Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: patsuan Rugpjūčio 06, 2016, 02:44:49 pm
-
Didžiulė, ilga pastatų eilė driekėsi per visą gatvę, kuri buvo visados pripildyta žmonių-- ir dieną, ir naktį. Visi jie stumdėsi ten tik dėl vieno tikslo-- geresnės nuolaidos ir pigesnės prekės. Taip, ši gatvė buvo skirta vien tik apsipirkinėjimui; išlaidavimui iki kol piniginėse ir banko kortelėse švilpavo vėjai, o rankos buvo pilnos šlamšto kurio matyt, apart vieno, pirmojo karto, niekas nepanaudos. Bet tai ir buvo nuostabiausia, bent jau šioje vartotiškoje visuomenėje.
Žinoma, tarp visų drabužių, batų, papuošalų ir kitokių parduotuvių buvo įsikūriusios kelios kavinukės ir dar daugiau kavos namų. Nežinia kodėl, bet jaunimas tiesiog dievino trindamiesi aplink gurkšnoti pienu ir kitais priedais atskiestą kavą arba kitus gėrimus; ir tai tik tebuvo vienas iš laiko praleidimo būdų toje vietoje.
-
Jau buvo pradėjusi manyti, kad žiobarotyra yra visai nieko - nors gal pats profesorius, kaip sako "kieti vaikai" buvo itin chill guy tipo žmogus - kas privertė Junko kiek ramiau atsipūsti, kartu ir su faktu, kad kiti ekskursijos dalyviai buvo tik akimi regėti mokiniai, niekas daugiau.
..O gal kiek ir idiotiška buvo tikėtis, kad viskas eis ramia, draugiška linkme, su jokiais blogais atsitikimais ar dar kuo. Galva, įkišta į raudoną šiltą šaliką greitai pakilo, vos išgirdus jos, na, porininką - žinoma, profesorius gal nebuvo ir itin prastas pasirinkimas leisti laiką su, bet ji kažkaip tikėjosi, nežinia, galbūt paprastos veiklos, kur būtų reikėję visos susirinkusios grupelės, ar leidimo jiems vieniems paklaidžioti aplink, kol bus prižiūrimi kokiu magišku būdu, neleidžiančiu jiems prisidirbti. Pro ausis išlėkė ką tik girdėtas aiškinimas, ką kur ir kaip viską reikės daryti, kol pati klastuolė sustingusi it statula spoksojo prieš save, kiek persigandusi ir norėdama tuoj pat lėkti.. net nežinai kur. Iš čia, į savąjį kambary klastūnyne, į savus namus, į pragaro bedugnę?
Kiti judesiai buvo atlikti automatiškai, sekant likusių mokinių, kurie tikriausiai nebuvo taip įbauginti judesius - net nepajuto, kaip atsidūrė kažkokiame didžiuliame ir šurmulio persipildžiusiame pastate. Giliai įkvėpė, kartą, kitą, tada atsisuko į profesorių, kuris stovėjo visai prie pat.
-Ar..,- tylus balselis, net nebuvo tikra, ar išėjo koks garsas iš gerklės. Dar kartą giliai įkvėpusi, Junko ryškia spalva šviečiančiu nagu bakstelėjo į profesoriaus dėvimą paltą, būdama užtikrinta, jog jis tai pajuto. Greitai sumirksėjo, bandydama nuraminti drebantį balsą,- Ar man yra la..labai būtina būti drauge su jumis? Gal-Galbūt aš galėčiau kur nueiti viena, a-ar prisigretinti prie kitų vaikų?
Ištraukusi ir kitą ranką iš kišenės, abi nerangiai sunėrė - akis nuleisdama į ryškią raudoną spalvą, kuri kaustė akis netinkamumu. Kažkiek net bijojo pakelti galvą viršun, kad regėti profesoriaus Reinher veidą, kai praneš ir taip ganėtinai nuspėjamą atsakymą.
-
Gan įdomi pamoka ar ne? Tik apsipirkinėjame ir viskas,- pradėjo kalbą Ginta su savo kompanione Gvendolina,- Na, pažiūrėkim kiek piniginėje yra pinigėlių.
Tauškalė iš savo apsiausto išsitraukė paprastą juodą piniginę.
- Taip. Čia yra...Oho 100 svarų. Taigi mes čia tris valandas turėsime slankioti. Profesorius sakė mus vertins pagal tai ką mes pirksime, tad leiskime šiuos pinigus išmintingai, gerai?- Ginta nusijuokė. Tai gal pradžiai nueikime į kavinukę? Išgertume moliūgų sulčių ar kažką panašaus...- pamačiusi keistą klastuolės žvilgsnį Tauškalė susiprato,- ak, taip tikrai. Užmiršau, kad žiobarai negeria moliūgų sulčių,- antrakursė vėlgi nusijuokė,- tada bent išgerkime kokteiliukų kuriuos aš labai mėgstu. Štai ten! Mama mane atsivesdavo į šią kavinukę.
-
Tai gi kaip tarė taip Gvendolina ir padarė puikiai susidraugavo su mergaite iš Grifų gūžtos. Ginta labai norėjo nueiti į kavinukę. Žiobarų kavinėje ji buvo ir anksčiau su tėvais ir broliu, bet ne su drauge. Gintos vedama ji nuėjo paskui ją prie staliuko ir padavėjai atėjus naujoji jos draugė užsakė kokteilių. Gvendolina pamanė, kad reiktų paklausti draugės ką ji žino apie žiobarus, kad geriau ją įvertintų:
- Žiobarai... Tai gi... - užtęsė Gvendolina. - Ką žinai apie juos? Dažnai čia ateini su mama? Gal pažįsti kelius žiobarus?
Ginta atrodė nusiteikusi kalbėti, sėdėjo tiesiai bei šypsojosi rodėsi jai patiko čia būti. Gvendolinai irgi patiko, susipažino su nauju žmogumi, vieta. Jautė mažą jaudulį būnant be suaugusio, bet viskas gerai.
-
Pagaliau įėjus į kavinukę ir atsisėdus prie stalelio Ginta užsakė sau ir savo draugei po vieną puodelį tiramisų skonio ledų kokteilių.
- Oh, labai daug apie juos žinau,- pradėjo kalbėti Ginta išgirdusi klausimą,- pati esu pusiau žiobarė. Nors tėvai mane augino kaip burtininkai, vis vien man mama pasakodovo kaip elgiasi žiobarai be lazdelių ir t.t., nes ji pati buvusi negrynakraujė, iš žiobarų šeimos. Taigi, mes su mama darydavome mergaičių vakarus kartą per savaitę. Ir dabar darome, tik ne be taip dažnai, nes daug laiko praleidžiu čia. Hogvartse. Ak, gaila. Man jau baigėsi kokteilis. Tuoj paprašysiu sąskaitos.
Grįžusi prie stalelio Tauškalė vėl pradėjo tauškėti:
- Taigi mes kartu važiuodavome į šią kavinukę autobusu. Kadangi Londone nėra burtininkų reikėdavo elgtis kaip žiobarei. O ačiū,- tarė Ginta padavėjai atnešusiai sąskaitą. Bus 1.7 svaro. Štai. Na gal jau eime?
-
Mišelė nukabinusi nosį sliūkino parduotuvėlių prikimštoje gatvėje. Mergaitei nepatiko apsipirkinėti. Šis dalykas jos niekada nežavėjo. Švilpukė giliai atsiduso. Ji to neiškęs.
Vieną dieną apsieti be burtų lazdelės-lengva,nei visą dieną būti žiobaro kailyje,bei apsipirkinėti. Mergaitė nesuprato,kaip žmonėm: tiek burtininkams,tiek žiobarams tai patinka. Aš niekada jų visų nesuprasiu.-pagalvojo Švilpynės koledžo mokinė. Tačiau pamėginti verta. Juk už nusipirktus daiktus atitinkamai gausiu taškų... Tačiau Mišelės mintis nutraukė vaizdas. Reginys vyko šalia mergaitės. Neveltui moterys gali matyti šimto aštuonesdešimties kampu. Prie pat lango su žiobarotyros profesoriumi stovėjo klastūnyno mokinė ir švilpukei šovė galvon mintis. Mišele,prisimini kaip buvo su Jamisonu? -bandė atkalbinėti vidinis balsas.Klastuoliai prisiriję išdaigų ir kitų nesąmonių. Tačiau viskas buvo veltui. Mišelė tekina nuskuodė link didžiulio pastato. Greitai atvėrusi duris, švilpė atsargiai,niekam nesimaišydamasi po kojomis ėjo link klastuolės ir profesoriaus. Vidinis balsas klykavo mergaitės viduje,sakydamas,kad šis planas yra apgaulėtinas iš visų jos sukurtų,bet tai neveikė. Mišelė toliau žingsniavo link poros. Ji girdėjo klastuolės drebantį balsą. Kažkam padarysiu paslaugą.-vien apie tai pagalvojusi Mišelė nusišypsojo. Eidama įdėmiai tyrinėjo klastuolę. Švilpė bandė prisiminti ar pažysta šią personą,bet teko nusivilti. Galiausiai atstumas skiriantis mergaitę ir hogiečius sumažėjo,Mišelė pajuto lengvą baimę ir nerimą ,bet ir jie nepasiekė tikslo... Prislinkusi prie pat žiobarotyros dėstytojo, antrakursė kaip įmanydama garsiau pasiteiravo:
-Profesoriau,ar galima man apsipirkinėti su šia klastuole?
Mišelė klausiančiai,kaip ir kieme,pažvelgė į profesorių. Vylėsi ,kad negaus papeikimo už įžūlumą ir nesumenkis mokinės savigarbos.
-
Buvo pasiilgęs žiobariškojo pasaulio, kur viskas buvo kiek aiškiau ir skaidriau negu magiškajame. Viską galėjai paaiškinti keliais lengvais sakiniais, o viską pakeisti-- vos keliais žodžiais. Nors... Nors ir čia lūkuriavo įvairiausi pavojai ir neaiškūs žmogėnai, kurie tik ir tykojo prigriebti kelis mažus vaikučius ir įgrūsti juos į bagažinę, išvežti tolyn tolyn, kur niekas neišgirs jų riksmų... Todėl Izaac ir buvo čia, norėjo juos apsaugoti nuo visko. Net jeigu jo mokiniai būtų buvę per kilometrą nuo jų, vyriškis vis tiek jautė kiekvieno būseną, mat prieš pradangindamas leidimus juos užbūrė tam tikrais kerais, kurie susiejo jį su vaikais trumpam laiko tarpui. Bet, jiems nereikėjo šito sakyti, ar ne?
-Panele Enoshima,- pajutęs bakstelėjimą nuleido įkypas akis į mergaitę ir ilgą sekundę studijavo su pašaipia šypsenėlę jos smulkų veidelį, pilną slepiamos baimės, kuri buvo kiek nepagrįsta, sprendžiant iš visko. Juk profesorius nieko blogo nėra padaręs ir, galbūt, nieko nedarys. Visados reikia pirma vaikus pripratinti prie savęs, tą jis puikiai žinojo. -Jeigu norite, jūs laisva pasirinkti bet kurią kitą mokinių porą, jeigu...- kiek kilstelėjo galvą į viršų, slėpdamas veido išraišką. -Jeigu ši jus priims. Nei vieno nelaikau prie savęs pririšto pavadėliu, nemanau, kad tai yra išvis leistina ir humaniška, - gūžtelėjęs pečiais jau buvo benueinąs, žinojo, kad mergaitė šį seks bet kuriuo atveju (vaikai taip lengvai perprantami), kai prie jų atbėgo švilpė, kuri manyt norėjo, kažkodėl, apsipirkinėti su mažąja klastuole. Kaip miela. Bet...
-Eikite. Tik žiūrėkite, nepasiklyskite ir nekalbėkite su nepažįstamais. Žinote...- išraiškingai pasilenkęs iki jų akių lygio ir rankomis už pečių jas pritraukdamas arčiau sušnabždėjo. -..kad čia gali būti įvairių žmonių? Bet matau, kad jūs, kaip kitos mergaitės esate labai drąsios ir nebijote vienos, be profesoriaus, vaikštinėti aplink. Šaunuolės,- švelniai paplekšnojęs joms per nugaras atsitiesę ir jau buvo benueinąs savo keliais.
-
Gvendolina liko sužavėta. Ne iš kelmo spirta toji grifiukė. Galima sakyti Ginta žino net gi daugiau nei pati Gvendolina ir puikiai išmano kaip elgtis.
Išėjusios iš kavinukės jos ėjo nežinoma linkme ir Gvendolina pristatė savo planą draugei:
- Aš norėčiau užeiti į knygyną. Nusipirkti žiobariškos literatūros, labai įdomu apie ką skaito jie. Tuomet norėčiau ir saldainių. Brolis prašė grįžti su lauktuvėmis. - nusijuokė ji. - O tu žinai kur norėtum nueiti? Tuomet galėsime apsilankyti ten kur tu nori ir likusius pinigus dar pagalvosime kur išleisti jeigu jų liks. - pateikusi tokį pasiūlymą nutilo Gvendolina.
Ginta rodėsi neskubėdama žingsniavo per parduotuvių alėją, koja kojon su Gvendolina, klausėsi ir vis žvilgčiojo į parduotuvių vitrinas.
-
Gerai pasiruošusi pamokai, Adira buvo apsirengusi žiobariškus mėlynus džinsus ir geltoną palaidinę su didele ruda gėle per vidurį. Šią gražią dieną ji visai neišsiskyrė nuo kitų žiobarų.
Ir kaip seniai ji buvo Londone! Nors ir neteko vaikščioti šia alėja, jai vistiek sugrįžo malonūs prisiminimai. Ačiū tau, žiobarotyra.
Stovėdama kiek tolėliau nuo kitų kelių atėjusių mokinių, ši klausėsi profesoriaus įspėjimo. Tik nekalbėti su nepažįstamais. Na taip, čia juk magija nepasinaudosi.
Mokytojui nueinant kažkuriuo keliu, Adira viską apmąstė. Nejaugi negali eiti viena į parduotuves? Jeigu ir galėtų, bijotų. O iš visų mokinių pažinojo tik Junko, bet bijojo prieiti prie jos ir paklausti.
Stovėdama vis toje pačioje vietoje, antrakursė apsidairė į visas puses ir mintyse apgalvojo, ką būtų galima nusipirkti.
-
Vos tik kai buvo į ją kreiptasi, iškarto nurijo susikaupusį seilių gumuliuką - automatiškai pakėlė galvą aukštyn, kad galėtų regėti profesoriaus veidą, tačiau tas žvilgsnis ir su šypsena privertė ją jaustis nejaukiai, kartu tarsi liepiant nuleisti akis žemyn žemyn, kol rankas priploti prie įkyraus mokyklinio sijono - kaip kokiai gerai, drausmingai mergiūkštei. Aišku, Junko pilnai suprato, kad profesorius nebuvo blogio įsikūnijimas, norintis ją suėsti ant pirmos pasitaikiusios progos, kaip tik verčiau buvo tas, kuris padėjo mokiniams, kad ir kiek savotiškai - tačiau ir tuomet, kažkas jame vertė merginą jaustis itin nejaukiai šalia jo.
Nesusilaikė šaižiai neįkvėpus kartu su profesoriaus Reinher komentaru - jis tikriausiai neturėjo omeny nieko blogo, tik sakė, kad nebūtų papildoma penkta koja kitiems mokiniams, klastuolė buvo tuo užtikrinta ir save dėl to tolimiau tikino, tačiau tai nereiškė, kad toksai komentaras nesmeigė tiesiai į širdį. Gal ir dėl to, kai atbėgo kita mergaitė, lyg ir matyta lauke ar klasėse, ji buvo tokia pasimetusi?
-Aš.. ak, na..,- lemeno ji, spoksodama į nuleistas rankas. Kiek apgailėtina, štai ji, išdidaus Klastūnyno mokinė, persigandus ir net nežinanti, kaip reikia būti komunikabiliai, cha, koks niekingas vaizdas! Atrodė, kad net galėjo regėti iš juoko ir pašaipos persikreipusį Karasunos veidą,- Žinoma, mielai.. t-tai yra, jeigu priimi mane į kompaniją..
Nesusivaldė nežvilgtelėjusi į profesorių, lyg šis būtų koks griežtas tėvas, kuris net ir sakąs, kad leisiąs, vistiek turi dar kartą pergalvoti savo pasirinkimą ir dar kartą jį pakartoti. Išgąstingai krūptelėjo, vos pajutus prisilietimą ir tyliai abiems antrakursėms šnabžtelėtus žodžius, ir vėl pasijausdama kaip į sustingusią statulą įkalintas žmogus. Akimirką viskas pasirodė labai, labai bloga idėja, o gal tik dar prastesnis sapnas, iš kurio, deja, pabundama nebus - sugniaužusi vienos rankos pirštus į kumštį, dirstelėjo tai į draugiškai atskubėjusią mokinę, tai į nueinantį profesorių.
-
Gavusi leidimą būti kartu iš profesoriaus, švilpė viduje džiūgavo. Juk ji neliks viena! O tai buvo geriausia. Antrakursė nemėgo būti viena, ypač nematytoje vietoje su nepažystamais žmonėmis,kurie dar yra žiobarai. Su kuriais negalima naudoti kerų!
Su šypsena Mišelė atsisuko į klastuolę. Tačiau laimė, džiaugsmas ir pasitikėjimas užtemo, kai mergaitė pamatė,kad bendrakursė yra pasimetusi. Tarsi sugniuždyta,o tai Klastūnyno mokiniams nebudinga. Išgirdusi būsimos bendrakeleivės klausimą,
Mišelė nustebo. Ar jai viskas gerai? Kodėl ji tokia? Antrakursė niekada nematė šitokių klastuolių, tokių "nesavo kailyje". Ir tai vertė sunerimti,rūpintis kitu žmogum.
-Taip, aš tave priimsiu. Nebijok, pažadu. Aš esu Mišelė Streikers iš Švilpynės koledžo,- atsakė padrąsindama klastuolę mergaitė. -Bet ar viskas tau gerai? Nes atrodai ne kaip...-sunerimusi nutesė švilpė.
-
Net nebežinojo, kaip reikėjo tolimiau elgtis - aišku, situacija būtų buvusi tokia pati, jeigu nuo pat pradžių būtų su kažkuo suporuota, tačiau tasai faktas, kad prieš tai turėjo eiti per visus "papildomus dalykėlius", kaip antai buvimo žlugdančioje baimėje dėl profesoriaus buvimo su ja, ar kad šis būtinai turėjo pataikyti žodžiais į skaudesnę vietelę..
Velniai terauna, tikrai nevilties persipildęs reikalas!
-Ah, malonu.. Gali vadinti mane Junko, ar Jun, kaip patogiau pačiai..,-murmtelėjo atgalios, nė kiek neužsikrėsdama draugiška nuotaika, kuri tiesiog supo Mišelę. Turėjo dar kelis kartus giliai įkvėpti, stipriau suspaudžiant nagus į prieš tai suformuotą kumštį - akimirkai pasirodė, kad vienas raudonas nagas atšoko, ir nesusivaldė iš instinkto dirstelėjus į jį, sukąsdama lūpą kartu su kiek atsilipinusio raudono nago vaizdu - aišku, jis neatšoko, neparodant jos tikro ir ganėtinai netvarkingo netikro nago, bet vienaip ar kitaip, Karasuna ją užmuš dėl to, ar bent jau parengs kokių įkyrių priminimų apie jos nemokėjimą nieko padaryti.. Nesusilaikė neprunkštelėjusi, tikriausiai keistai atrodė šalia stovinčiai švilpei, keistai atrodė ir sau pačiai, žinant situaciją, kurioje buvo, yra ir dar bus, bet.. Pakėlė galvą aukštyn, sukoncentruodama žvilgsnį į merginą priešais, būdama pilna didesnio užtikrinamumo negu prieš tai,- Nieko nieko, tiesiog nesijaučiu ypatingai gerai.. Turėsi man atleisti, heh.
Tarsi kiek pati apgailestaudama, ganėtinai nejaukiai kitos rankos nagais pasikasė galvos paviršių, akimirkai nusisukdama į kitą pusę. Aišku, tai buvo melas, jautėsi kaip visada, bet mergina to žinoti negalėjo, o ir pati atrodė kaip koks ligonis, ką jau kalbėti apie tai, kad tai buvo jos kasdieninė būsena.. tai koks čia ir melas, realiai.
-Taigi..,- nutęsė, rudomis akimis įsispoksodama į bendraamžę,- Ar turi kokių norų, kur būtų norima apsilankyti pirma?
-
- Puikiai sumaniai,- pagyrė Ginta klastuolę,- aš turiu žiobariškų knygų ir esu jas skaičiusi, bet mielai nusipirkčiau dar vieną. Galbūt ir lauktuvių tėvams tuo pačiu nupirksiu...
Tad išėjusios iš kavinukės mergaitės patraukė link knygyno.
- Seniai buvau knygyne. Hogvartse tikrai greitai bėga metai, ar ne?- Tauškalė nusijuokė, bet tai buvo tiesa. Hogvartse jau bėgo antri rudaplaukės metai, o rodos neseniai Gintai ant galvos tupėjo paskirstymo kepurė ir sprendė kur ją paskirti.
- O, šita turėtų būti įdomi,- tarė Ginta pakėlusi storą žalia knygą,- Treilė Biginska ją parašė. Jau iš to sprendžiu, kad knyga gera. O tu žinai šią rašytoją? Ji pati yra ragana, bet knygas išleidžia žiobarams. Labai maloni moteriškė. Na, tai gal aš šia ir imsiu. O kokią pasirinkai tu?
-
Mišelė šyptelėjo.
-Gerai,Junko. -atsakė švilpė,gūžteldama pečiais. Ir tą akimirką mergaitė nutilo, mat skubiai pradėjo galvoti,kur būtų galima apsipirkti kartu su klastuole. Mergaitė prisiminė kavinę. Tačiau greitai nuvijo mintį ten apsilankyti. Drabužių parduotuvės? -pagalvojo antrakursė.Ne... ten bus neįdomu ir abejoju ar profesorius už tai skirs taštų. Reikia kažko netradicinio. Kažkas ,kad būtų genialus, iškirtinis... vienu žodžiu apibendrinus patraukiantis akį... Bet apmąstymus nutraukė Junkos prunkštelėjimas. Mišelė pakėlusi vieną antakį pažvelgė į bendraamžę. Ši tarsi apgeilestaudama pasakė , kad esą ji nesijaučia gerai...
Mišelė atsiduso. Ji nusprendė,kad šiai dienai užteks kitų žmonių savijautos analizavimo....
Išgirdusi Junkos klausimą, švilpė sukluso.
-Kaip norų neturiu,nes nelabai mėgstu apsipirkti. Tačiau galėtume apsilankyti sendaikčių parduotuvėje,jei tokia yra šioje alėjoje. Ten aš niekada nebuvusi. O tu,Junko?-pasiteiravo antrakursė.
-
Įkvėpk, iškvėpk, įkvėpk, šypsena irrr..! Pakėlusi galą aukštyn, mergina kiek atsilaisvino kelis kartus aplink kaklą apsisukusį šaliką, pasikeldama dvi arklio uodegėles ir leisdama joms laisvai judėti į šonus. Galų gale, jeigu jau tokią šiukšlę kaip ją priėmė drauge, negali dabar nuvilti žmogaus, ar tai prilaikyti, ar tai nervinti..
-Ah!- Vis dėl to nesusilaikė nekrūptelėjusi kartu su tolimesne kalba, kurią Mišelė vystė,- N-na, būti buvusi esu, bet ne šičia, tai nežinau, kur tokia randasi.. Tačiau esu tikra, kad kažkur prie turėtų būti pastato žemėlapis, rodantis visas esamas parduotuves ir panašiai! Gal-galbūt protingiausia būtų dabar susirasti šį, ir tada spręsti kur eisim? O gal ir ieškant šio atrasim kokią parduotuvę..
Apsisukusi ant paaukštintų storapadžių batų kulnų, Junko pirštais pasirėmė smarką, pagal kitų žinomų didesnių prekybos išsidėstymą bandydama nuspręsti, kurgi galėtų būti tasai žemėlapis - netrukus jos rudos akys sužibėjo, o pati mergina lengvai kumščiu trinktelėjo per savo delną. Norėjo jau čiupti švilpę ir tempti ją iki reikiamos vietos, kaip būtų pasielgusi pirmakursė ji, tačiau naujieji instinktai, kad toks elgesys gali ją paversti įkyria mergiote, kuri nežino nieko apie asmeninę erdvę skaudžiai spyrė veidan, paliekant klastuolę kiek sumišusią ir nežinančią ką daryti.
-M-manau, kad žemėlapis su par-parduotuvių išsidėstymu yra ten...- galiausiai kiek pakeltu balsu pradėjo tarti, pabaigdama sakinį vos ne šnabždesiu, prieš tai lengvai pirštais trūktelėjo už Mišelės dėvimų drabužių medžiagos, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys, ir antrakursė galėtų pirštu bakstelėti į tikriausiai eiti reikiamą kryptį.
Melsdamasi, kad ji būtų sekama, pradėjo eiti ten, kur pirmais parodė - stengdamasi brautis pro žmonių minias, kurių buvo ganėtinai daug (nors ko gi norėti, vienaip ar kitaip, gi buvo savaitgalis), mergina tuo pačiu metu stengėsi dairytis į aplinkui esančias parduotuvėles.
-
Švilpė pajuto,kaip Junko trūktelėjo jos drabužių medžiagą. Antrakursė suprato,ko nori iš jos. Klastuolė skubiais žingsniais nužingsniavo iš pastato,kur jos buvo , į alėją. Mišelė nieko nesakiusi nudūmė paskui bendrakeleivę.
Vos kai už meraitės nugaros užsitrenkė sunkios durys, akistaton ji susidūrė su žiobarų minia. Švilpė sutriko,nes pametė iš akių klastuolę. Perpilta šlato vandens mergaitė skubiai pradėjo dairytis Junko. Mergaitę sukaustė baimė . Tarp žmonių,kurie nemokėjo burti,jų vaikai bėgiojo,krėtė išdaigas suaugusiems. Pastarieji nesuisilaikę išdaiginkus palydėdavo keiksmais....
Mišelė į tai atreipė dėmesį. Ir nusivylė. Tarp žiobarų vaikų pastebėjo Junko,kuri nesulėtino savo tempo. Galbūt net bepastebėjo ,kad Mišelė atsliko. Švilpė nieko nelaukiusi pradėjo brautis pro žmones, stengdamasi pasivyti klastuolę. Tačiau tai buvo sunku. Ypač kai pastarieji kokius nors pirkinius nešasi. Tada jiems visiškai vienodai, kad partrenks ar sumindys dvylikmetę Mišelę. Švilpė visa įsitempusi,lėkė link Junko,bet kai pasiekė klastuolę, pamatė dar nematytą mergaitę. Mišelė sumišo. Nepažystamoji klausiančiai dirstelėjo į antrakursę. Švilpė lyg užsiūta burna atšoko ir nudūmė priešingon pusėn. Tik vėliau susivokė,kad tenai buvo žiobarė.
Netekusi vilties susirasti Junko ir uždususi Mišelė sustojo. Ji stovėjo parduotuvių alėjos pabaigoje, šalia tamsaus,baugaus miškelio. Nusivylusi mergaitė atsisėdo ant akmenimis išklotos žemės. Mišelė buvo nusiminusi,sukrėsta ir netekusi vilties. Ko švilpė netroško,net košmaruose nesapnavo,šiandien įvyko, o tai -baisiausia. Kaip ji pasiteisins profesoriu? Visiems kitiems? Užsimąsčiusi Mišelė atsirėmė į kažką apvalaus ir kieto. Nustebusi antrakursė pakilo. Tai tikrai ne medis.-pagalvojo ši. Kai atsisuko,vos nešūktelėjo iš laimės. Prieš ją, įkastas stovėjo stendas! Tas pats ,kurio ieškojo kartu su Junko!
-Junko! JUNKO, AŠ RADAU STENDĄ! -riktelėjo Mišelė.- STENDAS, JIS ČIA! -džiaugėsi švilpė.
-
Kavinukė, kita, dar kita.. Gal jos netyčia buvo toje dalyje, kuriame tik gyvavo ir visų skrandžius (aišku, kartu ir pinigines) kvapu gundė įvairaus tipo maistas? Susiraukė, pagaliau supratusi, iš kur atsirado visas tas įkyriai nosin lendantis kvapas, ir kodėl čia buvo tiek daug žmonių - tikriausiai visi pirkėjai iš kitų pusių ar aukštų, ar tai parduotuvikių dabar rinkosi čia, kad storinti save, kartu lengvinant piniginę.
Galbūt ir tai, kad taip nervinosi dėl šitų visų - maisto kvapo, žmonių kiekio, pačios pamokos tikslo ir dar devynių begalių dalykų, daug vėliau suprato, kad energingosios švilpės niekur neregėti - vos tą supratusi kaip iš niekur išdygusi uola sustabdė savą kūną, pajusdama, kaip iškart į ją buvo atsitrenkiama. Supanikavo, per drebantį balselį išleisdama kelis atsiprašymus beveidžiui nepažįstamam žmogui, kuris per jos staigų sustojimą į ją įvarė - šiam nužingsniavus, dar pasiliko kelias sekundes sau kad apraminti drebančią širdį, ir pradėjo dairytis Mišelės.
Aišku, prieš nueidama viena priekin Junko manė, kad iškarto bus pastebėta - ilgi, į dvi uodegas surišti plaukai ir didžiulis raudonas šalikas ją kiek išskyrė iš minios, tačiau tik pradėjus dairytis suprato, kokia buvo buka taip manyti, galų gale, čia buvo tiek daug žmonių, kelios merginos iš nugaros net ir atrodė kaip ji pati! Bet kažkiek ir buvo gerai, tiesa?! Jeigu švilpė pradingo, tada klastuolė galėjo eiti kur pati, naudodama "atleiskit, profesoriau, pamečiau savo porininkę" ar tai "atleisk, niekur nežinojau, kur tavęs ieškoti" kaip pasiteisinimą tolimesniems veiksmams.. Ir aišku, bet tai buvo ganėtinai neįmanoma, tikriausiai tebūtų išsirinkusi kokį tamsesnį tarpelį ar ką, kur tas likusias tris valandas prasėdėtų nesijudindama..
Kaip gyvenanti pasikartojančių veiksmų virtinėje, mergina aiškiai krūptelėjo, net kiek pašoko į orą kartu su garsiai nuaidėjusiu jos vardu - apsidairė aplink, sekdama žmonių veidus - visi jie spoksojo į niekur atsiradusio garsesnio už jų keliamą triukšmą šaltinį, kuris tikriausiai - ne, užtikrintai - ir buvo Mišelė. Sumedėjusiomis kojomis ėmė kėblinti prie merginos, galų gale, jeigu neateis, galbūt savo rėkiamą vardą išgirs dar trilijonus kartų, o ko jau ko, bet to nenorėjo. Galiausiai kaip išmestas pinigas iškritusi iš minios, stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kad dar kelios personos jos judesius prie triukšmą kėlusios merginos susidomėjusiai sekė, prisiartino prie kitos antrakursės, nedrąsiai pamodama ranka.
-A-aš irgi ėjau l-link čia, ga-galbūt netyčia prasilenkėm?- murmtelėjo, iškarto nusisukdama į stendą ir akimis greitai visą permesdama - neužtruko nė pusę minutės, kai pirštu bakstelėjo į vieną vietą, kitu pirštu paliesdama ir kitą, esančią ganėtinai šalia.- Š-štai čia, sendaikčių parduotuvėlė, ganėtinai netoli, bet reiks paėjėti tikriausiai kelioliką minučių.. Bet ne-netoli yra ledo arena, tai gal norėtum nueiti ir ten? L-laiko vistiek dar turim užtektinai..
-
Ginta pagyrė Gvendolinos mintį. Taip pat norėjo užeiti į knygyną kartu. Grifiukė linksmai plepėjo kaip senai buvo knygyne, kad Hogvartse greitai bėga laikas ir panašiai, o Gvendolina linksėjo galva kai jos klausėsi.
Atėjusios į knygyną jos perėjo pora lentynų ir Ginta puolė prie tamsiai žalios storos knygos. Minėjo, jog jai labai patinka šios knygos autorė, kuri pasirodo yra ragana. Gvendolina šiek tiek nustebo ir tuomet pati išsirinko pora knygų. Viena knygą buvo mokomoji kita nuotykių. Taip buvo parašyta ant viršelių. Klastuolė nekantravo jas nusipirkti ir įsidėti į savo nedidelę kuprinę. Abi nuėjo ir nusipirko knygas už jas sumokėjo 16 svarų su centais.
Kitoje pusėje knygyno pilna vaikų mirguliavo saldainių krautuvėlė. Mergaitės patraukė tiesiai ten. Gvendolina patraukė prie mažų šokolado plytelių, iš paskos per vaikų mišrainę sekė Ginta.
- Ar šitie skanūs? Esi ragavusi? Mano broliui patiktų? - kiek pakėlusi balsą, kad Ginta gerai girdėtų paklausė Gvendolina.
-
Švilpiukė atsiradusi Londone apsidairė ir pamatė daug žmonių. Ji seniau gyveno žiobariškajame pasaulyje, bet Hogvartsas ją kaip reikiant pakeitė. Dabar jai atrodė, kad čia neišbūtų nė valandos arba bent jau sulauktų daug žvilgsnių, nes kažkuo išsiskirtų. Mergaitė apžvelgė save nedideliame veidrodyje ant sienos ir pamatė mergaitę su stora striuke ir pirštinėmis, ji nusitempė nuo savęs pirštines ir įsikišo į striukės gilias kišenes, o striukę prasisegė.
Alisa akimis surado savo porininkę užduočiai ir greitu žingsniu nuėjo prie jos. Švilpiukė mintimis jau galvojo ką pirks. Galbūt užeiti į kavinukę? , o gal į papuošalų parduotuvę?Labai būtų skanu paragauti sausainių iš kepyklėlės., o gal tiesiog nusipirkti kokių nors dovanų bendraklasiams ar mokytojams?- Švilpiukei sukosi visokios mintys galvoje. Tada prisiminė, kad stovi šalia savo porininkės:
-Tai ką tu pirksi?- paklausė Alisa.
-
- Gerai, kad nesilaikau dietos,- nusijuokė Ginta,- nes tikrai neatsilaikyčiau prieš tiek saldainių. O taip. Šitie labai skanūs, ragavau dar pirmam kurse,- atsakė Tauškalė išgirdusi klausimą,- o kiek tavo broliui metų? Manau turėtų patikti.
Ginta pasiėmė netoliese esantį maišelį ir įsibėrė šiek tiek arbūzinių guminukų.
- Na, jau išsirinkai? Eime prie kasos.
Mergaitės prie kasos išstovėjo rodos ištisą valandą. Šioje saldainių parduotuvėlėje buvo labai daug vaikų, todėl susidarė tikrai nemaža eilė. Bet pagaliau priėjusi prie pardavėjos Tauškalė davė jai 1.29 svaro.
- Mums liko 81 svarai ir 1 pensas. Taigi dar galime nueiti pažiūrėti filmą ar spektaklį. Ką manai? Gal koks vyksta? Na, o jeigu nebus filmo tai gal kur nors kitur paslankiosim?
-
Ginta atsakydama pajuokavo ir Gvendolina nusijuokė.
- Mano brolis yra mano dvynys tai esame vienodo amžiaus jam taip pat 11 metų.
Tuomet abi išsirinkusios saldainius patraukė link kasos prie kuri buvo tokia ilga vaikų eilė, kad rodėsi išlaukusios visus 100 metų jos pagaliau Susimokėjo ir patraukė prie kino salių. Matėsi, kad Ginta yra buvusi ir kine. Ji priėjo prie kasininkės ir paklausė į kokius filmus yra bilietų, tačiau joms teko nusivilti nes bilietų jau buvo, tačiau filmas jau buvo prasidėjęs.
- Žinai aš labiau norėčiau į spektaklį. - optimistiškai tarė Gvendolina. -Kiną aš žinau ir tai smagu, tačiau nesu buvusi žiobarų spektaklyje.
Grifiukė rodos kaip ir sutinka, tačiau abejoja ar vis dėl to rinktis spektaklį ar kiną.
-
Nuėjus prie kino teatro kasos kasininkė pasakė, kad filmas jau prasidėjęs.
- Taip. Gal nueikime į spektaklį. Aš paskutinį kartą jame buvau vos ketverių. Tau turėtų patikti. O pas jus vyksta koks spektaklis?- paklausė Ginta kasininkę. Ji atsakė, kad už dešimt minučių prasidės spektaklis apie mergaitė kuri gyveno vaikų namuose,- Puiku, ką manai?- užklausė Gvendoliną. Kiek kainuoja bilietas?
Pardavėjai atsakius, kad už abi bus 8.6 svaro. Ginta padavusi pinigus tarė klastuolei:
- Jau eime į vidų?
Jai pritarus Ginta įžengė vidun. Čia galėjo nusipirkti gėrimų. Tad mergaitės ir nusipirko po buteliuką limonado.
- Visai geros vietos, ar ne?- tarė Ginta išvydusi kur sėdės,- viskas puikiai matosi.
Mergaitėms atsisėdus ne už ilgo prasidėjo ir pats spektaklis.
-
Sutrikusi Mišelė pakėlė antakį.Man nors padėkosi,kad suradau stendą,nors ir pasimečiau? Ar klastuolius mokino padėkoti? Ar turite nors jausmų,be melavimo ? -piktinosi mergaitė. Prisiminusi,kaip klastuolė atėjo prie stendo.
Tad švilpė nusprendė,kad niekada nesulauks padėkos ar ko nors panašaus iš Junko. Tačiau dėl to nesuko sau galvos.Apseisiu šiai dienai.-pagalvojo mergaitė. Kai klastuolė paminėjo ledo areną, Mišelė šyptelėjo.
- Tavo tiesa,kad laiko turime užtektinai. Tai kodėl gi ne? Einam,-mostelėjo ranka ši.
Švilpė paskutinį sykį pažvelgiusi į stendą, stengdamasi įsiminti kelią, iki pat ledo arenos ir sendaikčių parduotuvės,bei pasitikrinti ar Junko eina kartu.
Dėl šventos ramybės.-pamąstė Mišelė. Ir prasidėjo keliolikos minučių kelionė,kuri nebus vargas, šiai mergaitei.
-
Su tokiu pačiu sutrikimu, lyg koks klounas imituodama mergaitę priešais, sužiūro į ją su pilnu nesupratimu - kodėl atrodė, kad buvo ar tai teisiama, ar tai peikiama, ar tai tiesiog pašlovinta kito neigiamomis mintimis apie ją? Vos susilaikė neišleidusi spigaus "A-aš at-atsiprašau!!" klyksmo, kurį būtų sekę praleidimas likusį apsipirkimo laiką žiūrėjimas sau į kojas, bet kažkaip atsispyrė pagundai, ne - instinktyviems veiksmams, kurie bandė ją užimti. Smarkiai prikando apatinę lūpą, tikriausiai net atliko ir dar kelias minutes regimos dantų žymės - nenorėjo dar labiau žemintis, elgtis, kaip mažas baikštus vaikigalis, bet kitaip net neišėjo - galiausiai atsuko Mišelei nugarą, pati kūnu atsisukdama į joms reikiamą eiti kryptį.
-Eime,- tarstelėjo, laukdama, kol švilpė pradės eiti, tada sekdama paskui ją, atsilikdama tai žingsniu ar dvejais.- Galim, manau.. Mh, taip - sendaikčių parduotuvė yra arčiau, tad praeisim ją p-pirmą.. Kaip ma-manai, gal verčiau reiktų užsukti ten, nes.., manau.., galbūt.. po ledo arenos būsime kiek išvargusios? Ir nenorėsim visko taip apžiūrėt,- tyliu balsu ir tolimiau tęsė, stengdamasi kartu ir žiūrėti kur eina - tai yra, neatsitrenkti į nepažįstamuosius ar neužkliūti už kokio tik jos kojoms regimo dalyko. Drauge tai buvo ir pagalbinis veiksmas Mišelei, visas tas slopus, bet vistiek aiškiai jos turėtas girdėti kalbėjimas, pranešantis, kad ji vis dar buvo šalimais, šį kartą nenuklysdama viena nuo kitos.
Galiausiai sustojo priešais parduotuvę, kuri vien rėkė, na, šiokiu tokiu senoviškumu ar tuo, kad dauguma daiktų nebuvo pilnai nauji ar modernūs- vien jau iš durų, vedančių į patalpą ėjo suprasti, kas rasis viduje. Įsitikinus, kad Mišelė niekur nepranyko, lengvu galvos judesiu klausiamai parodė į parduotuvę, netrukus ir gestą išreikšdama žodžiais:
-Tai.. E-einam čia pirma, a-ar kaip.?- kiek apsidairė aplink, netrukus raudonu pirštu bakstelėdama į kitą gatvės pusę,- A-ar ledo arenon pirmiau, tada atsitempti či-čia atgalios?
Nuleido ranką, kartu nusvarindama ir pirštą, kuriuo bakstelėjo į reikiamą pusę - ranka kaip slidi gyvatė atsidūrė ant pačios Junko kaklo, ir vieni pirštai, imituojantis visokio tipo vijus apsivijo aplink šį, kol keli kiti pasiliko su peties jutimo pirštų galiukais. Kitais žodžiais, nepatogi poza, aiškiai parodanti pačios klastuolės nesmagų ją supantį jausmą aiškiai buvo rodoma šios kūno kalba, kol rudos akys spoksojo į tą patį nereikalingai užsidėtą sijoną, laukiant švilpės apsisprendimo ką daryti.
-
Mišelė koja kojon žingsniavo šalia Junkos. Mat pastaroji vos pradėjus eiti, atsiliko keliais žingsniais. Švilpės pyktis seniausiai buvo išblėsęs. Kaip rūkas rytą. Mergaitė smalsiai darydamasi stebėjo aplinkinias parduorduotuves,žmones. Pastaruosius gaubė triukšmas,linksma,kartais baugi atmosfera. Panašiai kaip ir Mišelę ir Junko.
-Žinoma,-draugiškai atsakė švilpukė.-Juk po ledo arenos, sunkiai nusliūkinsime pas profesorių ir kitus mokinius.-sutiko ši, eidama toliau.
Parduotuvių dizainas keitėsi kas minutę. Kiekviena išsiskyrė savo spalvomis,išvaizda,bet labiausiai sendaikčių parduotuvėlė. Ją iš kart pastebėjo Mišelė, prieš bendražygės sustojimą.
Švilpė atsiduso. Dabar vėl teks apsispręsti.
- Neilgai pabūsime toj parduotuvėj. Gerai? -pasiteiravo mergaitė.
Mišelė juto,kad Junko atsakys teigiamai. Bet nejučiom prisiminė bendrakursės klausimą ir kūno kalbą,kuri kalbėjo ,kad jai nesmagu.
-Bet jei nenori, gali manęs palaukti. Aš greitai.-patikino ši.
-
Lėtai pritariamai linktelėjo, mintyse bandydama dėlioti apytikslį visko laiką - sendaikčiuose pasibus daugiausiai iki kokio pusvalandžio, ledo arenoje gal iki valandos.. Nori nenori, kažkur dar turės praleisti likusią valandėlę, gal kokioje kavinėje ar tai knygyne, kur nereiktų daug judėti ir būtų galima labiau pasiilsėti - nusprendusi geriau vėliau pasiklausti dėl to, ar tarstelėti tokią idėją, jeigu šalimais pasitaikys viena tokių parduotuvių.
-K-ką?! N-ne, einam drauge, kur tau..- greitai pratarė, ranka neigiamai į Mišelės klausimą pamosuodama. Stengdamasi išsilaisvinti iš nepatogumo - kuris atėjo vien dėl to, kad tik dabar pilnai Junko kažkas trinktelėjo suvokimo žaibu, pranešančiu, kad turės leisti profesoriaus pinigus saviems norams - mergina pirmoji pravėrė duris, įstumdama kūną į kiek senovišką patalpą.
Iškarto nosį apėmė keistas, neapsakomas kvapas, prieštaraujantis pats sau - kažkas senoviško, kaip nemalonus senų senelio ar senelės daiktų kvapas, kartu susimaišęs su mistika ir paslaptimis, bei visa senove - vertė apsivemti, bet kartu ir norėt į jį pasinerti. Stengdamasi neužkliudyti pačioje pradžioje išdėliotų visokių stalų, lovų, sofų ir panašių dalykų kampų, Junko susikryžiavo rankas sau už nugaros, paslėpdama jas po kuprine, akies krašteliu dirstelėdama į Mišelę.
-Tai.. A-ar yra kas specifinio, ko norėtum?- lengvu, kiek prislopintu balseliu tarstelėjo, pakeltomis akimis dairydamasi į sukabintus paveikslus - aišku, pastarieji buvo didžiuliai ir aiškiai per brangūs, tačiau kažkas juose buvo itin gražaus ir traukiančio akį. Kiek žiūrėjo, kitų žmonių be jos ir Mišelės čia nebuvo, kas ir vėl vertė sugrįžti keistam nejaukumo jausmui.
Lengvu, lėtu žingsniu praėjusi pro visus baldus ir milžiniškus dailės kūrinius, atsidūrė kiek mažesnėje patalpoje, kur vyravo ir akį traukė visokie mažesni menkniekiai. Lengvu judesiu perbraukė per visai mielą suniuko statulėlę, visai susidomėdama tokia pat maža, rodos, į kelionę norinčio traukti vėžlio figūrėlę.
-
Mergaitės nusprendė eiti į spektaklį. Ginta nupirko bilietus už kuriuos sumokėjo 8.6 svaro. Tuomet nusipirkusios ir buteliuką limonado susirado savo vietas salėje. Vietos buvo puikios joks žiobaras neužstojo vaizdo ir viskas gerai matėsi. Gvendolina žavėjosi spektakliu. Jai buvo labai įdomu. Nors ir vaidinama liūdna istorija Gvendolina šypsojosi, kad gali tai stebėti. Spektaklio metu draugės šiek tiek susižvalgydavo, bet neplepėjo nes abi buvo įsitraukusios į veiksmą. Taip jos tylėjo iki spektaklio pabaigos kai užsidegė salės šviesos. Tuomet patraukė prie netoli esančių suoliukų aptarti ką veiks toliau ir panašiai.
- Buvo nuostabu ar ne? - atsiduso Gvendolina. - Tėvams būtinai pasakysiu jog kada nors tūrėtų pažiūrėti žiobarų spektaklius.
Gvendolina stebėjo Gintą ir laukė pritarimo.
-
Mišelė šiek tiek sutriko,dėl Junkos energingumo. Tačiau nieko nesakė. Vos įžengusi į parduotuvę,švilpę aplankė skaudi nostalgija. Į ją,liūdnais ir abejingais žvilgsniais žvelgė seni daiktai,išmesti kvailų žmonių.Juk tai mūsų istorija! -norėjo sušukti mergaitė. Ar jie susipas, kad naikina save pačius? Naikina savo egzistavimo pėdsakus? Vargu,nes jiems šie nepaprasti daiktai,esantys parduotuvėje, yra tik paprasti ,niekam nereikalingi sendaikčiai, tik užimantys vietą kambariuose. -Taip galvodama ,Mišelė vaikčiojo tarp meno kūrinių. Tik pradingus Junko pro kitas duris, švilpė pastebėjo mažesnę patalpą. Nusekusi bendražygę, antrakursė buvo maloniai nustebinta. Maži,mediniai,iš akmens,metalo ar kitokių medžiagų pagaminti gražūs menkmiekiai. Štai žiūrėk, mini gegučių laikrodžiai, kairėj, medinis, žaliai nudažytas kraitis, papuoštas geltonais ornamentais. Ant lentynų išdėlioti maži, kartais Junko galvos dydžio gyvūnėliais,paukščiais. Švilpė pasijuto kaip rojuje. Neskubėdama priėjo prie savo pačios delno dydžio medinės elnio statulėlės,kuri stovėjo ,lyg kareivė ,laukdama savo išlaukto pirkėjo, ant apatinės lentynėlės. Mišelė atsargiai paėmė dirbinį. Tamsiai rudai lakuotas, išdrožinėtas kiekvienas kailio lopinėlis,kanopėlės, akys ir ragai iš gintaro,kuris apkaustytas žalvariu-tikras,geras dailidės darbas. Švilpė susižavėjo. Ji su šypsena pažvelgė į Junko,kurios žvilgsnis užstrigo ant vėžlio figūrėlės. Nieko nesakiusi nužingsniavo į kitą patalpą susimokėti. Šį kartą teko ilgokai paplušėti ieškant susirasti pardavėją. Mat šis arba ši tarsi įkrito į vandenį. Tik po gerų penkiolikos minučių, Mišelė pastebėjo seną,sidabriniais plaukais bei raukšlėmis apsidabinusią moteriškią. Pasisveikinusi su senute, antrakursė susimokėjo už elnio figūrėlę,kuri nepigiai atsėjo švilpės pinigams,kuriuos davė žiobarotyros dėstytojas. Viliuosi pinigų už teks iki pat susitikimo su profesoriumi
.-pamąstė Mišelė,eidama su savo pirkiniu link Junko,kuri pasiliko mažesniojoje patalpoje.
-
Giliai atsikvėpė, sustodama vietoje - Mišelė, rodos, buvo pakerėta statulėlių, ar statulėlės vienos, klastuolė nelabai atkreipė dėmesį, o ir švilpė į ją šio daugiau nedėjo - netrukus nusisukdama į kitų dirbinių pusę, apsimesdama, kad įdėmiai juos apžiūri. Mintis, kad dabar reikės leisti profesoriaus pinigus per naujo smogė visu stiprumu - žinoma, jis pats juos išdalino, pats paliepė kažką pirkti, kad vėliau galėtų įvertinti, tačiau tai neatrodė teisinga, nesijautė teisinga - net nebuvo teisinga! Dar vienas gilus atodūsis, kurį sekė dar daugiau tokio tipo minčių.. Tiesiog beviltiškai apgailėtina, galų gale, ir pati viską pergalvoja, tą pilnai suprato, bet koks gi skirtumas iš supratimo, jei tai nieko nekeitė?
Nepajuto, kaip atsidūrė visai kitoje kambario pusėje, pilnai nutolusi nuo visokių statulėlių ir blizgutėlių - lengvai prikando lūpą, stengdamasi išvengti tolimesnių tokio pat tipo minčių, susikoncentruodama į daiktus, į šlamštą, į viską, kas buvo išmesta ir dabar buvo priešais ją - objektai, turintys istoriją, ją skleidžiantys visu gražumu, bet tuo pačiu esantys beverčiai, kambario vietą užimantys daiktai.. Priėjo prie lentynos, prikrautos visokių sąsiuvinių ir knygų - per kelių pastarųjų nugarėles lengvai pirštu perbraukė, prisimindama senesnį mylėjimą skaityti, ir taip, kaip jo nebėra likę. Dar vienas beviltiškumas.
Akis užkliudė nedidelė dydžiu, ganėtinai plona, kietu mėlynu viršeliu, kurį puošė įvairių sidabrinių gėlių (kiek atrodė, lelijos, lotoso ir gvazdiko) išraižymai knyga - ar bent taip atrodė, tad atsivertusi pirmus kelis puslapius mergina nustebo, kad jie buvo tušti - galbūt kažkas sumaišė ir pamanė, kad čia knyga, taip ir užrašinė atsirado čia? Automatiškai rankos judesiu versdama po kitus puslapius, Junko jau norėjo ją nukišti atgal, kai prieš akis atsirado šiokia tokia spalva - greitai sugrįžusi keliais puslapiais atgalios, pamatė dailia rašysena prirašytas frazes, kartu su jas pasauliui pranešusių personų vardas - tas pats sekė dar po kelių puslapių, frazė, kita, dar kita - keli prieš paskutiniai puslapiai buvo pilnai prirašyti, po kitomis frazėmis net nebuvo autorių vardų, tad galbūt mintis dėstė čia ir tasai žmogus, kuris turėjo šią knygą..sąsiuvinį? Pati nesuprasdama kuo, net nepilnai suprasdama, kodėl čia atsirado kažkieno dienoraštis, klastuolė pasijuto suintriguota - mintyse vis dar varpeliais skambėjo praeitos mintys, tačiau nurijusi susikaupusį seilių gumuliuką, mergina pasiuntė visus, įskaitant ir save velniop, greitu judesiu, kad nesugalvotų dvejoti, prisistatydama prie kasos, kad nebegalėtų išsisukti.
Galbūt laimei, galbūt papildomui įkyrumui, Mišelė jau buvo apsipirkusi, kartu ir pakvietusi senąją ponią, šiai parodant, kad pagaliau atsirado pirkėjų. Murmtelėjusi tylų "laba dieną", padėjo mėlynąją užrašinę ant prekystalio, pati nuleistomis akimis pasirausdama kuprinėje ir išsitraukdama nedidelį vokelį, kurį įdavė profesorius - kiek drebančia ranka ištraukė 5 svarų banknotą, perduodama jį moteriškei, į tokią pat drebančią ranką gaudama kelias monetas grąžos, o kartu ir, kaip tikriausiai atrodė pardavėjai, knygą - viską įsimesdama kuprinėn, stengdamasi nepanikuoti dėl kvailų dalykų (Bet ji gi ką tik išleido kito žmogaus pinigus saviems norams! Argi tai buvo gražus, ar išviso tinkamas elgesys?!), kartu atsigręždama į švilpę, kuri stovėjo šalimais, jau irgi turinti pirkinį.
-T-tai kaip, dabar į ledo areną,- tylia murmtelėjo, praleisdama Mišelę pirmą ir sekant šią, pro duris išslysdama į kitų prisivisusių pirkėjų keliamą šurmulį, stengdamasi eiti koja kojon su kita antrakurse.
-
Merginos aukštakulniai smagiai sukaukšėjo grindiniu ant kurio ji neramiai laukė savo kompanjonės. Nors šeštakursė devėjo megztą, tamsių spalvų kepuraitę, priderintą šaliką ir pirštinaites, vis vien tirtėjo nuo šalčio, mat dar nebuvo gavus savo dozės kavos arba juodos arbatos, t.y kofeino. Na, gal dar tas faktas, kad jos klostuotas, iki kelių besileidžiantis sijonas visiškai nesaugojo nuo atšiauraus vėjo jos brangenybių, irgi nebuvo itin palankus ar dar balažin kas. Tačiau merginos veidas vistiek švytėjo nuo kažkokios neapsakomos laimės, mat nekantravo persikelti į tolimus laikus. Na, kad ir į kokius penkiasdešimtuosius Amerikoje ar dar kokioje pasaulio šalyje, kur laukė šypsenos ir kiti laimingumo dalykai.
-
Šaltas nakties oras greitai užgesino bėgimo uždegtus skruostus, o kremu smaližiavusi trečiakursė po keletos žingsnių sustojo it įbesta. Tamsoje užrietusi lūpų kampučius, ne piktdžiugiškai, pašaipiai ar dar kaip nors jai būdingai, bet šiltai, švelniai, gal vaikiškai. Tokia šypsena, kurią pamiršo jau antrojo kurso pradžioje, kai pasipylė visi ją pakeitę įvykiai: senelis, atmintis, akys, antra mokykla (nebūtų varnė), o dar ir ta knyga, ir sapnas... Turėjo susiprasti, kad ėmus naudoti tokį keliavimo būdą kas nors suuos, bet niekas nesitikėjo, kad galutinai perpras. Ji sustabdė ir draugę.
-O pameni... - tyliai nusijuokė. -...pirmą kursą? - mergina pakabino kremo, bet neskubėjo viso jo sukimšti, lyg būtų amžių badavusi Azkabane. -Kambarį Čia yra, Čia nėra? - nakty vėl nuskambėjo kikenimas. -Winxs'ių klubas?! - Margo nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo, o tada nukreipė žvilgsnį į tolį ir, kol nenutėškė ant grindinio, suvalgė pasiglemžtą kremo gumulą. Iš keptuvės skaniausia
-
Galbūt tai buvo savotiška pertrauka nuo visų dalykų - gal ir nelabai gero tipo pertrauka, ar tai būdas atsipūsti, bet jei būtų buvę egzaminų laikotarpis.. Na, bent žiobariškieji psichologai būtų tuo pasirėmę, vertindami jų poelgį ir psichikos būseną.
Čiulpdama sulūžti vis tiek spėjusį candy cane dalį, mergina po nuoseklaus bėgimo šalimais dabar ramiai vaikščiojo, tarytumei smalsiai dairydamasi aplink - nors į ką čia pasidairysi, kai viskas buvo aklinai tamsu, o vos ne visi namai, kartu su savo šeimininkais, žinoma, miegojo - tik lange kitam kartais eidavo pamatyti šviesos žiburėlį, tikriausiai naktibaldų ar kažką įnirtingai veikiančių.
-Ak taip, kai aptikom tą praėjimą pro didžiulių durnysčių. Pameni, kaip rėkei ant manęs už tai, kad norėjau su peiliu tą spintą sunaikint?- pakabinusi kremo ant piršto galo (ir žinoma, kaip ir pridera - po nagu) pratarė jinai, kažkiek prajukusi viso to vidury. Koks skirtumas, kad pati Karasuna nepragyveno šitų atsiminimų, kad ji nebuvo jų dalis tikrąją to žodžio prasme - žinoma, buvo Junko dalis, tai kažkiek ir buvo susieta su jos ir kitų žmonių prisiminimais, bet teisės juose smagintis neturėjo. Nors ką čia gi sakysi, turėjo neturėjo, savotiškai ir privalėjo būti jų dalimi,- Nors ak ak, pirmi kursai tokie lengvi sau, neapykanta tam ar anam mokytojui, šioks anoks nuotykis, o čia veliesi į realias problemas, tai tik valgis ir adrenalinas kaip atlygis tėra. Nesąmonė, kur kas smagiau bus, a? A?
-
Prisiminimai staiga užplūdo tartum koks nekrologas vien iš smulkmenų: kaip visi iš šono nerealiai atrodę išnykimai ir pabėgimai atrodė iš tikrųjų, kaip viskas buvo planuota ir mokytasi (ak ak, per visas linksmybėms skirtas studijas nuodai ir vaistai bei transfigūracija visiškai pasimiršo (ar bent jau toji dalis kurios kas kart prašo tie mokinių nesiklausantys profesoriai, vis rėžiantys "jei nori kalbėt - pirma išmok", o kai pasiruoši visą trisdešimties minučių kalbą jiems suprantamais žodžiais, mielieji profesoriai užčiaupę mokinuką po pirmųjų dvejų žodžių neria per duris.).).
Varnė pasuko link suolelio. Gal keista, o gal ir ne, kad jis čia buvo, juk visai patogu prisipirkus naujų šmutkių, pasmaguriauti keksiukais iš už kampo esančios konditerijos. Blausioje, meiliai nei iš šio, nei iš to šildančioje šviesoje padėjus indą ji iš kišenės išsitraukė tvarkingai sulankstytą apsiaustą. Apsivilkusi (nes peršalti niekas nenori) jį, Margo įsitaisė ant suolelio, nugara atsiremdama į ranktūrį, o kojas susikeldama ten, kur turėtų sėdėti dar kažkas. Taip užėmusi bene visą vietą ji paplojo sau per kelius, indą vėl prisitraukdama arčiau savęs.
-Man rodos ten buvo prdanginimo spinta. Tik įdomu kodėl patekome į Sent Ūdriją, o ne į Bordžino ir Berkso parduotuvę.
-
Naktibaldų kelionės, magiškai pakvipę nuotykiai - visa tai, ko trokšta ir troško liūdnos pirmakursiškos širdys, gėrėdamosios įstabiais vyresniųjų darbais. Galbūt buvo nereikalinga galvoti apie tai kaip apie nuotykį; galbūt buvo nedėkinga manyti, kad taip turėjo elgtis įprastinės žmogiškos būtybės - bet ir vėl, koks gi skirtumas? Ar realiai kažkas, įskaitant ir jų poelgį, turėjo bent menkutį prasmės lašelį?
-Mhh,- išleido tylų garsą, jau pasauliškai suprantamą kaip susimąstymo murmesį. Akimis nusekdama paskutinius Margo įsitaisymus, pati šoktelėjo ant to paties suoliuko - atsisėdo ant ko atkaltės, kojas permesdama vieną per kitą, o tąją, būtinybę atsiremti turinčią, įsitaisydama po varnanagės šlaunimis,- Galbūt kas vėl prisižaidė, pakeitė vietas, o galbūt spintas pakeitė? Nors mums tai jokio skirtumo nepadarė, realiai, vis savotiškai savo pasiekėm.
Sušvelnėjusiu žvilgsniu žiūrėdama į blausią šviesą skleidžiantį gatvės žibintą, kaip įprasta, įtaisyta šalimais suoliukų, kur žmonės draugiškai ir ne tik naktinėja, klastuolė kelis kartus tankiai sumirksėjo, ant veido įsitaisydama švelnią ir vos regimą šypseną.
-Žinai, pirmam kurse maniau, kad tokia veikla yra daug, nežinau, smagesnė? Kad daugiau kaifo, kad ir kažkieno nužudymai, suviliojimai yra itin smagus dalykas - ir žinoma, smagu kol vyksta, smagu, kol viskas eina tiesiogiai, bet pasibaigia ir lieka nesąmoningas tuščias jausmas. Kokio velnio tokias emocijas reikia garbinti it kažką, esantį gyveniškame bucket list'e, kaip smagią patirtį, kuri niekada nenusibosta?- prabilo, tankų mirksėjimą pakeisdama lėtų užmerkimu ir tyliu atodūsiu. Keista, kaip naktis geba visiškai apsukti emocijas - tad verčiau vengdama galvojimo apie tai, kiek pasilenkusi ji pasičiupo dar kremo, lėtai šį nulaižydama nuo savų pirštų,- Nors bent jau tuščio jausmo skrandį nebus, jaučiu ryt visą dieną pravemsiu nuo to saldumo, kurį dabar suėsiu.
-
Vandalizmas, jaunimo pramoginė veikla, kuri valstybei pridaro žalos, ar bent jau pastatytiems pastatams, iš stiklo, plytų ir panašių konsistencijų, kuriuose gyvena, dirba turtingi žmonės, ar paprasčiausi darbininkai, gaunantis minimalų atlyginimą. Vienaip ar kitaip, ši jaunimo organizacija, siekė suteikti dar daugiau darbo ir išlaidų jaunimui.
Šiandien, ar tiksliau, šiąnakt, Giedrius susitiks, su labai svarbia asmenybe, ministru. Magijos ministerijos ministru. Mat garbanius pažadėjo, ištirti visas šias nesąmones, susijusęs su jaunuolių gaujomis, nusikalstamumu ir tarpinu LSD vartojimu, žiobariška konsistencija, bet ne žalinga, ar bent jau taip draugai teigė, įkvėpė nuostabių miltelių.
Ministerijoje yra buvęs keletą kartų, bet nė karto nematė pačio ministro, galbūt jis dėvi visada juodai ir susiderina su fonu? O galbūt taip apsikasęs popieriais, kad net galvos nesimato?
Auksaplaukis garbanius laukė vyriškio, stilingai, juodi, ilgu liemeniu džinsai, balti marškinėliai su „The Soft Moon“ albumo viršeliu per vidurį, o nepamiršo užsimesti ir kailinių, nes žiema. Juodi kailiniai, kurie užmaskavo jaunuolio egzistenciją tamsiose gatvėse. Tokie pat juodi, ilgi, odiniai batai, su kuriais buvo galima išmušti kam nors akį. Ir... juodi akiniai, apvalūs, naktį. Taip, tikrai atskirs.
Žmonių daug nebuvo, parduotuvės uždarytos.
-
Pasistatęs neaukštą nelabai kaip atrodančio juodai ir rudai languoto šilto apsiausto su sidabrinėmis (greičiausiai tik sidabro spalvos) sagomis apykaklę stambus tamsiaplaukis skubėjo parduotuvių alėja. Šaltam ir drėgnam orui sukutenus žmogišką gerklę, vyras kelissyk dusliai kostelėjo. Žmogiška būtis jį mažumėlę erzino, bet kalbant atvirai, jis neturėjo kito pasirinkimo. Aurorų štabo vadovas jau buvo paleistas iš ligoninės, todėl norėjo pats susitikti su Londono vandalų grupuotės vadovu, bet Fasiras jam neleido to padaryti. Štai todėl teko susitarti dėl multisulčių panaudojimo, kaip pageidavo auroras.
Fasiras kiek šlubčiodamas aplenkė vidury apytuštės alėjos šakas į visas puses tiesiantį didžiulį juodą medį. Trumpam susimąstė, kokia gi galėtų būti jo rūšis, bet kažkodėl - na, o dėl ko gi kito, jei ne dėl žiemos - medis neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, pavyzdžiui, lapų. Žvilgtelėjo į laikrodį, bandydamas nustatyti, kiek dar laiko liko iki multisulčių veikimo pabaigos, dėl visa ko darsyk gurkštelėjo iš gertuvės to gan šlykštaus skonio skysčio. Kažin, ar tas nepakenks pusvampyriškai von Sjuardo esybei.
Patekęs į kitą alėjos aikštę, pusamžio auroro išvaizdą įgavęs Fasiras apsidairė. Tik po minutėlės užtiko šešėlyje tūnantį žmogų.
- Labas vakaras, - pasisveikino von Sjuardas. - Auroras Hamletas Kenterbergas. Visgi pokalbyje dalyvausiu pats, - rimtu balsu tęsė. Neišmanė, kodėl kolega iš antrojo departamento pageidavo, kad reikalą ministras sutvarkytų slėpdamasis po jo veidu. Gal nenorėjo pasirodyti silpnas?
-
Tylėdamas išsitraukė telefoną iš kišenės, rodos, tiesei iš 2005 metų, atstumiama raudoną Nokia su mygtukais, užmetė akį į ekrane rodomą laiką. Iki susitikimo pradžios liko penkios minutės, o vyriškio nebuvo nė ženklo. Manė, kad ministras yra punktualesnis ir ateina ankščiau, tačiau vos tik ketino atsidusti, išvydo link savo buveinės, artėjanti aukštą vyriškį. Nepanašus į ministrą, nebent šis nusprendė ištempti kojas, sustambėti ir persišaknyti plaukus. Susitikimas su ministru. Taip kur gi ne, buvo naivu tikėtis, kad toks svarbus žmogus susitiks su kažkokiu neaiškiu jaunuoliu gatvėje, naktį, šalia uždarytos parduotuvės.
Nebent ministras dar neatėjo ir prisistatęs auroras tėra vaikų prižiūrėtojas. Varnius atrodė pakankamai jaunas, aukštas, kas ten žino, galbūt ir turi būti nuvarytas miegoti prieš devynias.
- Vakarė, - pasisveikino, linktelėdamas, įsikišdamas telefoną į kišenę. – Sunny, - bet rankos neištiesė, mažų mažiausiai norėjo, kad jam būtų užlaužta ranka ar dar blogiau – nunuodytas, vis dėl to šiais laikais buvo įvairiausių kapsulių kurios būdavo paslepiamos po oda.
Ar aurorai neturėdavo parodyti savo ženklelio? Šyptelėjo. Kas ten žino su kuo čia kalba, Londono gatvės naktį, būdavo pilnos varganų imituotojų, bet jeigu šis vyras meluoja, išsiaiškins pokalbiui judant į priekį.
- Esu įsitikinęs, kad paruošėte man keletą klausimų? – pažvelgė į Hamletą pro tamsius akinius, galėjai pamanyti, kad susitiko su žurnalistu dėl interviu.
-
Fasiras užtikrintai linktelėjo, nors slėpė sutrikimą. Kas čia per kvailas vardas ir kas čia per dar kvailesnė pavardė? Gal tėvai buvo sirenų apžavėti, kai rašė tai į dokumentus? Na, bet tiek jau tos. Svarbu, kad vaikis pasakys kažką naudingo. Bent jau to buvo tikimasi. Kad būtų išvengta daug jaunimo kraujo praliejimo - nesvarbu, ar kalto, ar ne. Valdžia nenori mažinti savo galimų mokesčių mokėtojų skaičiaus.
Bet von Sjuardui Vakarė nepatiko. Ar čia apskritai vyriškas vardas? Ar Hamletas pamiršo pasakyti, kad ministrui teks susitikti su mergiote iš vandalų gaujos? Ar čia buvo savaime suprantama, tik Fasiras tam buvo per bukas? Šešėlyje buvo sunku nustatyti, kaip yra iš tikrųjų, bet valstybės tarnautojas pasistengė nuslėpti smalsumą ir elgtis taip, kaip, ko gero, derėtų.
- Visų pirma jūs turite atsakyti į mano užduotus klausimus, kuriuos jums pateikiau dar tardymo metu, - atsakė legalus apsimetėlis auroru. Kadangi buvo informuotas, kad vaikigalis turėtų tai padaryti. - Juk žinote, koks buvo susitarimas, - nei šaltu, nei šiltu tonu išdėstė faktus. Keista, kad jaunuolis nesuskubo pirmas pateikti informacijos - ar tik nesikėsino kažką nuslėpti ar užmiršti? Gan ramus rudų auroro akių žvilgsnis įtariai patylomis šešėlyje naršė jaunuolio veidą. Tegu tik pabando meluoti.
-
Tyrinėjo auroro veidą, tikėdamasis rasti bent kruopelyte melo akyse, antakyje ar net trūkčiojančiose lūpose, bet veidas nieko neišdavė, ar paprasčiausiai buvo pernelyg tamsu. Caktelėjo liežuviu, žaismingai nusišypsodamas. Su bet kuo nekalba, o tai tikrų tikriausia tiesa.
Lėtai, kaip pantera iš amazonės džiunglių, išniro iš šešėlio, kuris subtiliai dengė jo žavingus veido bruožus. Ištiesė ranką, link Hamleto veido. Įdomu ar jis atsimena, apie ką kalbėjo celėje? Nors cele to nepavadinsi, labiau žavingu kambariu su pernelyg mažai dekoracijų.
- Baltos šokančios katės yra nuodingos, man, jums ir visų žmonių sveikatai, - pratarė, meiliai, pro akinius, žvelgdamas į vyriškį. – Aklas šikšnosparnis gali pasigauti grobį, bet kurčias nukris ant žemės ir... Atleiskite, bet pamiršau, - suglumo, atitraukdamas delną. – Pamiršau jūsų klausimus, bet atsimenu, kad aš buvau juos apmąstęs, matote, kaip puikiai atsakiau, bet į kokius klausimus, atleiskite, nepamenu, maniau... Sere, kad būsite ministrui įdavęs visą popierizmą, bet kadangi esate čia pats, juk rašėtės savo klausimus, ar ne? Nes tai buvo prieš dvi dienas, o mano galva apkrauta kerėjimo ir nuodų namų darbais, supraskite, studentų smegenys yra prikimštos visokiausių niekų, - pragydo, kaip tikrų tikriausia zylutė.
Tardymo metu, vyriškis rodė daugiau emocijų, na, ne emocijų, bet tonacija... Balsiniai nutrūkimai, maniera, buvo kitokia ar bent jau taip atsiminė. Galbūt tada žavingiau atrodė? Na taip, dabar jo kūno forma nelabai matosi per storus kailinius.
- Ir... sere, Hamletai, pamenate, ką man žadėjote? Labai saldų dalykėlį, bet kaip matau, - demonstratyviai priartėjo ir kištelėjo rankas į svetimas kišenes. – Nieko neatsinešėte? Ar jas užbūrėte? – šelmiškai šypsojosi, žiūrėdamas tiesei į auroro akis.
-
Rudos akys atidžiai stebeilijo į jauną, bet nenaivų šešėliuose slypintį veidą. Kuo toliau, tuo labiau. Kuo toliau, tuo labiau tas veidas nepatiko ministrui. Ir ne tik veidas, bet ir itin naglas elgesys. Von Sjuardo nevonsjuardiškos akys atkakliai tebestebeilijo į jaunuolio veidą, kai šio rankos ėmė tiestis prie pašnekovo. Kad ir ne savas, o multisulčių atkurtas veidas, Fasiras reagavo visai taip, kaip ir kitu atveju reaguotų. Taip pat tarsi negirdžiomis praleido ir jaunuolio kliedesius, nors įsidėjo į galvą. Jautėsi ramus. Hamletas būtų įspėjęs. Nebent bekarščiuodamas pamiršo.. Bet ne, nepamiršo. Būtų įspėjęs. Bet gal...
- Jūsų kalbos yra nuodingos jūsų pačio likimui, - šaltai atsakė apsimetėlis auroro balsu. - Jums suteikiama paskutinė galimybė kalbėti ir atsakyti į klausimus. Priešingu atveju būsite vėl areštuotas, tik šįsyk be išlygų, - stengėsi pamėgdžioti griežtą auroro toną. Jis nesicackindavo, kiek Fasiras atsiminė iš bendrai tirtų bylų. O gal čia ir buvo pagrindinė Anglijos burtininkų galvos klaida? Ar ne? Kokia kaina?
Von Sjuardas karštligiškai svarstė tolimesnes blefo galimybes. Ko Hamletas galėjo klausti šio vaikio? Ar jis iš tikro užsirašė klausimus? Negi jis buvo iki tiek nusibaigęs, kad pražiūrėjo tokią bylos dalį?
- Ministras buvo supažindintas su byla ir tai vyko ne prieš dvi, o prieš tris dienas, - nepasidavė rudaplaukis. Iš ko jį atpažino? Kodėl tikrina jo prisiminimus tokiu kvailu būdu?
Kai jaunuolio rankos kyštelėjo į kišenes, Fasiras nusprendė ištaisyti galimas klaidas. Staigiai išsitraukė lazdelę ir pažėrė kibirkščių tiesiai jaunuoliui po padais - kad šie gerai pasviltų ir paspirgintų nagleikos kojas.
- Kai kas sako, kad metalas saldus, tai turbūt, - ministras sučiupo ir suglaudė tebeištiestas į kišenes vandalo rankas ir uždėjo antrankius. Tyliai trakštelėjo patys užsirakindami jų užraktai, rudos auroro akys keistai sublizgėjo. Turbūt pergalės jausmas. Sėkmingas sulaikymas.
((Jaučiu, prigrybavau, bet nežinau, kokiais įrankiais aurorai naudojas ;D ))
-
Grasinimai, šaltas elgesys ir panašūs, nereikšmingi dalykai. Hamletas, tardymo metu, taip su juo nesielgė. Jį buvo galima pavadinti, ramiu, net ir tada kai liesdavo auroro veidą, kūną, rankas, tas vyriškis buvo taktiškas, burtininkus kuris stengdavosi emocionaliai nereaguoti į vaikino erzinimą ir provokacijas.
O žmogus, stovįs priešais, teturėjo tik vyriškio veidą, o ne manieras. Nejaugi Hamletas susirgo? O galbūt buvo nušalintas nuo pareigų? Ne.. Jis nebuvo kvailas. Primerkė gintarines akis.
- Klausyk, Hami, aš rimtai neatsimenu, o nejaugi nenori pripažinti, kad ir pats pamiršai klausimus? – pašaipiai atsakė, jeigu čia būtų tinkamas burtininkas, primintų, jam kad ir penkis kartus klausimus, po trečio karto tarsteltų, kad juos sakė prieš dvi minutes.
Apsilaižė lūpas it ir nusišypsojo, parodydamas baltus dantis. Perkūne, ar čia Ministras ar koks kvailys nugirdęs bylą? Auroras? Žemesnio lygio? Kas per velnias... Nuoširdžiai nesuprato, kokia prasmė ateiti svetimu veidu, jeigu per keletą minučių priedanga yra sunaikinama dėl elgesio neatitikimų.
- Hahah, bent jau tai atsimeni, - skambiai nusikvatojo. – Eiii, ministre, ar pala, koks žemesnio lygio auroras? Ar tai... uch, klausyk, Balandžio pirmoji dar toli, o mano gimtadien-, - žvilgtelėjo į kaistančius batus, tryptelėjo kelis kartus ir atvėsino gumą. – Jau buvo pakankamai senia-, - ir jam buvo uždėti antrankiai, ant priekyje esančių rankų.
Sukrizeno. Demonstratyviai pakeldamas savo rankas į viršų ir pasistiebdamas, apkabino apsimetėlį per kaklą. Na... dabar tikrai nebus lengva atkabinti jaunuolio, vis dėl to rankos su antrankiais, o jas vėl pakelti, pernelyg tingės.
- Mhm.. išankstinė gimtadienio dovana, sadistiškas auroras, - mirktelėjo akį. – Toks patenkintas atrodai, uždėjai man antrankius, pripažįstu, dažniausiai ta rolė tenka man, bet, hey, šiandien galiu pabūti ir M~, - sulietė judviejų nosis, žiūrėdamas tiesei į akis.
-
- Neatsimeni? - pakartojo Fasiras, nekreipdamas dėmesio į pašaipų toną. Blefas byrėjo į šipulius, tirpo kaip ledkalnis kokioj nors Amazonės ar panašioj upėj. - Pamiršau, tikėjausi, kad jūs atsiminsite. Bet tokiu atveju mums teks keliauti į Magijos Ministeriją, - nežymiai šyptelėjęs von Sjuardas konstatavo faktą. Vaikinuko beprotiška šypsena bylojo nemažai. Mat, kaip čia išeina... Šiame pokalbyje tik vienas dalyvis buvo sveiko proto, na, maždaug, o kitas - visai ne. Irgi maždaug. Ko gero.
Tas kreipinys... Jei dar sekundėlė ir von Sjuardas būtų išsidavęs. Dabar tai įėjo į patirtį, gana sėkmingą mažytę patirtį, bent kol kas. Nesėkmingos patirties šis vizitas davė daugiau, nei sėkmingos. Ką gi, bet kokia patirtis yra vertybė.
Kol Fasiras bene pergalingai žvelgė į garuojančius jaunuolio batus, šis suspėjo jį apkabinti su antrankiais. Metalas ant kaklo. Apėmė keistas de žavu jausmas, nors ministras buvo įsitikinęs, kad nieko panašaus niekada nepatyrė. Į galvą šovė viena labai nelogiška mintis, paaiškinanti, kodėl jam šis kietas šaltis pažįstamas. Brolis. Vienas iš spėjimų, kaip jis buvo nužudytas, buvo nusmaugimas.
Bet čia ne esmė. Čia tik tarp kitko. Kol kas.
,,Tai tu dar ir žydras..."
- Kada jūsų gimtadienis? - kilstelėjo antakį rudaplaukis. Pamanė, kad tai bus dar vienas kliedesys. Neklydo. Atsidusęs užtikrintai uždėjo rankas jaunuoliui ant liemens, įsitempė ir atliko atbulinį salto.
Beje, pamiršo esąs kur kas stambesniame kūne, silpnesniame bei su svoriu.
Todėl išsitėškė. Gana žiauriai, galima pastebėti. Fasirui bene pirmąsyk teko... hm, pramoga patirti žmogišką nugaros ir galvos skausmą.
Na, bet šiokia tokia pergalė - tas mažas šunsnukis nusmuko nuo jo kaklo. Fasiras šaltai suėmė jį už antrankių ir gana bjauriai užlaužė rankas už sprando. Sekantis smūgis būna galva arba kojomis - tai jau žinojo. Bet galvą kiek prilaikė antrankiai... O kojos kol kas buvo palaidos kaip jauno kumelio. Tai Fasirui nepatiko, bet ką gi - dar labiau skriausti hormonų ar beprotystės valdomą vaikį būtų gana žiauroka.
Mamai nepatiktų... Bet ji dabar nieko nebegali pasakyti... - toptelėjo nevalingai.
- Tai vadinasi, keliaujam, - padarė išvadą ministras. Mintyse nusikeikė. Čia gavos š, visai jau š. Kaip nugabenti šitą padarą į ministeriją? Iškviesti aurorus? Šluota? Motocik... ne, šitas atkrenta iškart.
- Expecto patronum, - tyliai tarė von Sjuardas, nukreipęs lazdelę į kitą pusę, kad vaikis nepamatytų. Sidabrinis žvėris pašoko ir nulėkė kažkur namų stogais į miesto pakraštį. Negerai. Negerai. Negerai.
-
Keliaus į Ministeriją, it išgąsdintų garbanių, kuris net nesulaukė tinkamo vyriškio, kuris neapsidengtų svetimu veidu. Viena laimė, kad naktis, nes šitaip suterlioti garbingo auroro vardą buvo nusikaltimas. Sušnarpštė, net ir kai parodė, kad žino apie apsimetėlį, jis nė neketino išsiduoti, na žinoma, kaip gi galima gėdingai atsiversti, o galbūt burtininkas tiesiog negalėjo, nes multisulčių eleksyro prisigėrė. Dabar kai apie tai pagalvojo, galbūt tai tebuvo „iššūkis“ sugalvotas ministerijos darbuotojų, kaip pasityčiojimas arba pralaimėtos lažybos, daugiau neįsivaizdavo, kodėl toks žmogus eitų užsidėjęs kaukę.
It atakęs, vyriškis jį švystelėjo oran, suėmęs už liemens ir šiaip taip išsilaisvino iš jaunuolio gniaužtų. Uch, skaudžiai nukrito ant žemės, buvo pripratę prie tokio dilgčiojančio skausmo, bet po velniais, apsimovė tokius žavingus drabužius, o dabar prie jų buvo prisikniobus žemės gabaliukai.
Kruvini antrankiai. Turbūt įdrėskė svetimą odą. Tai žinoma, niekas iš jų negali išlįsti nesusižeidęs, ypač kai kontaktas toks artus. Netrukus jo rankos buvo okupuotos priešininko kuris nė nepajuto, kraujo lašelių ant kaklo. Lėtai sumirksėjo.
- Turėtum elgtis švelniau su svetimu kūnu, - tarstelėjo, tingiai gulėdamas ant ledinės žemės.
Po keletos minučių, ar tiksliau penkių, prie dviejų besigalynėjančių burtininkų išdygo vyriškis, kaštoniniai suglostyti plaukai, šviesiai rudos akys, stambus, bet tvirtas, gan aukštas. Apsivilkęs tamsiai raudoną kostiumą, it ką tik pabėgęs iš aukštuomenės vakarėlio. Akys atrodė pavargusios, o išraiška stengėsi neišduoti, kad buvo pertrauktas vieno labai svarbaus pokalbio metu. Rankose laikė lėkštę su vieno kąsnio sumuštinukais, įvairių skonių, it paruošęs dovaną.
- Aklas šikšnosparnis gali pasigauti grobį, - palinkęs prie garbaniaus pratarė.
- bet kurčias nukris ant žemės ir nusilauš sprandą, - patenkintas pabaigė gintarinių akių savininkas, pagaliau sutikęs tą su kuriuo ir kalbėjo.
Išsitiesęs Hamletas žvilgsniu nuslydo prie žmogaus kuris turėjo jo veidą.
- Maniau, kad mažesnis amžiaus skirtumas jums padės labiau susikalbėti, bet kaip matau... – tarstelėjo nužvelgdamas kokioje pozicijoje buvo abu jaunuoliai.
Tylėdamas, lengvu prisilietimu parodė, kad Fasiras paleistų šviesiaplaukį. O vos rankos buvo atleistos, Giedrius atsistojo ir ištiesė vyriškiui antrankius, o šis išsitraukęs burtų lazdelę į juos bakstelėjo ir vaikino rankos buvo atleistos.
- Ar galiu paduoti šitą bulvių maišą į teismą? – pragydo jaunesnysis, pramankštindamas savo riešus ir pagriebdamas sumuštinuką nuo lėkštės.
Įsimetė į burną. Sumuštinukus su lašiša, žavingu sūriu ir alyvuoge, puikus skonis! Net nuotaika pasitaisė.
- Nemanau, kad tau būtų naudinga paduoti ministrą į teis-
- Jis mano amžiaus? – vos nepaspringo trupiniais. – Perkūne, jis laikraščiuose atrodo siau-
- Ar esate pasiruošę vykti į ministeriją? – pasiteiravo pasisukęs į abu burtininkus. – Ar pageidaujate nuošalesnės vietos?
-
,,Taigi, auroro darbas ne man..." - pamintijo Fasiras, žiūrėdamas į paskubom sudorotą vaikigalį. Iš tiesų, ko gero, reikėtų džiaugtis tuo, kad von Sjuardas nėjo į susitikimą savo veidu. Žmogiškasis būvis šiek tiek ribojo ir apsaugojo baltą ministro plačiąją nuo problemų. Be abejo, didelių pliusų turėjo ir raudonas kraujas, tekantis jo venomis, arterijomis, kapiliarais, venulėmis, arteriolėmis ir dešiniuoju delnu... Pala, o čia iš kur? Juodaplaukis nemąstydamas nusivalė kraują į apsiaustą. Matyt, įsibrėžė kur.
Apsimetęs, kad negirdi vandalo pastabos, multisulčių veikiamas ministras tyliai stovėjo, lūkuriuodamas sergančio kolegos. Tiek jau tos, tegu ritasi iš lovos ir dirba savo darbą. Vargu, ar daugiau Fasas apsiims tokią atsakomybę.
Laukiamajam asmeniui pagaliau pasirodžius, jo antrininkas įtariai nužvelgė auroro veidą, nusiklausė jų tylią šneką. Mintis ir pastabas nutylėjo - išsakys vėliau. Vadinasi, visgi nebuvo informuotas iki galo. Dar vienas įtartinas ministerijos žmogus. Ech, ką padarysi, pats kaltas.
- Klydote, - konstatavo faktą von Sjuardas, susikišdamas rankas į apsiausto kišenes.
Šaltas auroro akių žvilgsnis susidūrė su tokiu pačiu ministro. Identiškai tokiu pačiu. Be abejo, kaltas buvo ir pats Fasiras, kad su maža patirtimi ėjo į tokį susitikimą. Pavadintas bulvių maišu tik šyptelėjo, tebeslėpdamas ne savo galvą apsiausto gobtuvo šešėlyje. Nejaugi laikraščiai taip jį pasendina? Fasiras net kilstelėjo antakius, bet patylėjo ir čia. Po teisybe, dėl to skųstis visai jau nereikėtų. Vyresni žmonės Anglijoje vertinami kaip patikimesni.
- Į ministeriją, be abejo, - atsakė von Sjuardas. Kaži, ar teks pačiam dalyvauti tardyme? Prasitęsti dienos su šiuo absurdu visai nebuvo ūpo. Kita vertus, toliau mokytis buvo visai ne pro šalį.
Kalbant atvirai, Fasirą vėl nusmelkė bloga nuojauta. Kada Kenterbergas siūlė ,,nuošalesnes vietas" ministerijos reikalams? Ar jis dažnai taip elgiasi? Ir ar dažnai pataikauja nusikaltėliams? Ar tai dar vienas būdas susibendrauti su jais? Po maskuote slypintis veidas žvelgė į skanumynus kramsnojantį vandalą jaunuolį, susimąstė.
- Tuomet teks keltis į Ministeriją, - pasakė Hamletas ir visi trys išnyko oru. Dievaži, tokios kelionės Magijos ministrui nepatiko.
-
Vasara jau spėjo persiristi į antrąją pusę, kai Nikas pagaliau išdrįso pasakyti tėvui, kad jau išaugo mokyklinius rūbus ir jam praverstų spintos atnaujinimas. Bijoti buvo ko – nors šeima pasiturinti ir niekada nesiskundė pinigų trūkumu, ponas Maquetas buvo šykštus, kai kalba užeidavo apie Hogvartsui reikalingus pirkinius.
Didelės verslo įmonės vadovas, reiklus savo vaikams, griežtas, mylintis pinigus ir įtakingas – ponas Emanuelis Maquetas buvo tipiškas ir stereotipiškas žydas. Ne be priežasties septyniolikmetis jo taip bijojo: tėvas turėjo sunkią ranką ir laikėsi pasenusios nuomonės, kad nėra geresnės auklėjimo priemonės nei diržas. Vaikinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl motina už jo ištekėjo. Nors greičiausiai tiesiog buvo priversta. Nikas ką tik irgi sužinojo, jog tėvas jam jau rado sužadėtinę ir be jo žinios – bei juolabiau sutikimo ar noro – planavo sūnaus ateitį. Tad dabar, eidami Londono gatve, du Maquetų šeimos vyrai karštai ginčijosi.
– Bet, tėve, aš jos nepažįstu, k-kaip aš galiu ją vesti?
– Susipažinsi, – trumpai atkirto tėvas.
– Tačiau argi T-toroje nepasakyta, kad vyras ir žmona turi mylėti vienas kitą? K-kaip aš galiu mylėti nepažįstamą žmogų?
