Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Rugsėjo 01, 2019, 11:07:19 am
-
Lietus pylė kaip iš kibiro. Dar vakar, atrodo, buvo šilta ir saulėta vasara, o dabar jauteisi taip, tarsi būtų gūdus lapkritis. Dar labiau nemalonu, jeigu pamoka vyksta lauke - ar bent jau norint į ją patekti reikia eiti per lauką.
O būtent taip ir buvo. Matthew Turner susiraukęs žingsniavo šiltnamio link. Blogiausia buvo tai, kad teorinę pamokos dalį buvo tiesiog būtina vesti ne šiltnamyje, kuriame bus atliekama praktika. Ką gi, panašu, kad madam Pomfri po šios herbologijos pamokos turės daug darbo. Bet ar tai Matthew problema? Jis turi vesti pamoką. Rūpintis geru oru - tikrai ne jo darbas. Ši mintis privertė profesorių savęs paklausti: ją, po galais, jis čia veikia? Buvo visiškai tikras, kad į šitą darbą nebegrįš. Visko jau buvo per akis. Tačiau... Nauji mokslo metai prasidėjo, o Matthew Turner ir vėl Hogvartse. Ir netgi liko vadovauti koledžui...
Galiausiai pasiekęs šiltnamį juodaplaukis pažvelgė pro stiklą. Laimei, nieko nesimatė - Matthew nenorėjo sugadinti mokiniams įdomumo. Savaime aišku, tik atėjęs iki šiltnamio Matthew buvo visiškai šlapias. Kol laukė mokinių, lietus nė neketino sustoti, tad netrukus profesorius atrodė taip, tarsi būtų ką tik išlipęs iš baseino, kuriame plaukiojo su visais rūbais. Mintyse Turner kartojo visus keiksmažodžius, kokie tik atėjo į galvą, kai pagaliau pamatė ateinančius mokinius. Žinoma, itin nepatenkintus. Matthew atsiduso. Ką gi, reikia pradėti dirbti.
- Sveiki visi. Esu Matthew Turner, herbologijos profesorius. Mano požiūriu, norint ką nors išmokti, reikia daryti tai praktiškai, o ne tik kalti teoriją. Dėl to praktinė dalis užims didžiąją pamokų dalį. Tačiau šią pamoką pradėsime nuo teorijos. Šią pamokos dalį turėsime lauke. Suprantu, kad lyja ir esate šlapi, tačiau netrukus keliausime į šiltnamį.
Matthew trumpam nutilo. Įsivaizdavo, kokie dabar turbūt nepatenkinti mokiniai. Vieni tuo, kad bus teorija, kiti - tuo, kad paskui bus praktika, treti - tuo, kad reikėjo ateiti... Juk paaugliai visada yra kažkuo nepatenkinti... Tačiau jam reikėjo kažkokiu būdu pasistengti juos sudominti.
- Šios dienos pamokos tema yra pavojingi augalai. Prašau man pasakyti, kokius žinote pavojingus augalus ir kuo būtent jie yra pavojingi? Žinoma, kalbame tik apie magiškus augalus. Nesikartokite.
Turner nutilo ir tikėjosi, kad pakils bent viena ranka. Nes jeigu ne, ką gi... Jie visi čia šlampa be reikalo.
[Paminėkite VIENĄ augalą. Gali būti aprašytas HP, tačiau galite sugalvoti ir savo, tik tas augalas turi būti magiškas. Teorinė pamokos dalis iki trečiadienio, rugsėjo 4 d.]
-
Šaltas oras ir lietus tikrai nevyliojo jaunosios klastuolės išeiti į lauką, bet pirma pamoka ir mokslai jai buvo tikrai svarbūs ir rūpėjo.
Žingsnelis po žingsnelio ir žaliaplaukė atžingsniavo netoli šiltnamio, kur buvo susirinken jau nemaža grupelė mokinių. Išklaususi nuobodžią profesoriaus kalba ji sudrebėjo. Brrr. O čia tikrai gan šaltoka ir šlapia. Turbūt aś dabar panaši į mergaitę, kurią kas nors apipylė keliais kibirais vandens. Pagalvojo klastuolė ir vėl susitelkė ties mokytojo aiškinimu. Jam pasakius, kad teks kažkiek laiko praleisti lauke ši nepatenkinta numykė. Lyja kaip iš kibiro, o šis nori pamoką vesti lauke? Kas jam su galva negerai?
Scoott tikrai nebuvo patenkinta tuo, kad lijo ir tuo, kad teks būti lauke, bet reikia tai reikia. Galiausiai išgirdusi profesoriaus klausimą ši gerai pagalvojo ir pakėlė ranką bei nieko nelaukusi pradėjo kalbėti.
- Na manau mandragora dar kitaip žinoma kaip kaukelis yra pavojinga. Žmonės išgirden mažos mandragoros klyksmą gali apalpti porai valandų, o suaugusios mandragorios klyksmą - kristi negyvi.
Baigusi savo trumpą kalbą mergaitė pradėjo galvoti ar pasakė viską teisingai. Gerai pagalvojusi ji nusprendė, kad niekur nesuklydo ir sau ramiausiai toliau stovėjo vis labiau šlapdama, nors kažin ar buvo įmanoma sušlapti dar labiau...
-
Užsimaukšlinęs juodą gobtuvą vaikinukas lėtai ėjo šiltanmių link. Neturėjo jis jokių baisiai piktų minčių apie lietu. Lietus, tai lietus. Šlapia, nemalonu, bet ištveriama. Juk vaikis nebuvo cukrinis, negalėjo ištirpti, tai velniam jam jaudintis? Aišku, galbūt jei būtų vyresnis galėtų panaudoti kokius nors kerus, kurie apsaugotų jį nuo lietaus, bet deja, jis buvo dar visiškai jaunas ir neišsimokslinęs. Na, bet būtent todėl ir mokėsi ne bet kur, o Hogvartse.
Išvydęs profesorių Aaron šiek tiek šyptelėjo. Atrodo, šis nusprendė likti Hogvartse kuriam laikui, o tai vaikinukui patiko. Bent vienas šiek tiek labiau žinomas profesorius. Profesorius, kuris prižiūrėjo jo koledžą. Aišku, jis mielai būtų jį iškeitęs į šiek tiek baugesnį... Bet koks yra, toks.
Matthew pradėjus savo kalbą Aaron dairėsi apylink save, mat treti metai, o, rodos, visiškai apylinkių nepažįsta...
Per trumpą pauzelę grifiukas įsiklausė į lietų. Jam patiko tas garsas, jis, atrodo, taip puikiai nuramino... Bet, žinoma, labiau atkreipęs dėmesį vaikis suvokė, kad jo apsiaustas buvo jau pilnai permirkęs ir per kūną ėmė begioti šaltukas. Šis vertė odą šiurpti, krėtė kūną ledinėmis savo rankelemis... Gal reiktų greičiau eiti į šiltnamius...
Nekantriai laukdamas, kada bus užduotas klausimas, kada galės jį atsakyti ir pėdinti į pastogę, Aaron ėmė trypčioti vietoje. Juk reikėjo bent kažkaip sumažinti šaltuko poveikį. Ir pagliau! Trumpa pauzė liovėsi, pasigirdo profesoriaus balsas. Vaikinukas nieko nelaukęs pakėlė ranką ir įsistebeilijęs į profesorių laukė savo eilės.
-Gluosnis Galiūnas, manau, yra tikrai pavojingas augalas. Vienas stovi Hogvartso apylinkėse ir prie jo artintis tikrai nėra saugu. To medžio šakos yra milžiniškos, o jis būtent jomis ir svaidosi. Nenustebčiau, jei kažkas būtų ir užmuštas nuo daugybės smūgių...
-
Nors lauke ir lijo, o oras nebuvo pats puikiausias Julian'o nuotaika buvo ištikrųju labai gera. Jis jau buvo pasiruošęs pasišaipyti iš profesoriaus ir pamatyti jo veido mimiką kai jis supras, kad egzistuoja dar vienas Gilbertas.
Žingsnis po žingsnio ir jaunasis klastuolis prižygiavo prie şiltnamio bei atsistojo netoli mokinių minios priekio. Apsiausto gaubtuvas buvo užmestas ant berniūkščio galvos, kad bent jo plaukai işliktų sausi, bet Julian'as nežinojo ar pavyks to išvengti. Profesoriui pradėjus kalbėti šis prunkštelėjo. Ar jis tikrai toks bukas ir nemoka sustabdyti lietaus burtažodžiu? Jis gi jau yra profesorius 2 metai. Kaip jo neišmeta iš darbo? Pagalvojo vaikinukas ir prunkštelėjo. Vos mokiniai gavo klausimą berniūkštis gerai pagalvojo. Visgi şis norėjo į jį atsakyti, bet taip pat nepraras progos ir pasišaipyti iš profesoriaus. Kai keli mokiniai pakėlė rankas ir atsakė į klausimą galiausiai ranką pakėlė ir Julian'as. Vaikinukas atsikrenkštė ir nieko nelaukěs tarė :
- Išpradžių norėčiau pasakyti, kad galit sustabdyti lietų burtažodžiu. Na nebent nemokate burti, - Tarė berniūkštis ir prunkštelėjo, - Na, o mano paminėtas pavojingas augalas būtų rožė. Nežinau kaip ji tiksliai vadinasi, bet prisilietus prie jos būna nudegama oda. Mano nuomone tai pavojinga, nes taip galima susižeisti.
Galiausiai klastuolis atsakę ir į klausimą ir lengviau atsikvėpęs nusiėmė apsiausto gaubtuvą. Ar taip, ar anaip plaukai liks şlapi tai kam man jį laikyti? Pagalvojo berniūkštis ir trūktelėjas pečiais ramiai stovėjo su pašaipe šypsenėle veide, kuri buvo skirta profesoriui...
-
Guramio plaukai prisiplojo prie kaktos, o už apykaklės nemaloniai varvėjo šaltas vanduo. Jei pirma pamoka tokia, negaliu sulaukti kitų, kreivai vyptelėjo klastuolis. Net profesorius neatrodė labai entuziastiškas, o nuo jo apsiausto be perstojo varvėjo. Guramis susidomėjęs apžiūrinėjo nepatenkintus bendramokslių veidus ir pro ausis praleido pirmus profesoriaus žodžius, bet tada jo dėmesį atkreipė šalia stovėjusi klastuolė, kuri ėmė šnekėti apie mandragoras. Vienas po kito prašneko kiti du mokiniai, ir Guramis ėmė gaudytis. A! Pavojingi augalai. Paskutiniajam nutilus, Guramis dvejodamas pakelė ranką:
- Velnio...žabangai? Gali supančioti ar pasmaugti bet ką, kas paliečia šį augalą ar tiesiog stovi netoliese.
-
Na taip. Žinoma, kad malonu eiti į herbologijos pamoką sušlapus kiaurai. Gerai, kad jaunoji Amneta bent sugalvojo pasiimti su savim megztuką ir jį pakeliui užsidėjo ant šlapių marškinėlių, kurie siaubingai atrodo ant jos. Juk kaip ne kaip, ji neturi modelio figūros kaip Roana, Džesė ar Clau.
Pasiekusi herbologijos šiltnamius Gaja atsiduso. Prie šiltnamio visi šlapo kiaurai. Ar profesorius Turneris tyčiojasi? Tikiuosi nesusirgsiu, Ro mokykloje nebėra. Dabar tik aš už save atsakinga. Septintakursei net liūdna pasidarė dėl to, kad ji vienintelė Amneta, kuri liko Hogvartse. Išklausiusi kiaurai šlapio profesoriaus, Kasandra apsidžiaugė. Negi šiandien dirbsime su pavojingais augalais? Pagaliau kas nors įdomaus. Kasė dievino augalus, tad herbologija jai nebuvo svetima.
- Nuodingoji tentacula. Kaip jau mini pavadinimas, šis augalas yra nuodingas. Kiek žinau, jis išskyria nuodingus sultis.
-
Mokslo metai prasidėjo nuo lietaus. Camillai nesinorėjo kažkur eiti per lietų. Klastuolė jau prakeikė šią dieną ir tai, kad patekti į šiltnamį reikia eiti per lauką. Antrakursė jokiu būdu neišeiną į lauką per lietu, bet į pamoką reikia nueiti. Tikriausiai pusę vaikų nebus manė Milla. Išėjus į lauką juodaplaukė momentaliai sušlapo. Aš nenustebsiu, kad kai prasidės pamoka profesorius neateis, o ateis kažkas kitas ir pasakys, kad nebus pamokos nusprendė mėlynakė. Pamačiusi, kad pamoka kurį laiką vyks laukę Cornet jau prakeikė profesorių kuri nuo šio momento nekentė. Priėjusi prie žmonių mynios prancūzė nenorėjo atsakinėti nei į vieną klausimą, nes nuotaiką buvo ant nulio. Išklausius profesoriaus juodaplaukė priėjo prie šiltnamio, bet nieko nesimatė ji tyliai nusikeikė. Prašau įleiskit maldavo mergina. Pradėjus mokiniams atsakinėti į klausimus Camilla išgirdo žodi ,,Mandragorą'' mergaitė iškart ėmė menkas juokas. Oh profesoriau, kaip aš gerai žinau apie šį augalą vėl nusijuokė klastuolė ir nužvelgė Matthew. Po to nužvelgus Julian Milla palaikė ji žvilgsniu ir priėjo prie jos, bet nieko nepasakė, o tik piktu žvilgsniu pasižiūrėjo į grifų gūžtos vadovą vėliau nusijuokus. Po to Cornet stovėjo tylėdama ir klausydama ką šneka kiti mokiniai.
