Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Nojus Erikas Amneta Gegužės 21, 2020, 12:34:57 am
-
Penkiaaukštė (jei pirmu aukštu laikysime taip vadinama cokolinį aukštą) ligoninė buvo beveik penkių kilometrų atstumu nuo vaikų namų „Gyvybės upelis“. Atidaryta palyginti neseniai, 2004 metų vasarą, ligoninė atrodė beveik kaip viešbutis. Apie kitokią pastato paskirtį išdavė greitosios netoli į ėjimo ir antro aukšto lygyje esantis ligoninės pavadinimas. Mažesnėmis raidėmis čia buvo parašyta „Karalienės Elžbietos &“, didesnėmis – „Šventos Joanos ligoninė“ (supraskit, pirmieji žodžiai čia atsirado daug vėliau nei atsidarė ligoninė ir niekas nesivargino pritaikyti raidžių dydžio prie esamo pavadinimo, o ir nenorėjo – visiems patogu buvo „Šventos Joanos ligoninė“, trumpa ir aišku). Pirmajame arba cokoliniame aukšte buvo visa registratūra-biblioteka. Čia lankėsi didžioji dalis gyventojų ir lentynos buvo užkištos jų ligų istorijomis. Kairėje nuo įėjimo buvo kavinė, kurioje valgė ir darbuotojai ir pacientai, galintys savimi pasirūpinti. Dešinėje nuo įėjimo buvo nemažas laukiamasis, įdiegta elektroninė pacientų registravimo sistema (na ta, kur paspaudi mygtuką ir gauni skaičiuką kuris eisi prie registratūros – juk ten net 5 langeliai, iš kurių atviri būna 2 arba 3) ir skubios pagalbos skyrius. Antras ligoninės aukštas buvo skirtas vaikų ligų ir psichiatrijos skyriams. Trečias – suaugusių vidaus ligų ir intensyviosios terapijos skyriams. Ketvirtas – traumatologija, radiologija, chirurgija. Penktame aukšte buvo laboratorijos, rentgeno kabinetas, otorinolaringologų kabinetai. Kaip ir priklauso ligoninei, čia buvo palatos su 2 – 4 lovomis vienoje patalpoje, kiekvienai priklausė spintelė, buvo kriauklė ir rozetė su elektriniu virduliu.
Pakeliui į ligoninę Nojui atrodė, kad Liucija tuoj apsivems. Automobiliui sustojus po penkiolikos minučių važiavimo, vyriškis suprato gerai nepažįstas Londono. Arba tiesiog nežino kur yra ligoninės. Pačiam tekdavo nebent apžiūrai į žiobarišką mokyklą apsilankyt poliklinikoje. Ir tai, kada tai buvo? Paskutinis kartas buvo gal prieš vienuolika metų. Prisiminęs tai nustebo kaip tėvai išsisuko, juk tas pats gydytojas kaimynystėje gyveno. Gal atmintį šie jam keitė? Kas ten žino. Jau seniai su tėvais apie tokius nerimtus dalykus nebendrauja. Jie jau ne pirmos jaunystės, telefonai ir kompiuteriai svetimi tokiems žmonėms. Tenka laiškus siųsti žiobarišku paštu. O ten pabandyk atnešt sunkesnį laišką, už kurį reiks mokėti. Pašte dirbančios moterytės kaip mat pradeda pūtotis, kad dabar jaunimas išprotėjęs, vietoj savo elektrinių (taip taip, ne elektroninių, o elektrinių – „bobučių“ juk neperkalbėsi) laišku paprastus siuntinėja ir akmenų ten prideda, kad tik darbu vargšeles užverstų.
Išlipęs su globotine iš taksi, sumokėjo vairuotojui ir patraukė registratūros link. Pasiėmęs bilietuką, pažiūrėjo į Liuciją. – Tave pykina? – pasiteiravo. Jei taip, gal kas iš darbuotojų nuves Andresson į skubaus priėmimo skyrių arba duos bent kokį dubenėlį, jei netyčia apsivemtų.
-
Liucija neprieštaravo, kai buvo pasodinta į taksi. Ką čia burbėsi - jei į ligoninę, tai į ligoninę. Baltaplaukė spoksojo pro langą, vis dar galvodama, kad jau turbūt jos globėjas čia per smarkiai reaguoja. Na, pastaruoju metu ji gerai nesijautė ir tie atminties trūkinėjimai šiek tiek gąsdino, bet nebuvo viskas jau taip blogai, juk būtų auklėtojos pačios pas gydytojus nuvedę. Turbūt. Užtat mašinos salono kvapas ir siūbavimas visai nepadėjo mergaitės įtūžusiam skrandžiui nusiraminti, nors mergaitė jautėsi beveik gerai.
Pagaliau visa ši pragariška kelionė baigėsi. Vos tik Liucija atsistojo, pykinimas sustiprėjo. Tyliai melsdama, kad neapsivemtų pakeliui, baltaplaukė šiek tiek lengviau atsikvėpė, kai jie pasiekė registratūrą.
Nespėjus atsakyti į Nojaus užduotą klausimą, mergaitė skrandis nusprendė, kad jam jau gana ir visas jo turinys atsidūrė ant Nojaus batų. Švilpė išsigando. Ne, ne dėl to, kad apsivėmė, o dėl to, kur visi tie vėmalai atsidūrė. Per daug prastai Liucija jautėsi, kad suprastų, kad čia ne jos kaltė, tad, valydamasi burną į rankovę, pradėjo verkti. O kas jeigu Nojus dabar atsisakys ją pasiimti? Į vaikų namus ji grįžti nenorėjo.
-
984. Toks buvo eilės numeris ant to lapelio. Nojus apsižvalgęs pastebėjo ekraną su skaičais ir nurodymais kurio link langelio ateiti. 976, 977, 978. Teks dar kiek palaukti. Ak, gal ne tą bilietuką, bet koks skirtumas. Kad ir ką bus pasirinkęs, pagalbą juk suteiks? Moterytės su baltais chalatais ėjo tai iš vienos koridoriaus pusės, tai iš kitos, nekreipdamos dėmesį į eiles. Žmonių mažėjo tragiškai mažu greičiu. Toks jausmas buvo, kad vienas pacientas prie langelio praleidžia apie penkioliką minučių. Deja, tik dvi - trys minutės jau atrodė amžinybe.
979, 980, 981. Dar šiek tiek ir jų eilė. Stebuklas. Atsidarė ketvirtas langelis. 982. Viena iš praeivių keistai pažvelgė į juos. Matyt keista buvo matyt tokios spalvos plaukų savininkę. Tegul stebisi. Ne jos vaikas, kad teistų už išvaizdą.
Į klausimą atsakymą išgirdo ne žodžiais, o neaiškiais garsais. Ne iškart suprato, kas ką tik įvyko. Pažiūrėjo į grindis. Neaiški bala, o tiksliau vėmalai buvo „papuošę“ Amnetos batus. – Oh, - teištarė. Kažkas iš ligoninės darbuotojų pastebėjęs jau skubėjo plauti grindų, o viena iš registratūroje dirbančiųjų kažkam skambino su prašymu suteikti skubiai pagalbą „apsivėmusiam vaikui“.
-
Na, štai. Tragedija. Ir ką dabar Liucija galėtų pasakyti? Oi, apvėmiau globėjui batus ir dabar jaučiuosi visai gerai, čia nieko tokio? Skrandžio rūgštis vis dar nemaloniai degino mergaitei gerklę. Šluostydamasi nuo veido ašaras, Liucija laukė, kol Nojus ją aprėks, bet vietoj to, kažkokia moteris, pasivedusi atokiau, pasodino ant kėdės ir į rankas įdavė dubenį. Matai, jei jau vemsi, tai būk žmogus ir ne ant grindų. Bet švilpės jau nebepykino, tik šiek tiek skaudėjo galvą. Dėl to tikrai nevertėjo vykti į priimamąjį. Pakėlusi akis nuo savo atspindžio metalinio dubens dugne, Liucija bandė susirasti Nojų žmonių minioje, bet, žinoma, jai nepasisekė. Nebuvo dar taip gerai įsiminusi vyro išvaizdos, o ir ten, kur valytoja valė jos pridirbtą netvarką jo jau nebuvo. Turbūt seselė nusivedė pasikalbėt apie tai, ko jis baltaplaukę čia atitempė. O Liucija liko viena su tuo šaltu, metaliniu daiktu, kuris tik ir prašėsi paleidžiamas į sieną.
-
Gan ilgokai, pačio manymu, spoksojo į batus. Šiuos buvo nupirkęs tik prieš mėnesį. Pažvelgė į Liuciją. Ašaros? Jau norėjo šią apkabinti ir nuraminti, tačiau pajuto esąs išvaromas iš sėdimosios vietos. Po kelių akimirkų ir Liucijos ten nebematė. Iš rankų buvo bene išplėštas numeriukas. Jauna, gal dvidešimt penkerių mergina pažiūrėjo į skaičių lapuke, tada į tą lentą, ant kurios „magiškai“ atsirasdavo vis kiti skaičiai. 984 numeris jau degė ten. 2 langelis. Ta pati seselė nunešė lapelį savo bendradarbei (nors Nojus tiksliai nežinojo ar jų darbo pobūdis sutampa bent kartais). Neilgai trukus pasijuto vėl tempiamas. Į rankas įbruktas lapas ir rašiklis. Užpildyti kodėl atvyko, kas atvyko ir su kuo. Buvo pripratęs rašyti greit, tad visa reikiama informacija puikavosi ant lapo. Kita seselė, vyresnė ir malonesnė už tą pikčiurną paėmė lapą ir pasakė, kad gydytojas greitu metu priims juos apžiūrai. Nespėjęs leptelėti gerai, Amneta pastebėjo šią dingstant už durų, vedančių laiptų link. Supratęs, kad laukti jos neverta, grįžo prie globotinės.
- Kaip tu? – paklausė.
-
Liucijos akys beviltiškai lakstė po žmonių jūrą ieškodamos Nojaus, o pirštai spaudė dubens kraštą taip stipriai, kad net pabalo. O kas, jeigu jis ją paliks čia? O kas, jeigu Nojus apsigalvojo ir ji turės grįžti į vaikų namus?
Bet švilpės baimėms nebuvo lemta išsipildyti, mat netrukus grįžo jos globėjas. Liucija tikėjosi pykčio ir priekaištų, tad nustebo išgirdusi klausimą apie jos savijautą.
-Man? Man viskas gerai. Nereikėjo čia važiuoti. Man tikrai viskas gerai. Aš atsiprašau. Labai atsiprašau. Tikiuosi, kad nepyksti. Atsiprašau,-kol kalbėjo, Liucija nedrįso pažvelgti į Nojų, tad tyrinėjo savo atspindį metaliniame dubenyje. Akys nuo verkimo neparaudo, tik vos vos rusvas buvo jos nosies galiukas, o dar ta riebaluotų plaukų aureolė aplink galvą... Liucija jautėsi ir atrodė pavargusi.
-Man viskas gerai. Negalim eit iš čia?-po kažkiek laiko tyliai paklausė.
-
Popierizmų pastaruoju metu menininkas pradėjo nuoširdžiai nemėgti. Tai buvo susiję ne tik su darbu Magijos ministerijoje. Amneta mieliau rinkosi pieštuką vietoje plunksnos ar rašiklio, tačiau dokumentų pieštuku juk nepasirašysi. Čia ir prasidėdavo problemos.
- Reikėjo. Net menkiausi sveikatos sutrikimai gali slėpti pavojingas gyvybei ligas. - Čia jau Nojus nepagalvojo, kad apie tokius rimtus dalykus sako vaikui(!). Tą susipratęs, pradėjo tikėtis, kad Liucija to nepriimsianti arti širdies. Juk tamsiaplaukis net nežinojo ar ši mergaitė yra jautri ar ne. Vieną faktą žinojo tikrai - jei nepavyks pačiam susibendrauti su globotine (o gal jau galima būtų ją ir dukra vadint, pasitaiko pasaulyje ir atvejų, kai šešiolikmečiai paaugliai tėvais tampa).
- Neturėtum atsiprašinėti už tai, kas vyksta su tavo organizmu. - Atsisėdo šalia ir norėdamas kiek nuraminti Andersson, šią apkabino. Tegu nors šimtą kartų apvemia jo batus, koks jau skirtumas - apvėmus kartą, jau reikia keisti arba kerais valyti. Nuo didesnio kiekio vėmalų nieko nepasikeis. - Ne, tave turėtų apžiūrėti gydytojas. - Trumpai atsakė.
-
Liucija tik kietai suspaudė lūpas ir nukreipė žvilgsnį atgal į dubenį. Jau norėjo dar kartą atsiprašyti, bet susilaikė. Ligoninė mergaitę šiek tiek gąsdino - viskas buvo per daug nepažįstama, šviesu ir nauja. Nepadėjo net ant vaikų priimamojo nupiešti kiškučiai ir kitokie gyvūnai, kurie savo negyvomis akimis pašaipiai žiūrėjo į baltaplaukę. Aplink zujo ligoninės personalas, pravažiavo lova su ligoniu, o skambtelėjęs švieslentėje pasikeitė numeriukas. Liucija su Nojumi įsiliejo į amžinai neišnykstančią laukiančių minią.
Globėjui mergaitę apsikabinus, ji įsitempė, mat jau buvo atpratusi nuo tokių veiksmų. Paskutinį kartą ją apkabino... Stotyje tėtis. Prieš pat įsodindamas savo dukrą į traukinį.
Apkabinimas tęstis ilgai negalėjo, nes pasirodė seselė, kuri pavargusiu žmogaus, kuris skaičiuoja minutes iki pamainos pabaigos, žvilgsniu nužvelgė Liuciją ir trumpai kažką tarus nusivedė mergaitę į vieną iš kabinetų. Standartinė procedūra - spaudimo pamatavimas, kaip jautiesi, kas darosi, dar keli mažai reikšmingi klausimai ir baltaplaukė grįžo pas Nojų. Jau be bliūdelio.
Nejaukiai patrypčiojusi vietoje, Liucija vėl klestelėjo ant kėdės.
Dar daugiau laukimo.
-
Susirūpinimas globotinės savijauta vis dar buvo išlikęs, nors pačiam Nojui atrodė, kad Liucija jaučiasi dabar geriau nei vaikų namuose. Amneta sėdėjo susimąstęs. Tikėjosi, kad mergaitės nepaguldys į ligoninę. Juk jam tokiu atveju teks likti bent vienai dienai Londone, o kas pamaitins Freilą ir Tornę? Du berno zenenhundai buvo pripratinti, kad maistas patiekiamas ryte ir vakare. Tačiau ne, Erikas dabar net nesusimąstė apie šunis. Jis tiesiog nenorėjo, kad baltaplaukė liktų čia, nes jautė - ligoninės jai greičiausiai ne itin patinka.
Suvokęs, kad pirmakursei nepatiko jo gestas, paleido šią. Jai reikia laiko. Reikia priprasti, kad ja vėl kažkas rūpinasi, globoja ir saugo. Seselei išvedus Liuciją, Nojus apsižvalgė. Tipiškas vaikų priimamasis. Kaip ir Lietuvoje, čia buvo priklijuoti nesąmoningi lipdukai ant sienų su įvairiais gražiais žodžiais, kurių didžioji dalis čia besilankančių problemėlių (vaikų iki 5 metų) nemoka skaityti. Koridoriuje atsirado ne itin malonus kvapas, šaltinį galima buvo nesunkiai atrasti - kūdikis gulintis autokėdutėje vos 2 metrų atstumu nuo pačio Nojaus, pridarė į sauskelnes ir, atrodo, gana nemažą krūvelę. Fu suraukė antakius menininkas. Gerai, kad pačiam nešovė mintis tokį mažą vaiką paimti globon - su juo tikrai nesusitvarkytų. Neilgai trukus išgirdo atidaromų durų garsą. Pajuto šalia sujudant kėdę. Liko laukti gydytojo atsakymo.
-
Liucija matė susierzinimą ligoninės personalo veide. Jai viskas gerai. O kodėl neturėtų būti? Dabar jie tik sėdi čia ir užima vietą. Mažas kūdikis, prisitriedęs sauskelnes, paleido koserę. Tas šaižus, siaubingas garsas skambėjo baltaplaukės ausyse. Jai viskas gerai. Aplink sėdėjo labiau nuskriausti žmonės, kuriems reikėjo didesnės pagalbos.
Mėlynos akys liūdnai spoksojo į sieną. Liucija nežinojo, ką sakyti Nojui. Nežinojo, ką pasakyti gydytojui, kai jos paklaus, kodėl ji dabar sėdi čia. Kas negerai? Trečią nakties ėjau atsigerti vandens ir vieną akimirką stovėjau prie kriauklės, o kitą atsibudau ant grindų. Po pietų skaudėjo galvą. Ėjau koridoriumi. Vėl ant grindų. Auklėtoja mane kelias minutes purtė, bet aš nieko neatsimenu. Liūdnas žvilgsnis paliko sieną ir sustojo prie grindų.
Virš vieno iš kabinetų durų pasikeitė numeriukas. Gydytojas jų laukia. Laukia ir eilės kvailų klausimų be atsakymų. Liucija atsistojo.
-
Sunku. Laukimas kankina. Visada. Nebent esi kantrus žmogus. Šioje vietoje Liucijai su globėju pasisekė arba ne. Nojus dar nežinojo Liuciją esant nekantria asmenybe.
Sveikata nebuvo tas gyvenimo etapas, kurį galima būtų paaukoti vardan kitų etapų ar tikslų. Vėliau, jau būnant suaugusiu ar senyvu žmogumi, pradedi gailėtis kažkuriuo metu nesusirūpinęs savo sveikata.
Nojus visa savo esybe stengėsi ignoruoti triukšmą, sklindantį aplinkui. Jis mėgo ramybę. Linksmi vakarėliai ar kūdikių verksmai buvo nemalonūs jo ausims ir organizmui.
Kraujo tyrimai. Spaudimo matavimas. Pediatro apžiūra. Turbūt įprasta rutina ligoninės darbuotojams, bet stresas vaikams ir jų tėvams. Žinant žiobarišką progresą medicinos srityje, visa tai vyks tokia pat tvarka dar ilgai. Vyriausybė net besirūpindama gyventojais vis tiek kiša pinigus į kitas, mažiau reikšmingas, sritis. Transportą, verslą ir panašiai.
Pastebėjęs numeriuką, tokį patį, koks parašytas rankose gniaužiamame lapelyje, Amneta atsistojo. Atidarė duris ir kiek pasitraukė praleisdamas pirmiau Liuciją. Po šios uždaręs duris atsisėdo į kėdę, kurią parodė gydytojas. Spėjo įsidėmėti šio vardą. Vaikų pediatras Džordžas Mulakas.
-
Neramiai patrypčiojusi vietoje, Liucija nusekė paskui globėją į kabinetą. Šis, kaip bebūtų keista, atrodė tuščias. Ant sienų nekabojo kažkokie medicininiai plaktai, nebuvo ir lentynos su storomis knygomis apie vaikų ligas. Tiesiog stalas su kompiuteriu, kušetė, padengta braškančiu popieriumi, kriauklė su dezinfekavimo skysčiu ir dvi kėdės. Klaustrofobiškas kambariukas, o jame ir kažkoks keistas gydytojas, kuris Liucijai nelabai patiko.
Baltaplaukė nedrąsiai atsisėdo ant kušetės. Priimamajame buvęs etanolio kvapas negalėjo pralenkti akis graužiančios smarvės, kuri tvyrojo šioje patalpėlėje. Matyt gydytojas itin atsakingai žiūrėjo į dezinfekavimą. Bandydama negalvoti, kaip siaubingai atrodo, mergaitė tyrinėjo gelsvas sienas, primenančias tai kokį tepamą sūrelį.
Baigęs vartyti popierius, gydytojas kreipėsi į Nojų:
-Tai kas nutiko?
Liucija bandė apsimesti, kas neegzistuoja.
