Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Švento Skutelio ligoninė => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Spalio 01, 2016, 08:23:08 pm

Antraštė: Priimamasis
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 01, 2016, 08:23:08 pm

Priėjęs didžiulę raudonų plytų universalinę parduotuvę, pavadintą „Purge & Dowse Ltd.“, galėjai patekti į Šv. Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninę. Tiesa, tasai pastatas buvo apleistas, o vitrinose stirksojo tik keletas apdaužytų manekenų, aprengtų senamadiškais drabužiais ir kreivai užmaukšlintais perukais. Ant apdulkėjusių durų kabėjo lentelė: „Uždaryta dėl rekonstrukcijos“. Galbūt paprastus žiobarus tai ir sulaikė nuo bandymo patekti vidun, tačiau kiekvienas burtininkas žinojo, kad tai tik priedanga.
Šiaip ar taip, praėjus pro „budėtoją“ (taip, taip, vieną iš tų bjaurių manekenų), vitrina ir už jos esanti gatvė pranykdavo. Vietoj jų atsirasdavo judrus koridorius, kurio pasieniais buvo pridėliotą daugybė kėdžių pacientams atsisėsti. Dauguma jų dažniausiai būdavo užimtos keisčiausius sužalojimus turinčių burtininkų arba tiesiog paprasčiausių raganų, atėjusių aplankyti artimųjų. Ryškiai žaliais chalatais vilkintys hileriai vaikštinėdavo tai nuo vieno, tai prie kito, vis ką nors skrebendami į rankose laikomus bloknotus.
Kiek tolėliau nuo viso to rikiavosi netrumpa eilė prie putlios šviesiaplaukės raganos, sėdinčios už stalo su lentele „Informacija“. Siena už jos nugaros buvo nukabinėta įvairaus plauko reklaminiais plakatais, kurie, iš vienos pusės, buvo labai panašus į tuos, randamus normaliose žiobarų ligoninėse. Tik tiek, kad skelbė gerokai keistesnius ir labiau bauginančius dalykus dalykus, nei: „5 patikimiausi būdai, kaip išnaikinti nagų grybelį“.
Dar ant tos pačios sienos galėjai rasti ir informacinę lentelę:

Citata

Pirmas aukštas TECHNINIŲ TRAUMŲ SKYRIUS
Sprogęs katilas, burtų lazdelės atatranka, šluotų avarijos ir t.t.

Antras aukštas CHIRURGINIS SKYRIUS
Gyvūnų įkandimai, įgėlimai, nudegimai, lūžiai ir t.t.

Trečias aukštas UŽKREČIAMŲ LIGŲ SKYRIUS
Slibinraupiai, pradanginamoji liga, kiaulytė ir t.t.

Ketvirtas aukštas APSINUODIJIMŲ SKYRIUS
Bėrimas, atrijimas, nevaldomas juokas ir t.t.

Penktas aukštas KERŲ TRAUMŲ SKYRIUS
Neatkeikiami kerai, užkeikimai, burtų klaidos ir t.t.

Šeštas aukštas LANKYTOJŲ ARBATINĖ / LIGONINĖS PARDUOTUVĖ

JEI ABEJOJATE, KUR KREIPTIS, NEGALITE NORMALIAI KALBĖTI AR NEPRISIMENATE, KO ČIA ATĖJOTE, BUDINČIOJI RAGANA JUMS MIELAI PADĖS.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Arija Ravens Lapkričio 21, 2016, 12:39:23 pm

                                                                                                                                               
Arija Ravens ilgai suko ratus aplink Šv. Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninę taip ir nedrįsdama kelti kojos į vidų.  Šioje ligoninėje gulėjo po stiprių supainiojimo kerų patekusi Arijos močiutė, kurios jau daugybę metų Arijos šeima (mama, tėtis, vyresnysis brolis ir dvi jaunėlės seserys) nebuvo aplankiusios.  Apie šį įvykį šeimoje ir prieš visus pažįstamus kalbėti buvo tabu.  Arijos mama, grynakraujė burtininkė, išvis melavo kitiems, jog Matilda Olivija Ravens yra mirusi, vien tam, kad būtų išvengta nereikalingų klausimų apie seniai nutikusį įvykį...                                                     
Tačiau Arija manė kitaip. Ji brangino močiutę ir slapta vis ateidavo bent kartą per metus aplankyti jos, meluodama, kad eina pasivaikščioti po Londoną, apsimetus normaliu žiobarų vaiku ar tiesiog vaikštinėdama po parką, netoli namų.
Juk tuoj vos už kelių savaičių Arija pradės lankyti Hogvatsą, apie kurį jau ištisus metus svajodavo! Norėjo, apie tai papasakoti ir močiutei - ir visai nesvarbu, kad Matilda Olivija Ravens jos net neatpažįsta, kad ji jos anūkė.                                                                                                   
Taigi, Arija sukaupusi visą drąsą pagaliau žengė prie manekeno ir pateko į ligoninę. Iškėlusi galvą greitai nužygiavo prie pirmojo praeinančio hilerio ir pasiteiravo, kurioje palatoje guli jos močiutė. Hileriui paminėjus penktą aukštą 514 palatą, Arija pasuko laiptų link. Liftu kilti nenorėjo, kadangi reikejo suvaldyti užplūdusias emocijas ir uždelsti susitikimo laiką bent dar keliomis minutėmis.       
Paskendusi savose mintyse mergaitė net nepastebėjo kaip atsidūre prie 514 palatos. Tyliai pravėrusi duris pamatė tolimiausiame kampe gulinčią Matildą Oliviją Ravens. Užsimerkusi. Matyt miega. Nesidairydama į kitus toje pačioje palatoje gulinčius ligonius Arija greit nuskubėjo prie kampe pastatytos lovos ir pažvelgė močiutei į veidą. Mergaitei patiko vaizdas kurį ji pamatė - Matilda Olivija buvo lyg suaugusi ir pasenusi jos kopija, tik plaukai jau nebe raudonai rudi, o seniai pražilę, veidą vagojo gilios raukšlės, tačiau vaizdas vis tiek buvo malonus akiai ir šiltas. Arija prisėdo ant kedės, pastatytos šalia lovos ir ilgai žiūrėjo į močiutės veido linijas ir mąstė ka pasakyti. Nepajuto, kaip ėmė bertis žodžiai - mergaitė papasakojo apie gautą iš pelėdos laišką, kad ji tuoj bus mokinė, išsakė savo baimes ir lūkesčius apie laukiantį naująjį gyvenimo etapą, papasakojo kaip su mama jau lankėsi Skersiniame skersgatvyje... Staiga Matildos Olivijos akys prasimerkė ir ji išvydo savo anūkę, kurios deja vėl neatpažino.                                                                           
- Hilere, gal galėčiau gauti stiklinę vandens?                                                                             
Arijos akyse eilinį kartą sužimo ašaros, tačiau mergaitė pasistengė sutramdyti vėl staiga užplūdusias neigiamas emocijas.                                                                                             
- Tuojau atnešiu, - tarė Arija ir greitu žingsniu išskubėjo iš palatos.                                             
Tačiau išbėgo atnešti ne vandens, o greitu žingsniu pasileido per visus ligoninės aukštus, kol pasiekė išėjimą.                                                                                                                     
Praeis vėl daugybė mėnesių, kol Arija išdrįs vėl čia grįžti.                                                               
                                                                                                                                             
                                                                                                                                                   
               

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Nicole Fields Sausio 29, 2017, 08:56:32 pm

Buvo niūri žiemos atostogų diena, nuolat pliaupė bjaurus lietus, kartais pereinantis į šlapdribą, o Nicolė stovėjo sustirusi priešais Šv. Skutelio ligoninės pagrindines duris. Kadangi yra kilusi iš burtininkų šeimos, ji jau yra čia buvusi, todėl ligoninės išvaizda nebestebino. Nicolė suskleidė seną skėtį ir užlipo aptrupėjusiais laiptais.
Mergaitė atsidūrė priimamajame. Į veidą tvokstelėjo šiluma ir vaistų kvapas. Čia buvo pilna burtininkų su įvairiausiomis traumomis bei negalavimais. Sena moteriškė vaitojo atsisėdusi ant kėdės ir ištiesusi savo koją lyg ožio kanopa kol jaunas gydytojas kažką murmėjo mojuodamas burtų lazdele. Janunuolis, vos baigęs mokyklą, sėdėjo apsirišęs kruviną akį. Nemalonios išvaizdos vyriškis stebeilijo į aplinkinius kažką maigydamas pūslėtose rankose. 5 gydytojai niekaip nesutramdė mažos mergaitės, spjaudančios iš savo burnos ugnies liepsneles ir padeginėjančios pacientų ir personalo plaukus. Aplink zujo gydytojai ir slaugytojai. Nicolė priėjo prie didelio marmurinio registratūros stalo. Pagyvenusi ragana pažvelgė į ją pro savo akinių viršų.
–Sveiki, kaip galėčiau patekti į nudegimų skyrių?
Moteris papūtė lūpas.
– Pas ką jūs?
– Pas Jasminą Fields...
– Kas jūs jai?
– Naa, aš jos pusseserė.
Ragana pavartė kelis popierius ir tarė:
– Na gerai, į dešinę, laiptais aukštyn į 4 aukštą, tada vėl į dešinę ir pro duris kairėje į 5063 palatą.
–Ačiū labai!
Nicolė kuo greičiau išdūmė iš milžiniško priimamojo. Jasmina buvo artima Nicolės pusseserė iš tėčio giminės – turbūt vienintelis žmogus, su kuriuo ji palaikė ryšį iš tos giminės. Jasmina pora metų vyresnė ir mokosi Durmštrange, bet per šias atostogas grįžo namo į Angliją – ir gerokai prisižaidė su visokiais tamsiais burtais, kurių slapčiomis išmoko toje mokykloje. Dabar Nicolė specialiai sukorė tokį kelią, kad ją aplankytų šioje ne itin malonioje vietoje.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Amika Bela Lordess Vasario 03, 2018, 03:11:37 pm

