Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Matthew Turner Spalio 17, 2021, 08:01:56 pm
-
Boulingas ir biliardinė - populiariausia jaunimo pramogų vieta Aberdino centre. Pirmame pastato aukšte yra jaukus airiškas baras, antrame - boulingas ir biliardo stalai. Boulingo takelių yra dvylika, du iš jų - vaikiški. Kamuolių laikikliai įprasti boulingui.
Biliardo stalai sustatyti salės kampe, jų yra keturi. Ten dažniausiai būna užkimšta žmonių, nes vietos mažai. Pasienyje sukabintos biliardo lazdos, kurių yra pačių įvairiausių: nuo žaislinių vaikiškų iki profesionalių.
Patalpoje yra gana tamsu, tačiau atmosfera jauki. Kiek atokiau nuo staliukų prie takų yra prabangus baras, kuriame galima gauti įvairių alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų bei lengvų užkandžių. Groja negarsi muzika.
Prie kiekvieno boulingo tako yra po staliuką su šešiomis sėdimomis vietomis. Sėdint ten patogu stebėti žaidimą ar pamojus ranka pasikviesti padavėją.
-
Deoiridh labai jaudinosi. Vis dar buvo sunku patikėti, kad Sigurdas išties atvyks į Aberdiną - miestą, kuriame ji gyvena. Jau antras susitikimas už mokyklos ribų vos per pusę metų. Ką tai galėtų reikšti? Niekad apie tai nekalbėjo, bet ar galima galvoti, kad jie yra pora? Ši mintis buvo gerokai gąsdinanti, tačiau jau kurį laiką mergaitė nevengė sau prisipažinti, kad jai smagu susitikti. Tiesa, Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, ar kada leido tai suprasti ir Sigurdui. Ko gero, šiandien buvo tas laikas, kada reikėjo tai padaryti. Tik kaip prieiti prie tos temos? Iš viso - kaip pagaliau atsikratyti tos nuolat kankinančios įtampos? Mergaitė pažadėjo sau šiandien būti linksmesnė ir labiau atsipalaidavusi. Šiaip ar taip Sigurdas to nusipelnė. Po tiek laiko bendravimo ji tikrai gali leisti parodyti vaikinui, kad su juo jaučiasi gerai.
Deja, noras jaustis laisviau labai kirtosi su tikrąja Deoiridh savijauta. Šį kartą pranešusi Matthew, kur eina, nesulaukė nė menkiausio priekaišto. Deja, tai nepadėjo nusiraminti, tad buvo be proto baisu. Pirmas atostogų dienas mergaitė negalėjo galvoti apie nieką daugiau, tik apie šitą susitikimą. Dabar, kai jis buvo ant nosies, jaudulys nevaldomai išaugo. Gerai, kad bent jau Matthew “supratingai” nespoksojo, kai ji išėjo pro duris.
Eidama biliardinės ir boulingo link Deoiridh mąstė. Ji nemokėjo žaisti tų žaidimų. Lyg žinodama vasaros pabaigoje išsiprašė Matthew ją ten nusivesti, tačiau be to, kad kelis kartus nusidaužė pirštus, nieko nepasiekė. Deja, nieko įdomesnio nesugalvojusi pasiūlė nueiti būtent ten. Tik ką dabar daryti, kad visiškai neapsijuoktų prieš Sigurdą? Jų bendravimas ir taip buvo gana sudėtingas, o dabar teks nuolat jausti įtampą, kad nesusimautų… Ką gi, tikriausiai reikės iš karto pasakyti, kad iš jos gero žaidimo tikėtis neverta. Ar tai vaikino nenuvils, Deoiridh nė neįsivaizdavo. Vis dėlto tikėjosi, kad jam norisi praleisti laiką kartu, o prastas žaidimas susitikimo visiškai nesugadins. Tau tereikia daugiau šypsotis ir elgtis laisviau bandė save įtikinti rudaplaukė, nors įtarė, kad tą padaryti nebus lengva.
Pagaliau pasiekusi reikiamą vietą ji sustojo prie durų. Kadangi buvo Kalėdų vakaras, žmonių nebuvo daug, ir tai buvo be proto gerai. Svarbiausia, kad boulingas dirbo, o Deoiridh sugebėjo užsakyti takelį. Beliko tikėtis, kad išties tą padarė. Jeigu sugebėjo ir čia susimauti… Na jau ne, nesu aš tokia kvaiša! dar kartą nuramino save mergaitė. Ar tai buvo tiesa, ji nežinojo, bet vylėsi, kad Sigurdas galvoja būtent taip.
Pravėrusi duris žvilgtelėjo vidun. To, kurio laukė, nepastebėjo, tad sustingo lauke prie durų. Buvo gerokai šalta, tačiau Deoiridh to nepaisė. Nė kiek neabejojo, kad vos pamačius islandą širdį užplūs šiluma - šis jausmas jau buvo pažįstamas. Nežymiai šyptelėjusi Deoiridh apsižvalgė, bet vaikino nepastebėjo. Vis dėlto buvo visiškai tikra: jis pasirodys.
-
Ne veltui Sigurdas buvo blondinas. Neapdairiai užtrukus Londone teko skuosti į traukinį ir vėl keliauti į šalies šiaurę. Iš tiesų bent iš dalies dėl to buvo kalta dovana. Sukiojantis Skersiniame Skersgatvyje galva tiesiog neišnešė, ką jis galėtų padovanoti Deoiridh Kalėdų proga. Parduotuvės lūžo nuo įvairiausių dalykėlių ir nuo žmonių antplūdžio. Laimei, pagaliau atrado, kas galėtų patikti škotei, tad dabar beveik laimingas kulniavo nepažįstamomis Aberdino gatvėmis. Beveik. Bandė save įtikinti, kad ne daiktai svarbiausia. Ir iš tiesų - šiaurietis negalėjo sutramdyti džiaugsmingo, tačiau kartu ir šiek tiek nervingo jaudulio, kad vėl pamatys škotę. Vėl ne Hogvartso aplinkoje. Širdis linksmai sudunksėjo, lyg norėdama visam pasauliui parodyti jo savijautą. Ramiau, ramiau. Vaikinas susikaupęs pabandė prislopinti emocijas, bet negalėjo nustatyti, ar pavyko. Beliko tik paspartinti žingsnį, nors jis jau kone lėkė gatvės grindiniu. Drauge pro šalį lėkė namų numeriai, kurių nespėjo skaityti. Margavo vitrinos, susilieję žmonių veidai. Kodėl skuosti kaip akis išdegus? Šito nesuprato ir Sigurdas, tad vos tik susivokė, iš karto sulėtino tempą.
-Po paraliais, - sumurmėjo žvalgydamasis. Iškvėpto oro kamuoliukai be paliovos kilo aukštyn, giliai kilnojantis krūtinei. Reikėjo neskubėti - perkaisti, o po to siaubingai peršalti jis visiškai netroško. Tiesa, egzistavo ir kita priežastis: nežinia, ką galėjo pamanyti Deoiridh, pamačiusi atlekiantį islandą, nors šis nė trupučio nevėlavo? Kvailys per visą pilvą. Jis tuojau negailestingai diagnozavo sau ligą bei pasiskyrė vaistus: nesielgti neapgalvotai, juo labiau susitikimo metu. Neaišku, ar jie bus veiksmingi - teks varžyti save. Bet vaikinas apie tai nebegalvojo, apskritai visai ne tai vyravo jo mintyse, nes išniręs iš už kampo atsidūrė tiesiai priešais reikiamą pastatą.
Akys nė nespėjo jo tinkamai apžiūrėti, mat iškart pastebėjo šalia įėjimo rymančią škotę. Nors ji atrodė gana liūdna ir vieniša, širdis vėl šoktelėjo iki pat apsiniaukusio dangaus skliauto. Kiek laiko ji laukė? Juk lauke taip šalta! Susirūpino, žingsniuodamas artyn. Švelni šypsena pradėjo žaisti lūpose, tačiau Sigurdas taip stipriai suspaudė jas, kad net suskaudo. Ne dabar.
-Labas. - pratarė, stengdamasis atrodyti labiau atsipalaidavęs. Jis nežinojo, kaip elgtis. Rodos, parke viskas buvo beveik tobula, o dabar... Negi vėl iš pradžių? Vis dėlto pats nustebino save netikėtai apkabindamas merginą - trumputės nemalonios tylos po pasisveikinimo kaip nebūta. Gal dėl to, jog nereikėtų žvelgti į akis? O galbūt tiesiog matė jaunimą taip darant? O gal... Vienaip ar kitaip, glėbyje jos ilgai nelaikė, tik akimirką, kuri nežymiai užsitęsė. Atsitraukęs islandas nusuko žvilgsnį, tarsi gėdydamasis savo poelgio, nors iš tikrųjų bijojo išvysti draugės reakciją.
Todėl nelaukdamas, kol atmosfera prisipildys nejaukumo, jis atvėrė duris ir praleidęs pirma Deoiridh, įžengė į vidų.
Čia juos pasitiko baras su keliais nuolatiniais lankytojais. Akys užkliuvo už tamsių laiptų, vedančių į antrą aukštą.
-Boulingas viršuje? - kiek netvirtai pasiteiravo jis, atsisukdamas į škotę. Mintis praleisti Kalėdų vakarą su kažkokiais užkietėjusiais alkoholikais neviliojo.
Maloniai pritemdytoje patalpoje buvo ganėtinai šilta, tad vaikinas atsargiai nusivilko paltą, saugodamas kuprinėje esantį turinį.
-
Tiesą sakant, Deoiridh pradėjo šiek tiek nekantrauti. Ne dėl to, kad pagalvojo Sigurdą nepasirodysiant. Paprasčiausiai buvo vis šalčiau, tad norėjosi greičiau nerti vidun. Prieš islandui pasirodant to daryti nederėjo: negalima leisti, kad jis bent akimirką pagalvotų esą ji nepasirodys.
Laimei, pavyko išlaikyti neutralų veidą iki pat tos akimirkos, kai žvilgsnis užkliudė artėjantį vaikiną. Akyse iš karto sužibo džiaugsmo žiburėliai, o lūpose bandė atsirasti šypsena. Bandė, mat mergaitė tvirta valia neleido jai pražysti. Tiesa, netikėtas apkabinimas visas pastangas sutrynė į šipulius: apsivijusi Sigurdą rankomis Deoiridh kuo plačiausiai nusišypsojo.
- Labas, - pagaliau susiprotėjo pasisveikinti grifiukė, nors širdyje juto apmaudą: mielai būtų sutikusi, kad apkabinimas truktų truputytį ilgiau. Laimei, islandas nusuko akis, tad Deoiridh turėjo laiko vėl nutaisyti rimtą veido išraišką. Kur dingo sau duotas pažadas elgtis laisviau ir pasakyti vaikinui, kad jai smagu leisti laiką kartu? Mergaitė jau norėjo vėl nusišypsoti ir kažką pasakyti, bet tuo metu Sigurdas atidarė duris, tad buvo paprasčiau nei paprasta išsisukti nuo tos sudėtingos užduoties.
Maloni šiluma užplūdo Deoiridh, bet ji nebuvo tikra, ar taip pasijuto dėl to, kad paliko žiemos šaltį už durų, ar dėl to, kad lauktas susitikimas tapo realybe. Tiesa, pirmas pastato aukštas nebuvo labai jaukus, ir grifiukė kiek išsigando: ką Sigurdas pagalvos, kad ji pasiūlė ateiti į tokią vietą? Laimei, jis nebuvo kvailas ir susiprotėjo, kur jiems reikia eiti. Na, kad vaikinas nėra kvailas, Deoiridh suprato jau seniai. Gerai buvo tai, kad mokėjo tą savo nekvailumą panaudoti ten, kur reikia. Tai, ko gero, buvo viena iš priežasčių, kodėl mergaitė šalia islando jautėsi gerai.
- Aha, - užtikrintu tonu atsakė rudaplaukė ir patraukė laiptų link. Kadangi nė kiek neabejojo, kad Sigurdas eina iš paskos, gana drąsiai lipo į viršų. Dabar buvo galima nusišypsoti ir šiek tiek atsipalaiduoti - islandas jos veido vis tiek negalėjo matyti.
- Labai tikiuosi, kad teisingai atlikau užsakymą, - pratarė rudaplaukė užlipusi į antrą aukštą. Kiek dvejodama priėjo prie besišypsančios darbuotojos. Staiga pradėjo labai jaudintis, nes atrodė, kad tuoj tuoj apsijuoks, bet, laimei, darbuotoja pasitaikė maloni ir tarsi suprato, kas mergaitę kamuoja. Jau netrukus jaunuoliai galėjo keliauti prie jiems paskirto takelio, kuris kaip tyčia buvo pačiame kampe. Aplinkui žmonių iš viso buvo visai nedaug: užimtas buvo vos vienas takelis ir du biliardo stalai. Tokia ramybė Deoiridh visiškai tiko - visai nesinorėjo maltis tarp daugybės žmonių, kuriems bus be galo smalsu matyti, kaip ji susimauna. Tik… Ar reikia perspėti Sigurdą, kad nutiks būtent taip?
- Ar gerai žaidi boulingą? - paklausė Deoiridh paėmusi į rankas kamuolį. Jeigu vaikinas pasisakys nesantis patyręs žaidėjas, turbūt bus galima atskleisti šį faktą ir apie save. Jeigu paaiškės, kad jis žaidžia meistriškai… Na, šito varianto mergaitė neapgalvojo, tad tiesiog žiūrėjo į Sigurdą ir vis dar laikydama sunkų kamuolį laukė jo atsakymo.
-
Regis, nesuklydo apkabindamas merginą - tik verdamas duris susivokė pro storą paltą jutęs jos gležnas rankas. Sigurdas mintyse nusišypsojo, nors ta lengva nuotaika trumpam išnyko pamačius pastato vidų. Laimei, viskas greitai išsisprendė ir jis, palikęs vienišus alkoholikus, paskui Deoiridh ėmė kilti laiptais. Kažkoks malonus pojūtis pasklido po kūną, nusinešdamas ir nerimą, ir kitus neigiamus jausmus. Ne, tai nebuvo paprasčiausias palengvėjimas. Juk ne kiekvieną kartą krūtinės, rodos, iš tiesų nebeslėgdavo jokie akmenys, o kojos be didelių pastangų tiesiog užlėkdavo laiptais. Taigi, sprendimas nesielgti neapgalvotai buvo kol kas nustumtas į antrą planą. Neaišku, kur jis atsidurs susitikimo pabaigoje, bet dabar islandas apie visokius pasižadėjimus sau negalvojo.
Užlipęs pastebėjo škotę jau besikalbančią su darbuotoja, bet dėl visa ko nusprendė prisiartinti. Jis buvo spėjęs pastebėti, kad šiurkštesnis bendravimo būdas Deoiridh labiau sekdavosi nei malonus. Vis dėlto kažkodėl nuo jos nepabėgo, tačiau keistų, jautrių ir trikdančių priežasčių nagrinėti nebuvo laiko. Susimąstęs vaikinas kaip tik tuo momentu išgirdo moters balsą, linkintį gero žaidimo. Teko greitai susigaudyti ir neatrodyti lyg būtų ką tik iškritęs iš medžio. Tiesą sakant, draugė negalėjo to pamatyti, nes ėjo takelio link, o štai darbuotoja - taip. Sigurdas jau žiojosi kažką sakyti, gal pasisveikinti, kad nutrauktų tą nejaukią tylą, kai ji pamerkė akį. Jam.
Veide įsispaudė dar absurdiškesnė emocija ir visiškai suglumęs islandas neprataręs nė žodžio nuslinko tolyn. Visokie mandagumai liko nepanaudoti, galvoje patrako plaukioti įvairiausios mintys. Moteriškė atrodė pakankamai jauna, kad taip elgtųsi, bet kita vertus, galbūt ji tiesiog linkėjo sėkmės supratingai mirktelėdama? Kad ir kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežino, tad šiaurietis iš paskutiniųjų stengėsi viską pamiršti. Nesinorėjo apkartinti ypatingo kalėdinio vakaro. O leisti kažkokiai nepažįstamajai jį sugadinti - tikrų tikriausia kvailystė! Vaikinas giliai atsiduso, tarsi ieškodamas savyje tvirtybės ir pasistengė atsainiai nenutrenkti kuprinės. Kad ir kas dabar dėjosi jo galvoje, tai nebuvo Deoiridh kaltė. Atsisukęs pamėgino susigražinti tą malonų jausmą, kurį juto kopdamas laiptais. Pasistengė dar kartą atsipalaiduoti, kai žengtelėjo prie kamuolių.
-Nežinau. Tiesą sakant, esu žaidęs vieną kartą, bet gana seniai. O tu? - žvilgtelėjęs merginos pusėn jis dar užmetė akį į kitą užimtą takelį. Jaunuolių ketveriukė nuolat dirstelėdavo į virš jų galvų šviečiantį ekraną - tarpais kai kuris džiugiai šūktelėdavo. Sigurdas taip pat pažvelgė ten ir išvydo virš škotės vardo mirgantį savąjį. Beliko tik mintyse pasigailėti, jog nepasidomėjo anksčiau apie žaidimo detales, tačiau nuo dviprasmiško mirktelėjimo neatsigavusios smegenys sugebėjo suvokti, kad jam teks pirmajam ridenti kamuolį.
-Regis, aš turiu pradėti, - tarė paimdamas sunkų rutulį. Nedaug betrūko, kad būtų pradėjęs stenėti nuo svorio. Tiek pat mažai buvo likę, jog jis būtų atsisukęs į Deoiridh su bejėgiška išraiška veide. Bet juk ne kažkokiam išskydimui šis vakaras iš tikrųjų buvo skirtas, tad suėmęs į save rankas šiaurietis pagaliau paleido kamuolį. Šis, iš pradžių lėkęs pačiu viduriu, staiga nukrypo kairėn ir nusirideno į šoninį griovelį. Po galais. Galėjai matyti, kaip lūpas perkreipė liūdnai piktas šypsnys, kuris akimirksniu išnyko šviesiaplaukiui atsigręžus. Nekoks pasirodymas. Pakomentavo mintyse. Jis troško įtikinti save ir ją, kad tai visiškai nieko nereiškia.
Giliai įkvėpęs dar kartą iš visų jėgų sviedė kamuolį, kuris pagaliau numušė pačiame pakraštyje stovėjusį kėglį. Giedros akys truputį apsiniaukė.
-Na, maždaug taip. Tavo eilė. - balsas nuskambėjo beveik užtikrintai.
-
Įtampa stengiantis nesusimauti, džiaugsmas, kad jiedu yra čia ir dabar, viltis, kad sugebės pagaliau atsipalaiduoti - viso šito Deoiridh buvo gerokai per daug, ir ji juto, kad tuoj tuoj kažkas atsitiks. Deja, tai tikriausiai neves prie gero, kas gerokai gąsdino. Ši diena tiesiog privalėjo pasisekti gerai. Mergaitė kuo puikiausiai suprato, kad šie mokslo metai yra Sigurdui paskutiniai. Maža to, jie pasiekė savo vidurį. Kažkokiu būdu reikėjo užtikrinti, kad vaikinui baigus mokyklą bendravimas nenutrūks. Deoiridh puikiai žinojo: jeigu taip nutiktų, jai būtų be proto skaudu. Tik kaip pasakyti, kad nori bendrauti ir toliau? Kaip galų gale parodyti, kokia svarbi yra šita draugystė? Nepaisant to, kad prieš islandui ateinant Deoiridh įtikinėjo save šiandien tai ir padarysianti, dabar minčių galvoje neliko.
Kartais Sigurdo tylumas tapdavo tikra palaima. Kaip, pavyzdžiui, dabar. Škotė nerimavo, nes nežinojo, kaip seksis susitvarkyti su užsakymu, ir vaikinas per tą laiką nepasakė nė žodžio. Kad jis šaipysis, rudaplaukė nebūtų nė pagalvojusi. Vis dėlto galvoje kirbėjo mintis, kad net ir visiškai paprastas sakinys tokioje situacijoje išmuštų iš vėžių. Dėl to, ko gero, buvo geriau, kai vaikinas tylėjo, o ji pati pagaliau teikėsi parodyti kažkokios iniciatyvos.
Deoiridh nesuprato, iš kur Sigurdas žino, kam reikia pradėti žaidimą, bet visiškai tam neprieštaravo. Pamačiusi, kaip jam sekasi, pasijus geriau. Arba ne, žinoma, jei vaikinas pasirodys esantis tikras profesionalas.
