Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Jennifer Emma Henderson Kovo 28, 2022, 05:21:39 pm
-
Ofimantija
Rudaplaukė stovėjo ir šalo gaiviame ore. Palikusi visiems raštelius, kad pamoka vyks prie Uždraustojo miško ji stovėjo ir niūriai murmėjo. Ji pati nežinojo, kodėl pasirinko tokią vietą šiai pamokai, bet tik norėjo būti toliau ir atokiau nuo pilies, nes toje klasėje nėra oro. Kad nebebūtų nesusipratimų, išlėkiau prie ežero ir panašiai. Čia ji galės visus stebėti akylai.
Šiandien gerokai įniršusi Henderson stovėjo su lazdele rankoje ir taip norėjo ją perlaužti ir nugriauti viską aplinkuje, kad net bijojo pati savęs. Jennifer nealėjo sulaukti kol ateis vaikai ir tada ji galės pradėti pamoką, tai ji greičiau pasibaigs.
Greitai atėjo pirmasis, tada antrasis vaikas, taip pamažu susirinko visi taigi ji nedelsdama pradėjo kalbėti:
- Sveiki, ir vėl. Šiandienos pamokos tema Ofimantija. Iš karto jus perspėju, kad teorijos nebus. Taigi iš karto prie reikalo. Ofimantija - ateities būrimas iš gyvatės judesių. Taip, manau skamba keistai, bet šį kartą bursite iš gyvatės judesių. Taigi, ką reikės daryti. Manau visi žinote burtažodį, ai tiek to. Taigi pasakote Serpensortia ir tada atsiranda gyvatė. Kiekvienas nueikite kiek atokiau, labai atokiau ir pasakykite burtažodį. Kadangi viso to klasėje daryti negalėjome atėjote čia ir...gerai. Tada stebėkite kaip ji juda, kur šliaužia ar kokius kitus judesius daro. Pasekite ją jeigu nušliauš gilyn į mišką. Ją stebėkite apie dešimt minučių. Vis dėl to, Ofimantija - nėra labai tikslus ateities būrimo būdas. Ir svarbu neprisiriškite prie jos, nors vargu ar tai įmanoma. Vėliau teks gyvatė sunaikinti. Jeigu ji pabėgs, tada nereikia, o jeigu atšliauš prie kitų - sunaikinkite. Svarbu būti labai atsargiems.
Ji stabtelėjo, nes reikėjo atsikvėpti.
- Jūsų išburta gyvatė jūsų nepuls, svarbu, kad neužpultų kitų vaikų. Dar, jūsų išburtos gyvatės judesiai priklauso nuo jūsų ateities, tad jeigu tarkim gyvatė pasiklys miške, gali būti pasiklysit ir jūs,- kvailas mokslas,- Esmę supratot. Dabar prie darbo, o jeigu kažkas tai netikėtai jums nesigaus, kvieskite mane. Nagi, greičiau.
Pagaliau rudaplaukė pabaigė ir dabar palaukusi kol visi mokiniai nuo jos nušokuos atsisėdo ant žolės. Laukė naujų netikėtumų kurie neabejotinai įvyks.
Tema parašyta poste. Gyvatės gali pabėgti ar krėsti šposus, bet prisiminkite, gyvatė jūsų sužeisti negali. Gali sužeisti bet ką kitą. Bent trys postai. Praktika iki balandžio 10 dienos.
-
Coraline šiandien visai nenorėjo to ateitie būrimo. Žalių plaukų savininkė nė nesivargino ateiti į klasę. Šiandien ji iš pamokų pabėgs. Tad nieko nelaukdama nusekė prie Uždraustojo miško. Tikiuosi vieną dieną išsiburs sau mirtį- piktai pagalvojo Williams, bet nuvijo šią mintį į šoną. Profesorė Henderson buvo Coraline mėgstamiausia, labiausiai sudominanti ir subtiliai dėstanti dėstytoja. Tad eidama į Uždraustojo miško pusę ir ją išvydusi nusiramino.
Profesorė paaiškino užduotį ir ji ėmėsi darbo. - Serpensortia- ištarė žaliaplaukė. Ant žemės pradėjo kilti dūmai ir atsirado pilkai sidabrinės spalvos gyvatė. Coraline nebuvo didelė jų mėgėja tad atšoko tolėliau.Gyvatė ėmė raitytis, šliaužioti, vartytis. Ką tai galėtų reikšti? Staiga gyvatė užsiliepsnojo. Ar tai reiškia, kad mirsiu?
Williams buvo gana. Gana visko. JI neturi nė menkiausio noro čia būti. Ją viskas užkniso. Taip bepykdama, burbėdama, keikdamasi ir murmėdama ji nuėjo prie profesorės. Bei paaiškino savo įžvalgas. Kodėl ji tyli? Ar aš ką nors ne taip padariau? Ar aš kažką pridirbau? Ar teisingai padariau pasirinkdama vs dėl to ateiti?Ji suprato, kad tai gali reikšti ji gali susirgti, nusideginti, ar kaip nors kitaip susižeisti.