Dabar jie stovėjo čia: didelioje, spiritu atsiduodančioje ir aplinkui zujančių baltachalačių hilerių pilnoje aplinkoje.
Purpurinių plaukų savininkė, vis kamuojama stiprėjančių skausmų, buvo įsikniaubusi į, rodos, nieko nenutuokiantį, anglies juodumo plaukais besipuikuojantį vaikinuką.
Nežymiai susirietusi Amika tvardėsi nesurėkus, o lakstantys gydytojai nė neatkreipė į naujuosius svečius dėmesio. Dėkinga dėl saugios teleportacijos, trumpaplaukė nepastebimai šyptelėjo kompanionui ir vėl užplūdus sąrėmiams, stumtelėjo bernioką link registratūros, kur sedėjo itin nemaloni, apvalaino veido, išpampusi senutė.
- Jis viską jums pasakys, - kreipėsi į akiniuotąją Bela ir linktelėjo į aštuoniolikmečio pusę.
- Paprašyk gydytojo, hilerio, chirurgo, akušerio ar ko nors, - šį kartą pakėlusi pilkšvas akis į aukštaūgį, aiškino nėščioji, - ir greičiau! - dar pridūrė šūktelėdama. Viena ranka susigriebusi už maudančio pilvo, kita - stipriai spausdama Fasiro dilbį, vela ėmė nepaliaujamai tankiai dūsauti, o kelioms banguotoms sruogoms užkritus ant veido ir prilipus prie kaulėtų skruostų, Lordess aiktelėjo.
Jos ryškiai purpuriniai plaukai buvo bepradėję pilkėti ir įgauti perdėm saldų jazminų žiedų kvapą. Tatuiruotoji kažkada girdėjo senolių pasakojimus kaip velų rasės atstovės keičia savo išvaizdą vos naujai gyvybei atsiradus šios įsčiose, tačiau nė nemanė, jog tokie bobučių išmįslai gali būti gryniausia teisybė.
Vis dar susiraukusi dėl kūną sukausčiusių siaubingų spazmų, veltui tikėdamasi, kad aplinkiniai nepastebės išvaizdos pokyčių ir atlėks į pagalbą, trumpakasė nekantriai stypsojo vietoje, kol staiga balsvos patalpos gale kažkas garsiai šūktelėjo ir gimdyvė buvo įsodinta į neįgaliųjų vėžimėly.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Fasiras von Sjuardas Vasario 03, 2018, 03:41:08 pm

    Fasiras iš netikėtumo susvyravo, kai teleportacija pasibaigė taip netikėtai, kaip ir prasidėjusi - ir jis stovėjo žaliaapsiausčių apsuptyje. Tą momentą netikėtai toptelėjo, kad jis, grifas ir grifo sūnus, pateko į didelę klastuolišką bėdą, o tada staiga susivokė jau seniai seniai baigęs Hogvartsą, o kad ir tenykščiai žali apsiaustai atrodo visai kitaip. Kas gi dar Anglijoje galėjo nešioti žalius apsiaustus? Hileriai, kas gi daugiau. Galvai tebesvaigstant nuo skrydžio, vanpyras ėmė pamažu suvokti, ir kokio velnio ponia šeštojo lygio departamento jį čionai atitempė. Kažin, ar daug žmonių žino, kad šioji jau visai greit sulauks mažo kūtvelos, o juolab, kad ir jis pats pačiu laiku pasimaišė po ranka. Protingas, įtakingas, laiku ir vietoje... Kurgi dar geriau matysi? Su Ministru į ligoninę patekus juk dar netgi geresnes sąlygas galėtai gauti, ką, kaip jau von Sjuardui buvo žinoma, Amika mėgo.
   ,,Paprašysi čia tau daktaro, kai laikai, suspaudus ranką..." - sukando dantis von Sjuardas.
   - Atsiprašau, - Fasiras sutrikęs žengtelėjo artyn vieno pro šalį beeinančio hilerio. Šis piktokai nužvelgė jį, tada susigaudė į ką žiūrįs, o tada jo žvilgsnis nukrypo į žmogų, na, tiksliau, būtybę, įsikibusią ministrui į ranką. Kame kūtvela pakastas, žaliajam ligoninės marsiečiui į galvą atėjo neišsyk - na, o to įkandin sekė išsipūtusios akys, sutrikimas ir greitas vypsnys - lyg tai sveikinant, lyg tai ką. Aišku, šitas ponas turbūt nebuvo labai patyręs šv. Skutelio ligoninės darbuotojas. Fasiras susiraukė, Amikai turbūt iki mėsos suvarant pirštus į vargšę jo ranką, bet, ačiū šventiesiems Vanaheimo (čia jau Asgardas tikrai netiks) dievams, užkalbintasis daktaras skubiai kažkur išlėkė ir grįžo su būriu seselių ir hilerių. Šie vargais negalais atplėšė velos ranką nuo vampyro dilbio, pasodino ją į vežimėlį ir išsivežė. Fasiras sutrikęs pastoviniavo registracijoje, žvilgsniu susidūrė su kelių nustebusių moterų akimis - kaži, ką jos dabar manė? Šalis turėjo žinoti, kad ministras neturi šeimos ir turėjo suprasti, kad jis neketino jos kurti. Per jaunas juk. Ministras mintyse keiktelėjo ir žengė kažkur iš paskos tolyn nuriedėjusiai velai su daktarų grupe. Nuleido galvą, vos atsispyrė pagundai užsidėti gobtuvą. Iš visų palatų jį siekė kraujo kvapai - šventas Odinai, už ką?

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 27, 2019, 01:08:59 pm

Krintant už lango sniegui, tylūs žingsniai pasigirdo pustuščiame koridoriuje. Igoris rankoje laikydmas skelbimą prižingsniavo prie priimamojo skelbimų lentos. Pastarasis buvo apystuštis, tad hileriui neteko sukti galvos kaip prikabinti skelbimą prie lentos. Skelbimas skelbė tai:

Citata

Pirmas aukštas TECHNINIŲ TRAUMŲ SKYRIUS
(Sprogęs katilas, burtų lazdelės atatranka, šluotų avarijos ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai: Eric Nocturn
Hileriai:
Seselės:

Antras aukštas CHIRURGINIS SKYRIUS
(Gyvūnų įkandimai, įgėlimai, nudegimai, lūžiai ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas: Davianas Miltonas ((NPC))
Hileriai praktikantai: Vasaris Laventis, Emilianne McWelle
Hileriai: Igoris Lorijanas Greywindas
Seselės:
Savanoriai: Stevie Green

Trečias aukštas UŽKREČIAMŲ LIGŲ SKYRIUS
(Slibinraupiai, pradanginamoji liga, kiaulytė ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai:
Hileriai:Gabriella Eier
Seselės:

Ketvirtas aukštas APSINUODIJIMŲ SKYRIUS
(Bėrimas, atrijimas, nevaldomas juokas ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai:
Hileriai:
Seselės:

Penktas aukštas KERŲ TRAUMŲ SKYRIUS
(Neatkeikiami kerai, užkeikimai, burtų klaidos ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas: Ariana Milson ((NPC))
Hileriai praktikantai: Roana Amneta
Hileriai:
Seselės:


Šeštas aukštas LANKYTOJŲ ARBATINĖ / LIGONINĖS PARDUOTUVĖ
Darbuotojai:

Rangai:

• Pilnavertis hileris (dirba savarankiškai arba kuriame nors skyriuje)
  
• Pilnavertis hileris-vedėjas (dirba ir vadovauja kokiam nors skyriui, prižiūri savo skyriaus praktikantus)
  
  • Hileris praktikantas (mokosi ir dirba kuriame nors skyriuje, prižiūriami to skyrius vedėjo)
    
  • Seselė (rūpinasi ligoniais)
    
  • Savanoriai (asmenys, nebaigę mokslų burtininkų mokyklose, bet padeda ligoninės darbuotojams)
    

IEŠKOMI DARBUOTOJAI!

Nejučiomis pilkai mėlynų akių žvilgsnis užkliuvo už kito skelbimo, turbūt jau seniau kažkieno kito pakabinto:

Citata

PERTVARKYMAS IŠ VADOVYBĖS

Hilerių ir skyriaus vedėjo aprangos nesikeičia, jas perrima hileriai praktikantai ir savanoriai: ryškiai žali  chalatai.

Seselės rengsis taip kaip ir Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos ligoninės sparno medicinos seserys.

Skyriaus vedėjai, hileriai, hileriai praktikantai ir savanoriai ant savo chalatų ties krūtine ir ant pečių turi nešioti ir prisisiųti skiriamuosius ženklus, kuriuose turi būti įrašytas skyrius, rangas ir pavardė.

