. O Hogvartsas tam buvo puiki vieta. Čia buvo daugybe gamtos rieškinių, pilna magijos, kurią tereikėdavo iliustruoti. Tai buvo magiška vieta skirta magiškiems piešiniams. Hogvartsas teikė bent jau tokių pliusų.
Per šį laika Jasmine visai pamiršo išorinip pasaulio problemas. Pamiršo klastuolių būrelį pravardžiavusių ją raudongalve žąsimi. Pamiršo viską kas aplinkui ir susitelkė į piešinį.
-
Diena buvo visai graži. Kaip tik tiko bastytis lauke. Gruodė pasiėmė kuprinę, įsidėjo į ją buteliuką vandens, mėgstamą knygą, dar šio to saldaus ir patraukė į kelionę.
Daugybę savo gyvenimo laiko mergaitė leido palatose arba namuose. Bet dabar, nebegalėjo tūnoti kur nors mokykloje. Troško pamatyti kiek įmanoma daugiau. Nors vengė vietų, kur būdavo daugiau mokinių. Bet pilis buvo tokia didelė, jos teritorija užėmė tiek vietos, kad Gruodei turėjo užtekti ilgam laikui.
Šį kartą Varniukė nekeliavo į mišką, o patraukė prie ežero. Ėjo užsisvajojusi kaip visuomet, kojos nešė ir tiek. Galop sustojo. Stovėjo ant aukšto skardžio. Viso apaugusio medžiais. Susiradusi patogią vietelę įsitaisė ant žemės. Mergaitė įsižiūrėjo į ežerą. Vaizdas veikė raminamai. Ji užsigalvojo apie pirmą savo savaitę čia. Mokykloje viskas buvo nepažįstama ir kad ir kaip jai patiko čia klajoti, Gruodė vis dar norėjo namo. Bet kartu draskė ir kitas jausmas. Čia buvo įdomu, jautėsi lyg įkritusi į kokią fantastinę knygą. Taip sėdėjo paskendusi mintyse, bet staiga sukluso, nes išgirdo žingsnius.
-
Dori reikėjo kažkokios vietos, kurioje ji galėtų sunaikinti įkalčius. Todėl keturiolikmetė atšlepsėjo iki skardžio, kurį vis labiau ir labiau ėmė mėgti. Čia galėjai ir pamąstyti, ir su draugais pašėlioti, o svarbiausia, nesirinkdavo jokie mažvaikiai. Pirmakursių ir antrakursių šitoje vietoje su žiburiu nerasi.
Mendel iš kuprinės išsitraukė keturis vorų lavonėlius. Vorus ji rado atokiame koridoriuje, padidino juos kerais ir bandė praktikuotis su jais nužudymo užkeikimą. Buvo sudėtinga, nes pavyko ne iš pirmo ir ne iš antro karto. Dėl Merlino, nejaugi Dori tokia nevykusi? Juk ji, po velnių, klastuolė! Paauglė vargo tol, kol jai vis dėlto išėjo nudėti keturis vorus, tačiau kerų spalvotų plaukų savininkė nesijautė išmokusi. Deja, bet nei vienas voras nenudvėsė iš pirmo karto paleidžiant žalią blyksnį.
Mendel apsidairė. Jokiu būdu negalėjo pamatyti niekas, ypač Alanas, Meg ir Zoey. Jau kas kas, bet jie tai tikrai nesuprastų Dori poelgio ir gal net baigtųsi visos draugystės. Juolab, kad Dori pati yra auginusi vorą. Taigi, keturiolikmetė numetė vorus nuo skardžio ir ketino prisėsti pamąstymams, tačiau kažką išgirdo. Kažkas sukrebždėjo tarp medžių. Išsitraukusi burtų lazdelę mergina pradėjo ieškoti kokios nors gyvos dvasios šioje vietoje ir ją pamatė. Kažkokia varniukė.
- Ei, mažvaike varna! Ar vyresnėliai nepakarksėjo, kad tokiems leliukams kaip tu ant skardžio geriau nesirodyti, nes koks nors klastuolis juos gali numesti?
Tai pasakiusi Dori klastingai šyptelėjo ir ėmė artintis mergaitės link. Norėjo ją pagąsdinti, nes negalėjo apkęsti Varno Nago mokinių. Tačiau priėjusi arčiau Mendel pažvelgė į varniukės veidą ir tuo metu jos lazdelė nusileido žemyn, o pati Dori patapo nenusakomos išraiškos.
-
Jos ramų meditavimą pertraukė merginos balsas. Ar tie klastuoliai mane persekioja? įsibaiminusi pagalvojo Gruodė. Ji susigūžė savo vietoje ir užsitraukė apsiausto gobtuvą ant galvos, kad tik kuo mažiau matytųsi jos randuotas veidas. Ji matė tos merginos rankoje burtų lazdelę, bet paskui regis toji ją nuleido.
- Aš... Man čia patinka. - Tyliai pasakė ji.
- O tu... Tu jeigu neatstosi nuo manęs, aš pasiskųsiu savo vyresniajam broliui. - Šie žodžiai išsprūdo visai netyčia. Žmogus, kurį ji pavadino vyresniuoju broliu net nežinojo, kad jam suteiktas šis titulas. Tiesą pasakius Gruodė net to vaikino vardo nežinojo. Bet jeigu jis apgynė ją per herbologijos pamoką, tai ji tikėjosi, kad ir toliau padės.
- Jis geras kerėtojas ir tu pamatysi, kas tau bus. - Dar pasakė. Šiaip ji niekada nebuvo mačiusi tikros dvikovos. Vienintelės kautynės ir buvo matytos kaip tik herbologijos pamokoje. Bet Varniukei atrodė, kad tas raudonplaukis kovėsi gerai.
-
Dori jautėsi sutrikusi. Kažkas baisaus buvo tos mergaitės veidui. Deja, keturiolikmetė nespėjo gerai įsižiūrėti, mat varniūkštė pasislėpė po gobtuvu. Tolimesni mergytės žodžiai tuo pačiu ir erzino, ir kėlė juoką.
- Ar tu man grasini? - prunkštelėjo klastuolė.
Kai ketvirtakursė priėjusi arčiau pamatė mergaitės veidą, jai nebesinorėjo jos gąsdinti. Tačiau dabar pati mergaitė bandė išgąsdinti Dori, tai ar ji galėtų nusileisti? Žinoma, kad ne. O tai ta varna dar pagalvos, jog Mendel nusigando.