-
Kai Eva su kitais mokinais atrodo, niekaip nesibaigiančią liūtyje artinosi į pirmąją Herbalogijos pamoką, visiškai nebeturėjo geros nuotaikos, su kuria atsikėlė šįrytą. O kas gi bus laimingas, kai yra šlapias nuo galvos iki kojų ? Mergaitė dar blogiau nusiteikė, kai sužinojo, kad pamoka prasidės lauke.
Herbalogijos profesorius pradėjo pamoką prisistatydamas ir kalbėdamas, ko bus mokoma šiose pamokose. Kol jis kalbėjo, Eva pradėjo truputį nerimauti : kas, jeigu profesorius užduos klausimą jai, bet ji nežinos atsakymo ?‘‘
Bet pasirodo, Eva be reikalo nerimavo : vos tik profesorius uždavė klausimą apie augalo pavadinimą, jos ranka greitai šovė į viršų.
- Tai Mimbulus Mimbletonia, į kaktusą panašus, labai naudingas ir retas augalas...
-
Kaip nuostabu, Lietus kaip ir visi Leo nenorėjo būti čia, o jau geriau jam būti tarp savo kambariokų kuriuos jis nelabai mėgo. Lauke lijo kaip iš kibiro ir norėjosi greičiau eiti į šiltnamį. Profesorius, kaip ir visi mokiniai buvo kiaurai šlapi. Kam jis čia iš vis mus laiko ar negali tiesiog įleisti, kad mes ten atsakytumėme ir prasidėtu praktinė užduotis pyko vaikinas, bet ant jo veido nieko nebuvo matyti. Hall išklausė profesoriaus ir atsiduso. Noro atsakinėti nebuvo, bet reikėjo kažką pasakyti:
- Nuodingas čiuptuvas?- klausiančiu balsu tarė,- Na jis sulaukia gyvo grobio ir tada užpuola juo įkandimas yra labai nuodingas gali lengvai apsvaigtini ar nužudyti, o jo sultys momentaliai nužudo gyvą grobį.
Nutilęs Leonardas atsitraukė atgal ir jau laukė, kai Matthew atidarys šiltnamio durys.
-
Lyditis lietuje tikrai nesinorėjo, bet pasirodyti Herbologijoje ir dar kartą pasišaipyti iš profesoriaus Aleksui buvo tiesiog būtina. Vaikinas sunkiai atsiduso ir pasiemęs lietpaltį ėjo link šiltnamių. Per visas atostogas vaikis "labiausiai" buvo pasilgęs nuobodaus mokslo apie augalus.
Ir ką? Šiandien vėl dirbsim sodininkais? Tokios mintys visą kelę sekė tol kol Aleksas tingiai šliaužė iki reikiamos vietos. Gal vis dėl to neiti? Juk nieko nepraleisiu? Dėja tokios įdėjos sugebėjo aplankyti jau prasidėjus pamokai. Aišku, vaikinas jau buvo šalia savo merginos.
-Atrodai...tobulai,-sugebėjo susimikčioti Gilbert sunkiai nurydamas seiles. Iš ties, kad ir šlape, bet tokia pat graži. Vaikinas trumpai pakštelėjo jai į skruostą ir atsisuko į profesorių. Matthew pamoką nusprendė pradėti prisistatimu ir tai kėlė Aleksui juoką. Net ir naujokai jau žino apie tave iš labai geros pusės Šį kartą Aleksas nesusilaikė ir ne tik mintyse išreiškė savo kandžią nuomonę.
-Nuoooobodu,-nutėsė garsiai klastuolis,-visi, net ir naujokai prisiklausė istorijų apie pernai metų pamokas, mandagorą i beabėjo tą pamoką su pasirodžiusias mažais padarėlias. Galit neprisistatinėt,-Aleksas visą laiką kalbėjo šaltu veidu. Buvo galima suprasti, kad tikriausiai vaikio lauks laiškas su dar vienu kvailu areštu. Na jau ne, šį kartą šiltnamio netvarkysiu Klastuolis tik nusijuokė ir minioje mokynių pastebėjo savo broliuką. Buvo aišku, kad ir šis perima Alekso darbą bei šaiposi iš tokio mokytojo.
Išgidęs pamokos nagrinėjamą temą Aleksas sunkiai atsiduso ir nusikeikė. Dabar klastuolio laukė velniškai nuobodi pamoka. Jokių augalų vaikis nežinojo. Jis tikrai nedirbo sodininku ir nesiruošė juo būti. Kažkam prakalbus apie Mandagorą Aleksas garsiai nusijuokė. Jam nebuvo gėda, kad vaikis nualpo. Juk jis tik buvo vargšelis pirmakursis, bet profesoriui nualpti prieš visą klasę turėjo būti labai smagu.
Galiausiai atėjo ir klastuolio eilė atsakinėti. Brolio atsakymas aišku nustebino vyresnėlį. Julianas buvo arba pasiskaitęs, arba tiesiog protingasis dvinys.
-Na manau, kad magiškasis nuodingas jurgynas yra taip pat pavojingas,-nuobodžiaujančiu balsu prakalbo Aleksas,-aišku yra visokiausių rūšių, bet mums žinomas raudonos spalvos augalas, jį prilietus skleidžia nuodingą kvapą, kurio dėka prie augalo būnantys žmonės pradeda dusti, nes negauna deguonies. Kitaip tariant šis jurgynas sugere visą patalpoje esantį deguonį.
Tai buvo vienintelis Alekso žinomas augalas be Mandagoros. Vaikis slapčia tikėjosi, kad jo atsakymas tiks, o nuobodžiaujantis ir šaltas balsas neišduos keistų jausmų Gilbert viduje.
-
Lauke smarkiai lijo. Buvo galima pagalvoti, kad kažkas pilsto vandenį iš kibiro, bet ruduo vis dėl to darė savo.
Lukui tai buvo pirmi metai ir pirma pamoka Hogvartse. Berniukas mėgo lietų, tad tai nesukėlė jam jokių sunkumų. Iš visų galimų orų klastuolis būtų išsirinkęs lietų su perkūnija. Toks oras vaikiui buvo labiausiai prie širdies.
Pamoka lauke ir tokiu oru labai viliojo jaunuolį, tačiau kol kas nueiti iki šiltnamių buvo sudėtinga. Luke nežinojo kurioje tikslioje vietoje vyks pamoka, bet pamatęs būrelį einančių ir burbančių mokynių vaikinukas iš kart nusišypsojo. Jie tikrai eina į pamoką! Aš nepasiklysiu! Dabar vaikį lydėjo džiugios mintys. Jau po kelių akimirkų Lukas pasiekė vietą ir nužvelgė tikriausiai profesorių. Vyras buvo kaip vyras. Aišku tik vieną - tikrai ne modelis, bet ir ne pelkių Vanda. Luke aišku mandagiai pasisveikino kaip mokė tėvai ir nuskambėjus skambučiui sunkiai atsiduso. Tai buvo menko jaudulio atodusis prieš pirmą savo gyvenime magišką pamoką.
Profesoriui prisistačius pasigirdo kažkos šaltas ir paniekinantis balsas. Lukas iš kart suprato, kad šis profesorius nėra visų gerbiamas, tad liūdnai nudelbė akis į žemę. Aišku apie Matthew Turner klastuolis buvo girdėjęs, bet tik blogu žodžiu. Vargšas profesorius Luke mintyse paguodė Turner, bet ir taip buvo aišku, kad šis Luke minčių tikrai neperskaitys.
Po tokio prisistatymo Herbologijos profesorius ištarė ir temą su klausimu. Berniukas kažką nutuokė apie augalus, tad silpnai šyptelėjo. Klastuolio senelis buvo tikras Herbologijos žinovas ir puikus sodininkas. Kiekvieną kartą atvažiavus pas jį vietoj įprastų pasakėlių prieš miegą berniukas klausydavosi kaip užauginti tokį ir tokį augalą, kaip jį prižiūrėti, kokį augalą sutikus vengti, o kokį priėjus nebijoti pauostyti ar paliesti.
Vaikis įdėmiai klausėsi kiekvieno mokynio pasakojimo apie vis kitokį augalą. Vienus Lukas puikiai žinojo, o apie kitus nebuvo nei girdėjęs. Nuskambėjus Mandagorai pora mokynių garsiai nusijuokė. Tai tikriausiai buvo skirta ir vėl pasišaipyti iš Turner
-Vargšas,-tyliai sumurmėjo berniukas ir toliau laukė savo eilės.
Pabaigus kalbėti kitam vaikinui išaušo ir Luke valanda. Berniukas dar nežinojo apie kokį augalą reikėtų kalbėti, todėl padarė ilgai pauzę. Niekada gyvenime pamatęs ryškiai žalios spalvos plokščią ir ilgą dumblį prie jo nesiartink! Luke galvoje nuskambėjo senelio žodžiai ir berniukas su palengvėjimu atsiduso.
-Tu genijus, seneli,-tyliai sumurmėjo Lukas ir garsiai atsikremštė,-labai pavojingas ir retas augalas augantis vandens telkiniuose yra plokščialapis dumblis. Šis augalas jau baige išnykti, tačiau jį pastebėjus ežere ar dar kur nors geriau atšaukti maudynes. Augalas yra tarsi velnio žabangų vandeninė kopija. Aišku tarp šių augalų yra ir skirtumų, bet plokščialapis dumblis atlieka tokią pat funkciją. Jis sugauna savo auką, apsivinioja aplink ją ir gali pasmaukti,-berniukas baigęs dėsti persibraukė ranka per plaukus ir žiūrėjo ką pasakys kiti mokiniai arba pats profesorius.
-
Lijo. Keista, bet būtent tokios oro sąlygos dažniausiai atslenka per herbologijos pamokas, tartum pats dangus tyčiotųsi. Sofija pakėlė lazdelę ir iš jos galiuko lygia linija išsiveržė kažkas panašaus į stiklinį vamzdelį, tačiau tai anaiptol nebuvo stiklas. Jis išsitempė ir tada kai atrodė, jog sustos, galiukas ėmė plėstis, pamažu išryškėjo skėčio kontūrai. Jis visas buvo peršviečiamas ir tik tai lengvi vaivorykštės atšvaitai kampuose, atsirandantys lūžtant šviesai, aiškiai matėsi. Mergaitei patiko šitas burtažodis, išmoko jį per vasarą ir naudodavo ne tik lietingomis, bet ir saulėtomis dienomis. Keisčiausia, jog jei bandytum paliesti tą skėtį ranka, plaštaka perskrietų kiaurai, tačiau lietaus lašai atsimuša.
Trečiakursė laikė lazdelę, o kartu su ja ir skėtį kai išėjo pro pilies vartus. Prisidėjusi prie grupės peršlapusių mokinių. Ji apžiūrėjo visus jaunuolius kartu, o po to kiekvieną atskirai. Nuleido skėtį. Gilbert kaip visada šaipėsi iš profesoriaus. Bet... ar jie du? Trečiakursė prisiminė, kad Aleksas dar ir brolį turi. Profesorius atroė kiek apgailėtinai, bet broliukų, bei Camille Sofija irgi nesuprato. Kam? Dėl pramogos? Mes visi žinom kas atsitiko, gal išskyrus kelis pirmakursius, bet kam priminti? Ji žinojo esant ir kitokių patyčių... Apskritai Sofija jautėsi pasikeitusi, ir net labai.
Švilpė paėmė savo lazdelę, dar kart išbūrė skėtį ir nunešė jį mokytojui, Aleksui kaip tik rėžiant savo "sąmojingą" kalbą. Pasiūlė savo lazdelę su iš jos bestyrančiu skėčiu Turner. Po to skubiai grįžo į savo vietą įsivaizduodama, kad nieko neįvyko ir įsiklausė į užduotį. Suaugusiems kartais reikia daugiau pagalbos negu vaikams... Tiesa ne taip jau ir kartais. – dar pamanė ir tuomet visiškai susikoncentravo į augalus.
Pakėlė ranką viena iš paskutiniųjų.
– Pavojingu augalu laikyčiau Mėlynąją obelį. Pavadinimą ji gavo dėl šiek tiek melsvesnio lapų atspalvio, tačiau nebūnant burtininku ar magiškų augalų žinovu lengva šitą jos savybę palaikyti papraščiausiu apšvietimu ir suvalgyti augalo vedamus obuolius, kurie bėje kiek mažesni, negu paprastosios obels. Tuos vaisius gali lesti tik tam tikros rūšies paukščiai ir keliatas žinduolių, o žmonėms ir likusiems gyvūnams paragavus tokių obuolių pradžioje dažniausiai sutrinka rega, klausa, kordinacija. Mirtis nebūtinai ištinka, bet neretai žmonės lieka akli arba kurti, pralyžuoti.
-
Lietus, žinoma, nenustojo pilti. Atrodo, net dar sustiprėjo, nors tai ir atrodė neįmanoma. Tačiau reikėjo išklausyti, ką kalba mokiniai - eiti į šiltnamį anksčiau laiko tikrai nesinorėjo. Galiausiai, atrodo, pasisakė visi norintys. Jeigu ne... Ką gi, Matthew daugiau šlapti nebenorėjo.
- Ačiū už atsakymus, - galiausiai pratarė profesorius. Kelias akimirkas pasvarstė, kol nutarė, kad verta aptarti atsakymus, kuriuos pateikė mokiniai. - Panelė Scott ir ponaitis Atkins pasakė teisingai, jų paminėti augalai tikrai yra pavojingi. Taip pat ir ponaitis Zveris bei panelė Amneta. Ponaitis Gilbert, manau, turėjo omenyje ugninę rožę. Savybė pasakyta teisingai, tad gausi visus taškus. Panele Avei, tavo atsakymas nėra teisingas, nes kalbame ne apie naudingus, o apie pavojingus augalus. Nepaisant to, kad tavo paminėtas augalas egzistuoja, taškų skirti negalėsiu. Hall, Gilbert... Aleksas Gilbert, - Matthew, suvokęs, kad čia yra du Gilbert, kiek sutriko. - Duff ir Orel taip pat paminėjote pavojingus augalus. Ko gero, visiems įdomu, kokia gi bus šios pamokos praktika.