Igoris nusuko žvilgsnį nuo skelbimo ir atsitraukė nuo stendo. Po kelių akimirkų, paniręs savo mintyje, jis nužingsniavo link savo darbo vietos antrajame aukšte.



[Tai čia yra Skutelio ligoninės komandos sąrašas. Bet kokią rolę gali užiimti bet kuris norintis ir be atsiklausimo.
Egzistuoja Šv. Skutelio ligoninės Messenger pokalbių grupė – visi norintieji prisijungti kviečiami rašyti  Igoriui Lorijanui Greywindui (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?action=profile;u=13505) dėl pridėjimo.]

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Balandžio 14, 2020, 07:38:27 pm

Įžingsniavęs pro duris su beveik glebia Melisa ant rankų, Elijas storžieviškai prasiskynė kelią pro laukiančius ir įvairiai negaluojančius burtininkus iki pat registratūros stalo, valdingu ir šaltu balsu išdėstė, kad ne, moteris ant jo rankų nemiršta, kad ji laukiasi, kad jai skauda ir dar pridūrė baisiais kerais užkerėsiąs visu aplinkui, jeigu jai tuoj pat nebus suteikta visa reikalinga pagalba. Nežinia, ar tai jo balsas, ar akys, ar dar kas, tačiau Melisa tuojau pat buvo išgabenta velniai žino kur, o jis pats paliko tam pačiam priimamajame ir sudribo ant kėdės laukti.
Kurį laiką sėdėjo užsimerkęs atlošęs galvą ir giliai kvėpavo. Visokios nepageidaujamos mintys ėmė reikšti pretenzijas jo smegenyse, tad poilsio akimirką greitai nutraukė ir ėmė dairytis aplinkui. Kairiosios rankos pirštai nerimastingai šoko kažkokį pasiutusį šokį ant šlaunies, o akys lakstė į visas puses. Nerimas, dar taip neseniai neileidęs jam mėgautis sapnų karalystės patogumais, sugrįžo, ir jis beveik neabejojo nebegalėsiąs užmigti ir šiąnakt, kad ir kas čia nutiktų. Kartą prie jo priėjo žaliai apsirėdęs hileris, tačiau Elijas šį nuvijo vieninteliu piktu paaiškinimu, kad jam nieko nėra, jis tik laukia, velniai rautų. Dar po kelių minučių, kurios rodėsi neįmanomai ištęstos, jis susirado besimėtantį Raganų Savaitraščio numerį ir ėmė be galo susidomėjęs skaityti naujausias paskalas, mėgindamas pertekline, nereikalinga informacija užkišti nerimstančias smegenis.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 14, 2020, 08:08:50 pm

  Tada Melisa vargiai gebėjo pramerkti akis, šios ausis pasiekus Elijo reikliam balsui, jautė perduodama kažkam kitam, paguldoma ir pradingstanti iš priimamojo. Po nosimi inkšdama murmėjo kvailai pozityvius dalykus, taip save ramindama, deja, nelabai padėjo. Girdėjo moters balsą, kuriame buvo susimaišiusi nuostaba su nepasitenkinimu ir kuris burbtelėjo dėl garbanės būsenos ir išvaizdos. Šiltos moters rankos perbraukė strazdanei per šlapią kaktą, kažką sukomandavo apie nuprausimą ir paruošimą apžiūrai. Smaragdo akys tik bukai spoksojo į šviesias lubas, vokai vis užkrisdavo ant jų, prie jos ausies vėl pasigirdo balsas, tos pačios moters, šįkart raminantis. Žemaūgė jau nebesuvokė, kaip turėtų reaguot, ar jai reikia dar kartą klykti, ar išverkti savo visus vandenis, o gal isteriškai juoktis.
  Netrukus nuo jos buvo nuimtas paltas, likusieji drabužiai, ji buvo nuprausta, įvyniota į rankšluosčius, o vėliau į neaiškius apdarus. Jai hilerė liepė vėl atsigulti, ko, deja, pati negalėjo padaryt, tik leidosi tampoma visų pagalbininkių ir paguldoma. Krūtinėje užstrigo emocinio skausmo kamuolys, Melisa jį tvardė iš paskutiniųjų, delnai automatiškai prigludo ties krūtine ir pilvu, tačiau nuo pastarojo buvo greit patraukti. Jos klausinėjo daug dalykų, visaip maigė įvairias kūno dalis, tačiau dvidešimt penkerių metų moteris neturėjo atsakymo į nei vieną iš klausimų, tik laukė, kada viskas baigsis. Galiausiai pajautė svetimą ranką priglundant prie šiosios vaisiaus zonos, girdėjo tuo metu neaiškia kalba varančią žodžius, skausmas pamažu atlėgo, sukilo noras ištuštinti skrandžio turinį, tačiau tik kostelėjo, niekas neišėjo. Akimis žiūrėjo į ją prižiūrinčią moterį, kuri mosikuodama rankomis liepė kažką pakviesti. Nugirdo tik nuotrupas, bet esmę pagavo: pakvieskit jos vyrą. O tuomet sausu balsu pagaliau ir pati prabilo:
- Neturiu vyro.
  Tačiau tai buvo nuleista negirdomis.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Balandžio 14, 2020, 09:01:27 pm

Prie jo, nepaprastai įsitraukusio į raganų pletkus, artinosi dar vienas žaliai apsirėdęs žmogus, ir Elijas jau ruošėsi pamojuoti jį šalin, kai ausis pagavo jam sakomi žodžiai, o vienas taip įsirėžė į smegenų sienas, kad, regis paliko mėlynę, kuri turbūt niekad gyvenime neužgis.
- Aš neturiu žmonos, - lediniu balsu ištarė, akyse sublyksėjo kažin kokie tai žaibukai. Hileris žengė žingsnelį atgal ir paklausė, kas, tuo atveju, yra ta nėščia moteris, kurią jis čia atnešė. Elijas staiga nesugalvojo, ką atsakyti į tokį klausimą, tad tik susierzinęs burbtelėjo, kad nesvarbu, tai ne jų reikalas. O vis dėl to klausimas apie judviejų santykių pobūdį, lygiai kaip ir žodis žmona, įsirėžė į kaukolės sieną ir tarsi sakėsi kankinsiąs dar daugybę bemiegių naktų. Hileris nusileido. Tarė, kad kadangi Elijas Melisą čia atnešęs ir jos palaukęs, tai, matyt, turi šiokią tokią teisę ją pamatyti, ir pamojo sekti paskui.
Elijas it guminėmis kojomis nuslinko paskui Hilerį, atsidūrė nemaloniai baltoje patalpoje, o ten išvydo ir Melisą. Nežinojo, kaip elgtis, ką daryti, ką sakyti, ar išviso turėtų kažkaip specifiškai elgtis, tad tik kvailai sustojo ties slenksčiu ir nesijudino iš vietos. Patalpoj buvusi hilerė pranešė jam, kad Melisai viskas gerai, kol kas viskas gerai, ir jo nerimas truputį nuslūgo tai išgirdus. Jeigu Melisai viskas gerai, tai ir padarėliui, kurį ji nešioja savyje, turėtų būti viskas gerai.
Jis akimirką nuleido akis į savo purvinus batus ir juose baltai švytinčias kojines, o tada pakėlė galvą ir kažkokiu smalsiu žvilgsniu pažvelgęs į merginą, tyliai paklausė:
- Kokio velnio jie mano, kad tu mano žmona?

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 14, 2020, 09:30:51 pm

  Mergina nužvelgė hilerę, kuri vis dar buvo įsitikinusi, jog šią atnešęs vyras yra jos sutuoktinis. Ant liežuvio galo kabėjo nelabai malonūs žodžiai, skirti tai moteriai, tačiau vien faktas, kad ji pasirūpino Melisa, tuos žodžius privertė nuryti. Neilgai trukus, ties slenksčiu pasirodė ir pats Elijas. Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Pft, mano vyras. Sugebėjo net tyliai prunkštelėti.
- Tai gal tu man pasakyk, kodėl jie įsitikinę, jog tu mano vyras, a?- kilstelėjo antakį.
  Visi tie stereotipai ir nurašymai, jeigu nesi susituokęs, o jau laukiesi, o dar siaubingiau, kai esi pašiepiamas dėl kitų teorijų - tai įvyko netyčia, kas šiuo atveju buvo tiesa, tačiau nenorėjo būti vertinama ir teisiama aplinkinių, ypač nepažįstamųjų. Sunkokai atsisėdo, prasilaužė kaulus, kaip mažas vaikas nusižiovavo ir pažvelgė į tą velnio neštą ir pamestą Elijo egzistenciją. Hilerė paliko juos vienus. Garbanė norėjo žiotis ir bent padėkoti, kad šis ja pasirūpino, tačiau jos akys apniuko, kuomet galvon parskrido vaizdai iš jų eilinio kivirčo. Nuširdžiai, kažkur giliai viduje baiminosi, kad šis vėl be reikalo (beveik) pratrūks, juk jo net suknista Trafalgaro aikštė nesulaikė, nesulaikė ir paryčiai jo bute, strazdanė buvo jau beveik įsitikinusi, jog šio vyro paleisto žvėries niekas nebegali sulaikyti. Tačiau, jeigu kas, buvo pusiau pasiruošusi atremti jo smūgį.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Balandžio 14, 2020, 09:44:15 pm