- Ir kas gi toks tavo vyresnysis brolis? - paklausė Dori. - Kokia tavo pavardė? Ar tavo brolis irgi iš Varno Nago? Kelintame jis kurse? - bėrė klausimus. - Beje, tu nemanyk, kad aš bijau. Guldau galvą, kad esu naudojusi tokius kerus, kokių tavo brolis nei girdėt negirdėjo. Net ir tuo atveju, jeigu būtų septintakursis, - kilstelėjo antakį. - Aš irgi gera kerėtoja. Nenorėk tuo įsitikinti, - ėmė sukioti lazdelę. - Bet nebijok manęs. Aš tavęs nenuskriausiu.
Mendel kelias sekundes patylėjo.
- Žinoma, jeigu būsi gera, - pridūrė.
Dabar merginos balsas skambėjo įprastai, nes pasikeitė jos tikslas. Ji nebenorėjo bauginti varniukės. Jai buvo smalsu, kas gi ji tokia ir kas, dėl išrinktojo Poterio akinių, atsitikę jos veidui.
-
- Aš tau tik sakau, ką aš padarysiu, jeigu tu nepaliksi manęs ramybėje. - Kad ir kaip bijojo ir kad ir koks tylus buvo jos balsas, gruodė laikėsi savo. Bet po galais iš kur jai žinoti kokiame tas vaikinas kurse? Ir kokia jo pavardė? Tada, kai herbologijos profesorius šaukė ant jo, gal ir minėjo jo pavardę. Bet ji tada taip bijojo, kad nieko negirdėjo.
- Jis tikriausiai tokiame kurse, kaip ir tu. Jis iš Grifų Gūžtos. - Toji Klastuolė priėjo artyn, Gruodei tas visai nepatiko. Ji nepasitikėjo to koledžo atstovais. Ypač po bjaurios kerėjimo pamokos. O ir vienas iš tų berniokų, kurie ją terorizavo ir nuo kurio apgynė tas tariamas brolis irgi buvo iš Klastūnyno.
- Tau užteks tiek apie mano brolį išgirsti. - Gruodė norėjo eiti, bet nenorėjo tai merginai atsukti nugaros. Taigi liko vietoje. O jeigu jis supyktų, jeigu sužinotų ką aš čia kalbu? O jeigu jie abu pažįstami? Bet juk žodžių atsiimti ji nebegalėjo.
-
Dori susiraukė. Ar tikrai visi Varno Nago mokiniai tokie keisti? Kol kas atrodė, jog taip. Šita mergaitė klastuolei truputį priminė Glorią: akimirką atrodydavo, kad ji su Mendel būdavo draugiška, o kitą pasakydavo kokią nesąmonę, kad griūk negyvas. Taip ir čia. Atrodė, kad šita mergaitė bijojo, bet tuo pačiu nepabūgo grasinti Dori. Kita vertus, juk pati keturiolikmetė prisikabino prie varniūkštės. Tad kas jai beliko? Tik bandyti gąsdinti vyresniais broliais ir sesėmis.
Mendel prisiminė pirmąjį susitikimą su Deoiridh. Ar ir ji atrodė taip juokingai? Kai pagrasino, kad turi vorą. Nejučiom ketvirtakursė susijuokė.
- Mergyt, aš nebijau tavo brolio, - vis dar šypsodama tarė Dori. - Iš Grifų Gūžtos? - pasitikslino.
Dori prikando lūpą. Jeigu šitos varniukės brolis grifas ir yra panašaus amžiaus kaip ir Dori, nereikia prisidirbti, nes galbūt Alanas pažįsta tą brolį ir jeigu jis sužinos, kas čia įvyko, tikriausiai ims Dori pamokslauti. Juk tos varnės šitoks veidas! Tačiau Mendel ir nebūtų prisikabinusi, jei būtų iš karto tai pamačiusi! Ar ji kalta, kad nematė? Spalvotų plaukų savininkė to nenorėjo, bet jau buvo šaukštai po pietų.
- Gerai, bet pasakyk, kokia tavo pavardė, - ir toliau neatstojo Dori. - Galbūt aš pažįstu tavo brolį.
Sekundėlei Mendel nutilo.
- Pradėkime iš naujo, gerai? - mergina žengė visai arti varniukės. - Aš esu Dori Mendel, ketvirtakursė iš Klastūnyno, - ištiesė ranką. - O tu?
Taip norėjosi patraukti tą gobtuvą ir išsiklausinėti, kas atsitikę šios mergaitės veidui, bet Dori juk negalėjo dabar to padaryti. Matė, kad varniūkštė tikrai nieko nesakytų.
-
Toji Klastuolė kažko nusijuokė. Kas jau tokio smagaus? Pamanė Gruodė.
- O koks skirtumas kokia mano pavardė? Na taip, jis iš Grifų Gūžtos, bet aš nemanau, kad judu pažįstami. - Ot įsivėliau. Prisidirbau kaip reikiant. Vis tiek ji sužinos. Ir jis sužinos ko prikalbėjau. O tada tai tikriausiai bus nekas.
Kai Dori ištiesė jai ranką Gruodė padvejojusi padavė saviškę. Nepasitikėjo to koledžo atstovais, bet jau geriau šitaip, nei imti su ja pyktis. Gruodė juk net apsiginti negalėtų.
- Mano vardas Gruodė. - Savo vardą pasakė lėtai ir aiškiai. Juk jis buvo lietuviškos kilmės.
- Lietuvių kalba, tai reiškia pirmą žiemos mėnesį. - Paaiškino. Ir kam aš jai tai sakau? Koks jai išvis skirtumas?
Gruodė vis dar mąstė apie savo brolį ir tai, kaip reikės paskui išsisukti. Gal man geriau prisipažinti dabar? Kad neturiu jokio brolio? Bet dabar toji vyresnė mergaitė pasidarė gan maloni, matyt visgi išsigando to mano brolio. Šyptelėjo Rimeikaitė. Gal kol kas nieko aš nesakysiu. Nusprendė ji.
-
Išgirdusi mergaitės vardą Dori šiek tiek susiraukė, nes bandant jį ištarti mintyse pradėjo laužytis smegenys.
- Lietuvių kalba? Tai tu iš tolimos šalies? - susidomėjo.