-
Kankinantis laukimas pasibaigė. Tačiau, tai tebuvo pradžia to, į ką įsivėlė Nojus. Neramių laikų pradžia. Vaikų priežiūra yra brangus ir sunkus malonumas. O kai vaikas dar ir serga kažkuo. Niekis. Kiti atlaiko ir didesnius sunkumus. Tad ir Amneta susitvarkys. Nors, neburtininkų pasaulyje gyvenantis vyras vis dažniau pagalvodavo apie namų elfės pasiėmimą iš Lietuvos. Septintus metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantysis retai bendravo su tėvais. Garbaus amžiaus sulaukę Paulina ir Justinas nemokėjo naudotis šiuolaikinėmis žiobariškomis technologijomis, o pelėdai tokį atstumą nuveikti yra sunkoka. Vis tik, Amneta nusprendė vieną dalyką. Būtinai supažindins Liuciją su Lietuva. Kitų vasaros atostogų metu.
Iš apmąstymų fotografą išbudino gydytojo klausimas.
- Praranda sąmonę. Neseniai vėmė. Neprisimena ką veikė iki sąmonės praradimo. - Nusakė simptomus, kuriuos pats įsiminęs buvo. Nežinojo ar šių buvę daugiau.
- Sunkus atvejis. Reikėtų pagulėti ligoninėje bent savaitę laiko būklės nustatymui. Per savaitę laiko greičiausiai atrasime kas mergaitei ne taip. - Tarė trumpai ir aiškiai jaunas, dar ne itin išmokęs bendrauti su vaikais ir jų tėvais (na, arba globėjais), daktarėlis.
-
Savaitei į ligoninę? Jis kas, rezidentas? Neprofesionalumo aukštuma! Liucija, žinoma, atrodė labai nepatenkinta. O ir dar ta lempa, birzgianti viršuje... Ne, jai gana. Nereikėjo net rodytis toje ligoninėje, viskas jai gerai ir Nojus čia tik per jautriai reaguoja. Praeis. Viskas praeis.
Baltaplaukė atsistojo. Kas toliau įvyko, visiškai neatsiminė, bet gydytojo ir globėjo akivaizdoje tarsi sustingo ir nugriuvo veidu į grindis, gerai bent tiek, kad nosies nesusilaužė. Gydytojas, per sekundės dalį susigaudęs, kas vyksta, pripuolė prie mergaitės ir ją atvertė, kartu toliau paspirdamas šalimais buvusį kibirą. Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, pradėjo skaičiuoti laiką, o netrukus prasidėjo ir traukuliai.
Priepuolis tęsėsi beveik pusantros minutės. Kas per tą laiką įvyko, Liucija, žinoma, neatsiminė. Tiesiog visą jos kūną buvo vėl apėmęs tas nežmoniškas nuovargis bei maudimas, o ir galvą skaudėjo. Kažką neaiškiai sumurmėjusi, baltaplaukė pabandė atsisėsti, bet toliau liko vartytis ant grindų.
Gydytojas grįžo prie stalo. Kažką pabraukęs popieriuose, tarė:
-Reikės guldyt stebėjimui bei atlikti tyrimus. Žinoma, jeigu sutinkate,-medikas pakėlė akis į Nojų.
-
Nojus tikrai ne tokio gydytojo elgesio tikėjosi. Tačiau puikiai jį suprato. Džordžas Mulakas neatrodė vyresnis už patį Nojų. Greičiausia buvo tik baigęs rezidentūrą. Ir pasisekė gi jiems pakliūti pas tokį nepatyrusį darbuotoją. Keista buvo pripažinti, kad likimas yra juokdarys. Vis dėlto, reikia pabandyti juo pasitikėti. Sėdėjo susimąstęs, kol baltą chalatą, baltus marškinius ir džinsus dėvintis 25-29 metus einantis vyriškis pildė Liucijos kortelę. Žiobariškoje klinikoje, bent šioje, globotinė anksčiau nei karto nesilankė. Reikėjo naujos kortelės, duomenų suvedimo ir panašaus velnio. Nojus tuo metu mąstė ar su Liucija viskas bus gerai. Stengėsi per daug nesijaudinti dėl to, tačiau ne itin džiugino žinia, kad baltaplaukė turi problemų su sveikata. Ne, dėl tokios smulkmenos nesiruošė keisti santykių su Andersson. Tai tėra išbandymas jam, kaip globėjui. Juk su savais vaikais būna daugiau problemų, ar ne? O švilpė jo net tėvu vargu ar vadins, kai pačios gyvas. Reikės pasidomėti ar ką nors žino apie Anderssoną nusprendė.
- Liucija! - Iš netikėtumo šuktelėjo ir jau gulinčią mergaitė pakėlė ant rankų. Susivokęs pats, paguldė ją ant kušetės, ant kurios ji turėjo sėdėti.
- Gerai. - Sumišęs tarė. Neįsivaizdavo kas toliau bus.
-
Liucija juto, kad ją kažkas judina ir norėjo paprieštarauti, bet iš burnos išėjo tik kažkoks neaiškus žodžių ir garsų kratinys. Pajutusi, kad atsidūrė ant tos pačios kušetės, aptrauktos braškančiu popieriumi, kuris dabar nemaloniai dirgino odą, baltaplaukė susiraukė. Galvą vis dar siaubingai skaudėjo, tarsi iš vidaus kažkas daužytų su kūju, bet pamažu mintys darėsi rišlesnės ir ji suprato, kad visai nenori būti čia kaip kokia laboratorinė žiurkė, kurią visi tik ir bado visokiais prietaisais, bandydami išsiaiškinti, kas negerai.
Bet tada Liucija išgirdo gydytojo žodžius. Tiksliau, dalį jų. Persigandusi atsisėdo. Akys iškart prisipildė ašarų ir mergaitė sušuko:
-Ne! Nenoriu!
Ji ką tik ištrūko iš vaikų namų, o dabar? Tiesiai į ligoninę? Vis dar pervargusi nuo priepuolio, baltaplaukė pradėjo verkti. Jai niekada neteko būti ligoninėje, o dabar ir vėl liks viena. O kas, jeigu Nojus jos atsisakys ir pasiimti iš ligoninės ateis socialinė darbuotoja?
Baimė tarsi sukaustė mergaitę, o ašaros tik ir ritosi jos išbalusiu veideliu.
-
Viskas vyko taip greitai. Bet kuris žmogus, linkęs išsiblaškyti, jau būtų uždavęs daugelį klausimų. Vis tik, šiame kabinete tokių nebuvo. Bent sąmoningai mąstančių. Tiek gydytojas, tiek Nojus reagavo gana greitai. Abu puikiai mokėjo susikoncentruoti.
Vyriškis susirūpinęs žiūrėjo į globotinę, kurią pats ir paguldė ant kušetės. Tikėjosi, kad nuo tokio paguldymo ši nenukris. Gydytojas buvo kažkur išėjęs. Pats Amneta to kol kas nežinojo, tačiau ligoninėje nėra viskas paprasta. Neužtenka vieną kartą paskambinus sutvarkyti visą reikalą. Erikas atsisėdo ant kėdės. Kol kas pasirinkimo kitokio neturėjo. Pasižiūrėjo į Liuciją. Nebegulėjo. Pasirodo jos valia, parodyti, kad yra sveika buvo stipresnė už instinktą pasiduoti likimui. Lyg atsiradę tėviški instinktai pajudino menininko kūną mergaitės link. Šis ją apkabino. - Ššš, nurimk. Viskas bus gerai. Aš tavęs nepaliksiu. - Pąsamonėje užslėptos mintis nejučia sklido iš tamsiaplaukio lūpų. Nežinojo, gal net verčiau pasakyti nemokėjo nuraminti vaikų, pats tokių neauginęs.
-
Liucija visai įsiverkė. Karštos ašaros ritosi skruostais, o dažnai mergaitei reikdavo ir į rankovę nusivalyti bėgančią nosį. Baltaplaukę viskas gąsdino - keistas gydytojas, šalta ir svetima ligoninė bei ta nežinomybė dėl ateities. Bet kaip tai pasakyti? Liucija nenorėjo įskaudinti Nojaus savo nepasitikėjimu, kai šis jau nusprendė ją priglausti.
Švilpė nesitikėjo tokio elgesio iš Nojaus, kas ją išgąsdino. Globėjui ją apsikabinus, mergaitė įsitempė ir trumpam sulaikė kvėpavimą. Buvo, tiesą pasakius, nepatogu. Jei būtų galėjusi, švilpė būtų išsirangiusi iš vyriškio glėbio, bet dabar liko tik stipriai užsimerkti ir pakentėti.
-Tikrai nepaliksi?-viltingai paklausė baltaplaukė. Per pastaruosius metus ji išmoko, kad žmonėmis pasitikėti, na, nėra labai gerai, juo labiau tikėti jų žodžiais. Bet norėjosi tikėti, kad Nojus jos nepaliks vienos. Kad ji turės namus ir savo ramų kampelį. Kad nebebus viena.
-
Dafydd su dviem berniukais, įtaisytais nešioklėse, kurias įsigijo prieš porą savaičių, išlipo iš taksi automobilio. Be galo jaudinosi, tačiau kartu buvo ir laimingas: pagaliau Mayra grįš namo, ir viskas bus gerai. Per tą laiką, kol ji gulėjo ligoninėje, Dafydd išgyveno baisiausią laiką gyvenime. Nuolat jaudinosi dėl mylimosios, iš pradžių drebėjo ir dėl vaikų. Pastaraisiais rūpintis išmoko (lyg ir), tačiau nuolat kamuojantis ilgesys ir nerimas niekur nedingo.
Tik įėjęs į ligoninę Dafydd suprato, kad tėra apsivilkęs plonus marškinėlius. Eidamas aplankyti Mayros pasistengdavo apsivilkti ką nors, kas paslėptų vėl sublogusį vaikino kūną: per tą mėnesį, kurį Mayra praleido ligoninėje, jis beveik nieko nevalgė. Deja, diena pasitaikė šilta, tad Dafydd nė nepagalvojęs apsirengė taip, kad Mayra galės tą pačią akimirką viską pamatyti.
Lipdamas laiptais raudonplaukis jautė, kaip neturi jėgų. Vos neišėjęs iš proto jis pranešė, kad kurį laiką nedirbs, tačiau tai nepadėjo išsimiegoti: be Mayros šalia buvo pernelyg nejauku. Ką jau kalbėti apie du mažylius, kurie, laimei, dabar miegojo, bet naktimis itin mėgo dėmesį.
Sustojęs prie reikiamos palatos durų Dafydd kiek susijaudino. Žinoma, džiaugėsi, kad Mayra grįš namo, tačiau žinojo, kad visas dėmesys bus skirtas tik vaikams. Žinojo ir tai, kad šitai bus velniškai apmaudu. Negalvok apie tai! griežtai liepė sau Dafydd prisiversdamas susitelkti ties tuo, kad naktį galės miegoti su mylimąja glėbyje. Jeigu tik ji pernelyg nesijaudins dėl vėl lengvai randamų šonkaulių, žinoma.
Galiausiai vaikinas negarsiai pasibeldė ir ir įžengė į palatą.
-
Ant gelsvos palatos sienos žaidė saulės spindulėliai. Lova buvo paklota, spinta ir spintelė tuščios, o krepšys - sukrautas. Mayra pagaliau keliaus namo.
Juodaplaukė nusispyrė šlepetes ir išsitiesė ant patalų. Nuo vaistų, nors jau praėjo daugiau nei dvi savaitės nuo dozės pakėlimo, ją migdė. Kartais, ypač ryte, išgėrus tas milžiniškas baltas piliules atrodydavo, kad ji beeidama nukris. Na, vis geriau nei būt pririštai prie lovos ir badomai adatomis.
Mayra itin pasiilgo Dafydd ir mažylių. Iš pradžių prabusdavo naktimis ir tada supratusi, kad negali paimti jų ant rankų, prisiglausti ir taip įsitikinti, kad viskas bus gerai, pravirkdavo. O galvoje vis sukdavosi baisiausios mintys apie tai, kas nutiko, kur ir ji ir kodėl ji čia.
Bet dabar pasaulis atrodė šviesesnis. Viskas bus gerai. Užsimerkusi, Mayra šypsojosi. Popieriai jau sutvarkyti, receptas išrašytas, liko tik apsiauti batais, sudėti paskutinius parašus ir išvykti. Pasigirdo beldimas ir atsidarius durims pasirodė Dafydd su mažaisiais miegaliais. Merginą užplūdusį džiaugsmą greitai apkartino rūpestis dėl mylimojo - jis tikrai atrodė prasčiau nei ji prisiminė.
-Dafydd!-džiugiai sušuko Mayra pašokusi iš lovos pribėgo ir atsargiai prisiglaudė prie raudonplaukio. Pabučiavusi, ranka perbraukė per plaukus ir tada paglostė berniukus.
-Kaip aš tavęs pasiilgau. Duok man kurį nors ir eime. Noriu namo. Pabūti su tavimi. Kaip sekėsi? Tikiuosi nieko baisaus nenutiko. Kaip tu? Kaip mažyliai? Vargeli, ar sumokėjai sąskaitą už elektrą? Ir ką sakei Silvijai dėl mano dingimo? Ji tikrai skambino, žinant ją,-išbėrė juodaplaukė ir tada nutilo. Liūdnai žiūrėdama į Dafydd, ji priglaudė delną prie jo skruosto ir sušnabždėjo:
-Pasiilgau tavęs. Ir myliu tave. Beprotiškai.
-
Dafydd priglaudė Mayrą prie savęs ir, atrodė, nieko daugiau nebereikėjo. Perbraukė ranka per nugarą ir klausėsi jos balso. Pasirodo, buvo neįvertinęs to ilgesio: šiuo momentu atrodė, kad niekada jos nepaleis.
- Mums viskas gerai, tik be proto tavęs pasiilgome, - tyliai ištarė vaikinas. - Silvija linkėjo greičiau pasveikti, sakė viską sutvarkysianti.
Raudonplaukis negalėjo nepastebėti liūdno mylimosios žvilgsnio. Uždėjęs ranką ant jos delno sumurmėjo:
- Ar kas atsitiko? Neliūdėk, mes esame visi kartu, dabar viskas gerai. Myliu tave, negaliu be tavęs...
Nepaleisdamas merginos iš glėbio Dafydd nusivedė ją prie lovos ir pasisodino šalia. Atsargiai atsegęs vaikų nešiokles ir paguldęs juos šalia vaikinas pabučiavo Mayrą. Labai nesinorėjo skubėti į taksi. Puikiai suprato merginos norą grįžti namo, tačiau norėjosi artumo. Čia ir dabar. Klausytis plepaus vairuotojo tikrai nebuvo jėgų.
Dafydd puikiai prisiminė, kuo baigėsi paskutinis kartas, kai jis patikėjo, kad Mayrai to reikia. Vis tik dabar jai viskas buvo gerai, be to, jam tereikėjo suprasti, kad mergina yra šalia ir niekur nedings. Geriau nepradėk jų čia maitinti neprašyta atėjo mintis, tačiau Dafydd suprato: jeigu taip atsitiktų, jis pamirštų viską pasaulyje.
Bet kol kas jis tiesiog laikė mylimąją glėbyje, pirštais bėgiojo per nugarą ir mėgavosi akimirka.
- Myliu tave, - sumurmėjo jis, stengdamasis negalvoti apie labai prastą savo išvaizdą. Ir, ko gero, pirmą kartą garsiai pridūrė: - Myliu jus visus tris.
-
Mayra jautėsi beprotiškai laiminga. Vien Dafydd buvimas šalia vertė ją šypsotis, o ilgą laiką viduje slėptas ilgesys net degino. Reikėjo tik vieno vaikino prisilietimo, kad ta ugnis pradėtų šildyti, o žandus papuoštų lengvas raudonis.
Apie savo sektantų grupę Mayra galvojo ilgą laiką. Dar ilgiau galvojo apie haliucinacijos, kurios jai rodėsi. Bet ar tai tikrai buvo tik haliucinacijos? Gal visa tai tebuvo bausmė, manipuliacija jos ir taip pakrikusia psichika?
Na, bet jeigu Silvija siunčia linkėjimų, vadinasi, kol kas viskas gerai. Per daug gerai, bet visi įtarimai buvo greitai nustumti į šalį.
Atsisėdusi ant įkyrėti spėjusios lovos, juodaplaukė paglostė ramiai miegančius sūnus ir visą savo dėmesį atidavė raudonplaukiui. Atsirėmusi į jį, Mayra atsiduso. Kaip gera. Kaip gera jaustis mylimam ir reikalingam. Jie keturiese buvo šeima. Šeima...
-Dafydd, tu toks sublogęs...,-sušnabždėjo neišlaikiusi mergina, atsargiai pirštais perbraukdama per vaikino šoną, vėl jausdama tuos klavišus primenančius šonkaulius. Nerimavo dabar ne tik dėl mažylių, kurie tokį ilgą laiką buvo be mamos, bet ir dėl Dafydd, kurį taip pat ryškiai paveikė jos dingimas. Pabučiavusi vaikiną, Mayra vėl prisiglaudė prie jo, tarsi pasislėpdama nuo pasaulio.
-Myliu tave,-sušnabždėjo ji,-Ačiū. Už viską.
-
Dafydd net atsiduso iš malonumo ir laimės. Jiedu buvo kartu, ir daugiau nesiskirs nė akimirkai. Būtent apie tai svajojo vaikinas. Nepaleisdamas merginos iš glėbio jis galvojo apie tai, ką jiedu galės nuveikti, kai vaikai miegos savo lovelėse, o jiems nereikės bijoti, kad bus užtikti kokio gydytojo. Sutaršęs Mayrai plaukus Dafydd išgirdo ne pačius maloniausius žodžius: labai nesinorėjo, kad mylimoji nerimautų dėl jo.
- Negalvok apie tai, - sušnibždėjo Dafydd ir tvirčiau priglaudė merginą prie savęs. Buvo be proto gera jausti jos prisilietimą ir žinoti, kad ji tikriausiai jaučiasi taip pat.
- Už ką? - padėkos nesitikėjęs raudonplaukis sutriko. Visą laiką jautėsi esąs pats skolingas mylimajai. Ji vaikinui davė viską, tad už ką dėkoti jam?
Buvo labai keista jausti tą laimę: dar taip neseniai Dafydd negalėjo jausti nieko kito, tik siaubingą nerimą. Neįsivaizdavo, kas bus po dienos ar savaitės. Vis dėlto dabar tai nebuvo svarbu.
Deja, nuovargis staiga nutarė priminti apie save. Dafydd atsargiai, kad neužgautų vaikų, išsitiesė ant lovos, kojas palikdamas kaboti. Kadangi vis dar nepaleido Mayros, nutempė ir ją.
Nebegalvodamas, kur yra, lėtai perbraukė ranka merginai per nugarą. Nelabai užtikrintai pirštai palindo po palaidine, ir Dafydd pajuto nuostabiai švelnią juodaplaukės odą. Na, bent jau tikrai švelnesnę už jo paties.
- Mayra... - tyliai sušnibždėjo jis. Žinojo, kad turėtų sustoti, kol nebuvo per vėlu. Deja, pirštai tokiu protu nepasižymėjo ir lėtai slydo merginos nugara legendinio atsegimo link.
-
Vos jos nugara atsirėmė į lovą, Mayra beveik užvirto ant Dafydd. Jai patiko jausti, kad mylimasis šalia. Ypač, kai taip ilgai jo nematė. Tačiau viską suprato - namai, darbas ir vaikai tikrai atima daug laiko, o ir į skyrių su mažais kūdikiais lankyti neįleidžia. Keista, kad dabar taip buvo ramu ir niekas vis neužsukdavo pažiūrėti pro duris. Nors Mayra turbūt to ir nebepastebėtų - per mėnesį spėjo priprasti prie visko.