- Aš irgi žaidžiau tik kartą. Šią vasarą. Su… Matthew.
Nepaisant to, kad islandas jau seniai žinojo apie jos ryšį su herbologijos profesorių, kalbėti apie jį vis dar buvo sudėtinga. Tai labai nesiderino su planu šiandien elgtis laisviau, tad mergaitė skubiai nusuko mintis kitur. Tik kol kas neįsivaizdavo, kur.
Panašu, kad pirmasis metimas islandui nenusisekė. Bent jau taip pasirodė ne itin patyrusiai Deoiridh. Kad ir kaip nesinorėjo dėl to džiaugtis, mergaitė pasijuto šiek tiek ramesnė. Antrasis buvo kiek geresnis, tačiau vis tiek ne toks profesionalus, kokio grifiukė baiminosi. Žinoma, negalėjo būti tikra, ar tai nėra vienkartinė nesėkmė, bet gal vis tik galima tikėtis, kad neapsijuoks per visą pilvą? Nebent tai buvo bandymas mane nuraminti. Ši mintis kažkodėl taip išgąsdino, kad Deoiridh vos neišmetė kamuolio iš rankų. Kaip, po galais, jai neapsijuokti?!
- Mano eilė… - tyliai sumurmėjo mergaitė ir neryžtingai prisiartino prie takelio. Nepaisant to, kad boulingą žaisti jau teko, dabar, atrodo, viską pamiršo. Žinojo, kad reikia mesti tą kamuolį, bet kaip tiksliai tai padaryti? Kaip neužsimesti jo sau ant pėdų? Ir, galų gale, kaip nenusitrankyti rankų? Tai buvo pernelyg sudėtingi klausimai, tad planas elgtis laisviau ir daugiau šypsotis jau seniai išnyko nebūtyje. Deoiridh buvo įsitempusi ir sutrikusi.
Iki tos akimirkos, kai į galvą atėjo mintis. Ji buvo tokia nuostabi, kad mergaitė tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Šito, tiesa, Sigurdui pastebėti nebuvo galima. Vaikinas neprieštaraus jai padėti, ar ne?
- Aš tiksliai neprisimenu, kaip reikia mesti. Gal gali… parodyti? - paklausė ji. Tikėjosi, kad islandas susiprotės prieiti ir apkabinęs paimti už rankos ir parodyti, kaip reikia atlikti metimą.
-
Nors akys įdėmiai stebėjo kitą užimtą takelį, Sigurdas sugebėjo išgirsti, ką sakė Deoiridh. Vadinasi, ne naujokai esam... Vis dėlto sakinys, kad ji žaidė boulingą su Matthew (buvo keista vadinti jį globėju), nustebino. Sunku įsivaizduoti magijos mokyklos profesorių, žaidžiantį žiobarišką žaidimą. Galbūt būtų norėjęs dar šio to paklausti, o gal net pajuokauti, bet tik tiek tepasakė:
-Aišku.
Greičiausiai tai buvo kažkoks likęs susikaustymas, kuris, tikėtina, kad išnyks bėgant susitikimo minutėms. Neįvardinami dalykai vis dar slėpėsi jų galvose, kol kas atitveriantys jaunuolius keista tyla. Turbūt visai tai pasikeis, tik turbūt. Juk jie šioje patalpoje nebuvo vieni. Laimei, islandas pagaliau prabilo, pasiryžęs pradėti žaidimą.
Jaudulys, sumišęs su kylančiu azartu, sukirbėjo gerklėje. Tikriausiai dėl jo kamuolys nusprendė žiauriai pasišaipyti ir nuriedėti į šoną. Pirma įspūdžio akimirka - sugadinta, bet gal antras kartas nemeluos? Vaikinas dėl to suabejojo - pirštai nemaloniai įslydo į dar vieno nežmoniškai sunkaus kamuolio skyles. Ant jo užrašytas dviženklis skaičius nieko nereiškė, o tai buvo skaudi klaida. Gal kada nors iš jos pasimokys, bet tikrai ne šiandien.
Sigurdas slapčiomis kiek pasiraukė, netrokšdamas, kad tai išvystų škotė. Reikėjo kažkaip žūtbūt išlaikyti malonią ar bent jau neutralią atmosferą. Juk ir pats nebūtų norėjęs sužinoti, jog jo pasiūlyta vieta ar užsiėmimas nėra jau toks neprilygtamas. Ar tikrai? Rado laiko suabejoti tuo, darsyk mesdamas kamuolį - tiesą sakant, neįsidėmėjo, kaip tą padarė, ir (o, stebukle!) numušė vieną kėglį. Vis dėlto to nepakako nei patenkinti save, nei nustebinti Deoiridh. Tačiau kažkokiu būdu jo balsas nuskambėjo tvirčiau, nei šiaurietis jautėsi iš tikrųjų, bet pernelyg neįtikinamai.
Netrukus pasirodė, kad mergina to galėjo net nepamatyti, mat jaudulys ir kiti jausmai iš jos liejosi taip akivaizdžiai kaip vynas iš taurės. O ką ji matė žvelgdama į mane? Pasistengęs užmiršti savo bėdas vaikinas padrąsinančiai šyptelėjo, nors animagė tikriausiai to išvis nepastebėjo. Tramdydamas nenuoramas mintis jis jau rengėsi prabilti, kai netikėtai prašneko pati Deoiridh.
Žodžiai šiek tiek pribloškė Sigurdą. Regis, buvimas pirmuoju nedavė puikių vaisių - ji nieko nesuprato, nors pavyzdys, reikia pripažinti, buvo išties nevykęs.
-Tu nežiūrėjai į mane... - nusivylęs tyliai sumurmėjo ir tą pat akimirką apsidžiaugė. Garsiai ištarti žodžiai galėjo būti ne taip suprasti. O dabar škotė jų tiesiog negalėjo išgirsti. - Galiu. - sutiko islandas, spėliodamas, kaip ji per pusmetį sugebėjo viską užmiršti, jeigu jis, nežaidęs kokius šešis metus, kažkokiu būdu prisiminė, kaip tai daryti.
Prieidamas dar žvilgtelėjo į žaidžiančiuosius, lyg norėdamas bent minutei perimti jų sugebėjimus. Įdėmus žvilgsnis nukrypo kur kas arčiau, akimirką susitiko su mėlynomis akimis.
-Iš tiesų nežinau, ar teisingai metu, - prisipažino jis, - Bet tikriausiai reikėtų šiek tiek įsibėgėti ir prie pat takelio paleisti kamuolį. - sulėtintais judesiais mėgino parodyti judesį, tačiau paskutinio veiksmo metu susvyravo ir įsivaizduojamas kamuolys įsirėžė į salės lubas. Po galais! Šviesiaplaukiui rutulio likimas mažai terūpėjo, mat galvoje iš karto atsirado mintys apie dar vieną nesėkmingą pasirodymą Deoiridh akivaizdoje. Stumti kuo toliau, grūsti jas į tamsiausias kertes buvo sudėtinga. Amžinybę trukusią sekundę kovojęs su savimi, pasiremdamas iš lėto atsistojo. Rodos, net pati tyla laukė, kol bus nutraukta.
-Regis, aš darau taip, kaip tikrai nereikia, - veide šmėstelėjusi šypsena nebuvo miražas, tačiau ji savyje talpino žiupsnį ironijos. Sigurdas pagaliau pažvelgė į škotę ir pridūrė:
-O gal tu tiesiog pabandyk? Tau pavyks geriau negu man. - paskutiniai žodžiai buvo ištarti neįtikėtinai tvirtai bei nepaneigiamai, palydėti lengvo skruostų raustelėjimo. Negalėjai suprasti, ar tai buvo kūną užplūdusio adrenalino kaltė, ar...
-
Tiesą sakant, Matthew buvo gana didelis trukdis jų draugystei. Deoiridh nežinojo, kaip ir kiek reikėtų ar derėtų kalbėti apie tėtį. Grifiukė spėjo, kad ir Sigurdui ši tema yra ne ta, kuria šnekėtis būtų lengva. Žinoma, jiedu ir šiaip nebuvo plepiai, bet aptarinėti profesorių, kuris, be kita ko, buvo jos tėtis, buvo mažų mažiausiai keista. Turbūt būtent tai ir iššaukė tokią vaikino reakciją. Vienažodis sakinys, atrodo, grąžino juos bent metus atgal. Deoiridh jau norėjo susigūžti ir daugiau visai nieko nesakyti, tačiau, laimei, prisiminė pažadą šiandien elgtis laisviau. Šios temos netęsė, tik žiūrėjo, kaip Sigurdui sekasi pradėti žaidimą.
Nenorimą pripažinti džiaugsmą, kad islandas pasirodė nesąs absoliutus genijus, netruko pakeisti sutrikimas. Vaikinas kažką pasakė. Ar pasakė jai? Tuo patikėti buvo sunku, mat žodžiai buvo ištarti labai jau tyliai. Jeigu pakomentavo sau pačiam, ar jai reikėtų žinoti, koks tai buvo komentaras? Ar ji norėtų žinoti? Nežinodama, ką sakyti, rudaplaukė pažvelgė į Sigurdą. Laimei, netrukus jis sutiko išpildyti prašymą. Deoiridh apsidžiaugė, bet pasistengė to neparodyti.
Vis dėlto džiaugsmas netruko išgaruoti. Prašydama pagalbos mergaitė tikėjosi visai ne to, ką pasiūlė Sigurdas. Ji atidžiai stebėjo islandą, bet juto viduje plintantį nusivylimą. Kaip vaikinas galėjo jos nesuprasti? Tai, ko gero, buvo drąsiausi kada nors ištarti žodžiai. Pirmas kartas, kai ji, Deoiridh, ėmėsi iniciatyvos apsikabinimui. Argi ji kalta, kad dar atviriau tą daryti yra baisu? Nieko negalėjo padaryti - buvo be galo apmaudu, o tai labai greitai sugadino nuotaiką. Stengdamasi tai nuslėpti grifiukė ir toliau žiūrėjo į Sigurdą, bet beveik nepastebėjo jo nesėkmės. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad reikia nusivylimą sukišti kuo giliau į save. Laimei, islandas jo tikriausiai nepastebėjo - bent jau taip nutarė Deoiridh, pamačiusi jo šypseną.
- Aha, gerai, - pasistengusi nutaisyti nerūpestingą toną pratarė škotė. Nelabai suprato, kodėl Sigurdas kiek paraudo, ir tikėjosi, kad pačios skruostai nešviečia ryškiau už šviesoforo signalą. Atsisukusi į kėglius suprato, kad su tuo nenormaliai sunkiu kamuoliu ji tikrai niekur nebėgios. Subruko pirštus į skyles ir jau norėjo nuleisti kairę ranką, bet iš karto suprato, kad trimis pirštais tos sunkenybės neišlaikys. Turbūt dėl to Sigurdas ir nenorėjo tavęs apkabinti, silpnaranke pažėrė saviironijos Deoiridh ir tyliai atsiduso. Tikėjosi, kad padarė tai pakankamai tyliai, kad islandas neišgirstų.
- Ne taip jau paprasta, - sumurmėjo grifiukė ir galiausiai nevėkšliškai numetė kamuolį. Nereikia stebėtis, kad jis nuskubėjo į šoninį takelį ir nuriedėjo šalia kėglių. Tai, žinoma, nuotaikos nepataisė, bet Deoiridh didvyriškai (didmoteriškai?) paėmė antrą kamuolį, šį kartą pasirinkusi mažesnį skaičių. Pasisekė - kad ir ką tie skaičiai reiškė, kamuolys buvo lengvesnis.
Be didelių pastangų paleidusi jį riedėti takeliu nusisuko ir nuėjusi prie staliuko atsisėdo. Net nežiūrėjo, kaip pasisekė metimas. Iš garso buvo galima spėti, kad numušė porą kėglių, bet dabar tai nebuvo svarbu. Reikėjo kažkaip pasikelti nuotaiką.
- Gal norėtum ko išgerti ar užkąsti? - paklausė. Gal bent šis klausimas bus suprastas teisingai? Neįsivaizdavo, kas turėtų mokėti už maistą, bet pasitikrinusi kišenę suprato, kad pinigų turi. Lengviau atsikvėpusi Deoiridh pagaliau pakėlė akis į Sigurdą.
-
Neatrodė, kad Deoiridh būtų patikėjusi jo žodžiais. Žiūrėdamas, kaip kamuolys liūdnai nurieda į šoną, juto, kad padarė kažką ne taip. Tyla buvo kone apčiuopiama, pertraukta tik vos girdimų murmėjimų. Vadinasi, tai Sigurdo kaltė, jog ne taip suprato. Niekieno kito. O pradžioje iš tiesų atrodė, kad susitikimas praeis smagiai ir vakaras bus vertas prisiminimų. O dabar? Norėjosi tikėtis kokio nors pagerėjimo, bet... Bet juk aš parodžiau ko ji prašė, tik, žinoma, nelabai sėkmingai. Negi... man reikia mokytis skaityti tarp eilučių? Iš sielos užkampių išlindo lengvas susierzinimas, kai škotė rideno antrąjį kartą. Tą jausmą reikėjo skubiai sugrūsti atgal. Jau geriau neaiški šypsena negu kietai sučiauptos lūpos ir šiek tiek suraukti antakiai.
Regis, mergina irgi jautėsi ne per geriausiai, mat net nelaukė, kol kamuolys pasieks tikslą. Iš pradžių šiaurietis tikėjosi, jog ji tik pavargo, tad vylėsi Deoiridh bent kiek pradžiuginsiąs numuštų kėglių skaičiumi. Palyginti su juo, trejetas atrodė visai nemažai. Deja, ištartas pasiūlymas priminė, kad ne žaidimas buvo viso susitikimo esmė. Sigurdas atsiduso - nors boulingas siaubingai nesisekė, tai reiškė perėjimą prie kitų, tikėtinai rimtesnių, dalykų. Mintyse jau tūkstantąjį kartą pasigailėjo nesantis bent truputėlį šnekesnis. Gebėjimas juokinti, užmegzti pokalbį be jokių pastangų rodėsi visiškai tolimas ir nepasiekiamas tarsi danguje žibančios žvaigždės.
-Žinoma, visai norėčiau. - beliko pritarti, širdyje viliantis, kad škotė čia neužkodavo jokios slaptos žinutės.
Pro akis nepraslydo atsargus kišenės apčiupinėjimas. Islandas nebūtų prieštaravęs sumą pasidalinti per pusę, bet dabar suabejojo. Nepateikė tokios idėjos - netroško išgirsti, kad ji turi nepakankamai pinigų. O tokia tikimybė, galvojo šviesiaplaukis, visai nemaža. Be to, norėjosi išpirkti kaltę, kurią buvo prisiėmęs.
Todėl kelias sekundes kažkur bukai spoksojęs jis pagaliau nuėmė Deoiridh naštą nuo pečių:
-Tai tuomet nueisiu ko nors užsakyti. - tarė iš kuprinės gelmių traukdamas piniginę. - Gerai? Ilgai neužtruksiu. - pridūrė būdamas beveik tikras, jog ji nėra nusiteikusi leistis žemyn ir stypsoti šalia, kol Sigurdas bendrauja su baro šeimininku. Gal ją nustebinti? Sulig šia mintimi grįžo maža dalelė tos nuostabios nuotaikos, mat veide blykstelėjo šypsenos užuomina. Šįkart nuoširdi.
Nelaimei, kad ir kokie geri buvo jo troškimai, nieko geresnio nei puodelis arbatos nesugalvojo. Nusileidęs laiptais vaikinas pasuko prie baro, stengdamasis nenusukti žvilgsnio į nusigėrusius ir į alaus bokalus nosis merkiančius vyrus. Pavyko puikiai,
tačiau laukė kitas išbandymas: tiksliai išreikšti tai, ko nori. Regis, tai irgi išėjo. Paprasčiausias užsakymas buvo paverstas kai kuo daugiau: baro šeimininkas iš kažin kur ištraukė pyragą, nors paprastai tokiose vietose su meile iškepto skanėsto nė su žiburiu nerasi. Į nuostabos kupiną išraišką jis teatsakė tik gudriu mirktelėjimu, nesileisdamas į jokias kalbas.
Storas prieskoniais kvepiančio pyrago gabalas buvo įverstas lėkštėn, netikėtai jaukiai suūžė arbatinukas. Laimei, nereikėjo laukti, kol šiltas skystimas, sušildysiantis ne tik kūną, bet ir sielą, bus paruoštas. Vyras prižadėjo patiekti ją pats, nes trijų lėkščių islandas nebūtų panešęs.
Netikėtai džiugi ramuma pripildė vidų, kopdamas laiptais tikėjosi ja užkrėsti ir Deoiridh. Ko jau ko, o naminio skanėsto ir malonaus bendravimo jis nesitikėjo gauti. Net atsirado viltis, kad viskas susitvarkys į gerąją pusę ir...
Mintys išgąstingai išsilakstė po visus smegenų pakampius. Ne tik dėl vienos įžūlėlės, bet ir dėlto, jog Sigurdas pagaliau sugrįžo. Sidabriškai suskambėjo du mažulyčiai šaukšteliai bei prieš jaunuolius iškilo nemaža pyrago riekė. Atsisėdęs priešais, jis pratarė:
-Arbatą tuoj atneš.
Tiesą sakant, bijojo pažvelgti škotės į veidą, išvysti jame atsispindinčią emociją. Patiko ar ne? Kam aš apgaudinėju save? Nenoriu sėdėti visą vakarą kalbantis apie bereikšmius dalykus. Laikas buvo brangus. Galiausiai vaikinas pridūrė, pamėginęs pasverti riziką:
-Juk ne dėl paprasčiausio žaidimo pakvietei mane į Aberdiną? - balsas buvo kiek bailokas, tylus, tačiau tvirtas. Akys kol kas verte vėrė tapytus lėkštės ornamentus.
-
Deoiridh tyliai keikė save ir nemokėjimą išties atsipalaiduoti. Dabar, praėjus kelioms minutėms, situacija atrodė visai kitokia. Tai, kad Sigurdas jos neapkabino, nebūtinai reiškė, kad… Tą mintį baigti buvo pernelyg baisu, tačiau škotė įtikinėjo save, kad vaikinas galėjo paprasčiausiai nesuprasti to, kas buvo ne itin gudriai užslėptas prašymas. Reikėjo žūtbūt pasikelti nuotaiką, ir, laimei, proga netrukus atsirado.
- Aha, - tesugebėjo sumurmėti Deoiridh. Tai, kad Sigurdas pasisiūlė ką nors užsakyti, pradžiugino, bet kartu ir privertė kiek išsigąsti. Ar jis pastebėjo neatsargų judesį, parodantį, kad ji galbūt neturi labai daug pinigų? VIs dėlto islandas išėjo kažko užsakyti, tad buvo šiek tiek laiko situacijai apmąstyti. Škotė įtikino save, kad toks veiksmas iš Sigurdo pusės yra smagus ir jai patinka. Ir reikia galų gale tai parodyti. Deoiridh apsižvalgė po salę, bet islando nepamatė. Tai nebuvo labai blogai: galima išstumti visas niūrias mintis iš galvos ir pagaliau pradėti elgtis draugiškiau ir linksmiau.
Sigurdui grįžus Deoiridh įsidrąsino draugiškai nusišypsoti. Pyrago tikrai nesitikėjusios mergaitės akyse sužibo žiburėliai. Galvoje ūžė mintis, kad reikia pasakyti ką nors, kas padėtų dar labiau pagerinti šią akimirką, kuriai iki apibūdinimo “puiki” trūko jau visai nedaug. Tiesa, pasitikėjimo savimi trūkumas neleido visiškai atsipalaiduoti ir tiesiog pasiimti šaukštelio, tad Deoiridh ilgą laiką tiesiog spoksojo niekur. Galų gale ji paėmė įrankį ir nelabai grabiai padalinusi pyragą per pusę vieną gabalą pastūmė Sigurdo link.
- Atrodo labai skaniai, - beveik užtikrintu tonu pratarė grifiukė. Nedrąsiai paragavo ir linktelėjo padėkodama už atneštą arbatą. - Nemaniau, kad sugebėsi čia gauti pyrago, - kiek užtikrintesniu tonu pridūrė, kai barmenas nuėjo savais keliais.