Kažką apie tą šalį, Dori atrodė, jog Auris yra pasakojęs. Tačiau paauglė niekaip negalėjo atsiminti ką.
Dabar keturiolikmetei išties parūpo šios varniukės pavardė. Galbūt ir ji kitokia? Mendel galvoje pradėjo kilti panašaus amžiaus vaikinų grifų vaizdiniai. Ji sakė, kad jos brolis yra geras kerėtojas, pagalvojo. Deja, vienintelis gerai kerintis grifas, kurį spalvotų plaukų savininkė pažinojo, buvo Alanas. Tačiau ši mergaitė negalėjo būti jo sesuo, nes... nes Alano sesuo mirusi. Širdį persmelkė tuštuma ir skausmas. Mergina nenorėjo galvoti apie Frederiką. Apie ją juodu su Alanu nebekalbėdavo.
- Dabar jau man tikrai rūpi tavo pavardė, - tarė ir šyptelėjo. - Vienintelis gerai kerintis panašaus amžiaus grifas, kurį pažįstu, yra Alanas. Na, toks raudonplaukis, jis iš trečio kurso. Mano vai... mano... mano draugas. Bet jis negali būti tavo brolis. Tai nežinau. Koks tavo brolio vardas?
Mendel jautėsi labai susidomėjusi. Jai taip knietėjo sužinoti, katro grifo sesutė papuolė į Varno Nagą. Galbūt tai sužinojusi klastuolė per aplinkui galėtų susirasti informaciją, kas atsitikę Gruodės veidui?
-
- Gimiau Lietuvoje, bet paskui su tėvais persikėlėme į Angliją. - Trumpai papasakojo Gruodė. Mergaitę slėgė reikalas su tuo broliu. Kam aš išvis taip pasakiau? Ji giliai atsiduso. Vadinasi, jo vardas Alanas. Tiksliai kalba apie tą patį žmogų. Tikriausiai. Raudonplaukis ir panašaus amžiaus kaip Dori. Nuostabu. Dar draugai jie pasirodo.
- Na gerai gerai... Aš... Aš neturiu jokio brolio. - Tylom sumurmėjo Gruodė.
- Tiesiog pagalvojau, kad paliksi mane ramybėje, jeigu pasakysiu, kad turiu. Kalbėjau apie tą Alaną. Tikriausiai. Tiesiog per herbologiją jis apgynė mane nuo tokių dviejų. Ai... Tai aš pagalvojau, na tiesiog. - O ką man daugiau reikėjo daryti? Negaliu juk išsigalvoti kažkokio dar vieno į tą Alaną panašaus asmens. Jie pasirodo draugai. Tai gal nieko, gal ji nėra labai bloga? Bet gi iš Klastūnyno... O gal tasai Grifas mane užstojo tik todėl, kad norėjo suvesti kokias nors sąskaitas su tais dviem vaikinais? Juk jie berniūkščiai, tik duok progą pasipešti. Gal jeigu aš dar kartą paprašyčiau jo pagalbos, jis nepadėtų man. Aišku ne. Juk tada per herbologiją gavo areštą ir šiaip susipyko su profesoriumi. Sukosi įvairiausios mintys mergaitės galvoje.
-
Dori nežinojo, kur ta šalis. Kad ir kur jinai bebūtų, joje tikrai labai keisti ir sudėtingi vardai. Galiausiai Gruodė ėmė ir prisipažino, kad jokio brolio jinai neturi. Tada Mendel ir vėl šyptelėjo, bet tuo pačiu pajuto ir kažkokį nusivylimą. Jau būtų buvę visai smagu imti aiškintis, kaip ten su tuo broliu, o čia, pasirodo, jo išvis nėra.
Tačiau mergaitei pasakojant toliau spalvotų plaukų savininkės antakiai ėmė kilti aukštyn. Paauglė stengėsi atgaminti herbologijos pamokas ir per pirmąją iš tiesų Alanas su kažkuo susipešė, gynė kažkokią mažvaikę. Keturiolikmetė ir vėl šyptelėjo. Atsisėdo ant skardžio.
- Sėskis šalia, Gruode, - pasakė varniukei. - Taip, Alanas toksai, - šypsojosi. - Gerai jis ten jiems įkrėtė į kailį, ar ne?
Kelias akimirkas Mendel tylėjo. Nežinojo, kaip kalbėti, kad neišgąsdintų mergaitės. Vis tik nelabai draugiškai pradėjo.
- Žinai, jeigu jau prie ko prisikabinsiu, tai jokie broliai manęs neišgąsdins, - pasakė. - Bet viskas gerai, aš tau nieko nedarysiu, pažadu. Geriau pasakyk, kas nutiko tavo veidui? - ėmė ir tiesiai šviesiai paklausė.
-
Dori pakvietė ją atsisėsti šalia. Gruodė padelsusi kelias sekundes visgi išlindo iš savo užuoglaudos ir atsisėdo šalia vyresnės merginos.
- O kodėl tau išvis reikia prie ko nors prisikabinti? - Staiga paklausė ji.
- Taigi, tikrai gerai. Jie daugiau prie manęs net nesiartina. - Pasakė ir nusišypsojo.
- Bet jis gavo areštą, tikriausiai supyko ant manęs. - O tada ji paklausė to, apie ką Gruodė nenorėjo kalbėti.
- Labai smarkiai nudegiau. Buvo daug operacijų. Nenoriu plėstis. - Trumpai pasakė. Nenorėjo prisiminti ligoninių ir to gaisro, kuris nors įsiplieskė taip seniai įsiminė visam laikui. Gruodė galvojo kur čia pasukus temą kita linkme, nes kalbėti apie save nenorėjo. Mergaitė turėjo daugybę klausimų apie šį keistą pasaulį ir svarstė ar galėtų juos užduoti Dori. Gal dar ne dabar. Pagalvojo, nes visgi į savo naująją pažįstamą ji dar žvelgė atsargiai.
-
Gruodė atsisėdo šalia ir paklausė susimąstyti priverčiančio klausimo. Kodėl Dori reikia prie ko nors prisikabinti? Deja, į šį klausimą mergina nei pati negalėjo atsakyti. Kodėl? Todėl, kad buvo karštakošė? Todėl, kad mėgo intrigas? Todėl, kad nepraleisdavo progos patraukti kažkieno per dantį? Kartais keturiolikmetė tiesiog energetiškai pasimaitindavo visais tais konfliktais ir neigiamomis kitų emocijomis, žinoma, jeigu tai napaliesdavo jos pačios arba jai brangių žmonių. Be to, jai patiko jaustis kietai, pranašesnei, galingai. Buvo gera, kai kokie nors mažvaikiai spalvotaplaukės šiek tiek prisivengdavo žinodami, kad gali gauti į kailį.