Jis vos vos šyptelėjo, tokia mažulyte šypsena, kad net nebūtum pastebėjęs, nebent stovėtum labai arti, pavojingai prisikišęs prie Elijo veido. Vadinasi, santuokinius bajeriukus išgalvojo hileriai. Galbūt negalima jų kaltinti, visos aplinkybės buvo tam palankios. Elijas tyliai atsiduso. Melisai viskas gerai, vaikui viskas gerai, jis pats pavargęs, sudaužytas ir vis dar smarkiai atsiduodantis nešvarios upės vandeniu. Viskas taip ir turi būti, įprasta londoniečio diena, nieko naujo, nieko ypatingo. Vyras pajuto didį norą eiti namo, ir, kad ir kaip bebūtų keista, nepajuto jokio noro apšaukti Melisą, kodėl ši nieko anksčiau nesakė ir savo siaubingu riaumojimu jai priminti, kad jei nebūtų atsekusi jo, nebūtų jie abu dabar beveik įkalinti baltoj palatoj, kuri kėlė šiokį tokį vimdulį ir visa savo aura ir virbalu stūmė lauk. Galbūt šiandien jis tiesiog jau iššūkavo savo atsargas, ten prie skersgatvio brutaliai gydomas, ir aikštėje baisulingai rėkaudamas.
Elijas žingtelėjo nedidelį žingsnį link merginos, tačiau apsigalvojo, kažkodėl jam atrodė, kad negera mintis būtų kaip nors čia glaustis ir liestis ir panašiai. Pažvelgė į ją ir, nusibraukęs plaukus nuo kaktos, tarė:
- Einam. Grįžtam.. namo, - dar akimirką pažiūrėjęs nusisuko ir peržengė slenkstį. Atsidūręs koridoriuje prisiminė, kaip kartą, prieš, rodosi, šimtą metų, šito pastato šeštame aukšte prasidėjo visą jų kalnų griūti primenanti pažintis. Nelabai gražiai ir, jeigu labai mėgsti interpretuoti, šiek tiek skaudžiai nusiviepė pats sau.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 14, 2020, 10:07:21 pm

  Mergina atsistojo, niekur nerado savo apdarų, tad pasinaudojusi lazdele, kurią pati hilerė labai elegantiškai buvo padėjusi ant savoj stalo, išsibūrė naujas kelnes ir sportbačius, tą keistą viršų paliko kaip buvo, dar pasirūpino ir nauju paltu. Viskas komplektas, ček. Apsižiūrėjo, ar viską susirinko, bet tik iš įpročio, juk net ir neturėjo, ką palikti, neskaitant tų suvoliotų drabužių. Pažvelgė į vyrą, prireikė tik vieno žodžio, kad šlapias skuduras jos skrandyje apsiverstų tūkstančius kartų, pati sau nusišypsojo. Namai. Gal ir kvailai nuskambėtų, tačiau Melisa jau jautėsi kaip namuose, ne dėl pastato, o dėl kitų priežasčių. Vien gyvybė jos įsčiose  sukėlė namų jausmą.
- Eime, tu smirdi,- kvailokai vyptelėjo.- Reiktų nusiprausti, žinai,- apleido patalpą.
  Žingsniuodama pro priimamąjį, užmatė laiptus, kuriais dar prieš du mėnesius aktyviai bėgiojo aukštyn žemyn, kuriais Elijas ją nešė žemyn, skubėdamas į bet kokią vietą patenkinti savo fizinius poreikius. Menkai šyptelėjo ir paliko ligoninės pastatą už savęs, palaimingai atsidūsdama, kad viskas gerai. Kol kas.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Elride Endlercat Gegužės 05, 2021, 10:34:17 pm

Turbūt tai buvo vienas iš keistesnių įvykių per visą Elridės nugyventą gyvenimą, o jos gyvenime įvykiai buvo įvairiai spalvoti, įdomūs ir tuo pačiu keisti. Bet taigi, kas galėjo pagalvoti, kad pirmasis apsilankymas magiškoje ligoninėje bus su kraujuojančia ranka ir bandymu tramdytis nuo keiksmų? O ką jau kalbėti apie tai, kad ji nevisiškai nutuokė, kur turėtų eiti, juolab, kad iš išorės pastatas atrodė apleistas ir neaiškus.
Mergina buvo pasimetusi, nesuvokė kur bėga, bet naudojosi intuicija, kadangi tik ši ir teveikė iš visų su orientavimusi susijusių organų ar dalykų.
-Velniai raguoti...-žvelgdama į savo ranką Elridė sekundei pasvarstė ar ji mato savo kaulą, ar kažkokį neaiškų skystį rankoje, kuris ją privertė pasijusti dar blogiau nei prieš tai. Ir jei kažkuris burtininkas pasišaipytų, kaip buvusi Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorė, puiki burtininkė, nesugebėjo pagydyti savo žaizdos, o juolab, kad ji ją ir pasidarė burdama, labai greit prarastų visą savo galimybę į dešinės rankos funkcionavimą. Elridė jautė per didelį skausmą, kad suvoktų, kad su kaire ranka ji lygiai taip pat gali bandyti naudoti burtų lazdelę, o apie burtažodžius minčių išvis nebuvo.
Truputėlį keista. Ne, iš tikrųjų, labai keista, kad toks dalykas ją taip išgąsdino, bet geriau pasvarsčius - mergina jau ilgą laiką neturėjo traumuojančių įvykių, per kuriuos tektų mąstyti apie daugybę dalykų nekreipiant dėmesio į sužeidimus ar galbūt dar baisesnius dalykus.
Bet vis dėl to, panelytės sėkmė nusprendė ją aplankyti ir mergina pasiekė pakankamai ramų koridorių. Na, ramų iki tol, kol ji neatsidūrė jame.
-MANO RANKOS GABALAS NUSPROGO, KUR PROTINGI ŽMONĖS?-garsus klyksmas nuskambėjo per koridorių lyg tuos pačius žodžius žmogus būtų rėkęs per garsiakalbį su užkeltu galingumu, bet deja, tai buvo tik smulkios mergaitės klyksmas paveiktas skausmo. Ji skubiu žingsniu ėjo koridoriumi tikėdamasi pamatyti kažką daugiau nei leisgyviai burtininkai ant kėdžių, nors, tiesą sakant, net nenutuokė, kokios tų hilerių aprangos ir buvo. Kažkada mokėjo, kažkada atsiminė, bet dabar juk to nebereikėjo jai.
-BEJE, AR LAIKAS SAKYTI, KAD TUOJ ALPSIU?-dar garsiau surėkusi mergina pasistengė išlaikyti pusiausvyrą, nors tai reikalavo daug energijos ir darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Akyse temo, o skausmas vis tiek jautėsi. Sakytum, visai geras rytas ligoninės darbuotojams, kai juos taip greit gali prabudinti šūkaujanti moteriškė su nusprogdinta rankos dalimi.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Davina von Sjuard Gegužės 10, 2021, 07:57:34 pm

   Pirštai sugniaužė storą šūsnį aplankalų su daugybe pacientų ligų istorijų. Turėjo šiuos nunešti praėjusią dieną, tačiau radusi užrakintą kabinetą su atodūsiu lūpose apsisuko ant kulno ir visas bylas tuo pat keliu parsinešė į savo kabinetą. Šios paliko per visą naktį gulėti ant hilerės stalo. Laimei, dar vakar sutvarkiusi ligų istorijas galėjo dabar atiduoti ramiausia širdimi ir grįžti prie pacientų.
   Neskubiais, paprastais žingsniais žingsniuodama koridoriumi, apdovanodama kiekvieną sutiktą kolegą šypsena bei nulydėdama draugišku žvilgsniu pasuko už kampo ketindama paspartinti žingsnį ir greičiau atsikratyti našta, tačiau vilkiška klausa sugavo visą ligoninę sudrebinusį balsą. Nejučia krūptelėjo kiek stipriau prispausdama ligų istorijas prie krūtinės. Kryptelėjusi galvą pastebėjo, kaip viena hilerė pasipiktinusi žvilgteli į priimamojo duris, vėliau papurčiusi galvą, nusprendusi, kad kas nors kitas pasirūpins šūkaujančia paciente, patraukė savo keliais. Žinoma, tam buvo paskirti specialistai, bet negalėdama likti abejinga Davina nėrė prie durų.
   Antras šūktelėjęs privertė sustoti, ranką sustingti pusiaukelėje ties durų rankena. Nežymiai rauktelėjo antakius. Galėjo prisiekti, kad tą balsą buvo girdėjusi, tik kitokį... Žemesnį, ramesnį ir...
   Elride...
   Nulenkusi rankeną išsiveržė į priimamąjį. Akimirksniu žvilgsnis užkliuvo už... Kiek pasikeitusios pažįstamos merginos ir jos kruvinos, baisiai atrodančios rankos. Dabar buvo aišku, kodėl ši taip šūkavo.
   - Ar galėtum nunešti jas Džozefinai? Ačiū, - nė nešyptelėjo, nors malonų toną ir išlaikė. Atsakymo taip pat nelaukė. Dabar visas dėmesys buvo skirtas Endlercat.
   Puolusi prie šios Davina švelniai sugriebė šiai už sveikusios rankos ir liemens, kad prarandant sąmonę ši krisdama nesusižalotų, tuomet trumpam žvilgtelėjusi į žaizdą, pabandžiusi įvertinti šios rimtumą, kilstelėjo galvą į merginą
   - Žinau, kad sunku, bet pabandyk neprarasti sąmonės, - šalimais išdygo kita hilerė skubiai kišdama naujajai pacientei po nosimi dvokiantį vatos gabalėlį.
   Nuo šio smarvės ir seniausias lavonas būtų prisikėlęs iš numirusiųjų. Su tuo kvapu ispanei teko sunkiai ir nuobodžiai kovoti, kiek žinojo, ilga kova vyko tarp visų hilerių ir dvokiančio, sąmonę žadinančio kvapo, tačiau vilkolakės uoslė kovos paspartinti nepadėjo. Teko ilgai kankintis. Net ir dabar von Sjuard rauktelėjo nosį, tačiau tuoj pat susitvardė. Reikėjo nuvesti Elridę į palatą, o tada sutvarkyti žaizdą.
   Atskubėjusi trečioji hilerė įdavė Davinai buteliuką su eliksyru ir ši nė nemirktelėdama sugirdė jį merginai. Kraujavimas turėjo aprimti.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Elride Endlercat Gegužės 12, 2021, 05:17:18 pm