-Už tai, kad manęs nepalikai,-glausdamasi prie raudonplaukio paaiškino savo dėkingumo priežastį ji. Išties, prisiklausiusi siaubo istorijų, kaip moteris palieka vyrai ir dar pasiima vaikus, mergina dėl to labiausiai ir nerimavo. Ypač kai prisimindavo savo elgesį. Labai knietėjo paklausti ar ji smarkiai nesužeidė jo, bet juodaplaukė prikando liežuvį ir tiesiog mėgavosi buvimu šalia.
Ir prisilietimais. Ak, kaip ji pasiilgo Dafydd rankų ir to žvilgsnio, lyg nebylaus prašymo. Kūnu vėl bėgiojo šiurpulys, o viduje plaukiojo visokiausi keisti, bet šilti, jausmai. Tačiau susipratusi, kur yra, mergina atsisėdo.
-Dafydd... Namie. Ir ne prie vaikų,-švelniai delnu braukdama per vaikino krūtinę tarė Mayra ir pabučiavo raudonplaukį. Šį kartą atsitraukusi ji sutelkė savo dėmesį ties berniukais, lyg taip bandydama numalšinti ne itin padorias galvoje siaučiančias mintis.
-Vajė, kiek paaugo jie, kol manęs nebuvo. Galėsi paimti kurį nors ir krepšį kartu?-šypsodamasi tarė Mayra ir toliau žiūrėjo į sūnus meilės kupinu žvilgsniu.
-
- Ne, tai tau ačiū, kad mane priėmei, - tiesiai į ausį sušnibždėjo Dafydd. Žinojo tai sakęs daugybę kartų, tačiau norėjo pakartoti vėl. Ir jeigu reikės, pasakys tą ir rytoj, ir poryt, ir kiekvieną dieną.
O dabar galėjo mėgautis buvimu šalia. Nesuprato, ar Mayra to nori, ar jau galima. Kažkur smegenų kertelėje sukrebždėjo mintis, kad tai nėra pati tinkamiausia vieta ar laikas, tuolab kad ir berniukai šalia. Vis dėlto kol mergina aiškiai nepaprieštaravo, sustoti nesinorėjo.
Sulig ta mintimi Mayra atsisėdo. Apmaudą, užplūdusį vaikiną, netruko pakeisti laimė: neatrodė, kad mylimoji jį atstūmė lengva ranka. Dafydd prisivertė atsisėsti, nors ir šis veiksmas pareikalavo nemažai energijos.
- Atsiprašau, - sumurmėjo jis jausdamasis šiek tiek kaltas. Atidžiai stebėjo Mayrą, žvelgiančią į berniukus, ir bandė perprasti savo jausmus. Suprato per tą laiką, kol mylimoji buvo ligoninėje, pripratęs ir prisirišęs prie vaikų. Žinoma, bus apmaudu, kai ji skirs dėmesį jiems, tačiau šią akimirką Dafydd buvo tikras: jis šiems trims žmonių yra reikalingas ir mylimas. Pažadėjęs sau daugiau niekada tuo nesuabejoti vaikinas atsistojo.
- Žinoma, - atsakė į klausimą raudonplaukis ir pajuto, koks pavargęs jo balsas. Tikėjosi, kad užlipęs laiptais namo tą pačią akimirką negrius į lovą miegoti. Ne, padarys viską, kad Mayros grįžimas namo būtų susietas su pačiais geriausiais prisiminimais.
Dafydd paėmė Elioto nešioklę ir atsargiai pasikabino sūnų ant krūtinės. Paglostęs jo galvelę atsisuko į Mayrą.
- Patogus daiktas, galiu padėti, - pratarė jis. Labai norėjo vėl apkabinti mylimąją, bet žinojo: geriau nebegaišti laiko, o greičiau vykti namo.
-
Mayra kaip ir suprato, kaip ji pasiilgo savo vaikų, bet emocijos, užplūdusios merginą tuo metu atrodė per daug intensyvios. Vien liečiantis prie savo mažylių ašaros kaupėsi akyse. Iš laimės. Ji jautėsi tokia laiminga, kad berniukai šalia, pasiekiami ranka. Ir Dafydd, regis, jau su jais apsiprato - galbūt dabar bus ir lengviau paskirstyti visiems jos šeimos vyrams dėmesį. Ir vėl visi kartu.
-Manau, esame dėkingi vienas kitam. Ir ne be reikalo. Gerai. Labai gerai. Ir neatsiprašinėk. Ir aš tavęs pasiilgau ne tik mintimis,-šyptelėjusi, mirktelėjo mergina, mestelėdama užuominą į tai, kas jų laukia namuose.
Atsistojusi, Mayra šiek tiek pasitvarkė rūbus bei plaukus, o tada tiesiog šypsodamasi stebėjo, kaip Dafydd prisitaiso Eliotą prie savęs. Paėmusi šiek tiek prabudusį Oliverį, mergina sušnabždėjo:
-Jie panašūs į tave.
Trumpam priglaudusi lūpas prie mažylio kaktos, juodaplaukė užsidėjo nešyklę,priėjo prie Dafydd ir perbraukė per jo plaukus.
-Ką gi, eime? Popierius jau visus sutvarkiau, seselės sakė išleis. Tik reikės į vaistinę užsukt, tą, prie namų,-paėmusi vaikino ranką tarė Mayra ir nusišypsojo. Vien mintis, kad ji pagaliau bus namie su vaikais ir Dafydd, teikė jai nenusakomą džiaugsmą. Šiek tiek pasistiebusi, mergina pabučiavo raudonplaukį.
-
Dafydd galvoje sukosi mintys. Šią akimirką jautėsi be galo laimingas. Tenorėjo greičiau grįžti namo, kur jiems niekas nekliudys ir galės leisti laiką visi drauge. Svarbiausia buvo tai, kad ir Mayra atrodė besidžiaugianti gyvenimu. Vaikinas pažadėjo sau, kad niekas - niekas - nesutrukdys akimirkų kartu, kai jie grįš namo. Kad ir koks būtų pavargęs, net jeigu vos pastovės ant kojų, jis neleis tokiems menkniekiams sutrukdyti jo laimės.
Meilės kupinu žvilgsniu vaikinas stebėjo, kaip Mayra prisitaiso Oliverį. Negalėjo atitraukti nuo jų akių, o merginos ištarti žodžiai keistai sušildė širdį.
- Tikrai taip manai? - tyliai paklausė jis. Pažvelgė į vis dar miegantį Eliotą, tačiau panašumo įžvelgti nesugebėjo. Vis tik šie mylimosios žodžiai kažkodėl reiškė labai daug.
- Keliaujame namo, - sumurmėjo jis paimdamas krepšį. Buvo taip gera jausti Mayros pirštus savo delne.
Dafydd dėl visa ko nužvelgė palatą, kurioje mylimoji praleido tikrai per daug laiko, tačiau atrodė, kad jie nieko nepalieka. Ranka, laikančia krepšį negrabiai išsitraukė telefoną - reikėjo išsikviesti taksi. Nepaleisdamas Mayros rankos Dafydd šiaip ne taip atliko tą baisiai sudėtingą uždavinį. Sunkiai nuslopinęs žiovulį raudonplaukis išsivedė šeimos narius iš palatos. Spustelėjęs Mayros ranką pradėjo lėtai leistis žemyn.
Pagaliau jie visi kartu keliauja namo. Dabar viskas bus gerai.
-
Alisa liūdnai sėdėjo ant lovos, apkabinusi rankomis savo kelius ir jau kuris laikas tyrinėjo apvalias savo šlepetėlių nosis. Ji vilkėjo niūrią, baltą ligoninės pižamą su melsvais dryželiais. Veidas buvo išblyškęs, akys apsiblaususios, o plaukai sušiaušti.
Alisa buvo ligoninėje. Po to, kai ji ir vėl apalpo namuose, ją atgabeno į ligoninę ir hileriai nustatė, kad ji serga burtininkų džiova ir jei per mėnesį nepasveiks, tuomet liga gali taip išplisti ir įsisiautėti, kad kiltų pavojus gyvybei. Taigi, mergina buvo atgabenta į Šventos Joanos ligoninę ir uždaryta palatoje visam ilgam, sunkiam mėnesiui.
Jos palata buvo paprasta, niūri – baltos sienos su vienu ar dviem niūriais peizažais, baltos lubos su šviestuvu ties viduriu ir baltutėlės, slidžių marmuro plytelių grindys. Palatoje stovėjo dvi metalinės lovo su širmomis iš šonųs: viena – Alisos, o kita – ką tik paklota ir sutvarkyta po kito paciento išvykimo. Prie kiekvienos lovos buvo viena spinta ir vienas naktinis staliukas. Ant Alisos staliuko stovėjo Sabrinos nuotrauka ir tuščia vazelė, skirta gėlėms. Spintoje rikiavosi keletas niūrių drabužių ir dar viena ligoninės pižama bei chalatas. Prie sienos, netoli spintos, buvo pritaisyta prausyklė, o virš jos blausiai spindėdamas kabėjo veidrodis. Taip pat buvo du langai – vienas – prie pat Alisos lovos, stovinčios greta sienos, o kitas – greta kito paciento prausyklės. Abu tokie pat niūrus, su storos drobės užuolaidomis.
-O, kad čia būtų Sabrina…- tyliai, pati sau sudejavo vela, - Bet ji atvyks čia tik rytoj…Prieš tai dar laukia ilga, šiurpi naktis ligoninėje. Ir dar visos atostogos šitoje lovoje...
Penktakursė įsirausė į anklodę ir paslėpė ašaras. Norėjo, kad šalia būtų mama, tačiau tai buvo neįimanoma. Sukūkčiojusi, penkiolikmetė užsidengė galvą pagalve. Jos nedomino pietūs ant stalelio ar parkas, nors hileriai ir pasakė, kad jai būtina grynas oras ir sotus maistas. Ji norėjo namo, pas mamą. Verkė gana garsii, todėl neišgirdo, kaip tylutėliai prasivėrė palatos durys ir kažkas įėjo vidun.
-
Sužinojusi iš hilerių, jog dukra ligoninėje, vos nenumirė. O kas svarbiausia, ją paguldė į ligoninę, pačiame Londone! Kas buvo baisiai toli nuo mažojo miestelio Grindeilo. Sabrina, baisiai susijaudinusi dėjosi daiktus. Ir ruošėsi kuo greičiau skuosti pas savo aukselį. Žinoma, pasiėmė maisto dėžutę ir į ją įdėjo salotyčių, šiek tiek mėsytės ir sveikos, su makaronais sriubytės. Maisto pridarė tiek daug, kad kuprinė vos užsisegė. Kadangi, buvo vėlus vakaras, ji užgesino žvakę, kuri buvo pas merginą kambaryje ir užsidėjusi savo sijoną su juodu golfu ir aukštais, juodais batais, bėgo iš namų. Tikriausiai, pamiršo net užrakinti namų duris. Po dešimt minučių, ji jau buvo prie oro uosto. Kvėpuoti buvo nuo bėgimo taip sunku, kad ji net dūsavo. Įsėdusi į lėktuvą, visą valandą verkė, net apverkė žmogų, kuris sėdėjo šalimais. Vyras kuri sėdėjo šalia, piktai pasižiūrėjo ir davė nosinaitę.
-Mano dukra ligoninėje,- Tarė šalimais sėdinčiam žmogui, apsiverkusi. Jis nieko neatsakė, o tik nusijuokė. Kodėl žmonės tokie blogi? Po ilgo laiko, mergina buvo jau prie šventos Joanos ligoninės. Ji greitai, pasitrynusi akis įbėgo į ligoninę ir skuodė į palatą. Hileris pasakė, kokioje palatoje guli dukra. Ji greitai atėjo į palatą ir atidarė duris.
-Alisa!- Pribėgo prie dukros ir stipriai, stipriai apsikabino. Galbūt net vos neprismaugė.
-
Alisa pamanė, kad jai pasigirdo. Pakėlė akis ir...Išvydo Sabriną.
-Mama!- ji šoko Sabrinai ant kaklo, išbučiavo juos skruostus ir įsirausė į raudono megztinio klostes, slėpdama laimės ašaras, -Mamyte, tu čia, oj, labai ačiū, kad atvykai. Ne-nežinau, ką be tavęs daryčiau.
Mergina labai tikėjosi, kad Sabrina nepastebės, kaip nuo maisto stokos ji sulyso, kokios glebios, silpnos ją apkabinusios rankos, koks blyškus veidas ir lūpos, kokios apsiblaususios akys.
-Iš kur sužinojai, kad aš čia? Kas tau pasakė? - sušnabždėjo vela, jausdama, kad ji mylės tą žmogų visą gyvenimą.
Staiga jos džiaugsmą nustelbė kartus suvokimas. Toks aštrus, staigas ir stiprus, kad penktakursė nuleido rankas ir paklaikusias akis, atsitraukė nuo mamos ir nusisuko. Per jos skruostą nusirito šykšti ašara. Vildamasi, kad Sabrina jos nepastebėjo, vela nuleido galvą į kietą pagalvę ir atsirėmė į metalinį lovos rėmą.
-Taigi...Kaip čia atvykai? - slėpdama susirūpinimą po blyškia šypsena, paklausė ji.
-
Ašaros vis bėgo ir vis labiau bėgo, jau nebebuvo aišku ar iš laimės, ar iš liūdesio. Norėjosi tiesiog dukrelę pasiimti su savimi ir išeiti iš šios, kiek bauginančios palatos. Tiesą sakant, palatų, Sabrina išvis nemėgo, nors ir buvo gulėjusi kelis kartus dėl savo ligų, tačiau tai buvo vos keli kartai ir tai... po kelių dienų, ji pabėgo vidury nakties iš ligoninės, pasiėmusi rankoje dar gydytojos traškučius. Galėdavo išsigydyti ir pati, kerais, vis dėl to, juk ji kerėjimo profesorė, na ir visokiausiomis vaistažolėmis, o ir šiaip, vilkolakių imunitetas daug stipresnis nei paprasto burtininko. Net nesinorėjo prisiminti kas buvo praeitą naktį, per pilnatį. Vilkolakiai, praeitos Sabrinos manymu, tai buvo siaubingiausi padarai, o dabar, dabar ji jaučiasi puikiai ir daug stipresnė. Aštuoniolikmetė dar labiau apkabino Alisą ir perbraukė pirštu per Lunos galvytę.
-Numirtum,- Nusijuokė, pasakiusi šiek tiek per šiurpų "juokelį".- Alisa, kaip tu sulieknėjai... visai kaip ir aš... na nieko, mes dar išgyvensim,- Dar kartą, pabandė pakelti savo dukrai nuotaiką. Iš tiesų, mergina nelabai norėjo sakyti kaip rado, kas pasakė ir panašiai, bet ir nenorėjo meluoti, vis dėl to, kaip buvo taip buvo.
-Turiu gerą uoslę...- Priminė tai, jog yra vilkolakė.- Ne, jeigu rimtai tai... aš gavau laišką, jog esi ligoninėje, na ir reikėjo panaudoti gal penkis burtus, kad sužinoti kurioje, būtent ligoninėje esi...-Prisipažino jaunoji mama ir pasiėmė savo rankinuką, arčiau savęs. Iš jo paėmė raudoną obuoliuką, su dėžute, kurioje buvo pilną vaisių.
-Užkąsk,- Davė obuolį jai į plonytes, gal net šaltas? Rankas.- Tau reikia vitaminų, tu turi būti stipri, beje... taip ir nesupratau kas tau atsitiko, na turiu omeny, kodėl tu čia? Kas tave nuskriaudė?- Susirūpinusi, klausinėjo ji ir pati paėmė vieną vynuogę. Viskas gerai Sabrina, nusiramink, tu tik per daug nerimauji... Akys šiek tiek ašarojo nuo šalčio ir nekantravimo, vis dėl to, savo dukrai turėjo gerų žinių, bet nežinojo ar dabar tinkamiausias metas jas sakyti, galbūt dukra to net nenorėtų, o gal ir norėtų, svarbiausia buvo merginai tai, jog ji pagytų ir būtų vėl stiprioji, dosnioji Alisa Luna Bergman. Sabrina net turėjo mintį apie tai, kad pasikeisti pavardę ir būti Sabrina Bergman, bet... bet nežinojo ar tai gerai, tikriausiai visa Spellman'ų šeimyna jos nebekęstų.
-
Alisos skruostais vis dar ritosi rasos lašus primenančios ašaros. Buvo taip gera po tos siaubingos dienos ligoninėje pagaliau suspausti mamytę glėbyje. Ji kvepėjo ramybe, namais ir imbieriniais sausainiais. Šis aromatas merginai suteikė jaukumo ir nuramino, priminė, kad dar ne viskas prarasta, kad ji dar gali išsikapstyti iš šios ligoninės, grįžti namo, linksmai praleisti atostogas ir toliau laimingai gyventi.
Išgirdusi Sabrinos nuogąstavimus dėl jos liesumo, vela nuleido galvą ir tyliai šniurkštelėjo.
- Na...aš...aš....-baisiai kaltu tonu sutrikusi tarstelėjo penktakursė. Nežinojo, kaip pateisinti tokią išvaizdą prieš mamytę.
Ji juk tokia graži, nuostabi, tiesiog tobula. Ar man su ja lygintis? Bet aš taip myliu mamytę, nenoriu jos apvilti.
- Na, mamyte... Aš...Aš suprantu, aš labai negraži ir tu nenori manęs pasilikti, bet... bet aš...Aš visai nenoriu būti tau našta... - neryžtingiai išmikčiojo penkiolikmetė ir nutilo.
Kai Sabrina pasiūlė jai obuoliuką, švilpė dar labiau sutriko. Ji labai mėgo obuolius, o šis buvoypatingai gražus - raudonas, prinokęs, viliojantis. Tačiau dabar ji negalėjo nieko nuryti. Visiškai nenorėjo valgyti, bet bijojo tai prisipažinti mamytei.Tada, be abejo, ji išsiaiškintų, kad Alisa nevalgė nei vakar, nei šiandien ir labai ant jos supyktų ir tikrai išsiųstų atgal į "Gyvybės upelį", o jai tai būtų pasaulio pabaiga.
Nuo tokių sudėtingų ir jaudinančių svarstymų merginai ėmė svaigti galva, tad ji atsirėmė į pagalves. Žinojo, kad mamytei neprasprūs pro akis netikėtai nubalęs jos veidas, tačiau vylėsi, kad bent jau liūdno ir skausmingai išsikreipusio jos veido niekas neišvys.
-
Žydros it dangus akys žvelgė į dukrą. Sabrina apie nieką kitą negalvojo, tik apie tai, kaip ji ir dukra bus greitai namuose, prie siaubo filmo, su saldžiais spragėsiais. Deja, ne greitai. Juk ligoninėje Alisa buvo ne dėl menkų priežasčių, o dėl kažko rimto, dėl ko, mergina nežinojo. Ši tik bandė apsimesti, jog yra geros nuotaikos ir viskas gerai. Taip visados darydavo, nenorėdavo žmonių jaudinti ar panašiai. Vilkolakė nužvelgė dukros akis, plaukučius, delnus ir visą išvaizdą. Luna jai buvo išties labai graži, gražių plaukų ir labai panaši į pačią Sabriną. Išgirdusi tokius žodžius iš Bergman, tik susiraukė ir paėmė dukrelei už rankos.
-Dabar klausyk manęs,- Pasiruošė ilgam kalbėjimui.- Tu esi nuostabi, išvis Spellman'ų žodyne negali būti žodis "negraži", esi labai graži, Alisa, ir tu... tu esi man viskas,- Šiek tiek pravirko ir paleido mergaitės ranką. Buvo ant stalelio nosinaitės, tad vieną paėmė ir apsišluostė ašarėles. Kodėl aš verkiu? Sabrina, nusiramink...
-Ir niekada nebūsi man našta,- Pridūrė mergina.- Aš tave užauginsiu, tu turėsi nuostabią ateitį, mes keliausim, juoksimės, na ir... kažkada ateis tas metas kai turėsi mane paleist,- Pagalvojo apie mirtį ir dar labiau apsiverkė. Bet tai bus negreitai, vilkolakė buvo jauna, o mirti dar tikrai nesiruošė. Pamačiusi, jog Alisa nevalgo, dar labiau susijaudino ir pasižiūrėjo keistu žvilgsniu.