-
Alanas atžingsniavo į pamiškę, kur vyko pamoka. Lauke būti jam patiko. Bet šiandien vaikinas negalėjo džiaugtis grynu oru. Ateities būrimas jį sudomino ir truputį nugąsdino nuo tada, kai išvydo savo pusbrolio mirtį ir pačiam gresiantį pavojų. Todėl norėjo dar labiau į tai pasigilinti. Žinoma, buvo tikrai neaišku ar ir šį kartą išvys ką panašaus. Bet pabandyti reikėjo. Išgirdęs užduotį trumpam sustingo. Su gyvatėmis tvarkytis buvo vienas juokas. Juk Alanas šnypštūnas. Bet ar tai neturės kokios įtakos jos judesiams ar dar kam? Na aš aišku neleisiu jai pulti mokinių, ji supras, kad aš suprantu gyvačių kalbą ir ar tai neturės kokios reikšmės? Ir juk čia pilna mokinių. Jie visi sužinos kas esu. Jau buvo tai žinančių. Dori ir deja Alrisa. Bet kiti to nežinojo. Ar man reikia paklausti profesorės ar tai, kas esu turi kokią įtaką? Jis užsimąstė ir nežinojo kaip geriau elgtis. Bet paskui nutarė, kad nieko jis neaiškins profesorei ir tiek. Darys ką visi daro ir tiesiog nebendraus su ta gyvate. O jeigu ji sumanys pulti kokį mokinį sunaikins ją ir tiek. Taip nutaręs paėjėjo toliau, kad galėtų imtis užduoties.
-
Ateities būrimas atrodė miglotai. Bet vis tiek buvo įdomu. Viskas, kas kilo Varniukės galvoje tai buvo kortos, krištoliniai rutuliai ir daugybė smilkstančių žvakių. Bet užduotis buvo visai nepanaši į tai, ką ji įsivaizdavo. Mergaitei pasidarė truputį kraupu. Gyvatės Gruodei visiškai nepatiko.
Ji stovėjo lauke ir žvalgėsi kokio pažįstamo žmogaus. Visų pirma, nebuvo tikra ar gebės iš savo lazdelės prišaukti gyvatę. Pirmą kartą gyvenime sužinojo, kad tai išvis įmanoma. Na o antra, norėjosi nebūti vienai.
Ji pamatė Alaną ir džiugiai patraukė jo pusėn.
- Labas Alanai. - Pasisveikino. Jis gyvatės dar neturėjo, bet rankoje laikė burtų lazdelę.
- Nemėgstu gyvačių. - Pridūrė ji ir irgi išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Alanai, ar tu pažįsti kokį nors tikrą pranašą? - Staiga paklausė. Gal dabar ir nebuvo tinkamas laikas kalbėtis, bet jai buvo įdomu ką nors daugiau sužinoti apie ateities būrimą. Ją kol kas domino visos magijos sritys.
-
[Estellos Darlling asmenybė]
Estella nervinosi, kad eilinį kartą profesoriai surengia pamoką laukia, o apie tai mokiniams praneša "rašteliais". Tai jau įgrįso iki kaulų smegenų. Pastoviai ateini prie klasės, o ten nieko nėra. Tuščia. Pasirodo, profesoriai sugalvojo parašyti tuos savo kvailus raštelius, kurių Estella negali skaityti! Tačiau šiandien ji gražiuoju nenusileido. Pasičiupusi kažkokį suolą iš Ateities būrimo kabineto, dabar šešiolikmetė tempėsi jį kartu su savimi per Hogvartso kiemo takelį, kuris vedė tiesiai link Uždraustojo miško, kur vyko pamoka. Bent jau taip - atsitemdama iš profesorės klasės jos baldą į kiemą - Estella parodys savo nepasitenkinimą ir nepritarimą tai makalynei. "Nutėškusi" stalą ant žolės, klastuolė nenoriai išklausė profesorės, kurios kalba dar labaiu subjurino jos nuotaiką, kurią buvo pataisęs pasidydžiavimas savimi, kad sugebėjo atitempti stalą iki čia.
- Kad jus kur kupranugaris prarytų! - suriko iš nepasitenkinimo Estella. - Jūs, sena ragana, nejau nesuprantate, kad žmonės į jūsų pamoką ateina be regėjimo dovanos! Žilaplauke (nors Estella nė nenutuokė kokios spalvos profesorės plaukai, tačiau pasityčioti privalėjo, norėdama parodyti savo viršų) sene jūs, kaip galime stebėti gyvates būdami visiškai akli?!
Susinervinusi, kad netgi tokio elementarus dalyko - pritaikyti pamokas visiems - profesoriai nesugeba padaryti normaliai, Estella atsisėdo ant atsitempto salo ir nė neketino judintis. Susikėlusi ant jo kojas, jas sukryžiavusi ir rankomis pasirėmusi smakrą, Estella ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo sėdėjo Vėtratrūnė, kas vertė jaustis šiek tiek ramiau. Jau kas kas, o šita gera mergaitė astronomijos prietaisui nieko blogo tikrai nepadarys. Juk ji nebuvo ne ne ne neLiucija, ar ne? Šitas klausimas šiek tiek trikdė, bet svarbiausia buvo tai, kad šiuo metu teleskopas buvo saugus. Vadinasi, buvo galima pradėti mokytis. Šiaip ar taip, Elliw - gera mergaitė, kuri nuoširdžiai atlieka pamokos darbą. Taigi dabar ji mokysis. Jeigu tik yra pamokoje, žinoma.
- Vėtratrūne! - džiaugsmingai sušuko Elliw, pamiršusi, kad dar ką tik ketino rimtai dirbti pamokoje. Norėjo kažko klausti, bet labai patiko žodis, kurį ištarė kažkokia nepažįstama mergiūkštė. Taip patiko, kad Elliw jo netgi neužmiršo.
- Serpensortia, serpensortia! - kelis kartus pakartojo. Iš kažkur atsirado dvi gyvatės, kas velsietę gerokai išgąsdino. Tai buvo šiek tiek trikdanti patirtis, bet netrukus Elliw šitą faktą pamiršo. Atsargiai paėmusi vieną gyvatę padėjo ją Vėtratrūnei ant kelių.