– Joje taip pat pasakyta, kad sūnus privalo klausytis tėvo. Ji mergaitė iš geros šeimos, kiekvieną šeštadienį būna sinagogoje, jos tėvas turi klestinčią įmonę. Ko dar tau reikia?
– A-aš negaliu, nepriversite manęs.
– Ir kodėl gi tu negali? – ponas Maquetas staigiai sustojo vidury alėjos ir griežtu žvilgsniu nužvelgė sūnų.
Nikas jau žiojosi sakyti apie Elę, tačiau pabijojo. Nuožmios juodos tėvo akys buvo pakankama priežastis užtilti ir užgniaužti savyje jausmus. Beliko tikėtis, kad viskas išsispręs savaime – nors niekas niekada savaime neišsisprendžia.
– Gerai, ko tau reikia ton pašlemėkų mokyklon? – pro dantis iškošė Niko tėvas, – Greitai nuperkam ir keliaujam namo.
-
Buvo jau vasaros antroji pusė, tad Eleizija visiškai nesistebėjo, kad saulė taip stipriai kaitino žemę. Vilkėdama baltus džinsus ir raudoną palaidinę, varnė šniukštinėjo po parduotuvių alėją, tikėdamasi rasti ką nors šaunaus naujiems mokslo metams.
Žinoma, ji čia nebuvo viena. Ją atvežę vyresnysis brolis Frankas. Pats brolis turėjo reikalų, reikėjo nusipirkti kelis reikmenis studijoms, tad sesė pasisiūlė važiuoti kartu. Tik atvažiavus, jų keliai iškart išsiskyrė.
Vaikščiodama vis užmesdavo akį į kiekvienos parduotuvės vitrinas, tačiau nieko įdomaus nepastebėdavo. Tačiau galiausiai viena krautuvėlė sudomino merginą. Tai buvo senų knygų parduotuvėlė. Elė stryktelėjo ir pradėjo pėdinti link krautuvėlės. Nespėjo uždaryti durų, kai uoslę sudirgino seno popieriaus ir kavos kvapų mišinys. Knygų čia buvo tiek, kad užtektų iki gyvenimo galo.
Praėjus pusvalandžiui
Elė laiminga išėjo iš senų knygų krautuvėlis. Žinoma, ne tuščiomis. Glėbyje laikė visiškai naują knygą - "Herbologija. Nuo nežinomybės iki begalybės". Pastarieji mokslo metais ją tikrai privertė susimąstyti apie herbologiją. Ją šis mokslas be galo sužavėjo taip, kad net dabar nusipirko knygą apie ją.
Atsigręžusi pažvelgė dar kartelį į krautuvėlę ir jau sukosi atgal, kai netikėtai į kažką atsitrenkė. Knyga iškrito iš rankų ir tėškėsi ant gatvės grindinio. Elė iškart atsitūpė ir pagriebė savo naują pirkinį. Atsistojusi pasitaisė plaukus ir jau ruošėsi atsiprašyti, kai akimirkai apstulbo. Prieš ją stovėjo jos mylimasis, o šalia jo griežtesnių veido bruožų vyras - jo tėtis. Elė nurijo seiles.
-Labai atsiprašau, kad atsitrenkiau į jus, - mandagiai atsiprašė ji.
Akys nežinojo kur dėtis. Varnė akis nukreipė į Niką, tikėdamasi gauti ženklą, ką jai daryti.
-
Reikėjo daug ko. Visų pirma, rūbų – per pastaruosius metus Nikas labai išaugo ir senieji drabužiai jam buvo per maži. Laimė, vaikis nebuvo jiems išrankus – trejetas juodų džinsų, tiek pat baltų marškinių, keli juodi marškinėliai, megztinis – to turėtų pakakti bent jau pusei metų. Ak, dar apsiaustas.
Deja, apsiausto pirkimas siejosi su daug nemalonesne pirkimo dalimi. Septyniolimetis vengė prie tėvo užsiminti apie bet ką, susijusio su magijos pasauliu, tad ir apsiaustai nebuvo išimtis. Nors rūbų parduotuvėje jiedu teužtruko keletą minučių, jos buvo baisiai nepatogios.
– Ko dar reikia? – burbtelėjo tėvas.
– K-knyg-gų. Man dar reikėtų knygų, tėve.
Ir jiedu pasuko link skaitytų knygų parduotuvėlės – tėvas tikrai neleistų pirkti jam naujų vadovėlių Hogvartsui. Kas kita žiobariškų mokslų knygos – šios naujutėlės jau gulėjo jo namuose.
Jis ėjo link įėjimo nulenkęs galvą, kaip visuomet šalia tėvo, kai netikėtai į kažką atsitrenkė.
– Po galų, Nikai! Ar visi tie pašlemėkai tokie nerangūs kaip tu?! – pyktelėjo tėvas.
O tamsiaplaukis tik užraudo visas, nes iškart atpažino merginą, dabar nepatogiai į jį žiūrinčią. Nikas tik akimis meldė jos neišsiduoti ir greitai dingti. Tarp jų stojusi tyla atkreipė pono Maqueto dėmesį.
– Nagi, atsiprašyk damos. Tučtuojau.
– A-aš atsiprašau, – burbtelėjo, susirūpinusiu žvilgsniu žvelgdamas į Eleiziją.
Net nepažvelgęs darsyk į varniukę, žengė žingsnį link krautuvės. Netikėtai pajuto stiprų smūgį į sprandą, nuo kurio net susikūprino.
– Žiūrėk, kur eini, nenoriu švaistyti laiko ir pinigų, kai tu net vaikščioti normaliai nemoki, – pro sukąstus dantis iškošė jo tėvas.
-
Niko skruostai iškart pasipuošė raudoniu, nes jis atpažino merginą, stovinčią priešais jį. Jis akimis bandė varnę įspėti, kad ji neišsiduotų. Elė giliai įkvėpė ir sumirksėjo akimis, norėdama parodyti, kad neišsiduos.
Jų tylą perskrodė žemas Niko tėvo balsas. Jis įsakė savo sūnui atsiprašyti Elės. Žinoma, jis tai padarė kaip paklusnus šunelis ir iškart pradėjo šalintis iš įvykio vietos. Eleizija nurijo seiles. Atsigręžė tuo pat metu, kai sunki pono Maquet ranka trenkė Nikui į sprandą. Varnė tik suraukė savo nosį, stipriau suėmė savo pirkinį. Jau žiojosi pasakyti kelius žodelius Niko tėvui, kai prisiminė vaikino žvilgsnį, liepiantį tylėti. Tad ji tik giliai įkvėpė ir lėtai patraukė į priešingą pusę nei mylimasis.
Jis visai kitoks žmogus šalia tėvo. Tėvas užgožia jį, neleidžia būti savimi. Koks tėvas taip darytų savo vaikams? Ir dar tas smūgis. Ne, aš negaliu visko taip palikti. Su ta mintimi ji staigiai atsigręžė ir... Ir sulaužė Nikui duotą pažadą.
-Pone Maquet, - kreipėsi ji į klastuolio tėvą. -Norėčiau jūsų kai ko paklausti. Žinoma, jei turite minutę laiko.
Pažvelgė į Niką ir be žodžių atsiprašė jo.
-Kaip galvojate, ką pasaulis padarytų įmonei, kurios vadovas kelia ranką prieš savo šeimos narius? Ar įmonė ir toliau klestėtų? Ar sulauktų tiek pat klientų? O gal pasaulis sumaltų įmonę ir patį vadovą į miltus. Kaip manote, mhmmm?
-
Gerklėje atsirado gniužulas, tačiau Nikas buvo prie jo pripratęs, kad tik nurijo susikaupusias seiles ir pasitrynė perštintį sprandą. Jo ranka jau siekė durų rankenos, kai ausis pasiekė pažįstamas mergaitiškas balsas. Velnias velnias velnias. To tik ir trūko. Pažinojo impulsyvų Elės būdą, tad jos kreipinys į tėvą negalėjo žadėti nieko gera. Po velnių, ką jam dabar daryti?
Staigiai atsigręžė į mylimąją, tačiau jau buvo per vėlu – kreipinys neprasprūdo pro tėvo ausis.
– Klausau, panele? – apstulbo Emanuelis, girdėdamas savo pavardę, – Ar mudu pažįstami? Nikai, kas čia per panelė? Tu ją pažįsti? Negi čia bus toji išsigimėlė, su kuria tau buvau uždraudęs bendrauti?
Nuožmus tėvo žvilgsnis privertė bernioką susigūžti ir tik linktelėti, vengiant Eleizijos akių. Giliai savyje jautė, kad ji pradės jį teisti ir gal net nekęsti už jo silpnumą ir menkumą, tačiau tą akimirką negalėjo elgtis kitaip.
– T-tai tik šiaip paž-žįstama iš Hog--, iš mokyklos, – sumurmėjo, žiūrėdamas sau į batus, visas raudonas, – Nekreipkite dėmesio, tėve. Eime...
Nespėjo daugiau nieko ir pridurti, kai Eleizija užsipuolė jo tėvą. Nikas tespėjo pagauti jos atsiprašantį žvilgsnį, kai jo mažoji mergytė pradėjo visai atvirai grasinti ponui Maquetui.
– Kaip tu drįsti, tu, kvaila mergiote, – piktai debtelėjo jos tėvas, – Kas tu tokia, kad man grasintum? Kur tavo manieros? Būčiau aš tavo tėvas...
Nikas toliau nesiklausė. Stovėjo pasimetęs tarp tėvo ir mylimosios, o galvoje kirbėjo koks milijonas minčių. Žinojo namie kaip reikiant gausiąs nuo tėvo. Nesvarbu. Blogiau, kad jam gali būti uždrausta grįžti į mokyklą. Ir Elė... Tai, kad ji stovėjo priešais jo įniršusį tėvą ir taip akiplėšiškai su juo kalbėjo, negalėjo baigtis geruoju. Ūmus tėvo būdas neleis jam nusileisti ir nežinia, kas gali nutikti.
– Tėve, prašau, eikime jau, – nedrąsiai pabandė atitraukti poną Maquetą nuo varniukės.
– Užtilk, su tavimi išsiaiškinsiu vėliau.
Ponas Maquetas atsigręždamas trenkė Nikui per skruostą. Nuo jėgos klastuolis prarado pusiausvyrą ir tėškėsi ant šaligatvio. Suprato, kad bandyti užglaistyti situaciją yra beprasmiška. Beliko tikėtis, kad Eleizija laiku atgaus blaivų protą ir maus tolyn iš čia.
-
Vyriškio tonas pasikeitė iškart. Jis piktai dėbtelėjo į varnę, tačiau jos tai neišgąsdino. Juk tai Eleizija. Ji nepaklusnius plaukus užsikišo už ausies ir ramiu balsu atkirto ponui Maquet:
-Aš esu Eleizija Stigler, Korhano Stiglerio anūkė, - su vos girdimu pasišlykštėjimu pasigyrė esanti garsaus mokslininko anūkė. -Mano manieros dingo tada, kai jūs sudavėte savo sūnui. Nors ir esate tėvas, tai nereiškia, kad galite kelti prieš jį ranką, - mergina pradėjo jausti, kaip jos kraujas venose pradėjo kaisti. - Jei būtut, tačiau nesat ir aš tuo džiaugiuosi. Jūs neprilygstate mano tėvams - tėvams, kurie myli savo vaikus, domisi jų gyvenimu, džiaugiasi, verkia kartu su jais...
Elei bekalbant pasigirdo tylus Niko balsas, raginantis tėvą į viską nusispjauti ir pasišalinti. Žinoma, tėvas to nepadarys, jis nenusileis mergaitei. Ir tada jis trenkė sūnui per veidą. Nikas nuo smūgio parkrito. Elė metė savo knygą ant šaligatvio ir jau norėjo bėgti prie klastuolio, bet susilaikė. Žinojo, kad prie tėvo jis varnei nieko nesakys.
-Kaip jūs drįstat? - sušuko ji. -Kas jūs manote esantis? Jūs nenusipelnote turėti tokį protingą, sumanų ir mielą sūnų kaip Nikas. Jis nusipelno geresnio tėvo. Kad mane devyni velniai apgraužtų, kas jums atsitiko vaikystėje, kokią psichologinė traumą patyrėte, kad taip išsiliejate ant sūnaus?
-
Eleizijos senelio pavardė, matyt, buvo ponui Maquetui negirdėta, nes abejinga veido išraiška praleido ją pro ausis, nors šiaip gana domėjosi mokslo pasauliu. Žinoma, tik žiobarišku – keturiasdešimtmetis vengė visko, nors mažumėlę susijusio su magija. Ir už ką jį Dievas taip baudžia, kuo jo protėviai prasikalto, kad abudu sūnūs gimė nenormalūs? Tik dukra neišsigimus, bet argi daug naudos iš moters?…
– Mažametė man neaiškins, kaip auklėti vaikus, – tyliai tepasakė vyriškis.
Tylus jo tonas reiškė, kad jo nuotaika dar prastesnė nei Nikas manė. Kai tėvas šaukdavo, tai būdavo baisu, tačiau jis gana greitai atslūgdavo: keli garsūs sakiniai, keli smūgiai ir po audros. Ramus ir tylus tonas pranašavo didesnes bėdas, kurios persekios klastuolį dar ištisus mėnesius – ar net metus.
– Būtų jis protingas, jau būtų koledžą baigęs, o ne tūnotų toj nevispročių skylėj, kurią jis vadina mokykla, – paniekinamai prunkštelėjo ponad Maquetas.
Nikui norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Jautėsi pažemintas ir sumenkintas, dargi prieš Elę – svarbiausią žmogų jo gyvenime. Skruostus užliejo tirštas raudonis, kai jis nerangiai atsistojo ir nusivalė kelnes nuo dulkių, jo rankos ir visas kūnas drebėjo. Tankiai sumirksėjo.
– El-leiz-zija, p-prašau, n-nereik-kia, – vos girdimu, lūžinėjančiu balsu sumykė, vis dar neatitraukdamas žvilgsnio nuo savo batų.
Tėvas tik piktai sužaibavo akimis, jo žvilgsnis žadėjo namie pylą – geriausiu atveju. Nesvarbu. Kad tik Elei nieko nenutiktų… Pasigailėjo palikęs namie lazdelę – magijos pasaulyje jis jau pilnametis ir niekas jo nebaustų už kerų panaudojimą.
Ponas Emanuelis pusę Eleizijos žodžių nuleido negirdomis.
– Jeigu dar nors sykį tave pamatysiu šalia Niko, pasigailėsi, kad gimei, – ramiai tarė vyriškis varniukei.
Nikas norėjo paprieštarauti tėvui, tačiau vis dar dilgčiojantis sprandas ir skruostas priminė apie save ir septyniolikmečiui teko užčiaupti jau pravertą burną. Šiaip ar taip, vargu, ar jo žodžiai būtų ką pakeitę – nebent dar labiau supykdę tėvą.
-
-O gal turėtų jums aiškinti, kaip auklėti vaikus, nes jums tai nesiseka. Jūs visiškas nulis toje srityje.
Varnė buvo taip įsiutusi, kad būtų galėjusi perkąsti jam gerklę. Juk visi žino, kokia ta Eleizija. Ji viską paaukotų dėl to, ką myli. Padarytų bet ką, kad mylimas žmogus būtų laimingas.
Sukryžiavo rankas ant krūtinės, piktu žvilgsniu dėbtelėjo į poną Maąuet. Dabar ji suprato, kodėl Nikas nesugeba jam pasipriešinti - klastuolis tiesiog jo bijo.
Nikas nerangiai atsistojo ir, nusivalęs dulkes, paprašė varnės baigti, nesunkinti aplinkybių. Ji atsigręžė į klastuolė, lengvai šyptelėjo.
-Atleisk, bet negaliu.
Išgirdusi Emanuelio grasinimą, Elė žengė kelis žingsnius arčiau jo. Rankas susidėjo už nugaros ir ramiu tonu atsakė į tėvo žodžius:
-Ir ką gi jūs man padarysite? Suduosite man, kaip padarėte savo sūnui, ar padarysite kažką kito? Jūs manęs net nepažįstate, o jau grasinate, kad pasigailėsiu gimusi. Aš esu jau tiek išgyvenusi, tad nemanau, kad jūs sugebėsite tai padaryti.
Ji viduje jaudinosi, tačiau net nebandė to parodyti Niko tėvui. Ramiai kilstelėjo savo palaidinės kampelį, norėdama parodyti savo burtų lazdelę. Nors Emanuelis ir vadino burtininkus išsigimėliais, bet varnė galėjo prisiekti, kad jis jų bijo labiau nei velnio.
-
Dabar jau Eleizija perlenkė lazdą, klastuolis aiškiai tą jautė. Ir matė: jo tėvo veidas buvo raudonas iš įniršio, akys pavirto siaurais plyšeliais – sakytum, dar minutė ir iš augų pradės skleistis dūmai kaip kokiame Hogvartso eksprese. Nikui net širdį suspaudė, bet bijojo jis toli gražu ne dėl savęs.
Visa šita scena spėjo jau privilioti pletkų ir dramų ištroškusių Londono gyventojų, praeiviai lydėjo jų trijulę smalsiomis akimis ir šnabždėdamiesi tarpusavyje, keli įkyruoliai akiplėšiškai stovėjo ir spoksojo į karštai įrodinėjančią savo tiesą Elę.
Ponas Maquetas irgi, matyt, pajuto spoksotojų akis, mat nebepratarė daugiau nieko. Jis tik garsiai šnopavo, visa savo esybe skleisdamas pyktį ir agresiją. Tamsiaplaukiui net dingtelėjo, kad, jei turėtų pavaizduotį įniršį, jis atrodytų būtent taip, kaip tą akimirką atrodė jo tėvas.
Eleizija vis dar šnekėjo, tačiau nebesulaukė jokio atsako. Keturiasdešimtmetis tik staigiai apsisuko ant kulno, įbesdamas savo juodas akutes į Niką.
– Duodu tau lygiai dvi minutes atsisveikinti su šia neišauklėta mergiote. Ir kad nė nebandytum daugiau prie jos artintis, – griežtai tarė ir nuėjo link bankomato.
Tėvui nutolus, klastuolis nedrąsiai perbraukė per Elės delną, vis dar bijodamas pakelti į ją akis.
– A-aš atsiprašau…
-
Elė pakėlė akis ir išvydo rūstų, įniršusį Niko tėvo veidą. Jis buvo toks įsiutęs, kad net... Kad net žvilgsniu galėtų nužudyti. Varniukė jau pradėjo gailėtis, kad sukėlė visą šią sumaištį, nes aplink juos pradėjo rinktis paprasti praeiviai.
Paskutiniųjų žodžių Emanuelis visiškai net nesiklausė. Ponas, jei galima jį taip pavadinti, apsisuko ant kulno ir atsigręžęs į Niką davė lygiai dvi minutes. Tik tėvui, nutolus klastuolis pajudėjo. Švelniai perbraukė per jos delną, tačiau akių taip ir nepakėlė.
Varniukė ramiai įkvėpė ir ranka perbraukė per jo skruostą. Jis buvo vis dar paraudonavęs nuo tėvo smūgio, tad Elė nedrąsiai pakštelėjo į skruostą. Ji tikėjosi, kad tai nors šiek tiek padės, numalšins tėvo rankos sukeltą skausmą.
-Neatsiprašinėk. Tai aš turėčiau tai daryti. Tiesiog pamačiusi jį, aš nesusilaikiau. Aš turėjau tai padaryti, bet tau privėliau dar daugiau problemų, - ranka suvirpėjo ir nuslydo nuo vaikino veido. -Gal mums tikrai reiktų baigti viską. Mūsų santykiai kenkia tau, Nikai, o aš negaliu matyti tavęs tokio - sutrikusio, palaužto, bijančio.
Eleizijos akys pradėjo drėgti, ji nurijo seiles ir į glėbį priėmė herbologijos vadovėlį. Tvirtai jį priglaudė prie krūtinės, pabučiavo Niką į lūpas.
-Lik sveikas.
Tetarė ji ir apsisukusi ant kulno patraukė kuo tolyn. Tik spėjo nusisukt, veidas pasidabino sūriomis ir karštomis ašaromis. Ji jau net neįstengė sustabdyti ašarų. Vienintelis dalykas, kurį ji jautė, buvo dūžtančios širdies skausmas.
-
Toks paprastas, bet jautrus gestas – perbraukimas per skruostą, švelnus pakštelėjimas. Atrodytų, net draugiškas. Tačiau jame slypėjo daug daugiau nei galėtų pasirodyti tiems praeiviams, kurie stengėsi neparodyti spoksoję į juos. Tame geste buvo daug daugiau – meilė, pasitikėjimas, rūpestis. Viskas, kas jungė šiuodu jaunus žmones, dar taip neseniai neturėjusius jokių rūpesčių.
Vienas gestas, švelnesnis už bet ką pasaulyje. Tačiau jame slypi galia, galia didesnė už aštrius bei negailestingus tėvo žodžius, didesnė už skausmingą smūgį. Ta galia sugebėjo numalšinti skausmą – tiek fizinį, tiek dvasinį.
– T-tiek to, – gūžtelėjo pečiais, – ne pirmas ir ne paskutinis kartas. A-aš tik nenorėjau, k-kad tu visa tai matytum, – sumurmėjo panosėje.
Akis pakėlė tik išgirdęs tolesnius mylimosios žodžius. Baigti? Bet kaip? Kodėl?
Visai neseniai pats tą siūlė varnei, bet išgirsti šiuos žodžius iš jos nebuvo tas pats. Jos žodžiai sukėlė daug didesnį skausmą nei tėvo ranka. Net bučinys nesugebėjo jo numalšinti.
– N-ne, Ele, palauk! – pabandė ją sulaikyti, paimdamas už rankos, tačiau sugavo tik orą.
Eleizija jau jį paliko.
-
Tai nebuvo jos gatvė.
Besistumdančių asmenų srautas, parduotuvių vitrinos, tiesiog rėkiančios apie nuolaidas absoliutiems skarmalams.. Šlykštu. Kaip tie vikšrai dar sugeba dėvėti tokius drabužius, kaip jie sugeba nutaisyti išraiškas, lyg kas čia būtų gražu? Ir dėvėti nunešiotus drabužius..
Vien tokios mintys, nors verčiau pastebėjimai, ją vimdė.
Celeste nežinojo, kokie tiksliai vėjai ją čia atganė. Ir kam? Ar ji kažkokio romano veikėja, kad už kiekvieno poelgio jai reikia priežasties?
Šeštadienio popietė buvo metas, kai eismas buvo itin intensyvus - klykavo žaislų norintys vaikai ir ant jų stengiančios neužrėkti motinos; girdėjosi moksleivių, kartu nusprendusių praleisti laisvalaikį juokas. Po gatves dar nesišlaistė tik išgerti norintys asmenys, o visi barai, paslėpti alėjos kampuose, buvo it neregimi vaiduokliai, kurie prisikels tik už gerų valandų.
Oras nebuvo siaubingai dėkingas - tačiau neatrodė lyg tai trukdytų likusiems praeiviams. Žiobarams. Tiems, akcijas gaudantiems vargšams.
Celeste Victoria Lavenza, grakščiai irdamasi pro minią, traukė alėja toliau. Pavargusios žalios akys dairėsi aplinkui, bandant surasti kokią nuošalesnę ar šiltesnę vietelę, ar kavinę, ar vietą pasibuvimui - tiesiog kažką, kur galėtų nusivynioti tą griaužiantį vilnonį šaliką, apvyniotą aplink apatinę jos veido dalį, ir pasišildyti nuskriaustas kojas - ir kam ėjo šiandien su sijonu?
Damos pareiga, damos pareiga,- niūriai šyptelėjo, atkartojant motinos kaltus žodžius. Nors jokia dama su tokiu sijonėliu nevaikščiotų. Žinoma, jis atitiko Hogvartso standartus, ar savotiškus orumo standartus, ar per jį nėjo pamatyti kelnaičių, bet vistiek - kaip damos drįsta nešioti sijonus, nesiekiančius kelių?!
Absurdas. Absoliutus.
Pro šalį besiiriančių asmenų veidai ėmė plaukti, maišytis - jų keliami garsai susimaišė į vieną, spengiantį bei kurtinantį.
Klastuolė įkišo nosį į griaužiantį šaliką, rankas susikišo į megztinio kišenes - ieškodama šilumos draugijos yrėsi į priekį.
-
Kažkodėl mylėjo būt minioje. Ten, kur galėjo būt didžiulės masės dalimi, plaukioti kaip maža žuvelė milžiniškoje kolonijoje, kuriame individas nebuvo svarbus. Galbūt tai gana keista, tačiau netroško išsiskirti; deja, ne visi norai galėjo išsipildyti.
Jautė atvirus mažų vaikų pirštus, kiek užslėptus suaugusiųjų žvilgsnius, kurie truko taip trumpai, kiek trunka lengvas oro gurkšnis, kaip švelnus plunksnos prisilietimas. Tačiau vis vien tai juto ir norėjo kur nors imt ir pasislėpti. Negalėjo pasiaiškinti, kodėl buvo toks, kodėl vaikščiojo pasiremdamas lazda, su tamsiais akiniais; ei, galbūt aklas? Gal šiaip koks invalidas, gal kažkas apipylė actu ar padegė? Juk teroristiniai išpuoliai dabar tokie dažni.
Jeigu visi taip ir galvotų, tikrai nesuktų galvos.
Vėlyvo rudens oras buvo it traškus, saldus obuolys, kuris šiek tiek strigo gerklėje, mat buvo pernelyg šaltas ir papuvęs, tačiau vis vien priminė vasarą; tas dienas, kada nereikėjo kūno gaubti paltais, šalikais ir kepurėmis. Pats Faustus buvo apsimuturiavęs nuo galvos iki kojų, kaip mažas seneliukas, einantis aplankyti anūkų-- tik švytėjo blyški nosis ir kyšojo kelios tamsios plaukų sruogos. Ar plovė galvą šiomis dienomis? Neprisiminė. Nesijautė, tarsi tai būtų nereikalinga, juk jo parduotuvė dabar nesulaukdavo daug lankytojų, visi užsisakinėjo paštu ir panašiai. Visi tokie mandri, nenori bendrauti, tik nori prekių ir paslaugų, viskas greita ir paprasta. Atsiduso, ore suvinguriavo garas, akys nukrypo į švieslentes, rėkiančias apie išpardavimus. Sustojo prie vienos iš jų, kurios apačioje buvo vitrina su knygomis. Visos jos buvo lėkštos, neįdomios, pilnos kvailų veikėjų; alpstančių panelių ir stiprių princų, kurie viską sutvarkydavo paprastu šypsniu.
Norėjo tų knygų.
Buvo benueinąs į tą knygyną, tačiau pasukęs galvą įėjimo link pastebėjo figūrą, kuri neįsiliejo į žiobarų minią. Išsyk atpažino raganą, galėjo liežuviu pajusti žiežirbas, kurias sukeldavo kito burtininko galia. Kažkodėl pasijuto keistai, mat dažniausiai visada norėdavo užkalbinti kitą, kaip sakant, "likimo draugą", tačiau dabar troško tik nueit tolyn. Akys nukrypo į moters, ar merginos, kojas, kurios aiškiai šalo ir jo viduje blykstelėjo gailestis.
Bet matyt suvokė, kad jo žvilgsnis, nors ir slepiamas akinių, buvo nemalonus, tad atsitraukė ir nušlubavo į parduotuvę, palikdamas viską už savęs. Pajuto malonią šilumą.
-
Šalta, šalta, visiškai absoliučiai, stingdančiai, smirdančiai, kaustančiai šalta. trūko tik to, kad pradėtų lyti. Dar geriau - snigti, vis su dabartiniais atšilimais viskas tapo įmanoma. Sniegas spalį? Ak, palaiki metelius ar du, ir ims snigti rugpjūtį.
Na, nieko nepakeisi.
Celeste nesuprato, kaip visa ilga alėja, pro kurią ėjo, galėto būti tik drabužių, baldų, ar kitų sendaikčių išparduotuvės. Kur kavinės? Kur kažkas prabangesnio? Kur maisto krautuvėlės?
Ne veltui žiobarai yra tokie..
Gal verčiau nepradėti.
Žmonės toliau slydo jai pro akis, šurmulys netilo, mintys ėmė piltis į keistą sūkurį, iš kurio neišnarpliosi nė žodžio.
Ji nebuvo alkana, o žiobariški greito maisto patiekalai kaip hamburgeriai, picos ar KFC, ar kas ten dar buvo, jai surišdavo skrandį iš šleikštulio - bet ak, kaip siaubingai ji dabar norėjo, kas jos nosis pagautų tą aromą, ten turėjo būti šilta, ten turėjo gauti bent jau ne tokį šleikštų žiobarų prisiliestą karštą gėrimą, ten būtų kur atsisėsti, ir tada ji iš čia eis, dings, ir nebesugrįš.
Atsikėlus ryte ji nebegalėjo pakęsti Hogvartsinės atmosferos, tų pašnekesių, kurie ir čia egzistavo - jai reikėjo pranykti iš ten, o kur geriau, negu Londone? Kas ją paskatino eiti į minią žmonių? Nesąmoningi pasirinkimai gyvenime, visiškai.
Noras kur šmukštelėti dar labiau sustiprėjo, tylus caktelėjimas paliko lūpas, uždengtas šaliku - dangus prasivėrė, iš lėto, neskubėdamas, pildamas savo ašaras ant kitų.
Į drabužių parduotuvę tikrai neis - tas dėvėtų skarmalų kvapas ją parvers ant kojų ir ji žiaukčios nesustodama; elektroninių prekių parduotuvėse, net tiesiog apžiūrinėjant, prie jos prispis koks konsultantas - jei turės gerą akį, tai ir nepaliks ramybėje, regint jos turtingą būtį išvaizdoj.
Jau norėjo sukti į gretimą sendaikčių parduotuvę, bet svarbios akys užmatė ryškų, tokį pat koktų "KNYGYNAS" užrašą.
Kiek prisiminė, knygynuose būna atsisėdimui vieta, kas paskaityti.. Kartais pasitaiko ir kavinukių, tiesa?
Pakeitė žengimo kryptį, lengvais žingsniais nubėgdama ir įžengdama į parduotuvėlę - iškart lengvai papurtė galvą, bandydama atsikratyti visų lietaus lašelių, įkritusių į plaukus, nepastebėdama, kaip trinktelėjo kažkam į nugarą.
-Ah, atsiprašau,- bandydama praskirti plaukų skraistę, susimetusi ant veido, ir šmukštelėti vandenes lašų nusėtą šaliką nuo veido mergina žengė žingsnį atgal, nugara dėdama į knygyno medines duris ir netyčiomis sužvangindama tą skardų skimbalėlį, pranešantį apie naują pirkėją.
-
Knygynas buvo tarsi maža ramybės oazė, apsupta civilizacijos dykumos. Išties, nuostabi vieta, kurioje galėjai būti ramus. Čia neužpūtė žiaurūs rudeniniai vėjai, nesekė smalsios žiobarų akys ir tikrai nebuvo jokių įdubimų ar laisvų akmenėlių, už kurių buvo galima užkliūti ir suklupti. Galima net nustebti, kiek šlamšto gali surasti miesto viduryje. Nors, tiesą sakant, jam patiko visos tos šviesos ir afišos ir didžiuliai dviaukščiai autobusai. Vienu iš juo ir atvažiavo čia;laiptais užlipęs į antrą aukštą jis stebėjo judrų Londono gyvenimą. Norėjo naktį aplankyti kokį naktinį klubą, kuriame galėtų pasimiršti. Norėjo aplankyti visus prekybos centrus, parduotuves, krautuves, kuriose buvo pardavinėjami papuošalai ir kiti niekučiai. Buvo it šarka, mėgavosi tokiais dalykais. Galbūt netgi gautų įkvėpimo ir kažką sukurtų. Pažvelgė į savo žieduotą ranką ir atsiduso.
Deja, dabar buvo knygyne ir... Na, tai geriau nieko, taip, ramu, bet juk jis nebuvo ramus. Sunkiai perkėlė savo svorį ant lazdos ir norėjo žengti į priekį, bestselerių afišos link, tačiau, išgirdęs varpelių čirenimą, po kelių akimirkų pajuto dunkstelėjimą į nugarą. Šiek tiek nustebo ir netyčia, norėdamas išvengti dar vieno tokio susidūrimo, stipriai atsistojo ant savo blogosios kojos; kelis nejučia kluktelėjo, o jo dantys sukando liežuvį. Bet tas akimirkos skausmas greitai išnyko; Faustus susitvardė ir greit išsitiesė. Ausis pasiekė atsiprašymas. Pasisuko jo link-- lėtas, gremėzdiškas posūkis, bet bent jau pajudėjo.
-Viskas gerai, tai aš atsiprašau jūsų, kad stoviu tarpduryje, - nejaukiai gūžtelėjo pečiais ir pasitraukė į šoną, link lentynos su knygomis skirtomis merginoms. Tik tada suvokė, kad čia toji pat moteris, į kurią žvelgė seniau. Velnias, gal ji nepastebėjo to prieš tai? O gal ji atėjo jo padurti ar panašiai. Moterys juk gana keistos, kai kalba pakrypsta apie tokius dalykus. Tačiau dabar pajuto tą potraukį susipažinti su nauju žmogumi-- ypač kai pamatė jos pirštus. Ant jų puikiai tiktų tamsaus metalo žiedai.
-Kažkaip neįsiliejate į paprastą minią, ar ne, panele?- tyliai pridūrė, tarsi vildamasis, jog ši supras ką turi omenyje.
-
Švelniai pasitrynė nosį, ten, kur buvo impaktas su kitu asmeniu. Pasitraukus į šalį šiam - ode pasklido tos vyriškos parfumerijos aromatas - mergina grakščiai pasitraukė į tą pačią pusę, dėl visa pikto. Kad atsitrenkimo grandinė nesitęstų - nors verčiau, kad nė nesusidarytų.
-Tikiuosi, kad nesužeidžiau jūsų, pone,- pratarė, greitai nužvelgdama asmens priešais portretą - ta lazdelė, tie akiniai, it suluošintas pensininkas. Ko jai dabar tereikėjo tai tik skandalo apie tai, kaip Lavenzų giminė sužeidė senstelėjusį asmenį.
Nors...
Tik remarka iš vyresniojo amžiaus tamsiaplaukio privertė ją suklusti, įsiklausyti, na, pajausti. Gražių žodžių tam nebuvo.
Tos suknistos depresijos, mintys, ar kaip ten pavadinsi jos būseną. Absoliuti gėda Lavenzų giminės asmeniui nepajausti kito burtininko, ypač per tokį atstumą! Gėda, absoliuti gėda, namuose tai prilygtų dviejų valandų ilgio moralui ir galbūt pamokai, kurios metu reiktų atskirti burtininką nuo kirmino.
Kažkodėl tai jai visiškai nerūpėjo. Ne pasaulio pabaiga, kad nepastebėjo seno mago. Nors filmuose, visada prieš tą lemtingą įvykį, kuris viską sunaikina kely, taip veikėjai sako. Hm.
-Žinoma. Išsiskirti iš kitų, sakyčiau, būtų manosios giminės devizas, pone.- Šiek tiek tūptelėjo, suimdama už sijono šonų, tarsi sveikindamasi - manieros, manieros.- Celeste Victoria Lavenza, jūsų paslaugomis. Kas tokią dieną atgrūdo jus į žiobarų prisotintas gatves?
Tik dabar apsižiūrėjo aplink - tai nebuvo antrų rankų knygynas, kas, na, buvo fantastiška (kaip ir drabužiai - kam dar reikia panaudoto daikto? Kas nori jausti kirmino egzistenciją savuose daiktuose?), tačiau turima literatūra, net ir metus žvilgsnį, atrodė siaubingai nuobodi. Fantastika, fantastika, "Kaip suvilioti vyrą", "101 būdas, kaip užsidirbti", "Merginos žodynas", debilizmas.
Kavos stendo irgi nesimatė, gal tolimiau? Bet ne, aromatas ore sklendėtų - vos neatsiduso, kokia gailestis, Mielai išgertų ką šilto, juolab kai neatrodė, kad ant Londono purškiamas lietus turi norą sustoti.
-
-Viskas gerai, panele, tikrai manęs nesužeidėte, - šyptelėjo siaura, bet pakankamai patikima šypsena. Turėjo šimtus įvairių šypsenų kiekvienam gyvenimo atvejui-- paguodžiančios, pažeminančios, įtikinėjančios, nedrąsios, liūdnos, linksmos ir panašiai. Jos buvo tarsi virvės, kurios valdė marionetes scenoje, nors šiaip jis nelaikė savęs lėlininku. Galbūt buvo tos senos, sunkios, dulkėtos užuolaidos? Turėjo daug panašumų su jomis.
Bet po velnių, prieš jo akis buvo grynakraujė poniutė, kuri savo rankose, galbūt, turėjo jėgą valdyti tas marionetes. Visi kilmingieji turi.
Niekad nesugebėjo su tokio plauko žmonėmis tinkamai elgtis- jo krautuvėlėje šie nesilankydavo, pasiųsdavo tarnus ar kokius artimus draugus, o jei kada ir užklysdavo, Faustus tik tyliai nulenkdavo galvą ir šypsodavosi kiek mandagiau. Kilmingieji, ypač jauni, buvo it gaivališka jėga,tsunamis ar uraganas, ar žemės drebėjimas, kuris galėjo išversti viską, kas pasitaikys kelyje, jeigu nepasitrauksi. Nenorėjo rizikuoti ir prarasti visko, ką taip sunkiai uždirbo, nenorėjo vėl pradėti visko nuo nulio. Per daug sudėtinga. Lūpas iškreipė toji kruopščiai nupiešta, iškalta ir išraižyta šypsena, tikras mandagumo įsikūnijimas.
-Man tikra garbė sutikti tokios garbingos šeimos atsovę, panelė Lavenza, - buvo tikrų tikriausias netašytas seniokas, todėl nelabai išties žinojo, kaip gerai elgtis tokiais atvejais, tačiau pasistengė kuo gracingiau nusilenkti merginai; nugara tiesi, o galva palenkiama nedaug, bet ir ne per mažai. Dar pridėjo ranką prie širdies, mat kažką prisiminė -- mano mintys, žodžiai ir širdis priklauso jums. Galbūt tai matė kokiame žiobariškame filme? Dažnai ėjo į kiną, nebuvo tas magas, kuris nieko nenutuokė apie kitą pasaulį. -Faustus Engelbert, jūsų paslaugomis, - atsitiesė ir prisistatė, o tada tuo momentu jam šovė mintis.
Kilmingieji juk turi daug pinigų, ar ne? Ir draugų, pažįstamų; galbūt galėtų šiek tiek, hm, gauti papildomų užsakymų? Papildomos pajamos niekada nepamaišė.
-Labiau norėčiau šito klausimo paklausti jūsų, -subtiliai pritildė balsą ir kiek suraukė antakius, tarsi būtų itin susirūpinęs. -Jokia dama tokiu oru negali išeiti į lauką, šaltis itin kenkia grožiui, - per kelias sekundes jis nusivilko savo paltą-- šis nebuvo labai įmantrus, paprastas, juodas, odinis, vos jam pačiam siekiantis žemiau kelių.
-Jokia dama neturi šalti, - kaip galėdamas mandagiau ištiesė šį kitai. - Prašau, priimkite tai, tik šiam momentui. Norėčiau jus pakviesti puodeliui kavos į, - vėl pažemino balsą, šnabždesys. - į vietą, kur nesitrina žiobarai. Tačiau tam mums prireiktų išeiti į lauką, o aš netrokštu jūsų šaldyti.
-
Ak.. Štai. Ta išraiška, vos išgirdus jos pavardę.
Pirma mintis - ak, o ką dabar daryti, kad neįžeisti? Antroji - kaip iš jos išluobti kuo daugiau geleonų?
Ar atvirkščia tvarka. Jeigu dar pradės meilintis, Celestė, lengvai šyptelėjus, ims ir atsisveikins.
Apskritai tokie dalykai jai nebuvo neįprasti - todėl ir gerai pastebimi. Šiais laikais visi galvoja tik apie save ir turimų auksinių skaičių - na, suaugusieji ir tie, kuriems biznis svarbus nuo jaunų dienų. Didžioji Hogvartsiečių dalis ne tik jai nemeilikavo, o ir savotiškai engė, tarsi buvimas turtinga klastuole jau būtų išėjęs iš mados.
-Ak, prašyčiau, be lankstymųsi jokių, pone. Žiobariškais standartais toks pasisveikinimas nelabai priimtinas, tiesa? Iš minios išsiskirti šiandien nėra mano, ar tikiuosi, Jūsų, pone, tikslas.
Ačiū dievams, kad nenusprendė ir pabučiuoti rankos. Kuo tas vyras save laiko, šešiolikto amžiaus didvyriu ant balto žirgo?
-Faustus,- užsigalvojo, pirštais priliesdama lūpas - prisiminus tyliai nusijuokė ir šyptelėjo, cituodama žodžius,- „O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“.
Keista, kad aplink nebuvo tų kirminų, reaguojančių į kiekvieną jų nenatūralų veiksmą ar keistą pokalbio gaidą. Net kasos, pardavėjos, vieta buvo palikta tuščia, tik kažkur tolimiau ėjosi išgirsti vartomų puslapių garsus ar tylų atsikosėjimą. Visą kitą užgožė to silpno lietaus barbenimas į skardinį stogą, sukeldamas keistą aidą.
-Prašyčiau, pone, nesu cukrinė. Kaip ten sako, visas kvailystes reikia daryti jaunam, tiesa? Nors,- pažiūrėjo į ištiestą paltą, tikriausiai menkai kuo galintį pagelbėti ant jau šiek tiek sušlapusio jos kūno. Jeigu nepaims, bus nemandagu - juolab, kai yra kviečiama ten, kur būtų šiokios tokios šilumos, kur galėtų burtų pagalba išvaikyti vandenį, įsigėrusį į jos aprangą.- Mielai priimsiu jūsų pagalbą.
Užsimetė paltą ant pečių - iškarto ant jos nusėdo vyriškas kvapas - ir apsimutaravo šaliką aplink kaklą. Tai tikriausiai tas bandymas išvilioti pinigų, mh? Nebūtų keista - jeigu ta vieta bus Faustus pačio, o tokioje gatvėje egzistuojanti nebūtų ji niekuo keista. Gražus elgesys, gal tada kokia dovana, ar komplimentai, kaip jai tiktų tas ar anas, kaip aroma to būtų puikūs kvepalai ar vaistai, ar tiesiog numesta maisto sąskaita ant jos..
Ir, žinoma, ji negalėjo visiškai laisva bendrauti su nepažįstamu asmeniu ir apsimesti, kad grėsmė jai neegzistuoja. Nors, atrodo, burtininkų pasaulyje labai dažnas atvejas, kada prieš dešimt minučių susitikę asmenys tampa vos ne geriausiais draugais, eina į nuošalias vietas ir taip toliau. Ak, kokie žmonės nerūpestingi, kokie atsainūs!
Bet tas kavos pasiūlymas ją viliojo. Labai labai, tiesa sakant. Žengtelėjo link durų, greitai dirstelėjo į vis dar pro langą krepnojantį lietų.
-Na, gal tuomet ir traukiame? Gink die, dar sustiprės lietus paskui.
-
Žiema neseniai prasidėjo, o Londono gatvės buvo išpuoštos kalėdinėmis dekoracijomis, parduotuvėse prasidėjo įvairiausi išpardavimai, o prie kasų ir net prie įėjimų driekėsi žmonių eilės. Nors Amaltėja nesiruošė nieko pirkti, pasivaikščioti parduotuvių alėja atrodė nuostabi mintis. Aštuoniolikmetė mėgo vaikštinėti ten, kur daug žmonių, merginai patiko stebėti kiekvieno iš jų elgseną, veido išraiškas, kūno pozas, net ir visa gerkle dėl negauto žaislo rėkiantys vaikai prancūzei atrodė kažkuo ypatingi, traukiantys akį.
Nereidė lėtai vaikštinėjo alėja tarp rankų spausdama karštos juodos kavos puodelį iš automato, mat nusipirkti gėrimą kavinukėje blondinei buvo sunku dėl prastos anglų kalbos, būtent dėl šios priežasties jos pirmoji didžios gyvenimo kelionės stotelė buvo Anglija, juk nėra geresnio kalbos išmokimo būdo už kasdienį jos girdėjimą aplinkoje? Vėsią dieną Amaltėją šildė dailiai krentantis rudas šiltas paltas, po juo buvo apsivilkusi juodą palaidinę ir pilkas languotas kelnes. Juodų aulinių batų kulnai kaukšėjo ant plytelėmis grįstos gatvės.
-
Tarp jausmų susimaišęs, jaunuolis nuskubėjo link Londono. Robertas tuo metu buvo kiek pavargęs, nepatenkintas, bet ir tuo pačiu metu jautė visiškai priešingus jausmus. Kaip tai galėtu būti? Turbūt būtų paaiškinimas tik toks, kad Kristoferis dirbdamas magijos minsterijoje dar neturėjo jokios užduoties. Ir štai, šis gavęs užduotį, pilnu entuziazmu nubėgo ją atlikinėti. Bet tuo pačiu metu rudaplaukis ir buvo nepatenkintas, šis tikėjosi kažko daugiau, kažko rimčiau. Juk čia Magijos Ministerija, tiesa? Reikia laukti daug linksmybių ir nuotykių.. O čia, tik reikia ištrinti atmintį žiobarui.
Visa informaciją kurią buvęs Klastūnyno globotinis žinojo tai tik tos žiobarės išvaizdą ir vardą - Amaltėja. O visos kitos smulkmenos, ką ji pridarė, kodėl reikia tai daryti, deja, šis nežinojo. Na, bernužėlis į šitą situaciją žiūri tik taip, kad - tai ne mano reikalas.
Pažiūrėjus į tos jaunuolės nuotrauką, Robertas apsidairė. Pagal viską, Remarkas turėjo atsidurti netoli jos. Bet vat, šiam nepasisekė, nes jis atsidūrė parduotuvių alėjoje. Kur pilną žmonių! Ir kaip jam ją surasti? Čia gi dar reikia apgalvoti, kaip ją nuvesti į tylią vietą, kad niekas nematytu kaip Magijos Ministerijos darbuotojas naudoja burtažodį. Visur tie sunkumai.
Bevaikštant, bežiūrint, po ilgo laiko, Krisui kaip ir pasisekė, jam to nežinant. Beeinant ties viena parduotuvėlę kuri buvo išpuošta spalvotomis girliandomis, šis užklumpa ties vieno lieso kūno.
- Oh, atsiprašau. - Atsisuka link to silueto.
-
Visi papuošimai ir girliandos vertė Amaltėją jausti nostalgiją. Nors iš namų išvyko tik prieš keturis mėnesius, šeimos ilgėjosi labiau nei bet ko kito, o baisiausia tai, kad net ir per tą, stebuklu vadinamą, Kalėdų metą, aštuoniolikmetė negalės grįžti į Prancūziją - nespėjo nusipirkti bilieto. Atrodė, jog trūko vos vieno nutrūkusio plono plauko, kol iš Nereidės akių pradės tekėti ašaros matant visas šeimas aplink.
Blondinės apmąstymus nutraukė iš niekur nieko išdygęs jaunas vaikinas. Rudaakė per visą šurmulį nesugebėjo išgirsti, ką šis nepažįstamasis sakė, tad tik šyptelėjo ir neskubėdama žingsniavo į priekį. Barnard jaunuolio tikrai nepažinojo, o jei šiam ko reikėjo, to paties galės paklausti pas bet kurį kitą praeivį. Amaltėja neitin noriai mezgė pokalbius per visą savo viešnagę Anglijoje, mat gėdijosi savo anglų kalbos žinių.
-
Toliau bežiūrint ir vaikštant, ieškant tos paslaptingosios žiobarės, Kristoferis užsakė sau kavos iš netoliese esančios kavinukės. Vis tiek vaikinas žino, kad tas ieškojimas bus ilgas, tad kavos puodelis tikrai nepakenks jam. Padarius gurkšnį, šis dar kartą pažiūrėjo į nuotrauką. Žiobarė buvo daili ir graži. Baltaodė, turėjo šviesius ir neilgus plaukus. Liekno sudėjimo. Toks kaip Robertas tikrai turėtų ją pastebėti.
Įlindęs į apmąstymus, kanadietis sustojo. Šis susiprato, kad visai neseniai ją ir buvo sutikęs. Tik ten kiek užklupus už ją, riestanosis net nekreipė dėmesio. Kas pagalvotu, lyg pats likimas čia pasidarbavo. Klastuolis greitu žingsniu grįžo prie tos parduotuvėlės. Žmonių ir taip buvo daug, todėl, kaip ir ankščiau, būtų ją sunku pastebėti.
Jau neturint išeities, Remarkas pradėjo klausinėti įvairių žmonių apie Amaltėją. Rodė jiems jos nuotrauką, klausė, kur ji ėjo, ką darė. Pasijautė it detektyvu. Bet dėka žmonėms, dvidešimtmetis ir surado tą jaunuolę.
Dabar šiam teliko tik apgalvoti, kaip ištrinti jai atmintį. Juk neprieis prie jos ir paleis burtažodį prie visų žmonių, kurie prie to yra ir žiobarai. Ne, reikia ją kur nors nuvesti. Bet juk ne per prievartą?
- Atsiprašau.. - Sustojo. Neturėjo visiškai minčių ką pasakyti. O tylą reikėjo nutraukti. - Ar galima jūs nuvesti ten šonan? - Pasakė pirmas mintis kurios šovė į galvą. Bet tuo pačiu metu ir pasigailėjo. Nuvesti šonan? Idiotas!
-
Vaikštinėdama parduotuvių alėja, Amaltėja išmaniuoju telefonu fotografavo pastatus, spalvingas girliandas, žmones - nuotraukas vėliau atspausdins ir įklijuos į savo kelionių žurnalą. Baigusi mokyklą, mergina norėjo keliauti, norėjo surasti tai, kas ją traukė labiausiai ir su kuo ji norėtų sieti savo ateitį. Blondinė domėjosi įvairiais išradimais, technologijomis, mašinomis, juk visi jos šeimos vyrai buvo fizikai, tačiau be to Amaltėją traukė ir žmonės, socialiniai dalykai, todėl tikėjosi, kad metų pertrauka padės suprasti.
Išgėrusi kavą, aštuoniolikmetė išmetė popierinį rudą puodelį į šiukšlinę ir jau buvo besiruošianti prisėsti ant suolelio prie medžio. Deja, šalia Nereidės vėl priėjo tas pats jaunas vaikinas.
-Atsiprašau, aš nekambu angliškai, gal kalbi prancūziškai?- su žymiu akcentu pazakė vienintelę frazę užsienio kalba, kurią buvo išmokusi kaip du kart du.
-
Riestanosis truputį sunerimo, kai išgirdo kaip šioji žiobarė kalba angliškai. Puikiai girdėjosi akcentas ir tai, dėka akcento buvo sunku iššifruoti pasakytus žodžius. Buvęs Klastūnyno globotinis nemokėjo prancūzų kalbos, nors puikiai galėjo prisiminti kaip vaikystėje tėvai vertė jį mokytis įvairias kalbas, bet po tiek laiko jis jau daug ką yra ir užmiršęs.
- S'il vous plait. - Visgi pabandė pakalbėti prancūziškai, nors tikrai supranta, kad jo žinios yra blogos. Ką Kristoferis galėjo prisiminti tai užsienio kalbos keiksmažodžius, nes jaunystėje tokius dalykus turbūt tik ir mokėsi. - S'il vous plait, nous, - pradėjo rodyti su pirštu tai į save, tai į Amaltėją, - nous aller? - Dabar su pirštu nukrypo ties praėjimą kur žmonių tik vienetai. Tokios vietelės visada atrodė įtartinos, todėl nenuostabu, jeigu šioji žiobarė tik išsigąs. - S'il vous plait? - Ir vėl pakartojo šią frazę.
-
Išgirdusi vaikino bandymą ( tiesa, ne itin sėkmingą, tačiau visos pastangos vertinamos) kalbėti prancūzų kalba, Amaltėja prunkštelėjo.
-Atleisk,- aštuoniolikmetė nusišypsojo jaunuoliui. Deja, nežinojo, kaip turėtų jam atsakyti, juk akivaizdu, kad prancūzų kalbos žinios pas riestanosį prastokos, o blondinė sunkiai dėliojo angliškus sakinius. Laimei, visą savo gyvenimą praleidusi tarp įvairiausių technologijų, Nereidė sugalvojo gana neprastą būdą bendrauti. Iš palto kišenės mergina išsitraukė savo telefoną ir internete susirado vertimo programą, kuri iš gimtosios Barnard kalbos verstų į anglų, o iš anglų atgal į prancūzų. Rudaakė greitai suvedė tekstą ir parodė jį bernužėliui:
Kuo galėčiau padėti?
Vienoje rankoje laikydama telefoną, kita perbraukė per šviesius plaukus, akis įbesdama į telefoną tarsi ragindama jaunuolį įvesti tai, ką jis nori pasakyti. Žinoma, sutikti su nepažįstamuoju eiti į atokesnę vietelę Nereidei buvo kiek nedrąsu ir netgi netinkama, tad ji nesiruošė to daryti tol, kol nesužinos bernužėlio ketinimų.
-
Bernužėliui pasijautus kiek nejaukiai, šis tik nusišypsojo Amaltėjai nežinodamas kaip dabar elgtis. Net nustebo, kaip ji dar nenusijuokė išgirdus Remarko prancūzų kalbos žinias. Bet visgi, ir pas ją atsirado šypsena.
Buvęs Klastūnyno auklėtinis nelabai buvo įpratęs prie naujųjų technologijų, nes visas technologijas puikiai buvo pakeitusi magija. Bet susigaudyti nebuvo sunku.Čia labai daug žmonių, ar galima nueiti kur nors, kur nėra žmonių ir tada aš jums viską paaiškinsiu?
Telefone parašius šį sakinį angliškai, išvertė jį į prancūzų kalbą. Kristoferis nespėjo sugalvoti kaip nuvesti žiobarę kuo toliau nuo žmonių, kad galėtu ištrinti atmintį, bet atrodė, kad jis atrodė įtikinamai.
-
Šitaip bendraudama, Amaltėja, tiesą sakant, jautėsi it kokia nebylė. Išmanusis telefonas padėjo lengviau suprasti, ką porelė jaunų žmonių norėjo vienas kitam pasakyti, tačiau tai toli gražu neatstojo tikro pokalbio. Vien dėl šios priežasties aštuoniolikmetė sutiko su visai nepažįstamu vaikinu nueiti kiek atokiau, kur nebūtų aplink vaikštinėjančių ar kažkur skubančių žmonių. Nors, angliškų žodžių blondinukė mokėjo visai nemažai, dėl prastos gramatikos vengė kalbėti svetima kalba, tačiau jeigu kompanijonas nepabūgo kalbėti prancūziškai, kodėl Nereidė neturėtų kalbėti angliškai? Argi kas nors atsitiktų, jei ši į pokalbį įterptų vieną ar kitą žodį gimtąja kalba arba pasakytų ką nors netaisyklingai? Juk svarbiausia, kad tas, su kuriuo kalbama, suprastų, kas buvo pasakyta, taip?
Šiek tiek apsidairiusi, prancūzė paėmė jaunuolį už rankos ir nusitempė jį į atokesnę gatvelę šalia drabužių parduotuvės keistu pavadinimu. Ten buvo daugiau vietos ir mažiau triukšmo - būtent tai, ko ir reikėjo.
-
Štai, atėjo metas kai Kristoferiui sėkmė ir vėl padėjo susitvarkyti su problema. Vaikino veide atsirado šypsena, kai Amaltėja sutiko nueiti į atokesnę vietelę, kur ramiau, mažiau žmonių ir paprasčiau atlikti savo darbą. Visai nežinodama, ką jos laukia.
Žiobarė tik paėmė Roberto ranką ir nuvedė į ramesnę gatvę, kur tikrai, buvo žymiai mažiau žmonių. Gal ir buvo ten tik keli, bet jie didelės grėsmės nekėlė. Vargu ar jie ką nors pamatys, ir gali būti, kad tie žmonės yra burtininkai juk. Todėl buvęs Klastūnyno globotinis nepergyveno, kad sutvarkęs vieną problema, iš jos kils dar keli.
Dabar teliko tik ištrinti Nereidei atmintį. Bet vat, vaikėzas iš niekur nieko pradėjo nerimauti. Jis pats danar sau ir sudaro problemas. Jam į galva vis kildavo įvairios mintys. Gal jam ką nors pasakyti panelei prieš kažką darant? Ar bent jau atsiprašyti? Juk kažką reikia padaryti. Jeigu jis taip ištrins jai atmintį, tai čia gal bus kažkaip nemandagu, nelabai žmogiška?
- Ammm... Aš atsiprašau? - Jo veidas truputį neaiškiai susiraukė. - Bet deja, aš dirbu Magijos Ministerijoje, o jūs esate žiobarė kuri pamatė įvykį, kurio tikrai turėjote nematyti. Ir dabar turiu ištrinti jums atmintį. - Vis tiek, šioji prancūzė mažai ką supras, bet brunetui jau bent bus sieloj lengviau, kad šis jau jos atsiprašė už tokį poelgį.
-
Kurį laiką mergina ir vaikinas tyliai stovėjo vienas priešais kitą. Tiesa, ta tyla nebuvo kaip ta iš filmų, kur viskas atrodo labai romantiška. Nereidė drįstų teigti, kad netgi priešingai! Argi ne pats vaikinas norėjo pasikalbėti kiek atokėsnėje vietoje, tačiau dabar tylėjo it žemę pardavęs?
-Na?- Amaltėja kilstelėjo antakius ragindama bernužėlį pradėti pasakoti tai, apie ką ir norėjo pasikalbėti, juk ne pastovėti (turbūt) atėjo.
Antrą, o gal net ir trečią kartą išgirdusi atsiprašymą iš tamsiaplaukio lūpų, blondinukė kiek susiraukė, tie anglai... Kiti aukštaūgio žodžiai (na, bent jau tie, kuriuos suprato) privertė aštuoniolikmetę nusijokti balsu.
-Taip, žinoma,- ranka perbraukė per šviesius plaukus,- ah, mon Dieu! Ištrinti man atmintį?- plačiai šypsojosi prancūzaitė,- pirmyn!- Nereidė, žinoma, visą tai palaikė ne itin tikusiu vaikino flirtavimu. Jokiom magijom, Magijos Ministerijom ar atminties ištrynimais fiziko dukra, žinoma, netikėjo. Visos šios, merginos akimis, nesąmonės pernelyg kirtosi su mokslu ir viskuo, kuo ji tikėjo.
-
Kad mergina patikėtu Kristoferio žodžiais, aišku, būtų neįmanoma. Juk pažiūrėkime tiesai į akis, šioji jaunuolė yra žiobarė. Tokiems dalykėliams reikėtų įrodymo, bet deja, buvęs Klastūnyno mokinys pasakoti ir įtikinėti Amaltėją magijos pasauliu negalėjo. Ir šiaip, būtų nelogiška ją pradėt įtikinėti, kai klastuolio užduotis yra visiška priešinga.
- Taip, taip. - Juokais pasakė vaikinukas, truputį nustebęs, kad šios blondinės anglų kalba yra geresnė nei šis galvojo.
Riestanosis dar kartą apsižiūrėjo aplinkui. Gatvelė buvo tuščia, todėl ir vėl tuo įsitikinęs rudaakis, šis nieko nelaukiant ištraukė burto lazdelę bei nustatė ją prieš Nereidę.
- Štai ir viskas. - Šyptelėjo vaikinas panelei ir ištarė burtažodį kuris turėtų ištrinti prisiminimus susijusias su magija. Įskaitant ir tuos, kur ji sutiko Krisą.
Jau žiobarei turbūt viską pamiršus, Remarkas dar kartą pažiūrėjo į jos akis ir plačiai nusišypsojo. Robertas, kad neatrodytų kaip koks keistuolis, tik pabaigai pamojavo Amaltejai ir paskubomis paliko Londoną, kad galėtų pranešti Magijos Ministerijai apie savo atliktą darbą.
-
Keitas atsidūrė painioje parduotuvių alėjoje. Skvarbiomis, smaragdo spalvos akimis ieškodamas mažutės, jaukios kavinukės, kurioje buvo susitaręs susitikti su vienu žmogumi. Ne, šįkart tai nebuvo viena jo panelių, šįkart pokalbis turėjo būti daug rimtesnis, nei kvailas, smagus flirtas. Nuo pat ankstyvo ryto, kai Kolinsas pabudo, nebegalėdamas užmigti, iki pat dabar, širdis daužėsi kaip pašėlusi ir turbūt jei ne ją saugantys kaulai, turbūt seniausiai būtų iššokusi iš švilpio krūtinės.
Įžengęs pro krautuvėlės duris, krūptelėjo nuo sudzingsėjusio varpelio ir apžvelgė jaukią patalpą-šviesiai geltonos sienos savotiškai ramino. Atrodo žmogaus su, kuriuo turėjo susitikti čia dar nebuvo. Keitas prisėdo tolimiausiame kampe, ant patogaus fotelio ir užsisakęs didelį puodelį kavos su pienu ir gausybe cukraus, ėmė laukti. Juodoje kuprinėje rūpestingai perrištos gulėjo jo šeimos paslaptys, kurias tuoj reikės narplioti.
-
Žalios grifiukės akys žvalgėsi po vitrinas, kurios kiekviena savo būdu ir skirtingo stiliaus iškalba kvietėsi užsukti. Vos neįsmuko vidun pažiūrėti, tačiau žinia, pasiekusi Grifų Gūžtos bokšte įsikūrusią paauglę, privertė jaustis kiek nejaukiai. Paskutinį sykį švilpį strazdanė matė kvidičo aikštėje, kur teko suremti šluotas rungtynių metu.
Nežinomybė pavertė Klarę dideliu pūkuotu nervų kamuoliu. Veidą, kaip įprastai dažė raudonis, o už niežtinčio kaklo pasikasymą būtų sumurkusi garsiau nei didžiausias kačių šeimos atstovas. Paskutinį kartą įkvėpė nuo nerimo kiek salstelėjusio oro ir išpūtusį jį lauk žengė pro siaurokas duris vidun.
Žvalgydamasi nors ir menkai, bet pažįstamo veido, turėjo patikinti save, jog esanti drąsiųjų koledžo atstovė ir dabar trauktis būtų kiek kvailoka, mat greičiausiai tokioje nedidelėje erdvėje jau buvo pastebėta.
- Ir apie ką gi reikia pasikalbėti? - Pamiršusi visas mandagumo normas, nepasisveikinusi ištarė Klarė. Įremdama rankas į stalo šoną ir laukdama atsakymo net nepajuto, kaip suraukė kaktą ir užkėlė antakius į neregėtas aukštumas. Tol, kol nesužinos priežasties, kodėl buvo išviliota iš pilies, grifiukė, šiaip buvusi gana draugiška, nesiruošė daugžodžiauti ir bičiuliautis.
-
Keitas krūptelėjo išgirdęs balsą, kurį teko girdėti tik kvidičo lauke. Išvis vaikinukas šiandien buvo kaip nesavas-šiaip visada būdavęs linksmas, pasitikintis savimi, neieškantis žodžio kišenėje ir šiaip žavus šiknius, bet dabar jis vos sugebėjo žodį pralementi. Momento šokas darė savo.
-Tu gal manieras pakeliui pametei?-tokiu pat karčiu tonu atšovė Keitukas, akimis nejučiomis tyrinėdamas merginos bruožus ir... Ieškodamas panašumų. Jis jau VISKĄ žinojo, tik, kaip tai pasakyti Klarei visiškai nenutuokė-žodžiai strigo gerklėje, kaip sprangaus maisto gabalas.
-Atleisk už atšiaurumą, bet šiandien sužinojau kai ką. Apie mus abu.Tu-, manau norėsi prisėsti,-galiausiai išlemeno jis, sugniaužydamas rankas ir vienos rankos pirštais trindama kitos krumplius. Jei ne ženklas ant kavinės sienos, tai švilpiukas jau seniai būtų surūkęs tiek, kad net gamyklų kaminus dūmų kiekių apmestų. Vis dėl to šito padaryti negalėjo, tad stresą išreiškė trainiodamas rankas ir judindamas koją. Fū, susitikimas nežadėjo nieko gero.
-
- Gal ir pamečiau.. - Barbeno į stalą liaunais, kaulėtais pirštais. Taip, kad sėdintis vaikinas tai tikrai pamatytų užvertė akis. Kam vartyti akis, kai to niekas nemato...
Kaštonplaukė ištįsėlė išties vis dar nesuprato kas vyksta. Sėdintis švilpis atrodė kažkoks... lyg ir nesavas, o tai dar labiau vertė grifiukę nervintis. Jauki, burtininkams nelabai būdingai tvarkinga aplinka, keistai nederėjo su įtampa tvyrančia prie nuošaliausio staliuko.
- Prisėsti? - Kiek ramiau, nei prieš tai, pakartojo šviesiaplaukio žodžius. Ir neaišku, kodėl, bet žaliaakė paklausė ir sustingusią figūrą sulenkusi patupdė ant kėdės. - Tai ką gi nori pasakyti? Gal greičiau išrėžk ir baigiam šitą nervus tampantį reikalą, kol kažkurio iš mūsų akių kraujagyslės nesprogo?
Žodžiai, išsakyti Klarės nuskambėjo tarsi vaizdas iš žiobariško siaubo filmo, nors pati raudonojo koledžo atstovė tenorėjo nevykusiai pajuokauti. Pirštais vėl ėmė nevalingai tarškinti stalą, tarsi seną muzikinį instrumentą stovintį sename Klarės name. Žiobariški įpročiai išlįsdavo būtent tada, kai ilgaplaukė jautėsi nejaukiai.
-
-Nuo akių vartymo akys žvairos paliks,-nesusilaikė nepaerzinęs jis. Atmisfera patalpoje buvo tokia nejauki, kad reikėjo šiaip taip užpildyti tylą, kol prisiruoš pasakyti tai ką norėjo. Nuotraukos ir laiškas buvo kuprinėje, bet rankos atrodo šiandien Keito visiškai neklausė ir buvo tarsi valdomos ko kito arba šiaip atsijungusios nuo kūno.
-Na manau nervai pakriks ne dėl įtampos, o dėl žinios,-patikslino Keitukas ir galiausiai atsegė šalimais padėtą, aptrintą, juodos medžiagos kuprinę. Rankos su juodu laku nutepliotais nagais vis dar drebėjo, kai jis ištraukė albumą ir laišką. Pastarąjį, išraityta netvarkingu ir atrodo skubiai ištepliotu raštu, atkišo Klarei.
-Skaityk, paskui pasakysiu kiek pats žinau,-linktelėjo jis.
Laiške buvo rašoma:
Miela Sara,
Rašau norėdamas atsiprašyti ir prisipažinti, su viltimi, kad tu man atleisi. Šiuo metu dirbu tokį darbą, kad kiekviena diena kupina rizikos ir galiu, bet kada palikt šį pasaulį, taip ir visko nepasakęs.
Esu burtininkas, nors tai nuslėpiau norėdamas niekada nebegrįžti prie savo šaknų.
Sužinojęs, kad mums gimė dvyniai nevertėliai aš negalėdamas to pakelti išėjau. Supratau, kad man bus sunku matyti kerėti nemokančius vaikus.
Po kiek metų susikūriau kitą šeimą. Jei gali... pasakyk Klarei, kad ji ir dvyniai turi dar dvi seses ir brolį. Gal kada juos susiras.
Labai pasiilgau Klarės, perduok jai linkėjimų ir mano atsiprašymą. Abejoju ar kada grįšiu.
Nefritas
Keitas palaukė, kol ji perskaitys, o tada atsikosėjo.
-Jis niekada neįsidrąsino ir neišsiuntė to laiško,-liūdnai pridėjo Kolinsas. Jam tas laiškas buvo gniuždantis-švilpis visada didžiavosi tėvu, laikė jį autoritetu ir šiaip, o kai reputacija jo akyse taip krito... Keitas nebežinojo kuo pasitikėti, tikėti ir kuo ne. Viskas buvo per daug painu.
-
- Geriau jau žvairos, negu tokios, kaip tavosios. - Atkirto žaliaakė net nepažvelgdama į pastabos savininką. Laikas bėgo, tačiau Klarė vis dar nežinojo, dėl kokio reikalo teko grūstis į pustuštį miestą.
- Kol nieko nepasakei ir tempi laiką, nervų ląstelių mano organizme nepadaugės. - Karčiai įkirto Keitui. Šis pasisukęs ir pasikuitęs savo kuprinėje ištraukė seną sūdulėjusį popiergalį, panašų į laišką ir nuotraukų albumą?...
Pirmąjį agregatą ištiesė Klarės link. Bet grifiukė tik po kelių akimirkų paėmė seną pergamento gabalą į savo rankas. Seni pergamentai nieko gero įprastai neatneša. Tai magijos istorijos pamokose išmokdavo jei ne pirmame, tai bent tolesniuose kursuose.
Palenkus kaštonplaukę galvą link stalo ir ėmus skaityti, penktakursės mintyse kuo toliau, tuo daugiau klausimų kilo. Laiškas buvo skirtas moteriai, vardu Sara. Toks vardas esti ir Klarės motinos, burtininkės, atsisakiusios magijos dėl žiobaro vyro. Tankių plaukų apsiaustoje galvoje kilo dar didesnė sumaištis, kai skaitydama aptiko paminėtus dvynius, o kiek vėliau ir savo vardą.
Viskas atrodė panašu į klaikų, net nė kiek nejuokingą pokštą. Apie tai, kad Grifų Gūžtos atstovė turėjo jaunesnį brolį ir seserį nevertėlius žinojo pusė jos koledžo. O kažkas galėjo ir išplepėti. Juolab laiške buvo viena esminė klaida. Tekstas atrodė rašytas paauglės tėvo, bet vardas apačioje nesutapo su Karterio dukros žinomu.
Kalebas, tokį vardą turėjo Karterių šeimos galva. Nesyk mama pasakojusi, jog pirmagimė gavo vardą, kurio pirmos raidės sutapo su tėvo pirmąją raide. Tokia buvo sena Karterių giminės tradicija. O du vardus naujagimė gavusi dėl nesutarimo, kuris vardas vis dėl to labiau tiko mergaitei.
Perskaičiusi laišką mergiotė jau žiojosi aiškintis, tačiau švilpis pertraukdamas tylą prabilo pirmas.
- Klausyk, - atsitiesdama tarė Klarė. - Nežinau kuo čia susijęs tu... - Noras rėkti pradingo matant rimtai nusiteikusį Keito veidą. - Bet, kad ir kaip bebūtų, panašu, kažkam labai patinka pikti pokštai. Būtų visai pavykę, bet mano tėvo vardas buvo Kalebas. - Aukštaūgė buvo įpratusi kalbėti apie kažkur galbūt egzistuojantį tėvą, kaip apie mirusį. Buvusios penkių asmenų šeimos gyvenime jis buvo lyg pražuvęs.
-
-O kuo tau neįtinka manosios? Jos bent jau išskirtinės spalvos,-kiek nustebo Keitukas. Jo akis, nors ir apvestas juodu pieštuku, bet merginos paprastai dievino. Net ir mažas, smaragdinių akių savininkas sulaukdavo komplimentų koks dailus veidelis ir akys. Bet... Dabar jis viską nurašė tiesiog Klarės kandumui. Išvaizda besirūpinantis vaikinas rūpesčių ir taip turėjo daugiau negu reikėjo, nesiruošė sau knisti proto ir nuotaikos dar labiau.
-Ak, tik neapsiverk,-susilaikė nuo akių pavartimo Kolinsas. Juk kaip pats sakė-dar netyčia jos žvairos taps.
Jai skaitant laišką Keitas dešinės rankos pirštais traukiojo kairiosios-sanarių traškinimas, nors ir šlykštus reikalas buvo, bet malšino nervus beveik taip pat gerai, kaip ramunėlių arbata.
O reakcijos tokios Kolinsas irgi tikėjosi. Vaikinas, išsitempęs, lyg sėdėtų ant aštrutėlių adatų, išsitempė. Bandė reaguoti ramiai-juk negalėjo imti rėkauti, kad ji neteisi. Puikiai suprato koks šokas ištiko grifę-juk sužinojus, kad viskas kuo tu tiek metų gyvenai yra melas ir visas pasitikėjimas sugriūna, tai... Nejučia ir nebenutuoki kuo pasitikėti.
-Nežinau kiek jis vardų ir tapatybių turėjo, bet... Prašau, ramiai pasėdėk dar minutėlę,-paprašė švilpis, tarsi raminamai kilstelėdamas rankas,-Aš irgi nepatikėjau, kol nepamačiau nuotraukų,-dar pridėjo peroksidinis blondinas. Galiausiai rankose atsirado ir albumėlis, kurio pirmą puslapį jis netrukus atvertė. Pati pirma judanti nuotrauka bylojo apie kadaise jo paliktą, bet nepamirštą gyvenimą-šalia besišypsančio Keito tėčio, tuo met dar daug jaunesnio ir be kovų randų, sėdėjo kažkokia moteris, o jai ant kelių mergytė, kuri, kaip Keitas spėjo ir buvo Klarė. Vis dėl to veido bruožai buvo panašūs.
-Matai, čia, kaip spėju tu su tėčiu ir mama,-paaiškino jis, leisdamas jai žvilgtelėti į nuotrauką atidžiau. Tada sekė dalis, kuri turėjo patvirtintu visus kitus jo faktus ir įrodyti, kad tai nėra vienas didelis melas.
Kitoje nuotraukoje buvo tas pats vyras tik keleriais metais vyresnis, šalia jo-Keito mama, šalia stovėjo Neilas (kaip Keitas išsiaiškino tai buvo jo brolis tik iš mamos pusės), paskui plačiai išsišiepęs ir pats švilpis ir jo dvi sesutės-Everli ir Emeritė. Nuotrauka buvo daryta visai prieš jam išvykstant mokytis į Hogvartsą.
-Imk albumą, perversk. Įsitikinsi, kad vyras tas pats,-linktelėjo Džeremis, atsargiai stumtelėdamas jai albumėlį.
-
- Išskirtinės tuo, kad naglos. - Nusišypsojo Klarė, slėpdama dantis po grimasa, leidusia merginos skruostuose įspausti duobutes. - Ne tokia jau išskirtinė ta spalva.
Kaštonplaukės akys buvo bemaž tokio pat atspalvio kaip ir priešais sėdinčio jaunuolio. Primerktos jos atrodydavo tarsi katės, stebinčios nežinia kokį neaiškų gaivalą, pasislėpusį kampe, už spintos.
- Pagal tai, kaip atrodai, greičiau verksi tu. - Erzintis grifiukei jau buvo kiek pabodę, bet vis tiek tęsė savo įprastą manierą, kuria pasitikdavo daugumą ne itin pažįstamų žmonių. O ypač buvusį kvidičo oponentą.
- Gal baigsi? - Čiupinėdama seną popierių iš padilbų pervėrė švilpį. Nebuvo nieko šlykščiau nei traškinami kaulai. Rodos šviesiaplaukis tik ir taikė patampyti žaliaakės nervus, ir taip balansuojančius ant ribos, tarsi cirko artistas, stovintis ant penkių skirtingomis kryptimis nukreiptų cilindrų.
Atrodė, tarsi Klarė nenuleido akių nuo Keito rankų, tačiau akys smigo kiaurai. Ir nors nenorėjo pripažinti, ji pažinojo savo tėvą tik kelis pirmus savo gyvenimo metus. O mažam žmogui daug kas galėjo atrodyti kitaip.
Nukreipti akis į nuotrauką prireikė valios pastangų. Ir žinoma, mažos mergaitės, esančios nuotraukoje negalėjai nepažinti. Rusvi, ilgi, kiek rausvą atspalvį nuo nenatūralios vyravusios šviesos negalėjo būti niekeno kito. Taip pat mergaitę išdavė ir strazdanos, kaip aguonų laukuose jau nubirusios ant šviesių mažylės skruostų.
- Aš net nežinojau, jog yra bent viena magiška nuotrauka. Tokių namuose nebuvo. - Nenorėdama garsiai pratarė kaštonplaukė. Mintys skriedamos kosminiu greičiu spaudė galvą, sukeldamos miglas gerai plaukais apžėlusioje galvelėje. Buvo įdomu kiek išties žinojo grifiukės mama.
- Nepyk, bet manau man šiandien pakaks. Aš tikiu tavimi, bet nemanau, jog tai kažką keičia. - Neatkeldama akių nuo ant stalo esančio albumo ištarė šviesiaplaukiui. - Mano tėvas mano galvoje jau seniai miręs.
-
Kate maloniai jaudinosi. Atrodo, ką tik jos visi vaikai buvo visai mažiukai, o štai vyriausiasis jau ruošiasi keliauti į Hogvartsą. Tai buvo kiek keista, nes, atrodo, pati moteris ką tik baigė mokyklą. O dabar atvyko į Londoną kartu su vyriausiuoju sūnumi, kad nupirktų visus reikmenis jam. Buvo šiek tiek apmaudu, kad mažieji nenorėjo keliauti kartu, tačiau gal tai ir gerai: galės daugiau laiko praleisti su Leonardu, kuris visai netrukus išvyks iš namų ilgam laikui... Pati būdama mokinė Kate labai mėgo Hogvartsą ir kiekvieną kartą nekantravo išvykti iš namų. Tačiau suprantama, kad kai atėjo jos sūnaus eilė, jausmai buvo visiškai kitokie...
Prieš nusivesdama sūnų į Skersinį Skersgatvį moteris užsuko į paprastų parduotuvių alėją. Galvojo, gal Leonardas išsirinks ką nors, ko nėra sąraše. Juk tokia proga galima ir palepinti sūnų, ar ne? Laimei, diena pasitaikė graži, tad moteris tikėjosi iki pat vakaro laiką leisti su vienuolikamečiu sūnumi.
-
Leonardas vis galvojo, kaip galės gyventi be savo šeimos visus mokslo metus, bet tikėjosi, kad greit pripras ir kai baigsis pirmieji mokslo metai su džiaugsmu lauks grįžimo namo. Būsimas mokinys, net norėjo pailsėti nuo to triukšmo kuris kartais dedasi namie. Tamsiaplaukiui, net nesitikėjo, kad tą laukta diena jau atėjo. Atrodo, kad laukė visą amžinybe, o dabar lyg paprasta diena.
Kaip gerai, kad nebus Tomo ir Arianos pagalvojo vaikas ir nužingsniavo paskui savo mamą. Nustebęs, kad jie atsidūrė ne Skersiniam Skersgatvi Leo kiek nustebo, bet pagalvojęs, kad gali rasti kokiu nors įdomių dalyku toliau ėjo:
- O galima rašyti Hogvartse ne su plunksna, o su tušinuku?- paklausė Mamos.
Šiuo metu busimam pirmakursiui buvo įdomu į kokį koledžą pateks. Labiausiai Hall norėjo būti švilpiu kai mama. Pagalvojęs apie tai juodaplaukis nužvelgė Kate.
-
Ko gero, sūnus nelabai suprato, kodėl mama jį atsivedė į paprastą žiobarišką gatvę, tačiau į Skersinį skersgatvį jie juk visada spės nueiti, o iki to laiko galima šiek tiek pasidžiaugti gražiu oru.
Leonardo klausimas moterį sutrikdė. Ak, tas šiuolaikinis jaunimas... pagalvojo Kate ir, reikia pastebėti, jai buvo šiek tiek apmaudu.
- Mano laikais nebuvo galima, - galiausiai atsakė ji į sūnaus klausimą. - O ar galima dabar, nežinau.
Tiesą sakant, klausimas rudaplaukę sudomino. Reikės paklausti Elridės pasakė sau Kate, prisiminusi jaunąją kolegę, su kuria kartą netyčia susitiko Londone.
- Gal ko nors nori? Kokio įdomesnio drabužio ar batų? - pasiūlė sūnui Kate, sustodama prie kažkokios drabužių parduotuvės. Ji pati daug laiko praleisdavo tiesiog trindamasi po parduotuves, tačiau įtarė, kad Leonardui tai nebus taip įdomu. Tačiau proga juk vis dėlto neeilinė...
-
Išklausęs atsakymo berniukas kiek nusiminė. Nors vaikinas ir gyveno visą savo gyvenimą kaip žiobaras, kartkarčiais mokydamasis kokius nors burtažodžius, ankščiau šioj alėjoje jau žinojo ką pirkti, bet dabar niekas neužkliūną. Pamatęs, kad mama žvelgia į drabužių parduotuvę Leonardas susiraukė, bet pradėjo galvoti ko jam reikėtu. Kelnių? Batų? vis galvojo tamsiaplaukis:
- Gal kelnių reikia?- paklausė vaikinas,- Gal kažkas užklius.
Priėjęs prie stiklo Leo pradėjo apžiūrinėti. Buvo tik paprasti žiobariški drabužiai, berniukams kelnės su švarku ar megztinių. Galim užeiti pagalvojo juodaplaukis ir jau atidarė durys kaip apstulbo nuo žmoniu kiekio. Visur buvo žiobarai. Todėl jas uždarė ir nuėjo kuo toliau. Priėjęs prie mamos būsimas Hogvartso mokinys paklausė:
- O čia nėra kitos drabužiu parduotuvės.
Berniukui niekada nepatigdavo didelės minios.
-
Panašu, kad Leonardą atsakymas kiek nuvylė. Tai privertė Keitę susimąstyti. Tačiau ką ji gali padaryti? Be to, galbūt šiais laikais viskas yra kitaip. Galbūt burtininkų vaikai taip pat "modernėja" ir tradiciniai rašymo metodai nebėra tokie patrauklūs? Vis dėlto temos moteris nebeplėtojo.
Laimei, sūnus sugalvojo, ko jam galbūt reikia. Kate labai norėjo padaryti ką nors, kas pradžiugintų vaiką. Juk jis, ko gero, labai jaudinasi. Nežino, kas jo laukia. Ir netrukus turės išvažiuoti iš namų labai ilgam laikui. O jis dar toks mažas... Tokios mintys ne itin patiko rudaplaukei, tačiau ji nieko negalėjo padaryti.
- Žinoma, - energingai pratarė Kate, kai Leonardas užsiminė apie kelnes. Moteris labai mėgo populiarias parduotuves, nes jos buvo gyvos. Ji negalėjo pakęsti tų, į kurias įėjęs jautiesi taip, tarsi būtum vienintelis jų klientas. Deja, sūnus kaip tik nemėgo grūsčių, tad reikėjo ieškoti kažko kito. Kažko, kur jie tikrai jausis kaip vieninteliai pirkėjai.
- Žinoma, yra, - pasakė Kate ir viena ranka apkabino sūnų. Vis dar negalėjo patikėti, kad vos po kelių dienų jis išvažiuos. Moteris patraukė alėja link kitos parduotuvės, apie kurią buvo girdėjusi darbe. Netrukus Hall'ai priėjo mažą parduotuvėlę.
- Užeisime? - paklausė Kate, atidariusi sūnui duris.
-
Kaip gali iš vis kažkam patikti didelės minios, kai pamatai prekę ir bijai, kad kažkas gali ją pačiupti kol tu prieisi Leo niekad nemėgdavo didelių renginių kai visi aplink tave rėkę, o tavo ausys tuoj sprogs. Nuo tokių minčių vaikinas net nusipurtė. Būsimas pirmakursis puikiai supranta, kad jo mamai daug labiau patinka didelių žmonių kiekiai, nei būti vienoj parduotuvėje, bet tamsiaplaukis taip jautėsi saugesnis.
Atsidusęs, kad yra kita drabužių parduotuvė ir nereikės grūstis toje parduotuvėje su milijardų žmonių ačiū ne tvirtai sau pasakė berniukas. Šeima nuėjo toliau ir Hall jau galvojo kokių drabužių norės, bet pamatęs, kad jie ne prie tos parduotuvės pilkomis akimis berniūkštis susiraukė, bet iš įdomumo Leo sutiko užeiti į vidų.
-
Kate suprato, kad Leonardas tikrai nenori grūstis tarp daugybės žmonių. Ką gi, ši diena yra skirta jos sūnui, tad galės pasižmonėti kitą kartą. Juk vaikas greitai išvažiuos į mokyklą, tad su juo kažkur nueiti nebus taip paprasta. Ši mintis buvo gana liūdna, tačiau Hall neleido sau pernelyg nusiminti. Juk Leonardas jaudinasi, tad motina turi jį palaikyti, o ne rodyti, kaip jai liūdna.
- Jeigu rasi ką įdomaus, parodyk, - pratarė Kate, nežinodama, ką daryti jai. Tokiais atvejais kaip šis - kai parduotuvėje visai nebuvo kitų žmonių - ji jausdavosi taip, tarsi pardavėjai nieko kito neveiktų, tik spoksotų į ją. Tad moteris leido sūnui kiek pavaikščioti atskirai - juk tada yra tikimybė, kad darbuotojai žiūrės į vaiką, o ne į ją. Neilgai trukus Kate rado labai keistą žalią suknelę. Ji buvo graži, tačiau atrodė tikrai gana juokingai. Ji nukabino drabužį ir priėjo prie Leonardo.
- Kaip manai, ar man tiktų? - paklausė rudaplaukė, stengdamasi nepradėti prunkšti.
-
Kai Leonardas užėjo į parduotuvėlę vaikinas pasijautė pakankamai laisvai. Ir iškart pamatė labai patinkančia jam striukę, neblogai atrodanti megztinį ir šaliką. Pasiėmęs visus daiktus ji priėjo prie mamos ir pamatė žalia suknelė. Suknelė berniukui atrodė gana juokinga, bet ir graži todėl net nežinojo ką atsakyti. Bet dar kelis kartus įdėmiau pasižiūrėjo ir tarė:
- Na suknelė tikrai graži, bet truputi keistoka,- šyptelėjęs rudaplaukis parodė savo drabužius ir tarė,- Man labai patinka šį ruda striukė.
Apie kitus daiktus nelabai turėjo ką pasakyti, bet ruda su gobtuvų striukę labai užkliuvo Leo. Vaikinui buvo kiek gaila mamos, kad ji čia turi būti todėl padėjęs ranką ant juodaplaukės pėties ir pasakė:
- Žinau, kad sunku būti su manimi, bet aš nieko prieš net jeigu mes nuėsime į tą parduotuvę vis dėl to šį diena ne man, o mums,- vėl šyptelėjęs Leo žvilgtelėjo į Kate
-
Kate apsidžiaugė pamačiusi, kad sūnus kažką išsirinko. Moteris aiškiai suprato, kad jis stengiasi mandagiai atsiliepti apie žaliąją suknelę, tad nutarė geriau ją tiesiog padėti atgal. Juk ne jai kažko pirkti atėjo.
Megztinis, kurį išsirinko Leonardas, Keitei neatrodė itin tinkamas - nors pati nesuprato, kodėl. Tačiau kartais galima sūnų palepinti, dėl to moteris nieko nesakė. Ji paėmė iš sūnaus jo išsirinktus daiktus ir jau patraukė link kasos, kai staiga susiprotėjo paklausti:
- Ar pasimatavai?
Galų gale Hall nukeliavo iki pardavėjos ir sumokėjo už prekes. Kaina moterį kiek išgąsdino (nors ir nebuvo išmokusi greitai susigaudyti žiobariškoje valiutoje), tačiau kadangi jau pažadėjo sūnui, nebegalėjo nieko sakyti. Be to, pati kalta, kad iš karto nepažiūrėjo...
- Ar dar kažko reikia? - po sūnaus žodžių paklausė Kate. Ji įtarė, kad vaikas tik stengiasi būti malonus. - Gal geriau suvalgykime ledų ar išgerkime karšto šokolado?
-
Leonardas nusekė mamą, bet nieko neatsakė į pirmą klausimą. Vaikinas pradėjo pergyventi ir sunerimo, nes galvojo, kad gali netikti ką jis išsirinko:
- Tai kuri drabuži nupirksi?- paklausė burtininkas, bet supratęs, kad Kate jau nupirko visus Hall išpūtė akis,- na ačiū, bet ten juk labai didelė kainą.
Čia ne ,,humana'' kur drabužius galima rasti už trisdešimt centų. Būsimas mokinys žinojo, kad mama nežino gerai žiobarų valiutos:
- Jeigu nori aš galėsiu gražinti kažkiek pinigų,- Leo žinojo mamos atsakymo, bet manė, kad nuo tokio pinigų kiekio Magijos Ministerijos darbuotoja gali net sutikti su vaikino pasiūlymo:
- Ne man nieko nereikia daugiau,- dabar Hall norėjo kuo mažiau leisti mamos pinigų.