- Tikriausiai todėl, kad esu klastuolė, - atsakė Dori. - Kas, Alanas? - ketvirtakursė šyptelėjo. - Patikėk, nesupyko. Būk rami. Jis retai kada pyksta.
Nebent aš pradedu kelti pavydo scenas, mintyse pridūrė. Dori galvojo, kad mergaitė nepasakys, kas nutiko jos veidui, tačiau ji pasakė. Neatrodė, jog ji norėtų apie tai kalbėtis, todėl Mendel nutarė per daug nekamantinėti. Tačiau jai užkliuvo vienas žodis.
- Operacijų? - paklausė. - Tai ar tu... o tu augai su žiobarais?
Ir tą akimirką keturiolikmetė pati prisiminė save, kaip atvyko į Hogvartsą iš žiobarų šeimos nieko nežinodama apie burtininkų pasaulį. Kokia jautėsi nepatenkinta, kokia nepilnavertė dėl to. Ir šią akimirką ją aplankė kažkokia gėda. Tu dejavai dėl tokių dalykų, o kažkas čia atvyko randuotu veidu, pagalvojo mintyse.
-
Gruodė susimąstė apie Dori atsakymą. Tai ar visi Klastuoliai tokie... Na tokie atšiaurūs žmonės? O tada ji paklausė vieno iš begalybės klausimų sukančių jai galvą.
- Na gerai. Bet ar tu žinai iš kur ta kepurė žino kur paskirti mokinį? Aš na aš pati nežinočiau kur save skirti, tai kaip ji gali tą žinoti? Ar atvykusi čia tu ką nors žinojai apie koledžus? Ar žinojai kur norėtum būti paskirta? - Na aišku, jei ji iš magų šeimos, tai aišku žinojo. O jei ne.
- Taip. Aš augau su žiobarais. Daug laiko praleidau ligoninėje. O dabar. Šitas pasaulis toks keistas, toks man visiškai nesuprantamas. Baugus. Dažnai noriu namo pas tėvus. - Ji išraudo. O varge, ir kodėl aš jai tai aiškinu? Nepažįstamai merginai iš Klastūnyno. Bet taip norėjosi su kuo nors pasikalbėti. Labai norėjosi, kad tas kas nors būtų vyresnis ir labiau patyręs šiame keistame pasaulyje. Gruodė jau išsiuntė laišką namo. Bet net jos tėvai, kurių mergaitė jau labai pasiilgo nieko negalėjo patarti. Juk jie irgi nepažinojo burtininkų pasaulio.
Vien laiško išsiuntimas buvo keistas dalykas. Jį neš pelėda. Bet iš kur ji žino kur jos mažas namelis? Tėvai jai nupirko pelėdą ir tas paukštis mergaitei atrodė labai gražus. Bet juk tai tik pelėda. Kaip ji nuneš laišką? Ji nedresuota. Varniukei tai atrodė labai keistas dalykas. Gruodė manė, kad daugiau jos nepamatys.
- Iš kur pelėdos žino kur nešti laiškus? - Staiga paklausė ji. Staiga Dori atsakymas pasirodė jai labai svarbus. Nes mergaitė norėjo, kad tėvai būtinai gautų jos ilgutėlį laišką. Ir žinoma atsiųstų atsakymą į jį.
-
Dori šyptelėjo. Žinoma, kad mergaitė dvejojo, ar klastuole gali pasitikėti, tačiau vaikiškas smalsumas už dvejones, regis, buvo stipresnis ir Gruodė ėmė klausinėti. Matydama varniukės elgesį keturiolikmetė vis mintimis grįžo į save, kuomet ir ji buvo tik pirmakursė. Įprastai Mendel bendraudavo su savo bendraamžiais. Su jaunesniais mokiniais reikalų nelabai yra turėjusi, todėl šiandiena buvo kažkokia ypatinga, verčianti nuklysti į savo prisiminimus. O dar tai, kad ir ji augo su žiobarais. Ji, kaip ir aš tada, nežino, koks yra burtininkų pasaulis. Jis jai naujas ir keistas, kaip buvo ir man, mintyse pagalvojo.
- Iš kur kepurė tai žino? - susimąsčiusiu tonu perklausė Dori.
Tiesą pasakius, mergina niekada nebuvo apie tai pagalvojusi.
- Naaa, - ištęsė, - kepurė tiesiog jaučia visas mūsų stiprias ir silpnas puses, mato mūsų gabumus ir tai, kas vyksta mūsų viduje... Žinai, kartais susivokti savyje yra sudėtingiau nei ką nors pasakyti apie kitą. O juolab kepurei. Ji stebuklinga, - gūžtelėjo pečiais. - Ne, aš atvykdama čia nieko nežinojau. Na, pasiskaičiau šiek tiek, bet viskas buvo kitaip, negu įsivaizdavau. Ir aš augau su žiobarais. Todėl puikiai tave suprantu, Gruode, - labai rimtai pasakė ir paglostė mergaitės petį. - Žinau, ką reiškia, kai tu nieko nežinai, o visi kiti aplink žino. O tu ar džiaugiesi patekusi į Varno Nagą? Tikriausiai mėgsti skaityti? - paklausė, nes varnanagiai kaip ir turėtų tai mėgti, ar ne?
Mergaitei užsiminus apie tėvus per Mendel kūną perėjo nemalonus šiurpas. Ne, ji dabar tikrai nepuls dėstyti Gruodei apie tai, kad tie žiobarai, kuriuos anksčiau Dori laikė savo tėvais, sužinoję, kad turi burtininkę įdukrą, šiurkščiai nutraukė su ja visus ryšius. O varniukei prakalbus apie laiškus tas šiurpas tapo dar didesnis, mat ir pati Dori prisiminė, kaip pirmame kurse susirašinėjo su tėvais, bet tie laiškai buvo tokie šalti... Ar ir Gruodei šitaip bus? Galbūt ji negauna atsakymo iš tėvų? Aišku, kad jai taip nebus. Tokių šaltakraujų žiobariūkščių kaip Mendel juk reikia dar ir paieškoti, mintyse pasakė sau paauglė.
