Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Arwen Evenstar Rugsėjo 09, 2022, 06:23:49 pm
-
Buvo šiltas rudens rytas, saulės spinduliai žaismingai šokinėdami budino Hogvartso pilies gyventojus. Rytinė saulė visiems priminė, kad vos prieš keletą dienų dar buvo vasara ir tarsi paskutinį kartą leido pasimėgauti paskutinėmis vasariškomis dienomis.
Hogvartso direktorei Arwen Evenstar šis rytas buvo kitoks. Po daugiau nei… kažkiek metų ji vėl grįžo prie veiklos, kuri džiugino pirmaisiais darbo Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje metais ir kurios dėl įvairių priežasčių teko atsisakyti. Ugdyti ir šviesti jaunuosius burtininkus Arwen patiko, tai buvo jos viena iš svajonių dar tais laikais, kai pati mokėsi Hogvartse. Juk taip nuostabu matyti jaunuolius, kasdien sužinančius kažką naujo!
Įprastu takeliu burtininkė patraukė į šiltnamių pusę. Ne taip seniai jai teko čia lankytis, kai buvo sulaukusi nusiskundimų dėl tuometinio herbologijos profesoriaus darbo. Ak, Matthew Turner… Ji jau seniai svarstė, kada šiam burtininkui trūks kantrybė ir nuspręs, kad ramus gyvenimas be mokinių jam mielesnis. Panašu, kad praėję mokslo metai perpildė kantrybės taurę, nes kitaip jai nereikėtų eiti į šiltnamį ir ruoštis pirmajai herbologijos pamokai.
Šiltnamis vis dar stovėjo vietoje. Jeigu ir buvo kažkokių užuominų, kad šiam statiniui kažkada teko patirti negandų, tokių kaip skylė stoge, išmuštos sienos ar langai, tai kažkas gerokai pasirūpino jas pašalinti. Nuostabus dalykas ta magija. Kai daug ką galima pataisyti paprastučiais burtais, kai magiški augalai turi stebuklingų savybių, o fantastiniai gyvūnai yra ne tik įdomūs, bet ir naudingi.
Arwen sulaukė, kol mokiniai sueis į šiltnamį ir sustos aplink šiltnamio viduryje pastatytą stalą. Ant šio jau stovėjo pamokai reikalingi įrankiai, o kiek tolėliau, šiltnamio kampe, nedidukuose vazonėliuose į viršų stiebėsi dailūs augalai.
- Labas rytas, - pasisveikino Arwen, kai paskutinis mokinys įžengė į šiltnamį ir atsistojo į vienintelę likusią vietą prie stalo. - Man labai džiugu jus matyti savo pamokoje. Esu tikra, kad šiandien sužinosite kažką naujo, o jeigu dar susidomėsite herbologijos mokslu, tai ypatingai mane nudžiuginsite. Šiandien darbuosimės su sidabrinėmis klintarožėmis. Jas galbūt jau pastebėjote šiltnamio priekyje. Tai labai vertingi augalai, panašūs į įprastas rožes, tačiau turintys daug daugiau gerųjų savybių ir panaudojimo būdų. Dažniausiai yra naudojami jų sidabrinės spalvos žiedlapiai - pradedant nuo svajonių eliksyro ir baigiant paprastu miegą sukeliančiu tirpalu. Spygliai yra nuodingi, todėl norint juos nuskabyti ir paruošti eliksyrų gamybai reikia būti atsargiems ir šiukštu neliesti jų plikomis rankomis. Žinoma, jų panaudojimo būdų yra ir daugiau, galima įvairiems eliksyrams ir nuodams panaudoti kiekvieną šio augalo dalį, įskaitant ir nepaminėtus pilkos spalvos lapus ir kotą. O dabar atsiverskite Filidos Sporos “Tūkstantį stebuklingųjų žolių ir grybų” ir septynioliktame puslapyje rasite platesnį sidabrinės klintarožės aprašymą, - Arwen nužvelgė mokinius, iš kuprinių ar nuo stalo imančius vadovėlį ir verčiantį jos nurodytą puslapį. - Prieš pereinant prie praktinės dalies, įvardinkite po vieną sidabrinės klintarožės panaudojimo būdų. Pasistenkite surasti, kaip panaudoti, vis kitą jos dalį - žiedlapius, lapus, kotą ar spyglius.
Šiuo metu vyksta pamokos teorinė dalis. Atsakykite į klausimą įvardinant vieną būdą, kur galima panaudoti kurią nors sidabrinės klintarožės dalį (žiedlapius, lapus, spyglius arba kotą). Norėtųsi, kad kiekvienai augalo daliai būtų įvardintas bent po vienas panaudojimo būdas, tad jeigu kažkas jau paminėjo žiedlapius, rašykite apie kažką kitą. Mano paminėtų panaudojimo būdų minėti negalima.
Paskutinė teorinės dalies diena - rugsėjo 13.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo stovėjo aukšta mergaitė trumpais rudais plaukais ir apžiūrinėjo rankose esantį... teleskopą. Ji jau buvo pamiršusi, kad atsinešė čia du prietaisus, taigi įsigilinusi stebėjo laikomą daiktą.
Elliw, kuri, žinoma, ir buvo ta mergaitė, neįsivaizdavo nei kur yra, nei ką čia veikia. Tai galėjo būti pamoka, mat velsietė neprisiminė, kad būtų baigusi mokyklą. Taigi tikriausiai taip ir yra. Apsižvalgiusi Elliw vis tiek nesuprato kur esanti, tačiau ji yra gera mergaitė, todėl pasistengė klausytis, ką šneka kažkokia nepažįstama moteris. Ji tikrai nebuvo viena iš septynių bjaurių mergiūkščių, tad galbūt reikėtų įsidėmėti žodžius. Deja, kaip žinia, Elliw atmintis nėra pati geriausia, taigi netrukus ji pamiršo, kad stengėsi kažko klausytis.
- Lapai suteikia žvalumo ir išvaiko mieguistumą, - staiga išrėžė Elliw, nors nežinojo, kodėl iš viso kažką pasakė. Žvilgtelėjusi į teleskopą laukė pritarimo, tačiau astronomijos prietaisas tylėjo. Nutarusi, kad jis labai jau nemandagus, velsietė įsižeidė.
-
Labai keista buvo matyti ne įkyrėjusį ir greičiausiai skylę savo poste prasėdėjusį Matthew, o pačią Hogvartso direktorę. Regis, tai reiškė, kad buvęs profesorius išties kėlė rimtų problemų šios mokymo įstaigos reputacijai. Kita vertus, Alrisa šiek tiek nuliūdo, mat nebebus galima krėsti išdaigų, o ir augalai tikriausiai bus baisiai nuobodūs. Todėl ji iš padilbų spoksojo į pagyvenusią moterį bei visomis jėgomis troško ką nors susprogdinti. Kai jau atrodė, jog nieko tinkamo nesuras, akys užkliuvo už gerai pažįstamos ševeliūros. Šlykštynė vardu Elliw septintakursei suteikė vilties praskaidrinti nuobodžią pamoką. Jau ketino pulti link jos, bet profesorė paliepė atsiversti vadovėlį - nutarė mergiūkštei pasirodyti šiek tiek vėliau.
Deja, toji bjaurybė buvo nepakenčiama ne vien tik savo egzistavimu, bet ir padlaižiavimu - atrodo, suriks absoliučią nesąmonę, o atsakys visiškai teisingai. Akys prisimerkė stebint savo taikinį, o lūpos prabilo apie atvirkštinį nei Elliw minėjo poveikį:
-Įsidūrus į spyglius galima užmigti giliu šimtamečiu miegu, bet juos paruošus tinkamai, spygliai gali būti naudojami paprastų migdomųjų sudėtyje.