Matthew nutilo ir susimąstė. Savaime aišku, jis nebūtų sugebėjęs paruošti šios pamokos savo rankomis. Grifų Gūžtos vadovas pasvarstė, ar reikėtų pasakyti, kad jis dėkoja kolegai Erikui už pagalbą. Tačiau tada suvokė, kad mokiniai tik dar labiau šaipysis: juk jo nemokėjimas burti pamažu tampa mokyklos legenda... Tad geriau apie tai patylėti.
- Jūsų užduotis paprasta: šiame šiltnamyje, į kurį netrukus įeisite, yra daugybė pavojingų augalų. Dalis iš jų yra tie, kuriuos minėjote, tačiau nemažos dalies būsite anksčiau nei matę, nei girdėję. Jūsų užduotis: naudodamiesi turimomis žiniomis turite nueiti iki kito šiltnamio galo ir atnešti man ten augančio paprasto žiobariško ąžuolo lapą. Jeigu norite, prieš pradėdami praktiką galite pasiskaityti vadovėlius.
Matthew buvo tikras, kad niekas to nedarys - buvo akivaizdu, kad mokiniai nebenori šlapti.
- Jeigu prireiks kokios pagalbos, paleiskite raudonas žiežirbas, pamatysiu ir suteiksiu reikiamą pagalbą.
O, kad tik niekam nieko neprireiktų pagalvojo Matthew, jau keikdamas save, kam sugalvojo tokią pavojingą pamoką...
[Bent trys praktikos postai. Augalų galite susigalvoti kokių tik norite. Jų pavadinimų nereikia, mokiniai gali net nesuprasti, kas čia vyksta. Koks nors augalas gali sustingdyti jūsų mokinį ir panašiai. Jeigu norite, galite susitarti, kad kas nors kitas randa jūsų personažą ir iškviečia pagalbą. Matthew yra tiesiog įspūdingai blogas burtininkas, dėl to bus tik įdomiau, jeigu reikės jo pagalbos, tačiau negaliu garantuoti, kad jis bus pajėgus padėti. Jeigu kas nors neaišku arba reikia pagalbos, parašykite asmeninę žinutę, kad galėčiau greičiau atrašyti. Personažų žudyti NEGALIMA. Pamoka bus baigta rugsėjo 14 dieną.]
-
Gilbertukas neperdaug įdėmiai, bet klausėsi profesoriaus uždodamos užduoties. Išklausęs ją linktelėjo galvą ir pradėjo laukti kol bent pusė mokinių sueis į šiltnamį. Vieni tarėsi, o kiti jau puolė eiti.
Berniūkštis apsižvalgė ir liūdnai atsiduso. Visi puolė į šiltnamį ir ėjo bent po kelis, o jis buvo vienut vienutėlis. Žinoma. Kaip visad. Gali net nenustebti. Tu turėtum būti prie to pripratęs. Turbūt pirmą kartą nepiktai ir nežeidžiančiai tarė Gilbertuko vidinis balselis. Jis menkai linktelėjo galvą visiškai sutikdamas su juo.
- Vienas. - Dar tyliai sušnanždėjo po nosimi, bet tikrai niekas to neišgirdo. Jaunuolis greit uždimetė apsiausto gaubtuvą ir lėtais žingsneliais, niekur neskubėdamas patraukė šiltnamio įėjimo link. Man pagaliau reikia susirasti draugų. Na Camille yra mano draugė. Bet ji turi vaikiną, tai yra mano brolį ir dažnai būna su juo... Bet aš suprantu. Gi taip ir turi būti. Pagalvojo berniūkśtis lètai žingsniuodamas. Kas gi su tavimi bendrautų? Tu totalus nevykelis. Nori draugų - keiskis. Nebevaidink to mielo bernužėlio. Būk kaip tavo brolis dvinys. Štai ir gryžo vidinio balselio žeidžiančioji pusė. Bet gal jis šiektiek teisus? Jeigu pasikeisčiau gal ir susirasčiau draugų? Rimtai susimąstė Julian'as, o tada tik papurtė galvą. Ne dabar. Dabar reikia susitelkti ties duodama užduotimi, o ne mąstyti apie tokius dalykus. Pamąstysiu vėliau. Pagalvojo jaunasis klastuolis ir vėlgi linktelėjo sutikdamas su savo mintimis bei pagaliau priėjo šiltnamio įėjimą...
-
Profesorius nieko į Alekso komentarus neatsakė. Tikriausiai taip buvo tik geriau pačiam klastuoliui.
Aleksui pro akis nepraskrido ir tai, kad Matthew sutriko supratęs, kad Gilbert turi brolį ir jo kuklus broliukas pagaliau lenda į saulės šviesą. Tikriausiai praeitas metais niekas jo nepastebėjo, bet dabar mėlynplaukio nepamatyti buvo neįmanoma. Brolio charakteris per metus buvo pakitęs. Jul taip pat tapo įžulus, o jo "ševeliūra" švietė iš toliausiai. Aleksas pamatė brolį, bet gražino akis prie Cami.
-Gal einam prie Juliano? - tyliai paklausė klastuolis ir net nelaukęs atsakymo nupėdimo savo dvynio link.
Deja beveik pasiekus brolį Turner sugalvojo duoti keistą ir pavojingą praktiką. Broliukas net nepalaukęs vienas įnėrė į šiltnamį taip priversdamas Aleksą nusikeikti. Klastuolis taip pat greitai nuskubėjo paskui mėlynplaukį. Ar jis liūdnas? Aleksas nesuprato kas vyksta. Juliano nuotaikų kaitos raida per pamoką nustebino vaikiną. Aleksai! Susiimk! Dabar tu pavojingam šiltnamį! Gilbert išgirdo savo vidinį balselį ir tuojau pat linktelėjo jam pritardamas. Jau dabar klastuolis vos neužkliuvo už keistos kilmės augalo su labai didelias lapais. Tu gal nori nusižidyt? Šitas augalas jį prilietus perduoda nuodus - tai buvo ir vėl berniuko vidinis balsas. Aleksas nusipurtė nuo tokių minčių ir šį kartą labai atsargiai pajudėjo priekin.
-
Pasiskaityti vadovėlius? Guramis netikėdamas savo ausimis dar kartą užvertė galvą į dangų. Lietus pylė kaip pylęs. Na ir keistuolis. Mokiniai pradėjo judėti link šiltnamio, ir pačiam Guramiui stovėti lauke buvo nelabai malonu, tad jis entuziastingai pajudėjo link įėjimo. Pavojingi augalai bet kokiu atveju bus geriau nei šis lietus. Ir šiltnamyje bent jau...šilta? Jis iš kišenės išsiemė savo lazdelę ir, stipriai suspaudęs ją rankoje, įžengė į šiltnamį. Čia buvo trošku, ir per aprasojusius langus nieko nesimatė lauke. Guramis sustingo, žiūrėdamas į milžinišką tropinę gėlę, kuri garsiai čepsėjo. Na, jei tu valgai žmogieną, čiupk jį - pagalvojo Guramis ir pažvelgė į priešais jį įžengusį mokinį - aš tik kaulėtas pirmakursis, nė nepasistiprinsi.
-
Nors Emma į pamoką atėjo beveik laiku, ji stovėjo kiek nuošaliau, bet ne taip toli, kad būtum pamanęs, kad antrakursė pamokoje nedalyvauja. Iš po savo gobtuvo rudaplaukė kuo puikiausiai girdėjo pamokos užduotį, bet neturėjo jokio noro atsakinėti. Tad pagyvėjo ir priėjo kiek arčiau prasidėjus praktinei pamokos daliai. Mergaitė nustebo, kad bus tokia pavojinga užduotis. Bet vis geriau nei stovėti lietuje. Šįkart lietus varnanagės nežavėjo, tikriausiai ji buvo kita koja atsikėlusi iš lovos ir todėl buvo gana prastos nuotaikos. Tad varnanagė nesižvalgė ir neieškojo savo draugų.Nepavydžiu pirmakursiams...
Pažvelgusi į šiltnamį škotė pamatė, kad ten po truputį eina mokiniai. Gal ir man reikėtų eiti... Neketinu stovėti lietuje visą pamoką ir laukti kitų, vien dėl to, kad bijau įžengti į kažkokį šiltnamį.
Atsidususi Emma nužingsniavo link šiltnamio ir įėjo, nusismaukusi gobtuvą. Uždariusi duris antrakursė lėtai nužvelgė keistus, o gal ir pavojingus augalus. Staiga mergaitė išgirdo kažką švilpiant. Jai iš kairės žaibiškai greitai tiesėsi jauni žali ūgliai, kurie taikėsi sugriebti varnanagės plaukus. Rudaplaukė pasilenkė, bet ūgliai taip pat nusviro ir nesustabdomai artėjo jos link. Ir ko aš turėjau čia eiti? Dėl kažkokio žiobariško augalo lapų?Nubėgusi kelis žingsnius škotė atsitiesė ir atsisuko bei akimirksniu išsitraukusi lazdelę šovė kerus:
-Bombardo.
Ūgliai trūktelėjo ir sustingo. Po akimirkos jie susprogo, per kelis metrus viską nutėkšdami permatomomis sultimis. Laimei, Emma buvo toliau. Ką gali žinoti, gal jie nuodingi. Varnanagė lengviau atsikvėpusi nužingsniavo toliau, stengdamasi nepatraukti jokio augalo dėmesio.
-
Kai Aleksas priėjo prie merginos ji šyptelėjo ir tarė:
- Aš tau net šlapia graži.
Ir nusijuokė. Nužvelgus profesorių Camilla irgi šyptelėjo jam ir jau pasakęs visas savo pastabus ir gautus taškus. Vėl nužvelgus vieną klastuolį dar tarė:
- Tuoj prieisiu.
Po to Mėlyna plaukė priėjo prie Matthew ir nužvelgė mokytojui tiesiai į akis, o po to tarė:
- Man patinka Herbologiją, bet ar jūs suprantate, kad mes galime mirti, o jūs nesatė labai geras burtininkas,- kiek sarkastiškai tarė ir vėl žvilgtelėjo į jį. O po to nuėjo į šiltnamį ir priėjo prie brolių. Atsirėmusi ant jų pečių. Dabar juos galima tikrai atskirti ir nusijuokė Milla. Nužvelgus dar kelis pažįstamus veidus tai yra Sofija ir Emma antrakursė šyptelėjo ir tarė klastuoliams:
- Tai einam?- dar apžvelgus į knygas Mėlynakė nusijuokė,- ar bijot?
-
Profesorius nusprendė ignoruoti kitų vaikių užgaulius komentarus, tad Luke lengviau atsikvepė. Klausytis tokių dalykių berniukui buvo labai nemalonu. Na taip, pats Duff turėjo pykčio priepuolius, bet tokie dalykai buvo nepriimtimi net jam. Galiausiai profesorius pasakė, kad beveik visi atsakymai teisingi ir tai įžiebė menką šypsenėlę klastuolio veide. Deja praktikos dalis privertė nesusilaikyti ir garsiai nusikeikti. Kol kas pirmakurisis geras kerėtojas nebuvo. Vis dėl to Luke buvo tik 11. Berniukas pastebėjęs, kad kiti mokyniai grupelėmis arba pavieniui patraukė įėjimo link, tačiau Lukas abėjojo ar nori ten eiti.
-O gal galima neiti? - gan garsiai paklausė profesoriaus, bet buvo abėjotina ar jis išgirdo. Aš per jaunas mirti. Štai ten yra vyresnių mokynių, todėl mirti turėtų jie - tai buvo berniuko padrąsinimas pačiam sau. Vaikis ryžosi eiti ir greitai prasibraudamas pro kitus įnėrė į augalų rojų. Berniukui tuojau pat už akių užkliuvo keistos kilmės augalas, kuris jau dabar kesinosi apsivinioti aplink mažojo klastuolio kojas. Luke nuo jaudulio ir adrenalino drebančiomis rankomis išsitraukė burtų lazdelę ir nusitaikė į judantį vijoklį:
-Diffindo, - suriko Luke, bet nieko neįvyko. Vaikas iš jaudulio buvo pamiršęs mostus, tad trinktelėjo sau per galvą už tokį buką elgesį. Jai taip ir toliau, tai tikrai mirsiu. Berniuko mintys optimistiškai neskambėjo. Dabar vaikis mąstė apie galimybę šį profesorių paskūsti savo tėvui. Gal tada jis įgaus proto ir išmoks kerėti. Lukas žinojo visus gandus apie Turner. Berniukas jau įsivaizdavo kaip jo tėvas iš pat pradžių išmeta šį burtininką iš Hogvartso. Koks jis vargšas? Aš toks kvailys! Jis tikras... Vaikui pristigo žodžių net ir mintyse. Vijoklis jau ėjo klastuolio link, tad reikėjo kažką daryti. Prašau, burte. Tu turi pavykti.
-Diffindo, - ačiū aukščiausiems, šį kart burtažodis suveikė ir vienas vijoklio gabalas buvo nukirptas. Dar porą kartų panaudojęs šį burtą vaikis nešė kudašių nuo augalo ir pasitiko naujus pavojus.
-
Julian'as ramiausiai žingsniavo į šiltnamį. Jis nejuto net menkučio baimės jausmo, ne taip kaip kiti mokiniai. Nepavydžiu pirmakursiams. Po tokios pirmos pamokos jie turėtų būti gan smarkokai išsiganden. Ypač grifukai... Pagalvoju Gilbertukas ir tyliai prunkštelėjo, o galiausiai ir nusiėmė gaubtuvą nuo galvos.