- Čia tau! - smagiai sušuko. Buvo galima pagalvoti, kad dovanoja teleskopą. Vis dėlto ne, tai buvo gyvatė, bet tuo metu antroji užšliaužė ant kojų, o tai siaubingai išgąsdino.
- Liucija?! - viltingai sušuko Elliw, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė ir planetos neišgelbėjo. Tai buvo skaudu, tačiau reikėjo suktis iš padėties. Klastuolė čiupo gyvatę, tačiau pamiršo, iš kur ji buvo atsiradusi, tad tiesiog laikė rankose, kol netyčia perplėšė. Gyvūnas nurimo (Elliw taip ir nesuprato, kad ką tik nužudė tą roplį), tad pasidarė šiek tiek drąsiau. Vis dėlto ta gyvatė nebuvo teleskopas, tad numetė ją tolyn nuo savęs. Nė nepastebėjo, kad pataikė kažkam į galvą.
-
Taip ir nesuspėjo paleisti gyvatės, nes prie jo prisiartino Gruodė.
- Sveikutė. - Pasakė. Šiaip šiandien norėjo dirbti vienas. Bent jau per šią pamoką. Bet negalėjo nuvyti šalin šios mergaitės. Toji truputį priminė jam Frederiką. Kėlė panašų norą rūpintis. Gruodė dažnai sekiodavo paskui. Klausinėdavo jo visko apie magijos pasaulį. O jam kas, aiškino ir pasakojo tai, ką pats žinojo. Juk nesunku.
- Ne. Nepažįstu aš jokio tikro pranašo. Šiaip abejoju ateities būrimu. Bet gal dirbkim gerai? - Ragino ją pradėti.
- Na žodžiu susikaupk ir imkis darbo. Gyvatė tau nepakenks. Kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau ir pabaigsi. - Tada pagaliau jis ištarė reikiamą burtažodį.
- Serpensortia. - Tai priminė įvykį dvare, kai grasino užleisti gyvatę ant Simono ir Grėtės. Prisiminimas aiškiai iškilo mintyse. Vaikinas atsiduso. Kodėl Auris taip turėjo viską sumauti? Gi galėjo ramiai gyventi. Galėjo groti, galėjo kurti. Bet ne... O dabar prašom... Mąstydamas apie viską žvelgė į savo gyvatę, besirangančią žolėje. Taip susimąstė apie visą tą neraminantį laiką, kad net pamiršo Gruodę stovinčią šalia.
-
- O kodėl abejoji? - Nors Alanas ragino imtis darbo, Gruodė vis tiek ėmė ir paklausė dar vieno klausimo. Draugui ištarus burtažodį iš jo lazdelės išniro gyvatė. Gyvutėlė tikra gyvatė. Bet kaip ji gali būti gyva? Ar magija suteikia gyvybę? Ar ji lygiai toks pats roplys, koks būtų jei vystytųsi normaliai. Gimtų, augtų ir gyventų gamtoje. Kaip magija sukuria gyvą padarą? Kažin ar Alanas atsakytų jai į šiuos klausimus. Taigi jie taip ir liko tvyroti Varniukės galvoje. Ji atsiduso. Reikėjo pabandyti iškviesti savo gyvatę. Pirmakursė neryžtingai ištarė.
- Serpensortia. - Iš jos lazdelės išvinguriavo kelios dūmų sruogelės ir tiek.
- Serpensortia. - Truputį atkakliau pasakė. Bet efektas deja nepasikeitė.
- Alanai, ar tai pirmas kartas, kai kvieti gyvatę? - Paklausė, norėdama žinoti ar daug kartų jis yra tai daręs. Ar jam tiesiog dabar pasisekė iš pirmo karto.
- Serpensortia. - Šį kartą iš lazdelės išniro kažkoks ilgas, blankus, beformis padaras ir dingo.
-
Erka sėdėjo pamokoje. Na tiksliau stovėjo. Nieko ji daryti nesiruošė. Na nebent
išburti gyvatę. Tai buvo jos mėgstamiausi gyvūnai. Gyvates ji tiesiog dievino. Bet netikėtai jos akys nukrypo prie Gruodės. Prie jos Klojos nebuvo, bet užteko ir Gruodės. Erka matė, kad prie Gruodės buvo kažkoks berniukas, bet koks jai nerūpėjo. Ji net negaišo laiko į jį žiūrėdama. Jai buvo svarbu Gruodė. Tad Erka priėjo prie jos. Matė, kad jai net iš trečio karto nepavyko kerai.
- O nesugebi paprasčiausių kerų, - juokėsi Erka.
Erka žinojo, kad šie kerai labai lengvi. Ir tikrai stebėjosi, kad jai taip ilgai nepavyksta.
- Žiūrėk, - ištarė ji. Senpersortia. Pagalvojo ji ir iš lazdelės išlėkė nuostabi gyvatė.
- Dievinu gyvate, - tarė ji vis dar šypsodamasi. Nors juokėsi jau tik mintyse.
-
Alanas visai nebuvo linkęs aiškinti kodėl į ateities būrimą žvelgia skeptiškai. Šį kartą kaip tik buvo priešingai ir jis norėjo pažiūrėti kas išeis iš šio ritualo.
- Tiesiog... Nes žmonių sprendimai gali bet kada pasikeisti ar ne? Jie nėra kur nors surašyti. Žmonės permainingos būtybės ir todėl nemanau, kad galima tiksliai išburti ateitį. O dabar dirbk. - Jis įsispoksojo į savo gyvatę. Toji rangėsi žolėje. Nieko ypatingo. Ką aš iš to galiu pasakyti?