Nutilusi Alrisa pasistengė neatkreipdama niekeno dėmesio išsitraukti lazdelę ir sušnibždėti:
-Entomorphis.
Jei kerai pavyks, ši diena tikrai bus nusisekusi. Mintyse klastuolė dar pasigailėjo, kad neatsitempė kokio gyvūno - mylimo šiknašaudžio pliurziaus, pitono ar bent jau poros žiurkių.
-
Vega atėjo į pirmąją šių metų herbologijos pamoką. Ji tikėjosi išvysti tą patį profesorių. Tą patį Matthew Turner. Mergaitei jo buvo išties gaila. Kai kurie mokiniai per jo pamokas pradėdavo elgtis daug blogiau nei per kitų profesorių pamokas. Varniukė nesuprato kodėl taip yra, tačiau taip buvo visada. Gal per kokią pamoką tais metais kai dar nebuvau jis kažką padarė. Sakura buvo sakiusi, kad jis jau daug metų dėsto. Bet ką tokio turi padaryti profesorius, kad jo nekęstų tiek mokinių. Labai jau keista. Be to profesoriai dažniausiai nieko blogo nedaro. Dažniausiai kai kurie mokiniai šiaip pradeda jų nekęsti ir gadinti jiems pamokas. Bet kodėl? Pagalvojo Vega. Vietoje Turner ji išvydo ne ką kitą, o pačią Arwen Evenstar. Pačią Hogvartso profesorę. Įdomu, ar niekas kitas nenorėjo šios vietos? Ar ji prieš tapdama direktore dėstė herbologiją? Vėl mintys užvirė mergaitės galvoje. Tada ji išgirdo teorinį klausimą į kurį tiesiog negalėjo neatsakyti, nes atsakymą tikrai žinojo.
- Iš koto galima pasigaminti tepalo, kurio užtepus ant lūžusios kūno dalies ji per kelias valandas sugyja, - ką žinojo papasakojo varniukė.
-
Erka atėjo į herbologijos pamoką. Jau pirmoji herbologijos pamoka šiais metais. Įdomu, kaip šiais metais nukentės Matthew. Pagalvojo violetinplaukė, tačiau vietoje mielojo profesoriaus Turner šiandien čia pasirodė moteris. Ir ne bet kokia, o pati Hogvartso direktorė! Kas darosi su Hogvartsu? Na, bent jau žmonės protingėja ir nesirenka tokios profesijos, kuria mums gadina gyvenimą. Bet vietoj Turner šiemet herbologiją dėstys pati Hogvartso profesorė! Nors koks skirtumas. Pabus šioje vietoje metelius ir supras, kad čia geriau nedirbti. O tada paliks mus ramybėje. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė stebėdama naująją profesorę.
- o, Turner, matau išgražėjote! - garsiai, kad girdėtų visi tarė klastūnyno atstovė. Po kiek laiko ji išgirdo teorinį klausimą į kurį visgi nusprendė atsakyti.
- Iš žiedlapių viriama labai skani arbata, kurio išgėrus šimtą mililitrų ji panaikina slogą bei kosulį iškart, - į teorinį klausimą atsakė Erka.
-
Dori stovėjo šiltnamyje prie stalo. Jei atvirai, jautė šoką ir negalėtų pasakyti, kad labai lengvą. Žmogus, kuris vedė herbologijos pamokas klastuolei visus penkerius metus, kuris, atrodė, negalėtų niekur dingti iš Hogvartso, net neturėtų kur, kuris anksčiau yra sakęs, kad nebeprofesoriaus, tačiau profesoriavo... tas žmogus šiandien neatėjo į šiltnamį.
Dori kartais jo nekentė, o kartais visai pasiilgdavo. Po to karto, kai Londone, tame apleistame daugiabutyje, susitiko siaubingos būsenos Deoiridh, Mendel Matthew jautė žymiai mažiau pykčio. Ir, tiesą pasakius, vien dėl jo pasirinko herbologiją.
- Atsiprašau, o profesorius Turner serga? - pakėlusi ranką mandagiai paklausė šeštakursė.
Buvo keista matyti direktorę Matthew vietoje. Taip pat buvo smalsu, ar ji prisimena svarstymą Magijos Ministerijoje. Ar prisimena tą mergaitę, būsimą trečiakursę Dori. Juk pačiai tamsiaplaukei šis įvykis įsirėžė kaip vienas įsimintiniausių gyvenime, o direktorei, gali būti, jog tai visai neįsirėžė į atmintį. Tikriausiai jos gyvenime yra įvykę kur kas svarbesnių įvykių nei kažkokios mokinės svarstymas.
Mergina jautėsi jai dėkinga. Tokia dėkinga, kad net sugebėjo atsiversti reikiamą puslapį ir perskaityti šiek tiek informacijos. Ji jau norėjo dar kartą pakelti ranką ir pasakyti apie greitai gydantį tepalą, tačiau nespėjo. Kažkokia varnė tai padarė pirmiau. Vis tas suknistas Varno Nagas.
- Sidabrinių klintarožių kotas naudojamas ne tik gydomajam tepalui gaminti, bet taip pat yra viena pagrindinių magiškų klijų sudedamųjų dalių, - perskaitė mergina.
-
Kaip gera buvo būti herbologijos pamokoje! Šitos pamokos mergina iš visų pasiilgo labiausiai. Dažnai ji į herbologiją eidavo kartu su Nelanna, kurios per atostogas pasiilgo ne mažiau nei herbologos, tačiau šiandien mergina visai netikėtai sutiko Adriją, dėl to į pamoką atkeliavo su juo.
Daug mokinių šnabždėjosi apie tai, kad nuo šių metų profesoriaus nebe Turner. Taip pat, aplink sklido kalbos, kad, štai, pamokas ves pati Hogvartso direktorė. Sakurai tai neturėjo jokios reikšmės. Jai nebuvo svarbu, kokį statusą užėmė žmogus. Ar profesorius yra paprastas profesorius, ar direktoriauja mokyklai. Šviesiaplaukė buvo išmokyta, kad bet koks žmogus nusipelnė pagarbos, o ypač vyresnis. Tad vien dėl to Sakura iškart pajuto naujajai herbologijos profesorei ypatingą pagarbą: juk ji tikrai turėjo sukaupusi daug gyvenimiškos patirties, nes jai buvo daug metų.
Strazdanė šiltnamio priekyje iškart pastebėjo sidabrines klintarožes. Jas mokinė gerai pažinojo ir dažnai su mama bei kitais pievos gyventojais naudodavo.
- O, sidabrinės klintarožės! - tyliai, bet entuziastingai tarė varnanagė Adrijui. - Ar žinai šias gėles? - domėjosi. - Apskritai, ar tau patinka augalai?
O praeitais metais, plačiau domėdamasi apie jas, šeštakursė perskaitė, jog iš sidabrinių klintarožių žiedų yra gaminamas pats stipriausias meilės eliksyras. Štai to pievoje jai niekas nesakė. Baltapūkė iki tada nežinojo, jog toks eliksyras egzistuoja.
- Iš šių augalų žiedlapių yra gaminamas labai stiprus meilės eliksyras, - kiek nedrąsiai tarė Sakura, tarsi kalbėdama apie ką nors nedoro.