Jau atrodė, kad stos tyla, ir mergaitė pradėjo mąstyti, kurio “tipo” ji bus. Vis tik nespėjus prieiti jokio sprendimo Sigurdas prabilo. Tiksliau, uždavė kiek trikdantį klausimą. Deoiridh pajuto, kaip rausta žandai, tad skubiai nuleido galvą tikėdamasi tai nuslėpti. Ar tai užuomina? Ar jis išties nesupranta? klausinėjo savęs rudaplaukė ir juto kylančią paniką. Atrodė, kad artėja ypatingai svarbi akimirka. Kažkaip reikėjo nesusimauti. Deja, baimė tiesiog kaustė visą kūną, ir Deoiridh neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti. Kaip paaiškinti? Ir ar šitas klausimas reiškia, kad islandas jaučiasi visai kitaip? Škotė pajuto kylantį liūdesį. Atkakliai bandė jam nepasiduoti, tačiau buvo neįtikėtinai sunku. Jis pirmas tave apkabino pasisveikindamas! protino save rudaplaukė. Galiausiai pakėlė akis, tačiau žvilgsnius sudurti bijojo, tad žvelgė kažkur Sigurdui per petį. Norėdama laimėti akimirką laiko gurkštelėjo arbatos ir vos nenusiplikė liežuvio.
- Na… - bandė pradėti ji. - Vasarą… Buvo… įdomu susitikti už Hogvartso ribų. Turbūt… Pamaniau, kad būtų smagu pasimatyti ne mokykloje dar kartą.
Mergaitė nutilo. Nepastebėjo, kaip šaukštelis išslydo iš pirštu ir tarkštelėjo į lėkštelę. Ant stalo likusi ranka pradėjo nežymiai virpėti, bet buvo galima viltis, kad Sigurdas to nepastebės. Nors jau geriau pastebėtų ranką, o ne žvelgtų jai į akis…
- Juk atvykai, nes ir pats to norėjai, ar ne? - vos girdimai iškvėpė Deoiridh. Tikėjosi, kad žodžiai buvo pakankamai tylūs, kad vaikinas to neišgirstų. Bet argi jai kada nors gyvenime sekasi?..
-
Gaila, kad Sigurdas neišvydo Deoiridh šypsenos. Tereikėjo pakelti akis. Kodėl jis to nepadarė? Juk aiškiai girdėjo anaiptol ne piktą ar liūdną repliką. O žemyn nukreiptas žvilgsnis neabejotinai turėjo pastebėti arčiau stumtelėtą pyrago gabaliuką. Islandas tik linktelėjo galva barmenui patiekus garuojančią arbatą. Laimei, bent šis paslapčiomis nemirksėjo - dar labiau nesumaišė verdančios minčių košės.
-Aš irgi nesitikėjau. - išdrįso prabilti jis. Kažkas nuo pat grįžimo nedavė ramybės. Gal dėlto buvo šiek tiek abejingas škotės rodomam pasitenkinimui. Tačiau būtent tai padėjo į dienos šviesą iškelti kirbantį klausimą, tarsi kokį prasikaltusį knisių. Vis dėlto vaikinas suprato, kad jį uždavus Deoiridh tvyranti atmosfera pasikeis. Kažkada jiedu vis tiek turės susidurti su šešėliuose laukiančia tiesa - juk ne dėl puodelio arbatos susitinkama Kalėdų vakarą. O jis nujautė, jog kur kas svarbesni dalykai nei tai bus palikti nuošalyje iki paskutinės akimirkos. Tai buvo vienintelis minusas, kuris šiek tiek (o gal net per daug?) trukdė jaunuolių bendravimui. Vis dėlto Sigurdas nusprendė žengti lemtingą žingsnį - šį ypatingą vakarą mergina greičiausiai nebūtų išdrįsusi taip prabilti. Nuo kada tapau toks neryžtingas? Dar pamąstė jis prieš paklausdamas.
Nenuostabu - beveik draugiška tyla tarsi sustingo, tarsi svarstydama, kur pakrypti. Link bjauraus nejaukumo, ko šiaurietis tikrai netroško, ar link visiško tarpusavio supratimo, kuris atrodė stačiai neįmanomas. Beliko tik gręžti lėkštę akimis savyje jaučiant jausmų audrą, lyg koks hormonų kamuojamas paauglys. Kita vertus, gal taip iš tiesų taip ir buvo, nors šios nuvalkiotos frazės jis nekentė. Laimei, Deoiridh pagaliau ryžosi ištarti kelis žodžius ir nutraukti laukimą.
Žvilgsnis nukeliavo kiek aukščiau, kad galėtų stebėti jos rankas. Vis dėlto tai - vienintelis ženklas, kad nedrąsūs sakiniai buvo išgirsti. Sigurdas kvailai tikėjosi kažko daugiau, bet širdyje juto, jog škotė gana tiksliai įvardino jo mintis. Dar ruošėsi bent šiek tiek palinksėti galva, tačiau prieš pat akis suvirpėję pirštai negalėjo likti nepastebėti. Kaip ir ne taip jau tyliai tarkštelėjęs šaukštelis. Būtent šis netikėtas garsas privertė nusileisti ant žemės bei suvokti, kad mergina anaiptol nesijaučia nuostabiai. Tai mano kaltė. Šmėstelėjo vieniša mintis ištuštėjusioje sąmonėje, nors netrukus ją pripildė vos girdimas klausimas. Jis tarsi aidu atsimušė smegenų vingiuose tiek kartų, kad spėjo virsti esybės dalimi.
-Taip. Norėjau... - galiausiai sušnibždėjo islandas, pasidavęs įsivyravusios atmosferos įtakai. Žvilgsnis kurį laiką klaidžiojo, kol pakilo iki tamsiai mėlynų akių. - Todėl ir paruošiau tau dovaną. - žodžiai išsprūdo iš burnos it nenustygstantis žvirblis. Iš nuostabos vaikinas kiek atšlijo, bet to niekaip nebesusigrąžinsi. Norėdamas užmaskuoti veido išraišką, o gal tik laimėti laiko, nugėrė gurkšnį karštos arbatos ir palinko kuprinės link. Pasidėjęs ją ant kelių jis dar dirstelėjo į Deoiridh lyg nebūdamas tikras savo veiksmais, lyg norėdamas gauti leidimą dar vienam svarbiam žingsniui. Kad ir kaip ten buvo, šviesiaplaukis atvėrė krepšio gelmes bei iš jų ištraukė gana nemažą dėžutę. Lėkštės su puodeliais nukeliavo į stalo kraštus, o tarp jų įsitaisė skaisčiai raudonu kaspinu perrišta dovana. Įsivyravo tyla, mat Sigurdas tą akimirką nenumanė, ką tinkamo galėtų pasakyti.
-
Įtampa buvo beveik apčiuopiama, ir tai stipriai erzino. Tiesa, “erzino” gal nebuvo pats tinkamiausias žodis. Ko gero, labiau trikdė ir vertė jaustis nepatogiai. Kažkodėl šiluma, apėmusi susitikimo pradžioje iki pradedant žaisti tą kvailą boulingą, dabar buvo išnykusi. Deoiridh suprato nevykusiai pasirinkusi užsiėmimą. Dabar grįžti prie žaidimo visai nesinorėjo (o ir kam norėtųsi dar kartą visiškai susimauti?), bet sėdėti čia ir kalbėtis taip pat nebuvo didelis malonumas. Tuo labiau, kad į klausimą atsakė pernelyg atvirai, ir nežinia, kaip islandas į tai reaguos.
Kokį pusšimtį metų atrodė, kad jis iš viso nereaguos. Deoiridh tolumoje pastebėjo kažkokį paveikslą, į kurį galėjo sutelkti žvilgsnį. Su dideliu susikaupimu bandė įžiūrėti, kas ten pavaizduota, mat tamsa trukdė tai padaryti. Paveikslas tapo tikru išsigelbėjimu, nes atrodė, kad bent menkiausios reakcijos iš vaikino ji taip ir nesulauks. Vos tik primerkė akis, kad geriau įžiūrėtų kūrinį, islandas prabilo. Nejučia pažvelgusi jam į akis susidūrė su įsmeigtu žvilgsniu. Gal tai ir būtų išgąsdinę, bet pagaliau pateiktas atsakymas leido šiek tiek atsipalaiduoti, kas padėjo skubiai nenusukti žvilgsnio. Skruostai, tiesa, neištvėrę kiek paraudo, bet Deoiridh atkakliai žvelgė į Sigurdą.
- Dovaną? - vos girdimai perklausė škotė mintyse dėkodama visoms pasaulio jėgoms už tai, kad šį kartą gali atsilyginti tuo pačiu. Nors kažin ar tai, ką ji išrinko, islandui tiks ir patiks. Kiek aš vis dėlto mažai apie jį žinau… Su tam tikru apmaudu žiūrėjo, kaip į šoną keliauja išganingas puodelis, jau kelis kartus išgelbėjęs nuo būtinybės kažką sakyti ar žiūrėti Sigurdui į akis. - Aš irgi tau kai ką turiu, - nė kiek ne garsiau pridūrė Deoiridh tikėdamasi taip laimėti kelias akimirkas laiko. Nors buvo be galo smalsu, ką vaikinas galėjo padovanoti, nurišti kaspiną čia ir dabar buvo nejauku. Iš maišelio ištraukė plokščią į raudoną popierių įvyniotą dėžutę ir sutriko: ant stalo neliko daug vietos: ją užėmė Sigurdo dovana. Paduoti ją tiesiai į rankas? Kažkaip tarsi kvaila, bet kito varianto neliko, tad beveik padėjo dėžutę vaikinui ant kelių. Pakankamai menkas apšvietimas tapo tikru išsigelbėjimu, mat suteikė vilties, kad islandas nepastebės ryškiu raudoniu šviečiančių žandų.
Neliko ką daryti. Reikėjo nurišti kaspiną, atidaryti dėžutę (ar ji ką tik sujudėjo?) ir viltis, kad Sigurdui dovana bent kiek patiks. Pastebimai virpančiomis rankomis prisitraukusi dėžutę kiek arčiau Deoiridh suprato neklydusi: ji išties krustelėjo. Tai staigiai pakėlė susidomėjimą, bet, deja, nepridėjo drąsos. Giliai įkvėpusi mergaitė galiausiai atrišo kaspiną ir atsargiai nukėlė dangtelį. Iš dėžutės iš karto išlindo kažkoks šviesus snukutis. Tai buvo taip netikėta, kad Deoiridh nežinojo, kaip reaguoti. Kažko gyvo ji tikrai nesitikėjo.
- O geras, - galiausiai pratarė ir atsargiai išsitraukė gyvūnėlį. Nebuvo tekę gyvai sutikti, tačiau atpažino, kad tai yra fenekas. Kažin kodėl? susimąstė ir nusijuokė. Ko gero, pirmą kartą prie Sigurdo nuskambėjęs juokas atmosferą nudažė visai kitomis spalvomis, ir Deoiridh vis dar šypsodamasi pažvelgė į islandą ir pridūrė: - Ačiū.
-
Sigurdas nežinojo, ar ir jo skruostus pasiglemžė žavus raudonis. Labai tikėtina, jog taip. Tačiau tai, kad ir kaip bebūtų keista, jam tą akimirką nerūpėjo. Ūmai ištrūkę žodžiai privertė susijaudinti kur kas labiau nei menkas ar menamas raustelėjimas. Juk dabar dovana nebeatrodė tokia puiki kaip ryte. Galvoje kilo ir kilo begalybė įkyrių klausimų tartum grybai po lietaus. Ar patiks? Ar išvis gera idėja dovanoti tai? Apskritai vaikinas tikėjosi, jog niekas nepažvelgs jų pusėn ir pasipiktinęs neišvarys į šaltą žiemos naktį. Būtent ši mintis nutildė nerimstančius grybukus bei leido nugirsti Deoiridh ištartą žodį. Laimei, gurkštelėdamas arbatos bent galėjo apsimesti, kad nieko neatsitiko. Paprasčiausio linktelėjimo jis nebūtų sugebėjęs atlikti - kūnas rodėsi keistai sustingęs. Jau nekalbant apie trumpą patvirtinimą - negi vėl pasakys kažką netikėto ar net trikdančio? Pavyzdžiui, jog islandui pati... Ne! Nenene! Pasibaisėjęs laiku sustabdė jis save, kad nepamatytų pavojingai besiartinančio sakinio pabaigos. Lyg gelbėdamasis nuo to Sigurdas galiausiai atsargiai padėjo dėžę ant šiek tiek aptvarkyto stalelio ir sustingo laukime.
Emocijos virte virė ir buvo sunku išskirti bent vieną. Tačiau būtent nuoširdi nuostaba perkreipė šviesų jo veidą, kai mergina padavė dovaną. Aišku, buvo logiška tikėtis to, todėl šiaurietis klausė savęs: kaip anksčiau jos nepastebėjau? Negi... negi taip džiaugėsi pamatęs draugę, kad... pamiršo visa kita? Išnirusi mintis nutvilkė tarsi ugnis ir jis sutrikęs nukreipė akis į gautąją dovaną. Juto, kaip nukaito skruostai. Pirštai jau tiesėsi atplėšti skaičiai raudoną dėžutę, kai išgirdo kažkaip ypatingai nuskambėjusius žodžius. Tarsi Deoiridh nebūtų jautusi jokio nejaukumo tarp jų, kuris išties pamažu jau sklaidėsi. Pakėlus žvilgsnį pasitiko tik svajonėse skambėjęs juokas, toks netikėtas, toks... Išnyko it dūmas visos abejonės bei nelinksmos mintys, širdį tarsi viską griaunantis cunamis užgriuvo džiugesio banga. Pasiekė viskas kūno kerteles ir Sigurdas nė nepajuto, kaip plačia šypsena atsiliepė į jos juoką.
-Nėra už ką. - buvo gera matyti, kad fenekas škotei patiko. Tiesa, tai priminė apie kantriai laukiančią jos dovaną. Sukirbėjo smalsumas, pirštai, po truputį plėšiantys popierių, kiek sudrebėjo - per raudonį nudryko ilgas randas. - O ką gi tu paruošei? - paklausė islandas, stengdamasis nukreipti dėmesį nuo to, o gal paslėpti nekantrumą.
Galiausiai buvo ištraukta tamsi pailga dėžutė, ant kurios žėravo raidės: ,,Burtininkų šachmatai''.
-O. - išleido keistą garsą jis, atsargiai apžiūrinėdamas dovaną. - Iš kur tu sužinojai, kad norėčiau išmokti žaisti šachmatais? - įdėmus, bet taip pat ir linksmas žvilgsnis įsmigo į Deoiridh. - O gal tu moki..?
Dabar pradėti žerti padėkos žodžius atrodė kiek per vėlu, bet akys pasakė viską, ko neištarė lūpos. Puikiai jaučiama atmosfera buvo pasikeitusi - ir į gerąją pusę. Netikėtai dovanos ištaisė situaciją, kurią... negi vėl kažkas sugriaus? Atrodė įmanoma, tačiau gera nuotaika niekur nedingo. Gal barmenas kažko stipresnio buvo įpylęs į arbatą? Juk ne veltui dirbo bare. Vaikinas šyptelėjo nuo šios minties ir tarė:
-Kaip manai... - tą akimirką tai pasirodė taip absurdiška, kad jis paskutinę sekundę nusprendė pakeisti sakinį. Laimei, kad tą padarė, nes šis klausimas nepaliaujamai kirbėjo jau seniai, tik buvo užsiglaudęs pačiame sąmonės kamputyje - ...ar per Kalėdas čia atvyksta daug turistų? Gal pasiūlysi kokį nors viešbutį ar nakvynės namus?
-
Deoiridh nebuvo pratusi gauti dovanų. Bet dar labiau nebuvo pratusi jų dovanoti. Dabar viskas atrodė dar sudėtingiau: gyvūnėlis jai tikrai patiko ir sudomino. Dovana buvo netikėta, tačiau be galo smagi. Fenekas net privertė nusijuokti. Ko tėra verti kvaili šachmatai, kuriuos ji pasivargino nupirkti? Sigurdo šypsena sušildė širdį, bet kartu viduje tvyrojo kažkoks nerimas. Atrodė, kad reikėjo skirti daugiau laiko šitam reikalui. Nupirkti kažką tinkamesnio ir galbūt asmeniškesnio. Ar ji nebus suprasta ne taip?
Būtent nerimas, kad visiškai susimovė, privertė mergaitę patylėti ir tiesiog neatsakyti į klausimą. Šiaip ar taip, islandas netrukus išpakuos dėžutę ir pats pamatys, ką gi ji padovanojo. Nenorėdama matyti nusivylimo, kurio, tiesa, vaikinas vis tiek neparodys, Deoiridh nuleido akis į feneką. Sigurdo veido nematė, bet reakcija pasakė pernelyg daug. ”O”?.. Taip, akivaizdu, kad ji susimovė. Nedrąsiai pakėlusi akis į vaikiną gavo gerokai nustebti: jo žvilgsnis tarsi prieštaravo ką tik ištartam… Na, tai raidei. Galvą nedrąsiai pradėjusi kelti viltis leido Deoiridh nusišypsoti.
- Nežinojau, - nuoširdžiai pasakė škotė tikėdamasi, kad šie Sigurdo žodžiai nėra tik mandagumo gestas. - Tiesiog… Atrodo, kad tai yra smagus užsiėmimas, skatinantis smegenų veiklą. Manau, turėtų būti smagu pailsinti galvą nuo mokslų. Bet pati nemoku, - liūdnai gūžtelėjusi pečiais pridūrė. Vis dėlto dabar viskas buvo gerai. Islandas apsidžiaugė pamatęs savo dovaną. Galbūt ta sutrikdžiusi raidė tebuvo nuostaba? Ar Sigurdas nustebo, kad ji susiprato kažką padovanoti? Labai norėjosi to paklausti, bet kažkodėl buvo nedrąsu. Prie to turbūt stipriai prisidėjo baimė sugadinti šią kiek pagyvėjusią atmosferą.
Galvodama, kokį vardą reikės sugalvoti naujajam augintiniui (o ką apie jį pagalvos Matthew?) nugėrė dar kiek arbatos ir jau norėjo pasiūlyti grįžti prie žaidimo. Nelabai to norėjosi, bet kad jau sumokėjo pinigus, dar kiek pasipraktikuoti tarsi reikėjo. Vis dėlto nespėjus to padaryti pasigirdo nauji Sigurdo žodžiai.
- Turistai Aberdine? - nuoširdžiai nustebo Deoiridh, bet laiku suvaldė lauk besprūstantį juoką. Nenorėjo, kad islandas pagalvotų esą ji laiko kažkokiu kvailiu. - Ne, deja, pataikei atvykti į patį nuobodžiausią pasaulio miestą, kuriame nieko nėra.
Šaunuolė. Ką tik pasakei, kad pakvietei į vietą, kurioje visiškai nėra ką veikti. Tik tu gebi šitaip apsikvailinti…
- Aš… - pradėjo naują sakinį mergaitė, nors staiga pasidarė labai baisu. - Nežinau Aberdine nė vieno viešbučio. Bet… Jeigu nori… Gali pernakvoti pas mus.
Paskutiniai keturi žodžiai buvo ištarti taip tyliai, kad niekas nebūtų galėjęs užtikrinti, ar Sigurdas juos išgirdo. Ar reikėtų pakartoti garsiau, ar ne, ji nė neįsivaizdavo, bet nedrįso to padaryti. Atsargiai pažvelgė į vaikiną, vėliau į boulingo takelį. Suprato, kad daugiau kamuolių neridens - kur reikėtų dėti feneką?
- Pasiūlė Matthew, - vos vos garsėliau pridūrė Deoiridh po šimtmetį trukusios tylos. Sutrikusi pabaigė arbatą ir pažvelgė į gyvūnėlį. Bandė suprasti, kokia atmosfera juos supa, bet nepasisekė.
- Ar norėtum dar kartą pabandyti? - linktelėjusi boulingo takelio link paklausė. Žinojo, kad pati to visai nenori, bet jeigu Sigurdas pageidaus, paleis dar kokį kamuolį. Susimaus, žinoma, bet eiti namo šią akimirką netroško visai.
-
Pro akis nepraslydo pražydusi nedrąsi šypsena, suradusi atgarsį Sigurdo veide. Jis besiklausant galva kelis kartus sulinkčiojo, žvilgsnis nejučia kiek sušvelnėjo, nors galiausiai nuliūdo.