Pagalba buvo šalia, o Elridė kažkur toli toli. Smegenys veikė labai keistai, na, tiksliau, ėmė neveikti ir dėl to kilo toks keistas jausmas. Regis, mergina matė kažką - žmones, artėjančius, pagaliau kažką darančius, bet tuo pačiu, ji buvo tokia pasimetusi, kad nieko nebesuprato. Jai atrodė, kad jos regėjimas visiškai suprastėjo ir visokiausi stebuklingi gėralai ne išgelbėjo, o kaip tik būtent šiam momentui pablogino jos regėjimą. Dar kažkas užgulė ausis, o prisilietimų jausmo paaiškinimo išvis nebuvo.
Bet visgi, iš tolumos girdimas balsas privertė dar šiek tiek pasistengti. Elridė tiksliai nesuprato, kas buvo jai sakoma, tačiau kelis žodžius pagavusi įsitikino, kad turi išstovėti ant kojų. Kažkaip. Tik nežinia, kokia jėga tada turėtų veikti, kad ji sugebėtų dar ilgiau išlaikyti visą save, nors, žinoma, tos jėgos ji turėjo. Tos jėgos turėjo visi, kadangi tai buvo labai nuvertintas dalykas. Tik, vat, adrenalino, vis dėl to, merginai nebelabai ir prireikė, kadangi jos šnerves palietė turbūt pats klaikiausias kvapas. Akys išsprogo,  o kairioji ranką išsitempė, Elridė ėmė formuoti kumštį. Ji taip stipriai neapkentė to kvapo, kad norėjo tiesiog kažkam užvožti už tokius kankinimus ir pasiųsti ant kelių raidžių. Tik nė žodžio pratarti nesugebėjo. Mergina net skysčio skonio pajusti nespėjo, o šis jau tekėjo jos stemple į kitus organus, o jos kairioji ranka po truputį atsipalaidavo.
Smegenyse kažkas susijungė, nors mergina ir jautėsi klaikiai, tačiau suvokė, kad stovėdama vietoj, kai ji yra taip arti nugriuvimo, visiškai nepadės ligoninėje dirbantiems žmonėms.
-Kur eiti?-pagaliau ramiu, nuslopintu balsu Elridė įtempė akis ir šiek tiek prisimerkė, mat, buvo įsitikinusi, kad tai padės jai geriau matyti kur turėtų judėt.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 01, 2021, 06:24:10 pm

Juzefas, ką tik lankęsis hilerio kabinete, grįžo į Švento Skutelio ligoninės priimąjį. Dar vakar jis galvojo, kad visa problema gali būti nebent žiobariškos erkės. Ir kad jeigu jis čia lankysis, tai tik dėl to, kad hileriai ištrauktų iš jo žiobarų laimo ligą arba žiobarų erkinį encefalitą, na, kad Juzefas nenumirtų.
Tačiau kai vakar jis prašoko tas visas žoles ir nupėdino į autobusų stotelę, tada įlipo į žiobarišką autobusą ir pradėjo važiuoti Londono centro link, ir galiausiai ėmė klykti per visą autobusą, kad jam įsegė erkė, o ten, ant blauzdos, buvo paprasčiausia boružė, plikis suprato, kad riba jau peržengta. Suprato, kad atėjo paūmėjimas.
Važiuodamas tuo pačiu autobusu, veriamas kitų keleivių pašaipių arba pabūgusių žvilgsnių, mėlynakis pradėjo galvoti, ar jo baimės buvo pagrįstos. Juzefas išsiskyrė prieš du mėnesius ir po skyrybų tokie paranojiniai atvejai gerokai padažnėjo. Dabar jam dažnai atrodė, kad jį kažkas sekė, kad kas nors norėjo pakenkti, o dar tos suknistos erkės...
Po skyrybų plikis liko bute, kad turėtų laiko susirasti kitą gyvenamąją vietą. Buvusi žmona su sūnumi tą laiko tarpą gyveno pas buvusius Juzefo uošvius. Tačiau praėjo jau du mėnesiai ir plikiui teko rinktis šmutkes. Ar jis turėjo kur eiti? Ar tuos du mėnesius ieškojo naujo būsto? Žinoma, kad ne! Juzefas tik užsiiminėjo visokiomis nesąmonėmis, su Merėjumi buvo nepaprastai įnikęs į eksperimentus su siekėju. Vyrukas nei nepastebėjo, kaip pralėkė laikas.
Galiausiai jis turėjo imti ir išeiti, o kur - nebuvo. Šiaip ne taip sugebėjo pasisakyti tėvams apie savo skyrybas, ir štai, jau vakar jo rankose tabalavo raktas nuo senelių, kurie jau daugiau nei penkiolika metų mirę, apleistų namų. Jeigu Juzefas būtų buvęs atsakingesnis ir padaręs tai anksčiau, tikriausiai būtų įsikelęs į jau padoriai aptvarkytą namą. Tačiau dabar neliko nieko kito, kaip tik šokti per, Juzefo įsivaizdavimu, erkingas žoles.
Namo tvarkymas, kad būtų tinkamas gyventi, grįžimas po atostogų į darbą, vienatvė ir suknistas paranojiškumas. Geriau ir būti negalėjo. Šiaip ne taip Juzefas prisiruošė čia pasirodyti. Hilerė išklausė jo šizofreniškų skiedalų ir patarė bendrauti su žmonėmis bei išrašė kažkokį paranojas lengvinantį eliksyrą.
Šis jau buvo kišenėje ir tik grįžęs plikis planavo jo atsigerti. Tačiau tada Juzefas pamatė pažįstamą veidą. Todėl galbūt geriau būtų išgerti ne gydymojo eliksyro, o alaus.
- Auri!

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 01, 2021, 07:11:35 pm

Piktas kaip Liuciferis Auris Senkleris bildėjo laiptais žemyn į Priimamajį. Kas čia per velnias, kad ligoninė pasidarė kaip antri namai? Iš pradžių Frederika. Dabar Eiliniai tėvo vėjai ir vėl teko čia ateiti. Auris nekentė savo kvailo silpnumo, kad atsigrūdo aplankyti čia gulinčio tėvo. Silpno, niekam tikusio žmogėno. Bet...
Dabar pagaliau išsinešdino iš tos palatos ir dūmė žemyn. Greičiau sėsti ant motociklo ir mauti kuo toliau.
Auris atrodė kaip visada. Juodi džinsai, kerzai ir tamsi motociklininko striukė. Turi tie žiobarai stiliaus pojūtį, nieko nepasakysi. Apsiaustai nepatiko, nes nemėgo su jais važinėtis motociklu.
Štai ir išėjimas, jau tuoj... Bet kažkas šūktelėjo vardu. Tikrai. Auris apsižvalgė ir pastebėjo pažįstamą neaukštą vyruką. Gal geriau čiuošiu sau ir tiek? Apsimesiu, kad negirdėjau. Kartais, Juzefas jį užknisdavo. Bet apskritai, jie gerai sutarė. Bet kad jis buvo keistuolis kaip reta. O tu pats? Paklausė savęs. Visgi priėjo. Senas jo draugužis atrodė kažkoks pasimetęs. Gal liūdnas. O gal Auriui tiesiog vaidenosi.
- Sveikutis Pliki, senokai besimatėm. Kas tave čia atnešė? Jau ruošiesi išeiti?
Na va, pagalvojo. Štai ir kompanjonas nykiam vakarui. Nuotaika kiek pasitaisė. Svarbiausia buvo dingt iš čia.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 02, 2021, 06:32:51 pm