Atsakyti į klausimą, iš kur pelėdos žino, kur nešti laiškus, Dori taip pat buvo sunku. Apie tai ji irgi niekada nesusimąstė. Dėl Merlino, ar jie visi tokie smalsūs ir ar tikrai ir aš tokia buvau, ir vėl mintyse pamanė.
- Šitame pasaulyje sužinosi daug dalykų, į kuriuos bus sunku rasti atsakymus, - prabilo. - Na, arba atsakymas būna tik vienas. Magija. Tiesiog daugeliui dalykų burtininkų pasaulyje nėra logiškų paaiškinimų. Arba yra, tik tu nežinai, - pridūrė sakinį sau mintyse. - Pelėdos visada žino, kur pristatyti laišką, - kalbėjo toliau. - Žinoma, kartais būna, kad užtrunka ilgiau, jei kelionė tolima, - pabandė nuraminti mergaitę, jeigu šiai tikrai neatrašo tėvai. - Žinai, kol pelėda nuneša tavo rašytą laišką, paskui kol parneša atsakymą...
-
Gruodei patiko, kad Dori atvykusi į mokyklą irgi turėjo daug ką sužinoti. Todėl dabar pasijuto drąsiau. Pajuto šiokį tokį bendrumą su ja.
- O ar daug pasaulyje yra tokių kepurių? Ar visos magijos mokyklos tokias turi? Ar išvis yra tokių mokyklų kaip Hogvartsas? - Aišku yra. Juk pasaulis didelis. Pamanė mergaitė.
- Skaityti labai mėgstu. Be knygų neįsivaizduoju savo gyvenimo. - Gruodė žinoma nepasakojo, jog visą laiką ligoninėje jai ir padėjo stumti jos geriausios draugės knygos. Jog skaitydama fantastines istorijas svajodavo iki begalybės, kaip patenka į kurią nors iš jų. Kaip bebūtų keista toms svajonėms tapus realybe ji ilgai dvejojo ar nerti į šį nuotykį. Išties juk žinojimas, kad ji ragana buvo didžiausias gyvenimo nutikimas. Jai, mergaitei, vengiančiai bendraamžių. Nuolat sėdinčiai namuose išvykimas į Hogvartsą buvo didžiulis nuotykis. Kai net savas ir paprastas pasaulis atrodo toks svetimas, tai ką kalbėti apie šį, magišką?
Įdomu visgi iš kur tos pelėdos žino kur tuos laiškus nešti? Varniukei atrodė, kad turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Bet jeigu Dori sako, kad laišką nuneš, tai tikriausiai taip ir yra. Gal jau ryt gausiu atsakymą nuo tėvų.
- Neseniai išsiunčiau jiems laišką, bet žinai, man tai atrodo labai juokinga. Toks jausmas, jog pelėda tiesiog nulėks savais keliais ir tiek. - nusišypsojo Gruodė ir paklausė.
- Ar tau patinka skraidyti ant šluotos? Ar žaidei kada nors kvidičą? Visi kalba apie kvidičą. Bet apie jį nieko nežinau. - Ji labai norėjo išsiklausinėti visko kokio bendrakursio, bet neišdrįso to padaryti. Baisiai troško paskraidyti, bet neturėjo šluotos. Tikriausiai greitai nukrisčiau ir pasibaigtų. Pamanė.
-
Mergaitė ir vėl uždavė Mendel tokius klausimus, į kuriuos atsakymų keturiolikmetė neturėjo. Kas per smalsumas, galvojo ir šypsojosi ji. Bet reikėjo kažką atsakyti, negi dabar ji galėjo pasirodyti pirmakursei kaip neišmanėlė?
- Nedaug, - atsakė Dori. - Tiesą pasakius, tokia kepurė yra vienintelė pasaulyje, - iš tiesų klastuolė tikrai buvo dėl to beveik tikra. - Kitų magijos mokyklų yra, tačiau jos visiškai kitokios nei Hogvartsas. Todėl ir šitokių kepurių ten nėra. Jose sistema visai kitokia, tik neklausk, kokia, nes aš nežinau, - nusijuokė. - Kad ir kaip ten bebūtų, Hogvartsas yra geriausia magijos mokykla, - išdidžiai pasakė. Na, bent jau visi taip sako, - mintyse pridūrė.
Dori žiūrėjo kažkur į tolį. Kodėl šita mergaitė jai parūpo?
- Nesijaudink. Pelėda nuneš tavo laišką ten, kur reikia. Ir atsakymą parneš, - nusišypsojo.
O jeigu ne? O jei jos tėvai jos išsižadės taip, kaip manęs išsižadėjo žiobarai, galvojo.
- O taip! - tiesiog suriko Dori, kai Gruodė paklausė apie kvidičą. - Dievinu skraidymą, žaidžiu komandoje. Esu atmušėja, - balse pasigirdo pagyra. - Klausyk, - Mendel akys užsidegė entuziazmu. - Aš turiu dvi neblogas šluotas. Ar esi skridusi? Einam! Pamokysiu! Dabar! Papasakosiu apie kvidičą! - siūlė.
-
Įdomu kodėl Hogvartsas geriausia mokykla? Kokios tos kitos sistemos? Bet apie visa tai ji nutarė pasiskaityti kada nors bibliotekoje. Mokyklos biblioteka Gruodei pasidarė tikru atradimų pasauliu. Lentynose stovėjo Daugybė nuostabių knygų, kurios laukė, kol ji perskaitys jas.
Bet kuriam laikui net knygos pasidarė ne tokios svarbios. Paskraidyti? Dabar? Ją ir apėmė šiurpas ir baisus noras pakilti į orą. O jei nukrisiu? O jeigu ji mane paskųs, kad skridau. Juk ji iš Klastūnyno ir tikrai gali iškrėsti kokį piktą pokštą. Bet Visgi Gruodė pastebėjo kaip entuziastingai Dori prakalbo apie kvidičą. Ji truputį dvejojo, bet tas troškimas išbandyti malonumą skristi buvo didesnis už visas pasaulio baimes.
- Dabar? O kur eitume? Gerai. Aš labai noriu pabandyti skristi. Ir apie kvidičą sužinoti daugiau noriu. - Pamažu visos dvejonės ištirpo ir ji degė noru eiti iš šios vietos. Jau įsivaizdavo kaip kitu laišku aprašys tėvams kaip lėkė ant šluotos. Mama tikriausiai lieps būti atsargesnei. Tėtis ir Rimantė susidomės kvidiču. Galvojo mergaitė.