-Gaila… - nutęsė jis. Tikėjosi, kad škotė moka žaisti šachmatais, bet, deja, tai buvo tik nepasiekiamos svajos. Be to, nereikėjo gadinti gana malonios sunkiai susikurtos atmosferos. Jau verčiau kažką nutylėtų nei ją sutryptų su purvais - taip elgtis atrodė teisingiausia. Priesingu atveju būtų netiesiogiai paniekinta jų brangi draugystė. Ar net pagarba Deoiridh. Na jau ne! Šitaip tai jau tikrai nepasielgsiu! Šiuos ir panašius dalykus mąstė islandas, gurkšnodamas sparčiai vėstančią arbatą. Vis dėlto net tvyranti gera nuotaika nedaug paveikė kitus vaikino žodžius. Iš pradžių jautęsis linksmai, staiga surimtėjo ir susidomėjo kur kas praktiškesniu klausimu.
Mergina nustebo - to jis visai nesitikėjo, tačiau labai greitai viskas paaiškėjo, nors nuostabiau ir puikiau nuo to nepasidarė. Čia nuobodu? Bent jau yra boulingas…
-Mano miestely net ir jo nėra, todėl jis dar nuobodesnis už tavąjį. - pamėgino pajuokauti Sigurdas, bet iš visos šitos sunkiai sugalvotos minties tepasigirdo tik nuotrupos. O ir jos buvo suburblentos taip tyliai, kad buvo galima apsimesti, jog išvis neegzistavo. Beliko viltis, kad nejaukumą pradedanti priminti tyla greitu metu baigsis. Laimei, nebylus prašymas buvo išpildytas, nors Deoiridh prabilus Sigurdas pasigailėjo savo minčių.
Atsargiai, o gal bailiai tariami žodžiai leido jaustis taip, lyg būtų verste vertęs juos ištarti. Jis nesmagiai pasimuistė kėdėje, bet nieko nepasakė. Galbūt ir gerai, kad tylėjo, mat dėl to galėjo išgirsti vos vos girdimą sakinio pabaigą.
Islandą tarsi elektros srovė perliejo - negi draugė jį kviečia pernakvoti? O kaip Matthew? Įkyrus balselis viduje nutarė neduoti ramybės. Iš tiesų, ką gali pagalvoti herbologas, kai jo globojama mergina į namus Kalėdų vakarą atsitempia vaikiną? Taip, skamba tikrai nekaip. Vis dėlto nespėjus net paprieštarauti, iš škotės lūpų atsklido dar viena žinia: tai vyksta jau su profesoriaus palaiminimu. Kadangi apskritai šiaurietis tokio pasiūlymo nesitikėjo, nusprendė sutikti:
-Tuomet pernakvosiu pas jus. Jei… per daug nesutrukdysiu.
Iš kur atsirado tas perdėtas mandagumas? Gal todėl, kad dabar tai lietė ne vien tik juos, bet ir Matthew? Toks spėjimas buvo gana tikėtinas. Tačiau tokie sudėtingi galvojimai reikalavo daug energijos, tad jis suvalgė dar kelis gabalėlius pyrago.
Tyla nusėdo tarp jaunuolių lyg dulkės ir, regis, nė vienas iš jų nenorėjo jų nupūsti. Sigurdas jau ketino kažką ištarti, kai Deoiridh pasiūlė dar sykį paridenti kamuolių:
-Kad gal ne… Šiam kartui užteks. - lyg abejodamas išsakė savo nuomonę, nors ji buvo gana tvirta šiuo klausimu. Šiaurietis išgėrė paskutinius arbatos likučius ir paslapčiomis atsiduso - užtektinai apsikvailino žaisdamas boulingą. - Gal verčiau eime pasivaikščioti? Kiek maždaug kelio nuo čia iki tavo namų? - pridūrė jis stodamasis bei rinkdamas dovanų popieriaus draiskanas.
-
Atrodė, kad tyla grasina pavirsti į nejaukų pasisėdėjimą su baime pažvelgti vienam į kitą. To labai nesinorėjo, nes, nepaisant nesėkmės prie boulingo takelio, vakaras tikrai nebuvo blogas.
Laimei, kol kas pavyko išlaikyti tą smagią atmosferą. Bent jau Deoiridh atrodė, kad ji yra pakankamai smagi. Žinoma, buvo kiek nejauku ištarti žodžius, siūlančius vaikinui pernakvoti jos namuose, tačiau širdis dėl to tik džiaugėsi. Juk jis nieko nepagalvos, ar ne? rūpinosi Deoiridh.
Jau žiojosi sakyti, kad norėtų kada nors Sigurdo miestelį pamatyti, bet laiku prikando liežuvį. Nebuvo galima per daug sau leisti ir taip sugadinti šį vakarą. Deoiridh bandė save įtikinti, jog jai smalsu tik dėl to, kad neteko lankytis Islandijoje. Vis dėlto į galvą lindo kita mintis: jai būtų tikrai įdomu pamatyti vietą, kur Sigurdas užaugo. Būtų kiek nejauku, žinoma, tuo labiau, kad ji šiek tiek žinojo apie vaikino šeimą. Bet… Nebuvo ką slėpti - labai knietėjo sužinoti daugiau. O kur užaugai tu? Ką gali pasiūlyti? visiškai neprašyta mintis prasismelkė pro visą geros atmosferos šydą. Nuotaika jau ruošėsi subjurti, bet Sigurdas labai laiku pateikė atsakymą. Teigiamą atsakymą. Situacija iš karto pražydo kitomis spalvomis, tad tereikėjo tiesiog daugiau nesusimauti.
- Žinoma, nesutrukdysi. Bus smagu, - džiugiai atsakė mergina, suprasdama, kad nuslėpti emocijos šį kartą nepasisekė. Dabar suprato, kokia yra laiminga, kad susitikimas nesibaigs šiuo visišku fiasko boulingo aikštelėje. Pasivaikščioti po nuobodų miestą gal ir nebus labai įdomu, bet laikas, praleistas su Sigurdu, visada buvo vertingas. Taigi grifiukė neprieštaravo žaidimo netęsti. Gal buvo kiek apmaudu, kad nepavyko nė kiek patobulėti šioje veikloje, bet suprato, kad tai bus priežastis sugrįžti. Tik prieš dar kartą siūlant boulingą Sigurdui reikės nemažai praktikos su Matthew. O gal verčiau išmokti žaisti šachmatais?
Sulig ta mintimi rudaplaukė prisiminė vis dar tebelaikanti feneką. Pasivaikščioti norėjosi, bet ar bus patogu nešti naująjį augintinį? Vis tik užsukti namo ir palikti jį ten Deoiridh nė neketino.
- Netoli, gal penkiolika minučių kelio. Bet galima pirmiau nueiti į pakrantę, ten visai gražu. Net ir vakare, - pasiūlė škotė. Tikėjosi, kad ne itin įspūdingas vaizdas islando nenuvils, bet taip anksti grįžti namo tikrai nesinorėjo. Jausti pernelyg smalsų Matthew žvilgsnį? Na jau ne. Tikrai geriau praleisti šiek tiek daugiau laiko dviese. Galbūt pagaliau pavyks normaliai pasišnekėti?
- Manau, galime eiti, - gūžtelėjo pečiais Deoiridh ir atsistojo. Atsargiai padėjusi dėžę apsivilko striukę ir vėl paėmė naująjį augintinį į rankas. Kol kas neįsivaizdavo, kokį suteiks vardą, bet apie tai stengėsi ir negalvoti. Kas nors vis tiek ateis į galvą.
Neužtikrintai apsižvalgė po salę, pažvelgė į takelį, kuris galiausiai liko beveik užmirštas, ir metusi dar vieną žvilgsnį į Sigurdą grifė patraukė išėjimo link. Vis dėlto ne toks jau ir sudėtingas šis vakaras.
-
Deoiridh - išdidi Hogvartsą pabaigusi suaugusi ragana. Skamba juokingai, ar ne? O vis dėlto kaip tik taip ir buvo. Atėjo tas laikas, kai ji turi nuspręsti, ką daryti toliau. Vasarą, žinoma, galima ramiai paatostogauti, tačiau kas bus rudenį? Jeigu Matthew išprotės ir grįš į Hogvartsą, ji liks visai viena. Kad ir kaip kartais nesutardavo su herbologu, tokia galimybė gąsdino.
Nenorėdama skubiai tapti suaugusia ir savimi turinčia pasirūpinti burtininke, Deoiridh keletui dienų pasikvietė pas save Zoey. Puikiai prisiminė, kaip viskas vyko Kalėdų atostogų metu, kai Aberdine viešėjo Dori, tačiau tikėjo, kad daugiau tokių dramų nebus. Svarbiausia buvo tai, kad globėjas išleido švilpę (juk išleido, ar ne? Zoey nepabėgo?..) pas draugę, ir jos galės smagiai praleisti laiką.
Kulniuojant Aberdino biliardinė ir boulingo link buvo visai smagu. Žinoma, Deoiridh prisiminė, kaip nesisekė žaisti to žaidimo su Sigurdu, tačiau negalėjo sakyti, kad susitikimas buvo blogas. Juk būtent jo metu apsikeitė dovanomis. Būtent tada škotė susiprato draugui kažką padovanoti.
- Tikriausiai žaidi nepalyginamai geriau nei aš, - nuoširdžiai pratarė Deoiridh priėjusi reikiamą pastatą. Atidariusi duris praleido draugę ir iš karto pranešė: - Boulingas antrame aukšte.
Tikėjosi, kad šios vietos darbuotojai jos neprisimena. Praėjo jau pakankamai daug laiko, kad toji maloni moteris pamirštų nevykėlę boulingo žaidėją. Su tokia viltimi priėjo prie darbuotojos (neprisiminė, ar tai ta pati, ar ne) ir netrukus gavo leidimą keliauti prie takelio.
- Per daug nesijuok, gerai? - sukikeno atsisukusi į draugę. Nelengvai surašė į lentelę vardus ir pamatė, kad žaidimą pradėti turėtų Zoey. - Va, kamuoliai. Nuoširdus patarimas - neimk paties sunkiausio, nes jie mėgsta užkristi ant pirštų…
-
Violetinplaukė iš tiesų buvo nustebusi daugeliu dalykų : jos draugė baigė Hogvartsą, ji gavo globėją, kuris buvo tikrai geras. Viskas tiesiog buvo puiku, o dar Deoiridh keletui dainų pasikvietė paviešėti Aberdine. Anksčiau Zoey čia buvusi nebuvo tikrai nebuvo. Apskritai kol kas ji buvo apsilankiusi tik Londone ir Paryžiuje, kadangi abiejuose miestuose gyveno.
Richter sekė paskui vyresnę merginą. Ėjimas į boulingą jai buvo visiškai nauja pramoga. Ji niekada nebuvo žaidusi boulingo.
- Žinai, aš niekada nesu žaidusi boulingo, tik girdėjusi apie jį iš vaikų, tad labai abejoju, kad žaisiu geriau už tave, - nusijuokdama tarė violetinių plaukų savininkė. Tikėjosi, kad boulinge bus taip pat smagu kaip ir bibliotekos sprogdinime(nors taip smagu negalėjo būtų kaip sprogdinant knygas).
Iš tiesų, švilpė bijojo, kad šio žaidimo žaisti visiškai nemokės. Ji juk nė karto nebandžiusi jo žaisti... Greičiausiai tai bus tragedija.
- Man atrodo, kad tu galėsi iš manęs juoktis, - pasakė sukikendama. Išgirdusi patarimą, Zoey nuėjo prie kamuolių ir pasiėmė patį lengviausią. Tiesa, violetinplaukei netgi šis kamuolys pasirodė sunkokas, tačiau ji parideno kamuolį. Deja, šis nuriedėjo tiesiai į griovelį.
- Na, va. Viskas aišku, - tarė šypteldama.
-
Tai, kad Zoey nebuvo žaidusi boulingo, kiek apsunkino padėtį. Vylėsi, kad bent jau nereikės jos mokyti - nors bibliotekoje mokytis sekėsi visai neblogai, boulingas tikrai nebuvo tas dalykas, kuriame ji būtų pakankamai patyrusi. Deja, paaiškėjo, kad draugė patirties turi dar mažiau. Ką gi gūžtelėjo Deoiridh prisiminusi, kaip toje pačioje vietoje žaidė boulingą su Sigurdu. Tiesą sakant, pats žaidimas buvo neįdomiausia to vakaro dalis.
- Nesijaudink, tikrai nesijuoksiu, pati pasirodysiu neką geriau, - draugišku tonu pratarė buvusi grifė, nors neatrodė, kad Zoey išties bijotų patyčių. Škotė tikėjosi, kad draugė žino: iš jos tikrai nesišaipys, net jeigu seksis labai blogai. Švilpė jau parodė esanti jautri mergaitė, tad reikėjo elgtis itin draugiškai ir atsargiai.
- Antrą kartą bus geriau, - visiškai nesijuokdama pratarė Deoiridh ir priėjusi prie kamuolių paėmė vieną. - Tau dar reikia atlikti antrą ridenimą. Man atrodo, gali pamėginti ridenti kamuolį šiek tiek stipriau.
Rudaplaukė bandė parodyti, kaip maždaug reikia atlikti tą veiksmą, bet suprato, kad tiesiog atrodo juokingai. Nusijuokusi pati iš savęs padavė kamuolį Zoey ir stebėjo, kaip jai seksis. Atrodo, tik dabar suprato, kad daugiau Hogvartse su šia švilpe nesusitiks, ir tai keistai liūdino. Zoey buvo tas žmogus, kuriam Deoiridh jautėsi padėjusi. Dėl šios priežasties jaunesnė mergaitė buvo keistai brangi. Nagi, negalvok apie tai pati save supeikė animagė ir vėl sutelkė dėmesį ties boulingu - žaidimu, kurį nelabai mėgo, bet kurį pažaisti pasikvietė jau antrą žmogų.
- Žinau, kad dabar pasiseks geriau, - pratarė ji ir padrąsinamai nusišypsojo.
-
Kamuoliai buvo spalvoti. Mėlyni, geltoni, violetiniai ir žali. Visokie. Iš tiesų, tokia spalvų gama violetinplaukei patiko. Kažkuo tai priminė jos spalvotuosius plaukus. Kurie buvo geltoni, violetiniai... Ji bandė juos dažyti ir žaliai, ir mėlynai, tačiau nei viena spalva jai netiko. Na, bent ji taip manė.
- Nemanau, nemanau, - pasakė violetinplaukė pasitvarkydama savo plaukus. Kelios sruogos jai krito ant akių, tačiau ji nenorėjo persirišti savo kuoduko. Jai reikėjo susikaupti ties boulingo žaidimu, o ne plaukų tvarkymu. Tai ji galėjo padaryti kažkada vėliau. Arba galėjo iš viso nepersirišti savo plaukų. Tai juk buvo jos pasirinkimas ar ne?
- Na, jei reikia pabandysiu. Tačiau abejoju, jog bus nors truputėlį geriau, - tarė žalsvų akių savininkė. Jos akys pradėjo skenuoti kėglius. Ji bandė sudaryti planą kaip reiktų mesti kamuolį, atliko skaičiavimus... Nors ką ji bandė apgauti? Ji vis tiek nepataikys. Violetinplaukė žinojo, kad vis tiek nepataikys ir nieko nenumuš, tačiau privalėjo bent bandyti. Švilpė negalėjo gadinti viso boulingo žaidimo ar ne?
Galiausiai Richter pavardės savininkė susikaupė. Iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą ir parideno kamuolį. Iš tiesų, šį kartą paklausiusi patarimo parideno stipriau ir numušė netgi du kėglius.
- Tu buvai teisi. Reikėjo paridenti kamuolį kiek stipriau, - tarė mergaitė draugiškai šypteldama Deoiridh.
-
Zoey nepasitikėjimas savo jėgomis kiek trikdė. Deoiridh žinojo nesanti labai stebuklinga boulingo žaidėja, tad tikėjo, kad draugė bus neką prastesnė nei ji. Vis dėlto atrodė, kad švilpei reikės labai rimtai padirbėti, kad nustotų galvoti esą ji visai nesugebės sužaisti.
- Žinoma, bus geriau. Be to, jeigu žaidi pirmą kartą, negali tikėtis, kad būsi profesionalė, - pratarė Deoiridh ir padrąsinamai nusišypsojo.
Stengėsi labai nespoksoti, kaip Zoey ruošiasi mesti kamuolį, bet atrodė, kad šį kartą jai pasisekti turėtų geriau. Buvusi grifė stovėjo netoli draugės ir tarsi nerūpestingai žiūrėjo į takelį. Draugei numušus porą kėglių nuoširdžiai apsidžiaugė.
- Matai! Jau geriau. Kitą kartą bus dar geriau, - visiškai užtikrintu tonu pratarė Deoiridh ir nuėjo pati pasiimti kamuolio. Net nežinojo, ar nori numušti daug kėglių, ar susimauti. Visai sutriuškinti draugės nenorėjo, bet apsikvailinti taip pat nekilo ranka. Vis dėlto škotė pernelyg prastai žaidė boulingą, kad galėtų sąmoningai nuspręsti, kaip pasielgti: ji nė neįsivaizdavo, ar pavyks numušti bent vieną kėglį. Labai galėjo nutikti taip, kad net ir stengiantis pasiseks prasčiau nei Zoey.
Išsirinkusi nelabai sunkų kamuolį mergina priėjo prie takelio ir kiek pasvarsčiusi nurideno jį kėglių link. Atrodė, kad jis rieda pačiu takelio viduriu, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo ir nuslydo į šoną, taip ir nenumušdamas nė vieno kėglio.
- Ak tu mažas… - tyliai pradėjo Deoiridh ir atsisukusi į Zoey gūžtelėjo. - Kaip matai, nesu geresnė žaidėja už tave.
Grįžusi prie kamuolių palaukė to paties, kurį ką tik metė, kažkodėl jis jai patiko.
- Na, ar pasiseks geriau? - nerūpestingai paklausė draugės ir vėl nurideno kamuolį. Kiek neramiai stebėjo, kaip jis artėja kėglių link, bet šį kartą pasisekė geriau - pavyko numušti tris ar keturis. Šyptelėjusi Deoiridh priėjo prie Zoey ir pratarė: - Manau, esame tikrai panašių sugebėjimų žaidėjos, tad pasivaržyti bus tikrai įdomu.
-
Boulingas nuo pat pirmųjų akimirkų Zoey nepatiko. Jis jai nesisekė kaip ir visos kitos veiklos, kurias ji kada nors bandė. Ji yra tiesiog nevykėlė. Nevykėlė, kuri pastoviai susimauna ir nieko nemok daryti teisingai ir gerai. Tokia, kuri nesugeba nieko. Žmogus, kurio čia neturėjo būti. Žmogus, kuris yra klaida. Nieko gero apie save mergina pasakyti tiesiog negalėjo.
- Galbūt, - tarė Richter pavardės nešiotoja šypteldama. Jai patiko pataikyti, bet balselis, labai garsu balselis galvoje jai vis kartojo kokia ji klaida ir kokia nevykėlė. Tas balselis negalėjo užsičiaupti. Jis buvo neatsiejama jos dalis, kuri negalėjo užsičiaupti. Violetinplaukės lūpas paliko tylus atodūsis.
Greitai Deoiridh turėjo mesti kamuolį. Švilpynės koledžo atstovė susikaupė ir akimis sekė kamuolį. Tikėjosi, kad draugei pasiseks geriau ir ji gal netgi numuš visus kėglius. Deja, Richter norai nepasitvirtino. Deoiridh irgi nepasisekė, tačiau ji bent jau nenuliūdo dėl to. Tada grifė metė antrąjį kamuolį ir šį kartą jai pasisekė tikrai geriau. Richter nusišypsojo.
- Šį kartą tau pasisekė nepalyginamai geriau, - tarė švilpė šypteldama. Ak, kad viskas būtų taip paprasta ir lengva su visais reikalais. Būtų buvę smagu tiesiog leisti laiką nesinervinant. Tiesiog linksmintis. Tačiau violetinplaukė to negalėjo padaryti.
- Taip, pasivaržyti bus tikrai labai smagu, - ištarė mergina pasiimdama kamuolį ir paridendama jį. Šį kartą, iš pradžių kamuolys riedėjo kreivai, o vėliau nuvertė kelis kėglius.