Akimirką Juzefas pagalvojo, jog Senkleris papustys padus, tačiau vis tik šis atsišaukė į savo vardą ir priėjo prie plikio.
Juzefas ir Auris buvo pažįstami iš senesnių laikų, kai beplaukis viešėdavo pas tetą, kuri gyveno netoli Senklerių dvaro. Tad Levinsas gerai pažinojo apylinkės vaikus, atvykęs su jais bendraudavo. Tiesa, Auris buvo gerokai jaunesnis už Juzefą, tačiau šiems pavykdavo rasti bendrą kalbą, mat Auris augo nepėsčias ir Juzefas vis bandydavo jam prastumti kokį nors ne itin švarų darbelį. Kam nors ką nors perduoti, pakišti ir panašiai. Tikriausiai dėl to Juzefas Senklerį kiek užknisdavo, bet jis neėmė to į galvą. Be to, tai buvo senokai.
Kadangi Juzefas užsiimdavo kokiom nors nesąmonėm, amžiais ką nors konstruodavo, su kažkuo eksperimentuodavo, kartais vietinis jaunimas jį laikydavo tikru keistuoliu arba net prisibijodavo jo daromų darbelių, nes keli vaikinai buvo nuo to net nukentėję: jiems apdegė rankos. Bet apie Senklerių giminę vyrukas girdėjo nemažai gandų, kad jie tikrų tikriausi grynakraujiški burtininkai, tad neturėtų būti šventuoliai ir šitie faktai kaži, ar gąsdintų Aurį. Taip pat Levinsas prisiminė, kad prieš kelerius metus jis padėjo Auriui susiveikti vieną seną juodosios magijos knygą. Tai prisiminus lūpose radosi nedidelis šypsnis, ėmė suktis visokios mintys, ko prisigalvoti galėtų vyrai, bet viskas, ko dabar labiausiai vis dėlto norėjo Juzefas, buvo baro kėdė.
Kad ir kaip ten bebūtų, Aurį burtininkas matė jau tikrai senokai, tad visai įdomu, kaip šiam ėjosi, ką jis gyvenime dabar veikė.
Levinsas, žinoma, savo paranojų pažįstamiems neparodydavo. Jis buvo geras aktorius, todėl vos tik pamatęs Aurį persiorientavo į kitą nuotaiką, atrodė kaip normalų normaliausias žmogus. Nepasakytum, kad vos prieš penkiolika minučių jis klausė hilerės, ar tikrai žiobariškoms erkėms nepavyktų jo numarinti.
- Sveikas, - paspaudė Auriui ranką. - Kolega, testuodamas nešyklę, nusirovė ranką, - lyg pats tuo tikėdamas pasakė. - Buvau užlėkęs išsiaiškinti, kad nugesintume ugnį ir neįvyktų daugiau nelaimių, bet taip, jau einu. O ką pats čia? Jei laisvas, galim varyt į Kiaurą katilą, - pasiūlė.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 02, 2021, 09:01:32 pm

Po galais kaip? Svarstė tas išgirdęs istoriją apie nešyklę. Niekada negirdėjo, kad šitaip gali nutikti.
- Tu rimtai? Ir kaip jis? - Paklausė. Sudomino Aurį ši istorija.
- Ai, tu gi žinai. Mano mama mirė jau seniai, ir tėvas po to karto žiauriai geria. Žodžiu. Dingo jis trims mėnesiams kažkur. Prieš dvi dienas atsirado dvare. Visai jam jau balti arkliai šoko. Na, tai atgabenau jį į ligoninę. Gal atstatys. Nors geriau jį laikytų čia per amžius amen. O šiandien atėjau pažiūrėti kaip jis. - Gal tai ir buvo keista, kad raudonplaukis sakė tokią gan gėdingą teisybę, bet Auriui buvo nusispjauti pasklis kokios kalbelės ar ne. Jei kam kas ir nepatiks, jis ataušins tokį žmogų ir pasibaigs.
- Žinoma lekiam. Mano motociklas lauke stovi. Senokai besimatėme. - Bičiuliai išėjo pro duris ir nušvilpė gatvėmis.
Pažinojo Auris Juzefą jau senokai. Kartais, jie kartu nuveikdavo ką nors neleistino. Auris buvo už jį jaunesnis, bet sutarė jie gerai.
Lekiant, Auris dar sumanė truputį pakvailioti. Važiavo pasiutusiu greičiu, nardė tarp mašinų. Kartą net pastatė motociklą ant galinio rato. Žodžiu išsidirbinėjo kaip beįmanydamas. Įdomu, kaip toks važiavimas patiks Juzefui? Mintyse kvatojosi jis. Pagaliau pasiekė kelionės tikslą ir sustojo prie Kiauro katilo.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Ariella Annė Brown Balandžio 22, 2022, 08:06:10 pm

  - Gerai, užsuksiu po valandos, - maloniai šyptelėjo pacientei Ariella ir jau buvo beišeinanti pro palatos duris. - Še, imk šitą, - lengvu judesiu iš chalato kišenės išsitraukė supakuotą šokoladinę varlę ir numetė saldumyną ant mergaitės lovos. Gydytoja visuomet nuolaidžiau žiūrėdavo į ligonius vaikus, o šioji mergaitė jai kėlė tik geras emocijas. Nors Brown hilere dirbo dvejus metus, jai retkarčiais dar buvo keista, jog savo noru kankindavo vaikus. Aišku, suprato to esmę, kadangi juos ir gydė, tačiau mažamečių buvo nepaprastai gaila, o stebėti jų akis, kurios dažnai buvo kupinos ašarų - dar skaudžiau.
  Vos peržengus per patalpos slenkstį, jos spindintis veidas nusviro ir Ariella keletą minučių negalėjo pajudėti iš dabartinės pozicijos. Galiausiai užvėrus ketvirtojo aukšto palatos duris, raudonplaukė sustojo ir atsiduso. Ji tik kvėpavo, jog ir pačiai neprireiktų hilerių pagalbos, tačiau visa kita tarsi išgaravo nuo Žemės paviršiaus. Nuovargis pamažu ją žudė, tačiau atostogų nuo Švento Skutelio ligoninės moteris ėmusi nebūtų nė už ką.
  - Brown, viskas gerai? - žemas ir rimtas balsas pasiekė vilkolakės ausis.
  - Ah, - staigus raudonplaukės minčių pertraukimas, privertė ją krūptelėti. Ji kiek įmanydama ramiau pažvelgė į burtininką, uždavusį šį klausimą, o supratusi, jog tai atpažinti galėjo ir iš jo balso, giliai atsiduso. - Taip. Man viskas gerai, - tepridūrė trisdešimtą dešimtį perkopusi ragana ir nedrąsiai šyptelėjo, žiūrėdama, kaip hileris nukulniuoja savais keliais. Tuomet Ariella pažvelgė į laikrodį ir pastebėjo, kad jau prasidėjęs pusvalandis - jos pietų pertraukos pradžia. Tą pačią akimirką suprato, kad pavalgyti nespės, mat dirbant ligoninėje visos mintys sukasi aplink nuodus, sprogmenis, vaistus ir panašius dalykus. O šiandien dalį savo laisvo (?) laiko moteris buvo priverta praleisti pirmajame ligoninės aukšte, kuriame dažniausiai dėdavosi labiausiai stulbinantys reiškiniai. Ak, priimamasis! - priminė sau vilkolakė. Tokiomis akimirkomis norą pavalgyti tekdavo nugramzdinti kur nors toliau, o to troškimų skandinimo dėka, gydytojus gelbsti tik šimtas du puodeliai stiprios kavos. Annė dar susimąstė, ar verta užsukti į virtuvėlę ir išgerti minėtojo skysčio, ar lėkti į priimamąjį. Pastarasis variantas skambėjo logiškiau, tad Brown neįstengusi šyptelėti jau keliavo koridoriumi, vis linktelėdama hileriui ar šiaip burtininkui, kuris pro ją praeidavo. Perdėtos pagarbos ir malonaus bendravimo Arielloje negalėjo išvaikyti jokia sunki darbo diena, o priimamajame ji visuomet būdavo ne iš lengvųjų. Tik pravėrus duris, Ariella kilstelėjo antakius, mat pastebėjo, kad šioje ligoninės patalpoje sužeistų burtininkų beveik nebuvo. Visai patenkinta ji priėjo prie budinčios gydytojos ir pasisveikino. Pokalbis apie orą visuomet leido truputį atsipalaiduoti.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Roma Keit Balandžio 22, 2022, 09:02:30 pm

  Buvo sekmadienis. Romą atvežė į Švento Skutelio ligoninę. Ant jos rankos buvo tikrai nemažas ir stiprus nudegimas. Bet kas jį paliko ji nenumanė. Kaip tiksliai ji ten atsidūrė nežinojo. Na ją atvežė. Tą ji žinojo. Bet kas ją rado neįsivaizdavo. Jai sakė, kad ją rado ant žemės be sąmonės. Jausmas buvo toks lyg ją būtų atvežę vos per kelias sekundes. O taip greičiausiai nebuvo. Arba buvo, bet ji to nežinojo. Didžiąją dalį laiko profesorė buvo praradusi sąmonę. Kai ją nuvežė jai palengvėjo. Tikiuosi neužtruks. Rytoj juk pamokos. Galvojo ji. Priimamasis mažai kuo skyrėsi nuo žiobariškojo. Ir Roma prisiminė kaip žiobariškoje ligoninėje žiobarų hilerei ieškojo kaip išgydyti nuodus. Iki kol Romai davė jos daiktus ir ji išgėrė priešnuodžius. Tai privertė mintyse nusijuokti. Bet tik mintyse. Po to Roma ėmė ir vėl prarado sąmonę.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Ariella Annė Brown Balandžio 23, 2022, 10:53:06 am