Vos prie Julian'o prižingsniavo Camille su Aleksu jis atsiduso ir papurtė galvą. Jeigu nori kažkam patikti - keiskis. Prisiminė jo pačio sugalvotą teiginį bernužėlis ir lėtai pažvelgė į abu. Išpradžių į brolį, o vėliau į draugę.
- Jūs rimtai? Gal reiškit savo meiles kitur. Man neįdomu. Ne ačiū. Dingstu. - Tarė šis kiek šaltoku balso tonu ir pasipūteliškai prunkštelėjo. Ar neperskaudžiai, vyruti? Įsikišo ir mėlynplaukio vidinis balselis, o jis menkai linktelėjo pritardamas. Tas balselis ir vėl buvo teisus Pagalvojo jaunasis klastuolis ir nieko nelaukęs pradėjo brautis šiltnamiu pro pavojingus augalus.
- Bombardo! - Paleido kerus Julian'as į vieną iš ilgų augalo šakų, kuri kesinosi į jį ir greit brovėsi tolyn vis kaip nors išvengdamas kliūčių. Bet jis nežinojo ar jam visada taip gerai seksis...
-
Išgirdusi profesoriaus užduotą užduotį mergaitė kiek išsigando. Jos tamsios akys prisipildė išgąsčiu ir ji apsižvalgė. O kas bus jeigu aš mirsiu ar mane stipriai sužeis? O jeigu pakliūsiu į spąstus? Aš gi neturiu kas man padės, o profesorius tikrai neišgirs mano klyksmo. Pagalvojo mergaičiukė ir nejaukiai nusipurtė. Viskas bus gerai. Man pavyks išsikabaroti gyvai, kad ir kas nutiktų. Bet profesorius taippat neturi proto. Jeigu augalai užpuls kelis mokinius vienu metu jis gi negalės visiems padėti, o kiek girdėjau jis ir burti normaliai nemoka... Su tokiomis mintimis suprunkšdama į šiltnamį įėjo ir žaliaplaukė. Na, bent jau nelyja. Pagalvojo ši ir trūktelėjo pečiais ir apsidairė. Jaunoji klastuolė iškart išsitraukė burtų lazdelę ir paėjo kelis žingsnius į priekį, bet nespėjo sureaguoti kaip ilgas augalas apjuosė jos liemenį ir pradėjo traukti ją arčiau šio. Malio's lazdelė iškrito jai iš rankų ir jos tamsios akys prisipildė dar didesniu išgąsčiu. Ji bandė muistytis, bet kuo daugiau mergaičiukė muistėsi, tuo stipriau jis ją spaudė.
- Padėkit kasnors. - Tyliu šnabždesiu, su didele baime, žodžiai patys išėjo iš Scoott burnos. Ši net neįsivaizduojo ar juos kasnors galėjo girdėti...
-
Lėja visą teorijos dalį pratylėjus ir kiaurai permiekus laukė praktikos. Mokytojui paskelbus užduotį mergaitė nusipurtė. Eiti į šiltnamį su nuodingais augalais? Aš ten greičiausiai numirsiu, ar bent į ligoninę papulsiu. Geriau reikėjo likti bendrajeme kambaryje. - Baisėdamasi mastė Lėja. Apie nuodingus augalus ji ne ką nusimanė. Na bet, kad jau atėjo teko eiti. Antrakursė iš lėto nužingsniavo ling šiltnamio. Priėjus duris prisiminė vadovėlius. Ne vizgi jų skaityt nesiruošė, tačiau pagalvojo ar nereiktų profesoriaus paprašyti, kad galėtų nusinešti vadovėlį į šiltnamį. Bet apsigalvojo.
Taigi varnanagė įžengė pro šiltnamio duris. Ji nusišypsojo, nes šiltnamyje buvo labai šilta. Mergaitei prieš akis atsivėrė begalės augalų, o Lėja tik porą jų pažino. Varnanagė priėjo prie mažyčio augalėlio ir norėjo jį paliesti, bet prisiminus, kad čia augalai nuodingi atšlijo ir išsitraukė burtų lazdelę.
-
Martin'as buvo pasimetęs, nes vėlavo į pirmąją pamoką, pramėgojo ir neatsibudo laiku. Lietus pliaupė, o švilpukas buvo sunerimęs, nes rado kur vyksta pamoka, bet nežinojo, kaip prieiti prie kitų mokinių. Ejo tyliai ir atsitojo šalia berniuko, kurio net nepažinojo. Martin'as nežinojo ką praleido, bet tikėjosi, kad nieko svarbaus. O jei praleidau pačią svarbiausią pamokos dalį. Pagalvojęs Martin'as ir apsimesdamas, kad jis čia nuo pradžių klausėsi ką dėstytojas sako. Švilpukui jis atrodė kvaikštelėjęs, nes mokiniai turėjo stovėti per lietų ir mokintis. Gerai, kad Martin'as spėjo ateiti laiku ir viską išgirsti, nes suprato, kad praleido tik vieną klausimą. Martin'ui visiškai ten nepatiko, jis praktiškai nesiklausė ką jis sako.Eiti į šiltnamį kur gali apsinuodyt, jis gi nepadės kekvienam mokiniui, gal pablūdo. O aš dar nieko nesuprantu apie tuos augalus ir neišmanau gerai burtų, o užduotis kaip trečio kurso mokinio. Susinervinęs švilpukas įėjo į šiltnamį ir surado teigiamą pusę, bent nelijo. Eidamas link galo prie augalo, kurio lapo prašė dėstytojas, kažkas jį pačiupo, jis nežinojo ką daryti, nes lazdelės napavyko pamimti. Jis bandė nuplešti augalą nuo rankos, bet nepavyko, o niekas į tai neregavo.
-Padėkit, padėkit..-sušuko Martin'as. Jam atrodė, kad niekas jam nepadės ir jis mirs. O augalas buvo pirmą syk matomas, aplink buvo dar krūva kitų, kurie buvo nuodingi ir tikriausiai mirtini.
O jai tas augalas nukas ranką, nes atrodo, kad niekas čia nepadės, aš mirsiu. Išsigandęs švilpukas tikėjosi, kad dėstytojas jam padės. Skausmas buvo neapsakomas..
-
Komentarai. Juokas. Pašiepiantis balsas mintyse. Keli keiksmažodžiai mintyse.
-Pažiūrėsim kaip juoksiesi, jei vėl nualpsi nuo mandragoros klysksmo ar vėl būsi mano aplietas nuodingojo raugmedžio skysčiu,- piktai drėbtelėjo septintakursis, sustodamas prie Alekso,- Esi tik kvailas dvylikametis, kuris net prasčiau kerėja net už profesorių Turner,- dar pridūrė ir vėl įsiklausė į kitų mokinių atsakymus. Reikštis neketino.
Lijo. Ir Kajui lietus patiko. Patiko ir herbologija. Tiesą sakant, lietaus labiau pasiilgo nei žemės. Japonijoje, Mahūtokoro mokykloje, atsitrankė į žemę tiek kartų, kiek danguje žvaigždžių - (Mahūtokoras garsėjo neprilygstama reputacija kvidiče) - tatai ir paaiškina kur dalį vasaros prabuvo.
Vis dar lijo. Mokinių atsakymai baigėsi. Prasidėjo praktika.
Juodos akys stebėjo pirmuosius žengenčius į šiltnamį. Tegul, jie įeis ir tada sužinos, kas, kur ir prie ko smigo. Kajus tyliai atsiduso, nuleido galvą. Nykčiu perbraukęs per rodomąjį pirštą ir laisvą ranką sugrūdo į kelnių kišenes. Tolėliau ruduojanti pažliugusi rudens žemė mirguliavo prieš jo akis, vos tik vanduo atmušdavo menką stipraus lietaus užgožiamą šviesą, žolės šluotelės tingiai lingavo - gal nuo silpno vėjo, o gal nuo mokinių judesių. Gal ir buvo šaltas lietus, bet to Kajus nejuto - mantija gulė ant jo septyniolikmečio pečių, kaip ir iškelta burtų lazdelė su permatomu kerų skėčiu, kaip ir nelinksmos mintys į galvą. Prieš herbologiją buvo gan gerai nusiteikęs (kiek jam buvo įmanoma), bet išvydęs trijulę (oho, Aleksas turi slėptą brolį dvynį), nuotaika subjuro kaip šis purvas po kojomis. Net Sofijos veidelis nepakėlė nuotaikos ar ir pirmakursio švilpiuko egzistencija šiandieną.
Kai kurie jau žengė šiltnamin, paskui juos ir pirmakursis bendrakoledžis. Prefektas susiraukė. Lauk. Ach, Sniege, kad tu čia būtum. Bent pasakytai, kas ką mąsto. Deja, tokios prabangos septintakursis neturėjo.
-Sofija, sėkmės!- įžengdamas į šiltnamį, palinkėjo mergaičiukei, kuri drąsos nestokojo nuo pat susitikimo prie mokytojų tribūnos, kai ši drąsiai nuginklavo jį su Dafydd. Kažin, kur jis?
Šiltnamyje buvo gan šiltoka, kvepėjo žeme ir vos juntama drėgme. Manatoniškai barbeninantis lietus į stiklą, tylūs žingsniai, prieblanda nugulusi ant Hogvartso apylinkės - nei žodžiais, nei ženklais neapsakysi to paslaptingo jausmo, kuris gniaužė Kajaus Arno pilvą ir širdį.
Kajus atsargiai žengtelėjo priekin, paruošė burtų lazdelę.
-
Kai Julian pasakė savo komentarus ir išėjo klastuolė susiraukė, bet jau greitai visas pyktis išnyko. Gal jam bloga diena pagalvojo Camilla ir gūžtelėjo pečiais. Atsisukus į Aleksą Milla tarė:
- Eime, praktika vis dėl to reikia atlikti,- ir lėtais žingsniais nuėjo toliau,- ateik kai pasiruoši.
Ir šyptelėjo. Įsikišus rankas į kelnių kišenes ramiai nešuoliavo, net nesiįjaudino kad kažkas gali užpulti ar įtraukti. Šokinėdama už visus mėlyna plaukė net nepamatė kai kitus mokinus prieš ją pradėjo įtraukinėti kažkokie augalai. Kai antrakursė pašokus pajautė kad kažkas sučiupo jos koją ir staigiai patraukė žemyn. Su dideliu garsu ji nugriuvo ant žolės ir jau supratus, kada ją traukė pradėjo kabintis už žolės ir bandyti ištrūkti. Bet susiėmus ji ištraukė lazdelę ir sušuko:
-Bombardo,- Augalas buvo tvirtas jis paleido merginos koją, bet po pauzės galėjo vėl užpulti. Pamačiusi dar du mokinius kurie negalėjo atsilaisvinti mėlyna plaukė pastebėjo viena pažįstamą veidą. Martin Camilla nesitikėjo ji čia pamatyti bet atlaisvinus prancūzė pribėgo prie žalia plaukės merginos. Jei ji atrodė kažkur matyta, bet greit ir ją atlaisvino nuo čiuptuvų,- Jeigu susižeidei tai kviesk profesorių.
Mandagiai pasakė ir jau ruošėsi eiti toliau, bet dar atsisuko ir pridūrė:
- Esu Camilla.
Ir nuėjo toliau. Milla jau žiūrinėjo kiekvieną kampelį ir nenorėjo praleisti kokio augalo kuris galį ją įtraukti, bet paėjus toliau ji pajautė kaip kažkas į ją paleido kažkokį keistą daiktą atsisukus klastuolė pamatė augalą panašų į kaktusą kuris į ją paleido didelį spyglį. Kojos susilpnėjo ir ilgaplaukė nukrito ant žemės su dideliu skausmu. Mėlynos akys išsipūtė kai pamatė, kad augalas jau tiesėsi prie jos kojos, kad įgelti dar daugiau spyglių merginos veide pasirodė ašaros. Lėtai augalas apvyniojo Cornet koją mergina jau ruošiesi iškviesti pagalbą ir į dangų palaido raudoną švieselę, bet tuo pačiu metu augalas stipriai suspaudė antrakursės koją. Visi spygliai buvo Camillos kojoje. Per mergaitės skruostus nubėgo ašarą, jeigu Milla prasižiotų jos kryksmus išgirstu visas pasaulis. Ilgaplaukė laukė kokios nors pagalbos.
-
Sofija išklausė mokytojo kalbą ir nusišypsojo. Praktika ją sujaudino. Nagi pasakykit kur kitur rastumėt profesorių kuris vestų tokią pamoką, a?
Trečiakursė pastebėjo Kajų liūdnai stoviniuojantį nuošalyje. Jai praeinant jis palinkė sėkmės.
– Tau taip pat, bet čia juk viso labo pamoka, ar ne? – ir nesulaukusi atsakymo mergaitė prasibrovė pro mokinius įėjimo link. Prieš įeidama pro šiltnamio duris ji dar žvilgtelėjo į lietaus lašus prausiančius mokyklos kiemą. Spėjo išvysti uždraustojo miško kontūrus kiek tolėliau, žinojo netoliese esant draugų namelį, nors jį ir užstojo šiltnamių eilės. Trečiakursė giliai įkvėpė ir įėjo į vidų.