-
Atrodė, kad Zoey yra įsitikinusi Deoiridh meistriškumu. Tiesą sakant, buvusiai grifei parūpo, ar tai tikėjimas ja, ar netikėjimas pačia savimi. Škotė jautėsi susirūpinusi drauge, bet nežinojo, ką galėtų padaryti, kad viskas būtų kitaip. Reikėjo kažkokiu būdu padėti Zoey atsipalaiduoti, tik, deja, atrodė, kad tai bus tiesiog neįtikėtinai sunki užduotis. Atrodė, kad Hogvartse švilpė nėra tokia susikausčiusi. Buvo smalsu, kas ją slegia, tačiau klausti buvo baisu. Ko gero, netgi žodis “draugė” čia nebuvo tinkamas. Jos bendravo pakankamai neilgai ir retai. Vadinasi, tiesiog negalėjo būti tikros draugės. Deoiridh nežinojo, ar Dori yra jos draugė, kuriai jautė keistą prisirišimą, o Zoey… Nagi, negalvok apie tai supyko ant savęs mergina ir atidžiai stebėjo jaunesnę mergaitę.
- Kur jau ten… - sukikeno Deoiridh, tačiau įtampos tai nesumažino. Norėjosi prakeikti save: jos susitiko tam, kad smagiai praleistų laiką, o ne tam, kad ji galvotų apie dalykus, kurie galimai egzistuoja tik jos vaizduotėje. - Dar pažiūrėsim, kam seksis geriau, - padrąsinamai nusišypsojo stebėdama, kaip Zoey ruošiasi dar vienam metimui. Ne itin patyrusioms škotės akims kamuolys riedėjo tiesiog nuostabiai. Atrodė, kad švilpė kuo lengviausiai išmuš visus kėglius, bet vis dėlto tai neįvyko - bent vienas kitas liko stovėti. Toks variantas buvo visai tinkamas, mat animagė staiga šiek tiek aptingo žaisti. Pamojusi darbuotojui ji užsakė du didelius puodelius vaisinės arbatos. Neįsivaizdavo, ar draugė tokią geria, bet tikėjosi, kad tai bent jau neįžeis ir neįskaudins.
- Dar vienas metimas, - nerūpestingai priminė Deoiridh nė neabejodama, kad dabar Zoey numuš likusius kėglius. - Ar tikrai žaidi pirmą kartą? Sakyčiau, esi tikra profesionalė!
Netrukus darbuotojas atnešė užsakymą. Škotė prisitraukė vieną puodelį arčiau ir godžiai pauostė. Kvapas tikrai buvo nuostabus.
- Tikiuosi, mėgsti vaisinę arbatą? - tik dabar susiprotėjo paklausti ir nusišypsojo. - Vaišinu.
-
Zoey boulingas nepatiko. Ji nusprendė, kad jai labiau patikų kokios nors laipynės. Jie vieną kartą buvo tokioje vietoje su vaikų namais, ten jai bent geriau sekėsi. Aišku, ten nebuvo vyrų ar bent ji tokių neužfiksavo. Iš baimės mergaitė apsižvalgė ar čia nėra įtartinai atrodančių vyrų, kurie galėtų jai padaryti kažką blogo. Nors veikla su drauge nukreipė visas mintis nuo įvykių stotyje, Zoey vis tiek grįždavo prie tų minčių. Ji bandė keisti plaukų spalvą, tačiau ir žydri plaukai iš jos galvos neišplovė minčių apie tą rudaplaukį. Būtent dėl jo, Zoey jautėsi nuogą prie visų vyrų. Iš tiesų, Richter manė, kad galbūt dėl šio įvykio jos atsisakė ir globėjas. Taip, ji melavo apie savo globėją, šiuo metu ji jo neturėjo ir glaudėsi vis kitoje vietoje bei laukė grįžimo į Hogvartsą. Bent ten ji turėjo stogą virš galvos, kuris negalėjo jos atsisakyti. Hogvartse ji buvo amžina prielipa. Richter pavardės nešiotoja įtarė, kad ten ji bus vos ne amžinai.
- Na, aš manau, kad šitas metimas yra naujokės sėkmė kaip sakoma. Bet taip tikrai žaidžiu pirmą kartą, - ištarė mergina linkteldama. Jai pradėjo patikti ir boulingas, kadangi viskas darėsi vis smagiau. Richter pavardės savininkė paėmė kamuolį ir parideno jį pirmyn. Numušė ir tą paskutinį likusį kėglį. Mėlynplaukė šyptelėjo ir grįžo prie staliuko.
- Na, vaisinė arbata man visai patinka, - tarė Švilpynės koledžo atstovė pasitvarkydama savo plaukus. - Labai ačiū, kitą kartą vaišinsiu aš.
-
Atrodė, kad Zoey prisiminė kažką, kas jai nepatiko. Bent jau taip nusprendė Deoiridh, kai draugė keistai apsižvalgė tarsi ko ieškodama. Galvojo bandyti klausti, ar kas atsitiko, bet kažkodėl tą daryti nebuvo jauku. Sutrikusi žvilgtelėjo į švilpę, tačiau tylėjo.
- Man atrodo, kada nors teks sužaisti dar kartą ir pažiūrėti, ar šiandien tau tik sekasi, ar vis dėlto esi puiki žaidėja, - mielai pasigavo paprastesnę temą škotė. Šypsodamasi žiūrėjo, kaip kamuolys rieda kėglių link ir pamačiusi, kad draugei pasisekė numušti paskutinį, džiugiai suplojo rankomis. - Aha! Ką sakiau!
Nuotaika lyg ir buvo nebloga, bet iš galvos niekaip neišėjo tai, kad dar neseniai Zoey buvo tarsi išsigandusi ir sutrikusi. Paragavusi savo arbatos Deoiridh palaimingai atsiduso, tačiau netrukus vėl įsmeigė akis į draugę.
- Aš pakviečiau, tai ir vaišinu, - šyptelėjo, bet juto, kad kažkas vis tiek neduoda ramybės. Neskubėdama nuėjo mesti savo kamuolio ir numušė gal tris kėglius. Kantriai sulaukusi, kol mėgstamiausias kamuolys grįš į savo vietą vėl jį paėmė ir parideno dar kartą. Deja, dabar nepasisekė - kamuolys nuriedėjo į šoną ir kuo dailiausiai prariedėjo pro kėglius. Gūžtelėjusi Deoiridh atsisuko į Zoey ir pradėjo svarstyti, ar verta kažko klausti, ar ne. Priėjusi atsisėdo šalia ir pažvelgė į draugę įdėmiau.
- Ar kažkas atsitiko? - galų gale paklausė. - Atrodai… Įsitempusi ar išsigandusi. Gal reikia kokios pagalbos?
Gurkštelėjo dar arbatos, bet ji atrodė keistai beskonė. Tai kiek nuvylė, bet visos pastangos buvo nukreiptos į Zoey. Jeigu draugei reikia pagalbos, Deoiridh pasistengs padaryti ką nors, kad jai būtų geriau.
-
Šį birželio šeštadienį Juzefas turėjo reikalų Aberdine, o Walgunas, kuris savaitgaliui atvyko pas tėtį, kartu su Sakura sumąstė apsilankyti boulinge ir pasikviesti būrį draugų iš mokyklos. Surinkęs vaikus, kiekvieną iš jų gyvenamosios vietos, plikis nešyklės pagalba atsidūrė su jais visais prie Aberdino boulingo ir biliardinės. Jam taip bus žymiai patogiau ir saugiau nei palikti juos Londone, nes jie visi bus tame pačiame mieste kaip ir jis ir sutvarkęs reikalus Juzefas ateis vaikų pasiimti.
Šią akimirką plikšius lipo laiptais į antrą aukštą ir užsakė dvi su puse valandos žiobariško boulingo bei už tai sumokėjo. Davė pinigų Walgunui, jog jis galėtų nusipirkti ko nors atsigerti ar užkąsti. Tačiau kitų užkandžiams jis lėšų skirti neketino, mat profesoriaus alga buvo kur kas mažesnė už nelegalaus siuntų gabentojo. Be to, tie pinigai buvo tikrai sunkiai uždirbami. Vis dėlto reikėjo terliotis su tokiais mokiniais kaip Eion ar Elliw. O Erka ne taip siaubingai elgėsi žiobarotyroje tikriausiai vien dėl to, jog Auris buvo Juzefo draugas.
- Nemėgink pirkti alkoholio nei sau, nei Nelannai, - sušnabždėjo į ausį Sakurai.
Nebuvo tikras, ar šiuo metu gali pasitikėti Sakura. Sakura vis dar buvo geraširdė ir miela, tačiau neatsisakydavo pasilinksminti taip, kaip Juzefas manė, jog dukterėčia niekada nesilinksmins. Tiesa, vakarėlių ji nemėgo, bent jau kiek Levinsas suprato, bet rami muzika, ilgi pašnekesiai ir trys kibirai vyno - tai baltapūkei, regis, buvo prie širdies. O dar dabar, kai šiuo metu pas ją gyvena Dori.
Levinsą neramino tai, kad šiandien čia yra Adrijas. Tiesa, per visus metus Hogvartse jis nei karto nemėgino beplaukio nužudyti (arba apie tai vyrukas nežinojo), o ir jo, kaip Juzefas manė, draugas Mulungu, na, tas vaiduoklis, kaip ir nebandė pavogti profesoriaus kūno. Adrijas buvo geras Sakuros draugas, o Sakura jau gyveno savarankiškai ir Juzefas nebuvo jos tevas, tad nelabai turėjo teisę aiškinti dukterėčiai apie tai, su kuo jai bendrauti, o su kuo ne. O štai dėl Walguno mėlynakis nerimavo labiau, todėl užsiminė, jog reikėtų Adrijo pasisaugoti, bet plačiau nieko nepasakė.
Su Walgunu Juzefo santykiai buvo labai geri. Atostogas, tiesa, jis leido pas mamą, nes jiedu pilyje matydavosi kasdien. Apie atostogas plikis sūnaus neklausinėjo nieko. Jeigu norės, papasakos pats. Šiuo metu Walgunas taip pat buvo pas mamą, tik kaip šį kartą kartais atvažiuodavo savaitgaliais. O rugpjūčio antroje pusėje vėl pagyvens pas jį.
Juzefui atrodė, kad jo sūnus labai geras vaikas. Tačiau jam teko girdėti, kad visiems tėvams jų vaikai atrodo labai geri. Na, bet iš nei vieno kolegos žiobarų specialistui neteko girdėti kažko blogo apie savo vaiką.
Tiesa, kartais Juzefui norėdavosi per daug saugoti Walguną. Pavyzdžiui, yra jam minėjęs, kad nebendrautų su vaiduokliais. Tačiau Walgunas labai greitai augo ir tuoj bus trečiakursis. Todėl plikis stengėsi valdytis ir nekišti jam savo paranojų į galvą. Tokiais atvejais jau geriau išgerti eliksyro nuo paranojų. Arba vyno. Na, arba ugninės.
- Smagiai pasibūkit, po dviejų su puse valandos nusileiskit į apačią. Nepamirškit, kad čia renkasi žiobarai, tad prisiminkit pamokas ir elkitės kaip jie, - tyliai pridūrė ir išėjo.
Buvo ir keista, ir malonu matyti mokinius per vasaros atostogas. Tikriausiai todėl, jog čia susirinko vieni mylimiausių mokinių. Na, aišku, išskyrus demoną, bet pamokose jis problemų nekėlė.
-
Nelannai buvo sunku patikėti, kad pasibaigė dar vieni mokslo metai. Jau penkis metus ji mokėsi Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje ir pastarieji buvo kupini įspūdžių. Gerokai pasipildžiusi savo žinių bagažą, varniukė jautė, kaip mokslai teigiamai atsiliepia jos tobulėjimui. Bet dabar jau vasara, galima šiek tiek atitrūkti nuo mokymosi ir pasilinksminti. Ypač, kai susitikti pakvietė Sakura, jos geriausia draugė. Nelanna vis pagalvodavo, kokie bus ateinantys dveji metai, kai Hogvartse teks mokytis be jos.
Apsirengusi dailia melsva suknele su drugeliais, Nelanna su draugais ir profesoriumi Levinsu užlipo į antrą aukštą. Ji dar niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus ir nesuprato, ką reikės čia daryti. Didelėje patalpoje buvo gal dešimt ar net daugiau ilgų takelių, kai kuriais iš jų riedėjo kamuoliai. Mergaitė pastebėjo, kad tuos kamuolius paleidžia riedėti žiobarai, staigiu rankos mostu nukreipdami juos į takelių gale surikiuotus vertikalius, aukštus objektus. Sakura minėjo, kad jie eis žaisti boulingo, bet apie patį žaidimą ji nieko nepapasakojo. Kaip buvo išmokusi profesoriaus Levinso pamokoje, Nelanna pirmiausia nusprendė patyrinėti, ką veikia kiti žmonės, o tik po to bandyti atkartoti jų veiksmus. Dviejų su puse valandos turėtų užtekti ir išsiaiškinti, kas per dalykas yra boulingas, ir pabandyti jį pažaisti. Mergaitė galėjo dėti galvą, kad pasirodys blogiausiai iš visos jų kompanijos, bet stengėsi labai dėl to nenusiminti, juk svarbiausia gerai praleisti laiką, o ne laimėti.
-
Buvo vasaros atsotogos. Birželio šeštadienis. Tėtis turėjo reikalų Aberdine, o jie su Sakura nusprendė pasikviesti draugų iš Hogvartso ir kartu pažaisti boulingą. Tai labai džiugino grifą, nes jis norėjo susitikti su draugais ir per vasaros atostogas, o dažniausiai tą padaryti pavykdavo tik su Sakura. Žinoma, Walgunas džiaugėsi, kad pavyksta bent su ja, tačiau kartais norėdavo ir didesnio būrio draugų.
Dabar jis su tėčiu ir draugais lipo į antrą aukštą. Jis stebėjo kaip tėtis sumokėjo. Tada paėmė iš tėčio pinigus. Nežinojo ar ką nors pirks, tačiau nenorėjo veltis į diskusijas. Norėjo greičiau pradėti žaisti. Boulingas jam patiko. Buvo kelis kartus jį žaidęs su žiobare mama. Šį žaidimą berniukas labai mėgo.
Walgunas stovėjo ir laukė kol galės pasiprašyti batų.
- 39. Ir spintelės raktą, - paprašė jis ir gavo savo batus bei raktą. Paskui nuėjo pasimatuoti batų. Šie jam puikiai tiko. Kitus daiktus pasidėjo į spintelę.
Walgunas išgirdo prašymą susakyti visų vardus, todėl vėl priėjo prie darbuotojo stalo.
- Walgunas, Sakura, Vega, Gruodė, Adrijas, Nelanna, - susakė visų vardus ir pamatė kaip vieno iš takelių lentelėjo jie visi ir atsirado.
- Eime žaisti? - paklausė nuėjęs prie draugų.
-
Gruodė šiandien padarė jos nuomone tikrą žygdarbį. Į miestą išlindo ne su savo viską uždengiančiais rūbais. Bet apsivilko suknelę. Jos rankovės nebuvo labai ilgos. O suknelės ji nedėvėjo jau nežinia kiek metų. Gal paskutinį kartą seniai prieš gaisrą.
Širdis daužėsi ir ji jautėsi nevisai jaukiai. Bet buvo šilta, buvo gaivi vasarą. Ji turėjo būrį draugų ir norėjo vieną kartą pabandyti išeiti į gatvę ne susisukusi į šiltus drabužius. Norėjosi tik gražių žvilgančių plaukų. Norėjosi, kad jie banguotų per visą nugarą. Namie, kai dar žvelgė į veidrodį vos nenusiplėšė tos kvailos suknelės, bet nebebuvo laiko persirenginėti.
O dabar mergaitė jau stovėjo su kitais ir mojavo Juzefui, kuris išėjo iš pastato. Ji staiga užsinorėjo dumti kartu su juo. Ir todėl, kad būtų ne tokia matoma užlindo už aukštaūgio Adrijo. Jis puikiai pridengė Gruodę. Kodėl aš tokia neūžauga? Vėl ėmė lįsti mintis į galvą. Prisiminė ką jai apie tai seniai rudenį sakė Eion.
Reikėjo eiti pasiimti batus. Ji gavo savus ir persiavė. Tam veiksmui teko išlysti iš už Adrijo nugaros.
-
Tokio žaidimo jam aišku neteko žaisti. Todėl labai norėjo pabandyti. Ir nors ėmė sau žadėti, kad draugų jam pakanka. Daugiau niekam nenorėjo pasakoti savo kvailo gyvenimo istorijos ėmė ir sutiko vykti su šiais žmonėmis.
Pinigų Volkeris dabar jau turėjo. Užsidirbo per atsitiktinumą. Dar per žiemos atostogas klaidžiodamas Mušeikų skersgatvyje rado krautuvę su amuletais. Be to ten kabojo skelbimas apie gabius ir reikalą išmanančius žmones. Prireikė daug laiko, beveik visos likusios žiemos ir kažkiek pavasario, kad pagamintų kelis amuletus. Viską išmoko tame aname pasaulyje. Galėjo padaryti amuletą, kuris burtininkui prišauktų nelaimes. Galėjo padaryti ir tokį, kuris padėtų apsiginti, jei susidurtų su tamsos jėgomis. Ir tam tereikėjo paprastų gamtoje randamų daiktų. Tokių kaip molis, medis ir panašiai. Padėjo kone suaugusio žmogaus išvaizda ir juo patikėjo, kad yra ne mokinys. Su tuo tipu iš parduotuvės susitiko pavasarį ir perdavė savo gaminius. Ne, piktavališkų amuletų negamino. Kol kas. Bet turėjo noro pasiųsti kelis kai kuriems asmenims. Tiems, kurie vis dar stengėsi gadinti jam gyvenimą. Kartais tokios mintys užplūsdavo ir jis nieko negalėdavo su savim padaryti.
Na o tuos, kuriuos jau padarė perdavė supirkėjui iš krautuvės. Užteko juos paimti į rankas ir širdin atsėlindavo geras jausmas. Todėl jam buvo sumokėta be kalbų. Tik dėl vieno jis gailėjosi. Kad dar nėra pakankamai geras kerėtojas. Ir ateis laikas, ir gal net greitai, kai parduoti amuletai praras galią. Bet tam tipui iš mušeikų skersgatvio nereikėjo to žinoti ir jis nesakė.
Šiandien mokėti jam už save neprireikė. Ir tai nepatiko. Jam nieko nereikėjo iš Juzefo Levinso.
Bet nenorėdamas gadintis nuotaikos nei sau nei kitiems tylėjo. Be to prie jo prilipo Gruodė.
- Ir kas dabar yra? - Paklausė.
- Puikiai atrodai. Nesinervink. - Tyliai jai aiškino.
- Negalėsi ten lindėti, aš nemoku žaisti. Ir tau teks mane išmokyti. - Kalbėjo jau aunantis batus.
- Na, pirmyn. - Paragino, paėmė už rankos ir nusivedė prie jų staliuko.
- Kas nors, kas gerai žino taisykles gal galėtų jomis pasidalinti? - Paklausė kitų. Paleido Mergaitės ranką ir klestelėjo ant kėdės.
-
Vega kartu su draugais buvo Aberdine. Sakura ir jos pusbrolis, kurio varniukė nepažinojo buvo sugalvoję su būriu draugų pažaisti boulingą. Vega, žinoma, neprieštaravo, nors nežinojo kaip žaisti boulingą. Visą gyvenimą varniukė praleido burtininkų pasaulyje ir nieko nežinojo apie žiobarų žaidimus. Na, žinojo tik apie tuos apie kuriuos mokėsi žiobarotyros pamokose.
Vega su kitais užlipo į antrąjį aukštą. Ten Levinsui sumokėjus ji gavo batus bei spintelės raktą. Ji pasimatavo. Batai puikiai tiko.
- Žinoma, eime! - apsidžiaugė varniukė. Taip, ji nežinojo kaip žaisti boulingą, tačiau tikėjosi, kad pažiūrėjusi į draugus supras. Tikėjosi, kad tai nėra labai sunku. Tikėjosi, kad greitai supras kaip žaisti ir galės džiaugtis žaidimu. Vis dėlto čia atėjo tik smagiai praleisti laiką. Puikiai suprato, kad nelaimės, tačiau tikėjosi, kad bus smagu.