- Labasss. - Tarė jam gyvatė. Bet Alanas neatsakė. Ji įsispoksojo vaikinui į akis. Alanas nusuko žvilgsnį. Nenorėjo dabar demonstruoti savo išskirtinumo.
Verčiau žvilgtelėjo į mergaitę. Jai klaikiai nesiėjo.
- Nesijaudink. Na susikaupk ir iššauk tą gyvatę. - Pradėjo ją raginti. O tada prie jų prisiartino dar viena persona. Alanas atsiduso. Kai noriu būti vienas, tai po galais visiems reikia lįsti. Ši mergiotė iš Klastūnyno regis buvo nusitaikiusi į Gruodę.
- Klausyk Forrm, gal tu žiūrėk savo reikalų gerai? Palik ją ramybėj aišku? - Jis piktai nudelbė tą mergaitę akimis.
- Aha, nesss turėsssi ir sssu manimi reikalų. - Iš žolynų sušnypštė jo gyvatė.
- Nutilk. - Atsakė jai Alanas ir tik tada susivokė, kad kalba ne žmonių kalba. Po velnių... Supyko pats ant savęs.
-
Ji mielai imtų dirbti, bet kad ta gyvatė nenorėjo lįsti iš lazdelės. O tada dar sugalvojo prieiti ta Erka. Ir kodėl dabar? Viskas, dabar jau jokios gyvatės neiškviesiu. Gruodė dėl visa ko užlindo už Alano nugaros. Kaip gerai, kad jis čia. Pamanė ji.
- Erka, tu verčiau palik mane ramybėj. - Pasakė mergaitė. Jau žinojo keletą neblogų kerų, kuriuos jei kas būtų galima panaudoti prieš tą Klastuolę. Jai begalvojant planą, ką jei kas reikėtų daryti, iš Alano lūpų pasigirdo kažkas keisto. Bet negali juk būti ar ne? Žmonės nemoka gyvačių kalbos. Gruode, tu Hogvartse. Čia gali nutikti bet kas. O ar visi taip gali? Bet, kad ir kaip tas buvo įdomu, dabar svarbiau buvo kaip nors nusikratyti Erkos. Ir reikėjo jai prie manęs prilipti. Galvojo Varniukė. Kur bepasirodau, į kokią pamoką beeinu, ji būtinai turi prisikabinti.
- Na, parodei kaip puikiai moki kerėti ir gal jau viskas? Ar dar paleisi kokių kerų porciją? - Šiaip nebūtų ji buvusi tokia drąsi. Bet šalia juk stovėjo kur kas labiau patyręs ir patikimas draugas.
-
Elliw buvo sutrikusi. Nežinojo, ką jai reikėtų daryti dabar. Ir iš kur Vėtratrūnė gavo gyvatę? Faktą, kad pati tą gyvatę išbūrė, o antrą dar ir užmušė, velsietė jau seniai buvo pamiršusi. Svarbiausia buvo tai, kad teleskopas buvo sveikas ir gyvas ir vis dar stovėjo ant stalo. Klastuolė neprisiminė, iš kur čia atsirado stalas, bet o koks vis dėlto skirtumas? Ji rado kur pasidėti teleskopą, o visos kitos smulkmenos jai visai nerūpėjo.
- Ar mes pamokoje? - garsiai paklausė. Ko gero, kreipėsi į netoliese esančią draugę, bet mielai būtų sutikusi išgirsti bet kurio žmogaus atsakymą. Jeigu tik tai nėra neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ar ne ne ne neLiucija, žinoma. Tos keturios bjaurios mergiūkštės būtinai apgautų Elliw, tad jų matyti visiškai nesinorėjo.
Kažkokia nepažįstama mergiūkštė netoliese ištarė įdomų žodį, kuris velsietę sudomino, tad pradėjo jį kartoti:
- Serpensortia, serpensortia!
Rėkavo jį tol, kol pamiršo, kodėl tai daro. Iš lazdelės galo išsiveržė gyvatė, kas gerokai išgąsdino. Ji iš karto nušliaužė tolyn. Elliw buvo kiek susidomėjusi, tačiau negalėjo taip paprastai palikti teleskopo. Kiek pasvarsčiusi pamiršo, apie ką galvoja, tad tiesiog čiupo astronomijos prietaisą nuo stalo ir nuskubėjo kažkur. Žolėse kažkodėl buvo gyvatė, kas buvo kiek keista ir nejauku. Vis dėlto gyvatės yra geriau nei neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ar ne ne ne neLiucija, tad velsietė atidžiai ją stebėjo. Gyvūnas judėjo tiesiai ir užtikrintai, atrodė turintis aiškų tikslą. Jeigu velsietė būtų prisiminusi, kad yra ateities spėjimo pamokoje, būtų galėjusi suprasti, kad tai ne taip ir blogai: gal ji pagaliau nustos viską iš eilės pamiršti, ir jos gyvenimas įgis kokią kryptį? Deja, Elliw nežinojo esanti pamokoje, tad spoksojo į gyvatę su tam tikru susidomėjimu, bet neįsivaizdavo, kad jos judėjimas gali kažką reikšti.
-
Erką Alano žodžiai prajuokino.
- O tu ką ją myli? - šaipydamsi paklausė jo Erka.
Kažką pasakė ir Grodė, bet ką Erkai nerūpėjo. Vis dėlto paskutiniai Gruodės žodžiai įsiskverbė jai galvon ir greitai pasiekė smegenis.
- O kodėl ne? - paklausė klastuolė šypsodamasi savo nieko gero nežadančia klastuoliška šypsena. Erka žinojo, kad į ją kerus paleisti reikia, bet ji buvo pasislėpusi už Alano kas privertė trečiakursę juoktis.