-
Dori nei nematė, ar Gruodė suabejojo dėl keturiolikmetės pasiūlymo, ar ne. Ji buvo tokia užsidegusi noru pamokyti varniukę skirsti ir papasakoti apie kvidičą! Mendel laimei, Gruodė sutiko!
- Eisim į stadioną, ten galėsi pabandyti pakilti su tikrai gera šluota, taip pat paimsiu visus reikiamus kamuolius kvidičui, apie juos tau papasakosiu, parodysiu, tikrai duosiu ką nors numušt su blokštu, nors nesu tikra, ar muštuką, nes jis mušasi, - garsiai svarstė Dori. - Žodžiu, bus smagu! - išsišiepė.
Vis dar žybsinčiom akim ir plačia šypsena veide Klastūnyno mokinė atsistojo. Galvoje jau sukosi vaizdiniai, kaip ji moko Gruodę skristi, kaip galbūt net paleidžia aukso šmaukštą, bet ar pavyks jį pagauti ir padėti į vietą? Bus matyt, mintyse nutarė spalvotaplaukė. Ji įsikibo varniukei į parankę ir pradėjo eiti stadiono link.
- Pamatysi, bus smagu, - pasakė ji ir jos nuėjo palikdamos skardį laisvą.
-
Buvo niekuo neįprasta pavasario diena. Buvo puikus oras, šilta. Rodos, pavasaris tikrai norėjo parodyti savo. Tikrai norėjo save atskleisti gražiausiomis pasaulio spalvomis ir jam tas tikrai puikiai sekėsi. Dėl to paprieštarauti Rensa negalėjo. Pavasaris išties stengėsi įrodyti, kad jis yra pats nuostabiausias metų laikas ir varniukė jau buvo pradėjusi tuo tikėti. Anksčiau ji galvojo, kad nuostabiausias metų laikas - ruduo, tačiau ši diena smarkiai pakeitė jos įsitikinimus. Dabar ji negalėjo atsispirti pavasariui, kuris kaip strėlė pervėrė jos širdį. Tiesa, gerąja prasme.
Negalėdama atsidžiaugti tokia nuostabia diena varniukė patraukė iš pilies. Nežinojo kur tiksliai nori eiti, tačiau visiškai nenorėjo sėdėti užsidarius toje niūrioje pilyje. Ji norėjo pajausti tą pavasarį, kuris per langą atrodė nepakartojamas.
Rodos, jos kojos nedraugavo su smegenimis ir iškart žinojo kur eiti. Kojos pačios atnešė Cavallon pavardės nešiotoją ant skardžio, kuris buvo apaugęs vienu ar keliais medžiais, tačiau jų nebuvo pernelyg daug. Paprastai oranžinių plaukų savininkė šią vietą apeidavo, nes žinojo kokia ji gali būti pavojinga, tačiau šiandien protas su kojomis nekontaktavo, todėl mergaitė gan greitai atsidūrė ant skardžio. Užlipusi ant jo apsidairė. Čia išties buvo be galo gražu ir varniukė žinojo, kad čia ateis dar tikrai ne vieną kartą. Taip, ji žinojo, kad čia pavojinga ir tai ją sulaikydavo nuo atėjimo čia, bet pamačiusi kaip čia nustabu ji suprato, kad čia išties verta ateiti. Iki šiol ji manė, kad nuo šio skardžio nieko gražaus neturėtų matytis, nes praeinant nieko gražaus nesimatydavo, tačiau užlipusi ji suprato kaip stipriai klydo. Na, galbūt dėl to gražumo buvo kaltas pavasaris, tačiau Cvallon pavardės nešiotoja apie tai nepagalvojo, todėl jos galvoje liko mintis, kad praeidama ji tiesiog nieko gražaus nematė.
Taip besidairydama ji išgirdo žingsnius, todėl staigiai atsisuko.
-
Buvo graži pavasario diena. Dori vaikštinėjo lauke. Nusprendė nueiti ant skardžio. Ant to, nuo kurio kadaise numetė negyvus vorus. Kur susipažino su Gruode. Tiesiog norėjosi pasižiūrėti į tolį.
Ak, kaip viskas buvo pasikeitę. Dabar Dori kartais jausdavosi visai kitokia. Tikriausiai dėl Alano stengėsi būti geresne. Vis dažniau prabildavo sąžinės balsas. Žinoma, prabildavo jis tik tada, kai ji galvodavo apie rimtus dalykus ar pasielgdavo išties kaip nors negerai. Kvailiojimas su Erka ar Patricija tikrai nesiskaitė. Tačiau dabar jau Mendel nesistengė atrodyti kuo kietesne. Galbūt jau praėjo tas pats kvailiausias paauglystės laikotarpis.
Tačiau kai šešiolikmetė pasiekė norimą vietą, ji pastebėjo, kad ši nebuvo tuščia. Mergina akimirksniu pamiršo visas sąžines, mat čia stovėjo ne kas kitas, o Rensa. Varnė, kuri apskundė profesoriui Rūgpieniui klastuolę per pamoką apie doksius. Ir taip kelios savaitės po tos pamokos Dori nebuvo labai geros, mat ta sąžinė ją graužė ir dėl to suknisto kenkėjo, nes gi ką pamanytų Alanas. O dar tai, kad koledžo vadovui buvo pasakyta, ką mokinė padarė. Laimei, magiškų gyvūnų priežiūros profesoriūkštis taip stipriai užrūgęs, kad nepatikėjo šita mažvaike ir tamsiaplaukei nieko nebuvo. Bet dabar... Dabar reikia ją pagąsdinti. Tegul negalvoja, kad viskas praeis be pasekmių.
- Nagi, nagi, - tarė atsisukus mergaitei. - Kaip gyveni, skundale? Jeigu gerai, padarysiu, kad gyventum blogai. O jeigu blogai, tai nuo šios akimirkos gyvensi dar blogiau, - priėjo arčiau Rensos.