-
Sakura sakė Juzefui, kad ir pati gali surinkti draugus iš reikiamų vietų ir atvykti į boulingą, tačiau Juzefas, regis, jautė didelę atsakomybę ir palydėjo juos iki pat boulingo takelio. Tiesa, baltapūkė nelabai žinojo, kaip reikės žaisti, nors Walgunas ir bandė jai šiek tiek papasakoti. Tačiau nebuvo baisu. Atvirkščiai. Mergina jautėsi labai smalsiai. Šiandien ir vėl išbandys kažką naujo!
Strazdanė kiek pyktelėjo ant dėdės, kai jis pasakė, jog Sakura nebandytų pirkti alkoholio nei sau, nei Nelannai. Negi jis galvoja, kad mergina galėtų taip pasielgti, kai šalia yra jausnesnės mergaitės ir Walgunas? Vega, Gruodė? Nors Gruodė nebuvo tokia jau maža. Sunku buvo patikėti, jog mergaitė jau eis į penktą kursą. Kaip greitai lekia laikas, pagalvojo mintyse.
Tada mėlynakė persiovė batus. Šitie buvo dar pusėtinai patogūs.
- Reikia persiauti batus, - pasakė Nelannai. - Tik nežinau kodėl, - nusijuokė. - Kodėl reikia persiauti batus? - paklausė draugų.
Išgirdo, jog Adrijas sakė, kad Gruodė turės išmokyti jį žaisti.
- Ir mane turėsi išmokyti, - nusišypsojo buvusiai bendrakoledžei. - Tikriausiai būtent Gruodė ir Walgunas žino taisykles? - žvilgtelėjo į visus draugus. - Aš nesu žaidusi, nors Walgunas man ir bandė kažką paaiškinti, - mirktelėjo jam.
Sakura pastebėjo, kad Gruodė kažkokia nesava. Norėjosi paklausti, ar kas nors atsitiko. Tačiau dabar to daryti negalėjo. Tikrai ne prie visų. Dar Sakura pastebėjo, tarsi Adrijas globotų Gruodę. Norėjosi paklausti ir jo, ar jis papasakojo Gruodei apie savo praeitį. Žinoma, tai daryti irgi tektų asmeniškai. Ne laikas ir ne vieta rimties pokalbiams, pamanė. Todėl garsiai paklausė:
- Taigi, ar jau spėjote ką nors gero nuveikti per atostogas?
-
Nelanna pamatė, kad kartu atėję jų draugai vienas po kito nuėjo pasiimti batus persiavimui. Tą patį patvirtino ir Sakura.
- Nesuprantu, kuo netinka mano pačios batai, - pasipiktino varniukė, paėjusi į šalį, kad pokalbio negirdėtų žiobarai. - Jeigu tai dėl švaros, tai aš juk galiu juos nuvalyti valymo kerais. Aišku, nesakau, kad taip ir daryčiau, juk atostogos ir mums negalima burti už Hogvartso ribų, bet vis tiek. Labai apsisunkina gyvenimą tie žiobarai.
Varniukė stebėjo, kaip Walgunas darbuotojui išvardino visų jų vardus ir jie atsirado kažkokiame šviečiančiame daikte virš vieno iš takelių. Panašius daiktus ji buvo mačiusi kabančius traukinių stotyse, bet nesuprato, kaip jie veikė ir kaip jų vardai viename iš jų atsirado. Juk žmogus ten nebuvo palipęs ir nesurašė vardų ranka! Gal ir jis burtininkas?, pagalvojo Nelanna. Tai paaiškintų, kaip taip magiškai atsirado tekstas.
Nelanna nors ir užaugo žiobarų miestelyje, bet šis nėra didelis ir jie neturi visokių modernių ir burtininkams nesuprantamų įrengimų, kuriuos galima pamatyti Londone ir kituose dideliuose miestuose. Ji - grynakraujė burtininkė ir buvo auklėjama pagal magijos pasaulio normas, o tai reiškia, kad žiobariškų dalykų jų namuose nebuvo.
Tikėdamasi, kad kažkas iš jų paaiškins, kaip reikia žaisti boulingą, varniukė bandė nesitraukti nuo kitų. Nors viskas čia buvo įdomu, tačiau baugino nežinomybė ir baimė, kad kažką padarys ne taip ir išsiduos.
- Buvau su savo drontu Tikučiu nuvykusi į Dino girią, pasivaikščiojome, - Sakurai paklausus pradėjo pasakoti Nelanna. - Mums iki tos girios nėra labai toli, bet tenka pasinaudoti nešykle, kad greičiau ten nukeliautume. O ir Tikutis negalėtų ten tiesiog nueiti. Ne dėl to, kad nepajėgtų. Jis labai atkreiptų žiobarų dėmesį į save.
-
Walgunas ruošdamasis nugirdo draugų pokalbius. Išgirdo Sakurą su Nalanna kalbant apie tai, kad batai nesvarbūs. Walgunui jie atrodė svarbūs, tačiau nežinojo kaip tą paaiškinti. Žinoma, nusprendė pabandyti. Todėl grifas nuėjo prie jų ir tyliai pasakė:
- Manau, tie batai labiau tinka žaisti boulingui už paprastus. Galbūt padas mažiau slysta. Tuo labiau žiobarai juk nežino, jog galima kerais nusiplauti batus.
Taip pat jis išgirdo, kad didžioji dalis nemoka žaisti boulingo. Tai jo nenustebino, žinoma. Dauguma draugų buvo grynakraujai ir niekada nesimėgavo žiobarų pramogomis. Jis bandė paaiškinti Sakurai kaip žaisti boulingą, tačiau matė, kad jam tas ne itin gerai sekėsi.
- Aš pirmas, todėl galėčiau jums parodyti kaip žaisti, - pasakė, o tada nuėjo prie takelio, kuriame jau degė jo vardas. Jis paėmė kamuolį ir stipriai paleido takeliu. Šis greitai nuzvimbė iki kėglių. Numušė aštuonis. Tada reikėjo dar kartą. Iš tų dviejų likusių numušė tik vieną.
- Na, Sakuros eilė, - pasakė ir nusišypsojo atsisukęs į pusseserę.
-
Adrijas ją atsivedė prie staliukų. Mergaitė atsisėdo ant kėdės. Visur matė, kad į ją žiopso žmonės. Buvo taip nejauku. Bet Paauglė prisivertė nusišypsoti Sakurai.
- O taip. Pabandysiu. Bet nesu gera žaidėja. O batai reikalingi dėl sukibimo. Takelis labai slidus. Batai padeda pristabdyti įsibėgėjus. - Paaiškino viską taip, kaip kažkada jai pasakojo tėtis. Ji stebėjo Walguno metimą.
- O tu taiklus. - Tarė.
- Tikslas yra numušti dešimt kėglių. Tai galima padaryti vienu ar dviem metimais. Taip ir žaidi. Kas surenka daugiausiai taškų laimi. Beje kamuoliai ne vienodo svorio. Jie su skylutėmis. Pirštus reikia į jas sukišti, įsiūbuoti kamuolį ir paleisti riedėti į kėglius. - Susakė viską, kas atėjo į galvą.
- Per atostogas dar ne kažin ką spėjome nuveikti. Savaitgalį vykau su tėčiu žvejoti. - Dabar atėjo Sakuros eilė.
- Sėkmės. - Šyptelėjo. Ir ėmė stebėti kaip gi draugei pasiseks pirmasis metimas.
-
Adrijas stebėjo kaip meta tas berniukas iš Grifų Gūžtos. Jis pateikė puikią vaizdinę instrukciją. O Gruodė žodinę.
- Kaip ir aišku atrodo. - Tarstelėjo.
- Tu turi drontą? Oho. - Nusistebėjo Nelannai papasakojus apie tą paukštį.
- Ar jį sunku prižiūrėti? - Gal pliurpti apie tai žiobarų pilname pastate nebuvo labai gerai. Bet Adrijas norėjo žinoti.
- Ai, nieko gero nenuveikiau per atostogas. Vaikštinėjau mieste, skaičiau ir jau spėjau paruošti beveik visus užduotus namų darbus. O kaip tau po baigimo? Ar jau gavai VSMT egzaminų rezultatus? - Paklaussė Sakuros.
Dabar girdint aplink save šurmulį ir pradėjus žaisti pasidarė tikrai smagu. Dar gyvenime neturėjo tokio didelio būrio žmonių, su kuriais galėtų bendrauti. Niekad nieko nežaidė. Kažin ar žaidė ką nors net tais laikais, kai išties tebuvo mažas vaikas.
- Norit gal ko nors atsigerti? Galiu nueiti užsakyti. - Paklausė kitų nes planavo kažko sau atsinešti.
-
Vega stebėjo Walguną metant, o paskui išgirdo Gruodės aiškinimą. Ji visko klausėsi. Norėjo kuo daugiau sužinoti, kad būtų lengviau. Žinojo, kad reikės praktikos, tačiau ir žinios jai neatrodė pernelyg blogas dalykas, kad nebūtų reikalingos.
Walgunas numušė daug kėglių ir varniukė netgi įsižiojo. Spėjo, kad pati tiek daug nenumuš. Mergaitė nebuvo taikli. Ji žinojo tik tiek, kad tikrai pasistengs. Žinoma, Vega nebuvo aiškiaregė, todėl daugiau nieko padaryti negalėjo. Žinoma, Vega tikėjosi, kad jos pirmasis mušimas praeis gerai.
- Na, Sakura? - pasakė atsisukusi į draugę. Tikėjosi, kad draugams patiks boulingas. Žinoma, ne ką mažiau tikėjosi, kad patiks ir jai. Laukė kol draugė paleis kamuolį. Iš dalies dėl to, nes norėjo pamatyti kaip pasiseks Sakurai, o iš dalies dėl to, nes po Sakuros turėjo būti jos eilė.
Vega žvelgė į kamuolius. Ant jų buvo skaičiukai, tačiau šviesiaplaukė neįsivaizdavo ką jie galėtų reikšti. Norėdama tą sužinoti mergaitė nuėjo prie Gruodės ir paklausė:
- Ką reiškia tie skaičiukai ant kamuolių?
-
Sakurai pasirodė, kad Nelanna jautėsi šiek tiek sutrikusi. Žinoma, o kaip kitaip, jeigu geriausiai draugei dar netekę lankytis tokioje vietoje? Baltapūkė puikiai ją suprato, nes prisiminė, kaip pati jautėsi iškeliavusi iš pievos ir atsidūrusi šiame pasaulyje.
- Bet jie negali burti, - tyliai tyliai pasakė Sakura Nelannai. - Jie negali nusivalyti batų kerais, - draugiškai patapšnojo jai per petį. - O taip, Tikutis tikrai atkreiptų dėmesį, - nusijuokė Sakura jau garsiau kalbėdama.
Pasirodo, batus persiauti reikėjo ne dėl švaros, o dėl to, kad būtent su tais bateliais nebūna slidu. Netrukus Walgunas numušė devynis kėglius, o Gruodė papasakojo apie žaidimo tikslą. Atrodė išties įdomu. Tuo tarpu Adrijas pasiūlė atnešti ko nors atsigerti.
- Man... kolos, - pasakė tai, kas šovė į galvą ir davė Adrijui pinigų.
Kolos Sakura ragavusi nebuvo, bet žinojo, kaip ji atrodo ir pastebėjo, kad greta žaidžiantys žmonės ją geria. Ji buvo skaičiusi, kad tie, kurie nėra burtininkai, su kola kartais valo kriauklių vamzdžius. Todėl niekada nedrįso paragauti to gėrimo, bet išdrįs šiandien.
- Jau gavau rezultatus, - atsakė strazdanė Adrijui. - Viskas gerai. Aišku, apsigynimimas nuo juodosios magijos ir transfigūracija buvo išlaikyti ne taip gerai, kaip norėjau... Ir kerėjimą norėjosi išlaikyti geriau. Tačiau herbologija, nuodai ir vaistai, ten pasisekė puikiai. Tik aš nežinau, ką man veikti toliau, - gūžtelėjo pečiais. - Gal turite kokių pasiūlymų? - paklausė draugų. Žinojo, kad artėja paskutinės akimirkos, kai reikėtų užpildyti prašymus studijoms, bet kol kas Levins nieko užpildžiusi nebuvo. - O per atostogas, na, nors čia jau man ne atostogos, ar ne? - nusišypsojo. - Per šį mėnesį nieko per daug nenuveikiau, daug laiko skyriau Deitui, nes buvo manęs pasiilgęs ir... na, pas mane šiuo metu gyvena Dori, - paskelbė naujieną.
Nutuokė, kad visi, kas žino Dori ir Alaną, turėjo žinoti ir tai, jog jiedu išsiskyrė. Juk pavasarį skambėjo visa mokykla, viskas virė Dori pykčiu.
Vega paragino Sakurą bandyti žaisti, tad mergina taip ir padarė. Ji nesigilino, ką reiškia ant kamuolių užrašyti skaičiai ir pasiėmė bet kurį.
- Oho, koks sunkus! - labai nustebo Sakura.
Jos kamuolys buvo pažymėtas dvyliktu numeriu. Mergina pabandė ridenti kamuolį panašiai, kaip ir Walgunas. Tačiau jos kamuolys elgėsi visiškai kitaip nei pusbrolio. Jis buvo nepaprastai lėtas ir iškart nuvingiavo į šoną. Gana ilgai ridenosi, o paskui kažkur dingo. Po akimirkos Sakura suprato, kad vis dar jos eilė.
- Ai, visada ridename po du kartus?
Paėmė kitą kamuolį, ir vėl pasitaikė pažymėtas tuo pačiu skaičiumi. Situacija pasikartojo, o jaunimas, žaidžiantis netoliese, suprunkštė.
- Mano kamuoliai tikriausiai kažkokie kreivi, - pasakė mėlynakė.
Dabar matė, kad lentelėje parašytas Vegos vardas.
-
Vega klausėsi draugų. Išgirdusi, kad Sakura jau gavo rezultatus, tačiau nežino ką su jais daryti pasakė:
- Pasirink kas labiausiai patinka. Svarbiausia, kad tas dalykas ne sektųsi geriausiai, tačiau patiktų labiausiai, - Vega nežinojo ar draugė būtent to klausė, tačiau neturėjo ką kito pasakyti.
Varniukė stebėjo draugę. Matė, kad ji pasirinko labai sunkų kamuolį. Turėjo spėjimą, kad skaičiai galbūt reiškia sunkumą, tačiau nebuvo tikra. Tuo labiau nematė kokiu skaičiu pažymėtą kamuolį išsirinko Sakura.
- Taip, jei nenumušei visų dešimt. Bent jau taip spėju iš matymo, nes pavyzdžiui numušus penkis kitą kartą muši likusius penkis. Jei numuši visus dešimt antrasis ridenimas nebereikalingas. Teisingai, Walgunai? - pasakė. Vis dėlto paklausė Walguno ar pasakė teisingai, nes taip spėjo tik iš matymo.
Atėjus Vegos eilei ji paėmė kažkokį kamuolį. Jis buvo pažymėtas skaičiuku septyni. Norėdama sužinoti ar kiti sunkesni ji padėjo septintą ir paėmė tą, kuris buvo pažymėtas keturiolika.
- Taip, skaičiukai žymi svorį! Kuo numeris aukštesnis tuo kamuolys sunkesnis, - pasakė ji, o tada padėjo keturioliktą ir vėl paėmė septintą. Jį varniukei buvo lengviau nulaikyti rankose. Mergaitė nebuvo labai stipri, todėl labai sunkų kamuolį vos būtų galėjusi nulaikyti. Net keturioliktą vos išlaikė.
- Manau, kad aš imsiu tik lengvus. Na, tarkim šį septintą. Bandžiau pakilnoti keturioliktą. Tą vos nulaikiau, - nusijuokė varniukė, o tada parideno kamuolį. Numušė tik tris kėglius. Na, bent jau liko dar vienas kartas. Kitą kartą numušė dar du. Mergaitė kiek nusiminė, jog per du kartus sugebėjo numušti tik pusę, tačiau buvo laiminga, kad pavyko bent kiek. Suprato, kad turės žaisti dar ne kartą kol pagaliau supras kaip teisingai tą daryti. Taip, rideno visiškai taip pat kaip Walgunas ir Sakura, tačiau nejautė į kurią pusę labiau paleisti ir panašiai. Tiesą sakant, rideno beveik aklai.
-
Sakurai nepasisekė. O į Vegos klausimą atsakė.
- Skaičiai žymi svorį. Kuo jis didesnis, tuo kamuolys sunkesnis. - Mergaitė džiaugėsi, kad egzaminai Sakurai pasisekė. Tik buvo labai gaila, kad jos nebebus mokykloje. Ji užsiminė, kad Dori gyvena kartu. Gruodei tai priminė Alaną. Kuris jai esant dvare beveik nebebendravo su ja. Tapo niūrus. Ir dar taip pakeitė išvaizdą. Pagalvojusi apie tai pasijuto dar vienišesnė. Nes suprato, kad šiais metais prarado greičiausiai net tris draugus. Dori ir Sakura bus toli. O Alanas darė nežinia ką.
- Tai gal bandyk dirbti kažką su augalais? Arba gali auginti ir prekiauti vaistiniais augalais. - Artėjo jos laikas mesti. Vega numušė pusę kėglių.
- Kaip pirmam kartui neblogai. - Nusišypsojo jai.
- Jei gali paimk kolos. - Paprašė Adrijo ir davė pinigų. Taupydavo tėvų duodamus kišenpinigius.
Galop atsikėlė ir nuėjo mesti. Surado patį lengviausią kamuolį ir jį paleido.
Iš pradžių jis riedėjo gražiai. Bet paskui nukrypo. Ir rezultate ji numušė keturis kėglius. Antruoju metimu du. Bent jau ne pro šalį. Pamanė ir sugrįžo atgal.
-
- Tai sveikinu, kad egzaminai praėjo neblogai. Žinai ką gali veikti? Gali atidaryti savo aliejukų parduotuvėlę. Užtruktų ilgai, bet man atrodo turėtų paklausą. Juk jie kokybiški. Daug žinai apie juos. - Tai Dori gyvena pas Sakurą? Jos būsena Adrijui nelabai rųpėjo. Bet Alanui tai tikrai reikėjo baigti kraustytis iš proto.
- Ir kaip sugyvenat? Pamatytum tu Alaną dabar. Visai išprotėjo. Nusikirpo plaukus. Pasiliko tik tiek, kad pasidarytų skiauterę. Nusidažė ją žaliai. Kartą per atostogas susimatėm. Kai paklausiau ką čia išsidirbinėja pasakė, kad meta lauk visą seną įvaizdį ir kad besikeičiant gyvenimui reikia keisti ir save patį. Žodžiu... - Jis atnešė ko buvo paprašytas. Sau pasiėmė apelsinų sulčių. Tada nuėjo mesti. Išsirinko kamuolį. Jam jie nebuvo sunkūs. Nors paėmė keturioliktuką. Šveitė jį nelabai besitaikydamas ir numušė dešimt kėglių. Tada sugrįžo atgal.
- Ei Walgunai, laikykis. - Nusišypsojo tam berniukui.
-
Nelanna iš draugų pasakojimų ir jų pačių daromų veiksmų prie takelio bandė suprasti, kaip veikia šis žaidimas. Jų paaiškinimas dėl batų ir kamuolių sunkumo atrodė logiškas, nors ji ir nesuprato viso to esmės. Pavyzdžiui, ar turi kokią reikšmę pačiam žaidimui tai, kokio sunkumo kamuolys naudojamas. Lengvesnį kamuolį lengviau pakelti, kas yra natūralu, bet stebėdama, kaip takeliu rieda kamuoliai, ji nesunkiai matė ir skirtumus tarp jų riedėjimo. Galbūt jai tik pasirodė, kad lengvesnis kamuolys, kurį paėmė Vega, riedėjo tarsi nelabai užtikrintai ir lėčiau, nei Walguno kamuolys. Galbūt tam yra kažkoks paaiškinimas, kurį žino žiobarai, bet burtininkams tokių dalykų niekas nepasakoja. Įdomu, ką dar žino žiobarai apie pasaulyje vykstančius dalykus, ko nežinome mes?, svarstė mergaitė.
- Ak taip, turiu drontą, - atsakė kiek įmanoma tyliau Adrijui. - Gavau jį septintojo gimtadienio proga. Mano mama magizoologė, tad įvairūs neįprasti gyvūnai namie pas mus gyvena nuolatos. Esu pratusi prie to. Jų priežiūra nėra lengva, bet mama viskuo padeda pasirūpinti.