-
Vasara pamažu traukėsi, rytai darėsi vis šaltesni. Visai netrukus šilti orai liks tik prisiminimuose apie nuostabiai praleistas vasaros atostogas. Nelannai tai jau buvo ketvirtas ruduo Hogvartse. Ji su džiaugsmu grįžo į pilį ir kaip niekada buvo pasiruošusi nerti į mokslus ir stengtis pasisemti kaip įmanoma daugiau žinių iš profesorių. Jau likus nedaug laiko iki rugsėjo pradėjo sklandyti kalbos, kad ilgametis herbologijos profesorius Matthew Turner naujais mokslo metais nebedėstys, o atvykus į Hogvartsą ir gavus tvarkaraštį Nelanna pamatė, kad taip ir bus. Profesoriaus Turner pavardės jos tvarkaraštyje nebebuvo. Profesorius, sustiprinęs jos meilę gamtai ir augalams, paliko mokyklą. Tik iki šiol nebuvo aišku, ar tas jo pasitraukimas buvo jo paties iniciatyva, ar visgi buvo išmestas, kaip mokiniai mėgdavo spėlioti, kada taip nutiks. Eidama į herbologijos pamoką Nelanna svarstė, ar Hogvartso direktorė Evenstar bent kažkiek prilygs profesoriui Turner, ar visgi teks nusivilti ir herbologijos pamokos taps jai nemielos.
Šiltnamyje varniukė pamatė Sakurą ir pamojavo jai pasisveikindama. Deja, vieta šalia jos jau buvo užimta, tad Nelannai teko įsikurti tolėliau. Pabendraus su drauge po pamokos, o dabar buvo svarbiausia mokytis. Profesorei paliepus, ji atsivertė nurodytą puslapį ir ėmė skaityti apie sidabrines klintarožes.
- Iki miltelių sutrynus spyglius, jie dedami į antišliužinį tepalą, kuris labai veiksmingai išnaikina kenkėjus, įsiveisusius darže ar sode.
Nelanna nekantravo išbandyti kurią nors iš sidabrinės klintarožės dalių, bet gerai žinojo, kad šiandien tam nebus progos.
-
Net jis, Adrijas Volkeris ilgą laiką tebuvęs šešėliu veidrodėlyje žinojo kas toks yra profesorius Turner. Ir herbologijos pamokos jam pasidarė labai jau įsimintinos po kelių įvykių. Aišku, tie nutikimai nutiko ne jam. O Alanui. Bet vis tiek... Į šipulius sudaužytas šiltnamis ar panašios katastrofos paliko jo atminty ryškų pėdsaką. Ir reikia pridurti pagyvino tą nykų kalėjimą veidrodyje. Ne visada jo draugas atsinešdavo tą veidrodėlį, kuriame kalėjo Adrijas į pamokas. Bet jei jau atsinešdavo, tai visada būdavo į ką pažiūrėti.
Dabar to profesoriaus čia nebuvo. Ir pamoka ėjosi regis kuo ramiausiai. Kažin ar kas drįs kelti mokyklos direktorei tiek problemų, kaip tam vargšeliui. Svarstė Adrijas stovėdamas šalia Sakuros. Su kuria čia ir atkeliavo. Išgirdęs apie tuos nuodingus augalo spyglius iškart prisiminė nelemtą magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kai jai įgėlė vikšras. Žinoma, jis dar nežinojo ką reikės daryti su rožėmis. Bet vis tiek pasakė.
- Kai reikės dirbti su gėlėmis, tu pasisaugok. - Nieko Volkeris nežinojo apie šias gėles. Pirmą kartą apie jas išgirdo. Todėl, kol kiti bėrė atsakymus jis ėmėsi paieškų. Ir kažką aptikęs vadovėlyje pakėlė ranką.
- Šio augalo spygliai įeina į gripo sukėlėjo nuodo gamybą. Jų išgėrusiam žmogui labai smarkiai pasireiškia visi gripo simptomai. - Jis dar truputį paskaitė apie klintarožes. Tada užvertė knygą.
- Tau tikriausiai miela visa gamta ar ne Sakura? Nesvarbu ar tai augalas ar gyvūnas. - Šypsojosi Adrijas. Jis matė, kaip merginai patinka čia būti.
- Maža ką nusimanau apie augalų pasaulį. Šias gėles matau pirmą kartą. - Atsakė į Sakuros klausimą.
- Netoli mokyklos plyti didžiulis miškas. Ar esi ten buvusi? Žinau. Negalima ten eiti. Bet labai abejoju, kad mokiniai paiso šio draudimo.
-
Rensa atėjo į pirmąją šių metų herbologijos pamoką. Herbologija mergaitei patiko. Jai apskritai patiko augalai, todėl Rensa su džiaugsmu eidavo į herbologiją. Šiandien atėjusi ji pamatė, kad vietoje senojo profesoriaus stovėjo Hogvartso direktorė Arwen Evenstar. Tai, tiesą sakant, buvo tikrai keista, tačiau vis dėlto varniukė džiaugėsi, kad pamokos apskritai vyks. Jai nebuvo labai svarbu kuris profesorius. Svarbiausia, kad pati pamoka vyktų. Na, pamatyti Clarke nelabai norėčiau. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė. Tuo metu ji išgirdo teorinį klausimą į kurį atsakyti tikrai norėjo.
- Žiedlapius sumaišius su magiškosiomis mėtomis ir vandeniu gaunasi labai naudingas eliksyras, kurio išgėrus savaitę niekuo nesergama ir nieko neskauda, - atsakymą pasakė Cavallon pavardės nešiotoja.
-
Arwen kantriai laukė, kol mokiniai skaitė vadovėlyje esantį sidabrinių klintarožių aprašymą, kai netikėtai jos ausis pasiekė Klastūnyno penktakursės Erkos Forrm komentaras, nukreiptas į jos pusę. Nusprendusi tai nuleisti negirdomis, į komentarą nesureagavo. Tuo tarpu kitai Klastūnyno mokinei Dori Mendel pakėlus ranką ir pasiteiravus apie profesorių Turner, Arwen atsakė:
- Panele Mendel, profesorius Turner nusprendė pasitraukti iš pareigų, tad bent šiais metais herbologiją dėstysiu aš. Esu tikra, kad jei būtumėte atsivertusi ir atidžiau apžiūrėjusi pamokų tvarkaraštį, tikrai būtumėte šitai pastebėjusi, - Arwen labai nemėgo kandžių atsikirtimų, tačiau nematė kito būdo vaikus priversti savarankiškai domėtis, kas vyksta jų gyvenime. - Labai gerai suprantu, kad mėgiamo mokytojo išėjimas iš darbo sukrečia, ir ypač jeigu šis pasitraukimas buvo netikėtas. Net ir man. Jei kuris nors norėtumėte apie tai pasikalbėti, galite prieiti po pamokos arba pakalbinti savo koledžo vadovą.
Stojo neilga tyla, bet netrukus mokiniai ėmė dalintis vadovėlyje rastais atsakymais apie sidabrinių klintarožių panaudojimo būdus. Profesorė pritariamai linkčiojo galvą vis įterpdama komentarus, tokius kaip “Gerai”, “Tikrai taip”, “Teisingai”. Kai jau atrodė, jog daugiau pasisakymų nebus, Arwen tęsė pamoką:
- Puiku, išties sidabrinės klintarožės gali būti naudojamos tiek gydomaisiais tikslais, tiek buityje. Kiekvienam eliksyrui ar tepalui skirtos augalo dalys turi būti paruoštos skirtingai ir tą reikia padaryti jau iškart, jas skinant. - Profesorė mostelėjo lazdele ir iš šiltnamio kampo palengva atsklendė vazonai ir išsirikiavo priešais kiekvieną mokinį ant stalo. - Štai, kiekvienas turite po klintarožę. Atidžiai ją apžiūrėkite ir pamatysite, kad keli jos lapai turi rausvų dėmių. Būtent šie lapai yra naudojami gydomiesiems eliksyrams ir tapalams. Nuskynus dėmėtą lapą, jį reikia įdėti į specialų tirpalą, kuris padeda išsaugoti magiškąsias savybes. Tirpalą turėsite pasigaminti patys, jo receptą rasite vadovėlyje. Kitas sudedamąsias dalis rasite spintelėje, šalia tos vietos, kur jums atėjus stovėjo vazonai. Joje taip pat rasite ir kitus reikmenis - dubenėlius ir panašiai. Likusius lapus tiesiog nuskinkite ir sudėkite į krepšius šiltnamio gale. Atsargiai nupjaukite spyglius, nuskinkite ir po vieną atskirkite žiedlapius. Kotą, spyglius ir žiedlapius taip pat sudėkite į atskirus krepšius. Nepamirškite, kad spygliai nuodingi, tad dirbkite su pirštinėmis!