-
Taip stovėti bei žvelgti nuo skardžio buvo tiesiog nuostabu. Visas Rensos mintis bei pasąmonę užtemdė tie nuostabūs vaizdai, kurie kaip juodoji skylė įtraukė visus kitus jausmus, kurie dar buvo spėję pabūti jos viduje. Tačiau tas buvimas greitai baigėsi, nes žvelgiant į tokį vaizdą nieko kito Rensai nereikėjo. Tikriausiai kitais metų laikais čia būtų taip pat nuostabu. O ypač žiemą. Žiemą tikriausiai čia būtų nepalyginimai gražiau. Pagalvojo Cavallon pavardės savininkė.
Švelnus vėjelis vis pūsteldavo ir pakeldavo jos oranžinius plaukus. Kartais tik pakeldavo ir paskui pradėdavo pūsti į kaklą, tačiau kartais pradėdavo juos visus stumti į veidą. Lyg norėdamas įspėti, kad čia ne viskas gerai. Tačiau Rensai nerūpėjo plaukai skraidantys į veidą. Ji net nepagalvojo, kad tai galėtų būti ženklas.
Deja, tai ir buvo didžiausia jos klaida. Vos po kelių sekundžių ji išgirdo balsą. Tiesa, ne iškart suprato kieno jis. Bet atsisukusi abejonės nebeturėjo - tai buvo ta pati klastuolė, kuri per magiškųjų gyvūnų pamoką panaudojo nedovinotinus kerus ant doksio. Padarėlio, kuris nepadarė nieko blogo. Jis tik stengėsi išgyventi. Deja, bet neturėjo net kaip apsiginti. O jo noras gyventi jį ir pražudė. Na, gal didžiąją to dalį padarė ši klastuolė, kurios Rensa už tai labai nekentė. Tačiau ji sugebėjo dar ir jai pagrasinti. Tiesa, nuo tada jai net tas profesorius pradėjo nepatikti, nes jis tiesiog numojo ranka. Rodės, tik ir stengėsi kitais žodžiais pasakyti, kad jam tai nerūpi. Kodėl? Kodėl jis jai leido tiesiog toliau tą daryti? Pagalvojo ji. Na, tiesą skant, Rensa nežinojo ar ta klastuolė toliau tuo užsiiminėjo, tačiau spėjo, kad ji toliau ramiai tą darė.
Deja, pasirodė, kad ir šį kartą klastuolės tikslas buvo tik pagrasinti Rensai. Ar dar blogiau - nuskriausti. Ji to visiškai netroško. Manė, kad tai įvyko pakankamai seniai ir niekas to nebeprisimins. Na, nebent profesorius. Tačiau pasirodė, kad prisiminė būtent ji. Tas žmogus, kurio ji per tą laiką labiausiai ir bijojo. Bet dabar Cavallon pavardės nešiotoja jos bijoti pradėjo dar labiau.
- Pasitrauk nuo manęs, - tarė. Deja, bet visiškai nepagalvojo ką sako. Jei būtų bent sekundėlę pamąsčiusi tų žodžių tikrai nebūtų sakiusi. Tačiau ji tik dabar susiprato, kad jie nepadės. Na, ne tik nepadės, tačiau greičiausiai pakenks dar labiau.
-
Atrodė, tarsi ta diena sugrįžo. Atrodė, tarsi dar šiandien Dori būtų nepabijojusi įskųsti kažkokia snarglė. Mendel negalėjo suprasti, kaip šita mergaitė nepabūgo to padaryti. Juk Dori - kur kas vyresnė mergina iš Klastūnyno ir Rensa matė, kaip ji panaudojo nužudymo užkeikimą. Jeigu pati klastuolė kuriame nors ankstesniame kurse būtų pamačiusi tokį ar panašų dalyką ir dėl kažkokių priežasčių nuspręstų, kad tai neteisinga, būtų suvaidinusi, jog nieko nematė. Nenorėtų užsitraukti rūstybės to, kuris drįsta naudoti šitokius burtus.
Ir dabar Dori galvojo, kad mergaitė stipriai išsigąs. Kad pradės atsiprašinėti, teisintis ar verkti. O gal bandys bėgti, jeigu jau tikrai yra tokia drąsuolė. Bet ne. Ji ne tik, kad nepuolė pataikauti šeštakursei, bet ji... bet ji liepė Mendel pasitraukti!
Šitokio įžulumo paauglė nesitikėjo. Jos antakiai pakilo aukštyn, veide pasirodė nuostaba, susimaišiusi su pykčiu. Ji ketino šitą mažvaikę tik pagąsdinti, tačiau dabar nutarė, kad kaip nors užkerės. Tik dar neturėjo minčių, kaip. Galbūt priauginti vočių ant veido...
- Ką man pasakei? - grėsmingai prabilo Dori ir pridėjo burtų lazdelę Rensai prie kaklo. - Pasitraukt? Tu, suknista skundike, liepi man pasitraukt? - klastuolės akys žybtelėjo iš įniršio ir, žinoma, ji padarė atvirkščiai: vietoj to, kad pasitrauktų, ėmė artintis dar labiau, kad tikriausiai mergaitei teks žengti kelis žingsnius atgal.
-
Dabar Rensa tos klastuolės pradėjo bijoti dar labiau nei prieš tai. Viduje varniukė visa drebėjo iš baimės, tačiau nenorėjo to parodyti, nes žinojo, kad priešais ją stovinti mergina tuo tik pasinaudotų, o Rensa dabar tikrai nenorėjo, kad jai kliūtų vien dėl to, kad pradėjo drebėti iš baimės. Dabar Cavallon pavardės nešiotoja teturėjo vieną norą - kad ta klastuolė dingtų. Ji dabar neturėjo noro nė sekundės praleisti kartu su ja, tačiau nelabai turėjo ką daryti, nes žinojo, kad klastuolė taip paprastai neišeis, o pati nenorėjo pasirodyti baile. Na, jau pasirodyčiau baile ir pabėgčiau, bet kur? Juk čia skardis! Pagalvojo Cavallon pavardės savininkė.