Adrijas pasiūlė atnešti visiems atsigerti. Nelanna nebuvo pratusi ne tik prie žiobarų pasaulio, bet ir prie jų valgių bei gėrimų. Dėl to nežinojo, ko galėtų paprašyti.
- Man paimk to paties, ką ir sau, - paprašė ir tyliau pridūrė. - Nežinau, ką geria žiobarai tokiose vietose.
Ji padavė Adrijui popierinę pinigų kupiūrą. Nebuvo tikra, kiek viskas kainuoja pas žiobarus, tad tikėjosi, kad 20 svarų užteks.
Virš jų takelio atsirado jos vardas ir varniukė suprato, kad dabar jau jos eilė žaisti. Pasiėmė 10 numerio kamuolį taip, kaip minėjo draugai - įkišo pirštus į skyles ir pakėlė. Kamuolys buvo sunkokas, bet tikėjosi, kad tokio svorio užteks, kad kamuolys pasiektų tikslą. Įsibėgėjusi sviedė kamuolį į kėglių pusę, šis dideliu greičiu nuriedėjo ir įkrito į kairėje pusėje esantį griovelį. Kėgliai liko stovėti, kaip stovėję. Prisiminusi, kad reikia mesti dar kartą, ji pasiėmė jau kitą kamuolį, šį kartą lengvesnį. Viską pakartojo ir nusekė akimis į tikslo pusę riedantį kamuolį. Šį kartą lėtai priartėjęs kamuolys lengvai stuktelėjo šoninį kėglį ir šis, šiek tiek susvyravęs, nukrito ant šono.
-
Walgunas stebėjo draugus. Kai kuriems ne itin gerai sekėsi, tačiau Walgunas puikiai suprato kodėl. Visgi jie gyvena žiobarų pasaulyje. Tuo labiau net žiobarams pirmą kartą nesiseka. Pagalvojo berniukas. Jam ir pačiam pirmą kartą ne itin gerai sekėsi.
Tačiau kai kuriems draugams sekėsi tikrai puikiai. Tarkim Adrijui. Jis net šūktelėjo Walgunui, kad laikytųsi. Jis puikiai suprato kodėl - draugas numušė visus dešimt kėglių. Tas grifui buvo netikėta, tačiau į jo žodžius neatsakė. Tik nusijuokė. Jis laikytis neketino. Jis žinojo, kad išsilaikys.
Ir vėl atėjo Walguno eilė. Jis vėl pasiredo kamuolį. Šį kartą paėmė kiek sunkesnį. Na, maždaug kelių skaičių skirtumu. Didelio skirtumo nepamatė. Šį kartą jis numušė devynis kėglius, o per antrąjį mušimą į tą vieną likusį vieną vis dėlto nepataikė.
Walgunas užsinorėjo gerti. Tada kai klausė draugai jis dar nenorėjo, tačiau dabar pajuto norą, todėl nuėjo prie baro.
- Man fantos, - pasakė ir padavė pinigus bei gavo savo gėrimą. Tada berniukas sugrįžo prie draugų.
Walgunui patiko leisti laiką šitaip. Jis ir šiaip mėgo žaisti boulingą,o tą daryti su būriu daugų jam buvo daug smagiau. Paprastai su juo būdavo vos du ar trys žmonės. Ne daugiau. Tačiau dabar Grifų Gūžtos koledžo atstovas įsitikino, kad kuo daugiau draugų - tuo linksmiau. Na, kai jų nebūna pernelyg daug, žinoma. Pagalvojo berniukas.
Walgunas norėjo padrąsinti draugus, todėl pasakė:
- Jums puikiai sekasi!
-
Gruodė pasiūlė Sakurai pabandyti dirbti ką nors su augalais, o Adrijas - atsidaryti eterinių aliejų krautuvėlę. Vienaip ar kitaip, abiejų draugų pasiūlymai buvo susiję su herbologija. Ši sritis šviesiaplaukę išties žavėjo.
- Ačiū, - pasakė Adrijui, kai šis padavė jai kolą. - Nežinau, ar turėčiau tiek drąsos atsidaryti savo krautuvėlę... - pripažino. - Tai labai didelė atsakomybė. O jei nepasisektų? Jei daug į tai sudėčiau, o paskui nepavyktų? - svarstė. - Bet taip, turėti savo eterinių aliejų parduotuvę būtų nuostabu.
Sakura ėmė įsivaizduoti, kad yra parduotuvėlės savininkė. Ir tuo pačiu gurkštelėjo to beveik juodo gėrimo. Pajuto saldumą bei daug burbuliukų. Tačiau palaikius kolą burnoje ilgiau, burną šiek tiek ėmė graužti. Nepasakyčiau, kad labai geras gėrimas, mintyse pagalvojo.
Visa kompanija žaidė boulingą. Walgunui sekėsi labai gerai, o Adrijas numušė visus kėglius per vieną kartą.
- Tu tikrai nesi niekada žaidęs? - nustebusi paklausė Sakura.
Dabar buvo jos pačios eilė. Šį kartą ji pasiėmė kamuolį, pažymėtą septintu numeriu. Jis buvo kur kas lengvesnis. Mergina nepabijojo pabandyti panaudoti daugiau jėgos, tačiau abu kartus kamuolys, kaip ir praeitą kartą, atsidūrė šone ir strazdanei vėl nepavyko numušti nei vieno kėglio.
- Žaidimas sunkus, - pasakė ji.
-
Žaidimas tęsėsi. Gruodė susidomėjusi klausėsi Nelannos. Magiškų gyvūnų ji prisibijojo. Bet vis tiek buvo įdomu pasiklausyti. Į Sakuros abejones dėl krautuvėlės pasakė.
- Bet į viską dažniausiai reikia investuoti laiko ir pastangų ar ne? Man atrodo, kad tavo aliejukai puikiai tiktų prekybai. Juk pirma turbūt gali pabandyti be parduotuvės. Gali... Nežinau kaip tai veikia burtininkų pasaulyje, bet žiobarų pasaulyje gali parašyti skelbimą internete ir pabandyti prekiauti šitaip. Kol įgysi pirkėjų. Pasidarysi reklamą. Taip ir pamatysi ar verta siekti daugiau ir kurti parduotuvę. Kalbant apie internetą tai. Na tai tinklas kuris apima daugybę šalių. Daugybė žmonių matytų tavo skelbimą. Ir. Nelabai išmanau kaip tai veikia. Bet na tam reikėtų išmokti dirbti kompiuteriu. Juk aliejukai tiktų ir žiobarams ar ne? - Išrėžė ilgą kaip jai prakalbą. Žinojo ar bent manė, kad didžioji dalis iš šios kompanijos ne kažin ką žinos apie internetą. O apie tai, kad pinigus už prekes jai turbūt pervestų, o ne mokėtų grynaisiais dar net nepradėjo aiškinti. Juk magijos pasaulyje nėra virtualios banko sąskaitos. Tą mergaitė žinojo puikiai. Ir dar socialiniai tinklai, kur Sakura galėtų reklamuotis. Be to Gruodė tame nenusimanė daug.
-
Apelsinų sultis pastatė šalia Nelannos ir padavė merginai grąžą.
- Jei patinka apelsinai, tai šitas gėrimas turėtų tikti. - Tarė. Jam patiko įsivaizduoti namus, kuriuose gyveno visokiausi padarai. Kiek gyvybės ten turėtų būti. Galvojo.
- O ką dar auginat? - Pasidomėjo.
Gruodė ėmėsi plėtoti jo idėją apie parduotuvę ir jam nei neliko ką pasakyti. Labai norėjosi paklausinėti apie tą kompiuterį. Čia jau lakotui buvo absoliučiai tamsus miškas. Kompiuteris buvo ne vien žiobariškas daiktas, bet jo ankstyvojo gyvenimo metu toks daiktas pasaulyje dar net neegzistavo. Bet neprisiminė ką konkrečiai Gruodė apie jį žino. Kažką žino. Kad gyvena vaikų namuose. Taigi turbūt pamanys, kad turėtų apie viską nusimanyti. Bet pala, regis sakė, kad boulingo nežaidė niekada gyvenime. Dabar sėdėjo ir tikėjosi, kad kas kitas užvers Gruodę klausimais apie technologijas. Man skubiai reikia vytis pasaulį. Pamanė. Jei sutartų su tuo Levinsu mielai paklaustų jo. Greičiausiai jis daug žino apie žiobariškus daiktus. Tada prisiminė, kad Alanas juk draugauja su ne burtininkais. Tai gal išeitų jo paklausinėti. Kai praeis tas kraustymasis iš proto. Pridėjo.
- Taip. Žaidžiu pirmą kartą. Matyt aplankė vienkartinė sėkmė. - Atsakė Sakurai.
-
Walgunas klausėsi draugų pokalbių. Jam atrodė, kad eterinių aliejų parduotuvė Sakurai labai tiktų. Ji juos mokėjo puikiai gaminti. Kelis buvo padovanojusi ir jam, todėl tą dalyką jis žinojo. Bernukas buvo tikras, kad tikrai atsirastų ne vienas žmogus, kuris norėtų įsigyti jos natūralių aliejukų. Jei ne burtininkas tai žiobarų visas kalnas. Nors ir burtininkai turėtų tuo susidomėti. Diskutavo su savimi mintyse. Jis mintyse ieškojo bent vienos priežasties kodėl nepirktų Sakuros gamintų eterinių aliejų. Bent jau jam jie tikrai padėdavo, kvepėjo labai skaniai ir joks kvapas nebuvo įkyrėjęs, todėl tokios priežasties jis nerado. Buvo tikras, kad juos tikrai įpirktų, todėl apie tai net negalvojo.
- Taip, Sakura, tu teisi. Į parduotuvėlę tikrai reikėtų nemažai investuoti ir pasistengti, tačiau manau, kad ji susidomėjimo tikrai sulauktų. Taip, gal burtininkų pasaulyje ir būtų sunku, nes tokių dalykų tikrai yra, tačiau jei nepasisektų su burtininkais galėtum pabandyti juos pardavinėti žiobarams. Pas žiobarus dauguma aliejukų turi labai daug nenatūralių medžiagų, tačiau manau, kad to natūralumo jiems trūksta. Manau, kad tikrai yra daug žiobarų, kuriems rūpi, kad tokių dalykų sudėtis būtų natūrali. O jei nesi tikra dėl pardavimo gali pabandyti kokią nors mugę. Nežinau ar tokių būna pas burtininkus, tačiau žiobarai kiekvienais metais organizuojasi bent po vieną mugę, kuri vyksta kelias dienas. Per tokią galėtum pabandyti juos pardavinėti. Jei tau patiktų tą daryti ir koks nors susidomėjimas būtų galėtum bandyti atidaryti parduotuvėlę.
Visi rideno kamuolius. Sakurai nesisekė, todėl Walgunas priėjo prie jos. Grifas nebuvo tikras, kad jo patarimai labai jai padės, tačiau pagelbėti norėjo. Norėjo, kad jai žaidimas nebūtų sunkus, nes toks tikrai nebuvo.
- Kai kitą kartą ridensi įdėk kuo daugiau jėgos ir pasistenk, kad visą takelį kamuolys lėktų viena juosta. Paleisk į patį vidurį įdėdama visas savo jėgas, - pasakė, tačiau nebuvo tikras, kad šis patarimas buvo geras. Tiesiog išmokstama žaisti ir viskas. Jokie patarimai čia nepadės. Pagalvojo tamsiaplaukis berniukas.
Iki jo eilės dar buvo likę keli draugai, todėl Walgunas atsisėdo pasiruošęs juos stebėti. Adrijui sekėsi tiesiog puikiai, todėl grifas nustebo išgirdęs, kad jis tikrai žaidžia pirmą kartą. Norėčiau ir aš tokios sėkmės. Pagalvojo jis, tačiau per daug neliūdėjo. Jam buvo svarbiausia smagiai pažaisti, o dabar tikrai buvo smagu, todėl berniukui šią sekundę nieko daugiau nereikėjo. Tiesa, buvo šiek tiek liūdna, kad kai kuriems draugams sunku bei nesiseka, tačiau jis suprato, kad šiam žaidimui reikia praktikos. Juk pirmąjį kartą ir pats labai blogai žaidė. Taip, net ir tą žinodamas jis norėjo kiek galima daugiau padėti, tačiau nenorėjo ir trukdyti, todėl nusprendė viskam leisti būti savu laiku.
-
Draugai pradėjo drąsinti Sakurą dėl eterinių aliejų pardavinėjimo. Gruodė papasakojo apie pardavimus internetu, tačiau apie internetą ir kompiuterius baltapūkė nieko neišmanė. Buvo skaičiusi, kas tai yra, bet pačiai naudotis tuo neteko ir netraukė.
- Nežinau, Gruode, - prikando lūpą. - Jeigu pardavinėčiau eterinius aliejus, tikriausiai norėčiau tai daryti gyvai, bendraujant su žmonėmis, - svarstė. - Bet labai ačiū už padrąsinimus ir idėjas, - nuoširdžiai padėkojo.
Kurį laiką Sakura stebėjo Adriją, jis atrodė susimąstęs. Buvo smalsu, apie ką draugas galvoja. Ar apie boulingą, ar apie kitus dalykus. Kadangi Adrijui buvo daug daugiau metų negu visiems kitiems ir pačiai Sakurai, žymiai daugiau, strazdanei norėjosi paklausti, ką jis norėtų veikti gyvenime. Ar turi kokią nors kryptį, kuri jį trauktų.
- Galbūt sėkmė nėra vienkartinė, - nusišypsojo ji vaikinui. - Gal tu tiesiog labai stiprus? Galėtum būti kvidičininkas. Ar tau patinka skraidyti? - paklausė, nes to apie draugą nežinojo.
Vėliau apie eterinius aliejus prakalbo Walgunas. Pusbrolis Sakurai atrodė labai protingas berniukas, subrendęs ne pagal savo amžių. Jis taip pat drąsino šviesiaplaukę, be to, papasakojo apie muges, o tai merginą sudomino.
- Ačiū, Walgunai, - nusišypsojo pusbroliui. - Žinai, visai norėčiau pabandyti parduoti eterinių aliejų mugėje.
Po to Walgunas davė patarimų, kaip reikėtų ridenti kamuolį. Sakura jam dar kartą padėkojo ir laukė savo eilės, kad galėtų pabandyti patarimais pasinaudoti.
- O tu, Gruode, tikriausiai savo ateitį norėtum sieti su eliksyrais? - paklausė.
-
Vega stebėjo draugus bei klausėsi jų pokalbių, tačiau pati į juos neįsitraukė, nes apie tokius dalykus visiškai nieko neišmanė. Ji nebuvo girdėjusi nei apie kompiuterį, nei apie žiobarų muges, kuriose galima pardavinėti įvairius daiktus, todėl jai neliko nieko kito kaip tik klausytis draugų pokalbių, tačiau pačiai nieko nesakyti.
Po kiek laiko atėjo Vegos eilė ridenti kamuolį. Šis žaidimas jai pasirodė pakankamai sunkus. Ji girdėjo, kad toks atrodė ir Sakurai. Ji visiškai pritarė draugei. Žaidimas tikrai buvo labai sunkus.
Ji pasiėmė jau kiek sunkesnį kamuolį ir iš visų jėgų sviedė jį. Iš pradžių jis riedėjo gana geitai, tačiau atrodė, kad vidury takelio pavargo ir pradėjo riedėti lėčiau. Maža to dar nuriedėjo į šoną, todėl numušė tik vieną kėglį. Antrojo metimo metu Vegai pavyko numušti juos dar du.
- Taip, žaidimas tikrai labai sunkus. Keistų ir sunkių žaidimų tie žiobarai prisigalvoja, ar ne? - pasakė nuėjusi prie draugų. Žaidimas jai pasirodė daug sunkesnis už daugelį burtininkų žaidimų. Tiesa, jai taip atrodyti galėjo todėl, nes juos ji buvo įpratusi žaisti, o štai boulingą žaidė patį pirmą kartą ir jai tikrai nekaip sekėsi. Ypač matant draugus, kuriems sekėsi geriau. Net tiems, kurie žaidė pirmą kartą.
- Kaip jums pavyksta numušti tiek daug kėglių?
-
- Ačiū! Apelsinai man tikrai patinka, - padėkojo Adrijui už apelsinų sultis. - Nuolatos pas mus gyvena trys vienaragiai. Mama dievina vienaragius! Norėtų juos veisti ir taip užsidirbti. Nelabai jai patinka būti priklausomai nuo tėčio, norėtų pati būti už save atsakinga. Juolab, kad tėčio pajamos nėra pastovios, jos priklauso nuo to, kokį lobį ras užkeiktoje kapavietėje ar kokioje nors kitoje senovinėje vietoje. Ir aišku nuo to, ar žmonėms patiks jo radiniai ir kaip greitai juos nupirks. Mama pinigų gauna už pagalbą rūpinantis kitų žmonių gyvūnais. Kai kurie žmonės randa sužeistus gyvūnus ir atneša juos mamai, ji tais gyvūnais pasirūpina ir suranda kitą, nuolatinę gyvenamąją vietą. Tarsi laikina globa. Aišku, dar turime keletą pelėdų, vieną knisių ir augurėjų. Tiesą sakant, man jis nelabai patinka. Norėčiau tikro fenikso.
Nelanna suprato, kad per daug įsišnekėjo, ir nebuvo tikra, ar draugams apskritai įdomu, ką augina jos mama ir ką veikia tėtis. Tad nutilusi atsigėrė sulčių ir kaltai nusišypsojo. Mergaitei patiko draugų mintis, kad Sakura galėtų atidaryti eterinių aliejų krautuvėlę.
- Neabejoju, kad žiobarai susidomėtų tavo eteriniais aliejais, Sakura, - nedrąsiai įsiterpė į pokalbį. - Tikriausiai jie įsivaizduotų, kad tai žolelių magija, o tu juk iš tiesų galėtum kažką atlikti ir pasilengvinti kasdienes užduotis pasitelkiant magiją!
-
- O taip, suprantu, kad tau patiktų dirbti su žmonėmis. Todėl ir sakau, kad internetinė prekyba būtų tik pirminė stotelė. Taip pamatytum ar žmonės perka, kokius atsiliepimus rašo apie tavo prekes. Ir su ta informacija kurti tikrą parduotuvę gal būtų paprasčiau.
Išgirdusi apie kažkokius užkeiktus lobius, kurių ieško Nelannos tėtis mergaitė užsisvajojo. Įsivaizdavo keliones į visišką nežinią. Gal dėl pasakojimų apie piratus regėjo save laive. Audringoje jūroje. Plaukiant į kokią salą. Arba gal ji keliautų po šventyklas, tamsius seniai apleistus tunelius. Siaubas. Virš galvos tada šmaižiotų baisūs šikšnosparniai. Būtų baisu ir tamsu. Šiurpo ji. Ir taip užgeso nuotykio troškimas. Buvo ir čia gerai. Tarp būrio draugų šurmulingame boulinge.
- Man patinka eliksyrai. Patinka juos gaminti. Bet norėčiau dirbti su šluotomis. Noriu sukurti savo modelį. Bet kadangi man nelabai sekasi kerėti, tai nežinau. - Atsakė Sakurai.
Užsisvajojusi apie visus tuos nuotykius ieškant lobių vos nepamiršo, kad jau jos eilė mesti. Prisiminusi tai stryktelėjo iš vietos ir nuėjo paimti kamuolio. Šį kartą per abu metimus krito penki kėgliai. Tada ji sugrįžo ir įsitaisė ant kėdės. Jai kur kas labiau patiko klausytis draugų pokalbio nei žaisti.
-
Adriis pajuto įdėmų Sakuros žvilgsnį. Šyptelėjo jai. O užklaustas apie tai ar patinka skraidyti tarė.
- Pažiūrėsim kokia tai sėkmė, kai mesiu antrą kartą. O sportuoti aš nenoriu. Man patinka bėgioti savo malonumui. Skraidyti bandžiau. Smagu. Bet noriu išsilaikyti keliavimo oru egzaminą. Taip keliauti kur kas greičiau. Labiausiai norėčiau tapti žurnalistu. Turbūt kelionių žurnalistu. Tada visada galėčiau tyrinėti ir mokytis iš kitų žmonių.
Adriją baisiausiai sudomino visi tie Nelannos pasakojimai. Užkeiktos kapavietės, klajonės, Tai atrodė kaip tik jo stichija.