-Kodėl tu nevalgai?- Paklausė rūpestingai ir užsegė savo rankinę.- Ar gerai jautiesi?- Vis labiau rūpinosi dukra. Alisos veidas buvo išbalęs ir matėsi, jog buvo nukritę tikrai bent kokie du kilogramai, o tai nebuvo gerai, nes tai artėjo prie dar vienos ligos, kurią teko patirti Sabrinai nuo per mažo svorio. Mergina pasiėmė savo termosą, kuriame buvo arbatėlė, sumaišyta su trupučiu tekilos. Aišku, kas galėjo suprasti? Juk nesimatė. Na, reikėjo tikėtis, kad dukra nepaprašys tos arbatos, nes tada... tada gailėsis visą gyvenimą. Tai būtų pakenkę penkiolikmetei. Iš tiesų, Sabrina vis labiau ėmė suprasti tai, jog buvo vyresnė už dukrą tik trejais metais. Reiškia, kad jos tikrai turi apie ką pasikalbėti.
-Gal tau atnešti kokios sriubytės? Tu nusilpsi, tau reikia tvirto imuniteto, nes... nes yra žinių,- Įsišiepė ir iš rankinės traukė bilietus.- Spellman'ų šeimyna leidžiasi į kelionę!- Gal kiek per garsiai riktelėjo ir davė bilietėlį, Alisai.- Per vasaros atostogas, skrisim, aš, tėvelis, žiežula Veronica, mama mano sakė dar atvažiuos ir... saulės spindulėlis mano- Alisytė.- Džiaugėsi Sabrina, kad pagaliau galės per vasaros atostogas atšokti nuo darbų ir pailsėti. Sabrina laukė, kol ką atsakys dukra ir užkėlė koją ant kojos.
-
Alisa visiškai sutriko. Stengėsi nepravirkti, bet nesisekė. Jau kelintą kartą per dieną apsipylė ašaromis ir kūkčiojo, apkabinusi mamą gležnomis, silpnomis rankomis.
- Mama, labai gaila, bet aš nežinau, ar galėsiu važiuoti. Nežinau, ar apskritai išgyvensiu. Mama...Mama, man taip sunku. Aš... Aš...-nesiryžo pranešti mergina, - Aš sergu d-džiova.
Velai buvo labai sunku apie tai kalbėti. Ji atrėmė galvą į minkštą pagalvę, užsitempė pūkinę antklodę ir užsimerkė.
- Aš taip pavargau, - toliau liejo širdį, - Net nežinau, ar liksiu gyva, o juk dedu visas pastangas, kad išgyvenčiau. Laimei, kad čia esi tu, mamyte. Tu visą laiką manimi rūpinaisi, niekada nepalieki. Tu saulės spindulėlis. Myliu tave, mamyte.
Po šių žodžių penktakursė visiškai prarado jėgas ir užmigo giliu, gaivinančiu miegu. Sapnavo, kad eina ilgu, prabangiu Spellman'ų namų koridoriumi, nuklotu raudonu aksominiu kilimu, išsiuvinėtu aukso siūlais. Sienose įtaisyti ryškiai, jaukiai rusenantys deglai, kabo keletas portretų. Retkarčiais kuris nors paveikslų gyventojas sujudėdavo, pasikasydavo pakaušį, nusižiovaudavo ar pastaisydavo drabužio klostę.
Švilpė prižingsniavo prie didelio portreto vaizduojančio labai gražią šviesiaplaukę burtininkę su blyškiai žydro muslino suknele. Penkiolikmetė suėmė portreto kraštą ir atitraukė. Už jo vingiavo ilgas, gana siauras koridorius, purvinomis, voratinkliais apmegztomis skliautuotomis lubomis ir dulkėmis nuklotomis grindimis.
Alisa ilgai ėjo juo. Rodėsi, tas pasivaikščiojimas slaptame koridoriuje truko ištisą amžinybę. Tačiau vos tik mergina su palenvėjimu atsiduso, išvydusi netoliese šviečiančią tunelio angą, kažkas slidaus pakliuvo jai po kojomis. Vela paslydo, pargriuvo ir nučiuožė žemyn stačiai einančiu tunelio taku.
Kžažkoks dilginantis jausmas pervėrė penktakursę nuo galvos iki kojų. Toks stiprus, aštrus ir sukrečiantis,. kad ji akimirksniu pabudo, sušalusi, drebėdama ir išpilta šalto prakaito.
- Mamyte? - sumurmėjo ir atmerkė žydras akis.
Nosimi nuslydo saulės spindulys ir švilpė suprato, kad atėjo rytas. Švelnus, šviesus rytas, kurio metu, rodos, visame pasaulyje nebuvo jokių bėdų ir nepatogumų. Penkiolikmetė kilstelėjo galvą. Mama buvo šalia, atrodė, kad tebemiega ir švelniai šypsosi. O gal jai taip tik pasirodė?
Alisa išsitraukė atsarginį savo užklotėlį iš lagaminėlio po lova ir užklojo juo Sabriną. Tada užplikė arbatos ir paruošė mamai skrudintos duonos, užteptos jos mėgstamu džemu. Jautėsi nekaip, tačiau galvojant apie mamytę visas skausmas trumpam išgaravo. Tačiau, kai ji grįžo iš ligoninės virtuvėlės pacientams ilgu, tuščiu koridoriumi ir vėl atsigulė į lovą, visas galvos skausmas ir silpnumas grįžo. Mergina užsimerkė, trokšdama atsidurti už tūkstančio kilometrų nuo čia, Spellman'ų namuose, jaukioje savo lovoje, apgaubta mylimos mamytės šilumos ir namų jaukumo.
-
Toks, nelabai koks, atsakymas sušokiravo buvusią varno nago mokinę. Apie tai svajojo jau ilgą laiką, bet dukra... dukra buvo svarbesnė už visas tas keliones. Reikėjo ją pagydyti, pasirūpinti, pabūti šalia. Vargšas mano zuikutis. - Pagalvojo, nuleidusi galvą žemyn. Norėjosi ją vėl stipriai, stipriai apkabinti. Sabrina kurį laiką patylėjo ir, kad nebūtų tos tylos, tarė kelis žodžius.
- Oh, Alisa....- Nuliūdo jaunoji motina, sėdėdama šalia dukros.- Ką? Alisa, ką? Ne, aš šito negirdėjau. Tu gyvensi dar tūkstantį metų, niekada nemirsi, būsi mano dukra ir geriausia draugė visą gyvenimą, niekada manęs nepaliksi,- Verkšleno Sabrina, susiėmusi už galvos. Jeigu būtų koks ligos žmogeliukas, vožtų jam iš visų jėgų, kad tik jis paleistų dukrytę. Taip, kad liga paleistų nekaltą žmogų. Ir kodėl taip būna? Kodėl ligoms patinka žmonės? Ar jos nemoka nelysti? Atsakymo į tai nebuvo, nei Sabrinos galvoje, nei dar kažkas galėjo paaiškinti šį filosofišką klausimą. Vienu žodžiu, ligos nepanaikinsi.
- Džiova?- Nelabai galėjo suprasti, kas tai buvo per liga, bet žinojo, kad tikrai ne į gerą. Vis dėl to, mergina nebuvo hilerė.- Vargšelė tu mano, bet... bet kaip mano sesuo pasakytų- mes dar zažaiviom, tai reiškia, kad dar ne pabaiga, išgydysim tave,- Ramino dukrą, padėjusi savo galvą ant Alisos peties. Gal jai nepatogu? - Pamąstė tai, jog mergaitė buvo išties plona. Ši patraukė galvą nuo jos peties ir vėl žiūrėjo tiesiai. Po tokių, Alisos žodžių, Spellman pajuto kaip kutena žandus, taip, ji išraudonavo, tokių žodžių dar iš nieko nebuvo gavusi, iš nieko.
-Tu irgi mano saulės spindulėlis,- Susigraudino dar kartelį, profesorė.- Tu išgyvensi, viskas bus gerai, mirtis? Tokio dalyko nėra, saulyte,- Pasakė tai ką mano ji, ir atsirėmė į pagalvėles. Jautėsi kaip namie, tos ligoninės pagalvės, jos nebuvo visiškai tragiškos. Svarbiausia yra, būti šalia savo šeimos. Pamačiusi, jog Luna miega, šyptelėjo ir atsistojusi, nuėjo prie lentynos kuri buvo ligoninėje. Paėmė keletą knygų ir savo tradicinių sūrelių, kad kai atsikeltų, pasijustų jaukiai, kaip namie. Sulaksčiusi per penkias minutes, grįžo prie Alisos ir perbraukė pirštu per Alisos kaktą. Knygas padėjo ant lovos, o pati suvalgė vieną sūrelį. Staiga, dukra atsikėlė ir dar taip keistai, matėsi kaip ji drebėjo ir ant kaktos buvo prakaito.
- Aš čia, ramiai, - Saugojo savo spindulėlį ir atsisėdo arčiau.- Na ir ilgai miegojai, ką sapnavai? Zuikučius ir lapes, ar kraujuotus skeletus?- Pajuokavo Sabrina ir šelmiškai įsišiepė. Naktis merginai buvo visiškai bemiegė, na, ji buvo naktinė pelėda, bet dar nebuvo taip, kad visiškai nemiegotų. Profesorės akis, traukė miegas. Pastebėjusi tokį rūpestį iš dukros, nuoširdžiai nusišypsojo. Tau nereikia...- Pagalvojo mintyse. Aš juk sveika... Vilkolakė užsiklojo švelnia antklode ir gurkštelėjo nuostabios arbatos, kurią padarė dukra. Sumuštinis irgi buvo skanus, vienu žodžiu, šie pusryčiai baltaplaukei patiko.
- Klausyk, tau nereikia elgtis taip, lyg viskas būtų gerai...- Paatviravo.- Na taip, gerai, jog esi pozityvi ir gerai tai, kad neprarandi vilčių, bet norėčiau, kad nevaikščiotum, juk blogai jautiesi, argi ne taip?- Susirūpino vilkolakė ir dar kartą gurkštelėjo arbatos.
-
Alisa sunkiai pakėlė galvą ir paslėpė veidą raudono mamos megztuko klostėse.
- Labas rytas, mamyte, - meiliai pasakė ji ir apkabino Sabriną glebiomis, silpnomis savo rankomis, - Man viskas gerai, tikrai. Įprastinis nelemtas košmaras.
Merginos balsas virptelėjo, tačiau ji tikėjosi, kad mama šito nepastebės. Paėmusi nuo naktinio staliuko savo nosinaitę, vela nusišluostė prakaito lašelius ir pamėgino nusišypsoti.
Išgirdusi susirūpinusį Sabrinos balsą, penktakursė švelniai patikino:
-Man jau geriau, viskas gerai. Nesijaudink, mamyte. Aš...aš...
Švilpė mėgino susivaldyti, bet nepavyko. Penkiolikmetė sunkiai užsikosėjo. Ant nosinaitės ėmė kapsėti raudonas kaip žarijos kraujas.
- Taigi, džiova. Dabar matai, kas tai per liga, mamyte, - liūdnai ištarė Alisa ir apsiverkė. Ašaros upeliais ritosi jos išbalusiais, įkritusiais, liesais skruostais. Vandenyno spalvos akys apsiblausė, nuo karščio ėmė nesveikai blizgėti.
Mergina prisiglaudė prie mamos, trapiomis rankomis liesdama degančią kaktą.
-Myliu tave, mamyte, - šniurkščiodama ištarė ji.
Velos galva nusviro ant Sabrinos peties, apsunkusi nuo miego. Ji vis dar krūpčiojo ir kūkčiojo, tačiau netrukus nurimo, ėmė alsuoti giliai ir ramiai.
Penktakursę apgaubė švelni nakties tyla. Ji ėjo vingiuotu takeliu, per žydinčią pavasario pievą. Tarp paslaptingų žolynų ir gilių elfų, lyg parašiutai skraidžiojo maži pūkeliai. Visą lauką tarsi žibintai nušvietė aukso spalvos pienių žiedai. Tyliai, raminamai tilindžiavo katilėliai ir ką tik iškritusi, vėsi, skaidri rasa.
Iš dangaus švilpę stebėjo tūkstančiai išbalusių žvaigždžių veidų ir apsiblausiusi pilnaties akis. Anksčiau toks vaizdas būtų ją bauginęs, tačiau dabar tik keistai ramino, tarsi sakytų:
- Nėra ko skubėti, nėra kur lėkti, pasilik čia, pasilik su mumis, čia tu būsi saugi ir laiminga.
Tačiau ta ramybės akimirka netrukus baigėsi. Horizonte pavojingu greičiu artėjo juoduma. Debesys? Ne. Tai buvo sunki tartum jūros banga ir klastinga tarsi gyvatė,, paslaptinga, pikta jėga, turinti nedorų kėslų.
Išnyko pienių žibintėliai ir pūkelių parašiutai, nebeliko ramybės, nesigirdėjo katilėlių ir rasos tilindžiavimo. Kažkur toli miške nebeskambėjo lietaus ir vėjo pirštais grojama arfos melodija.
Juoduma horizonte vis sklido ir artėjo. Iš jos išlindo seniai nematytas padaras. Jį pamačius, švilpės širdis ėmė skausmingai daužytis tarsi laikrodis, mušantis vidurnaktį. Šešėlis. Baugus, paslaptingas, nesuvokiamą jėgą siunčiantis padaras.
Sapne penkiolikmetė nieko negalėjo padaryti, todėl tik beviltiškai susirietė ir laukė, kol baisioji Šešėlio jėga smogs.
-
Arbata buvo labai karšta ir skani, sočiai pavalgiusi žvelgė laimingu žvilgsniu į dukterį ir palaikė už rankos. Ranka buvo šalta ir švelni.
- Labas rytas, mano rožyte,- Nusišypsojo, savo gražiąja šypsenėle.- Košmaras? Man labai baisu dėl tavęs, gal man pasišnekėti su gydytojais? Mano dukrelė turėtų sapnuoti gėles, džiaugsmingas akimirkas...- Nuleido galvą žemyn ir suraukė antakius. Mergina patogiau atsisėdo, išgėrė visą savo arbatą ir pasižiūrėjo į gulinčias knygas, kurias planavo duoti Alisai, nakčiai. Merginai pradėjo šiek tiek svaigti galva, jau buvo tas metas, kada reikės gerti savo vaistus nuo depresijos, nerimų ir kitų ligų. Apie savo ligas dar nebuvo plačiai pasakojusi dukteriai, pernelyg dėl to jaudinosi, nenorėjo, kad galvotų apie ją kaip kažkokią nesveiką ligonę. Luna pradėjo kosėti, Sabrina staigiai žvilgtelėjo į ją ir pamatė ant nosinaitės kraują... ryškiai raudoną kraują. Jeigu būtų teta Veronica, tikriausiai Alisos nebeliktų, bet ir vilkolakę jis kažkiek erzino. Spellman paėmė nosinaitę, sulenkė ir išmetė į šiukšliadėžę. Iš akių pradėjo bėgti maži, vandeniniai, krištoliniai lašeliai.
- Ne,- Nebegalėdama klausyti viso šito, pabandė sustabdyti penkiolikmetės balsą, visa apsiašarojusi.- Kodėl? Kodėl tu susirgai... tu nenusipelnei viso šito,- Verkė, apsikabinusi dukrytę. Megztinis buvo visas šlapias, nuo merginos ašarų. Ši turėjo ir persirengti, ir išgerti savo vaistus. Galva galėjo suplyšti, nuo tokio skausmo, na bent jau taip atrodė Sabrinai.
- Ir aš tave myliu, - Vis labiau graudinosi jaunoji motina. Panašu, dukrytė vėl užmigo, o tai buvo gerai, nes kai žmogus serga, reikia tikrai daug, daug miegoti. Baltaplaukė tyliai, atsargiai, atsitraukė nuo Lunos ir atsistojo. Knygas, kurios buvo padėtos ant lovos, nunešė ant stalo ir nuėjo prie rankinės, kurioje buvo maišelis pilnas vaistų ir reikalingų priemonių, kaip veido kaukės, kremai ir panašiai. Iš tiesų, Spellman nemažai domėjosi apie žiobarų kosmetiką. Iš maišelio, paėmė buteliuką kuriame buvo daug spalvotų tablečių ir susitrynė vieną su šaukšteliu. Niekada tikriausiai neužmirš, kaip tabletė įstrigo gerklėje, reikėjo gal dvejų litrų vandens. Vaistas nuo nerimų, streso buvo jau išgertas. Žydros akys žvelgė į buteliuką, kuriame buvo narkotikai. Gal nepakenks viena tabletytė?- Pasvarstė ir vis žiūrėjo į jį. Pati žinojo, kad tai kenkia ir, kad tai nėra gerai sveikatai, bet kartais, kartais sunku susilaikyti. Šį kartą, ji susilaikė, ateis laikas ir kada ji išvis nebevartos kenksmingų dalykų, kaip alkoholis, narkotikai. Na, bent jau nebuvo tokia alkoholikė kaip Veronica Spellman. Ilgai pagalvojusi, gurkštelėjo šalto, ledinio vandens. Tai padariusi, pribėgo dar kartelį prie Alisos ir paglostė kaktą. Darėsi vis šilčiau, su vilnoniu megztiniu merginai pasidarė šiek tiek per karšta. Kaip ir ji planavo, nuėjo greitai į ligoninės tualetą ir persirengė į patogias kelnes, juodus, trumpomis rankovėmis marškinėlius. Atrodė labai paprastai, tai buvo kiek keista Spellman'ų šeimos atstovei. Lėtais žingsniais, grįžo pas Alisą ir atsisėdo ant lovos.
-
Alisa su baime laukė susidūrimo. Šešėlio debesis vis artėjo, kol galų gale prilietė ją savo šaltais lyg ledas, šiurpiais dūmų pirštais. Mergina suklykė ir krūptelėjusi, lyg nutrenkta žaibo, pabudo. Mamos šalia nebuvo ir merginą apėmė panika. Ji pradėjo taip drebėti, kad kratėsi visa lova. Net gilus kvėpavimas nepadėjo velai nusiraminti.
Penktakursė atsistojo ir visa drebėdama prisiartino prie stalelio, kur gulėjo Sabrinos vaistai. Virpančiomis rankomis ji suėmė vieną dėžutę ir iškratė ant delno vieną tabletę. Įsidėjusi ją į burną, švilpė tuoj suprato, kad kažkas negerai. Penkiolikmetė apvertė dėžutę ir išplėtė akis. Norėjo išspjauti tabletę tabletę, bet buvo per vėlu.
Alisa parkrito ant žemės, narkotikų dėžutė nukrito ant grindų, mažos tabletės nusirito per plyteles. Merginai pasidarė silpna, galva tiesiog plyšo iš skausmo, veidas išbalo. Ji lėtai nušliaužė lovos link ir liko gulėti, suėmusi smilkinius lediniais pirštais, nepajėgianti pakelti toną sveriančios rankų.
- Mama, mama, mama, - šnabždėjo ji, paklaikusi iš baimės. Tikėjosi, kad Sabrina ją išgelbės. Bet ne, tai neįmanoma. Sabrinos nėra, ji dingo ir niekada nebegalės priglausti Alisos prie savęs. Žydrose akyse ėmė tvenktis skausmo ašaros.
-
Kad nepažadinti savo spindulėlio, vilkolakė tyliai nuėjo prie stalelio ir atvertė knygos puslapį. Skaityti mergina nelabai turėjo noro, bet ką gi galėjai veikti šioje ligoninėje? Vienintelis dalykas tai prižiūrėti dukrą, bet ką veikti kai ji miega? Veiklos, tiesą sakant Sabrina nerado, galbūt reiktų nueiti miegoti? Tačiau, ir to ji visiškai nenorėjo. Atsisukusi į Alisą, pamatė suprakaitavusią kaktą, veidas buvo visas išbalęs. Spellman puolė prie dukros ir ne stipriai, apkabino.