Rensa pajuto medieną prie kaklo. Greitai suvokė nuo ko ji. Deja, tas suvokimas nieko gero nedavė. Kaip tik labiau išgąsdino. Pasirodė, kad čia ta klastuolė jai prie kaklo pridėjo lazdelę. Viskas. Man tikriausiai galas. Ji tikrai sugebės mane užkerėti. Pagalvojo nusiminusi. O gal pavyktų ją nuginkluoti prieš jai susivokiant, kad aš panaudojau kokius nors kerus. Sugrįžo viltis į varniukės mintis. Ji pradėjo kišenėse ieškoti lazdelės. Taip, žinojo, kad priešininkės lazdelė jau buvo atremta į ją, tačiau vis tiek dar turėjo šiek tiek vilties, kad jai gali pavykti. Apieškojusi visas savo kišenes ji lazdelės nerado. Ne! Negi ją pamiršau?! Tik ne tai! Pagalvojo ji labai sumišusi. Ji nebežinojo ką turėtų daryti. O tuo metu klastuolė žemgė dar arčiau jos. Rensa norėjo pasitraukti, tačiau negalėjo. Jei ji žengs dar žingsnį aš nebeturėsiu vietos. O ten skardis! Ne! Pagalvojo ji vos neverkdama.
-
Dori atrodė, kad kai ji pridėjo šitai mažai skundikei burtų lazdelę prie kaklo, skundikės veide šmėstelėjo baimė. Tuomet klastuolė pajuto didelį vidinį pasitenkinimą, bet, žinoma, kad snarglės baimės čia buvo negana. Rensa turėjo drąsos mane apskųsti, tai dabar turės drąsos ir kęsti šlykščias votis, tik prieš tai, žinoma, aš ją dar šiek tiek pagąsdinsiu, galvojo mintyse tamsiaplaukė vis dar žybčiodama akimis, tik dabar jau įniršis buvo dingęs. Tačiau netrukus jis sugrįžo, kai šeštakursė suprato, ką mergiūkštė išdarinėjo.
- Tu... tu dar drįsti ieškoti lazdelės? Manai galinti man pasipriešinti? - tą pačią akimirką Mendel ėmė ir pyktis, bet netrukus suėmė ir juokas ir ji suprunkštė. - Nesilygiuok į mane, tu kvaiša! Man šešiolika! - labai didžiavosi savo amžiumi.
Tuomet Dori grubiai sugriebė Rensos ranką taip tarsi parodydama, kad ji neketintų gintis. Nesvarbu, kokiais būdais. Ir žengė vėl arčiau jos, tad tuo pačiu, kaip ir prieš tai, nepalikdama jai kitos išeities kaip tik dar labiau prisiartinti prie krašto.
- Nebijai nukristi? Nebijai aukščio? - pradėjo vaipytis.
Tačiau jos buvo tikrai arti krašto. Mergina jautė, kad tai yra nebesaugu. Tačiau pati prie jo mažvaikę privedė. Dabar nepuls jos traukti atgal - kaip atrodys? Dori norėjo, kad mokinės abi pasitrauktų toliau, bet prieš tai dar nutarė parodyti šiek tiek savo valdžios. Paleidusi Rensos ranką sukiojo lazdelę tarp pirštų ir žiūrėjo varnei į akis.
-
- Sveikinu. Vadinasi anksčiau už mane mirsi, - tarė Rensa. Stengėsi nustatyti rimtą toną, tačiau širdyje labai bijojo tos klastuolės ir puikiai suprato, kad ji ją lengvai užkerėtų, o Rensa pasipriešinti tikrai nesugebėtų. Tai buvo akivaizdu. Ji ne tik buvo vyresnė už oranžinių plaukų savininkę ir žinojo daugiau burtažodžių, bet tuo pačiu varniukė matė kaip gerai jai sekasi kerėti.
Klastuolė pasitraukė dar arčiau jos ir jai praktiškai vietos nebeliko. Tačiau po to ji išgirdo žodžius, kurie mergaitei smogė labai giliai į širdį. Taip, ji tikrai bijojo nukristi, tačiau aukščio bijojo nepalyginamai labiau. Aukštis buvo viena didžiausių jos baimių. Aš nebijau. Aš tikrai nebijau. Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja, tačiau žinojo, kad tai yra grynas melas. Aukščio ji bijojo visą gyvenimą ir kad ir kaip bandė atsikratyti baimės jai nepavyko.
Rensai vietos beveik nebeliko, o ji dar matė, kad priešininkė sukiojo lazdelę rankoje. Na, koks plyšelis dar labiau pasitraukti turėjo likti. Pagalvojo mergaitė ir žengė mažytį žingsnelį atgal. Deja, paaiškėjo, kad ji jau buvo stovėjusi prie pat krašto, todėl žengus žingsnį atgal tik jos kojų pirštai liko ant skardžio. Varniukė pabandė išlaikyti liksvarą, tačiau nesėkmingai. Ji pajuto, kad nebeliečia skardžio, pajuto kritimo jėgą, pajuto smūgį.
Pajutusi smūgį Rensa daugiau nieko nebejuto. Net nebekvėpavo. Ji žuvo.
-
Kuo toliau, tuo labiau šita kvaila mergiotė darėsi įžūlesnė. Ji leido sau įžeidinėti Dori, Klastūnyno šeštakursę. Kažkokia idiotė, nusususi mažvaikė varna, galvojo Mendel. Tą akimirką ji nutarė, kad nepaleis į Rensą jokių kerų. Dar ko! Tokia pamoka jai bus per maža. Mergina nusprendė, kad gerai ją aptalžys.
Ir ji jau norėjo čiupti šitą pasipūtėlę darželinukę už pakarpos, tačiau... Po velnių, skundikė žengė žingsnį atgal. Tamsiaplaukės širdis į kulnus nusirito, tačiau vietoj to, kad bandytų sugriebti varniūkštę, paauglė tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitė nukrito.
Pažvelgusi žemyn šešiolikmetė pamatė baisų vaizdą. Kurį iškart norėjosi pamiršti. Dori pradėjo verkti.
- Rensa! Rensa! - šaukė ji. - Ferula! Ferula! Ferula! - bergždžiai taikė kerus į tai, kas liko iš mergytės.
Rankos drebėjo. Kvėpuoti buvo sunku. Jausdama didžiulį šoką Dori pasileido pilies link ieškoti pagalbos. Viduje ėmė pintis mintys. Ar ją kas nors apkaltins? Bet ar ji nėra kalta? Na ir kas, kad ji nenustūmė Rensos nuo skardžio. Tačiau būtent dėl Dori įtakos ši nukrito. Reikėjo gąsdinti ją kur nors kitur, bet ji pati kalta, kad buvo šitokia atsikalbinėjanti! Ar Rensa galėjo būti gyva? Dori nuomone - be šansų. Tačiau tai jau tegul tikrina kiti asmenys.