Arwen buvo girdėjusi, kas vykdavo ankstesniais metais herbologijos pamokose, o vienoje iš jų jai netgi teko apsilankyti. Tad susiruošė akylai stebėti mokinius, kad tik šie nepaverstų jos pamokos katastrofa. Lopyti šiltnamio ji tikrai nenorėjo.
Dėmėtų lapų ant vieno augalo dažniausiai gali būti 1-2. Retais atvejais - nei vieno arba 3-5. Augalo žiedai sidabrinės spalvos, lapai ir kotas pilki, tarsi cemento spalvos. Dėmės ant lapų - rudi, maždaug bordo spalvos. O spygliai - tamsiai pilkos, beveik juodos spalvos. Visas augalo dalis būtina atskirti ir surūšiuoti į krepšius. Kaip tiksliai tą daryti parašyta aukščiau.
Tirpalas, į kurį reikia pamerkti dėmėtus lapus, gaminalas iš vandens, cikadų sparnelių miltelių ir ciberžolės miltelių. Gerai išmaišomas, kad taptų geltonos spalvos.
Jei kas nors neaišku, rašykite į PM forume arba Discorde.
Norint gauti maksimalų įvertinimą, parašykite 3 postus bent po 600 simbolių ilgio arba 2 postus bent po 1200 simbolių ilgio.
Paskutinė praktikos diena - rugsėjo 25.
-
Kad ir ką prieš minutę, dvi ar penkias pasakė Elliw, ji kalbėjo labai protingai. Ir visai nesvarbu, kad neprisiminė ne tik žodžių, bet ir iš viso pravėrusi burną. Galbūt ji pamatė Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ar Sarah? Šito, deja, nežinojo, bet tiesiog mėgavosi gyvenimu. O ir ko čia nesimėgauti, kai pasaulyje egzistuoja teleskopai?
Deja, netrukus iš kažkur atsklido nekenčiamas balsas, priklausantis bjauriajai mergiūkštei. Velsietė nespėjo suvokti, kuri iš septyneto ir vėl griauna gyvenimą, kai staiga viskas pasikeitė. Ji sumažėjo ir, svarbiausia, nebegalėjo bjaurybės apkaltinti. Ir kodėl ji… Ropoja? Nespėjusi apie tai susimąstyti paėjo kelis žingsnius į priekį ir tada kaip koks vabalas nukrito ant žemės. Norėjo surikti “AUČ!”, tačiau kažkodėl nepavyko to padaryti. Ji gulėjo ant grindų ir mataravo rankomis ir kojomis - niekaip nesisekė apsiversti. Dėl šito kalta, suprantama, buvo tik ta bjaurybė, bet kaip dabar žinoti, kurios tai darbas? Čia, deja, negalėjo padėti net ir teleskopas.
-
Vega džiaugėsi teisingai atsakiusi į teorijos klausimą. Tai nebuvo sunku, nes labai seniai mergaitė buvo skaičiusi knygą apie sidabrines klintarožes. Deja, skaitė prieš tris ar keturis metus, todėl visko puikiai neatsiminė. Laimei, atsakymą atsiminė gerai. Žvalgydamasi po šiltnamį mergaitė pamatė pažįstamą veidą bei pažįstamus oranžinės spalvos plaukus. Tai buvo Rensa. Vega priėjo prie draugės.
- Labas, kaip sekasi? Gal norėtum praktiką atlikti kartu? Manau, kad taip daug smagiau, - tarė šviesiaplaukė ir nusišypsojo. Rensas buvo gera jos draugė. Na, visi jos draugai buvo geri, tačiau Rensą pažinojo jau metus. Jos susipažino praeitais metais. Na, tiksliau praeitų metų rudenį. Tačiau tai nieko nekeitė. Vega nusprendė, kad Rensą pažįsta pakankamai ilgai. Na, ilgai ar trumpai, bet šiuo metu rudaakei tai nerūpėjo. Ji tenorėjo sulaukti draugės atsakymo.
-
Buvo graži ir saulėta diena. Ir tik todėl Patricija atsivilko į šitą pamoką. Gražiu oru nenorėjo sėdėti mokykloje. O herbologija merginą domino... Na, nedomino visiškai. Šis mokslas paliko galvoje neryškius pėdsakus. Kol dar gyveno Amsterdame, ją mokė namų sodininkas. Tas žmogus buvo tikrai neblogas. O apie augalus išmanė daug. Ir Patricijai visada buvo keista, kad jis užuot užsiėmęs kuo rimtesniu dirbo jų sodo prižiūrėtoju. Gal dar todėl mergina čia atėjo. Dėl to žmogaus, kurį prisiminė šiltai. Ir ilgėjosi. Kadangi keliaudavo tai šen, tai ten nemėgo labai prie ko nors prisirišti.
Štai šie metai labai skyrėsi nuo senojo Patricijos gyvenimo. Šie metai buvo pastovūs. Nes tėvai sugalvojo atbrukti ją į šitą užkampį. Ir jai dabar buvo visiškai aišku tai, jog tūnos čia dvejus metus.
Patricija nevartė vadovėlio ir nekėlė rankos atsakyti. Ji dairėsi. Buvo įdomu pažiūrėti su kuo mokosi. Pro ausis čiurleno mokinių atsakymai. Ji išgirdo kažką apie meilės eliksyrą ir tai truputį sudomino. Bet paskui pagalvojo, kad nei už ką neverstų kokio žmogaus jos pamilti. Bjauru. Juk vis tiek žinai, kad tai netikra. Tai kam to reikia?
O dar vėliau mokiniai liovėsi atsakinėti ir pamoką perėmė direktorė.
Išklausiusi ką ji kalba mergina paėmė savo vazoną į rankas ir nudrožė prie kažkokios Klastuolės, kuri patraukė Patricijos dėmesį. Taip buvo dėl jos įvaizdžio. Dėl tų neįprastų violetinių plaukų, dėl randų per pusę veido. Atrodė ta mergiotė ne iš kelmo spirta. Ir todėl Patricija nutarė su ja susipažinti. Rudaplaukė priėjo, trinktelėjo savo vazoną šalia jos ant stalo ir prakalbo.
- Sveika. Laukia krūva darbo ar ne? Kaip tau tokia idėja. Viena iš mūsų sutvarko abi rožes. Kita paruošia du tirpalus? Greičiau apsisuktume. Beje, mano vardas Patricija. O kuo tu vardu?
-
Dori šiek tiek nustebino direktorės atsakymas į merginos užduotą klausimą. Ji tik pakėlė antakius aukštyn, tačiau šakotis nepradėjo. Vis dėlto Arwen Evenstar klastuolė labai gerbė. Na, ar ne prestižas būtų, jeigu ją mėgtų pati mokyklos direktorė? Reikėjo tau patylėti. Reikėjo neklausti. Bet kokį pamokų tvarkaraštį. Aš ne kokia pirmakursė mažvaikė ar nevykusi moksliukė iš Varno Nago, kad žiūrėčiau pamokų tvarkaraščius, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Ačiū už atsakymą, - sulaikiusi visas neigiamas emocijas mandagiai padėkojo šešiolikmetė. - Kitą kartą būsiu atidesnė. Bla bla bla.