  Ariella mėgdavo teigti, jog saulėtas oras darė teigiamą įtaką dažnam gyvam organizmui. Gi kuomet vėjas švilpia pro gretimo medžio šakas, užmerkus akis saulė atsimuša į akių vokus, o jas pramerkus virsta įvairiais šiltais geltonos ir oranžinės spalvos atspalviais ir kiekvienas iškišęs nosį laukan jaučia užaugusių piktžolių ir kiaulpienių kvapą, dengiančių gyvastingą žolę, visas pasaulis rodosi pozityvesne vieta ir dažna liga pasimiršta. Tiesa, tuomet yra atvežama ganėtinai daug žiobariškų ligų pančiuose įstrigusių žmonių, mat saulės smūgiai yra ganėtinai dažnas reiškinys. Ypatingai tada, kuomet lauke yra leidžiama kiekviena paros valanda, o vandens buteliuko šalimais nematyt.
  - Kaip manai, gausim šiandien ypatingesnį atvejį? - paklausė Ariellos bendradarbė ir žvilgtelėjo į raudonplaukę.
  - Gal neprisikalbėkim, - šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais, mat net nenutuokė, ar tokią, visomis prasmėmis, spalvingą dieną į Švento Skutelio ligoninę bus atgabentas asmuo, kuriam prireiks hilerio pagalbos. Kažkur giliau Brown vylėsi sulaukti kokio nors individo, mat dykaduoniauti jai nepatiko, tačiau tuo pačiu su šio noru kovėsi ir bejėgiškai milžiniškas empatiškumas, vis pareiškiantis, kad žmogus nesijaustų gerai.
  Ligoninės paradinio įėjimo durys prasivėrė ir Ariella krūptelėjo, vos išgirdusi menką garselį. Jos vilkiška klausa pasitarnaudavo, kadangi pirmoji gebėjo išgirsti pagalbos meldžiantį prašymą ir greičiau išgelbėti ligonį, kuris tą prašymą teigė. Moteris greitai pakilo nuo kėdės ir nuskubėjo prie kaštonplaukės moters. Giliai įkvėpusi ji perėmė ją iš burtininko, kuris ją čia atvežė ir linktelėjo. Gretimais greitai atsidūrė atroji budinti hilerė, su kuria Annė šnekučiavosi ir atvežė neštuvus, kuriuose Brown paguldė minėtąją moterį.
  - Sveika, - šyptelėjo merginai, nors net nenutuokė, ar šioji ją girdėjo. - Nesijaudink, tu gerose rankose, - dar pridūrė ir atsisuko į rudaplaukę atnešusį vyriškį. Dar norėjo paklausti, ar šiam viskas gerai ir kas nutiko minėtajai raganaitei, tačiau nespėjusi praverti burnos išgirdo tai, ko išgirsti nenorėjo joks hileris. Burtininkas merginą rado gulinčią ant gatvės, o daugiau nieko nežinojo. Beprotybė, tačiau prie šiosios gydytojai buvo pratę, tad nieko nelaukusi Ariella priglaudė tu pirštus prie nualpusios moters kaklo ir bandė užčiuopti pulsą. Annė vyptelėjo supratusi, kad moters pulsas - beveik normalus ir tą pačią sekundę išsitraukė amoniako buteliuką ir pakišo juo sudrėkintą vatą ligonei po nosimi.
  - Aš susitvarkysiu, panele Johnson, - jau norėdama vežti merginą į palatą, dar tarstelėjo bendradarbei. - Tu lik priimamajame. Bet kurią sekundę gali atvežti dar daugiau žmonių, - pridūrė Brown ir vežė nualpusiąją į palatą.
  - Gali ką nors pasakyti? - švelniu ir ramiu tonu paklausė kaštonplaukės, hilerė, norėdama išsiaiškinti jos būklę.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Rolandas Senkleris Lapkričio 15, 2023, 10:16:41 pm

Tragedija. Nutiko tragedija. Kvėpavimas, Alanas negali kvėpuoti. Suvokė tiek iš Dori padrikų sakinių. Kritinė būklė. Frederika, laidotuvės. O dieve mano. Galvoje kažkas ūžė. Atrodė pablyškęs. Gerai jiedu išrodė. Dori su palaikiu chalatu ir jis su tamsiu darbiniu apsiaustu.
Jinai perkėlė juos abu oru. Ir gerai. Gal taip geriau.
Rolandas paleido merginos ranką. Kaip visada čia buvo eilė. Bet jis prastūmė visus šalin.
- Atsiprašau, mano sūnus čia. Alanas senkleris. Kur jis? Prašau mane tuojau pat ten nuvesti. - Žmonės kažką burbėjo. Bet nuo kėdės atsikėlė hilerė ir priėjo prie jo.
- Pone Senkleri, suprantat, jūsų sūnus. - Jau pamanė, kad pasakys miręs. - Labai alergiškas nuodams. Einam. Panelė su jumis? - Tada Rolandas prisiminė Dori.
- Taip. O kaip jis? Ar kažką jums sakė? - Kvailas klausimas. Žinojo. Bet turėjo paklausti.
- Pone Senkleri, jis nieko nesakė ir... Suprantat... - Jos akys jam bylojo kažką baisaus. Rolando kūnu pasklido virpulys. Paėmė Dori už rankos ir nusitempė koridoriais paskui Hilerę. Jam drebėjo rankos, išblyško dar labiau.
- Aš jums sumokėsiu, tik prašau pastatykit jį ant kojų. - Jeigu jau jų laukė hilerė priimamajame reiškė, kad viskas labai blogai.
- Kad ir kiek gautume pinigų. Tai nepadėtų. Būsiu atvira. Gali būti, kad tai paskutinė jo naktis. - Tada Rolando pasaulis sudužo. Suskilo į milijonus gabalėlių. Paskutinė naktis. Paskutinė... Paskutinė. Naktis... Elija. Ji toli. Ir kažin ar spės atvykti. Keltis oru iš tokios tolybės mirties ar gyvybės klausimas. Bet jeigu jos čia nebus tą paskutinę naktį? Jeigu nebus. Pasirodė, kad nebelaikys kojos. Bet jos pakluso. Ir jie priėjo palatą. Tuojau atsidarys durys, jis pamatys savo mažylį. Jis labai jaunas. Jis labai jaunas. Jis nematęs gyvenimo. Jis labai pažeidžiamas. Jis dar mažas. Aš negaliu. Aš negaliu! Negaliu!
- Galbūt suveiks priešnuodis. Prašau jūsų ramybės. Mes tikrai padarysime viską, ką galime. - Aš kaltas. Aš prikalbėjau. Jam palinkėjau mirties. Aš kaltas. Tik aš. Tik aš kaltas. Painiojosi mintys galvoje.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2023, 10:37:36 pm

Oru jie persikėlė sėkmingai. Buvo sunku susivokti, kas vyksta. Į juos žiūrėjo žmonės, bet Dori tai buvo nesvarbu. Ji ėjo paskui hilerę ir Rolandą. Klausėsi, ką jie šnekėjo. O tada...
Gali būti, kad tai paskutinė jo naktis, skambėjo mintyse lyg aidas. Daug daug kartų. Atrodė, tarsi ką tik smarkiai besidaužiusi širdis būtų nustojusi plakti. Dori kelioms sekundėms atsitraukė ir atsirėmė į sieną, nes atrodė, jog nukris. Pradėjo labai stipriai pykinti. Ji buvo balta kaip popierius.
Hilerė pravėrė duris. Dabar Dori su Rolandu galėjo įeiti. Dori ėmė kaltinti save, kad nieko nedarė anksčiau. Alanas pasakė, kad nedirbs visą darbo dieną. Jis laikosi savo pažadų. Jis negrįžo, bet mergina nesiėmė jokių veiksmų. Manė, jog raudonplaukis persigalvojo, tad negrįžta. Kokia ji savaunaudė. Kodėl galvoja, jog aplink ją sukasi pasaulis?
Tačiau kas iš to? Ką tai būtų keitę? Jeigu Mendel čia būtų pasirodžiusi anksčiau. Būtų galėjusi pabūti prie mylimojo šiek tiek ilgiau nei paskutinę naktį?
Ji ir Rolandas įžengė į palatą. Priimamasis ir vėl skendėjo ramumoje, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 08, 2024, 01:30:08 pm

Jau savaitė praėjo šitoj skylėj. Jei ne Linėjos vizitai gal jau seniausiai būūtų nešęs muilą iš čia. Nuobodybė. Ligoninė jį nervino. O svarbiausia Eion buvo vienas mokykloje po visko. Bent tas gerai, kad Rolka sutvarkė jo dokumentus. Ir pagaliau atnešė  Aurio burtų lazdelę. Kurią buvo atėmęs, nes Auris siuntė gynėją Džamilei. O ką jam daryti, turėjo ją gi perspėti. Aišku, tą pirmą dieną, vos atvežtam gal nereikėjo kerėti. Bet jis privalėjo. O dabar Auris galėjo šlaistytis po ligoninę su vežimėliu. Jei tekdavo važiuoti nuo laiptų ar aukštyn pakeldavo jį kerais ir nuskriedavo. Smagumėlis.
Na gerai. Raudonplaukis buvo silpnas. Dar silpnas. Paeiti galėjo kelis žingsnelius iki to prakeikto vežimo. Ir šiaip dažnai grįždavo ir krisdavo miegoti. Bet dabar suko ratus po ligoninę. Atsibruko į priimamąjį. Kartais būdavo įdomu sėdėti kampe ir paspoksoti į veiksmą. O jau kokių bėdžių pasitaikydavo.
Dabar jis stebėjo kažkokią raganą, kuri sklandė per kelis colius nuo žemės negalėdama nusileisti. Šalia jos sėdėjo burtininkas, jo skruostai buvo raudoni kaip prisirpę obuoliukai ir iš burnos jam rūko dūmelis. O šalia jų sėdėjo žmogus, kurio kojos buvo virtusios dviem samčiais. Auris stebėjo kaip žmonės išeina, kaip ateina. Kartais pakeisdavo lokaciją. Galop jam baisiausiai nusibodo ir tą daryti. Senkleris pasiėmė lazdelę ir pradėjo kilti į orą su visu vežimu. Ketino nuskristi į kokį kitą tuščia koridorių ir patikrinti kiek aukštai galės pakilti ir ar pavyks tada smagiai pasisupti kaip karuselėje. Jam buvo griežtai uždrausta tą daryti. Nes galėjo iškristi. Bet... Kaip visada apie tai jis negalvojo. Jei sėdėtų ramiai galvotų apie Eion ir tai kaip jis jaučiasi. Galvotų apie timotį. Ar jam nebaisu vienam mokykloje. Ne, jau geriau kraustytis iš proto, o ne varyti save į neviltį žinant, kad turi būti ne čia, o mokykloje. Kad bėga laikas, o jis bejėgiškai negali sugrįžti.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 08, 2024, 11:18:04 pm