- Šėtone,- Ištarė velnio vardą sau po nosimi Sabrina, visa sutrikusi, šis vardas jai buvo kaip keiksmažodis.- Aš čia, kas atsitiko? Prašau, negąsdink manęs, juk žinai, kad galiu nualpti kai stipriai išsigąstu...- Sėdėjo šalia ir su rankomis pabandė pajudinti dukrą, judino taip, lyg bandytų ją pakelti į mokyklą. Ašaros krito nuo akių kaip visad, o širdis šoko tikriausiai valsą. Jaudulys taip apėmė profesorę, kad reikėjo viso litro vandens, šalto būtinai. Sabrina trumpam paliko savo gėlytę ir nubėgo rūpintis savimi. Atsigėrė dar kartą savo vandens ir pribėgo prie vaistų. Tikriausiai, vienos tabletės jai buvo per mažai. Ant grindų gulėjo jos vitaminai... narkotikai. Nesupratau?- Pagalvojo tai pamačiusi. Visą baltaplaukę išmušė karštis, o antakiai tuoj pat buvo suraukti. Susiėmusi už galvos, pakėlė dėžutę ir padėjo ant stalo. Ši tuoj pat ruošėsi aiškintis su dukterimi, bet buvo per vėlu, matėsi, jog nuo šių narkotikų tikrai, labai pablogėjo Lunai. O staugti savo griežtu balsu nesinorėjo, buvo per daug gaila jaunosios velos. Ką daryt? Ką daryt? Aš negaliu dėl šito ant jos pykt... bet ji, ji manęs juk dabar nebekenčia! Juk ji suprato, kad aš tai vartoju ir dar pagalvojo tikriausiai, kad aš narkomanė kokia!- Drebėjo trumpaplaukė. Ji ir vėl prisėdo prie dukters, apklojo pledu, pataisė penkiolikmetės pagalvę, kuri buvo jau visai nuslinkusi nuo lovos viršaus.
- Pasiaiškink,- Šiek tiek piktesniu balsu tarstelėjo.- Kodėl tu tuos vaistus išgėrei, juk žinai, kad jie gali pražudyti jauną žmogų ir dar gali jausti priklausomybę, kas atsitiko man,- Prisipažino jaunoji motina laikiusi ranką sau ant skaudančios galvos.
- Labai tave myliu, ir nenoriu tavęs prarasti... o ir dėl tų narkotikų, noriu, kad žinotum, jog aš juos dėl tavęs galiu laisvai mesti, tikrai... aš stengiuosi jų nebegerti, bet dabar ne apie tai. Reikia sugalvoti kaip tau pagelbėti, gydytojos kviesti negaliu, nes pagalvos, kad aš tau daviau narkotikų ir dar atims tave iš manęs, o aš negaliu išgydyti, nebent duoti nuo skausmo vaistų, dabar pasakyk man, ką regi? Ar nejauti šalčio rankose?- Bandė išsiaiškinti kas iš tikro yra, motina.
-
Alisa sunkiai pakėlė ranką, norėdama užčiuopti baltą miglą, gaubiančią jos akis. Tačiau merginos pirštai prisilietė visai ne prie rūko. Tai buvo kažkas švelnaus, minkšto ir kvepiančio.
Mamytės plaukai.... - atpažinusi dailias šilko švelnumo garbanas pamanė vela. Jos veidą trumpai nušvietė palaiminga šypsena.
Staiga penktakursė atsimerkė. Prieš akis išvydo mamytę ir puolė jai į glėbį. Apsivijo rankomis kaklą, glostė plaukus, bučiavo veidą ir verkė iš laimės. Ašaros upeliais ritosi švilpės skruostais. Netikėtai, nugirdusi sekančius mamytės žodžius, penkiolikmetė paleido ją iš rankų ir išplėstomis iš siaubo akimis ėmė irtis atatupsta atgal. Galvos skausmas dar paaštrėjo, maža tabletytė slinko gerkle, nenorėdama patekti į kūną. Geriau ji ten išvis nebūtų atsidūrusi.
- N-narkotikai? Tu...Tu k-ką, juos vartoji? T-tai aš jų p-paragavau? T-tai nebuvo vaistai? - išsigandusi, virpančiu ir trūkčiojančiu balsu šnabžėjo Alisa, vis slinkdamasi atatupsta.
Staiga mergina suvokė baisią mamos žodžių prasmę. Sabrina vartoja tas tabletes dėl to, kad būtent ji, Alisa, sukėlė jai per daug skausmo ir rūpesčių. Ji dėl visko kalta, ji viską padarė.
Kam aš iš viso gimiau? Aš neverta būti su mamyte. Ji tokia gera, nuoširdi, tiesiog auksinės širdies. O aš...Aš tokia... - nerado žodžių mergina. Jos akis vėl užliejo ašaros ir, nežinodama kur dėtis, vela įsikniaubė į pagalvę ir raudojo net pasikūkčiodama. Taip gailiai ji dar nebuvo verkusi. Širdį draskė skausmas, smilkiniuose nuo to verksmo ėmė tvinksėti. Išbalusi, virpančiomis lūpomis ir rankomis, penktakursė atsigrežė į mamą įraudusiu, ašarotu veidu ir užsiėmė iš baimės burną. Švilpės akys plėtėsi, plėtėsi, kol akinamo žydrumo virto nenusakomos juodos spalvos. Penkiolikmetę ištiko pirmas didelis panikos priepuolis. Sielvartaudama dėl savo atsiradimo pasaulyje, Alisa, drebėdama taip, kad kratėsi visas kūnas, atsistojo. Pasiekusi atvirą langą, užlipo ant palangės ir prisiartino prie krašto. Geriau kuo greičiau ir ramiau numirti ir mama gyvenimo nebekartinti.
Giliai įkvėpusi, mergina atsisuko į mamą ir vienu žvilgsniu pasakė viską - ir dėkingumą, ir liūdesį, ir sielvartą, ir meilę, ir grožį. Tada išstumė likusį orą iš plaučių ir šoko.
Kritimas, rodos, tęsėsi amžinai. Ausyse švilpė, plaukus sušiaušė vėjas. Likus vos porai metrų iki žemės, vela staiga sustojo. Daugiau jokio kritimo, jokio vėjo, jokio švilpesio. Tik švelni ramybė.
Na, štai, miriau.Mamytė gyvens laimingai...- tramdydama verksmą pagalvojo penktakursė ir atsimerkė. Po švilpės kojomis švietė žemiška žolė, o prieš akis žydėjo vyšnia, auganti po jos palatos langais.
Penkiolikmetė užkibo ant menko krūmelio, augančio tarp pastato plytų. Ji jau vos laikėsi. Šakos linko, žievė luposi, matėsi baltos skaidulos. Neišlaikęs krūmelis nulūžo, pasigirdo grėsmingas trakštelėjimas ir Alisa susmuko ant žolės. Visą dešinę čiurną nuvėrė aštrus deginantis skausmas ir mergina klyktelėjusi dar labiau išbalo. Liko gulėti, drebančiomis rankomis prisispaudusi prie žemės, skausmingai kvėpuodama per nosį.
-
Deja, į klausimą atsakymo iš dukros, Sabrina negavo. Na, o gal tiesiog neišgirdo. Laikas vis bėgo, neužilgo vakaras. Vakare planavo pabūti prie Alisos ir paskaityti kokį komiksą, na arba grįžti namo ir jaudintis dėl savo aukselio. Žinoma, pirmas variantas buvo daug logiškesnis ir priimtinesnis merginai. Juk Londonas- JAV, labai buvo toli nuo vienas kito. Sabrina išgirdusi tokį klausimą, baisiai susigėdo ir net nežinojo ką ir beatsakyti. Taip, ji vartojo narkotikus ir ne tik, bet juk ne kiekvieną dieną. Buvo tiesiog šaunu, paslaptis buvo išskleista kaip rožė, ir aštuoniolikmetė nenorėjo labiausiai, kad apie tai sužinotų Alisa Luna Bergman. Jos dukra. Garbanės manymu, nei vienas vaikas nenorėtų tokios motinos, kuri vartotų tokias nesąmones, gertų, sirgtų visokiomis ligomis. Nuo baltaplaukės skruostų nuriedėjo dar viena ašarėlė, kuri užlašėjo ant Alisos plaukų. Gal man tikrai metas važiuoti namo? Aš jai nereikalinga, jai bus lengviau be manęs, kam aš išvis reikalinga? Gal tik savo katei.
- Aš juos vartoju,- Dar kartelį prisipažino, visa susigėdusi. Norėjo tiesiog trenkti sau su pagalve per veidą. Kam ji išvis pasakė?- Paragavai, tavo organizmas gali nesuvirškinti ir tu gali...- Nepasakė paskutinio žodžio "mirti", apsižliumbusi. Tas žodis jai buvo pats baisiausias iš visų. Mirtis. Savęs ir gyvenimo praradimas.
- Va todėl aš ir supykau, per daug susijaudinau, tai tikrai yra nuodinga, bet labai tikiuosi, kad tau tai žalos nepridarys ir, kad nejaustum priklausomybės jiems,- Bandė nusiteikti pozityviai Sabrina. Na ką, pasirodo pozityvumas nepadėjo. Kai dukra pradeda verkti, motinai plyšta širdis. O ji taip stipriai verkė į pagalvę, kad net matėsi visa šlaputė. Šėtone... Žydros akytės, virto į juodas, kas baisiai sujaudino Sabriną. Ji buvo visa sušokiruota, norėjo nuraminti savo gėlytę, bet nežinojo kaip. Nežinojo išvis, kaip padėti.
- Saulyte, nusiramink,- Kažkaip ramino dukrelę. Gal reikėjo jai duoti savo vaistų kurie tiesiog užmigdytų ją? O gal duoti stiklinę vandens. Kodėl ji stojasi? - Kur tu eini? Tau negalima daug vaikščioti, juk žinai tą,- Išpūtė akis pamačiusi, kad ji kažkur išsiruošė eiti. Vilkolakė staigiai, greitais žingsniais ėjo paskui penkiolikmetę. Tikrai nesiruošė jos neprižiūrėti. Darėsi kažkas ne taip, labai ne taip. Atsisėdimas ant palangės, jau baigė nužudyti motinos širdį.
- Staigiai nulipi,- Griežtoku tonu įsakė ir griebė Alisai už rankos. Deja, nepasekė. Dukra pradėjo kristi. Vilkolakės širdis ėmė lėtėti. Tai reiškia, kad ją beveik ištiko infarktas.
- Ne! - Suklykė Sabrina. Ši velnišku greičiu šoko pro langą. Neturėjo susižeisti ir jausti skausmo, nes buvo vilkolakė, bet tai jau nebuvo galvoj, buvo galvoje išgelbėti savo dukrą. Ji net nepajautė kaip atsidūrė ant žolės, prie savo gėlytės. Trumpaplaukė prisėdo prie jos, apkabino ir vėl verkė.
- Tu norėjai mane palikti, kodėl? Aš jau norėjau nusižudyti, be tavęs man gyvenimo nėra, dabar einame, nunešiu tave iki palatos, melskis, kad nebūtum susilaužiusi stuburo ar kažko panašaus.- Tarstelėjo ir paėmė ją į rankas. Tiesą sakant, buvo sunku nešti, nes pati svėrė tiek pat, o gal net mažiau, bet ir tikrai nesiruošė jos palikti lauke, tokios sužeistos. Per keletą minučių, ji sėkmingai grįžo, paguldė savo dukrelę ant lovos ir iškvietė greitai gydytojus.
- Gydytojai greitai ateis, nebijok,- Laukė daktarų, sukryžiavusi rankas. Prisiminė dar tą, jog šiandien pilnatis, vilkolakės virsmas.. O ne..
-
Alisa lyg per miegus juto, kaip dilgčioja sužeista čiurna. Girdėjo šlamančius vyšnios lapus ir juto gėlių kvapą. Ir staiga tarp tų kvapų, garsų ir jausmų prasimušė kažkas naujo. Kažkoks pažįstamas, nuostabus aromatas. Tarsi palei pat merginos nosį būtų levandų puokštė.
Mamytės kvepalai.... - palaimingai pagalvojo vela. Tuomet kažkas ją pakėlė ir nunešė tolyn nuo vyšnios. Šlamesiai ir vėjo kuždesiai dingo ir nebepasiekė penktakursės, bet svaigus ir malonus levandų aromatas išliko.
Tą akimirką ji visiškai prarado sąmonę. Atsipeikėjo savo palatos lovoje. Akyse tavaravo, skaudėjo galvą, gerklę kuteno kosulys. Švilpė mėgino atsikelti, bet į čiurną lyg žaibas kirto skausmas. Penkiolikmetė tik šaižiai aiktelėjo ir susmuko ant patalų.
Tada lyg durklas nuvėrė aštrus karčios tiesos suvokimas ir Alisos skruostais nusirito ašara. Tame mažame lašelyje tilpo visas skausmas, nugulęs į jos širdį.
- Mama...Aš...Aš mirštu...- liūdnai pasakė mergina ir priglaudė mamytės galvą prie krūtinės, toje vietoje kur buvo širdis. Glebios, silpnos velos rankos užčiuopė mamos plaukus ir ji kiek nurimo. Penktakursės širdis plakė silpnai, lyg paukštelio. Galvoje ritosi mintys, ką pasakyti mamai prieš amžiną išsiskyrimą.
-Myliu tave, mamyte. Tu mano saulė, mano dangus, mano gėlė ir mano svajonė. Tu...Tu esi Dievo atsiųstas angelas, - virpančiu balsu pasakė švilpė. Norėjo dar pridurti svarbiausią sakinį, bet nespėjo.
Alisos veide šmėstelėjo šypsena, ji palietė lūpomis mamos skruostą ir liko sustingusi, nebekvėpuodama. Žvilgsnis tapo tamsus ir tuščias. Mergina nuskriejo į mirties juodumą.
-
Jaunosios motinos širdis, tiesiog plyšo. Dar lašelis, ir ji pati būtų nebegyva. Kiek šią dieną buvo sunkumų, tikriausiai viena iš skaudžiausių dienų. Sabrina vis dar sėdėjo prie savo mažosios dukrelės ir galvojo ką daryti, kaip jai pagelbėti, juk ji buvo ant mirties slenksčio! Pasitrynusi akis, kurios baisiai merkėsi, pradėjo mintyse melstis. Iš visos Sabrinos giminės, labiausiai mėgo melstis ir tikėti Dievu- Christina Granger. Šviesiaplaukė išvis, labiausiai tikėjo velniais, demonais, turėjo savo namuose net blogąsias dvasias, bet ką galėjai žinot? Gal tos maldos išties padeda? Geriau nieko nesugalvojusi, šiek tiek pasimeldė mintyse ir atsisuko į Alisą. Būsena pas Luną nepasikeitė, atrodė vis dar pačiai, nuvargusi ir sužeista. Ką man daryt, ką man daryt?- Apsiverkusi mąstė trumpaplaukė. Ką daryt? Tikriausiai kviest žmones, kurie tikrai mokėtų išgelbėti susirgusią mergaitę. O gal tiesiog palaukti ir duoti savo vaistų, kurie labai kuo nepadės. Padėtis, be išeities. Dar girdėti tuos žodžius iš savo dukros, buvo per daug žiauru ir skausminga širdžiai. Visas veidas pas šviesiaplaukę, buvo apverktas ašaromis.
- Nedrįsk taip sakyti, - Susinervino buvusi varno nago mokinė.- Tu nemirsi, niekada nemirsi, paprasčiausiai aš tau to neleisiu, pati mirčiau, kad tik tu gyventum! O jeigu tu taip nori mirti, tai aš išeinu, nežiūrėsiu kaip tu miršti!- Nebesusivaldžiusi rėkė motina, gal per stipriai pasakius žodžius, savo dukrelei. Ji nenorėjo taip įskaudinti Alisos, tikrai nenorėjo, ir pati gailėjosi, kad tokius žiaurius žodžius pasakė, bet paprasčiausiai nenorėjo atsisveikinti, net nejuto, jog tai pabaiga. Tai dar negalėjo būti pabaiga, tai juk buvo tik pradžia. Juk Luna buvo baisiai jauna, gyvenimas dar prieš akis, ji privalo dar susipažinti artimiau su gyvenimu, o ne taip greitai jį paleisti ir atsisveikinti su savo šeima, artimaisiais. Ką aš padariau? Kodėl aš ją taip įskaudinau...- Negalėjo susitaikyti tai ką pasakė, Spellman. Pati tokių žodžių mirštant, nenorėtų gauti.
- Aš tikrai nenorėjau aš, aš tave myliu, esi man viskas, dukryte. Aš nenoriu su tavimi atsisveikinti, o kadangi esu tau angelas, turiu pareigą tave saugoti nuo mirties,- Stipriai susigraudinusi laikė už Alisos delno, Sabrina. Aštuoniolikmetė pajuto kažką keisto, kažką tokio kaip mirtis. Ji...Ji? Delnas irgi pasidarė kažkoks šaltas ir linkęs į violetinę pusę. JI MIRŠTA! Širdis dar labiau greitėjo. Baltaplaukė bėgo, dideliais žingsniais iš palatos ir ieškojo kokio nors gydytojo ar gydytojos. Buvo pati, baisiai uždusus.
- Prašau, padėkite mano dukrai, ji mirs!- Vos prakalbėjusi, rėkė gydytojai. Buvo džiugu, kad žmogus suprato ir greitai nuėjo paskui Sabriną, link palatos. Mergina atsisėdo vėl prie savo dukros, išpūtusiomis akimis ir laukė kol prasidės gydymas. Daktarė tik uždėjo kažkokį aparatą ant Alisos nosies, kuris turėjo pažadinti ar prabudinti velą. Jeigu tai nepadės, reikės imtis kažkuo stipriau, gydimo kerais arba juodosios magijos kerais. Kelkis, nepalik manęs.
-
Alisa nuskriejo į tamsą. Jos lūpos prasivėrė ir išsivežrė šiurpus, neviltingas skausmo klyksmas. Tą akimirką mergina nebegalėjo nė garso išleisti. Tik juto, kaip kažkas užspaudė jai nosį. Vela ėmė dusti. Jos veidas pabalo, tada paraudo, pamėlo ir galiausiai pasidarė nepatraukliai violetinis. Šeštakursė švokšdama gaudė orą.
Kažin, kodėl aš dar tebejaučiu žemiškus jausmus? Kodėl tebegaliu dusti? Pala...Kaip aš iš viso dar galiu galvoti?!
Svarstydama šiuos klausimus ir ieškodama atsakymo, šešiolikmetė vėl kai ką pajuto ir nusistebėjo savo kūnu. Jos veidą paglostė švelnūs saulės spinduliai. Vokai tapo švininiai. Gyventi liko kokia minutė. Netrukus švilpė turės amžiams atsisveikinti su žemiškais jausmais, su mama, su saule ir su šiuo pasauliu. Liks tik baugi ramybė, šiurpinanti tyla ir tamsa.
Alisai net į galvą neatėjo mintys apie rojų. Ji buvo per daug baisi, nedora ir nedėkinga. Tas merginai nuo vaikystės buvo kalama į galvą, kol ji pati patikėjo šiais paistalais. Vela neabejojo - ji nenusipelnė amžino gyvenimo. Ji verta mirties, tamsos ir šiurpo. Juk rojuje - amžinas gyvenimas, ramybė, gėris ir grožis. Šeštakursės galvoje skambėjo žodžiai, kuriuos kažkada ištarė ponia Roden, "Gyvybės upelio" savininkė:
- "Tu neverta šios patogios lovos. Gyvensi rūsyje. Geriausiu atveju - senoje kiaulidėje už namo. Bergmanų kiaulaitė riesta uodega ir skystomis smegenėlėmis. Bukaprotė, silpna ir kvaila."