Mokinė giliai atsiduso, kai šalia jos kerų pagalba atsidūrė toji klintarožė. Ji stengėsi išklausyti, kokia šiandienos užduotis, bet dar labiau atsidusti teko tuomet, kai išgirdo, jog reikės dar ir kažkokį tirpalą gaminti.
Bet kažkas viduje privertė šeštakursę dirbti. Labai jau norėjosi pasirodyti prieš direktorę esant atsakingai. Tad ji susirado to tirpalo receptą, iš spintelės susinešė viską, ko reikėjo, ir sumaišė cikadų sparnelių bei ciberžolės miltelius su vandeniu. Tirpalas tapo geltonas. Labai geltonas.
Ant Dori gėlės buvo keturi dėmėti lapai. Mergina juos tiesiog nuskynė ir įmetė į tą tirpalą. O visai lengva pamoka, pagalvojo ji ir lūpose net atsirado šioks toks šypsnis. Tiesa, ji jau spėjo kelis kartus įsidurti spygliais, tačiau jau buvo gerai pasimokiusi, kad herbologijoje pirštinės - privalomos visais atvejais.
-
Sakura nusišypsojo.
- Viskas bus gerai, klintarožes aš puikiai pažįstu, - pasakė. - Nežinau, kaip man ten tada taip atsitiko per magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, bet ačiū tau, kad man padėjai.
Ant Sakuros klintarožės nelabai matėsi reikiamų lapelių, tačiau jie kartais būna pasislėpę. Nusprendusi surasti juos vėliau, šviesiaplaukė pirmiausia pasigamino tirpalą.
- Taip, man patinka visa gamta, - ir vėl prabilo. - O! O miškas, jis nuostabus! Tik labai jau giliai geriau neiti, - prisiminė tą kartą, kuomet su transfigūracijos profesoriumi pakliuvo į pavojus. - Ten reikia laikytis šviesesnių vietų, - kalbėjo ieškodama lapelių su dėmėmis.
Tačiau nerado. Sakuros sidabrinė klintarožė neturėjo nei vieno dėmėto lapelio. Su tokiu reiškiniu mergina susidūrusi dar nebuvo.
- Profesore? - kreipėsi į herbologę strazdanė. - Ant mano sidabrinės klintarožės nėra dėmėtų lapelių. Nei vieno, - balsas skambėjo liūdnai. - Ar tai reiškia, kad man tekusi gėlė yra nenaudinga?
Sakura nežinojo, ką daryti toliau. Ar prašyti kito augalo, ar vis dėlto galima toliau dirbti su tuo pačiu praleidus šį žingsnį.
-
Ruduo yra labai neįprastas metų laikas. Bet kaip ir visi kiti metų laikai, jis turi dvi savo puses - gerąją ir blogąją. Geroji tai visiems itin patinkanti šiltoji rudens pusė, tuomet oras visada šiltas, šviečia šildanti ir maloni rudens saulutė. O blogoji, na ji patinka liūdesio ar nevilties persmelktiems žmonės, tuomet oras būna prastas, liūdna ir slogi atmosfera ir nepaliaujančios pliaupti, ir siausti audros. Tik deja Coraline (ne)laimei šiandien buvo ta visų mėgstama rudens pusė, šiltas ir malonus oras.
Mergina lėtai, bet užtikrintai ėjo šiltnamių link. Nors dažnas pamokų lankomumas jai buvo svetimas dalykas, ji sugebėjo prisiversti ateiti į pirmąją herologijos pamoką. Pirmąją, bet ką gali žinoti, gal ir paskutinę. Pratylėjusi didžiąją dalį pamokos juodaplaukė garbanė, nusprendė bent jau atsiversti vadovėlį. Iš karto jai prieš akis iškilo kažkokios sidabrinės rožės paveikslėlis. Kas tai per augalas Coraline nesigilino, per daug visko buvo parašyta. Taip pat knygoje buvo paminėtas receptas, šį kartą garbanė perskaitė tik jo sudedamąsias dalis. Tad nieko kito neliko kaip eiti spintelės link.
-
Erka tikrai neketino atlikti praktikos. Jai labiau rūpėjo išbandyti naująją profesorę. Juk vis dėlto ji Hogvartso direktorė ir neatrodė tokia kvaila kaip beveik visi profesoriai. Su profesoriais net normaliai susišnekėti neįmanoma. Paklausi vieno, o jis tau atsako visiškas kvailystes, kurios net nesusijusios su klausimu. Na, tą daro beveik visi. Tik Auris kiek normalesnis. O tuo labiau dauguma pofesorių daug geria. Kai kurie net girti ateina į pamokas. Įdomu, Auris daug geria? Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Užduotis jai visai nebuvo įdomi, tačiau profesorės žodžiai tik ir lindo į ausis. Deja, jie neišeidavo pro kitą ausį. Tik pasiekdavo smegenis.
Netikėtai prie violetinplaukės prisiartino kažkokia mergaitė. Atrodė, kad ji buvo panašaus amžiaus kaip ir Erka, tačiau tai jai nerūpėjo. Pirmiausia ji pažvelgė į jos uniformą ir iškart suprato, kad ji iš Grifų Gūžtos. Prisistatė čia kažkokia. Nei kviečiau, nei ką. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Tiesa, ji bent jau iš pirmo žvilgsnio neatrodė tokia kvaila kaip dauguma kitų grifų. Tada ji pateikė pasiūlymą, kuris šiek tiek nustebino Klastūnyno atstovę, tačiau ji dar ja nepasitikėjo tiek, kad galėtų leisti viską sugadinti.
- Aš Erka. Na, nežinau. Leisti viską sugadinti kažkokiai grifei... Nors šiaip nebūčiau dariusi užduoties. Kelintakursė tu? - Paklausė ji. Jei ji kokia mažvaikė nieko su ja nedarysiu. Pagalvojo Erka stebėdama ją.
-
Rensa džiaugėsi teisingai atsakiusi į teorijos klausimą. Ji džiaugėsi, kad dar bent kažką atsimena. Ji atsakė nesinaudodama vadovėliu, nes manė, kad tai nėra sąžininga.
Vis dėlto praktika jau buvo išaiškinta ir Rensa turėjo ją atlikti. Na, ne tik turėjo. Ji norėjo tą padaryti. Augalai jai kėlė įspūdį. Jie tokie gražūs, tokie įdomūs. Jų apsigynimo būdai... Ak, tai nuostabu. Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja.
Ji dairėsi ieškodama pažįstamų veidų, nes visgi praktiką atlikti ne vienai visada smagiau. Ji nieko nepastebėjo. Nieko pažįstamo nematė. Rensa jau buvo spėjusi nusivilti, tačiau veltui. Ji išgirdo savo vardą. Tuo pačiu metu ir gerai pažįstamą balsą. Ji tą balsą atpažintų visur. Jis priklausė Vegai.
- Labas. Taip, žinoma galime. Taip tikrai būtų smagiau, - tarė atsisukusi į draugę. O po to nusišypsojo.
-
Arwen jautė, kad jos atsakymas apie profesorių Turner panelei Mendel nepatiko. Ji ir pati nesijautė smagiai dėl to, kad teko "pastatyti į vietą" mokinę, bet leido sau prisiminti, kad kartais tikslas pateisina priemones. Jai buvo neramu dėl šios mergaitės. Arwen vis svarstė, kaip po visko, ką panelei Mendel teko patirti Magijos ministerijoje prieš keletą metų, jai sekėsi mokytis ir gražiai elgtis.