Kiekvieną naktį kamuojantys košmarai ir nepadaryti namų darbai. Taip trumpai galima apibūdinti Eion gyvenimą po susitikimo Kiauliasodyje. Kiekvieną naktį sapnuodavo, kaip Auris dingsta, o vietoj jo atsiradę vyras ir moteris juokiasi ir sugrūda jį į kambarėlį, kur laukia trys vaikų namų ūkvedžiai. Kol suaugę vyrai smagiai leisdavo laiką, nuo lubų krisdavo galeonai ir Britanijos svarų banknotai. Vaikinukas kaskart atsikeldavo permirkęs prakaitų, be to, jau girdėjo skundų, kad kartais naktimis klykia. Deja, nieko negalėjo pakeisti. Grįžti į tuščią Aurio butą pernelyg baisu, tad teko likti mokykloje.
Bet galiausiai neištvėrė. Privalėjo pasimatyti su tėčiu ir jo atsiprašyti. Įsitikinti, kad jis gyvas. Taigi vieną dieną nutykino iki artimiausio veikiančio židinio. Žinojo, kad taip negalima, kad jį lengvai gali išmesti iš mokyklos. Bet ir taip nesijautė galintis čia būti, tad nieko baisaus. Eion kuo ryžtingiau pasiėmė kelionmilčių ir netrukus stovėjo Skutelio ligoninėje. Atsidūrė kažkokiame kabinete. Laimei, jis buvo tuščias, tad vaikinukas pasinaudojo proga ir smuko į koridorių. Nelabai žinojo, kur eiti, bet netrukus pastebėjo rodyklę, pasakančią, kur yra priimamasis. Ten turbūt bus galima paklausti, kurioje palatoje guli Auris Senkleris. Nuskubėjęs ten Eion pastebėjo žmonių su keistomis traumomis. Negalėjo neatkreipti dėmesio į ore kabantį vežimą. Pakėlęs akis apstulbo.
- Auri? - kreipėsi. Regis, visai pamiršo, kad netrukus prasidės klausimai, kaip jis čia atsidūrė, ar direktorė jį išleido... Jeigu tėtis taip keistai elgiasi, vadinasi, jam viskas gerai, jis išliko savimi. Arba... Jam kaip tik labai blogai, ir visai pavažiavo stogas. Bet apie tai Eion stengėsi negalvoti.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 09, 2024, 09:11:07 pm

Jam besiruošiant skrieti laiptais aukštyn į kokį tuštesnį koridorių iš kažkur atėjo Eion ir šūktelėjo Senklerį. Auris nustebo. Ėmė žvalgytis kažko, kas čia vaikinuką atlydėjo. Bet nieko nepamatė ir prisklendęs prie jo nusileido žemyn.
- Eion, - Auris įdėmiai nužvelgė jį. Norėjo suprasti kaip jis laikosi. Buvo labai malonu jį matyti, bet kartu ėmė nerimauti kokiu būdu jis čia atsirado. Senkleris ištiesė rankas į jį ir  apkabino, nebuvo labai jau patogu tame vežime, bet nesvarbu. Vienintelis dalykas ką dabar galėjo, tai rašyti jam laiškus, tą ir tedarydavo. O labai reikėjo pasikalbėti gyvai.
- Kaip tu laikaisi? Ar tu čia esi vienas? Ar kas nors žino kur tu? - Mintyse atgijo prisiminimai. Kaip jis verkė pranykus Faustai. O paskui kaip bandė ginti Raudonplaukį nuo Rolando. Aurį labai piktino tai, kad yra toli, kai turėtų būti mokykloje. Rolandas juk galėtų mokėti kam nors, kokiam hileriui, kad ateidinėtų į mokyklą jei taip reikia. Jie aiškino Auriui apie tai, kad jam reikalinga ramybė. Bet kokia galėjo būti ramybė? Davėsi po ligoninę kaip vaiduoklis be vietos ir aišku dirbo nesąmones, nes reikėjo išsilieti. Nes žinojo, kad eion mokykloje vienas ir po tokio baisaus įvykio jaučias labai blogai. Gal net bijo ir šiaip yra įskaudintas. O jam aiškinama apie kažkokią prakeiktą ramybę. Jei Auris turėtų žmoną, merginą, kažką, kas atstotų Eion, Timočiui ir Erkai motiną būtų kitaip. Nepatiktų čia gulėti, vis tiek norėtų į mokyklą. Bet bent žinotų, kad kažkas jais visais pasirūpins. O čia... Kad bent Erka ir Eion sutartų kitaip. Vis būtų geriau. O tu būtum galėjęs turėti į ką pasiremti tokiu momentu, jei nebūtum pasprukęs nuo Linėjos, jei nebūtum jos išdavęs. Pagalvojo jau kažin kelintą sykį.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gegužės 10, 2024, 12:15:03 am

Tėtis šalia. Taip, jis tikrai šalia ir niekur nedings. Likęs Hogvartse visai vienas Eion suprato, koks jam šitas žmogus svarbus. Su nerimu stebėjo, kaip Auris nusileidžia. Jam turbūt labai skauda, o dėl to kaltas tik jis ir jo prakeikti tėvai. Ne, jie jam ne tėvai.
Apkabintas pasijuto geriau. Atsakė tokiu pačiu veiksmu ir tyliai bei neužtikrintai sumurmėjo:
- Tėti...
Bijojo taip kreiptis ir visada vadino Aurį vardu. Bet privalėjo parodyti, koks šis žmogus yra svarbus. Kažkaip reikėjo išpirkti kaltę. Nenorėjo paleisti šito žmogaus, bet išgirdęs klausimus prisivertė tai padaryti. Čia iškilo dilema - reikėjo arba sakyti tiesą, kuri Auriui nepatiks, arba meluoti. Nė vienas iš variantų nepatiko.
- Vienas. Nežino. Bet... Aš privalėjau atvykti. Ar tau labai skauda? Kiek laiko dar čia būsi? Auri... Tėti. Tėti, aš atsiprašau.
Ir vėl ėmė smaugti ašaros, bet Eion narsiai laikėsi. Nenorėjo apsižliumbti prie visų šitų žmonių. Rizikavęs išmetimu iš Hogvartso neleis, kad kas nors jį iš čia išvytų, nes trikdo ligonio ramybę. Gal ir taip, bet privalėjo pasikalbėti.
- Ar tau labai blogai? - dar kartą tyliai paklausė. Tonas buvo persmelktas kaltės, ir tai puikiai atspindėjo vaikinuko būseną - dabar labiausiai norėjo išnykti ir daugiau netrukdyti kitiems gyventi.

Antraštė: Ats: Priimamasis
Parašė: Auris Senkleris Gegužės 12, 2024, 11:05:13 pm

Tėti, toks kreipinys buvo neįprasčiausias visatoje. Bet malonus.
- Ką? - Atsakė vien todėl, kad norėjo tą kreipinį užtvirtinti.
- Ak tu klajūne. - Atsiduso. - Ar su kelionmilčiais atvykai? - Prisitraukė jį vėl. - Man neskauda. Tiesiog lėtai gyja kojos. O grįžti pasistengsiu kuo greičiau. Galėčiau kad ir dabar. Bet kad hileriams atrodo, kad turiu dar čia būti. - Tikrai buvo pasiruošęs grįžti dabar. Kuo greičiau.
- Bet tu nieko nepadarei. Visiškai nieko blogo nepadarei. Nieko nežinojai. Geriau papasakok kaip tu jautiesi? Ar jie nebandė su tavimi susisiekti? Nerašė? Jei taip būtų nieko neatrašyk jiems. Jeigu jie imtų reikalauti tavo globos, tai kelias tam jau užkirstas. Žiobariškais teismais jie nieko nepasiektų. O magijos pasaulyje irgi jiems niekas neleistų tavęs pasiimti. - Bent šiokie tokie reikalai buvo sutvarkyti.
- Man viskas gerai, tiesiog tas užkeikimas. Na taip daro, kad lėčiau sveikstu. Bet geriu vaistus. Man tik nepatinka, kad negaliu būti šalia, kai to reikia.