Švilpė nė pati nepajuto, kaip skruostais ėmė ristis ašaros. Dusulio jau nebejuto, lūpos beviltiškai gaudė orą. Atsimerkusi, šešiolikmetė, mėgindama suvaldyti galvos svaigulį ir nuramdyti raibuliavimą akyse, kilstelėjo galvą. Vis dar sunkiai matė. Prieš akis sušmėžavo balta vilna. Avytė? Alisa ištiesė ranką, norėdama užčiuopti švelnią vilną. Ne avytė, plaukai... Kaip keista... Staiga merginai prieš akis jau aiškiai pasimatė mamos veidas. Gražios, žydros akys, banguoti, balti plaukai, maža nosis ir raudonos lūpos. Šalia jos sėdėjo apkūni juodaplaukė gydytoja su akiniais.
- Mama, - smarkiai mikčiodama, virpančiu, lūžinėjančiu ir silpnu balsu sušnabždėjo vela.
Ašaros tebesirito jos strazdanotais, apvaliais skruostais. Nusiraminti nepavyko, kad ir kaip šeštakursė stengėsi. Bijojo, kad gydytoja ir mama nepalaikytų jos silpnaprote ir kvaile, kaip ponia Roden, ir negrąžintų į "Gyvybės upelį".
- Labai tuščia...Tamsu...Skauda...Mirtis...Myli u...Mama...- lyg apsvaigusi, skaudama galva kuždėjo švilpė. Ašaroti skruostai spindėjo ryto saulėje. Šešiolikmetės kūną purtė drebuilys, gėlė kiekvieną kaulelį ir raumenėlį, kojos nelaikė. Darėsi silpna, apėmė baimė, kad vėl atėjo galas. Antrasis galas be pabaigos. Be šviesos tuneluio gale. Be meilės. Be mamos. Be tiesos.
-
Sabrina laukė kol pabus dukra, kol galės nebekentėti iš skausmo. Susigūžusi, drebėjo iš baimės, norėjo, kad Alisa atsikeltų. Laikiusi už rankos, pastebėjo kaip visa kakta išprakaitavusi. Staigiai, gurkštelėjusi savo šalto, su ledukais vandens, pasijautė kiek geriau. Pažvelgusi į gydytoją, gailiai paklausė.
- Ar ji atsikels? Ar ji nemirs? Išgydykite ją, ji nusipelnė gyvenimo,- Kiek įmanoma, prašė Sabrina. Gydytoja tik šyptelėjo ir mandagiai atsakė.- Ji nemirs,- Tik dvejais žodžiais, galėjo užtikrinti baltaplaukę. Išgirdusi tą nuostabų žodį "mama", vilkolakė apsiašarojo ir atsisuko į savo dukrytę.
- Aš čia... Mamytė su tavimi,- Laikė jai už rankos, Spellman.- Tave išgydys, tu būsi sveika, tu gyvensi ilgą gyvenimą, jau aš mirčiau geriau nei tu,- Kalbėjo tikrų tikriausiais žodžiais. Gydytoja priėjo prie Lunos ir sugirdė vaistus. Kažkokias rožines tabletes, kurių neteko regėti Sabrinai. Vis dėl to, kokie keisti tie žiobarų vaistai. Išvis, kodėl aš galvoju apie vaistus? Mano dukra ant mirties slenksčio. Išgirdusi tuos žodelius, mergina stūmė gydytoją tolyn ir suspaudusi visą dukrytės ranką, vos ne rėkė.
- Kur tuščia? Kas tamsu? Tau vaidenasi, nieko čia nėra,- Visai ne taip supratusi, ramino ją, kol neišgirdo to baisaus žodžio, mirtis. - Nebandai, Alisa, aš tave prikelsiu, nebandai, nebandai, nebandai..- Kartojo vis tuos pačius žodžius, tikėdamasi, kad ji nemirs. Aš ir tave myliu, bet tu net nesvajok mirti. Daktarė kiek įpykusi, patraukė Briną ir ruošėsi kažkaip ją išgydyti.
- Teks jai operaciją daryt,- Tik tiek galėjo paaiškinti daktarė. KĄ TOKIĄ? NE UŽ KĄ, NEGALIU PASITIKĖTI ŠIA GYDYTOJA, NEREIKIA. Tačiau privalėjo, privalėjo išeiti.
- Episkey,- Tarstelėjo kerus, nusukdama lazdelę į Alisą. Ji privalo pagyti. Prisiminusi, kad yra žiobarų teritorijoje, baisiai išsigando. - E... čia mėgstamiausias Lunos žodis, tiesiog pasakai ir ji džiaugiasi,- Nusišnekėdama paaiškino juodaplaukei, ir išėjo trumpam iš palatos.
-
Alisa juto, kaip ją užlieja kūną surakinantis šaltis. Mergina prasimerkė ir nedrąsiai apsižvalgė. Akis keistai perštėjo, lyg tarp blakstienų būtų įstrigusių smėlio smiltelių. Stingdantis šaltis pavirto deginančio karščio banga.
- K-ką? Operacija? Kodėl? K-ką aš padar-riau? - išsigandusi murmėjo vela, glausdama rankas prie degančios kaktos. Šešiolikmetei atrodė, kad operacija - naujas išbandymas, kuriuo liga mėgina ją palaužti.
Akyse ėmė raibuliuoti, vaizdas susiliejo ir švilpė sunkiai atsirėmė į mamytę, norėdama, kad tas baisus skausmas pagaliau liautųsi. Šeštakursės skruostais nusirito kelios ašaros. Ji verkė dėl mamytės, kuriai reikia šitaip vargti, rūpinantis viena nieko verta būtybe žemėje, dėl skausmo, kuris vis nutvilkydavo kūną tarsi karštos liepsnos. Ir dėl mirties. Širdį užgulė baimė, kad nuskris į tas juodumas, tą šiurpią tamsą ir pražūtį.
Netrukus visą Alisos kūną jau purtė drebulys - iš šalčio ir baimės. Merginai norėjosi, kad toji nelemta gydytoja verčiau atsidurtų už tūkstančio mylių. Laimei, ji išėjo ir paliko velą vieną su tuo skausmu.
Šešiolikmetė įsikniaubė į pagalvę, sukūkčiojo ir liejo graudžias ašaras tol, kol nuo tokio graudaus verksmo švilpę ėmė kamuoti dusulys. Ji giliai, trūkčiojamai įkvėpė ir pamėgino suvaldyti kūkčiojimą. Akys susimerkė ir žydrakė užmigo. Sapno kelias nuvedė šeštakursę prie seno prisiminimo.
Alisa sėdėjo medyje, ant ilgos šakos kartu su Mila. Dvasių draugė linksmai šypsojosi, jos veidu bėgiojo saulės šešėliai, rudos akys šelmiškai blizgėjo, plaukus šiaušė vėjas. Mergina žvelgė į būrelį vaikų, susispietusių "Gyvybės upelio" kieme.
Staiga į jos petį pataikė akmuo. Vela nebuvo tam pasiruošusi, tad nuslinko žemyn, pavargusios kojos atsileido ir ji nukritoant žemės. Vaikai trypė ją, mindžiojo, laidė pašaipias pastabas ir svaidė akmenis.
Tarp medžių pasirodė figūra.
Mamytė! - nudžiugo švilpė, tačiau tą pat akimirką sapnas nutrūko. Ji pabudo. Kurį laiką spoksojo į lubas. Sabrinos palatoje nebuvo. Šeštakursė atsisėdo, pasiknaisiojo savo krepšyje ir sugraibė teptukus, dažus, paletę, gruntuotą drobę ir nedidelį pastatomą molbertą. Išsitraukė daiktelius ir tvarkingai juos išsidėliojo. Prieš akis atsidurė molbertas ir pritvirtinta gruntuota drobė. Šešiolikmetė užmerkė savo žydras akis. Mintyse išryškėjo senas vaizdinys. Žydinti obelis didžiuliame siūruojančių auksinių kviečių lauke, apsikaičiusiame rugiagėlėmis ir aguonomis. Rankos pačios nunešė teptuką prie paletės, pamerkė į dažus ir nulėkė drobe. Palengva ėmė ryškėti pavidalas - tvirtas kamienas, lanksčios šakos, viską gaubianti stebuklinga žiedų skraistė, laukas, nudažytas gėlių ir auksinės vakaro saulės.
Alisa nenutuokė, kiek laiko tapė, tačiau, kai darbą baigė ir žydros akys nulėkė juo, norom nenorom turėjo pripažinti stebuklingą savo kūrinio galią. Saulės spinduliai atrodė kaip gyvi, kviečiai švelniai siūravo, veidą gairino vėjas, nosį kuteno gėlių kvapas. Obels laja skleidėsi į šonus, žiedai virpėjo, rodos, tuoj išsiskleis į visas puses lyg plunksnuoti angelo sparnai, pakils ir nuskris.
Mergina atsirėmė į pagalvę ir nuskriejo į šį stebuklingą sapną. Dailės priemonės gulėjo krepšyje, o paveikslas, atremtas į sieną, skleidė aplink save magišką svajonių miglą.
Pro langą dengiančią užuolaidą prasiskverbė saulės spinduliai. Jie nušvietė paveikslą lyg auksas ir kiekvienas obels žiedelis tyliai aiktelėjo.
-
Mayra žiūrėjo į sieną beveik nemirksėdama. O to ir nereikėjo - akis kuo puikiausiai drėkino ašaros, palikusios savo lipnias žymias ant jos veido. Merginos rankos kartais užkliudydavo apatinę pilvo dalį ir sūrūs upeliai pasileisdavo vėl tekėti.
Užsimerkusi, ji matė tik savo sūnų. Tą patį sūnų, jos mažylį, kurį iš jos rankų atėmė gydytojai, bandydami gaivinti.
Juodaplaukė užsimerkė, panardino veidą į pagalvę ir pradėjo klykti. Skausmas buvo nežmoniškas. Ne, ne fizinis, to ji tikėjosi. Bet jai viduje buvo taip tuščią, tarsi kas būtų širdį išplėšęs.
Klyksmas pamažu perėjo į kūkčiojimą. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas jos kūno judesys ir širdies dūžis priminė apie kūdikį, kurio nebuvo šalia.
Kokia ji motina, nesugebanti net apsaugoti savo gimusio vaiko? O gal jie melavo? Gal jie tiesiog atėmė jos berniuką, nes žinojo, kad ji jo nenusipelno?
O gal tie jie - net nežmonės...
Mayra apsivertė ant kito šono ir užsitraukė paklodę ant savęs. Kraujo kvapas, niekada jos nepaliekantis. Deginantis skausmas.
Kodėl ji neišėjo su juo?
Iš kupsto metalinėje ligoninės lovoje vėl pasigirdo isteriškas kūkčiojiimas.
-
Atrodė, kad Mayra nemato ir nejaučia Dafydd buvimo šalia. Nuo pat laiko, kai gydytojai išnešė mažylį, kurio vaikinas nespėjo nė palaikyti, beviltiškumo jausmas ir skausmas tiesiog draskė iš vidaus. Kad ir kaip norėjosi kažkuo padėti mylimajai, Dafydd puikiai suprato nesąs pajėgus to padaryti. Ką jau kalbėti apie tai, kad be proto laukė sūnelio gimimo... Raudonplaukis stovėjo šalia lovos ir stebėjo Mayrą. Bijojo artintis, tad situacija atrodė visai be išeities. Akyse tvenkėsi ašaros, bet vaikinas žinojo neturintis teisės praskysti. Privalėjo išlikti tvirtas ir visu kuo padėti žmonai.
Kai atėjo kiek ramesnė akimirka, kada mergina neklykė, Dafydd neprataręs nė žodžio išėjo į koridorių. Verkiant reikėjo rasti ką nors, kas padės. Kas privers ją užmigti, kas pasakys, ką daryti, kas privers pasijusti bent per aguonos grūdą geriau.
Vos Dafydd uždarė palatos duris, iš vidaus atsklido klyksmas, privertęs jį pulti atgal. Vėl atsistojo prie lovos ir neįsivaizdavo, ką daryti. Jautėsi visiškai bejėgiškai, ir tai tiesiog plėšė širdį į skutelius. Mayrai palindus po patalais ir taip atsitvėrus nuo jo vaikinas pajuto dar vieną smūgį į paširdžius. Vis dar nieko nesakydamas atsigulė šalia ir apkabino mylimąją. Be proto reikėjo, kad mergina žinotų jį čia esant. Apkabink, mušk, kaltink, daryk ką nori, tik maldauju - neignoruok mano buvimo šalia nepaliovė prašyti Mayros Dafydd. Žinojo negalintis nieko padaryti, kad mylimajai būtų geriau, bet reikėjo, kad ji jį priimtų. Šią netektį reikėjo išgyventi kartu, ir vaikinui buvo be galo svarbu, kad Mayra žinotų: ji gali į jį atsiremti, kai yra nepakeliamai sunku. Jis padarys viską, kad bent šiek tiek palengvėtų. Dabar labiau nei bet ko raudonplaukiui reikėjo šio mylimosios žinojimo.
- Mayra... - tyliai sumurmėjo jis nepaleisdamas merginos iš glėbio, bet ir nelįsdamas po antklode. Bijojo to, kas atsitiks, jeigu ji liks tūnoti ten. Iš paskutiniųjų laikėsi dėl tos, kuri buvo brangiausia, bet buvo tikras: jeigu ji nepriims šių pastangų, jis paprasčiausiai palūš. Neturėjo teisės to padaryti, bet be galo reikėjo, kad Mayra žinotų nesanti viena.
-
Galiausiai ašaros, net tos, pasibaigė. Liko tik prikimęs balsas, kupinas nevilties ir skausmo. Mayros mintyse kalta buvo tik ji viena. Tai ji nešiojo savyje kūdikį visus tuos mėnesius, tai ji jį pagimdė. Jeigu kas ir nužudė jos sūnų, tai tik ji pati.
Pajutusi Dafydd šalia, Mayra akimirkai nutilo. Tada atsargiai iškišo galvą iš po paklodės ir prisiglaudė prie raudonplaukio. Jautėsi purvina, suteršta. Tarsi jos prisilietimas galėtų palikti tą žymę ir ant mylimojo sielos.
Užsimerkusi, juodaplaukė klausėsi Dafydd širdies dūžių. Tą akimirką negalvojo, kad ir jam sunku - pačios sielvartas ir gedulas buvo dalinai aptemdęs protą. Norėjosi tik verkti, klykti ir daužyti sienas, bet tam nebebuvo jėgų.
-Jie paėmė mūsų sūnelį,-užkimusiu, gergždžiančiu balsu tyliai prabilo ji. Būtų ir vėl apsiverkusi, bet raudonais baltymais pažymėtose akyse ašarų nebebuvo.
Pirštais suėmusi megztinio medžiagą, mergina suspaudė ją kumštyje, tarsi nenorėtų paleisti vienintelio žmogaus, su kuriuo šioje šaltoje, svetimoje aplinkoje jautėsi saugi.
-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjo ji ir užsimerkė.
Nuovargis slėgė ją. Po gimdymo taip ir nepasnaudė. Visą tai laiką praleido klykdama ir verkdama. Gydytojai, nenorėdami rizikuoti kitais pacientais, paguldė ją į vienutę. Turbūt jau žinojo, kokios reakcijos galima tikėtis.
Tik pati Mayra nežinojo, ką darys toliau, o šešėliai pakampėse ir vėl godžiai žiūrėjo į ją.
-
Iki šimtmečio išsitempusią akimirką atrodė, kad Mayra nereaguos. Atrodė, kad jo buvimas šalia liks nepastebėtas, o tai galutinai palauš. Dafydd stipriai užsimerkė - taip tikėjosi sulaikyti besiveržiančias ašaras.
Kaip tik tuo metu Mayra prisiglaudė prie jo. Skausmas niekur nedingo, bet pasidarė šiek tiek geriau. Pro užmerktus vokus prasprūdo kelios ašaros, bet vaikinas to nepaisė. Tvirčiau apkabino mylimąją ir bandė padėti tiesiog buvimu šalia. Žinojo, kad to neužtenka, žinojo negalįs padaryti nieko, kad Mayrai ir pačiam būtų lengviau. Liko tiesiog būti šalia ir stengtis visiškai nepalūžti.
Išgirdęs tylius žodžius Dafydd pramerkė akis ir pažvelgė į mylimąją. Neatrodė, kad ji jaučiasi bent kiek geriau, tačiau sutiko būti šalia. Raudonplaukis švelniai pabučiavo pakaušį ir tvirčiau apkabino merginą. Nieko nesakė - paprasčiausiai nežinojo, ką.
Atsiprašymas gerokai sutrikdė. Mayra tikrai nebuvo kalta dėl to, kas čia atsitiko. Ko gero, kaltas nebuvo niekas, nebent jis pats. Kaip galėjo sau leisti trankytis po misijas, jose susižeisti ir taip sukelti brangiausiam pasaulyje žmogui nerimą? Galbūt turėjo nebūti toks kvailys ir į tą nelemtą balių važiuoti automobiliu, o ne keltis oru? Ir tikrai turėjo labiau pasistengti, kad mylimoji gerai išsimiegotų, būtų pailsėjusi ir laiminga. Šios mintys badė širdį skausmingais dūriais, bet to sakyti nebuvo galima. Ne, jo savijauta dabar tikrai nebuvo svarbi. Reikėjo padėti Mayrai.
- Neturi už ką atsiprašyti. Tai ne tavo kaltė, - sumurmėjo Dafydd nė akimirkai nepaleisdamas mylimosios iš glėbio. Mintyse išvydo vaizdą, kaip mergina švelniai šypsosi sūneliui, didelėmis akimis žvelgiančiam jai į veidą. Deja, šio vaizdo jis daugiau niekada nepamatys. Vis dėlto namuose jų laukė trys mažyliai, kuriems reikėjo, kad mama būtų laiminga. Kada nors ši žaizda užgis, ar ne? beviltiškai paklausė savęs raudonplaukis.
- Mes tai išgyvensime, - sumurmėjo ir priglaudė lūpas mylimajai prie kaktos. - Padarysiu bet ką, kad pasijustum bent kiek geriau. Nepaleisiu tavęs, visada būsiu šalia...
Be galo norėjosi, kad Mayra bent kiek pamiegotų. Deja, Dafydd neįsivaizdavo, ar mergina sugebės užmigti. Buvo tvirtai pasiryžęs likti su ja tiek, kiek reikės. Dėl brangiausio žmogaus pasaulyje privalo būti pajėgus padaryti viską. Ir vaikinas buvo tam pasiryžęs.
-
Jie gyveno ir už akių vokų. Kaskart užsimerkus, šešėliai spoksodavo į ją. Todėl Mayra nenorėjo užmigti. Viduje žinojo, kad sapnų karalystėje ji negalėsianti pasislėpti nuo realybės.
Nuo rėkimo skaudėjo gerklę. Tą kaskart nurydama seiles juodaplaukė pajusdavo. Žinojo, kad po kelių valandų beveik negalės prabilti, tačiau šiuo metu tai neatrodė kaip problema.
Problema buvo ta, kad Mayra nebežinojo, ar jos sūnus tikrai negyvas. Viduje ji buvo įsitikinusi, kad jos mažylį gydytojai tiesiog atėmė. Bet kodėl? Kam jiems reikėjo jos sūnaus?
Jeigu jis tikrai būtų miręs, ji būtų mačiusi jo kūnelį. Būtų galėjusi jį palaikyti. Bet ar tai tikrai būtų buvęs jis? Ne, motinos širdis tikrai atpažintų savo vaiką.
-Dafydd,-juodaplaukė papurtė savo sutuoktinį,-Eik... Eik į gimdyvių skyrių. Jie paėmė mūsų sūnelį. Jis ten. Jie jį slepia. Atnešk man mano vaikelį. Prašau,-tamsios, beveik juodos, akys vėl prisipildė ašarų. Mergina maldaujamu žvilgsniu spoksojo į savo mylimąjį, jos vaikų tėvą. Ak, kad tik jis suprastų. Ji žino, ji tikrai žino, kad jų sūnus gyvas.