Leonardas linktelėjo ir nusekė paskui mamą. Pamatęs kažkokią ledų kioską berniukas iš kart pribėgo prie jo.
-
- Ką jau čia, juk ne kasdien išvykstame apsipirkti, - nusišypsojo Kate, susimąstydama apie tai, kad jeigu Leo ir grąžins tuos pinigus, juk jie bus gauti ne iš ko kito, o iš mamos. Na, galbūt iš tėčio, tačiau sūnus juk dar visai mažas, ne tas laikas, kai turi galvoti apie tokius dalykus.
Nepaisant to, kad, atrodo, viskas buvo gerai, Kate jautė kažkokį liūdesį. Tikriausiai taip buvo dėl to, kad iš galvos neišėjo mintis, kad visai netrukus sūnus iškeliaus į Hogvartsą. Tačiau nuo to liūdesys nė kiek nesumažėjo. Ko gero, Leonardas labai laukia, kada pagaliau ten keliaus, tačiau motinai tas momentas visiškai neatrodė būsiąs malonus. Tai yra suprantama, tačiau dabar tikrai nebuvo pats tinkamiausias laikas apie tai kalbėti. Ar mąstyti.
Sūnui nubėgus prie ledų kiosko Kate kiek pralinksmėjusi nusekė jam iš paskos. Geriau negalvoti apie tai, kas bus netrukus. Geriau mėgautis tuo, kas yra dabar. Tad moteris žvaliu balsu pratarė:
- Na, rinkis. Tik pasistenk padaryti tą greičiau negu paprastai.
-
Priėjus Leonardui prie ledų kiosko vaikinas pradėjo rinktis. Bet kai mama ji paskubino Hall susiraukė ir parodė kokius nori. Ankščiau jis rinkosi ledus pakankamai ilgai, bet jeigu mama prašo, tai parodė tuos kurios visada rinkdavosi. Būsimas mokinys dažniai labai ilgiai priimdinėdavo kokius nors sprendimus, bet tik tokius, kaip išsirinkti ledus arba kokius kitus daiktus:
- Na nežinau ar man dar kažko reikia gal jau einam namo.
Tarė rudaplaukis su maža šypsena. Vienuolikmetis valgydamas ledus nuėjo į priekį. Dar žvalgydamas ar nebus kokios parduotuvėlės kur galima kažką nusipirkti Leo tuo tarpu galvojo į kokį koledžą pateks:
- Mama,- kreipėsi Hall,- o tu į kokį koledžą norėjai patekti?
Paklausė berniukas.
-
Jei norite tikrai žinoti, vasara Teodorui – pats neįdomiausias ir nuobodžiausias metų laikas. Ne gana to, kad beprotiškai karšta, o Londone su metais vis rečiau lyja, tai dar ir burtų lazdele negali pasinaudoti. Vaikai čia per daug išdrąsėję: nei pagąsdinsi, nei įžeisi. Net nevyksta nieko kriminaliniame pasaulyje, jog padėtų tėčiui. Matyt, nusikaltėliams irgi reikia atostogų arba jiems taip pat, kaip klastuoliui, nuobodu. Nors turėtų būti atvirkščiai. Juk didžiausia laisvė, atviros, tuščios erdvės, žmonės išvykę, ramu, tik turistai spaudžia galvą savo fotoaparatų blykstėmis ir skirtingų kalbų šnekomis.
Būsimajam trečiakursiui atsibodo sėdėjimas vienoje vietoje, darant tuos pačius dalykus kaip kasdien, tad skubiai apsiavė batus, vis žvilgtelėdamas į dešimties metų senumo žaizdą pėdoje, ir išsiruošė į gatvę. Šurmulys čia buvo garsesnis nei pro atvirą langą privačių namų rajone, tačiau Šermanas žinojo vietą, kurioje galėtų nebesiskųsti. Priėjęs kaimynų sodą, užmatęs saldžią obelį, nusiskynė vieną vaisių ir vėl grįžo į kelią. Londono centras buvo neramus, žmonės, ypač jų vaikai, bėgiojo nuo vienos vietos, į kitą, verkė dėl negautų saldainių ant pagaliukų ir trukdė tėvams grožėtis Anglijos pastatais.
Berniokas pasuko per kelias parduotuvių alėjas tolyn ir įžengė į atokų skersgatvį, kuris tiesiog dvelkė šaltumu. Tokių visame mieste buvo pilna, tačiau vietoje, kur žmonės, kurių, beje, daugiau nei bet kur, laido pinigus – tik viena. Ši. Čia parduotuvėse pardavinėjo alkoholį ir kitokias nesąmones. Atsirėmę į sienas rinkosi paauglių grupuotės, dalindamiesi viena cigarete ar purškiamų dažų buteliuku, tad Theo tik papurtė galva ir prasilenkė pro juos, nueidamas toliau, už kampo, kur negalėjo jų matyti.
Lengviau atsikvėpęs atsisėdo ant senos vyno statinės, paguldytos prie apleistos krautuvės, kurios niekas nenori pirkti dėl skersgatvio, kuris nutolęs nuo pagrindinių parduotuvių. Ant akmeninio grindinio surado aštrų, ploną akmenį ir pradėjo raišyti medinę statinę įvairiais ženklais, klausydamas kiek vyresnių, bet ir bendraamžių kliegesio už pusšimčio metrų bei už dar toliau – moterų, bandančių gauti ar net perduoti geriausias, brangiausias prekes. Jis neturėjo čia užtrukti ilgai. Tik apmąstys savo gyvenimą.
-
Ak, Kadencė net negalėjo apsakyti kaip stipriai mylėjo vasarą. Nereikėjo galvoti apie keistuolius prasčiokus Hogvartso mokinius, apie dar kvailesnius už mokinius profesorius ir jokios logikos neturinčius namų darbus. O juk vasarą galėjai veikti visiškai ką nori. Šią saulėtą dieną, Kadencės broliukas Eliotas buvo atsivedęs raganaitę kartu su savimi susitikti su jo draugais. Jis visai nebuvo patenkintas, kad kartu reikėjo temptis mažąją sesutę, tačiau Sinklerių tėvai dabar Kade pasitikėjo labiau nei vyresnėliu sūnumi. Nes tas kvailys sugebėjo būti išspirtas iš Durmštrango.
Kadencė vis dėlto per daug nepergyveno turinti būti su vyresniais berniokais. Šie vis tiek jos prisibijojo, aiškiai matėsi, kad dvylikmetė panorėjusi galėtų jiems parodyti savo veidą. Mažoji sėdėdama ant konteinerio kažkokiame neaiškiame skersgatvyje mosikavo kojelėmis per šiaudelį garsiai siurbdama šerbeto likučius iš plastikinio puodelio. Staiga pamatė kaip už visų brolio draugelių tyliai prasliūkina kažkoks berniokas. Kadencė nusprendė išsiaiškinti kas ten toks. Nušokus nuo konteinerio mergaitė pastūmė kažkurį bernioką į šoną ir patraukė link tos pusės kur nuėjo žmogysta.
Berniukas akmeniu ar stiklo raižė medinę statinę. Keistuolis. Kadė prunkštelėjo:
- Ar taip neturi draugų, kad nusprendei pasikalbėti su vyno statine?- kilstelėjo antakį.
-
Teodoras atsiduso, vis dėlto čia buvo per daug triukšmo, o saulė net šią vietą, kur slėpėsi berniukas nuo išprotėjusių pirkėjų, kaitino kaip reikalas. Nusiėmęs tamsų džinsinį švarkelį, pasidėjo šalimais, ar tiksliau, numetė ant akmenimis grįsto šaligatvio ir tarp plačių kelnių kišenių, išmetęs nereikalingų popierių, susirado gabalėlį gumos, kurį tuojau pat įsikišo tarp dantų.
Staiga jam saulę užstojo kažkieno siluetas. Tai buvo tamsesnio gymio (ko gero vienas iš tėvų buvo tamsiaodis) mergaitė. Ji buvo berniukui matyta, netruko ilgai, jog atpažintų.
– Ar mano atsakymas tau duotų kažką, ar tiesiog tai pasakei, jog nereikėtų pasisveikinti? – klastuolis, nežiūrėdamas jai į akis tarė ir kažkur į tolį numetė tą patį aštrų akmenuką, su kuriuo braižė statinę, – o, jei tikrai nori žinoti: ne, neturiu ir nereikia. Mielai kalbėčiau, kad ir su ta statine, jei surizikuotum ją užburti burtų lazdele, – Šermanas vyptelėjo, pasislinkdamas kiek į kraštą, jei mergiotė užsinorėtų prisijungti.
– O tu ką čia veiki su tais neišmanėliais? – trečiakursis galvą pasuko į pusę, iš kurios atėjo varnanagė, – iš tikrųjų net nesistebiu, jog atėjai iki manęs, net, jei ir priežastis neaiški. Gal jau galėtum eiti, nenorėčiau, jog ieškodami tavęs, rastų čia mane.
Berniūkštis ranka perbraukė banguotus, tamsius plaukus ir vėl atsiduso. Dūsauti jam patinka. Nepatiko maistas, kažkas nesiseka ar erzina kito žmogaus būvimas šalia – visada tinka.
Pro šalį praėjo pasimetusi porelė su krūva maišelių rūbų iš garsiųjų parduotuvių netoliese.
– Ar panelei, Kadencei Naomei Sinkler tikrai nederėtų grįžti prie tų kvailių ir palikti vienišą berniuką ramybėje?
-
Mergaičiukė kramtė plastikinį šiaudelį, nes šerbetas baigės. Išgirdusi berniuko žodžius kilstelėjo antakį. Pasitaikė kelyje akiplėšai.
- Ne, neduotų, man iš tiesų net neįdomu,- dirbtinai išsiviepė Kadė. Pamačius, kad berniokas pasislinko, suteikdamas vietos mergaitei, ji nuėjo link jo ir atsisėdo ant sukęžusios vyno statinės. Akylos mergaitės akelės pastebėjo, kad Teodoras čiaumoja gumą.
- Turi dar gumos? Duok,- ištiesė ranką laukdama kramtukės.- Saugau brolį, kvailys prisidirbo, o dabar jo niekur vieno neišleidžia, todėl visur tempiasi mane,- aplink pirštelį suko garbanotų plaukų sruogą, nelabai kreipdama dėmėsio į klastuolį.- Šiais metais jis į Hogvartsą grįžta, nes buvo išmestas iš mokyklos,- gūžtelėjo pečiais nesirūpindama, kad, štai, sugadino brolio reputaciją dar vieno žmogaus akyse.- Nebijok, jie tik ir džiaugiasi, kad išėjau, arba kol kas dar nepastebėjo mano dingimo... bukagalviai. Turim laiko kol kvailiai susipras,- šyptelėjo parodydama baltus dantis.
Mergaičiukė stebėjo iš kažkur išdygusią žiobarų porelę. Šie, matyt, pajutę vaikų žvilgsnį, atsisuko. Keista matyti du, vos į paauglystę įžengusius mažvaikius vienus leidžiančius laiką apleistame skersgatvyje. Kadencė iškėlė vidurinį pirštą ir iškišo liežuvį žiobarų pusėn.
- Tiesą sakant, man visai nepatinka žiobarai,- tarstelėjo.
-
Ak, ta vasara. Teodoras neriasi iš kailio žinodamas, jog dar liko ne viena ir ne dvi savaitės kentėti šitokiame karštyje. Aišku, burtininkų mokykla, net ta jo nevilioja. Išvis mielai tupėtų užsidaręs namų bibliotekoje su savo smuiku ir smegenimis. Bet mokytis? Bet atostogauti? Abu dalykai – tikra kančia, net nebelieka, kur pasidėti save kaip į kokią lentyną. Apdulkėti. Išnykti kuriam laikui. Iki kol koks nors smalsuolis kyštels nosį pasižiūrėti, kas tai. Ir vėlgi, atspėjote, sugadins visą smagumą.
Teodoras – ypatinga asmenybė. Jo tikrai nedomina tas pats, kaip kitus ir neerzina tie patys dalykai, kaip jo bendraamžiams. Jaučiasi aukščiau. Aukščiau net už neegzistuojančias dievybes. Ar tik jis taip atsakytų, jo paklausus. O tik pabandykite!
Jo mintis nutraukė įžūli varnanagės ištiesta ranka. Kur tai matyta?
– Ar tu rimtai? – surūgo trečiakursis, – drįsti taip paprastai ją iš manęs išpešti? Kvailiuke, aš nemėgstu dalintis. O dabar tai jau tikrai negausi, – sukryžiavęs rankas tarė, vis prisimindamas, jog išties daugiau net neturi. Mergaitė tuom netikėtų, o žybsinčios akys rodo, kad ir susipešti su vyresnėliu galėtų, net ir dėl gumos gabalėlio. Ir kur šitokį jai gauti?
Taip, problemos su broliu. Girdėta istorija. Tokios šeimos labai komplikuotos.
– Mat kaip saugai, tikiu, galėjo net proga pasinaudot ir pabėgti, ką, nemanai?
Juodaplaukis ją išgirdo, apmąstė jos žodžius, veiksmus. Žiobarai. Burtininkai. Žiobarai. Dar kartelį burtininkai. Kas bjauresni? Ar tie, kurie įžūliai stebi vienišus paauglius skersgatvyje, kuriame lankosi tik nusikaltėliai naktimis ar anie, kaip Kadencė, su vyptelėjimu ir virvele neužrištu liežuviu rodydama vidurinį pirštą? Manau, kad Teodoras. O jis juk nieko blogo dar nespėjo padaryti.
– Taigi, taigi. Aš irgi. Neturiu tam jokios aiškios priežasties. Tiesiog taip yra, – berniūkštis vėl atsisuko į porelę, kuri kaži kodėl vis dar sukiojosi netoliese, – ir į ką užsispoksojote? Vestuviniai žiedai tikrai ne alkoholio parduotuvėlėje, pasiklydote, – Šermanas jau buvo pasiruošęs nutrepsėt iki jų, mestelt dar kokią išraiškingą ir gąsdinančią grimasą, bet mergina ir vaikinas greitai patraukė tolyn, vos ne atsitrenkdami į sieną.
– Tavo brolis su draugužiais tikrai galėjo mus išgirsti. Čia ankšta, tvanku. Ar liekam čia? Tu kvėpuoji mano oru, net nepasidalini, Kade, – pasakė, itin ryškiai pabrėždamas josios vardą pažemėjusiu tonu.
-
Ryškiai pavasario saulei spiginant akis, o ore tvyrant žydinčių gėlių kvapui (negalima buvo tiksliai pasakyti iš kur šis, bet greičiausia iš kokios nors floristinės parduotuvėles šioje alėjoje) kiekvienam turbūt būtų kilęs noras prasiblaškyti ir pasivaikščioti po parduotuves. Šiandien to pačio siekė ir Roana. Prasiblaškymo. Kasdienė rutina baltapūkę jau iš proto baigė išvesti. Pastoviai kažkuo besiskundžiantys pacientai ir sugadintas miego rėžimas. Kas galėtų būti dar nuostabiau? Prisimindama tai, žaliaakė atsiduso. Jos ir taip šviesias akis dar labiau šviesino saulė, tad kas antras praeivis keistai pasižiūrėdavo į magijos pasaulio atstovę. Jai buvo nė motais. Ji turėjo savo tikslą ir ėjo link vienos avalynės parduotuvės esančios kitame šios alėjos gale. Buvo jau netoli savo tikslo, kai ją kažkas pastūmė ir ji kelioms akimirkoms apako, pasižiūrėjusi tiesiai į saulę. Pasiduoti nesiruošė. Net ir blankiai matydama viską pradėjo eiti priekin. Šį kart pati į kažką atsitrenkė. - Atsiprašau.
-
Kolinsas bandė prasiblaškyti. Dalykas, kurio dabar norėjo, tai gauti sumautai didesnę algą ir taip išspręsti visas savo problemas. Ar bent save įtikino, kad taip jos išsispręstų. Vaikinas ilgesingu žvilgsniu nužvelgė iš vitrinos į jį, rodos, net spoksantį odinį švarką (būtų puikiai tikęs prie gal dar dvidešimties panašių). Kada nors...
Spardydamas kelyje pasitaikiusius akmenėlius, Keitas ėjo tolyn, neaišku kur eidamas. Galbūt ieškojo kavinės, kur galėtų save pabudinti kava, galbūt norėjo sutikti kokį žmogų, kad ir kokia mažą galimybė tam buvo kai maliesi tokiame dideliame mieste, maišydamasis tarp tokios daugybės žmonių, kurių nepažinojo.
Lyg atsakydama į jo garsiai neišsakytus norus, į jį tėškėsi ne kas kitas, o Roana Amneta. Akimirką jam prireikė laiko merginai atpažinti - jei tai įmanoma ji buvo dar labiau išgražėjusi nuo paskutinio karto, kai ją matė. Auskaruotą veidą iškart nušvietė plati šypsena ir pro lūpas prasprūdo žavus, nustebęs. juokas. Ji buvo paskutinis žmogus, kurį jaunasis kvidičininkas tikėjosi sutikti, bet negalėjo sakyti, kad staigmena buvo nemaloni.
- Roana Amneta! Šimtas metų! - dar plačiau išsišiepė šis, mąstydamas ar tikrai dabar būtų tinkamas metas Hogo laikų draugę apkabinti, - Kaip gyvuoji? Kas naujo?
-
Mergina gal trisdešimt kartų pamirksėjo bandydama atgauti aiškų aplinkos matymą. Šiandien saulė tikrai neįprastai stipriai spigino akis, lyg kažkas tarp žvaigždės ir žemės buvo pakabinęs padidinamąjį stiklą arba visą stratosferos sluoksnį padengęs šiltnamio plėvele. Nu kas per velniava pamintijo. Tokią ryškią saulė net vasarą nebuvo mačiusi, nors jau porą vasarų plušo be atostogų Skutelyje. Kai tragiškai reikėjo pinigų ateičiai ir planuose buvo išsikraustyti iš mamos namų (keturiese gyvent, žinoma, nuostabu, tačiau norisi kažko naujo laikui bėgant), minties apie atostogas net nebuvo.
Pagaliau galėjo įžiūrėti veidą to, į ką atsitrenkė. Burna iš nuostabos kiek prasivėrė, o antakiai atsidūrė kiek aukščiau nei būna įprastai. - Keitai, po paraliais, Kolinsai! Carajo! - Iš kažkur net ispanišką žodį prisiminė. - Nesitikėjau tavęs pamatyt Londone. Aš puikiai, o tu? Girdėjau kvidičininku tapai. Tavo talentą jau mokykloje pastebėt galima buvo. Na, pas mane nieko naujo. Dirbu va Skutelyje, gyvenu ten pat. - Nusišypsojo.
-
Cha, o gal buvo apakinusi ne saulė, o pasirodęs Keitas? Bala ten žino, kuris ryškesnis. Pats baltaplaukis itin džiaugėsi tokia gražia diena - galėjo laukan išeiti be palto, be šaliko, velnias, jei būtų labai norėjęs būtų galėjęs vaikštinėti su šortais ir marškinėliais. Tiesa, rytoj, kai turėjo vykti treniruotė, beveik meldėsi, kad tokio oro nebūtų - visai nenorėjo maudytis savo paties prakaite, vandenį bute dar įsipirko.
- Žinau žinau. Juk tikrai smagu mane matyti, - pajuokavo Kolinsas, atsipalaiduodamas. Seniai nesimėgavo kažkieno, ką galėjo laikyti drauge, kompanija. Rodos nuotaika iškart pakilo, stresas trumpam nuslinko šalin, lyg tamsus audros dangus būtų prašviesėjęs.
- Aha, aš tavęs irgi. Retai ką pamatau iš Hogvartso laikų, - toną nuspalvino jam nebūdingos gaidelės, bet Keitas netrukus vėl plačiai išsišiepė, - Aha, atmušėju. Ten aš jauniausias, tad į mane žiūri kaip į vaiką, bet tik palauk čempionato... - nusijuokęs įsivaizduojamu blokštu mostelėjo baltaplaukis.
- Ir kaip reikalai ten? Dar nieko nenumarinai? - paerzino.
-
Keitas. Šyptelėjo prisiminusi jų pirmą susitikimą. Prefektų vonia. Kiek pamena, tada iš jo padarė tikrų tikriausią rankšluosčių kabyklą. Ak, kaip tai seniai buvo. Praėjo net šeši metai. Šviesiaplaukė atidžiai nužvelgė draugą, nuo paskutinio jų susitikimo jis atrodė dar labiau pasitempęs, atletiškesnių kūno formų. Tikras mergaičių numylėtinis, visų nuostabai ta prasme nedominantis Roanos. Jis jai greičiau buvo kaip brolis.
- Kur gi nebus smagu. Juk seniai nesimatėm, o ir tame baliuje nepavyko pabendrauti. - Netrukus prisiminė mačiusi Keitą ten ir pažiūrėjo į jį prisimerkusi. - Kolinsai, kur Davina? Tu vėl su kita? - Prisiminė tą raudonplaukę, kuri buvo šiek tiek panaši į Kajų.
- Tai reikia dažniau susitikt, ką? - Sukikeno. - Na, būtinai atvažiuosiu pasižiūrėt čempionato. Pasižiūrėsim ar pagerėjai nuo paskutinių mokyklinių kvidičo rungtynių. - Mirktelėjo erzindama. - Ar tu tyčiojies? Žinoma, kad ne. Aš atsakingumo jausmą dar turiu!
-
Livi dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį ir nusiviepė savo atspindžiui. Šiąnakt tikėjosi dalyvauti vienam smagesnių cirkų savo gyvenime, bet ar labai tam ruošėsi? Toks jausmas, kad nuo maskarado Kalėdiniam baliuj praėjo ištisa amžinybė. Visgi nekuriem amžinybės ne toks jau ilgas laiko tarpas. Siektelėjo ant staliuko padėto raštelio, kurio sutrumpintas turinys atspindėjo neformalų kvietimą susitikti. Labai jau neformalų, teisybę pasakius. Toks galėtų būt išsiųstas iš nuobodžiaujančio viengungio būsto vėlų penktadienio vakarą, kai rimtesniems planams kurti laiko jau nebėra. Kaipgi toks kvidičo padangės žvaigždūnas teikėsi prisiminti, rodos, niekuo neypatinga flirtą, jeigu tik ji padoriai atliko savo darbą? Kaži, ar pageidavo į tai gilintis. Jeigu vakaras užsibaigs kolekcinio Kritlio mėtymu pro balkonus žmonėm į kišenes, Livi visai nebūtų dėl to prieštaravus. Jokių suknelių, aukštakulnių ar bandymų atrodyt subrendusiai ledi. Ne, šįkart žvaigždelė turės reikalų su mergiote, kuriai vakaras lygiai toks pat nuobodus, kaip greičiausiai ir jam.
Vaikino rašysena išmargintą laiškelį (taip liberaliai pavadino pergamento skiautelę su dviem trim sakiniais) užkišo už veidrodžio, lūpas brūkštelėjo plaukų atspalvio raudoniu ir pritūpė susivarstyti nepamainomų kerziukų. Vylėsi, jog Keitukas nesusirengs apsivilkti smokingo, nors, prisiminus jo įvaizdį "black tie" stiliaus renginyje, tokia galimybė buvo labai menka. Flirtuoti šįvakar neprivalo, gali tiesiog stebėti ir dalyvauti... O taip nedarė nuo ankstyvos paauglystės, nors pomėgiai per tiek metų beveik ir nepasikeitė. Trinktelėjo durimis. Raštelio palikti kam neturėjo.
Alėjoj netyčiom atsidūrė minute ar dviem per anksti. Apsidairė, viena akim ieškodama pažįstamos figūros ir tuo pačiu vildamasi, kad jis vėluos. Nieko nėr smagiau, kaip išrašyt velnių pavėlavusiem į susitikimą. Ką žada veikti? Klausimas. Ar kažko tikisi? Pasilinksminti, žinoma. Pačiai sau priminti, kad tose raudonose garbanose išliko dar pakankamai vėjo ir vėjavaikiškumo, kad ir kaip seniai turėjo galimybę traukt lazdelę tokiems tikslams. Užmetusi akį į minią, pradėjo atsargiai svarstyti, ar labai nusikalstų etiketui Keitą pasveikindama užšokimu ant nugaros.
-
Naktis dar jauna, tad kaimynų sutrikdyti garsiai plyšaujančia muzika Keitas nesitikėjo. O jei ir labai girdėsis, tai kas? Bent gaus paklausyti normalios muzikos. Su ta mintimi vaikinas dar kiek pasuko radijo rankenėlę. Šiandien jis švenčia, šiandien jam net ir padangės ne per aukštai ir jokie rūpesčiai negali išmušti iš vėžių. Pirmos laimėtos varžybos, jis įvertintas kaip vienas naudingiausių žaidėjų ir prie tos svaiginančios euforijos primesta apvali premija. Jam sekėsi ir jis tikėjosi vėl neįsiutinti fortūnos, kuri taip plačiai jam šypsojosi. Žinoma, tokias progas reikėjo švesti ir kas gi geriau nei smagus vakaras mieste su dailia mergina parankėje. Ilgai negalvojo kam rašyti - Livi buvo ne tik neįtikėtinai daili, bet ir turėjo aštrų liežuvį. Kolinsui būtent tokios merginos patiko, o tai, kad iš galvos vis neišmetė to vakaro tik užtvirtino baltaplaukio pasirinkimą.
Keitas užmetė žvilgsnį į laikrodį. Pats laikas eiti. Salsvai aštrus odekolonas, odinė striukė... Ir paskutinis žvilgsnis į seną, aptrintą veidrodį.
Vaikinas plačiai nusišypsojo savo atspindžiui. Atrodė vertas milijono dolerių (gal labiau milijono širdžių, bet į tai pernelyg nesigilino) ir pats tai žinojo - balti plaukai buvo žavingai netvarkingi, smaragdinės akys apvestos juodu pieštuku, juodi marškinėliai neslepė liekno, bet ištreniruoto kūno, o plėšyti džinsai ir kerzai užbaigė šį netvarkingą ir lengvabūdišką paveikslą. Taip, šiandien jaunajai kvidičo žvaigždutei jokie likimo vingiai kojos nepakiš.
Dar niūniuodamas dainą, kurią paliko įjungtą, jis išslinko iš butuko ir Londono gatvėmis patraukė link parduotuvių alėjos. Nevėlavo. O jei ir būtų vėlavęs, žinojo, kad jo vis tiek lauktų.
Praslinkęs pro dar vieną srautą žmonių, pagaliau pasiekė nutartą susitikimo vietą. Į matymo lauką pateko žavios raudonos garbanos, o tada, kiek nuleidus galvą ir pati Olivia.
- Labas vakaras, džiaugiuosi, kad šitokį nuostabų vakarą nepalikote manęs ant ledo, - išsišiepė Kolinsas, dar nieko nedarydamas. Nežinojo ar šiuo atveju labiau tinka apsikabinimas ar trumpas bučinys paliktas ant skruosto.
- Laiškelyje nepasiaiškinau, bet šiandien, mieloji Olivia, mes švenčiame mano komandos pergalę ir pirmą suknistą premiją. O gal dar švenčiame ir tai, kad šįvakar praleisiu su tokia kerinčia mergina, - savo firmine šypsena nusišypsojo Keitas.
-
Luktelėt ji turėjo vos minutę kitą, nespėjo ir padoriai apsidairyt pasimatymo vietoj. O ką- visko gyvenime pasitaiko, ne kartą jau yra tekę sprukt batus pasikišus po pažastim. Basom. Per laukus. Vidury nakties. Ir net jeigu nepaprastai maloninga kvidičo padangių žvaigždelė teiksis nuotaikos nesugadinti, Livi mėgo būti tikra, kad viską kontroliuoja. Va todėl puoštis pasimatymam nemėgo. Nei žymės dažų ant veido, juodi džinsiukai ir kerziukai, džinsinis švarkelis - atrodė kaip mergiotė, išsiruošus laisvą vakarą pasiausti. Ne tiek jau daug netiesos tame būtų buvę.
Vyptelėjo akiraty pasirodžius Keitui. Kritiškai atidžiai nužvelgė vaikinuko stotą: apsirėdęs juodai, nutrūktgalviškai ir, reikia pripažint, žavingai. Sukikeno pamačius greičiausiai nepakeičiamą kožą ir pritariamai linktelėjo parodydama, kad vaizdelis dar ir kaip ją tenkina.
- Taigi tikriausiai reikia sveikint,- palingavo galva ir nesusilaikė.- Geriau vėliau, negu niekad, jau maniau, kad pamiršot,- tačiau nutaisyti bent kiek apgailestaujančio balselio net nepasistengė. Kurgi - jos pačios laukų vėju tebekvepianti oda dar prisiminė, ką reiškia bėgti nuo pasaulio, tačiau mergina jau buvo nusiteikusi nerti tiesiai į jį.
- Kaži ką ten pavyks pašvęsti su tokiu palydovu...- akimis dar kartą apkeliavo aukštyn ir žemyn.- Kai išprotėjusios gerbėjos man atlėks nuraut plaukų,- nusibraukė nuo akių garbanas ir įsmeigė žvilgsnį, užlaikydama kiek ilgiau, nei tikriausiai derėtų.- o juos paturėti dar kol kas ketinu, jei aplinkybės leis,- nusijuokė.
Alėja buvo pilna žmonių, mirguliavo nuo garsų, šviesų ir kvapų, kaip jau buvo paminėta, naktis jauna, o lygiai tokia tą akimirką jautėsi ir Olivija. Triukšme ir vakaro pradžios jaudulyje jau buvo pasiklydus ne viena nuotykių trokštanti siela, o mergina šįvakar nesitvėrė noru prie jų prisijungti. Visai kaip kadaise.
- Tai taip ir stovėsim?- pasuko galvą, lyg ko ieškodama, bet iš tiesų akimis matavo atstumą nuo žemės iki Keituko pečių. Apsisprendė per sekundės dalį - o kitą jau buvo patogiai įsitaisiusi vaikinui ant nugaros ir kojomis apsivijusi liemenį. Nesijaudino, kad dėl fakto, jog yra kiek sunkesnė nei pagalvotum, abu gali atsidurt ant žemės. Plaučius užpildė salsvai aštrus odekolono kvapas - nepažįstamas, bet viliojantis, greičiausiai ir neatsiejamas nuo tokių naktų. Londonas tam nepasiruošęs...
- Geriam, lipam sienom, plėšiam banką, gąsdinam žmones?- pasilenkė arčiau, kad būtų girdima per gatvės šurmulį, dėl ko jos lūpos atsidūrė prie pat jo ausies.- šita naktis tavo.
-
Keitui patiko visokios merginos, tad negalėjo sakyti, kad laisvas merginos stilius ir tai, kad ant jos veido nebuvo nė žymės makiažo, jį trikdė. Merginos buvo neįtikėtinai žavūs ir kartais jam visai nesuprantami sutvėrimai, bet gal todėl kiekvienas jo pasimatymas ir buvo toks įdomus.
- Jei toliau taip žiūrėsi tai tikriausiai pradeginsi mane kiaurai, - nusijuokė Keitas, pagavęs Olivios žvilgsnį, - Bet, ir pati šiandien atrodai nuostabiai, - pridėjęs ranką prie raudonplaukės peties pamėgdžiojo kažko svylančio garsą, atseit suprask - "esi karšta", ir vėl nusijuokė.
- Tavęs net norėdamas nepamirščiau, - nė kiek nesusimėtęs atsakė Keitas. Va dėl tokių žodžių mergina galėjo jaustis ypatinga - nedaugėlis merginų galėjo pasigirti jog jaunasis kvidičo žaidėjas atsimena jų vardą, o kur ten dar veidą.
- Ne, mieloji, šis vakaras tik tavo ir mano, - ramiai, su maža šypsenėle atsakė jai Kolinsas. Juk visi kiti jo vakarai priklausė kitoms, o štai va šis vakaras tik jos. Tikrai Keitas šįkart buvo savo standartais neįtikėtinai dėmesingas, net save stebino. Bet kažkas jį traukė link tos raudonplaukės merginos ir buvo ir pačiam labai įdomu šį keistą jausmą išnarplioti.
Aplink zujantys ir skubantys žmonės jam visai netrukdė. Kiekvienas suko kas kur, bet Keitas buvo įsitikinęs, kad šiąnakt Fortūna šypsosi būtent jam, o ne kitiems ir kad žvaigždėmis gausiai nupilta naktis nenuvils.
- O... - nespėjo atsakyti, o mergina jau buvo jam ant kupros. Žieduotos rankos per kelias akimirkas atsirado Oliviai ant kojų, tarsi jis bijotų, jog ji ims ir nukris. Gal Kolinsas ir atrodė liesas dėl aukšto stoto, bet per daug metų lakstymo ant šluotos ir mosikavomosi blokštu, kūnas buvo pakankamai ištreniruotas. Kam? Na, kad ir merginoms nešioti, paprasta.
- Pirma einam į barą, geriam, kol bent kiek kąla galvon, o tada traukiam į kokį naktinį klubą. Tai vadinama taupymu, nes nesiruošiu klube mokėti aštuonių svarų už kokteilį, - pasiaiškino baltaplaukis ir pagaliau pradėjo eiti. Baras buvo nelabai toli, tad tikriausiai ilgai savo "uber'iu" Olivia negaus pasidžiaugti.
-
- Oho, tikras džentelmenas,- garsiai nusistebėjo svarstydama, kokia proga kvidičo padangės žvaigždžių ėdikas šiai naktelei įgijo tokių taurių savybių. Nors nuo pat baliaus jam nieko neprikiši, elgiasi kaip su princese. Kad ir dabar, netikėtai apdovanotas nešuliu ant nugaros, nė nemirktelėjes sugriebė tvirčiau ir tęsė nerūpestingą pokalbį lyg niekur nieko. Dar kartą įkvėpė vyriško odekolono kvapo svarstydama, ar bereikia gerti, mat galėtų kuo lengviausiai apsvaigti nuo laisvės jausmo.
- Tai štai koks jausmas būti tokio ūgio,- nusijuokė, dairydamasi po pasaulį nuo Keituko pečių. Iš jo perspektyvos, paprasčiau pasakius. Pati dažnai galimybe žiūrėt žmonėms į viršugalvius nesimėgaudavo. Pasidėjo smakrą jam ant peties, šiltu alsavimu kutendama kaklą. Visai smagiai jai čia sėdėjosi, reikia pripažinti. Neketino leisti žvaigždūnui per daug įsisiūbuoti, nes tempt girto namo visai netroško, bet jos ketinimai, kaip jau teko patirti, sykiais nueina katinui į pauodegį.
- Koks ekonomiškas, net nepasakysi, kad šitokia žvaigždelė,- paerzino.- Klube kokteliai tiek atskiesti, kad jais nebent praustis gali,- vyptelėjo prisiminus, kaip mėgdavo tuos pačius gėrimėlius magiškai sustiprint taip, kad po trijų gurkšnių klubo vaizdą visiem pakeisdavo besišypsantis asfaltas, staigiai pakilęs nuo žemės. Jaunos dienos, ilgos naktys.
Jeigu vaikinukas optimistiškai manė, kad prie baro durų Livi paslaugiai nušoks žemėn, gavo gerokai suklysti. Mat ji ketino ten patupėti tol, kol bus nukelta, pageidautina, ant baro. Kas, kad dar anksti šokiams ant stalų ir kitų paviršių. Pritemdyta aplinka, pakankamai gausi publika, kad nesukeltų per didelio susidomėjimo (ar tai pliusas?), į staliukus dzingsinčios stiklinės ir žmonių balsai.
- Nuo ko žadi pradėt, saulele?- iš savo patogios pozicijos peržvelgė meniu vis dar mąstydama, ar prigimtiniam durnumui paskatinti dar reikia kokio gramo spiritinio tirpalo su vienu kitu laipsniu.- Kol dar nenugirdei skonio receptorių, siūlau pasiimt kažką padoresnio, nėr čia ko brangintis,- kaip negerianti, apie nusigėrimo subtilybes žinojo nemažai. Mėgdavo stebėti, paskatinti, dalyvauti, bet pačiai to imtis... Iki šiol nejautė poreikio. O šiąnakt viskas priklausys nuo jos žavingojo kompanjono-nešiko.- Nes, būkim biedni, bet teisingi, vakaras greičiausiai pasibaigs su pigiu vynu, nes ims rūpėt kiti skoniai,- Ne mano, žinoma.
-
- Prie gražaus veido reikia ir gražios asmenybės, - mirktelėjo baltaplaukis, - Matau ir tu šia taisykle vadovaujiesi, - kaip visada, žodžio kišenėje neieškojo. Iškalbingumo niekada nestokojo, kas per dvidešimtį gyvenimo metų dažnai ištraukdavo iš, atrodo, beviltiškų situacijų ir daugybės namų darbų ir...
Ir Olivios kvėpavimas tiesiai jam į kaklą privertė raudonį neryškiai nulieti blyškius vaikino skruostus. Visada, hm, artimai bendravo su merginomis, bet švelnesni ir labiau platoniški prisilietimai ir gestai visada jį nustebindavo.
- Ar smagu stebėti visus iš aukšto? - pasiteiravo Keitukas ir kiek kilstelėjo merginą tai vos slystelėjus. Gal kalbėdamas pats nukreips vis nuplaukiančias mintis. O gal tam padės alkoholis - baltaplaukis prisilaks tiek, kad viskas nori nenori turės susidėlioti į savo vietas. Nors šiąnakt norėjo būti tik lengvai, maloniai apsvaigęs. Ne tiek, kad atsirištų liežuvis, bet tiek, kad pasidarytų lengva sieloj ir šilta viduje. Gal dar kiek besisiūbuojantis vaizdas, bet čia jau kaip susiklostys.
- Taupau normaliam butui. Premija kita ir nebesėdėsiu toj skylėj, kur dabar gyvent tenka, - pasidalino su ja priežastim Keitas. Keista buvo tai ištarti, nes dabar tai pagaliau atrodė realu ir pasiekiama, - Gali, bet nerekomenduotina. Nežinai kada kas sugalvos tave padegti, - pajuokavo jis.
Ir štai, neoninė, nakties tamsą it kardu kertanti iškaba, muzika ir balsų maišalynė. Pravėrus duris tvokstelėjo šilumos banga ir suraibuliavo akys - stiklinės su visokiais gėrimais vaivorykštės spalvomis žaižaravo ryškiau nei auksinės žuvelės žvynai tvenkinyje.
- O tu spėju toliau sėdi man ant kupros, kad tik nepamirščiau gerti atsakingai? - paerzino Kolinsas ir žmonių srautui bandant prasibrauti pro juos tvirčiau spustelėjo Livi prie savęs. Balažin kas ką gali susigalvoti.
Šiaip ne taip prasibrovė prie baro ir pasilenkė, kad tik barmenas jį girdėtų.
- Stiklą viskio su ledu. Moku ir už damos užsakymą. Ko pageidausi? - norėjo paklausęs pasisukti, bet galva tokiais kampais dar nebuvo išsukiota, net po tiek kvidičo traumų.
Nusijuokė po jos komentaro. Kiti skoniai? Kol kas vieninteliai jam rūpintys skoniai buvo viskis ir...
Ir švestas vanduo, po paraliais, mintys vėl nuklydo kur nereikia.
-
Nusišypsojo jo komplimentui, nors, savaime suprantama, vaikinas to negalėjo matyt, jei tik netyčiom nebuvo įsitaisęs akių pakaušy. O to dar kol kas nepastebėjo, tačiau neabejojo dėl vieno - per šį vakarą dar sužinos daugybę naujienų. Pavyzdžiui, apie Keituko rūpestingumą - nespėjo slystelėti, o jau buvo saugiai sučiupta ir sulaikyta. Savo ruožtu tvirčiau užsikabino už pečių ir nusijuokė. Betvarkė pasauly ir šitoj garbanotoj galvoj, kupinoj garbanotų minčių. Dievaži, kuo toliau, tuo linksmiau, o jai ne itin reikalingas skysto pavidalo gėrimėlis turėjo tik dar labiau paspartint reikalus. Žmonės jau dabar buvo gerokai atsipalaidavę ir Livi, nors negėrus nė lašo, jautėsi visiškai prie jų pritampanti, nors pagrindinis jos narkotikas buvo nuotykis, šį konkretų vakarą - kvidičo padangės žvaigždelė, Keitas Kolinsas, šiuo metu, beje, labai susirūpinęs savo atsakingumu.
- Ne, saugausi pati, mat šokiam ant stalų ir kitokiem smagesniem triukam publika dar per mažai apšilus, taigi teks susilaikyt, kol jauna naktis kiek subręs,- patikino svarstydama, ar greitai jam nusibos tarnauti už nešulinį gyvūnėlį.- Šiaip iš tavo pusės būtų miela, bet jeigu jau teks už kojų partempti namo, tai teks, visgi nuotykis,- o ir ne pirmas kartas.
Tylomis išklausė pasakojimą apie butą pasvarstydama, ar pati kada turėjo panašių ambicijų. Merline, juk šiąnakt nesiims svarstyti gyvenimo kokybei įtakingų sprendimų? Grynas nuotaikos ir alkoholio gadinimas, kaip gyvą matot. Pritariamai šyptelėjo išgirdusi vaikino užsakymą, bet greit susiraukė po antrojo sakinio.
- Už damą mokėt galėsi, kai tokią čia atsivesi, bet, deja, įstrigai su nepriklausoma raganėle ant nugaros, kuri labai mielai vakarą pradės savo lėšomis, o jau toliau kaip dievai pageidaus,- neplanavo taip greit atsisakyti gero vaizdo paslaugų, tačiau tokiomis aplinkybėmis... Livi grakščiai nuslydo Keitui nuo nugaros (ką sugebėjo, tą sugebėjo) ir (kiek pasistiebusi) pasilenkė prie baro, kad būtų girdima per triukšmą.- Man to paties. Vieną.
Pasisuko į vaikiną ir, naudodamasi galimybe vėl matyti vaizdą iš priekio, nesivaržydama pamėgino įsidėmėti iš pirmo žvilgsnio nepastebėtus veido bruožus. Keitas gali sau džiaugtis dirbtiniais svaigikliais, o merginai labiau prie širdies buvo paprastos, žmogiškos emocijos, duodančios galvon ne ką prasčiau stiprios ugninės. Kilstelėjo ranką ir pataisė užsilenkusį jo striukės atlapą.
- Minėjai, kad taupai butui. Jau turi idėjų kur, kokiam, detalių ar pageidavimų?- paklausė, mėgindama grįžti prie įprastos pokalbio temos, nors įprastumo šiąnakt žadėjo būti mažiausiai.
-
Vasariui pamažu artėjant prie pabaigos Dafydd jautė kylantį jaudulį. Dabar, kai Mayra dažną dieną dirbdavo iš namų, vaikinui ministerijoje buvo liūdna. Tačiau tai reiškė, kad artėja laikas, kada jų vaikai ateis į pasaulį. Tai vertė raudonplaukį šiek tiek nerimauti, nes neįsivaizdavo, kaip viskas tada atrodys. Ar tai pakeis kažką tarp jo ir Mayros? Ar jis sugebės būti bent jau pakenčiamu tėčiu? Šitie klausimai nedavė vaikinui ramybės jau kurį laiką, tačiau atsakymo į juos jis vis dar nerado.
Vieną rytą Dafydd nutarė, kad nebenori dirbti, tad tiesiog grįžo namo ir išsivedė Mayrą apsiprekinti. Reikėjo įsigyti būtinų prekių mažyliams, ir vaikinas nenorėjo to palikti paskutinei akimirkai. Tad dabar porelė buvo Londono parduotuvių alėjoje. Dafydd viena ranka stūmė vežimėlį, antra - laikė apkabinęs merginą. Jausmas buvo be galo keistas - ir kartu malonus. Štai jis, Dafydd Carwyn Llewellyn, kaip koks normalus žmogus atvyko į parduotuves kartu su savo šeima.
- Ar dar ko nors reikia, ar šiandienai jau užteks? - paklausė vaikinas paleisdamas vežimėlį ir uždėdamas ranką ant nepaliaujančio ryškėti Mayros pilvo. Pažiūrėjo jai į akis ir pabučiavo. Nepaisant to, kad pamažu ėmė ilgėtis visiško artumo, tokiais momentais galėjo jaustis visiškai laimingas. Ir kaip nesijausi, kai nuobodžią darbo dieną iškeitei į laiką su mylimu žmogumi, danguje nė debesėlio, o aplinkui tave - gausybė tavo vaikams skirtų prekių? Dafydd nusišypsojo ir priglaudė merginą prie savęs.
-
MPNP - ministerijos pelėdos nušiko palangę. Tik taip buvo galima apibūdinti darbą iš namų. Tas, kaip ten jo vardas, kuriam Mayra patikėjo šeštąjį lygį baigė ją išvesti iš proto siųsdamas ilgiausius laiškus ir ataskaitas dėl kiekvieno pavaldinių pirstelėjimo. Ir kaip išaiškinti žmogui, kad ne, niekam neįdomu kas ir kada pavėlavo, viskas automatiškai žymisi žurnale. Ir ne, prašyti projektų ataskaitų dar per anksti. Tokiomis akimirkomis mergina galvodavo apie pasibeldimą į ministro kabineto duris vien tik tam, kad paskirtų kitą žmogų laikinai valdyti jos karalystę.
Spjovusi į nesibaigiančią kančią vadinamą darbu, Mayra su Dafydd pakankamai smagiai leido laiką kartu. Štai, pagaliau ji rado vežimėlį, kuris jai tiko ir patiko, taip pat, žinoma, neatsispyrė toms mažoms mieloms kepurėlėms, nes, o viešpatėliau, jie net paaugę bus tokie maži! O dabar, būnant su raudonplaukiu, net žmonių masės Mayros nebetrikdė. Buvo tiesiog smagu leisti laiką kartu ne namuose. Pakėlusi akis į vaikiną, ji priminė:
-Tau reikia naujų kelnių. Jau turėjau vienas išmesti, nes nėjo sutaisyti net kerais. Taip pat pasižiūrėk kojinių, nebelopysiu šiose skylių. Ir... Keksiukų?
Trumpai pabučiavusi Dafydd, Mayra gailiai žvelgė į jį, svajodama apie gardumynus.
-
Mažos, pavienės snaigės iš lėto leidosi iš kiek apsiniaukusio, niūroko dangaus, regis, nusprendusios atsisveikinti su visais. Žiema pagaliau pamažu traukėsi iš Anglijos, nors ir nenoriai. Tik dabar žingsniuodama jau seniai kalėdinius papuošimus nukabinusių parduotuvių alėja suvokė, jog laikas pastaruosius kelis mėnesius bėga itin greitai. Dar visai neseniai visi kartu su Elijah ir Marlena sutiko Naujuosius, išlydėjo šią į Hogvartsą, o dabar ore vis dažniau dvelkė ateinančiu pavasariu. Netrukus bus Velykos, o po šių vasara ir Marlena vėl sugrįš leisti aostogų į Ūdrų Žabangus. Viduje kažkas kirbėjo, Luna laukė vasaros, leisti laiką su ta padauža niekad nebuvo liūdna.
Dešinė koja nemaloniai slystelėjo ant ledo paviršiaus, paslėpto po dar neištirpusio, nekalto sniego sluoksniu. Nesunkiai išlaikiusi pusiausvyrą ir tik vos regimai susvyravusi vyptelėjo atidžiau žvilgtelėdama sau po kojomis. Nesinorėjo išsitėkšti viešumoje ir pralinksminti žiobarus.
Žingsniuodama parduotuvių alėja, paslėpusi rankas juodo apsiausto kišenėse nuobodžiai žvalgėsi į praeivių veidus, retkarčiais safyrinės akys užklysdavo ir į įvairiausias vitrinas. Nieko ypatingo, išskyrus priešais žingsniuojančią porą. Stabtelėjo prisimerkdama ir nužvelgdama raudonplaukį ir, regis, pažįstamą merginą. Antakiai šovė į viršų atminčiai gražinus juodaplaukės vardą. Netrukus iškilo ir kanalizacijos valdovo vardas.
Vaikinus keičia, kaip kojines.
-Mayra?-pradžioje buvę ne itin draugiški santykiai, kai ši bandė patraukti Pusmėnulio gaujos alfą į Iano pusę, galiausiai pasikeitė atsidūrus toje pačioje barikadoje. Šįkart Mayrai draugiją palaikė ne Lukas, o kažkoks nepažįstamasis ir ne tik jis, jiedu skaičiavo likusias dienas iki klykiančių pabaisiukų pasirodymo šiame pasaulyje. Juodaplaukės pilvas atrodė didesnis nei įprastai būdavo besilaukiant vieno, o ir vežimėlis buvo skirtas dviems.
Dviguba tragedija vienu metu...
-Dafydd?-dėbtelėjo į vaikiną. Su šiuo santykiai niekuomet nebuvo geri. Nė neįsivaizdavo, kaip tokį akiplėšą galėtų kas nors įsimylėti.
-
Dafydd, žinoma, neturėjo omeny savęs, kai klausė, ar dar ko reikia. Vis dėlto Mayros rūpestis buvo malonus, tad jis neprieštaravo. Kaip ir keksiukams, kurių pats, aišku, valgyti neketino.
- Į Cukrinį kiškutį? - paklausė jis noriai atsiliepęs į bučinį. Tiesą sakant, ta vieta labai neviliojo, tačiau neketino prieštarauti Mayrai.
Nuo bet kokio tolimesnio veiksmo vaikiną apsaugojo priartėję žingsniai. Raudonplaukis labai tikėjosi, kad žingsniai lygiai taip pat ir nutols. Deja, atėjūnas sustojo ir dar sugalvojo į juos kreiptis. Tik išgirdęs savo vardą Dafydd suprato, kad balsas girdėtas. Susiraukęs atsisuko į merginą ir suprato neklydęs: jis tikrai pažinojo šitą žmogų.
- Luna Gardner, - balsas buvo šaltas ir keistai griežtas. Prisiminė paskutinį jų susitikimą kažkokioje aikštėje. Tada ši mergina aiškiai pasakė einanti žudyti. Žinoma, Dafydd niekada netikėjo, kad ji tai pasakė rimtai, tačiau iš karto pajuto poreikį ginti Mayrą. Atsistojęs taip, kad mergina liktų jam už nugaros, raudonplaukis įsikišo ranką į kišenę. Laimei, lazdelė buvo ten. Jeigu prireiks, jis nepasibodės panaudoti kerų visų šitų žiobarų akivaizdoje. Jis tikrai neleis sukelti bent menkiausio pavojaus Mayrai.
- Ko reikia? - nedraugiškai paklausė Dafydd. Atidžiai nužvelgė Luną, svarstė, ar ji bent kiek pasikeitusi. Nutaręs, kad ne, visai tuo neapsidžiaugė. Varstė drakono šeimininkę akimis. Jautėsi be galo įsitempęs, nes kažkodėl buvo tikras, kad ji gali bet kada užpulti. Tam lyg ir nebuvo priežasties, tačiau to jausmo niekaip nesisekė išstumti iš savęs. - Geriau pasišalink gražiuoju.
Buvęs klastuolis kelis kartus giliai įkvėpė. Žinoma, dirbdamas auroru labai patobulėjo kautynėse, tačiau vis tiek nebuvo tikras, kad lengvai įveiktų šitą merginą. Labai nemalonios baimės atsikratyti taip ir nepavyko.
-
Plačiai nusišypsojusi, Mayra linktelėjo. Cukrinio Kiškučio niekas dar nepralenkė - net naminė kūryba. Mintyse bedėliodama keksiukus į dėžutę, mergina krūptelėjo, kai išgirdo savo vardą. Užtruko, kol suprato, kad tai ne Dafydd į kreipėsi, o kažkas kitas. O kas greitai paaiškėjo - ta pati Luna, nematyta... Ilgą laiką.
Raudonplaukio reakcija į merginą nustebino Mayrą. Žinoma, ji negalėjo žinoti, kokie jų santykiai ir kad jie išvis pažįstami, bet pagal tai, kokia Luna buvo jos mintyse, buvo šiek tiek keista matyti taip besielgiantį vaikiną. Nors gal ne. Turbūt tie žmonės, kritę nuo jos rankos, nepasakytų tiek gerų žodžių kiek Mayra. Tiesą pasakius, ji pati būtų mielai pamiršusi, kaip susipažino su juodaplauke - ministerijos mūšis vis dar nemaloniai sėdėjo kažkur viduje, primindamas, kad ji nėra jau toks geras žmogus. Žudikė. Viena buvo žudyti dėl noro, o kita - besiginant. Tik kažkodėl antrasis variantas kėlė daugiau kaltės ir pasišlykštėjimo. Ji kažkokia anomalija, o ne žmogus.
Keistai žiūrėdama į taip nedraugiškai besielgiantį Dafydd, Mayra atsargiai, bandydama nepaslysti, priėjo prie Lunos ir ją apkabino.
-Kaip seniai matėmės! Smagu matyti tave gyvą ir sveiką,-šiek tiek atsitraukusi, šeštojo lygio vadovė nusišypsojo,-Kaip gyvenimas? Kas naujo? Ko su Dafydd mušatės?
Grįžusi prie raudonplaukio, apsikabino jo ranką tarsi sakydama, kad viskas čia gerai. Jie apie daug ką nekalbėjo, tad turbūt būtų sunku vaikinui paaiškinti tą dėkingumą, kurį Mayra jautė Lunai.
-
Vardas, sustingęs vaikino lūpose, nuskambėjo šaltai ir nemaloniai. Akivaizdu - matyti merginą jam tikrai nepatiko. Laimei, jausmas buvo abipusis. Luna mieliau būtų susitikusi tik su Mayra, buvo įdomu, kaip šios gyvenimas susiklostė po Magijos Ministerijos mūšio. Planavo ten sugrįžti vos tik atsigaus, tačiau žinioms, kad ten valdžią užėmė mafija, o vėliau šią susigrąžino buvęs ministras, pasiekus juodaplaukę, neliko reikalo. Nuvykti pas ministrą ir pasakyti, kad Avery nužudė ji? Tikėtis padėkos ir prizo? Kiek girdėjo, von Sjuardas nebuvo labai malonus žmogus, galbūt tik su jam svarbiais asmenimis elgdavosi kitaip, o ir prizo nesitikėjo. Ministeriją pravalė jausdama kaltę, o ne pareigą.
-Iš tavęs tikrai nieko,-sukryžiavo rankas ties krūtine dėbtelėdama į Dafydd. Pro safyrines akis nepraslydo įsitempęs kūnas ir... Baimė? Ar jis bijo jos? Galbūt manė, kad galėtų, ką nors padaryti Mayrai? Juk Trafalgaro aikštėje leptelėjo apie savo planus Magijos Ministerijoje.
Kitus raudonplaukio žodžius ir šio panieką nusinešė vėjo gūsis ir merginos apkabinimas. Pastaruoju metu visi ėmė it pašėlę glėbėščiuotis, ištroškę meilės ir šilumos. Sutrikusi atsargiai apkabino ministerijos darbuotoją. Pajusti, kad jos pilvas panašėjo į išpūstą balioną, sunku nebuvo. Ėmė svarstyti, koks jausmas, kai toks burbulas trukdo gyventi.
-Tave matyti sveiką ir nebe vieną,-turėdama omenyje tiek Dafydd, tiek būsimus pabaisiukus,-irgi smagu,-šyptelėjo nužvelgdama trumpaplaukę. Mayrą matė vos trečia kartą, o ji keitėsi akyse. Pirmą kartą - dar visai paauglę, antrą - būsimą Luko sužadėtinę, kovojančią už ministeriją, o dabar - būsimą motiną su nauju kavalieriu. Kas toliau? Po kelių dešimčių pamatys ją senutę, sūpuojančią anūkus? Ir kada ji spėjo taip greitai suaugti? Juk buvo jaunesnė už ją, o jau ruošėsi šeimyniniam gyvenimui.
-Sena istorija,-gūžtelėjo pečiais dorai nebeprisimindama kada ir kodėl prasidėjo visas šis nesutarimas,-regis, tu turi papasakoti daugiau nei aš,-kreivokai šyptelėjo žvilgtelėdama į Mayros pilvą,-kiek laiko? Ir kur?...-neužbaigusi klausimo trumpam žvilgtelėjo į Dafydd.
-
Tas šaltas ir nemalonus žvilgsnis, kuriuo Dafydd apdovanojo Luna, jam visai nepatiko. Buvo akivaizdu, kad mergina lygiai taip pat nėra patenkinta susitikimu. Norėjo kažką piktai atsakyti, tačiau nespėjo, mat netrukus gavo be galo nustebti: ko jau nesitikėjo, tai kad Mayra puls glebėsčiuotis su šita įtartina mergužėle. Tai privertė susimąstyti apie tai, kad jis galbūt atėmė iš mylimosios bet kokią galimybę turėti draugų. Kadangi pats tokių neturėjo, nenorėjo praleisti nė akimirka ilgiau nei buvo absoliučiai būtina atskirai nuo jos. Bet galbūt Mayrai reikėjo bendravimo?
Ir štai ji grįžo prie jo, paėmė už rankos. Tai, žinoma, buvo labai malonu, tačiau kai Luna pradėjo kažką kalbėti, Dafydd apėmė liūdesys ir netgi skausmas. Jis puikiai žinojo, kad neturi nė vieno draugo, su kuriuo galėtų paprastai pasikalbėti. Lygiai taip pat puikiai žinojo, kad pats dėl to buvo kaltas. Pradėjo klausti savęs, ar netrukdo su draugais bendrauti ir Mayrai. Ji niekad nesiskundė, tačiau ar jis gali būti tikras, kad jai to netrūksta? Šis klausimas labai kankino vaikiną.
Pastebėjęs Lunos žvilgsnį Dafydd pasijuto nepatogiai. Įtarė, kad ji klausinėja savęs, kaip toks šlykštynė kaip jis sugebėjo susirasti merginą. Tai privertė jaustis dar nejaukiau - juk jų istorija nebuvo pati įprasčiausia. Laikėsi Mayros kaip skęstantysis šiaudo, tačiau nieko nesakė. Neįsivaizdavo, ar kuri nors iš merginų tikisi iš jo kokio paaiškinimo. Jis ir pats nelabai prisiminė, kur ir kaip pirmą kartą susitiko su Luna Gardner. Žinojo tik tai, kad negalėjo jos pakęsti - kaip ir viso likusio pasaulio, išskyrus, ko gero, tik Mayrą ir vaikus, kurių ji laukėsi.
- Man atrodo, aš jums trukdau, - staiga priėmė sprendimą Dafydd. Jautė netrukus nebeištversiąs. - Aš galiu pargabenti pirkinius namo, jeigu tu nori pasišnekėti su drauge.
Vaikinas labai tikėjosi, kad balsas buvo pakankamai tylus, kad Luna jo neišgirstų. Bet ar ji nebuvo kažkokia ten įtartina būtybė? Dafydd miglotai prisiminė pirmąjį susitikimą Uždraustajame miške. Jis įtariai pažvelgė į merginą ir susimąstė.
-
Na, atmosfera tikrai negerėjo. Tiksliau, nusimatė perkūnija ir pūga, numarinanti bet kokį norą bendrauti. Bet Mayra tai sėkmingai ignoravo ir patenkinta šypsojosi. Visų pirma, jai buvo pažadėta keksiukų, antra - ji per gerai praleido laiką su Dafydd, kad dabar viską susigadintų. Todėl juodaplaukė nusprendė, kad jai neverta gilintis į senas ilgas istorijas bei kažkokius ginčus. Prisiglaudusi prie Dafydd, Mayra nusišypsojo ir uždėjo ranką ant pilvo:
-Šeštas mėnuo. Dar truputis ir kankinsimės kitaip,-juodaplaukė skambiai nusijuokė. O su Dafydd susipažinome ministerijoje. O dėl Luko, na... Ne visada viskas išeina taip, kaip norisi. Mūšis taip pat pablogino mūsų santykius. Bet dabar esu žymiai laimingesnė. Tas svarbiausia.
Dėl Dafydd žodžių mergina susiraukė. Jis dingtų su pirkiniais, o jai ką vienai? Plius, jie taip ir nenuėjo nusipirkti keksiukų!
-Ar išprotėjai? Paliksi mane vieną mieste? Gi susitarėm dar užsukt į Kiškutį!-piktai šnipštelėjo jam atgal Mayra. Na jau ne, raudonplaukio taip lengvai nepaleis. Negi jis kiekvieną kartą pasitaikius nemaloniai situacijai bėgs?
-Luna, kokie vėjai atpūtė tave į čia šiandien?-draugiškai pasiteiravo šeštojo lygio vadovė, švelniai suspausdama vaikino ranką.
-
Nežinojo, kas vyksta tarp jų dviejų - Mayros ir Dafydd, ir juolabiau kas vyksta tarp jų trijų, tačiau puikiai suprato, kad į sudėtingas ir nepatogias situacijas pakliūti jai sekasi. Tarsi kažkas iš aukščiau nori, jog ji atsidurtų tokiose aklavietėse.
Prisimerkė įsistebeilėdama į Dafydd. Svarstė, kaip viskas susiklostė, jog, regis, du skirtingi žmonės, kurių keliai niekaip neturėjo galimybės susikirsti, ketina pradėti šeimyninį gyvenimą. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Nelaimingas nutikimas, suvedęs du žmones? Kokių ten dar būdų sugalvoja filmų režisieriai? Laiku ir vietoje pasirodęs naujas mylimasis?
Safyrinės akys nukrypo į Mayrą. Ji atrodė tokia laiminga ir linksma, jog nejučia net pati Luna blausiai šyptelėjo. Matyti, kaip kieno nors įsčiuose auga gyvybė, teturėjo vieną kartą. Tąkart Džesika tryško iš džiaugsmo nekantraudama sulaukti Marlenos, kada galės sūpuoti ją ant rankų, migdyti ir nešioti niūniuodama. Štai, dar viena galimybė tiesiai priešais nosį.
-Ar... Tai dvynukai?-jei gerai prisiminė, Džesikos pilvas šeštame mėnesyje buvo gerokai mažesnis, nebent atmintis šlubavo, o gal visgi tik atrodė.
-Taip,-linktelėjo dar kartą nužvelgdama juodaplaukę, saugančią it kokia liūtė savo būsimas atžalas. Iš sekančio merginos poelgio mergina tik garsiai nusijuokė. Ak, tos nėščios moterys! Būsima motina stovėjo viduruje parduotuvių alėjos ir svaidėsi žaibais iš akių, kaip maža mergaitė, tėvams pasakius, kad saldainių ji negaus. Nepakartojamas vaizdas.
-Neturėtum jos palikti vienos,-žvilgtelėjo į vaikiną, o tada į Mayrą,-nuobodulys,-gūžtelėjo pečiais paslėpdama rankas apsiausto kišenėse.
Pavienės, lėtai besileidžiančios snaigės nugulė ant juodų, palaidų plaukų. Tetrūko raudonos nosies ir elnio ragų. Kalėdinė nuotaika net jei į pabaigą slinko vasaris.
-O jūs... Turbūt ruošiatės kitam kankinimosi lygiui?-vyptelėjo žvilgtelėdama į vežimėlį ir įvairiausius vaikams skirtus daiktus.
-
Dafydd beveik nesiklausė, ką kalba merginos. Jautė Mayros buvimą šalia ir svajojo, kad Luna kaip nors paslaptingai išnyktų. Net paklausė savęs, ar evanesco suveiktų su žmogumi, tačiau nesiryžo to pabandyti: juk atrodo, kad ta mergina kažkokiu būdu yra Mayros draugė. Tad liko stovėti kaip stulpui ir laukti kažko. Geriausiu atveju Lunos išsinešdinimo. Ar bent jau Mayros leidimo keliauti namo. Blogiausiu atveju - kol jos baigs šnekėtis.
Deja, panašu, kad pastarasis variantas ir buvo tas vienintelis. Ir dar atrodo, kad Mayra kiek supyko. Dafydd apglėbė ją ir sušnibždėjo į ausį:
- Žinoma, nepaliksiu, man tik atrodo, kad aš čia nereikalingas...
Lunai pažvelgus į jį ir kažką pasakius velsietis susiraukė: juk jis su šita mergina nekalbėjo, argi jai būtina kištis?! Dafydd kuo toliau, tuo labiau irzo. Nepaisant to, kad nenorėjo praleisti atskirai nuo Mayros nė akimirka daugiau nei būtina, įtarė, kad dabar ir yra tas "būtinas" laikas, kai jis turėtų leisti jai pabūti vienai su drauge. Deja, neatrodė, kad čia judviejų nuomonės sutampa, tad teko likti. O jeigu taip, jis neleis Lunai sugadinti nuotaikos. Paėmęs Mayrai už rankos priglaudė prie apšepusio savo skruosto ir nusišypsojo. Labai stengėsi ignoruoti faktą, kad juos tikriausiai akylai stebinti čia pat stovinti mergina, kurios jis labai nemėgo. Smegenys įkyriai kartojo, kad reikėtų sugalvoti kokį daiktą, kurį jis galėtų nupirkti artimiausioje parduotuvėje, deja, niekas neatėjo į galvą. Tad taip ir stovėjo žiūrėdamas į Mayrą. Prie Lunos ką nors daryti buvo kiek nejauku, tačiau vaikinas vis tiek prisitraukęs merginą pabučiavo ją tarsi norėdamas parodyti, kad trečio asmens buvimas jam visiškai nė motais.
-
Vis dar švelniai spausdama Dafydd pirštus, Mayra pažiūrėjo į raudonplaukį tarsi šis būtų sugalvojęs prisiryti mandragorų.
-Atsirado ponas nereikalingasis. Mes gi tik trumpai pašnekėsim ir viskas, o jei jau taip nori, tai eik į Kiškutį ir nupirk man du firminius keksiukus su morkomis, tris su braškiniu įdaru, na, tuos, kur visada pasiimu ir vieną su pistacijomis, bet ne tą su grietinėlės bokštu, o su žaliu glajumi. Galiu užrašyt, jei reikia,-mergina tyliai (nors prisiminė, kokia kraupiai jautri Lunos klausa) tarė Dafydd ir vėl atsisuko į seniai matytą juodaplaukę.
-Ak, taip, dvynukai. Turbūt matosi iš prekių. Abu berniukai, sakė gydytoja. Dėl vardų dar negalvojau, sako, vaikas gimdamas atsineša savąjį į pasaulį, bet štai, krikštatėvius turbūt jau reiktų kalbint,-ignoruodama raudonplaukio glaustymąsi, kuris viešoje vietoje ir dar tokioje situacijoje, na, neatrodė labai prideramas, kalbėjo Mayra.-Turėtų gimti balandį arba gegužės pradžioj. Tikiuosi grįžt į darbą po pusmečio, nes ten visas šeštas lygis be manęs jaučiu sugrius. Ak, Dafydd, primink man dėl to, kaip ten jo vardas, kad man reikia atsiųsti lapą su situacijomis, kada į mane NEsikreipti. Suknista Ministerija, amžina vergovė.
Mayra atsiduso ir pajuto, kaip ją prisitraukė Dafydd. Nieko dėl to nenorėjo sakyti, bet... Bučinys tikrai buvo ne vietoje ir ne laiku. Pavydas? Nežinia, kas dėjosi raudonplaukio smegeninėje.
-A pablūdai?-susiraukusi, Mayra žengė mažą žingsnelį atgal.-Gi kalbuos su žmogumi.
-
Jei ne šalia stovinti Mayra, alfa būtų pergalingai nusišypsojusi, nepatingėjusi plačiai išsiviepti tam moliūgui. Mintis, kad vaikiną erzina vien jos buvimas, kėlė džiugesį, jau nekalbant apie kitus veiksmus, kurie privertė visą laimę išgaruoti nuo Magijos Ministerijos darbuotojo veido.
Kur buvai tuomet, aurore, kai reikėjo ginti tai, kam tarnauji?
Toptelėjo, jog galbūt tuomet Dafydd dar nedirbo, sėdėjo savo kanalizacijoje ir it žiurkė stebėjo visus iš po žemių, tačiau neapykanta vaikinui nuvijo tokią idėją ir paprasčiausiai pavertė jį neatsakingu bailiu. O štai Mayra Lunos akyse buvo užsitarnavusi ne tik pagarbą, bet ir keistą draugiškumo jausmą. Tai buvo vienas iš tų žmonių, su kuriais mergina mielai būtų leidusi laiką. Be to moliūgo.
Vos pastebimai vyptelėjo būsimai mamai sudiktavus visą sąrašą keksiukų. Tokį kiekį cukraus suvalgyti prilygo susprogti atominei bombai, ar netgi ir baisiau, bet jei nėščia moteris pasakė... Geriau nesiginčyti. Išvis geriau tiesiog patylėti ir klusniai daryti tai, kas liepta. Parnešti pagal sunumeruotą sąrašą vieną kiaušinį, du pakelius pieno, tris bulves ir galiausiai pabaigoje prie dvylikto punkto - dvylika morkų.
Trumpam žvilgtelėjo į rankose esančias knygas, kietais, naujais ir dar dažais kvepiančiais viršeliais. Visos banaliai romantinės. Regis, tokias mėgo skaityti Marlena. Bent jau šitaip galės pradžiuginti tą mažą neklaužadą.
Antakiai šovė į viršų Mayrai ėmus pilti žodžius, kaip vandenį į kibirą. Ministerijoje ji tiek nekalbėjo, nors tuo metu nelabai buvo progos pasikalbėti apie tokį gyvenimą.
-Ar viskas jau tvarkoj po mūšio?-nė karto taip ir nepasidomėjo, kaip iš tiesų ten viskas klostosi, bet kiek girdėjo - Fasiras jau sugrįžo į savo aukštą postą ir toliau viešpatauja, kaip Liudvikas XIV. Štai kokia ta valdovų rolė.
Bailiai...
-Beje, kaip pati jautiesi?-kiek iš mandagumo, kiek iš smalsumo pasiteiravo. Taip keista susitikti gerai nepažįstamą žmogų ir kalbėtis paprasčiausiomis temomis. Neįprasta, keista ir kartu savotiškai malonu.
Neišlaikiusi garsiai nusikvatojo, nelabai kreipė dėmesio į pavyduolį moliūgą, bet Mayros reakcija išties buvo verta dėmesio. Ar galima jai skirti kokį medalį?
-
Dafydd nieko negalėjo pakeisti - jautėsi būtent taip. Visiškai čia nereikalingas. Kaip ir visą gyvenimą, iki kol netyčia...
Nenuostabu, kad Mayros sarkazmas, ar kaip tai reikėtų pavadinti, žeidė vaikiną. Vis dėlto jis nenorėjo pamatyti pergalingos šypsenos Lunos veide, tad pasiliko. Buvo akivaizdu, kad ji mielai pasišnekėtų su Mayra be jo, tačiau nutarė, kad jeigu tenka kentėti pačiam, ji irgi taip lengvai neišsisuks - tegul bendrauja su jais abiem.
Ausys pagavo ištartą jo vardą, tačiau vaikinui tai atrodė tik bandymas įrodyti, kad jo čia reikia, tad nieko į tai neatsakė. Ir vis dėlto daug skaudžiau buvo tai, kad Mayra nenorėjo artumo. Dafydd nežinojo, ar taip yra dėl to, kad jiedu yra gatvėje, ar dėl to, kad ji nori pasišnekėti su Luna, tačiau tai esmės nekeitė. Buvo labai apmaudu. Nesiklausydamas, ką ten toliau pliurpia Luna, Dafydd tyliai atsiduso ir žengtelėjo atgal - vežimėlio link. Nutarė apsimesti, kad jo čia tiesiog nėra. Labai tikėjosi, kad merginos išties tik trumpai pašnekės, kaip Mayra ir sakė. Nesuprato, kaip sugebėjo šitaip susigadinti nuotaiką vos per kelias minutes, tačiau dabar jautėsi labai blogai. Visiškai nebenorėjo čia būti. Po labai ilgos pertraukos tiesiog troško vienatvės. Puikiai suprato Mayros norą paplepėti, bet kodėl jai reikia šnekėti su žmogumi, kurio jis negali pakęsti? Ir - dar blogiau - kodėl jis turi čia stypsoti, nors yra akivaizdžiai nereikalingas? Nesvarbu ką sakė mergina - jai nepavyko jo įtikinti. Ne, ši situacija puikiai parodė, kiek šiam pasaulyje yra reikalingas Dafydd Carwyn Llewellyn. Stengdamasis neparodyti skausmo raudonplaukis abiem rankom laikė vežimėlį ir stengėsi nežiūrėti į merginas. Širdis buvo kupina liūdesio, apmaudo ir netgi pykčio. Labai nesinorėjo, kad Mayra tai pajustų, tad iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepratrūktų. Deja, kaip ir visada pačiu netinkamiausiu momentu atmintyje išdygo kažkoks vaizdas iš praeities. Dafydd krūptelėjo ir paleido vežimėlį. Užsidengęs rankomis veidą atsisėdo ant kažkokios parduotuvės palangės ir atsirėmė į stiklą. Laimei, bent jau pavyko nepradėti šaukti - ar verkti.
-
Matydama, kaip jos žodžiai paveikė Dafydd, Mayra pajuto kaltę. Paprasčiausią kaltę dėl to, kad vėl nenorėdama įskaudino vaikiną. Bet mergina vis tiek nesuprato, ko čia neina suprasti - kad dabar ji su kažkuo kalbasi ar kad jie yra gatvėje tarp kitų žmonių? Ji pati prisiminė, kaip tos lūpomis sulipę poros ją užknisdavo ir dabar net nesiruošė prisijungti prie jų gretų.
Susimąsčiusi, juodaplaukė padėjo ranką ant pilvo ir nukreipė žvilgsnį į šalį.
-Nėra tvarkos. Gyvenimas tai chaosas, kuriame esame įstrigę,-kažkokią mintį nutęsė ji.- Ir aš nežinau. Nieko nežinau. Tik galbūt pirmą kartą pajutau tą kaltę, apie kurią kalba žmogžudžiai. Bet tai nesvarbu,-Mayra papurtė galvą.-Niekas nebesvarbu, gyvenam toliau, vaikštom koridoriais, kuriuos plovė svetimų kraujas ir toliau ieškom, kaip užbaigti kovą,-šeštojo lygio vadovė vėl nutilo ir susimąstė.
-Manau jau pamažu trauksim atgal. Nenori maišelio knygoms? Žinant Londono orą, jos gali greitai peršlapti,-pasiūlė mergina, pastebėjusi pirkinius Lunos rankose. Tačiau kaltė niekaip nenustojo spausti vidaus ir užteko vieno žvilgsnio į Dafydd, kad Mayra suprastų kodėl. Greitai mestelėjusi ,,atsiprašau", juodaplaukė patraukė prie vienišo auroro. Atsirėmusi į jo pečius, sunkiai pritūpė ir suėmė raudonplaukio veidą pirštinėtomis rankomis. Priglaudusi lūpas prie jo žando, mergina sušnabždėjo:
-Eime namo. Pavargau.
Pasiremdama į sieną nėščioji atsistojo ir nustėro. Vitrinoje puikavo ne kas kitas, o vestuvinės suknelės. Lygiai tokios pat, kokios ji niekada nenešios. Kaip mažas vaikas priglaudusi delnus prie stiklo, Mayra žibančiomis akimis žiūrėjo į tuos beprotiškai brangius meno kūrinius.
-Dafydd, kaip manai, kuri man labiausiai tiktų? Luna?-mergina apsidairė, ieškodama juodaplaukės.
-
Žvilgsnis trumpam apsistojo ties juodaplaukės veidu, perkreiptu kaltės. Leptelėjusi neapgalvotus žodžius turbūt net nepagalvojo, kaip stipriai tai paveiks Dafydd, nors, tiesa sakant, Lunai jis buvo nė motais. Ji nuoširdžiai, visai kaip ir Mayra, nesuprato, kokio velnio šis ėmė glaustytis tarsi kačiukas įleistas į vidų po kelių valandų stingdančio šalčio. Nebūtų prieštaravusi, jei šis netyčia nustiptų. Dafydd, ne kačiukas.
Nevalingai safyrinės akys nukrypo prie vaikino, visą dėmesį skiriančio vežimėliui, o vėliau palangei. Vyptelėjo. Ar tik pasivaideno ar buvęs klastuolis vos laikėsi nepravirkęs? Regis, nėščiosioms hormonai siaučia, o ne vyrams... Nors ką ten gali žinoti.
Gavusi atsakymą Pusmėnulio gaujos alfa tik žioptelėjo. Nelabai suprato išdėstytas merginos mintis ir ką ji norėjo pasakyti. Atrodė tarsi kalbėtų užuominomis nenorėdama atskleisti kažkokios paslapties čia, parduotuvių alėjoj, tad Luna tik linktelėjo nieko nebeatsakydama. Sudėtingas reikalas ta politika.
-Nespėjau surasti dar tinkamo dovanų krepšelį, nesijaudink,-numojo ranka. Sušlapti vargiai besuspės, danguje dar nesimatė nė vieno tamsesnio debesies, o užsukusi į parduotuvę ir išrinkusi dovanų krepšelį, koks, jos manymu, patiktų Marlenai, keliaus į namus. Londono šurmulys ir mintis, kad čia sukiojasi kanalizacijos karalius, merginai nuoširdžiai nepatiko.
Šyptelėjo linktelėdama ir ištardama vienui vieną žodį, skirtą Mayrai, o tuomet dingo. Nors erzinti Dafydd patiko, tačiau Magijos ministerijos darbuotojos pagailėjo, tik ji vargiai išgirdo jai skirtą žodį. Švilpaujantis vėjas nusinešė šį su savimi.
-
Dafydd tiesiog svajojo būti kur nors kitur. Bet kur. Net ir Londono kanalizacija dabar atrodė geresnis variantas nei Lunos Gardner draugija. Vis dėlto palikti Mayros negalėjo, tad teko sėdėti ir laukti, kada ji pagaliau baigs plepėti.
Išvydęs merginą prieš save raudonplaukis pajuto sąžinės graužimą. Puikiai suprato, kad pokalbis buvo pertrauktas dėl jo. Luna tebebuvo šalimais, vadinasi, Mayra suprato, kaip jis jaučiasi. Tai privertė vaikiną dar labiau susigūžti savyje. Buvo labai malonu jausti juodaplaukės prisilietimą - net ir per pirštines, tačiau viduje kankino liūdesys.
- Juk aš nieko nesakau, gali kalbėtis, - tyliai pratarė vaikinas. - Keksiukų nebenori?
Vis dėlto prašymas keliauti namo buvo malonesnis už viską. Dafydd spėjo, kad ten tebejaus tą nykumą, kurį jaučia dabar, tačiau nebereikės galvoti apie šalia stypsančią Luną, nors jos čia lyg ir nebebuvo. Vaikinas žiojosi klausti, ar Mayra spėjo atsisveikinti su drauge, kai pamatė, kad ji beveik sulindusi į vitriną. Tik išgirdęs klausimą pagaliau teikėsi pažiūrėti, kas gi toje vitrinoje puikuojasi - ir į ką taip godžiai tiesia rankas Mayra.
Ir gavo baisiausiai sutrikti. Tai buvo ne kas kitas, o vestuvinės suknelės. Dafydd spoksojo į vitriną ir jautė, kaip galvoje sproginėja klausimai. Mayra nori tuoktis? Su... manimi? Ar ji laukė mano eee... iniciatyvos? Vaikinas susimąstė ir dabar, atrodo, suprato užuominas, kurias kartais pasiūlydavo Mayra. O jis, kaip tikras kvailys, nieko nesuprato! Kažkokiu būdu reikėjo nesusimauti dabar. Tik kaip, po galais, pasakyti, kad suprato užuominą? Vaikinas priėjo prie mylimosios ir priglaudęs jie prie savęs pradėjo pačiu nuostabiausiu įmanomu būdu:
- Mayra, atleisk man... Aš kvailys ir iki pat šiol tavęs nesupratau. Ar tu nori susituokti? Nori tekėti už manęs?
Dafydd buvo tikras, kad padarė tai, ko nebuvo galima padaryti, - susimovė. Vis dar laikydamas Mayrą glėbyje vaikinas stengėsi suprasti, ką jaučia. Suprato, kad yra be galo susijaudinęs, bet kartu ir laimingas. Žinoma, ta laimė galėjo bet kada subliūkšti - merginai tereikėjo atsakyti neigiamai. Vis dėlto kol kas laimės balionas tik pūtėsi. Ir vis dėlto kažkodėl Dafydd viduje jautė ir keistą bei niekaip nepaaiškinamą baimę.
-
Priešais Mayros akis buvo dvi suknelės. Štai ta, pati pirmoji, į kurią nukrypo merginos akys nebuvo tokia, kokią ji rinktųsi - iškirptė atrodė per didelė. Bet lempų šviesoje blizgantis audinys, krentantis taip, tarsi būtų beveik skystas, ir smulkaus gėlių rašto nėrinys, papuoštas mažais deimančiukais... Visa tai tarsi badė skaudžią vietą, apie kurios egzistavimą mergina iki šiol nežinojo. Ji taip pat nesuprato, kodėl vestuvės jai buvo taip svarbu. Gal todėl, nes tai yra tai, ką daro visos normalios poros? O gal ji tiesiog norėjo pasijusti svarbia ir mylima. Kad ir kelias valandas. Na, visa tai buvo tik dar viena nesuprantama paslaptis, kurios aiškintis čia ir dabar niekas nenorėjo.
Supratusi, kad Luna jau nuėjo, Mayra šiek tiek susikrimto. Ji norėjo merginą pakviesti į svečius, kol dar turėjo laiko tokiems dalykams. Žinoma, tuo metu, kai Dafydd dirbs - šeštojo lygio vadovei užteko šių keliasdešimties minučių jų ,,bendravimo". Bet ką jau padarysi - nepastebėta proga pradingo kaip pabaidytas paukštis.
Dafydd, regis, viską supratus ir prisiglaudus prie jos, Mayra nusišypsojo, o, išgirdus vaikino žodžius, juodaplaukės šypsena dar labiau paplatėjo. Pagaliau. Uždėjusi delnus ant raudonplaukio skruostų, mergina tarė:
-Taip. Jeigu tu to nori. Mielai būčiau ne tik tavo vaikų motina, bet dar ir žmona.
Šiek tiek pasistiebusi, Mayra pabučiavo Dafydd, taip tik užtvirtindama savo žodžius.
-
Dafydd labai jaudinosi. Per kelias akimirkas jis spėjo pajusti ir didžiulę laimę, ir baimę, ir abejonę ir, ko gero, visus likusius įmanomus jausmus. Viskas dabar priklausė nuo to, ką atsakys Mayra. Vaikinas spėjo prisigalvoti pačių baisiausių įmanomų scenarijų, kai pajuto mylimosios delnus ir išgirdo žodžius. Jie suteikė tiek laimės, kiek Dafydd gyvenime nebuvo pajutęs. Nemažą dalį tos laimės suteikė supratimas, kad jis nesuklydo, bet tai dabar nebuvo svarbu: Mayra norėjo tapti jo žmona. Raudonplaukis atsakė į bučinį ir nusišypsojo:
- Žinoma, noriu!
Nusijuokęs jis kilstelėjo merginą, tačiau ji ir vaikai jau buvo labai pasunkėję, tad ilgai išlaikyti juos ant rankų Dafydd net nebūtų galėjęs. Vaikinas nusijuokė ir grąžinęs Mayrą ant šaligatvio vėl priglaudė prie savęs. Stovėjo apsivijęs ją abiem rankomis, tačiau tada vėl pajuto kylantį nerimą: ką daryti dabar?.. Ak, kad taip būtų bent pažvelgęs į televizorių, kai jį įsijungdavo Mayra - gal ten parodo ką nors naudingo? Deja, tokiais momentais jam daug svarbesnė buvo pati mergina, o ne kažkas, kas buvo rodoma per tą spalvotą ekraną. Motinos namuose jis nuo televizoriaus būdavo tą pačią akimirką nuvytas, tad tikrai negalėjo nieko išmokti. Nenuostabu, kad dabar neįsivaizdavo, nuo ko reikėtų pradėti. Žiedas toptelėjo vaikinui, bet ir vėl iškilo problema: ar toks daiktas yra perkamas kartu? Ar jis turėtų jį nupirkti ir padovanoti merginai? Norėjosi prakeikti save už neišmanymą ir teliko tikėtis, kad Mayra nepradės dėl to šaipytis.
- Klausyk, - tyliai pratarė Dafydd. Jautė, kad balsas yra labai įsitempęs, bet bandė to nepaisyti. - Aš... Nežinau... Neturiu patirties. Nori užeiti čia? - vaikinas parodė į parduotuvę, kuri jam padėjo pagaliau susiprotėti. - O gal nori išsirinkti žiedą?
Raudonplaukis nepaleido mylimosios iš glėbio. Stovėjo ir svarstė, kam jai reikalingas toks kvailys, kuris, ko gero, nemokės net susituokti...
-
Laimė ir palengvėjimas pripildė Mayros vidų ir ji pasijuto lengva kaip helio balionėlis. Tarsi galėtų padaryti viską. Žinoma, visada buvo šansas, kad ji daro tą pačią klaidą. Kad ji ir vėl skuba. Tik dabar aplinkybės buvo šiek tiek kitokios, o ir mergina norėjo, kad jų vaikai turėtų tėčio pavardę. Kad ir kiek kreivų žvilgsnių ji dėl to sulauktų. Bet jeigu jie susituoks... Juk Dafydd to irgi nori! Tada ji bus Mayra Llewellyn ir jie bus maža laiminga šeima. Ji padarys viską, kad berniukai būtų laimingi.
Apsivijusi rankomis raudonplaukį, mergina prisiglaudė prie jo. Viskas atrodė taip pažįstama, taip saugu. Nepaisant to, kas kada įvyko. Viskas bus gerai - tereikėjo tuo tikėti. Užsimerkusi, Mayra šypsojosi. Tai buvo laimė.
Klausydamasi Dafydd, juodaplaukė linkčiojo. Žiedas, suknelė, popieriai, ceremonija. Ir ta maža, bet atkakli baimė, kad viskas vėl netrukus baigsis.
-Manau galim išsirinkt žiedą. Ką nors paprasto ir nebrangaus. Ir pakeliui namo apsitartume apie vestuves. Na, bažnyčioje tuoktis negalėsime, tikiuosi, supranti, kodėl. Ir... Nemanau, kad balta suknelė man tinka. Taip pat norėčiau, kad berniukų gimimo liudijimuose mūsų pavardės būtų vienodos. Na, nežinau, kaip tu viską įsivaizduoji?-pakėlusi blizgančias akis į Dafydd kalbėjo Mayra. Viskas atrodė keistai nerealu. Vestuvės, kad tuoj ant rankų ji laikys savo mažylius, o šalia jos - ją mylintis žmogus. Sapnas.
-
Dafydd laikė apkabinęs Mayrą ir negalėjo patikėti savo laime. Juk jis tik niekam nereikalingas idiotas, skirtas nebent tam, kad būtų ant ko išlieti pyktį ir ką paversti atpirkimo ožiu. Tas, kuriam galima skirti areštus ar netgi išmesti iš mokyklos už tai, kad per garsiai kvėpuoja. Negi jis išties gali būti laimingas ir netgi turėti šeimą? Vaikinas prisiminė motiną ir nejučia krūptelėjo, bet kuo skubiau nuvijo mintis apie ją į šalį. Tuo labiau, kad nesigailėjo dėl to, kas atsitiko paskutinio jų susitikimo metu.
Laimei, Mayra neatrodė nusiteikusi šaipytis iš jo sutrikimo ir nežinojimo. Klausydamasis rimtai tariamų žodžių Dafydd vis dar negalėjo patikėti, kad tai, kas čia ir dabar vyksta, yra tiesa. Vienodos pavardės? ši idėja kažkodėl nustebino vaikiną. Mintyse save pavadinęs Dafydd Carwyn Wallflower jis staiga suprato, kad mergina ne tai turėjo omenyje.
- Ponia Mayra Llewellyn, hm, - sumurmėjo jis ir nusišypsojo. Tai skambėjo labai neįprastai, bet vien mintis apie tokį variantą buvo nuostabi.
- Ar tu... Eee... nori didelės šventės? - paklausė vaikinas suprasdamas, kad pats neturėtų, ką į tą šventę pakviesti. Tai šiek tiek liūdino, tačiau svarbiausia buvo tai, kad ši šventė būtų jo. Ne brolio, kai Dafydd geriausiu atveju būtų pamirštas, blogiausiu - išgrūstas iš namų. Ne kažkieno kito, tačiau jo ir merginos, kurią jis be proto myli.