- Žiūriu bailė atsirado. Slepiasi už nugaros. - šaipėsi iš jos Erka.
Erka jau ruošėsi leisti kerus. Bet staiga sustojo ir apsidairė. Jai ar kas žiūri ar ne visai nerūpėjo. Tad nežinojo kodėl tai darė. Galiausiai Erka iškėlė lazdelę. Scourgify, Rictusempra, Expelliarmus, Depulso. Visą kerų laviną leido ji į juos abu. Į kurį būtent nukreipta lazdelė nežiūrėjo. Nors norėjo, kad visi kerai pataikytų į Gruodę.
-
Elliw skubėjo, nors ir neprisiminė, kur. Nežinojo, kodėl daro kažką, tačiau vis tiek darė. Jautėsi visai patenkinta, mat teleskopas buvo rankose, o bjauriųjų mergiūkščių aplinkui nesimatė. Vadinasi, viskas buvo ne taip ir blogai.
Pamačiusi gyvatę velsietė šiek tiek išsigando, bet gyvūnas visai sudomino. Žinoma, ji neprisiminė pati tą gyvatę išbūrusi, tad dabar buvo ne tik išsigandusi, bet ir sutrikusi. Laimei, netrukus pamiršo, kad buvo sutrikusi, tad galėjo ramiai eiti kažkur. Viskas sekėsi tikrai neblogai (kad ir kas tas viskas, mat klastuolė ir toliau neįsivaizdavo ką daranti), tačiau iš kažkur atsirado medis ir pasipainiojo Elliw kelyje.
- AUČ! - nuaidėjo garsus šūksnis. Dėl šito kaltos buvo tik bjauriosios mergiūkštės, bet Elliw nutarė, kad neverta joms šią žinią pranešti. Visos keturios bjaurybės buvo tokios beviltiškos, kad tiesiog neliko prasmės jos kažką sakyti. Jos tik daužo teleskopus ir gadina kitiems gyvenimus.
Gyvatė staiga sustojo, tad paskui ją vėl pradėjusi eiti Elliw vos neužlipo. Jau buvo pamiršusi apie šį gyvūną, tad šiek tiek nustebo dėl staigaus savo pačios sustojimo.
- Liucija? - viltingai kreipėsi tikėdamasi, kad sustojo būtent dėl to: galbūt šįkart išties pamatė geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje? Deja, apsižvalgiusi jos nepastebėjo, tad šiek tiek nusiminė. Neprisiminė, ko čia stovi, tad norėjo eiti toliau, bet tuo metu gyvatė pradėjo atidžiai kažką uostinėti. Pamačiusi tokį netikėtą gyvūną velsietė kiek išsigando ir sutrikusi žvelgė į roplį. Neįsivaizdavo, iš kur ji galėjo atsirasti, tačiau vis tiek buvo keista. Norėjosi paklausti draugių patarimo, bet, deja, nė vienos iš jų aplinkui nesimatė.
-
Alanas tik prunkštelėjo išgirdęs tos mergiotės žodžius. Nebuvo čia ir ką sakyti. Gruodė buvo jo draugė, jaunesnė mergaitė, kuriai kartais reikėjo pagalbos.
- Žinai ką aš tau pasakysiu Forrm? - Prabilo pagiežingu tonu.
- Ji mano draugė ir tiek. Bet kažin ar tau tas suprantama. Nes su tavimi niekas, niekada nenorėtų draugauti. Taškas. - Šiaip niekada jis nebūdavo toks bjaurus. Neimdavo nieko įžeidinėti, bet šitai Klastuolei pajuto antipatiją nuo pirmo susidūrimo. O ir šiaip visko prisiklausė ir girdėjo. Juk lankė su ja pamokas kartu. Apie tai, kad neseniai kalbėjo šnypštūniškai nebegalvojo. Vis tiek nei Erka, nei Gruodė regis neatkreipė dėmesio.
Staiga, Erka pradėjo laidytis kerais. Alanas mitriai ėmė juos atmušinėti. Tik nuginklavimo kerai išplėšė lazdelę iš rankos ir jis puolė jos gaudyti. Sugavo. Bet kol tai darė, Gruodė trumpam liko viena.
-
Na žinoma kilo peštynės. Kaip kitaip. Gruodė nusiminė. Visai nenorėjo su kuo nors susikibti.
- Aš tavęs nebijau. - Tarė, nors tai buvo tikrai ne visiška teisybė.
- Nemoku kerėti. Jei nežinojai, niekada nieko nebuvau girdėjusi apie magijos pasaulį. Tai tu esi bailė. Aš jaunesnė ir silpnesnė. Tai jeigu tokia drąsi, eik ir pulk kokį septintakursį.
Tik ištarus šiuos žodžius Erka puolė švaistytis kerais. Ir Varniukei labai pasisekė, nes nekliuvo nei vieni iš jų. Mergaitė tik stebėjo, kaip draugas tvarkosi su užgriuvusia nelaime, vardu Erka. Staiga jo lazdelė ištrūko iš rankos ir nulėkė kaži kur. Tuo tarpu Gruodė liko viena. Norėjo ką nors padaryti. Nors visai nepasitikėjo kerais iškėlė lazdelę ir tyliai tarė.
- Sustink. - Raudonas spindulys išlėkė iš jos ir mergaitė nudžiugo. Jei pavyks sustingdyti Erką, galėsiu ramiai bandyti daryti pamokos užduotį. Vis dar iškėlusi savo lazdelę ji laukė, kas bus toliau.