- Tikiu, kad būsi, - švelniai pasakė profesorė panelei Mendel. - Būtų neprotinga iššvaistyti pasitaikiusią galimybę mokytis iš praeities nutikimų ir nesistengti tobulėti.
Arwen norėjo tikėti, kad po svarstymo Ministerijoje, per kurį iš jos metų laikotarpiui buvo paimta lazdelė, Mendel pergalvojo savo pasirinkimus ir prioritetus. Jai rūpėjo ši mergaitė ir buvo nesmagu žiūrėti, kaip ji griauna savo gyvenimą priimdama netinkamus sprendimus. Profesorė pasižadėjo sau daugiau dėmesio skirti šiai klastuolei ir kitiems vaikams, kuriems reikia pagalbos.
Netrukus po to, kai ji išdalino mokiniams po sidabrinės klintarožės vazonėlį, miela Varno Nago mergaitė, panelė Levins, paprašė jos dėmesio.
- Ak, na ir pasisekė tau. Tarp visų mano turimų klintarožių buvo tik viena be rusvų dėmelių lapuose. Galima sakyti, kad laimėjai loterijoje, - nusišypsojo Arwen. - Minėjau, kad šį augalą galima panaudoti įvairiems tikslams. Tad kadangi taviškis neturi rusvų lapų, jo dalys bus tinkamos kitiems eliksyrams ir tepalams, išskyrus gydomuosius. Tikrai nereikia jo laikyti nenaudingu, - patikino profesorė mergaitę ir po akimirkos pridūrė: - Gali dirbti su turimu augalu, bet jei labai nori paruošti lapus gydomosioms mikstūroms, gali iš šiltnamio priekio paimti kitą sidabrinę klintarožę.
Peržvelgusi visus šiltnamyje esančius mokinius, Arwen suprato, kad kažkas jame pasikeitė.
- O kur dingo panelė Goff? Galiu prisiekti, kad pamokos pradžioje ji buvo šiltnamyje.
-
Mergiūkštė iš Klastūnyno pasirodė ganėtinai pasipūtusi. Bet šiandien Patricija buvo geros nuotaikos, tai neėmė tų nesąmonių į galvą.
- Ir kodėl turėčiau kažką sugadint? Čia kas? Kažkokie nusistatymai? Koledžas prieš koledžą kariaujat? Nežinau visų taisyklių, tik šiais metais čia atvykau. - Jai buvo tas pats koks koledžas. Ačiū dievams šitame užkampy teks praleisti tik dvejus metus. Tai neatrodė labai daug. Bet derintis prie kažkokio koledžo... Ne, to daryti Simoneti nei neketino.
- Šeštakursė aš. O tu? - Pasakė. Prie gėlės ir neprisilietė. Stovėjo tik ir plepėjo su Erka.
- O ką ketini veikti, jei nedarysi pamokos darbo? - Pasiteiravo Patricija. Pasiausti mintis atrodė nebloga. Įdomesnė, nei knebinėtis su kažkokia gėle. Bet tada mergina kažkodėl prisiminė senąjį savo herbologijos mokytoją. Ir mintyse išvydo nusivylusį jo veidą. To tipo čia juk nėra. Mano gyvenimas ir jo seniausiai atsiskyrė. Ir jam tikrai ne galvoj mano veiksmai herbologijos pamokose. Nuramino sąžinę tokiais žodžiais. Ir nusprendė, kad jeigu Erka pasiūlys ką nors įdomaus prisidės prie jos.
-
Šalia nusileido vazonėlis su klintarože. Ir kadangi Adrijas neturėjo patirties su augalais nutarė dirbti taip, kaip matė Sakurą dirbant.
- Oi, nėra už ką. Tik palydėjau tave į ligoninę ir viskas. - Šyptelėjo jis. - Gerai, kad tą kartą nedirbai viena. - Dar pridūrė. Tada nuskubėjo pasiimti tirpalui reikalingų produktų. Grįžęs pradėjo maišyti ingredientus. Į dubenėlį supylė vandenį ir subėrė visus kitus produktus. Tada pradėjo maišyti.
- Iš kur tiek daug žinai apie augalus? Ar namie turi didelį sodą? - Paklausė jos bemaišydamas. Kai pabaigė pradėjo tyrinėti savo gėlę. Rado ant jos du dėmėtus lapelius ir atsargiai juos nuskynęs įdėjo į tirpalą.
- O ką, teko tame miške susidurti su pavojais? Keista, kad mokykla pastatyta prie pavojingo miško ar ne? - Kol mergina kalbėjosi su direktore apie savo klintarožę jis skynė paprastus lapus. Kuriuos irgi reikėjo atskirti nuo gėlės.
-
Klastuolės svajonė išsipildė. Šlykštynė beregint sumažėjo ir pradėjo ropoti, taip sukeldama garsų Alrisos kvatojimą. Geriau ir negalėjai įsivaizduoti. Akys žibėjo tarsi žvaigždės, kai ji atlėkė iš kitos stalo pusės, norėdama įsižiūrėti į savo rankomis atliktą stebuklą. Stebuklą, kuris atrodė kaip bjaurus vabalas. Savaime suprantama, juodaplaukė nekreipė dėmesio į kažką dėstančią profesorę. Tiesą sakant, net užmiršo, kad ji buvo paties Hogvartso direktorė, kurios galioje buvo, trumpai tariant, viskas, įskaitant ir mokinius. Mažytės bejėgiškai tabaluojančios kojytės buvo pats nuostabiausias vaizdas pasaulyje. Gana keista mintis, jei ji būtų išimta iš konteksto, bet septintakursė apie tokias nesąmones šią akimirką visai negalvojo. Ją tiesiog masino mintis, kad vienu skambiu delno pliaukštelėjimu ar užminymu gali sunaikinti tą siaubingai įkyrėjusią kvėšą. Vis dėlto tokio lengvo galo mergiotė tikrai nebuvo nusipelniusi - kad ir kaip norėtųsi viską užbaigti čia ir dabar. Todėl Alrisa mostelėjo lazdele, atversdama Elliw atgal į žmogų ir, griebusi vazoną su spygliuotu augalu, vožė jį tiesiai į buką snukį.
-
Turėti elliwišką atmintį kartais yra ne taip jau ir blogai. Tik taip pavyksta pamiršti, kaip pavirsti vabalu (ar nutinka kažkas nemaloniai panašaus) ir apsijuokei prieš visą šiltnamį. Na, jeigu esi Elliw, neprisimeni ir to, kad esi šiltnamyje.
Būtent taip ir buvo. Sėkmingiausia mokinė Hogvartso istorijoje neįsivaizdavo kur esanti ir ką čia daranti. Staiga kažkas pasikeitė ir, tarsi to būtų maža, kietas daiktas kaukštelėjo į galvą.
- Mano teles… - pradėjo šaukti Elliw, tačiau netrukus suprato, kad jai skauda. Ir… Kodėl aplinkui ją tiek daug teleskopų? Tai, žinoma, džiugino, tačiau velsietė sutriko. Žvelgė į aplink ją skraidančius astronomijos prietaisus ir bandė susigaudyti, iš kur jie galėjo atsirasti. Bandė artimiausią pagriebti, tačiau jis paspruko. Tai supykdė.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko klastuolė, tačiau skraidančių teleskopų atsirado dar daugiau. Deja, niekaip nesisekė bent vieno iš jų paimti, tad galiausiai mergaitė pradėjo panikuoti. Ko ir vėl pridirbo bjauriosios mergiūkštės?!