Dabar, kai viską išsiaiškino, buvo be galo apmaudu, kad prireikė šitiek laiko suprasti tokį paprastą dalyką. Laiko iki vaikų gimimo nebuvo likę tiek daug, o Dafydd įtarė, kad Mayra nori susituokti dar iki to.
- Manau, reikėtų susirasti informaciją, kada greičiausiai galime tai padaryti, - po kiek laiko pratarė jis. Pagaliau paleidęs merginą iš glėbio paėmė ją už rankos. Kita ranka suėmė vėžimėlį ir kuo užtikrinčiau pridūrė: - Bet pirmiausia - žiedas.
-
Nors vakaro šaltukas jau gnaibė žandus, Mayrai buvo šilta vien nuo užklupusių jausmų pertekliaus. Veido raudonį taip pat reiktų priskirti šiam retam reiškiniui merginos viduje. Ir vėl, nors žinojo, kad taip negalima, juodaplaukė mintyse palygino tą vakarą, kai jai pasipiršo Lukas, su dabartimi. Ar tada ji irgi jautėsi tokia laiminga? Lygtais ne. Labiau sutrikusi. Tada kodėl sutiko? Ak, visa ta diena buvo keista. Šį kartą viskas buvo geriau. Mayra buvo įsitikinusi, kad tai, ką jautė Dafydd, ir buvo ta paslaptingoji meilė, kuria taip skambiai dengėsi krikščionys.
-Mhm, ponia... Llewellyn... Man patinka,-nusišypsojo Mayra ir prisiglaudė prie raudonplaukio. Tėvo pavardės atsikratymas atrodė kaip gigantiškas pliusas.
-Galvoju, dabar, prieš gimstant vaikams, susitvarkom oficialius popierius, o po to... Gal kokią mažą ceremoniją miške? Gal pakviesčiau Luną, Marką, Mayran, o, ir Edvardą! Turėsiu pažiūrėti, koks jo tikrasis vardas archyvuose. Tada gal Quentin pavyktų prisikalbint... Stevie! Ta, kur Skutely dirba. Vis tiek dar peržvelgsim sąrašą svečių, nemanau, kad bus daug. Trumpa ceremonija tada kur nors smagiai atšvęstume,-laiminga čiauškėjo Mayra. Tylėdama linktelėjo pritardama dėl datos, tada sunėrė savo ir Dafydd pirštus ir nusišypsojo:
-Kokio paprasto ir nebrangaus. Kaip manai, kur artimiausias juvelyras?
-
Dafydd juto, kad Mayra yra laiminga. Šiuo momentu daugiau nieko ir nereikėjo, kad taip pat jaustųsi ir pats. Laikydamas "ponią Llewellyn" glėbyje stengėsi negalvoti apie nieką, kas galėtų tą laimę sugriauti. Deja, kiti Mayros žodžiai atkakliai bandė įstumti vaikiną į naują liūdesio bangą. Jai vardinant žmones, kuriuos norėtų matyti savo šventėje, Dafydd jautėsi vis blogiau: visų pirma, nemažos dalies iš tų žmonių jis ir matyti nenorėjo. Visų pirma, žinoma, Lunos. Savo darbuotojo į vestuves taip pat nelabai norėjo kviesti. Beliko tikėtis, kad Markas nėra tas, apie kurį pirmiausia pagalvojo, o likusiųjų jis nė nepažinojo. Ką pakviestum pats, a? pats sau skausmingą dūrį bedė vaikinas. Pirmiausiai pagalvojo apie Mioną, tačiau šią mintį, ko gero, geriausia būtų iš karto atmesti. Jasmine? kiek dvejodamas pagalvojo Dafydd. Pirmą kartą gyvenime suprato, kaip yra apmaudu neturėti nė vieno draugo.
- Žinoma, - teištarė Dafydd po ilgokos Mayros litanijos. Tebebuvo susimąstęs, tačiau pagaliau pavyko grįžti į realybę. Tai tebus kelios valandos, kurios jam bet kuriuo atveju bus be galo laimingos - ir to nesugadins nei Luna, nei Mayran, nei dar kas nors. O paskui... Laukia povestuvinė naktis, ar ne?
Laikydamas Mayros pirštus Dafydd taip pat atsakė šypsena. Pradėjo stumti vėžimėlį, nors tikrai nežinojo, kur galėtų rasti reikiamą parduotuvę.
- Man atrodo, kažką panašaus pastebėjau gretimoje gatvėje, - prisiminė vaikinas. Nepaleisdamas merginos rankos jis patraukė tos gatvės link. Jautė, kad dabar laimės negalėtų sugadinti niekas - net ir Luna Gardner.
-
Į Londoną vaikinas vykti tikrai neketino, tačiau tas kvailas tėvo laiškelis pažadino smalsumą, juk paskutiniu metu jų santykiai buvo, švelniai tariant, konfliktiški. O dabar kvietimas į "rimtą" pokalbį? Antgamtikas negalėjo to ignoruoti. Tačiau tik po, dešimt minučių trukusio susitikimo Elijah' us suprato, kodėl Joseph' ui reikėjo išvysti savo palikuonį.
Bet dabar Dawson' as per daug neapkrovė savęs klausimais, kuriuos jam pateikė jo kūrėjas, jis ketino juos išspręsti kartu su Luna, mat dabar, jei jau atvyko į šį miestą - skirs likusį pusdienį sau. Tad, kiek lengviau atsiputęs nužingsniavo link parduotuvių alėjos.
Čia buvo galima rasti visko, ko tik gali kas nors norėti: nuo pačių paprasčiausių drabužių iki kavinukių, prekiaujančių maistu. Ko tiksliai reikėjo Dawson' ui, jis ir pats nebuvo tikras. Tad landžiojo po kiekvieną prekybcentrį vis nusipirkdamas po kelis, naujam garderobui, priskiriamus drabužius. Kiek jis tiksliai išleido - neskaičiavo, mat pinigų turėjo kaip šieno, nors milijardierius nebuvo, tačiau arti to.
Taip jis visą valandą nardė po krautuves, tačiau galiausiai pabodo. Tad prieš išvykdamas atgal į Ūdrų žabangus nusprendė atsigaivinti šalta kava, kuria prekiavo netolimais buvusi kavinukė.
- Dėkui, - madagiai nusišypsojo, padavėjai, kuri įteikė vidutinio dydžio popierinį puodelį jam į rankas. O iškart po to apsigręžė ir buvo pasiruošęs dingti, džiaugdamasis produktyvia diena, tačiau.. Boom! Šaltas ir rudas skystis išterliojo baltus vampyro marškinius.
- Velnias!
-
Laisvadienis. Mayranas net nežinojo ar tai gera, ar tai bloga žinia, kadangi darbas, ar net galima sakyti, kad vergavimas, buvo tapęs jo rutina. Ryte atsikeldavo, kartais apsipykdavo, pasimušdavo ar persimesdavo keliais žodžiais su trimis idiotais, nueidavo į darbą, padarydavo viską ką reikia ir grįždamo namo, tuoj pat krisdamas į lovą. Šis net neįsivaizdavo ką galėjo daryti laisvą dieną, kadangi iki šiol tokios dar nebuvo turėjęs. Jeigu ne Antanas, Justas ir Džonis, vyriškis ir būtų taip prasėdėjęs mažame savo bute ir galvodamas, ką reikia veikti per laisvas darbo dienas.
Londono gatvės buvo sausakimšos nuo žmonių. Keturių vaikinų burys žingsniavo Londono gatvėmis. Gardūs kvapai iš netoliese esančių kavinukių bei gražiai papuoštos parduotuvių vitrinos tik ir tekvietė užeiti. Magijos ministerijos darbuotojas būtų mielai užėjęs, jeigu tik ne maža alga, už kurią sunkiai sugebėjo susimokėti buto nuomą, o apie maistą Wallfloweris net nedrįso pagalvoti. Jo šaldytuvas dažnai būdavo tuščias, bet vaikinas dažniausiai sugebėdavo pavalgyti bent vieną kartą per dieną.
Visą Mayrano ir jo "draugų" dėmesį patraukė piktas, iš išvaizdos atrodantis turtingas vyriškis, kuris buvo apipiltas kava. Viso to kaltininkas bailiai žvelgė į jį. Tamsiaplaukis su savo "bičiuliais" kvailai sustojo viduryje parduotuvių alėjos, visai netoliese vykstančio konflikto, ir susidomėję stebėjo vykstantį veiksmą. Rodosi, kad tam vargšui geruoju tikrai nesibaigs...
-
Ar gali būti kas blogiau nei apsipilti šviesius marškinius kava, pačioje lankomiausioje londono vietoje ir dar vidudienį? Vargu.
- Žioplį tu, - į šiukšlinę išmetęs popierinį puodelį, kurio ir nepanaudojo pagal paskirtį, nužvelgė priešais jį stovėjusį kaltininką, - ir išvis, ko dar čia stovi? Nori sumokėti už gėrimą? Deja, aš nebenoriu! - Rauktelėjo kaktą, primerkė akis, - dink iš čia, kol neužvožiau, - užsimojo kumščiu, tačiau tai tik vaidyba, kad tas išsiblaškėlis pranyktų ir nebesipainiotų po kojomis.
Nors ryte atrodė, kad diena klostosi nuostabiai, dabar tas teiginys nieko vertas. Beprasmis. Diena prilygo katastrofai. O gal net ir blogiau.
Dabar jis stovėjo su ruda dėme, ties krūtine ir keliais baltais, nieko vertais, kvadratiniais popierėliais, kuriuos gavo kartu su Frappe. Nors dar stengėsi su jais, sudoroti tą skystį, pavertusį jo drabužį šiukšle, tačiau viskas buvo spėje persigerti, tad bereikalingai jis vargo.
Nuo per didelio kiekio vandens tos servetėlės ėmė byrėti. Ir iš ko gi jos gaminamos, kad mažas kiekis vandens jas paverčia - biriomis? Jos trupa. Rudaplaukis neapkentęs metė jas į šalia stovėjusią šiukšlinę ir ketino dingti, tačiau už akių užkliuvo vyrukas - tamsiaplaukis vaikinas spoksantis į jį.
- Ko jūs čia žiūrit? - Tarstelėjo kiek agresyviau ir žengtelėjo kelis atatupstus žingsnius arčiau to bėdų ištroškusio žmogaus. - Niekada kava nebuvai apipiltas? - Pamosavo dešine ranka, kiek šoniau, mat vos susilaikė jam netrinktelėjęs.
-
Nepažįstamas vyriškis pradėjo šaukti ant vargšo nelaimėlio, kas privertė kiek krūptelėti užsižiūrėjusį Mayraną, nuo ko jo draugai tik nusijuokė, taip pasišaipydami. Tamsiaplaukis verstelėjo akis ir taip pat šyptelėjo, taip parodydamas, kad tai galbūt ir buvo kiek juokinga, nes visgi šaukimas buvo skirtas ne jam, o praeiviui kuris atsitrenkė į kitą žmogų ir apipylė jį kava. Na, bet konflikto dalyviams tikrai nebuvo juokinga, taip, kaip aurorui ir jo draugams. Bet greitai visi linksmumai baigėsi ir keturiems vaikinams. Vos tik strazdanius nusisuko pažiūrėti į kitą pusę, atsisukęs pamatė tą patį įpykusi vyruką prieš jį, dėl ko kiek krūptelėjo. Tai buvo per daug netikėtas veiksmas Wallfloweriui, kad jis į tai būtų reagavęs ramiai.
- A-a-a... O negalima? - Pasimetęs išlemeno garbanius, bet tuoj pat surimtėjo ir smarkokai stumtelėjo nepažįstamąjį, kai šis pamosikavęs ranka "trenkė" Justui. Veide iškarto pasirodė rimtumas ir šioks toks pyktis.
- Ėėėė, ką manai čia darantis? Manai gali iš niekur nieko ateiti ir trenkti žmogui. - Nepatenkintas sumurmėjo Mayranas ir pažiūrėjo į savo haliucinacijų sukurtą draugą, norėdamas įsitikinti ar jam viskas gerai. Tuoj pat žvilgsnį grąžino ties vyriškiu su dėme ant marškinių, kuris stovėjo kelių metrų atstumu nuo pačio burtininko.
-
Elijah ši diena buvo pilna įvairių kuriozinių situacijų. Neaišku tik tai, ar pats likimas stengėsi iš jo pavogti sėkmę ar kažkas kitas, tačiau, akivaizdu, kad tai nebuvo naudinga rudaplaukiui: iš pradžių tėvas su savo priekaištais, tada žiobaras nepakeliantis akių nuo betono, o kur dar išsipilusi kava ant baltų marškinių, ir vienas isterikas, kuriam akivaizdžiai trūko dėmesio.
- Šaipytis? Kaip ir negalima. - Neapykantos kupinu žvilgsniu, nusekė tamsiaplaukį, bet tokio veiksmo nesitikėjo. Ar dar kas galėtų būti blogiau?
Stiprokai stumteltas atgal Elijah atsitrenkė į niekuo nekaltą praeivį, kuris ten kaži ką papylė ir nepatenkintas burbėjo sau po nosimi keiksmus, tačiau Elijah dėmesys buvo sutelktas ties mušeika. Mat, tas vyrukas savo poelgiu tikrai situacijos sau nepasigerino.
- Ko stumdaisi? - Agresyviai žengtelėjo žingsnį į priekį, taip atsidurdamas arčiau to velnių prisiėdusio asmens. Taip stovėjo kelias akimirkas nežinodamas kaip tinkamai pasielgti ar stipriai tvoti atgal, ar leisti jam šakotis, mat kaip sakoma veiksmas turi atoveiksmį, tad jei šis prašalaitis nuskristų kelis šimtus metrų į tolį būtų smagu, tačiau tai tik sukeltų daugybę klausimų, o teisintis vampyras nemėgo.
- Trenkti? - Nustebęs pažvelgė į tuščią vietą šalia vyruko, išties dabar, Dawson' as jautėsi sutrikęs ir piktas. - Kam aš trenkiau? Čia nieko nėra, - Ištiesęs rankas į priekį atsistojo į tą vietą, kur spoksojo nepažįstamasis. Galbūt, jei ten ir būtų kas stovėjąs, dabar voliotusi nustumtas ant žemės, tačiau ten nieko nebuvo. Arba rudaplaukis nematė, tačiau kaip galima nematyti gyvos būtybės? Neįmanoma.
-
Mayranui jau nepatiko šis vaikinas, kas buvo kiek keistoka, nes dažniausiai jis nepatikdavo kažkam, o ne jam kažkas nepatikdavo. Na, bet bent pačio auroro nuomone, vaikinas užsidirbo šį jo nemėgstamumą iš Wallflowerio pusės. Visgi, kuris tikras draugas nesupyktų, jeigu kažkoks pasipūtęs, nepažįstamas vyriškis be priežasties, nenusipelnius, trenktų draugui?
- Sakai, kad čia nieko nėra? Kvaili tavo pasiteisinimai, vyruti. Tu gal aklas? Gi čia stovi Justas! - Nepatenkintai, nepergarsiai sušukdamas, tarė strazdanius. Dešine ranka dar paarodė į vietą, kurioje stovėjo haliucinacijų sukurtas "draugas". Rodosi, kad šią akimirką buvo susierzinęs ne tik pats Mayranas, bet ir nepažįstamasis tamsiaplaukis. Tiesą pasakius, tokios situacijos šis nesitikėjo. Ramus pasivaikščiojimas, pasikalbėjimas su keturiais savo "draugais" privedė iki viso šito. Garbanius pats nesuprato ar šioje situacijoje kaltas jis, ar šis keistas praeivis, kuris prisikabino prie auroro vien dėl situacijos stebėjimo. Visgi, situaciją, kurios metu praeivis netyčia išpylė kavą ant pasipūtelio, stebėjo tikrai ne vienintelis Mayranas. Aplink buvo sustojęs tikrai dar ne vienas žmogus, kuris susidomėjęs stebėjo visą tai, bet prisikabinta buvo būtent prie magijos ministerijos darbuotojo.
- Idiotas. - Tyliai sumurmėjo buvęs klastuolis ir žengė kelis žingsnius atgal, kad nebūtų taip arti vaikino. Ar jis taip glaustyti mėgsta, ar kas jam negerai, kad vis žengia artyn manęs? Atsibodo jau.
-
Elijah stebėjosi šio vaikino lakia fantazija. Neabejojo, jog tie „draugai“ apie kuriuos jis čia tauškė, tėra jo paties susikurti „vaiduokliai“. Na, taip nutinka, kai realybėje tu jautiesi vienišas ir pažeidžiamas. Arba dar geriau esi psichinis ligonis, kuriam tereikia specialios pagalbos. Kuris iš šių variantų tiko priešais stovėjusiam tamsiaplaukiui, Chris' as nežinojo, bet ir nesiruošė gilintis. Nematė prasmės ir reikalo.
- Klausyk, nežinau kuo tu sergi, bet akivaizdu, kad esi ligonis, ir grįžk iš kur atėjęs, erzini, - pirštais nusibraukė kelias sruogas, kurios vis dažniau ėmė kristi ant akių, buvo manąs apsilankyti kirpykloje, tačiau, ši diena nebuvo tinkama. Kuriozų pakanka.
- Idiotas? - Įžūliai pažvelgė į tamsias akis, - tu pats toks ir dar, kaip matau, bailys, - sarkastiškai šyptelėjo, iššiepdamas baltus dantis. Taip norėjo smogti šiam velnio pamestam starzdaniui, bet susilaikė, nors tam prireikė nemažai jėgų.
Žinoma, jei čia, šioje gatvėje nebūtų nei vieno žiobaro jis sunkiai gebėtų sulaikyti savo antgamtiškają prigimtį, bet nenorėjo atsidurti viso šio būsimo „renginio“ centre, bei pirmuose laikraščių puslapiuose, dėl to tik giliai įkvėpė ir apėjo šį kvailį.
Dabar Dawson' as tik troško iš čia dingti ir vylėsi, jog to bičo akyse daugiau nebeišvys, kitaip žvėriška jo pusė bus pažadinta.
- Žinai, tikiuosi man niekada nebepasimaišysi po kojomis, kitaip, tam „Justui“ - ore nupiešė kabutes, - ir tau, skaudės, - užbaigė pradėtą mintį. Ir dingo įsimaišydamas į žmonių minią.
-
Paskui save tempdamasi nedidelį lagaminą Londono parduotuvių alėja pėdino Amelija. Dar dabar aiškai nesuvokė ką čia veikia. Faktas - žmogui, gyvenančiam normalų gyvenimą reikia rūbų, mokyklinių priemonių ir dar kelių daiktų. Reikėjo ir Amelijai. Kadangi mergaitė šioje vietoje lankėsi ne pirmą kartą, tad ją pažinojo neblogai, o tėvams dabar buvo ''labai įtempta savaitė" (kuri truko jau ne vieną mėnesį), todėl Hogvartso mokinukei teko keliauti į Londoną apsipirkti pačiai. Pora minučių pasvarstymo ar mergaitei tikrai saugu ten vienai, kelionė oru su tėčiu iki parduotuvių alėjos, nurodymas, kad apsipirkus kur nors palauktų vakaro, o tada ateitų į susitartą vietą ir štai Amelija jau čia.
Varniukė nelabai įsivaizdavo ką tiek laiko veiks, tad neskubėjo. Pradžioje apsilankė keliose krautuvėse, tad dabar lagamine jau gulėjo naujas apsiaustas, batai, pora plunksnų ir dar kažkas iš sąrašo, kurį mergaitė laikė rankoje. Lagaminas pildėsi, neišbraukti sąrašo žodžiai vis greičiau seko, deja, to nebuvo galima pasakyti apie laiką. Amelija norėjo veiklos - pirkti, daryti, skubėti, kad į galvą nelystų visokios mintys ir bent trumpai ten pabūtų ramybė. Ši, nors irgi nebuvo šventai nesudrumsta, galutinai išnyko paskutiniam daiktui pasiekiant lagamino dugną. Amelija atsiduso ir pradėjo tiesiog žingsniuoti gatve. Džiaugėsi, kad bent lagamino ratukai dardėjo į šaligatvį ir žmonės aplinkui kėlė nemažą triukšmą. Mintys bijo garso. Bėga nuo jo.
Deja, bet ir ši teorija nepasitvirtino. Amelijai darėsi liūdna, ji tarp tokios daugybės suaugusių žmonių pasijuto dar vienišesnė, nei jausdavosi paprastai. Mergaitė nejučia pradėjo galvoti kada paskutinį kartą buvo apsikabinus su mama, kada paskutinį kartą kalbėjosi su ja apie kažką kito, nei mokslas ar valgis. Į galvą pradėjo lysti mintys, kam ji tėvams tada iš viso reikalinga. Kad parodytų gerus pažymiu? Bet juk jiems iš tų pažymių jokios naudos, nei pavalgysi, nei pelno gausi.
Viskas gerai. Tau tiesiog trūksta draugų, gal būt kokio nors augintinio. Pabandė guosti kažkoks balsas galvoje. Bet Amelija juo nebetikėjo, jos nebeužkabino net mintis apie augintinį. Ne, viskas blogai! Kodėl aš negaliu turėti normalios mamos? Normalios šeimos? Kodėl??? Mergaitės lūpas paliko dar vienas atodūsis ir ji nesustodama žingsniavo gatve, lyg tikėdamasi, kad tas veiksmas vis gi bent kažkiek nustums mintis į šalį. Akys pradėjo perštėti ir nors Amelija labai stengėsi, kad neišriedėtų nė viena ašara, nepavyko. Šlapiomis akimis mergaitė žingsniavo toliau, stengdamasi, kad kiti neatkreiptų į ją dėmesio. Bet, regis, jiems Amelija taip pat nebuvo labai įdomi.
-
Diena, prasidėjusi gana anksti bei itin darbingai, slinko vakarop. Davina lėtai žingsniuodama viena labiausiai mėgiamų Londono parduotuvių alėja, kur paaugliai kone praleisdavo visą savo laisvą laiką, šypsodamasi stebėjo aplinkinius. Šilta, saulėta vasaros diena net ir čia, Anglijoje, itin lietingoje šalyje, leido pasimėgauti šiluma ir mažumėle atsipalaiduoti.
Daugelis žmonių net ir mėgaudamiesi saulėta vasaros diena kažkur skubėjo. Varstydami įvairių krautyvėlių duris ir pildydamiesi savo krepšius įvairiais pirkiniais nė nežvilgtelėdavo į kitus, nė akies krašteliu nematė to, kas vyko aplink. Tik, tiesa sakant, nieko ir nevyko. Viskas teko sava vaga. Įprastai ir paprastai.
Baltai, vasarinei suknelei plazdant nuo lengvučio vėjelio ir švelniai plakantis į kojas, von Sjuard vienintelė žingsniavo niekur neskubėdama, leisdama saulės spinduliams glostyti veido odą. Anglijoje saulė gerokai skyrėsi nuo Ispanijos, kur visuomet būdavo šilta ir saulėta, tačiau tiek laiko prabuvusi svetimoje šalyje Davina jau spėjo prisitaikyti ir primiršti gimtinę. Galbūt taip tik geriau.
Pasirūpinusi namuose likusių trijų vokiečių aviganių, kurių vienas jau senokai buvo spėjęs atgauti tikrąjį pavidalą, skanėstais ir kitais gardėsiais neskubėdama patraukė parduotuvių alėjos galo link. Vylėsi, kad gardėsiai patiks mažiesiems nenaudėliams, pamažu vis labiau apsiprantantiems su naujaisiais šeimininkais ir gyvenimu erdviame, dideliame name. Vis dar buvo keista žinoti, kad namuose jos laukia ne tik Fasiras. Grįžusią iš Skutelio ją pasitikdavo du patys mieliausi padarėliai žemėje.
Visgi šypsena veide trumpam dingo, kai vilkolakiška klausa, vėjo dėka, sugavo tylų kūkčiojimą. Akimirką pasirodė, kad jai tik pasigirdo, mat visi skubėjo savo reikalais, tačiau tuomet žvilgsnis užkliuvo už dar visai mažos mergaitės, paskui save tempiančios nemažą lagaminėlį ir tyliai kūkčiojančios.
Sutrikusi hilerė stabtelėjo vidury alėjos ir apsidairė. Nė vienam iš praeivių nerūpėjo maža mergaitė. Regis, niekas jos nė nematė. Dar kartą apsidairė ieškodama mergaitės motinos ar tėvo, tačiau atrodė, kad tamsiaplaukė čia vienui viena, nuliūdusi tempia nemažą lagaminėlį. Kiek padvejojusi žavioji lankininkė paskubino žingsnius ir stabtelėjusi prie rudaplaukės, taip, kad šios neišgąsdintų, pagarbiu atstumu, pritūpė.
- Sveika, - apdovanojo rudaplaukę mergaitę draugiška, plačia ir kaip įmanoma šiltesne šypsena. Šviesiai melsvos akys, primenančios jūrą, susidūrė su tamsiomis, primenančiomis vakarėjantį dangų.
- Ar galėčiau sužinoti, kas nutiko? - prakalbusi švelniu balso tonu ir užsikišusi šviesius, ilgus plaukus už ausies, kryptelėjo galvą veide išlaikydama tą patį draugišką šypsnį.
-
Kai kurie žmonės sakydavo, kad išsiverkus palengvėja, bet Amelijai nepalengvėjo. Arba ji dar neišsiverkė. Šiaip ar taip, akyse vis dar blizgėjo ašaros, o išlieti savo jausmus prie tokios daugybės žmonių nebuvo lengva. Dabar mergaitei labiausiai norėjosi atsidurti kur nors pievoje, vienumoje
arba saugiai namuose ir dar kartą išsiverkti, bet jau rimtai, kai niekas aplinkui nemato. Amelija vėl paskendo mintyse apie savo gyvenimą ir šeimą ir klausime ,,kodėl". Staiga mergaitė išgirdo žingsnius, kurie, rodos, artėjo prie jos. Rudaplaukė tikėjosi, kad ten ne vienas iš tėvų ar ne profesorius, kuris ją pažįsta, visai nenorėjo aiškintis kas su ja ,,negerai". Ji skubiai persibraukė ranka per šlapias akis ir pakėlė žvilgsnį nuo grindinio. Truputį palengvėjo, kad ten ne mama ar tėtis, bet tuomet iškilo kitas klausimas - ko tai merginai iš jos reikia? Amelija truputį išsigando, bet laiko mąstyti nebuvo, nes mergina pritūpė prie jos. Regis, buvo nusiteikus draugiškai.
-La-a-ba diena, - negarsiai pasisveikino Amelija vis dar kiek įtariai žvelgdama į atėjūnę. Ar jai tikrai įdomu, ar jai ko nors iš manęs reikia? Kiek nustebo mėlynų akių savininkė išgirdus klausimą. Vis gi mergina atrodė maloni ir Amelija tikrai nenorėjo atrodyti kaip pats liūdniausias, bei nemandagus padaras Žemėje, tad pabandė savo emocijų ir svarstymų neparodyti ir šyptelėti.
- Man viskas gerai, - pradėjo. Net nesuprato, kad iš ties sako netiesą - buvo per daug pripratus tą visiems sakyti, - aš tik... Na, nesvarbu.
Amelija pabandė dar kartą nusišypsoti.
-
Žaviose, tamsiai mėlynose akyse suspindo baimė. Paskubomis nusibraukusi nuo skruostų ašaras mergaitė, kaip įmanydama stengėsi parodyti, jog jai viskas gerai. Pagarbos vertas poelgis. Tokia maža, o taip sąmoningai elgiasi. Juk kito paklausus dėl ko šis verkia, sulauktum tik dar garsesnio bliovimo ir visos ašarų pakalnės.
Hilerė supratingai, be kruopelytės pykčio, vos matomai linktelėjo galva. Staiga priešais stovinti rudaplaukė, kurios plaukai taip gražiai draikėsi nuo draugiškai nusiteikusio vasariško vėjelio, sugebėjo gana plačiai nusišypsoti ir šitaip laimėti dar vieną von Sjuard šypseną. Įtarus žvilgsnis neliko nepastebėtas, bet Davina į šį reagavo itin ramiai. Aplinkui zujo daugybė žmonių, bet nė vienam iš jų neparūpo ji, o štai viena mergina, itin keistai maloni ir draugiška, nusprendė paguosti. Bet kuris protingas vaikas būtų žvelgęs tokiu pat įtariu žvilgsniu. Turbūt ir ji pati būtų taip pat savo melsvomis akimis stebėjusi žmogų, kuris staiga nusprestų ją užkalbinti.
- Neturėtum slėpti savo emocijų, - dar kartą šyptelėjo atsargiai, itin lėtai ištiesdama ranką ir nubraukdama ašarą nuo mergaitės skruosto. - Nėra blogai parodyti kitiems, kaip jautiesi. Be to, liūdint kartu liūdesys išnyksta, - pakreipė galvą atitraukdama ranką.
Melsvos akys trumpam nuklydo į šalį. Skubantys žmonės neskyrė itin daug dėmesio tam, kur stato koją ar kur eina, svarbiausia - pasiekti savo tikslą. Taigi Davina norėdama įsitikinti, kad jokia žmogysta netyčia neužvirs nei ant mergaitės, nei ant jos, apsižvalgė. Visgi padorumu ir atidumu daugelis dar pasižymėjo. Akies krašteliu pastebėję kalbančią merginą su rudaplauke gana padoriu atstumu aplenkdavo suteikdami pakankamai privatumo, jog pokalbis nebūtų išgirstas.
- Varno Nagas, - šyptelėjo žvilgsniui užkliuvus už iš lagamino išsikišusio jos buvusiam koledžui priklausančio šaliko. - Ar varniukai neskriaudžia? - pajuokaudama linksmai sukikeno.
Regis, užkalbinta mergaitė nebuvo paprasta žiobarė. Vienuolikmetė, priklausanti Varno Nago koledžui, po kelių metų taps galinga burtininke.
-
Amelija stovėdama priešais merginą beveik nustojo galvoti apie savo problemas. Buvo per daug keista - kažkas iš niekur nieko ją užkalbina ir, regis, nuoširdžiai domisi kas jai atsitiko. To dar niekada nebuvo, bent jau Amelija neprisiminė. Na, nebent ,,labas kaip tau sekasi?" iš atsitiktinai Hogvartse sutikto mokinio buvo galima laikyti nuoširdžiu domėjimusi jos savijauta. Amelija stengėsi atidėti visas mintis į šalį ir vėl sukaupė dėmesį į pruešais ją esančią šviesiai mėlynų akių savininkę. Pamažu mergaitei atėjo... Pasitikėjimas? Ji gerai nesuprato kas tai, kaip ir vis dar nesuprato, kodėl prie jos priėjo ši mergina, bet atrodo, pasidarė ramiau. O mergina Amelijai nebeatrodė galinti būti pavojinga. Juk... Tiesiog neįmanoma, kad kažkas su ja taip kalbėtūsi, jei norėtų pakenkti. Tuo labiau, kad varniukė neįsivaizdavo ko iš viso iš jos galėtų reikėti žmogui.
Liūdesys išnyksta. Mintyse pakartojo žodžius Amelija. Ji susimąstė. Ar tikrai jos liūdesys gali išnykti viską papasakojus šiai nepažįstamai merginai? Bet juk problemos niekur nedings, žodžiais jų nenuplausi... Staiga mergaitė pajuto keistą norą išsakyti ką jaučia. Niekada nebuvo apie tai su kuo nors kalbėjusi, todėl jautėsi neįprastai.
- Tiesiog... Tėvai neturi man laiko. Man atrodo, kad aš jiems nerūpiu... - galiausiai gana greitai išbėrė žodžius. Džiaugėsi, kad tuo metu arti jų nebuvo jokio kito žmogaus.
- Ne, Varno Nage viskas puiku, - tuoj pat atsakė į ką tik išgirstą klausimą ir nusišypsojo, lyg nieko prieš tai nė nebūtų kalbėjus. Paskui pradėjo atsargai žvilgsniu tyrinėti merginos veidą.
-
Ji kantriai laukė. Tamsiai mėlynose akyse pamažu ėmė nykti įtarumas ir nepasitikėjimas. Jų vietoje vos matomai suspindo ramybė. Mergaitė, regis, nebebuvo tokia įsitempusi. Nebuvo tikra, ar tam įvykti eilinį kartą padėjo jos gerumas ir šilta šypsena, ar visgi vaikiškas naivumas. O galbūt abu...
Kiek sunerimusi Davina žvilgtelėjo į nuliūdusią mergaitę. Tik šiai paminėjus, kad tėvai ja nesirūpina, toptelėjo, kiek vaikų šiais laikais privalo pasirūpinti savimi: Deoiridh, Heidi, Sabrina, regis, ir Elride augo be tėvų, o dabar ir ši rudaplaukė, apleista savo tėvų. Kas gi juos priveda prie tokio nusivažiavimo žemyn? Nesirūpinimo savo paties atžalomis?
- Manau, kad tavo tėvai giliai širdyje tave myli. Galbūt taip stipriai, jog patys nė nesupranta, - kaip įmanydama švelniau pratarė šiltai nusišypsodama.
Spėjo pastebėti, kaip tamsiai mėlynos akys ima tyrinėti jos veidą. Lėtai ir atsargiai. Nejučia von Sjuard šyptelėjo. Buvo smalsu sužinoti, ką vienuolikmetė mato jos veide, tačiau nenorėdama išgąsdinti ir leisti suprasti, kad visgi buvo pastebėtas toks veiksmas, nutylėjo.
- Ar vaikštinėji viena ir perkiesi daiktus Hogvartsui? - padariusi gana aiškiai matomą išvadą apie lagaminą ir jo nemažą svorį, paklausė. - Jei vis dar sąraše yra likusių daiktų, galiu padėti. Galbūt tuomet nesijausi tokia vieniša, o vėliau, kad nebebūtum nuliūdusi, galėsim suvalgyti ledų ar kokį nors burnoje tirpstantį pyrago gabalėlį. Ką manai? - plačiai nusišypsojo apsidairydama.
Žvilgsnis užkliuvo už nedidelės kavinukės, reklamuojančios, kaip tik pasiūlymui tinkamus produktus - gardžius pyragus ir, regis, įvairiausius ledus. Toptelėjo, kad Fasiro pyragų turbūt niekas nepralenks. Galbūt dėl to, kad gamino juos ne kas kitas, o jos vyras.
-
Gal būt ir taip... Išgirdus merginos žodžius pagalvojo Amelija. Gali būti, kad tėvai ją myli, bet... Kas iš to? Tos meilės reikėjo jai. O ši buvo taip giliai, jog vargiai buvo galima tą meilę justi. Žinoma, valgyt ji turėjo, namus irgi - ar galima reikalauti daugiau? Jug kai kas nė to neturi... Kaip mėgdavo sakyti mama. Tačiau pasvarsčius Amelija nusprendė, kad gali norėti daugiau. Turi tokią teisę. O juk jeigu norės tyliai, gal būt niekas to nė nepastebės. Bet, šiaip ar taip, Amelija nebuvo pasiruošus apkrauti visais šiais savo apmastymais priešais esančios merginos.
- Taip, tik daiktus jau nusipirkau, bet dar turiu čia palaukti, - linktelėjo Amelija ir žvilgtelėjo į kažkokioje parduotuvėje kabantį laikrodį. Turėjo dar nemažai laiko. Šyptelėjo. Buvo keista, kad ši mergina ne tik nusprendė pasidomėti jos savijauta, bet, regis, ruošiasi padaryti ir kažką daugiau. Juk, Amelija neabejojo, kad ji turi ir savo reikalų, bet štai dabar kalbasi su nusiminusia pirmakurse varniuke. Bet buvo malonu. Ne taip dažnai kažkas nuspresdavo prie jos prieiti, o dar ir, atrodo, nuoširdus noras kažką dėl jos padaryti. Staiga mergaitė sunerimo ar ši mergina tikrai dabar nori būt su ja. Gal... Gal Amelija tiesiog neleidžia jai išeiti, o ji nenori pasirodyti nemandagi?
-Gerai... Jei tik netrukdysiu... - galiausia pasakė.
-
Pakreipė galvą pažvelgdama į liūdnas, tamsiai mėlynas akis. Ištarti žodžiai mergaitei nepadėjo. Galbūt suteikė vilties, kad tėvai visgi ją myli, bet meilės nuo to daugiau nebus, o galiausiai rudaplaukė taip atitols nuo tėvų, jog šie taps tik eiliniais žmonėmis, nematančiais jos.
Davina su siaubu pabandė įsivaizduoti, kokia būtų buvusi jos vaikystė, jei po tėvų netekties Viljamas su Klara nebūtų apgaubę jos tokia meile. Ką būtų tekę išgyventi kiekvienam žingsnyje, kai gyvenimas iškrėsdavo išdaigą. Kaip ji būtų reagavusi į vilkolakystę, jei ne Viljamas ir jo padrąsinimai... Nujautė, kad palūžusi ji nė nebūtų padėjusi Fasirui. Nebūtų ištraukusi jo iš tos gilios ir juodos duobės. Nuojauta kuždėjo, kad tai jis būtų turėjęs jai padėti, o galbūt jos gyvenime jo niekuomet nė nebūtų buvę.
Kiek apsiblausiomis akimis giliai įkvėpė. Neįsivaizdavo, kaip paguosti mergaitę, kuri nesijaučia mylima savo tėvų. Vieniša ir palūžusi, liūdna ir nusiminusi.
Akimirką šviesiaplaukė pajuto nenumaldomą norą priversti mergaitę nusišypsoti. Pasijusti laimingai. Bent akimirkai, bet laimingai. Galbūt čia ir vėl koją pamišo begalinis Davinos gerumas ir geraširdiškumas.
- Palaukti tėvų? - spėjo apsidairydama.
Ne, nė nenumanė, kaip atrodė rudaplaukės tėvai ir ar šie bent jau buvo burtininkai, tačiau, regis, nė vienas iš praeivių nesiartino ir piktu žvilgsniu į ją nespoksojo, jog ši kalbina jų dukrą. O galbūt šiems nė nerūpėtų, kad nepažįstama mėlynakė nusprendė pasišnekučiuoti su jų, kaip spėjo hilerė, vienturte dukra.
- Jei jie pasirodys kiek vėliau, galim kartu palaukti ir įgyvendinti mintį su pyragu arba ledais, - šyptelėjo atsitiesdama ir peribraukdama per ilgus, šviesius plaukus.
Vasariškas vėjelis it mažas vaikas negalėdamas atsidžiaugti šiais, nuolat draikė šviesias sruogas. Susukdavo į nedidelę garbaną, o tuomet paleisdavo, arba ištiesdavo šią it gyvatę.
- Ei, - draugiškai nusišypsojo švelniai dešine ranka paglostydama vienuolikmetės skruostą. - Juk tai aš pasiūliau suvalgyti pyrago, be to, man taip pat bus linksmiau, jei turėsiu kompaniją, - dar kartelį nusišypsojo ir paraginusi mergaitę pasuko į nusižiūrėtos kavinukės pusę.
Jei gerai prisiminė, nedidelė, bet jauki kavinė garsėjo savo pyragais ir ypatingo skonio kokteiliais. Regis, pasitaikė puiki proga išbandyti ir įvertinti, kuris gi - Fasiras ar kavinės šefas - geresnis.
- Kur nori sėsti? - leisdama išrinkti staliuką mergaitei, apsidairė.
Pasirinkimas nebuvo platus, bet keletas staliukų buvo laisvi.
-
Galiausiai merginos šypsena ir žodžiai pralaužė Amelijos baimę. Atrodė, kad mergina tikrai nori padėti mergaitei, bei visko nedaro tik iš mandagumo ar panašiai. Vadinasi Amelija niekam netrukdė ir nevertė daryti ko nenori. To mergaitei ir reikėjo. Be galo nemėgo būti našta kitiems.
-Taip, laiko turiu dar nemažai, - atsakė. Džiaugėsi dėl to, nes net ir pasistengus nebūtų šiuo metu sugalvojus ko nors geriau, nei nueiti pasmaližiauti su žmogumi, kuriam, regis, rūpi. Pajuto ranką sau ant skruosto. Tai buvo kiek keistoka, bet malonu ir varniukė nesusilaikiusi nusišypsojo.
-Galime eiti, - ištarė. Daugiau svarstyti nebebuvo prasmės.
Po minutės, kitos girgžtelėjo kavinukės durys, o joje stovėjo dvi naujos lankytojos. Jas užliejo malonūs kvapai ir šviesa, sklindanti nuo kelių lempų, nor lauke dar irgi buvo pakankamai šviesu. Amelijai patiko ši vieta, buvo jauku. Mergaitė įtraukė gardaus kepinių kvapo. Desertai jai patiko. Labai. Tiesą pasakius - buvo jos silpnybė. Išgirdus merginos žodžiusrudaplaukė pakėlė tamsiai mėlynas akis.
-Galbūt... Čia? - Amelija apžvelgė laisvas vietas ir galiausiai mostelėjo į vieną kampe prie lango. Tai buvo geriausia vieta Amelijai, nes ji tikrai nenorėjo lysti į kavinukės vidurį. Kad dar kas nors atkreiptų į ją dėmesį dabar nebuvo jokio noro. Be to, sėdėdama prie lango galės dairytis į lauką. Amelija nužingsniavo prie išsirinkto staliuko ir atsisėdo. Pradėjo žvalgytis aplinkui - žmonių nebuvo daug, bet pakankamai, kad netvyrotų visiška tyla. Greitai prie staliuko, kur sėdėjo dvi naujausios lankytojos priėjo padavėjas su veido išraiška ,,GreičiauSakykitManReikia
Dirbti", regimai pavargęs po darbo dienos.
- Man šokoladinio pyrago, - sekundėlę pasvarsčius paprašė Amelija. Šokoladas buvo nuostabus dalykas, pyrage taip pat. Mergaitė pradėjo laukti, o tuo tarpu akimis vėl apsistojo ties merginos veidu.
-
Vilkišką uoslę sukuteno įvairūs kvapai - švelnus kavos kvapas, įvairios žolelės, regis, skirtos arbatai (matyt, kavinukė teikė pirmenybę natūralumui) bei įvairūs saldūs kvapai, kaip kad pyragai ir keksiukai. Nedidelėje vitrinoje šių išties buvo nemažai ir lankytojai varvindami seiles galėjo rinktis kurį tik panorėję.
Toptelėjo, kad seniai tokioje vietoje besilankė. Fasirui atsiradus jos gyvenime ir nusprendus, kad jai nebeverta išlaidauti kavinėse ar parduotuvėse perkant pyragus ir kitus saldumynus, Davina beveik pamiršo, ką reiškė ne namų gamybos patiekalas. Tiesa, gyvendama dvare pernelyg taip pat nesilankė tokiose vietoje, tačiau... Ne, visgi ji tokių vietų nesiilgėjo, tik buvo smagu apsilankyti.
Žvilgtelėjo į šalia stovinčią mergaitę, akimis besigėrinčią tokia vieta. Nujautė, kad saldumynai jai patiko. Beveik visiems vaikams jie patinka, o ir apskritai - kam jie nepatinka? Net suaugusieji neatsisako pasmaližiauti. Nejučia hilerė šyptelėjo matydama, kaip tamsiai mėlynos akys spindi iš pasigėrėjimo.
- Eime, - linktelėjo nužingsniuodama prie mergaitės nurodyto staliuko.
Aukštakulniai kiekvieną kartą merginai žengus žingsnį negarsiai kaukštelėdavo į grindis ir nors kavinukėje nebuvo triukšminga, visgi batelių kaukšenimo nesigirdėjo, tik ji, dėka vilkiškos klausos galėjo puikiai girdėti. Galbūt girdėjo ir vienuolikmetė, tik gėrėdamasi kavinuke į tai nekreipė dėmesio.
Rausvos lūpos išsilenkė į šypsnį. Rudaplaukė išsirinko vietą, kurią visuomet rinkdavosi ir Davina. Šalia lango, kiek atokiau nuo kitų - nedidelis, bet jaukus ramybės kampelis, o ir pasigrožėti visuomet būdavo kuo, jei zujantys darbuotojai ir kiti lankytojai pabosdavo.
Pakreipė galvą. Prisistatęs darbuotojas akivaizdžiai buvo išvargintas sunkios darbo dienos, tad Davina pabandė bent jau šypsena praskaidrinti nuotaiką.
- Medaus torto ir vaisinės arbatos, - šyptelėjo akimis nulydėdama išvargusį darbuotoją.
Juto, kaip priešais sėdinti mergaitė vėl ima tyrinėti jos veidą. Neskubėjo atsisukti, leido šiai įsitikinti ir galbūt taip įgyti pasitikėjimą mergina, kol tuo tarpu šviesiaplaukė dairėsi po kavinukę. Galiausiai grįžtelėjusi į vienuolikmetę atsilošė į kėdės atlošą.
- Beje, aš Davina, - toptelėjus, kad ji taip ir neprisistatė, nežymiai šyptelėjo. - Kaip pirmieji metai Hogvartse?
-
Atsargiai, stengdamasis, kad priešais sėdinti mergina nepastebėtų, Amelijos žvilgsnis slydo jos veidu. Mergaitė nežinojo kodėl jai buvo taip svarbu ištirti merginos veidą. Galbūt ji norėjo labiau suprasti ir pažinti priešais sėdinčią šviesiaplaukę, galbūt tiesiog įsiminti jos veidą. Galėsi paskui prisiminti kai bus liūdna. Suskambo balsas galvoje ir Amelija mintyse nusijuokė. Notaika buvo visai gera. Juk, nors ir grįžus į namus, turės puikų prisiminimą. Paskui dar keliaus į Hogvartsą, kur jai visai patiko. Varniukė pagalvojo ar grįžus namo papasakos apie šį susitikimą(?) tėvams. Šiuo metu tuo abejojo. Tuo metu Amelijos mintis pertraukė merginos žodžiai. Varno Nago mokinė eilinį kartą linktelėjo galva. Akimirką pasvarstė ar ir jai prisistatyti, bet jau pasitikėjo mergina, be to, neįsivaizdavo ką blogo būtų galima padaryti su jos vardu.
- Aš Amelija, - tarė. - Hogvartse viskas gerai. Labai graži pilis, - mergaitė nusišypsojo. - dažniausiai įdomios pamokos. Ypač magiškų gyvūnų priežiūra.
Nusprendė patylėti apie sunkiąją pusę. Be to nebuvo tikra, kad šviesiaplaukei būtų įdomu klausytis jos ilgų pasakojimų apie pamokas.
- Na, tik draugų nelabai susiradau.
Tuo metu atėjo padavėjas, tad Amelija nutilo. Gavus savo gabalėlį šokoladu kvepiančio pyrago, lėtai įsmeigė į jį šaukštelį.
-
Pastebėjusi tamsiai mėlynose akyse abejingumą, turbūt neleidžiantį tvirtai nuspręsti, kaip derėtų pasielgti tokioje situacijoje, kiek rauktelėjo antakius. Nenorėjo spausti mergaitės ar versti susidaryti netinkamą jos paveikslą. Pasitikėjimas užsitarnaujamas lėtai, todėl dėl tokio žvilgsnio nepyko. Apskritai, Davina retai kada supykdavo, visuomet stengdavosi visur įžvelgti, ką nors gero ir pozityvaus. Ką nors, kas priverstų nusišypsoti ne tik ją, bet ir aplinkinius.
- Kiek neįprastas, - turėdama omenyje, kad per dvidešimt ketverius metus nei karto neteko sutikti žmogaus su tokiu vardu. - Tačiau gražus vardas, - šyptelėjo linktelėdama, mergaitei nusprendus, kad vardo pasakymas didelių rūpesčių nepridarys.
Švelniai rudi antakiai nežymiai pakilo į viršų išgirdus apie mėgstamą vienuolikmetės pamoką. Turbūt šitai neturėjo stebinti, daugeliui jaunų burtininkų patinka gyvūnai, ypač, kai šie magiški. Visgi su jais ateina ir atsakomybė bei didelė priežiūra, o tai neretą atbaido nuo minties įsigyti vieną iš jų.
- Patinka gyvūnai ar tai dėl gero profesoriaus? - susidomėjusi kryptelėjo galvą.
Nujautė, kad didžioji dalis, o galbūt ir visi profesoriai seniausiai palikę Hogvartsą ir šių vietas užėmę nauji, todėl šių nepažinojo, na, bent jau daugelio, mat, Elridę pažinojo puikiai, o ji, kiek prisiminė, buvo šių metų ateities būrimo profesorė.
- Galbūt augini kokį nors gyvūną ar norėtum auginti? - bandydama prakalbinti ir padrąsinti mergaitę pasipasakoti, mat nujautė, kad tėvai to nedaro, nes, jei rudaplaukė sakė tiesą, o tuo hilerė neabejojo, tėvams ši mažiausiai rūpėjo, tik ramybės nedavė klausimas - kodėl?
Nesuspėjusi atsakyti į kitus žodžius sulaukė garuojančios, šiltos arbatos ir dailiai atrodančio medaus torto. Ištraukusi iš rankinės keletą svarų ir padavusi šiuos nueinančiam pardavėjui, įspėjusi, kad grąžos nereikia, žvilgsniu sugrįžo ties pašnekove. Nei jai, nei hilerei nebereikės rūpintis dėl atsiskaitymo už užsakymą ir jos ramiai, nestovėdamos eilėje galės išeiti.
- Manau, jog draugų dar susirasi, visgi... Būsi tik antrame kurse? - pasitikslino klausiamai žvilgtelėdama į mergaitę.
-
Pirmas kąsnelis pyrago nukeliavo mergaitės burnos link. Tikrai buvo skanus. Šaukštelis vėl nusileido žemyn, prie likusio gabalėlio šokoladinio gardumyno.
- Taip, man labai patinka gyvūnai. Nors... Ir profesorius neblogas, - prakalbo Amelija. Gyvūnus labai mylėjo ir apie juos kalbėti nebuvo jokio vargo. - Kol kas neauginu, bet norėčiau.
Šyptelėjo pagalvojus apie magiškus gyvūnus. Didieji ją ypač žavėjo, tik, deja, kol kas tokių auginti buvo turbūt neįmanoma. Galų gale ir maži yra nuostabūs.
- O jūs ką nors auginate? - po kelių sekundžių paklausė šviesiaplaukės merginos ir pakėlė akis nuo šokoladinio deserto. Buvo įdomu. Net pasiklausyti apie visai nepažįstamo žmogaus augintinius Amelija nebūtų atsisakius. Dar vienas Hogvartso pliusas - ten galima sutikti nemažai gyvūnų. Nusprendė varniukė. Namuose tokių beveik nematė, na nebent vikščiojant gatvėje pamatydavo vedžiojamą šuniuką. Ai, ir dar du kaimynės katinai, kurie, tiesa pasakius, buvo pakankamai agresyvūs ir net Ameliją, kuri taip dažnai norėdavo su jais pažaisti, prisileisdavo pakankamai retai.
-Taip, būsiu antrame. Gal būt susirasiu... - nutęsė. Nors dabar susirasti tikrą draugą Hogvartes atrodė kažkaip neįtikėtinai, bet skambėjo įtikinamai ir logiškai. Net labai logiškai. Mergaitei pasidarė linksmiau. Nežinojo kodėl, bet šiuo metu buvo tikrai gera. Tyliai iškvėpusi orą Amelija su šypsenėle veide apsižvalgė po kavinę.
-
Prisitraukė kiek arčiau nedidelę lėkštutę su gardžiai atrodančiu medaus pyragu. Trumpam žvilgtelėjo į mergaitę. Rudaplaukė varniukė mėgaudamasi ragavo jai atnešto pyrago ir Davina nejučia šyptelėjo. Toptelėjo, kad ši turbūt retai lankosi tokiose vietose ir dar rečiau gali pasmaližiauti. Na, nebent tuo metu, kai mokosi ir laiką leidžia Hogvartse.
Atgnybusi nedidelį gabalėlį pyrago įsidėjo į burną. Skonis išties skyrėsi nuo Fasiro gaminių, tačiau buvo pakankamai skanu, jog būtų įmanoma valgyti ir netgi pasimėgauti.
- O kokio norėtum? - padėjusi šaukštelį ir atsargiai kilstelėjusi prie lūpų puodelį dar šiltos, maloniai kvepiančios vaisinės arbatos, gurkštelėjo.
Vilkiška klausa sugavo netoliese sėdinčio vaikinuko juoką, regis, ėmusį kikenti iš draugo pasakojamų istorijų. Matyti tokius žmones Davinai patiko. Linksmi ir pamiršę rūpesčius jie būdavo atsipalaidavę. Pamiršę, kad pasaulis gali būti kitoks.
- Kreipkis į mane „tu“, - draugiškai nusišypsojo pasijusdama kiek keistai dėl tokio kreipinio. - Kalbant apie magiškuosius - juos augina mano vyras - audrapaukštį ir baltąją pelėdą, o aš turbūt esu linkusi į žiobarų gyvūnus, - gūžtelėjo pečiais.
Toptelėjo, kad galbūt priešais sėdinti mergaitė ją turbūt jau seniausiai atpažino iš laikraščių su skambiausiomis antraštėmis, kur ji kartu su Fasiru. Kaip įmanydama stengėsi atsiriboti nuo tokių dalykų, tik dideliam nusivylimui, tai ne visuomet pavykdavo. Visgi nuojauta kuždėjo, kad rudaplaukė laikraščių neskaito ir jos neatpažino. Vaikus ta retai kada domina. Tiesa sakant, net Davinos laikraščiai nelabai domino.
- Hogvartse visi susiranda draugų, neprarask vilties, - šyptelėjo dar gurkštelėdama arbatos. - Beje, mums turbūt derėtų paskubėti, jog tavo tėvams netektų tavęs laukti? - klausiamai žvilgtelėjo į varniukę.
-
Amelija vėl susimąstė. Niekada nebuvo galvojus kokį gyvūną augintų, jei reikėtų pasirinkti kažkurį vieną.
- Na, man patinka dideli, laukiniai gyvūnai, bet tokį auginti būtų... Sudėtinga, - atsakė galiausiai. Šaukšteliu pakabinus dar vieną gabalėlį pyrago mergaitė juto kaip jis lėtai tirpsta burnoje. Kavinėje buvo taip gera ir jauku, Amelija pamažu atsipalaidavo. Sulaukus atsakymo pagalvojo kaip smagu gyventi namuose pilnuose gyvūnų. Audrapaukščio niekada nebuvo mačiusi (išskyrus knygų paveikslėlius), tad nusprendė, jog reikės kada nors jį pamatyti. Gal būtų kokioje nors magiškų gyvūnų parduotuvėje? Mergaitė vėl pagalvojo kaip gerai bus grįžti į Hogvartsą. Nors savo gyvūno ir neturėjo, ten jų buvo nemažai ir... Amelija prisiminė Katherine pasiūlymą keliauti į Uždraustąjį mišką. Idėja visai nebuvo viliojanti, bet... Juk Uždraustajame miške yra gyvūnų. Turbūt net daugiau nei Hogvartse. Nors Amelija giliai viduje abejojo ar norėtų kurį nors iš jų susitikti, vis gi tokia mintis buvo keistai žavi. Bet keliauti į tokį siaubingą ir mokinių legendomis apipintą mišką... Amelija nustūmė savo apmąstymus kuo giliau, nemanė, kad dabar vertėtų apie tai galvoti. Šyptelėjo atsakydama į merginos žodžius, tada žvilgtelėjo į laikrodį. Laikas prabėgo nepastebimai, Amelija būtų pagalvojus, jog praėjo tik pora minučių, bet pyrago trupiniai lėkštelėje ir pamažu temstantis dangus už lango liudijo ką kitą.
- Taip, jau reikėtų eiti,- atsakė ir atsistojo.
- Ačiū... Už viską, - šyptelėjo.
Dauguma žmonių jau kilo iš kavinės ir skubėjo su savo reikalais. Greitai ten nebeliko ir dviejų mėlynų akių savininkių.
-
Ar Selena sugebėjo nusigauti iki Magijos ministerijos iki to laiko, kai nebuvo visiškai permirkusi? Atsakymas buvo aiškus, mergina ką tik sulaukusi aštuonioliktųjų savo gyvenimo metų stovėjo po vienu iš parduotuvių alėjos, kavinukių stogeliu ir tiesiog neturėjo žodžių pačiai sau. Negi tą skėtį pasiimti buvo taip sunku? Nuo šlapių plaukų varvėjo skaidrūs lietaus lašeliai, meldė, kad tamsiame portfelyje gulintys dokumentai nebūtų permirkę, kadangi tada nežinojo ką padarytų pačiai sau. Isabella tiesiog tylėjo, galvojo užsukti į nusipirkti naujos kavos pripildytą puodelį, tačiau suabejojo. Pinigus vis gi, merginai taupyti teko, tad dėl šios priežasties dabar tiesiog įsistebeilijo į jau tikrai atvėsusios kavos puodelį savo rankose ir prisivertė paragauti šio gėrimo. Vos tik skystis prilietė merginos raudonų rožių raudonumo lūpdažiu padažytas lūpas, Lawrenz buvo užtikrinta. Ne, ji nieku gyvu tokio šlamšto negers, tad priėjo prie vieno iš šiušliadėžių ir sviedė pilną kavos puodelį į jos vidų. Nenorėjo pripažinti to, tačiau žinojo, kad jeigu dabar ją būtų pamatęs tas, kam to šiuo momentu tikrai nereikėjo, Selenos būtų laukęs „nuostabus“ pokalbis su nežinia kuo.
Merginos lūpas paliko atodūsis, o lietus atrodė, nesiliaus niekada. Tas besileidžiačių lašelių garsas, lyg besibeldžiantis į stogelį, po kuriuo tūnojo burtininkė, irgi nervino, net gi labai. Ir kodėl, ką tik grįžus į Londoną būtinai turėjo sulaukti tokios „malonios“ staigmenėlės? Kuo ji nusikalto šiame gyvenime, kad turėjo būti taip baudžiama? Žinojo, kad jeigu per valandą ar šiek tiek daugiau neatsibels iki Magijos ministerijoje esančio kabineto, sėdės ten ištisą naktį. Tai jos nedžiugino, net gi kiek sunervino, naktį tokie darbai panelei patikdavo dar labiau... Daug mieliau viską būtų sutvarkiusi jau dabar, o po to linksmai veiktų ką tik panorėjusi. Gal, net gi mautų iš šio jau užknisusio miesto kelioms valandoms kitur. Dėl pastarojo varianto sukrizeno ir pati. Ar lietus jos mintis veikė kažkaip kitaip, ar ji iš tikro buvo kiek susimaišiusiomis mintimis?
Parduotuvių alėjoje žiobarų nesimatė, mergina ją visą ištyrinėjo, greitu žingsniu kulniuojant čia. Matyt, tokio oro nekentė, ne viena. Visur pilną balų, purvynas, o dar, kai šiuo metu buvo ruduo, taip pat visur buvo prikritę ir įvairiausių spalvų medžių lapų. Lyg būtų kokie spąstai, kad burtininkė paslystų ir užsimuštų, net nesulaukusi dvidešimties...
-
Safyrinės akys nuslydo nedidukės kavinukės paviršiumi. Grindys nuo daugybės žingsnių, stalų ir kėdžių stumdymo bei, regis, geros dešimties metų laikotarpio vietomis buvo nusitrynusios, sienos nublukintos kasdien spiginančios saulės. Regis, tik paveikslai, kabantys ant tų sienų, buvo nauji, kaip ir pats interjeras. Stalų paviršiai blizgėjo, o kėdės dar nebuvo spėjusios nusitrinti. Tik aptarnavimas šioje kavinukėje nebuvo pats greičiausias.
Užsukusi pasiimti kavos ir atšilti baigiančius nušalti pirštus, nesitikėjo, jog teks pralaukti pusvalandį. Aptarnauti tris žmones neturėjo būti sunku, tačiau lėtai besisukantis kavinės darbuotojas užtruko kiek daugiau nei trisdešimt minučių. Suirzusi, nepatenkinta ir laidydama žaibus akimis į vargšą darbuotoją, Luna kelis kartus giliai atsiduso. Be abejo, buvo ir pliusų. Ji pilnai spėjo sušilti, o kūnas atsipalaidavo. Bėda buvo ta, jog išėjus į kiemą bus velniškai šalta. Staigūs temperatūros pokyčiai nežadėjo nieko gero. Laimei, tamsiaplaukė buvo užsigrūdinusi, o su kava rankose peršalti neturėjo. Jau daugybę metų nesirgo, tad šįkart išimtis taip pat nebus.
Pagaliau vaikinukui atleidus du priekyje buvusius žmones, taip pat kiek suirzusius dėl prasto aptarnavimo, Luna taip pat gavo nedidelį puodelį kavos išsinešimui. Palikusi pinigus ir nė nepadėkojusi apsisuko ant kulno ir žengė durų link. Per tą pusvalandį, kurį ji praleido kavinėje, ėmė lyti. Dangus nusprendė, kad pats metas išsiverkti žmonėms ant peties.
Nuostabu...
Keiksnodama orą, kavinės darbuotojus bei viską aplink, pravėrė kavinės duris, tik laiku nepastebėjusi čia pat stovinčios merginos, durimis sudavė jai į nugarą. Atsiprašyti nė neketino. Ne ji liepė jai stovėti ties durimis ir laukti, kol kas nors smogs į nugarą.
- Jei kitą kartą nenori veidu nerti į gatvę, įsitikink, kad nestovi ties durim, - suburbėjo dėbtelėdama į merginą, o tuomet uždariusi duris atsirėmė į kavinukės sieną.
Toptelėjo, kad galėtų eiti ir per lietų, tik peršalti nesinorėjo, o ir kavos, skiestos su lietumi, gerti nebuvo noro. Taigi liko stovėti, kur stovėjusi, gurkšnodama dar kiek karštą gėrimą ir stebėdama gatvėje skuodžiančius praeivius, pasiryžusius iškentėti lietų ir grįžti kiaurai permirkus.
-
Gintarinės akys tyrinėjo kiekvienos parduotuvėlės vitrinas. Iš toliau, žinoma. Selena tikrai nesiruošė peršalti keliaudama į Magijos ministeriją per lietų, tad su parduotuvėmis buvo panašiai.
Iš už kavinukės durų sklido šiluma, kuri šiek tiek sušildė merginos nugarą, taip pat Isabellos nosį pasiekė į ką tik iškeptų gardėsių kvapas. Mielai būtų sukimšusi vieną saldų pyragėlį, kad ir dabar. Jeigu tik panelei netektų taupyti kiekvieno galeono, siklio ar knuto...
Na, Lawrenz tikrai (jei prisimins) nusipirks šviežią pyragėlį su vyšnių skonio įdaru kitą kartą. Šie pyragėliai buvo tobuliausia idėja praskaidrinti dieną, o ta kvailoka nuojauta kuždėjo, kad parduotuvių alėjoje lankėsi ne paskutinį kartą, o ir šią dieną užsibus čia ilgiau, nei norėtų.
Vertėtų pagaliau skirti galeonų ir šluotos pirkimui. Iš kart gyvenimas palengvėtų, - pamintijo ir perbraukė per šlapius juodus plaukus. Mintyse išniro dauguma nuotraukų, kuriose vienintelis vaizdas ir buvo įvairios šluotos. Suprantama, kad paprasčiausią Lawrenz galėjo nusipirkti, kad ir šią minutę, tačiau ji nenorėjo prastos, pirmakursio lygio šluotos. Jai reikėjo kažko, kuo ir pasigirti būtų lengva, o ir patogu valdyti.
Auč!- staigus smūgis su durimis, vis gi buvo netikėtas. Mintyse dar ir nusikeikusi paėjo keliais centimetrais toliau, vien dėl to, kad kavinukės stogelis nebuvo toks milžiniškas, kad galėtų čia jaustis, kaip kokioje pavėsinėje.
- Jeigu žiūrėtum, kur eini, taip nutikę tikrai nebūtų, - nesugalvojusi ką geresnio galėtų pasakyti tarė Selena. Gintarines akis nukreipė į merginą, tikriausiai kiek vyresnę už Lawrenz. Akylai stebėjo kiekvieną jos žingsnį ir mėgaujosi šiluma sklindančia iš patalpos. Vertėjo ten užeiti, tačiau užeiti ir išeiti nieko nenusipirktus būtų per daug absurdiška idėja, tad šį keistą sumanymą teko atmesti.
Tai ar ta nežada iš čia nešdintis? - stebėjo merginą, kuri dabar su pasimėgavimu gurkšnojo kavą. Pagalvojo, ką veiktų dabar, jei lietus nebūtų užklupęs jos čia. Ar tikrai Magijos ministerijoje darytų tai, ką ir privalėjo daryti, ar pro kabineto langą stebėtų saulutės spindulius ir ramiai, be jokio jaudulio gurkšnotų kavą, skaitytų knygą ar iš vis leistų laiką tuščiai, nedarydama nei vieno iš variantų toptelėjusių galvoje...
-
Žvilgsnį patraukė parduotuvių alėja skuodžiantis jaunas vaikinukas. Tvarkingai apkirpti plaukai, aštrūs veido bruožai, ilgas, vyriškas paltas ir ryžtu degantis žvilgsnis. Tokį žvilgsnį Luna pažinojo. Neretai ir jos pačios akys šitaip degdavo jai užsibrėžus tikslą ir nusprendus jį bet kokia kaina pasiekti. Dažnai tekdavo ir per galvą verstis slenkant to tikslo link, bet ji visuomet jį pasiekdavo. Visuomet.
Deja, vaikino ryžtas išgaravo taip greitai, kaip ir atsirado. Tamsiaplaukė šypsodamasi stebėjo, kaip ryžtą keičia pasipiktinimas ir abejingumas. Lietus visgi laimėjo, nepažįstamojo veidu tekėjo daugybę lietaus lašų, paltas net iš tolo rodėsi sunkus, tad mergina puikiai suvokė, kad papildomas svoris taip pat geros nuotaikos nepridėjo. Ką gi, pats pasirinko tokį likimą.
Kiek rauktelėjo antakius. Šalta kavinės siena lietėsi prie plono švarkelio, o per šį į nugarą skverbėsi šaltis. Nemalonus, nedraugiškas ir visiškai nepageidaujamas. Ir nors turėjo galimybę atsitraukti ir paprasčiausiai žygiuoti savo tikslo link, pasiliko. Šaltis atrodė geriau, jo ir lietaus duetas.
- Kur einu, puikiai matau, tik, regis, tu problemų su regėjimu tikrai turi, jei užstojusi duris dar burbi, jog kalti kiti, - gūžtelėjo pečiais žvilgtelėdama į merginą.
Luna galėjo pasigirti šilta kava rankose, sausais drabužiais ir plaukais bei dar atvėsti nespėjusiu kūnu, dėl kavinėje pralesto laiko. Tuo metu, durimis gavusiai nepažįstamajai pasisekė ne taip. Nežinia, kiek ji čia šalo, neturėjo kavos ir buvo spėjusi peršlapti savo plaukus ir drabužius. Dar vienas Fortūnos nuskriaustas žmogus.
Gurkštelėjusi šilto gėrimo Luna apsidairė ir visiškai atsipalaidavusi dirstelėjo į viršų. Pamažu lietaus debesys sklaidėsi, lauk juos vijo giedresni, baltesni, minkštus ir švelnius pūkų kamuoliukus primenantys debesys. Nebe daug liko.
-
Mergina jautėsi išsekusi, mielai būtų šiuo metu numigusi. Nors Isabella jau buvo pripratusi prie nuolatinio nuovargio, šiandien, kad ir kiek kavos išgėrė, mieguistumas nedingo, o gal prie šio jausmo prisidėjo ir jau įprastas oras, Londone.
Labai vertingas pokalbis... - pagiežingai pagalvojo Selena ir greitai sau priminė, kad negali savo minčių išsakyti garsiai. Deja, tai padaryti buvo be proto sunku, ypač tada, kai safyrinės spalvos akis turinti panelė atrodo, tik to ir laukė.
Subjuro, ne vien tik oras parduotuvių alėjoje, bet ir Lawrenz nuotaika. Arogantišku žvilgsniu pažvelgė į juodaplaukę, vylėsi, kad pirmoji iš čia ir neždinsis, tačiau pradėjo šiek tiek tuo abejoti. Ir kodėl viskas turėjo pasisukti tokia linkme? Selena sunėrė rankas ir vis dar neatitraukė savo gintarinių akių nuo merginos, aiškiai ne ką tik pabaigusios mokyklą. Nebandyk pyktis su neryškiai, tačiau vyresniu už tave asmeniu, - papriekaištavo savo mintims, ir viltingai atsegė portfelio sagtį.
Aštuoniolikmetė šyptelėjo, tai, kad lapai prirašyti neaiškių žodžių nebuvo permirkę suteikė daugiau vilties. Gal ne viskas pasaulyje yra, taip blogai...- pagalvojo ir giliai įkvėpė užteršto Londono oro, jau įprasto aštuoniolikmetei.
Gintarinės akys sugebėjo įmatyti juodą katinėlį, slankiojantį po parduotuvių alėjos pagrindinę gatvę. Jis buvo labai panašus į Seleną - taip pat permirkęs ir ne tobulos nuotaikos.
Mergina užmerkė ir atmerkė akis. Jau ne kartą buvo prisisvajojusi ir tiesiog savo mintis palaikiusi realybe, tad privalėjo tai padaryti. Atmerkus gintarines akis deja, katinėlio nesimatė. Bala žino ar tas katinėlis iš tikro lakstė akmeniniu grindiniu ar Lawrenz užsisvajojo. Būtų paklaususi šalimais stovinčios merginos, tačiau buvo užtikrinta, kad teigiamo atsakymo nesulauks. Na, ką padarysi. Bent jau turės apie ką galvoti naktimis, skaitant detektyvines knygas ir geriant karčią kavą, neleidžiančią užmigt.
-
Šiltas gėrimas nutekėjo gerkle, maloniai užliejo kūną šiluma ir privertė merginą nejučia kilstelėti vieną lūpų kamputį. Nežymiai, tačiau gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti.
Nedėkingas gyvenimas. Ji, Luna gardner, įprastai paniurusi ir nenusiteikusi šypsotis, mėgavosi kava po vienos iš daugelio kavinukės stogu, tarsi būtų viena iš tų, kurie mėgaujasi paprastomis, tačiau nepaprastai daug laimės teikiančiomis akimirkomis, o štai šalia stovinti mergina, ką tik gavusi gana skausmingą smūgį į nugarą, svaidėsi žaibais iš akių ir gręžė juodaplaukę mirtinu žvilgsniu. Buvo tikra, kad permirkusi "pašnekovė" keikia ją mintyse, kaip ir savo gyvenimą.
Įamžinimo verta akimirka.
Nugėrė dar kelis gurkšnius, kūnu plūdo šiluma ir dabar net šėlstantis vėjas nebeatrodė baisus. Lietus taip pat liovėsi, pamažu nosį iš už debesies net drįso iškišti ir saulė. Nedrąsiai, kiek neryžtingai, tačiau pradžiugindama minią žmonių. To daugeliui ir pakako, palikę savo laikinas slaptavietes nuo netikėto lietaus, visi pasuko savais keliais nė nežvilgtelėdami į tuos, prie kurių neseniai glaudėsi po parduotuvių ar kavinių stogais.
Tik ne Luna. Ji sviedė tuščią puodelį į šalia stovėjusią kavinės šiukšliadėžę, pasisuko į merginą, niekaip nenuleidžiančią akių nuo jos, ir pergalingai nusišypsojo. Ji nieko nesakė, tylėjo ir taip buvo geriau. Safyrinės akys pasakė daugiau nei būtų galėję pasakyti žodžiai. Atrėmusi nepažįstamosios žaibais besisvaidantį žvilgsnį, dėbtelėjo į gerokai jaunesnę merginą ir lengvai pasitraukusi nuo sienos patraukė parduotuvių alėja tolyn. Neatsisuko, nežvilgtelėjo ir akimirksniu pamiršo ten likusią stovėti tamsiaplaukę.
Juodais drabužiais vilkinti mergina, kiek aštrokų veido bruožų, juodiems plaukams besiplaikstant už nugaros, netrukus dingo žmonių minioje.
Ir tik ji, Luna Garnder, sugebėdavo vos pravėrusi lūpas suerzinti ją supančios žmones. Tiesa sakant, jos ypatingas talentas buvo taip ištobulintas, kad retkarčiais užtekdavo tik pasirodyti kitų žmonių akiratyje. Igorį tai ypač nervindavo. Ir turbūt tebenervina.
Žingsniuodama nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
-
Gintarinio atspalvio akis turinti panelė vis dar įtariai stebėjo merginą stovinčią šalimais. Selena tvirčiau susisupo į smėlinį paltuką, jautėsi labai nemaloniai. Lawrenz apgaubė nemalonumo jausmas, tad ši savo akis nukreipė į šaltą, akmeninį grindinį, ant kurio ji ir stovėjo, ilgai netrukus ir į padangę, kur pastebėjo besisklaidančius lietaus debesėlius. Kad ir ką bandė daryti, aštuoniolimetės susierzinimas vis didėjo. Kodėl? Negalėjo pasakyti ir pati, tačiau šalia stovinti mergina labai stipriai paveikė Magijos ministerijos darbuotoją.
Safyrinių akių šeimininkės žvilgsniui įsmigus į Seleną, ji prikando skruostą. Stengėsi tvardytis, tačiau tas jos žvilgsnis ir viskas ką moteris darė, Isabellai buvo tiesiog nepakeliama. Laimei, mergina iškulniavo kitur pirmesnė, palikdama Selenai ir laiko ir erdvės apmąstyti viską, kas nutiko. Lawrenz nusipurtė. Nors ir stengėsi negalvoti apie tai, kas ką tik įvyko, Selenos mintys vijo viena kitą neleisdamos nuveikti ką nors kito.
Lietaus debesėliams visiškai išsisklaidžius ir išlindus saulutei, juodaplaukė taip pat patraukė savais keliais, mintydama kur gi galėjo nusigauti dabar. Nors teoriškai jos tikslas ir buvo pasiekti savąjį kabinetą Magijos ministerijoje, būtų mielai pasivaikščiojusi po Londono parką, ten pamačiusi daug lietaus paliktų balų, prie kurių pastebėjusi ir permirkusius vaikus, nepabūgusius lietaus lašelių. Na, kad ir, kaip ten būtų buvę Isabella vis gi nusprendė, šią dieną dar labiau nesugriauti praeitą naktį, savo sugalvoto dienos plano ir kulniuoti Magijos ministerijos link.
-
Tebūna prakeikti tie žmonės ir šitas triukšmingas Londonas! Mintyse piktinosi berniukas, šiurkščiai stumdomas perpildytoje gatvėje. Rodos, dar tik prieš kelias akimirkas, prieš kelias minutes milžiniška tėvo ranka spaudė vaikiškai gležną jo delną. Daiktų ištroškusi minia išskyrė juos, iš pažiūros taikiai žingsniuojančius kažkokio svarbaus pastato link. Jis to nežinojo, nes niekas nepasivargino paaiškinti. O ir vakar tai neatrodė svarbu - netikėta žinia, kad Conan turės vykti sostinėn, privertė pasijusti kaip devintame danguje.
Puikiai prisiminė standaus popieriaus šiugždesį, kaičiamą arbatinuką ir ramiai dudenantį balsą. Tokio garsų mišinio jis nė karto nebuvo girdėjęs, todėl iškart sukluso, įžengęs į butą.
-Tam reikia vieno iš tėvų, tad važiuosiu aš. - vos apčiuopiamas švelnus murmesys ir... - Neprieštarauk! Šiandien gersiu mažiau. Tavo laimei. - grėsmingai tyliai pridūrė vyras.
Tik tada juodaplaukis susivokė tebestovintis tarpduryje. Dabar visi kaimynai tai girdėjo. Na, ir ką tai keičia? Nieko. Kuo garsiau trinktelėjęs durimis nutipeno į virtuvę, nė sekundei nepaleisdamas savo mantos.
-Rytoj važiuosim į Londoną. - be jokių įžangų prabilo tėvas, - Traukiniu.
Beliko tik sutikti, viduje siaučiant tikrai sumaišties audrai - negalėjai likti abejingas, kai norai netikėtai pradeda pildytis.
Kelionė neprailgo. Buvo įdomu klausytis kitų žmonių pokalbių ar uosti viliojančius kvapus iš traukinio kavinės. Nors šalia sėdintis tėvas draudė daryti ką nori, tai leido jaustis saugiam nepažįstamoje aplinkoje. Conan neabejojo, kad jis šįryt gėrė, todėl neklausyti būtų buvę gana neprotinga.
Bet vos išlipus devynmečio svajonės subliuško lyg perdurtas balionas. Triukšmas stotyje buvo neapsakomas, jau nekalbant apie gatvėje užiančias mašinas, tūkstančių žmonių mindomą grindinį. Pustuščiame skrandyje atsirado kietas nemalonus mazgas, susiveržiantis vis stipriau sulig kiekviena sekunde šiame milijoniniame mieste. Berniukas tvirčiau suspaudė lazdą, bet tai menkai tepadėjo. Vienintelis dalykas, suteikiantis galimybę ištverti šį chaosą tapo (jis niekad nebūtų tuo patikėjęs) šiurkšti tėvo ranka, rodos, tik ir grasinanti suduoti smūgį. Bet net ir ji buvo bejėgė prieš nepasotinamą godumą, kuris valdė minias ankstyvo pavasarinio išpardavimo metu.
Juodaplaukis klupdamas prisikasė prie kažkokio suoliuko. Jį atrado visiškai atsitiktinai, tačiau nė menkiausia šypsena nenušvietė pavargusio veido. Norėjosi namo. Kur viskas pažįstama. Dabar net pridvisęs kambarys su sudužusiu laikrodžiu atrodė mielas bei savas. Pagaliau atsisėdęs prisitraukė kojas, aplinkui šurmuliuojant begaliniam žmonių srautui, pamažu įsiliejančiam į košę galvoje. Tai jau nebetrukdė. Vis dėlto baimė nė nemanė trauktis, ji padidėjo - priversdama vaiką baugiai įtraukti galvą, numesti jau nebereikalingą lazdą ir apglėbti save. Besijaučiant dūstamai bejėgišku aklu padaru, negalinčiu išgyventi šioje pragariškoje aplinkoje.
-
Šiandien pasitaikė pragariška diena. Nuo žmonių beveik atpratęs Markas jautėsi pasimetęs. Minia, judanti niekam nežinomais, bet instinktyviais jaučiamais srautais, stumdė jį iš vieno parduotuvių alėjos krašto į kitą. Nuo vaikščiojimo garbaniui jau skaudėjo kojas, pavasarinis paltas bei marškinėliai po juo nemaloniai lipo prie nugaros, o garbanos styrojo į visas puses pasišiaušę, sukurdamos beveik profesionalaus pono bomžo įvaizdį.
Deja, kad tik tokia būtų realybė. Iš tiesų, šioje beprotybėje Markui reikėjo vieno dalyko, kurio, regis, tarp visų rėkiančių nuolaidų ir kainų nebuvo įmanoma rasti - vietos prisėsti. Bei į Gringotsą, pasidėti santaupų, kurių ilgą laiką neprireiks.
Maldoms pagaliau pasiekus Viešpaties ausį, buvęs klastuolis pagaliau buvo nublokštas prie suoliuko. Tiksliau, beveik ant to suoliuko sėdėjusio berniuko. Žmonių minia, lyg veikiama kerų, buvo čia palikusi neliečiamą salelę. Šiek tiek pasitvarkęs plaukus, garbanius jau norėjo žengti į priekį, kai koja palietė kažką, ko neturėtų būti ant žemės.
Lazda. Balta. Tarsi šimtai pavojaus varpų suskambo ne tik nelaimėlio burtininko prote, bet ir širdyje, kviesdami jį surasti šio daikto savininką. Logikos likučiai privedė jie prie berniuko, į kurį vos neatsitrenkė. Dėl minios keliamo triukšmo vargu, ar jis būtų išgirdęs Marko kreipimąsi, o liesti žmogų, kuris galbūt yra aklas, atrodė paprasčiausiai nemandagu.
Todėl rudaplaukis prisėdo šalia, rankose vis dar laikydamas lazdą, ir pabandė prarėkti miesto šurmulį:
-Atsiprašau? Ar šita lazdą jūsų? Gal reikia pagalbos?
-
Jau seniai ausys nesiklausė išorinio pasaulio garsų, kūnas nejautė gaubiančios medžiagos, nosis neužuodė teršalų pritvinkusio oro. Visa tai išnyko kažkur pakelyje, smengant į klaikios nežinomybės bedugnę, kartu su visomis mintimis, žmonėmis ir jausmais. Jie neatpažįstamai išsikreipę staiga dingo kaip naktiniame danguje akimirkai pasirodęs meteoras. Galiausiai nieko aplinkui neliko, tik jis ir baimė. Baimė, su kuria nebuvo įmanoma kovoti, kuri kaip juodoji skylė siurbė absoliučiai viską, kas ją supa ir todėl vienintelė išeitis - pasiduoti. Berniukas nejuto, kaip pirštai dar tvirčiau susigniaužė, kone plėšdami rūbą, kaip veide įsispaudė nematyta emocija. Tai jam, pamažu naikinamam neaprėpiamos nebūties, neturėjo nė menkiausios reikšmės. Regis, vis dėlto kažkas iš aukščiau nusprendė įsiterpti ir atsiuntė pasiuntinį. Tik pasąmonė užfiksavo kiek žemiau nusileidusį suoliuką, vos girdimą nepažįstamą balsą, sakantį nesuprantamus žodžius. Kurį laiką atrodė, kad niekas nepasikeitė, bet pamažu, labai pamažu, kaip laikas teka begalinėje visatoje, Conan pradėjo kilti iš bedugnės. Jis nesuvokė, kas įvyko, nei kodėl, nei kaip. Tačiau galva automatiškai pasisuko link sėdinčio žmogaus, jeigu jis vis dar laukė savyje paskendusio devynmečio. Net jei, o tai atrodė nelabai tikėtina, jis pasižymėjo neišsenkančiais kantrybės klodais, jie turėjo greitai pasibaigti lūkuriuojant berniuko atsako. Atrodė, kad prabėgo ištisi metai besiklausant netylančio šurmulio, kol susigaudė aplinkoje. Juodaplaukis prisiminė, kaip pasimetė, bet nepamiršo ir kito svarbaus dalyko - kad jis yra Londone. Vidury baltos dienos čia gali atsitikti kas nors baisaus.
-Ką? - karktelėjo jis. - Ko norit iš manęs? - pridūrė, balse maišantis baimei ir priešiškumui.
-
Kadaise kažkas pasakė: "kartais prisiminimai yra blogiausia kančios forma". Tuo Tobias įsitikino susipažinęs su Britta. Iki tos lemtingos dienos vaikinas mokėjo užsidaryti savyje. Mokėjo pamiršti savo praeitį. Tačiau mėlynakė mergina, dievinanti kruasanus ir kavą, mėgstanti šnekėti ir klausytis kitų, sujaukė Tobijo pasaulėlį. Nuo tada, kai susipažino su ja, juodaplaukis ne tik kad prisimindavo ir galvodavo apie ją kiekvieną mielą dieną, bet ir prisimindavo visus įvykius, įvykusius praeityje ir visam laikui sugadinusius vaikiną. Jis prisimindavo tėvus, jų žodžius ir sau duotą pažadą niekada su niekuo nesuartėti, nes tai reikštų tik skausmą. Tačiau pasirodžius Brittai šis pažadas nuėjo, švelniai tariant, velniop, nes vaikinas negalėjo apie ją negalvoti. Negalėjo tverti nepamatęs jos bent koridoriuje, kad ir iš tolo. Ministerijoje jie jau buvo susitikę daugybę kartų, o dar daugiau kartų juodaplaukis iš už kampo žvilgtelėdavo į praeinančią Brittą, tačiau nesikalbėdavo su ja. Tiesiog jam kasdien reikdavo ją pamatyti, kad įsitikintų, jog jai viskas gerai. Tobijas net pats nesuprato, ką jautė, nes tiek laiko ignoravęs savo jausmus nebemokėjo jų įvardinti.
Vaikinas lėtai žingsniavo parduotuvių alėja. Ko čia atsivilko nė pats gerai nežinojo. Oficiali priežastis buvo ta, kad jam reikėjo naujų drabužių. Juodų, žinoma. Tačiau, neskaitant pirmosios priežasties, jam reikėjo prasiblaškyti. Tiksliau, bent trumpam iš savo galvos išmesti Brittą. Sporto salė nebegelbėjo, tad vaikinas iškeliavo į miestą.
Juodi trumparankoviai marškinėliai, pabrėžiantys vaikino figūrą ir raumenis, plėšyti džinsai, kerziukai ir vos vos juodu pieštuku paryškintos akys. Taip šiandien atrodė Tobias Liam Walters. Kiti gal ir nematytų didelio skirtumo jo aprangoje, mat juodaplaukis visada rengėsi juodai, tačiau jis pats matė. O tai ir buvo svarbiausia.
Saulė jau buvo pradėjusi leistis, kai Tobias žingsniavo parduotuvių alėja galvodamas, kur jam nueiti pirmiausia. Žmonių ir taip buvo vos vienas kitas, o saulei leidžiantis jų vis mažėjo. Vaikinas žingsniavo tolyn nesibaigiančia gatve, mat nežinojo, į kurią parduotuvę nori užsukti. Tiesą pasakius, jis nenorėjo eiti niekur. Tačiau vis tiek ėjo ir bandė priversti save negalvoti apie Brittą.
Po kiek laiko juodaplaukis sustojo vidury gatvės ir pažvelgė į auksinį dangų. Vaikinas mėgo saulėlydžius. Nors išorėje jis liko šaltas, viduje šypsojosi.
-
Supratusi, kad neturi ką veikti ir ką apsirengti, Britta vakarėjant išsliūkino miestan prasiblaškyti. Ją vis dar kankino mintys apie Tobią. Mergina nesenai buvo pasiėmusi trumputes atostogas, jog pailsėtų nuo krūvio ir visų dalykų, besidedančių Magijos Ministerijoje, tačiau sugrįžus atgal į darbą viskas grįžo su kaupu. Murrell darbuotojas vis nešdavo jai bylas, nes kaip žinia, pačios Lawrenz darbuotojai to nedarydavo, ir jie vis pasimatydavo koridoriuose. Išraudimas ir prakaituoti iš jaudulio delnai jau tapo aštuoniolikmetės kasdienybe, tad ši net nebekreipdavo dėmesio, kai pamačius Walters merginos veidas nusidažydavo lyg burokėlis. Iš pradžių tai erzindavo minimalistę, o vėliau ji ėmė prie to priprasti. Taip pat, Heilė vis dažniau užsidėdavo kompaktinės pudros sluoksnį, taip bandydama apsisaugoti nuo išraudimo, kad tik Tobias ar kas kitas to nepamatytų.
Dūsaudama Lawrenz slankiojo tarp parduotuvių. Norėjo kažko minimalistiško, kadangi rūbus pirkdavo retai. Tačiau šiandien buvo ta diena, kai reikėjo išsilieti prisiperkant nereikalingų drabužių. Tiesa, rudaplaukė šiek tiek gailėjosi, kad nepasiėmė drauge sesers-jai patinka apsipirkinėti. Selena būtų patarusi, ką nusipirkti ir ne tik. Jos galbūt būtų pasikalbėjusios apie Tobią-vaikiną, kuris nedavė ramybės jaunai merginai. Sesuo tikrai būtų kažką patarusi, nes šiek tiek išmanė toje srityje.
Einant iš ketvirtosios parduotuvės be jokio pirkinio, Britta visai nusivylė. Toks jausmas, kad šita Londono parduotuvių alėja būtų tiesiog pilna kičo. Kur tik beužeisi, tave lydės margos suknelės bei keistai pasiūti kostiumėliai. Lawrenz visai suirzo, tačiau netrukus ji pajuto, kaip iš rankų plėšiama mažytė kūno spalvos rankinė ir užspaudžiama burna. Mergina bandė rėkti, tačiau kažkas, kas užpuolė ją, tik dar stipriau užspaudė burną. Taip pat ir suėmė rankas. Tas žmogysta, kuris ją užpuolė, tai padarė iš už nugaros, tad Britta nieko nematė. Heilės širdis pradėjo siaubingai stipriai daužytis, o į galvą lindo pačios siaubingiausios mintys. NU JAU NE?? KVAILAS PADARE, PALEISK MANE.
-
Nė minutėlės ramybės. Kad ir kur eitų Tobijas, jį visur lydėjo nelaimės ar bent kažkas panašaus į jas. Taip ir dabar.