Šešėliai irgi tai žinojo. Todėl jie taip laižėsi ir džiaugėsi trindami rankas. Nes jie žinojo, kad jos ašaros ir klyksmai yra beverčiai. Tik skausmas, skausmas sunkėsi iš ten, iš vidaus. Jos kūnui reikėjo jos mažylio.
-
Tvirtai laikydamas Mayrą glėbyje Dafydd iš paskutiniųjų stengėsi nustoti galvoti. Atkakliai tikino save esantis pajėgus būti šalia ir padėti vien tuo. Deja, galvoje sukosi daugybė labai netinkamų minčių. Vaikinas prisiminė, kad, atrodo, dar vakar svajojo apie tai, kaip priglaus naujagimį sūnų prie krūtinės. Kaip nebijos su juo šnekėtis ir nusišypsoti. Buvo tikras, kad šį kartą bus geresnis tėvas. Deja, mažylis to niekada nesužinos. Jiedu niekada neturės galimybės pažaisti su savo sūnumi. Jo tiesiog nebebuvo.
Šis suvokimas taip stipriai smogė į širdį, kad Dafydd vos susilaikė nesurikęs. Atrodo, tik dabar suprato, kas čia atsitiko. Apėmė kuo nuoširdžiausias siaubas: jis niekada nebebus laimingas, jis nesugebės suteikti mylimiausiems žmonėms nė kąsnelio džiaugsmo, nes niekada jo nebepajus. Stipriai suspausti vokai nepadėjo išvengti ašarų, ir jos nutekėjo skruostais žemyn. Dafydd laikė apkabinęs mylimąją ir stengėsi nepradėti kūkčioti, tačiau juto, kaip viskas slysta iš po kojų. Kodėl tokia nuostabi mergina turi šitaip kankintis? Jeigu kažkuo pasauliui nusikalto jis, kodėl Mayra kenčia tokį skausmą?
Jis nespėjo nė pabandyti surasti atsakymo į šiuos sudėtingus klausimus, kai pajuto esąs purtomas. Kiek nustebęs pramerkė akis, bet per ašaras beveik nieko nematė. Mylimosios žodžiai širdyje raižė skausmingus rėžius, tad reikėjo dėti visas pastangas, kad nepradėtų klykti. Atrodė, dar akimirka, ir jis pakeis Mayrą šiame itin nelinksmame koncerte.
- Mayra... - sugebėjo išspausti Dafydd, bet tada ji ištarė lemtingą žodį. Prašau... Ar jis galėjo dabar palikti brangiausią žmogų pasaulyje? Buvo be galo baisu, kad vos išėjus pro duris mergina ką nors pasidarys. Bet tas žodis vis aidėjo galvoje. - Nepaliksiu tavęs... - tyliai pridūrė raudonplaukis ir vėl priglaudė mylimąją prie savęs.
Vis dėlto Mayra prašė. Nesugebėjęs tinkamai pasirūpinti žmona, kol ji po širdimi nešiojo vaikutį, dabar privalėjo išpildyti tą prašymą, kad ir koks sudėtingas jis būtų. Dafydd prisivertė išlipti iš lovos, bet paimti ir nueiti tiesiog negalėjo. Ilgai žiūrėjo mylimajai į veidą. Juto, kad nebesuvaldo ašarų, ir tai, ko gero, tapo pretekstu pagaliau atsitraukti. Nebuvo galima Mayrai leisti galvoti, kad jis nepajėgus padėti. Geriau jau išsiverkti jai nematant. Ar jis eis, ten, kur mergina prašė? Žinoma - meluoti nesugebėtų. Bet kaip reikės pranešti tą žinią, kad...
- Aš niekada tavęs nepaliksiu, - dar kartą patikino ir pagaliau nusisuko nuo lovos. Lėtu žingsniu priėjo prie durų ir ten sustingo. Pirštai lietė rankeną, bet Dafydd bijojo išeiti pro tas duris. Baimė, ką rastų grįžęs, tiesiog sukaustė. Vėl užsimerkė ir stovėjo prie durų. Suprato laukiantis, kol Mayra padarys ką nors, kas priverstų jį pulti atgal. Vis dėlto jeigu ji pakartos prašymą, kažkokiu būdu teks ryžtis atidaryti tas duris.
-
Kai Dafydd ją prisiglaudė prie savęs, Mayra išsigando, kad mylimasis jos prašymo neįvykdys. Tiesiog pats paskęs savo gedule, pamiršdamas apie ją. Žinoma, kažkur giliai juodaplaukė žinojo, kad Dafydd ji yra svarbiausias žmogus, todėl jis įvykdytų kiekvieną jos paliepimą. Deja, psichozės ir gedulo apimtas protas šį faktą ignoravo, toliau gerdamas į save deliuzijas.
Raudonplaukiui pakilus iš lovos, Mayra priglaudė paraudusį skruostą prie šiurkščios, bet šiltos, ligoninės patalynės. Atrodė, kad kol mylimojo šiluma čia, tol ji saugi.
Tamsiomis, beveik nieko nematančiomis akimis, mergina įsispoksojo į užtrauktą langą. Nepaisydama beveik popierinių užuolaidų, miesto šviesa skverbėsi į palatą. Negalėtum tamsos patalpoje pavadinti net prieblanda.
Tačiau šešėliams tai nerūpėjo. Kaskart regos lauko pakraštyje pastebėjusi vieną iš jų, juodaplaukė jų taip ir nepagaudavo, kad ir kaip greitai sureaguodavo. Todėl dabar, gulėdama kaip lavonas, išmestas ant Temzės kranto, ji žiūrėjo į langą.
Į savo pačios šešėlį.
Ji nesuprato, kad tamsa, akimirkai apėmusi viską, tebuvo pagaliau ją pasivijusio Miego gniaužtai.
-
Buvo tylu. Mayra neverkė ir nieko nesakė. Ar bent jau Dafydd vylėsi neišprotėjęs tiek, kad nieko nebegirdėtų. Vis dar stovėjo su durų rankena delne ir nesiryžo tos rankenos nuspausti. Mylimosios prašymas vertė tai padaryti, bet baimė atkakliai priešinosi. Negalima palikti merginos nė akimirkai. Bet ji prašė. Padaryk tai dėl jos. Ar ir to nebesugebi? Kaip nesugebi nieko, netgi padėti brangiausiam žmogui? plūdo save Dafydd ir galiausiai vis dėlto atidarė duris. Žiūrėjo į koridorių kaip į kokį kitą pasaulį ir bijojo į jį įžengti. Tai nieko nepakeis - mažylio nebebuvo. Mayros prašymas tebuvo reakcija į skausmą.
Vis dėlto galiausiai raudonplaukis žengė žingsnį į priekį ir atsidūrė koridoriuje. Skubiai atsisuko į žmoną - specialiai paliko duris neuždarytas. Bent kartą gyvenime pasisekė - pro šalį ėjo kažkokia seselė. Dafydd ją sustabdė ir lūžinėjančiu balsu išspaudė:
- Mūsų berniukas... Llewellyn. Ar jis...
Akyse sužibo ašaros. Klausimą užbaigti buvo pernelyg sunku, bet liūdnas ir užuojautos kupinas žvilgsnis pasakė daugiau nei reikėjo. Merginos viltis (noras? žinojimas?), kurią beveik įgijo ir jis pats, žlugo. Mažylio nebėra. Jis niekada nesusipažins su savo broliais ir seserimi, niekada nekrykštaus tėvui ant kelių ar mamos glėbyje. Jis tiesiog... Neegzistuoja.
Seselė spustelėjo velsiečio ranką ir nuėjo savo keliais. Vaikinas liko stovėti koridoriuje. Jautė, kad tuoj visiškai palūš. Vis dėlto Mayrai jo reikėjo, tad jis neturėjo teisės čia stypsoti ir verkti. Skubiai grįžęs į palatą uždarė duris ir pažvelgė į mylimąją. Atrodė, kad ji miega. Priėjęs prie lovos Dafydd atsisėdo ant krašto ir susiradęs merginos ranką švelniai ją spustelėjo. Akys buvo pilnos ašarų, bet raudonplaukis iš paskutiniųjų laikėsi. Nepaleisdamas mylimosios rankos žiūrėjo į ją ir kantriai laukė. Puikiai žinojo sėdėsiantis čia tiek, kiek reikės. Padarys viską, kad jai atsibudus būtų šalia. Jeigu prireiks, nejudės keletą dienų, kad tik brangiausias žmogus pasaulyje nepamanytų, kad liko visiškai viena.
-
Sienos stiebėsi aukštyn. Palata buvo jos kalėjimo celė. Juodaplaukė moteris, apsirengusi kruvinais naktiniais, glaudė pamėlusį kūdikį prie savo krūtinės. Mėnulio šviesa bučiavo jos kojas, o pro grotas lange besiveržiantis šaltis kedeno jos plaukus. Tamsios kaip naktis akys su panieka žiūrėjo į Mayrą. Mergina, iki šiol tik stebėjusi fizinį pavidalą įgavusį šešėlį, pagaliau sujudėjo. Pakilusi nuo šaltų kaip Mirties alsavimas patalų, rudakė atsargiai basomis pėdomis atsistojo ant ledinių plytelių. Šaltis kilo kaulais, stuburu aukštyn į širdį ir protą. Jos akys matė tik į mažylį šešėlės rankose. Tiesdama drebančią ranką, Mayra sustojo prieš paliesdama mažą, gleivėtą kūnelį. Figūra pravėrė burną, tačiau jos balsas sklido iš visur - sienų, kampuose tūnojusių šešėlių - tačiau tuo pačiu ir niekur, tik jos viduje.
Pasekmė, kančia, tiesa,
Pažadėtoji - nuotaka amžina.
Kol kraičio ji nesusimokės,
Pažadą teks tęsėt.
Nuo iš nežinia kur atsiradusio balso, kuris tik skambėjo ir aidėjo jos mintyse, Mayra užsimerkė, bandydama nepravirkti. Tarsi kas būtų pastūmęs, ji žengė kelis žingsnius pirmyn, prie savęs glausdama ryšulėlį, netikėtai atsiradusį rankose.
Šaltis buvo sustingdęs jos kojas, o vėjas, taip žaismingai kedenęs šešėlio plaukus, talžė ją visu smarkumu. Po jos kojomis siūbavo raudona jūra.
Sunkiai atitraukusi žvilgsnį nuo hipnotizuojančios raudonos begalybės, juodaplaukė pažvelgė į rankose laikomą daiktą ir suriko, kartu instinktyviai paleisdama tai, ko labiausiai troško. Šiurkščios rankos sugriebė ją iš už nugaros ir per daug gerai pažįstamas balsas saldžiai sušnabždėjo:
-Šaunuolė...
Mayra atsibudo spausdama Dafydd ranką. Atsargiai atleisdama sustingusius pirštus ji žinojo, kad vėliau tikrai toje vietoje pasirodys tamsi mėlynė. Susirangiusi mylimojo glėbyje, mergina pravirko, o mintyse vis aidėjo šešėlio žodžiai.
-
Dafydd buvo tikras, kad Mayra miega. Švelniai žiūrėjo į ją ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką padėti. Mintyse piešė įvairiausius scenarijus: ką darys, jeigu ji atsibudus pradės klykti, jeigu pradės muštis, jeigu maldaus grąžinti sūnų, jeigu jo, Dafydd, nepažins... Širdį draskė toks skausmas, kad vaikinas nė nepastebėjo beveik traiškomos rankos. Svarbiausia buvo tai, kad galėjo būti šalia tos, kuri jam visų svarbiausia. Paties diskomfortas nė kiek nerūpėjo - kažkoks patogumas buvo mažiausia, ką būtų paaukojęs dėl mylimosios.
Pajutęs, kaip Mayra atleidžia jo ranką, skubiai atsigulė šalia ir tvirtai ją apkabino. Nieko nesakė, tiesiog buvo šalia. Mylimajai pravirkus jo glėbyje beveik palengvėjo: ji jo neatstūmė, leido būti kartu. Nebijojo parodyti, kaip skauda. Dafydd pažadėjo sau niekada niekada nepaleisti merginos ir švelniai priglaudė ją prie savęs. Galvoje sukosi įvairios mintys apie tai, ką galėjo ir privalėjo padaryti kitaip. Ar būtų galėjęs išgelbėti mažylį, jeigu būtų priėmęs kitokius sprendimus? Ar turėjo šansą kažkuo padėti brangiausiam žmogui pasaulyje, kad nereikėtų kęsti šito siaubingo skausmo? Aš atsiprašau. Niekada neišpirksiu šitos kaltės mintyse maldavo mylimosios atleidimo Dafydd, nors taip ir nesurado atsakymo į tuos sudėtingus klausimus.
Akyse vėl susikaupus ašaroms raudonplaukis nebesistengė jų suvaldyti. Jautėsi turįs teisę parodyti jausmus. Nenorėjo, kad Mayra tai pastebėtų - prie jos vaikinas privalėjo išlikti tvirtas ir stiprus. Vis dėlto atrodė, kad mergina taip kenčia, kad nemato nieko aplinkui, tad Dafydd galiausiai pasidavė. Vis dar nepaleisdamas žmonos iš glėbio pravirko. Pečiai krūpčiojo, bet raudonplaukis to nepastebėjo. Įsikniaubė į Mayros plaukus ir nesidrovėdamas verkė. Jiems abiems buvo be proto sunku, ir šią akimirką palaikė tik tai, kad galėjo būti su ta, kuri rūpėjo labiausiai. Kad ji leido būti kartu.
Dafydd ilgokai gulėjo kūkčiodamas, akys skendo ašarose. Nė akimirkai nepaleido mylimosios iš glėbio ir galų gale užmigo neramiu ir skausmo perpildytu miegu.
-
Juzefas ir Rolandas ką tik atsidūrė ligoninės ketvirtame aukšte, valytojos sandėliuke. Jie čia atvyko nešykle, pagaminta iš suskilusio plastikinio kibiro. Buvo užsibūrę praskiedimo kerais. Keliauti oru negalėjo, mat mikstūra, kurią jiedu gabeno, po persikėlimo oru tiesiog neveiks.
Nieko nesakydamas Levinsas tyliai iš sandėliuko ištipeno į koridorių. Norėjo pamoti Senkleriui eiti kartu, bet juk jie vienas kito nematė. Sutarė, kad bus užsibūrę tol, kol nueis į reikiamą palatą.
Regis, dabar ligoninėje buvo ramu. Eidamas pro seselių kambarėlį plikšius pastebėjo, jog viena įnikusi į išmanųjį telefoną, o kita snaudžia. Juk buvo naktis.
Atsargiai nusėlinęs iki Rimeikų palatos Juzefas įžengė į ją ir atsibūrė. Iš kišenės ištraukė nedidelį buteliuką su bespalviu skysčiu ir ištiesė ranką Rolandui, kad šis paimtų.
- Dabar reikia jo po pusę supilti į kiekvienam skirtą lašelinę, - tylutėliai pasakė.
Širdis daužėsi gana stipriai. Seniai mėlynakis nedarė kažko panašaus. Bet šiaip visi reikalai ėjosi gana sklandžiai. Reikėjo prikalbinti pažįstamą hilerį visiems šitiems darbeliams, iš pradžių Juzefas jau manė, kad jisai nepasirašys, bet nemenka sauja galeonų pasirodė esanti stipresnė. Visą tą laiką Juzefas stropiai dirbo. Naršė po ligoninę ir kontaktavo su hileriu. Žinoma, didžiausias darbas ir atsakomybė juk teko pastarajam, todėl hileris gaus daugiausiai auksinių.
O ligoninėje buvo išties ramu. Šiame aukšte neprikabinta jokių kamerų, nėra signalizacijų ar ko nors panašaus. Vieninteliai asmenys, nuo kurių dabar turėjo pasislėpti vyrai, buvo tik dvi medicinos sesutės. Žinoma, jeigu jau jos pamatytų burtininkus, tuomet gero nereikėtų laukti. Žiobarų apsauga, policija ir taip toliau. Nieko nebus, mintyse pagalvojo plikis. Mes tyliai ir greitai.
-
Jo kojos palietė žemę. Rolandui niekada nepatikdavo nešyklės. Dėl to, kad nusileidžiant būdavo sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą. Tada prisiminė, kad Juzefas vis tiek nemato kaip jis svyruoja, tai koks skirtumas. Atgavęs pusiausvyrą ištykino paskui bendradarbį... Taip, dabar jie bendrininkai į koridorių. Tada į palatą.
- Tiesiog pilti ir viskas? - Pasitikslino. Gal čia reikėjo suleisti švirkštu. Gal ir ne. Bet nusprendė, kad geriausia bus pasitikslinti.
Kaip visada pasidarydavo liūdna žvelgiant į tuos du be gyvybės ženklų tysančius kūnus. Jau tuoj. Pagalvojo. Atgausit sveikatą. Galbūt. Tada mes dar pažiūrėsim kas geriau vairuoja. Mes dar pasikalbėsim apie saugų važiavimą keliais. Bendravo mintyse su žmonėmis, kurie jo žinoma negirdėjo. Keista, bet visai nesijaudino. Per šį laikotarpį tiek nervinosi, kad šitai pasirodė visai paprasta.
-
- Tiesiog pilk ir viskas, - sušnabždėjo. - O paskui čia iš šito turinys ramiai ir lėtai sutekės, - parodė į lašelinę.
Juzefas tik dabar rimčiau apsidairė po palatą švietaliodamas burtų lazdele. Buvo gaila šitų žmonių. Prisiminus, kaip Gruodė dėl viso to jaučiasi. O kaip kitaip galėtų? Juk tai mergaitės tėvai...
Plikšius pagalvojo, jog labai gerai, kad vyras ir žmona čia guli dviese, be pašalinių pacientų. Jeigu palatoje gulėtų dar kas nors, tikriausiai tą žmogų reikėtų sustingdyti, o paskui jam dar ir pakeisti atmintį. Kas ten žino, ar tokie burtai kaip nors nepakenktų ligoniui.
Viskas eisis puikiai, kalbėjosi su savimi mintyse mėlynakis. Darbelis toks paprastas, beliko lydėti Rolandą į ligoninę ir už tai laukia pinigai. Sunkiausia jau praeityje.
- Džordana? Keturioliktoje kažkas šviečia, - Juzefas išgirdo moterišką balsą. Skubiai užgesino lazdelę.
-
Išgirdęs patikinimą, kad reikia tik supilti taip ir padarė. Pirma Nijolei, nes stovėjo arčiau jos lovos. Tada kitą dalelę Sauliui. Buteliuke dar šiek tiek skysčio pasiliko.
- Gerai einam. - Bet tada sustingo išgirdęs ką kalbasi seselės. To tik ir reikėjo. Visur ta kvaila nesėkmių deivė kišo koją.
- Lendam į tualetą? - Tyliai sušnibždėjo. Visai netroško eiti į koridorių, kur juos gal net užsibūrusius praskiedimo kerais galėjo pastebėti kas nors. Kokį tarkim jų šešėlį. Be to kas nors dabar galėjo išgirsti jų žingsnius. Vonios kambarys buvo čia pat. Reikėjo praverti jo duris ir lįsti vidun. Trukdė tik visur tvyranti tamsa. Bet Rolandas daugmaž prisiminė kur tos durys yra.
Bet o jei ten mus ras? Įsivaizdavo kaip jį, senos giminės palikuonį Senklerį aptinka tualete kokia seselė. Tai sukėlė juoko bangą. Kažkoks absurdas, bet baisiai panoro užsikvatoti viską įsivaizdavęs. Ir tai aiškiai būtų matoma jo veide jei ne tamsa. Sudėtinga buvo sulaikyti šypseną, bet dar sunkiau atrodė sulaikyti beprasiveržiantį juoką. Tiesiog tokia situacija atrodė visai ne jam galinti nutikti. Ką pasakytų bendradarbiai magijos ministerijoje jei išgirstų tokią istoriją? Apie tai kaip jis slepiasi žiobariškos ligoninės tualete. O čia tai nuostabus žingsnis.