- Tai mano teleskopai! - suriko Elliw ir puolė artyn brangenybių. Nė nepastebėjo, kaip įsirėžė į kažką, kas visiškai nebuvo panašu į astronomijos prietaisą.
-
- Na, beveik visi Grifų Gūžtos mokiniai visada viską sugadina. Taip yra, buvo ir spėju, kad bus. Ir nieko čia jau nepakeisi... Deja, - pasimaivė violetinplaukė stebėdama grifę. Neatrodė, kad ji būtų tiesiog eilinė kvaila grifė, tačiau tam reikėjo įrodymų.
- Šeštakursė, ane? Na, gerai. Aš penktakursė, - tarė ir padarė trumpą pauzę. - Na, gerai. Aš tikrai nežadu daryti praktikos darbo. Nors iškrėsti kokią išdaigą būtų visai smagu. Jei nori gali prisijungti. Bet matai, - tarė galva linktelėdama Arwen pusėn. - Profesorė yra Hogvartso direktorė. Jei pernelyg prisidirbsi ir už tai turėsi atsakyti aš kalta nebūsiu, - tarė ir nutilo. Tikėjosi, kad Patricija sutiks kartu su ja iškrėsti kokią išdaigą, nes vis dėlto su kažkuo tą daryti smagiau. Na, tikrai ne su visais smagiau. Su dauguma kitų tik nesmagiau. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
-
Vat labai įdomu ką tie Grifai sugadina. Patricija panoro atrėžti ką nors į tai. Bet šiandien buvo kitaip nusiteikusi. Todėl nutarė tuos plepalus praleisti pro ausis. Pažiūrėsim dar ko pati esi verta. Pamanė. Nes Erka regis neturėjo minčių kaip pagyvinti šią pamoką. Gal ji tik šiaip plepa ir viskas? Klastūnynas. Ne veltui toks šio koledžo pavadinimas. Tikriausiai Klastuoliai klastingi. Ji matyt įsivaizduoja kad iškrėsiu kokią nesąmonę ir direktorė mane pastebės, atims koledžui taškų ir paskirs areštą. O ji pati galės pasijuokti. Bet mes dar pažiūrėsim Erka, kaip bus iš tikrųjų.
- Tai pradėk neplepėjusi. Ką nors sugalvojai ar improvizuosi? - Paklausė. Kalbėjo tylomis žinoma, kad viską girdėtų tik Erka.
Patricija lyg niekur nieko nudrožė pasiimti tirpalui reikalingų medžiagų bei dubenėlio. Grįžusi pasistatė tai ant stalo. Ir ėmė dirbti. Nenorėjo kristi Arwen į akis. Ji atsakingai darė tirpalą pagal receptą. O mintyse galvojo. Įdomu, ar profesorei Evenstar patiktų turėti nuosavą snaigių debesėlį? Tokį mielą debesėlį iš kurio ant galvos nuolat byrėtų snaigės.
Merginos rankoje dabar buvo burtų lazdelė. O kitoje pakelis su ciberžolės milteliais. Atrodė taip, lyg ji ketintų burtų pagalba jį atplėšti.
Grifės ranka laikanti lazdelę greit kryptelėjo į direktorės pusę. O mintyse ji pradėjo berti burtažodžius. Bežodžiai kerai sekėsi tikrai nelengvai. Bet dabar labai norėjo, kad pasisektų. Ir štai iš Simoneti lazdelės pradėjo lysti snaigės. Iš jų susiformavo nedidelis debesėlis ir nusklendė link direktorės. Ji stengėsi, kad debesėlis pakibtų profesorei virš galvos. Bet neturėjo laiko tokiam kruopščiam darbui. Reikėjo labai greitai suktis. Be to Patricija norėjo, kad snaigės kristų palengva, nelabai smarkiai. Bet deja snigo smarkokai ir gausiai. Truputį padauginau, bet gal nieko tragiško. Nusivaipė mintyse ir kuo greičiausiai grįžo prie savo darbo. Supylė miltelius į indą. Ir šyptelėjo Erkai.
- Krikštas mūsų mokytojai. - Tyliai pasakė.
-
Erka išgirdusi jos žodžius nesuprato kodėl ji taip pasakė. Ar ji norėjo pasirodyti kieta ir mane paspartinti, ar bijo ir nori, kad aš pradėčiau? Pagalvojo violetinplaukė akies krašteliu stebėdama profesorę. Norėjo, kad ji jos nepastebėtų, nes kitaip Erka tikrai lengvai neprasisuktų.
Paskui Patricija sukūrė snaigių debesėlį ir nukreipė jį į Arwen. Tai kiek nustebino violetinių plaukų savininkę, tačiau nepakankamai. Jai reikėjo ko nors daugiau. Tuo labiau po to Patricija skubiai nusisuko daryti darbo.
- Sugebi tik snaiges sukelti? O paskui dar bėgi. Žiūrėk, - tarė ir išsitraukė lazdelę. Erka nusprendė pasinaudoti bežodžiais kerais, nes visgi nenorėjo, kad direktorė išgirstų ją sakant kerus. Taip pat nenorėjo, ir kad pamatytų šviesą, todėl smegenų užkabariuose atkrapštė kerus, kurių panaudojimas neskleidžia šviesos. Ji nutaikė progą kai direktorė nežiūrėjo į ją. Scourgify. Pagalvojo klastūnyno atstovė bei mostelėjo lazdele.
- Štai ką reikėtų padaryti, - tarė Erka.
-
- Ačiū, profesore, - Sakura padėkojo už atsakymą ir ėmėsi dirbti su tuo pačiu augalu.
Ji pradėjo skinti sidabrinės klintarožės lapus, o tai padariusi nunešė į krepšį, esantį šiltnamio gale. Dirbdama tuo pačiu kalbėjosi su Adrijumi.
- O, aš gyvenau kaip ir miške, - lyg niekur nieko atsakė. - Na, mes turėjome ten savo namelį, tačiau mūsų namelis buvo visai kitoks nei daugelio kitų žmonių. Kaip ir gyvenimo būdas. Viską auginomės patys, tad ir apie augalus išmanau daug, - nusišypsojo. - O kur tu gyveni? - pasidomėjo. - Beje, aš dabar gyvenu Londone su tėčiu. Jis nieko neaugina, - truputėlį susiraukė. - Šiek tiek teko, - atsakė į klausimą apie pavojus miške. - Iš tiesų, teisingai sakai. Niekada nei nesusimąsčiau, kodėl prie mokyklos yra toks miškas, - susimąstė.
Tada mergina, apsimovusi pirštines, nupjovė spyglius ir juos taip pat sudėjo į reikiamą krepšį. Atskyrė žiedlapius, kuriuos irgi patalpino krepšyje ir galiausiai į tam skirtą krepšį įdėjo ir augalo kotą.
- Nuostabi pamoka, - pasakė labiau sau, o ne Adrijui.
Kadangi dar buvo likę nemažai laiko, Sakura pasiėmė kitą sidabrinę klintarožę, kuri jau turėjo du dėmėtus lapelius. Šiuos lapelius šviesiaplaukė įdėjo į tirpalą, kurį pasigamino pamokos pradžioje, o su kitomis augalo dalimis padarė tą patį, ką ir su pirmojo. Viskas pavyko sklandžiai.
- Puiki pamoka, profesore! - džiaugdamasi šiandienos darbu garsiai tarė Sakura.
-
Vega džiaugėsi sulaukusi teigiamo atsakymo, nes vis dėlto praktiką atlikti su kuria nors drauge visada būdavo smagiau.