Vaikinas, viena akimi stebėdamas parduotuvių vitrinas, o kita - saulėlydį, ėjo gatve. Ji buvo tuštutėlė, tik kartais prabėgdavo koks žmogelis. Po poros minutėlių ramaus ėjimo, juodaplaukio akys užfiksavo kažkokį tipelį, tempiantį kitą žmogišką būtybę į tamsų skersgatvį. Auka grūmėsi, tačiau nelabai ką galėjo padaryti - vyrukas buvo surakinęs jos rankas ir užspaudęs burną. Tobias pajuto, kaip išsitempia jo rankų raumenys ir susivokė, kad bėga link skersgatvio.
Giliai alsuodamas juodaplaukis sustojo prie pat neapšviesto skersgatvio ir įsižiūrėjo į prieblandą. Vyrukas, užpuolęs, regis, merginą, dabar jau buvo paleidęs jos rankas, bet prispaudęs ją prie sienos ir išsitraukęs peilį. Tobias pažvelgė į auką. Rudi plaukai ir žalsvai mėlynos akys. Britta. Vaikinas sustingo. Merginos akyse matėsi panika, o taip pat dabar jautėsi ir juodaplaukis. Nesuvokdamas ką daro, jis pradėjo bėgti link jų.
- Neliesk jos! - sušuko ir pribėgęs trenkė užpuolikui per ranką išmušdamas peilį.
Vyrukas akivaizdžiai nebuvo pėsčias. Tobijui nespėjus susivokti kas darosi, jis pajuto šiltą kraują, tekantį iš nosies, paskui - aštrų skausmą pilve ir krūtinėje. Vaikinas suklupo, tačiau kaip mat prisivertė atsistoti. Rudaplaukis, kažkokiais skarmalais apsikarstęs vyrukas stovėjo priešais jį ir šypsojosi. Tobias pabandė akimis surasti Brittą, tačiau nespėjo, nes vyriškio kumštis vėl pasiekė jo veidą. Vaikinas pradėjo alsuoti giliau, akyse liejosi vaizdas. Tą akimirką jo mintyse nepaprastai aiškiai iškilo besišypsanti Britta ir visi prisiminimai, susiję su ja.
Juodaplaukis atsitiesė, išsisuko nuo rudaplaukio vyruko smūgio ir trenkė jam į pilvą. Tada į veidą. Laiku pamatęs vyriškio kumštį, skriejantį link vaikino galvos, pasilenkė ir trenkė užpuolėjui per kojas. Jis suklupo. Tobijas spyrė jam, taip pargriaudamas ant žemės.
- Niekada daugiau nedrįsk jos liesti savo šlykščiomis rankomis! - riktelėjo vaikinas.
Jo akyse liepsnojo įtūžis, vaizdą temdė raudona pykčio migla. Juodaplaukis nebesivaldė. Jis nebebuvo žmogus. Jis buvo laukinis padaras, kurį valdė jausmai. Ledo sienos nebeliko. Liko vaikino viduje liepsnojanti ugnis. Pykčio, kančios, įtūžio ir dar nežinia ko iškreiptas veidas. Ir jėga, nukreipta į ant žemės gulintį vyriškį.
-
Užpuolikas tempė Brittą į kažkokią tamsią gatvelę. Rankas spaudė virvės ar grandinės, o burną-šiurkštus ir nešvarus delnas. Lawrenz pradėjo panikuoti. Ką jis jai padarys? Nužudys? Sumuš? Merginos galvoje viena po kitos skriejo blogiausių scenarijų mintys. Ji bijojo, kas bus toliau. Jau neberūpėjo pavogta rankinė, ar kas. Dabar svarbiausia buvo išnešti sveiką kailį. Tačiau būnant supančiotai, užspausta burna, tai buvo tiesiogine ta žodžio prasme neįmanoma. Besistengiant blaiviai mąstyti baimės ir siaubo persmelktomis smegenimis, merginai nieko neišėjo sugalvoti. Aš mirsiu. Myliu jus visus. Selena, saugok save ir kačiuką. Šeima, myliu jus. Tobiau, žinok, jog man siaubingai patinki,-mintyse pasakė sau Lawrenz ir tiesiog norėjo, kad tie žmonės išgirstų jiems pasakytus žodžius.
Užpuolikas atsitempė Heilę prie kažkokios nudriskusios sienos ir atsuko į save, rankoje laikydamas peilį. Tas žmogus buvo siaubingas. Kiek aštuoniolikmetė spėjo pamatyti, jo akys buvo tamsiai rudos ir jis visas buvo apsitaisęs kažkokiomis tamsiomis skaromis. Taip, čia paskutinioji. Rudaplaukė jau numatė netolimos ateities scenarijų. Jos širdis siaubingai daužėsi krūtinėje, o balsas tarsi užkimo nuo bandymo rėkti. Kūnas, pavargęs muistytis, suglebo.
Tik staiga, lyg iš niekur atsirado Tobias. Taip, tas pats juodaplaukis, dėl kurio Britta svaigo jau kelis mėnesius. Lawrenz tarsi apmirė širdis. Iš kur jis čia atsirado?? Kaip suprast?? Jis kažką sušukęs puolė trenkti tamsiaakiui per ranką, taip išmušdamas peilį iš užpuoliko rankų. Peilis, skriedamas iš šiurkštaus delno perrėžė mėlynakei skruostą. Heilė visai susmuko. Be proto skaudančios vietos mergina net negalėjo prispausti delnu, tačiau užpuolikas, trankomas Tobio, atitraukė delną. Tiksliau buvo priverstas atitraukti.
Britta negalėjo patikėti, ką matė savo akimis. Užpuolikas pargriovė Tobią, paskui trenkė į veidą stipriu kumščiu. Rudaplaukei pasidarė siaubingai bloga. Iš mėlynų akių pasipylė karčios ašaros. Ji nebesusigaudė aplinkoje. Vaikino veidas apsipylęs krauju. Tamsiaakio kraujuoti krumpliai.
-Tobiau!-iš nevilties sukliko panelė pro ašaras ir dar kartą pabandė atsirišti kažkokį dalyką, kuriuo buvo surištos jos rankos. Nebuvo panašu, kad Walters ją išgirdo.
Tačiau situacija labai greitai apsivertė aukštyn kojomis. Juodaplaukis staiga pakilo nuo žemės. Netrukus jau jis daužė tą šlykštų žmogų vis kažką surikdamas. Ar tai tas pats Tobias, kurį Britta žinojo? Dabar užpuolikas gulėjo ant žemės pargriautas, o Tobias jam šaukė kažkokius žodžius, kurių Lawrenz iš panikos nesuprato. Išgirdo tik "neliesk jos". Mergina blausiai suprato, kad būtent Liam Walters ją apgynė. Apgynė.
Aštuoniolikmetė pasižiūrėjo į Tobią. Šis šnopavo taip garsiai, kad Heilė net nerado tam palyginimo. Tai akivaizdžiai nebuvo tas vaikinas, kurį rudaplaukė žinojo. Tai nebuvo Tobias. Ne.
-Tobiau, pažiūrėk į mane,-srūvančiu krauju skruostu iššaukė Britta.-Nustok jį mušti, jis jau suprato, ką padarė. Prašau.
Iš Brittos akių dar kartą pasipylė ašaros. Kas, po velnių, čia ką tik įvyko, Lawrenz absoliučiai nesuprato. Tai buvo blogiau nei blogai.
-
Raudona pykčio migla temdė vaikino akis ir protą. Nebesuprasdamas ką daro, Tobias trankė užpuoliką kur tik pasiekdamas. Juodaplaukio veidas ir krumpliai buvo kruvini, o ir vyriškis, kurį mušė vaikinas, kruvinas buvo visas. Iš įsiūčio Tobias nieko nebematė ir nebejautė. Jam norėjosi... užmušti tą žmogų. Nužudyti jį už tai, kad drįso prisiliesti prie Brittos. Britta...
Tobias išgirdo savo vardą, tyliai išsprūdusį iš jos lūpų. Tik jos balsas sugebėjo prasismelkti pro jį užvaldžiusį įtūžį. Vaikinas sustingo vietoje. Lėtai atsistojo ir pasisuko merginos link, bijodamas ir kartu norėdamas pamatyti ją, tačiau taip į ją ir nepažvelgė. Juodaplaukis stovėdamas žiūrėjo į žemę ir mąstė. Staiga viskas stojo į savo vietas ir pasidarė aišku kaip dieną. Tobias mylėjo Brittą. Mylėjo labiau už gyvenimą. Todėl jis ir norėdavo ją matyti. Todėl jam darėsi vis lengviau su ja kalbėti. Todėl pamačius, kad jos gyvybei gresia pavojus, vaikinas pasiuto. Jam neberūpėjo jo paties gyvybė. Tada jo galvoje buvo tik viena mintis: "tik ne ji. Negaliu jos prarasti". Vaikinas dėl Brittos norėjo padaryti bet ką. Ko tik ji užsinorėtų. Ko tik reikėtų. Tačiau negalėjo.
Tobias lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į prie sienos stovinčią merginą. Ji atrodė pasimetusi, sunerimusi... Juodaplaukiui nusmelkė paširdžius. Ji verkė. Juos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. O vieną skruostą vagojo gilus rėžis, iš kurio sunkėsi kraujas.
Vaikinas lėtai priėjo prie Brittos. Vengdamas į ją žiūrėti, nuplėšė gabaliuką marškinių ir nušluostė jos kruviną skruostą. Medžiagos skiautelė kaip mat permirko krauju. Juodaplaukis pasilenkė ir iš bato išsitraukė nedidelį peiliuką. Visada jį ten nešiodavosi - patogu paimti ir nekrenta į akis. Atlenkęs geležtę Tobias nupjovė virves, veržiančias merginos riešus.
Visą tai vaikinas darė tylėdamas. Jo galvoje buvo per daug minčių, kad galėtų kalbėti. Jis suprato, kad myli Brittą ir, kad negali jos netekti. Tačiau taip pat jis prisiminė, kad meilė reiškia naikinimą ir skausmą. Žinojo, kad negali jos prisileisti. Kad ir kaip norėjo.
- Tau viskas gerai? - prikimusiu balsu paklausė vaikinas.
Jam nerūpėjo, kad yra kruvinas ir sumuštas. Tokie dalykai buvo jo kasdienybė. Prie fizinio skausmo Tobias buvo įpratęs. O Britta...
Vaikinas pažvelgė į jos blizgančias nuo ašarų mėlynas akis. Tą akimirką jis pajuto, kaip nori apkabinti merginą, priglausti ją prie savęs ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Tačiau to nepadarė. Sukando dantis ir ėmė laukti, ką ji pasakys.
-
Mergina jau prarado viltį, kad vaikinas išgirs ją. Jis tik toliau smurtavo prieš šlykštynę, kuris užpuolė Brittą. O šios skruostais nevaldomai tekėjo ašarų upeliai. Ir tų ašarų niekaip nėjo sustabdyti. Ji tiesiog verkė. Pradrėkstas skruostas tragiškai perštėjo. Kūnas suglebęs vos laikėsi ant kojų. Rudaplaukė labai norėjo, kad Tobias pagaliau išgirstų ją. Kad nustotų daryti tai. Aštuoniolikmetė tiesiog negalėjo žiūrėti į tą kraujo klaną. Lawrenz nebegalvojo apie nieką. Tik apie tai, kaip nori, jog Tobias ją išgirstų.
Regis, jog vaikinas išgirdo jos garsiai nepasakytas maldas. Lėtai atsistojęs jis pusiaukelėje atsisukant į mėlynakę sustingo vietoje. Tai privertė Brittos smegenis vėl įsijungti į darbą ir pagalvoti, ką tai galėtų reikšti. Deja, merginos galva atsisakė pateikti atsakymą ir tiesiog paliko tą klausimą sklandyti tarp kitų minčių.
Heilė pastebėjo, kaip Tobias pradėjo eiti link jos. Apsiblaususi merginos širdis suspurdėjo. Po šitiek laiko, netyčinių susitikimų juos dar kartą susitikti suvedė tokios siaubingos aplinkybės. Keista. Ar tai yra ženklas? Ir jeigu tai yra, ką jis turėtų reikšti? Mergina jau visai nieko nebesuprato. Tai buvo tiesiog per daug painu. Gal kokią kitą dieną ji būtų supratusi, kas čia dedasi, bet ne šiandien ir tikrai ne dabar.
Vaikinas prie Brittos priėjo labai arti. Juos skyrė vos keli centimetrai. Jauna mergina vos vos sulaikė kvapą, kai Tobias paėmė kažkokios medžiagos gabalėlį ir nuvalė kraują, tekantį iš jos skruosto. Tai aštuoniolikmetei pasirodė labai jautru, ir jos akys paleido dar vieną posmelį ašarų. Ne, susiimk. Negi čia žliumbsi visą laiką? Negerai.
Nuo juodaplaukio sklido keistas jausmas. Tačiau jis buvo rimtas ir užtikrintas savimi kaip niekad, kas tikrai nustebino Heilę. Jis buvo kitoks. Tarsi šis užpuolimas būtų jį pakeitęs. Britta ir vėl nesuprato, kas vyksta. Tačiau jai patiko tas artumas. Tas jausmas, kad jaunuolius skyrė toks mažas atstumas. Lawrenz pasijuto saugi. Tarsi ją dengtų koks apsaugomasis skydas.
Jam atrišus virves, rudaplaukė papurtė rankas. Jas skaudėjo nuo suveržimo. Apskritai, Britta jautėsi siaubingai pavargusi ir išsekusi-tiek fiziškai, tiek emociškai. Tiek daug jausmų ir emocijų, patirtų vienu metu, tiesiog išvargino. Klausimas, tiesą sakant, visai nenustebino jaunos merginos. Ji būtų klausus to paties.
-Ne. Jaučiuosi sutrikusi,-tiesiai šviesiai pasakė mėlynakė, žvelgdama į juodaplaukį.-O tau?
Akimis permetusi kruviną vaikino veidą, rankas, ji panoro jį apsikabinti. Prisiglausti prie to šalto kūno. Visiškai negalvodama tai ir padarė.
Britta puolė jam į glėbį ir švelniai apsikabino negalvodama, ką apie tai pamanys Tobias. Tai buvo taip gera.. Kaip pasijusti esant namuose. Tai buvo vienintelis palyginimas, kurį tuo metu išvargusios, išsigandusios bei įvairių kitų emocijų ir jausmų apimtos smegenys sugebėjo sugalvoti. Tai buvo vienas geriausių jausmų, kuriuos Heilė kažkada buvo patyrusi.
-
Vaikino viduje vis dar maišėsi nesuskaičiuojama daugybė jausmų. Pyktis, nerimas, džiaugsmas, palengvėjimas... meilė. Tobias sunkiai gaudėsi savo jausmuose, tačiau vieną dalyką jis suvokė labai aiškiai. Jis negalėjo palikti Brittos. Mergina jam reiškė per daug, kad galėtų palikti ją likimo valiai. Juodaplaukis greičiau būtų nusižudęs pats, nei netekęs jos. Dabar vaikinas stebėjosi savimi, kaip to nesuvokė ankščiau. Juk viskas buvo taip aišku nuo pat pradžių. Bet, pasirodo, prireikė, kad Brittos gyvybei iškiltų pavojus, kad Tobias susigaudytų, ką iš tiesų jaučia.
Brittai į klausimą atsakė lygiai taip, kaip tikėjosi juodaplaukis. Žinoma, juk ji gyvenime greičiausiai nebuvo patyrusi nieko panašaus. Tobias nebijojo dėl savęs, jam muštynės buvo beveik kasdienybė. O Britta... Stebuklas, kaip ji iki šiol neprarado sąmonės. O tu stipresnė, nei maniau.
Į merginos klausimą juodaplaukis atsakė tik mažu galvos papurtymu. Neturėjo jėgų slėptis už savo įprastosios ledo sienos, o ir nenorėjo to daryti. Tačiau nenorėjo ir kalbėti. Nebuvo tikras, ką reiktų pasakyti. Jo išorėje viskas buvo gerai (neskaitant tų kelių sužeidimų, tačiau jų neverta net prisiminti), tačiau viduje... Tobias norėjo pasakyti Brittai, tačiau bijojo. Nenorėjo. O gal ir norėjo. Gal bijojo savo noro. O gal ir ne. Viskas buvo per daug painu.
Rudaplaukė dar labiau supainiojo vaikino mintis padarydama tai, apie ką svajojo jis. Merginai apsivijus jį rankomis, Tobias sustingo. Tačiau tik sekundėlei. Nustūmęs į toliausią galvos kamputį savo mintis apie tai, kad negali būti arti Brittos, juodaplaukis viena ranka apkabino ją per pečius, o kita švelniai priglaudė jos galvą sau prie krūtinės. Ką daryti pagalvos vėliau. O dabar jis tik džiaugėsi, kad Britta nenukentėjo. Švelniai glostydamas merginos plaukus Tobias prisiekė sau, kad kol jis bus gyvas, Britta bus saugi.
- Ššš, nurimk. - tyliai sumurmėjo vaikinas, vis glausdamas prie savęs rudaplaukę. - Viskas gerai. Jis tavęs nebepalies. Aš čia.
Juodaplaukis pats nesuprato, kodėl tai sako, tačiau kas pasakyta - nebesusigrąžinsi. Kita vertus, koks skirtumas? Šią akimirką Tobiui nerūpėjo niekas, išskyrus Brittą. Ką darys vėliau, sugalvos rytoj. O dabar svarbiausia buvo mergina, prisiglaudusi prie juodaplaukio.
- Nėra ko bijoti. Tu saugi. - ramindamas rudaplaukę vis šnabždėjo vaikinas. Jis net nežinojo, ar vis dar reikia ją raminti, tačiau tai darydamas jis pats jautėsi geriau. Tobias tvirčiau priglaudė prie savęs merginą tarsi bijodamas, kad ji pabėgs ir iš galvos išstūmė visas mintis, palikdamas tik Brittą.
-
Ji giliai įkvėpė vyriškų kvepalų kvapo, kurie sklido nuo vaikino. Tas aštrokas kvapas svaigino ir taip išsiblaškiusias ir sukrėstas smegenis. Netrukus Tobias atsakė tuo pačiu-viena šalta ranka jis apsivijo merginos laibus pečius, o kita-priglaudė galvą prie tvirtos krūtinės. Brittos pilve skraidė drugeliai. Širdis šokinėjo iš nesuprantamų jausmų. O gal ir suprantamų. Mergina turėjo suprasti, kad tai buvo kažkas neįprasto, nepažįstamo jai. Tačiau tas nepažįstamas jausmas persmelkė hiperaktyviąją Lawrenz taip, jog ji jautėsi euforijoje. Devintam danguj.
Švelnus delnas atsargiai glostė purius rudus plaukus. Tai buvo tokia miela akimirka. Po tų visų mėnesių neaiškaus bendravimo, juodaplaukis pagaliau nusiėmė savo šaltąją kaukę. Taip, Heilė netikėjo, kad jis iš tiesų yra toks šaltas. Giliai širdyje ji visad manė, kad tai tik kaukė. Aštuoniolikmetė pažinojo ir daugiau tokių šaltų žmonių, arba žmonių su tomis geležinėmis "aš nieko nejaučiu" kaukėmis. Dalis jų taip ir nenusiėmė tų ledo luitų, tačiau kita dalis pasirodė esantys jautrūs ir švelnūs žmonės. Aišku, mėlynakė nieko negalėjo spręsti iš anksto, o ypatingai būdama tokios būklės, tačiau ji jautė, kad Tobias viduje buvo geras žmogus.
Išgirdusi vaikino balsą, Britta nežymiai pasimuistė. Tobias ją ramino, guodė. Apsiašarojusiame, kraujuotame veide atsirado nedidelis šypsnis. Mergina nedrąsiai pridėjo savo delną ant jo krūtinės. Pilve ji ir vėl pajuto prabudusius drugelius. Tai buvo nuostabus jausmas. Saugumas. Meilė.
-Aš nebebijau, su tavimi jaučiuosi saugi,-tyliai sušnabždėjo rudaplaukė užčiuopdama kažkokį iškilusį kamuoliuką po juodais marškinėliais. Neįsijausk, dėl kavos ir kruasanų meilės, Britta. Tačiau ji smalsavo, kas ten. Nekišk nosies ne į savo reikalus. Bet kas ten? Tikriausiai kažkoks pakabutis. Paprasčiausias pakabutis. Po velniais, ne tavo reikalas, kas ten.
-Kas čia?-paklausė Heilė, vos vos pakeldama galvą, kad galėto pažiūrėti tiesiai į Tobio akis, tačiau vis dar likdama prisiglaudusi, kadangi vaikinas stipriau priglaudė ją prie savęs.
Mėlynakė staiga suprato, kad praktiškai nieko nežino apie savo simpatiją. Tai šiek tiek sugadino mielą akimirką. Galėjo mano smegenys nepradėti veikti būtent dabar! Ir kodėl iš viso aukštaūgis gelbėjo Brittą? Juk galėjo palikti likimo valiai, tačiau to nepadarė. Klausimai, į kuriuos Ministrės sesuo nežinojo atsakymų, užklupo netikėtai, taip dar labiau sujaukdami mintis.
-
Stovėti priglaudus Brittą prie krūtinės buvo... pats nuostabiausias jausmas Tobijui. Jausti jos plakančią širdį, girdėti jos kvėpavimą. Mergina alsavo giliau ir lygiau, atrodo, jau nurimo. Tačiau vaikinas vis tiek nepaliovė glostęs jos plaukų ir glaudęs prie savęs. Jis bijojo, kad jei paleis ją bent sekundėlei, Britta gali išnykti.
Rudaplaukei pasakius, kad su vaikinu jaučiasi saugi, pastarojo širdis pradėjo plaktis greičiau. O kas, jei...
Deja, juodaplaukio mintis nutraukė mergina, užčiuopusi jo pakabuką. Rutuliuką iš švino, sveriantį daugiau, nei turėtų sverti pakabukas ant kaklo. Tobijo kakle buvo įsispaudusi grandinėlės žymė, nes vaikinas niekada jos nenusiimdavo. Tai buvo tarsi priminimas iš senų laikų, kad jis turi pasiekti savo tikslą, tai yra, būti viskuo arba nieku. Grandinėlė, pastoviai spausdama vaikino kaklą, neleisdavo jam užsimiršti ir neleisdavo atsipalaiduoti. Visada primindavo motinos žodžius, kad jis yra netikėlis sūnus ir tėvo smūgius, kurie lydėdavo kiaurą parą.
- Pakabukas. - trumpai atsakė juodaplaukis, vengdamas Brittos akių.
Tobias nuleido abidvi rankas ir apsivijo jomis merginos liemenį. Prisitraukęs ją dar arčiau, kiek tai įmanoma, veidu įsikniaubė į merginos plaukus. Jo plaučius užpildė jazminų ir cinamono kvapas.
Juodaplaukis mielai būtų stovėjęs taip visą amžinybę, tačiau, kad ir kas kontroliavo likimą, nusprendė kitaip.
Vaikino ausys pagavo aidinčius žingsnius ir jis staigiai atsitiesė. Budrios akys blaškėsi po skersgatvį ieškodamos garso šaltinio.
- Šš, kad man nė žodžio. - sumurmėjo Brittai ir kiek nuo jos atsitraukė.
Paskutinę sekundę Tobias pamatė iš skersgatvio tamsumos atskriejantį peilį. Jis lėkė tiesiai į Brittą ir nebebuvo laiko ją patraukti. Nesuvokdamas, ką daro, juodaplaukis žingtelėjo priešais merginą, savo kūnu ją užstodamas. Peilis perrėžė vaikino ranką, tačiau rimtos žalos nepadarė. Nedaug trūko...
- Tu sveika? - paklausė rudaplaukės, vis dar akimis sekdamas tamsoje šmėžuojantį šešėlį.
Tačiau atsakymo Tobias nespėjo sulaukti, nes, riktelėjęs kažką panašaus į "už draugystę", šešėlis išpuolė iš tamsos ir trenkė vaikinui į pilvą. Juodaplaukis susilenkė ir vos nepargriuvo. Užpuolikas ėmė artintis prie Brittos.
- Ne... - sudejavo Tobias, mėgindamas atsitiesti. - Ne ją... Tik ne ją...
Vaikinas sunkiai pasiekė užpuoliką ir trenkė jam. Išsisuko nuo ateinančio smūgio ir trenkė dar kartą. Sugriebęs už atlapų prirėmė prie sienos ir sušnypštė:
- Pasakyk savo gaujai, kad jos neliestų. Sutvarkiau tavo draugelį, sutvarkysiu ir tave, ir visą tavo gaują. Jei jai bent plaukelis nuo galvos nukris, jūs pasigailėsit.
Tobias trenkė vyrukui į veidą ir tada nubloškė šalia jo vis dar be sąmonės gulinčio draugo. Nusibraukęs plaukus nuo akių ir sunkiai alsuodamas vaikinas pabandė susirasti Brittą, kad įsitikintų, jog jai viskas gerai.
-
Britta čiupinėjo tą sunku kamuolėlį. Atsakymas į jos klausimą buvo numanomas, tačiau norėjosi platesnio paaiškinimo.. Juk ne kiekvienas nešiojasi ant savo kaklo pasikabinęs kažkokį sunkų kaip nežinia kas pakabuką. Mergina užsinorėjo sužinoti, kas ten per pakabukas ir ką jis reiškia, tačiau tą akimirką, kai jau pravėrė burną klausimui, pajuto, kaip Tobias apsivijo savo stipriomis rankomis jos liemenį ir įsikniaubė veidu į rudus plaukus. Dar viena drugelių pilvo apačioje ataka. Jai svaigo galva. Kaip, po velnių, juodaplaukis taip greitai pasikeitė? Atrodė, dar vakar jie netyčia prisilietė prie vienas kito bylų archyve Magijos Ministerijoje, nedrąsiai persimetė keliais žodžiais, o dabar stovi apsikabinę kažkokiame užkampyje, į kurį vedė kičinių parduotuvių alėja.
Mergina pakėlė galvą ir pažvelgė į Tobio veidą. Į jo lūpas. Jos per daug nuodėmingai viliojo Brittą. Pirštu atsargiai nuvalė tekantį kraują nuo jo suskirdusių lūpų.
Tik staiga iš už kampo išlindo kažkokia grupuotė ir sugadino gražų momentą. Britta greit dirstelėjo į užpuoliką, kurį Tobias tiesiogine ta žodžio prasme sudaužė. Jis vis dar gulėjo be sąmonės. Vajetau. Ką reikės daryti dabar? Vaikinas jai pakuždėjo nekalbėti. Gerai, aišku, taip ir darysiu. Tikriausiai čia bus atėję to užpuoliko draugai. Atkeršyti.
Lawrenz "susimėtė". Į ją parskrido peilis, tačiau juodaplaukis užlindo priešais mėlynakę. Aštrus peilis perdrėskė jam ranką. Viskas vyko žaibo greičiu, kad aštuoniolikmetė vos susigaudė.
-NE!-puldama prie vaikino sukliko Heilė ir pasigailėjo tai padariusi, nes juk Tobias buvo sakęs nekalbėti. Šūdas. Kvailė.
Iš Murrell darbuotojo žasto sruvo kraujas. Juodi marškinėliai buvo perplėšti. Iš merginos akių ir vėl pasipylė ašaros. Viskas, kas čia vyko, buvo tiesiog ne jos jautrumui ir nervams.
-Taip, aš sveika, bet tu akivaizdžiai sužeistas,-greitai supylė kaip žirnius į sieną Lawrenz.
Vienas šešėlis artinosi judviejų ir trenkė Tobiui į pilvą. Britta dar kartą sukliko, kai juodaplaukis susverdėjo ir vos nepargriuvo ant purvinos ir šlapios žemės. Ji net nepastebėjo, kaip tas užpuolikas pradėjo eiti prie jos. Aštuoniolikmetės smegenys ir vėl nespėjo veikti tokiais greičiais. Tobias puolė šešėlį. Vienas smūgis. Kitas smūgis. Užpuoliko draugas jau stovi priremtas prie sienos. Mergina išgirdo išvaizdžiojo juodaplaukio žodžius aiškiau, nei visus kitus, kuriuos ji buvo sakęs. Jai apsvaigo galva. Pradėjo trūkti oro. Kojos susverdėjo. Heilė tik pajuto, kaip su trenksmu nukrito ant purvinos žemės.
-
Skausmas varstė ranką, pilvą, veidą ir dar nežinia ką. Vaikinas jau senokai buvo įsivėlęs į tokias muštynes, be to, tada jis mušdavosi dėl savęs. O dabar buvo Britta, kurią juodaplaukis privalėjo apsaugoti bet kokia kaina. Nesvarbu ką aukojant. Ar ne per greitai, vaikinuk? Tu ją pažįsti tik keturis mėnesius. Kodėl esi toks tikras, kad tai - meilė, jei niekada iki šiol nesi mylėjęs? Atsakymo į tai Tobias neturėjo, tačiau buvo tikras, kad mylėjo. Kad mylėjo Brittą Hailey Lawrenz. Kad ir ką tai kainuotų.
Vaikinas sekundėlei pažvelgė į du draugelius, gulinčius be sąmonės kraujo klane. Kadangi jie nejudėjo ir, regis, pavojaus nekėlė, juodaplaukis pasisuko į merginą, kurią paliko stovėti vieną. Būtent tą sekundėlę, kai jis pažvelgė į ją, ji susmuko ant šalto, šlapio ir purvino grindinio. Tobias riktelėjo kažką nerišlaus ir puolė prie Brittos. Suklupęs šalia jos, pabandė užčiuopti pulsą. Tas kelias akimirkas juodaplaukio mintis perbėgo blogiausi scenarijai. Tačiau visuose juose kartojosi viena: "tu jos neapsaugojai. Susimovei. Tu susimovei".
Po minutėlės Tobias pastebėjo durklo rankeną jos dešiniajame šone. Tas, kas jį ten įsmeigė, taikė į pilvą, tačiau buvo arba apgailėtinai netaiklus, arba girtas. Vaikinas prispaudė du pirštus merginai prie kaklo, mėgindamas užčiupti jos pulsą. Prašau, atsimerk. Pabusk. Maldauju. Nepalik manęs, prašau.
- Britta, - sušnabždėjo juodaplaukis. - Britta, ar girdi mane? Pasakyk ką nors. Neišeik.
Pulsas buvo lėtas, tačiau buvo. Vaikinas atsargiai paėmė merginą, vieną ranką pakišdamas po pakinkliais, o kita paimdamas už nugaros. Rudaplaukė buvo lengvutė. O gal taip tik atrodė Tobijui, mat jis nieko nebejautė aplinkui. Juodaplaukis spaudė merginą prie savęs, bijodamas ją prarasti.
- Pakentėk šiek tiek. Viskas bus gerai. - Tik nepalik manęs.
Tamsoje vaikinas bėgo gatvėmis su mergina ant rankų, palikęs už nugaros tamsų skersgatvį su kraujo klanu ir dvejomis žmogystomis, gulinčiomis jame.
-
Parduotuvių alėja. Tokia tamsi, nyki ir tuščia. Atrodo, kiekvienas kampelis jau tamsiaplaukės čia išvaikščiotas, bet šį vakarą Dori pirmą kartą slampinėjo po alėją taip vėlai. Visos parduotuvės jau buvo uždarytos, o žmonių nesimatė nei vieno. Per šias pačias sumaučiausias vasaros atostogas Dori jau ne vieną vėlyvą vakarą praleido Skersiniame arba Mušeikų skersgatvyje bei parke. Jeigu nieko pavojingo nesutiko ten, kas gi jai čia galėtų nutikti? Tikrai nieko! Kurių galų kažkam trenktis į parduotuvių alėją, kai parduotuvės nedirba? Dori buvo tikra, kad čia nieko nesutiks. Nebent kokį benamį žiobarą. Bet bijoti nėra ko. Juk mergaitė turi burtų lazdelę. Jeigu ką, tai kokį pašalinį idiotą, kuris nežino, kas yra magija, nužudys. Gynyba būtų pakankama priežastis tokiam darbeliui, ar ne? Niekas nesuuostų, jeigu Mendel meluotų.
Mąstydama apie tokius ir panašius dalykus, būsima Hogvartso trečiakursė tipeno tuščia gatve. Tačiau visa tai, reikėjo pripažinti, ėmė pabosti. Jau buvo nebesvarbu, kad čia kita vieta, o ne Skersinis skersgatvis. Vėlų vakarą visos šios vietos buvo vienodos. Ėjimas tyloje, galvojimas apie žiobarų žudymą, beprasmis kiurksojimas ant suolelio šalia kokios nors dvokiančios šiukšliadėžės. Kada pagaliau baigsis tos suknistos atostogos?!
- Aš daugiau nebegaliu!
Nebegaliu, nebegaliu, nebegaliu... skambėjo mergaitės balso aidas tuštumoje.
Mendel garsiai garsiai suklykė. Trepsėjo kojomis ir spardė kažkokį niekuo dėtą manekeną, kuris rytoj turėtų pasipuošti naujausiomis mados tendencijomis.
-
Saulė buvo senokai nusileidusi, o dangus apsigobęs tamsia skara. Londono gatvės spėjo ištuštėti. Šaligatvius ir pravažiuojančius automobilius, tiesa, retas, kuris pralėkdavo gatvėmis, apšvietė tik liūdnai galvas nulenkę žibintai. Iš pirmo žvilgsnio toks vaizdas galėjo pasirodyti niūrus, tačiau kiek ilgiau pabuvus lauke, žingsniuojant pagrindinėmis Londono gatvėmis galėjai nieko netrukdomas viską ramiai apgalvoti, pabūti su savo paties mintimis ir pačiu savimi. Lengvas atokvėpis nuo problemų.
Visiems, išskyrus Luną. Turėjusi į namus sugrįžti dar prieš nusileidžiant saulei, ji tik dabar išėjo iš darbo atidavusi visus reikalingus dokumentus ir skuodė gatvėmis tolyn nuo bent šiek tiek judresnių gatvių. Laimei, Arabella buvo Hogvartse, todėl nereikėjo nerimauti, kad mergaitė bijos būti viena. Tai leido kiek ramiau atsikvėpti, bet situacijos nė kiek nepagerino. Buvo suplanavusi nuveikti daugiau nei spėjo iki šiol, o dar nė nesugrįžo į namus.
Nesižvalgydama į šalis, skuosdama gana greitu žingsniu ir nė nestabtelėdama, kad apsižvalgytų prieš einant per kelią, vos per kelias akimirkas pasiekė parduotuvių alėją. Dar keli žingsniai, o tuomet pasuks į nuošalesnę vietą ir sugrįš į namus. Persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus dar žvilgtelėdama į dangų. Tamsią skarą puošė kelios nedidelės žvaigždutės. Baltą nosį kišo ir priešpilnis. Po kelių dienų prasidės pilnatis. Giliai įkvėpė nuleisdama galvą kaip tik tą akimirką, kai į kažką stipriai trenkėsi. Turbūt iš inercijos, o gal dėl to, kad buvo ne tik aukštesnė, bet ir stipresnė, liko stovėti, kai tuo metu asmuo, į kurį atsitrenkė, buvo nusviestas žemėn.
- Viskas gerai? - kilstelėjo antakį išvydusi, kad susidūrimas buvo ne su kuo kitu, kaip tik su Arabellos metų mergaite. - Leisk padėsiu, - ištiesė ranką nužvelgdama mergaitę ir apsidairydama. - Nors sprendžiant iš to, kokiu paros metu esi čia ir kad esi visai viena, tau pagalbos nelabai reikia, ar aš klystu? - vyptelėjo visgi rankos nepatraukdama, mat kalta buvo ji, kad tamsiaplaukė buvo nusviesta ant žemės ir turbūt visgi susitrenkė, o kaip žinia, šaligatvis nėra minkščiausia kritimo vieta.
-
Kol Dori rėkavo ir spardė niekuo dėtą manekeną, kažkas į ją atsitrenkė. Po velnių, atsitrenkė šitoje tuščioje alėjoje! Mergaitė sėdėjo ant žemės, nes atėjūnė ją pargriovė. Sėdėjo ir žiūrėjo tiesiog išsižiojusi į personą. Tai buvo moteris, tačiau ne kokia benamė, į kurią galėtum imti ir be jokių galvos sukimų paleisti žudymo užkeikimą, o... oho, tiesiog įspūdinga mergina! Ilgų tamsių juodų plaukų, aukšta ir liekna, bet galėjo Dori galvą guldyti, kad stipri. Kol Mendel į ją žiopsojo, ši paklausė mergaitės, ar viskas gerai. Pasisiūlė padėti ir ištiesė ranką. Tada Dori labai netikėtai stryktelėjo aukštyn, tačiau moters rankos neėmė. Dėl Gringotso goblinų, Dori siaubingai išsigando! Susižavėjo ir išsigando tuo pačiu! Ji pasitraukė kelis žingsnius tolyn ir suriko:
- Ne, ne, ne! Nieko man nereikia, jokios pagalbos!
Auč... kaip skauda, sudejavo mintyse mergaitė, mat išties užsigavo sėdimąją. Tačiau tai moteriai ji nesiskųs, tikrai ne!
- Aš ne viena! - pamelavo mergaitė. - Visai ne! Tu... tu patikėk, su manim geriau neprasidėti!
O Merline, kaip apgailėtina. Dori tikrai žinojo, kad atrodo apgailėtinai. Tačiau ranka kišenėje jau spaudė burtų lazdelę. Juk ji tik žiobarė, ar ne? Tik žiobarė. Žiobarai tau nieko negali padaryti, Dori. Nieko, bandė save raminti trumpaplaukė ir įsispoksojo į moterį. Iš Dori kišenės kyšojo burtų lazdelės galiukas, tačiau šito mergaitė nežinojo.
-
Dešinysis antakis dar kiek pakilo išvydus, jog ant šaligatvio sėdinti mergaitė aiškiai yra nustebusi matydama priešais ją stovinčią merginą. Tamsiaplaukė nelabai suprato, kas tokio nustebino nepažįstamąją, tačiau visgi ji atrodė nepaprastai juokingai sėdėdama ir spoksodama praverta burna. Nežymiai krimstelėjusi sau į lūpą susilaikė nenusijuokusi ir išlikusi rimta. Nesistengė palikti gero įspūdžio, bet tas nustebimas privertė susidomėti trumpaplauke.
Pagalbos, kaip Gardner ir spėjo, mergaitei nereikėjo, net jei ir skaudėjo susimuštą vietą, ši to akivaizdžiai neparodė ir staigiai stryktelėjo nuo šaligatvio. Pakreipusi galvą Luna iš aukšto žvilgtelėjo į mergaičiukę. Tamsios akys išdavė tai, ką veidas slėpė. Baimę. Sutikta trumpalaukė akivaizdžiai bijojo jos, Lunos Gardner, o ši dar nė nespėjo nieko padaryti. Na, neskaitant to, kad nusviedė ją ant žemės, bet tai įvyko netyčia. Pusmėnulio gaujos alfos spėjimus apie baimę netrukus patvirtino keistai drebantis balsas ir paniškas bandymas sugalvoti įtikinamą paaiškinimą.
- Jei nereikia, tai nereikia, - gūžtelėjo pečiais sukryžiuodama rankas ties krūtine, prisimerkdama ir įsistebeilydama į mergaičiukę. - Ne viena? Tikrai? - dar kartą paklausė netikėdama tuo, ką girdėjo.
Parduotuvių alėjoje jos buvo vienui vienos, Luna negirdėjo nei pašalinių žingsnių, nei pašalinio tylaus kvėpavimo. Netgi sunkiai galėjo girdėti pakankamai dideliu atstumu kažkur klaidžiojant žmogelį. Vadinasi, tamsiaplaukė tik melavo norėdama būti tikra, kad nieko blogo jai nenutiks. Nekvaila. Instinktai veikia ir pas ją.
Akies krašteliu pastebėjusi, kaip kišenėje mergaičiukė spaudžia burtų lazdelę, o lazdelės galiukas kyšo iš kišenės, Luna prisimerkė išsitiesdama ir nusijuokdama. Juokas nebuvo piktas ar šaltas, priešingai, buvo linksmas ir gana draugiškas.
- Ar tikrai nori išmėginti savo jėgas prieš suaugusią burtininkę? - kilstelėjo antakį ranka nusibraukdama plaukus nuo veido ir žvilgsniu parodydama, jog mato, ką tamsiaplaukė ketina daryti.
Nesijaudindama dėl to, kad prieš ją gali būti panaudoti burtai, mergina atidžiai nužvelgė nepažįstamąją. Mergaitė, kaip spėjo, mokėsi Hogvarste ir nors mėgino atrodyti drąsi ir savimi pasitikinti, iš tiesų, tebuvo maža, nedrąsi mergaičiukė, kuriai reikėjo tikro pavyzdžio ir padrąsinimo. Nejučia Gardner šyptelėjo. Ji priminė jai Arabella, tik priešais stovinti tamsiaplaukė buvo kiek drąsesnė.
-
Ta mergina priešais buvo tikrai įspūdinga. Nors Dori ir turėjo prieš ją didžiulį pranašumą - buvo ragana, ir nors šiaip jau Mendel nekentė žiobarų, turėjo pripažinti, kad šita aukštaūgė kėlė susižavėjimą, pagarbą ir baimę vienu metu. Galbūt susitikusi ją vidury dienos šitoje pačioje vietoje trumpaplaukė ir nebūtų išsigandusi, bet dabar... Ką, po velnių, čia veikti tokiu metu? Aš tai juk burtininkė, o žiobarai turi miegoti.
Kai atėjūnė pasitikslino, ar Dori tikrai yra ne viena, pilve pasijautė labai nemalonus nudiegimo pojūtis. Ar ši moteris bandys mergaitę nuskriausti? Kažkodėl širdyje Dori tuo abejojo, bet vis tiek buvo siaubingai baugu! Vis tik dabar Mendel nieko neatsakė, tik pagalvojo apie tai, kad galbūt reikėtų iš kišenės išsitraukti savo vorą Džo. Juk žiobarai bijo vorų, ar ne? O paskui, jeigu reikės, na, juodaplaukė tada jau galės panaudoti burtų lazdelę ir tą moterį užburti.
Tačiau čia mergina ir vėl prabilo sužlugdžiusi visus Dori kuriamus planus ir palikusi didžiulę nuostabą.
- Tu irgi ragana? - pilnomis nustebimo ir dar didesnio susižavėjimo akimis paklausė mergaitė.
Žinoma, nejau manei, kad toks įspūdingas žmogus gali būti paprastas žiobaras? Dar kartą įsitikinai, kad visi žiobarai yra nevykėliai, Dori.
Mergaitės ranka atsipalaidavo. Ji ištraukė ją iš kišenės palikdama joje burtų lazdelę. Nebuvo tikra, ar toji moteris jos nenuskriaus. Vis dėlto naktis, tad ką čia naktį veikti? Gal ji rezga kokį darbelį. Tačiau net jei ir taip, Dori puikiai matė, kad apie kažkokį nugalėjimą čia negali būti nei kalbos. Kažkodėl mergaitė sukrizeno. Gal todėl, kad sutiktosios veide šmėstelėjo šypsena.
- O iš kur tu žinai, kad aš ragana?
Šią akimirką Dori ir vėl truputį nusigando. O jeigu ji yra iš ministerijos, jeigu kažkas sužinojo apie mano nuolatinius būrimus Londone ir atėjo manęs suimti? Bet šito mergaitė paklausti dabar nedrįso.
-
Atsakymo nesulaukė, todėl nusprendė, kad buvo tikra, ir mergaitė čia vienui viena. Staiga toptelėjo, kad tokiu paros metu tokio amžiaus paauglei nederėtų vaikštinėti vienai. Be to, vidury vieno didžiausio Anglijos miestų, kur niekuomet nežinai, kas yra kas ir kur gali būti užpultas. Neketino gąsdinti tamsiaplaukės, tačiau knietėjo išsiaiškinti, ką ji čia veikia. Nebuvo motina ir netgi Arabellai leisdavo vakarais slankioti po mišką, bet tik todėl, kad ji būdavo Pusmėnulio gaujos teritorijoje ir įprastai nuo namų nenutoldavo per daug. Neretai Luna galėdavo girdėti ją kur nors miške. Čia, Londone, triukšmo buvo per daug, be to, žmonių populiacija irgi buvo didesnė nei Ūdrų Žabanguose, todėl niekada negalėjai būti tikras.
- Gerai, paklausiu kitaip. Nesi kvaila, nes bijai manęs, vadinasi, savo gyvybę vertini ir esi atsargi. Taigi... Ką veiki čia vienui viena? - kilstelėjo antakį apsidairydama. Parduotuvių alėjoj jos vis dar buvo vienos.
- O nesu panaši į tokią? - kilstelėjo vieną lūpų kamputį suformuodama paslaptingą veido išraišką.
Knietėjo prisipažinti, kad be viso to ji dar ir vilkolakė, turi vieną didžiausių gaujų, tačiau buvo tikra, kad tuomet mergaitė skuostų nuo jos keturiomis klykdama visa gerkle ir gąsindama aplinkinius. Žinoma, Luna neatmetė galimybės, kad visgi juodaplaukė išliktų ori ir stovėtų, kaip stovėjusi, su drebančiomis kojomis, bet nesitrauktų.
- Nuojauta, - vyptelėjo dar kartą. - Be to, tau reiktų išmokti paslėpti geriau savo burtų lazdelę, kad ši nekyšotų iš kišenes. - Galiausiai paaiškino žvilgsniu parodydama dar ir dabar matomą burtų lazdelės galiuką. - Argi tėvai nemokė, kad reikia ją gerai paslėpti? Šito, beje, turėtų mokyti ir Hogvartse.
Dėmesį trumpam atitraukė kažkur tolumoje nuskambėję šūksniai, kuriuos netrukus nusinešė vėjas. Bet netrukus mergina ir toliau stebėjo mergaičiukę, tik priešingai nei įprastai, ne dėl saugumo ar pavojaus, paprasčiausiai mergaitė buvo visai įdomi asmenybė.
-
Dabar Dori buvo gėda, kad ji iš pradžių galėjo pamanyti, jog ši moteris - žiobarė. Ne, tokių įspūdingų žiobarų nebūna! Tikrai ne!
- Esi! - atsakė į antrąjį klausimą trumpaplaukė. - Ir dar kaip esi, tiesiog... dėl Merlino barzdos, aš šiek tiek išsigandau, gerai? Nesu pratusi naktimis gatvėse ką nors sutikti...
Kai Dori suprato, kad jos burtų lazdelės galiukas kyšo iš kišenės, jos balti skruostai vos vos paraudo. Ji lazdelę susipakavo kiek giliau. Įspūdingosios merginos lūpose nuskambėjo kažkas apie tėvus, ir Mendel kaktoje įsimetė kelios nepasitenkinimo raukšlės. Mergaitė suprato, kad nebeišeis ignoruoti moters klausimo apie tai, ką ji čia veikia viena. Atėjūnė, regis, kryptingai ėjo link klausimų apie tai, ką čia mergaitė vienui viena darė tokią vėlumą. Ir ji dar paklausė apie Hogvartsą? O iš kur ji žinojo, kad Dori mokėsi Hogvartse? Dori nenumanė, ar moteris ją norėjo nuskriausti. Gal būtent dėl to šitaip klausinėjo? O gal vis tik yra iš ministerijos ir dabar ją nubaus? Kad ir kaip ten bebūtų, bėgti mergaitei tiesiog beprasmiška. Nepavyks. O ir pati kažkodėl to daryti nenorėjo. Ta moteris ją žavėjo.
- O iš kur tu žinai, kad aš mokausi Hogvartse? Galbūt tu aiškiaregė? Nes jeigu taip... jeigu taip, tu turėtum žinoti, kad... mano tėvai yra suknisti žiobarai, - mergaitės balse pasigirdo jos amžiui nebūdinga panieka. - Niekam tikę, susmurgę idiotai. Nekenčiu jų. Nekenčiu! Todėl ir esu čia! Viena! Naktį! Visur geriau, nei ten, pas tuos...
Dori pradėjo siaubingai keiktis. Kiek pasikeikusi ji tęsė toliau:
- Žinai, jie ne tik, kad šiaip sumauti žiobarai, bet dar ir nori, kad aš būčiau panaši į juos! Kad bendraučiau su nevykusiais žiobarų vaikais. Kad naudočiausi jų niekam tikusiais prietaisais. Mama norėjo sutraiškyt mano vorą Džo!
Regis, Mendel pamiršo, kad ji nepažįsta šios moters. Pamiršo, kad yra naktis ir kad ji kažkokioje parduotuvių alėjoje. Liko tik prisiminimai apie nesutarimus su tėvais ir auganti neapykanta jiems. Ar galėjo vaikas nekęsti savo tėvų? Juk anksčiau ji taip juos mylėjo. Tačiau ir patys tėvai su Dori elgėsi siaubingai!
- Tai jie dėl visko kalti! Visi tik ir tauškia. Oi, tavo tėvai myli tave, pamatysi, viskas sutvarkys, turėtum gerbti savo tėvus, - parodijuojamu balsu sakė mergaitė. - Bet jie nežino! Jie nesupranta! Mano tėvai nemyli manęs! Tai kurių galų aš turėčiau juos mylėti?
Dori dar kartą spyrė į vargšą manekeną.
-
Kitu atveju Luna būtų palaidžiusi dar kelias linksmas, šmaikščias pastabas ir pasijuokusi iš priešais stovinčio asmens, tačiau šįkart į ją žvelgė paauglė, kuri, regis, buvo ne tik išsigandusi, bet ir sutrikusi. Tamsios akys spinduliavo jausmus, kurių Gardner nepavyko išskaityti. Galbūt pati mergaitė nesuvokė, ką jaučia.
- Juk supranti, kad gyveni viename didžiausių Anglijos miestų, sostinėje, ar ne? Tokiu teiginiu galėčiau pasiteisinti aš, gyvendama vidury miško, todėl iš to galiu spręsti, kad dar ne daug kartų esi klaidžiojusi gatvėmis viena, - tai nebuvo klausimas, bet merginos balse galėjai justi klausiamą toną.
- Nustok taip baikščiai į mane spoksoti, neketinu tavęs išsikepti ant laužo ir suvalgyti, - kiek suirzusi tarstelėjo patraukdama link suoliuko ir atsisėsdama, susidėdama koją ant kojos ir kiek atsilošdama, jog galėtų stebėti didesnę teritoriją.
Abejojo, kad kas nors mėgintų užpulti jas, tačiau buvo mokyta neprarasti budrumo, be to, nujautė, kad toks įvykis galėtų tik dar labiau įbauginti mergaitę. Ir čia pat toptelėjo, kad tai būtų daug geriau, gal tuomet ji neslankiotų vidury nakties tamsiomis Londono gatvėmis vienui viena.
- Ne, aš nesu aiškiaregė ir tokia būti nenoriu, tai buvo spėjimas ir jis pasitvirtino. - Ramiai atsakė.
Netrukus tamsūs merginos antakiai šovė į viršų iš nuostabos. Safyrinės akys, spindinčios nuo gatvių žibintų, kiek išsiplėtė. Luna nuoširdžiai nesitikėjo tokio paaiškinimo. Kita vertus, šiais laikais daugybė paauglių kenčia dėl tėvų elgesio, todėl tamsiaplaukės poelgis taip pat suprantamas. Nujautė, kad būnant burtininku žiobarų šeimoje itin sunku augti. Kūnu netgi perbėgo šiurpas.
Nepratarė nė žodžio, tik įdėmiai klausėsi įsijautusios paauglės ir retkarčiais kiek patempdavo apatinę lūpą apgalvodama juodaplaukės žodžius. Buvo panašu, kad paauglės gyvenimas siaubingas, tačiau, kaip mergina jau buvo spėjusi pastebėti, niekuomet nereikia teisti vienos pusės, neišklausius kitos. Pernelyg nesąžininga, nors nujautė, kad visgi net išklausiusi jos tėvus ji palaikytų mergaitę. Buvo kiek liūdna, kad šiai tenka bastytis gatvėmis vietoj to, kad saugiai miegotų savo lovoje, savo kambaryje.
Neįsiterpė į mergaitės monologą, leido šiai išsilieti ir akimirką pasijuto it psichologė, tik kažin ar šios profesijos žmonės vidury nakties, vidury gatvės bendrauja su savo klientais. Už tai turėtų imti dvigubai daugiau. Arba trigubai.
- Kad gerbtum kitą, jis turi užsitarnauti pagarbą, ir net tėvai turi rodyti pavyzdį, kad gerbtus juos. Iš tavo pasakojimo suprantu, kad su jais tau ne pyragai, o iš tavo požiūrio į žiobarus suprantu, kad jausti pareigą jiems sunku. Nežinau, kokia situacija yra iš tiesų, kartais priimti teisingą sprendimą labai sunku ir tik po kurio laiko supranti, kad tada pasielgei netinkamai, tačiau... - trumpam nutilo susimąstydama. - niekas neturi kentėti, - gūžtelėjo pečiais. - Gyvenimas per trumpas, kad gyventum būdamas nelaimingas, - vyptelėjo stebėdama, kaip nuskrieja šaligatviu manikenas, - dar truputis ir galėsiu būti filosofe, - nusipurtė nuo tokios minties.
-
- Tu gyveni vidury miško? - susidomėjo tamsiaplaukė. - Tikriausiai gyveni kokiame sename grynakraujų burtininkų dvare, ar ne? Ak, tai mano svajonė... Beje, tu mėgsti žiobarus?
Dori šiek tiek nusiramino. Prisėdo šalia įspūdingosios burtininkės. Baimės visai nebesijautė, o ir gerokai palengvėjo taip atvirai išdėjus visas savo nuoskaudas. Mergaitę nustebino tai, kad aukštaūgė nepradėjo jos teisti, kaip kad dažnai darydavo kiti, o ypač vyresni žmonės. Jie aiškindavo Dori apie pagarbą tėvams, o ši burtininkė sutiko su tuo, kad ir tėvai turi tą pagarbą užsitarnauti. Na, Dori būtų užtekę ir to, kad jie bent jau nebūtų jos vadinę išsigimėle dėl to, jog ji yra ragana. Tačiau prie visos puokštės skaudžių dalykų mergaitė jautė, kad tėvai, o ypač mama, jos nebemyli. Ar tai įmanoma? Nebemylėti savo dukters...
Mergaitei patiko ir tai, kad atėjūnė neėmė teisti Dori dėl žiobarų. Visi visada juos gina, velniai griebtų. O ši mergina neužsivedė aiškinti, kokie žiobarai yra lygūs su burtininkais. Dabar taip knietėjo išgirsti, ką ji pati mano apie žiobarus.
- Aš suprantu, kad aš irgi esu kalta dėl tam tikrų dalykų, - pripažino Dori. - Tikrai ne visada teisingai elgiausi savo tėvų atžvilgiu, bet tai ne priežastis norėti užmušti mano vorą arba trenkti man antausį už tai, kad nedraugauju su žiobarų vaikais, ar ne?
Dori ėmė kuistis kišenėje ir iš jos išsitraukė visokio skonio pupelių pakelį. Praplėšusi jį pasiėmė raudoną pupelę, kuri buvo vyšnių skonio. Bent kartą pasitaikė normali. Atkišo pakelį aukštaūgei taip siūlydama jai pasivaišinti. Po to suprato pasielgusi labai vaikiškai. Visokio skonio pupelės, Dori, dėl Hario Poterio akinių. Bet dėtis jau nebuvo kur.
- O tu nebijai gyventi viduryje miško? Beje, gal tu užsiimi juodąją magija?
Dori žinojo, kaip apgailėtinai atrodė. Ji ką tik pasiūlė burtininkei visokio skonio pupelių, o paskui kaip niekur nieko paklausė, ar ji netyčia neužsiimanti juodąja magija. Kodėl tu amžinai turi taip susimauti, sudraudė save mintyse. Bet laiko atsukti mergaitė nemokėjo, todėl beliko laukti, kaip reaguos pašnekovė.
-
Dešinysis lūpų kamputis nežymiai kilstelėjo į viršų, safyrinės akių žvilgsnis šovė į priekį. Susidūrė su gatvės žibintais bei tolumoje skendinčia tamsa. Nujautė, kad paauglę sudomins jos sakinys apie gyvenimą miške. Juodaplaukė atrodė ištroškusi kitokio gyvenimo, tikro burtininko gyvenimo, kuriame gausu nuotykių ir pavojų.
- Aha, - linktelėjo šyptelėdama. Jos spėjimai ir vėl buvo patvirtinti. Akimirką pasidarė gaila šalia sėdinčio mergaičiukės. Būtų mielai parodžiusi, koks gyvenimas yra iš tiesų nuostabus, tačiau namuose jau buvo viena paauglė su kuria Lunai visai nesisekė. - Ne, dvare aš negyvenu. Bet taip, mano namas nemažas, tik jis nepriklauso vien man. Esu savo gaujos alfa, todėl gyvenu ten, kur visiems mane būtų patogu pasiekti, ten, kur mano gaujos teritorija. - užsidėjusi koją ant kojos persibraukė rankomis per plaukus ir atsirėmė nugarą į suoliuką.
Nuskambėjęs klausimas privertė nusijuokti. Neapykantos žiobarams Garnder nejautė, tačiau ir numylėtiniai jie nebuvo. Visgi toks klausimas privertė susimąstyti.
- Kaip plėšrūnė, silpnesnius už save matau, kaip aukas, tačiau negaliu teigti, kad žiobarų nemėgstu. Neturiu su jais ryšių ir lai gyvena jie savo gyvenimą, kol nesipainioja man po kojomis. Mes kiekvienas turim teisę į gyvenimą, niekas neklausia, ar mes mėgstam kurį nors iš žmonių, ar ne. Tai nieko nekeičia, - kiek patempė apatinę lūpą ranka atsiremdama į suoliuką ir pasisukdama šonu į mergaitę.
Su siaubu dėbtelėjo į šią išgirdusi nedidelį pasakojimą apie gyvenimą su žiobarais tėvais. Niekad nebūtų drįsusi kaip nors panašiai pasielgti su Arabella. Nuo tokios minties nukrėtė šiurpas. Kaip įmanoma vaikui trenkti už tokį paprastą dalyką? Atimti iš jo tai, ką jis myli?
- Tu vaikas, todėl normalu, jog suklysti, be to, ir suaugę klysta, bet tu teisi, tokie tėvai neverti pagarbos, neverti, jog būtum jų dukra, - liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius.
Norėjo kaip nors paguosti mergaitę ir patikinti, kad viskas bus gerai, tačiau nebuvo tikra, kad būtent taip ir bus. Negalėjo garantuoti to, kai nežinojo, kokį sprendimą priims ji. Nors nuojauta kuždėjo, kad pabėgimas iš namų jau užtvirtintas. Ypač po jos žodžių.
Žvilgsnis lėtai nuslydo prie jai atkišto pupelių saldainių pakelio. Kiek sudvejojo, tačiau galiausiai ištiesė ranką ir įsimetė į burną vanilės ir persikų skonio pupeles. Nebuvo saldumynų mėgėja, bet atrodė kiek nemandagu atsisakyti, be to, norėjo kaip nors paguosti mergaitę, palaikyti šią, tik turbūt gerokai perspaudė, nes jos dėka ji gavo padrąsinimą pabėgimui iš namų. Vylėsi, kad nuo to juodaplaukės gyvenimas tik gerės.
- Miškas - mano namai, - nusijuokė. - Juodąja magija? - kilstelėjo antakį jusdama burnoje likusį saldų susipynusį vanilės ir persikų skonį.
- Užsiimu tik štai kuo, - išsitraukusi iš po apsiausto durklą švystelėjo šį į sieną. Durklas įsmigo ten, kur Luna ir norėjo, o tuomet burtų pagalba sugrįžo atgal. Iš pradžių dvejojo, o tada ištiesė ginklą mergaitei leisdama apžiūrėti.
-
Gauja? Gaujos alfa? Ką ji čia paisto? Mendel suraukė antakius. Ar toji moteris iš jos tyčiojosi?
Tolimesnis pasakojimas privertė dar labiau susiraukti. Plėšrūnė? Aukos? Mergaitė pajuto, kaip kažkokie labai nemalonūs pojūčiai pereina per kūną. Dori atrodė, kad aukštaūgė šnekėjo rimtai. Nebuvo panašu, kad ji juokautų. Ji kalbėjo taip, tartum tokie žodžiai būtų visiškai įprasti jos kasdienybėje. Taip, tartum ir Dori jie neturėtų stebinti. Dėl Merlino barzdos, gal čia kokie burtininkams būdingi išsireiškimai, kurių aš nežinau? Gal ir aš skaitausi plėšrūnė? Nejau visi magai yra plėšrūnai, o žiobarai - aukos? Toks apibūdinimas mergaitei būtų patikęs, tačiau nuojauta kuždėjo, jog paslaptingoji pašnekovė ne tai turėjo omeny.
Kai ji pasakė, kad Dori yra vaikas, mergaitė pasipiktino.
- Ei. Aš nesu vaikas. Man jau beveik trylika. O kiek tau metų?
Dori jautėsi tokia didelė! Ji ne vaikas! Tikrai ne! Bet tai, kad kažkas pritarė, jog Mendel tėvai neverti turėti tokią dukrą kaip ji, tamsiaplaukei labai patiko. Juk jie turėtų džiaugtis, kad jų, tokių netikėlių, tarpe, apsireiškė toks stebuklas. O kaip jie reagavo?..
- Ką tu turi omeny sakydama apie gaujas, alfa ir plėšrūnus su aukomis? - vis dėlto išdrįso paklausti.
Kai pašnekovė išsitraukė iš apsiausto durklą ir jį įsmeigė į sieną, Dori iš nuostabos pašoko. Netrukus tas ginklas buvo pačios mergaitės rankose ir ji aiktelėjo.
- Nieko sau! - žavėjosi. - Tai bent! Iš kur tu jį gavai? Kaip išmokai juo naudotis? Įsivaizduok, kiek žiobarų su tokiu galima būtų nugalabyti! - netyčia išsprūdo mergaitei. - Beje, kur jį naudoji? Po velnių, kas tu tokia? - pažiūrėjo merginai į akis.
Dori sukiojo rankose durklą ir vis stebėjosi, žavėjosi. Įdomu, ką medžiojo toji moteris? Plėšrūnė, gyvenanti miške, turinti gaują ir durklą.
-
Tas vaikiškas pasipiktinimas ir bandymas įrodyti, kad tai netiesa, prajuokino merginą ir ši vos susilaikė garsiai nenusijuokusi, tačiau iš pagarbos mažajai raganaitei tik šyptelėjo linktelėdama. Na, žinoma, ji buvo didelė ir suaugusi ragana, kuri galėjo savimi pasirūpinti. Net ji, būdmaa dvidešimt aštuonerių nebuvo tikra, ar jautėsi suaugusi. Priimti sprendimai, neretai skuboti ir neapgalvoti, nuolat versdavo suabejoti.
- Beveik trylika... - nutęsė žvelgdama į tolį, negalėdama patikėti, kad tokių metų vaikui tenka sukti galvą dėl pabėgimo iš namų. Kita vertus, Arabellai teko susitaikyti su tėvų mirtimi būnant vienuolikos. - Man beveik trisdešimt, - nusijuokė žvilgtelėdama į mergaitę.
Tik ištarusi garsiai savo amžių suvokė, kaip seniai ji baigė Hogvartsą. Kaip seniai nebematė tos pilies, painių koridorių, ežero ir margaspalvių uniformų. Seniai betampė nervus profesoriams... Nejučia šyptelėjo. Būtų mielai kokiam profesoriui sugadinusi dieną. Na, bent jau Arabella šitai galėjo padaryti.
Sulaukusi klausimo Luna suraukė antakius, o tuomet nuostabos kupinomis akimis dėbtelėjo į tamsiaplaukę. Ar jai pasigirdo, ar ji tikrai paklausė apie plėšrūnus? Kurį laiką tylėjo skenuodama mergaitės veidą, mėgindama suprasti, ar ji rimtai kalbėjo užduodama tokį klausimą. Kai abejonių nebeliko ir Luna susitaikė, kad jai teks paaiškinti, galiausiai pravėrė rausvas lūpas.
- Esi burtininkė ir nežinai, kad magijos pasaulyje egzistuoja vilkolakiai, vampyrai ir kitos būtybės? - paklausė kilstelėdama antakį. - Aš vilkolakė, vadovauju savo gaujai. Mano kraujyje įaugę vilko instinktai. Ir jei greitu metu negrįšiu į namus, - kilstelėjo galvą, safyrinės akys susidūrė su pilnatim. - Po Londoną lakstys vilkė, - vyptelėjo.
Žvelgė mergaitei į veidą stebėdama jos emocijas, su kokiu susižavėjimu ji žvelgė į durklą. Ji iš tiesų atrodė susidomėjusi. Buvo tikra, kad mielai išbandytų ginklą ir pati.
- Tėtis išmokė, kai dar buvau maža. Mūsų gaujoje visi vilkai moka naudotis ginklais, kiekvienas turim po durklą ar kardą. Jei nori, gali pamėginti jį sviesti į medį, išmėgink, - gūžtelėjo pečiais būdama tikra, kad toks pasiūlymas pradžiugins tamsiaplaukę.
- Dažniausiai sėdžiu ant suoliuko ir mokau tokius, kaip tu, žudyti žiobarus, - nusijuokė pajuokaudama. - Jis praverčia visur, todėl ir nešiojuosi su savimi.
-
Dori nustebo, kad tai merginai beveik trisdešimt. Ji jai būtų davusi dvidešimt metų, ne daugiau.
- Tu labai graži! - pagyrė ją.
Tikrai, šią akimirką tamsiaplaukę toji mergina labai žavėjo, ji buvo tartum autoritetas mergaitei, tartum pavyzdys.
Tačiau kai aukštaūgė užsiminė apie vilkolakius, vampyrus ir ir kitas būtybes, Dori susierzino. Jai teko girdėti, kad vėlesniuose kursuose apie tai mokys net Hogvartse, tačiau mergaitė manė tai esant tik tuščiomis kalbomis. Ir dabar, būdama Londono parduotuvių alėjoje, Dori susitiko moterį, kuri sakėsi esanti vilkolakė ir stebėjosi, jog Dori, būdama burtininke, nežinojo tokių dalykų?
- Ir vėl mano suknisti tėvai žiobarai! - sušuko mergaitė. - Tai per juos aš nežinau, supranti?! Tų nevykėlių pasaulyje nėra tokių dalykų! Aš maniau, kad tai pramanas!
O gal tai ir yra pramanas? Gal toji moteris mane mausto? Dori nervavosi. Nejau žmogus gali imti ir tiesiog pavirsti vilku? Mendel nukrėtė šiurpas prisiminus, kaip oloje ji bandė nužudyti vilką. Kaži, ar atėjūnė būtų tokia gera su Dori, jeigu tai sužinotų.
Dori sviedė durklą į tolį ir jis giliai susmigo į kitą manekeną. Mergaitė sukikeno. Tą akimirką nervai aprimo.
- O taip, aš įsivaizduoju, kad ten koks žiobaras, - akys sublizgėjo.
Dėl Merlino barzdos, kaip buvo gera, kai kažkas ne tik, kad nepamokslavo mergaitei dėl tokių juokelių, bet dar ir pats juos skaldė! Kaži, ar visi vilkolakiai tokie? Galbūt ir Dori labiau pritaptų prie kokių nors kitokių, o ne paprastų, burtininkų? Kiek dar mergaitė nežinojo... Kiek visko buvo tame burtininkų pasaulyje... O per tuos idiotus žiobarus Mendel pusės nesuprato!
- O nejau visa tavo šeima yra vilkolakiai? - domėjosi. - Dėl išrinktojo Poterio akinių, ir ką jūs veikiate jais pavirtę? Aš... aš tikrai nemaniau, kad iš tiesų egzistuoja tokie dalykai!
-
Į komplimentą nieko neatsakė. Nebuvo pratusi gauti tokius pagyrimus, niekada grožiu per daug nesirūpino, nematė tam prasmės. Tačiau atrodė nemandagu nesureaguoti, todėl nežymiai šyptelėjo linktelėdama, per daug nesigilindama į tą temą. Tik staiga atminty iškilo prisiminimai apie Elijah. Šis visuomet jai kartodavo tai, ir ji retai, kada tam prieštaraudavo. Su juo viskas buvo kitaip. Nejučia lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų.
- Pramanas? - nusijuokė negalėdama patikėti. - Tuomet ne tik aš ir mano gauja esam pramanas, bet ir mano vyras vampyras, - garsiai sukikeno papurtydama galvą. - Pasaulis daug įvairesnis nei tu manai. Niekada tuo neabejok. Be to, Hogvartse turėtų taip pat būti visokio plauko antgamtinių būtybių.
Tyliai atsiduso nusijuokdama. Mergaitė akivaizdžiai nekentė žiobarų ir to net nesistengė paslėpti. Vylėsi, kad neapykanta nesugriauš jos iš vidaus ir ji galės ramiai gyventi.
Persibraukusi ranka per plaukus, leisdama jiems dailiai kristi už nugaros, lėtai atsistojo. Laikas nenumaldomai bėgo, laikrodžio rodyklė nepaprastai greitai artėjo link vidurnakčio. Jai reikėjo sugrįžti į namus. Ten, kur laukė jos gauja. Lėtai apsidairė. Mėnulis vis labiau ryškėjo tamsiame skliaute, tarsi norėdamas priminti, kad netrukus ji stovės ant keturių ir bus su savo gauja, arba lakstys po Londoną, jei nepaskubės.
- Visa mano šeima, - linktelėjo patvirtindama mergaitės žodžius. - Užaugau vilkolakių šeimoje, buvau išmokyta visko, ką mokėjo mano tėvai. Beje... - žvilgtelėjo į durklą mažosios raganaitės rankose. - Pasilik jį, jei patinka. - Šyptelėjo žengdama kelis žingsnius tolyn.
Vėjo gūsis smogė į veidą, tačiau gana švelniai, be to, tuoj pat dingo. Išgirdusi klausimą stabtelėjo. Lėtai grįžtelėjo per petį. Sudvejojo. Nujautė, kad šiandien juodaplaukei visko būtų per daug. Galbūt kada nors kitą kartą.
- Jie ne tik egzistuoja, jie pavojingi, - paslaptingai šyptelėjo. - Būk atsargi. - O tuomet dingo neatsisukdama.
-
Dori išpūtė akis, kai moteris pasakė, kad jos vyras yra vampyras. Dėl Merlino barzdos, žmona vilkolakė ir vyras vampyras?
- Na, aš Hogvartse pažįstu vieną žmogų, kuris yra animagas, - besididžiuodama, kad bent kažką žino, pasakė. - Tačiau... oho, neįsivaizduoju, kad kas nors iš mano draugų galėtų būti... vilkolakis, vampyras arba dar kas nors.
Dori nukrėtė šiurpas. Taip, kaip žiobarai nenumanė, kad šiame pasaulyje buvo burtininkų, taip galbūt ir tamsiaplaukė dar nesuprato, kad aplink knibždėte knibždėjo žmonių, kurie buvo ne tik burtininkai, bet turėjo ir dar kokių nors ypatybių? Kas iš jos draugų galėjo būti kitoks? Mendel pagalvojo apie Meg, kuri netyčia nužudė žiobarą jį pastūmusi. Po velnių, gal ji irgi yra kažkas?
- Tikrai? Galiu jį pasilikti? Rimtai? - su nuostaba veide pasitikslino. - Oho! Ačiū!
Dori dar norėjo klausti, ar aukštaūgė turėjo vaikų. Įdomu, kas jie tokie būtų - vilkolakiai ar vampyrai? O gal vilkai, geriantys kraują? Dar Mendel norėjo pasitikslinti, ar tiesa, kad vilkolakiai pavirsdavo vilkais būtent pasirodžius pilnačiai, kuri dabar artėjo. Tačiau nespėjo. Paslaptingoji atėjūnė taip, kaip pasirodė, taip ir dingo. Jos nei pėdsako neliko. Tačiau danguje švietė ryškus apvalus Mėnulis. Nejaugi dabar kur nors aplink bėgiojo pasislėpusi vilkė?
Jeigu ne durklas, kurį spaudė mergaitės kumštis, galbūt Dori būtų galvojusi, jog jai prisisapnavo. Kad ji tik įsivaizdavo susitikusi kažką iš magijos pasaulio. Tačiau ši dovana buvo akivaizdus įrodymas, jog tai ne kažkoks stebuklingas sapnas. O Dori tos moters nei vardo nepaklausė!
Mergaitė jautėsi kvailai. Akivaizdu, kad pasirodė esanti visiška mažvaikė su savo nuostabomis ir klausimais. Bet ji nieko negalėjo padaryti, nes tai, ką papasakojo pasirodžiusi mergina, iš tiesų kėlė nuostabą ir labai daug klausimų. Ką gi, dabar bent bus ką veikti: Dori domėsis vilkolakiais ir vampyrais. Dar kiek pasėdėjusi ant suoliuko mergaitė vis tik nusprendė, kad šiandien eis namo. Ji, laikydama rankoje durklą, dingo iš parduotuvių alėjos.
-
Vakarėjo. Išėjęs iš darbo Dafydd nutarė šiek tiek ilgiau pasilikti Londone ir pasidairyti Mayrai bei mažyliams dovanų. Kalėdų proga? Galbūt. O gali nutikti ir taip, kad vaikinas tiesiog norės palepinti mylimiausius žmones.
Vienaip ar kitaip, palikęs banką velsietis ne iš karto persikėlė oru, o pėsčiomis nukeliavo iki parduotuvių alėjos, kur rasti buvo galima visko. Sustojęs prie vestuvinių suknelių parduotuvės pažvelgė į vitriną ir nejučia nusišypsojo. Būtent čia pagaliau suprato mylimosios norą susituokti. Būtent čia turėjo be galo laimingas akimirkas kartu ir pirmą kartą pagalvojo apie merginą kaip apie "ponią Llewellyn". Šie prisiminimai privertė vaikiną stovėti prie parduotuvės gana ilgai, kol galiausiai susivokė nieko čia nepirksiąs. Ne, Mayrai daugiau niekada gyvenime nereikės vestuvinės suknelės, dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras.
Lėtai patraukęs toliau apžiūrinėjo parduotuvių vitrinas, bet kol kas niekas neužkabino akies. Tai vertė jaustis šiek tiek nejaukiai: kad ir kaip mylėjo žmoną ir vaikus, atrasti tinkamas dovanas kažkodėl vis tiek buvo pernelyg sunku. Mayrai, žinoma, visada galima nupirkti kažką skanaus, to neatsisakytų ir vaikai. Vis dėlto artėjantis mylimosios gimtadienis ir Kalėdos privertė pakrutinti smegenis ir sugalvoti ką nors ypatingesnio ir asmeniškesnio. Suknelė? paklausė savęs raudonplaukis, bet tą mintį atmetė. Jau ne vieną buvo padovanojęs, o Mayra visada buvo graži, kad ir ką bevilkėtų. Ne, reikėjo kažko kito. Kažko, kas išties pradžiugintų ir nustebintų merginą. Suprasti, kad šis klausimas vis dar kelia problemų, buvo apmaudu. Argi jis neturėtų puikiai pažinoti mylimosios? Ko gero, turėtų iš pusės žodžio ar žvilgsnio suprasti bet kokį jos norą. Gal mergina kada užsiminė, ko norėtų? Dafydd pradėjo raustis atmintyje, tačiau bent jau kol kas sugalvoti nepavyko. Su vaikais buvo šiek tiek lengviau: visi trys be galo mėgo įvairius žaislus, ypač jeigu su tais žaislais žaisdavo ir tėvai. Taip, reikėjo surasti geriausią žaislų parduotuvę, ten tikrai ką nors ras.
Neskubiu žingsniu prisiartino prie spalvingomis vitrinomis pažymėtos parduotuvės ir netrukus suprato radęs tai, ko reikia. Sustojęs žvelgė į įvairiausias prekes ir nejučia įsivaizdavo mažylius landžiojančius po keistus statinius. Jiems patiks, ar ne? kiek pradžiugęs paklausė savęs Dafydd ir švelniai nusišypsojo.
-
Gražus vakaras, kuris tiko ne kam kitam, kaip menko garderobo papildymui. O gal ir kokių mielų dovanėlių pasižvalgymui-vis dėl to, artėjo didžiosios metų šventės-Kalėdos, Naujieji metai. Nors šventes Britta visuomet minėjo su šeima Škotijoje, šie metai buvo kitokie. Šiais metais mergina šventes sutiks su seserimi. Praeitais metais Heilė su Selena dar grįždavo gimtinėn, pas šeimą, tačiau šiais metais to padaryti tikriausiai nepavyks, mat Selena užsikrovusi darbais, o Britta nenorinti palikti sesers vienos namuose per tokias šventes. Ką gi, dovanėles tikriausiai reikės nusiųsti paštu-tiek tėvams, tiek broliams ir sesutei. Aišku, dovanos bus minimalios.. Gal koks laiškutis, o broliams ir sesutei kažkas minimalaus.
Mergina žingsniavo su mažutėle rankine ant peties parduotuvių alėjoje. Švelnus vėjas glostė jos skruostus ir riestą nosį, sklaidė plaukus, išlindusius iš po minkštos kepurės. Šalikas taip pat skriejo merginai už nugaros, kaip ir plaukai. Šviesiai rudos spalvos paltas dailiai pritiko Lawrenz kūnui, o pėdos, apautos rudeniniais batais, juodais moteriškais kerzais, lengvai pėdino lygiu grindiniu.
Vitrinos žibėjo nuo įvairaus plauko prekių-dauguma jų buvo kalėdinio tipažo. Įvairūs rinkiniai, tai spa namuose, tai namų kvapai, tai dar kokia niekam nereikalinga nesąmonė. Deja, net ir mėgstamiausios rudaplaukės parduotuvės šio metu tviskėjo nuo tų kičinių kalėdinių prekių. Ech. Toliau sekė virtinė žaislų parduotuvių-link vienos iš jų mergina ir sugalvojo pasukti. Nors ir norėjo minimalių dovanų, visgi, mažiems vaikams nepirksi tiesiog kokių gražių atviručių. Jiems tai paprasčiausiai nepatiktų.
Prie žybsinčios, žaislais nukrautos vitrinos stovėjo ganėtinai jaunas vidutinio ūgio vyrukas. Regis, jis buvo paskendęs savo mintyse. Tamsios jo akys mąsliai žvelgė į vitriną. Ką tokio gilaus galima įmatyti žaislų parduotuvės vitrinoje?
-Ieškot dovanos broliams ir sesėms?-džiugiai paklausė ji, prisiartinusi prie raudonplaukio. Nesuprato, kodėl norėjo užkalbinti vaikiną, tačiau ką gi. Kodėl ji nepabendravus? Tokia nuostabi diena užkalbinti nepažįstamą žmogų!
-
Taip, mažyliai tikrai bus patenkinti dovanomis. Dafydd pagaliau pavyko save tuo įtikinti. Dabar tereikėjo įeiti į vidų ir dovanas nupirkti. Ko gero, tuos keistus namelius, po kuriuos bus be galo smagu landžioti. Žinoma, trijulės nė akimirkai nebus galima palikti be priežiūros. Vis dėlto laikas su šeima buvo pats vertingiausias, taigi Dafydd tikrai sutiks pabūti kartu, ypač jeigu šalia bus ir Mayra. Vadinasi, viskas bus gerai.
Vaikinas ir pats nežinojo, kodėl vis dar stovi lauke. Vis dėlto buvo taip užsigalvojęs, kad, atrodo, pamiršo ketinęs kažką nupirkti. Tiesiog stovėjo ir svajojo apie tai, kaip apsidžiaugs vaikai. Apsidžiaugs dėl dovanos, kurią nupirko jis, Dafydd.
Vis dar paskendęs mintyse raudonplaukis negirdėjo, kaip prie jo kažkas priėjo. Galbūt būtų neišgirdęs ir žodžių, bet tonas pasirodė keistai linksmas, tad nenoromis grįžo į šį pasaulį ir atsisuko į kalbančiąją. Tai buvo nematyta mergina, ko gero, paprasčiausia žiobarė. Bet kodėl jai reikėjo šnekėti būtent su juo? Tai šiek tiek gąsdino.
- Aš... - pradėjo sakinį velsietis, bet suprato, kad nežino, ką sakyti toliau. Broliai ir seserys? Na žinoma, tai labiau tikėtina negu faktas, kad jis turi vaikų. O ir iš kur tokiems kaip jis jų turėti? Po labai ilgos pertraukos Dafydd prisiminė brolį. Kaip ir faktą, kad jo motina dingo be žinios. Ko gero, nei Culhwch, nei Brajanas taip niekada ir nesužinojo, kas atsitiko Siuzanai. - Aš neturiu brolių ir seserų, - galiausiai pridūrė vaikinas ir vėl nusisuko į vitriną. Į ją žiūrėti buvo paprasčiau nei į merginą, kuri kažkodėl panoro su juo pasišnekėti. Vienintelis žmogus, norintis skirti savo laiką būtent jam, Dafydd, buvo Mayra. Čia jos, deja, nebuvo, vadinasi, nebuvo ir poreikio bendrauti. Turbūt atrodau nemandagus, ar ne? susirūpino velsietis ir vėl nenoromis pažvelgė į nepažįstamą panelę. Ji atrodė esanti pakankamai jauna, kad pati dovanų ieškotų ne savo vaikams, o broliams, seserims ar kokiems giminaičiams. Bet to klausti buvo siaubingai nepatogu. Kodėl ji turėtų norėti dalintis savo gyvenimu su tokiais kaip Dafydd?
- O jūs? - vis tik negarsiai paklausė bijodamas pažvelgti rudaplaukei į akis. Be galo vylėsi, kad išties jos nepažįsta. Ir vėl susitikti su kažkuo, kas žino apie tamsią jo praeitį, visai nesinorėjo.
-
Smaili jos nosis po truputį šalo. Ant dailių bruožų veido krito snaigės, kurias mergina matė iš arti. Jos buvo tokios gražios.. Ir visos tokios skirtingos-kaip ir žmonės. Visi iki vieno yra savotiški ir kitokie. Nerasi dviejų tokių pat žmonių, nors ir išnaršytum visą pasaulį skersai išilgai. Na, visiškai vienodų tiek išvaizda, tiek asmenybe, charakteriu. Kai pagalvoji, kiek daug gamta sukuria.. Ir nėra nei vieno identiško. Tai, iš tiesų, tikrai yra nuostabu. Gamta yra nuostabi. O mes to labai dažnai nesuprantame ir neįvertiname.
Žmogus yra keistas, įdomus gamtos sukurtas gyvis. Ir vis dėl to, kiek jis daug sukūrė, bet ir kiek daug sugriovė, sugadino? Žmogus gerai apniokojo savo kūrėją, gamtą.
Nežinia, kodėl, bet tokios mintys užplūdo Brittos smegenėles, kol ji laukė vaikino, stovinčio šalia, atsakymo. Kai atsikvošėjo, šiek tiek jautėsi kaip iškritusi mėnulio, tačiau tai nebuvo toks labai jau retas reiškinys jai, tad mergina nė nesureagavo.
-Oi, tuomet atsiprašau. Na, žinot, pirma mintis atėjo, kad ieškote dovanų kokiam broliui ar sesei,-linksmai atsakė rudaplaukė.-Aš ieškau dovanų būtent jiems, taip pat tėvams, o galbūt ir vienam žmogui, kuris man rūpi.
Britta pati stebėjosi tuo, jog pradėjo atvirauti visai nepažįstamam žmogui. Nors, su tokiais žmonėmis kalbėti paprasčiau-jie nieko nežino apie tave, tavo praeitį, apie žmones, su kuriais bendrauji. Jie nenumano, kiek visko patyrei, kiek pridarei. Tai tiesiog nėra svarbu. Nepažįstamieji neturi nuomonės apie tave, tad į viską žiūri objektyviai. Dėl to kalbėti su jais ir yra paprasta.
Bet vaikinas, stovintis šalia, rudaplaukei kažką labai priminė. Tik ji pati nesuprato, ką. Raudonplaukio žvilgsnis buvo mąslus, kas dar labiau privertė Lawrenz susikaupti.
-
Dafydd nebuvo pripratęs bendrauti su žmonėmis. Nuo vaikystės nekęstas namuose, pats visų nekentęs mokykloje ir galiausiai apsigyvenęs kanalizacijoje paprasčiausiai neturėjo progos išmokti šnekučiuotis. Net ir su Mayra viskas prasidėjo toli gražu ne nuo to, kad jie pasikalbėjo ir taip pradėjo vienas kitą pažinti. Net ir su savo mergaite jis buvo tylus ir mieliau klausydavo, kas yra sakoma jam. Tad iš kur, po galais, jam žinoti, ką daryti atsidūrus tokioje keblioje situacijoje?
Niekada savęs išvaizdžiu nelaikęs vaikinas kiek gąstelėjo: negi ši panelė juo susidomėjo? Atsargiai žvilgtelėjo į ją ir nejučia pasičiupinėjo vestuvinį žiedą. Nemėgo demonstruotis jį turįs, nes atrodydavo, kad tuomet visų žvilgsniai smigdavo į jį ir tarsi klausdavo, kaip toks kvailys sugebėjo vesti. Vis dėlto dabar nuojauta kuždėjo, kad tai nebūtų toks jau blogas variantas: jeigu mergina turi kažkokių netinkamų minčių, tai tikrai turėtų atbaidyti.
Keistai linksmas tonas toli gražu nepadėjo atsipalaiduoti. Į atsiprašymą Dafydd neatsakė, tačiau vėlesni žodžiai kiek nuramino. "Žmogui, kuris man rūpi" mintyse pakartojo velsietis. Tai turėjo reikšti, kad jis yra saugus, ar ne? Tiesą sakant, jis lygiai taip pat ieškojo dovanų žmogui, kuris jam rūpi. Netgi ne vienam žmogui. Mintimis nuklydęs prie šeimos narių Dafydd nejučia ilgam laikui sustingo ir galvojo tik apie juos. Lūpose atsirado švelni šypsena. Raudonplaukis, ko gero, būtų visai pamiršęs apie šalia stovinčią nepažįstamąją, tačiau pūstelėjęs šaltas vėjas privertė atitokti.
- Smagu turėti, kam dovanoti, ar ne? - nejučia pratarė Dafydd ir pats išsigando šių žodžių. Tikrai neketino atvirauti prie šios nepažįstamos merginos. Vis dėlto jau prasižiojo, tad galbūt verta pabandyti išpešti iš "pažinties" šiokios tokios naudos?
- Ką galima padovanoti merginai? - išdrįso paklausti Dafydd nejučia vėl pačiupinėdamas žiedą. Mayra buvo daugiau nei jo mergina. Tokia ji, tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Vis dėlto prašyti patarimo, ką dovanoti žmonai, atrodė kiek kvaila. - Bet kad tai nebūtų suknelė, - neryžtingai pridūrė velsietis ir pagaliau įsidrąsino pažvelgti merginai į akis.
-
Ir vėl nejauki tyla, laukiant raudonplaukio atsakymo. Galbūt čia ir pačios kaltė, kad sugalvojo užkalbinti nepažįstamąjį. Tikriausiai reikėtų tiesiog eiti į parduotuvės vidų ir nustoti stovėti prie vitrinos bei tikėtis atsakymo iš nepažįstamojo.
Bestovint prie mirgančios vitrinos, į galvą plūdo įvairios mintys. Aišku, kas be ko, į smegenis įlindo ir vakaras su Tobiu po ministrės baliaus Londono koncertų rūmuose. Pamąstymas apie tą nutikimą tik dar kartą patvirtino, jog Lawrenz nori jam nupirkti kažkokią mielą dovanėlę.
Britta pastebėjo, kaip vaikinukas, stovintis iš kairės jai, pasičiupinėjo ranką, tiksliau vieną pirštą. Tačiau labiau dėmesio neatkreipė, nes greitai išgirdo ilgai lauktąjį atsakymą. Jai, kaip tokiai pleputei, tai buvo išties labai svarbu.
-O taip. Žinot, man patinka dovanoti. Taip parodai žmogui, kad tau jis rūpi,-su šypsenėle smulkių veido bruožų veide užbaigė ji.
Klausimas, išplaukęs iš raudonplaukio lūpų, šiek tiek nustebino Heilę. Nors tikriausiai neturėtų-kas čia keisto, jog jaunas vaikinukas turi merginą ir ieško jai dovanos? Juk ir Britta daro tą patį. Na, tik ieško dovanos vaikinui, ne merginai. Nežinia kodėl, bet rudaplaukė iš pirmo žvilgnsio susidarė įspūdį, jog jis vienišas.