- Oho. Čia tai bent. Turbūt tavo tėvas keliauja po visą pasaulį ar ne? Ar jis tau pasakojo kuo skiriasi įvairių šalių burtininkų magija? Turbūt visi tuos kapus ar vietas užkeikia kažkaip skirtingai? Turbūt visos šalys turi įvairių savų tradicinių metodų kaip apsaugoti vietas, kuriose yra lobiai? - Kas yra augurėjas? Klausė mintyse. Bet nedrįso klausti garsiai. Nes neįsivaizdavo ar tai labai žinomas dalykas. Gal visi burtininkai žino kas jie. Tai jeigu jis nežinotų pasirodytų baisiai keista. Reikės pasiklausti Alano arba Sakuros. Nutarė.
- Ar sunku prižiūrėti vienaragius? - Volkeris žinojo, kad vienaragio kraujas padeda palaikyti gyvastį. Nebandė. Jam niekad nereikėjo. Bet žinojo, kad išminties akmuo ir vienaragio kraujas galėtų grąžinti kūną. Tiesa išminties akmens jau išvis nebuvo. O žudyti vienaragį dėl kraujo būtų baisu. Jis pagalvojo apie tai kaip jam nusisekė, kad buvo rastas kitas metodas jam sugrįžti į kūną.
- Norėčiau nueiti į mugę. Jose smagu. - Pasakė. Niekada gyvenime nebuvo mugėje. Nors... Staiga į galvą atėjo prisiminimas, kaip kadaise būdamas apiplyšęs skarmaluotas berniukas tupėjo pasislėpęs už kažkokių dėžių ir stebėjo žmones. Stebėjo, kaip vaikai vaikštinėja ir apžiūrinėja visokius daiktus. Užuodė maistą. Girdėjo muziką. Klausėsi kaip vaikai kažką klega apie tai, kad į aikštę atvyks cirkas. Tai buvo jo matyta mugė prieš daugybę metų.
Atsiminė, kad jį nutvėrė kažkoks prekeivis ir liepė dingti, kol nieko nepavogė. O jis tą sykį norėjo tik pažiūrėti. Paskui grįžti į lūšnelę pas mamą ir jai papasakoti ką matė. Tą kartą, kai tas vyras šaukė ant Adrio jis įžūliai nuo jo prekystalio nusičiupo pyragėlį ir dėjo į kojas. Jį bandė vytis, bet Adrijas visada buvo greitas.
Prisiminė, kad pasprukęs nuo žmonių sukirto dar šiltą pyragėlį. Kuris pasirodė baisiai skanus. Namie jie tokių žinoma neturėjo.
Tie staiga užplūdę atsiminimai pasirodė tokie tikroviški, kad jam prisireikė apsidairyti po vietą, kurioje buvo. Pasijuto labai senas. Koks ir išties buvo. Tas berniukas, kuris kadaise vėpsojo į senovinę mugę nebūtų nei sapnavęs tokios ištaigingos vietos kaip tarkim šitas boulingo pastatas. Ar aš kada nors pasijusiu čia kaip namie? Pagalvojo.
Sugrįžus Gruodei nuėjo mesti. Ir vėl nesistengė. Numušė visus kėglius iš dviejų metimų.
- Gal jūs tiesiog baisiai persistengiat ir todėl neišeina? - Pasakė. Bet buvo jau visai kitaip nusiteikęs nei prieš penkiatą minučių. Atrodė mąslus ir kur kas vyresnis, rimtesnis.
-
Nelanna klausėsi, kaip Gruodė pasakoja Sakurai apie kompiuterius ir internetą. Jai šie terminai atrodė tamsus miškas, visiškai neįsivaizdavo, kas tai yra, ir kaip tai padėtų Sakurai prekiauti eteriniais aliejais. Ji tikėjosi, kad Sakura supranta, ką jai bando patarti Gruodė - gal draugė jau turi daugiau patirties žiobarų pasaulyje. Jeigu taip, ji galėjo tik pasidžiaugti geriausios draugės sugebėjimais greitai prisitaikyti naujame pasaulyje. Juk dar visai neseniai, vos prieš kelis metus, jai buvo svetimi ir dauguma burtininkams priimtinų dalykų - vaikščiojimas su batais, įvairūs žmonių pagaminti dalykai ir panašiai.
Merginai pasirodė, kad Adrijus labai susidomėjo jos pasakojimu apie tėvo keliones ir darbą.
- Taip, tėčiui tenka pakeliauti, - atsakė į jo klausimą. - Daugiausiai įvairių užkerėtų šventyklų ir panašių vietų yra Afrikoje ir Azijoje, ten jau nuo senų laikų gyvena burtininkai. Kapavietėse jie buvo laidojami su savo didžiausiomis brangenybėmis. Šventyklose, teatro aikštėse, net ir senuosiuose miestuose, kaip Pompėja, galima rasti vertingų ir šiuolaikiniams žmonėms įdomių daiktų. Ir taip, kiekvienos kultūros burtininkai vis kitaip pasirinkdavo apsaugoti jiems brangias vietas, kad ateities kartos lengvai jų neišplėštų. Naudota magija šiek tiek skiriasi, juk senovėje nebuvo būdų žmonėms dalintis informacija. Skiriasi terminai, kaip vadiname įvairius dalykus, skiriasi ir burtažodžiai.
Nelanna vėl įsijautė pasakodama. Matė, kaip užsidegė lentoje Adrijo vardas ir šis nuėjo mesti kamuolio. Palaukė, kol jis grįš.
- Vienaragiai yra įdomūs gyvūnai, nėra juos lengva prižiūrėti. Bet mano mama - įgudusi magizoologė, tad iš šono atrodo, kad bet kokiais gyvūnais rūpintis labai lengva. Bet dedu galvą, kad kas nors kitas, pabandęs padaryti tą patį, ką daro mama, pasakytų priešingai.
Dabar jau atėjo jos eilė. Atkreipusi dėmesį į pastabą, kad galbūt jie per daug stengiasi pataikyti, lengvai į kėglių pusę paleido pirmą pasitaikiusį kamuolį. Šis net pasišokinėdamas nuskriejo į takelio pabaigą ir grakščiai numušo visus ten buvusius kėglius. Nelanna netekusi žado grįžo pas draugus ir negalėjo nelaikyti šypsenos. Ji labai didžiavosi savimi.
-
Walgunas klausėsi draugų pokalbių, tačiau pats į juos neįsitraukė. Šiom temom diskutuoti negalėjo. Apie savo parduotuvės atidarymą ar tuo labiau vienaragius tikrai mažai ką išmanė, todėl tiktai stebėjo kaip draugai rideno kamuolius ir vis žvilgtelėdavo į besikeičiančius skaičius ekrane. Taip atėjo ir jo eilė.
Walgunas nieko per daug nesitikėjo mat turėjo tikrai stiprių priešininkų. Dabar net Nelanna sugebėjo numušti visus kėglius. Walgunas tikrai džiaugėsi dėl draugės, tačiau tuo pačiu tai reiškė, kad šansai laimėti gerokai sumažėjo. Taip, Walgunas žinojo, kad svarbiausia dalyvauti, tačiau jam visą gyvenimą labai rūpėjo pergalės. Vis dėlto jis paėmė kamuolį ir stipriai parideno jį kėglių link. Kamuolys sunkiai driokstelėjo į kėglius, tačiau numušė juos visus, todėl Walgunas labai apsidžiaugė. Tikrai nesitikėjo dabar pataikyti visų iš karto.
-
- Bet tu įsivaizduok, kokie sudėtingi atrodytų tiems, kurie nėra burtininkai, burtininkų žaidimai. Kad ir pats kvidičas, - nusišypsojo. - Ir jis vis dėlto daug pavojingesnis, ar ne? Žinoma, magai ir pagyti burtų pagalba gali daug greičiau.
Sakura žinojo, kaip Gruodė mėgsta skraidyti. Juk būtent ji baltapūkę mokė skristi, tačiau to mergina taip ir neišmoko.
- Tu dar labai jauna, - šypsojosi strazdanė ir Gruodei. - Tikiu, kad išmoksi gerai kerėti.
O Adrijas pasakė, jog norėtų tapti kelionių žurnalistu. Tai aštuoniolikmetei atrodė įdomu, bet pati nesiryžtų rinktis tokios profesijos. Būtų baisu kalbinti daug žmonių.
Nelanna ir Adrijas įsikalbėjo apie geriausios draugės tėvų profesijas. Nelannos mamos profesija Sakurai buvo pakankamai artima, o ji ir daug sužinojo svečiuodamasi Light šeimoje. Tačiau tai, ką veikė Nelannos tėtis, atrodė pavojinga ir baugu. Bet Adriją, regis, labai sudomino.
- Šaunuolė! - Sakura išsišiepė iki ausų ir draugiškai patapšnojo Nelannai per petį, kai ji numušė visus kėglius. Nuoširdžiai džiaugėsi dėl jos sėkmės.
Walgunas taip pat numušė visus kėglius, o tada atėjo Sakuros eilė. Ji nepamiršo pusbrolio patarimų ir naudodamasi jais šį kartą numušė keturis kėglius. Tris pirmu mušimu, vieną antru. Taip pat džiaugėsi ir dėl savęs.
-
Vega klausėsi kaip draugai kalbasi apie profesijas. Tiesa, pati pridėti nieko negalėjo, nes net nežinojo kuo nori būti. Tiesa, tikėjosi, kad su laiku šis suvokimas ateis. Taip, puikiai žinojo, kad gali tekti kelis kartus keisti specialybę ir ji to nebijojo, tačiau šiuo metu net neįsivaizdavo ką galėtų bandyti.
- Aš tai neįsivaizduoju kuo norėčiau būti, - nusijuokė mergaitė. Ją kiek traukė magiškieji gyvūnai, tačiau šviesiaplaukei su jais baisiai nesisekė.
Greitai atėjo jos eilė. Mergaitė nuėjo prie kamuolių. Iš pradžių galvojo pasiimti vieną iš sunkesnių, tačiau pabandžiusi jį pakelti suprato, kad tai buvo bloga minti. Vega nebuvo stipri, todėl žinojo, kad gerai paridenti sunkaus kamuolio nepavyks. Ji pasiėmė tą, kuriuo naudojosi ir kelis kartu prieš tai. Tada nuėjo prie takelio ir švelniai parideno jį ties viduriu. Kamuolys daužėsi į sieneles, tačiau prieš galą sugrįžo į vidurį ir numušė visus kėglius.
- Oho, - negalėjo patikėti, kad jai pagaliau pavyko.
-
- Tikiuosi. Mama ir tėtis sako, kad jei tikslingai sieki užsibrėžto tikslo ko nors tikrai pasieksi. - Ji užsisvajojo apie kada nors atsirasiančią šluotą. Kurią sukurs. Svajonėse regėjo gražią ir grakščią sportinę šluotą, kuria kas nors šluos pergales kvidičo varžybose. O gal darys triukus kaip ji. O gal žais kokį kitokį žaidimą ar tiesiog skrajos su pasimėgavimu.
- Oho. Tau puikiai sekasi Nelanna. - Pasidžiaugė dėl jos Gruodė. - Na va visi pajudėjome. - Pasakė, kai ir Sakura numušė kėglių.
- Žinai Vega, dar daug laiko sugalvoti kuo norėsi būti. Labai sudėtinga imti ir pasirinkti iš daugybės profesijų. - Vega irgi nušlavė visą dešimtuką.
- O čia jau prasideda tikros varžybos. - Šyptelėjo mergaitė ir nuėjo mesti. Šį sykį negalvodama apie tai ar pataikys ar dar ką nemalonaus per du metimus numušė septynis kėglius.
-
- O taip Sakura. Aš matyt labiau mėgstu sportą dėl savo malonumo, o ne dėl varžybų. Ir kaip keista ar ne, kad burtininkams sudėtingai atrodo žiobarų sportas. O žiobarams burtininkų. Bet žinai, nevisai sutikčiau, kad magiškas sportas pavojingesnis. Žiobarai kartais išdarinėja tokius keistus dalykus... Tu tik pagalvok ką daro kaskadininkai. Aš mačiau juos per televizorių vaikų namuose. Ir visokie gimnastai ar akrobatai. Čia jiems labai praverstų magiška medicina. Nes būna labai blogai, kai jie nukrenta nuo kur nors aukštai ar susižaloja. - O čia tai gyvenimas. Galvojo klausydamas Nelannos.
- Labai įdomiai atrodo. Gal žinai kokių įdomių knygų apie tokias slaptas vietas? Ar šiaip visokias įdomias tradicijas? - Kai grįžo jie kalbėjosi apie vienaragius.
- Turbūt taip ir būtų. - Šyptelėjo jis.
- Labai įdomu gyventi, kai tėvų tokios skirtingos ir įdomios profesijos. - Žaidžiant pasipylė taiklių metimų kruša. Dabar jau visi buvo surinkę po kiek nors taškų.
- Smagu, kad taip įsižaidėme. - Šyptelėjo ir nuėjo mesti pats. Numušęs devynis kėglius sugrįžo. Bandė atsikratyti tos keistos slogokos nuotaikos, kai pasijuto senas dėl senų užklupusių prisiminimų. Dabar gyvenu kita gyvenimą. To niekada nebuvo. Mėgino sau įteigti.
-
- Ak, ne, nežinau knygų apie tradicijas ir slaptas vietas, - atsakė Adrijui. - Man viską pasakojo tėtis. O jis tikriausiai viską sužinojo tiesiog keliaudamas.
Nemažai istorijų jai papasakojo ir kiti tėčio bendražygiai. Po pirmo kurso tėtis buvo pasiėmęs Nelanną į ekspediciją ir vakarais, sėdėdami prie laužo, ekspedicijos dalyviai dalinosi prisiminimais iš ankstesnių kelionių. Nelannai tie pasakojimai paliko nepaprastą įspūdį ir dabar ji gailėjosi, kad tėtis daugiau jos nesiėmė kartu.
Vaikai neblogai įsižaidė. Vienas po kito rideno kamuolius ir mušė kėglius takelio gale. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau, bet visi smagiai leido laiką. Galiausiai atėjo jiems skirto laiko pabaiga, visi jau buvo sumušę po paskutinį kartą.
Nelanna neatsiminė, kada taip smagiai leido laiką. Tikriausiai per ankstesnes atostogas. Tą kartą, kai pas ją lankėsi Sakura.
-
Žaisti buvo tikrai labai smagu, nors Vegai ir nelabai sekėsi. Ji suprato, kad burtininkų žaidimai jai patinka daug labiau nei žiobarų, nors nedažnai žaidė ir tuos. Labiausiai burtininkų žaidimai patiko todėl, nes jie šviesiaplaukei nors kažkiek sekėsi, o šis dalykas buvo tieisog visiškai nulis.
- Nors žaisti boulingą tikrai labai smagu, tačiau aš greičiausiai liksiu prie įprastų žaidimų, - nusijuokė varniukė.
Žaidimas pradėjo eiti į šiek tiek geresnę pusę visiems. Dabar visi buvo pelnę po kažkiek taškų. Dauguma net buvo numušę visus kėglius per kartą. O gal ir visi. To varniukė nežinojo, o lentoje vis dar nesigaudė, todėl mažai ji tepadėjo. Technologijos mergaitei išvis buvo labai svetimas dalykas, todėl ši lenta jai atrodė labai keista ir sudėtinga. Ypač žinant tai, kad pataikius kažkiek skaičių rezultatai joje pasikeisdavo. Varniukei buvo tikra mistika kaip tai įmanoma be magijos. Tikriausiai žiobarai yra labai protingi. Pagalvojo ji.
- Buvo labai smagu, - pasakė varniukė žaidimui artėjant į pabaigą.
-
Gruodė nutarė, kad jai kur kas labiau patiko klausytis draugų pašnekesių. Pokalbiai apie kažkokias neaiškias pavojų kupinas keliones baugino. Bet vis tiek vertė svajoti ir buvo smagu net bijoti savo vaizduotėje. Žaidimas dabar beveik nerūpėjo. Ir kai ėmė nesirūpinti net pavykdavo numušti kiek daugiau kėglių. Laikas prabėgo labai greitai, o Gruodė tikrai buvo laiminga dėl to, kad čia atvyko.
- Gal norėsit išbandyti ir daugiau žiobariško sporto. Yra labai daug visokių sporto šakų. - Nusišypsojo ji.
Pažvelgus į žaidėjų lentelę buvo aišku, kad pergalę šį kartą dalinosi Adrijas ir Walgunas.
- O tu visgi gal tikrai žaidi ne pirmą kartą. - Šyptelėjo Adrijui.
- Tau gal tikrai vertėtų pagalvoti apie sportininko karjerą. - Kai pasibaigė žaidimo laikas mergaitė nuėjo persiauti batų.
-
- Reikės pasirausti bibliotekoje. Kaip nuostabu, kad Hogvartsas turi tokius neišsenkančius knygų išteklius. Kartais ten prapuolu labai ilgam laikui. Bet žinai visgi daugiausia galima išmokti pačiam keliaujant ir viską matant savo akimis. - Pamažu jo niūrus nusiteikimas dėl to, kad nežino ar galės pritapti prie šio pasaulio išsisklaidė. Daug kas prie to prisidėjo. Žmonės, su kuriais buvo. Taiklūs metimai, šurmulys, nauja patirtis. Tik šiek tiek užsimąstė apie tai kas būtų, jei ir Nelanna sužinotų kas jis yra išties. Šiandien su ja nemažai pabendravo ir mielai tęstų tą pažintį. Bet o jeigu kas nors ir jai papasakos. Na kas galėtų. Levinsas arba Auris. Su Sakura pasisekė. Bet kaip kiti žmonės? Gal jam tikrai pirmam vertėtų viską paaiškinti žmonėms, su kuriais pradeda daugiau bendrauti. Pagalvojo, kad gal reikės paklausti Sakuros nuomonės. Tikriausiai ji pasakytų, kad turiu pirmas viską paaiškinti. Pamanė.
- Nusisekė šį kartą Gruode. Šauniai žaidi Walgunai. - Pasakė jam.
- Ne Gruode. Aš taip nemanau. - Žaidimas pasibaigė. Jis visai nenorėjo grįžti į vaikų namus. Norėjo dar kažkur nueiti.
-
Draugai kalbėjosi apie žiobarišką sportą. Ji neabejojo, kad yra ir daugiau sporto rūšių ir visokių žaidimų, bet nebuvo tikra, ar norėtų juos išbandyti. Viskas atrodė taip painu ir neaišku. Jau geriau likti prie įprastinių burtininkų veiklų.
- Tikriausiai mūsų laikas čia jau baigėsi? Ar jau neturėtų ateiti profesorius Levinsas ir mūsų pasiimti iš šios vietos?
Ji jau nebenorėjo čia būti, metas grįžti namo, kur nebereikės apsimetinėti, kad kažką supranta žiobarų pasaulyje. Daug geriau jautėsi įprastoje aplinkoje, Biburio pievose ir prie upės.
Likusias kelias vasaros savaites ji nusprendė praleisti su Tikučiu, savo drontu. Jiems būdavo smagu maudytis sraunioje upėje, slėptis po tiltu, kai atvažiuodavo žiobarų mašina. Tai buvo jų žaidimas - gerai praleisti laiką nepastebėtiems žiobarų.
-
Juzefas vos spėjo sutvarkyti visus reikalus. Iš tiesų ketino atvykti į boulingą kiek anksčiau ir pats dar su vaikais pažaisti, tačiau jau buvo per vėlu. Kai Levinsas atėjo, žaidimas buvo baigtas. Viskas, regis, stovėjo savo vietose. Žiobarai nežiūrėjo į burtininkus kaip į bepročius ir nebijojo jų. Vadinasi, jiems pavyko nuslėpti savo galias. Šaunuoliai.
Sakura neatrodė išgėrusi, o Walgunas nebuvo apsėstas demono. Tad viskas tikrai gerai.
- Tikiuosi, kad šis susitikimas visiems paliko puikių įspūdžių, - nusišypsojo. - Dabar apie žiobarų pasaulį, manau, žinote kur kas daugiau. Jis šaunus, ar ne?
Sužinojęs, kad Walgunas buvo vienas iš pirmaujančių vaikų, plikšius apsidžiaugė. Tiksliau - jis buvo pirmas. Demonas nesiskaitė. Tad vyrukas didžiavosi savo atžala.
Magų būrelis paliko boulingą, Juzefas visus pargabeno namo.