-
Štai ir viskas. Magiška mikstūra jau tekėjo į Gruodės tėvų kraują. Būtų puiku, jeigu dabar pat Juzefas su Rolandu galėtų nusliūkinti atgal į sandėliuką ir parsirasti į vietą, kurioje susitiko. Bet ne. Šią akimirką plikšius sėlino į palatos tualetą.
- Slėpkimės už durų, - sušnabždėjo Senkleriui ir pats ten atsistojo.
Išgirdo, jog į patalpą kažkas įėjo. Netrukus atsidūrė prietemoje, nes palatoje sesutės įjungė šviesą.
- Nieko nesuprantu, - pasigirdo vienos jų balsas.
- Man atrodo, tau tiesiog trūksta miego, - atsakė kita. - Jau šviesos vaidenasi. Arba iš lauko?
- Kodėl tualeto durys atdaros? - vėl prakalbo mačiusioji šviesą.
- Valytoja bus palikus, - atsakė kita.
Levinsas išgirdo artėjančius žingsnius. Širdis į kulnus nusirito. Vyrukas nedrįso net pajudėti. O juk jie būtų spėję vėl užsiburti, ar ne? Pasigirdo spragtelėjimas ir burtininkus nušvietė stipri šviesa.
- Nieko čia nėra, - balsas buvo visai šalia.
Ir tada Juzefas su Rolandu vėl atsidūrė aklinoje tamsoje. Beplaukis ramiau atsiduso. Išgirdo, jog sesutės išėjo kalbėdamos apie tai, jog kitoje palatoje kažkas vemia ir reikės eiti valyti.
-
Tai buvo išbandymas. Stovėti kaip kokiam mažvaikiui pasislėpus ir nesijuokti. Jei tai būtų vykę seniau, jis nirštų. Bet dabar kilo tiesiog pasibaisėtina juoko banga. Seselės pasidairė po palatą, tada priėjo ir prie jų slėptuvės. Teko sulaikyti kvėpavimą. Jos stovėjo taip arti, kad buvo įmanoma jas paliesti. Dinkit, greičiau. Ragino moteriškes. Ir pagaliau matyt Merlino pasiųstos jos išėjo lauk.
Koridoriuje kilo sujudimas. Kažkam pasidarė bloga. O tai pasitarnavo abiem burtininkams esantiems ligoninėje.
- Einam, greičiau. - Pagaliau leido sau tyliai nusikvatoti. O Merline, tėvas karste vartosi dabar. Aš pamyniau visas šeimos ideologijas.
Rolandas tyliai patraukė iš palatos.
- Tik palik tualeto duris atviras, kaip ir buvo. Kad jos nieko neįtartų. - Tylom pasakė. Ir paskui koridoriumi nusigavo į sandėliuką. Teko pasišviesti lazdele. Bet kažkas buvo negerai.
- Juzefai, man atrodo, kad nešyklės nėra.
-
Viskas. Nieks jų nepričiupo. Kita vertus, ko taip jaudintis? Juk jeigu pričiups, tereiks pakeisti toms seselėms atmintį. Tačiau Juzefas viduje jautė adrenaliną. Nepaisant to, jog jo gyvenime yra buvę tikrai didesnių pavojų už dvi žiobares medicinos sesutes.
- Ko tu juokiesi? - apstulbo Levinsas, kai išgirdo, jog Senkleris kikena.
Akimirką pamanė, jog galbūt visa tai apgaulė. Kad gal Rolandas nori tuos žmones nužudyti, o čia tiesiog priedanga. Bet tuomet prisiminė, jog tai pats Juzefas bendradarbiavo su hileriu, o ne Rolandas. Tad ten negali būti nuodai. Visai jau tu, sudraudė save mintyse. Ir išsigando, mat į galvą toptelėjo vaizdinys, kaip Gruodės tėvai nuo mikstūros numiršta. Ar tokiu atveju Juzefo lauktų kokia nors atsakomybė?
- Ta prasme? - pažadintas iš minčių plikis dabar atrodė dar labiau apstulbęs. - Kaip tai? Kaip tai nešyklės nėra?
Juzefas irgi ėmė švietalioti burtų lazdele. Ir tikrai, jų nešyklės nebuvo. O tada iš kažkur toli pasigirdo balsas:
- Tas sandėliukas tikra katastrofa. Šiek tiek apkuopiau, suskilusį kibirą išnešu ir dar krūvą purvinų skudurų, - tas balsas tolo. - Aš išnešiu šiukšles, o tu išvalyk pas Parkinsoną.
Juzefas suprato, kad sesutė leidžiasi laiptais žemyn ir išmes jų nešyklę į konteinerį. Tad jiems teks daryti ką? Pėdinti į pirmą aukštą pro kameras? Kaip aš viską sumoviau, pasakė sau galvoje. Vėl, jie oru keliauti negalėjo. Nes mikstūros dar buvo likę. O ji brangi. Negalima jos sugadinti. Ir vis dėlto. Reikia pasiimti nešyklę. Kaip aš nepagalvojau, kad ją gali kas nors išmesti, toliau mintijo.
Šioje nejaukioje prieblandoje vyrukas tik pažvelgė į Rolandą.
-
- Tiesiog. Aš negaliu patikėti, kad tai vyksta mano gyvenime. - Pasakė gryniausią tiesą. Iki ko nusirito. Jis. Senkleris. Slėpėsi tualete nuo dviejų žiobarių seselių? Bet paskui jau tikrai nebuvo iš ko juoktis.
- Va ta prasme. Nebėra. Ji dingo. - Kur pranyko nešyklė jie greitai sužinojo. Rolandas atsiduso. Tiesiog neįtikėtina. Pamanė. Jų nešyklė keliavo į konteinerį. O oru iškeliauti jie negalėjo.
- O jei palauktume porą minučių, kol ta valytoja ar seselė ar kas ten bebuvo nueis ir prišauktume nešyklę šaukiamaisiais kerais? - Aišku, jie galėjo atitaikyti momentą, kai prie konteinerio bus koks darbuotojas ir jis pamatys kaip iš jo šauna kibiras. Bet o ką daugiau jiedu galėjo daryti?
- Kurių galų reikia tvarkyti sandėliuką vakare? Maniau, kad tai daroma dieną arba ryte.
-
- Aš irgi negaliu patikėti savo gyvenimu, Rolandai. Niekada nemaniau, kad teks gyventi vienam ir vakarais žiūrėti žiobarišką televizorių per atostogas, - pagalvojo apie buvusiąją. Pagalvojo apie Walguną. - Ir niekada nemaniau, kad galėčiau dirbti su vaikais.
Nei nesuprato, kodėl sako Rolandui tokius dalykus. Visų pirma, tam tikrai nebuvo vieta ir laikas. O antra, juk tai - Rolandas Senkleris.
- Skamba per daug pavojingai, - papurtė galvą Juzefas, išklausęs Rolando pasiūlymo. - O jeigu kas nors pamatys, kaip vienas skrenda kibiras? O jei kažkas peržiūrės kameras... Aišku, tikriausiai pamanys, jog tiesiog vaidenasi. Bet paskui dirbti čia bijos, - sukikeno. Ir jį ėmė imti juokas. - Tikriausiai todėl, kad ta višta nenorėjo valyt vėmalų, - atsakė į šio vakaro kolegos klausimą apie sandėliuko tvarką. - Ir norėjo nusimuilinti nuo šios užduoties bei ją palikti kitai seselei.
Kol Levinsas svarstė, ką daryti, išgirdo, jog seselė grįžta. Neliko nieko kito, kaip tik smukti į sandėliuką timptelint ten ir Rolandą bei užsidaryti duris.
-
Senkleris tik kažką numykė. Nelabai suprato ar čia Juzefas norėjo pasiguosti ar šiaip. Jei norėjo pasiguosti, tai Rolandui nelabai rūpėjo jo gyvenimo vingiai.
- Gerai, tai ką daryti? Tada galim sėlinti užsikerėją praskiedimo kerais. Arba... Tiksliai. Turiu laikinojo neriagimumo apsiaustą. Pasiėmiau dėl visa ko. Galim po juo susiglausti ir sėlinti. Taip bus patikimiau, nei užsiburti kerais. - Juokas išties apleido vyriškį. Siaubingai nervino, kad kažkas, šiuo metu seselė nenorėjo dirbti savo darbo. Koks skirtumas, kad purvino. Bet juk tai buvo jos pareiga. Ir dabar jie turėjo problemų dėl kito žmogaus neatsakingumo.
Juzefas jį įsitempė į sandėliuką ir abu dabar vėl slėpėsi.
Kol kas reikėjo patūnoti tyliai. O tada matyt jau teks sėlinti.
-
Aišku, į Juzefo atvirumo minutėlę Senkleris nereagavo. Jau tikrai ne su šituo žmogumi tokiomis temomis kalbėtis. Tačiau ir ne su pačiu Juzefu. Šiaip jau jis nemėgo nei galvoti, nei kalbėti apie sudėtingus dalykus. Visada geriau yra imtis veiksmo.
Levinsas ėmė galvoti apie tai, ar nieko nenutiktų, jeigu jie sėlintų pro kameras užsibūrę praskiedimo kerais, kai Rolandas tai pasiūlė. O jeigu kerai šiek tiek išsisklaidytų, kas tada? Taip pat plikis nebuvo taip plačiai pasidomėjęs filmavimo kameromis. Kokia išvis būtų jų sąveika su burtais?
Ir tada bendrininkas užsiminė apie apsiaustą.
- Aš nenoriu prie tavęs glaustis! - sušuko Juzefas ir atšoko kiek įmanoma toliau nuo Senklerio.
Ta mintis, jog reikėtų tipenti glaudžiantis prie Rolando, nuskambėjo taip kraupiai, kad Juzefas ir pamiršo, jog turi tylėti.
- Ten tikrai kažkas yra! - pasigirdo spigus balsas.
- Po velnių, - dabar jau tyliai sumurmėjo mėlynakis. - Trauk tą savo apsiaustą, - pasakė burdamas juos abu praskiedimo kerais.
-
Tokia reakcija supykdė Senklerį. Kas jam nepatinka? Jei būtų kitoje vietoje tai gerokai su juo pasiginčytų, bet čia reikėjo prikąsti liežuvį ir tylėti.
- Tai gal nerėkauk? - Tyliai, bet grėsmingai pasakė. Jeigu Juzefas elgiasi šitaip absurdiškai, tai Rolandui tas pats. Pateks į žiobarų kamerų įrašus Levinsas ar ne. Bet tada toptelėjo, kad jei taip nutiktų ir žinia pasklistų ir į magijos pasaulį, Juzefas išduotų ir jį patį. Tokia perspektyva neviliojo.
Seselės ar kas ten bebuvo išgirdo juos. Tai jau dabar traukti apsiaustą? Piktai pamanė, bet išsiėmė jį. Apsiaustas buvo didelis ir platus. Bet ar po juo tilps du suaugę vyrai?
- Ateik. - Tyliai pasakė, paėmė jį už rankos ir nusitempė į patį sandėliuko kampą. Tada skubiai užmetė ant jų apsiaustą.
- Tūpk. Jos negali matyt mūsų kojų. - Paliepė. Tegul tik pabando nepaklusti. Jeigu per Juzefo nesąmones jie paklius, tai Rolandas prisiekė, kad apkartins jam gyvenimą visu šimtu procentų. O tą jis tikrai galėjo padaryti pasistengęs.
-
Aišku, Senkleris buvo baisiai nepatenkintas, kad Juzefas suriko. Ir ne šiaip sau. Nes štai dabar plikis tikrai jiems abiems pridarė bėdos.
Rolandas jį tempėsi į kampą laikydamas už rankos. Juzefas ištraukė tą ranką. Kaip nors jau nusigaus ten pats. Tai buvo baisu. Slėptis kažkur kampe su kitu vyru. Košmaras.
- Aš dar užbūriau mus praskiedimo kerais, - tyliai informavo Levinsas tūpdamasis.
Pasižiūrėjo į savo kojas greit pašvietęs į jas lazdele. Jų nebuvo. Tačiau atsitiko kitas dalykas. Kai vyrukas tūpėsi, jis netyčia su pečiu užkliudė kažkokius valiklius ant lentynos. Ir krito žemyn ne tik valikliai, bet su jais - visa lentyna.
Tą akimirką sandėliuko tarpdury jau stovėjo abi seselės ir čia degė šviesa. Pamačiusios reginį, na, krentančią lentyną su priemonėmis, tikėjosi Juzefas, o ne kokią nors kūno dalį, kyšančią iš po apsiausto, ligoninės darbuotojos pradėjo klykti ir atšoko tolyn.
- Vaiduokliai! Vaiduokliai! - spiegė vieną jų.
- Po velnių, bėgam, - tylutėliai tarė Juzefas Rolandui.
Ir jau dabar pats sugriebęs jam už rankos, rovė iš sandėliuko bei lėkė laiptų link stengdamasis, kad abu vyrai liktų po apsiaustu, nes ką ten galėjai žinoti, kaip bus su tais praskiedimo kerais.
-
- Tai ką, turėčiau dabar tave pagirt, kad užbūrei? - Taip niršo, kad jie atsidūrė šioje padėtyje. Dabar jau nežinojo kas tokio iš pradžių buvo juokingo. Išvis kas jam šovė galvon, kad užsiėmė šitomis nesąmonėmis.
O paskui pasiuto dar labiau. Kai kaip perkūnija, kaip griaustinis ant žemės pasipylė kažkokie buteliai ir lentyna. Rolandas sulaikė besprūstančius žodžius ir nubėgo seselėms klykiant apie vaiduoklius. Bėgti po apsiaustu buvo menas. Bet kam tas apsiaustas, kai turbūt ir taip visa ligoninė aidėjo nuo dviejų žmonių žingsnių.
- Na jos ir kvailės. Vaiduokliai nekeltų tokio triukšmo. - Tylom pasakė jiems lekiant laiptais žemyn.
Senkleris neprisiminė, kad kada būtų tekę taip dumti. Abu vyrai nusileido į pirmą aukštą. Tada koridoriais lėkė link išėjimo. Jau ir daugiau žmonių pradėjo šurmuliuoti. Susispietė seselės ir dar budintis gydytojas.
- Apieškokit ligoninę. Eik pas Apsaugos viršininką. - Skambėjo nurodymų nuotrupos jiems bėgant pro šalį.
-
Ne tik pagirti, bet dar ir už rankytės paimt ir susiglaust, ironiškai pasakė Juzefas, bet tik sau. Tik mintyse. Nenorėjo erzinti Senklerio. Čia - ne Auris, su kuriuo plikis galėdavo juokauti. Ir tai šiek tiek erzino. Atrodė, jog Rolandas jaučiasi esąs viršesnis už Juzefą. Bet jis ir buvo. Iš tiesų, jis ir buvo. Levinsų giminei dar toli iki senos ir grynakraujiškos Senklerių giminės. Bet, po galais, dėl ko tada gelbėti žiobarus?
Jie abu lėkė, o aplink kilo tikra sumaištis. Ir tu dėl visko kaltas, toliau su savimi mintyse kalbėjosi vyrukas. Tu užkliudei tą lentyną, pastatei visus ant kojų, tu nepagalvojai, kas atsitiktų, jei nešyklė dingtų. Taigi Rolandas tave nudės.
- Kur gali būti tie konteineriai? - tyliai paklausė Juzefas, kai jie jau atsidūrė pirmame aukšte. - Mes negalime palikti nešyklės, tiesiog negalime.
-
- O ne tavo pareiga buvo sužiūrėti visus kelius ligoninėje ir tai, kas yra netoli jos? - Piktai paklausė. - Už ką aš tau moku? - Juzefas turėjo suplanuoti viską taip, kad jie ramiai atliktų ką reikia ir dingtų. Turėjo numatyti ir viską, kas galėjo nutikti. juk taip. Juk gaus už tai ne mažus pinigus.
- Nebemokėsiu tau kiek sutarta. - Rėžė.
Dabar jie išdūmė į lauką. Rolandas žvalgėsi tų prakeiktų konteinerių. Juk jie negali būti toli nuo ligoninės.
Pastebėjo kažkokį keliuką ir nėrė ten. Dabar jau nelaikė Juzefo už rankos. Bet jie buvo po vienu apsiaustu. Taigi tas turėjo lėkti paskui. Pabėgėjus keleliu pagaliau išvydo konteinerį.
Jau jis, tai tikrai nesiknis po šiukšles. Nei už jokius pinigus.
- Dabar jau gal galima prišaukti nešyklę? Kol čia niekas neatėjo. - Dabar jau sustojo. Bandė kvėpuoti tyliai. Bet ir tai turbūt kur jie yra nurodė žingsnių garsas. Nors kol kas niekas laukan nelindo. Matyt naršė po ligoninę.
-
Rolandas pradėjo pamokslauti. Ir dar pasakė, kad, matai, nebemokės tiek, kiek sutarta. Juzefas susinervino ir norėjo pasiūlyti jam į snukį, tačiau, aišku, to padaryti negalėjo. Nebuvo tikras, ar nugalėtų. Tiek žiobarišku, tiek magišku būdu. O paskui juk vis tiek būtų pačiam šakės, nes čia - Rolandas Senkleris. Tad Levinsas nieko nesakė ir tiesiog lėkė šalia Rolando.
- Aišku, kad ne, - atsakė dėl nešyklės prisišaukimo kerais. - Juk tenais kameros, - ranka pamojo į jas.
Bus, kaip bus, mintyse pagalvojo Juzefas ir, dar kartelį papildomai užsibūręs save praskiedimo kerais, išlindo iš po apsiausto. Nuėjo prie to konteinerio, šis buvo atidarytas. Ėmė jame kuistis. Aišku, kameros to neparodys. Nebent būtų garsas, bet kiek beplaukis žinojo, tokios kameros garso nefiksuoja. Ilgai kuistis nereikėjo, vyrukas užbūrė praskiedimo kerais ir nešyklę, tada ją ištraukė. Apgraibom susirado Rolandą ir nenorėjo žinoti, kurią jo kūno dalį ką tik palietė. Palindo atgal po apsiaustu.
- Imk, - įbruko jam į rankas kibirą. - Šitą irgi, - tada į kitą ranką įdėjo mikstūros likutį.
Prieš tai neketino pasielgti taip, kaip pasielgė, tačiau buvo supykęs. Jeigu Rolandas nežada mokėti tiek, kiek sutarta, tai tegul džiaugiasi, kad Juzefas neiškeliavo oru dar tada, kai buvo pastebėta, jog nešyklė dingo.
- Gerai padirbėjom, - burbtelėjo beplaukis. - Atsargiai, nešyklė apvemta, - pamelavo ir pokštelėjo oru palikdamas Rolandą vieną.
-
Kvailos kameros. Keblus dabar buvo reikalas. Nes konteineryje negalėjo prisiversti raustis. Net bandydamas įtikinti save, kad darytų tai dėl savo draugų. Tiesiog purtė nuo tos idėjos. Juzefas dingo iš po apsiausto. Rolandas sustingo ir laukė. Kaip jis tai gali daryti? Kaip jis gali ten kišti rankas? Pagaliau tas procesas pasibaigė, jis pajuto Juzefo rankas ir tas vėl atsirado po apsiaustu.
- Nuostabiai. Bet ką tu... - Levinsas pasiplovė įkišdamas Rolandui nešyklę. Apvemta? Rolandas pajuto, kad tuojau pats gali subloguoti. Dėkui Merlinui neteko ilgai trypčioto prie to konteinerio. Vyras pajuto kaip kojos atkyla nuo žemės, sukasi ir dingsta iš tos vietos. Išvis jam nemokėsiu nei mažiausio knuto. Dar pamanė. Rolandas dingo iš ten labai nekaip nusiteikęs.