-Ką jūsų mergina mėgsta?-apsipatenkinusi, jog kažkas jos paprašė tokios pagalbos, klausimu į klausimą atsakė ji.-Viskas priklauso nuo to.
Šiuo metu mergina buvo bedarbė, mat iš Magijos Ministerijos išėjo. Pagalvojo, kad visai geras darbas jai būtų padėti žmonėms išsirinkti dovanas. Tokiu darbu ji mėgautųsi.. Kažin, ar egzistuoja toks etatas?
-
Dafydd jau pasakė per daug. Geriau būtų patylėjęs ir suradęs mandagų būdą pasišalinti iš šitos nepatogios situacijos. Šnekučiuotis su nepažįstama mergina buvo pernelyg sudėtinga. Į galvą vis lindo klausimai, ką apie tai pasakytų Mayra. Juk žinai, kad tave myliu, ar ne? Žinai, kad tau nėra dėl ko nerimauti? mintyse kalbėjo su žmona vaikinas. Vis dėlto reikėjo bent ką nors pasakyti ir garsiai, tad jis prisivertė nukreipti mintis nuo tų, kurie jam brangiausi, ir pažvelgti į priešais stovinčią rudaplaukę.
- Parodai, kad rūpi... - tyliai pakartojo Dafydd merginos žodžius ir švelniai nusišypsojo. Mintys iš karto vėl grįžo į Sautendą. Mayra ir vaikai žino, kad jis juos be proto myli, ar ne? Galbūt tuomet nebuvo verta kažko dovanoti? Vis dėlto velsietis žinojo: gyvenime nėra malonesnio jausmo už tą, kuris apima, kai tiek mylimoji, tiek mažyliai nusišypso gavę mielą dovanėlę. Leisti laiką ieškant to, kas galėtų juos pradžiuginti, buvo vienas smagiausių užsiėmimų.
- Mano mergina? - kiek nustebo Dafydd. Buvo keistai sunku susieti šiuos žodžius su Mayra, kuri reiškė jam daug daugiau. Ji buvo ne tik jo žmona, ji buvo ta, kuri padovanojo gyvenimą. Kas tave labiausiai pradžiugintų? vėl kreipėsi į mylimąją vaikinas ir susimąstė. Šiais metais kelionę į Maljorką teko praleisti, o ten visos dovanos atrodydavo tobulos. Kažkodėl atrodė, kad namuose viskas bus visiškai kitaip.
- Galbūt kvepalai, - kiek neužtikrintai pratarė Dafydd ir nužvelgė alėją. Vos už poros parduotuvių nuo jų vitrinoje stovėjo prabangios natūralios kosmetikos prekės. Metęs atsargų žvilgsnį į rudaplaukę merginą velsietis nužingsniavo ten. Pasisakyti, kad ieško dovanų ir trims vaikams, kažkodėl buvo nejauku. Geriau kol kas galvoti tik apie Mayrą, o dvynukams ir Miriam dovanas išrinks vėliau.
Problema buvo ta, kad išrinkti kažką nuostabiai mergaitei, kokia ir buvo jo žmona, buvo pernelyg sudėtinga. Atrodė, kad jai nieko nereikia - ji ir be visų tų priemonių buvo graži ir be proto mylima. Ilgokai spoksojęs į kažkokią pakuotę, pastatytą aukštai vitrinoje, atsisuko į merginą vis dar nežinomu vardu.
- Ką jūs planuojate dovanoti saviškiams? - nedrąsiai paklausė Dafydd.
-
Lengvas šaltukas kuteno nosį. Smulkios aukštaūgės rankos taip pat palengva šalo, mat ji neturėjo su savimi mėgstamiausių odinių pirštinių. Iš viso nemanė, kad reikalas pasisuks tokia linkme ir teks pastoviniuoti lauke.
Galvon lindo įvairiausios mintys. Šią akimirką viena iš jų užsikabino ant kabliuko, esančio rudaplaukės galvoje. Ji buvo ne apie ką kitą, kaip apie vaikinuką, sujaukusį Brittos ne itin ypatingą gyvenimą. Mergina pradėjo svarstyti, ar Tobijui iš viso patinka dovanos-galbūt jis to nemėgsta? Gal pasijaus nejaukiai? Juk būna tokių žmonių.. Ne visi yra kaip rudaplaukė. Ne visiems patinka dovanoti ir gauti dovanas. Hm. Aišku, jeigu škotė dabar būtų paskambinusi vaikinui ir to paklaususi, jis tuojau pat suprastų, kame reikalas, o to ji tikrai nenorėjo. Tuomet nebeliktų įdomumo..
O vyriškosios lyties atstovas, kuris stovėjo šalimais, elgėsi kažkaip.. keistokai. Mergina viena akimi stebėjo jo kūno kalbą ir abejomis ausimis klausėsi, ką jis murma. Regis, jog labai mylėjo savo merginą, tačiau sunkiai besumąstė, ką čia jai padovanojus.
-Taip, kvepalai tikrai puiki idėja,-nežinodama ką bepridurti, tarstelėjo ji.
Ką aš dovanosiu jam?
-Geras klausimas..-užsigalvojusi tepasakė.-Nežinau. Nuoširdžiai nežinau. Matote, jis toks.. Turi kitokius pomėgius, negu yra įprasta turėti. Mėgsta kitokius dalykus. Na, toks įdomus žmogus. Kitoks nei visi,-žvelgdama kažkur į tolį tęsė-Jis nemėgsta nesąmoningų daiktų. Net nežinau, ką jam galėčiau padovanoti.
Lygiai po tų žodžių jai į galvą šovė geniali idėja-durklas. Juk jis turi savąją ginklų kolekciją, kurios didžiąją dalį užima ne kas kitas, kaip durklai.
-Jam reikėtų išskirtinės dovanos.
Ar būtų kvaila, jeigu jo paprašyčiau pagalbos?
-Gal turite idėjų?
-
Dafydd plepių nemėgo. Su jais buvo pernelyg sudėtinga bendrauti. Nebent žmogus pliurpdavo tiek, kad nė nepastebėdavo pašnekovo tylumo.
Deja, ši aukštaūgė mergina, panorusi pasišnekučiuoti, tokia nebuvo. Ji, ko gero, buvo nepalyginamai kalbesnė nei velsietis, tačiau ne iš tų erzinančiai neužsičiaupiančių padarų, kurie pernelyg mėgsta klausytis savo balso. Trumpai tariant, vaikinas jautė pareigą (?) kažką atsakyti, bet tai buvo labai jau sunku. Mintys sukosi tik apie namuose jo laukiančią žmoną ir vaikus. Apie tai, kaip galėtų juos pradžiuginti. Vis dėlto apie mylimiausius žmones kalbėti ne visada buvo paprasta. Ar gali ši jauna mergina suprasti begalinę meilę? Ar yra patyrusi ką nors panašaus? Ko gero, tik išjuoktų ir liktų nieko nesupratusi. Ne, geriau jau patylėti.
Ar kvepalai išties tiko Mayrai? Dafydd buvo visai nesvarbu, ką ji vilkės, ar naudos tuos mergaitiškus dalykėlius. Vis dėlto mylimoji buvo mergina, kuriai turėtų rūpėti pasirodyti, kokia yra graži. Ką gi, turbūt ši aukštaūgė neklydo. Vaikinas dėkodamas linktelėjo, bet nieko nesakė. Atsargiai pažvelgė į šalimais stovinčią panelę ir klausėsi, ką ji šneka. Panašu, kad susidūrė su ta pačia problema - ką padovanoti mylimam žmogui?
- Vadinasi, jis yra ypatingas žmogus, - pratarė Dafydd. Galbūt vis dėlto ši mergina žino, ką reiškia tikroji meilė? Iš to, kaip kalbėjo apie paslaptingąjį vaikiną, buvo akivaizdu, kad jis yra daugiau nei "žmogus, kuris jai svarbus." Deja, nepaisant visko, nė neįsivaizdavo, ką būtų galima patarti. Ką pats dovanotum... bandė paklausti savęs. Deja, sakinio užbaigti nepavyko: nesugalvojo nė vieno vyriškos lyties asmens, kuriam norėtų ką nors padovanoti. Gyveno normalų gyvenimą jau penkerius metus, tačiau vis tiek nesugebėjo susirasti nė vieno draugo. Mayra vis dar buvo vienintelis jį suprantantis ir mylintis žmogus.
- Gali padovanoti ką nors, kas jam primintų tave. Jeigu mylite vienas kitą, tokia dovana jį tikrai pradžiugins, - nelabai užtikrintai pasiūlė Dafydd. Vis dėlto suprato neklydęs: gavęs dovanų ką nors, kas primintų Mayrą, tikrai apsidžiaugtų. Tiesa, žmoną jam priminė viskas, tad dovana vargiai būtų ypatinga, tačiau tikrai pradžiugintų. - Jeigu turite kokių bendrų prisiminimų... - nutęsė raudonplaukis nieko nematančiomis akimis spoksodamas į vitriną. Galvoje sukosi mintys apie paskutines atostogas Maljorkoje, o veidą papuošė švelni šypsena.
-
Britta mąstė. Ji nuolatos apie kažką galvodavo. Ir tai tikriausiai buvo problema-visuomet galvoje besisukantis minčių kamuolys kartais pridirbdavo ne itin gerų dalykų. Pavyzdžiui, jai vis dažniau darydavosi sunku susikoncentruoti į savo veiklą. Vienintelė išimtis, kuomet apmąstymai dingdavo, tai būdavo Magijos ministerijos popierių pildymas. Taip, jūs išgirdote teisingai. Kitas pagalvotų, koks čia minčių nukreipimas pildant popierius apie nusikaltėlius, pažeidusius Magijos Pasaulio taisykles, kuriuos reikia nuteisti? Taigi, mergina buvo keista. Bet niekas ir nesakė kitaip.
Rudaplaukė nuoširdžiai nesuprato, ką omenyje turėjo vaikinukas, neaiškiai baigęs frazę. Taip, Tobias tikrai yra ypatingas žmogus jai. Jis, tikriausiai, reiškė net per daug. Juk mergina turėjo savo gyvenimą-seserį, šeimą, likusią gimtinėje, ten gyvenančias kelias drauges. Bet dabar gyvenimo centras buvo tas nelemtas juodaplaukis. Aukštaūgė nebeįsivaizdavo gyvenimo be jo, kad ir kaip tragiškai banaliai tai skambėtų.
-Gera mintis..-nutęsė, pagalvojusi, kokių bendrų prisiminimų jie turi. Dauguma buvo susiję su nelaimėmis arba nejaukumu. Skersgatvis. Ją nukrėtė šiurpas. Mielas, tačiau kartu ir ne, prisiminimas buvo vakaras po ministrės rengto pokylio.-Na, kažką teks surasti. Dabar tikriausiai reiktų ieškoti dovanų mažiesiems, bet žinote, čia tai irgi galvosūkis. Bene tų plastmasės gabalų pripirksi.. kur juos paskui sudėti? Ir taip jau niekas netelpa ne itin dideliuose mūsų namuose,-netikėtai pradėjo nervintis ji. Tai buvo nebūdinga.
Ji įprastai džiaugdavosi, kad turi brolių ir seserų, tačiau ne tada, kai jiems reikėjo rasti, ką padovanoti. Ir tai neturėjo būti kažkoks visiškai nepanaudojamas, beprasmis daiktas. Ak, koks materializmas!
-
Atrodė, kad dovana tam ypatingam žmogui nebuvo labai paprasta tema. Iš dalies tai nestebino - kad ir kaip beprotiškai mylėjo savo šeimą, juos pradžiuginti kiekvienais metais darėsi vis sunkiau. Galiausiai teko išmokti, kad reikėtų Mayrai padovanoti ne suknelę. Nuo tada per kiekvienas Kalėdas, kurios dargi beveik sutapo su merginos gimtadieniu, tekdavo laužyti galvą. Su mažyliais buvo paprasčiau: jie be galo mėgo įvairius spalvotus žaislus. Visų smagiausia, jeigu jais galima mėtytis. Bet vaikai auga. Ar jis gali būti tikras, kad po kelerių metų tokia dovana dar bus tinkama? Atrodė, kad nespėja "augti" su savo mažyliais.
Keistai nutęstas pritarimas nepadėjo suprasti, ar pasiūlymas buvo tinkamas, ar ne. Tai kiek trikdė, bet Dafydd nieko nesakė. Taip elgtis buvo paprasčiausia - nepradėjus šnekėti šiek tiek sumažėja šansas susimauti. Atrodė, kad nuolat daro būtent tai.
- Kokio amžiaus jūsų broliai ir seserys? - neužtikrintu tonu pasiteiravo vaikinas. Spėjo, kad jie yra vyresni nei Sautende laukianti trijulė, bet galbūt ši keista pažintis padės sugalvoti nuostabią dovaną ir tiems nenuoramoms? Mintimis vėl nukeliavęs namo ir vaizduotėje apkabinęs ir pabučiavęs žmoną Dafydd, regis, visai pamiršo, kad šalia jo kažkas yra. Net negirdėjo merginos atsakymo, jeigu toks buvo. Ne, galvojo tik apie tuos, kurie jam brangiausi, ir apie tai, kad jau visai netrukus per kiekvienas Kalėdas reikės galvoti viena dovana daugiau.
- Atsiprašau, ar ką sakėte? - po gerų kelių minučių grįžo į realybę velsietis ir vėl atsisuko į merginą. Ilgai spoksoti nesinorėjo, tad nejučia vėl pačiupinėjęs vestuvinį žiedą Dafydd pažvelgė į vitriną. Taip, čia ką nors būtinai suras Mayrai, bet kažkodėl ieškoti dovanos mylimajai, kai šalia stovėjo vis dar nepažįstama panelė, nebuvo jauku. Vaikinas nesusilaikęs priglaudė žiedą prie lūpų ir mintyse pažadėjęs žmonai dovaną išrinkti šiek tiek vėliau, grįžo prie vaikiškų prekių parduotuvės vitrinos.
- Vaikai mėgsta tokius žaislus, ar ne? - neryžtingai ištarė jis, nors nė nepastebėjo, ar rudaplaukė mergina tebėra šalia.
-
-Oi, jie visai mažiukai. Nuo šešių iki dvylikos metų, o turiu ir dvejais metais vyresnę seserį. Galbūt girdėjote apie ją-vienu metu buvo Magijos Ministrė, Selena Isabella Lawrenz,-tarstelėjusi tai, pasijuto pasakiusi per daug. Taip, tikrai per daug. Labai per daug. Kas pirmam sutiktam gatvėje žmogui pasako savo sesers vardą ir pavardę? Beliko tikėtis, kad raudonplaukis Brittos sesers nežinos.
Ką gi-snaigės toliau leidosi ant riestos Lawrenz nosytės, taip grakščiai ir tyliai. Tikras šokis, kurį stebėti iš taip arti-tikras malonumas. Šį nuostabų gamtos stebuklą rudaplaukė labai atidžiai stebėjo, kol nesusiprato, jog jau metas eiti. Kur eiti? Geras klausimas. Britta jau spėjo pamiršti, kokiu tikslu išėjo pasižvalgyti po parduotuvių alėją. Regis, dovanų, tačiau net nežadėjo užeiti į tą blizgančiomis spalvingomis vitrinomis padengtą žaislų parduotuvę.
-Jau ir pati neprisimenu, ar ką sakiau, atsiprašau,-su šypsena užbaigė.-Tikriausiai jau metas keliauti toliau po šias siaubingas parduotuves. Beje, man atrodo, kad mes nesusipažinome-aš Britta,-tarstelėjo.-Buvo malonu susipažinti, gal dar kada likimas mus suves.
Taip neįprastai pačiai sau užbaigus šį trumpą pokalbį, mergina patraukė parduotuvių alėja tolyn.
-
Merginai pasakius, kad jos broliai ir seserys visai mažiukai, Dafydd nejučia susimąstė. Ar jo ir Mayros mažyliai užaugs? Ar gali būti taip, kad po kiek laiko jie bus paaugliai, mokysis Hogvartse, o galiausiai taps suaugę? Tai buvo labai neįtikėtina, Dafydd pajuto norįs, kad dvynukai ir Miriam visada liktų tokie, kokie yra dabar - jo mažyliai. Tiesą sakant, buvo netgi baisu: ką gali žinoti, kaip vaikai sutars su tėčiu, kai sulauks paauglystės. Nenoromis prisiminęs save Hogvartso laikais suprato: jeigu jo vaikai bus bent perpus tiek bjaurūs, bus beprotiškai sunku. Jie yra nuostabiausi mažyliai pasaulyje, kvaily tu mintyse supeikė save raudonplaukis ir su tam tikra nuostaba pažvelgė į pašnekovę. Tai, kad ji turėjo sąsajų su Magijos ministerija, visiškai nežavėjo. Tą įstaigą norėjosi ištrinti iš atminties, tad Dafydd nieko neatsakė. Apsimesti, kaip jam smagu susipažinti su svarbios personos seserimi, paprasčiausiai nematė prasmės.
- Malonu susipažinti, aš Dafydd, - tyliai pratarė velsietis vildamasis, kad mergina tų žodžių nebegirdės. Jeigu ji išties buvo ministerijoje dirbusio asmens sesuo, geriau neatskleisti savo vardo. Niekada negali žinoti, kas buvo kalbama, kai teko palikti Aurorų štabą. Vis tik Britta jau buvo nuėjusi, tad buvo galima grįžti prie kosmetikos parduotuvės ir pagaliau išrinkti dovaną brangiausiam žmogui pasaulyje. Dafydd žinojo užtruksiantis ilgai - norėjo surasti kažką, kas išties tiks ir patiks mylimajai. Vis dėlto dėl jos būtų galėjęs padaryti daug daugiau, tad negaišdamas laiko grįžo į tą parduotuvę.
Po ilgoko laiko vėl išlindo į lauką. Suprato užtrukęs per daug, bet laikas nebuvo praleistas veltui - rankose tvirtai laikė dailiai supakuotą dovaną. Nutaręs, kad jau reikėtų grįžti namo, įdomiausių žaislų paieškas atidėjo kitam kartui ir apsisukęs ant kulno iškeliavo oru.
-
Ar gali būti, kad tiems pasiutusiems mažyliams visai netrukus sueis jau septyneri? Tai reiškė, kad Dafydd jau septynerius metus buvo tėvas. Ar išmoko atlikti šį vaidmenį? Retkarčiais patikėdavo, kad taip, ypač tada, kai ilgiausiai prasėdėdavo dviese su Oliveriu. Berniukas labai mėgo taip leisti laiką - Dafydd puikiai tą matė. Bet ar tai normalu? Ar skirdamas ypatingą dėmesį vienam sūnui nebuvo toks, kokia buvo jo motina? Vis dėlto ne - velsietis mylėjo visus savo mažylius. Nepaisant to, kad Oliveris tarsi buvo artimesnis, tiek Eliotas, tiek Miriam, tiek ir mažoji Hannah jam buvo vienodai svarbūs ir mylimi.
Dabar kaip tik reikėjo sugalvoti ypatingą dovaną. Atrodė, kad septyneri yra ypatingas amžius, tad Dafydd buvo nusiteikęs rasti ką nors, kas tokia proga tiktų. Kartais vis paklausdavo savęs, ar tai nėra lepinimas, bet skubiai save nuramindavo: kiekvienas normalus vaikas per savo gimtadienį tikisi gauti dovanų. O jis daro viską, ką gali, kad tik jo mažyliai būtų laimingi ir viskuo patenkinti. Svarbiausia - ne per daug išlepinti. Bet šiek tiek juk galima, ar ne?
Galvodamas apie savo nuostabius dvynukus Dafydd atsidūrė parduotuvių alėjoje. Lankėsi čia ne kartą: parduotuvių įvairovė leido surasti tinkamas dovanas tiek vaikams, tiek ir mylimajai. Vis dėlto šį kartą buvo dvynukų laikas, tad kad ir kaip norėjosi paspoksoti į sukneles, kurios puikiai tiktų Mayrai, reikėjo traukti link žaislų ar kitų vaikams tinkamų dalykėlių. Švelniai šypsodamasis Dafydd sustojo prie žaislų parduotuvės vitrinos.
-
Auris gyveno lengvoje panikoje. Juk artėjo laikas, kai kartu namo keliaus ir Erka. Bijojo to. Bijojo kur kas labiau, nei Dolohovų pykčio seniau. Na, ši baimė skyrėsi nuo tos senosios. Ši baimė buvo malonesnė, jei taip galima pasakyti. Ji nekaustė siaubu. Bet vis tiek. Galvoje siautėjo baisiausi vaizdai ir klausimai. Kas bus, jei susipyksime taip, kad ji pabėgs iš namų ir aš jos nerasiu? Arba rasiu su kokia siaubinga kompanija. Kas bus, jei suprasiu, kad negaliu priimti Erkos visam laikui? Tada ją įskaudinsiu, nes ji vėl turės grįžti į vaikų namus. Kas bus, jei kada nors mane vėl pasivys praeitis? O jei ji susirgs? Arba jeigu mes vien tik ginčysimės? Arba jei nutiks dar marios siaubingų dalykų?
Žodžiu dėl savo priimto sprendimo dabar kraustėsi iš proto. Jai tuojau šešiolika. Ji paauglė su savo suformuotais įpročiais. Su savo nusistatymais. Nieko nebus. Ką aš čia mėginu apgauti? Ar kas pasikeitė per tuos ketverius metus, kai ją pažįstu? Na taip. Mudu bent jau susikalbam. Bet ar kitų mokytojų pamokose ji dirba? O kas bus, kai iš draugo, kokiu turbūt esu dabar vėl virsiu aiškinančiu suaugėliu?
Šitaip vartė ir vartė mintis. Bet nebegalėjo atšaukti sprendimo. O gal nenorėjo. Dabar valkiojosi parduotuvėse. Rankos jau buvo pilnos paketų.
Norėjo iš to savo taip nemylimo buto pagaliau sukurti namus, o ne kažkokią priebėgą slėptis.
Tiesa, visai neseniai kalbėjosi su Alano tėvais. Sužinojo daug dalykų. Sužinojo, kad jie visada padėjo jam kovoje su Simonu ir Grėte. Dabar jau galėjo sugrįžti į dvarą. Bet nenorėjo. Gal vasaros metu? Svarstė. Taip. Dabar mums reikia susigyventi su erka per artėjančias pavasario atostogas. O štai vasarą, jei viskas bus gerai galėsime nuvykti į dvarą.
Jau buvo kaip ir apsipirkęs. Planavo dar užsukti į žaislų parduotuvę. O taip, aišku žaislų Erkai nereikėjo. Bet ten galėjo būti stalo žaidimų. Galbūt per atostogas galės pasikkviesti Dori ir Alaną. Gal dar Juzefą su Walgunu. Taigi, stalo žaidimai turėjo būti visai nebloga veikla laikui praleisti.
Auris dar grūdosi per minią žmonių. Jie lakstė su savo reikalais. Kai pastebėjo labai seniai matytą žmogų.
- Dafydd, sveikas! - Šūktelėjo, kad tas jį išgirstų. Ir pradėjo skintis kelią smarkiau. Su daiktų pilnu glėbiu tas nebuvo paprasta.
- Atsiprašau, praleiskit. - Murmėjo ir šypsojosi. Ir Pagaliau išniro prie žaislų krautuvės. Tos pačios, į kurią ketino užsukti paieškoti stalo žaidimų.
- Čia amžinai tikras knibždėlynas. Nėra ir kur kojos pastatyti. - Paskutinį kartą jie matės daugiau nei prieš metus. Bet jis kalbėjo taip, lyg tai būtų nutikę prieš keletą dienų.
- Nusivariau nuo kojų. Nekenčiu parduotuvių. Kai baigsiu reikės susirasti kokią vietą, kur parduoda gerą, stiprią kavą. Seniai tu čia vaikštai? Kaip tau sekasi?
-
Gal tas traukinys visai neblogas? Jis buvo pakankamai ilgas ir spalvotas, kad sudomintų bet kurį vaiką. Taip, ko gero, nuostabūs mažyliai apsidžiaugtų gavę tokią dovaną. Švelni šypsena, skirta penkiems nuostabiems žmonėms, niekur nesitraukė, ir Dafydd jau buvo bežengiąs vidun. Kaip tik tuo metu išgirdo savo vardą, o tai jį gerokai nustebino. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad nepradėjo panikuoti ar laukti, kol kažkas išsityčios ar pažemins. Apsižvalgęs raudonplaukis suprato nė nesuvokęs, kiek aplinkui daug žmonių, bet pagaliau išvydo tą, kuris jį tikriausiai ir kvietė. Tai buvo ne kas kitas, o Auris. Žmogus, kurio statusą įvardinti būtų labai sunku, bet jis, ko gero, buvo tas, kurį galbūt galima pavadinti draugu. Ar bent jau buvo arčiausiai tos galimybės.
- Sveikas, Auri, - pasisveikino Dafydd ir jau norėjo ištiesti ranką pasisveikinti, bet laiku pastebėjo, kad anas yra gerokai apsikrovęs daiktais. Tai visai sudomino, bet Auris iš karto suskato pliurpti, tad neliko nė kur įsiterpti. Tai, žinoma, nebuvo blogai, mat plepus Dafydd tikrai netapo.
- Kaip nekenčiantis parduotuvių, neblogai apsipirkai, - galiausiai pratarė stengdamasis suteikti pokalbiui šiek tiek laisvumo. Žinojo pats nuolat esąs įsitempęs, tačiau dabar buvo laimingas. Netrukus dvynukams sueis septyneri, Mayra laukėsi dar vieno mažylio, o Londone sugebėjo sutikti žmogų, kurio dėka galima pabandyti šiek tiek pagerinti labai jau prastus bendravimo įgūdžius.
- Dar tik atėjau čia, nebuvau nė vienoje parduotuvėje. Ieškau dvynukams dovanų, - atsakė į klausimus, nors "kaip sekasi?" buvo labai jau sudėtingas. Sakyti, kad yra laimingas, Dafydd nesiryžo - atrodė, kad tai viską sugadins. Tačiau ieškoti kažkokių dramų ten, kur jų nėra, taip pat nei šis, nei tas. - Neblogai, laukiame dar vieno mažylio, - galiausiai atsakė ir susimąstė, apie kelių vaikų egzistavimą Auris žino. Vis dėlto per daug pliurpti velsietis neketino, tad tik nužvelgė paketus ir pasidomėjo pats:
- O tu ką čia veiki? Kažkur kraustaisi? Be to, gal ką nors paimti, kad būtų laisvesnės rankos?
Ir pats nustebo, kiek daug čia prišnekėjo, bet staiga suprato: kad ir kokia buvo jų pažinties pradžia, Auris buvo tas žmogus, prie kurio galima jaustis pakankamai laisvai.
-
Tiesiog nuostabu. Dafydd atrodė visai nusiteikęs šnekėtis. Ir Auris ketino pasinerti į pokalbį bei trumpam pamiršti laukiančią nežinią.
- Aha apsipirkau. Bet kad tu žinotum kiek laiko verčiau save čia ateiti. - Šypsojosi jis.
- Būtų neblogai, jei gali palaikyti. Jei ką išmesiu ir sudaužysiu krūvą lėkščių tikrai neisiu atgal pirkti naujų. - Tai pasakęs ištiesė jam maišą su virtuvei skirtais daiktais. Jame buvo puodas virimui, įrankių krūva ir kitokie panašus indai.
- Ačiū. - Pridūrė. Svarstydamas kaip čia atsakyti į vieną iš Dafydd klausimų. Meluoti kažkaip nenorėjo. Bet kraustytis juk niekur nesikraustė. Tame bute jau gyveno antrus metus iš eilės. Jei tai buvo galima vadinti gyvenimu. Leido ten tik kai kuriuos savaitgalius ir mokinių atostogų laiką. Daiktų ten turėjo ne daug. Neskaitant savo knygų kolekcijos, kelių indų, drabužių, gitaros žinoma ir dar šiokių tokių įnagių kerėjimui.
Paskutinį kartą ten lankėsi žiemos metu. Per mokinių atostogas. Pirmą savaitę dar leido slapstydamasis ir nekišdamas niekur nosies. Užsisakydavo maisto iš kokio restorano ir žiūrėdavo serialą Pietų parkas. Na, bet paskui, sužinojęs kad Simonas ir Grėtė užsiundyti aurorais galėjo pagaliau lįsti iš savo buto.
Užtai dabar buvo ką veikti. Reikėjo nupirkti visokių daiktų, ką dabar ir padarė.
- Nesikraustau. Įsirenginėju savo bute. Jį nuomoju jau antrus metus. Bet žinai. Beveik visą laiką gyvenu mokykloj. O per atostogas tai šen, tai ten. Dažniausiai pas kokius pažįstamus. Bet dabar jau teks gyventi įprastai, ne taip klajokliškai. Todėl reikia įsirengti normaliai. - Pasakė daugmaž teisybę. Žinoma, pas draugus neapsistodavo. Tai buvo seni laikai, dar prieš kivirčą su Dolohovais. Jis neminėjo, kad buto prisireikė tik slėpimuisi. Ir apie Erką kaip ir neužsiminė.
- O kiek jiems metų sueis? Ar sugalvojai ką pirksi? - Apie Dafydd šeimą žinojo ne per daugiausiai. Žinojo, kad turi žmoną ir vaikų. Bet nežinojo kiek. Deja žinojo ir tai, kad vieną mažylį jie prarado. Bet apie tai žinoma kalbėti neketino. Auris tikrai nudžiugo sužinojęs, kad jie laukia dar vieno vaiko.
- O, tai sveikinu. Ar jau seniai? Tai klausyk, greitai švęsit du artimus gimtadienius. - Pasakė nuoširdžiai apsidžiaugęs. - Einam į vidų?
-
Viskas atrodė keistai lengvai ir smagiai. Dafydd prie to nebuvo pripratęs, bet dabar neketino skųstis. Galbūt jiems pagaliau pavyks pasišnekėti kaip normaliems jauniems vyrukams be visokių nesąmonių? Pastarųjų kupinas, žinoma, buvo jis pats, tad dabar reikėjo tiesiog visko nesugriauti.
- Nėra už ką, - šyptelėjo į padėką paėmęs maišą. Buvo smalsu, kodėl Auris nepasinaudoja magija, kad pasilengvintų sau gyvenimą, bet klausti kažkodėl nesiryžo. Vis dėlto nebuvo toks jau drąsuolis, koks kartais norėjo būti. Kai kuriomis akimirkomis netgi norėjosi grįžti į tą įžūlų būvį, kokiu pasižymėjo paauglystėje. Tik, žinoma, nebūti tokiu šlykštyne.
Pasakojimo Dafydd klausėsi su tam tikru susidomėjimu, o netrukus smalsiai pažvelgė į draugą, jeigu tik Aurį taip galima pavadinti. Kurį laiką bandė ką nors išskaityti iš jo veido, tačiau nepavyko to padaryti. Mayra vis dar buvo vienintelė, kurios žvilgsnis pasakydavo vis daugiau ir daugiau.
- Gal susiradai kokią merginą, kad čia taip tvarkaisi? - pasidomėjo. Buvo tikrai smalsu, bet jeigu Auris nenorės pasakoti, Dafydd nė neketino lįsti. Ir pats pageidautų, kad kiti nesikištų į ne savo reikalus.
- Man nesiseka rinkti dovanas, - liūdnokai pratarė velsietis. Vis dar atrodė, kad nesugalvodamas, ką įteikti mylimajai ir vaikams parodo, kad yra nevertas juos turėti. Vis dėlto to garsiai sakyti nesinorėjo, tad tiesiog pridūrė: - Septyneri. Gal nupirksiu kokį žaislą, bet dar nesu tikras. Tikiuosi čia ką nors rasti.
Apie vaikutį, kurio Mayra dar tik laukėsi, Dafydd būtų galėjęs šnekėti ilgai. Kaip ir apie kitus vaikus ir, žinoma, pačią merginą. Vis dėlto Auris sugebėjo paliesti jautrią stygą, ir velsietis pastebimai sudrebėjo. Neišgyvenusio berniuko ir Miriam gimtadieniai skyrėsi vos savaite. Kiek būta planų daryti milžiniškas šventes...
- Gimtadienis bus rudenį, arčiau mūsų mažiausios mergytės, - vos girdimai iškvėpė Dafydd. Stengėsi nusiraminti, tačiau tokios sąsajos su mirusiu mažyliu vis dar veikė pernelyg stipriai. Ir staiga tapo nebesvarbu, kad jis laimingas.
Į pasiūlymą eiti į parduotuvę jis tik linktelėjo ir atidarė duris praleisdamas Aurį pirmą. Reikėjo nuvyti liūdesį į šoną, bet tai padaryti galėjo tik su vieno žmogaus pagalba. Ir tas žmogus, deja, buvo Sautende.
-
Jie užėjo į parduotuvę. Kurioje zujo vaikai ir jų tėvai. Tik kažkas jau buvo kitaip. Auris neįsivaizdavo kas nutiko, kad gana žvaliai skambėjęs Dafydd balsas staiga visai pasikeitė. Apmąstė tai, ką pasakė. Regis nieko ypatingo.
- Rasi. Jau čia, tai tikrai rasi kažką įdomaus. Septyneri, tokia proga. Na pats žinai. - Galvoj turėjo tai, kad septynmečiams dažniausiai pasireiškia magijos galios. Tik nenorėjo to sakyti žiobariškoje parduotuvėje.
- O ką jie mėgsta veikti? - Pasirinkimas parduotuvėje tikrai buvo neprastas. Ir aktyvių žaidimų mėgėjams. Ir tiems, kuriems patinka dėlioti ar žaisti kitokius žaidimus.
- O aš... Aš ne. Nesusiradau. - Žodžiai tiesiog troško prasiveržti pro lūpas. Auris ir vėl prisiminė visus siaubus, kuriuos sugalvojo. Norėjosi su kuo nors pasidalinti visomis baimėmis, kurių prikišo sau į galvą.
- Aš supranti... Iškrėčiau kai ką kvailo tikriausiai... - Jis atsiduso. - Yra tokia mokinė. Su kuria kovojau nuo pat to laiko, kai pradėjau dirbti. Ji. Na ji turi labai daug elgesio problemų. Ji neturi šeimos, nieko neturi. Yra visai viena. Na o mes kariavom, kariavom, kol vieną dieną visai netyčia išsiaiškinau kaip prie jos prieiti. Nes matai seniau ji net nekalbėdavo su manimi. Laidydavosi kerais ir viskas. O dabar jau kur kas geriau. Kažin ar jos elgesys pasikeitė kitų žmonių atžvilgiu. Bet gal tai irgi kada nors pasikeis. Ai, ilga istorija. Jau ir taip viską užpyliau tau ant galvos. Taigi esmė tokia, kad neseniai baigiau tvarkyti dokumentus dėl laikinos tos mergaitės globos. Tuojau atostogos ir ji pirmą kartą apsistos pas mane ilgesniam laikui. Bet aš tiesiog nežinau. Mokyti mokykloje vienas dalykas. O čia visai kas kita. Koks iš manęs globėjas? Aš nesu šeimos žmogus. Aš... Man regis dar niekada gyvenime taip nesinervinau. - Išpylus dalį savo minčių pasijuto labai neįprastai. Mat nebuvo pratęs kam nors rodyti savo jaudulio. Bet kad jo mintis tiesiog nebetilpo galvoje.
-
Aurio tikėjimas ir pasitikėjimas privertė šiek tiek pralinksmėti. Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi nustumti mintis apie prarastą sūnų į šoną. Tai buvo praeitis, o dabar jis buvo laimingas, mylimas ir mylintis. Reikėtų tuo ir džiaugtis, ar ne?
- Turbūt tą patį, ką ir visi septynmečiai, - pabandė atsakyti į klausimą, kuris netikėtai pasirodė labai sudėtingas. Oliveris, žinoma, mėgo piešti, tačiau kokie buvo Elioto pomėgiai? Kvidičas? Galbūt ir taip. - Mėgsta žaisti įvairiausiais žaislais. Oliveris daug piešia, Eliotas labiau linkęs į sportą, - galiausiai pridūrė. Kad pats daugybę laiko praleisdavo piešdamas su sūnumi, kažkodėl nepasakė. Vis dar nesijautė pakankamai jaukiai, nors bendrauti su Auriu buvo pakankamai nesudėtinga.
Netrukus iš vyruko burnos pasileidę žodžiai privertė susidomėti. Nepaisant to, kad buvo susitikę kelis kartus, o Auris netgi susipažino su Mayra, atrodė, kad atvirumo iš jo šiek tiek trūksta. Tad dabar buvo tikrai įdomu. O tai, kad jis paėmė globoti kažkokią mergaitę, nuteikė dar palankiau.
- Smagu girdėti, - pratarė Dafydd. - Žinoma, nepažįstu tavęs labai gerai, bet manau, kad būsi geras globėjas. Tai, kad stengeisi prie jos prieiti, parodo, kad esi rūpestingas, o tai yra labai svarbu. Tikrai būsi geresnis tėvas nei kada nors sugebėsiu būti aš, dėl to esu tikras.
Sulig tais žodžiais velsietis eilinį kartą susimąstė, ar nepavertė Oliverio savo favoritu. Tai slėgė jau kurį laiką, bet nieko nebuvo galima pakeisti - tas berniukas buvo tiesiog nuostabus. Žinoma, ne kitokie buvo ir kiti trys mažyliai, bet piešimas labai suartino Dafydd su sūnumi.
Nenorėdamas daugiau galvoti apie sudėtingus dalykus, priėjo prie įvairaus dydžio mašinėlių ir įsispoksojo į jas.
- Tai mokinei mašinėlės turbūt nelabai tinka, ar ne? - paklausė atsisukęs į Aurį. Kažkodėl norėjosi padėti, tik, deja, Dafydd neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
-
- Vienas mėgsta piešti, o kitas sportą? Kaip tau atrodo, gal prie dovanos galėtum pridėti kokių būrelių pasirinkimą? Iki Hogvartso jiems dar toli. Tai galėtų kažkuo užsiimti. O gal jūs jau ir taip vedat dvynius į kokius nors būrelius? - Užsivedė Senkleris. Svarbiausia buvo būti kuo toliau nuo jį kamuojančių dvejonių. O padėti planuoti dovanas norėjo visai nuoširdžiai. Nors tų berniukų niekada nebuvo matęs.
- Tu gi žinai, pažįstu Feliciją. O ji gal pažįsta žmonių, kurie moko piešti. Galėčiau paklausti jei nori. Ji tikrai rastų tokį mokytoją, kuris berniukui leistų ir atsiskleisti, bet gal ir parodytų kokių nors naujų stilių ar ką. Ir su kitais vaikais gal jam patiktų. Aišku nežinau ar jam patiktų būti prie nepažįstamų vaikų. - Plepėjo Auris.
- O ar Eliotas mėgsta tik kvidičą? Ar kada bandėt pažaisti kokius žiobariškus žaidimus? Kai kurie burtininkai nerodo vaikams nieko žiobariško. Bet juk yra toks pasirinkimas visokių sporto rūšių. Tai gal jam būtų įdomu palankyti kokį būrelį?
Taigi jis apie Erką prikalbėjo per akis. Bet neturėjo laiko kada dėl to stebėtis. Mat Dafydd žodžiai nustebino ir privertė prisiminti kaip tas žmogus nepasitiki savimi.
- EEE... Na ačiū. Aš nesu dėl savęs tikras. Aš toks... Toks... Nepastovus. - Ką aš dabar darau? Auris norėjo vėl susigražinti tą savo pastoviai nešiojamą kaukę. Kuri rodė žmogų be problemų, visada geros nuotaikos, visada pasitikintį savimi. Bet jau po to apsilankymo Lizde pasidarė aišku, kad kai pradeda rimčiau kalbėtis su Dafydd Auris pradeda aiškinti tai, ko šiaip nekalbėtų.
- Viešpatie Dafydd, kai mes susitinkam. Tu arba ieškai kokios dovanos žmonai. Arba štai vaikams. Ir kai apie juos kalbi matyti kaip tau jie rūpi. Tu gi puikus tėvas. Patikėk manim, jei jau būtų blogiausio tėvo titulas, tai tikrai ne tau atitektų. Paažįstų blogesnių. Šimtą kartų blogesnių tėvų. - Tėvas? Aš geras tėvas? Tas žodis jį pašiurpino. O dieve, ką aš pridirbau? Tėvas. Aš niekada nebūsiu Erkai tėvu. Aš nenoriu. Negaliu.
Jam parodžius mašinėles ėmė šypsotis.
- Tiktų. Kokiems kerams išbandyti. O gal ji tiesiog švystelėtų jas į mane ir paklaustų ką aš čia išdarinėju? Pasakytų, kad yra ne mažas vaikas. Atėjau paieškoti kokių stalo žaidimų laikui praleisti. Gal pravers.
-
Ko Dafydd tikrai nesitikėjo, tai kad Auris imsis tiek plepėti apie svetimus vaikus, kurių niekada nė nebuvo matęs. Vis dėlto jis šnekėjo ne apie bet kokius, o apie paties Dafydd berniukus. Tai įžiebė keistą pasididžiavimą, ir velsietis žvelgė į draugą jausdamasis netikėtai pakiliai.
Klausimas apie būrelius šiek tiek sutrikdė, mat apie tokius nebuvo nė girdėjęs. Berniukai ir Miriam lankė žiobarišką mokyklą, bet ar tai tas pats? Ką Auris turi omeny? Vis tik atskleisti, kad nelabai ką suprato, nesinorėjo.
- Leidžiame juos į mokyklą, - galiausiai pratarė Dafydd. Bet ar jis norėjo, kad jo mažylis pieštų su kitais vaikais ar Felicija? Ko gero, ne - piešimo akimirkos jam buvo pačios brangiausios, labai nesinorėjo prarasti laiko su sūnumi. Tik va garsiai pasakyti, kad pats piešia, kažkodėl buvo drovu. Kaip ir atsisakyti draugiško pasiūlymo. - Matai... Oliveris, na... Jam labiausiai patinka piešti su... manimi. Jis labai drovus, nesiryžtų rodyti savo piešinių svetimiems.
Eliotas, tiesa, buvo visai kitoks, tik Dafydd neįsivaizdavo, ar jam tas būrelis tiktų ir patiktų. Gal ir buvo verta pabandyti ką nors išsiaiškinti, tik nežinia, ar Mayra norės, kad jų sūnus žaistų, pavyzdžiui, futbolą. Pagalvojęs apie sporto šaką, kuria rimtai užsiėmė nekenčiamas brolis, Dafydd sudrebėjo.
- Ačiū už idėją, - pratarė Dafydd tikėdamasis, kad Auris nieko nepastebėjo. - Kol kas jis bandė tik kvidičą, bet nemanau, kad būtina slėpti viską, kas yra žiobariška. Tuo labiau, kad mokykloje vaikai šnekasi apie viską.
O štai visai netrukus Auris be galo sudomino. Ką reiškia "nepastovus"? Man atrodai esąs visiškai normalus vyrukas mintyse kalbėjo Dafydd, bet garsiai to paklausti buvo sunku. Ko gero, šis žmogus vis dar nebuvo pakankamai artimas.
- Nesiginčysiu. Jie man tikrai rūpi, - gerokai sušvelnėjusiu tonu atsiliepė velsietis ir vėl užsigalvojo apie savo šeimą. Nelabai suprato, ar Auris nori pasišaipyti iš to, kad Dafydd dažnai ieško dovanų, bet galiausiai nutarė, kad ne. Jis tiesiog mato, kad Dafydd myli savo žmoną ir vaikus.
Gal ir nebuvo blogiausias tėvas, bet vietos tobulėti dar tikrai buvo. Vis dėlto su Auriu šnekėtis apie tai nelabai norėjo - ta tema buvo skirta tik jam ir Mayrai. Taigi daugiau nieko nesakė, o tik laukė Aurio reakcijos į mašinėles. Atrodė, kad ir vėl susimovė, tačiau negalėjo žinoti, kiek tai mergaitei ar merginai metų.
- Jeigu ne mažas vaikas, bus sunkiau, ar ne? - atsargiai paklausė ir nejučia susimąstė apie tai, kad nė neįsivaizduoja, kaip reikės bendrauti su savo mažyliais, kai jie bus jau ne mažyliai, o visi paaugliai. Vis tik vieną svarbų dalyką pavyko užfiksuoti.
- Stalo žaidimą? Skamba įdomiai. Galbūt ir man verta pažiūrėti, - žvaliai pratarė Dafydd ir patraukė minėtų žaidimų link. Neteko jų žaisti, bet tikėjosi su Aurio pagalba ką nors išsirinkti.
-
- O, tai jie eina į mokyklą. Ir gerai. Kartais atrodo, kad burtininkai strigę viduramžiuose. Ir beveik nieko nežino ir nenori žinoti apie žiobarišką pasaulį. Pavyzdžiui didžioji mano šeimynėlės dalis. - Apie tai, kad ir pats kurį laiką turėjo visokių nusistatymų nutylėjo. Be to Buvo kur kas įdomesnių dalykų, kurių dabar norėjo paklausti Dafydd.
- Tau patinka piešti? Ar seniai tuo užsiimi? - Oliveris Auriui pasirodė kažkiek panašus į savo tėvą dėl to, kaip jis tą berniuką apibudino.
- Nėra už ką. Aš tik šiaip pagalvojau. Žinai, mokykloje tikriausiai yra labai įvairus būrelių pasirinkimas ir aišku, kad dvyniai tikriausiai apie tai žino. Tai jiems nebebūtų taip nauja ar neįprasta. Na žinoma nebent tik padėtų ko nors išmokti ir tiek. - Ir vėl pasireiškė tas pats, kaip Lizde. Auriui leptelėjus tai, ko gal neplanavo sakyti Dafydd nepuolė gilintis. Ir tai buvo tiesiog puiku.
- Matyti, kad jie tau rūpi. Aš manau, kad tavo šeimos nariai tikrai jaučia ir žino kokie svarbūs tau yra. O taip. Ji jau ne mažas vaikas. Dabar yra penktakursė. Ir ką nors jai išrinkti gana sudėtinga. Bet manau kokį įdomų stalo žaidimą išeis surasti. O jei tu turi omeny tai, kad bus sunku bendrauti ir su ja sugyventi... Aš išties manau, kad taip ir bus. Pažįstu tą mergaitę senokai, bet išties pažindintis pradėjome tik dabar. Ir viskas mane labai neramina. Aš neįsivaizduoju kaip bus. Juk paauglystė toks audringas metas. O ji ir šiaip sudėtingo charakterio. Nenorėčiau visko tik labiau jai pagadinti.
Dafydd irgi atrodė sudomino žaidimai ir Auris nusekė paskui jį prie lentynų.
- Su Alanu pažaisdavom monopolį. Ne kažin kiek žinau apie žiobariškus žaidimus. Reikės spėti kas būtų įdomu. - Pasakė skaitydamas pavadinimus.
-
Net keista, kaip lengvai sekėsi bendrauti. Žinoma, prie to daugiausiai prisidėjo tai, kad Dafydd buvo laimingas. Vis dėlto Auris buvo tas žmogus, su kuriuo galima bendrauti. Kartais velsietis vis dar dėl šito stebėdavosi, bet turbūt galėjo pavadinti šitą žmogų draugu. Bent jau iki to laiko, kol jis dings iš gyvenimo. Kaip dingo Miona ar Elijah... Bet apie tai geriau negalvoti. Žymiai smagiau diskutuoti nuostabių mažylių galimybes išmokti kažką naujo.
O štai klausimas apie jo paties piešimą kažkodėl sutrikdė. Dafydd negalvojo esąs geras piešėjas. Oliveris mėgo taip leisti laiką, tad nebuvo priežasties priešintis. Be to, berniukas išties buvo gabus. O štai jis pats...
- Na... eee... Neseniai, - galiausiai prabilo. - Mane paskatino Mayra. Net nežinau, kodėl. Bet nemanyk, kad moku tą daryti, - nervingai nusijuokė. - Oliveris visai kitoks, jis tikrai tam turi talentą.
Ar Auris tikrai matė, kaip Dafydd mylėjo savo šeimą, ar tai buvo tik mandagumas? Nors bendrauti sekėsi visai neblogai, atrodė, kad tas vyrukas vis dar yra tam tikra paslaptis. Vis dėlto nesinorėjo pernelyg gilintis, tad Dafydd tiesiog priėmė tuos žodžius, ir tiek. Ir, žinoma, tai buvo labai gera. Jeigu kiti mato, kad jis myli žmoną ir vaikus, patys šeimos nariai turi tą žinoti, ar ne?
Deja, neliko laiko galvoti apie tuos, kurie brangiausi. Auris pradėjo pasakoti apie mokinę, kurią apsiėmė globoti, taigi reikėjo klausytis.
- Penktakursė? Drąsu, - atsargiai tarstelėjo. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pradėti globoti tokią beveik suaugusią merginą. Kur ten - Dafydd neįsivaizdavo, kaip bendraus su savo vaikais, kai jie sulauks tokio amžiaus. - Smagu, kad padedi mergaitei, - po kiek laiko pridūrė.
Žaidimų parduotuvėje buvo daug ir įvairių, tačiau pavadinimai nelabai ką sakė.
- Monopolį? - pasitikslino ir nužvelgė žaidimų krūvą ieškodamas tokio pavadinimo. - Kaip sakai, tas žaidimas septynmečiams tinka?
-
- Smagu, kad turit bendrą pomėgį. O labiau tau patinka tapyti ar piešti pieštukais? - Paklausė. Ir pridūrė. - Alanas irgi mėgsta piešti. Kai jis buvo mažas, o aš dar lankiau mokyklą. Kurdavom tokias istorijas apie Aurilaną. - Ir kodėl jis dabar užklydo į tas senas praeities istorijas? Kilo klausimas. Bet vis tiek pasakojo toliau. - Kurdavom istorijas apie Aurilaną, berniuką vaiduokliuką. Aš užrašydavau, o jis piešdavo joms paveikslėlius. Prikurdavom jam visokių nuotykių. Kai ką Alanas pats užrašydavo. Taip išmokiau jį rašyti. - Tada baigė, nes neįsivaizdavo ar Dafydd šitie pasakojimai įdomūs. Ir išvis neturėjo supratimo kodėl jam tai pasakoja. Tokių dalykų nepasakodavo niekam. Ar beveik niekam.
- Gal būčiau jau seniau sutvarkęs tuos globos dokumentus. Bet mano gyvenimas buvo per daug netinkamas tam. Nepastovus. Ir ji niekaip negalėtų pas mane gyventi.
Auris skaitė pavadinimus. Gal reiks ką nors užsisakyti internete? Svarstė.
- Manau, kad tinka. Monopolį žaidi mėtydamas kauliukus ir eidamas per langelius. Eini tiek kiek rodo kauliukas. Žaidimo esmė pirkti gatves, supirkus vienodos spalvos galima statyti namus, paskui viešbučius. O priešininkas atsistojęs ant tavo turto turi mokėti tau pinigus. Yra dar visokių papildomų kortelių. Kurios gali arba atimti tau pinigus, arba jų pridėti. Visaip būna. Mes su Alanu dar prisikurdavom papildomų taisyklių.
-
Dafydd nejučia susimąstė nežinąs, ar Auris visada buvo toks plepus. Galbūt jis po kelių susitikimų jaučiasi laisviau, dėl to tiek plepa? Nors gal ir ne - ne visi buvo tokie tyleniai kaip jis. Tik kaip atsipalaiduoti ir pačiam? Kaip nustoti pernelyg daug galvoti.
Tai, kad Auris tiek pasakojo apie pusbrolį, buvo kiek netikėta, tačiau įdomu. Tokių Dafydd niekada neturėjo, tad neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Mayros pusbrolis, Markas, taip ir liko kažkoks neaiškus, vaikinas nesuprato net ir mylimosios ir buvusio profesoriaus santykio. Vis tik dabar tai aptarinėti būtų kiek keista, tad Dafydd pasistengė nusukti mintis nuo Marko.
- Galbūt paprastu pieštuku, - ne visai tvirtai atsakė. Tiesą sakant, svarbiausia buvo leisti laiką su Oliveriu, o piešimas jam tiko bet koks. Bet kažkodėl buvo drovu prisipažinti, kaip vertino valandas su savo mažyliu. - Oliveris mėgsta tapyti. Tik pusė dažų atsiduria jam ant rankų ir veido, - pridūrė ir nusišypsojo. - Matau, puikiai sutari su pusbroliu, - dar pridėjo.
Kažkodėl atrodė, kad Auris ar nepasitiki savimi, ar tiesiog nuvertina. Jau kurį laiką dirbo profesoriumi, bent kiek žinojo Dafydd. O tai tarsi suteikė gyvenimui to, ko vyrukas teigėsi neturįs, - pastovumo.
- O tai ką veiki, kad tavo gyvenimas toks nepastovus? - stengėsi draugiškai paklausti velsietis, nors pačiam pasirodė, kad balsas nuskambėjo labai jau neužtikrintai. Nesinorėjo, kad Auris pagalvotų jį landžiojant kur nereikia. Vis tik pavyko susilaikyti neištarus nieko panašaus į "jei nenori nesakyk." Šį kartą užteko žvilgsnio, sutelkto tik į žaidimus. O juos Auris, regis, irgi išmanė.
- Skamba sudėtingai, - sumurmėjo Dafydd ir vėl nužvelgė krūvą, o tada atsargiai žvilgtelėjo į draugą. Galvoje sušmėžavo mintis kada pakviesti jį į namus parodyti, kaip reikia žaisti tą daiktą. Vis dėlto bent jau kol kas nesiryžo to padaryti, tad vėl nusisuko į žaidimus. Nors neabejojo, kad Mayra neprieštarautų, kažkas neleido sakyti daugiau nieko daug. Galvoje ir vėl pradėjo suktis mintys, tad Dafydd nutilo ir atsitraukęs kiek toliau įsistebeilijo į spalvotas dėžutes.
-
Auris įsivaizdavo mažą berniuką išterliotu dažais veidu. Tai kėlė šypseną.
- O ką jam patinka piešti? Žinai, kai kurie vaikai mėgsta piešti mašinas, gamtą ar dar ką. O jis turi ką nors, ką patiktų nutapyti? Ar piešia šiaip, kas ateina į galvą? - Mintimis grįžo prie kito berniuko. Tiksliau jau vaikinuko. Alanas augo taip greitai. Perkūniškai greitai. Auris kartais visai pasiilgdavo tų dienų, kai jis dar buvo visai mažas. Prisiminė, kaip laukdavo Aurio sugrįžtant iš mokyklos. Puldavo pasitikti. Daugiau juk namie niekas Aurio nelaukė. Tik Alanas.
- O taip. Na juk kažkada sakiau, jis man kaip brolis. - Reikėjo man patylėti. Svarstė. Ką jis galėtų pasakoti Dafydd apie savo praeitį? Jau norėjo mestelėti, kad kaip buvusiam aurorui jam nepatiktų Aurio veiklos. Bet nutylėjo. Bendraujant su Dafydd stengdavosi išjungti tą savo pašaipiąja kandesnę pusę.
- Dabar aš tik mokytojas ir tiek. Bet seniau. Mano praeitis nėra graži. Net nežinau kur būčiau, jei nebūčiau atėjęs į Hogvartsą. Seniau užsiėmiau ne pačiais geriausiais dalykais. - Ar toks atsakymas geras? Auris nutarė, kad nelabai. Bet jie nebuvo draugai. Jis negalėjo jam nieko apie save pasakoti. Ir šiaip tokių dalykų neskalambysi per visą pasaulį.
Vaikinas dar pasvarstė ar reiktų ką nors pridurti šia tema. Bet taip nieko daugiau ir nepasakė. Jau ir taip prikalbėjo daug visko, ko nei nemanė sakyti. Juk mes ne draugai. Gal galėtume būti draugais. Gal. Ar aš to norėčiau? Aurio gyvenimo filosofija buvo tokia. Būk arti, klausykis kitų. Tai padės geriau pažinti žmones. Jiems atrodys, kad esi patikimas. Bet apie save pasakok tik tiek, kiek reikia. Tik Hogvartse šitai neveikė. Jau daug žmonių jis įsileido į savo gyvenimą. O Dafydd? Jie susitikdavo, pakalbėdavo ir išsiskirdavo. Tik kad Senkleris labai įsimindavo tuos pašnekesius. Nes per juos papasakodavo daugiau nei norėtų. Kodėl taip buvo? Gal dėl to, kad Dafydd jo neklausinėjo. O gal dėl to, kad pasirodė Auriui... jis ir nežinojo kaip čia reikėtų įvardinti savo mintis. Gerietis ir tiek.
- Baik tu. Nieko sudėtingo. Mėtai kauliukus, skaitai kas parašyta lentoje ar kortelėse. Pasiskaitysi instrukciją ir bus aišku kaip žaisti.
-
Apie savo nuostabų mažylį Dafydd galėtų kalbėti ir kalbėti. Na, kiek jis iš viso gali pliurpti, bet itin kalbus nebūdavo netgi su Mayra ir vaikais. Vis dėlto ši tema tikrai buvo iš tų, kuria diskutuoti nesudėtinga. Teliko džiaugtis, kad Auris neprieštarauja kalbėti apie nepažįstamą vaiką. Vis dėlto tas vyrukas nebuvo blogas žmogus. Net keista pagalvoti, kad jų pažintis prasidėjo nuo patyčių.
- Labiausiai mėgsta piešti šeimos narius, - noriai atsakė į klausimą ir prisiminęs paskutinį piešinį, kuriame buvo pavaizduota Mayra, šiltai nusišypsojo. Jo mažyliui buvo vos šešeri, bet piešė tikrai nuostabiai. Ak, Dafydd be galo mylėjo savo šeimos narius.
Buvo be galo smalsu, kaip atrodo taip puikiai sutariantys pusbroliai, kokie, regis, buvo Auris ir Alanas. Galvoje vėl sušmėžavo mintis, kad reikėtų juos kur nors pakviesti. Vis dėlto Alanas lyg ir buvo gerokai jaunesnis, o tai reiškė, kad Dafydd paprasčiausiai nemokės bendrauti. Jo vaikai savo ruožtu buvo žymiai jaunesni už Alaną, tad irgi netaps draugais. Ką gi, panašu, kad klausimas taip ir liks neatsakytas.
O kol kas reikėjo klausyti, ką pasakoja Auris. Pats vis dar slegiamas tamsios praeities, Dafydd neįsivaizdavo, ką turi omenyje šis vyrukas. Buvo be galo įdomu, tačiau puikiai suprato Aurio nenorą pasakotis. Jis pats irgi nenorėtų pliurpti apie tai, kad gyveno kanalizacijoje, nebaigė mokykloje ar po tiltu užtaisė būsimai žmonai vaikus.
Apie tai pagalvojęs Dafydd užraudo ir pasijuto nejaukiai. Kažkodėl atrodė, kad "nelabai graži" Aurio praeitis reiškia visai kitokius dalykus nei jo paties. Vis dėlto tai ne jo reikalas.
- Jeigu taip sakai, - neryžtingai pratarė velsietis ir susiradęs "Monopolio" dėžę atsargiai ją ištraukė. Ilgokai spoksojo į ją ir galiausiai ryžosi paklausti:
- O gal nori papasakoti, ką jau tokio veikei, kad turi "nelabai gražią" praeitį?
Vos tik pravėręs burną suprato suklydęs: dabar Auris labai lengvai gali supykti ir įsižeisti. O tada visas jų bendravimas nueis šuniui ant uodegos...
-
Tai, kad vaikas mėgo piešti savo šeimą tikriausiai rodė kokie artimi jie vienas kitam yra.
- Žinai, o tai net smagiau nei turėti nuotraukų. Nuotraukos paprastesnis dalykas. O čia vaiko piešiniai. Jei taip ir toliau tai galėsit matyti kaip keitėtės metams bėgant. Kaip keitėtės jūs patys ir tavo sūnaus įgudimas piešti. - Dafydd paėmė monopolį iš lentynos. O Auris nuplaukė per prisiminimus apie ilgus vakarus, kai žaisdavo su Alanu.
- Manai pirkti šį žaidimą? - Paklausė.
Auris siuto kam dabar reikėjo plepėti. Bet šaukštai buvo po pietų. Aišku jis galėjo dingti iš parduotuvės. prieš tai dar pasakęs ką nors tokio, kad Dafydd atšaltų nuo klausinėjimų apie jo praeitį. Kad daugiau išviso nenorėtų bendrauti. Bet kažkodėl nesinorėjo taip pasielgti. Visada juk spės nusikratyti šiuo žmogumi. Kaip visada pasielgdavo su tais, kuriuos prisileisdavo arčiau ir kurie pradėdavo nuoširdžiai rūpėti. Tik kad tas sumanymas laikytis atokiau kitų jau seniausiai pradėjo tirpti. Auris jau spėjo pastebėti to padarinius, tokius kaip nepažįstamos mergaitės globa ir daugybę kitų.
- Oi Dafydd. Kažin ar tau labai patiktų išgirsti mano istorijas. Na, bet... Kad jau pradėjau tą temą. - Ir kam aš griaunu savo paties taisykles? - nuo jaunumės susidėjau su netinkamais žmonėmis. Pradėjau paprastai. Pavyzdžiui perduodavau kam nors siuntinius nežinodamas kas ten yra. Bet paskui ėmiausi kitokių dalykų. Pavyzdžiui atgaudavau skolas iš tų žmonių, kurie nenorėdavo susimokėti už prekes ar šiaip prasiskolindavo tiems mano pažįstamiems. Ir tas skolas atgaudavau ne pačiais gražiausiais būdais. - Tai buvo jo ir Dolohovų bendradarbiavimo pradžia. Seni įvykiai, dėl kurių Auris jau negalėjo turėti kažkokių bėdų net jei Dafydd tai kam nors ir pasakytų.
Na, dabar jau tikriausiai pasibaigs mudviejų pokalbis. Pamanė Auris. Kažin ar Dafydd degs noru toliau tęsti pokalbį su tokiu žmogumi kaip aš. Bet gal taip ir geriau.
-
Tai, kaip Auris kalbėjo apie Oliverį, buvo ir labai nuostabu, bet kartu ir tarsi nejauku. Atrodė, kad šis vyrukas kuo puikiausiai pažįsta tą nuostabų mažylį - gal net geriau nei jis pats. Tai tik priminė, kiek mažai pats Dafydd pažįsta savo vaikus, o tai vis dar graužė iš vidaus. Raudonplaukis bandė nepasiduoti tai savigraužai, tad tiesiog šypsojosi. Iš tiesų turėti Oliverio piešinius po daugelio metų bus tikrai smagu. Tik, ko gero, ne pačiam berniukui. Turint omenyje jo savikritiškumą nevertėjo tikėtis, kad jis ateityje norės tyrinėti savo vaikystės darbus.
- Man atrodo, Oliveris mane nupiešia gražesnį nei esu iš tiesų, - pratarė Dafydd. Tiesos tame buvo, bet labiau jis norėjo nustumti tą keistą įtampą, kurią kažkodėl pradėjo justi. Šyptelėjo ir pajuto, kad pasijuto kiek ramiau. Būtinai reikės pasakyti sūnui, kad išsaugoti jo piešinius yra puiki idėja.
- Kadangi neįsivaizduoju, ką pirkti, kad tie pasiutėliai nenusiviltų, manau, kad Monopolis nėra tokia jau bloga idėja, - atsakė į dar vieną klausimą. Apžiūrėjo žaidimą, bet kažkodėl vis tiek nebuvo tikras. Suprato, kad tai dvynukams gali būti paprasčiausiai nuobodu. Ir vis dėlto tai būtų vertingas laikas kartu. Kodėl jam taip sunku apsispręsti...
Taip ir nepriėmus sprendimo Auris pradėjo pasakoti apie savo praeitį. Tai ir sudomino, ir vertė jaustis nejaukiai. Visų pirma, neįsivaizdavo, kodėl šis vyrukas taip atvirauja. Pats Dafydd tikrai nebūtų norėjęs pasakoti, kaip prekiavo narkotikais ir kitokiomis prekėmis. Regis, jį ir Aurį siejo tamsi ir galbūt netgi kažkuo panaši praeitis. Tai padėjo pajusti kažką panašaus į ryšį, kokio velsietis nebuvo jutęs niekam. Žinoma, išskyrus Mayrą, bet ji šiame pasaulyje yra ypatinga.
- Džiaugiuosi, kad iš to išsikapstei, - pratarė draugui nutilus. Turėjo omenyje tiek tą mokinę, tiek ir tai, kad jis dirbo Hogvartse. - Žinau, kaip kartais sunku išlipti iš duobės.
Garsiai ir atvirai užsiminęs apie savo tamsią praeitį Dafydd pasijuto nesmagiai. Suprato suklydęs. Veidas išraudo, tad jis nusisuko ir žengė nedidelį žingsnelį tolyn. Kad ir ką praeityje veikė Auris, iki gyvenimo kanalizacijoje ir maitinimosi žiurkėmis jis, ko gero, nusiritęs nebuvo.
-
Visiems tėvams turbūt vaikų piešiniai atrodo gražesni, nei gal išties yra. To Auris nesakė. Tik šiaip pagalvojo.
- Na, jiems bus tik septyneri. Gal jiems bus sunku ramiai nusėdėti tą ilgą laiką, kol žaisit. Nors aišku, jei mėgsta piešti, tai gal tai ir nesudarys problemos. - Auris prisiminė tą antrą berniuką, apie kurį nelabai ką žinojo. Dafydd užsiminė, kad jis mėgsta kvidičą. Turbūt jam patinka judresnės veiklos nei broliui. Pamanė.
- Žiūrėk, ten yra visokių mašinų, garažų, trasų ir taip toliau. - Mostelėjo į kur kas triukšmingesnę parduotuvės kertę. Su tais visais daiktais, kuriuos laikė rankose kažką normaliai parodyt buvo truputį kebloka.
- Gal pridėk dar ką nors dėl visa ko?
Kai papasakojo apie savo klystkelių pradžią Dafydd lyg ir neketino nutraukti pokalbio. Pasakė tai, kas Senklerį iškart sudomino. Tik, kad vyrukas dabar nuo jo nusisuko. Auris paėjėjo taip, kad vėl galėtų matyti jo veidą.
- Žinai? Buvai kur nors įklimpęs? - Tai įsivaizduoti buvo keista. Bet gal jis taip kalba dėl to, kad yra buvęs Auroras. Pamanė.
-
Auris turėjo sugebėjimą vis labiau nustebinti. Iš kur jis tiek žinojo apie vaikus, jeigu pats jų neturi? Kiek suprato, Alanas jau paauglys, o tai reiškė, kad amžiaus skirtumas nėra toks jau didelis. Auris negalėjo to vaiko užauginti kaip savo. Negi jis kažką slepia? Ši mintis privertė įsmeigti kiek įtarų žvilgsnį į šalia esąntį žmogų. Kita vertus, kam Auriui meluoti, kad neturi vaikų? Nebent… Gal jo nelegalios ar nešvarios veiklos nebuvo susijusios tik su darbu? Tai dar labiau sudomino, bet tuomet tas vyrukas pradėjo šnekėti apie aktyvesnius žaislus, kurie Eliotui, ko gero, patiks daug labiau.
- Net keista, kai dvyniai tokie skirtingi, - pratarė Dafydd traukdamas link erdvės, kurią Auris ką tik pakomentavo.
Dabar žiūrėti į akis nesinorėjo visai, bet viena buvo aišku - jeigu jis vengs susidurti žvilgsniais, bus tik dar blogiau. Bėda ta, kad kažkiek Auris žinojo. Apie kanalizaciją galbūt ir ne, bet pažintis prasidėjo nuo šito žmogaus patyčių dėl Hogvartso. Negi jam maža? Negi neužtenka to, kad Dafydd buvo gėdingai išsipirtas iš darbo? Jeigu atmintis neapgavo, Auris žinojo ir tai. Argi būtina į viršų iškelti visą tamsią praeitį? Tai gerokai skaudino ir mažino pasitikėjimą tuo, kurį norėjosi vadinti draugu. Toks prašymas kalbėti apie praeitį dar kartą priminė, kad Dafydd gali pasitikėti tik Mayra ir mažyliais.
- Na, yra tekę bandyti užsidirbti, - labai jau nekonkrečiai pabandė atsakyti į klausimą ir vėl nusisuko. Kuo ryžtingesniu žingsniu nukeliavo prie anksčiau minėtų trasų ir mašinų. Ir vis dėlto juto, kad viduje yra neramu. Kiek Auris žino? Kiek nori sužinoti? Ir kodėl jam tai svarbu? Ką daryti, kad ši keista ir nedrąsi draugystė nesubyrėtų pačiu skaudžiausiu būdu?..
-
Auris norėjo sužinoti daugiau. Buvo įdomu. Kad jau pats papasakojo apie save daugiau nei derėtų, tai kodėl nepaklausinėjus Dafydd. Atrodė, kad jis bando pabėgti nuo tolimesnių Aurio klausimų. O gal užsiuto, kad Senkleris ėmė klausinėti. Kažkur giliai širdyje Auris norėjo žinoti daugiau dėl to, kad jei kas galėtų tą informaciją panaudoti prieš Dafydd. Jei kada iškiltų tokia situacija. Taip buvo pratęs elgtis visada. Visada reikėjo turėti kažką, ką galėtum panaudoti prieš kitą žmogų. Ir ką tu čia dabar galvoji Senkleri? Metas mesti visas šitas senas gyvenimo taisykles lauk. Man to nebereikia. Bet sunku buvo atsikratyti to, ko laikėsi visą savo gyvenimą.
Raudonplaukis paliko žaidimų lentynas nutaręs, kad tikrai nesiknis dabar ir neieškos kažko. Užsisakys internetu ar dar kažkaip.
- Ei Dafydd, tik nepyk dabar gerai? - Prisivijo jį prie žaislų skirtų berniukams.
- Tu domiesi, aš domiuosiu. Taika kaip sakant.
-
Dafydd paėmė į ranką kažkokią mašiną, tačiau spoksojo į ją nematydamas visiškai nieko. Jautėsi taip, tarsi slystų į bedugnę. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Auris nusprendė klausinėti. Ar tai galėjo būti paprasčiausias smalsumas? Galbūt, tačiau pažinties pradžioje pabertos patyčios vertė galvoti, kad yra ne taip. Ko gero, šitam žmogui reikėjo rasti kuo daugiau faktų apie jį, Dafydd. Tik kam to reikia? Ką jis su tuo darys? Ar gali būti, kad praėjus tiek laiko kažkam vis dar įdomu, ką Dafydd veikė jaunystėje? Buvo dar beveik vaikas...
- Aš nepykstu, - visišką tiesą pasakė, kai Aurio balsas ištraukė iš apmąstymų. Pažvelgė į rankose laikomą mašiną. Taip, ji Eliotui gal ir patiks, bet vis dėlto norėjosi nupirkti ir tą žaidimą. Vis dėlto prieš renkantis prekes reikėjo šį bei tą išsiaiškinti. Prisivertė pakelti akis į šalia esantį vyruką.
- Man nepatinka kalbėti apie tai, kas buvo po to, kai... palikau Hogvartsą. Nesididžiuoju tuo.
Vylėsi, kad to užteks. Bandė prisiminti, ar pasakojo Mayrai, kad dirbo pas Faustus. Vis dėlto net ir jai pačiai siūlė miltelių lemtingo susitikimo ministerijoje metu. Taip, mylimoji žino viską. Vis dėlto Dafydd žinojo, kad ji nei šaipysis, nei smerks, nei panaudos prieš jį. Ar gali būti tikras, kad to nepadarys Auris?
Vėl susitelkė į trasas ir automobilius. Spėjo, kad Auriui tai nėra įdomu - vis dėlto Alanas jau ne vaikas. Kita vertus, būtent Auris priėjo pirmas. Jeigu jam nepatinka bendrauti su šeimą mylinčiu jaunu tėvu, tai jau ne Dafydd problemos.
-
Kažkaip Aurio nestebino tai, kad jų bendravimas keitėsi lyg ant amerikietiškų kalnelių. Iš pradžių viskas gerai, paskui truputis įtampos. Tai buvo ne pirmas kartas. Kažin ar tai kada nors pasikeis?
- Na tai gerai. - Tarė jam prabilus.
- Gerai, tai nebekalbėsiu apie tai. Sakau juk, kad tiesiog paklausiau ir tiek. - Taikiai pasakė. Nors žinoma buvo įdomu kas jau ten per istorija.
Dafydd besižvalgant į žaislus Auris irgi šį tą pastebėjo. Pastatė savo pirkinius ant žemės ir iš kampo ištraukė indą pilną Lego detalių.
- O čia tai lobis. Iš šitų galima sukurti ką tik nori. Karalystę, miestą, mašiną, ką tik leis vaizduotė. - Lego priminė laikus, kai gyveno pas žiobarus. Kai pabėgo nuo staiga pabaisa virtusio savo tėvo. Kai įsivaizdavo, kad pereis didžiulį miestą ir suras Senklerių dvarą. Aišku pasibaigė viskas visai ne taip. Jau ir taip buvo išsekęs dėl maisto stygiaus ir tėvo smurto. Vienatvės, kai jis dingdavo savais keliais. Bet per tas porą dienų, kai klaidžiojo nežinia kur ištroško ir dar labiau išalko. Tie jį aptikę žiobarai priglaudė ir Auris su jais gyveno porą nuostabių metų. Iki tol, kol jį iš jų pasiėmė senelis ir Dėdė Augustinas.
- Gal jiems bus įdomu? Kaip tau atrodo? Lego leis ir kurti ir prisigalvoti daug įdomių žaidimų.
-
Laimei, Auris susiprato per daug nesigilinti. Jam tikriausiai buvo smalsu, ką jau tokio pikantiško galėjo veikti šitas tylenis, galvojantis tik apie šeimą. Vis dėlto Dafydd toli gražu ne visada buvo toks, o šitai Auris puikiai žino. Vis dėlto tas vyrukas nebuvo blogas. Ko gero, paprasčiausiai pernelyg stengėsi pasirodyti esąs kietesnis nei buvo iš tiesų. Žinoma, tokio dalyko bandydamas susibendrauti nesakysi, tad Dafydd tiesiog dėkingai linktelėjo.
Laimei, galėjo susitelkti ties dviem mažais berniukais, kuriems ir ieškojo dovanos. Nereikėjo nuolat spoksoti į Aurį ir galvoti, ką jam pasakyti. Apie Oliverį ir Eliotą bei, žinoma, Miriam ir Mayrą Dafydd galėtų kalbėti nuolat. Apie tai, ko jie gali norėti, kas jiems patiks ir taip toliau. Ir vis dėlto buvo sunku pasakyti, ar kuri nors dovana patiks, ar ne. Auriui prabilus apie dar vieną negirdėtą daiktą - kažkokį Lego - velsietis staiga suprato: tikėtinai taip yra dėl to, kad jis pats neturėjo vaikystės. Nežaidė nei su mašinėlėmis ar trasomis, nebandė stalo žaidimų ar nieko eee... nekūrė su Lego.
- Aha, manau, kad tai Eliotui patiktų, - nuoširdžiai pasakė. Ko gero, tas mažylis sugebėtų išsėdėti pakankamai ilgai, kad kažką išbandytų. Nejučia susimąstė apie tai, kad normalios vaikystės lygiai taip pat neturėjusi Mayra visus šituos žaidimų ir žaislų reikalus išmano žymiai geriau. Kol neužgraužė savęs mintimis apie tai, koks yra blogas tėvas, Dafydd pabandė draugiškai pasidomėti:
- Puikiai išmanai įvairius žaidimus ir panašius dalykus. Bet esi minėjęs... na, kad kažkas negerai su šeima...
Dafydd nutilo. Pradėjo jaustis taip, tarsi kištųsi į ne savo reikalus. Jeigu jie yra draugai, šnekėtis galima. Bet galbūt tada ir jis turėjo papasakoti, ką veikė po mokyklos?
- Matai... Aš vaikystės neturėjau, tai man įdomu... Kaip tu išmokai... Na, aš nežinau stalo žaidimų ar Lego.
Sunkiai rezgami sakiniai skambėjo neužtikrintai ir tarsi baikščiai. Vaikinas bijojo tiek atsiskleisti pats, tiek pernelyg įkyriai klausti.
- Aš neturiu ką pasiūlyti savo vaikams, - dar pridūrė. Tiesa, šis sakinys buvo ištartas taip tyliai, kad Auris galėjo ir neišgirsti - ar apsimesti, kad neišgirdo.
-
Auris pastatė indą su detalėmis kur ir rado. Dafydd uždavus jam pirmą klausimą norėjo neatsakyti. Kodėl jis turėtų jam kažką aiškinti, jei pats Dafydd neketino jam atsakyti į klausimus. Bet po galais tu gi prisimink kaip pirmą kartą susitikot... Visi žmonės turi savisaugos instinktą. Pasiginčijo truputį su savimi savo mintyse.
- O kaip praėjo tavo vaikystė? - Paklausė atsargiai. O tada pats ėmėsi atsakinėti į Dafydd klausimus. Bent jau iš dalies.
- Ai, ilga istorija. Net nežinau nuo ko pradėti. Mano gyvenimas pradėjo šlyti po mamos žūties. Man tada suėjo šešeri. Ir po poros mėnesių ji žuvo. Tėvas po to pasikeitė. Na supranti... Krausčiausi tai šen, tai ten. Kol atsiradau šeimos dvare. Tada man buvo devyneri. O po metų Gimė Alanas. - Auris nutilo, norėdamas apgalvoti ką pasakoti toliau. - Jis augo. Jo tėvai regis visai jį užmiršo. Pastoviai išvykdavo su ministerijos pavedimais. Aišku buvo auklė. Bet vis tiek, ji nėra mama ar giminė. Aš jį pasiimdavau visur su savimi. Pats gi buvau vaikas. O Alanas visai mažytis. Bet mes dažnai eidavom pasivaikščioti ar dar kur. - Geri laikai buvo. Pamanė. Alanas vežimėlyje, o Auris vežiodavosi jį po miškelį. - Jis augo. Buvo vienišas ir aš norėjau, kad turėtų draugų. O jau esu tau minėjęs, kad mano šeima priešiška žiobarams. O aplink mus negyveno Alanui tinkami draugai. Jo tėvai vis dar skendėjo savo reikaluose. O aš juk turėjau vis išvykti į mokyklą. Todėl supažindinau jį su vietiniais vaikais. Žiobarais aišku. O per atostogas žaisdavau su jais. Surinkdavau visą pulką ir lėkdavom į iškylas. Visko prisigalvodavom. Žaisdavom įvairius žaidimus. Tai tikriausiai dėl to ir nusimanau apie žaislus daugiau, nei man reikia. - Šyptelėjo. Suprato, kad taip nieko nepapasakojo apie savo tėvą. Bet ir neketino to daryti.
Dafydd kažką pasakė, bet taip tyliai. Ar tie žodžiai buvo man skirti? Pamanė, ir paklausė.
- Ką Sakei?
-
Vos išgirdęs klausimą Dafydd suprato, kad išsipliurpė be reikalo. Šiek tiek atvirumo prie vis dar menkai pažįstamo žmogaus galėjo kainuoti labai daug. Jeigu atmintis neapgavo, Auris minėjo dirbęs ministerijoje. O tai vis dar galėjo sukelti pavojų Mayrai - tiesiogiai su vaikyste susijęs žmogus - motina - krito būtent nuo žmonos rankos. Taigi kol kas į klausimą vaikinas neatsakė.
Laimei, pats Auris užsivedė plepėti, nors ir atrodė, kad kalba ne tai, ko buvo klaustas. Vis dėlto išgirsti apie šito žmogaus praeitį, tad Dafydd neprieštaravo paklausyti. Dabar suprato, kodėl jaunam vyrukui toks artimas jo paauglys pusbrolis. Auris turėjo ką mylėti ir dėl ko gyventi. Būtent to labiausiai ir trūko Dafydd iki pat jis susitiko nuostabiausią merginą pasaulyje.
Kai Auris baigė kalbėti, atrodė, kad atėjo Dafydd eilė. Kalbėti apie gyvenimą (jei jį taip galima pavadinti) Velse vis dar nebuvo smagu, tačiau vaikinas jautėsi tarsi skolingas, taigi daugiau neklausinėjo ir galiausiai neryžtingai prabilo pats:
- Motinos namuose buvau tik be reikalo vietą užimanti šiukšlė. Niekas nežinojo, kas yra mano tėvas, o motina ištekėjo už kito. Jis manęs nekentė nuo pat pradžių, o jų sūnus buvo lepinamas ir dievinamas. Aš galėjau būti apkaltintas bet kuo. Kartais mane išmesdavo iš namų, o jeigu brolis ką nors švęsdavo, geriausiu atveju būdavau išvarytas į savo kambarį. Dėl to nežinau nei kaip švenčiama, nei ką reikia dovanoti, nei kaip iš viso bendrauti su šeima. Iki ministerijoje susidūriau su Mayra, neturėjau visiškai nieko. Nebuvau reikalingas ir niekam nereikėjo manęs. Aš... Bandau mokytis būti šeimos dalimi.
Tarsi išsigandęs Dafydd nutilo. Apie Mioną nepasakė nieko, bet vylėsi, kad Auris jos neprisimena. Ar bent Hogvartse nieko nepastebėjo. Toji mergina nebebuvo verta minėti. Geriau kalbėti apie Mayrą ir nuostabius mažylius.
Deja, kiek jaunesnis vyrukas nenorėjo apsimesti, kad neišgirdo tyliai ištarto sakinio. Ar reikėjo jį pakartoti garsiau? Turbūt ne, bet pirmą kartą atviriau prašnekus kažkam, kas nėra Mayra, galbūt buvo verta pabandyti tęsti. Būtent dėl tos priežasties Dafydd pakartojo:
- Aš neturiu ką pasiūlyti savo vaikams.
Tai buvo tiesa, kurią įgarsinti buvo labai sunku. Taigi dabar vaikinas pasijuto įsitempęs ir susikaustęs. Norėjo apkabinti Mayrą ir pasijusti geriau, tačiau reikėjo ištverti situaciją ne su ja, o netikėtai po kojomis pasipainiojusiu Auriu.
-
Klausydamasis Dafydd pasakojimo pagalvojo ir ne pirmą kartą, kad vaikystės potyriai be galo daug nulemia tolimesniame gyvenime. Tai ką aš pakeisiu Erkos asmenyje? Jai jau beveik šešiolika. Ar pavyks sutvarkyti tas elgesio problemas?
Buvo netikėta, kad jis tiek daug pradėjo kalbėti. Auris manė, kad jo užduotas klausimas taip ir pakibs ore. Ir kas galėtų pagalvoti, kad toks pokalbis įvyks žaislų parduotuvėje? Ta mintis privertė nusišypsoti. Bet jis iškart susiėmė.
- Tik negalvok, kad dėl to ką papasakojai čia vaipausi. Tiesiog... Niekada gyvenime nemaniau, kad tokie pokalbiai gali vykti žaislų parduotuvėje. - Nutarė tai pasakyti iškart, kad Dafydd ko nors neprisigalvotų.
- Bet gi Dafydd, juk sukūrei tikrą šeimą. Sutikai mylimą moterį. Jau tau seniau sakiau, kad be galo matyti kaip tau tie žmonės rūpi. O juk galėtum paskęsti neapykantoje ant viso pasaulio. Nekęsti visų aplinkui dėl savo praeities. Bet sieki kažko daugiau. Man atrodo, kad tu sau per griežtas. Gal jei taip visko nepermąstytum būtų lengviau? - Auris žinoma gerai šio žmogaus nepažinojo. Galima sakyti, kad jie susipažino tik šiandien. Bet nutarė išsakyti savo pirminį įspūdį.
- Gal jei truputį atsipalaiduotum viskas pasidarytų lengviau? Bendravimas, šventės, dovanos. - Į tolimesnius jo žodžius atsakė.
- Baik jau. Visų pirma duodi jiems savo meilę ir rūpestį. Prisiminimus apie tai, ką kartu veikiat, apie ką kalbat. Žinojimą, kad jų tėvui jie rūpi. Gyvendamas dvare turėjau visus man reikalingus daiktus. Bet tik tiek. Mano nuomone baisiausia kai žinai, kad tau visi abejingi. Tada nereikia nei daiktų, nei dar kažko. Kai pabėgau nuo tėvo vaikystėje gyvenau su žiobarais namelyje ant ratų. Neturėjau ten nei daug žaislų, nei prabangių daiktų. Bet man tie metai buvo vieni geriausių.
-
Buvo smalsu ir kartu šiek tiek baugu laukti Aurio reakcijos. Atvirauti prie žmogaus, kuris pažintį pradėjo (ar, galima sakyti, atnaujino po Hogvartso baigimo) žeminimu, buvo labai keista. Baik jau. Kiek kartų Auris įrodė, kad visai nėra toks blogas, koks pasirodė iš pradžių? mintyse save protino Dafydd. Kai pagalvoji, juk mokykloje ir apie Mayrą galvojo, kad ji tėra kažkokia isterikė. Tik įrodė, kad moka siaubingai klysti.
- Aš nesu pratęs atvirauti, - pratarė, tarsi tai turėtų paaiškinti, kodėl jie rimtomis temomis kalbasi žaislų parduotuvėje. O gal tai ir paaiškino - prie kavos ar arbatos puodelio būtų žymiai sunkiau. Čia buvo galima nusukti akis į žaidimus ir bent jau nesusidurti žvilgsniais.
Tai, kaip Auris kalbėjo apie Mayrą ir visą jo šeimą, buvo labai malonu. Jis beveik nepažinojo merginos. Vaikų niekada nematė. Bet kalbėjo taip, tarsi pažinotų puikiai.
- Matyti, jau toks esu, - pabandė šyptelėti. Protu ir pats suvokė, kad pernelyg dažnai apmąsto viską iš eilės ir taip apsisunkina sau pačiam gyvenimą. Deja, kitaip nemokėjo. Sunki vaikystė ir tamsi praeitis po jos slėgė pernelyg stipriai. Tik kodėl Auris juo taip tiki ir pasitiki? Galbūt kažko siekia? Vis dėlto norėjo pasitikėti šituo žmogumi. Neįsivaizdavo, kodėl, tačiau juto, kad nereikia čia ieškoti kriminalo.
Su susidomėjimu klausėsi, ką Auris kalbėjo apie savo jaunystę. Atrodė, kad juos kažkas sieja. Žinoma, Dafydd motinos ir patėvio negalėjai apkaltinti abejingumu. Kur jau - jie tiesiog spinduliavo neapykantą.
- Manai, vaikams to užtenka? Aš bijau, kad jie mokykloje prisiklausys, kad kiti turi prabangiausius žaislus ar kokius daiktus. O aš nė nesuprasiu, apie ką jie šneka...
Dafydd staiga nutilo. Suprato ką tik tarsi išsidavęs, kad leidžia vaikus į žiobarišką mokyklą. Pats tame nieko blogo nematė - pradinį išsilavinimą gauti tikrai pravers. Bet ką pagalvos Auris?
Norėdamas nukreipti mintis nuo šito sudėtingo klausimo susitelkė į trasas ir traktorius. Bandė įsivaizduoti, kas Eliotui patiktų labiausiai. Tai, deja, buvo labai sunkus uždavinys, tad vėl teko atsisukti į pašnekovą.
- Kaip manai, jeigu būtum septynmetis judrus berniukas, kuri mašina tau patiktų labiausiai? - paklausė.
-
Per didelis atviravimas su kitais gali sužeisti ir šiaip nelengva kalbėti apie sau pačiam jautrius dalykus. Auris irgi vengė tokių temų. Bet jau kažkaip nustojo stebėtis dėl to, ką jam papasakoja. Tai kažkaip nutikdavo ir gana. O gal taip buvo dėl to, kad abiejų vaikystėje žiojėjo nemažos prarajos, kurios trukdė ir dabar. Ar žmonės nieko nežinodami vieni apie kitus gali pajusti tokius dalykus? Jis įsileido į apmąstymus.
- Žinau. Patarimas atsipalaiduoti ir nustoti viską permąstyti yra prastas. Nes sau juk šito neįsakysi. - Nusišypsojo. - Bet taip gyventi gal paprasčiau. Man atrodo, kad kartais reikia leisti pavadovauti emocijoms. Tau patinka koks daiktas, kuri nori dovanoti ir imk jį. Kai viską pergalvoji po šimtą kartų, tai visos idėjos pradeda atrodyti baisiai prastos. - Auris susimąstė ką pasakyti toliau. Gal tik jam taip atrodė. Kad daiktai nieko nereiškia. Nes pats buvo peralkęs kitokių dalykų.