Šiltnamyje ji pasijuto tartum kitame pasaulyje. Sofija tvirtai laikė lazdelę iškelta priešais save. Keista, bet ji nejautė baimės, tik nemalonų jaudulį. Augalai aplink raitėsi ir šnibždėjo. Vieni priminė Velnio Raizgus kiti buvo panašūs į mokinių nupasakotus augalus, vieni atrodė itin grėsmingai, kiti regis niekuo nesiskyrė nuo paprasčiausių sodo gėlių, bet visi jie buvo magiški. Mergaitė netikėtai prisiminė mamos žodžius – Jei tai magija, lauk bėdos. – ir pati iš jų nusijuokė.
Kažkas už nugaros panaudojo Bombardo kerus, du kartus. Mergaitė atsisuko. Nuo stipraus šio burtažodžio garso ji krūptelėjo ( taip pat du kartus ). Ne pats tinkamiausias kerų pasirinkimas... Būtų gerai, jei po pamokos nereikėtų atstatinėti šiltnamio ir rankioti žuvusiųjų kaulų... – pamanė. Pasigirdo trečias Bombardo burtažodis.
Kol kas augalai regis ją aplenkė, buvo užsiėmę kitais mokiniais. Pasigirdo pagalbos šauksmas Sofija pasisuko į tą pusę ir išvydo pirmakursį kurio ranką apsivijęs čiuptuvėlis traukė jį gilyn į augalų tankumyną. Po jo pasigirdo dar keli riktelėjimai, pagalbos prašymai. Sofija kilstelėjo lazdelę.
-
Aleksas susiraukė kai Julianas jį tiesiog atstūmė. Tai buvo gan skaudu iš brolio. Ne tik brolio, bet dar ir dvynio. Vaikino veide menką šypseną įžiebė tik Millos pasirodymas. Aleksas labiau už bet ką dabar norėjo ją pabučiuoti, tačiau suprato, kad dabar tam netinkamas laikas. Aplink juos buvo daug pavojingų augalų. Daugelis moksleivių bandė su jais tvarkytis, bet tik mažumai pavyko. Koks kvailys mokynius paleistų į tokį pavojų? Tikriausiai Turner. Iš vis, kaip jis gavo darbo vietą? Aleksas nežmoniškai pyko ant profesoriaus. Jai dabar būtų kažkas atsitikę jo broliui ar Camillai, vaikinuko ranka nebūtų sudrebėjus panaudojant Avada Kedavra kerus Matthew.
Camilla lėtais žingsnelias patraukė į priekį už nugaros palikdama Gilbert. Aišku, rudaplaukiui tai nepatiko ir jis garsiai nusikeikęs nusekė Millą. Mėlynplaukę pamatyti masei žmonių nebuvo sunku. Ji puikiai išsiskyrė iš kitų moksleivių, tačiau Aleksui nusisukus ir susprogdinus vieną augalą ji tiesiog dingo iš Gilbert akiračio. Vaikinas dar garsiau nusikeikė ir greitai stumdydamas pora mokynių šūkavo merginos vardą ir dairėsi jos mėlynų plaukų.
Staiga pasirodė raudona švieselė. Rudaplaukis slapčia tikėjosi, kad tai ne Cami, bet vis dėl to greitai nubėgo į tą vietą iš kurios buvo paleistas signalas. Alekso akys išsiputė kai čia buvo prisodinta daug pavojingų kaktusų.
-Matthew Turner?! Tu toks bukas nuo gimimo ar šiaip galvelę susitrenkei?! - garsiai sušuko vaikinas, bet buvo panašu, kad jo niekas negirdėjo. Dabar reikėjo ne tik ieškoti Camillos, bet ir saugotis šių kaktusų.
-Bombardo! - jau nežinia kelintą kartą sušuko Aleksas kai į jį ir vėl kesinosi kaktusai. Gilbert nebuvo labai geras kerėtojas, bet jo kaip antrakursio įgudžių nebuvo galima pavadinti prastais. Galiausiai Aleksas pastebėjo ir parkritusią merginą. Tai tikrai buvo Camilla. Panašu, kad mergina buvo sužeista ir į ją kesinosi dar vienas kaktusas. Ne kesinosi, o jau buvo suleidęs visus spyglius į jos koją. Aleksas net nedvėjodamas pribėgo prie mėlynplaukės ir drebančiomis rankomis nusitaikė į kaktusą:
-Bombardo maximmum! - sušuko Gilbert. Burtas buvo tikrai pavojingas. Dabar reikėjo tikėtis, kad Millos koja kartu su kaktusu nesusprogo. Po kelių akimirkų kai dulkės ar dūmai panaudojus burtą išsisklaidė Gilbert pamatė, kad patakė tiesiai į centrą. Tai buvo pagrindinis augalo stiebas, jai taip buvo galima pavadinti kaktusą. Kita dalis, kuri laikė mergaitės koją taip pat greitai atlaisvėjo ir pageltonavo. Aleksas pribėgęs pakėlė Cami nuotakos stiliumi ir kartu laikydamas ją ant rankų nubėgo tikslo link.
-Mums liko nebedaug, princese,-tarė Aleksas nusišypsodamas,-mums pavyks iš čia ištrūkti, o tada išspardysim Matthew Turner šikną.
-
Lėja iškėlusi lazdelę apsidairė. Mergaitei atrodė, kad kuris nors augalas tuoj pat ją pačiups. Visgi ji prisivertė eiti, tad žingsnis po žingsnio pradėjo stumtis pirmyn. Paėjus keletą žingsnių varnanagę skaudžiai palietė melsvas augalėlis. Lėja spyktelėjo:
- Protego! - suriko ji ir pabėgėjo pirmyn nepamačius ar burtas suveikė. Bebėgant kažkoks augalas jai į akis pripurškė skysčio. Pradėjo baisiai perštėti akis ir Lėja visomis pajėgomis bandė sugalvoti ką daryti. Dingtelėjo mintis isišaukti vandens, bet varniukė niekaip neprisimiė burtažodžio. Mintys sukosi galvoje, o akis vis labiau perštėjo. Ūmai Lėjai į galva šovė, kad ji žino šį augalą, kad nustotų perštėti reikia plačiai atmerkti akis. Antrakursė susikaupė ir atsimerkus pirštais išplėtė akis. Skausmas pakilo, bet po truputį atslūgo. Lėja paėmė lazdelę ir pasiruošė eiti tolyn.
-
Vos pabėgus nuo vijoklių dabar laukė kaktusų laukas. Luke matė kaip keli mokyniai sunkiai tvarkosi su šiuo augalu, tad sudrebėjo. Nenoriu mirti! Man tik 11! Dabar vaikis svarstė kas pavojingiau. Buvo aišku, kad uždraustasis miškas prilygsta šiam šiltnamiui, bet vis tiek nesuprato kaip suaugusiam žmogui į galvą atėjo mintis duoti tokią praktiką visiems mokiniams. Čia buvo įmanoma, kad kažkas pakratys kojas. Kai kurie mokiniai dar bandė kovoti su augalais, o kiti jau grįžinėjo atgal. Kitaip tariant - vieniems sekėsi, o kitiems ne. Lukas dabar norėjo būti tarp tų laimingų ir jau su lapu grįžti atgal prie profesoriaus. Tikriausiai vos tik grįžęs Luke būtų nutėškęs lapą Turner ir dar užgauliojęs tokį kvailą mokytoją. Šią apmąstymų minutę Duff suprato kodėl visi taip negerbia Turner.
Staiga Luke pajuto keistą skausmą savo rankoje. Aplink ją spyglius jau šiek tiek buvo įleidęs šis augalas.
-Diffindo,- suriko berniukas nukirpdamas augalą. Tai buvo vienintelis puikiai žinomas ir mokamas pirmakursio burtažodis. Vos tik augalas nukrito ant žemės Luke greitai nubėgo į priekį. Reikiamas lapas jau buvo čia pat, bet dabar kelią pastojo dar vienas augalas. Šis buvo kaip gėlė. Turėjo labai gražius rožinius žiedlapius, tačiau buvo panašu, kad čia pavojongesnė žiobariško augalo, kuris gaudo muses atitikmuo.
-
Šiltnamyje buvo visiškas chaosas. Guramis išplėstomis akimis žiūrėjo į mokinius, drąsiai kovojančius su augalais ir šaudančius burtažodžius į kairę ir dešinę. Pamatęs kelis pažįstamus veidus, kuriems reikėjo pagalbos, klastuolis iš vis pasimetė. Reikėtų kviesti profesorių...bet ar užteks tam laiko? Savo kerėjimo sugebėjimais jis dar nepasitikėjo, juk mokslai Hogvartse tik prasidėjo. Stovėjo šiltnamio centre įsitempęs su iškelta lazdele, bet tada pora drąsių mokinių atėjo kitiems į pagalbą. Guramis stipriau susisiautė į apsiaustą ir pajudėjo į priekį. Prieš akis pamatė ąžuolą. Šalia pastebėjo vyresnę merginą iš švilpynės, kuri į priekį judėjo keistai, lyg jai būtų negera. Guramis priėjo prie jos ir uždėjo ranką jai ant peties.
- Atrodai nekaip. Leisk atspėti, jautiesi irgi nekaip?
-
Julian'as žingsniavo net nebandydamas atsigręšti.
- Aš neesu silpnas ar koks bailys. Man pavykds. - Pro sukastus dantis iškošė pats sau jaunasis klastuolis. Pamatęs kaip vijoklis į kažką kesinasi berniūkştis ištiesė lazdelę į jį.
- Bombardo! - Sušuko jis ir vijoklis su pačiu vazonu krito be gyvybės ženklų. Žingsnelis po žingsnelio ir jis vis artėjo ąžuolo link. Mėlynų plaukų savininkas spėjo net apsidžiaugti, kad ateiti jam pavyko kol nepajuto bėgančio keisto skysčio, kuris degino jo ranka.
- Bombardo! - Dar kartelį sušuko Gilbertkas ir dar vienas augalas krito be gyvybės ženklų. Jo ranka vis labiau perštėjo nuo deginimo, bet į tai Julian'as perdaug neatkreipė dėmesio...
Galiausiai jaunuolis pasiekė ir ąžuolą. Pamatęs ką darė viena mergaitė šis nusprendė pasisavinti jos idėją, bet vaikinukas net prasižioti nespėjo, kai 3 lapai įkrito jam į rankas. Šis atsisuko į dvynį brolį ir tarė :
- Gana tų žaidimų. Jis rizikuoja můsų gyvybėmis. Turiu visus 3 lapus. Tu nešk Camille, o aš kaip įmanydamas stengsiuosi jus pridengti. Ir jokių ne. - Rimtu balso tonu tarė klastuolis galvos mostu paragindamas brolį judėti ir pasiruošdamas kovoti prieš augalus...
-
Viena menka ašarėlė nubėgo mergytės skruostu. Ji buvo įpančiota tarp augalo, o išsigelbėti jai niekaip nepavyktų. Malią net buvo spėjusi apimti panika, bet staiga priėjusi, kažkur matyta mergina ir išlaisvinusi ją pasirodė kažkur matyta, o jos akys ir vardas ypač. Baik, Malia. Tu pavojingoje vietoje. Betkada gali mirti. Susikaupk! Piktai perspėjo mergaitę jos vidinis balselis.
- Ačiū. Aš Malia. Malia Scoott. - Greit padėkojo ir prisistatė jaunoji klastuolė bei nieko nelaukusi pagriebė savo lazdelę nuo žemės.
- Aš galiu. Aš tai padarysiu. - Tyliu šnabždesiu padrąsino save žaliaplaukė ir apsižvalgė. Mikliu judesiu ši išsisuko nuo besikesinančio ją užpulti vijoklio bei greitu žingsniu ir viską stebėdamą akyliu žvilgsniu patraukė ąžuolo link. Žinoma. Beeinant jai dar teko įveikti kelis išbandymus ir panaudoti kelis burtažodžius, bet visdėlto Scoott gyva ir sveika pasiekė ąžuolą. Man šypsosi sėkmė. Pagalvojo mergaičiukė vos tik prie jos kojų nusileido 4 ąžuolo lapeliai. Nieko nelaukusi ji pagriebė juos visus. Lapų daug. Gi visiems užteks. Pagalvojo klastuolė ir apsisuko bei paruošė save fiziškai ir emociškai gryžimui į pavojingųjų augalų "kolidorių, labirintą".
-
Camilla negalėjo tarti nei vieno žodžio. Augalas ja paleido, bet spygliai liko. Jie spaudė antrakursės kojos. Kelis kartus antrakurse jautė didelį skausmą ir meldėsi, kad šie spygliai ne nuodingi. Staiga antrakursė pamatė kai kiti tokie patys augalai išdygo ir jau nori ją kažkur nutempti, bet mergina negalėjo ištarti nei vieno burtažodį. Pamačius Aleksą Millos akys sužibėjo ir norėjo pasakyti kažką, bet kaip ir praeitus kartus klastuolės negalėjo nieko tarti. Staiga šalia savęs ji pamatė ąžuolo lapą kurį prašė profesorius.Greit pagriebusi ji mergina pajautė kaip ją pakėlė klastuolis. Rankose buvo tas lapas. Cornet nenorėjo apie nieko galvoti, nes kiekviena jos mintis baigiasi tragedija.
Klastuolė negalėjo sufokusuoti vaizdo todėl negalėjo pamatyti nei vieno iš klastuolių veido iš pradžių Milla net nesuprato kas kuris yra. Tai kažkokie nuodai Camilla jau žinojo, kad mada pomfri jei neišvengti nors ir norėjosi, kad profesorius galės kažką padaryti. Mėlyna plaukė negirdėjo ką sako Aleksas, bet ji jau matė tą vieta iš kuriuos viskas prasidėjo.