-
Elliw kiek sutrikusi žiūrėjo į nepažįstamą gyvūną. Neįsivaizdavo, iš kur jis atsirado, tačiau galiausiai pasidarė šiek tiek įdomu, kas verčia gyvatę taip keistai judėti. Ar gali būti, kad… Na taip, žinoma. Dėl to kaltos tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija! Pagaliau šitai supratusi Elliw apsidžiaugė, tačiau vis tiek atkakliai spoksojo į gyvatę. Ji ir toliau kažką tyrinėjo, nors velsietė neprisiminė, kad tai vyko “ir toliau”. Nejučia susimąstė, kad tai galėtų ką nors reikšti, bet čia susidūrė su nemaža problema: ji neįsivaizdavo, kur esanti. Ak, jeigu tik būtų žinojusi, kad yra pamokoje… Tai būtų gerokai palengvinę gyvenimą, bet argi gyvenimas kada nors buvo lengvas? Tik jau ne Elliw, kuri paprastai pasižymėdavo tiesiog nuostabia atmintimi.
Dabar reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Velsietė neprisiminė, kam tokio sprendimo reikia. Ar gali būti, kad ji ėjo paskui gyvatę? O jeigu taip, tai kodėl? Atkakliai laužiusi galvą į šiuos klausimus atsakymo vis tiek nerado. Buvo kiek pikta ir apmaudu. Ir kodėl tos keturios bjaurios mergiūkštės turi nuolat trukdyti?! Galėtų ta gyvatė jas visas suryti!
Kol dar nepamiršo apie roplio egzistavimą, velsietė bandė jį pačiupti, bet gyvatė nušliaužė tolyn. Susiraukusi klastuolė pradėjo eiti iš paskos, nors to priežastis jau buvo išnykusi iš atminties. Tiesiog norėjo eiti ir… Ko gero, apkaltinti keturias bjaurybes, nuolat trukdančias gyventi.
Deja, gyvenimas ir toliau buvo nedėkingas: Elliw susipainiojo savojo kojose ir plojosi ant žemės. Nė nepastebėjo, kad uždribo tiesiai ant gyvatės.
- AUČ! - garsiai suriko ji.
-
Erką ir Gruodės žodžiai pakankamai stipriai prajuokino.
- Aš bailė? Tai tu bailė. Be to aš puolu du. Tai yra stipresnė jėga. O Alanas mano bendraamžis, o tu nusipelnei.
Tada Erkai tai pabodo. Ji ėmė žiovauti. Ir greitai pamatė iš Gruodės lazdelės lekiantį raudoną spindulį.
- Protego, - ištarė Erka ir kerai į ją nepataikė.
Erka nusišypsojo. Nemanė, kad jos kerus atremti bus taip lengva. Tad tieiog toliau žiovavo.
- O! Tu juk sakei, kad kerėti nemoki, - tarė Erka vis dar šaipydamasi.
Erka jau buvo nuleidusi lazdelę. Tad vėl ją iškėlė. Sustink, scourgify, rictusempra, aguamenti. Vėl visus kerus iš eilės leido į pirmakursę Erka. Ji tikėjosi, kad bent vieni kerai į ją pataikys. Būtų gražus vaizdelis, o jei ne tada bandysiu toliau. Pamoka juk dar nesibaigė. Padėjo ir tai, kad Alanas gaudė savo lazdelę. Tad Erka galėjo ramiai leisti kerus.
-
Viską skaudėjo, ir tai siaubingai erzino. Labiausiai, žinoma, nukentėjo teleskopas, tad Elliw jautėsi nelaiminga. Dėl visko kaltos buvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Vis dėlto net ir šis supratimas menkai guodė. Elliw reikėjo rasti vieną iš penkių draugių ir pasiguosti.
- Liucija? - viltingai kreipėsi mergaitė, visai pamiršusi, kad guli ant žolės. Pagaliau tą supratusi atsistojo. Nesuprato, iš kur po ja atsirado gyvatė, kuri dabar nejudėjo. Tai trikdė, bet Elliw, laimei, netrukus pamiršo, kodėl buvo sutrikusi. Kiek pasvarsčiusi neprisiminė, ką svarstė, bet pasilenkusi paėmė gyvatę, kuri neatrodė esanti labai gyva. Tai sudomino. Norėdama geriau apžiūrėti gyvūną netyčia numetė jį tolyn.
- Tai tu kalta! - suriko klastuolė ir apsižvalgė. Pamiršo, kad ką tik numetė gyvatę, bet kažkas sudomino. Priėjusi pamatė būtent šį gyvūną, tad paėmė jį į rankas. Tik ką daryti dabar?..
Jeigu tik atmintis neapgavo, Elliw kažkada nelabai seniai matė vieną iš draugių. Ko gero, Vėtratrūnę. Vadinasi, reikėjo ją surasti ir paprašyti padėti, nors Elliw neprisiminė, kokios pagalbos jei reikia. Vis dėlto gera mergaitė Vėtratrūnė tikrai neatsisakys to padaryti.
Problema buvo ta, kad velsietė nežinojo, kur esanti. Kiek pasvarsčiusi žengė žingsnį, bet atsitrenkė į medį.
- AUČ! - dar kartą piktai suriko ir patraukė tolyn. Nelabai ilgai trukus išgirdo žmones, kurie galbūt buvo mokiniai. Tai pradžiugino, ir Elliw paspartino žingsnį. Pagaliau pamatė stalą ir Vėtratrūnę.
- Vėtratrūne! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw ir nukurnėjo prie draugės. Buvo pamiršusi apie rankose laikomą gyvatę, bet ją pastebėjusi žinojo, ką daryti.