- Aš žinoma neturiu savo vaikų, tai tikrai nesu geriausias patarėjas. Sakau tik tai, ką įsivaizduoju. Tavo vaikai dar maži. Mažiems vaikams tėvai, kuriuos myli turbūt yra pats didžiausias pavyzdys. Tai tau ne atžarioji paauglystė, kai tėvai yra stumemi į šoną. Aišku aš nesakau, kad visi paaugliai tokie. Žodžiu kol dar tavo vaikai tavęs klausosi reikia su jais kalbėtis. Įdiegti kažkokias vertybes, kurios atrodo tau svarbios. Na tarkim, kad daiktai tai ne viskas. Ir net gal po tokių pokalbių gali kilti audros. Kaip tu ir sakai. Bet vėliau praaugę viską jie gal prisimins jūsų pokalbius ir susidėlios savo mintyse kas jiems yra svarbu. - Šitaip kalbėti buvo taip neįprasta. Aš net neišmanau šitų reikalų. Galvojo.
- O dėl to, kad nesuprasi dalykų apie kuriuos jie kalba. Tai manau nesijaudink. Man atrodo, kad ne vienas tu su tuo susiduri. Faktas, kad reikia domėtis tuo, ką mėgsta jaunimas, jei nori juos suprasti. - Jis nužvelgė lentynas ir greitai jose suradęs kelis daiktus paėmė į rankas.
- Jei tai būčiau aš, tai tikrai imčiau žaislinį motociklą. Bet šiaip. Nežinau. Gal šitą mašiną su pulteliu. Ji greita. O gal šitas prisukamas mašinėles. Jos irgi pačios važinėja. Ir šiaip smagiai burzge.
-
Tiesą sakant, Aurio gudrumas ar protingumas tokiais klausimais stebino. Negi jis iš tiesų melavo, kad neturi vaikų? Bet kam jam tai? Žinoma, niekada negalėjai atmesti tikimybės, kad kitas žmogus tikrai kažko siekia ar ieško progos pasinaudoti. Galbūt jis tik skatina Dafydd šiek tiek paatvirauti, kad po to smeigtų durklą į širdį? Bet tai buvo taip kvaila. Juk ir pats Auris pasipasakojo dalykų, kurie yra pakankamai asmeniški. Nebent viską čia kuria, žinoma. Gal jau nustok taip nepasitikėti? Ne visi žmonės pasaulyje yra kaip tavo motina, patėvis ir brolis mintyse pats save subarė vaikinas. Žinoma, ne visi žmonės tokie, ir Mayra tapo pačiu geriausiu pavyzdžiu.
Kad ir kaip norėjosi mintimis nuklysti namo, kur jo laukia mylimi ir mylintys žmonės, dabar to padaryti negalėjo. Auris lyg ir stengėsi jam padėti, tad likti čia tiek kūnu, tiek ir mintimis būtų paprasčiausiai mandagu.
- Dėl dovanų esi teisus, - pritarė. - Vis dėlto labai nesinori susimauti, o kai vaikui yra septyneri, jo nusivylimas labai matosi.
Nejučia prisiminė Elioto liūdesį dėl kažkurios dovanos šeštojo gimtadienio proga. Jau neprisiminė, kas tai buvo, bet tada jautėsi labai blogai. Ne, daugiau taip nesusimaus.
Stengėsi ramiai apžiūrinėti mašinas ir kitokius žaislus, bet Auris sugebėjo paliesti dar vieną jautrią stygą. Dafydd stengėsi negalvoti, kas bus tada, kai jo mažyliai sulauks paauglystės. Ką gali žinoti, galbūt visas ryšys tiesiog nutrūks? Ar nenutiks taip, kad tada vaikai pasakys tai, ko Dafydd vis dar bijojo - kad jis šeimoje nereikalingas?
- Kalbi protingai, - sugebėjo pratarti, nors juto, kad baimė plečiasi. Kiek jam liko laimės laiko? Gal ir Oliveris taps visai kitoks, kai bus trylikos ar šešiolikos? Ir vėl iškeli Oliverį ir vėl mintyse apkaltino save Dafydd, tačiau tada, laimei, buvo galima pereiti prie lengvesnių temų - žaislinių automobilių.
- Man patinka motociklas, - pagyrė draugo pasirinkimą ir nejučia pridūrė: - Pats visai tokio norėčiau.
Netgi nusijuokė ir paėmė minėtą žaislą. Nebuvo jis labai pigus, bet septyneri sueina juk ne kasdien, ar ne?
- Motociklas Eliotui ir Monopolis abiems. Reikėtų dar kažko ir Oliveriui asmeniškai, - pratarė. Vylėsi, kad sakinyje neskambėjo pagalbos prašymas, bet atrodė, kad yra būtent taip.
-
Bekalbant temomis apie šeimą vėl įsivaizdavo save patį turintį vaikų ir žmoną. Vargšė moteriškė, kuri turėtų taikstytis su mano permainingu charakteriu. Ir visokiomis į galvą ateinančiomis kvailystėmis. Ir šiaip ne, per daug man būtų susisaistymo su kitais žmonėmis. Vaikai, žmona. Viskas reikalautų labai daug. Ir kaip aš galėjau sugalvoti, kad galiu suteikti Erkai namus? Aš negaliu. Daugų daugiausia galiu pagelbėti jai mokykloj, kai to prireikia. Įsileidus į tuos apmąstymus buvo sudėtinga vėl sugrįžti atgal pas Dafydd.
- O, bet tu gi žmogus. Klysti žmogiška. Negali amžinai viską padaryti tobulai. Taip jau yra ir tiek. Žinoma norisi, kad būtų kitaip. Bet visko juk pasitaiko. - Kažin kiek dar plėsis mano klaidų bagažas? Ar Erka jau bus paskutinė klaida? kodėl klaida? Kodėl ir nuo kada aš išvis tiek permąstau? Bus kaip bus.
- Sakau tik tai, ką įsivaizduoju. Labai lengva man kalbėti, kai neauginu savo vaikų. Net nežinau kaip apie viską galvočiau jei jų turėčiau. Alaną aišku pažįstu nuo gimimo. Augom kartu, labai daug laiko leidom karrtu. Bet tada buvau labai jaunas.
Pagaliau Auris švystelėjo tas jam taip svetimas abejoti verčiančias mintis šalin ir pasinėrė į kur kas lengvesnį dalyką.
- Tu nori motociklo? - Paklausė grūsdamas likusius žaislus į lentyną.
- Jei nori, tai pagalvok. Galėčiau padėti išsirinkti kokį gerą. Pamokyčiau juo važinėti. - Mintyse jau lėkė ant motociklo su kompanija kitų tokių pat nutruktgalvių. Galėtų pasikviesti Dafydd kur nors toliau pakeliauti. Tada pagalvojo, kad jis gal nenorėtų ilgam palikti žmonos ir vaikų. Todėl vaizduotėje viskas pasikeitė. Įsivaizdavo Save, Erką, Alaną ir gal Dori. Dafydd su šeima ir namą ant ratų. Va taip gal galėtume kur nors iškeliauti.
- Gal jam patiktų tie rinkiniai kur reikia kažką suklijuoti? Laivą, lėktuvą ar dar ką. Iš daug detalių. Einu pažiūrėsiu gal rasiu ką įdomesnio. - Auris pamiršo savo daiktus ir paliko juos gulėti ant žemės.
Priėjo lentyną su visokiais smulkiais daiktais. Ir rado ten muilo burbulų.
- Dafydd, ar dvyniai mėgsta muilo burbulus? - Šūktelėjo. Pasiėmė buteliuką skirtą pabandymui. Atsuko ir paleido spiečių burbuliukų į Dafydd pusę.
-
O, bet tu gi žmogus. Tokia paprasta frazė, bet ji tiesiog pritrenkė. Pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų būtent tuo Dafydd ir nebuvo. Jis nebuvo žmogus. Tiksliau, niekas jo tokiu nelaikė. Būtent todėl jam buvo labai baisu suklysti - kiekviena nesėkmė vedė prie to, kad jis gali nustoti būti žmogumi. Dabar tai būtų pernelyg sunku.
- Gal ir taip, - tepratarė, tačiau baimė susimauti niekur nedingo. Dafydd vis dar prisiminė pažadą išeiti, kai (jei?) tik vaikai pasakys, kad jiems tėvo nereikia. Dovanodamas neįdomias dovanas jis gali tuo keliu nueiti pernelyg greitai.
- Turbūt visiems paprasta, kas neturi vaikų, ar ne? - šyptelėjo Dafydd. Gal ir pats būtų jų ekspertas, jeigu neturėtų savo nuostabių mažylių. Kita vertus, jis, ko gero, neturėdamas vaikų ir toliau labai sėkmingai jų nekęstų.
- Aš? Motociklo? - apstulbo Dafydd, bet suprato pats tai paminėjęs. Tik akivaizdu, kad Auris jį ne taip suprato. - Ne, ką tu. Turėjau omeny tokį - žaislinį, - parodė išsirinktą daiktą. Visiškai neįsivaizdavo savęs ant tos kriokiančios mašinos. Vien jau tada sėdėti Auriui už nugaros buvo gerokai baisu.
Dar vienas vyruko pasiūlymas visai sudomino. Oliveris buvo pakankamai kantrus, kad ilgas valandas pieštų. Tad gal ir konstruoti turėtų kantrybės? Taip, ko gero, tai visai tinkamas variantas. Jis dėkingas linktelėjo, tačiau kai Auris tiesiog nuėjo palikęs savo daiktus ant žemės, gerokai sutriko. Nelabai žinojo, ką reikėtų daryti dabar. Jis vis dar nebuvo sudėtingų situacijų specialistas. Turbūt niekada ir nebus.
- Muilo burbulus? - pasitikslino ir vis dėlto padvejojęs žengė Aurio link. Nelabai žinojo, kas tai yra, bet pašnekovas labai jau vaizdžiai parodė. Kažkodėl kilo mintis, kad dvynukai tokiam daiktui jau per dideli. - Dėl dvynių nesu tikras, bet neabejoju, kad jie patiktų Miriam, - pratarė nė nesusimąstęs, kad galimai niekada neminėjęs savo dukters. Kiek, Aurio nuomone, jis turi vaikų?
- Ačiū, - priėjęs pridūrė ir neryžtingai paėmė nuo lentynos buteliuką. Apžiūrėjęs linktelėjo ir pridūrė: - Eime, paieškosime geriausių konstruktorių.
Apsižvalgęs spėjo, kurioje pusėje turėtų būti reikiami žaislai, tad patraukė ten. Rankose laikė motociklą ir burbulus ir nuoširdžiai vylėsi nepamiršiantis Monopolio.
-
- Aha, visi esam ekspertai, kai netenka susidurti su kažkuo akis į akį. - Nusišypsojo Senkleris.
- Bet aš vis tiek manau, kad vaikams svarbiausia meilė ir rūpestingumas. - Motociklo reikalą pasirodo jis suprato ne taip.
- A, žaislinio. Irgi gerai, galėtumėt su Eliotu pažaisti lenktynes. - Tai, kad Dafydd panorėjo žaislo jo visai nenustebino. Todėl, kad pats labai dažnai nusipirkdavo daiktus, kurie kažin ar atitiko jo amžių. Bet dėl kažkokios priežasties Auriui jų prisireikdavo.
- Miriam? - Paklausė ir pamaišė burbulus.
- Tai pala. Jau susipainiojau. Yra dvyniai ir Miriam? Ji jaunesnė? - Paleido dar gūsį burbulų šį kartą jau ne į Dafydd ir juos užsukęs pastatė atgal. Lentynoje dar gulėjo visokie bjaurūs minkšti vorai, gyvatės ir panašūs daiktai. Auris nusekė paskui jį prie lentynų su konstruktoriais.
- O, yra piratų laivas. Ir lėktuvas. Ir erdvėlaivis. - Ėmė apžiūrinėti juos. Tada išgirdo, kad į jį kreipėsi.
- Atsiprašau. - Šalia stovėjo greičiausiai mama su vaiku. Ji laikė nerūpestingai Aurio paliktus maišus.
- Man regis jūsų. - Nusišypsojo.
- Tikrai, aš ir pamaniau, kad kažko trūksta. Ačiū. - Ji dar kartą nusišypsojo ir nuėjo. O Auris vėl pastatė viską ant žemės, tik jau šalia savęs.
- Visai neblogas pasirinkimas ar ne Dafydd? O, žiūrėk. - Ištraukė iš lentynos vieną dėžutę.
- Skrajojančio Olando laivas. Man atrodo šitas iš kažkokio žiobariško filmuko.
-
- Tikiuosi, kad jiems užtenka meilės ir rūpesčio, - netvirtai pratarė. Jau ką ką, o šiuos dalykus tiek vaikams, tiek ir vaikų mamai jis tikrai galėjo pažadėti.
- Manai, Eliotui patiktų lenktyniauti su tėvu? - suabejojo. Nors ką gali žinoti - Oliveris labai mėgsta leisti laiką kartu, galbūt verta pabandyti suteikti tokį šansą ir Eliotui. - Panašu, kad teks pirkti du motociklus.
Taip ir įsivaizdavo save ant tokio motociklo. Ką gi, jeigu jam vis dėlto nepatiks, galės pabandyti ir Mayra. Ar Oliveris. Ne taip jau ir blogai, ar ne? Viena mašina asmeniškai Eliotui, kita - likusiems šeimos nariams. Keisčiausia buvo tai, kad daugelį šitų dalykų padėjo sugalvoti Auris. Žmogus, neturintis savo vaikų, padeda išrinkti dovanas jam, kuris turi jų visus penkis.
- Miriam yra metais jaunesnė už dvynukus. Dar turime Hannah, jai rugsėjį bus metai. Ir lapkritį turėsime dar vieną mažylį, - galiausiai viską atskleidė Dafydd. Na, ne viską - apie tai, kad ateityje tikriausiai tų vaikų bus ir daugiau, kol kas patylėjo. Niekada negali žinoti, kaip kitas žmogus reaguos.
Tarp konstruktorių Auris atrodė taip, tarsi leistų tokiu būdu visą savo laisvą laiką. Buvo visai įdomu jį stebėti, bet kartu apniko ir keistas liūdesys. Dafydd tarsi vėl ir vėl prisiminė niekada neturėjęs vaikystės. Kas, jeigu Oliveriui reikės pagalbos kažką statant, o jis nė neįsivaizduos, kaip tai padaryti?
- Šitas laivas visai nieko, - pratarė parodydamas į Aurio minėtą piratų laivą. - Oliveris nelabai mėgsta žiobariškus filmukus, - tarsi pasiteisino, kodėl nesirenka to, kurį siūlė pašnekovas. Paėmė dėžę ir suprato, kad pradeda trūkti rankų. Deja, lazdele pasinaudoti negalėjo, tad nunešęs viską prie kasos grįžo prie Aurio.
- Liko Monopolis ir... Kaip sakai - ar iš tiesų imti ir antrą motociklą? - paklausė. Ir pats nesuprato, kodėl, bet juto pasiryšiantis paimti tą daiktą tik tada, jeigu draugas tam pritars.
-
Laikas parodys kaip klosis jo ir vaikų santykiai. Manė Auris. Ir kodėl turėtų nesiklostyti? Jam tik reikėtų labiau atsipalaiduoti. Kaip turėtų būti sunku, kai nuolat savimi nepasitiki...
- O kodėl jam turėtų nepatikti? Smagu gi pašėlti. Jei nori daugiau žaidimų, tai gali prisistatyti trasų ar namelių iš knygų ar dėžių, jei jų turit daugiau. Galit sukurti visą miestelį. O paskui žaisti, kurti visokius įvykius. Galit prisilipdyti žmogeliukų iš plastilino ar prisikarpyti visko iš popieriaus, jei nenori pirkinėti visokių daiktų. Taip ir laiko daugiau praleisit kartu ir kursit kažką. Žodžiu veiklų visa galybė. - Pasirodė, kad Dafydd šeiminėlė išties didelė. Auris ėmė vėl įsivaizduoti jų išvyka namelyje ant ratų. Taip. Reiktų kokių dviejų mažiausiai. Nutarė.
- O, tai visas būrys. Ir kaip visi sutaria? Na žinai. Tada tikrai galit prisikurti įvairių žaidimų kartu. Kaip jau sakiau prieš tai. Aišku Hannah dar mažytė, bet paūgėjusi manau įsitrauktų. Tada gal pasidarytumėt dar artimesni. Žaisdami kartu.
Galiausiai konstruktorius regis buvo išsirinktas. Auris padėjo dėžę su Olando laivu į lentyną.
- Puiku. Tik paskaitykit prieš tai instrukciją. Ten turbūt bus daugybė detalių. - Nusišypsojo.
- Aišku imk Dafydd. Nepamaišys. Dar šitą paimk dėl lygybės. Bus Hannah. - Iš lentynos ištraukė pliušinį vienaragį. Kaip suprato tas turėjo groti ir šviesti.
- Aišku kaip nori. Jei nenori neimk jo.
-
Auris taip laisvai kalbėjo apie vaikus ir laisvalaikį su jais, kad Dafydd jautėsi sutrikęs. Atrodė, kad žmonai besilaukiant penktojo turėtų būti daug labiau patyręs, bet jautėsi taip, tarsi būtų visiškas naujokas. Ir iš kur šitas vyrukas žino, kas Eliotui patiks, o kas - ne? Nebent lenktyniauti su tėvu mėgtų bet kuris septynmetis, žinoma. Bėda ta, kad septynmetis Dafydd žinojo nebent tai, kaip reikia slėptis nuo patėvio ir motinos.
- Jeigu taip sakai... Aš pabandysiu, - nelabai užtikrintai pratarė Dafydd. Auris padrąsino jį paimti motociklą, tad nutarė taip ir padaryti. Atkakliai stengėsi neskaičiuoti, kiek ir kokios vertės dovanų gaus kiekvienas dvynys. Motociklas nebus dovana Oliveriui, tai bus dovana jam pačiam arba visai šeimai. O laikas kartu - dovana Eliotui. Viskas bus gerai, ar ne?
- Oliveris, Eliotas ir Miriam visada kartu. Ir jie labai myli mažylę Hannah, - su neslepiamu pasididžiavimu atsakė į klausimą Dafydd. Nebuvo plepys, bet apie tuos mažylius galėtų šnekėti labai daug. Beveik tiek pat, kiek apie Mayrą. Vėl užsigalvojęs apie mylimiausius žmones vaikinas paskendo mintyse. Užsisvajojo apie tai, kaip pradžiugins tuos, kurių jau dabar be proto ilgėjosi. Beveik negirdėjo, ką kalba Auris, bet šiaip ne taip pavyko grįžti į parduotuvę.
Buvo labai smagu, kad Auris netiesiogiai parodė dėmesį jo mažiausiai mažylei. Jis buvo dėmesingas, nors pats to tikriausiai nebūtų pripažinęs. Nenorėdamas jam prieštarauti nusišypsojo ir paėmė vienaragį. Neskubėdamas nuėjo paimti antrojo motociklo ir surasti Monopolio dėžės. Negalvojo, kad pripirks tiek dovanų, o tai buvo daugiausiai Aurio nuopelnas. Na, bet pinigų užteks, tad viskas bus gerai.
Prie kasos sumokėjo reikiamą sumą ir pažvelgė į žmogų, padėjusį išrinkti dovanas. Reikėjo tinkamai atsisveikinti, ar ne?
- Auri... Ačiū, - nelabai ryžtingai padėkojo. Vylėsi, kad tai padės suprasti: namuose jo laukia žmona ir vaikai.
Susirinkęs visus nešulius Dafydd žvilgtelėjo į tą, kurį galbūt galėjo vadinti draugu. Ar reikėjo dar ką nors pasakyti? Et, vaikinas tikrai nemokėjo bendrauti.
- Gal dar pasimatysim, - galiausiai tarstelėjo ir apsikrovęs nešuliais paliko parduotuvę. Gatvėje ilgai nelaukė ir galvodamas tik apie namus apsisuko ant kulno. Netrukus Londone Dafydd neliko nė kvapo.
-
Dafydd irgi apsikrovė daiktais, kaip ir pats Auris. Pripiršau jam krūvą daiktų. Po galais, aš turbūt supirkčiau pusę žaislų parduotuvės, jei turėčiau vaikų. Reiktų valdytis.
Pats taip ir nepaėmė jokio stalo žaidimo. Bet labai nesigalėjo, kad čia praleido tiek laiko.
- Tai gerai, vaikai išmoks būti rūpestingi rūpindamiesi vienas kitu. Viskas bus gerai Dafydd, Nesinervink dėl ateities taip baisiai. - Taigi jis apsipirko. Auris irgi susirinko savo daiktus.
- Nėr už ką. - Pasakė.
- Iki. - Atsisveikino ir išėjo iš parduotuvės. Patraukė gatvėn. O tada susirado vietą, kurioje būtų mažiau žmonių ir išsišaukė reaktyvinį autobusą. O čia tai apsipirkau. Kas galėjo pamanyti, kad žaislų krautuvėje imsiu plepėti apie savo praeitį. Neįtikėtina. Pamanė. Laukė baisiai sudėtinga kelionė autobusu. Bet dėl pačiam neaiškios priežasties tą kratyklę ant ratų mėgo.
-
Vasaris. Tad Dori nėščia vos tris mėnesius, o pilvas buvo toks, tarsi jai tuoj reikėtų gimdyti. Taip atrodė dėl to, kad šiuo metu ji buvo nepaprastai liekna, o ir vaikai, jie viduje augo du. Visai neseniai mergina vaikščiojo basomis, nes norėjo susirgti. Išsiimti vaikų iš pilvo ji vis dėlto nedrįso. Lygiai taip pat, kaip ir nušokti nuo stogo. Tad gal susirgs ir numirs?
Bet dabar jau ji gailėjosi, kad taip pasielgė, nes kojoms pasidarė šalta. Pasišildė jas kerų pagalba. Ir šią akimirką sėdėjo ant apsnigto suoliuko, valgė žiobariškus šokoladukus ir verkė. Norėjo būti meška, nes tada galėtų užmigti žiemos miegu. Aplink mėtėsi šiukšlės iš greito maisto restorano, tamsiaplaukė suvalgė du mėsainius ir didelę porciją gruzdintų bulvyčių. Šiuo metu valgyti tokias nesąmones noras apimdavo staigiai ir netikėtai.
Žmonės į ją žiūrėjo, kai kurie pakalbindavo, bet Mendel siųsdavo juos toli. Vienam net pagrasino durklu, kurį nusipirko birželį. Artėjo valanda, kuomet teks eiti į tą suknistą darbą. Atrodė, kad paprasčiau būtų kristi į pusnį ir nesikelti.
-
Pasinaudojusi proga, kai pamokų nėra, o visi svarbūs reikalai sutvarkyti, Arwen išsiruošė į Londoną apsipirkti. Ji, žinoma, žinojo, kad dalį reikiamų priemonių galima užsisakyti pelėdų paštu, bet kai kuriuos daiktus mieliau pirkti gyvai, juos apžiūrėjus. Ir juk ne visada būtina kažką pirkti! Vien pasivaikščioti po krautuvėles ir apžiūrėti įdomius daiktus, drabužius ar net saldumynus labai smagu!
Apėjusi keletą parduotuvių, prisikrovusi magiškas kišenes smagių daikčiukų iš magiškų ir žiobariškų parduotuvių, Arwen susiruošė užeiti į dar vieną krautuvėlę. Tačiau jos žvilgsnį patraukė matyta figūra. Mergina atrodė nusiminusi, o tai, kad tokiu šaltu oru sėdėjo ant suoliuko, galėjo būti susiję su jos nuotaika. Pakeitusi planus, burtininkė priėjo prie merginos ir švelniai užkalbino:
- Sveika mieloji, galiu prisėsti? Atrodo, kad tau šiuo metu draugija nepamaišytų.
-
Dori galvojo, kad jau būtų metas išsikraustyti iš Sakuros namų. Kiek ji gali kankinti savo draugę tokia siaubinga kompanija? Bet kur reikės gyventi? Mergina privalės susirasti kitą gyvenamąją vietą, o ką ji gali sau leisti iš to vargano atlyginimo? Būtų visai neblogai susirasti savo tikrąją motužėlę ir paklausti, kur ir kaip reikia vogti, pamanė mintyse. O gal keliauti į Delegardžių šeimos dvarą? Bet ten jau tikriausiai viskas bus dar labiau apgriuvę, kad ir burtai sunkiai padės. Be to, Dori būtų baisu ten vykti. O jeigu tie blogi žmonės ir vėl ateis? Nors dar klausimas, kas blogesni. Jie ar mano mama.
Apie tai begalvojant kažkas kreipėsi į tamsiaplaukę. Tai buvo Arwen Evenstar, Hogvartso direktorė ir profesorė. Pamačiusi ją Dori norėjo skradžiai žemę prasmegti. Pajuto didelę gėdą.
- Niekada taip ir nepadėkojau jums, kai užtarėte mane Magijos Ministerijoje, - pasakė aštuoniolikmetė. - Svarstymas po antro kurso. Tikriausiai ir taip buvo aišku, kad nusivažiuosiu, ar ne? - pažiūrėjo į savo pilvą.
Pasidarė neramu, ar direktorė nepasakys to Alanui. Kadangi ji ir profesoriavo, pažinojo mokinius. Tikriausiai matė, jog Dori ir Alanas draugavo. Tikriausiai girdėjo ir tai, kad jiedu išsiskyrė. Nes buvo nemažai spektaklių iš Dori pusės.
-
Neatrodė, kad Dori norėtų ja atsikratyti. Nesulaukusi pritarimo, Arwen vis tiek prisėdo. Jos amžiuje reikia naudotis proga, jei tik tokia atsiranda, ir pailsinti kojas. Ji jau buvo pastebėjusi, kad Dori laukiasi, bet nutarė nieko merginai nesakyti. Jei norės, pati apie tai pasisakys. Ragana šiek tiek nustebo, kai Dori prisiminė tą svarstymą Ministerijoje. Panašu, kad jai buvo labai svarbu tai, kad Arwen ją užtarė. Bet ji būtų pasielgusi taip ir su kitu mokiniu. Vaikų ateitis jai svarbiausia, o tokios nereikšmingos detalės kaip šiek tiek nederamas elgesys pamokose tikrai nėra priežastis atimti iš vaiko ateitį.
- Ak, nedėkok. Nieko įspūdingo tą kartą nepadariau. Bet kas būtų pasielgęs taip pat, - nusišypsojo ragana.
Arwen jautė, kad Dori žvelgia į save pernelyg kritiškai. Ji norėjo padėti mergaitei, tereikėjo sugalvoti, kaip prie jos prieiti, kad ši jos neatstumtų.
- Gal galiu kaip nors padėti? Tau turėtų būti šalta, - nužvelgė basas mergaitės kojas.
-
- Padarėte. Jeigu ne jūs, dar tada iš manęs būtų atėmę lazdelę.
O gal būtų buvę geriau? Po velnių, gal tikrai būtų buvę geriau? Mergina apie tai niekuomet nepagalvojo. Tada niekada nebūčiau nudėjusi doksio magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje. Rensa niekada nebūtų manęs paskundusi. Ir aš jos nebūčiau bandžiusi išgąsdinti ant skardžio. Ji gyventų.
Kaltė pervėrė Dori širdį. Evenstar atkreipė dėmesį, jog Dori - basa. Tamsiaplaukė garsiai nusikeikė. Ji net pamiršo, jog neavi batų. Kerai šildė.
- Kaip manote, o gal Sakura kerais pasišildydavo kojas? - nei iš šio, nei iš to paklausė. - Tada, kai dar vaikščiodavo basa žiemą?
Dori iš rankinės išsitraukė kojines, kurias apsimovė ir batus, į kuriuos taip pat netrukus įspyrė savo kojas.
- Man niekas negali padėti. Ir niekada negalėjo. Aš esu šito pasaulio klaida, - pasakė Mendel ir pajuto gerklėje gumulą.
-
Matėsi, kad Dori išties yra dėkinga jai už pasirodymą tame teismo posėdyje. Nors pati Arwen labai to nesureikšmino, bet džiaugėsi, kad viskas susiklostė gerai. Nors ir Dori dabar akivaizdžiai tuo netikėjo, bet ji žinojo, jog ilgainiui viskas susitvarkys.
- Manau, kad ilgą laiką pabuvus basomis, kūnas prie to tiesiog pripranta, - nusišypsojo burtininkė. - Bet tu geriau apsiauk ką nors, kerai ne visada yra patikimas būdas sušilti. Jie gana apgaulingi.
Profesorei buvo graudu žiūrėti, kaip Dori save graužia. Ji labai norėjo padėti, bet mergaitė tam priešinosi. Atrodė, kad, pragyvenusi nemažai metų, Arwen turėjo žinoti, kaip patarti nusiminusiems ir depresijos apimties vaikams, bet kaskart tekdavo ieškoti tinkamų žodžių. Viena netinkama frazė galėtų nulemti vaiko gyvenimą, o ji tikrai to nenorėjo.
- Suprantu, kad nuskambės nuvalkiotai, bet man tu rūpi. Tu esi nuostabi, protinga mergina. Labai noriu, kad ir tu tokią save pamatytum. O visa kita... Su laiku liūdesys praeis ir tikrai pasijausi geriau.
-
Arwen Evenstar pasakė merginai, kad ši jai rūpi. Netrukus iš Dori akių nuriedėjo kelios didžiulės ašaros.
- Bet aš sumoviau savo gyvenimą, - pasakė ji. - Sumoviau viską. Sumoviau draugystę su Alanu, o tada... o tada tai, - parodė sau į pilvą. - Aš... aš... kaip viskas galėjo taip pasisukti? Po velnių, jau geriau nebūčiau buvusi ragana. Tada tikriausiai laiminga gyvenčiau Mendel šeimoje.
Dori nenorėjo skųstis Hogvartso direktorei, jog net neturi kur gyventi. Nenorėjo prašyti pagalbos, nors tikėjo, jog moteris būtų ją suteikusi. Liūdesys buvo viena, o akistata su pragyvenimu - visai kas kita. Tad ji tik linktelėjo tarsi pritardama, jog taip, viskas bus gerai. Nors nebus.
- Profesore, o jūs turite vaikų? - netikėtai išsprūdo klausimas. Apie tai Dori niekada nebuvo pagalvojusi.
-
Norėdama paguosti Dori, profesorė ją apkabino. Visiems kažkada prireikia šilto apkabinimo ir atrodė, kad šį kartą panelė Mendėl to nusipelnė.
- Viską įmanoma išspręsti, tik nenukabink nosies, - drąsino merginą. - Nežinau, kas nutiko tarp tavęs ir Alano, bet neabejoju, kad išsiaiškinsite. Ar jis žino, kad laukiesi?
Arwen žinojo, kad šiai merginai teko nemažai išgyventi, jos globėjai pasitaikė nepavydėtini žmonės, su jais burtininkei teko susitikti prieš keletą metų. Tad net nebandė jų minėti.
- Taip, turiu keletą vaikų, bet, kaip gali numanyti, visi jie užaugo ir išsivaikščiojo savais keliais. Sukūrė savas šeimas. Jauniausieji, dvyniai, dažnai aplanko mane, o kiti tik per didžiąsias šventes pasirodo...
-
Hogvartso direktorė apkabino Dori. Tą akimirką ji pasijuto lyg mylima. Nors ir žinojo, jog Arwen Evenstar negali jos mylėti. Dori jai yra tik viena iš jos mokyklą baigusių mokinių. Iš tų, kurie nuėjo šunkeliais.
Bet netikėtai tamsiaplaukė atsitraukė nuo direktorės ir išbalo kaip popierius. Nes moteris paminėjo Alaną. Kodėl ji galvoja, kad Dori laukiasi nuo Alano? Tiksliau... tiksliau iš kur ji žino, jog nuo jo?
- Aš laukiuosi ne nuo Alano, - rimtai pasakė. - Mes su Alanu išsiskyrėme dar pavasarį.
Alanas negali sužinoti, jog Dori laukiasi. Jeigu ji susigadino sau gyvenimą, tai nereiškia, jog reikia jį sugadinti ir grifui.
- Jūs turite dvynius? - išpūtė akis Mendel. - O... o jie... jie labai panašūs? Ar jie atrodo vienodi?
Akyse pasimatė susidomėjimas. Juk ir Dori laukėsi dvynių.
-
Arwen paklausus apie Alaną, Dori veidas persimainė. Nors mergina užtikrintai tvirtino, kad laukiasi ne nuo Alano, kažkas čia buvo ne taip. Bet tai ne jos reikalas, todėl tikrai neklausinės. Jei norės, Dori pati pasipasakos. Ji čia tam, kad išklausytų, o ne kamantinėtų ar, juo labiau, teistų.
- Ak, mieloji, aš ir negalvojau, kad vaikas Alano, - drąsinamai šypsojosi. - Tiesiog prisiminiau, kaip jūs bendraudavote, ir pamaniau, gal buvote susitikę ar bendravote. Atleisk, jei priverčiau pasijausti nejaukiai, nenorėjau šito.
Atrodė, kad Dori nustebo išgirdusi apie Arwen jaunėlius.
- Taip, iš penkių vaikų - du jauniausieji dvyniai. Nebloga "dovanėlė", ar ne? - nusijuokė. - Iš išvaizdos jie gana panašūs. Kai buvo maži, sunku buvo atskirti. Ilgainiui jų pomėgiai ėmė skirtis, o tuo pačiu ir pasirenkama apranga ir elgesys. Nors ir nuolat krėsdavo eibes, bet, kaip sakiau, jie dabar vieninteliai mane aplanko.
-
- Viskas gerai, - ramiai atsakė Dori. - Aš, aišku, žinau, kas tėtis, - pabandė nusišypsoti. - Tiesiog jis šiek tiek vyresnis, o aš nesijaučiu pasiruošusi tapti mama, bet įvyko, kaip įvyko.
Tamsiaplaukė nusprendė meluoti. Jai buvo taip suknistai gėda, jog geriausia bus paaiškinti Hogvartso direktorei, kad viskas yra normalu.
- Su Alanu mes seniai nebendraujame, - kuo nerūpestingiau tarė. - Tiek jis man, tiek aš jam esam praeitis.
Širdyje pasijuto skausmas, nes Dori Alaną vis dar beprotiškai mylėjo. Tačiau jis negalėjo sužinoti, kad turės du vaikus. Jis privalėjo baigti Hogvartsą. Ir susirasti normalią merginą, kuri jį vertins. Ne taip, kaip Dori.
Oho, penki vaikai... Aštuoniolikmetė prisiminė ir Dafydd. Jis taip pat turėjo dvynius.
- Iš tiesų tai aš ir laukiuosi dvynių, - dabar jau Dori lūpose atsirado tikras, nors ir menkas, šypsnis.
Ji palietė savo pilvą. Negalėjo suprasti savęs. Akimirkomis norėdavo skradžiai žemę prasmegti, akimirkomis kovoti už save ir tuos du vaikus.
-
- Viskas tvarkoj, tikrai neturi man aiškintis, - nusišypsojo. - Tik noriu, kad būtum laiminga. Tad jei yra kas nors, ką galėčiau dėl tavęs padaryti, būtinai pasakyk.
Išgirdusi, kad ir Dori laukiasi dvynių, Arwen prisiminė savo vaikų gimimą. Aišku, jos dvyniai buvo paskutiniai iš penketo, tad jau patirties turėjo nors vežimu vežk. O ir vyresnieji vaikai padėjo.
- Žinai, su pirmagimiais visada sunkiau, o kai jie iškart du, tuo labiau. Man labai gaila, kad vaikų tėčio nebus šalia. Pagalba rūpinantis vaikais būtų tikrai neprošal.
Iš to, kaip Dori kalbėjo apie vaikų tėvą, neatrodė, kad jai iš tiesų viskas gerai. Bet jeigu ji nusprendė nepasakoti tiesos, tebūnie. Liko tik tikėtis, kad mergina ras, su kuo pasikalbėti.
-
- Ne, viskas gerai. Aš būsiu laiminga, - melavo Dori. Stengėsi, jog balsas skambėtų kuo gyviau. - Man nereikia jokios pagalbos. Vaikų tėtis bus! Jis yra, jis žino. Viskas tikrai gerai.
Ji staiga susičiaupė. Reikėjo neatrodyti ir per daug entuziastingai, tada Arwen Evenstar tikrai nepatikės merginos melu. Iš kitos pusės, Dori nebuvo tikra, ar ji apskritai patikėjo. Ir ar vis dėlto nepasikalbės su Alanu. Arba dar blogiau, net su jos tėvais. Pasiųsiu juos visus ant trijų raidžių, jeigu taip atsitiks, mintyse pagalvojo. Bet vis tiek pasijuto nesaugiai.
Dori atsistojo. Juk galėjo papasakoti šiai gerai moteriai savo situaciją. Galėjo gauti pagalbos. Bet... bet vietoj to gi ėmė vaidinti, kaip viskas gerai. Nors gerai nebuvo. Ir akivaizdžiai. Tačiau Dori nenorėjo jokios pagalbos. Iš nieko. Ne. Jai nieko nereikia.
- Man jau geriau, - tarė ji. - Žinote, hormonai, - dirbtinai nusišypsojo. - Ačiū už pokalbį.
Ji atsisveikino ir nuėjo. Užlindusi už kampo norėjo išsiverkti. O gal skradžiai žemę prasmegti. Kad ir kaip ten bebūtų, pokalbis nebuvo neprasmingas. Dabar Dori galvojo apie Hogvartso direktorės dvynius.
-
Kad ir kaip Arwen norėjo padėti Dori, ši, akivaizdu, visiškai nenorėjo jos pagalbos. Kaip apmaudu.., galvojo ragana. Jai buvo gaila, kad mergina bando spręsti savo problemas savarankiškai, taip apsisunkindama gyvenimą. Tikėtina, kad kažkada vėliau, galvodama apie šią akimirką, ji supras padariusi klaidą.
- Džiaugiuosi, kad jautiesi geriau, - padrąsinamai šypsojosi. - Nepamiršk, kad bet kada gali į mane kreiptis, jei tik reikės paramos ar pagalbos. Ar tiesiog pasikalbėti. Tavo pelėda mane tikrai ras. Gražios dienos tau, Dori Mendel. Galvosiu apie tave.
Merginai išėjus, burtininkė taip pat pakilo nuo suoliuko. Jau neprisiminė, ką planavo daryti prieš sutikdama Dori, bet dabar tai buvo nebesvarbu. Galvodama apie nepavydėtiną merginos situaciją, ji pasuko į tamsų skersgatvį ir jame iškeliavo oru. Grįžo į pilį.
-
Šiandien Amelija išėjo pasivaikščioti tik su mamyte. Jautėsi labai keistai, nes vežime nebebuvo vietos sesutei. Kur ji? Šitas dalykas Amelijai visai nepatiko. Be sesutės ji jautėsi nesuprantamai. Tai buvo pirmas kartas, kuomet ji išėjo į lauką be Arielės.
Kadangi tai raudonplaukei nepatiko, ji ėmė zirzti, o paskui ir truputėlį verkti. Prieš pradėdama ašaroti spjovė čiulptuką iš burnos. Ne, tegul mama negalvoja, kad čiulptukas šį kartą pagelbės. Amelija. Nori. Sesės!
Aišku, būdama tokio amžiaus mergytė dar nekalbėjo. Tačiau ji bandė ką nors pasakyti. Būdavo, kad kažkas ir išeidavo. Apsiraminusi tarė:
- Si... se...
Ji norėjo pasakyti, kad nori sesės. Mažylei sesė buvo tarsi jos pačios dalis. Juk jos kartu darydavo viską.
-
Buvo rugsėjis. Šiandien - graži, šilta
diena, tačiau Arielė truputėlį apsirgo. Šiek tiek snargliavosi ir kosėjo. Gal jai skaudėjo ir gerklę, bet čia jau Dori to žinoti negalėjo. Tad ji paliko dukrelę namuose su aukle ir taip išėjo, jog pati išpėdino į miestą tik su Amelija. Buvo keista kerais vežimėlį paversti iš dviviečio į vienvietį. Dabar jis atrodė toks lengvas. Tačiau išeiti be Arielės - nelabai malonus jausmas. Norėjosi turėti ir ją šalia, be to, buvo neramu, kaip mergaitė jaučiasi.
Įdomiausia tai, jog šią akimirką Amelija nerėkė. Taip, ji išspjovė čiulptuką. Tačiau nepuolė žviegti. Tik zirzė ir...
- Ar tu verki?
Dori sustojo prie mergytės. Iš tiesų, iš jos akyčių riedėjo ašarytės. Tai tamsiaplaukę nustebino. Juk ji šiaip rėkia, o ne verkia.
- Ar ir tu sergi? - palietė dukrelės kaktą, bet neatrodė, jog ji turėtų karščio.
Amelija nesisnargliavo. Nekosėjo. Negi šitą velniukę galėjo taip paveikti sesers nebuvimas? Iš to, ką dukra pasakė, atrodė, jog ji tikrai prašosi sesės.
- Ak, Arielė serga, - tarė Dori.
Jai taip pagailo mažylės ir taip palietė širdį jos reakcija. Mendel paėmė jos čiulptuką, įsidėjo jį į kišenę, o tada pakėlė ant rankų Ameliją. Laikydama dukrą vienoje rankoje, o kita ranka stumdama vežimą, Mendel ėjo parduotuvių alėja.
-
Amelija tikėjosi, kad dabar mama padės šalia sesę. Nes ji atkreipė dėmesį į raudonplaukę. Tačiau ne. Mama kažkodėl tik palietė Amelijos kaktą, o sesės tai nedavė. Mažylė susiraukė. Bet tuomet mama kažką švelniai pasakė būtent apie Arielę ir pakėlė dukrą ant rankų.
Amelija iškart ėmė dairytis. Ji tikėjosi išvysti tėtį, kuris laiko Arielę ant rankų. Tačiau to nebuvo. Ne, viskas, dabar jau Amelija pasiruošė pradėti rėkti, tačiau po akimirkos apsigalvojo. Mat mamytė pradėjo eiti. O tai - visai įdomu, nes jos buvo vietoje, kurioje pilna įvairiausių objektų ir žmonių. Amelijai patikdavo stebėti aplinką ir žmones, visa, kas nauja ir nematyta. Aišku, netrukus ji užsinorėdavo viską ir paliesti, ir paragauti. Bet dabar tiesiog dairėsi, o sesę pamiršo.
-
Laimei, Amelija nepradėjo kelti isterijų. Tačiau Dori jautėsi neramiai. Kaip reikės jas migdyti? Jos nėra nei nakties miegojusios atskirai. Arielė gali apkrėsti Ameliją. Ir ar tikrai verta bandyti jas atskirti? Ar nebus taip, jog vis tiek viena dvynė apkrės kitą?
Mendel atsiduso. Nemanė, jog motinystė gali taip stipriai kvaršinti galvą. Nenutuokė, jog suks smegenis dėl tokių dalykų.
Amelija nebuvo lengva. Ypač, kai ją reikėjo nešti viena ranka, o dar tas vežimas. Dori labai greit pavargo. Šiaip jau ketino keliauti į vaikiškų drabužėlių parduotuvę. Dabar jau gailėjosi, kad neatvyko čia viena. Juk ir Ameliją galėjo palikti auklei. Turbūt. Juk galėjo, tiesa? Tada galėtų ramiai apsipirkti. O kas bus, jei dukra norės viską čiupinėti?
Dori atsiduso ir atsisėdo su Amelija ant suoliuko.
-
Jos ėjo visai neilgai. Gana greitai sustojo. Amelija pajuto nuobodulį. Sėsės nebuvo, o jos su mama nevaikščiojo, nežaidė, dabar mamytė Amelijos net nekalbino. Raudonplaukė mergytė suraukė savo antakiukus. Ir vėl buvo pasiryžusi rėkti, tačiau pamatė šunį, kuris atkreipė jos dėmesį.
- A... au! - pasigirdo iš mergaitės lūpų.
Dar ji ėmė guguoti ir rodyti mamai pirštu į gyvūną. Jo šeimininkas nusišypsojo, bet greit nutolo. Amelija ir vėl susiraukė, tačiau visai netikėtai šalia jų prisėdo teta, kuri irgi laikė vaiką ir stūmė tuščią vežimėlį iki pat suoliuko.
- Ak, - sėsdama tarė ji. - Ir jie visada nori, kad juos neštum, - nusijuokė.
Amelija nesuprato, ką ta teta sakė, bet jai ir nebuvo įdomu. Ją labiau domino berniukas, sėdintis jai ant kelių. Mergaitė vėl suguguvo ir ėmė tiesti rankas į jį.
-
Taip, gyvūnai išties puikiai mokėdavo nukreipti vaikų dėmesį. Dabar jau merginai patiko, kad Alanas jų augino, mat kai su dvynėm neišeidavo susitvarkyti, jie pasirodydavo esą tikri pagalbininkai. Šį kartą Ameliją sužavėjo kažkoks nususęs rudas šuo.
- Taip, taip. Au au, - pritarė Dori dukrai.
Šalia Mendel klestelėjo kažkokia moteris su sūnumi. Sūnus atrodė panašaus amžiaus kaip Amelija, gal šiek tiek vyresnis. Vyresnė buvo ir ta moteris, mažų mažiausiai trisdešimties. Dori visai nepatiko, kad ji prisėdo šalia. Mergina nemėgo taip pažindintis. Juolab, kad čia ne parkas, ne žaidimų aikštelė.
- O taip, - atsakė Dori. - Visada prašosi.
Amelija ėmė tiesti rankas į berniuką. Dori nekreipė dėmesio.
- Kiek mergytei laiko? - paklausė moteris.
- Metai ir du mėnesiai. Na, nepilnai. O jūsiškiam?
- Maniškiam pusantrų.
-
Amelija labai norėjo pasiekti berniuką, tačiau jis buvo per toli. Ji suzirzė, kad mamytė prieitų arčiau. Tada ėmė muistytis. Kodėl ji negali to berniuko paliesti?! Mama tam trukdo! O berniukas, jis irgi išleido kažkokį garsą.
- Bžž. Bžž, - pasakė jis.
Ir tada Amelija pamatė. Tas berniukas, jis turėjo kažkokį žaisliuką. Labai gražios spalvos. Tai buvo mašinytė. Amelijai irgi yra tekę žaisti su mašinyte, tačiau ji to neprisiminė. Jų namuose daugiau vyravo mergaitiški žaislai ir jų spalvos dažnai buvo kitokios, nors pasitaikydavo visokių. Ši mašinytė buvo mėlyna, nors to Amelija, aišku, nežinojo.
Tačiau ir ji norėjo to žaislo. Todėl dabar pradėjo rimčiau rėkti ir priešintis mamos glėbiui. Ji turėjo pasiimti tą žaislą čia ir dabar!
-
Dori ir nežinojo ką atsakyti. Jai buvo nusispjaut, kiek tam berniokui laiko. Užtat Amelija pamatė mašinėlę, kurią tas vaikas turėjo. Ir dabar jau Mendel mintyse padėkojo dukrai, kad ši padėjo neįsivyrauti nejaukiai tylai.
- Amelija! - sudraudė dukrą Dori. - Čia yra berniuko mašinytė. Aš tau duosiu tavo knygutę.
Iš vežimo apačios Mendel ištraukė minkštą knygelę, kurią Amelija labai mėgo. Ji buvo su pliušiniais gyvūnėliais. Paspaudus tuos gyvūnėlius šie cypdavo. Padavė ją dukrai.
- Ir jiems visada reikia žaislo, kurį turi kitas vaikas, - pabandė pajuokauti Dori.
- Taip, tikrai taip. Aišku, prie mamų vaikai daug labiau ožiuojasi nei prie auklių, - nusijuokė ji. - Juk tu tikriausiai auklė, ar ne? Tokia jaunutė.
-
Amelija rėkdama siekė berniuko žaisliuko, tačiau mama jai padavė stebuklingą knygelę. Mergytė net straktelėjo mamos glėbyje. Ji griebė knygutę ir ėmė ja grožėtis taip, lyg matytų pirmą kartą. Todėl ši knygutė ir buvo stebuklinga. Taip kartais tėvai sakydavo. Nes visi kiti žaislai Amelijai labai greit atsibosdavo, tačiau ši knygelė - ne.
Raudonplaukė ėmė vartyti knygelę ir spaudinėti gyvūnėlius. Visi jie leido skirtingus garsus, Amelija pradėjo krykštauti ir juoktis, pati bandė atkartoti tai, ką išgirsdavo. Ir tada tas berniukas taip pat susidomėjo knygele. Dabar jau jis susiraukė ir tiesė rankas į Ameliją, tiksliau - į jos knygelę. Amelija nutaisė pašaipią išraišką ir apsikabino knygelę. Tada berniukas suspiegė ir metė į Ameliją savo mašinytę.
-
- Kristoferi! Negalima mėtyti į kitus vaikus žaislų, - subarė savo sūnų toji moteris.
O Dori viduje užkaito. Aš turiu dvi dukras, višta tu, pasakė ji mintyse. Tokia jaunutė. Auklė. O tu senutė. Sena tarka, būsi sena mama, siuto ji viduje.
- Taip, aš auklė, - saldžiu balseliu pasakė Dori.
Ir pati negalėjo suprasti, kodėl. Kas atsitiko? Juk... juk senais laikais ji būtų šitą kvėšą žiobarę išsiuntusi į visas įmanomas puses.
Dori atidavė mašinėlę berniukui, tačiau jis neėmė. Tad padavė ją tai senai tarkai.
- Ačiū, - nusišypsojo toji moteris paimdama žaislą. - Tikiuosi, mergytės neužgavo?
- Ne, ne, nemanau, - atsakė Dori. - Juk tik į kojytę pataikė.
Dori jautėsi sutrikusi. Norėjo šitą moterį griebti už plaukų, bet tik sėdėjo ir mandagiai šnekėjosi. Gerai, nebūtina pradėti luptis. Bet kodėl ji negalėjo pasakyti, jog yra šito vaiko mama?
-
Amelija jautė, kad berniukas nervuojasi. Jis norėjo stebuklingos knygelės, tačiau mergaitė net neketino jos jam duoti. Iš pykčio tas berniukas metė į Ameliją savo žaisliuką, bet neužgavo. Užtat mažylei pasidarė labai juokinga ir ji ėmė kvatotis, o tada, kai mama atidavė žaislelį tai tetai, Amelija vėl atsivertė knygelę.
Tačiau ji dabar nebežiūrėjo į knygelę. Tik spaudinėjo pliušinę kiaulytę, kuri kriuksėjo. Spaudinėjo ir žiūrėjo tiesiai ir berniuką. Buvo primerkusi akis, o jose matėsi piktdžiuga. Amelija pajuto malonumą, jog tas berniukas erzinasi. Jai nelabai yra tekę bendrauti su kitais vaikais. Žaidimų aikštelėse jų būna, tačiau juk mergaitė visą laiką būna su sese. Sesės nervuoti Amelija nemėgsta, nebent jos šiaip ko nors pešasi. Bet šitas berniukas... Amelija žiūrėjo į jį ir kikeno, o šis ėmė rėkti.
-
Dori pastebėjo, kad Kristoferis labai jau nori Amelijos knygutės. Na ir norėk, kvailas vaike, pamanė Mendel. Viduje pasijuto saldžiai, kai tas berniokas ėmė rėkti. Šita moteris ją įžeidė. Tad Dori buvo malonu, jog jos vaikas dabar atrodo kaip tikras isterikas. Aišku, būtų ne kas, jeigu ir Amelija parodytų savo būdą visu gražumu.
- Oho, koks mergaitės žvilgsnis, - pasakė toji kvaiša.
Ėmė raminti sūnų, buvo bloga žiūrėti. O tas vis tiek rėkė.
- Nagi, Kristoferi, nusiramink. Imk buteliuką, - ji padavė vaikui gėrimo, šis paėmė ir pradėjo gerti, tad neberėkė, bet vis tiek nepatenkintas spoksojo į Ameliją.
O Amelijos veido Dori šiuo metu nematė. Tad nenutuokė, koks dukros žvilgsnis.
- Nejaugi? Ir koks jis? - paklausė tamsiaplaukė.
- Negeras, - pasakė. - Tikriausiai tėvams su tuo vaiku sunku, - darė prielaidas. Ir šiaip jau neklydo. - Atrodo, kad ji džiaugiasi, jog Kristoferis negali gauti jos knygelės.
-
Amelija ir toliau piktdžiugiškai spoksojo į berniuką ir spaudinėjo kiaulytę. Tačiau laimė netruko taip jau labai ilgai, nes toji teta davė berniukui atsigerti. Tą akimirką mergaitė sutriko. Berniukas vis tiek žiūrėjo į knygelę ir jos akivaizdžiai norėjo, bet... bet juk jis gėrė! Ir Amelija nori gerti! Kodėl mama Amelijai neduoda gerti?! Na, ir tegul pasiima jis tą knygelę, Amelijai jos visai nereikia, jai reikia buteliuko!
Supykusi raudonplaukė sviedė nuostabiąją knygutę į berniuką, o tada paleido kakarynę. Amelija dabar pajuto tokią neteisybę. Kaip tas berniukas gali gerti, jeigu pati Amelija negeria? Ji atsisuko į mamą ir rėkė žiūrėdama į ją. Mama turėjo suprasti, kad privalo duoti dukrai atsigerti.
-
Dori nusijuokė.
- Na, nežinau, - pasakė ji. - Juk dažnai vaikai puikuojasi vieni prieš kitus savo žaislais. Nematau nieko neįprasto, - ji gūžtelėjo pečiais.
- Taip, bet tas jos žvilgsnis. Tikrai, - papurtė ji galvą. Taip, tarsi tuo pačiu ir baisėtųsi Amelija, ir užjaustų jos tėvus. - Žiūrėk, kaip pradėjo! Pamatė, kad Kristoferis geria, ir ėmė pavydėti.
Dori šita boba kuo toliau, tuo labiau erzino. Ji pati paėmė į rankas knygutę, kurią Amelija sviedė į tą vaikiščią, o tada paėmė Amelijos buteliuką, pripiltą sulčių. Padavė dukrai, ši ėmė gerti žiūrėdama į berniuką. Jie abu žiūrėjo vienas į kitą taip, tarsi girtųsi savo gėrimais. Jei ne šita bjauri boba, tai būtų juokinga.
- Tai kad ir jūsų Kristoferis sukėlė isteriją. Norėdamas Amelijos knygelės, - pašaipiai pasakė.
-
Amelija mylėjo mamytę. Tikrai. Nes mamytė visai nesibarė dėl to, kad Amelija rėkė. Nors šiaip įprastai tai juk bardavosi. Bet dabar nieko nesakė ir iškart davė atsigerti. Ir ne vandenuko, o to skanaus, saldaus gėrimo. Dar viena priežastis, kodėl Amelijai patikdavo gerti lauke, buvo ta, jog tik čia mergytė gaudavo šito gėrimo. Namuose jai nieks jo neduodavo. Ji nežinojo, kodėl, bet iš tiesų taip buvo dėl to, jog virėja Džesika nepripažino sulčių ar bet kokių kitų pirktinių gėrimų.
Amelija išgėrė nemažą dalį sulčių. Dabar jau jautėsi visai rami. Tas berniukas irgi sėdėjo nurimęs. Mergytė atsisuko į mamą ir paėmė iš jos rankų knygelę. Vienoje rankoje laikė buteliuką, kitoj - knygutę ir išsišiepusi, žiūrėdama į berniuką, ėmė spaudyti net neatverstą knygutę, o ši išleido kelių gyvūnų garsus vienu metu.
-
Ta bjaurybė kilstelėjo antakius. Atrodė labai nepatenkinta, net įsižeidusi.
- Kai turėsi savo vaikų, tada suprasi. Nesi mama, tai ir nesupranti. Kristoferis elgiasi kaip eilinis berniukas, o štai šita mergaitė, ji atrodo tikrai kitaip. Juolab, kad yra su aukle. Jeigu jau prie auklės šitaip elgiasi, pagalvok, ką daro prie tėvų. Va, va. Žiūrėk, ji ir vėl maivosi prieš Kristoferį su ta knygute.
Dori pažiūrėjo į Kristoferį. Berniukas nerėkė, bet spoksojo į Ameliją ir knygelę. Baisiai nepatenkintas. Mergina nematė, kokiu žvilgsniu Amelija žiūrėjo į tą vaiką, tačiau ir pati perskrodė jį lygiai tokiu pat, o paskui - ir jo mamą. Tik pastarąją daug baisesniu. Tada šoktelėjo iš savo vietos ir suriko:
- Aš ir esu šitos mergaitės mama, kvaiša tu! Senė esi, bus tau šimtas trys, kai vaikas pradės eit į mokyklą. Visažinė bjaurybė, gera mano dukra, o tavo vaikas išsigimėlis!
-
Amelija kikeno primerkusi akis ir puikavosi nuostabia savo knygele. Matė, kad berniukui tai nepatinka. Norėjo, kad jis ir vėl pradėtų rėkti. Tačiau šito mergaitei sulaukti nepavyko, mat mama šoko nuo suoliuko. Amelija išsigando. Mamytė ją laikė nepatogiai. Ir ji ėmė šaukti.
Mažylė yra daug kartų girdėjusi, kai mama nepatenkinta. Taip, ji kartais bardavosi, tačiau nešaukdavo. Dukrai neteko girdėti, kaip mama šaukia. Tad ji išsigando, nes nelabai suprato, kas čia darosi. Knygutė iškrito iš rankų, o pati Amelija, ji jau graudinosi. Ir nesuprato, ką mama ten šaukia. Bei net nežinojo, ar šaukia ant pačios Amelijos, ar ant tetos, ar ant berniuko. Nesuvokdama, kas vyksta, raudonplaukė ėmė verkti. Dabar ji norėjo pas tėtį.
-
Ta kvailė, ji kelias akimirkas žiūrėjo į Dori netekusi žado. Tada atsistojo. Laikydama Kristoferį toliau nuo Dori ir Amelijos patraukė ir vežimėlį.
- Aš... aš... kaip tu drįsti? Aš iškviesiu policiją. Aš surasiu tą šeimą, kuriai tu dirbi, ir tu niekada nebegalėsi dirbti su vaikais, - pasakė ji.
Dori buvo išraudusi ir pikta. O dar Amelija pradėjo verkti. Norėjosi sudrausminti dukrą, tačiau įsijungė sveikas protas ir Mendel, nieko mergaitei nesakiusi, apsidairė. Reginį stebėjo žmonės.
Ir kaip ji taip nesusivaldė? Kas dabar bus? Galbūt Dori reikėtų visus šituos žiobarus užmaršinti? Bet jų per daug. Iki kokių asmenų galėtų nueiti šiandienos įvykis? Ar dabar Dori nebegalės rodytis šioje alėjoje? Ką daryti?
Ji priėjo prie vežimėlio. Ir vėl vienoje rankoje laikydama Ameliją, o kitoje - vežimą, tamsiaplaukė, nieko nesakiusi tai moteriai, ėmė sparčiai tolti. Atsigręžusi pamatė, kad toji vis dar žiūri, o ir žmonės keli vėpsojo. Dori ėjo toliau. Galiausiai pasuko už kampo ir, įsitikinusi, kad nemato nei vienas žiobaras, kartu su dukra ir vežimu pokštelėjo oru. O Amelijos knygelė liko pamiršta ant žemės.
-
Dovanos visada buvo kažkokia nelaimė. Ko jau ko, bet išrinkti dovanų Dafydd niekada nemokėjo, net ir šeimos nariams. Taigi dabar, praėjus Kalėdoms ir Mayros gimtadieniui, buvo galima pasidžiaugti, kad iki Miriam gimtadienio bus ramu. Bet kur ten! Pirmą dieną po Kalėdų viena iš skyriaus kolegių pranešė išeisianti į dekretines atostogas, o visi likusieji nusprendė, kad daug vaikų turintis Dafydd sugalvos, ką tokia proga galima padovanoti.
Taigi dabar keiksnodamas velsietis stypsojo parduotuvių alėjoje ir bandė sugalvoti, ką galėtų įteikti. Kažkas užsiminė, kad gėlių bus, tad reikia "mielos smulkmenėlės nuo skyriaus". Bet kodėl jis? Mayrai nedovanodavo ko nors tik dėl to, kad ji pranešdavo besilaukianti (nors, tiesą sakant, tai gal ir nebloga idėja). Patirties renkant tokias dovanas turėjo lygiai tiek pat, kiek ir bet kuris skyriaus ar viso banko darbuotojas. Pasidarė apmaudu, kad nepasikvietė Aurio. Atrodė, kad jis tikrai pagelbėtų tokiu keistu ir sudėtingu klausimu.
Laimei, bent jau pavyko ištrūkti darbo metu. Neketino tokiai nesąmonei gaišti savo laiko, kurį privalo skirti šeimai. Bet užduotį atlikti reikėjo, taigi Dafydd priėjo prie artimiausios parduotuvės ir susimąstęs įsispoksojo į vitriną. Taip užsigalvojo, kad nieko nematė - taip pat ir to, kad parduotuvėje parduodami įvairūs drabužiai, tarsi nelabai tinkantys tokiai progai.
-
Antrosios atostogų savaitės dieną jie su Eion išsiruošė į žygį, kuris reikalavo kažin kiek kantrybės. Parduotuvės Auriui vis dar nepatiko. Bet ten reikėjo apsilankyti ir gerokai pasivaikščioti. Nors Eion prieštaravo ir sakė, kad jam nieko nereikia, bet jie vis tiek buvo čia ir jau gal porą valandų bastėsi po drabužių parduotuves. Į vaikinuko prieštaravimus Auris atsakinėjo savo argumentais. Pirma, senuosius rūbus jis išaugs. Ir juk jei negrįš į vaikų namus naujų negaus. Antra, juk smagu turėti kažką savo ar ne.
Timotis buvo paliktas su kaimyne. Auriui ta senutė patiko. Šiaip buvo gera. Bet kai jų kaimynai įsisiautėdavo turėdavo drąsos juos raminti. Tik prieš tai teko apkerėti namus. Kad ji nepamatytų užkerėtų paveikslų ir visokių kitokių žiobarams neturimų matyti dalykų.
Taigi abu Auris ir Eion turėjo laiko per akis. Auris norėjo Eion apipirkti taip, kad ilgam užtektų. Reikėjo naujų žieminių drabužių, gerų ir šiltų batų ir striukės. Ir vasarai bei pavasariui norėjosi nupirkti kažką gražaus ir naujo. Jau su Erka turėjo tokios patirties. Bet nupirkti kažką vaikinukui atrodė paprasčiau nei panelei.
Jiems atėjus į parduotuves Auris pasakė, kad Eion rinktųsi kas patinka, kas jam gražu. Taigi jie ir vaikštinėjo po parduotuves. Dabar buvo vienoje iš drabužių krautuvių. Auris kraustėsi iš proto. Tiek parduotuvių jam jau buvo per akis.
Bet pagaliau regis viską surado. Apsipirko kaip reikiant.
- Man atrodo tau reiktų spintos. Kodėl tu nenori jos turėti savo kambaryje? Nereiktų rūbų mėtyti į kertę. Aš aišku tikrai nesu tvarkingiausias visatoje. Bet man atrodo, kad gal tau praverstų spinta kambaryje. - Jis negalėjo suprasti kodėl Eion jos nenori.
- Gerai. Einam man dar reikia nusipirkti natų sąsiuvinį. Surašysiu tau kelis pratimukus. Namie yra pianinas, tai galėsi treniruotis. - O šitai, kad Eion norėjo mokytis groti Aurį labai džiugino. Jam patiko mokyti ir šiaip atrodė, kad muzika, sportas, bet koks pomėgis Eion padės išsilieti.
Jis susirinko visus daiktus ir jie išėjo iš parduotuvės. Ir susidūrė su Dafydd. Kuris atrodė baisiausiai užsimąstęs.
- Apie ką čia taip užsigalvojai drauguži? Ar tu čia šiaip ilsiesi? - Užkalbino.
- Mes su Eion peržygiavom jau ne vieną parduotuvę. Gal paskui eisim pavalgyt. Norėsi gal kartu? Turi laiko? Eion, susipažink. Čia vienas mano draugas Dafydd.
-
Laukė turbūt nejaukiausia diena gyvenime. Kažkodėl Auris buvo kurčias žodžiams, kad drabužių jam nereikia. Paskutinį kartą palikdamas prakeiktus vaikų namus pasiėmė pakankamai, o turimus galėjo pasididinti kerais. Galbūt, nes dar niekada nebandė. Bet vis tiek teko temptis į miestą ir vaikščioti po parduotuves.
Išsirinkti kažką gražaus buvo labai sunku, be to, siaubingai gąsdino kainos. Pamatęs kažką, kas galbūt ir patiktų, nedrąsiai žiūrėdavo, bet Auriui vis tiek tekdavo jį paskatinti. Kokius trisdešimt kartų pakartojęs, kad tiek daug nereikia, Eion galiausiai pasidavė.
- Man reikia erdvės, - paaiškino, nors sakyti, kad taip jaučiasi saugiau, nepasiryžo. Bet visokios spintos ir kiti pertekliniai baldai išties versdavo jaustis nejaukiai.
Prie kasos pamatęs sumą, kurią Auriui teks pakloti už drabužius, Eion dar labiau išsigando. Parodęs kelis pirkinius pasakė, kad jam jų vis dėlto nereikia, bet, regis, buvo per vėlu. Jis niekada neatsilygins. Niekada. Taip, Auris sakė, kad jam nieko nereikia, bet Eion vis tiek jautėsi skolingas. Ką gi, tai tiesiog privers jį jaustis dar nepatogiau. Būtent taip klastuolis ir jautėsi.
Norėjo pasakyti, kad gali kažką panešti, bet bijojo ir užsiminti apie tą pirkinį. Tarsi būtų atėjęs čia šiaip sau. O ir tas natų sąsiuvinis...
- Nebūtina, - sumurmėjo Eion. Neabejojo, kad tai jam visai nepadės. Pernelyg nesisekė. Bet labai prieštarauti neketino.
Vos išėję į lauką jie sugebėjo susitikti kažkokį profesoriaus pažįstamą. Lyg ir ne iš Hogvartso. Pristatytas Eion skubiai atsitraukė per kelis žingsnius ir ištarė:
- Neliesk manęs!
Balsas vis dar darė nesąmones, bet keturiolikmetis jau šiek tiek su tuo apsiprato. Tad nepaisė keistai nuskambėjusio sakinio ir baugiai žiūrėdamas į Aurį vylėsi, kad tasai jo draugas atsisakys eiti kartu.
-
Prireikė nemažai laiko, kol Dafydd suvokė: taip, jis galvojo apie dovaną. Bet ne apie dovaną, kuri bus skirta kolegei. Ne, jis jau svajojo apie tai, kaip ką nors padovanos Mayrai, kai ji pasakys besilaukianti septintojo mažylio. Nors vaikų turi jau šešetą, o ir žinią apie vaikus išgirdo tiek pat kartų (per širdį nuėjo nemalonus jausmas - Dafydd pagalvojo apie prarastą mažylį), atrodė, kad šis bus ypatingas. Abu Llewellyn šeimos suaugusieji norėjo didelio kiekio vaikų, bet septintasis turės misiją. Kas būtų pagalvojęs, kad Dafydd Carwyn Llewellyn norės dar vieno vaiko, kad galėtų ilgiau pabūti geriausiu tėčiu pasaulyje? Neįtikėtina, ar ne?
Netrukus mintis pertraukė kažkoks balsas. Dafydd sutrikęs apsidairė ir pamatė ne ką kitą, o Aurį su kažkokiu paaugliu. Tai tikriausiai buvo tas pabėgęs ir vos jų draugystės nesugriovęs vaikinukas, tad pasidarė savotiškai įdomu.
- Gavau užduotį, kurios sprendimo nė neįsivaizduoju, - atsakė į klausimą. - Kolegos sugalvojo, kad būtent aš turiu surasti dovaną moteriai, kuri išeina į dekretą. Ar gali patikėti?
Garsiai ištartas sakinys nuskambėjo dar kvailiau, ir Dafydd gūžtelėjo pečiais. Žvilgtelėjo į Aurio pristatytą vaikinuką. Norėjo ištiesti ranką ir pasisveikinti - atrodė, kad suaugusiems pasiūlius tokį pasisveikinimo būdą jaunimėliui patinka. Bet štai šis jaunuolis reagavo itin keistai.
- Sveikas, Eion, - teko ištarti. O štai Aurio klausimai buvo sudėtingi. Dafydd visai norėtų nueiti kur nors su draugu ir daugiau sužinoti apie šitą jaunuolį. Kita vertus, jis yra reikalingas šeimai. Vis dėlto nutarė nutarė, kad neilgai galima - šiaip ar taip, vis tiek turėtų dar dirbti.
- Gerai, galime kažkur nueiti. O jums dar ko nors čia reikia? - atsakė į žodžius. Suprato pats dovanos nesurasiantis, tad padarys tą vėliau. O vadovui pasakys, kad atkakliai ieškojo, tik nieko tinkamo nerado.
-
- Gerai. Kaip nori. Apsieisim ir be spintos. - Nusijuokė jis.
Eion aišku spyrėsi kaip įmanydamas. Gal vėl ėmė galvoti apie tai, kad bus Auriui skolingas. O gal niekada nenustojo apie tai galvoti. Bet jie viską susipirko. Ir prie durų, kur buvo mažiau žmonių Auris trumpam sustojo ir pasakė jam.
- Eion, juk supranti, kad tavo drabužiai, kuriuos turi dabar susidėvės. Pradės plyšti. Ar manai, kad visada galėsi juos lopyti kerais? Kartais ir jie nebepadeda. Dabar turėsi kažką, kas priklausys tik tau. Tai bus tavo daiktai. Noriu, kad kaip ir visi vaikai turėtum ko tau reikia. Sakiau ir sakysiu, kad kažko iš tavęs reikalauti nesiruošiu. - Timočiui reikėjo prisiekinėti, kad niekada jo nemuš. Eion, kad nereikalaus iš jo pinigų ar dar ko nors. Erka irgi kartais kėlė nerimą. Nors atrodo suaugo ir net dirbo magijos ministerijoje. Bet visgi...
- Bet tau būtų patogiau turėti natų sąsiuvinį. Tada visokie pratimai ir etiudai būtų vienoje vietoje. - Jie išėjo laukan. Dabar Auris kalbėjosi su Dafydd.
Eion reakcija pasirodė labai audringa. Auris nejučiom žengė tarp jų. Pats irgi tebesilaikė to Eion duoto pažado. Bet gal jam bus geriau, jeigu juos atskirs ten atsistojęs. Nors šiaip žinojo, kad Dafydd niekada nepadarytų Eion kažko blogo.
Nusprendė nieko dėl to nesakyti. Jau ir taip užteko to, kad žengė į tarpą tarp jų lyg atskirdamas. Nors išties nebuvo dėl ko taip elgtis. O ir šiaip jei nieko nesakys ir pasistengs elgtis kasdieniškai, tai visa tai gal pasimirš.
- Aišku patikėsiu. Labai logiška kreiptis dėl tokio dalyko į žmogų turintį daug vaikų. - Šyptelėjo.
- Gal dar reiktų užeiti į kanceliarinių prekių krautuvėlę. Reiktų natų sąsiuvinio. Bet nežinau. Galiu jį kada gal ištransfigūruoti. Tai galim eiti kur nors.
-
Kartais Auris jį suprasdavo puikiai. Tada būdavo labai smagu ir netgi gera. Vis dėlto kitais atvejais tas žmogus parodydavo, kad niekas šiame pasaulyje jo nesupras. Kad ir dabar. Eion visai nereikėjo daiktų, kurie būtų tik jo. Be to, turėjo uniformą, burtų lazdelę ir vadovėlius. Kam jam tie drabužiai? Jo gyvenimas Hogvartse, o kas vyksta už jo ribų, visai nesvarbu.
- Aš niekada neturėjau nieko savo. Man to ir nereikia, - bandė paaiškinti, bet atrodė, kad šį kartą Auris taip ir liks jo nesupratęs. Žinoma, jautėsi dėkingas už tai, ką profesorius darė, bet atrodė, kad skola tik didėja. Kad ir kaip buvo smagu kartais kalbėtis, kad ir kaip norėjosi pavadinti Aurį tėčiu, tas įtarimas iki galo taip niekada ir neatsitraukė. Ir turbūt niekada neatsitrauks.
- Gerai, - neprieštaravo sąsiuviniui. Jis neturėtų kainuoti tokios baisybės pinigų, kokią Auris išmetė už nelabai reikalingus drabužius. Ir iš viso - kaip galima nupirkti ką nors ateičiai, kai visai neaišku, kiek jis užaugs? Vis dar norėjo praaugti profesorių, bet jau tylėjo.
Viskas labai greitai pasikeitė. Norėjosi atsidurti ko toliau nuo to suaugusio žmogaus, kuris dar ir pasisveikino. Nežinodamas, kaip jis gali reaguoti, Eion ištarė:
- Laba diena.
Jautėsi labai nejaukiai ir džiaugėsi, kad profesorius stojo jo ginti. Bet ar tai reiškė, kad šis žmogus puls muštis? Berniukas apsidairė ir pradėjo svarstyti, į kurią pusę geriausia būtų sprukti. Nebuvo tikras, ar iš čia ras Aurio butą, bet jau kaip nors. Nebent jie iš tiesų eitų nupirkti to sąsiuvinio, o tas nepažįstamas žmogus paliktų juos ramybėje. Eion padarė prielaidą, kad jis užsiėmęs.
- Bet aš... - pradėjo prašymą, kai Auris užsiminė, kad gali ištransfigūruoti sąsiuvinį. Vis dėlto pasakyti, kad norėtų pasižvalgyti po muzikos parduotuvę, taip ir neišdrįso. Stovėjo susigūžęs ir mintyse meldėsi, kad nepažįstamas žmogus vis dėlto susiprastų eiti sau.
-
Kiek draugas minėdavo tą vaikinuką, niekada neatrodė, kad jis yra toks... Keistas? Įdomu buvo matyti, kaip draugas tą vaikį gina, bet negi mano, kad jis, Dafydd, sukels pavojų? Tai šiek tiek sutrikdė, tačiau nenorėjo aiškintis. Auris paauglį pažįsta geriau. Ką gali žinoti, gal tas jauniklis yra visai neprognozuojamas ir pats gali pulti. Keista tai buvo situacija. Nutarė apsimesti, kad nieko ypatingo neįvyko.
- Bet, Auri. Kaip aš galiu sugalvoti dovaną beveik nepažįstamai moteriai? Tai yra visai kas kita. Čia tau ne dovana mylimai žmonai, - atsiliepė į žodžius. Na ką gi, draugas pagalvojo lygiai tą patį, ką ir kolegos. O štai pačiam vaikų tėvui dabar teks ilgai sukti galvą. Tai visai nežavėjo, bet ką jau padarysi. Yra kaip yra. - Gal tu turi kokių idėjų? Aš net galvojau pasikviesti tave, kad padėtum man šioje sunkioje misijoje.
Stengėsi bent šiek tiek numušti įtampą. Paprastai jis būdavo tas, kuris yra susikaustęs ir negali atsipalaiduoti. Vis dėlto šį kartą Auris buvo ne vienas, o su aiškiai kažko išsigandusiu paaugliu. Dafydd nebuvo smagu suprasti, kad jaunuolis, regis, bijo būtent jo, bet šito pakeisti negalėjo. Negi jis toks pat kaip Timotis?
- Eion, manęs nereikia bijoti, - ištarė nesijudindamas. Reikalavimas neliesti gerokai sutrikdė, bet Dafydd nežinojo, kaip išsiaiškinti daugiau. Ko gero, reikės daugiau pasiklausinėti Aurio, kai pats vaikinukas negirdės.
- Dėl manęs galim nueiti į tą kanceliarinių prekių parduotuvę. Ką gali žinoti, gal surasiu ką nors ten ir tai kolegei. Nebent, žinoma, jūs skubate. Tada galime eiti tiesiai į kokią kavinę ar kur. Bet suprask ir mane - baigsis darbo laikas, ir aš norėsiu grįžti namo.
Šitą draugui nebuvo gėda pripažinti. Auris žino, kaip Dafydd myli šeimą, ar ne? Žino, kad tie žmonės yra patys svarbiausi jo gyvenime.
- Ką pasakysi? - dar paragino draugą. Atrodė, kad kažką veikiant bus lengviau nei stypsant vietoje.
-
Matysim. Pagalvojo. Juk ateis ir Vasaros ir pavasario atostogos. Gal jie kur nors išvyks. O tada tai jau tikrai rūbų prisireiks. Auris manė, kad vasarą Eion sugrįš namo kartu. Dabar jau to norėjo ne vien todėl, kad Eion neturėjo kur dėtis. Tiesiog priprato prie jo ir mintis, kad jis galėtų gyventi kažkur kitur nelabai patiko. Išties kada nors reikėjo apie viską pasikalbėti. Pagal taisykles vasaros metu Eion turėtų grįžti į vaikų namus. Nebent Auris vėl rašytų prašymą dėl trumpalaikės globos. Bet kam to reikia? Galėtų užpildyti dokumentus dėl ilgalaikės globos ir tada jau nereiktų kasmet aiškintis su vaikų namais. Bet apie viską reikėjo pasikalbėti su Eion. Nes svarbiausia buvo tai, ko jis norėtų.
Dabar jie stovėjo lauke. Vaikinukas atrodė išsigandęs. Ir tai Auriui rodė kiek dar gali kilti sunkumų. Dėkui dievui iki mokyklos baigimo Eion dar gana toli. O per šiuos metus viskas pasikeitė Aurio nuomone į gerąją pusę. Todėl iki laiko, kol Eion turės žengti į pasaulį už mokyklos ribų gal pavyks jam parodyti, kad nereikia bijoti visų žmonių.
- Dafydd yra senas mano draugas ir dėl jo tau tikrai nereikia jaudintis. - Ramiai kalbėjo su vaikinuku.
- Bet gi tu gali įsivaizduoti kas tokiais atvejais reikalinga. - Auris susimąstė ką galėtų patarti.
- MaTai puiku. Kaip tik ir susitikom. Net tartis nereikėjo. - Nusijuokė.
- Gal tu jai padovanok kokią kepurytę ar šliaužtinukus. Gi vaikams visada tokie dalykai sueina. Ir dar galėtum nupirkti nuotraukų albumą. Kokį nors gražų ir įdomesnį. Ir parašyti jame ką nors... Nežinau. Na tarkim, kūdikėlio albumėlis. Ar dar ką. Ir ten ji galėtų klijuoti vaiko nuotraukas. Paskui, po daug metų būtų smagu pažiūrinėti tas nuotraukas ir matyti kaip augo jos vaikas. O gal jūs norėtumėt nupirkti kažką prabangesnio? - Eion kažko norėjo. Bet taip ir nepasakė iki galo.
- Ką norėjai pasakyti? - Paklausė jo. - Ne. Niekur neskubam. Galim eiti tikrai ir į kanceliarines prekes. Kaip norėtum Eion? Ar einam dar pasivaikščioti ar pavalgyti? - Timotis ir Eion buvo labai panašūs. Ir vienas ir kitas bijojo skelbti savo norus.
- Gerai Dafydd. Mes su Eion juk irgi turėsime grįžti namo.
-
Kodėl tiek Auris, tiek tas žmogus aiškino, kad bijoti nereikia? Ne jiems spręsti, kas gąsdina, o kas ne. Akivaizdu, kad nė vienas nepatyrė to, ką iškentė Eion. Pasitikėjimas Auriu šiek tiek nukrito. Negi jie susitarė čia susitikti? Taip, profesorius niekada nelaužė savo pažado. Ir elgėsi taip, kaip ir sakė, kad elgsis. Bet šita situacija... Ne, ji pernelyg keista.
Vis dėlto išgirdus apie dovaną į galvą atėjo mintis. Kalbėti su nepažįstamu suaugusiu žmogumi buvo pernelyg nejauku, tad Eion atsargiai žengė prie mažiau baisaus Aurio ir tyliai pratarė:
- Jis gali padovanoti kalendorių. Pavyzdžiui, trisdešimčiai dienų ar dvylikai mėnesių. Ar panašiai. Ten galima dėti dovanėles, kurias per kokį trečią gimtadienį kasdien išiminėti. Na, kažką tokio.
Kalbėjo kuo tyliau ir tikėjosi, kad Auris tą idėją perduos. Jeigu ji pasirodys kvaila, anas žmogus draugo turbūt nemuš. O štai ant paauglio gali ir išsilieti. Taip Eion jautėsi saugiau.
O savo noro išsakyti visai nenorėjo. Kanceliarinių prekių parduotuvė neskambėjo įdomiai. Priešingai nei muzikos. Bet Eion neketino to sakyti, nes tai tik trukdytų Aurio planams. O ir tasai Dafydd sutiko eiti į raštines prekes. Norėčiau pažiūrėti gitarų ar smuikų mintyse pasakė Eion, bet balsu teištarė:
- Nesvarbu. Galime eiti į tą parduotuvę.
Vis dar stovėjo taip, kad jį ir tą nepažįstamą žmogų skirtų Auris. Buvo keistai smagu tai suprasti, bet dabar profesorius buvo tarsi saugumo garantas ir skydas. Tai buvo didelis pasitikėjimo ženklas, kurio Auris gal ir neįvertins. Nepaisant to, pačiam tą suprasti buvo be galo smagu.
-
Jaunuolis atrodė esąs tikrai išsigandęs, o tai šiek tiek trikdė. Dafydd ir pats nebuvo mėgėjas bendrauti su nepažįstamais, o štai dabar tenka bandyti būti rimtu suaugusiu žmogumi. Gal ir gerai, kad tam paaugliui nedrąsu - taip ir pačiam lengviau.
- Bet visi turėtų tą žinoti, argi ne? - ir toliau ginčijosi Dafydd. - Jeigu tai dovana vaikui, kodėl to negali sugalvoti bet kas? O yra kolegų, kurie apie ją žino daug daugiau nei aš. Čia tiesiog nesąmonė.
Laimei, netrukus Auris nusijuokė, tad viskas atrodė geriau. Visai nereikėjo čia tos įtampos. O štai draugui pradėjus žerti pasiūlymus nusišypsojo.
- Na va. Albumas - puiki idėja. Ne veltui norėjau tave pasikviesti, ar ne? - ištarė ir užsigalvojo. Taip, ko gero, albumą ir išrinks. Su dovana pačiam vaikučiui kiek bijojo apsikvailinti - nežinojo, ar tai bus berniukas, ar mergaitė, o niekada negali žinoti, kiek būsimai mamai svarbi drabužėlių ir kitų daiktų spalva ir kitos smulkmenos. Albumas išties geriau, tad Auris - tikras genijus.
Eion kažką sakė, tačiau Dafydd negirdėjo ir nutarė, kad tai skirta ne jam. Toks paauglio elgesys nestebino - jeigu jis taip išsigando vien susitikęs, nereikia tikėtis, kad staiga pradės plepėti. Tiesa, persimesti vienu kitu žodžiu būtų visai įdomu, bet Dafydd neketino jo spausti.
- Klausyk, aš nenoriu jūsų versti kažko daryti, - pratarė, kai jaunuolis tarsi nelabai noriai sutiko eiti į kanceliarinių prekių parduotuvę. - Mielai su jumis pasivaikščiočiau ir ką nors suvalgyčiau, bet neketinu kankinti.
Ar nebus taip, kad elgiasi panašiai kaip tas paauglys? Visko gali būti, bet vieno Dafydd negalėjo pakeisti - jis išties nenorėjo eiti prieš Aurio ar to vaikinuko valią. Tad žiūrėjo į draugą ir tarsi laukė jo verdikto, ką gi visas trejetas veiks toliau.
-
Eion nesitraukė nuo jo, tai gal ir gerai, kad žengė į jų tarpą. Tik dabar Auris ėmė galvoti ar gerai padarė prieidamas prie Dafydd. Iš pradžių gal reikėjo įspėti berniuką, kad pastebėjo pažįstamą žmogų. Bet Eion gal reiktų pabūti su nelabai pažįstamais žmonėmis. Tokiais, kurie nepavojingi, kurie nenori pakenkti. Juk gyvenime tai jam reikės su žmonėmis susidurti. Auriui šitaip begalvojant priėjo Eion ir pasiūlė ką būtų galima nupirkti. Idėja Auriui tikrai patiko. O dar labiau patiko tai, kad Eion išvis ryžosi ją pateikti.
- Puiki mintis. - Taip pat tyliai pasakė. Tada supratęs, kad turbūt pats ir turėtų ją įgarsinti prabilo jau garsiai.
- Dėkui. Bet turim ir įdomesnę idėją. Gali dar nupirkti kalendorių. Metinį arba trumpesnį. Į jį ta mama ar ji su vyru galėtų dėti smulkias dovanėles. O paskui, kai vaikutis bus vyresnis kartu galėtų jas išimti. Irgi būtų mielas prisiminimas. - Auris nusišypsojo Eion. - Matyt tavo bendradarbiams tiesiog atrodo, kad tu šioje srityje pasikaustęs ir viskas Dafydd. - Eion vis dar nesakė ko išties norėjo. Auriui buvo tas pats kur eiti. Jei būtų vienas, tai dabar tiesiog prisidėtų prie Dafydd ir jie kažkur trauktų. Juk pats Auris ir priėjo prie jo. Bet dabar viskas nebuvo taip paprasta.
- Palauk minutę drauguži. - Nusprendė pasitarti su vaikinuku. Juk Dafydd turėtų suprasti. Auris juk pasakojo apie Eion. Šiek tiek. Tiesą pasakius dabar neprisiminė ką tada ten išmikčiojo toje nelaimingoje aikštėje. Tada buvo toks sukrėstas ir labai nelaimingas. Ir neprisiminė ko ten prišnekėjo tą dieną.
Senkleris vėl priėjo prie vaikinuko.
- Ar norėtum pasivaikščioti trise? Jei ne, tik pasakyk gerai? Ir gal nelabai nori eiti į kancelerines? Pasakyk kur tau įdomiau. Prisimeni, tu gali ramiai man išsakyti savo norus. - Kalbėjo tyliai. Su šiuo reikalu vis dar buvo galybė sunkumų. Su Timočiu jie visai nepasistūmėjo nei per centimetrą. Eion... Na, mokykloje gal buvo ir drąsesnis. Bet namie tai gal ir nelabai. Bet juk jie turėjo išmokti kalbėtis. Jeigu gyvena kartu, tai turi vieni kitais pasitikėti.
-
Atrodė, kad be reikalo išsakė tą mintį. Aurio sugalvotas albumas tikrai buvo gera idėja, tad kam jis kišosi? Reikėjo patylėti ir nepykdyti nei profesoriaus, nei to jo draugo. Deja, buvo per vėlu, ir Eion nuleido galvą. Jautėsi prasikaltęs, tad kai Auris prakalbo, sutriko ir nežinojo, kaip turėtų reaguoti.
- Tikrai? - negalėdamas patikėti paklausė. Auris persakė idėją savo draugui. Gal viskas bus gerai? Tasai Dafydd neatrodė piktas, bet daugelis žmonių šios savybės neskubėdavo atskleisti. Geriau pasisaugoti negu paskui kentėti.
Netrukus Auris ir vėl ragino išsakyti savo norą. Išreikšti jį garsiai ir buvo didžiausias Eion noras, bet jis vis tiek bijojo tai daryti. Profesoriaus draugas čia buvo su reikalais. Taip, susitikę netyčia draugai turbūt gali kažkur nueiti. Vadinasi, jis, Eion, tik trukdo. O tai yra puikiausia priežastis jį mušti ar bausti kitaip. Ne, Auris to nedarys, dėl šito airis buvo tikras. Bet ką gali žinoti, ką gali profesoriaus draugas.
- Aš... - sumurmėjo Eion, tačiau pratęsti sakinį vis tiek buvo sunku. Baugiai pažvelgė į Aurį. Neįsivaizdavo, kaip jis neišprotėja. Nei pats Eion, nei Timotis nebuvo tie, su kuriais lengva tvarkytis. Norėjosi visko dar labiau neapsunkinti. Bet ką daryti, jeigu yra paprasčiausiai baisu?
- Norėčiau pažiūrėti muzikos instrumentų, - galiausiai tyliai sumurmėjo. Vylėsi, kad jo niekas neišgirs, ir jie galiausiai eis ten, kur nori Auris ir Dafydd.