-
Praktika prasidėjo ir Leo kiek abejodamas žengė žingsnį. Viskas jau sproginėjo ir rudaplaukiu buvo sunku susigaudyti, kažkas jau kvietė pagalbą kai pirmakursi buvo ką tik pradėjęs. Vaikinas šiek tiek išsigando, nes nežinojo, kas vyksta toliau. Augalai pradėjo pulti, bet Hall buvo pasiruošęs, bet augalai net neketindavo jo pulti. Leonardas net nuliūdo, kad net augalai į jį nekreipia dėmesio ir nuleido galvą. Dabar varnanagiui atrodė, kad visi jo nekenčia, net tie padarai kurie nuodingi ir turi užpulti. Bet staiga jis pajautė, kad kažkoks augalas palietė jo dešinę ranką. Pasižiūrėjęs pirmakursis kas tai jis pamatė mažą augalėlį jis atrodė labai mielai ir berniukas negalėjo atitraukti žvilgsnio. Bet pamatęs, kad už jo pradėjo drebėti žemė vaikinas suprato, kad tai yra šio augalo kita dalis. Tuo pačiu momentu mažas augalėlis sučiupo jo ranką, o didelis apsivyniojo aplink ir traukė pilkomis akimis vaikiną. Pasiėmęs lazdelę Leo sušuko:
- Bombardo!- augalas nesusprogo, bet nusilpo, varnanagis vėl ir vėl kartojo burtažodį, kol augalas jo nepaleido. Po kelių minučių vaikinas jau buvo atsilaisvinęs ir nuėjo toliau.
-
Dabar vėl grįžo senasis Julianas. Vaikino brolio nuotaikos užkniso Aleksą, bet šis nusprendė pabandyti į tai nekreipti dėmesio. Visiems pasitaiko tokios dienos. Gal pirma jis buvo piktas, bet šiam šltnamį suprato, kad tokias emocijas reikia patraukti į šalį? - šį kartą Gilbert mąstė protingai, tačiau net tokiems apmąstymas čia buvo pavojinga ir netinkama vieta. Per savo tokias mintis Aleksas net nepastebėjo kaip pabudo bei į sveiką (na ne visai sveiką) protą grįžo Camilla ir, kad į jį vėl kesinasi augalas. Šis buvo dar nematytas, bet tikriausiai dar pavojingesnis už prieš tai buvusius augalus. Gilbert greitai pasitraukė į šalį ir vikriai priėjo prie Juliano.
-Duok man mano lapą,-paliepė Aleksas atsistodamas veidu prie kelio atgal,-pasiimsiu lapą ir dingsiu iš čia. Būtų gerai jai saugotum mane, nes su Camilla ant rankų nėra taip paprasta burti,-lyg pasiaiškindamas Julianui tarė vyresnysis brolis,-Jai tikrai reiks apsilankyti pas Pomfri.
Aleksas daugiau nieko nebesakė. Čia nebuvo galima taip paprastai šnekėtis. Visur tykojo vis naujas ir naujas pavojus. Dabar reikėjo įjungti tik reikalingą mąstymą ir kiek galima vikriau sprukti iš šiltnamio. Gilbert taip ir padarė. Dabar vaikinas bėgte bėgo kiek galėdamas. Jau matėsi išėjimas, bet staiga kažkas pagriebė Alekso koją ir tempdamas pargriovė ant žemės. Camilla taip pat turėjo kristi su Gilbert, bet jai ji ir krito, tai tikriausiai nusileido minkštai ant Alekso.
Šio pargriovimo kaltininkas buvo ne kas kitas, o vijoklis. Augalas spauste spaudė berniuko koją, o šis vis rėkė iš skausmo. Dabar Aleksas jautėsi taip, lyg per jo koją būtų parvažiavęs sunkvežimis. Buvo galima tikėtis, kad vaikino koja sulūžo, bet pats Gilbert tikėjosi, kad taip neįvyko. Daugiau problemų nei yra dabar nebereikėjo. Vis dėl to Julianas yra tik vienas, o jie su Cami du. Brolis tikrai nebūtų panešęs dvieju žmonių tiek burtais, tiek fiziškai.
-Išlaisvink mane! - suriko Aleksas. Vaikinas apsiverkti iš skausmo tikrai nenorėjo ir save paguodė tikrai netradiciškais būdais - vilkolakio virsmas skausmingesnis, idiote. Pakentėk ir tave tuojau pat išlaisvins Julianas.
-
Julian'as tikrai buvo liūdnas ir blogos nuotaikos. Jis norėjo keisti patį save ir savo charakterį, bet suprato, kad tai galės padaryti tik po šiltnamio, nes dabar buvo rimtesnių reikalų, problemų, bėdų.
Žingsnelis po žingsnelio jis ėjo akylai stebėdamas savo brolį su ant jo rankų esančią vieno Gilbertuko geriausia drauge, o kito mergina. Jeigu norėsi keistis tai gausi nebebendrauti ir su Camille. Vėl gryžo tas pašiepiantis, tylus vidinis balselis.
- Užtilk. Tam dabar nelaikas. - Tyliai, kad tik jis girdėtų sumurmėjo Julian'as ir atrodo vidinis balselis jo paklausė. Mėlynplaukiui dabar buvo svarbiausia, kad Aleksas ir Camille nesusižeistų ar nieko blogo jiems nenutiktų.
Staiga išgirstas brolio klyksmas privertė jaunąjį klastuolį sunerimtį. Jis aiškiai buvo jo brolio.
- Bombardo maxima! - Paleido burtą berniūkštis į patī augalą su vazonu. Galiausiai jis tiesiog susprogo ir nuvyto, o Alekso koja atlaisvėjo.
- Bėk! Liko nedaug! Tu gali! - Rimtu, piktu ir gal kiek išsigandusiu balso tonu sušuko Gilbertukas, bet staiga jį užpuolęs vijoklis, kuris buvo paskutinis likęs privertė suklykti.
- Bėk! Aš išsivaduosiu! - Sušuko rimtu balsu Julian'as ir džiaugėsi savo sprendimu, kad prieštai broliui atidavė visus 3 rastus lapelius.
- Na ką. Ir tavęs laukia mirtis. - Pro sukąstus dantis iškošė berniūkštis. Negana to, kad jo vos nevisa ranka jau buvo sužalota, nudeginta, tai dar jo kitą ranką spaudė vijoklis. Ant vaikinuko veido taip pat matėsi keli, ībrėžimai iš kurių sunkėsi kraujas.
- Bombardo! - Paleido burtus berniūkśtis, bet šįkart augalas nenumirė, o tik nukrito nuo stalo bei šiek tiek nulūžo, kadangi Julian'as pataikė tik ī stiebą. Melynų plaukų savininkas net nespėjo sureaguoti kaip jį užsipuolė kitas augalas, kurio berniūkštis net nežinojo. Jis buvo panašus į gelę, bet kažkodėl ta gėlė tarsi įkando jam į koją, bet Gilbertukas nesutriko ir toliau išsilaikė stovėjęs...
-
Luke sustojo kaip įbestas. Jau su šituo pirmakursis kovoti nesiruošė. Berniukas norėjo laukti kol kažkas kitas įveiks tą gėlę arba pakratys kojas. Pats Duff mirti per praktiką nesiruošė.
-Ne jau tu rimtai?! - gan piktokai kreipėsi į augalą vaikis, - tėtis man žadėjo nupirkti naujausią šluotą ir televizorių! Negaliu susižeisti ar tuo labiau mirti!
Tai skambėjo kaip išlepinto vaikio sapalionės, bet kitą vertus Lukas toks ir buvo. Jau nuo vaikystės tėtis pildydavo jo kiekvieną norą, o jai pasakydavo ne, mama priversdavo jį vis tiek elgtis priešingai. Berniukas nebuvo matęs pavojų. Visada visus sunkumus išspresdavo jo tėvas arba mama. Išlepintas pirmakursis netgi nenorėjo važiuoti į Hogvartsą, bet tokiam jo norui tėvai nenusileido. Tada tėvas pirmą kartą rėkė ant Luke, bet galiausiai po kiek laiko atsiprašė ir pažadėjo nupirkti jau minėtus pirkinius. Tai berniuką ir paskatino atsidurti šioje mokykloje, tačiau visi tikėjosi, kad Lu bus švilpis kaip ir jo tėvai. Deja paskirstimo kepurė davė jam kitą koledžą. Šį kartą ji neklydo. Duff charakteris tikrai buvo klastuoliškas. Vaikis dabar būtų paaukojęs, bet kokį kitą mokynį, kad tik išsineždintų sveikas.
Joks kitas mokynis pro gėlę praėjus 10 minučių neprabėgo. Lukas sunkiai atsiduso ir išsitraukė savo burtų lazdelę. Vaikis vis dar stovėjo atokiau nuo augalo ir nežinojo kaip pro jį praeiti. Ačiū aukščiausiesiems, kiti vaikai buvo išsprogdinę pavojingus augalus aplink Luke, tad šis čia galėjo ramiai prastovėti dešimt minučių belaukiant savo herojaus.
-Bombardo! - suriko vaikis, bet nieko neįvyko. Ir vėl?! Kodėl man neįšeina kerėti!
Lukas jau buvo pasiekęs nervų viršūnę, tad garsiai nusikeikė ir dar kartą pakartojo burtą. Vėl nieko neįvyko. Susinervavęs rudaplaukis šokinėjo ratais, kvadratais ir rėkavo kažką po visą šiltnamį.
-Tėti! Aš noriu namo! - Luke giliai širdyje žinojo, kad jo tėtis neišgirdo, bet vis tiek tikėjosi stebuklo.
Luke lėtai ir giliai kvepavo. Tai padėjo pirmakursiui nurimti ir atgauti šaltą protą. Tai buvo dar vienas senelio duotas patarimas prieš daug metų. Berniukas tvirtai įsispyrė į žemę ir nukreipė lazdelę į gėlę. Šį kart man pavyks. Turi pavykti
-Bombardo! - dar kartą suriko Luke, tačiau šį kartą augalas sprogo paleisdamas savo šlykščią sunką į orą,-fuu, bjauru,-tarė Lukas žiūrėdamas tokį reginį. Galiausiai teko atitraukti akis. Duff žinojo, kad turi paimti ąžuolo lapą, o nebedelsti laiko. Berniūkštis žiobarišku būdu greitai priartėjęs pagriebė lapą ir greitai, greičiau nei bet kada prabėgo per visą šiltnamį.
-Man pavyko! Aš turiu lapą! Aš gyvas! Aš sveikas! - vos įšėjęs į lauką šaukė klastuolis. Tiesą pasakius, vaikis buvo laimės kūdikis, nes grįžtant atgal beveik visi augalai jau buvo įveikti, o ne su įveiktais tvarkėsi kiti moksleiviai.
-Štai jūsų lapas,-išdidžiai iškėlė lapą Lukas prieš mokytoją ir apsigrežęs bei nieko nebesakęs mokytojui nuėjo į pilį.
-
Eidama per šiltnamį Emma girdėjo šūkaujant įvairius burtažodžius ir pagalbos šūksnius. Tačiau jie buvo kažkaip nutolę, o ir judesiai sulėtėję. Vis dėlto mintys skriejo tuo pačiu greičiu, tad varnanagė akimirksniu suprato, kad koks nors augalas jau bus suleidęs savo nuodus. Nuodus. Tikėkimės, ne mirtinus. Iš lėto apsižiūrėjusi antrakursė ant rankos pamatė kažką panašaus į varnalėšos ,,kibuką". Jos kūnui akinamai greitai, o jos mintims kankinamai lėtai nusiplėšus trukdį viskas pradėjo tekėti sava vaga. Rudaplaukei palengvėjo, ji nusprendė rankas susikišti į kišenes, bet tuo pačiu metu pastebėjo profesoriaus minėtąjį ąžuolą.
Nieko nelaukdama škotė pribėgo ir nusiskynė vieną lapą, augantį ant žemiausios šakos. Laikas grįžti.
Emma apsisuko ir norėjo žingsniuoti, bet negalėjo pajudinti savo kojos. Sutrikusi mergaitė pažvelgė žemyn- dešiniąją koją buvo apsivyniojęs nepalyginamai stambesnis ūglys, negu buvo prieš tai. Staiga varnanagė vėl pajuto, kad garsai nutolo, judesiai sulėtėjo. O ne... Po akimirkos ūglys netikėtai pakėlė antrakursę žemyn galva ir pakabino virš nemažo gilų dubenį primenančio gėlės žiedo. Keliant rudaplaukę jai iš rankos iškrito ąžuolo lapas, bet lazdelė-ne, tad mergaitė galėjo gintis. Vis dėlto mąstyti ekstremalioje situacijoje ir aukštyn kojomis nėra labai gerai. Laimei, nors dabar vėl galėjo krutėti ir girdėti normaliai. O kas toliau?
-
Išgirdusi pagalbos pasiūlymą Sofija labai impulsyviai uždengė žaizdą, bet kartu lengviau atsikvėpė ir linktelėjo. Pastebėjo, kad mokinys daug jaunesnis, tikriausiai pirmakursis, todėl sutvardžiusi paprašė:
– Gal gali mane nukreipti tinkama linkme, nes šiek tiek svaigsta galva... – ji stabtelėjo, atgavo pusiausvyrą ir sušnibždėjo, – Protego.
Priešais atsirado blankios mėlynos spalvos skydas. Sofija nejučia pasidžiaugė savo magijos sugebėjimais, kad ir kokie riboti jie buvo, ir mintyse padėkojo Džeimsui Greywindui už nelepinančias praeitų metų transfigūracijos pamokas, kurios labai neblogai padeda suprasti, kad aplinkybės neprivalo tavęs lepinti. Tiesiog darai ką reikia ir tiek.
Sofija atsargiai ėmė dėlioti žingsnius skydu pridengdama tiek save, tiek Klastunyno auklėtinį.