- Čia tau, - patenkinta pratarė ir numetė gyvūno lavoną draugei į skreitą.
-
Prasidėjus darbui, nors ne jis dar ne prasidėjo, vaikai nenustygo vietoje. Vieni, taip, jie būrė, darė, sprendė, o kiti - ne. Ir Jennnai nebuvo jokio noro su jais koliotis. Rudaplaukė Henderson nužvelgė sumaištį keliančius vaikus tarp kurių, aišku, buvo Forrm. Ji priėjo prie būrelio vaikų ir kiek galėdama gražiau pasakė:
- Forrm, būk gerutė, nekelk šurmulio, nes teks stipriai pasiaiškinti,- ji nutilo ir sugrabaliojo likusius žodžius,- Nesisvaidykit nei žodžiais, nei kerais, o dabar, prie darbo.
Taip ji nuėjo, bet šurmulys ten ne aprimo. Kad ir kaip ji norėjo įsikišti, Jenna pamatė, kad kol kas geriau taip nedaryti. Dabar rudaplaukė tiesiog vaikščiojo aplink kitus mokinius, bet kreipė dėmesį tik į savo mintis. Dabar jai buvo svarbu ji, o ne kiti, rudų akių savininkė žinojo, kad dar reikės kalbėtis su Forrm, tad nesiteikė ramybei. Dabar ji nužvelgė ir įsitikino ar gyvatės nekelia pavojaus, bet ji visai to norėtų, nes vis tiek būtų ne taip nuobodu.
Ir vėl ji priėjo prie to keistuolių būrelio. O dabar jau rimtai:
- Forrm, Gruode, sveikinu, dabar jums pavyko užsitarnauti areštą. Bet kad ir kaip greitai sugebėjote sumauti šią pamoka, dar nematau pradėto darbo, kodėl? Gal būt todėl, nes panelės mieliau svaidysis žodžiais, kerais ir, - gadins man nuotaiką,- gadins kitiems vaikams klasės darbą. Ir, Forrm, pabaigusi darbą, ateik į mano kabinetą,- Ji pabaigė iškalbą ir sustojo, laukė kol vaikai nurims ir kol galės jos smagumui smagiai pasikalbėti su Forrm.
-
Na jau ne! Galvojo Erka.
- Džiaukis, Gruode. Kitą kartą taip lengvai neišsisuksi. - tarė Erka ir patraukė prie profesorės. Aišku su iškelta lazdele rankoje.
- Gali man skirti daug areštų, gali nuimti daug taškų. Aš nebijau. Bet ne. Aš su ta varne tikrai nebūsiu! - garsiai tarė pykčio kupinu tonu ji. Tada kai jau buvo taip arti, kad lazdelė laisvai galėtų liesti profesorę, o ši negalėtų pasitraukti Erka žinojo - laikas kerams. Scourgify, rictusempra, aguamenti. Visus kerus (kaip visada) iš eilės leido į profesorę Erka. Dar prie to spyrė ne iš visų jėgų, bet spyris tikrai buvo stiprus. Erka vis dar stovėjo ir laukė. Ji nežinojo ką daryti toliau. Tad dar kartą spyrė. Tik šįkart stipriau. Ir laikė prieš profesorę iškėlusi savo lazdelę. Dėl viso pikto. Galvojo Erka žvelgdama į profesorę.
-
Alanas sučiupo savo visai ne laiku iš rankos išsprūdusią lazdelę ir tarp dviejų mergaičių išbūrė skydinius kerus.
- Man gana. - Piktai pasakė. Bet tada prie jų priėjo profesorė ir dar paskyrė Gruodei areštą. Šitai jam pasirodė neteisinga ir jis įsikišo.
- Atsiprašau profesore Henderson, mes čia ramiai stovėjom. Šita... - Jis piktai bedė pirštu į Erką. - Priėjo prie mūsų ir ėmė laidyti kerus. Tai už ką dabar Gruodei skiriat areštą? Už tai, kad gynėsi? - Šiais mokslo metais regis susipyksiu su visais įmanomais dėstytojais. Atėjo mintis galvon. Puiku. Kerėjimas. Voverė sugraužė tos profesorės popierius. Herbologija... Na, ten irgi jau buvo šio bei to. Dabar ši pamoka. O dar nepamirškim nuodų bei vaistų. Puikus komplektas. Galvojo jis stebėdamas, kaip ta pamišėlė Forrm išsidirbinėja prie profesorės. Ką gi. Dabar jau žinojo vieną. Nieko naudingo per šią pamoką nebenuveiks.
- Gal man visssgi reikėtų tau padėti? - sušnypštė Alano gyvatė. Bet jis nesiteikė ko nors atsakyti.
-
Į ją vėl šovė kerų papliūpa. Bet nieko nenutiko, nes jie visi atsimušė į staiga išburtus skydinius kerus. Gaila, kad manieji stingdymo kerai visai nieko nenuveikė. Forrm lengvai juos atmušė. Pamanė. Bet greitai viskas pasidarė visai prastai. Ji gavo pirmą areštą savo gyvenime. Jeigu ta Erka toliau mane persekios, negalėsiu išvis nieko išmokti. Buvo smagu, kad Alanas bandė ją apginti, bet ar taip bus visada? Tikrai ne. Vieną kartą kaip nors su visu tuo reikėtų pabaigti. Bet kaip...
Gruodei viskas viskas nusibodo. Mergaitė nė žodžio niekam nepasakiusi apsisuko ir movė iš tos kvailos pamiškės. Amžinai viskas nesiseka. Ir per kerėjimą ir dabar. Iš manęs šaiposi, laido kerus, o tos profesorės mane kaltina. Puiku. Ji nubėgo tolyn. Nutarusi tiesiog grįžti namo. Palikti viską ir išnykti iš magijos pasaulio. Namai vienintelė saugi vieta. Ir ji iš visos širdies troško ten sugrįžti.