-
Jau galvojo, kokį albumą išrinks, kai Auris vėl prakalbo. Panašu, kad idėją pasiūlė Eion, bet kažkodėl su juo nekalbėjo. Tai šiek tiek trikdė. Suprato, kad paauglys įsibailinęs, bet kad visai nekalbėtų su nepažįstamais? Nori nenori pradėjo lyginti šitą vaikinuką su savo mažyliais. Netgi drovusis Oliveris bandydavo bendrauti. Tiek su Dori, tiek su tuo pačiu Auriu. Kas šitam jaunuoliui negerai? Kodėl Auris apsiėmė rūpintis tokiu problematišku žmogumi? Kita vertus, atrodė, kad draugą tik tokie ir traukia - kaip kitaip paaiškinsi jų draugystę? Pats Dafydd turėjo milijoną problemų, bet va Auris vis tiek su juo bendravo.
- Oho. Nuostabi idėja! - patenkintas pasakė. Neįsivaizdavo, kur reikėtų gauti tokį daiktą. Ar kaip jį pagaminti. Bet idėja tikrai buvo puiki. Paieškos ko nors jai įgyvendinti, o, jeigu ką, kolegos gaus padėti. - Ačiū, - dar pridūrė. Norėjo pridėti ir kreipinį tam vaikinukui, bet nutarė, kad taip jį gali išgąsdinti. Be to, negalėjo būti visiškai tikras, kad idėja būtent Eion.
O kol kas laukė, kol jie susitars, ką veikti toliau. Kadangi buvo darbo laikas, Dafydd buvo atviresnis pasiūlymams. Auris tikrai tą žino, tuo labiau, kad ir perspėjo po darbo valandų keliausiantis namo. O dabar buvo proga daugiau sužinoti apie tą keistą paauglį. Girdėjo, kad Eion kažką pasakė, nors pačių žodžių išgirsti nepavyko. Gal ir gerai - pokalbis aiškiai nebuvo skirtas jam. Taigi tiesiog laukė sprendimo, o pats galvojo apie tą dovaną ir jos išpildymą. Turbūt visai verta panašų daiktą padovanoti ir Mayrai. Kai tik sužinos, kad septintasis mažylis jau pakeliui, būtinai taip ir padarys. Ką gi, gal ne taip jau ir blogai, kad kolegos prašė jo sugalvoti dovaną, ar ne? Dafydd užsigalvojo apie mylimąją ir nė nepajuto, kad pradėjo švelniai šypsotis.
-
- Aišku Eion. Labai gera dovana. - Išvis tokį daiktą būtų gauti smagu bet kam. priminė advento kalendorius. Kuriuos reikia išpakuoti iš lėto. Gal kitais metais, jeigu Timočiui bus geriau, o Erka ir Eion geriau sutars jie galėtų paruošti visi po vieną kalendorių su visokiomis smulkmenomis. Ir kartu pakuotų viską.
- Turbūt reiktų nusipirkti paprastą didesnį kalendorių. Ir darbe galėtumėt jį patobulinti, kad būtų kur dėti dovanėles. - Kalbėjo dabar jau su Dafydd.
Auris matė Eionakyse baimę. Ar net ir dabar jam baisu, kad nuskriausiu? O gal tai tiesiog labai giliai įsišaknyjęs įprotis bijoti. Pabandė drąsinamai jam nusišypsoti. Klausėsi. Auginant tokį vaiką kaip Timotis reikėdavo klausytis. Nes Timotis kalbėdavo tyliai ir retai. Auris išgirdo ką pasakė Eion. Nors jis kalbėjo tyliai, bet gi Senkleris dabar stovėjo šalia jo.
- Labai smagu, kad tave domina muzika. - Tyliai pasakė. O tada jau vėl atsistojo į savo senąją vietą.
- Einam paieškoti muzikos instrumentų parduotuvės gerai Dafydd? Paskui galėsim ir į kancelerines užsukt.
-
Buvo smagu suprasti, kad pasiūlė kažką gero. Galbūt tasai Aurio draugas netgi pasinaudos idėja. Aišku, visi pamirš, kad ją pasiūlė būtent Eion, bet tai nelabai terūpėjo. Svarbiau tai, kad kol kas niekas nemušė ir, regis, neketino bausti. Tiesa, tuo tikėti klastuolis tikrai negalėjo - kartais žmonės bausdavo netikėčiausiu laiku ir būdu. Taigi jis ir toliau jautėsi įsitempęs ir nė neketino prarasti budrumą. Į Aurio komentarą tik linktelėjo, bet netrukus suprato, kad profesorius girdėjo jo žodžius. Išsigandęs susigūžė. Ne, Auris jo nemuš, bet... Kažkas vis tiek buvo baisu, nors Eion ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kas. Pasidarė smalsu, ką profesorius gintų, jeigu jo draugas pradėtų muštis ar laidytis kerais. Bet atsakymo į šitą klausimą turbūt geriau nesužinoti.
- Aš nenoriu trukdyti, - priminė, kai Auris pasiūlė savo draugui eiti ten, kur paprašė jis, Eion. Turbūt be reikalo tą sakė, bet tikrai norėjo pažiūrėti gitarų. Ja groti gal net įdomiau nei pianinu, nors tos pamokos irgi patiko. Dar visai nedaug jų turėjo, bet buvo įdomu.
- Auri? - neryžtingai kreipėsi klastuolis. Kartais vadinti profesorių vardu vis dar būdavo sunku. - O gal jūs mokat groti smuiku? Arba prisimenat, kaip groti gitara?
Šis klausimas nereiškė, kad Eion prašo tokius daiktus nupirkti. Vildamasis, kad profesorius tai supras, apsidairė gatvėje ir bandė suprasti, ar jaučiasi bent šiek tiek geriau.
-
Vaikinukas aiškiai negalėjo patikėti, kad jo idėja patiko, o štai Auris netruko įrodyti išties esąs genijus. Jo dėka ne tik aišku, ką padovanoti, bet ir tai, kaip galima tą dovaną išpildyti. Būdamas vienas Dafydd to tikrai nebūtų sugalvojęs. Dabar mintyse jau dėliojo... Ne, ne smulkmenas apie dovaną kolegei, o tai, ką į tas dienų kišenėles ar stalčiukus dės savo mažyliui. Nuostabi dovana.
- Ačiū, - dar kartą ištarė velsietis. Galvoje sukosi daugybė minčių apie šeimą, bet tai buvo gerai. Auris ir Eion per tą laiką galėjo susitarti, ką jiems veikti toliau. Įsibaiminusiam paaugliui prie nepažįstamo sugugusiojo ir taip nelengva, tad nenorėjo dar labiau trikdyti.
Netrukus pasigirdo pasiūlymas. Normaliomis sąlygomis Dafydd būtų atsisakęs. Apie muziką visiškai nieko neišmanė, tad tai būtų tik laiko gaišimas. Geriau jau ieškoti ko nors, iš ko padarys tą kalendorių. O visų geriausia būtų keliauti namo. Bet ne šį kartą. Iš to, ką Auris buvo pasakojęs apie šitą paauglį, akivaizdu, kad bendrauti nėra lengva. Tuo dabar Dafydd galėjo įsitikinti ir pats. Norėjosi padėti tiek draugui, tiek ir tam vaikinukui, kuris atrodė kaip gerokai pagerinta jo paties paauglystėje versija.
- Žinoma, galime nueiti, - neprieštaravo velsietis. - Tiesą sakant, man kanceliarinėse nieko nereikia, bet jeigu jūs kažko norit, galėsim užeiti ir ten. O dėl kalendoriaus... Turbūt pasitarsiu su kolegomis, kaip tiksliai jį pagaminti.
Šioje gatvėje nenorėjo garsiai kalbėti apie tai, kad turbūt jį sukurs pasitelkęs magiją. Auris turėtų jį suprasti, o štai tas jaunuolis turbūt eis bet kur, kur pasakys mokytojas. Tai netgi kiek gąsdino, bet Dafydd neketino teisti.
- Tik nežinau, kur eiti, - dar pridūrė.
-
Berniukas ėmė gūžtis. Tai atrodė liūdnas ir labai nykus vaizdas.
- Tu niekam ir netrukdai. - Auris pats kraustėsi iš galvos dėl muzikos. Na, o Dafydd gal labai neprieštaraus dėl parduotuvės. Jie juk paskui galėtų užsukti ir ten kur jam reikia. Bičiulis greitai ir sutiko traukti į muzikinių prekių krautuvėlę. Taigi viskas buvo nuspręsta.
- Smuiku niekada nemokėjau groti. Būtų įdomu išmokti. O gitara aišku prisimenu kaip groti. Dažnai pasiimu ją į rankas. Galėsiu pamokyti jei norėsi. - Gaila, kad nėra Linėjos. Ji tai išmokytų Eion groti smuiku. Pagalvojo. Pajuto tai merginai ilgesį. Dabar apie ją mąstydavo dažniau ir dažniau.
- Aha, pasitarkit. Gerai. Jei muzikinėse nebus natų sąsiuvinio, tada eisim dar į kancelerines. Aš irgi nežinau kur yra ta parduotuvė. Einam paieškoti. - Ir jis patraukė keliu į tolį. Žvalgėsi.
Pradėjo snigti. Kol kas dar nelabai smarkiai. Po kojomis ir taip jau buvo pilna sniego.
- Kiek daug sniego. Džiaukis Dafydd, kad mano rankos pilnos daiktų. - Akys linksmai sužibo, jam pagalvojus apie sniego karą. Aurio mažvaikiškosios pusės Eion galima sakyti niekada nebuvo matęs. Nes pastaruoju metu niekada negalėdavo jai leisti pasireikšti.
Užlipęs ant kietai suplūkto sniego ruožo smagiai čiuožtelėjo į priekį.
- Mėgstu žiemą. - Džiugiai pasakė. Reikiamos parduotuvės dar nematė.
-
Suaugusieji lyg ir susitarė, kad jie visi kartu eis į muzikos prekių parduotuvę. Teoriškai tai turėjo džiuginti - tokį norą išreiškė būtent Eion. Deja, dabar jis labiau juto ne džiugesį, o įtampą. Su Auriu kažkur išeiti tikrai buvo įdomu ir gal netgi smagu, bet kam tie jo draugai? Kodėl jie niekada negauna pabūti dviese? Žinoma, mokykloje kartais turi nejaukių pokalbių, bet šiandien viskas buvo geriau. Kažkaip laisviau. Bet štai vėl susitiko kažką, kas viską sugadino. Tasai Dafydd lyg ir nieko blogo nepadarė, bet vis tiek nepatiko. Norėjosi išmokti nesigūžti ir nejausti įtampos, o svetimas žmogus tam labai trukdė. Netgi labiau nei Erka.
Netrukus visi trys jau ėjo parduotuvės link. Na, turbūt, nes panašu, kad niekas nežinojo, kur galėtų ją rasti. Tai trikdė - atrodė, kad taip užtruks dar ilgiau, ir Eion visai nebežinos kur dėtis ir kaip išvengti nejaukumo.
- Ar ne ten? - neryžtingai parodė kitoje gatvės pusėje esančią vitriną, kurioje matėsi dvi gitaros. Jas pastebėjęs Eion nutarė tikrai norėsiantis pabandyti pasimokyti. Bet taip ta tema nieko ir nepasakė. Maža ką - Auris gali sugalvoti ir nupirkti, o to tikrai neketino leisti.
Beeidamas viena ranka paėmė sniego ir sulipdė šiokią tokią gniūžtę. Kita ranka buvo užimta, tad nelabai pavyko, bet vis tiek paleido ją į Aurį. Niekada to nebuvo daręs, bet atrodė, kad gali būti smagu. O panašu, kad ir profesorius mielai pradėtų sniego karą. Taigi priėjo arčiau ir tyliai pasiūlė:
- Yra tie kažkokie kerai, kurie padidina kuprinę. Aš galiu viską susidėti, o tada jūsų rankos bus laisvos.
Atsargiai žvilgtelėjo į Aurio draugą. Neįsivaizdavo, ar jis neprieštaraus, tačiau nuoširdžiai norėjo pažaisti kiekvienam vaikui pažįstamą žaidimą.
-
Vaikinukas ir toliau atrodė įsitempęs, o tai Auriui turbūt visai nepatiko. Ką gi, pats prasidėjo su probleminiais paaugliais, o po to jau ir likimas pakišo Timotį. Norėjo paklausti, kaip sekasi su juo, bet nutarė, kad dabar ne laikas. Ką gali žinoti, gal šitam Eion vaikas visai nepatinka, ir jis tik dar labiau susierzins ar pasijus blogai. Geriau sugalvoti kokią nors paprastesnę temą. Blogiau tai, kad bendrauti privengiančiam Dafydd tai nebuvo tokia jau paprasta užduotis.
Auris kalbėjo apie muziką. Atrodė, kad tai yra tema, kuri draugui tiesiog puikiai tinka. Gal taip tik pasirodė, bet jis atrodė tarsi kažkoks ramesnis ar labiau atsipalaidavęs. Vis dėlto Dafydd nutarė, kad čia žaidžia jo vaizduotė, tad nieko nesakė, o į pasiūlymą tik linktelėjo.
- Pagalvosiu apie tai vėliau, - pratarė ir patraukė paskui Aurį ir Eion. Netrukus draugas netiesiogiai pasiūlė pažaisti sniego karą. Dafydd nusišypsojo.
- Man džiaugtis? - paklausė. - Nepamiršk, kad aš turiu vaikų, - pridūrė. Tai galėjo nuskambėti tarsi grasinimas, bet jis iš tiesų neabejojo: jeigu pradėtų mėtytis sniego gniūžtėmis, patirtis, įgyta žaidžiant su mažyliais, čia netgi labai praverstų. Panašu, kad ir Eion tas netiesioginis pasiūlymas patiko. Dafydd su mielu noru atidėtų kelionę į parduotuvę, o gal net ir jos atsisakytų. Nors dabar gyvenimas atrodė kupinas laimės ir džiaugsmo, šiek tiek atsipalaiduoti vis tiek nepakenks. Taigi vaikinukui paleidus gniūžtę į Aurį nusišypsojo ir netrukus pasekė jo pavyzdžiu.
- Jeigu nenori būti negyvai užpultas, turėsi sugalvoti, ką daryti su tais daiktais, - pasakė jau imdamas naują saują sniego. Tai buvo eilinė pramoga, su kuria susipažino tik savo vaikų dėka. Bet dabar tai visai netrukdė, ir jau po akimirkos dar viena gniūžtė skriejo Aurio link.
-
- Tikrai, turbūt ta ir bus. - Pasakė Eion mostelėjus į tolimesnę krautuvėlę. Bet atrodė, kad išvyka truputį nusikėlė. Negalėjo patikėti, kad viskas staiga ėmė ir šitaip apsivertė. Užteko tik sniego ir to sakinio, apie sniego karą ir štai. Į jį jau lėkė gniūžtės. O keisčiausia, kad kaip tik Eion tai ir pradėjo. Auris pasistengė nutaisyti siaubo iškreiptą veido išraišką.
- Šitaip barbariškai dviese pulti beginklį žmogų. - Pasakė ir ėmė juoktis. - Duok kuprinę Eion, o tada tai pažiūrėsim kas bus. - Kaip tyčia nieko nebuvo. Visi žmonės slėpėsi nuo sniego parduotuvėse. Taigi jis galėjo greitai užkerėti kuprinę ir sudėti į ją daiktus. Saviškę buvo palikęs namie.
- O tu net nebandyk mėtytis, kol užbursiu kuprinę. - Pasakė Dafydd ir nusišypsojo.
- Nes kitaip atsiimsi dvigubai.
-
Atrodo, išdrįso kažko paprašyti, bet staiga viskas pašlijo, ir jie jau mėtėsi sniegu. Bet Eion visai nesiskundė - ši veikla atrodė smagi, o jis išdrįso pirmas paleisti gniūžtę į Aurį. Gerai, kad jis tegul ir netiesiogiai, bet pasiūlė šią veiklą. Gal tada pavyks šiek tiek atsipalaiduoti ir ne taip bijoti to draugo. Nors dėl šito Eion nebuvo tikras. Tasai Dafydd tarsi nieko blogo nepadarė. Bet jis buvo suaugęs žmogus ir dar burtininkas. Norėdamas gali labai greitai viską apversti taip, kaip jam patogiau. O kažkodėl dažniausiai būna taip, kad kitiems patogu tada, kai Eion kenčia.
Kuprinei padidėjus klastuolis laikė ją taip, kad Auris galėtų sudėti daiktus. Vis dar buvo nejauku suprasti, kad viskas skirta jam, bet stengėsi dabar apie tai negalvoti. Kai grįš į butą (net ir mintyse buvo baisu vadinti tą vietą namais), paieškos tarp pirkinių ko nors, kas tiktų Timočiui. Žinoma, jis gerokai mažesnis, bet koks šalikas gal ir tiks. Ar pabandys sumažinti daiktus kerais. Taip, ši idėja puiki - pačiam Eion tikrai nereikia tiek daug naujų drabužių.
- Turbūt jau, - sumurmėjo. Taip, Auris juokėsi ir atrodė žaismingas, bet pačiam atsipalaiduoti taip ir nepavyko.
-
Ko gero, Auriui patiko, tai kad vaikinukas parodė šiokią tokią iniciatyvą. Tiesą sakant, buvo draugo netgi gaila. Eion aiškiai kažko išsigandęs, kiek Dafydd žinojo, Timotis dar blogesnis. Kažin kaip toji Erka? Ar ir ji tokia pati? O gal randa kitų būdų pridaryti Auriui problemų? Bet apie tai pakalbės kitą kartą - dabar reikėjo pradėti žaidimą.
- Tu? Beginklis? Tik jau nepasakok čia pasakų, - nusišypsojo Dafydd jau ruošdamas naują gniūžtę. Sustojo prie vitrinos, kuri turėjo šiokią tokią palangę. Beginklio negalima pulti, ar ne? Taigi pradėjo gaminti gniūžtes ir kuo gražiausiai dėti jas ant tos palangės. Ant jos kaip tik buvo prisikaupę nemažai sniego, tad resursų netrūko. O tai visiškai tiko. Netrukus Auris bus gerai išmaudytas, ir, jeigu pasiseks, jie su Eion turės smagaus laiko. Dafydd ir pats nežinojo, kodėl, bet norėjosi palaikyti to vaikinuko pusę. Galbūt norėjo, kad jis nustotų bijoti. Taip, turbūt taip ir yra. Tiesiog norėjosi įrodyti, kad jis nėra iš tų, kurie kelia grėsmę. Žinoma, sniego mūšis gali visai ir nepadėti, bet tai būtų pradžia. Pačiam Dafydd vis dar reikėjo, kad kiti jį laikytų ne kažkokiu šiukšle, o vietos po saule vertu žmogumi. Šis vaikinukas tebuvo eilinis paauglys, bet jo neišgąsdindamas galbūt pradžiugins draugą. O tai patiktų ir pačiam.
- Na, ar pasiruošęs? - paragino Aurį. Ant palangės jau beveik nebebuvo vietos, tad pasidarė nuobodu. Nutaręs, kad suteikė pakankamai laiko padidinti kuprinę ir sukrauti į ją daiktus, Dafydd paėmė porą gniūžčių ir atsisuko į priešininką. Paleido jas ir netrukus it koks kulkosvaidis jau čiupo vieną gniūžtę po kitos, ir jos beveik nenutrūkstančia srove skriejo Aurio link.
-
- Aš ir nepasakoju. Esu visiškas beginklis. - Juokėsi Senkleris. Kai padidino kerais kuprinę sudėjo į ją viską. Daiktai prasmego kaip į bedugnę.
- Viskas. Ji bus lengva, taigi gali užsidėti. - Pasakė jis Eion.
- Ei Dafydd, žiūriu ten visas šaudmenų sandėlis pas tave. Taip. Dabar jau aš pasiruošęs. - Kol jie tvarkėsi su daiktais draugas tikrai, kad nesnaudė. Visa palangėlė buvo nukrauta gniūžtėmis. O kelios jau lėkė jo pusėn. Auris skubiai pasitraukė. Viena vis tiek pataikė. O paskui ir kitos pradėjo skrieti. Auris pritūpę. Prisisėmė sniego. Jau visas varvėjo nuo Dafydd paleistų kulkų.
- Dabar tau šakės. Tikrai. - Jis skubiai suformavo kelias gniūžtes ir švystelėjo bičiulio pusėn. Paskui jau tiesiog darė gniūžtes ir svaidė tai į Eion, tai į Dafydd. Pats greitai pasidarė šlapias. Ypač todėl, kad Dafydd turėjo daug iš anksto pasiruoštų gniūžčių. Buvo smagu dūkti.
-
Kuprinė iš tiesų buvo lengva, tad Eion nesunkiai ją užsidėjo ir pabandė nusiteikti pažaisti. Nors pats priėmė pasiūlymą, pradėjo atrodyti, kad tai gali būti klaida. Geriau būtų pasiūlyti pasimėtyti gniūžtėmis su Timočiu. Jam galbūt patiktų. Ar jis palaikytų tai mušimu? Turbūt reikėtų paklausti, ką Auris galvoja, bet Eion taip to ir nepadarė. Galvojo apie tai, kad jie visi galėtų nuvažiuoti į mišką, kur yra daug sniego, ir... Sulig šia mintimi klastuolis krūptelėjo. Maža ką Auris galėtų jiems padaryti, jeigu jie atsidurtų miške. Geriau nereikia. Taip, mėtytis sniegu mieste yra žymiai saugiau, nors nepažįstamas suaugęs žmogus saugumo visai nepridėjo.
- Taip paprastai neišsisuksi, - išdrįso pasakyti Eion, kai Auris pasitraukė nuo jo draugo paleistų gniūžčių. Kuprinės beveik nejautė, taigi dabar galėjo ramiai atakuoti. Stengėsi pagauti tas gniūžtes, kurias profesorius paleisdavo į jį, bet tai buvo pernelyg sudėtinga. Rankoms pasidarė šalta, bet Eion neketino skųstis. Nereikia, kad Auris skubiai sugalvotų esą reikia ir pirštinių. Nekreipdamas dėmesio į geliantį šaltį svaidė gniūžtes į profesorių ir galiausiai ryžosi. Paėmęs dar vieną nusitaikė ir paleido ją į Aurio draugą. Tikėjosi, kad tai nesupykdys.
-
Aurio nuotaika tikrai buvo puiki, tad iš galvos išgaravo visos keblumus keliančios dovanos ir besilaukiančios kolegės. Atsirado proga smagiai praleisti laiką darbo metu. Tam Dafydd tikrai neprieštaravo. Žinoma, buvo smalsu, kaip reaguos Mayra, jeigu jis grįš visas šlapias, bet, jeigu ką, galės išsidžiovinti. O tada išsives mažylius į lauką ir sušlaps iš naujo. Tai atrodė esantis puikus planas, kurį tereikėjo įgyvendinti.
- Aš tik bandau įgyti bent kokį šansą laimėti, - apsimestinai išsigandęs nelygios kovos ištarė Dafydd ruošdamas gniūžtes. Tiesa, jau visai netrukus Auris buvo pasiruošęs, tad artėjo rimtas mūšis.
Eion aiškiai sunkiai sekėsi atsipalaiduoti, tačiau atrodė, kad jis stengiasi. Ir toliau laidydamas gniūžtes į Aurį Dafydd nejučia pagalvojo, kad tam jaunuoliui labai pasisekė, kad atrado suaugusį žmogų, kuris panoro pasirūpinti. Žinoma, iki galo nežinojo, kaip jie sutaria būdami namuose ir panašiai, tačiau Auris skyrė savo laiką, energiją ir pinigus visai svetimam vaikui. Jeigu tik Eion suprastų, kaip tai yra svarbu...
Pernelyg giliai susimąstė. Netrukus netgi dvi gniūžtės kaukštelėjo tiesiai į galvą, tad nemažai sniego prilindo ir į burną. Teko nusišluostyti akis ir nosį, o tada jau ieškoti, kas dėl viso šito kaltas. Susidarė įspūdis, kad vienu metu buvo užpultas iš dviejų pusių, o palangė jau ištuštėjo. Knietėjo išsitraukti lazdelę, bet tai viską sugadintų. Jo paties mažyliams tai, žinoma, patiktų, bet čia buvo visai kita situacija.
- Na jau ne, - sumurmėjo Dafydd ir pasilenkęs pasiėmė dar sniego. Greitosiomis sulipdė dvi nedideles gniūžtes. Vieną jų paleido į Aurį, kitą - į Eion. Tiesą sakant, kai jie dviese kovojo prieš vieną Aurį, viskas buvo žymiai paprasčiau.
-
- Aš pabandysiu išsisukti. - Tarstelėjo raudonplaukis Eion ir tiesą pasakius nelabai pavyko tai padaryti, kai iškart buvo puolamas iš abiejų pusių. Jis mat bando įgyti šansą. Kažin kuris iš mūsų šlapesnis? Juokėsi mintyse ir toliau atakavo. Stengėsi kuo labiau išmaudyti Dafydd už tą gniūžčių sandėlį pasidarytą iš anksto.
Eion pakeitė taktiką. Dabar jau kartelį šveitė sniego ir į Dafydd.
- Nusprendei manęs pasigailėti? - Nusijuokė Senkleris
- Į ataką Eion. Išmaudom jį. Žinos, kaip darytis gniūžčių krūvas iš anksto. - Ragino vaikinuką. Ir kol Dafydd bandė nusivalyti veidą apdovanojo jį dar viena gniūžte.
- Atrodo truputėlį sušlapai drauguži. - Maloniai ištarė ir susiformavęs dar vieną gniūžtę vėl metė į Dafydd. Pačiam jau tikrai reikėjo nusivalyti veidą. Gėlė rankas, nes nebuvo užsidėjęs pirštinių. Auris skubiai nusibraukė sniegą nuo veido.
-
Nors darėsi vis šalčiau ir šlapiau, kartu buvo ir smagu. Ypač kai į Aurį, o po to ir į jo draugą pataikė paleistos gniūžtės. Eion išdrįso netgi nusišypsoti. Atrodė, kad visi snieguoti suaugusieji vis tiek nieko nematys. Keista tai buvo pramoga, ir gaila, kad jos patirti neteko anksčiau. Airijoje sniego praktiškai nebūdavo, o jeigu ir būtų, jis greičiausiai būtų tas, kuris yra labiausiai išmaudomas. Atrodo, Auris pavartojo būtent tą žodį.
Deja, vos tik Eion išsižiojo kažką atsakyti, atlėkė sniegas ir pataikė tiesiai į burną ir nosį. Dalį jo įkvėpęs, kitą - beveik prarijęs klastuolis pradėjo kosėti ir dusti. Numetęs tai, ką laikė rankose, pradėjo valytis veidą, bet tai nepadėjo. Sniegas ištirpo, ir atrodė, kad dabar nosis ir gerklė pilna vandens. Vis stipriau kosėdamas Eion pradėjo dar ir spjaudytis, bet savijauta negerėjo. Galiausiai pavyko įkvėpti, nors plaučiai tarsi degė. Vaikinukas liūdnai žvilgtelėjo į Aurį ir nuleido galvą. Va ir sugadino visą pramogą. O juk tikrai buvo smagu.
- Man užtenka. Bet galiu palaukti, kol jūs pabaigsit, - sumurmėjo ir atsitraukė šiek tiek toliau. Vis dar teko giliai kvėpuoti, tačiau skausmas pamažu nurimo. Pasimėtyti smagu, bet šiandien jis daugiau nerizikuos.
-
Vaikinukas net ir pajuokauti ryžosi, o tai, spėjo Dafydd, buvo didelis žingsnis į priekį. Būtų tikrai įdomu sužinoti daugiau apie jų bendravimą, kai nėra kitų žmonių. Ar tasai Eion bent šiek tiek labiau atsipalaidavęs? Kažkodėl atrodė, kad su tokiu sukaustytu jaunuoliu Auris išprotėtų. Kita vertus, jis augina Timotį, šalia kurio Eion turbūt atrodo kaip plepumo ir energijos viršūnė. Kažkaip net pagailo draugo.
- O mane dviese jau galima pulti? - pakėlė antakius velsietis, kai draugas pradėjo vaikinuką raginti suremti pečius. Lyg tyčia palangė buvo visiškai tuščia, o natūraliai jis buvo surinkęs arčiausiai buvusį sniegą. Ką daryti dabar? Jeigu eis kitur, atrodys, kad bėga, o šioks toks viduje rusenantis išdidumas neleido to padaryti. Tikrai ne ta situacija, kai Dafydd pripažins esantis bailys.
Vis dėlto galvoti neteko - jo paleista gniūžtė pataikė Eion tiesiai į veidą, ir jis, regis, gana stipriai nukentėjo. Iš karto užgulė kaltė, ir Dafydd sustingo. Stebėjo jaunuolį, bet prie jo nesiartino - atrodė, kad tai jį išgąsdintų.
- Atsiprašau. Tikrai nenorėjau šitaip... - ištarė ir vis dėlto žengė šiek tiek arčiau. Bet tikėjosi, kad nepriartėjo pakankamai, kad išgąsdintų vaikinuką. Laimei, panašu, kad viskas baigėsi gerai. Tik kad Eion atrodė kažkoks labai jau nusiminęs. Kaltės jausmas dar labiau pagilėjo, ir Dafydd nebežinojo ką daryti toliau.
- Gal užtenka ir mums? - stengdamasis nekalbėti pernelyg liūdnai paklausė draugo. Aišku, visi buvo šlaputėliai, bet visiems reikėjo kažkokių prekių. Turbūt geriau pasivaikščioti ir išsirinkti. Tik kad netrukus visi sušals.
- Ar labai šalta? - paklausė. Žodžiai labiau buvo skirti Eion, tačiau Dafydd nenorėjo jo gąsdinti spoksojimu, tad žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. - Žmonių nėra, tad galime išsidžiovinti. Taip galima ir peršalti.
Tapęs tėvu pasidarei labai rūpestingas, ar ne? kandžiai mintyse paklausė pats savęs. Bet, tiesą sakant, tai buvo visiška tiesa, tik Dafydd apie tai niekada anksčiau nesusimąstė.
-
Taigi jie dūko. Net Eion tikrai žaidė ir tai Aurį vertė dar labiau kvailioti.
- Aišku galima. Tu pats prisidirbai Dafydd. - Atrėžė. O tada, kaip staigiai užvirė, taip ir nugeso sniego mūšis. Auris jau buvo pasiruošęs panaudoti anapneo kerus, dėl visa ko. Bet Eion nustojo kosėti.
- Kaip tu? Ar praėjo? - Pastebėjo dar ir tai, kad Eion neturi pirštinių. Namie tikrai kokias atras ir įdės jam į striukės kišenę.
- Aha. reikia išsidžiovinti Dafydd. - Tą ir padarė. Užkerėjo Eion drabužius, kad išdžiūtų. Tada ėmėsi ir savęs.
- Aišku baikim. Ar dar nori eiti į muzikos prekių krautuvę? Ar einam šiaip kur pasėdėti? Gal užsisakytume ko šilto atsigerti. - Iš padūkėlio siautėjusio prieš porą minučių virto susirūpinusia mamyte. Pasidarė taip gaila, kad Eion netyčia nukentėjo. O juk viskas taip smagiai ėjosi.
-
Kad Auris ir jo draugas bendravo taip laisvai ir gal netgi kandžiai, gerokai trikdė. Suaugę žmonės visada atrodė pikti ir neturintys nuotaikos. Matyti šitaip šnekančius suaugusius vyrus buvo... Keista. Bet kartu ir savotiškai malonu. Gal ir jis kada nors taip mokės? Mielai pasakytų ką nors ironiško Auriui, tik vis dar buvo baisu.
O štai jo draugas, regis, gerokai išsigando paleidęs jam į galvą gniūžtę. Eion jau norėjo sakyti, kad viskas gerai, tačiau suaugusiam vyrui kiek priartėjus instinktyviai žengė atgal ir vos neišsitėškė ant šaligatvio.
- Man viskas gerai, - sumurmėjo mintyse melsdamasis, kad tik kiti jį paliktų ramybėje. Nekentė savęs už tai, kad taip apsikvailino, bet buvo per vėlu. Gerai, kad Auris nebijojo žiobariškoje vietoje naudoti magijos, tad netrukus rūbai buvo sausi. Iš karto pasidarė šilčiau, tačiau baimė pradėjus dusti neišnyko, tad tęsti žaidimo Eion nenorėjo.
- Nežinau, galime eiti į kavinę, - abejingai pratarė. Muzikos parduotuvė būtų įdomiau, bet tai pasakyti buvo pernelyg baisu. Vis dar nesijautė turintis teisę Auriui reikšti savo norus.
-
Ką gi, pergudrauti Aurį tikrai nebuvo paprasta, tuo labiau, kad gniūžčių sandėlis ištuštėjo tiesiog nepadoriai greitai.
- Tik bandžiau apsiginti, - skėstelėjo rankomis Dafydd. Buvo tikrai smagu. Tai, kad pavyko atsipalaiduoti, džiugino. Nuolatinė įtampa patį labai vargino, bet dažniausiai nepavykdavo jos išvengti. Šiandien viskas atrodė kitaip, o tai stebino. Ne tik į miestą išėjo su neįmanoma misija rasti nėščiai kolegei dovaną, bet ir sutiko Aurį su globotiniu, kuris turbūt įsitempęs ne mažiau už jį patį. Tuo labiau, kad vos žengus šiek tiek arčiau atsitraukė. Kas tam vaikinukui yra? Kada nors būtinai paklaus Aurio, bet, žinoma, padarys tą tada, kai pats Eion negirdės.
Kadangi draugas pradėjo džiovinti drabužius, Dafydd taip pat išsitraukė lazdelę. Jau visai netrukus buvo galima pamiršti, kad ką tik buvo gerokai šlapi. Tiesa, plaukai dar šiek tiek varvėjo, bet Dafydd to nepaisė. Paliko juos tokius kaip prisiminimą apie šitą žaidimą.
- Sakai, kavinę? - paklausė Aurio ir atsargiai žvilgtelėjo į Eion. Bandė suprasti, kaip jis jaučiasi. Tasai vaikinukas priminė jį patį. Tik, laimei, gerą žmogų savo gyvenime atrado gerokai anksčiau. Mintyse palinkėjęs surasti ir meilę, Dafydd tęsė: - Turbūt galime eiti. Vis tiek čia gerokai šalta.
Apsižiūrėjęs, ar jie nieko nepametė ir dar kartą sau pažadėjęs surengti tokį sniego mūšį ir savo mažyliams Dafydd pamojo Auriui ir Eion eiti kartu ir nužingsniavo tolyn. Nors, tiesą sakant, gerų kavinių nežinojo, tad reikėjo tikėtis, kad draugas ką nors parodys.
-
- Pažiūrėsim, kaip dabar apsiginsi. - Juokėsi Senkleris, bet mūšis pasibaigė. Į akis baisiai krito kaip Eion staigiai atsitraukė nuo artyn priėjusio Dafydd. Bandė prisiminti ar ir pats paauglystėje taip darė. Ar mokėjo geriau užmaskuoti savo baimes. Ne, galbūt jam geriau sekėsi slėpti visą tai. Bet turbūt todėl, kad būdamas mažas spėjo atsigauti pas priglobusius žiobarus. O gal dar dėl to, kad amžinai suaugusiųjų tarpe būdavo labai piktas.
- Aha kavinę Dafydd, sušiltume. - Eion pritarė dėl kavinės, o gal tiesiog neprieštaravo.
- Nueisim kitą kartą į muzikos prekių krautuvę Eion. - Gal dar spės tai padaryti ir per šias atostogas. O jei ne, tada pavasarį arba vasarą. Štai, ką per šias atostogas tikrai padarys, tai suras Eion namie pirštines.
Jie nuėjo. Auris nelabai žinojo kur traukia, bet manė, kad tokioje judrioje vietoje kažką tikrai ras.
-
Aukšta rudaplaukė mergina sparčiu žingsniu ėjo parduotuvių alėja. Viskas planuota buvo šiek tiek kitaip. Nusipirkusi žiobariškas priemones, iš kurių rytoj gamins magiškas dekoracijas vienos burtininkų poros vestuvėms, ji turėjo už kampo viską sukrauti į kerais praplėstą rankinę ir magijos pagalba nusikelti į kitą vietą.
Žioplumu Linėja tikrai nepasižymėjo, tačiau niekas neapsaugotas nuo tikimybės kažką pamiršti. O pamiršo Linėja būtent rankinę, kurioje gulėjo ir burtų lazdelė. Laimei, piniginę ji pasiėmė su savimi, mat išeidama skaičiavo, kiek turi žiobariškų svarų.
Magų pora reikalavo dekoracijų būtent su stovais ir gėlėmis iš konkrečios parduotuvės, tad Roberts dabar ėjo apsikrovusi daiktais ir kaustė aplinkinių žvilgsnius. Jos aukštakulniai girdėjosi kaukšint iš tolo, o greita eisena, tiesi laikysena, ryškiai raudona palaidinė ir tokios pat spalvos lūpdažiu padažytos lūpos nelabai derėjo su nešuliais.
Tiesa, moteriai nebuvo sunku. Stovai - plastmasiniai, o gėlės - kartoninės. Bet rankose visko daug ir gėlės, jos buvo didesnės už žmogaus galvą, jų daug. Tačiau Linėja žingsniavo išdidžiai. Ji įveiks šį kelią, nusigaus namo, o iš ten jau greitai nusikels į vyninę pas jos laukiančią Lukreciją. Todėl trisdešimtmetė ir buvo pasipuošusi. Ji susiruošė į miestą.
Tačiau pirkiniams pritrūko didesnio glėbio ar net papildomų rankų ir staiga jie nukrito ant žemės. Rudaplaukė tyliai tyliai nusikeikė. Bet nieko nelaukdama pradėjo rinkti stovus ir gėles nuo žemės.
-
Gražų bei šiltą šeštadienio vakarą jie ėjo per miestą iš psichologės. Reikėjo šį tą nusipirkti. Auris ieškojo kanselerinių prekių parduotuvės.
- Ir ką veikėt šiandien? Buvo įdomu? - Plepėjo su vaiku. Beidamas pastebėjo merginą. Kuri pasilenkusi rinko išbirusius daiktus. Nieko negalvodamas atsitūpė ir pats ėmė rinkti viską nuo žemės.
- Čia visko tiek daug. Ar jūs kažkur toli turėsit viską temptis? - Paklausė. Mergina buvo nusisukusi, taigi, raudonplaukis nematė veido. Žiūrėjo tik į daiktus ir greitai viską surinko.
- Imkit. Jei netoli, galiu panešti. - Kas čia dabar per džentelmeniškos nesąmonės? Nusivaipė. Bet, jeigu tai panelei netoli, tai galėtų panėšėti. Jie vis tiek turi eiti iki krautuvėlės. Tai koks gi jam skirtumas. Auris atsistojo, glėbyje laikė dalį daiktų.
-
Timočiui patiko šeštadieniai. Nes jis mėgo eiti pas pikologę. Apskritai, dabar berniukas jautėsi kur kas geriau nei anksčiau. Galbūt labiau nei pikologė padėjo darželis. Vaikas ten ėjo labai noriai. Jausdavosi žymiai laisviau kasdienėse gyvenimo situacijose ir išmoko nemažai dalykų. Sakurą jis labai mylėjo.
- Taip, - atsakė Timotis.
Tada pagalvojo, kad brolis Auris uždavė du klausimus, o mažasis Senkleris atsakė tik į vieną.
- Dėliojom korteles, - pridūrė.
Bet brolių pokalbį pertraukė teta. Na, iš tiesų tai ji, regis, nematė nei Timočio, nei Aurio. Bet Timotis ją pamatė iš tolo, mat teta nešėsi daug gražių gėlių. Tik kad tos gėlės ir dar kažkokie daiktai jai iškrito.
Auris pradėjo daiktus rinkti ir su teta šnekėtis. Pats Timotis irgi paėmė vieną gėlę ir ištiesė ją tetai. Reikia būti geram. Nors, tiesą pasakius, iš tiesų labiau rūpėjo tą gėlę paliesti.
-
Linėja, dabar jau besikeikdama mintyse, toliau rinko nuo žemės tuos daiktus. Neturėjo supratimo, kokiu būdu parduotuvėje jai pavyko visus juos pasiimti į glėbį, tačiau dabar situacija ėmė atrodyti šiek tiek kebli.
Laikydama kelis stovus ji ėmė gėles, tada pora stovų ir vėl nukrito ant žemės. Ir kaip ji viską susirinks? Kaip parsineš namo? Ir dar tie aukštakulniai... Rudaplaukė nebuvo pratusi su jais vaikščioti didelių atstumų. Galbūt protingesnis sprendimas būtų važiuoti autobusu?
Ir štai, ji išgirdo vyrišką balsą, kuris siūlėsi padėti. Tiesą pasakius, balso savininkas buvo greitas, mat ant žemės nebesimėtė nei vienas daiktas. Ką Linėjai reikėtų daryti? Na, tikriausiai, atsisukti ir padėkoti, sutikti su pagalbos pasiūlymu bei širdyje pasidžiaugti. Tačiau čia iškilo problema. Tas balsas, jis buvo iki skausmo pažįstamas, jog kurį laiką Linėja pastovėjo nusisukusi, kad suvaldytų kylančias emocijas. Emocijas Roberts valdyti mokėjo, tad atsigręžė į Aurį neutraliu veidu.
Mintyse greitai prabėgo veiksmų planas. Pasisveikinti, padėkoti, perimti daiktus į savo glėbį, pasakyti, kad už kampo jos kažkas laukia ir susirasti žiobarišką taksi. Bus greičiau už autobusą, o ir Auris neturės supratimo, į kurią pusę Linėja važiuos. Tačiau kai moteris pažvelgė į jį, visi žodžiai tiesiog užstrigo gerklėje. Ne, ji tikrai nenorėjo, kad jos veide atsispindėtų kokie nors praeities vaiduokliai, todėl nusuko žvilgsnį į šalia stovintį berniuką. Jis laikė vieną gėlę. Buvo panašus į Aurį. Bet Linėja vis dar nesugebėjo ištarti nei žodžio, tik paėmė tą gėlę iš vaiko rankų. Atsargiai, kad laikomi daiktai nenukristų vėl.
-
- O kas buvo tose kortelėse? - Paklausė Senkleris.
Jį taip nustebino, kad berniukas pakėlė tą gėlę, kad neliko nuošaly. Jis labai išdrąsėjo. Tai tikrai džiugino. Psichologė ir darželis buvo tikrai labai naudingi dalykai Aurio nuomone. Bet tada, visas mintis, viską, kuo dabar gyveno užgožė viena akimirka. Kai ta mergina atsisuko.
- Linėja... - Ištarė, gal iškvėpė. Tyliai. Kažin ar ji galėjo išgirsti minios gausme Aurio balsą. Taip ir liko sustingęs su tais daiktais glėbyje. Kojos įaugo žemėn. Iš kur čia atsiradai? Ar girdėjai, kaip visus metus šaukiau tave mintyse? Aišku, kad tai absurdas. Kad ji gal šimtą metų gyveno Londone. Bet... Bet pastaruosius metus mąstė apie ją. Be proto dažnai galvodavo.
Reikėjo nutaisyti akmeninį veidą. Ką ir pasistengė padaryti.
- Einam Timoti. - Pasakė, bet nejudėjo. Toliau laikė daiktus rankose. Norėjo ištiesti ranką ir paliesti jai skruostą, kad įsitikintų jog tikrai yra čia, priešais jį.
Kokia Linėja buvo pasikeitusi. Bet vis tiek tai ji. Tai tikrai ji.
- Einam. - Dar kartą pakartojo. Ką ragino, save? Galbūt.
- Labas. - Užuot bėgęs pasakė. O reikėjo dumti iš čia. Kad nepridarytų kokių nesąmonių. Kad nepradėtų melsti atleisti. Ne, niekada nebus, kaip tada. Bet bent jau norėjosi jos draugystės.
- Kur susirengei su šitomis gėlėmis? Į karnavalą? - Prasidėjo eilinės nesąmonės. Pradėjo šnekėti vėjus, kad tik neprikalbėtų to, ką norėjo pasakyti.
-
Yra sakoma, kad moterys bėgant metams daug labiau pasikeičia nei vyrai. Linėja ir Auris tikriausiai yra to pavyzdys. Rudaplaukė atrodė visiškai kitaip nei anksčiau, o Auris... Tas pats Auris, tik... tik vyresnis. Ir su sūnumi.
Aišku, jis pasimetė. Akivaizdžiai pasimetė. Tačiau ir Auris mokėjo neparodyti jausmų. Tiesą pasakius, šituose reikaluose jis buvo tikras profesionalas. Bet tik ne prieš mane, pagalvojo Linėja. Tik ne prieš mane...
Netrukus jo veidas tapo šaltos išraiškos. O Linėja kalbėjosi su savimi mintyse. Timotis. Aurio sūnaus vardas yra Timotis. Jie abu turėjo eiti, tačiau raudonplaukis stovėjo vietoje. Galiausiai pabandė užvesti pokalbį. Atrodė tas pats Auris, kaip ir prieš vienuolika metų... Tačiau Linėja - jau nebe ta.
Moteris dar kartą žvilgtelėjo į berniuką. Puiku, jeigu Aurio gyvenimas susiklostė sėkmingai, bet... Bet juk jie planavo gyvenimą kartu. Vestuves, šeimą. Na ir kas, kad Auris ją paliko vedinas savo baimių? Taip galvojo Linėja. Ji tai jautė... Tačiau dėl kitos jis šias baimes įveikė.
- Būtų gerai, jeigu atiduotum man daiktus, - vis dar puikiai slėpdama tai, kas dėjosi viduje, pasakė Linėja. - Aš skubu.
-
Privalėjo eiti. Dabar pat. Bet juk suakmenėjo. Tiesiog sustingo. Linėja paprašė gražinti daiktus. Atrodė tokia tolima, kaip kita galaktika. Ji tikrai buvo pasikeitusi. Neprisiminė, kad būtų kada matęs ją šitaip pasipuošusią. Kai kartą mama jos aišku. Zyzė, kad ji gražiai apsirengtų į mokyklos baigimo šventę jiedu persirengė frankenšteinais. Taip ir nuėjo į paskutinę savo mokyklos puotą. Na, bent palengvėjo, nes ji tikrai atrodė laikanti savo gyvenimą tvirtai rankose kaip sakant. Tik... Tik suprato, kad yra jai visai miręs. Bet gi to ir siekė. Ir puikiai pasiekė. Tik dabar, kai jau tikrai tai suvokė nežinojo kas bus su juo pačiu. Kaip ves pamokas, kelsis rytais. Kaip gyvens toliau po šito tokio netikėto susidūrimo.
- Abejoju, kad su šita krūva nuskubėsi. Vėl viską pamesi. - Pareiškė ir ištiesė merginai viską. Kalbėjo taip abejingai, nors išties mintimis grįžo vienuolika metų atgal. Matydamas ją tokią tolimą ir abejingą gerai žinojo, kad visiškai sugebėjo suknisti savo gyvenimą. Ką gi. Puiku. O kaip gi ji jautėsi tada, kai rado jį su ta mergina užkulsiuose? Prašom. Dabar gavo pats atgal su kaupu. Nežinojo kas toje išdavystėje buvo siaubingiau. Ar tai, kad buvo su kita. Ar tai, kad tai darė taip atvirai. Juk šitaip parodė, jog visai Linėjos negerbia, kad ji jam nulio vietoj. Taigi Auris žinojo, kad ji ateis ton vieton. Na, bet jau čia jis buvo profas. Suplanuoti kaip geriausiai įskaudinti puikiai mokėjo.
-
Jis tave išdavė, pasakė sau mintyse Linėja. Koks skirtumas, dėl kokių priežasčių? Nesvarbu, kad viskas buvo ne taip, kaip jis norėjo parodyti. Tai vis tiek išdavystė.
Ji daug galvojo apie Aurį. Įsivaizdavo, koks jis galėtų būti. Deja, scenarijai nesidėliojo patys gražiausi. Mokyklos laikais Linėja dažnai jį pristabdydavo. Tad mergina manė, jog Auris gali nueiti šunkeliais. Doholovai, o vėliau galbūt ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Tačiau raudonplaukis nepriminė nusikaltėlio. Abu jie atrodė tvarkingai. Tiek Auris, tiek berniukas.
Linėja paėmė visus daiktus, kuriuos Senkleris jai padavė. Aišku, pusė jų akimirksniu ir vėl nukrito ant žemės. Nieko tokio, viską bus galima sutvarkyti kerais, jeigu kas nors susigadins. Tik, aišku, kažkokiu būdu visa tai reikia parsigabenti namo.
Auris atrodė toks abejingas. Kaip tais atvejais, kai vaidindavo, jog jam nerūpi, nors iš tikrųjų rūpėdavo. Bet juk praėjo šitiek metų. Vienuolika. Jis niekada nebandė su ja susisiekti. Kodėl Linėja jam turėtų rūpėti? Juolab, kad Auris dabar turi šeimą.
- Šiuo metu su savimi neturiu burtų lazdelės, - pasakė. Neberinko daiktų, nes žinojo, kad tai bus beviltiška. - Prieš tai kažkaip pavyko patogiai pasiimti. Jei gali, slapčia užkerėk, jog jie būtų sulipę, - paprašė ir ėmė dairytis, ar daug čia aplink žiobarų.
-
Kai mergina pasiėmė daiktus dalis jų vėl atsidūrė ant žemės.
- O ką aš sakiau? - Ir kodėl negalėtų gražiai su ja kalbėti? Bent paklausti kaip gyvena. Bet jeigu paklaustų, tada nežinia kiek prikalbėtų. Ir kam? Viskas sudaužyta. Ar kas lipa antra kart į tą pačią upę? Kažkaip susitvarkys su savimi. Tikrai.
- Išėjai be lazdelės?
Nusistebėjo. Žinoma, kad galėjo sulipdyti tuos daiktus. Taigi apsidairė. Šiuo metu žmonės skubėjo pro šalį. Auris išsitraukė lazdelę. Ir nieko neįvyko. Daiktai gulėjo kaip gulėję. Net tai, kad pirmą kartą gyvenime nepavyko kerėti nepaveikė išvis niekaip. Jautėsi tam abejingas. Tiesiog pabandė antrą, trečia kartą ir galiausiai daiktai susiglaudė. Jis pakėlė viską.
- Imk.
Ar jie dabar turėtų vaikų? O namą? Ar grotų? Kur gyventų? Ar eitų pasivaikščioti naktimis, kaip darydavo mokykloje ar per atostogas. Ar ir toliau važinėtųsi dviračiais ar jo motociklu? Ar ir toliau gamintų sudėtingus patiekalus iš Aurio kažkada turguje nusipirktos receptų knygelės? Ar ginčytųsi dėl to kokia kvidičo komanda laimėss? Ar? Tų ar galvoje iškilo visa virtinė.
-
- Gyvūnėliai, - atsakė Auriui.
Teta iš Timočio paėmė gėlę. Vaikas galvojo, kad ji kažką sakys. Dažnai suaugę jį pakalbindavo, tačiau vis dėlto teta nesakė nieko. Ir kažkas atsitiko. Dideliam broliui. Jis pradėjo keistai elgtis. Berniukas nebuvo jo tokio matęs. Timočiui būtų buvę sudėtinga įvardinti, kaip Auris atrodo, tačiau buvo galima suprasti, jog kažkas ne taip.
Be to, jis pasakė vaikui, kad jie eis. Du kartus. Timotis buvo pasiruošęs eiti. Laukė, kol brolis paims jį už rankos ir pradės vestis. Bet jis to nepadarė. Įprastai Aurio veiksmai sutapdavo su žodžiais. O dar ta aplink tvyranti įtampa - Timotis ją jautė. Ir brolis prieš tai siūlė tetai padėti. Kodėl paskui norėjo eiti?
Teta Timotį neramino. Atrodė gal net kiek piktoka, o ir Auris elgėsi keistai. Vaikas pagalvojo, kad galbūt dabar viskas pasikeis? Jeigu didelis Auris pasakė, kad jie eis, tačiau jie nėjo... Jeigu jis pasielgė kitaip, nei kalbėjo... Brolis visada kartodavo, kad niekada nemuš Timočio. Ir Timotis galiausiai juo patikėjo. Aišku, vis tiek būdavo baimių. Ir dabar ta baimė išsiveržė į viršų. Gali būti, kad Timotis šiandien gaus.
Prieš tai atrodęs gana linksmas, primenantis eilinį vaiką, dabar Timotis atsitraukė žingsneliu atgal, kiek susigūžė ir nuleido galvą.
-
Visažinis, burbtelėjo mintyse Linėja. Koks buvo, toks ir liko. Vis dar mėgsta kabinėtis. Tiesa, prie Linėjos Auris niekada nesikabinėdavo. Jie buvo komanda. Tačiau kas ji jam dabar? Ta eilinė persona, prie kurios galima kabinėtis, jei tik nori pasirodyti.
- Išėjau, - trumpai atsakė Linėja.
Ne, ji neketino veltis į pokalbį. Pasakoti, kodėl yra be burtų lazdelės. Kodėl turėtų? Kad ir kaip ten bebūtų, tai jis ją paliko. Išdidumo Linėja turėjo. Nepaisant Aurio gyvenimo aplinkybių, nepaisant priežasčių, kodėl taip įvyko, jis ją paliko ir sugebėjo išduoti. Bučinys yra išdavystė.
Galėjo rasti savyje drąsos ir pasakyti į akis tiesą. O vietoj to leido Linėjai kankintis. Jeigu ji nebūtų išsikvotusi tos merginos, manytų, jog tarp jų buvo ilgalaikis romanas. Dabar jau Roberts pasielgtų kitaip. Ne, ji nesižemintų. Neieškotų tos merginos.
Tačiau tada viskas atrodė kitaip. Auris buvo jos gyvenimas. Nuo pat pirmojo kurso Hogvartse. Jis buvo su mergina toks atviras. Pažinojo Linėja jį kaip nuluptą. Kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną veido išraišką, balso intonaciją. Ir tada jis išsigando. Papustė padus. Nelemtas dramų kūrėjas. Tas įvykis labai pakeitė Linėją. Iš atsidavusios, tikra draugyste ir meile tikinčios mergaitės ji tapo užsigrūdinusia mergina. Bet tai nebuvo gerai, nes per tuos vienuolika metų ji taip ir nesugebėjo sukurti šeimos. Linėja pagalvojo apie Kristoferį. Tai dėl jos kaltės jie pasuko skirtingais keliais. Dėl jos patirčių ir baimių. Kristoferis buvo jai geras. Bet jis nebuvo Auris, nuskambėjo mintyse sakinys. Ir tas sakinys Linėjai labai nepatiko.
Rudaplaukės mintis pertraukė Aurio mostai burtų lazdele. Ji ant žemės padėjo ir daiktus, kuriuos prieš tai dar laikė rankose, kad jie visi suliptų. Moteris ramiai dairėsi, ar žiobarai yra pakankamai toli. Vis tik ne vienas praeidamas į juos dirstelėdavo. Taigi, Auris kerėjo, bet... bet rezultato iš pradžių nebuvo jokio.
Burtų lazdelė buvo ta pati. Auris - tikrai ne tas žmogus, kuriam iš jaudulio nepavyktų kerai. Nesvarbu, kad čia pilna žiobarų, o prieš akis stovi moteris, kurią jis įskaudino prieš vienuolika metų. Linėja tiesiog žinojo, kad tai Auriui nebūdinga. Tai tiesiog negali jam būti būdinga.
Roberts žvilgsnis nukrypo į vaiką. Mat šis šiek tiek pasitraukė. Dabar atrodė išsigandęs. Jau vien iš kūno kalbos. Ir tada kažkas tarsi persmelkė Linėjai širdį. Ji vėl pažiūrėjo į raudonplaukio burtų lazdelę, tada sekundėlei - į jį patį. Tuomet akimis grįžo prie Timočio. Galvoje susisiejo keli dalykai.
Ji pažinojo skriaudžiamus vaikus. Dabar galėjo prisiekti, kad Timotis yra patyręs blogų dalykų. Ji negalėjo pasakyti, kokių. Bet kažkas buvo blogai. Ar berniukas pasitraukė po to, kai Auriui neišėjo burti? Galbūt Linėja apsiriko. Gal vis tik Auris neturi gražios ir darnios šeimos. Gal jo gyvenimas nenusisekė. Ar gali būti taip, kad jam sunkiai sekasi kerėti ir už tai atsiima vaikas?
Linėja sulipintus daiktus, kuriuos jai ką tik davė Auris, padėjo žemės. Nešti juos dabar būtų tikrai patogu, tačiau šią akimirką jai parūpo šis vaikas, o daiktai, Lukrecija - viskas palauks.
Dabar Linėjai nebeišėjo atrodyti neutraliai. Jos veide pasimatė nerimas. Ji priėjo prie berniuko ir atsitūpė šalia jo. Deja, neturėjo ką jam duoti. Ir gėlės negalėjo duoti, nes ši buvo pritvirtinta kerais.
- Žiūrėk, matai, ten skrenda paukščiukas, - švelniai pasakė vaikui rodydama į dangų.
Per tą laiką apžiūrėjo jo rankas, ar nesimato smurto žymių. Ar Auris galėtų taip elgtis? Galbūt skyrybos su Linėja buvo pirmas žingsnis netikėjimo savimi, o paskui viskas keitėsi į bloga, kol Auris priėjo liepto galą?
-
Iš pradžių išvis nieko nepastebėjo, tik ją. Norėjo žiūrėti ir žiūrėti į Linėją, dabar tiesiog neįsivaizdavo kas bus, kai jie išsiskirstys. O taip tuojau ir nutiks. Tuojau pat. Ar ji suprato? Ar dabar džiaugiasi, kad kerai pavyko ne iš pirmo karto? O koks jai turėtų būti skirtumas? Keista, kodėl ji padėjo tuos daiktus ant žemės?Tik tada prisiminė, kad šalia yra broliukas. Jis dabar stovėjo tolėliau, gūžėsi. Kas dabar atsitiko? Jau senokai buvo bematęs tokią pozą. Aurio kojos pagaliau išjudino iš tos vietos ir raudonplaukis pritūpė šalia iš kitos pusės. Širdį taip nugėlė. Jie dabar abu tupėjo iš abiejų vaiko šonų. Jis galėtų būti jų sūnus.
- Kas atsitiko Mažuti? Viskas gerai Timoti, viskas yra gerai. – Šį sykį iš balso dingo tas apsimestinis šaltukas. Linėja apžiūrinėjo brolį, tikrai jį tyrinėjo. O be to bandė kalbinti. Ji visgi yra ta pati, kad ir kiek metų praeitų.
- Nereikia prisigalvoti nesąmonių Nėja. – Ramiausiai pasakė žinodamas kodėl ji tyrinėja vaiką akimis. Jiems bendraujant pirmame antrame kurse Auris pats dažnai turėdavo naujų ir naujų mėlynių. Tik paskui jau styptelėjęs į viršų sugebėjo apsiginti nuo savo tėvo. Ką ji galvoja? Kad tai mano vaikas, kurį naudoju vietoj bokso kriaušės? O ką ji galėtų daugiau apie mane galvoti? O ar ji žino kas buvo su Džamile? Jos juk šiek tiek pažinojo viena kitą. Tai šiurpino.
-
Timotis stengėsi neatkreipti į save dėmesio. Tačiau nutiko atvirkščiai. Ir teta, ir didelis Auris prie jo pritūpė. Teta prakalbo apie paukščius. Vaikas lėtai pakėlė galvą į viršų ir trumpai žvilgtelėjo į dangų. Nematė nei vieno paukščio, bet to pasakyti nedrįso. Tiesiog linktelėjo. Geriausia su viskuo sutikti. Tada suaugę pyksta mažiau. Šešiamečiui buvo užduotas dar vienas klausimas. Į jį atsakymą šiaip ne taip išlemeno:
- Pas pikologę...
Balsas skambėjo kukliai, buvo labai tylus. Iš šalies atrodė, kad šią akimirką mažajam Senkleriui labiausiai norėtųsi tapti nematomu.
Didelis brolis pasakė, kad viskas yra gerai. Šią akimirką jis atrodė įprastai. Timočiui vis tiek buvo baisu. Jis ir vėl linktelėjo. Teta Nėja prisigalvoja nesąmonių, tarė sau mintyse, nes taip sakė brolis. Atrodė, kad šita teta Auriui nepatinka. Norėjosi, kad ji kuo greičiau nueitų, tačiau tuo pačiu to Timotis labai bijojo. O jeigu tada didelis brolis pasidarys labai piktas?
-
Vaikas atrodė visiškai persimainęs. Tikrai labai, labai išsigandęs. Kai jis kilstelėjo galvą į viršų, Linėja greit apžiūrėjo jo veidą. Žandus, smakrą. Nei žymelės. Nei senos, nei naujos. O jis linktelėjo dėl paukščio. Nors danguje iš tiesų jo nebuvo.
Pas psichologę, pasakė sau mintyse rudaplaukė. Jie buvo pas psichologę. Štai ir paaiškinimas, kodėl vaikas toks išsigandęs, tačiau Auris nepanašus į smurtautoją. Jis susitvarkė su savimi ir dabar sprendžia problemas. Tačiau ką jis darė vaikui, jog atsirado šitokie padariniai?
- Man patinka psichologės, - pasakė Linėja ir nusišypsojo berniukui.
Atsistojo. Žinojo, kad tolimesnis kamantinėjimas tik dar labiau kenks vaikui. Išgirdo pakankamai. Auriui Linėja nieko neatsakė. Tik kalbėjosi su savimi mintyse. Nesąmonių? Jis sako, kad tai nesąmonės? Berniukas akivaizdžiai bijo.
- Linėja! Labas! Nuostabiai atrodai.
Visiškai netikėtai prieš nosį išdygo Brajanas, keliais metais jaunesnis vaikinas, radijuje vedantis humoro laidą.
- Oho, nutarei... - staiga Brajanas nustojo kalbėti, klausiamai pažvelgė į Aurį.
- Labas, Brajanai, - pasisveikino rudaplaukė. - Mūsiškis, - dirstelėjo į Aurį norėdama pasakyti, kad jis - taip pat burtininkas.
- Gerai. Nutarei pasimėgauti žiobarišku gyvenimu? - nusijuokė.
Darbovietėje sklido kalbos, kad Brajanas Linėją įsižiūrėjęs. Jis buvo žavus vaikinas. Draugiškas, linksmų plaučių. Linėja galvojo, kad jeigu jis pakviestų ją į pasimatymą, ji sutiktų. Nenorėjo viso gyvenimo praleisti viena. Tačiau... Moteris nebuvo tikra, kad sugebės sukurti santykius. Su Kristoferiu nesugebėjo. O dabar, kai šalia stovėjo Auris... Su vaiku, kurį yra skriaudęs... Dabar pasimatymas atrodė kvaila ir visiškai nereikšminga veikla.
- Ne savo noru, - šyptelėjo Linėja, atsakydama Brajanui.
- Namo? - paklausė jis.
- Taip.
- Gerai, eime už kampo, perkelsiu tave oru, - pasiūlė kolega.
Linėja sutiko. Ji pasiėmė visus daiktus, tačiau ilgai laikyti nereikėjo. Brajanas perėmė juos iš jos.
- Ate, Auri, - pasakė ji raudonplaukiui. - Ir mano vardas Linėja, - pridūrė. Tas trumpinys dabar jai kėlė skaudžius prisiminimus.
Timočio jau nebekalbino. Nenorėjo vaiko dar labiau baiminti. Tačiau praeinant pažvelgė į berniuką gailesčio kupinu žvilgsniu.
-
Pas Pikologę. Vaiko balselis kažkodėl sužadino švelnumo antplūdį. Koks jis dar mažytis ir trapus. Ir ko dabar prisigalvojo? Norėjosi kažką atrėžti į Nėjos žodžius, bet nieko nesakė. Jai patinka psichologės? Nejaugi?
Apskritai nuotaika labai greitai vėl visiškai pasikeitė. Ji atsikėlė, o tai reiškė vieną. Dabar išeis. Auris ėmė raustis galvoje ir ieškoti ką galėtų pasakyti, kad dar bent keliomis sekundėmis atidėtų tą nutikimą. Bet tada išdygo kažkoks bjaurus tipas. Ir viskas. Ir tada jau tikrai atėjo pabaiga.
Auris atsikėlė ir pakėlė vaiką nuo žemės. Turėjo kažką laikyti, kad nešveistų kerų į tą grybą. Jisai aiškiai meilinosi Linėjai. Gal tiesiog buvo draugiškas. Bet Auriui tai taip nepatiko. Kokią tu turi teisę taip galvoti? Kokią? Ir vis tiek nekentė to žmogaus nuo kojų iki galvos. Nekentė jo.
- Gerai Nė... Linėja... - Kažkaip nuolankiai pasakė. Negali dabar išeiti. Šaukė. Bet jie išėjo.
Ir kai jie nuėjo norėjo vytis ir sustabdyti juos. Jiems gi reikėjo pasikalbėti. Jeigu susitiko po tiek metų. Ne. Negalėjo išsiskirti dabar. Palauk! Šaukė. Palauk! Bet kokią teisę jis turi kištis į jos gyvenimą? Jokios. Jokiausios.Net mažiausios. Jis pats taip sau padarė. Jis pats ir niekas kitas. Ir užuot bėgęs link jų pasileido į kitą pusę. Vis laikė vaiką ant rankų. Bėgo. Greičiau. Įsmuko į kažkokią mažą nišą, čia nebuvo žmonių. Tik rėmėsi dvi parduotuvių sienos. Timotį Auris nuleido ant žemės. Tada trenkė kumščiu į sieną. Vožtelėjo iš visų jėgų, gerokai susižeidė krumplius. Čia vis tiek niekas nematė ką jis daro. Skausmas mažumėlę jį prablaivė. Senkleris atsisėdo ant žemės. Pasirėmė rankomis galvą. Nebepajudės iš čia niekada daugiau gyvenime. Niekada gyvenime. Nebenorėjo gyventi, nebenorėjo visiškai. Per darbą Hogvartse susikurtas stabilumas subyrėjo į dulkes. Nesąmones tas Dafydd kalba. Neeesąąąmoooneees. Jausmai yra blogybė. Blogybė. Aš taip nesijauščiau, jei nebūčiau leidęs sau kažko mylėti. Vaikų tarkim. Jei neleistų puoselėti draugysčių su žmonėmis, dabar su šiuo susitikimu kitaip susitvarkytų. Kitas balselis jame kalbėjo visai ką kitą. Jeigu išvis tada būtų išdrįsęs likti su Linėja, dabar gyventų visai kitaip. Jie kažkur eitų kartu. Nebūtų jos įskaudinęs. Gal turėtų namus. Bet ne, jis pasidavė sau, kaip daro ir dabar. Staiga suvokė. Dabar irgi elgėsi siaubingai. Kuo dėtas tas vargšas vaikas, kurį čia atsinešė? Negalėjo grįžti atgal į savo pasaulį, į savo kiautą. Kaip galėjo? Čia yra Timotis, kurį dabar gąsdino. Eion, Erkužė. Visi mokiniai. Lina, Eliotas, Oliveris, Kaja ir kiti. Dafydd, Juzefas. Alanas, Dori. Jis tiek buvo susijęs su kitais. Argi galėtų dabar vėl padaryti tą patį, ką tada, kai buvo aštuoniolikos?
Tuose savo apmąstymuose praleido ir pats nežinojo kiek tiksliai laiko. Neturėjo supratimo ar ilgai gūžėsi tame kampe, bet matyt ilgai. Nes jau užtirpo kojos ir rankos. Krumplius diegė, gerai nusibruožė juos į sieną. Pagaliau išsitiesė. Nusisuko nuo sienos į kurię nusigręžęs sėdėjo. Ir tada pakraupo. Nes Timočio neberado.
-
Teta nuėjo su kažkokiu dėde. O Timotis jautė tvyrančią įtampą. Jam atrodė, kad kažkas čia buvo ne taip. Ir šešiamečio įtarimai pasitvirtino. Auris paėmė berniuką ant rankų ir pradėjo bėgti. Didelis brolis niekada nebuvo panašiai pasielgęs. Timočiui nepatiko taip lėkti. Jis laikėsi tvirtai įsikibęs į Aurį ir norėjo, kad šis jį nuleistų ant žemės.
Brolis taip ir padarė. Paleido Timotį. Atokiame užkampyje. Ir tada trenkė į sieną. Mažasis Senkleris krūptelėjo. Suveikė savisaugos instinktas. Timotis tyliai išėjo iš už kampio ir pasileido bėgti, dabar jau vienas.
Buvo žmonių, kurie į vaiką žiūrėjo ir rodė pirštais. Tačiau niekas negaudė. Tik vienas vyras šūktelėjo:
- Berniuk, kas atsitiko?
Timotis neatsakė, o vyras ir nesivijo. Vaikas šmurkštelėjo į kitą užkampį. Susiėmęs už stipriai dunksinčios širdutės bandė atgauti kvapą.
-
Taigi Auris patūnojo ten susirietęs, kol užtirpo kojos ir rankos. Kol pagaliau susitaikė su savo siaubinga būsena. Kol pagaliau pasiryžo išlysti iš savo kokono bent kuriam laikui. Kol suprato kaip gąsdina Timotį. Ir kai atsisuko jo nerado. O kiek jis čia jau yra? Ar ilgai? Ar ilgai nėra Timočio. Ne. Sudejavo mintyse, atsikėlė ir dar galutinai neišsijudinęs išbėgo iš ten.
Ranką skaudėjo. Jau tikrai pasistengė taip vožti į sieną, kad atsimintų. Bet šiuo metu tas nebuvo svarbu. Auris dairėsi. Žmonės vaikštinėjo kaip vaikštinėję. Juk jei būtų pamatę bėgantį mažą vaiką kiltų sujudimas. Bet ar tikrai? Senkleris prisivertė sustoti. O jei kas jį pasiėmė? Jeigu ką nors padarys? Nedovanotų sau niekada, jei nutiktų toks scenarijus. Bet jis pasistengė apsiraminti. Kur lįsčiau, jei būčiau mažas ir norėčiau pasislėpti? Atsakymas buvo paprastas. Auris prisivertė ramiai eiti ir įlindo į patį pirmą užkaborį. Ir jį ten pamatė.
- O, Timoti.
Balse suskambo gilus neviltingas liūdesys. Kai rado berniuką aišku palengvėjo. Bet... Bet o jeigu per tą savo silpnybę visas įdirbis su juo nueis šuniui ant uodegos. Auris ir vėl kaip senais laikais atsisėdo prie sienos. Toliau, palikdamas jam erdvės.
- Timoti, aš atsiprašau. Man taip gaila, kad tave išgąsdinau.
Kalbėjo tyliai ir ramiai. Suvokė koks veiksmas konkrečiai galėjo jį tiek nugąsdinti, kad net pabėgo.
- Visai ant tavęs nepykau ar nepykstu. Juk žinai, kad tavęs niekada neskriausiu Timoti. Aš tik...
Sunku buvo paaiškinti.
- Nebijok manęs.
Pasakė jau visai tyliai, gal tai net atrodė kaip prašymas. Kažkas. O jeigu sugriovė viską, ką kūrė tiek laiko. Jų santykiai kiek pasitaisė. Bet kas svarbiausia Timočiui patiko darželis, nebuvo toks baukštus. O dabar... O kas bus dabar?
-
Timotis stengėsi nusiraminti. Giliai kvėpavo, taip, kaip mokėsi pas pikologę. Buvo užsimerkęs. Bet staiga išgirdo. Didelį brolį.
- Aaaaa!!! - pradėjo žviegti.
Tačiau vietoj, kad bėgtų nuo Aurio, vaikas bėgo į jį.
- Nekenčiu tavęs!!! - šaukė pribėgęs. - Tu blogas! Tu labai labai blogas! Nekenčiu!!!
Timotis šaukė taip, kaip praeitais metais tą naktį Hogvartse, kuomet išsliūkino naktį su Aurio burtų lazdele į koridorius.
- Tu mušei sieną! Tu blogas!!! - rėkė Timotis.
O tada tiesiog per akmirksnį nutilo. Prisiminė, kad ir pats tą kartą trenkė į sieną. Ir ne tik į sieną. Timotis mušė patį didelį Aurį.
- Aš blogas, - dabar pasakė. - Aš mušiau tave. Ir nustūmiau nuo čiuožyklos mergaitę. O tu mušei... tik sieną. Tu piktas.
Pikologė Timočiui pasakojo apie pyktį. Apie tai, kad visi kartais supyksta. Ir kad tai yra normalu, tik reikia tą pyktį valdyti.
- Tau reikėjo kvėpuoti arba trepsėti, - pasakė Timotis. - Tave turėjo išmokyti pikologė.
Timotis galvojo, kad visi vaikai eina pas pikologę. O didelis brolis yra sakęs, kad ir jis buvo vaikas.
- Ar tu mane muši? - paklausė.
Nors Auris ką tik sakė, kad jo neskriaus, Timotis tų brolio žodžių nelabai ir girdėjo.
-
Auris nustėro. Jau įsivaizdavo, kaip tuojau pat čia sulys žmonės ir iškvies policiją. Tada tai bus. Na, bet Senkleris turėjo Timočio dokumentus, turėjo išrašų iš psichologės. Taigi įrodytų, kad nėra grobikas ar dar kas.
- Aš atsiprašau.
Nesugalvojo ką turėtų pasakyti. Jų ir taip buvo sudėtingi santykiai. O dabar... Aišku, jam baisu, bet ar nesusivaldęs dabar visam laikui arba labai ilgam viską sugadino?
- Ne, Ne, tu visai nesi blogas. Buvai piktas ir nusiminęs. Juk prisimeni ką sakė psichologė. Visi būna pikti, o tu patyrei labai daug sudėtingų dalykų. Ji mokė kaip valdyti pyktį. Ji mokė ką daryti, kai pasijauti piktas. Bet dėl to, kad kartais pyksti nesi blogas Timoti.
Kažkodėl tolimesnis sakinys vertė tikėtis, kad ne viskas dar prarasta. Įsivaizdavo save trepsintį tame skersgatvyje ir nejučiom nusišypsojo.
- Aš niekada neėjau pas psichologę. Bet puikus patarimas. Tikrai būtų geriau, nei trankyti sieną. Aš nevisai buvau piktas. Aš... Na... Sudėtinga paaiškinti. Bet neturėjau taip elgtis. Netyčia taip... Taip išėjo. Aš tau viską papasakosiu, kai jausiesi ramesnis.
Kitas sakinys nušlavė visas šypsenas. Jis buvo toks skaudus, toks milžiniškas žingsnis atgal.
- Ne, niekada, kad ir koks būsiu piktas tavęs nemušiu. Tikrai.
Labai rimtai ir su įkarščiu pasakė Senkleris.
- Kartais žmonės yra pikti, liūdni ar jaučiasi labai pasimetę. Kartais jie labai linksmi. Aš irgi būnu visoks. Ir tu, ir Eion ir dėdė Juzefas, ir Erka. Visi jaučia įvairius jausmus. Bet tai tikrai nereiškia, kad jei pykau norėjau tave skriausti.
-
- Tu ne visai buvai piktas? - nustebo Timotis, balse pasigirdo nerimas. - Jeigu tu ne visai buvai piktas, ar tada tu blogas? - paklausė.
Jis nesuprato, kodėl didelis Auris mušė sieną, jeigu buvo ne visai piktas.
- Ar tu nemėgsti Nėjos? - iš lūpų pasigirdo dar vienas klausimas. - Tau neišėjo burti. Du kartus. Juk tau visada išeina burti.
Kai norėdavo, Timotis galėdavo visai neišgirsti kitų. Tačiau tuo pačiu kartais būdavo itin pastabus vaikas. Ypač, jeigu situacija liesdavo kerus.
Berniukas galvojo apie tai, ką kalbėjo brolis. Taip, raudonplaukis žinojo, kad visi supyksta. Žinojo iš pikologės. Bet tuo pačiu žinojo, kad supykus negalima mušti. O Timotis tada mušė Aurį. Suvokė, kad mušti sieną ir žmogų - ne tas pats. Tačiau jeigu brolis trenkė į sieną ne iš pykčio, tuomet nežinia, ar jis geras. Gal abu jie blogi. Gal vis tik egzistuoja blogi plaukai?
Kad ir kaip ten bebūtų, tai, kad ir pats Timotis yra trenkęs į sieną, švelnino visą šitą situaciją. Tai jam padėjo šią akimirką nebijoti didelio Aurio.
- Eion niekada nepyksta, - pasakė savo įsivaizdavimą.
Šešiametis buvo idealizavęs vyresnį vaikiną. Jokios taisyklės jam negaliojo.
-
- Supranti Timi, žmogus jaučia daug jausmų. Jie gali kartais atkeliauti kartu. Kartais galima jausti pyktį ir liūdesį kartu. Arba laimę, bet ir nerimą. Visaip būna. Aš dabar... Aš dabar buvau ir truputį piktas ir nusiminęs. Ir gal išsigandęs nežinau. Tai nereiškia, kad esu blogas. Tai tiesiog yra žmogiška. Jausti daugybę įvairių jausmų vienu metu.
Kalbėjo vis sustodamas, apgalvodamas savo žodžius Senkleris. Nei pats nežinojo kaip konkrečiai galėtų apibudinti tai, ką jautė. Ką jaučia. Jausmų buvo daug, ne vienas.
Tai, kad mažylis klausinėjo, net prakalbo apie jo negebėjimą kerėti nuramino. Bent jau truputį.
- Ne. Visai ne. Aš labai mylėjau Nėją. Mes abu vienas kitą mylėjome. Norėjome susituokti. Bet aš... Aš ją įskaudinau. Ir tada mes išsiskyrėme. Daug metų nesimatėme ir dabar susitikome. Tai buvo man labai netikėta. Aš jos tiesiog labai pasiilgau. Bet žinau, kad mes jau negalėsime bendrauti. Niekada. Dėl to pykstu ant savęs, man liūdna. Burti man neišėjo, nes tiesiog visai pasimečiau.
Vėl kalbėjo su pauzėmis sustodamas. Vėl užplūdo klaikus liūdesio jausmas.
- Visi pyksta Timi. Net ir Eion. Pyktis yra jausmas, kurį jaučia žmonės. Vieni stipriau, kiti mažiau. Pyktis turi daug dar kitų jausmų. Susierzinimas, neviltis, įsiūtis. Daugybę. Emocijų yra daug ir mes visi jas jaučiame.
-
Timotis klausėsi didelio brolio žodžių. Buvo keista tai iš jo girdėti. Pats Timotis niekada nepagalvojo apie Aurį kitame vaidmenyje nei brolio ar profesoriaus. Lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, niekada nebuvo pagalvojęs apie Sakurą kaip ne apie auklėtoją.
- Tu bijai Nėjos? Man ji nepatinka, - susiraukė.
Nėja labai nepatiko Timočiui. Gal ir buvo graži ir maloni, tačiau didelis Auris prie jos pasidarė blogas. Na, taip. Ne blogas. Kaip brolis pats sakė, jautėsi truputį piktas, nusiminęs ir gal net išsigandęs. O tai gąsdino patį Timotį.
- Ar tau jau yra septyniolika? - paklausė Timotis.
Jis žinojo, kad didelis Auris yra didelis. Po pokalbio per gimtadienį su Eion Timotis ėmė galvoti, jog visi turi vesti, kai jiems sukanka septyniolika. Tik nelabai įsivaizdavo, kada čia tiksliai tas amžius ateina.
- Man Henrikas sakė, kad aš nebūtinai turėsiu vesti Hannah arba Melindą. Dabar aš noriu vesti Melindą, tačiau Henrikas minėjo, kad iki tol, kol man sueis septyniolika, viskas gali pasikeisti. Tai tu nebūtinai turi vesti Nėją. Gali vesti kitą tetą. Ar Nėja tau per didelė? - paklausė Timotis pagalvojęs apie Širą, mat Henrikas sakė, kad Šira Timočiui per didelė. - Eion nepyksta! - prieštaravo Timotis.
Ir pats trenkė į sieną kumščiu. Kaip prieš tai - didelis Auris. Pasigailėjo, nes pradėjo stipriai skaudėti. Tačiau neketino išsiduoti, skausmą stengėsi slėpti, nors iš veido galėjai pastebėti, kad užsigavo.
-
Pamažu kiek aprimo. Gal ne viską sugadino dėl to savitvardos praradimo. Sėdėjo ramiai ir kalbėjosi. Norėjosi broliuką pasisodinti ant kelių. Buvo tokios keistos nuotaikos. O dar bijojo iš čia išeiti. Bijojo nakties, kai pradės galvoti vėl apie Linėją ir tai, ką per savo kvailumą prarado.
- Na... Nebijau. Ne visai. Sunku paaiškinti. Aš jos nebijau, ji nieko blogo nei man nei tau nei dar kam nedaro. Bet... Bet. - Jis atsiduso. Perkūniškai nelengva buvo viską paaiškinti. - Aš jos tiesiog pasiilgau. O kodėl ji tau nepatinka? - Timotis taip retai sakydavo kas jam patinka ar nepatinka. O dabar visgi pasakė. Tai gal tikrai dar ne viskas prarasta.
- Oi, seniai jau yra Timi. - Auris liūdnai nusišypsojo. - Man dabar trisdešimt. - Tuojau bus trisdešimt vieneri, bet nutarė likti prie trisdešimties. - Va tiek. - Vyras užlenkė dešimt pirštų, tada atlenkė ir veiksmą pakartojo dar du kartus. - O septyniolika man buvo seniai. Prieš trylika metų. - Vieną kartą atlenkė dešimt pirštų, kitą kartą tris. Tada pirštais parodė kiek būtų septyniolika.
- O ar tu žinai kas yra vestuvės? - Nusijuokė. Dievaži šitas pašnekesys keistai jį linksmino. Nei nemanė, kad išvis po šio susitikimo galės juoktis. - Tu dar tikrai per jaunas vedyboms. Dar reikia paūgėti. Septyniolika yra pilnametystė, tada žmogus skaitosi suaugęs. Gali daug ką pats nuspręsti. O tau dar reikia laukti net vienuolika metų. - Vėl parodė pirštais. - Tai per tą laiką labai daug kas gali pasikeisti. - Pasakojo berniukui. - Nenoriu vesti kitos. Žmonės tuokiasi tada, kai myli vienas kitą. O aš niekada nemylėjau kitos merginos ir nežinau ar norėčiau. Ne, ji man ne per didelė. Mes vienodo amžiaus. - Vėl nusijuokė. Bet greitai liovėsi.
- Baik gerai? Nedaryk taip. - Suėmė atsargiai broliuką už rankyčių. - Nereikia taip daryti juk žinai. Prisimeni, ką man sakei visai neseniai? Timi, nieko tokio, jei Eion kartais pyksta. Pyktis tėra jausmas, kurį visi jaučia. Gali jo ir pats apie tai paklausti.
-
Tu pasiilgai Nėjos, o aš pasiilgau tėvų, mintyse pagalvojo Timotis. Ar ir tau kas nors neleidžia su ja susitikti? Šis Timočio klausimas taip pat nuskambėjo tik mintyse. Jis nenorėjo su dideliu broliu kalbėti apie mamą ir tėtį. Jautė, kad tai Auriui nepatinka. Po to karto magiškų gyvūnų priežiūros centre net nebuvo apie tėvus užsiminęs.
- Nes tu prie jos keistai elgeisi. Ir po to mušei sieną, - atsakė Timotis.
Berniukas išsižiojo pamatęs, kiek didelis brolis suskaičiavo pirštų. Netrukus pats Timotis suskaičiavo šešis pirštus. Tiek, kiek jam metų.
- Parodyk, kiek metų Hogvartso direktorei, - paprašė vaikas.
Jis kartais matydavo direktorę didžiojoje salėje, be to, prisiminė ją iš to karto kavinukėje, kurioje buvo kačių. Henrikas sakė, kad direktorė labai sena. Bet ir Auris turėtų būti senas, jeigu užlenkė tiek daug pirštų.
- Kodėl tavo plaukai ne balti? Ir kur tavo raukšlės? - paklausė. - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais vaikas dėl vestuvių.
Tiesą pasakius, jam nebuvo itin įdomu, kas yra tos vestuvės. Timotis tiesiog buvo įsitikinęs, kad kai jam sueis septyniolika, jis turės kažką vesti, galės nemušti ir tiek.
Šešiametis ištraukė savo rankas iš brolio rankų. Norėjo garsiai garsiai ginčytis, kad Eion nepyksta. Tačiau vis tik Auris buvo gana užsispyręs. Vaikas negalėtų įvardinti šios savybės, tačiau jautė ją. Ir taip pat jautė, kada geriau pačiam patylėti. Todėl linktelėjo, tačiau akys žaibavo. Šis berniukas tikrai ne visada pasakydavo viską, ką galvodavo. Ir neketino to daryti.
-
- A, supratau. Na, tiesiog tai ne jos kaltė. Sienos daugiau nemušiu. O tai, kaip elgiausi. Tiesiog labai nustebau, kai susitikome ir nežinojau ką daryti. Bet dabar žinau, kad ji kažkur Londone, tai nebesielgsiu keistai. - Nejaugi? Norėčiau pažiūrėti kas būtų, jei vėl susitiktumėt. Pats nepatikėjo savo žodžiais.
Auris susimąstė kiek gi profesorei Evenstar metų.
- tiksliai nežinau. Niekada neklausiau. Bet gal tiek tikrai bus. - Užlenkė aštuonis kartus po dešimt pirštų. - Gal mažiau, gal ir kiek daugiau nežinau. - Tada jis vėl nusikvatojo. - Dar ne laikas Timi. Aš dar jaunas. Suaugęs, bet pakankamai jaunas. - Tokiais nerimavimo tempais greit pražilsi. Pasakė sau.
- Prisimeni, kai skaitėm Pelenę, arba apie Snieguolę, arba apie didvyrį skriejantį ant hipogrifo. Jie visi susituokė ar vedė pasakos pabaigoje. Tada vyksta šventė, žmonės pažada vienas kitam nepalikti, būti kartu. - Apie visokius teisinius dalykus ir panašiai kol kas nusprendė nesukti Timočiui galvos. - Jie nori būti, gyventi kartu, turėti vaikų ir susituoke. Tai štai kas yra vestuvės. - Pabandė paaiškinti.
Neatrodė, kad jis nurimo dėl Eion. Nieko nesakė, bet akys žaibavo... Dievaži kaip Amyro tam tikrais atvejais. Jėzau, kas bus, kai tu būsi didesnis?
- Gali apie tai su Eion pasikalbėti. - Ramiai pasak Senkleris. -Gal einam namo? Pavalgysim. Jau vėlu.
-
Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol didelis brolis parodė, kiek Hogvartso direktorei metų. Dėl to, kad brolis Auris yra jaunas, vaikas tik gūžtelėjo pečiais. Jam taip neatrodė, tačiau raudonplaukis nieko nesakė. Susidomėjo, kiek metų mamai ir tėčiui. To paklausti labai norėjosi, tačiau šitas klausimas liko neištartas. To paklausiu Henriko arba Eion, pagalvojo mintyse.
- Prisimenu, - linktelėjo dėl pasakų ir vestuvių, bet pačiam tokia šventė tikrai neatrodė prie širdies. - Gerai. Pasikalbėsiu, - turėjo omenyje pokalbį su Eion. - Einam, - sutiko berniukas.
Timočiui ši diena buvo išties neįprasta. Jis negalvojo, kad didelis Auris galėtų taip elgtis. Tačiau dabar jo nebijojo. Svarbiausia, kad Auris žino, jog Nėja Lododonde ir nebesielgs keistai.
-
Auris norėjo, kad Timotis imtų prieštarauti ir susigalvotų dar kokių klausimų. Apie bet ką. Amžių, vestuves, net savo prakeiktus tėvus. Bet deja jis sutiko eiti. Ir Auriui teko eiti. Namo grįžti taip nenorėjo. Žinojo, kad kai Timotis užmigs jį apniks vėl ta pati kvaila būsena, kaip tada, kai sėdėjo toje nišoje susirietęs ir nematė kaip Timotis pabėgo. Laukė krūva dienų, kai jis žinos, kad Linėja Londone. Ir kad apie ją sukasi tas vaikinas. Bet gi tu išvis jau seniai manei, kad ji susituokusi. Gal taip ir yra. Bet kai manė ir matė savo akimis, tai buvo du skirtingi dalykai. Šitas susitikimas jam priminė žemės drebėjimą.
O dabar turės vilktis namo ir kažkaip egzistuoti su šios dienos įvykiais. Taip ir nenuėjo į kancelerines prekes. Kada kitą kartą nupirks Timočiui naujus pieštukus ar ko ten jiems reikėjo. Tiesą pasakius dabar tiksliai nežinojo. Nusibraukė brūkšnys tarp dabar ir prieš susitikimą.