- Na, tada eime, - tarė ji ir nuėjo prie stalo ant kurio stovėjo dvi sidabrinės klintarožės. Mergaitė atsistojo prie vieno iš augalų. Vega greitai pažvelgė į abu augalus ir suprato, kad Rensos augale buvo daugiau lapelių su dėmelėmis, tačiau dėl to tik džiaugėsi.
Mergaitė nedelsiant ėmėsi darbo, nes norėjo spėti atlikti užduotį, kuri, tiesą sakant, atrodė įdomi. Kad viską spėtų mergaitė stengėsi apsisukti greitai, tačiau jai nesisekė. Vien recepto ji ieškojo gana ilgai. Laimei, po kiek laiko jį rado.
- Štai, - tarė ji ir pastūmė jį link Rensos bei nusišypsojo. Tirpalui reikėjo vandens, kažkokių cikadų sparnelių miltelių ir ciberžolės miltelių. Šviesiaplaukė greitai susirado šiuos igredientus.
-
Dori vos vos užraudo, kai direktorė pasakė, kad būtų neprotinga nesimokyti iš praeities nutikimų. Kaži, ar ji prisimena svarstymą ir jį turi omenyje, ar kalba apie kitus dalykus, kurių buvau prisidirbusi Hogvarstse? Mendel prikando lūpą. Jautėsi kažkaip keistai. Nutarė, kad geriausia bus likusią pamokos dalį tiesiog tyliai ir ramiai dirbti, nekristi į akis.
Deja, nepavyko. Tie spygliai - visiška nesąmonė. Jie net normaliai nesipjauna! Kaip galima juos lygiai nupjaut?! Ant klastuolės stalo vis dar stovėjo neseniai nuskinti lapeliai be dėmių, kuriuos mokinė turėjo nunešti į krepšį, tačiau nusprendė tai padaryti, kai turės ant stalo ir lapus, ir spyglius, ir žiedlapius. Deja, ėmė ryškėti vaizdas, kad tų spyglių tamsiaplaukei nupjauti nepavyks. Arba nusipjaudavo tik spyglio galiukas, arba nusilauždavo pusė spyglio.
Dori jautė, kaip jos viduje atsiranda pyktis, pyktis visam pasauliui. Ir jeigu šią pamoką vestų Matthew, tikriausiai šešiolikmetė jau siaustų su burtų lazdele rankoje. Dabar ji stengėsi valdytis, tačiau vis dėlto emocijos buvo stipresnės už Dori.
- Šitie spygliai yra nesąmonė! - sušuko ji ir šiurkščiai ranka nubraukė nuo stalo dalį daiktų, su kuriais dirbo. Dubenėlio šukės pažiro ant žemės, ant jos mėtėsi klintarožės lapeliai ir tai, kas liko iš spyglių. - Jie nenusipjauna! - pridūrė, o tada užsidengė veidą rankomis.
-
- Aišku eime! - džiaugsmingai atsakė Rensa ir nusekė paskui draugę. Priėjusi pamatė, kad ant jos augalo daugiau lapelių nei ant Vegos.
- Ak, ačiū, - tarė ji ir nusišypsojo. Tada pradėjo ieškoti tirpalo recepto, kuris buvo neblogai pasislėpęs. Cavallon pavardės nešiotojai gana ilgai nesisekė rasti to recepto. Na, kurgi tu? Mintyse paklausė oranžinių plaukų savininkė. Laimei, Vega rado receptą ir pastūmė jį taip, kad Rensa matytų.
- Ačiū tau labai. Nežinau ką būčiau dariusi jei ne tu, - tarė ji ir dar kartą nusišypsojo. Tada ji pradėjo spintelėje ieškoti igredientų. Tai nebuvo tokia sunki užduotis kaip rasti receptą. Tą darydama ji netyčia numetė užverstą vadovėlį. Krisdamas jis atsivertė. Rensa jį pakėlė ir pamatė, kad atsivertė būtent tas puslapis, kuriame ir buvo eliksyras.
- Ar tu juokauji? Atsivertė būtent tas puslapis, kuriame buvo eliksyras, - tarė mergaitė ir nusijuokė.
-
Vega pradėjo gaminti tirpalą. Ji cikadų sparnelių mitelius ir ciberžolės miltelius užpylė vandeniu, o paskui viską labai gerai išmaišė. Ir tirpalas jau buvo baigtas.
- Na, kaip sekasi? Aš jau pagaminau tirpalą. Beliko tik pamirkyti jame tuos lapus su dėmelėmis, - tarė varniukė atsisukusi į draugę. Užduotis tikrai buvo įdomi, o ir šiaip mergaitei patiko augalai. Jie tokie paslaptingi. Tokie įdomūs. Ak, kaip norėčiau kokį įdomesnį augalą auginti savo namuose. Pagalvojo antrakursė, o tada išgirdo kažką krentant. Mergaitė suprato, kad tai - Rensos vadovėlis. Paskui ji išgirdo draugės žodžius, kurie peivertė nusijuokti.
- Geras, - tarė ji ir dar kartą nusijuokė. Paskui mergaitė išmirkė tuos lapus tirpale ir užsidėjo pirštines, kad galėtų surūšiuoti likusias augalo dalis. Tą padariusi ji pradėjo laukti pamokos pabaigos.
-
Rensa pasijuokusi iš spintelės ištraukė cikadų sparnelių miltelius, ciberžolės miltelius bei vandenį. Reikėjo pagaminti tą tirpalą kuo greičiau, nes pamokos laiko nebuvo likę labai daug, todėl mergaitė greitai perskaitė receptą, kuris buvo išties lengvas ir pradėjo gaminti. Visus miltelius sumaišė su vandeniu ir lapus, kurie turėjo rausvų dėmelių pamirkė jame.
- Na, visai gerai. Aš irgi jau pagaminau tirpalą, - tarė ji ir nusprendė tęsti užduotį. Užduotis buvo gana lengva, tačiau taip pat labai įdomi. Antrakursę visada domino augalai iš kurių buvo galima pagaminti ką nors naudingo. Taip, Cavallon pavardės nešiotoją domino visi augalai, tačiau tokie labiausiai. Tada jai buvo likę tik surūšiuoti likusias augalo dalis. Kad tą padarytų saugiai ji užsidėjo pirštines. O tada ėmėsi darbo. Ji gana greitai pabaigė rūšiuoti, todėl tiesiog pradėjo laukti pamokos pabaigos.
-
Stebėdama, kaip mokiniai dirba su sidabrinėmis klintarožėmis, Arwen jautėsi pakylėta. Būtent toks vaizdas ir buvo tai, ko ji pasiilgdavo pabaigusi savo kaip profesorės karjerą ir būdama tik mokyklos direktore. Mokiniai, įsitraukiantys į klasės darbą, dedantys pastangas ir norintys kuo daugiau išmokti - kiekvienas mokytojas turėtų jais džiaugtis. Žinoma, kiekvienais metais bent vienas mokinys pasirinkdavo netinkamus prioritetus ir mieliau krėtė išdaigas. Tokių buvo ir šioje pamokoje. Snaigių debesėlis, pradingusi mokinė ir kiti neramumai - palyginus su tuo, ką kitiems profesoriams tekdavo patirti, šitokios išdaigos atrodė menkniekiai.
Vienas po kito mokiniai pabaigė darbuotis su augalais, sudėjo jų dalis į reikiamas vietas ir paliko šiltnamį. Likusi viena, Arwen sutvarkė darbo vietas, paruoštus ingredientus perdėjo arčiau šiltnamio durų - bus paprasčiau juos atiduoti atkeliavusiam burtininkui. Dar kartelį peržiūrėjusi šiltnamį, Hogvartso direktorė, dabar einanti ir herbologijos profesorės pareigas, patraukė į pilį.