Vėl suskambo Bombardo kerai. Ką jūs ,žmonės, darot! – rėkė ji mintyse, – Kitų kerų nebėra?! Jos galvoje viskas skambėjo tikriausiai trigubai garsiau. Sofija atsisuko ir pastebėjo Emmą Shade pakabintą žemyn galva. Pilve subruzdo baimė, ankščiau tokia baimė ją apimdavo tik matant depresijos apimtą motiną, bet tuomet ji buvo tartum lėtinė liga tyliai rusenanti ir besiplečianti viduje, o dabar užgriuvo tartum staigi potvynio banga. Ji atsiprašomai pažiūrėjo į klastuolį.
– Atleisk, ten mano draugė, – ji parodė į Emmą. Per daug negalvojusi pribėgo prie varnės, staiga suklupo ir vėl atsikėlusi ištiesė į viršų lazdelę. Bet koks burtažodis? Ką naudoti tokiomis situacijomis? Mergaitė pažvelgė į augalą. Galva tiesiog sproginėjo iš skausmo, bet ji pamėgino susitvardyti, neišprotėti ir šaltai prisiminė visus tris metus Herbologijos pamokų. Taip kažką apie tokias gėles skaitė, bet nieko naudingo tai nedavė.
– Stupefy. – iš nevilties riktelėjo žiedui ir augalas liovėsi raitytis. Sofija sunkiai pajudėjo pamėgino nurėplioti iki Emmos ir ją atrišti. Gėlė sustingdyta regis tapo nepavojinga, nors kritimas žinoma nebus malonus.
– Nupjaunu vijoklį, gerai? – paklausė Sofija, bet atsakymą suprasti buvo nebepajėgi, todėl tik brūkštelėjo kerais per stiebą. Varnė nukrito žemyn ir trečiakursė susverdėjusi taip pat išgriuvo. Tuojau pat atsistojo, nes kiekviena papildoma sekundė šiltnamyje darėsi vis nepakenčiamesnė, ji trokšte troško gaivaus oro, net, jei lauke lyja. Sofija jau nieko nebežiūrėdama kažkaip, pati nesuprato kaip, nusigavo link išėjimo. Neprisiminė ar jai kas padėjo, ar ji pati įveikė paskutinius metrus, bet tai tuo met švilpei menkai terūpėjo. Ji godžiai įkvėpė šalto, gaivaus ir drėgno rudens oro, ištiesė ąžuolo lapą profesoriui ir nieko nesakiusi atsisėdo ant šlapios žolės atsiremdama į šiltnamio kampą, nepaisydama to, jog lija. Taip, viso labo pamoka, – prisiminė savo pačios žodžius ir šyptelėjo.
-
Pakabinta žemyn galva Emma girdėjo, kaip atbėgo Sofija ir sustingdė augalą. Varnanagė išgirdusi švilpės klausimą puolė rėkti:
-Ne, nereikia, pati susitvarkysiu!-antrakursė jau traukė lazdelę.
Bet, regis, mergaitė to negirdėjo ir nupjovė ūglį. Krisdama rudaplaukė stengėsi kiek sušvelninti smūgį, todėl atsitrenkusi į žemę dar pasirideno. Sustojusi ji iš lėto atsikėlė ir atsimerkė. Sofija jau buvo prie išėjimo, o škotė jautėsi truputį apdaužyta. Sunkiais žingsniais ji nušliupino prie nukritusio ąžuolo lapo ir jį pakėlė. Per didelė kaina. Vien dėl šio daikto rizikuoti gyvybe...Ir ne tik...
Sunkiai atsidususi Emma lėtai nužingsniavo link šiltnamio pradžios. Keistojo ,,kibuko" poveikis kelioms sekundėms kartais išnykdavo, kartais vėl grįždavo.
Pravėrus duris į varnanagę plūstelėjo gaivus lietingas oras. Pačiu laiku. Dar kiek, ir mane būtų sutraiškęs tas troškus oras.. Išėjusi iš šiltnamio antrakursė netarusi nė žodžio atidavė lapą profesoriui ir nuėjo iki Sofijos.
-Ačiū...eee...kad išlaisvinai mane.
Nelaukdama švilpės atsakymo rudaplaukė paėjo kiek toliau, bet kad matytų iš šiltnamio išeinančius mokinius.
Emma suprato, kad jei šios praktikos nebūtų buvę, tai ji visą dieną būtų vaikščiojusi surūgusi. O dabar ta nuotaika buvo jau senių seniausiai išgaravusi.
-
Guramis padėjo švilpynės mokinei nusigauti arčiau šiltnamio išėjo, nors iš tiesų džiaugėsi, kad jos išburtas skydas dengė ir jį. Jam labai nesinorėjo atsidurti situacijoje, kur turėtų išbandyti savo kerėjimo sugebėjimus. Jeigu kartais tokių nebūtų. Bejudant į priekį, šalia jo svyravusi mergina pastebėjo bėdos ištiktą draugę ir puolė jos gelbėti. Buvo panašu, kad ji atsigavo, ir Guramis nusprendė pats nerti iš šiltnamio. Nors augalų puolimo jis kol kas išvengė, troškus oras ir karštis jam buvo ne prie širdies. Jis jautė nemalonų sunkumą krūtinėje, buvo sunku kvėpuoti. Staiga jam prieš veidą atsirado gleivėtas vijoklis, kuris taikėsi apsivyti jam aplink kaklą. Net negalvodamas, Guramis susikišo burtų lazdelę į kišenę ir trenkė vijokliui kumščiu. Šis šiek tiek atšlijo, ant grindų varvindamas melsvas sultis, bet ir vėl nusitaikė į Guramį. Guramis beviltiškai pažvelgė į klastingą augalą.
- Ką aš tau padariau?
-
Camilla jau jautė kai visas skausmas praeidinėjo. Pamačius išėjimą mergina jau norėjo sakyti, kad pati galės nueiti, bet supratus, kad antrakursiai krenta klastuolė vėl pajuto skausmą. Po to sėdėdama ant žemės mėlyna plaukė suprato, kad ankščiau įsmigusius spyglius galima buvo lengvai išimti. Patraukius vieną antrakursė pajautė maža skausmą, bet ištraukus ji suprato, kad spygliuose buvo nuodai. Nejaugi tiek daug nuodu yra mano kojoje? pasibaisėjo klastuolė. Bet labiau apžiūrėjus jį pastebėjo, kad nuodų dar liko ir nieko negalvojus paleido į augalą užpuolusį Aleksą ir sušuko:
- Bombardo,- augalo nebeliko.
Ten dar yra nuodų ir jie nusilpnina augalą suprato Milla ir ištraukė kelis. Tai buvo nepaprastas skausmas lyg kažkas ištrauktu sielos dalį. Spygliai buvo su krauju, bet tai merginai netrukdė tarti:
- Imk jei užpuls koks augalas galėsi ji nusilpninti.
Po to ji ištraukė visus likusius spyglius ir nubėgo prie Julian. Klastuolė net nejautė didelio skausmo. Pribėgusi ir numetusi visus spyglius mėlynakė tarė:
- Čia nuo augalų silpnesni tampa,- ir gyliai atsidususi nubėgo prie išėjimo.
Po keliu minučių mergina jau buvo prie profesoriaus ir nužvelgė koją. Visa kraujavus ir matėsi, kad kažkoks augalas buvo įleidęs nuodus. Parodžius spyglį antrakursė gyliai atsiduso.
-
Visi jau baiginėjo, o Leo buvo vienas ir dar negalėjo rasti ąžuolo lapą. Bet staiga vaikina pamatė medį. Varnanagis šokinėjo iš džiaugsmo ir kad čia nereikės užsilikti labai ilgai, bet priėjęs arčiau pirmakursis suprato, kad tai yra stebuklingas medis kursi jau lenkėsi prie berniuko. Medis su savo šakomis pasilenkė prie vaikino ir jau norėjo paimti už rankos, bet rudaplaukis greit sureagavo:
- Bombardo,- burtas pataikė į medžio viršūne ir kelios šakos sulūžo tuo pačiu kuri buvo pagriebusi Leonardą.
Bet medis dar labiau supyko ir jau norėjo pakelti berniuką, bet Hall laiku nusisuko ir pradėjo bėgti nuo medžio, bet užburtas ąžuolas su savo ilgomis šakomis pasiekė pilkomis akimis berniuką ir ji pargriovė ant žemės. Leo bandė iš visų jėgų nepaleisti lazdelės. Medis pakelė varnanagį. Vaikinas buvo pasimetę, nes nenorėjo medžiui padaryti daug žalos, bet supratęs Hall, kad kitaip jam teks kviesti profesorių arba jau ji ras negyva todėl aukštyn kojom pirmakursis tarė burtažodį:
- Bombardo maximmum- medis net išdavė keista garsą, o Leo trenkėsi galva. Sula tekėjo. Vaikui tapo gėda, bet nusiminęs ir nuleidęs galvą mokinys nuėjo toliau. Staiga šiaurinės Anglijos gyventojas pamatė lapo kuriuo ieškojo.
-
Aleksas sunkiai atsiduso. Vaikinas pasiruošė mirti, bet kur būta, kur nebūta į pagalbą atskubėjo jo mergina su Julianu. Gilbert buvo išlaisvintas, tačiau vis dar negalėjo vikriai atsistoti nuo žemės. Dabar atrodė, kad berniuko koja būtų buvusi sutraiškyta, bet pats Gilbert suprato, kad tokiu atvėju jis rėktų iš skausmo. Vaikinas sunkiai vis pasiramščiuodamas rankomis pakilo nuo žemės ir šlubčiodamas pasitraukė nuo vijoklio. Kiekvienas žingsnis klastuoliui kainavo vis susiraukiančius antakius ir vos girdimas skausmo dėjones. Tu ištversi. Juk kenti stipresnius skausmus - save pabandė padrąsinti ir motyvuoti Aleksas, tačiau tai buvo tik nevykęs bandymas.
-Juk matai, kad vos paeinu! Kur man bėgt!? - su silpnu pykčiu suriko Aleksas Julianui. Staiga brolį sugavo dar vienas vijoklis. Vyresnėlis jau norėjo išsitraukti savo burtų lazdelę, bet Milla buvo greitesnė. Turiu šaunią merginą. Alekso mintys ir vėl nuklydo ne ten. Klastuolis žinojo, kad tam dabar ne laikas, tačiau vis tiek mąstė apie Cornet.
-Susiimk! - tyliai tarė rudaplaukis, bei trinktelėjo sau per veidą. Tai šiek tiek padėjo atšaldyti protą ir galvoti blaiviai.
Rudaplaukis žinojo, kad dabar po lapą jie turėjo turėti visi. Reikėjo greitai dingti iš šiltnamio kol jų vėl neužpuolė koks nors augalas. Pastebėjęs, kad Camilla eina iš čia pirma Aleksas linktelėjo sau ir atsisuko į brolį:
-Paskubėkim ir mes. Paskui vėl ištiks kažkokie pavojai,-Gilbert bėgom ir per skausmus išbėgo iš šiltnamio paskui Millą, bei sustojo šalia jos ir aišku Turner,-lapą turiu. Dabar jai leisit eisiu persitengti ir nusiprausti,-tai pasakęs vyresnysis Gilbert greitai nužingsniavo į pilį. Broliuk, atleisk, kad nepalaukiau. - dar mintyse spėjo ištarti šis.
-
Vos Lėja pradėjo eiti pamatė keistą žalsvai raudoną augalą ilgais čiuptuvais. Augalas lėtai tiesė čiuptuvus į mergaitę. Varnanagė išsigandusi pradėjo bėgti, bet ilgi čiuptuvai neatsiliko. Jie greitai pačiupo Lėją, pritraukė prie savo stiebo ir pradėjo vyniotis aplink kojas ir liemenį. Varniukės mintys paniškai skraidė nežinia kur. Susikaupk, nes gali mirti. Kartojo ji sau. Ūmai antrakursei blykstelėjo mintis, kad augalas panašus į dykumų, tad gal bijo vandens. Dabar Lėjai buvo gyvybiškai svarbu jo gauti. Nieko geresnio nesugalvojus Lėja iškėlė lazdelę ir sušuko:
- Accio vandenį. - Nieko neyvyko. Tad mergaitė pamėgino kitaip:
- Accio laistytuvą! - suriko. Šį kartą prieš ją nusileido laistytuvas pilnas vandens. Lėja viltingai čiupo jį ir išpylė vandenį ant augalo stiebo. Nieko neatsitiko ir varnanagė apimta panikos pamėgino:
- Accio peilį! - į jos ištiestą ranką nusileido blizgus įrankis. Augalas jau vyniojosi Lėjai aplink rankas. Mergaitė staigiu judesiu nurėžė augalą ir su palengvėjimu pajuto, kaip čiuptuvai atsileidžia. Atsistojus ir padėjus peilį Lėja paėjo kelis žinksnius ir atsidūrė tarp juodų augalų. Jie skleidė smarvę ir kuždėjo ,, Lėja, Lėja..." Mergaitė pirštais užspaudė nosį ir pasileido bėgti. Jau manė, kad uždus. Geriau būčiau gimus žiobare. Pagalvojo, bet išniro į šviesą ir pamatė ąžuolą. Ji priėjo priejo ir ištiesė ranką, bet į ją pradėjo skrieti du dideli augalai.
- Sustink! Sustink! - šūktelėjo mergaitė ir abu augalai nukrito. Lėja nuskynus lapą ir gryžo iš šiltnamio. Nors ten lijo, bent nebuvo pavojinga. Varnanagė šypsodamasi atidavė profesoriui lapą ir nužingsniavo link pilies.
-
Vos berniūkštis išsilaisvino, o tiksliau, vos jı išlaisvino Camille ir išėjo iš šiltnamio, Julian'ą sugebėjo pačiupti dar vienas augalas.