-
[Estellos Darlling asmenybė]
Estella ir toliau sėdėjo ant atsinešto salo ir apsimetė, kad yra ne pamokoje, o paprasčiausiai mėgaujasi grynu oru kažkur netoli miško. Jai tai visai patiko. Tačiau viena smulkmenėlė - aplink buvo pilna įvairiausių mokinių, skleidžiančių įvairiausius garsus. Tai nervino. Estella norėjo dabar pat šokti nuo stalo ir visus juos pamokyti, tačiau ir toliau šiaip ne taip apsimetė, kad yra ne pamokoje ir sėdėjo toliau ant stalo. Deja, neilgai. Netrukus ant Estellos kelių užkrito... Sutrikusi baltaplaukė apčiupinėjo minėtąjį užkristuką ir suvokė, kad tai... GYVATĖ! GYVA GYVATĖ! Išsigandusi Estella sucypė, taip išgąsdindama gyvatę ir ją supykdydama. Šioji, nepatenkinta triukšmu, savo smailiomis iltimis įgėlė Estellai į pliką merginos ranką. Skausmas buvo nepakeliamas. Klastuolė nušoko nuo stalo su į ranką įsmigusia gyvate ir pradėjo sukiotis ratais, mėgindama tą šlykštų padarą numesti nuo savęs. Tačiau ranka, į kurią įsikandusi laikėsi gyvatė, rodės, baisiausiai ištino. Persmelkta siaubo Estella pamėgino šauktis profesorės pagalbos, visiškai užmiršusi, kad katik ją baisiausiai aprėkė.
- Profesore!..
Tačiau Darlling pritrūko oro ir ji sudribo ant žemės daugiau nieko nebegirdėdama ir nebejausdama. Kad prie jos nukrito dar viena gyvatė - o tiksliau jos lavonas -, Estella nė neįtarė.
-
Elliw jautėsi baisiausiai patenkinta. Ji buvo labai gera mergaitė ir atnešė draugei... Kažką. Neprisiminė, kas tiksliai ten buvo, tačiau būtent taip ir elgiasi geros mergaitės, ar ne? Parodo draugams dėmesį. Taigi dabar velsietė didžiavosi savimi, nors visai netrukus pamiršo, kodėl tai daro. Vis dėlto Elliw - gera mergaitė.
Deja, tai gerai mergaitei visai netrukus teko baisiausiai išsigąsti - Vėtratrūnė pradėjo rėkti ir galiausiai nukrito nuo stalo. Elliw neįsivaizdavo, kad galėtų būti su tuo kažkaip susijusi, tad dabar nuoširdžiai persigando.
- Vėtratrūne! - suriko ji ir pripuolė prie draugės. Laiku nesustojo, tad užkliuvo už jos ir nusivertė. Žinoma, užgriuvo tiesiai ant Vėtratrūnės, tad skaudėjo nestipriai, kas leido išvengti dar vieno garsaus "AUČ!", nors ankstesnių Elliw, žinoma, jau neprisiminė. Dabar svarbiausia buvo padėti Vėtratrūnei, nors klastuolė jau pamiršo, kas jai atsitiko. Vis dėlto buvo kiek keista, kad draugė guli ant žemės, tad nuoširdžiai susimąstė.
- Liucija? - liūdnokai kreipėsi tikėdamasi, kad geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje iš kažkur atsiras ir pasiūlys problemos sprendimą. Deja, taip nenutiko - Liucija ir toliau buvo dingusi. Tai buvo milžiniška problema, nors Elliw jau buvo pamiršusi, kodėl jai būtinai reikėjo draugės. Na, geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje pamatyti visada smagu, tad velsietė nutarė, kad tokia ir buvo priežastis.
Supratusi, kad guli ant Vėtratrūnės, šiek tiek nustebo. Kaip tai galėjo nutikti? Kiek pasvarsčiusi nulipo nuo draugės ir pabandė atsistoti. Deja, iš kažkur atsirado stalas, į kurį mergaitė kaukštelėjo galvą.
- AUČ! - nuaidėjo garsus šūksnis.
-
Ne ne. Negi ji ir vėl? Aš nebesuprantu, kai sveiko proto žmogus gali būti toks neišauklėtas!? Ir dar ji iš Klastūnyno? Man jau galva kaista. Per visą savo gyvenimą nebuvau mačiusi tokio vaiko, kuris spirtų mokytojui. Daugiau aš į šią mokyklą nebegrįšiu. O jau ne.
Įdomu kodėl Jennifer vis dar kreipė dėmesį į Forrm. Na, bet iš tikrųjų, tai būvo tikrai lengva padaryti. Tik vienas dalykas dabar buvo sunkus - užbaigti šią nelemtą pamoką. Erka paleido kažkokius kerus ir vėl nė kartelio nepataikė, dar kartą spyrė ir laikė iškėlusi lazdelę.
- Forrm, jeigu nemoki kerėti, tai kam gi taip stengtis?
Dar ji nebuvo atsakiusi į Senklerio klausimą:
- Ponaiti Senkleri, aš ir pati suprantu, kad Gruodė tik gynėsi, bet kad ir ką bedarytų panelė Forrm, Erka negali svaidyti kerų. Jeigu Gruodė daro tuos pačius veiksmus kaip ir Erka ar ji už Forrm yra geresnė?
Pamoka jau ėjo į pabaigą ir Henderson galėjo lengviau atsipūsti.