- Na man ir sekasi. Bet šį kartą išsigelbėsiu pats ir tikrai nepasiduosiu. - Nepatenkintas po nosimi sumurmėjo klastuolis ir be jokių burtų pagalbos, su laisva ranka tiesiog greit paėmė vazonėlį bei tėškė jį į sieną. Ćaižus garsas bei molio dūžimas pasigirdo po šiltnamį. Vazonėlis suskilo į daug mažų dalelių ir krito ant žemės su pačiu augalu. Augalas tuoj pat nuvyto ir atlaisvino mėlynaplaukio ranką. Gilbertukas tik papurtė galvą ir tvirčiau suspaudė kumštyje laikomus 2 ąžuolo lapus bei daugiau be jokių kliūčių išėjo iš šiltnamio. Jo veide švietė žaizdelės, pyktis ir pasibaisėjimas mokytoju. Julian'as niekaip nesuprato kaip suaugęs žmogus galėjo skirti tokią pavokingą užduotį, per kurį betkas galėjo užsimušti. Tvirtais ir greitais žingsniais berniůkštis priėjo prie profesoriaus ir į jo delną įdėjo 2 lapus bei liko stovėti prieš jį, akis į akį. Mėluný plaukų savininko akys su nepykanta žvelgė tiesiai į profesoriaus akis...
-
Lietaus lašai ritmingai barbeno į šiltnamio stiklą, o gamtos stichijos sukurta prieblanda gulė visur, kur galėjo.
Melsvas šviesos kamuoliukas atsargiai praplaukė tarp tamsiai žalių eile susodintų augalų. Vieni augalai sušnypštė vos šviesa prisiartino prie jų, kiti tyliai sujudėjo sušnarėdami ir atsitraukė.
Atsargūs žingsniai priminė apie būtybės egzistavimą. Ruda/raudonplaukis apsidairydamas slinko šiltnamyje. Jaudulys it šliuzas slankiojo per pilvą, širdis pernelyg garsiai kataliojosi, rodės, jog jis nė nekvėpuoja.
Atsargiai, ramiai, Kajus nepakreipdamas galvos žvilgtelėjo dešinėn. Vienas magiškas augalas, pajutęs jo žvilgsnį, bjauriai sukriokė ir pavirto dulkėmis.
Kajus sustingo.
Kas per velnias?
Staiga spygliuota gija žaibiškai apsivijo aplink jo kojas ir Kajui nespėjus sureaguoti, drėbėsi ant nugaros. Smūgis išmušė iš visų plaučių orą ir septyniolikmetis vos ne mažne paspringo iš išgąsčio. Stiprios augalo šaknys šviesos greičiu raizgėsi aplink vaikiną, vijosi aplink jį, pančiojo ir smaugė - Kajus nė negalėjo pajudėti. Išgąstis trenkė dar labiau, kai suvokė, jog dešinėje rankoje nelaiko savo burtų lazdelės. Wintersas garsiai nusikeikė, tačiau šaknys apsivijusios aplink jį neleido nei vienam garsui išsprūsti iš jo gerklės. Kajus duso.
Tai vyko taip greitai: vieną akimirką gulėjo supančiotas, kitą - duso. Oro! ORO! Po velnių! Oro!
Su silpstančiu kūnu Kajus juto, kaip mintys iriasi iš tamsos, stengiasi atgaivinti išgyvenimo instinktus, tačiau, veltui.
Tamsa apgaubė jį.
Kažkas praplėšė jo akis.
-Ei? Reaguok, vaike.
Kajus norėjo užmerkti akis. Norėjo, nes tamsa buvo tokia patogi, jauki ir šilta. Kaip jo akių rainelės. Norėjo, tačiau, kažkas neleido.
Šilta, kiek didesnė už švilpio veidą letena palietė jo skruostą. Virpulys perbėgo per kūną.
-Kajau, reaguok.
Profesorius? Ne. Adelė? Ne. Wrena? Ne. Juk...niekas...neturi letenų.
Geltonos akys dėbsojo į jį.
-DĖL MERLINO MEILĖS, SNIEGE!- Kajus sukriokė, pašoko iš išgąsčio ir nuostabos, bet staiga, sudrebėjo ir vos ne susmuko.
Kojos nelaikė.
Wampus katinas sulaikė bekrentantį Wintersą su savo priekinėmis kojomis ir švilpis prisiglaudė į baltą, minkštą savo augintinio- draugo legilimanto krūtinę.
Silpnos rankos apsivijo aplink galingą kaklą.
-Ačiū,- balsas suvirpėjo, sudrebėjo, pasigirdo it kaip švitrinis popierius prisiglaudžia prie medienos.
Jis žinojo, jog Sniegas dabar "neatsakys" - jie nepalaikė akių kontakto ir magiškas draugas negalės sukurti iliuzijos jo galvoje.
Klausimų buvo daug, tačiau Kajus žinojo atsakymus į kelis. Sniegas visados kažkur šalia trynėsi prie jo, o wampus katino greitis visados leisdavo kaip mat prisistatyti prie jo, vos sukirbėdavo baimė dėl savo šeimininko. Kajus įtardavo, jog Sniegas kažkaip kaskart narstosi jo mintyse, pasitikrindamas ar jis yra saugus.
Bet kaip jis atsliūkino čia niekeno nepastebėtas? Turbūt vėl legilimantija.
Šiltnamis nebuvo per daug mažas Sniegui, kuris spėjo per vasarą dar paūgtelti ir pastambėti, tačiau jau buvo galima skambinti įspėjamaisiais varpais.
Kažkur letena jam padavė burtų lazdelę su fenikso plunksna. Kajus tyliai padėkojo ir tyliai sumurmėjo vieną iš hilerių kerų. Bežodžių kerų mokslas jam labiau ir labiau sekėsi, tačiau tai užiimdavo daug daugiau laiko iškerėti nei garsiai ištarti.
Kajus lengviau atsiduso iš patenkinimo, jog jau vėl gali normaliai vaikščioti ir kalbėti. Atsitraukęs, žvilgtelėjo į Sniegą.
-Turi eiti. Susitvarkysiu pats. Profesorius gali būti piktas, jei sužinos, jog man kažkas padeda iš pašalies...bet...dar kartą ačiū...
Turbūt ten buvo Venomous Tentacula arba velnio raizgai...eh, mano herbologijos žinios yra tikrai skurdžios.
Sniegas nenuleido žvilgsnio nuo Kajaus.
-Kajau...
-Sniege, prašau.
Didelis katinas lyg atsiduso ir linktelėjo. Prasidėjo dar viena iliuzija ir vietoj beveik nenužudomo magiško gyvūno tupėjo baltas šiek tiek perraugęs katinėlis su mėlynų orchidėjų spalvos akimis.
Sniegas greitai pradingo iš šiltnamio ir dar kartą pasigirdo lumos burtažodžis.
-
Ką gi, jeigu Matthew tikėjosi, kad tokia pamoka praeis ramiai, jis buvo ne tik visiškai nevykęs burtininkas, tačiau dar ir naivuolis. Laimei, bent kurį laiką viskas vyko pakankamai ramiai. Ar bent jau ramiau negu būtų galima tokiu atveju tikėtis. Savaime aišku, kas nors būtinai turėjo atsitikti. Turner iš eilės nužvelgė visus mokinius, esančius šiltnamyje. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Tai buvo visiškai normalu. Kol kas, atrodo, tokių, kuriuos reikėtų skubiai gelbėti, nebuvo. Grifų Gūžtos vadovas lengviau atsiduso. Jis labai nenorėjo kažkuo užsiimti. Ypač kažkuo tokiu, kas reikalavo magijos gebėjimų. O tokioje pamokoje be magijos gebėjimų kažin ar įmanoma. Paprašyti kolegos, kad suorganizuotų tokį šiltnamį, buvo paprasčiau negu paprasta. Tačiau... Ko gero, reikėjo to paties kolegos paprašyti, kad pabūtų kartu ir per pamoką. Žinoma, Matthew mintyse girdėjo mokinių reakcijas. Vis dėlto ką jam reikės daryti, jei (kai?) kas nors paprašys pagalbos? Ir, žinoma, anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti. Tai buvo lyg ir matyta mergaitė iš Klastūnyno. Turner spėjo pagalvoti, kad ji, ko gero, neseniai nusidažė plaukus. Bet dabar buvo daug svarbesnių reikalų: šiai mokinei reikėjo pagalbos.
Mergaitė atrodė kraupiai. Tačiau kai ji parodė spyglį, Matthew beveik apsidžiaugė: visų pirma, jis žinojo, kas atsitiko. Be to, šio augalo nuodai nėra mirtini. Vienintelis pavojus būtų nukraujuoti, tačiau Turner skubiai uždėjo tvarstį klastuolei ant kojos, kad kraujavimas bent kiek susilpnėtų.
- Žinau, kad skauda taip, tarsi tuoj mirtum. Tačiau taip tikrai nėra. Aš tave nugabensiu į mokyklą, kur tinkamai sustabdysime kraujavimą. Po poros valandų būsi pamiršusi, kad kažkas atsitiko, - negarsiai pasakė Turner. Tikėjosi, kad mergaitė jį išgirdo. Profesorius paėmė ją ant rankų ir jau norėjo nešti į pilį, kai staiga susimąstė: negi jam visus kitus dabar palikti? Tai be galo pavojinga! Vis dėlto teks rizikuoti: skubiai nuneš į ligoninę ir po penkių minučių vėl bus čia.
Turner atidarė šiltnamio duris. Lauke pylė dar stipriau. Nieko nepadarysi. Teks skuosti.
-
Ąžuolas buvo prieš jo akis. Europos medžių karalius augo prieš jo akis, skėtė savo galingas šakas į šalis, o žalsvi lapai juodavo šiltnamio prietemoje, tačiau, vis tiek buvo matomi kaip juodi, pailgi mažo vaiko delnai.
Kajus pasiėmė vieną medžioblapą ir nužingsniavo atgal.
Po išsikyrimo su Sniegu - kelias nebuvo pats lengviausias, tačiau, jo laimei, nepamiršęs ir spėjęs pritaikyti tuziną kerų ir burtažodžių, jam pavyko prisikasti prie pamokos tikslo. Išmoko pačią svarbiausią pamoką: neik ten, kur nepažįsti augalų, o ypač, jei jie yra magiški. Žiobaras, manau, yra daug paprasčiau gyventi su augalais. Ai, tiesa, juk jie iš savo godumo naikina miškus ir augalus, tai jiems daug daugiau paprasčiau reikia elgtis su augalais,- su pikta sarkazmo ir ironijos gaida pagalvojo ir nulenkė šiltnamio rankeną. Lietaus lašai iš karto užterorizavo Kajaus galvą ir septyniolikmetis švilpis susiraukė.
Tiesa, juk dar lyja. Kajus apie tai buvo visiškai užmiršęs - vaduotis ir galinėti iš/su magiškais augalais buvo nejuokai ir tai reikalo visiškos dėmsio koncentracijos.
Šiek tiek suglamžytas ąžuolo lapas delne netikėtai atsirado kelnių kišenėje. Kerų skėtis atsirado viršum dvivardžio vaikino galvos.
Profesoriaus šalia nebuvo - turbūt kažkuriam mokiniui prireikė pagalbos (apie kitas pašalinimo priežastis net nenorėjo pagalvoti - būtų per žiauru), todėl Kajus tyliai atsiduso ir pasiruošė laukti.
O tuo tarpu atmintyje iškildavo susirėmimai su pavojingais augalais, kurių pavadinimų net nežinojo - tai ženklino suglamžyti ir apdraskyti drabužiai - jei nežinai pavadinimo, tuo labiau nežinai su kuo susidūrei. Čia - Kajaus filosofija ir kol kas iš to nepasimokė.
-
Laimei, nieko labai blogo daugiau nenutiko. Na, lyg ir. Bent jau niekas neatbėgo pas Matthew prašydamas pagalbos. O profesorius nepastebėjo nė vieno gulinčio kūno. Augalai nebuvo tokie pavojingi, kad suėstų mokinį per tokį trumpą laiką, tad buvo galima tikėtis, kad viskas baigėsi gerai. Viena nukentėjusi mokinė - ko gero, geriau negu kas nors būtų tikėjęsis. Tiesą sakant, daug geriau negu pats Matthew tikėjosi prieš šią pamoką. Ne be reikalo savęs gal penkiolika kartų paklausė, kodėl jis sugalvojo tokią pavojingą užduotį. Kita vertus, šituos dalykus žinoti reikėjo. Ir geriau su jais susidurti tada, kai esi stebimas mokytojo, kuris yra pasiruošęs tau padėti. Žinoma, Matthew vadinti "pasiruošusiu padėti" gal ir nereikėtų, tačiau jis vis tik buvo pajėgus bent jau nunešti Camillę Cornet į ligoninės sparną. Ko gero, kitiems mokiniams tai buvo kiek juokinga, deja, Turner vis dar nebuvo pajėgus naudoti kerų. Vis dar? Ko gero, niekada ir nebus pajėgus.
Ne pačių šviesiausių minčių kupina galva Grifų Gūžtos vadovas pažvelgė į laikrodį. Pamokos laikas baigėsi. Pagaliau.
- Ką gi, pamoka baigta. Šauniai padirbėjote. Jeigu kas nors jaučiate kokias nors pasekmes, prieikite prie manęs, pažiūrėsime. Jeigu ką, gali tekti nueiti ir iki ligoninės. Atsiprašau už tokią pamoką, tačiau tai yra dalykai, kuriuos žinoti būtina.
Matthew, supratęs, kad teisinasi prieš mokinius, jautėsi kiek apgailėtinai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Ko gero, apgailėtinas ir buvo.